medziu zurnalas
DESCRIPTION
Šiam žurnale yra pateiktos medžių rūšys, medžių panaudojimas.TRANSCRIPT
Didelis, daugiametis, lapus metantis
ar visžalis sumedėjęs augalas, kurių au-
gantys masyvai vadinami miškais.
Medžiai paplitę visuosežemynu-
ose išskyrus Antarktidą. Nors nėra
nustatyto minimalaus aukščio, pap-
rastai medžiams priskiriami aukštesni
nei 6 m augalai, turintys iška-
mieno atsišakojusias antrines šakas.
Tačiau ir bonsai laikomi medžiais, nors
ir nesiekia metro aukščio.
Tas, kuris sodina medžius, myli ne tik save, bet ir kitus.
T.Fuler
Medis
http://www.decotopics.com/grazus_zodziai/mintys_ir_posakiai/mintys_apie_medzius.php
Dauguma medžių yra ilgaamžiai. Ilgaamžiškiausiu medžiu laikoma Gajoji pušis, gyvuojanti 4844 me-
tų. 1926 metais buvo nukirsta visžalė sekvoja žinoma kaip Crannell Giant buvusi 1794 m³ tūrio, tai yra
iki šiol žinoma kaip masyviausias kada nors augęs Žemėje medis. Masyviausi medžiai mū-
sų planetoje yra didieji mamutmedžiai natūraliai augantys JAV Kalifornijos valstijoje, tarp kurių pats
masyviausias individas yra Generolo Šermano medis (žinomas kaip General Sherman) 1489 m³ tū-
rio. Tikrasis baobabas ir Gvatemalinis taksodis (Taxodium mucronatum) medžiai su storiau-
siais kamienais. Tikrojo baobabo žinomo Glencoe Baobab pavadinimu, kamieno skersmuo 15,9 metro.
Jis auga Glencoe Farm netoli Hoedspruit, PAR esančioje Limpopo provincijoje. Nors didžiųjų mamutme-
džių žinomų kaip "Waterfall Tree" ir "Tunnel Tree" kamieno pagrindas (bet palei žemę) - 17
m skersmens. Kalifornijoje auganti visžalė sekvoja yra 115,56 m aukščio ir tai yra aukščiausia šiuo metu
auganti medžių rūšis. Dokumen- tiškai yra užfiksuotos Didžioji pocū-
gė išaugusi iki 142 m aukščio. Pa- gal paskutinius tyrimus teigiama, kad
jos gali išaugti maksimaliai nuo 130 iki 145 metrų aukš-
čio. 1872 metais vasario 21 dieną pietryčių Australijoje, vyriausybės
atstovas Viljamas Fergusonas iš- matavo karališkąjį eukaliptą, dabar
žinoma kaip „Ferguson Tree“, ku- ris su nulaužta viršūne siekė 133 m,
b e t k a i p m a n o m a , šis eukaliptas su nenulaužta viršūne
galėjo siekti 152 m aukščio. Taip pat jis pažymėjo, kad toje pačioje
vietoje daug kitų 106 m aukščio nukirstų šios rūšies medžių. Kitas
Australijos vyriausybės atsto- vas GW Robinson 1889 metais ša-
lia Bau bau kalno (Viktorijos valstijoje), išmatavo 143 m aukščio karališkąjį eukalip-
tą. Melburnoapylinkėse esančiame Menzies Creek išmatavo nukirstą karališkąjį eukaliptą, kurio aukštis
buvo 122 m Esančiame 35 km į rytus nuo Melburno Dandenong Ranges neaukštų kalnų masyve, Aust-
ralijos vyriausybės atstovas David Boyle išmatavo kitą nukirstą karališkąjį eukaliptą, kuris siekė 119 m
su nulaužta viršūne, ir anot jo, šis eukaliptas su viršūne turėjo siekti 128 metrų.
Vienas medis vidutiniškai užima 9-25 m² žemės paviršiaus ploto.
