1

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO

CENTRAS

Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius tel. (8 5) 231 4139, faks. (8 5) 279 1033, el. p. centras@genocid.lt

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 191428780

Grant Arthur Gochin 2018-07-18 Nr. 14R-52

DĖL INFORMACIJOS PATEIKIMO

Atsakydami į Jūsų raštą informuojame, kad išsamiai susipažinome su Jūsų pateikta medžiaga.

Pranešame, kad Jūsų pateiktoje medžiagoje neradome duomenų, dėl kurių galėtume iš esmės

pakeisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRT centro)

išvadą dėl Jono Noreikos, o Jūsų reikalaujamos priimti išvados galimai pažeidžia LR

Konstituciją ir kt. teisės aktus.

Platesnę argumentaciją pateikiame atsakydami į Jūsų iškeltus teiginius – klausimus.

1. „Kaip Jūs paaiškintumėte jūsų ir mano mokslininkų skirtingas išvadas?“

Jūsų pateiktų išvadų negalime laikyti mokslinėmis ir objektyviomis dėl šių

aplinkybių:

a) jos nėra realizuotos istoriografinių prieigų principu;

b) jos kritikuotinos istorinių tyrimų metodologijos požiūriu;

c) jų, kaip mokslinių, nėra patvirtinę istorijos mokslo specialistai, dirbantys mokslo įstaigose;

d) Jūsų „istorikai Andrius Kulikauskas ir Evaldas Balčiūnas“ akademiniuose sluoksniuose nėra

žinomi kaip profesionalūs istorikai; jie viešoje erdvėje labiau žinomi savo kontraversinėmis

nuostatomis, kurios gali įtakoti išankstinį neobjektyvumą. (Šį neobjektyvumą akivaizdžiai

atskleidžia daromos prielaidos, kad Jonas Noreika tarnavo ne tik nacių, bet ir sovietų režimui

(neva buvo „Smerš“ agentas), taip pat kitos akivaizdžius faktus ignoruojančios išvados bei Jūsų

rašte esami teiginių prieštaravimai);

e) kai kurios Jūsų daromos išvados (pvz., Jono Noreikos prilyginimas Hitleriui ir Stalinui,

lietuvių nacionalistų partijos prilyginimas nacių ar komunistų partijoms, teiginiai „lietuvių

atsakomybė už nusikaltimus prieš žmoniją“, „žydų likimą visaip sprendė lietuviai“, „lietuviai

nužudė šimtus žydų“, „naciai netyrė Štuthofo kalinių“, „Jonas Noreika buvo Lietuvos ir

žmonijos priešas“, „Jonas Noreika įvairiai nusikalto prieš žmoniją“, „Juozo Brazaičio-

2

Ambrazevičiaus bei Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimus engiant Lietuvos žydus“ ir

kt.) sietinos ne su mokslu, o su okupacinių laikotarpių propagandiniu neobjektyvumu ir

dezinformacija bei galimai prieštarauja LR Konstitucijai.

Atkreipiame dėmesį, kad tautų atsakomybės (kaltės) principas, kurį taikote kai kuriuose savo

teiginiuose, buvo naudojamas XX amžiaus genocidams vykdyti.

LR Konstitucijos 25 str. skelbia: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją

nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės

neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

Visuotinai priimta nekaltumo prezumpcija ir LR Konstitucijos 31 str. skelbia: „Asmuo

laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas

įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.“

Dar kartą pabrėžiame, kad Jonas Noreika yra reabilituotas LR Aukščiausiojo Teismo, o

Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis–Ambrazevičius – JAV

Teisingumo ministerijos (1975 m. sausio 13 d. JAV Kongreso Teismų komiteto Imigracijos,

pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Joshua Eilbergas pranešė: "Siunčiu

nukopijuotą Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos raštą, kuriame konstatuojama, kad

J.Brazaitis ir J.Šlepetys buvo išbraukti iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo

nusikaltimais įtariamųjų sąrašo ir kad jų atžvilgiu vykdyti tyrimai buvo sustabdyti. Tai padaryta

remiantis Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos sprendimu, kad nėra šių asmenų antisemitinės

arba pronacistinės veiklos įrodymų. Tikiuosi, kad šis dokumentas padės dviem minėtiems

vyrams ir jų draugams išsivaduoti iš suspaudimo ir nevilties dėl jiems iškeltų kaltinimų."

(Joshua Eilbergo raštas Algimantui Gečiui, 1975 sausio 13 Vašingtonas)

f) Kai kurie Jūsų teiginiai, pvz. kaltinimai žydus gelbėjusio vyskupo Vincento Borisevičiaus,

kitų Telšių vyskupų ir kunigų atžvilgiu (Jūsų teiginys „Jonas Noreika įklampino Telšių

vyskupijos vyskupus ir kunigus į nusikaltimus prieš žmoniją“ ir kt.), politinio kalinio Viktoro

Ašmensko ir kitų istorijos liudininkų, kurie palankiai atsiliepė apie J. Noreiką, atžvilgiu taip

pat galimai pažeidžia LR Konstitucijos 31 str. ir LR Baudžiamojo kodekso 154 str. dėl

šmeižto.

Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo 14 str. 5 punkto 3 dalis suteikia

galimybę nenagrinėti prašymo ar skundo, jei jis grindžiamas akivaizdžiai tikrovės

neatitinkančiais faktais.

2. „Ar Jūsų atlikti tyrimai leidžia teigti, kad Jono Noreikos veikla „negali būti vertinama

vienareikšmiškai“?

Jono Noreikos veikla negali būti vertinama vienareikšmiai, nes:

a) istorijos moksle istorinių įvykių vertinimai visada yra daugiaaspekčiai;

b) Jonas Noreika yra reabilituotas LR Aukščiausiame Teisme;

c) Jono Noreikos veikla ir už ją okupacinių režimų paskirtos bausmės paneigia Jūsų peršamą

„vienareikšmiškumą“: už nepaklusnumą nacių valdžiai Jonas Noreika buvo kalinamas

Štuthofo lageryje, už nepaklusnumą sovietų valdžiai buvo sušaudytas;

3

d) nevienareikšmį J. Noreikos veiklos vertinimą patvirtina daug liudininkų, taip pat ir Jūsų

paties rašte cituojami ar kitaip minimi istoriniai liudininkai, kurie atsiliepia apie jį palankiai:

1941 m. sukilimo dalyviai Damijonas Riauka, Viktoras Ašmenskas, Štuthofo koncentracijos

kaliniai Aleksandras Kantvilas ir kun. Stasys Yla, žydus gelbėjęs vyskupas Vincentas

Borisevičius ir kt.

3. „Kokiais pagrindais Jūs tiriate lietuvių atsakomybę už nusikaltimus prieš žmoniją?

Kiek lietuviai atsakingi už nacių okupuotoje Lietuvoje vykdytus nusikaltimus prieš

žmoniją?“

Tokias Jūsų formuluotes laikome netinkamomis, tendencingomis ir galimai pažeidžiančiomis

LR Konstituciją.

LR Konstitucijos 31 str. skelbia: „Asmuo laikomas nekaltu, kai jo kaltumas neįrodytas įstatymo

nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“.

LR Konstitucijos 25 str. skelbia: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją

nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės

neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“

LGGRT centras Lietuvos gyventojų santykį su Holokaustu vertina istoriografiniame, o ne

ideologiniame ar propagandiniame kontekste. LGGRT centras Holokaustą Lietuvoje vertina

kaip nacių okupacinės valdžios, pasitelkusios jai subordinuotas kolektyvines okupuotos

Lietuvos struktūras ar jų elementus, veiklos padarinį. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio

okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje tirti išvadose apie atsakingas organizacijas

rašoma: „Nemaža organizacijų ir institucijų dalyvavo nustatant žydų tapatybę, konfiskuojant

turtą, juos surenkant ir galiausiai naikinant. Svarbiausios vokiečių organizacijos buvo šios:

a) vokiečių saugumo policija ir SD;

b) Vermachtas, daugiausia 207-oji, 281-oji, 285-oji ir 403-ioji saugumo divizijos, bei karo

lauko komendantūra (Feldkommendaturen);

c) Vokiečių policijos batalionai, pirmiausia 11-asis, o tai pat 2-asis, 9-asis, 65-asis, 105-

asis ir 131-asis, kurie veikė Lietuvos teritorijoje ir dalyvavo sulaikant ir žudant žydus;

d) Naikinimo procese dalyvavo ir vokiečių civilinė administracija (Ziwilverwaltung), jos

politikos ir ūkio departamentai, taip pat Darbo tarnyba (Arbeitsamt)

Vokiečų organizacijos, kontroliavusios genocido spartą ir mastą, persekiodamos ir

naikindamos žydus, pasitelkė okupuotos Lietuvos sukarintas, policijos ir administracijos

struktūras ir jomis naudojosi. Tai:

a) nereguliarių pajėgų, susikūrusių spontaniškai ar greitai suorganizuotų, karo pradžioje

elementai;

b) TDA (Tautinio darbo apsauga) daliniai, vėliau pavadinti savisaugos batalionais, iš

literatūros žinomi kaip Schutzmannschaften, suvaidinę svarų vaidmenį Holokauste, dalyvavę

žydų žudynėse ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ypač Baltarusijoje ir Ukrainoje;

c) Kauno policijos departamentas ir nemažai vietinių policininkų visoje Lietuvoje;

d) Lietuvos saugumo policijos agentai ir pareigūnai;

e) nemažas skaičius okupuotos Lietuvos civilinės administracijos padalinių.

4

Kai kurie anksčiau išvardyti organizuoti daliniai masinėse egzekucijose vaidino žymiai

menkesnį, ne tokį svarbų vaidmenį, kaip Klimaičio gauja pirmosiomis karo dienomis,

Skrajojantis būrys (Rollkommando) Kaune ir Ypatingasis būrys Vilniuje. Daugiau

pagalbininkų dalyvavo pavieniuose veiksmuose ir vaidino antraeilius vaidmenis – saugojo

sulaikytuosius, kontroliavo žudynių operacijų zoną ir gaudė besislapstančius žydus.

Dviprasmišką Laikinosios Vyriausybės poziciją lėmė paradoksali painiava, į kurią ji buvo

patekusi: skelbėsi esanti aukščiausioji valdžia, bet realios valdžios niekuomet neturėjo.

(Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės

1941 m. vasarą ir rudenį, Vilnius, 2006, p. 275-276).

Apie tai, kad lietuviškas saugumo departamentas jau okupacijos pradžioje buvo nacių

kontroliuojamas liudija jo buvęs darbuotojas Jonas Dainauskas, 1941 m. kalintas už

nepaklusnumą nacių valdžiai: „Berods birželio 29 ar 30 d. V.D. departamentui „vadovauti“ /su

kokiu tai rašteliu/ atvyko buvęs V.S.D. Vilniaus saugumo apygardos viršininkas, 1940.06.15

d. pasitraukęs į Vokietiją ir ten Reicho Gestapo numatytas, karui prasidėjus, V.S.D.

„direktoriumi“ /panašiai kaip buvo numatyti vadovauti Saugumui Latvijoje bei Estijoje, kaip

apie tai rašo gen. Stahleckeris jau minėtame raporte – Nuernbergo bylos 37 tomo dok. 180-L/.“

(Jono Dainausko archyvas. Jonas Dainauskas. Kodėl Lietuva dabar kaltinama žydų žudikų

reabilitavimu? psl.11).

4. „Hitleris tiktai 1941 m. rugsėjo mėnesį ryžosi išžudyti Europos žydus. Vadinasi, žydų

išžudymą įtakojo vietinės reikšmės veikėjai. O Lietuvoje išžudymas vyko stebėtinai

anksti. Lietuviai 1941 m. liepos 12-13 d. Plungėje savarankiškai išžudė visus žydus, 1800

žmonių. Tai visoje nacių okupuotoje Europoje bene pirmasis atvejis, kada buvo tokiais

mastais išžudyti visi žydai, įskaitant vaikus, motinas ir senukus. Keista, koks nežymus

vokiečių vaidmuo tokiame kontekste.“

Apie Hitlerio nurodymus žudyti žydus dar prieš karą su Sovietų Sąjunga jau rašėme.

Tai, kad Plungėje vykusių žydų žudynių tikrieji sumanytojai yra ne lietuviai, o naciai,

grindžiame šiais motyvais:

a) Žydų žudynių pradžia Lietuvoje pirmiausia yra sietina su istorinėmis aplinkybėmis,

minimose įvairiuose istoriniuose darbuose. Nacistinės Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris

1941 m. kovo mėn. susitikime su karinių pajėgų ir partijos vadovybe artėjantį karą su Sovietų

Sąjunga apibūdino kaip dviejų priešiškų pasaulėžiūrų susidūrimą. Anot A. Hitlerio, šio karo

metu turės būti sunaikinta rusų valstybės vadovybė, žydų–bolševikų inteligentija; šios

užduotys yra tiek sudėtingos, kad jų įvykdymo negalima patikėti kariuomenei. Todėl

A.Hitleris reikalavo okupuotose teritorijose kaip galima greičiau įvesti politinį valdymą. Šias

ideologinio karo užduotis kariuomenės operacijų srityje turėjo įgyvendinti SS ir saugumo

policijos organai. (Hans Buchheim, Martin Brosztat, Hans–Adolf Jacobsen und Helmut

Krausnick. Anatomie des SS–Staates, München, 1994, s.451–452; Raul Hilberg. Die

Vernichtung der europäischen Juden. Frankfurt am Main, 1990, Bd. 2, s. 296–297)

SS ir policijos vadui Heinrichui Himmleriui buvo pavaldi vyriausioji reicho saugumo valdyba

(Reichssicherheitshauptamt, RSHA), kuri buvo įsteigta 1939 m. rugsėjo 27 d. Ji suvienijo

valstybinę (vokiečių saugumo policija, gestapas) ir partinę (Sicherheitsdienst, SD) saugumo

tarnybas. Šiai valdybai vadovavo Reinhardas Heydrichas. Jis oficialiai buvo vadinamas

5

vokiečių saugumo policijos ir SD vadu. Dar 1941 m. kovo mėn. R.Heydrichas valdybos

pareigūnus informavo, kad, prasidėjus karui su Sovietų Sąjunga, bus reikalingos operatyvinės

grupės. RSHA I valdybos (personalo valdyba) viršininkui Bruno Streckenbachui buvo pavesta

pasirūpinti operatyvinių būrių personalo paskyrimu. Būrių vadai buvo skiriami daugiausiai iš

RSHA dirbusių asmenų. Buvo suformuotos keturios vokiečių saugumo policijos ir SD

Operatyvinės grupės – A, B, C, D. Operatyvinė grupė A buvo priskirta Šiaurės armijų grupei,

B – Centro armijų grupei, C – Pietų armijų grupei, D – specialiai 11 vokiečių armijai.

Operatyvinę grupę A (vadas SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris), kuri turėjo veikti

Baltijos šalyse, sudarė 2 ir 3 operatyviniai būriai (Einsatzkommandos) ir 1a ir 1b ypatingieji

būriai (Sonderkommandos). Operatyvinės grupės A operatyvinio būrio 3 vadu buvo paskirtas

SS štandartenfiureris Karlas Jägeris, operatyvinio būrio 2 vadu tapo SS šturbanfiureris

Rudolfas Batzas. Operatyvinė grupė A buvo pati didžiausia, jai priklausė apie 990 asmenų

(Michael Wildt, Generation des Unbedingten. Das Führungskorps des

Reichssicherheitshauptamtes. Hamburg, 2002, s. 547–553; Raul Hilberg, Die Vernichtung

der europäischen Juden, Frankfurt am Main, 1990, Bd. 2, S. 296–301; H. Krausnick, Hitlers

Einsatzgruppen. Die Truppe des Weltanschauungskrieges 1938–1942, Frankfurt am Main:

Fischer Taschenbuch Verlag, 1993, s. 360–361; Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva

(1941–1944 m.), Vilnius, 1998, p. 75; Einsatzgruppen der Sicherheitspolizei und des SD,

http://de.wikipedia.org/wiki/Hauptseite; Rudolf Batz // http://lexikon.freenet.de/Rudolf_Batz)

Prieš karą su Sovietų Sąjunga Operatyvinių grupių A, B, C, D ypatingųjų būrių vadams buvo

paaiškintos jų užduotys. Viena šių užduočių buvo žydų žudymas. Berlyne 1941 m. birželio 17

d. įvyko posėdis, kuriame dalyvavo SS ir policijos vadas Heinrichas Himmleris, RSHA

viršininkas Reinhardas Heydrichas, kariuomenės vadovybė, slaptosios tarnybos karininkai.

