2013 m. vasaris / Nr. 2 (446)

Lietuvos savanorių LeiDinYs

Srž. Kęstutis Krasauskas: 22 metai Lietuvos kariuomenėje...

Prieš 15 metų „Savanorio“ laikraštyje Juozas Tumelis, rašydamas apie Vasario 16-osios reikšmę ir svarbą, pabandė su-sumuoti ką Lietuva pasiekė per du nepri-klausomybės dešimtmečius.

Ekonomiškai ir kultūriškai visiškai nu-alintas kraštas, dar ir žiaurios vokiečių okupacijos nusiaubtas ir apiplėštas iki paskutinio siūlelio, atgavęs laisvę pasiekė daug, labai daug, daugiau nei po Kovo 11-osios: įvykdyta politiškai ir ekonomiškai pa-

matuota žemės reforma, prikėlusi naujam gyvenimui lietuvišką kaimą, tapusį pagrin-diniu nacionalinio produkto gamintoju; per dešimtmetį atsistatė ir išsiplė-

tė krašto miestai ir miesteliai, tapę iš medinių mūriniais, kūrėsi lietuviška miesto kultūra; litas tapo viena iš stabiliausių Europos

valiutų, nepriklausomybės saulėlydyje

Lietuva jau buvo beveik išmokėjusi visas savo užsienio skolas, o daugiau skolintis nė nereikėjo; Lietuva sukūrė pavyzdingą švietimo

sistemą, kuri dar visai neseniai buvusią mažaraštę visuomenę pavertė apsišvie-tusia tauta;

tuščioje vietoje per kelerius metus sukūrė aukštojo mokslo sistemą ir išugdė tautinę inteligentiją; išaugus naujai inte-ligentų kartai, pirmąsyk taip kokybiškai ūgtelėjo mūsų kultūra; ir t.t.Tų „ir t.t.“ taip pat per akis.

Vyr. srž. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

Pradžia. Tęsinys 7 psl.

Pradžia. Tęsinys 3 psl.

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktorius

Vasario 16-oji

eil. Laima MateLiŪnaitĖVyčio rinktinės 503 kuopa Srž. Kęstutis Krasauskas buvo vienas iš

pirmųjų savanorių atsikuriančioje Lietuvos kariuomenėje. 1989 m. Lietuvai dar oku-puotai, Kęstutis tapo Šaulių sąjungos nariu. Kai prasidėjo agresija prieš mūsų kraštą, 1991 m. sausio 11 d. Seimo rūmuose Kęs-tutis prisiekė tarnauti ir ginti Lietuvos valstybę. Jis tapo vienu iš daugelio pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių.

Visą gyvenimą dirbantis statybininku, laimės ieškojo ir svetur, tačiau grįžo į Tėvynę. Tarnybą pradėjęs tada, kai jaunieji šių dienų savanoriai dar buvo maži vaikai, gali daug papasakoti ir pasidalinti patirtimi su kitais kuopos kariais. Kęstutis sako:

– Štai seniau mokymai būdavo tokie, kad į Pasvalio batalioną susirinkdavo tiek žmonių, kad vietos kuopavietės kieme visiems išsirikiuoti neužtekdavo. Dabartiniu laikotarpiu surinkti tiek žmonių bet kuriai nors kuopai tikrai būtų labai sunku. Daug metų buvau būrio vadu, tuo laiku keitėsi kuopos vadai, tarnybą baigė ir atėjo daug karių savanorių, tačiau su kuriais kariais kovojome petys į petį likę jau mažai. Vieniems sveikata nebeleido tarnauti, kitiems sunkus gyvenimas, treti laimės ieško svetur. Pirmaisiais tarnybos metais visi kariai eidavo tarnauti vedami patriotiškumo ir pareigos Tėvynei, prabė-gus 20 metų, pasikeitė žmonių samprata, trūksta jaunimui patriotiškumo.

Vasario 16-osios proga savanorius pasveikino prof. Vytautas Landsbergis. Vyr. srž. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

Srž. Kęstutis Krasauskas. Eil. Viliaus Džiavečkos nuotrauka

2

Sausumos pajėgų vadas rinktinėje

Sausio 28-31 dienomis NATO vadavie-tėje Briuselyje KASP štabo viršininkas plk. ltn. Ramūnas Baronas dalyvavo plenarinėje nacionalinių rezervo pajėgumų komiteto (NRFC) žiemos sesijoje, kurios metu buvo aptartos pastarųjų metų NATO aktualijos ir iniciatyvos, tokios kaip karių darbdavių paramos klausimai. Nutarta, kad sekančia-me susitikime, kuris vyks šių metų vasarą, valstybių gynybos ministerijų ir šalių didžiųjų įmonių, kuriose dirba daugiausia rezervo karių, vadovai bus pakviesti į diskusiją, dali-namasi tarpvalstybine patirtimi ir praktika.

Pasak jau nebe pirmoje tokioje sesijoje dalyvavusio KASP štabo viršininko plk. ltn. R. Barono, susitikimų metu aptarti vieni iš

esminių klausimų ir problemų, susijusių su rezervo karių administravimu, pažymėtina, kad daugelyje valstybių esminės problemos yra beveik identiškos. „Džiaugiuosi, kad bendrai sutarėme svarbiausiais klausimais, viliuosi, kad ateinančioje sesijoje, dalyvau-jant valstybių privačių įmonių atstovams, pasistūmėsime į priekį ir situacija susijusi su rezervo kariais, jų pašaukimu į karinę tarnybą, taip pat jų darbdavių skatinimo klausimai pasistūmės į teigiamą pusę visose šalyse-narėse, taip pat ir Lietuvo-je.“– pažymėjo plk. ltn. R. Baronas.

Daugelyje NATO valstybių rezervo pajėgumai įgauna vis didesnę reikšmę formuojant bendrus nacionalinius gynybos pajėgumus ir formuojant padalinius, skirtus taikos rėmimo operacijoms ir vidinių eks-tremalių situacijų valdymo ir likvidavimo užtikrinimui.

NRFC įkurta 1981 metais kaip nepriklau-

Vasario 13 dieną Dainavos rinktinėje lankėsi Sausumos pajėgų vadas gen. mjr. Almantas Leika. Susitikime su pajėgų vadu dalyvavo rinktinės vadovybė, štabo skyrių viršininkai. Rinktinės vadas plk. ltn. Riman-tas Jarmalavičius supažindino su rinktine, štabo skyrių viršininkai – su skyrių darbu. Gen. mjr. A. Leika taip pat lankėsi TMU OP kuopos vadų, 102-osios kuopos pa-rengiamosiose instruktorių bei ŠAK žvalgų būrio vadų pratybose, domėjosi kaip kariai savanoriai lanko užsiėmimus.

KASP štabo viršininkas Briuselyjesoma, neformali NATO šalių organizacija. Pagrindinės komiteto funkcijos, veiklos ir interesų sritys yra mobilizavimas, taikos meto rezervinių pajėgų organizavimas, karių integracija į civilinį gyvenimą, mo-tyvacija ir rezervo pajėgų transformacijos, darbdavių parama. Organizacijai priklauso 21 valstybė: Belgija, Bulgarija, Kanada, Čekija, Danija, Prancūzija, Vokietija, Graiki-ja, Vengrija, Italija, Lietuva, Olandija, Nor-vegija, Lenkija, Rumunija, Ispanija, Turkija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Australija organizacijos veikloje dalyvauja kaip nuolatinė stebėtoja.

Plenariniai posėdžiai vyksta ne rečiau kaip du kartus per metus, sausio-vasario mėnesiais posėdis rengiamas NATO būs-tinėje Briuselyje. Vasarą NRFC pasilieka teisę pasirinkti posėdžio datą ir vietą – NATO būstinėje arba kurioje nors NRFC priklausančioje valstybėje.

Lietuvos kariuomenės vadas

apdovanojo

padėkos raštu:

vyr. srž. Liną Gedvilą, vyr. eil. Darių Gainą.

Sausumos pajėgų vadas

apdovanojo:

pajėgų medaliu ,,Už pasižymėjimą

vyr. srž. Rimą Kazlauską;

padėkos raštu:gr. Nerijų Andriukonį.

KASP vadas

apdovanojo

medaliu „Už pasižymėjimą:plk. ltn. Ramūną Baroną, srž. Kęstutį Krasauską, vyr. srž. Regimantą Švambarį;

medaliu „Už pavyzdingą tarnybą“;srž. mjr. Darių Senutą, št. srž. Darių Povilaitį, vyr. srž. Svajūną Paškevičių, gr. Remigijų Gaidelį;

medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“(15-os metų):srž. Žanetą Jankauskaitę, srž. Nerijų Šapra-navičių, eil. Rimantą Noreiką, srž. Alfonsą Kirdeiką;

medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“(10-ies metų):vyr. eil. Valdą Kiburį, eil. Kęstutį Atraškevičių, srž. Miroslavą Pavlovskį;

medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“(5-erių metų):vyr. ltn. Raimondą Gruodį, vyr. ltn. Saulių Juodzevičių, vyr. ltn. Česlovą Paškevičių, vyr. ltn. Valentiną Radzevičę, ltn. Vilmą Rutkauskaitę, ltn. Eglę Trataitę-Žebelienę, srž. Mindaugą Statauską, vyr. eil. Darių Azulevičių, vyr. eil. Marijaną Gelažuną, eil. Dainą Gustę;

padėkos raštu:vyr. eil. Indrę Latauskaitę-Savickienę, eil. Tomą Gorochovenką, srž. Liną Šveikauską, gr. Arūną Margevičių.

Vyr. ltn. Tomas PAKALNIŠKISKASP viešųjų ryšių karininkas

Gen. mjr. Almantas Leika Dainavos rinktinės štabeDainavos rinktinės inf.

2013 m. vasaris / Nr. 2 (446) 3

Lietuviai ryžtingai ir gudriai pasinau-dojo susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir atsikovojo šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį (Klaipėdos kraštą); pietinė dalis (su Mažosios Lietuvos sostine Tilže, taip pat Ragaine, Lazdynais, Pilkalniu, deja, liko vokiečių rankose; dabar ten vadinamoji „Kaliningrado sritis“).

Per du dešimtmečius Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo beveik milijonu (dabar beveik tiek prarasta), emigracija vis mažėjo ir, pavyzdžiui, 1939 m. iš Lietuvos išvyko vos 40 lietuvių.

Lietuviškos bendrovės („Lietūkis“, „Maistas“, „Pieno centras“, „Lietme-dis“, „Linas“, „Sodyba“...) įsitvirtino krašto ekonomikoje ir išstūmė sve-timtaučius vertelgas, susiformavo ir vis stiprėjo tautos ūkis, augo ekspor-tas. Lietuviški bendrovių pavadinimai tam netrukdė, o šiandien lietuviškų pavadinimų jau nebeliko, supranta-me kodėl, ne verslo sumetimai čia lemia.