Medžių matmenys ir amžius
Simbolika
Senojoje (ikikrikščioniškoje) pasaulio
sampratoje medis atliko erdvės
įcentrinimo funkciją. Jis buvo suvo-
kiamas kaip ašis, jungianti tris realy-
bės dimensijas (pasaulio medis). Dėl
to tikėta, kad švento medžio pagalba
galima susisiekti su dievais. Ypač iš-
skirtiniai, šventi buvo labai vešlūs,
seni, kreivi, rumbuoti, drevėti me-
džiai (ąžuolai, eglės, liepos, uosiai ir
kt.). Taip pat buvo manoma, kad į
medžius gali persikūnyti mirusio
žmogaus siela. Kai kuriuo-
se šamanistiniuose tikėjimuose į me-
džius būdavo įkeliami mirusiųjų kū-
nai.
Medžių masyvas – miškas jau turėjo
kiek kitas magines savybes
(žr. šventoji giraitė).
Paprastoji pušis
Papllitimas
Paprastoji pušis paplitusi beveik visoje Europoje, Mažojoje
Azijoje, Kaukaze, Sibire.
Tai vienintelė pušų genties rūšis ir labiausiai paplitusi, sa-
vaime auganti medžių rūšis Lietuvoje. Mūsų šalyjepušy-
nai užima daugiau kaip 35,8 % Lietuvos miškų ploto. Di-
džiausi jų plotai yra rytų, pietryčių ir pietų Lietuvoje, taip
pat vakarų Lietuvoje apie pajūrį. Po ledynmečio augusių
medžių rūšys žinomos tik apytikriai pa-
gal durpynuose nusėdusių žiedadulkių analizę, tad iš tai
sprendžiant, ir prieš 5 tūkstančius metų Lietuvos miškuo-
se labiausiai buvo paplitę pušys, kurios anuometu sudary-
davo 20-30 proc. visų medynų ploto.
Augimo biotopas
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Pine_cones_-_Scots_Pine.jpg
Auga miškuose, pelkėse. Mėgsta švie-
s ias v iet as , paken č ia į va i -
rias klimatines sąlygas. Auga įvairiuose
dirvožemiuose, tačiau labiausiai mėgsta
jaurinius smėlio dirvožemius ir kalvo-
tą reljefą. Bet retai pasitaiko žemumose,
kuriose vyrauja derlingi dirvožemiai.
Matmenys
Medis auga greitai ir užauga apie 25–40 m, kartais iki 45–
50 m aukščio ir iki 0,5–1,2 m, kartais iki 1,7 mskers-
mens kamienu. Aukščiausios paprastosios pušys dažniau-
siai užauga pietinėje Baltijos jūros pusėje.
Aukščiausia Lietuvos pušis auga Alytaus rajono savivaldy-
bėje, Nemuno kilpų regioniniame parke, Punios šile, jos
aukštis 44 m.
Amžius
Paprastoji pušis gyvena 300-500, dažnai sulaukia ir iki 600 metų. Suomijoje auga paprastoji pušis, kuriai kaip teigia-
ma yra 780 metų. Kita sena paprastoji pušis žinoma iš Švedijos, kuriai mažiausiai 711 metai. Ji au-
ga Muddus Nacionaliniame Parke, esančiame Švedijoje. Medžio ilgas vegetavimas priklauso nuo dirvožemio, aplin-
kos gamtinių ir kitų sąlygų. Lietuvoje paprastosios pušys kertamos sulaukę apie 50–70 metų amžiaus, tad senų pušų
rasti natūralioje gamtoje praktiškai nėra galimybių, kadangi jos beveik iškirstos su senais medynais.
Vaistinės žaliavos rinkimas
Vasario-kovo mėnesiais geriausias laikas rinkti pušų pumpurus.
Pumpurai renkami nuo jaunų medžių šoninių šakų, neliečiant
viršūninių stiebo ir šakų pumpurų. Pumpurų grupelės (po 5–109
pumpurus) atskiriamos su neilgesnėmis kaip 3 mm šakelių lieka-
nomis. Surinkti pumpurai džiovinami paskleidus plonu sluoksniu
palėpėje ar kitoje perpučiamoje patalpoje. Apšildomose džiovyk-
lose nedžiovinami. Iš 2 kg šviežių pumpurų gaunama 1 kg sausos
žaliavos.