H.Himmleris asmeniškai operatyvinių grupių A, B, C, D vadams aiškino, ką jie privalės

daryti. H.Himmleris, anot RSHA III valdybos viršininko bei Operatyvinės grupės D vado Otto

Ohlendorfo, paaiškino, kad svarbi vadų užduoties dalis esanti žydų vyrų, moterų ir vaikų

pašalinimas. Pasak SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio RSHA viršininkas R.Heydrichas

susitikimo Berlyne metu jam ir dar 50 SS vadų pasakė, kad jie karo su Rusija atveju turės

šaudyti žydus. R.Heydrichas 1941 m. birželio 29 d. telegrama operatyvinių grupių vadus,

primindamas šiems 1941 m. birželio 17 d. posėdį, informavo, kad jų tikslas yra skatinti

lokalinius žydų pogromus., neišsiduodant esantys šių pogromų iniciatoriai. (Raul Hilberg R.

Die Vernichtung der europäischen Juden, Frankfurt am Main, 1990, Bd. 2, S. 303–304;

Michael Wildt, Generation des Unbedingten. Das Führungskorps des

Reichssicherheitshauptamtes, Hamburg, 2002, s. 558).

R. Heydricho 1941 m. liepos 2 d. direktyva aukštesniuosius SS ir policijos vadus okupuotoje

SSRS teritorijoje Jeckelną, von den Bach–Zelewskį, Prützmanną, Korsemanną glausta forma

informavo apie vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinėms grupėms, operatyviniams

būriams betarpiškai duotus [greičiausiai posėdžio Berlyne 1941 m. birželio 17 d. metu.]

principinius nurodymus. Operatyvinėms grupėms, operatyviniams būriams, anot

R.Heydricho, buvo nurodyta vykdyti egzekucijas šiems asmenims: Kominterno nariams, taip

pat visiems profesionaliems komunistiniams veikėjams; aukštesnio ir vidurinio rango, taip pat

labiau aktyviems žemiausiojo rango partijos, centrinio komiteto, sričių ir rajoninių komitetų

darbuotojams; liaudies komisarams; žydams, kurie yra partijos nariai, dirbo valstybės

tarnyboje, taip pat kitiems radikaliems elementams (diversantams, sabotuotojams,

snaiperiams, propagandistams, žmogžudžiams, padegėjams ir t.t.) (Hans Buchheim, Martin

Brosztat, Hans–Adolf Jacobsen und Helmut Krausnick. Anatomie des SS–Staates. München,

6

1994, S. 612–613; Уничтожение евреев СССР в годы немецкой окупации (1941–1944).

Сборник документов и материалов. Иерусалим, 1991, с. 40).

R. Heydricho direktyvoje taip pat buvo nurodyta, kad naujai okupuojamose srityse neturi būti

daromos kliūtys sluoksniams, kurie nori apsivalyti nuo komunistų ir žydų. Priešingai, reikia,

nepaliekant pėdsakų, tai skatinti (Hans Buchheim, Martin Brosztat, Hans–Adolf Jacobsen und

Helmut Krausnick. Anatomie des SS–Staates, München, 1994, S. 612–613).

b) XX a. genocidai buvo inicijuoti valstybinių valdžių. Vokiečių okupacijos (1941-1944 m.)

laikotarpiu Lietuva, kaip valstybė, kurios pamatu buvo LAF ideologija, neegzistavo. Valdžia

okupacijos pradžioje (1941 m. birželio pabaiga – liepa) buvo vokiečių karinės administracijos

rankose. Vėliau valdžią iš karinės administracijos perėmė vokiečių civilinė administracija su

generalinių komisaru T. A. von Rentelnu priešakyje.

Okupacinė valdžia vadovavosi ne Berlyno LAF organizacijos ideologija, o savo

nacionalsocialistine programa. Žemaitijos regione, t.y. Telšių apskrityje, vokiečių karinės

administracijos valdymo laikotarpiu (1941 m. birželio pab. ir liepa) aukščiausia karinė valdžia

priklausė vokiečių karo komendantui. Po to, kai 1941 m. liepos pabaigoje buvo įvestas

civilinis valdymas, Telšių apskrities pagrindiniu valdytoju tapo Šiaulių apygardos komisaras

Gewecke. Tai leidžia teigti, kad tiek Telšių apskrities LAF organizacija, tiek Telšių apskrities

civilinės valdžios, policijos įstaigos visą 1941-1944 m. laikotarpį buvo subordinuotos,

pajungtos nacių okupacinės valdžios įstaigoms.

c) Naciams okupavus Lietuvą ir Latviją Operatyvinės grupės A 3-iojo operatyvinio būrio (SS

štandartenfiureris Karlas Jägeris) vadaviete tapo Kaunas. Nuo 1941 m. liepos 2 d. būrys 2/A

perėmė vokiečių saugumo policijos ir SD funkcijas Lietuvoje. Operatyvininės grupės A 2-

ojo operatyvinio būrio (vadas SS šturbanfiureris Rudolfas Batzas) vadaviete tapo Ryga.

Vienas šio būrio padalinys rezidavo Šiauliuose ir netrukus buvo reorganizuotas į į vokiečių

saugumo policijos ir SD Šiaulių skyrių. Žydų žudynėms Šiaulių mieste ir apskrityje

(Kuršėnuose, Lygumuose, Joniškyje, Radviliškyje) iš pradžių vadovavo minėto operatyvinio

būrio 2 padalinio (Restkommando) vadas SS hauptšarfiureris Werneris Gotschalkas. Nuo

1941 m. spalio 2 d. iš minėto būrio funkcijas perėmė Operatyvinės grupės A 3-iasis

operatyvinis būrys, kuriam vadovavo SS štandartenfiureris Karlas Jägeris (Leiba Lipšica,

Šiaulių getas, 1941 m. liepos 18-1944 m. liepos 24 d., Arūnas Bubnys, Šiaulių miesto ir Šiaulių

apskrities žydų likimąs, Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942. Vilnius, 2002, p. 11, 43; Arūnas

Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), Vilnius, 1998, p. 77, 197–200; SS

Brigadefiurerio F. W. Stahleckerio raportas apie operatyvinės grupės A (Einsatzkomando A)

veiklą Lietuvoje ir Latvijoje iki 1941 m. spalio 15 d., Alfonsas Eidintas, Žydai, lietuviai ir

Holokaustas, Vilnius, 2002, p. 433 ).

Šio padalinio veikla iki 1941 m. spalio 2 d. taip pat apėmė Telšių ir Mažeikių apskritis.

Operatyvinės grupės A 2-ojo operatyvinio būrio pareigūnai, vykdydami žydų, kitų asmenų

grupių persekiojimą 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį, vadovavosi jau anksčiau

minėtais R. Heydricho nurodymais. 1941 m. liepos 12-13 d. žydų žudynių ties Kaušėnų kaimu

(Telšių aps. Plungės vls.) pagrindiniai iniciatoriai, organizatoriai ir vykdytojai yra būtent

minėta represinė struktūra – operatyvinės grupės A 2-asis operatyvinis būrys. Ji savo ruožtu į

žudynių vykdymą įtraukė Plungės lietuvių komendantą ir savisaugos būrio vadą Povilą Alimą.

Po karo teisti buvę Plungės būrio nariai kalbėjo, kad įsakymas sušaudyti žydus buvo gautas iš

vokiečių, o ne iš Telšių apskrities LAF vado Jono Noreikos.

7

5. „Labiausiai kalti yra ne žudynių vykdytojai, o jų sumanytojai. Lietuvoje ypatingai

kalti Jonas Pyragius, Ričardas Šveiceris, Vytautas Reivytis, Pranas Germantas-

Meškauskas ir Jonas Noreika.“

Šie asmenys nebuvo Lietuvos žydų žudynių sumanytojai. Tikrieji žydų žudynių sumanytojai

yra Trečiojo Reicho vadovybė. Tokios nuomonės laikosi ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, žydų,

kitų tautybių profesionalūs istorikai.

6. „Jonas Noreika vadovavo nusikalstamai gaujai LAF Telšiai, kuri Lietuvos

Respublikos, lietuvių tautos ir „Žemaičių žemės“ vardu per vieną mėnesį nužudė

daugiau kaip 3000 žydų ir 300 lietuvių. LAF Telšių nusikaltimai savo mastais, žiaurumu,

atsidavimu ir melagingumu lenkia Sovietų Sąjungos, nacisinės Vokietijos ir carinės

Rusijos nusikaltimus Telšių apskrityje.

Nesutinkame, kad J. Noreikai, jo vadovaujamai Telšių LAF organizacijai, tenka pagrindinis

iniciatorių, organizatorių ir vykdytojų vaidmuo. Savo argumentus pateikėme ankstesniuose

atsakymuose.

LGGRT centro nuomone, Lietuvių aktyvistų fronto organizacija negali būti vertinama kaip

nusikalstama, o Jūsų palyginimai neatlaiko mokslinės kritikos.

7. „Ar žmonių atskyrimas nėra nusikaltimas prieš žmoniją?“

Okupuotoje Europos teritorijoje naciai žydus pradėjo atskyrinėti ir varyti į getus dar iki karo

su Sovietų Sąjunga. Po operatyvinės grupės A vado SS brigadenfiurerio Walterio Stahleckerio

organizuotų žydų žudynių Kaune, naciai žydams pareiškė, kad nuo tolesnių pogromų galės

apginti tik tuo atveju, jei šie persikels gyventi į getus. (Niurnbergo bylos 37 tomas, dok. 180-

L.).

Istorinių tyrimų požiūriu yra svarbu, kaip šiuos reiškinius vertina Laikinosios vyriausybės

atstovai.

Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis-Ambrazevičius

pateikia tokius savo argumentus: „Kiekvienas amžius turi savo “ritualines formules”, kurios

yra be turinio, bet antrai pusei gali skambėti maloniai. (...) Ano karo pradžios metu ritualinė

formulė buvo “naujosios Europos kūrimas”; tokios pat formulės reikšmės turėjo “Doc. Accuse”

(89 p.) minimas arkiv. Skvirecko, buv. prezidento Griniaus, buv. min. pirmininko Tumėno ir

kitų telegramos siuntimas Hitleriui; tokia pat formulė buvo vysk. Brizgio radijo kalba, kuria

“kvietė stoti į vermachto statybos batalionus” (Doc. Ac. Nr. 60). Vis tai buvo ritualinės

formulės, siekiančios apraminti antrąją pusę, kurioje buvo fizinė jėga. Tai buvo tokios pat

prasmės formulės, kaip 1940 metais visuomenės atstovų ėjimas pas “liaudies

vyriausybės pirmininką” J. Paleckį lojalumo pareikšti. Tokios pat prasmės turėjo ir 1941 metų

Kauno lietuvių komendanto bei burmistro priėmimas įsakymo steigti ghetto, bet

atsikalbėjimas, kad techniškai taip greit tai neįmanoma padaryti, kad jiems reikia atsiklausti ir

savo vyriausybės.

Ar ši taktika Lietuvos žydų reikalui pakenkė ar padėjo?

8

(a) Faktas: Stahleckeris buvo įsakęs komendantui Kauno žydus iškelti į Vilijampolę per 5-6

valandas. Komendantas Bobelis atsikalbėjo, kad techniškai taip greit neįmanoma. Jis

informavo Lietuvos laikinąją vyriausybę. Jis pateikė savo projektus. Vyriausybė tuos projektus

svarstė ir atidėliojo, ir jie liko nepriimti. Bet laimėta laiko.

(b) Faktas: Burmistras Palčiauskas ir komendantas Bobelis 1941 m. liepos 10 išleido

įsakymą žydam keltis į Vilijampolę; terminą davė nuo liepos 15 iki rugpiūčio 15. Vadinas,

laimėta laiko ne 5-6 valandos, bet pusantro mėnesio.

(e) Faktas: Vilniaus žydų liudijimas. Vilnius buvo kitoje karinėje apygardoje, ir Vilniaus

lietuvių administracijai nebuvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia Lietuvos laikinąja

vyriausybe. Ten ir žydų reikalas buvo pradžioje kitaip tvarkomas. Kaip liudija Isaac Kowalski,

kurio atsiminimus skelbė New Yorko laikraštis “Jewish Press’, žydai buvo gaudomi ir varomi

tariamai į darbus. Bet iš tų “darbų” jie negrįždavo. Tada ir Vilniaus žydai panoro patys gyventi

drauge, gyventi ghetto. Kowalski rašo:

“In such circumstances, the Jews had no other choise but to wish to be brought to the ghetto.

Ten thousand of our brothers and sisters disappeared without a trace during the month of

terror. Everybody expected the same fate.

Of course, it stands to reason, that such a ceaseless pogrom caused the Jews to long for the day

when they would by driven into the ghetto. They sincerely believed it was the only

solution. Perhaps there would be work to do; the people would live togehter and such atrocities

would not take place.

The long anticipated moment came at dawn, September 6,1941. The Jews were awakened

early in the morning by long whistles and yells from those who came to force us into the ghetto.

At first, no one knew exactly what was going on. Soon it became clear that the time had come

to go. That day traffic was stopped for non-Jews.

All the military and police forces of the Germans and Lithuanians were mobilized. Germans

and Lithuanians were stationed in every courtyard and commanded the Jews to evacuate their

homes in 15 minutes.

It was self-evident that 15 minutes were not sufficient for the aged and the children to get ready.

It was impossible to get dressed and take along the bare necessities.

This was in great contrast to the city in Kovno. There the Jewish population was given a couple

of days to move into the ghetto, with a chance to transfer their household goods in wagons and

carts. In Vilna they only allowed us 15 minutes to get dressed and get packed. Each person

could take only that which he could carry. Being awakened from a deep sleep and rudely driven

into the ghetto did not make for organized (?) thinking. The Jews had to get dressed, and grab

haphazardly in the little time allowed them. As a result, homes were left in panic, and when

they reached the ghetto they lacked basic necessities” (Isaac Kowalski, A Secret Press In Nazi

Europe. The Story of a Jewish United Partisan Organization. Jewish Press, January 23, 1970).

Šie Kowalskio liudijimai rodo:

(1) Kad Kaune, nors Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo jokios tiesioginės įtakos žydų

likimui, nei jų ghetto nei jų naikinimui, bet vyriausybės paskirtieji žmonės (komendantas ir

burmistras) laikėsi vyriausybės linijos ir savo taktika laimėjo žydų naudai laiko ir švelnesnę

padėtį iki to laiko, kai vokiečių administracija juos nušalino ir pastatė sau patikimus žmones;

9

(2) kad Vilniaus žydai buvo suvaryti į ghetto lygiai tokiu pat būdu, kaip darė bolševikai 1940

ir 1941 metais, apsupdami gyventojų namus anksti rytą ir per trumpą laiką įsakydami pasiruošti

ir išveždami į vagonus, kuriais juos transportavo į Sibirą ar kalėjimus. Su Vilniaus žydais taip

buvo padaryta, kai jau Kaune Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo likviduota. (Juozas Brazaitis.

Lietuvos žydų likimas ir laikinoji Lietuvos vyriausybė. Į Laisvę (1978 m., Nr. 73, p. 16-27) .

8. „Kas Jums trukdo įsisąmonininti, kad pagrindinės Lietuvių nacionalistų partijos veikla

buvo išžudyti Lietuvos žydus ir tuo įtikti Hitleriui, kad lietuviai yra arijų rasės tauta,

užsitarnavusi nepriklausomybės? Lietuvių nacionalistų partija yra lygiai tokia perdėm

nusikalstama organizacija, kaip kad nacių partija ar komunistų partija?“

Patvirtinti šiuos Jūsų teiginius neleidžia šios aplinkybės.

a) Lietuvių nacionalistų partijos 1941 m. lapkričio mėnesį Didžiojo Vokietijos Reicho

Vyriausybei Berlyne rengto promemoria metmenyse rašoma: „Iš Lietuvos teritorijos

išvykusiems batalionams pavedamos Lietuvą ir lietuvį žeminančios užduotys (Gudijos žydų ir

civilinių rusų belaisvių šaudymas bei korimas). Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti – juos

pačius grasoma sušaudyti. Egzekucijų metu yra forografuojami ir filmuojami tik lietuviški

daliniai, nes vokiečių daliniai tuomet pasitraukai į šalį. Lietuvių tauta nesijaučia, savo

nuoširdaus prisidėjimo prie D.Vokietijos žygio į Rytus lengvinimo pasekmėje, tokios paniekos

ir tokio pažeminimo iš D. Vokietijos pusės nusipelniusi“ (LCVA, f. R-1520, ap. 1, b. 2, l. 11).

