1

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOSKOVOS ŽEMAITIJOJE

Pirma dalis

Plungė2008

2

UDK 947.45.082/.083 Li-279

Leidėjas: Lietuvos Laisvės Armijos karių ir rėmėjų sąjunga

Lietuvos Laisvės Armijos karių ir rėmėjų sąjungos tarybadėkoja šios knygos rėmėjams:LGGRT aukų rėmimo ir atminimų įamžinimo fondui,Prezidentui Rolandui Paksui,Donatui Kaubriui - verslininkui iš Telšių,Vytautui Jurevičiui – LLA nariui,UAB „Statybos ritmas”,Albinui Klimui – LLAKRS pirmininkės pavaduotojui, verslininkui iš Plungės,Audriui Klišoniui – farmacininkui, komercinės firmos „Inesa” savininkui,Sigitui Grausliui - iš VilniausPlungės rajono savivaldybeiRietavo savivaldybei

Prisiminimus užrašė:Alfonsas Beresnevičius - rezistencijos metraštininkas, fotografas

Sudarytojai:Kęstutis KasparasMeilutė Paulauskaitė

Knygos iniciatoriai ir konsultantai:Irena Giedraitienė – LLA sąjungos pirmininkėAlbinas Klimas – LLA sąjungos pirmininkės pavaduotojasAntanas Ivinskis – Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius

ISBN 978-9955-694-51-9

3

Vytautas Urbikas

2005 metais partizaninio karo tyrinėtojo Vytauto Urbiko ir Plungės

verslininko Albino Klimo iniciatyva atkurta Lietuvos Laisvės Armijos karių ir rėmėjų

sąjunga Lietuvos Laisvės Armijos, kuri vykdė veiklą 1941 – 1944 – 1953 m. m., pagrindu.

4

Albinas Klimas

Skulptorius A. Vaškys ir A. Klimas prie baigiamo monumento

5

ALFONSO BERESNEVIČIAUS KŪRYBINIO DARBO APRAŠYMAS

Rezistencijos metraštininkas, fo-tografas Alfonsas Beresnevičius, Antano g. 1936 05 12 Telšių r. Šašaičių k. 1956 m. baigė Kauno Politechnikumą. Įsigijo ryšių techniko specialybę. Paskirtas į Klaipėdos eksploatacinio-techninio ryšių mazgo Plun-gės cechą. Viršininku dirbo iki 1979m. Nuo 1979 iki 2005 gegužės mėn. dirbo AB įmo-nėje „Minija“ dispečerinės įrangos ir telefonų automatikos elektromonteriu.

1958 m. sukūrė šeimą. Užaugino sūnų Tadą, dukras Jolantą ir Dianą.

Fotografuoti pradėjo nuo 1958 m. Pirmosiose fotografijose atsispindėjo įvairios žmonių gyvenimo akimirkos. Vėliau

susidomėjo sakraline daile ir pakelių mažąja architektūra. Net 30-yje bažnyčių parapijų fotografavo bažnyčių interjerų fragmentus. Dirbdamas AB įmonėje „Minija“ fotografavo tautodailininkų darbus. Keliose Lietuvos muziejuose įamžino dailininkų sukurtus eksponatus.

Lietuvos fotomeno draugijos narys nuo 1972 iki 1978 m. Dalyvavo grupinėse parodose Plungėje, Alytuje, Kanadoje, Italijoje, Japonijoje.

Personalinėse parodose „Kovojusiems ir žuvusiems atminti“ Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Plungėje, daugumoje rajono mokyklų, Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos mažosios bazilikos šventoriuje metinių atlaidų metu, Mažeikių r. Sedoje, Telšiuose, Varniuose, Žarėnuose. Įrašai atsiliepimų knygoje liudija apie aukščiausią parodos įvertinimą.

Užrašinėja Lietuvos Laisvės armijos, Lietuvos vietinės rinktinės, Tėvynės apsaugos rinktinės karių, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių-karių savanorių ir neginkluoto pasipriešinimo dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių atsiminimus.

Kaip Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) narys dalyvavo LŠS organizuotose meno saviveiklos ir kūrybinių darbu apžiūrose, konkursuose Klaipėdoje, Kaune, Alytuje. Fotografo darbai eilę kartų apdovanoti diplomais,

6

o jam suteiktas meninių kolektyvų apžiūros laureato vardas. 2006 10 18 apdovanotas III laipsnio Šaulių sąjungos pažymėjimo ženklu „Už nuopelnus Šaulių sąjungai“.

2003-2006 m. vasaromis Telšių, iš dalies Šiaulių, Plungės r. miškuose, kaimuose pagal vietinių gyventojų atsiminimus pildė registruojamos vietovės koordinačių nustatymo su GPS prietaisu dokumentų lapus, užrašinėjo koordinates Lietuvos partizaninio karo dalyvių žeminių įgriuvų, monumentų, pastatytų žuvusių kovotųjų atminimui. Viską fotografavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos kosminio žemėlapio sudarymui. Užpildė per 120 vienetų koordinačių nustatymo aprašų.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga 2003 05 17 pareiškė padėką už aktyvią veiklą ir pasiaukojantį darbą įamžinant Žemaitijos partizanų likimus.

Saugoma tūkstančiai negatyvų ir fotografijų Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos centriniame valstybiniame archyve, Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungoje, Žemaičių vyskupijos muziejuje, „Alkos“ Žemaičių muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialiniame departamente, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, Žemaitijos nacionaliniame parke ir Leonardo Černiausko meno galerijoje.

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA

Teisinis vertinimas Dr. Zita Šličytė

Karo ir okupacijos grėsmės nuojauta, o gal kovų dėl nepriklausomybės patyrimas padiktavo 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatą, įpareigojančią tėvus įkvėpti vaikams Tėvynės meilę ir pasiryžimą aukotis dėl Tėvynės.

Būtent pasiryžimo aukotis dėl Tėvynės sureikšminimas, konstitucinio rango jam suteikimas yra tiktai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse priimtame Pagrindiniame įstatyme. Ir ko gero neatsitiktinai, nes 1940 metų įvykiai liudija tvirtos pilietinės pozicijos stoką.

Nors Konstitucijos 135 straipsnis skelbė, kad Respublikos Prezidentas yra Vyriausiasis Ginkluotųjų Pajėgų Vadas, tačiau jo įsakymai

7

buvo reikalingi Ministro Pirmininko parašo. 1940 m. birželio 15 d. naktį posėdžiavusių Lietuvos valstybės daugumos ministrų nuomone buvo nutarta sutikti su Sovietų Sąjungos reikalavimu įvesti į Lietuvą Raudonosios armijos įgulas.

„Gerai ar negerai padarė Prezidentas, nesutikęs su Maskvos reikalavimais?“ – klausia Antanas Smetona 1940 m. liepos 1–25 d. „Pro memoria“ (Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai. – Vilnius: „Periodika” 1990, p. 14). „Atsiminkime, jis yra prisiekęs Lietuvos suverenumą. Jei sutiktų, vis tiek kuriomis sąlygomis ar aplinkybėmis, jį kam perleisti, tai būtų lygu savo krašto išdavimui, savo asmenybės sunaikinimui ir negarbės užtraukimui savo tautai“.

Nesutikusiam su išdavikiška Ministrų Tarybos ir kariuomenės aukštosios vadovybės pozicija, Prezidentui Antanui Smetonai teko pasitraukti iš Lietuvos, tačiau joje pasiliko kariuomenė, kuri pagal Konstitucijos 133 straipsnį sudarė valstybės saugumo branduolį, o ginti valstybę buvo įpareigoti visi jos piliečiai. Nesipriešinimas Sovietų Sąjungos ar hitlerinės Vokietijos agresijai konstitucinės teisės požiūriu yra ne tiktai teisėtas, bet ir būtinas. Pasipriešinimas prilygsta ištikimybės valstybei ir pilietinių pareigų nesilaikymui. Tuo metu galiojusios Lietuvos Konstitucijos 16 straipsnis skelbė, kad „Piliečiui Valstybė yra jo paties buvimo pamatas“.

Lietuvos Laisvės Armijos sukūrimas bei veikla yra konstitucinės piliečių ir kariuomenės pareigos ginti valstybę realizavimas. Argi ne tokią išvadą patvirtina Lietuvos Laisvės Armijos vado Kazio Veverskio-Senio 1944 m. rugsėjo 14 d. atsišaukimas į LLA karius: „Tėvynės ir nepriklausomybės idėjos nedrįstu pats ir neleisiu kitiems išmainyti į laikinus asmeninius ar grupinius laimėjimus. Į vokiečių ar bolševikų organizuojamus ir vadovaujamus karinius lietuviškus dalinius LLA nariams ir LLA Vanagams griežtai draudžiu. Ten be Vadovybės leidimo stojantieji automatiškai iš LLA organizacijos narių tarpo iškrenta. Jei kas mėgins visą organizaciją į minimus dalinius nuvesti ir tuo būdu sukompromituoti, težino, kad tai galėtų įvykti tik per ištikimųjų LLA idėjos draugų ir mano lavonus. Nepriklausomą ir priešų nesužalotą Lietuvos idėją mes greičiau ryšimės nusinešti į amžinybę, negu leisime ją organizacijai sutepti“. Atsišaukime taip pat sakoma: „Kadangi LLA ir jos vadovybė kartą pasiryžo su lietuvių tauta nesiskirti, bet čia, Lietuvos žemėje, pasilikti iki galutinės pergalės ar mirties, tai ir Lietuvos Laisvės Armijos politika negali sutikti su politika žmonių, kurie vokiečiams iš Lietuvos traukiantis tikisi su

8

jais kartu iš savo žemės pasitraukti“. Kazys Veverskis-Senis nepasitraukė, žuvo 1944 m. gruodžio 28

d., praėjus vos trims mėnesiams po atsišaukimo paskelbimo. Ir ne tiktai jis. Tėvynei pasiaukojo tūkstančiai jaunų, gyvenimo gėrį spinduliuojančių vyrų. Dvidešimtojo amžiaus pradžios karta, 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto vaikai tikrai nestokojo ryžto aukotis Tėvynei. Konstitucinė piliečių pareiga ginti valstybę buvo jų aktyvios veiklos agresijos akivaizdoje teisinis pagrindas.

LLA vado 1944 08 01 atsišaukime į lietuvių tautą nurodyta, kad organizacija įkurta 1941 m. gruodžio 13 d. Lietuvos sostinėje Vilniuje, kad ji buvo nauja karinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas – ginklo ir politinė kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jos pagrindiniai darbai – ginklų rinkimas, kautynių dalinių iš patikimų lietuvių sudarymas, jų sudrausminimas ir, saugant ateičiai lietuvių tautos elementą, atkaklus priešinimasis per spaudą ir veiksmais okupantų klastai bei neteisėtiems žygiams prieš lietuvius. LLA užaugo į tūkstančius narių priskaičiuojančią organizaciją, į savo karių eiles priėmė karininkiją ir žemesnių laipsnių karius. Vykdant gaudymus darbams į Reichą ar vokiečiams skelbiant neteisėtą, mūsų kraštui nenaudingą mobilizaciją, LLA priešinosi visu griežtumu. Atsišaukimu į lietuvių tautą kviečiama visus ligi šiol savaime susidariusius partizaninius lietuvių dalinius tuojau susijungti su LLA Vanagų daliniais ir veikti pagal LLA vadovybės įsakymus bei nurodymus, nes pagal tarptautinės karo teisės nuostatus partizanai traktuojami kariuomene, o ne banditais, kada jie klauso vadovybės, nešioja vienodus ženklus ir elgiasi, nepažeisdami tarptautinės karo teisės nuostatų.

Kariuomenės ir visų piliečių pareiga ginti savo valstybę atitiko ir LLA organizacijos struktūrą, nustatytą LLA vado 1944 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 21:LLA organizacijos susideda iš dviejų sektorių: veikiančio (VS) ir organizacinio (OS).

Organizaciniame sektoriuje lieka žmonės, nepakeičiami organizaciniame darbe ir netinkantys rikiuotės tarnybai, jie gyvena savo pastoviose gyvenamose vietose, toliau tęsia organizavimą, išpildo funkcijas: žvalgybos, ūkio ir apsaugos. Veikiantysis sektorius kuriamas iš LLA partizanų ir į LLA priimtų lietuvių savanorių, tinkamų rikiuotės tarnybai. Esant savanorių trūkumui, LLA nariai mobilizuojami pagal LLA viršininkų įsakymus. Veikiantysis sektorius vadinosi LLA Vanagais, jis yra laikomas

9

pirmaeiliu sektoriumi. LLA struktūra akivaizdžiai demonstravo piliečių ir kariuomenės vienybę, vykdant konstitucinę pareigą ginti Lietuvos valstybę. Netinkami rikiuotės tarnybai asmenys atliko žvalgybos, ūkio ir apsaugos funkcijas, o veikiančiame sektoriuje buvo telkiami rikiuotės tarnybai tinkami lietuviai-savanoriai.

Kadangi LLA faktiškai atstovavo Lietuvos kariuomenę pogrindyje, jos veiklą būtina vertinti vadovaujantis 1936 m. gruodžio 11 d. Karinės tarnybos įstatymo normomis. Pirmasis šio įstatymo straipsnis skelbė, kad: „Karys yra Lietuvos Valstybės gynėjas“. Jis yra tikrojoje karo tarnyboje, atsargoje ar dimisijoje. Pagal 8-ąjį įstatymo straipsnį karys prisiekia arba iškilmingai pasižada ginti Lietuvos Valstybę nuo visų jos priešų. Nurodytas įstatymas reglamentavo teisinį kario statusą, o 1936 m. birželio 30 d. Karinės prievolės įstatymas nustatė kiekvieno Lietuvos piliečio – vyro pareigą atlikti karinę prievolę. Įstatymo preambulėje nurodyta, kad „Lietuvos nepriklausomybės ir jos žemių neliečiamybės gynimas yra visos Lietuvos piliečių ir visų lietuvių aukščiausias tikslas ir garbingiausia pareiga. Tatai siekiama visomis išgalėmis, didžiausiu pasišventimu ir pasiaukojimu, nesigailint nei savo turto, nei gyvybės.“

Įstatymo 12-asis straipsnis nurodė, kad tas, kas vengia karinės prievolės ir yra teismo už tai nubaustas, laikomas garbės netekusiu piliečiu ir negali eiti valstybinės bei savivaldybės tarnybos pareigų.

Karinės prievolės atlikti tuo metu buvo šaukiami 21 metų amžiaus vyrai. Įstatymas numatė, kad karo metu savanoriais į kariuomenę galėjo būti imami 17-os metų amžiaus asmenys, o taip pat atsargos kariai ir moterys.

Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 15 d., nors ir nepaskelbusi Lietuvos valstybei karo, bet, įvesdama į jos teritoriją Raudonosios armijos įgulas, faktiškai karą pradėjo.

Nuostata, kad būtina skelbti karą ir tai reiškia jo pradžią, tarptautiniu mastu buvo įtvirtinta 1907 m. IV Hagos Konvencijoje dėl karo veiksmų sausumoje. Šios konvencijos 1-ame straipsnyje nurodyta: „Karo veiksmai (...) neturi būti pradėti be išankstinio ir nedviprasmiško įspėjimo, kuris gali būti pareikštas motyvuoto karo paskelbimo arba ultimatumo su sąlygišku karo paskelbimu forma“. Be to, apie karo būvį turi būti nedelsiant pranešta neutralioms šalims.

Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu karas nebuvo skelbiamas, o jei ir buvo tai daroma, tai dažnai atitikdavo tiktai faktą, konstatuojantį formalumą,

10

pradėjus agresijos aktą. IV Hagos konvencija nenurodė laiko tarpo tarp karo paskelbimo momento ir karo veiksmų pradžios, todėl atsirado galimybė skelbti karą atgaline data. Žinoma, pats karo paskelbimas nereiškia, kad neteisėtas karas tampa teisėtu, tačiau Sovietų Sąjunga ir nesiruošė to daryti. Okupavusi Lietuvos valstybės teritoriją, ji „surežisavo“ tariamai savanoriško Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą spektaklį, nors faktiškai nuo 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybė buvo karo su Sovietų Sąjunga padėtyje iki pat jos karinių dalinių išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1993 m. rugpjūčio 31 d.

Svarbiausias LLA dokumentas – jos programa, kurioje nurodyta, kad LLA yra lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, kurios nariais gali būti drąsūs ir veiklūs, nenusikaltę savo tautai lietuviai, išskyrus komunistus ir aiškius vokiečių bei lenkų simpatikus.

Programa teigia, kad LLA yra slapta organizacija, veikia karo būvyje, ryžosi atnaujinti senovės lietuvių ginklo garbę ir padėti stiprius moralinius pagrindus ateities nepriklausomos valstybės kariuomenei.

Pagrindinis LLA tikslas yra Lietuvos laisvės iškovojimas, naujos vieningesnės ir galingesnės tautinės Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi ir Klaipėdos kraštu atstatymas. Programoje išvardinti LLA siekiai valstybiniame gyvenime: tautos ūkio pagrindu pripažįstama privatinė nuosavybė, žemės ūkiui ir ūkininkams suteikiamas ekonominis prioritetas, visų gėrybių šaltiniu įvardinamas žmogaus darbas. LLA pripažįsta, kad tautinė kultūra gali reikštis įvairiomis kryptimis, tačiau tautos dvasia, jos istorija, jos papročiai ir gyvybiniai interesai turi būti nuolatinis idėjinis šaltinis ir vertybių kriterijus.

Išsami programos analizė leidžia padaryti išvadą, kad LLA tikslas buvo ne tiktai atgauti nepriklausomybę, bet atkurti tautinę Lietuvos valstybę, pagrįstą krikščioniška dorove ir socialiniu teisingumu.

Programinį siekį padėti stiprius moralinius pagrindus ateities nepriklausomos valstybės kariuomenei, LLA pagrindė Lietuvos Laisvės Armijos priesaika, už kurios sulaužymą buvo baudžiama mirtimi.

Kiekvienas LLA narys priesaikos žodžius turėjo mokėti mintinai: „Įstodamas į Lietuvos Laisvės Armiją akivaizdoje Dievo ir visų kritusių už Lietuvos laisvę prisiekiu visomis jėgomis kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir tolimesnės jos gerovės, kovoti, pasiduodamas organizacijos drausmei, ištikimai pildydamas vadovybės pavestą pareigą ir švenčiausiai laikydamas man patikėtas paslaptis. Gerai žinau, kad už sąmoningą vadovybės pavestų uždavinių nevykdymą ir už paslapties išdavimą gresia mirties bausmė. Tai, ką

11

pasižadu, tegul Dievas laikyti man padeda“. LLA vadovybės 1944 12 10 operatyviniame įsakyme Nr. 4 padaryta

tokia išvada dėl priešo: „Sąryšyje su pradėta vykdyti senesnio amžiaus vyrų mobilizacija, reikia laukti aštresnio teroro ir net masinio lietuvių vežimo, todėl būtina vesti slaptą, aktyvią, organizuotą ginklo kovą prieš bolševikinį terorą. Raudonajai armijai ir okupaciniam režimui trinkant, pereiti į atvirą kovą, mobilizuoti visą tautą“. Įsakoma visą Lietuvos teritoriją suskirstyti į keturias apygardas. Suformuluotas kovos tikslas, duoti nurodymai kovos vedimui. Detalizuoti pasipriešinimo operacijų, jų vykdymo, pasitraukimo, tolimesnės laikysenos, saugumo bei slaptumo, tiekimo ir evakuacijos klausimai.

LLA Šiaurės partizanų-Vanagų drausmės taisyklės 1944 12–1945 m. taip pat buvo skirtos ne tiktai konkrečiai situacijai, bet ir stiprinti moralinius ateities nepriklausomos Valstybės kariuomenės pagrindus. Jose nurodyta, kad „partizanas turi elgtis taip, kad nepažemintų savęs ir draugų. Jis turi žinoti, kad gyventojai daro išvadą iš tavo pavyzdžio“.

Drausmės taisyklių 15 punktas skelbė, kad „naudoti alkoholinius gėrimus už stovyklos ribų griežtai draudžiama dėl to, kad girtuokliavimas reikštų didžiulę nelaimę“, o 17 punkte nurodyta, kad „partizanas, grįžęs į stovyklą girtas, nuginkluojamas ir jam paskiriama tam pritaikyta bausmė. Ypatingais atvejais tokiam partizanui visam laikui uždraudžiamas išėjimas iš stovyklos. Jeigu šis girtuokliavimas iššaukė partizaninės paslapties išdavimą arba jo poelgis pakenkė gyventojams, tai panaudojamos bausmės iki aukščiausios“ [mirties bausmės].

Palyginus LLA Šiaurės partizanų-Vanagų drausmės taisykles su 1930 metų karių elgesio taisyklėmis, nesunku įsitikinti, kad abejose reikalaujama „žodžiu ir darbais padėti draugams, būti mandagiais, švariai apsirengusiais, turėti žvalią karišką išvaizdą“. Karių elgesio taisyklių 83 punktas nurodė, kad „karys negali girtuokliauti, iš pinigų kortuoti, triukšme dalyvauti ir nepadoriai elgtis; jis mandagiai elgiasi su piliečiais ir save gerbia“.

Analogiški reikalavimai buvo taikomi LLA partizanams. Todėl, apibendrinant LLA susikūrimą ir jos dokumentus, būtina pripažinti, kad tokios organizacijos veikla abiejų – Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos - okupacijų laikotarpiais nulėmė:

1. Visų piliečių konstitucinė teisė ir pareiga ginti valstybę, įtvirtinta 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 133 straipsnyje, kuriame taip pat nurodyta, kad gynimo branduolį sudaro kariuomenė.

12

2. Karinės prievolės įstatymo, paskelbto 1936 m. birželio 30 d., ir Karinės tarnybos įstatymo, paskelbto 1936 m. gruodžio 11 d., nuostatos, deklaravusios Lietuvos nepriklausomybės ir jos žemių neliečiamybės gynimą visų Lietuvos piliečių ir visų lietuvių aukščiausiu tikslu ir garbingiausia pareiga, kuri vykdoma visomis išgalėmis, didžiausiu pasišventimu ir pasiaukojimu, nesigailint nei savo turto, nei gyvybės. Karys yra Lietuvos Valstybės gynėjas.

3. Sovietų Sąjunga 1940 06 15, pažeisdama 1907 m. IV Hagos Konvenciją dėl karo veiksmų sausumoje ir 1928 08 27 Paryžiaus arba Kellogg‘o-Briand‘o taikos paktą dėl karo kaip nacionalinės politikos priemonės atsisakymo, nepaskelbusi karo, įvedė Raudonosios armijos įgulas ir okupavo nepriklausomą Lietuvos valstybę. Taip kilo Sovietų Sąjungos ir Lietuvos karas, kuris faktiškai tęsėsi 53 metus.

Karo dalyviais laikomi ne visi kariaujančių valstybių gyventojai, o tik aiškiai apibrėžta jų dalis – teisėti karo dalyviai, kurių veiksmams suteikiamas valstybinis, bei privatus pobūdis ir kuriems be išimties taikomi karo įstatymai ir papročiai. Tai pirmiausia visų ginkluotų pajėgų kariai. Būtent jie ir sudarė LLA branduolį. 1907 m. IV Hagos Konvencija kariaujančiųjų šalių ginkluotojų pajėgų narius skirsto į kovojančius ir nekovojančius. Kovojančių kategorijai ši konvencija priskiria armiją, savigynos ir savanorių būrius, įskaitant organizuoto pasipriešinimo svetimšalių okupacijai dalyvius, kurie atitinka tokius reikalavimus:

A. turi atsakingą už savo pavaldinius vadą; B. turi sutartinį skiriamąjį, gerai matomą iš toli ženklą; C. atvirai nešiojasi ginklus; D. vykdo savo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių.

LLA vado 1944 07 10 įsakyme Nr. 21 nurodyta, kad Vanagais vadinamų LLA Veikiančiojo sektoriaus nariai ant rankovių nešioja ženklelį, kuris artimiausiu metu turi būti pavirtintas ir išsiuntinėtas visiems apskričių viršininkams. Ant Didžiosios Kovos rinktinės ženklelio užrašyta: „Mano jėgos ir darbas – Tėvynės laisvei ir gerovei. Lietuva. LLA DKR“.

Nors 1907 m. Hagos konvencijose bei jų papildymuose protokoluose nevartojamas žodis „partizanas“, tačiau tekstų analizė leidžia daryti išvadą, kad partizanų būriai yra prilyginami savigynos arba savanorių būriams, todėl partizaninė kova yra teisėta.

LLA susikūrimas ir veikla tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės atžvilgiu buvo teisėti. LLA buvo ne tiktai Lietuvos kariuomenės teisių perėmėja,

13

jos kūrėja pogrindyje, bet ir pati Lietuvos kariuomenė, kaip teisingai pastebėjo Kęstutis Kasparas knygoje „Lietuvos Laisvės Armija“ (K. 2002, psl. 278).

Žinoma, laisvės kovos eigoje ši organizacija plėtė savo funkcijas, jos programoje buvo keliami ir politiniai, ir pogrindinės vyriausybės tikslai. Todėl 1944 metais ji tapo visuotine rezistencijos organizacija.

4. Jau pirmoji Sovietų Sąjungos okupacija 1940 metais paženklinta masinėmis represijomis, suėmimais ir trėmimais, lietuvių tautos genocido nusikaltimu. LLA ginklu priešinosi ne tiktai neteisėtoms masinėms represijoms, bet ir privačios bei visuomeninės nuosavybės grobimui. Štai mūšiuose dėl Seredžiaus miestelio 1944 12 01 LLA nukovė 9 enkavedistus ir valsčiaus „aktyvistus“, išvadavo kalinius, o 1945 06 08 antrame mūšyje dėl Seredžiaus nukauta 12 kareivių ir komunistų aktyvistų. Garsiojo Virtukų mūšio 1945 07–19 22 (Kelmės rajonas) metu LLA karių stovyklą puolė du priešo pulkai. Priešas, netekęs daugiau kaip 40 nukautų, pasitraukė, o partizanai, pasiskirstę smulkesnėmis grupėmis, pakeitė savo dislokacijos vietas. Per Krakių ir Pernaravos kautynes 1945 02 15 žuvo beveik visas LLA kapitono Vlado Pabarčiaus būrys, tačiau nukauta ir apie 60 enkavedistų, o 1945 metų pavasarį Žemaitijos LLA karių ir partizanų junginys (apie 120 kovotojų) užėmė Endriejavo miestelį, sunaikino valsčiaus mobilizacijos ir kitus dokumentus, pyliavų žiniaraščius, išlaisvino suimtuosius. LLA nariai priešinosi neteisėtai mobilizacijai į okupacines kariuomenes, rinko informaciją ir įspėjo gyventojus apie pasirengimą jų deportacijai iš Lietuvos, platino pogrindinę spaudą. Jos organizacinio įdirbio pagrindu kūrėsi naujos partizanų struktūros. Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo visi pareigūnai buvo LLA nariai. Maždaug 1946 metais LLA transformavosi į visuotinę Pasipriešinimo organizaciją ir gyvavo iki ginkluotų laisvės kovų pabaigos 1953 metais.

5. Lietuvos Laisvės Armija yra didingas piliečių ir kariuomenės vienybės, vykdant konstitucinę pareigą ginti Lietuvos valstybę, įsikūnijimo pavyzdys lietuvių tautos ateities kartoms.

Šaltiniai ir literatūra: 1. Lietuvos Valstybės Konstitucijos. V. 1998. 2. Statkus V. Lietuvos Ginkluotosios Pajėgos 1918–1940 m. Vydūno Jaunimo Fondas 1986. 3. Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai. V. 1990. 4. Kasparas K. Lietuvos Laisvės Armija. K. 2002. 5. Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje. Sudarytojas V. Steponaitis. K. 1998. 6. Čiočys P. A. Tarptautinė humanitarinė teisė. V. 2004. 7. Mieždunarodnoje pravo v dokumentah. Moskva 2000.

14

LIETUVOS KOVA PRIEŠ NACIUS IR SOVIETUS DVIEJŲ OKUPACIJŲ METAIS

Sudarė Zenonas Jaška

Jei po amžių kada sunkūs pančiai nukris Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,

Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis Ar jiems besuprantamos bus?

Maironis Lietuvos gyventojų netektys

Statistiniais apskaičiavimais 1945 m. Lietuvoje turėjo gyventi 3 080 000 žmonių. Dviejų okupacijų metais netekta 1 030 000 žmonių (32,5%). Nacių okupacijos aukomis 1941–1944 m. tapo: 210 000 žmonių (6,8%). Tarp jų: 165 000 nužudytų žydų (5,4%). Sovietinių okupacijų metais netekta: 780 000 žmonių (25,3%). Tarp jų:

1. Žuvo rezistentų ir jų šeimų narių – 21 600 žmonių. 2. Išvežta į lagerius ir tremtį – 275 700 žmonių. 3. Repatrijavo ar pasitraukė iš Lietuvos – 444 000 žmonių 4. Buvo prievarta paimti į kariuomenę ir žuvo fronte – 25 000

žmonių. Palyginimui: Pirmoji Antrojo pasaulinio karo auka – Lenkija, vokiečių okupacijos metais neteko 5 400 000 arba 15,4% visų gyventojų.

Pastaba: Nuostolių procentai nurodyti nuo viso gyventojų skaičiaus.

Pirmoji sovietinė okupacija 1940 06 14 – 1941 06 22

Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo nepriklausomos Lietuvos santvarkos ir ūkio griovimas. Jį lydėjo teroras. Dar net netapus LSSR, Komunistų partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus įsakymu buvo įkalinta apie 2000 visuomenės veikėjų, net filatelistų, esperantininkų. Metų bėgyje suimta apie 15 000 politinių kalinių, tame tarpe 500 Lietuvos armijos karininkų, apie 6000 puskarininkių ir eilinių. Didžioji dalis jų sunaikinti Lietuvoje, kiti – SSSR.

Visi, net nebūdami jos piliečiais, apkaltinti pagal liūdnai išgarsėjusį Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį už socialistinės tėvynės išdavimą.

15

Kremlius planavo iškeldinti iš Lietuvos 700 000 žmonių į atokiausius SSSR šiaurės rajonus. Lietuviams tai buvo žinoma nuo garsiųjų sukilėlių ir knygnešių laikų bendru Sibiro pavadinimu.

Sovietai iki prasidedant karui spėjo ištremti tik 17 700 žmonių, kurių daugumą sudarė moterys, vaikai, seneliai. Skubiai traukiantis nuo vokiečių, sovietai Lietuvoje išžudė, nukankino šimtus civilių gyventojų – gydytojų, kunigų ir kt.

Rainių miškelyje sužvėrėję budeliai nukankino 73 Telšių kalėjimo politinius kalinius. Nužudyti ir du raudonarmiečiai, atsisakę tapti budeliais. Rainių žudynėms aktyviai talkino Domas Rocius, Petras Raslanas, Pranas Žalimas, Pocevičius, Gutman, Vaitkus.

Rainiuose nukankinti ir Telšių gimnazistai Z. Tarvainis, H. Žvirgždynas, amatų mokyklos moksleiviai A. Rakas, A. Čiužas, K. Būčius, K. Baltramaitis, K. Puškorius. Červenėje (Baltarusija) nužudyti Luokės valsčiaus kaimo inteligentai, suimti 1941 pavasarį ir kalinti Kaune.

Vokiečių-nacių okupacija 1941–1944 m.

Taikiai ir viltingai sutikę karo pirmosios savaitės gale pasirodžius pažygiuojančius vokiečių armijos dalinius, jau po poros mėnesių jais nusivylė net Telšių gyventojai.

Pogrindinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) suburti birželio mėn. sukilėliai-partizanai patys atstatė tvarką Telšių apskrityje – sudarė administraciją. Apskrities viršininku tampa A. Ramanauskas, Karo komendantu – majoras Svilas, policijos viršininku – ltn. Juodikis. Susikauti su besitraukiančiais raudonarmiečiais mieste neteko.

LAF partizanai saugojo tvarką iki rugpjūčio mėn., kol frontas buvo likviduotas. Per tą laiką partizanai suiminėjo ryšiais su sovietais įtariamus asmenis. Dalis nusikaltėlių vėliau buvo sušaudyti miesto gamyklose. Deja, tenka konstatuoti, kad nedidelė partizanų dalis talkino vokiečiams žudant žydus. Telšių apskrityje sunaikinta daug žydų tautybės senbuvių, net ištisos šeimos. Nepaisant pačių griežčiausių vokiečių bausmių už žydų slėpimą, Telšiuose buvo organizuotas jų slėpimas. Šioje veikloje aktyviai dalyvavo dvasiškiai, pats Žemaičių vyskupas Vincentas Borisevičius.

Antinacinė rezistencija

16

Paskelbusi atstatanti Lietuvos nepriklausomybę, Laikinoji Vyriausybė nuo 1941 08 05 dėl vokiečių spaudimo nutraukė veiklą. Visuomenė suprato, jog vokiečiai tokie pat okupantai, tad prasidėjo antinacinė rezistencija. Boikotuojama mobilizacija į vokiečių armiją. Lietuviai vieninteliai iš okupuotų šalių nesudarė SS dalinių.

Auga pogrindyje veikiančios organizacijos. 1943 m. susikuria Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), kuris pokario metais veikia emigracijoje, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos Laisvės gynėjų sąjunga (LLGS). Išskirtinė vieta tenka Lietuvos Laisvės Armijai (LLA). Gausi pogrindinė spauda, kuri informuoja, buria, instruktuoja, pasiekia atokiausius šalies kampelius.

1944 02 13 generolas Povilas Plechavičius kreipiasi į tautą ragindamas stoti į Lietuvos Vietinę rinktinę, ginti šalį nuo besiartinančių bolševikų. Per keletą dienų Vietinė rinktinė suformuojama. Tuo vokiečiams buvo parodyta, kad lietuviai nesiruošia dėti galvas už savo pavergėjus – tarnaus tik savo armijoje. Nepavykus Vietinę rinktinę priversti vykti į Rytų frontą, vokiečiai 1944 05 15 areštavo gen. Povilo Plechavičiaus štabą, dalį kareivių sušaudė. Kas nespėjo pasitraukti su ginklu, buvo prievarta išvežti kasti apkasus Vokietijoje.

Nuo 1943 metų Lietuvoje pasirodė Raudonosios armijos parašiutininkai, kurie iš vietinių gyventojų būrė raudonuosius partizanus. Dauguma kaimiečių, išskyrus dalį prie pat Baltarusijos sienos, raudonųjų partizanų nerėmė. Daugeliu atvejų jie tik plėšikavo, terorizavo gyventojus, į kautynes su vokiečiais nestojo.

Lietuvos Laisvės Armija

LLA – pogrindinė karinė antinacinė organizacija, įkurta 1941 12 13 žemesnio rango Lietuvos karininkų. Jos vadas atsargos leitenantas Kazys Veverskis. Jo gabumų ir energijos dėka LLA gretos augo. Visoje Lietuvoje, kiekviename valsčiuje veikė bent kelios trijulės – joms priklausė šauliai, valsčiuose dirbę ar mokytojavę atsargos karininkai, moksleiviai. Telšių apskritis priklausė LLA Šiaulių apygardai. Griežta konspiracija leido saugotis areštų.

Jau 1943 metais aiškėja, kad Lietuvai gresia nauja sovietinė okupacija,

17

tad LLA ima ruoštis partizaniniam karui. 1944 m. įkurtame politiniame Lietuvos Gynimo komitete, drauge su jaunaisiais karininkais dirba VLIK atstovas gen. Motiejus Pečiulionis.

1944 07 13 Raudonoji armija užima Vilnių, rugpjūtį frontas nusistovi Žagarės-Šakių-Vilkaviškio linijoje. LLA nariai pasitraukia Žemaitijon. Organizacija pertvarkoma į du sektorius: organizacinį (OS) ir veikiantįjį (VS – Vanagai). Partizanai Vanagai okupacijos sąlygomis turėjo vesti ginkluotą kovą, saugant Lietuvos gyventojus nuo bolševikinio teroro iki tol, kol SSSR bus priversta palikti šalį pagal Atlanto chartijos užtikrinimą. Vanagai turėjo siekti, kad lietuviai nekolaboruotų su sovietais. Jiems rekomenduota nepuldinėti Raudonosios armijos dalinių.

LLA įsikuria Alsėdžiuose, Plokštinės miškuose (netoli Platelių ežero). Vanagai paskubomis mokosi partizaninio karo taktikos.

Nesustabdydami Raudonosios armijos puolimo savo jėgomis, vokiečiai galiausiai skiria kažkiek lengvųjų pėstininkų ginklų LLA, sutinka Vokietijos žvalgybos mokyklose apmokyti virš šimto savanorių, radistų.

1944 10 07 sovietai okupuoja Žemaitiją, išskyrus Klaipėdos dalį. Dauguma Vanagų pasitraukia į miškus ir formuoja partizanų būrius. 1944 12 28 Kauno apylinkėse nuo stribų kulkų žūsta K. Veverskis, LLA vadu tampa Šiaulių srities vadas Adolfas Eidintas.

Tėvynės apsaugos rinktinė

Lietuvoje 1944 metais ne visi pritarė LLA taktikai vesti partizaninį karą. Jiems priklausė ir Zarasų apskrities viršininko kunigo dr. Jono Steponavičiaus šalininkai, kurie manė kovoti drauge su vokiečiais atkurtoje lietuviškoje kariuomenėje. Jie iš šiaurės Lietuvos ginkluoti atžygiavo į Viekšnių vlsč., Pievėnų k.ir čia vokiečių karinei vadovybei pritariant 1944 07 29 įkūrė Tėvynės Apsaugos rinktinę (TAR), vadovaujamą kapitono I. Jatulio. Plinkšių dvare suformuojamas 1-asis pulkas, kuriamas ir 2-asis, kurie apginkluojami lengvaisiais pėstininkų ginklais. Pirmame pulke buvo 1254 kariai, iš jų 47 karininkai. TAR iš vokiečių perima gynybines pozicijas nuo sienos iki Telšių. TAR vadovybė ragino LLA narius įsijungti į aktyvią kovą.

1944 10 07 Raudonoji armija pradėjo puolimą visu frontu. 1-asis pulkas nevykusiai išdėstomas prie Sedos, užnugaryje turėdamas užpelkėjusią Varduvos upę. Nesulaukę žadėtos vokiečių tankų ir artilerijos paramos, TAR

18

kariai negalėjo sulaikyti veržlios sovietinių tankų atakos. Priversti trauktis, ne vienas nuskendo pelkėse. Žuvo virš 70 kovotojų. Dalis pateko nelaisvėn, kiti įsijungė į Vanagų būrius. Sugebėjusieji pasitraukti į Vokietiją, paimti į pagalbines tarnybas. Idėjinis vadas J. Steponavičius ir mirė Vokietijoje.

LLA Žemaičių legionas

Sovietams okupavus Žemaitiją, pagal LLA sudarytus planus jo nariai grįžo į savo gyvenamas vietas. Vanagai būrėsi miškuose. Laikinai sutriko ryšiai tarp atskirų dalinių. 1944 11 17 tarp Platelių ir Alsėdžių nusileidžia parašiutais Abvero žvalgybos mokykloje paskubomis apmokyta LLA siųsta Adolfo Kubiliaus grupė. Joje radistas Algirdas Šertvytis, vado pavaduotojas Šarūnas Jazdauskas, Jonas Dūda, Sergejus Semsys. Alsėdžių vlsč., Skirpsčių k. mažažemio ūkininko Pociaus (Pocevičiaus) name įrengia štabo bunkerį, užmezga radijo ryšį su Vokietija. Per trumpą laiką A. Kubiliaus grupė greitai atstato ryšius visoje Žemaitijoje. Čia ypač sėkmingai darbuojasi štabo ryšininkai Steponas Grybauskas, Liudvikas Raudonis, būsimos Žemaičių apygardos vado adjutantas, asmeninis vado adjutantas Henrikas Petkevičius. A. Kubiliui nepavyko atkurti LLA Šiaulių apygardos. Jis 1945-ųjų kovo mėn. įkuria LLA Žemaičių legioną. Legionas veikia ypač sudėtingomis pafrontės sąlygomis, kai nuolat siaučia įvairūs Raudonosios armijos, NKVD, SMERŠ daliniai, nuolat tikrinami gyventojų dokumentai. 1945 04 23 A. Kubilius suimamas, vėliau sužeidžiamas A. Šertvytis, sužeistas H. Petkevičius patenka nelaisvėn. Štabui laikinai vadovauja Šarūnas Jazdauskas.

1945 10 05 vadovauti LLA Žemaičių legionui išrenkamas Stalingrado mūšio didvyris majoras Jonas Semaška-Liepa, Žemaitijon patekęs iš Kuršo grupės apsiausties po vokiečių kapituliacijos. Suprasdamas centralizuotos veiklos svarbą, jis užmezga ryšį su Lietuvos Tautinės Tarybos (LTT) vadu kpt. Jonu Noreika-Generolu Vėtra Vilniuje.

Žlugus LTT, 1946-ųjų pavasarį suimamas LLA Žemaičių legiono vadas J. Semaška, A. Šertvytis ir kt. – iš viso 32 kovotojai.

1946 04 24 LLA Žemaičių legiono vadu išrenkamas Fortunatas Ašoklis-Silkoša. LLA Žemaičių legionas performuotas į LLA Žemaičių apygardą, kuri susidėjo iš Šatrijos, Alkos ir Kardo rinktinių. LLA Žemaičių legionas veikė Kretingos, Telšių, Mažeikių ir dalyje Šiaulių apskrities. 1946-ųjų pavasarį čia kovojo apie 2000 vyrų.

19

LLA Žemaičių legiono, Žemaičių apygardos vadai :Adolfas Kubilius-Balys, Jonas Semaška-Liepa, Fortunatas Ašoklis-

Silkoša, Vilkas, Kazimieras Antanavičius-Tauras, Kazimieras Juozaitis-Meteoras, Vladas Montvydas-Žemaitis.

Jaunimas antisovietiniame pogrindyje

Jaunimas ypač skaudžiai išgyveno Lietuvos valstybingumo netekimą ir laisvės idėjų vedamas būrėsi į pogrindines antisovietines organizacijas gimnazijose, amatų, aukštosiose ir kitose mokyklose. Per visą sovietmetį Vasario16-osios, Vėlinių, net ir komunistinių švenčių metu suplevėsuodavo trispalvės, pasklisdavo įvairiai padauginti atsišaukimai. Trūkstant konspiracinės patirties, šias organizacijas MGB gana greitai likviduodavo: 1944–1954 m. likviduota virš 20, 1954–1967 – 150.

Iki partizaninio karo pabaigos daugelis organizacijų veikė kaip LLA OS dalis. Gręsiant areštams jų nariai neretai pereidavo pas partizanus. Nelegalių grupių sudėtis įvairiausia – nuo kelių iki kelių dešimčių žmonių, o veikla apimdavo kelis miestus.

1948 m. Telšiuose, Amatų mokykloje išaiškinta LLA grupė, kurios visi nariai buvo įkalinti.

1949 m. spalio mėn. suimti ir įkalinti 12 Telšių gimnazijos ir Telšių mokytojų seminarijos moksleivių, pasivadinusių „Jaunosios Lietuvos būrys“.

1955 m. birželį suimti 7 „Lietuvos laisvės kovotojai“, iš jų – 5 įkalinti.

1958 m. vasarį išaiškinta 8 Telšių moksleivių – Gudžiūno grupė. 1967 m. Varniuose išaiškinta „Vyčio Kryžiaus Lietuvos nacionalinė

gvardija“. Priklausė 4 nariai, įkalinti 2.

Represijų vykdytojai

NKVD – Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas. NKGB – Valstybės Saugumo Liaudies Komisariatas. MVD – Vidaus Reikalų Ministerija. MGB – Valstybės Saugumo Ministerija. KGB – Valstybės Saugumo Komitetas.

20

1946 m. NKVD kariuomenė sudarė 70%, stribai – 14%, milicija – 9%, kompartijos aktyvistai – 7% represijų vykdytojų.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje Lietuvoje represinėms struktūroms vadovavo: NKVD – Josifas Bartašiūnas, NKGB – Aleksandras Gudaitis-Guzevičius.

Stribai

Represinėse struktūrose buvo mažai lietuvių, tad 1944 12 03 Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko M. Gedvilo ir Lietuvos KP(b) CK sekretoriaus A. Sniečkaus bendrais nutarimais visuose valsčiuose sukurti naikintojų būriai iš vietinių gyventojų. Žmonės greitai juos praminė paniekinančiu „stribų“ vardu. 1953 m. 65% stribų buvo lietuviai, 29%– rusai.

Metai 1945 1947 1949 1951 1953

Skirta etatų 11000 8000 8000 8000 6000

Faktiškai tarnavo 9710 7746 7430 6479 4276

Stribai buvo blogiausia kolaborantų atmaina, su ginklu rankose kovojusi prieš savo šalies nepriklausomybę. Jų kovingumas buvo menkas, labai kenkė kaip svetimų baudėjų vedliai.

Stribų būta ir Vakarų Ukrainoje – 40 000 (1945 m.), Latvijoje – 11 000 (1950 m.)

Lietuvos partizaniniame kare nukauta 2500–3000 stribų. Savo ginkluote jie buvo maždaug vienodo lygio su partizanais.

Stribų ginkluotė 1952 m.

21

Rajonas Viso stribų Kulkos-vaidžių Automatų Šautuvų Granatų

Mažeikių 45 2 27 17 31

Plungės 69 5 28 64 70

Sedos 62 4 17 43 67

Telšių 64 4 29 31 85

Varnių 87 4 17 71 131

Sokolovo smogikai

Prieš partizanus kovojo dvi NKVD divizijos, keli pasienio kariuomenės pulkai, stribai ir tiek pat ginkluotų sovietinių partinių aktyvistų. Net slopstant kovoms, 1952 m. vienam partizanui teko 30 baudėjų.

1946 m. gegužės mėn. Maskvos atitinkamos instancijos į Lietuvą atsiuntė Aleksejų Sokolovą, pasižymėjusį žudynėmis naikinant partizanus Vakarų Ukrainoje. Jis įkūrė profesionalių smogikų, jų tarpe ir perverbuotų partizanų grupę, kurios užduotis – žudyti partizanus, ryšininkus. Smogikai veikė kaip tariami Lietuvos partizanai: persirengę jų uniformomis, įgaudavo pasitikėjimą ir prisitaikę juos iššaudydavo drauge su niekuo dėtais civiliais, net kūdikiais. Pagrindinis tokių provokacijų tikslas – sukelti vietinių gyventojų nepasitikėjimą, kad neberemtų Lietuvos kovotojų. Vėliau tokių smogikų grupių būta kelių, tarp jų ir Mažeikiuose. Nesilaikydami jokių civilinio pasaulio įstatymų, Sokolovo smogikai sudavė skaudų smūgį partizaniniam judėjimui.

22

Partizaninio karo nuostoliai Lietuvoje 1944–1953 m. (MGB duomenimis)

MetaiŽuvo partizanų (ar priskirtų prie

partizanų).

Partizanai nukovė sovietinių kareivių, pareigūnų ir civilių.

Iš jų sovietinio partaktyvo ir kolūkiečių.

1944 2436 582 258

1945 9777 3419 447

1946 2143 2731 4931947 1540 2626 2991948 1135 1673 2561949 1192 1018 3381950 635 494 2611951 590 272 1951952 457 92 62

1953 188 14 10

Represijų mastai Lietuvoje (MGB duomenimis)

Metai Suimta politiniais motyvais Ištremta žmonių

1944 8711

1945 19973 54791946 11141 2082

1947 6412 3938

1948 4481 394821949 4699 32735

1950 3407 1355

1951 3437 20357

1952 1131 2934

1953 1649 100

23

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:

1. Damušis A. Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. „Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialas 1991.2. Antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas. V. 2002. 3. Lietuvos TSR tarybinė enciklopedija. T. 6. 4. Komunistinis genocidas Lietuvoje. Lietuvos GGRTC. V. 5. 1941 birželio sukilimas. V. 6. Vilutis L. Likimo mozaika. K. 1992. 7. Laisvės kovų archyvas. T. 11. 1994. 8. Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. V. 2001. 9. Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953 metai. V. 1997. 10. Kasparas K. Lietuvos Laisvė Armija. K. 2002. 11. V. Kazlauskas V. Kovos dvasia. V. 1995. 12. Laisvės kovų archyvas. T. 18. K. 1996. 13. Laisvės kovų archyvas. T. 17. K. 1996. 14. Laisvės kovų archyvas. T. 19. K. 1996. 15. Starkauskas J. Stribai. V. 2001.

24

Lietuviai-kaliniai Intoje prie slapčia pastatytos bažnyčios

L.Vilučio vestuvės

GYVENIMAS ATIDUOTAS TĖVYNEI

25

Mykolas Vilutis

Leonas Vilutis

26

LEONAS VILUTIS – vienas aktyviausių rezistencijos pradininkų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje, gimė 1920 04 11 Derviniškės k. Linkmenų valsč., Švenčionių (dabar Utenos) apsk. Tėvai turėjo 18 ha žemės. Leono senelis Petras Vilutis buvo knygnešys.

Leonui einant 5-uosius metus mirė motina, o devintuosius – mirė ir tėvas. Visiškais našlaičiais liko 5 vaikai, kurių vyriausiai Emilijai buvo 12 metų, o jauniausiajai Elžbietai – vos dveji. Našlaičių vaikystė buvo labai sunki, tačiau padedant kaimynams, o ypač pusbroliui Vincui Vilučiui, kuris našlaičiams atstojo ir tėvą, ir motiną, visi išgyveno ir užaugo dorais žmonėmis, Lietuvos patriotais. Sovietų okupacijos metais sesuo Elžbieta Kaušilienė savo namuose leido apsigyventi partizanams, buvo jų rėmėja. 1947m. balandžio mėn. čekistai apsupo sodybą, sudegino namus, liepsnose žuvo du Tigro rinktinės partizanai: būrio vadas Bronius Šalna-Margis, Šarūnėlis ir partizanė Ona Gimžauskaitė Maceikienė. Elžbieta buvo suimta, kankinama. Namuose be pastogės liko keturi mažamečiai vaikai. Vyriausiai buvo 5 metukai, o jauniausioji – dviejų mėnesių. Vyras jau buvo suimtas. Elžbietai teko apsimesti išprotėjusia. Nevilties apimta moteris taip tinkamai atliko beprotės vaidmenį, kad čekistai patikėję ją paleido. Grįžusi iš tardymų Elžbieta susiieškojo savo vaikelius, pasidarė iš nuodėgulių pašiūrę ir joje su vaikeliais apsigyveno. Pajautusi, kad jau mažiau sekama, degėsiuose slapta surinko žuvusiųjų kaulelius, palaidojo juos Kirdeikių kapinėse ir pasakiusi, kad tai jos neišnešioto kūdikio kapelis, prižiūrėjo jį iki Atgimimo. Tik 1989 m. broliui Leonui pasakė, kas tame kapelyje šalia partizano brolio Mykolo kapo ilsisi. Jų kovai ir atminimui 2001 07 28 Leono sūnų Kęstučio ir Gintaro iniciatyva ir lėšomis prie šio kapo buvo pastatytas ir iškilmingai pašventintas granito paminklas.

Leono brolis Mykolas Vilutis-Klevas, Tigro rinktinės bataliono vadas, žuvo kautynėse Obelų kalne 1945 01 10. Sesuo Elena pabėgo iš tremties, daugiau kaip 10 metų slapstėsi. Prasidėjus „atšilimui“ grįžo į tėviškę. Į kolūkį nestojo.

Linkmenų kaimo laukai siekėsi su lenkų okupuoto Linkmenų miestelio laukais. Linkmenų miestelį nuo Derviniškės skyrė tik 3 km, bet okupacijos sąlygomis nebuvo galimybės susipažinti ar susidraugauti su savo bendraamžiais. Lenkų įstatymai, jų elgesys su lietuviais šiems buvo labai nepalankus. Prie demarkacinės linijos nuolat budėjo pasienio policija ir

27

šauliai. „Mano svajonė tapti šauliu nuo ankstyvos vaikystės buvo begalinė“ rašo L. Vilutis savo prisiminimų knygoje „Likimo mozaika“ išleistoje 1992 m. Kaune. Todėl jis buvo jų nuolatinis „svečias“. Ypač, kai Obelų kalno nuokalnėje vykdavo pasienio policijos ir šaulių pratybos. Šauliai jį laikė Pulko sūnumi. 1926 m., vos suėjus Leonui 16 m., po vienų pratybų, ltn. V. Žilėno teikimu buvo įtrauktas į šaulių sąrašą, tapo šauliu. Po kiek laiko buvo pasiųstas į šaulių apmokymo kursus Utenoje. Mokymus vedė pirmojo Gedimino pulko karininkai. Po teorinių pamokų vykdavo manevrinė rikiuotė, mokomosios kautynės. Dirbo labai intensyviai, net po 12 val. per dieną. Mokslas truko 1,5 mėnesio. Žinios apie taktiką, manevrinę rikiuotę, ginklų rūšis įvairiomis kovos sąlygomis pravertė ateityje. Pratybų metu Leonas surimtėjo, suprato tikrą ginklo vertę, suprato, kad jis skirtas ne paradui, o kovai su negailestingu priešu.

1938 03 13, Lietuvos vyriausybei gavus lenkų ultimatumą, visa Linkmenų pasienio policija ir šauliai užėmė nurodytas pozicijas, pasiruošė lenkų puolimui atremti. Sidariškės dvare buvo sutelkti Krivasalio kaimo vyrai, policija. Jiems vadovavo vyr. ltn. V. Žilėnas. Leonui su keliais vyrais buvo patikėta žvalgyba pasienyje. Tada ne tik ruošėsi gynybai, bet kiekvienu momentu laukė komandos pulti. Leonui buvo nepilni 17 metų. Kitą dieną sužinojo, kad ultimatumas atšauktas, jokio karo su lenkais nebus. Visi grįžo į senas pozicijas.

Leonas ne tik domėjosi šaulių veikla, bet ir siekė mokslo. 1939 m. rudenį, perskaitęs „Mūsų laikraštyje“, kad Telšių vidurinė valstybinė amatų mokykla priima moksleivius, parašė prašymą ir, gavęs teigiamą atsakymą, išvyko į Telšius mokytis. Mokėsi labai stropiai. Laisvalaikiu įvairiausias mūro konstrukcijų detales kruopščiai aprašydavo savo užrašuose. Būdingiausias, reikalingiausias nusibraižė. Brėžiniuose nurodė kiekvienos arkos projektuojamus išeities taškus, aprašė pagrindines technines taisykles. Šiais jo užrašais susidomėjo Telšių vyr. architektas Kopylovas. Gavęs Leono sutikimą, visą medžiagą peržiūrėjo, papildė atitinkamais užrašais ir išleido knygelę L. Vilučio vardu. Mokiniams ir dėstytojams ta medžiaga labai palengvino darbą, nes techninės literatūros lietuvių kalba labai trūko, o Leonas gavo 400 litų honorarą, kuris labai pravertė našlaičiui tolimesniame moksle. 1939 metais mokykloje buvo leista įkurti šaulių sąjungos organizaciją. Jos vadu buvo mokyklos inspektorius ats. ltn. Vrubliauskas. Jis Vilutį paskyrė besikuriančio mokykloje šaulių būrio būrininku. 1940 m. birželio 15 d. 15 val.

28

sovietų kariuomenė penkiais keliais peržengė Lietuvos sieną. Netrukus buvo likviduojama Lietuvos šaulių sąjunga. Šauliams įsakyta grąžinti ginklus. Vilutis asmeninį pistoletą negrąžino. Tą žinojo tik šaulių būrio vadas ltn. Vrubliauskas. Jis Vilučio poelgiui pritarė, tik patarė ginklą giliai paslėpti. 1940 m. rudenį, prasidėjus mokslo metams, ltn. Vrubliauskas L. Vilutį pasikvietė pas save. Pokalbio metu buvo nutarta steigti labai slaptą organizaciją pagal „trejetukų“ sistemą. T. y., kiekvienas narys turi teisę į šią organizaciją priimti dar du narius. Taigi organizacija didėtų pagal aritmetinę progresiją. Pagal ltn. Vrubliausko nurodymus, Vilutis narių turi ieškoti moksleivių tarpe, o jis – mokytojų tarpe ir kitur. Ltn. Vrubliausko nuomone – karas neišvengiamas, todėl šiuo metu būtina pasiruošti, susiburti. Liepė verbuoti tik labai patikimus žmones, nes mažiausias neatsargumas gali užtraukti didelių nelaimių. Kaip šaulių būrio vadas, ltn. Vrubliauskas žinojo, kad yra sekamas, todėl patarė Vilučiui, nutrūkus tarp jų kontaktui, tuojau susisiekti su ats. ltn. mokytoju S. Bagdonu. Vrubliauskas tą patį vakarą L. Vilutį prisaikino. Darbas sekėsi, organizacija plėtėsi. L. Vilutis buvo paskirtas būrininku. Išvykus Vrubliauskui, tiesioginiu Vilučio, o ir pogrindinės organizacijos viršininku buvo mokytojas S Bagdonas. Jis turėjo nemažai savo bendraminčių karininkų tarpe. S. Bagdonas būrininkams išdėstė strateginį planą, kuris bus vykdomas prasidėjus karui, mieste kilus sumaiščiai. Sukilimo metu amatų mokyklos kuopa privalės padėti užimti pagrindinius valdžios rūmus, paštą, iš areštinės išvaduoti politinius kalinius.

1941m. balandžio pabaigoje suėmė mokytoją A. Bagdoną. Dar tą pačią dieną L. Vilutis susitiko su ats. ltn. A. Norkevičiumi, pranešė apie A. Bagdono suėmimą, aptarė tolimesnius ryšius ir veiklą. Mokykloje prasidėjo suėmimai. Atėjo baisioji birželio 14-osios naktis ir rytas. Šimtai geriausių, darbščiausių Lietuvos žmonių gyvuliniuose vagonuose buvo vežami į pražūtį. Prasidėjo neramumai. Daugelis žmonių, jausdami nelaimę, pradėjo slapstytis. 1941m. birželio 22-ąją, tik išaušus, pietvakariuose pasigirdo kurtinantys šūviai. Pasigirdo kalbos, kad čekistai tremtinius vagonuose naikina. Iš vakarų praskrido naikintuvų lydimi bombonešiai. Mieste kilo sąmyšis. Leonas su klasioku L. Barkausku iš slaptavietės išsitraukė radijo aparatą. Apie pusiaudienį pagavo Kauno radijo stotį, pranešusią, kad sekmadienį, 4 valandą ryto, prasidėjo karas, kad Kaune sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, raginanti atsargos karininkus, buvusius šaulių vadus organizuoti partizanų būrius. Atėjusios iš Telšių mokinės patvirtino, kad

29

bolševikinės valdžios pareigūnai kraunasi mantą į mašinas ir nešdinasi rytų kryptimi. Leonas su draugais išsiruošė žvalgybon. Svarbiausias tikslas – pasiekti kalėjimą, pagelbėti suimtiems mokyklos draugams. Deja, ten jau šeimininkavo D. Rocius, saugumo viršininkas P. Raslanas, kalėjimo partorgas Vaitkus, kalėjimo gydytojas Gutmanas ir rusų kareiviai. Nieko negalėdami padėti, grįžo į bendrabutį. Kauno radijo stotis vis kartojo savo raginimą. Skambėjo Lietuvos Himnas. Leonas apsivilko šaulio uniformą, pasiėmė išsaugotą „mauzerį“ ir patraukė į miesto centrą. Prie saugumo rūmų, iš kurių čekistai jau buvo pasitraukę, būriavosi žmonės, matėsi karininkų, ltn. Nakutis ir Kerpauskas būrė kariuomenės dalinį. Kitą dieną susikūrė vietos partizanų štabas. Jam vadovavo kpt. Lapas. Leonui buvo patikėtos 3-o būrio vado ir Partizanų štabo raštininko pareigos, kurias atliko be priekaištų, neskaičiuodamas darbo valandų. Per trumpą laiką Telšių mieste ir visoje apskrityje susiorganizavo lietuvių partizanų būriai. Kiekviename valsčiuje visus kelius, laukus, miškus jau sekė budri partizanų akis. Pirmadienį, birželio 23 d. 9 val. 28 min., Kaune LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis Lietuvos Aktyvistų Fronto Vyriausiojo štabo vardu paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės sudėtį. Žinia radijo bangomis pasklido po Lietuvą. Sukilimas užvirė visame krašte. Telšiuose padėtis po kelių dienų po truputį pradėjo normalizuotis. Veikė atsikūrusios įstaigos. Telšiuose vokiečių kariuomenė iki liepos pradžios nebuvo pasirodžiusi, nebent koks žvalgybos dalinys retkarčiais pro šalį pravažiuodavo. Apie liepos vidurį į Telšius atvyko keletas civilinės vokiečių valdžios pareigūnų, tarp jų ir zonderfiureris, kurio turėjo klausyti visa lietuvių karinė ir administracinė valdžia. Apskrities viršininkui jis įsakė surinkti, suregistruoti ir perduoti vokiečiams visus ginklus. Tai nieko gero nežadėjo. Kartą, budėdamas įguloje, Leonas tą registracijos knygą, kurioje buvo suregistruoti ne tik ginklai, atimti iš priešo per sukilimą, bet ir visų partizanų asmeniniai ginklai, išsaugoti per raudonąją okupaciją, įmetė į besikūrenančią krosnį. Rytą, po budėjimo raportavo rinktinės vadui kpt. Lapui ir karo komendantui mjr. Svilui apie jį ištikusią „nelaimę“(mat, knyga iškrito iš rankų tiesiai į ugnį). Bausmės išvengė. Tą pačią dieną, Leonas išsikvietė visus valsčiaus partizanų būrių vadus, su kuriais aptarė padėtį, pasakė, kas nutiko registracijos knygai. Sutarė surinkti ir grąžinti tik sugedusius, netinkamus ir labai senus ginklus ir apie 30 patrankų, kurias prie Tryškių paliko besitraukdami rusai. Vadai už ginklų išsaugojimą Leonui buvo labai dėkingi.

30

Sukilimo tikslas pasiektas – Lietuva paskelbta nepriklausoma, valdoma savos tautinės vyriausybės, prieš ateinant naujai okupacijos jėgai.

Tačiau kitaip galvojo naujasis okupantas. Vokiečiams Lietuvos laikinosios vyriausybės atsiradimas buvo labai nepageidautinas. Ją reikėjo pašalinti arba paversti kokiu kitu vokiečiams paklusniu organu. Kai laikinoji vyriausybė nesutiko su jų siūlymais, vokiečiai ėmė grasinti represijomis. Įtampa didėjo. 1941 rugpjūčio 5 d., Laikinoji vyriausybė, gyvavusi vos 6 savaites, vokiečių valdžios buvo panaikinta. Šalyje prasidėjo rudoji okupacija. Naujojo okupanto taktika buvo kita, bet tikslas tas pats. Jie savais metodais pradėjo naują mūsų krašto okupaciją. Tauta, o ypač besimokantis jaunimas, tai sutiko priešingai. Pradėjo kurtis slapti būreliai. Tokį vieną Telšių amatų mokykloje įkūrė ir L. Vilutis su amatų mokyklos ir Telšių gimnazijos abiturientais V. Rimkūnu nuo Sedos, S. Radzevičium nuo Telšių, P. Lukausku nuo Pavandenės ir broliu Mykolu nuo Utenos. Ši slapta organizacija buvo pavadinta „Lietuvos gelbėjimo sąjunga“. 1942m. liepos mėn. mokslo draugas pakvietė į Darbėnus į jo brolio primiciją. Po primicijos, kunigo tėviškėje Laukžemy Leonas tarp kitų kunigo Jurgučio svečių sutiko LLA vadą Kazį Veverskį. Su Veverskiu Leoną vaišių metu supažindino pats kun. Jurgutis. Nuo to laiko iki pat K. Veverskio žūties jų keliai nesiskyrė. Tada K. Veverskio slapyvardis buvo Medelis. Įsigilinęs į LLA organizacijos programą, Leonas prisiekė Veverskiui ir gavęs iš jo nurodymus, prisistatė Telšių apylinkės vadui mokytojui Kaupui, slap. Dėdėnas. Su juo Leonas aptarė apskrities situaciją ir nutarė plėtoti aktyvią pogrindžio konspiracinę veiklą. Gavęs iš Medelio ir Dėdėno užduotį įtraukti į LLA organizaciją patikimus vyrus, Leonas dviračiu apvažinėjo didžiulę teritoriją ir įtraukė į LLA organizaciją apie 30 atsargos karininkų: Luokėje – ltn. Venckų, Žarėnuose – ltn. Venclauską, Rietave – ltn. Abukevičių, Plungėje – kpt. Antanavičių, Varniuose – J. Mečių, Nevarėnuose – Brencių, Telšiuose – Derbutą, plk. ltn. I. Žulį, plk. ltn. Budraitį ir daugelį civilių žmonių. Tai atlikti nebuvo sudėtinga, nes su daugeliu jų buvo pažįstami iš pirmosios sovietų okupacijos pogrindžio veiklos.

1942m. rugpjūčio pabaigoje, po praktikos darbų, gavęs amatų, o kartu ir vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą, L.Vilutis su broliu išvyko į tėviškę, o rugsėjo 1d. pradėjo mokytis Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje. K. Veverskio nurodymu, Vilniuje prisistatė „Ryto“ moksleivių bendrabutyje gyvenusiam ekonomistui J. Žukui. Tas liepė prisistatyti

31

mechanikos fakulteto dėstytojui ats. ltn. Daugirdui. Veikla plėtėsi. Kadangi Aukštesniojoje technikos mokykloje, Universitete ir kitose mokyklose mokėsi daug LLA narių, šios organizacijos vadovybė iškėlė uždavinį – suteikti jiems karinių žinių. 1942m. žiemą buvo įkurta LLA pogrindžio karo mokykla. Mokykla rengė dviejų profilių specialistus – žvalgybos bei dalinių organizavimo ir rikiuotės bei ginklavimosi. Leonui buvo pasiūlytas žvalgybos ir organizavimo skyrius. Broliui Mykolui – rikiuotės bei ginklavimosi skyrius.

Ši mokykla veikė griežčiausios karinės drausmės ir didžiausios konspiracijos sąlygom. Rinkdavosi grupelėmis 3 kartus per savaitę, dažnai keisdavo rinkimosi vietą. Karo dalykų mokymas buvo specifinis, taikytinaspogrindžio veiklai. Šis, 6 mėnesius pogrindžio sąlygomis vykęs mokymas buvo labai naudingas tolimesnėje LLA veikloje, o ypač grįžus bolševikams, organizuojant Vanagų būrius ir kovojant su čekistais.

1942 metų vasarą LLA vado K. Veverskio-Senio pavedimu, Leonas įkūrė apylinkės LLA postą savo tėviškės Saldutiškio valsčiuje. Apylinkės vadu po priesaikos paskyrė Labanoro miško urėdą ats. ltn. A. Kaškauską. Jį šefuoti Senis paskyrė LLA žvalgybos skyriaus pareigūną ats. ltn. L. Švalką, dirbantį Vilniaus kriminalinės policijos skyriuje. Besimokydamas Vilniuje Leonas LLA vado buvo paskirtas dirbti Vilniaus LLA apygardos štabo nepaprastu įgaliotiniu. Kadangi turėjo nemažą organizacinį patyrimą, žinojo LLA organizacijos pagrindinius taškus visoje respublikoje, Senis siųsdavo jį į įvairias vietoves nuvežti raštiškus ar žodinius įsakymus. Kai po LLA dalinius važinėdavo pats Senis, tada L. Vilutis jį lydėdavo kaip asmens apsaugos narys. Dirbdamas štabe Leonas susipažino su štabo raštvedžiu švenčioniškiu Algirdu Bieliniu-Kudirka, kurio nuolatinė darbo vieta – niekam į akis nekrintantis rūsys. Su juo vykdė įvairias užduotis ne tik vokiečių okupacijos laikotarpiu, bet ir antrosios bolševikinės okupacijos metu. Vėliau likimas suvedė Intos ypatingo režimo lageryje. Išėjęs į „laisvę“ 1956 m. V. Bielinis dalyvavo Leono vestuvėse vyriausiojo pabrolio teisėmis.

1944 m. vasario mėn. gen. P. Plechavičiaus štabe sumanyta Marijampolėje įkurti karo mokyklą. LLA vadas K. Veverskis tuoj sumetė, kad į Karo mokyklą susirinks nemažai jaunimo ir atsargos karininkų, kurie faktiškai praras ryšį su LLA vadovybe. Senis palaikyti ryšį su kariūnais pasiuntė L. Vilutį. Uždavinys – atstatyti ryšį su LLA organizacija. Reikėjo veikti skubiai. Gavęs atitinkamus nurodymus ir slaptažodžius, Leonas vasario

32

antroje pusėje prisistatė karo mokyklos viršininko plk. Vertelio adjutantui. Sutvarkęs reikiamus dokumentus, buvo nukreiptas į antros kuopos 3-io būrio trečią skyrių. Leonas suregistravo apie 500 vyrų, jau esančių LLA narių, atvykusių iš visos Lietuvos. Juos suvedė su kuopų karininkais. Kiekvienoje kuopoje Leonas turėjo savo patikėtinį, per kurį perteikdavo naujienas ar iš LLA gautus nurodymus. 1944 m. gegužės vidury Leonas buvo skubiai iškviestas į LLA Kauno apygardos štabą. Tuo metu ėjęs operatyvinio skyriaus viršininko pareigas plk. Svilas davė įsakymą kuo skubiausiai pranešti Marijampolės karo mokyklos viršininkui plk. Verteliui, kad gen. P. Plechavičiaus štabas vokiečių suimtas, armija likviduojama, o Karo mokykla kiekvienu momentu gali būti apsupta, kariai suimti. Todėl karo mokyklos kariūnai ir karininkai privalo iki kitos dienos ryto pasitraukti. Nors visiems kariūnams buvo pranešta, deja ne visi tą vakarą pasitraukė. Ryte, švintant, vokiečiai apsupo kareivines, suėmė apie 300 vyrų ir užkaltuose vagonuose išvežė nežinoma kryptimi. Grįžęs iš Marijampolės į tėviškę, Leonas susitiko su broliu ir aplinkinių kaimų vyrais. Padėtis buvo neaiški. Rytų frontas kiekvieną dieną grėsmingai slinko į vakarus. Rusų kariuomenės dalys jau siekė Utenos priemiesčius. Apie 1944 m. liepos 10-ą Leonas atsisveikino su broliu Mykolu, kuris niekur iš tėviškės nežadėjo trauktis ir nuvyko į Saldutiškio geležinkelio stotį. Ten susitiko su pasitraukusiu iš Marijampolės karo mokyklos aviacijos kpt. M. Augučiu, ats. ltn. K. Blažiu ir trim broliais Šerėnais. Sėdo į paskutinį vakarų kryptimi einantį traukinį ir pasiekė Šiaulius. Tikslas – susitikti su Šaulių LLA vadu kpt. A. Eidimtu-Žybartu, kurį pažinojo nuo pat organizacijos įkūrimo. Žybartas papasakojo apie padėtį Šiaulių apygardoje, sakė, kad Kaune buvo sutikęs Senį, kuris liepęs Eidimtui perduoti Senio įsakymą Sakalui (tada toks buvo Vilučio slapyvardis), kad šis jį perduotų Telšių apylinkės vadui ir kontroliuotų jo vykdymą. Prireikus, jei vado neberastų, perimtų vadovavimą. Laimei, Telšiuose LLA apylinkės vadą mokytoją Kaupą Sakalas surado gyvą ir sveiką. Abu įsigilino į vyriausiojo LLA vado įsakymą. Jame buvo nurodoma, kad visi ginklą vartoti pajėgūs LLA nariai pereina į rinktinę ir toliau vadinasi „Vanagais“. Rinktinės vadu skiriamas aukščiausią karinį laipsnį turintis karininkas. Šis savo rinktinę suburia tinkamiausiame miške. LLA nariai, negalintys kovoti su ginklu, dirba administracijos ir organizacijos skyriuje: organizuoja rinktinės aprūpinimą maistu, transportu, informacija ir kt.

Sakalas su apylinkės vadu Kaupu, įsiskaitę įsakymą, nutarė organizuoti „Vanagų“ rinktinę, o jai vadovauti pavesti plk. ltn. I. Žuliui. Štabą

33

steigs ir LLA dalinius į mišką ves rinktinės vadas. Pasirinktas Platelių miškas. I. Žuliui tapus rinktinės vadu, buvo sukviesti visų Telšių apsk. valsčiuose esantys LLA dalinių vadai. Jiems išaiškintas įsakymas, numatyta, kaip jis bus vykdomas. L. Vilutis buvo paskirtas 3-io žvalgybos skyriaus viršininku. Tiekimo ir transporto skyriaus viršininku buvo paskirtas Mečius, gyvenantis Varniuose, anksčiau buvęs šios apylinkės organizacinio skyriaus viršininku.

Platelių miške, pagal L. Vilučio prisiminimus, susirinko apie 5–6 tūkstančius vyrų. Atokiau nuo vanagų stovyklos įsirengė patalpą pasitarimams, daboklę ir tardymo patalpą. Patalpas išsikasė žemėje. Sienas, lubas sutvirtindavo rąstais, grindis – kartimis, viršų užpildavo žemėmis. Įėjimas buvo iš nuokalnės, durys padarytos iš karčių. Pasitarimų patalpoje vadai susirinkdavo aptarti planus ir tolimesnę veiklą. 1944 m. rugpjūčio vidury buvo gautas įsakymas, kol praeis frontas, rinktinę išskirstyti nedideliais daliniais rusų dar neokupuotoje teritorijoje, o paskiau vykti į geriausiai pažįstamas vietoves ir ten, pagal reikalą organizuoti pasipriešinimą. Ginklų perteklių patikimai paslėpti.

1944 m. vasarą Leonas Vilutis (slaptažodį pakeitė – Uosis) dalyvavo Žemaitijoje LLA aukščiausios vadovybės pasitarime, kur jam buvo suteikti įgaliojimai, grįžus į savo tėviškę įkurti Rytų Lietuvos Vanagų rinktinę, pavaldžią būsimai LLA Šiaurės Rytų Lietuvos apygardai. Organizuoti stambius pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizanų „Vanagų“ dalinius. Tų pačių metų spalio 22 d. savo tėviškėje Derviniškės k. Linkmenų valsč. per primiciją Švenčionių (dabar Utenos) apskrityje su Lietuvos kariuomenės karininkais LLA nariais kpt. B. Kaletka, kpt. F. Kvartūnu, ltn. J. Daščinsku, ltn. J. Gimžausku, M. Vilučiu, J. Murmuliu, J. Bulka, J. Maceika, V. Gumausku, vietinių partizanų vadais ir Kirdeikių klebonu P. Liutkumi įkūrė Tigro rinktinę, suformavo štabą. Besislapstantys vyrai buvo suskirstyti būriais, kuopomis, batalionais. Pirmuoju Tigro rinktinės vadu tapo pats L. Vilutis, pakeitęs Uosio slapyvardį į du: Arūnas, Bitinėlis. Vieną jų žinojo tik LLA Vilniaus apygardos ir Tigro rinktinės štabo aukšti pareigūnai. Rinktinės štabo viršininku paskirtas Jeronimas Bulka-Deimantas. Vado adjutantas Mykolas Vilutis-Klevas. Jis – ir bataliono vadas. Rinktinės veiklos ribos: Utenos, Švenčionių, Zarasų apskritys. Rinktinės štabas konspiraciniais sumetimais persikėlė į Benediktavą pas J. Maknį. Įkūręs rinktinę, Leonas kreipėsi paramos į Vilniaus apygardos LLA vadovybę. Ryšių punktu tapo Kirdeikių klebonija, nes šios parapijos klebonas Petras Liutkus-Juodasis

34

Petras, tapęs rinktinės partizanų kapelionu, mielai padėjo visuose reikaluose. Jis iš sakyklos ragino visus, kas gali valdyti ginklą, eiti ginti Lietuvos. Suimtas 1945 m. Nuteistas 25 m. Vorkutoje šachtoje dirbo kroviku. Gavęs siuntinį dalindavosi su visais. Mirė šachtoje 1946 m.

Į Kirdeikių kleboniją atvykdavo Vilniaus apygardos atstovai. Jie atvežė Tigro rinktinei LLA štabo nurodymus dėl vyrų mobilizacijos ir sukilimo rengimo, literatūros, medikamentų ir kt. Lapkričio mėnesį Tigro rinktinėje daugiau nei 600 kovotojų jau buvo priėmę priesaiką. 1944 m. gruodžio mėnesį į Švenčionių apskrities miškus buvo nuleistas 12 vyrų desantas. Parašiutininkai tuoj užmezgė ryšį su vietiniais partizanais ir, susitikime su Tigro rinktinės kuopos vadu LLA nariu kpt. Benediktu Kaletka, įsijungė į rinktinės veiklą.

Partizanai dažnai ruošdavo žygius, gindavo vietos gyventojus nuo okupantų represijų, tai negalėjo nepiktinti čekistų. Jau 1944 m. lapkričio mėn. ant Ginučių piliakalnio įvyko stiprus susirėmimas su NKVD kariuomene. Mūšis buvo sėkmingas, partizanų pusėje aukų nebuvo, enkavedistai paliko mūšio vietą su nemažais nuostoliais. Po kelių dienų partizanai mūšį laimėjo ir Obelų kalne. Po poros dienų Klevo ir Beržo kuopos, pritarus rinktinės vadui Arūnui (L. Vilučiui) surengė enkavedistų kariuomenei pasalą tarp Ripaičių ir Saldutiškio. Pasala pavyko: trejetas aplamdytų mašinų su keliais užmuštaisiais paliko pakely. Partizanai be nuostolių pasitraukė į savo dislokacijos vietas. Po savaitės, rinktinės vyrai puolė Alantos miestelį, sudegino stribų būstinę ir valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą su visais dokumentais, nukovė keletą stribų ir tris partijos aktyvistus.

1945 m. pradžioje NKVD kariuomenė pradėjo stambias operacijas prieš partizanus. Sausio 10 d., vykstant vaduoti iš NKVD apsupimo partizanų – vanagų Šiškinių kaime, mūšio metu Lankos kalne žuvo bataliono vadas Mykolas Vilutis-Klevas. Sausio 15 d. buvo suimtas Tigro rinktinės vadas Leonas Vilutis. Prasidėjo kančių keliai. Kad nesužinotų, jog esi vadas, kad neišduotum tų, kurie tavim tikėjo ir pasitikėjo, kad liktum ištikimas priesaikai ir, jei nenukankins, kad drąsiai žvelgtum kiekvienam tautiečiui į akis, reikėjo neįsivaizduojamo ryžto, tvirtybės ir stebuklo iš Aukščiau.

35

ANTANAVIČIAI

ANTANAVIČIUS KAZIMIERAS, SALIAMONO – TAURAS, g.1908 m. Karūnavos k. Josvainių valsčiuje Kėdainių apskr. Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kapitonas, Plungės miesto burmistras, Žemaičių apygardos vadas. ANTANAVIČIUS POVILAS, SALIAMONO, Kazimiero brolis, g. 1916 m.Karūnavos k. Josvainių valsčiuje Kėdainių apskr. Buvęs Lietuvos kariuomenės aviacijos leitenantas, apygardos vado pavaduotojas. Prisiminimus pasakoja Alfonsas Antanavičius, Saliamono (1921 09 08 – 2004 09 11). Jis Kazimiero ir Povilo brolis. Gyveno Didvyčių k., Plungės r. Užrašė Alfonsas Beresnevičius, Plungė, 2000 07 10.

Saliamonas Antanavičius, Saliamono (1880–1943) ir Marija Antanavičienė, Vinco (1885–1942) gyveno Kėdainių rajone. Valdė 20 ha žemės ūkį Josvainių valsčiuje, Karūnavos kaime. Šeimoje daug vaikų, ūkis mažas. Duonos visiems neužteko. Visi Antanavičių šeimos vaikai gimė Karūnavos kaime. Kartą tėveliai laikraštyje perskaitė skelbimą, kad Telšių apskrityje, Plungės valsčiuje, Jazdaičių kaime iš varžytinių parduoda dvarelio centrą. Dvarelio centrui priklausė 40 ha žemės. Tėveliai savo ūkį pardavė. Pirkdami dvarelio centrą jie nebuvo nuvažiavę net pažiūrėti. Apie 1933 metus tėveliai sukrovė visą turtą į vežimus ir parvažiavo į Jazdaičių kaimą. Alfonsą Antanavičių į Žemaitiją parsivežė sulaukusį dviejų metų. Vėliau pasikeitė kaimo pavadinimas: vietoje Jazdaičių kaimo, dabar vadinasi Didvyčių kaimas. Atvažiavę į dvarelio centrą rado didelį, ilgą tvartą ir gyvenamą namą. 1936 metais tėveliai pastatė naują, erdvų gyvenamą namą. Iki šių dienų namas išsilaikė labai gerai. Kol vaikai buvo maži, tėveliai samdė samdinį, samdinę ir piemenį. Samdinius samdė metams laiko. Kartais samdiniai pasilikdavo kitiems metams, kiti išeidavo dirbti į kitą ūkį.

Marija Rošiūtė Antanavičienė buvo kilusi iš Karūnavos kaimo, kuriame daugiausia gyveno pusseserės, seserys.

Saliamonas ir Marija Antanavičiai savo ūkyje laikė kiaules, karves ir arklius. Augino labai daug agurkų. Juos labai mokėjo auginti. Josvainių valsčiuje dauguma ūkininkų augino daug agurkų. Saliamonas Antanavičius pasikinkydavo porą arklių ir važiuodavo į Plungės turgų. Iš karvių primelždavo daug pieno. Parduodavo daug grietinės, sviesto. Dėka gero mokėjimo ūkininkauti ir ypatingo darbštumo turėjo pajamų. Visus vaikus leido mokytis, bet ne visi norėjo.

36

Saliamono ir Marijos Antanavičių šeimoje augo 9 vaikai: Nastė, Kazimieras, Petras, Jonas, Povilas, Antanas, Juozas, Alfonsas, Genutė.

Vyriausia dukra Nastė gyveno pas tėvus. Baigė pradžios mokyklą. Ištekėjo už Bernoto. Gyveno savo ūkyje netoli tėvų sodybos. Užaugino keturias dukras ir du sūnus. Dvi dukros gyvena ir dirba Plungėje. O kitos dvi mergaitės ištekėjo už rusų tautybės vyrų. Iš jų viena gyvena Latvijoje, Jelgavos mieste, o kita – Sankt-Peterburge.

Nastės Antanavičiūtės Bernotienės vyras buvo tarybinės pakraipos. Kai 1941 06 13 Antanavičių šeimą ištrėmė į Sibirą, Bernotas dirbo seniūnu. Nepriklausomos Lietuvos laikais Bernotas priklausė komunistų būreliui. 1940 m. Bernotas saugumui pranešė apie Gailiaus veiklą. Jį suėmė. Bernotas pasiūlė saugumui Gailių šeimą ištremti į Sibirą. Seniūnas turėjo tremiamų į Sibirą ūkininkų sąrašą. Galėjo perspėti uošvius Mariją ir Saliamoną Antanavičius, kad slėptųsi, o nesėdėtų namuose. Vėliau Bernotas pasikorė.

Antanavičių sodyboje, Didvyčių kaime, buvo didelis svirnas. Petras Antanavičius svirne rūkė. Namiškiai pamatė degantį svirną. Samdiniai greitai išlaužė svirno duris. Pamatė Petrą sukritusį prie durų. Matyt, nebegalėjo išbėgti. Nepajėgė atsirakinti durų. Apdegusį greitai išvežė į ligoninę. Gydytojai nebegalėjo išgelbėti jo gyvybės. Petrą palaidojo dvidešimties metų.

Jonas Antanavičius, g. 1915 m. Karūnavos k., Josvainių valsčiuje, Kėdainių apskr. Šaulių sąjungos, „Jaunosios Lietuvos“, „Atsargos karininkų“ sąjungos narys. Kaltintas, kad 1940 10 20 sutrukdė mitingą, kuriame kalbėjo LSSR AT pirmininko pavaduotojas Domas Rocius. Nukankintas Rainių miškelyje 1941 06 24.

Antanas Antanavičius, g. 1918 m. Karūnavos k. Josvainių valsčiuje, Kėdainių r. Šaulių sąjungos narys, aktyviai veikė prieš okupantus. Kaltintas, kad priklausė sukilimo organizacijai, kurios tikslas – ginklu nuversti sovietų valdžią. Nukankintas Rainių miškelyje 1941 06 24.

Juozas Antanavičius, g. 1920 m. Karūnavos k. Josvainių valsčiuje, Kėdainių r. Šaulių sąjungos narys, organizavo kaimuose jaunuolių būrelius, organizavo rinkliavas bolševikų nuskriaustoms šeimoms šelpti. Nukankintas Rainių miškelyje 1941 06 24.

Kazimieras Antanavičius baigė Plungės gimnaziją. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje Ukmergės mieste iki 1940 metų. Baigė karo mokyklą. Jam suteiktas kapitono laipsnis. Tarnavo Lietuvos kariuomenės generaliniame

37

štabe. 1940 06 15 Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Kazimiero Antanavičiaus šeima parvažiavo į tėviškę Didvyčių k. Plungės r. Įstojo į LLA narius. Susipažino su vietiniais partizanais, glaudžiai bendradarbiavo.

Kazimieras Antanavičius labai mylėjo savo šeimą. Augino dukrą Neringą ir sūnų Gediminą. Kazimieras dirbo Plungės miesto burmistru. Žmona Julija labai mylėjo, gerbė savo vyrą Kazimierą. Šaltos žiemos metu pasikinkęs arkliuką vežiau į darbą Plungės miesto burmistrą Kazimierą ir Juliją. Su manimi labai draugiškai bendravo. Kazimiero Antanavičiaus žmona Julija Lukoševičiūtė Antanavičienė dirbo mokytoja savo sodyboje. Vėliau, slėpdamasi nuo saugumiečių persekiojimo, išvyko dirbti mokytoja Ubiškės septynmetėje mokykloje, Telšių rajone. Kazimieras Antanavičius savo žmonai padovanojo Margelio pistoletą (mažo kalibro, 5,6 mm) MCM (MC-1), pritaikytą šaudyti šoviniais 22 LR (Long Rifle), kurį nešiojosi su savimi. Mokytoja Julija Antanavičienė buvo pasikeitusi pavardę. Mokytojai ją vadino Julija Lukoševičiūte. Julija savo draugei mokytojai papasakojo apie savo mažytį pistoletą. Draugė apie tai pranešė saugumiečiams. Mokytoją Juliją Lukoševičiūtę suėmė. Ją išvežė į Klaipėdos kalėjimą. Julijai į kalėjimą aš vežiau maistą. Ilgai Klaipėdos kalėjime ji nekentėjo. Išvežė man nežinoma kryptimi.

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje, po 1940 m. broliai Kazimieras ir Povilas Antanavičiai buvo įsikūrę žeminėje netoli Razmų sodybos, dabar Didvyčių miškelyje.

Savaitę laiko kartu su broliais buvau žeminėje. Jazdaičių miškas priklausė lenkų tautybės poniai Žvirzdonienei. Tuo laiku buvau dar jaunas. Vyrus, kurie dirbo geležinkelio tarnyboje ar Plungės „Linų audinių“ fabrike, neėmė tarnauti į Raudonąją armiją. Nelegaliai gavau pažymą iš „Linų audinių“ fabriko, lyg dirbąs ten. Todėl netarnavau Raudonojoje armijoje.

1947 04 07 agentas „Kardas“ ir informatorius „Lietuvis“ pranešė, kad Kazimiero Antanavičiaus vadovaujama partizanų grupė slapstosi Telšių apskrities, Plungės valsčiaus, Žvirblaičių kaime, Kazimiero Beržanskio sodyboje. Remiantis šiais faktais, naktį iš balandžio aštuntos į devintąją į kaimą buvo išsiųsta MGB Plungės valsčiaus poskyrio ir dvidešimties MGB kariuomenės kareivių žvalgybinė paieškos grupė. Karinės-čekistinės operacijos metu partizanų rėmėjo, Lietuvos kariuomenės savanorio, LLA kario, Alsėdžių kuopos būrio vado Kazimiero Beržanskio-Kęstučio sodyboje buvo apsuptas Žemaičių apygardos štabas. 1947 04 09, po septynias valandas

38

trukusių kautynių žuvo visi štabo nariai: Kazimieras ir Povilas Antanavičiai, Kasparas Malakauskas-Bimba, Vilhelmas Stombekas.

Kasparas Malakauskas, Juozapo-Bimba g. 1904 m. Plungės valsčiuje, Noriškių k. susipažino su Liudvika Stonkute Beržanskiene, gyvenusia savo sodyboje Žvirblaičių kaime, Plungės rajone. Kasparas Malakauskas parsivedė iš miško Žemaičių apygardos štabo narius į Liudvikos ir Kazimiero Beržanskių sodyboje naujai pastatytą gyvenamą namą.

Povilas Antanavičius, g. 1916 m. Lietuvos kariuomenėje įgijo lakūno specialybę. Buvo labai gabus, mokėjo vokiečių kalbą. Draugavo su Maryte Petrušaite. Marytė su Povilu nevažiavo į bažnyčią santuokos sakramentų. M. Petrušaitė buvo nusipirkusi vestuvinę suknelę ir žiedus. Iki Žemaičių apygardos sunaikinimo Marytė Petrošaitė su seserimi Gertrūda Leiliene kas antrą dieną ateidavo pas Povilą. Spėjama, kad Šv. Velykų vaišėse Beržanskio sodyboje dalyvavo Marytė ir Gertrūda. Gal mergaitės per dažnai ateidavo į slaptą Žemaičių apygardos štabą. Gal saugumiečiai pastebėjo dažnai į štabą ateinančias merginas. Čia mano asmeninė nuomonė.

Juozas Antanavičius labai gražiai šoko tautinius šokius Audros salėje. Marytė Petrošaitė taip pat šoko tautinius šokius. Audros salė buvo Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios parapijos salėje. Visi broliai Antanavičiai buvo išsilavinę, gražūs, inteligentiški, išsilavinę, kultūringi.

Prisimenu pasakojimą. Kažkokia moteris, tuoj po Šv. Velykų užėjo į Kazimiero ir Liudvikos Beržanskių gyvenamą namą. Pamatė stalą apkrautą indais. Atėjusi moteris domėjosi: – Kas čia tiek daug galėjo vaišintis, jeigu svečių nematyti? Beržanskienė patraukė pečiais. Nieko neatsakė.

1947 04 09 žuvusius LLA karius, Žemaičių apygardos štabo narius išvežė į Plungės milicijos kiemą, pametė ant žemės. Kieme žuvusiųjų palaikus ilgai nelaikė. Daug plungiškių ėjo žiūrėti. Greitai iš milicijos kiemo išvežė. Plungės gyventojas Rotė su savo baltu arkliu veždavo žuvusius partizanus iš milicijos kiemo į užkasimo vietą, kai saugumiečiai jo paprašydavo. Pagrindinai Rotė veždavo prekes į Klaipėdą ir kitus miestus. Žuvusių minėtų kovotojų vežti į užkasimo vietą Rotės su baltu arkliu neprašė, nes jo dukra buvo mano mokyklos draugė. Taip saugumiečiai slėpė nuo žmonių, Lietuvos didvyrių užkasimo vietą. Užkasė prie visų tokio likimo, Lietuvos patriotų, žvyrduobėje.

Kazimiero Antanavičiaus žmona Julija organizavo palaikų atkasimą. Atkasė. Rado kaulelius. Viena kaukolė tokia maža. Atkasė vokiečių kareivio

39

diržo sagtį. Išvežė kaulelius palaidojimui į Klaipėdos miesto kapines. Kai kurių žuvusiųjų artimieji abejojo ar rasti palaikai yra tikrai jų artimųjų.

Jono, Antano, Juozo Antanavičių palaikai ilsisi bendrame Žemaičių kankinių kape, Telšių miesto senosiose kapinėse, Gėlių gatvėje. Dažnai lankome brolių Antanavičių kapą Telšių mieste.

Prisimena Alfonso Antanavičiaus žmona Marija Paulauskaitė, Prano (1922 07 28–2002 08 01):

Alfonso Antanavičiaus šeimą 1949 metų kovo mėnesį ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Tremtyje kentėjo septynis metus. Grįžę gyveno tėvų sodyboje Didvyčių kaime, Plungės r.

Vieną naktį sapnavau. Klausiu: kur Jūs esate? Pasisakykite per sapną. Povilą Antanavičių geriausiai pažinojau. Sapnuoju: pasirodė vieną naktį pamiškėje. Kapas uoloje. Kapas ypatingai baltas, ypatingai gražus. Sako: „Čia mes gulime“. Išbėgau pirkti vainiko ir atsibudau. Labai daug ir dažnai meldžiuosi už žuvusiųjų sielas. Aš galvoju, kad juos niekur toli nevežė. Klaipėdos miesto kapinėse palaidotiems žuvusiesiems LLA kariams, Žemaičių apygardos štabo nariams monumentas, jame įrašas: „Žuvusiems už laisvą Lietuvą“. Tame kape palaidota Julija Lukoševičiūtė Antanavičienė.

Iš tremties Sibire parvažiavome į Lietuvą turtingi. Parsivežėme lašinių, kumpių. Visko parsivežėme. Būdami tremtyje daug dirbome. Sibire vietiniai statybininkai pastatė mums rusiškos architektūros gyvenamą namą. Ištrėmę į Sibirą mums pasakė: „Jus perkėlė čia gyventi amžiams. Niekada negalvokite apie grįžimą į Lietuvą“. Už namelį leido mokėti išsimokėtinai 3000 sovietinių rublių. Mes nesuspėjome visos skolos išsimokėti. Išvažiuodami į Lietuvą pardavėme rusams. Alfonsas pats namelyje sumūrijo iš plytų lietuvišką viryklą ir krosnį. Su kaimyne Pakalniškiene nuėjome į kaimyninį kolūkį. Nusipirkome po du dviejų dienų paršiukus. Pasikišome po vatinukais, kad nesušaltų. Užsitvėriau mažą tvartelį kambaryje. Maitinau iš dubenėlio. Iš mažyčių paršelių užaugo paršai sulig stalu. Turiu fotografijas. Rusai pertvorą žiūrėdavo į mano didžiulius paršus. Stebėjosi – kokios kiaulės. Mama išmokė, kaip apsaugoti gyvulius nuo užkerėjimo. Rusės tai mokėjo daryti. Vėliau nupirkome jauną veršingą karvutę, taip pat iš kaimyninio kolūkio. Sulaukėme veršiuko. Turėjome pieno. Gyvenome geriau. Abu pradėjome gauti atlyginimus. Maisto turėjome sočiai. Mano vyras pastatė tvartą iš rąstų.

40

Jame auginome paršus, karvutę ir vištas. Visi lietuviai, pagal esamas sąlygas, gyveno pasiturinčiai. Rusai šeimos pajamas tvarkė kitaip. Gavo atlyginimą, po savaitės pinigų nebėra. Rusai nuolat eidavo pas mus skolinti pinigų. Gavę atlyginimus, atneša skolintus pinigus. Jie – vienos dienos šeimininkai. Užaugindavo bekoną – mėnesiui neužtenka. Rusai paskerdė karvę. Galvą pastatė į koridoriaus kampą. Nulupę karvę pakabino ir gabalais pjaustė. Kai mėsą suvalgė, pradėjo valgyti kojas, galvą. Lietuviai šeimininkauja atvirkščiai.

Gyvendama tremtyje palaidojau savo sūnelį Jonelį. Gyvenau kartu su tremtine medicinos sesute. Pradžioje mano šeima gyveno ypatingai skurdžiai, mažam kambarėlyje. Gal medicinos sesutė taip sutvarkė, kad mažas Jonelis turėjo mirti. Tremtiniai mokytojai Andrijauskai, atvežti iš Dovilų k., mūsų sūnui Joneliui sukalė karstelį, palaidojo. Lentelių karstelio sukalimui nebuvo. Andrijauskai iš eglės kamieno atplėšė medienos. Mokytojai sau pasižymėjo kapelį šalia mano sūnaus Jonelio. Mokytojai aiškino – mes su rusais neilgai gyvensime. Jie labai nekentė rusų. Augino sūnų Kęstutį.

Iš tremties parsivežiau penkių metų sūnų Kazimierą. Parvažiavau į Lietuvą nėščia su dukrele Danguole. Būdami tremtyje labai kentėjome nuo daugybės vabzdžių, rusiškai vadinamų „moškos“. Moterys išsiausdavo iš arklių ašutų retus tinklelius, užsidėdavo ant veido. Visur, kur nuogas kūnas, apsirišdavo įvairiais skarmalais. Negalėdavo atlikti gamtinių reikalų, sukandžiodavo sėdynę. Kuriems kraujavo, tie sveiki buvo. Kuriems nekraujavo, labai sutindavo.

Buvome ištremti į Krasnojarsko kraštą, Ribinsko rajoną, Kamalinsko tarybinį ūkį. Rankomis melžiau tris dešimtis karvių. Jas nušukuodavome, uodegas išplaudavome ir sušukuodavome. Alfonsas Antanavičius ganė šimtą karvių. Karves ganė miškuose. Nusipirkome didelį šunį. Ganėme ir naktimis. Miške pilna įvairių žvėrių. Kartą žvėrys užpuolė veršelius. Nemalonu girdėti dažnus, garsius vilkų staugimus.

Vieną vasarą tremtyje, kuliant javus, Alfonsas Antanavičius buvo sunkiai sužeistas. Traktorius suko kuliamą mašiną laukuose. Privažiavo traktorius prikabinti kuliamos mašinos. Alfonsas laikė jungtį. Traktorininkas įjungė atbulinę pavarą. Alfonsas pakliuvo po traktoriaus ratu. Traktorių vairavo ne traktorininkas, o 15-os ar 16-os metų paauglys Nikyta. Traktorius užvažiavo ant Alfonso ir atsirėmė įkuliamą mašiną. Užgeso variklis. Rusės cypdamos išsibėgiojo. Alfonsas merdėja po traktoriaus ratu. Nėra pagalbos.

41

Šalia buvo keli vyrai. Rankomis nustūmė traktorių nuo sužeistojo. Sulaužė ranką. Traktoriaus ratai buvo geležiniai su kirvio ašmenų formos išsikišimais. Dar pora minučių –Alfonsas būtų užgesęs.

Tą dieną uogauti ėjau su senomis rusėmis. Apsivilkau vyriškas kelnes. Ant veido užsidėjau tinklelį, išaustą iš arklio ašutų. Sunku kvėpuoti nėščiai su būsimu Joneliu. Prisirinkau daug didelių bruknių. Viriau uogienę lauke, puodą pasidėjusi ant akmenėlių. Rusės uogas verda metaliniuose puoduose. Man tą dieną labai skaudėjo širdį. Atbėgusi rusė sako:

– Maryte, tu neišsigąsk. Nieko blogo. Alfonsas mažai gyvas. Alfonsą tuoj parvežė arkliu. Pasitaikė medicinos sesutė. Tremtinė

iš Kretingos, ištremta kartu su mama. Medicinos sesutė suplėšė savo paklodes. Atskėlė medžio skalą. Subintavo lūžusią ranką, kad nesilankstytų. Traktoriaus ratas suspaudė, sužeidė šlapimo pūslę. Išvežė 22 km į Tasiejaus miestelį. Ten buvo didelė, medinė ligoninė. Tarybinio ūkio direktorius davė gerą arklį. A. Antanavičių paguldė į rusišką „telegą“ – ratus. Pavažiavo iki Jenisejaus upės. Rusai išsikinkė arklį. Išbraidė pervažiavimą per upę raiti. Įsitikino ar galės pervažiuoti skersai upę. Dėkinga rusams už nuoširdumą. Kartu su tremtiniais mokytojais Andrijauskais išėjome pėsčiomis pas Alfonsą į ligoninę. Turėjau gražų sijoną, palaidinę, juodą paltą su gražiomis sagomis. Viską pardaviau turguje. Gavau 50 sovietinių rublių. Tuoj bėgau pas gydytoją. Jis buvo tremtinys. Dvylika chirurgų Maskvoje gydė labai aukšto rango vadą. Ligonis mirė. Visus dvylika chirurgų ištrėmė. Vienas iš dvylikos chirurgų gydė Alfonsą. Jam padovanojau turguje gautus rublius. Nuvažiavau į ligoninę. Alfonsui vietoj šlapimo pūslės pajungtas vamzdelis. Chirurgas trauko pečiais:

– Vėl šlapimas prasiveržė kitoje vietoje. Nebežinau ką daryti. Noriu aš jį ant kojų pastatyti. Aš taip padarysiu, kad Alfonsas dar galėtų dirbti darbą.

Mano vyras buvo silpnas ligonis – nulaužta ranka, sužeista pūslė. Chirurgas prašė sveikesnių ligonių patarnauti Alfonsui. Ligoninėje neturėjo adatų žaizdų susiuvimui. Mano sesuo gyveno Australijoje. Jos paprašiau, kad skubiai atsiųstų adatų. Chirurgas Sergejus Aleksandravičius Alfonso gydymui pritaikė visus tremtyje galimus gydymo metodus.

Ta žiema, kai Alfonsas gydėsi ligoninėje buvo labai šalta. Viena naktis buvo šalčiausia. Termometro stulpelis rodė minus 62 laipsniai pagal Celsijų. Rūkas. Matomumas apie 100 m. Garbaus amžiaus vietiniai

42

gyventojai prisimena ir šaltesnių naktų. Žmonės net nepajausdavo nosies, veido nušalimo. Toks jausmas – truputį suskaudėjo, vėliau neskauda. Net nejauti kaip pabąla nušalusios kūno dalys. Turguje prekiauja sušalusiu pienu. Namuose supila į metalinius dubenėlius, sušaldo. Susideda į pintinę ar krepšį ir neša į turgų.

Alfonsas kartu su rusais saugojo iškultų rugių didžiulę stirtą. Apie 15 km nuo namų. Perkūnas nutrenkė arklį. Rusai tuoj nulupo, sukapojo, sudėjo į didžiulį katilą. Truputį apvirė. Kviečia Alfonsą ateiti mėsos valgyti. Pasakojo – nevalgiau arklienos mėsos, nors buvau labai alkanas. Rusai pasigardžiuodami valgė be prieskonių, nepavirtą mėsą. Rusės neturėjo skuduro grindims plauti. Ten auga žolės lyg austa medžiaga. Pasirenka tų žolių ir grindis labai švariai išplauna. Miškuose auga rusiškai vadinama „čeremša“. Lapai kaip konvalijų. Tai laukiniai česnakai. Rusų šeimos parsineša laukinių česnakų lapų. Sukapoja, išverda vandenyje, įsipila pieno ir valgo. Atvežtiems lietuviams į tremties vietą davė po du kilogramus miltų. Negalėjome suprasti kas sumalta, žolės ar kas kita. Duona labai trupi. Nukritusi nuo stalo ant grindų subyra į mažus gabalėlius. Dar gaudavome po du litrus separuoto pieno. Važiuojant į Sibirą, Kansko traukinių stotyje lietuviai išmetė daug supelėjusios duonos. Alkaniems lietuviams duonos jie nepasiūlė. Geriau laukė, kol sugedo, paskui išmetė. Lietuviams, kuriems išvežant į Sibirą leido pasiskersti gyvulius ir vežtis šviežios, nesūdytos, nerūkytos mėsos, kelionėje mėsa sugedo ir ją iš vagonų išmetė. Vežant į tremtį kelionė truko iki trijų savaičių. Dienomis traukinys stovėjo, naktimis važiavo. Minsko traukinių stotyje sustojo. Tiek netoli nuo Lietuvos nuvažiavome. Per tokį trumpą laiko tarpą visus utelės apipuolė. Vagonuose motinos gimdė. Silpnesni mirė. Mirusius išmetė iš vagonų. Mus ištrėmė į Sibirą 1949 metų kovo mėnesį. Sustojus traukiniui leido išlipti iš vagono. Tremiamieji gamtinius reikalus atliko šalia vagono. Sargybiniai niekur neleido toliau nueiti. Siaubingai baisus vaizdas. Stiprūs, augaloti vyrai lietuviai išlipę iš vagono mirtinai trenkė galvas į geležinkelio bėgius. Žinojau jų pavardes. Laikas išdilino iš atminties. Naktimis į vagonus įeidavo sargyba, skaičiavo tremtinius. Meldžiausi. Bijojome, kad ir mums nebūtų taip kaip žydams. Kaip mes išgyvenome, dabar sunku suprasti. Patyrėme badą, pažeminimą. Visa tai labai pakenkė sveikatai. Man aukštas kraujo spaudimas, kamuoja sklerozė. Alfonsas yra ramaus būdo, jam lengviau. Mano charakteris kitoks. Į viską reaguoju labai jautriai. Šiuo momentu, prisimindama skaudžius pergyvenimus tremtyje,

43

jaučiuosi labai pavargusi. Ypatingai daug laiko sugaišome, praradome sveikatos, kol valdžios

įstaigos leido šeimai gyventi Saliamono ir Marijos Antanavičių sodyboje. Gyvenamame name buvo įsikūrusi kaimo pradinė mokykla, medicinos punktas, stomatologės kabinetas, biblioteka. Kol gavau teisę gyvent gyvenamame name, pastatytame 1936 metais, gyvenau beveik tvarte. Rašiau laiškus į Vilnių, Maskvą.

Marija Paulauskaitė Antanavičienė prisimena savo jaunystę. Esu gimusi ir augusi Plungės mieste, Vaižganto gatvėje. Mano

tėvelis Paulauskis buvo invalidas, taisė batus. Degant Plungės miestui sudegė namas, kuriame augau. Plungės mieste buvo didelis gaisras. Restai uždegė savo namą, nes buvo apsidraudę. Gavo didelę pinigų sumą. Degė visos ištisos gatvės. Degė daug namų, katinėlis negalėjo perbėgti per gatvę. Mama augino kiaulę su paršiukais. Tėvo brolis atbėgo iš Babrungo kaimo. Išgelbėjo kiaulę. Paršiukai atgal bėgo į ugnį – sudegė, puolė į savo lizdą. Vėliau tėvai pasistatė savo namelį Kalniškių gatvėje. Tėvelis mėgo degtinę. Mamytė dirbo namų šeimininke, augino vaikus. Šeimoje augo: Bronelė, Julė, Staselė, Zenonas ir aš - Marija.

Mokiausi Plungės muzikantinėje. Vieno aukšto ilgame mediniame mokyklos pastate pirmuosius muzikos įgūdžius gavo parvykęs iš Druskininkų gydyklos Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Muzikantinėje baigiau tris pradinės mokyklos skyrius. Daug Plungės miesto vaikų mokėsi muzikantinėje. Buvo kelios klasės. Pastatas buvo medinis, su nuleistais stogo galais, prieangis ir paprasti mediniai laipteliai. Baigusi muzikantinėje pradinę mokyklą, sekančiais metais mokiausi dviejų aukštų mediniame pastate, S. Dariaus ir S. Girėno ir Žemaitės gatvių sankryžoje. Mokykla veikė, kol sudegė. Po gaisro krikšto mama pasiėmė mane į savo namus Paprūdžio gatvėje. Šeimoje augome daug vaikų. Mažai mokiausi. Pasirašyti moku. Ištekėjau 1946 metais. Kartu su vyru Alfonsu ilgai nuomojome kambarėlį ir virtuvę pas turtingą Mažrimų šeimą Paprūdžio gatvėje. Šeimininkai neėmė nuomos mokesčio.

Pirmoji dukra Genutė gimė Paprūdžio gatvėje. Sulaukusi septyniolikos metų išbėgo iš namų. Ištekėjo už Raudoniaus. Dukra augino keturis vaikus. Vyras gėrė degtinę, panas mylėjo. Dukra jauna, nesuprato vyro gudrybių, daug kentėjo. Mano šeima padėjo skurstantiems anūkėliams. Nepatogu sakyti, dukra keturis savo vaikelius ir brangesnius namų daiktus

44

iškeitė į degtinę. Parsivedžiau savo globon dvi anūkėles. Auginau, kol baigė mokyklą. Rūpinausi anūkėlių dvasiniu auklėjimu. Mokinau tikybos pagrindų. Kartu ėjome į bažnyčią. Bėgant metams anūkėlės užaugo. Viena baigė Klaipėdos medicinos mokyklą, kita Rietavo žemės mokyklos agronomijos skyrių. Anūkėlis Kretingoje įsigijo vairuotojo ir traktorininko specialybes. Mažiausiai anūkei Dianai tarpininkavau mokintis Raseiniuose kulinarijos specialybės. Už motinišką rūpestį anūkai man dėkingi, aš labai laiminga. Džiaugiuosi anūkų gyvenimu. Aušrelė nusipirko šešių kambarių mūrinį namą. Gaila, mano sūnus paliko savo žmoną. Visi mano vaikai mėgsta degtinę. Atsiprašau už atvirumą. Per daug nedėkingi gyvenimai mano ir mano artimųjų.

Ieškant tikslesnių žinių apie Antanavičių šeimos narių likimus, kreiptasi į A. Šerėną ir 1996 09 14 gautas atsakymas:

Gerbiamas tamsta, Pranešu jums apie Antanavičių šeimos likimą. Gavęs nuo Jūsų laišką, nuėjau į Centrinį civilinės metrikacijos valdybos archyvą. Ten ilgai ieškojo Antanavičių šeimos narių mirties įrašų, bet jų nerado. Tai suprantama, nes karo metu tremtinių mirties faktų valdžia neužrašydavo. Po to padaviau pareiškimą į Komijos Vidaus reikalų ministerijos informacinį skyrių, kad surastų tremtinių Antanavičių bylas. Žadėjo padėti. Galų gale nuėjau pas Alfonsą Adomaitį, kuris buvo tremtyje Ust Neme. Jis man papasakojo sekančią liūdną istoriją.

1941 metų liepos 10–12 d. didelę grupę lietuvių tremtinių iš Ust Kulomo prieplaukos išvežė už 80 km. į Ust Nemo miško pramonės punktą. Toje grupėje buvo Antanavičiai: tėvai – Saliamonas ir Marija, duktė Genė.

Penktame Ust Nemo miško pramonės punkte, antrame barake apgyvendino Antanaičius, Kairaičius (nuo Raseinių), Piščikus (iš Plungės), Miniotus, Jagelavičius ir kitus. Gretimame barake gyveno Adomaičių šeima ir dar kitos lietuvių šeimos. Abu garbaus amžiaus Antanavičiai jau negalėjo miške dirbti. Genė dirbo viena su Alfonsu Adomaičiu. Gamino plytas, tiesė kelią miškui vežti. Antanavičiai buvo labai padorūs, inteligentiški žmonės, nors ir kaimiečiai. Gyveno blogai – mainė į maistą daiktus, kuriuos buvo atsivežę iš Lietuvos. Genė buvo labai graži, apskritaveidė mergaitė. Antanavičių šeima draugavo su Adomaičiais. Bendrai, Ust Neme lietuviai gyveno labai sunkiai – badas, šaltis. 1942 metų pabaigoje (lapkričio–gruodžio mėn.) Saliamonas ir Marija Antanavičiai mirė nuo išsekimo (tikslios datos

45

Adomaitis neprisimena). Liko viena Genė. 1942 m.pabaigoje ar 1943 m. pradžioje jaunesnius lietuvius pervedė į Ust Kulomą ir įgretimus su juo miško punktus. Adomaitis, palaidojęs motiną, persikėlė į miško punktą prie Ust Kulomo, o Genė Antanavičiūtė pasiliko penktame Ust Nemo punkte. Apie tolimesnį Genės likimą Adomaitis nieko nežino. Yra tokia versija: tuo laiku, toliau už penktojo punkto, Taigoje atidarė nedidelį miško pramonės punktą (149 kvartalas). Į jį išsiuntė Astrauskienę, Galgogienę ir dar keletą. Gal būt su jomis išėjo ir Genutė. Jei dar yra gyva Astrauskienė, grįžusi į Rietavą (iš Betygalos, Raseinių apskritis), tai, gal būt, jinai ką nors žino apie Genės likimą.

Palaidoti Saliamonas ir Marija Antanavičiai Ust Nemo penkto punkto kapinėse. Ten palaidota daugelis lietuvių tremtinių. Tos gyvenvietės dabar jau nebėra, nebėra ir kapinių. Viskas užaugo mišku. Kapinių vietą dar galima surasti.

Palauksime Komijos VRM informacinio centro atsakymo. Gal būt jie praneš ką nors oficialaus.

Paaiškinimas: Syktyvkaras - Ust Kulomas 185 km asfaltuoto kelio lygiagrečiai upe Vyčegela. Toliau iki Ust Nemo 80 km, lygiagrečiai ta pačia upe. Toliau nuo Ust Nemo 12 km iki penkto punkto – ruožo.

Tai viskas, ką galiu Jums pranešti. Viso geriausio Jums ir Lietuvai. Su pagarba – Algirdas Šerėnas

Manoma, kad Genutė Antanavičiūtė, g. 1923 m., mirė 1943 11 17 tremtyje, Ust Nemcki LPH, Ust Kulomsko rajone, Komi ASSR.

46

Alsėdžių m. šauliai

47

KAZIMIERAS BERŽANSKIS

KAZIMIERAS BERŽANSKIS, TEODORO-KĘSTUTIS (1899 06 05–1949). Lietuvos kariuomenės savanoris, LLA karys, Alsėdžių būrio vadas.

Prisiminimus pasakoja Severina Nemūra Beržanskytė Saudargienė (g. 1933 10 28), gyvenanti Žvirblaičių k. Plungės r.

Užrašė Alfonsas Beresnevičius, Plungė, 1999 10 02.

Monumentas LLA kariams, partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę Dišlių miške.

Klūpo Kazimiero Beržanskio -Kęstučio duktė Severija

48

Mano tėvelis Kazimieras Beržanskis, Teodoro (1899 06 05–1949) ir mamytė Liudvika Stonkutė Beržanskienė (g. 1901) susituokė 1922 metais. Mano tėvelis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Grįžęs iš kariuomenės parvažiavo į mamos sodybą ir čia abu apsigyveno. Beržanskių šeimoje gimė Joana (g. 1926 06 21) ir Severina Nemūra (g. 1933 10 28). Tėvelis priklausė tautininkų organizacijai. Ūkininkaudamas mokėsi Šiaulių mokykloje.

Gimiau senajame name. 1939 metais persikėlėme gyventi į naują, modernų, erdvų gyvenamą namą. Namas buvo patogaus išplanavimo su kambariais antrame aukšte. Įėjus į koridorių vienos durys vedė į valgomąjį, į virtuvę kitos – į vaikų kambarį, po dešine – senelės (ten gyveno mano mamytės mama) ir didelis kambarys. Iš jo ėjo laiptai į antrą aukštą. Prie namo galo taip pat buvo laiptai, palipimui į antrą aukštą. Antrame aukšte žadėjo įrengti miegamuosius. Už vaikų kambario buvo didelis salonas ir erdvi veranda stiklinėmis sienomis. Mūsų naujasis gyvenamas namas buvo gražiausias Žvirblaičių kaime. Tėveliai, statydami tokį erdvų gyvenamą namą, planavo – viena mergaitė mokslus baigs, antra liks ūkyje gyventi. Naujo tvarto statybai buvo suvežti rąstai. Užsodintas didelis sodas. Tėveliai statė naują sodybą centre žemės. Planavo gyventi. Arti nebuvo miškų, krūmų. Aplinkui geras matomumas. Tėvelis, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoris, buvo gavęs žemės ir miško prie Luokės. Pardavė gautą žemę. Buvo paskirta miško, todėl tėveliai turėjo savo miško. Naujojo namo sienos iki langų palangių buvo sukrautos iš ąžuolinių rąstų. Langų rėmai padaryti iš ąžuolo. Langai trijų dalių – platūs.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą tėvelis priglausdavo partizanus. Kiek galėdamas padėdavo jiems. Kartą prisimenu, kai saugumiečiai miškus šukavo, į sodybą buvo atėję apie 20 partizanų. Tada mūsų sodyboje dar dirbo LLA Žemaičių legiono ar apygardos štabas. Pradinę mokyklą lankėme Antanavičių sodyboje, Didvyčių kaime. Kazimieras Antanavičius kartu su žmona ir vaikais gyveno erdvioje tėvų sodyboje. Kazimiero brolis Paulius Antanavičius anksčiau slėpėsi Razmų sodyboje, Žvirblaičių kaime. Ateidavo į Mončių sodybą. Paskui pas mus ateidavo. Pradžioje Kazimieras ir Paulius Antanavičiai slėpėsi atskirai. Vėliau – kartu. Prie jų prisijungė Kasparas Malakauskas-Bimba iš Noriškių kaimo, Plungės valsčiuje ir vokietis Vilhelmas Stombekas, vokiečių armijos kapitonas, lakūnas pabėgęs iš rusų lagerio. Visų pirma vokietis atėjo į Mončiaus sodybą. Ūkininkas Mončys bijojo, kad jo

49

sodyboje nemiegotų, todėl jį atvedė į Kazimiero Beržanskio daržinę. Vokietis, permiegojęs daržinėje, anksti rytą vėl išėjo į ūkininko Mončiaus sodybą. Mončiai nemokėjo vokiškai. Mano tėvelis mokėjo vokiškai ir rusiškai. Tėvelis su vokiečiu susikalbėjo, supažindino su LLA kariais broliais Antanavičiais.

Prisimenu, nakčia į mūsų sodybą atvažiavo Kazimieras Antanavičius-Tauras, Povilas Antanavičius (Lietuvos kariuomenės aviacijos leitenantas), Kasparas Malakauskas-Bimba ir Vilhelmas Stombekas (vokietis, vokiečių armijos kapitonas, lakūnas). Jie paliko savo slėptuvę miške. Ten gyventi nebegalėjo, nes jų slėptuvę pastebėjo saugumui dirbantis žmogus. Žemaičių apygardos štabo nariai įsikūrė mūsų namo antrame aukšte. Ten buvo krosnimi apšildomas kambarys. Štabo nariai turėjo rašomąją mašinėlę. Mama jiems virė valgyti. Tėvelis buvo dešimtininkas, todėl buvo manoma, kad štabo nariams bus saugu iš čia vadovauti Telšių, Kretingos, Mažeikių ir dalies Tauragės apskričių partizanams. Prisimenu dešimtininko pareigas. Ūkininkams nešiodavo įvairius dokumentus, kviesdavo į susirinkimus ir kita. Apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkais dirbo: Vaitkus, Bernotas. Jie dažnai keitėsi.

Jauni vyrai atvažiavo į mūsų sodybą prieš Šv. Velykas. Antrą Šv. Velykų dieną juos čia ir apsupo. Gyvenamas namas stovėjo ant kalvelės, o tvartai atokiau. Tėvelis, būdamas tvartuose, pamatė atvažiuojančius kareivius. Jam dar pasisekė išbėgti iš sodybos. Nubėgo pas kaimyną, paskui pas kitą. Jis žinojo, kas vyksta jo sodyboje. Kareiviai atvažiavo į sodybą ryte. Mama pamatė kariškius, kai jie jau buvo prie pat namų. Įbėgusi į kambarį uždarė duris ir sušuko:

– Esame apsupti. Ateina kariškiai. Tiksliai prisimenu tą tragišką 1947 04 09 dieną. MGB Plungės

valsčiaus poskyrio ir MGB kariuomenės operatyvinės-karinės grupės kariškiai apsupo Žemaičių apygardos štabą, įsikūrusį mūsų sodyboje. Susišaudymas tarp partizanų ir kariškių truko apie septynias valandas. Susilpnėjus partizanų atsišaudymui, kariškiai pradėjo daužyti, draskyti duris. Mama įbėgo priemenę ir atidarė laukujas duris. Atidariusi duris, grįžo į virtuvę, kurioje po grindimis buvo mažas rūsys. Mama per susišaudymą slėpėsi rūsyje. Kai sužeidė vokietį Vilhelmą Stombeką, jis šovinių nebeturėjo ir sužeistas atėjo į rūsį pas mamą. Ant rūsio viršaus užsitraukė stalą. LLA karys, Kazimieras Antanavičius iššovęs paskutinį šovinį, peiliu pats save mirtinai sužeidė.

Kariškiai atsivedė iš Žvirblaičių kaimynus Mončių ir Stepą

50

Andrijauską, partizanų rėmėją ir ryšininką. Kariškiai Stepui Andrijauskui liepė lipti kopėčiomis į antrą aukštą ir sakyti partizanams, kad jie pasiduotų. Kai jis palipo kopėčiomis, apygardos štabo nariai pažino savo žmogų. Jam griežtai pasakė:

– Lipk žemyn! Stepas Andrijauskas lipo kopėčiomis žemyn. Tuo momentu kareiviai

jį nušovė. S. Andrijauskas kabojo ant kopėčių visą susišaudymo laikotarpį. Steponas nesenai buvo grįžęs iš kalėjimo. Anksčiau, nepriklausomoje Lietuvoje ir vokiečių valdymo metais, dirbo antstoliu, todėl buvo teistas kaip politinis kalinys.

Mončys gudriau pasielgė. Jis atsisakė lipti ir atsistojęs ant žemės šaukė:

– Vyrai pasiduokit! Vyrai pasiduokit! Į sodybą buvo atvestas Povilas Jurkaitis. Jam liepė lipti kopėčiomis ir

sakyti, kad pasiduotų. P. Jurkaitis persižegnojo ir sako: – Norite, nušaukite mane vietoje. Aš nelipsiu. Karininkas paėmė jo kepurę. Užkabino ant šautuvo ir pakėlė į viršų.

Tikrino ar partizanai šaus, ar ne. Visi jau buvo žuvę. Mūšiui pasibaigus, kariškiai darė kratą, viską išvertė. Virtuvėje po

stalu pastebėjo rūsio dangtį. Nustūmė stalą. Tuo momentu rūsyje buvo mano mama ir vokietis Vilhelmas Stombekas. Rūsys buvo mažas. Jame tilpo gal trys maišai bulvių. MGB kareiviai atidarė rūsio dangtį. Iš automato paleido seriją į pasislėpusius. Mamos nesužeidė, tik šukas peršovė. Vokiečių kariuomenės lakūnui peršovė akį ir šlaunį, sužeidė šoną. Jį išvežė į Plungę, ten mirė. Mamą suėmė. Išvežė į Telšių saugumą. Aš ir sesuo Joana buvome Plungės mieste, mokėmės gimnazijoje. Sesuo sužinojusi apie tragediją atbėgo pas mane. Jos klasės draugė pasakė:

– Joana bėk. Jūsų sodyboje šaudo. Jūsų tėvelis prabėgo pro mūsų namus.

Joana tuoj pasitraukė – pasislėpė. Plungės saugumo darbuotojai persekiojo, tardė mane. Iš sodybos

išvežė visas vertybes. Sužinojusi apie įvykusią tragediją mūsų namuose, viską supratau. Nuo manęs niekas nebuvo slepiama. Dar dvi dienas gyvenau pas šeimininkę Plungės mieste. Galvojau, gal mamai maisto galėsiu nunešti. Mamos Plungės saugumo areštinėje jau nebebuvo. Man niekas nieko nepasakė. Einant į Žvirblaičių kaimą sutikau tarybinę aktyvistę Zubienę.

51

Ji man įsakė kitą dieną ateiti į Plungės saugumą. Paklausiau, nuėjau į saugumą. Ten mane sutiko kaip didžiausią nusikaltėlę. Stribai pristojo prie nugaros. Tardė, gąsdino. Buvau viskam pasiruošusi – nieko nepasakyti, nieko neišduoti. Bijojau kuo nors pakenkti mamai. Suėmę dvi paras laikė saugumo rūsiuose. Tame pastate dabar yra policija. Tardant kelis kartus uždaužė per veidą už tai, kad meluoju, teisybės nesakau. Man tada buvo 13,5 metų. Nuo tada buvau persekiojama. Kai tik saugumiečiai mane pamatydavo Plungės mieste, tuoj parsivesdavo į saugumo komitetą. Tardydavo. Klausinėjo, kur tėvelis. Melavau. Nieko teisingai nesakiau. Saugumiečiai liepė sužinoti tėvelio slėptuvę ir pranešti jiems. Saugumiečiai mane buvo tiek išgąsdinę, kad per miesto centrą bijojau eiti. Į bažnyčią ėjau per parką. Kartą, eidama į bažnyčią įprastu parko takeliu pamačiau Plungės saugumo komiteto viršininką Kovalenką. Po to į bažnyčią eidavau visai kitais takeliais. Kaip mirties bijojau saugumiečių už tuos pačius klausimus: „Kur tėvelis? Kur tėvelis?“ Tėvelį labai mylėjau. Dažnai nesulaikydama ašarų laukdavau susitikimo. Tėvai man įskiepijo meilę bažnyčiai. Buvau pasiryžusi iškęsti viską, kad tik išsaugoti mylimą tėvelį, skurstantį mažoje, šaltoje, drėgnoje žeminėje.

Po to įvykio tėvelis išėjo pas partizanus. Jis slapstėsi Dišlių miške, Paplatelėje, Žvirblaičių kaime. Pas visus ūkininkus užeidavo, pabūdavo. Reikėjo maisto, rūbų, juos išplauti. Partizanai miške šeimininkės neturėjo. Tėvelio skrandis buvo nesveikas. Užeidavo pas ūkininkus sriubos pavalgyti. Tikslios tėvelio žuvimo datos nežinau. Tėvelis partizanavo kartu su Alkos rinktinės partizanų būrio vadais Stanislovu Bedaukiu-Skirgaila, Kazimieru Staniu-Vėju ir kitais eiliniais partizanais. Vieną žiemą tėveliui sveikata labai pablogėjo – sirgo. Tris mėnesius vienas išbuvo šalia savo tėviškės iškastoje žeminėje, Paukštakių ir Lazdenių kaimų sandūroje, Alsėdžių valsčiuje. Vietiniai ūkininkai Bernotai ir kiti ūkininkai globojo mano tėvelį – maitino. Baisu buvo toje žeminėje. Aš nueidavau aplankyti tėvelio. Žeminė buvo tikrai maža. Sesuo į žeminę pas tėvelį neidavo. Sesuo iki arešto 1947 metų liepos ar rugpjūčio mėnesio pradžios gyveno nelegaliai. Sesutę buvo paleidę savaitei laiko, kad surastų ir išduotų savo tėvelį. Joana saugumiečiams jokių žinių neteikė.

Joaną suėmė ir, jai nedalyvaujant teisme, nuteisė dešimčia metų laisvės atėmimo. Magadano lageriuose kalėjo septynis su virš metų. Dirbo kasyklose darbininke. Vėliau išmoko elektromonterio specialybės. Ištekėjo už lietuvio, buvusio kalinio Broniaus Paulausko.