Gerai išdžiovintų pumpurų paviršius rudas, lūžyje – žalsvas, kva-
pas primenantis sakus, skonis – karstelėjęs.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:PinusSylvestrisBole.jpg http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Dainavos_giria001.JPG
Gydomosios savybės
Sakų kvapas gerina kvėpavimą, kraujo, medžiagų apykaitą. Pušų ošimas ramina centrinę nervų
sistemą, kelia nuotaiką. Pušyno ore gausu eterinių junginių, naudingų žmonėms, sergan-
tiems plaučių ligomis. Tačiau pušų žiedadulkės erzina kvėpavimo takus ir jautriems žmonėms
gali sukelti alergiją.
Gydymui naudojami pu- šies spygliai, kankorėžiai, jauni ūgliai, sakai ir
jos produktai - terpentinas, derva, kanifolija. Spygliuose yra
daug vitaminų, todėl jų nuoviru gydo podagrą, skati-
na prakaitavimą, inhaliacijos padeda atsiko-
sėti. Ypač naudin- gi pavasarį surinkti spygliai. Jie malši-
na skausmą,dezinfekuoja, padeda
iš inkstų pasišalinti ak- menims.
G y d y m a s p u š ų „ m e d u m i “ . T a i p u i -
kus vaistas gydantis bronchinę astmą, dusulį, skrandžio ir žarnyno ligas bei stiprinantis organiz-
mą po sunkių ligų. Pušų medaus patariama gerti dirbantiems sunkų fizinį bei protinį darbą.
Žalius pušų kankorėžius reikia rinkti gegužės mėnesį, kol jie dar nesubrendo. 70-80 žalių kanko-
rėžių suberti į emaliuotą puodą, užpilti 1 litru vandens ir virti valandą laiko. Tada šil-
tą nuovirą nukošti ir į jį suberti 1 kg cukraus, pavirti kol cukrus ištirps, tada įpilti truputį citrinos
rūgšties, kadsirupas nesusicukruotų. Laikyti vėsioje vietoje, sandariame inde.
Pušų medaus vartoti po 1 valgomąjį šaukštą, užgeriant vandeniu 3 kartus per dieną, pusę valan-
dos prieš valgį.
Pušies gydomųjų preparatų negalima vartoti žmonėms su aukštu kraujo spaudimu, sergant inks-
tų, kepenų ligomis bei turintiems jai alergiją.
Paprastoji eglė
Paprastosios eglės Lietuvoje
Tai vienas gausiausiai savaime augančių medžių Lietuvoje, pagal medžių paplitima Lietuvoje an-
tras medis popaprastosios pušies ir kartu tai vienintelė eglių (Picea) genties medžių rūšis savaime
auganti Lietuvoje. Dažnai pasitaiko sodybose, tinka kelių apsauginėms juostoms. Blogai au-
ga miestuose ir prie gamyklų, nes nepakenčia dūmų, dulkių ir cheminių medžiagų. Lietuvoje uži-
ma daugiau kaip 20 % visų miškų ploto ir dažnai sudaro eglynus. Didžiausi eglynai
d u n k s o Ž e m a i č i ų a u k š t u m o j e , Š u š v ė s b a s e i n e , B i r ž ų g i -
rioje, Raguvos, Troškūnų, Daugų,Balbieriškio apylinkėse, Šešupės baseine. Mažiausiai eglynų yra
smėlingais dirvožemiais pasižyminčioje Dzūkijoje ir Aukštaitijoje.
Matmenys
Įprastai užauga apie 30-35 m, kiek
m a ž i a u p a s i t a i k o 4 0 m
aukščio medžių su iki 70 cm, rečiau 100
cm ir labai retai iki 1,5-2
m kamieno skersmeniu.