Taip pat rašoma: „Lietuvių tauta neturi simpatijos žydams, tačiau pravedamas žydų

likvidavimas iš Lietuvos teritorijos sukėlė lietuvių tautos masės ir pasibodėjimo jausmą. Tą

jausmą gilino girdimi faktai, kad daug kartų buvo filmuojami ir fotografuojami vien tik esą

lietuviai tvarkytojai. Lietuviai mano, kad dar iki šiolei neišemigravę Lietuvos žydai galėtų būti

sėkmingai panaudojami kaip darbo jėga atstatymo darbams sugriautoje Gudijoje ir Rusijoje.

Lietuviai mano, kad Lietuvą apleidžiančių žydų nusavybė turėtų būti pavesta lietuvių tautos

dispozicijai, nors yra jau žinoma, kad Šiaulių apygardos komisaras šių metų VIII. 3 pareiškė

apskričių viršininkams ir burmistrams: „Pagrindinė taisyklė – visas žydų turtas yra Vokietijos

Reicho nuosavybė“ (LCVA, f. R-1520, ap. 1, b. 2, l. l. 12).

b) Vokietijos nacionalsocialistų ir SSRS komunistų partijos buvo valdančios valstybių partijos.

Nei Lietuvių nacionalistų partija, nei LAF organizacija 1941-1944 m. tokiomis partijomis

nebuvo, nes Lietuva, kaip veikianti valstybė, neegzistavo. Nuo 1941 m. birželio pabaigos ir

liepos mėnesį valdžia okupuotoje Lietuvoje buvo sutelkta vokiečių karinės administracijos

rankose. 1941 m. liepos pabaigoje krašto valdymą į savo rankas perėmė vokiečių civilinė

administracija su generaliniu komisaru T. A. von Rentelnu priešakyje.

c) Istorikas Valentinas Brandišaukas rašo: „paskutinės legaliai veikusios vokiečių okupacijos

metais organizacijos – Lietuvių Nacionalistų partijos – dokumentuose jaučiamas neigiamas

požiūris į žydus. LNP nario 39 klausimų anketoje 24-as suformuotas taip: „Ar turi kraujo ryšių

su žydais?“. Ir apskritai partijos nariai galėjo būti tik „lietuviško kraujo (kilmės)“ lietuviai ir

lietuvės. Tačiau nacionalistų dokumentai yra tik deklaratyvūs, nes partija, baigusi kurtis 1941

m. vasaros pabaigoje, buvo uždaryta po kelių mėnesių, gruodžio viduryje. Ir nors pavieniai

partijos nariai karo metais užėmė tam tikras pareigas administraciniame aparate (pvz., gen. P.

Kubiliūnas buvo paskirtas Lietuvos generalinės provincijos generaliniu tarėju), tačiau jie

10

atstovavo jau ne LNP politikai. (Valentinas Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos

valstybingumą (1940 06-1941 09), Vilnius, 1996, p. 144).

9. „Leonas Vilutis prisimena, kad vokiečiai į Telšius atėjo tik kokią liepos 10 d., reiškia

visą valdžią iki tol turėjo lietuviai?“

Su šiuo teiginiu nesutinkame. Istoriniuose tyrimuose nustatyta, kad Telšių miestą vokiečiai

užėmė 1941 m. birželio 25 d. (Arūnas Bubnys, Lietuvos žydų or mažieji getai ir laikinosios

izoliavmo stovyklos, Holokaustas Lietuvoje, Vilnius, 2011, p. 139).

Tą pačią datą nurodo ir laikraštis „Žemaičių žemė“ (Tik darbu ir laisvę laimėjom, Žemaičių

žemė, 1941 m. liepos 20 d., Nr. 4, l. 2).

Kad birželio pabaigoje – liepos pradžioje Šiaulių apskrityje lankėsi už žydų žudynes Baltijos

šalyse atsakingas operatyvinės grupės A vadas SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris liudija

buvęs Lietuvos VSD (saugumo departamento) darbuotojas Jonas Dainauskas: „gen,

Stahleckeris, per Šiaulius, 07.4 d. jau buvo Rygoje“. (Jono Dainausko archyvas. Jonas

Dainauskas. „Kodėl Lietuva dabar kaltinama žydų žudikų reabilitavimu? psl.11).

Kad Telšiuose rezidavo vokiečių komendantas liudija aplinkybė, kad laikraštyje „Žemaičių

žemė“ (1941 m. liepos 20 d., Nr. 4, l. 6) yra Vokiečių ekonominės komendatūos „Kaunas III“,

Telšių skyriaus įgaliotinio Koenig ir Telšių apskrities Žemės ūkio įstaigos viršininko agronomo

J. Tautvydo kreipimasis į visus Telšių apskrities kaimo seniūnus.

10. „Kodėl Telšių vyskupija neprieštaravo, kad „lietuvių valdžia“ jos spaustuve kursto

žmogžudystę? Kodėl leido nekaltus žydus kankinti ir žeminti Rainių aukų laidojimo

metu? Kodėl žudikams atleisdavo kaltes? Kaip tiriate Telšių vyskupijos vaidmenį 1941

m. nusikaltimuose?“

Šiuos klausimus – kaltinimus vertiname kaip ypač tendencingus. Yra istorinių liudijimų, kad

dėl po karo sovietų nužudyto Telšių vyskupijos vyskupo Vincento Borisevičiaus daugkartinių

prašymų vyskupijos kunigai ir gyventojai prisidėjo prie žydų gelbėjimo. LGGRT centro

skelbiamame žydų gelbėtojų sąraše (http://genocid.lt/gelbetojai/titulinis.php) rasite Telšių

vyskupijos vyskupą Vincentą Borisevičių, Telšių vyskupijos kunigus – Žemaičių Kalvarijos

kleboną Vladislovą Polonskį (išgelbėjo mažiausiai 4 žydų šeimas), Alsėdžių kunigą

Vladislavą Taškūną (ne tik gelbėjo žydus, bet viešai pamokslo metu smerkė žydų žudynes),

kurie yra Lietuvos Respublikos Prezidento už tai apdovanoti. 1946 m sušaudyto vyskupo

Vincento Borisevičiaus baudžiamojoje byloje yra Telšių žydų liudijimas apie jiems suteiktą

pagalbą nacių okupacijos metais: „Mes, žemiau pasirašę gydytojai Blatas Mauša Aronas,

Blatienė Mirijam ir Kaplanas Dovydas, gyvenantys Telšiuose liudijame: 1. Po to, kai

Telšiuose buvo sunaikintas žydų getas, Telšių vyskupas priglaudė ir slėpė pabėgusias žydų

moteris. 2. Telšių vyskupas Borisevičius rėmė žydus, kurie slėpėsi kaimuose ir pas kai kuriuos

Telšių apskrities parapijos kunigus. 3. Telšių vyskupas Borisevičius 1944 metų liepos mėnesį

padėjo išlaisvinti iš Telšių kalėjimo mūsų (Blatų) ketverių metų dukrą ir taip ją išgelbėjo nuo

mirties“.

11

11. „Naciai tiesiog paėmė įkaitais tuos plačiai žinomus lietuvius, kuriuos buvo lengva

suimti. Naciai netyrė Štuthofo kalinių, juos laikė garbės kaliniais ir jų asmeniškai

nelenkė. Akivaizdu, kad jie nebuvo nacių priešai, o tiesiog lietuvių tautą bausti pasirinkti

įkaitai“

Kai kurie teiginiai neatitinka tikrovės, kiti atitinka ją tik iš dalies ir, mūsų nuomone,

tendencingai naudojami sumenkinti Jono Noreikos ir kitų lietuvių įkalinimą Štuthofo

koncentracijos stovykloje.

Buvęs administracinės kontrolės generalinis tarėjas mjr. S. Puodžius, kurį Jūs vadinate žydų

išžudymo šalininku, Štuthofo koncentracijos stovykloje mirė 1943 m. balandžio 14 d., ten

ištvėręs vos tris savaites. 1943 m. balandžio 18 d. stovyklos ligoninėje infekcinio skyriaus

sanitaras lenkas Kazikas užmušė vidurių ligos nukamuotą Marijampolės mergaičių

gimnazijos direktorių Zigmą Masaitį. Kitą dieną (balandžio 19-ąją) pamaldžiai persižegnojęs

ir paprašęs atsisveikinti brolį ir likimo draugus, iš gyvenimo išėjo Algirdas Tumėnas.

Balandžio 20 d. mirė advokatas Petras Kerpė. Jonas Noreika gestapo suimtas 1943 m. vasario

23 d. ir išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą; ten pragyveno daugiau kaip 3 mėnesius,

kol 1943 m. gegužės 31 d. likusiems gyviems lietuviams kaliniams buvo pranešta, kad jų

grupė vadinsis garbės kaliniais (Ehrenhäftlinge). (Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva

(1941–1944), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p.

287–292).

Jūsų teiginys, kad Štuthofo koncentracijos stovykloje įkalinti lietuviai „nebuvo nacių priešai,

o tiesiog lietuvių tautą bausti pasirinkti įkaitai“, rodo esminį loginį prieštaravimą: už ką

naciams reikėjo bausti lietuvius ir kodėl jie įkaitu pasirinko „ne priešą“ J. Noreiką?

Siūlytume perskaityti Balio Sruogos, vieno iš Štuthofo įkaitų, knygą „Dievų miškas“ - ji yra

ir angliškai.

12. „Plungės ir Telšių žudynės neminimos Lietuvos žydų išžudytojo Einsatzkommando 3

vadovo Jėgerio ataskaitoje, nė Lietuvos paribio žydų išžudytojų Tilžės Einsatzkommando

teismo liudijimuose“.

Telšiai ir Plungė šioje ataskaitoje neminimi, nes buvo Einsatzkommando 2, o ne 3 būrio žinioje.

13. „A. Pakalniškus rašė, kad „tomis siaubo dienomis vokiečių Plungėje kaip ir nebuvo.

Plungę tuo tarpu valdė lietuvių karininkų grupelės su komendantu Noreika viršūnėje“.

Straipsnyje, skirtame J. Noreikos biografijos kontraversijoms, esame pateikę argumentuotą

nuomonę, kodėl šis A. Pakalniškio teiginys neteisingas. (Alfredas Rukšėnas, Jono Noreikos –

Generolo Vėtros biografijos kontraversijos, Genocidas ir Rezistencija, 2016, Nr. 1(39), p. 39-

62). Taip pat reikia pastebėti, kad Plungėje rezidavo ir vokiečių komendantas. Laikraštyje

„Žemaičių žemė“ (1941 m. liepos 30 d., Nr. 6, l. 2) yra žinia, kad 1941 m. liepos 27 d. Plungėje

vyko manifestacija, kurioje dalyvavo vietos aktyvistų vadas leitenantas Alimas ir vokiečių

vietos komendantas.

12

14. „Noreika ir Alimas vadovavo Plungėje džiaugsmo manifestacijoje 1941 m. liepos 27

d., dvi savaitės po visų žydų išžudymo.“

Ši šventė nesietina su Holokaustu. Laikraštyje „Žemaičių žemė“ (1941 m. liepos 30 d., l. 2)

minima, kad J. Noreika, P. Alimas dalyvavo džiaugsmo manifestacijoje, kuri vyko Plungėje

1941 m. liepos 27 d. Tai buvo šventė, kurioje džiaugtasi Lietuvos išlaisvinimu nuo bolševikų,

reikštas palaikymas Lietuvos laikinajai vyriausybei.

Vis labiau aiškėjant vokiečių nuostatai nepripažinti Laikinosios vyriausybės, po vokiečių

inspiruoto nesėkmingo bandymo nuversti Laikinąją vyriausybę liepos 23-24 d., Vyriausybės

palaikymo akcijos buvo organizuotos ir kitose Lietuvos vietose.

J. Noreikos ir P. Alimo santykis su žudynėmis Plungėje yra aptartas straipsnyje, kuris

publikuotas leidinyje „Genocidas ir Rezistencija“ (Alfredas Rukšėnas, Jono Noreikos –

Generolo Vėtros biografijos kontraversijos, Genocidas ir Rezistencija, 2016, Nr. 1(39), p. 39-

62).

15. „Jonas Noreika žinojo vokiečių troškimus, nes karo pradžioje vokiečių žvalgai jį

nuvežė į pasitarimą Klaipėdoje, iš kurio jisai grįžo su leidimais nešioti ginklą ir su žinia,

kad naciai neleis Lietuvai būti nepriklausomai. Tokiu atveju, kam tarnauti vokiečiams?“

1940-1941 m. lietuvių antisovietinio pasipriešinimo judėjmo dalyviai Vokietiją vertino kaip

priemonę, kurią galima panaudoti siekiant nepriklausomybės atkūrimo. Taip ją vertino ir J.

Noreika. LGGRT centrui nežinomi duomenys apie tai, kad „Jonas Noreika grįžo su žinia, kad

naciai neleis Lietuvai būti nepriklausomai“.

16. „Kodėl nesate ištyrę, ką spausdino Noreika ir kokios buvo to pasekmės“.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu, t. y. 1941 m vasarą ir rudenį, Telšiuose buvo leidžiamas

laikraštis „Žemaičių žemė“. Šio laikraščio ypatybė ta, kad po straipsniais, kurie jame buvo

publikuoti, nėra nurodomi autoriai. Dėl to labai problematiška spręsti, ką spausdino ir ko

nespausdino asmeniškai J. Noreika. Kita vertus, to meto visą lietuvišką spaudą kontroliavo

nacių okupacinė valdžia. Manome, kad 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį Telšių

apskrityje vykusių žudynių pagrindinės priežastys sietinos ne su laikraščiu „Žemaičių žemė“,

kurioje nėra jokių raginimų žudyti žydus, o su Operatyvinės grupės A 2-uoju operatyviniu

būriu ir su H. Himmlerio duotais nurodymais Operatyvinių grupių A, B, C, D ir jų padalinių

vadams karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse.

17. „Jonui Noreikai vadovaujant Telšių LAF, kiek buvo sušaudyta lietuvių?“

Jūsų klausimą būtina vertinti platesniame istoriniame kontekste. Prasidėjus 1941 m. birželio

sukilimui Lietuvoje, partizanai sukilėliai ėmėsi kovinių veiksmų prieš besitraukiančius

raudonarmiečius bei siekė nubausti įvairių tautybių asmenis (ne tik žydus), tarnavusius

okupaciniam sovietų režimui. Sukilimui pasibaigus (pabaiga laikoma 1941 m. birželio 28 d.),

sovietų režimo rėmėjų, užfrontės zonoje likusių raudonarmiečių persekiojimą tęsė sukilimo

metu atsikūrusios lietuvių valdžios įstaigos. Manome, kad su šia veikla 1941 m. birželio

pabaigoje ir liepos mėnesį buvo susijęs kpt. Jonas Noreika. 1941 m. liepos 25 d. Telšių

13

apskrities viršininkas A. Ramanauskas, Telšių apskrities LAF organizacijos vadas Jonas

Noreika apie minėtos kategorijos asmenų persekiojimo ypatumus Telšių apskrities Policijos

nuovadų viršininkams ir Aktyvistų štabams rašė: „Visus politinio pobūdžio suėmimus vietose

tvarko policijos organai (valsčiuose tvarko nuovadų viršininkai). Paduotus skundus tiria

policijos nuovadų viršininkai bei kiti vietos policijos pareigūnai, kuriems pavesta daryti

kvotas. Vietos policijos organai sprendžia, ar įtariamąjį laikyti suimtą, ar paleisti. Jeigu vietos

policijos organai rado reikalinga įtariamąjį laikyti suimtą (jeigu tam yra pagrindo), tai jie

suimtojo kvotą pristato Telšių kriminalinės policijos viršininkui (galima pristatyti su

suimtuoju arba be jo. Pastaruoju atveju suimtasis gali būti paliekamas valsčiaus areštinėje).

Vietos iniciatyva daryti mirties sprendimus ir juos vykdyti griežtai draudžiama.

Gabenant suimtuosius reikia užkirsti galimybes bėgimo ir pranešimai, kad „suimtasis nušautas

bebėgant“ bus griežtai tiriami. Už bet kokį savivaliavimą bus keliamos baudžiamosios bylos.

Visos Telšių apskrities kvotos bei tyrimai apie komunistus bolševikus ir jų bendrininkus

negali būti laikomi vietos policijos organų archyvuose ir tiek to kvotos, kuriuose suimtieji

paleidžiami, tiek ir areštuotųjų kvotos siunčiamos Telšių kriminalinės policijos viršininkui.

