2018 m. sausis-vasaris, Nr. 1 (89)

p.4-5Mokesčiai p.8-9Asmenybės

Prezidentas, kurio inauguraciją bandė sutrukdyti

14p.Problemos7Istorija p.p.

LSDP teikia kokybiškai naują Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektą

Kairieji – Lietuvos nepriklausomybės herojai

Atviras laiškas Varėnos merui: bent padėkite mamai su 6 vaikais

Eglė SamoškaitėLSDP Komunikacijos skyriaus vadovė

mokesčio tarifai kartu su kitais siūly-mais gali sumažinti Lietuvą kamuojan-čią pajamų nelygybę.

- Socialdemokratai neseniai paren-gė naują Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektą, kurio esmė – pro-gresiniai mokesčiai visoms pajamoms, ne tik atlyginimui. Dėl kokių priežas-čių prireikė paruošti naują įstatymo variantą, juk pati idėja nėra nauja ir siūlyta ne kartą?

- Priežastys yra kelios. Nepaisant to, kad mes dvidešimt metų siūlėme pro-gresinius mokesčius, išbaigto modelio, kuris atsižvelgtų į dabartinės mokes-čių sistemos spragas, lemiančias pajamų

nelygybę, nebuvome pasiūlę. Esa-me siūlę progresinius mo-

kesčius darbo pa-jamoms, ta-

čiau ne darbo pajamos yra didžiausia problema. Problema yra mokesčių įvai-rovė bei įvairios išimtys kitoms pajamų rūšims, gaunamoms iš nekilnojamojo turto, verslo, kitų veiklų.

Visa tai lemia labai elementarų da-lyką: kuo žmogus gauna daugiau paja-mų, tuo jo pajamų šaltiniai įvairesni, ne tik susiję su darbo santykiais. Kuo įvai-resnės pajamos, tuo mažiau mokesčių žmogus moka. Tai pagrindžia Valstybi-nės mokesčių inspekcijos duomenys, kai apskaičiuojamas efektyvusis gyventojų pajamų mokesčio tarifas. Jis parodo, ko-kį iš tiesų pajamų mokestį moka skirtin-gos visuomenės grupės, kai įvertinamos visos pajamos, lengvatos ir išimtys.

Rezultatas toks, kad 2016 m. uždir-bantys vidutines pajamas mokėjo 10,5 proc. pajamų mokestį, o gaunantys dau-giau nei 7,7 tūkst. per mėnesį – mokėjo 4,9 proc. Šio klausimo nė vienas mūsų anksčiau siūlytas progresinių mokesčių modelis nesprendė. Naujasis mūsų siū-lymas yra išsamus ir visaapimantis, bet, žinoma, įmanomos įvairios korekcijos.

- Kodėl Lietuvos visuomenė, ga-lima sakyti, gana neigiamai verti-na progresinių mokesčių idėją? Net Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės programoje parašyta, kad bus siekiama įvesti progresinius mokesčius, jeigu tam bus visuome-nės parama. Kitaip tariant, valstie-čių-žaliųjų ministrų kabinetas tar-si bijo įvesti progresyvų pajamų ta-rifą, nors pripažįsta, kad to reikia. Kodėl kai kuriems žmonėms Lietu-voje progresyvus tarifas atrodo ne-teisingas, jeigu dauguma Vakarų Europos šalių tokius mokesčius turi jau ilgus metus?

- Matyt, pagrindinė priežastis yra nežinojimas, nes mūsų de-mokratija yra jauna ir diskusi-jos nebuvo išsivysčiusios iki to-kio lygmens, kad būtume priė-ję prie išvados, kokia mokesčių sistema yra teisinga, o kokia ne. Mes Lietuvoje apskritai mo-kesčius matome kaip biudže-to pildymo įrankį, bet mokes-čių sistema vaidina ir kitą vaid- menį: ji sprendžia socialinio teisingumo, pajamų nelygybės klausimus. Lietuvoje Labai

pasigendu kitokio požiūrio

www.lsdp.lt

Lietuvoje niekas nemėgsta problemų spręsti nuo A iki Ž. Paprastai viskas vyksta kaip tik priešingai: kažkas iškelia

problemą, visi išsiaiškina, kad ji ti-kresnė už tikrovę, tuomet pradeda-ma ieškoti kaltų, kertamos atsakin-gų asmenų galvos, bet niekas neno-ri problemos išspręsti sistemiškai.

Lietuvos socialdemokratų partijos pir-mininkas Gintautas Paluckas teigia, kad jam toks požiūris nepriimtinas: jo noras – spręsti problemas, o ne ką nors apkaltinti. Todėl kai socialdemokratai paruošė ko-kybiškai naują progresinių mokesčių va-riantą, politikas nesiėmė aiškinti, kas kal-tas, kad tokių mokesčių iki šiol nėra. Jis ėmė kantriai dirbti įrodi-nėdamas, jog progre-syvūs gyvento-jų pajamų

2 AktualijosJeigu žiūrėtume per tokią priz-

mę, tai pamatytume, kad atiduo-ti 15 proc. nuo gaunamų 500 eurų per mėnesį yra skaudu, mat už to-kius pinigus sunku patenkinti ba-zinius šeimos poreikius, neįmano-ma skirti lėšų vaikų lavinimui. Tuo tarpu gaunantis 5000 eurų pajamų per mėnesį gali skirti ir didesnę dalį mokesčiams, nes baziniai ir aukštes-nieji poreikiai yra patenkinti.

Kai mes lyginame 15 proc. nuo 500 eurų ir 15 proc. nuo 5000 eurų, tai puikiai suvokiame, jog gaunantis 5000 eurų be didesnio diskomfor-to gali mokėti ir 20 proc. ar net 25 proc. pajamų mokestį nuo ribą vir-šijančios pajamų dalies. Taigi viena pagrindinių problemų dėl mokesčių Lietuvoje – politinės diskusijos sto-ka dėl mokesčių sistemos vaidmens.

Antras dalykas – žinių trūku-mas apie pačius progresinius mokes-čius. Daugelis įsivaizduoja, kad už-dirbus daugiau, visoms pajamoms bus taikomas didesnis tarifas, vals-tybė „kals“ iš visos jėgos. Bet tai vi-siška netiesa! Sakykime, jeigu paja-moms iki 1500 eurų taikomas 14 proc. tarifas, o viršijus 1500 eurų – jau 19 proc., tai nereiškia, kad gavus 1600 eurų atlyginimą, iškart užguls didesni mokesčiai. Visiškai ne. Tai reiškia, kad pajamos iki 1500 eu-rų bus apmokestinamos 14 proc., o 100 eurų viršaus – 19 proc.

Taigi žinių stoka lemia, kad žmo-nės į progresinius mokesčius žiūri skeptiškai. Bet tai po truputį keičia-si, nes žinių daugėja, diskusija platė-ja ir palaikymas progresiniams mo-kesčiams auga.

- Ar tikrai diskusija vyksta? Juk niekas garsiai apie tai nekalba?

- Manau, kad vyksta, nes vieša-jame diskurse atsiranda daugiau ir įvairesnės informacijos apie mokes-čius, verslą, kitų šalių mokesčių sis-temas, daromos analizės, socialiniai tinklai leidžia informaciją skleisti labai greitai ir efektyviai. Jei anks-čiau tokia informacija neplisdavo per žiniasklaidą, nes tam įtaką ga-lėjo daryti verslo grupių reklamos užsakymai, tai dabar ji sklinda pla-čiai ir žmonės mato mokesčių dis-proporcijas.

Tiesa, galbūt nevyksta plati dis-kusija apie mokesčių sistemos tei-singumą, apie vertybinius mokes-čių sistemų skirtumus, bet žmonės aiškiai mato, kad „kažkas yra blo-gai“. Kaip yra gerai, gal tai nėra taip aišku, bet kad „kažkas yra blogai“, kai 2-3 mln. eurų pajamų gaunan-tis asmuo sumoka vos 2 proc. paja-mų mokesčio, akivaizdu.

- Peržvelgus socialdemokratų paruoštą Gyventojų pajamų mo-kesčio įstatymo variantą, maty-ti, kad mažiausias pajamas gau-nantiems žmonėms pajamų mo-kestis mažėja nuo 15 proc. iki 14 proc., bet daug kas pasakytų, kad tai gana mažas mokesčių suma-žinimas. Ar galėtume diskutuoti apie didesnį mokesčių mažinimą ne itin dideles pajamas gaunan-tiems žmonėms, ar tai jau riba ir, mažinant apatinę ribą, atsivers di-delė „skylė“ biudžete?

- Iš tiesų tikrai galima diskutuoti apie visokius tarifus ir visus kviečiu tai daryti. Nes diskutuoti yra labai sveika. Tik tiek, kad reikia neuž-simiršti ir suprasti, jog mokesčiai tranformuojasi į biudžeto pajamas, o biudžeto pajamos yra skiriamos tiems patiems atlyginimams – mo-kytojų, gydytojų, socialinių ar kul-

Pavyzdžiu gali būti platesnio pobū-džio nekilnojamojo turto (NT) ap-mokestinimas, kurį siūlo įvairios tarptautinės organizacijos ir ekono-mistai. Mes, socialdemokratai, ne-same naktinių reformų šalininkai, bet apie tai verta diskutuoti ir galbūt pritarti. Vakarų Europos valstybė-se pajamos iš NT apmokestinimo sudaro didesnę dalį nei Lietuvoje.

Logika tokia: nekilnojamasis tur-tas, kuris yra transformuojamas į pa-jamas, jų kaupimą, gali būti apmo-kestinamas. Aišku, reikia išskirti tokius dalykus, kaip pirmas ar vie-nintelis būstas, kur yra mažos ver-tės, bet didesnės vertės turtas arba kokiai nors veiklai naudojamas NT gali būti apmokestinamas labiau. Bet į viską reikia žiūrėti sistemiškai. Diskusija apie mokesčių pertvarką tik įsibėgėja nepaisant to, kad Vy-riausybė jau praėjusiais metais kos-metinius pakeitimus skambiai pava-dino reforma. Reforma neįvyko, re-forma dar tik ateityje laukia.

- Tiesa, kad tarptautinės orga-nizacijos siūlo Lietuvai apsvarstyti NT ar aplinkosaugos mokesčius, bet Lietuvoje į šias rekomendaci-jas politikai nekreipia dėmesio, nes tam nepritaria visuomenė. Ką galima padaryti, kad būtų kitaip? Joks politikas niekada nerizikuos pertvarkyti mokesčių, jeigu visuo-menė žvelgs skeptiškai – nes nau-dą pertvarkos atneša vėliau, kai rinkimai būna pasibaigę.

- Šiuo atveju klausimas jau ne mo-kestinis. Polinkis ar noras mokėti mokesčius susijęs su pasitikėjimu valstybe ir jos teikiamų paslaugų efektyvumu. Mano minėtose Va-karų Europos šalyse pasitikėjimo indeksas valstybe yra gerokai aukš-tesnis nei Lietuvoje. Ir kuo jis aukš-tesnis, tuo žmonės noriau pritaria net didesniems mokesčiams, nes mato ir suvokia, kad valstybė su jų pinigais tvarkosi atsakingai ir juos naudoja tvarkingai. Tie pinigai vė-liau pačius žmones pasiekia per įvai-rias viešąsias paslaugas – juk visi ve-dame vaikus į mokyklas, darželius, gydomės, norime turėti gerai pa-rengtą policiją.

Jeigu mes norime, kad žmonės noriau mokėtų mokesčius ir pasiti-kėtų valstybe, tai turime pirmiau-sia atsakyti į tokius klausimus: ar mes norime tvarkytis su korupcija,

tūros darbuotojų. Tai štai, dėl šios priežasties labai stipriai sumažinus mokesčius biudžete atversime „sky-lę“, o tai būtų neįmanoma dabar, kai matome medikų protestus gatvėse dėl neadekvačiai mažo darbo už-mokesčio, kai neslopsta emigracija. Į viską reikia žiūrėti subalansuotai.

Aišku, kai dabartinė Vyriausybė giriasi pertekliniu biudžetu, mes ga-lėtume svarstyti apie dar žemesnį ta-rifą mažiausioms pajamoms, bet tai reikia daryti atsakingai, įvertinant, koks bus poveikis kitoms viešų pas-laugų teikimo sritims.

Jeigu mes nesugebėsime tinkamai finansuoti mano minėtų sričių, tai greitu laiku iš kišenės teks mokėti ir už gydymą, ir už mokyklą, nes arba nebus, kas moko ir gydo, arba lauki-mo terminai poliklinikose bus dar ilgesni, o į mokyklas pateks tik iš-rinktųjų vaikai. Tokiu atveju našta dar labiau prislėgtų šeimų finansus, pareikalautų asmeninių išlaidų iš piniginės. Jau geriau mums visiems solidariai per biudžetą finansuoti tuos dalykus nei individualiai po to primokėti, nors tokia priemokų sistema kartais sutinkama ir dabar.

Jei šeimos negauna viešųjų pas-laugų, negali išmokslinti vaikų, su-teikti gydymo, prasideda dar bjau-resni dalykai: socialinė atskirtis, ga-limybių nelygybė, kuri lemia užpro-gramuotus ir paveldėtus socialinius įgūdžius, galimybių stoką vaikams. Kad išvengtume šito, mes turime la-bai aiškiai matyti ne tik mokesčių tarifus, bet ir kokį tai poveikį turi viešiesiems finansams.

- Kalbant apie rimtą mokesčių pertvarką, neužtenka vien paja-mų apmokestinimo progresyvu-mo. Kokie dar pasiūlymai yra ga-limi ir diskutuotini?

- Be abejo, pajamų mokesčio sis-temos pertvarka gali būti tik viena iš sudėtinių pertvarkos dalių. Mes turime įvairių vartojimo mokes-čių, kaip pridėtinės vertės mokestis (PVM), kuris gali būti sumažintas tam tikroms prekių grupėms. Tie-sa, Lietuvoje vyrauja baisi baimė nustatyti įvairesnius PVM tarifus ir taip sumažinti kasdienio vartoji-mo prekių kainas, nors tokia prak-tika Vakarų Europoje yra taikoma gana plačiai. Net kaimyninėje Len-kijoje PVM maisto produktams yra mažesnis, todėl ten kai kurie pro-

mojo turto nuomos apmokestina-mos su išlygomis nuo beveik 0 iki 15 proc. Tai tiesiog yra neteisinga.

Visas šitas skyles ir išlygas privalo-me užkamšyti, nes pinigai yra vie-nodi: jeigu gavai daugiau pajamų, sumokėjai daugiau, jeigu mažiau – mokėsi mažai. O dabar kai pra-dedama diferencijuoti pagal įvai-rias paramų rūšis, tai atsiranda ga-limybė manipuliacijoms, piktnau-džiavimui mokestine sistema, sten-giantis išvengti indėlio į visuome-nės gerovę.

- Jūsų akimis, kaip Lietuvoje su-siklostė situacija, kad skirtingoms pajamų rūšims turime skirtingus mokesčius? Kodėl dabar realiai iš paprasto atlyginimo gyvenan-tis žmogus turi mokėti daugiau?

- Atsakomybę dėl to turi prisiim-ti politikai, kurie įvairioms interesų grupėms dėl įvairiausių aplinkybių leido džiaugtis išimtimis ir išlygo-mis. Tiesiog atskiros interesų gru-pės pasiekė, kad politikai pritartų tokiai sistemai, kuria galima pikt- naudžiauti ir tas savo pajamas taip taikyti, kad sumokėtum itin mažus mokesčius. Čia visiškai pilna politi-kų atsakomybė, kurie leido, kad tai būtų padaryta.

Iš principo tai lobizmas, kuris šiaip yra geras dalykas, nes visuo-menės grupės turi teisę ginti savo interesus, bet kai vienos siauros vi-suomenės grupės interesas nugali viešajį interesą, nustelbia bendruo-sius solidarumo ir socialinio teisin-gumo principus, tai yra labai blo-gai. Būtent dėl principų bei stuburo neturėjimo politikai buvo paveikti lobistų grupių ir mes turime keistą mokesčių sistemą, kurią ekonomis-tas Raimondas Kuodis vadina „gy-vulių ūkiu“ – tokiame George Or-wello aprašytame ūkyje vienos kiau-lės buvo lygesnės už kitas.

- Vadinasi, vienos visuomenės grupės turėjo geresnes žinias, ge-bėjimus ir ryšius su politikais, to-dėl „išsimušė“ išimčių, o kitos ne-vykdė panašios veiklos arba netu-rėjo gebėjimų bei ryšių, todėl liko užmirštos? Tačiau juk politikai idealioje sistemoje turėtų atlik-ti grupių interesų balansavimo funkciją, užtikrinti, kad vieni ne-būtų nepelnytai nuskriausti, o kiti – nepelnytai apdovanoti.

- Tikrai taip, politikai neatliko balansavimo funkcijos, neapgynė

Atkelta iš >1 p.

viešo intereso, o lobizmas veikia įvairiausiais kanalais: per asmeni-nius, per finansinius išteklius. Juk kai nestokojama finansinių išteklių, galima užsakyti įvairių analizių, ku-rios paremia ir pagrindžia kurios nors interesų grupės pasiūlymą. Tai lėmė, kad stipresnės grupės sugebė-jo gauti išlygas mokesčių sistemo-je, bet dabar jos jau bado akis. Bet apskritai labai gerai, kad dabar bent vyksta diskusija, nes anksčiau ši sis-tema galiojo ir niekam nebadė akių.

duktai pigesni. Mūsų ir kitos opozicijos pastan-

gomis buvo išsaugota PVM lengva-ta šildymui ir karštam vandeniui, esame pateikę siūlymus dėl mažes-nio PVM tarifo daržovėms ir svei-kiems produktams.

Esama ir kitų šaltinių, kurie leis-tų papildyti biudžetą ir galbūt su-mažinti mokesčius dirbantiesiems.

KIEK IR KAS SUMOKA DABAR?

Efektyvusis GPM tarifas, 2016 m.

0

2

4

6

8

10

Bendras

Iki 365 €

365-774 €

774-2322 €

7.8 2.5 8.6 7.2 6.0 4.910.5

2322-4644 €

4644-7740 €

Virš 7740 €

su protekcionizmu, su švogerizmu? Jei į visus šiuos klausimus atsakome teigiamai, sakome, kad norime, esa-me pasiruošę tvarkytis, tai žmonių atsakas bus adekvatus pasitikėjimo augimas.

Aš net nenoriu vardinti pavyz-džių, kurių kiekvieną dieną pilna spaudoje, kai valstybės pinigai yra arba naudojami neefektyviai,

10,5 % 4,9 % vidutinės pajamos

pajamų mokestis pajamų mokestis

7700 € per mėnesį

2016 metai

taikomastaikomas

tarifas tarifas

iki 1500 €

1500 €

100 €gavus 1600 €

virš 1500 €

14 % 19 %

taikomas14 % tarifas

taikomas19 % tarifas

- Ar teisinga sakyti, kad social-demokratų parengtame įstatymo projekte didesnė svarba tenka ne tarifams, bet nuostatai, jog tarifai taikomi visoms pajamoms, ne tik iš darbo santykių? Mat pagrindi-nė Lietuvos bėda, kad didžioji pa-jamų mokesčio naštos dalis tenka žmonėms, kurie pajamas gauna iš atlyginimo, o turtingi žmonės juk gyvena ne iš atlyginimo.

- Dabar jau visi žino, kad Lietu-voje įmanoma gauti 2 mln. eurų pa-jamų ir sumokėti 2,3 proc. pajamų mokesčio. Ir kas keisčiausia, kad tai yra teisėta, legalu.

Kai Lietuvoje egzistuoja tokie ne-tolygumai, kai darbo užmokestis su visomis socialinio draudimo įmo-komis apmokestinamas daugiau nei 40 proc., tai pajamos iš kitų šal-tinių, kitokių veiklų, iš nekilnoja-

32018 m. sausis-vasaris, Nr. 1 (89)Politika

arba galbūt pavagiami. Tai vien dėl šitų priežasčių reikalauti, kad žmo-nės noriai mokėtų didesnius mokes-čius, yra didžiulis moralinis iššūkis.

Bet reikia pažymėti – patinka mums tai ar nepatinka – bet jei mes siekiame kažko panašaus į skandi-navišką gerovės valstybę, tai per biu-džetą turės būti perskirtstoma dau-giau pinigų.

Tų sričių, kurios dabar gyvena finansinio bado sąlygomis (švieti-mas kultūra, socialinis darbas, me-dicina), atsigavimas lemtų gerokai didesnį paslaugų kokybės šuolį ir prieinamumą, vadinasi ir didesnį pasitenkinimą.

Vadinasi, politikai turi vienu metu daryti keletą svarbių dar-bų: pertvarkyti mokesčių siste-mą, skirti daugiau lėšų viešosioms

paslaugoms ir besąlygiškai kovoti su išplitusiomis bėdomis: korup-cija, protekcionizmu, švogerizmu.

- Tačiau juk iš esmės kiekvie-na vyriausybė deklaravo kovo-janti su korupcija ir šešėliu.

- Taip, reikia tai pripažinti, bet kažkada reikia nustoti tai kalbė-ti, bet imti ir padaryti. Teisinga ir kritika, kad visos vyriausybės turėjo savo vyriausybės progra-mas, bet sugebėjo įgyvendinti tik penktadalį ar ketvirtadalį numa-tytų priemonių ir nebūtinai pri-oritetinių. Tai visiems akivaizdu. Tos kritikos sulaukė absoliučiai visos vyriausybės, aš nešneku vien apie socialdemokratų – visos.

Tuos dalykus lemia ir priori-tetų neturėjimas, bet kalbant ne

apie deklaratyvias, o realias pas- tangas, labai svarbus visos pilie-tinės ir politinės bendruomenės vaidmuo. Reikia spaudimo vy-riausybei. Juk ir šiandien turime įstatymus, kurie draudžia vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui valdyti daugiau nei 500 hektarų žemės ūkio paskirties žemės, bet pasirodo, kad tai plikas įstaty-mas, nes, kaip jis vykdomas, nie-kas nekontroliuoja.