Daug jaunimo išvykdavo mokytis į užsienį, beveik visi ir sugrįždavo, tik vienas kitas pasilikdavo ir išnykdavo be pėdsakų (jeigu nesugrįš, išnyks, lyg niekada negyvenę ir šiandieniniai „duoneliautojai“).

Pirmaisiais nepriklausomybės metais visi valstybės kūrimo darbai buvo gyvy-biškai svarbūs, reikalingi ir būtinai pada-rytini, nežiūrint, kad stigo pinigų, resursų ir tinkamų tam darbui žmonių.

Nepriklausomybę pirmiausia reikėjo apginti, o tą tegalėjo padaryti tik kariuo-menė, kurios nebuvo – nei kareivių, nei vadų, nei ginklų, nei uniformų, o norinčių užgrobti mūsų žemę nestigo. Lenkija, pik-čiausias ir pavojingiausias mūsų priešas, kariuomenę turėjo iškart – sugrįžo Pilsuds-kio legionai, suformuoti vokiečių pusėje, sugrįžo ir Rusijos kariuomenės lenkų di-vizijos, todėl puldinėjo visus kaimynus, kurių tik nebijojo.

Lietuvos vyriausybė priėmė vienintelį teisingą sprendimą – pakvietė savanorius, ir tūkstančiai kaimo vyrų, daugiausiai be-žemiai, mažažemiai, samdiniai, kumečiai, dažnas klumpėtas ir apsivilkęs palaikę sermėgą, rinkosi į formuojamus mūsų pulkus. Koviniam rengimui laiko nebuvo, gavai šautuvą ir pirmyn į frontą! Kauno žydai ir vadinamieji lenkai, pamatę gatve

žygiuojančius varganai apsirengusius sa-vanorius, tyčiodavosi:

– Klumpiai eina, klumpiai!.. Marijampolėje kairiųjų pažiūrų gim-

nazistai su pagieža išlydėjo savo mokslo draugus, išvykstančius savanoriais į ka-riuomenę:

– Jei sugrįšite, būsite pakarti ant tele-grafo stulpų...

Jie sugrįžo. Su pergale, apgynę ne tik savo, bet ir anų, „protingųjų“, laisvę. Tie „klumpiai“ ir tie gimnazistukai, iškart pa-siųsti į tik kuriamą karo mokyklą, pasi-mokę kelis mėnesius ir paskirti vadovauti puskuopėms, o tai ir kuopoms. (Kuopoje du karininkai, kuopos vadas vadovauja kuopai ir tuo pat metu vienai puskuopei, antras karininkas – kitai puskuopei, apie būrių vadus nėra ko net svajoti.)

Didesnių junginių nebuvo įmanoma su-formuoti, nes labai stigo karininkų (ne tik jų, kulkosvaidis buvo brangiausia vertybė). Teko kviestis svetimšalius, bet greitai paaiškėjo, kad iš jų (ypač iš prancūzų ir amerikiečių) jokios naudos, o algas jiems teko mokėti dideles, daug didesnes nei lie-tuviams. Kartais dar ir šiandien pasakoma, kad stigo todėl, jog Rusijos kariuomenėje lietuvių karininkų tarnavo nedaug, bet tai netiesa, jų ten tarnavo ne tiek jau mažai, ir ne tik poručikai bei štabskapitonai, bet ir pulkininkai, generolai; jeigu dauguma būtų sugrįžusi, tai Nepriklausomybės karas

būtų klostęsis kitaip, greičiausiai ir Vilnius bei trečdalis Lietuvos teritorijos nebūtų atsidūrę lenkų vergijoje. Deja, grįžo tik nedidelė dalis.

Dar 1886 m. Maskvos universitete įsikūrė slapta lietuvių studentų draugija, pasiryžusi dirbti savosios tautos labui.

Ne vienas tos draugijos narys vėliau tapo žymiu žmogumi, profesoriumi, valstybės veikėju, net prezidentu (Kazys Grinius). Draugijai priklausė ir fizikos-matematikos fakulteto stu-dentas Motiejus Radžiukynas. Gavęs diplomą, jis nuėjo tarnauti į Rusijos kariuomenę, baigė karo inžinerijos akademiją, pasiekė pulkininko laipsnį. 1918 m. ne į Lietuvą grįžo, bet at-sidūrė baltųjų gretose, pas Vrangelį. Bolševikai baltuosius sumušė, ir ačiū Dievui, kad sumušė – tie vrangeliai ir denikinai svajojo atkurti „vieningą ir nedalomą Rusiją“. Vakarai kiek ga-lėdami rėmė baltuosius ir pritarė jų siekiams, todėl tik jiems pralaimėjus pripažino Baltijos šalių nepriklauso-mybes.

Karas pasibaigė, kur dėtis vargšui Motiejui, kur prisiglausti? Žmona pri-siminė esanti „šlėktiškos“ kilmės ir ėmė ožiuotis: nevažiuosiu į Lietuvą,

tą „chamų žemę“, tik į Lenkiją. Taip Len-kijos kariuomenė padidėjo dar vienu pulki-ninku, greitai tapusiu ir brigados generolu. Kad šitas „Maciej Radziukinas“ būtų nors bajoriškos kilmės (dauguma bajorų išdavė lietuvių tautą, tai sena jų tradicija nuo Daumanto, Rusijoje paskelbto šventuoju Timofiejumi, laikų), bet ne – valstiečio sūnus nuo Simno, užaugęs šiaudinėje dzūko pastogėje! Deja, tokių kaip Radžiu-kynas, kaip generolai Beinoras, Baltutis, pulkininkai Rumša, Gerulaitis (mūsiškio divizijos generolo Zenono Gerulaičio brolis) Lenkijos kariuomenėje tarnavo ne vienas, ne dešimt ir ne dvidešimt.

Vasario 16-oji – svarbiausia diena tautos ir valstybės istorijoje; birželio 23-ioji, kovo 11-oji svarbios, bet vis dėlto šalutinės datos. Lietuviai ne tik atkūrė savo valstybę, bet ir ją apgynė, o jeigu būtų neapgynę – kas tada? Tada, Nobelio pre-mijos laureato Česlovo Milošo nuomone, Lietuva šiandien nė neegzistuotų. Neverta svarstyti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau prisi-minti, daryti išvadas, mokytis iš praeities laimėjimų ir klaidų būtina.

Vasario 16-ojiTęsinys. Pradžia 1 psl.

4

Lemtingoji data Lietuvos istorijojeats. mjr. albertas DauGirDas

LKKSS Vilniaus apskrities skyriaus pirmininkas

Gerda ŠareiKaitĖElektrėnų „Versmės“ gimnazijos gimnazistė

Mūsų istorija turtinga svarbiomis, pasididžiavimo vertomis ir minėtinomis datomis, tačiau dalis jų yra ne šiaip sau garsios, bet atraminės, pamatinės. Būtent tokia yra Vasario 16-oji – diena, labai reikšminga kiekvienam lietuviui, žinan-čiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Jeigu, prieš 95-erius metus vasario 16-ąją nebūtų pasirašytas Nepriklausomybės at-kūrimo aktas, tai prieš 62 metus vasario 16-ąją, greičiausiai nebūtų buvę pagrindo pasirašyti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio

deklaracijos, o tai reiškia, kad prieš 23-ejus metus nebūtų atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Ir 1918 metų, ir 1949 metų vasario 16-oji buvo lemtingos mūsų dabarčiai ir ateičiai.

Naujausiųjų laikų istorijoje Lietuvai vasario 16-oji buvo reikšmingiausia diena. 1918 metais Lietuvos taryba, kurią sudarė 20 drąsių ir ryžtingų tautos vyrų, pasi-rašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, kuriuo paskelbė, kad Lietuva atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę, su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, buvusių su kitomis tau-tomis. Tačiau, ši nepriklausomybė gyvavo neilgai. 1939 m. Vokietijai su TSRS pasira-šius Ribentropo-Molotovo paktą, Lietuva turėjo atitekti Vokietijai.

Praėjus vieneriems metams, Lietuvą okupavo TSRS. Lietuviai su okupacija nesusitaikė – 1941 m. įvyko Birželio su-kilimas, o 1944 m. prasidėjo partizaninė kova. Lietuvos partizanų vadai, pasirinkę garbingą datą Lietuvos istorijai – vasario 16-ąją, 1949 m. pasirašė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaraciją, kurioje paskel-bė: „LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, kurioje garantuojamos lygios teisės visiems Lietuvos piliečiams bei užtikrinama socialinė globa“, o taip pat „komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.“

1918 m. vasario 16-osios aktas tapo pagrindu, kuris vienijo žmones, kovojusius už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Dėl to ši data rusų okupacinei valdžiai tapo pačia pavojingiausia ir daugiausia problemų keliančia. Ši data šiandien neleidžia ramiai miegoti ir mūsų tautos nedraugams, ban-dantiems ją apjuodinti ir net prilyginti fašistinių idėjų propagavimui. Ši data, panašu, kad vis dar išprovokuoja ir tokias tragedijas kaip Draučių kaimo žudynės, nors viešoje erdvėje ir vengiama tokią prielaidą nagrinėti. Tai tik dar kartą liudija apie Vasario 16-osios svarbą.

2013 m. Vasario 16-ąją Lietuvos ka-riuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus skyriaus nariai, Elektrėnų LDK

2013 m. vasaris / Nr. 2 (446) 5

Algirdo 1-osios šaulių kuopos šauliai ir Abromiškių bendruomenės nariai pagerbė laisvės ir nepriklausomybės kovų dalyvius. Aplankyti Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio paminklas Kaugonių kaime, šios apygardos partizanų ir tremtinių paminklas Elektrėnuose bei paminklas sušaudytiems Draučių kaimo gyventojams. Taip pat buvo dalyvauta šventiniuose renginiuose Vilniuje.

ĮDOMU KAD:

1927 m. vasario 16 d. mirė Nepri-klausomybės akto signataras J. Basana-vičius. 1998 m. vasario 16 d. išvakarėse

Leonardas Zavistonovičius (Leonard Za-vistonovič) sušaudė devynis Draučių kaimo gyventojus: J. Bareiką, M. Bareikienę, L. Garbatavičių, V. Vrubliauską, jo motiną Jadvygą ir seserį Zofiją, V. Raudeliūnienę, D. Kalibatienę – krašto apsaugos karininkę, V. Kalibatą. 2011 m. vasario 16 d. mirė Lietu-

vos poetas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius.