Visoms gautoms politinio pobūdžio kvotoms tolimesnę teisėtą eigą duoda Telšių apskrities

kriminalinės policijos viršininkas“ (Lietuvių aktyvistų fronto Telšių štabo vado kpt. Noreikos,

Telšių apskrities viršininko Ramanausko 1941 m. liepos 25 d.. raštas Telšių apskrities

Policijos nuovadų viršininkams ir aktyvistų štabams, LCVA, f. 1075, ap. 2, b. 19, l. 35).

Kas gi buvo tie asmenys, kuriuos suėmė Telšių apskrities policijos pareigūnai, aktyvistai?

Kaip pavyzdį galime pateikti šį faktą. Telšių saugumo policijos pareigūnas (šaltinyje

įvardijamas kaip l. vir-ko p., greičiausiai einantis laikinai viršininko pareigas) Povilas

Abramavičius 1941 m. birželio 27 d. sulaikė Rietavo miestelyje Miną Abelienę-Volfsonaitę,

įtariant ją buvus komunistų partijos nare ir aktyvia veikėja. Nutarė laikyti suimtąją, kol vyks

bylos tyrimas, Telšių apskrities Komendanto žinioje (1941 m birželio 27 d. nutarimas Nr. 1,

LCVA, f. R-1441, ap. 2, b. 1, l. 4). Lietuvos Respublikos vardu Karo lauko teismas Telšiuose

1941 m. liepos 19 d., išnagrinėjęs Minos Abelovienės ir kitų asmenų bylą kaltinimu pagal

baudžiamojo statuto 51 ir 453 straipsnius ir ip. valst. aps. įst. 14§6 punktą, priėmė šį

sprendimą. Miną Abelovienę, Efroimo (50 m.); Justiną Kazlauską, Jono (31 m.); Edmundą

Atkočiūną, Kazio (31 m.); Vladą Žiulkų, Juozo (42 m.); Haliną Šaulienę, Jurgio (22 m.); Stasį

Ubartą, Leono (32 m.); Aldoną Tenisonienę, Juozo (42 m.); Stasį Dambrauską, Jono (33 m.);

Aleksandrą Zelbą, Juozo (61 m.); Zigmą Daukontą, Juozo (43 m.); Prana Jukną, Prano (40

m.); Aleksą Stiliką, Dimitrijaus (27 m.) pripažino visus kaltais pagal įstatymo „Organizacijų,

sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti“ I

§, nutarė skirtis mirtes bausmę juos sušaudant ir pasekmėmis, kurios nurodytos baudžiamojo

statuto 28 straipsnį, 29 straipsnio 1-ąjį punktą. Vladas Varanavičius pripažintas kaltu pagal I

§ to paties įstatymo ir, pritaikant baudžiamojo statuto 53 staispnį, skirta 10 metų įkalinimo

sunkiųjų darbų kalėjime su pasekmėmis, kurios nurodytos baudžiamojo statuto 28, 29 ir 30

straipsniuose. Įrodymų daiktai palikti byloje. Teismo išlaidos nuteistiesiems paskirstytos po

lygiai ir solidariai. Po teismo Mina Abelovienė, Justinas Kazlauskas, Edmundas Atkočiūnas,

Vladas Žiulkus, Halina Šaulienė, Stasys Ubartas, Stasys Dambrauskas, Aleksandras Zelba,

Zigmas Daukantas, Aldona Tenisonienė padavė malonės prašymus Lietuvų aktyvistų štabui

Telšiuose, kurie buvo atmesti. Prano Juknos, Alekso Stiliko malonės prašymai nebuvo

atmesti, jiems mirties bausmė pakeista įkalinimu iki gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjime

(Karo lauko teismo Telšiuose 1941 m. liepos 19 d. nuosprendis, LCVA, f. R-1441, ap. 1, b.

13, l. 9). Galima prielaida, kad vienas iš asmenų, nagrinėjusų malonės prašymus, buvo ir kpt.

14

Jonas Noreika. Prokuroras 1941 m. liepos 7 d. rašė ponui Kalėjimo viršininkui: „Prašau

sušaudytinus perduoti atvykusiai šaulių būrio apsaugai“(Prokuro 1941 m. liepos 20 d. raštas

Ponui Kalėjimo viršininkui, LCVA, f. R-1441, ap. 1, b. 13, l. 9 a.p.).

Manome, kad 1941 m. birželio sukilimo metu ir po jo atsikūrusi lietuvių administracija, kuri

vertino save kaip nepriklausomos Lietuvos administraciją, turėjo teisę persekioti asmenis,

sovietų okupacijos laikotapiu bendradarbiavusius su režimu, kuris vertintinas kaip Sovietų

Sąjungos 1940 m. vasarą neteisėtai įvykdytos okupacijos ir aneksijos pasekmė bei atsakingas

už masinį gyventojų naikinimą (1940–1941 m. sovietinio genocido aukomis tapo per 31 tūkst.

žmonių. (Arvydas Anušauskas. „Sovietinis genocidas ir jo padariniai“).

Lietuvių administracijos nelaimė ta, kad nacių okupacinė valdžia nepripažino lietuvių 1941

m. birželio 23 d. Kaune paskelbtos nepriklausomybės ir Lietuvos laikinosios vyriausybės, kad

1941 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo priversta savo veiklą prieš savo

valią nutraukti. Anksčiau pateikto minėto Karo lauko teismo sprendimo nevertiname kaip

fakto, sietino su Holokaustu. Kitą vertus, jis remiasi įstatymu „Organizacijų, sudarytų

okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir ju padėjėjams bausti“.

18. „Jūs savo pažymoje pripažįstate, kad Jonas Noreika nusikalto, prisidėdamas prie

teisinio persekiojimo asmenų, kurie 1940-1941 m. bendradarbiavo su sovietų okupaciniu

režimu“.

Taip teigdami klystate: šios Jono Noreikos veiklos nusikalstama nelaikome, ji yra teisėta dėl

anksčiau išdėstytų aplinkybių.

19. „Kur Jūs esate surašę visus Jonui Noreikai pavaldžius aktyvistus, jų veiklą ir

nusikaltimus?“

Nesame surašę Jonui Noreikai pavaldžių aktyvistų. Objektyvių sąrašų sudaryti neįmanoma,

nes nėra išlikę originalių Telšių apskrities LAF organizacijos dokumentų. Lietuvos

ypatingajame archyve saugomos baudžiamosios bylos, kaip šaltinis, nelaiduoja objektyvių

sąrašų sudarymo.

20. „Kodėl nepabrėžiate lietuvių kankintojų žiaurumo ir žydų aukų nekaltumo?“

Apie tai, kaip suprantame lietuvių elgseną ir žydų aukas, galite spręsti remdamiesi Holokausto

tema paskelbtų LGGRT centro straipsnių visuma. Apie LGGRT centro šia tema parengtus

darbus galite rasti internetiniame puslapyje www.genocid.lt

21. „Noreika, rūpindamasis savo ateitimi, išdavė Lietuvių aktyvistų frontą. Klemensas

Brunius sovietams įvardijo Joną Noreiką pirmuoju tarp Telšių apskrities LNP vadų“

Klemenso Bruniaus duomenys turi būti vertinami kitų istorinių šaltinių, istoriografijos

kontekste.

Jono Noreikos išdavyste skatina abejoti kelios svarbios aplinkybės:

a) jis buvo represuotas tiek nacių, tiek sovietų okupacinių valdžių.

15

b) po kalėjimo Štuthofe, pasirinko ne emigraciją į Vakarus, o tolesnę kovą už Lietuvos laisvę,

suprasdamas, kad rizikuoja gyvybe. Taip ir nutiko: sovietų buvo suimtas ir tardomas dėl savo

rezistencinės veiklos.Vilniaus garnizono Karo tribunolas Vilniuje 1946 m. lapkričio 20–22 d.

pripažino J. Noreiką kaltu pagal RSFSR BK 58-1 „a“ str. ir skyrė jam mirties bausmę –

sušaudyti, konfiskuojant visą jam priklausiusį turtą (LYA. f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 149-

150, t. 4, l. 200-222, 261-265, s. b., l. 148-153). Nuosprendis įvykdytas 1947 m. vasario 26

d. Vilniuje (Severinas Vaitiekus, Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947),

Vilnius, 2002, p. 246).

22. „Telšių sukilėliai nebuvo nuginkluoti, kaip kad kitur Lietuvoje. Savo ginklus laikė

iki 1942 m. sausio 1 d. Netgi Telšių apskrities viršininko A. Ramanausko skelbtą 1942

m. vasario mėn. 6 d. savanorių į Lietuvos savisaugos dalinių surašymą nacių Vokietija

niekaip nemini. Kur Jūs pabrėžiate atsakomybę už šiuos dalinius“?

Ši argumentacija nėra susieta su istoriografija lietuvių savisaugos dalinių tyrimų tema. 1941

m. Birželio sukilimo metu pasipriešinimo judėjimo dalyvių vienas iš siekių buvo atkurti iki

sovietų okupacijos Lietuvoje buvusią tvarką. Kaune 1941 m. birželio 23 d. buvo sudaryta

Lietuvos laikinoji vyriausybė, Vilniaus mieste įsteigtas Vilniaus miesto ir srities komitetas.

Tai buvo aukščiausiosios lietuvių valdžios įstaigos. Vienas iš jų uždavinių buvo atkurti tokią

Lietuvos kariuomenę, kokia ji buvo nepriklausomybės laikotarpiu. Susidarė du lietuvių

kariuomenės atsikūrimo centrai – Vilniuje ir Kaune. LLV krašto apsaugos ministras Stasys

Raštikis atsiminimuose rašo, kad vokiečiai vyriausybei neleido net kelti klausimo dėl

kariuomenės atkūrimo. Vietoje kariuomenės buvo leista sudaryti tik savisaugos policijos

dalinius (S. Raštikis, Lietuvos likimo keliais, Kaunas, 1996, t. t. 4, p. 341). Lietuviai tuo

pasinaudojo tikėdami, kad ateityje batalionai taps nepriklausomos Lietuvos kariuomenės

branduoliu. Lietuvių savisaugos batalionai nacių okupacijos laikotarpiu buvo pačios

gausiausios, pastoviausios, ilgiausiai veikusios lietuviškos karinės formuotės. Istorikas dr. R.

Zizas tvirtina, kad buvo suformuoti 26 batalionai, kuriuose tarnavo apie 12–13 tūkst. vyrų (

R. Zizas, Lietuvių savisaugos (apsaugos) batalionų karių nuostoliai Vokietijos ir SSRS karo

metu (1941–1945), Karo archyvas, Vilnius, 2004, t. XIX, p. 196–197).

23. „Telšių apskrities viršininko Augustino Ramanausko ir Telšių burmistro šimtai

raštų parodo, kad lietuviai patys, be vokiečių, sulaikė žydus, tvarkė getus, iš jų savo

įsakymu išvesdavo žydus ir vėl nusivesdavo, ir jų turtą dalino dar gyviems esant.“

Šią formuluotę laikome tendencinga. Visų potvarkių, susijusių su žydų diskriminacija, getais,

turtu, kilmė sietina su vokiečių okupacinės valdžios įstaigomis. Žydų diskriminavimo

iniaciatyva 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį sietina su vokiečių karinės

administacijos, o nuo 1941 m. liepos pabaigos su vokiečių civilinės administracijos, t. y. su

Šiaulių apygardos, į kurios sudėtį įėjo ir Telšių apskritis, komisaro Hanso Geweckes veikla.

24. „Jūs savo pažymoje ypač remiatės kun. Povilo Pukio parodymais, kad Noreika

apskritai buvęs Plungė miesto komendantu, tik nesiryžtate pasidalinti jo žodžiais:

„Kartu su Alimu komendantūroje dirbo Noreika“. Tai sutampa su Pakalniškio

prisiminimais, kad Noreika dirbo komendantūroje ir įsakė Plungės žydus išžudyti. Savo

16

pažyma patvirtinate, kad LAF Telšių apskrities vadui Noreikai pavaldus LAF Plungės

vadas Povilas Alimas organizavo žydų sušaudymą ir jų nuvedimą į Kaušėnus“.

Aplinkybes, kodėl J. Noreikos nelaikome Plungės komendantu, 1941 m. liepos 12-13 d.

žudynių ties Kaušėnais dalyviu, iniciatoriumi, organizatoriumi esame pateikę straipsnyje,

skirtame Jono Noreikos biografijos kontraversijų tyrimui (Alfredas Rukšėnas, Jono Noreikos

– Generolo Vėtros biografijos kontraversijos, Genocidas ir Rezistencija, 2016, Nr. 1(39), p.

39-62).

Pats Povilas Alimas žudynių neiniciavo. Pagrindiniai žudynių ties Kaušėnais iniciatoriai ir

organizatoriai buvo naciai, kurie Povilą Alimą pajungė savo valiai – Trečiojo reicho

vadovybės uždavinių, susijusių su žydų genocidu, įgyvendinimui.

25. „VFR prokurorams buvo neaišku, kas iš vokiečių atsakė už Plungės ir apskritai

Telšių apskrities žydų žudynes, tad 1967-1970 kreipėsi į SSRS pagalbos. Sovietų

saugumiečiai ištyrė, kad Plungės žudynėms vadovavo būrio vadas Stanislovas Lipčius ir

jo pavaduotojas Povilas Alimas, kad Telšių žydų žudynėse dalyvavo tik 8 vokiečiai. Tai

sutampa su Štalekerio ataskaita, kad vienas Einsatzkommando 2 būrys (maždaug 30

karių) atsakingas už visą Šiaulių apygardą, įstengė išžudyti 42 tūkst. žydų.“

Jau rašėme, kad 1941 m. liepos 12 -13 d. Telšių apskrities Plungės valsčiuje ties Kaušėnu

kaimu vykusias žudynes inicijavo, organizavo ir joms vadovavo vokiečių represinių struktūrų

atstovai, o vykdė Povilas Alimas su savo būrio nariais. Taip mano ir vokiečių istorikas

Christophas Dieckmannas (Christoph Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik in Litauen

1941–1944, Göttingen, 2011, Band 2, S. 854, 860).

Dar prieš karą buvo numatyta, kad okupuotoje Lietuvos teritorijoje karinės administracijos

laikotarpiu vyks bendradarbiavimas tarp karinės administracijos ir vokiečių policinių

struktūrų. Vermachto vyriausios vadovybės viršininko Wilhelmo Keitelio 1941 m. kovo 13 d.

direktyvų viename punkte buvo teigiama: „SS reichsfiureris kariuomenės operacijų srityje

pasiruošimą politiniam valdymui vykdo pagal iš fiurerio gautas ypatingąsias užduotis, kurios

kyla iš dviejų priešingų politinių sistemų kovos, turinčios viską galutinai išspręsti (aus dem

endgültig auszutragenden Kampf). Šių užduočių ribose SS reichsfiureris veikia savarankiškai,

savo atsakomybe. SS reichsfiureris rūpinasi, kad jam, vykdant savo užduotis, nebūtų trukdoma

operacijoms. Detales vyriausioji kariuomenės vadovybė ir SS reichsfiureris suderina

betarpiškai“ (Hans Buchheim, Martin Brosztat, Hans–Adolf Jacobsen und

Helmut Krausnick. Anatomie des SS–Staates, München, 1994, p. 478–479).

Vokiečių okupacijos laikotarpio (1941-1944 m.) lietuvių nepaklusnumo atveju (jeigu Povilas

Alimas būtų atsisakęs vykdyti Einsatzkommando 2 būrio nurodymus), buvo galimybė

pasitelkti Lietuvoje esančias vokiečių ginkluotąsias pajėgas ir nepaklusniuosius nubausti. Tų

pajėgų būtų pilnai pakakę nubausti ne tik Povilą Alimą su jo būriu, bet ir apskritai visą Telšių

apskrities LAF organizaciją.

Taip teigdami remiamės šiomis istorinėmis aplinkybėmis:

a) 1941 m. birželio pabaigoje naciams okupavus Lietuvą, ji tapo pavaldi Baltijos šalių karinei

administracijai, kuriai vadovavo kariuomenės užnugario srities vadas generolas K. von

Roques. Generolo štabas iki 1941 m. liepos 17 d rezidavo Kaune, po to persikėlė į Rygą.

Svarbiausias karinės administracijos uždavinys buvo palaikyti rimtį ir tvarką. Svarstyti

17

svarbesnius politinius klausimus karinei administracijai buvo uždrausta. Vakarinė Lietuvos

dalis buvo pavaldi 821-ajai Šiaurės armijų grupės karo lauko komendantūrai Kaune, kuriai iš

pradžių vadovavo gen mjr. Pohlis. Kauno komendantūrai buvo pavaldus 609-asis (Kaune) ir

307-asis (Šiauliuose) apsaugos batalionai. Rytines Lietuvos ir kaimyninės Gudijos apskritis

užėmė Centro armijų grupės 403-ioji divizija, kuriai vadovavo Volfgangas von Ditfurtas.