Ir vietoje to, kad visi susitelk-tume ir sistemiškai mėgintume išspręsti, kaip uždaryti visas lan-das, sukurti tikrą kontrolės siste-mą, sujungti duomenų bazes, kad viską matytume ir žinotume (ką, beje, turėtų padaryti žemės ūkio ministras), mes visas ietis smeigia-me į santykių aiškinimąsi Seime.

Tačiau sisteminių valstybės problemų negalima suasmenin-ti, nes taip išnyksta prioritetai. Tokiu būdu sisteminė problema lieka neisšpręsta, bet kažkam gal-va „nukertama“ (arba ne). Šito-kio požiūrio Lietuvoje labai pa-sigendu. Mums, socialdemokra-tams, reikia pernelyg nesivelti į tą santykių aiškinimąsi, o teikti aiškius sisteminius pasiūlymus, kurie spręstų problemą iš tikro, kad pasibaigus kadencijai nebū-tų sakoma: deklaracijų prirašėt, o realios problemos neišspręstos.

- Vienaip ar kitaip socialde-mokratai sulaukia priekaišto: „Tiek metų valdėte Lietuvą ir neišsprendėte problemų, apie kurias kalbate“. Ką į tai galėtu-

mėte atsakyti? - Pirmas dalykas, aš turiu mo-

ralinę teisę kalbėti apie atsinauji-nimą, tačiau turiu moralinę prie-volę pripažinti padarytas klaidas ir siūlyti, kaip tos klaidos bus iš-taisytos. Aš nesišalinu atsakomy-bės, bet ji yra organizacinė, ne personalinė.

Ten, kur iš tikrųjų priekaištai yra teisingi ir pelnyti, nereikia už-siimti demagogija, nereikia slaps-tytis už aplinkybių. Žmonės su-pras, jeigu sąžiningai prisiimsi-me atsakomybę ir, tikiu, suteiks antrą šansą. Taip bus, jeigu mes elgsimės sąžiningai, tai yra mū-sų veiksmai nesiskirs nuo žodžių. Šitą labai stengiamės pasiekti su nors ir nedidele, bet suderinta frakcija Seime.

Lietuvos socialdemokratų partija – didžiausia poli-tinė jėga Lietuvoje. Šian-

dien mūsų gretose beveik de-vyniolika tūkstančių bičiulių. Lyginant su kitomis politinėmis jėgomis galime pasigirti narių gausa, tačiau bendros narių augimo tendencijos politinė-se partijose nėra palankios jų vystymuisi.

Lietuvoje politinės partijos narių skaičiumi neišsiskiria iš kitų Euro-pos Sąjungos šalių, o bendros na-rių mažėjimo tendencijos politinėse partijose visur yra panašios. Pagrin-dinis veiksnys, sąlygojantis narių mažėjimą politinėse organizacijose yra menkas pasitikėjimas jomis. Lie-tuvoje politinėmis partijomis pasi-tiki kiek daugiau nei šeši procentai gyventojų ir tai yra prasčiausias re-zultatas tarp visų institucijų.

Nepasitikėjimą politinėmis par-tijomis iš esmės lemia keli veiksniai – sąlyginai jauna demokratija, kul-tūra, politinės tradicijos, kompe-tencija, ekonominė ir socialinė ša-lies raida. Daugumai iš mūsų yra tekę akis į akį susidurti su žmonė-mis, kurie politinėmis partijomis nepasitiki būtent dėl prastos socio- ekonominės šalies padėties. Papras-tai, mažiau uždirbantys žmonės yra linkę mažiau pasitikėti valstybės institucijomis ir partijomis, o kuo didesnis atotrūkis visuomenėje tarp mažiausias ir didžiausias pajamas gaunančių žmonių, tuo nepasiti-kėjimas didesnis.

Ar partijos narių skaičius lemia kokybišką visuomenės interesų atstovavimą?Linas JonauskasLSDP atsakingasis sekretorius

Nepasitikima politinėmis parti-jomis ir dėl kitų priežasčių, tarp ku-rių, žiniasklaidoje nuolat vyraujan-tis neigiamas politinių partijų ir po-litikų vertinimas. Per pastaruosius metus nebuvo įgyvendinta ir jokių reikšmingų antikorupcinių progra-mų, o tai taip pat mažina pasitikėji-mą politikais ir politinėmis partijo-mis. Žinoma, pasitaiko įvairių situa-cijų. Štai 2016 m. Seimo rinkimuose Liberalų sajūdis gavo vienu manda-tu daugiau nei buvo laimėjęs 2012 m. Seimo rinkimuose, nepaisant teisėsaugos pradėto tyrimo dėl par-tijos narių galimai neteisėtų veiksmų. Bet čia veikiau išim-tis, nes dažniausiai korupcijos ar įtari-mų purtomos poli-tinės partijos smar-kiai sumažina savo šansus laimėti rin-kiminėje kovoje.

Nepasitikėjimą politinėmis parti-jomis ir mažą narių skaičių jose lemia ir istorinė atmintis: pats žodis „partija“ kelia žmonėms nei-giamas asociacijas.

Kita šių dienų problema – buvi-mas partijos nariu gali smarkiai apri-boti karjeros gali-mybes. Turime ne vieną pavyzdį, kuo-met pretenduoda-mas ar laimėjęs konkursą į vienas ar kitas pareigas, partijos narys išstoja iš partijos, baimindamasis dėl grės-mės tolimesnei karjerai.

Nepaisant visokiausių iššūkių, iš Lietuvoje balsavimo teisę turinčių bemaž 2,5 milijono rinkėjų, Lietu-vos socialdemokratų partija vienija beveik 0,8 procento rinkėjų. Skai-čiai nėra įspūdingi, tačiau daugu-ma kitų šalies politinių partijų ne-gali pasidžiaugti ir tuo. Daugelis šalies politinių partijų veikiau pri-mena nedidelius tam tikrų intere-

sų grupių susivienijimus nei realiai žmones atstovaujančias politines jė-gas. Didžioji dauguma partijų Lie-tuvoje neturi skyrių visose šalies sa-vivaldybėse. Tad jei kalbame apie žmonių atstovavimą, čia kyla rim-tų klausimų.

Kalbant apie mūsų partiją, pasi-džiaugti galime ne tik tuo, jog esa-me daugiausiai narių turinti politi-nė organizacija, tačiau ir tuo, kad visose šalies savivaldybėse turime partijos skyrius. Tokių partijų nėra daug. Šie faktai rodo, jog esame sti-pri organizacija, tačiau, su tam ti-

2005 m. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų ins-tituto užsakymu atliko visuome-nės apklausą, kurioje buvo klausta „Ar per paskutinius 5 metus jus kas nors agitavo tapti kokios nors poli-tinės partijos nariu?“ Bičiuliai, nu-stebsite išgirdę atsakymą – net 86,5 proc. respondentų neigiamai atsa-kė į šį klausimą. Žmonės svarstytų galimybę prisijungti prie politinės partijos, tačiau, paprasčiausiai, jų niekas nekvietė. Kita vertus, kiek- vienas iš mūsų turime draugų rate žmonių, kurie simpatizuoja mums, tačiau nėra partijos nariai. Manau, jog geriausias kelias plėsti savo na-rių tinklą – pakviesti tuos žmonės prisijungti prie mūsų. Tai gali pada-ryti kiekvienas iš mūsų. Pakvieski-me. Šiandien.

krais iššūkiais susiduriame ir mes. Negalime ranka numoti į di-

džiausią pastarojo laikmečio šalies rykštę – emigraciją. Ji paliečia ne tik mūsų artimuosius, draugus, kaimy-nus, bet ir partijos narius. Kai ku-riuose skyriuose skaičiuojame jau kelias dešimtis į užsienį išvykusių narių. Vienas iš rimtesnių organiza-cinių iššūkių partijai – kuo greičiau į aktyvią veiklą įtraukti svetur išvy-kusius bičiulius. Sieksime aktyvinti Londono, Oslo, Čikagos, Briuselio grupių veiklas, suburti kitose šalyse

gyvenančius mūsų bičiulius.Nepaisant visų sunkumų, nepasi-

tikėjimo partijomis ir skeptikų, ku-rie sako, jog partijos narių skaičius nėra vienas esminių rodiklių, api-būdinančių partijos kaip organiza-cijos pajėgumą, manau, jog nariai – mūsų didžiausias turtas ir jėga. Vien tam, kad partija nebūtų elito ar ke-lių asmenų projektas, o realiai ats-tovautų visuomenės interesus, pri-valome suburti kuo daugiau žmo-nių. Reali diskusija, apimanti ša-lies gyvenimą, vystymąsi ir kryptį niekada nevyks tarp kelių asmenų,

tad siekiant ats-tovauti Lietuvos žmones, priva-lome atstovauti kuo didesnę vi-suomenės da-lį, o tai reiškia turėti kuo dau-giau narių.

Tam, kad bū-tų atstovauja-ma kiek įma-noma daugiau žmonių, turi-me kiekvienoje šalies seniūnijo-je ir kiekvienoje šalies rinkimi-nėje apylinkė-je turėti narių. Aktyvių na-rių tinklas už-tikrina plačias diskusijas, nuo-monių įvairovę, gausus bičiulių

būrys leidžia tiesiogiai žmonėms skelbti mūsų idėjas ir siekius. Nėra sėkmingesnio būdo prisistatyti nei tiesiogiai pabendrauti su kaimynais.

Iššūkis nemažas, tačiau realus. Esu įsitikinęs, jog skyriai, kurie yra išvystę platų narystės tinklą savo savivaldos ribose mielai pasidalin-tų sėkmingo veikimo patirtimi ir su kitais skyriais. Juolab, kad tikrai yra žmonių, kurie noriai įsilietų į Lietuvos socialdemokratų partijos gretas ir reikšmingai prisidėtų prie partijos veiklos.

vien tam, kad partija nebūtų elito ar kelių asmenų projektas, o realiai atstovautų visuomenės interesus, privalome suburti kuo daugiau žmonių.

dirbdami organizuotai ir kryptingai galime pasiekti daug daugiau nei veikdami po vieną, o tai reiškia, jog kartu dirbdami galime ne tik sugrąžinti žmonėms pasitikėjimą politinėmis partijomis, bet ir prisidėti prie to, jog lietuvos socialdemokratų partija taptų svarbiausia politine jėga šalyje.

Šalyje yra daug kairiųjų pažiū-rų žmonių, kuriuos galime ir tu-rime pakviesti į partiją. Dirbdami organizuotai ir kryptingai galime pasiekti daug daugiau nei veikda-mi po vieną, o tai reiškia, jog kartu dirbdami galime ne tik sugrąžin-ti žmonėms pasitikėjimą politinė-mis partijomis, bet ir prisidėti prie to, jog Lietuvos socialdemokratų partija taptų svarbiausia politine jėga šalyje.

Mokesčiai4

Gyventojų pajamų mokesčiaiŠiuo metu gyventojų pa-

jamų mokestis (GPM) labiausiai prislegia vi-

dutines, mažas ir labai ma-žas pajamas gaunančius gy-ventojus, kurie savo darbu į biudžetą suneša 68 proc. vi-so surenkamo mokesčio. Tai atspindi efektyvus GPM.

MOKESČIAI GALI BŪTI TEISINGESNI

iki 1500 € / mėn. nuo 1500 € / mėn.

Jei gaunate 2000 €

1900 €/ mėn. >

+ 200 €

apmokestinama 14 %

NPD gyventojui = 400 + PNPD – 0,4 x (asmens mėnesio pajamos - MMA)

SVARBU

likusieji 500 € apmokestinama 19 %

19 %14 %

1500 €

nuo 2500 € / mėn. nuo 3500 € / mėn.

14 % 19 %

7,9 %

10,5 %

5,7 %

24 % 29 %Lietuvos mokesčių sistema iš

dalies prisideda prie pajamų ne-lygybės šalyje. Šiuo metu Lietuva pagal pajamų nelygybę yra viena pirmųjų Europos Sąjungoje. Ne-tolygi gerovė skatina emigraciją ir kenkia demokratijai.

Itin mažos, mažos pajamos:

Vidutinės pajamos:

Didelės, itin didelės pajamos:

Remiantis socialdemokratų siūlymu, būtų įtvirtinami ketu-ri gyventojų pajamų mokesčio tarifai, vietoje dabar galiojančio „plokščio“ 15 proc. tarifo, ku-ris taikomas ne visoms pajamų rūšims.

Pirmasis slenktis siektų 14 proc. ir būtų taikomas pajamoms iki 1500 eurų per mėnesį. Tai reiškia, kad daugumai Lietuvos gyventojų apmokestinimas šiek tiek mažėtų.

Antrasis slenkstis galėtų siekti 19 proc. ir būtų taikomas paja-moms, nuo 1500 iki 2500 eurų per mėnesį.

Trečiasis slenktis kiltų iki 24 proc. ribos pajamoms nuo 2500 iki 3500 eurų per mėnesį.

Ketvirtasis siektų 29 proc. ir jį siūloma taikyti pajamoms, virši-jančioms 3500 per mėnesį.

Labai svarbu pabrėžti, kad gau-nant daugiau pajamų didesnis tarifas taikomas ne visai sumai, o tik viršijančiai nustatytą ribą.

Aukščiau išvardyti gyvento-jų pajamų mokesčio tarifai bū-tų taikomi visų gyventojų gau-namų apmokestinamų pajamų atžvilgiu, todėl siūloma atsisa-kyti atskiro tarifo pajamoms iš individualios veiklos.

Šalia tarifų, siūloma nustatyti minimaliai mėnesio algai (MMA) lygų neapmokestinamą pajamų dydį (NPD). Tai reikštų, kad gaunantys 400 eurų darbo užmokestį pajamų mokesčio nemokėtų iš viso.

Apmokėjimas taikomas VISOMS PAJAMOMS, ne tik susijusioms su darbo santykiais.

Sugrąžinamas PNPD už vaikus, bet juo negalėtų pasinaudoti turtingi.

Didesnis tarifas – tik ribą viršijančiai sumai.

Be kita ko, siūloma sugrąžinti 200 eurų papildomą neapmokestinamų pajamų dydį (PNPD) už kiekvieną vaiką (įvaikį), o taikant NPD ir PNPD atsižvelgti į visas asmens pajamas.

Apskaičiuojant neapmokestinamas pajamas gyventojui būtų pasitelkiama žemiau pateikiama formulė.

Lietuvos socialdemokratų partija registravo kokybiškai naują Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektą, kurio tikslas – tolygesnis visų pajamų apmokestinimas.

Šios formulės taikymas leistų mažinti mokesčių naštą mažas ir vidutines pajamas gaunantiems gyventojams, bet nešvaistyti resursų leidžiant naudotis lengvata labai turtingiems žmonėms. Anksčiau PNPD buvo taikomas visiems auginantiems vaikus, nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų dydžio.

Svarbu akcentuoti, kad taikant NPD (pagal siūlomą formulę, kurioje atsižvelgiama ir į taikytiną PNPD) visoms gyventojo pajamoms (įskaitant ir pajamas iš individualios veiklos), bus sudarytos galimybės mažinti mokestinę naštą ir individualią veiklą vykdantiems asmenims, auginantiems nepilnamečius vaikus.

Dėl tarifų ir naujo neapmokestinamų pajamų dydžio apskaičiavimo, mokestinė našta didėtų tik 1900 eurų ir didesnes pajamas per mėnesį gaunantiems gyventojams. Kitiems žmonėms mokesčiai arba mažėtų, arba nesikeistų.

1500 €

2000 €

500 €

KĄ SIŪLOME

NPD FORMULĖ

KAM KEISTŲSI MOKESČIAI?

TARIFAI

PAVYZDYS

Perskirstymas per mūsų valstybės biudžetą yra nepakankamas, kad tu-

rėtume gerovę Lietuvoje vi-siems jos žmonėms ir jie no-rėtų gyventi ir dirbti gimtinė-je. Dėl didelio visuomenės se-nėjimo išlaidos švietimui, svei-katos priežiūrai, pensijoms jau dabar, o ypač netolimoje atei-tyje, turi ženkliai augti.

Tuo tarpu euro zonoje BVP per-skirstymu per biudžetą lenkiame mažais mokesčiais ir didele emi-gracija garsėjančią Airiją ir šiemet aplenksime brolius latvius. Dide-lis ekonomikos šešėlis ir prastas mokesčių surinkimas lemia dide-lį pajamų atotrūkį, kuris aštrina pajamų nelygybės problemą – už Lietuvą Europoje prasčiau atrodo tik Serbija.

Dabartinis neapmokestinamasis

pajamų dydis mažina tik labiausiai pažeidžiamų namų ūkių mokesčių naštą, didelis darbo jėgos apmokes-tinimas veja žmones dirbti šešėlyje, o egzistuojanti socialinės apsaugos sistema neapsaugo žmonių nuo skurdo. Statistika rodo, kad Lie-tuvos gerovės sistema neatitin-ka šalies ekonomikos augimo, o tai reiškia, kad mokesčių sistema yra nepakankamai sąžininga, nes mažesnes pajamas gaunantys mo-ka daugiau, kai didelės ir labai di-delės pajamos, o ypač iš kapitalo, dėl įvairių išimčių ir lengvatų yra apmokestinamos mažiau. Nega-na to, mokesčiai šalyje yra per ma-žai orientuoti į nelygybės mažini-mą bei socialinio teisingumo ska-tinimą. Lietuvai būtina mokesčių sistemos pertvarka, kurios iki galo taip ir nesiryžo padaryti valdantieji.

Žmonės nesuvaldomai bėga, emigruoja iš Lietuvos. Mokytojų metiniai atlyginimai Lietuvoje ma-žiausi iš ES šalių. Medikai, moks-lininkai, pedagogai buriasi į pro-

52018 m. sausis-vasaris, Nr. 1 (89)Mokesčiai„Rizikuojame turėti nepakankamai lėšų spręsti didžiausius mūsų visuomenės iššūkius“

„Ne veltui iš Lietuvos emigruojama ten, kur gerovė sukurta progresinių mokesčių pagrindu“

„Sukurti tokią valstybę, kurios gerove naudotųsi daugelis, o ne išrinktųjų kasta“

Progresiniai mokesčiai yra vienas iš socialinį teisingumą įgyvendin-

ti padedančių instrumentų.

Jie leidžia surinkti dau-giau lėšų ir mažesnes pajamas gaunan-tiems žmonėms padeda užsiti-krinti pagrin-dinių poreikių patenkinimą – galimybę leisti vaikus į moks-lą, gauti deramas sveikatos, sociali-nes paslaugas, paten-kinti kultūros poreikius.

Rasa BudBErgytėLSDP pirmininko pavaduotoja, Seimo narė, LSDP frakcijos narė

Juozas oLekasSeimo narys, LSDP frakcijos seniūnas, Laisvės kovų komisijos pirmininkas

algirdas sysasSeimo narys, LSDP frakcijos narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys

Pirma. Mokesčiai, o ypač pro-gresiniai – pasitikėjimo vals-tybe klausimas. Štai žmonės

eina į politiką, kalba, kaip jiems rū-pi valstybė, jos žmonės. Tikrąjį jų veidą ir požiūrį į valstybę atspindi jų požiūris į mokesčius ir kaip jie juos moka.

Jeigu progresiniai mokesčiai at-sirastų – ir teisybės, ir solidaru-mo mūsų valstybėje būtų žymiai daugiau.

Antra. Lietuvoje požiūris į mo-kesčius labai primityvus: kalba-ma apie modelį (atimti ir pada-linti), vietoj to, kad būtų kalbama apie tai, kaip pasitelkiant mokes-čių sistemą sukurti tokią valstybę, kurios gerove naudotųsi daugelis, o ne išrinktųjų kasta. Deja, dabar yra taip, kad gaunantys didžiau-sias pajamas, pasinaudodami įvai-riomis išimtimis, moka mažiausio tarifo mokesčius.

Kai kurie oponentai progresi-nius mokesčius vadina pavydo mo-kesčiais. Neva, turtingiesiems mo-kesčius norima padidinti iš pavy-do. Bet čia, pirmiausia, žmogus pa-rodo savo požiūrį į valstybę: tur-tingasis – ar nori prisidėti prie visų žmonių geresnio gyvenimo, politi-kas – ar palaiko grupės turtingųjų gerovę ir tolesnį turtėjimą.

Trečia. Progresinių mokesčių oponentai kalba, kad mes turėtu-me lygiuotis į gerovės valstybes Va-karuose, bet mokesčių sistemą siū-

nės psichologinę atmosferą. Tai stiprina pasitikėjimą savo valstybe.

Ši priemonė beveik visose de-mokratinėse valstybėse yra įdieg-ta daugiausia socialdemokratų pa-stangomis (į tais mes lygiuojamės), ir dažniausiai net oponentų nebū-na iš esmės kvestionuojama.

Ne veltui iš Lietuvos ligi šiol ma-siškai emigruojama ten, kur ge-

rovė sukurta progre-sinių mokesčių

pagrindu. Ge-riausi tokios progresinių mokesčių pagalba su-kurtos ge-rovės pavyz-

džiai yra mū-sų emigrantų

pamėgtos šalys: Didžioji Britanija,

Vokietija, JAV, Norvegi-ja ir kitos Skandinavijos šalys. Vi-sose jose gerovės išsaugojimo pa-grindas – progresiniai mokesčiai.

Tikiuosi, kad ir mes bent iš penkto karto šį siūlymą įgyven-dinsime. Vis daugiau palaikančių balsų pasigirsta iš visuomenės, iš nuomonės formuotojų – ekono-mistų, finansų ekspertų; ir netgi iš kitų partijų atstovų.