Aukščiausios paprastosios eglės Europo-
j e i š a u -
ga Čekijos Sudetų regione, Rumunijoje ir Balkanų pusiasalyje, kartais net iki 50-63 m
aukščio. Vokietijos Sächsische Schweiz nacionaliniame parke auga 59,2 m aukščio pap-
rastoji eglė, bei nemažai šiam pačiam nacionaliniame parke šių eglių peraugusių 50 m
aukštį (pagal Räsänen 2010 metus). Anot mažiau patikimesnių išmatavimų, šaltiniai nu-
rodo apie augančias apie 60-63 m aukščio šias egles.
Storiausiu kamienu dažniausiai pasitaiko Karpatų ir Alpių kalnų vietovėse, kartais iki 1,5-2
(2,4) m skersmens.
Lietuvoje paprastosios eglės kertamos sulaukę pačios ankstyviausios brandos, tai yra apie
50-70 metų, tad daug aukštų su storais liemenims paprastųjų eglių Lietuvoje pasitaiko
(išlieka) tik atsitiktinai. Aukščiausia paprastoji eglė Lietuvoje (aukštis 45 m, skersmuo
86 cm) iki 1995 m. augo Prienų šile, bet ją pagraužė kinivarpos.*1+. Dar aukštesnė, apie 46
m aukščio buvo nupjauta 1997 metais. Šiuo metu aukščiausia Lietuvos eglė auga Noriūnų
miške, Balkasodžio valstybiniame botaniniame draustinyje (Alytaus sav.). Jos aukštis
net 44,3 m, o kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,05 m.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastoji_egl%C4%97
Paprastasis ąžuolas
Paplitimas ir augavietės Lietuvoje
Lietuvoje gana dažnas savaime augantis (ir palyginus dažnai sodi-
namas) medis miškuose, parkuose,skveruose, sodybose, ir labiausiai paplitęs šalies Vidurio žemumoje.
Ąžuolai Lietuvoje medynuose kartu auga su paprastaisiais uosiais, paprastaisiais klevais, paprastosiomis
eglėmis, mažalapėmis liepomis,drebulėmis, juodalksniais, rečiau su beržais ir paprastosiosmis pušimis.
Augimui reikalinga gera drėgna dirva: gilus juodžemis, priemolis. Augti mėgsta nerūgščiuose ir
neužmirkusiuose vidutinio derlingumo bei derlinguose giliuose priemoliuose bei priesmėliuose, turinči-
uose magnio, kalcio azoto, kalio. Nereiklus oro drėgmei ir jautrus vandens pertekliui. Šalčiui palyginti
atsparus, bet šaltą žiemą gali įtrūkti kamienas, apšalti ūgliai bei pumpurai, o ir neretai nukenčia nuo
vėlyvųjų šalnų pavasaryje, ypač anksti pradėję lapotis ąžuolai. Medis šviesamėgis ar pusiau šviesamėgis,
netoleruoja viršūnės užtemdymo.
Ąžuoliukai dažnai auga suspausti kitų medžių, tačiau viršūnė turi gauti pakankami saulės spindulių, nes
ąžuolai mėgsta šviesą, o po kitais medžiais neauga. 5-10 metų ąžuoliukai auga lėtai, kaip ir seni medžiai,
nukenčia nuo šalnų.
Pagal valstybinio miškotvarkos instituto duomenis, ąžuolynai Lietuvoje užima 1,99 proc. arba 40 734 ha
(2009 m.) visų medynų (miškų) ploto. Palyginimui 2001 m. sudarė 1,8 proc. (34 639 ha) viso medynų
ploto. Grynų ąžuolynų yra nedaug. Lietuvoje ąžuolų-gamtos paminklų priskaičiuojama per 145.