Šiandien daug kas nebesupranta šios ypatingos datos vertės ir kainos. Karti tiesa, kad nemažai daliai piliečių net ne lietuviška šv. Valentino diena yra pras-mingesnė už valstybės atkūrimo dieną. Nesuprantama, kad jei ne Vasario 16-oji, neaišku kokia kalba kalbėtume, kokias vertybes puoselėtume, kokia tauta vadin-tumėmės, kitaip tariant – tokios valstybės kaip Lietuva gal net nebūtų pasaulio že-mėlapyje. Nepriklausomybė nebuvo, nėra ir nebus tik savaime suprantama duotybė. Todėl mes privalome pažinti savo šalies istoriją, drąsiai iš jos mokytis ir į ją atsi-remti, puoselėti tautos didvyrių atminimą ir rengtis mums brangias vertybes ginti.

1949 m. vasario 16-osios deklaraciją pasirašė LLKS tarybos nariai Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-

Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila

Prie paminklo Jonui Misiūnui-Žaliam Velniui Draučių kaime, kur fanatikas nužudė devynis kaimo gyventojus lietuvius

6

Nuo praėjusių metų vasaros pabaigos iki spalio mokiausi JAV jūrų pėstininko karjeros kurse, todėl norėčiau supažindinti su JAV jūrų pėstininkų korpusu, seržantų akademija, kurioje mokiausi, bei apžvelgti kurso programą.

JAV jūrų pėstininkų korpusas įsteigtas 1775 m. lapkričio 10 d. Tai ekspedicinės JAV pajėgos, turinčios jūrų, oro ir sausu-mos komponentus. Korpusas tiesiogiai pavaldus JAV prezidentui, pajėgas pa-naudoti nereikia senato pritarimo, todėl jie visada būna pirmi. Nuo įkūrimo yra dalyvavę 26 stambiuose konfliktuose įvairiose pasaulio vietose. Dydis – apie 200 000 karių. Korpusas taip pat turi savo aktyvųjį rezervą – 40 000 karių. Tai yra mažiausias JAV kariuomenės komponentas, tačiau turintis didžiausią visuomenės pasitikėjimą. JAV vykdytoje visuomenės apklausoje jūrų pėstininkai vertinami geriau nei visos kitos kariuo-menės rūšys. Korpuso šūkis – „Visada ištikimas“. Įdomu, jog korpusas turi savo žargoną, susidedantį iš 300-400 žodžių ir jų junginių, kurį naudoja ne tik kalbė-dami, bet ir dokumentuose. Tai kurso pradžioje gerokai glumino. Korpusas turi savo nerašytų taisyklų, iš įdomesnių

ir istorijoje su žargonu, jūrų pėstininkai turi savo tradicijas: pagrindiniais laiptais galėdavo lipti tik instruktoriai ir vadovybė, mes turėjome teisę tik kartą per savaitę juos nušveisti.

Dabar apie kursą, kurį baigiau. Pavadini-mas – JAV jūrų pėstininko karjeros kursas, būtinas JAV jūrų pėstininkams seržantams gauti aukštesnį laipsnį. Kurso trukmė – 8 savaitės, jis susidėjo iš 5 programų: fizinio rengimo programa, kuri sudarė

apie 30 proc. kurso. Fizinis rengimas vienas pagrindinių elementų, siejamas su kario paruošimu mūšiui ir vado ugdymu. Kai kurios vado ugdymo paskaitos vykdavo iškart po treniruočių stadione; įvairių dokumentų rengimas. Dalis

laiko buvo skiriama informacinio praneši-mo rengimui, bendravimui su žiniasklaida. Didelis dėmesys buvo skiriamas seržan-tų iškalbos lavinimui. Taip pat mokėmės ruošti įvairius, naudojamus kasdieninėje štabo veikloje, dokumentus. kovinio rengimo ciklo sudarymas,

priežiūra, vertinimas, koregavimas. Di-desnių skirtumų tarp mūsų ir jų sistemos nepastebėjau. Įdomu, kad šio modulio metu turėjome įvertinti fizinio rengimo programą, nurodant po 3 programos pri-valumus ir trūkumus. Kai kurie pastebėti programos trūkumai buvo koreguojami tiesiog kurso metu; būrio lygmens operacijos, kovinio

įsakymo rašymas, analizės atlikimas. Visos procedūros (įsakymų ruošimas, uždavinio analizė) vykdomos panašiai kaip ir pas mus. Įsiminė paskaita, kai buvo pasako-jama apie vieną seržantą – būrio vadą Irake, kaip jis vykdė operacijas. Nagrinė-jome, kaip tas užduotis atliktumėme mes, paskaitos pabaigoje tas pats seržantas atėjo ir papasakojo apie vykdytą misiją. Kita įdomi paskaita – asimetrinis karas, kai instruktorius pateikė išgalvotą situaci-ją – valdžią JAV perima islamistai, ir liepė kursantams mąstyti nestandartiškai; vado rengimas. Ši kurso dalis buvo

atiduota kursantams. Mes turėdavome pasiruošti paskaitoms ir pravesti jas kole-goms. Kartais paskaitos vykdavo po fizinio rengimo paskaitų, kartais – klasėje. Manau,

Kursas davė daug naudosvyr. srž. saulius taLaČKa

Dainavos rinktinė

galiu paminėti dokumentų pildymą ranka tik juodai rašančiais rašikliais.

Kursas vyko Kvantiko miestelyje, kuris yra nutolęs apie 60 kilometrų į pietus nuo Vašingtono. Šalia teka Potomako upė, už 200 metrų nuo kareivinių – geležinkelis. Iš pat pradžių traukinių švilpukai prikel-davo 4-5 kartus per naktį, vėliau įprato-me. Kvantiko miestelyje įsikūrusi viena iš seržantų akademijų (iš viso yra 5, viena iš jų – Okinavoje, Japonijoje). Netoliese yra jūrų pėstininkų muziejus, kur sukaupta visa korpuso istorinė praeitis. Kartu bazėje yra JAV jūrų pėstininkų štabas, karininkų kandidatų mokykla, JAV jūrų pėstininkų karininkų, FBI akademija ir seržantų uni-versitetas. Seržantų universitete vyksta 3 pakopų kursai: seržanto (E5), karjeros (E6), aukštesnysis (E7). Kursuose ruošiami tiek rezervo, tiek PKT seržantai iš visų korpuso padalinių. Visi kursai prasideda vienu metu, trunka beveik 8 savaites. Kurse kartu su manimi mokėsi apie 200 seržantų. Pagal tarptautinio karinio mokymo ir švietimo programą, mokėsi keletas žmonių iš kitų valstybių: 3 iš Slovakijos, 2 iš Rumunijos, 2 iš Kosovo, ir aš. Karjeros kurse buvo 56 kursantai, suskirstyti į 4 būrius, kie-kviename po vieną užsienietį. Įdomu: kaip

Vyr. srž. Saulius Talačka jūrų pėstininkų muziejuje

2013 m. vasaris / Nr. 2 (446) 7

kad diskusijų forma, ruošiant vadus, yra tikrai reikalinga, nes tapti vadu kartojant tiesas iš vadovėlių neįmanoma. Tai visų pirma dialogas, keitimasis informacija bei patirtimi, savo pozicijos išsakymas ir bendravimas.

Administracinis laikas – pokalbiai su būrio vadu, įvairūs pristatymai ir kt. Turiu paminėti naujos ekipuotės pristatymą. Eki-puotė tobulinama nuolat. Jie turi elektro-ninę sistemą ICE (Interaktyvus vartotojo įvertinimas) Kiekvienas karys gali parašyti teigiamus ar neigiamus pastebėjimus apie jos tinkamumą. Kitos paskaitos buvo skirtos ir aktualios tik JAV seržantams. Jie jau kurso metu išklausė kelis pristatymus apie tai, kaip pateikti savo kandidatū-rą laipsniui gauti (jų laipsnio suteikimo sistema veikia kitaip nei Lietuvoje), apie civilio mokymosi galimybes (kiekvienam tarnaujančiam skiriamas pinigų kiekis mokslams, jei jis mokosi).

Kurso pradžioje buvo akcentuota, kad anksčiau buvo orientuojamasi į tai, kaip seržantą išmokyti, dabar požiūris pakito: karys turi mokytis pats, instruktoriai jam tik padeda ir nukreipia teisinga linkme. Taigi daug testų nebuvo, bet buvo orien-tuojamasi į savarankišką darbo atlikimą. Instruktoriai išdėstydavo paskaitą ir pa-teikdavo užduočių namų darbams, kurių buvo tikrai nemažai. Jie buvo vertinami, pažymiai rašomi į žurnalus, pabaigoje vedamas vidurkis, kuris negalėjo būti mažesnis nei 80 proc. Jei būtų mažes-nis – kursas nebaigtas. Taip pat buvome supažindinti pasirašant, kad už plagiavimą bei nusirašinėjimą numatytas šalinimas iš kurso.

JAV karių karjerai turi įtakos ir kiti

dalykai: kokiame lygyje jis yra pagal kovinę savigyną (yra 5 spalvų diržai), taip pat jie turi rekomenduojamų knygų sąrašą kiekvienam laipsniui, kurias perskaičius karys parašo trumpą santrauką, kaip jis tą knygą suprato. Kariai, ypač jaunesnieji vadai, yra labai motyvuoti.

Sportui jūrų pėstininkai kreipia didelį dėmesį. 30 proc. kurso sudarė sportas. Orientuojamasi, kad apie 30 proc. sportinių renginių vyktų vilkint kareivišką aprangą (kareiviški batai, kelnės, marškinėliai), pa-naudojant įvairias kariškas priemones – smėlio maišelius, amunicijos dėžes. Sportas suprantamas kaip priemonė, skirta kariui tobulinti tuos įgūdžius, kurie jam bus būtini mūšio lauke. Todėl, kaip ir minėjau anksčiau, daug fizinio rengimo užsiėmimų atlikinė-davome su kareiviška apranga, tempdami amunicijos dėžes, pernešdami „sužeistą karį“, manevruodami ir panašiai.

Laisvalaikis. Gaudavome nemažai namų darbų, todėl dalį laisvalaikio reikėjo skirti jiems. Noriu pabrėžti mokyklos instruktorių požiūrį: kiekvieną savaitę, saugumo ins-truktažo metu vienas iš mokyklos vadovų griežtokai „paprašė“ amerikiečių kursantų elgtis su mumis, atvykėliais iš kitų šalių, kaip su svečiais: pagelbėti, pavėžėti iki par-duotuvės, valgyklos, jei mato mus einančius ir pan., todėl savaitgaliais turėjome keletą išvykų. Kelis kartus buvome Vašingtone, Frederiksburge, jūrų pėstininkų muziejuje. Kurso metu vyko paroda – nauja ekipuotė, ginklai, technika, turėjome laisvą popietę viską apžiūrėti.