Padarykime viską, aiškindami žmonėms šių mokesčių reikalin-gumą, kad šį kartą mums pasisek-tų ir bendrai galėtume pasidžiaug-ti teisingo sprendimo rezultatais.

ir europos komisija, ir vilniaus universiteto mokslininkai, kurie tyrė pajamų pasiskirstymo veiksnius, viena iš pajamų nelygybės priežasčių įvardijo ribotą mokesčių sistemos progresyvumą.

jeigu progresiniai mokesčiai atsirastų – ir teisybės, ir solidarumo mūsų valstybėje būtų žymiai daugiau.

progresiniai mokesčiai sukuria ne tik teisingesnį lėšų pasiskirstymą, bet ir lemia geresnę visuomenės psichologinę atmosferą. tai stiprina pasitikėjimą savo valstybe.

testo sąjūdžius. Šimtai tūkstančių žmonių, gaunančių atlyginimus iš valstybės biudžeto patiria šią ne-teisybę. Jų algos taip ir liko beveik tokios pat, kai jas per krizę nukar-pė konservatorių-liberalų valdžia, kalbėdama apie solidarumą. O dabar solidarumas ir socialinis teisingumas pamirštas, nors val-

dantieji džiūgauja dėl perteklinių viešųjų finansų.

Ir Europos Komisija, ir Vilniaus universiteto mokslininkai, kurie tyrė pajamų pasiskirstymo veiks-nius, viena iš pajamų nelygybės priežasčių įvardijo ribotą mokes-čių sistemos progresyvumą. Neap-mokestinę didesniais tarifais labai turtingos gyventojų dalies pajamų iš kapitalo negalėsime sumažinti mokesčių labiausiai pažeidžiamai gyventojų daliai. O turime galvo-ti ne tik apie skurdžiausius, bet ir apie viduriniąją klasę, kaip ją pa-stiprinti, ir kaip sumažinti jos mo-kestinę naštą. Ypač turime galvoti apie šeimas, kurios dirba, augina

vaikus, investuoja į savo išsimoks-linimą. Todėl siūlydami progre-sinius mokesčius norime grąžin-ti papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį už vaikus. Reikia at-statyti socialinį teisingumą ir so-lidarumo jausmą mūsų žmonėms – tikėjimą, kad mažai uždirban-tys gali mokėti mažiau. Kad dir-bantys ir auginantys vaikus žmo-nės šalia įvestų vaiko pinigų gau-tų ir valstybės paramą per PNPD. Ir nesvarbu, iš kokios veiklos pa-jamas gauna – ar tai darbo užmo-kestis, ar individuali veikla, ar pa-jamos iš žemės ūkio – vaikus au-ginančioms šeimoms valstybė tu-ri parodyti dėmesį, nustatydama mažiau mokesčių.

Socialiniai instrumentai gali būti veiksmingi tik tuomet, kai pakan-ka lėšų. Galvoju, kad netolygų eko-nominės gerovės pasiskirstymą, vy-raujantį šiuo metu mūsų valstybėje, galima pertvarkyti. Tam visuotinai pripažintu įrankiu yra progresiniai mokesčiai.

lo taikyti neprogresinę, tokią kaip Rytų valstybių. Mes niekuomet ne-pasieksime tos nusižiūrėtos gerovės, neturėdami mokestinių pakeitimų, tokių, kokie yra Vakarų šalyse.

Ketvirta. Aš daugiau kaip 20 me-tų Seimui teikiu siūlymus dėl pro-gresinių mokesčių, bet visą laiką gaunu atsakymą – dar ne laikas. Ne laikas – ir per ekonomines krizes, ir per pakilimus. Kol kas nė vienas iš oponentų negali pasakyti – ka-

da laikas. Praėjusią Seimo kadenciją taip pat teikiau projektą ir man bu-vo keista Vyriausybei ir socialdemo-kratams vadovavusio Algirdo But-kevičiaus pozicija, kad, pirmiausia, reikia padaryti analizę, atlikti ty-

rimą. Nesupratau, kas gi pasikeitė nuo to laiko, kai pats A. Butkevi-čius tvirtino progresinių mokesčių projektus.

Apie šį konkretų siūlymą. Ne-reikia manyti, kad galima daryti tik vienaip, o ne kitaip. Reikia padaryti bent pirmą žingsnį, pralaužti ledus, kad atsirastų bent du gyventojų pa-jamų mokesčio tarifai. Žinoma, ki-tose šalyse, į kurias mes norime ly-giuotis, jų yra daugiau, pavyzdžiui, keturi. Socialdemokratams svar-bu pralaužti ledus ir įrodyti skir-tingų mokesčių skirtingoms paja-moms reikalingumą. Aš pats bu-

vau pasirašęs Andriaus Palionio pateiktą projektą, nes tai būtų buvę geriau negu nieko – kaip yra dabar.

Aš siūlyčiau iš viso atsisakyti neapmokestinamojo pajamų dy-

džio (NPD) ir mažiausioms paja-moms, minimaliai mėnesinei algai (MMA), taikyti 0 procentų tarifą.

Dabar Lietuvoje turtingi toliau turtėja, o kai kurie dirbantys pri-versti skursti. Negali būti taip, kad dirbantis žmogus neuždirba pa-kankamai pragyvenimui. Progre-siniais mokesčiais niekas nesikėsin-tų atimti turtingųjų pajamų, turto, galimybės prabangiau gyventi. Pro-gresiniai mokesčiai padėtų išspręsti daugybės dirbančių žmonių proble-mą – skurdą.

Reikia ryžtis šitam žingsniui. Juk žmonės emigruoja į šalis, kuriose yra progresiniai mokesčiai, nes ten bet kokį darbą dirbantis žmogus ga-li normaliai gyventi.

Progresiniai mokesčiai sukuria ne tik teisingesnį lėšų pasiskirsty-mą, bet ir lemia geresnę visuome-

Atmintis

Socialinė politika6Duokim žmonėms po meškerę? Duokim. Yra papildomų sąlygų

Vasario 16-ąją švęsdavome visada, net prisidengę uošvės gimtadieniu

Mums, socialdemokra-tams, dažnai prikai-šiojama: siūlote žmo-

nėms žuvį, užuot pasiūlę meš-keres. Tokiai liberaliai propa-gandai turiu savų kontrargu-mentų: gerai, pritariu, būtinai duokim, bet yra dvi papildo-mos sąlygos.

Pirma: prileiskite žmones prie tvenkinių. Tuščiai mojuo-ti meškerėmis laukuose, ga-

tvėse ar prie televizorių – bergž-džias reikalas.

Antra: pagautą žuvį leiskite žmonėms parsinešti į na-mus. Kad šeimos, vaikai

bent jau nebadautų. O likusią lai-mikio dalį teisingai padalinkite tiems, kurie jau nebegali meškerioti – dėl negalios, sveikatos ar amžiaus.

Tik, va, Lietuvoje dažnai prie tvenkinių neprileidžiama, meške-rės – trumpos ir trapios, o meške-riotojai ir jų darbas – nepagrįstai nupiginti.

Nors Lietuvoje minimalus mėne-sinis atlyginimas (MMA) padidin-tas iki 400 eurų, šiandien pagal šį

Mes, socialdemokra-tai, tikrai galime pa-sidžiaugti, kad šian-

dien esame vienintelė parla-mentinė partija Lietuvoje, tu-rinti socialdemokratus – Va-sario 16-osios akto signatarus Steponą Kairį ir Mykolą Biržiš-ką. Todėl mes tikrai galime, pri-valome prisiminti, didžiuotis ir švęsti Vasario 16-ąją.

Juolab, kad 1990 m. prie Nepri-klausomybės atkūrimo aktyviai prisidėjo visas būrys mūsų partie-čių – signatarai Kazimieras An-tanavičius, Aloyzas Sakalas, Vyte-nis Povilas Andriukaitis, Vytautas Plečkaitis ir kiti.

Aš pats apie Vasario 16-ąją, jos reikšmę mūsų valstybei, žmonėms prisimenu iš ankstyvos vaikystės se-nelio pasakojimų. Kadangi gimiau

rodiklį visoje ES lenkiame tik Bul-gariją. Deja, Rumunija mus aplen-kė. Ir kai teigiama, kad Lietuvoje MMA turi sudaryti ne mažiau 45 proc. ir ne daugiau 50 proc. viduti-nio statistinio darbo užmokesčio, aš sakau: mieli ponai, gal lygiuo-jamės į socialiai jautriausias vals-tybes ir vyriausybes, kurios dekla-ruoja, kad MMA turi sudaryti 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio.

Pagal naująjį Darbo kodeksą, MMA galima mokėti tik nekvalifi-kuotiems darbuotojams. „Sodros“ duomenimis, praėjusių metų vidu-ryje žmonių, kurių visas gaunamas užmokestis neviršijo MMA, buvo per 207 tūkstančius. Kas penktas dirbantis žmogus Lietuvoje – ne-kvalifikuotas?

„Eurostat“ duomenimis, penk-tadalis Lietuvos gyventojų skursta. Pajamų nelygybė Lietuvoje – viena iš didžiausių ES: mažiausiai ir dau-giausiai uždirbančiųjų pajamos ski-riasi apie 8 kartus.

Apie tai kasmet savo ataskaito-se apie Lietuvą primena Europos Komisija: per menkas mokesčių sistemos progresyvumas – didžio-ji dalis mokesčių naštos tenka ma-žas ir vidutines pajamas turintiems žmonėms, atlyginimų skirtumai – per dideli, o socialinė apsauga ir pa-slaugos – minimalios. Tai didina skurdą, nesaugumo jausmą, skati-

ir augau politinių kalinių, tremti-nių šeimoje, tai kiek atsimenu, Va-sario 16-ąją visada susėsdavome prie bendro stalo. Senelis yra pasa-kojęs, kaip kukliai, bet labai nuo-širdžiai Vasario 16-ąją jis su kitais lietuviais kaliniais minėjo Vorku-tos lageryje.

Šilti šeimos narių pasakojimai apie nepriklausomą Lietuvą sugrą-žindavo ir į sudėtingus tremties me-tus, kai trūkstant maisto, spengiant dideliems šalčiams, lietuviai tremti-niai susirinkę nedidelėmis artimes-nių žmonių grupelėms, susėdę prie žvakių tyliai dainuodavo lietuviš-kas dainas ir sugiedodavo tautinę giesmę. Tai būdavo lyg vilties gija – išgyventi ir sugrįžti į tą išsvajo-tą Lietuvą.

Tremtyje, o vėliau ir grįžus į gim-tinę, gyvenimas nepriklausomo-je Lietuvoje visada atrodė kaip di-džiausia siekiamybė. Apie gyveni-mą tarpukario Lietuvoje visada bu-vo prisimenama, kalbama su tam tikra nostalgija, netgi romantikos doze. Buvę vargai ir sunkumai iš-blankdavo, visada buvo prisime-namas gamtos grožis, šiltas įvai-rių tautų bendravimas, nes anų laikų Vilkaviškyje, iš kur buvo kilusi mano šei-

na žmones emigruoti, kenkia vals-tybei ir jos ekonomikai.

Ir koks netikėtumas, kokia liki-mo ironija – emigracija nemažėja, Lietuvoje jau trūksta dirbti galin-čių ir norinčių žmonių! Netikiu tuo: žmonės nori gyventi bei dirb-ti Lietuvoje (ir jei išvykstama iš Lie-tuvos, dažnai su ašaromis akyse ir skaudančia širdimi). Tik prileiski-te žmones prie tvenkinių ir dalin-kitės laimikiu. Dalinkitės ne siau-rame ratelyje, o su visais.

Akivaizdu, kad mūsų šalyje rei-kia radikalių (o ne kosmetinių) mo-kesčių sistemos, socialinės srities pertvarkų, kitokio, kur kas dides-nio, biudžeto perskirstymo. Dali-niai, smulkūs sprendimai, proble-

mų papudravimai gal ir puošia val-džios veidą, bet iš esmės socialinių problemų nesprendžia arba jau ne-besprendžia.

Ne tik Lietuva, bet ir visa Europa prisimeškeriojo. Tai aiškiai įvardin-ta praėjusiais metais, pačiu aukš-čiausiu ES lygiu: Europos Komisi-ja, Europos Parlamentas ir Taryba sutarė, kad socialinės Europos kū-rimas – veiklos prioritetas. Trauk-tis nebėra kur, delsti nebegalima: dėl buvusios ekonominės krizės pa-darinių net 120 milijonų ES pilie-čių vis dar gresia skurdas. Auganti ekonomika savaime negarantuoja geresnio gyvenimo visiems.

Šeimos ir darbo derinimas, skur-do mažinimas, kitų socialinių pro-blemų sprendimai – ir šių metų Eu-ropos Parlamento darbotvarkėje. Rengiami dokumentai, įpareigo-siantys ES valstybes imtis sociali-nių problemų sprendimo naciona-liniu lygiu.

Dar 2016-aisiais Europos Par-lamentas balsavo už rezoliuciją, kuria buvo siūloma sudaryti ga-limybę derinti profesinį ir šeimos gyvenimą, užtikrinti vienodą na-mų pareigų pasidalijimą tarp mo-terų ir vyrų. Jau tuomet buvo aiš-ku, kad vien rekomendacinio po-būdžio rezoliucijos nepakanka: Europos Komisijos paprašyta pa-teikti valstybėms privalomų teisės

ma, nemažą dalį gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės. Kaimas bu-vo labiau lietuviškas, nors ir ten gy-veno dar nuo I-ojo pasaulinio karo užsilikusių vokiečių, ar jau nepri-klausomos Lietuvos laikais atvyku-sių mūsiškius pamokyti ūkininka-vimo danų ūkininkų.

Pasakojimuose buvo primenama apie labai patriotišką visuotinę Va-sario 16-osios dešimtmečio minėji-mo bangą Lietuvoje, kai už žmonių surinktus pinigus daugelyje mieste-lių ir netgi kaimų iškilo obeliskai, paminklai, skirti Lietuvos nepri-klausomybei. Vilkaviškio mieste, mažame skverelyje prieš bažnyčią irgi buvo pastatytas toks pamin-klas. Mūsų šeimai, grįžus iš Sibiro į gimtąjį Vilkaviškį, tas paminklas jau buvo nugriautas, bet eidamas į mišias senelis man, vaikui, vis pri-mindavo jį čia stovėjus. Koks buvo džiaugsmas, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1991 m. tas pa-minklas pagal išlikusias senas nuo-traukas vėl buvo atstatytas!

Kiek paūgėjęs, Vasario 16-ąją pa-minėdavau ir su savo draugais, o dar

vėliau ir su savo šeima. Su-kūrus šeimą, man minėti Valstybės atkūrimo dieną tapo lengviau, nepaisant

Vilija BlinkEvičiūtėLSDP pirmininko pavaduotoja, Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė

Juozas oLekasSeimo narys, LSDP frakcijos seniūnas, Laisvės kovų komisijos pirmininkas

aktų projektus.Praėjusiais metais Europos Ko-

misija pristatė  Europos sociali-nių teisių ramsčio iniciatyvą, ap-jungiančią svarbiausias socialines iniciatyvas. Neabejoju, kad aštrios diskusijos šiemet vyks dėl teisės aktų, užtikrinančių pagrindines teises visiems darbuotojams, ne-priklausomai nuo jų darbo pobū-džio bei darbo sutarties, nustatan-čių minimalias garantijas nėštu-mo, gimdymo ir vaiko priežiūros atostogoms.

Europos Parlamentas taip pat svarstys Europos Komisijos pa-teiktus pasiūlymus dėl skirtumų panaikinimo tarp vyrų ir moterų atlyginimų bei pensijų, dėl neįga-liuosius ar sergančius žmones pri-žiūrinčių asmenų atostogų, dėl Vaikų garantijos iniciatyvos.

Labai tikiuosi, kad ir Europos Parlamentas, ir Europos Taryba pritars visoms socialinėms inicia-tyvoms: kito kelio nėra – tik kurti stiprią socialinę Europą. Kad pa-galiau šiemet pavyks pasiekti pro-veržį ir dėl stringančio Europos prieinamumo akto, kuriuo siekia-ma nustatyti bendrus reikalavi-mus tam tikriems pagrindiniams gaminiams ir paslaugoms, kad neį-galieji galėtų visapusiškai dalyvau-ti visuomenės gyvenime.

Negalima nebegirdėti, kad Eu-ropoje (taip pat ir Lietuvoje) tiksi socialinė bomba. Bet vien tik gir-dėti – nepakanka. Būtini radika-lūs veiksmai visoje grandinėje (ES institucijos-valstybių vyriausybės ir parlamentai-darbdaviai), kad so-cialinė bomba nesprogtų.

sovietinių draudimų, nes vasario 16 d. buvo gimusi mano uošvė. To-dėl tapo labai legalu gimtadienio šventę panaudoti kaip priedangą. Tuomet buvo įprasta tikrinti šven-čiančius Vasario 16-ąją. Pareigūnai reikalaudavo parodyti pasus, žiūrė-dami, ar tą dieną tikrai kas nors gi-męs ir šeima gali švęsti.

Vis dėl to vienas įspūdingiau-sių šios dienos minėjimų – jau 1990 m. Sąjūdžio organizuotas Va-sario 16-sios paminėjimas Kauno muzikiniame teatre, kai iki Nepri-klausomybės atkūrimo ir paskelbi-mo jau buvo likę mažiau negu mė-nuo. Ten aidėjo ugningos, laisvės žodžio kupinos kalbos. Taip pat panašias nuotaikas prisimenu ir tais pačiais metais vykusiame Va-sario 16-osios minėjime prie Kau-no Karo muziejaus.

Vasario 16-oji visą gyvenimą, nuo ankstyvos vaikystės iki šian-dien buvo su manimi, mano šeima. Manau, kad ir kiti žmonės Lietuvo-je, kas garsiau ar tyliau, ją minėda-vo ar bent prisimindavo ir žinojo.

Dabar, minint Valstybės šimt- metį, mes, socialdemokratai, Va-sario 16-ąją minime kaip vieną iš didžiausių mūsų valstybės ir So- cialdemokratų partijos švenčių.

Istorija 72018 m. sausis-vasaris, Nr. 1 (89)

Kairieji – Lietuvos nepriklausomybės herojaiLiutauras gudžinSkaS VU TSPMI docentas

Gerai žinoma, kad kairie-ji demokratai yra reikš-mingai prisidėję prie

1918 m. Lietuvos nepriklauso-mybės atkūrimo ir įtvirtinimo. Mažiau suvokiama, kad jų lyde-rystė buvo lemtinga dedamo-ji. Tačiau vargu, ar pagerinsime mūsų šalies valdymą ir demo-kratiją, jei deramai neįvertinsi-me šios esminės modernių lai-kų Lietuvos istorijos pamokos.

Tam, kad tinkamai suvoktume kairiųjų indėlį į šalies nepriklauso-mybę, būtina atsižvelgti į tai, kad XIX a. pabaigoje pradėjęs formuo-tis kairiųjų judėjimas Lietuvoje bu-vo nevienalytis. Nors daugumą kai-riųjų vienijo socialinio teisingumo, pažangios visuomenės, demokratiš-kai sutvarkytos respublikos tikslai, būta ir išimčių. Rimčiausia takos-kyra tarp kairiųjų išsivystė, reaguo-jant į revoliucines permainas Rusijo-je. Vienoje pusėje atsidūrė už Lietu-vos valstybingumą pasisakantys so-cialdemokratai ir kitos nepriklauso-mybę palaikančios kairiosios jėgos, kitoje – bolševikų, neigusių laisvos demokratinės Lietuvos galimybę, šalininkai.

yra būtent minėtosios „kairiųjų ke-tveriukės“ padiktuotas projektas.

Galiausiai, trečia, kai atgimstan-čiai Lietuvai buvo ypač sunku, kai-rieji demokratai nepabūgo prisiim-ti atsakomybės – apginti ir įtvir-tinti dar tuomet labai trapų šalies valstybingumą. 1918 m. pabaigo-je – 1919 m. pradžioje Rusijos bol-ševikai pradeda pulti kaimyninius kraštus. Lietuvą ištinka politinė su-irutė. A. Smetona, A. Voldemaras ir kiti tuometiniai aukščiausi vals-tybės pareigūnai skubiai išvyksta į užsienį. Istorikai iki šiol nesutaria, kaip traktuoti šį tuomet valdžiusių dešiniųjų veiksmą – ar kaip gudrų taktinį manevrą, ar kaip tiesiog pa-bėgimą iš priešų apgulto krašto.

Bet kokiu atveju – sunku būtų atspėti, kaip būtų susiklotęs šalies tolesnis likimas, jei ne ką tik iš Ru-

sijos pasitraukusio žinomo teisininko socialis-

to liaudininko demokrato

M. Sleže-vičiaus apsis-

prendimas perim-ti vadovavimą Vyriau-

sybei 1918 m. gruodžio 26 d. ir organizuoti Lietuvos gynybą.

Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių šios Vyriausybės sprendimų buvo atsišaukimas į paprastus Lietuvos žmones, kviečiant stoti į savano-rius ir ginklu kovoti prieš užpuo-likus. Kadangi ligi tol padėtį šalyje kontroliavę dešinieji nebuvo linkę pasitikėti „prastuomene“ ir buvo smarkiai uždelsę kurti savanorišką krašto gynybą, Vyriausybės vadova-vimą perėmusiems kairiesiems rei-kėjo veikti labai skubiai.

Su nedidelėmis pertraukomis kairės ir centro politikai, tokie kaip M. Sleževičius, K. Grinius ir E. Gal-vanauskas, vadovavo „nacionali-nės vienybės“ vyriausybėms iki pat 1922 m. Tai kritinis laikotarpis Lie-tuvos valstybei, nes būtent tuo me-tu buvo ir apginta Lietuva nuo išo-rės priešų bei pasiektas tarptautinis daugumos pasaulio valstybių pripa-žinimas de jure, ir suorganizuoti de-mokratiniai visuotiniai Steigiamojo Seimo rinkimai, ir pakloti pamatai esminėms valstybės struktūroms.