Panaudojimas
Mediena kieta, patvari ir graži, apie 720 kg kubiniame me-
tre tankio. Iš jos daromi baldai, parketas ir pan. Anksčiau
ąžuolo mediena plačiai naudota laivų statyboje. Gerai
laikosi ir ore ir žemėje, ir vandenyje. Ilgai vandenyje
prabuvusi ąžuolo mediena pajuoduoja ir sustiprėja. Iš jų
daromi miltai, iš kurių vėliau galima kepti duoną, skanaus
skonio gilių kava. Maistingumu jos prilygsta daržovėms,
kadangi jose yra 2-4 procentai riebalų, šiek tiek baltymų,
apie 40 procentų krakmolo. Žievė naudojama vaistams ir
raugams. Lapai naudojami raugiant agurkus, kurie nuo
lapuose esančio tanino būna kietesni. Visose ąžuolo dalyse
daug raugų - žievėje apie 12 proc., medienoje apie 9 proc.,
bei gilėse. Iš susmulkintų gilių raugus galima paprastai
pašalinti - reikia apie 1 valandą kaitinti sumaišytas su
lapuočių medžių pelenais, o vėliau tuos gilių gabalėlius
reikia gerai išplauti.
Daugelyje Europos šalių auginamas kaip dekoratyvinis au-
galas.
Matmenys
Įprastai užauga 20-35 m, rečiau iki 40 m ir išskirtiniais atvejais pasitaiko iki 50 m, aukščiausi užauga
augantys medynuose. Kamienas nuo 0,7-1,5 m ir iki 3-4,5 m skersmens, o kuo senesnis ąžuolas, tuo
didesnis ir kamieno skersmuo, ypač jeigu auga atviroje vietoje. Stiebas išsišakoja į drūtas šakas. Ąžuo-
las auga lėtai, tik po 30-40 metų šiek tiek greičiau. Į aukštį auga 150–200 metų, į storį – visą amžių.
Dabar augantis aukščiausias paprastasis ąžuolas yra žinomas kaip „Požežinskio ca-
ras“ („Пожежинский царь“), jo aukštis 46 m, kamieno skersmuo 2,14 m bei apie 850 metų amžiaus.
Auga BaltarusijosBresto srities Maloritsko rajone (Малоритский район) esančiame
Gusako (Гусак) rezervate.
Ekologija
Ąžuolo gilės tinkamos kaip pašaras kiaulėms, kurios praeityje jomis maitintos. Jas labai ėda da-
lis žinduolių gyvūnų, kaip kad meškos, taurieji elniai(kartais, rudeny jos sudaro iki 25% jų maisto
raciono), šernai, voverės, pelės ir kiti graužikai. Iš paukščių jomis labiausiai maitinasi kėkštai kurie
dažnai ir išplatina ąžuolų populiaciją, slėpdami žemėje giles, kurias kartais pamiršta, le-
sa karveliniai paukščiai, kai kurios antys ir kai kurie geniniai paukščiai.
Paprastojo ąžuolo gilės nuodingos arkliams ir galvijams.
Amžius
Tai tvirčiausias Lietuvos medis. Ažuolai ilgaamžiai
medžiai, gyvena 500-1000, tačiau pasitaiko ir
senesnių ąžuolų gyvuojančių iki 1500 metų (ar dar
ilgiau) su gana drūtu liemeniu, kaip Stelmužės ąžuo-
las ar kiti panašūs.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_%C4%85%C5%BEuolas
Mažalapė liepa
Paplitimas
Paplitusi beveik visoje Europoje – vakarų, vidurio ir rytų Eu-
ropoje, išskyrus neauga jos šiaurėje, dalyje pietinių regionų
bei mažam vakarų Europos pakraštyje. Taip pat paplitusi
apie Kaukazą bei vakarų Azijojeuž Uralo kalnų.
Lietuvoje tai įprastas vietinis pakelių, laukų, šalikelių gana
dažnas medis.