Vienas iš pagrindinių neformalių įvykių, vykstančių kurso pabaigoje, amerikiečių karių vakaronė. Šiame renginyje gerai suderinamas oficialumas su neformaliu

bendravimu, kartu išlaikomos griežtos tradicijos, ritualai, bet tuo pačiu vakaras nebūna nuobodus, jam ruošiamasi nuo pat kurso pradžios, paskiriama iniciatyvinė grupė. Renginio metu kiekvienas būrys turėjo paruošti vaidinimą, dažniausiai buvo šaržuojami instruktoriai arba juokingi kur-santų nutikimai. Antros dalies metu buvo keliami tostai už visų šalių prezidentus, giedami šalių himnai bei sakoma daug tostų už jūrų pėstininkus.

Kuo galėčiau palyginti JAV jūrų pėsti-ninkus ir mūsų karius savanorius? Išskir-čiau tokias moralines savybes, be kurių ir moderniausia ginkluotė yra beverčiai metalo gabalai. Tai:

Savitarpio pagalba ir draugiškumas. Vyk-damas į JAV žinojau, kad jūrų pėstininkai – vieni geriausių karių, apie tai byloja per-galės įvairiuose mūšiuose, todėl važiavau su šiokiu tokiu nerimu. Nuvažiavęs supratau, kad vienas pagrindinių faktorių, lemiančių JAV jūrų pėstininkų drąsą ir pasiaukojimą, yra jų draugiškumas ir pagalba vienas kitam. Vienas pagrindinių jų principų yra „Kas kitas tai padarys, jei ne aš?“

Ištikimybė. Minėjau, kad jų šūkis yra „Visada ištikimas“. Mūsų kariai į pajėgas ateina savanoriškai. Tuo jie parodo, kad yra ištikimi savo tėvynei, pajėgoms, ginklo broliams ir savo principams.

Tradicijos. JAV jūrų pėstininkų korpusas yra seniausia JAV kariuomenės rūšis. Tuo jie labai didžiuojasi, saugo ir puoselėja savo tradicijas. Lietuvos savanoriai yra seniausia Lietuvos kariuomenės dalis. Džiugu, kad periodiškai pateikiami straips-niai apie kovas dėl Nepriklausomybės, rezistencinių kovų dalyvius bei kuriamos naujos karių savanorių tradicijos.

Srž. Kęstutis Krasauskas: 22 metai Lietuvos kariuomenėje...Tęsinys. Pradžia 1 psl.

Srž. Kęstutis Krasauskas baigė pir-muosius būrio vadų kursus Panevėžyje ir Vilniuje. Dalyvavo ne vienuose štabų mo-kymuose, tarptautinėse pratybose. Iš visų pratybų ir mokymų liko visokių, daugiausia linksmų, prisiminimų:

– Kartą teturėdamas vieną imitacinį šovinį ir saugodamas jį priešui „nušoviau“ savo būrio žmogų, pasitraukusį iš pozicijos. O kiek miškų išvaikščiota, kiek kartų pasi-klysta, nueita ne į tą miško galą, o eita su kompasu, bet be žemėlapio... Ėjom grio-

viais, iki pusės šlapi, nežiūrėdami savęs... Užtat ir patirties įgyta nemažai. Patirtis ateina tik mokymuose, kuo sunkiau, tuo įdomiau. Kai nugali visus sunkumus, tada ir įgyji daug daugiau patirties nei įprastai.

Nors tarnavęs rusų kariuomenė-je, būdamas savanoriu išmoko daug daugiau.

– Jeigu ne amžiaus riba, tarnaučiau dar ne vienerius metus ir lankyčiau mokymus.

Paskutinės srž. Kęstučio Krasausko par-eigos – 503-iosios kuopos kuopininkas.

Ne kartą skatintas įvairiomis padėkomis, turi Sausio 13-osios medalį, Parlamen-to gynėjo ženklą bei tarnybos medalius „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“ (5 ir 10 metų).

Vasario 23 dieną 503 pėstininkų kuopa atsisveikino su savanoriu kūrėju srž. Kęs-tučiu Krasausku. Jam įteiktas medalis „Už pasižymėjimą“ ir piniginė vieno atlyginimo dydžio premija.

8

Artėjant Krašto apsaugos savanorių pajėgų 22-osioms metinėms svarstėme, kaip pagerbti geriausių rezultatų pasieku-sius ir tarnybai atsidavusius karius sava-norius, tuo pačiu skatinant naujų savanorių motyvaciją. Taip gimė mintis išrinkti geriau-sią rinktinės karį savanorį, kuris būtų pavyz-džiu kitiems ir skatintų didžiuotis tarnyba Savanorių pajėgose. Iš rinktinės štabo ir aptarnavimo bei pėstininkų kuopų pateiktų kandidatų geriausiu 2012 metų Žemaičių rinktinės kariu savanoriu buvo išrinktas 303-iosios pėstininkų kuopos 1 būrio 3 skyriaus vadas srž. Valdas Beniulis.

Valdas gimė 1979 m. vasario 16 d. Plungėje. Vedęs, su žmona Dalia augina dukrą Brigitą, dirba Zarasų autobusų stoties viršininku. Savanorio tarnybą pradėjo 1998 metais. Tarnavo kariu savanoriu šaulio pareigose. 1999 metais nusprendė tapti žvalgu. Sėkmingai įveikęs žvalgų atranką, buvo paskirtas į Žemaičių rinktinės žvalgų grupę. Dalyvavo trijose tarptautinėse misijose: 2004 m. – KFOR-11, 2005 m. – PAG-2 ir 2008 m. – PAG-8. Šiuo metu tęsia tarnybą Plungės 303-iojoje pėstininkų kuopoje, vykdo skyrininko pareigas TMU OP-3 kuopoje. Valdas ne kartą skatintas vadų: apdovanotas KASP medaliais „Už pa-vyzdingą kario savanorio tarnybą“, taip pat

Gimęs vasario 16-ąją dienąVrš. Leonas MILEIKIS

Žemaičių rinktinės vyriausiasis puskarininkis

Štabo ir aptarnavimo kuopos žvalgų būriui keliami didesni reikalavimai ne tik fi-ziniame, bet kariniame rengime. Norint tai pasiekti, reikia gerokai pasukti galvas, kaip įdomiau ir efektyviau suorganizuoti karinio rengimo ir lauko taktines pratybas.

Vasario 9 d. taktinės pratybos sureng-tos Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo

Rinktinės žvalgų treniruotėKpt. Darius Jonaitis

Žemaičių rinktinės ŠAK vadas

valdybos teritorijoje. Ši institucija turi puikiai išvystytą infrastruktūrą. Judėjimas gyvenvietėje, pastato valymas, pastato šturmas, nusileidimas nuo objekto – visa tai buvo galima atlikti, pasinaudojus gais-rininkų mokymo baze.

Pratybų pradžioje kariai buvo instruk-tuoti ir supažindinti su pratybų eiga. Su-skirsčius karius į du skyrius, surengtos trumpos treniruotės vietovėje. Skyriai treniravosi veiksmų eigos variantus pagal būrio vado sumanytą legendą. Tariami

teroristai pagrobė svarbų asmenį ir užsi-barikadavo pastate. Remiantis žvalgybos duomenimis, „blogiečiai“ turėjo ne tik automatinių šautuvų arsenalą, bet ir karių sveikatai žalingų dujinių užtaisų. Žvalgų būrys turėjo išlaisvinti pagrobtąjį.

Treniruotė sekėsi gerai, tačiau atlikti realias užduotis skyriaus sudėtyje pavyko ne visiems kariams. Patekus į pastatą, kuris yra nežinomas ir kuriame yra pa-leistos „dujos“, ypatingas dėmesys turėjo būti skirtas komandiniams veiksmams.

medaliais už tarptau-tines misijas ir kitais apdovanojimais. Skai-tydami Valdo biogra-fiją, turbūt atkreipėte dėmesį į du faktus: jis gimė vasario 16 dieną ir gyvena Za-rasuose. Tai tikrai ne klaida. Į užsiėmimus ir pratybas Plungėje jis atvyksta iš Zarasų. Turbūt daugiau ko-mentarų nereikia.

Apie savo tarnybą srž. Valdas Beniulis pasakoja:

– 1998 m., kai dar mokiausi vidurinėje, mūsų mokykloje lankėsi Plungės kuopos kariai savanoriai. Aš susidomėjau jų pasakojimais apie savanorių tarnybą ir ilgai nelaukęs, nusprendžiau tapti kariu savanoriu. Jau tais pačiais metais buvau paskirtas į Telšių ATGR Plungės RTG 103 bataliono 1033 kuopos 2 būrio šaulio pareigas. Nuo tada vis tarnauju Savano-rių pajėgose. Ko neišmokau iš tėvelių, to išmokau tarnaudamas kariu savanoriu, dėka bendražygių, vadų ir, žinoma, ne be savo pastangų. Įgytą patirtį tarnaujant Savanorių pajėgose labai lengvai pritaikau gyvenime – šeimoje, darbe. Didžiuojuosi tarnaudamas Krašto apsaugos savanorių pajėgose, savo Tėvynės Lietuvos labui. Esame maža valstybė, kuri patyrė daugybę skriaudų bei žalos. Mūsų šalis turi nuos-

tabių jaunų, būsimų bei buvusių atsargos karių, kurie niekada nenuleido ir nenuleis rankų kovodami dėl laisvės. Praėjo daugiau kaip 20 metų, kai jau esame laisva ir ne-priklausoma valstybė. Tikiu, kad atkovota laisvė truks ilgai. Todėl galiu tik palinkėti jauniems ir būsimiems kariams išsaugoti ir skatinti patriotiškumą savo širdyse, nes jūs – Lietuvos ateitis.

Didžiuojamės tokiais savanoriais ir norime Valdui palinkėti tolimesnės sėkmės, tvirtybės ir neišsenkančio ryžto kario sa-vanorio tarnyboje. Taip pat reiškiame pagarbą ir padėką Valdo tėveliams ir jo šeimai.

Tikimės, kad geriausio kario savanorio rinkimai rinktinėje taps tradicija, o kan-didatų, nusipelniusių šio vardo – netrūks.