Šiuo kritiniu, visos valstybės to-lesnę ateitį nulėmusiu laikotarpiu pagrindinės demokratinės šalies

pradžių provakarietišką politinę jė-gą, kuri palankiai vertino laisvų ir demokratinių valstybių, Europos vienijimosi idėją.Antra, kairiosios demokratinės

jėgos sugebėjo įtikinti kitų politi-nių srovių atstovus siekti tik visiš-kos šalies nepriklausomybės. Kaip viena geriausiai organizuotų to me-to Lietuvos politinių jėgų, socialde-mokratai aktyviai dalyvavo abiejuo-se pagrindiniuose lietuvių suvažia-vimuose prieš atgaunant nepriklau-somybę – 1905 m. gruodžio 4-5 d. Didžiajame Vilniaus Seime ir 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniaus konfe-rencijoje. Ypač svarbų vaidmenį atli-ko S. Kairys, pirmininkavęs daugu-mai abiejų suvažiavimų posėdžių ir turėjęs garbę pasakyti galutinę Vil-niaus konferencijos kalbą. Šių suva-žiavimų deklaracijos, iškėlusios ne-priklausomybės ir visuoti-nių rinkimų į Stei-giamąjį Sei-mą siekius, buvo es-

min-gas lietu-vių tautos po-litinės valios siek-ti visiškos laisvės paliu-dijimas.

Vilniaus konferencija išrinko dvi-dešimties narių Lietuvos Tarybą, kurioje aiškiai išsiskyrė „kairiųjų ke-tveriukė“ – M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis. Būtent jie, protestuodami prieš daugumos Tarybos narių valią susieti Lietuvos nepriklausomybę tvirtais ryšiais su Vokietijos imperija, kuriam laikui pasitraukė iš pačios Tarybos darbo ir sugrįžo tik Vasario 16-osios akto skelbimo išvakarėse. Dauguma isto-rikų sutaria, kad šio nepriklausomy-bės atkūrimo akto tekstas iš esmės

giateisiškumo ir solidarumo idėjos susilau-kė plataus at-garsio įvairiuo-se visuomenės sluoksniuose. Šiuo atžvilgiu kairiųjų poli-tinė lyderystė buvo esmingai svarbi, kovo-jant už nepri-klausomybę ir klojant pama-tus atsikurian-čiai demokra-tinei Lietuvai.

Lietuvos so-cialdemokra-tai ir Lietuvos socialistai liau-

dininkai demokratai, – dvi pagrin-dinės už nepriklausomybę pasisa-kiusios kairiosios politinės jėgos tar-pukario Lietuvoje, – iškėlė tokias didžias politines asmenybes kaip Nepriklausomybės akto signatarai Mykolas Biržiška, Steponas Kai-rys, Stanislovas Narutavičius ir Jo-nas Vileišis, Lietuvos prezidentas ir ministras pirmininkas Kazys Gri-nius bei bolševikų antpuolį atlaikiu-sios antrosios Vyriausybės vadovas Mykolas Sleževičius.

Abi šias kairiąsias partijas vieni-jo atsidavimas be išlygų demokra-tinės ir nepriklausomos Lietuvos idėjai, nors pats socializmas kaip siekiamybė buvo apibrėžiamas šiek tiek skirtingai. Tuometiniai social-demokratai jį suprato griežtai pagal Karlą Marxą – kaip ilgalaikę pers-pektyvą, kai Lietuva taps industrine šalimi, kurioje sprendžiamąjį balsą turės darbininkai. Tuo tarpu so-cialistai liaudininkai demokratai, remdamiesi Rusijos narodnikais (eserais), akcentavo kooperatinį so-cializmą ir jo įtvirtinimą Lietuvoje kaip, iš esmės, žemės ūkio krašte.

Kairiųjų demokratų indėlis į 1918 m. Lietuvos nepriklausomy-bę yra reikšmingas bent trimis as-pektais. Pirma, jie buvo pirmieji, kurie iš-

kėlė nepriklausomos ir demokrati-nės Lietuvos siekį. Lietuvos social-demokratai, įsisteigę 1896 m., buvo ne tik pati pirmoji Lietuvos politinė partija, bet ir savo pirmojoje progra-moje, kuria vadovavosi ir vėliau, jie labai aiškiai iškėlė laisvos ir demo-kratinės Lietuvos tikslą.

Tarp esminių LSDP politinių rei-kalavimų buvo ir Lietuvos atsisky-rimo nuo carinės autokratinės Ru-sijos imperijos siekis: „savystovi de-mokratiška respublika, susidedan-ti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų ša-lių, paremta ant liuosos federacijos”. Vėlesniuose LSDP dokumentuose paaiškinta, kad „liuosos federaci-jos“ koncepcija niekaip nepriešta-rauja tautų apsisprendimo laisvei. Akcentuota, kad Lietuva prie tokios federacijos gali jungtis tik savo noru, taigi ji pirmiausia turėjo įgyti poli-tinį savarankiškumą, nepriklauso-mybę, ir tik tada rinktis partnerius, su kuriais galėtų užmegzti „liuosus federacinius“ ryšius. Tuo remiantis, galime apibrėžti LSDP kaip nuo pat

jėgos veikė sutelktai. Išorinės grės-mės akivaizdoje vienijo supratimas, kad ideologinius skirtumus kuriam laikui verta atidėti į šalį ir susitelkti esminiam tikslui – sukurti demo-kratinę ir laisvą valstybę (respubli-ką), kuri rūpintųsi ne tik kilmingų-jų ar turtingųjų, o visų šalies žmo-nių reikalais.

kairiosios demokratinės jėgos sugebėjo įtikinti kitų politinių srovių atstovus siekti tik visiškos šalies nepriklausomybės.

kairiųjų politinė lyderystė buvo esmingai svarbi, kovojant už nepriklausomybę ir klojant pamatus atsikuriančiai demokratinei lietuvai.

lietuvos socialdemokratai, įsisteigę 1896 m., buvo ne tik pati pirmoji lietuvos politinė partija, bet ir savo pirmojoje programoje, kuria vadovavosi ir vėliau, jie labai aiškiai iškėlė laisvos ir demokratinės lietuvos tikslą.

Panašios tendencijos susiklostė iš esmės visoje to meto Europoje, ta-čiau Lietuva (kaip ir kitos carinės Rusijos valdytos tautos) susidūrė dar ir su tiesiogine bei realia bolše-vikų karinės intervencijos grėsme. Tad mūsų šalyje demokratinės kai-rės atsakas bolševikinėms idėjoms buvo reikšmingas ne tik vidaus po-litikos kovų požiūriu, bet ir apskri-tai ką tik atkurtos Lietuvos valsty-bės išsaugojimui.

Dešiniosioms, konservatyvio-sioms jėgoms, atitrūkusioms nuo didžiosios gyventojų dalies, nesu-prantant jų skaudulių ir rūpesčių, kairiųjų demokratų ankstyvas su-siorganizavimas ir skelbiamos ly-

Tuometinėje Europoje šios idėjos buvo revoliucinės. Būtent kairio-sios socialdemokratinės jėgos nuo-sekliausiai pasisakė, kad politinė sis-tema turi būti atskaitinga ne tik val-dančiajam elitui, o visiems gyvento-jams. Buvo aiškiai suprasta, kad to-kia tvarka, kai politinę valdžią ren-ka visi piliečiai, galų gale labiausiai bus naudinga ir atneš gerovę vidu-riniajai klasei ir žemesniesiems so-cialiniams ekonominiams sluoks-niams. Suprantama, tiek, kiek kai-riosios jėgos rėmė šiuos reikalavi-mus, konservatyvieji dešinieji poli-tikai tai vertino labai atsargiai.

Permainingais XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikais daugelyje Eu-ropos šalių įtampos tarp dešiniųjų, monarchijos, klerikalinės valdžios ir stambiojo kapitalo gynėjų ir kai-riųjų, skelbusių naująją demokrati-nę ir pasaulietinę tvarką, peraugo į rimtus ginkluotus susirėmimus, nusinešusius tūkstančius gyvybių. 1917 m. pabaigos įvykiai Rusijo-je, kuomet politinę iniciatyvą per-ėmė „proletariato diktatūrą“ skel-bę bolševikai, dar labiau kompli-kavo situaciją.

Atgimstanti Lietuva taip pat su-sidūrė su šiais esminiais demokratė-jimo ir laisvėjimo iššūkiais. Tačiau, skirtingai nuo daugumos kitų Eu-ropos šalių, šį kairės ir dešinės kon- fliktą valstybės steigimo laikotar-piu 1917-1922 m. pavyko išspręsti taikiai ir palyginti sėkmingai. Be jokios abejonės, egzistencinė ką tik sukurtos valstybės išlikimo grėsmė buvo vienas svarbesnių veiksnių, nulėmusių tai, kad visiškai skirtin-gų ideologinių pažiūrų veikėjai su-gebėjo susitarti. Tačiau ne ką ma-žiau svarbus iškiliausių kairiųjų de-mokratų atkaklumas, siekiant tik visiškai nepriklausomos demokra-tinės Lietuvos ir nepalaužiamas ryž-tas vadovauti šaliai pačiomis sudė-tingiausiomis, jei ne beviltiškomis aplinkybėmis.

kairieji demokratai nepabūgo prisiimti atsakomybės – apginti ir įtvirtinti dar tuomet labai trapų šalies valstybingumą.

Asmenybės8

Eglė SamoškaitėLSDP komunikacijos skyriaus vadovė

Prezidentas, kurio inauguraciją bandė sutrukdyti

Kartais sakoma, kad po-litika yra kaip pašauki-mas – esą neįmanoma

išmokti politikos: žmogus ar-ba gimsta politiku, arba ne. Ši tezė ginčytina, bet galima su-sidaryti įspūdį, kad pirmasis nepriklausomos Lietuvos pre-zidentas Algirdas Mykolas Bra-zauskas ją paneigė: politiku jis tikriausiai nebuvo gimęs, bet daug patyrė, mokėsi ir 1993 m. prezidento rinkimuose sulau-kė 1 211 070 rinkėjų palaikymo.

Nė vienas vėlesnis prezidentas nėra sulaukęs tokio didelio rinkė-jų palaikymo. Net ir šiais laikais apie trečdalis Lietuvos gyventojų A. Brazausko veiklą vertina geriau-

siai iš visų prezidentų: tai įrodė prieš kelerius metus atlikta ap-klausa.

Knygą „Epochų virsmo sūku-riuose. Algirdo Brazausko poli-tinė biografija“ apie A. Brazaus-ką parašę, bet visuomenei jos dar nepristatę, istorikai dr. Saulius Grybkauskas ir doc. dr. Mindau-gas Tamošaitis pasakoja sudėtin-gą A. Brazausko virsmą iš pramo-nės planuotojo sovietmečiu į ne-priklausomos Lietuvos politikos mohikaną.

A. Brazauskas tikrai nebuvo to-bulas politikas ir buvo aiškiai su-sijęs su buvusia sovietine sistema, bet jis buvo neabejotinas lyderis, mokėjo blaiviai vertinti visuome-nės troškimus, o jo dalyvavimas politikoje po nepriklausomybės atgavimo, istorikų vertinimu, pa-dėjo Lietuvai išvengti Baltarusijos scenarijaus – tai yra poslinkio į au-toritarinę sistemą.

Paprastai apie A. Brazauską ra-šė jo buvę bendražygiai, kurie jį tiesiogiai pažinojo, matė įvairio-se situacijose, dirbo kartu. Tačiau bendražygių ir draugų vertinimai dažnai būna labai asmeniški ir per-nelyg palankūs, nes tai jų pačių is-torijos dalis. Konkurentai ar buvę oponentai paprastai siekia paro-dyti aprašomo asmens silpnybes, kurių neabejotinai turi kiekvie-

mato toliau nei likusieji. Iš istorikų S. Grybkausko ir

M. Tamošaičio pasakojimų galima susidaryti įspūdį, kad A. Brazauskas panašiausias į balansuotoją, be ku-rio traukinys galbūt gulėtų griovyje.

Kaip pradėjo karjerąNuo kada A. Brazauską galima va-dinti politiku? Šis klausimas ky-la, nes A. Brazauskas dažnai mėg-davo demonstruoti, kad ilgą lai-ką užsiėmė ekonomika, pramone, ūkiniais reikalais, bet ne politika. Savo veiklą jis pradėjo kaip inži-

nierius hidrotechnikas, paskui buvo statybi-nių medžiagų pramo-nės ministras, Valsty-bės planavimo komite-to pirmininko pirma-sis pavaduotojas, Petro Griškevičiaus vadovy-bėje – Centro komite-to sekretorius pramo-nei ir statyboms (1977-1988 m.), ir, galiausiai, 1988 m. tapo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pir-muoju sekretoriumi. Ar jis buvo savarankiš-kas? Ar tik vykdė Mas-kvos nurodymus?

Istorikas S. Gryb-kauskas pasakoja, kad iš esmės A. Brazauskas

gali būti laikomas tikru politiku bent jau nuo 1977 m., kai tapo ei-liniu Centro komiteto sekretoriu-mi ir kuravo pramonę bei statybas. Pasak istoriko, A. Brazauskas nebu-vo tik ūkinio tipo vadovas, jis turė-jo priimti sprendimus, nuo kurių daug kas priklausė.

Pavyzdžiui, Lietuva visoje sovie-tinėje imperijoje išsiskyrė regionų politika, kuri vėliau lėmė tautinį šalies vientisumą, nes Lietuvoje bu-vo stabdomas sunkiosios pramonės kūrimas, orientuojamasi į lengvą-ją pramonę ir siekiama, kad darbo vietos nebūtų sukoncentruotos di-džiuosiuose miestuose ar šalia jų. Tai reiškė, kad į Lietuvą nereikėjo pritraukti itin didelio kiekio rusa-kalbių darbuotojų.

„Galima įtarti, kad jie nenorėjo imigracijos. Nors apie internacio-nalizmą buvo daug šnekama, bet iš tiesų daroma taip, kad Lietuvoje dirbtų lietuviai, iš kaimo“, – teigia S. Grybkauskas.

„Lietuvoje labiau vystėsi lengvoji pramonė. Tai tapo svarbu, kai Lie-tuva 1990 metais atsiskyrė ir Mas-kva paskelbė ekonominę blokadą: jeigu mūsų pramonė būtų buvu-si tokia kaip Latvijoje, praktiškai mus būtų ištikęs bankrotas“, – ma-no istorikas.

Beje, S. Grybkauskas pasakoja, kad su politine atsakomybe A. Bra-zauskas susidurdavo ir kai vadova-vo komisijai, sprendusiai, kurie jū-reiviai turės teisę išplaukti užsienin, kurie ne, arba kai priėmė sprendi-mą dėl Santuokų rūmų statybų Vil-niuje – šio pastato tikslas buvo ideo- loginis, tai yra skatinti ateizmą.

„Kai aš 2008 metais dariau su juo interviu, matėsi, kad jaučia kaltę dėl Santuokų rūmų, nes šis projektas ėjo per jį. Jis puikiai žinojo, kad to-kie objektai vystomi siekiant ati-traukti žmones nuo tikėjimo. Mū-sų interviu jis pradėjo sakydamas, kad jį dėl rūmų spaudė. Bet man pasirodė, kad jis jautė kaltę“, – sa-ko istorikas.

Ar apskritai A. Brazauskui ideo-loginiai dalykai buvo svarbūs? Pa-sak S. Grybkausko, iš tiesų A. Bra-zauskas nebuvo persismelkęs sovie-tinėmis klišėmis. Pavyzdžiui, dirb-

damas Energetikos statybos tresto Petrašiūnų statybos ir montavimo valdybos viršininku, A. Brazaus-kas įsivėlė į konfliktą su komunis-tų partiečiais gamykloje: pastarieji pradėjo jį auklėti, kad nesitaria su komunistais, priimdamas ir atleis-damas darbuotojus, tačiau jaunas A. Brazauskas nė nemanė jų klau-syti ir todėl net nebuvo išrinktas į gamyklos partinį biurą. Tai buvo beveik skandalas.

Sakydamas kalbas A. Brazauskas nesinaudodavo senamadiškiems politikams įprastais „popierėliais“, išbraukydavo panegirikas sovietų lyderiams, bet dalį palikdavo – ti-kriausiai dėl šventos ramybės.

Bet A. Brazauskas, regimai, ne-jautė vidinės įtampos tarp sistemos ir savasties: jo šeimoje nebuvo par-tizanų ar tremtinių, jis buvo kilęs iš Kaišiadorių miestelio, kur pokariu pasipriešinimas sovietinei okupaci-jai buvo labai greitai numalšintas, todėl ten buvo ramu – ne taip kaip Dzūkijoje. S. Grybkauskas spėja, kad būtent tai lėmė, jog A. Brazaus-kas labai jaunas tapo komjaunuoliu.

Be to, būsimąjį politiką labai žavėjo sportas, o būtent jaunimo

net ir šiais laikais apie trečdalis lietuvos gyventojų a. brazausko veiklą vertina geriausiai iš visų prezidentų

a. brazauskas tikrai nebuvo tobulas politikas ir buvo aiškiai susijęs su buvusia sovietine sistema, bet jis buvo neabejotinas lyderis, mokėjo blaiviai vertinti visuomenės troškimus, o jo dalyvavimas politikoje po nepriklausomybės atgavimo, istorikų vertinimu, padėjo lietuvai išvengti baltarusijos scenarijaus – tai yra poslinkio į autoritarinę sistemą.

nas politikas. Istorikų žvilgsnis dažniau būna

objektyvesnis ir ne toks emocin-gas. Tiesą sakant, imdamasi rašyti apie A. Brazauską neturėjau tvirtos nuomonės, kaip jį vertinti. Vieni žmonės būna kaip garvežiai, kurie visuomenę ir valstybę stumia prie-kin, kiti – balansuotojai, kurie pri-žiūri, kad traukinys nenubėgtų nuo bėgių. Treti yra bėgių tiesėjai, kurie

Asmenybės 92018 m. sausis-vasaris, Nr. 1 (89)

Prezidentas, kurio inauguraciją bandė sutrukdyti

struktūrose buvo išvystyta sporto infrastruktūra. A. Brazauskas net-gi buvo tapęs jaunių rutulio stūmi-mo čempionu Lietuvoje, bet sporti-ninko karjeros nesirinko, nes spor-tas jam neatrodė darbas, tai buvo labiau atsipalaidavimo rūšis.

Bilietas į šiuolaikinę politikąLikimas A. Brazauskui lėmė iškop-ti į pačias viršūnes, kai Lietuvoje prasidėjo virsmas. Sovietų Sąjun-ga buvo dažnai vadinama milži-nu molinėmis kojomis ir tos kojos pradėjo kaip reikiant klibėti. Lietu-voje 1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurioje buvo ir nemažai komunistų. A. Brazauskas tuo metu dar buvo eilinis Centro komiteto sekretorius, kuruojantis pramonę ir statybas.

Bet atsitiktinumas lėmė, kad 1988 m. birželio 24 d. į Kate-dros aikštėje vykusį mitingą iš vi-sų valdžios atstovų buvo nusiųstas A. Brazauskas. Kodėl? Nes niekas kitas nenorėjo ten eiti.

„Niekas eiti nenorėjo, sąjūdiečių bijojo. Be to, čia buvo pusiau lega-lu. Leidimas mitingui kaip ir duo-tas, bet niekas nežinojo, kaip vis-kas gali pasisukti. Jei Maskva būtų keitusi politiką, A. Brazauskas bū-tų nukentėjęs. Bet jis nuėjo ir fak-tiškai savo nuėjimu, galima saky-ti, legalizavo mitingą“, – pasakoja S. Grybkauskas.

Pasak istoriko, tai buvo pati mi-tingų pradžia, žmonės apskritai bijojo į juos eiti, baiminosi prarasti darbus ar sulaukti nemalonumų, apklausų, KGB tasymų. Tačiau pa-matę A. Brazauską visi suprato, kad persekiojama nebus.

„Įsivaizduokite, jis ateina iš par-tinio aparato, nusineša paruoštą

kalbelę. Pradeda skaityti. Minio-je jokios reakcijos. Pradeda skaity-ti tokius partinius nuobodžius da-lykus: stengsimės, kovosime... Mi-nioje nepasitenkinimas. Česlovas Laurinavičius labai gerai pasakoja, kad tuo metu buvo galima net fik-suoti kaip A. Brazauskas visu ūgiu sujuda kalbėdamas, pasideda raštą ir pradeda kalbėti iš galvos. Čia gi-mė šiuolaikinis politikas“, – sako S. Grybkauskas.

M. Tamošaitis sako, kad dauge-liui buvo šokas pamatyti valdžios atstovą, kalbantį be popierėlio, su-prantamai, apie tuos pačius daly-kus. Pačiam A. Brazauskui daly-vavimas mitinguose, bendravimas su žmonėmis leido kur kas aiškiau suvokti, ko nori ir kur žiūri tauta.

„Bet vis dėl to tokį jo iškilimą lė-mė daugiau atsitiktinumas. Jeigu į mitingus būtų ėjęs kitas žmogus, A. Brazausko mes nebūtume tu-rėję“, – sako M. Tamošaitis.

Kodėl mitingų dalyviai teigia-mai priėmė A. Brazauską, nors jis buvo komunistinės valdžios atsto-vas? M. Tamošaitis pasakoja, kad turime suprasti paprastą dalyką: tik dabar atrodo, kad Sąjūdis ir ko-munistai buvo nesutaikomi prieši-ninkai. Iš tiesų iniciatyvinėje Sąjū-džio grupėje buvo nemažai komu-nistų: tai ir Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Romual-das Ozolas, Vytautas Petkevičius. Iš viso partijai priklausė 17 inicia-tyvinės grupės narių.

„Dėl to ir pats A. Brazauskas ga-na gerai jautėsi tuose mitinguose“, – sako M. Tamošaitis, pridurda-mas, kad Lietuvos komunistų par-tija vienijo apie 220 tūkst. žmonių.