Vilniuje buvo įsteigta 749-oji (vėliau ji tapo 814-ąją) karo lauko komendantūra. Nuo 1941 m.

rugpjūčio pabaigos visa Lietuvos teritorija buvo pavaldi apsauginės srities komendantui

Pohliui. 1941 m. lapkričio 1 d. vietoje jo paskirtas buvęs Vokietijos karo atašė Lietuvoje

Emilis Justas. Savo ruožtu jis buvo pavaldus Ostlando vyriausiajam kariuomenės vadui gen.

ltn. Friedrichui Brämeriui, rezidavusiam Rygoje. Mažesniuose Lietuvos miestuose veikė

komendantūros. Karo lauko komendantūroje tarnavo 12 karininkų ir 40 puskarininkių bei

eilinių, o vietos komendantūrose – po 2-3 karininkus ir 12-20 eilinių. Didesniuose miestuose

karo lauko komendantūroms buvo pavaldūs 1-2 apsaugos batalionai, o vietos

komendantūroms – kuopos. Karo lauko komendantūroms buvo pavaldžios slaptosios karo

lauko policijos ir žandarmerijos grupės. Joms vadovavo komendantūrų žvalgybos viršininkai.

Karo belaisvių apsaugai buvo skiriami papildomi vermachto daliniai. Karinės instancijos

privalėjo palaikyti užnugario rimtį ir rūpintis jo saugumu, saugoti karinius objektus,

geležinkelius, kovoti su partizanais ir sabotuotojais. Okupuotos Lietuvos teritorija karinės

administracijos buvo valdoma iki vokiečių civilinės administracijos įvedimo 1941 m. liepos

25 d. Vermachto komendantūros sprendė beveik visus karinius ir civilius reikalus. Karo

komendantų įsakymais buvo imami įkaitai, šaudomi civiliai gyventojai ir karo belaisviai,

grobiami valstybiniai ir kooperatiniai sandėliai, nustatomos kainos ir pinigų kursas,

užiminėjami pastatai ir butai, rekvizuojami arkliai ir maisto produktų atsargos, nustatomos

komendanto valandos (Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944 m.), Vilnius,

1998, p. 71-72).

Vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas teigia, kad vokiečių karinės administracijos

valdymo laikotarpiu Lietuvos teritorijoje yra veikusios Šiaurės ir Vidurio armijų užnugario

207-oji, 281-oji, 285-oji, 403-oji apsaugos divizijos kartu su 2-uoju, 65-uoju, 105-uoju, 131-

uoju rezervinės policijos batalionais. Nuo liepos vidurio veikė ir 11-asis, 323-asis rezervinės

policijos batalionai. Taip pat Lietuvoje veikė ir aukštesniajam SS ir policijos vadui (Russland-

Nord) pavaldus pulkas Nord su 53-iuoju, 319-uoju, 321-uoju policijos batalionais. Taip pat

veikė vokiečių saugomo policijos ir SD Operatyvinė grupė A ir Operatyvinės grupės B

padaliniai. Laikui bėgant didelės dalies šių dalinių dislokacijos vietos kito (Christoph

Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944, Göttingen, 2011, Band 1, S.

285).

b) Už kelis nukautus vokiečių karius Kretingos apskrityje vokiečių kariuomenė sušaudė 40

Kretingos apskrities Ablingos gyventojų. 1941 m. birželio 23 d. vokietijos kariuomenės

dalinys nuginklavo ats. ltn. Meškelio vaudovaujamą sukilėlių būrį ir 42 būrio vyrus sušaudė

Nemuno pakarantėje. Išsigelbėti pavyko tik vienam, staiga šokusiam į Nemuną. Nužudyti

lietuvių sukilėliai buvo palaidoti Alytaus ir Rubonių kapinėse. Tą pačią dieną vokiečių

kareiviai Alytuje sušaudė kunigą Paulavičių ir vikarą kunigą Mazurkevičių už tai, kad

bažnyčioje pasislėpę raudonarmiečiai nušovė du vokiečių kareivius. Vokiečių kariuomenės

smurtas nesiliovė ir kitą dieną. Už vokiečių karių apšaudymą birželio 24 d. buvo sušaudyta

nemažai civilių Alytaus gyventojų. Pirmomis karo dienomis vokiečių kariai nekaltus

gyventojus žudė įvairiose vietose: Kudirkos Naumiestyje, Suvalkų Kalvarijoje,

18

Marijampolėje, Lazdijų apskrities Verstaminų ir Kirceliškės kaimuose, Tauragėje, Kretingoje

(Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944 m.), Vilnius, 1998, p. 69-70).

c) Už įsakymų nevykdymą vokiečių okupacinės valdžios pareigūnai lietuvių dalinių nariams

grasindavo sankcijomis. 1941 m. liepos mėnesio pradžioje, žydų žudynių metu Kauno VII

forte, Tautinio darbo apsaugos bataliono 1-osios kuopos vadas kpt. Bronius Kirkila kalbėjo

būrio vadui jaun. ltn. Jonui Plungei, kad jei jie nešaudys, tai juos pačius sušaudys vokiečiai

(Jono Plungės 1979 m. kovo 4 d. raštas LSSR KGB Tardymo skyriaus viršininkui, LYA, f. K-

1, ap. 58, b. 47745/3, t. 2, l. 51–52). Buvęs 2-ojo Pagalbinės policijos tarnybos bataliono

(vadas mjr. Antanas Impulevičius) 1-osios kuopos vadas ltn. Z. Kemzūra kalbėjo: „Į masinius

žydų šaudymus aš žiūrėjau neigiamai ir Slucke aš vokiečių vienam karininkui pasakiau, kad

mes šaudyti nenorime. Tuomet karininkas man pagrasino pistoletu sušaudymu.“ (Zenono

Kemzūros 1961 m. rugsėjo 30 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l.

195). Savisaugininkas Stasys Nėnius kalbėjo, kad atsisakymas šaudyti žydus Kauno VII forte

kareiviui galėjo reikšti sušaudymą arba pasodinimą į kalėjimą (S. Nėniaus ir J. Baranausko

1947 m. rugsėjo 2 d. akistatos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9592/3, l. 171a.p.). Buvęs

savisaugininkas Juozas Surmas prisimena, kad žmonių naikinimo operacijos Kauno

Mickevičiaus slėnyje metu buvo užmuštas lietuvių karys, kuris atsisakė šaudyti aukas (J.

Surmo 1946 m. liepos 11 d. apklausos protokolas, Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944),

Vilnius, 1965, d. 1, l. 268).

26. „Rukšėnas mini Noreikos vadovaujamos „Žemaičių žemės“ delegacijos narius P.

Alimą ir B. Juodikį, bet nutyli, kad tai buvo žydų žudynių rengėjai.“

A. Rukšėno straipsnyje, skirtame Jono Noreikos biografijos kontraversijoms, aiškiai kalbama

apie Povilą Alimą, kaip žydų žudynių dalyvį Plungės valsčiuje ties Kaušėnų kaimu 1941 m.

liepos 12-13 d. B. Juodikis neminimas, nes straipsnyje aiškinamasi, ką per minėtas žudynes

darė ir ko nedarė J. Noreika, o ne B. Juodikis (Alfredas Rukšėnas, Jono Noreikos – Generolo

Vėtros biografijos konraversijos, Genocidas ir Rezistencija, 2016, Nr. 1(39), p. 53-55).

27. „A. Bubnys savo knygoje mini P. Alimą, B Juodikį kaip sukilimo dalyvius, bet vėl gi

nutyli jų nusikalstamą veiklą.“

Knygos rengimo metu nebuvo keliamas uždavinys ištirti sukilimo santykį su Holokaustu. Jūsų

pastaba būtų teisinga tuo atvejus, jeigu toks uždavinys būtų keliamas, bet nebūtų atliktas.

Generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė

Alfredas Rukšėnas, tel. (8~5) 266 1519, el. p. alfredas.ruksenas@genocid.lt

Dalius Egidijus Stancikas, tel. (8~5) 275 1266, el. p. dalius.stancikas@genocid.lt

Center for the Study of the Genocide and Resistance of the Residents of Lithuania

Budgetary enterprise, Didžioji street no. 17/1, LT-01128 Vilnius, telephone (8 5) 231 4139, fax

(8 5) 279 1033, email centras@genocid.lt

July 18, 2018, No. 14R-52

Grant Arthur Gochin

FOR THE PROVISION OF INFORMATION

Answering your letter, we inform you that we have made ourselves fully acquainted with the

material you provided.

We report that we didn't find information in the material you provided which could

fundamentally change the finding by the Center for the Study of the Genocide and Resistance of

the Residents of Lithuania (hereinafter Center) on Jonas Noreika, and that the conclusions you

demand be adopted could violate the constitution and other legal acts of the Republic of

Lithuania.

1. "How do you explain the different conclusions reached by your researchers and mine?"

We cannot consider the conclusions you presented academic or objective for the following

reasons:

a) they weren't reached based on the principle of historiographical approaches;

b) they deserve criticism in terms of methodology for historical studies;

c) they haven't been qualified as academic by specialists in the discipline of history working at

research institutions;

d) your "historians Andrius Kulikauskas and Evaldas Balčiūnas" are not known in academic

circles as professional historians; in public life they are better known for their controversial

positions which could be influenced by prejudicial bias. (This bias is clearly demonstrated in the

speculations Jonas Noreika didn't just serve the Nazis but also the Soviet regime (alleging he was

an agent of Smersh), and also other conclusions which ignore the clear facts as well as

contradictory statements contained in your letter);

e) some of the conclusions you reached (for example, comparison of Jonas Noreika with Hitler

and Stalin, comparison of the Lithuanian National Party with the Nazi or Communist Parties, the

statements "responsibility of Lithuanians in crimes against humanity," "Lithuanians were in

charge in all ways of the fate of the Jews," "Lithuanians murdered hundreds of Jews," "the Nazis

didn't investigate Stutthof prisoners," "Jonas Noreika was the enemy of Lithuania and humanity,"

Jonas Noreika committed all sorts of crimes against humanity," "the crimes of Juozas Brazaitis-

Ambrazevičius and the Lithuanian provisional government in repressing Jews" and others) don't

appear connected with research, but rather with propagandistic bias and disinformation from the

period of the occupations and possibly violate the constitution of the Republic of Lithuania.

We bring to your attention that the principle of the responsibility (culpability) of peoples which

you apply in some of your statements was used to carry out the genocides of the 20th century.

Article 25 of the Lithuanian constitution proclaims: "The freedom to express beliefs and spread

information is not compatible with criminal activities: the sowing of ethnic, racial, religious or

social hatred, violence and discrimination, with libel and disinformation."

On the universally recognized principle of the presumption of innocence, article 31 of the

Lithuanian constitution proclaims: "The person is considered innocent until his guilt is proven in

the manner prescribed by law and recognized by a verdict of the court following due process."

Again we stress that Jonas Noreika was rehabilitated by the Supreme Court of Lithuania, and

Provisional Government prime minister Juozas Brazaitis-Ambrazevičius was by the US

Department of Justice (on January 13, 1975, Joshua Eilberg, chairman of the Immigration,

Citizenship and International Law subcommittee of the Congressional Committee on Courts

announced: "I send a copy of a letter from the Immigration and Naturalization Service which

states J. Brazaitis and J. Šlepetys have been removed from the list of suspected Nazi war

criminals living in the United States and that investigations concerning them have been halted.

This was done based on a decision by the Immigration and Naturalization Service that there was

no evidence of anti-Semitic or pro-Nazi activities by these people. I hope that this document will

help these two aforementioned men and their friends rid themselves of the pressure and

hopelessness over the accusations made against them." (Joshua Eilberg's letter to Algimantas

Gečys, Washington, January 13, 1975).

f) Some of your statements, for example, accusations against bishop Vincentas Borisevičius, who

rescued Jews, and other bishops and priests of the Telšiai bishopric (your statement "Jonas

Noreika got the bishops and priests of the Telšiai bishopric involved in crimes against humanity"

and others), and against political prisoner Viktoras Ašmenskas and other historical witnesses

who have a favorable reaction to Noreika, also possibly violate article 31 of the Lithuanian

constitution and article 154 of the Lithuanian criminal code on libel.

We bring your attention to the fact that part 3 of point 5 of article 14 of the law on public

administration allows for the non-consideration of a request or complaint if it is based on facts

which are clearly untrue.

2. "Does the research you performed support the statement that Noreika's activity 'cannot be

judged in a single way'?"

Jonas Noreika's activity cannot be assessed in a single way because:

a) in the discipline of history there is always a multifaceted assessment of events;

b) Jonas Noreika was rehabilitated by the Lithuanian Supreme Court;

c) Jonas Noreika's activity and the punishments given him for that by the occupational regimes

negates the "single way" you're pushing: Jonas Noreika was imprisoned at the Stutthof camp for

disobeying the Nazi regime and was shot for disobedience to the Soviet regime;

d) many witnesses including historical witnesses quote in your own letter who have a favorable

opinion of him confirm Noreika's actions cannot be judged categorically: 1941 uprising

participants Damijonas Riauka, Viktoras Ašmenskas, Stuffhof prisoners Aleksandras Kantvilas

and the priest Stasys Yla, Jewish rescuer bishop Vincentas Borisevičius and others.

3. "What foundation do you use to investigate the responsibility of Lithuanians for crimes against

humanity? How many Lithuanians were responsible for crimes against humanity in Nazi-

occupied Lithuania?"

We consider the formulation you are using inappropriate, tendentious and possibly in violation of

the Lithuanian constitution.

Article 31 of the Lithuanian constitution says: "A person is considered innocent until his guilt is

proven in the manner prescribed by law and by verdict of a court following due process."

Article 25 of the Lithuanian constitution says: "The freedom to express beliefs and spread

information is not compatible with criminal activities: the sowing of ethnic, racial, religious or

social hatred, violence and discrimination, with libel and disinformation."

The Center assesses the relationship of Lithuanian residents to the Holocaust in the

historigraphical context rather than in an ideological or propagandistic one. The Center considers

the Holocaust in Lithuania the result of activity by the Nazi occupational regime using

collectively occupied Lithuanians structures or elements of them subordinate to it. The

conclusion by the International Commission for Investigating the Crimes of the Nazi and Soviet

Occupational Regimes in Lithuania states: "Many organizations and institutions participated in

identifying Jewish identity, confiscating property, arresting them [Jews] and finally killing them

[Jews]. The main German organizations were these:

a) German SD and SP;

b) Wehrmacht, mainly the 207th, 281st, 285th and 403rd security divisions, and battle field

kommandatura (Feldkommendaturen [sic]);

c) German police battalions, mainly the 11th and also the 2nd, 9th, 65th, 105th and 131st, which

operated on Lithuanian territory and took part in arresting and killing Jews;

d) the German civilian administration (Ziwilverwaltung) also took part in the extermination

process as did its departments of policy, economy and Labor Service (Arbeistamt)

The German organizations which controlled the pace and scope of genocide, persecuting and

extermination Jews, gathered together and used paramilitary, police and administrative structures

in occupied Lithuania. These were:

a) elements from irregular forces which formed spontaneously or were hastily organized at the

beginning of the war;

b) TDA (Tautinio darbo apsauga [National Labor Security]) units later renamed self-defense

battalions, known in the literature as shutzmannshaften, played an important role in the

Holocaust, participating in the mass murder of Jews in Lithuania and abroad, especially in

Byelorussia and the Ukraine;

c) the Kaunas Police Department and a significant number of local police officers throughout

Lithuania;

d) Lithuanian Security Police agents and officials;

e) a significant number of units of the civilian administration of occupied Lithuania.

Some of these abovementioned organized units played much smaller roles in the mass murders,

less significant than the Klimatis gang in the first days of the war and of the Flying Squadron

(Rollkommando) in Kaunas, and of the Special Unit in Vilnius. More collaborators participated

in single actions and played secondary roles: they guarded those arrested, secured the field

around mass murder operations and arrested Jews in hiding. The paradoxical chaos in which the

Provisional Government found itself was responsible for its ambivalent position: it proclaimed

itself the highest government, but never had real power. (Christoph Dieckmann, Saulius

Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį. Vilnius,

2006, p. 275-276).