52

Broniaus Paulausko brolis nenorėjo tarnauti Sovietų Sąjungos Raudonojoje armijoje. Išvažiavo gyventi į Žemaitiją. Saugumiečiai Broniaus brolio ieškojo. Galvojo, kad išėjo pas partizanus. Pradėjo tardyti Bronių Paulauską. Neiškentęs skausmų, kankinimų tardymų metu išėjo pas partizanus. Vėliau jį sugavo ir nuteisė dešimčiai metų. Kalėdamas lageryje Bronius dirbo aukso kasyklose. Aukso dulkės pažeidė plaučius ir smegenis. Joanos ir Broniaus šeimoje gimė dukra. Ją parsivežė į Lietuvą. Sesuo gyveno Anykščių krašte, nes iš ten kilęs jos vyras. Jų šeimoje užaugo keturios dukros ir sūnus. Kartą Bronius savo namuose statė pirtelę. Įvyko nelaimingas atsitikimas, skaudžiai susižeidė. Kauno Universitetinių klinikų profesoriai Broniui patarė nedirbti sunkių darbų. Joanos vyras mirė sulaukęs 49-erių metų gyvenant Anykščių krašte. Joana pardavė savo namelį ir su šeima išvažiavo gyventi į Kupiškį.

Joanos sūnus tarnavo Sovietų Sąjungos Raudonojoje armijoje Černiachovskio mieste. Karinės tarnybos metu jį paveikė radioaktyvieji spinduliai. Tarnavo statybos batalione. Dirbo pastate, po kuriuo buvo radioaktyvius spindulius skleidžiančios medžiagos ar ginklai. Rudenį, baigiantis tarnybos laikui, pasidarė silpna, sunku buvo vaikščioti. Nuvežė į ligoninę, vėliau į Rygą. Rygoje trumpam pagydė. Mirė kraujo vėžiu. Sesers Joanos trys dukros gyvena Anykščiuose. Viena Kupiškyje, turi šeimą.

Gyvenau ten, kur kas priėmė. Prašiausi prieglobsčio pas pažįstamus. Visi mane priglaudė, mylėjo. Sutikau ir tokių ūkininkų, kurie padavę duonos kąsnį sakydavo: „Eik kur nori. Tik toliau nuo mūsų namų“. Esu miegojusi šieno kupetoje. Dažnai būdavau alkana, sušalusi. Neturėjau pastovios gyvenamos vietos. Tėvai ir sesuo manimi negalėjo pasirūpinti, reikėjo pačiai galvoti kaip išgyventi. Pirmas Šv. Velykas sutikau viena pamiškėje ant kelmo. Tada tikrai neturėjau kur eiti. Iš paskos ėjo kaimynė. Stebėjo, kur aš eisiu. Ji atsiuntė savo dukterį Staselę Sauserytę, kuri parsivedė mane į savo namus.

Namą sudegino tą patį vakarą, pasibaigus mūšiui. Vienam stribui liepė saugoti namą ir uždegė. Sodyboje buvo pastatytas tik nedidelis tvartas ir duonkepis. Viską paliko. Nebuvo lėšų naujų pastatų statymui. Senoje sodyboje buvo erdvus pastatas gyvulių laikymui ir daržinė šienui, šiaudams. Nebežinau, kas likusius pastatus nugriovė ir kur išvežė. Išvežė ir statyboms skirtus rąstus. Visą laiką stribai sodyboje karaliavo. Gal ir kaimynai kai ką pasiėmė. Stribai išvežė bulves, burokus ir visas maisto atsargas.

Tėvai galvojo, kad gali ištemti į Sibirą. Papjovė vieną paršą ir vieną

53

karvę. Susūdė ir padėjo pas kaimynus Mončius. Tas ir liko. Kazimiero Antanavičiaus žmona kartu su vaikais buvo išvežta į

Endriukaičių kaimą (dabar Paukštakių seniūnija) pas ūkininkus Šimkus. Vardo neprisimenu. Šimkienę areštavo, užmušė kalėjime. K. Antanavičiaus žmona išvažiavo į Ubiškės septynmetę mokyklą. Dirbo mokytoja. Ten išaiškino. Nuteisė penkiems metams laisvės atėmimo. Kalėjime ilgai nebuvo, pritaikė amnestiją. Grįžusi iš įkalinimo vietos, kartu su vaikais parvažiavo gyventi į Klaipėdos miestą.

Stribai ar tam darbui skirti duobkasiai mirtinai sužeistus Kazimiero Beržanskio sodyboje LLA karius ir štabo narius užkasė Plungės pakraštyje, Telšių gatvėje, kur dabar yra vidurinieji Plungės kapai. Anksčiau ten kapinių nebuvo. Prisimenu stribus Žebrauską ir Zenoną, kuris buvo viena koja. Zenono dėdė Kasparas Malakauskas-Bimba buvo jo motinos sesers vyras. Jis pasakė, kur LLA karius bei štabo narius palaidojo. Kai tą plotą ruošė kapinėms, žinojo ir juos perlaidojo į kitą vietą tose pačiose kapinėse. Nešė ir į Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Antanavičiaus žmona reikalavo, kad jos vyrą Kazimierą Antanavičių bei Povilą Antanavičių ir Kasparą Malakauską perlaidotų Klaipėdos kapinėse. Jos reikalavimas buvo įvykdytas. Vokiečių armijos kapitonas, lakūnas vokietis Vilhelmas Stombekas buvo atskirai palaidotas. Užkasimo vieta nežinoma. K. Malakausko vaikai liko nepatenkinti, kad jų tėvo palaikus išvežė į Klaipėdos kapines. Dabar lankyti kapo važiuoja į Klaipėdą.

Gertrūdos Leilienės sesuo Marytė buvo Povilo Antanavičiaus sužadėtinė. Susižiedavimas reiškia susitarimą tuoktis. Nuperka žiedus. Nešioja nupirktus žiedus ant kairės rankos. Marytė ir Povilas Antanavičius tris kartus važiavo į bažnyčią, bet nenuvažiavo. Buvo karo laikas. Kas sutrukdė pirmą kartą, nežinau. Kitą kartą – traukėsi vokiečiai. Trečią kartą gal nebevažiavo, nes Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. LLA karys Povilas Antanavičius žiedus nunešė prie Šv. Marijos grotos, esančios Plungėje, Birutės g., prie Babrungo upės ir ten paliko. Povilas buvo sekamas saugumo ir nebegalėjo eiti į bažnyčią priimti santuokos sakramentų.

Dauguma partizanų rėmėjų jau negyvena. Prisimenu – Prano Raudžio šeimą iš Berečių kaimo, Domicelę Šakienę, Mačiuitienę, Konstantino Šakio šeimą, Žvirblaičių kaime Mončių šeimą, Leono Razmos ir Kazimiero Valužio šeimas. Žvirblaičių kaime gyveno daug ūkininkų padėjusių išgyventi partizanams. Parūpino naujų ginklų, šaudmenų partizanams. Savo noru

54

dovanojo maisto, rūbų. Paošnių kaimo partizanų rėmėjai – Piniko ir Povilo Bernoto šeimos. Trėmimų metu gyvenau nelegaliai. Užeidavau pas ūkininkus Burvius. Modestą Burvytę, jos sesutę ir motiną ištrėmė į Sibirą dėl manęs. Saugumiečiai įtarė, kad į šią sodybą ateina mano tėvelis. Modesta Burvytė pabėgo iš vagono, palikusi motiną ir seserį. Gyveno komunistuojantis žmogus, stribas Povilas Petrauskas, kurio tikslas – nekomunistinių pažiūrų gyventojus ištremti į Sibirą. Jis Modestai melavo: „Niekur neik. Gyvenk legaliai. Niekas tavęs neareštuos“. Modesta parėjo gyventi namo. Kito trėmimo į Sibirą metu Modestą Burvytę ištrėmė.

Esu dėkinga visiems padėjusiems išgyventi labai sunkų gyvenimą. Dabar jau nėra kam padėkoti. Tikiu, užrašytos eilutės išliks Lietuvos istorijoje. Domicelė Šakienė iš Berenių kaimo ėjo saugumo viršininką prašyti leidimo, kad leistų man gyventi jos sodyboje. Geroji moteris saugumo viršininkui aiškino: „Kuo nusikalto jauna mergaitė Severina Nemūra Beržanskytė? Ar ji kalta, kad jos tėvų tokie likimai?“

Esu baigusi tik septynmetę mokyklą. Pradžioje dirbau namų šeimininke Stasio Stasiulio šeimoje. Šeimininkas už tai priregistravo, padėjo rasti darbą. Abu šeimininkai dirbo mokykloje mokytojais. Žinojo mano skriaudas ir nelaimes.

Naujasis gyvenamas namas, kuriame tragedija įvyko, sulygintas su žeme. Dabar dirbama žemė. Likęs alyvų krūmas liudija apie čia buvusį naują gyvenamą namą. Ta vieta man labai brangi. Dažnai sukalbu maldelę už čia žuvusius.

Atsiradus galimybei susigrąžinti anksčiau priklausiusią tėvams nuosavybę, mama prašė atsiimti jos šeimai priklausiusią žemę. Tada dar gyveno mama. Nelabai norėjau grįžti į kaimą. Mama labai pergyveno. Jai savos žemės buvo gaila. Visa jaunystė čia pragyventa. Sodybos statymui, sunkių ūkinių darbų dirbimui atiduotos visos jėgos. Atsiėmėm žemę. 1994 07 13 mama mirė. Palaidota Plungės senosiose kapinėse, Birutės gatvėje. Šioje sodyboje Beržanskių ūkiui priklausė 47 ha. žemės. Atsiėmėme 28 ha. Mūsų ateitis yra nežinomybėje – darbų daug, jėgų nebėra. Nežinome kas mūsų laukia ateityje. Žemės įdirbimui technikos neturime. Jeigu jau esi saulėlydyje, ką daryti? Nežinome kas po mūsų ateis, kam paliks?

Neįmanoma surašyti sunkumų ir nepatogumų, kuriuos teko patirti pradedant ūkininkauti tėviškėje. Vietoje turtingos, žemaitiškos tėvų sodybos liko plikas laukas.

55

Plungės Sąjūdžio taryba, vadovaujama pirmininko Antano Lapuko, 1991 metais sodybos vietoje pastatė monumentą žuvusiųjų atminimui. Paminklinio akmens aukštis – 2,5 m. Į akmenį įbetonuotas 2,73 m aukščio nerūdijančio plieno kryžius. Skydo formos metalinėje plokštėje (0,51 x 0,84 cm) yra įrašas: „1947 m. čia nelygioje kovoje didvyriškai kovėsi ir žuvo Lietuvos partizanai: Apygardos partizanų vadas, generalinio štabo kapitonas Kazimieras Antanavičius, lakūnas Povilas Antanavičius, vokiečių tautybės kapitonas Vilhelmas Stombekas, puskarininkis Kasparas Malakauskas. 1991 m. Plungės Sąjūdis“.

Vieta, kurioje žuvo LLA Žemaičių apygardos štabo nariai ir kiti kariškiai liko istorinė. Kautynių metu žuvo daug kariškių. Aš būčiau labai patenkinta, kad toje vietoje, kurioje buvo įsikūręs LLA štabas, būtų pastatę paminklinį akmenį. Nors dabar geriau, kad prie kaimo kelio. Visi mato. Labai mažai kas lankosi prie paminklinio akmens. Vėlinių vakarą prie jo uždegu žvakutes.

LLA ŽEMAIČIŲ LEGIONO VADAS J. SEMAŠKA

Jonas Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apsk. Ramygalos valsč. Naujakiemio kaime. Tėvas – Juozas Semaška buvo kaimo šviesuolis, savamokslis gydytojas. Šeimoje augo dešimt vaikų. Jonas ir dar trys jo broliai žuvo nuo bolševikų rankų. Vyriausias brolis Kazimieras, Lietuvos savanoris, žuvo 1919 metais kovose su bolševikais prie Zarasų. Bronius, aukštas Lietuvos geležinkelio pareigūnas, nužudytas 1942 m. kalėjime Rusijoje. Jauniausią brolį Petrą nužudė 1946 m. MGB smogikai lietuviškomis uniformomis. Anksti mirus tėvams, Jonas pats skynėsi kelią į mokslą, į gyvenimą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir dirbo įvairius darbus. Gimnaziją baigė su pagyrimu. 1928 m įstojo Karo mokyklą Kaune ir 1930 m. sėkmingai baigė. Gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, buvo paskirtas DLK Gedimino I-o pėstininkų pulko Ukmergėje 7-tos kuopos būrio vadu. Tarnyboje J. Semaška pasižymėjo kaip šaunus karininkas. Buvo linksmo būdo, mėgstamas draugų, geras sportininkas, puikus raitelis ir motociklininkas. Išmoko rusų, vokiečių, prancūzų ir esperanto kalbas, o vėliau, jau karo metais, mokėsi ir anglų kalbos. Jaunas leitenantas susipažino su gimnaziste, karininko dukra Elena Dambrauskaite ir 1936m. jie susituokė. Po dviejų metų jiems gimė sūnus Alvydas. 1937m. Jonui Semaškai buvo suteiktas kapitono laipsnis.

56

1939 m. rugsėjo mėn. kpt. J. Semaška su Vilniaus rinktine įžengė į Vilnių. Toliau jis mokėsi parengiamuose kursuose majoro laipsniui gauti, bet atėjo nelemtasis 1940 m. birželis: 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija su jos baisiais padariniais. Kariuomenėje prasidėjo moralinis ir fizinis žmonių naikinimas, NKVD teroras. Kapitonas J. Semaška tapo sovietų valdžios priešu, nes atsisakė bendradarbiauti su NKVD. Jis atsisakė vykdyti nurodymą sekti pulko vadą plk. L. Rajecką. Kadangi grėsė fizinis susidorojimas, J. Semaška buvo priverstas palikti šeimą ir slapstytis.

1941 m tarp buvusių sąjungininkų, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, prasidėjus karui, Raudonoji armija buvo sumušta ir ėmė trauktis. Birželio mėn. 23 d. Lietuvoje kilo visuotinis sukilimas. Jame aktyviai dalyvavo ir J. Semaška. Lietuvą užėmę vokiečiai nepripažino sukilusios Lietuvos vyriausybės ir elgėsi kaip naujieji okupantai, o lietuvius karius vertė stoti į karinę tarnybą. J. Semaška vokiečių karinės vadovybės įsakymu pašaukiamas karinėn tarnybon. Tų pačių metų spalio mėnesį paskiriamas 7-ojo Lietuvos savisaugos bataliono būrio vadu, o 1942 metų balandį – kuopos vadu ir išsiunčiamas į Rytų frontą. Pradžioje tarnavo Ukrainoje, Vinicos srityje. Saugojo strateginio kelio statybą ir kitus objektus. 1943 metų rudenį kpt. J. Semaška paskiriamas 7-ojo bataliono vadu ir gauna įsakymą vykti į Voronežo srities Ostrogžsko miestą, kur turėjo užimti kovos pozicijas. Iš čia kartu su vokiečių daliniais išėjo prie Dono upės ir mūšiuose su Raudonąja armija veržėsi link Stalingrado. Ten kartu su feldmaršalo Pauliaus armija pateko į apsuptį ir po aršių kautynių tapo aišku, kad vokiečiai pasmerkti žūti arba pasiduoti rusams. Tačiau kpt. J. Semaška, gavęs armijos štabo viršininko gen.-ltn. Šmidto sutikimą, su savo kariais nutarė nepasiduoti ir veržtis iš apsupimo. Spiginant šalčiams, lietuviai kariai, kaudamiesi su priešu durtuvais ir kastuvėliais, prasiveržė iš apsupties žiedo ir susitiko su feldmaršalo Manšteino daliniais. Žiauriose kautynėse nemažai vyrų krito. Iš 700 bataliono karių liko apie 400. Už šį žygdarbį kpt. J. Semaška apdovanotas Karo nuopelnų kryžiumi su kalavijais. Likę gyvi 7–ojo bataliono kariai buvo atšaukti poilsiui ir dislokuoti Alytuje. Nesibaigus atostogoms, kpt. J. Semaška buvo išsiųstas į Rytų fronto šiaurės sektorių. Ten paskirtas vadovauti lietuvių 13-am savisaugos batalionui, su kuriuo teko dalyvauti aršiose kautynėse prie Pskovo. Batalionas daug nuostolių patyrė pakliuvęs į „Demjansko katilą“ tarp miestelių Staraja Rusj ir Bologoje, kur Raudonoji armija buvo apsupusi kelias vokiečių divizijas. Ir vėl teko veržtis iš apsupties. Kpt. Jonas Semaška buvo apdovanotas 2-o laipsnio Geležiniu

57

kryžiumi. 1943 m. liepos 1 d. bataliono vadui buvo suteiktas majoro laipsnis. Mūšiuose prie Opočkos mjr. J. Semaška buvo sužeistas. Iš Opočkos 13-tas batalionas kartu su vokiečiais traukėsi į Latviją link Gulbenes ir toliau, link Rygos. 1944 m. spalio mėnesį majoras J. Semaška su 13-tu batalionu pateko į Kurzemę ir gavo įsakymą užimti pozicijas pajūryje prie Liepojos, kur reikėjo ginti pakrantę nuo rusų desantininkų išsilaipinimo. Kuršo katile 13-asis savisaugos batalionas kovojo beveik 5 mėnesius pirmose fronto linijose be pamainos ir poilsio, nes nebebuvo jau kam pakeisti praretėjusių kovotojų gretų. Čia J. Semaška buvo apdovanotas 1-o laipsnio Geležiniu kryžiumi. 1945 05 08 kapituliavus Vokietijai, Jonas Semaška nepasidavė į Raudonosios armijos nelaisvę, nepasitraukė su vokiečiais, bet per Kuršą grįžo į Lietuvą ir apsistojo Žemaitijoje. Varnių valsčiaus miškuose susitiko su Vladu Montvydu, kuris raudonajam okupantui artėjant link Lietuvos, savo gimtajame krašte organizavo jaunimą į Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) gretas. Okupantui įžengus į Žemaitiją V. Montvydas pasitraukė į pogrindį, vadovavo partizanų būriams. 1945 04 23 pirmąjį LLA Žemaičių legiono štabo vadą Adolfą Kubilių Raudonosios armijos daliniai suėmė. Štabui laikinai vadovavo Šarūnas Jazdauskas.

Varnių valsč., tarp Lūkšto ir Paršežerio ežerų, vienoje klampių pelkių masyve esančių salelių Vladas Montvydas palapinėse įkūrė štabą. 1945 metų rugsėjo mėnesį į štabą atvyko LLA Žemaičių legiono štabo nariai : F. Vašoklis, V. Ruzgys, Z. Daulenskis ir kiti, viso devyni partizanai. Jie pasiūlė Stasiui Beniuliui, Vladui Montvydui ir Jonui Semaškai stoti LLA Žemaičių legioną. Pastarieji sutiko, priėmė priesaiką. Tame pačiame posėdyje gabus, kovingas Lietuvos kariuomenės karininkas J. Semaška buvo išrinktas LLA Žemaičių legiono vadu, sudarytas LLA Žemaičių legiono štabas, išleistas pirmasis įsakymas. Posėdžio apsaugą užtikrino penkiolika Vlado Montvydo partizanų. Į tą klampių pelkių masyvą patekti buvo galima tik kūlgrinda, kurią gerai žinojo tik vietiniai gyventojai. Kadangi Vlado Montvydo gimtasis Gatautiškės kaimas prigludęs tarp Lūkšto ir Paršežerio ežerų, todėl šios vietos jam žinomos nuo vaikystės, paauglystės, tai jis čia saugiai ir įsirengė pirmąją būstinę.

Tuo metu LLA Žemaičių legionas apėmė Telšių, Mažeikių,Tauragės, Klaipėdos ir kitus Žemaitijos rajonus. Tuose rajonuose reikėjo įkurti štabus. Veiklus karininkas Jonas Semaška, Juozapo, Grinkaus pavarde pasidaręs dokumentus, įsidarbino Rietavo miškų ūkyje sakinimo instruktoriumi.

58

Vėliau, Jono Jankausko pavarde – plentų valdyboje tiltų meistru. Jis vykdavo į Vilnių susitikti su generolu Vėtra, palaikė glaudžius

ryšius su įkurta Lietuvos tautine taryba, kuri siekė vieningo ginkluoto sukilimo prieš sovietų okupantą. Jie tikėjosi, gal sukilimo metu pasaulis išgirs ir prabils apie Lietuvos likimą.

Majoras J. Semaška, lankydamasis partizanų būriuose, patardavo netikėti skelbiama sovietų partizanų legalizacija. Kadangi partizaninė kova gali užsitęsti, jis patarė į legalų gyvenimą įsilieti padirbtais dokumentais, įsidarbinti toli nuo gimtųjų vietų. Jis sakė, kad tautai reikia žmonių ir žemę arti, ir vaikus auginti. Legaliai gyvendami galite būti naudingesni. Atlikę tam tikrus priesaikos formalumus, atidavę ginklą, kovotojai galėdavo pasitraukti. Daugelis pasitraukė, tačiau pats majoras pasirinko kovą. Susirėmimuose su NKVD kariuomene jis buvo nepralenkiamas karys. J. Semaška buvo labai drąsus. Apsivilkęs kaimiečio drabužiais, jis dažnai keliaudavo be apsaugos. Kai adjutantai įspėdavo, kad jis rizikuoja, juokaudamas atsakydavo: „Žemaičiai manęs neišduos, jie ne tokie...“ Tačiau 1946 m. balandžio 15-osios vakarą, grįžtant iš susitikimo su ryšininke, Telšių geležinkelio stoties rajone buvo užpultas šešių civiliai apsirengusių vyrų ir užlaužtomis rankomis nuvestas į NKVD. Prasidėjo tardymai. Ką teko iškęsti jaunam karininkui, gali suprasti tik tas, kuriam teko patirti enkavedistų kankinimus.

J. Semašką teisė Vilniaus įgulos karo tribunolas Telšiuose 1946 spalio 13 dieną. Teisme partizanų vadas įpykino teisėjus savo žodžiais, kad teisti jį gali tik Lietuvos, o ne okupantų teismai. Partizaninis karas kaip pagrindinis būdas pasipriešinti okupacijoms pripažintas visame pasaulyje, ir jis, kaip Lietuvos kariuomenės karininkas, davęs priesaiką savo Tėvynei ir ją gynęs nuo okupantų. J. Semaška nuteistas mirties bausme sušaudant. Iš teismo išėjo išdidus, pasitempęs – kitokio nuosprendžio jis nesitikėjo. 1947 m. sausio 21 dieną mirė nukankintas Lukiškių kalėjime. Palaikai aptikti tarp šimtų kitų nukankintų partizanų Tuskulėnų dvare Vilniuje.

1998 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus suteikė (po mirties) J. Semaškai-Liepai, Žemaičių legiono vadui, pulkininko laipsnį. 1998 m. lapkričio 23 d., minint Lietuvos kariuomenės 80-metį, Jonas Semaška-Liepa (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

2007 m. lapkričio 24 d. Jonui Simaškai būtų suėję 100 metų.

59

ŠATRIJOS RINKTINĖS PRADŽIA

STASYS BENIULIS-SENELIS gimė 1920 m. Varniuose. Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Varnių bažnyčių vargonininkas. Šeimyninė padėtis – nevedęs. Pagal gyventojų prisiminus, draugavo su žydų tautybės mergina.

Stasio Beniulio ir Vlado Montvydo veikla buvo taip susipynusi, kad kalbant apie vieną, būtina minėti ir antrą.

Stasys Beniulis vokiečių okupacijos metais dirbo Varniuose Vl. Montvydo įsteigtame kooperatyve pardavėju kartu su Burnickiu, Varnių miestelio gyventoju. Artėjant antrajai rusų okupacijai, kartu su Vl. Montvydu pradėjo organizuoti Varnių valsčiaus jaunus vyrus į Lietuvos Laisvės Armiją. Apie jų veiklą, kuriant LLA Varnių valsčiuje, žinios surinktos iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir buvusių LLA narių, patekusių į enkavedistų rankas, tardymo bylų. Dokumentai mini, kad partizanų veiklos metu 1944 m. liepos–rugsėjo mėn. Varnių valsčiuje buvo suorganizuotas būrys, pasivadinęs „Beniulio batalionu“.

Pirmuoju Žemaičių legiono Šatrijos rinktinės vadu buvo išrinktas aktyviausias jos organizatorius, faktiškasis Varnių būrio vadas Stasys Beniulis-Senelis. Jis vadovavo rinktinei nuo 1945 08 iki 1946 12. Pačiam pasiprašius, iš pareigų buvo atleistas. Pareigas perėmė Šarūnas Jazdauskas, o Beniulis tapo pavaduotoju. Žuvo 1947 05 17 Smilgių k. (Skardamiškyje) Luokės valsč.

STANKUS ALBINAS, ALBINO, g. 1925m., gyv. Panakačio k., Varnių valsč. Suimtas 1944 m. lapkričio 13 d.

1944 metų vasarą Vl. Montvydas pakvietė stoti į LLA. Paaiškino, kad LLA tikslas – priešintis vokiečiams-nacistams, jeigu varys gyvulius arba gyventojus į Vokietiją, ir vėl atėjusiems sovietams. Kai Amerika, Anglija ir Rusija susitars ir duos Lietuvai nepriklausomybę, būsime Lietuvos kariuomenė. Supratau, kad LLA ir prie vokiečių, ir prie rusų yra pogrindyje. Po dviejų dienų aš nuėjau dirbti į Montvydo kalvę, o Montvydas su Beniuliu išvyko į Liepynės mišką – 8 km į šiaurę nuo Varnių. Ten vedė mokymus LLA nariams, kurie neturėjo karinio apmokymo. Po poros savaičių buvau Montvydo pasiųstas į Liepynės mišką, ten pamačiau vokiečių karininkų. Buvo paaiškinta, kad vokiečiai pakviesti įsitikinti LLA egzistavimu ir susitarti dėl aprūpinimo ginklais. Paskui buvo atvežta trofėjinių rusiškų, prancūziškų

60

ginklų. 1944 m. rugpjūčio mėnesį vežimai, kinkyti arkliais, ir Varnių

kooperatyvo sunkvežimis (vokiškas, kurio generatorius varomas malkų kuru) vadovaujant Montvydui ir Beniuliui su partizanais vyko į Platelių miškus. Ginklai buvo slepiami po šiaudais. Tik lydintys policininkai viešai laikė ginklus. Ten iš Telšių apskrities susirinko apie 1000 žmonių. Mus išrikiavo po 4, sugiedojome Lietuvos himną, paskui vyko apmokymai. Kai grįžome iš Platelių miškų, Montvydas ir Beniulis išvyko į Liepynės miškus. Apmokymai vyko iki ateinant Raudonajai armijai. Buvo mokomi kasti apkasus prieštankinius griovius, maskuotis ir t.t. Priartėjus Raudonajai armijai buvome paleisti ir nurodyta gyventi nelegaliai. Pats Montvydas su Beniuliu slapstėsi bunkeryje prie Montvydo namų.

JENČIUS PRANAS, ALEKSO, gim. 1917 m., gyv. Panakačio k., Varnių valsč. Areštuotas1944 lapkričio 13 d.

1944 m. gegužės mėn. Montvydas pasiūlė įsirašyti į Lietuvos Laisvės Armiją. Rugpjūčio mėn. mus Montvydas sukvietė pas save į daržinę. Pravedė užsiėmimus, mokėmės naudotis šautuvais, kulkosvaidžiais. Buvome 15 žmonių. Organizacijoje, kuriai priklausiau, buvo apie 100 žmonių. Montvydas vadovavo mums visiems, vyresnis už Montvydą buvo Beniulis. Dalyvavau mokymuose Liepynės miškuose. Mokė žygio maskuotės ir t.t. Priesaiką priėmė tik tie, kurie netarnavo kariuomenėje. Priesaikos žodžiai buvo griežti: „Aš lietuvis, jei nevykdysiu vadų įsakymų, atsakysiu prieš karinį lauko teismą, privalau gyvas priešui nepasiduoti...“ Po priesaikos, pasirašydavome. Sąrašai buvo pas Montvydą. Ginklai buvo saugomi netoli Montvydo namų penkiuose bunkeriuose. Buvau LLA narys, kurios tikslas – ginkluotu būdu nuversti tarybų valdžią. Susisiekimui LLA turėjo arklių ir vieną sunkvežimį.

ČESNAUSKIS STASYS, LEONTJEVO, g. 1901 m., gyv. Panakačio k., Varnių valsč.

1944 m. gegužės mėnesį Montvydas sakė, kad reikia vaduoti Lietuvą nuo vokiečių ir rusų. Rugpjūčio mėnesį pakvietė, kad vežčiau šautuvus į Liepynės mišką, ten vyko apmokymai. Montvydas iš gyventojų rinko maistą laisvės gynėjams. Nepriklausomoje Lietuvoje Montvydas buvo šaulys. Dabar Montvydas turi 4 bunkerius: vienas su ginklais, kitas su dviračiais, kitas su maistu. Penktas bunkeris buvo numatomas statyti, tą vietą parinko Beniulis.

61

Tarp bunkerių ryšys palaikomas per radiją. Bunkeriai gerai užmaskuoti. AVELIS ALBINAS, FELIKSO, g. 1908 m., gyv. Pagirždūtės k.,

Varnių vls. Liudininkas. Gyvendamas Varniuose, sužinojau, kad suformuotas stambus

partizanų dalinys, kuriam vadovauja Montvydas ir jo padėjėjas Beniulis. Ta organizacija vadinasi „Vanagais“. Berods per radiją turi ryšį su Anglija, Amerika. Visas turimas žinias aš pranešiau Varnių karo komendantui. Taip pat apklausė Montvydo kalvėje dirbusi kalvį Stasį Kairį, gyvenantį Varniuose. Kairį aprengė karine uniforma ir jis nuvedė 7 enkavedistų grupę parodyti, kurioje žeminėje slepiasi Montvydas ir Beniulis. Partizanai nukovė du raudonarmiečius ir peršovė leitenanto kepurę, kuris pirmas bandė atidaryti žeminės angą. Tuo metu partizanai išmetė granatų ryšulius, po 2–3 granatas. Likę gyvieji enkavedistai grįžo į Varnius, paėmė 60–70 ginkluotų kareivių su automašinomis, tačiau grįžę partizanų neberado. Kitose žeminėse rado 4 spausdinimo mašinėles, ginklų, maisto produktų ir kito turto.

Nuo tų išdavysčių praėjo daugiau kaip 60 metų. Buvo kalbama, kad tas slėptuves išdavė Feliksas Sralgauskas. Iš archyvų išaiškėjo, kad pirmąsias LLA žemines galėjo nurodyti Stasys Kairys. Iki okupuojant sovietams jis dirbo Vl. Montvydo kalvėje vyriausiu kalviu.

KAZIMIERA RIMEIKYTĖ STONČIENĖ-VAGILKA, ŠATRIJA, gimė 1931 02 16 Luokės valsč. Mataičių km. Telšių apsk.

Tėvelis buvo 1918 metų savanoris. Mes augome 10 vaikų.. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą tėvelis buvo suimtas ir įkalintas Kauno kalėjime. Vokiečiams okupavus Lietuvą, iš kalėjimo išlaisvintas. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, mūsų šeima komunistų buvo persekiojama, nes trys broliai su vokiečiais pasitraukė į vakarus. 1945 m. liepos 25 d. mano tėvus, seserį su trijų metukų sūnų ištrėmė Komi ASSR. Man pasisekė nuo tremties pabėgti. Kadangi ūkininkai bijojo pabėgėlius priimti, mane partizanai priėmė į savo būrį. Priglaudė Šatrijos rinktinės vyrai. Tame būryje partizanavo mano sesuo Virginija Rimeikytė Puplauskienė, g. 1923 m., ir jos vyras Domas Puplauskis-Jokšas, g. 1915 m. Jis partizanavo nuo 1945 metų ir priklausė pirmo Šatrijos rinktinės vado Stasio Beniulio-Senelio būriui. Mano užduotis buvo aprūpinti vietinius partizanus spauda, pristatyti reikalingus medikamentus.

62

Mano slapyvardis – Vagilka. Šį slapyvardį gavau todėl, kad pirmiausiai teko vogti partizaną Joną Giržadą iš Pašatrijos km. Telšių aps. Ištrėmus jo šeimą, jis liko slėptuvėje. Kai viskas nurimo, aš atsėlinau sodybą ir jį ištempiau. Po ilgo buvimo slėptuvėje, jis pats nebegalėjo vaikščioti. Didelių pastangų dėka, jį pavyko atgabenti į būrį. Kitas partizanas – Stasys Jagminas-Sakalas po žygio ilsėjosi Kirklio daržinėje Pašatrio km. Daržinę padegė. Gaisro metu Sakalas apdegė rankas, veidą. Tuokart pasisekė juos abu išgelbėti ir išgydyti.

1947 m.Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas pasitaręs su bendražygiais paprašė manęs važiuoti Sibirą „vogti“ ištremtų šeimų. Prieš kelionę vadas paaiškino, kur ir kaip važiuoti. Sausio mėnesį aš, mano sesuo Virginija Paulauskienė ir Juozas Bidva, kurio šeima buvo ištremta kartu su mano tėvais Komijos ASSR, leidomės į pavojingą kelionę. Kelionėje išbuvome 6 savaites. Mūsų kelionė buvo sunki. Mudviem su Juozu teko važiuoti ir ant vagono stogo. Iš tremties parsivežime J. Bidvos sūnų Stasį, kuris dabartiniu metu gyvena Telšių mieste, ir dukterį Elytę, mano sesers Virginijos sūnų, penkių metų berniuką, kuris buvo ištremtas su seneliais.

Po 2-3 savaičių vėl gavome nurodymą iš Šatrijos rinktinės vado Vlado Montvydo, kad reikia važiuoti į šiaurę, vežti lietuviams pasus. Pasai buvo paimti iš vietinių gyventojų. Su Juozu Bidva vėl išsiruošėme į kelionę į Komijos ASSR. Mums patikėjo vežti 37 lietuviškus pasus. Aš išlipau iš traukinio Pečioros rajone. Juozas Bidva nuvažiavo toliau prie Laptevų jūros. Jam į kitą rajoną, kuriame buvo kiti lietuviai tremtiniai, nepavyko nuvykti, nes jūra užšalusi, laivai neplaukė, lėktuvų nebuvo. Juozas po dviejų savaičių grįžo neįvykdęs užduoties.

Pečioros rajone sutikau tėvelį Antaną Rimeikį. Atidaviau iš Lietuvos atvežtus pasus. Tėvelis išdalijo pažįstamiesiems. Jų prašėme, kad palauktų, nevažiuotų, neuždarytų kelių į Lietuvą, leistų mums pirmiems grįžti. Į kelionę susiruošėme tėvelis, mama ir aš. Nuvažiavome į Ošpos traukinių stotį, nusipirkome bilietus, laimingai važiavome link Lietuvos. Po mūsų išvažiavo ir kiti su mano atvežtais pasais. Naujieji pasų savininkai kelionėje tikrintojams nekėlė įtarimų . Apytikriai atitiko metai, o nuvargusius tremtinių veidus dengė skurdi žieminė apranga.

Pasibaigus tremtinių „vogimo“ operacijai, prasidėjo visasąjunginė mano ir mano tėvų paieška. Tėvuką po dviejų metų suėmė. Suėmė ir

63

mane, tardė, kankino, pasisekė pabėgti. Grįžau atgal pas partizanus. Papasakojau visus savo vargus. Partizanai patarė: „Esi jauna mergaitė, jei nori gyventi – palik mišką, o jei nori mirti – būk su mumis.“ Išgirdusi tokį pasiūlymą – palinkėjimą, atsisveikinau su bendražygiais. Jie liko ir pasirinko mirtį. Aš vargingai pasiekiau Klaipėdą. Vienas Klaipėdos gyventojas už 400 červonsų nelegaliai priregistravo. Čia mane pastebėjo komunistinių pažiūrų Luokės miestelio gyventoja. Vėl grėsė pavojus. Keliavau į Šilutę. Čia pasisekė įsidarbinti „Neringos“ restorane valytoja. Nors paieškos ir sekimai nesibaigė, tačiau prasidėjo ramesnis gyvenimas.

Mano tėviškė buvo prie Šatrijos kalno, gerai prisimenu šešis brolius Žemaitijos partizanus Vasiliauskus. Tai mano vaikystės, jaunystės draugai. Su Vytuku, Justuku mokimės Luokės pradinėje mokykloje. Teko kartu partizanauti. Jie visi žuvo .Dažnai partizanai uždainuodavo:

Sese, nupink vainiką žalių rūtų, Atneški paslapčia...Broli, juodo medžio kryžių Pastatyk nakčia...

64

Pogrindžio spaudos vyr. redaktorius Vladas Montvydas apie

1952 m.

Vl. Montvydas –Žemaitis sėdi su išdaviku Justu Labanausku. Stovi iš kairės į dešinę Bartkus, Bronius Alūza, Andrius Kmita

65

Keturi iš šešių brolių Vasiliauskų, kilę nuo Luokės

Šatrijos rinktinės partizanai

66

Neatpažinti Žemaitijos partizanai

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanai

67

LLA pogrindyje

Vlado Montvydo vaikai: Vytas, Algis, Rimas, Irena, Danutė. 1998 10 17 prie paminklo žuvusiems partizanams

68

Partizanų takas

Partizanų žeminės šulinio išgriuva.

69

Varnių būrio vadas Stasys Beniulis-Senelis

Kęstučio ir Žemaičių apygardų buvę vadai

70

Stasys Mockus-Kiaunė Jurgis Urniežius

Irena Montvydaitė Giedraitienė, Vlado Montvydo dukra

Jadvyga Aleksandravičiūtė

71

LLA KARIO VLADO MONTVYDO KOVŲ TAKAIS

Prisimena Irena Montvydaitė Giedraitienė, Vlado Montvydo dukra.

Prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, Plungė.

Mes esame toje atkrantėje, kur augo daug jazminų, kur sena obelis, mažaūgius krūmus apglėbusi, saugo nuo vėjų. Savo baltu apdaru obelis puošė sodybą ankstyvą pavasarį. Jaukioje, saugioje vietoje, netoli obels darže mamytė sodino daržoves, vėliau tėvelis kartu su bendraminčiais iškasė žeminę.

Prisimenu, 1944 metų lapkričio mėnesio pradžioje enkavedistų grupė apsupo žeminę, kuri buvo netoli mūsų namų. Tuo metu žeminėje slėpėsi Beniulis-Senelis ir tėtis. Abu atsišaudydami bėgo į miškelį. Mes į mamą įsikibę klykėme: „Rusai tėtę šaudo. Rusai tėtę šaudo“. Sodyboje buvo pastatyta kalvė. Pavasarį žydėjo didelis sodas. Rudenį subrandindavo daug skanių obuolių. Ankstyvą pavasarį pirmoji baltais žiedais pasipuošdavo aukšta, išsišakojusi ieva. Per mūsų sodybą kaimo keliukas vedė į Antanavičiaus sodybą.

1944 metų Kūčių vakarą į mūsų namus atvažiavo būrys kareivių. Jie ieškojo tėčio. Nesulaukę pareinančio tėčio, enkavedistai sudegino mūsų sodybą. Pirmą naktį miegojome Simenkovų troboje. Kaimynų Simenkovų ir mūsų tėvelių privačias valdas skyrė siaura, žalia juosta – ribos ženklas. Mūsų močiutė su senąja Simenkoviene buvo draugės. Simenkovų sūnūs Aleksejus ir Saša kartu su mano mama mokėsi Nevardėnų kaimo mokykloje. Sovietams okupavus Lietuvą, jie tapo aršūs stribai.

Pasirodžius kareiviams, močiutė parsivedė senąją Simenkovienę kaip vertėją, kad padėtų susikalbėti su užplūdusiais mūsų sodybą NKVD vidaus kariuomenės sovietų kareiviais. Karininkas su šautuvu ant mamos puola, kažką garsiai, piktai rusiškai šaukia. Senoji Simenkovienė gelbsti mūsų mamą. Griebia karininkui už šautuvo ir suka iš rankų. Mama glėbyje laikė mažąjį Rimuką, susuptą į užtiesalą. Karininkas garsiai, piktai įsakė visiems teisėtiems trobos šeimininkams išeiti iš savo jaukios trobos. Susigūžę, per ašaras ir garsų riksmą, lyg paukščiukai išmesti iš savo šilto lizdo, stebėjome pasiruošimą trobos uždegimui. Didžiojo kambario vidury dėjo atneštus šiaudus, krovė kėdes, stalą. Per sąmyšį nepastebėjome, kad nėra mažojo broliuko Algiuko.

72

Kur vaikas? Jo nematome. Visi dar daugiau susijaudinome. Bėgame apie trobą šaukdami: „Kur Algiukas? Kur Algiukas?“ Staiga pamatėme: NKVD kareivis mūsų Algiuką susupęs į šiltą drabužį, pasiėmęs į glėbį, kitoje rankoje laiko šautuvą ir, eidamas apie trobą, buože daužo visus langų stiklus.

Mamą su dviejų savaičių Rimuku enkavedistai išsivežė į Varnius. Važiuodama į Varnius, mama matė ir kitas degančias sodybas. Netoli Varnių didžiosios mūrinės bažnyčios stovėjo du namai, kurie tebestovi iki šių dienų. Ten buvo įsikūrusi NKVD įgulos būstinė. Prie vieno namo iš lentų buvo sukaltas nedidelis sandėliukas. Mama su mūsų broliuku Rimuku buvo uždaryti į tą sandėliuką. Nuo Kūčių iki Naujųjų Metų jie ten prabuvo. Laimei, kad mama turėjo pasiėmusi šiltų rūbų, o sandėliuke buvo apipelėjusių šiaudų. Niekas neatėjo, niekas nieko neatnešė, tik vienas kareivėlis porą kartų atnešė po pusę katiliuko košės. Jis sakydavo: „Biednaja ženščina“ (vargšė moteris). Močiutė Elzbėta Ralienė vis vaikštinėjo po Varnių miestelį, visur klausinėjo, tačiau niekas nieko nežinojo. Taip mama su broliuku Rimuku alkani išbuvo visą šaltą savaitę. Naujų metų vakarą kariškis atidarė duris ir pasakė: “Eik kur nori“.

Tą kūčių vakarą, nesenai buvome atsikėlę nuo tradiciniais valgiais apkrauto stalo. Senoji Simenkovienė, parsivedusi į savo trobą visą likusią šeimyną, mūsų klausė:

– Vaikai, ar valgyti norite? – Norime. Ant stalo padėjo šaltų, neluptų bulvių. Permiegoję senosios

Simenkovienės troboje, iš ryto išėjome į kaimynų Antanavičių sodybą. Laikinai apsigyvenome jų troboje Vėliau, tėtis mus išskirstė pas gimines ir gerus, suprantančius Žemaitijos valstiečius. Mūsų močiutė apsigyveno kaimynų Lapinskų sodyboje, kurios šeimininkai, saugodami savo gyvybes nuo raudonojo teroro, palikę sodybą, išbėgo į Vokietiją. 1948 m. močiutė buvo ištremta į Sibirą.

Vincenta Bielskytė-Klovienė, g. 1927 04 05, gyvena Plungėje. 1997 01 23 Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijos dalyvių komisijos sprendimu Lietuvos partizanų rėmėjai Vincentai Klovienei pripažintas Laisvės kovų dalyvės statusas.

Vincutė buvo lygiateisė šeimos narė, žinojo visas šeimos paslaptis. Vlado Montvydo šeimoje Vincenta prižiūrėjo vaikus, padėjo šeimininkauti.

73

Septyniolikmetė Vincenta buvo labai graži mergaitė. Po daug metų, Montvydų ūkyje dirbę, gyvenę žmonės prisimena Vincentą kaip darbščią, sąžiningą, pareigingą, visas jėgas atidavusią Montvydų šeimai. Montvydų sodyboje ji gyveno ir dirbo iki 1944 metų Kūčių vakaro, kol sudegino namus

Į Montvydų sodybą NKVD kareiviai atvažiuodavo dažnai. Ieškodavo Vlado Montvydo. Tardydavo mane. Tada rusiškai nemokėjau. Daug kartų klausdavo:

– Kur šeimininkas? Kur šeimininkas? – Nežinau, kur yra šeimininkas. Jie pradėdavo pykti, garsiai šaukdavo. Žadėdavo visus sušaudyti. Visi

vaikai išsigandę garsiai verkdavo. Per vaikų klyksmą kareiviai negirdėdavo mano, išsigandusios, jaunos mergaitės, silpno balso.

Pasakoja Irena Montvydaitė Giedraitienė. Mūsų gausiai šeimai rūbais padėjo tėčio sesuo, gyvenusi Klaipėdos

mieste. Ji buvo ištekėjusi už vokiečių tautybės laivo kapitono. Mūsų tėtis vežė maisto produktus, nes tada jų trūko. Už tai gaudavome rūbų, avalynės, patalynės.

1944 metų rudenį kariškiai, stribai viską išvežė. Mums visiškai nieko nepaliko. Paliko vieną vaikišką paltuką. Visą neteisėtai paimtą mūsų šeimos turtą išsivežė į Varnių saugumo būstinę. Ten išsidalijo stribų šeimos.

Prisimenu tėvelio bendražygį Jurgį Urniežių. Jurgis, kartu su mano tėveliu, kasė žeminę netoli trobos. Žeminę iškasė darže, įėjimas ir išėjimas – krūmuose. J. Urniežius dar ir dabar tiksliai prisimena visus konstrukcijų elementus: žeminė buvo įrengta apgalvotai, iš storų rąstų (per rąstus peršauti neįmanoma). Žeminėje buvo stalas, gultai. Susirinkdavo tėčio bendražygiai, tardavosi.

LLA karys Jurgis Urniežius patekęs į enkavedistų rankas neišdavė bendražygių, sugebėjo iškentėti skaudžias kančias per ilgai trukusius tardymus, viską nutylėti. Kad ištrūktų iš Varnių saugumiečių, pažadėjo jiems dirbti. Išsilaisvinęs iš saugumiečių Jurgis tiesiausiu keliu atėjo pas mūsų tėtį. Paaiškino, kokiomis sąlygomis jį suėmė, pasisakė, kad užverbavo. Klausė, kaip toliau elgtis. Tėtis pasakė:

– Tu būsi mums naudingesnis, jeigu tave pasiųsime į vairuotojų mokyklą, į Vilnių.

Vairuotojų mokykloje suėmė daugiau vyrų, kartu ir Jurgį Urniežių.

74

Atsimenu, dar neužėjus antrajai rusų okupacijai, tėtis surinkęs LLA „Vanagų“ grupės jaunuolius, priesaikos tekstą liepdavo išmokti mintinai – neužmiršti ir vykdyti. Stojant į LLA „Vanagų“ organizaciją priesaikos priėmimo metu šalia buvo Lietuvos trispalvė vėliava ir kryželis su nukryžiuotuoju. Kiekvienas turėjo mintinai pasakyti priesaiką, priklaupti, pabučiuoti vėliavą, ginklą, kryželį. Priesaikos priėmimas vyko iškilmingai, garbingoje aplinkoje. Tėvelis sustatydavo LLA „Vanagų“ grupės karius savo gyvenamo namo didžiajame kambaryje.

Lauko tualeto užpakalinė lentinė sienelė buvo dviguba. Ten tėtis buvo paslėpęs ginklus. Kratos metu NKVD kareiviai atplėšė lentą, išėmė ginklus. Alergiškai bijojau ginklų. Pamačius enkavedistus pradėdavo pilvą skaudėti. Visi maži vaikai, pamatę ginkluotus NKVD kareivius, iš baimės klykdavome, drebėdavome. Kratų metu, kareiviai elgdavosi nepaprastai žiauriai. Išplėšė kambarių grindis, žiūrėjo kas po grindimis. Išvarė kiaules, paliko tik vieną širmą arklį. Ūkis buvo išdraskytas.

Prisimena Vincenta Bielskytė Vaškienė Klovienė. Ne tik Vladui Montvydui siuvau drabužius. Visiems partizanams

siuvau iš jų atneštų audeklo atraižų. Pirmą kartą su partizanais susipažinau Vašilėnų kaime Varnių vls., gyvendama ir siūdama to kaimo ūkininko Kelpšos namuose. Į ūkininko namus iš Varnių miestelio ateidavo siuvėjas Zakarauskas. Jis partizanams siūdavo švarkus. Aš siūdavau kelnes. Ant audeklo nuo kelių į apačią ir ant visos sėdynės užsiūdavau odą. Odą siuvome tam, kad atsiklaupęs partizanas kelių nesušlaptų, o atsisėdęs ant žemės nesušlaptų sėdynės ir kad greitai nesusidėvėtų. Partizanai nešiojo žalsvo atspalvio Lietuvos kariuomenės uniformas.

Partizanai man įduodavo paketus, patikėdavo nunešti juos į nurodytą vietą. Eidavau link Pašilės bažnytkaimio. Nunešusi paketą, turėdavau pakišti po senais kelmais. Kartu su paketu patikėdavo brėžinį-planelį, po kuriuo kelmu paslėpti paketą.

Asmeniškai Montvydą buvau susitikusi tik keletą kartų. Viename būryje tada buvo apie 10 partizanų. Atėjo į ūkininko Šimkaus sodybą, kurioje gyveno trys neturtingos šeimos. Partizanai atsinešė žalios mėsos – kiaulienos kumpį. V. Montvydas-Žemaitis gyventojams sako: „Esate neturtingi, nenorime Jūsų nuskriausti. Mėsos atsinešėme iš turtingų ūkininkų. Prašytume išvirti mėsą su bulvėmis“. Su šeimininkais elgėsi kultūringai. Partizanai,

75

sėdėdami prie stalo, ginklus laikė šalia savęs. Dvi neturtingos šeimos atnešė bulvių. Kartu su kitomis moterimis skutome bulves. Visi persižegnojo prieš valgį. Du partizanai budėjo lauke sargyboje. Montvydas-Žemaitis, Žemaičių apygardos vadas pirmas atsistojo prie stalo. Visi susikaupę sukalbėjo poterius, sugiedojo giesmę „Marija-Marija”, padėkojo šeimininkams už sočią vakarienę, atsisveikino ir išėjo.

Vieną kartą taisydama uniformas kišenėse radau kelis antspaudus. Kad nepasimestų, įsidėjau į savo švarko kišenę. Tuo metu į langą pabeldė ūkininkas Šimkus: „Vincenta, paslėpk visas uniformas ir bėk. Atvažiavę kareiviai „šukuoja“ miškus. Kareivis greta kareivio eina. Daro kratas visose sodybose. Tave sugaus – neištrūksi“.

Vieną dalį uniforminių rūbų paslėpiau prie tvenkinio ajeruose. Kitus, suvyniojusi į ryšulį, nunešiau į avižų lauką. Paslėpusi uniformas, užsivilkau švarkelį. Išbėgau basa, užmiršusi batus. Bėgdama mačiau: trys ar keturi partizanai dirvos arimais pilvais šliaužė į miško pusę. Reikėjo perbėgti vieškelį Karklėnai-Varniai. Matau, kareiviai, kaip karo metu, išsikasę apkasus, užsimaskavę medžiais. Pamatė bėgančią, du kareiviai sugavo. Nebegalėjau pareiti į dėdės sodybą. Kareiviai nusivedė į dirvą. Ten buvo pjaunamas vasarojus. Neleido stovėti, liepė atsisėsti. Atsisėdau ant kupsto. Vienas kareivis buvo toliau paėjęs, kitas – arčiau stovėjo, žiūrėjo nusisukęs nuo manęs.

Žinojau, kad švarkelio kišenėje turiu partizanų antspaudus. Žiūrėdama į kareivius, iš kišenės ištraukiau antspaudus, sukišau į žemę. Atėjo kareivių vyresnis, nuvedė į ūkininko sodybą. Iš sodybos neleido išeiti. Šalta, su plonu švarkeliu, basomis kojomis. Naktį praleidome trise. Kartu su manim buvo nepažįstamas vyriškis ir dar viena mergaitė. Išaušus rytui vieni tardė mergaitę, kiti – mane. Tardymo metu, kai tik neatsakai į jų klausimus, aulinių batų kulnimis traiškė basų kojų sušalusius pirštus. Neprisipažinau, nieko neišdaviau. Po tardymo paleido. Po to įvykio išėjau gyventi pas savo mamytę Eleną Bielskienę į gretimą Siriškės kaimą.

Parėjusi gyventi pas mamytę, pradėjau lankyt Varnių vidurinės mokyklos penktąją klasę. Norėjau išmokti rusų kalbos. Pamokos baigdavosi vėlai vakare, apie 11 valandą. Jau prie Varnių saugumo, apšvietę prožektoriais sustabdydavo. Vesdavosi į medinį, aplūžusį stribyną. Klausinėjo: „Kur eini? Ką su mokiniais kalbėjai?“ Keletą kartų dienos metu stribai pastojo kelią. Tada prie stribyno būdavo pamesti, išniekinti Varnių apylinkių partizanai. Vesdavo atpažinti sudarkytų kūnų. Klausdavo: „Kurį pažįsti? Su kuriais

76

buvai susitikusi?“ Mamytė papasakojo, kad Šilutėje gyvenanti mano artima giminaitė

serga. Reikalinga priežiūra, reikės ir maisto nuvežti. 1949 ar 1950 metais pėsčia išėjau į autobuso stotelę Varnių miestelyje. Kelis kilometrus sunkiai nešiau kelioninę kuprinę, pridėtą maisto. Autobusu atvažiavau į Telšius. Ilgai laukiau traukinio į Klaipėdą. O prieš Klaipėdą, vagone, priėjo du nepažįstami vyrai, vienas uniformuotas be kepurės, antras uniformuotas su kepure. Liepė atsisveikinti su kartu važiavusia jauna mergaite ir eiti kartu su jais. Man paaiškino: „Mes žinome, tavo artima giminaitė Stasė Mikalauskienė gyvena Šilutėje, serga. Važiuojame į Šilutę, nuvešime pas ją“. Išlipome Klaipėdoje iš traukinio, perėjome traukinių stoties pastatą, einame link miesto. Sustojau, nepažįstamiesiems sakau:

– Aš kitu traukiniu važiuosiu į Šilutę. – Ne, traukiniu nevažiuosi, mes tave nuvešime. Einame kartu, už

namo stovi mūsų automobilis, sėsime ir nuvažiuosime. Pro vartus jie eina pirma, aš iš paskos. Pamačiau, prie didelių geležinių

vartų poste stovi ginkluota sargyba. Supratau: atvedė į Klaipėdos saugumo komiteto kiemą, netoli taukinių stoties. Įėjus į kiemą pakvietė į kambarį: „Einame, mes tave greitai nuvešime į Šilutę“. Įėjus į kabinetą, mano sunkų, maisto produktų pridėtą krepšį padėjo aukštai. Į kabinetą įėjo karininkas. Tarp savęs rusiškai pasitarę, mane paklausinėjo. Surašė dokumentą. Išpjovė visas metalines detales iš rūbų, net segtukus laikiusius kojines. Įvedė į kamerą. Ten sėdėjo liūdna mergaitė. Suplėšiusi skudurą užsirišau kojines, kad nenusmuktų. Kameroje laikė uždarytą apie dvi savaites. Vedė tardymams. Dvi savaites naktimis tardė, nieko neprisipažinau, viską melavau, paleido. Supratau savo tragišką padėtį. Būdama uždaryta kameroje daug meldžiausi. Maldaknygės, rožinio neturėjau. Mintinai žinojau poterius ir kelias maldas. Jaunystėje išmokau kelias maldeles. Jas ir dabar neužmiršusi meldžiu.

Buvo akistata su partizanu Petru Monkumi-Sidabru. Jį enkavedistai, su pririšta prie kojos viela, kad nepabėgtų, vedžiojo po kaimus. Jau vieną kartą buvo ištrūkęs.1951 ar 1952 metais Sidabrą išdavė Juozas Karbauskis, gyvenęs Laumenų kaime, netoli Kaltinėnų miestelio. J. Karbauskis kartu su broliu Vladislovu į maistą įdėjo migdomųjų chemikalų. Petras Monkus-Sidabras buvo blogos reputacijos partizanas. Mėgo degtinę ir merginas. Nuo vienų kaimo merginų atėmęs kojines, gražias sukneles, nešdavo kitoms merginoms.

77

Prisimena Irena Montvydaitė Giedraitienė. Saugumiečiai suimtą Petrą Monkų-Sidabrą ilgai nevedžiojo po

miškus ir kaimus: nuteisė, sušaudė. Sidabras, provokacijos tikslu, norėjo susitikti su Žemaičių apygardos vadu V. Montvydu-Žemaičiu. Su tokiais bendražygiais tėvelis buvo labai atsargus, labai gudrus. Ir šį kartą susitikimas neįvyko.

Būdavo, kad kai kurie partizanai įvykdydavo įvairių nusikaltimų. Tokiu atveju tėtis eidavo atsiprašyti nuskriaustų gyventojų.

Už Girgždūtės piliakalnio, link Karklėnų, yra Vašilėnų kaimas. Aplinkui Vašilėnų miškai. Patogu pasislėpti partizanams. Vašilėnų miškuose buvo pagrindinė Žemaičių apygardos vado, Varnių partizanų būrio dislokacijos vieta. Beveik visi kaime gyvenę ūkininkai buvo partizanų ryšininkai.

PARTIZANŲ TAKAS KŪLGRINDA

Antanas Ivinskis, Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius. Bene daugiausia duomenų ir apie Sietuvos kūlgrindos konstrukciją

yra pateikęs žymus lenkų archeologas Liudvikas Kšivickis, kurio 1903 m. kelionės metu lankant Lietuvos kūlgrindą aprašymas išlikęs rankraštyje: „Pasakojo man apie šią Sietuvą stebuklų stebuklus: kelias šis išgrįstas po vandeniu, akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelėsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vežimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišlystumei” (L. Kšivickis Žemaičių senovė,1927 m.). Anot šio archeologo Sietuvos kūlgrinda – viena slaptų kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, atkarpų.

Greičiausiai, šios kūlgrindos įrengtos žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu: XIII - XIV a. Akmenys sukloti po vandeniu metro ir pusės metro gylyje.

Kūlgrindos ilgis – dešimtys kilometrų. Dabar žinomos kelios kelio atkarpos. Buvo senasis žemaičių karo kelias – senkelis, kuris jungė Medvėgalį su Baltininkais. Tai – apie 40 km. Vienomis atkarpomis ėjo kūlgrinda, kitomis atkarpomis – paprasti vieškeliai. Per durpynus ėjo medgrindos – medžiais išgrįstas kelias. Yra išlikusios kalvelės, kurių pavadinimai: Puolimų

78

kalva, Prūsų skynimo kalva – nuo karų su kryžiuočiais laikų. Prie Sietuvos upelio, beveik per vidurį, tarp Paršežerio ir Lūksto

ežerų, yra Reistrų kaimas, Laukuvos sen. Šilalės r. Net kaimo pavadinimas sako – Reistrai, tai yra raistai, pelkynai, durpynai. Šitas tarpežeris, tarp Lūksto ir Paršežerio yra kelių kilometrų pločio. Šitie pelkynai visur čia tęsiasi. Vietiniams gyventojams akmenimis grįstas po vandeniu kelias nebuvo slaptas. Ūkininkai šieną veždavo iš tų pelkynų, į atlaidus važiavo, tiesiai atvykdavo į Požerę, kad nereikėtų ežerus aplenkti, sukakti.

Irena Montvydaitė Giedraitienė. Šita kūlgrinda yra pasitarnavusi ne tik senovės žemaičiams, bet ir po

Antrojo pasaulinio karo partizaninio karo partizanams. Kūlgrinda partizanai pereidavo iš vieno kaimo į kitą. Partizanavimo laikais kūlgrinda Žemaičių apygardos vadui labai pasitarnavo pereinant klampius pelkynus, nes antroje Sietuvos upelio pusėje Čepaičių kaime 1950–1951 m. vasario mėn. tėtis buvo įkurdinęs Vakarų srities Jūros štabą. Netoli Čepaičių mokyklos buvo žeminė. Žiemos metu Vakarų srities Jūros štabas buvo įsikūręs Čepaičių kaimo mokykloje. Tuo metu čia dirbo mokytoja Putriutė, kuri iki šių dienų labai puikiai prisimena tuos laikus ir partizanų kautynes su NKVD kariuomene. Dienos metu partizanai būdavo arklių fermos daržinėje, kuri buvo greta mokyklos. 1951 m. vasario mėn. 10 d. 14 val. išduoti, nelygioje kovoje žuvo Vakarų srities Jūros štabo vadai Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Antanas Liesis–Idenas, Stasys Gedvila–Bedalis.

1953 metais rugpjūčio mėnesį žvejys Naujokas, žvejodamas Sietuvos upelyje ir Paršežeryje, pastebėjo kūlgrinda dažnai praeinančius du partizanus. Žvejys pasigyrė savo kaimynui ar pats pranešė į Varnių NKVD (skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą informaciją). Pasaloje laukė išguldyta NKVD kariauna: Telšių, Rietavo, Varnių, Kaltinėnų stribai. Partizanai, atsišaudydami apie porą valandų, pasitraukė prie Paršežerio. Požerės mokykloje demonstravo kino filmą. Pasibaigus filmui, stumdė suolus prie sienų, ruošė salę jaunimo pasilinksminimui. Ten buvęs jaunuolis vėliau pasakojo: „Pasigirdus šūviams mes išsilakstėme. Apie dvi valandas, gal nuo 11 valandos vakaro girdėjosi šūviai“. Šioje pasaloje 1953 08 23 žuvo Žemaičių apygardos partizanai: apygardos vadas Vladas Montvydas, Kazimiero-Žemaitis, Etmonas, g. 1911 09 09, ir jo adjutantas Bronius Alūza-Bedalis.

79

LLA ŠATRIJOS RINKTINĖS PARTIZANŲ RĖMĖJAI

Prisimena Janina Gedvilaitė Laucevičienė, g. 1935 02 07, gyv. Klaipėdoje.

Prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, 2000 12 11.

Aš ūkininkų dukra. Mokiausi Žlibinų pradinėje mokykloje. Mano mama Ona Gedvilienė, g. 1907 10 01, ir tėvelis Justinas Gedvilas, g. 1904 m., buvo labai geri žmonės. 1943 m. tėvelis veždavo valstybei maisto produktus – pieną, kiaušinius – į priėmimo punktą Plungės pieninėje.

Tai įvyko po Šv. Onos atlaidų, liepos mėnesį. Kartu su tėveliu važiavo Liudvikas

Končius, kaimynas iš Gaižupių kaimo. Tėvelio kumelė parėjo viena. L. Končius savo namus pasiekė po kelių parų. Jis spėjo pasislėpti krūmuose, o tėvelis – ne. Kaimynas L. Končius mamai pasakė, kad Justiną Gedvilą paėmė vokiečiai ir išvežė darbams į Vokietiją. Tėvelis Vokietijoje išbuvo 18 mėnesių. Tas laikotarpis namiškiams buvo ypatingai sunkus. Tėvelis Vokietijoje dirbo karinės paskirties darbus. Juos vežė visur, kur reikėjo užtemdyti miestus. Dalyvavo Drezdeno ir Miuncheno miestų užtemdyme.

Grįžęs į Lietuvą susipažino su vietiniais partizanais ir daug jiems padėjo. Tėvelių sodyba buvo ramioje vietoje, prie Paulausko miško, Telšių ir Plungės rajonų sandūroje. Tose vietovėse mažiau siautėjo saugumo darbuotojai. Partizanai ateidavo pas tėvelį pasitarti. Jis partizanams buvo griežtas ir teisingas, daug patardavo, pasakodavo apie griežtą tvarką Vokietijos kariuomenėje. Partizanai iš žygio ateidavo suvargę, išsipurvinę. Jis partizanus varydavo maudytis į Vėždaubio upelį. Aš kartu su broliais ir sesutėmis saugodavome partizanus. Kartu su mama plaudavome jų rūbus ir aprengdavome švariais drabužiais.

Visa mūsų šeima visomis išgalėmis rėmė partizanus. Mano brolis Adomas dirbo partizanų ryšininku. Jis atliko tiek daug ir labai svarbių užduočių, kad be jo pagalbos partizanams būtų buvę sunkiau kovoti su priešais. Vaikai atlikdavome paprastesnes užduotis: vykdydavome žvalgybą,

80

rinkdavome informaciją ar kaime yra saugumiečių, rusų kareivių. Gyvenome netoli miškelio, todėl išgirdę mašinos ūžesį, bėgdavome prie kelio žiūrėti kas ten važiuoja. Aš partizanams nešiau valgyti, o žiemos metu slėpiau partizanų pėdsakus.

Tada Žarėnų partizanų būriui vadovavo Raimondas Bijeika-Krukis. Tuo metu daug partizanų buvo paaugliai, pabėgę iš tremties. Jie, ūkininkų vaikai, išaugę kultūringose šeimose, Lietuvos patriotai, katalikai, lietuviai. Buvo atėjusių ir iš tolimesnių Lietuvos vietovių, kurie slėpėsi nuo stribų persekiojimų ir tremties. Tokiu būdu dalis žmonių išsisaugojo.

Prisimenu partizanus: Raimondą Bijeiką – Krukiu vadinamą, Levoną- 19 metų jauną berniuką, Petrą Bartkų–Zuikį, du Rekašius – broliai ar pusbroliai, Bielskius.

Partizaną Česlovą Grybauską – aukšto ūgio, stambaus kūno sudėjimo, tamsaus gymio. Po mūšio, vykusio Dievo krėslo miške 1949 05 21 atėjo į mūsų sodybą partizanas Raimondas Bijeika-Krukis sužeista akimi. Žinojau, kad Dievo krėslo miške žuvo keli partizanai. Pažinojau partizanus Povilą Bagdoną-Atlantą, Domininką Šakinį, Antaną Kumšlytį, Zigmą Skripką-Kulkosvaidininką, kuris visadanešiojosi kulkosvaidį, Julių Vaišvilą, vadintą Juliumi.

Mūsų sodyboje vyko partizanų susitikimas. Susirinko apie 15 partizanų. Visi partizanai buvo gražūs, jauni vyrai. Mokėjo ypatingai gražiai dainuoti ir giedoti. Partizanai mokėjo groti bandonija (muzikos instrumentas). Tėveliui Justinui Gedvilui išdrožinėjo labai gražią lazdą.

Prisimenu, kaip kartą rusai pavogė avį iš tvarto. Tada dar nebuvo stribų. Siautėjo tik rusų kareiviai. Netoli mūsų sodybos buvo tuščias kaimynų Paulauskų ūkis. Šeimininkus ištrėmė į Sibirą. Paulausko ūkyje gyveno daug rusų kareivių. Į mūsų sodybą atėjo girti penki ar keturi rusų kariškiai. Vienas vyresnis, su gražiais antpečiais. Vaikai džiaugėmės tokiais gražiais antpečiais. Kareiviai buvo ypatingai girti. Vienas atgulė į lovą ir miegojo. Kiti apžiūrinėjo visą mūsų ūkį. Virš sodybos praskrido lėktuvas, sukeldamas didelį triukšmą. Tuo metu kariškiai įėjo į tvartą. Girdėjome, kaip avys blaškėsi tvarte. Vištos garsiai karkė. Mama, užsidegusi žibintą, norėjo eiti į tvartą pažiūrėti gyvulių. Vyriausias kariškis neleido mamai eiti į tvartą ir rusiškai garsiai šaukė: „Neik, neik. Skrenda lėktuvas.“ Mama buvo aukšto ūgio, fiziškai stipri. Nepakluso kariškio draudimui. Pasistumdydama su juo nuėjo į tvartą. Pamatė, kad kariškiai akiplėšiškai pavogė vieną aviną. Išaušus rytui ėjome ieškoti savo

81

avino. Radome miške. Oda nulupta. Žarnos išverstos. Mėsa pavogta. Užėję rusų kareiviai lindo prie mamos, norėjo prievartauti.

Tiksliai prisimenu, kaip stribai – „liaudies gynėjai“ darydavo kratas. Jie partizanų ieškodavo kraičių skryniose, komodų stalčiuose, rūbų spintose. Mamai pavogė žiedus, palaidinukę, degtukus. Mamytė stribams, rusų kareiviams aiškino, kad partizanų komodos stalčiuose tikrai nėra. Lietuviai stribai mamą stumdė šaukdami: „Tylėk, sena boba.“ Su šautuvų durtuvais badė šiaudus, šieną. Lipo ant gyvenamų kambarių lubų. Išėjus stribams neberadome lašinių, duonos. Mama vaikams sakė: „Vaikeliai, kai stribai daro kratą, bėkite kartu su jais. Žiūrėkite, kad jie ko nors nepavogtų.“ Vaikai uoliai persekiojome stribus. Buvo tokia situacija. Du stribai palipo ant gyvenamų kambarių lubų. Aš su jais kartu. Vienas stribas mane bara: „Ko tu eini kartu su mumis?“ Piktai pasakiau: „Kad nepavogtute.“ Stribas klausia: „Ar jūs įtariate, kad mes esame vagys?“ Sakau: „Taip.“ Įeina į kamarą. Ten didelis medinis kubilas pridėtas lašinių. Rūkyti lašiniai pakabinti. Matau. Stribas atsisagstė milinę. Vagia didelį lašinių gabalą. Pradėjau labai garsiai šaukti: „Padėk. Nevok lašinių.“ Praėjo mane stumdyti, kad nešaukčiau. Greitai pranešiau mamytei, kad stribas po miline slepia lašinius.

Stribai ypatingai skriaudė gyventojus ieškodami ne to, ko jiems reikėjo ieškoti. Net mus vaikus tardė, stumdė, šaukė: „Kodėl nepasakote? Kodėl slepiate? Kur partizanai?“ Kartą mamytė su tėveliu išėjo pas kaimynus. Atėję stribai apipuolė mano septynmetę sesutę Zoselę. Šaukdami klausė: „Kur yra tėveliai?“ Neiškentusi Zoselė atsakė: „Gal į mišką kankorėžių rinkti išėjo? Nežinau.“ Nebetardė Zoselės. Apipuolė mus, vyresnius vaikus. Klausinėjo: „Kur išėjo tėvai? Gal banditams ėsti išnešė?” Tikrino ant viryklos sudėtus puodus. Žiūrėjo, kas išvirta.

Tėveliams gyvenimas buvo labai sunkus. Didesni vaikai jiems sakydavo: „Važiuokime gyventi į miestą. Ko čia mes dabar vargstam?“ Tėveliai nenorėjo kitur važiuoti. Vėliau vis tiek reikėjo išvažiuoti iš savo sodybos. Atmatavo tik 60 arų žemės lopinėlį. Melioratoriai viską išdraskė, išardė. Mamytė nenorėjo rašyti pareiškimo stoti į kolūkį. Už tai, kad pasipriešino, beveik viską atėmė – gyvulius išvarė, išvežė į kolūkį. Septynių asmenų šeimai paliko vieną karvę, vieną kiaulę, penkias vištas, katiną ir šunį. Daugiau nieko. Pasakė: „Jeigu rasime neužregistruotą gyvulį, tai nukentėsite kaip už banditų [partizanų] laikymą.“ Karvei apsiveršiavus, veršelį tuoj reikėjo užregistruoti ir atiduoti į kolūkį. Tas pats su paršavede kiaule. Tėveliams

82

sutikus dirbti kolūkyje, visi penki vaikai ėjome dirbti į kolūkį. Dirbome sąžiningai, kaip tėveliai buvo išmokinę. Tuo metu aš dar neturėjau 15 metų. Galvojome gauti gerą atlyginimą. Kartu su tėveliu nuvažiavome į kolūkį atsiimti uždarbio už sąžiningai per vienerius darbo metus atliktus darbus. Mamytė pasiliko namuose viena. Tėvelis įėjo į kolūkio sandėlį. Visi vaikai sėdime vežime ir laukiame. Sutarėme, kad tėvelis praneš, kada ateiti pasiimti uždarbio už metus. Ateina tėvelis vienas. Atsineša užsimetęs ant pečių dirsių maišą. Tėvelis mums sako: „Vaikeliai, metus dirbome – uždirbome. Vaikai, gyvenkite kaip norite. Aš jūsų neišmaitinu.“

Atsimenu, važiavome kartą kartu su mamyte į Plungę. Mus sustabdė A. Kubeckas ir paprašė nuvežti jo sūnų į Plungę. Mamytė sutiko. Kartu važiuodami kalbėjome. Stanislovas buvo apsirengęs labai vargingai, suvargęs, sublogęs. Mamytė S. Laucevičiaus klausė, kiek jam metų. Stanislovas atsakė, kad devyniolika. Mamytė Stanislovo vėl klausia: „Kodėl tu nepaaugai?“ Stanislovas pradėjo pasakoti, kad Sibire gyvenęs ypatingai blogomis sąlygomis. Paklausus, kodėl dantų nebeturi, jis atsakė: „Nebeturiu. Sovietai man dantis išgriaužė”. Kalbėdami apie patirtas skriaudas nuvažiavome į Plungę. Stanislovą palikome pas Daukantienę, o mes nuvažiavome į turgų. Praėjo daug laiko, kol mes vėl susitikome su Stanislovu.

Gyvenome Gaižupių kaime. Tuo laiku man buvo 15–16 metų. S. Laucevičius gyveno pas Aleksandrą Kubecką, paskui išėjo pas partizanus. Jis nesenai buvo grįžęs iš Rusijos. Susipažinau su Stanislovu Laucevičiumi, pradėjau draugauti.

Stanislovas ramybės neturėjo. Stribai pradėjo jo ieškoti, gaudyti. Žinojau du bunkerius: Auškalnio ir Paulausko miškuose. Kitų nežinojau. Buvau partizanų bunkeryje, bet jame nenorėčiau gyventi. Gyvenimo sąlygos ypatingai blogos. Stanislovas buvo nusivedęs į Auškalnio miške iškastą bunkerį. Ne vieną kartą esu buvusi Paulausko miške iškastame bunkeryje, kuriame su Stanislovu miegojome pasilikę „namuose“, kada visi partizanai buvo išėję į susirinkimą. Bunkeryje nuo lubų laša, drėgna.

Mes gyvenome prie Paulausko miško. Stanislovas ateidavo į pamiškę, prie mano tėviškės ir duodavo ženklą. Taip iškviesdavo mane. Niekas nežinojo, kur ir kaip susitikdavome. Raštelius rašydavome ne įprastu, atviru tekstu, bet sutartiniais ženklais. Juos padėdavome po dideliu akmeniu Paulausko miške. Rašydavome – aš jam, jis man. Raštelius šifruotu tekstu rašėme todėl, kad kas radęs neperskaitytų. Sutartinius ženklus, įvairios

83

formos kvadratėlius sugalvojo Stanislovas. Skaičius naudojome lotyniškus. Stanislovas labai prašydavo, kad ateičiau pas jį į mišką, nes jam esą liūdna. Nueidavau. Kartu su mamyte skalbėme, taisėme rūbus ne tik Stanislovui, bet ir kitiems partizanams.

Žiemos metu buvo sunkiau. Reikėjo sniege užkasti pėdas. Stanislovas tuo metu gyveno bunkeryje Paulausko miške. Nešiau valgyti. Padėjome tiek, kiek galėjome.

Kartą sodyboje ilgai ir garsiai lojo šuo. Atėjo Stanislovas. Manęs paprašė arbatos atsigerti, nes norėjo pasišildyti, paprašė vakarienės, pieniškos sriubos. Buvo šalta žiema. Tėveliai išėjo pas kaimynus kalnų giedoti. Mūsų kaime buvo sena tradicija: advento laikotarpiu giedoti kalnus. Tik spėjo Stanislovas ateiti į kambarį, pradėjo loti šuo. Loja ir žiūri į mišką. Mūsų šuo buvo išmokytas, atėjus partizanams į sodybą, niekada neloti. Stanislovas susijaudinęs ištarė: „Aš bėgu. Man širdį taip skauda. Tiek širdis nerami. Kažkas turi įvykti.“ Jis kambaryje buvo gal penkias minutes. Mes buvome sekami. Matyt, pamiškėje buvo stribai. Pasirodo buvo atėjęs išdavikas – seklys F. Čiuželis. Tikriausia jis buvo už malkinės, kad viską matė. Tik Stanislovas spėjo išeiti, mūsų sodyboje atsirado daugybė rusų kareivių ir stribų. Atėję į kambarį pradėjo vaikus gąsdinti, klausinėti, kas pas mus buvo. Mes sakėme, kad nieko nebuvo. Visi vaikai buvome sutarę, kad niekam nieko nesakysime. Mus ištardyti buvo sunku. Stanislovas, išbėgęs į mišką, pažiūrėjo į sodybos pusę. Pamatė daug vaikštančių žmonių. Kambaryje degė lempa, todėl matėsi pro langus praeinančių žmonių šešėliai.

Parėjo tėveliai. Rytmetį pamatė daugybę pėdų sodyboje. „Vaikai, kas pas jus buvo?“ Papasakojome tėveliams, kas ir kiek buvo. S. Laucevičius įsitikino, kad F. Čiuželis yra šnipas. Stanislovas nuėjo pas jį ir sako: „Feliksai, tu užsiundei“. F. Čiuželis atsakė: „Taip. Aš buvau priverstas. Aš tave seku, kur tu randiesi“. Jeigu Stanislovas mūsų sodyboje būtų buvęs ilgiau, jį būtų suėmę kambaryje.

Stanislovas viską tiksliai nujautė. Dėka geros nuojautos daug kartų išsigelbėjo. Būdamas su partizanais taip pat jausdavo pavojų. Draugus perspėdavo: „Vyrai, man neramu. Kažkas yra?“ Net išgirdęs stirnos bliovimą, suprasdavo apie kitų žmonių buvimą miške.

Saugumiečiai labai aktyviai gaudė partizanus. Stanislovas išėjo iš Paulausko miško. Susipažino su partizanu Jonu Parimskiu, kuris prašė Stanislovo, kad jį nuvestų pas partizanų vadą. Stanislovas suprato,

84

kad J. Parimskis yra negeras žmogus. Jie išsiskyrė. Stanislovas išėjo gyventi vienas. Nuo to momento nežinojau jo gyvenamos vietos. Po kiek laiko atėjęs į pamiškę, prie mano tėviškės, sušvilpė. Atėjau. Verkėme apsikabinę. Seniai nesimatę. Stanislovas sako: „Man nėra gyvenimo. Aš, turbūt, nusižudysiu. Partizanai jau išgaudyti.“ Parėjusi namo viską papasakojau tėveliams. Jie manęs paprašė, kad perduočiau: „Stanislovai nekvailiok. Nesižudyk. Jeigu Sibire patirtas kančias iškentėjai, tai iškentėk ir dabar.“ Rizikuodama šeimos likimu, Stanislovą parsivedžiau į savo namus, pas tėvelius. Visi prašėme, kad jis nekvailiotų, o geriau eitų pasiduoti. Gal ištrems. Tada spėsi nusižudyti. Taip ir įvyko. Įtikinome Stanislovą, kad nesižudytų.

Tą dieną Žlibinuose vyko visuotinis kolūkiečių susirinkimas. Stanislovas nuėjo pas tuometinį apylinkės tarybos pirmininką Beną Grikštą. Padėjo šautuvą ant stalo ir pasakė: „Benediktai, dėk mane kur nori.“ Jie abu nuėjo į visuotinį kolūkiečių susirinkimą. B. Grikštas susirinkusiųjų kolūkiečių paklausė: „Vienas partizanas pasiduoda. Ką mums daryti su juo? “ Pasibaigus susirinkimui B. Grikštas, S. Laucevičius ir dar keli žmonės automobiliu išvažiavo į Plungę.

S. Laucevičių perdavė valstybės saugumo darbuotojams. Prasidėjo tardymai. Tėvelius ir mane iškvietė tardymams į Plungę. Išsiaiškino, kad S. Laucevičius žmonių nenužudė, nepadarė jokių nusikaltimų, nieko nuskriaudė. Išvežė į Vilnių. Ten tardė. Tardymai tęsėsi apie 3-4 mėnesius. Organizavo akistatą su partizanais A. Kūmšlyčiu, Šakiniu ir kitais. Po to paleido.

Pasibaigė visi vargai. Stanislovas Laucevičius kreipėsi į mane: „Janina, mano miela, dabar galime susituokti.“ Iš mano tėviškės Gaižupių kaime dviese nuėjome į Plungę. Tai buvo 1954 07 22. Buvome jauni. Ėjome pėsti. Automobilio nereikėjo. Atėjome į metrikacijos skyrių. Čia dirbančiųjų Stanislovas paprašė užregistruoti santuoką ir pabūti mūsų liudininkais. Surašė reikiamus dokumentus. Po dokumentų surašymo Stanislovas man pasakė: „ Janina, dabar nepabėgsi.“ Atsakiau: „Stanislovai, aš tave myliu. Niekur nebėgsiu.“ Parėję namo pasakėme tėveliams, kad Plungės metrikacijos skyriuje užregistravome santuoką.

Po trijų, keturių dienų išvažiavome į Klaipėdą ieškoti buto savarankiškam gyvenimui. Pažįstamų ten neturėjome. Važiuodami į Klaipėdą traukinyje susitikome rusų tautybės senutę. Stanislovas gerai mokėjo rusų kalbą, todėl pasisakėme, kad ieškome buto Klaipėdoje. Močiutė maloniai

85

pakvietė gyventi. pas save. Ji mus parsivedė į savo butą, kuriame dar gyveno močiutės dukra, ištekėjusi už Lukošenkos. Jis gerai mokėjo lietuvių kalbą. Aš visiškai nemokėjau rusų kalbos. Tais laikais močiutė ir jos šeima buvo labai geri žmonės. Vieni kitus užjautė. Viename kambaryje gyveno kelios šeimos. Mūsų jaunai šeimai išnuomavo 2,5x3 m sandėliuką, paskolino iš lentų sukaltą gultą. Taip pradėjome pirmas gyvenimo dienas Klaipėdoje.

Kai parvažiavome pas mano tėvelius į Gaižupių kaimą, papasakojome, kad nuomojame kambarėlį. Mamytė klausinėjo, kokiu kuru šeimininkė kūrena krosnį. Pasakėme, kad malkomis. Tėvai išnuomavo sunkvežimį iš Žlibinų kolūkio, prikrovė malkų, maisto ir atvežė, kad žiemai turėtume kuro ir maisto, į Klaipėdą. Stanislovas dirbo geležinkelių žinyboje, iešmininku. Vėliau dirbo darbininku, nes atlyginimas didesnis. Aš niekur negavau darbo, nes visose darbovietėse reikėjo mokėti rusų kalbą. Prašiau darbo laivų statykloje – nepriėmė. Prašė pareiškimą rašyti rusų kalba. Nemokėjau. Stanislovas mane užjausdamas kalbėjo: „Janina, būk namuose. Suspėsi.“

Kitą kambarėlį susiradome pas Gaižutienę, prie jūros, Melnragėje. Gyvenome viename kambarėlyje, bet buvo geriau, laisviau. Stanislovas perėjo dirbti į Klaipėdos laivų statyklą. Dirbo didžiuosiuose korpusuose, ypatingai triukšminguose patalpose. Stiprūs garsai susprogdino ausų būgnelius. Tapo invalidu. 1961 05 06 gimė sūnus. Pakrikštijome senelio vardu – Stanislovu. Dukra Virginija gimė 1965 06 11. Po dvylikos metų darbo gavome vieno kambario butą su bendra virtuve. Prieš 30 metų, 1970 m., gavome trijų kambarių butą iš Klaipėdos Baltijos laivų statyklos, Debreceno gatvėje, kur ir dabar gyvename.

Stanislovas Laucevičius buvo katalikas, mylėjo Dievą. Vaikus krikštijome. Užauginome katalikais. Mano vyras, būdamas partizanu, su savimi turėjo rožinį ir mažą maldų knygelę. Maldų knygelės lapelių pakraščiuose rašė įvairius prisiminimus. Su savimi nešiojosi ir juodą planšetę, kurioje užrašinėjo partizanų dainas. Kai atėjo sunkūs laikai ir buvo persekiojamas, viską sunaikino. Sunaikino visą rašytinę medžiagą, kad nenukentėtų kiti žmonės. Prisiminimuose buvo užrašyta daug žmonių pavardžių. Gal ir protingai padarė. Nuo jo niekas nenukentėjo. Stanislovas visur meldėsi: ir miške būdamas, ir namuose. Labai laukė Lietuvos nepriklausomybės.

S. Laucevičius vienas parašė savo prisiminimus. Turėjo labai gerą atmintį. Norėjo mokytis, bet nebuvo galimybių. Būdamas partizanu miegojo šlapiuose, šaltuose bunkeriuose, todėl susirgo bronchitu. Gal jam kas ir

86

skaudėjo, bet niekada nesiskundė. Buvo ypatingai kantrus. Dar esant gyviems tėveliams per Šv. Onos atlaidus susirinkdavome

visi vaikai. Mamytės vardas buvo Ona. Susirinkę prisimindavome partizanų gyvenimą. Dainuodavome dainas.

PARTIZANO DIENORAŠTIS

STANISLOVAS ZIGMAS LAUCEVIČIUS, STANISLOVO-PACAS, DOBILAS (1928 10 25 – 2000 06 05). Ūkininkų sūnus. Baigęs Plungės Saulės gimnazijos penkias klases. Suimtas 1941 06 14. Kartu su mama ištremtas į Komiją. Pabėgo iš tremties 1947 m. Lietuvoje buvo partizanu 1948–1954 m. Vėliau dirbo Klaipėdoje, geležinkelių žinyboje ir laivų statykloje.

Prisiminimus leido perrašyti Stanislovo Laucevičiaus žmona Janina Laucevičienė 2000 12 11. Spaudai parengė Alfonsas Beresnevičius, 2003 03 20, Plungė.

Stanislovas Laucevičius, vienintelis savo tėvų sūnus, gimė 1928 metų spalio mėnesio 25 dieną Lietuvoje, Šiaulių miesto Dvaro gatvėje nr. 26. Jo tėvas Stanislovas dirbo advokatu Kuršėnų apylinkėje. Motina Elena Šiukštaitė

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas

Stanislovas Zigmas Laucevičius, Stanislovo – Pacas, Dobilas su

dukra Virginija Medingėnų kapinėse prie mamytės giminių kapo. Iš Janinos Laucevičienės

albumo.

87

iš profesijos mokytoja, kilusi iš Žlibinų dvaro, Plungės valsčiaus, Telšių apskrities. Pagal savo kilmę Stanislovas priklausė žinomai Laucevičių giminei, nuo senų laikų įsikūrusiai Kuršėnų valsčiaus žemėse. Stanislovo tėvas mirė 1932 metais, palikdamas žmoną našlę ir sūnų našlaitį vos keturių metų amžiaus, šio rankraščio autorių. Tėvui mirus, motina Elena persikėlė su savo sūnumi gyventi į Žlibinų kaimą pas senelius, motinos tėvus.

Žlibinų pradinėje mokykloje baigiau keturias klases. 1940 metais pradėjau mokytis Plungės gimnazijoje. Tais metais atgarmėjo į Lietuvą rusų kariuomenė. Iš rytų nuo Žarėnų, per Žlibinų kaimą, pravažiavo 50 rusų tankų. Tokie įdomūs, panašūs į vikšrinius traktorius. Pravažiuodami sukėlė didelį kaukimą, birbimą, net langai drebėjo. Nuėjau su vaikais pažiūrėti. Tankai buvo sustoję už Žlibinų bažnytkaimio pakalnėje, prie Sausdravo upelio. Iš tankų išlindo kareiviai. Visi jauni, sulysę, paišini, keistai apsirengę. Apsivilkę – vatinukais. Kojas apsiavę pusbačiais. Kojų blauzdos apvyniotos skudurais. Ant galvos užsidėję kepures su smailiu ragu viršugalvyje. Didelė raudona žvaigždė kaktoje. Vyresnieji buvo be antpečių. Ant apykaklės turėjo prisisiuvę trikampius, keturkampius. Prie diržo turėjo prisikabinę pistoletus. Sargyboje stovėjo kareiviai su ilgais šautuvais. Ant šautuvo galo pasismeigę durtuvus. Virė jie sriubą iš raugintų kopūstų, raugintų žalių pomidorų ir džiovintų bulvių. Valgė žuvų konservus su džiovinta duona ir sriuba. Mums, vaikams, davė valgyti džiovintos duonos ir sriubos. Po kaimus jauni vyrai ir merginos važinėjo ant sunkvežimių susilipę, apsirišę kaklą ir rankas virš alkūnių su raudonais skurliais. Dainavo internacionalą.

Atėjus rudeniui pradėjau mokintis Plungės gimnazijoje. Pradžioje gyvenau pas žmones, pavarde Lagutko. Vėliau motutė surado kitą kambarį pas moteriškę, gyvenančią Plungės mieste prie Babrungo upės pakrantės. Mano mama pas mane atvažiuodavo trečiadieniais, o šeštadieniais parsiveždavo namo. Plungėje buvo prikabinėta plakatų, raudonų vėliavų. Buvo daug rusų kariuomenės: pėstininkų, raitelių, tankų, patrankų, sunkvežimių. Enkavedistai suiminėjo gimnazijos mokytojus. Taip iš po nakties, vienas po kito, nebelikdavo mokytojų. Mokino mus kažkokie kvailiai. Aiškino mums apie Leniną, Staliną, revoliuciją ir daugiau nieko. Klasėse nukabino Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos portretus, Vytauto Didžiojo paveikslus. Kryžių išmetė per langą lauk. Vietoj išmestųjų prikabinėjo Lenino, Stalino portretų.

Mano mamytė tankiai atvažiuodavo manęs pamatyti. Išvažiuodama

88

bučiavo ir verkė. Gimnazijoje vadinosi klasės, pradinėje mokykloje – skyriai. Pagal tai baigiau penkias klases. Parvažiavau į namus atostogauti. Po kaimus lakstė – važinėjo politiniai vadovai. Pro šalį, vieškeliais važinėjo sunkvežimiai, pilni raudonarmiečių. Pragarmėdavo rusų tankai. Pažemiais skraidė rusų lėktuvai. Miškuose, ant kalvų, rusų kareiviai statė aukštus medinius bokštus. Į medinius, aukštus bokštus įlipę rusų karininkai žvalgėsi apylinkes. Aukštai, virš debesų, skraidė vokiečių lėktuvai, vilkini dūminėmis uodegomis.

Tremtis

1941 06 14 , ketvirtą valandą ryto pas mus į kiemą atvažiavo sunkvežimis. Prie langų atsistojo ginkluoti žmonės ir beldėsi į duris. Kai mamytė atidarė duris, į trobą suvirto milicininkas su naganu rankoje, kareivis raudonarmietis, ginkluotas šautuvu su durtuvu, politinis vadovas su mauzeriu rankose ir Žlibinų kalvis, pavarde Šaulys. Mudum su mamyte liepė atsistoti prie sienos virtuvėje, iškelti rankas aukštyn ir nejudėti. Raudonarmietis užtaisė šautuvą, įvedė šovinį į lizdą ir atkišo į mus šautuvą su durtuvu. Milicininkas, politinis vadovas ir Žlibinų kalvis Šaulys ėmė daryti kratą. Ieškojo ginklų. Kai baigė kratyti, Žlibinų kalvis Šaulys man ir mamytei liepė nuleisti rankas. Politinis vadovas sukomandavo: „Duodame 10 minučių laiko. Pasiimkit po 50 kilogramų maisto ir rūbų. Važiuosite su mumis.“ Mamytė pasiėmė duonos kepalą, lašinių paltį, rūbų tam kartui ir patalynės – pasikloti ir užsikloti. Sulaipino mus į sunkvežimį. Sumetė daiktus ir išvažiavome. Atvažiavome į Telšių rajono, Plungės valsčiaus Pakrekšnės kaimą. Čia suėmė Houvaldą Stanislovą su žmona ir 90 metų senutę, Houvaldo motiną. Nuvežė mus į Telšių geležinkelio stotį. Ten mus sugrūdo į mažą, keturių ratų gyvulinį vagoną. Vagone buvo padaryti dviejų aukštų gultai. Ant grindų daug karvių mėšlo. Dar į mūsų vagoną atvežė dešimtį šeimų. Langus užkalė lentomis. Duris uždarė ir užrakino. Trūko gryno oro, tamsu, dvokė karvių mėšlas. Vaikai klykia, seneliai dejuoja, moterys verkia, o man labai įdomu.

Telšių geležinkelio stotyje stovėjome visą parą. Vagone buvo karšta, tvanku, net galva svaigo. Kareiviai lakstė vagonų stogais, bildėjo. Traukinys pajudėjo. Vežė tris paras. Sustojo kažkur Rusijoje. Atidarė vagono duris. Liepė pasiimti kibirus. Leido atsinešti vandens. Vėl užrakino vagono duris. Ten stovėjome dvi savaites. Kareiviai atidarė duris. Iš vagono išvarė visus vyrus. Likome moterys, vaikai ir seniai. Vieną dieną skraidė lėktuvai. Bombardavo

89

geležinkelio stotį. Drebėjo vagonai. Šaudė iš patrankų. Netrukus traukinys pajudėjo. Vežė į rytus. Po paros sustojome. Davė karšto vandens. Važiavome tolyn. Mirė vienas senukas ir du maži vaikai. Daužėme į duris. Niekas neatidarė. Duris atidarė tik po trijų parų. Lavonai skleidė labai nemalonų mirties kvapą. Atėjo du kareiviai. Išmetė lavonus lauk. Važiavome tolyn. Prapjoviau peiliuku mažą skylutę vagono sienoje. Ištisas dienas žiūrėjau. Iš vakarų į rytus vežė sužeistus. Jie buvo kruvini, aprištomis kojomis ir galvomis. Iš rytų į vakarus vežė kareivius, tankus, patrankas. Tada supratau, kad karas jau prasidėjo. Pasiūliau mamytei pažiūrėti per mažą skylutę medinio vagono sienoje. O ji man ausį pasuko. Barė mane: „Pamatys kareiviai ir sušaudys visus.“ Tą mano skylutę užtaisė ir nebeleido daugiau žiūrėti.

Vežė mus mėnesį laiko. Daugiau stovėjome negu važiavome. Vagone mirė dar vienas vaikas ir dvi senos moterys. Nuo kelionės pradžios mirė šeši žmonės. Išaušo diena. Kareiviai atidarė vagono duris. Įsakė visiems išlipti iš vagono su visais savo daiktais. Išlipome paišini, nesiprausę. Nuvarė prie plačios upės. Suskaičiavau. Žmones vežė 40 vagonų. Prausėmės plačioje Sievernaja Dvina upėje. Išsiplovėme skudurus, išsivirėme arbatos. Kiti išsivirė sriubos. Už plačios upės Kotlaso miestas. Vyrų, kuriuos atskyrė, nebematėme. Žmonės kalbėjo, kad juos išvežė į Vorkutą, į vieną iš didžiausių vergiško darbo stovyklų, 80 kilometrų į šiaurę nuo Arktikos poliaračio. Leido pailsėti. Upės šlaitais vaikščiojo kareiviai su šautuvais. Ant šautuvo vamzdžio užmautas durtuvas. Išaušo rytas. Garlaivis atitempė dvi dideles medines baržas. Jas pristūmė prie kranto. Padėjo ant baržos krašto ilgas lentas. Kitus lentų galus atrėmė į žemę. Padarė laikiną lieptą nuo upės kranto į baržą. Vyresnysis enkavedistas sukomandavo: „Imkite daiktus ir greičiau į baržas“. Mus suvarė į baržas. Baržoje buvo ypatingai daug žmonių. Nebuvo kur atsigulti. Sėdėjome ant savo ryšulių. Baržos dengtos. Ore uodų galybė. Skraidė kaip rūkas ir puolė kandžioti savo aukas. Veidai ir rankos sutino. Nepaprastas niežėjimas. Baržoje bėgioja žiurkės. Jos naktimis skaudžiai kandžioja miegančias aukas. Gėrimui vandenį sėmėme iš upės. Žmonėms skaudėjo pilvai. Apipuolė utėlės. Naktys šaltos. Dienos karštos. Nebegalime atsiginti nuo uodų kandžiojimo. Neduoda maisto. Nėra ko valgyti. Kas dar turėjo lašinių, juos valgė be duonos, užsigerdami nešvariu upės vandeniu. Greitai pradėjo skaudėti pilvai. Plaukėme Severnaja Dvina prieš srovę. Aplinkui miškai. Vėliau pasuko į Vyčegdos upę. Kelionę tęsėme prieš srovę. Garlaivis priplaukdavo prie kranto kas dvi, trys paros. Sustojimo vietose

90

žmones šaukė pavardėmis po 15–20 šeimų ir išlaipino į krantą. Dvi baržas traukė garlaivis prieš vandens srovę. Priplaukėme Syktyvkaro miestą. Toliau- Ust Kulom miestas. Upės pakrantėse matėsi daug kaimų.

Baržos gale gyveno komendantas ir laivo kapitonas. Nebuvo jokio gydytojo. Kelionės metu baržoje žmonės sirgo ir mirė. Mirusius metė į upę. Sergantiems nebuvo jokios medicininės pagalbos. Maisto nedavė. Švaraus geriamo vandens nebuvo, todėl gėrėme nešvarų upės vandenį. Baržoje susitikome su mano mamos seserimi Gabriele Vasiliauskiene ir jos dviem vaikais Janušu ir Kristina ištremtais iš Telšių apskrities, Žarėnų valsčiaus, Užminėjų kaimo. Po mėnesį trukusios kelionės priplaukėme Ust Nemo vietovę. Kairėje upės pusėje - kolūkinis kaimas. Dešinėje – barakai. Garlaivis su baržomis sustojo dešiniajame krante, plaukiant prieš srovę. Iššaukė pavardėmis 20 šeimų ir išlaipino į krantą. Tremtiniai baržose nuplaukė tolyn Vyčegdos upe, taip pat prieš srovę. Iš pažįstamų kartu su mumis buvo mamos sesuo Vasiliauskienė Gabrielė su dviem vaikais. Mus susodino į sunkvežimius ir nuvežė apie 20 kilometrų į mišką. Pradžioje važiavome lentomis išklotu keliu. Vėliau keliavome smėlėtu keliu ir per pelkes rąstais išklotu keliu, apsemtu vandens. Buvo tiek gilu, kad vanduo sėmėsi į sunkvežimius. Pagaliau atvežė į paskirties vietą, kuri tos srities vergų stovyklų administracijos planuose vadinosi penktas ruožas.

Penktas ruožas

Čia buvęs lageris, jungiantis į vieną kompleksą septynis barakus, krautuvėlę, valgyklą, kepyklą, sandėlius, arklides, varomą dyzelinių variklių autonominę elektros stotį, plytinę, plytoms gaminti rankiniu būdu, kelis mažus namelius ir mažytę pirtelę. Aplinkui – trys tvoros. Dvi tvoros iš spygliuotos vielos ir viena medinė keturių metrų aukščio iš sukastų rąstų į žemę. Jos viršuje ištiesti pliki laidai su įjungta elektros srove. Kampuose keturi aukšti bokšteliai sargybiniams. Čia nebuvo nei enkavedistų, nei lagerio kančioms pasmerktų kalinių. Turėjome tik vieną visagalį komendantą Karakčiejevą. Jis buvo ginkluotas naganu ir rusišku karabinu. Dėvėjo enkavedisto uniformą.

Mus apgyvendino barake. Davė vieną kambarį. Kambaryje „apgyvendino“ mudu su mamyte, Gabrielę Vasiliauskienę su dviem vaikais, Bronę Houvaldienę su 90 metų motina, Bucevičienę, kurios du vaikai mirė

91

kelionėje, Aldoną Pečkauskaitę, 50 metų neištekėjusią merginą, Rekašienę su dviem vaikais – vienas vienų, kitas dviejų metų ir jos 95 metų motiną. Už sienos, kitame kambaryje, gyveno vokiečiai, ištremti iš Kaukazo. Barakas pastatytas iš apvalių rąstų. Tarp rąstų prikišta kerpių iš miško. Lubos lentinės. Virš lubų sluoksnis smėlio. Stogas klotas lentomis. Dvigubi langų rėmai su stiklais. Viduje dviejų aukštų gultai. Grindys plūkto molio. Viduje daugybė tarakonų ir blakių. Nakties metu į kambarį prilindo katino dydžio žiurkių. Anksti rytą mano mamytę, Houvaldienę, Vasiliauskienę, Bucevičienę, Pečkauskaitę ir Rekašienę išvarė į taigą už 15 kilometrų į darbą rauti kelmų. Ir taip – kiekvieną dieną, be švenčių, be sekmadienių. Mes, penki vaikai ir dvi senutės, likdavome namų saugoti. Penktame ruože gyveno tremtiniai: lietuviai, vokiečiai iš Kaukazo, lenkai, latviai, estai, rusai, žydai ir trys kiniečiai. Dar buvo tremtinių iš Karelijos, Ukrainos, Pavolgio.

Mano mamytė vakare pareidavo labai pavargusi. Atsisėsdavo ir nebegalėdavo atsistoti. Labai skaudėjo sąnariai. Darbininkėms išdavė darbinius batus. Tai nepaprasti batai: pasiūti iš automobilių padangų, brezentiniais aulais, mediniais padais ir užraišioti viela. Tokie batai – labai sunkūs dėvėti ir darbe vaikščioti. Jie buvo didelių išmatavimų. Eiti labai sunku. Nugriauždavo kojas kruvinai. Tuos batus vadino – greitaeigiais.

Darbininkėms davė 600 gramų duonos, kurią reikėjo nusipirkti pagal kortelę. Duona kepta formose, šlapia ir labai sūri. Ryte ir vakare duodavo po lėkštę sriubos, kuri buvo skysta, grynas vanduo. Kur ne kur plaukiojo raugintas žalias pomidoras arba raugintų kopūstų lapas. Vaikams ir seniams davė parai 400 gramų duonos ir daugiau nieko. Mėnesiui buvo skiriamas davinys, kurį reikėjo nusipirkti pagal kortelę. Vienas žmogus privalėjo nupirkti tris kilogramus kruopų arba džiovintų bulvių, penkis kilogramus žalių raugintų pomidorų arba raugintų kopūstų lapų, du šimtus gramų sviesto, du šimtus gramų cukraus, du šimtus gramų druskos ir tabako tik rūkantiems. Gyvenk visą mėnesį kaip sugebi.

Per parą mirdavo po penkis ar šešis žmones. Kitą dieną mirusius išveždavo į kapines. Kapinės buvo miške už trijų kilometrų nuo barakų, pelkėje. Gruntas kietas – rudas molis. Kastuvu buvo ypač sunku kasti, reikėjo kirste kirsti. Iškasta duobė tuoj prisipildydavo pilna vandens. Išsėmę vandenį skubiai įleisdavo mirusį ir užkasdavo. Daugiausia mirdavo vaikai iki dešimties metų ir seni žmonės. Iš bado sutindavo veidas, rankos, kojos, o sutinimui pasiekus širdį – mirdavo.

92

Vasaros metu moterys rovė kelmus. Juos ritino ir tempė į nurodytą vietą. Lygino žemės paviršių, tiesė kelią traktoriams rąstų išvežimui iš miško. Žiemos metu vyrai pjovė pušis, pjaustė į gabalus po 4, 6, 7 ar 8 metrus ilgio. Moterys genėjo šakas, tempė į krūvas ir degino. 15 metų sulaukę paaugliai arkliais tempė rąstus krovimui į rietuves. Atėjus žiemai, rąstus iš rietuvių krovė į dideles traktorių traukiamas roges ir vilko prie Ližniovkos kelio. Čia rąstus rideno į sunkvežimius su priekabomis. Vežė prie Vyčegdos upės. Atvežtus rąstus krovė į rietuves po keturias ar penkias eiles, viena ant kitos. Pavasarį rąstus ritino į upę. Plukdė 500 kilometrų iki Syktyvkaro miesto. Taip kankino ištremtuosius, alkanus – kol mirė, kol rąstas sutraiškė ar kol griūdama pušis šaka mirtinai perdūrė.

Atvažiavus į penktą ruožą buvo dar šilta. Baigėsi rugpjūčio mėnuo.Mamytei išėjus į darbą, aš kartu su Janušu ir Kristina eidavome į mišką uogauti. Ruošėme atsargas žiemai. Miške rinkome vaivorų, bruknių, mėlynių, moroškų uogas. Iš vaivorų uogų virėme košę, kurią sutirštėjusią pylėme ant stiklo ir džiovinome padėję prieš saulę. Džiūvėsius dėjome į maišelį. Mėlynes rinkome ir džiovinome. Surinktas bruknių uogas pylėme į statinę. Užpylėme vandeniu, kurį dažnai keitėm. Pagal turimas sąlygas, taip konservavome uogas ypatingai sunkiam žiemos laikotarpiui. Grybus rinkome ir džiovinome. Lupome žievę nuo miške augančių pichtų – balteglių. Žieves džiovinome, grūdome, maišėme su miltais. Kepėme paplotėlius be druskos. Neįprastas skonis – kvepia sakais. Geras maistas alkio numalšinimui. Vaikai vilkome malkas iš miško. Jas laužėm, kapojom. Lauke virėme mamytėms vakarienę iš vėžauninkų lapų ar košę iš vaivorų uogų. Valgėme uogas, grybus , o vasarą ir žoles. Man buvo trylika, Janušui – dešimt, Kristinai – septyni metai.

Rugsėjo mėnesį pradėjo snigti. Krito šlapdriba. Pabalo miškai. Snigo ir snigo. Užsnigo purvą. Sniego sluoksnis apie vieną metrą – iki juosmens. Tik tada pasidarė minusinė temperatūra. Atėjus rudeniui mane užrašė į mokyklą mokintis rusų kalbos. Tos rusiškos raidės buvo tokios keistos. Visą žiemą lankiau mokyklą. Mokėmės apie penkiolika kelių tautybių vaikų. Mokytojas- vokiečių tautybės, pavarde Kiek. Geras buvo mokytojas. Sąžiningai mokino. Pareinu iš mokyklos ir tuoj bėgame į mišką malkų parsinešti. Prisivelkame smaluotų šakų, sausų pušų viršūnių ir tik tada į baraką. Parvilktų šakų prie barako palikti negalima – pavogs. Užkuriame barake plytą. Išverdame džiovintų grybų su džiovintais vėžauninkų lapais. Laukiame mamyčių pareinančių iš darbo. Pareidama iš darbo mamytė parsineša sriubos lėkštę

93

iš valgyklos ir duonos normą iš parduotuvėlės, dėl abiejų, vieną kilogramą. Parsineštą sriubą sumaišo su vaikų išvirta vėžauninkų ir grybų koše. Prie šiltos krosnies valgome visi kartu. Vėliau einame miegoti. Atsibudęs ryte, mamytės neberandu. Ji anksti išėjo į darbą. Suvalgau, ką mamytė paliko. Bėgu į mokyklą. Toks gyvenimo ritmas per visą žiemą. Sniego prisnigo virš metro. Šaltis spigina virš 40 laipsnių žemiau nulio. Pasidariau rogutes iš lentų. Malkas tempti iš miško pasidarė lengviau. Nebereikėjo nešti ant pečių. Kartais mamytė pareidavo iš darbo nušalusiu veidu – pabalęs žandas ar nosis. Tuoj bėgdavau į lauką, pasisemdavau puraus sniego ir trindavau mamytei žandą, kol paraudonuoja.

Sulaukėme pirmų Šv. Kalėdų. Kūčių vakarienei mamytė padėjo: džiovintų vaivorų paplotėlių, iš pichtos ir miltų keptų blynelių. Gėrėme mėlynių arbatą. Taip sutikome pirmąsias šventes tremtyje.

Penkto ruožo viršininkas, vietinis Komijos gyventojas Stepanovas buvo ypatingai žiauraus būdo. Anksti rytą eidavo į kiekvieną baraką ir varydavo moteris į darbą. Jei kokia moterėlė susirgusi nebegalėdavo atsikelti nuo kietų gultų, Stepanovas ją nuogą ištempdavo į lauką. Lauke spardydavo, pagriebęs už plaukų tampydavo ligonę per sniegą. Tampydavo ir spardydavo, kol išvarydavo į darbą. Daug moterų jau nebegrįždavo iš darbo. Daug žuvo dirbdamos miške. Daug mirė barakuose. Pirmoji žiema buvo sunki. Mirė beveik pusė tremtinių. Liko daug tuščių barakų. Prilaidojo apie penkių hektarų žemės plotą. Vietoj paminklo – medinis kryželis. Karstas iš trijų lentų, o ketvirtoji – dangtis.

Į karo tarnybą mobilizavo vyrus iš penkto ruožo, vietinius komius iš kolūkių ir rusų tautybės tremtinius. Į karą išėjo ir mūsų viršininkas Stepanovas. Į jo vietą paskyrė rusų tautybės tremtinį Miliukovą. Visi tremtiniai džiaugėsi. Labai geras žmogus. Tuo atveju, kai moterys vaidino sergančias, Miliukovas jų nevarė į darbą. Tremtinėms sakė: „Jeigu negali, tai sėdėk namuose.“ Valgyti davė vis blogiau. Pradėjo mirti dar daugiau tremtinių. Kartais ir duonelės neužtekdavo. Moterims reikėjo dirbti išgėrus tik sriubos. Mūsų barake po naujųjų 1942 metų mirė: Houvaldienė, Bucevičienė, Rekašienė ir abu jos vaikai, abi senelės. Barake likome septyni žmonės. Tą žiemą tik mūsų barake mirė penki tremtiniai iš Lietuvos.

Tada dviaukščius narus nuardėme ir sukūrenome, nes buvo prisiveisę blakių. Iš tuščių barakų parsinešėme geležinių lovų. Lovas pastatėme toliau nuo sienų. Lovų kojas įmerkėme į skardines su žibalu. Tada blakės ėmė lipti

94

ant lubų ir iš viršaus krito ant lovų. Ieškodami naujo apsigynimo nuo blakių būdo, sienas pusė metro nuo lubų ištepėme tepalu. Blakės prilipo prie tepalo ir daugiau mūsų nebekandžiojo.

1941–1942 metų žiemą mokyklą baigiau su aukščiausiu įvertinimu. Išmokau rusiškai skaityti ir rašyti. Gavome keturių klasių išsilavinimą. Žiemą mūsų moterys ėmė vaikščioti į Ust Nemo kolūkį. Ten nešė savo atsivežtus daiktus ir su komiais mainė į maisto produktus. Mamytė kelis kartus buvo kolūkyje. Už žieminius savo batus parsinešė du kibirus bulvių. Antklodę išmainė į kruopas. Pusę kibiro bulvių gavo už staltiesę. Tremtiniai nešė ką turėjo. Viską keitė į maisto produktus, kad tik nemirtų badu.

Komijos vyrai žemo ūgio. Moterys taip pat žemo ūgio, pilnos, plonomis kojomis. Vyrai užėmė viršininkų, brigadininkų vietas. Moterys dirbo fizinės jėgos reikalaujančius darbus. Vasarą komiai dirbo kolūkyje. Žiemos metu komiai pjovė medžius, vežė rąstus kartu su tremtiniais. Vasarą šieną pjovė pjautuvais. Šieną krovė į kūgius. Atėjus žiemai, šieną vežė gyvuliams rogėmis, padarytomis tik iš medžio. Rogės plačiomis pavažomis, kaip ant plačių slidžių. Arkliai maži, apžėlę ilgomis vilnomis. Žiemą komiai namuose dėvėjo veltais veltiniais, apsivilkę vatinukais, apsimovę vatines kelnes, galvas apsirišę šiltomis skaromis. Vyrai žiemą medžiojo, gaudė žuvis po ledu. Spąstais gaudė baltuosius kiškius. Šaudė sidabrines lapes, sabalus, tetervinus, kurtinius, briedžius, elnius. Meškų retai kada sumedžiodavo, nes vienam būnant buvo pavojinga kibti į tokį žvėrį. Meškų eidavo medžioti, kai susirinkdavo po tris, keturis medžiotojus. Žvėrių kailius ir žuvis parduodavo valstybei. Jie už tai gaudavo nusipirkti druskos, parako, šratų, spąstų, spirito. Miškuose, prie upių ir ežerų, turėjo pasistatę mažus namelius. Ten per žiemą gyveno su žmona ir šunimis.

Komiai nemokėjo tarkuoti bulvių. Jie bulves virdavo su lupenomis. Išvirtas bulves laikė vandenyje. Norėdami valgyti, tame vandenyje pasišildydavo. Nesupjaustytas kopūstų galvas raugdavo į statines. Bruknių uogas supildavo į statines ir vandeniu apipiltas laikė lauke. Prieš valgant atsikirsdavo ledo gabalą iš statinės. Kambaryje atšildę, bruknių uogas valgė su ledais, užsikąsdami karštomis bulvėmis. Daugiausia augino ožkas. Pamatyti karvę beveik neįmanoma. Augino kiaules. Kiti augino po avį, vištą. Grybus rinko visų rūšių, kokie tik auga miške. Visus grybus kaip prievolę atiduodavo valstybei. Daugiausia miškuose augo: baravykai, raudonikiai, lepšiai, kartėlės, rudmėsės, voveruškos, bobausiai, pienės, slidokai, kelmučiai.

95

Vietiniai gyventojai žiemai į statines sūdė kartėles. Komiai visą laiką kramtė eglės sakus. Kalbėdami sakus laikė po liežuviu.

Vasaromis labai daug uodų. Jie žmones kandžioja be gailesčio. Lauke pilna mažų musių – moškarų. Jos sugeba pralysti pro bet kokio tankumo audinius. Visur kanda. Įkandimo vietos sutinsta. Vasara tęsiasi tris mėnesius – birželį, liepą, rugpjūtį. Devynis mėnesius visur balta. Naktimis šviečia šiaurės pašvaistė. Lauke, be papildomos šviesos, galima skaityti. Tam didelę įtaką turi baltosios naktys. Upėse ir ežeruose veisiasi: lydekos, ešeriai, šapalai, raudos, karosai, lynai. Tremtiniams buvo griežtai draudžiama gaudyti žuvis. Jeigu pamatydavo, tuoj sumeškeriotas žuveles atimdavo. Taip pat, tremtiniams buvo griežtai uždrausta naudotis medžioklės įrankiais, spąstais, tinklais ir kitais. Jei pas tremtinį būtų radę medžioklinį šautuvą, grėsė įkalinimas lageryje. Išaušus pavasariui, gegužės pabaigoje - birželio pradžioje, kai miškuose sniegas jau nutirpęs, iš miego atsikeldavo alkanos, piktos meškos. Ką nutvėrė, tą suėdė. Pavasarį su vaikais bėgdavome į mišką rinkti bruknių uogų. Tuo metu bruknių uogos saldžios. Išmiegojusios, alkanos meškos taip pat eidavo rinkti saldžių bruknių uogų. Pamačiusios mus, meškos vydavosi iki barakų, bet nė karto neprisivijo. Mes buvome greitesni. Komiai mums patarė, kad bruknyne reikia sukurti laužą. Aiškino, kad tada meškos nesirodys. Vėliau taip ir darėme. Eidami namo nešdavomės rūkstantį nuodėgulį, kad, einant namo, mums meškos kelio nepastotų.

Pavasarį mamytė kartu su kitomis moterimis ėjo kelmų rauti. Tiesė traktoriams kelią. Mane įdarbino ūkio skyriuje. Dirbau su jaučiu. Važiavau su juo pagal viršininkės Budrienės įsakymus. Viršininkei Budrienei priklausė dešimt sergančių moterų, kurios negalėjo dirbti miškuose, keturi seneliai, vadinami klipukais, du vežimai, jaunas vokietis Fritz Zigler ir aš. Abu jauni vyrukai vežėme malkas į kepyklą, į valgyklą, viršininkams. Parsiveždavome malkų ir dėl savęs. Vežėme smėlį ir molį į plytinę, mėšlą į šiltnamius. Keturi seneliai prikraudavo ir iškraudavo vežimą. Aš ir Fritz Zigler tik jautį komandavome. Jeigu kokybiškų malkų atveždavome, už tai virėjai duodavo makaronų košės, o kepėja duonos paaukodavo. Nuo viršininkės pagaudavome sėklinių bulvių. Miške, užsikūrę laužą, jas kepėme. Patys privalgydavome ir namo parsinešdavome.

Prie barako mes išrovėme kelmus, sukasėme žemę, pasodinome sėklines bulves. Sudygo visos. Žemė derlinga – pilkas smėlis su raudonomis molio gyslomis. Visi augalai gerai auga, mėšlo nereikia. Daug tremtinių

96

pasisėjo bulvių dėl savęs. Sukasė didesnį plotelį žemės. Kiekvienas savininkas- tremtinys savo daržo lopinėlį apsitvėrė panaudodamas medžių šakas ir spygliuotą vielą paimtą iš buvusio lagerio senos tvoros. Miške ganėme avis. Jas melžėme. Primelždavome apie pusę litro skanaus pieno. Gėrėme paskanaudami vietoje vandens. Kartą avelę papjovėme. Viršininkei Budrienei paaiškinome, kad nelaimingą avelę meška suėdė. Avelę nurašė. Ganyti avis buvo geras užsiėmimas. Radę didesnį žolės plotą, užsikurdavome laužą. Vienas – avis ganėme, kitas – prie laužo miegojome. Taip ištisas dienas. Avys ėdė žolę aplink laužą. Apie laužą uodų mažiau. Jie dūmų nemėgsta.

Ganydami gyvulius, taigoje radome kapaviečių. Ant buvusių kapų kauburėlių, dabar jau apaugusių neaukštomis pušaitėmis, dar buvo išlikę mediniai, apipuvę rusiški kryželiai. Spėjama, kad ir anksčiau čia buvo lageriai, kuriuose nelaimingieji kentėjo ir mirė. Taigoje radome senų, jau apleistų lagerių. Likę tik griuvėsiai. Palikti gamtos sunaikinimui. Tarp buvusių lagerių, taigoje, radome didelius plotus buvusių kapinių, kuriuose ilsisi šimtai ar tūkstančiai sovietų pavergtų aukų. Šių kapelių jau niekada nebelankys čia palaidotųjų artimieji: tėveliai, vaikai, broliai, seserys.

1942 metų vasarą gamybos viršininką Miliukovą pašaukė į kariuomenę, tiesiog į frontą. Tremtiniai jo labai gailėjosi, nes buvo geras žmogus. Į jo vietą paskyrė moterį, vietinę komę, komunistų partijos narę Koroliovą. Jos padėjėju paskyrė vokietį Volodią Blum, atsiųstą iš kaimo Indin. Vokietis darbus organizavo gerai. Uždraudė kirsti mišką penkto ruožo vietovėje, nes miškas buvo toli ir blogos kokybės. Silpnos sveikatos darbininkus priskyrė viršininkės Budrienės vadovaujamam ūkio skyriui daržovių auginimui. Stipresnius tremtinius iškėlė į kitą vietą – 300 kvartalą. Čia augo geros kokybės miškas. Penkto ruožo ūkio skyriaus žinioje paliko: Vasiliauskienę su dviem vaikais, Bronę Houvaldienę, Adolfiną Pečkauskaitę, Marytę Rekašienę. Mane su mama paskyrė į 300 kvartalą.

Kvartalas 300

Iš penkto ruožo surinko apie 50 darbininkų. Įsakė pasiimti būtiniausius daiktus. Susidėti į kuprines. 1942 metų ankstų rudens rytą išėjome į žygį. Mus vedė pats viršininko pavaduotojas Blum. Visą dieną ėjome be kelio, be takelio tiesiai per mišką. Priėjome miške pašiūrę, panašią į daržinę. Atvežė maisto visiems žygio dalyviams. Užsikūrėme laužą. Pavargę

97

nuėjome miegoti. Kitą dieną, iš pat ryto, tremtinius suskirstė į brigadas. Įsakė ruošti

medieną naujos gyvenvietės statybai. Iš kažkur atvežė daugiau darbininkų. Per mėnesį pastatėme du barakus, krautuvėlę, sandėlį, valgyklą, pirtį, patalpą įrankiams, ir du nedidelius namelius viršininkams. Ištiesėme kelią traktorių pravažiavimui iki upės Niem. Pradėjus snigti, gyvenvietės statyba buvo baigta. Atvarė apie 200 tremtinių ir vietinių gyventojų komių iš kolūkių. Dar atvarė didelių, Vokietijoje augintų, arklių. Atvažiavo septyni traktoriai. Atvežė maisto produktų, įrankių, rūbų. Prasidėjo medžių pjovimas, medienos ruošimas. Visiems vadovavo viršininkė Koroliova, inžinierius vokietis Volodia Blum. Vyrai pjovė pušis, maumedžius, egles, beržus. Genėjo šakas ir metė į krūvas. Moterys tas šakas degino. Traktoriai nugenėtus medžius, užkabinę plieniniais lynais už viršūnių vilko prie upės Niem. O ten kiti vyrai pjaustė rąstus į gabalus ir ritino, kad pakrautų į rietuves. Darbai vyko sklandžiai. Panašu, kad darbams vadovavo šeimininkas. Visiems darbams vadovavo inžinierius vokietis Volodia Bium.

Viršininkė Koroliova sėdėjo raštinėje, pasirašinėjo dokumentus. Mano mamytė ėjo į darbą 2–3 kilometrus deginti medžių šakų. Viršininkė Koroliova mane paskyrė „kleimuotoju“. Mano darbas – užrašinėti juodais dažais ant rąstų galų supjautos medienos markę. Priėmėjas darė atžymas ant nupjautų medžių su kreida. Aš tą patį turėjau pakartoti rašydamas dažais. Po viso to, į nupjauto medžio galą įmušdavo „kleimą“. Mano darbui dažų arba nebuvo, arba duodavo sukietėjusius, todėl pats pradėjau gaminti dažus. Į konservų dėžutę iš traktoriaus kamino pripyliau suodžių ir sumaišiau su žibalu. Gavosi kokybiški dažai. Teptuką pasidariau iš beržo šakelės: nupjoviau galą, pašildžiau prie laužo, plaktuku stipriai suplakiau beržo šakelės galą, apkarpiau. Savos gamybos teptuku galėjau normaliai atlikti man patikėtą darbą. Duotas teptukas buvo padarytas labai nekokybiškai, tinkamas tik išmetimui. Medžio rūšies atžymėjimas rašomas į rąsto plonąjį galą. Į storąjį rąsto galą buvo įmušamas kleimas . Pavyzdžiui, 30 centimetrų skersmens, antros rūšies, 6 metrų ilgio rąstas. Į tokį rąstą įmušė ženklą P-30. Raidė „P“ reiškia, kad rąstas tinka lentų pjovimui. Rusiška raidė „Š“ reiškia, kad rąstas tinka geležinkelio pabėgių gamybai. Ženklas „X“ reiškia, kad rąstas tinka malkoms.

Manęs viršininkė neskriaudė. Paskyrė naujus veltinius, vatinuką, vatines kelnes, pirštines. Per parą davė 800 gramų duonos, rytą ir vakare

98

po lėkštę sriubos, košės ir kisieliaus stiklinę. Mano mamytei nedavė jokių rūbų. Duonos gavo 600 gramų, ryte ir vakare po lėkštę sriubos. Mes su mamyte gautą maistą valgėme kartu. Pietums valgyti nedavė. Visą duonelę suvalgydavome vakare, nes naktį kartu gyvenantys žmonės pavogdavo ją. Rytą išgėrę skystos sriubos lėkštę, turėjome dirbti visą dieną. Sekmadieniais nevarė į darbą, leido pailsėti. Per didžiuosius žiemos speigus neleido pasilikti barake. Spiginant žemiau minus 40 laipsnių šalčio, varė dirbti į taigą. Tokiame šaltyje dirbti taigoje neįmanoma. Žmonės sėdėjo prie laužų, stengdamiesi kaip nors išgyventi – nesušalti esant labai žemai oro temperatūrai. Ištisas dienas kramtėme eglių sakus, tuo malšindami persekiojantį alkio ir bado jausmą. Dirbau kartu su priėmėju Romu Žiūraičiu. Iki pietų sėdėdavome prie laužo. Tuo metu iš plonų spalvotų laidų pynėme sages į plaukus. Pardavę moterims pagamintą sagę, gaudavome penkias bulves arba vieną blyną [šanga] 200 milimetrų skersmens. Viena blyno pusė padaryta iš bulvių, kita iš miltų. Iškeptas ant krosnies. Po pietų pradėdavome dirbti. Priiminėjome nuo kirtėjų rąstus. Romas Žiūraitis matavo rąstų ilgį ir storį, skaičiavo kubatūrą, nustatė medienos rūšį, ir visa tai mėlyna kreida rašė ant rąsto galo. Mano pareiga- juodais dažais įrašyti į rąsto plonąjį galą ir įmušti „kleimą“ į rąsto storąjį galą. Aš ir Romas Žiūraitis teikėme viršininkei Koroliovai priimtos medienos suvestinę. Viršininkė buvo patenkinta. Vakare abiem paskirdavo duonos po 800 gramų, lėkštę sriubos ir stiklinę kisieliaus.Toks maisto davinys buvo skiriamas tik dirbantiesiems, viršijusiems išdirbionormas du ar tris kartus. Taip dirbome kiekvieną dieną, per visą žiemą. Vakare stovėdavome eilėje prie parduotuvės, kad gauti paskirtą duonelę. Sriubos laukdavome prie langelio.

Naktį barake kūrenome pečių. Džiovinome peršlapusius rūbus, veltinius, pirštines. Reikėjo laukti, kol išdžius. Miegojome apsirengę, nes padėtus prie lovos rūbus pavogdavo arba pakeisdavo į suplyšusius, susidėvėjusius.

Lauke, ant stulpo, kabojo pakabintas geležinkelio bėgio gabalas. Rytais į jį mušė su kūju. Taip visus žadino. Greitai kėlėmės, bėgome į valgyklą parsinešti pusryčių, kad laiku ateitumėm į darbo vietą. Eina darbininkų virtinė, viena eile, nešini darbo įrankiais – kirviais, pjūklais. Lauke dar tamsu. Garsiai po kojomis girgžda sniegas. Girdisi. Tai vienur, tai kitur taigoje nuo spiginančio šalčio sproginėja medžiai. O taip tylu, tylu. Net jaučiu kaip taiga miega po giliu žiemos paklotu patalu. Vežikai važiuoja keliu. Virš arklių kyla prakaito garai. Traktorininkai po savo mašinomis kuria laužus. Mėgina

99

užvesti jų peršalusius variklius. Taip Sibiro taigoje prasideda eilinė darbo diena.