PATRIA UNA. Žemaičių rinktinės puslapiai

Srž. Valdas Beniulis mokymuose

2013 m. vasaris / Nr. 2 (446) 9

Žemaičių rinktinės 301 kuopos kariai pradėjo lauko pratybų sezoną. Išsilaikę privalomus kasmetinius GVT ir statutus, kariai su šiokiu tokiu nerimu pradėjo mokslus Kairių poligone. Kaip visada, olimpinę ramybę demonstravo kuopos sen-buviai, bet šiek tiek nerimavo instruktoriai, kadangi pasikeitė ir pratybų „popieriai“, ir pratybų rengimas. Nerimavo ir kuopos jaunimas, nes vieniems šios lauko praty-bos buvo pirmos po bazinio kurso, kitiems tai buvo pirmosios kolektyvinės užduotys, atliekamos skyriaus sudėtyje. O ir temos ne visai kasdieninės. Mokėmės įkurti ste-bėjimo postą, veiksmų jame, eskortavimo ir konvojavimo (gaila, bet tik teoriškai), treniravomės laikiname kontrolės poste, o pabaigai – miško šukavimas.

Pirmąją pratybų dieną kariai išklausė šių temų teoriją, su įdomumu peržiūrėjo

Nauji metai – nauja tvarkasrž. Gintaras ZaneviČius

Žemaičių rinktinės 301 pėstininkų kuopa

filmuotą medžiagą apie kontrolės postą, konvojų ir eskortą iš tarptautinių misijų, kuriose dalyvavo patys pratybas vedę ins-truktoriai srž. Vaidas Domeikis ir gr. Jurijus Gozbenka. Kiti teoriniai užsiėmimai (vieto-vės šukavimas, stebėjimo postas), vedami instruktorių ltn. Renatos Kulešovos ir šių eilučių autoriaus, taip pat buvo iliustruoti vaizdine medžiaga. Šeštadienio pavakarę kuopa nesiskirstė ir pasiliko nakvoti štabo patalpose, kad sekmadienio pratybas galėtume pradėti anksčiau nei įprasta. Anksčiau pradėsi – anksčiau baigsi.

Sekmadienio rytą trimis mašinomis iš-vykome į Kairių poligoną atlikti praktiškai, ko išvakarėse mokėmės teoriškai. Mašinos buvo reikalingos ir veiksmams kontrolės poste. Kaip dažnai būna praktinių veiksmų atlikimo atvejais, vieni kuopos kariai imitavo „priešą“. „Priešą“ turėjo stebėti trumpalaikį stebėjimo postą įkūrę kariai, kai kam, pastebėtiems „priešo“, teko ir at-sitraukti. „Priešas“ karių pastabumą tikrino ir kontrolės poste. Pratybas baigėme miško

šukavimu. Čia buvo prisiminti ir staigios atakos, ir „flangavimo“ elementai. Naujų dalykų išmoko ne tik jaunimas, bet ir ilgiau tarnavę kariai, nes, kaip buvo minėta, temos nekasdieninės. Tiesa, trūkumų buvo tiek karių veiksmuose, tiek instruktorių darbe, bet... ne šventieji puodus žiedžia. Laiko gerai atlikti visų temų veiksmus buvo mažoka, bet ir pratybų tikslas buvo ne idealiai atlikti visus mokomuosius praktinius veiksmus, bet suformuoti pirminius įgūdžius, kuriuos ateityje tikrai įtvirtinsime. Pratybas ste-bėjęs kpt. Mindaugas Albrechtas įžvelgė ir nedidelių trūkumų, ir teigiamų aspektų. Beje, tai buvo ir naujojo kuopos vado pavaduotojo vyr. ltn. Dainiaus Aukštuolio „krikštas“ Savanorių pajėgose. Pasibaigus pratyboms 301 kuopos vadas kpt. Saulius Bundulas padėkojo kariams už dalyvavimą ir visi, šiek tiek pavargę, grįžo į Klaipėdą, kur laukė visų „mėgstama ir mylima“ ginklų valymo procedūra. Kaip sakoma, jei mėgsti rogėmis važinėtis, netingėk ir į kalniuką jas patampyti.

Ne vienas karys suprato, kad reikalinga ypa-tinga sinchronizacija ir nuoseklūs veiksmai. Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos „dūmų pastatas“, racionaliai pritaikytas sudėtin-gų užduočių atlikimui. Priartėjimas prie pastato, judėjimas pastate palei sienas ir žvalgymasis yra būtent tie veiksmai, kuriuos reikia gilinti ir tvirtinti įgūdžius.

Po užduoties atlikimo fazės kariai turėjo apie ką kalbėtis ir diskutuoti. Tokių užduočių metu būtina turėti patikimas dujokaukes ir filtrus. Taip pat pastebėta, kad ginklas G-36 yra puikus veiksmams pastate, o nauja žvalgų apranga yra patogesnė ir geriau vėsinanti. Dar būtina tobulinti ir įtvirtinti bendrus komandinius veiksmus.

PATRIA UNA. Žemaičių rinktinės puslapiai

Žvalgų būrys turėjo išlaisvinti įkaitą

Pratybų akimirkos. Kpt. Sauliaus Bundulo nuotraukos

10 PATRIA UNA. Žemaičių rinktinės puslapiai

Krašto apsaugos savanorių pajėgos – svarbi Lietuvos kariuomenės dalis, nes iškilus pavojui šalies saugumui, kariai sa-vanoriai prisidėtų prie Tėvynės gynybos. Savanoriai yra ruošiami karinio parengimo tiek teoriškai, tiek praktiškai, kurį vykdo kuopos vadai ir paskirti instruktoriai.

Prasidėjus naujiems 2013 metams, antrąjį sausio savaitgalį prasidėjo ir pir-mosios Žemaičių rinktinės 305-osios pės-tininkų kuopos pratybos, į kurias gausiai susirinko kariai savanoriai. Kuopos pratybos prasidėjo tradiciškai – rikiuote.

Rikiuotės metu kai kurie kariai savanoriai už pavyzdingą tarnybą, iniciatyvą bei stropų pavestų užduočių vykdymą buvo paska-tinti – jiems įteiktos Žemaičių rinktinės

Pirmosios kuopos pratyboseil. rima LuKoŠienĖ

Žemaičių rinktinės 305 kuopa

vado plk. ltn. Kazimiero Čiuplinsko padėkos, keletas karių apdovanoti Sausumos pajėgų ir KASP vadų padėkomis.

Nepabūgę žvarbaus vėjo ir stingdančio šalčio, kuopos kariai, vadovaujami kuopos vado kpt. Gedimino Lapinsko ir instruktorių, uoliai vykdė rikiuotės užsiėmimus. Naujai priimtiems 13 karių savanorių užsiėmi-mai buvo sudėtingesni nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Norint rikiuotėje prilygti ilgesnį laiką tarnaujantiems kariams, teko gerokai pasistengti.

Po rikiuotės užsiėmimų, prasidėjo teori-nės pratybos, kuriose labiau patyrę kariai atnaujino anksčiau įgytas bendrąsias karo tarnybos statuto, ginklų ir šaudybos žinias. Naujokai susipažino su ginklais, pagrindi-nėmis jų dalimis, techniniais taktiniais duo-menimis, saugumo reikalavimais. Antrąją pratybų dieną visi kuopos kariai mokėsi taisyklingai valdyti ginklą, atliko kasmetinį ginklo valdymo testą.

Po pratybų kariai dalijosi įspūdžiais, nekantravo sulaukti sekančio savaitgalio, kurio metu vyksiančiose pratybose mokysis karo topografijos ir atliks praktinį orienta-vimąsi vietovėje.

Neatsiejama kuopos karių savanorių už-duotis puoselėti tautos tradicijas, dalyvauti valstybinėse šventėse, garbingai atstovauti kariuomenę visuomenės ir kariuomenės renginiuose, būti pavyzdžiu visur ir visada. 305 kuopos kariai savanoriai pagerbė žu-vusiuosius Sausio 13 dieną.

Dar vienas reikšmingas renginys – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-ios metinės. Kariai labai noriai dalyvavo renginyje, grupė karių buvo aprengti to laiko savanorių uniformomis, vykdė jiems paskir-tas užduotis, taip pat dalyvavo iškeliant Klaipėdos krašto vėliavą, klausėsi Šilutės muziejaus istorikų paskaitos apie Klaipėdos kraštą ir jo prijungimą prie Lietuvos.

Šilutės kuopa

2013 m. vasaris / Nr. 2 (446) 11PATRIA UNA. Žemaičių rinktinės puslapiai

Turėjo vaikinas svajonę. Ne vieną. Dvi... Pirmoji svajonė buvo tapti profesionaliu regbio žaidėju. Antroji – tapti Lietuvos kariu.

Vasario 4 d. į bazinius karinius mokymus, kurie vyksta Jonušo Radvilos mokomajame pulke, iš Žemaičių rinktinės Tauragės te-ritorinio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus buvo išlydėti trys vaikinai, kurie pareiškė norą tarnauti Lietuvai Tėvynei. Vienas jų – Justinas Urbonas.

Justinas, kilęs iš Jurbarko, regbį pradėjo žaisti būdamas devynių metų. Kadangi tai buvo pirmoji vaikino svajonė, jos siekė atkakliai. Iki vidurinės mokyklos baigimo Justinas regbį žaidė Jurbarko regbio klube „Lūšis“. Pirmoji didesnė pergalė – laimėtas Lietuvos regbio čempionatas vaikų amžiaus grupėje. Sulaukęs pilnametystės, Justinas pradėjo žaisti regbio klube „Vairas“. 2009 metais laimėtas Lietuvos čempionatas žaidžiant jaunimo grupėje (U-20), o 2010 metais Lietuvos jaunimo regbio rinktinė, kurioje žaidė Justinas, laimėjo Europos čempionatą. Lietuvos nacionalinėje rinkti-nėje Justinas žaidžia nuo 2011 m. Jau tris kartus iš eilės komanda yra tapusi Lietuvos čempionais.

– Regbis – džentelmenų sportas. Taip vadinamas todėl, kad žaidimo metu visi žaidėjai siekia pergalės negailėdami savo jėgų ir energijos. Tai puiki galimybė aikš-telėje palikti visas savo neigiamas emo-cijas, „išsikrauti“. O po varžybų, kartu su priešininkų komandos žaidėjais, galime bendrauti, leisti smagiai laiką. Šis žaidimas moko išlaikyti emocinę pusiausvyrą, – apie regbį pasakoja Justinas.

Šio sporto Justinas palikti neketina. Tačiau dabar jis nusprendė vytis savo antrąją svajonę – tapti Lietuvos kariu. Su-sipažinęs su galimybėmis ir perspektyvomis tarnauti Lietuvos kariuomenėje, jis pareiškė norą vykti į bazinius karinius mokymus. Vėliau vaikinas svajoja tarnauti profesinėje

Vietoj profesionalios regbininko karjeros – baziniai kariniai mokymaivyr. srž. reda MontviLienĖ

Tauragės teritorinis karo prievolės ir komplektavimo skyrius

karo tarnyboje ir žūt būt patekti į specialiųjų operacijų pajėgas.