That the Lithuanian Security Department was already under Nazi control in the beginning of the

occupation is testified to by its employee Jonas Dainauskas, imprisoned in 1941 for disobeying

the Nazi regime: 'It seems on June 29 or 30 the former head of State Security's Vilnius Security

District who had withdrawn to Germany and was planned to be new "director" and also head of

security for Latvia and Estonia by the Reich Gestapo arrived at the State Security Department

with some sort of letter, as general Stahlecker wrote in the aforementioned report, Nuremberg

case 39 volume document 180-L.' (archive of Jonas Dainauskas. Why Is Lithuania Now Being

Accused of Rehabilitating Murderers of Jews?, p. 11)."

4. "Hitler only decided in September of 1941 to exterminate the Jews of Europe. That means

operators on the local level influenced the extermination of the Jews. In Lithuania the

extermination happened remarkably early. Lithuanians independently murdered all the Jews,

1,800 people, of Plungė on July 12 and 13, 1941. Throughout Nazi-occupied Europe this is

probably the first instance where all Jews were murdered in such numbers, including children,

mothers and the elderly. It's strange that the German role in this context is so subdued."

We have already written about Hitler's orders to murder the Jews even before the war with the

Soviet Union.

We base for the following reasons that the Nazis and not Lithuanians were the true masterminds

of the mass murder of Jews which took place in Plungė:

a) The beginning of the mass murder of the Jews in Lithuania is first of all connected with

historical circumstances cited in different history works. Chancellor of Nazi Germany Adolf

Hitler in a meeting with the military forces and party leadership in March of 1941 characterized

the upcoming war with the Soviet Union as the collision of two opposing worldviews. Hitler said

during this war the leadership of the Russian state and the Judaeo-Bolshevik intelligentsia should

be destroyed; these assignments are so complicated that their execution cannot be entrusted to

the military. Therefore Hitler demanded that political control be introduced in the occupied

territories as quickly as possible. These tasks of the ideological war were to be fulfilled in the

theater of military operations by organs of the SS and SP. (Hans Buchheim, Martin Brosztat,

Hans-Adolf Jacobsen und Helmut Krausnick. Anatomie des SS-Staates, Munchen, 1994, p. 451-

452; Raul Hilberg, Die Vernichtung de europäischen Juden. Frankfurt, 1990, vol. 2, p. 296-297).

SS and police commander Heinrich Himmler was in charge of the supreme security council of

the Reich (Reichssicherheitshauptamt or RSHA) which was established September 27, 1939. It

combined the state (SP, Gestapo) and party (Sicherheitsdients, SD [sic]) security services. This

council was headed by Reinhard Heydrich. Officially he was called the chief of the German SD

and SP. Back in March of 1941 Heydrich told the other council members operational groups

would be needed after the war with the USSR began. RSHA I (the personnel department) chief

Bruno Streckenbach was tasked with appointing personnel for the operational units. SEveral

German SD and SP operational groups were formed. Einsatzgruppe A was assigned to the

Northern Army group, B was Central Army, C Southern Army and D especially for the German

11th Army. Einsatzgruppe A (under the command of SS brigadenführer Walter Stahlecker) was

supposed to operate in the Baltic states and was composed of operational unites or

Einsatzkommandos 2 and 3 and special units (Sonderkommandos) 1a and 1b. Einsatzgruppe A's

Einsatzkommando 3's commander was SS standartenführer Karl Jäger, and commander of

Einsatzkommando 3 became Rudolf Batz. Einsatzgruppe A was the largest, with 990 people

(Michael Wildt, Generation des Unbedingten. Das führerkorps des Reichssicherheitshauptamtes.

Hamburg, 2002, pp. 547-553; Raul Hilberg, Die Vernichtung der europäischen Juden, Frankfurt,

1990, vol. 2, pp. 296-301; H. Krausnick, Hitlers Einsatzgruppen. Die Truppe des

Weltanschauungskrieges 1938-1942, Frankfurt, Fischer Taschenbuch verlag, 1993, p. 360-361;

Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietva (1941-1944 m.), Vilnius, 1998, p. 75; Einsatzgruppen

der Sicherheitspolizei und des SD, http://de.wikipedia.org/wiki/Hauptseite; Rudolf Batz //

http://lexikon.freenet.de/Rudolf_Batz).

Before the war with the Soviet Union the commanders of the A, B, C and D Einsatzgruppen

were explained their tasks. One of these was the mass murder of Jews. On June 17, 1941, there

was a meeting in Berlin with SS and police chief Heinrich Himmler, RSHA director Reinhard

Heydrich, the military leadership and officers from the secret service. Himmler personally

explained to the commanders of the A, B, C and D Einsatzgruppen what they would have to do.

Himmler, according to head of RSHA III [economic information department] and Einsatzgruppe

D commander Otto Ohlendorf, explained the most important part of the task for commanders

was getting rid of Jewish men, women and children. SS standartenführer Karl Jäger said RSHA

chief Heydrich during the meeting in Berlin told him and another 50 SS commanders they would

have to shoot the Jews in the event of war with Russia. In his telegram of June 29, 1941, to

Einsatzgruppe commanders, Heydrich reminded them of the June 17, 1941, meeting and

informed them their goal was to encourage local pogroms against Jews without revealing who

were the initiators of these pogroms. (Raul Hilberg, Die Vernichtung der europäischen Juden,

Frankfurt, 1990, vol. 2, p. 303-304; Michael Wildt, Generation des Unbedingten. Das

führerkorps des Reichssicherheitshauptamtes. Hamburg, 2002, p. 558).

Heydrich in his directive of July 2, 1941, to the supreme SS and police chiefs in the occupied

USSR, Jeckeln, von den Bach-Zelewski, Prützmann and Korsemann, informed them in a brief

message of the principle orders issued directly (probably during the June 17, 1941, meeting in

Berlin) to SD operational groups and operational units. Heydrich said the operational groups and

units were instructed to carry out executions of the following people: members of the Comintern,

all professional Communist figures; staff of high, medium and lower rank of the party, central

committees, district and regional committees; people's commissars; Jews who are party members

and worked in public service, and also other radical elements (provocateurs, saboteurs, snipers,

propagandists, murderers, arsonists and so on). (Hans Buchheim, Martin Brosztat, Hans-Adolf

Jacobsen und Helmut Krausnick. Anatomie des SS-Staates, Munchen, 1994, p. 612-613;

Unichtozhenie evreev SSSR v god' nemetskoy okupatsii (1941-1944). Sbornik dokuemntov i

materialov. Jerusalem, 1991, p. 40).

Heydrich's directive also ordered that there should be no hindrances made to those strata who

wanted to cleanse themselves of Jews in the newly occupied territories. On the contrary, this was

to be encouraged, without leaving traces (Hans Buchheim, Martin Brosztat, Hans-Adolf

Jacobsen und Helmut Krausnick. Anatomie des SS-Staates, Munchen, 1994, p. 612-613).

b) the genocides in the 20th century were initiated by state governments. During the period of

German occupation (1941-1944) Lithuania as a state whose foundation was the ideology of the

LAF didn't exist. Power was in the hands of the German military administration at the beginning

of the occupation (end of June to July, 1941). Later the German civil administration with general

commissar T. A. von Renteln in the lead took over power from the military administration.

The occupational regime wasn't based on the ideology of the Berlin LAF organization but on

their own National Socialist program. In the Žemaitijan region, i.e., in the district of Telšiai, the

supreme military power belonged to the German military commandant during the period of

government by the German military administration (end of June and July, 1941). After that,

when at the end of July in 1941 the civil administration was introduced, the basic rulers of the

district of Telšiai became Šiauliai military district commissar Gewecke. This allows to state that

during the entire period from 1941 to 1944 the LAF organization of the Telšiai district, the

civilian administration of the Telšiai district and the police institutions were all subordinate and

connected to the institutions of the Nazi occupational regime.

c) after the Nazis occupied Lithuania and Latvia, the command center for Einsatzgruppe A's

Einsatzkommando 3 (SS standartenführer Karl Jäger) became Kaunas. Beginning July 2, 1941,

unit 2/A assumed the functions of the German security police and SD in Lithuania. The

command center for Einsatzgruppe A's Einsatzkommando 2 (the commander was

sturmbahnführer Rudolf Batz) became Riga. One of the sections of this unit resided in Šiauliai

and was quickly reorganized into the Šiauliai department of the German SD and SP. Initially, the

commander of the aforementioned section of the Einsatzkommando 2 unit (the Restkommando),

SS hauptscharführer Werner Gotschalk, was in command of the mass murder of Jews in Šiauliai

city and district (Kuršėnai, Lygumai, Joniškis, Radviliškis).Einsatzgruppe A Einsatzkommando 3

under SS standartenführer Karl Jäger took over the functions of the aforementioned unit on

October 2, 1941 (Leiba Lipšica, Šialių getas, 1941 m. liepos 18-1944 m. liepos 24 d., Arūnas

Bubnys, Šiaulių miesto ir Šiaulių apskrities žydų likimas, Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942.

Vilnius, 2002, pp. 11, 43; Arūnas Bubnys , Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944), Vilnius,

1998, pp. 77, 197-200; SS Brigadenführerio F. W. Stahleckerio raportas apie operatyvinės

grupės A (Einsatzkommando A) veiklą Lietuvoje ir Latvijoje iki 1941 m. spalio 15 d., Alfonsas

Eidintas, Žydai, lietuviai ir Holokaustas, Vilnius, 2002, p. 433).

The activity of this aforementioned section until October 2, 1941, also included the districts of

Telšiai and Mažeikiai. Officials from Einsatzkommando 2 of Einsatzgruppe A were following

the aforementioned orders by R. Heydrich in carrying out persecution of Jews and other groups

at the end of June and in July, 1941. The main initiators, organizers and executors of the Jewish

mass murder on July 12 and 13, 1941, at Kaušėnai village (Plungė rural district, Telšiai district)

were namely this repressive structure, Einsatzgruppe A's Einsatzkommando 2. They in turn drew

the Plungė Lithuanian kommandatura and self-defense battalion commander Povilas Alimas into

the mass murder. Members of the Plungė unit tried after the war said the order to shoot the Jews

was received from the Germans, not from Telšiai LAF commander Jonas Noreika.

5. "It's not the implementers of the mass murder who are most guilty, it is the planners. In

Lithuania especially guilty are Jonas Pyragius, Ričardas Šveiceris, Vytautas Reivytis, Pranas

Germantas-Meškauskas and Jonas Noreika."

These people were not planners of the mass murder of the Jews of Lithuania. The real planners

of the mass murder of the Jews were the leadership of the Third Reich. This opinion isn't just

held by Lithuanian historians, but also by German, Jewish and other professional historians.

6. "Jonas Noreika led the criminal gang the Telšiai LAF who, in the name of the Republic of

Lithuania, the Lithuanian nation and the Žemaičių žemė [Land of the Žemaitijans] newspaper,

murdered more than 3,000 Jews and 300 Lithuanians over the course of one month. In terms of

scope, brutality, enthusiasm and mendacity, the Telšiai LAF surpassed the Soviet Union, Nazi

Germany and Tsarist Russia in crimes committed in the Telšiai district."

We do not concur that Noreika as head of the Telšiai LAF organization played the main role as

initiator, organizer and executor. We have presented our arguments in earlier replies.

In the Center's opinion, the Lithuanian Activist Front organization cannot be judged criminal and

your comparisons do not withstand academic criticism.

7. "Isn't the segregation of people a crime against humanity?"

In the territory of occupied Europe the Nazis began to segregate the Jews and put them in ghettos

even before the war with the Soviet Union. After the massacres of Jews in Kaunas organized by

Einsatzgruppe A commander SS brigadenführer Walter Stahlecker, the Nazis told the Jews they

could defend themselves from more pogroms only if they moved into ghettos (Nuremberg Cases

vol. 37, doc. 180-L).

From the perspective of historical research it is important how the Provisional Government

judged these things.

Lithuanian Provisional Government prime minister Juozas Brazaitis-Ambrazevičius presented

these arguments, his arguments: "Every age has its own 'ritual formulae' which are without

content, but which might sound nice to the second party. ... During the beginning of the previous

war, the ritual formula was 'the creation of a New Europe';" the sending of telegrams to Hitler by

archbishop Skvireckas, president Grinius, prime minister Tumėnas and others cited in

"Documents Accuse" (page 89) hold the same significance as ritual formula; the same formula

was in archbishop Brizgys's radio speech which "invited to join Wehrmacht construction

battalions" (Documents Accuse, no. 60). All of this was ritual formulae intended to reassure the

other side which had the physical power. In terms of meaning it was the same kind of formula

used in the 1940 delegation of representatives of society who went to "People's Government

prime minister" J. Paleckis to pledge their loyalty. The 1941 order by the mayor and military of

commandant of Kaunas to establish a ghetto had the same sort of meaning, although there was

the counter that this wasn't technically feasible in so short a time and that they had to seek the

permission of their government.

Did this tactic help or harm the cause of Lithuanian Jews?

a) Fact: Stahlecker had ordered the commandant to move the Jews of Kaunas into Vilijampolė in

5-6 hours. Commandant Bobelis said that was technically impossible to do so quickly. He

informed the Lithuanian Provisional Government. He presented his plans. The government

considered those plans and put them off for a later time, and they weren't adopted. But more time

was won.

b) Fact: Burgermeister [mayor] Palčiauskas and commandant Bobelis issued an order on July 10,

1941, for Jews to move to Vilijampolė; the deadline they gave was from July 15 to August 15. In

other words, they increased the time won from 5-6 hours to one and a half months [sic, one

month].

c) Fact: The testimony of Vilnius Jews. Vilnius was in a different military district and the Vilnius

Lithuanian administration wasn't allowed to communicate with the government of the Lithuanian

Provisional Government in Kaunas. Jewish affairs were managed in a different way there at the

beginning. As Isaac Kowalski testifies, whose memoires were published by the New York

newspaper the Jewish Press, Jews were captured and allegedly sent to work. But no one ever

came from "work." At that point Vilnius Jews wanted themselves to live together, to live in the

ghetto. Kowalski writes:

"In such circumstances, the Jews had no other choice but to wish to be brought to the ghetto. Ten

thousand of our brothers and sisters disappeared without a trace during the month of terror.

Everybody expected the same fate.

"Of course, it stands to reason that such a ceaseless pogrom caused the Jews to long for the day

when they be driven into the ghetto. They sincerely believed it was the only solution. Perhaps

there would be work to do; the people would live together and such atrocities would not take

place.

"The long anticipated moment came at dawn, September 6, 1941. The Jews were awakened early

in the morning by long whistles and yells from those who came to force us into the ghetto.

"At first no one knew exactly what was going on. Soon it became clear that the time had come to

go. That day traffic was stopped for non-Jews.

"All the military and police forces of the Germans and the Lithuanians were mobilized. Germans

and Lithuanians were stationed in every courtyard and commanded the Jews to evacuate their

homes in 15 minutes.

"It was self-evident that 15 minutes were not sufficient for the aged and the children to get ready.

It was impossible to get dressed and take along the bare necessities.

"This was in great contrast to the city of Kovno. There the Jewish population was given a couple

of days to move into the ghetto, with a chance to transfer their household goods in wagons and

carts. In Vilna they only allowed us 15 minutes to get dressed and get packed. Each person could

take only they which he could carry. Being awakened from a deep sleep and rudely driven into

the ghetto did not make for organized thinking. The Jews had to get dressed, and grab

haphazardly in the little time allowed them. As a result, homes were left in panic, and when they

reached the ghetto they lacked the basic necessities." (Isaac Kowalski, A Secret Press in Nazi

Europe: The Story of the Jewish United Partisan Organization. Jewish Press, January 23, 1970).

This testimony by Kowalsi demonstrated:

(1) That in Kaunas, although the Provisional Government had no direct influence on the fate of

the Jews, the ghetto or their annihilation, the people appointed by the government (the mayor and

commandant) held the government's position and through their tactics won time and a gentler

situation for the benefit of the Jews until the German administration threw them out and set up

people reliable to them;

(2) that Vilnius Jews were sent to the ghetto in exactly the same way as the Bolsheviks did in

1940 and 1941, surrounding residential homes early in the morning and ordering them to prepare

themselves in a very short time, and taking them away in wagons [trains[ which transported them

to Siberia or prison. This was done with the Vilnius Jews at a time when the Lithuanian

Provisional Government in Kaunas had been liquidated. (Jouzas Brazaitis, Lietuvos žydų likimas

ir laikinoji Lietuvos vyriausybė. Į Laisvę, 1978, no. 73, pp. 16-27).

8. "What is it that isn't letting you understand that the main activity of the Lithuanian Nationalist

Party was to exterminate Jews and in so doing convince Hitler Lithuanians were a nation of the

Aryan race deserving of independence? The Lithuanian Nationalist Party is at least as much of a

criminal organization as the Nazi Party and the Communist Party."