Šeštadienio vakare visi einame į pirtį. Pirtis nedidelė. Gali maudytis dvi dešimtys žmonių. Pirties namelis suręstas iš netašytų rąstų, viduje įmūryti keturi vieno metro skersmens katilai. Apsiplovimui pastatytas vienas katilas karšto vandens, kitas – šalto. Besimaudantiems duodamos žalių beržų šluotelės. Du katilai – dugnais į viršų. Po jų apačia dega ugnis tol, kol jie įkaista iki raudonumo. Tada ant jų pilamas vanduo ir visa maža pirtelė prisipildo labai karštų garų, kuriuose nematyti arti esančio žmogaus. Pirtyje įrengtos keturios lentynos, viena virš kitos. Juo aukščiau, tuo aukštesnė garų temperatūra. Būni karštuose garuose, kol pakenčiama. Ant viršutinių lentynų pasilipę žmonės plakasi beržinėmis šluotelėmis. Vyrai ir moterys maudosi kartu. Taip jau įprasta pas vietinius komius. Komiai, įkaitę pirtyje, nuogi išbėgdavo į lauką ir voliodavosi puriame sniege lauke spiginant minus 40 laipsnių šalčiui. Po to vėl grįždavo į karštą, tirštų garų pripildytą, pirtelę. Tremtiniai nebuvo taip užsigrūdinę. Kai kurie pabandė taip padaryti – neišlaikė, trumpai pasirgę plaučių uždegimu, mirė.

Viename barake gyveno tremtiniai su šeimomis, kitame – atvaryti iš kolūkio vietiniai komiai, vežikais dirbę jauni vokiečiai, apie dvi dešimtys jaunų suomių vyrų ir merginų. Viršininkai, pardavėja ir virėja gyveno atskirame namelyje. Kitame namelyje – raštinė ir buhalterija. Įrankių saugojimui buvo atskira patalpa. Ten pjūklus galando lietuvis, pavarde Žemaitis. Kirvius galando tremtinys vokietis Breitmayer. Arklius šėrė tremtinys vokietis Meier. Mes jį pravardžiavome [vok. Onkel Meier von zwei Eier] „dėdė – dviejų kiaušinių Mejeris“. Virėja – komė Varia. Pardavėja – tremtinė, rusė Nina.

Išaušo pavasaris. Vietiniai komiai vežikai ir kirtėjai grįžo į namus, į kolūkį. Tremtiniai taip pat sugrąžinti į savo ankstyvesnes vietas. Aš su mama sugrįžome į penkto ruožo ūkio skyrių. Mamytę paskyrė dirbti pas viršininkę Budrienę darbui daržuose. Mane ir vokietuką Fritz Zigler išvarė į mišką ganyti veršių. Mūsų anksčiau išvalytus, sukultūrintus žemės lopinėlius, valdžia atėmė ir prijungė prie ūkio skyriaus valdų. Ir vėl rovėme kelmus, ir vėl lyginome žemę toliau paslinkę į mišką. Naujoje vietoje išpurenome mažą žemės lopinėlį daržui. Sėjos metu man pavyko savavališkai paimti pusę maišo bulvių. Mamytė parsinešė puodelį ropių sėklų. Savo darže pasodinome ropių ir bulvių.

Veršius miške ganyti – labai varginantis darbas. Veršiai silpnos

100

orientacijos. Kiekvienas eina į skirtingas kryptis. Įlenda į eglyną arba įklimpsta į pelkę, neišduodami jokio garso. Galima išprotėti, kol juo surandi. Sugalvojome prisirinkti senų konservų dėžučių. Į jas įmontavome skambalus. Kiekvienam viela parišome po kaklu. Uodai puola veršius. Gindamiesi nuo jų blaškosi, judina savo galvas, barškalai barška, tuo palengvindami jų suradimą. Veršių ganymas mums nedavė jokios apčiuopiamos naudos. Neturėjome nei pieno, nei mėsos. Kartą, papjovus veršelį, kilo didžiulis triukšmas. Atvažiavo enkavedistai su šunimis. Lakstė po mišką ieškodami kaltininkų. Mus, piemenis, tardė, daužė su bizūnais. Mudu su Fritz Zigler atsisakėme mėsytės, nes savas kailis buvo brangesnis negu veršių skerdiena. Ganydami veršius miške uogavome, grybavome, kilpomis gaudėme tetervinus. Virėme sriubą iš balandų, laukinių rūgštynių, vėžauninkų lapų. Ryte ir vakare gaudavome duonos po 400 gramų ir sriubos po lėkštę. Kojos drebėjo bėgiojant po mišką iš paskos neprotingų veršių.

Vieną rudens sekmadienį keli barako gyventojai išėjome į taigą rinkti raudonikių. Iš mūsų barako išėjome: aš, mano mamytė, Gabrielė Vasiliauskienė su vaikais Janušu ir Kristina, Bronė Houvaldienė, AdolfinaPečkauskaitė, Marytė Rekašienė. Prisirinkome raudonikių tiek, kiek pajėgėme panešti. Staiga mamytė pamatė du meškiukus, sėdinčius drebulėje. Aš iš neatsargumo užlipau ant senos, duobėje gulėjusios, meškos. Išsigandau po savo kojomis pajutęs minkštą meškos kūną. Bėgau. Rudoji tik suurzgė, rodydama savo dantis. Matyt, tingėjo keltis. Ji manęs nesivijo.

Blogiau atsitiko su Janušu. Jis, beieškodamas savo sesutės Kristinos, taip pat susidūrė su senos meškos dviem meškiukais. Meškiukai pradėjo žaisti su Janušu. Jie berniuką braižė ir kandžiojo. Šalia tupėdama meška Janušui nerodė jokio grasinančio ženklo. Tuo momentu, kai Janušas vienam iš meškiukų kumštelėjo per nosį, sena meška priartėjo prie savo meškiukų urgzdama ir rodydama baltus dantis. Taip meškiukai subraižė ir nukankino vaiką iki sąmonės netekimo. Vakare vokiečiai miške atsitiktinai rado begulintį berniuką be gyvybės ženklų. Parnešė Janušą į baraką. Čia jį atgaivino. Janušas buvo skaudžiai sužalotas. Apaugo dideliais skauduliais, naktimis kliedėjo – šokinėjo savo lovoje. Ilgai negalėjo pasveikti.

Mamytės sveikata labai pablogėjo. Pradėjo tinti veidas, rankos ir kojos. Nebeturėjo jėgų dirbti. Pagrindinis darbas ūkio skyriuje – su kastuvu. Reikėjo varpyti verčiant žemę ir būtinai įvykdyti nustatytą darbo normą. Buvo griežtai pasakyta: „Jeigu normos neįvykdysi, negausi nieko valgyti –

101

nei duonos, nei sriubos.“ Vakare, parvaręs veršius į tvartą, ėjau kasti žemės miške. Vykdžiau mamytei užduotą darbo normą. Kasiau žemę iki sutemų. Visada įvykdžiau mamytei skirtą darbo normą.

Vėl atėjo žiema. Mane atskyrė nuo mamytės. Penktojo ruožo viršininkė Koroliova mane išsiuntė į 300-ąjį kvartalą, o mamytė paliko penktame ruože. Nuėjęs į paskyrimo vietą buvau paskirtas dirbti su jau gerai pažįstamu Romu Žiūraičiu markiruotojo pareigoms. Man buvo pavesta ant rąstų galų pažymėti kokios rūšies supjauta mediena. Kaip ir praėjusiais metais, iš spalvotų vielų darėme sages moterims į plaukus. Jas parduodavome komėms. Šeštadienio vakarais, kartu su daugeliu lietuvių ir vokiečių eidavome aplankyti savo mamyčių. Atstumas virš 25 kilometrų. Ėjome per taigą be kelio, be takelio. Čiuožėme kas su slidėmis, kas paprasčiausiai pasirišęs lentas po kojomis. Aš turėjau slides, ankščiau, be leidimo, pasisavinęs nuo medžiotojų. Parnešdavau mamai bulvių, komių keptų blynų, kuriuos buvau gavęs nuo komių moterų už savo gamybos prekes. Sekmadieniais, po pietų, grįždavome atgal į 300-ąjį kvartalą. Kelionėje užtrukdavome virš šešių valandų.

Tą žiemą Gabrielė Vasiliauskienė tapo sovietų NKVD auka. Ji artimiausiame kolūkyje bandė mainyti pigiausią tabaką į du kibirus bulvių. Pasitaikė užkalbinti enkavedistą. Ją areštavo vietoje. Nebeleido grįžti į namus. Be jokio teismo Gabrielę Vasiliauskienę išvežė į lagerį nežinia kur. Jos nelaimingus vaikus Janušą ir Kristiną išvežė į vaikų prieglaudą, taip pat mums nežinoma kryptimi. Dingo viena šeima, tarsi niekada jos nebūta.

Mano mamytė per visą žiemą gyveno penktojo ruožo barake. Aš gyvenau 300-ajam kvartale. Du kartus per mėnesį lankiau mamytę. 1943 metų žiema buvo šalta. Mano drabužiai, kuriuos buvau gavęs iš viršininkės Koroliovos, susidėvėjo, suplyšo. Šaltis ėmė lįsti kiaurai. Naujų niekam nedavė, nes neturėjo. Žinojome, kiek pagaminama, viskas išvežama į frontą. Bendradarbis Romas Žiūraitis įsimylėjo tremtinę Danutę Lukošiūnaitę ir su manimi nebedirbo. Medienos priėmėju paskyrė vokietį pavarde Seifert. Vyras šviesaus veido, stambaus kūno sudėjimo. Žmogus be jokios orientacijos darbe. Per dieną vargome priiminėdami rąstus. Paskui perrašinėjome net po tris kartus. Neliko laiko pasišildyti prie laužo. Vis bėgom, ir bėgom be ypatingo reikalo. Neliko laiko poilsiui. Nušalau pilvą, rankas ir kojas. Nebeiškenčiau ilgiau dirbti su vokiečiu Seifert. Prašiau viršininkės Koroliovos, kad man leistų dirbti vežiku. Paskyrė vos ant kojų besilaikantį baltos spalvos kuiną, vardu Kiškis. Į roges prikrovėme tris kubinius metrus rąstų. Arklys patraukia

102

roges apie 100 metrų ir pradeda šokinėti, gulasi, sutrauko visus pakinktus. Mano draugas Fritz Zigler su gerais arkliais parveždavo po aštuonis kubinius metus rąstų, suvažinėdamas po 4–5 kartus per dieną į pakrovimo vietą. Aš, su man paskirtu baltu arkliu, nuveždavau į pakrovimo vietą tik apie tris kubinius metrus rąstų per dieną. Viršininkė Koroliova atvažiavo patikrinti, kaip atlieku man paskirtą darbą. Priėjusi prie manęs pasidomėjo kaip sekasi suvaldyti baltą eržilą. Paaiškinau: „Kai baltą arklį pastatau ant kojų, tai jis dar stovi, nevirsta.“ Kitos dienos rytą į mano baraką atėjo darbų organizavimo inžinierius Volodia Blum. Liepė kartu eiti raštinę. Čia man davė faneros gabalą ir rašymo priemones. Paskyrė dirbti priėmėju, apskaičiuoti atvežtos medienos kubatūrą, nustatyti jos rūšį ir panaudojimo paskirtį.

Darbo brigadą sudarė aštuonios vežikės komės, vietinės gyventojos, ir brigadininkė Feodosija Bulikova. Priėmėjo pareiga – tiksliai apskaičiuoti per dieną komių atvežtos medienos kubatūrą. Darbo metu davinius rašyti ant faneros gabalo, vakare tiksliai perrašyti į žurnalą. Pradėjau darbą. Priimdamas atvežtus rąstus tiksliai apskaičiavau medienos kubatūrą. Pastebėjau akivaizdų komių nepasitenkinimą – nevežė manęs į darbo vietą. Privalėjau eiti pėsčias. Šildantis prie laužo, brigadininkė Feodosija Bulikova mandagiai man pasiūlė kiekvienai komei prirašyti po vieną kubinį metrą atvežtų rąstų, tuo viršijant nustatytas rąstų atvežimo normas. Tai įvykdžius būtų gerai ir man, ir vežikėms komėms. Po to kiekvienai komei prirašiau po du kubinius metrus atvežtų rąstų, nors faktiškai jų neatvežė. Šio priedo dėka, visos komės dvigubai viršijo joms nustatyta normas. Nereikėjo ilgai laukti komių palankumo. Vakare komės pasisodino mane į savo roges, apvyniojo meškos kailiu. Parsivežė į savo baraką. Ypatingai sočiai privaišino ir dar ragino: „Valgyk, sūneli, valgyk.“ Taip prasidėjo mano naujas gyvenimas. Kiekvieną dieną prirašiau po du kubinius metrus atvežtų rąstų. Komės už tai atsidėkodamos mane valgydino, rengė, vežiojo į darbą ir iš darbo savo rogėmis. Užsikūręs didelį laužą, ištisas dienas šiltai sėdžiu stropiai vykdydamas man patikėtas atsakingas pareigas. Laukiu komių atvežamų rąstų. Apskaičiuoju atvežtų rąstų kubatūrą. Užrašau ant faneros gabalų. Komės man atveža malkų, pripjausto, priskaldo ir dar mane apvelka kailiniais. Vakare barake lopau savo suplyšusius vatinius drabužius. Dedu lopą ant lopo. Tik žiūru, tai čia, tai kitur atsiranda nauja skylė. Prisiuvinėjau įvairių spalvų lopelių: baltų, juodų, raudonų, geltonų, žalių, mėlynų. Atrodžiau lyg jaguaras, pabėgęs iš džiunglių.

103

Į mano darbo vietą nelauktai atvažiavo viršininkė Koroliova ir darbų organizavimo inžinierius Volodia Blum patikrinti mano darbo. Viską nuodugniai patikrino. Klaidų nebuvo. Inžinierius Volodia Blum kreipiasi į mane: „Tu esi medienos priėmėjas, o atrodai kaip paukštis kakadu.“ Kitą dieną inžinierius Volodia Blum atvažiavo vienas. Atvežė vatinuką ir vatines kelnes, ne naujas, bet nekiauras. Liepė persirengti, o senus drabužius sudeginti.

Sekmadieniais eidavau į penktą ruožą aplankyti mamytės. Mamytei nunešdavau po kepaliuką duonos, bulvių ir svogūnų, kuriuos gaudavau nuo komių. Priruošdavau mamytei malkų, atkasdavau sniegą nuo barako. Ji, mane išlydėdama, graudžiai verkė, žegnojo, laimindama kalbėjo, jog aš niekur nepražūsiąs, esąs gimęs po laiminga žvaigžde. Vėliau viršininkė Koroliova ir inžinierius Volodia Blum mano darbą tikrino vis dažniau ir dažniau, nes Feodosijos Bulikovos brigada pirmavo, viršydama rąstų išvežimo iš miško normas. Už gerus darbo rezultatus man davė naujus veltinius. Mano teisingi užrašai viršininkei ir inžinieriui kėlė įtarimą. Beveik kasdien atvažiuodavo tikrinti mano darbo. Klaidų nebuvo. Laimingai dirbau iki pavasario. Revizoriai neišaiškino mano nusikaltimo. Nepaisant viršininkų stropaus ir labai dažno tikrinimo, kiekvienai vežikei komei prirašinėjau po du kubinius metrus priedo virš jau atvežtos medienos normos. Tai darydavau vakare, važiuodamas į namus. Komės buvo patenkintos. Jų draugiškumo dėka aš buvau sotus. Brigadininkės Feodosijos Bulikovos brigada pirmavo.

1944 metų pavasarį vietiniai komiai ir komės išvažiavo į savo kolūkius. Tremtinius darbininkus išskirstė po kitas vietas. Aš išėjau pas savo mamą į penktąjį ruožą. Miškų kirtimo, medienos ruošimo darbai 300-ajame kvartale buvo baigti. Tų pačių metų pavasarį ir penktojo ruožo veikla buvo baigta. Mane su mamyte perkėlė gyventi į kitą vietovę, vadinamą 6 Podkolonka.

6-oji Podkolonka

Ši tremtinių gyvenimo vieta buvo 20 kilometrų nuo penktojo ruožo, prie upės Niem. Ji panašaus pločio kaip Nemunas Lietuvoje. Radome pastatytus tris barakus, krautuvėlę, kelis mažus namelius, garažus ir dirbtuves traktorių remontui. Viršininkas – pražilęs rusas, tremtinys Getmanov, apie 50 metų amžiaus. Tarybinio ūkio direktorius – vietinis komis Nemantov iš Krasnojarsko kaimo. Gavome gabaliuką žemės, suminto dirvono. Su kastuvu

104

išpurenau žemę. Pasodinome du kibirus bulvių, burokų, ropių, svogūnų, morkų. Paskyrė man arklį, vardu Dorožnyj, rudos spalvos, riebus kaip paršas, tingus. Su juo vežiau malkas iš miško, duoną iš Krasnojarsko kaimo kepyklos. Krasnojarsko kaimas už keturių kilometrų nuo tremtinių gyvenimo vietos 6-oje Podkolonkoje. Važiuoti reikėjo smėlėtu keliu per mišką. Naktimis upės pakrantėmis ganiau dvylika arklių. Pakrantės apaugusios krūmais. Išaušus rytui, aštuntą valandą, turėjau parvaryti visus dvylika arklių į arklides. Upės pakrantėje užkūriau tris ar keturis didelius laužus. Kiekvienam arkliui po kaklu pakabinau barškalus padarytus iš tuščių konservų dėžučių. Pats eidavau namo miegoti. Arkliai neatsitraukdavo toli nuo laužų. Anksti rytą sėsdavau ant man paskirto rudo, riebaus arklio. Jodinėjau po tankumynus, ieškojau toliau nuėjusių arklų. Arklius reikėjo parvaryti griežtai nustatytu laiku, nes aštuntą valandą ateina vežikai pasiimti arklių dienos darbui. Pasikinkau man priskirtą arklį ir važiuoju, kur viršininkas liepia. Tokiu ritmu dirbau visą vasarą. Upės pakrantėse reikėjo būti ypatingai atsargiam, nes tose vietose gyveno daug meškų. Meškos bijo ugnies. Prie degančio laužo jos nesiartina. Man ganant arklius, netoli meškų mėgstamų vietų, pasisekė išsaugoti sveikus visus dvylika.

Atėjus rudeniui mane ir mano ištikimą draugą vokietį Fritz Zigler paskyrė saugoti bulvių ir ropių lauką, aplink apsuptą miškų. Saugomas laukas buvo už trijų kilometrų nuo 6-osios Podkolonkos. Naktimis pasikeisdami miegojome. Dienomis lauže kepėme bulves ir geltonas ropes. Prisivalgėme sočiai. Su vagimis gyvenome taikiai. Leidome prisikasti bulvių visiems, kas atėjo. Abu iškasėme po keturias, gilias, apvalios formos duobes. Į kiekvieną prikasėme po keturis maišus bulvių ir geltonų ropių. Užkasėme ir gerai užmaskavome, kad niekas be mūsų nerastų. Pas mus ateidavo mano mamytė. Prisivalgydavo sočiai. Nešėsi namo, kiek pakėlė. Aš naktimis mamytei parnešdavau bulvių ir ropių.

Nukasus lauke bulves, sargybinių nebereikėjo. Mane ir Fritz Zigler išsiuntė darbui miške į 300-ąjį kvartalą. Paskyrė priėmėju. Skaičiavau medienos kubatūrą, kurią atveždavo vežikai iš miško arkliais traukiamomis rogėmis. Sekmadieniais pareidavau namo į 6-ąją Podkolonką. Ta vieta buvo netoli, apie 15 kilometrų. Einant per miškus, toliau. Miške daug briedžių ir meškų. Briedžiai nepuola, bet ir nebėga pamatę žmogų. Meška nepraleidžia žmogaus. Užpuolusi, gali savo auką perplėšti pusiau, sudraskyti. Susitikus miške mešką, ji atsistoja ant užpakalinių kojų ir mojuodama letena – grasina

105

užpulti. Susidarius tokiai situacijai, visu greičiu bėgu nuo meškos tolyn. Vyčegdos ir jos intako Niem upių pakrantėse ir apylinkėse, Komių Sovietinės Autonominės respublikos ribose, miškai tikrai yra turtingi.

Vieną vėlyvą rudens vakarą, beveik nakties metu, ėjau pas mamytę. Jau buvau praėjęs meškų mėgstamas vietas. Pasukau siauru takeliu tiesiai per mišką. Staiga labai garsiai sutraškėjo medžių šakos. Aš tuo momentu išsukau iš siauro takelio. Pasislėpiau už tankios eglės, manydamas, jog pakeliui slampinėja pasiutęs briedis. Žiūriu, takeliu, uostinėdama mano pėdas, eina didelė meška,. Iššokau iš už eglės. Ypatingai garsiai sušukau. Užbrėžiau degtukus ir mečiau jai į akis. Meška suurzgė. Atsistojo ant užpakalinių kojų. Taip sekundę vienas kitam žiūrėjome į akis. Pasisukau ir nubėgau takeliu. Sustojau. Atsisukau. Matau: meška visai arti manęs, vejasi iš paskos. Užbrėžiau keturis degtukus ir mečiau į jos pusę. Vėl bėgu toliau. Atsisuku pasižiūrėti. Meška tebesiveja mane. Ji visai arti manęs. Meška vijosi mane apie tris kilometrus. Miškui pasibaigus, prasidėjo laukai. Upės slėnyje pasisekė uždegti sausą žolę. Meška prie ugnies nesiartino. Čia pailsėjau. Vėl pradėjau bėgti. Meška toliau nebesivijo.

300-ajame kvartale dirbdamas priimdavau iš vežikų komių atvežtus rąstus. Jie juos vežė arkliais iš kirtavietės iki aikštelės. Rąstus uždėdavo ant rogių ir prie jų prijungtos priekabos po vieną kubinį metrą. Aikštelėse turėjo iškrauti ir juos suritinti į rietuves. Krovė kiek tik galėjo pasiekti aukščio, išdėliotus per 4–5 eiles. Naktį čia atvažiuodavo vikšriniai traktoriai su rogėmis. Galinguose traktoriuose buvo įmontuoti varikliai su dujų generatoriais. Variklių kurui naudojo sausas pušies ar beržo kaladėles. Vienas toks traktorius svėrė apie 12 tonų. Roges pristumdavo prie rietuvių. Vyrai ritino rąstus į traktorių roges. Į vienas roges tilpo iki 16 kubinių metrų rąstų. Rogės medinės, pakaustytos trimis plieno pavažomis: viena vidurinė žymiai platesnė už dvi kraštines, dvi šoninės siauresnės. Pagal rąstų ilgį surišdavo po dvejas roges greta [lygiagrečiai]. Paskui sujungdavo į virtinę po 10–15 tokių jau pakrautų rogių. Visą tą junginį prikabindavo prie traktoriaus. Toks „traukinys“ vienu kartu paveždavo net iki 300 kubinių metrų rąstų. Kelias buvo lygus, tiesus, užpiltas vandeniu ir užšaldytas – padengtas ledu. Kelio laistymui vanduo buvo supilamas į talpas: 20 m ilgio, 10 m pločio, 10 m aukščio. Traktorius palengva vilko talpą keliu. Kiekvienos talpos apatinėje dalyje trys atidaromos angos, pro kurias bėgo vanduo į kelio paviršiuje iškastus tris griovelius atitinkančius traktorinių priekabų pavažų išsidėstymui.

106

Plačiajai pavažai šliaužti kelio dangoje iškastas griovys, pripiltas vandens. Žiemos metu vanduo sušalęs į ledą. Taip padarytas storas, labai atsparus dideliam spaudimui, ledo sluoksnis sudaro mažą trintį. Po šoninėmis, siauresnėmis pavažomis, taip pat grioviai, pripilti vandens. Po traktoriaus, vežančio 300 kubinių metų medienos, vikšrais ledo nėra, žemė susimaišiusi su sniegu. Minėtus galingus traktorius vairavo ir jų techninį aptarnavimą atliko vokiečiai tremtiniai atvežti iš Kaukazo, Pavolgio, Krymo. Minėtą kiekį medienos galingas traktorius vežė 30–50 kilometrų prie didžiųjų upių. Atvežtus rąstus prie plačios upės, išbadėję vyrai tremtiniai privalėjo iškrauti iš traktoriaus rogių. Rąstus kovė į rietuves po šešias ar septynias eiles iš apačios į viršų. Nėra žinios, kiek tų rąstų krovėjų, dirbusių vien tik savo rankomis, yra žuvę.

Atėjus pavasariui, 300-ame kvartale, miške darbai nebevyko. Parėjau į 6-ąją Podkolonką, pas savo mamytę. Čia vėl ganiau arklius prie upės Niem. Kaip visada, ėmiau avižas iš sandėlio be leidimo. Su mamyte lukštenom, malėm ir kepėm blynus. Mamytė gyveno barake su kitomis moterimis. Kai kurių prisimenu pavardes: Ališauskienė su dviem dukromis Aldute ir Birute, Šimkienė su dukrele Danute, Burneikienė su dukrele Jadvyga, Lukošiūnienė su dukrele Danute. Miegojau kitame barake su vokiečiais vežikais ir traktorininkais. Pas mamytę buvau dienomis. Kartu pusryčiavome ir vakarieniavome. Mamytės sveikata silpnėjo. Pradėjo tinti kojos ir rankos. Išvežiau į Ust Nemo bazės ligoninę. Ten gydėsi porą savaičių, bet nebepagelbėjo. Parsivežiau namo. Ji ėmė vemti ir viduriuoti. Nieko negalėjo valgyti. Sutino veidas ir pilvas.

1945 06 12 mamytė mirė. Daviau vokiečiui kepalą duonos, kad sukaltų karstą. Kapinėse iškasiau duobę. Įkinkiau į vežimą man priskirtą arklį. Moterys Ališauskienė, Berneckienė, Šimulienė ir Lukošiūnienė padėjo įkelti karstą į vežimą, palydėjo į kapines. Su virvėmis įleidome karstą į duobę. Užkasiau ir pastačiau medinį kryžių. Prikaliau prie kryžiaus lentelę su užrašu „Čia palaidota Laucevičienė Elena, gimusi 1895 metais, mirusi 1945 06 12.“ Šalia kapo augo beržas. Ant beržo kamieno išpjausčiau tą patį užrašą, ką buvau užrašęs ant lentelės. Supyliau kapą. Apsodinau kerpėmis. Pasodinau laukinių rožių ir laukinių našlaičių. Kapinės randasi dešinėje upės Niem pusėje, važiuojant iš 6-osios Podkolonkos link Krasnojarsko kaimo, 400 metrų už mažo upelio, miške. Taip buvo pažymėta dešimtys tūkstančių kitų tremtinių kapelių neaprėpiamose Rusijos taigų ir tundrų platybėse.

107

Per trumpą laiką lietus ir vėjas šiuos brangius paminklus sulygins su žeme. Artimieji jų jau niekada nesuras, kur amžino poilsio vietas rado buvusios TSRS teroro aukos.

Po dviejų savaičių mane išsiuntė dirbti į kitą vietą, į 275-ąjį kvartalą.

Kvartalas 275

1945 metų vasarą 275-ajame Kvartale prasidėjo miško gamyba. Čia jau stovėjo du barakai, namelis viršininkams, arklidės, maža krautuvė. Viršininku buvo rusas, tremtinys Hutmanov. Dirbo apie 150 darbininkų: kirtėjai, vežikai, kelininkai ir pagalbiniai darbininkai. Tremtiniai buvo įvairiausių tautybių, jų tarpe – ir pačių komių. Pušis kirto vyrai ir moterys vokiečiai, ištremti iš Krymo 1920 metais. Kelius remontavo pagyvenę vokiečiai. Rąstus vežė jaunesnės kartos vokiečiai. Buvo neištekėjusių komių merginų, bet gyvenančių su jaunais vokiečiais. Arklius ganė jaunas vokietis Bentz Rudolf. Aš dirbau priėmėjo pareigose. Priiminėjau rąstus nuo kirtėjų, kelininkų suremontuotus kelius.Rytais ir vakarais valtimi plukdžiau darbininkus į darbą per Niem upę. Čia išmokau vokiečių ir komių kalbas, kuriomis laisvai kalbėjau. Rusų kalbą išmokau tik atvežtas į tremtį. Dabar moku keturias kalbas.

Turėjau daug laisvo laiko. Susidraugavau su viršininku Hutmanovu. Man tada jau buvo 17 metų, o Hutmanov – virš 50 metų. Naktimis, pasišviesdami, gaudėme žuvis. Rudenį rinkome kedrų kankorėžius, išlukštentus riešutus džiovinome. Vėliau juos ištisas dienas kramtėme. Rudenį su draugais vokiečiais ėjome į kolūkį vogti bulvių. Kolūkis nuo mūsų gyvenamos vietos buvo už 25-ių kilometrų. Susirinkdavome į būrį nuo 15 iki 20 įvairaus amžiaus žmonių. Šeštadienio vakare, po darbo, iškeliaudavome. Žinojau kelią tiesiai per mišką. Per naktį nueidavome iki kolūkio. Anksti rytą, kai sargai saldžiai miega, įsisukdavome į bulvių, ropių lauką. Prisikasėme, kiek kas pajėgėme parsinešti. Išaušus grįžome į mišką. Pakelyje susikūrėme laužą. Kepėme ir virėme bulves ir ropes. Jautėmės tarsi patekę į puotą. Prisivalgę, vakare, su pilnais maišais bulvių, ėjome namo.

Kartą viršininkas pasikvietė mane kartu su Fritz Zigler. Liepė parvežti malkų į valgyklą. Pasikinkėme bėriuką ir išvažiavome. Važiuojame siauru miško keliu. Staiga bėris sustojo. Pastatęs ausis klausosi. Raginame

108

bėrį, bet jis nejuda nė iš vietos. Pasiėmęs kirvuką einu žiūrėti kas bėrį gąsdina. Prie upelio guli septynios meškos. Ramiausiai šildosi saulėje. Galvoju, kaip meškas nuo kelio nuvaryti. Sugrįžau atgal prie vežimo. Bėrį su vežimu pavarėme link namų. Su draugu vokiečiu užsikūrėme laužą. Kai ugnis gerai įsidegė, pasiėmėme po gerai degantį nuodėgulį. Atėjome prie tilto. Degančius nuodėgulius numetėme į septynių, prieš saulę besišildančių, meškų vidurį. Meškos labai išsigando. Išsibėgiojo kaip išprotėjusios. Trys nuo tiltelio į upeliuką. Trys pabėgo į mišką. Septintoji, pati didžioji, nepasimetė, keršydama už išgąstį puolė tiesiai į mus. Mudu bėgame. Meška mus grėsmingai vejasi. Pribėgau prie laužo. Paėmiau degantį pagalį. Einu tiesiai prieš mešką. Ta sustojo už kokių trijų metrų ir žiūri į mane. Tuo momentu vokietis Fritz Zigler, pagriebęs didelį nuodėgulį, iš kitos pusės metė į mešką. Pataikė tiesiai į nosį. Meška papurtė galvą ir dingo tankumyne. Abiems plakė širdys, drebėjo rankos ir kojos laimingai baigus mūšį prieš gauruotas taigos meškas. Malkų valgyklai pririnkome eidami miškais. Vakare apie įvykį miške papasakojome savo viršininkui. Jis mus griežtai barė. Sakė, kad meškas reikėjo palikti ramybėje. Jums pasisekė, kad tik viena meška jus puolė. Jeigu už sudrumstą ramybę visos septynios būtų panorėjusios jums atkeršyti, jums būtų neužtekę jėgų pasiekti pergalės. Būtumėte tapę meškų aukomis.

Atėjo žiema. Visur prisnigo. Pabalo miškai. Atvažiavo iš kolūkio komiai kirsti ir vežti iš miško rąstų. Darbininkų padaugėjo iki penkių dešimčių. Reikėjo priimti rąstus nuo kirtėjų, nuo vežėjų, pažymėti rąstų galuose medienos rūšį ir kitus duomenis. Abu su Hutmanovu dirbome išsijuosę. Nebeliko laiko nei meškerioti, nei miške medžioti. Dažnai atvažiuodavo viršininkė Koroliova ir darbų organizavimo inžinierius Volodia Blum. Reikėjo paruošti apyskaitas, kiek pagaminta ir kiek išvežta. Darbo buvo labai daug. Už darbą mokėjo. Aš uždirbau 400 rublių per mėnesį. Vežikai gavo po 800 rublių, o kirtėjai net po 1200 rublių. Bėgiojau kaip meteoras po brigadas, priimdamas viską, ką pristatydavo. Turėjau suspėti, nes neturėjau padėjėjo. Senis Hutmanovas tvarkė dokumentus, mane maitino, kėlė į darbą, buvo kaip tikras tėvas. Žiema buvo labai šalta. Aš taip nušalau, jog rankų ir kojų nagai nespėjo ataugti. Vienos dienos rytą temperatūra nukrito iki 50 laipsnių šalčio pagal celsijų. Mane pasiuntė, pranešti darbininkams, kad šiandien neitų į darbą. Tą dieną nuo šalčio sproginėjo medžiai. Tas šaltis, bėgant keliuku pas kirtėjus, man užgniaužė kvapą. Netekau sąmonės. Atsibudau prie laužo. Vokiečiai kirtikai trynė

109

mane su sniegu, gaivino. Buvau nušalęs veidą, kojas, rankas, pilvą. Šiaip taip, trindami nušalusias vietas sniegu, mane atgaivino. Visas kūnas skaudėjo, kaip nuo nudegimo. Galva svaigo, rankų ir kojų sąnariai ėmė tarsi barškėti, sukeldami dar daugiau skausmo. Mano globėją Hutmanovą, kuris susirgo jau anksčiau, išvežė į ligoninę. Į jo vietą paskyrė tremtinį vokietį, pavarde Pautz Erich. Jis buvo žemo ūgio, raudonu veidu, kvailas. Visapusiškai spaudė darbininkus, juos skundė viršininkams. Darbininkai nekentė šio vokiečio. Jį vadino voru. Mudu su juo nesugyvenome. Atlikdavau savo darbą ir eidavau į tankumyną prie laužo.

1946 metų žiemą išgyvenome ramiai. Komiai kirtikai ir vežikai išvažiavo namo, į savo kolūkius. Į jų vietą atsiuntė 50 vyrų iš generolo Vlasovo armijos, kurie karo metu pasidavė vokiečiams į nelaisvę. Juos visus čia apšaukė tėvynės išdavikais. Pirmiausia jie atkeršijo stovyklos viršininkui Pautz Erich. Jį už kojų pakabino į pušį. Vargšas iškabojo per naktį. Vokiečiai vežikai jį rado vos gyvą bekabantį kaip šikšnosparnį..

Frontininkai stovykloje prieš kitus gyventojus elgėsi iššaukiančiai. Jie išprievartavo beveik visas moteris, senas ir jaunas iš eilės. Net ir senutės nesijautė saugiai. Jie mums daug pasakojo apie fronte vykusius mūšius. Vakarais dainavo. Mokėjo daug gražių dainų. Viršininkai vengė rusų frontininkų. Darbininkus pradėjo geriau maitinti. Dirbti pasidarė lengviau. Sekmadieniais nedirbome. Stovyklos viršininkas vokietis Erich Pautz po tų visų įvykių pasidarė labai geras žmogus, toks mandagus ir prieinamas. Šioje stovykloje man buvo pavesta ryte ir vakare darbininkus valtimi perkelti per upę Niem. Dienos pabaigoje reikėjo sužymėti rąstus, apskaičiuoti, kiek darbininkai yra išpildę jiems paskirtų išdirbio normų. Jei likdavo laisvo laiko, ėjau meškerioti į mažą upeliuką. Jame buvo daug lašišų tipo žuvų, vietinių gyventojų vadinamų „kariuzomis“. Prie upelio ateidavo daug meškų. Kiekvieną dieną, eidamas meškerioti, susitikdavau su jomis. Įpratau taikiai su jomis prasilenkti. Nuo jų nebėgau, o jos man negrasino, nerodė savo baltų dantų. Aplenkdavome vienas kitą ratu ir kiekvienas eidavome savo keliu.

1946 metų vasarą pasisekė nuo komių žvejų pasisavinti dešimties metrų ilgio tinklą, vietinių vadinama „trubica“. Uždėdavau šį tinklą upės senvagėje. Prilįsdavo pilnas tinklas žuvų: lydekų, šapalų, ešerių, raudų, lynų. Rytą auštant pasinešdavau pusę maišo žuvų, kurių užteko man ir kartu gyvenusiems jauniems vokiečiams.

110

Darbo stovykla Indin

1946 metų rudenį paskyrė dirbti į priverčiamųjų darbų stovyklą Indin gyvenvietėje. Ten jau buvo prasidėjusi miško gamyba. Buvo reikalingas iškirstų medžių miško gamybos darbų priėmėjas.

Pro Indin gyvenvietę teka In upė, panašaus pločio kaip Lietuvoje Minija ties Priekule, tik labai gili. Vanduo upėje nepaprastai šaltas ir sraunus. Šią didelę gyvenvietę sudarė dešimt barakų, platūs javais apsėti laukai, bulvių ir kopūstų plotai. Gyvenvietėje gyveno dvi dešimtys vokiečių šeimų ir viena dešimtis rusų tremtinių šeimų. Rusų šeimas čia atgabeno 1925 metais, kai komunistai masiškai trėmė tvarkingas, darbščias, turtingas šeimas, jas neteisėtai pavadindami liaudies priešais. Stovykloje dar gyveno dvi komių šeimos. Vienas komis buvo medžiotojas ir kartu ėjo eigulio pareigas. Kitas komis buvo „visagalis“ – gyvenvietės komendantas, turėjęs išskirtinę valdžią visos gyvenvietės gyventojų atžvilgiu. Abu komiai – ginkluoti. Eigulys turėjo naganą ir medžioklinį šautuvą, rengėsi civiliais rūbais. Komendantas nesiskyrė su naganu ir karabinu, nes dėvėjo NKVD darbuotojams skirtą uniformą.

Mano viršininkas vokietis Reinhblod Fust – aukštas stambus vyras.Jo tėvas su žmona ir dviem sūnumis 1925 metais buvo ištremti iš Krymo pusiasalio, ten įsigalėjus komunistų santvarkai. Čia atvežti kaip liaudies priešai, nes Kryme gyveno tvarkingai ir pasiturinčiai. Juos į taigą atplukdė upėmis baržose. Atvežę į neaprėpiamus taigos miškus nuogus, be nieko, pasmerkė lėtai mirčiai nuo šalčio, bado arba jie tapdavo grobuoniškų miško žvėrių aukomis. Pasmerktieji lėtai mirčiai čia iškirto mišką, pasistatė barakus, sukultūrino laukus, išpureno žemę. Šioje žiaurioje kovoje už išlikimą labai daug jų mirė. Išlikusieji dar gyvena, dalindamiesi savo dalia kartu su kitais šimtais tūkstančių tremtinių, pasmerktų prievartos darbams. Iš Reinhblod Fust šeimos išliko gyvas tik vienas Reinhblod. Jis gyveno su pražilusia žmona ir dviem suaugusiomis dukromis Roza ir Erma. Jie barake turėjo vieną didelį kambarį. Fustas mane priėmė gyventi pas save. Visą rudenį gyvenau Reinhblod Fust šeimoje. Vėliau man paskyrė kambarėlį pas tremtinę rusę su mažais vaikais. Gyvenau iki 1947 naujųjų metų. Po naujųjų metų apgyvendino pa seną vokietę Olgą Harwarth. Ji gyveno tame pačiame barake kaip ir Reinhblod Fust šeima.

Buvau nuskuręs kaip valkata. Turėjau senas vatines kelnes, suplyšusį vatinuką, vietoj baltinių dėvėjau odinį suplyšusį švarkelį. Dėvėjau labai senus

111

amerikoniškus pusbačius, į kuriuos, tarsi į laivelius, įleisdavau savo kojas. Atrodžiau kaip cirko klounas. Fustas padovanojo savo senus marškinius, kurie buvo tiek dideli, jog galėjau juos užsivilkti ant savo vatinuko viršaus. Būdamas nuogas, galėjau laisvai įlįsti į vieną iš rankovių. Jis mane išmaudė kubile šilto vandens, nukirpo plaukus, jau peraugusius, lyg kasas pas moterį. Sočiai pamaitino, miegojimui patiesė minkštą čiužinį ir seną, šiltą antklodę. Paskyrė darbą pagal mano specialybę. Turėjau priimti ir pažymėti kirtėjų atvežtus rąstus, įmušdamas atitinkamą „kleimą“. Mišką kirto, jau tapę vietiniais, vokiečiai su savo žmonomis. Jų buvo vienuolika porų. Man darbo buvo mažai.

Laikui bėgant, kirtėjų liko tik septynios poros. Mano darbas žymiai sumažėjo. Fust skyrė man kitus darbus. Pradėjo siuntinėti į penktąjį ruožą pavesdamas įvykdyti įvairias užduotis. Nešiojau reikmenis ir dokumentus iš vienos gyvenvietės į kitą. Penktame ruože gyveno viršininkė Koroliova ir darbų organizavimo inžinierius vokietis Volodia Blum. Piniginių reikalų tvarkymui dirbo buhalterija, kasa, medicinos punktas ir raštvedžių grupelė. Objekto teritorijoje du sandėliai, kuriuose laikoma: bulvių, kopūstų, miltų, kruopų atsargos ir įvairūs skarmalai. Iš Indin gyvenvietės iki penktojo ruožo 35 kilometrų atstumas. Pinigus atlyginimams mokėti vežė iš penktojo ruožo su dviejų enkavedistų apsauga. Nežiūrint tokios apsaugos, buvo atvejų, kai vagys apsaugos darbuotojus papjaudavo ir pinigus pasiimdavo. Komendantas mane pasikvietęs paklausė, ar aš sutikčiau pernešti pinigus iš penktojo ruožo gyvenvietės į Indin gyvenvietę. Sutikau atlikti šitą ypatingai atsakingą, labai pavojingą užduotį, jeigu man patikės savo naganą, duos naują vatinuką, naujas vatines kelnes, naujus veltinius, geras slides, 100 rublių už kiekvieną kelionę ir tris dienas poilsio po kiekvienos kelionės. Komendantas sutiko išpildyti visas mano sąlygas, išskyrus, duoti savo naganą, nes turi tik vieną. Sutikau keliauti be nagano. Visas kitas mano sąlygas įvykdę, papildomai skyrė kepurę, pirštines, lenktinį peilį, medžiaginį maišą, duonos kepalą ir margarino. Pažadėjo 100 rublių ir dvi poilsio dienas už sėkmingai įvykdytą užduotį.

Kitos dienos ankstų rytą Reinhblod Fust įdavė dokumentą viršininkei Koroliovai. Išlydėjo į pirmą kelionę. Linkėdamas laimingo kelio net pravirko. Per ašaras maloniai prisiminė, kad aš buvęs jam geras vaikinas. Atsisveikino kaip labai geras tėvas, išleisdamas į pražūtingą kelionę savo mylimą, vienturtį sūnų. Pūtė silpnas vėjas. Snigo. Iššliuožiau slidėmis,

112

tiesiai per mišką, vykdyti duotos užduoties. Žinojau šį maršrutą be kelio, be takelio. Ėjau pagal kvartalų linijas. Man šį maršrutą anksčiau buvo parodęs senas vokietis. Šituo maršrutu tik 15 kilometrų, tai dvigubai arčiau negu visiems žinomu, sniege išmintu taku. Neskubėdamas, pailsėdamas keliavau kvartalų linijomis.

Vakare pasiekiau reikiamą gyvenvietę. Perdaviau dokumentą viršininkei Koroliovai. Mane labai gardžiai pamaitino. Davė šiltą vietą miegojimui. Miegojau nesapnuodamas. Anksti ryte kasininkė atskaičiavo 18500 rublių. Viršininkė Koroliova kelionei davė pusę kepalo duonos ir amerikoniškos troškintos kiaulienos konservų dėžutę. Patikėtus pinigus suvyniojau į senas vatines kelnes. Jas įkišau į maišą. Ant kelnių užkračiau kilogramą vilnų ir pusę kibiro bulvių. Vertybių prikrautą maišą perrišau virvele, taip pasidarydamas kuprinę. Užsimečiau ant pečių, kad būtų laisvos rankos. Gyvenvietės Indin link išėjau dar neišaušus. Šliaužiau iš lėto, neskubėdamas. Praėjęs pusę kelio, sustojau pailsėti. Susikūriau laužą. Skaniai, sočiai prisivalgiau. Trumpam užmigau. Vakare, leidžiantis saulei, pasiekiau gyvenvietę Indin. Komendantui perdaviau pinigus. Nuėjaumiegoti. Tą žiemą du kartus per mėnesį vykdžiau tokias pat atsakingas keliones.

1947 metų balandžio mėnesį Reinhblod Fust man paskyrė kitą darbą. Reikėjo sužymėti, įmušant „kleimą“ į sukirstų medžių rąstus, kurie liko sandėliuose, einant In upės pakrante. Čia sukrauta penkiolika rietuvių po keturias eiles miško medžiagos, apie 4000 kubinių metrų rąstų. Sniego pripustyta iki patviršaus sukrautų rąstų lygio. Kiekvieną dieną šliaužiojau prie rąstų, kad sužymėčiaujų kokybę ir kitus išmatavimus. Už šitą darbą man sumokėjo 2000 rublių ir dar tris dešimtis metrų medžiagos. Stovyklos gyventoja vokietė Hildebert iš tos medžiagos man pasiuvo dvejas kelnes, švarką, baltinius ir dar liko.

Gegužės mėnesio viduryje upėje skilo ledas ir ledo lytys pradėjo plaukti In upės vaga. Kai upė pasidarė laisva laivininkystei, Reinhblod Fustdavė valtį, priskyrė stovyklos gyventoją, vokiečių tautybės merginą, Irmą Schembek ir įsakė nuplaukti upe iki žodžiais paaiškintos vietos, ten prikirsti jaunų eglaičių, jas nugenėti ir parvežti į stovyklą. Mes nuplaukėme prieš vandens srovę apie septynis kilometrus. Prikirtome jaunų eglaičių, nugenėjome šakas, prikrovėme pilną valtį, net su kaupu. Atgal apie tris kilometrus plaukėme pagal srovę, lėkdami motorinės valties greičiu. Vos spėjau vairuoti, kad neįpultume į ta pačia kryptimi plaukiančius rąstus.

113

Upės vagos posūkyje staiga pamačiau didelę, išvirtusią, tarp rąstų įstrigusią eglę su į upės pusę išsikišusia jos viršūne. Šios kliūties nebepajėgiau aplenkti. Valties priekis trenkėsi į eglės kamieną, pasisuko ir apsivertė pačiame labai sraunios upės vagos viduryje. Staiga panėriau į vandenį. Atsimerkiau – akyse žalia. Ėmiau kapstytis rankomis po vandenį. Užčiuopiau kažką. Patraukiau prie savęs ir išnėriau iš vandens. Šiaip taip užsiropščiau ant išvirtusios eglės kamieno. Atplaukusi ledo lytis man labai skaudžiai daužė rankas ir kojas. Apsižvalgiau. Pamačiau valties bendrakeleivę Irmą Schembek, įsitvėrusią rankomis į valties dugną ir plaukiančią pasroviui, pasinėrusią iki kaklo į ledinį vandenį. Ji taip plaukė, kol ją pastebėjo stovykloje gyvenantys vokiečiai. Ją iš vandens ištraukė labai sušalusią ir be sąmonės. Aš, sukaupęs paskutines jėgas, įstrigusios eglės kamienu išsikapsčiau iki upės kranto. Saulė jau leidosi. Lauke apie penkis laipsnius šalčio. Iki namų apie keturi kilometrai kelio. Sniego miške daug. Po sniegu vanduo, jokio kelio. Taip klampojau iki pusiaunakčio. Parėjau namo šlapias kaip žiurkė. Po maudynių lediniame vandenyje, abu su Irma sirgome visą savaitę.

Birželio mėnesio pradžioje Reinhblod Fust man paskyrė naują darbą. Reikėjo eiti sargo pareigas ten, kur In upė, kaip intakas įteka į upę Niem, maždaug už aštuonių kilometrų nuo Indin gyvenvietės. Toje vietoje per upę In yra ištiestas storas plieninis lynas, kurio abu galai pririšti prie storų rąstų, įkastų į žemę abiejuose upės krantuose. Prie lyno, upės viduryje, kabo pririšta keliolika rąstų, kad lyną laikytų pastovioje vietoje. Upės pakrantėse yra daug pavienių rąstų, kuriuos potvynio metu apsemia vanduo. Tada jie pradeda plaukti upe pasroviui. Plaukiantys rąstai užkliūva už lyno, ištiesto skersai upę.Taip iš upės pakrančių surenkami išsimėtę rąstai. Prie lyno užtvaros atplaukė daugybė rąstų. Susidaro didelis pasipriešinimas pratekančiam upės vaga vandeniui. Lynui nutrūkus, pertvara išyra. Man buvo įsakyta stebėti padėtį upėje. Lynui nutrūkus, turėjau skubiai pranešti stovyklos komendantui Reinhblod Fust. Stebėti padėtį privalėjau dieną ir naktį. Šiuo laiku meškos keliasi iš žiemos miego. Atsikėlusios būna labai agresyvios, piktos ir alkanos. Susikūriau prie pat upės, po pasvirusia egle, sau laužą. Dieną – galima kentėti, o naktį – tamsu ir baisu sėdėti. Bijojau tamsoje, prie laužo miegoti. Miške girdisi meškos. Jos urzgia, staugia, garsiai traška šakos. Kitą naktį susikūriau keturis laužus. Atsisėdau viduryje tarp laužų, kad nebūčiau netikėtai užkluptas beklaidžiojančios meškos. Dienomis stačiau sau namelį iš rąstų 4x4 m, įtaisiau durims angą ir dviejų metrų aukštyje uždengiau

114

stogą. Užsikūriau laužą ties durimis. Dabar man pavestas pareigas vykdžiau ramiai miegodamas paties pasistatytame mažame namelyje. Dienomis upės senvagėje žvejojau ešerius, lynus, karosus.

Sekmadieniais ateidavo vokietis, nešinas dvivamzdžiu šautuvu, pakeisti manęs visai dienai. Maisto produktų iš gyvenvietės Indin parsinešdavau visai savaitei.Tokią tarnybą vykdžiau keletą savaičių. Vėliau ištiestą lyną per upę atrišo. Daugybė susirinkusių rąstų pajudėjo iš vietos, sukeldami neįprastų, garsų triukšmą ir nugarmėjo upe In pasroviui. Penkiolika darbininkų ėjome upės šlaitais, stumdėme rąstus į upę. Rąstus iš upės In suvarėme į upę Niem, o po savaitės tuos pačius rąstus suvarėme į Vyčegdos upę ties Ust Nemo kaimu. Čia atplukdytus rąstus priėmė medienos plukdymo viršininkas Podlegajev. Mūsų brigada, vadovaujama viršininko Reinhblod Fust, praleido naktį Ust Nemo kaime, o išaušus kitos dienos rytui valtimi grįžome į Indin kaimą.

Pabėgimas

Aš tą naktį nemiegojau. Visiems miegant, parašiau Reinhblod Fust laišką, padėkojau už tėvišką meilę ir už visą gerą. Laiško pabaigoje parašiau, kad išėjau pėsčias į savo tėvynę, kurioje gimiau. Palikęs padėkos ir atsisveikinimo laišką, pasiėmęs kelioninį maišelį, tyliai išėjau. Ėjau keliuku per mišką link Ust Kulomo miesto. Naktis tamsi. Kitą dieną, prieš vakarą, pasivijau medienos plukdymo viršininko Podlegajevo karavaną.

Rąstus plukdė keli šimtai žmonių, dauguma komiai, rusų nedaug. Vyčegdos upės paviršiuje laikėsi dvi baržos. Vienoje gyveno darbininkai, kitoje maisto produktų sandėlis, kepykla, valgykla, medienos plukdymo viršininko Podlegajevo kambarys. Baržas traukė keturi laivai vilkikai, vadinami buksyrais. Atėjau į Podlegajevo raštinę. Jis buvo aukštas ir stambus, be ausies, žande turėjo įkirstą duobutę komis, sugrįžęs iš fronto. Matyt, tai buvo sužeidimo pasekmės. Paprašiau leidimo dirbti medienos plukdymo brigadoje. Užrašė pavardę, vardą, tėvo vardą, tautybę, gimimo metus. Išdavė naują darbinį kostiumą, guminius batus ir darbui didelį geležinį kablį su ilgu mediniu kotu. Su šiuo įrankiu stumdomi upėje plaukiojantys rąstai. Liepė eiti į baržos valgyklą pavalgyti ir pamiegoti. Barža didelė. Pakraščiuose įrengti trijų aukštų narai darbininkams miegoti. Baržos gale – krautuvė.

Visą naktį miegojau ramiai. Ryte mane paskyrė į jaunų komių

115

brigadą. Brigadai vadovavo apie aštuoniolikos metų, labai vikrus, drąsus komis. Jo padėjėjas, grandininkas Aleksas, buvo vaikinas septyniolikos metų, žvairomis akimis. Brigadoje dirbome šešiolika darbininkų. Plaukiojome valtimis, ardėme iš rąstų susidariusias užtvankas. Užtvankose buvo susikaupę; užstrigę stati, susikryžiavę, užkliuvę už seklumos ar upės kranto, labai primirkę, sunkūs, ilgi rąstai. Vietomis upės viduryje stūksojo tokių rąstų kalnai. Daugybė rąstų buvo prisišlieję prie sraunios, plačios, vandeningos upės nelygių krantų. Reikėjo išardyti minėtų rąstų kalnus. Dviese priplaukiame prie rąstų sangrūdos. Vienas vairuojame valtį. Antras kabliu pešioja ir drasko rąstus. Stengiasi atpalaiduoti po vieną iš rąstų kalno. Būdavo dienų , kad sunkiai dirbę visą darbo dieną, ištraukdavome tik vieną rąstą. Kartais būdavo atvirkščiai. Kabliu ištraukus vieną ar du rąstus, staiga pradėdavo griūti visas rąstų kalnas. Rąstai griūva į vandenį milžiniška jėga, sukeldami nepakartojamų garsų triukšmą, ištaškydami nesuskaičiuojamą vandens kiekį dideliu spinduliu aplink buvusį rąstų kalną. Jeigu laiku nesuspėtum nuplaukti tolokai nuo į vandenį griūvančio rąstų kalno, išsigelbėjimo nuo neišvengiamos mirties nebūtų. Niekas niekur neužrašė, kiek jaunų, protingų, fiziškai stiprių, drąsių vyrų yra žuvę tokiose žodžiais neapsakomose ir raidėmis neužrašomose sąlygose. Nesuskaičiuota ir niekur, niekam nepaskelbta, kiek sužeistų ištraukta iš vandens, kiek pasmerktų būti suluošintais visą likusį gyvenimą.

Dirbau su pačiu brigadininku vienoje valtyje, nes labai gerai valdžiau valtį. Per visą darbų sezoną mums tik vieną kartą sutrupino valtį į gabalėlius. Patys laimingai pasprukome. Išsimaudyti tekdavo dažnai. Būdavo ir sunkių dienų, kai visą dieną dirbdavome iki pažastų vandenyje, stumdydami rąstus, užplaukusius ant seklumos. Rąstą, vandens išmestą ant kranto, per smėlį, pusę kilometro, tempdavome iki upės. Kiekvieną vakarą mums duodavo po 150 kubinių centimetrų spirito. Gal dėl dvasinės pusiausvyros dirbant nuolatiniame mirties pavojuje. Vieni darbininkai gėrė spiritą, kiti – mainė į duoną. Aš gėriau, kai iš darbo pareidavau šlapias kaip žiurkė. Gražiais vakarais, susikūrę laužą ant upės kranto, galėjome išsidžiovinti visiškai permirkusius savo rūbus. Jei vakare lydavo, negalėdavome kurti laužo, tai šlapiais rūbais išbūdavome kelias dienas. Vakare, eidami miegoti, nusivilkdavome šlapius rūbus, o ryte, eidami į mirtinai pavojingą darbą, apsivilkdavome šlapius rūbus ir būdavome priversti jausti nuolatinį šlapių rūbų šaltį.

Valgyti davė tris kartus per dieną. Pusryčius ir vakarienę valgėme

116

valgykloje. Pietus laiveliu atveždavo į darbo vietą. Kartą brigadininkas pasiuntė mane į kitą upės krantą valtimi

parvežti armėnų brigados dvylika darbininkų. Visi sulipo į didelę valtį. Daviau jiems irklus. Atsisėdau laivo gale prie vairo. Armėnai keistai atrodo, siauromis akimis, išverstomis lūpomis. Pasižiūrėjau į vieną iš jų, o jis į mane. Nesusilaikiau. Pradėjau juoktis. To užteko, kad tas armėnas griebtųsi irklo ir užsimotų tiesiog ant manęs. Būtų perskėlęs galvą, jeigu nebūčiau suspėjęs aukštielninkas įvirsti į vandenį. Kiti jo draugai sukruto. Valtis apsivertė dugnu į viršų. Aš išplaukiau į krantą. Armėnai nemokėjo plaukti, ėmė skęsti. Jų laimei, netoliese pasitaikė motorinis laivas, kuris išgelbėjo tuos visus skenduolius

Vargau visą vasarą, plukdydamas rąstus Vyčegdos upe. Rąstai buvo plukdomi Vyčegdos upe nuo Ust Nemo miškų pramonės ūkio iki Syktyvkaro miesto. Kartą, kai rąstų plukdymo brigados baržos atplaukė dešimt kilometrų prieš Syktyvkarą, naktį pabėgau iš baržos.

Kad galėčiau perplaukti į kitą krantą, pavogiau valtį. Perplaukęs, ją kitoje upės pusėje nuskandinau. Vyčegdos upės pakrante išėjau pėsčias Syktyvkaro miesto link. Pakeliui priėjau pusės kilometro pločio kanalą, kuris kirto mano kelią. Sena viela surišau tris rąstus ir irdamasis pagaliu, perplaukiau į kitą krantą. Buvo dar tamsu. Saulei tekant priėjau Syktyvkaro miestą, kuris yra Komijos autonominės respublikos sostinė. Jau buvo prasidėjęs ruduo. Ėmė snigti šlapiu sniegu. Miestas nepuošnus. Dauguma namų mediniai, tik keli mūriniai. Gatvės neturi grindinio. Į jo vietą sukalti stori rastų galai. Komijoje nėra akmenų. Šaligatviai iškloti medinėmis lentomis. Užėjau į turgų. Ten bobutės prekiavo kedro riešutais, žuvimi, lapių ir voverių kailiais. Pirmą kartą per šešis metus pamačiau obuolius, parduodamus po vieną už 10 rublių. Nusipirkau vieną ir suvalgiau. Toks skanus, net širdis atsigavo. Krautuvėse nieko gero. Yra pakabinta vatinukų, veltinių, batų. Nusipirkti galima tik turint specialią kortelę. Maisto krautuvių vitrinose matosi pakabinti mediniai kumpiai, dešros, o viduje – tuščia. Duona ir margarinas parduodami tik pateikus specialią kortelę.

Pagal turimą adresą nuėjau į pažįstamo žydo Markaus butą. Markus buvo kilęs iš Lietuvos, iš Plungės miesto. Ten buvau vieną kartą. Paskui Syktyvkare susiradau savo tetą Bronę Houvaldienę, kuri buvo deportuota iš Lietuvos kartu su mūsų šeima. Pradžioje ji gyveno vienoje priverstinių darbų stovykloje, kur vėliau mirė jos sena mama. Dabar teta gyvena su

117

geologijos profesoriumi trijų kambarių bute. Ji yra profesoriaus žmona. Lentynos prikrautos įvairių akmenų. Ten gyvenau savaitę laiko. Teta Bronė sužinojo, jog iš Lietuvos yra atvažiavęs valdininkas, kuris iš prieglaudų renka be tėvų likusius, apleistus vaikus ir registruoja vežimui į Lietuvą. Nuėjau pas tą valdininką, prisistačiau kaip našlaitis. Pasisakiau, esąs gimęs 1932 m. Pasijauninau keturiais metais. Valdininkas užrašė mano pavardę. Liepė ateiti po trijų dienų. Po trijų dienų jis jau buvo surinkęs apie 20 tautiečių nuo dviejų iki keturiolikos metų amžiaus. Mane užrašė kaip penkiolikos metų berniuką. Toks buvau sumenkęs, jog mane visi laisvai priėmė į savo būrį.

Susodino mus į mažą autobusą. Nuvežė į geležinkelio stotį už 100 kilometrų nuo Syktyvkaro miesto. Tuo metu buvo nutiesta tik viena geležinkelio linija per visą Komiją, būtent iš Vorkutos iki Kotlaso miesto. Įsėdome į keleivinį vagoną. Važiavome iki Maskvos. Maistu mus aprūpino valdininkas už valstybės pinigus. Parvažiavome į Vilnių. Lietuvoje mus sutiko šilta rudens diena. Parvažiavusią 21 vaiko grupę apgyvendino vaikų namuose. Čia mūsų sveikatą tikrino keli gydytojai. Man pripažino dvi ligas. Dantų ligą, dėl kurios dantys netenka pastovumo savo šaknyse, ir mažakraujystę, kuri išsivystė dėl vitaminų trūkumo maiste. Mes dienomis vaikščiojome po Vilniaus miestą ir jo priemiesčius, po daržus. Parsinešėme visų rūšių daržovių ir griaužėme visas iš eilės. Vėliau visus suregistravo, iš kur buvome ištremti. Po trijų savaičių man davė traukinio bilietą į Plungę grįžti į namus. Parvažiavau į Plungės geležinkelio stotį. Į Žlibinus parėjau 1947 metų spalio mėnesį, neprisimenu kurią dieną. Žlibinuos pirmiausia prisiglaudžiau pas Aleksą Kubeckį. Jo namuose gyvenau iki to laiko, kol jo rūpesčio dėka pradėjau mokytis Plungės suaugusiųjų mokyklos penktoje klasėje.

Plungėje

Pradėjęs mokytis apsigyvenau pas našlę Daukantienę, Vandens gatvėje, Plungės mieste. Iš pradžių mokslas sekėsi sunkiai, nes jau buvau gerokai primiršęs lietuvių kalbą. Sėdėjau suole su komjaunuoliu Zeniu Petručiu. Jis mane ragino stoti į komjaunimą, bet aš atsisakiau nuo tos privilegijos. Klasėje mokėsi pilno kūno sudėjimo, mokinių vadinamas karo vadu, Sirutis. Jo tėveliai ūkininkai, gyvena Kapsužių kaime. Su juo susidraugavau. Iš jo daug sužinojau apie gyvenimą kaime. Teikė informaciją, ką kalba komjaunuoliai apie mane, perspėdavo apie gręsiančius pavojus.

118

1948 metų pavasarį baigiau penktą klasę. Atėjo laikas atsiimti kurso baigimo pažymėjimą. Mokykla buvo įsikūrusi sename mediniame pastate, S. Dariaus ir S. Girėno, Žemaitės ir Stoties gatvių sankryžoje. Atėjau į mokyklos koridorių. Čia vaikai prie mokytojų kambario durų sustoję į eilutę laukė, kada po vieną bus įleisti į vidų pasiimti penktos klasės baigimo pažymėjimo. Ir aš laimingas laukiau. Draugai pamatė mane laukiantį prie durų. Greitai pribėgo, labai rimtai perspėjo: „Neik, Stasy, į kabinetą. Ten tavęs laukia trys enkavedistai. Tave komjaunuoliai įskundė, jog tu esi pabėgęs iš tremties. Jie tave vietoje areštuos.“ Man nebuvo lemta gauti baigimo pažymėjimo.

Tėviškėje

Vėl grįžau į Žlibinų bažnytkaimį, esantį Plungės valsčiuje. Vėl laikinai prisiglaudžiau Alekso Kubeckio šeimoje, kuri gyveno Žlibinuose, nuosavame mediniame name. Aleksas dirbo Žlibinų pradinėje mokykloje mokytoju. Kartu su žmona augino dukrelę Danutę. Buvo labai geri žmonės. Mane mylėjo kaip tikrą sūnų. Visą vasarą Kubeckių šeimoje dirbau įvairius darbus. Abu pjovėme šieną, kirtome malkas miške, vežėme namo, pjaustėme ir skaldėme. Kubeckių namuose pradėjo lankytis stribai. Jie visur slampinėjo, šeimininkams Nesakė, ko ieško. Pasidarė nesaugu.

Persikėliau gyventi į Monikos Petrauskienės šeimą. Ji Žlibinuose savo mediniame namelyje gyveno viena. Šeimininkas buvo miręs, o abu sūnūs žuvę. Vyresnysis sūnus buvo partizanas. Jį suėmė enkavedistai ir nukankino. Jaunesnysis Julius tarnavo vokiečių kariuomenėje. Žuvo fronte. Pas Petrauskienę gyvenau neilgai, nes ir šiuose namuose pradėjo lankytis nelaukiami stribai. Darė kratas, nežinia ko ieškodami.

1948 metų rudenį persikėliau gyventi į Prano Jankausko šeimą, gyvenančią Purvaičių kaime, Plungės rajone. Gyveno dviese su žmona Justina. Vaikų neturėjo. Valdė tik vieną hektarą dirbamos žemės. Pranas Jankauskas darė įvairius gaminius iš medžio, turėjo savo dirbtuvėlę. Darė kubilus, vežimams ratus, ratelius siūlų verpimui, langams rėmus, duris, kėdes, sukaldavo stalus, išskaptuodavo medines klumpes. Mokiausi staliaus amato. Kartu su šeimininku ėjome į mišką pjauti medžių. Vežėme iš miško medieną. Rąstus pjaustėme į dalis. Skaldėme malkas kurui. Netoli gyvenantys ūkininkai manęs prašė padėti jiems dirbti įvarius darbus. Kasiau bulves, ariau ir akėjau dirvas, dalgiu pjoviau šieną, avižas, kviečius, miežius,

119

rugius, sėklinius dobilus, padėjau javus kulti. Iš eglės plėšytų šaknų dariau krepšius bulvių dėjimui, pyniau venterius žuvų gaudymui Sausdravo upelyje sekmadieniais. Miške raudamas eglės šaknis užtikau žemėje paslėptą dėžę, kurioje buvo trys karabinai, du pistoletai, vokiškų šovinių ir granatų. Jankauskų sodyboje vyravo tikra ramybė.

Čia slėpėsi du broliai Ivinskiai, Leonas ir Vaclovas. Leonas virė naminę degtinę, todėl enkavedistai jį suėmė. Leonas sugebėjo pabėgti ir dabar čia slepiasi. Vaclovas buvo užsiėmęs šeimininkauti 10 hektarų žemės plotą. Nepajėgė atiduoti valdžios nepamatuotai didelių prievolių. Palikęs skurdų ūkelį slėpėsi nuo darbininkų valdžios. Už tai buvo persekiojamas. Pas sodybos šeimininką gyvenom gerai. Eidavome medžioti šernų, stirnų, gaudyti žuvų. Netrūko iš miško pargabentos mėsos. Šviežią mėsą virėme, kepėme ir pasigardžiuodami valgėme su grietine ir su karštomis bulvėmis.

Lietuvos komunistų partijos vadovaujami visoje tuometinėje Tarybų Lietuvoje to laikmečio įvairaus rango valstybės saugumo komiteto padalinių darbuotojai, liaudies gynėjai ir „kaimo kalvių” rango lietuviai uoliai trėmė savo sūraus prakaito dėka normaliai gyvenančius, jokiai partijai ar organizacijai nepriklausančius, vargingos Lietuvos ūkininkus į Sibirą paniekinimui, badui ir lėtai mirčiai. Buvo labai neramus laikotarpis. Po kaimus naktimis vaikščiojo Lietuvos partizanai, komunistų partijos šalininkų vadinami miškiniais. 1945 metais tuometinei TSRS okupavus visą mūsų tėvynę, Lietuvos partizanai tęsė ginkluotą pasipriešinimą už savo tėvynės nepriklausomybės atstatymą. NKVD darbuotojai ir stribai iki 1957 metų aktyviai siautėjo po kaimus ir miškus, krėsdami visokiais būdais Lietuvos gyventojus, ieškodami partizanų pėdsakų. Taikė žiaurias teroro priemones taikiems kaimo gyventojams, kuriuos galėjo įtarti teikiant paramą partizanams.

Šiltą šeštadienio vakarą nuėjau į javų kūlimo pabaigtuvių vakarėlį ūkininko Jonušo sodyboje. Sodybos šeimininkas gyveno Žvirgzdalių kaime, Plungės valsčiuje. Vakarėlyje linksminosi daug jaunimo. Net du kaimo muzikantai grojo lietuviškas liaudies melodijas. Įpusėjus pasilinksminimo vakarėliui į ūkininkų Jonušų sodybą atvyko dvylika Lietuvos partizanų. Visi jauni, gražūs vyrai, apsirengę Lietuvos kariuomenės uniformomis, ginkluoti vokiškais automatais. Keturi partizanai turėjo vokiškus kulkosvaidžius. Kiekvienas iš jų turėjo žiūronus, pistoletą ir po kelias granatas. Labai gražiai dainavo partizanų dainas. Šoko su jaunimu iki aušros. Dainuodami išėjo man nežinomu keliu. Taip Lietuvos partizanai bendravo su kaimo jaunimu

120

1948 metų rudenį. Stribai po tvarkingas ūkininkų sodybas slampinėjo nuskurę, murzini,

nesiskutę, neapsikirpę plaukų. Jiems buvo suteiktos ypatingos teises daryti kratas. Ieškojo automatų degtukų dėžutėse, iš gyventojų grobstė kas pakliuvo po ranka.

1948 metų vėlyvą rudenį parsikėliau gyventi į Grigaitienės sodybą Purvaičių kaime, Plungės rajone. Sodybos šeimininkė augino tris dukras: Ancę, Jadvygą ir Liusę. Šeimininkas ištremtas į Sibirą. Dienos metu skaldžiau malkas. Vakare į sodybą atėjo aštuoni partizanai. Susėdo prie stalo vakarieniauti. Atvykę svečiai priklausė Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio vadui Raimondui Bijeikai-Krukiui. Partizanas R. Bijeika kilęs iš Smilgių kaimo, Žarėnų valsčiaus. Kitų partizanų nepažinojau.

Tą patį rudenį ūkininko Prano Urbono sodyboje, Gaižupių kaime, Plungės valsčiuje sutikau dar keturis partizanus. Tarp jų – artimą kaimyną, buvusį mokslo draugą Česlovą Grybauską.

1949 metais vėl apsigyvenau pas Praną Jankauską, Purvaičių kaime. Dienomis dirbau pas ūkininkus, kas kur paprašė. Padėjau miške kirsti medžius. Parvežtą medieną pjausčiau ir skaldžiau prie P. Jankausko dirbtuvės. Nueidavau pas savo jaunystės draugą Praną Griguolą, kuris gyveno Liaugaudo dvarelyje, Gaižupių kaime. Išaušus pavasariui nuėjau pas Praną Jasiką, gyvenantį Purvaičių kaime. Sodybos šeimininkai šventė šeimos šventę. Į sodybą atėjo Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio vadas Edmundas Rekašius-Lakūnas, ginkluotas pistoletu ir vokišku pusiau automatiniu šautuvu su šešiomis apkabomis šovinių ir jo pusbrolis Steponas Rekašius-Darius, ginkluotas pistoletu ir naujausios laidos vokišku automatu su septyniomis šovinių apkabomis. Abu buvo basi, be kepurių. Jie sakėsi pabėgę iš apsupimo ir visą dieną trukusio mūšio, atsišaudant su rusų kariuomenės kareiviais, 1949 05 21 Dievo krėslo miško 25-ame kvartale, keli kilometrai nuo kelio Telšiai – Žarėnai, Telšių apskrityje. Pasakojo, kad mūšio metu žuvo partizanai Raimondas Bijeika-Krukis, Irena Bielozoraitė-Žibuoklė, Teodora Bartkutė-Tavosė. Sunkiai sužeistus partizanus Zofiją Baginskaitę-Rūtą ir Stasį Mockų-Kiaunę išvežė į Telšių saugumo požemius.

Mes partizanams E. Rekašiui ir S.Rekašiui iškasėme slėptuvę – bunkerį Jasiko miške. Abu tuoj aprengėme ir maitinome visą mėnesį. Mes juos priėmėme gyventi sakydami: „Gyvenkite čia pas mus. Iki šiol čia tylu ir ramu.“ Per mėnesį laiko partizanai pailsėjo ir vieną dieną išėjo į savo kraštą

121

ir daugiau nebegrįžo. 1949 metų vasarą, Prano Jankausko šeimoje, Purvaičių kaime, vyko

šeimos šventė. Dalyvavo svečių. Visi linksminosi. Sėdėjau ir aš prie stalo, bet degtinės negėriau. Mane slėgė kažkokia nuojauta. Buvo neramu. Pranešiau namiškiams, kad einu į lauką grynu oru pakvėpuoti. Skaudėjo galvą. Išėjau į kiemą. Visur tylu, ramu. Mano šunelis Tuzis laikėsi arti manęs. Žvalgėsi aplinkui, karpė ausimis, kažko nerimavo. Kartu su šuneliu Tuziku nuėjome į mišką. Mano šunelis dėmesį kreipia ne į mišką, bet į laukus, ir urgzdamas rodo dantis. Pažiūrėjau į tą pusę ir pamačiau. Nuo Antano Grigaičio ūkio atbėga susilenkę apie trys dešimtys saugumiečių. Pasitraukiau giliau į tankumynę pamiškėje ir stebiu, kas čia bus toliau. Kareiviai išsiskyrė į du būrius. Ėmė supti Prano Jankausko ūkelį. Vieni užbėgo laukais, kiti pamiške. Kai apsupo ūkį, sugulė ant žemės. Kampuose pastatė keturis kulkosvaidžius. Keturi kareiviai, atstatę automatus, suėjo į kambarį. Kambaryje buvo apie dešimtį minučių. Į kiemą išėjo jau penkiese. Buvau toliau ir negalėjau atpažinti, ką saugumiečiai suėmė. Pakilo sugulusieji saugumiečiai ir nuėjo vorele, takeliu per mišką, link Žvirgzdalių kaimo. Mudu su šuneliu nulindome gilyn į mišką. Mano šunelis buvo išmokytas ir nelodavo ant ginkluotų žmonių, tik ženklais atkreipė mano dėmesį. Po pusvalandžio išgirdau šūvius: dvi trumpas automatų serijas ir vieną ilgą seriją. Šūviai sklido nuo Žvirzdalių kaimo pusės. Savo šuniuką Tuzį paleidau, kad jis bėgtų namo. Buvo išmokytas ir klausė mano komandos. Nuėjau į savo buvusį dvarelį Žlibinų kaime. Ten gyveno Steponas Gustys su savo žmona. Aš dažnai pas juos užeidavau. Man buvo malonu pabūti savo namuose, kuriuose praleidau savo jaunystę.

Po kelių dienų nuėjau pas Praną Jankauską. Klausinėjau, ko saugumiečiai ieškojo jo sodyboje, ką sušaudė Žvirzdalių kaime. P. Jankauskas man paaiškino, kad Žvirzdalių kaime netoli Vyšniauskienės sodybos saugumiečiai nušovė lenkų tautybės partizaną Zigmą Skripką-Kulkosvaidininką. Jo namuose saugumiečiai suėmė ir išsivedė Leoną Ivinskį, ieškojo Stanislovo Laucevičiaus. Saugumiečių grupės vyresnysis Dargažiovas sodybos šeimininkui grasinęs, kad jis žinąs, kur slepiasi pas jį gyvenantis pabėgėlis iš Sibiro Stanislovas Laucevičius. Saugumo darbuotojas Dargažiovas reikalavęs išduoti mane. Jeigu jo įsakymo nevykdys, bus ištremtas į Sibiro lagerius. Po to įvykio saugumo darbuotojai pasislėpę pamiškėje stebėjo Prano Jankausko sodybą. Laukė momento, kada galės mane suimti, jeigu per neatsargumą būčiau ten pasirodęs. Mano šunelį Tuzį saugumiečiai, kurie slapta stebėjo P. Jankausko

122

sodybą, sunaikino. Šunelis buvo labai jautrus. Visą laiką sekliams painiojosi po kojomis, išduodamas jų sekamąsias vietas. Saugumiečių įsakymu, mano gyvybės saugotoją šunelį Tuzį į gabalus sudraskė didelis vilkinis šuo.

Šitoje sodyboje nebegalėjau gyventi, todėl daugiau nebeturėjau nuolatinės gyvenamos vietos. Pas vieną ūkininką dieną pjoviau šieną, gavau valgyti. Naktį miegojau šiauduose išsikasęs urvą. Išaušus rytui einu pas kitą ūkininką. Dieną kapoju malkas, būnu per naktį. Ryte einu pas dar kitą ūkininką. Veltui niekas nemaitina. Reikia užsidirbti maistą ir nakvynę. Po neramumų Žvirzdaliuose į Purvaičių kaimą atsikraustė penkiolikos saugumiečių grupė. Visi įsikūrė Antano Grigaičio, kuris ištremtas į Sibirą, tuščioje sodyboje. Jo žmona su trimis dukrelėmis slėpėsi nuo tremties.

Kaime apsigyvenę saugumiečiai buvo ginkluoti pusiau automatiniais STV ginklais. Slampinėjo po kaimus. Darė kratas kiekviename ūkyje, ieškojo pasislėpusių Lietuvos partizanų. Ieškodami partizanų, jie iš ūkininkų vogė duoną, mėsą, lašinius, rankšluosčius ir po ranka pasitaikančius rūbus. Stribai persirengdavo „miškiniais“, vaidino partizanus, eidavo plėšikauti pas kaimo gyventojus, dabar kaip tikri banditai. Po kaimus ir miškus siautė saugumiečiai. Slapta sekė sodybas, visokio plauko sekliai ėjo būriais. Jie visi prašė pavalgyti, degtinės išgerti ir dar išsinešti. Jie visi ieškojo „miškinių“- Lietuvos partizanų. Neturtingam kaimo žmogeliui reikėjo pavalgydinti ir pagirdyti visas tas dykaduonių gaujas. Kaime gyvenimas buvo labai sunkus. Visokio plauko „šunys“ įremdavo automatų vamzdžius į kaimiečių krūtines ir liepdavo rašyti prašymus priėmimui į kolūkius. Atėję kiti vėl kišdavo ginklus kaimo žmogui prie nosies reikalaudami pirkti sovietų paskolos obligacijų ar atiduoti paskutinį grūdų žiupsnelį, kaip prievolę valstybei. Taip plėšė ir niokojo Lietuvos kaimus atėjūnai iš Azijos ir nepriklausomos Lietuvos priešai – lietuviai. Vežė į Sibirą nekaltus žmones su mažais vaikais ir devynių dešimčių metų sulaukusius senelius. Už nerimtą žodį prieš J. V. Staliną sodindavo į vergų darbo lagerius dvidešimt penkiems metams. Be teismo varė lietuvius į Vorkutos anglies kasyklas. Trėmė į lagerius: prie Laptevų jūros, į šiaurę, netoli Šiaurės ašigalio, į Sibiro platybes, į Komijos autonominės respublikos taigą, prie Balhašo ežero, į Magadano sritį. Už ką juos taip baudė ir trėmė į bado ir šalčio vietas, kur jie turėjo kovoti prieš nežmoniškas gyvenimo sąlygas, kad išliktų gyvi? O gi už tai, kad jie buvo darbštūs žmonės, kad jie pasiturinčiai gyveno, o svarbiausia už tai, kad jie buvo lietuviai.

123

Vieną rudens šeštadienio vakarą aš su vaikystės draugu Pranu Griguola nuėjome pas P. Jasiką, gyvenantį Purvaičių kaime, Plungės rajone, pasveikinti vardadienio proga. P. Jasikas gyveno prie miško savo sodyboje. Šeimoje augo septyni vaikai: vienas sūnus ir šešios dukrelės. Svečiai vaišinosi per naktį. Sekmadienio rytą, švintant, Jasiko ūkį apsupo saugumiečiai. Vienas saugumietis įėjo į kambarį. Tada aš pasislėpiau. Patikrino visų dokumentus ir išėjo. Susėdę prie stalo svečiai toliau vaišinosi. Saugumiečiai sugulė į duobę patvoryje. Išsirengę ilsėjosi ir laukė nežinia ko. Prieš pietus svečiai ėmė skirstytis į namus. Jie, išėję iš kambario, kiekvienas eina į savo namus. Saugumiečiai, tebegulėdami toje pačioje duobėje, praleidžia praeinančius, nė vieno neužkliūdami. Taip ir aš nutariau išeiti. Paėmiau po paranke Jadvygą Jasikaitę ir nekreipdamas į juos jokio dėmesio, einame susikibę link miško takeliu. Iki miško praeiti liko apie dvi dešimtis metrų. Staiga saugumiečiai, sukilę iš duobės, ėmė šaukti: „Stok! Stok!“ Pradėjo mus vytis. Jadvygai sušukau: „Gulkis ant žemės.“ Sukaupęs visas jėgas pasileidau bėgti į mišką. Pakeliui į mišką turėjau peršokti tvorą. Tuo momentu saugumiečiai į mane paleido šūvius. Persiritęs per tvorą parkritau ant žemės. Šliaužiau, kol pasiekiau čia pat beprasidedantį mišką. Čia pakilau ir bėgau į miško gilumą. Pribėgau netoliese esantį Sausdravo upelio krantą. Upelyje nusimaudžiau. Rengdamasis pastebėjau, jog mano marškinius ir švarką kairėje pusėje, prie pažasties, yra pervėrusios šovinių kulkos. Toje pačioje vietoje apčiuopiau pažeistą savo kūno odos paviršių, kur paleista kulka vos tik vieno milimetro atstumu prašliaužė pro šoną neįsmigdama. Po šio pergyvenimo nutariau jau daugiau nebesilankyti šeimų šventėse.

Žiemą prisiglaudžiau pas Steponą Gustį Žlibinų kaime, buvusiame mūsų dvare, sovietų nusavintame. Čia gyvendamas sutikau du partizanus. Vienas jų buvo Antanas Kumšlytis, sužeistas į nugarą. Dar savaitę pasigydė, o kitą savaitę abu išėjome ieškoti partizano Jono Parimskio. Jis buvo ketvirtas partizanas, išlikęs gyvas po mūšio Dievo krėslo miške 1949 05 21. Mes Parimskį suradome besėdintį bunkeryje Gorskinės miške. Jis pasipasakojo, jog taip pat buvo pasislėpęs durpyne iki pat nakties. Iš ten išėjęs, sirgo plaučių uždegimu. Užtruko daug laiko, kol pagaliau pasveiko.

Dabar vėl visi keturi suėjo į vieną vietą ir, ramiai prisiglaudęs prie bunkerio sienų, partizanas Julius Vaišvila-Julius užklausė Joną Parimskį, ar jis dar eisiąs kariauti. Partizanas Jonas Parimskis atsakė, kad jauni galės tęsti kovas, tuo tarpu jis senas ir jau daugiau nebeeisiąs.

124

Prasidėjus 1950 metams supratau, jog man Lietuvoje jau nebėra tokios vietos, kur galėčiau ramiai gyventi, ar slapstydamasis iš vienos užuoglaudos į kitą, ar pakeitęs savo tapatybę kur nors prisiglausčiau pas patikimus asmenis. Mano pavardė ir asmuo buvo gerai žinoma saugumo komiteto darbuotojams ir stribams, kurie paleido į visas vietas slapukus ir „šunis”, kad mane sumedžiotų. Persikėliau gyventi į mišką. Įsijungiau į Lietuvos partizanų eiles. Jie dar iki tol nebuvo sudėję ginklų. Pasikliovė vilties vizija sulaukti iš Vakarų pasaulio pagalbos, vykdant Antrojo pasaulinio karo laimėjimų garantijas ir pažadus išlaisvinti visas nacių ir sovietų karo metu pavergtas tautas.

Miškuos įsikūriau net trijose vietose. Išsikasiau slėptuvę – bunkerį Jasiko miške, Plungės valsčiuje (slėptuvės techniniai duomenys: trys metrai ilgio, vienas metras pločio ir vienas metras aukščio). Antrą slėptuvę (techniniai duomenys: du metrai ilgio, vienas metras, penkios dešimtys centimetrų pločio ir vienas metras aukščio) išsikasiau Kazimiero Stuopelio ganykloje, Gaižupių kaime, Plungės rajone. Netoli savo tėvų dvaro Žlibinų kaime, prie Sausdravo upelio, alksnyne, įsirengiau dar trečią savo slapstymosi-gyvenimo vietą. Slėptuvės techniniai duomenys: du metrai ilgio, du metrai pločio ir du metrai aukščio. Kiekvienoje slėptuvėje įsirengiau sau gultą, įtaisiau drenažo įrengimą, pasidėjau žibalinę lempą, padariau ventiliacijos angą, apsirūpinau vandeniu ir maisto atsargomis. Taip įsitaisęs pasijutau saugus. Jeigu saugumiečiai ir stribai kuriuo nors metu mane prispirs į tiesioginį pavojų, įlendu į savo bunkerį, kur galiu laisvai išgyventi porą parų, nepasirodydamas persekiojantiems priešams. Bunkeryje sutikau 1950 metų pirmą dieną.

1950 metų žiemą nebegalėjau užeiti pas Praną Jankauską, nes stribai slampinėjo pamiškiais dieną ir naktį. Dienomis daugiausia laiko praleidau sėdėdamas viename iš savo bunkerių. Sutemus, vakare virdavau valgyti. Dieną tik pasišildydavau ant primuso. Turėjau laikrodį su žadintuvu. Gyvenau ginkluotas. Turėjau karabiną trumpu vamzdžiu, vokišką pistoletą Walter septinto kalibro ir dvi granatas. Vakarais, kai nebuvo sniego arba tęsiantis sniegdrabai, vaikščiojau po Žlibinų, Gaižupių ir Purvaičių kaimus, Plungės valsčiuje. Minėtuose kaimuose, pas gerus žmones, gavau maisto ir rūbų. Degtinės negėriau, nerūkiau.

Gaižupių kaime užeidavau pas ūkininkus Jaronimą Jankauską, Stanislovą Lučinskį, Kryževičienę, Bumblauskį, Kazimierą Grigaitį, Vincentą Stuopelį, Praną Urboną, Kazimierą Stuopelį, Stasį Žeimį, Elį Vidmantą,

125

Bronių Riškų, Justiną Gedvilą, Liudviką Končių, Steponą Baltiejį, Zupkų ir Petreikį. Purvaičių kaime – Joną Riškų, Praną Jankauską, Praną Jasiką, Antanienę Grigaitienę, Bronę Urbonaitę, Praną Riškų, Mineiką, Jonušą. Žlibinų kaime – Moniką Petrauskienę, Aleksą Kubickį, Elį Kučinskį, Ruvelį, Jonušaitį, Kazimierą Petreikį, Danį Žeimį, Juozą Venskų, Steponą Gustį, Kaminskį. Tiek daug turėjau man patikimų ir ištikimų žmonių. Mano ryšininkai buvo Vincento Stuopelio duktė Kazė [jau mirusi] ir sūnus Liudvikas [gyvena Giruliuose, Klaipėdos rajone]. Šie mano ryšininkai žinojo, kur aš gyvenu. Mane aplankydavo ir pranešdavo, kur siaučia stribai, kas naujo kaime, kur ramu ir kur pavojinga. Sėdėdamas savo urve žinojau, kas vyksta kaimuose, kur galima ir kur negalima eiti.

Kartais įlipdavau į purėtą, plačiai išsišakojusią eglę. Į eglę lipau tada, kai miškas buvo pilnas uogautojų ir grybautojų. Prieš kopdamas į medį, ištepdavau žibalu batų padus, po medžiu paberdavau smulkių tabako dulkių, kad suklaidinčiau šunų uoslę. Vasaros metu eidamas į kaimą su savimi pasiimdavau arklio apynasrį, kirvį ar pintinę, kad sutikti žmonės manęs neįtartų, jog esu persekiojamas „miškinis“. Visada su savimi nešiojausi pistoletą. Jo nepaleidau iš rankų nei dieną, nei naktį. Vaikščiojau apsirengęs civiliais rūbais. Karabiną trumpu vamzdžiu ir granatas laikiau po švarku, kad iš šalies niekas nepastebėtų.

Slėptuvės statybai statybines medžiagas reikėjo ruošti toli nuo paties bunkerio statybos vietos. Baigus kirsti medžius ir genėti šakas, visas medienos atliekas reikėjo preciziškai užmaskuoti. Slėptuvės statybai tinkamą medieną turėjau atnešti arčiau slėptuvės statybos vietos ir kruopščiai užmaskuoti. Nuroviau kerpes nuo slėptuvės kasimo vietos. Iškasiau duobę. Likusį gruntą kruopščiai užmaskavau. Uždengiau stogą ir ypatingai kruopščiai užmaskavau. Naktimis dirbau visus vidaus įrangos darbus. Išsikasiau negilų šulinuką. Be anksčiau minėtų darbų, paklojau drenažą, pasidariau saugyklą maistui, atsarginį išėjimą, vietą mėsos statinės pastatymui. Lovą, grindis, lentynas dariau iš lentų. Sienas ir lubas padariau iš nestorų eglinių rąstų. Slėptuvės viduje sienas ir lubas iškaliau iš rąstų drožtomis lentelėmis [skiedromis, jomis buvo dengiami pastatų stogai], uždėjau eglės šakų, užpyliau 60- centimetrų storio žemės sluoksnį, kruopščiai apdėjau samanomis. Iš lentų sukaliau kūgio formos angą. Dangtį užpildžiau 20 cm žemės sluoksniu. Išlyginau žemės paviršių, pasodinau eglutę, apdėjau kerpėmis, apibarsčiau lapais. Dar slėptuvės viršų apsodinau eglutėmis. Jei kuri eglutė ima džiūti, į jos

126

vietą pasodinu kitą. Iš šio darbų sąrašo aiškėja, kiek daug kruopštaus darbo reikia atlikti, kol bus baigta įrengti saugi, gerai užmaskuota, su būtiniausia įranga viduje, slėptuvė. Kartais pasikviesdavau savo ryšininkus, kurie uoliai talkino įsirengiant taip man reikalingas slėptuves. Sunkaus darbo dėka trijose kaimuose įsirengiau po vieną slėptuvę.

Kartais enkavedistai ir stribai tam tikrose vietose organizuodavo karines operacijas, miško šukavimus. Jie, išsirikiavę grandine po 4– 5 metrus kareivis nuo kareivio, eidavo atstatę automatus, nieko nepraleisdami iš savo akiračio. Tokios operacijos metu saugomi visi keliai, keleliai. Pakelių krūmuose užsimaskavę laukdavo aukų, praradusių atsargumo jausmą. Tokiais atvejais išlikti gyvas gali tik įsilipęs į aukštą eglę ar įlindęs į urvą po žeme.

Po kaimus vaikščiojau vakarais. Išeidavau į kaimą ir dienomis, kai ten viešpatavo ramybė. Priėjęs prie ūkininko sodybos, įlindęs į krūmus stebėjau sodybos aplinką. Laukiau, kol iš kambario išeis sodybos gyventojas. Tada sučirkšdavau kėkštu ir subliaudavau stirna. Toks buvo sutartinis garsinis signalas sodybos gyventojų iškvietimui pas mane. Sodybos gyventojas išgirdęs tokį garsinį signalą ateina pas mane į pamiškę ar krūmus. Atėjusio mandagiai paprašau, ko man labai reikia gyvenimui slėptuvėje – duonos, lašinių. Palaukiu, kol man atneš labai laukiamo maisto. Sulaukęs gero žmogaus, kuris sutiko su manimi pasidalinti, gal paskutiniu, sūriu prakaitu uždirbtu, duonos ir lašinių kąsniu, padėkoju, pasikalbame apie viską, kas vyksta kaime. Maloniai išsiskiriame.

Pilkas kasdieninis partizano gyvenimas

1951 naujuosius metus sutikau savo slėptuvėje – bunkeryje. Saugojausi stribų ir enkavedistų. Taip pat reikėjo saugotis ir kaimo gyventojų, kad pamatę mane, nepraneštų saugumo darbuotojams. Landžiodamas po krūmus ir miškus išsikasiau dar vieną slėptuvę Jasiko miške, Purvaičių kaime. Slėptuvės viduje sumūrijau iš plytų krosnį ir viryklą. Nušoviau jauną šerną ir dvi stirnas. Mėsą susūdžiau į medinį kubilą bunkeryje. Parsinešiau iš kaimo, nuo gerų žmonių, lašinių, bulvių, burokų, morkų, miltų, druskos, cukraus, česnakų, svogūnų, medaus. Gyvenu savo naujajame „bute“ tarsi būčiau koks grafas. Dabar turėjau keturias slėptuves. Tvarkytis šiame gyvenime niekados netrūko darbo. Vakarais eidavau pas gerus žmones parsinešti maisto. Naktimis tvarkiau savo trobeles. Auštant maskavau lapais

127

ir kerpėmis bunkerio viršų, kad nebūtų jokių žymių, jog čia, po žeme gyvena ne miško gyventojas. Dienomis miegojau ir dirbinėjau po vidų. Pasisiuvau naujus diržus šoviniams, granatoms maišiuką, pistoletui dėklą. Išlįsdamas iš bunkerio visuomet buvau apsiginklavęs. Eidamas per kaimus naktį ir dienos metu nešdavausi pistoletą ir dvi granatas pasislėpęs po švarku. Vasaros metu turėjau pasirūpinti kitais daiktais, išeidamas į lauką, kad nebūčiau įtartas. Eidamas nešdavausi lauko darbų įrankius, arklio kamanas, grybams nešti pintinę ar ką nors kitą prisitaikydamas prie kasdieninės kaimo aplinkos. Ryšio palaikymui su kaimais man talkino Liudvikas Stuopelis ir Adomas Gedvilas-Adzis iš Gaižupių kaimo.

Iš mano keturių bunkerių – slėptuvių dviejų niekas nežinojo. Ištikus pavojui jose galėjau visai ramiai miegoti. Su ryšininkais susitikdavau sutartoje vietoje ir sutartu laiku. O jeigu laikas buvo labai netikras, pasirodžius vietoje didesniam stribų ar enkavedistų skaičiui, pranešimus parašydavome šifruotu raštu ir, įdėję į butelį, sutartoje vietoje užkasdavome žemėje. Nesilankydavau į tuos namus, kur gyveno komjaunuoliai, komunistai ir skundikai. Sutikęs juos einant ar laukuose dirbant, įspėdavau, kad liautųsi šnipinėję ir teikę žinias apie savo žmones partizanus saugumo darbuotojams. Vieni paklusdavo ir ateityje laikėsi lojaliai, kiti dar daugiau įniršdavo, kaip stribų pakalikai. Einant per pavojingas vietas, pistoletą laikiau dešinėje rankoje su jau atlaužtu saugikliu, o kairėje rankoje – granatą su jau ištraukta grandinėle. Taip kiekvienu momentu, jeigu staiga būčiau buvęs sulaikytas, buvau pasirengęs ginklu apsiginti.

Pirmasis bendražygis partizanas

Saulėtą 1951 metų vasaros dieną atėjo mano ryšininkas Adomas Gedvilas-Adzis. Pasakė – man suradęs gyvenimo draugą. Jo namuose dažnai lankosi vienišas, apie 50 metų amžiaus partizanas Jonas Parimskis. Adomui pasakojęs, kad anksčiau gyvenęs su žmona ir dukra Keturakių kaime, Žarėnų valsčiuje. Viręs namuose naminę degtinę. Milicijos darbuotojai areštavo. Buvęs ištremtas į lagerį. Vėliau iš jo pabėgęs. Aš suabejojau. Gal koks provokatorius? Nes naminės degtinės gaminimas gal nėra pagrindinė priežastis atsiskirti nuo šeimos ir pasirinkti gyvenimą miške? Kartu su ryšininku Adomu nuėjome į Paulausko mišką, Gaižupių kaime. Suradome po egle besėdintį sunykusį, apžėlusį žmogelį. Susipažinome. Sakėsi kilęs

128

iš Aukštaitijos. Dirbęs vairuotoju pas grafą Pšezdzieckį. Uždirbdavęs daug pinigų. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, buvęs persekiojamas, grėsęs kalėjimas. Persikėlęs į Žemaitiją ir iki šiol gyvenęs Keturakių kaime, Žarėnų valsčiuje, ištremtų į Sibirą ūkininkų sodyboje. Jonas Parimskis sugebėjo gerai kalbėti. Sutarėme drauge tęsti partizanų gyvenimą. Savo bunkerių Jonui dar neparodžiau.

Partizanas Jonas Parimskis turėjo seną rusišką šautuvą, 50 šovinių, vokišką pistoletą be šovinių. Su Jonu parėjome į Gorskinės mišką, Telšių apskrityje. Jis tankiame eglyne turėjo išsikasęs nedidelį bunkerį. Sutarėme išsikasti didesnę, geresnę slėptuvę pačiame Gorskinės miške. Radome vietą, tinkamą bunkerio įrengimui. Netrukus pradėjome darbą. Išsikasėme dviejų metrų aukščio, penkių metrų ilgio ir dviejų metrų pločio bunkerį. Įsirengėme su visais patogumais. Sukaupėme maisto atsargų. Maisto ruošimui Jonas Parimskis turėjo vokišką, sulankstomą primusą. Nušovėme vieną stirną ir didelį šerną. Prisisūdėme pilną kubilą stirnienos ir šernienos. Vakarais ėjome lankyti Jono Parimskio pažįstamus žmones Keturakių, Rimučių ir Smilgių kaimuose, Žarėnų valsčiuje. Dviese buvo linksmiau leisti laiką. J. Parimskis mokėjo vairuotojo, šaltkalvio, batsiuvio specialybes. Sugebėjo išlydyti auksą iš kitų metalų. Pasakojo daug įvairių anekdotų. Naujuosius 1952 metus sutikome partizano Jono Parimskio bunkeryje, Gorskinės miške. Kartu su Jonu gyvenome visą žiemą. Ruošėme maistą, virėme, kepėme. Mums švietė žibalinė lempa. Dienomis miegojome. Sutemus atverdavome bunkerio dangtį – duris, kad per naktį galėtume kvėpuoti grynu oru. Ryte, auštant vėl užtraukdavome bunkerio dangtį. Užmaskuodavome bunkerio viršų, šunų uoslės suklaidinimui, sodriai pabarstydami tabako dulkių. Bunkerio radimosi vietą saugojome visiškoje paslaptyje. Nepatikėjome net ryšininkams. Žiemos metu išeiti iš bunkerio buvo galima nesant sniego arba siaučiant pūgai, kai užpustomi visi takeliai ir keliai. Turėjome slides. Tai buvo mūsų pagrindinė susisiekimo priemonė žiemos metu.

Žiemą turėjome daug laisvo laiko. Siuvome batus geriesiems žmonėms, tuo, nors dalinai, atsilygindami už mums dovanotą maistą gyvybės išsaugojimui. Montavome ginklus. Lošėme kortomis ir šaškėmis. Jonas mane išmokė rūkyti, kad nepamirščiau, pareidamas iš kaimo, parnešti jam tabako.

1952 metais apie kovo mėnesį sniego nebebuvo. Naudodamasis ta proga atėjau pas Stanislovą Kučinskį, gyvenantį Gaižupių kaime. Ten susitikau

129

su trim partizanais: Juliu Vaišvila-Juliu nuo Tverų, Rietavo valsčiaus, Antanu Kumšlyčiu iš Purvaičių kaimo, Plungės valsčiaus ir Gurkinu (nepasisakė savo pavardės), nuo Rietavo, apie 50 metų amžiaus. Grįždamas iš susitikimo su partizanais, parodžiau savo bunkerį Gorskinės miške ryšininkui Adomui Gedvilui-Adziui. Adomas retkarčiais aplankydavo mane bunkeryje. 1952 metų balandžio mėnesį pas mudu su Jonu Parimskiu į bunkerį į svečius atėjo keturi partizanai: Julius Vaišvila-Julius, Gurkinas, Antanas Kumšlytis ir dar vienas Jonas (nepasisakė savo pavardės), nuo Rietavo. Svečius į bunkerį atvedė ryšininkas Adomas Gedvilas-Adzis. Svečiai bunkeryje buvo visą dieną.

Šešiems vyrams mūsų bunkeryje ankšta. Partizanas Gurkinas pasiūlė mums eiti į jo kraštą. Ten, pas gerus žmones, turįs pasislėpęs ginklų, šovinių ir rūbų. Sutarėme eiti.

Lauke geras oras. Sniego nebuvo. Jau ir prieš saulutę buvo galima pasišildyti. Vakare išeidami stropiai užmaskavome bunkerį. Ėjome per naktį į Rietavo valsčių. Pakeliui užėjome pas gerus žmones. Atrodė, lyg tai, visur buvo tylu, ramu. Gurkinui buvo sužeista dešinioji ranka. Jis buvo apsirengęs lietuviška uniforma, ginkluotas vokišku pistoletu, turėjo žiūronus, kišeninį laikrodį, kompasą ir raketininko planšetę topografiniams apskaičiavimams. Partizanas Julius Vaišvila-Julius ginkluotas rusišku pusiau automatiniu STV, vokišku parabeliu, trimis prancūziškomis granatomis, turėjo žiūronus, kompasą, kišeninį laikrodį ir planšetę, dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformą. Partizanas Jonas ginkluotas rusišku karabinu, turėjo planšetę, rankinį laikrodį, dėvėjo juodą švarką ir kareiviškas kelnes. Partizanas Antanas Kumšlytis ginkluotas rusišku karabinu, rusišku naganu, turėjo kompasą, kišeninį laikrodį, apsirengęs civiliais rūbais. Partizanas Jonas Parimskis ginkluotas rusišku karabinu, vokišku valteriu, keturiomis rusiškomis granatomis, turėjo kelionmaišį, apsirengęs civiliais rūbais. Aš, partizanas Stanislovas Zigmantas Laucevičius – Pacas, Dobilas ginkluotas karabinu su trumpu vamzdžiu, 200 šovinių, keturiomis granatomis, suomišku peiliu, turėjau kuprinę, apsirengęs civiliais rūbais.

Pirmasis kovos krikštas

Rytas. Saulė teka. Esame Rietavo valsčiaus teritorijoje. Kaimo neprisimenu. Užėjome pas Gurkino buvusį ryšininką. Sodyba prie miško. Šeimininkas mums paaiškino, jog kambaryje nesaugu. Patarė mums eiti į

130

mišką. Žadėjo atnešti maisto ir buteliuką, kad būtų šilčiau. Po pusvalandžio tas ryšininkas į mišką mums atnešė kiaušinienės, duonos, sūrio, pieno ir buteliuką pageltusios naminės degtinės. Žmogelis aiškino, jog čia esą visai ramu, net neatsimenąs, kada paskutinį kartą matęs „burliokus”, todėl mes čia galėsią pagyventi vieną kitą dieną. Žmogelis surinko indus. Pažadėjo atnešti pietus. Palinkėjo mums gero poilsio ir nuėjo. Mes įsitaisėme stovyklą tankiame eglyne. 1952 metų balandžio mėnesį (dienos nežinau) apie dvyliktą valandą į mūsų stovyklą moteris atnešė karštų barščių. Pasakė: „Valgykite“ ir nuėjo namo.

Mes vėliau sužinojome, kad tasai žmogelis, buvęs Gurkino ryšininkas, buvo sovietų užverbuotas kaip slapukas išdavinėti rusams savo brolius. Jis per tą laiką nukeliavo į Rietavą, pranešė enkavedistams, jog partizanai atėjo. Nespėjome nei pavalgyti, kai po mišką pradėjo lakstyti stirnos, skardžiais balsais bliaudamos. Nuėjau už pelkės pasižvalgyti, ko jos taip nerimauja. Žiūriu, o ten jau pilnas miškas rusų kareivių, apsiginklavusių kulkosvaidžiais. Vos tik pakėliau akis, kareiviai visai arti, gal tik už dešimties metrų nuo manęs. Vienu akimirksniu supratau, jog jau nebėra galimybės apsilenkti. Mečiau į jų tarpą dvi granatas, o pats – visu greičiu pirmyn. Mes visi sukilome ir, pasiskleidę į šalis, pradėjome slinkti mišku. Po kelių minučių pasigirdo ilgos kulkosvaidžių ugnies serijos. Žolė po kojomis raitėsi. Krito kulkų nukirstos medžių šakelės. Mes traukėmės atsišaudydami. Kareiviai pradėjo šaudyti į mus, supdami iš visų pusių. Mes, subėgę į tankų eglyną, sukritome ant žemės. Prisileidome kareivius arti savęs nebeatsišaudydami. Tada į juos metėme savo granatas, šaudydami sukilome. Grūmėmės neilgai. Prasiveržėme iš apsupimo. Traukėmės atsišaudydami. Prasiveržėme per du apsupimo žiedus. Kareiviai mus vijosi, šaudydami ilgą kelio atkarpą. Partizanai Gurkinas ir Jonas žuvo kautynių metu. Mane ir Antaną Kumšlytį sužeidė. Likome keturi gyvi partizanai. Aš kovojau kartu su Juliumi Vaišvila-Juliumi. Partizanai A. Kumšlytis ir J. Parimskis atsiskyrė nuo mūsų. Buvome apsupti iš visų pusių.

Mudu su Juliumi pribėgome prie tikro durpyno. Pasinėrėme į dumblą iki ausų, kad save paslėptume. Kiekvienas užmaskavome savo galvas užsidėdami po mažą šakelę. Taip mes sėdėjome durpyne iki vakaro. Kareiviai lakstė su šunimis po mišką, šaudydami iš automatų. Mūsų nematė. Sutemus atsargiai išlindome iš durpyno. Visas kūnas buvo sustingęs. Nesilankstė nei kojos, nei rankos. Šiek tiek prasimankštinę, iššliaužėme iš durpyno. Miške

131

buvo ramu. Nebliovė stirnos. Aišku, rusų kareiviai jau buvo išvažiavę. Perėjome per vieškelį Rietavas – Medingėnai. Priėjome prie Minijos upės. Išsimaudėme su visais rūbais. Buvome purvini nuo kojų iki ausų. Mažai liko šovinių. Nukeliavome pas partizano Juliaus Vaišvilos-Juliaus ryšininką Kumšlytį – Dėdę, gyvenusį Lieknių kaime, Plungės valsčiuje. Tenai papildėme šovinių atsargas.

Pasijautęs saugiai užsirūkiau. Patraukiau dūmus į plaučius. Staiga nualpau. Netekau sąmonės. Po sužeidimų netekau daug kraujo. Rusų kareivio kulka pataikė į sėdynę. Mudu su Juliumi nukeliavome į Keturakių kaimą, Žarėnų valsčiuje, Telšių apskrityje. Prie Minijos upės abu išsikasėme bunkerį: 1,5 m aukščio, 3 m pločio ir 1,5 m ilgio. Čia Julius visą mėnesį mane gydė nuo kulkų padarytų žaizdų. Nueidavo į kaimą parnešti vaistų ir maisto. Praėjus laiko tarpui, pas mus atėjo po rusų kareivių apsupimo trečias likęs gyvas partizanas Antanas Kumšlytis.

Ryšiai su kitais partizanais

Trys partizanai – Julius Vaišvila-Julius, Antanas Kumšlytis ir aš, Stanislovas Zigmantas Laucevičius-Pacas, Dobilas išėjome ieškoti ryšių su kitais partizanais. Julius mus vedė per nepažįstamus kaimus ir miškus. Užeidavome pas daugelį gerų žmonių. Gaudavome valgyti. Varnių valsčiuje susitikome su dviem partizanais. Ignas Čėsna-Žentas iš Janapolės apylinkių buvo ginkluotas vokišku šautuvu [Sturmgewehr], septyniomis apkabomis šovinių, vokišku pistoletu „parabellum“ ir žiūronais. Antras partizanas Petras Lileikis, atėjęs iš Kelmės apylinkių, ginkluotas rusišku pusiau automatiniu šautuvu SVT, šešiomis apkabomis šovinių, pistoletu ir dviem vokiškomis granatomis. Penki partizanai pratęsėme kelionę dar vienai parai. Susitikome su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu. Apygardos vadas buvo ginkluotas pistoletu, turėjo žiūronus, kompasą, laikrodį ir planšetę. Dėvėjo lietuvišką, karišką uniformą. Kartu su juo buvo adjutantas, gal dvidešimties metų partizanas. Adjutantas rankose laikė vokišką automatą, turėjo pistoletą, dvi granatas ir žiūronus. Pusę dienos miške drauge pasikalbėjome, kartu pavalgėme. Išsiskirstėme. Išėjome kiekvienas savo keliais. Dvi paras tęsėme žygį. Dienomis ėjome per miškus, naktimis per laukus, per nežinomus kaimus Kelmės, Kražių, Janapolės apylinkėse. Duseikių miške [netoli Ubiškės miestelio, Telšių rajone] susitikome su Povilu Bagdonu-Švogeriu,

132

Atlantu ir jo būrio partizanais Kazimieru Bagdonu su žmona, Goštautu, kulkosvaidininku Barauskiu, vokiečiu.

Duseikių miške gyvenome kelias paras. Čia mes šventėme Petro ir Povilo vardadienius. Su partizanais bendravo Povilas Bagdonas ir Petras Lileikis. Miške buvo pastatyti keturi stalai. Pobūvyje dalyvavo daug civilių žmonių iš artimiausio kaimo. Svečiai iš kaimo kartu su partizanais puotavo, gėrė ir valgė. Mudu su vokiečiu nepuotavome. Sėdėjome įsilipę aukštai į egles. Saugojome visus šventės dalyvius nuo netikėtai galėjusių pasirodyti priešų. Po pietų, virš partizanų stovyklos, ratu skraidė dvisparnis lėktuvas su raudonomis žvaigždėmis ant sparnų, Jis praskrido pro šalį, nespėjęs pastebėti partizanų stovyklos.

Vakare išėjome tęsdami savo žygį toliau. Ėjome naktimis, dienas praleisdami miškuose. Kaimuose užeidavome pas vietinius gyventojus. Sutikome gerų ir blogų žmonių. Gerųjų žmonių namuose vaišinomės. Blogųjų žmonių namuose vykdėme savo misiją – draudėme ir baudėme komunistus už jų padarytas skriaudas, patirtas nuo parsidavusių naujai Sovietų valdžiai žmonių. Tai buvo labai dėkingas darbas. Galėjome apginti savo žmones nuo komunistų skriaudų, lankantis po svetimus ir nepažįstamus kaimus. Taip bežygiuodami atėjome į Šiaulių apskritį.

Atėjome į didelį mišką, kuriame jau buvo susirinkę apie 50 vyrų ir septynios moterys partizanės. Atėjo Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis kartu su savo adjutantu. Tame miške buvo bunkerių, dar išlikusių iš karo laikų. Tuos bunkeriuose bandėme ginklus, vykdėme šaudymo pratimus. Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, pasižymėjusiems partizanams, įteikė apdovanojimo laipsnius. Kiekvienam partizanui davė po pluoštą laikraščių „Laisvės balsas“. Prašė juos platinti tarp žmonių, kaimuose. Žemaičių apygardos vadas paskyrė partizanų būriams vadus. Mūsų būriui vadovauti paskyrė partizaną Povilą Bagdoną-Švogerį, Atlantą. Prieš vakarą, užmaskavę stovyklą, pasidalydami į būrius po tris ar keturis vyrus, išsiskirstėme į savo namus.

Mūsų būrį sudarė keturi partizanai: Povilas Bagdonas-Švogeris, Atlantas, Julius Vaišvila-Julius, Antanas Kumšlytis ir aš, Stanislovas Zigmantas Laucevičius-Pacas, Dobilas. Pasirinkome kelio kryptį link namų. Ėjome ilgai, daug dienų. Pakeliui į namus užėjome į daug vietų, apsilankėme kolūkiuose. Drausminome valdininkus, kad neskriaustų kolūkiečių. Prie Telšių susitikome su kitu partizanų būriu. Ta proga nusifotografavome visi kartu. Atsisveikinome iki pasimatymo tame pačiame gyvenimo kelyje.

133

Parėjome namo, į Gaižupių kaimą. Apsigyvenome Justino Gedvilo-Mažiuko sodyboje. Jis gyveno arti miško. Augino penkis vaikus. Visi jie labai daug padėjo ir pagelbėjo partizanams. Pas juos buvo taip ramu, jog pareidavome pas juos tarsi į savo pačių namus. Gedvilų abu sūnūs, Adomas ir Steponas, buvo labai ištikimi partizanų ryšininkai. Jie parnešdavo cigarečių, rūbų, vaistų. Pranešdavo apie gręsiančius pavojus, palaikė ryšius su kitais partizanais. Moterys skalbė baltinius, adė rūbus.

Čia gyvendami išsikasėme bunkerį Auškalnės miške, Gaižupių kaime - dviejų metrų aukščio, aštuonių metrų ilgio, keturių metrų pločio. Įrengėme visus įmanomus patogumus. Aš su partizanu Jonu Parimsiu daugiausia laiko praleidome bunkeryje. Čia mes siuvome batus, taisėme ginklus. Rusiškiems pusiau automatiniams šautuvams nupjovėme dalį vamzdžio, įdėjome sulankstomą metalinę buožę, prailginome apkabas, kad tilptų 20–30 šovinių. Tokiu būdu perdirbdami ginklus pagerinome jų maskavimą kelionės metu. Šlifavome automatų vamzdžius, džiovinome ir bandėme naujus šovinius. Ruošėme maistą, virėme ir kepėme. Darbo visada užteko. Šį bunkerį žinojo visa Justino Gedvilo-Mažiuko šeima.

Apsilankydavo pas mus ir partizanai iš kitų vietovių: Rapalis-Girėnas, gyvenęs Zelepugų kaime, Žarėnų valsčiuje, Vacys Šakinis ir Storulis, gyvenę Mižuikių kaime, prie kelio Rietavas – Kuliai. Auškalnės miške išsikasėme dar vieną bunkerį (2 m aukščio, 6 m ilgio ir 3 m pločio), kurio nežinojo nei pašaliniai žmonės, nei ryšininkai iš kitų vietovių. Ten įrengėme ginklų sandėlį. Laikėme atsarginius ginklus, granatas, šovinius ir kitas ginklų atsargines dalis. 1952 metų rudenį nušovė partizaną Vacį Šakinį, o Storulį sužeistą paėmė gyvą. Po šio įvykio išsikasėme kitą su visais patogumais bunkerį Paulausko miške, Gaižupių kaime. Į šitą bunkerį netrukus persikraustėme, kadangi atsargumas gėdos nedaro.

Partizanas Antanas Kumšlytis nuo mūsų išėjo. Nusprendė gyventi su Domininku Šakiniu, žuvusio Vaclovo Šakinio broliu. Abu apsilankydavo pas mus. Susitikdavome Auškalnės miške. Naujasis bunkeris Paulausko miške liko tik mūsų žinioje.

Partizanų veikla

Naktimis mes vaikščiojome po kaimus, apsilankydavome kolūkiuose. Drausminome komjaunuolius ir kolūkių valdininkus, kad neengtų savo kaimynų, neišduotų ar neapskųstų enkavedistams. Platinome

134

tarp žmonių partizanų redaguojamą laikraštėlį „Laisvės balsas“. Kolūkių pirmininkams, sandėlių vedėjams ir brigadininkams perduodavome grūdų ir mėsos užsakymus partizanų išlaikymui. Jei susidurdavome su slampinėjančiais po kaimus stribais, tai yra enkavedistų apmokamais šnipais ir agentais, juos ten pat apšaudydavome. Vienu žodžiu, palaikėme tvarką, vesdami kovą prieš Sovietų okupacijos įvestą komunizmo santvarką, kad tokiu būdu išlaikyti tautos rezistencijos dvasią ir ištesėjimą prieš Sovietų rusų valdžios užmačias, prieš lietuvių tautą. Turėjome pakankamai maisto ir rūbų. Visapusiškos gerų žmonių pagalbos dėka iš anksto buvome informuojami apie mums gręsiančius pavojus. Gyvenome po žeme. Turėjome radijo aparatus. Klausėmės žinių iš užsienio. Tų žinių tarpe nepaprastą vietą užėmė Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės Informacijos Tarnybos skleidžiama neatsakinga propaganda, kurios tikslas tuo laiku buvo žadinti ir palaikyti neramumų ir pasipriešinimo šaltinius Sovietų sąjungos pasienio srityse. Šios klaidingos ir klastingos informacijos rėmuose okupuotą Lietuvą pasiekdavo žinios, jog prasidėsiąs naujas karas, jog Lietuva būsianti Vakarų Sąjungininkų kariuomenės išvaduota, jog partizanų kova prieš Sovietų Sąjungą greitu laiku turėsianti išlaisvintos Lietuvos atpildą. Tam tikrais momentais net datos tų nepaprastų įvykių buvusios iš anksto nustatomos. Šių žinių sukeltos viltys partizanų sąmonėje sukūrė nepaprastus ryžtingumo, ištvermės ir drąsos pavyzdžius, kovojant per eilę metų prieš nepalyginamą Sovietų karinę galią. Nėra žodžių, kaip apsakyti šių kovotojų dramą, besigrūmusių nepasiekiamų iliuzijų valdžioje, tačiau užstačiusių savo gyvybę už šventą idealą.

1952 05 12 mūsų ištikimas ryšininkas Adomas Gedvilas-Adzis išėjo į kariuomenę. Mes netekome gero žmogaus. Mūsų ryšininke tapo Adomo Gedvilo sesutė Janina Gedvilaitė-Eglutė. Ji ateidavo pas mus į bunkerį. Atnešdavo valgyti. Perspėdavo apie mums gręsiančius pavojus. Skalbė ir adė mums rūbus. Kartu su savo mamyte apsilankydavo bunkeryje. Kartais mums atnešdavo nelauktų dovanų.

Mūsų bunkerio strateginė vieta radosi ypatingai ramioje zonoje. Paulausko miškas buvo kaip tik ant ribos tarp dviejų valsčių. Vakariniu pakraščiu ėjo Plungės valsčiaus riba, o rytinė pamiškio dalis jau buvo Žarėnų valsčiaus riba. Plungės stribai siautė po kaimus, einant į vakarus nuo Paulausko miško, o Žarėnų NKVD agentai šnipinėjo ir darė kratas pas gyventojus kaip tik į priešingą pusę nuo to paties miško. Ir vieni, ir kiti praeidavo pamiškiais, bet į mišką nelįsdavo. Mūsų gyvenimo ramybės niekas nedrumstė. Buvome

135

gerai užsimaskavę bunkerio viršų, apsodindami jį eglaitėmis ir apdengdami kerpėmis. Kiek kartų uogautojai, grybautojai, netgi medžiotojai bus perėję per bunkerio viršų, niekada nepastebėję ar įtarę, jog po savo kojomis buvo peržengę per žmonių gyvenamąją vietą. Netgi ryšininkai ne visada surasdavo lengvai įeinamą angą, per kurią reikėjo įlysti į bunkerio vidų. Žiemos metu kelis kartus kareiviai perėjo per sniegu pasidengusį bunkerio viršų, nieko neįtardami kas yra viduje. Žiemą pragyvenome ramiai. Nevaikščiojom po apylinkes, nes maisto turėjome užtenkamai. Kartais naktį išeidavome pakvėpuoti grynu oru, bet tik tokiu laiku, kai sniego nebuvo, ar kai siautė pūga, kai buvo užpustyti visi priėjimo keliai.

Mudu su Janina Gedvilaite-Eglute draugavome. Vakare užėjome į Justino Gedvilo-Mažiuko namus. Buvo vėjuota, tamsi, be sniego naktis. Namie buvo Eglutė ir jos dvi mažesnės sesutės. Neilgai buvau kambaryje, kai ėmė šuo loti. Pasidarė taip neramu. Širdį skauda. Norisi kažkur eiti, kažkur bėgti. Nieko nelaukęs sakau Eglutei: „Turiu eiti.“

Išėjau. Atėjęs į pamiškę atsisėdau. Laukiu kas bus toliau. Šuo nesiliovė smarkiai lojęs. Nieko nesulaukęs, kiek pasėdėjęs atsikėliau ir parėjau į bunkerį. Kitos dienos rytą Eglutė atėjo pas mane į bunkerį. Papasakojo, kas jos namuose įvyko. Man išėjus iš kambario, po penkių minučių, namus apsupo visa gauja stribų ir enkavedistų. Jie iškratė visus namo kampus, geležimi su smailiu galu išbadė šieną daržinėje ir jaujoje. Visą kratos laiką Eglutę enkavedistai atkakliai tardė. Reikalavo pasakyti, kas jos namuose buvo apsilankęs. Nežiūrint visų grasinimų Eglutė tvirtai ir nepalaužiamai išsigynė: „Joks žmogus nebuvo užėjęs į namus.“

Naujuosius 1953 metus mes [partizanai] sulaukėme ir sutikome bunkeryje. Partizanų draugijai palaikyti buvo atėjusi Eglutė. Tų metų žiemą praleidome ramiai, be nuotykių. 1953 metų vasario ar kovo mėnesį, mūsų ryšininkas pas mus į bunkerį atvedė partizanę Lionę. Tai buvo vieno partizanų būrio vado žmona. Partizanas Julius Vaišvila-Julius ją pažinojo iš anksčiau. Ji papasakojo mums savo gyvenimo istoriją, tai yra partizanės moters gyvenimą. Jos vyras partizanas, slapyvardžiu Buras, buvo partizanų būrio vadas. Enkavedistai susekė jo slapstymosi vietą. Susprogdino bunkerį. Nušovė jos vyrą ir dar du partizanus. Partizanė Lionė tą dieną buvo išėjusi į kaimą, todėl liko gyva. Dabar likusi viena. Ji ieško, kur prisiglausi prie kitų partizanų grupės. Taip ji pasiliko pas mus. Bendravo su partizanu Povilu Bagdonu-Švogeriu, Atlantu. Nuo tada savo bunkeryje turėjome šeimininkę.

136

Man pasidarė lengviau. Nebereikėjo nei valgyti virti, nei indų plauti. Lionė mums pranešė, jog žinanti viename kaime vietą, kur pas

jai pažįstamą gyventoją yra paslėptas ištisas ginklų ir rūbų sandėlis. Tarp kitų daiktų yra paslėptos keturios Lietuvos kariuomenės uniformos, visai naujos, nedėvėtos. Lionė mus ragino ruoštis žygiui, eiti į jai žinomą vietą ir iš ten parsinešti lietuviškų uniformų. Prasidėjus pavasariui, keturi partizanai išėjome. Partizanas Jonas Parimskis atsisakė su mumis keliauti. Skundėsi, kad esąs per senas ir turįs skaudančias kojas. Jis vienas pasiliko mūsų bunkeryje. Stropiai pasiruošėme žygiui. Išeidami iš bunkerio stipriai apsiginklavome. Šiai kelionei partizanas Povilas Bagdonas-Švogeris, Atlantas pasiėmė rusišką pusiau automatinį šautuvą STV, 300 šovinių, keturias granatas. Partizanė Lionė – tik pistoletą. Aš pasiėmiau savo gamybos automatą, šešias apkabas po 30 šovinių, pistoletą, keturias granatas. Partizanas Julius Vaišvila-Julius taip pat panašiai apsiginklavo. Pasiėmė pusiau automatinį šautuvą, šešias apkabas šovinių, pistoletą ir keturias granatas. Partizanai P. Bagdonas ir J. Vaišvila apsirengė lietuviškomis uniformomis, aš ir partizanė Lionė – civiliais rūbais. Dienomis ėjome per Auškalnės, Žydo, Meškakinės ir Paminijų miškus.

Paminijų kaime, pas Stasę Griguolienę pavalgėme. Prie Minijos upės, bunkeryje buvome per naktį. Dienos metu buvome kambaryje, pas ūkininką, Paminijų kaime, Rietavo valsčiuje. Vakare išėjome. Mus vedė partizanė Lionė.

Anksti rytą užėjome pavalgyti pas senus žmones Daugėdų kaime, Rietavo valsčiuje. Paskui sulindome į didelį mišką. Tankiame eglyne susiradome vietą stovyklai. Iš vienos pusės matėsi laukai, per kuriuos ėjo vieškelis. Iš kitos pusės buvo pelkė, apaugusi žemais krūmais. Per pelkę vingiavo keliukas. Už pelkės buvo didelis miškas. Aš, įlipau į purėtą eglę, kad galėčiau sekti ir stebėti visą aplinką. Partizanai Lionė, Atlantas ir Julius miegojo susivynioję į brezentinius maišus. Iš eglės net be žiūronų matėsi toli. Pelkėje ganėsi kelios stirnos. Vieškeliu pravažiavo vienas, kitas žmogelis, įsidėjęs į ratus akėčias ar plūgą. Tuo pačiu keliu pravažiavo kolūkio sunkvežimis, sukeldamas dulkių debesis. Buvo labai gražus rytas. Bet man pasidarė taip neramu. Bloga nuojauta sukaustė mano sąmonę, norėjosi kažkur eiti, kažkur bėgti.

Negalėjau nusėdėti eglėje. Išlipau iš medžio. Atsisėdau prie partizano J. Vaišvilos. Jis jau nemiegojo. Aš jam sakau, kad man neramu. Jaučiu, širdį skauda. Julius taip pat pasisakė, jog esąs neramus. Miegodamas sapnavęs,

137

kad buvęs apsuptas. Jį vijosi, norėdami subadyti su šakėmis. Aš Juliui griežtai sakiau, kad eitume iš čia, kol dar velniai mūsų neužpuolė. Pažadinome iš miego partizanus Lionę ir Atlantą. Julius jiems sakė, kad eitum į kitą vietą. Lionė sakė, kad sapnais nereikia tikėti. Čia turime būti tol, kol būsią atnešti ginklai ir uniformos, kurie čia esą užsakyti. Mes sutikome. Nutarėme dar laukti.

Aš vėl įsilipau į eglę ir žvalgausi. Atrodo, visur ramu ir tylu. Kaime žmonės darbuojasi. Dangus toks giedras, skaidrus. Nesimato nė vieno debesėlio. Gamtos nuostabus grožis, lygus profesionalaus dailininko neaprėpiamos apimties, nuostabaus grožio, paveikslui. Prisiminiau savo nuostabią jaunystę, sunkius tremties kelius, nueitus Komijoje, dabartinį partizano gyvenimą drėgme permirkusiose bunkeriuose, miškus ir mylimą Eglutę. Su ilgesiu įsivaizdavau, kaip Eglutė, atėjusi į bunkerį, jau manęs nebesutiksianti, ir kaip toli, šiuo momentu, likimas mus atskyrė. Išlipau iš eglės. Atsisėdau šalia Juliaus.

Ten mums belaukiant, iš artimiausio kaimo senukai atnešė mums karštų barščių ir cepelinų. Man besidomint ramybe kaime, vienas iš senukų mus ramino, sakydamas, jog kaime visiškai ramu. Pavalgėme. Senukai išėjo namo. Aš vėl raginu draugus partizanus, kad eitume iš čia į kitą vietą. Lionė vėl prieštarauja. Įrodinėja, jog čia dar pabūtume, kol ateis ryšininkas ir atneš mūsų laukiamas Lietuvos kariuomenės uniformas ir ginklus. Gerai. Laukiame.