– Man reikia veiksmo, judesio. Nemoku

Regbis – vyriškas sportas. Su kamuoliu – Justinas Urbonas

ir negaliu sėdėti vietoje. Manau, atėjęs į kariuomenę, pateisinsiu savo norus ir lū-kesčius, – sako Justinas Urbonas.

Vasario pradžioje į į bazinius karinius mokymus iš Tauragės išvyko trys jaunuoliai

12

Srž. Tadas Gustaitis Karinių jūrų pajėgų patruliniame laive „Dzūkas“ vykdo laivo radioelektroninės kovinės dalies vado pavaduotojo pareigas. Pasirodo šis pus-karininkis ne senas jūrininkas, o buvęs savanoris, karinę tarnybą pradėjęs Dariaus ir Girėno rinktinės 242 kuopoje. Prisiekė Tadas 1997 metais Kauno rajone, Taba-riškių bažnyčioje. Kauno rajono batalionas tuo metu buvo dislokuotas Žemės ūkio akademijos patalpose, kur, geriausiais laikais, iš Ežerėlio, Babtų ir Raudondvario apylinkėse gyvenančių savanorių ir buvo suformuotas šis vienetas. Batalionui va-dovavo kpt. Alvydas Pangonis, vėliau kpt. Albertas Dapkus.

– Ten patarnavau daugiau nei metus, sulaukiau pilnametystės, baigiau vidu-rinę mokyklą ir rimtai susimąsčiau, kad norėčiau savo ateitį susieti su profesine karo tarnyba. O ten pakliūti tuomet buvo ypač sunku. Teko rinktis, ar tarnauti dar trejetą metų savanoriu ir siekti tarnybos užskaitymo, ar į reguliariąją kariuomenę eiti šauktiniu. Pasirinkau pastarąjį variantą ir nuėjęs į prievolės skyrių pareiškiau apie savo ketinimus. Ten man, kaip savanoriui, mandagiai paaiškino, kad renkuosi ne patį lengviausią kelią, galėčiau džiaugtis ir tyliai tarnauti savo kuopoje, tačiau buvau atkaklus ir greitai atsidūriau Mokomajame

Seržantas Gustaitiseil. vilius DŽiaveČKa

„Savanorio“ korespondentas

pulke. Instruktoriai ten irgi ne kvailiai – pasiteiravo iš pat pradžių, gal yra šaulių ar savanorių? Ir, žinoma, stebėjo, ko tokie vyrai verti. Kadangi buvau sumanus karys, tai su tais pačiais instruktoriais apie britų ir amerikiečių pėstininkų taktiką padisku-tuodavau ir papildomų darbų gaudavau. Čia 11 savaičių praleidau intensyviame baziniame kurse ir toliau buvau paskirtas į Klaipėdą, Dragūnų batalioną. Nėra nei kalbos, kad man, buvusiam savanoriui, žvalgui, perėjusiam atranką į greitojo reagavimo būrį, ten įgijusiam daug ver-tingų įgūdžių, didžioji dalis karinių mokslų Rukloje atrodė kaip pakartojimas. Įdomy-bės prasidėjo jau tada, kai visus karius išrikiavo priesaikai, o man nebereikėjo, buvau prisiekęs. Neilgai trukus pradėjau vadovauti skyriui. Beje, pulke, savo būryje, geriausiais rezultatais baigiau bazinį kursą, tačiau man atrodė, kad beveik nieko naujo neišmokau, tik viską gerai ir nuosekliai pakartojau. Tarnyba Dragūnų batalione praėjo be didesnių nuotykių, o sugrįžus namo niekas nebežadėjo, kad greitai paims į profesinę. Pasisekė tik po gero pusme-čio, kai trūkstant karių Algirdo batalione buvau pašauktas į profesinę tarnybą ir paskirtas šarvuočio M113 vadu. Batalionui reikėjo ruoštis atitikti NATO reikalavimus, todėl kaip tik stigo jaunų liktinių ir karių,

turinčių C vairuotojo kategoriją. Jau po pirmųjų taktikos pratybų buvau pakeltas į skyriaus vado pavaduotojo pareigas ir toliau tęsiau tarnybą batalione. 2004 metais su LITCON-4, jau skyriaus vadu, dalyvavau tarptautinėje operacijoje Irake, o po misijos nusprendžiau persivesti arčiau namų – į Kauną. Taip tapau Stasio Rašti-kio puskarininkių mokyklos instruktoriumi, tiesa, irgi ne iš karto, trumpai patarnavau skyrininku štabo kuopoje, bet instruktoriai mane atsiminė iš I pėstininkų pakopos ir greitai sulaukiau pasiūlymo mokyti karius. Dirbau baziniuose ir aukštesniuose ser-žanto kursuose, grandinio, kario lyderio ir kt. kursuose. Instruktoriavau apie 6 metus, kol 2010-aisiais nusprendžiau, kad sausumoje atitarnavau pakankamai ilgai ir tarnyboje reikėtų radikalių permainų. Taip, visiškai netikėtai daugeliui kolegų ir draugų, apsisprendžiau pradėti jūreivio gyvenimą. Kažkada, dar paauglystėje, labai norėjau tapti jūrininku, o kai supratau, kad šią svajonę galėsiu įgyvendinti Karinėse jūrų pajėgose, sudrebėjo širdis. Kaip tik laive buvo pagal laipsnį tinkama vieta ir aš apsisprendžiau. Dabar, žiūrint iš prak-tinės, tiek iš sentimentaliosios pusės, daug pėstininko žinių galima panaudoti ir laivyne, nors čia, žinoma, sava tarnybos specifika. Labai smagu, kad atsidūręs čia ištrūkau iš pėstininkų rutinos, nes jūroje kiekvieno kario laukia nauji išbandymai, patyrimai ir užduotys. Kad ir ta pati jūros liga. Pirmą kartą išplaukus į jūrą liktiniai tik ir telaukė, kad mane prispaustų jūros liga ir aš vaikščiočiau pasieniais, visas išbalęs ir perkaręs. Juo labiau, dalis tų belaukian-čių buvo mano kursantai Puskarininkių mokykloje. Bet taip neatsitiko, jūros liga aš nesergu. Pirmąją savaitę buvau gavęs leidimą gyventi laive ir vieną iš buvusių savo kursantų paprašiau viską laive įvardinti jūreivių kalba. Tada pasiėmiau užrašų knygutę ir kaip sausumos žmogus viską užsirašinėjau – kas tas knechtas, kas rumpelinė, o svarbiausia, kad tualetas tai galjūnas, valgykla – kambuzas. Visa tai reikėjo išmokti tam, kad žinočiau, kur kas laive yra ir neapsijuokčiau jūroje. Tą užrašų knygutę nešiojuosi ir šiandien. Šie

Srž. Tadas Gustaitis. Autoriaus nuotrauka

2013 m. vasaris / Nr. 2 (446) 13

konspektai taip pat labai pravertė laikant laivo įskaitas, nes seržantai budi laivuose, o laivo budėtojas privalo puikiai išmanyti visą laivą. Dabar ypač smagu išeiti į jūra, kai vyksta mokymai, o man labai įdomu juose dalyvauti. Čia nėra pėstininkams įprastų skyriaus atakų ir pasalų, taktikos. Čia, per radijo aparatą yra perdavinėjamos vadinamosios publikacijos ir viskas tarp-tautinėse pratybose vyksta anglų kalba. Todėl kiekvienuose mokymuose ne tik sužinau daug naujų dalykų, bet ir gerokai pavargstu. Iš „Dzūko“ kuriam laikui buvau komandiruotas į mūsų minininką, „Hunt“ klasės laivą, ten taip pat gavau naujos patirties. Laivyne aš dar palyginti neseniai, todėl tobulėti kaip laivo radistas dar tikrai galiu ir, svarbiausia, noriu, todėl netikiu, kad vieną dieną atsibudęs sugalvosiu persivesti į Karines oro pajėgas... Nors ką gali žinoti...

Retai nutinka, kad geras pėstininkas, instruktorius pereitų iš Sausumos į Jūrų pajėgas, bet taip jau atsitiko. Anot Tado,

svarbiausia gera pradžia, o Savanorių pajėgos tai pradžiai padaryti buvo tinka-miausia vieta. Čia, anot Tado, ateinant svarbiausia yra noras, nereikia jokio pra-dinio pasirengimo, mokslo, viską sužinosi ir išmoksi jau tarnaudamas. Po to seka pratybos, yra organizuojami įvairiausi kursai, sudaromos sąlygos kilti:

– Puikiai atsimenu tuos laikus, kai Sa-vanorių pajėgose daug dalykų darydavo-me iš idėjos – gavę litą kitą už budėjimą lėkdavome į specializuotą parduotuvę ir pirkdavome viską, ko mums trūkdavo pratyboms – uniformas, ekipuotės diržus, gertuves, nes tuo metu tokių dalykų baisiai trūkdavo – atėjęs karys savanoris dar ilgai turėdavo laukti savo kamufliažo ir tenkintis kuklia vokiška arba daniška antros kate-gorijos uniforma. Kažin ar dabar tokiomis sąlygomis žmonės tarnautų? Mes savano-rių kuopoje buvome keturi bendražygiai, pirmieji praėję atranką į greitojo reaga-vimo būrį – dabar jau kapitonas Rimas Levendrauskas, tarnaujantis Doktrinų

Knygą „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras išleido dar 2011 m., tačiau į rankas pateko tik dabar – monografija solidi, 656 puslapiai, kaina dar solidesnė, europietiška, man neįkandama.

Birželio sukilimas mums, lietuviams, yra pats svarbiausias įvykis vokiečių-ru-sų karo pradžioje, išsklaidęs mitus apie „socialistinę revoliuciją“, „liaudies seimą“ ir „savanorišką prisijungimą prie TSRS“, todėl dar ir šiandien tam tikros jėgos stengiasi jį sumenkinti ir iškreipti, sukelti abejones. Manykime, kad jiems nepavyks, jau net ir Paleckio anūkas sutinka, kad 1940-aisiais jokia revoliucija nevyko, bet štai revoliucinė situacija, girdi, buvo.

Kai po karo Vilniaus dramos teatro aktorei Onai Juodytei teko laikyti marksiz-mo egzaminą, jos paklausė, kaip supran-tanti revoliucinę situaciją? Aktorė atsakė: „Kai viršus jau negali, o apačia tebenori...“ Auditorijoje nuošė juokas, bet dėstytojas

Kam reikės, tas atsirinksAts. kpt. Vytautas VOVERIS

„Savanorio“ redaktorius

valdyboje, vyr. eil. Antanas Brazdauskas, dabar tarnaujantis Inžineriniame batali-one ir aš. Tik vienas iš mūsų ketveriukės pasiliko civiliniame gyvenime.