Procesai judėjo pirmyn milžiniš-ku greičiu ir 1989 m. Lietuvos ko-munistai atsiskyrė nuo Maskvos.

Gruodžio mėnesį Michailas Gorba-čiovas išsikvietė A. Brazauską į Mas-kvą – „ant kilimėlio“ prieš didžiu-lę delegatų auditoriją. S. Grybkaus-kas sako, kad tokį spaudimą galėjo atlaikyti tik tokio lygmens politi-kai kaip A. Brazauskas ar Vytautas Landsbergis – bet kuris kitas „bū-tų pridėjęs į kelnes“. Grįžusį į Lie-tuvą A. Brazauską pasitiko gėlėmis nešini žmonės ir čia jis nebeišlaikė – pravirko.

Tikėtina, kad A. Brazauską kamavo įtampa: visi žinojo, jog 1968 m. Prahos pavasaris pasibai-gė sovietų kariuomenės įvedimu ir žmonių žūtimis.

S. Grybkauskas sako, kad pralai-mėjimas A. Brazauskui buvo skau-dus, nors jo autoritetas visuomenėje išliko labai didelis. Tačiau įdomiau-sia, kad A. Brazauskas tuo metu at-sidūrė tarp dviejų girnų: iš vienos pusės jį labai kritikavo Sąjūdis, tvy-rojo didelis priešiškumas, iš kitos – KGB turėjo savo strategiją atitolin-ti A. Brazauską nuo „landsberginės politikos“ ir suartinti su vadinamai-siais „platformininkais“, komunis-tais, kurie karštai troško tolesnio so-vietinio monstro egzistavimo.

„Jo garbei reikia pasakyti, kad jis išlaikė išbandymą. Tuo laikotar-piu, jeigu jis būtų pasakęs „Taip, aš noriu valdžios“, ta valdžia būtų jam atitekusi“, – mano S. Grybkauskas.

M. Tamošaitis mano, kad 1990-1991 m. Lietuva buvo atsidūrusi la-bai arti baltarusiško scenarijaus, nes sąjūdininkai labai siekė V. Lands-bergio išrinkimo prezidentu, net nepriėmus Konstitucijos.

1992 m. gegužės mėnesį buvo ren-giamas specialus referendumas dėl prezidento institucijos atkūrimo. Problema ta, kad, neturint Konsti-tucijos, prezidento galios būtų bu-vusios neapibrėžtos. Tačiau pilie-čiai referendume nepalaikė inicia- tyvos ir prezidento institucija atsi-rado kartu su Konstitucija.

„Mes buvome labai arti to, kad galėjome nueiti Baltarusijos ke-liu. V. Landsbergis galėjo būti kaip Aleksandras Lukašenka. Ten buvo tokios pjautynės, tokios rietenos. Tas Sąjūdis, kuris Lietuvą konsoli-davo ir atvedė į nepriklausomybę, 1991-1992 m. buvo tautą skaldanti jėga“, – mano M. Tamošaitis.

Todėl neatsitiktinai 1992 m. Są-jūdis rinkimuose į Seimą buvo nu-šluotas, sugrįžo A. Brazauskas, ku-ris tapo Seimo pirmininku, priė-mus Konstituciją, laikinai ėjo pre-zidento pareigas, o 1993 m. buvo išrinktas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos prezidentu.

A. Brazauskas yra vienintelis Lie-tuvos prezidentas, kuris nekėlė savo kandidatūros antrai kadencijai, mo-tyvuodamas tuo, kad Lietuva turė-tų sekti kitų šalių pavyzdžiu, kurio-se neliko sovietinę praeitį menančių valstybės vadovų. Taip jis pareiškė,

turėdamas visas galimybes laimė-ti rinkimus.

M. Tamošaitis teigia, kad net ir 1993 m. A. Bra-zauskas galė-jo nebūti kandi-datu preziden-to rinkimuose, jei tik juose bū-tų dalyvavęs po-etas Just. Mar-cinkevičius. „A. Brazauskui keli žmonės buvo ne-gičijami autorite-tai: tai kardinolas Vincentas Slad-kevičius, mon-sinjoras Kazimie-ras Vasiliauskas ir poetas Just. Mar-

cinkevičius“, – teigia pašnekovas. Pasak M. Tamošaičio, prezidento

rinkimuose A. Brazauskas dalyvavo skatinamas partiečių, jis pats tokios stiprios ambicijos neturėjo. „Kita vertus, tuo metu žiniasklaidoje buvo įsigalėjusi tendencija koneveikti bu-vusius komunistus, vyko tikra raga-nų medžioklė, todėl vienas motyvų galėjo būti siekis pademonstruoti, jog visuomenė viską vertina kitaip“, – mano istorikas.

Pats A. Brazauskas stengėsi neiš-siprovokuoti, nors situacija buvo pa-siekusi tokį lygmenį, kad vadinamo-sios „megztosios beretės“ preziden-to inauguracijos metu net neįleido A. Brazausko į Arkikatedrą pro cen-trinį įėjimą, todėl teko naudotis šo-ninėmis durimis.

Koks pagrindinis A. Brazausko paveldas? Jam tikrai nepavyko iš-vengti klaidų, tokių kaip Lietuvai nenaudingo Maišiagalos memoran-dumo pasirašymas su Latvija dėl sienos Baltijos jūroje, tačiau A. Bra-zauskas prisimenamas ir kaip prezi-dentas, kuris atsiprašė žydų tautos dėl Holokausto Lietuvoje, prie ku-rio prisidėjo ir dalis lietuvių.

Užsienio politikos srityje A. Bra-zauskas vertinamas dėl santykių normalizavimo su Lenkija, padėtų pamatų Lietuvos integracijai į NA-TO ir Europos Sąjungą.

„Besikeičiant pasauliui ir aplinkai pats A. Brazauskas sugebėjo keistis. Jei iš pradžių jis norėjo laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, jam buvo labai svar-būs santykiai su Rusija, bet vėliau jis keitėsi“, – mano M. Tamošaitis.

Tačiau pagrindinis A. Brazaus-ko paveldas gali būti tas, kad Lie-tuvos politinėje sistemoje įsivy-ravo pusiausvyra tarp kairės ir dešinės.

„Jeigu ne A. Brazauskas, tai Lie-tuvoje tikrąja to žodžio prasme būtų įsitvirtinęs dešiniųjų radika-lų monopolis. Iš esmės dėl A. Bra-zausko atsvaros Lietuvoje susifor-muoja dvi politinės jėgos. Jos gali būti blogesnės, gali būti geresnės, bet tarp jų buvo nuolatinė stabi-li konkurencija. Tai lėmė, kad nė viena pusė neįsigalėjo, todėl ne-buvo nė vienos pusės diktato“, – reziumuoja istorikas.

„niekas eiti nenorėjo, sąjūdiečių bijojo. be to, čia buvo pusiau legalu. leidimas mitingui kaip ir duotas, bet niekas nežinojo, kaip viskas gali pasisukti. jei maskva būtų keitusi politiką, a. brazauskas būtų nukentėjęs. bet jis nuėjo ir faktiškai savo nuėjimu, galima sakyti, legalizavo mitingą“, – pasakoja s. grybkauskas.

Kaip išvengėme Baltarusijos scenarijausTačiau A. Brazauskas nebuvo nuo-lat lydimas sėkmės. 1990 m. nuo Maskvos atsiskyrę komunistai triuškinamai pralaimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, nors pats A. Brazauskas buvo išrinktas Kai-šiadoryse. Politikas tapo Kazimie-ros Prunskienės, tuometinės prem-jerės, pavaduotoju.

Tai buvo sunkus metas atsiku-riančiai Lietuvai: paskelbus nepri-klausomybę, Maskva Lietuvai taikė ekonominę blokadą, o A. Brazaus-kas įsitraukė į praktinę blokados pa-darinių suvaldymo veiklą.

10 Regionai

Darbo rezultatai byloja apie žemaičių darbštumą ir stiprybęŽemaitijos sostinė Telšiai

paženklinti sėkmės skaičiumi: miestas stovi

ant septynių kalvų – kaip Roma, Telšių senamiestis – vienas iš septynių saugomų architektūrinio paveldo senamiesčių Lietuvoje.

Sparčiai populiarėjančius Tel-šius galėtume įvardinti vienu iš pui-kiausių regiono augimo pavyzdžių. Ir ne sėkmės skaičius čia svarbiau-sias: rezultatus lemia nuoseklus ir atsakingas darbas.

Apie Telšių rajono aktualijas kal-bame su LSDP pirmininko pava-duotoju, LSDP Telšių skyriaus pir-mininku Sauliumi Urbonu.

- Gimėte, augote, karjeros pa-siekėte Žemaitijos sostinėje Tel-šiuose. Žemaičiai nuo seno gar-sėja savo užsispyrimu, ar ši savybė gelbsti kasdieniame darbe?

- Apie mus, žemaičius, prikur-ta daugybė mitų: esame vadinami ir lėtais, ir užsispyrusiais, bet išties mes esame stiprūs ir darbštūs – apie tai byloja mūsų darbo rezultatai.

Nuo 2011 metų einu Telšių ra-jono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas. Darbas išties turiningas ir tuo pačiu gana nelen-gvas. Administracijoje yra 16 struk-tūrinių padalinių, taip pat 11 teri-torinių padalinių – seniūnijų. Kin-tantys teisės aktų reikalavimai, ter-minai, personalo valdymas, kompe-tencija įvairiose srityse, iki 12 valan-dų trunkanti darbo diena – kasdie-niai mano palydovai.

vimas vyksta ne tik skyriuje, bet ir tarp jų, palaikymą jaučiame ir iš partijos vadovybės. Tad, pasinau-dodamas proga, dėkoju visiems su-vokiantiems, kad po vieną mes nie-kas, būry mes – jėga.

Tikiu, kad bendromis pastango-mis socialdemokratai sukurs tokį rajoną, tokią valstybę, kurioje ge-ra gyventi, dirbti, mokytis ir ilsėtis.

- Telšių vardas vis dažniau linksniuojamas Lietuvoje ir net užsienyje. Kuo alsuoja septynių kalvų miestas?

- Visada sakau, kad mes pirmiau-sia esame gerų žmonių miestas, o tik po to – menininkų kalvė, Že-maitijos sostinė ar visa kita. Mums svarbi kultūra, bendri tikslai, tar-pusavio bendrystė ir daugybė kitų, didmiesčiams galbūt ne tokių ak-tualių, savybių. Alsuojame darbš-tumu, tikslo siekimu, turime taip retai besutinkamo nuoširdumo.

Gal pasirodysiu drąsus teigda-mas, kad gyvenimo sąlygos tiek Telšių rajone, tiek ir visoje šalyje pamažu gerėja (išskyrus finansinę gerovę tam tikroms asmenų gru-pėms). Savivaldybės nuolat plečia teikiamų paslaugų spektrą, įsisa-vina naujoves, ieško finansavimo šaltinių, remia smulkų ir vidutinį

verslą bei ūkininkus, organizacijoms su-

teikta galimybė rašyti projektus ir gauti finansavimą, socialinė para-ma gyventojams taip pat išplėto-ta. Kasdien į Lietuvos savivaldy-bes kreipiasi šimtai žmonių. Kas-dien šimtams gyventojų atsakoma į kylančius klausimus, į parašytus raštus, kasdien savivaldybių durys atsiveria ištikus bėdai, prireikus pa-galbos ar tiesiog esant būtinybei bū-ti išklausytiems.

Spartūs pokyčiai vyksta sėkmin-gai panaudojant įvairių fondų pa-ramą. Pažvelkime, kaip Telšiais džiaugiasi svečiai iš kitų miestų bei šalių, pastaraisiais metais tapo-me tikru turizmo perlu. Lietuvos ir užsienio šalių turistus žavi uni-kalus senamiestis, miesto centre tyvuliuojantis Masčio ežeras, am-fiteatras, tarptautinius standartus atitinkantis stadionas ir daugybė kitų objektų. Galėčiau ilgai pasa-koti, tačiau geriau vieną kartą pa-matyti, nei šimtą išgirsti – kviečiu atvykti į Žemaitijos sostinę, liksite maloniai nustebinti.

- Trumpam sugrįžkime į praė-jusius 2017 metus – Telšių rajone atlikta daugybė darbų, bet kurį iš jų išskirtumėte svarbiausiu?

- Visi darbai savaip svarbūs ir reikšmingi, tačiau vieną norėtųsi išskirti dėl darbų apimties ir gali-mos reikšmės. Telšių mieste, stra-

LSDP Telšių skyriaus pirmininkas Saulius Urbonas

tikiu, kad bendromis pastangomis socialdemokratai sukurs tokį rajoną, tokią valstybę, kurioje gera gyventi, dirbti, mokytis ir ilsėtis.

kadangi šiais metais bus ruošiamasi rinkimams, linkiu nemanipuliuoti žmonių nuomonėmis, nesišvaistyti neobjektyvia kritika, o reitingus didinti gerais darbais.

tegiškai palankioje vietoje, bemaž 16 ha teritoriją užėmė buvęs karinis miestelis. Telšių rajono savivaldybė paruošė ir pateikė projektinį pasiū-lymą bei pateikė projekto „Apleis-tos teritorijos tarp Karaliaus Min-daugo gatvės ir geležinkelio Šiau-liai-Klaipėda, Telšių mieste, infras-truktūros rekonstravimas“ paraiš-ką. Finansavimas skirtas ir pernai buvęs karinis miestelis baigtas re-konstruoti.

Tad žemaitiškas užsispyrimas – tik viena iš tokiam darbui rei-kalingų savybių. Užsispyrimas gelbsti siekiant tikslo, bet gali ir pakišti koją, jei bus naudojamas neprotingai.

- Veiklos apstu ne tik einat šias pareigas, bet ir politinėje veikloje: nuo 2015-ųjų vado-vaujate LSDP Telšių skyriui, pernai paskirtas LSDP pirmi-ninko Gintauto Palucko pava-duotoju.

- Telšių skyrius vienija 350 akty-vių narių, socialdemokratai Telšių rajono savivaldybės taryboje suda-ro didžiausią, – devynių žmonių, – komandą. Tarp mūsų – įvairaus amžiaus ir profesijų atstovai: pra-dedant studentais ir baigiant žino-mais medikais.

Bendravimas bei bendradarbia-

Teritorijoje rekonstruotos ir įrengtos gatvės, lietaus nuotekų tin-klai, pakloti apšvietimo tinklai, nu-griauti nereikalingi pastatai, įreng-tos dvi transporto priemonių sto-vėjimo aikštelės, atlikti kiti darbai.

Po buvusio karinio miestelio re-konstrukcijos Telšių miesto terito-rija bus naudojama racionaliau ir padidės teritorijos patrauklumas investicijoms: planuojame steigti pramonės parką, o suformuotus sklypus nuomoti verslininkams. Ši pramonės ir verslo plėtra neginčyti-nai turės teigiamų pokyčių ekono-mikos atžvilgiu: Telšių pramonės parkas į regioną padėtų pritraukti aukštesnę pridėtinę vertę kurian-čias Lietuvos bei užsienio įmones ir sudarytų palankesnes sąlygas vietos žmonėms vystyti verslą.

- Ar Telšiuose žmogui gera gy-venti?

- Gyvenimas regionuose nėra toks bespalvis, kaip kartais mėgs-tama jį nupiešti pro didmiesčio žiū-

ronus. Telšiai yra vyskupijos cen-tras, galintis pasididžiuoti trimis aukštosiomis mokyklomis, mažes-niu nei mažųjų šalies savivaldybių nedarbu ir nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Žemės mokesčiai, mokesčiai už verslo liudijimus Tel-šių rajone taip pat žemesni nei vidu-tiniai, mūsų rajone mažiau nei vi-dutiniškai žmonių gauna socialines pašalpas, geriamojo vandens ir nuo-tekų tvarkymo kaina telšiškiams taip pat mažesnė nei vidutinė.

2017 metų pabaigoje savivaldy-bių reitingą paskelbęs Laisvosios rinkos institutas pažymi, jog Tel-šių rajone, lyginant su aplinkiniais rajonais, labiausiai išaugo veikian-čių ūkio subjektų skaičius, tenkan-tis 1000 gyventojų. Telšių apskritis daugiausia prisidėjo prie viso Lie-tuvos eksporto, be to, Telšiuose (ir Tauragėje) eksportas padidėjo be-veik trečdaliu. Žinoma, ORLEN Lietuva turi įtakos rodikliams, bet nepamirškime ir AB „Žemaitijos pieno“ bei kitų Telšių rajono (ne apskrities) įmonių, kurios savo pro-duktus eksportuoja į užsienį.

Problemos? Taip, jų turime, bet jos nėra specifinės nei kituose ra-jonuose. Norėtųsi daugiau darbo vietų, daugiau investicijų, didesnio darbo užmokesčio. Bet visa tai mes turėsime, tereikia kantrybės ir įdir-bio. Netikintiems liepiu pažvelg-ti į Airijos ekonominius pokyčius – nuo skurdžios šalies iki tokios, į kurią plūsta geresnio gyvenimo ieš-kantys emigrantai.

- Įžengėme į 2018-uosius. Ko palinkėtumėte skaitytojams šiais metais?

- Žmogus kuria visuomenę, o vi-suomenė kuria jį. Linkiu mažiau pykčio ir daugiau šypsenų bei pa-sitikėjimo vienas kitu. Kadangi šiais metais bus ruošiamasi rinki-mams, linkiu nemanipuliuoti žmo-nių nuomonėmis, nesišvaistyti neo-bjektyvia kritika, o reitingus didin-ti gerais darbais.

Kalbino Skaistė Sadonytė

112018 m. sausis-vasaris, Nr. 1 (89)IdėjosSocialdemokratija – populiariausia politinė kryptis. Kada tai įvyks?Darius razmiSlEvičiuSSocialdemokratas, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Kaip manote, ar daug Lie-tuvos piliečių žino, kas iš-ties yra socialdemokrati-

ja ir socialdemokratų partija?

Štai, pavyzdžiui, partija skaičiuoja jau 120 gyvavimo metus, o pati idė-ja remiasi trimis pamatinėmis ver-tybėmis: laisvės, lygybės ir solidaru-mo. Lygybė, beje, yra didžiausia sie-kiamybė darbo santykiuose, ji labai svarbi, kai kalbame apie lytiškumą.

Socialinės apklausos aiškiai pa-rodo, kad mūsų, socialdemokratų, elektoratas – vyresni, pusę amžiaus perkopę žmonės. Žinoma, tai dide-lė vertybė, nes šie žmonės už partiją balsuoja metai iš metų, yra jai lojalūs ir tiki jos ateitimi. Klausimas – kiek

iš balsuojančiųjų tikrai žino social-demokartijos ideologiją ir gali ją pa-aiškinti savo palikuonims? Štai, pa-vyzdžiui, Vokietijoje susiformavusi fenomenali situacija, kai vaikai bal-suoja taip, kaip balsuoja tėvai, o tė-vai – taip, kaip seneliai, nes tiki, kad jei elgsis vyresniųjų pavyzdžiu – bus užtikrinta šalies gerovė. Kodėl taip negalėtų būti ir Lietuvoje?

JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje jaunimas balsuo-ja už kairiuosius, nes socialdemo-kratinės idėjos skelbiamos aiškiai ir suprantamai. 2016 m. JAV pre-zidento rinkimuose didžioji da-lis galinčių balsuoti jaunesnių nei 30 metų žmonių, balsavo už kai-rįjį Bernie Sanders‘ą. Jaunimo tar-pe jis laimėjo daugiau balsų nei Hi- llary Clinton ir Donald Trump‘as kartu sudėjus. O Jungtinėje Ka-ralystėje ir Prancūzijoje jaunimas, netgi, aktyviau eina į rinkimus nei vyresni rinkėjai. Pavyzdžiui D. Bri-tanijos kairiųjų lyderis Jeremy Cor-byn‘as yra vienas didžiausių nuomo-nės formuotojų jaunimui. Jis toks charizmatiškas, kad jo Instagram paskyrą seka 146 tūkst. sekėjų ir jų skaičius vis didėja. Kodėl? Jauni-mas supranta, kad socialdemokra-tija kovoja už nemokamo mokslo

žino, kad žmogaus teisių, klimato kaitos, aplinkosaugos klausimais li-beralų ir socialdemokratų požiūriai sutampa. Ar žino ir tai, kad balsuo-dami už konservatorius jie niekada negaus visiems lygiai prieinamo iš-silavinimo ir, net jei bus talentingi,

lis pradės vykdyti komunikaciją so-cialiniuose tinkluose, kai pateiks so- cialdemokratijos istoriją ir ideologi-ją tokias, kokios jos yra iš tikrųjų, o ne tokias, kokios egzistuoja soviet- metį menančių piliečių pasakoji-muose. Mūsų skyriai, išties, turi la-bai charizmatiškų ir įkvepiančių ly-derių, kuriais norėtų sekti jaunimas. Garsiai komunikuojant LSDP po-ziciją, nuveiktus darbus, jaunimas taptų ištikimiausiais socialdemo-kratų rinkėjais.

Partija atsinaujina, todėl naujas mūsų šūkis galėtų būti ,,LSDP – populiariausia politinė kryptis“. Ir ji, išties, tokia gali būti. Dabar, kai žmonės palieka namus ir išvažiuo-ja svetur, ieškodami geresnio gyve-nimo, mūsų idėjos yra geriausia, ką gali pasiūlyti Lietuvos politinės jė-gos, norėdamos išsaugoti piliečius, išsaugoti Lietuvą.

Kuo didesnis jaunų žmonių įtraukimas į valstybės sprendimų priėmimo procesus, į vaiką orien-tuota, ne „pašalpinė“ šeimos poli-tika, nemokamas aukštasis moks-las, finansinis ir psichologinis sau-gumas dirbančiam jaunam žmo-gui – kertiniai dalykai, už kuriuos pasisako socialdemokratai. Mūsų užduotis yra padėti jaunam žmo-gui atskirti grūdus nuo pelų ir dė-mesį skirti ne „saldainio popie-rėliui“, o turiniui, kuris, kaip ir Lietuvos ateitis – jaunas žmogus. Mums rūpi.

garantijas, darbo užtikrinimą, pa-galbą šeimoms, socialinės nelygy-bės mažinimą.