Netrukus atėjo jaunas vyras, partizanų ryšininkas. Mus pasveikino. Iškratė iš maišo ryšulį Lietuvos kariuomenės uniformų ir ginklų. Ten buvo keletas pistoletų be šovinių ir keturios visiškai naujos Lietuvos kariuomenės uniformos. Blizga sagos, geltoni antpečiai. Klausiau partizanų ryšininką: „Kas aplinkui? Ar ramu?“ Ryšininkas taip pat užtikrino, jog aplinkui nepastebėjęs, kad kas būtų drumstęs dienos taiką ir ramybę. Partizanai Lionė, Julius ir Atlantas persirengė ir užsivilko lietuviškas uniformas, užsidėjo kariškas uniformines kepures. Taip viskas gražiai atrodė. Aš pagalvojau, kad šie brangūs rūbai palengvins rusų kareiviams nukreipti savo ginklų taikinius. Pasimatavau savo švarką. Uniformą įsidėjau į kelionmaišį. Pagalvojau, jog ją užsivilksiu grįžęs namo. Ją dėvėsiu per didžiąsias šventes. Mūsų vyrai dar matavo vienas su kitu savo uniformas. Lionė labai džiaugėsi šia nauja jos išvaizda. Staiga pastebėjau, jog partizanų ryšininkas pradėjo dairytis į šalis, paveiktas neramumo ir baimės. Nereikėjo ilgai laukti, kol pasirodė pirmieji

138

ženklai, lemią mums tiesioginį ir čia pat gręsiantį pavojų. Staiga, miške subliovė stirnos. Dvi iššoko iš eglyno. Puolė tiesiog

ant mūsų, metėsi į šalį ir nubėgo į laukus. Aš sakau, jog eisiu pasižvalgyti, kadangi kažkas vyksta mūsų pusėje ir mena blogą nuojautą. Ryšininkas dar bandė nuraminti, kad nepasiduotume baimės jausmui, nes nesimato jokio pavojaus. Nedelsdamas nuėjau prie pelkės. Žiūriu į tolį. Nieko nesimato. Tuo metu miške subliovė dar viena stirna. Pasilipau ant kelmo. Žvalgausi per pelkės užimtą plotą. Matau. Keliu per pelkę kažkas eina. Atrodo, lyg tai būtų beeinanti stambi moteris, užsidėjusi grėblį ant pečių. Paeina kelis žingsnius, sustoja ir vėl eina. Pasišaukiau Julių, kad jis pasižiūrėtų per žiūronus į tą judantį, lyg tai būtų moters, asmenį. Julius pridėjo žiūronus prie akių. Tuojau pažinęs sako: „Eina ne moteris. Rusų kareivis žingsniuoja užsidėjęs lėkštinį kulkosvaidį ant pečių.“ Julius man padavė savo žiūronus. Tuojau pat atpažinau rusų kareivį su kulkosvaidžiu ant pečių, einantį keliuku per pelkę.

Kautynės

Mudu su Juliumi parbėgome į stovyklą. Tai buvo 1953 metų pavasaris. Mes tuojau sukėlėme visus, pranešdami, jog rusai slenka mūsų kryptimi. Ryšininkas tuo metu jau buvo iš stovyklos dingęs, perbėgdamas į miško tankumyną. Lionė, dar nepatikėjusi, sako, jog mums gal tik taip būsią pasirodę. Mes susigriebėme savo kelionmaišius iš miško išbėgome į palaukę. Julius sakė, kad bėgtume į laukus, nes miške yra rusų kareiviai, užėmę pozicijas prieš mus. Palaukėje nesimatė nieko įtartino. Taip mes susilenkę, senu grioviu, bėgome per laukus link vieškelio. Niekas nešaudė. Lionė vėl ragina grįžti atgal į mišką, kur mums pavojus buvęs tik per klaidą pasirodęs. Bet aš sakau, kad tik greičiau bėgtume pasirinktu keliu, kol dar nevėlu. Staiga žiūrim, kaip vieškeliu nuo Rietavo atvažiuoja prieš mus didelis dengtas sunkvežimis. Mes iššokome nuo vieškelio. Sunkvežimis tuo tarpu pravažiavo gal tik per šimtą metrų atstumu nuo mūsų. Iš sunkvežimio ėmė šokinėti kareiviai. Bėgo per vieškelį. Mes peršokome per griovį, esantį šalia vieškelio. Pasileidome bėgti per laukus. Atvažiavusieji mums šaukia rusiškai: „Sustokite, banditai, ir pasiduokite, esate apsupti.“

Atsakydami mes jiems paleidome kelias automatų serijas. Kareiviai sukrito į griovius ir ėmė į mus šaudyti. Ir iš miško pusės prieš mus atsivėrė

139

kulkosvaidžių ugnis. Apšaudomi buvom iš dviejų pusių. Iš sunkvežimio iššokinėjo apie dvi dešimtys kareivių. Visi pasileido bėgti mums už akių, taikydamiesi mus apsupti iš priešingos pusės. Mes atsišaudydami greitai bėgome. Partizanas Švogeris Atlantas bėgdamas suklupo. Atsikėlė ir vėl bėgo toliau. Bėgo toliau, nors kulka jam sužeidė koją. Bėgdami atsidūrėme ant kalno, prie didelio ūkio. Ūkyje dideli pastatai ir daug medžių. Kai įbėgome į to ūkio kiemą, mus sutiko nustebę ūkio gyventojai, nesuprasdami, kas čia įvyko. Priėjome prie šulinio. Atsigėrėme vandens iš kibiro.

Neturėjome nė valandėlės laiko atsigauti. Rusų kareiviai vėl ėmė šaudyti į mus iš automatų ir kulkosvaidžių. Atidengė ugnį iš dviejų pusių. Mes sugulėme į kažkokią duobę. O aplinkui, sodyboje, byra pastatų langų stiklai nuo kulkų, žvengia arkliai. Kiti arkliai jau pašauti, raitosi pakinkyti į vežimus. Žmonės kaip netekę proto bėgioja pirmyn ir atgal, nesurasdami vietos, kur pasislėpti. Mes jiems šaukiame, kad sugultų ant žemės. Tuo tarpu mes suradome tinkamą progą ir atidengėme savo ugnį į kareivius. Kareiviai sustojo į mus šaudyti. Naudodamiesi ta proga mes pakilome ir pasileidome bėgti į pakalnę per laukus. Kareiviai pakilo apšaudydami mums iš paskos. Mes bėgome atsišaudydami.

Taip ir bėgome gal kokius penkis kilometrus – leisdamiesi į pakalnę ir vėl sustodami, kur nors trobelėje ant kalno, ir vėl į pakalnę. Prabėgome per Daugėdų kaimą. Kareiviai mus laikė prispaudę didele savo ginklų ugnies persvara. Mes atakavome pavieniais taikliais šūviais. Pavargome. Numetėme savo kuprines ir skarmalus, kad būtų lengviau bėgti. Partizanas Atlantas dar kartą suklupo ir sako, kad dėl skaudančios kojos nebegalįs toliau eiti. Aš paėmiau Atlanto diržus su šoviniais ir pusiau automatinį šautuvą. Jis pasiliko sau tik pistoletą. Partizanas Julius Vaišvila-Julius paėmė Atlantą už parankės, pagelbėdamas jam bėgti. Aš bėgdamas laikiausi jų užpakalyje atsišaudydamas, taip sulaikydamas persekiojančius kareivius, kad nesutrumpėtų distancija iki mūsų gynimosi linijos. Pribėgome iki mažo miškelio. Čia kareiviai į mus pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžių ir automatų. Žolė po kojomis raitėsi nuo kulkų. Kareiviai šaudė pažemiais. Dar kelios ilgos serijos ir partizanė Lionė krito ant žemės, neištarusi nė vieno žodžio. Dar norėjau ją pakelti, bet ji jau buvo nebegyva. Tada aš pavariau kareiviams iš partizano Atlanto pusiau automatinio šautuvo visą apkabą. Paleistų šūvių salvė, matyt, priešą skaudžiai palietė, nes rusų kareivių ugnis staiga nutilo.

Partizanas Atlantas daugiau nebegalėjo eiti. Mes jam išpjovėme lazdą,

140

su kuria Juliaus prilaikomas galėjo iš lėto stumtis. Ėjome keliuku per krūmus. Jau buvome visai arti didelio miško. Saulė, pasislėpdama už miško, leidosi tokia didelė ir raudona. Kareiviai į mus daugiau nešaudė. Matyt, nustojo mus persekioję. Pakeliui pasitaikė dar vienas mažas miškelis. Už miškelio pasirodė mažas atviras laukelis. Mūsų nuostabai, ten mes išvydome visą būrį kareivių, kurie kažką kalbėjo, sustoję mojavo rankomis. Matyt, turėjo kitą užduotį, nieko bendro neturinčią su mūsų operacija. Mes atsargiai, nepastebėti, prislinkome visai arti to būrio, staigiu antpuoliu paleidome į juos savo ginklų ir granatų ugnies jėgą. Ir vėl, toliau iš lėto, bėgome savo keliu pirmyn. Mūsų antpuolis prieš būrelį rusų kareivių, matomai, buvo netikėtas ir triuškinantis, nes kareiviai į mus neatkreipė jokio dėmesio.

Perbridome per kanalą, skiriantį palaukę nuo miško. Įlindome į didelį mišką. Buvome labai pavargę, bet dar reikėjo eiti. Jau temo. Dar tolokai ėjome mišku. Partizanas Atlantas atsisėdo ir pasakė: „Jau daugiau nebegaliu pajudėti.“ Tada su Juliumi nuėjome į artimiausią kaimą. Sutemo tamsi naktis. Užėjome pas nepažįstamus ūkininkus. Įsakėme mums pakinkyti arklį į ratus ir važiuoti kartu su mumis. Paguldėme partizaną Atlantą į vežimą. Važiavome miško keliuku iki aušros. Paleidome žmogelį su arkliu ir ratais namo. Pasidarėme šiokius tokius neštuvus. Nešėme Atlantą neštuvuose dar kelis kilometrus. Taip mes pasiekėme seną ir jau apleistą partizano Juliaus Vaišvilos-Juliaus bunkerį. Išgaudėme rupūžes ir gyvates, išsėmėme vandenį, įsirengėme minkštus gultus iš eglės šakų ir kerpių, užsidegėme žibalinę lempą. Atlantą paguldėme į minkštą gultą bunkeryje.

Ėmėme nurenginėti savo sužeistą vadą. Batai buvo pilni kraujo. Drabužiai kruvini, kulkų sukapoti. Iš naujos lietuviškos uniformos liko tiktai skarmalai. Kai pabaigėme nurengti, net nuogąstis mus paėmė, kaip galėjo šis žmogus išgyventi, tiek kulkų sukapotas. Pašildę vandens, nuplovėme Atlantą. Jo dešinė koja buvo peršauta kiaurai virš kelio. Kairė ranka peršauta dviejose vietose. Kairė koja buvo kiaurai peršauta dviejose vietose žemiau kelio. Ir dar radome apie 50 įvairių lengvesnių įdrėskimų ir sužeidimų. Aptvarstėme žaizdas, ištepėme vaistais, kiek galėjome aprišome. Po to išgėrėme po 100 g ruginės naminės degtinės. Visi trys užmigome tuo miegu, kai nuovargis yra tiek stiprus, kad tam momentui grąžina visišką laisvės jausmą, nutrindamas iš atminties visus tuos siaubo pergyvenimus, čia pat tik prieš porą valandų paspendusių žmogaus gyvenimą ant siauro slenksčio tarp gyvybės ir mirties.

141

Gyvenimas bunkeryje

Vėliau sužinojome, kad mūsų gaudyti buvo atvažiavę penkios dešimtys kareivių. Tos dienos kautynėse prieš rusų kareivius mes kovos lauke palikome partizanę Lionę. Partizanas, būrio vadas Povilas Bagdonas-Atlantas buvo ypatingai sunkiai sužeistas. Julius Vaišvila-Julius ir aš išlikome be sunkesnių sužeidimų.

Atsipalaidavę nuo mus persekiojančių enkavedistų, apsigyvenome savo sename bunkeryje. Čia ištisą mėnesį buvome užsiėmę, gydydami savo vadą Povilą Bagdoną. Per tą laiką mudu su Juliumi ėjome į kaimus parsinešti vaistų ir maisto. Rūpinomės šovinių atsargų papildymu. Mes gyvenome miške ant ribos tarp Rietavo ir Varnių valsčių. Šita vietovė buvo mažiau stribų sekama, kadangi pastarieji siautėjo pasidalinę valsčių administraciniais paskirstymais. Kaimuose buvo ramu. Atlantas, jei kas nutikdavo rimtesnio ar staigaus pavojaus metu, mėgdavo sakyti savo patarlę: „Jezulėliau, miestai vaikšto.“

Kai išgijo Atlantas, mes persikraustėme į savo namus – bunkerį Paulausko miške, Plungės valsčiuj. Rusų kareiviai neleido mums čia ramiai gyventi. Dienomis siautė po miškus ir krūmus. Naktimis slapukai slampinėjo prie gyvenviečių, prie keliukų miške, pamiškėm. Kelias dienas gyvenome savo bunkeryje Paulausko miške ir nutarėme eiti kitur, kur gyventi buvo ramiau.

Julius Vaišvila-Julius ir būrio vadas Povilas Bagdonas-Švogeris, Atlantas išėjo į savo apylinkes. Mudu su Jonu Parimskiu išėjome į Gorskinės mišką Telšių rajone. Išsikasėme sau bunkerį Bijeikos miške tarp Smilgių ir Rimučių kaimų Žarėnų valsčiuje. Mūsų naujas bunkeris (2 m aukščio, 4 m pločio, 6 m ilgio) įrengtas su visais patogumais, kokius tik įmanoma turėti šiomis sąlygomis. Jo vietą žinojome tik mes du. Nei ryšininkams, nei kitų vietovių partizanams nenurodėme savo naujos gyvenamos vietos. Čia gyvenome ir miegojome ramiai. Su Antanu Kumšlyčiu ir Domininku Šakiniu retkarčiais susitikdavome sutartoje vietoje. Su Juliumi Vaišvila-Juliumi ryšys nutrūko. Su Eglute susitikdavome sutartoje vietoje, bet į Paulausko mišką eiti buvo neįmanoma.

Čia gyvenant prisidėjo nauja bėda. Mano bendražygis, 50 metų amžiaus partizanas Jonas Parimskis susirgo nervine liga. Ėmė vaikščioti po mišką ir kaimus vienas, ginklus palikęs bunkeryje. Su manimi niekur

142

daugiau nebeidavo. Vėliau visiškai susirgo nervine liga. Puolė mane kirviu ir reikalavo, kad aš jį nuvesčiau pas vyriausią partizanų vadą Vladą Montvydą-Žemaitį. Aš paaiškinau, kad nežinau Žemaičių apygardos vado gyvenamos vietos. J. Parimskis užsispyrė, tvirtindamas, jog aš slepiąs partizanų vyriausio vado adresą. Galop Jonas man pagrasino, jeigu aš jį nenuvesiąs pas apygardos vadą, jis kirviu nukirsiąs man galvą. Susiklosčius tokioms sąlygoms, aš išsiskyriau su partizanu Jonu Parimskiu.

Palikęs patogiai įrengtą bunkerį išėjau. Nukeliavau pas Steponą Baltiejų, gyvenusį Gaižupių kaime, Plungės valsčiuje. Jis mane nuvedė pas žmonos brolį Stasį Burbą, gyvenantį Gilindėnų kaime, Telšių rajone. Ten buvo ramu. Aš vėl išsikasiau bunkerį, aprūpintą visais patogumais. S. Burba žinojo mano bunkerio vietą. Ateidavo aplankyti Steponas Baltiejus, su kuriuo susitikdavome sutartoje vietoje. Jis man papasakodavo visas naujienas apie gyvenimą kaime. Susitikdavau su Eglute, bet jai bunkerio neparodžiau. Po Gaižupių, Purvaičių ir Žlibinų kaimus kareiviai siautė dieną ir naktį. Ten buvo pavojinga eiti.

Čia gyvendamas sužinojau, jog enkavedistai sugavo partizaną Joną Parimskį gyvą. 1953 metų rudenį, prie Tverų, enkavedistai iš pasalų užklupo partizanus Julių Vaišvilą-Julių ir Povilą Bagdoną-Švogerį, Atlantą. Enkavedistai Julių nušovė, P. Bagdonas pabėgo.

Naujuosius 1954 metus sulaukiau bunkeryje, Gilindėnų kaime. Eglutė ateidavo retai. Aš irgi mažai kur išeidavau. Parsinešu valgyti. Miegu bunkeryje dieną ir naktį.

1954 metų žiemą kareiviai surado ir nelauktai užklupo partizanų bunkerį Keturakių miške, Žarėnų valsčiuje, kuriame slėpėsi Antanas Kumšlytis ir Domininkas Šakinis. Juos sugavo gyvus ir dar pritrenkė garso banga.

Taip, mano gyvenimo naujienos liūdnos. 1954 metų žiemą ištisai pragyvenau bunkeryje Gilindėnų kaimo miške. Mano ryšininkas buvo Stasys Burba. Jo ūkis buvo už vieno kilometro nuo mano bunkerio. Jis turėjo žmoną ir augino tris vaikus. Kartais užeidavau pas juos į namus pavalgyti karštų barsčių, bet labai retai. Gyvendamas Gilindėnų kaimo miške bendravau su Burbos šeima ir senute, kuri man savo pavardės nepasakė. Senutė miškelyje nuo kolūkio pareigūnų slėpė eržilą. Sutemus vakarui ir anksti ryte senutė ėjo į mišką šerti ir girdyti savo mylimo arkliuko. Gilindėnų kaime enkavedistai retai kada pasirodydavo. O Gaižupių, Purvaičių ir Žlibinų kaimuose labai

143

siautė enkavedistai, stribai ir visokio plauko slapukai, kurie sovietų policijai pranešdavo bet kuo įtariamus, kaltus ar nekaltus, kaimo gyventojus. Tose kaimuose neįmanoma apsilankyti. Dienomis stribai bastėsi po kaimus, o naktimis slankiojo slapukai ir sėdėdavo prie gyvenamųjų namų langų. Buvo labai pavojinga užeiti pas pažįstamus žmones paprašyti valgio. Dienos metu, apsirengęs civiliais drabužiais ir trumpu ginklu rankose dar rizikavau pasimatyti su savo pažįstamais ir patikimais žmonėmis. Visi gyventojai bijojo, kad nebūtų stribų susekti. Užėjus pas pažįstamus manęs prašė, kad daugiau nebesirodyčiau, nes yra sekami.

Visi mano patikimi žmonės, kaip susitarę, patarė pasiduoti sovietų milicijai, nes esu likęs tik vienas gyvas partizanas ir nieko nenuskriaudęs. Po daugelio metų, per kuriuos partizanai nepalenkiamai priešinosi sovietų okupacijai, jų gretos sunyko ir jau ši kova priėjo prie liepto galo. Lietuvos miškuose jau nebėra „mišinių“, kurių vardu tiek tūkstančių jaunų vyrų padėjo savo galvas, tikėdamiesi iškovoti Lietuvai laisvę. Šiuo momentu koks kitas likimas galįs manęs laukti, jeigu ne bespalvė mirtis, bet jau anapus kovos lauko ribų. Užėjus pas patikimus žmones, kur anksčiau buvau pamaitintas, dabar jau prašo greičiau išeiti. Norėjau nusišauti, bet geri žmonės mane perkalbėjo. Aš per visą savo gyvenimą niekamblogo nesu padaręs. Žmonių nešaudžiau. Geresnės dienos niekada nemačiau ir prieš akis turiu dar visą gyvenimą.

Po Stalino mirties išėjo įstatymas, pagal kurį, pasidavusiems į nelaisvę partizanams, būsianti dovanota gyvybė. Taip aš, priėjęs savo gyvenimo liepto galą, nutariau pasirinkti tą kelią, kur dar žadėjo gyvenimo viltis, nors ir be pasitikėjimo savo buvusių priešų pažadams. Aš nuėjau pas Žlibinų apylinkės komiteto pirmininką Beną Grikštą, kuris tuo metu jau gyveno Žlibinų klebonijoje su žmona ir vaiku. Aš jam atidaviau ginklus ir pareiškiau: „Pasiduodu.“ Tuo laiku atėjo Žlibinų fotografas Juozas Juška ir mane nufotografavo prie žydinčių jazminų krūmo. Po to mudu su kolūkio sunkvežimiu Grikštu nuvažiavome į Plungę. Ten nuėjome į miliciją. Grikštas atidavė mano ginklus milicininkams ir mane kartu, o pats išėjo.

Apstojo mane iš visų pusių milicininkai, lyg velniai aplinkui „pražuvusią dūšią“. Pradžiai uždarė mane į karcerį. Po to, laikui bėgant, tardė visokiais būdais, gąsdino, nuėmė pirštų antspaudus, fotografavo iš keturių pusių. Klausė kur gyvenau, kas davė valgyti, kokius kitus „miškinius“ žinau ir daugybę įvairiausių klausimų. Savo paaiškinimuose paaiškinau: „Gyvenau

144

miške. Valgyti gavau visur, kur pareikalaudavau, nes buvau ginkluotas. „Miškinių“ daugiau nepažįstu, nes jų jau nebėra“. Mane tardė enkavedistai, stribai, milicininkai. Galų gale neįrodė, kad būčiau nusikaltęs ir apkaltintas žmogžudyste.

Taip, vieną dieną, atėjo pas mane į karcerį nuskurdėlis stribas Ignas Gagilas ir pranešė, jog esu laisvas. Jis man įteikė išėjimo į laisvę pažymėjimą. Su šiuo dokumentu gavau gimimo liudijimą ir pasą. Turėdamas minėtus dokumentus, atėjau į karinį komisariatą. Gydytojai patikrino sveikatą. Išdavė pažymėjimą, kuriame rašoma, kad esu rezerve. Gyvenamąją vietą nurodžiau: Plungės m., Vandens gatvė, pas Danutę Daukantienę. Gavau darbą Plungės kooperatyve, krovėju. Kaip buvęs kalinys, turėjau kas penktą dieną registruotis vietos milicijoje.

1954 metų liepos mėnesį vedžiau Janiną Gedvilaitę. Jauna mergaitė daug padėjo partizanams, buvo aktyvi ryšininkė, turėjo slapyvardį Eglutė. Abu išvažiavome gyventi į Klaipėdą. Čia už kyšį pasisekė prisiregistruoti Melnragėje. Dirbau tryliktame geležinkelio ruože sezoniniu darbininku.

Mano vargai su sovietų milicija, NKVD čia dar nesibaigė. Netrukus prie manęs prisikabino enkavedistų agentai, versdami, kad aš pereičiau į slaptą NKVD tarnybą, kaip šnipas sekti politinius įvykius savo darbo ir gyvenamoje aplinkoje. Aš kategoriškai atsisakiau. Tada jie mane paėmė į kariuomenę ir išvežė prie Ladogos ežero, netoli Leningrado. Ten kasiau apkasus skirtus apsaugai nuo atominės bombos, skirtus patalpinti priešlėktuvines patrankas. Valgyti davė blogai. Mano svoris nukrito iki 49 kilogramų. Po keturių mėnesių darbo mane paleido iš kariuomenės. Parvažiavau į Klaipėdą. Dirbau tryliktame geležinkelio ruože. Daugiau NKVD prie manęs jau nebesikabinėjo. Geležinkelio tarnyboje dirbau du metus. 1956 metais pradėjau dirbti Klaipėdos laivų statykloje. Pradžioje dirbau mokiniu, vėliau laivų surinkėjų skyriuje. 1963 metais dirbant ypatingai triukšmingoje darbo vietoje man sprogo vienos ausies būgnelis. Per pusę susilpnėjo klausa. Nuo tada mane pervedė į netriukšmingą darbo vietą. Dirbome kartu su žmona. Žmona metalą gręžė, aš dirbau šaltkalviu. Klaipėdos laivų statykla skyrė trijų kambarių butą. Išauginome ir išleidome į gyvenimą dukrą ir sūnų. 35 metus dirbau valdišką darbą. Išėjau į užtarnautą poilsį. Už darbą gaunu pensiją. Gyvename laisvoje Lietuvoje.

145

JUOZAS GREIVYS-BIELSKIS IR RAIMONDAS BIJEIKA-MAŽELIS, KRUKIS

Prisiminimus pasakoja Marija Kondrotaitė Osipova, Leono (g. 1931 07 17), gyvena Telšiuose.

Tėvelis Leonas Kondrotas, Tomo (g. 1884 07 17) ir dukra Marija Kondrotaitė – LLA karių partizanų rėmėjai. Marijos brolis Juozas Greivys, Igno, slapyv. Bielskis (1928 04 19-1949 05 21) – LLA Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio partizanas. Marija Kondrotaitė Osipova 1948 05 22 ištremta iš Lietuvos už LLA karių partizanų rėmimą į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1968 metais.

Prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, 2003 03 22/04 26.

Marija Kondrotaitė gimė Smilgių kaime, Žarėnų valsčiuje, Telšių apskrityje. Tėveliai turėjo savo 21 hektarą žemės ir papildomai nuomavo 50 hektarų iš kaimyno Norvilo. Sodyboje buvo: gyvenamas namas, jauja, pirtis, tvartai, svirnas, kiaulidės. Naujame gyvenamame name galėjo gyventi dvi šeimos. Dideli kambariai, salonas, prieangis, patalpos senelių gyvenimui. Tėviškėje sudegus gyvenamam namui, gyvenome jaujoje. Tėvelis laikė keturis arklius, šešias karves. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, valdžia paskyrė pristatyti valstybei nustatytą grūdų ir kitų maisto produktų normą. Du metus tėveliai normas įvykdė.

Tėvelio pagrindinis verslas pajamų šaltinis – linų auginimas ir jų pirminis apdirbimas. Turėjo linų mynimo mašiną. Užaugintą linų pluoštą parduodavo Kučinskio – Pabedinsko bendrovei Plungėje. Bendravo su Augustinavičiumi. Ūkininkas Augustinavičius buvo vedęs Pabedinsko dukrą. Žydai buvo tarpininkai. Jeigu tėvelis negalėdavo parduoti grūdų,

Marija Kondrotaitė Osipova

146

linų pluošto, prašydavo žydų tarpininkavimo. Jiems sumokėdavo kelis litus ir prekės parduotos. Žydai buvo gal ir dori žmonės, bet mes vaikai, jų labai bijojome – slėpėmės nuo jų.

Neturtingi kaimynai, užauginę linus, mindavo su tėvelio linų mynimo mašina. Kaimynai prašydavo tėvelio, parduoti jų užaugintą linų pluoštą. Neturtingiems kaimynams padėdavo atlikti sunkius žemės ūkio darbus. Kaimynai buvo sąžiningi. Jie pas mus ateidavo pjauti šieno, rugių. Svetimų darbininkų nesamdėme. Padėjo dirbti du tėvelio užauginti pusbroliai. Jie gyveno mūsų namuose, kol sukūrė savo šeimas. Su kaimynais gyvenome labai draugiškai. Reikalui esant, vienas kitam padėjome. Priešų neturėjome.

1931 metais mūsų senąjį gyvenamąjį namą sudegino žaibas. Perkūnijos metu babytė kūreno ugnį, atsidariusi krosnies dureles. Per kaminą įlėkė kamuolinis žaibas. Lakstė po kambarį. Sprogo ir uždegė namą. Tėveliai už sudegusį namą gavo draudimą. Turėjo 10 hektarų miško. Per vienerius metus pagal tų metų rekomenduojamą projektą pasistatė naują namą.

Tėvelis buvo ūkininkų sūnus. Mamytė Marijona Greivytė, Igno, g. 1905 m., buvo Šiukštos dvaro kumečio dukra. Mamytės tėvelis buvo našlaitis. Jį užaugino Rietave, grafų Oginskių vaikų prieglaudoje. Mano babytė taip pat buvo našlaitė. Jos tėveliai išvažiavo į Ameriką. Neva, negalėjo sugrįžti. Ją užaugino Rietave, grafų Oginskių vaikų prieglaudoje. Babytė Šiukštos dvare tarnavo kambarine, o senelis tame pačiame dvare ūkvedžiu pienininkystės srityje. Kai seneliai mirė, jų vaikais kaip šeimos galva rūpinosi dėdė Antanas Greivys. Viskuo rūpinosi. Kai mano tėvelis ateidavo į Šiukštos dvarą, į pokylius, įsimylėjo Marijoną Greivytę. Ji buvo kvalifikuota siuvėja, dainininkė, šokėja. Mokėjo giedoti, buvo pamaldi, iškalbi, graži. Mamytė augino nesantuokinį sūnelį Juozą. Ji draugavo su Julijonu Juška iš to paties dvaro. Julijonas dvare dirbo vežiku, vežiojo ponus, paneles po kitus dvarus. Mama važinėjo kartu su dvaro panelėmis. Matyt, susidraugavo su Julijonu Juška. Mamytė laukėsi vaikelio. J. Juška nebemylėjo mano mamytės. Mama pirmą savo sūnelį pakrikštijo savo pavarde – Juozas Greivys, Igno. Užaugęs, mano broliukas Juozas sukirpdavo rūbus, aš susiūdavau. Babytė turėjo daug įvairių sijonų, įvairių rūbų. Mes paimdavome jos kokį sijoną, Juozas sukirpdavo, aš susiūdavau. Pasipuošdavau. Kartu su broliu Juozu eidavome į pasilinksminimo vakarus. Mano babytė ankščiau dirbo Kvėdarnos Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje, vėliau Medingėnų Šv.

147

Trejybės bažnyčioje katechete. Mokino vaikus katekizmo, kultūringo elgesio, ruošė vaikus pirmai komunijai. Seku babytės pavyzdžiu. Visus savo vaikus išmokinau būti tikrais katalikais. To paties be jokio atlyginimo mokau kaimynų vaikus. Kiti mano broliai nenori mokyti vaikų mylėti Dievą.

Netoli nuo mūsų sodybos, gal už pusės kilometro, gyveno ūkininkų Buivydų šeima. Jų sūnus Kazimieras Buivydas ir mano brolis Juozas Greivys buvo ištikimi draugai. K. Buivydas mums pusbrolis. Abu kažkur išeidavo vakarais. Pareidavo prieš rytmetį labai pavargę ir nusitepę. Bijojo, kad jų motinos nesužinotų. Man duodavo savo rūbus išplauti. Išplaudavau, išlygindavau jų rūbus ir niekam nieko nesakiau. Tuo metu buvau 14 metų mergaitė. Žinojau, kad jie kažką rašė, kažkur nešė. Jie nenorėjo mane įvelti į savo kompaniją. Brolis Juozas Greivys buvo muzikantas. Mokėjo groti bandonija, gitara, armonika. Mokėjo dainuoti. Buvo organizavęs šešių muzikantų grupę. Grojo šokių vakarėliuose. Prigesindavo šviesą ir lapelius mesdavo į jaunimo būrį. Tai padaryti lengviausia muzikantams.

Mano tėvelį Leoną Kondrotą 1946 metais išvežė į kalėjimą trims metams. Jį išdavė pas partizanus saugumiečių infiltruotas agentas JuozasStonys- Katinas. Tėvelis 1948 metais sugrįžo iš kalėjimo prieš Šv. Velykas, Verbų šeštadienio vakarą. Namuose buvo trumpai, tik iki ištrėmimo į Sibirą. 1948 05 22 naktį visą šeimą, išskyrus mano broliukus Juozą ir Adolfą, ištrėmė į Sibirą. Į Sibirą ištrėmė mane – Marytę 17 m., seserį Birutę 13 m., brolius Vaclovą 8 m. ir Leoną 6 m., mamytę Marijoną Greivytę Kondrotienę, Igno, g. 1905 m., ir tėvelį Leoną Kondrotą, Tomo, g. 1884 07 17.

Tėvelis išvarė gyvulius iš daržinės į mišką. Grįždamas pamatė, kad mūsų namas apsuptas, bet sugrįžo. Bijojo, kad mamytę vieną su mažais vaikais neišvežtų. Visą šeimą suvarė į didįjį kambarį. Susodino ant grindų. Neleido judėti nei dideliems, nei mažiems. Tokia buvo 1948 05 22 naktis, ketvirta valanda trys dešimtys minučių. Tik aušo. Tėvelį pasodino prie stalo, o mes visi sėdėjome kampe, ant grindų. Atvažiavo sunkvežimis, prisėdęs sovietų kareivių, stribų. Dalyvavo stribas Liudas Ginčauskas. L. Ginčauskas – geras žmogus, gyveno Žarėnuose. Stribas tėveliui sakė: „Nežinojau kokiu keliu važiuos ir ką trems į Sibirą. Aš būčiau jus kaip nors išgelbėjęs, bet negalėjau. Mes, lietuviai, negalėjome pagelbėti“. L. Ginčauskas pasakė kareiviams: „Įdėkite jiems duonos, maisto, patalynės mažų vaikų paguldymui“. Mums neleido net pajudėti. Visus suvarė į sunkvežimį. Įmetė maisto ir patalynės. Vežė pro Smilgių kaimo koplytėlę. Važiavome link Žarėnų, pro Vitkaus

148

sodybą. Ten gyveno Juzefa Griguolienė, Zimkų pusseserė, buvusi Vitkutė. Jos broliai ir pusbroliai buvo partizanai. Mano broliukas, dešimties metų Adolfas, bėgo iš paskos mašinos, kurioje sėdėjo į Sibirą tremiami jo tėveliai, broliai, seserys. Adolfas bėgo apie kilometrą verkdamas ir šaukdamas: „Tėveli, mamyte, manęs nepalikite“. Atvažiavus iki Keturakių mokyklos, kareiviai klausė tėvelio:

– Kieno tas vaikas, kuris bėgo iš paskos sunkvežimio? – Nežinau. Kareiviai važiuoja į miškus. Veža malkas į Plungę. Paima

vaikus į mašinas. Gal ir jis nori važiuoti su kareiviais? Tėvelis neprisipažino savo sūnaus. Pirmą naktį jis, Adolfas

Kondrotas, liūdnas miegojo Juzefos Griguolienės namuose. Po kiek laiko į Šiaulio daržinę Žarėnuose atvežė Zimkienę iš Šašaičių kaimo. Jos visi vaikai išsibėgiojo. Atvežė ūkininką Konstantiną Balvočių, seną žmogų, mūsų kaimo malūnininką. Atvežė daug žmonių. Visus saugojo lauke, lietui lyjant visą dieną. Vakare, pradėjus temti, išvežė į Telšių geležinkelio stotį. Suvarė į vagoną. Vagone laikė šeštadienio naktį, visą sekmadienio dieną, o sekmadienio vakare traukinys išvažiavo iš Telšių. Pravažiavus Raudėnų traukinių stotį, iš miško pasigirdo garsūs šūviai. Traukinys sustojo. Sustojus traukiniui, per vagono langą iššoko Danielius Pašakarnis.

Tremtyje visą laiką kartu gyvenome su Pašakarnių šeima. Dirbome miške. Neturėjome ko valgyti. Po dvi dienas būdavome nevalgę. Šeimose, kuriose buvo daugiau darbingų šeimos narių – buvo lengviau. Tėveliui buvo 64 metai, mamytei 43 metai, man – 17 metų, kiti – jaunesni.

Mus atvežė į Šiaurinio ruožo gyvenvietę. Gyvenvietėje nebuvo rusų tautybės tremtinių. Gyveno apie trys šeimos rusų tautybės viršininkų. Šiaurinio ruožo gyvenvietė buvo įkurta miške tarp dviejų kalnų, padengtų ledu, sniegu. Mūsų vyrai iškasė žemines. Per vasarą jose gyvenome. Atvežti vyrai per vasarą pastatė dešimtį barakų po 20 metrų ilgio. Statybai rąstus vežė iš miško. Barako sienose tarp rąstų dėjo kerpes. Iš vidaus pusės tarpus tarp rąstų užglaistė moliu, uždažė kalkėmis. Barake trijų aukštų gultai. Pradžioje krosnelės buvo padarytos iš skardos. Vėliau parvežė krosneles, padarytas iš metalo. Pastatė kaminėlį. Žiemos metu krosnelę kūrenome dieną ir naktį. Ant grindų pilna blakių. Mama pildavo vandenį ant grindų. Jos lipdavo sienomis, lubomis ir krisdavo tiesiai ant gulinčio žmogaus. Jeigu apsigyvenai naujame barake, kuriame dar negyveno rusai, tai dar buvo galima apsiginti nuo blakių. Rusai nebijojo blakių. Mama per naktį degino 2 metrų ilgio

149

dervingas pušines skalas. Taip nuo blakių saugojo visą šeimą. Skalos dervingos, labai rūko. Visos sienos neaiškios spalvos, nes kiekvienos blakės nuspaudimo vietoje likdavo maža kraujo dėmelė. Dienos metu kovojome su musytėmis ir uodais.

Tremtyje vasaromis miškuose aš į medžių kamienus pjoviau eglutes sakų rinkimui. Žiemos metu kojomis myniau molį. Molį mynėme dešimt žmonių. Gyvi likome tiktai du. Iš žmonių kojomis minto molio darė molinius puodukus. Miške juos prikabindavo prie medžių. Į juos tekėjo medžių sakai. Prisimenu molio mynimo darbo sąlygas. Lauke 50 laipsnių šalčio. Barake pastatyti du metaliniai pečiai. Iš vakaro atveža molio. Rytmetį molį apipila karštu vandeniu. Ilgą laiką myniau molį kartu su Platakiene, ištremta iš Varnių. Jos vyras buvo garbaus amžiaus. Augino dukrelę Lionę. Ji pabėgo iš Sibiro, parvažiavo į Varnius ir išėjo į mišką pas partizanus. Platakienės sūnus, gal Tadas, buvo partizanas. Į Lietuvą Lionė pabėgo su savo draugu studentu Jonu Jankausku, ištremtu iš Kauno. Tremtyje buvo ir J. Jankausko sesuo Stasė, taip pat studentė iš Kauno. Kartą pas mane atėjo studentas J. Jankauskas ir paprašė laikrodžio. Paklausiau:

– Jonai, kam tau reikia? – Mes bėgame, tik niekam nieko. – Kur jūs bėgate?– Bėgame į Lietuvą. Lionei Platakytei dovanojau 200 rublių ir laikrodį. Jaunimas išbėgo

į Lietuvą. Ilgai laiško negavome. Lionė Platakytė išlipo Šiaulių traukinių stotyje. Jos brolis buvo

Varnių partizanų būryje. Lionė parvažiavo pas brolį. Po dviejų metų Lionę ir jos brolį nušovė. Sunaikino visus kartu buvusius partizanus. Apie šią skaudžią netektį man papasakojo Platakienė. Po dviejų metų gavau laišką iš kalėjimo. Rašė Jonas Jankauskas: „Maryte, neatsiunčiau tau nei pinigų, nei laikrodžio. Esu skolingas. Mane suėmė Krasnojarske. Už pabėgimą nuteisė trims metams laisvės atėmimo“. Atlikus bausmę kalėjime, vėl parvežė į ankstesnę tremties vietą. Jono sesutę Stasę suėmė Maskvoje.

Už molio mynimą gaudavau du kilogramus duonos per parą. Tėvelis važinėjo su jaučiu, gavo 600 gramų duonos. Broliukai, sesutė ir mama gavo 800 gramų duonos. Kito maisto neturėjome. Tėvelis, pasikinkęs jautį, sakų statines vežė iš miško į sandėlį. Kiti arkliais vežė iš šito sandėlio į kitą sandėlį prie kelio. Iš čia krovė į sunkvežimius ir vežė Tinską. Iš Tinsko gabeno į

150

Barnaulą. Vėliau tėvas kartu su mažuoju broliuku Leonu, padėjo rinkti sakus. Aš rėžiau „eglutes“ į pušų kamienus. Juozas Butelaitis iš Šakių rajono galando įrankius. Jis man sakydavo: „Vaikeli. Tu, vaikeli. Kokia tu esi kankinė. Broliai, seserys jauni, tėvai seni. Atnešk vakare savo įrankius man į namus“.

Prisimenu darbinius rūbus, kuriais apsivilkę ėjome į mišką rinkti sakų. Dėvėjome kelnes, palaidinukes. Iš kojinės tėvelis padarė tinklelį ant veido. Pusiau perpjautą paklodę užsidengdavau ant pečių. Miške skraidė daugybė mažų muselių – „moškara“. Jos skraidė kaip debesys, visur lindo. Negalėjom nei iš kambario išeiti. Nebuvo kuo kvėpuoti. Dirbdavome apsimovę ilgas pirštines. Visada suprakaitavę. Turėjau gražiausias, ilgiausias kasas. Pradėjo plaukai slinkti nuo karščio ir prakaito. Miške buvo įrengtos laikinos sakų saugyklos. Jos truputį įkastos į žemę, viršus apdėtas eglių šakomis ir apmesta žemėmis. Įėjimui anga panaši į durų angą. Angos priekyje užsikurdavome lauželį. Atlikusi visus gamtinius reikalus, priėjusi prie laužo, su dūmais iš kelnių išvarydavau mažas musytes. Palikusios rūbuose, musytės skaudžiai sukandžiodavo jauną odą – atsirasdavo spuogai. Kartą, tupint miške, tuštinantis, lėkė didžiulis musyčių spiečius ir pataikė į mano kelnes. Cypdama, šaukdama bėgau prie sakų saugyklos apie 200 metrų. Gerai, kad netoli buvo tėtis. Išgirdo mano šauksmą. Atbėgo. Greitai užkūrė lauželį. Nutempė kelnes, pilnas mažų musyčių. Kitaip būčiau mirusi. Ne man vienai taip atsitiko. Buvo ir kitiems tokių nemalonumų.

Vaikams reikėjo eiti į mokyklą, man su tėveliu į darbą. Mano mažasis broliukas Leonas lankė vaikų darželį. Aš tris metus kojomis myniau molį. Vos nenumiriau. Sirgau lėtiniu plaučių uždegimu. Kraujais spjaudžiau. Ėjau ir virtau. Buvo pavasaris. Netoli gyveno kolūkiečiai. Pardavinėjo šunis. Mamytė iš kolūkiečių nupirko šunį. Penėjo. Paskerdė. Tirpdė šuns taukus. Iš mėsos tirpdė spirgas. Aš nežinojau, kad visa tai iš šuns mėsos. Pasigardžiuodama valgiau. Kad būčiau žinojusi teisybę, būčiau nevalgiusi. Gal būčiau pasirinkusi mirtį.

Gyveno Bloznelių šeima iš Kauno. Bloznelis ir jo dukra buvo gydytojai. Bloznelytės vyras, aukšto rango Lietuvos karininkas, kalėjo kitame lageryje. Jo tėveliai gyveno Amerikoje. Atsiuntė vaistų. Ir man davė penicilino. Išsigydžiau plaučius. Miške oras švarus. Buvau tokia silpna, kad per ploną lazdelę negalėjau perlipti. Susipindavo kojos ir apvirsdavau. Man tada buvo 19 metų.

Naujųjų metų, gegužės pirmosios, spalio šventėms kiekvienam

151

žmogui duodavo po du kilogramus margarino, po pusę litro aliejaus, kruopų, cukraus, duonos. Druskos galėjai pirkti neribotą kiekį. Viskas buvo apribota – normuota kortelėmis. Tokia tvarka buvo iki Stalino mirties. Po Stalino mirties galėjome nusipirkti kruopų, cukraus.

Darbui miške davė šachtinius kaliošus užriestais galais. Kaliošai buvo vienodo dydžio, pritaikyti vyrų kojoms. Mano kojoms reikia mažų batelių. Miške žolės aukštos, šlapios. Iki juosmens šlapia vaikščiojau. Žiemą miške daug sniego. Slidinėjome su slidėmis. Reikėjo paruošti medžių kamienus sakų surinkimui vasaros laikotarpiu. Pati dirbau detales tvirtinimui prie medžių kamienų. Sakus rinkau 10 metų. Jeigu nebūčiau dirbusi vyrišką darbą, visa mūsų šeima būtų mirusi iš bado. Į mišką išeidavau 10 valandą ryto. Pareidavau iš darbo 10 valandą vakaro, kartu su tėveliu. Kitose šeimose buvo 5-6 darbingi žmonės. Jie duonos gavo sočiai. Juokėsi iš manęs, kad nuo tamsos iki tamsos dirbu miške. Česnakai – „čeremša“ mus išgelbėjo. Iki šiol mano dantys buvo sveiki.

Vyrai darė statines sakų supylimui. Meistrai mamytei padarė nedidelių statinaičių. Miškuose grybai beveik neaugo. Pamiškėse augo gruzdai, pienės. Mama pririnkdavo minėtų grybų, suslėgdavo žiemai. Miškuose augančių česnakų lapai panašūs į konvalijų. Jie gumbelių žemėje neturi. Kvapas net aitresnis už Lietuvoje auginamų česnakų. Mama česnakų lapų pririnkdavo daug. Kaip kopūstus paruošdavo žiemai. Ji buvo ypatingai darbšti. Prie pat barako augo miško medžiai. Žemės, paruoštos bulvių, daržovių sodinimui nebuvo. Prie barako mama suvarpydavo žemės lopinėlį. Pasodindavo bulvių. Žemė derlinga. Užaugdavo daug bulvių. Iš vokiečių tremtinių gavo soros. Į Šiaurinio ruožo gyvenvietę buvo atvežti vokiečiai, suomiai, latviai, ukrainiečiai, o lietuvių – daugiausia. Vėliau susipažinome su apylinkėmis. Radome kelis mažus upeliusir daug juodųjų serbentų. Mamytė džiovino juodųjų serbentų lapus. Žiemą gėrėme jų arbatą. Uogas džiovino. Rinkome bruknių, mėlynių uogas.Gėrėme bruknių arbatą. Iškirstų medžių plotuose augo avietės. Tremtiniai, atvežti 1940 metais, jau buvo pripratę prie tokio gyvenimo. Jie savo patarimais padėjo mums išgyventi. Vėliau mama nusipirko mažą ožkytę. Ji susilaukė ožiukų. Primelždavo stiklinę pieno. Pirmieji 4–5 gyvenimo metai Šiaurinio ruožo gyvenvietėje buvo labai vargingi. Sriubą virdavome iš sutarkuotų bulvių, česnakų lapų ir vandens. Tokią sriubą valgėme su duona ir taip pavalgę dirbome sunkius darbus..

Kol buvo gyvas mano brolis, Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės

152

Žarėnų būrio partizanas Juozas Greivys, gavome 4 ar 5 siuntinius iš Lietuvos. Vargšas Juozas, pats neturėdamas maisto, vaikščiojo pas gimines, prašė atsiųsti mums maisto. Kai brolio Juozo nebeliko, nebegavome nė vieno siuntinio.

Mano brolis partizanas Juozas Greivys-Bielskis, Danutė ir partizanas Raimondas Bijeika-Krukis, Maželis parašė man laišką į trėmimo vietą, į Šiaurinio ruožo gyvenvietę. Su R. Bijeika buvome draugai, gyvenome viename kaime. Parašė „meilės laišką“: prašė prisiminti eglę, prie kurios sėdėjome, bučiavomės. Prie laiške minimos eglės mano tėvelis buvo užkasęs jų ginklus. Aš vienintelė žinojau tėvo visas paslaptis (buvau labai ištikima). Gavus laišką, tuoj iškvietė į komendantūrą. Klausė, ar pažįstu laiško autorius. Laiške buvo minimi tik vardai, pavardžių nebuvo. Brolis Juozas pasivadinęs Danutės slapyvardžiu, o Raimondas – Maželis. Komendantūroje paaiškinau: „Negaliu jų atsiminti. Esu graži mergina. Turiu daug gerbėjų. Ir būdama čia turiu gerbėjų: rusų apie 20, suomių apie 10, vokiečių apie 5, ukrainiečių apie 10. Negaliu visų atsiminti“. Suvaidinau neprotingą. Uždarė mane į rūsį. Sėdėjau visą naktį. Išaušus rytui paleido. Tardė, tardė. Buvau 17 metų mergaitė – nepilnametė.

Kai užaugau iki pilnametės amžiaus, komendantūra vėl pasikvietė. Tardytojai kažką nujautė. Mano viršininkas tikras rusas Borisas Michailovičius Burzovas kartu su meistru Pradiedu atėjo į komendantūrą, paėmė mane už parankių ir išsivedė. Tardytojui paaiškino: „Marija Kondrotaitė geriausia darbininkė, nuoširdžiausia mergaitė. Ko jūs be reikalo tardote?“ Už tai, kad mane apgynė nuo komendantūros darbuotojų, saugumiečių, myniau molį kojomis. Komendantas buvo lenkas. Jis man paaiškino: „Tu neišsiteisinsi. Yra atsiųstas dokumentas. Įtaria visą jūsų šeimą.“ Kaip neįtars, jeigu brolis partizanas. Su gyvenvietės viršininku būk švelni. Jie gali tave išvaduoti. Komendantas gyveno už 20 kilometrų ir jam priklausė apie 20 tokių gyvenviečių kaip Šiaurinio ruožo. Už ypatingai sąžiningą darbą gyvenvietės viršininkas Borisas Michailovičius Burzovas mane išvadavo nuo komendantūros darbuotojų persekiojimo. Apie tai niekas nežinojo. Lietuvių tarpe buvo skundikų.

Mes buvome tikri katalikai. Jeigu dabar žmonės taip sąžiningai tikėtų į Dievą, tai būtų ypatingai gerai. Buvome tikri lietuvininkai. Tremtyje susirinkdavome į mažą, atskirą butelį, vietoj bažnyčios. Prieš šventes mama ir senoji Velavičienė jį puošdavo kryžiais, šventais paveikslais. Meldėme tas pačias maldas kaip Lietuvoje. Gyveno tremtinys, garbaus amžiaus Velavičius,

153

atvežtas iš Lietuvos. Jis krikštijo, teikė santuokos sakramentus. Velavičius daug metų Lietuvoje dirbo bažnyčios komitete ir žinojo kaip atlikti įvairias bažnytines apeigas. Prieš šventas Velykas kiekvieną vakarą barake giedojome giesmes „Graudžius verksmus“. Šventų Velykų rytą meldėmės. Pas mus atvažiuodavo kunigai – tremtiniai. Kunigai klausė lietuvių tremtinių išpažinčių. Mano mamytė lietuvių vaikus ruošė pirmai komunijai.

1940 metais Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje pirmos Komunijos šventinimus suteikė klebonas Juozas Alšauskas. Į Šiaurinio ruožo gyvenvietę atvažiuodavo kunigas Pukys. Jis kalėjo Taišete. Atvažiuodavo traukiniu apie 100 kilometrų. Kunigas Pukys klausė išpažinčių, teikė santuokos sakramentus, krikštijo mažuosius. Krikštijo ir rusų vaikus. Kunigas Pukys atvažiuodavo apsirengęs kostiumu, o lagamine turėjo reikiamus rūbus. Tik po penkių metų tremties, leido atvažiuoti kunigams. Į miškuose esančias tremtinių gyvenvietes kunigai nevažiuodavo. Atvažiuodavo į Miežgrankos geležinkelio stoties gyvenvietę.

Kartą tėveliui nupirkau naują striukę. Jis jos nesivelka. Sako: „Kokia čia striukė? Nė kilogramo nesveria“. Vaikšto apsivilkęs kailiniais, aptrauktais namuose austo milo medžiaga. Labai saugojo savo senus kailinius nuo vagių. Vėliau paaiškėjo, kad tėvelis savo kailiniuose buvo pasislėpęs Lietuvos trispalvę vėliavą. Bijojo prarasti kailinius, kad kas neišniekintų vėliavos. Būdami tremtyje, Sibire, garbaus amžiaus tremtiniai iš Lietuvos, tris kartus buvo iškėlę lietuvišką trispalvę.

Kartą per rinkimus visus tremtinius išvarė pėsčiomis į balsavimo apylinkę. Trys lietuviai ūkininkai: Velavičius, mano tėvelis Kondrotas ir Petkevičius, nuėjo į balsavimo apylinkę. Nuėję į balsavimo apylinkę pasėdėjo, priėjo prie balsavimo urnos, tris kartus sušuko: „O“ ir parėjo. Pareigūnas vėl varo juos balsuoti. Sako: „Jūs nebalsavote“. Ūkininkai aiškino, kad balsavo visi trys. Pareigūnas lietuvių tremtinių klausia: „Kaip jūs balsavote?“. Jie sako: „Balsuoti, tai šūkauti. Prie balsavimo urnos tris kartus sušukome: „O“. Vėl juos pėsčius išvarė 12 kilometrų balsuoti. Pareigūnas ant arklio lietuvius lydėjo. Trys ūkininkai iš Lietuvos vėl prie balsavimo urnos pašūkavo ir išėjo. Pareigūnas klausia budinčių rinkiminėje apylinkėje: „Ar seniai buvo balsuoti?“ Sako: „Buvo. Tris kartus sušuko ir išėjo“. Komendantas sakė, kad seniems žmonėms reikėjo paaiškinti, kaip reikia balsuoti. Seniams po 50–60 metų. Ką jiems padarysi?

Pagyvenę ūkininkai iš Lietuvos susitarė iškelti tautinę trispalvę

154

1950 02 16 Šiaurinio ruožo gyvenvietėje. Buvo sekmadienio vakaras. Uždegė laužą. Jaunimas linksminosi klubo salėje. Vėliavos iškėlimo organizatoriai – Petkevičius, Bagdonavičius ir mano tėvelis Kondrotas. Kuris iš jų iškėlė tautinę vėliavą, aš nežinau. Ūkininkas Bagdonavičius atvežtas iš Smiltyno kaimo, netoli Lauko Sodos, Telšių rajono. Rusai ir kitų valstybių tremtiniai nežinojo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šventės. Klube šalta. Patalpą šildė vienas metalinis pečius. Šokome apsivilkę paltais. Ūkininkai iš anksto nusivijo ilgą virvę, todėl nereikėjo lipti į medį. Virvės pagalba medyje iškėlė trispalvę. Pasibaigė šokių vakaras. Tada, pakėlusieji trispalvę, nuėjo prie medžio ir ją nusiėmė. Tėvelis trispalvę vėl įsisiuvo į savo kailinius. Pareigūnai bandė aiškintis, kas iškėlė trispalvę. Įtarė jaunus vyrus. Galvojo, gal „balsuotojai“ – seniai. Kitą kartą tėvelis su savo ištikimais draugais Lietuvos trispalvę buvo iškėlę Miežgrankos geležinkelio stotyje. Tėvelis niekur nesiskyrė su savo kailiniais. Net namuose nepalikdavo. Sakė: „Jeigu troba sudegs, aš liksiu be garbės. Aš esu Lietuvos bajoras.“ Mes galvojome, kad tėvelis pradėjo blogai galvoti.

1983 11 21 prie mano namų durų Telšiuose, S. Daukanto gatvėje Nr. 30 girti milicininkai mirtinai sužalojo mano tėvelį. Palaidojome. Į laidotuves buvo atvažiavę mano broliai. Vienas iš brolių mėgsta žvejoti. Jis manęs prašė atiduoti tėvelio kailinius. Brolis pasiėmė, apžiūrėjo juos ir pamatė, kad iš po kailinių pamušalo lenda kažkas raudonas. Ištraukėme Lietuvos trispalvęvėliavą. Dabar supratome, kodėl tėvelis nesiskyrė su savo kailiniais. Jis tiek daug metų išnešiojo Lietuvos trispalvę vėliavą. Mano brolis ir brolienė yra tremtiniai. Tikriausiai brolis išsivežė tėvelio daug metų nešiotą vėliavą.

Po dešimties metų nuo ištrėmimo, 1958 metais mums leido išvažiuoti iš Šiaurinio ruožo gyvenvietės.

Ištekėjau už Grigorijaus Fiodorovičiaus Osipovo, g. 1929 11 21. Jis buvo Banderos kariuomenės karininkas, paleistas iš kalėjimo. Stepan Bandera buvo visos Ukrainos pasipriešinimo prieš komunizmą partizanų vadas. Mano vyras Grigorij Fiodorovič Osipov buvo teistas 25 metams kalėjimo. Studijavo Charkovo medicinos instituto trečiame kurse. Tuo metu Ukrainai grėsė okupacijos pavojus. Vyras kalėjime kentėjo 15 metų ir dar 5 metus gyveno tremtyje. Stalinui mirus, penkiais metais sumažino bausmę. Vyras mane parsivežė iš Šiaurinio ruožo gyvenvietės į Miežgrankos geležinkelio stoties gyvenvietę. Pagrindinis geležinkelis jungė Krasnojarską su Irkutsku.

155

Nuo pagrindinio geležinkelio medienos išvežimui buvo atšakos į miškus. Viena iš tokių atšakų buvo į Miežgrankos geležinkelio stotį.

Su vyru gyvenau šešis metus. Gyvenant Miežgrankos geležinkelio stoties gyvenvietėje, vyras labai susirgo. Verkė. Norėjo mirti Ukrainoje. Palikome viską ir išvažiavome. Ukrainoje gyvenome tik tris mėnesius. Aš su vaikais Ukrainoje gyvenau pusantrų metų.

Mano vyro tėveliai gyveno Charkovo srities, Murakovsko cukraus fabriko gyvenvietėje. Jie turėjo savo gyvenamą namą, savo žemės sklypelį. Kol nebuvo okupuota Ukraina, vyro tėveliai buvo ūkininkai, turėjo 120 hektarų žemės. Užaugino šešis vaikus. Kiekvienam paskyrė po 20 hektarų žemės. Grįžti pas savo tėvus vyras negalėjo, nes ten buvo daug jo priešų. Todėl mes parvažiavome į Sumo srities Lebedino miestą pas vyro seserį. Jos vyras dirbo girininku miškuose.

Mano vyras kalėjime buvo ypatingai žiauriai kankinamas, kad ir laisvėje nebegalėjo gyventi. Jis kalėjo Magadane, Norilske. Buvo atvejų, kai kalinių sargybinis supykdavo. Tada ant žemės pripildavo vandens. Į pelkę susodindavo kalinius. Kaliniai sėdėdavo tol, kol patikrindavo visą brigadą. Kitos brigados kaliniai atėję su laužtuvais išlaisvindavo kalinius, įšalusius lede.

Parvažiavus į Ukrainą, po kelių mėnesių vyras mirė. Mirė nuo gautų traumų tardymų metu. Manęs su vyru kitaip nevadino, kaip „Hakli“. Vyras už tokį pasakymą su įžeidėjais eidavo muštis. Mušėsi su rusais. Paskutiniu metu buvo fiziškai silpnas. Vyras mirė ligoninėje, sulaukęs tik 39 metus. Palaidojome Charkove, prie tėvelių. Kartu su vaikais likau gyventi Lebedino mieste. Gavau darbą traukinių stotyje. Dirbau iešmininke, nes neakivaizdiniu būdu buvau baigusi geležinkelio technikumą Nižnij Ilansk mieste.

Ukrainoje labai graži gamta. Ukrainiečiai labai mieli, labai geri, bet daugelis neturi lygių teisių su okupantais rusais. Ukrainoje valdininkų pareigose visi rusai. Vietiniai gyventojai tik eiliniai darbininkai. Ten gyvendama dirbau kepykloje valytoja. Vėliau patikėjo kepyklos dispečerio pareigas – rašiau dokumentus išvežamai į parduotuves produkcijai. Geresnį darbą gauti padėjo vyro sesuo, nes ji dirbo medicinos mokyklos direktore, o jos vyras dirbo miškų ūkio direktoriumi. Vėliau surado darbą restorane – meistru konditeriu. Ukrainiečiai mane nelabai gerbė. Nemokėjau jų kalbos. Kalbėjau rusiškai. Ukrainiečiai klausdavo: „Iš kur ta kacapka atsirado?“ Ten rusus vadina kacapais, lietuviškai žmogžudžiais. Restorane darbas sekėsi gerai, bet visi galvojo, kad aš rusė. Niekas nežinojo, kad aš lietuvė. Kartą

156

į restoraną atėjo du vyrai, atvažiavę iš Lietuvos iš Šilalės. Atvažiavo į miškų ūkį pirkti statybinės medžiagos namui statyti. Ukrainoje sukūrė šeimas su ukrainietėmis. Tarp savęs kalbasi lietuviškai. Apkalba visas moteris. Prakalbinau juos lietuviškai: „Vyrai, negalvokite, kad čia jūsų niekas čia nesupranta. Kam jūs juokiatės iš mūsų?“ Labai nustebo sutikę lietuvaitę. Pasikalbėjome. Pasisakė ko atvažiavę. Sakau: „Jums pasisekė. Mano vyro sesers vyras yra miškų ūkio direktorius Tikiu jums padės“. Žemaičių prašymą patenkino.

Po pokalbio su lietuviais iš Šilalės, ukrainietės manęs klausė, kokia kalba kalbėjau su vyrais. Atsakiau, kad kalbėjome sava kalba, kad kalbėjome lietuviškai. Susidomėjo iš kokio aš miesto. Sakiau, kad artimiausi miestai – Plungė, Telšiai. Viena ukrainietė apsidžiaugė, nes jos sūnus Plungėje lakūnu tarnauja. Po ilgo pokalbio ukrainietės mane pradėjo vadinti „Mūsų Marija”. Ukrainiečiai rusus vadina negražiais, necenzūriškais žodžiais. Rusai su ukrainiečiais labai susipriešinę. Sovietų Sąjungai okupavus Ukrainą, daug ukrainiečių ištrėmė į Sibirą. Vietoj ištremtųjų apgyvendino rusus.

Parvažiavusi į Lietuvą dirbau. Turėjau pinigų. Važiuodavau lankyti vyro kapo. Mane sutikdavo pagarbiai. Ukrainiečiai ypatingai gerbia lietuvius, nes jų ir lietuvių vienodos pažiūros į okupantus rusus. Žino, kad Lietuva buvo Sovietų Sąjungos okupuota. Žino apie partizaninį pasipriešinimą sovietų santvarkai. Man ukrainiečiai pasirodė draugiškesni už kaimynus latvius. Ukrainietis yra kaip žemaitis. Pusė Ukrainos gyventojų yra pravoslavai, pusė katalikai. Mano vyras buvo katalikas. Katalikų tikėjimo apeigos, maldos nesiskiria nuo lietuviškų, tik kalba skiriasi. Po vyro mirties išmokau ukrainiečių kalbą.

Dabar savo kambarėlyje auginu gėles partizanų kapo papuošimui Žarėnų kapinėse, kur su kitais partizanais palaidotas mano brolis Juozas. Nesvarbu, kad jis kito tėvo. Jį pagimdė ir užaugino mano mama. Mus abu vienodai išauklėjo katalikais, padoriais lietuviais. Juozą aš mylėjau daugiau už savo jaunesnius brolius. Kartu su Juozu esame padarę daug išdaigų. Kartą brolis Juozas paruošė užtaisą sprogimui. Mane, 13–14 metų mergaitę, pasodino miške, nuo savo sodybos už 300-400 metrų. Tuo laiku tėvelis kalėjime kentėjo. Pas mūsų mamytę ateidavo garbaus amžiaus žmogus Boleslovas Grabauskas. Jis dirbo seniūnu – dešimtininku, o iki 1940 metų – Žarėnuose viršaičiu. Jis kiekvienai valdžiai tarnavo. Senas, drebančiomis rankomis B. Grabauskas atėjęs pas mūsų mamą, meilinosi. Mes vaikai,

157

sugalvojome išgąsdinti senį, kad jis daugiau pas mus nebeateitų. Brolis Juozas sušvilpė, kai senis ruošėsi išeiti iš kambario. Aš tuoj uždegiau virvelę su paraku viduje. Seniui gąsdinti padėtas galingas užtaisas. Išeina senis baltu švarku. Užtaisas sprogo. Purvų banga senį aptaškė. Pasidarė visas purvinas. Senis labai išsigandęs bėgo šaukdamas: „Banditai šaudo. Banditai šaudo“. Parėjęs į Žarėnų valsčių pasakojo patirtus įspūdžius, kaip į jį banditai šaudė. Mūsų mama buvo dar jauna, graži. Seniai simpatizavo jai. Vaikams mama brangiau už viską. Mums labai nepatiko, kad mūsų namuose lankėsi komunistai.

Mano brolis Vaclovas Kondrotas, sulaukęs 21 metus, žuvo Sibire. 1961 01 21audros metu, dirbant traktoriumi, užvirto medžiai.

Žarėnų būrio partizanas Stasys Mockus-Kiaunė prisimena:

1945 metais pradėjau mokytis Telšių keturmetėje amatų mokykloje. Nebaigiau pirmųjų mokslo metų. Pakvietė į Telšių miesto karinį komisariatą. Dar karas nebuvo pasibaigęs. Paėmė kariniam parengimui. Varinėjo po miškus, po laukus, po pusnynus. Buvo žiemos laikas. Mus išrikiavo prie kareivinių. Tuoj sukomandavo: „Daina“. Tarp mūsų buvo dainininkas, kaip vėliau sužinojau, Juozas Greivys. Dainavome dainą „Palinko liepa šalia kelio...“ Apmokymuose miškuose pavargdavome, sušaldavome. Parėjus į kareivines valgyti nedavė. Kas turėjo iš namų atsinešęs duonos gabalėlį, suvalgydavo. Aš valgyti ėjau pas šeimininkę, kur nuomavau kambarį. Nuo tada pradėjau bendrauti su Juozu Greiviu. Juozą parsivesdavau pas savo šeimininkę, į savo kambarėlį, nes turėjau plačią lovą. Miegojome vienoje lovoje. Jau tada buvome neišskiriami draugai.

1949 metais mano tėvelius ištrėmė į Sibirą. Kai atvežė tėvelius į traukinio vagoną, į mano darbovietę atvažiavo kaimynas. Dirbau MTS, tai yra mašinų, traktorių stotyje, mechaninėse dirbtuvėse. Jis pranešė liūdną žinią, kad tėveliai suvaryti į traukinio vagoną ištrėmimui į Sibirą. Mečiau purvinus darbinius rūbus. Išėjau į miestą. Sutikau seserį, jos vyrą, kurie atlydėjo tėvelius į Telšių traukinių stotį. Man patarė eiti pas tėvelius, kartu važiuoti į Sibirą. Iš vokiečių valdymo laikotarpio žinojau, kas laukia išvežtųjų, ištremtųjų lietuvių – badas, mirtis. Galvojau. Ne. Nevažiuosiu. Sesers vyras buvo labai protingas žmogus. Ir šiandien dar gyvena Vincas Stulpinas – tikras Lietuvos patriotas. Sutarėme, kad geriau Lietuvos žemėje žūti, negu Sibiro platybėse savo kaukelius palaidoti. Parėjau į kaimą, į savo

158

namus. Ryte atėjo kaimyno Bagužo dukra. Aš jos pasiklausiau, ar nežino, kur vaikšto partizanai. Ji atsakė, kad šį vakarą į jų sodybą ateis Žarėnų būrio partizanai, vadovaujami Edmundo Rekašiaus- Lakūno. Pažadėjau ateiti. Dar turėjau ginklus paslėpęs: vokišką „ Valterį“ ir rusišką naganą. Pasiėmiau šovinius, ginklus. Atsisveikinau su sesute ir jos vyru. Nuėjau į Bagužo sodybą prie pirtelės. Žiūriu, stovi sargybinis. Kažkur matytas jo veidas. Priėjęs arčiau atpažinau – Juozas Greivys- Bielskis.Priėjau prie jo. Pasisveikinome. Partizanai išsimaudė. Vėliau ir aš išsimaudžiau su šeimininku Bagužu ir jo sūnumi. Pavalgėme vakarienę. Kartu su partizanais išėjome į Saušilės mišką. Taip prasidėjo partizano gyvenimas kartu su geriausiu draugu Juozu Greiviu.

Prie Bagužo pirtelės apsikabinę su Juozą verkėme. 1948 metais man buvo apie 19 metų. Juozas Greivys-Bielskis apsikabinęs mane, verkdamas pasakė: „Stasy, keršysime išdavikams, kurie mūsų tėvelius išvežė į Sibirą ir kovosime už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą“.

Prisimenu, partizanai išeidavome į kaimą kartu su Juozu Greiviu-Bielskiu. Mes turėjome pinigų. Kartais parduotuvės kasą ištuštindavome. Pastodavome kelią vežant sviestą iš Žarėnų pieninės į Telšių miestą. Rasdavome sviesto ir pinigų. Juozo Greivio-Bielskio ir mano charakteriai sutapo. Kaime sutikti vaikai mus klausdavo: „ Dėdės, dėdės, kodėl neateinate?“ Vaikams dovanojome pinigų. Rudens metu kaimo vaikai lauke bėgiojo basomis kojomis, nešvariomis nosytėmis, be kelnaičių. Paimtus pinigus išdalindavome tuometinio kaimo vaikams. Pareiname į partizanų stovyklą be pinigų. Vienam iš būrio partizanų susidėvėjo batai. Reikia naujus pirkti. Visi organizuoja pinigų surinkimą. Partizanai Bielskis ir Kiaunė pinigų neturi. Žarėnų partizanų būrio vadas Edmundas Rekašius-Lakūnas mūsų klausė: „Kur jūsų pinigai?“ Atsakome: „Vaikams išdalinome“. Būrio vadas sodriai, žemaitiškai nusikeikė: „Jūs mylite vaikus? Lyg tie vaikai jūsų būtų“. Paaiškinome: „Kaip nemylėti vaikų. Mūsų ateitis. Mūsų Tėvynė. Mūsų Lietuva. Užaugę bus prezidentai, ministrai“. Būrio vadas mus suprato ir tokiems veiksmams neprieštaravo.

Prisimenu atsišaukimus, kuriuos gaudavome iš Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio. Juose buvo rašoma: „Lietuvi susiprotėk. Esi lietuvis. Esi katalikas. Neskųsk savo tautiečių, kad neteistų, kad neištremtų į Sibirą. Būk žmogus, atsipeikėk. Sugrįžk į tikėjimą. Būk lietuvis. Būk patriotas. Remk partizanus. Nesusidėk su stribais. Nesusidėk su enkavedistais“. Panašaus turinio lapeliai buvo platinami visoje Žemaitijoje.

159

Žarėnų apylinkėse du broliai ėjo stribų pareigas. Buvo atvykę iš Luokės apylinkių ir išėjo pas Luokės partizanus. Buvę stribai broliai pasiėmė šovinių, automatus, vieną rusišką kulkosvaidį užsivertė ant pečių su dviem diskais. Kiek suprantu, minėtų atsišaukimų platinimas, šiuo atveju, pasiekė savo tikslą.

Su Juozu Greiviu visur vaikščiojome kartu. Partizaniniame gyvenime buvo ir šviesesnių dienų. Buvo laikotarpių, kai nežūdavo nė vienas partizanas.Tada visų nuotaika pakili. Kartu su Juozu uždainuodavome. Visi jauni.

Prisimena Marytė Kondrotaitė Osipova:

Noriu papasakoti apie Smilgių kaime gyvenusius kaimynus ir draugą Raimondą Bijeiką-Krukį, Maželį. Jis gimė Skuodo rajone 1925 02 27. Jo mamytė – Antanina Raškauskaitė. Tėtis Vincas Bijeika buvo Lietuvos kariuomenės karininkas. Išėjęs į atsargą, nusipirko 40 hektarų dirbamos žemės ir 10 hektarų miško. Gyveno Smilgių kaime, Plungės rajone. Iki mūsų sodybos – trys kilometrai. Mano tėveliai ir Bijeikų šeima tarpusavyje labai bendravo: kartu ruošė balius, kartu šventė šeimos šventes. Raimondas turėjo brolį Vytautą, kuris baigė Kauno medicinos institutą. Išvažiavo į Australiją. Mirė 2001 metais. Dar yra gyvas Algirdas Bijeika, gimęs 1931 metais, gyvena Barstyčių kaime.

Vokiečių valdymo laikotarpiu dar buvau jauna. Bijeika dirbo LLA Vanagų grupės vado Jono Jasinavičiaus pavaduotoju. Važinėjo pilku vežimu. Vilkėjo pilką uniformą. Drausmino komunistus Plauskinių kaime. Plauskinių kaimas yra prie kelio Medingėnai – Tverai. Pro mūsų sodybą praveždavo suimtuosius į savo štabą. Suimtiems vyrams duodavo gerti. Kadangi Jonas Jasinavičius išbėgo į Ameriką, vadovavimą LLA Vanagų grupei, įsikūrusiai Smilgių kaime, perėmė Raimondas Bijeika. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Raimondas Bijeika išėjo į mišką pas partizanus. Mūsų vyrukai slėpdavosi, kai nenorėjo eiti tarnauti į Sovietų Sąjungos armiją. Savo bendraminčius vokiečius Bijeika paliko mūsų kaimyno, gero tėvo draugo, Kazimiero Garbenčiaus sodyboje. K. Garbenčius buvo medžiotojas. Mūsų tėvai buvo Garbenčių vaikų krikštatėviai, o Garbenčiai – mūsų krikštatėviai. Garbenčių sodyboje buvo likę du Lietuvos kariuomenės karininkai iš Kauno ir trys vokiečių karininkai. Kažkas pranešė saugumiečiams. Užpuolė enkavedistai ir stribai. Nė vienas nepasidavė gyvas. Neišėjo iš bunkerio.

160

Mergaitę, Bronę Garbenčiūtę, g. 1931 m., kuri slapta nešė valgyti, suėmė. Šeimininkas, ūkininkas K. Garbenčius pabėgo. Vėliau K. Garbenčius parėjo pas mano tėvelį į slėptuvę. Gyveno visą žiemą, kol pavasarį galėjo išeiti kitur. Naktimis K. Garbenčius miegojo kambaryje. Dienomis buvo slėptuvėje, įrengtoje gyvenamame name tarp dviejų sienų.

Vincas Bijeika, Antanina Bijeikienė ir jų sūnus Algirdas norėjo išvažiuoti į Vokietiją. Pravažiavus Rietavo miestelį, sulūžo vežimas. Sugrįžo į savo sodybą. Tuo momentu jų sūnus Raimondas jau buvo miške pas partizanus. Tėvelis davė ratą vežimui. Bijeikai pataisė vežimą ir išvažiavo į savo sodybą. Kantaučių kaimo vietiniai rusai jau buvo apsigyvenę Bijeikos ūkyje, samdytus darbininkus išvarė. Parvažiavę Bijeikai dvi paras gyveno savo ūkyje. Vietiniai rusai sumušė teisėtą ūkio šeimininką Bijeiką, suėmė ir išvežė į kalėjimą. Antanina Bijeikienė, pasiėmusi savo sūnų Algirdą, nakties metu išbėgo pėsčiomis.

Prisimenu Raimondo Bijeikos tėvelį. Buvo labai santūrus, labai protingas. Į mūsų sodybą atvažiavo Vincas Bijeika ir Antanina Bijeikienė. Mano tėvelių sodyba buvo 50 metrų nuo kelio Žarėnai – Medingėnai. A. Bijeikienė įėjo į kambarį, atsigėrė pieno. Vincas Bijeika atsisveikino su mano tėveliu ir liūdnai patikslino: „Žinok, ilgai nebegyvensiu“. Nepraėjo daug laiko, kai Antaniną ir Vincą Bijeikus ištrėmė į Sibirą, nes V. Bijeika buvo Lietuvos kariuomenės karininkas – kapitonas, o sūnus miške – partizanas. Raimondas panašus į savo tėvelį, jo brolis Vytautas – į mamytę. Nuo mano tėvelio sodybos iki Bijeikos ūkio – apie trys kilometrai. Mano tėveliai bendravo su Jasinavičiais, Bijeikais, Mažonavičiais. Ūkininko Aleksandro Eidinto du sūnūs Vaclovas ir Česlovas buvo Lietuvos kariuomenės karininkai. Eidintų šeima atvažiuodavo pas mano tėvelius švęsti šeimos švenčių. Sodyboje saliutuodavo. Ūkininkai Dambrauskai ir Buivydai su kaimynais nebendravo, todėl jų šeimų neištrėmė į Sibirą. Visi kiti Smilgių kaimo ūkininkaibuvo ištemti į Sibirą.

Ūkininkai Stasė ir Kostas Stuopeliai gyveno Ryškėtų gyvenvietėje. StasėStuopelienė dirbo krautuvėje, o Kostas – eiguliu. Kostas Stuopelis priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Apie 1947 metus, vieno mūšio metu kulka pataikė į partizano R. Bijeikos-Krukio šautuvą. Atitrūkusi nuo šautuvo detalė pataikė R. Bijeikai į akį ir nepagydomai sužalojo. Sužeistą akį Kosto Stuopelio sodyboje gydė Kosto Stuopelio giminaitė medicinos sesuo. Atvažiuodavo į parduotuvę ir užeidavo pas sužeistą partizaną. Priešai pastebėjo

161

dažną medicinos sesutės lankymąsi Stuopelių sodyboje. Gerižmonės perspėjo K. Stuopelį apie būsimą jo sodybos apsupimą ir pasiūlė sužeistą partizaną operatyviai išvežti į kitą saugią vietą. Partizaną išvežė į Saušilės miške įrengtą žeminę. Kostas Stuopelis kalėjo lageryje dešimtį metų. Sugrįžęs iš lagerio negrįžo į savo sodybą.

Partizano Knašio asmeniškai nepažinojau. Kartais su partizanu Raimondu Bijeika-Krukiu ateidavo į mūsų sodybą. Genutė Jazdauskaitė buvo ūkininko Rubaževičiaus sesers dukra. Genutė už mane buvo vyresnė keturiais ar penkiais metais. Aš lankiau pirmą pradinės mokyklos klasę, o ji – šeštą. Ji gyveno su savo broliu Vaclovu, padėjo ūkininkauti 40 hektarų ūkyje. Jų tėveliai gyveno netoli Plungės, kitame savo ūkyje. Kartą Genutė Jazdauskaitė suprato, kad ją seka saugumiečiai. Nuo tada išėjo pas partizanus. Pradžioje atėjo pas ūkininką Vaclovą Stuopelį, gyvenantį Smilgių kaime. Genutė sužinojo, tąnakt saugumiečiai turi ją suimti. Vaclovas Stuopelis G. Jazdauskaitę nuvedė į mišką pas partizanus. G. Jazdauskaitė su partizanu Knašiu buvo artimi draugai. Kartą partizaną Knašį sunkiai sužeidė. G. Jazdauskaitė jo nepaliko. Ruošėsi sukurti šeimą.

Prisimenu Žemaičių apygardos, Šatrijos rinktinės, Žarėnų partizanų būrio vadą Zigmą Tomkevičių Tomkų. Mano tėvelis iškūrendavo pirtį partizanams. Prie pirties buvo tvenkinys, karklynai, arti miškas. Jaujos pastatas, kuriame buvo įrengta linų džiovykla, buvo toliau nuo gyvenamojo namo ir kitų pastatų, kad gaisro atveju nesudegtų sodybos pastatai. Tėvelis dažnai užkurdavo pirtį, kad partizanai galėtų išsimaudyti, pasišildyti. Smarkiam lietui lyjant ar labai šaltomis žiemos naktimis partizanai ateidavo į pirtį ir laikinai gyvendavo savaitę ir ilgiau. Dienomis sulipdavo į jaujos palėpę ir stebėjo vieškelius link Plungės, Žarėnų ir Medingėnų. Pradžioje kartu ateidavo ir moteris. Ji tikriausiai buvo Zigmo Tomkevičiaus Tomkaus žmona, nes eiliniai partizanai kreipėsi į ją, kaip į vado žmoną. Svetimos moters negalėjo būti. Vėliau partizanai ateidavo be moters.

Žarėnų partizanų būrio vadas Zigmas Tomkevičius Tomkus buvo jaunas, aukšto ūgio, tamsių plaukų, gražių veido bruožų. Jo žmona mažai žemesnė už vyrą, tamsių plaukų, labai gražių veido bruožų. Vaikščiojo susikibę rankomis. Z. Tomkevičius Tomkus visada dėvėjo karišką uniformą ir ypatingai gražų, vokišką apsiaustą su kapišonu. Jo žmona dėvėjo tokį pat juodą, gražų apsiaustą, o kokius rūbus dėvėjo – nemačiau. Z. Tomkevičiaus žmonos laisvėje nepažinojau. Kai į tėvelių sodybą, nakties metu, ateidavo su

162

partizanais į pirtelę pasišildyti, pavalgyti, prie žibalinės lempos buvo sunku įsižiūrėti atėjusių veidus. Tėvelis sakydavo mamytei: „Z. Tomkevičius atėjo su žmona“. Mamytė kambaryje paklodavo lovą Tomkevičiams. Pavojaus atveju galėjo greitai paslėpti kambaryje miegančius partizanus.

Name buvo įrengta patikima slėptuvė. Dar maža buvau, kai 1932 metais tėvelis statė naują gyvenamą namą. Tėvelis buvo medžiotojas. Turėjo kelis medžioklinius šautuvus. Tėvelis mokėjo paslėpti mėsą nuo vagių, grūdus nuo alkanų sovietų. Jeigu nepaslėpsi – viską atims. Statant pastatą buvo sudėtos dvi sienos. Tarp sienų pastatytas pečius duonos kepimui. Iš pečiaus išėmus kelias plytas galėjo įlįsti į slėptuvę, o išlįsti prie tvenkinio, prie žilvyčių krūmų ir miškas netoli. Tėvelis išmoko rengti slėptuves Pirmojo Pasaulinio karo metais. Tada tėveliui jau buvo 20 metų. Karo metais pamatė šeimoms gręsiančius pavojus. Darė viską, kad ateityje apsaugotų savo šeimą nuo būsimų žiaurumų ir blogų žmonių. Slėptuvėje tėvelis slėpė savo šautuvus, šovinius. Parvažiavęs iš Sibiro, tėvelis rado paslėptus šautuvus ir šovinius. Per tuos metus niekas nerado. Tėvelis už mane vyresnis 47 metais. Mano senelis buvo įsirengęs panašią slėptuvę. Senelis Tomas Kondrotas gydė venerines ligas. Tam tikslui turėjo atskirą kambarį. Dažniausiai pas jį gydytis atvažiuodavo žydai. Senelis venerines ligas gydė augaliniais vaistais. Išgyveno 120 metų. Per ilgą savo gyvenimą turėjo dvi žmonas. Mano tėvelis Leonas Kondrotas sulaukė 99 metų, kai girtų policijos darbuotojų automobilis mirtinai sužalojo. Mano seserys išgyveno 80–85 metus.

Mano tėvelis Leonas Kondrotas bendravo su Žarėnų partizanų būrio vado Zigmo Tomkevičiaus Tomkaus tėveliu. Jis dirbo Žarėnų valsčiaus viršaičiu. Į Tomkevičiaus sodybą Pronskų kaime, Ryškėtų seniūnijoje buvo susirinkę LLA kariai Vanagų būriai, kurie greitai išėjo į miškus prie Platelių ežero, Plungės rajone. LLA Vanagų būrio kareiviai važiuodavo pro mūsų sodybą. Kartu su jais atvažiavo mano brolis ir LLA karys Raimondas Bijeika. R. Bijeika mokėjo ypatingai taikliai šaudyti. Užsimerkęs galėjo pataikyti į priešą esantį už dešimties metrų. Prašydavo mano tėvelio ko norsvalgyti. Tėvelis tuoj papjovė kiaulę, aviną. Davė išsivežti miltų. LLA Vanagų būriai buvo įsirengę stovyklą netoli LLA kario Jono Jasinavičiaus ūkio sodybos. Jis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, Lietuvos šaulių sąjungos narys. Jonas Jasinavičius pasitraukė į Vakarus, išvažiavo į Angliją. Savo bendraminčius, bendražygius paliko globoti LLA kariui Raimondui Bijeikai. Reikėjo rūpintis jų maitinimu.

163

Visa mūsų šeima buvo labai darbšti. Turėjome 21 hektarą savo žemės. Dar 50 hektarų nuomojo iš ūkininko Narvilo, Jono Jasinavičiaus žento. Narvilo ūkiui priklausė 150 hektarų žemės. Pasitraukus Jasinavičiams į Angliją, mes globojome Narvilų šeimą, kad išgyventų. Padėjome dirbti pagrindinius žemės ūkio darbus.

Susirinkę partizanai į mūsų sodybą vienas kitą vadino slapyvardžiais. Jų tikrųjų vardų, pavardžių nežinojau, išskyrus tuos, kuriuos asmeniškai pažinojau. Tėvai kitiems vaikams neleido susitikti su partizanais. Pasitikėjo tik manimi ir broliu Juozu Greiviu. Juozui galėjai nulaužti ranką, koją, bet jis paslapčių niekam neišduos. Ir aš panašaus charakterio. Greičiau būčiau pasikorusi, bet niekas iš manęs nesužinos. Tokia pažiūra todėl, kad tėveliai vaikams įskiepijo meilę Lietuvai Tėvynei. Reikia ginti Lietuvą.

Kantaučių miestelio gyventojas Juozas Stonys parvažiavo iš sovietų kariuomenės. Apsimetė pabėgėliu. Išėjo į partizano R. Bijeikos-Krukio būrį. Gavo slapyvardį Katinas. Prie Kantaučių vyko susišaudymas. Tada suėmė Kazimierą Griguolą ir Juozą Stonį-Katiną. J. Stonys pasidavė. K. Griguola buvo sužeistas. Nuteisė 15 metų kalėjimo. Juozas Stonys-Katinas visus išdavinėjo. Išdavė apie 70 žmonių. Vieną naktį mūsų kaime suėmė ir išvežė apie 15 ūkininkų. Išdavė ir mano tėvelį. Nuteisė trims metams laisvės atėmimo.

Su mamyte nueidavome pas ūkininkus Jasikus. Jasikienė buvo mamytės draugė. Į Jasikų ūkį ateidavo partizanai Stanislovas Laucevičius-Pacas, Dobilas iš Žlibinų kaimo ir Laurynas Navardauskas Jį nušovė 1946 metais. Laurynas Navardauskas ateidavo į šokių vakarėlius Žlibinuose. Buvo labai aukšto ūgio, stambaus kūno sudėjimo. Paėmęs du stribus sutrenkdavo vieną į kitą. Lauryno Navardausko ūkis buvo prie kelio Plungė – Žlibinai, netoli Žlibinų kaimo.

Kartą parvažiavau iš Klaipėdos į Plungę. Vežiau tėveliui maistą į Klaipėdos kalėjimą. Plungės centre, kur vėliau pastatė universalinę, trijų aukštų parduotuvę, dabar Senamiesčio aikštė, buvo pamesti trys išniekinti partizanai. Vieną iš jų pažinau – Lauryną Navardauską. Partizaną Lauryną Navardauską buvo pastatę prie stulpo ir parėmę dviem ilgais pagaliais, nukarpytos kelnės. Du partizanai pamesti ant žemės. Tai buvo iš Kantaučių kaimo du broliai partizanai Stoniai. Man pasakojo Gaižupių kaimo ūkininkė Kubeckienė. Juos nušovė ir apmetė šakomis. Stribai atvažiavo sunkvežimiu ir išsivežė į Plungę. Katinas išdavė daug žmonių, o jo brolį, tikriausiai, nušovė

164

partizanai. Tėvelis keturis mėnesius kalėjo Telšių mieste, Žemaitės g. Nr.

14. (dabar yra Nr. 11). Tėvelio marškinius parsinešdavome išskalbti. Buvo permirkę krauju. Tardė tardytojas Stasys Paulauskas (vėliau KGB papulkininkis, asmeninis KGB – numeris 022011, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko, Artūro Paulausko tėvas). Jo įsakymu tėvelio rankų pirštus kišo tarp durų ir traiškė pirštų nagus. Buvo du vyrai, kurie tardytojo Paulausko įsakymu nekaltus ūkininkus kankino ir mušė. Kiti tardytojai taip žiauriai nesielgė. Tėvelis iš kalėjimo parėjo prieš verbas. Namuose pagyveno apie savaitę, vėliau su šeima išvežė į Sibirą. Pas mus atėjo partizanas Raimondas Bijeika-Krukis kartu su draugais partizanais nuolankiai padėkoti tėveliui, kad, patyręs daug skaudžių kankinimų, jų neišdavė. Mamytė išvirė bulvių, mėsos. Tėvelis parnešė degtinės. Partizanai sočiai privalgė ir išėjo. Raimondas Bijeika buvo aukštesnis už visus savo bendraminčius, todėl jį vadino Maželiu. Vėliau, po Katino išdavysčių – Krukiu.

Tėveliai mus mokino su svetimais nebendrauti, nekalbėti. Kai tėvelis buvo išvežtas į kalėjimą, į mūsų sodybą atėję stribai, mus visus mažus vaikus pastatė prie sienos, labai garsiai šaukė ant mūsų ir klausė: „Matėte, kai pas jus ateidavo banditai?“ Šaudė į mus. Ant namo sienos pakabino molinius puodus. Visus vaikus, ir mane kartu, susodino ant žemės po moliniais puodais. Stribai šaudė į puodus, pakabintus virš mūsų galvų, ir garsiai šaukė: „Taip jūsų galvos suskilinės, jeigu nepasakysite“. Taip stribai elgėsi ir Gintalų sodyboje. Po kabančiais puodais sodino ir visai mažus kaimo vaikus. Sušaudytų molinių puodų šukės krito ant labai garsiai klykiančių, mažų vaikų galvelių. Visų vaikų pilnos kelnaitės. Taip stribai tyčiojosi iš pačių jauniausių, nekaltų Lietuvos vaikų.

Labai gerai prisimenu Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio partizanų vadą Edmundą Rekašių-Lakūną iš Kegų kaimo. Jis dėvėjo Lietuvos jaunalietuvių uniformą. Prisimenu Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadą Aloyzą Mažutį-Šarūną ir partizaną Antaną Kniūkštą, kilusį iš Luokės apylinkių. Jie 1949 10 11 žuvo Domo Baltrimo sodyboje, Kontrakalnio kaime, Plungės rajone. A Kniūkštą žinojau nuo jaunystės laikų. Jo sesuo buvo ištekėjusi už Ivoškos ir gyveno Narvilo ūkyje. Augo du broliai Kniūkštos, mokėjo muzikuoti. Atvažiavę į mūsų šeimos šventes šoko, linksmi buvo. Po kiek laiko partizanas Antanas Kniūkšta atėjo pas mano tėvelius į svečius.

165

Stasiūnų šeima gyveno girininkijoje. Stasiūnas dirbo girininku Purvaičių girininkijoje. Jam priklausė Šiuškinės miškai. Po girininkijai priklausančiu pastatu buvo įrengta žeminė partizanams. Išėjimas iš žeminės – prie upelio.Čia gyveno Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Rietavo būrio partizanai vadovaujami kapitono Kazimiero Juozaičio-Meteoro. Stasiūnienės sesuo buvo ištekėjusi už rusų tautybės milicijos darbuotojo, dirbusio Telšių mieste. Kartą Stasiūnas buvo išvažiavęs iš namų. Tą dieną į Purvaičių girininkiją iš Telšių atvažiavo sesers vyras milicininkas. Stasiūnienė tuo laiku virė valgyti. Atvažiavęs milicininkas šeimininkės paklausė: „Kas čia ateis, kad tiek daug valgyti verdate? Ar talkininkų turėsite?“ Stasiūnienė atsakė: „Vyrai veža mišką. Reikės nešti valgyti“. Išvirtą maistą paruošė išnešimui. Milicininkas klausė: „Kas nuneš?“ Šeimininkė atsakė: „Vyras atsiųs darbininką“. Milicininkas sekė savo žmonos seserį. Tuo metu Stasiūnienė laukėsi vaikelio. Ėjo šeštas nėštumo mėnuo. Parvažiavo vyras. Žmona papasakojo apie nelaukto milicininko apsilankymą. Girininkas Stasiūnas žmonai pasakė: „Čia bloga naujiena“. Girininkas Stasiūnas patarė partizanams išeiti iš žeminės. Išėjus partizanams, girininkas susprogdino žeminę. Susprogo visas namelis. Sekančią dieną į girininkijos kiemą atvažiavo milicininkas ir stribai. Tuoj areštavo girininką Stasiūną ir Stasiūnienę. Nėščią moterį labai skaudžiai, žiauriai mušė. Įvyko persileidimas. Stasiūnienė nebesulaukė vaikelio. Įkalintą laikė apie aštuonis mėnesius. Vyrą nuteisė, išvežė į lagerį. Nei girininkas Stasiūnas,nei jo žmona žiauriems tardytojams neprisipažino apie buvusią partizanų žeminę ir partizanų globą. 2002 metais mirė mano kaimynė Stasiūnienė.

Rietavo partizanų būrio vadas Kazimieras Juozaitis-Meteoras nušovė Žarėnų partizanų būrio vadą Zigmą Tomkevičių Tomkų-Šerną, Beržą. Žmonės kalbėjo, kad K. Juozaitis norėjo tapti Šatrijos rinktinės vadu. Būryje buvo partizanas smogikas, kuris vykdė mirties nuosprendžius. Po šito įvykio, Žarėnų būrio partizanas Raimondas Bijeika-Krukis su kitais dviem partizanais nušovė Rietavo partizanų būrio vadą kapitoną Kazimierą Juozaitį-Meteorą ir jo žmoną Reginą Jadvygą Juozaitienę. Partizanai Raimondas Bijeika ir Zigmas Tomkevičius buvo neišskiriami draugai. Vienas kitą pavadavo. Kai partizanai R. Bijeika ir du jo draugai atėjo pas K. Juozaičio partizanus, tie buvo girti. Buvo gal penki partizanai. Šautuvai sustatyti į kambario kampą.

Mano kaimynės, gyvenusios Telšių mieste, Stasiūnienės tėvelis dirbo Z. Tomkevičiaus tėvelio ūkyje ūkvedžiu. Stasiūnienė augo Tomkevičiaus ūkyje. Tomkevičių sūnų vadino Zigmučiu. Buvo jo auklytė. Partizanas

166

Zigmas Tomkevičius Tomkus-Šernas, Beržas palaidotas Žarėnų mietelio kapinėse, tėvų kape, prie kapinių medinės koplyčios.

1949 metais Žarėnų būrio partizanai miške negyveno vieni, be merginų. Būrio vadas Edmundas Rekašius-Lakūnas buvo geri draugai su Sendvarių pradinės mokyklos mokytoja partizane Irena Belazoraite, Jurgio, g. 1930 04 08. Partizanas Darius Rekašius-Drulis buvo geri draugai su partizane Sofija Baginskaite-Rūta, g. 1928 01 06, vėliau ištekėjusia už Žarėnų partizanų būrio partizano Stasio Mockaus-Kiaunės. Kiti partizanai buvo įsimylėję ūkininkų dukras, kurios juos gelbėjo ir mylėjo. Nešdavo partizanams valgyti, plovė, tvarkė rūbus.

Partizanės Teodoros Bartkutės-Tavosės du broliai buvo partizanai. Vienas iš jų buvo Petras Bartkus-Zuikis. Teodora Bartkutė pas partizanus išėjo apie 1946 metus, kai tik jos tėvelius išvežė į Sibirą. Teodora ruošė valgius partizanams. 1949 05 21 Teodora atsikėlė anksti, saulei tekant, ruošti pusryčius. Prieš saulę pamatė blizgančius rusų kareivių ginklus ir veidus. Stovyklaujantys Žarėnų būrio partizanai savo artimų draugų – ryšininkų buvo įvairiai klaidinami. Jų ryšininkas Vladas Bidva-Giriūnas, g. 1927 02 01, partizanams sakė: „ 1949 05 21 niekur neišeiti iš vasaros stovyklos Dievo Krėslo miške, nes vyks žmonių trėmimas į Sibirą. Bus daug kariškių“. Kiti ryšininkai partizanams leido laisvai vaikščioti. Sakė: „Stribai kažkur išeina“. Vietiniai gyventojai kalbėjo, kad ypatingai daug kariškių buvo apsupę Dievo Krėslo mišką. Pasibaigus mūšiui su partizanais minėtame miške, vietiniai gyventojai pasakojo, kad iš to kaimo išvežė apie dešimtį sunkvežimyje mirtinai sužeistų MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareivių. Tekėjo kraujai iš sunkvežimio. Matėsi išsikišusios rankos. Partizanų buvo nedaug. Jie nuolat šaudė į juos puolusius MGB kareivius. Partizanai žinojo, kad gyvi neliks. MGB kareiviai ėjo šaudančių partizanų link. Spėjama, kad MGB kareiviams buvo duota reikiamų vaistų, kad jie nebijotų mirti ir eitų šaukdami.

Saugumiečiai atvarė dėdę Antaną Greivį atpažinti Juozo Greivio-Bielskio. Sakė: „Veido pažinti negalėjau. Buvo sudraskytas. Išlikusios tik rankos. Atpažinau megztinį ir švarko rankovę“. Saugumiečiai kitus rūbus buvo nudraskę ir pametę Žarėnų miestelio aikštėje, prie milicijos. Dėdė Antanas Greivys saugumiečiams neprisipažino atpažinęs pamestą, išniekintą partizaną Juozą Greivį-Bielskį. Saugumiečiams dėdė pasakė: „Nežinau. Neatpažinau“. Tada Žarėnų miestelio aikštėje gulėjo pamesti, išniekinti

167

septyni Žarėnų būrio partizanai. Saugumiečiai žuvusius, išniekintus septynis partizanus išvežė į Ariškės miškelį ir ten užkasė. Keliu iš Keturakių kaimo į Telšius važiavo jaunuolis. Vežė sesutę į traukinių stotį. Netikėtai pamatė, kaip stribai veža nušautus partizanus. Galvos žeme vilkosi. Jaunuolis užaugo. Bijojo, bet vis tiek pasakė moteriai, kuri dabar gyvena Palangoje. Ji buvo atvažiavusi į Ariškės miškelį.

Ūkininkas Tamošauskas buvo Žarėnų partizanų būrio ryšininkas. Iš gerų žmonių girdėjau, kad Tamošauskas išdavė Žarėnų būrio partizanus stribams. Žmonės netikėjo, kad jis galėjo taip blogai pasielgti. Už savaitės po 1949 05 21 tragedijos Dievo Krėslo miške, Tamošauskas gavo valdišką butą Telšių mieste, žydų namelyje. Iš kaimo parsikraustė gyventi į miestą. Telšių kelių valdyboje gavo darbą. Žmonės pradėjo įtarti. Apie tai sužinoję mano pusbrolis Petras Greivys, Lietuvos kariuomenės puskarininkis Vincas Norkus ir Domas Margis (tiksliai neprisimenu) atvažiavo į Telšius ieškoti Tamošausko. Petras Greivys su mano broliu Juozu Greiviu-Bielskiu buvo neišskiriami draugai. Atvažiavo į namus – nerado. Nuvažiavo į darbovietę – nerado. Vėl parvažiavo į Tamošausko namus. Tamošauską rado girtą, gulintį lovoje. Jam pasakė, kas sakoma tokiu momentu ir nušovė. Vėliau juos saugumiečiai susekė. Nuteisė po 20 metų laisvės atėmimo lageriuose už partizanų išdaviko nušovimą. Minėti žmonės jau nebegyvena.

Prisimenu partizanę Teodorą Bartkutę, Petro-Tavosę, g. 1926 m., ir partizaną Petrą Bartkų, Petro-Zuikį. Kelis kartus esu mačiusi Sendvarių pradinės mokyklos mokytoją Ireną Belazoraitę, Jurgio-Žibuoklę, g. 1930 04 08. Prisimenu Žarėnų partizanų būrio vadą Zigmą Tomkevičių Tomkų-Šerną, Beržą (1913 – 1948). Partizanai ateidavo į tėvelių sodybą. Jauna partizanė T. Bartkutė-Tavosė visada ant stalo padengdavo staltiesę. Į Z. Tomkų kreipdavosi: „Ponas vade, ponas vade“. Jis buvo ir atrodė tikras vadas. Mačiau Lietuvos kariuomenės kapitoną Kazimierą Juozaitį, Baltramiejaus – Meteorą , g. 1903. Pažinau Žarėnų būrio Partizanus Darių Rekašių-Drulį ir Stanislovą Zigmą Laucevičių, Zigmo – Pacą, Dobilą (1928 10 25 – 2000 06 05).

Ir po daugelio metų negalėjau užmiršti mylimo brolio Juozo. Grįžusi iš Ukrainos pradėjau ieškoti nušautų partizanų – savo brolio Juozo Greivio-Bielskio ir kitų užkasimo vietos. Kaimynai mano mamytei buvo pasakę apytikrią partizanų užkasimo vietą, bet mamytė susirgo ir neatsiminė. Buvo spėjama, kad visus partizanus sušaudė Vilko miškelyje. Kiti pabėgo. Aleksandravičienė prisiminė, kad į jos sodybą atbėgo partizanai: Žarėnų

168

partizanų būrio vadas Edmundas Rekašius-Lakūnas ir Steponas Rekašius-Darius.

Ariškės miškelyje, netoli kelio Telšiai – Žarėnai, Telšių rajone, 1999 08 29 atkasti Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio partizanai: Aloyzas Mažutis, Aloyzo – Šarūnas, g. 1924 03 20, Šatrijos rinktinės vadas, Raimondas Bijeika, Vinco – Maželis, Krukis, g. 1925 02 27, Šatrijos rinktinės vado pavaduotojas. Irena Belazoraitė, Jurgio – Žibuoklė, g. 1930 04 08, Žarėnų būrio partizanė. Teodora Bartkutė, Petro – Tavosė, g. 1926 m. Žarėnų būrio partizanė. Petras Bartkus, Petro – Zuikis, g. 1925 m. Žarėnų būrio partizanas. Juozas Greivys, Igno – Bielskis, g. 1928 04 19, Žarėnų būrio partizanas. Antanas Parimskis – Malūnininkas, g. 1909 m. Žarėnų būrio partizanas.

Minėti partizanai žuvo Dievo Krėslo miške, Telšių rajone 1949 05 21. Perlaidoti – Žarėnų miestelio kapinėse, Telšių rajone, 1999 09 18.

Į partizanų užkasimo vietą, Ariškės miškelyje nuvykome Romualdas Jonušas ir aš, Marija Kondrotaitė Osipova, kartu su Vladu Bidva-Giriūnu, g. 1927 02 01, kuris buvo Žarėnų partizanų būrio ryšininkas. Jis Dievo Krėslo miške nuvežė parodyti, kur buvo užkastas mano brolis Juozas. Vyrai su kastuvais suformavo kapą, apdėjome kerpėmis, gėles pasodinome kryžiaus forma. Radome pastatytą neaukštą, medinį kryžių. Kas kryžių pastatė – nežinome.

Po Žarėnų partizanų laidotuvių, 1999 09 18 kartu su aktyvia partizanų rėmėja, Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio dalyve, Elena Genovaite Rudavičiūte Juknevičiene, g. 1927 01 31, gyvenančia Šilutės mieste, pradėjome tvarkyti kapą. Tvarkyti padėjo Marytė Lukošienė. Žarėnų miestelio gyventojas Romas Lukošius betonavo pagrindą juodo marmuro plytelėmis, išvežė nereikalingą gruntą, atvežė juodžemio. Bijojau Romo Lukošiaus prašyti pagalbos, tvarkant partizanų kapą, nes partizanai Zeniauskai nušovė R. Lukošiaus tėvelį. R. Lukošius atsakė: „Mano tėvui nereikėjo kišti nosies, kur nereikėjo, būtų niekas nekankinęs“. Marytė Lukošienė kilusi iš turtingų ūkininkų, partizanų rėmėjų šeimos. Marytės broliai buvo partizanai. Keturi broliai Zeniauskai buvo partizanai. Du iš jų nušovė, o du kentėjo lageriuose. Partizanų kapo tvarkymui, juodo marmuro plokštelių padėjimui – pagrindo betonavimui Žarėnų miestelio kapinėse pinigus aukojo: 1000 litų – Žarėnų būrio partizanas Stasys Mockus-Kiaunė, 2000 litų – aš, Marija Kondrotaitė Osipova, partizano Juozo Greivio sesuo. Šatrijos rinktinės vado Aloyzo

169

Mažučio-Šarūno dukra Vida Mažutytė-Čiupailienė, gyvenanti Jonavoje, finansavo juodo marmuro plokštelių pirkimą ir uždėjimą ant betoninio pagrindo aplink partizanų kapą. 1999 11 01 Žarėnų būrio partizanų kapas buvo sutvarkytas. Reguliariai, pagal galimybes, prižiūriu Žarėnų partizanų kapą. Nunešu gėlių ir prie partizano Zigmo Tomkevičiaus Tomkaus kapo. Partizanų kapą tvarkyti padeda mano anūkė Milda Kalvaitė. Vasaros metu ji dažnai važiuoja į Žarėnų kapines puošti partizanų kapo. Visų šventų dieną atvažiuoja prie savo senelio, Juozo Greivio kapo. Uždega žvakutes, padeda gėlių.

Prisiminimus pasakoja Adolfas Kondrotas, Leono (g. 1936 07 24). Gyvena Smilgių k., Žlibinų sen. Plungės r.

Užrašė Alfonsas Beresnevičius 2003 06 26.

Už LLA karių partizanų rėmimą 1948 05 22 iš Lietuvos į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Nižnij Ingašinskij rajoną, Šiaurinį ruožą, Gariovkos gyvenvietę ištrėmė tėvą Leoną Kondrotą, Tomo, g. 1884 07 17, motiną Marijoną Greivytę Kondrotienę, Igno, g. 1905 m., sesutes – Mariją 17 metų ir Birutę 13 metų, brolius – Vaclovą 8 metų ir Leoną 6 metų.

Nuo trėmimo pasislėpėm brolis Juozas Greivys ir aš, Adolfas.

1953 metų vasario mėnesį, neiškentęs persekiojimo dėl brolio partizano, išvažiavau į Sibirą pas tėvus, brolius, seseris. Aštuoni šeimos nariai nukentėjome už tai, kad buvome darbštūs lietuviai, mylėjome Lietuvą Tėvynę, rėmėme kovotojus dėl jos nepriklausomybės atkūrimo.

Vieną vakarą atėjo tėvelio sesuo Stefanija Gudienė ir sako: – Leonai, Jus gali išvežti į Sibirą, pasisaugokite.

Adolfas Kondrotas

170

– Už ką mano šeimą trems į Sibirą? Tik prieš Šv. Velykas tėvelis buvo parėjęs iš kalėjimo. – Jums spręsti. Aš atėjau perspėti. Mano mamytė nervinasi, kalba tą patį: – Mano širdis tokia nerami, tokia nerami. Einu užsigalvojusi. Visa šeima sėdo prie stalo vakarienės. Pradėjo tartis. Brolis Juozas

sako: – Einame visi iš namų. Atvažiuos, nieko neras. Prieš kitą vežimą vėl

pasislėpsime. Tėvelis užprotestavo: – Nakties metu mes neisime iš namų, nekvailiokite. Mamytė pergalvojo ir pritarė tėvelio samprotavimui. Tėvelis

pagalvojo, pagalvojo ir pasakė: – Vaikai, kas norite – eikite. Pasislėpkite. O gal mums bus kaip

žydams – į vagonus suvarys, nuveš kur nors prie jūros ir sušaudys. Po tokio pokalbio brolis Juozas tarė: – Ne. Ne. Aš nepasiduosiu.Jis buvo gimęs 1928 04 19, nejaunas. Viską tiksliai suprato, nenorėjo

sovietams tarnauti. Broliui Vaclovui, už mane trimis metais jaunesniam, buvo išopėjusi koja, todėl negalėjo lakstyti. Gerai, kad Lietuvoje nepasiliko, jam kartu su tėvais buvo saugiau.

1948 05 21, tą paskutinį, lemtingą vakarą brolis Juozas man sako: „Adolfai, einame pasislėpti toliau nuo namų“. Atsisveikinome su tėvais, broliais, sesutėmis. Už lango naktis. Per miškelį nuėjome pas kaimynę ūkininkę Griguolienę. Ji gyveno visai netoli, nė kilometro nebuvo nuo mūsų namų. Juozas jos paprašė, kad mums leistų išmiegoti jos sodyboje. Pats išėjo pas savo mergaitę Bronę Saudargaitę, ten miegojo. Šeimininkė paklojo miegui prie kraičio skrynios. Davė paklodę, antklodę. Atsikėlėme visi labai anksti. Griguolienė išgirdo važiuojančią vieškeliu mašiną, sako:

– Bėgsiu pažiūrėti, į kurią sodybą pasuks. Nuvažiavo sunkvežimis. Jame buvo keli kareiviai. Griguolienė

parbėga išsigandusi: – Mašina su kareiviais pasuko link Kondrotų sodybos. Visi pradėjome verkti. Norėjau bėgti į namus. Šeimininkė ant manęs

pradėjo bartis: – Juozas tave paliko mano globai. Adolfėli, palauk, tuoj brolis

171

pareis.Anksti rytą tėvelis vedė dvi kumeles su kumeliukais į ganyklą.

Miškuose buvo daug vilkų. Nakčiai kumeles ir jaunus kumeliukus uždarydavo į tvartą, kadvilkai kumeliukų nesudraskytų. Sodyboje sunkvežimis sustojo. Iššoko iš mašinos kareiviai. Pribėgę prie tėvelio, paklausė pavardės. Griežtai įsakė tuoj paleisti kumeles ir eiti kartu su jais. Tėvelis nesulaikydamas ašarų paglostė kumelių galvas, ranka paplojo per jų stiprius pečius, pažiūrėjo į dideles akis ir iš rankų paleido brizgilus. Paskutinį kartą palydėjo akimis, per laukus, vasarojus nuėjo.

Įpuolę į tvartą, kareiviai sušuko: – Kondrotiene, nebemilžk karvių. Užteks, pieno prisigėrei. Greitai

Sibire prisigersi vandens. Mama perpykusi, pakėlė nuo mėšlų krėslelį, užsimojo stribui per galvą. Tėvelis ramino mamą:

– Nešauk, mama, nešauk. Tėvelis nuo trobos aukšto nukėlė visus lašinius ir sudėjo į sunkvežimį.

Troboje buvo tik du duonos kepalai. Tą dieną ruošėsi kepti duoną. Į Griguolienės trobą verkdama įeina kaimynė Stulpinienė: – Griguola, tave kviečia Kondrotai. Juos tremia į Sibirą. Eik, pasiimk

karvę, avį. Tėvai stribams paaiškino: „Tarp mano gyvulių yra ir kaimynės Griguolienės.” Šeimininkė pasiėmė virvės galą, išėjo į Kondrotų sodybą. Parsivedė karvę ir avį su mažais ėriukais. Įėjo į kambarį ir nelinksmu balsu pasakė:

– Jau Kondrotus išvežė iš namų. Man tiek suskaudo širdelę. Matau, sunkvežimis pasuko vieškeliu

link Žarėnų. Išbėgau iš Griguolienės trobos vytis sunkvežimio. Mamytė skarele pamojavo. Vėliau sužinojau, kad stribai tėvelio klausė:

– Ar čia Jūsų vaikas vejasi sunkvežimį? – Ne, kaimynų. Kareiviai važiuodavo į mišką malkų. Kartais vaikus

pavėžindavo. Dabar mato važiuojančius kareivius, prašo pavėžinti. Dieve, Dieve, iš pradžių nesuvokiau kas įvyko. Man tada buvo 11

metų ir 10 mėnesių. Ilgam laikui likau be mamytės ir tėvelio. Mamytės brolis Antanas Greivys iš aplinkinių Keturakių kaimo

kaimynų surinko po 2 ar 3 kepalus duonos. Nuvežė į Telšių traukinių stotį. Sargyba nepraleido jo perduoti duonos mano tėveliams. Tada jis gavo raštišką leidimą prieiti prie 64-o vagono. Mama, pamačiusi brolį, sušuko:

– Antanai, Antanai.

172

– Marijona, tavo šeimai duonos atnešiau. Nesulaikydamas ašarų pasižiūrėjo į sesutę. Sargybinis neleido

Antanui pačiam perduoti kaimynų dovanotą, juodą ruginę, kvepiančią duonelę. Pats pradarė vagono duris, ėmė iš maišo, metė į vagoną. Anksti rytą traukinys pajudėjo link Sibiro.

1948 05 24, antrą dieną po tėvų, brolių, sesučių ištrėmimo, brolis su draugu ir aš einame pažiūrėti į tėviškę. Stribai ūkininką Stulpiną paliko prižiūrėti tėvelių ūkio gyvulius. Kaimynė Butvydienė, prisidėjusi prijuostę lėkščių, iš trobos bėga pagal tvorą. Pamačiusi mus, paslydo į tvenkinį, prijuostėje mūsų lėkštės sučežėjo. Brolis Juozas stribų statytinį, tėvų ūkio prievaizdą išvijo, gražioms ąžuolinėms kėdėms kojas išlaužė: „Nevalia svetimiems patogiai sėdėti ant naujų ąžuolinių kėdžių“. Brolis su draugu paėmė didelį krepšą, prikimšo vištų. Nunešėme pas kaimynę Griguolienę. Į maišą susikimšau visus savo drabužius. Pasiėmiau kailinukus, nuo trobos aukšto nusikėliau medines klumpes, batelių neturėjau. Dėkingas klumpdirbiui Antanui Griguolai, gyvenusiam Užminimų kaime. Man sakydavo: „Vaikeli, reikės klumpių, ateik. Padovanosiu, nevaikščiok basas“. Antanas Griguola žinojo mano likimą. Kai ateidavau į jų jaukius namelius, prisimindavau savo tėviškę, tėvelius, visus namiškius. Ištikimą namų sargybinį šunelį Štormį išvedžiau į pusbrolio sodybą. Ten jis dar ilgai saugojo sodybą.

Į Sibirą neištrėmė manęs ir brolio Juozo. Pagal tuo metu veikusius įstatymus, reikėjo eiti į miliciją registruotis. Juozas išėjo į mišką pas Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio partizanus. Aš pas savus negalėjau gyventi, nes stribai rytą, per pietus ir vakare mūsų ieškojo. Keturakių kaime gyveno dėdė Antanas Greivys. Jis būtų mane auginęs, bet bijojo stribų persekiojimo. Parėjau vienai nakčiai namo, kitos dienos rytą manęs jau ieško. Kaimynai matė, pranešė saugumui, kad grįžau namo. Kaimyną Bagdoną nušovė partizanai, Bagdonienė liko su mažais vaikais. Ji pyko ant partizanų, nekentė jų rėmėjų, ryšininkų. Mano dėdę Antaną ir brolį Juozą vadino banditais ir sakydavo: „Jūs mano vyrą mirtinai sužeidėte“.

Tėvelius ištrėmus į Sibirą, likau našlaitis, gyvenau ir dirbau pas svetimus žmones. Juozas užeidavo pas mane, aplankydavo, pasakydavo, po kiek laiko vėl bus tose apylinkėse. Ateina, paglosto, pabučiuoja, paklausia, ar nuo tėvų laiškus gaunu. Duodavau skaityti visus laiškus. Kitų naujienų man nepasakojo. Ir gerai darė: tardymo metu primuš, viską pasakysiu. Ramiau miegasi mažiau žinant. Ilgiau gyvenant pas tuos pačius ūkininkus,

173

saugumiečiai sužinodavo, kur aš gyvenu. Atvažiavę klausdavo ūkininkų, ar pas juos gyvena Adolfas Kondrotas. Kartą šeimininkai mane paslėpė po medine statine. Užmaskavo, ant viršaus padėjo kelis rakandus. Saugumiečiai apieškokite namus. Kas gali suprasti vaiko išgąstį, kai tavęs ieško ginkluoti vyrai. Girdėjau kaip neritmingai plakė mano maža širdelė. Po tokio įvykio privalėjau palikti jau priprastą sodybą, mane mylėjusius ūkininkus, eiti kitur prieglobsčio ieškoti. Galvojau – šiandien atvažiavo dieną, gal kitą kartą atvažiuos naktį, suims miegantį vaikelį. Nebuvau nusikaltėlis. Blaiviai mąstant, negalėjau aš atsakyti už aštuoniolika metų vyresnio brolio Juozo veiksmus.

Esu dėkingas ūkininkų Atučių šeimai, gyvenusiai Vainaičių kaime, ūkininkei Jašinskienei. Visą gyvenimą lieku skolingas ir dėkingas žmonėms, priglaudusiems, sušildžiusiems, maitinusiems. Vasarą buvo lengviau, ūkininkams gyvulių bandą ganiau. Žiemos metu piemenėlis nereikalingas. Dažnai nerasdavau kur šilčiau prisiglausti. Rudenį miegodavau šieno kupetoje. Vėliau slapta įlįsdavau į ūkininkų daržines, įsirausdavau į šieną ar šiaudus. Drebi kaip šunelis nuo šalčio, alkio. Rudenį prisiskindavau iš daržų pupų. Prisipilu kišenes ir pupas kramtydamas einu ieškoti prieglobsčio pas ūkininkus. Užėjęs į trobą prašydavau išvirti. Obuoliai be duonos tik pilvą sujaukia. Po bulviakasio dirvoje pasirenku dar nesušalusių bulvių. Ant laužo išsikepu. Visada terbelėje turėjau druskos. Pavalgau bulvių su druska, iš upelio atsigeriu vandens. Einu per kaimą šunis lodydamas. Tik pradarius trobos duris, žmonės išsigąsta: „Vagis atėjo“. Ir sušyli, kol ūkininką įtikini, išaiškini, kad esu ne vagis, ne valkata, kad esu benamis našlaitis. Negreitai nudžiūsta ašaros nuo suskirdusių skruostų. Garbaus amžiaus ūkininkai supranta, pasiūlo darbą, leidžia troboje miegoti. Kartais likdavau nesuprastas, o tada jau – liūdna. Nuleidęs galvelę išeinu iš sodybos, pikti šunys dar tave aploja. Įtemtai galvoji, kur dabar eiti, kad keliems metams apsigyventi. Einant sutemo, arti sodybos nematyti, kelio nematyti. Teko miegoti alksnyne. Pasilaužai smulkių šakelių vietoj lovelės. Apsikloti nėra kuo. Susirieti, kaip kirminėlis, prie medžio. Pabundi – danties ant danties sudėti negali, taip šalta. Pabėgi kilometrą, sušyli. Valgyti nori, kišenėje ir duonos trupiniai baigėsi. Skubi į sodybą prašyti ūkininkų išmaldos.

Seniūnė Bumblauskienė, ištikima sovietų santvarkai, pradėjo ieškoti be tėvų Lietuvoje likusių vaikų. Griguolienė prisiglaudė mane, apkabino, nesulaikydama ašarų sako:

174

– Adolfėli, aš tave nuvesiu pas ūkininkus Staponkus Gaižupių kaime, Plungės rajone. Garbaus amžiaus žmonės draugystei nori auginti vaikelį. Gal jiems karves į ganyklą išvarysi, vakare namo parvarysi. Adolfai tik nesakyk, tik nesakyk, kad tavo tėvai ištremti. Aš jiems sakiau, kad esi našlaitis, tėvai mirę.

– Kodėl nesakyti? – Staponkų trys sūnūs, visi stribai. Jeigu sužinos, tuojau tave pagaus.

Tu nežinosi, kai saugumui praneš. Apie metus laiko ten gyvenau.Ūkininkai Leonardas ir Karolina Zaveckiai gyveno Vainaičių kaime,

Stalgėnų apylinkėse. Glaudžiai bendradarbiavo su partizanais. Sužinojo, kad mano tėveliai ištremti, o aš likau vienas. Pagalvojo – tremtinių vaikas neišduos. Zaveckių dukra mane parsivedė į savo tėvų namus. Mane globojo keturis metus. Zaveckų šeimoje augo jų vaikai, manęs neskriaudė. Atsidėkodamas, pagal jėgas, dirbau man pavestus darbus. Karves ganiau. Anksti kėliau ir iki 11 valandos ganiau. Parvarydavau į tvartą. Eidavau į rugių lauką rišti rugių pėdų. Po pietų, vėl karves iš tvarto į ganyklą variau. Vasarą gyvulius ganiau, žiemą malkas skaldžiau, virbus kapojau, pavasarį mėšlus iš tvarto į laukus vežiau viską dirbau.

Matydavau, dažnai ateidavo partizanai. Atnešdavo maistą, palikdavo Zaveckio ūkyje. Šeimininkė ruošė maistą, nešė į mišką. Partizanai į sodybą ateidavo kaip į savo namus. Kartą žiemą Zaveckis pakinkė į roges dvi kumeles, kartu pasiėmė mane. Išvažiavome į mišką. Važiavome pro partizanų žemines Šiukštinės miške siaučiant pūgai, kad vėjas sniegu užneštų pėdsakus. Rogėse važiavo 12–13 partizanų. Vežėme maistą partizanams. Sutartose vietose staigiai iškeliame maišus su maistu. Nusipjauname eglių, prisidedame į roges šakų, velkasi sniegu, maskuoja pėdas, važiuojame namo. Dažnai važiavome pas partizanus, paskutiniu duonos kąsniu dalinomės. Jiems žiemos metu liūdna, nyku, negali niekur išeiti iš žeminės, aplankyti jiems brangius žmones. Dabar žeminių įgriuvos eglių priaugo. Kai aš parvažiavau iš Rusijos į Lietuvą, Leonardas Zaveckis jau buvo miręs. Jį buvau susitikęs Rusijoje.

Užminijų ir Paminijų kaimuose nebuvo kaimo pradinės mokyklos. Malūne gyveno Dobrovolskių šeima. 1950 06 04 vyko partizanų susitikimas. Sendvarių kaimo mokyklos mokytojas Ramanauskas partizanams parnešė degtinės su migdomaisiais nuodais. Partizanai išgėrė, nenumirė, bet ėjo be orientacijos: atsitrenkia į medį, atšoka į šalį. Dobrovolskius suėmė, nuteisė

175

dešimčiai metų laisvės atėmimo. Dukrelės niekas neglobojo. Mokytoja Jurčytė pasiėmė globoti Dobrovolskių dukrą Reginą. Visa tai, kas įvyko, aš mačiau. Iš Rietavo atvažiavę NKVD kariškiai, partizanus ir kitus, kartu buvusius, apsupo miške. Į Broso ūkį variau ganyti gyvulius. Matau, parbėga trys vyrai. Atbėgo atsilapoję. Supratau, kad girti. Manęs paklausė:

– Ar nematei šunų? – Ne, šunų nemačiau. – O enkavedistų? – Ne, nemačiau. – Vaikeli, iš kur tu esi? – Ūkininko Zaveckio karves ganau. – O kur Zaveckis gyvena?. – Tuo keliuku išeisite į palaukę, ten sodyba.Nubėgo į Zaveckio sodybą. 1950 metais ūkininkas Leonardas

Zaveckis nuvedė partizanus į mišką, paslėpė. Gal vienas iš jų buvo Juozas Songaila-Ramutis. Du broliai Songailos buvo partizanai, abu žuvo. Apsupties metu kelis partizanus mirtinai sužeidė, kitus gyvus apnuodytus išsivežė. Didelį būrį partizanų tada sunaikino. Nesėkmingai baigėsi dviejų partizanų būrių susitikimas, nukentėjo kartu buvę jų ryšininkai. Kungių kaime 1950 06-04 žuvo keturi partizanai: Šatrijos rinktinės partizanų būrio vadas, Lietuvos Kariuomenės kapitonas Vladas Gečas, Juozo-Tonis, g. 1918 m., būrio vado pavaduotojas Juozas Songaila- Ramutis, Olga Markauskaitė Armalienė-Ponia, Cezaris Armalis-Cezaris, Bytautienė Veronika-Ąžuolė. Kelis apnuodytus, sužeistus išsivežė į Rietavą: Adomą Griguolą-Adį, g. 1929 05 14, Jonušą, Eugeniją Rupšienę, partizanų ryšininką Mickų. Tardymo metu tiek mušdavo, kad mažai gyvą ant neštuvų užverčia, parneša įkalėjimo kamerą, vandeniu apipila, atgaivina. Stribai suėmė partizaną, kuris gal neiškentęs kančių, tardymų metu išdavė partizanų rėmėjus eigulį Jurkų, gyvenantį Jėrubaičių kaime, ir ūkininką Leonardą Zaveckį. Abu nuteisė po 20 metų lagerio.

1953 02 18 savo noru išvažiavau į Rusiją. Nebūčiau važiavęs, jeigu sesutės Marytės vyras Grigorijus Fiodorovičius Osipovas mano sesers ir mamytės prašymu nebūtų atvažiavęs į Telšius, į Keturakių kaimą. Tada kelionė traukiniu nebrangiai kainavo. Grigorij Fiodorovič savaitę laiko gyveno Keturakių kaime. Vėliau abu išvažiavome į Ukrainą, Charkovo sritį, Murakovsko cukraus fabriko gyvenvietę pas sesers vyro tėvelius. Po kelių dienų abu išsiruošėme į tolimą kelionę – Krasnojarsko kraštą, Nižnij

176

Ingašinskij rajoną, Zavarskij chemijos pramonės miškų tarybinį ūkį, Šiaurinį ruožą, Miežgrankos traukinių stoties gyvenvietę, pas sesutę Marytę.

Atvažiavome į Rešotų traukinių stotį. Traukinys Maskva-Chabarovskas stotyje stovi tik tris minutes. Nesvetingai sutiko žiemos šaltis, labai šalta, negaliu kvėpuoti, veidai bąla. Grigorij Fiodorovič stebi mane, liepia skubiai trinti veidą, kad nenušalčiau. Žandai baltėja, panašėja į alyvinius obuolius. Perėjome į Poimos vietinės reikšmės traukinių stotį. 8 valandą ryto išlipome Miežgrankos traukinių stotyje. Tokio šalčio dar neteko pergyventi. Kvėpuojant per nosį, šnervės sukimba, sušąla. Per burną bandai kvėpuoti – gerklė šąla. Abu atėjome į sesutės Marytės butą, atidarė duris. Laikė mane stipriai apkabinusi, ilgai nesulaikydama ašarų, džiaugsmo ašarų. Brolį sutiko po penkių metų ir devynių mėnesių. Marytė labai švelnaus būdo, dosniai vaišino mane ir savo mylimą vyrą. Ten gyvenantys žmonės buvo užmiršę mėsos, pieno skonį. Miežgrankos traukinių stoties maisto prekių krautuvėje pirko vietinių gyventojų vadinamą „kombinžirą“ (lydyti jautienos taukai, didelėse medinėse statinėse). Pardavėja ant mechaninių svarstyklių padeda nuo rulono ranka atplėštą nemažą storo popieriaus lapą. Kirviu atkerta lydytų taukų gabalą, pasveria.