The following circumstances preclude confirmation of your claims here:

a) The chronicle of the Lithuanian Nationalist Party has an entry for the commemoration held in

Berlin in November of 1941 for the Government of the German Reich which says: "The

battalions leaving the territory of Lithuania have assigned shameful tasks which disrespect

Lithuania and Lithuanians (the shooting and hanging of the Jews and civilian Russian prisoners

of Byelorussia). If Lithuanian officers refuse to shoot, they are threatened with being shot

themselves. During the executions, only Lithuanian units are photographed and filmed, and the

German units during this time go off to the side. The Lithuanian people do not feel they have

deserved this sort of humiliation and degradation from Greater Germany as a consequence of

their sincere contribution to easing the march of Greater Germany to the East (Lithuanian Central

State Archive, f. R-1520, ap. 1, b. 2, l. 11).

It is also written: "The Lithuanian people do not have sympathy for the Jews, but the order to

liquidate the Jews from the territory of Lithuania has also caused a feeling of disgust among the

mass of the Lithuanian people. This feeling was intensified by facts heard that many times only

the alleged Lithuanian agents of this were filmed and photographed. Lithuanians believe that the

Lithuanians Jews who have until now not emigrated could be used successfully as labor for

reconstruction work in destroyed Byelorussia and Russia. Lithuanians think the property left

behind by Jews fleeing Lithuania could be transferred to the ownership of the Lithuanian nation,

although as is now known the commissar of the Šiauliai military district said on August 3 of this

year to the leaders and mayors of the district: 'The main rule is that all Jewish property belongs

to the Third Reich.'" (Lithuanian Central State Archives f. R-1520, ap. 1, b. 2, l. 12).

b) The Nationalist Socialist Party and the Communist Party of the USSR were the ruling parties

in their countries. Neither the Lithuanian Nationalist Party nor the LAF organization were such

parties from 1941 to 1944, because Lithuania as a functional state did not exist. From the end of

June and in July, 1941, power was concentrated in occupied Lithuania in the hands of the

German military administration. At the end of july in 1941 the German civilian administration

with General commissar T. A. von Renteln in command took over power.

c) The historian Valentinas Brandišauskas writes: "In the documents of the last legally-

functioning organization during the German occupation, the Lithuanian Nationalist Party, there

is a patent negative attitude towards the Jews. Item 24 of the 39 questions in the LNP

membership form was formulated like this: 'Do you have blood relations with Jews?' And in

general only Lithuanians of 'Lithuanian blood (origins)' could be members. Nonetheless, the

Nationalists' documents are only declarative because the party which finished establishing itself

in February of 1941 was shut down after only a few months, in mid-December. And although

individual party members occupied certain posts in the administrative apparatus during the war

(for example, P. Kubiliūnas was appointed general advisor for the General Province of

Lithuania), they no longer represented LNP policy. (Valentinas Brandišauskas, Siekiai atkurti

Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941-07), Vilnius, 1996, p. 144).

9. "Leonas Vilutis remembers that the Germans only came to Telšiai on July 10. Doesn't that

mean that Lithuanians held complete power until then?"

We don't agree with this claim. It has been established in historical studies that the Germans

occupied the city of Telšiai on June 25, 1941. (Arūnas Bubnys, Lietuvos žydų ir mažieji getai ir

laikinosios izoliavimo stovyklos, Holokaustas Lietuvoje, Vilnius, 2011, p. 139).

The newspaper Žemaičių žemė [Land of the Žemaitijans] indicates the same date (Tik darbu ir

laisvę laimėjom [It Is Only Through Our Work That We Have Won Freedom], Žemaičių žemė,

July 20, 1941, No. 4, 1,2).

Former Lithuanian State Security employee Jonas Dainauskas testifies that Einsatzgruppe A

commander SS brigadenführer Walter Stahlecker responsible for the mass murder of the Jews in

the Baltic states visited the Šiauliai district at the end of June/early July: "General Stahlecker, via

Šiauliai, was already in Riga on July 4. (Jonas Dainauskas's archive. "Why Is Lithuania Now

Accused of Rehabilitating Murderers of Jews?" p. 11).

That a German commandant was resident in Telšiai is witnessed to by the circumstance that the

newspaper Žemaičių žemė [Land of the Žemaitijans] printed an appeal by Kaunas III German

Economic Kommandatura Telšiai section representative König and Telšiai Agricultural Agency

director J. Tautvydas to all the alderman of the Telšiai district.

10. "Why didn't the Telšiai bishopric object that the 'Lithuanian government' was inciting murder

in the press? Why did they allow innocent Jews to be tortured and humiliated during the burial of

the victims of Rainiai? Why did they absolve the murderers of their sins? How have you

investigated the role of the Telšiai bishopric in the crimes of 1941?"

We consider these questions/accusations the most tendentious. There are historical testimonies

that the many requests by bishop Vincentas Borisevičius, murdered by the Soviets after the war,

led to the priests and residents of bishopric contributing to rescuing Jews. On the list of rescuers

of Jews published by the Center (http://genocid.lt/gelbetojai/titulinis.php) you will find Telšiai

bishop Vincentas Borisevičius and Telšiai bishopric priests including vicar Vladislavas Polonskis

of Žemaičių Kalvarija (who rescued at least 4 Jewish families) and Alsėdžiai priest Vladislavas

Taškūnas (who not only saved Jews but during public sermon condemned the mass murder of the

Jews), who have been decorated for this by the president of the Republic of Lithuania. The

criminal case file against bishop Vincentas Borisevičius contains testimonies by Jews from

Telšiai about the aid he provided them during the Nazi occupation: "We, the undersigned, the

doctors Mausha Aron Blat, Miriam Blat and Dovid Kaplan, resident in Telšiai, testify that: 1.

After the Telšiai Jewish ghetto was annihilated, the bishop of Telšiai protected and hid Jewish

women who had fled. 2. Telšiai bishop Borisevičius supported Jews who were hiding in villages

and at the residences of priests from the Telšiai district parish. 3. Telšiai bishop Borisevičius in

July, 1944, helped free from the Telšiai prison our (the Blats's) four-year-old daughter and so

saved her from death."

11. "The Nazis simply took hostage those well-known Lithuanians who were easy to capture.

The Nazis didn't investigate the prisoners of Stutthof, they considered them honorary prisoners

and didn't put pressure on them personally. It is obvious that they weren't enemies of the Nazis,

just hostages taken to punish the Lithuanian nation."

Some of these statements are false, some are only partially true and, in our opinion, are used

tendentiously to belittle the imprisonment of Jonas Noreika and other Lithuanians at the Stutthof

concentration camp.

The former general advisor for administrative control, S. Puodžius, whom you call a proponent

of the extermination of the Jews, died in the Stutthof concentration camp on April 14, 1943,

lasting there a mere three weeks. On April 18, 1943, Polish medic Kazik of the camp hospital's

infectious disease department, beat to death Marijampolė Girls' Gymnasium director Zigmas

Masaitis, suffering from intestinal disease. The next day (April 19) Algirdas Tumėnas, making

the sign of the Cross and asking for others to bid farewell to his brother and fellow travellers,

passed from life. On April 20 the attorney Petras Kerpė died. Jonas Noreika was arrested by the

Gestapo on February 23, 1943, and taken to the Stutthof concentration camp; he survived there

for more than three months until May 31, 1943, when the surviving Lithuanian prisoners were

told they would be called honorable prisoners (Ehrenhäftlinge) from then on. (Bubnys, A.,

Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos

tyrimo centras, 1998, pp. 287-292).

Your statement that the Lithuanians imprisoned at Stutthof concentration camp "were not

enemies of the Nazis, but simply hostages taken to punish the Lithuanian nation" demonstrates

an essential error of logic: for what reason did the Nazis need to punish Lithuanians and why did

they select the "non-enemy" Jonas Noreika as a hostage?

We suggest you read Balys Sruoga's book Dievų Miškas. He was a prisoner at Stutthof and the

book has been translated into English [Forest of the Gods].

12. "The mass murders in Plungė and Telšiai are not listed in Einsatzkommando 3 commander

Jäger's report, neither in the court testimonies of the Tilsit Einsatzkommando who murdered the

Jews near the Lithuanian border."

Plungė and Telšiai are not mentioned in that report because they were under the jurisdiction of

Einsatzkommando 2, not Einsatzkommando 3.

13. "A. Pakalniškis writes that 'during those days of horror it seemed as if there were no Germans

in Plungė. Meanwhile, Plungė was governed by a small group of Lithuanian officers with

commandant Jonas Noreika at their head."

In an article dedicated to the controversies around Noreika's biography we have presented our

reasoned opinion why this claim by Pakalniškis is untrue. (Alfredas Rukšenas, Jono Noreikos --

Generolo Vėtros biografijos kontraversijos, Genocidas ir Rezistencija, 2016, No. 1(39), pp. 39-

62). One must also note that a German commandant also resided in Plungė. There is a news item

in the newspaper Žemaičių žemė [Land of the Žemaitijans] (No. 6, 1,2, July 30, 1941) about a

meeting ["manifestation" in the original] where the local LAF commander lieutenant Alimas and

the local German commandant participated.

14. "Noreika and Alimas led the Manifestation of Joy in Plungė on July 27, 1941, two weeks

after the total extermination of all Jews."

This celebration is unconnected with the Holocaust. The newspaper Žemaičių žemė [Land of the

Žemaitijans] (1.2, July 30, 1941) mentions Noreika and Alimas participated in the Manifestation

of Joy which took place in Plungė on July 27, 1941. This was a holiday celebrating the liberation

of Lithuania from the Bolsheviks and expressed support for the Lithuanian Provisional

Government.

As the Germans' intentions not to recognize the Provisional Government became ever more

clear, and after the German-inspired attempt to topple the Provisional Government on July 23

and 24,, events to support the Government were held at other Lithuanian locations as well.

Noreika and Alimas's connection to the mass murder in Plungė is discussed in an article

published in the publication "Genocidas ir Rezistencija" (Alfredas Rukšenas, Jono Noreikos --

Generolo Vėtros biografijos kontraversijos, Genocidas ir Rezistencija, 2016, No. 1(39), pp. 39-

62).

15. "Jonas Noreika knew of the Germans' plans because at the beginning of the war German

spies took him to a meeting in Klaipėda whence he returned with permits to carry a weapon and

with the knowledge the Nazis would not allow Lithuania to be independent. In that case, why

serve the Germans?"

In 1940 and 1941 Lithuanian anti-Soviet resistance movement members saw Germany as an aide

which could be used in aspiring to restore independence. This is how Noreika saw it as well. The

Center does not know of information that "Noreika returned with the knowledge the Nazis would

not allow Lithuania to be independent."

16. "Why haven't you investigated what Noreika published, and the consequences of that?"

During the period of German occupation, i.e., summer and fall of 1941 [sic], the newspaper

Žemaičių žemė [Land of the Žemaitijans] was published in Telšiai. One of the features of this

newspaper was that authors were not indicated in the articles published. Therefore it is very

difficult to establish what Noreika himself did or did not publish. On the other hand, all of the

Lithuanian press was controlled by the Nazi occupational regime at that time. We believe that the

main reasons for mass murders in the Telšiai district in late June and early July of 1941 were not

connected with the Žemaičių žemė newspaper, which contained no calls to murder Jews, but

with Einsatzgruppe A's Einsatzkommando 2 and orders given by Himmler to the commanders of

Einsatzgruppen A, B, C and D and their units on the eve of war with the Soviet Union.

17. "How many Lithuanians were shot during Noreika's leadership of the Telšiai LAF?"

Your question has to be considered in the wider historical context. When the uprising began in

Lithuania in June of 1941, the partisan insurgents undertook military hostilities against

withdrawing Red Army troops and sought to punish people of different ethnic backgrounds (not

just Jews) who had served the Soviet occupational regime. When the uprising ended (the end

date is considered June 28, 1941), the prosecution of supporters of the Soviet regime and Red

Army troops left behind was continued by the Lithuanian government institutions restored during

the uprising. We believe captain Jonas Noreika was involved in this activity in late June and

early July, 1941. On July 25, 1941, Telšiai district head A. Ramanauskas and Telšiai district LAF

organization commander Jonas Noreika wrote to the chiefs of the police departments and LAF

command centers of the Telšiai district about the special nature of prosecuting people in this

category: "All arrests of a political nature are made by police organs on site (chiefs of

departments make these arrests in the rural districts). Police department chiefs and other local

police officers investigate reports received and are ordered to make quotas. Local police organs

decide whether to hold a suspect (if there is basis for doing so), so they present their quota of

arrests to the chief of the Telšiai criminal police (may be presented with the arrestee or without.

In the latter case the detainee may be left in the jail of the rural district). It is strictly forbidden

to issue or carry out death sentences by local initiative. In transporting arrestees one must

preclude possibilities for escape, and reports that "the arrestee was shot trying to flee" will be

investigated thoroughly. Criminal charges will be brought for any kind of deviation from the

rules. All quotas and investigations of Communist Bolsheviks and their accomplices may not be

kept in local police organ archives, and both quotas in which the detainees are released and those

of arrestees must be sent to the chief of the Telšiai criminal police. The chief of Telšiai criminal

police decides the future legal course of all quotas of a political nature received. (LAF Telšiai

headquarters commander captain Jonas Noreika, Telšiai district head Ramanauskas, July 25,

1941, letter to Telšiai district police department chiefs and LAF command centers, Lithuanian

Central State Archive, f. 1075, ap. 2, b. 19, l. 35).

Who were these people arrested by Telšiai district police officers and LAF members? We can

present this fact as an example. Telšiai security police official Povilas Abramavičius (named in

the source as lieutenant deputy chief, most likely the temporary acting chief) detained Mina

Abelienė-Volfsonaitė in the town of Rietavas on June 27, 1941, on suspicion she was a member

and active figure in the Communist Party. It was decided to hold the detainee in the jurisdiction

of the Telšiai district commandant until the case was investigated (Resolution no. 1, June 27,

1941, Lithuanian Central State Archive f. R-1441, ap. 2, b. 1, l. 4). The court martial in Telšiai

acting in the name of the Republic of Lithuania considered the case against Mina Abelovienė

[sic, she was Abelienė-Volfsonaitė above] and other people charged under articles 51 and 453 of

the criminal statute and point 14§6 of the rural district [?] law and issued this verdict. Mina

Abelovienė, daughter of Efroimas 950 years old); Justinas Kazluaskas, son of Jonas (31 years

old); Edmundas Atkočiūnas, son of Kazys (31 years old); Vladas Žiulkus, son of Juozas (42);

Halina Šaulienė, daughter of Jurgis (22); Stasys Ubartas, son of Leonas (32); Aldona

Tenisonienė, daughter of Juozas (42); Stasys Dumbrauskas, son of Jonas (33); Aleksandras

Zelba, son of Juozas (61); Zigmas Daukontas, son of Juozas (43); Pranas Juknas, son of Pranas

(40) and Aleksas Stilikas, son of Dimitrijus (27) were found guilty under I § of the law "To

punish participants and their collaborators of organizations formed in occupied Lithuania or

foreign countries," and sentenced the death penalty by firing squad and consequences defined in

article 28 and part 1 of article 29 of the criminal statute. Vladas Varanavičius was found guilty

under § I of the same law and in applying article 53 of the criminal statute was sentenced to ten

years' imprisonment and hard labor as well as punishments defined in articles 28, 29 and 30 of

the criminal statute. Items of evidence were left in the case-file. Court costs were divided up to

the convicts equally and reasonably. Following the trial, Mina Abelovienė, Justinas Kazluaskas,

Edmundas Atkočiūnas, Vladas Žiulkus, Halina Šaulienė, Stasys Ubartas, Stasys Dumbrauskas,

Aleksandras Zelba, Zigmas Daukantas [sic, was Daukontas above] and Aldona Tenisonienė

submitted requests for mercy to the Telšiai headquarters of the LAF which were rejected.

Requests for mercy by Pranas Juknas and Aleksas Stilikas were not rejected and their death

sentences were changed to imprisonment for life with hard labor (Verdict of court martial in

Telšiai on July 19, 1941, Lithuanian Central State Archive, f. R-1441, ap. 1, b. 13, l. 9). It's a

possibility that one of the people who considered the requests for mercy was captain Jonas

Noreika. The prosecutor wrote to the head of the prison on July 7, 1941: "Please turn over those

to be shot to the protection of the arriving unit of sharpshooters" (Prosecutor's letter to the head

of the prison, July 20, 1941, Lithuanian Central State Archive, f. R-1441, ap. 1, b. 13, l. 9 a.p.).