Požymiai
Auganti į viršu su vienu, kartais su keletų ir retai – su daugeliu kamienų. Žievė pas jaunus medelius lygi ir
pilka, vėliau jiems suaugant pamažu darosi su daugeliu įtrukinėjimų, tamsiai pilka. Lapai tamsiai žali, 4-
8 cm ilgio, padengti blizgia kutikula, primenantys širdelės formą su smailėjančiu galu, apatinė pusė prie
gyslų truputį plaukuota. Mažalapė liepa pražysta apie 20-us savo gyvenimo metus. Žiedynas su 3-10
žiedų, apie 10 mm skersmens, pusiau skėtiniai. Prie kiekvieno žiedyno yra geltonai žalsvas, pailgai siauras
lancetiškas žiedynlapis. Paprastai vienas suaugęs medis turi
apie 60 tūkst. žiedų. Žydi labai gausiai anksti vasarą (birželį-
liepą), kvapniais, gelsvai žalios spalvos žieda-
is. Vaisius (riešutėlis) 4-8 mm skersmens, kiaušiniškai ru-
tuliškas, iš viršaus neryškiai briaunotas, padengtas minkštu
apvalkalu. Sėklos 1-2. Vaisius subrandina rugpjūčio-
rugsėjomėnesiais, pilnai sunoksta spalį ir dar ilgai išsilaiko
ant medžio, vėliau per žiemą sėklas išnešioja vėjas. Daugina-
si sėklomis, atžalomis bei atlankomis.
Panaudojimas
Mažalapė liepa – tai populiarus tarp žmonių medingas medis. Labai plačiai naudojama beveik viso-
je Europoje kaip vaistinis, dekoratyvis (apželdinamasis) medis. Šiais medžiais apsodinamos pake-
lės, parkai, gatvės (Berlyne garsioji Unter den Linden gatvė}, skverai, jais dažnai puošti Lietuvos
dvarų parkai. Taip pat svarbi nektaro rinkimo šaltinis bitėms, kurios iš vieno stambaus medžio
žiedų surenka iki 50 kg nektaro. Kai kuriose šalyse iš mažalapių liepų anksti pavasarį leidžiama labai
saldi sula bei iš jos gaminamas sirupas. Iš liepų žiedynų, kurie vadinami liepžiedžiais, verdama ma-
lonaus kvapo liepžiedžių arbata, taip pat gaminami preparatai daugeliui ligų gydyti, ypač peršalimo
ir kvėpavimo ligoms gydyti. Lietuvoje ir Baltarusijoje šiuo vardu vadinamas vasaros mėnuo liepa. Iš
mažalapės liepos karnos (apatinė žievė) senovėje gamindavo vyžas, vartojo pynimo darbams. Iš jos
pluošto kai kuriuose kraštuose ausdavo audinius drabužių siūvimui, iš medienos gaminami įv.
drožiniai, suvenyrai, namų apyvokos reikmenys, medžio anglis naudojama medicinoje, piešimui. http://lt.wikipedia.org/wiki/Ma%C5%BEalap%C4%97_liepa
Europinis maumedis
Paplitimas, augavietės ir kitos savybės
Natūraliai paplitę Europos žemyno vakarinėje bei centrinėse dalyse - daugiausiai kalnuotose jos vietovėse
nuo 400 iki 1800 metrų, neretai iki 2500 m aukščio, nors dažniausiai išplitę 1000–2000 m
aukščio altitudėse- Alpėse, Sudetuose, Tatruose, Karpatuose, bei atskiros populiacijos žemumose vidurio
ir šiaurinėjeLenkijoje, vakarų Baltarusijos mažoje dalyje bei pietų Lietuvoje. Europos lalnuotose ir kal-
votose vietovėse auga kartu su kedrinėmis pušimis, kartais
su kalninėmis pušimis, europiniais kėniais, paprastosiomis
eglėmis ar paprastaisiais bukais.
Natūraliai plinta derlingose, pralaidžiose orui bei pratakiuse vandeniui,
lengvai rūgštokuose dirvožemiuose, ant uolietų aukštikalnių - subalpinių
spygliuočių miškų zonoje. Medis labai reiklus šviesai. Nepakenčia
užpelkėjusių vietovių, vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui.
Apytiksliai atlaiko iki -36 °C -40 °Cšalčius.
Paplitimas ir augavietės Lietuvoje
Iki šiol nėra vieningos nuomonės, koks yra europinio maumedžio sta-
tusas Lietuvoje, vieni specialistai jį laiko introdukuota, kiti savaimine
rūšimi, nors matyt labiausiai tinkamiausias apibrėžimas -
reintrodukuota rūšis. Po ledynmečio maumedžiai dabartinės Lietuvos
teritorijoje buvo paplitę daug plačiau. Istoriniai šaltiniai teigia, kad XIV
a. - XVI a. Dzūkijoje ir Suvalkijoje savaime augo europiniai maumedžiai.