Iki Gariovkos gyvenvietės devyni kilometrai miško takeliu. Ten gyvena mano tėveliai. Einame trise – Marytė, jos vyras ir aš iš paskos. Rankinėje lauktuvės iš Lietuvos. Iš Marytės namų išėjome po pietų. Saulei leidžiantis atėjome pas mano tėvelius Gariovkos gyvenvietėje, Šiauriniame ruože, Nižnij Ingašinskij rajone. Gyvenvietė įkurta ant aukštoko kalno. Būrys vaikų cypdami, šaukdami iš džiaugsmo pasileido į pakalnę manęs pasitikti. Tarp linksmų, sniegais apkibusių vaikų tuoj atpažinau Vaclovą, kuris vėliau žuvo miške darbo metu. Brolio Leono neatpažinau. Iš Lietuvos išvežė šešių metukų vaikelį. Užaugo, pasikeitė. Broliukai, cypdami iš džiaugsmo, pasiilgę puolė ant kaklo, apsikabino. Tėveliai jiems ir geriems kaimynams pasakojo apie Lietuvoje paliktą sūnų Adolfą. Broliukų draugai, kartu atbėgę į pakalnę, smalsiai stebėjo lietuvaičio sutikimą neaprėpiamuose, speigų sukaustytuose miškuose. Broliukai apžiūrinėjo mane kaip unikalų eksponatą. Pakėliau akis – ir mamytė bėga į pakalnę, klimpdama į sniegą. Iš paskos sesutė Birutė su savo vyru. 13 metų būdama paliko Lietuvą. Klimpdami visa šeima ėjome į tėvų butą, lydimi kaimynų vaikų būrelio.

Mamytė buvo paruošusi valgyti. Tėveliai jau karvę buvo nusipirkę. Rimtą, garbingą svečią vaišino silke, gauta iš lagerio maisto sandėlių

177

sandėlininkų. To paties lagerio kalinių. Tėvelis naktį nueina į sutartą vietą. Už pusę litro degtinės prikrato pusę maišo silkių. Lagerio kaliniams lieka dar mažiau maisto. Tėvelis maisto sandėlio vedėjo prašė:

– Sūnus iš Lietuvos pirmą kartą atvažiuos. Gal konservuotos mėsos galite... Norėtume pavaišinti.

Sandėlio vedėjas pagalvojo, pagalvojo: – Mažai turime. Bet tokia proga imkite kelis indelius. Troškinta

mėsa metalinėse dėžutėse.Darbštūs lietuviai išsaugojo savo augintų bulvių – labai skanus

maistas. Ant stalo padėjo troškintų kopūstų. Iškepė pyragėlių. Ten miškuose auga ievos. Lietuvoje jų uogos mažos, karčios, nevalgomos. Ten ievų uogos – kaip vyšnių. Tas uogas džiovina, sumala, deda į pyragus kaip prieskonius – labai malonus kvapas ir skonis. Ten gyvenantys stropiai ruošia atsargas žiemai. Tik lietuviško darbštumo dėka žemės lopinėlyje užaugino daržovių. Miške rinko viską, kas valgoma. Krautuvėje maisto prekės tik kelių pavadinimų. Net turėdamas pinigų negausi norimų prekių.

Tėveliai gyveno dideliame barake. Keli įėjimai. Butą sudarė virtuvė ir kambarys. Tėvų šeima didelė. Dar kartu apgyvendino Vyšniauskienę su vaikeliu. Lovos – namų darbo, sukaltos iš nestorų kartelių. Lentų ten nebuvo. Rąstą skelia pusiau, kirviu palygina. Padeda ant sukalto rėmo. Vietoj čiužinio, iš turimos medžiagos pasiuva šieniką, prikemša sausų, vikšrinių, stambių žolių. Žemaitijoje kišo ruginius šiaudus. Kiekvieną rudenį keičia, nes per metus laiko susitrina. Kas neturi medžiagos šienikui, sukala dėžę iš skaldytų kartelių, prideda vikšrinių žolių, uždengia drobule, kad nebirtų į šonus. Barakų stogai dengti pusiau skeltais rąstais, vietinių gyventojų vadinamomis drankėmis. Pas kitus gyventojus blakių, tarakonų milijonai. Visų kambarių visi kampai blizga blakių nugarėlėmis, kaip bičių ant avilio laktos. Blakių, tarakonų, svirplių yra ir Lietuvoje. Krasnojarsko krašte žiemos labai šaltos. Kaip jie nesušąla? Pas tėvelius svečio teisėmis gyvenau mėnesį laiko. Laisvomis nuo darbo dienomis pas tėvelius ateidavo kaimynai, pasikviesdavo į savo butus. Į svečius ėjome kartu su tėveliais, pasikalbėdavome. Visiems labai įdomu sužinoti tikrą informaciją apie gyvenimą Lietuvoje, apie įvykius, kurie vyksta po penkių metų, 1953 metais.

Išėjau į Miežgrankos traukinių stoties gyvenvietę pas sesutę Marytę. Dirbau geležinkelio tarnyboje. Grigorijus Osipovas dirbo Miežgrankos traukinių stotyje viršininku, paskyrė man lengvesnį apėjėjo darbą. Nuo

178

didelių temperatūrų skirtumų nutrūkdavo jungiantys bėgius varžtai arba juos nulenkdavo. Gyvenau pas sesutę Mariją. Vykdydamas geležinkelio apėjėjo pareigas, kartą toli ėjau siaurais geležinkelio bėgiais, sušalau. Siaučia pūga – velniai puotą kelia, nesimato nei dangaus, nei žemės. Tik ant kalnelio matosi statomas karkasinės konstrukcijos barakas kaliniams gyventi. Lagerio medžio meistrų dirbtuvė už zonos. Sniegus nusikračiau. Užėjau pasišildyti į 16-ojo lagerio medžio meistrų dirbtuvę. Pasižvalgiau po dirbtuvę. Pamačiau pažįstamą veidą. Jo lietuviškai klausiu:

– Atsiprašau, ar Jūs ne Jurkus, iš Jėrubaičių kaimo? Žmogus nustebo, net veido spalva pasikeitė. – Iš kus Jūs mane žinote? – Gerai Jus pažįstu. Gal atsimenate kaimyną Leonardą Zaveckį?

Pas jį dažnai būdavote. Abu partizanams padėdavote, ryšininkais, rėmėjais buvote.

Gilai atsidusęs net rankas nuleido. – Aš. Tas pats. Jurkus. Pagalvojęs paklausė: – Adolfai, ar ūkininką Leonardą Zaveckį norėtumėte pamatyti? – Taip, labai norėčiau. Jų šeimoje kelis metus gyvenau. Jurkus paaiškino: – Leonardas Zaveckis dirba brigadoje. Labai sunkai dirba. Jau

garbaus amžiaus žmogus. Su juo galima pasikalbėti tik per lagerio tvorą. Aš moku langus, duris daryti, tai man truputį lengviau. Adolfai, kada Jūs galėsite ateiti pasikalbėti su Leonardu Zaveckiu.

Kiekvieną dieną einu geležinkeliu pro 16-ąjį lagerį. Sutartu laiku priėjau prie tvoros. Įvyko pokalbis per tvorą. Leonardas Zaveckis pavargusiu, užkimusiu balsu paklausė:

– Adeli, ar tu čia? – Aš. Leonardai, kaip Jūsų sveikata? – Nėra kada sirgti. Adolfai, kaip Jūs čia? Kokie vėjai Jus atpūtė tiek

toli? Kaip gyvena mano artimieji Lietuvoje. – Leonardai, nesenai čia gyvenu. Pas tėvus atvažiavau. Lietuvoje

nėra ramybės. Nėra kur ir kaip gyventi. Po trumpo nepatogaus pokalbio, nesulaikydamas ašarų, L. Zaveckis

paliko aukštą, saugomą tvorą. Daugiau jo nemačiau.Politinių kalinių apgyvendinimui statė papildomą baraką. Greitai

179

sužinojau, kad 16-ame lageryje kalėjo politiniai kaliniai. Daugiausia buvo latviai, estai, lietuviai, vokiečiai. Rusų tautybės – visai mažai. Po kurio laiko politinius kalinius išvežė netoli Taišeto. Vietoje jų atvežė razbaininkus – mirtininkus. Miežgrankos traukinių stoties viršininko prašiau paskirti man kitą darbą, nes apėjėjo pareigos labai mažai apmokamos. Paskyrė dirbti garvežio kūriku. Garvežį kūreno anglimis ir malkomis. Kūrenau garvežio pečių kasdien po aštuonias valandas. Mėnesio gale gavau 200 sovietinių rublių. Į darbą reikėjo važiuoti 10 kilometrų. Tabagaišeko traukinių stotyje keitėsi pamainos. Pamainoje dirbome mašinistas, jo pavaduotojas ir aš, kūrikas. Dirbau metus laiko iki įsakymo keisti pamainas Nižniaja Poimos traukinių stotyje, 54 km nuo mano gyvenamos vietos. Per toli važiuoti į darbą.

Nižniaja Poima gyvenvietėje buvo mokymo kombinatas. Prekybos mokykloje mokiausi vienus metus ir du mėnesius. Mokė vairių specialybių. Baigiau prekybos specialybę. Paskyrė dirbti į krautuvę. Nustatytą dieną atėjau į paskyrimo vietą. Prisistačiau krautuvės vedėjai. Kitą dieną jau dirbau. Darbo vietoje įteikė baltą chalatą. Bandomasis laikotarpis – duonos skyriuje. Darbas sekėsi gerai. Po dviejų savaičių paskyrė dirbti į kitą skyrių. Teigiamai pasižymėjau darbe. Kadrų skyrius paskyrė dirbti į krautuvę. Miežgrankos gyvenvietėje. Apsigyvenau pas sesutę Marytę. Dirbau krautuvėje. Iš čia paskyrė dirbti į prekybinę bazę. 1967 01 24 vedžiau Valentiną Bičovą, g. 1949, iš Krasnojarsko krašto, Nižnij Ingarsko rajono.

1976 metų balandžio mėnesį mirė mano mama. Aš kartu su sesute Birute iš Sibiro važiavome į mamos laidotuves. Pavėlavome kelias valandas. Po laidotuvių Birutė išvažiavo pas savo sesutę Marytę. Aš trumpam pasilikau pas tėvelį. Tėvelis man parodė savo ūkio žemės ribas. Einu kartu ir šypsausi: „Kam man visa tai žinoti?“ Tėvelis eina per savo mišką lazda tarškindamas į medžius – šitas mūsų, anas kaimynų. Baigus apžiūrėti tėvelio ūkio žemės ribas sako: „Adolfėli, tu nesišaipyk. Rubliai nuplyšo, per rublių skylę doleriai kyšo“. Jeigu tėvelis būtų sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, būtų buvęs nepaprastai laimingas. Sugebėjo tėvelis jausti Lietuvos ateitį: „Sūneli, aš nesulauksiu kitokių laikų, tu sulauksi“. Mylimas tėvelis buvo teisus. Gyveno 99 metus, keturis mėnesius, keturias dienas. Adatą ant žemės matė. Būtų dar gyvenęs, jeigu alkoholiu apsvaigę Telšių milicininkai nebūtų mirtinai sužeidę, automobiliu užvažiavę ant šaligatvio. Sesuo Birutė liko gyventi Sibire. Rašiau kelis laiškus, atsakymo negavau.

180

DANOS MONIKOS IR PETRO BALTUČIŲ LIKIMAI

Prisiminimus pasakoja: Dana Monika Butkevičiūtė Baltutienė, Vaclovo (g. 1937 07 31), gyv.

Smilgių kaime Žlibinų sen. Plungės r. Prisiminimus užrašė, fotografavo Alfonsas Beresnevičius, 2003 07 24. Petras Baltutis, Mykolo (g. 1922 12 01), gyv. Žemaičių Naumiesčio

miestelyje Tauragės apskr., dabar Šilutės r. Gyvena Australijoje. Prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, 2004 05 16.

Prisiminimus pasakoja Dana Baltutienė.Sugrįžusi iš Australijos, 10 metų gyvenu gimtame Smilgių kaime.

Šitoje sodyboje koplytėlės nebuvo. Buvo už 100 m prie kelio. Prie jos susirinkdavo dauguma kaimo gyventojų melstis, giedoti gegužinių giesmių. Per daug dešimtmečių, sovietmečiu neremontuojama, koplytėlė sunyko, kažkas nuvertė. Parvažiavusi jos neberadau. Koplytėlės vieta – šventa.

Savo sodyboje pasistačiau koplytėlę, kad man primintų tuos senus laikus. Šita koplytėlė padaryta pagal mano planą. Domėjausi mažąja architektūra. Išsirinkau patinkantį pavyzdį, kuris geriausiai atitinka šitam kraštui. Pasirinkau šventuosius Šv. Petrą, Šv. Mariją, rūpintojėlį. 1998 metais Kęstutis Adomavičius padarė koplytėlę. Šioje sodyboje buvo didelis kryžius. To kryžiaus dar neatstačiau.

Sodyboje ir aplink ją – žemė labai akmenuota. Daugiausia viską konstruoju iš akmenų. Kokį kalniuką surandu – apstatau akmenimis. Sodyboje norėčiau turėti liaudiškus dalykus – saulutę, mėnulį. Galvoju apie saulutę su kryžiumi. Gal nesiderins prie esamų šventųjų. Sodybos pastatai visi naujai pastatyti.

Šioje vietoje, tų laikų sodyboje Butkevičių giminė gyveno virš 200 metų. Daug dešimtmečių šiam ūkiui priklausė daugiau ar mažiau žemės, buvo „polivarkas“. Giminės vyrai vedė turtingesnes žmonas, daugiau prisipirko žemių. Proseneliai užsidirbti kapitalo važiavo net į Ameriką. Parvažiavę investavo į savo ūkį. Vedė bajoraitę iš Telšių apylinkių, gal pasiturinčio bajoro. Mano tėvas, jo proseneliai, jų žmonos, jų senelės ir prosenelės buvo bajoraitės. Prieš porą metų atstačiau savo bajorystės titulą.

Paskutiniais ūkininkavimo metais priklausė 77 ha žemės. Perskaičiavo. Patikslino. Dabar juridiškai mano šeimos nuosavybei

181

apiforminta 55,4 ha žemės. Prisiminimus pasakoja Petras Baltutis.Prieš karo pabaigą sovietai ėjo per kaimus, gaudė jaunus vyrus

į Raudonąją armiją. Brolį pagavo į kariuomenę. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jis parašė į laikraštį. Sužinojo, kad mes esame stovykloje. Tada gyvenome Bertardine. Netikėtai atvyko į stovyklą. Mums buvo didžiausias džiaugsmas. Prieš tai mes nieko nežinojome apie jį. Per karą gali būti netikėtų žūčių. Jis tarnavo LIUFTVAFE tarnyboje prie Minceno miesto. Priešlėktuviniais pabūklais gynė vokiečių oro erdvę, Vėl, kaip prieš karo pradžią, visa šeima laimingai susirinkome. Šeimoje augome septyni vaikai. Kartu į Vakarus traukėsi ir tarnaitė. Nenorėjo pasilikti Lietuvoje. Jos namuose nieko nebebuvo. Vietos dar buvo. Važiavome dviem vežimais. Buvusi tarnaitė gyvena Kanadoje. Dirbo, užsidirbo, ištekėjo už pasiturinčio vyro. Pasiturinčiai gyvena.

Prisimena Dana Baltutienė.Septynių metų mergaitė išvykau į Vakarus iš Butkevičių ūkio. Tuo

metu iš Lietuvos daug bėgo nuo artėjančio sovietinio teroro. Sovietų frontas artėjo prie Plungės rajono. Važiavome dviem vežimais: vienu – mūsų šeima, kitu - mano mamos brolis ir jo tėvas iš Pakutuvėnų. Kartu važiavome iki Klaipėdos. Oro antpuolio – bombardavimo metu mūsų vežimas atsiskyrė nuo jų. Jie pravažiavo tolyn. Mes atsilikome miške. Tik per vieną parą atsilikome. Juos vokiečiai sustabdė. Įsakė apkasus kasti. Niekur neišleido. Baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Juos tardė atskirai. Ten buvo pabėgėlių iš Lenkijos. Patikrinus dokumentus grąžino į Lietuvą.

Mano senelis pasiliko sodyboje. Atsisakė važiuoti kartu su mumis, nenorėjo šitų jaukių namų palikti. Jam buvo apie 80 metų. Liko gyventi savo sodyboje. Netrukus čia gyventi atkėlė kitus žmones. Buvo skriaudžiamas. Kolektyvizacijos pradžioje sodyba priklausė neturtingam Liepsnos kolūkiui. Vėliau prijungė prie Žlibinų kolūkio. Tada ūkis suklestėjo. Senelis po mūsų pasitraukimo į vakarus gyveno dar keturis metus.

Mūsų šeima viena iš paskutiniųjų pasitraukė iš savo sodybos. Susikrovėme į vežimą kas brangiausia, reikalingiausia ir išvažiavome. Pasiėmėme maisto atsargų: lašinių, miltų, medaus, dešrų ir kitų produktų. Važiavome per Plungę, Karteną, Kretingą, Klaipėdą. Tris paras laukėme prie

182

kelto, kol perkėlė į Kuršių Neriją. Susidarė labai ilga lietuvių, važiuojančių į Rytprūsius, kolona. Važiavome per Kionigsbergą, Štetiną. Pomeranijoje sustojome pas ūkininkus. Prašydavome vokiečių ūkininkų, kad mums duotų vietos poilsiui. Leisdavo tik daržinėje ant šieno. Lietuviai, kurie dar turėjo savo maisto, buvo laimingi. Kiti bandė turimus daiktus išmainyti į maisto produktus. Vokiečiai maisto irgi mažai turėjo, nes buvo sunkus laikotarpis – karo pabaiga. Vokietijoje, net karo metu, mus pasitiko gera tvarka. Įvažiavus į miestelį, birgeimeisterio (seniūno) įsakymu mums pabėgėliams išduodavo entlaufen – korteles. Krautuvėse davė duonos ir kitų maisto prekių. Kartais bandelių parnešdavo. Vėliau pabėgėlius vadino dipukais. Atvažiavus ir į mažą miestelį, vokiečiai mus priimdavo pagal galimybes, neišvarydavo. Visada nurodydavo, kur galima apsistoti nakčiai. Jeigu naktis užklupdavo tarp miestelių, kreipdavomės pas ūkininkus. Vokiečiai, net karo laiku, mums buvo labai geri. Aš šitą prisimenu kaip vaikas. Mano tėvai vokiečių ūkyje dirbo apie tris mėnesius. Ten praleidome 1944–1945 m. žiemą. Karas ėjo prie pabaigos. 1945 m. pavasarį išvažiavome tolyn, nes priartėjo sovietų frontas. Tada suskubome važiuoti tolyn. Pakelėje buvome sustabdyti. Vokiečiai išvarė kasti apkasus. Laikinai apgyvendino mažoje trobelėje, kaime. Manęs į darbą nevarė, tik žaidžiau kartu su vaikais. Vokiečių įsakymu darbingi žmonės kasė apkasus. Mano tėveliai, Stonkai, Bronė Stonkutė ir dar keletas lietuvių ten buvo. Nakties metu, slapta pabėgome iš apkasų kasimo vietos. Į ratus pakinkėme du arklius. Mes važiavome keturiese: tėvelis Vaclovas Butkevičius, mama Monika Stonkutė Butkevičienė, aš, Dana Monika Butkevičiūtė ir Bronė Stonkutė – mamos sesuo, jauna, tada tik 16 metų mergaitė. Kartojasi ta pati bloga informacija: sovietų frontas vėl artėja. Į ratus buvome susikrovę viską, ką turėjome. Tėvas pasislėpė vežime. Mamos sesutę Bronę taip pat paslėpėme vežime. Kartu važiavęs žmogus tai pat buvo pasislėpė. Mama ir aš važiavome lyg dviese. Vežėmės lietuviškus pūkinius patalus. Tris paslėptuosius apklojome storais, minkštais patalais. Važiavome naktį, niekas mūsų nestabdė. Važiavo ir daugiau lietuvių. Važiavo tik arkliais, toliau į Vokietijos gilumą. Prisimenu Kaladžių šeimą. Kartu išvažiavome į Australiją.

1945 metų pavasaris – pats liūdniausias laikas, labai bombardavo. Visi sąjungininkai puolė Vokietiją. Važiuojant vežimui užsidegė ašis, privalėjome sustoti. Kol mes pailsėjome, tėvelis remontavo ratus. Kartu važiavusią pabėgėlių šeimą subombardavo, visi žuvo. Aš, kaip vaikas, dar prisimenu

183

– tėvai turėjo nurinkti nuo kelio kliuvinius, kad galėtume toliau važiuoti. Mirtinai sužeisti žmonės, arkliai, vežimai, išbarstyti asmeniniai daiktai gulėjo ant kelio važiuojamosios dalies. Pakelėje – užmušti, negyvi arkliai. Labai klaikus vaizdas. Privažiavome didelį, seną, tuščią dvarą. Dvaro savininkai pasitraukę toliau į Vokietijos gilumą. Radome daug kitų pabėgėlių. Apsistojome neilgam. Atvažiuodavo anglai, sovietai pamainomis. Sužinojome – tą zoną savo įtakon perims sovietai. Supratę gręsiantį pavojų, iš dvaro pabėgome dar toliau į Vokietiją. Važiavome, vėl įsijungėme į koloną. Taip važiavome kelias paras. Kartu arkliais važiavo daugybė pabėgėlių. Nuo sovietų represijų bėgo įvairių tautybių žmonės iš kaimyninių valstybių. Važiuojant pranešė – baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Keliu važiuos nugalėtojai – sovietų motociklistai. Pabėgėliai privalo pasitraukti nuo kelio. Jeigu nepasitrauksite, jeigu bėgsite, gali pradėti į jus šaudyti. Buvo labai didelis sąmyšis, kartu ir išgąstis. Visi pabėgėliai labai bijojome sovietų. Mes nežinojome, ką sovietai bėgliams darys. Nuo kelio visi pasitraukė į pievą. Pievoje paleido arklius. Pasislėpę po vežimu meldėmės, poterius kalbėjome. Visa šeima meldėmės. Prašėme Dievulio, kad mūsų nenušautų. Pravažiavo Raudonosios armijos motociklininkai, pasipuošę raudonais gvazdikais. Šitą vaizdą labai gerai atsimenu. Pravažiavo. Pora žmonių bėgo. Motociklininkai juos nušovė. Kas jie buvo, nežinau.

Dieną prieš tai, važiuojant kolonoje, turėjome trauktis nuo kelio. Keliu varė vos paeinančius kalinius iš koncentracijos stovyklos. Ėjo vienas po kito, lyg į virvę įsikibę. Iš šalių ėjo prižiūrėtojai su šunimis. Kaliniai aprengti dryžuotais-juostuotais drabužiais, labai išalkę, išsekę. Stovėjome šalia kelio. Vežimai pievoje. Šalia stovėję pabėgėliai metė kaliniams bulves, duoną. Aukojo paskutinį maistą. Kas ką turėjo, tą metė. Kaliniai bandė gaudyti. Už tai prižiūrėtojai juos mušė lazdomis. Tautybės nežinau, tikriausiai ten ėjo žydai. Kalinius varė vokiečiai. Pabėgėliai, nesulaikydami ašarų, nuleidę galvas, atidavė paskutinę pagarbą kankiniams.

Vingiuotu keliu, apsodintu medžiais, lyg labai ilga, tik šliaužianti gyvatė, vinguriavo į nežinią, kol kas, link Vakarų, bespalviai, ašaroti, alkani, tapę elgetomis, benamiais, bedaliais. Kiekvieno širdis drebėjo nuo ką tik matytų vaizdų. Nuleidę galvas važiavo tolyn nuo mirties į nežinią, bijodami kalinių kankinių likimo. Prisiminė netektis, savas sodybas.

Prisimena Petras Baltutis. Visa šeima važiavome dviem poriniais vežimais iš namų Žemaičių

184

Naumiesčio miestelio į Vakarus per Klaipėdą, Kuršių Neringą, Karaliaučių, Gdanską, Štetiną, Rostoką, Liubeką, Naubrandenburgą, Naustrelitzą, Rabiau, Liudviką, Laenburgą, Liunenburgą, prie Elbės, Luneną, Bukenhoitą, Stadę. Visą laiką arkliais važiavome nenutoldami nuo Baltijos jūros. Ilgesniam laikui sustojome Liubeko miesto apylinkėse.

Pervažiavę Salde upę, važiuodami klausėmės žinių iš Anglijos. Pasakojo apie valstybių pasidalijimą pagal Jaltos sutartį: Rytų Vokietija priklausys Sovietų Sąjungai, Šiaurinė Vokietija – Anglijai, Pietinė Vokietija – JAV ir Prancūzijai.

Miestelyje pas ūkininką kartu su broliu Povilu privalėjau darbuotis tris mėnesius. Dirbo ir sovietų belaisvis Jakobas, kilęs iš Sibiro. Buvo sužeistas, vokiečiai paėmė į nelaisvę. Pagijus paskyrė dirbti pas ūkininką. Užėmus teritoriją anglams, ruselis nori važiuoti namo. Aiškinu:

– Ar verta taip toli važiuoti į tėviškę? Ar Jūs negirdėjote, Stalinas liepė visus pasidavusius į nelaisvę naikinti: „Jie nieko neverti“. Gali emigruoti į kitą valstybę.

– Ne, esu pasiilgęs savo namų. Namuose liko žmona, sūnelis. Noriu būtinai važiuoti namo.

Kartu su broliu Povilu išvažiavome. Ruselis paliko pas ūkininką. Kiek žinau, vėliau buvo įsakyta surinkti visus tokio likimo kareivius į vieną vietą ir perduoti sovietams. Toks buvo susitarimas tarp sąjungininkų. Kas nenorėjo, galėjo neiti į paskirtą vietą, nevažiuoti į Sovietų Sąjungą. Pas tą patį ūkininką dirbo tarnaitė iš Ukrainos. Ji nėjo į paskirtą susirinkimo punktą: „Aš negrįšiu į sovietų okupuotą Ukrainą. Dirbau kolūkyje. Negrįšiu“. Buvo ir ukrainiečių pabėgėlių stovykla. Turėjo savo bendruomenę, kaip ir kitos pabėgėlių stovyklos.

Ūkininkui priskirti du prancūzų belaisviai. Vienas iš jų karvių banda rūpinosi, antras kitus darbus dirbo. Ir aš kartu dirbau. Mėšlas nelaikomas tvarte, išnešamas į lauką. Pastatai gražūs, raudonų plytų mūro. Visur vokiška tvarka. Karvidėje automatinės girdyklos. Melžia su melžimo agregatais. Visur elektrifikuota. Kambaryje veikiantis telefono aparatas. Nieko nuostabaus,Lietuvoje, mano kaimynas turėjo telefoną. Kuliama mašina varoma elektros varikliu. Į ūkininko sodybą atvažiavome 1944 metų gruodžio pradžioje. Gyvenome gruodį, sausį, vasarį.

Gerai maitino. Kaip taisyklė, pusryčiams smulkiai supjaustytos bulvės, įdėta lašinių. Tamsios ruginės duonos, arbatos. Davė mums korteles,

185

krautuvėje gaudavome duonos. Ūkyje, kuriame aš dirbau, buvo apie 40 ha. Keturi arkliai. Žiemos metu kieme reikėjo sniegą sukasti, sumesti į priekabą, išvežti į laukus. Kieme neturi būti sniego. Iš tvarto išneštą mėšlą krovėme į traktoriaus priekabą, Mėšlą vežė į laukus. Tokie darbai. Iš ryto atvažiuodavo, bidonuose supiltą pieną išveždavo į pieninę.

Ūkio apylinkėse gyveno tik dvi lietuvių šeimos. Sekmadieniais važiuodavome į Stargard miestą. Ten gyveno kunigas lietuvis. Aukojo Šv. Mišias lietuvių kalba vokiečių bažnyčioje. Važiavome traukiniu, nuo ūkio iki traukinių stoties apie 1 km. Išlipdavome pačiame mieste. Vėl sugrįždavome traukiniu.

Ūkio šeimininkas buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Likęs jo tėvas. Ūkiui vadovavo šeimininko žmona. Artėjant frontui darbininkams dar pagerino maistą, net vyno po stikliuką duodavo. Šeimininko žmona manęs klausė:

– Ką dabar daryti? Ar mums reikės bėgti palikus viską? Ar tie sovietai labai blogi? Prašau, patarkite man, Petrai.

– Palikome tėviškę 1944 10 13. Pirmoje eilėje saugojome gyvybes. Tikiu – sovietai normaliai ūkininkauti neleis. Jūsų ūkiui priklauso apie 40 ha – pavojinga.

Poniai nepatiko mano informacija. Frontas priartėjo. Išgirdome patrankų bildesį. Per kelias dienas vis artyn, artyn. Pas ūkininką dirbę prancūzų belaisviai džiaugiasi, trina rankas: „Artėja frontas. Mes namo važiuosime“. Mes išvažiavome, prancūzai paliko. Tikriausiai juos vokiečiai varė tolyn. Nenorėjo, kad prancūzai paliktų sovietams.

Mes iš Lietuvos išvažiavome dviem vežimais. Ūkininkas leido ūkyje laikyti arklius, kartu su kitais gyvuliais šerti. Kovo mėnesį privalėjome krauti turtą į savo vežimus, važiuoti tolyn į Vokietijos gilumą. Važiuojant daug pavojų. virš galvų praskrisdavo kariniai lėktuvai. Dieną matydavome didžiulį debesį aukštai, aukštai. Skrenda JAV, Anglijos tolimo skridimo bombonešiai bombarduoti Vokietijos.

Kovo mėnuo. Žiemos metu Vokietijoje keliai valomi. Tolkinbergo apylinkių pagrindiniai keliai asfaltuoti. Bėgdami nuo fronto važiavome tolyn. Pervažiavome per Elbės pusę. Girdėjome apie slaptą ministro Šperos įsakymą: „Nesprogdinkite tiltų. Karas vis tiek pralaimėtas. Žmonėms reikės gyventi. Tokius tiltus pastatyti reikės labai daug pastangų. Saugokime tiltus“. Pas ūkininką atvežė statinę sprogmenų ir seną kareivį: „Paskambinsime, kada

186

reikės sprogdinti tiltą per upę. Nuritinsi statinę – susprogdinsi“. Įsakė kareiviui duoti maistą. Ūkininko žmona prašė seno kareivio: „Nesprogdinkite tilto. Kaip mes nuvažiuosime į savo laukus. Jūsų viršininkai nežinos“. Teritoriją užėmė anglai. Tiltas liko nesusprogdintas. Artėjant frontui ant visų kelių sustatytos barikados. Kelio važiuojamoje dalyje įkasti rąstai. Dar sukrauti rąstai, kad tankai nepravažiuotų. Taip užbarikaduota pusė kelio. Už kelių metrų, kitoje pusėje taip pat. Toks zigzagas. Su vežimu pravažiuoti galima, su tanku ne. Vienas kelias grįstas plytomis. Juo važinėjo mašinos, danga atlaikė. Atvažiavo anglų tankai, sugadino plytomis kloto kelio dangą. Kaimo keliai nepritaikyti sunkių tankų važiavimui. Dauguma Vokietijos kelių asfaltuoti. Vežimais važiavome kelias dešimtis kilometrų autostrada. Važiuojamoji dalis dengta betonu. Vėl turėjome įsukti į vietinės reikšmės kelią.

Tą teritoriją užėmė anglai. Buvo tikrai pavojinga važiuoti. Anglų lėktuvai šaudė į visus važiuojančius, nesvarbu kokia transporto priemonė važiuoja. Išgirdę lėktuvų variklių ūžimą privalėjome greitai pasislėpti. Apšaudydavo iš kulkosvaidžių.

Prisimena Dana Baltutienė. 1945 metų vasarą, rudenį, kelis mėnesius gyvenome Liubeko mieste.

Pasibaigus karui liko daug laisvų vokiečių raudonų plytų mūro kareivinių. Buvo ir medinių pastatų. Ten apgyvendino pabėgėlius. Tarptautinė organizacija „UNRA“ rūpinosi pabėgėliais. Gyvenant Liubeko miesto kareivinėse, tarp pabėgėlių buvo Romos katalikų bažnyčios kunigas, lietuvis. Pabėgėliai iš Lietuvos atsivežė vaikų. Kunigas organizavo vaikų ruošimą pirmai komunijai. Vokietės, seselės vienuolės, vaikus vedė į bažnyčią. Ta proga gavome net dovanų po megztą rožinį – rožančių. Vietoj karoliukų – siūlų mazgeliai. Labai įdomus. Per ilgą laiką siūlai sutrūnijo, tiesiog subyrėjo. Antra dovana – maža Jėzaus skulptūrėlė. Išsaugojau. Tikriausiai, pačios vienuolės iš molio buvo pagaminusios. Pirmą Komuniją priėmiau Švenčiausios Širdies vokiečių bažnyčioje. Atminčiai dovanojo fotografiją. Iš Liubeko traukiniu važiavome į Oldenburgo miestą. Čia pabėgėlius suskirstė į atskiras stovyklas. Organizavo tris stovyklas. Stovykloje buvo latvių, estų, ukrainiečių, lietuvių. Mus atskyrė į tokią stovyklą, kurioje gyveno lietuviai ir latviai. Vėliau latvius iškėlė dar kitur. Liko tik lietuviai. Oldenburgo apylinkėse organizuotoje stovykloje gyvenome keturis metus, iki 1949 metų. Pabėgėlių stovykla buvo kaime. Čia laikinai gyveno iki 2000 žmonių. Stovykloje gyvenimas

187

paprastas. Lankiau mokyklą. Pradėjau nuo antros klasės. Per keturis metus baigiau šešias klases. Mokė lietuvių kalba. Mano tėvelis buvo kaimo pradžios mokyklos mokytojas. Prisimenu dviejų mokytojų pavardes: Atas ir Karalius. Iki šios dienos negirdėjau pavardės Atas. Kažkurie lietuviai dirbo pas vokiečių ūkininkus, bet labai nedaug.

Prisimena Petras Baltutis. Tarptautinės organizacijos „UNRA“ uniformuoti valdininkai

atvykdavo į pabėgėlių stovyklas, viską tvarkė. Domėjosi pabėgėlių gyvenimo sąlygomis, maisto tiekimu, rūpinosi santykiais su Vokietija. Viena iš didžiausių stovyklų buvo Hanau, JAV zonoje. Ten gyveno keli tūkstančiai lietuvių. Stovykloje, kur aš gyvenau, buvo apie 1500 lietuvių, 400 latvių, 200 estų. Pabėgėlių stovyklų buvo daug, ne visos vienodai tvarkėsi. Vienos geriau tvarkėsi. Pačios stovyklos žinioje buvo vidaus policija. Pabėgėlių stovyklose dirbo stovyklų komitetai, mokyklos. Stovykloje vidaus gyvenimo struktūra buvo lietuviška. Žmonės turėjo kultūrinį užsiėmimą. Jaunimas dainavo, šoko, mokėsi, sportavo, priklausė lietuviškoms organizacijoms: skautams, ateitininkams. Organizavo dainų, meno ir kitus būrelius. Turėjo daug laiko, užsiėmė įvairia veikla. Dramos gerbėjai organizavo vaidinimus. Viską organizavo lietuviai pabėgėlių stovyklos ribose.

Laikinai gyvendamas Vokietijoje nepažinojau Danos Butkevičiūtės. Man išvažiavus į Australiją, Dana dar du metus gyveno Vokietijoje.

Aš tarnavau policijoje, gavau atlyginimą. Už tarnybą policijoje mokėjo vokiškomis markėmis. Apyvartoje buvo prieškarinių vokiečių markių. Paskui pakeitė į kitas markes, vertingesnes. 100 markių kainavo JAV gamintų cigarečių dėžutė. Pabėgėlių stovykloje žiemą gyvenome šaltose barakuose. Iš lagerio kalinius, jaunus darbingus vyrus siųsdavo į mišką pjauti malkų. Stovyklų gyventojams reikėjo šildyti patalpas metaline krosnele. Ant jos ruošėme maistą, virėme, kepėme. Turėjome vieną puodą. Maistas buvo dalinai normuojamas, mėsos beveik nedavė. Pakankamai gavome tik duonos, margarino. Vaikams duodavo pieno. Virėme sriubą. Pabėgėlių stovykloje galėjome visiškai gerai pragyventi, nors labai sočiai neprivalgysi. Patalpoje – dviejų aukštų lovos. Miegojau viršuje, o Bronė miegojo apačioje. Dar priskyrė vieną svetimą žmogų. Viename kambaryje gyvenome 12 žmonių – trys šeimos. Paskui paskirstė į mažesnius kambarius. Gyvenome viena šeima viename kambaryje.

Dirbdamas vokiečių policijoje turėjau galimybę daugiau žinoti,

188

matyti. Lietuvių pabėgėlių stovykloje apsilankė sovietų delegacija. Policijai buvo liepta sukviesti visus stovyklos gyventojus, nes atvažiavę sovietai paaiškins, kokia dabar padėtis Lietuvoje. Nesenu automobiliu atvažiavo trys karininkai. Stovyklos pabėgėliams buvo pranešta rinktis į salę: „sovietai kalbės“. Deja, niekas neatėjo. Dar to neužteko, iš sovietų automobilio padangų išleido orą. Atėjo, o važiuoti negali. Turėjo problemų. Dar kartą atvažiavo ir bandė pasikalbėti su pabėgėliais. Tą kartą prie automobilio pastatė sargybinį. Pats stovėjau prie sovietų mašinos, saugojau. Ir šį kartą susitikimas neįvyko. Numoję ranka, išvažiavo. Visi žinojo sovietų propagandą, žinojo, kad negalima jais pasitikėti. Pabėgėliai gaudavo laiškus, žinojo apie padėtį Lietuvoje ir be sovietų propagandos.

Įvairių valstybių pabėgėliai vogė bulves iš laukų, paskersdavo vokiečių ūkininkų karves. Kartais jie ir nupirkdavo. Pavogę karvę, naktį ją paskersdavo. Kitą dieną pabėgėliai prekiaudavo jautiena mėsa. Vokiečių ūkininkai ateidavo skųstis policijai ir prašydavo surasti. Policija – savi žmonės, nekreipėme reikiamo dėmesio. Kartais kilogramą skerdienos pabėgėliai dovanodavo policijos viršininkui, ir likdavo vagystė neišaiškinta. Iš šalies buvo uždrausta atvežti maisto produktus į pabėgėlių stovyklas.

Prisimena Dana Baltutienė. Tarptautinė pabėgėlių organizacija „UNRA“ organizavo pabėgėlių

gyvenimą. Mūsų stovyklos gyventojų dalis atėjo į susitikimą su sovietais. Išklausiusi jų kalbų viena šeima sovietmečiu sugrįžo gyventi į Lietuvą. Gyvendama stovykloje nepažinojau tos šeimos narių, bet, kai dabar grįžau gyventi į gimtąjį Smilgių kaimą, Plungės r., ta stovykloje sovietų agitacijos paklausiusi moteris parašė man laišką. Dabar gyvena Jurbarko apylinkėse. Dirba mokytoja, yra menininkė – tapo paveikslus, dovanojo ir man vieną. Išsamiai parašė į Lietuvą grįžimo priežastis. Sugrįžusi kaip ir visi kiti gyveno vargingai. Jų šeimai netaikė jokių lengvatų. Gailėjosi sugrįžusi į Lietuvą.

Ne visi pabėgėliai vienodą laiką gyveno stovyklose. Jaunus vyrus leido emigruoti žymiai anksčiau. Mano teta Bronė Stonkutė išvažiavo į Angliją. Ten dirbo slauge. Ligoninėse labai trūko slaugių. Ligoninėje darbo sąlygos labai sunkios. Susidarė Pabaltijo valstybių pabėgėlių universitetas. Dėdė Zenonas Stonkus buvo paskirtas gyventi mūsų stovykloje. Mokėsi pabėgėlių organizuotame universitete. Savaitgaliais atvažiuodavo į stovyklą. Gana anksti emigravo į Kanadą. Dirbo medžių kirtėju miškuose. Jauni vyrai

189

kas kur išvažiavo dirbti sunkių fizinių darbų. Jaunos moterys, merginos išvažiavo dirbti į ligonines sunkių, mažai apmokamų darbų. Mūsų buvo šeima, aš – dar vaikas, tokius paskutinius leido emigruoti. Į JAV galėjai važiuoti, jeigu ten gyvenantis giminaitis atsiųs kvietimą, garantuos gyvenamą plotą, darbą. Mes JAV neturėjome giminaičių. Privalėjome laukti. 1947 metais į Australiją kvietė atvažiuoti viengungius vyrus, moteris. 1949 metų viduryje laivu išplaukėme į Australiją. Tada daug šeimų išvyko iš Vokietijos į Australiją. Iki 1950 metų apie 10 000 lietuvių atvyko nuolatiniam gyvenimui į Australiją. Daugiausia apsistojo Sidnėjuje, Melburne, Adelaidėje, mažiau kitose miestuose.

Australijoje paskyrė gyventi kaime, apie 200 km nuo Melburno. Mano tėvas turėjo kirsti mišką. Lietuvoje jis ūkininkavo, ūkyje dirbo samdomi darbininkai. Pabėgėlių stovykloje dirbo mokytoju. Nebuvo pripratęs dirbti tokį, labai sunkų darbą. Tais metais Australijoje medžius pjovė rankiniais dvitraukiais pjūklais. Labai sunkus darbas. Iš miško persikėlė dirbti pas ūkininką. Dirbo plantacijoje, augino apynius. Kartais traktoriumi važinėjo. 1949 m. mama dirbo tarnaite viešbutyje. Aš tuo laiku buvau konvente pas vienuoles. Vienuolyne – bendrabutis, mokykla. Vienuolių globoje gyveno pasiturinčių ūkininkų mergaitės. Taip gyvenome porą metų. Vėliau mes susijungėme kaip šeima.

Tėvelio brolis Napoleonas Butkūnas (pavardė pakeista iš Butkevičiaus į Butkūną) atplaukė į Australiją 1947 m., tuo pačiu laivu kaip ir Petras Baltutis. Petras pažįsta Napoleoną. Napoleonas Melburne nupirko namelį – labai apgriuvusį. Buvo tikras laužynas. Remontavome, persikraustėme gyventi. Priėmėme kelis neturtingus nuomininkus. Ten gyvenome penkis metus. Tėvai dirbo labai sunkiai. Tėvelis gavo darbą automobilių gamykloje, ratus dėjo ant automobilių. Mama apie 30 metų dirbo siuvykloje siuvėja. Aš tuo tarpu mokiausi gimnazijoje, baigiau 1955 metais. 1956 m. įstojau į mokytojų seminariją Melburne. Baigusi tapau pradžios mokyklos mokytoja. Išsiuntė į kaimą mokytojauti. Ten mokytojavau tiktai vienus metus. 1958 metų pabaigoje grįžau į Melburną, mokytojavau mieste. Tuo laiku susipažinau su Petru. 1959 01 10 šokome savo vestuves. Vestuvės vyko pagal anglosaksų tradicijas. Tėvas atveda jaunąją prie altoriaus. Prie altoriaus stovi jaunasis su pabroliais. Jaunoji prisijungia prie jaunojo. Tada tėvas pasitraukia. Aš turėjau keturias pamerges. Paprastai būna tiktai dvi. Jaunosios rūbai – balta suknelė, veliumas. Bažnyčioje vyko lietuviškos pamaldos. Šv. Mišias aukojo

190

lietuvis kapelionas. Vestuvinė puota vyko vieną dieną, ne tiek ilgai kaip Lietuvoje. Pagal lietuviškas tradicijas korė piršlį. Puotos metu svečiai gėrimų naudojo daug mažiau negu Žemaitijoje. Jaunieji apie 12 valandą išvažiavome iš namų. Ten tokia tradicija. Per naktį nepasilieka vaišintis. Kartu su Petru išvažiavome pas mamą. Ten pernakvojome. Kitą rytą, abu su Petru, išskridome į povestuvinę kelionę Tasmanijos saloje, prie pat Australijos. Ten dešimtį dienų kultūringai praleidote laiką. Grįžome į savo darbovietes. Organizavome namo statybą. Gyvenome priemiestyje, toli nuo Melburno. Aš ten gavau darbą. Pradėjau studijuoti Melburno universitete. Studijavau literatūrą. Universitete mokiausi tik 6 mėnesius, nes tapau nėščia. Blogai jaučiausi. Atsisakiau darbo ir universiteto. Devynis metus auginau keturis vaikus: Eugenijų Tomą, g. 1960 m., Laurą Mariją, g. 1963 m., Rolandą Petrą, g. 1961 m., Robertą Edvardą, g. 1967 m.

Kol auginau vaikus, mokiausi neakivaizdiniu būdu. 1969 m. baigiau bibliotekininkystės institutą. Susiradau darbą, dirbau bibliotekininke. Jauniausiam buvo 1,5 metų, vyresni mokėsi mokykloje. Samdžiau auklytę, vėliau vedžiau į vaikų darželį. Bibliotekoje dirbau 27 metus, iki pat atvykimo į Lietuvą. Antrą kartą stojau į Melburno universitetą. Keturis metus mokiausi universitete, kartu ir dirbau. Magistro laipsniui gauti dar du metus mokiausi. 1985 m. baigiau Melburno universitetą.

1982 m. kartu su vyru Petru ir jauniausiu sūnumi Robertu Edvardu, kuriam tuo metu buvo 14 metų pirmą kartą atvykome į Lietuvą. Mums leido būti penkias dienas tik Vilniuje ir dar tris dienas Latvijoje. Garbaus amžiaus giminaitė organizavo kelionę į Kauną. Ten aplankėme tetą Eugeniją Butkevičiūtę Bučesnienę. Tėvo vyresnioji sesuo sutiko vaišingai, dabar jau mirusi.

Kita kelionė į Lietuvą – 1988 m. Buvo laisviau. Gavome leidimą ir į Klaipėdą važiuoti. Aplankėme gimtą Smilgių kaimą. Tada žemė dar priklausė kolūkiui. Savos žemės atpažinti negalėjome.

Atvažiavusi gyventi į Smilgių kaimą įsijungiau į Žlibiniškių kultūrinį gyvenimą. Su visais geri, draugiški santykiai. Porą kartų kvietė dirbti į Žlibinų mokyklą. Tris metus Medingėnų mokykloje mokinius mokiau anglų kalbos.

Pirmieji kūrimosi Smilgių kaime metai buvo patys sunkiausi mano gyvenime. Net per karą nebuvo taip sunku, kaip čia. Aš tikrai kraujo ašaras praliejau. Svarbiausia – neturėjau jokios paramos, nei moralinis, nei finansinės.

191

Šita nauja, erdvi sodyba pastatyta tiktai iš mano asmeninių santaupų. Sodriai aplaistyta mano ašaromis. Mažai kvalifikuoti statybininkai bandė pasinaudoti mano padėtimi. Buvau statybinių medžiagų tiekėja, vykdžiau techninę priežiūrą, mokėjau už darbą. 1994–1995 metų žiemą stovėjo sienos, sudėti langai, užklotas stogas. Namas neapšiltintas. Žiemos metu šeši darbininkai vykdė vidaus apdailos darbus. Šildėsi prie lauželio, sukurto kambario viduje. Gyvenau neapšildomame name, visas dienas kontroliavau darbininkų darbą. Apie penkis metus statėme erdvų gyvenamą namą. Paskui tvarkėme aplinką. Savo rankomis pasodinau iki 1000 medelių. Labai gaila – šeimos nariai nepalaikė mano iniciatyvos. Norėjo, kad kuo greičiau grįžčiau į Australiją.

Kaip paukštį traukia tas senas lizdas – gimtasis Smilgių kaimas. Senelių, tėvų sodybos vieta, kiekvienas žemės grumstas man šventas. Savo protu, atkakliu darbu ir vyriška jėga noriu sušildyti, papuošti, atgaivinti tradicijas, tikėjimą, padėti įamžinti LLA karių, partizanų istorinį atminimą. Tai šventa mano likusio gyvenimo prasmė. Su viltimi, tikėjimu, padedant Dievui, nors nesulaikant ašarų, jau daug padaryta.

Koplytėlės vietoje 2004 05 21 pastatytas metalinis paminklinis kryžius Smilgių kaime gyvenusių, žuvusių LLA karių partizanų; Juozo Greivio-Bielskio ir Raimondo Bijeikos-Maželio, Krukio atminimui. Kryžiaus statymo, šventinimo iškilmių organizatorė Smilgių kaimo ūkininko Leono Kondroto dukra Marija.

MŪŠIS DIEVO KRĖSLO MIŠKE

Prie ūkininkų Danos ir Petro Baltučių sodybos, ant sunykusios koplytėlės akmenų, Smilgių k., Žlibinų sen., Plungės r. 2004 05 21 pastatytas metalinis paminklinis kryžius su įrašu: „Šatrijos rinktinės partizanams: J. Greiviui ir R. Bijeikai, žuv. 1949 05 21 atminti“.

Partizaninio karo tyrinėtojai broliai Romualdas ir Alfredas Jonušai, aktyviai talkinant Žarėnų būrio partizanui Stasiui Mockui-Kiaunei, išaiškino labai daug istorijų. R. Jonušas daug metų tyrinėjo Žarėnų būrio partizanų veiklą, kovas, žūtis. Likęs gyvas Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio partizanas Stasys Mockus-Kiaunė padėjo išaiškinti daug partizanų likimų. Tik Dievas Stanislovą Mockų išsaugojo, kad liudytų. Jis puikiai prisimena visus kovojusius ir žuvusius draugus.

192

Visi trys kartu statė kryžius žuvusių LLA karių, partizanų atminimui, kartu ieškojo užkastų Žarėnų būrio partizanų palaikų. Sužinojo – 7 partizanai užkasti Ariškės miškelyje. Du metus ieškojo, kol pasisekė surasti partizanų palaikus. Miške pataikė ant įdubos. Stasys Mockus-Kiaunė bandė kasti. Tik išmetė kelis kastuvus žemės, pamatė pirmus partizanų kaulelius. Trumpam vietą palikome ramybėje. Sudarėme reikiamos sudėties komisiją: prokuratūros ir teismo darbuotojai, „Žemaičių alka“ muziejaus archeologai. Visų septynių partizanų palaikus atpažino. Palaikus sudėjo į atskirus karstus. 1999 09 08 iškilmingai palaidojo Žarėnų kapinėse.

Pasakoja Alfredas Jonušas. Stasys Mockus-Kiaunė pas partizanus išėjo, kai jo tėvus ištrėmė į

Sibirą. Artimai bendravo su partizanu Juozu Greiviu-Bielskiu. Tris mėnesius jie kartu dalyvavo sovietų organizuotose kariniuose mokymuose. Gautos žinios pasitarnavo partizaniniame gyvenime. Po mūšio Dievo Krėslo miške Stasį Mockų-Kiaunę sekančią dieną rado granatos pritrenktą – vos gyvą.

Prieš mūšį partizanai gyveno Dievo Krėslo miške įrengtoje laikinoje vasaros stovykloje. Neseniai buvo parėję iš pritaikytos žiemą gyventi žeminės Saušilės miške. Stovykloje pastatytose palapinėse moterys gyveno atskirai, vyrai – atskirai. Išaušo šilta diena. Partizanė Irena Belazaraitė, Jurgio-Žibuoklė, g. 1930 04 08, apsivilko baltą palaidinę. Partizanė Teodora Bartkutė, Petro-Tavosė, g. 1926, paėjo į šoną ir pamatė kareivių galvas, blizgančius ginklus. Partizanai skubiai griebė savo ginklus, paleido kelias serijas į MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareivių pusę. Atsišaudydami bėgo link partizanų būrio vado Zigmo Tamkevičiaus-Tomkaus žeminės. Partizanų vasaros stovykla buvo apsupta. Partizanai tikėjosi išbėgti į Vilkų miškus. Bėgdami pataikė tiesiai ant MGB 32ojo šaulių pulko kariškių pasalos. Tuo momentu mirtinai sužeidė Žarėnų būrio partizanę Ireną Belazaraitę, Jurgio-Žibuoklę. Iš nugaros pasipylė kraujas. Krito mirtinai sužeista. Partizanai pasuko atgal. Pelkėje surado kalvelę. Užėmė gynimosi poziciją. Po kelių dešimtmečių suradome tą kalvelę. Metalo detektorius-ieškiklis nustatė – žemėje kulka prie kulkos. Ne tuoj MGB kariškiai suprato, kur pabėgo dauguma partizanų. Grįžo netoli tos vietos, iš kur pasikėlė. Tokią gudrybę jų vadas Edmundas Rekašius, Petro -Lakūnas buvo sugalvojęs. Kareiviai ne tuoj partizanus pastebėjo. Pamatę paleido piktus, dresiruotus šunis. Partizanai šunis nušovė. Vakare MGB 32-ojo šaulių pulko kareiviai mirtinai sužeidė septynis Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio partizanus. Dievo Krėslo miške žuvo partizanai brolis Petras

193

Bartkus ir sesuo Teodora Bartkutė, Petro-Tavosė. Jų tėvelius užmušė stribai. Edmundas Rekašius-Lakūnas kartu su Steponu Rekašiumi-Dariumi

sugebėjo prasiveržti iš apsupties. Viskas vyko vakare. Partizanai buvo apsirengę sovietų kariškomis uniformomis. Jie laimingai pasislėpė saugesnėje vietoje. Tą patvirtino partizanas Stasys Mockus-Kiaunė.

Mūšio Dievo Krėslo miške išvakarėse saugumas pagarsino tokią versiją: „1949 05 21 organizuojamas žmonių trėmimas į Sibirą“. Prisidengdami ta versija, atvažiavo MGB vidaus kariuomenės 32-jo šaulių pulko kariškiai. Atsivežė ir minosvaidžius.

Kai MGB kareiviai išvažiavo iš miško, laimingai išsiveržę iš apsupties ir permirkę dumble, partizanai atėjo į prisiekusio partizanų ryšininko Adomo Gedvilo-Adziaus, g. 1931 08 12, sodybą. Tų pačių metų vėlų rudenį, partizanų būrio vadas Edmundas Rekašius-Lakūnas perėjo į Tverų partizanų būrį (įrašas KGB dokumentuose). Susitiko su partizanu Antanu Kniūkšta-Audra. Jie buvo likę tik dviese. Atėjo į Žarėnų apylinkes. Pas ūkininką paprašė duonos, lašinių. Pavalgė. Ūkininkas greitai pranešė Žarėnų saugumiečiams. Partizanai laikinai apsistojo Adomo Baltrimo sodyboje. Vyko javų kūlimas. Saugumiečiai partizanų pėdomis, šunų padedami, atsekė į Adomo Baltrimo sodybą. Tuo momentu partizanų būrio vadas Edmundas Rekašius-Lakūnas ir partizanas Antanas Kniūkšta-Audra buvo pasislėpę šiene ant tvarto. Saugumiečiai, stribai apsupo sodybą. Ūkininkas Baltrimas, kad prikeltų pasislėpusius partizanus, užvedė variklį. Apsuptiems partizanams išsigelbėti nebuvo galimybių. Partizanai prasilaužė stogą. Vadas gal būtų išbėgęs. Buvo netoli krūmų. Grįžo paimti sužeisto bendražygio Antano Kniūkštos-Audros. Užsivertė ant pečių nešti. Stribai mirtinai sužeidė partizanus. Išlikęs KGB darbuotojų sudarytas apsupimo planas.

Iš Tryškių apylinkių į Žarėnų partizanų būrį neseniai buvo atėjęs Antanas Parimskis-Malūnininkas, g. 1909 m. Jis Tryškių apylinkėse prie Virvytės upės turėjo malūną. Jis buvo pakoręs Tverų milicijos viršininką.

Dievo Krėslo miške vykusiame mūšyje dalyvavo Zofija Baginskaitė, Antano-Rūta (1928 01 06–1996 05 21). Ją peršovė sprogstamoji kulka. Prie sužeistos partizanės prisilenkęs karininkas grubiai, rusų kalba, keikėsi. Ji prie savęs dar turėjo automatą. Paspaudė nuleistuką – visą seriją paleido. Leitenantą sužeidė mirtinai. Partizanė bandė bėgti. Iškrito automato diskas. Norėjo nusišauti. Kariškiai pagavo, pridaužė, suėmė. Nuteisė 25 metus kalėti lageriuose, iš jų 5 metus be teisių už ginkluotą pasipriešinimą,

194

pagal baudžiamojo kodekso straipsnius: 58-1a, 58-8, 58-10, 58-11. Stasys Mockus-Kiaunė ir Zofija Baginskaitė-Rūta surado vienas kitą. Sukūrė šeimą. Užaugino du sūnus. Zofija Mockienė mirusi, palaidota Nevarėnų kapinėse.

Žarėnų būrio partizanus išdavė prieš kovotojus veikiantys žmonės. Net aštuoni slapti agentai ir visa eilė informatorių sekė partizanų veiklą. Partizanai tik stribus be vado įsakymo galėjo mirtinai sužeisti. Gyventojai, tapę nusikaltėliais ir po kelių perspėjimų nepasitaisę, buvo likviduojami. Jeigu reikėdavo likviduoti ūkių, apylinkių tarybų vadovus, tam buvo rašomas vado įsakymas. Tada buvo leidžiama vykdyti vado įsakymą.

195

Partizanų karo lauko teismo nuostatai

(Galioja Žemaičių apygardoje nuo 1946 01 01) 1945 12 20 1. Prie kiekvienos LLA rinktinės steigiamas Karo lauko teismas. Atskiru atveju, rinktinės vadui įsakius, Karo lauko teismas vienam kartui sudaromas prie kuopos. 2. Karo lauko teismui atiduoda rinktinės vadas už šiuos nusikaltimus: a. paslapties išdavimą priešui (tiesiogiai ir netiesiogiai); b. žinių teikimą priešui, tikslu pakenkti lietuvių slaptajai veiklai; c. veiksmus, gresiančius lojalių Lietuvos piliečių saugumui, asmens bei turto neliečiamumui ir gyvybei; d. sąmoningą drumstimą dalinio nuotaikos ir kurstymą vanagų tikslu pakenkti dalinio moralei; e. sąmoningą ar iš apsileidimo daromą įsakymo bei pareigų nevykdymą ar pastangas jiems išvengti; f. sąmoningus ar iš apsileidimo daromus kenkimo organizacijai veiksmus; g. užmigimą sargyboje bei tarnyboje; h. posto bei tarnybos vietos savavališką palikimą; i. savavališką pasišalinimą iš dalinio; j. neblaivumą einant tarnybines pareigas; k. plėšikavimą ir smurto veiksmus prieš moteris; l. viršininko įžeidimą žodžiu, raštu, gestu ar veiksmu, grasinimą viršininkui ginklu; m. pasidavimą nelaisvėn; n. pasikartojančius nusikaltimus drausmei. 3. Karo lauko teismo sudėtis: a. sprendžiant vanagų, Organizacinio sektoriaus narių ir kitų asmenų bylas: pirmininkas – vyresnysis vadas, nariai – vienas vyresnysis vadas, vienas jaunesnysis vadas ir vienas vanagas; b. sprendžiant jaunesniųjų vadų ir jaunesniųjų Organizacinio sektoriaus viršininkų bylas: pirmininkas – vyresnysis vadas, nariai – vienas vyresnysis vadas ir du jaunesnieji vadai. c. sprendžiant vyresniųjų vadų ir jiems tolygių Organizacinio sektoriaus viršininkų bylas: pirmininkas – vyresnis vadas, nariai – trys jaunesnieji vadai. 4. Karo lauko teismo sprendimai: a. išteisinimas, b. mirties bausmė. Karo lauko teismo sprendimus tvirtina Rinktinės vadas. 5. Štabas, atskiros kuopos ir būriai, Karo lauko teismo atžvilgiu priskiriami prie atitinkamų Karo lauko teismų. 6. Nuo šių nuostatų išleidimo dienos Žemaičių apygardos štabams ir daliniams nebesivadovauti „Vanagų drausmės nuostatų“ II sk. 3 p-tu IV sk. punktu ir LLA Vado. VIII 24, įsakymu Nr.23, kiek jis liečia Karo lauko teismus.

Apygardos vadas Apygardos vado adjutantas Laisvės kovų archyvas K. 1995. Nr. 14. P. 35.

196

DEŠIMT METŲ PARTIZANŲ GRETOSE

POVILAS BAGDONAS, PETRO-ATLANTAS, ŠVOGERIS (1917 09 09–2002 03 06), dimisijos majoras, politinis kalinys. 1939 metų pavasarį išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Iki okupacijos pradžios tarnavo Kaune, Šančiuose, ryšių batalione, telegrafo telefono kuopoje, centrinėje telefono stotyje operatoriumi. Dešimt metų kovojo partizanų gretose. Buvo Šatrijos rinktinės vadas 1953 05–1954 10. Jis – paskutinis partizanas Telšių rajone. Suėmė 1954 10 23. Sovietiniuose lageriuose kalėjo dvidešimt metų. Į Lietuvą grįžo 1974 10 27.

2003 m Povilas Bagdonas, Petro-Atlantas, Švogeris apdovanotas Lietuvos

kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, kuriuo apdovanojami ginkluoto pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijos dalyviai, įstatymo numatyta tvarka pripažinti kariais savanoriais.

Povilo Bagdono prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, Plungė, 1999 10 16, 1999 11 13, 2000 09 17

Bagdonai buvo penki broliai ir keturios seserys. Labai didelė šeima. Gyveno Janapolės miestelyje. Mano tėvelis Petras Bagdonas su broliu Jonu kurį laiką gyveno Amerikoje. Užsidirbo šiek tiek pinigų ir grįžo į Lietuvą. Tai buvo Caro valdymo laikais. Tėvelis pasakojo, kad grįžęs iš Amerikos, Janapolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje susipažino su amžiną atilsį mano mamyte Barbora Šimkute. Petras Bagdonas pasipiršo Barborai Šimkutei ir 1911 metais sukūrė šeimą.

Mano mamytė Barbora Šimkutė gyveno Janapolės parapijoje, Kulių Daubos kaime. Barboros tėveliai turėjo penkiolika hektarų žemės. Ji buvo vienturtė dukra. Barboros mamytė buvo palikusi našlė su dukrele Barbora. Ištekėjo už Poškaus. Poškus taip pat turėjo savo dukrelę. Poškutė ir Šimkutė buvo vienmetės. Mamytė pasakojo, kad jos buvusios panašios, kaip tikros seserys. Barboros ir Petro Bagdonų šeima išaugino penkis

197

vaikus. Vyresnioji mano sesuo Sofija gimė 1912 metais, Emilija – 1915 metais, aš trečias, Povilas – 1917 metais, Kazimieras – 1920 metais ir sesuo Barbora – 1925 metais. Mamytė visą laiką gyveno ūkyje, Kulių Daubos kaime, Varnių valsčiuje, Telšių apskrityje. Tėveliai turėjo didelį ūkį. Nors mūsų šeimoje augo maži vaikai, bet gyvenome neblogai, nes turėjo parsivežtų iš Amerikos pinigų.

Rudenį įvyko nelaimė. Mano tėvelis, Petras Bagdonas, išvažiavo parsivežti kuliamosios mašinos javų kūlimui. Buvo šaltas, vėlus ruduo. Keliai blogai pravažiuojami. Suvargo toje kelionėje. Įklimpo javų kuliamoji mašina su visu vežimu. Tėvelis labai sušlapo, sušalo. Parvažiavęs namo, susirgo gripu. Prie tos ligos prisidėjo plaučių uždegimas. Gydytojai buvo mažai kvalifikuoti, todėl tėvelio neišgydė. Mano tėvelis Petras Bagdonas mirė 1925 metais. Palikome penki vaikai ir mano mama su savo mama. Ūkyje buvo sunku gyventi, todėl išnuomojome ūkį. Atvažiavo nuomininkai. Pusė mums, pusė nuomininkui. Šitaip šeima gyveno keturis metus.

Eidamas aštuntus metus, į antrus metus po tėvelio mirties, pradėjau eiti į mokyklą. Seserys jau buvo ėjusios į mokyklą ir aš labai norėjau. Aš verkiau, kai manęs neleido. Man patiko mokykloje. Kai seserys ruošdavo pamokas, man neleisdavo net arti prieiti, kad nesutrukdyčiau. Vis vien aš žiūrėjau. Seserys mokėsi linksniavimo. Aš stengiausi viską atsiminti. Pirmą kartą mane nuvedė į mokyklą, o pareidamas – paklydau. Paklydęs grįžau į mokyklą. Ėmiau tikrą kursą ir suradau namus. Pirmą dieną mokykloje buvau vienas. Atvažiavo inspektorius mokyklos inspektuoti. Įėjo į mokyklą. Mokykloje rado mokytoją ir mane vieną. Kodėl tiek mažai? Inspektoriui paaiškinau, kad šiuo metu gyvuliai dar ganosi ganyklose ir visi mano draugai gano gyvulius. Kitą dieną jie ateis. Inspektoriui pažadėjau, kad kitą dieną ateisiu ne vienas, atsivesiu savo draugus. Man padovanojo saldainių. Inspektorius paklausė, ką aš išmokau mokykloje. Man parodė raides – atspėjau. Paprašė sudėti paprastą žodį – sudėjau. Parėjęs iš mokyklos nuėjau pas savo draugus. Rytojaus dieną mokykloje buvome penki mokiniai. Taip prasidėjo mano mokslas. Mokslas man sekėsi gerai. Baigiau Baltininkų pradžios mokyklos keturis skyrius. Mokykla buvo Baltininkų kaime, Varnių valsč., Telšių apskrityje, Janapolės parapijoje, netoli Žąsūgalos kalno. Mokykla buvo įsikūrusi ūkininko gyvenamame name. Rekašiaus šeima gyveno viename

198

gyvenamo namo gale, o kitame buvo mokykla. Kambariukas ir virtuvė buvo skirta mokytojai gyventi. Kai Baltininkuose statė naują mokyklą, aš mokslus buvau baigęs ir nebebuvo laiko mokytis. Vėliau, kai paaugau, teko mokytis žemės ūkio mokykloje. Janapolėje buvo organizuoti jaunųjų ūkininkų kursai. Kursus lankiau kartu su broliu Kazimieru. Mokykloje mokino sėjomainos pagrindų, augalų auginimo, dirvų paruošimo. Rudenį vyko išaugintų daržovių, šakniavaisių ir grūdinių javų parodos,

Vėliau neturėjau laiko mokytis, nes kiti darbai rūpėjo. Kai man buvo dvylika metų, o seserys – vyresnės, nutarėme gyventi savarankiškai. Tada aš buvau ir artojas, ir pjovėjas. Pirmaisiais metais šienui pjauti ir kitiems sunkiems darbams dirbti samdėme žmones. Visus kitus darbus pats dirbau. Būdamas trylikos – keturiolikos metų sėjau, pjoviau, ariau. Viską dariau. Buvau šeimininkas. Žiemos metu šėriaugyvulius, ruošiau malkas ir viskuo rūpinausi. Kartu su broliu Kazimieru visus darbus dirbome bendromis jėgomis. Kaimynai sakydavo: „Šitas vaikas neišaugs. Jis jaunas tokius sunkius darbus dirba. Jis vis vien užaugs invalidas.“ Ačiū Dievui, kai man buvo aštuoniolika metų, man lygių nebuvo. Turėjau sveikatos ir visus darbus dirbau sėkmingai. Mudu su broliu Kazimieru pjauname, seserys ir mamytė sugrėbia. Bendromis jėgomis parveždavome ir taip gyvenome.

Lietuvos kariuomenėje

1939 metų pavasarį išėjau tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Tada kariuomenėje reikėjo tarnauti pusantrų metų. Kariuomenėje buvau paskirtas į Šiaulius, į aviacijos dalinį. Iš Šiaulių aviacijos dalinio perkėlė tarnauti į Kauno aviacijos dalinio ryšių batalioną, telegrafo - telefono kuopą. Mus aprengė aviatorių uniforma. Iš pradžių atrodė, kad Morzės abėcėlę išmokti bus labai sunku, bet mintinai išmokau labai gerai. Dalinyje buvo naudojami ryšiai su skydeliais sujungimui apkasų su daliniu, šviesos per Morzės aparato raktą – Morzės ženklai arba garsiniai signalai iš aparatų.

Prasidėjus Lenkijos ir Vokietijos karui, mus pervedė atgal į aviacijos dalinį. Čia viso šito nebereikėjo. Aviacijos dalinyje turėjome radijo ir telefono ryšius. Radistų buvo atskira komanda. Aš, kaip baigęs ryšių apmokymus, buvau paskirtas ryšininku – telefonistu. Radistai

199

turėjo radijo stotį ir ja naudojosi pagal to meto surašytas instrukcijas. Aviacijos dalinyje karo aviacijos centrinėje telefono stotyje operatoriumi tarnavau, kol Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.

Telefono aparatai buvo rusų ir anglų gamybos. Aparatai maitinami iš vietinės baterijos. Abonento iššaukimui reikėjo sukti rankenėlę. Veikė induktorius (mažo galingumo kintamos srovės generatorius), gamino srovę. Kariuomenės daliniui išvykus į apmokymus ryšys buvo palaikomas ne vien laidinių telefono aparatų pagalba. Ryšys buvo palaikomas skydeliais, šviesomis – Morzės abėcėle. Dirbome su Morzės telegrafo aparatais, su raktu. Kiekviena raidė turėjo savo ženklą. Kai kurias raides ir dabar prisiminti galiu, bet jau ne visas. Vėliau pradėjau dirbti prie komutatoriaus, kurio imlumas 120 abonentų. Į komutatorių buvo pajungtos karinio aviacijos dalinio visų telefono abonentų linijos. Turėjome tarpmiestinių telefono ryšių linijas su Šiaulių ir Panevėžio aviacijos daliniais. Su užsienio valstybėmis tiesioginių telefoninių ryšių nebuvo. Reikalui esant, dalinio vyriausybė, per komutatorių, buvo sujungiama su Latvijos ir Estijos telefono abonentais. Kauno miesto centrinė telefono stotis jungdavo su kitomis valstybėmis. Pagrindinis tikslas – telefono ryšiais aptarnauti aviacijos dalinius arba jeigu aviacijos daliniui reikia ryšio su kitu daliniu – pėstininkų, artilerijos, kavalerijos. Pradžioje, kai žiūrėjau į dirbančius, kurie turėjo išvykti į atsargą, maniau, kad taip greitai dirbti bus neįmanoma. Jie dirbo paprastai ir greitai. Užsidėjęs telefono ausines, stebėjau operatoriaus veiksmus, girdėjau jų pokalbius su abonentais. Man atrodė, kad taip operatyviai dirbti, išmokti neįmanoma. Anksčiau dirbusius prie komutatoriaus išleido į atsargą. Palikome tie, kurie mokėmės, ir savarankiškai dirbti dar negalime. Atsimenu, mūsų viršila buvo Čepulis, o būrininkas – puskarininkis Skumbinas. Jie abu dirbo, o mes, užsidėję ausines, žiūrėjome. Vėliau mums vieniems leido junginėti abonentus ir stebėjo, kad nepadarytume klaidų. Mus kontroliavo. Dirbome dviese. Palaipsniui išmokome dirbti. Po dviejų savaičių dirbome be stebėtojų. Dirbdavau prie komutatoriaus aštuonias valandas. Paskui mane pakeisdavo kitas operatorius. Kartais dirbdavau visą parą. Dienos metu buvo daug darbo. „Štepselius“ į komutatoriaus lizdus kaišiodavau abiem rankomis ir dar ausinės ant galvos.

1939–1940 metai. Tada buvo įtemta padėtis. Pilnu apkrovimu

200

veikė vietiniai ir užmiestiniai telefono ryšiai. Dirbdami savarankiškai, dienos metu dirbome dviese, nakties metu vienas. Nakties metu mažai kas skambino. Įjungdavome skambutį. Stovėjo sofa. Skaitydavau, net užmigdavau. Jeigu kas skambina – „klapanas“ (vožtuvas) atkrenta ir suskamba skambutis. Atsikeli, sujungi ir vėl gali gulti. Tas buvo leidžiama. Dienos metu nebuvo kada miegoti, tik spėjome junginėti „štepselius“. Privalėjome žinoti visų viršininkų pavardes, kabinetus ir jų namus. Reikėjo mintinai žinoti telefono abonentų numerius. Buvo telefono abonentų knyga, bet į ją nebuvo kada žiūrėti. Vėliau viską išmokau mintinai ir dirbau automatiškai.

Lietuvos aviacijos dalinio centrinė telefono stotis veikė Kauno priemiestyje, Aukštojoje Fredoje. Ji buvo sumontuota mūrinio pastato trečiame aukšte. Ten mes dirbome. Prisimenu dalį savo viršininkų. Majoras Augustinas – ūkio dalies ir telefonistų viršininkas. Puskarininkis Skumbinas – telefonistų būrio vadas. Viršila Čepulis – kuopos vadas. Būnant apmokymuose ryšių batalione ant sienos buvo užrašyta: „Ryšiai – kariuomenės nervai.“ Ryšių batalione buvo ypatinga drausmė. Grįžus į aviacijos dalinį Kaune, majoras Augustinas žiūrėjo į mus ir šypsojosi. Grįžome įtemti kaip stygos. Atraportavome. Grįžusiems iš apmokymų kareiviams majoras Augustinas aiškino suprantąs jų likimą: „Jums čia bus lengviau. Chuliganų nemėgstame. Už gerą – geru, už blogą – ...“ Iš tikrųjų jo žodis buvo brangus. Sakydavo: „Ryšių batalionas – drausmės batalionas, o aviacija – simuliacija.“ Pasiėmęs asmens ženklą galėjai vaikščioti po Kauno miestą iki dešimtos valandos vakaro, kol reikės eiti miegoti. Ryšininkai – telefonistai turėjo dviračius. Mūsų viršininkai sakydavo savo kareiviams: „Jeigu išeisite savavališkai ir kam pakliūsite, mes nieko nežinome. Mes už tai neatsakome. Jūs būkite žmonės, be reikalo neikite. Nori išeiti, užeik pas budintį, pasiimk asmens ženklą. Norite išeiti ilgesniam laikui, parašysime leidimą. Be leidimo neikite. Papulsite – mes neatsakome už jus.“ Pasitaikydavo nedrausmingų kareivių. Aš buvau drausmingas.

Kai Kauną okupavo Sovietų Sąjungos Raudonoji armija, tą naktį dirbau karo aviacijos centrinėje telefono stotyje, Aukštojoje Fredoje. Sovietų kariuomenei artėjant prie Kauno girdėjosi pavieniai šūviai iš automatų, šautuvų, patrankų. Šūviai nutilo. Išgirdome triukšmą, tankų vikšrų žvangėjimą. Į Kauno gatves atvažiavo pirmieji sovietų Raudonosios armijos tankai. Nakties metu jų nematėme, bet girdėjome siaubingą ūžesį.

201

Aukštojoje Fredoje, karo aviacijos telefono stotyje, mūrinio pastato trečiame aukšte, buvo gerai girdėti, kai per Žaliąjį tiltą važiavo sovietų Raudonosios armijos tankai. Net kibirkštys matėsi iš po tankų vikšrų. Taip visą naktį žvangėjo link aerouosto. Telefono stotyje ištisą naktį netilo skambučiai. Skambino sovietų kariškiai. Kalbėjo rusiškai. Nemokėjau rusų kalbos. Visus skambinusius sovietų kariškius jungiau budinčiam karininkui. Budintis karininkas taip pat nemokėjo rusų kalbos. Jo padėjėjas, budintis viršila, šiek tiek mokėjo rusiškai. Budintis karininkas paskambino ir pasakė, kad jam nejungti sovietų kariškių, nes nesusikalba su jais. Sakau, kad ir aš nemoku. Jis paprašė sujungti su aviacijos konstruktoriumi generolu Antanu Gustaičiu. Jo telefono numeris bute buvo Nr.2. Kabineto telefono numeris Nr.1. Sujungiau su buto telefonu. Ką kalbėjo, nežinau, nors pasiklausyti techninės galimybės buvo. Po to paskambino budintis karininkas ir pasakė: „Man nejunkite rusiškai kalbančių. Junkite aviacijos viršininkui generolui Antanui Gustaičiui.“ Tuoj paskambino generolas A. Gustaitis ir pasiteiravo, ar moku rusiškai. Prisistačiau nustatyta tvarka. Pasakiau, kad nemoku rusų kalbos. Generolas pasakė: „Kai kalbins rusiškai, junkite man į namus.“ Visą naktį generolas Antanas Gustaitis kalbėjo su rusiškai kalbančiais. Iš kur skambino, aš nežinau. Aišku tik viena, kad rusiškai kalbančius abonentus mums jungė Kauno miesto centrinė telefono stotis. Į Kauną sovietų tankai atvažiavo 1940 metų birželio mėnesį.

Vieną gražią sekmadienio dieną atėjo sovietų karinio dalinio kariškiai ir įsakė perduoti visą centrinę telefono stotį rusų kariniam daliniui. Kai jie išėjo paskambinau į savo namus, į Janapolę. Janapolės pašte dirbo pažįstamas žmogus. Su juo pasikalbėjau, pasakiau, kad mes dabar nebūsime Kaune, išvykstame į Vilnių. Prašiau, kad mano namiškiams perduotų, kad kai būsiu Vilniuje parašysiu laišką. Toks buvo paskutinis pasikalbėjimas su savo kraštu.

Sovietų Sąjunga likvidavo visus aviacijos dalinius, visus Lietuvos kariuomenės kariškius iškėlė į Vilnių. Aviacijos dalinys buvo likviduotas paskutinis.Sovietų karinio dalinio atstovai perėmė Lietuvos aviacijos dalinio centrinę telefono stotį. Pasirašė, ką priėmė. Aš pasirašiau, ką perdaviau.

Lietuvos kariuomenės kareivius surinko į rikiuotę. Mūsų uniforminiai rūbai buvo Lietuvos kariuomenės, su antpečiais, su ženklais – kas kokius laipsnius turėjo. Prieš rikiuotę išėjo rusų kariuomenės politinis vadovas ir pasakė, kad šitaip negali būti. Jis įsakė išsiskirstyti, visiems

202

nusiimti antpečius. Visi išsiskirstėme. Vieni nuima antpečius, kiti nenuima. Stojame atgal į rikiuotę. Ne visi nusiėmę antpečius. Dar kartą įsakė nusiimti antpečius. Liko penki Lietuvos kariuomenės kareiviai, kurie nenusiėmė antpečių, laipsnių, ženklų. Jie sovietų kariuomenės politiniam vadovui pasakė: „Ne mes uždėjome, ne mes nuimsime.“ Jų pavardžių nežinau. Sovietų kariuomenės politinis vadovas įsakė išeiti iš rikiuotės tiems, kurie nenusiėmė antpečių, laipsnių, ženklų. Išsivedė į štabą. Štabe buvo Lietuvos kariuomenės karininkai ir sovietų politiniai vadovai. Išėję iš štabo, politiniai vadovai mums sukomandavo susirinkti ir eiti į geležinkelio stotį. Mes komandos nepriėmėme, neklausėme. Pasakėme: „Grąžinkite mūsų draugus, kuriuos išsivedėte į štabą, tada eisime. Savo draugų nepaliksime. Turime eiti visi.“ Štabe vyko diskusijos. Buvo kalbama, kad mes lietuviai, nieko nepakeisime. Kaip sovietai norės, taip padarys. Mes nusistatėme taip: „Tegul mus šaudo vietoje, mes neisime iš čia.“ Iš štabo išleido penkis Lietuvos kareivius su antpečiais, laipsniais ir ženklais. Išvežė į geležinkelio stotį. Geležinkeliu – į Vilnių. Vilniuje laipino į mašinas. Tuos penkis Lietuvos kareivius atskyrė. Jų likimai nežinomi iki šiol. Ar jie buvo teisti, bausti, nužudyti? Vilniuje – į aviacijos dalinio ryšių batalioną. Nors apranga buvo aviacijos, bet skaitėmės ne aviacijos dalinyje, o ryšių batalione. Tai buvo dvidešimt devintas šaulių korpusas, kurį sudarė lietuviai – visa Lietuvos kariuomenė.

Tuo laikotarpiu, kai buvome išvežti į Vilniaus miesto kareivines, žiemos metu iki kovo mėnesio vyko kariniai užsiėmimai, kuriuose dalyvavo sovietų kariuomenės politiniai vadovai. Slidinėdavome po Vilniaus apylinkes ir grįždavome. Kartą vyko kariniai užsiėmimai, trukę tris paras. Arkliais, vežimais vežė maistą, amuniciją ir viską, kas reikalinga karo metu. Kareiviai keliavome slidėmis šalia kelio apie 25 – 30 kilometrų už Vilniaus. Nežinau, į kokias miškingas apylinkes keliavome. Nuvažiavę pasistatėme dideles palapines. Palapinės viduryje iškasėme duobę. Joje kūrenosi laužas. Aplink laužą – kareiviai. Kaip karo stovio metu, stovėjo sargyba. Medicinos punktui pastatyta atskira didelė palapinė. Karininkams – taip pat atskira palapinė. Miške užėmėme karinei stovyklai skirtą plotą ir ten gyvenome. Pirmą dieną važinėjome slidėmis. Vakare grįžome į palapinę. Užsikūrėme laužą. Lauke labai šalta, apie 30 laipsnių šalčio. Kai šildėmės prie laužo, norėjosi miego. Vieną naktį išbuvome be miego. Antrą naktį jautėmės labai blogai. Labai norėjome miegoti. Palapinėje, šildantis prie laužo, kai kuriems kareiviams sudegė batų aulai. Užkritus kibirkštims ant rūbų, pradėjo degti rūbai. Ne

203

visi miegojome. Budintys privalėjo budėti, bet pavargęs užmigdavo.Antros nakties metu man pasidarė labai šalta. Pradėjau visas drebėti. Negalėjau nei pakalbėti. Kareivis mane nuvedė į medicinos punktą. Medicinos punkto palapinės kampuose pastatytos metalinės krosnelės. Kareiviai jas pastoviai kūrena. Palapinėje pastatytos dviejų aukštų lovos. Paruošta kaip karo metu sužeistiems kareiviams. Medicinos darbuotojai pamatavo mano kūno temperatūrą ir rado mažesnę negu normali. Vadino tinginiu. Mato, kad visas drebu. Dar kelis kartus pamatavo. Kareivis atnešė karštos arbatos. Paguldė į lovą. Šiltai apklojo. Gydytojas pasakė, kad su manimi yra kažkas negerai. Labai pavargęs, dvi naktis nemiegojęs, užmigau. Rytmetį pabudau. Atsikėliau. Gydytojas nesuprato, kas man buvo. Kūno temperatūra – normali. Vakare buvo buvę apie 34 laipsniai pagal Celsijų. Gydytojas leido eiti į rikiuotę. Tą pačią dieną grįžome į Vilnių. Mačiau, kad daug kareivių nušalę kojas ar apdegę batus, negalėjo nuauti. Apdegę batai veržė kojas. Reikėjo pjauti batų aulus. Grįžę į Vilnių, į savo kareivines, turėjome pakeisti tuos kareivius, kurie dirbo, kai mes buvome miškuose. Kadangi dauguma kareivių buvome nukentėję, buvo duota komanda pavalgius eiti miegoti. Kareivinėse šilta. Atėjo gydytojai tikrinti kareivių sveikatos. Kam reikėjo, suteikė medicininę pagalbą. Aš buvau gerai išsimiegojęs ir jaučiausi visiškai sveikas. Mane paskyrė budinčiu kitai nakčiai. Budėjau prie telefono. Atlikau visas budinčio pareigas.

Išaušo pavasaris. Lietuvos kariuomenės kareivius po 25–30 laipino į automašinas ir vežė į Varėną. Visi daliniai siuntė savo kareivius kaip darbininkus įrengti savo dalinių kareiviams stovyklą Varėnos miškuose. Kovo mėnuo. Aktyviai tirpo sniegas. Keliai dar buvo sunkiai pravažiuojami. Iš Vilniaus iki Varėnos važiavome labai vargingai. Negalėjome toliau važiuoti. Naktį praleidome Eišiškių mokykloje. Rytojaus dieną atvažiavome į Varėnos miškus. Kasėme tranšėjas, statėme šaldytuvus. Anksčiau šaldytuvus darydavo taip – iškasdavo duobę, priveždavo ledų, apipildavo pjuvenomis. Taip darbavomės apie pusę mėnesio. Pradžiūvo keliai. Grįžome į Vilnių. Neprisimenu datos.

Visus Lietuvos kareivius iš Vilniaus pervežė į Varėnos miškus. Pradžioje, gyvendami miškuose, sovietų nematydavome, niekur neišleido. Varėnoje mums paskaitas daugiausia skaitė sovietų Raudonosios armijos politiniai vadovai rusų kalba. Dauguma Lietuvos kareivių nežinojo rusų kalbos. Aš nežinojau nė vieno rusiško žodžio. Vertė į lietuvių kalbą kareiviai,

204

karininkai mokantys rusų kalbą. Paskaitose buvo kalbama apie šviesų rytojų. Kelis kartus buvome išvažiavę į miškus. Vakare vėl grįždavome į stovyklą. Skaitydavo paskaitas. Šautuvų neturėjome. Ryšininkai turėjo durtuvus. Varėnoje buvo pilna sovietų kareivių. Buvo apsuptis. Sovietų santvarka. Vėliau, gavus raštišką leidimą, išleisdavo į Varėnos miestelį tik po tris kareivius ir liepdavo vaikščioti kartu. Susitikus su sovietų kariškiais – sveikintis, kad nebūtų nesusipratimų. Lietuvos kariuomenės kareiviai sveikinosi su sovietų kariškiais.

Kartą užėjome į šokių salę Varėnos miestelyje. Šokių salėje radome sovietų kariškių, atvažiavusių mašinomis. Šokiams grojusių muzikantų paprašėme groti lietuviškus muzikos kūrinius ir šokome lietuviškus šokius. Dar atvažiavo sovietų kariškių. Įėjo į šokių salę. Muzikantams sukomandavo groti rusiškus muzikos kūrinius. Paprašė pagroti „kazački“. Muzikantai kiek mokėjo, tiek ir grojo. Sovietų kariškis paėmė iš muzikantų armoniką ir grojo rusiškas melodijas. Sovietai šoko savo šokius. Dviem sunkvežimiais atvažiavę sovietų kariškiai užvaldė visą šokių salę. Lietuviai likome nepatenkinti. Užsakome lietuviškus muzikos kūrinius – sovietai groja savo nacionalines melodijas. Įvyko triukšmas. Sovietai pradėjo triukšmauti šokių salėje. Išjungė elektrą. Pasidarė tamsu. Salėje vyksta grumtynės. Šokių salėje lietuvių buvo daugiau negu sovietų kariškių. Lietuviai sukomandavo: „Lietuviai stokite prie durų ir nepraleiskite nė vieno sovieto. Imkite durtuvus ir trenkite.“ Lietuvos kariuomenės kareiviai turėjo prie šono prisikabinę durtuvus. Kiti sovietai iššoko per langus. O kitiems išeinantiems sovietams lietuviai trenkia per sprandus. Nenukrenta, bet eina virsdami. Sovietų kariškiai sėdo į mašinas ir išvažiavo. Mūsų vadai sužinojo apie įvykį šokių salėje. Po to lietuvių kariškių neleido eiti į miestą. Ypatingu atveju išleisdavo tik po tris, penkis. Stovykloje vyko tik teoriniai užsiėmimai. Pratybų nebuvo, nes aplinkui sovietų kariškiai. Praustis ėjome prie ežero, maudėmės. Iš kitos ežero pusės praustis ir maudytis ateidavo sovietų kareiviai. Mūsų stovykloje sovietų kariškių nebuvo. Ateidavo tik lietuviams priskirti sovietų kariuomenės politiniai vadovai.

Atėjo tas laikas, kai mus turėjo paleisti į namus. Lietuvos kariuomenėje buvo nustatyta tarnauti pusantrų metų, o tarnaujame jau du metus. Gegužės mėnesio pirmą dieną suėjo du metai, kai tarnauju kariuomenėje. Mes tebesame Varėnoje. Nepaleidžia. Paskutinį mėnesį padidino atlyginimą, kaip lygtiniams. Atlyginimą išmokėjo červoncais. Atėjo sovietų karinio dalinio politinis vadovas. Perskaitė įsakymą: „Šiandien jus paleidžiame į namus, nes

205

su Vokietija sudarėme nepuolimo sutartį. Anksčiau buvo įtemta padėtis, negalėjome paleisti. Daugiau nebeturime įstatymo jus laikyti, nes perbuvote laiką. Jūs esate apmokyti. Jeigu reikės – mes jus pakviesime.“ Birželio mėnesio pirmą dieną mus išleido iš Varėnos. Birželio mėnesio antrą dieną išvažiavome į Vilnių.

Tarnaudamas atostogų buvau tris kartus po penkias paras. Dar nepriklausomos Lietuvos laikais vasaros metu buvau parvažiavęs atostogų. Tada į dalinį atsivežiau civilį kostiumą Kai antrą kartą buvau atostogų, atsivežiau antrą kostiumą. Išvažiuojant iš dalinio mano draugas neturėjo kostiumo persirengimui. Turėjo, bet paliko Kaune. Kariška uniforma negalima važiuoti į namus. Jam daviau vieną kostiumą. Persirengė. Abu išvažiavome. Mano draugas – Alfonsas Masiliūnas iš Radviliškio. Nežinau, gal dar gyvena. Parvažiuojant mus įspėjo, kad Vilniuje negalima lipti iš traukinio vagono, nes siaučia šiltinė. Karantinas yra.

Vilniuje gyveno mano pažįstamas kaimynas. Pas jį buvo palikę mano knygų. Tarnaudamas Vilniuje, dažnai su juo susitikdavau. Nutariau, kad ir dabar man su juo reikia susitikti. Abu su Alfonsu Masiliūnu išėjome. Skubame. Buvo trys valandos iki traukinio išėjmo. Nueiti spėjome, bet pareiti – ne. Sekančiu traukiniu parvažiavom į Telšius. Telšiuose sutikau kaimyną, kuris parvežė iki Janapolės. Iš Janapolės į namus Kulių Daubos kaime, apie tris kilometrus, parėjau pėsčias. Parėjęs į namus radau vieną mamytę. Brolis Kazimieras jau buvo vedęs ir išėjęs gyventi į žmonos tėviškę. Tą pavasarį Kazimieras laukus buvo suaręs. Šieną ir rugius pjoviau aš.

Karo pradžia

Iš kariuomenės į namus grįžau birželio mėnesio ketvirtą dieną. Birželio mėnesio dvidešimt antrą dieną prasidėjo karas. Laiko tarpas – tik aštuoniolika dienų. Nespėjo manęs pakviesti į sovietų Raudonąją armiją. Jeigu šaukimą būtų įteikę, vargu, ar aš ten būčiau vykęs.

Mes, kaimo vyrai, tarėmės kaip sutrukdyti sovietų kariuomenės fronto atsitraukimą. Pasipriešinime dalyvavome Juozas Gustys iš Padvarių kaimo, Jonas Želvys ir aš, Povilas Bagdonas. Mums padėjo dar keli vyresnio amžiaus kaimo žmonės, tikri Lietuvos patriotai. Sutarėme susprogdinti Janapolės tiltą per Virvytės upę. Tilto susprogdinimui paruošėme „ siuntinuką“. Buvo

206

vakaras. Atėjome patikrinti, ar tiltas saugomas, ar ne. Sargybos neradome. Grįžome atgal. Pasiėmėme sprogmenis. Parišome po tilto apačia. Bikfordo virvelę palikome ilgą. Padegėme. Patys nuėjome toli. Išgirdome sprogimą. Atgal prie tilto negrįžome, nes žinojome, kad tiltas susprogdintas. Gali būti sovietų, kurie gali mus sugauti. Išėjome savais keliais. Praūžus frontui pamatėme, kas tiltui padaryta. Tilto priekinė dalis nuleista žemyn. Nebuvo praėjimo ir pravažiavimo. Tose vietose Virvytės šlaitai aukšti ir statūs. Upės vaga gili, vandeninga, mažai seklumų. Sovietų Raudonosios armijos frontas traukėsi. Vokiečių kariuomenė juos spaudė nuo Varnių, nuo Žarėnų, link Pušinės miško. Iš Pušinės miško traukėsi link Janapolės, link susprogdinto tilto per Virvytės upę. Tiltas susprogdintas. Todėl dauguma sovietų kareivių, kurie bėgo per Virvytės upę, turėjo bristi ar plaukti. Visi buvo šlapi ir visi be ginklų. Pagal Virvytės upę sovietų kariuomenė traukėsi link Biržulio ežero. Per Biržulio ežerą buvęs keltas. Pavandenės partizanai sunaikino keltą, nukirto trosą. Biržulio ežerą galėjo perplaukti tik su laiveliais. Sovietų kariškiai per Biržulio ežerą plaukė pakrantėse rastomis valtimis. Pavandenės partizanai su pertraukomis atidengdavo ugnį į sovietų kareivius. Daug žuvo sovietų kariškių. Paliko daug įvairios karo technikos. Pavandenės gyventojai pasakojo, kad užskridę lėktuvai šaudė į Pavandenės partizanus, kurie šaudė į sovietų armijos kariškius.

Medinio tilto sprogdinimą ties Janapolės miesteliu vykdėme aš, Povilas Bagdonas, Aleksandras Pocius ir Jonas Želvys. Juozas Gustys iš Padvarių kaimo nedalyvavo. Jis vadovavo šitam atsakingam darbui. Tiltą susprogdinome savo iniciatyva, kad padaryti kuo daugiau žalos atsitraukiančiam sovietų kariuomenės frontui.

Vokiečių kariuomenės žvalgai įsitvirtino ant Žąsūgalos kalno. Nuo čia sekė sovietų armijos judėjimą. Matė, kaip sovietų armijos kariškiai labai vargingai pereina Virvytės upę. Be jokių priemonių brenda per gilią, sraunią Virvytės upę. Vokiečių kariuomenė pradėjo spausti sovietų frontą iš Pušinės kaimo į Eidžiotų kaimą. Jame vyko įnirtingas mūšis. Nuo Varnių ir Žąsūgalos kalno vokiečiai užtvėrė kelius. Rusai neturėjo, kur bėgti. Sovietų kariškiai atsišaudė. Eidžiotų kaime sovietai paliko daug įvairios technikos: tankų, patrankų, vežimų. Vokiečiai sovietus persekiojo.

Labai nukentėjo Eidžiotų kaimas. Šioje pusėje sudegino mano ir mano brolio Kazimiero sodybas. Sovietų kariškiai, perbridę Virvytės upę, ėjo būriais. Vokiečiai juos apšaudė. Sodybos buvo toje vietoje. Vokiečių

207

sviediniai krito ir krito. Mano brolis Kazimieras priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Sodyboje

buvo kariška kepurė ir diržas. Dar piemenukas būdamas turėjo detektorinį radijo imtuvą su ausinėmis. Po mūsų namo sudeginimo, ganyklose radome brolio Kazimiero kepurę, diržą ir detektorinį radijo imtuvą numestą krūmuose. Prieš gaisrą sovietai užėjo į namą, paėmė minėtus daiktus, pradėjus bombarduoti, juos pametė. Su savo draugu Jonu Želviu buvome Sargų kalno šlaite, Kuršų kaime. Šlaitas į rytų pusę. Mūsų apskaičiavimu, tai buvo saugi vieta. Pas mus atbėgo slėptis kaimo moterys su vaikais. Atbėgo ir Stanislovas Ubys. Jis, vokiečių valdymo laikotarpiu, Janapolės miestelyje turėjo savo krautuvę. Užslinkęs ant kalno viršūnės, užuodžiau vėjo atneštą dūmų kvapą. Link Sargų kalno klupdami bėgo būrelis sovietų kareivių. S. Ubys įkišo ranką į kišenę. Norėjo ištraukti ginklą. Kišenėje ranka užstrigo ir ginklo niekaip negali ištraukti. Pagaliau ištraukė ginklą ir numetė į žolyną. S. Ubys galvojo, kad sovietai gali daryti kratą. Atėję sovietų kareiviai mūsų klausė, kurioje pusėje Sovietų Sąjunga. Parodžiau į rytus. Jie tiesiai, per rugius, per daržus nuėjo. Vokiečiai apšaudė Sargų kalną ir einančius sovietų kareivius. Į mus, pasislėpusius Sargų kalno šlaite, nepataikė. Taip praleidome frontą.

Grįžęs į namus radau dar rūkstančius degėsius. Liko tik namo raktai kišenėje. Artėjant frontui, išeidamas iš namų galvojau, gal reikėtų iš namo išnešti ir paslėpti ant sienos kabojusius smuikus ir kampe stovėjusį kontrabosą. Pagailo. Nakties metu krūmuose – rasa. Sudrėks, atsiklijuos, susigadins. Klaidingai pagalvojau – jeigu kulka pralys, tai nieko neatsitiks. Sudegė trys mano smuikai ir kontrabosas. Kaimynas Jonas Serva darydavo smuikus, kontrabosus. Jis ir jo sūnūs nebegyvena. Kaimynas Jonas padarydavo smuikus, bet jam groti nesisekdavo. Susirinkę profesionalūs muzikantai su J. Servos pagamintais smuikais grodavo gerai. Smuikų meistras Jonas patarė man mokytis groti smuiku. Tada žadėjo padovanoti smuiką. Beveik kiekvieną rytą, kartais nesulaukęs pusryčių, bėgdavau pas kaimyną J. Servą mokintis groti. Po Jono mirties paliko trys smuikai ir kontrabosas. Jo sūnus pigiai man pardavė keturis instrumentus. Nuo to laiko pradėjau savarankiškai groti. Brolis Kazimieras mokėsi groti kontrabosu. Mano svainis Lileikis ir jo brolis buvo profesionalūs muzikantai. Vokiečių valdymo laikotarpiu grojome viešose vakaruose, vestuvėse Janapolės miestelyje ir Baltininkų kaime. Grodavau smuiku, brolis Kazimieras – kontrabosu. Jonas Lileikis ir jo brolis Domininkas – smuikais. Trys smuikai ir kontrabosas grojo lietuviškas,

208

linksmas melodijas. Nepriklausomos Lietuvos laikais kaimynas Vasiliauskas grojo liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva”. Parvažiavęs į kaimą dainavo, grojo klarnetu. Vasiliauskas kartu su muzikantais grojo vestuvėse, vakarėliuose. Laidotuvėse tik giedojo.

Kai buvome jauni, mamytės mama ir mamytė dainavo, giesmes giedojo, maldas meldė. Iš jų labai daug išmokome. Ganydami gyvulius dainavome, giedojome. Nepriklausomos Lietuvos laiku kaimyno Jono Servos sūnus baigė konservatoriją. Parvažiavęs į kaimą, domėjosi, kaip man sekasi groti. Pasiėmęs kamertoną tikrino klausą. Vienų klausa bloga, kitų patenkinama, o mano ir brolio Kazimiero klausa gera ir balsai geri. Mums sakydavo – mokykitės, tobulėsite , būsite profesionalūs dainininkai, giedoriai ir muzikantai. Gaila, ne viskas gerai klostėsi. Sudegė muzikos instrumentai.

Vėliau kovojau partizanų gretose, žaliosiose Žemaitijos giriose. Ten groti sąlygų nebuvo. Lietuvos žaliose miškuose be smuikelio buvo labai liūdna. Gimtojo žodžio ištarti negalėjau. Reikėjo būti nebyliu. Be oro gyventi ir alkanam būti. Apie smuiką nebuvo kada galvoti.

Beveik visą Eidžiotų kaimą sudegino. Žuvo viena šeima. Jie nuo karo buvo pasislėpę po namu, rūsyje. Namas degė ir rūsyje buvusi Barauskų šeima žuvo. Janapolės parapijoje žuvo dvidešimt trys žmonės. Vieni žuvo bėgdami iš namų į apkasus. Kiti – pasitaikė laukuose. Dar kitus – sviediniai sudaužė. Kaimo gyventojai nukentėjo nuo mūšių, kai vokiečiai vijo sovietus. Praėjus frontui laidojome visus žuvusius.Pasibaigus mūšiams kaime liko labai daug ginklų. Pelkėse, prie Biržulio ežero buvo palikta tankų, automobilių, kariškų mašinų. Sunku viską suminėti – pilna visko. Kaimo vaikai pradėjo aktyviai domėtis paliktais ginklais ir įvairių markių mašinomis, pradėjo rinkti šaudmenis. Kaimo žmonės, jaunimas pradėjo landžioti po sunkiuosius pabūklus. Radę granatas, netyčia susisprogdindavo. Parešketės kaime žuvo šeimos nariai ir keli vaikai. Parvažiavę iš turgaus, rado visą šeimą susisprogdinusią.

Mes, kurie tarnavome kariuomenėje bei veiklesni netarnavę, organizavome eiti rinkti visus šaudmenis. Kartu su manimi ginklus rinko kaimo vyrai: Liudas Lukauskas, Aleksas Pocius. Aš dirbau su visais – tarnavusiais kariuomenėje ir netarnavusiais. Mano brolis Kazimieras, g. 1920 m., netarnavęs kariuomenėje, taip pat rinko ginklus. Buvo labai įvairių ginklų. Krovėme į vežimą tuos, kuriuos galėjome įkelti. Krovėme kulkosvaidžius,

209

sviedinius ir daugybę įvairių ginklų ir sprogmenų. Tik tankai ir patrankos liko vietoje. Mes pabūklus nukenksminome. Pasikinkę arklį į ratus, prisikrovę ginklų ir šovinių veždavome į Janapolę. Sandėliavome mokykloje ir jos kieme. Suvežtus ginklus du vyrukai skirstė. Tinkamus naudojimui ginklus nešė į patalpą, o likusius sandėliavo lauke. Vėliau surinktus ginklus krovėme į vežimus. Arkliai, sulenkę nugaras, tempė į Telšius. Čia atvežtus ginklus priiminėjo vokiečių kariška įstaiga. Sau pasilikome geresnius ginklus, kurie vėliau buvo reikalingi.

Vokiečių valdymo laikotarpiu, vieną kitą komunistą reikėjo suimti. Mūsų apylinkėje gyveno Dobranskis. Buvo komunistas ir liko komunistu. Gyveno apie du kilometrus nuo mano sodybos. Su juo palaikiau draugiškus santykius. Jis išvirdavo naminės deginės. Mes, jauni vyrai, pas jį susirinkę, išgerdavome.

Pjoviau rugius. Atvažiavo keli ginkluoti šauliai ir sako man: „ Imk ginklą. Padėk Dobranskį suimti. Pas jį gal daugiau kas yra?“ Nuvažiavome. Pas jį radome – giminaičiai, ne giminaičiai. Gal koks partinis susirinkimas vyko? Vaikai jauni. Juos palikome namuose. Visus vyresnius suėmėme ir atvedėme pas kaimyną. Atėjo mūsų viršininkai, kurie buvo gavę suėmimo orderį. Išėję pasakė:

– Mes visus juos turime likviduoti. Neveskit ten, kur įsakyta. Aš tokiam įsakymui prieštaravau. Griežtai pasakiau: – Ne. Suimtieji sėdi ant griovio krašto. Mūsų viršininkai įsakė:– Pavedam ir čia pat nudedam kaip šunis. Aš sakau: – Ne. Neturime teisės. Jeigu mes pradėsime taip daryti, bus

negerai. Kitas, kariuomenėje netarnavęs, dar pasikarščiavo. Sakau: – Vyrai. Veikite pagal įstatymą. Jeigu gavote įsakymą parvesti, tai

parveskite ir atiduokite kam reikia. Kaimynas Dobranskis visa tai girdėjo. Jis už tokį teisingumo

reikalavimą man visą gyvenimą buvo dėkingas ir sakė: „Tu išsaugojai mano gyvybę.“ Jau ilgokai buvau išbuvęs miške. Kartą, sutikęs mano mamą, sakė: „Tegul pareina. Jis man gyvybę dovanojo. Aš jam dovanosiu gyvybę. Lageryje pabus, pabus.“ Nereikėjo jo malonės. Tuometiniai mano viršininkai Dobranskį norėjo nubausti kaip komunistinių įsitikinimų žmogų. Buvo suimtas mėnesį

210

ar daugiau, vėliau paleido. Gyveno Varniuose. Buvo neraštingas – gal du skyrius baigęs. Sugebėjo daug ir įtaigiai kalbėti, kartais pameluodavo. Po kiek metų pas mane atvažiavo jo vaikai. Kvietė į savo tėvelio laidotuves. Buvo pašarvotas Telšių miesto gedulo namuose. Dalyvavau laidotuvėse. Palaidojo Janapolės kapinėse. Kaimyno Dobranskio sūnus gal dar gyvena Palangoje. Su jo vaikais draugiškai gyvenome. Visi šeimos vyrai turėjo gerus balsus. Kartais visi susirinkę dainuodavome.

Mūsų ganyklose buvo slėptuvė daiktų paslėpimui. Buvau sugalvojęs maisto produktų slėpimą. Lašinius ar kumpį įkišame į maišą, įkeliame aukštai į eglės viršūnę. Tegul būna. Namuose laikyti nesaugu. Užeis vieni ar kiti ir išneš. Kiek taip būdavo. Kai sovietai išbėgo, vokiečiai atėjo. Šeimininkai parėjo namo. Visi maisto produktai išnešti. Antrą kartą grįžtant sovietams, daug maisto produktų sukėliau į aukštos eglės viršūnę. Praėjus frontui neskubėjau kelti žemyn. Paskui pradėjo varnos kranksėti. Jos paragino iškelti maisto atsargas iš originalios slėptuvės.

Mano kaimynas Stasiulis gyveno Kuršų kaime. Turtingas ūkininkas, turėjo sukaupęs kapitalo, brangių vertybių. Sodyboje buvo gandrų lizdas. Brangenybes sukėlė į gandrų lizdą, nes kratos metu gali namuose surasti ir pasisavinti. Šeimininkai mąstė – sudegs gyvenamas namas, sudegs ir brangenybės. Tvartai degė ir gandrų lizdas sudegė. Sudegė ne tik brangenybės, bet ir patys svarbiausi dokumentai.

Kai mūsų sodybos gyvenamas namas sudegė, gyventi įsikūrėme kluone – jaujoje. Pastatėme krosnį ir abu su mama gyvenome. Ruošiausi naujo mūrinio namo statybai. Iš Duseikių plytinės pirkau ir parvežiau 10000 plytų. Pastato statyti nepradėjau. 1944 metų rudenį, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jaunesnius pašaukė papildomam kariniam apmokymui, o tuos, kurie buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje, siuntė tiesiai į frontą. Buvau tarnavęs kariuomenėje iki 1940 metų sovietų okupacijos. Žinojau, kad ir atsakomybė yra. Nutariau pasitraukti ir sovietų Raudonojoje armijoje netarnauti. Visi tie, kurie rinkome ginklus, išėjome kovoti prieš sovietus į partizanų būrius. 10000 plytų, skirtų mano gyvenamo namo statybai, išvežė į Janapolę. Pastatė naują pastatą, kuriame įsikūrė sovietinės partinės vadovaujančios organizacijos. Niekas neatlygino man padaryto nuostolio. Kas sodyboje liko, tas sovietų naudai amžiams paliko.

211

Pirmieji partizaninės kovos metai

Iš aplinkinių kaimų 1944 metų rudenį penkiolika jaunų vyrų pasirinko partizano dalią. Dauguma kaimų – Baltmiškių, Kuršų, Kulių Daubos gyventojai visapusiškai rėmė partizanus. Minėtų kaimų visi gyventojai nusipelnė ypatingos pagarbos, nors su ginklu nekovojo. Ne visuomet ginklas sprendė visas problemas. Atramos taškas buvo palankūs partizanams Žemaitijos ūkininkai, ištikimi partizanų ryšininkai. Tikrų priešų savo apylinkėse neturėjome. Mūsų kraštas buvo lietuviškas.

Prisimenu partizanus, kurie su ginklu kovojo už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą:

Jonas Rekašius iš Skliausčių kaimo, Steponas Rekašius, Petro-Darius iš Skliausčių kaimo, Vincas Rekašius, Liudas Rekašius-Vėtra, g. 1920 m., Šatrijos rinktinės vadas

1951 09–1952 05, žuvo Syderių k., Viešvėnų sen. 1952 12 13, Liudas Lukauskas iš Kuršų kaimo, Pranas Lukauskas iš Siebių kaimo, Kazimieras Rekašius iš Pagirulės kaimo, Kazimieras Bagdonas, Petro iš Kūlių Daubos kaimo, Uršula Bagdonienė, Kazimiero Bagdono žmona. Visų žuvusiųjų partizanų ir savo vardu nuoširdžiai dėkingi visiems

žmonėms, kurie mus visapusiškai rėmė, padėjo mums išgyventi. Gaila, kad iš visų suminėtų ginkluoto pasipriešinimo dalyvių likau tik vienas gyvas aš – Povilas Bagdonas-Atlantas. Kaip aš išlikau gyvas – nežinau. Dažnai pagalvoju – tai stebuklas.

Su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu susipažinau 1944 metų rudenį, kai vieną sekmadienio rytą, man dar gyvenant namuose, atėjo į mano sodybą. Kartu atėjo Stasys Beniulis ir Liudas Lukauskas. Papasakojo, kad buvę apsupti žeminėje. S. Beniuliui sužeista, aprišta galva, sužeista ranka. Aiškino, kad prie savo namų turėjo žeminę. Ją apsupo. Žeminėje buvo įrengti du išėjimai, pagrindinis ir atsarginis. Apsupo pagrindinį žeminės išėjimą. Partizanai išmetė granatas. Juos apšaudė. Per atsarginį išėjimą, už kelių metrų, partizanai iš žeminės išėjo ir dar sovietų kareivius apšaudė. Dabar jie yra išvaryti iš žeminės, iš tėviškės. Nebeturi kur eiti. Sakė – eis, susiruoš kitą gyvenamą vietą. Buvo ruduo. Dar nebuvo sniego. Neseniai sovietai buvo

212

okupavę Lietuvą. Tada nutarėme – jūs trys, aš ketvirtas. Galvojome gyventi kartu. Pažadėjo paruošti žeminę, atsiųsti žmogų. Jis viską paaiškins ir pareisi pas mus. Sutartu laiku žmogaus sulaukiau. Pasakė, kada į nurodytą vietą reikia nueiti. Nuėjau. Žeminė buvo įrengta Liudo Lukausko tėviškėje po tvartais, Kuršų kaime, Janapolės parapijoje, Telšių apskrityje. Šitoje žeminėje išgyvenome iki pusės žiemos. Vėliau sužinojome, kad už Varnių, Rietavo link degina partizanų arba įtartinų žmonių sodybas. Tai darė enkavedistai, komunistai. Mes bijojome ilgiau būti. Galvojome – uždegs pastatą ir mes žūsime. Sužinojome, kad netoli Varnių, prie Girgždutės kalno sudegino name uždarytus žmones. Išėjome iš tos slėptuvės.

Neturėjome kur eiti. Mes, kiek sugebėjome, pasiėmėme maisto iš savo namų. Užeidavome pas patikimus žmones. Pasiimdavome kiek įmanoma maisto ir einame. Visur ramu. Tada žmonės buvo pasimetę. Nereikalingą ką pakalbėjai – pasakytos mintys tuoj perduodamos kaimynams ir... Nenorėdavome, kad žmonės sužinotų apie partizanų buvimą jų sodybose. Užeidavome į ūkininkų sodybas be šeimininkų žinios. Įlįsdavome į daržines. Užlipdavome ant tvarto ar įlįsdavome į palėpę. Pasidarydavome guolį ir tą dieną išbūdavome. Būdavome tik vieną parą, kiek turėdavome maisto. Nebeturime maisto – einame ieškoti duonos. Vienoje sodyboje būnant be šeimininko žinios, iškrito šviežias sniegas. Maisto dar turime, bet gerti nebeturime. Vandeniui supilti turėjome metalinį penkių litrų talpos indą. Vandenį naudojome tik ypatingam reikalui – tik burnai praskalauti. Maistą valgėme tik sausą. Taupėme viską. Sugalvojau, kaip parsinešti vandens. Nakties metu, kol dar visi miegojo, nulipau nuo daržinės. Nuėjau prie šulinio, iš kurio girdo gyvulius. Prisisėmiau indą vandens ir tomis pačiomis pėdomis parėjau pas savo draugus partizanus. Dar truputį snigo. Prieš rytą nustojo snigti. Išaušus rytui, šeimininkas su piemeniu atėjo į tvartą. Kaip visada, paleido gyvulius atsigerti vandens.

Piemuo laksto aplinkui. Jis, atėjęs į tvartą, šeimininkui sako: – Šeimininke, kažkas yra mūsų daržinėje. Girdėjau jų pokalbį. Šeimininkas sako: – Kaip tai yra? Apėjau tvartą, daržinę. – Kažkas atėjo prie šulinio. Ir išeitų pėdų nėra. Šeimininkas sako: – Ką tu čia kalbi? – Einam, aš parodysiu.

213

Gyvuliai pradėjo lakstyti, užmindė pėdas. Šeimininkas piemeniui sako:

– Karvės pėdas įsižiūrėjai. Turbūt tau taip atrodo. Čia nieko nėra.Šeimininkas nežino. Piemuo įtaria. Išaušo rytas. Pašėrė gyvulius.

Mes, pasidarę stoge skylę, sekame, stebime aplinką. Ar tas piemuo kur neišeis. Kas pas juos ateis. Gali būti taip, kad dienos metu mums teks išeiti. Nieko ypatingo neįvyko. Sulaukėme vakaro. Išėjome iš tos sodybos. Nuėjome pas kitą ūkininką. Tą dieną mynė linus. Buvo šilta pirtis. Palipę ant tvarto, išbuvome visą dieną. Vakare, kai visi sugulė, mes nuėjome į šiltą pirtį. Įeiname – visur tamsu. Užsidegame žvakutę. Pirtyje prie žvakutės šviesos laisviau – paskaitėme, pakalbėjome. Prieš rytą lendame į palėpę ir, kol maisto turime, vėl būname.

Būdami pas kaimų gyventojus ant tvarto ar daržinės pastebėdavome, kad enkavedistai supa kaimą. Į šitą įvykį gyventojai reaguodavo nevienodai. Vieni šeimininkai sakydavo: „Užrakinu pastatus, išeinu iš namų. Kaip jūs išsilaikysite, taip ir bus.“ Kitas šeimininkas sakydavo: „Nieko nebijokite. Pas mane nieko nėra radę ir neras.“ Vienos sodybos šeimininkas buvo labai jautrus. Aiškino: „Jie pamatys mane ir supras, kad jūs esate.“ Žmona patarė vyrui išeiti pas kaimynus. Kartą pas vieną ūkininką partizanai slėpėsi daržinėje. Privažiavo kareivių pilnas kiemas. Kieme šeimininkas juokauja su kareiviais. Moka kelius žodžius rusiškai. Kareiviai įėjo į daržinę. Apsižvalgė ir išėjo. Kareiviai išvažiavo iš sodybos. Jeigu kareiviai būtų ieškoję, tikriausiai mus būtų radę. Buvo dar vienas atsakingas momentas. Penki partizanai buvome žeminėje. Atvažiavo kareiviai į sodybą. Sodyboje darė kratą. Tardė šeimininkus. Visur badė, ieškojo partizanų. Nieko neradę išvažiavo. Šeimininkai jautėsi ramiai. Už jų gerumą likome nepadėkoję. Gaila, kad jau nebegyvena. Kitoje sodyboje slėpėsi taip pat penki partizanai. Sodybos šeimininkas dirbo apylinkės taryboje sekretoriumi. Kartą šeimininkas pareina į namus su valsčiaus partinės organizacijos sekretoriumi. Svečias klausinėja šeimininko: „Kaime gyveni. Kaip tu išsilaikai, žmogau? „Miškiniai“ siaučia. Būna, kad ir sumuša, ir nušauna. O tu gyveni ir niekas tavęs neliečia?“ Sodybos šeimininkas partinės organizacijos sekretoriui atsakė: „Tu kvailas esi. Šiandien pas mane penki yra. Tegul būna. Jeigu su jais suvedinėsi sąskaitas, tai jie tave nuo klumpių numes.“ Su jais ėjo trečias žmogus. Jis žinojo, kad šioje sodyboje slepiasi penki partizanai. Jam plaukai pasišiaušė. Šeimininkas nelauktam svečiui, pasakė teisybę. Partinės organizacijos sekretorius nesuprato

214

ir pagalvojo, kad šeimininkas juokauja. Taip gyvenome visą žiemą. Išaušus pavasariui išėjome į Brolio mišką. Jis yra Kūlių Daubos

kaime. Vietomis jau buvo nutirpęs sniegas. Gyvenimas pasidarė kitas. Anksčiau pavasariai buvo kitokie: išauš pavasaris ir pasidarys šilčiau. Viena bėda ta, kad labai trumpos naktys. Tik pradėjai eiti, valanda, dvi ir kelias baigėsi. Mes, gyvendami Brolio miške, susitikome su Šatrijos rinktinės štabo organizacijos ir administracijos skyriaus viršininku Pranu Lukausku-Aukštuoliu ir Žarėnų kuopos vadu Benu Milašiumi-Lėkarstva, kuris aktyviai talkino atkuriant po 1947 m. rudens įvykių suirusius rinktinės ryšius. Benas Milašius-Lėkarstva žuvo 1948 03 28. Jie visą žiemą gyveno tėvų sodyboje, turėjo žeminę. Dabar gyvenome šeši partizanai. Pavasario šilta saulutė pratirpdė sniegą. Atsirado galimybės toliau vaikščioti. Susitikome su Luokės partizanais. Vėliau su Žarėnų, Pavandenės miestelių partizanais. Po to išėjome į Vlado Montvydo apylinkes už Varnių, netoli jo gyvenamos vietos. Atėjome į jo tėviškę, pas jo žmones. Kelionės tikslas – sužinoti kas, kur. Tą vasarą turėjome ryšius su visais partizanais. Susitikdavome. Susirinkę į didesnius ar mažesnius partizanų būrius praleisdavome dienas. Kartą Pušinės miške stovyklavome apie trisdešimt penkis partizanus. Kaimo žmonės mums pranešė, kad grybautojai ar uogautojai pastebėjo stovyklaujančius partizanus. Mums pasidarė nesaugu.

Persikėlėme už penkių kilometrų, už kaimo, į Biržuvėnų Skliausčių mišką. Ten mažesnis miškas. Nutarėme, jeigu mums čia bus nesaugu, persikelsime kitur. Šitame miške gyvenome tris paras. Po trijų parų, saulei tekant stovyklą apsupo. Dalis partizanų dar miegojo. Kiti buvo prie laužo. Sovietai iš kulkosvaidžių ir automatų atidengė ugnį. Pasirodė keletas šunų. Galiausiai kulkosvaidžių ugnis. Visi partizanai labai skubėjo ir bėgo iš palapinės. Vienas šautuvą pasigriebė, o šovinius palapinėje paliko. Vėliau gyvenimas mus išmokė. Ginklas po galva, o rūbai ant tavęs. Jeigu nesivadovausi šia taisykle, ekstra atveju gali nesuspėti pasiimti pačių būtiniausių daiktų. Bėgdami pasiskirstėme į kelias grupes. Žuvo du Žarėnų apylinkių partizanai. Pavardžių neprisimenu.

Mūsų grupėje buvau aš, Povilas Bagdonas, buvo mano brolis Kazimieras Bagdonas, Lukauskas-Krivaitis, partizanas Vasiliauskas, vienas iš vėliau žuvusių brolių, atėjęs iš Luokės. Perbridome per pelkę. Už pelkės susidūrėme su sargyba. Atsišaudėme. Išėjome į vielos tvoromis aptvertas karvių ir arklių ganyklas. Pastebėjome, kad kareiviai, raiti ant arklių, nori

215

užbėgti mums už akių. Prijoja prie tvorų. Arkliai per tvoras nešoka. Kareiviai, palikę arklius, lipa per tvoras. Mes juos apšaudome. Iš Skliausčių miško, atsišaudydami, perbėgome į Byvainės mišką prie Mediškių kaimo. Šitame miške pasijutome laisvai. Miškas didelis. Tuo mišku ėjome į kitą miško pakraštį. Tankumynėje laukėme vakaro. Girdėjome siautimus – kareivių šūkavimus, šaudymus pamiškėse. Pas mus neatėjo. Sulaukėme vakaro. Sulaukę vakaro išėjome į tolimesnę kelionę. Sužinojome, kad yra privažiavę daug NKVD kareivių, pasieniečių ir kitokių. Jie siaučia kaimus, miškus, sodybas, tikrina visus visur. Nutarėme išsiskaidyti mažesnėmis grupėmis – po du, tris partizanus. Kitos išeities nėra. Didžiausia tikimybė išsaugoti savo gyvybes tik mažomis grupėmis. Toliau visiems kartu būti – neįmanoma. Tą vakarą Pavandenės partizanai išėjo į savo kraštą. Luokės partizanai išėjo link savo tėviškių. Mes, Janapolės partizanai, iškeliavome į savo apylinkes. Taip išsiskirstėme į mažesnes grupes. Išsiskirstydami susitarėme, kad praėjus neramumams susitiksime sutartoje vietoje, sutartu laiku. Ne visi partizanai žinojo susitikimo vietą. Žinojo tik tie, su kuriais buvo kalbama. Kiti nežinojo.

Pas mus užeinantys žmonės – ryšininkai turėjo slapyvardžius. Mes su ryšininkais kalbėjome taip, kad niekas nesuprastų. Jeigu kas pas mus ateidavo ir nežinodavo slapyvardžio, nors ir geras mūsų žmogus, mes su juo nebendraudavome. Prisilaikydami tokių drausmės reikalavimų gyvenome savaitę laiko. Gyvenimas pasidarė ramesnis. Vėl pradėjome rinktis į mažas grupeles, susitikinėti su kitais partizanais. Susirinkę partizanai dalinai džiaugėmės, kad 1946 metais pergyventas pirmas partizanų „krikštas“ nenusinešė visų mūsų gyvybių.

Dažniausiai bunkerių ventiliacijos buvo primityviai įrengtos. Jeigu lauke pučia vėjas, giedras oras, žiema ar vasara, tai dar ventiliacija veikia. Kai lauke rūkas, jokios konstrukcijos ventiliacija negelbsti šaltame, drėgname, tamsiame bunkeryje susigūžusių alkanų Lietuvos partizanų. Trūksta oro. Nėra kuo kvėpuoti. Partizaninio gyvenimo pradžioje neturėjome jokių maisto atsargų. Maitinomės gautu iš ūkininkų maistu. Nebuvome pasiruošę ilgam, neapsakomam, neaprašomam partizano gyvenimui, kovojant su ypatingai žiauriu, galingu, sužvėrėjusiu priešu dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Kol galėjome, kiekvienas maistą nešėmės iš savo namų. Pasirinkdavome maisto ir iš gerų žmonių. Valgėme bet kokį maistą. Teko ir badauti. Gyvendavome po vieną, dvi dienas nevalgę,

216

sakydavome – natūralu. Blogiausia gyventi be vandens. Prisimenu. Vasarą trumpam įsikūrėme mažame miškelyje ant kalnelio. Vasaros naktys trumpos. Negalėjome toli eiti. Žmonės nevaikšto. Vieta neįtartina. Galvojome – čia pabūsime ir kelionę tęsime toliau. Kalnelio pakalnėje sruveno šaltinis. Visi partizanai norime gerti, bet neturime vandens. Matome čiurlenantį šaltinį ir net girdime jo čiurlenimą. Iki šaltinio penkiasdešimt metrų atviros laukymės. Netoli matosi bažnytkaimis. Ten gyvena įvairių įsitikinimų žmonių. Kelias netoli. Galvojame – jeigu eisime prie šaltinio, gali mus pastebėti. Sutarėme kentėti. Kentėti buvo sunku. Visiems išdžiūvo burnos. Buvo karšta vasaros diena. Apsiavę su auliniais batais, pilna karine apranga. Sulaukę vakaro pasiekėme šaltinį. Visi labai daug gėrėme.

Partizaninio gyvenimo pradžioje dėvėjome kas kokias turėjome uniformas. Vieni dėvėjo kariškas uniformas, bet daugiausia dėvėjome civiliais rūbais. Rūbų siuvimui profesionalaus siuvėjo neturėjome. Rūbus gavome gatavus, pasiūtus. Rūbų dovanojo geri žmonės. Komunistus audavome iš batų arba prašydavome, užsakydavome, pirkdavome. Batai geri, kol laikosi ant kojų. Naujus batus užmovėme ant kojų. Nebetinkamus numovėme. Batus remontavome patys. Darydavome tai, kas mums įmanoma. Reikalaujančius didesnio remonto, keisdavome kitais. Buvo išimčių. Sužeidus koją reikia perrišti žaizdą. Reikia nuauti batą. Batai ant kojų buvo žiemą, vasarą, dieną ir naktį. Mes jų niekada nenuaudavome. Jeigu batus nusiauni, pats nusirengi, tai jau esi suimtas. Tokia buvo partizanų taisyklė. Visada buvome pasiruošę. Jeigu nori, kad kojos nekaistų, nenešiok paprastų autų. Ankščiau nežinojome. Ant kojų vyniojom rankšluosčius, avėjom marškones kojines. Sudrėko kojinės, nebegali paeiti. Nutrindavo kojas. Atsiveria žaizdos. Kojos labai skauda. Švari koja, švari vilnonė kojinė, odiniame auliniame bate, net vasaros metu kojos neprakaituoja. Negalima batuose avėti marškonių autų. Galima avėti tik vilnonius autus. Reikalui esant išplaudavome. Nakties metu pasiklodavome po kūnu. Išdžiūvo. Nešiojant vilnones kojines, kojos nesirgs grybeliu. Kojas dažnai plovėme, bet visada būdavo apautos. Kad batų oda nepraleistų vandens, juos tepdavome žąsies, kiškio taukais. Perbridus per vandenį, vanduo nuteka nuo batų. Rudenį ar vasarą einant per rasas, joks tepalas neapsaugo batų nuo drėgmės. Naktį ėjus per rasas, rytmetį negalima atpažinti batų. Pasidaro balti, net dažai nusitrynę. Kojos permirkusios. Sustoji, kojines ir autus išgręži, padžiovini, apsiauni ir eini tolyn. Slėptuvėje pasidėdavome ginklą, nusiaudavome batus, bet nenusirengdavome. Per visą

217

dešimtį metų buvau nusirengęs tik vieną naktį. Tada sirgau, buvo kritiška padėtis. Aukšta temperatūra. Gulėjau lovoje, kambaryje. Negalėjau eiti. Draugai paliko pistoletą. Kitus ginklus pasiėmė. Sakė: „Jeigu apsuptų, mes tavęs neapleisime.“ Susitarėme, kad sulaukus vakaro ateisiu į nurodytą vietą. Nukritus temperatūrai apsirengiau ir išėjau pas draugus į mišką. Nežinau, gal toks likimas, nesirgau. Vaistų nevartojau. Pradžioje išgerdavome degtinės, paskui pasižadėjome negerti. Buvo tokių, kurie visiškai nevartojo alkoholio. Dažnai su savimi žaizdų gydymui turėjau degtinės, įsipylęs į karišką, plokščią, metalinį indą .