Prisimenu, ne vienam pažįstamam vai-kinui buvau rekomendavęs tarnybą Sava-norių pajėgose, ypač vėliau, kai savanoriai pradėjo dalyvauti misijoje Balkanuose. Po to, matau, jie jau Algirdo batalione – tie patys veidai – buvę savanoriai tarnauja. Ir tokių – ne vienas, o dešimtys. Pradėję tarnauti KASP, dar savanoriais būdami aplankė Kosovą, vėliau, jau būdami briga-doje, kai kurie iš jų tarnavo Irake, dabar ir į Afganistaną spėjo suvažinėti. Tokie vyrai ne tik realizavo save kaip kariai, bet ir įgijo neįkainojamos patirties. Kai kurie iš jų vėliau sugebėjo pereiti atranką į Spe-cialiąsias pajėgas, perėjo į dar aukštesnį lygmenį. Dabar vykstantys būtinieji kariniai mokymai taip pat gali būti puiki pradžia, tiems, kas tikrai nori tarnauti. Ir nereikia tarnauti metų, kaip seniau, užtenka trijų mėnesių...

Tuvija Anbinderis, buvęs enkavėdistas, parašė „labai gerai“ ir Juodytę pagyrė: „Štai, draugai, pasirodo ir artistės gali išmanyti marksizmą“.

Šioje knygoje panašaus „marksizmo“ per akis. Viršelyje sukilimo organizato-rių, aktyvių dalyvių nuotraukos, bet kas gi čia – viena nuotrauka, antra, trečia – žmonės nieko bendro neturėję nei su sukilimo organizavimu, nei jame dalyva-vę, o kai kurie net buvę rusų pusėje. Tos pačios nuotraukos (tik daugiau) atsidūrė ir pačioje knygoje.

Karo gydytojas Leonas Kęsgaila suki-lime dalyvavo. Tekste laipsnis rašomas teisingai: san. plk. ltn., tik prikergta dar „gyd.“ ir sena pavardė Kenstavičius, nors karininkas savo suslavintą pavardę pa-sitaisė į Kęsgailą. Knygoje po Kęsgailos nuotrauka parašyta taip: „sanitarijos pulko gydytojas leitenantas“!

Nuotraukų blokas „Aktyvūs sukilimo da-lyviai“; kas tie „aktyvūs“? Kapitonai Stasys Krikščikas, Jonas Motukas, jaunesnieji leitenantai Jonas Aukstinis, Pranas Jučys, sukilime tikrai nedalyvavę, su 29-ojo korpo likučiais pasitraukę į Rusiją ir į Lietuvą

sugrįžę 16-osios divizijos gretose (Motukas divizijoje netarnavo, dirbo užfrontėje). Kpt. Antanas Maksimaitis pirmąją karo dieną areštuotas, išvežtas į Rusiją, tarnavo 16-oje divizijoje. 1943 m. vasarą rusai atidengė ugnį, bet pataikė ne į vokiečių pozicijas; apšaudė kaimynystėje stovėjusią lietuvių diviziją. Pikčiausia, kad žuvo ne tas pats Anbinderis ar koks nors Dziubakas, bet būtent Maksimaitis, karštas Lietuvos patriotas ir aukščiausios kvalifikacijos artilerininkas, deja, su sukilimu taip pat neturėjęs nieko bendro. Kairiųjų pažiūrų artilerijos diviziono vadas mjr. Antanas Raugalė padlaižiavo rusams ir, supranta-ma, traukėsi į Rusiją. Prie Nevelio divizione buvo likę tik du lietuviai karininkai, pats Raugalė ir j. ltn. Steponas Linkus. Kai kaimynystėje lietuvių padalinys atsisakė paklusti rusams ir bandė atsipalaiduoti, Raugalei įsakė į sukilėlius atidengti ugnį. Divizione patyrusių Lietuvos kareivių taip pat buvo likę nedaug, juos pakeitė mobi-lizuoti vietiniai kolūkiečiai, apie artileriją nieko nenutuokę. Ugnį jie atidengė, tačiau kliuvo ne sukilėliams; ištaškė savo pulko štabą. Po karo „sukilėlis“ Raugalė dirbo

14

Vasario 11-14 dienomis Didžiosios Kovos rinktinėje vyko štabų mokymai, skirti teritorinei gynybai. Mokymus organizavo KASP štabas, dalyvavo ir Vyčio rinktinė.

Buvo siekiama įvertinti rinktinių štabų gebėjimus organizuoti ir tinkamai atlikti karinio sprendimo priėmimo procesą, atlikti vietovių rekognoskuotę, taip pat surinkti reikiamą gynybinėms operacijoms informaciją.

Vasario 12 dieną planavimo procesą ir štabų darbą stebėjo Sausumos pajėgų vadas gen. mjr. Almantas Leika, „Geležinio Vilko“ brigados vadas plk. Valdemaras Rupšys, KASP vadas plk. Romualdas Mol-daris.

Pasak mokymams vadovavusio KASP vado plk. R. Moldario, šalies teritorinė

Pajėgose – štabų mokymai Vyr. ltn. Tomas PAKALNIŠKIS

KASP viešųjų ryšių karininkas

gynyba, jos planavi-mas ir vykdymas yra Savanorių pajėgų tie-sioginė pareiga:

– Šių mokymų me- tu štabai planuoja gynybines operacijas savo atsakomybės rajonuose, su savo turima ginkluote, technika, personalu. Tai leidžia puikiai įvertinti ir pamatyti mūsų pajėgumus ir galimybes. Realios situacijos nepakeisime, kokia yra, tokia yra, todėl planuojant operacijas, resursus reikia naudoti efektyviai. Džiaugiuosi, kad štabo karininkai puikiai išnaudoja Lietuvos teritorijos vietovių privalomumus. Tik tin-kamai parinktos vietovės, gerai įrengtos

Vilniaus universiteto karinėje katedroje, LTSR Ministrų taryboje. Rusai, negalė-dami sustabdyti lietuvių bėgimo iš Rau-donosios armijos, prie Nevelio areštavo grupę Lietuvos karininkų (jų ten jau buvo likę labai mažai) ir kareiviams pasakė: „Jeigu bėgsite, sušaudysime jūsų vadus.“ Lietuviai manė, kad vokiečių-rusų karas yra jų tarpusavio reikalas, mums nei vieni draugai, nei kiti, menkiausiai progai pasi-taikius stengėsi atsipalaiduoti, pasitraukti iš Raudonosios armijos, bėgo toliau, todėl įkaitus sušaudė, tarp jų artilerijos divizio-no ryšių viršininką j. ltn. Kęstutį (knygoje Juozą) Kazėną ir baterijos vadą ltn. Petrą Gavulį. Knygoje jie – „sukilėliai“. Prie Nevelio areštavo zenitinio diviziono vadą plk. ltn. Juozą Lavinską, bet dar nežudė, išvežė į Norilską (sušaudė ten). Pėstininkų bataliono vadas mjr. Antanas Racka, taip pat jokiame sukilime nedalyvavo, trau-kėsi, Rusijoje pateko į vokiečių nelaisvę, atsidūrė belaisvių stovykloje. Ltn. Adolfas Maciūnas negalėjo dalyvauti sukilime, nes kilus karui jo Lietuvoje nė nebuvo. Prieš karą atostogavo ir nusprendė nuvažiuoti į Rusiją, savo akimis įsitikinti koks gi ten gyvenimas. Atsidūrė Raudonojoje armi-joje, paskirtas pulko inžinieriumi, 1941 m. pabaigoje pateko į vokiečių nelaisvę.

Žvalgų bataliono tankų kuopos vadas mjr. Vladas Vaitkus traukėsi, sužeistas, mirė karo ligoninėje Rusijoje. Artilerijos pulko inžinierius mjr. Vladas Vaičius sukilime negalėjo dalyvauti, nes jį areštavo dar prieš karą ir išvežė į Norilską. Lietuvių dalinius Pabradės poligone rusai apsupo ir stengėsi nuvaryti į Rusiją, tarp kitų ir kpt. Adolfo Pilvelio kuopą. Patį kapitoną enkavėdistai suėmė, pasodino į mašiną ir netoli Adutiškio nušovė, yra vairuotojo liudijimas. Žudikas enkavėdistas Stasys (ne Juozas) Valaitis, sėdėjęs ant antros sėdynės (Pilvelis šalia vairuotojo). Šūvis į pakaušį, mašiną sustabdė, lavoną išmetė, iššokęs Valaitis nusegė laikrodį ir iškraus-tė kišenes. Dauguma kuopos kareivių vis dėlto atsipalaidavo ir atgręžė ginklus prieš rusus, tačiau kpt. Pilvelis sukilime dalyvauti nebespėjo.

Sukilime dalyvavo tūkstančiai korpo ka-reivių, jie narsiai kovėsi, ne vienas ir žuvo, bet knygoje, „aktyvių sukilimo dalyvių“ bloke, atsirado tik eil. Juozo Kuliuko nuotrauka, daugiau kareivių nėra. Kuliukas sukilime kaip tik ir nedalyvavo, pasitraukė į Rusiją, tarnavo 16-oje divizijoje, įstojo į komunistų partiją, 1943 m. pabaigoje pateko į vokiečių nelaisvę, po karo gyveno Anglijoje.

Tarp žymių sukilėlių atsirado ir ltn.

Juozas Civinskas, kurį, sukilimui prasi-dėjus, sukilėliai areštavo prie Valkininkų. Civinskas tarnavo husarų pulke, 1939 m. rusai jį užverbavo (agentūrinis slapyvardis Ąžuolas), tarnaudamas korpo kavalerijos pulke padarė labai daug išdavysčių. Sukilė-liai areštavo dar keletą Lietuvos karininkų, vizginusių uodegas prieš rusus (kpt. Kazį Gudyną, leitenantus Mykolą Asipauską, Stasį Petrulį), bet šiek tiek palaikę už grotų, paleido, nors, pavyzdžiui, Petrulis, Lietuvos jaunesnysis leitenantas, 1940 m. įstojo į komjaunimą ir net buvo paskirtas pulko komsorgu. Civinsko nepaleido, nuteisė ir uždarė į Pravieniškes. Ten jis dirbo lagerio administracijoje ir išsiprašė, kad jį teistų iš naujo, esą jis čia sėdi už nieką. Išsiprašė ant savo galvos, peržiūrint bylą, išaiškėjo visi jo nusikaltimai. Už tėvynės išdavimą Civinskui skirta mirties bausmė. O štai dabar, pasirodo, jis „sukilėlis“.