Tad, kodėl Lietuvos jaunimas vis dar balsuoja už dešiniuosius? Tam tikra prasme tai – mados dalykas. Kita vertus, nuolatinis lyginimas su komunistais taip pat netraukia jauno rinkėjo. Tik ar tas jaunimas

tikimus. Tuomet panašiems daly-kams vykdyti socialdemokratams pritrūko ryžto. O kažkam tai pasi-rodė visai nerimta komunikacijos priemonė...

Kada jaunimas ims balsuoti už LSDP? Tada, kai kiekvienas bičiu-

Ar nykštukų sukilimas Vokietijos socialdemokratų partijoje sulauks palaikymo? Justas PankauskasLSDP pirmininko pavaduotojas

Vokietijoje po praėjusių metų rugsėjo 24 d. įvyku-sių parlamento rinkimų

vis dar neaišku, kaip pasibaigs besitęsianti politinė aklavietė. Nors prieš savaitę įvykusiame (2018 m. sausio 21 d.) neeilinia-me Socialdemokratų partijos suvažiavime buvo pritarta de-rybų su A. Merkel vadovauja-mais konservatoriais pradžiai, tačiau ramybės tai neįnešė nei tarp socialdemokratų, nei į Vo-kietijos politinę areną.

Priminsiu, kad iš karto po įvy-

kusių rinkimų vyko bandymai su-formuoti netradicinę, „Jamaikos“ pavadinimą gavusią koaliciją tarp A. Merkel vadovaujamų konserva-torių, laisvųjų demokratų bei vers-lo ir žaliųjų partijos. Tačiau derybos žlugo dar lapkričio mėnesį. Tuo me-tu kilo pasirinkimas – arba derybos dėl koalicijos su socialdemokratais, arba priešlaikiniai rinkimai. Nei vie-na, nei kita išeitis nėra patraukli, o per 2017 m. rugsėjo mėnesį vyku-sius Vokietijos parlamento rinkimus Vokietijos socialdemokratų partija aiškiai oponavo A. Merkel konserva-toriams ir konstatavo, kad po rinki-mų į koaliciją su konservatoriais neis, tačiau šiandien M. Schulz‘o pozicija pasikeitusi.

Daliai Vokietijos socialdemo-

kratų žodžių santrumpa „GroKo“ (Grosse Koalition – vok., didžio-ji koalicija) kelia nepasitenkinimą, nes jie įsitikinę, kad tai monstras, galintis visiškai užgožti Vokietijos socialdemokratų partiją. Pastaruo-sius ketverius metus tokia konser-vatorių-socialdemokratų koalicija dirbo, o rinkimų rezultatai parodė, kad socialdemokratų pasirodymas buvo pats prasčiausias nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Dalis socialdemokratų ir poli-tologų būtent tai įvardijo kaip vie-ną iš pagrindinių socialdemokratų nesėkmių: būdami didesnio koali-cijos partnerio šešėlyje, socialdemo-kratai praranda savo identitetą, įta-ką ir žmonių palaikymą, todėl da-lis partijos narių, ypatingai Social-demokratinio jaunimo sąjunga ka-tegoriškai nepritaria koalicijos su-darymui. Vis tik neeiliniame So- cialdemokratų partijos suvažiavi-me, kuris buvo kaip niekad audrin-gas, 56 proc. delegatų (362 – už, 280 – prieš) pasisakė už tai, kad būtų tę-siamos derybos su A. Merkel kon-servatoriais.

Socialdemokratų pirmininkas, politikos mohikanas M. Schulz‘as, sulaukė didelės kritikos už pakeistą poziciją, į kurią jis atsakė taip: „Jei mes norime formuoti ir įgyvendin-ti savo siūlymus Europoje, negali-me laukti dar kelerių metų. Svarbūs sprendimai turi būti priimti dabar – ne per trejus, ketverius, penke-rius metus“.

M. Schulz‘o kritikai skundžiasi, kad per derybas dėl koalicijos ne-pavyks rasti bendros pozicijos dėl 5 kertinių klausimų, kuriais kardi-naliai išsiskiria socialdemokratų ir konservatorių pozicijos:

1. Migracija. Vokietijoje tai kon-troversiškiausiai vertinama te-

ma. A. Merkel konservatoriai aiš-kiai siūlo nustatyti imigrantų skai-čių – kiek per metus galima įsileisti imigrantų. Taip pat – neleisti prie-globsčio prašytojams į Vokietiją vykti kartu su šeimos nariais ir su-mažinti pabėgėliams skiriamas pi-nigines išmokas. Tokie reikalavi-mai, savaime suprantama, kertasi su socialdemokratų deklaruojamomis vertybėmis: socialdemokratai pa-brėžia, jog negalima riboti asmenų, kurie bėga nuo karo ir gelbsti savo gyvybes, skaičiaus;

2. Mokesčiai. Nors šiuo metu Vokietijos ekonomika stabi-

liai kyla ir konservatoriai siūlo su-

mažinti mokesčius visiems vo-kiečiams, įskaitant uždirban-čius daugiausiai, socialdemokra-

tai tokiems siūlymams prieštarau-ja ir siū-lo mažinti mokesčius žmonėms, kurių paja-mos mažos ir vidutinės. Tuo tarpu didesnes pa-jamas gau-nantiems

asmenims mokesčius pakelti;

3. Sveikatos apsauga. Sudėtin-ga bus tartis ir dėl rinkimi-

nių pažadų, kuriuos žarstė social-demokratai ir konservatoriai. So-cialdemokratai nori reformuoti Vokietijos sveikatos apsaugos sis-temą, tačiau tam priešinasi kon-servatoriai;

4. Europos Sąjunga. Abidvi partijos laikosi nuostatos,

kad europinę integraciją reikia gi-linti. Vis dėlto nesutariama, kaip toli šioji integracija turėtų siekti. Radikaliausią požiūrį prie dery-bų stalo išdėstė Socialdemokratų partija. Jos lyderis M. Schulz‘as neseniai priminė socialdemokra-tų dar 1925 m. išsakytą pageida-vimą sukurti „Jungtines Euro-pos Valstijas“. Šiuo siūlymu iki 2025 m. turėtų būti sukurtos fe-deracinės „Jungtinės Europos Valstijos“, o šalys, kurios nepasi-rašo federalinės sąjungos steigi-

mo sutarties, turėtų automatiškai palikti Europos Sąjungą;

5. Išlaidos gynybai. Galiausiai ak-tualus klausimas, kiek Vokie-

tija turėtų skirti krašto apsaugai. Dešinieji nuosekliai teigia norintys skirti vis daugiau lėšų ir ilgainiui pa-siekti NATO gairėse numatomus 2 proc. BVP, o socialdemokratai jau dvejus metus kalba apie tai, kad to daryti nebūtina. Jie teigia, kad rei-kia didinti kokybę, o ne kiekybę.

Nors derybų dėl koalicijos pra-džiai pritarė dauguma, tačiau par-tijos suvažiavime euforijos nebu-vo. Priešingai. Gana ramiai sutiktą M. Schulz‘o kalbą, lydėjo ovacijomis sutiktas jaunųjų Vokietijos socialde-mokratų pirmininko K. Kühnert‘o pasisakymas. Jaunimo lyderis pa-sisakė prieš GroKo, kaip rezgamą kilpą socialdemokratams. Dauge-lis pasisakančių prieš koaliciją į su-važiavimą atvyko su raudonomis nykštukų skrybelėmis, kaip simbo-liu, jog ėjimas į koaliciją su konser-vatoriais užgoš socialdemokratus, paverčiant juos nematomais koali-cijos partneriais.

Visgi demokratinės tradicijos Vo-kietijos socialdemokratų partijoje nulems situacijos baigtį. Jeigu dery-bų procesas praeis sėkmingai ir bus susitarta ginčytinais klausimais, ga-lutinį žodį turės teisę tarti kiekvie-nas iš 440 tūkstančių Vokietijos so-cialdemokratų partijos narių. Bus surengtas visuotinis balsavimas, ku-rio rezultatai ir nulems, ar toliau Vo-kietijoje socialdemokratai liks kon-servatorių šešėlyje, ar bus surengti priešlaikiniai rinkimai.

užsienio politika

tačiau neišgalės susimokėti už stu-dijas, galės nė nesvajoti apie karjerą?

2016 metų Seimo rinkimuose konservatoriai surinko beveik visus jaunųjų rinkėjų balsus, ir jiems pa-vyko tai padaryti, pasitelkus tiksli-nę komunikaciją ir charizmatiškus jaunus žmones (įtraukiant juos į pir-mąsias partijos sąrašo eilutes). Socia- liniuose tinkluose buvo pristatoma ne tik rinkiminė programa, rengia-mos gyvos konferencijos, balsavi-mai, bet ir organizuojamos akcijos, buvo kviečiama į renginius, susi-

Kritika12

Vyriausybė sausio mėn. pritarė Vidaus reikalų ministerijos pareng-

tam Valstybės tarnybos įstatymo naujos redakcijos projektui ir perdavė jį svars-tyti Seimui. Vadinamoji vals-tybės tarnybos pertvarka kelia daug diskusijų, abejoja-ma dėl jos turinio ir kokybės, numatomi pokyčiai nerami-na valstybės tarnautojus.

Naujovės valstybės tarnyboje: būsi ar nebūsi? monika čiuldytė-kačerginskienė Trakų seniūnas, Lietuvos savi-

valdybių seniūnų asociacijos prezi-dentas Kęstutis Vilkauskas kritiškai vertina dabartinį Valstybės tarny-bos įstatymo projektą ir teigia, kad jis ne tik pablogins valstybės tarnau-tojų padėtį, bet ir dar labiau demo-tyvuos jaunus specialistus rinktis valstybės tarnybą.

K. Vilkauskas atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės tarnautojai yra valstybės varomoji jėga, jie yra vals-tybėje vykdomos politikos tęstinu-mo garantas, todėl deramą dėmesį reikia skirti valstybės tarnautojų profesionalumo ir statuso užtikri-nimui bei siekti, kad jie būtų kuo mažiau priklausomi nuo besikei-čiančių politinių vėjų.

Trakų seniūnas pažymi, kad ver-tindami naująjį Valstybės tarny-bos įstatymo projektą, Lietuvos sa-vivaldybių seniūnų asociacijos na-

Nuomonė

Pokalbis su Kęstučiu Vilkausku nas ir seniūnijos darbuotojai taps priklausomi nuo besikeičiančių politinių jėgų ir bus nepajėgūs už-tikrinti įgyvendinamos politikos tęstinumo. Gali atsirasti pavojus, kad valstybės tarnautojai bus ver-tinami per „lojalus-nelojalus“ priz-mę. Kaip pažymi Trakų seniūnas, reikia tikėtis, kad piktnaudžiavi-mo atvejų nebus, bet, jeigu taip at-sitiktų, tai rizikuojame prarasti da-lį darbuotojų, o naujus, esant tokiai situacijai, pritraukti būtų sunku.

Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos prezidentas primena, kad po Nepriklausomybės atkūri-mo buvo toks laikas, kai valstybės tarnautojai buvo stipriai priklauso-mi nuo politinės valdžios, tačiau, vėliau, vystant ir tobulinant valsty-bės tarnybą, pasiremiant kitų šalių pavyzdžiais, valstybės tarnautojai tapo nepriklausomi nuo politikų, jų statutas tapo labiau apsaugotas, o juos atleisti tapo sunkiau.

Pokalbio pabaigoje Kęstutis Vilkauskas atkreipė dėmesį į tai, kad seniūnijos yra ūkinis Lie-tuvos pagrindas ir kad jos veik-tų efektyviai reikia keletos daly-kų: pirma, svarbu, kad seniūnas, kuris yra vietos bendruomenės vedlys ir veiklos organizatorius jaustų motyvaciją gerai atlikti sa-vo darbą, ir šioje vietoje be kitų dalykų svarbūs yra ir finansai, ir statusas; antra, būtina pritrauk-ti į seniūnijas dirbti jaunus žmo-nes, kuriems būtų galima perduo-ti patirtį, tačiau kol kas tai pada-ryti sekasi sunkiai, nes jaunimas nelaiko valstybės tarnybos pa-trauklia, o sugriežtinus atėjimo į valstybės tarnybą sąlygas ir siū-lant nepatrauklias startines pozi-cijas, tai tampa dar sunkiau; tre-čia, svarbu užtikrinti, kad seniū-nijos galėtų dirbti savarankiškai, nes tada ir darbas efektyvesnis, ir rezultatas geresnis.

Policinė ir politinių lavonų valdžiaarkadijus vinokūrasAktorius, rašytojas, žurnalistas

Filosofas bei politologas prof. Alvydas Jokubaitis taikliai pastebėjo, kad

nebuvę autoritetais tapę val-džia autoritetais netampa. Patikslinant mintį, galima jau drąsiai teigti, kad policinin-kas valdžioje kurs policinę valstybę, o susimovę buvę komunistai, vis dar apgailėti-nai apsimetinėjantys esantys socialdemokratais, parems policinę valdžią. Juk nomen-klatūros prigimtis reikalauja išlikti prie bet kokios val-džios. Net jeigu ta valdžia virsta grėsme demokratijai.

Netikite? „Laikas užmegzti ry-šius su Rusija“, paskelbė buvęs poli-cininkas, o šiandien premjeras Sau-lius Skvernelis. Jam, mat, intuicija šnibžda, kad vienas policininkas Rusijoje, o kitas Lietuvoje tikrai tu-rėtų susitarti. Žinoma, visų pirma Lietuvai reikėtų prisiimti kaltę už blogus santykius su Rusija.

Dabar madoje žurnalistams ir nelabai viešai kelti klausimus poli-tikams. Nieko nebelieka, kaip pa-prašyti Lietuvos ministro pirmi-ninko suprantamai paaiškinti, ką jis turi omenyje ir ta pat proga atsa-kyti į šiuos klausimus:

1. Kokiose srityse Lietuva galėtų užmegzti gerus santykius su Rusija? Pabraukti šias sritis:

Ekonomika, teisėsauga, kultūra,

istorija, gynyba, užsienio politika. (Sritis galima išplėsti savarankiškai.)

2. Kaip tai padaryti? Pabraukti šiuos atsakymus:

a) ekonomikos srityje atsisakyti energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos idėjų. Paskelbti, kad nuo šiol Lietuva pirks tik Rusijoje paga-mintas prekes ir panašiai. Įteisinti „Agrokoncerną“ vieninteliu rusiš-kų traktorių bei trąšų pardavimo monopolistu Lietuvoje;

b) teisėsaugos srityje nustoti rei-kalauti Rusijos išduoti 1991 m. Sau-sio 13-osios civilių žmonių žudikus. Pripažinti, kad savi šaudė į savus. Perduoti visą turimą informaciją Rusijai apie jos režimui neįtinkan-čius asmenis. (Su Baltarusija jau to-kį įdirbį turime.);

c) kultūros srityje užpildyti Lie-tuvos kino teatrus ir televizijas tik Rusijoje sukurtais filmais bei radi-jo programomis. Lietuvos Ryto TV gera pradžia. Neįsileisti į Lietuvą Vakarų popso, kviestis tik rusišką. Paskelbti imperialistinės Rusijos at-kūrimo idėjos savininką A. Duginą Lietuvos kultūros ministru;

d) istorijos srityje pripažinti, kad Lietuvą sukūrė caristinės, sovieti-nės bei posovietinės rusijos. Prisi-pažinti, kad Lietuva yra žlugusi fa-šistinė žydšaudžių valstybė. (Tiesa, kaip tada Lietuva tapo fašistinė bū-dama rusiška – neaišku.);

e) gynybos srityje tuojau pat pasi-traukti iš NATO. Jungtinėse Tau-tose pareikalauti JAV ir kitų Vakarų valstybių tuojau pat nutraukti Lie-tuvos okupaciją. Tarpininku kvies-tis Rusiją. Sumažinti asignacijas gy-nybai iki 0,7 proc., kaip tai padarė mūsiškiai konservatoriai. (Terminą „mūsiškiai“ nepainioti su R. Vana-gaitės knygos pavadinimu.) O ge-riausia būtų leisti Rusijai ginti mū-sų valstybę;

f) užsienio politikos srityje palikti ES ir prisijungti prie NVS valstybių

sąjungos, pasirinkus Rusijos guber-nijos statusą. Pripažinti Krymą Ru-sijos dalimi, o Ukrainą… taip, žlu-gusia fašistine valstybe. (Tiktų ki-tokia panaši formuluotė idant nesi-kartoti.) Pasisakyti prieš bet kokias sankcijas Rusijai, paskelbiant jas ne-adekvačiomis, kaip tai daro Vokie-tijos šrioderiai. (Ši vieta turėtų ypač patikti premjerui S. Skverneliui.);

Kitas galios centras yra LVŽS partijos pirmininkas R. Karbaus-kis, kurio siekis yra uzurpuoti ir Lietuvos nacionalinį radiją ir te-leviziją Lenkijos valdančiųjų pa-vyzdžiu. Taip pat V. Putino pa-vyzdžiu leisti savo „gazpromui“, tai yra „Agrokoncernui“, tapti ne-liečiamuoju. Todėl jam taip sunku atsakyti į klausimus, kuriuos kelia žurnalistas E. Jakilaitis ir humo-ristas H. Mackevičius.

Trečias galios centras, tai Širins-kienė-Baškienė-Veryga-Kepenis. Jie yra mūsiškiai chunveibinai, sie-kiantys paversti Lietuvą geriau-

siu atveju „dvasingos“ Rusijos, o blogiausiu atveju teokrati-nės diktatūros Irane analo-gais. Visų trijų LVŽS galios

centrų ideologija iš principo an-tidemokratinė. O Seimo pirmi-ninkas, kuris turėtų būti vienas iš trijų valstybės demokratijos ga-rantų, labiau panašus į už virvelių tampomą mandagią marionetę.

Bandydami užtušuoti antide-mokratines LVŽS partijos ten-

dencijas, jos veikėjai apsimeta esantys „centro kairiaisiais“. Tai toks buvusių „socialde-mokratų“ sugalvotas nauja-daras tema „frakcijų koali-cija“. Kiek „centro kairieji“

kovoja už socialinį teisingumą (apiplėšiant vidurinįjį visuome-nės sluoksnį, gydytojus, mokyto-jus), rodo viename Lietuvos kai-me penkerius metus negavusių al-gos ugniagesių padėtis. Gyvento-jai priversti aukoti pinigus kurui ir automobilių detalėms, o ugniage-siai įdarbinti seniūnijoje vairuoto-jais. Kalbame apie žmones, kurie gelbėja žmonių turtą ir gyvybes.

Dar vienas „socialinio teisingu-mo“ pavyzdys sveikatos apsaugos sistemoje. Jeigu norite greitos savo senos motinos mirties, palikite ją senelių prieglaudoje arba ligoninė-

je, kurioje slaugės be kyšio nepajudins piršto. O ir tų slaugių paprasčiausiai nepakanka. Jos gi, antraip nei proku-rorai, anot S. Skvernelio, nėra valsty-binės svarbos prioritetas.

Taip pat galima išdidžiai paskelbti, esą LVŽS rūpinasi šeimomis, paski-riant kiekvienam vaikui po 30 eurų paramos. Kad tie trisdešimt eurų pa-imti, sumažinus ar panaikinus vieną ar kitą dotaciją, mažiau svarbu. Ki-taip tariant, paėmus vieną sumą iš vie-nos kišenės ir perdedant ją į kitą, apsi-metama rūpestingu šeimos gelbėto-ju. Jeigu tokie fintai ir toliau bus pri-statomi kova už socialinį teisingumą, emigracijos jau niekas nebesustabdys. Faktas, kad 2017 metais Lietuvą pali-ko 54 000 žmonių kaip blynas. Taip pat ir tas, kad 90 procentų Lietuvos jaunimo planuoja palikti Lietuvą. Ši nesustabdoma emigrantų srovė rodo didžiulį visuomenės nepasitikėjimą ir šiais eiliniais gelbėtojais valdžioje. Ir kaip galima jais pasitikėti, kai tos valdžios „profesionalai“ ciniškai aiš-kina, kad tokio masto emigracija yra normali bet kokios valstybės būsena?

Kaip ir bet kurios policinės valsty-bės politiniai korifėjai, nesugebantys suteikti vilties žmonėms bent per at-einančius trejus metus matyti žen-kliai pagerėjusį eiliniam žmogui gy-venimą, taip ir šie, iš baimės nepavirs-ti politiniais lavonais, bando draudi-mais, stukačiais, gąsdinimais baudo-mis, kėsinimusi į Lietuvos Naciona-linę televiziją, kažkaip stabdyti ro-domą nepasitenkinimą šiai valdžiai. Juk simpatijos LVŽS politikai, anot visuomenės apklausų, krinta nesu-stabdomai. Todėl, kai pažadai iš es-mės reformuoti Lietuvos valstybę policiniais metodais pradeda kelti ne susižavėjimą, bet elementarų siaubą, kai tokios policinės valstybės idėjos atstovas dar ir tikisi tapti Lietuvos prezidentu, turėsime Lietuvą, kurią valdys policininkai ir „centro kairiai-siais“ apsimetę politiniai lavonai.