Dar ir XIX a.pirmoje pusėje europiniai maumedžiai natūraliai, nors ir ne-
gausiai augo Lietuvoje nedidelėmis giraitėmisKalvarijos, Marijampolės apskrityse, apie Prienus, Vištytį ir
kitose vietose vietovėse (pagal lenkų miškų stebėtoją Polujanski, 1854 ir Кеппен, 1885). Karaliaučiuje,
apie 23 km nuo Lietuvos sienos, maumedis po paskutinio ledynmečio taip pat augo savaime Apšrūtu-
ose (Gross, 1937). Europinio maumedžio šiaurinė arealo riba remiantis pagal 1911 metų žemėlapius, XIV
a. ėjo iš vakarų į rytus palei Nemuną iki Kauno, o toliau – nuo Kauno
per Aukštadvarį link Lydos (Brokgauz, Efron, 1911-1916). Dėl naudojimo statyboms, kurui ir kitoms
žmonių reikmėms, iki šiol savaiminės kilmės populiacijos maumedžių medynai Lietuvoje buvo išnykę. Bet
rastos žiedadulkės durpynuose prie Anykščių ir už Jonavos, dar įrodo ir kur kas platesnį europinių
maumedžių buvusį augimo arealą priešistoriniu laikotarpiu Lietuvoje. Kadangi europinio maumedžio žie-
dadulkės neturi oro pūslelių, tad jos negalėjo būti prie Anykščių atneštos iš tolimesnių vietovių, bet
turėjo būti iš vietinių, aplinkui augusių medynų. Išnykus ankstesnėms jo populiacijoms, vėliau Lietuvoje
buvo plačiau įveistas, reintrodukuotas XIX a. pr*1+. Dabar pietų Lietuvoje (Larix decidua var. polonica
(Racib. ex Wóycicki) Ostenf. & Syrach) porūšis pripažintas kaip vietine medžių rūšimi. Degsnės maumedy-
nas (Prienų raj., 2 km į šiaurę nuo Balbieriškio) yra didžiausias maumedynas Lietuvoje (440 ha), kuriame
kultūrinės kilmės maumedžių tėra 12 procentų.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Europinis_maumedis
Paprastasis klevas
Paplitimas
Vakaruose paplitęs Prancūzijos vakaruose, rytuose – euro-
pinė Rusijos dalis, šiaurėje - pietų Skandinavijoje, pietryčiuose
iki Irano.
Savybės
Medis medingas, žieduose gausu nektaro, o jo lapai gerina
dirvožemį. Klevo šaknyse ir žievėje yra alan-
toino. Šakose aptinkama kaučiuko. Lapuose yra gliukozės, manito, acto ir gintaro rūgščių, kaučiu-
ko,aldehidų, įvairių karotinoidų, vitamino C ir E, apie 18 procentų rauginių medžiagų, lipidų. Pap-
rastojo klevo suloje apie 2,5-4 procentus cukraus, kaučiuko ir kitų medžiagų.
Sula, cukrus, medus
Tirpstant sniegui iš klevų pradeda tekėti sula, kuri nustoja tekėjusi 5 savaitės
prieš lapų skleidimąsi. Sula saldi, turi apie 4 proc. cukraus, 1,1 proc. kaučiuko. Iš
sulos gaminamas sirupas. Sulą taip pat mėgstageniai.
Pavasarį prileista iš paprastojo klevo sula kaitinama ant nedidelės
ugnies ir po kurio laiko ji tampa tąsia, saldžia mase - klevo cukrumi.
Paprastasis klevas medingumas – 4 balai. Vienas hektaras šių medžių
gali išskirti apie 200 kg cukraus, nors jo didesni medynai Lietuvoje
pasitaiko retai.