Kas tas „aktyvus sukilėlis“ ltn. Antanas Gavulis, galva neišneša, tokio karininko Lie-tuvoje nė nebuvo. Ltn. Aleksandras Atutis sukilime dalyvavo, tik knygos rengėjai jo pavardę „pataisė“, užrašė ne Atutis, bet Alutis. Tai gal čia tikrai nėra piktos valios, tiesiog rengėjai pirmas pasitaikiusias po ranka nuotraukas sumetė gurkšnodami alutį, ai, kam reikės, tas atsirinks...

Kam reikės, tas atsirinks Tęsinys. Pradžia 13 psl.

gynybinės pozicijos gali padaryti didelę žalą agresoriui.

Šiais metais tai pirmieji KASP štabo mokymai, kuriuose dalyvavo rinktinės, pla-nuojama, kad ateityje vyksiančiuose štabų mokymuose dalyvaus visų rinktinių štabai.

2013 m. vasaris / Nr. 2 (446) 15

Autoriaus nuotrauka

Autorės nuotrauka

Žiemos šventėje Šiauliuoseneringa saFonovienĖ

Prisikėlimo rinktinė

Šiauliuose, prie Rėkyvos ežero, jau devintą kartą surengta Žiemos šventė, su-traukusi minias žmonių, panorusių smagiai praleisti sekmadienio popietę. Šventė pra-sidėjo poledinės žūklės varžybomis, kurių metu buvo sugauta 15 kilogramų žuvies. Vidurdienį uždegtas didžiulis laužas, šiau-liečius linksmino liaudiškos muzikos kapela „Šelmiai“, folkloro ansamblis „Salduvė“.

Šventės svečius džiugino buriavimo ant ledo varžybos, kuriose varžėsi jaunieji buriuotojai, aviamodeliuotojai, demons-travo spalvingų aviamodelių galimybes, padangėje sklandė aitvarai ir plėviaspar-niai, vaikai ir jų tėveliai dalyvavo rogučių tempimo varžybose. Mūsų rinktinės

kariai jėgas išbandė svarsčio kilnojimo bei virvės traukimo varžybose, minios smalsių šventės dalyvių stebėjo rinktinės žvalgų pasirodymą.

Svarbiausias šventės akcentas – „ruonių“ maudynės. Apie 50 šventės dalyvių, tarp kurių buvo ir svečių iš Latvijos, maudėsi šaltame Rėkyvos ežere. Užsigrūdinę, sveiką gyvenimo būdą propaguojantys žmonės sako, kad jokie šalčiai jiems nebaisūs.

Prisikėlimo rinktinės kariai Žiemos šventėje ne tik smagiai praleido žiemišką sekmadienio popietę, bet ir neužmiršo supažindinti miestelėnus su Lietuvos kariuomene, jos užduotimis, paagituoti jaunimą stoti į Savanorių pajėgas.

Vyčio rinktinės 505 kuopos kariai kartu su Anykščių Dariaus ir Girėno šaulių kuopos šauliais, dalyvavo žygyje Anykščių apy-linkėse ir naktį praleido Kurklių Stepono Kairio pagrindinėje mokykloje.

Ištvermės ir patriotiškumo ugdymas jaunimui reikalingasJūratė PraninsKienĖ

Vyčio rinktinė

Žvarbaus vėjo neišgąsdinti kuopos kariai ir jaunieji šauliai vykdė taktinį žygį, kartodami nebylaus valdymo signa-lus, judėjimo būdus. Savanorių kuopos vadas kpt. Edvinas Žvirblis jauniesiems šauliams pasakojo, kaip atsitraukti, patekus į priešo pasalą. Anykščių šilely-je savanoriai ir šauliai aplankė Puntuko akmenį ir snieguotais miško keliais pasiekė

finišą – mokyklą, kur jų laukė mokyklos mokiniai ir ilgas vakaras, įvairūs sportiniai žaidimai. Savanoriai mokė uždegti laužą be degtukų, pasakojo apie išgyvenimą lauko sąlygomis. Vėliau sporto salėje vyko krepšinio varžybos tarp karių, mokinių ir šaulių komandų.

Kitą rytą kariai ir šauliai baigė žygį ir grįžo į Anykščius.

Klaipėdos krašto jaunuolių grupė išvyko į Rukląarvydas KriPas

Žemaičių rinktinė

Vasario 4 d. Jonušo Radvilos mokoma-jame pulke, baziniuose kariniuose moky-muose, pradėjo mokytis grupė jaunuolių, pašauktų Klaipėdos teritorinio karo prie-volės ir komplektavimo skyriaus

Iš 8 pradėjusių tarnybą jaunuolių – 3 merginos. Grupės amžiaus vidurkis – 24,5 metų, vyriausiam – 27 , o jauniausiam – 20

metų. 4 jaunuoliai turi aukštąjį išsilavi-nimą, 3 yra baigę vidurines ar vidurines profesines mokyklas, 1 įgijęs pagrindinį profesinį išsilavinimą. Tik 1 būsimas karys šiuo metu dirba, kiti registruoti darbo biržos teritoriniuose skyriuose.

Prieš išvykstant kandidatai buvo supa-žindinti bazinių karinių mokymų organiza-vimo ir vykdymo sąlygomis, grupė pasi-ryžusi įveikti karo tarnybos išbandymus, baigti mokymus ir papildyti profesinės karo tarnybos karių gretas.

Nuoširdžiai užjaučiame gr. Remigijų Jovaišą dėl sesers mirties.

Vyčio apygardos 5 rinktinė

Reiškiame nuoširdžią užuojautą gr. Svajūnui Užkurui dėl sesers mirties.

Vyčio apygardos 5 rinktinė

Reiškiame nuoširdžią užuojautą gr. Vygintui Enkui dėl mamos mirties.

Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė

Mirus mylimai mamai, nuoširdžiai užjaučiame karę savanorę vyr. eil. Juliją Tolytę.

Žemaičių rinktinės 306 pėstininkų kuopa

16

Užgavėnių šurmulysKpt. Vytautas VINICKAS

Dainavos rinktinė

Per Užgavėnes Alytaus kraštotyros mu-ziejaus kieme visi – maži ir dideli – varė įgrisusią žiemą ir bandė prišaukti pava-sarį, vyko nuotaikinga šventė „Išgąsdink žiemą“.

Renginio organizatoriai visų prašė ateiti su kaukėmis – žiema išeis daug greičiau, jei ją varysim gausesniu būriu. Tad kas su išradingomis kaukėmis, kas be jų – sukosi linksmuose rateliuose, vaišinosi blynais, koše bei arbata. Visus gera nuotaika užkrėtė mitologiniai Užgavėnių personažai – persi-rengėliai: boba su dziedu, čigonai, raganos ir velniai.

Norintieji išbandyti jėgas, galynėjosi, stengdamiesi vienas kitą numušti šieno pilnais maišais. Muzika ir šėlionės – tai jau

kapelos „Versmė“ darbas. Dainavos rinktinė mėgs-

tantiems aktyvų laisvalaikį suorganizavo rogučių lenk-tynes. Varžybose dalyvavo 13 komandų, kurias sudarė po 4 narius. Dalyviams reikėjo įveikti slalomo bei kliūčių rungtis. Rinktinės vadas plk. ltn. Rimantas Jarmalavičius apdovano-jo nugalėtojus prizais su rinktinės simbolika, visus kitus – paguodos prizais.

Po Kanapinio ir Lašininio kovos uždeg-tas Užgavėnių laužas ir sudeginta Morė bei jos sužadėtinis Dziedas iš Dzūkijos. Susirin-kusieji garsiai skandavo „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“, tikėdamiesi, jog žiema išsigąs ir greit užleis vietą pavasariui.

Užgavėnių renginys su Alytaus krašto-tyros muziejumi organizuotas pirmąkart. Džiaugiamės pavykusia švente, gausiu dalyvių būriu. Tikimės, jog rogučių lenktynės taps tradicine Užgavėnių šventė dalimi.

Vasario 7 dieną Pabradės poligone vyko Lietuvos kariuomenės biatlono čempiona-tas, kuriame dalyvavo apie 100 dalyvių iš įvairių Lietuvos kariuomenės dalinių. Daina-vos rinktinei atstovavo gausiausia komanda – 16 dalyvių. Iš jų 3 vyrų komandos (2 – karinio ir 1 sportinio) bei 1 moterų, kurios garbę gynė karės savanorės: gr. Odeta Liesionienė, vyr. eil. Rima Zdanavičienė, eil. Agnė Vilkauskaitė ir j. eil. Ingrida Šačikaus-kaitė. Asmeninėje įskaitoje I vietą laimėjo j. eil. Ingrida Šačikauskaitė, III vietą – eil. Agnė Vilkauskaitė. 1-osios vyrų karinio bi-atlono komandos kariai: srž. Aleksandras Asanavičius, vyr. srž. Donatas Vaisvalavi-čius, vyr. eil. Mindaugas Marcinkevičius, vyr. eil. Vytautas Lajauskas nuo antros vietos

Dainavos rinktinė vėl prizininkėKpt. Vytautas VINICKAS

Dainavos rinktinė

užėmusios komandos atsiliko 2 taškais ir užėmė III vietą. Kpt. Ramūnas Murauskis, št. srž. Arūnas Veselga, vyr. srž. Saulius Talačka, eil. Martynas Valaitis, atstovavę 2-ąją rinktinės karinio biatlono komandą, užėmė 11 vietą.

Sportiniame biatlone kariai varžėsi asmeninė-je įskaitoje. Geriausiai šaudęs, negavęs baudos taškų rinktinės vadas plk. ltn. Rimantas Jarmalavičius užėmė 6 vietą. Geriausiai čiuožime pasirodžiusiems vyr. eil. Povilui Červonkai (4 vieta) ir eil. Mindaugui Stulgiui (8 vieta) nepasi-sekė šaudymo rungtyje. Taip pat sportinėje rung-tyje varžėsi kpt. Aurelijus Selimavičius (11 vieta),

vyr. ltn. Arnoldas Sadauskas (17 vieta).Čempionatas buvo puikiai suorgani-

zuotas, su nekantrumu laukiame 10 km slidinėjimo varžybų.

Redakcijos adresas: Vilnius, Viršuliškių g. 36, 05110

El. paštas: Vytautas.Voveris@mil.lt, Vilius.Dziavecka@mil.lt

Maketavo KAMBRD Leidybos skyrius, Vilnius, Totorių g. 25/3,

GL-47. Spausdino LT-LK KKC, Kauno r., Domeikava,

Muitinės g. 4, LT-54359. Tiražas 2000 egz.

Indeksas 0099

Savanoris, SL 1469

Steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba

Leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos

Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį

Eina nuo 1991 02 09

Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris

Korespondentas eil. vilius Džiavečka

Dizainerė Loreta Keršytė

I S S N 2 0 2 9 - 8 4 3 9