Taigi, atsakius į visus šiuos klausi-mus teigiamai, puikūs santykiai su šiandienos Rusija bus garantuoti. Kol šitaip neatsitiks, tenka konsta-tuoti, kad Lietuvoje LVŽS pavida-lu turime tris galios centrus Seime ir Vyriausybėje su antidemokrati-nėmis tendencijomis: S. Skvernelis stiprina savo užnugarį „buvusiais“ policininkais – patarėjais, buvęs so-vietinis milicininkas paskirtas Vy-riausybės kancleriu, ženkli finansi-nė parama prokurorams ir apskritai jėgos struktūroms.

riai įžvelgia keletą grėsmių seniū-nijoms. Kaip nurodo K. Vilkaus-kas, keičiasi seniūnų (kaip ir kitų karjeros valstybės tarnautojų) tar-nybinės veiklos vertinimo tvarka ir pagal naująjį įstatymo projektą se-niūnų statusas ir finansinė padėtis taps tiesiogiai priklausomi nuo sa-vivaldybių administracijų direkto-rių sprendimų. Kitaip tariant, atsi-sakant vertinimo komisijų, seniū-ną vertins administracijos direk-torius ir jo dispozicijoje bus palikta nuspręsti, ar seniūnui pakelti algą įstatyme nustatyto pareiginės al-gos koeficiento intervalo ribose, ar ne. Tuo pačiu, administracijos di-rektorius įgalinamas daug papras-čiau nei anksčiau atleisti seniūną iš užimamų pareigų, įvertinus jo vei-klą „nepatenkinamai“.

Kaip nurodo K. Vilkauskas, atsi-žvelgiant į tai, kad administracijos direktoriaus postas iš esmės yra po-litinis, atsiranda pavojus, kad seniū-

Tautinių mažumų politika 132018 m. sausis-vasaris, Nr. 1 (89)

Socialdemokratai – tautinių mažumų pasirinkimas nr. 1. Misija įmanoma?robert duchnEvičLSDP Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas, LSDP Tautinių bendrijų komiteto pirmininkas, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys

Remiantis 2011 m. visuo-tinio surašymo duome-nimis, Lietuvoje šiuo

metu gyvena 154 tautybių gyventojai. Tautinės mažu-mos sudaro apie 16 proc. visų Lietuvos gyventojų. Gausiausios bendruomenės yra lenkų – 6,6 proc. ir rusų – 5,8 proc. Toliau – baltarusiai, ukrainiečiai, žydai ir kiti.

Tautinių mažumų balsai vertin-gi ir nuo jų nemaža dalimi gali pri-klausyti rinkimų rezultatai. Jeigu dauguma rinkimų teisę turinčių tautinių mažumų atstovų sistemin-gai balsuotų už Lietuvos socialde-mokratų partiją (LSDP), socialde-mokratai nuolatos turėtų 4-5 pa-pildomus Seimo narių mandatus. Ką jau kalbėti apie tautinių mažu-mų palaikymą kai kuriose savival-dybėse. Turint šio elektorato pa-sitikėjimą, savivaldos rinkimuose LSDP galėtų švęsti pergalę net Vil-niuje. Tačiau kam visgi šiuo metu atitenka tautinių mažumų balsai ir, ar LSDP gali tapti pirmuoju šių rinkėjų pasirinkimu?

Pradėkime nuo to, kad Lietu-voje tautinės mažumos dažniau-siai tapatinamos su viena politine jėga. Taip, tai Lietuvos lenkų rin-

kimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS). Šiai partijai nuo 1999 m. vadovauja tas pats ly-deris ir ją rinkimų metu remia ne tik Lietuvos lenkai, bet ir dalis Lie-tuvos rusų bei kitos tautinės mažu-mos. LLRA-KŠS atstovai ne viene-rius metus vadovauja Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėms bei dalyvauja kitų Vilnijos savivaldybių valdančiosiose koalicijose.

Apmaudu, bet kitos Lietuvos po-litinės jėgos, nematydamos prasmės kovoti dėl tautinių mažumų balsų, lengvai atiduoda juos Valdemaro Tomaševskio partijai. Tačiau pa-

czenko, minėta statistika sutampa ir su įvairių rinkimų rezultatais. Pa-prastai už LLRA-KŠS balsuoja apie 60-65 proc. Lietuvos lenkų rinkė-jų. Praėjusieji Seimo rinkimai paro-dė, kad balsų, atiduotų už šią par-tiją, skaičius pradėjo mažėti. 2016 m. ji gavo 10 tūkstančių balsų ma-žiau nei 2012 m. Seimo rinkimuo-se ir net 23 tūkstančiais balsų ma-žiau lyginant su 2015 m. savivaldy-bių tarybų rinkimais.

Mykolo Romerio universiteto tyrimas parodė, kad, jeigu dėl kaž-kokių priežasčių Lietuvos lenkai nebalsuotų už LLRA-KŠS, apie 5 proc. apklaustųjų balsuotų už Tė-vynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, 3,6 proc. – už libera-lus. Tuo tarpu 24,3 proc. apklaus-tųjų balsuotų už partiją Tvarka ir teisingumas, 24,1 proc. – už Dar-bo partiją ir 23,1 proc. – už social-demokratus. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimas vykdytas 2012–2013 m., dar iki Viktoro Uspaskicho ir Ro-lando Pakso pasitraukimo iš parti-jų pirmininkų pareigų, galima teig-ti, kad nei viena iš šių partijų šian-dien tokio palaikymo nesulauktų.

Tuo tarpu, palaikančių LSDP procentas per šį laikotarpį galėjo dar labiau išaugti. Tokią prielaidą galime daryti vien iš teigiamų tau-tinių mažumų organizacijų lyderių atsiliepimų apie naująjį LSDP pir-mininką Gintautą Palucką.

Svarbu prisiminti ir tai, kad nuo 2010 m. Lietuvoje nėra galiojan-čio Tautinių mažumų įstatymo. Šį

įstatymą panaikino tuo metu prie valdžios vairo buvę konservatoriai. Tuo pačiu Andriaus Kubiliaus Vy-riausybė 2010 metais panaikino ir Tautinių mažumų ir išeivijos de-partamentą. Žinoma, tai sukėlė di-džiulį nepasitenkinimą tarp tauti-nių bendrijų, taip pat Lietuva ne kartą sulaukė kritikos tarptauti-nėje arenoje.

Ir nors Lietuva dar 2000 m. be išimčių ratifikavo Tautinių mažu-mų apsaugos pagrindų konvenci-ją, iki šiol dalis konvencijos nuos-tatų nėra perkelta į nacionalinius teisės aktus.

2015 m. socialdemokratų vy-riausybė, įgyvendindama savo rinkiminę programą, atkūrė Tau-tinių mažumų departamentą prie LRV. Deja, įstatymo priimti taip ir nepavyko. Ne paslaptis, kad daugeliui įsisenėjusių klausimų, t. y. tautinių mažumų švietimo problemos, originali asmenvar-džių bei vietovardžių rašyba ir t. t., trūksta tik politinės valios.

Šiandien dešinieji veikia toliau. Štai, pavyzdžiui, konservatorius Laurynas Kaščiūnas, telkiantis aplinkui save nacionalistinį elek-toratą, aktyviai dalyvauja disku-sijose apie Vilnijos regiono poli-tiką. Anot jo, šiame krašte gyve-nančios tautinės mažumos yra nelojalios Lietuvai. Tokie vieši pasisakymai iššaukia didžiulį ne-pasitenkinimą tarp šio regiono gyventojų, tuo pačiu priešinama visuomenė.

žvelkime įdėmiau. Pavyzdžiui, už LLRA-KŠS balsuoja tik ketvirta-dalis Lietuvos rusų ir baltarusių. Likę rinkėjai renkasi kitas partijas. Apie tai neseniai savo straipsnyje „Ar svarbūs tautinių mažumų bal-

sai?“ rašė lenkų kilmės Lietuvos teisininkas, tinklaraštininkas bei vienas iš Lenkų dis-kusijų klubo įkūrėjų

Aleksander Rad- czenko.

Tuo tar-pu, remian-tis 2014 m. Myko-lo Romerio universiteto

tyrimu (ku-riame buvo tyrinėja-

mas lenkų tautinės ma-žumos politinis tapatu-mas), tik apie 56 proc. Lietuvos lenkų mano,

kad LLRA-KŠS tinkamai atsto-vauja jų interesams. Galima teigti, jog vis didesnė lenkų bendruome-nės dalis supranta, kad Valdemaro Tomaševskio partija per visą savo gyvavimo laikotarpį, net 2012–2014 m. būdama valdančiosios ko-alicijos Seime dalimi, taip ir nesu-gebėjo išspręsti pagrindinių tauti-nių mažumų problemų, o gal są-moningai vengė tai daryti, siekda-ma išlaikyti problemas, kurias es-kaluojant galima mobilizuoti tam tikrą dalį rinkėjų.

Kaip pastebi Aleksander Rad-

Ar tikrai politikams rūpi Lietuvos vaikai?Vaida alEknavičiEnėLSDP pirmininko pavaduotoja, Joniškio rajono savivaldybės mero pavaduotoja

Jau keletą metų ne vienas politikas kalba, kad reikia sudaryti kuo geresnes

sąlygas jaunimui, skatinti jį mokytis ir likti dirbti Lietuvo-je, kad reikia padėti jaunoms šeimoms. Negalima sakyti, kad nieko nedaroma, bet, pasižvalgius po mažesnius regionus, galima teigti, kad viskas vyksta ne taip sparčiai ir gerai, kaip norėtųsi.

Viena iš iniciatyvų yra vaikų dienos centrai. Jų šiuo metu Lie-tuvoje yra apie 300, tačiau sociali-nės rizikos šeimose auga daugiau nei 19 tūkstančių vaikų. Be to, didžioji dalis centrų yra Kauno, Vilniaus ir Marijampolės apskri-tyse. Kai kuriuose iš jų gali lanky-tis tik mieste gyvenantys vaikai: seniūnijose dienos centrų nėra, todėl ten socialinės rizikos šei-mose gyvenantys vaikai sociali-nės priežiūros ir globos negauna.

Mažesnėse savivaldybėse vaikų dienos centrų yra vos po vieną ar-ba visai nėra; jos nepajėgios pačios

steigti daugiau vaikų dienos cen-trų, todėl į pagalbą kviečia nevy-riausybines organizacijas, tačiau ir pastarųjų mažose savivaldybė-se nėra labai daug.

Joniškio rajono savivaldybėje nuo 2016 m. balandžio 1 d. Atvi-rame jaunimo centre buvo įkur-tas vaikų dienos centras „Žadin-tuvas“, kurį finansuoja Sociali-nės apsaugos ir darbo ministerija. Vaikų dienos centrą lanko 28 rizi-kos grupės vaikai iš šeimų, gyve-nančių žemiau skurdo ribos, nors poreikis ženkliai didesnis. Kur dėtis likusiems vaikams?

Pagrindinis šių centrų siekis – dirbti su visais socialinės rizikos šeimos nariais, teikiant sociali-nes ir ugdymo paslaugas, užtik- rinti centrą lankančių vaikų pa-grindinių poreikių patenkinimą, bendražmogiškų vertybių ugdy-mą, stiprinti vaikų ir tėvų sociali-zaciją bei mažinti gatvės įtaką vai-ko raidai. Siekiama, kad sustip- rinta šeima pati ugdytų vaikus, kad nereikėtų taikyti kraštutinių poveikio priemonių – vaikų paė-mimo iš šeimos.

Lankydamiesi centre, vaikai vi-sada yra užimti: vedami edukaci-niai užsiėmimai, vykstama į eks-

kursijas po Lietuvą, lankomasi miesto renginiuose, ruošiami na-mų darbai; centre taip pat galima pailsėti, pažaisti stalo žaidimus, pasinaudoti kompiuteriu ir be-vieliu internetu.

Be minėto Jaunimo centro, Jo-niškio rajone yra dar 3 vaikų die-nos centrai. Visi centrai, išskyrus Žagarės socialinių paslaugų cen-trą, finansuojami Socialinės ap-saugos ir darbo ministerijos iki 2018 m. gruodžio 31 d. O kas to-liau?

Vaikų dienos centrai yra viena iš prevencinių priemonių, siekiant,

menei kylančius iššūkius, turime vystyti ir plėsti vaikų dienos cen-trų, jaunimo centrų ir kitų pana-šių organizacijų/institucijų veik- lą; nustatyti šių centrų veikimo lauką; iš naujo įvertinti proble-mų, su kuriomis susiduria socia-linės rizikos šeimos, pobūdį. Vals-tybė turi ieškoti ir atrasti papildo-mų lėšų skirtingoms su vaikais, jaunimu ir šeimomis dirbančioms organizacijoms; plėsti tokių orga-nizacijų tinklą.

Jau pagaliau atėjo laikas skirti daugiau dėmesio atvirų dienos ir jaunimo centrų kūrimui mažes-niuose miesteliuose ir kaimuose, kad kuo daugiau vaikų ir jaunimo galėtų juos pasiekti ir pasinaudo-ti jų teikiamomis paslaugomis ir taip reikalinga pagalba.

Pagrindinės Atviro jaunimo centro Joniškyje veiklos kryptis: 1) Saugus lais-valaikio užimtumas. Kartu su jaunimu sukūrėme erdvę, kurioje jie gali sau-giai (be smurto, kvaišalų) leisti laiką. Įsigijome įvairių stalo ir lauko žaidimų,

informacinių leidinių jaunimui, edukacinių priemonių pagal kiekvieno poreikius; 2) Erdvė savirealizacijai. Atvirame centre jaunuoliai gali įgyvendinti jiems svarbias iniciatyvas, projektus, idėjas, rengti parodas, koncertus, pasirodymus, konferen-cijas; 3) Individuali terapija ir tarpininkavimas. Centre dirbanti socialinė pedago-gė nuolat teikia socialinę pedagoginę pagalbą elgesio ir emocijų sutrikimą turin-tiems jaunuoliams, kurie sprendžia sudėtingas problemas. Organizuojami užsi-ėmimai su psichologais, visuomenės sveikatos specialistais, teisininkais. Iškilus rimtoms problemoms tarpininkaujame susitikimuose su socialiniais partneriais; 4) Darbas su artimaisiais. Siekiame į jauno žmogaus ugdymą įtraukti šeimos na-rius, draugus, tad rengiame atvirų durų dienas centre, maisto gaminimo pamo-kėles mamoms, šeimų stovyklas. Padedame spręsti iškilusias problemas, konsul-tuojame socialiniais klausimais.

INFO

kad vaikai iš socialinės ri-zikos šeimų nepatektų į globą, to-dėl manau, kad Sociali-nės apsaugos ir darbo mi-nisterija, įver-tindama šių centrų svar-bą, turėtų ir ateityje skirti lėšų jų finan-savimui.

Reaguo-dami į visuo-

>14 p.

Problemos14

Atrodytų, savaime su-prantama, kad Lietu-vos valstybės ir valsty-

bės institucijų egzistavimo tikslas yra piliečių gerovė, tačiau nebūtinai taip (yra) bus Varėnoje, kur savo būsto neturintiems žmonėms yra siūlomi apverktini butai arba visiškai neatsižvelgiama į bū-tinuosius asmens poreikius...

Varėnos rajono savivaldybėje

„klesti“ itin opi, socialinio būsto problema, kurio šiandien laukia daugiau nei 200 asmenų ir šeimų. Bendrame sąraše rikiuojasi jaunos šeimos, našlaičiai ir likę be tėvų glo-bos asmenys, neįgalūs asmenys (šei-mos), šeimos, turinčios tris ar dau-giau vaikų.

Varėnos rajono savivaldybė įgy-vendina ES lėšomis finansuojamą projektą „Socialinio būsto plėtra Varėnos rajone“, kurio tikslas įsigyti 28 socialinius būstus, o 20 esamų –

angelė malinovSkiEnėVarėnos rajono savivaldybės tarybos narė

negi varėnos rajono savivaldybėje taikomi dvigubi standartai, vyrauja „patinka-nepatinka“, „savas-svetimas“ principai?

ar kuris jūsų galėtumėte gyventi be klozeto, durimis be spynos, užkaltais langais

Valstybės tarnautojams ir vado-vams derėtų žinoti, kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstaty-me aiškiai apibrėžta, kas yra būstas, t. y. „vienbutis gyvenamasis namas, butas ar kitos gyvenamosios patal-pos arba jų dalys, TINKAMI gy-venti vienam asmeniui ar šeimai...“. Ar kuris jūsų galėtumėte gyventi be klozeto, durimis be spynos, už-kaltais langais ir t. t.? Vyrauja nuo-monė, kad jei labai norės gyvent, tai susitvarkys, tai gal ir toliau taip galvokim, kad jei reikės būsto, tai nusipirks ir išvis nereiks socialinių būstų. Man labai keista, kad oficia- lūs asmenys, įstatymo vykdytojai, gali šitaip neatsakingai elgtis pilie-čių atžvilgiu.

aprūpinti nauja įranga. Bus išleisti milžiniški pinigai (626 024 Eur – ES lėšos ir 110 475 Eur – savivaldy-bės biudžeto lėšos). Laukiančiųjų vargiai sumažės, nes kas savaitę sa-vivaldybėje užregistruojami prašy-mai įrašyti į eilę socialiniam būstui gauti. Taigi, šis projektas situacijos nepagerins, tebus atliktas „kosme-tinis problemos remontas“.

Mano žiniomis, savivaldybė šiuo metu gali pasiūlyti (ir vis dar tebe-siūlo) 2 kambarių būstą, esantį Va-rėnos mieste, tačiau į jį gyventi nie-kas neina. Kodėl? Nes joks save ger-biantis žmogus, net ir neturėdamas kitos išeities, būdamas kritinėje si-tuacijoje, neis gyventi į apverktinos būklės būstą.

Beje, sausio 15 d. Varėnos rajono savivaldybės Turto valdymo sky-riaus vedėjo pavaduotoja Violeta Valūnienė man paaiškino, kad šio buto neremontuoja, nes nėra norin-čių jame gyventi, o jeigu tokių atsi-ras – tik tuomet savivaldybė atliks būtinuosius remonto darbus. No-riu atkreipti visų dėmesį, kad kai kuriuose būstuose remontas atlie-kamas prieš įsikeliant naujiesiems gyventojams. Negi Varėnos rajo-no savivaldybėje taikomi dvigubi standartai, vyrauja „patinka-nepa-tinka“, „savas-svetimas“ principai?

Taip pat mane labai nustebino minėtosios valstybės tarnautojos pasiūlymas „(...) šiuo klausimu ne-daryti politikos“. Nuo kada bandy-

Šalia šios problemos veši kita, kai būstą besinuomojančiai šeimai, kuri neįrašyta į asmenų ir šeimų, turin-čių teisę į paramą būstui išsinuo-moti, sąrašą liepiama išsikraustyti, o terminas minimalus – vos kelios savaitės. Kur eiti su vaikais ir dar ke-liais? „Padėkit, atsidursime gatvėje“, – tokius žodžius tenka išgirsti tele-fone. O padėti, deja, ir labai norint, sunku, nes savivaldybei tokios šei-mos ne prioritetas. Štai vienas situa-ciją puikiai iliustruojantis pavyzdys.

Neseniai į socialdemokratų atsto-vus kreipėsi vieniša mama, auginan-ti 6 (!) vaikus, iš kurių dvynukėms vos 2 metukai, o penkerių sūnus serga Dauno sindromu. Daugiavai-kė mama gyvena nuomojamame 2 kambarių bute Varėnos mieste, ta-čiau iki kovo 1 d. turi iš jo išsikraus-tyti, nes šeimininkai nusprendė bu-tą parduoti. Toks jų pasirinkimas ir nieko jiems neprikiši.

Moteris, sužinojusi šią žinią, iš-kart kreipėsi (el. paštu) į Varėnos ra-jono merą, prašydama skirti jai gy-venamąsias patalpas Varėnos mies-te, kadangi jos neįgalus vaikas lanko Varėnos „Pasakos“ lopšelio-darželio specialią grupę, skirtą neįgaliems vaikams. Kaip pasakoja moteris, ji buvo iškviesta pokalbiui pas merą ir savo problemas dar kartą išdėstė tiesioginio pokalbio metu.

Meras pažadėjo, kad šią problemą išspręs. Ir išsprendė... Tik ne intere-santės naudai. Oficialiu raštu buvo pasiūlytas būstas Žilinų kaime, nuo Varėnos miesto nutolusiame apie 30 km. Deja, šio pasiūlymo daugiavai-kė mama priimti negalėjo, nes netu-ri galimybių kasdien vežioti neįga-laus vaiko į mieste veikiančią specia- lią darželio grupę.

Verta pažymėti, kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstaty-mo 16 straipsnio 11 dalyje yra aiš-kiai pabrėžta, kad savivaldybės turi teisę išnuomoti socialinį būstą so-cialinio būsto nuomos sąlygomis arba būsto nuomos ar išperkamo-sios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos gali būti mokamos ir neįrašytiems į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsi-nuomoti, sąrašus.

Ši problema tęsiasi nuo rugsėjo, o Varėnos rajono savivaldybė per 4 mėnesius taip ir nesugebėjo išspręs-ti šio klausimo, tuo tarpu 6 vaikų mama su nerimu ir baime pasitin-ka kiekvieną dieną, nes gali atsi-

durti gatvėje. Jos beviltišką situa-ciją iliustruoja tai, kad ji nusprendė kreiptis į savivaldybės tarybos opo-zicijoje esančius socialdemokratus, į kurių nuomonę valdantieji libe-ralai su meru Algiu Kašėta prieša-kyje niekada neatsižvelgia. Belieka tik tikėtis, kad Varėnos rajono sa-vivaldybės vadovai, visgi, išgirs ra-ginimus padėti daugiavaikei moti-nai nelikti gatvėje. Tam tereikia tik politinės valios, nes įstatymai išimtį daryti leidžia.

Klausite, ką socialdemokratai gali pasiūlyti šiuo klausimu? Atsakymas labai paprastas. Nereikia išradinėti dviračio, tereikia tik paanalizuoti kaimyninių rajonų patirtį. Drus-kininkų miesto vadovai šią proble-mą sprendžia įrengdami dvejus sa-varankiško gyvenimo namus Vie-čiūnuose ir Leipalingyje.