Kol kaimuose gyveno daug turtingų ūkininkų, teisingai suprantančių partizanų kovos tikslą, mus šelpė. Užeidavome pas ūkininkus. Jie tuoj suprasdavo – bloga padėtis. Mums sakydavo: „Imkite gerus batus. Palikite susidėvėjusius. Sau susiremontuosime.“ Po kurio laikotarpio padėtis radikaliai pasikeitė. Užeiname pas komunistinių pažiūrų gyventoją. Partizano batai susidėvėję. Matome padėti geri batai. Namų šeimininkui sakau: „Aš paimu tavo batus. Man jie reikalingi. Tu apsieisi be jų.“ Užeidavome į dvarelį, pas ten gyvenančius žmones ir paprastai pasakydavome: „Reikia mums batų. Rudens metu negalime gyventi be batų.“ Užeidavome į kambarį trys ar keturi partizanai, visi ginkluoti. Apsilankydavome visuose gyvenamuose namuose ir visiems vienodai sakydavome: „Mums reikia batų. Mums reikia maisto. Kas ką galite.“ Paaiškėjo – vienas tą gali, kitas nieko. Tada mes patys – pamatome batus, jeigu tinka, pasiimame. Prašome maisto – matome yra. Patys pasiimame. Gyventojams sakome: „Nakties metu niekur neikite. Eisite – šausime vietoje. Rytojaus dieną praneškite Plungės milicijai apie tai, ką mes paėmėme.“ Kaime daug gyventojų. Vieni praneš, kiti ne. Vieni bus blogi, o kiti ne. Jeigu visi praneš, tai visi bus lygūs. Mes žinojome, kad jis praneš milicijai, todėl pasiėmę daiktus, išeidavome toli nuo to kaimo. Paskutiniais metais, kai aš gyvenau Plungės rajone, tokių atvejų buvo daug

Tais metais, kai buvome skaitlingi partizanų būriai, platinome spaudą, turėjome rašomą mašinėlę, kurią apygardos vadas atsinešdavo su vyrais. Visi nešėme sunkias kuprines. Stipresnis nešdavo spausdinimo mašinėlę, kitas radijo aparatą. Sustoję, radijo imtuvui anteną įkeldavome į medį. Skaitlingam partizanų būriui reikėjo kulkosvaidžio, rašomos mašinėlės, radijo imtuvo. Išsiskirsčius į mažesnes partizanų grupes, radijo imtuvą palikdavome slėptuvėje arba palikdavome partizanams, kurie klausydavo radijo laidų. Rašomai mašinėlei padarėme gerą slėptuvę. Jos nebenešiojome.

218

Ką reikėjo, rašydavome ranka, o parėję į slėptuvę spausdinome. Prisimenu žeminę ant kaimų Kūlių Daubos ir Kuršų ribos. Joje

buvome numatę gyventi ilgesnį laiko tarpą, nors gyvenome netrumpai. Žeminė įrengta neblogai. Viršus apkrautas akmenimis ir įėjimas iš pirtelės. Šita pirtelė pastatyta žemėje. Labai sena, senų laikų. Buvau vaikas, pirtelė buvo. Dabar yra. Manęs nebebus, pirtelė bus. Pirtelės sienos akmeninės. Trys kambarėliai. Stogas lygiai su žeme. Aplinkui krūmai. Už pirtelės, po žeme, įrengta partizanų žeminė. Virš žeminės ūkininkas sėjo bulves, javus. Iš žeminės išėjimas į pirtelę – per akmeninę sieną. Išeidami ir įeidami į žeminę užmaskuodavome įėjimą. Neliko žymių, kad šioje vietoje yra įėjimas į žeminę. Atsarginis išėjimas iš žeminės – toliau. Tas išėjimas niekada nebuvo atidarytas. Buvo padaryta taip: iš žeminės pusės dangtis paremtas stulpeliu. Reikalui esant reikėjo tik pastumti stulpelį. Tuoj žemės sukrenta į vidų. Partizanai išlenda iš žeminės ir kaunasi su priešais. Atsarginis išėjimas maskuotas, po medžio šaknimis. Žeminėje galėjo gyventi šeši žmonės. Buvo galimybė atsistoti, atsisėsti. Žeminėje turėjome rašomą mašinėlę. Radijo siųstuvo neturėjome. Žeminėje radijo aparatui reikalinga antena. Per vidurį – staliukas, ant kurio pasidėję rašomą mašinėlę rašėme. Dažnai susitikdavome su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu. Pas mus ateidavo.

Naktis. Neprisimenu iš kur parėjome. Rytojaus dieną šeimininkai pranešė, kad mums gresia pavojus. Į kaimą atvažiuos mašinos. Atvažiavo daug automašinų, apsupo kaimą. Pradėjome ir mes jausti, kad pas mus jau yra svečių. Jaučiame, kad su metaliniais strypais bado žemę. Ant žeminės viršaus uždėti akmenys – užduria akmenį. Kasa, randa akmenį. Kitoje vietoje vėl akmuo. Negali mūsų pasiekti. Negali pasiekti žeminės lubų ir žeminės. Enkavedistai, virš mūsų žeminės, darbavosi apie valandą laiko, gal ilgiau. Išgirdome kulkosvaidžių šūvius. Galvojome: „Čia mūsų draugai yra patekę.“ Draugai partizanai be mūsų žinios į mūsų apylinkes niekada neateidavo. Pasitaikydavo, kad ateidavo ir mūsų nesiklausę. Pavojus praėjo. Visi išvažiavo. Vakare išlindome iš žeminės. Mums papasakojo visą padėtį, kas, kur vyko. Buvo apsuptas visas kaimas. Enkavedistai visuose namuose darė kratas. Net laukus tikrino. Visur ieškojo žeminių. Jiems buvo nurodyta arba įtarta, kad kažkur turi būti žeminė. Tuo metu, kai enkavedistai darė kratas kaime, stribukas ėjo keliu iš Janapolės link Luokės. Tikriausiai jis nieko nežinojo apie enkavedistų daromas kratas kaime. Įėjo į apsupimo zoną. Kareiviai pamatė einantį ginkluotą žmogų. Jį stabdė. Stribas tikriausiai

219

pagalvojo, kad „miškiniai“ iš krūmų stabdo. Iššoko per griovį ir ėmė bėgti. Kai stribas pradėjo bėgti, į jį atidengė ugnį. Nušovė. Kai nušovė stribą, kareiviai nusiėmė nuo visų postų. Subėgo visi iš visur. Galvojo, kad miškinį nušovė. Nubėgo pas apylinkės vykdomojo komiteto pirmininką. Atsivežė jį į įvykio vietą atpažinimui.

Apylinkės pirmininkas kareiviams sako: – Jūs nušovėte ne partizaną, o liaudies gynėją Skirvoką. Kareiviai supyko. Apylinkės pirmininkui per sprandą: – Ką tu, juokauji. Sakyk teisybę. Sako: – Taip yra.Enkavedistai įsidėjo lavoną į mašiną, pasiėmė apylinkės pirmininką ir

išvažiavo į Janapolę. Stribo lavoną nuvežė pas tėvus. Tėvai atpažino. Nepriėmė. Tėvai sakė: „Patys įtraukėte į tą organizaciją, patys nušovėte. Kur norite, ten dėkite.“ Tikriausiai iš Telšių karinio dalinio buvo atvažiavę kareiviai ieškoti partizanų. Buvo girdimos tokios kalbos, kad kariškiui nušovusiam liaudies gynėją, nuėmė laipsnį. Turėjo paimti gyvą. Vienas buvo ir tą nušovė. Kaip paimsi gyvą stribą, jeigu tas su ginklu bėga.

Kareiviai išėjimo iš žeminės nerado. Mūsų nervai neišlaikė. Supratome, kad ta vieta įtartina. Galvojome, kad anksčiau ar vėliau kareiviai šitą žeminę suras. Išėjome iš žeminės. Sodybos šeimininkai žeminę užgriovė. Anksčiau buvo ariamos dirvos, dabar užaugę krūmai. Pirtelės akmeninėje sienoje dar galima įžiūrėti slaptą įėjimą į buvusią žeminę. Žeminę gal vėliau iš viršaus užkasė. Kai buvome nuvykę, buvo lygi vieta. Dabar yra dirva. Vieną metą augo bulvės, kitą – rugiai. Netoli pirtelės gyveno ūkininkas Juška, kaimynystėje – Serva.

Žeminės ventiliacijos angos buvo išvestos gana tolokai nuo žeminės į vieną ir į kitą pusę. Jeigu žeminei darai gerą ventiliaciją – vieną ventiliacijos kanalą reikia daryti iš pat apačios, o kitą iš viršaus. Ventiliacijos angos turi būti priešingose žeminės kampuose, pagal įstrižainę. Jeigu vėjo nebus, bus oro spaudimas, žeminėje nebus oro apykaitos. Šitą dėsnį mes visada žinojome. Darėme vieną kanalą vienoje pusėje, kitą kitoje. Vieną kanalą aukštai, kitą žemai. Turi būti pritekamoji ir ištraukiamoji ventiliacija. Ta žeminė dabar yra užgriauta. Po daug metų važiavome apžiūrėti, koks žeminių techninis stovis dabar. Apžiūrėjome vietą, kur buvo įėjimas į žeminę. Iš viršaus apžiūrėjome. Kartu buvę draugai įvertino – žeminė buvo įrengta ypatingai gerai. Reikėtų

220

šitą žeminę atstatyti. Aš savo jėgomis dabar, kaip anksčiau, jau nebeiškasčiau. Mes patys žemines kasėme kastuvais. Žeminės lubų konstrukcija buvo tokia: sustatyti stulpai, išklota rąstais, ant rąstų lentos, ant jų žemės, akmenys, žemės, akmenys. Lubų storis apie vieną metrą.

Kuršų kaime karo atveju buvo žeminė skirta visam kaimui. Susirinko viso kaimo ūkininkai ir įrengė žemines-slėptuves. Žeminėse žmonės slėpėsi frontui artėjant, kai antrą kartą grįžo sovietai. Kaime buvo dvi žeminės. Į žeminę galėjo įeiti apie 25 žmones. Antra žeminė buvo už dešimties metrų. Tai buvo viso kaimo slėptuvės. Slėptuvėse slėpėsi moterys, vaikai, seneliai. Dirva buvo ariama. Iškasė gilias tranšėjas. Sustatė stulpelius. apdengė rąstais, užklojo šiaudų sluoksnį. Sudėjo antrą rąstų eilę, su tokiu paskaičiavimu, kad nepramuštų bunkerio viršaus. Užkasė storą žemės sluoksnį. Slėptuvė iškasta šlaite. Iš tos vietos toli matosi. Ta vieta matomai patiko sovietų kareiviui. Jis ant kaimo žmonių slėptuvės išsikasė duobę, pasistatė kulkosvaidį ir atsiklaupęs šaudė. Duobės gylis apie pusė metro. Pašaudė, pašaudė ir iškeliavo. Žeminėje buvo girdėti šaudymas. Sovietų kareivis nežinojo, kad ant slėptuvės išsikasė apkasą.

Rudens metas. Neturėjome įsiruošę žeminės gyvenimui per žiemą. Nutarėme rašomąją mašinėlę kuriam laikui palikti vandenyje. Jei padėsime mašinėlę slėptuvėje, greitai suges. Galvojome, kad reikalui esant išsitrauksime rašomą mašinėlę iš vandens, išvalysime, sutepsime ir galėsime naudotis. Dėjome į bėgantį vandenį, kad žiemą neužšaltų ir kad žiemos metu galėtume pasiimti. Rašomą mašinėlę pririšome prie vielos ir įleidome į Virvytę. Vielą pririšome prie karklo. Žiemos metu nebuvo galimybių išimti rašomą mašinėlę iš vandens. Ji vandenyje išbuvo iki pavasario. Pavasarį nuėjome, išsitraukėme iš vandens. Bėgančiame vandenyje mašinėlė buvo daugiau nei pusmetį. Stambiosios detalės sveikos, bet smulkiosios spyruoklės sutrupėjusios. Tik jas palieti ir subyra. Išaiškėjo, kad pakenkė bėgantis vanduo.

Užėjome pas ūkininką. Šeimininkas mums pasiūlė kulkosvaidį. Prieš penkis metus jį įmetė į tvenkinį. Sakėme, kad tikriausiai iš jo nieko gero. Įdomumo dėlei vienas iš partizanų nusirengė, įbrido į tvenkinį. Paieškojo ir ištraukė kulkosvaidį. Apkibęs dumblais. Atsinešėme į daržinę. Išvalėme, ištepėme tepalu. Viskas tvarkoje. Tvenkinyje netekantis vanduo, todėl metalinės detalės gerai išsilaikė. Partizanas pasakojo, kad pistoletą pririšo prie vielos, įleido į vandenį, vielą užmaskavo ir paliko. Praėjus metams išsiėmė. Rado visas spyruokles subyrėjusias. Išvada: nebėgančiame vandenyje

221

smulkios metalinės detalės gerai išsilaiko net penkis metus, o bėgančiame vandenyje greitai surūdija.

Dar ir šiandien, vienas mano ginklas tebėra paslėptas Virvytėje. Jį paslėpiau apie 1948 metus. Nežinau, ar jį dar galėtų atrasti? Koks jis atrodytų? Praėjo daugiau kaip 50 metų. 1999 metais buvo geras momentas. Virvytės vanduo buvo labai nusekęs. Bet greitai pakilo vandens lygis ir reikia laukti kitos progos.

Veikla su Plungės rajono partizanais

Pas partizanus atėjo Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas. Mums aiškino, kad partizanų tarpe yra jaunų ir senų, nusipelniusių, patyrusių. Partizanų vyriausybės įsakymu numatyta suteikti partizaninius laipsnius. Partizaninis laipsnis pagal vadovybės sprendimą buvo suteikiamas atsižvelgiant į užimamas pareigas, partizanavimo stažą, sąžiningumą. Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas pradžioje vadinosi Žemaičiu, o įsakymus pasirašydavo – Etmonas. Jis man paskyrė jaunesniojo puskarininkio laipsnį, kurį nešiojau keletą metų. 1949 metų rugsėjo mėnesį, prieš išeinant į Alsėdžius vykdyti karinių mokymų, pagal lietuvišką statutą, apygardos vadas man suteikė viršilos laipsnį.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pagal statutą pripažino Lietuvos savanoriu ir Vilniuje, koplyčioje vykusių iškilmių metu, suteikė dimisijos majoro laipsnį. Iškilmėse dalyvavo iš kelių Lietuvos apskričių. Iš Telšių apskrities buvau tik aš vienas.

1949 metų vasarą buvo atvykę atstovai iš srities ir Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis. Šatrijos rinktinės atstovu paskyrė mane – Povilą Bagdoną-Atlantą. Susidarė grupė. Mes vykome link Alsėdžių. Tose apylinkės nebuvau buvęs. Atvykom į didelius Plokštinės miškus, prie Platelių ežero. Įsiruošėme LLA karinę mokomąją stovyklą. Stovyklos tikslas – apmokyti LLA karius, jaunus partizanus kaip elgtis su ginklais. Buvo daug jaunų LLA karių, partizanų netarnavusių kariuomenėje. Apie ginklus turėjo mažą supratimą. Apmokymui vadovauti buvo surinkti tie, kurie buvome tarnavę kariuomenėje. Šiek tiek supratome apie ginklus. Žinojome taktinės rikiuotės pagrindus Lietuvos kariuomenėje. Organizavome pamokas. Buvo sudaryta darbotvarkė pamokų pravedimui. Mane įpareigojo LLA karius, partizanus mokyti taktinės rikiuotės pagrindų. Vieną dieną ateidavo vieni būriai, kitą

222

dieną – kiti. Atlikome bendras pratybas. Susipažinome su ginklais, kaip su jais elgtis, kokia jų paskirtis. Paaiškinome, kada ginklą galima vartoti, kada jis yra reikalingas, kada jis ne ginklas, o draugas. Tokios paskirties mokymai vyko apie tris savaites.

Grįžtant iš apmokymų Alsėdžių apylinkėse, mes turėjome partizanų ryšininkus, kurių tikslas sužinoti, kokiose apylinkėse ramu, pro kurias apylinkes be pavojų galima praeiti. Priėjus prie Telšių, mums buvo svarbiausia, kaip saugiai pereiti per geležinkelio bėgius. Iš visų ryšininkų mes sužinojome, kad geležinkelis yra saugomas, stebimas. Nustatyta, kuriose vietose pereina partizanai. Tada mus pravedė pro pat Telšius toje vietoje, kur dabar yra Masčio fabrikas. Mes praėjome per durpynus. Kitose vietose, prie geležinkelio buvo išdėstyti stebėjimo postai. Naktimis stebėdavo. Dienomis, kažkur įlindę, iš toliau sekdavo judėjimą per geležinkelį.

Grįždami sužinojome, kad Telšių apskrityje, žeminėje, žuvo keturi partizanai. Nežinojome kas. Apsistojome miškuose. Pasiuntėme ryšininkus ir sužinojome, kad yra žuvę keturi broliai Vasiliauskai. Buvo tas momentas, kai grįžome iš apmokymų. Prieš vykstant į Alsėdžių apylinkę, keturi broliai Vasiliauskai mus palydėjo iki geležinkelio ir mes išsiskyrėme. Išsiskiriant tarpusavyje kalbėjo: „Dviejų brolių nebeturime. Dar esame keturi. Stengsimės gyventi ne kartu, kad neišnaikintų visą mūsų broliją.“ Tokie buvo jų pasakojimai. Antanas Vasiliauskas (1930–1949) daugiausia gyveno Viešnalių, Žaduvėnų apylinkėse. Ateidavo pas mus susitikti. Gyveno su kitais partizanais. Matyt, grįžo į įrengtą žeminę ir joje žuvo.

Pirmieji Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio partizanai žuvo 1950–1951 metais. Žarėnų būrio partizanai Antanas Vaišvila, Antanas Kumšlytis, Vacys Šakinis ir Stanislovas Laucevičius buvo naujokai. Patumšalio miškuose vyko bendras partizanų susitikimas. Jame dalyvavo atstovas iš srities, Žemaičių apygardos vadas. Dalyvavo daug partizanų. Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas žinojo, kad esu partizanas nuo pirmų dienų. Mes su juo esam kartu gyvenę. Žemaičių apygardos vadas man sakė: „Paskiriu tave į Plungės rajoną. Eik pas partizanus naujokus. Padėsi jiems apsigyventi, įsikurti. Jie žino vietinius žmones. Ten gyvenkite.“ Taip mane paskyrė. Aš išėjau. Tai buvo apie 1950 metus. Žemaičių apygardos vadas mano brolį Kazimierą su žmona paliko tęsti partizaninį gyvenimą senoje vietoje.

Nebuvau sutikęs Žemaičių apygardos vado, bet jis sužinojo, kad prie Rietavo žuvo partizanų grupė. Išliko tik žuvusio partizano sesuo. Per

223

ryšininkus vadas patarė susitikti su likusia gyva mergaite. Ji daug ką galėtų papasakoti apie savo brolio mirtį. Vieną dieną ryšininkai atvedė tą mergaitę. Jos pavardė Platakytė. Brolis Platakis su draugais partizanais žuvo Rietavo apylinkėse. Mergaitė papasakojo, kad jie turėjo gerų žmonių. Kažkas juos išdavė. Mergaitė mums aiškino: „Reikėtų nueiti į tas apylinkes. Turiu reikalų. Ten yra likę ginklų.“

Susitarėme su Platakyte nueiti į jos žinomas vietoves. Į kelionę išėjome trys partizanai: Povilas Bagdonas-Atlantas, Stanislovas Laucevičius-Dobilas, Pacas, Julius Vaišvila-Julius ir Platakytė-Lionė. Nuėjome į tas vietas, į tą kaimą. Užėjome į tą kaimą, kuriame žuvo Platakytės brolis su savo draugais partizanais. Platakytė-Lionė sakė: „Čia yra patikimi žmonės. Užeikime“. Užėjome pas turtingus ūkininkus. Platakytė-Lionė pakalbėjo su ūkininku. Tai buvo ankstyvas pavasaris, 1953 metų balandžio 17 diena. Lauke buvo šlapia. Nesenai nutirpęs sniegas. Ūkininkas pasiūlė šieno. Mes miško tankumynėje, po egle, netoli sodybos, pasidėjome šiaudų. Atėjęs ūkininkas į partizanus kreipėsi: „Jūs čia pabūkite, atnešiu jums maisto.“ Atnešė mums pietų. Prieš vakarą mes ruošėmės išeiti. Platakytė norėjo dar į kelias vietas užeiti. Būtume miškais atgal sugrįžę į savo apylinkes.

Jau ruošėmės į kelionę. Saulė neaukštai. Pro mus prabėgo stirnos. Jau mes žinojome, jeigu stirnos prabėga pro pat stovyklą, arti žmonių, tai žinok, kad miške neramu. Savo draugams partizanams sakau: „Vyrai neramu.“ Mes greitai pasiruošėme žygiui. Išgirdome kareivių šūkavimus. Netoli kelias. Mes girdėjome, kad keliu važiavo mašinos. Ūžė, ūžė mašinos. Greitai mus pradėjo supti kareiviai. Stirnos perbėgo per mišką ir nubėgo į palaukę. Už jo kiti miškai. Vyrai žemesne vieta stengėsi eiti iki kelio. Galvojome, išžvalgysime vietovę ir, jeigu niekur nieko, per keliuką – į aną mišką. Čia esame apsupti. Išėjome į palaukę. Pamatėme apie 25 sovietų kareivius, apsiginklavusius kulkosvaidžiais. Kareiviai turėjo ir šunų. Prabėgo viena kareivių grupė. Jie nubėgo apie 300 metrų. Žiūrime – kita grupė ateina. Sakau: „Pats laikas. Kertam į tą tarpą.“ Mes iššokome ant kelio. Kelias tiesus. Mus pamatė abi kareivių grupės. Bet jie tik šūkauja. Negali į mus šaudyti. Ir tie tiems, ir tie tiems kenks. Abi kareivių grupės stovėjo ant to paties kelio. Mes – per vidurį. Kai mes peršokome per keliuką, kad nubėgtume į kitą mišką, į mus atidengė ugnį iš kulkosvaidžių. Bėgome šlapia dirva. Kulkų pakelta šlapia dirvos žemė taip dribo ant mūsų, lyg kas ją būtų kasęs kastuvais ir metęs ant partizanų, bėgančių virš savo galimybių nuo priešo kulkų, nuo mirties. Pajutau, kad

224

dešinę ranką žemiau alkūnės kliudė kulka. Jausmas toks, lyg tai kokia geležimi būtų trenkę. Nebegalėjau laikyti ginklo. Jį paėmiau į kitą ranką. Pataikė į kairiąją koją aukščiau kelio. Suklupau. Pakirto gyslas. Pastatęs koją dar ją rėmiau. Bėgti nebegalėjau. Žingsniais per purvą bridau. Platakytė ir vienas partizanas bėgo už manęs. Vienas partizanas bėgo priekyje. Pribėgome ūkininko sodybą ir joje esantį tvenkinį. Sužeistoje rankoje laikiau karišką kepurę. Pamačiau, kad kepurė pilna kraujo. Eidamas pro tvenkinį, į vandenį įmečiau savo kepurę. Toliau vielų tvora, o už jos prasideda miškas. Pribėgę prie miško išgirdome rusiškus šūkavimus. Įbėgome į mišką apie 200 merų.

Sušukau: „Nebėkime.“ Sustojome. Prisiglaudėme prie medžių. Ginklus atsukome į kareivius. Jeigu kareiviai su šunimis eis link mūsų, tada šaudysime, atidengsime ugnį. Jie į mišką nėjo. Pavaikščiojo pagal vielinę tvorą, pašūkavo, šaudė raketas ir nutilo. Mes mišku nuėjome tolyn. Einant man daug kraujo nutekėjo. Užveržėme, užrišome ranką – pradėjo juoduoti pirštai. Atleidi raiščius – kraujas kaip iš fontano trykšta. Iš sužeistos kojos kraujas bėgo mažiau. Nusileido saulė. Toliau eiti nebegaliu. Užėjome į kaimo mokyklą. Paprašėme mokytojų pagalbos. Paaiškėjo, kad mokytojai buvo geros valios žmonės. Išvirino švirkštus. Suleido vaistų. Ant žaizdų užpylė rivanolio. Aprišo sužeistą dešinę ranką. Apdėjo vatomis. Vatos išsipūtė, kraujas veržiasi. Sovietų kareivio kulka nukirto veną. Parišo ranką, kad kraujas mažiau bėgtų. Eiti nebegaliu. Pasidarė silpna. Per mišką važiavome su arkliais. Važiavome link Tverų miško keliukais.

Prieš rytą užėjome pas žmones į sodybą. Sodybos gyventojai mums paruošė pusryčius. Atsisėdau ant sofos, atsirėmiau. Kojos nuleistos žemyn. Užmigau. Nieko nebeatsimenu. Draugai mane žadina, sako: „Dabar rytmetis. Einame. Miške yra slėptuvė. Einame į tą slėptuvę.“ Atsistojau. Negaliu kojos ištiesti ir dešinė ranka labai skauda. Nėra jėgų. Atsistojęs negaliu pastovėti. Netekau labai daug kraujo. Du partizanai – Julius Vaišvila-Julius ir Stanislovas Laucevičius-Pacas, Dobilas mane vedė. Praėjome ganyklas, upeliuką, griovį. Sniego nebebuvo, bet aplinkui purvynas. Ant upeliuko kranto iškasta žeminė. Ji buvo negyvenama. Atidarę žeminę, ją iki viršaus radome pilną vandens. Iš sodybos lydėjo du vyrai. Visi kibirais sėmė vandenį iš žeminės ir pylė į upeliuką. Jau išaušo, o jie dar sėmė vandenį iš žeminės. Dirbo pasiklausydami, ar kas mūsų nesiaučia. Įsiruošėme žeminę. Virš jos išskleidėme palapinę, kad nelašėtų vanduo. Žeminės apačią išklojome eglės šakomis. Laisvieji kaimo vyrai, kurie mus lydėjo iš sodybos, paliko mus bunkeryje žeminėje. Prašėm

225

jų, kad praneštų, kaip mums elgtis. Mes neišlįsime iš žeminės tol, kol mūsų neišleis. Kitą dieną atėjo vyrai iš sodybos. Pranešė, kad visur ramu. Buvo išėję į kaimą. Girdėjo žmones kalbant, kad kažkur šaudė. Niekas nežinojo, koks ten įvykis buvo. Vakare atnešė maisto. Paprašėme, kad nuvažiuotų į Tverus ir parvežtų vaistų. Parvežė rivanolio žaizdų valymui ir kitų vaistų. Sodyboje gyvenantys žmonės turėjo supratimą apie mediciną. Jie, suprasdami labai sunkią partizanų dalią, mums pusantros savaitės pirko vaistus. Davė gėrimo kraujo atstatymui.

Dešinė ranka ilgai skaudėjo. Buvo sutrupintas kaulas ir prakirsta vena. Su sužeista ranka negalėjau laikyti nei šaukšto, nei pieštuko. Koja išgijo greičiau, nors mėlyna buvo ilgai. Su rivanoliu dažnai valiau žaizdas. Žaizda rankoje užgijo ir vėl pūliavo. Pusantrų metų negalėjau įkalti vinies. Vėliau iš dešinės rankos su pūliniu iškrito kaulo gabaliukai. Šiandien ranka kaip sveika.

Truputį pailsėję išlindome iš žeminės – iškeliavome. Mums reikėjo eiti link Varnių. Parėjome per Parešketės mišką. Pamiškėje nepereinami tyrai. Dideli plotai šilų. Vienas iš mūsų partizanų tuose šiluose buvo išsikasęs žeminę. Aiškino, kad žeminėje galima atsistoti ir atsisėsti. Dienos metu iškiši galvą iš žeminės ir gali stebėti aplinką. Pamatai, jeigu link tavęs priešas ateina, tada greitai užsitrauki dangtį su šilų kupstu. Jeigu aplinkui ramu, atsistojęs žeminėje gali ramiai, patogiai stebėti aplinką ir kvėpuoti grynu, šilais kvepiančiu, oru. Žeminė buvo įrengta Rešketėnų kaime. Po šilų priedanga gyvenome apie tris savaites. Tose apylinkėse daugiau neteko būti. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.

Norėčiau pratęsti pasakojimą apie partizaninį gyvenimą Plungės rajone, Stalgėnų apylinkėse. Netoli Stalgėnų gyvenau nepilną žiemą. Mums priimtinoje vietoje buvome įsiruošę žeminę. Žiemos metu, kai vyko masinis siautimas, tikrino miškus ir kaimus, man teko būti tos žeminės angoje. Stebėjau, žiūrėjau, klausiausi sovietų kareivių kalbų. Saugumiečiai slidėmis aplinkui slidinėjo. Žeminėje buvo tankumynėje. Pravažiavo pro vieną pusę, pro kitą pusę ir galiausiai nuvažiavo link Stalgėnų miestelio. Iki Stalgėnų buvo keli kilometrai. Po šitokios žvalgybos mums nejauku čia ilgiau gyventi.

Viena ankstų rytą sužinojome, kad nuo Rietavo miestelio atvažiuoja kelios automašinos. Iš šitos žeminės išėjome. Už kilometro turėjome slėptuvę ir į ją sulindome. Po pusryčių susprogdino mūsų žeminę. Žeminėje, ant virvutės, buvo suvertos atsarginės sagos ir pakabintos ant rąsto. Sagos taip

226

ir kabojo. Dėvėjau Lietuvos kariuomenės švarką ir kepurę. Po žeminės susprogdinimo paprašėme žmogų, kad jis nueitų ir pažiūrėtų, kaip atrodo ta vietovė, kur tankumynėje buvo. Už trijų metrų nuo žeminės, duobėje, buvo užkasta statinaitė ir joje pusė bekono. Susūdyta, sudėta, užkasta ir užmaskuota. Prašėme pažiūrėti ar kareiviai rado statinaitę su mėsa. Mūsų prašytas žmogus parėjo iš susprogdintos žeminės vietos su dovanomis. Parnešė sagas rastas medyje ir mėsą. Gyvendami žeminėje, esant reikalui, atsidarydavome statinaitę ir išsiimdavome mėsos. Žeminėje jokių atsargų neturėjome. Jis buvo skirtas tik laikinam užėjimui. Jame galėjo miegoti 4–5 vyrai. Stalgėnų apylinkėse turėjome keletą žeminių, bet kitų nesurado. Mes ėjome ir išėjome iš šitos žeminės. Mus labai ne laiku pakėlė. Žiemos metu palieka pėdsakai.

Mano brolis Kazimieras Bagdonas-Gluosnis, partizanų gretose nuo 1944 metų. Partizanų būrio vadas. Jis su žmona Uršule Bagdoniene, Jono, g. 1925 m., gyveno miške. Žmona į mišką atėjo vėliau. Ji šiek tiek gyveno namuose. Augino mažą dukrelę, gimusią 1945 metų rudenį. Vėliau savo dukrelę paliko pas kaimynus, kuriais visapusiškai pasitikėjo. Brolio žmona buvo kelis kartus suimta. Saugumiečiai žiauriai tardė. Ji nebeiškentė. Parėjo pas vyrą ir abu slėpėsi miške. Kurį laiką gyveno miške kartu.

Partizanas brolis Kazimieras pasakojo atsitikimą. Brolis su žmona Uršule ir draugais partizanais buvo apsistoję pelkėse, krūmuose, už kilometro nuo miškelio. Išgirdo. Važiuoja, važiuoja mašinos. Ant kalvų sustojo Kareiviai pradėjo supti visą apylinkę. Kareiviai eina vorele per laukus, per pelkę, kas dešimtis metrų. Ateina tiesiai ant pasislėpusių partizanų. Partizanai mato. Kareiviai, ginklus užsikabinę ant pečių, eina per laukus. Mano brolis Kazimieras paaiškino savo draugams: „Pasiruoškite ir laukite momento. Jeigu ginklus ims nuo pečių, tada mušame ir einame.“ Vienas ruselis ateina tiesiai į juos. Partizanai slepiasi karklyne prie sukirstų malkų. Vieni vienoje malkų pusėje, kiti kitoje. Slepiasi keturi ar penki partizanai. Jau ateina tiesiai, tiesiai į juos. Likus penkiems metrams ruselis išplėtė akis. Pastebėjo, kad į jį vamzdžiai atsukti. Pakeitė veido išraišką. Susuko veidą. Pasisuko į šalį. Skersai mūsų, lyg tai kokią balą aplenkdamas, ėjo ir nuėjo. Tie kareiviai, kurie ėjo šonuose, nė nepastebėjo. Rusų kareivis, lyg tai kokią kliūtį aplenkdamas, nuėjo. Partizanai galvojo – kaip pasielgs rusų kareivis. Gal išsigelbėjo iš tos padėties, o kitiems kareiviams pasakys apie partizanus. Tada rusų kareiviai visomis savo priemonėmis sudaužys partizanus. Praėjus

227

rusų kareiviams, partizanai pakeitė vietą. Ėjo per durpyną, krūmus į pamiškę ir iš ten stebėjo, kaip elgsis rusų kareiviai. Šaudė raketas. Susirinko kareiviai. Sulipo į mašinas ir išvažiavo. Atėjus vakarui partizanai išėjo į mišką. Tik tada partizanai suprato, kad per tą vieną rusų kareivį jie liko gyvi. Jeigu kareivis nebūtų taip pasielgęs, jis būtų kritęs. Gal ir partizanai būtų visi žuvę.

Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas mane paskyrė į Plungės rajoną. Mano brolis partizanas Kazimieras pasiliko su savo grupe, su savo būriu. Paliko savo gimtose apylinkėse netoli Janapolės. Čia jis gyveno ir žuvo 1952 metų rudenį Parešketės kaime. Įmestas į tvenkinį prie Varnių stribyno. Partizano brolio Kazimiero žuvimo vietoje pastatytas paminklinis kryžius. 1999 metais aplankėme brolio žuvimo vietą. Brolio Kazimiero sūnus Kostas gimė miške. Dabar yra suaugęs. Turi šeimą. Tėvo žuvimo vietoje nudažė pašventintą kryžių.

Gyvendamas su partizanais Plungės rajone, su broliu palaikiau ryšį. Paskutinį kartą su broliu Kazimieru susitikau 1952 metų vasarą. Gyvendamas Plungės rajone nežinojau apie brolio žūtį. Vėliau per partizanų ryšininkus sužinojau, kad brolis žuvęs.

Plungės rajone, tose apylinkėse, kuriose aš buvau, partizanai pasiliko gyventi be manęs. Jie greitai žuvo. Man teko būti Keturakių, Medingėnų, Žlibinų kaimuose ir miškuose. Buvau ten, kur žinojo mano jauni berniukai – partizanai. Tose apylinkėse buvo jų tėviškės. Ten mes vaikščiojome.

Grįžau partizanauti į savo kraštą

Žuvus broliui Kazimierui, 1953 metais grįžau į anksčiau būtas apylinkes. Iš Plungės rajono parėjau į savo kraštą sužinoti, kas yra likęs gyvas ir apie brolio Kazimiero žuvimo aplinkybes. Ėjau per tokias apylinkes, kur žinojau, kad partizanas Vaičkus-Sakaliukas su mano broliu galėjo užeiti. Parėjau iš Plungės rajono iki Kaunatavo. Ėjau savaitę laiko. Per tą laiką daug kur užėjau, bet niekur nesužinojau, kur būtų buvęs Sakaliukas su mano broliu. Prie Kaunatavo užlipau ant jų pėdų. Užėjęs pas gyventojus klausiau: „Ar toks Sakaliukas dar užeina po mano brolio Kazimiero Bagdono žūties?“ Sako: „Yra buvęs. Jis neseniai buvo. Buvo atėję dviese – Martynas ir Sakaliukas. Martynas turėjo lietuvišką karišką kepurę. Šv. Velykų naktį jie išėjo iš mūsų sodybos. Išėjo ir už pusvalandžio grįžo atgal. Prašė, kad mes nueitume prie netoliese esančio kanalo, į kurį įkrito Martyno kepurė. Ėjo

228

per lieptą, užkliuvo už medžių ir kepurė įkrito į vandenį. Vanduo tekantis, kepurę nunešė toliau. Už šimto metrų buvo vieškelis. Jis tą naktį nenorėjo prožektoriais šviesti, ieškoti kepurės. Rytmetį nuėjome ir už kelių metrų nuo lieptelio radome kepurę. Jis turėjo ateiti pasiimti kepurę.“ Jeigu jie turi užeiti, tai aš niekur nebeisiu iš čia. Laukiau miškelyje. Laukiau vieną dieną – nesulaukiau. Antrą dieną parėjo Sakaliukas ir Martynas kepurės pasiimti. Su jais susitikau. Parėjome į jų žeminę, kurioje jie gyveno.

Vaičkus-Sakaliukas buvo išlikęs gyvas iš mano brolio grupės. Jis papasakojo, kokiomis aplinkybėmis, kaip tai įvyko. Tą dieną buvo išvažiavę į kaimą. Parsivežė maisto. Buvo 1952 metų ruduo, šalnos. Ant sušalusios, šerkšnu padengtos žolės, matėsi žmonių pėdsakai. Važiuoji ar eini per pievas, pasilieka pėdsakai. Matyt, kas tai juos atsekė. Išdavystė. Apsilankė pas nepatikimus žmones. Gal tas pats žmogus vėliau išdavė ir mane saugumiečiams. Grįžęs į savo kraštą, gyvenau kartu su partizanu Vaičkumi-Sakaliuku. Anksčiau Sakaliukas gyveno su partizanu Martynu. Tęsėme partizaninį gyvenimą: Vaičkus-Sakaliukas, Antanas Kazlauskas-Martynas ir Povilas Bagdonas-Atlantas.

Partizanui Martynui šitos apylinkės netoli Užvenčio žinomos, man ne. Prie miško užėjome į ūkininko sodybą. Partizanas Martynas man sako: „Čia gyvena geri žmonės.“ 1953 metų balandžio mėnuo. Pavasario pradžia. Šeimininkas prižadėjo atnešti į mišką šiaudų, nes miške bus šlapia gulėti ant žemės. Dar nebuvo išaušę, kai išėjome iš kambario. Ūkininkas paėmė šiaudų ryšulį nešti į mišką. Mes kartu su ūkininku einame per kiemą. Netikėtai, į mus, pradėjo šaudyti. Aš nešiau automatą. Man per automato diską kulka kliudė sėdyne. Kulka praėjo per sėdynės raumenis, nekliudydama kaulų. Sudaužė automato diską. Partizanas Vaičkus-Sakaliukas žuvo vietoje. Partizanas Martynas liko nesužeistas. Vienas partizanas žuvo, du likome gyvi. Prieš minutę buvome trise.

Į miško dešinę pusę atbėgau per pelkes, pro sovietus, pro kalvą, krūmais į mišką. Tuo momentu Martyno ir Sakaliuko likimų nežinojau. Tik atbėgęs į mišką pamačiau, kad mano automatas sugadintas. Diskas sudaužytas. Spyruoklė neveikia. Automatą pasikabinau per petį. Pasiėmiau pistoletą. Ėjau į miško gilumą. Miško pakraštyje gali pakliūti saugumiečiams. Išgirdau netoli manęs šūvį. Galvojau, gal čia yra kariuomenė. Nusiėmiau automatą. Pasikeičiau diską. Susiremontavau automatą. Esu pilnoje karinėje parengtyje. Einu toliau. Vietovės nežinomos. Orientavausi pagal kompasą.

229

Nusistačiau kryptį. Pagal tą kryptį ėjau tolyn. Pareinant užėjau gilią, gilią daubą. Jeigu reikia ją apeiti, reikia eiti keliolika kilometrų aplinkui. Čia neplatus tarpelis praėjimui. Matau piemuo gano gyvulius. Dėvėjau karišką švarką ir Lietuvos kariuomenės karišką kepurę. Švarką išsiverčiau į priešingą pusę, pamušalą į viršų. Pamušalas juodas. Apsivilkau. Iš tolo nesuprasti. Tik iš arti galima suprasti. Automatą turėjau trumpą – „štucerį“. Jį pakabinau po švarku. Einu kaip paprastas žmogus. Priėjau lieptą. Reikia pereiti lieptą. Žiūriu – garbaus amžiaus piemuo. Pina krepšius. Kitur aš praeiti negaliu, trukdo gilus griovys. Reikia eiti tik per lieptą ir atgal į mišką. Priėjau iki piemens. Jis klausia manęs:

– Ar girdėjai kas čia šaudė?Sakau: – Girdėjau. Piemuo sako: – Čia dažnai vyksta susišaudymai – tai vienoje miško pusėje, tai

kitoje. Jau kas nors ant ko nors užlipo. Su juo daugiau nekalbėjau. Piemens paklausiau: – Čia nematei? Piemuo atsakė: – Čia, tame krašte, nieko nemačiau. Toliau šaudė. Matyt, jie toliau

darbuojasi.Pasikalbėjome su piemeniu. Nekeičiu savo uniformos. Einu mišku

tolyn. Manau, kad nutolau nuo kompaso. Aš vėl į pamiškę išeinu. Vėl tikslinu ėjimo kryptį. Parėjau į Užpelkio mišką, netoli Kaunatavos. Ėjau visą laiką mišku.

Enkavedistai ankstų rytą, švintant mus apšaudė. Po pietų atėjau į Užpelkio mišką, netoli Kaunatavos kaimo. Galvojau eiti į pamiškę įsitikinti, ar tikrai tie Užpelkiai yra. Išėjau į miško kvartalus skiriančią liniją pasižvalgyti. Pamačiau žmogų. Išėjo, pasižvalgė ir nuėjo į pamiškę. Žmogus su šautuvu. Apsivilkęs karišką švarką. Labai panašus į partizaną Martyną. Jeigu Martynas išėjo į pamiškę pasižvalgyti, tai jis sugrįš atgal. Taip. Jis už kiek laiko atsirado toje pačioje vietoje. Vėl žvalgosi. Jo buvo ilgi plaukai. Matau – ilgi plaukai. Atpažinau, kad Martynas. Sušukau: „Martynai.“ Jis šoko atgal. Šaukiu: „Martynai. Ar tu?“ Jau atpažino balsą. Atsiliepė. Taip netikėtai susitikome. Tą pusę dienos, aš ir Antanas Kazlauskas-Martynas, ėjome viena kryptimi. Martynas pasakojo: „Partizanas Vaičkus-Sakaliukas po mano kojomis žuvo.

230

Krito ir nepajudėjo.“ Likome dviese. Susitikdavome su Žemaičių apygardos vadu Vladu

Montvydu. Palaikėme ryšį. Jis žinojo mūsų apylinkes, žmones. Kai pas mus ateidavo, jausdavosi kaip namuose. Vladas Montvydas man pasakojo:

– Aš turiu žmogų. Nėra kaip jį paimti į štabą. Jis vienuolis. Buvęs vienuolyne. Jūs dabar esate dviese. Priimkite vienuolį. Neturi kur, kaip gyventi.

Sakau: – Tegul pareina.Per žmones atsiuntė. Jis pats neatėjo. Jo neatvedė. Nuėjome į sutartą

vietą ir radome vienuolį. Visą laiką gyvenome su juo. Vienuolis buvo su partizanais nuo 1953 metų, apie metus laiko. Vienuolis buvęs Tauragės vienuolyne. Lietuvis. Jo kilmės nežinojau. Vienuolis turėjo Žemaičių apygardos vado rekomendaciją – daug metų slėpėsi nuo persekiotojų, daug padėjo partizanams. Reikia jam gyventi. Neturi grupės, prie kurios galėtų prisijungti. Sakėme: „Jeigu du išgyvensime – laikykimės trise.“

Paskutinių pusryčių metu, 1954 10 23 ar 24, mes su vienuoliu nuo stalo kėlėmės kartu. Pajutau, kad kažkas yra negerai. Šeimininkė ruošė maistą. Ruošėsi vaišinti su pipirais. Aš šeimininkei sakiau: „Greitai, greitai. Mums reikia eiti“. Sodyba netoli miško. Šeimininkė neskuba. Pagaliau pavaišino. Ant stalo pastatė butelį degtinės. Visiems gerti. Kiti gėrė. Vienuolis negėrė. Ragino ir vienuolį gerti degtinės. Jis degtinės neragavo, tik valgė. Ant dešrelių, ant lašinėlių buvo užbarstyta įvairių pipirų, prieskonių. Ant dešrelių buvo užpilta nuodų.

Prisimenu, kaip plungiškiai partizanai buvo apnuodyti. Partizanas Vacys Šakinis pasakojo kaip žuvo jo brolis. Jis ten buvęs, viską matęs. Man greitai galvoje viskas sureagavo, kad mes jau esame apnuodyti. Aš tik sušukau: „Vyrai. Išaušo.“ Atsimenu, kėliaus. Ėmiau už pistoleto. Traukiau pistoletą iš dėklo. Priešais sėdėjo šeimininkas. Jo akys pasidarė didelės. Aš galvojau, ar čia neatidengs ugnį į mus. Pagalvojau, jau esame apsuptyje. Vienuolis man paėmė po ranka. Išėjome į koridorių. Kai atidarėme lauko duris, iš automato kirto per kojas. Aš – į dešinę, vienuolis – į kairę. Pajaučiau šviesą ir nebejaučiau žemės po kojomis. Savijauta, kaip būčiau pakibęs ore. Raudona šviesa ir kaip marška uždengė. Daugiau nieko nebeatsimenu. Paskui košmarai – lyg tai einu, lyg tai bėgu. Matomai, stipraus savisaugos instinkto veikiamas, iš tos vietos ėjau, kad mane rado už kilometro ar toliau gulintį krūmuose. Išėjęs iš

231

sodybos kokį tai atstumą, buvau apsuptas. Mane radęs piemuo, ganydamas gyvulius, ir pranešęs.

Pasibaigus visiems tardymams perskaitė protokolą, kaip buvau suimtas. Jie nerašo apie apnuodijimą. Po 50 metų norėjau surasti sodybą, kurioje 1954 metų spalio mėnesį mane suėmė. Tada tą sodybą suradau nakties tamsoje. Dabar, ir dienos metu, jos neradau. Kartu su broliais Romualdu ir Alfredu Jonušais važiavome aplankyti nors kai kurias partizanų lankytas vietas. Atkentėjęs Sovietų Sąjungos lagerių žiaurumus, po 30 metų pertraukos, sugrįžęs į savo tėvynę Lietuvą, apsilankiau savo tėviškėje – Kūlių Daubos kaime. Viskas pasikeitė. Buvo ariama dirva, dabar auga miškas, iš kurio jau galima pjauti gegnes. Kur buvo miškas – arba išpjautas, arba užaugę stori medžiai. Visas gamtovaizdis pasikeitęs.

Grįžtu prie pasakojimo apie apnuodijimą ir bėgimą su sušaudytomis kojomis iš ūkininko sodybos. Saugumiečiai mane krūmuose rado ginkluotą. Jie tikriausiai galvojo, kad guli negyvas ginkluotas žmogus. Arčiau priėję pamatė, kad yra gyvybės žymių. Saugumiečiai nuėmė ginklus. Taip tardytojas man sakė. Paėmė ginklus. Du kareiviai paėmė vesti. Kareiviai veda Lietuvos partizaną Povilą Bagdoną-Atlantą pašautomis kojomis. Jis kaip miegodamas eina, bet kai susijudina – vienas kareivis nukrenta, kitas nukrenta, o jis eina atgal. Jis eina tyliai. Kai susijudina – kareiviai nukrenta. Taip galėjo būti. Buvau fiziškai stiprus. Neatsimenu, kaip iš tos sodybos patekau į Vilnių. Ar jie mane atvedė, ar atvežė? Man iš atminties prapuolė savaitė laiko. Atsimenu, tai įvyko 1954 m. spalio iš 23 į 24 d.

Tardymai

Vilniaus saugumo požemiuose pabusdavau ir labai norėjau gerti. Žiūriu, priešais, ant lovos, sėdi žmogus. Prašau: „Duok tu man atsigerti.“ Duoda vandens. Kai atsigeriu, viskas, kaip šydu uždengia. Vėl be sąmonės. Kitą kartą vėl prašau gerti. Jis man sako: „Kelk ir valgyk. Tris paras esi nevalgęs. Badu numirsi.“ O kas tas žmogus, aš nežinau. Jis nebedavė gerti. Pradėjo kalbinti. Atgavau sąmonę. Pradėjau žvalgytis. Patalpa išbaltinta, duryse akutė. Kalėjime nebuvęs, nežinau kaip čia yra. Aš vyro klausiu:

– Kur mes dabar esame? Tu man pasakyk. Jis nusišypsojo: – Tu nežinai?.

232

– Nežinau. – Vilniuje, kalėjime. – Kaip tai – Vilniuje, kalėjime? Netikiu, argi taip yra?Prisiminiau seną taisyklę. Jeigu žmogus abejoja ar tai tikrovė, ar

sapnas, reikia sau žnybti arba pjauti. Jeigu skausmo nejausi, bus sapnas. Jeigu jausi skausmą – tikrovė. Žiūriu, rankos bintais subintuotos, galva subintuota, kojos apibintuotos. Tvarsčius pastūmiau. Suradau odos. Įžnybiau. Jaučiu, kad jau ne sapnas. Nuo to momento mano sąmonė prabudo. Supratau, kad ne sapnas. Ateidavo gydytojai sveikatos patikrinti. Suleidžia vaistų ir vėl užmiegu. Kartais prabundu. Bet aš – nenormalus ir nenormalus. Matyt, mane nuodai veikė, ar kas tai buvo.

Vėliau, kai pradėjau atsistot ant kojų, nors buvau apibintuotas, supratau, kad sudaužyta mano galva. Galvojau, kad galva peršauta. Dar ir dabar yra duobutė. Yra iškritęs kaulo gabaliukas. Čia buvo pradaužtas kaukolės kaulas. Iš tikrųjų, suimdami man sudaužė galvą. Rankos buvo nudraskytos. Visa oda suraižyta.

Jie pradėjo mane kelti iš lovos ir vesti į antrą aukštą tardymui. Atsimenu, nuvesdavo tardymui. Supratau, kad jie su manimi darys bandymus. Žiūriu, kampe pastatytas šautuvas. Rusiškas šautuvas. Mes jį vadinome - „dildė“. Išeina sargybinis. Žiūriu, ir tardytojas kur nors nuėjęs. Šautuvas yra netoli manęs. Galvoja, kad imsiu šautuvą ir bandysiu daryti tvarką. Aš žinojau, kad visa tai netikra. Tai buvo šautuvas – ne šautuvas, o paprasčiausia šluota. Nebuvo ten šovinių. Nieko gero ten nebuvo. Nesileidau išprovokuojamas. Kitą kartą įvedė mane pas tardytoją. Pasodino nugara į stalą. Ant to stalo – du išardyti pistoletai. Sudėtos visos detalės, o vienas lyg tai neardytas. Šoviniai išmėtyti ant stalo. Aš, nugara prieš stalą pasodintas, sėdžiu. Jie pasikalbėjo. Vienas vienur, kitas kitur išėjo. Aš galvoju – vargšeliai, vargšeliai. Norite iš manęs šitoje situacijoje ko tai. Aš kojomis negaliu vaikščioti, kam man tie ginklai. Ką su jais padarysiu, jeigu ir tikri būtų. Čia tik paruoštos lėlės.

Pas tardytoją vesdavo du kareiviai, nes koja buvo nesveika ir galva sudaužyta. Pradarydavo kameros duryse maisto padavimo langelį ir šaukdavo: „Raidė B“. Prieini prie langelio. Pasisakai pavardę. Išgirsti komandą – pasiruošti. Paima, išveda.

Pirmiausia klausė: –Kur gyvenote? Kaip gyvenote?

233

Jiems atsakydavau, kad mes gyvenome visur ir visada. Kol mums žmonės padėjo gyventi, mes gyvenome su žmonėmis. Dabar mums gerų žmonių nebėra, patikimų taip pat nebėra. Mes kur gyvename, gyvename. Mes užeiname pas žmones. Nesigiliname pas ką atėjome, net pavardės neklausiame. Atėję pasakome, kad mums reikia to ir to. Mes pareikalaujame. Jeigu neduoda, patys pasiimame. Einame ir išeiname. Taip buvo tikrovėje.

Tardytojas klausė: – Ar žemines turėjote? Paaiškinau: – Kam mums tos žeminės? Mes pastovios vietos neturėjome. Ėjome

visur. Tardytojas išima užrašų knygutę. Padeda ant stalo. Klausia: – Ar žinai kieno šita užrašų knygutė? Tyliai galvoju. Prisimenu. Partizanas Antanas Kazlauskas-Martynas

turėjo tokią užrašų knygutę. Tardytojui atsakiau: – Nežinau, kieno šita užrašų knygutė. Man sako: – Gerai įsižiūrėk, turėtum atpažinti. O ta planšetė? Sakau: – Jų irgi visokių būna. Aš jau matau, kad ji yra Martyno. Tardytojas pradeda vartyti užrašų

knygelės lapus. Suprantu, Martyno užrašai. Skaito: „Bunkerį žadėjote kasti čia, iškasėte čia.“ Žiūriu, tikrai Martyno rašyta. Tada man pasidarė negerai. Galvoju – dabar viskas. Kai tardytojas pradėjo skaityti įrašus užrašų knygutėje suabejojau, ar Martynas galėjo tai padaryti.

Tikrovėje buvo taip. Kartu vaikščiodamas su partizanu Antanu Kazlausku-Martynu užėjome į kaimą, iš kurio jis buvo kilęs. Už Luokės miestelio daug rusų gyveno. Neprisimenu kaimo pavadinimo, nes niekada nesu buvęs. Martynas aiškino, kad čia gyvena geri žmonės, nors ir rusų tautybės. Galima užeiti. Užėjome, nes tuomet visur užeidavome. Įėjome į kambarį. Davė vakarienę pavalgyti. Įdėjo maisto išsinešimui į kelionę. Troboje buvo dvi rusų tautybės kaimynų mergaitės. Viena iš jų paėmė savo nuotrauką, ant antros pusės užrašo atminčiai Martynui. Martynas, paėmęs mergaitės nuotrauką, deda į užrašų knygutę ir į krepšį. Priėjau prie Martyno ir jį įspėjau:

– Martynai, ką tu darai? Martynas sako:

234

– Nieko blogo. Čia mano buvusi kaimynė, draugė. Čia atminčiai. Sakau: – Ar įsivaizduoji, kokios pasekmės gali būti? Gerai, mes išeisime.

Ji pasiliks. Niekas nežino, ar viskas bus tvarkoje. Jeigu tave saugumiečiai suimtų ir rastų šitą nuotrauką. Atpažins. Užrašyta, aišku kokiu tikslu. Jau pavedi tuos žmones. Nejaugi tu nežinai, kad šitaip elgtis negalima.

Martynas sako: – Man tas neatėjo į galvą. – Martynai, nuo šios dienos žinok, kad šitaip elgtis negalima. Su

savimi negali turėti jokių įrodymų, kad nebūtum kitiems kaip įrodymas.Pavyzdžiui, atėjai pas mergaitę, paėmei jos nuotrauką ir žuvai tą vakarą. Tuo pavedi tuos žmones. Taip negalima.

Jis tą nuotrauką grąžino mergaitei. Ji padėkojo.Tikrai taip gali būti. Prisiminiau, Martynas tikrai turėjo užrašų

knygutę ir, laiko turėdamas, daug rašė į ją. Ką jis rašydamas galvojo – gerą ar blogą, bet šita knygutė daug, daug man pakenkė. Martynas – tai slapyvardis. Kai mane suėmė, tik tada sužinojau, kad jo pavardė Kazlauskas. Jo mama buvo ištekėjusi už Kazlausko, vėliau ištekėjo už Pociaus. Pociaus vaikai buvo du broliai. Kartais ateidavo. Martynas susitikdavo su savo broliais. Išsikviesdavo ir susitikdavo, kalbėdavosi. Vienas jo brolis buvo tarnavęs Raudonojoje armijoje. Martyno net vardo nežinojau. Nesidomėjau jo biografija.

Pas tardytojus rodė visokius daiktinius įrodymus; užrašų knygutę, planšetę. Pradėjo vardinti kaimus, žmones. Man pasidarė aišku, kad viskas jiems yra sužymėta. Tardė. Išveždavo naktį, parveždavo naktį. Aš ir nežinau, kur mane vežiojo. Pasimatymus organizavo naktį. Išvesdavo iš kameros. Atvesdavo į kokį tai kabinetą. Pas tardytoją atvesdavo porą žmonių. Susodindavo tris. Paskui įvesdavo į kabinetą. Ką įvesdavo – nežinau. Klausdavo: „Ką iš tų trijų atpažįstate?“ Kiek prisimenu, kai atvežė į Telšių saugumą, vežė iš Žarėnų, nes buvau buvęs Telšių rajone. Iš Žarėnų rodė visiems, bet nė vieno pažįstamo nemačiau, su kuriuo būčiau turėjęs reikalų. Jų klausė: „Kurį pažįstate?“ Buvo keli, kurie įsižiūrėjo. Sakė, kad būtų panašus, bet buvo su barzda. Su barzdomis buvo keli. Panašus į vieną iš tų, kurie buvo su barzdomis. Dabar garantuoti negaliu. Vienus įvedė, kitus įvedė. Kai parvežė į Vilnių, net į pirtį vesdavo su sargyba. Nebeleido skusti barzdos. Barzdos greitai užauginti negalima. Per pusmetį, metus barzda užaugo. Kadaise turėjau barzdą. Buvo užaugusi didelė barzda. Miške būdamas turėjau barzdą.

235

Prisimenu, gal Juodsodės parduotuvę iškraustėm. Sužinojau, kur gyvena pardavėja. Vakare nuėjome pas ją. Su Martynu užėjome į namus. Pasikvietėme pardavėją. Ji augino mažą vaiką. Vaiką palikome pas mamą. Vyrų nebuvo namuose. Išsivedėm. Pardavėjai sakėm taip: „Eisime į parduotuvę. Eisi. Darysi ką mes sakysime. Tvarkoje. Bandysi bėgti – šausime vietoje.“ Taip mes ją įspėjome. Ji neprieštaravo. Atėjome prie krautuvės. Radome sargą. Pardavėja užėjo pas sargą. Pasikvietė sargą. Sargui taip pat pasakėme: „Bandysi bėgti – šausime.“ Pardavėja atrakino krautuvę. Įėjome į krautuvę. Prie durų padėjome taburetes ir ant jų abu pasodinome. Ėmėme, kas mums reikalinga. Pasiėmėme maisto produktų, audinių kelnių ir švarkų siuvimui. Paėmėme keletą pakuočių cigarečių ir degtinės. Degtinė reikalinga pėdų maskavimui. Jeigu mes norime, kad mūsų pėdos išnyktų, išbarstome ant žemės tabako ir užpilame degtinės. Su batais pavaikščiojame ir vėl pakartojame tokią pat operaciją. Tai darome tam, kad šunys neatsektų pėdų. Žinojome tik tą vieną būdą, kaip galima apsisaugoti, kad šunys pėdų nesusektų.

Tardyme, kai kalbėjau apie barzdas, atvedė pardavėją, nes jie žinojo, kad mes buvome krautuvėje. Į jų klausimą atsakiau, kad mes buvome parduotuvėje. Tardytojas mūsų paklausė:

– O kodėl taip darėte?. Atsakiau: – Mums kito gyvenimo nebuvo. Jiems įdomu: – Kodėl jūs vaikščiojote ginkluoti? Atsakiau:– Čia vaikiškas klausimas. Jeigu aš užeisiu be ginklo, mane su šakaliu

išvarys. Aš užeinu su ginklu. Pasakau atėjimo tikslą. Tada žmogus su manimi skaitosi. Kas jis bebūtų. Nesvarbu, ar jis komunistas, ar ne. Jeigu ginkluotas, priešinsis su ginklu, tada priešinsimės visi. Jeigu geruoju nesutiko duoti – pasiėmėme patys. Užėjome į krautuvę, pasiėmėme, kas mums reikalinga. Mums gyventi reikia. Tardytojas nestinga klausimų. Man sako:

– Gerai, Bagdonai, kad tu tuo laiku papuolei. Būtum anksčiau pas mus patekęs, visko būtų buvę. Tu pas mus patekai pats paskutinis.

Susimąsčiau. Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis žuvo 1953 08 23. Partizanų nieko nebeliko. Ryšio su niekuo nebeturime. Pasibaigė partizaninės kovos.

236

Labai rimtai paklausė: – Kodėl neatėjai registruotis į Valstybės saugumo komiteto, Telšių

skyrių, kai palikai vienas? Atsakiau: – Aš žinojau savo likimą. Ar aš būčiau tada pas jus atėjęs, būčiau

čia atvestas, ar jūs pasigavę dabar mane čia turite. Tas pats. Žinojau, kad buvo paskelbtas legalizacijos laikotarpis – neatėjau. Tada buvau surištas su partizanų grupe, negalėjau išeiti. Dabar man pavėluota. Ėjau su likimu. Šiandien diena tokia, rytoj kitokia.

Kai užaugo barzda, vėl mane vežė į pasimatymus su žmonėmis. Vėl viskas iš naujo. Dar kartą klausė:

– Ką žinai iš tų trijų? Jeigu nebuvęs ir anksčiau niekas nepripažino. Kai atvedė pardavėją

iš krautuvės, iš kurios pasiėmėme prekių, ji mane atpažino, bet nenorėtų sakyti. Čia jau viskas aišku. Sakau:

– Aš pardavėją atpažinau. Pardavėja prisipažino: – Aš šį partizaną prisiminiau. Viskas tvarkoje. Tas jau buvo užfiksuota. Kur reikėjo buvau atviras,

kur nereikėjo, nieko nežinojau.

Lageryje

Sudarė bylą. Teisė. Nuteisė – mirties bausmė. Keturis su puse mėnesio buvau įkalintas Lukiškių kalėjime, mirtininkų kameroje. Paskui pakeitė – vietoje mirties bausmės, pakeitė į 25 metus kalėjimo lageriuose. Per persiuntimo punktus atvežė į Mordoviją. Ten, paprastame lageryje kalėjau du ar tris metus. Mordovijoje kalėjau septintame lageryje. Prie jo buvo ir pirmas lageris. Pirmame lageryje daugiausia buvo kalinami įvairių tikėjimų kunigai. Jame buvo mažai kalinių. Septintame lageryje kalėjo keli kunigai. Teko kalėti su kunigu Alfonsu Svarinsku, bet neilgai. Antrą kartą su kunigu Alfonsu Svarinsku kalėjome ypatingojo režimo lageryje, bet taip pat neilgai.

Vėliau suskirstė pagal bylas. Atskirai – teistus mirties bausme, atskirai – teistus kelis kartus. Turinčius sunkias bausmes taip pat atskyrė. Kai bylas perskirstė, mūsų bylos iš septinto lagerio pateko į ypatingąjį. Parvežė į dešimtą lagerį, dar nebaigtą statyti. Pasakojo, kad tą lagerį statė

237

kinų belaisviai. Statybininkai skubėjo dirbti. Kai darbus užbaigė buvo netoli Šv. Kalėdos. Mus iš ketvirto lagerio pėsčius parvarė į narvus – kameras ir ten uždarė. Mūsų gyvenamas plotas – aptvertas lageris, uždaras kalėjimas. Buvo pastatyti barakai – kaip garažai. Įvedė į požemius, į betoninius narvus, kuriame kalėjau trylika metų. Narvuose – geležinės krosnys, kūrenamos malkomis arba mazutu. Krosnys buvo reikalingos patalpų džiovinimui, nes dar nebuvo išdžiūvęs betonas. Savo kūnų ir krosnių šiluma džiovinome sienas. Buvo pilna garų. Buvome laimingi, kai mus išvesdavo dirbti darbų. Darbo dienomis aštuonioms valandoms išvesdavo į darbą. Sekmadienis – nedarbo diena. Išvesdavo pasivaikščioti tik 20 minučių. Keturiolika kalinių tokioje mažoje patalpoje. Likusį laiką kentėjome narve uždaryti. Blogiausia buvo vasaros metu. Labai karšta. Langelis mažas. Narve karšta. Ventiliacijos nėra. Trūksta oro. Gulėjome ant žemės su trumpikėmis. Narvas-kamera įrengta taip: dviejų aukštų narai, į žemę įbetonuotas staliukas, lenta, valgant pasidėti maistą. Ligoninėje operavo apendicitą.

Išvedus į darbą, dirbome aptvertoje zonoje. Vyko fabriko statyba. Vėliau dirbome detales automobiliams „Moskvič 407“, „Moskvič 408“. Iš Maskvos parvežė įrengimus. Detales automobiliams gamino trijų lagerių kaliniai. Pagamintas detales išveždavo. Nežinojau, kur automobilius surinkdavo. Pas mus pagal šabloną darė detales, vykdė suvirinimo darbus, atliko cheminį automobilių detalių apdirbimą.

Man paliko veltui užskaityta dvylika metų. Iškentėjai vieną dieną, darbo normą viršijai 121 procentu, užskaitė už tris paras. Mano didelė bausmė, aš ypatingai nesistengiau. Tie kaliniai, kurių mažos bausmės, labai stengėsi. Daug kas anksčiau išėjo iš kalėjimo, ypatingai sunkaus ir alinančio darbo dėka, pasinaudoję užskaitymais.

Susirinkę kaliniai kalbėjome: „Mūsų didelės bausmės, bent kiek sumažės. Už vieną vergiško darbo dieną užskaitė už tris dienas. Tai jau gerai. Gal per 10–12 metų išeisime į laisvę.“ Stengėmės iš visų jėgų. Maistas ypatingai blogas, darbo sąlygos blogos, bet nežiūrint to, stengėmės tą normą įvykdyti. Pasibaigė žaliavos. Nebeturime darbo. Atvežė traukinį metalo. Dirbo labai galingi presai. Kai presuodavo didelių išmatavimų kampinius geležis, žemė drebėjo. Suvirintojai virino kampinius. Kalinių brigados laukė detalių. Kaliniai šaukdavo: „Greičiau. Greičiau.“ Aštuonios didelės vonios buvo pripildytos ištirpintų cheminių medžiagų. Konvejeris atneša detales, įmerkia į minėtą vonią nustatytam laikui. Pagal automobilių detalių

238

apdirbimo technologiją, kad apsaugoti metalą nuo rūdijimo, detalės turėjo būti įmerktos į visas aštuonias vonias. Pagal techninius reikalavimus, detalė kiekvienoje vonioje turėjo būti vieną valandą. Kol detalės kiekvienoje vonioje išbus nustatytą laiko tarpą, bus sugaišta daug laiko. Metalo gaminius vonioje laikėme trumpai. Produkciją gaminome nekokybišką. Už šitokį darbą kaliniams didelė nauda: už vieną vergiško darbo dieną užskaitė tris. Dvi dešimtis metų kalėjau kalėjimuose. Jei pridėti dvylika užskaitytų metų, man priskaičiuota trisdešimt du metai kalėti kalėjime. Vėliau užskaitas pradėjo mažinti. Įvykdžius normas užskaitė dvi dienas, galiausiai po vieną dieną. Po kurio laiko panaikino minėtas privilegijas. Galų gale paskelbė įsakymą, kad užskaitos nebegalioja. Jei kam trūko, turėjo kalėti nustatytą laiką, bet pagal užskaitas į laisvę nebeišleido. Kaip jos stebuklingai atsirado, taip ir pranyko. Mes prisiminėme palyginimą, kaip čigonas su arkliu elgėsi. Pakinkė arklį į ratus. Medinė kartelė ilga. Ant kartelės galo avižų maišelį pakabino. Arklys norėdamas prieiti prie avižų ėjo, ėjo kol nugriuvo. Pas kalinius taip pat buvo. Kurie kaliniai turėjo mažas bausmes, tie suspėjo. Mane apgavo, paliko dvylika metų.

Neprisimenu, septintame ar keturioliktame lageryje buvo organizuoti kursai. Mokė rusų kalbos. Mokėmės vairuotojų kursuose. Reikėjo susipažinti su automobiliu. Nuvedė į garažą, kuriame stovėjo senas, sukrypęs „Moskvičius“. Paskyrė penkis kalinius automobilio studijavimui. Buvome visi lietuviai. Turėjome išardyti tą automobilį. Kiekvienam paskyrė užduotis, kurias atlikus reikėjo savo darbą pateikti vertinimo komisijai. Mokė rusų kalba. Visiems savo grupės lietuviams pasiūliau automobilio detales vadinti lietuviškai. Nežinojome visų detalių lietuviškų pavadinimų. Pradėjome mokytis lietuviškai vadinti. Praktinio vairavimo pamokų atlikti negalėjome. Anksčiau, prieš mus, vairavimo praktika buvo atliekama lagerio teritorijoje. Duodavo automašinas. Išdėstydavo kelių ženklus. Zonos teritorijoje atlikdavo praktinius vairavimo mokymus. Vairavimui skyrė didelius savivarčius automobilius, kuriais mokėsi vairuoti kriminaliniai kaliniai. Kartą savivarčiu trenkėsi į lagerio zonos vartus. Išmušė vartus. Pakėlė savivarčio kėbulą, kad bėgančių nesušaudytų. Išvažiavo. Tuoj pat sugaudė. Nuo tada uždraudė bet kokį vairavimo mokymą lagerio teritorijoje. Mums kursai baigėsi, bet praktinio automobilių vairavimo nebuvo. Paskutinius mus išvežė į ypatingąjį lagerį.

Kelionėje į lagerius, lageriuose, labai retai išgirsdavome lietuvišką

239

žodį. Viskas rusiškai. Lietuviai nežinojome rusų kalbos. Teko gyventi su kriminalistais. Jie žiauriai elgiasi. Nekultūringai kalba. Niekam nerodo gero pavyzdžio. Jeigu išgirsti lietuviškai kalbant, atrodo, kad brolį sutikai. Su juo kalbi lietuviškai. Septintame lageryje buvo 170–180 lietuvių. Latvių mažiau. Estų dar mažiau. Daugiausia ukrainiečiai, rusai ir visos kitos Sovietų Sąjungos okupuotų valstybių gyventojai. Lageryje kalėjo olandai, belgai, vokiečiai. Kai perkėlė į ypatingąjį lagerį, aprengė margais drabužiais. Panašus į ypatingą nusikaltėlį. Jei nusikalsti, įmeta į vienutę. Nesi nusikaltęs, gyveni bendrai. Vėliau išmokome rusų kalbos. Ilgesnį laiką negirdėjome lietuvių kalbos. Būdavo naujiena išgirsti lietuvišką žodį. Jeigu jaunas įpratai kalbėti savo gimtąja kalba, tai ir pasenęs, ilgą laiką negirdėjęs lietuvių kalbos, vis tiek jos neužmirši.

Grįžau į Lietuvą

Parvažiavau į Lietuvą 1974 10 27 . Tada man buvo penkiasdešimt septyni metai. Gimtadienis – rugsėjo mėnesio devintą dieną.

Esu atsidavęs likimui. Kai grįžau iš lagerio, prieš du metus buvo mirusi mano mama. Ji taip pat slėpėsi nuo trėmimo į Sibirą. Daugiausia gyveno Telšių mieste, kaimuose, todėl nebuvo ištremta į Sibirą. Parkeliavęs iš lagerio neturėjau kur gyventi. Laikinai apsigyvenau pas seserį Emiliją, Birikų kaime. Sesuo Sofija gyveno Kuršų kaime ir sesuo Barbora Telšių mieste. Išvažiuodamas iš lagerio pasakiau, kad važiuoju į Telšių miestą, pas seserį Barborą. Prisiregistruoti nebuvo kur, nes viename kambaryje gyveno sesuo Barbora su vyru, jų dukra ir aš. Nėra kur gyveni. Negaliu ieškoti darbo, nes dokumentai dar reikiamai neapiforminti. Parvažiavęs į Lietuvą, Telšių miesto policijos skyriui pridaviau reikiamus dokumentus. Po trijų mėnesių gavau pasą. Siuntė dokumentus į Vilnių, kad išsiaiškintų, ar aš teisėtai parvažiavau į Lietuvą. Tada niekam neleido grįžti į Lietuvą. Mane Maskvoje paleido, nes nebuvo dokumento, kur važiuoti. Paleidžiant pasakė: „Tu, Bagdonai, važiuok kur nori. Jeigu nori, nors į Maskvą. Tau nėra nustatyta.“ Kitiems grįžtantiems iš lagerio dokumente buvo parašyta, kur galima gyventi, kur negalima. Man to nebuvo. Išvažiuojant manęs paklausė, kur aš važiuosiu. Gal pas šeimą? Atsakiau, kad šeimos neturiu, esu viengungis. Paprašiau, kad parvežtų ten, iš kur paėmė.

Gavęs dokumentus daug kur ėjau ieškoti darbo. Ne visos gamyklos

240

norėjo priimti į darbą. Visur klausdavo, kokią specialybę turiu. Kaip įrodymą, pateikdavau kvalifikacijos suteikimo knygutes. Kadrų skyrių darbuotojai, susipažinę su man suteiktomis kvalifikacijomis atsakydavo, kadtokių kvalifikacijų darbininkams darbo neturime. Visi sakydavo, kad man suteiktos aukštos kategorijos. Man buvo suteiktos 5, 6, 7, kategorijos. Telšių mieste, gamykloje ketvirta kategorija atitinka meistro pareigoms. Kadrų skyriuose aiškinau, kad darbo neturiu, kad galiu dirbti visus darbus. Darbą gavau Telšių TSO – tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, gelžbetonio ceche. Čia dirbau tris mėnesius. Vėliau pervedė dirbti į mašinų cechą. Apie pusę mėnesio dirbau darbininku. Derinau medžio apdirbimo stakles, nes būdamas lageryje dirbau tą darbą. Dirbau mažosios mechanizacijos skyriuje. Reikėjo remontuoti įvairius mechanizmus, betono maišykles ir kitus įrengimus. Minėta organizacija parsivežė du naujus ventiliatorius pjuvenų pašalinimui iš cecho. Reikia juos sumontuoti. Nėra pagrindinio šaltkalvio, niekas nemontuoja. Ateidavo šaltkalviai iš kitų darbų barų, bet tik pasiruošdavo montažui, o rimtai nieko nedarydavo. Darbininkai nebenorėjo rankomis nešti pjuvenas, todėl pradėjo skubinti ventiliatorių montažo darbų atlikimą. Kitų darbo barų darbininkai pastatė, sumontavo minėtus ventiliatorius, bet jie neveikė. Lageryje tokius darbus buvau dirbęs ir supratau, kad ne taip padaryta. Savo meistrui paaiškinau, kad ventiliatoriai neteisingai sumontuoti. Meistras manęs klausė, ar tikrai aš žinąs. Paaiškinau, kad tikrai žinau. Pasiūlė pabandyti. Darbininkai dirbome kelias dienas. Pabetonavome pagrindus, nustatėme kryptis. Susirinko komisija ventiliatorių priėmimui į eksploataciją. Pasiūliau, kas galėtume duoti kepurę pabandymui. Išneš ar ne. Kiti suabejojo. Paėmiau savo kepurę. Įmečiau ir staiga ją išmetė į viršų. Meistras pranešė TSO pirmininkui Lukoševičiui apie atliktą darbą. TSO pirmininkas atėjo į cechą ir man sako: „Bagdonai, ar tu sutinki čia dirbti mechaniko pareigose. Mes tavęs kitur nebesiųstume. Aptarnautumėte lentpjūvės įrengimus ir ventiliatorius.“ Sutikau. TSO pirmininkas leido dirbti mechaniku aštuonis metus.

Sesers Sofijos dukra Adelė ankščiau gyveno Kuršų kaime. Vėliau Adelė gyveno Telšių mieste, dirbo “ Masčio“ fabriko siuvimo ceche. Adelė man sakydavo:

– Kaip tu vienas gyveni? Atsakydavau: – Gyventi gyvenu, bet tik būnu.

241

Adelė aiškino: – Mano brigadoje dirba moterys: išsiskyrusios, našlės ir pagyvenusios

merginos. Gal tu išsirinktum savąją? –Aš neturiu jokio supratimo. Adelė man pasiūlė su viena susitikti. Matyt, Adelė buvo susitarusi su

mano būsimąja žmona Emilija Domute. Su Adele nuėjome į Naujamiestį, į Butkų Juzės gatvę. Tada autobusai važiavo per purvynus. Vietoj šaligatvių buvo padėtos lentos. Sekmadienio dieną nuėjau pas Emiliją. Mane supažindino. Kaip tada atrodžiau, tik žmona galėtų pasakyti. Man kito gyvenimo nėra. Arba taip, arba taip. Atsidavęs likimo valiai. Po kurio laiko dar susitikau su Emilija. Pradėjau kalbėti. Papasakojau savo likimą. Nenorėjau nieko slėpti. Kaip įvertino – žmona gali pasakyti. Matė mano beviltišką gyvenimą. Nutarė man padėti. Pasakiau: „Jeigu likimas mus suves, mes vienas kitam padėsime. Dviese bus lengviau.“ Taip ir pradėjome bendrą gyvenimą. Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje prisiekėme prie altoriaus. Katedros klebonas Antanas Vaičius mus sutuokė. Nuo to laiko iki dabar esame pažįstami su J. E. vyskupu Antanu Vaičiumi. Baigiame dvidešimt penktuosius bendro gyvenimo metus. 1975 02 21 metrikacijos biure užregistravome santuoką. Į bažnyčią ėjome tada, kai turėjome kuo apsirengti ir apsiauti, nes parėjęs iš lagerio nieko neturėjau. Liudininkais Telšių katedroje dalyvavo Steponas Gudas, Telšių Šv. Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų bažnyčios zakristijonas, ir mano jauniausioji sesutė Barbora. Sukūrus šeimą mano gyvenimas labai pasikeitė.

Dirbau Telšių TSO. Nežmoniškos kančios, vergiškas gyvenimas ir darbas Sovietų Sąjungos lageriuose visiškai suluošino fiziškai stipraus žemaičio sveikatą. Prireikė kvalifikuotos medicininės pagalbos. Gydė gydytojai. Ypatingai daug padėjo žmona. Visiems už tai dėkingas.

Mano tėveliai laikė bites. Dar būdamas mažas, kartu su tėveliu dirbau bityne. Išmokau jas mylėti. Išaušus 1999 metų pavasariui, mano bityne 18 kilometrų nuo Telšių miesto buvo 20 avilių. Deja, tam darbui nebeužtenka sveikatos. Bičių negalima pamiršti. Jas reikia gydyti, maitinti. Žiemos metu nuo avilių atkasti sniegą.

Valstybiniame archyve man teko susipažinti su savo asmens byla. Yra labai daug tomų. Buvo apkrautas visas stalas. Buvome dviese. Ieškojome įrašo apie mano sužeidimus. Mane domino, kokie sužeidimai buvo kautynių metu? Kokie sužeidimai areštuojant? Man buvo reikalingas toks dokumentas.

242

Apytikriai vertėme, vertėme, kol radome. Padarė kopiją surasto dokumento. Daugiau su savo bylos dokumentais neteko susipažinti. Viskas rašyta rusų kalba. Gal dešimtį metų reikėtų sėdėti ir skaityti. Nieko daugiau nesigilinau į tuos rusų kalba rašytus popierius.

Jeigu kada kas skaitys mano šiuos prisiminimus, visų labai, labai atsiprašau, kad pasakoju ne pagal nuoseklią įvykių eigą. Sukaupęs visas paskutines jėgas stengiuosi, kiek dar pajėgiu, kuo daugiau prisiminti ir tuo prisidėti prie to laikmečio baltų dėmių mažinimo Lietuvos istorijoje.

Partizanavimo laikais, kai dar gyvenome didesnėmis grupėmis, buvo reikalingi įvairūs ginklai. Reikėjo turėti kulkosvaidžių. Turėjome įsigiję net vokišką „Pancer faust“ – du vienetus. Patogūs prieštankiniai ginklai. Šitie ginklai, pas mus, turėjo mažą pritaikymą. Juos perdavėme Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui. Vadas sakė kažkur tuo ginklus išbandęs. Veikia labai gerai. Namą sudaužė į gabalus. Ginklai pas partizanus buvo įvairių markių: šautuvai, pusiau automatiniai, automatiniai. Prisiminus paliktų ginklų rinkimą, praūžus frontui per Eidžiotų kaimą, sau buvau pasilikęs suomišką diskinį automatą ir pistoletą TT. Tada nenumatėme, kad ateityje bus reikalingi įvairių markių ginklai. Vėliau supratome, kad galėjome daugiau ginklų pasilikti. Gyvendamas miške turėjau automatą, o vėliau pusiau automatinį ginklą. Gyvenant mažose grupėse kulkosvaidis yra nepatogus, sunkus ginklas. Dažnai reikia toli eiti. Stovyklaujant didesnėse grupėse turėjome kulkosvaidžių. Pasislėpdavome kulkosvaidį. Reikalui esant pasiimdavome. Eidami į kelionę imdavome lengvesnius ginklus. Žeminėse geriausias trumpas ginklas, automatas, granatos.

Įsigiję naują ginklą visiškai išardydavome, patikrindavome, sutepdavome. Buvome išradę savotišką ginklų bandymo būdą. Paruoštus ginklus nusinešdavome prie lapių urvų arba prie rūsių, kuriuose gyventojai žiemą laikydavo bulves. Kulkosvaidžių, automatų vamzdžius įkišdavome į urvą ar rūsį. Aplinkui apkišdavome skudurais. Taip bandėme ginklo veikimą. Jeigu stovi už kelių šimtų metrų nuo ginklo bandymo vietos, atrodo, kad šaudo už kelių kilometrų. Pistoletus bandėme žeminėje. Ginklus valėme ir tepėme taip pat kaip kariškiai. Žiemą tepėme su specialiu tepalu, atspariu šalčiui. Po kautynių visada valėme ginklus. Jeigu ginklas ilgai nešaudytas, vamzdį valydavome, kad nebūtų dulkių.

243

Mokėjau rasti vietas slėptuvėms, kurių niekas nerasdavo. Kareiviai vėliau pradėjo atrasti partizanų žemines. Mes keitėme taktiką. Paskutiniu laiku pasidarėme gudresni. Slėptuves rengėme bet kokioje vietoje. Ačiū Dievui, jeigu kas kareiviams neparodydavo, mano žeminių kareiviai nerasdavo. Šviesios atminties Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis man sakydavo: „Tu esi senas vilkas. Turi didelę patirtį. Jeigu Jūs nustatėte žeminės iškasimo vietą, reikia tikėtis, kad niekada, niekas neras.“ Vadas garantavo: „Aš taip pat turiu patirties toje srityje.“ Juokavau: „Kask žeminę, kad įėjimas būtų ant vidurio kelio, ant vidurio tako. Žiemos metu nėra kaip užmaskuoti įėjimo į žemines. Žeminė gali būti toliau nuo kelio, o įėjimas ant vidurio kelio, vieškelio. Nakties metu įlindai į žeminę, užmaskavai įėjimą, paskui tegul važiuoja virš galvų. Vasaros metu iškasei žeminę dirvoje. Ant viršaus ūkininkas pasėja javus. Įėjimas į žeminę ant kelio. Įlindai. Smėlį su šluota užžarstei. Važiavo – pravažiavo. Ėjo – praėjo.“ Vladas Montvydas sakydavo, kad ir jis vadovavosi panašia patirtimi. Jis turėjo ypatingai daug patirties. Tokia gyvenimo realybė. Šiandien aš dar esu, o jo jau nėra.

Partizanų tarpe buvo tokių, kurie sakydavo: „Jeigu aš šiemet tiek ir tiek nenušausiu, tai aš esu ne tas ir ne tas. Turiu padaryti tą ir tą.“ Man šitie veiksmai atrodė visiškai priešingai. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas brangina savo gyvybę, kas jis bebūtų. Specialiai nesu nė vieno nušovęs ar kaip kitaip nužudęs. Tiek metų buvau partizanu, daug kartų dalyvavau kautynėse, tiek esu apšaudytas, sušaudytas. Kautynėse šaudžiau taip pat kaip ir fronte. Esu ką nušovęs ar ne, aš to nepasakyčiau. Jeigu prieš mane atidengia ugnį, tai šaunu prieš tą ugnį. Bet kad sutikęs žmogų šauti – ne.

Žmogus žmogui negali linkėti to, kas pačiam nemalonu. Su kiekvienu žmogumi reikia aiškintis iš žmoniškųjų pozicijų. Jeigu jis jau nužmogėjęs, tai jis jau viską gali daryti.

Didžiosios metinės ir tautinės šventės mums buvo kaip ir ne šventės. Mums buvo daug atvejų, kai šventės baigdavosi kareivių užpuolimais, susišaudymais, sekimais. Per Šv. Kalėdas ar per Šv. Velykas komunistai suaktyvėdavo, sekdavo įtartinas vietas. Šitas šventes stengdavomės praleisti labai kukliai. Mes negalėjome niekur vaikščioti. Turėjome kentėti, kentėti, kad nepasirodytume ant žemės paviršiaus. Yra buvę, kai Šv. Velykas sutikome žeminėje. Prisimenu. Tris paras „šventėme“ žeminėje. Trys partizanai turėjome apie 200 gramų lašinių ir vieną litrą vandens atsigėrimui. Vis gaudavome pranešimus, kad aplinkui yra pavojus, negalima judėti, negalima išeiti. Išėjus

244

iš žeminės gyventojai papasakojo, kad visas kaimas buvo siaučiamas, sekamas. Visur buvo pilna kariškių. Dar ir šiandien atsimenu tas Šv. Velykas. Žeminėje buvo šalta, drėgna ir be maisto. Stengėmės per tas šventes apsidrausti – niekur nesirodyti.

Kada mes susirinkdavome didesniais būriais, visada prieš išsiskirstydami, prieš žygį kalbėdavome – melsdavome šitą maldą:

– Dieve, leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą. Grąžink, prašau Tave, ir mūsų tėvynei laisvės dienas. Tegul tie bandymai, kuriuos Tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir didesnei jos dvasinei gerovei. Laimink, Viešpatie, mus, kurie buvome priversti palikti savo gyvenamus namus. Duok mums jėgų ryžtingai pakelti sunkią partizanų dalią. Padaryk, kad mes visi liktume ištikimi savo Tėvynei ir grįžtume į ją, nešdami naują atgimimo ugnį. Siųsk, Viešpatie, išminties ir stiprybės dvasios tiems, kurie dirba mūsų tautai ir aukojasi jos labui. Padėk savo tėviška meile ir globa likusiems namuose – mūsų tėvams, broliams ir sesėms. Stiprink dėl Tavo vardo ir Tautos laisvės kenčiančius. Guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius. O amžiną šviesą suteik, Viešpatie, tiems, kurie yra mirę kovos lauke. Šv. Mergele Marija – Aušros vartų gailestingumo Motina – pavesk savo dieviškajam sūnui Jėzui Kristui ir mūsų Lietuvą, kuri taip nuoširdžiai Tave myli ir garbina. Neleisk, kad Tavo sūnaus vardas būtų išrautas iš lietuvių širdžių. Šv. Kazimierai, mūsų tautos globėjau, vadovauk mūsų kovai dėl laisvės taip, kaip kitados stebuklingu būdu, kad vadovavai mūsų tėvams. Per Kristų mūsų Viešpatį, į kurį tiki, išpažįsta ir myli kiekvienas taurus lietuvis. Amen.

Partizanų maldą sukūrė ne vienas žmogus. Tai buvo sukurta bendrame susiėjime, bendrame pasitarime. Susitikdavome ir apsvarstydavome įvairius klausimus: „ Kaip? Kas? Kur?“ Sprendėme buitinius ir ateities klausimus, galvojome, kas negerai padaryta, kas turėtų būti taisoma. Kilo mintis sukurti savo maldą ir mes turėsim ją melsti. Pirmoji sukurta partizanų malda buvo trumpesnė. Vėliau tobulinome. Dar vėliau visiškai tobulą sukūrėme. Dažniausiai tą maldąmelsdavome, kai susitikdavome didesnis partizanų būrys, kai būdavome kartu ilgesnį laiką, dienomis gyvenome miškuose. Išsiskirstydami melsdavome bendrą maldą. Melsdavome visi sustoję rikiuotėje.

Malonu prisiminti prisiekusį partizanų ryšininką Adomą Gedvilą-Adzį. Prisimenu paskyrimą į Plungės rajoną vadovauti jauniems partizanams.

245

Skyrė mane kaip turintį ilgametę partizaninio gyvenimo patirtį. Su partizanais Šakiniu ir Juliumi Vaišvila-Juliumi nuėjome į Plungės rajoną. Teko susitikti, susipažinti su minėtų partizanų ryšininkais, patikimais žmonėmis. Vienas jų – su Adomu Gedvilu-Adziu. Mums ten gyvenant jis buvo labai aktyvus padėjėjas, mums pakeitė akis ir ausis. Neseniai atvykęs į apylinkes tarp Telšių ir Plungės rajonų, aš neturėjau pažįstamų žmonių. A. Gedvilas tarpininkavo bendraujant su Telšių ir Plungės rajonų gretimomis apylinkėmis. Adomas mus informavo, į kurią vietovę atvažiavo saugumiečiai. Teikė informaciją apie padėtį artimiausiose apylinkėse. Jeigu mes stovyklavome miške, partizanų ryšininkas galėjo ateiti į mūsų stovyklą bet kokiu paros laiku ir perduoti mums svarbią informaciją. Išeidami iš partizanų stovyklos ar žeminės mes žinojome, kokia padėtis tose apylinkėse. Jis tada buvo jaunas vyrukas. Aš jį labai gerbiau. Jo tėvų šeima buvo gausi. Šeimoje gyveno tėveliai, Adomas, Steponas, Janina, Zoselė ir Zita. Gyveno nepasiturinčiai. Saugumiečiai neįtarė A. Gedvilo bendradarbiavimo su partizanais. Adomas su žmonėmis buvo nekalbus. Kvalifikuotai rinko mums reikiamą informaciją ir ją pateikdavo tik mums.

Plungės rajono karinis komisariatas A. Gedvilui liepė eiti tarnauti į sovietų kariuomenę. Partizanams Adomo buvo gaila. Jis mums buvo reikalingas. A. Gedvilas galvojo eiti gyventi pas partizanus. Nenorėjo tarnauti sovietų kariuomenėje. Mes su juo rimtai, labai nuoširdžiai pasikalbėjome: „Adomai, padėtį žinai. Nuo pirmųjų partizanų iki šios dienos bendraujate su mumis. Matėte mūsų gyvenimą. Į partizanų gretas ateina jauni žmonės ir kartais greitai žūsta. Kitiems ilgiau pasisekdavo būti partizanais. Čia ne ėjimas į pokylį. Reikia labai rimtai pagalvoti. Jeigu išeisi pas partizanus, tuoj saugumiečiai pradės persekioti tavo tėvelius, brolį, sesutes.“ Susirinko visa šeima, pasitarė. Adomas nusprendė eiti tarnauti į sovietų kariuomenę. Jis davė garbės žodį partizanams: „Kai atitarnausiu kariuomenėje, parėjęs nebūsiu pasikeitęs. Vėl susitiksime ir bendrausime. Nebūsiu blogesnis, kaip iki šiolei“. Visa partizanų grupė pritarė A. Gedvilo išėjimui į kariuomenę. Adomui išeinant į kariuomenę, aš su partizanais buvau jo kaimo apylinkėse. Jis kariuomenėje tarnavo keturis metus. Išeinant į kariuomenę, saugumiečiai neiššifravo, kad jis artimai bendrauja su partizanais. Saugumiečiai jo nepersekiojo. Atitarnavęs kariuomenėje Adomas sugrįžo į savo namus, bet tose apylinkėse mūsų nebebuvo. Žuvus mano broliui Kazimierui, aš vėl grįžau į Telšių rajoną apie 1953 metus. Gyvendamas partizaninį gyvenimą,

246

aš daugiau su Adomu nesusitikau. Būdamas lageriuose dažnai galvojau apie ištikimą, prisiekusį

partizanų ryšininką Adomą Gedvilą-Adzį. Po dvidešimties metų grįžęs iš lagerių aplankiau kaimus, kuriuose gyvenau su partizanais. Laukų melioracijos metu vienkiemiai nugriauti. Gyventojų mažai likę. Jie neatsimena seniau gyvenusių ūkininkų. Amžius gyvenę sėslūs, Lietuvos ūkininkai išblaškyti. Važiavau su broliais Jonušais į Keturakių ir Gaižupių kaimus. A. Gedvilas gyveno Gaižupių kaime. Bandžiau atsiminti sodybų vietas. Laukai apaugę miškais. Nieko nesužinojau pas dabar gyvenančius kaimo gyventojus. Nebežinojau, kaip surasti man ir kitiems partizanams brangų žmogų.

Labai netikėtai į namus paskambino žmogus iš Klaipėdos. Pasisakė esąs Gedvilas Adomas. Pasitikslino: „Ar čia gyvena Povilas Bagdonas?“ Atsakiau: „Taip.“ Telefone pasigirdo džiaugsmingas balsas: „Mes Jūsų ieškojome. Džiaugiuosi, Jus suradęs.“ Nuo to momento ryšys tarp mūsų atsinaujino. Susitarėme susitikti. Adomas atvyko pas mus į Telšius. Ėjau į geležinkelio stotį jo sutikti, bet išlipančiųjų iš traukinio vagono tarpe nepastebėjau laukiamo asmens. Grįžęs į savo butą, radau ilgai lauktą svečią, besikalbantį su žmona Emilija. Nuo pirmųjų susitikimo akimirkų daug ką prisiminėme. Adomas papasakojo apie įvykius, nutikusius po Dievo Krėslo miške 1949 05 21 tarp partizanų ir sovietų kareivių vykusių kautynių. Žinojau apie partizanų netektį. Po minėto mūšio A. Gedvilas daug padėjo likusiems gyviems Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Žarėnų būrio partizanams. Man pasakojo apie jų vargus ir darbus. Dažnai kentėdavome šaltose, drėgnose, nesaugiose žeminėse. Gaudavome žinių iš partizanų ryšininkų, kad aplinkui siaučiasovietų kareiviai. Prašydavo išgyventi. Mes tyliai kentėdavome ir laukdavome pavojaus pabaigos. Gavę pavojaus pabaigos signalą, mes su džiaugsmu atidarydavome slėptuvės angą. Į žeminę įsileisdavome švaraus, gaivaus oro. Patys sočiai kvėpuodavome švariu, gaiviu, miško augmenija kvepiančiu oru. A. Gedvilas visomis savo išgalėmis tarnavo partizanams. Buvau nuvykęs į Klaipėdą pas Adomą Gedvilą. Susitikę prisiminėme praeitį, gerus ir blogus laiko tarpsnius. Buvo momentų, kada mes juokėmės ir dainavome. Iki šiai dienai jis išliko labai brangus.

Adomas buvo paprastas kaimo bernelis, bet jo širdis buvo skirta partizanams. Pagal reikalą, pagal mūsų užsakymus, Adomas mums atnešdavo maisto. Mes jam dalinai atsidėkodavome. Prisimenu atsitikimą. Adomas sužeistiems partizanams turėjo atnešti vaistų iš Plungės miesto vaistinės.

247

Vaistinėje paprašė įvairių vaistų didesnį kiekį. Vaistininkas Adomą įtarė. Toks jaunas žmogus. Kam jam tiek daug įvairių vaistų. Vaistininkas Adomui padėjo vaistus, o pats nuėjo prie telefono. Adomas išgirdo, kad jis kažkam pasakoja apie jauno vyruko apsilankymą vaistinėje. Suprato, kad gresia pavojus. Tuojau pat išbėgo iš vaistinės. Švarkelį ir kepurę – į maišelį. Tuo pakeitė aprangą. Įsimaišė į žmones. Pajuto – saugumiečiai ieško. Adomas yra įvykdęs daug įvairių partizanų užduočių ir niekada saugumiečiai jo nepagavo. Toks jo likimas. Jam Dievas labai daug padėjo išsigelbėti iš įvairių kritinių situacijų. Yra senų žmonių patarlė: „Ką darai – daryk gerai ir Dievas tau padės.“ Vyresnio amžiaus partizanai turėjo didelę gyvenimo patirtį. Pastoviai aiškinome Adomui, kaip reikia elgtis gyvybei pavojingose situacijose.

Adomo Gedvilo sesers Janinos – Eglutės vyras partizanas Stanislovas Laucevičius-Pacas, Beržas buvo jaunas vyrukas, pabėgęs iš tremties. Jis nusprendė ateiti į Žlibinų apylinkės tarybą ir registruotis legaliam gyvenimui. Jam nieko pikto nepripažino. Vedė A. Gedvilo sesutę Janiną ir gyveno Klaipėdoje.

Prisimenu partizanų brolių Vasiliauskų likimus. Partizanus Vasiliauskus komunistai užkasė žvyrduobėje netoli Luokės miestelio. Tada mes suradome gerų žmonių, kurie tikrai žinojo, kur užkasti partizanai Vasiliauskai. Mes patys negalėjome prieiti atkasti jų palaikų. Sužinoję, kur užkasti jų palaikai, padarėme du karstus (dėžes). Reikėjo nuvažiuoti nakties metu, iškasti, sudėti į karstus. Planavome į kiekvieną karstą dėti dviejų partizanų palaikus. Galvojome, kad buvo užkasti keturi partizanai. Nuvažiavo į žvyrduobę. Iškasė tiktai trijų partizanų palaikus. Vėliau sužinojome, kad vienas partizanas Vasiliauskas gyveno kitoje vietoje, Viekšnalių apylinkėse. Gyveno su kita partizanų grupe. Jaunas buvo. Čia niekas jo neatpažino. Vežė, išvežė. O kur jį palaidojo, niekas nežinojo. Iškastus tris partizanus Vasiliauskus parvežė į Byvainės mišką. Eglės kamiene išpjovė kryžių. Gal kryžius eglės kamiene ir šiandien dar yra. Po daugelio metų miškai iškirsti. Partizanų kapas užžėlęs.

Partizanų Vasiliauskų palaikai perlaidoti pirmais atgimimo metais. Palaidojo Vasiliauskų šeimos kape, Luokės miestelio kapinėse. Antkapiniame paminkle yra įrašas su Vasiliauskų tėvelių ir šešių vaikų vardais ir pavardėmis. Trys broliai palaidoti tėvelių kape. Trys broliai – nežinia, kur užkasti. Prisimenu keturis partizanus brolius Vasiliauskus: Blažiejų, Vytautą, Justiną ir Antaną. Liko nežinoma, kur užkasti du broliai Danielius ir Bolius Vasiliauskai. Jie

248

žuvo ankščiau. Partizaninio gyvenimo pradžioje gyvenome pelės gyvenimą. Bijojome

katino, šuns ir žmogaus. Visko bijojome. Vėliau visi žmonės apie mus žinojo. Vieni mums buvo palankūs, kiti priešiški. Žinojome, pas ką užėjome. Jeigu ūkininkas mums palankus, mes su juo kalbamės kultūringai. Užėję pas komunistą, pasakome: „Taip ir taip.“ Išdėstome jo kaltę. Pareikalaujame iš jo duoklės už padarytas klaidas. Elgiamės griežtai, nesilaikydami etikos taisyklių. Jam griežtai pasakome: „Mums dieną reikia praleisti pas jus. Šiandien čia būsime. Jūs niekur neišeinate.“ Būname komunisto kambaryje. Lauke sargyba mus saugo. Šeimininkė mums paruošia valgyti. Pavalgome. Dainas dainuojame. Esame partizanų grupė. Anksčiau su savimi nešėmės rašomą mašinėlę. Vienas rašo, kitas diktuoja. Vakare išeidami padėkojame už ramybę. Palinkime ramybės, tarp mūsų, visam laikui. Nesame žiaurūs, baisūs, kaip jūs įsivaizduojate. Nesvarbu jūsų pažiūros. Būk geru žmogumi. Žmogus su žmogumi visuomet gali susitarti. Viskas vyko pagal aplinkybes. Buvome labai ramūs ir net žiaurūs. Aš stengiausi būti geriau švelniu. Žiaurumas žmogui nepadeda. Jeigu aš užeičiau pas komunistą be ginklo ir jam per petį glostydamas prašyčiau: „Būk geras. Padėk man.“ Jis man trenks per nosį. Jeigu užeinu su ginklu, tada kalbu griežtai. Šeimininke – tu esi tu. Aš esu aš. Branginame kiekvienas savo gyvybes. Mes vienas kitam nebūkime priešai. Pasilikite prie savo pažiūrų. Jūs tik raminkitės. Neplatinkite tokių kalbų. Nenuodykite kitų mums priešiškomis kalbomis. Įvertiname išdaviko žalą. Sudaroma byla. Apklausiami civiliai gyventojai ir partizanai, kurie dalyvauja šitame procese. Nutariame nubausti. Bausmė pagal nusikaltimo laipsnį. Bausmės buvo griežtesnės, švelnesnės ir įspėjimai. Bausmes reikia skirti labai tiksliai, atsižvelgiant į padarytą nusikaltimą. Reikia atsižvelgti ir į savo sąžinę. Kiekvienas žmogus yra branginamas. Aš nebuvau iš tų, kad pasmerkti kitą. Aš norėjau, kad visi žmonės gyventų. Nežinau kodėl. Gal dėka švelnumo ir šiandien dar esu tarp Jūsų. Aš su savo likimu. Kiekvieno žmogaus likimas yra Dievo rankose. Kiekvienas žmogus turi branginti savo prigimtį. Reikia branginti kiekvieną žmogų, kiekvieną gyvybę.

Bendrame susirinkime susirinkdavo kelių būrių partizanai ir jų vadai. Kiekvienas būrys duodavo ataskaitą apygardos vadui. Buvo aptariami įvairūs klausimai, apklausiami liudininkai. Pasitaikydavo negerų, nepataisomų dalykų. Tokiu atveju buvo nusprendžiama, kad tą negerumą reikia pašalinti. Skaudžiausias, baisiausias būdas negerumui pašalinti. Jeigu susitiksi akis į

249

akį su ginkluotu ir jis taikysis į tave šauti, tada – jau be teismo. Vienas už vieną. Aiškinamės partizano nusikaltimą. Prieš tai buvo priėmęs priesaiką ir jos nevykdė. Jis žinojo įstatymą ir turėjo juo vadovautis. Pavyzdžiui, partizanas perėjo pas saugumiečius ir daro žalą partizanams. Šiuo atveju nepataisomas negerukas, reikia ištirti faktus. Negalima vadovautis vieno, kito asmens kalbomis. Buvo sudaroma grupė žmonių, kurie atsakingi už šių ypatingai sudėtingų situacijų sprendimą. Turėdavo išsiaiškinti nusikaltimą, apklausti liudininkus. Ištyrus faktus, darydavo išvadas. Man neteko dalyvauti nuosprendžio vykdyme. Aš nuosprendžių nevykdžiau. Ypatingų užduočių vykdymui buvo paskiriami asmenys. Kaip tai buvo praktiškai įvykdoma, pasakyti negaliu. Nežinau. Esu girdėjęs, kad už ypatingus nusižengimus buvo įvykdyta mirties bausmė. Tai kompetencija tų, kurie paskelbė tokį nuosprendį, ir tų, kurie tą nuosprendį įvykdė. Man gyvenime neteko dalyvauti tokiose situacijose. Buvo tokia tvarka. Sutikus šnipą jį reikia likviduoti ir sunaikinti. Taip įvykdomas karo lauko teismo nuosprendis. Nusikaltėlis panaikinamas ir užkasamas. Tai labai žiaurus įvykis. Vėliau pasitaikė įvairių nesusipratimų. Buvo įvykių, kada ginčo metu partizanai vienas kitą susinaikino. Nesinori apie tai kalbėti.

Tose apylinkėse, kur aš gyvenau, neturėjome problemų su civiliais gyventojais ir tarp savų draugų partizanų. Gyvenome didesnėse ir mažesnėse grupės nedideliuose miškuose. Žiemos metu žeminėje gyvenome po du, tris partizanus. Vasaros metu susirinkdavome į didesnius būrius. Stovyklavome įvairus partizanų skaičius, kartais – iki kelių dešimčių. Mūsų apylinkėse nebuvo didelių miškų, tik krūmai. Tarp partizanų grupių palaikėme ryšius. Buvo nustatytos ryšių vietos. Nedalyvaujant partizanų ryšininkui, parašydavome raštelį, padėdavome sutartoje vietoje. Sutartą raštelių palikimo vietą lankė mūsų grupės partizanai ir tos grupės partizanai, su kuria bendravome. Raštelių pagalba sužinodavome apie skiriamus pasimatymus ir situacijas apylinkėse. Perskaitę raštelį palikdavome žinutę, kad perskaičiau, žinau. Pagal tų metų partizanų taktiką, buvome pasiekę tam tikrą tobulumo laipsnį. Tais laikais telefonai buvo tik kolūkių kontorose. Kaime jų visai nebuvo. Jeigu kas norėjo saugumui pranešti apie mūsų radimosi vietą, tai per tą laiką, kol jis praneš saugumui, mes toli nueidavome. Lyjant raštelius dėdavome į buteliuką arba į paukščių inkilėlius.

Prieš einant į ūkininkų sodybą, mes su juo iš anksto susitardavome. Pavyzdžiui, dieną praleidžiame krūmuose, miške. Norime žinoti, ar kaime

250

ramu, ar ne. Su ūkininku susitariame dėl signalinių ženklų. Pavyzdžiui, ūkininkas savo kieme padžiauna baltą paklodę. Jeigu paklodė kabo visą dieną, reiškia kaime ramu. Jeigu baltos paklodės nėra, reiškia kaime kažkas neaišku. Jeigu pakabintas kitos spalvos drabužis, tai ženklas apie mums gręsiantį pavojų. Suprantame, į tą sodybą ar tą kaimą eiti pavojinga. Su ūkininku buvome susitarę, kad ateisime, bet jis tikrai nežino, ar mes ateisime ar neateisime. Kiekvienoje kaimo sodyboje yra šulinys. Prie šulinio pastatyta svirtis. Ant svirties pakabintas kibiras. Nakties metu atėjome į sodybą. Visų pirma einame prie šulinio. Jeigu kibiras pakabintas ant svirties – reikšmė tokia. Jeigu kibiras nepakabintas – reikšmė kitokia. Buvo ir kitų variantų. Priėję prie šulinio mes žinojome kokia situacija ūkininko namuose. Buvo atsitikimų, kad prie šulinio mums nepalankus signalas. Greitai einame iš sodybos. Vėliau susitikę su ūkininku sužinome, kad saugumiečiai laukė partizanų, pasistatę kulkosvaidį ant stalo.

Prisimenu, kartu ėjome su partizanais broliais Vasiliauskais. Skubėjome į susitikimą. Užėjome į sodybą. Šeimininkas išsigando. Susirūpinęs sako: „Galvojau, gal saugumiečiai atėjo. Viriau naminę degtinę.“ Šeimininkas mus ragino paragauti degtinės. Aiškinomės, kad neturime laiko. Labai skubame. Rudens pradžia. Naktys dar trumpos. Turime toli nueiti. Šeimininkas labai prašė paragauti degtinės. Išgėrėme po taurelę. Surūkėme po cigaretę. Sugaišome apie penkiolika minučių. Į paskirtą vietą nuėjome pavėluotai. Priėjome prie namo lango. Nebuvome sutarę jokių sutartinių ženklų. Pabeldėme į langą. Šeimininkas prikišo galvą prie lango ir staiga atšoko atgal. Mes nesupratome, kodėl šeimininkas taip pasielgė. Greitai šeimininkas išėjo į lauką. Priėjęs prie mūsų tyliai pasakė: „Ką jūs darote, vyrai?Saugumiečių visur pilna. Kulkosvaidis ant stalo pastatytas. Saugumiečiai seniai laukia.“ Saugumiečiai vienoje namo pusėje. Mes iš kitos namo pusės atėjome. Girdėjome saugumiečių kalbas. Jei nebūtume sugaišę penkiolika minučių ragaudami degtinę, tai tiksliai būtume atėję į kulkosvaidžių ugnį. Šiuo atveju likimas mus išsaugojo nuo mirties.

Kitą kartą, atėję į sodybą, ant vidurio tako radome padėtą krepšelį bulvių rinkimui. Mes supratome. Tai ženklas, kad mums į sodybą eiti negalima. Į sodybą atvažiavo saugumiečiai. Nė vieno žmogaus neleidžia išeiti iš kambarių į kiemą. Aplinkui sodybą – sargybiniai. Pastatyti kulkosvaidžiai ir ko tai laukia. Sodybos gyventojai negali padėti prie šulinio ženklo, perspėjančio partizanus, kad neateitų į sodybą. Čia jau kritiškas momentas.

251

Šiuo atveju namų šeimininkė – pagrindinė problemos sprendėja. Ji iš kibiro išpilsto likusį geriamą vandenį, o atvykusiems saugumiečiams paaiškino: „Kambaryje nebėra vandens. Būtina nueiti prie šulinio pasisemti.“ Sodybos šeimininkė, saugumiečių sargybos lydima, išėjo prie šulinio. Pasisėmusi vandens, šulinį paliko su visais perspėjamaisiais ženklais partizanams, apie jiems gresiantį mirtiną pavojų.

Stovyklaujant partizanams miške, stovyklą saugo sargybiniai. Čia, kaip ir reguliarioje kariuomenėje, sargybos viršininkas paskiria sutartinius ženklus vienai parai ir praneša sargybiniams vykdymui. Yra vardiniai ir parodomieji sutartiniai ženklai. Žeminės užslaptintos, užmaskuotos. Jų svetimi žmonės neturi žinoti. Jeigu į žeminę nori įeiti partizanų ryšininkas, tai jis žino žeminės radimosi vietą. Kelintą kartą pasakoju apie kaimų, sodybų apsupimą. Tai nepaprastai skaudūs prisiminimai visiems žmonėms, tais metais gyvenusiems Lietuvos kaimuose. Į kaimą atvažiavo daug mašinų, pilnų saugumiečių. Sodybos šeimininkas labai greitai mums pranešė apie gręsiantį pavojų. Buvo sutarta naudoti sutartinius ženklus – stuksenant. Dažni stuksenimai turėjo vieną reikšmę, reti stuksenimai – kitą. Tada žeminėje buvome penki partizanai. Saugumiečiai virš mūsų žeminės atkasinėjo akmenis, badė metaliniais strypais. Žeminės viduje buvome pasiruošę kovai. Ačiū Dievui, saugumiečiai mūsų nerado. Šita žeminė buvo tobulai įrengta. Įėjimas į žeminę per akmeninę sieną. Atitraukus akmenį iš akmeninės sienos, įeidavome į žeminę. Užsitraukdavome už žeminės angos akmenį. Angos durų viršus su siena jungėsi dviem išlenktais, ilgais pjūklais. Mums suėjus į žeminę ateidavo sodybos šeimininkas, šepetį pamirkęs į suodžius, patepė per durų sujungimus su siena. Praktiškai pamatyti, kad yra įėjimas per sieną, neįmanoma. Žeminės viršus padengtas lentomis, rąstais, akmenimis, žeme. Galėjo gyventi penki partizanai tris ar keturias paras be išėjimo į lauką. Tam laikotarpiui mes buvome apsirūpinę maistu ir vandeniu. Jeigu apsupta sodyba, neiname iš žeminės. Turėjome įsirengę ir avarinį išėjimą, bet neteko juo pasinaudoti. Jį iš viršaus maskavo seno medžio šaknys. Aplinkui išrausta. Vištos vaikšto. Tik avariniu atveju reikėjo pastumti stulpelį, laikantį avarinio išėjimo dangtį. Tuo momentu žemės subyra į vidų ir mes veržiamės į viršų. Tai vienintelė žeminė, kurioje buvo apšvietimas elektros lempute. Pirtelėje buvo įrengtas apšvietimas panaudojant elektros energiją. Pirtelė įrengta žemėje. Stogas lygiai su žemės paviršiumi. Stogas apšiltintas, apipiltas žemėmis. Atkasiau elektros tiekimo kabelį. Pravalęs kabelio gyslų izoliaciją, prijungiau

252

kabelį. Izoliavau kabelių sujungimo vietą. Užpyliau žemėmis. Turėjome apšvietimą visą parą. Privalumas dar vienas, kad elektros lemputė nenaudoja deguonies. Paprasta žvakutė ar žibalinė lempa sunaudoja daug deguonies. Tai patogiausiai įrengta žeminė per visą dešimtį partizaninio gyvenimo metų. Šitoje žeminėje turėjome rašomą mašinėlę. Spausdinome. Į mūsų žeminę ateidavo Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis. Turėjome veikiantį radijo aparatą. Žeminės šone betonuota niša. Ten buvo įrengtas tualetas. Laikėme baką su vandeniu. Saugojome avarinę maisto atsargą.

Esant apsupimui, žeminės ventiliaciją uždarome. Trūksta oro. Nėra kuo kvėpuoti. Pavojus neatšaukiamas. Kad išgyvenčiau, atsiguliau ant žemės, pridėjau nosį prie smėlio ir kvėpavau smėlyje esančiu deguoniu. Reikia kvėpuoti labai retai, nejudant. Taip galima ilgiau išgyventi žeminėje. Žeminės viduje beveik deguonies nebėra, bet smėlyje dar yra. Pasibaigus pavojui atidarome žeminės dangtį. Negalima greitai bėgti prie žeminės angos ir kvėpuoti grynu, deguonies prisotintu oru. Kartą, atidarius žeminės dangtį, partizanas staiga išlipo iš žeminės ir apalpo. Atsigavęs aiškino: „Nė nepajutau, kaip nukritau. Taip netikėtai nudaužė.“ Žeminėje ilgą laiko tarpą trūko deguonies, o miške deguonies daug daugiau. Nejautėme akių susirgimų. Bunkeryje minimali šviesa. Einant nakties metu miškais, laukais tamsu. Užėjus pas ūkininką į kambarį uždegdavo žibalinę lempą.

Atstatyti žeminę dabar nebeturėčiau jėgų. Anksčiau, penki ar šeši vyrai kastuvais, per naktį, iškasdavome žeminę penkių ar šešių vyrų gyvenimui. Kasėme žeminę dirvoje. Nukasę juodžemį sudėjome atskirai. Kitą žemę su neštuvais nešėme į nenaudojamus bulvių rūsius ar į kitą vietą. Žeminės viršų, pagal galimybes, darėme kuo stipresnį, storesnį.

253

LIKIMO IRONIJA

ALFRIDAS DAUGINIS, PETRO-BELGYS, g. 1925 01 17, gyv. Paškuvėnų k., Upynos sen. Telšių r.

LLA karys nuo 1944 metų pradžios iki gruodžio mėn. 1944 metų vasarą tarnavo LLA Vanagų karinėje-mokomojoje stovykloje Plokštinės miške prie Platelių ežero. Važiavo į Vokietijos karinės žvalgybos mokyklą. 1945 05 09, kartu su sovietų Raudonosios armijos generolais, pulkininkais dalyvavo Antrojo pasaulinio karo užbaigimo iškilmėse Vokietijoje. Privertė keturis metus tarnauti sovietų Raudonojoje armijoje. 1951 09 05 suimtas. Teistas pagal SSSR BK 58-1a str., 25 metams lagerių ir 5 metams tremties. Kalėjo 7 metus, Išimbaij rajone, Totorijos ASSR. 1960 m. grįžo į Lietuvą. 1985 metais pradėjo gauti pensiją.

Prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, 2004 10 02.

Mano mamytė Julijana Kojelytė, g. 1900 m., kilusi iš Viekšnalių k., už Luokės 7 km., Telšių r. Tėvelis Petras Dauginis, g. 1897 m., iš savo tėvelių gavo 18 ha žemės, sodybą. Tėvelis turėjo keturis brolius: Antaną, Petrą, Julijoną, Juozą, ir sesutę Elzę. Antanas Dauginis gyveno ir mirė Argentinoje. Juozas buvo siuvėjas, ėjo pas ūkininkus ir siuvo jiems įvairius drabužius. Jis paveldėjo 2 ha žemės, kurių pats nevaldė, o juridiškai apiformino mano tėveliui. Už tai mano tėvelis broliui Juozui sumokėjo pinigais. Iš bendro 20 ha ploto 1,2 ha buvo miškas. Brolis Julijonas Kaune dirbo gaisrininku. Jį, pakalbėjusį prieš sovietinę santvarką, suėmė ir nuteisė 10 metų kalėjimo. Kaip nepaklusnus sovietų santvarkai, kalėjo visus 10 metų.

Aš prisimenu tik senelę. Senelio nesu matęs. Jis mirė man dar negimus. Nuo kūdikystės augau kartu su senele. Jos dėka užaugau sveikas, stiprus, aukšto ūgio. Senelės mergautinė pavardė Sireikaitė, kilusi iš Šlapgirės kaimo, kuris dabar priklauso Kelmės rajonui. Mažas augau ne šitoje troboje, o gretimame Paškuvėnų kaime. Senelė mane augino iki pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Mama dirbo ūkio darbus.

Senelis Petras Dauginis palaidotas Luokės kapinėse kartu su senele Marijona Sireikaite Dauginiene.

Paškuvėnų kaime buvo apie 15 ūkininkų sodybų. Šitą sodybą pastatė mano tėveliai. Senuosius pastatus, kuriuos buvo pastatę proseneliai, senoviškoje gyvenvietėje nugriovė. Šitoje sodyboje tėvelis pastatė naują gyvenamą namą. 1939 metais pastatė erdvų betoninį rūsį, dvi daržines,

254

erdvius tvartus, talpų, tvarkingą svirną. Sodyboje buvo mažas tvenkinys, priaugęs ajerų, įvairių spalvų vandens lelijų, maurų. Tėvelis ūkininkavo, laikė porą arklių, penkias karves, prieauglį. Sovietams okupavus Lietuvą, naujos kolektyvinės santvarkos vadų įsakymu, nugriovė dvi mūsų daržines.

1938 m. pradėjau mokytis Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijos pirmoje klasėje. Broliai Danielius ir Boleslovas Vasiliauskai jau mokėsi antroje gimnazijos klasėje. Tuos metus gyvenome viename kambaryje, Luokės gatvėje. Vėliau persikėlėme gyventi pas kitą šeimininkę į Gėlių gatvę. Mažai neturtingų tėvų vaikų mokėsi gimnazijoje, daugiausia – valdininkų, pasiturinčių ūkininkų vaikai. Gimnazistai iš turtingesnių šeimų turėjo daugiau informacijos apie Rytų valstybes, buvo nusiteikę prieš komunistuojančius ir jų grobuonišką politiką. Daugumos gimnazistų įsitikinimas – tik už nepriklausomą Lietuvą. Gimnazijoje veikė ateitininkų, skautų organizacijos. Aš nepriklausiau toms organizacijoms. Broliai Danielius ir Boleslovas Vasiliauskai priklausė skautų organizacijai. Danielius Vasiliauskas išvažiavo mokytis technikume Kaune. Boleslovas Vasiliauskas 1943 m. baigė Telšiuose vysk. M. Valančiaus gimnaziją. Tais metais aš mokiausi paskutinėje gimnazijos klasėje. Gimnazijoje mokiausi iki 1944 metų. Dar mokydamasis gimnazijos šeštoje klasėje įstojau į LLA karių gretas. Nebaigiau gimnazijos. Antrosios okupacijos metais gimnazijoje veikė pogrindinė organizacija.

Grįžtant Antrojo pasaulinio karo frontui, 1944 metų rudenį į gimnaziją buvo atvykę Lietuvos kariuomenės karininkai. Rekomendavo stoti į LLA karių gretas. Buvo atvykęs Lietuvos kariuomenės Prišgintas. Aiškino paskutinių mėnesių tarptautinę padėtį – Lietuvai gręsiantį pavojų iš Rytų. Kvietė organizuotis bendrai kovai už Tėvynę. Kvietė gimnazistus stoti į vokiečių savisaugos dalinius. Tada dar buvo vokiečių valdymo laikotarpis – 1944 metų pradžia. Parvažiavau į tėviškę, sutikau brolius Vasiliauskus. Jie paklausė:

– Ar jau priklausai antisovietinei organizacijai? – Ne, nieko tiksliai nežinau, niekam nepriklausau. – Alfredai, mes jau organizuojamės. Žinote, artėja frontas iš Rytų. Aš tą dieną į Luokę vežiau grietinę. – Kvailys, nebevežk grietinės. Reikia skubiai galvoti kaip sovietams

pasipriešinti. Pirmą kartą nusikaltau mamai – neįvykdžiau prašymo. Paklausiau

brolių Vasiliauskų. Parvežiau į namus grietinę. Tuoj išėjau į brolių Vasiliauskų tėviškę, prie Virvyčios. Vasiliauskų tėviškę vadinome štabu.

255

Luokės miestelyje LLA organizavimo pradininkas buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis Jonušas ir jo brolis. Jie kilę iš miestelio apylinkių. Vieni iš pirmųjų LLA karių Luokėje buvo broliai Vasiliauskai – Blažiejus, Danielius, Boleslovas ir aš, Alfredas Dauginis. 1944 metų rudenį, sovietams okupavus Lietuvą, broliai Vasiliauskai įsijungė į Šatrijos rinktinės partizanų eiles.

Tik susiorganizavus LLA grupei Luokės miestelyje, jauniems kariams reikėjo ginklų. Degučių kaime, netoli Kaunatavos miestelio esančiame nedideliame miškelyje, 1941 metais vyko kautynes tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos reguliarios kariuomenių. Sovietų kariškiai buvo miškelyje, vokiečių karinės pajėgos – Degučių dvare. Sovietų kariškiai miškelyje turėjo du sunkiuosius kulkosvaidžius „Maksimus“ ir kitus lengvus ginklus. Jie savo silpna karine ginkluote puolė vokiečių karines pajėgas. Vokiečiai operatyviai sovietų kariškius sunaikino. Ginklai liko. Vokiečiai sovietų ginklų nevertino – neėmė. Aš tada buvau apie 16 metų paauglys. Mane ir mano draugus ginklai domino, norėjome pašaudyti. Atėję į mūšio vietą visko radome. Neradome tik kulkosvaidžių spynų. Į savo namus ant kiekvieno peties po du šautuvus nešiau. Prie pirties iškasiau duobę, pridėjau šiaudų, ginklus suvyniojau į paklodę. Apkroviau šiaudais, užkasiau žemėmis. Traukiniu vežė ginklus. Tryškių traukinių stotyje dalį netvarkingai vežamų ginklų išmetė iš vagono. Man nežinomas žmogus ginklus susikrovė į vežimą. Atvažiavo į Kaunatavą. Tuo metu miestelyje buvome aš, Danielius Vasiliauskas, o trečiojo pavardės neprisimenu. Prisimenu, aš iš vežimo pasigriebiau automatą. Danielius paėmė šautuvą. Tikrai ne visi ginklai veikiantys – kitas veikiantis, kitas sugadintas. Mums pasisekė – paėmėme veikiančius ginklus. Su tais ginklais kas išvažiavome, kas pėsti šalia vežimų išėjome į LLA karinę-mokomąją stovyklą Plokštinės miške prie Platelių ežero. Iš vokiečių, kurie laikinai buvo apsistoję ūkininko Atkočaičio ūkyje, pasisavinome keturias medžiagines palapines. Eidamas pas vokiečius prisirinkau pintinę vištų kiaušinių, rūkytų dešrų, lašinių. Iš jų mainais į jų mėgstamus maisto produktus gavome kariškų vertybių.

Naujai susikūrę LLA būrio kariai iš apylinkių kaimų gyventojų prašė jiems atiduoti turimus ginklus. Kiti geranoriškai atnešė savo ginklus, o kitų reikėjo griežtai prašyti. Darėme viską, kad ginklų turėtume kas antras, trečias LLA karys. Pagrindinė LLA Luokės būrio susibūrimo vieta-štabas buvo brolių Vasiliauskų tėviškėje, Pavirvyčio kaime, prie Virvytės upės, šalia

256

vieškelio Telšiai – Luokė. Susirinkome apie dvi dešimtys jaunų vyrų, ūkininkų sūnų iš

aplinkinių kaimų. Apie dvi savaites vyko kariniai mokymai. Ruošėmės pasipriešinimui. Mums vadovavo Lietuvos kariuomenės puskarininkis Jonušas. Į LLA Luokės karių būrį atvyko vadovybės siųsti karininkas baltu raiščiu, puskarininkis Skirmantas ir Butrimaitis. Kelias dienas prieš išvažiuojant į Platelius, į Vasiliauskų sodyboje įsikūrusį LLA Luokės būrio štabą, vežimu atvažiavo jauni vyrai, gal studentai, iš Panevėžio.

Prisimena Genovaitė Vasiliauskaitė Šniukštienė.

Tėveliai LLA karių maitinimui specialiai pjovė gyvulius: ėriukus, veršiukus. Mano mama Kazimiera Lukauskaitė Vasiliauskienė, kilusi iš Moluvėnų k. Luokės vlsč., motinišką meilę dalino ne tik savo labai gausios šeimos nariams, bet ir dar 20-čiai atvykusių jaunų vyrų. Sugebėjo visiems išvirti sriubos, papjaustyti lašinių ir duonkepyje keptos ruginės duonos. LLA kariai dėkojo motinai už gerus darbus savo šeimai ir Lietuvai Tėvynei.

Prieš tai broliai Danielius ir Jonas studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Jonas buvo baigęs ir turėjo dirbti laboratorijoje. Danielius mokėsi statybos technikume. Gyvendami Kaune, broliai dalyvavo pogrindinėje veikloje. Jonas Vasiliauskas iš Kauno traukėsi į Vakarus kartu Salomėjos Neries tėvais. Jono draugas, su kuriuo jie kartu studijavo, Biskis buvo atvykęs iš JAV į Lietuvą, dalyvavo paminklo šventinimo iškilmėse Pavirvyčio vienkiemyje. Biskis iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją, paskui į JAV. Brolis Danielius nevažiavo į Vakarus. Jonas norėjo prikalbinti Danielių:

– Pavojinga pasilikti Lietuvoje.Į JAV gali pasitraukti kiekvienas. Kas gins Tėvynę? Danielius –

pagrindinis LLA organizatorius. Visus aktyviai organizavo: – Būtinai reikia pasilikti Lietuvoje. Reikia ginti Lietuvą. Atsimenu, man buvo 9 metukai. Vyrai susėsdavo prie stalo,

kalbėdavosi: „Sovietai šaudė, degino sodybas“. Sakydavo: „Vyrai, imkime ginklus. Pradėkime savo veiklą“.

Kadangi mūsų namai buvo erdvūs, prie kelio, taip pas mus ir važiavo visi. Ir iš Panevėžio atvažiavo. Atvažiavusių ir atėjusių buvo daug. Miegojo daržinėje ant šiaudų, šieno. Į trobą tikrai negalėjo sutilpti. Atvažiavusieji miegojo vaikų vadinamoje daržininkėje.