We believe that the Lithuanian administration reestablished during after the uprising in June of

1941, which considered itself the administration of independent Lithuania, had the right to

prosecute people who worked with the regime during the Soviet occupation, a regime which

should be considered the consequence of the illegal occupation and annexation carried out by the

Soviet Union in the summer of 1940 and responsible for the mass murder of inhabitants (over

31,000 people became victims of the Soviet genocide in 1940 and 1941 (Arvydas Anušauskas,

"Sovietinis genocidas ir jo padariniai" [Soviet Genocide and Its Consequences])).

It was the Lithuanian administration's misfortune that the Nazi occupational government did not

recognize the independence Lithuanians declared in Kaunas on June 23, 1941, and the

Lithuanian Provisional Government, and that the Lithuanian Provisional Government was forced

against its will to halt its operation on August 5, 1941. We don't consider the aforementioned

court martial verdict as a fact linked to the Holocaust. On the contrary, it was based on the law "

To punish participants and their collaborators of organizations formed in occupied Lithuania or

foreign countries."

18. "In your finding you admit that Jonas Noreika committed criminal activity in contributing to

the legal prosecution of people who collaborated with the Soviet occupational regime in 1940

and 1941."

You are mistaken: we do not consider this activity by Jonas Noreika to be criminal, it is legal for

the reasons explained above.

19. "Where have you listed all the LAF members under the command of Jonas Noreika, their

activities and their crimes?"

We haven't listed the LAF members under Jonas Noreika's command. It is impossible to compile

objective lists because the original documents of the LAF organization in Telšiai haven't

survived. The criminal case files at the Lithuanian Special Archive as a source don't allow for the

compilation of objective lists.

20. "Why don't you describe the brutality of the Lithuanian torturers and the innocence of the

Jewish victims?"

You can decide on how we understand the behavior of Lithuanians and the Jewish victims based

on the entirety of articles published by the Center on the topic of the Holocaust. You can find

works by the Center on this topic at the internet page www.genocid.lt

21. "Noreika, concerned about his future, betrayed the Lithuanian Activist Front. Klemensas

Brunius told the Soviets Jonas Noreika was the main leader of the Lithuanian Nationalist Party in

the Telšiai district."

The information from Klemensas Brunius has to be viewed in the context of historical sources

and historiography.

Several important circumstances raise doubts regarding Jonas Noreika's betrayal:

a) he was repressed by both the Nazi and Soviet occupational regimes.

b) after being imprisoned at Stutthof, he didn't choose to emigrate to the West, rather he chose to

continue to fight for Lithuanian freedom, knowing he was risking his life. And that's what

happened: he was arrested and interrogated about his resistance activities by the Soviets. On

November 20 to 22, 1946, the court martial of the Vilnius garrison found Jonas Noreika guilty

under article 58-1 A of the criminal code of the Russian Soviet Federated Socialist Republic and

sentenced him to death by firing squad and the confiscation of all his property (Lithuanian

Special Archive, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 149-150, t. 4, l. 200-222, 261-265, s. b., l. 148-

153). The sentence was carried out in Vilnius on February 26, 1947 (Severinas Vaitiekus,

"Tuskulėniai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947)" [Tuskulėniai: Victims of Execution and

Executioners], Vilnius 2002, p. 246).

22. "The Telšiai insurgents weren't disarmed as they were elsewhere in Lithuania. They kept

their arms until January 1, 1942. Nazi Germany doesn't even mention anywhere the list of

Lithuanian self-defense units Telšiai district chief Ramanauskas announced on February 6, 1941.

Where do you define responsibility for these units?"

This argumentation is not connected with historiography on the topic of research of Lithuanian

self-defense units. One of the aspirations of members of the resistance movement during the June

Uprising was to restore the order which prevailed in Lithuania before the Soviet occupation. The

Lithuanian Provisional Government was constituted on June 23, 1941, in Kaunas and the Vilnius

City and District Committee was formed in the city of Vilnius. These were the highest

Lithuanian government institutions. One of their tasks was to reestablished the Lithuanian

military as it was during independence. Two centers for the reestablishment of the Lithuanian

military formed: Vilnius and Kaunas. Lithuanian Provisional Government national defense

minister Stasys Raštikis writes in his memoires the Germans didn't allow the Government to

even raise the question of restoring the military. Instead of the military, only local self-defense

police units were allowed (Stasys Raštikis, "Lietuvos likimo keliais" [On the Roads to

Lithuania's Destiny], Kaunas 1996, vol. 4, p. 341). Lithuanians exploited this believing the

battalions would in the future become the kernel of the military of independent Lithuania. The

Lithuanian self-defense battalions were the largest, most permanent and longest-lived Lithuanian

military formations during the Nazi occupation. The historian R. Zizas confirms there were 26

battalions formed in which 12,000 to 13,000 men served (R. Zizas, "Lietuvių savisaugos

(apsaugos) batalionų karių nuostoliai Vokietijos ir SSRS karo metu (1941-1945)" [Losses among

Soldiers of the Lithuanian Self-Defense (Security) Battalions during the German-Soviet war

(1941-1945)], Military Archive, Vilnius, 2004, vol. XIX, pp. 196-197).

23. "Hundreds of documents from the Telšiai district chief Augustinas Ramanauskas and the

mayor of Telšiai show Lithuanians themselves, without Germans, arrested Jews, set up ghettos,

took Jews out of them by their own orders and brought them back in again, and divided up their

property while they were still alive."

We consider this characterization tendentious. The original of all orders for discrimination

against Jews, ghettos and property should be linked to German occupational government

institutions. The initiative for discrimination against Jews in late June and July, 1941, should be

connected to the German military administration, and from the end of July, 1941, with the

German civilian administration, i.e., with the activity of Hans Gewecke, commissar of the

Šiauliai military district to which the district of Telšiai belonged.

24. "In your finding you base your conclusions on the priest Povilas Pukis who says Noreika in

general was the commandant of the city of Plungė, but you weren't prepared to cite his actual

words: 'Noreika worked together with Alimas at the kommandatura.' This agrees with the

recollections of Pakalniškis who said Noreika worked at the kommandatura and ordered the Jews

of Plungė murdered. In your finding you say Povilas Alimas, the commander of the Plungė LAF

subordinate to Telšiai district LAF commander Noreika, organized the shooting of the Jews and

transporting them to Kaušėnai."

We have presented the reasons why we don't believe Noreika was the commandant of Plungė

and that he wasn't the initiator or organizer or participant in of the mass murder at Kaušėnai on

July 12 and 13, 1941, in an article on the controversies surrounding Noreika's biography

(Alfredas Rukšenas, "Jono Noreikos--Generolo Vėtros biografijos kontraversijos" [Controversies

in the Biography of Jonas Noreika, aka General Vėtra], Genocidas ir Rezistencija [Genocide and

Resistance], No. 1 (39), pp. 39-62).

Povilas Alimas did not himself organize mass murders. The main initiators and organizers of the

mass murder at Kaušėnai were the Nazis who recruited Povilas Alimas for their own purposes,

the implementation of the tasks of the Third Reich in connection with the Jewish genocide.

25. "Prosecutors in West Germany weren't sure which Germans were responsible for the mass

murder of the Jews in Plungė and more generally in the Telšiai district, so they asked the USSR

for help from 1967 to 1970. Soviet security forces investigated and found that unit commander

Stanislovas Lipčius and his deputy Povilas Alimas were in charge of the mass murder of the

Jews of Telšiai, and that only ū Germans participated in the mass murder of the Jews of Telšiai.

This agrees with Stahlecker's account that the Einsatzkommando 3 unit alone (about 30 soldiers)

were responsible for the Šiauliai military district and managed to kill 42,000 Jews."

We have already written that members of German repressive structures initiated, organized and

commanded the mass murders at Kaušėnai village in the Plungė rural district of the Telšiai

district, and that they were carried out by Povilas Alimas with members of his unit. This is what

the German historian Schristoph Dieckmann also believes (Christoph Dieckmann, Deutsche

Besatzungpolitik in Litauen 1941-1944, Göttingen, 2011, vol. 2, pp. 854, 860).

Before the war there was a plan for the military administration and German political structures to

work together during the period of military administration in occupied Lithuania. Chief of the

supreme command of the Wehrmacht Wilhelm Keitel said in one part of orders he issued on

March 13, 1941: "The SS Reichsführer in preparing military operations for political governance

carries out special assignments issued by the Führer which arise from the struggle between two

opposing political systems and which should solve everything in a final way (aus dem endgültig

auszutragenden Kampf). Within the limits of these assignments, the SS Reichsführer operates

completely independently at his own discretion. The SS Reichsführer insures that n carrying out

his assignments operations are not hindered. The supreme leadership of the military and the SS

Reichsführer work out the details directly between themselves" (Hans Buchheim, Martin

Brosztat, Hans-Adolf Jacobsen, Helmut Krausnick. Anatomie des SS-Staates, Munich, 1994, pp.

478-479).

During the period of German occupation (1941-1944) in the event of disobedience by

Lithuanians (if Povilas Alimas had refused to follow the orders of Einsatzkommando 2), there

was the possibility to employ German armed forces located in Lithuania to punish disobedience.

There would have been sufficient of these forces to punish not just Povilas Alimas and his unit,

but also the entire Telšiai LAF organization.

We base this assertion on the following historical circumstances:

a) After the Nazis occupied Lithuania at the end of June in 1941, it became subordinate to the

military administration of the Baltic states which was commanded by commander of the military

behind the front lines general K. von Roques. Until July 17, 141, the general's headquarters were

in Kaunas, and moved to Riga after that. The main task of the military administration was to

maintain calm and order. The military administration was forbidden to consider more important

political issues. The western part of Lithuania was under the command of the 821st Northern

Army group's battlefield kommandatura in Kaunas which was initially commanded by major

general Pohl. The Kaunas kommandatura commanded the 609th (Kaunas) and 307th (Šiauliai)

security battalions. Eastern Lithuania and districts in neighboring Byelorussia were occupied by

the 403rd division of the Central Army group under the command of Wolfgang von Ditfurt. The

749th (later becoming the 814th) battlefield kommandatura was established in Vilnius. From the

end of August, 1941, all Lithuanian territory was under the command of security sector

commandant Pohl. On November 1, 1941, he was replaced by former German military attaché to

Lithuania Emil Just. He was under the command of Ostland supreme army command lieutenant

general Friedrich Brämer who was reisdent in Riga. Kommandaturas operated in smaller

Lithuanian cities. There were 12 officers and 40 petty officers as well as privates who served at

the battlefield kommandatura, and local kommandaturas had between 2 and 3 officers and 12 to

20 infantrymen. In larger cities battlefield kommandaturas had 1 or 2 security battalions, while

local kommandaturas had a company. The battlefield kommandaturas had groups of gendarme

and battlefield secret police under their command. They were commanded by the heads of

intelligence of the kommandaturas. Additional Wehrmacht units were assigned for guarding

prisoners of war. The military agencies were responsible for maintaining public order and

providing security, guarding military sites and railways and fighting partisans and saboteurs

behind the lines. Occupied Lithuanian territory was administered by the military administration

until the civilian administration was introduced on July 25, 1941. The Wehrmacht

kommandaturas were in charge of almost all military and civilian affairs. People were taken

hostage, civilians and POWs were shot, state and cooperative stores were looted, prices and

currency exchange rates were fixed, buildings and homes were occupied, horses and food

supplies were seized and curfews set all by order of the military commandants (Arūnas Bubnys,

"Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944 m.)" [German Occupied Lithuania (1941-1944)],

Vilnius 1998, pp. 71-72).

The German historian Christoph Dieckmann says during the period of German military

administration in Lithuania there were the 207th, 281st, 285th and 403rd security divisions of the

Northern and Central Armies groups behind the front line along with the 2nd, 65th, 105th and

131st reserve police battalions. From mid-July the 11th and 323rd reserve police battalions alos

operated. Also in Lithuania was the platoon Nord under the command of the superior SS and

police commander (Rußland-Nord) with the 53rd, 319th and 321st police battalions. There were

also units of the German Security Police and SD Einsatzgruppe A and B. Over time the

deployment of these units shifted (Christoph Dieckmann, "Deutsche Besatzungpolitik in Litauen

1941-1944, Göttingen, 2011, vol. 1, p. 285).

b) In retaliation for the killing of several German soldiers, the German military shot 40

inhabitants of Ablinga in the Kretinga district. On June 23, 1941, German military units

disarmed a unit of insurgents commanded by reserve lieutenant Meškelis and shot 42 of the men

from the unit on the banks of the Nemunas River. Only one survived who suddenly dived into

the river. The murdered Lithuanian insurgents were buried at the Alytus and Rubonys

cemeteries. The same day German soldiers shot the priest Paulavičius and vicar pries

Mazurkevičius in Alytus because Red Army soldiers hiding in the church shot two German

soldiers. The violence of the German army didn't stop the next day. A number of civilian

residents of Alytus were shot on June 24 for shooting at German soldiers. During the first days of

the war German soldiers murdered innocent residents at a number of locations: Kudirkos

Naumietis, Suvalkų Kalvarija, Mariampolė, the villages of Verstaminai and Kirceliškė in the

Lazdijai district, in Tauragė and in Kretinga (Arūnas Bubnys, "Vokiečių okupuota Lietuva

(1941-1944 m.)" [German Occupied Lithuania (1941-1944)], Vilnius 1998, pp. 69-70).

c) Officials of the German occupational regime threatened sanctions against members of

Lithuanian units who refused to carry out orders. In early July, 1941, during the mass murder of

Jews at the Seventh Fort in Kaunas TDA battalion 1st company commander captain Bronius

Kirkila told unit commander junior lieutenant Jonas Plungė if they didn't shoot the Germans

would shoot them (Jonas Plungė's letter to the chief of the Lithuanian Soviet Socialist Republic

KGB interrogations section, March 4, 1979, Lithuanian Special Archive, f. K-1, ap. 58, b.

47745/3, t. 2, l. 51-52). Lieutenant Z. Kemzūra, former commander of the 1st company of the

2nd Auxiliary Police Service (under the command of major Antanas Impulevičius), said: "I was

opposed to the mass shootings of the Jews and in Slutsk I told one German officer we didn't want

to shoot. Then the officer threatened to shoot me with a pistol" (Zenonas Kemzūra interrogation

protocol of September 30, 1961, Lithuanian Special Archive, f. K-1, ap. 58, b. 47386/3, t. 1, l.

195). Self-defense forces member Stasys Nėnius said refusal to shoot Jews at the Seventh Fort in

Kaunas could mean the soldier was shot or put in prison (Cross-examination protocol of S.

Nėnius and J. Baranauskas of September 2, 1947, Lithuanian Special Archive, K-1, ap. 58, b.

9592/3, l. 171 a.p.). Former self-defense forces member Juozas Surmas remembers that a

Lithuanian soldier who refused to shoot victims was killed during mass murder operations at the

Mickevičius valley in Kaunas (Interrogation protocol of J. Surmas of July 11, 1946, "Masinės

žudynės Lietuvoje (1941-1944)" [Mass Murders in Lithuania 1941-1944], Vilnius 1965, vol. 1,

p. 268).

26. "Rukšėnas mentions P. Alimas and B. Juodikis, members of the Žemaičių žemės [Land of the

Žemaitijans] delegation led by Noreika, but fails to mention they were the organizers of the mass

murder of the Jews."

Alfredas Rukšėnas's article on the controversies in the biography of Jonas Noreika clearly talks

about Povilas Alimas as a participant in the mass murder of Jews at Kaušėnai village in the

Plungė rural district on July 12 and 13, 1941. B. Juodikis is not mentioned because the article is

about what Jonas Noreika did and didn't do during the mass murder, not about Juodikis (Alfredas

Rukšėnas, "Jono Noreikos--Generolo Vėtros--biografijos kontraversijos" [Controversies in the

Biography of Jonas Noreika, aka General Vėtra], Genocidas ir Rezistencija, 2016, No. 1 (39), pp.

53-55).

27. "Bubnys in his book mentions P. Alimas and B. Juodikis as members of the uprising, but

again suppresses their criminal acts."

During the preparation of the book the task of researching the relationship of the uprising with

the Holocaust was not raised. Your observation would be correct in the event this task had been

set but was unfulfilled.

Teresė Birutė Burauskaitė, general director

[unsigned]

Alfredas Rukšėnas, tel. (8-5) 266 1519, email alfredas.ruksenas@genocid.lt

Dalius Egidijus Stancikas, tel. (8-5) 275 1266, email dalius.stancikas@genocid.lt