Atviras laiškas

Varėnos merui:

bent padėkite

mamai su 6 vaikais

Beje, savarankiško gyvenimo na-muose, pagal savivaldybės patvir-tintą tvarką, galėtų gyventi ne tik į socialinį būstą pretenduojantys as-menys, bet juose būtų galima teik-ti laikino apnakvyndinimo pas-laugas. O poreikis tokioms paslau-goms, kaip jau ir minėjau, tikrai yra. Dar vienas pavyzdys: yra sa-vivaldybių, kurios pirkdamos so-cialinius būstus atsižvelgia į eilėje esančių žmonių poreikius, t. y. jei-gu pirmam eilėje esančiam žmogui reikalingas 2 kambarių būstas kai-me, tokį ir perka. Tokiu būdu savi-valdybė neturi niekam nereikalin-gų būstų, eilė mažėja, o žmonės lie-ka patenkinti.

Atrodo tiek nedaug reikia. Tik atsižvelgti į gyventojų poreikius, pasisemti patirties iš kitų, labiau pažengusių, ir rezultatas bus. Ger-biamas Varėnos rajono mere Algi Kašėta, gerbiamas Varėnos rajono savivaldybės administracijos direk-toriau Alvydai Verbickai, jūs turite dar metus laiko spręsti šias aktua-lias problemas. Žmonės tikrai jums padėkos, o opozicija tokias idėjas ne tik palaikys, bet dar ir pasvei-kins, prižadu. Juk gerumas grįžta gerumu!

mas atlikti tarybos narės pareigas, padėti žmonėms yra traktuojamas kaip „politikos darymas“? Labai įdomu, ar valstybės tarnautoja iš-sakė savo asmeninę nuomonę, ar tokios pozicijos laikosi ir savival-dybės vadovai?

Tuo tarpu, valdantieji veikia, siekdami populiarumo, o ne rea-laus problemų sprendimo. Vidaus reikalų ministerija siekia sukur-ti „Pietryčių Lietuvos plėtros fon-dą“ ir mano, kad, skyrus didesnį finansavimą, pavyks išspręsti visas šio regiono gyventojų problemas. Tačiau šie veiksmai labiau pana-šūs į siekį atriboti demokratiškai išrinktą valdžią, nei į norą spręsti problemas ir padėti. Nesinori būti pranašu, bet, rodos, Saulius Skver-nelis, planuodamas patekti į antrą-jį Prezidento rinkimų turą, tokiais veiksmais siekia patraukti Vilnijos

regiono elektoratą. Mes, socialdemokratai, esame

kaip niekada arti tautinių mažu-mų. Tai mūsų rinkėjai. Jie visada laukia tikrosios kairiosios politi-nės jėgos, kuri sugebės deramai bei nuosekliai atstovauti jų inte-resams, ginti tautinių mažumų teises ir laisves. Nuo populisti-nių partijų pavargusios tautinės mažumos daugiausiai balsuoja už LLRA-KŠS, nes nemato kitos al-ternatyvos. Tačiau esant dabar-tiniam politinių partijų ideolo-giniam nuosmukiui ir dešiniųjų veikėjų suaktyvėjimui, LSDP tu-

ri puikią progą parodyti, kad gali dirbti kartu su visomis Lietuvos tautinėmis mažumomis ir joms atstovauti.

Esame patrauklūs tautinėms mažumoms, nes mums rūpi ko-kybiškas švietimas jų gimtąja kal-ba, originali asmenvardžių rašy-ba, esame pasirengę ginti tautinių mažumų teises bei užtikrinti jų įtvirtinimą mūsų šalies teisės ak-tuose. Atlikę šiuos namų darbus, socialdemokratai gali sulaukti žy-miai didesnio tautinių mažumų palaikymo ir su laiku tapti jų pir-muoju pasirinkimu.

Socialdemokratai – tautinių mažumų pasirinkimas nr. 1. Misija įmanoma?

Bičiulis Darius Rekys išleido naują nuotaikingą knygą vaikams

Pristatoma bičiulio D. Rekio knyga vaikams „Kaip kukiai su gruzdžiais kovojo“, kurią

šiemet išleido leidykla „Alma littera“. Išplėtoto siužeto pasaka jaunam rašytojui nėra pirmoji. Jis jau yra išleidęs dvi eilėraščių knygas („Pasislėpusios saulės šviesoj“, 2011 m. ir „Pražydusios klumpės“, 2016 m.) bei apysaką jaunimui („Viską susapnuoti dar kartą“, 2014 m.), tačiau šį kartą knyga orientuota į 6-10 m. amžiaus skaitytoją. Fantasy žanro pasaka, tikrai skirta ne vienam vakarui. Ją puikiai iliustravo dailininkė Irmina Dūdėnienė, todėl mėgstantys nuotykius šią knygutę mielai pasičiups skaityti.

Atkelta iš >13 p.

152018 m. sausis-vasaris, Nr. 1 (89)Požiūris

Alisa reformų šalyjeMonika čiuldytė-kačErginSkiEnė

Reforma – galima sa-kyti, mėgstamiausias ir dažniausiai karto-

jamas Lietuvos politikų žodis. Pas mus jis kažkoks mistinis ir stebuklingas, ypatingas, nes naudojamas kaip pateisinimas politinei egzistencijai.

Atrodo, jeigu atėjei į valdžią – trūks plyš turi įgyvendinti kokią nors reformą, nekeliant sau tokių nereikšmingų klausimų, kaip an-tai, ar tokia reforma išties yra rei-kalinga, ar ji – kokybiška, ar ge-riausias pasirinkimas iš visų ga-limų.

Iš tiesų, po šiuo žodžiu „refor-ma“ gali slėptis tiek daug, bet su di-deliu apgailestavimu tenka pripa-žinti, kad Lietuvoje visada slepiasi niekingai mažai arba stipriai nelo-giški dalykai. Reformos, reformos ir dar kartą reformos. Sveikatos apsaugos sistemos reforma, mo-kesčių reforma, viešojo sektoriaus reforma, švietimo sistemos refor-ma – metai iš metų vien tik refor-mos, bet kaip velkamės Europos Sąjungos uodegoje, taip velkamės.

liari ir patraukli. Jeigu dar prieš de-šimtmetį į vieną vietą valstybės tar-nyboje pretenduodavo 10, o būdavo ir 20 žmonių, šiandien beliko 2-3, o kartais, paskelbus konkursą, neatsi-randa nei vieno pretendento.

Kas pasikeitė per tą dešimtmetį ir kodėl valstybės tarnyba tampa vis mažiau viliojančiu žmogaus pasirin-kimu? To priežasčių yra kelios, bet, pirmiausia, reikėtų kalbėti apie tai, kad egzistuoja didžiu-lė disproporci-ja tarp aukš-tų kvalifika-cinių reikala-vimų, lydimų sudėtingų atran-kos procedūrų, ir siūlomo atlygini-mo dydžio.

Pavyzdžiui, jeigu norėtumėte pre-tenduoti į kurios nors vienos iš 14-os ministerijų vyriausiojo specialis-to (A13 kategorijos) kėdę ir per mė-nesį į rankas gauti 658 eurus, tai jūs turite atitikti šiuos reikalavimus: 1) be jokios abejonės, jūs turite turė-ti aukštąjį universitetinį išsilavinimą; 2) (neretai) gerai mokėti vieną iš už-sienio kalbų (dažniausiai anglų k.) ir turėti tai patvirtinantį dokumentą, kitaip sakant, išlaikyti užsienio kal-bos testą nustatytam lygiui; 3) turite išlaikyti vadinamąjį bendrųjų gebėji-mų testą (dėl kurio tinkamumo nus- tatant būtinas valstybės tarnautojui įgyti kompetecijas sunku nesuabejoti nuo pat pradžių), susidenantį iš dvie-jų dalių – bendrųjų mąstymo gebė-jimų patikrinimo (40 IQ tipo testo klausimų) ir bendrųjų kompetenci-jų patikrinimo (20 klausimų, skir-tų patikrinti teisės aktų taikymo ir analizės gebėjimus); 4) galiausiai, jau konkrečioje institucijoje turite daly-vauti pokalbyje dėl konkrečios dar-bo pozicijos, kurio metu tikrinamos jūsų žinos apie konkrečią veiklos sfe-rą, tą sferą administruojančius teisės aktus, gali būti prašoma jūsų atlikti praktinę užduotį, esate vertinamas kaip asmenybė; 5) be viso šito, nere-tai dar reikalaujama turėti ir analo-giško darbo patirties.

Jeigu įveikėte visus etapus, galima jus pasveikinti, nes pagaliau dirbsite aukštos kvalifikacijos ir didelės atsa-komybės reikalaujantį, visuomenėje demonizuojamą ir viešojoje erdvėje stereotipiškai neigiamai vertinamą darbą, už kurį gausite šalies vidur-kio (Statistikos departamento duo-menimis, 2017 m. III ketv. vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis ša-lies ūkyje (be individualių pajamų) – 667,3 EUR; A13 kategorijos valsty-bės tarnautojo atlyginimas buvo 638 EUR „į rankas“) nesiekiantį atlygį.

Įdomu, kiek priežasčių galėtumėte sugalvoti, kodėl jaunas, aukštos kva-lifikacijos specialistas, gerai mokantis užsieno kalbas, išmanantys IT, nere-tai stažavęsis užsienio šalių instituci-jose ar įmonėse ir įgijęs ten vertingos patirties, turėtų norėti įveikti grioz-dišką atrankos sistemą ir dirbti vals-tybės tarnyboje už sąlyginai nedide-lį atlyginimą, su neaiškiomis karjeros

valstybės tarnybos reformos vėlia-va. Dabarti-nė valdžia, pripaži-nusi, kad šiandien tampa vis sun-kiau į valsty-bės tar-nybą pri-traukti kva-lifikuotus spe-cialistus, o galio-janti darbo užmo-kesčio sistema nemotyvuo-ja darbuoto-jų siekti ge-rų rezulta-tų, ėmėsi pertvar-kų, ku-rios, de-ja, nepanašu, kad sugrąžins valsty-bės tarnybai prestižą ir pritrauks į ją jaunus kvalifikuotus specialistus.

Seimui pateiktame svarstyti Vals-tybės tarnybos įstatymo projekte numatoma fiksuotą pagal katego-riją pareiginę algą keisti kintama alga, įvedant „pareiginės algos koe-ficientų intervalą“, kai nustatomos tam tikros ribos „nuo ... iki“, kurio-se valstybės tarnautojo atlyginimas gali kisti. Koks bus konkrečiai par-eiginės algos koeficientas kiekvienu atskiru atveju nuspręs valstybės tar-nautoją į pareigas priimantis asmuo. Atsisakius fiksuotos pareiginės al-gos ir suteikus dispozicijos laisvę vadovui vienašališkai nuspręsti dėl valstybės tarnautojo atlyginimo dy-

džio, neįdiegiant jokių papildomų saugiklių ir nenustatant aiškių kri-terijų, sukuriamos sąlygos neskaid- riai ir subjektyviai atlyginimų pa-skirstymo tvarkai.

Vis daugiau valdžios ir galios tel-kiama tiesioginio vadovo ir į parei-gas priimančio asmens rankose: at-sisakoma valstybės tarnautojo verti-nimo vertinimo komisijoje ir tiesio-giniam vadovui, įvertinus valstybės tarnautoją „labai gerai“, be buvu-

sio arbitro – vertinimo komisijos sprendimo, į pareigas priiman-

tis asmuo gali vienašališkai nuspręsti pakelti valstybės tarnautojui atlyginimą, arba tiesioginiam vadovui, vals-tybės tarnautoją įvertinus „nepatenkinamai“ – atleis-

ti iš pareigų. Tai reiškia, kad vi-sais atvejais, tiek

priimant į dar-bą, tiek verti-nant tarnybą, valstybės tar-nautojas besą-

lygiškai pri-klauso-

mas nuo gali-mai su-

bjekty-vių vadovų

sprendimų.Ir nerei-

kia čia apsi-metinėti, kad

tokiu būdu viešajame sektoriuje diegiami pri-

vataus sektoriaus ele-mentai, kurie užti-

krins didesnį viešo-jo sektoriaus efek-

tyvumą ir į re-zultatą orien-

tuotą veikimą. Visi puikiai supran-tame, kad verslo įmonės orientuo-tos į pelno darymą ir kad jose vado-vas suinteresuotas į įmonę pritrauk-ti ir visomis galimomis priemonė-mis joje išlaikyti tuos darbuotojus, kurie atneša didžiausią pelno dalį. Ir akivaizdu, kad šie elementai ne-galioja valstybės tarnyboje, nes čia darbo rezultatai negali būti pama-tuoti pelno dydžiu.

Tad garsiai išreklamuota refor-ma tik imituoja patrauklesnių są-lygų jaunam specialistui kūrimą – ji nei aiškiau apibrėžia dabar egzis-tuojančius neaiškius tarnybos ver-tinimo kriterijus, nei nustato aiškią atlyginimų skyrimo tvarką, nei su-kuria efektyvų skatinimo priemo-nių mechanizmą.

Bet dar didesnį rūpestį keliantis dalykas šioje reformoje yra tai, kad ją planuojama įgyvendinti, taikant dvigubus standartus. Kitaip tariant, kartu su Valstybės tarnybos įstaty-mo pakeitimu planuojamas ir Vi-daus tarnybos statuto ir Diploma-tinės tarnybos įstatymo keitimas, tačiau tam tikros nuostatos, ku-rios naikinamos Valstybės tarny-bos įstatyme kaip nepasiteisinusios ir neefektyvios, paliekamos galioti Vidaus tarnybos statute ir Diploma-

tinės tarnybos įstatyme kaip tinka-mos. Pavyzdžiui, valstybės tarny-boje, remiantis dabartiniu projek-tu, atsisakoma priedų ir priemokų sistemos (paliekant tik tam tikras išimtis), kadangi jų skyrimo tvarka yra vertinama kaip neaiški ir daž-nai neskaidri, tačiau statutiniams valstybės tarnautojams (taip pat ir diplomatams) ši priedų ir priemokų sistema paliekama galioti.

visais atvejais, tiek priimant į darbą, tiek vertinant tarnybą, valstybės tarnautojas besąlygiškai priklausomas nuo galimai subjektyvių vadovų sprendimų.

panašu, kad ir vėl lipama ant to paties grėblio, kai reforma inicijuojama vardan pačios reformos idėjos, bet ne dėl turinio, ne dėl žmonių ir ne dėl valstybės.

Ar darome kažką ne taip? Ti-krai taip! Tik kažkodėl politikos meistrai ir pameistriai nenori to pripažinti, arba, greičiausiai, yra patogu ir naudinga nepripažinti, o gal tai jau yra tapę savotišku po-litikų obsesiniu kompulsiniu su-trikimu, kai nuolatos kartoji nelo-gišką ir betikslį, rezultato neduo-dantį veiksmą, bet negali sustoti to daryti, nes tik tokiu būdu ma-nai pateisinantis savo politinę eg-zistenciją ir įsivaizduoji užsitikri-nąs šiltą ir patogią kėdę sekančiai ir dar sekančiai kadencijai.

Šiuo metu ypač daug ir garsiai kalbama apie valstybės tarnybos reformą. Pasakyti, kad ji nereika-linga būtų netikslu, bet...

Pirmiausia, reikėtų pakalbė-ti apie tai, kad įvairūs tyrimai ir praktika rodo, kad valstybės tar-nyba kaip darbo, veiklos, profesi-nė sritis tampa vis mažiau popu-

Tokių dvigubų standartų galime rasti ir daugiau: statutinių valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos verti-nime dalyvauja ir vertinimo komi-sija (diplomatų – atestacijos komi-sija), nepaliekant tarnautojų visiš-koje tiesioginio vadovo ir asmens priimančio į pareigas priklausomy-bėje; naikinant nustatytos pareigū-no sąvokos neatitinkančią pareigū-no (statutinio valstybės tarnautojo) pareigybę, pareigūnas gali būti per-keltas ne tik į laisvas naikinamai pa-reigybei lygiavertes ar žemesnes pa-reigūno pareigas, bet ir į esančias ar įsteigtas naujas karjeros valstybės tarnautojo pareigas be konkurso; tuo tarpu, naikinant naujos valsty-bės tarnybos sąvokos neatitinkančią valstybės tarnautojo pareigybę, as-meniui, ėjusiam šias pareigas, tokios garantijos nesuteikiamos (jam gali būti siūloma sudaryti darbo sutar-tį, jeigu steigiama darbuotojo parei-gybė); skiriasi kai kurių analogiškų pareigybių algų koeficinetų interva-lai, nustatytas kasmetinių atostogų dienų skaičius ir t. t. (Nevienodų są-lygų yra ir daugiau.)

Sunku suvokti, kodėl tie patys as-menys, tarnaujantys valstybei ir at-liekantis vienodas funkcijas yra ver-tinami skirtingai ir jiems taikomi nevienodi „mato” kriterijai.

Panašu, kad ir vėl lipama ant to paties grėblio, kai reforma inicijuo-jama vardan pačios reformos idėjos, bet ne dėl turinio, ne dėl žmonių ir ne dėl valstybės.

Ar mes pakankamai gerai suvo-kiame, kad valstybės tarnauotojai – tie žmonės, kurie didžia dalimi ku-ria Lietuvos valstybę, t. y. jie įgyven-dina Vyriausybės programų nuosta-tas, Seimo priimtus įstatymus, ko-ordinuoja ES lėšų įsisavinimą, rū-pinasi mūsų saugumu ir gerove, iš esmės jie yra tie žmonės, kurie poli-tikai suteikia pavidalą. Jeigu netu-rėsime stipraus ir efektyvaus biuro-kratinio aparato, tų sunkiai triū-siančių vidaus ir užsienio politiką įgyvendinančių bitelių, neturėsi-me valstybės.

Deja, šiandien mes turime iki skausmo pažįstamą situaciją – iden-tifikuojame problemą, tačiau, pana-šu, kad jos numatomas sprendimas tik dar viena imitacija.

perspektyvomis ir menkai išplėto-ta motyvavimo sistema. Aš galė-čiau pasakyti vieną priežastį – tai darbas iš idėjos, vardan valstybės. Tačiau mes privalome būti realis-tai: jaunas žmogus planuoja ateitį, jis/ji nori įsigyti būstą, turėti vaikų – ir vienaip ar kitaip, visa tai atsire-mia į finansus.

O dabar grįškime prie reformų. Šiandien garsiai šnekama

ir plačiai mojuojama

iš tiesų, po šiuo žodžiu „reforma“ gali slėptis tiek daug, bet su dideliu apgailestavimu tenka pripažinti, kad lietuvoje visada slepiasi niekingai mažai arba stipriai nelogiški dalykai.

Parama16

Redaktorė: Monika Čiuldytė-Kačerginskienė (8 659 99 440). Redakcija: Eglė Samoškaitė, Linas Jonauskas, Irmina Frolova-Milašienė, dizaineris Antanas Brazauskas.El. paštas: infocentras@lsdp.lt. Redakcinė kolegija: Jolanta Bielskienė, Jovita Bislytė, Gediminas Černiauskas, Liutauras Gudžinskas, Mindaugas Kluonis, Auskė Kontrimienė, Orinta Leiputė, Vytautas Plečkaitis, Akvilė Rudytė, Artūras Rudomanskis, Vilma Vaitiekūnaitė, Arkadijus Vinokuras, Ridas Viskauskas. Leidėjas – LSDP, tiražas 15 000 egz. ISSN 2029-3933 „Socialdemokratą“ gali gauti LSDP skyrių būstinėse, o elektroninę versiją – LSDP tinklalapyje.

Skirkite 1 proc. Lietuvos socialdemokratų partijai

KAIP REIKIA SKIRTI PARAMĄ INTERNETU?

Lietuvoje egzistuoja ga-limybė skirti 1 proc. paramos politinėms partijoms nuo jau su-mokėto gyventojų pa-

jamų mokesčio. Tokia galimybė įstatymuose numatyta stiprinant politines partijas. Ši parama nieko nekainuoja papildomai, nes gyven-tojų pajamų mokestis už praėjusius metus jau sumokėtas.

Skirti paramą labai paprasta! Te-reikia nuo sausio 1 d. iki gegužės 1 d. užpildyti gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją.1 proc. pajamų mokesčio suma po-litinėms partijoms nėra tas pats kaip 2 proc. nuo gyventojų paja-mų mokesčio kitiems paramos ga-vėjams, tačiau rekomenduojama abi paramas skirti vienu metu.

Jei Jums kyla klausimų ar neaiškumų, mes padėsime užpildyti deklaraciją. Susi-siekite su mumis telefonu:

+ 370 699 04018. Dėkojame už palaikymą!

1. 4.

2. 5.

3. 6.

PRISIJUNKITE PRIE ELEKTRONINIO DEKLARAVIMO SISTEMOS EDS

PASPAUSKITE „FOrMA ELEktrOnInIAM PILDyMuI“

KAIRĖJE PUSĖJE SPAUSKITE „PILDyTI FORMą“

ATSIDARIUS DOKUMENTĄ, E1 LAUKELYJE PAžYMĖKITE GAVĖJO TIPĄ (POLITINĖ PARTIJA)

TUOMET „PRAŠyMAS SKIRTI PARAMą“

JUNKITĖS PER SAVO BANKĄ ARBA ELEKTRONINIUS VALDžIOS VARTUS

E2 LAUKELYJE UžRAŠYKITE GAVĖJO IDENTIFIKACINĮ NUMERĮ 191362889

E3 LAUKELYJE NURODYKITE LSDP

E4 LAUKELYJE – 1 PROC.

E5 LAUKELYJE GALITE PASIRINKTI PARAMĄ SKIRTI IKI 2021 M.

UžPILDę DUOMENIS, SPAUSKITE „PATEIKTI DEKLARAcIJą“

JEI NEPATOGU SKIRTI PARAMĄ INTERNETU, TAI GALIMA PADARYTI UžPILDžIUS DOKUMENTUS VALSTYBINĖS MOKESČIŲ INSPEKCIJOS (VMI) SKYRIUJE.