257

Visą gyvenimą prisimenu tą dieną, kai vyrai išvažiavo į Plokštinės mišką prie Platelių ežero. Mes visi vaikai stovėjome prie namo galo, sodelyje. Mūsų mama laimino – peržegnojo išvažiuojančius. Prisimenu išvažiuojančių nulenktas galvas ir spindinčias ašaras akyse. Mama mintyse meldė maldą. Šeimoje buvo katalikiškos tradicijos. Tada mes, mažiukai, stovėdami prie namo galo, verkėme. Danielius priėjo, pabučiavo į kaktą: „Ir ko dabar verkiate? Laukite. Mes sugrįšime“. Pabučiavo Vytuką, Antanuką, nes jie buvo paaugliai. Išvažiavo. Paliko sukeltos dulkės, mūsų ašarotos akys ir skaudančios širdelės.

Ne visi LLA kariai išvažiavo į karinę-mokomąją stovyklą Plateliuose. Panevėžiečių buvo dar likę. Jie padėjo mamai javus kirsti. Aš negaliu smulkiai visko atsiminti, kaip ten viskas buvo. Iš Panevėžio atvažiavę vyrai laikinai, dvi–tris savaites, pas mus gyveno, visi buvo kaip šeimos nariai. Gyveno sodyboje. Valgė prie vieno stalo kartu su mūsų šeima. Panevėžiečiai grįžo į mūsų sodybą iš LLA karinės-mokomosios stovyklos Plokštinės miške. Ties Šiauliais dundėjo frontas. Panevėžiečiai LLA kariai išvažiavo į Vakarus. Jeigu mes būtume išvažiavę kartu su panevėžiečiais, laimingai būtume pasiekę Vakarus. Mama pasikinkė du arklius į dvitraukę briką. Susidėjo mantą, prisirišo karves, susodino mažuosius vaikus, didesnieji ėjo pėsčiomis šalia vežimo. Išvažiavome iš miško, sovietai šaudė – vokiečiai krito. Tokį vaizdą mačiau. Tik pravažiavome Tverus, mišką pravažiavome. Griovyje praleidome frontą.

Laikinai apsistojome pas ūkininkus Norvaišus. Mėnesį laiko gyvenome jų troboje. Sodyboje dirbo samdoma darbininkė ir įsūnytas berniukas-augintinis. Vėliau augintinis organizavo šeimininkų ištrėmimą į Sibirą, kad jam paliktų Norvaišų ūkis. Garbaus amžiaus ūkininkai Norvaišai mirė Sibire.

Išvažiuodami iš savo sodybos, ten palikome gyventi vyriausią seserį Jadvygą ir jos vyrą Joną Andriušką (g. 1916 m., žuvo 1946 metų kovo mėnesį). Grįžimui į savo sodybą turėjome gauti leidimą. Į savo namus mūsų nebepriėmė. Grįžome per Parakauskių kaimą. Albertas Luinys bendravo su Alfridu Dauginiu. Grįžome pernakvoję Alberto Luinio sodyboje. Iš Luinienės sodybos broliai Vasiliauskai Blažiejus, Boleslovas, Danielius nebegrįžo į tėviškę. Mama savo sūnus palaimino – išėjo į partizanų būrį. Brolis Jonas laimingai pasitraukė į Vokietiją. Kiti visi mes buvome vaikai. Iš ūkininkės Luinienės sodybos grįžome į savo namus. Mūsų tėviškėje jau viešpatavo

258

sovietai, mums priešiškos valstybės gyventojai. Mus jie draugiškai priėmė. Prieš išeidami iš sodybos kiekvienas auginome po triušį. Sovietai suspėjo suvalgyti visus triušius. Kaimynai atidavė baldus, kuriuos buvo išsivežę. Jonas, sesers vyras, buvo išsaugojęs dalį gyvulių, kitų vertybių. Pradėjome gyventi.

Neilgai ramiai gyvenome. Trys broliai išėję pas partizanus, vienas pasitraukė į Vakarus. Kiekvieną mielą dienelę sodyboje buvo stribai. Dažnai ateidavo stribas Zelba iš Luokės. Prieš tai jis arklius lupdavo. Toks buvo verslas. Stribas Sirutis – klumpdirbys. Mama su Siručiu sutardavo. Stribo ir mūsų šeimose augo daug vaikų. Mama Siručiams verpė siūlus. Jis klumpes vaikams darydavo. Mažo ūgio klumpdirbiui šautuvas vilkdavosi žeme. Kiekvieną dieną ateidavo į trobą ir mamos klausdavo vis to paties: „Kur sūnūs? Kur sūnūs?“ Mama visiems vienodai sakė: „Vokiečiai keturis vaikus paėmė apkasams kasti ir negrįžo“.

Pirmąjį areštavo svainį Joną Andriušką. Jonas buvo šaulys. Su broliais Blažieju, Boleslovu, Danieliumi turėjo ryšį.

Prisimena Alfridas Dauginis.

Po kelių dienų karinio parengimo vadovai gavo įsakymą važiuoti į Plokštinės mišką, prie Platelių ežero, į ten organizuojamą karinę-mokomąją stovyklą. Turėjome vienus ratus, neturėjome arklio. Nuėjome pas netoliese gyvenantį ūkininką Gečą prašyti poros arklių LLA žinion. Prižadėjome grąžinti arklius ir vežimą. Mus suprato, savanoriškai davė. Visus turimus ginklus, maisto atsargas – miltus, duoną, druską, lašinius, buvome atsinešę į brolių Vasiliauskų tėviškę. Į tris vežimus sukrovėme ginklus, maistą, palapines. Ginklus vežimuose paslėpėme po kitomis vertybėmis.

Atvažiavo LLA karys Liudvikas Viktoravičius, Antano. Apie 20 jaunų, energingų vyrų pėsti, šalia vežimų iškeliavome link Platelių. Ilgokai ėjome, važiavome dulkėtais, duobėtais Žemaitijos vieškeliais. Atsimenu, neprivažiavę Platelių ežero, važiavome per kirtimus. Tada vadinosi didieji Platelių grafo Šuazelio miškai. Pervažiavome mažą Jakumo upelį, kurio šlaite augusios senos, storos pušys buvo LLA karių šaudymo taikinių pakabinimo vieta. Toliau miško siauru keliu pro ūkininko Jankausko sodybą, iš kurio šulinio LLA kariai vežimu, susipylę į statines, vežė vandenį į Vanagų karinę-mokomąją stovyklą Plokštinės miške. Prie Platelių ežero važiavo jauni

259

tautiškai nusiteikę vyrai iš visos Lietuvos. 1944 m. vasarą Plokštinės miške buvo pastatyta kariška, medžiaginė,

LLA karinės-mokomosios Vanagų stovyklos štabo palapinė. Atvažiavę matėme štabo palapinės statybos baigiamuosius darbus – kalė, tvirtino detales, rišo virves. Iš Pavirvyčio Vasiliauskų sodybos atvežėme keturias medžiagines palapines. Atvykusiems vadovavo Lietuvos kariuomenes karininkai. Stovyklos teritorijoje kariška drausmė, tvarka. LLA kariai tarpusavyje kalbėjo: „Į stovyklą buvo atvažiavęs LLA įsteigėjas Kazys Veverskis-Senis“. Taip pat atvyko brolių Vasiliauskų sodyboje mus mokinę karinio parengimo pagrindų LLA karininkai-instruktoriai Butrimaitis ir Strimaitis. Daug dėmesio skyrė uniformos, išvaizdos priežiūrai. Butrimaitis – energingas, jaunas jaunesnysis leitenantas. Pastatėme atsivežtas palapines. Palapinių apačias išklojome smulkiomis eglių šakelėmis. Atvykę iš kitų Lietuvos vietovių LLA kariai neturėjo medžiaginių palapinių. Jie kirto plonas karteles, statė žaginių tipo palapines. Stogą ir palapinės vidų dengė smulkiomis eglių šakutėmis.

Dabar sunku viską prisiminti. Buvo virtuvė, kurioje OS sektoriaus vyrai ruošė maistą. Arkliai ir vežimai tikriausiai buvo saugomi arti gyvenančio ūkininko sodyboje. Jais taip pat rūpinosi OS sektoriaus vyrai.

Prie pagrindinio įvažiavimo į LLA karinės-mokomosios stovyklos teritoriją budėjo du sargybiniai. Neleido praeiti, pravažiuoti į stovyklos teritoriją. Dar vienas sargybos postas buvo prie karinės-mokomosios LLA Vanagų stovyklos vadavietės.

Karinėje-mokomojoje stovykloje buvo kariška drausmė ir tvarka. Stovykloje tarnavau rugpjūčio mėnesį. Tada dar buvo ilgos dienos ir trumpos naktys. Ryte keldavome 5 ar 6 valandą. Praustis bėgdavome į Platelių ežerą. Turėjome savo rūbus, muilą, rankšluosčius. Pusryčiavome pasitiesę ant miško pakloto iš savų namų atsivežtą maistą. Palapinėje gyvenome keturiese: broliai Danielius ir Boleslovas Vasiliauskai, Viktoravičius, Pavirvyčio Vasiliauskų gretimo kaimo ūkininko sūnus. Ketvirtas – aš, Alfridas Dauginis. Buvome ypatingai draugiški: valgėme kartu, viskuo dalinomės. Pradžioje stovykloje maisto trūko, visi valgė, kas ką buvo atsivežę iš savo namų. Greitai LLA kariai, priklausantys OS sektoriui, pagerino aprūpinimą maistu. Išvažiuodavo į artimiausius kaimus pas ūkininkus, parsiveždavo įvairių maisto produktų – mėsos, pieno. Kartą geranoriškas ūkininkas atvedė savo užaugintą karvę ir padovanojo LLA karinės-mokomosios Vanagų stovyklos kariams maistui.

LLA Vanagų karinėje-mokomojoje stovykloje tarnavau civiliais

260

rūbais. Sargybos poste stovėjome po keturias valandas, o gal ilgiau. Būdamas poste mačiau daug vežimais atvažiuojančių į LLA Vanagų karinę-mokomąją stovyklą. Vykdydami stovyklos štabo vadovybės įsakymą į stovyklą iškart neįleisdavome. Pranešdavome: „Atvažiavo“. Ateidavo, patikrindavo, įsakydavo įleisti. Per dieną daug atvažiuodavo vežimais, ateidavo pėsčių.

Vieną dieną buvo daug atvykstančių. Atvažiavo mašina, vežina prieštankinę patrakėlę. Du stovėję sargyboje bandėme sustabdyti važiuojančią mašiną. Mes garsiai sukomandavome: „Sustokite. Šausime“. Su šypsena, jauni, ginkluoti kariai atsakė: „Šaukite. Šaukite“. Mašinoje važiavo kariškiai, apsirengę žalsva, gal vokiška uniforma. Linksmi, patranka ginkluoti kariai nepaklausė mūsų – civiliais rūbais apsirengusių Vanagų. Pravažiavus mašinai, vieną kartą šovėme į viršų, tuo pranešdami LLA stovyklos štabo budinčiam apie konfliktą sargybos poste prie pagrindinio įvažiavimo. Tiksliai prisimenu, atvežė tik vieną prieštankinę patranką.

Kur stovėjo patranka, tiksliai nežinau. Ji sumontuota ant dviejų ratų su stipinais. Gal netoli ūkininko, dabar gyvenančio Stanislovo Mickevičiaus sodybos, ar prie Jakumo upelio, įtekančio į Platelių ežerą, kur prie pušies buvo pakabinti taikiniai šaudymui iš lengvųjų ginklų. Vieną dieną iš patrankos šaudė į saloje pritvirtintą taikinį. Šaudant iš patrankos, aš pats mačiau, sviedinys krito į salą. Man atrodė, kad prieštankinę patrankėlę mėgino ne eiliniai Vanagų kariai, o, tikriausiai, karininkai. Šovė gal 3–4 kartus, tikrai girdėjau.

Žinojau viską, kas vyko mūsų mažoje grupėje. Apie kitus Vanagų stovyklos įvykius mažai žinojau. Kalbėjo, kad stovykloje yra generolas. Mačiau, vidutinio ūgio, pilno kūno sudėjimo, su juoda barzda, rūstokų veido bruožų, apsirengusį Lietuvos kariuomenės uniforma.

LLA karinėje-mokomojoje Vanagų stovykloje buvo Rusijoje gamintas, mažo galingumo, tikriausiai 1,5 t keliamosios galios sunkvežimis, kasdieninėje kalboje vadintas „polutarka“. Aš pats esu važiavęs tame sunkvežimyje. Sunkvežimio vairuotojas buvo kariškis. Neprisimenu, kur mus vežė. Kėbule sėdėjome gal penki Vanagai. Gal vežė vykdyti kokios užduoties, neprisimenu. Važiavome duobėtu keliui. Sėdėdami negalėjome važiuoti, visi sugulėme kėbule ant grindų.

Šaudyti mokė į taikinius, pakabintus ant storos, senos pušies antrame Jakumo upelio krante, ant aukštoko upelio skardžio, ūkininko Stanislovo Mickevičiaus sodybos pusėje. Aš mokiausi šaudyti du kartus. Šaudžiau iš

261

Čekoslovakijoje gaminto, 1924 m. modelio, 7,92 mm kalibro Mauser šautuvo su lietuviška simbolika. Šaudyti mus mokino nuo „A“ raidės, kad spausdamas nuleidėją neužsimerkčiau. Per abu kartu į taikinį šoviau apie 10 kartų.

LLA karinėje-mokomojoje Vanagų stovykloje kiekvieną vakarą giedojome Lietuvos himną. Kartais giedojome „Marija, Marija“. Dar dainuodavome lietuviškas, kariškas, patriotiškas dainas.

Prisimenu priesaikos priėmimą 1945 08 25 Plokštinės miške prie Platelių ežero. Išrikiavo po du miško aikštelėje. Kabojo Lietuvos valstybinė vėliava. Du Lietuvos kariuomenės karininkai perskaitė priesaikos tekstą. Kareivius kvietė pavardėmis. Atėjau prie Lietuvos valstybinės vėliavos. Priklaupiau ant vieno klieno. Pabučiavau Lietuvos valstybinę vėliavą. Apsisukau, grįžau į savo vietą rikiuotėje. Taip prisiekė ir kiti. Priesaikos priėmimo iškilmių metu giedojome „Marija, Marija“. Lietuvos himną giedojome prieš priesaiką. Iškilmės vyko dienos metu. Bučiavau ginklo vamzdį. Visi LLA kariai, dalyvavę kariniuose mokymuose Plokštinės miške, priėmė priesaiką. LLA karininkai vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, eiliniai – civiliais drabužiais. Aš avėjau batelius, aulinių batų neturėjau.

Kartą LLA karinės-mokomosios Vanagų stovyklos vadovybės įsakymu važiavome į Alsėdžių miestelį paimti iš krautuvės viską, turėjome palikti tik tuščias lentynas. Įėjome į krautuvę. Iš šeimininko elgesio supratau – neišsigando mūsų, nenustebo. Galvojau, gal žinojo. Gal klystu, atrodė lyg patenkintas, kad mes atvažiavome. Iš krautuvės paėmėme daug rudos spalvos apsiaustų su kapišonais. Pasiūti iš margo audinio. Jų prikrovė vieną pilną vežimą. Parvežus apsiaustus išdalino LLA kariams. Gyventojai, pamatę einant su rudos spalvos apsiaustu, sakydavo: „Vanagiukas eina“. Vertybių prikrovėme ne vieną poros arklių traukiamą vežimą. Į kitą vežimą sukrovėme cukrų, miltus, maisto produktus, popierinę dėžę pinigų. Tada apyvartoje buvo markės. Šitai operacijai vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkas Jonušas iš Luokės. Vieną vežimą prikrovėme sudėtų į dėžes butelių su degtine. Parvažiavome į Plokštinės mišką. Važiavau vežime, kuriame buvo sudėti buteliai su degtine. Pakelėje jauni vyrai prašė degtinės: „Ponai, išmeskite į griovį“. Bijojau LLA vadovybės atstovo, nepaklausiau jaunuolių. Minėtą operaciją vykdėme dienos metu. Į Alsėdžius atvažiavome 10 ar 11 valandą iki pietų. Nešant vertybes iš krautuvės, atėjo žmonių, gal net policininkas. Nekilo panika, nebuvo triukšmo.

262

LLA karinėje-mokomojoje Vanagų stovykloje, Plokštinės miške ūkininkų sūnų buvo nedaug. Daug buvo studentų. Daugiausia į LLA Vanagų karinę-mokomąją stovyklą atvyko išsilavinę jauni vyrai. Kaimo bernelių buvo gal apie 10 procentų.

Iš stovyklos leitenantas Butrimaitis išsiuntė Danielių Vasiliauską ir Liudviką Viktoravičių į Vokietijos karinės žvalgybos žinybos mokyklą Rytų Prūsijos srityje netoli Kionigsbergo (Karaliaučiaus). Siuntė mokytis, kiek prisimenu, kelioms savaitėms. Ten išmokė, kaip vykdyti sprogdinimus, supažindino su detonatoriais, sprogdinimams naudojamomis medžiagomis, su apsaugos priemonėmis sprogdintojams. Baigus mokymo programą, kuri ne visai atitiko LLA poreikius, davė į Lietuvą vežtis medžiagų sprogdinimų vykdymui. Įsakė vykdyti diversinę veiklą sovietų okupuotoje Lietuvoje. Tie patys Vokietijos karinės žvalgybos žinybos karininkai verbavo siųsti LLA karius mokytis radistų specialybės, darbui su mažų galingumų kilnojamomis-nešiojamomis radijo stotimis.

Iš vokiečių karinės žvalgybos mokyklos Danielius Vasiliauskas parsivežė du ryšulius, apie 40 kg, sprogstamų medžiagų: tolo, trotilo, detonatorių, tipo virvelės su parako gysla. Sprogmenų nepanaudojo, užkasė netoli Pavirvyčio Vasiliauskų sodybos Virvyčios senvagėje. L. Viktoravičiaus užduotis buvo pereiti frontą, apžiūrėti apylinkes, pareiti čia. Jis važiavo dviračiu, ėjo pėsčias. Laimingai perėjo frontą. Vadams pateikė surinktą informaciją. Kelionės įspūdžių mums nepasakojo. L. Viktoravičiaus buvo du broliai: vienas mano metų, antras – vyresnis.

Mūsų būrio karininkas Butrimas iš stovyklos štabo vadovybės gavo įsakymą. Mus visus surikiavo ir pranešė, kad reikės vykdyti užduotį. Vokiečių kariuomenės daliniai buvo įsikūrę kitoje Platelių ežero pusėje. Jie Platelių dvare, miestelyje ir apylinkėse terorizavo vietinius ūkininkus, iš jų atiminėjo maistą. Reikėjo vokiečius nuginkluoti, iš jų atimti neteisėtai paimtas vertybes. Paskyrė apie 10 Vanagų, kad užstotume kelią vokiečiams, važiuojantiems link Klaipėdos su neteisėtai paimtomis Platelių apylinkių ūkininkų vertybėmis. Iš Platelių link Klaipėdos galima važiuoti dviem keliais. Mums pavedęs vykdyti užduotį, karininkas Butrimas tiksliai nežinojo, kuriuo keliu važiuos vokiečiai su grobiu. Nuėjome prie mums nurodyto kelio. Pasaloje laukėme atvažiuojančių vokiečių. Per tolimo matymo kariškus žiūronus pamatėme, kad vokiečiai važiuoja kitu dulkančiu vieškeliu. Buvo karšta, saulėta diena. Bėgome per platų, virš vyrų galvų rugių lauką. Sukaupę

263

jaunatviškas jėgas, permirkę prakaitu greitai pasiekėme mažą miško gojelį. Žaibiškai greitai pasiruošėme pozicijas prie vieškelio. Būrio vadas įsakė šauti į arklius. Suspėjome. Šaudėme į atvažiuojančius vokiečių vežimus. Arkliai pasibaidė, dauguma vežimų apvirto. Iškrito juose buvusios vertybės. Kilo didelė sumaištis ir didelis dulkių debesys. Arkliai iš išgąsčio garsiai žvengė, ratai traškėjo – lūžinėjo. Vokiečiai atidengė ugnį į mūsų pusę. Visi ūkininkų sūnūs, turintys ribotą karinę patirtį, išsigandome. Mums vadovavęs karininkas sukomandavo: „Šaukime garsiai, rusiškai. Vaidinkime sovietų kareivius“. Paklausėme komandos. Rusiškai, garsiai šaukėme: „Į ataką. Pirmyn“. Iš arti mačiau – buvo vokiečių kariškiai SA rudais marškiniais. Vokiečių kariškiai išsibėgiojo. Arkliai išsigandę su sulūžusiais, apvirtusiais vežimais blaškėsi. Karinės operacijos būrio vadas mums įsakė greitai palikti įvykio vietą. Aplinkiniais keliais, vėl per aukštaūgių rugių lauką, krūmus, miškų gojelius, daubas ėjome klaidindami priešus, kad sekdami mus neateitų į karinę-mokomąją LLA Vanagų stovyklą. Po kelių valandų laimingai grįžome į stovyklą.

Kita užduotis buvo šukuoti Plokštinės ir aplinkinius miškus. Vanagų kariai ėjome kas šimtas metrų, ieškojome iš lėktuvų parašiutais nuleistų sovietų Raudonosios armijos desantininkų. Visą dieną ėjome miškais nurodytomis kryptimis. Gavome įsakymą: „Baigti miškų šukavimą. Suimti penki sovietų desantininkai su visa jų ginkluote“. Nemačiau sovietų desantininkų. Kita Vanagų grupė juos suėmė.

Atsimenu, perskaitė įsakymą: „Išvykti iš LLA Vanagų karinės-mokomosios stovyklos. Išvykstant iš stovyklos visiems VS ir OS sektorių kariams, nariams Plokštinės mišką palikti labai tvarkingą, be mažiausių pėdsakų, kad čia veikė LLA Vanagų karinė-mokomoji stovykla. Kaip radome – taip palikti“. Buvo pasakyta: „Grįžti į savo namus, į tas vietoves iš kur atvykote. Organizuokite ir pradėkite partizaninę veiklą prieš sovietinius okupantus. Į Žemaitiją grįžta Antrojo pasaulinio karo frontas. Lietuvoje dar daug veikia komunistuojančių grupių. Reikia juos sekti, gaudyti“.

Vokiečių valdymo laikotarpiu vokiečių kariškiai LLA karių specialiai negaudė. LLA vadovybė buvo įsakiusi viešai jiems nesirodyti. Kalbu tik apie Plokštinės mišką. Visą tą trumpą laikotarpį, iki sovietų Raudonoji armija užėmė Žemaitiją, šeimininkavome aplinkiniuose kaimuose. Iki tol gaudėme komunistuojančius, žinojome jų susibūrimo vietas. Spėjama, kad parašiutais nuleisti sovietų desantininkai – raudonieji partizanai.

264

Telšių r. Duslikiuose vokiečiai laikė iki 100 rusų karo belaisvių. Belaisviai dirbo Duseikių durpynuose – rankiniu būdu kasė durpes. Belaisviai buvo apgyvendinti mediniuose barakuose. Vokiečiams pasitraukus link Klaipėdos, rusų karo belaisviai išsibėgiojo. Belaisvių neorganizuotoms grupėms ėmėsi vadovauti komunistuojantys vietiniai gyventojai Jonas Sprindys ir Pocevičius. Naujokų miške teko susidurti su Jono Sprindžio vadovaujamos grupės vyrais. Plėšikų grupei priklausė apie 50 vyrų. Susišaudymo metu sužeidė mūsų bendražygį Joniką. Gaujos vyrai išsiskirstė. Rusiškai kalbančių vyrų nešaudėme.

Užėjau į ūkininko sodybą vienas, be ginklo. Didžiajame trobos kambaryje vaišinosi 8 ar 9 rusiškai kalbantys vyrai. Pas sodybos šeimininką norėjau pirkti naminės degtinės. Jis mane žinojo. Rusiškai kalbantys vyrai tarėsi mane suimti. Šeimininkas, sočiai prisivaišinusiems svečiams, paaiškino: „Nieko. Nieko. Savas‘‘. Rusiškai kalbantys vyrai tarp savęs bendravo, vaišinosi ūkininkės Kazlauskienės sodyboje. Jie apiplėšė malūnininką, turtingą ūkininką Gečą. Išnešė daug dešrų, lašinių, audinių. Ūkininkas turėjo vilnų šukavimo mašiną.

LLA Vanagų karinės-mokomosios stovyklos karininkai mus, Alfredą Dauginį ir Juozą Snarskį, pasiuntė į Abvero karo žvalgų mokyklą tuo laiku, kai sovietų Raudonoji armija pralaužė vokiečių gynybos liniją ties Kuršėnais, 1944 10 05. Supratome – labai tolima, sudėtinga, pavojinga kelionė. Sutikau važiuoti nepranešęs tėvams. Abu mus nuvežė į Kretingą. Ten prie mūsų prisijungė daugiau jaunų vyrų. Paskyrė vyresnį, kuris vadovavo mūsų tolimesnei kelionei. Mus priėmė du karininkai. Vienas vilkėjo Lietuvos kariuomenės karininko uniformą, antras vokiečių kariuomenės karininko uniformą. Vežė į tą pačią vokiečių karinės žvalgybos tarnybos mokyklą, kurioje mokėsi Danielius Vasiliauskas ir L. Viktoravičius. Vokiečiai davė po kelias markes, maisto neturėjome. Nuvažiavę nurodytu adresu, minėtos mokyklos neberadome. Važiuodami per Vokietiją turėjome dokumentą, komandiruotę, rašytą vokiečių kalba. Sargybos postuose vokiečiai patikrindavo dokumentus ir mums nieko nedarė. Važiavome penki vyrai. Mūsų grupės vyresnis Juozas Snarskis pateikė dokumentus vokiečių sargybiniams. Juozas turėjo visų LLA siųstų penkių karių dokumentus. Pasikalba vokiečių kalba, sėdame į bet kokią transporto priemonę, važiuojančią mums reikalinga kryptimi. Mums pasakė važiuoti į Dirschau miestelį, netoli Gdansko, prie Vyslos upės. Kitas grupės vyresnis ėjo ieškoti nurodyto adreso. Ten pasakė, kad karinės žvalgybos

265

mokykla išsikėlė prie Frankfurto prie Maino. Mums liepė važiuoti toliau. Vokiečiai norėjo mus užverbuoti į priešlėktuvinę tarnybą. Pasitariau

su kartu važiavusiu Juozu Snarskiu, kilusiu iš Pušaloto miestelio, Panevėžio apskr. Atsiskyrėme nuo grupės. Pasukome link Lietuvos. Kiti mūsų grupės vyrai išvažiavo toliau ieškoti Abvero karo žvalgų mokyklos.

Kartu su Juozu einame į Rytus. Sovietų Raudonosios armijos kariniai daliniai važiuoja į Vakarus. Kelionės pradžioje planavome grįžti į Plokštinės mišką. Vilkėjau neblogą švarką, geras kelnes. Juozas Snarskis taip pat tvarkingais drabužiais apsivilkęs. Nešėsi lagaminą, jame rusišką TT pistoletą. Kelionėje pistoleto atsisakė, paliko likimo valiai. Sako: „Vokiečiai patikrins. Ras ginklą. Tuoj sušaudys“. Paliko nežinomo vokiečio ūkininko daržinėje, paslėpė šiauduose. Labai protingai pasielgė. Anksčiau ar vėliau ras nesugadintą. Pradžioje ėjome laukais, miškais, daug nenutoldami nuo minėtų miestų, nesirodėme sovietų kariškiams. Ėjome dienomis apsirengę civiliais rūbais, neginkluoti. Ėjome per dalį Vokietijos, tik praūžus Antrojo pasaulinio karo frontui. Neturėjome žemėlapio, kompaso. Eidami nuo Dirschau miestelio link Lietuvos niekur nematėme civilių gyventojų. Visur pilna sovietų armijos kariškių ir jų karinės technikos. Visi ėjo, važiavo tik į Vakarus. Keliauti prieš eismą neįmanoma, nėra vietos. Tik mes du einame į Rytus. Vokietijos ūkininko troboje, virtuvėje kepta kiaušinienė. Suvalgėme. Susidarėme tokią nuomonę – visi vokiečių tautybės gyventojai išvažiavo į Vakarus. Trobose radome daug maisto, uogienių. Kambariuose, rūbų spintos tvarkingai pridėtos įvairių rūbų.

Lenkų tautybės gyventojai pasiliko gyventi savo sodybose. Užėjome pas pasilikusius garbaus amžiaus lenkų ūkininkus. Mus draugiškai priėmė, pamaitino, davė civilius drabužius. Visiems, sutiktiems kelyje link Lietuvos, sakėme: „Mes abu buvome sugauti vokiečių. Kalėjome lageryje Vokietijoje. Pabėgome. Dabar pėsti einame namo, į Lietuvą.“ Iš pradžių ėjome apsirengę geresniais drabužiais. Pas ūkininkus gavome suplyšusius, kad tikrai būtume panašūs į kalinius, pabėgusius iš lagerio. Ūkininkui pagailo manęs, dovanojo gerus, kareiviškus batus. Kartu einąs Juozas Snarskis, pamatęs mano batus, griežtai pasakė: „Mesk tuos batus. Greitai tave išaiškins ir suims. Pagal batus sprendžiant – tu ne iš lagerio pabėgai, o tarnauji vokiečių kariuomenėje“. Gaila buvo palikti gražius kareiviškus batus. Apsiaviau senus, paprastus.

Ėjome link Lietuvos laukais, per kaimus. Buvusios tvarkingos vokiečių ūkininkų sodybos – tuščios. Nesutikome nė vieno civilio žmogaus.

266

Spintos pridėtos stiklainių su uogienėmis. Ragaujame. Jeigu skanu, valgome. Vienoje sodyboje radome medaus. Jau tada žinojome – užnuodytą medų galėjo palikti išalkusiems, pervargusiems sovietų kariškiams. Truputį paragaujame. Laukiame valandą. Jaučiamės gerai – valgome. Radome konservuotos mėsos. Pilna spinta prikabinta gerų rūbų. Jų nelietėme. Mes privalome vilkėti labai blogus rūbus, o maistas mums būtinas.

Kaimuose daugiau likę lenkų. Su manimi kartu keliavęs Juozas Snarskis laisvai bendravo su ten gyvenusiais lenkais. J. Snarskis savo krašte dirbo siaurojo geležinkelio sistemoje. Pušaloto miestelyje turėjo savo sodybą. Malonu prisiminti lenkų ūkininkų nuoširdumą, vaišingumą, dosnumą. Mes vaidinome labai nukentėjusius viename iš Vokietijos lagerių. Kambariuose– šventų paveikslų. Prieš valgį ir po – žegnojasi. Mes lenkų ūkininkams aiškinome, kad esame katalikai, švenčiame visas religines šventes, dalyvaujame Šv. Mišių aukoje bažnyčioje, priimame Šv. Komuniją. Plačiau papasakojome, kad Žemaitijos kraštas nieko nesiskiria nuo Lenkijos.

Priėjome autostradą Varšuva-Kionigsbergas, su atšaka į Gdanską. Kliūtis rimta. Kaip visada, užėjome į trobą. Mūsų likimą suprato, sočiai pavalgėme. Juozui Snarskiui apžėlė barzda. Atrodo kaip tikras pabėgėlis iš vokiečių koncentracijos stovyklos. Į Vakarus važiuoja sovietų Raudonosios armijos karinė technika. Skubiai sunaikinome vokiečių išduotus dokumentus. Planavome prisistatyti sovietų kariškiams. Galvojome – parveš į namus ir paleis.

Toliau ėjome, link Lietuvos, laukais, per kaimus visą žiemą iki ankstyvo pavasario, gal iki kovo mėnesio. Keliavome apie tris, keturis mėnesius. Dienomis ėjome, naktimis miegojome tuščiose, daugiausia vokiečių sodybose. Daržinėse pilna kvepiančio šieno.

Sovietų kariškių atskiros grupės rinko į būrius visus Vokietijoje sutiktus jaunus vyrus, pėsčius varė į Vakarus. Kaip vanagai auką, sovietai mus suėmė. Abu nuvežė į artimiausią komendantūrą. Ten sutikome panašaus likimo bėglių,dirbusių vokiečiams. Mus uždarė į tamsius betoninius bulvių rūsius. Tris paras nedavė maisto, negavome net vandens. Radome senų bulvių. Valgiau jas žalias. Kiti suimtieji terbelėse turėjo maisto. Tą dieną aš visiškai nieko neturėjau. Po kelių parų davė duonos ir karšto vandens – arbatos. Po trijų parų mus tardė, kalbėjo tik rusiškai. Aš mokėjau tik lietuviškai. Mano kelionės draugas Juozas Snarskis mokėjo rusų, lenkų, vokiečių kalbas. Man buvo gerai. Priešingu atveju, keliaudamas vienas ir nemokėdamas užsienio kalbų,

267

būčiau prapuolęs. Tardymo metu sovietams sakiau išgalvotą pavardę – Belgys, vardo jau nebeprisimenu, gyvenęs Šiauliuose, Tilžės g. Po kiekvieno tardymo į suimtųjų būrį negrįždavo po kelis vyrus. Gal nepavojingus varė tolyn, o aršiai nusiteikusių prieš sovietus – tikrai buvo. Jų likimas po tardymo man nežinomas. Vėliau kelionėje davė džiovintos duonos ir vandens.

Tokių, kaip mes su J. Snarskiu, kasdien pririnkdavo vis daugiau ir daugiau. Visus, skirtingų likimų, pėsčiomis varė link Berlyno. Kol buvome mažas suimtųjų būrys, nakčiai uždarydavo į miesteliuose gyvenusių ūkininkų gyvenamus namus. Kai surinko didesnį suimtųjų būrį, nebetilpo į trobas, nakčiai uždarydavo ūkininkų daržinėse. Kiekvieną dieną vis atvarydavo suimtų jaunų vyrų. Paskutiniu laiku suimtųjų buvo apie tūkstantį.

Pagauti jauni vyrai buvo įvairių likimų. Tikriausiai visi pagautieji sovietų tardytojams melavo. Juk nė vienam ant nugaros nebuvo užrašytas tikrasis jų statusas. Kaip įprasta Sovietų Sąjungoje, sugautus jaunus vyrus varė keliu kaip kalinius. Iš visų kolonos pusių ėjo ginkluoti kareiviai, vedini dideliais, piktais šunimis. Taip praėjome kelis šimtus kilometrų. Varė apie dvi savaites. Atvarė į paskirstymo punktą ir vėl tardė. Po tardymo dalis vyrų negrįžo. Jų likimas man nežinomas. Tardytojams prisistačiau – Jonas Dalgys iš Šiaulių miesto. Tikriausiai siuntė į Lietuvą saugumiečiams aiškintis, ar nusikaltęs sovietų santvarkai. Visiškai suplyšo mano seni pusbačiai – atkrito padai. Davė kareiviškus.

Atvarė į Stettin, lenkiškai Szczecin, miesto didelių pastatų kompleksą. Suimtus bėglius suskirstė į būrius. Vyko paskutinis tardymas. Užrašė visus anketinius duomenis. Šiame pastatų komplekse išsiskyriau su savo ištikimu kelionės draugu Juozu Snarskiu. Juozą paskyrė į kitą būrį. Grupėmis, po 30– 40, varė į pirtį. Pirtyje paėmė mūsų suplyšusius, labai nešvarius drabužius. Išėjus iš pirties aprengė sovietų Raudonosios armijos kareiviškomis uniformomis. Apgyvendino vokiečių kareivinėse, keturių aukštų, raudonų plytų mūriniuose pastatuose, gulėjome trijų aukštų lovose.

Gal Flatau miestelyje, suskirstė į būrius pagal tautybes. Apie 20–30 lietuvių surinko į atskirą būrį. Iš mūsų tarpo paskyrė lietuvių tautybės būrio vadą. Visi buvome apsivilkę eilinių sovietų Raudonosios armijos kareivių uniformomis. Kaip naujokus mokė eiti kariškoje rikiuotėje. Žygiuodami garsiai dainavome patriotines, lietuviškas rikiuotės dainas. Prieš dainuojant lietuviškas dainas, reikėjo pateikti jų vertimus į rusų kalbą sovietų armijos politiniams vadovams. Mus ruošė siuntimui į Antrojo pasaulinio karo frontą.

268

Suskirstė pagal Raudonosios armijos instrukcijas. Vyko kariniai mokymai. Politiniai vadovai mums eiliniams, aiškino: „Siųsime į frontą. Reikės imti hitlerinės Vokietijos sostinę Berlyną“. Supažindino, apmokino kaip naudotis ginklais. Priesaiką priimti reikėjo vėliau. Per karinės priesaikos priėmimo iškilmes priesaika buvo bendra visiems. Girdėjome fronto garsus. Oficialiainesakė, kur mus varo. Iš įvairių tautybių kareivių suformavo 997 atsarginį šaulių pulką. Gal tik vienas trečdalis pulko kareivių buvo anksčiau tarnavę sovietų armijoje, kiti – gal panašaus likimo, kaip aš. Po poros parų – žygis pėsčiomis link Berlyno.

Tuo laikotarpiu Frankfurt/Oder mieste, prie upės vyko įnirtingi mūšiai. Girdėjome kalbant: „Greitai baigsis Antrasis pasaulinis karas. Aplinkinius miestus bombarduoja“. Mums niekas nieko nesakė apie greitą karo pabaigą.

Visa kariška apranga žygiavome fronto link. Dienomis – po 40 km, o nakties metu poilsiui sustodavome miške. Ten mūsų laukė kariška lauko virtuvė. Sovietai buvo prisigrobę vokiečių gamintų maisto produktų. Valgėme sočiai. Pražygiavome daug dešimčių kilometrų. Tą naktį poilsiui sustojome, ne kaip įprasta, miške, o – gyvenvietėje. Mūsų būrys-skyrius atsigulė ant šiaudų vokiečio ūkininko daržinėje.

Kaip per sapną išgirdome kalbant: „Karas pasibaigė. Karas pasibaigė“. Pagal pavojaus signalą pakėlė iš miego. Momentaliai atsikėlėme, išbėgome iš daržinės. Matau, visi kaip skruzdėlės sunerimę. Visus surikiavo. Karininkai mums dar nesako, kad pasibaigė karas. Visas pulkas vėl žygiuojame Berlyno link. Iš miestelio išėjome anksti, auštant. Tą pačią dieną apie 12 val. atžygiavome į iškilmių vietą. Matome, sovietų Raudonosios armijos pulkai rikiuojasi. Kariškių nesuskaičiuojama minia. Įrengtos aukštos, ilgos tribūnos. Atžygiavome į mūsų pulkui skirtą vietą. Papuoštoje tribūnoje aukščiausio rango Sovietų Sąjungos karo vadai, generolai. Mes supratome – atžygiavome į iškilmių vietą, kur iškilmingai bus pranešta Antrojo pasaulinio karo pabaiga.

Oficialiai paskelbė Antrojo pasaulinio karo pabaigą 1945 05 09. Pradėjo groti orkestras. Šaudė raketas, salves. Frontą praėję, gyvi likę kareiviai džiaugėsi, saliutavo, džiūgavo. Džiaugėsi likę gyvi. Buvo kareivių, kurie visą karo laikotarpį dalyvavo kare. Jiems – tikrai džiaugsmas. Pasibaigus iškilmėms mus grąžino į Stettin, lenkiškai Szczecin, miesto kareivines. Pasibaigus karui dar buvome Vokietijoje. Sovietų kariniame dalinyje nebuvo

269

reikiamos drausmės. Išeidavome iš karinio dalinio. Nueidavome į netoliese buvusią vokiečių gyvenvietę.

Raudonose kareivinėse Stattin, lenk. Szczecin, buvome neilgai. Vėliau buvome Lenkijoje, Čekoslovakijoje. Daug ėjome pėsti, vežė sunkvežimiais. Vėl atvykome į Lenkiją. 1945 metų gruodį iš Lenkijos išvežė į Sovietų Sąjungą per Lietuvą. Visas 997 atsarginis šaulių pulkas važiavo traukiniu su viskuo, kas priklausė pulkui: karine technika, arkliais. Traukinys važiavo mažu greičiu. Per parą pravažiuodavo apie 100 km, gal net mažiau. Dažnai sustodavo, nes pritrūkdavo kuro ar buvo užimti keliai. Traukinys atvažiavo į Kauno traukinių stotį. Iš traukinių stoties neleidžia išeiti. Pastatė sargybos postus.

Mano tėvelio Petro Dauginio brolis Julijonas gyveno Kaune. Žaibiškai kuriu pabėgimo planą. Galvojau, pasislėpsiu pas Julijoną Dauginį. Gal manęs neras. Prie traukinių stoties buvo šulinys. Priėjau prie šulinio. Pasisėmiau vandens. Katiliuką su vandeniu palikau prie šulinio. Akimirksniu pabėgau. Dėdė Julijonas gyveno Vilijampolės rajone, prie „Inkaro“ fabriko. Laimingai įėjau į kambarį. Pasisveikinau su dėdės Julijono žmona. Bute buvo dėdės žmona, dukra, sūnus. Julijono namuose nebuvo.

Tėviškėje artimieji, giminės, draugai, priešai ir komunistuojantys visą tą laikotarpį nuo 1944 metų rudens, kai nebuvau namuose, galvojo, kalbėjo, kad aš esu kartu su Šatrijos rinktinės partizanais. Kelis kartus saugumiečiai, stribai darė kratą tėviškėje, net šieną pervertė kelis kartus. Netikėjo verkiančių tėvų nuoširdaus aiškinimo: „Alfredas negrįžo“. Vis ieškojo manęs. Vėliau rajono saugumo komitetas gavo žinią iš karinio dalinio – Alfridas Dauginis, Petro, g. 1925 01 17, tarnauja tarybinėje armijoje. Parvažiavus į tėviškę tėvelis pasakojo: „Nebereikėjo man šieną džiovinti, vežti į daržinę. Viskas buvo atvežta ir sukrauta į vietą. Baigėsi sūnaus ieškojimas. Anksčiau šieną per mėnesį perversdavo kelis kartus“.

Tik spėjau atsisėsti prie vaišių stalo. Už valandos į duris pasibeldė milicininkas ir du kareiviai. Labai išsigandau, galvojau – dabar bus nemalonumų. Įsakė eiti kartu. Nuėjome į traukinių stotį. Traukinyje uždarė į atskirą nusikaltėlių vagoną.

1945 12 25 Šv. Kalėdas sutikau kartu su nusikaltėliais – sovietų Raudonosios armijos kareiviais, nešildomame vagone. Tuoj pradėjo mušti, tardyti kaip pabėgėlį iš sovietų armijos. Tardytojams sąžiningai, įtikinamai kalbėjau: „Norėjau aplankyti gimines. Greitai būčiau sugrįžęs“. Tardytojai

270

šaukia ant manęs. Aš kategoriškai neigiu kaltinimus. Traukinio sąstatas atvažiavo į Chersono miestą Ukrainoje. Ten, prie Dniepro upės netoli Kachovkos elektrinės yra Filiupinsko miestelis. Uždarė į areštinę. Tęsiasi tardymai. Prokuroras pasidėjo pistoletą ant stalo. Verčia mane prisipažinti, kad norėjau pabėgti iš sovietų Raudonosios armijos. Prieš tardant paskaito baudžiamojo kodekso straipsnius: už pabėgimą iš sovietų armijos 25 metai kalėjimo arba mirties bausmė. Toliau sako: „Jeigu viską teisingai prisipažinsi – nebūsi baudžiamas“. Taip aktyviai tardė dvi savaites. Nepripažino kaltu. Paleido į karinį dalinį. Toliau tarnavau kaip eilinis kareivis. Tarnavau Chersone. Kareivio pareigas atlikau sąžiningai. Vėliau tarnavau Feodosijoje. Ten prie Juodosios jūros labai gražios apylinkės. Vėliau komandiravo į Vladivostoką, Donbasą. Iš Donbaso į karinį dalinį, kuriame tarnavau, vežė anglis. Dešimties kareivių grupė saugojome anglis, kad neišvogtų. Gyvenome vietinių gyventojų šeimose po du, tris kareivius. Komandiruotėje karinė tarnyba buvo lengva. Baigus keturis metus trukusią karinę tarnybą kariniame dalinyje, 1948 metų gegužės mėnesį įteikė bilietą geležinkeliu iki Telšių traukinių stoties. Mano namų adresas buvo užrašytas neteisingas – Gedimino g. Telšių m. Tarnavau keliuose kariniuose daliniuose, kiekviename pasisakiau kitą savo vardą, pavardę. Paskutiniais tarnybos metais užsirašiau teisingą vardą, pavardę.

Parvažiavau į savo tėviškę. Pastoviai galvojau, ar leis man ramiai gyventi Paškuvėnų kaime. Neteko ilgai laukti. Tik dvi paras tėviškėje leido ramiai pagyventi. Trečios paros dieną pamačiau ateinančius kareivius, pasiskirsčiusius kas 150 metrų vienas nuo kito. Aš, apsivilkęs sovietų karišką uniformą, išėjau iš svirno. Mane griežtai sustabdė, patikrino dokumentus. Paklausė, kur dirbsiu. Pasiūlė eiti dirbti į stribų būrį. Pagalvojęs atsakiau: „Tikriausiai eisiu“. Mane kalbinusiam kariškiui patiko.

Nusibodo jaunam, stipriam vyrui būti namuose be darbo. Tėvelis dirbo Černiachovskio vardo kolūkyje. Vėliau šį kolūkį prijungė prie Biržuvėnų tarybinio ūkio. Pasisekė sužinoti įstatymą, pagal kurį gyventojams, priklausiusiems tarybinam ūkiui ir prijungtiems prie kolūkio, tas kolūkis privalo apmokėti kolūkiečiui už visas vertybes, atimtas į naujai kuriamą kolūkį. Buvau išsaugojęs nubuožinimo, atimtų vertybių, oficialų dokumentą. Tiksliai surašiau ilgą sąrašą atimtų arklių, grūdų, ratų, plūgų ir kitų žemės ūkio padargų. Kreipiausi į Liaudies teismą. Priteisė. Raudonojo Spalio kolūkis apmokėjo 1000 sovietinių rublių už tėvų ūkiui padarytą žalą, vykdant kolektyvizaciją Lietuvoje. Mažai kas žinojo šį įstatymą. Daug

271

buvusių ūkininkų liko apgauti ir nuskriausti. Kartą į sodybą atvažiavo milicininkas Kulikauskas. Už pasų režimo

pažeidimą nubaudė 100 sovietinių rublių bauda. Gyvenau nesiregistravęs. Kreipiausi į Liaudies teismą Telšiuose. Priteisė mokėti baudą.

Gavau darbą Telšių draudimo skyriuje. Paskyrė dirbti į Tverus, apie 37 km. nuo Telšių. Parvykau į namus. Į medinį lagaminą įsidėjau maisto. Dėvėjau sovietų armijos uniformą. Kitų rūbų neturėjau. Kitos dienos ankstų rytą išėjau iš Paškuvėnų kaimo į Telšių draudimo skyrių, iš ten per Žarėnus link Tverų. Tik praėjus Žarėnų miestelį, einant dulkinu, duobėtu vieškeliu su mediniu lagaminu rankoje, vietiniai stribai puolė mane stabdyti. Trys uždusę stribai sustabdė, parsivedė į savo būstinę, patikrino dokumentus. Grubiai paklausinėję, paleido. Į Tverų miestelį atėjau vėlų vakarą. Turėjau anksčiau dirbusio draudimo inspektoriaus adresą. Jo namuose pirmą naktį pailsėjau. Apsigyvenau visam darbo laikui. Tėviškė labai toli, atlyginimas labai varganas. Po pusės metų Telšių draudimo skyriuje suėmė inspektorių. Mane paskyrė į suimtojo vietą, Telšių mieste.

Dirbdamas bendravau su Adolfu Liauksminu. Kartą jis tyliai prasitarė:

– Bus nemalonumų. Kitą dieną atėjęs į darbą man pasakė: – Jau manęs nebematysi. Maloniai atsisveikinome. Išėjo.Po savaitės, 1951 09 05, į darbovietę paskambino Telšių saugumo

skyriaus viršininkas: – Prašome ateiti į mano kabinetą. Noriu pasikalbėti. Po pietų nuėjau į Telšių saugumo viršininko kabinetą antrame pastato

aukšte Respublikos gatvėje. Paprašė atsisėsti. Pradėjome malonų pokalbį. Greitai viršininkas pateikė išsamią informaciją, su liudininkų parodymais, apie mano veiklą prieš pradedant tarnybą sovietų armijoje. Viską paneigiau:

– Praūžus frontui kaimo piemenys rado šautuvų, šovinių. Norėjome pašaudyti.

Nekreipė dėmesio į mano aiškinimą. Viršininkas paskaitė baudžiamojo kodekso straipsnį. Klausinėjo:

– Kur tie, kurie priklausė LLA organizacijai? Kategoriškai viską paneigiau. Savo dokumentuose užrašė: „Įstojo į

nacionalistų būrį. Buvo ginkluotas...“ Saugumo darbuotojai neišaiškino, kad

272

aš priklausiau LLA.Uždarė į vienutę. Viena elektros lemputė virš galvos. Atsigulimui

sukaltos lentos. Žiurkių pragriaužta skylė. Turėjau kelias cigaretes, surūkiau. Nuorūkas atidaviau žiurkėms. Šalta. Kitos dienos rytą nukirpo plaukus. Du mėnesius kvietė tardymams. Daug kartų klausė organizacijos pavadinimo, kuriai priklausiau, bendražygių pavardžių. Išvežė į Šiaulių kalėjimą akistatai. Kalinys davė parodymus:

– Mačiau, A. Dauginis ėjo ginkluotas kartu su banditais.Parvežė į Telšių saugumo rūsius. Tęsė tardymą. Pasirašiau kaltinimo

išvadą. Nuvedė į Telšių traukinių stotį. Perono gale pasodino ant žemės. Sargyba neleido net pajudėti. Traukiniu vežė į Šiaulių kalėjimą. Uždarė į kamerą. Kameroje kalėjo apie 30 kalinių. Iškvietė į teismo salę. 1953 metų pavasarį teisė Pabaltijo karinės apygardos karinio tribunolo teismas. Teisme leido dalyvauti tik liudininkams. Sutikau, kad skirtų advokatą. Teismas kaltino mane. Aš kaltinimus neigiau. Suteikė žodį mane ginančiam advokatui:

– A. Dauginis nebuvo organizacijos vadas. Neprašau pačios aukščiausios bausmės.

Perskaitė išvadą: baudžiamas pagal 58-1a straipsnį – 25 metai kalėjimo lageryje, 5 metai tremties. Dar pusę metų kalėjau Šiaulių kalėjime. Išvežė į Šiaurę. Vėliau į Salechardą, kuriame kalėjau apie du metus. Lageris netoli Obės upės žiočių. Iš čia – į Išimbaij rajono Salavato miestą Totorijos autonominėje respublikoje. Naftos pramonės ministerija organizavo naftos perdirbimo gamyklos statybą, panašiai kaip Mažeikiuose. Čia baigėsi septynerius metus trukęs įkalinimo laikas. 1960 metais parvažiavau iš lagerio.

273

LLA „vanagų“ mokymai Platelių stovykloje 1944 m. Nuotrauka iš tremties ir rezistencijos muziejaus archyvų.

LLA „vanagų“ mokymai Platelių karinėje – mokomojoje stovykloje 1944 m. Nuotrauka iš tremties ir rezistencijos muziejaus

archyvų.

274

LLA „vanagų“ mokymai Platelių karinėje – mokomojoje stovykloje 1944 m. Nuotrauka iš tremties ir rezistencijos muziejaus archyvų.

LLA desantininkas vyr. leitenantas Juozas Barzda – Klevas gimęs 1913 m. Dusetų valsčiuje, Zarasų apskrityje. 1944 – 12 – 14 žuvęs Iešnalio ežere, Platelių apylinkėse, Plungės rajone. Fotokopija gauta iš Tremties muziejaus

275

Filomena Ratkevičienė, LLA karinės - mokomosios stovyklos

komendanto Juozo Barzdos–Klevo sesuo, brolio laidojimo vietoje.

2003 – 07 – 02

Leandras Saltonas prie bendražygio kapo

276

Paminklo žuvusių LLA karių, partizanų atminimui Luokės m. priemiestyje (žvyrduobėje). Pašventintas

2005-09-11

Vytautas Vasiliauskas

277

Genovaitė Vasiliauskaitė Šniukštienė

Pirmas iš kairės: LLA desantininkas Jonas Petkevičius, Kosto – Varnas. Antra iš kairės: Filomena Ratkevičienė: - Amžiams Žemaitijos žemė priglaudė

brolio Jozo palaikus. 2003 –0–02

278

Alfredas Dauginis, s. Petro, g. 1925-01-17. Gyv. Paškuvėnų k. Upynos sen. Kaunatavo p-tas Telšių r. LLA karys, tarnavo Vanaginėje, netoli Platelių.

LLA Žemaičių legiono partizanų žeminės įgriuva Kaušėnų k., 2 km nuo Plungės. N 55 54 418, E 021 48 624. Žeminę kasė Jonas

Milvertas, Steponas Grybauskas, Petras Milvertas, g. 1898, Stasys Milvertas, g. 1924, Henrikas Patkevičius, Juozas Putorius.

Partizaninio karo tyrinėtojai Emilija Mikulskienė, g. 1930-10-02 ir Vytautas Urbikis, Prano (1928 04 09 -2006 06 18) prie Platelių ežero

279

Partizaninio karo tyrinėtojai Emilija Mikulskienė, g. 1930-10-02 ir Vytautas Urbikis, Prano (1928 04 09 -2006 06 18) prie Platelių ežero

Trečia Alsėdžių miestelio areštinė.

280

LLA KARINĖ – MOKOMOJI STOVYKLA PLOKŠTINĖS MIŠKE

Prisimena Justinas Stonys, Simo, g. 1927 02 25. Gyvena Platelių m. Plungės r.

Prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, 2003 12 22.

1941 06 22 prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vokiečių kariuomenė, be pasipriešinimo, dideliu greičiu važiavo į Rytus. Skuodo miesto ir apylinkių tarybiniai aktyvistai buvo pasitraukę į miškus. Vokiečiai jų nelietė, į miškus nėjo. Apie dvi savaites tarybiniai aktyvistai ramiai miškuose buvo. Jiems baigėsi maistas. Sutarė organizuotai pulti Skuodą, važiuoti turimomis mašinomis, kovoti prieš vokiečių reguliarią kariuomenę, išvyti iš Skuodo jų priešus. Nuo Lenkimų miestelio pusės, dulkėtu vieškeliu, pro Skuodo traukinių stotį tarybiniai aktyvistai stati, ginkluoti sunkvežimių kėbuluose važiavo į Skuodo miestą. Miesto centrą saugojo vokiečių sargybiniai. Sargybinis, Lenkimų kryptimi saugojęs miestą, kulkosvaidžiu ar kitu galingu ginklu sušaudė mašinas ir jose stovėjusius ginkluotus aktyvistus. Vokiečiai šaudė nuo kalno. Susišaudymo metu žuvo vienas vokiečių kariškis. Vėliau apžiūrėjau detaliai: mašinų varikliai kaip grąžtu sugrąžyti, kur pataikyta kulkos, be kliūčių pergręžė mašinas, mirtinai sužeidė jose buvusius žmones. Mašinų kabinų stiklai sušaudyti, vairuotojai mirtinai sužeisti. Kraujais aptaškytos mašinos pavilktos nuo gatvės. Matėme sušaudytus partizanus. Iš rajono miškų parvažiavusios gal septynios mašinos primestos mirtinai sužeistų tarybinių aktyvistų. Kraujais aptaškytos mašinos, vairuotojai sušaudyti. Viską apžiūrėjome. Laukėme Kazimiero Paulausko. Tuo laiku Kazimieras dengė stogą pieninės pastatui. Su dėde tėvelis buvo susitarę, kad aš pradėsiu mokytis Skuodo gimnazijoje. Mama, Petronelė Stonienė, verkė, neišleido manęs mokytis.

Vokiečių kariškiai dviračiais, motociklais atvažiavo į Notėnus. Penki Notėnų m. Kulalių kaimo šauliai važiavo pasitikti vokiečių kariuomenės kariškių. Prie dviračių prisitvirtino baltas vėliavėles, kaspinus. Pasiruošė sutikti vokiečių kariškius. Vienas iš Kulalių kaimo vyrų rankoje iškėlė pistoletą, kad pagerbti būsimus draugus. Vokiečių kariškiai sušaudė visus šaulius, jaunus kaimo vyrus, norėjusius juos draugiškai sutikti. Nuo kelio pavilko į daržą. Užkasė sušaudymo vietoje. Negiliai, vieno – ranka buvo virš

281

žemės paviršiaus. Sutikta Kulalių kaimo moteris nesulaikydama ašarų prisiminė: – Nenorėjau savo vyro išleisti važiuoti sutikti vokiečių kariškių. Vyras man atsakė: – Dabar gerai gyvensime. Nusikratysime komunizmu. Sovietų Raudonoji armija ties Seda 1944 10 07, pralaužusi frontą

ties Venta, nesustabdomai vežėsi link Klaipėdos. LLA Vanagų VS (veikiančio sektoriaus) kariai turėjo skubiai išsikraustyti iš karinės-mokomosios stovyklos Plokštinės miške.

Aštuoni vežimai, prisėdę Vanagų, važiavo iš Plokštinės miško. Platelių partizanai pastojo jiems kelią. Pradėjo šaudyti. Buvo ginkluoti, galvojo, kad reikės kovoti su LLA kariais. Platelių partizanai, buvę pasaloje, arti prisileido LLA karius. Pagal ūkininko Paulausko pasakojimą, Vanagai į užpuolusius nešaudė. LLA kariai išbėgiojo, viską palikę. LLA kariai pabėgo į mišką. Į juos nešaudė. Nežuvo nė vienas. Vanagai iš Paulausko ūkio buvo paėmę dvi kumeles. Vietoj jų ūkininkui paliko eržilą. Ūkininkas Paulauskas dirbo Platelių seniūnu, turėjo žemės – ūkininkavo. Paulauskas ėjo atsiimti savo dviejų kumelių. Sutiko važiuojantį Vanagą su jo vežimu ir jo dviem kumelėmis. Susišaudymo metu Vanagas pabėgo. Ūkininkas sėdo į savo vežimą, parvažiavo į savo ūkį. Paulauskas iš Vanagų karinės-mokomosios stovyklos parsivežė stiklainiuose medaus. Ir mane vaišino. Parsivežė kraičio skrynią, pridėtą lovatiesių, medžiagų. Platelių partizanai, vežimus atėmę, išvažiavo į savo namus. LLA kariai į savo namus išėjo pėsti. Nakties metu Vanagai bėgo per Liepijas, link Gintališkės, link Šateikių. Jie visi buvo lietuviai, susirinkę iš visos Lietuvos.

Platelių gyventojai kalbėjo apie 1944 12 14 naktį į Iešnalio ežero apylinkes parašiutais nusileidusius LLA desantininkus: „Naktį švietė mėnesiena. Iš lėktuvo parašiutais nusileido žmonės, penki LLA desantininkai. Prie kitų parašiutų buvo pritvirtintos dėžės-konteineriai. Platelių seniūnas norėjo tiksliai sužinoti apie įvykį, bet jo neprileido. Važiavo prie Platelių ežero galo ieškoti parašiutų, nuleistų brezentinių maišų-konteinerių. Vienas parašiutas užsikabino už eglės. Pats įsimerkė į vandenį. Iš Plungės pusės yra miškas. Įkrito į vandenį pietinėje ežero pusėje. Nuskendusį iškirto iš ledo. Ištraukė kartu su planšetėmis. Rado JAV dolerių“.

Platelių m. stribas Juozas Zaboras buvo nuvažiavęs prie nukritusio LLA desantininko Juozo Barzdos-Klevo (1913 – 1944 12 14). Jis nepasakė

282

saugumo darbuotojams, o vienas greitai išskubėjo prie ežero. Stribas J. Zaboras buvo parsivežęs įvairių dokumentų, kelių valstybių pinigų, parsinešė parašiutą. Aš pas jį apžiūrinėjau. Parašiutas buvo įsipainiojęs į eglę. Nukabino parašiutą, išsitraukė įšalusį LLA desantininką. Rado planšetę. Saugumiečiai patys norėjo ištraukti iš ežero nuskendusį LLA desantininką. Saugumo darbuotojas leitenantas Jokšas kartu su rusų tautybės saugumiečiu buvo atskubėję pas Juozą Zaborą daryti kratos. Kokius dokumentus J. Zaboras rado, saugumiečiai nesužinojo. Ne viską kratos metu saugumiečiai rado. Parašiutą pardavė suknelių siuvimui. Buvo pilkšvai melsvos spalvos, gal ledo spalvos. Truputį vyravo mėlyna spalva. Platelių m. mačiau mergaitę einančią apsivilkusią suknelę, siūtą iš parašiuto kupolo. Labai kaltino stribą J. Zaborą, kad jis vienas važiavo prie nuskendusio LLA desantininko, kad kitų saugumo darbuotojų nepasikvietė. Norėjo pašalinti iš užimamų pareigų, teisti. Pasisekė išsiteisinti. Jau negyvena stribas J. Zaboras ir jo žmona. Nežinau, kada sukūrė šeimą, ar vaikai ką nors žinos.

Kur ir kas užkasė LLA desantininko palaikus, aš nežinau. Trys žmonės traukė LLA desantininką iš ledo. Buvo ir Babrungėnų kaimo gyventojas. Pas visus darė kratas. Iš visų atėmė pinigus.

LLA desantininkas, vyr. ltn. Juozas Barzda-Klevas, g. 1913 m. Dusetų vls. Zarasų apsk. 1944 m. vasarą veikusios LLA Vanagų karinės-mokomosios stovyklos Plokštinės miške prie Platelių ežero komendantas. Karininkų grupės vadas. Pas jį buvo dokumentai, pinigai ir radijo stoties, kurią su savimi turėjo nusileidęs tos grupės narys Leandras Saltonas, šifrai. (Informaciją suteikė L. Saltonas gyvenantis Klaipėdos m.)

Aš kartu su Emilija Mikulskiene vežėme žmones į spėjamą Juozo Barzdos–Klevo užkasimo vietą, kad tiksliai nustatyti, kur ilsisi LLA desantininko palaikai. Kalbinti žmonės, pridedami jų prisiminimų tekstai, parodė, kad J. Barzdos-Klevo palaikai užkasti prie storiausios eglės, augančios šalia tako, vedančio prie monumento, lygiagrečiai miško keliui. Dabar tai tik platus, švarus, tvarkingas takas.

Mano tėvelio Stonio Simono, g. 1889 m., rankomis darytos plytos panaudotos grafų Šuazelių palocių statybai. Mūrijo palocių rūsio sienas. Grafas Gustavas Šuazelis Gulfjie buvo išlošęs pinigų. Jam reikėjo įsirodyti, kažką dirbti. Pasikvietė mano tėvelį ir sako: „Pasistatysiu dviejų aukštų puošnius rūmus, nors man tiek nereikės”. Atsimenu, grafas Gustavas Šuazelis Gulfjie ateidavo į Platelių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią kartu su

283

pussesere, kuri jau mirusi. Grafo tarnai prie rūmų sustabdė mano tėvelį: – Kur vaikštote? Čia negalima pašaliniams. Tėvelis su šypsena atsakė: – Kartu su grafu arbatą gėriau. Grafas mane įsivedė į palocius. Tėvelis buvo kvalifikuotas mūrininkas. Grafas patikėjo mūryti

palocių rūsius. Sovietų Raudonoji armija okupavo Platelius 1944 metų rudenį,

kasant bulves. Palocių (gyvenamo namo) pastatas jau buvo sudegęs. Rūsio skliautas buvo išlikęs, galėjo įeiti. Sovietų valstybės saugumo darbuotojų būstinė įsikūrė grafienės Matildos Emilijos Poslovskaitės Šuazelienės dvaro kumetyne, Platelių miestelyje. Suimtus partizanus parveždavo į grafo arklidžių pastatą. Antrojo pasaulinio karo frontas buvo nudundėjęs tolyn į Vakarus. Kaimynai mane kvietė: „Justinai, einame pažiūrėti grafo arklidžių. Ten sienos nutaškytos kraujais“. Grafo arklidžių durys metalinės, patikimai užrakinamos. Ištisą parą budėjo sargybiniai. Parvežtus partizanus arklidėse tardė. Kokiais metodais, kad kraujas taškėsi ant sienų – aš nežinau. Po tardymų partizanus vežė laidoti į Beržoro kapines ar užkasdavo grafo palocių rūsyje. Šaudė visus Lietuvos partizanus. Matėme sušaudytus. Sušaudytus užkasdavo grafienės Matildos Emilijos Poslovskaitės Šuazelienės dvaro palocių vietoje. Po kelių dešimtmečių iškasė, katalikiškai palaidojo Platelių m. naujosiose kapinėse.

Vėliau miestelio centre dviejų aukštų plytų mūro pastate susikūrė valsčius, saugumas – stribų būstinė. Tada frontas buvo prie Berlyno – 1945 metų gegužio mėnesio pradžia. Platelių m. ir apylinkėse sovietai organizavo valstybinį ūkį, kartu su tėveliu veltui dirbau. Iš Platelių jaunus vyrus buvo išvežę netoli Kulių miestelio kasti priešlėktuviniams pabūklams apkasų. Rankiniu būdu iškasėme gilius, plačius kanalus, kad tankai nepravažiuotų. Po darbo parvežė į Platelius.

Jurgis Palšis kilęs iš Visvainių kaimo, pražuvo kartu su mano žmonos sesute Zita Trumpaite Urboniene. Į sodybą atėjo partizanai, gėrė degtinę. Iš Mosėdžio m. atvažiavo saugumiečiai. Apsupo sodybą. Mirtinai sužeidė 7 žmones. Sušaudė šeimininkus, partizanus. Buvo atėjęs raišas kaimynas Juodeikis. Nežinau visų žuvusiųjų pavardžių. Po kelių metų Plungės Melioracijos statybos valdybos traktorius, ardamas dvarkiemyje dirvą, išarė žmonių kaulus. Einant per grafo parką link ežero toliau keliu prieiname dirvą. Ta vietovė nuo senų laikų vadinama dvarlaukiu. Ant neaukštos kalvelės auga

284

drebulės. Iš Palangos atvažiavo Onutė Palšytė ieškoti savo brolio palaikų. Susirinko keliolika Platelių m. gyventojų. Platelių kolūkis buvo skyręs traktorių-eskavatorių.

Ūkininkai Rupeikos buvo eiliniai gyventojai. Į jų sodybą ateidavo partizanai. Šeimininkas kartu su sūnumi sutemus, pasišviesdami liktarna, ėjo į tvartą šerti gyvulių. Saugumiečiai abu mirtinai sužeidė. Patys išvežė į dvarlaukį, užkasė. Užkasdami veidus nežinia kuom apipylė, gal kalkėmis. Panaikino veidus, kad neatpažintų. Vincas Rupeika, suradęs tėvo ir brolio užkasimo vietą, alksnyje įpjovė ženklą, kad ateityje galėtų lengvai rasti ir, jeigu galės, iškasti, palaidoti į kapines. Po daug metų sūnus atkasė palaikus. Rado tėvo milinio švarko skiautę, atpažino pagal rūbus. Tėvą ir brolį katalikiškai palaidojo Beržoto kapinėse, tada dar nebuvo naujų Platelių kapinių.

Kartą Platelių saugumiečiai šaudė žuvis per ledą. Aš kartu su vienmečiu Kostu Valančiumi rinkome mažąsias žuveles. Saugumiečiai ir aš su Kostu matėme pareinant partizaną Kaniavą, kuris 1941-1944 m. Platelių valsčiuje tarnavo vokiečiams. Saugumiečiai partizaną Kaniavą suėmė ant Platelių ežero ledo. Suėmimo metu girdėjosi šūkavimai rusų kalba. Parėjęs namo mamytei viską papasakojau. Ji stipriai trenkė per sprandą šlapiu skuduru: „Vaikštai su kariškiais. Būtų sušaudę ant ledo. Kur pasislėpsi, galėjai žūti“.

Žuvus partizanui Kaniavai, jo žmona Kaniavienė, kartu su Mostiene ėjo prie Platelių ežero ieškoti savo žuvusio užkasto vyro. Pakrantėje rado kastą duobę. Nakties metu moterys atsikasė palaikus. Stropiai apžiūrėjo. Kaniava prie ausies turėjo apgamą. Žmona jo nerado, tai palaikus vėl užkasė. Vėliau Platelių m. gyventojai matė toje vietoje matė nukastas žemes. Nežinia, kas atkasė. Prie pat ežero, pakrantėje, matėsi užkastojo žmogaus drabužiai, užkastojo nebebuvo. Gal kas atsipažino, slapta išsikasė.

Vieną kartą atėjus aplankyti tėvelio, į miestelį iš LLA karinės-mokomosios stovyklos Plokštinės miške atvažiavo sovietų gamybos, žmonių vadinama polūtarka (1,5 t keliamosios galios sunkvežimis). Ant kabinos viršaus – didelis kulkosvaidis, pasukinėjamas į šalis. Du LLA kariai Vanagai buvo sunkvežimio kabinoje, o du – kėbule: vienas stovėjo stačias prie kulkosvaidžio, kitas – šalia. Kokia kalba jie kalbėjo, mes negirdėjome. Atvažiavo prie pastato, kur dabar yra kultūros namai. Pasižiūrėjo į mus ir nuvažiavo link Platelių miestelio. Jaujoje kūlėme javus. Tėvelis kūreno garo katilą. Mane perspėjo: „Justinai, slėpkis. Jaunas esi. Gal jie gaudo jaunus

285

vyrus?“ Žinojome, tuo metu gaudė jaunus vyrus, vežė į Vokietiją darbams. Beržoro gyvenvietėje gyveno Liudas Bagudskis. Gretimoje sodyboje – jo

tėvas Jonas Bagudskis. Bagudskio žentas Petras Razma, slėpėsi ant tvarto, nenorėjo tarnauti sovietų Raudonojoje armijoje. Pro stoge padarytą skylę Petras stebėjo aplinką. Petras man pasakojo, kad pamatė ateinant, atvažiuojant. Jei būtų tyliai buvęs, nebėgęs, gal būtų jo neradę. Nebuvo kada ilgai galvoti. Pasijuto išduotas. Nuo tvarto, per kiemą, bėgo per užšalusį ežerą. Buvo pasislėpę dviese. Kur nubėgo kitas, tuo momentu Petras nežinojo. Vėliau sužinojo, kad jį bėgantį sužeidė į koją, lašėjo kraujas. Įėjo pas žmones, gyvenusius prie miško. Reikėjo pertverti žaizdą, pailsėti. Saugumietis, bėgęs pėdomis, nusivijo į sodybą prie Plokštinės miško. Surado troboje po lova. Vežė per ledą link Platelių m. Petras Razma bėgo per užšalusį ledą, o saugumiečiai šaudė į jį bėgantį. Peršovė petį ar ranką. Bėgdamas atsisuko atgal pasižiūrėti, griuvo, kėlėsi, vėl bėgo. Perbėgo ežerą, pribėgo eglyną. Apsidžiaugė išbėgęs. Atsisukęs žvalgėsi, savo draugo nematė. Žadėjo atsisėsti. Netikėtai išgirdo komandą rusų kalba: „Rankas aukštyn“. Saugumo karininkas raitas jojo aplink ežerą. Petrą sulaikė tik perbėgusį ežerą. Ištiesė pistoletą. Pakėlė rankas. Parvarė į Platelius. Uždarė saugumo areštinėje. Toliau tardymai, teismas, kalėjimas lageryje. Taip kaip ir visiems, papuolusiems į tokią situaciją. Atkentėjęs jam skirtas bausmes Petras Razma grįžo, gyvena Platelių m., gieda laidotuvėse su grupe giedorių.

Platelių gyventojai užkastų partizanų palaikų ieškojo nepriklausomos Lietuvos pirmais metais. Mokytojai Dangira Stonienė ir Sadauskas norėjo surasti užkastus partizanų palaikus. Susirinko grupė pagalbininkų. Dalyvavau atkasant Žemaičių apygardos, Kardo rinktinės, Platelių būrio partizanų palaikus. Paprašiau kastuvo. Greitai radau kaulelius. Iš duobės sėmiau vandenį. Gydytojas ėmė kaulelius, dėjo ant žemės. Paima kaukolę, išnarina pusiau, pažiūri dantis, apytikriai nustato amžių: 25 ar 30 metų. Išėmė tris kaukoles. Dvi buvo šautos iš pakaušio, viena į kaktą. Atkasėme vokiečių kariuomenės kariškos medžiagos lopinėlį, nebuvo visai supuvęs. Partizanus gaudė, šaudė žiemos metu. Po palociais nebuvo sušalusi žemė.

286

LLA DESANTININKUS NULEIDO Į NEUŽŠALUSĮ IEŠNALIO EŽERĄ

Prisimena Kazys Vainauskas, Kazio, g. 1935 04 10., gyvena Babrungo k. Babrungėnų sen., Plungės r.

Prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, 2003-12-29.

Atvažiavome į Babrungėnų kaimą, prie Iešnalio ežero kranto. Anksčiau šita žemė priklausė Martinkienei. Šitoje senoje sodyboje augo mano tėvelis Kazys Vainauskas. Mirė sulaukęs 84 metų. Senos trobos stogas buvo dengtas labai storu šiaudų sluoksniu. Vakarinėje pastato pusėje sienų rąstai pjauti, antroje pusėje – apvalūs. Senos trobos pastatas didelis, su alkieriais ir kamaromis. Dviejų šimtų metų senumo medinėje troboje tėvai užaugino dukras Zofiją, Kazimierą ir mane, Kazį. Visus jaunystės metus praleidau šioje sodyboje prie Iešnalio ežero. Mano jaunystės metais čia buvo tik mažas lopinėlis miško. Abiejose pusėse buvo dirbami laukai, sėjami javai. Vėliau laukai užaugo mišku. Atmenu todėl, kad čia pat gyvenome. Netoli šitos eglės buvo mano tėvų ariama žemė. Šiuo miško keliuku daug kartų per dieną praeidavome. Sena eglė, prie kurios palaidotas LLA desantininkas, auga ir dabar nepasikeitusi. Savo buvimu žymi jauno, išsilavinusio, Lietuvos kariuomenės karininko tragišką žūtį. Prie šitos eglės buvo palaidotas LLA karinės-mokomosios stovyklos komendantas, LLA karys, vyr. leit. Juozas Barzda-Klevas (1913-1944 12 14). Toliau, kalne, buvo kasami rūsiai, į kuriuos pildavo bulves saugojimui per žiemą. Dabar vos matomas miško kelias vedė į pagrindinį, dabar asfaltuotą, kelią Plungė – Plateliai. Kas pirmasis pamatė su parašiutu nuskendusį LLA desantininką Juozą Barzdą-Klevą, aš nežinau. Prisimenu – Aleksas Česnauskis palaidojo LLA desantininką, suvyniojęs į paklodę. Apie LLA desantininko rūbų likimą nežinau. Su Alekso Česnauskio šeima gyvenome viename, dideliame, mediniame name. Česnauskių šeima gyveno nuo Iešnalio ežero pusės. Mano tėvelių Vainauskų šeima gyveno kelio Plungė – Plateliai pusėje. Tuo metu Aleksas Česnauskis buvo paprastas Babrungėnų kaimo gyventojas. Kas įsakė palaidoti LLA desantininką, nežinau. Vietiniai gyventojai iškirto iš ledo įšalusį LLA desantininką. Žinau, jis iškasė duobę prie šitos, senos eglės ir palaidojo, o ant kapo viršaus sukalęs medinį kryželį pastatė. Tada krūmai, augantys prie ežero kranto, buvo žemi, o eglė mažai pasikeitė. Jau tada šita eglė buvo storiausia. Iš to paties lėktuvo

287

parašiutais nuleisti kiti LLA desantininkai laimingai pasiekė krantą. Žiūrint iš lėktuvo nakties metu, gal pasirodė lygi, pilkai blizganti pieva. Šiame Iešnalio ežero krašte krantas kaip nuo stogo. Vandens nedaug. Labai giliai dumblas. Ilgiausią kartį galima sukišti, o žemės grunto nepasieksi.

Kai laidojo LLA desantininką Juozą Barzdą-Klevą aš nemačiau. Tik prisimenu tėvus kalbant: „Nuskendusį suvyniojo į paklodę-įleido į duobę. Buvo sukastas žemės kauburėlis. Ant jo pastatytas laikinas medinis kryželis. Kaimynas Aleksas Česnauskis palaidojo“.

Prisimena Emilija Alseikaitė Mikulskienė. LLA desantininkas J. Barzda-Klevas skendo 1944 12 14. LLA

desantininkai į Povilo Alseikos sodybą atėjo gruodžio 15 ar 16 dienomis. Atsimenu, tėvelis Povilas Alseika atėjusiems LLA desantininkams sakė, kad negali jų priimti, nes pilna troba sovietų kareivių: viršila ir penki kareiviai. Atėję LLA desantininkai kartojo: „Mes nieko nebijome. Mes nieko nebijome“. Dabar Panevėžyje gyvenantis LLA desantininkas Jonas Petkevičius, Kosto-Varnas, atvažiavęs į Plungę, prisiminė: „Mes į kambarį nėjome plikomis rankomis. Buvome ginkluoti. Granatos prie diržo ir prie kojų. Juosta prisirišę pistoletus. Jeigu bėda, turėjome kuo gintis“. Visus kitus savo ginklus laikinai pasislėpė į peludę. Visi keturi parėjo į kambarį. Smalsiu žvilgsniu apžvelgiau visus atėjusius. Atpažinau vieną – Leandrą Saltoną-Mešką, Leono, g. 1917-06-18. Anksčiau jis atvažiuodavo į tėvelių ūkį, dirbo pieno kontrolasistentu. Tėvų ūkiui priklausė 50 ha. žemės. Augino iš Olandijos atvežtus karvytę ir jautuką. Lietuvoje buvo stengiamasi gerinti raguočių bandas. Jeigu sovietai nebūtų okupavę Lietuvos, ūkininkų raguočių bandos būtų nesiskyrusios nuo kaimyninių Vakarų valstybių. Mama iš jaunos karvės, atvežtos iš Olandijos, primelždavo 12 litrų pieno. Buvo aštuonios melžiamos karvės. Pieną veždavo į pieninę. Kambaryje sovietų kariškiai jau sėdi prie stalo, valgo. Jau du mėnesius kiekvieną dieną sovietų kariškiai ateidavo į kambarį ir vis prašydavo sočiai pavalgyti. Tėvai nelabai turėjo kuo maitinti kasdien ateinančius išalkusius kariškius. Tėvų sodyba buvo netoli kelių Plungė – Žemaičių Kalvarija ir Alsėdžiai – Plateliai, todėl išalkusiems kariškiams buvo patogu užeiti į netoli kelių esančią sodybą. Sovietų kariškiai prašė pakepti bulvių. Mama nemokėjo kepti bulvių pagal sovietų kareivių norą. Nežinodama rusiško bulvių kepimo recepto, kepė su lašiniais, kaip įprasta mūsų namuos. Paaiškėjo, kad bulves reikėjo vandenyje išvirti ir

288

užpilti lašinių spirgais. Tėveliai neprašytiems sovietams, veltui, suvalgydino visus lašinius.

Sovietų kariškiai irgi ginkluoti. Jie nesuprato, kad sėdi prie vieno stalo kartu su LLA desantininkais, mokintais organizuoti partizaninį karą okupuotoje Lietuvoje. Karo meno LLA desantininkai mokėsi Abvero-Nacių Vokietijos karinės žvalgybos žinyboje, karo žvalgų mokykloje. Baigusius mokyklą LLA desantininkus mažais kariniais lėktuvais skraidino į Lietuvą iš Olštyno.

Sovietų kariškiai tikriausiai galvojo, kad į kambarį įėjo Lietuvos jaunieji aktyvistai, komunistai, todėl draugiškai bendravo. Aš viską girdėjau ir mačiau. Sovietų kariškiai klausė LLA desantininkų:

– Ar Jūs girdėjote – iš lėktuvo parašiutais nuleisti desantininkai? – O, desantininkų? Ar toli? – Ne taip toli. Netoli nuo Platelių miestelio. Platelių miškuose.– Ar daug jų nuleido? – Nuleido gal dešimtį. Po kiek metų sužinojau, kad kiekvienam LLA desantininkui

parašiutais, brezentiniuose maišuose, nuleido konteinerius su maisto atsargomis, ginklais.

– Ar sugavote nors kelis? – O, jau sugavome. – Ar daug? – Du. Prieš tai į mūsų sodybą buvo atvežta rusų šeima iš fronto prie

Leningrado. Bendraudama su rusų šeimos vaikais pirmoji išmokau rusų kalbos. Mokantis vidurinėje mokykloje buvo lengviau įsisavinti rusų kalbą. Tada tėvelis mažai mokėjo rusiškai.

Sovietų kariškiai nakties metu miegojo kambaryje, ant grindų pasikloję šiaudų. LLA desantininkai tariasi su tėveliu: „Jeigu kambaryje nebėra vietos, mes eisime miegoti į daržinę“. Tėvelis juos palydėjo į daržinę. Jie miegojo įsikasę į šieną. Buvo labai pavargę, nes dvi naktis nemiegoję ieškojo savo bendražygių. Minimaliai pailsėję LLA desantininkai parėjo į kambarį. Dabar galima juos suminėti:

Jonas Petkevičius, Kosto-Varnas, g. 1923 10 09 m. Leandras Saltonas, Leono-Meška, g. 1917 06 18 m. Kazimieras Morkus, Antano, g. 1907 m.

289

Dabar neatsimenu, keli LLA desantininkai buvo atėję į mūsų sodybą. Gal su minėtais buvo Stasys Gudaitis, g. 1915 m.

Pilni Platelių apylinkių miškai privažiavo sovietų kariškių gaudyti LLA desantininkų. Rytmetį, tik įžengę į kambarį, LLA desantininkai namiškių paklausė:

– Kur mūsų draugai? Tėvelis paaiškino: – Sovietų kariškiai išėjo gaudyti desantininkų. Svečiai tuoj nusirengė iki pusės. Paprašė šalto vandens. Prisipylė

į didelį dubenį. Jų prausimuisi skirtas muilas kvepėjo ypatingai maloniai. Supratau – ne lietuviškas. Skuto barzdas. Aulinių batų aulai labai blizgėjo. Kelnės pasiūtos dėvėjimui su auliniais batais. Apsivilkę civiliais rūbais. Vilkėjo tamsaus atspalvio striukes. Papusryčiavo. Išėjo.

Po karo Leandras gyveno ir dirbo Klaipėdoje iki 1946 06 03. Jį suėmė einant gatve. Kažkas atpažino. L. Saltonas pasakojo: „Nenorėjau prisipažinti, kokia mano praeitis. Greitai paaiškėjo, kad saugumiečiai daugiau žino negu aš. Teisė. Įkalino lageryje“. Leandrui grįžus iš lagerių, mano dėdė Jurgis Valančius pasiūlė nuvažiuoti į Leandro namus. Tarp kitų klausimų paklausiau:

– Leandrai, Jus atpažinau, kai kartu su bendražygiais 1944 m. gruodžio mėn. atėjote į mano tėvų sodybą.

– Emilija, prisimenu, tu labai žiūrėjai į mane. Tada dar buvai piemenė. Galvojau, kad geriau manęs neprisimintum. Gali tave suimti. Tardymo metu skaudžiai muš ir pasakysi, kad aš, kartu su bendražygiais, buvau Jūsų tėvų namuose.

– Jeigu manęs nemuštų, nesakyčiau. Neiškentusi tardymų žiaurumų, gal ir pasakyčiau. Tada Jūs man net nemirktelėjote. Neišsidavėte esąs Leandras.

Daug apie viską kalbėjome. Nuo tada pradėjau aktyviai domėtis LLA desantininkų likimais, jų prasmingų darbų įamžinimu.

Mano pažįstamas LLA karys Leandras Saltonas, Leono, parašiutu nusileidęs prie Iešnalio ežero 1944 12 14, sužinojęs apie šitą įvykį pasakė: „Čia buvo šnipas. Aiškino – du nuskendo. Man tardymo metu saugumiečiai-tardytojai parodė dviejų nuskendusių žmonių nuotraukas. Abu atpažinau. Čia yra klaida. Abu nuskendę šalia vienas kito gulėjo. Kaip galėjo gulėti du skenduoliai, jeigu rado tik vieną LLA desantininką Juozą Barzdą-Klevą.

290

Skrendant mažu karišku lėktuvu iš Vokietijos (vok. Allenstein, lenk. Olsztyn) į Lietuvos Iešnalio ežero apylinkes, mus lydėję vokiečių kariškiai mums pasakė: „Jeigu bijosite šokti iš lėktuvo, mes padėsime. Du LLA kariai iššoko pirma. Lėktuvui apskridus ežerėlį, sulaukėme komandos iššokti sekantiems LLA kariams. Išankstinėje programoje tas nebuvo numatyta.

Mokytoja Eleonora Ravickienė aprašė Plungės rajono apylinkes: Gegrėnus, Platelius, Šateikius. E. Ravickienę mano vyras Algirdas Mikulskis savo automobiliu visur vežė. Taip mokytojai padėjome parašyti knygas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (išleista Vilniaus Mokslo ir enciklopedijų leidyklos 1992 m.), ir „Šimtmečių takais“ (leido AB „Klaipėdos rytas“ ir Plungės rajono savivaldybė 1997 m.). Talkinome, kuo galėjome, kad E. Ravickienė, atvykusi iš Aukštaitijos, aprašytų Žemaitiją.

Mokytoja man pasakojo: „Su Juozu Barzda kartu mokėmės Rokiškio gimnazijoje. Juozas mokėsi vyresnėje klasėje. Jis gimęs 1913 m., aš – 1916 m. Su jo seserimis nueidavome pas Juozą. Jis jau jaunystėje turėjo kariškos drausmės elementų. Mums griežtai išdrožė: „Mergaitės eikite namo. Negalima vaikščioti nakties metu”. Ateityje nėjau į svečius pas Juozą, nors jo seserys kelis kartus mane kvietė. Buvo juodais plaukais. Gražių veido bruožų. Pasilinksminimo vakaruose visos merginos svajojo šokti su Juozu“. Baigęs Rokiškio gimnaziją studijavo Kauno karo akademijoje. Apie tai man telefonu pasakė Juozo sesuo Filomena Barzdaitė Ratkevičienė, gyvenanti Vilniaus mieste.

Jonas Petkevičius 2003-07-02 prisiminė:Gal vokiečiai tyčia norėjo desantininkus nuskandinti, nes jie

skrisdami vokiškai laisvai kalbėjosi, barėsi, aiškino vokiečiams: „Mes nė dėl Jūsų kariaujame. Ir nė dėl Rytų, ir nė dėl Vakarų. Mes dėl savo nepriklausomos Lietuvos“.

Prisimena Zuzana Jundulytė, g. 1924 m. Prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, 2003 06 17. Kai tai įvyko, 1944-12-14, aš buvau mergaitė. Prisimenu pasakojo,

kad nuskendo LLA desantininkas, atskraidintas iš Vokietijos. Įkrito į Iešnalio ežerą kartu su parašiutu. Netoli ežero kranto palaidojo ir sukasė kapelį Aleksandras Česnauskis, gyvenęs prie ežero. Vėliau prižiūrėjo kapelį. Dabar

291

neprisimenu tos vietos. Iš nuskendusio LLA desantininko parašiuto kupolo Vaišnoro mergaitės siuvo sukneles.

Prisimena Matilda Vaišnoraitė Žebrauskienė, Kazimiero, g. 1933 m. Babrungėnų k., Platelių sen.

Prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, 2000 04 08. 1944 m. pavasarį į sodybą užėjo labai švariai apsirengę, net kvepalais

kvepiantys, kariškiai. Visas būrys, gal 12. Tik nežinau, kokios valstybės. Įėję į kambarį, mamos paprašė pieno. Pamelžė karvę, davė gerti šilto pieno. Tėveliai bijojo visų. Užeidavo ir negerų žmonių. Atėjusių kariškių prašymu, iš kiekvienam įpilto pieno stiklinės šeimininkas turėjo paragauti, tik tada gėrė. Bijojo kad nebūtų įpilta nuodų.

Mano brolis Kazys, pareidamas iš turtingo ūkininko sodybos Jogaudų kaime, matė kaip vežė nušautus, gal desantininkus. Vienus vežė nušautus, kitus varė pėsčiomis. Spėjome, kad sovietų raudonuosius desantininkus mirtinai sužeidė LLA karių grupė, sudaryta iš vietinių gyventojų. Gal tuos pačius palaidojo Jazdauskiškės kaime, prie Sorų koplyčios.

Ūkininkas Zigmas Žebrauskas, su tėveliu būdamas Užupių kaime, matė lėktuvą, parskridusį iš šiaurės pusės ir nuskridusį link Plungės. Sovietų priešlėktuviniai pabūklai pradėjo šaudyti, lėktuvas pasuko į šalį. Dažnai atskrisdavo vokiečių kariniai lėktuvai. Į juos šaudė sovietų priešlėktuviniai pabūklai. Neleido toliau skristi, kad nenumestų bombų.

Atsimenu, buvo 1944 metų gruodžio vidurys. Tą visą mėnesį kalbėjome rožinį. Trobos langai buvo uždangstyti. Toks buvo tuometinės valdžios įsakymas. Pradėjo loti šuo. Kažkas pabeldė į langą. Tėvelis, Vaišnoras Kazimieras, Prano, g. 1900 m., atidaręs trobos duris, į kambarį įleido nepažįstamą vyriškį. Tik įėjęs į kambarį, prakalbo: „Atėjęs į Jūsų sodybą, klausiausi prie lango. Supratau, čia katalikai gyvena”. Mama atėjusiam, ginkluotam vyrui davė sočiai pavalgyti. Nepažįstamasis tėvelį mandagiai pakvietė į tamsią naktį. Kambaryje palikę vaikai su viena mama labai verkėme. Gaila mylimo tėvelio. Galvojome, kad tėvelį išvedė sušaudyti. Dienomis ateidavo vieni, naktinis – kiti. Visų bijojome, vaikai tuoj išsigandę garsiai verkdavome. Visi gąsdindavo, prašydavo maisto. Džiaugėmės – parėjo tėvelis. Pasakojo patirtus įspūdžius:

– Einame kartu su nepažįstamuoju į mišką. Galvoju – vedasi

292

sušaudyti. Tyliai meldžiuosi. Nepažįstamasis kažką brazdino ir brazdino. Priėjome prie ežero. Desantininkas aiškina: „Mes nusileidome dviese. Turbūt antrasis nuskendo“. Desantininkas kažką brazdina, brazdina, lyg duodamas sutartinį signalą savo bendražygiams, tuo pačiu pranešdamas garsiniais signalais apie savo radimosi vietą. Desantininkas atidavė parašiutą. Pirmą kartą gyvenime paėmiau į glėbį. Kupolą suvyniojau kaproninėmis stropomis. Parsinešiau namo.

Bijojome laikyti namuose, nes jei sovietai suras, mums mirtis. Tėvelis parašiutą stipriai suveržė kaproninėmis stropomis, išnešė į mišką, įkišo į kelmą. Vėliau vaikai nueidavome prie kelmo. Ardydavome parašiuto stropas. Jose buvo daug baltų kaproninių siūlų. Iš siūlų mezgėme megztinius. Parašiuto kupolo medžiagą dažėme, siuvome sukneles. Blogai kibo dažai į ploną šilkinę medžiagą. Parašiuto kupolas margas, žaliomis geltonomis netaisyklingos formos dėmėmis. Tada mūsų niekas nesusekė. Tolimesnio desantininko likimo nežinojome. Atsimenu, vietiniai gyventojai Iešnalio ežero lede rado įšalusį desantininką. Tik vieną užkasė prie storiausios eglės. Tais metais Platelių apylinkės pirmininku dirbo Aleksandras Česnauskis. Jo sūnus, žmonių sutrumpintai vadintas Oliuku, man rodė desantininko užkasimo vietą. Dabar sunku tiksliai atsiminti tą vietą. Tada eglės buvo lieknesnės, gal žemesnės.

Prisimena Zigmas Žebrauskas. Desantininko užkasimo vieta – netoli rūsių, į kuriuos rudenį pildavo

bulves saugojimui per žiemą. Tada mano žmona Matilda rodė tą vietą. Apytikriai nuo vienos aukštos eglės iki kitos, apie 50 m. nuo seno miško.

Žmonės kalbėjo, kad buvęs apylinkės pirmininkas Aleksandras Česnauskis nusimovė gražų žiedą nuo nuskendusio LLA desantininko rankos. Laidotuvių nebuvo. Tikriausiai užkasant prie storiausios eglės dalyvavo apylinkės pirmininkas ir saugumiečiai.

Emilija Mikulskienė surado Plungės rajoninio laikraščio „Kibirkštis“, spausdinto 1980-07-26, skiltį – Laiko dulkes nužėrus. Spausdinu straipsnio „Avietynas prie Iešnalio“ tekstą.

„Ėjo paskutinieji Didžiojo Tėvynės karo Lietuvoje mėnesiai. 1944 metų lapkričio gale tėvas kūlė Babrungėnų kaime pas Serapiną rugius.

293

Jau temstant užskrido fašistų lėktuvas, bet, netikėtai atsiradus tarybiniam naikintuvui, greit pasišalino. Vakaras buvo baisus, siautė šlapdriba ir stiprus vėjas, pamažu šalnojo.

Po dviejų savaičių buržuaziniai nacionalistai padegė Vaišnoro jaują. Kaimynai, pastebėję gaisrą, bėgo į pagalbą. Su jais ir mano dėdienė tiesiai per jau užšalusį Iešnalio ežerą. Vienoje vietoje ežeras buvo keistai juostuotas. Grįždama dėdienė įsitikino, kad ledas tikrai spalvotas, ir papasakojo apie tai. Tie irgi išsiruošė apžiūrėti Iešnalio ledo. Suprato vyrai, kad jame įšalęs parašiutas.

Apie tai pranešė valstybinio saugumo darbuotojams, liaudies gynėjams, kurie netrukus atvažiavo. Mano tėvelis su kitais vyrais, suradę įrankių, ėmė kirsti ledą. Bendromis pastangomis ištraukė ne tik parašiutą, bet ir skenduolį parašiutininką, Paėmė dokumentus, pinigus ir ginklus. Paaiškėjo, kad dar vienas „vaduotojas“ galą gavo: Juozas Barzda – buvęs buržuazinės Lietuvos kariuomenės leitenantas, hitlerinės okupacijos metais policijos bataliono vado padėjėjas, dalyvavęs masiškai žudant žmones Lietuvoje ir Baltarusijoje. Lėktuvu buvo atsiųstas iš diversantų mokyklos Vokietijoje į Tarybų Lietuvą šnipinėti. Tačiau, iššokęs su parašiutu, Iešnalio ežere nuskendo. Išdavikas buvo užkastas prie Iešnalio avietyne.

Prisimenu grįžusio tėvelio pasakytus žodžius: -Išdavikų nereikia laidoti kapinėse. Neverta žemę tręšti tokiais

niekšais. Išdavikus tik užkasti ten, kur galą gavo. Feliksas Zaboras“.

Informacija iš knygos „Lietuvos kariuomenės karininkai“, išleistos Lietuvos Nacionalinio muziejaus.

„Barzda Juozas-Klevas, g. 1913 08 10 Kavolių k., Dusetų vls., Zarasų aps. Baigė Rokiškio gimnaziją. 1934 09 15 baigė Karo mokyklą (VI laid.) jaun. leitenanto laipsniu, paskirtas į antrą pėstininkų pulką. 1936 12 31 suteiktas leitenanto laipsnis. Sovietams okupuojant Lietuvą tarnavo antro pėstininkų pulko antroje kulkosvaidininkų kuopoje vyr. karininku-būrio vadu. 1940 07 24 perkeltas į Liaudies kariuomenės devintą pėstininkų pulką. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940-09-24 paskirtas 179 Šaulių divizijos atskiro žvalgybos bataliono būrio vadu. 1940 pabaigoje paleistas į atsargą. Tarnavo Kaune. Kilus Vokietijos – SSRS karui universiteto bendrabutyje organizavo studentų sukilėlių būrį. 1941 06 28 stojo į tarnybą Kauno komendantūros TDA batalione. 1941 07 03

294

paskirtas TDA bataliono trečios kuopos vadu. 1941 08 25 paskirtas į antrą PPT batalioną, paskirtas bataliono vado pavaduotoju. 1941 11 04 paleistas į atsargą. 1944 Vietinės rinktinės Ukmergės komendantūros formuojamo 302 bataliono trečios kuopos vadas. LLA narys. Nuo 1944 08 19 Telšių „Vanagų“ būrio vado pavaduotojas. Suformavo desantininkų grupę, kuri 1944 12 14 išskrido į rusų kariuomenės užnugarį Žemaitijoje. Metant parašiutininkų desantą nuskendo Iešnalio ežere, Platelių vls. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3 laipsnio medaliu (1934 m.)“.

PARTIZANŲ RĖMĖJAI – NIUNEVŲ ŠEIMA

Prisimena Vaclava Niunevaitė Liekienė, Jurgio, g. 1928 11 05. Gyvena Rotinėnų k. Žemaičių Kalvarijos sen. Plungės r.

Prisiminimus užrašė Alfonsas Beresnevičius, 2000 09 22.

Visa šeima aktyvi Lietuvos LLA karių, partizanų rėmėja. Šeimininkas Jurgis Niuneva, Jurgio, g. 1895-1968, suimtas ir teistas už LLA karių, partizanų globą 10 metų lagerio. Savo sodyboje slėpė LLA karį, Vanagų VS ryšių skyriaus viršininką, grįžusį iš Vokietijos į Lietuvą 1944-12-14, laimingai nusileidusį prie Iešnalio ežero į Plokštinės miško minkštas samanas, Leandrą Saltoną, Leono-Mešką, g. 1917-06-18. Per gilius pusnynus, pro NKVD kareivių postą, perrengęs garbaus amžiaus senute, ginkluotą, kartu su radijo stoties komplektu, rogėse pervežė pas L. Saltono mamą. Mamytė Niunevienė, g. 1895-1979. Šeimoje augome Zofija, g. 1927, Vaclava, g., 1929-11-05,Zigmas, g. 1931, Regina, g. 1934, Zenonas, g. 1936.

Nepriklausomos Lietuvos laikais tėvelių ūkiui priklausė 47 ha. žemės. Abu tėveliai buvo išsilavinę. Tėvelis baigęs keturias gimnazijos klases. Dirbo seniūnu. Vokiečių valdymo laikotarpiu tėvelis buvo viso valsčiaus ūkininkų vadovu. Mūsų ūkis buvo pripažintas pavyzdingu. Tarpininkavo ūkininkams gauti sėklos iš Lietūkio. Vokiečių valdymo laikotarpiu ūkininkams buvo nustatyta kiek, kokių maisto produktų, grūdų atiduoti valstybei karo reikalams. Atsiskaičius su valstybe vokiečiai nevažinėjo po ūkininkų sodybas, netikrino aruodų, neelgetavo.

Vokiečių kariškius mačiau eidama į mokyklą Žemaičių Kalvarijos miestelyje. Pietavo prie lauko virtuvės. Kariškiai apsirengę labai tvarkingomis,

295

švariomis uniformomis – iš tolo kvepėjo. Mergaitės nedrįsome eiti prie svetimos valstybės kariškių. Mums lietuvaitėms, nekuklu bendrauti su nepažįstamais, svetimos tautybės vyrais. Berniukai drąsesni, parsinešdavo šokolado. Mes jiems pavydėjome, bet savo principo nekeitėme.

1945 metų žiemą, ankstyvą pavasarį, kol prie Liepojos vyko įnirtingi mūšiai, Raudonosios armijos kareiviai, praeinantys Rotinėnų kaimą, beveik kiekvieną dieną, naktį užėję į trobą prašė valgyti. Ir miegoti per naktį. Ateidavo pavargę, nesiprausę, nesiskutę, prakaitu permirkę. Krisdavo ant šiaudų kambaryje, ilsėjosi. Buvo užėję ir tikintys. Prieš miegą meldėsi. Rožinis ant kaklo. Parvažiavę iš fronto kareiviai ilsėjosi dengtoje mašinoje. Mamytė sesutei ir man liepė pakloti lovą sovietų armijos karininkui. Jis mums padėkojo, paprašė sėstis. Kiek supratome, mums aiškino: „Išvaduotų valstybių gyventojai Raudonosios armijos kariškius kaltina žiauriu elgesiu, kankinimu, naikinimu. Mes, asmeniškai, tikrai to nedarome. Mūsų nebijokite. Ačiū Jums mergaitės už patarnavimą“. Tėveliai paskerdė bekoną, padarė dešrų. Sovietų karininką pavaišino raudonųjų serbentų sultimis. Valgė, dar prašė, dėkojo. Karininkas miegojo trobos didžiajame kambaryje, svečio lovoje. Abu tėvai taisyklingai kalbėjo rusų kalba, laisvai bendravo su sovietų kareiviais. Karininkas kambaryje ištisai rašė. Ateidavo kariškių iš kitų apylinkių. Sprendė mums nežinomas problemas. Vaikams buvo įsakyta netrukdyti kariškiams. Greitai supratome – mūsų sodyboje buvo Raudonosios armijos karinio dalinio štabas. Susirinkę kambaryje kariškai gražiai, garsiai dainavo – net lempa prigesdavo nuo garsų. Svirno kamarose tardė atvežtus, atvesdintus vietinius gyventojus.

Po karo tėveliai šelpė visus LLA karius, partizanus. Beldžia į langus kiekvieną naktį. Tik partizanai išėjo, MGB kareiviai, garsiai beldžiasi, tranko, spardo duris, rusų kalba piktai, griežtai klausinėja:

– Kiek banditų buvo? Kada, kelintą valandą buvo atėję? Nežinai, kam duris atidarysi. Visi atėję prašydavo valgyti, pinigų.

MGB kareiviai prašydavo degtinės. Kartą atėjusiems pavargusiems LLA kariams, partizanams tėvelis

iškūreno kaimišką pirtį. Nepažįstamiems svečiams nunešiau maisto. Pagal ankstesnį susitarimą, susirinko maudytis artimieji kaimynai. Tėvelis kaimynams kultūringai pasakė, kad šį vakarą bus šeimyninė pirtis. Kaimynai buvo mandagūs, išsiskirstė į namus. Atėjusieji šliaužė nuo šieno. Vienas iš jų, Leandras, šiene pametė pistoletą. Buvo papildomo rūpesčio. Visi ieškojome.

296

Aš, mažiausioji, radau juodą, blizgantį pistoletą. Bijojau liesti. Galvojau – sujudinsiu, tuoj šaus. Paėmusi dviem pirštais nešiau vyrams. Tėvelis neleido garsiai kalbėti. Tada vienas kito bijojo. Į daržinę, ant šieno dažnai ateidavo po kelis ginkluotus LLA karius, partizanus. Tėvelio klausdavo, ar gali tyliai būti ant šieno.

Nakties metas. Pilnas kiemas LLA karių, partizanų. Kartu su sesute Zofija miegojome svirno kamaroje. Pažiūrėjome per langelį ir išsigandome. Sesutė tyliai patarė tvirtai uždaryti duris, nežiūrėti pro langelį. Suspėjome pamatyti pilną kiemą LLA karių, partizanų. Tėveliai jiems nešė mėsos, kumpį, kelis duonos kepalus, metalinį indą pieno. Maitino. Rytmetį tėveliai apie tai mums nieko nesakė. Mes tėveliams taip pat nieko nesakėme. Ateidavo į mūsų sodybą partizanas Jonaitis-jau miręs. Prisimenu Alkos rinktinės partizanų būrio vadą Stanislovą Bedaukį-Skirgailą (g. 1912 m.), žuvusį prie Skyplaičių ežero 1952 m.

LLA, Žemaičių legiono, karinės-mokomosios stovyklos ryšių skyriaus viršininką, desantininką L. Saltoną mano tėveliai saugojo nuo priešų. L. Saltoną vežiau į jo tėviškę, pas mamą, į Luošaičių kaimą. Saltonas dirbo pieno kontrolasistentu, todėl dauguma aplinkinių kaimų gyventojų žinojo ir jo tėviškę. L. Saltonas man prižadėjo duoti 100 červonsų už nuvežimą į tėviškę. Maloniai sutikau nelauktą gerą naujieną, sutikau važiuoti.

Fronto metu sovietų karininkai ūkininkams paliko sulysusius, pervargusius arklius. Mainais, be ūkininkų sutikimo, paėmė gero sumitimo, stiprius arklius ir išvažiavo į Vakarus. Arklys – pagrindinė transporto priemonė. Net į tėvelio tėviškę bijojome važiuoti, kad neatimtų tėvelio gerai prižiūrimo, didelio, darbinio arklio, eidavome pėsti. Kaimynams ūkininkams Jarumbauskams Raudonosios armijos kareiviai paliko baltą, liesą, visada stovėjusį liūdną, nuleista galva, kuiną. Žemaičiai jam paskyrė Stalino vardą. Tėvelis man į roges pakinkė baltą kuiną, kad kelyje sovietai neatimtų. Raudonosios armijos kareiviai sutikę kelyje važiuojant su gero kūno sudėjimo arkliu, iškinkydavo iš vežimo ir nujodavo, palikę jo šeimininką be transporto priemonės.

Prieš kelionę L. Saltoną aprengėme moteriškais drabužiais. Į perrengimo svarbą nekreipiau dėmesio, supratau, jis negali žmonėms rodytis. Galvą aprišome stora, languota, didžiule skara. Per pažastis ant nugaros surišome dideliu storu mazgu. Užvilkome ilgą, pilko milo sijoną. Buvo šalta, gili žiema. Baltas kuinas užpustytais kaimo keliais brido per pusnis iki

297

pilvo. Keliais važiuoti negalėjome. Tuo metu iš Žemaičių Kalvarijos m. buvo iškraustyti visi vietiniai gyventojai. Jų vietoje laikinai apsigyveno Raudonosios armijos kareiviai. Per miestelį važiuoti negalima, apvažiavimo nėra. Reikia su baltu, silpnu kuinu bristi per gilius pusnynus. Barstyčių miestelyje taip pat laikinai apsigyveno Raudonosios armijos kariškiai. Visi vietiniai gyventojai iškraustyti. L. Saltono tėviškė Luošaičių kaime, tarp minėtų miestelių.

Laimingai perbridome pusnynus, dideliu puslankiu apvažiavome Žemaičių Kalvarijos miestelį iki Barstyčių kelio. Tada važiuodama link Barstyčių nežinojau, kad į Barstyčių miestelį įvažiuoti draudžiama. Skersai kelio uždėta medinė, ilga kartis, įrengtas laikinas sargybos postas – būdelė. Sargybinis mus sustabdė. Griežtai paklausė, iš kur važiuojame, kas esame, kur važiuojame. Melavau tiek, kiek tuo momentu sugebėjau. Kažkiek mokėjau rusiškai. Aiškinau, kad vežu seną ciocytę. Prašo jos parodyti dokumentą. Ciocytė po kišenes ieško dokumentų. Gerai, kad sargybinis nepastebėjo pistoleto. Vėliau džiaugiausi, kad ciocytė neištraukė pistoleto. Keliu važiuoja kariškiai. Jų visur pilna. Jeigu būčiau žinojusi, kad L. Saltonas grįžo iš vokiečių karinės žvalgybos mokyklos Vokietijoje, su savimi turi radijo stotį, vokišką automatą MP-43/44 (vok. Sturmgewehr 44), būčiau dar daugiau bijojusi. Ačiū Dievui, nežinojau. Sargybinis klausia, kodėl ciocytė nekalba. Aiškinu, kad ji sena, kurčia, nuo jaunystės protiniai atsilikusi, mirė jos dukra, skubame važiuoti. Jaunas, gražių veido bruožų kareivis ilgokai žiūrėjo į mane taip pat jauną, simpatišką žemaičio dukrą. Mano vežama ciocytė nesuprantamai inkščia, kaip ežys pamatęs piktą šunį. Susirietė į didelį, neaiškios spalvos, skarmaluotą kamuolį. Rogių gale į storą skarmalą surištas guli naujas, blizgantis automatas. Važiuodami per pusnynus išvirtome iš rogių, tada ir pamačiau blizgantį automatą. Nuo tada pradėjau dar daugiau bijoti. Sargybinis norėjo varyti į štabą išsiaiškinti. Sovietų kareiviui įtikinamai, pusiau rusų, pusiau lietuvių kalba vėl aiškinu, kad ciocytės dukra mirė, mes skubame į laidotuves. Ilgokai pagalvojęs sukomandavo važiuoti aplenkiant miestelį. Ranka parodė, pro kurią pusę bristi per gilius pusnynus. Brenda baltas kuinas per pusnis, išbristi niekaip negali. Važiavome per laukus, virtome iš rogių, kėlėmės ir vėl virtome. Iškrito visi rogėse buvę daiktai – blizgantis automatas ir po sėdyne buvusi man nematyta dėžutė. Kas joje galėjo būti, tada aš neturėjau jokio supratimo.

Per gilius pusnynus pasiekėme kelią vedantį link Šačių miestelio. Atvažiavome į L. Saltono sodybą. Prie daržinės laikinai palikau baltą kuiną

298

su rogėse tyliai gulinčia ciocyte. Viena įėjau į kambarį įsitikinti, ar kambaryje nėra svetimų. Supratau – ciocytė visų bijo. Kambaryje radau motinėlę ir kaimynų mergaitę. Mamytei norėjau pranešti gerą naujieną, kad parvežiau Leandrą. Mamytės veido išraiška pasikeitė. Nutilo. Susikaupusiu balsu sako:

– Mes jokio Leandro neturime. Mes nieko nežinome. Tik mirksi, mirksi. Neištaria žodžio. Supratusi situaciją pasakiau,

kad nueitų prie daržinės, pažiūrėtų. Rogėse yra Leandras. Mamytė manęs paklausė. Nesulaikydama ašarų žiūrėjo į savo sūnų. Abu parėjo į kambarį. Iškepė skanios kiaušinienės, atnešė puodynę pieno. Šienu pašėrė pavargusį, prakaituotą, garuojantį, baltą kuiną. Mamytė paprašė manęs:

– Vaclava, pavargai, pailsėk mūsų šiltoje troboje, rytoj parvažiuosi. Kategoriškai atsisakiau: – Mama pagalvos – ciocytė mano simpatija. Bijojau nekalto įtarimo ir neteisingų kalbų. Užsispyriau kaip sibirinė

ožka. Lauke pasidarė tamsu. Dar didesniu puslankiu važiavau aplenkdama Barstyčių miestelį. Atvažiavau iki Šarnelės kaimo. Galvojau kaip apvažiuoti Žemaičių Kalvarijos miestelį. Reikia pervažiuoti Varduvos upelį. Šarnelės kaime atvažiavau pas pažįstamą ūkininką. Čia maloniai priėmė. Baltą kuiną nakčiai į tvartą įvedė. Mane skaniai pavalgydino. Miegojau patogiai vėsioje kamaroje. Išaušus rytui išvažiavau link namų, į Rotinėnų kaimą. Laimingai parvažiavau namo.

Po kurio laiko pėsčia nuėjau į Luošaičių kaimą. Užėjau pas L. Saltono mamytę. Verkdama pasakojo:

– MGB kareiviai šukavo miškus. Visur darė kratas. Leandras išvažiavo gyventi į Klaipėdą. Labai rūpi dėl sūnaus ateities.

Grįžęs iš Sibiro tėvelis pasakojo: „Sutikau Leandrą, labai sirgo plaučių liga“. Mamytė sūnui į lagerį siuntė šuns taukus. Paaiškėjo – veiksmingi vaistai. Gerai gydo plaučių susirgimus. Šuns taukai sėkmingai išgydė LLA desantininko plaučius.

Kartą dienos metu į mūsų sodybą ateina kita močiutė. Pro užsmauktą skarelę matėsi jauni veido bruožai, rankoje ryšulėlis. Įeina į kambarį. Žiūriu, lyg Alis. Pažinau – Kardo ar Alkos rinktinės LLA karys, partizanas Aloyzas Valančiauskas-Algis, g.1930 m. Su šypsena Aloyzo paklausiau, ką nešasi, susirišęs į languotą, seną skarelę. Parodė – blizgantis automatas. Išsigandau, pradėjau barti:

– Dienos metu vaikštai, nieko nebijai.

299

– Manęs čia niekas nepažįsta. LLA karys, partizanas Aloyzas apsirengęs paprastais, kasdieniniais,

moteriškais drabužiais. Daviau sočiai pavalgyti. Mandagiai paprašė: – Vaclava, ar galiu per dieną būti daržinėje, įlindęs į šiaudus? – Aloyzai, eik į daržinę, ten daug šiaudų. Žuvo Platelių apylinkėse 1951 m. Dažnai ginkluoti vyrai ateidavo į mūsų sodybą įvairiais tikslais.

Tikrųjų jų pavardžių, vardų nežinojau. Visi turėjo slapyvardžius. Tą dieną, kai MGB kareiviai ir stribai atvažiavo į sodybą tėvelio suimti,

abu tėveliai meldėsi Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje. Baudėjai pamatė parvažiuojančius tėvelius, sustabdė. Tėvelį suėmė net nevalgiusį. Sodyboje darė kratą. Kratos metu MGB kareiviai viską masiškai vogė. Banditų ieškojo kraičio skrynioje, rūbų spintoje, degtukų dėžutėse, mažose stalčiukuose po veidrodžiu. Visi buvome namuose. Mano vyras saugumiečius sekiojo kambariuose. Vaikai saugojome, kad visko neišvogtų. Ant trobos aukšto atitverta maža kamarėlė – mėsos saugykla. Kamarėlėje dvi, didelė ir mažesnė, skrynios, pridėtos knygų. Mėsos nebebuvo. Tėvelis jau buvo išvežęs pas gerus žmones, nes bijojo, kad nepavogtų. MGB kareivių grupės vyresnis kopėčiomis lipa ant trobos aukšto. Aš irgi jam iš paskos, sekti, kad nevogtų. Abu įėjome į mažą kamarėlę. Kariškis mažąją skrynią užtraukė už kamarėlės durų. Didžioji skrynia toliau padėta. Anksčiau buvau girdėjusi, kad rusai išprievartauja jaunas merginas. Jis net kamarėlėje manęs klausinėjo, tardė:

– Kiek banditų buvo Jūsų sodyboje paskutinį kartą? Ir... tardydamas palengva artėja prie manęs. Prie uždarų durų,

užstumtų dėže, stoviu galvą nuleidusi. Apsivilkusi trumpa striuke. Priėjęs pradėjo sagstyti striukės sagas. Kamaroje padėta varpsteliai, išardytos audimo staklės. Karininkas sagsto striukės sagas. Pradėjo garsiai šniokšti. Pakeliu galvą – karininko akys pabalusios kaip gaištančios karvės. Išsigandau. Dabar blogai bus. Aplinkui apsižvalgiau. Vieną žingsnį atgal. Žaibo greičiu abiem rankomis pastūmiau karininką. Apvirto ant nugaros. Užvirto ant buitinių rakandų. Greitai atstūmiau skrynią nuo durų. Bėgau per trobos aukštą, kopėčiomis – žemyn. Perbėgau kiemą, pasislėpiau lauko tualete, stipriai užsidariau dureles. Žinojau, sovietai tualetu nesinaudoja. Gamtinius reikalus atlieka ant kelio, tako, darželyje. Kur tupėjo, ten ženklą paliko. Karininkas, nulipęs nuo aukšto, kieme šaudė, garsiai rusiškai šaukė: „Banditė pabėgo.

300

Banditė pabėgo“. Visi jo pavaldiniai bėgiojo po sodybą – ieškojo banditės. Pamatė parvažiuojant tėvelius. Visi išėjo suimti tėvelio. Nuo to momento tėvelį sekantį kartą pamatėme po dešimties metų.

Atsimenu, dar lankydama mokyklą laikinai gyvenau pas Emilijos Mikulskienės dėdę Izidorių Žemaičių Kalvarijos miestelyje priešais Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos bažnyčią. Po pamokų ateidavome pas Izidorių. Jeigu blogas oras, tėvelis atvažiuodavo parsivežti namo. Nuo namų iki mokyklos yra 4 km. Esant geram orui, ėjome pėsti.

Per visus nekaltų žmonių trėmimus stropiai slėpiausi. Kartą durpyne, vandenyje, žolėmis apsidėjusi galvą, kentėjau nuo ryto iki vakaro. MGB kariškiai buvo apsupę mūsų sodybą. Labai atšalo visas kūnas. Pavėlavau eiti į namus, persirengti sausais drabužiais. Namuose buvęs vyras Liekis tik sušuko:

– Ką galvoji! Ką tik sargyba pasitraukė! Greitai truputį pavalgiau, pasiėmiau sausus drabužius. Šlapia išbėgau

į kumetyną. Ten persirengiau. Išėjau mamytės ieškoti. Ilgai ieškojau. Radau. Pas ūkininkus Paulauskus buvo išvežtos mūsų maisto atsargos. Apie dvi savaites daržinėje ant šiaudų slėpėmės kartu su Rutkų dviem mergaitėmis. Atėjo jų berniukai. Paulauskai tėvų sodyboje dirbo ūkio darbus. Paulauskienė visiems ruošė maistą. Mamytė, kartu su mažaisiais, sesute ir broliuku, laikinai gyveno pas nepažįstamus žmones. Tėvelio brolis bijojo juos toliau laikyti savo namuose. Geri žmonės iš valsčiaus mūsų šeimą perspėdavo apie būsimus trėmimus į Sibirą.

– Esate sąraše. Rytoj trems į Sibirą. Slėpkitės. Visada sėkmingai pasislėpdavome. Prisimenu nekaltų žmonių trėmimą į Sibirą, su turto konfiskavimu.

Iš mūsų sodybos matėsi vieškelis. Pasislėpusi nuo trėmimo, per plyšį stebėjau kraupų vaizdą. Dulkėtu vieškeliu varė ištremtų turtingų Šarnelės kaimo ir kitų ūkininkų atimtus arklius, karves. Paskendę kelio dulkėse varomi gyvuliai baubė, žvengė. Pirmą kartą mačiau tremiamus gyvulius. Verkė ne tik tremiami į nežinomo Sibiro platybes žmonės, kartu žvengė, baubė varomi pavogti dulkini, prakaituoti, išsigandę, nepaklusnūs ūkininkų gyvuliai. Likusiose tuščiose ūkininkų sodybose staugė pikti, alkani šunys, saugoję šeimininkų turtą, kol juos, piktesni už pasiutusius šunis, žmonės nušovė.

Kitą kartą slėpiausi labai sename pastate. Griuvo jo durų slenkstis, įkritau į durpyną iki kaklo. Taip visą parą, kentėjau. Paršliaužiau pas kaimynus.

301

Norėjau sužinoti, ar apsupta mūsų sodyba. Sodybos senos gyventojos Julės paprašiau nueiti į tėviškę, sužinoti, kokia ten padėtis. Į didelį, iš šakų pintą krepšą-pintinę, įdėjome suvyniotą vištą. Garbaus amžiaus Julė išėjo vištos mainyti. Buvo pavasaris – vištų perėjimo metas. Garbaus amžiaus Julės paprašėme:

– Jeigu pamatysite netvarką mūsų sodyboje, kaimo keliu eikite tiesiai pas kitus kaimynus. Ten slepiasi mama su mažaisiais sesute ir broliuku.

Priėjusi prie mūsų sodybos senoji Julė pamatė visas name atidarytas duris. Suprato – buvo MGB kreiviai ir stribai. Greitu žingsniu, apsigobusi nenauja didele skara, pasiramstydama paprasta lazda, kitoje rankoje didelis krepšas-pintinė, kuriame višta, nužingsniavo pas ūkininką, kur slėpėsi mama su sesute ir broliuku. Mama jau ruošėsi eiti namo. Julė papasakojo, ką mačiusi. Taip dar kartą išvengė trėmimo.

Neprisimenu, ar su Pranu Liekiu buvome susituokę, bet jau tada mane globojo, saugojo nuo blogų žmonių. Kartu su Pranu tėvelio Jurgio Niunevos statytame dideliame tvarte su daržinėmis iš abiejų pusių ir tiltu, skirtu pašarų užvežimui ant erdvių tvarto lubų, šiauduose, pagal akmenų mūro užvažiuojamo tilto atraminę sieną, išplėšėme ilgą urvą. Gale urvo – paplatėjimą miegojimui. Šviečiant ūkinės paskirties liktarnos šviesai, absoliučioje tyloje skaičiau Prano atneštas knygas. Mano išrinktasis virė valgyti, nešė į urvą. Negalėjau daug judėti: tuoj byra, dulka sausi šiaudai, trūksta oro. NKVD kareiviai ir stribai sodyboje ieškojo pasislėpusių partizanų. Durtuvais, pritvirtintais ant ilgų šautuvų, badė šiaudus, šieną. Tuo momentu prisispaudžiau prie šaltos akmenų mūro sienos, kad aštriu durtuvu nepridurtų. Kelias valandas badė šiaudus, šieną. Nieko neradę, išėjo. Tada drebėjau. Įregistravus santuoką, pasikeitė pavardė. Tai kuriam laikui suklaidino sąrašų sudarytojus ūkininkų trėmimui.

Kol išrinktasis vyras Pranas Liekis išpešė urvą po šiaudais, slėpiausi bulvių rūsyje, iškastame po kambario grindimis. Alsėdžių stribas Steponas Girdvainis atvažiavo į sodybą manęs ieškoti. Atsivežė trėmimui į Sibirą sugautą kaimyną Leoną Miką. Girdvainis šį kartą buvo taikus: sėdėjo ir tylėjo. MGB kareiviai du kartus atidarė rūsio dangtį, bet manęs nematė. Gulėjau apsikasusi bulvėmis.

Buvau jau ištekėjusi. Mamytę, kartu su mažaisiais, dukra ir sūnumi, buvome išvežę į Klaipėdos kraštą, pas tėvelio brolį, netoli Veiviržėnų.

Tėvelis jau buvo suimtas. Mane kartu su vyresniąja seserimi iškvietė

302

tardymui į Klaipėdą. Tardytojai tėvelio tardymo metu grubiai šaukė: – Tu meluoji. Tu meluoji. Tėvelis mandagiai, ramiu balsu atsakė: – Per visą gyvenimą nesu melavęs. Tardytojai nustodavo skaudžiai mušti. Mergaitės tardytojui

patvirtinome: – Dar jaunos, neišmokome meluoti. Nieko nematėme, nieko

nežinome. Antrą kartą norėjo nušauti už grūdų prievolės valstybei neatvežimą.

Valsčiaus tarnautojai buvo pasakę: „Ūkininko Niunevos grūdai geros kokybės. Reikia sėklai palikti. Neduok prievolės, nevežk valstybei.” Į sodybą atvažiavo girtas Aloyzas Girdvainis iš Alsėdžių, turėjo leitenanto laipsnį. Reikalauja sėklinius grūdus atiduoti valstybei. Girtam valdininkui bandžiau aiškinti, kad valsčiaus atsakingi darbuotojai grūdus įsakė saugoti sėklai, neatiduoti valstybei. Girtas valdininkas siekė paimti klėties raktą. Su pykčiu pagrėbiau klėties raktą ir garsiai pasakiau:

– Eik pirma išsiblaivyti. Tada kalbėsime. Išbėgau iš trobos, per kiemą bėgau zigzago forma. Buvau mačiusi,

kad taip susišaudymo metu bėga kareiviai. Girtas, užkimusiu balsu garsiai šaukė, atsirėmęs į trobos sieną:

– Aš nušausiu tave, buožės gabale. Tris kartus šovė iš pistoleto. Kulkos pataikė į svirno durų staktą.

Girtas šovė, nepataikė. Mažos skylutės matėsi iki pastato nugriovimo. Saugumiečiai, kad sugautų mane, sugalvojo originalų planą. Alsėdžių

apylinkės tarybos pirmininkas patarė parašyti pareiškimą žemės gavimui. Siūlė pradėti ūkininkauti. Paprašėme du hektarus žemės iš privačios tėvų valdos. Patikėjome klaidingu pasiūlymu ir padarėme klaidą. Papuolėme į saugumo voratinklį.

Gavau pranešimą atvykti į posėdį dėl žemės skyrimo. Nuėjau. Posėdyje perskaitė mano pareiškimą. Rusiškai kalbantys posėdžio dalyviai vienas į kitą pasižiūrėjo. Vienas iš jų tyliai prisitraukė prie savęs ranka sukamą, vietine baterija maitinamą, juodos spalvos telefono aparatą. Pasuko rankenėlę, tyliai pakalbėjo. Greitai į posėdžio kambarį įėjo du ginkluoti vyrai. Rusiškai kalbantys posėdžio dalyviai savo kalba sukomandavo: „Vesti į saugumo būstinę“., Per visą Alsėdžių miestelį į saugumą parvarė su ginkluota apsauga kaip tikrą nusikaltėlę. Saugume uždaryta sėdėjau iki pirmos valandos

303

nakties. Alsėdžių saugumo viršininkas kartu su žmona žiūrėjo kino filmą, todėl anksčiau tardyti neturėjo laiko. Įėjęs budintis pasakė: „Dabar eikite namo. Ateikite rytoj“. Šešis kilometrus nuo Alsėdžių iki namų bėgau, bijojau sutikti sovietų kareivių. Išaušus rytui atėjau į Alsėdžius. Apklausė tardytojas. Buvo įsakyta iš Rietavo miškų ūkio išvežti 30 kietmetrių rąstų. Tada turėjome vieną menką arklį. Po kiek laiko Rotinėnų kaime vyko susirinkimas. Į susirinkimą atvyko Alsėdžių valsčiaus viršaitis Poškus. Į sodybą atėjo du stribai ir vėl kaip nusikaltėlę su ginkluota sargyba išvedė į susirinkimą. Įvedė į susirinkimo kambarį. Viršaitis Poškus kumščiu trenkė į stalą:

– Kodėl neveži rąstų iš Rietavo miškų, buožės vaike? – Silpnas arklys, pati ilgai sirgau. Galvojau, kad nebereikia. Atsi-

prašau. –Tau reikėjo nepriklausomos Lietuvos, iki 1940 m., laikotarpiu

galvoti. Tau reikėjo vokiečių valdymo metu galvoti, o ne dabar. – Tais laikais buvau maža galvoti. Žiūri į mane pikto vilko akimis. Nutilo. Leido eiti namo. Žmonės

žiūri. Tada dar visų bijojau. Buvo nepatogu griežtai atsikalbinėti. Dabar elgčiausi daug drąsiau.

Sovietų santvarka, norėdama įsitvirtinti okupuotoje Lietuvoje, kaime organizavo Medžiokalnio, pagal miškelio pavadinimą, kolūkį. Vėliau jį sujungė su Rotinėnų kolūkiu. Dar vėliau prijungė prie Varduvos kolūkio.

Kai organizavo Medžiokalnio kolūkį, tėvelis jau atliko bausmę lageryje. Vietiniai gyventojai mano vyrą Praną Liekį (1918-2001) išrinko Medžiokalnio kolūkio pirmininku. Neiškentęs neteisybės visose ūkininkavimo srityse, be saiko pradėjo vartoti alkoholį, todėl jį išvarė iš užimamų pareigų. Vietoj Prano rajono partijos komitetas paskyrė Rušinską, kuris visuotiniame kolūkiečių susirinkime paklaustas nesugebėjo pasakyti net savo gimimo datos.

Mūsų sodyboje kiekvienais metais kalėdotojai pietaudavo. Tėveliai visada paskersdavo žąsį, išvirdavo sriubos. Pavalgius ant stalo atnešdavo šviežiai iškepto pyrago, arbatos, vyšnių uogienės, namuose daryto sviesto. Kartu su kalėdotojais vaikų prie vaišių stalo nekvietė. Mums buvo atskiras vaišių stalas. Mane mokino nešti valgius ant vaišių stalo. Klebonas mane per metinius Žemaičių Kalvarijos atlaidus pakvietė šeimininkauti klebonijoje. 1945 metų vasarą buvo atvykęs vyskupas, misionierius. Vyko jauno kunigo primišija. Tėvelis kartu su bažnyčios tarnais eidavo į svirną, įpildavo grūdų.

304

Kartu su Žemaičių Kalvarijos klebonu kalėdoti atvažiuodavo bažnyčios tarnai; zakristijonas, vargonininkas, varpininkas. Visi norėjo gauti dovanų nuo turtingų ūkininkų. Mūsų troboje kalėdotojai valgė vakarienę. Po vakarienės visada organizuodavo senas tradicijas turintį žaidimą „Žiužio mušimas“. Klebonas su tėveliais bendravo didžiajame kambaryje. Troboje buvo erdvi virtuvė. Joje susirinkdavo jaunimas: trys sesutės, du broliai, dvi samdytos ūkio darbininkės, samdytas ūkio darbininkas, du kumečiai. Visi mušdavome „žiužį“, žaidėme. Būdavo linksma. Zakristijonas sukdavo metalinį pinigą. Reikėjo atspėti ant kurios pusės nukris. Man sekėsi – laimėdavau pinigų.

Visais laikais minios žmonių važiavo melstis į Žemaičių Kalvariją. Važiavo su arkliais. Pilni miestelio kiemai, gatvės, šalikelės pristatytos vežimų. Juose maldininkai valgė, miegojo. Sovietmečiu buvo kėsinamasi į kryžiaus kelio koplyčių šventas relikvijas. Vietiniai gyventojai koplyčias tikrai saugojo. Dabar pasikeitė transporto priemonės. Mašinos netelpa miestelyje. Priemiestyje gyvenantys ūkininkai anksčiau laiko nušienauja laukus, įrengia mokamas, laikinas mašinų stovėjimo aikšteles.

Varpinių kultūrų kūlimui tėveliai kvietė apie 16-20 darbininkų. Iškultus šiaudus krovė į žagą. Grūdų valymui naudojo puktelį, arbą – švarūs, geltonai dažyti, pagaminti Vakarų valstybėje. Rugius pjovė su tam skirta kertamąja mašina – nukirsdavo, surinkdavo. Moterys rišo į pėdus, statė į gubas. Arklio traukiama grėbarka grėbė. Kūlimui parsiveždavo kuliamą mašiną. Jos mechanizmus suko ilgas kardanas, kurį suko ratu einantys keli arkliai. Kartu su broliu ar sesute ratu varėme arklius. Svirne su minėtais mechanizmais vakarais valė grūdus. Svirne buvo kretilas, sėtuvė. Kretilu niekas nesinaudojo. Grūdus svėrė ant čiumalų – svarstyklių. Paskutiniais ūkininkavimo metais žemei dirbti turėjome šešis arklius, dvylika melžiamų karvių. Rūsyje buvo atskira patalpa. Čia žiemą tvenkinyje supjaustytus storus ledus vežė, dėjo, maišė su spaliais. Vasarą indus su pienu laikė tarp ledų. Vasaromis, kai laukuose begalė darbų, aš vežiau pieną į pieno surinkimo punktą, įrengtą ūkininko Petrausko sodyboje. Ūkyje augino linus. Nušukuotus, nustatyta forma surištus linus tėvelis pardavimui vežė į Šačių miestelį. Teko dirbti kartu su samdytais ūkio darbininkais, su visais to laikmečio rankinio linų apdirbimo įrankiais. Dabar tos paskirties įrankiai saugomi muziejų etnografiniuose skyriuose. Linus verpė garbaus amžiaus moterėlės, gyvenusios Žemaičių Kalvarijos miestelyje. Auginome daug avių. Jas kirpome, vilnas vežėme į Brėdikiuose veikusią vilnų karšyklą. Pakviesta

305

audėja rankinėmis, tėveliui priklausančiomis, staklėmis audė visą žiemą. Pagal mamytės nurodymus audė įvairius audinius. Tėvelis dėvėjo milinius, namuose austo milo kostiumus. Jis krautuvėje pirmą kostiumą pirko grįžęs iš lagerio. Dirbo raštinėje, gavo atlyginimą. Žiemos metu į trobą ateidavo tėvų kviesta siuvėja. Buvau drąsi, judraus charakterio. Pykindavau siuvėją. Ji dažnai mane išgelbėdavo nuo mamos diržo. Tėvelis pats mokėjo dirbti klumpes. Jų dirbimui pakviesdavo klumpdirbį. Pridirbdavo įvairių, didelių ir mažų klumpių. Darė iš drebulės ir beržo. Beržinės klumpės gerokai sunkesnės.

Į Žemaičių Kalvarijos metinius atlaidus 4 km ėjome basi. Miestelyje, atsisėdę ant suolelio, prie vietinio gyventojo trobos, švariai nušluostę basas kojas, apsiaudavome blizgančius batus. Saugodami nuo dulkių, atsargiai įeidavome į bažnyčią. Taip ėjo visi aplinkiniai žmonės: neturtingi ir turtingi.

Labai garbaus amžiaus, daugiausia moterys, net dviem ramentais iš savo aplūžusių, mažų trobelių pėsčios, neskubėdamos eina link Dievo namų. Jas pralenkia džipais, limuzinais į tą pačią bažnyčią važiuojančios jaunos lietuvaičių porelės. Privažiuoja pėsčiųjų perėją. Eina sulinkusi sena senutėlė. Raiša, neskubėdama, pasiremdama kumpa, senoviška lazda. Juodame, kiaurais kampučiais, pirktame dar jos mamos, rankinuke nešasi storą, seną maldaknygę, nosinę ir pinigų, sutaupytų nuo juodos duonos Šv. Mišių aukai. Senutė neskubėdama eina per pėsčiųjų perėją. Iš abiejų pusių sustoja keliolika automobilių. Jauna porelė skuba, nervinasi, garsinio signalo paspaudimu tikisi paskubinti senutės perėjimą skersai gatvę. Senutė išsigąsta, krūpteli. Iš drebančios rankos iškrenta už ją senesnė rankinė. Nori paimti. Sunku prisilenkti prie žemės. Vairuotojai, patogiai atsisėdę automobiliuose, nervinasi. Nė vienas neišlipa, nepadeda senutei. Žiūri, niurna, nesusimąsto, gal jiems bus dar sunkiau eiti į tą pačią bažnyčią, prašyti atleidimo už gyvenime padarytas klaidas.

Sustokite, nusilenkite, silpnesniam padėkite išgyventi sunkumus. Tai gyva, dar vaikštanti Lietuvos istorijos dalelytė. Žodis, žmogus, turi skambėti kilniai.

Mano jaunystės metais nebuvo tokio atotrūkio tarp žmonių. Visi galėjo eiti basi. Gal dauguma sveikų, jaunų, turtingų lietuvių net nesusimąsto, kad jų turtingas, sotus, prabangus gyvenimas sukurtas jų senelių, sulinkusių tėvų.

306

LAISVĖS KOVŲ AIDAI

Sudarė Gintaras Šidlauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas

Partizanų akcijos Luokės valsčiuje

Baigiantis sovietų-nacių karui, 1945 m. gegužės mėn. Telšių apskrityje veikę partizanai suaktyvino veiksmus. Šiuo laikotarpiu itin pasižymėjo Luokės valsčiuje veikę LLA kariai.

Gegužės 4 d. Endrietiškių k. partizanai sulaikė valstybinės karinės paskolos realizavimo įgaliotinį, atėmė pasirašiusiųjų paskolas sąrašus. Naktį iš gegužės 4 į 5 d. į mišką išsivedė Gintenių k. tarybos pirmininką, o naktį iš gegužės 7 į 8 d. nuginklavo ir į mišką nusivedė Luokės arklių nuomos punkto vedėją.

Gegužės 9 d. Gintenių k. apšaudė NKVD kovos su partizanais poskyrio operatyvinį įgaliotinį ir milicininkų grupę, lydinčią suimtus asmenis. Naktį iš gegužės 9 į 10 d. 30-ies partizanų būrys užpuolė Luokę, siekdamas išvaduoti areštinėje uždarytus žmones. Būrys išsidėstė iš trijų pusių pastatydamas šešis rankinius kulkosvaidžius ir apsupdamas milicijos pastatą 150-200 m atstumu nuo jo. Iš ketvirtosios pietryčių pusės pradėjo milicijos pastato šturmą. Pastate įsitvirtinę gynėsi 25 stribai ir 10 milicininkų, jiems vadovavo NKVD Telšių aps. skyriaus operįgaliotinis Iljušin ir NKVD Luokės vlsč. milicijos poskyrio viršininkas jaun. ltn. Vjužanin. Pastarasis netyčia susisprogdino prieštankine granata, o jos skeveldros sunkiai sužeidė stribą ir du milicininkus. Kautynės truko 40 min.

Naktį iš gegužės 13 į 14 d. partizanai išsivedė Kaunatavos k. tarybos pirmininką ir jo pavaduotoją. Gegužės 14 d. padegamosiomis kulkomis apšaudė Luokės stribų – naikinamojo bataliono – būstinę. Gegužės 15 d. Baltakiškės k. įvyko susišaudymas tarp partizanų ir stribų, o gegužės 16 d. Gintenių k. teritorijoje – kautynės tarp partizanų ir milicininkų bei stribų. Gegužės 17 d. 3 val. nakties partizanų žvalgybos grupė vėl apšaudė Luokę ir nukovė poste stovėjusį raudonarmietį.

Po šių įvykių NKVD Telšių aps. skyriaus viršininkas kpt. Liepa spec. pranešime Vidaus reikalų liaudies komisarui Bartašiūnui konstatavo: „Iš visų Telšių aps. veikiančių partizanų Luokės vlsč. jie veikia aktyviausiai,

307

surengdami daug ginkluotų užpuolimų. Daugelio kaimų gyventojai labai noriai jiems talkina, teikia visokeriopą pagalbą”. Liepa kreipėsi į Bartašiūną prašydamas karinės paramos. Nuspręsta į Luokės vlsč. atsiųsti NKVD vidaus kariuomenės šaulių pulko batalioną, iš kitų valsčių permesti kvalifikuotusNKVD agentus.

Apie Luokės partizanus ir jų žūtį

Kelių partizanų grupė šalia kelio Luokė-Telšiai įrengė pasalą. Jie buvo iš anksto informuoti, jog tuo keliu su pinigais važiuos Luokės valsčiaus kooperatyvo kasininkas Alfonsas Mironas. 1946 m. birželio 24 d. ryte iš Luokės į Telšius dviem vežimais parsivežti prekių išvyko A.Mironas, kuris su savimi turėjo paėmęs 34 tūkst. rublių, tačiau vietinę valdžią apie tai neįspėjo. Tuo metu MGB Telšių aps. skyriaus operįgaliotinis jaun. ltn. Kareniauskas baigė Luokėje komandiruotę ir rengėsi grįžti į Telšius. Sužinojęs, kad į Telšius vyksta kooperatyvo vežimai, įsėdo į vieną iš jų. Beveik tuo pačiu metu iš Luokės paskui vežimus dviračiais į Telšius išvažiavo stribai broliai Daukinčiai. Pirmajam vežimui privažiavus Jokšų k., partizanai išėjo iš krūmų, įsakė sustoti ir paleido šūvius. Sužeistas emgiebistas Kareniauskas išvirto iš vežimo, partizanai jį nušovė. Pas nukautą čekistą surasta MGB ataskaita apie Luokės valsčiaus operatyvinio punkto darbą.

Iš paskos važiavusius A. Mironą ir kitus pakeleivius partizanai nusivedė į pakelės krūmus. Netrukus kelyje pasirodė dviračiais važiavę stribai. Juos partizanai taip pat likvidavo. Po pusvalandžio partizanų sulaikyti asmenys buvo paleisti, išskyrus A. Mironą. Ši akcija tarp jo ir partizanų buvo suderinta. Po šios operacijos partizanų ryšininkas A. Mironas įsijungė į partizanų būrį, turėjo slapyvardį Vaidila, žuvo Smilgių k. gyventojo Antano Najulio sodyboje Skardamiškyje mūšio su čekistine-karine grupe metu 1947 m. gegužės 17 d.

Kartu su Alfonsu Mironu (g. 1925 m.) žuvo aktyvus ir narsus Luokės apylinkių laisvės karys, partizanų būrio vadas Alfonsas Kondrotas-Barzda, Vinco (g. 1913 m. Luokės vlsč., Barvydžių k., priklausė Šaulių Sąjungai, partizanas nuo 1945 m., jo artimieji ištremti), Stasys Beniulis-Senelis, Žara (g. 1913 m., šv. Aleksandro bažnyčios Varniuose vargonininkas, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės pirmasis vadas iki 1947 m. sausio mėn.), Dominykas Puplauskas (ar Paplauskas)-

308

Jokšas (g. 1915 m., būryje nuo 1945 m.). Vienas partizanas ištrūko gyvas. Iš žuvusiųjų paimti 2 automatai, 2 šautuvai, 2 pistoletai, apie 400 šovinių, lauko kuprinė su Šatrijos rinktinės štabo dokumentais (įsakymais, užšifruotais rezistencijos dalyvių sąrašais).

Realizuojant MGB agento „Žibutės” informaciją, 1948 m. gegužės 31 d. Luokės vlsč. Kiškelviečių k. gyventojo Povilo Andrijausko sodyboje MGB aptiko bunkerį ir nužudė 6 laisvės kovotojus. Žuvo Vladas Andriuška-Zableckis, Petras Čiuteikis (g. 1922 m.), Luokės kuopos ir Šatrijos rinktinės štabo ryšininkė Zofija Valiulytė (g. 1926 m.), ryšininkė ir partizanė Benedikta Andriuškaitė-Žarija. Du žuvę partizanai nebuvo atpažinti. Bunkeryje surastas 1 kulkosvaidis, 2 automatai, 1 šautuvas, 3 pistoletai, 375 šoviniai, 1 raketa. Šiuos partizanus išdavė „Žibutė”, kuri prieš tai buvo susitikusi su nieko neįtariančia ryšininke ir lankėsi bunkeryje.

V. Andriuškos ir B. Andriuškaitės brolis Šatrijos rinktinės štabo apsaugos būrio vadas Povilas Andriuška-Ąžuolas, Bajoras žuvo kiek anksčiau – 1947 m. gegužės 9 d. prie Žaduvėnų. Dar kitas laisvės kovoje žuvęs brolis Kazys Andriuška-Linksmutis, Čerčilis vadovavo Šatrijos rinktinei. Rezistencijoje žuvo ir brolis Jonas Andriuška-Smilgelė. Partizanė Elena Bagdonaitė (g. 1923 m. Skruzdinės k.), spėjama, kad žuvo (nusišovė) 1952 m.

LUOKĖS VALSČIAUS ČEKISTAI, STRIBAI

1) Alūzas Pranas, K. – LSSR MGB Telšių apskrities skyriaus Luokės valsčiaus poskyrio stribas; 2) Beglecovas Ivanas Dmitrijevičius (g. 1928 m.) – LSSR NKVD Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas 1945-1946 m.; 3) Beščecovas V. L. – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 4) Bogatyrius Pranas, Ignoto (g. 1904 m.) – LSSR MVD Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. operįgaliotinis nuo 1945 10 25 iki 1946 03 01, žuvęs 1950 m.; 5) Čiupkovas Andrejus Vladimirovičius (g. 1906 m. Užvenčio r. Žalakių k.) – LSSR NKGB-MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1945 01 15 iki 1954 12 01;6) Dubininas Piotras Timofejevičius, kapitonas – LSSR MVD Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. viršininkas iki 1947 07 15, komandiruotas iš Čitos srities. MVD valdybos;7) Gaidukovas Jemeljanas Antonovičius (g. 1904 m. Ulkomirskij r.) – LSSR NKGB-MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1945 07 15;

309

8) Garbaliauskas Kazys – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 9) Gedvilas Justinas, Alekso (g. 1929 m.) – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1948 10 04 iki 1954 08 01; 10) Griška Antanas, Jono – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 11) Ivanovas Aleksandras Ivanovičius – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 12) Jakubauskas Alfonsas – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 13) Kaminskis Nikolajus Aleksejevičius – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 14) Katkalovas Ivanas Pavlovičius (g. 1912 m.) – LSSR MVD Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. vyr. operįgaliotinis nuo 1946 08 15 iki 1947 04 01, vyr. leitenantas; 15) Kozlovskis Tichonas Kirilovičius (g. 1903 m. Vitebsko sr.) – LSSR NKGB Šiaulių aps. sk. Užvenčio vlsč. Luokės būrio stribas, LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1945 01 15 iki 1954 11 16; 16) Kvietkus Stasys, Jokymo – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 17) Meškovas Grigorijus Sergejevičius (g. 1925 m. Riazanės sr.) – LSSR NKVD Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. operįgaliotinis nuo 1946 04 11 iki 1946 08 15; 18) Minčenko Michailas Kuzmičius (g. 1901 m. Mogiliovo sr.) – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 19) Naglaitė Aldona, Stasio – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 20) Naglaitė-Timašova Klavdija Sergejevna – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1947 02 01 iki 1951 12 15; 21) Naglis Feliksas, Kosto (g. 1920 m.) – LSSR NKVD Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas, žuvęs 1946 m.; 22) Naglis Ivanas Pavlovičius (g. 1921 m.) – Luokės vlsč. stribas; 23) Naglis Sergejus Stepanovičius (g. 1899 m. Užvenčio r. Patumšių k.) – LSSR NKVD Šiaulių aps. sk. Užvenčio vlsč. posk. stribas, LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1945 02 15; 24) Novikovas Aleksejus Petrovičius – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribų būrio vado padėjėjas; 25) Petkus Vacys, Antano (g. 1928 m.) – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1948 02 15 iki 1950 05 19; 26) Plešanovas Aleksandras Michailovičius (g. 1910 m. Ivanovo sr.) – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. viršininkas nuo 1950 02 10 iki 1950 07 12, vyr. leitenantas; 27) Pocevičius Juozas, Juozo (g. 1906 m. Luokės vlsč. Mediškių k.) – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 28) Ramonas Pranas, Juozo (g. 1917 m.) – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1947 08 10; 29) Rupeika Kazimieras, Domicėlės (g. 1928 m.) – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės

310

vlsč. posk. stribas iki 1948 m., žuvęs 1948 m.; 30) Rupeikis Kazys, Prano (g. 1928 m.) – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1948 10 04 iki 1949 03 01, miręs 1949 m.; 31) Sagaidakas – LSSR NKVD Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. viršininkas, leitenantas; 32) Sirutis Vacys, Stasio – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 33) Sirutis Vincas, Stasio (g. 1908 m. Luokėje) – LSSR NKVD Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1946 06 15; 34) Šikšta Stasys, Antano – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas; 35) Timofejevas – LSSR MVD Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. viršininkas; 36) Umanskis Piotras Vasiljevičius (g. 1920 m. Ukrainoje, Vinicos sr.) – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. viršininkas nuo 1947 04 01 iki 1950 02 10, vyr. leitenantas; 37) Ūksas Petras – Luokės vlsč. stribas; 38) Zelba Vaclovas, Kazimiero (g. 1914 m.) – LSSR MVD Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. milicininkas 1944-1946 m.; 39) Žalimas Stasys, Antano – LSSR MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1949 02 24 iki 1950 05 31; 40) Žukauskas Apolinaras, Antano (g. 1900 m. Luokėje) – LSSR NKVD-MGB Telšių aps. sk. Luokės vlsč. posk. stribas nuo 1945 07 01 iki 1952 09 25.

(Sąrašas nėra baigtinis)(Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 61, kartoteka Nr. 45)

1941

– 1

952

M. I

Š L

UO

KĖ

S V

AL

SČIA

US

IR A

PYL

INK

IŲ IŠ

TR

EM

TŲ

GY

VE

NT

OJŲ

SĄ

RA

ŠAS

Eil.

Nr.

Pava

rdė

Var

das

Tėva

var-

dis

Gim

im

o m

etai

Iš

trėm

imo

data

Pa

leid

imo

dat

a V

ieto

vė, i

š ku

r išt

rem

tas

Ištrė

mim

o vi

eta:

kr

ašta

s, ra

jona

s, sr

itis,

mie

stas

1

Ant

ušas

D

anie

lius

Dom

o 19

34

1948

-05-

22

1957

-12-

30

Luokė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

2 A

ntuš

ienė

M

arijo

na

And

riaus

18

93

1948

-05-

22

1957

-12-

30

Luokė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

3 B

agdo

nienė

Mag

dale

na

Jurg

io

1880

19

51-1

0-02

19

58-0

4-18

V

iekš

nelia

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

4 B

agdo

nienė

Zo

fija

Mat

o 19

23

1951

-10-

02

1958

-04-

18

Vie

kšne

liai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

5 B

alta

duon

ienė

M

orta

Jo

no

1897

19

48-0

5-22

19

58-0

4-18

V

iekš

nelia

i K

rasn

ojar

sko

Ung

ursk

o

6 B

aški

enė

Kaz

imie

ra

Jono

19

00

1948

-05-

22

1957

-05-

21

Bal

taki

škė

Kra

snoj

arsk

o Ila

nski

o

7 B

idva

A

ntan

as

Kaz

io

1931

19

45-0

7-24

N

ežin

oma,

tikėt

ina,

ka

d m

irė

Vie

kšne

liai

Kom

ijos A

SSR

N

ežin

oma

8 B

idva

St

anis

lova

s K

azio

19

33

1945

-07-

24

1958

-07-

19

Vie

kšne

liai

Kom

ijos A

SSR

N

ežin

oma

9 B

idva

K

osta

s K

azio

19

40

1945

-07-

24

Než

inom

a V

iekš

nelia

i K

omijo

s ASS

R

Než

inom

a

10

Bid

va

Petra

s K

azio

19

42

1945

-07-

24

Než

inom

a V

iekš

nelia

i K

omijo

s ASS

R

Než

inom

a

11

Bid

vaitė

El

ena

Kaz

io

1939

19

45-0

7-24

19

58-0

7-19

V

iekš

nelia

i K

omijo

s ASS

R

Než

inom

a

12

Bid

vaitė

K

azim

iera

B

irutė

K

azio

19

38

1945

-07-

24

Než

inom

a V

iekš

nelia

i K

omijo

s ASS

R

Než

inom

a

13

Bid

vienė

Petro

nėlė

Pr

ano

1896

19

45-0

7-24

N

ežin

oma

Vie

kšne

liai

Kom

ijos A

SSR

N

ežin

oma

14

Bor

usev

ičie

nė

Kot

ryna

Pr

ano

1921

19

51-1

0-02

19

58-0

3-18

B

arvy

džia

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

15

Bor

usev

ičiu

s Ju

ozas

St

asio

19

07

1951

-10-

02

1958

-03-

18

Bar

vydž

iai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

16

Bor

usev

ičiū

tė

Elen

a Ju

ozo

1951

G

imė

19

51-1

0-05

19

58-0

3-18

B

arvy

džia

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

17

And

rijau

skai

tė

Bro

nė

Stas

io

1939

19

49-0

3-25

19

58-0

4-27

K

iške

lvieči

ai

Kra

snoj

arsk

o Sa

jans

kio

18

And

rijau

skai

tė

Kris

tina

Enge

lber

-to

18

97

1949

-03-

25

Mirė

K

entra

liai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

19

And

rijau

skai

tė

Val

entin

a St

asio

19

41

1949

-03-

25

1958

-04-

27

Kiš

kelv

ieči

ai

Kra

snoj

arsk

o Sa

jans

kio

20

And

rijau

skas

St

asys

K

azim

iero

19

09

1949

-03-

25

1958

-04-

27

Kiš

kelv

ieči

ai

Kra

snoj

arsk

o Sa

jans

kio

21

And

rijau

skas

Jo

nas

Stas

io

1936

19

49-0

3-25

19

58-0

4-27

K

iške

lvieči

ai

Kra

snoj

arsk

o Sa

jans

kio

22

And

rijau

skas

K

azim

iera

s Jo

no

1887

19

49-0

3-25

M

irė

Jona

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Saja

nski

o

23

And

rijau

skas

Po

vila

s K

azim

iero

19

21

1949

-03-

25

1958

-07-

07

Jona

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Koz

ulko

s

24

And

rijau

skie

nė

Alb

ertin

a Iz

idor

iaus

19

04

1949

-03-

25

1958

-04-

27

Kiš

kelv

ieči

ai

Kra

snoj

arsk

o Sa

jans

kio

25

Bag

dona

itė

Stasė

Ant

ano

1925

19

48-0

5-22

19

56-0

3-15

Sk

ruzd

ynė

Irku

tsko

Ir

kuts

kas

26

Bag

dona

itė

Ade

lė

Ant

ano

1926

19

49-0

4-21

19

57-0

2-09

Sk

ruzd

ynė

Irku

tsko

Ir

kuts

kas

27

Bag

dona

s Pr

anas

A

ntan

o 19

25

1949

-04-

21

1957

-11-

01

Skru

zdynė

Irku

tsko

Ir

kuts

kas

28

Bag

dona

s A

ntan

as

Mat

o 18

94

1948

-05-

22

1957

-11-

01

Skru

zdynė

Irku

tsko

Ir

kuts

kas

29

Bag

dona

s Jo

nas

Ant

ano

1931

19

49-0

4-01

19

57-1

1-01

Sk

ruzd

ynė

Irku

tsko

Ir

kuts

kas

30

Bag

dona

s Pe

tras

Ant

ano

1933

19

48-0

5-22

19

58-0

2-26

Sk

ruzd

ynė

Irku

tsko

Ir

kuts

kas

31

Bag

dona

s A

leks

andr

as

Jono

19

11

1951

-10-

02

1958

-04-

18

Vie

kšne

liai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

32

Bag

doni

enė

Ver

onik

a Li

udvi

ko

1892

19

48-0

5-22

19

57-1

1-01

Sk

ruzd

ynė

Irku

tsko

Ir

kuts

kas

33

Ban

ienė

V

eron

ika

Mat

aušo

19

01

1948

-01-

03

Mirė

Pe

traič

iai

Tom

sko

Tom

skas

34

Ban

ys

Pran

as

Pran

o 18

93

1948

-01-

03

1956

-06-

23

Petra

ičia

i To

msk

o To

msk

as

35

Ban

ys

Ant

anas

Pr

ano

1930

19

48-0

1-03

19

56-0

6-23

Pe

traič

iai

Tom

sko

Tom

skas

36

Ban

ys

Vla

das

Pran

o 19

18

1948

-01-

03

1956

-06-

23

Petra

ičia

i To

msk

o To

msk

as

37

Ban

ys

Dan

ieliu

s Pr

ano

1937

19

48-0

1-03

19

56-0

6-23

Pe

traič

iai

Tom

sko

Tom

skas

38

Ban

ys

Val

erijo

nas

Pran

o 19

38

1948

-01-

03

1956

-06-

23

Petra

ičia

i To

msk

o To

msk

as

39

Ban

ys

Zeno

nas

Pran

o 19

42

1948

-01-

03

1956

-06-

23

Petra

ičia

i To

msk

o To

msk

as

40

Ban

ys

Kęs

tas

Pran

o 19

45

1948

-01-

03

Mirė

Pe

traič

iai

Tom

sko

Tom

skas

41

Ban

ytė

Bro

nisl

ava

Pran

o 19

33

1948

-01-

03

1956

-06-

23

Petra

ičia

i To

msk

o To

msk

as

42

Ban

ytė

Zuza

na

Pran

o 19

34

1948

-01-

03

1956

-05-

18

Petra

ičia

i To

msk

o To

msk

as

43

Bar

tkie

nė

Ona

A

ntan

o 18

96

1948

-05-

22

1958

-03-

31

Petra

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

44

Bar

tkus

V

ytau

tas

Jono

19

30

1948

-05-

22

1958

-03-

31

Petra

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

45

Bar

tkus

Ju

ozas

Jo

no

1934

19

48-0

5-22

19

58-0

3-31

Pe

traič

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

46

Bar

tkus

Jo

nas

Petro

18

88

1948

-05-

22

1958

-03-

31

Petra

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

47

Bar

tkutė

Leok

adija

Jo

no

1923

19

48-0

5-22

19

58-0

3-31

Pe

traič

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

48

Bar

tkutė

Ona

Jo

no

1936

19

48-0

5-22

19

58-0

3-31

Pe

traič

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

49

Baš

kienė

Kaz

imie

ra

Jono

19

00

1948

-05-

22

1957

-05-

21

Bal

taki

škė

Kra

snoj

arsk

o Ila

nski

o

50

Atk

očiū

naitė

Ja

nina

K

azio

19

22

1941

-06-

14

1956

-04-

20

Upy

na

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

51

Atk

očiū

nas

Alb

erta

s K

azio

19

27

1941

-06-

14

1956

-04-

20

Upy

na

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

52

Atk

očiū

nienė

Juze

fa

Pran

o 18

98

1941

-06-

14

1956

-04-

20

Upy

na

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

53

Bas

ys

Ben

jam

inas

Te

odor

o 19

37

1951

-09-

20

1956

-07-

04

Rūd

upia

i Ir

kuts

ko

Bra

tsko

54

Bas

ys

Teod

oras

St

asio

19

03

1951

-09-

20

1956

-07-

04

Rūd

upia

i Ir

kuts

ko

Bra

tsko

55

Bra

žaitė

O

na

Petro

19

22

1951

-10-

02

1954

-01-

14

Žadu

vėna

i K

rasn

ojar

sko

U

žūro

56

Bra

žas

Jona

s Pe

tro

1914

19

51-1

0-02

19

56-0

7-10

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o

Užū

ro

57

Bra

žas

Vac

lova

s Pe

tro

1923

19

52-0

1-23

19

57-0

3-30

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o

Užū

ro

58

Bra

žienė

Mar

cijo

na

Petro

18

76

1951

-10-

02

1956

-07-

10

Žadu

vėna

i K

rasn

ojar

sko

U

žūro

59

Bum

blau

skie

nė

Leon

ora

Bol

eslo

vo

1884

19

51-1

0-02

19

58-0

2-17

D

ulki

niškė

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

60

Bum

blau

skas

St

asys

St

asio

19

07

1951

-10-

02

Mirė

D

ulki

niškė

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

61

But

auta

s A

ntan

as

Ant

ano

1918

19

49-0

3-25

19

58-0

6-16

Pa

šatri

ja

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

62

But

aitie

nė

Mar

cijo

na

Kon

stan

ti-no

19

21

1949

-03-

25

1958

-06-

16

Paša

trija

K

rasn

ojar

sko

Bol

šaja

Mur

tos

63

Čet

eiki

enė

Petro

nėlė

Li

udo

1896

19

48-0

5-22

19

57-0

9-25

K

iške

lvieči

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

64

Čet

eiki

s K

azys

Po

vilo

18

94

1948

-05-

22

Mirė

K

iške

lvieči

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

65

Čet

eiki

s Jo

nas

Kaz

io

1936

19

48-0

5-22

M

irė

Kiš

kelv

ieči

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

66

Čet

eiky

tė

Mar

ta

Kaz

io

1929

19

48-0

5-22

19

57-0

9-25

K

iške

lvieči

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

67

Dro

baviči

enė

Bar

bora

Pe

tro

1889

19

51-1

0-02

19

57-1

2-03

Sm

ilgia

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

68

Dro

bavičiūtė

Agn

iešk

a (A

ugus

tina)

Ju

ozo

1915

19

51-1

0-02

19

57-1

2-03

Sm

ilgia

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

69

Dro

baviči

us

Juoz

as

Juoz

o 19

11

1951

-10-

02

1957

-12-

03

Smilg

iai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

70

Dro

baviči

us

Juoz

as

Jono

18

79

1951

-10-

02

1957

-12-

03

Smilg

iai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

71

Dun

ausk

aitė

St

efa

Juoz

o 19

40

1948

-05-

22

1958

-09-

25

Jokš

ai

Kra

snoj

arsk

o R

ybin

skio

72

Dun

ausk

aitė

El

zė

Juoz

o 19

32

1948

-05-

22

1958

-09-

25

Jokš

ai

Kra

snoj

arsk

o R

ybin

skio

73

Dun

ausk

aitė

Ja

dvyg

a Ju

ozo

1928

19

48-0

5-22

19

58-1

0-06

Jo

kšai

K

rasn

ojar

sko

Ryb

insk

io

74

Dun

ausk

as

Povi

las

Juoz

o 19

35

1948

-05-

22

1958

-09-

25

Jokš

ai

Kra

snoj

arsk

o R

ybin

skio

75

Dun

ausk

ienė

Pa

ulin

a Ju

ozo

1906

19

48-0

5-22

19

58-0

9-25

Jo

kšai

K

rasn

ojar

sko

Ryb

insk

io

76

Gal

kant

as

Jurg

is

Juoz

o 19

42

1949

-03-

25

1958

-10-

30

Luokė

Kra

snoj

arsk

o K

ozul

kos

77

Gal

kant

ienė

Ju

zefa

Pe

tro

1921

19

49-0

3-25

19

58-1

0-30

Lu

okė

Kra

snoj

arsk

o K

ozul

kos

78

Gal

kant

ienė

Eu

geni

ja

Juoz

o 19

44

1949

-03-

25

1958

-10-

30

Luokė

Kra

snoj

arsk

o K

ozul

kos

79

Gar

benč

ienė

St

asė

Vla

do

1905

19

48-0

5-22

19

57-0

9-07

Sm

ilgia

i K

rasn

ojar

sko

In

gašo

80

Gar

benč

iūtė

D

anutė

Kaz

imie

ro

1944

19

48-0

5-22

19

57-0

9-07

Sm

ilgia

i K

rasn

ojar

sko

Inga

šo

81

Gar

benč

iūtė

Rūt

a K

azim

iero

19

42

1948

-05-

22

1957

-09-

07

Smilg

iai

Kra

snoj

arsk

o In

gašo

82

Gar

benč

iūtė

St

asė

Kaz

imie

ro

1925

19

48-0

5-22

19

57-0

9-07

Sm

ilgia

i K

rasn

ojar

sko

Inga

šo

83

Gar

benč

ius

Alfo

nsas

K

azim

iero

19

37

1948

-05-

22

1957

-09-

07

Smilg

iai

Kra

snoj

arsk

o In

gašo

84

Geč

aitė

B

ronė

Jo

no

1940

19

48-0

5-22

19

58-0

6-26

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

85

Geč

aitė

El

ena

Juoz

o 19

31

1948

-05-

22

1957

-11-

12

Juci

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

86

Geč

aitė

O

na

Juoz

o 19

33

1948

-05-

22

1957

-11-

27

Juci

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

87

Geč

aitė

D

anutė

Juoz

o 19

36

1948

-05-

22

1957

-11-

27

Juci

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

88

Geč

as

Jona

s Jo

no

1943

19

48-0

5-22

19

58-0

6-26

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

89

Geč

as

Jona

s Jo

no

1908

19

48-0

5-22

19

58-0

6-26

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

90

Geč

as

Juoz

as

Pran

o 18

88

1948

-05-

22

1957

-11-

27

Juci

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

91

Geč

as

Juoz

as

Juoz

o 19

37

1948

-05-

22

1957

-11-

27

Juci

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

92

Geč

as

Pran

as

Juoz

o 19

43

1948

-05-

22

1957

-11-

27

Juci

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

93

Geč

ienė

O

na

Ben

o 19

00

1948

-05-

22

Mirė

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

94

Geč

ienė

K

otry

na

Juoz

o 19

13

1948

-05-

22

1958

-06-

26

Juci

ai

Kra

snoj

arsk

o Ila

nski

o

95

Gel

guta

s R

iman

tas

Kaz

io

1939

19

41-0

6-14

19

47-0

6-15

Lu

okė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

96

Gel

gutie

nė

Mag

dale

na

Ant

ano

1914

19

41-0

6-14

19

58-0

6-21

Lu

okė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

97

Gel

gutie

nė

Kot

ryna

Li

udo

1883

19

48-0

5-22

19

56-0

2-28

Lu

okė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

98

Girž

adas

Le

onas

Ju

ozo

1908

19

48-0

8-03

19

56-1

0-02

Pa

šatri

ja

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

99

Girž

adas

St

asys

Ju

ozo

1916

19

48-0

5-22

19

56-1

0-02

Pa

šatri

ja

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

100

Girž

adas

Ju

ozas

St

asio

18

78

1948

-05-

22

1956

-10-

02

Paša

trija

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

101

Gric

ius

Bro

nius

A

ntan

o 19

08

1951

-10-

02

Mirė

Sp

ukaiči

ai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

102

Gric

ius

Alg

iman

tas

Bro

niau

s 19

35

1951

-10-

02

1958

-05-

09

Spuk

aiči

ai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

103

Gric

ius

Vyt

auta

s B

roni

aus

1938

19

51-1

0-02

19

58-0

5-09

Sp

ukaiči

ai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

104

Gru

blia

uska

itė

Jadv

yga

Ale

kso

1933

19

48-0

5-22

19

58-0

7-04

Lu

okė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

105

Gru

blia

uska

itė

Elen

a A

leks

o 19

39

1948

-05-

22

1958

-07-

04

Luokė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

106

Gru

blia

uska

itė

Teod

oro

Igno

18

95

1948

-05-

22

1955

-12-

02

Palie

piai

K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

107

Gru

blia

uska

s A

leks

as

Juoz

o 19

04

1948

-05-

22

Mirė

Lu

okė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

108

Gru

blia

uski

enė

Kris

tina

Petro

19

02

1948

-05-

22

1958

-07-

04

Luokė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

109

Gru

blia

uski

enė

Ona

A

ntan

o 18

90

1948

-05-

22

1956

-02-

20

Palie

piai

K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

110

Gru

šaitė

Zo

sė

Ant

ano

1924

19

48-0

5-22

19

57-1

1-22

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

111

Gru

šas

Ant

anas

Ju

ozo

1883

19

48-0

5-22

19

57-1

1-22

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

112

Gru

šienė

Zofij

a La

uro

1888

19

48-0

5-22

19

57-1

1-22

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

113

Gud

avič

ienė

Em

ilija

Le

ono

1915

19

41-0

6-14

M

irė

Luokė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

dins

kio

114

Gud

avič

iūtė

Eu

geni

ja

Kos

to

1930

19

41-0

6-14

19

58-1

0-30

Lu

okė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

dins

kio

115

Gud

avič

iūtė

D

anutė

Kos

to

1939

19

41-0

6-14

19

60-0

2-20

Lu

okė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

dins

kio

116

Gud

avič

iūtė

M

eilu

tė

Kos

to

1940

19

41-0

6-14

19

60-0

2-20

Lu

okė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

dins

kio

117

Gud

avič

ius

Kos

tas

Bol

eslo

vo

1899

19

41-0

6-14

19

60-0

2-20

Lu

okė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

dins

kio

118

Gut

kaus

kas

Pran

as

Pran

o 19

23

1951

-09-

20

1959

-08-

14

Petra

ičia

i Ir

kuts

ko

Bra

tsko

119

Gut

kaus

kas

Zigm

as

Pran

o 19

31

1951

-09-

20

1959

-08-

14

Petra

ičia

i Ir

kuts

ko

Bra

tsko

120

Gut

kaus

kienė

Dom

icelė

Pran

o 18

88

1951

-09-

20

Mirė

Pe

traič

iai

Irku

tsko

B

rats

ko

121

Jace

neviči

enė

Ieva

Ju

ozo

1875

19

45-0

7-24

M

irė

Smilg

iai

Kom

ijos A

SSR

Peči

orsk

o

122

Jace

neviči

us

Jona

s Jo

no

1943

19

45-0

7-24

N

ežin

oma

Smilg

iai

Kom

ijos A

SSR

Peči

orsk

o

123

Jagm

inas

Pr

anas

Pr

ano

1906

19

48-0

5-22

19

58-0

7-10

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

124

Jagm

inie

nė

Elžb

ieta

Li

udvi

ko

1919

19

48-0

5-22

19

58-0

7-10

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

125

Jank

ausk

aitė

Pe

tronė

lė

Tom

o 19

34

1948

-05-

22

1956

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

126

Jank

ausk

ienė

Jo

ana

Jono

18

96

1948

-05-

22

1956

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

127

Jazd

ausk

is

Dan

ieliu

s K

azio

19

24

1951

-10-

02

1957

-08-

12

Smilg

iai

Tom

sko

Tom

sko

128

Joci

enė

Mar

ija

Pran

o 19

16

1948

-01-

03

1956

-08-

13

Bar

vydž

iai

Tom

sko

Tom

sko

129

Jociūtė

Jadv

yga

Pran

o 19

41

1948

-01-

03

1956

-08-

13

Bar

vydž

iai

Tom

sko

Tom

sko

130

Jogm

inai

tė

Euge

nija

A

leks

o 19

33

1948

-05-

22

1957

-10-

23

Miž

ikai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

131

Jogm

inai

tė

Dan

utė

Ale

kso

1935

19

48-0

5-22

19

57-1

1-21

M

ižik

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

132

Jogm

inai

tė

Ona

A

leks

o 19

37

1948

-05-

22

1957

-10-

23

Miž

ikai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

133

Jogm

inai

tė

Ieva

A

leks

o 19

40

1948

-05-

22

1957

-10-

23

Miž

ikai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

134

Jogm

inai

tė

Apo

loni

ja

Ale

kso

1942

19

48-0

5-22

19

57-1

0-23

M

ižik

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

135

Jogm

inai

tė

Zofij

a D

anie

-lia

us

1915

19

48-0

3-25

19

58-1

0-11

Žy

liški

ai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

136

Jogm

inas

A

leks

as

Nob

erto

19

08

1948

-05-

22

Mirė

M

ižik

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

137

Jogm

inie

nė

Apo

loni

ja

Vin

co

1905

19

48-0

5-22

19

57-1

0-23

M

ižik

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

138

Jogm

inie

nė

Emili

ja

Jokū

bo

1877

19

49-0

3-25

19

58-1

0-11

Žy

liški

ai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

139

Joku

baus

kaitė

Zi

ta

Pran

o 19

41

1949

-03-

25

1958

-06-

24

Spuk

aiči

ai

Kra

snoj

arsk

o K

ozul

kos

140

Joku

baus

kas

Pran

as

Kaz

io

1917

19

49-0

3-25

19

58-0

6-24

Sp

ukaiči

ai

Kra

snoj

arsk

o K

ozul

kos

141

Joku

baus

kienė

Ona

St

asio

19

16

1949

-03-

25

1958

-06-

24

Spuk

aiči

ai

Kra

snoj

arsk

o K

ozul

kos

142

Joni

ka

Vik

tora

s V

lado

19

37

1945

-07-

24

1960

-03-

02

Miž

ikai

K

omijo

s ASS

R

Troi

cko

Peči

orsk

o

143

Joni

ka

Stas

ys

Vla

do

1928

19

45-0

7-24

19

59-1

1-23

M

ižik

ai

Kom

ijos A

SSR

Tr

oick

o Peči

orsk

o

144

Joni

kaitė

A

delė

V

lado

19

35

1945

-07-

24

1958

-06-

12

Miž

ikai

K

omijo

s ASS

R

Troi

cko

Peči

orsk

o

145

Joni

kaitė

Pe

trutė

V

lado

19

31

1945

-07-

24

1958

-06-

12

Miž

ikai

K

omijo

s ASS

R

Troi

cko

Peči

orsk

o

146

Joni

kas

Kaz

ys

Juoz

o 18

96

1948

-05-

22

1956

-02-

27

Bar

gain

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

147

Joni

kienė

Stan

isla

va

Pran

o 19

01

1945

-07-

24

1960

-03-

02

Miž

ikai

K

omijo

s ASS

R

Troi

cko

Peči

orsk

o

148

Juch

neviči

enė

Mar

celė

K

azio

18

90

1948

-05-

22

1960

-02-

19

Ger

uliš

kė

Kra

snoj

arsk

o Ila

nski

o

149

Juch

neviči

us

Anz

elm

as

Pran

o 18

69

1948

-05-

22

Mirė

G

erul

iškė

K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

150

Kas

para

viči

enė

Leon

ora

Stas

io

1920

19

51-1

0-02

19

58-0

2-17

D

ulki

niškė

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

151

Kas

para

viči

us

Dan

ieliu

s Le

ono

1951

19

51-1

0-02

19

58-0

2-17

D

ulki

niškė

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

152

Kas

para

viči

us

Jona

s Le

ono

1950

19

51-1

0-02

19

58-0

2-17

D

ulki

niškė

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

153

Kas

para

viči

us

Leon

as

Jono

19

07

1951

-10-

02

1958

-02-

17

Dul

kini

škė

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

154

Kel

pšas

K

osta

s K

osto

19

45

1949

-03-

28

1957

-07-

11

Luokė

Kus

tasn

ajau

s N

ežin

oma

155

Kel

pšie

nė

Stasė

Leon

o 19

22

1949

-03-

28

1957

-07-

11

Luokė

Kus

tasn

ajau

s N

ežin

oma

156

Kia

urak

is

Just

inas

Ig

no

1937

19

51-1

0-02

19

58-0

7-03

B

arvy

džia

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

157

Kia

urak

ytė

Ald

ona

Igno

19

42

1951

-10-

02

1958

-07-

03

Bar

vydž

iai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

158

Kirl

ienė

O

na

Julia

us

1888

19

48-0

1-03

19

58-0

7-10

Pa

šatri

ja

Tom

sko

Tom

sko

159

Kirl

ys

Mat

as

Juoz

o 19

31

1948

-01-

03

1958

-07-

10

Paša

trija

To

msk

o To

msk

o

160

Kirl

ytė

Elen

a Ju

ozo

1924

19

48-0

1-03

19

58-0

7-10

Pa

šatri

ja

Tom

sko

Tom

sko

161

Kon

drot

aitė

K

onst

anci

ja

Rom

o 19

28

1948

-05-

22

1956

-02-

28

Bar

vydž

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

162

Kon

drot

as

Vla

das

Vla

do

1948

19

51-1

0-02

19

58-0

7-03

B

arvy

džia

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

163

Kon

drot

as

Vla

das

Vin

co

1904

19

51-1

0-02

19

58-0

7-03

B

arvy

džia

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

164

Kon

drot

as

Pran

as

Rom

o 19

25

1948

-05-

22

1958

-03-

20

Bar

vydž

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

165

Kon

drot

as

Rom

as

Rom

o 18

85

1948

-05-

22

1958

-03-

20

Bar

vydž

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

166

Kon

drot

ienė

Zu

zana

Ju

ozo

1890

19

48-0

5-22

19

58-0

3-20

B

arvy

džia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

167

Kon

drot

ienė

Zo

fija

Ant

ano

1909

19

51-1

0-02

19

58-0

7-03

B

arvy

džia

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

168

Kor

saka

s Pe

tras

Petro

19

34

1948

-05-

22

1957

-11-

26

Vie

kšne

liai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

169

Kor

saka

s Pe

tras

Jono

19

11

1948

-05-

22

Mirė

V

iekš

nelia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

170

Kor

saki

enė

Elen

a To

mo

1894

19

48-0

5-22

19

57-1

1-26

V

iekš

nelia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

171

Kui

zini

enė

Mar

ijona

Jo

no

1893

19

48-0

5-22

19

58-0

4-09

Ži

ogra

kaln

is

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

172

Kui

zina

s A

lbin

as

Ale

kso

1929

19

48-0

5-22

M

irė

Žiog

raka

lnis

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

173

Kui

zina

s A

dolfa

s A

leks

o 19

28

1948

-05-

22

Mirė

Ži

ogra

kaln

is

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

174

Kui

zina

itė

Elen

a A

leks

o 19

31

1948

-05-

22

1958

-12-

30

Žiog

raka

lnis

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

175

Kyb

artie

nė

Mar

ijona

O

nos

1883

19

49-0

3-25

19

57-1

1-04

G

ente

niai

K

rasn

ojar

sko

Koz

ulko

s

176

Kyb

artie

nė-

And

riušk

aitė

A

nice

ta

Igno

19

29

1949

-03-

25

1956

-05-

28

Gen

teni

ai

Irku

tsko

B

odai

bo

177

Leip

aitė

M

arce

lė

Ant

ano

1927

19

48-0

5-22

M

irė

Styg

aria

i K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

178

Leip

ienė

U

ršulė

Vin

co

1887

19

48-0

5-22

M

irė

Styg

aria

i K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

179

Leip

us

Ant

anas

Pr

ano

1875

19

48-0

5-22

M

irė

Styg

aria

i K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

180

Leon

avič

iūtė

St

anis

lava

K

azim

iero

19

35

1951

-09-

20

Mirė

Sm

ilgia

i Ir

kuts

ko

Tyre

tės

181

Leon

avič

ius

Kaz

imie

ras

Dom

o 18

92

1951

-09-

20

1957

-04-

11

Smilg

iai

Irku

tsko

Ty

retė

s

182

Leon

avič

ius

Kaz

imie

ras

Kaz

imie

ro

1933

19

51-0

9-20

19

57-0

6-20

Sm

ilgia

i Ir

kuts

ko

Irku

tska

s

183

Leon

avič

ius

Zigm

anta

s K

azim

iero

19

38

1951

-09-

20

Mirė

Sm

ilgia

i Ir

kuts

ko

Tyre

tės

184

Leon

avič

ius

Ant

anas

K

azim

iero

19

42

1951

-09-

20

Mirė

Sm

ilgia

i Ir

kuts

ko

Tyre

tės

185

Lile

ikis

Jo

nas

Jono

18

85

1951

-10-

02

1956

-07-

15

Patu

mša

liai

Kra

snoj

arsk

o B

alac

htos

186

Lile

ikis

A

lber

tas

Jono

19

30

1951

-10-

02

1956

-07-

15

Patu

mša

liai

Kra

snoj

arsk

o B

alac

htos

187

Lile

ikis

Pr

anci

škus

Jo

no

1922

19

51-1

0-02

19

56-0

4-19

Pa

tum

šalia

i K

rasn

ojar

sko

Bal

acht

os

188

Lukš

ienė

Ju

lija

Pran

o 18

93

1949

-03-

25

1956

-05-

31

Vie

kšne

liai

Kra

snoj

arsk

o Sa

jans

kio

189

Men

delie

nė

Juze

fa

Step

ono

1901

19

48-0

5-22

19

57-1

2-17

Sk

ruzd

ynė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

190

Men

delis

Ju

stin

as

Jono

19

40

1948

-05-

22

1957

-12-

17

Skru

zdynė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

191

Men

delis

A

ntan

as

Jono

19

30

1948

-05-

22

1957

-12-

17

Skru

zdynė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

192

Men

dely

tė

Juze

fa

Jono

19

32

1948

-05-

22

1957

-12-

17

Skru

zdynė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

193

Men

dely

tė

Ado

lfina

Jo

no

1933

19

48-0

5-22

19

57-1

2-17

Sk

ruzd

ynė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

194

Men

dely

tė

Elen

a Jo

no

1936

19

48-0

5-22

19

57-1

2-17

Sk

ruzd

ynė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

195

Men

dely

tė

Gen

ovai

tė

Jono

19

28

1948

-05-

22

Mirė

Sk

ruzd

ynė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

196

Mik

alau

skai

tė

Gra

žina

Ju

liaus

19

29

1941

-06-

14

1947

-07-

01

Luokė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

197

Mik

alau

skas

To

mas

Ju

liaus

19

28

1941

-06-

14

1958

-06-

18

Luokė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

198

Mik

alau

skie

nė

Elen

a Jo

no

1898

19

41-0

6-14

19

58-0

6-18

Lu

okė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

199

Mik

olau

skas

Jo

kūba

s Ig

no

1910

19

48-0

5-22

19

57-1

1-11

D

irvonėn

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

200

Mik

olau

skas

Pe

tras

Jokū

bo

1941

19

48-0

5-22

19

57-1

1-11

D

irvonėn

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

201

Mik

olau

skie

nė

Bro

nė

Ben

o 19

14

1948

-05-

22

1957

-11-

11

Dirv

onėn

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

202

Mik

učia

uska

itė

Stasė

Stas

io

1949

19

51-0

9-20

19

57-0

8-09

Ši

lai

Irku

tsko

Ta

išet

o

203

Mik

učia

uska

itė

Apo

loni

ja

Juoz

o 19

28

1951

-09-

20

1957

-08-

09

Šila

i Ir

kuts

ko

Taiš

eto

204

Mik

učia

uska

s B

roni

us

Juoz

o 19

38

1951

-09-

20

1960

-02-

12

Šila

i Ir

kuts

ko

Taiš

eto

205

Mik

učia

uski

enė

Ona

Ju

ozo

1911

19

48-0

5-22

19

56-1

0-02

Pa

šatri

ja

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

206

Mik

učia

uski

enė

Ale

ksan

dra

Leon

o 19

00

1951

-09-

20

1960

-02-

12

Šila

i Ir

kuts

ko

Taiš

eto

207

Miro

naitė

D

anutė

Jono

19

36

1948

-05-

22

1957

-08-

16

Luokė

Kra

snoj

arsk

o D

zerž

insk

ojės

208

Miro

naitė

El

ena

Jono

19

30

1948

-05-

22

1957

-08-

16

Luokė

Kra

snoj

arsk

o D

zerž

insk

ojės

209

Miro

nienė

Stasė

Pran

o 19

00

1948

-05-

22

1957

-08-

16

Luokė

Kra

snoj

arsk

o D

zerž

insk

ojės

210

Naj

ulie

nė

Dom

icelė

Stas

io

1881

19

48-0

1-03

M

irė

Kiš

kelv

ieči

ai

Tom

sko

Tom

sko

211

Naj

ulis

Jo

nas

Ant

ano

1914

19

48-0

1-03

19

64-0

6-04

K

iške

lvieči

ai

Tom

sko

Tom

sko

212

Naj

ulytė

Bro

nė

Ant

ano

1923

19

53?

1960

-02-

20

Kiš

kelv

ieči

ai

Tom

sko

Tom

sko

213

Nav

icka

itė

Dan

utė

Vac

lovo

19

43

1948

-05-

22

1960

-02-

22

Pėtri

kiai

K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

214

Nav

icka

itė

Ona

V

aclo

vo

1948

19

48-0

5-22

19

60-0

2-22

Pė

triki

ai

Kra

snoj

arsk

o Ila

nski

o

215

Nav

icka

itė

Ado

lfina

V

aclo

vo

1945

19

48-0

5-22

19

60-0

2-22

Pė

triki

ai

Kra

snoj

arsk

o Ila

nski

o

216

Nav

icka

s V

aclo

vas

Jono

19

10

1948

-05-

22

1960

-02-

22

Pėtri

kiai

K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

217

Nav

icki

enė

Vik

torij

a Le

ono

1918

19

48-0

5-22

19

60-0

2-22

Pė

triki

ai

Kra

snoj

arsk

o Ila

nski

o

218

Nor

kienė

Bro

nė

Ado

lfo

1926

19

49-0

3-25

19

60-0

2-03

Sm

ilgia

i M

agad

ano

Mag

adan

as

219

Nor

kus

Edm

onta

s V

inco

19

47

1949

-03-

25

1960

-02-

03

Smilg

iai

Mag

adan

o M

agad

anas

220

Paul

ausk

aitė

Eu

geni

ja

Igno

19

13

1948

-05-

22

Mirė

Jo

naič

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

221

Paul

ausk

aitė

A

delė

Jo

no

1921

19

48-0

1-03

19

58-0

2-24

Pe

traič

iai

Tom

sko

Tom

sko

222

Paul

ausk

as

Igna

s Ju

ozo

1886

19

48-0

5-22

N

ežin

oma

Jona

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

223

Paul

ausk

as

Ado

mas

Le

ono

1923

19

48-0

1-03

19

56-0

1-17

Pe

traič

iai

Tom

sko

Tom

sko

224

Paul

ausk

as

Leon

as

Leon

o 19

27

1948

-01-

03

Mirė

Pe

traič

iai

Tom

sko

Tom

sko

225

Paul

ausk

ienė

V

eron

ika

Petro

18

84

1948

-05-

22

Mirė

Jo

naič

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

226

Pele

nytė

Ja

dvyg

a M

ato

1933

19

48-0

5-22

19

58-0

4-18

V

iekš

nelia

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

227

Petk

evič

ienė

-

Kve

darie

nė

Genė

Julia

us

1924

19

41-0

6-14

19

56-0

2-28

Lu

okė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

228

Plon

ienė

St

anis

lava

Ju

ozo

1909

19

48-0

5-22

19

58-0

7-07

Pe

traič

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

229

Plon

is

Vla

disl

ovas

V

inco

19

11

1948

-05-

22

1958

-07-

07

Petra

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

230

Plon

ytė

Julij

a O

limpi

ja

Vla

disl

o-vo

19

36

1948

-05-

22

1958

-07-

07

Petra

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

231

Popl

ausk

ienė

A

leks

andr

a Jo

no

1889

19

48-0

5-22

19

57-1

1-11

D

irvonėn

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

232

Pošk

us

Ado

lfas

Petro

19

23

1949

-03-

25

1956

-06-

25

Juci

ai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

233

Pušč

ienė

A

delė

Ju

ozo

1916

19

49-0

3-25

19

57-0

9-06

G

inte

niai

K

rasn

ojar

sko

Koz

ulko

s

234

Pušč

iūtė

Ir

ena

Zigm

o 19

37

1949

-03-

25

1957

-09-

06

Gin

teni

ai

Kra

snoj

arsk

o K

ozul

kos

235

Pušč

ius

Jona

s Zi

gmo

1934

19

49-0

3-25

19

57-0

9-06

G

inte

niai

K

rasn

ojar

sko

Koz

ulko

s

236

Pušč

ius

Mar

ijona

s Zi

gmo

1931

19

49-0

3-25

19

57-0

9-06

G

inte

niai

K

rasn

ojar

sko

Koz

ulko

s

237

Pušč

ius

Val

erijo

nas

Zigm

o 19

32

1949

-03-

25

1957

-09-

06

Gin

teni

ai

Kra

snoj

arsk

o K

ozul

kos

238

Pušč

ius

Alb

erta

s Zi

gmo

1930

19

49-0

3-25

19

57-0

9-06

G

inte

niai

K

rasn

ojar

sko

Koz

ulko

s

239

Rad

avič

ienė

Pa

ulin

a Jo

no

1873

19

49-0

3-25

19

57-0

7-24

Jo

naič

iai

Kra

snoj

arsk

o Č

erno

gors

kas

240

Rad

avič

ius

Teod

oras

B

ened

ikto

18

72

1949

-03-

25

1957

-07-

24

Jona

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Čer

nogo

rska

s

241

Rau

dienė

Euge

nija

K

azio

19

18

1948

-05-

22

1957

-04-

18

Smilg

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

242

Rau

dys

Jona

s Ju

ozo

1903

19

48-0

5-22

19

57-0

4-18

Sm

ilgia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

243

Rau

dys

Jona

s Jo

no

1940

19

48-0

5-22

19

57-0

4-18

Sm

ilgia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

244

Rau

dytė

D

anė

Jono

19

42

1948

-05-

22

1957

-04-

18

Smilg

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

245

Rau

dytė

V

anda

Jo

no

1939

19

48-0

5-22

19

57-0

4-18

Sm

ilgia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

246

Rau

dytė

Eu

geni

ja

Jono

19

45

1948

-05-

22

1957

-04-

18

Smilg

iai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

247

Rek

ašie

nė

Izab

elė

Iren

a Ju

ozo

1892

19

48-0

5-22

19

57-0

8-20

Ši

lai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

248

Rek

ašiu

s Ju

stin

as

Ant

ano

1934

19

48-0

5-22

19

57-0

8-20

Ši

lai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

249

Rek

ašiu

s Ju

stin

as

Felik

so

1933

19

48-0

5-22

19

57-0

8-20

Ši

lai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

250

Rim

eiki

enė

Tere

za

Laur

yno

1897

19

45-0

6-21

M

irė

Mat

aiči

ai

Kom

ijos A

SSR

K

ožvo

s

251

Rim

eiki

s A

ntan

as

Ant

ano

1893

19

45-0

6-21

19

55-1

0-24

M

ataiči

ai

Kom

ijos A

SSR

K

ožvo

s

252

Rim

eiky

tė

Zofij

a A

ntan

o 19

28

1945

-06-

21

1955

-10-

24

Mat

aiči

ai

Kom

ijos A

SSR

K

ožvo

s

253

Rud

okai

tė

Nijo

lė

Stas

io

1948

19

49-0

3-25

19

58-0

6-15

N

aujik

ai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

254

Rud

okie

nė

Stan

isla

va

Ale

kso

1923

19

49-0

3-25

19

58-0

6-15

N

aujik

ai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

255

Rus

teik

a A

leks

as

Ant

ano

1876

19

49-0

3-25

M

irė

Žyliš

kiai

K

rasn

ojar

sko

Než

inom

a

256

Rus

teik

a

Ant

anas

A

leks

o 19

42

1949

-03-

25

1958

-06-

21

Žyliš

kiai

K

rasn

ojar

sko

Než

inom

a

257

Rus

teik

a Ju

ozas

A

leks

o 19

38

1949

-03-

25

1958

-06-

21

Žyliš

kiai

K

rasn

ojar

sko

Než

inom

a

258

Rus

teik

aitė

V

alė

Ale

kso

1930

19

49-0

3-25

19

57-0

1-27

Žy

liški

ai

Kra

snoj

arsk

o Sa

jans

kio

259

Rus

teik

ienė

Li

udvi

ka

Juoz

o 19

06

1949

-03-

25

1958

-06-

21

Žyliš

kiai

K

rasn

ojar

sko

Saja

nski

o

260

Savi

ckas

V

aclo

vas

Pran

o 18

85

1945

-07-

24

1955

-06-

06

Gud

iškė

K

omijo

s ASS

R

Kož

vos

261

Savi

ckas

V

aidu

tis

Vin

co

1944

19

45-0

6-16

19

47-0

6-11

G

udiš

kė

Kom

ijos A

SSR

K

ožvo

s

262

Savi

ckas

A

lbin

as

Vin

co

1941

19

45-0

6-16

19

47-0

6-11

G

udiš

kė

Kom

ijos A

SSR

K

ožvo

s

263

Savi

ckie

nė

Vik

torij

a Pr

ano

1889

19

45-0

6-16

19

47-0

6-11

G

udiš

kė

Kom

ijos A

SSR

K

ožvo

s

264

Savi

ckie

nė

Mar

ijona

To

mo

1921

19

45-0

6-16

19

47-0

6-11

G

udiš

kė

Kom

ijos A

SSR

K

ožvo

s

265

Silic

kienė

Ade

lė

Arn

oldo

19

02

1948

-05-

22

1958

-06-

30

Skru

zdynė

Kra

snoj

arsk

o K

rasn

ojar

skas

266

Slab

ašev

ičie

nė

Kazė

Ale

kso

1907

19

48-0

5-22

19

60-0

2-25

Sm

ilgia

i K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

267

Slab

ašev

ičiū

tė

Reg

ina

Petro

19

39

1948

-05-

22

1960

-02-

25

Smilg

iai

Kra

snoj

arsk

o D

zerž

insk

ojės

268

Slab

ašev

ičiu

s A

ntan

as

Petro

19

37

1948

-05-

22

1960

-02-

25

Smilg

iai

Kra

snoj

arsk

o D

zerž

insk

ojės

269

Slab

ašev

ičiu

s Jo

nas

Petro

19

32

1948

-05-

22

1960

-02-

25

Smilg

iai

Kra

snoj

arsk

o D

zerž

insk

ojės

270

Sprin

džiu

kaitė

Ir

ena

Felik

so

1933

19

49-0

3-25

19

57-0

5-07

Pe

traič

iai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

271

Sprin

džiu

kas

Dan

ieliu

s Fe

likso

19

47

1949

-03-

25

1957

-12-

18

Petra

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Bol

šaja

Mur

tos

272

Sprin

džiu

kas

Ant

anas

Fe

likso

19

39

1949

-03-

25

1957

-12-

18

Petra

ičia

i K

rasn

ojar

sko

Bol

šaja

Mur

tos

273

Sprin

džiu

kas

Pran

as

Felik

so

1941

19

49-0

3-25

19

57-1

2-18

Pe

traič

iai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

274

Sprin

džiu

kas

Felik

sas

Ant

ano

1885

19

49-0

3-25

19

57-1

2-18

Pe

traič

iai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

275

Sprin

džiu

kas

Felik

sas

Felik

so

1931

19

49-0

3-25

19

57-1

2-18

Pe

traič

iai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

276

Sprin

džiu

kienė

Ade

lė

Ado

mo

1914

19

49-0

3-25

19

57-0

5-07

Pe

traič

iai

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

277

Srut

ienė

Ju

zefa

A

ntan

o 19

03

1948

-05-

22

1957

-09-

17

Gin

teni

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

278

Srut

ys

Vla

das

Bon

ifaco

18

92

1948

-05-

22

Mirė

G

inte

niai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

279

Srut

ytė

Van

da

Vla

do

1929

19

48-0

5-22

19

57-0

9-17

G

inte

niai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

280

Stan

ienė

V

ince

nta

Juoz

o 19

13

1951

-10-

02

1958

-06-

21

Rap

alia

i K

rasn

ojar

sko

Kra

snot

uran

sko

281

Stan

ys

Juoz

as

Juoz

o 19

50

1951

-10-

02

1958

-06-

21

Rap

alia

i K

rasn

ojar

sko

Kra

snot

uran

sko

282

Stan

ys

Alg

irdas

Ju

ozo

1942

19

51-1

0-02

19

58-0

6-21

R

apal

iai

Kra

snoj

arsk

o K

rasn

otur

ansk

o

283

Stan

ys

Juoz

as

Stas

io

1913

19

51-1

0-02

19

58-0

6-21

R

apal

iai

Kra

snoj

arsk

o K

rasn

otur

ansk

o

284

Stan

ytė

Van

da

Juoz

o 19

41

1951

-10-

02

1958

-06-

21

Rap

alia

i K

rasn

ojar

sko

Kra

snot

uran

sko

285

Staš

imas

A

ntan

as

Val

erijo

-no

18

67

1948

-05-

22

Mirė

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

286

Staš

imie

nė

Dom

icelė

Juoz

o 18

80

1948

-05-

22

1957

-04-

22

Juci

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

287

Stas

iulie

nė

Stan

isla

va

Povi

lo

1912

19

48-0

5-22

19

59-0

9-06

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

288

Stas

iulis

Pr

anas

B

oles

lovo

19

44

1948

-05-

22

1959

-09-

06

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

289

Stas

iuly

tė

Nas

tė

Bol

eslo

vo

1946

19

48-0

5-22

19

59-0

9-06

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

290

Stas

iuly

tė

Euge

nija

B

oles

lovo

19

46

1948

-05-

22

1959

-09-

06

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

291

Stas

iuly

tė

Genė

Bol

eslo

vo

1940

19

48-0

5-22

19

59-0

9-06

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

292

Stas

iuly

tė

Elen

a B

oles

lovo

19

38

1948

-05-

22

1959

-09-

06

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

293

Stas

iuly

tė

Ona

B

oles

lovo

19

43

1948

-05-

22

1959

-09-

06

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

294

Step

onav

ičie

nė

Stasė

Juoz

o 19

11

1948

-05-

22

1957

-08-

20

Šila

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

295

Step

onav

ičiu

s Ju

ozas

Ju

ozo

1895

19

48-0

5-22

19

56-0

2-27

Ši

lai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

296

Stre

ckie

nė

Ado

lfina

Fe

likso

19

08

1951

-10-

02

1958

-02-

04

Ven

ckiš

kiai

Ir

kuts

ko

Bra

tsko

297

Stre

ckie

nė

Ieva

K

azim

iero

19

20

1951

-10-

02

1956

-04-

29

Ven

ckiš

kiai

K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

298

Stre

ckis

Jo

nas

Vac

lovo

19

49

1951

-10-

02

1956

-04-

29

Ven

ckiš

kiai

K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

299

Stre

ckis

V

aclo

vas

Kaz

imie

ro

1917

19

51-1

0-02

19

56-0

4-29

V

enck

iški

ai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

300

Stre

ckytė

Zina

ida

Stas

io

1945

19

51-0

9-20

19

58-0

2-04

V

enck

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

301

Stre

ckytė

Vita

St

asio

19

38

1951

-09-

20

1958

-02-

04

Ven

ckiš

kiai

Ir

kuts

ko

Bra

tsko

302

Stre

ckytė

Val

erija

V

aclo

vo

1947

19

51-1

0-02

19

56-0

4-09

V

enck

iški

ai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

303

Stre

ckytė

Stan

isla

va

Vac

lovo

19

51

1951

-10-

02

1956

-04-

29

Ven

ckiš

kiai

K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

304

Stre

ckytė

Elen

a V

aclo

vo

1946

19

51-1

0-02

19

56-0

4-29

V

enck

iški

ai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

305

Stre

ckytė

Gen

ovai

tė

Vac

lovo

19

43

1951

-10-

02

1956

-04-

29

Ven

ckiš

kiai

K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

306

Suda

rienė

Ju

lija

Jono

18

88

1948

-05-

22

Mirė

Žy

laki

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

307

Suda

ris

Kos

tas

Tom

o 18

88

1948

-05-

22

Mirė

Žy

laki

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

308

Sudi

ntas

A

leks

andr

as

Pran

o 19

02

1941

-06-

14

Než

inom

a Lu

okė

Kra

snoj

arsk

o N

ežin

oma

309

Sudi

ntie

nė

Van

da

Tom

o 19

22

1941

-06-

14

1956

-01-

28

Luokė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

310

Šaru

tienė

St

asė

Jono

19

18

1948

-05-

22

1960

-03-

04

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

311

Šaru

tienė

Iz

abelė

Dom

o 18

73

1948

-05-

22

1960

-03-

04

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

312

Šaru

tis

Ale

ksas

Pr

ano

1915

19

48-0

5-22

19

60-0

3-04

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

313

Šaru

tis

Jona

s A

leks

o 19

48

1948

-05-

22

1960

-03-

04

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

314

Šaru

tis

Pran

as

Ale

kso

1942

19

48-0

5-22

19

60-0

3-04

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

315

Šaru

tytė

D

anutė

Ale

kso

1945

19

48-0

5-22

19

60-0

3-04

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

316

Šaru

tytė

Iz

abelė

Ale

kso

1939

19

48-0

5-22

19

60-0

3-04

Rūd

upia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

317

Šiau

dkul

ienė

Pe

tronė

lė

Vin

co

1887

19

48-0

5-22

19

57-0

8-07

G

inte

niai

K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

318

Šiau

dkul

ienė

Zo

sė

Zigm

o 19

20

1948

-05-

22

1957

-08-

07

Gin

teni

ai

Kra

snoj

arsk

o D

zerž

insk

ojės

319

Šiau

dkul

is

Rom

uald

as

Ant

ano

1945

19

48-0

5-22

19

57-0

8-07

G

inte

niai

K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

320

Šiau

dkul

is

Ant

anas

Ju

ozo

1907

19

48-0

5-22

19

57-0

8-07

G

inte

niai

K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

321

Šiau

dkul

ytė

Dan

utė

Ant

ano

1942

19

48-0

5-22

19

57-0

8-07

G

inte

niai

K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

322

Šiuš

aitė

El

ena

Stas

io

1937

19

51-1

0-02

19

58-0

5-16

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

323

Šiuš

aitė

Pe

tronė

St

asio

19

42

1951

-10-

02

1958

-05-

16

Žadu

vėna

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

324

Šiuš

as

Stas

ys

Stas

io

1935

19

51-1

0-02

19

58-0

5-16

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

325

Šiuš

as

Ado

lfas

Stas

io

1949

19

51-1

0-02

19

58-0

5-16

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o U

žūro

326

Šiuš

as

Stas

ys

Juoz

o 19

04

1951

-10-

02

1958

-05-

16

Žadu

vėna

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

327

Šiuš

ienė

A

dolfi

na

Juoz

o 19

15

1951

-10-

02

1958

-05-

16

Žadu

vėna

i K

rasn

ojar

sko

Užū

ro

328

Šuša

s Jo

nas

Petro

19

17

1948

-01-

03

1958

-02-

24

Petra

ičia

i To

msk

o To

msk

o

329

Šuši

enė

Stasė

Vin

co

1917

19

48-0

1-03

19

58-0

2-24

Pe

traič

iai

Tom

sko

Tom

sko

330

Vaičk

ienė

Pe

tronė

lė

Dom

o 18

92

1948

-05-

22

1960

-03-

09

Kinči

ulia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

331

Vaičk

us

Ant

anas

Pr

ano

1882

19

48-0

5-22

19

60-0

3-09

K

inči

ulia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

332

Vaičk

utė

Vin

cė

Ant

ano

1925

19

48-0

5-22

19

60-0

3-09

K

inči

ulia

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

333

Vai

šienė

Zofij

a A

dom

o 19

12

1949

-03-

25

1958

-03-

12

Upy

na

Kra

snoj

arsk

o B

olša

ja M

urto

s

334

Vai

šytė

G

enė

Ale

ksan

dro

1936

19

49-0

3-25

19

58-0

3-12

U

pyna

K

rasn

ojar

sko

Bol

šaja

Mur

tos

335

Vai

tkev

ičie

nė

Elžb

ieta

Ju

ozap

o 19

23

1948

-05-

22

1948

-08-

13

Paša

trija

K

rasn

ojar

sko

Tins

ko

336

Vai

tkus

M

atas

Pr

ano

1866

19

48-0

5-22

M

irė

Žadu

vėna

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

337

Vai

tkus

A

ntan

as

Mat

o 19

00

1948

-05-

22

Mirė

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

338

Vai

tkus

A

leks

as

Mat

o 19

01

1948

-08-

03

1957

-08-

14

Žadu

vėna

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

339

Vai

tkus

Pe

tras

Mat

o 19

06

1948

-05-

22

Mirė

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

340

Vai

tkutė

Juze

fa

Mat

o 19

08

1948

-05-

22

1956

-06-

22

Žadu

vėna

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

341

Val

antin

avič

ienė

O

na

Myk

olo

1868

19

48-0

5-22

M

irė

Skru

zdynė

Kra

snoj

arsk

o K

rasn

ojar

skas

342

Val

antin

avič

ius

Vla

das

Arn

oldo

19

00

1948

-05-

22

1958

-06-

30

Skru

zdynė

Kra

snoj

arsk

o K

rasn

ojar

skas

343

Val

iulie

nė

Zofij

a Pr

ano

1899

19

48-0

5-22

19

56-0

6-26

K

auna

tava

K

rasn

ojar

sko

Ilans

kio

344

Vas

iliau

skas

A

lbin

as

Povi

lo

1945

19

48-0

5-22

19

58-0

6-11

B

alta

kiškė

Kra

snoj

arsk

o Ila

nski

o

345

Vas

iliau

skas

Po

vila

s Pr

ano

1908

19

48-0

5-22

19

58-0

6-11

B

alta

kiškė

Kra

snoj

arsk

o Ila

nski

o

346

Vas

iliau

skie

nė

Kaz

imie

ra

Jono

19

24

1948

-05-

22

1958

-06-

11

Bal

taki

škė

Kra

snoj

arsk

o Ila

nski

o

347

Vik

tora

viči

enė

Liuc

ija

Ant

ano

1916

19

48-0

5-22

19

60-0

3-10

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

348

Vik

tora

viči

enė

Stef

anija

Ju

ozo

1926

19

49-0

3-25

19

58-0

6-25

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Bol

šaja

Mur

tos

349

Vik

tora

vičiūtė

Kaz

imie

ra

Stas

io

1945

19

49-0

3-25

19

58-0

6-25

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Bol

šaja

Mur

tos

350

Vik

tora

vičiūtė

Van

da

Pran

o 19

41

1948

-05-

22

1960

-03-

10

Juci

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

351

Vik

tora

viči

us

Alb

inas

Pr

ano

1944

19

48-0

5-22

19

60-0

3-10

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

352

Vik

tora

viči

us

Bro

nisl

ovas

Pr

ano

1938

19

48-0

5-22

19

60-0

3-10

Ju

ciai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

353

Vitk

ienė

St

asė

Stas

io

1904

19

48-0

5-22

19

57-0

8-30

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

354

Vitk

us

Petra

s Pe

tro

1937

19

48-0

5-22

19

57-0

8-30

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

355

Vitk

us

Petra

s Pr

ano

1898

19

50-1

1-01

19

57-0

8-30

Ža

duvė

nai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

356

Vitk

utė

Jadv

yga

Petro

19

39

1948

-05-

22

1957

-08-

30

Žadu

vėna

i K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

357

Jerm

onta

viči

enė

Olg

a Fi

odor

o 19

14

1948

-05-

22

1958

-01-

17

Kau

nata

va

Kra

snoj

arsk

o D

zerž

insk

ojės

358

Jerm

onta

vičiūtė

Olg

a N

ikod

emo

1933

19

48-0

5-22

19

58-0

1-17

K

auna

tava

K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

359

Jerm

onta

viči

us

Nik

odem

as

Ant

ano

1906

19

48-0

5-22

19

58-0

1-17

K

auna

tava

K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

360

Jerm

onta

viči

us

Ant

anas

N

ikod

emo

1931

19

48-0

5-22

19

58-0

1-17

K

auna

tava

K

rasn

ojar

sko

Dze

ržin

skojės

361

Kau

paitė

D

angu

olė

Stas

io

1930

19

41-0

6-14

19

58-0

6-19

K

auna

tava

K

omijo

s ASS

R

Sykt

yvka

ras

362

Kau

pas

Etas

St

asio

19

32

1941

-06-

14

1958

-06-

19

Kau

nata

va

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

363

Kau

pas

Sigi

tas

Stas

io

1934

19

41-0

6-14

19

58-0

6-19

K

auna

tava

K

omijo

s ASS

R

Sykt

yvka

ras

364

Kau

pienė

Ona

Ig

no

1908

19

41-0

6-14

19

58-0

6-19

K

auna

tava

K

omijo

s ASS

R

Sykt

yvka

ras

365

Kry

žienė

Ona

Jo

no

1921

19

48-0

5-22

19

58-0

6-28

K

auna

tava

K

rasn

ojar

sko

Inga

šo

366

Kry

žienė

Paul

ina

Jono

18

80

1948

-05-

22

1958

-06-

28

Kau

nata

va

Kra

snoj

arsk

o In

gašo

367

Kry

žiūtė

Zita

V

alia

us

1946

19

48-0

5-22

19

58-0

6-28

K

auna

tava

K

rasn

ojar

sko

Inga

šo

368

Kry

žiūtė

Stasė

Kle

opo

1912

19

48-0

5-22

19

58-0

6-28

K

auna

tava

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

369

Kry

žius

Č

eslo

vas

Kle

opo

1916

19

48-0

5-22

19

58-0

6-28

K

auna

tava

K

rasn

ojar

sko

Inga

šo

370

Kry

žius

V

aliu

s K

leop

o 19

23

1948

-05-

22

1958

-06-

28

Kau

nata

va

Kra

snoj

arsk

o In

gašo

371

Rum

butis

K

osta

s K

osto

19

31

1945

-07-

24

1957

-09-

02

Kau

nata

va

Kra

snoj

arsk

o B

oguč

ianų

372

Suda

ris

Kaz

ys

Kos

to

1906

19

48-0

5-22

19

58-0

5-22

K

auna

tava

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

373

Boc

iars

kaitė

Ir

ena

Igno

19

11

1941

-06-

14

Než

inom

a Pa

virv

ytė

Kom

ijos A

SSR

Sy

ktyv

kara

s

374

Boc

iars

kas

Liub

omira

s Jo

no

1872

19

41-0

6-14

19

42-0

1-04

Pa

virv

ytė

Kra

snoj

arsk

o R

ešio

tų

375

Dam

brau

skai

tė

Jadv

yga

Juoz

o 19

33

1949

-03-

25

1957

-07-

24

Kirk

liai

Kra

snoj

arsk

o K

ozul

kos

376

Dam

brau

skai

tė

Ona

Ju

ozo

1921

19

49-0

3-25

19

57-0

7-24

K

irklia

i K

rasn

ojar

sko

Koz

ulko

s

377

Dam

brau

skas

Ju

ozas

Jo

no

1900

19

49-0

3-25

19

57-0

7-24

K

irklia

i K

rasn

ojar

sko

Koz

ulko

s

378

Dam

brau

skie

nė

Ona

Ju

ozo

1896

19

49-0

3-25

19

57-0

7-24

K

irklia

i K

rasn

ojar

sko

Koz

ulko

s

379

Rup

eiki

enė

Bro

nė

Jono

19

22

1948

-05-

22

1959

-10-

25

Paka

lniš

kiai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

380

Rup

eiki

s Pr

anas

A

ntan

o 19

26

1948

-05-

22

1959

-10-

25

Paka

lniš

kiai

K

rasn

ojar

sko

Niž

nij I

ngaš

o

381

Štik

elie

nė

Bro

nisl

ava

Petro

19

14

1951

-09-

20

1958

-06-

25

Kirk

liai

Irku

tsko

B

rats

ko

382

Geč

aitė

Te

resė

Po

vilo

19

42

1951

-09-

20

1958

-04-

26

Paka

lniš

kiai

Ir

kuts

ko

Bra

tsko

383

Geč

aitė

El

ena

Povi

lo

1944

19

51-0

9-20

19

58-0

4-26

Pa

kaln

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

384

Geč

aitė

V

anda

Po

vilo

19

49

1951

-09-

20

1958

-04-

26

Paka

lniš

kiai

Ir

kuts

ko

Bra

tsko

385

Geč

aitė

A

da

Povi

lo

1951

19

51-0

9-20

19

58-0

4-26

Pa

kaln

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

386

Geč

as

Povi

las

Igno

19

10

1951

-09-

20

1958

-04-

26

Paka

lniš

kiai

Ir

kuts

ko

Bra

tsko

387

Geč

as

Ale

ksas

Po

vilo

19

37

1951

-09-

20

1958

-04-

26

Paka

lniš

kiai

Ir

kuts

ko

Bra

tsko

388

Geč

as

Povi

las

Povi

lo

1940

19

51-0

9-20

19

58-0

4-26

Pa

kaln

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

389

Geč

ienė

Ju

lija

Ale

kso

1912

19

51-0

9-20

19

58-0

4-26

Pa

kaln

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

390

Kai

rienė

B

roni

slav

a Ju

ozo

1916

19

51-0

9-20

19

58-1

1-24

Pa

kaln

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

391

Kai

rys

Ben

edik

tas

Juoz

o 19

12

1951

-09-

20

1957

-05-

24

Paka

lniš

kiai

Ir

kuts

ko

Bra

tsko

392

Kai

rys

Alg

irdas

B

ened

ikto

19

49

1951

-09-

20

1957

-05-

24

Paka

lniš

kiai

Ir

kuts

ko

Bra

tsko

393

Kai

rytė

Zo

sė

Ben

edik

to

1936

19

51-0

9-20

19

57-0

5-24

Pa

kaln

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

394

Kai

rytė

Ir

ena

Just

ina

Ben

edik

to

1938

19

51-0

9-20

19

57-0

5-24

Pa

kaln

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

395

Kai

rytė

St

efan

ija

Ben

edik

to

1947

19

51-0

9-20

19

57-0

5-24

Pa

kaln

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

396

Riš

kienė

Bar

bora

K

azio

19

17

1951

-09-

20

1956

-06-

02

Paka

lniš

kiai

Ir

kuts

ko

Bra

tsko

397

Riš

kutė

St

asė

Stas

io

1942

19

51-0

9-20

19

56-0

6-02

Pa

kaln

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

398

Mar

tinki

enė

Mor

ta

Felik

so

1892

19

48-0

5-22

19

57-0

5-17

Pa

kaln

iški

ai

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

399

Riš

kutė

D

anutė

Stas

io

1940

19

51-0

9-20

19

56-0

6-02

Pa

kaln

iški

ai

Irku

tsko

B

rats

ko

400

Štik

elis

Ju

ozas

A

ugus

tino

1951

19

51-0

9-20

19

58-0

6-25

K

irklia

i Ir

kuts

ko

Bra

tsko

401

Štik

elis

V

ytau

tas

Aug

ustin

o 19

48

1951

-09-

20

1958

-06-

25

Kirk

liai

Irku

tsko

B

rats

ko

402

Štik

elis

A

ugus

tinas

O

nos

1920

19

51-0

9-20

19

58-0

6-25

K

irklia

i Ir

kuts

ko

Bra

tsko

403

Štik

elytė

Genė

Aug

ustin

o 19

43

1951

-09-

20

1958

-06-

25

Kirk

liai

Irku

tsko

B

rats

ko

404

Štik

elytė

Stef

anija

A

ugus

tino

1946

19

51-0

9-20

19

58-0

6-25

K

irklia

i Ir

kuts

ko

Bra

tsko

405

Vik

tora

vičiūtė

Elen

a Ju

ozo

1938

19

48-0

5-22

19

58-0

4-07

Pa

virv

ytė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

406

Vik

tora

viči

us

Jona

s Ju

ozo

1937

19

48-0

5-22

19

58-0

4-07

Pa

virv

ytė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

407

Vik

tora

viči

us

Juoz

as

Apo

linar

o 19

06

1948

-05-

22

1958

-04-

07

Pavi

rvytė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

408

Vik

tora

viči

us

Just

inas

Ju

ozo

1935

19

48-0

5-22

19

58-0

4-07

Pa

virv

ytė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

409

Vik

tora

viči

enė

Stasė

Pran

o 19

09

1948

-05-

22

1958

-04-

07

Pavi

rvytė

Kra

snoj

arsk

o N

ižni

j Ing

ašo

Past

abos

. Į

šį sąr

ašą įtr

aukt

i dab

artinės

Tel

šių

rajo

no L

uokė

s se

niūn

ijos

kaim

ai, t

aip

pat b

uvus

io L

uokė

s va

lsči

aus

– da

barti

nių

Telš

ių ra

jono

Upy

nos i

r Vie

švėnų

seniūn

ijų a

tski

ri ka

imai

. Ti

kėtin

a, k

ad iš

trem

tų a

smenų

buvo

dau

giau

nei

figūr

uoja

šia

me

sąra

še. T

rem

ties

doku

men

tuos

e už

fiksu

oti

ne v

isi s

u tė

vais

ištre

mti

vaik

ai.

Kai

kur

ie ž

monės

savo

nor

u iš

vyko

pas

ištre

mtu

s arti

muo

sius

, pav

yzdž

iui,

Dam

brau

skai

iš L

uokė

s.

Iš L

uokė

s išt

rem

ti 28

žm

onės

. Vyr

iaus

ias i

š Luo

kės v

lsč.

ištre

mta

s - M

atas

Vai

tkus

(g. 1

866

m.)

iš Ž

aduvėnų

k., j

am 1

948

m. i

štrė

mim

o m

etu

buvo

82

m.,

mirė

trem

tyje

. Būt

a at

vejų

, kai

su tė

vais

ištre

mti

ką ti

k gi

mę

vaik

ai, b

uvo

atve

jis, k

ai kūd

ikis

gimė

trem

ties v

agon

e.

1941

m.

ištre

mta

20

asm

enų.

Tre

mty

je m

irė 3

9 as

men

ys.

Tikė

tina,

kad

iš

tikrų

jų t

rem

tyje

miru

sių

buvo

da

ugia

u.

Šalti

nis.

Liet

uvos

ypa

tingo

jo a

rchy

vo (L

YA

), LG

GR

T ce

ntro

duo

men

ys.

Pare

ngė

Gin

tara

s Šid

laus

kas

332

PO 60 METŲ VĖL PRISIMINTA

„Vanagų“ stovyklos prie Platelių ežero 60-mečiui pažymėti Plungės rajono LPKTS, LPKS skyriai organizavo šventę. Suvažiavo buvę LLA nariai, partizanai, jų giminės, politiniai kaliniai, tremtiniai, suėjo vietos gyventojai. Šventę parėmė Krašto apsaugos ministerija. Dalyvavo Lietuvos karo akademijos, Kauno įgulos karininkų ramovės, Alytaus, Klaipėdos, KASP Telšių įgulų kariškiai, gen. P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės kariai, šauliai. Atvyko Telšių apskrities Viršininko administracijos atstovas, Plungės rajono savivaldybės tarybos, LR Seimo nariai bei kiti pareigūnai.

Giedojo politinių kalinių ir tremtinių choras „Tėvynės ilgesys“. Platelių klebonas kun. Antanas Gylys aukojo šv. Mišias už žuvusiuosius dėl tėvynės. Dalyviams didelį įspūdį paliko karių rikiuotė, orkestras, salvė ir vaišės kareiviška koše. Gražus buvo „Gondingos“ kolektyvo koncertas prie Platelių ežero.

Svarbiausiu šventės akcentu tapo paminklas Lietuvos laisvės armijai. Dar 2004 metų pradžioje Platelių seniūno kabinete buvo svarstyta, koks jis turi būti. Tarėsi seniūnas Antanas Krištupas, rėmėjas Albinas Klimas, skulptorius Antanas Vaškys bei iniciatorius ir užsakovas Vytautas Urbikas. Skulptorius A.Vaškys sukūrė projektą, kurį pats ir įgyvendino.

Pažvelgus į iš akmens tašytą paminklą, visų pirma krenta į akis senovės karžygio figūra. Kuo ji siejasi su LLA, veikusia XX amžiaus viduryje? Senovės karžygys – tai istorinis lietuvių kovų už laisvę simbolis. Juk ir LLA kūrėjai leido laikraštį „Laisvės karžygys“. Paminkle iškalta sentencija: „Lietuvių kova dėl Laisvės amžina“. Datos „1941-1944-1953“ žymi LLA veiklos chronologinius rėmus. 1941-ieji reiškia kūrimąsi ir pogrindinės veiklos pradžią, 1944-ieji yra dviejų okupacijų riba, žyminti ir LLA kovos naują etapą – ginkluotą kovą, pasibaigusią 1953 metais. Paminklo viršuje esantis Vytis simbolizuoja nepriklausomą Lietuvos valstybingumą, kurio atkūrimas buvo svarbiausias LLA tikslas. Kuriant ir statant paminklą, pagrindinis vaidmuo teko skulptoriui A.Vaškiui ir rėmėjui – Žemaitijos verslininkui A. Klimui.

Vytautas URBIKAS, LLA minėjimo organizacinės grupės narys

Monsinjoras A. Svarinskas Plateliuose šventina LLA vėliavą

333

Monsinjoras A. Svarinskas Plateliuose šventina LLA vėliavą

Prie LLA desantiniko J. Bazdos-Klevo kapo

334

konferencija 2005 m. Kaune Karininkų Ramovė

335

LLA metinė konferferencija

Prie LLA paminklo Plateliuose 2006 m.

336

2005-09-11 Pavirvyčio Vasiliauskų, LLA karių sodybos vietoje, Pavirvyčio k. Luokės sen. Telšių r. Fot.

337

Pavirvyčio Vasiliauskų, LLA karių sodybos vietoje, Pavirvyčio k. Luokės sen. Fot. 2004-09-18

LLA rėmėjų organizacijos sukūrimo dalyviai Karininkų ramovės rūmuose Kaune. Fot. A. Bersnevičius, 2005-04-09

338

Tik praėjus penkiolikai nepriklausomybės metų, 2005 m. balandžio 9 d. LLA atsikūrė. Tą dieną Kauno karininkų ramovėje įvyko istorinė konferencija „LLA – lietuvių tautinė pasipriešinimo organizacija“. Konferencijoje dalyvavo LLA kariai, partizanai, šauliai ir piliečiai, neabejingi Lietuvos nepriklausomybei. Pranešimus skaitė humanitarinių mokslų dr. A.Bubnys, istorikas K.Kasparas, Atkuriamojo Seimo narė Z. Šličytė ir kiti.

Po konferencijos vyko Lietuvos laisvės armijos karių rėmėjų sąjungos steigiamasis susirinkimas. Šios organizacijos atkūrimo iniciatoriai buvo žurnalo „Laisvės kovų archyvas“ bendradarbis Vytautas Urbikas (Kelmė) ir verslininkas Albinas Klimas (Plungė). Buvo priimti sąjungos įstatai, išrinkta valdyba ir kitos valdymo struktūros.

Dalyvavusieji vienbalsiai nutarė, kad organizacijai turi vadovauti paskutinio Žemaičių apygardos vado, LLA nario Vlado Montvydo dukra LLKS narė Irena Giedraitienė. Pavaduotojais išrinkti A.Klimas ir Donatas Abrutis (Plungė).

Lietuvos laisvės armijos karių rėmėjų sąjungos tikslai: 1. Įteisinti LLA vardą Laisvės kovų ir Lietuvos istorijoje. 2. Įamžinti LLA atminimą paminklais. 3. Rinkti medžiagą apie LLA veiklą ir jos kovotojus. 4. Vykdyti švietėjišką veiklą. 5. Siekti bendradarbiavimo su kitomis atsikūrusiomis pasipriešinimo

okupacijoms organizacijomis. Į organizaciją su kariais rėmėjais susibūrė apie trisdešimt LLA narių

veteranų, jau skaičiuojančių aštuonis dešimtmečius pragyventų metų. Gegužės 6 dieną į Plungės rajono Babrungėnų kaimą, į Elenos ir

Albino Klimų kaimo turizmo sodybą, kurioje įregistruota LLA sąjungos būstinė, iš visos šalies į metinę ataskaitinę konferenciją rinkosi šios atkurtos organizacijos nariai. Šalia plevėsuojančios Lietuvos tautinės vėliavos garbingai iškelta LLA sąjungos vėliava. Nariams įteikti organizacijos ženkliukai ir kita atributika. Sueigos dalyviai padėjo gėlių ir uždegė žvakutes ant LLA nario ltn. J.Barzdos-Klevo kapo, kuris žuvo 1944 m. gruodžio 14 d. Nuvyko į Militarizmo muziejų, esantį Platelių miškuose, netoli buvusios „vanagų“ mokymo stovyklos.

Susirinkimo metu aptarti organizaciniai klausimai. Svarstyta rengiamos knygos leidyba, organizacijos finansinė padėtis ir kiti svarbūs klausimai. Svarstant 65 jubiliejaus minėjimo vietą ir scenarijų, vienbalsiai buvo nutarta, jog tam tinkamiausia vieta – Plateliuose, prie LLA paminklo. Ten visi ir buvo susirinkę rugpjūčio 19 dieną.

A. Irena GIEDRAITIENĖ, LLA sąjungos pirmininkė

339

ŽMONIŲ, MINIMŲ ŠIOJE KNYGOJE, PAVARDĖS

GYVENIMAS ATIDUOTAS TĖVYNEI

Leonas Vilutis, g. 1920 04 11, Mykolas Vilutis, Elžbieta Vilutytė Kaušilienė, Vincas Vilutis, Bronius Šalna, Ona Gimžauskaitė Maceikienė, V. Žilėnas, Kopylovas, Vrubliauskas, S Bagdonas, A. Norkevičius, L. Barkauskas, Leonas Prapuolenis, V. Rimkūnas, S. Radzevičius, P. Lukauskas, Kaupas, Venckus, Venckauskas, Abukevičius, Benediktas Kaletka, Kunigas Jurgutis, Klebonas Petras Liutkus, Kazys Veverskis, Antanavičius, J. Mečius, Brendžius, Derbutas, I. Žulis, Budraitis, J. Žukas, Daugirdas, A. Kaškauskas, L. Švalkas, Algirdas Bielinis, P. Plechavičius, Vertelis, A. Eidimtas, M. Augutis, K. Blažys, Jeronimas Bulka, J. Maknis

ANTANAVIČIAI

Kazimieras Antanavičius, Saliamono, g.1908 m., Julija Lukoševičiūtė Antanavičienė, Povilas Antanavičius, Saliamono, g. 1916 m., Alfonsas Antanavičius, Saliamono (1921 09 08–2004 09 11), Marija Paulauskaitė Antanavičienė, Prano (1922 07 28–2002 08 01), Saliamonas Antanavičius, Saliamono (1880–1943), Marija Rošiūtė Antanavičienė, Vinco (1885–1942), Kasparas Malakauskas, Juozapo, g. 1904 m., Marytė Antanavičiūtė Petrošaitė, Gertrūda Antanavičiūtė Leilienė, Genutė Antanavičiūtė (1923-1943 11 17), Nastė Antanavičiūtė Bernotienė, Bernotas, Petras Antanavičius, Jonas Antanavičius (1915–1941 06 24), Antanas Antanavičius, g. 1918 m., Juozas Antanavičius, g. 1920 m., Žvirzdonienė, Kazimieras Beržanskis, Liudvika Stonkutė Beržanskienė, Andrijauskai, Sergejus Aleksandravičius, Kairaičiai (nuo Raseinių), Piščikai (iš Plungės), Miniotai, Jagelavičius, Adomaičiai, Astrauskienė, Galgogienė, Mažrimai

KAZIMIERAS BERŽANSKIS

Kazimieras Beržanskis, Teodoro (1899 06 05–1949), Liudvika Stonkutė Beržanskienė (g. 1901), Joana Beržanskytė Paulauskienė (g. 1926 06 21), Bronius Paulauskas, Severina Nemūra Beržanskytė Saudargienė (g. 1933 10 28), Kazimieras Antanavičius, Povilas Antanavičius, Marija Paulauskaitė

340

Antanavičienė, Prano (1922 07 28–2002 08 01), Gertrūda Paulauskaitė Leilienė, Prano, Razma, Mončiai, Kasparas Malakauskas, Vilhelmas Stombekas, Steponas Andrijauskas, Povilas Jurkaitis, Zubienė, Kovalenka, Stanislovas Bedaukis, Kazimieras Stanys, Staselė Sauserytė, Pinikas Bernotas, Povilas Bernotas, Šimkus, Žebrauskas, Pranas Raudys, Domicelė Šakienė, Mačiuitienė, Konstantinas Šakys, Leonas Razma, Kazimieras Valužis, Burlys, Modesta Burvytė, Povilas Petrauskas, Domicelė Šakienė, Stasys Stasiulis

LLA ŽEMAIČIŲ LEGIONO VADAS J. SEMAŠKA

Juozas Semaška, Jonas Semaška g. 1907 11 24, Elena Dambrauskaitė Semaškienė, Kazimieras Semaška, Bronius Semaška, Petras Semaška, Stasys Beniulis, L. Rajeckas, Vladas Montvydas, Adolfas Kubilius, Šarūnas Jazdauskas, F. Vašoklis, V. Ruzgys, Z. Daulenskis

ŠATRIJOS RINKTINĖS PRADŽIA

Stasys Beniulis, g. 1920 m., Vladas Montvydas, Burnickis, Šarūnas Jazdauskas, Albinas Stankus g. 1925m., Pranas Jenčius g. 1917 m., Stasys Česnauskis g. 1901 m., Albinas Avelis, g. 1908 m., Stasys Kairys, Domas Puplauskis g. 1915 m., Jonas Giržadas, Stasys Jagminas, Juozas Bidva, Stasys Bidva, Vytautas Vasiliauskus, Justinas Vasiliauskas, Feliksas Sralgauskas, Antanas Rimeikis, Kazimiera Rimeikytė Stončienė g. 1931 02 16, Virginija Rimeikytė Puplauskienė g. 1923 m.

LLA KARIO VLADO MONTVYDO KOVŲ TAKAIS

Irena Montvydaitė Giedraitienė, Vladas Montvydas, Kazimiero, Elzbėta Ralienė, Vincenta Bielskytė Klovienė, g. 1927 04 05, Stasys Beniulis, g. 1920 m., Simenkovai, Aleksejus Simenkovas, Saša Simenkovas, Antanavičiai, Lapinskai, Elena Bielskienė, Stasė Mikalauskienė, Jurgis Urniežius, Kelpša, Zakarauskas, Šimkus, Petras Monkus, Juozas Karbauskis, Vladislovas Karbauskis

341

PARTIZANŲ TAKAS KŪLGRINDA

Liudvikas Kšivickis, Irena Montvydaitė Giedraitienė, Vladas Montvydas, Kazimiero, Putriutė, Vaclovas Ivanauskas, Antanas Liesis, Stasys Gedvila, Naujokas, Bronius Alūza

LLA ŠATRIJOS RINKTINĖS PARTIZANŲ RĖMĖJAI

Janina Gedvilaitė Laucevičienė, g. 1935 02 07, Stanislovas Laucevičius, Justinas Gedvilas, g. 1904 m., Ona Gedvilienė, g. 1907 10 01, Adomas Gedvilas, Zosė Gedvilaitė, Liudvikas Končius, Raimondas Bijeika, Petras Bartkus, Rekašiai, Bielskiai, Česlovas Grybauskas, Povilas Bagdonas, Domininkas Šakinis, Antanas Kumšlytis, Zigmas Skripka, Julius Vaišvila, Paulauskai, Aleksandras Kubeckas, Daukantienė, Feliksas Čiuželis, Jonas Parimskis, Benediktas Grikštas, Lukošenka, Gaižutienė

PARTIZANO DIENORAŠTIS

Stanislovas Zigmas Laucevičius (1928 10 25 – 2000 06 05), Janina Laucevičienė, Stanislovas Laucevičius, mirė 1932 m., Elena Šiukštaitė Laucevičienė (1895 – 1945 06 12), Lagutko, Šaulys Stanislovas, Houvaldas, Bronė Houvaldienė, Gabrielė Vasiliauskienė, Janušu Vasiliauskas, Kristina Vasiliauskaitė, Bucevičienė, Adolfina Pečkauskaitė, Marytė Rekašienė,Miliukovas, Budrienė, Feodosija Bulikova, Hutmanov, Fritz Zigler, Volodia Blum, Erich Pautz, Reinhblod Fust, Olga Harwarth, Irma Schembek, Romas Žiūrantis, Žemaitis, Breitmayer, Meier, Seifert, Lukošiūnienė, Šimulienė, Danute Šimulytė, Berneckienė, Jadvyga Berneckaitė, Markus, Aleksas Kubeckis, Daukantienė, Zenonas Petrutis, Monika Petrauskienė, Justina Jankauskienė, Raimondas Bijeika, Aldutė Ališauskaitė, Birutė Ališauskaitė, Leonas Ivinskis, Vaclovas Ivinskis, Česlovas Grybauskas, Pranas Griguola, Stasė Griguolienė, Pranas Jasikas, Jadvyga Jasikaitė, Edmundas Rekašius, Steponas Rekašius, Irena Bielozoraitė, Teodora Bartkutė, Zofija Baginskaitė, Stasys Mockus, Zigmas Skripka, Dargažiovas,Antanas Kumšlytis, Jonas Parimskis, Julius Vaišvila, Jaronimas Jankauskas, Stanislovas Lučinskis, Kryževičienė, Bumblauskis, Kazimieras Grigaitis, Antanas Grigaitis, Grigaitienė, Pranas Urbonas, Elis Vidmantas, Liudvikas

342

Končius, Steponas Baltiejus, Zupkus, Petreikis, Pranas Jankauskas, Pranas Juosikas, Bronė Urbonaitė, Pranas Riškus, Bronius Riškus, Jonas Riškus, Jonušas, Sirutis, Mineika, Jonušas, Monika Petrauskienė, Aleksas Kubickis, Elis Kučinskis, Ruvelis, Jonušaitis, Kazimieras Petreikis, Danis Žeimys, Stasys Žeimys, Juozas Venskus, Steponas Gustys, Kaminskis, Kazė Stuopelytė, Liudvikas Stuopelis, Kazimieras Stuopelis, Vincentas Stuopelis, Stanislovas Kučinskis, Gurkinas, Ignas Čėsna, Petras Lileikis, Vladas Montvydas, Povilas Bagdonas, Kazimieras Bagdonas, Goštautas, Barauskis, Justinas Gedvilas, Adomas Gedvilas, Steponas Gedvilas, Janina Gedvilaitė, Rapalis, Vaclovas Šakinis, Domininkas Šakinis, Platakytė, Steponas Baltiejus, Stasys Burba, Benas Grikštas, Juozas Juška, Ignas Gaginas, Danutė Lukošiūnaitė Ališauskienė

JUOZAS GREIVYS-BIELSKIS IR RAIMONDAS BIJEIKA-MAŽELIS, KRUKIS

Juozas Greivys (1928 04 19-1949 05 21), Leonas Kondrotas, g. 1884 07 17, Marija Kondrotaitė Osipova, g. 1931 07 17, Marijona Greivytė Kondrotienė, g. 1905 m., Grigorijus Osipovičius, Antanas Greivys, Petras Greivys, Adolfas Greivys, Augustinavičius, Julijonu Juška, Adolfas Kondrotas, Juozas Stonys, Liudas Ginčauskas, Vitkutė, Šiaulys, Konstantinas Balvočius, Danielius Pašakarnis, Platakienė, Platakytė, Jonas Jankauskas, Stasė Jankauskaitė, Blozneliai, Vilavičienė, Petkevičius, Bagdonavičius, Vincas Bijeika, Antanina Bijeikienė, Algirdas Bijeika, Raimondas Bijeika, Borisas Burzovas, Boleslovas Grabauskas, Kunigas Pukys, Klebonas Juozas Alšauskas, Kazimieras Buivydas, Antanas Parimskis, Romualdas Jonušas, Vladas Bidva, Tamošauskas, Vincas Norkus, Domas Margis, Stasė Stuopelienė, Kostas Stuopelis, Edmundas Rekašius, Steponas Rekašius, Aleksandravičienė, Genutė Jazdauskaitė, Knašys, Zigmas Tomkevičius, Jonas Jasinavičius, Petras Bartkus,Teodora Bartkutė, Stasiūnienė, Kazimieras Juozaitis, Stasiūnai, Bagužai, Jonas Jasinavičius, Kazimieras Garbenčius, Bronė Garbenčiutė, Aleksandras Eidintas, Vaclovas Eidintas, Česlovas Eidintas, Mažonavičiai, Buivydai, Dambrauskai, Juozas Stonys, Stasys Paulauskas, Damba, Domas Baltrimas, Antanas Kniūkšta, Ieva Belazoraitė, Darius Rekašius, Zigmas Laucevičius, Laurynas Navardauskas, Elena Rudavičiūtė Juknevičienė, Romas Lukošius, Marytė

343

Lukošienė, Vida Mažutytė Čepailienė, Zeniauskai, Atučiai, Jašinskienė, Butvydienė, Stulpinas, Juzefa Griguolienė, Adomas Griguola, Antanas Griguola, Leonardas Zaveckis, Karolina Zaveckienė, Jurčytė, Dobrovolskis, Laurinskaitė, Juozas Songaila, Vladas Gečas, Cezaris Armalis, Eugenija Rupšienė, Regina Dobrovolskytė, Jurkus, Norvilas

DANOS MONIKOS IR PETRO BALTUČIŲ LIKIMAI

Dana Monika Butkevičiūtė Baltutienė (g. 1937 07 31), Petras Baltutis (g. 1922 12 01), Butkevičiai, Stonkai, Bronė Stonkutė, Monika Stonkutė, Monika Butkevičiūtė, Kaladžiai, Zenonas Stonkus, Napoleonas Butkūnas, Elena Gudavičiūtė, Juknevičienė, Irena Belazaraitė, Adomas Baltrimas, Antanas Parimskis, Petras Bartkus, Teodora Bartkutė, Zofija Mockienė

DEŠIMT METŲ PARTIZANŲ GRETOSE

Povilas Bagdonas (1917 09 09–2002 03 06), Emilija Domutė Bagdonienė, Petras Bagdonas, Barbora Šimkutė Bagdonienė, Sofija Bagdonaitė, g.1912m., Emilija Bagdonaitė, g. 1915 m., Kazimieras Bagdonas, g. 1920 m., Uršulė Bagdonienė, g. 1925 m., Barbora Bagdonaitė, g. 1925 m., Jonas Bagdonas, Poškus, Čepulis, Skumbinas, Augustinas, Skirvokas, Antanas Gustaitis, Alfonsas Masiliūnas, Juozas Gustys, Jonas Želvys, Aleksandras Pocius, Stanislovas Ubys, Jonas Serva, Juška, Jonas Lileikis, Domininkas Lileikis, Barauskai, Antanas Vasiliauskas, Aleksas Pocius, Dobranskis, Stasiulis, Kunigas Alfonsas Svarinskas, Steponas Gudas, Jonas Rekašius, Steponas Rekašius, Vincas Rekašius, Liudas Rekašius (1920 - 1952-12-13), Kazimieras Rekašius, Liudas Lukauskas, Pranas Lukauskas, Vladas Montvydas, Stasys Beniulis, Benas Milašius, Julius Vaišvila, Antanas Vaišvila, Antanas Kumšlytis, Vacys Šakinis, Stanislovas Laucevičius, Janina Gedvilaitė Laucevičienė, Laucevičius, Platakytė, Platakis, Vaičkus, Antanas Kazlauskas, Romualdas Jonušas, Alfredas Jonušas, Adomas Gedvilas, Blažiejus Vasiliauskas, Vytautas Vasiliauskas, Justinas Vasiliauskas, Antanas Vasiliauskas, Danielius Vasiliauskas, Boleslovas Vasiliauskas

344

LIKIMO IRONIJA

Alfridas Dauginis, g. 1925 01 17, Petras Dauginis, g. 1897 m., Julijana Kojelytė Dauginienė, g. 1900 m., Marijona Sireikaitė Dauginienė, Julijonas Dauginis, Jonušas, Skirmantas, Butrimaitis, Jadvyga Vasiliauskaitė Andriuškienė, Jonas Andriuška (1916 – 1946), Danielius Vasiliauskas, Jonas Vasiliauskas, Boleslovas Vasiliauskas, Genovaitė Vasiliauskaitė Šniukštienė, Kazimiera Lukauskaitė Vasiliauskienė, Biskis, Norvaišai, Albertas Luinys, Zelba, Sirutis, Gečas, Liudvikas Viktoravičius, Kazys Veverskis, Butrimaitis, Strimaitis, Stanislovas Mickevičius, Butrimas, Jonas Sprindys, Pocevičius, Jonikas, Kazlauskienė, Gečas, Juozas Snarskis, Adolfas Liauksminas

LLA KARINĖ – MOKOMOJI STOVYKLA PLOKŠTINĖS MIŠKE

Kazimieras Paulauskas, Petronelė Stonienė, Paulauskas, Juozas Zaboras, Juozas Barzda, Leandras Saltonas, Emilija Mikulskiene, Simonas Stonys, Gustavas Šuazelis Gulfjie, Jurgis Palšis, Zita Trumpaitė Urbonienė, OnutėPalšytė, Vincas Rupeika, Kaniava, Kaniavienė, Mostienė, Jonas Raguckas, Petras Razma, Matilda Emilija Poslovskaitė Šuazelienė

LLA DESANTININKUS NULEIDO Į NEUŽŠALUSĮ IEŠNALIO EŽERĄ

Kazys Vainauskas, Zofija Vainauskaitė, Kazimieras Vainauskas, KazysVainauskas, Juozas Barzda (1913-1944 12 14), Martinkienė, Aleksandras Česnauskis, Emilija Alseikaitė Mikulskienė, Povilas Alseika, Jonas Petkevičius, Leandras Saltonas, Kazimieras Morkus, Stasys Gudaitis, Eleonora Ravickienė, Filomena Barzdaitė Ratkevičienė, Zuzana Jundulytė, Matilda Vaišnoraitė Žebrauskienė, Zigmas Žebrauskas

PARTIZANŲ RĖMĖJAI – NIUNEVŲ ŠEIMA

Vaclava Niunevaitė Liekienė, g. 1928 11 05, Jurgis Niuneva, Pranas Liekis, Leandras Saltonas, Jonaitis, Stanislovas Bedaukis, Jarumbauskai, Aloyzas Valančiauskas, Matilta Vaišnoraitė Žebrauskienė, Zigmas Žebrauskas, Serapinas, Paulauskai

345

PLUNGĖS R. ŽUVUSIŲ PARTIZANŲ UŽKASIMO VIETOS

Plungės miesto žvyrduobė (žuvusių partizanų užkasimo vieta)

KAZYS ANTANAVIČIUS-TAURAS, Saliamono. 35 m. buvęs Lietuvos kariuomenėskapitonas. LLA Žemaičių apygardos vadas.PAULIUS ANTANAVIČIUS, Saliamono (Kazio brolis). 32 m. buvęs Lietuvoskariuomenės leitenantas lakūnas.KASPARAS MALAKAUSKAS-BIMBA. 42 m.VILHELMAS ŠTOMBECKAS-VILLISTEPAS ANDRIJAUSKAS partizanų ryšininkas.EDVARDAS BALSYS-MARŠALAS. g. 1915 m.MODESTAS BAGUCKIS-PUŠIS, Kazio, g. 1920 m. būrio vadas.VYTAUTAS ŠIMKUS-ŠARŪNAS, g. 1931 m.STANISLOVAS BEDAUGIS-SKIRGAILA. g. 1902 m. Alkos rinktinės Alsėdžių būrio vadas.STANISLAVA MIKLOVAITĖ, Domininko. g. 1932 m.KAZYS BEMETAUSKAS, Grigaliaus. g. 1927 m.JUOZAS VAIČEKAUSKAS-PIRIUKAS, Juozo. g. 1930 m. Stalgo k.LIUDAS BUTKUS-JURGIS, RUBLIS, Liudo. g. 1919 m.MAMERTAS BUTKUS-RIMANTAS, UOLA. g. 1924 m.;VYTAUTAS VAIČEKAUSKAS-ĄŽUOLAS, Prano. g. 1925 m. būrio vadasBRONISLAVA VENDELYTĖ, Benedikto. g. 1930 m.LIUDAS CIRTAUTAS, Augusto. g. 1924 m.KAZYS RUSYS-MEILUTIS, Juozo, g. 1915 m. Plungės vls. Juodeikių k.TADAS RUPEIKA, Teodoro. g. 1881 m. Kulių vls. Vieštovėnų k.AGNĖ RUPEIKIENĖ, Juozo, g. 1988 m. Kulių vls. Vieštovėnų k. partizanų rėmėja.KAZIMIERAS RUSYS, Juozapo. g. 1915 m.PRANAS CIRTAUTAS-VALYS, PERKŪNAS, Augustino. 29 m. gyv. Plungės aps.Lekemės k., Plungės kuopos vadas.IGNAS VARNELIS-ZABINAS, Igno. 22 m. gyv. Plungės vls. Juodeikių k.APOLINARAS DANILA VIČIUS, Vlado. g. 1924 m.DANIELIUS DARAČIUS-VILKAS, Antano. g. 1927 m.VLADAS FREIKŪNAS, 45 m. gyv. Kulių vls. Mostaičių k.VLADAS FREIGOFAS-ĄŽUOLAS, Liudo. g. 1901 m.AUGUSTINAS GENDVILAS-VANAGAS, Felikso. g. 1923 m. (kitur - 1921 m.) Bubėnų k. būrio vadas.LEONAS PAPIEVIS-SAULIUS, Zenono. g. 1924 m. Juodeikių k.ZENĖ VAIČEKAUSKAITĖ-ALDONA, Kosto, g. 1926 m. Luknėnų k.ČESLOVAS GRYBAUSKAS.ALFONSAS VAIČEKAUSKAS-SPURGA, Kazio. g. 1928 m. Žarėnų vls. Karštenių k.ANTANAS GRIŠMANAUSKAS, Juliaus. g. 1928 m. Alsėdžių vls. Paplatėlių k.ZOSĖ KAUBRYTĖ-KĘSTUTĖ. g. 1932 m. Alsėdžių vls. Irkinių k.KAZYS VENCKUS-ADOMAlTIS, Kazio. g. 1914 m. Ylakių vls. Gailaičių k. Alkosrinktinės vadas

346

JUOZAS JAKUMAS-SPALIS. Adomo. g. 1911 m. rinktinės vado pavaduotojas ir Sedoskuopos vadas.FELIKSAS GERULSKIS-BIJŪNĖLIS. g. 1925 m.. Tirkšlių vlsč. Žemalės k., Tirkšlių kuopos vadas.KAZYS STRAZDAUSKAS-PILĖNAS. g. Sedos vls. Skuodo-Ketūnų k., Žemalės būrio vadas.VLADAS JASAS. g. 1910 m.KAZIMIERAS KAMINSKIS-NAIKINTUVAS, Juozapo. g. 1918 m.ZENONAS KUZAVAS. g. 1898 m.JUOZAS LELIUGA-JURA, Vinco. g. 1929 m.. gyv. Plungės raj.STEFANIJA KRYŽEVIČIENĖ-UOGA. g. 1927 m.. gyv. Rietavo raj., būrio vadoPavaduotoja.KAZYS GRIGOLA-KIRVIS, Kazio. g. 1929 m.. gyv. Rietavo raj.KAZYS (kitur JUOZAS) JONUŠAS-KRlUKAS Vinco. g. 1929 m. Plungės raj. Stalgėnų k.VINCAS (kitur JONAS) STONYS. g. 1928 m. gyv. Rietavo r. Medingėnų k.VLADAS MAČERNIS-MIŠKINIS, Vlado. LLA Žemaičių apygardos štabo žvalgybos skyriaus vadas.STEPONAS STANYS-GALIŪNAS kuopos vadas bei V. Mačernio pavaduotojas.JUOZAS ŽEBRAUSKAS-GIRĖNAS, Stasio. g. 1895 m. Alsėdžių vls. Paežerės k. Alsėdžių kuopos vadas.VYTAUTAS MILIAUSKAS, Marijonos. g. 1922 m. Alsėdžių vls. Pagermančio k.VLADAS GENDVILAS-DAKTARAS, Leono, g. 1924 m. Alsėdžių vls. Brėvikių k.BALTRAMIEJUS PALUBINSKAS.AUGUSTINAS PAPIEVIS-KATINAS, Juozo, g. 1930 m. Plungės r. Juodeikių k.JONAS NORMANTAS-ATVAŽNIKAS. g. 1914 m. Alsėdžių vls. Vaištarų k.JONAS PAULAUSKAS-BERŽAS, Jurgio. g. 1925 m. Alsėdžių vIs. Raišaičių k.JUOZAS PAULAUSKAS, Antano, g. 1924 m.ZIGMAS PULMANAS-KAMINAS, Marijonos. g. 1917 m. Alsėdžių vls. Paežerės k.ONA PAKALNIŠKIENĖ, Domininko. g. 1983 m. Plungės r. Vydeikių k.DANIELIUS RUVELIS, Teodoro. g. 1907 m.ANTANAS SAUDARGAS-ŠAUKŠTELIS,. Domicelės. g. 1905m. Plungės vls. Lauko-Lankos k.VACLOVAS SONDECKIS, Lauryno, g. 1920 m. Salantų r. Getaučių k.KAZIMIERAS STANYS-VĖJAS, Kazimiero. g. 1912 m. Alsėdžių kuopos vadas.KAZYS STECKIS-NYKŠTUKAS, Domo, g. 1929 m. Alsėdžių vls. Aleksių k.SELESTINAS STONKUS, Juozo. g. 1920 m.KAZYS MIKALAUSKAS-BRlEDIS. g. 1916 m.. gyv. Plungės raj. AIsėdžių k.. būrio vadas.JULIJA MIKALAUSKIENĖ-BIRUTĖ, 32 m.CELESTINAS STONKUS, Juozo. g. 1920 m. Plungės r. Šiemulių k.ADOMAS ŠIMKUS-NIUJORKAS, Antano, g. 1921 m. Platelių vls. Gilaičių k.PRANAS ŠLEIDERIS-RADVILAS. g. 1913 m.. Žemaičių apygardos Platelių rinktinės partizanų grupės vadas.BENAS ŠAKINIS-JŪREIVISVALERIJA TICAITĖ, Stasio. gyv. Plungės r. Mižuikų k.IZIDORIUS URBONAS-ŽYDAS, Mykolo. g. 1918 m.LEONAS URBONAS, Benedikto. g. 1928 m.LEONAS URBONAS-LIONKA.KOSTAS GELŽINIS-GlRĖNAS, GINTARAS. g. 1927 m. būrio vadasPOVILAS VALANČIUS-GINTARAS. g. 1928 m.

347

JONAS ZEPČIUKAS-JOVARAS, Jurgio. g. 1911 m.. gyv. Plungės vls. Merkelių k.JUOZAS ŽALIMAS-DAINIUS. Juozo, g. 1923 m. Platelių vls. Mačiūkių k.VINCAS ŽALIMAS, Juozo (Juozo Žalimo brolis), g. 1933 m. Mačiūkių k.VACYS RUTKUS. gyv. Alsėdžių vls. Šarnelės k.VINCENTAS ŽALIMAS. g. 1932 m.

ALSĖDŽIŲ MSTL. PUŠYNAS ŠALIA KAPINIŲ(užkasimo vieta)

STASYS BAGDONAS-ALKSNIS, Prano. g. 1909 m.IZIDORIUS URBONAS-ŽYDAS, Mykolo. g. 1918 m.ANTANAS RANKAUSKIS-LAZDYNAS, Juozo. g. 1915 m.JUOZAS ŽVIRZDINAS-MĖNULIS.ALFONSAS LUKAUSKAS.STASĖ PELIBAITĖ, Prano. g. 1928 m. ryšininkėPOVILAS SIMUTIS-LINKSMUTIS. g. 1922 mJUOZAS PRONCKUS-BRIEDIS, Jono. g. 1924 m.PETRAS PRONCKUS-BOGNAS, Jono. g. 1921 m.STASYS MICKUS. g. 1922 m. LEONAS ŠILINSKAS. g. 1927 m.

PLATELIŲ MSTL. PARKAS(užkasimo vieta)

ALFONSAS BRAZDAUSKAS-NAUJIENA, Kazio. g. 1922 m. Platelių vls. Notėnų k. Žemaitijos apygardos LLA Platelių kuopos vado pavaduotojas.ANTANAS MOSTEIKA-INKARAS, Kazio. g. 1915 m. Platelių vls. Laivių k.. LLA Platelių kuopos.ALFONSAS GEČAS-RAMBYNAS, Antano. g. 1923 m. Plungės aps. Platelių vls. Zobielų k. Platelių kuopos vadasKOSTAS GELŽINIS-GIRĖNAS, GINTARAS. g. 1927 m. būrio vadas.POVILAS VALANČIUS-GINTARAS. g. 1928 m.JUOZAS KARBONSKIS. žuvo 1948 m. sausio mėn. (pagal Jūsų pateiktus duomenis).JUOZAS (STASYS) KARBONSKIS-PAPARTIS. g. Platelių vis. Panotėnų k.. LLA Platelių kuopos vadas.VYTAUTAS MOSTEIKA-YLA.STASĖ PELIBAITĖ, Prano. g. 1928 m. ryšininkė.POVILAS SIMUTIS-LINKSMUTIS. Alsėdžių kuopos vadas. JURGIS PALŠIS, Jurgio. g. 1928 m.STASĖ PALŠYTĖ, Jurgio. g. 1930 m.ZITA GRAŽINA URBONIENĖ, Kosto. g. 1925 m.MAGDĖ (MAGDALENA) RAUDAITĖ (RAUDYTĖ). Kazimiero. g. 1915 m.PRANAS ŠLEIDERIS-RADVILAS. g. 1913 m.. Žemaičių apygardos Platelių rinktinės partizanų grupės vadasi.PETRAS LOTUŽIS, Kazio. g. 1910 m.ANTANAS BERENIS-GENYS. g. 1918 m.

348

349

TURINYS

ALFONSO BERESNEVIČIAUS KŪRYBINIO DARBO APRAŠYMAS. ........................ 5LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA. Teisinis vertinimas. Dr. Zita Šličytė ................................6LIETUVOS KOVA PRIEŠ NACIUS IR SOVIETUS DVIEJŲ OKUPACIJŲ METAIS. Sudarė Zenonas Jaška ....................................................................................... 14GYVENIMAS ATIDUOTAS TĖVYNEI. ....................................................................... 24ANTANAVIČIAI ............................................................................................................ 35KAZIMIERAS BERŽANSKIS ........................................................................................ 47LLA Žemaičių legiono vadas J. SEMAŠKA ...................................................................... 55ŠATRIJOS RINKTINĖS PRADŽIA ............................................................................... 59LLA KARIO VLADO MONTVYDO KOVŲ TAKAIS .................................................. 71Partizanų takas kūlgrinda ................................................................................................. 77LLA ŠATRIJOS RINKTINĖS PARTIZANŲ RĖMĖJAI ................................................ 79PARTIZANO DIENORAŠTIS ...................................................................................... 86JUOZAS GREIVYS-BIELSKIS IR RAIMONDAS BIJEIKA-MAŽELIS, KRUKIS ........................................................................................................................ 145Danos Monikos ir Petro Baltučių likimai ....................................................................... 180Mūšis Dievo Krėslo miške .............................................................................................. 191DEŠIMT METŲ PARTIZANŲ GRETOSE ................................................................ 196LIKIMO IRONIJA ....................................................................................................... 253LLA KARINĖ – MOKOMOJI STOVYKLA PLOKŠTINĖS MIŠKE ........................... 280LLA DESANTININKUS NULEIDO Į NEUŽŠALUSĮ IEŠNALIO EŽERĄ ............... 286PARTIZANŲ RĖMĖJAI – NIUNEVŲ ŠEIMA ........................................................... 294LAISVĖS KOVŲ AIDAI. Sudarė Gintaras Šidlauskas ................................................... 306Po 60 metų vėl prisiminta .............................................................................................. 332PLUNGĖS R. ŽUVUSIŲ PARTIZANŲ UŽKASIMO VIETOS ................................. 345

350

Spausdino UAB Panevėžio spaustuvėBeržų g. 52, LT-36147 Panevėžys

SL 216. Užs. Nr 1955. Tiražas 2000 vnt.

351

352