Liaudies medicina
Klevo lapų nuoviras skatina prakaito
išsiskyrimą, juo skalaujama burna ser-
gant skorbutu. Taip pat klevo prepara-
tais gydomas aukštas spaudimas, rami-
na centrinę nervų sistemą, gydoma nuo
avitaminozės, anemijos.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_klevas
http://lt.wikipedia.org/wiki/
Sąrašas:Lietuvos_medžių_ir_krūmų_rūšys#Lietuvos_vietin.C4.97s.2C_savaime_augan.C4.8Di.C5.B3_m
ed.C5.BEi.C5.B3_r.C5.AB.C5.A1yshttp://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_klevashttp://
lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_klevas
Morfologija
Medis auga tankia, plačiai ovališka arba pusrutuliška laja. Kamienas tiesus. Žievė tamsiai pilka ar-
ba kiek ruda, smulkiai suaižėjusi, jaunų medelių lygi, šviesiai ruda. Pumpurai rausvai violetiniai
arba tamsiai rusvi ir žvilgantys, šoniniai pumpurai prigludę prie šakelių, viršūniniai pumpurai
dvigubai stambesni ir briaunoti. Lapaisu 5-7 smailiaviršūnėmis skiautėmis, širdišku pamatu,
stambūs 5-18 cm ilgio ir beveik tokio pat pločio.
Lapų viršutinė pusė tamsiai žalia, žvilganti, apatinė
šviesiai žalia. Rudenį lapai tampa gelsvos,
oranžinės arba rausvos spalvos. Lapkotis su balto-
mis pieniškomis sultimis. Vidutiniškai žydėti prade-
da skleidžiantis lapams balandžio pab., apie bal-
andžio 26 d. Žydi 13 dienų. Nors anksčiausiai
p r a ž y s t a b a l a n d ž i o 1 1 d . , o
v ė l i a u s i a i g e g u ž ė s m ė n e s i o
pabaigoje. Žiedai vienanamiai ar dvinamiai, gelsvai
žali, medaus kvapo, nektaringi, susitelkę į
skėtiškus žiedynus. Juos apdulkina vabzdžiai.
Klevų vaisius – dvisėklis sparnavaisis, kuris gelsvai
rudas, maždaug 4-6 cm ilgio, kampas tarp sparnel- i ų
apie 130–140 laipsnių. Prinoksta rugsėjo– spalio mėn. ir netrukus pradeda kristi. Sėklos plokščios.
Dauginasi sėklomis ir iš kelmo išaugančiomis ataugomis. Šaknų sistema plati ir tvirta. Atviroje
vietoje augantys medžiai pradeda derėti 15-30 metų.
Augimvietės
Grynų klevynų beveik nesudaro. Daugiausia klevai auga su kitais medžiais sausgirio ir
baltmiškio tipo miškoaugavietėse su kitais lapuočiais ar mišriuosiuose medynuose kartu
su paprastąja egle, paprastuoju irbekočiu ąžuolais, paprastuoju uosiu, mažalape liepa. Gerai
auga puriuose derlinguose, neįmirkusiuose priemolių ir priesmėlių dirvožemiuose.
Ekologinė reikšmė
Tinka alėjų, gatvių bei kelių apželdinimui, šlaitų tvirtinimui. Tinkamas apsodinti
priešgaisrinėms juostoms. Lietuvoje auginamos kelios paprastojo klevo dekoratyvinės for-
mos su karpytais, įvairių spalvų lapais, glausta bei rutuliška laja.
[taisyti]
Kalninė guoba
Paplitimas ir augimvietės Lietuvoje
Tai v iet inė, savaime augant i L ietuvos
medžių rūšis. Lietuvoje kalninė guoba nėra labai dažnai
paplitusi. XIX a.6 dešimtmetyje Lietuvo-
je guobynus apnaikino grybinė liga - guobų maras. Jos au-
ga pavieniui paupiuose, pamiškėse, prie sodybų ir
lapuočių miškuose. Ten kur auga visos trys guobų genties
medžių rūšys (kalninė guoba, paprastoji
vinkšna, paprastasis skirpstas), dažnai pasitaiko tarp jų
hibridų. Reiklus dirvožemiui - mėgsta augti nuo silpnai
rūgštaus iki kalkingo dirvožemio, derlinguose, puriuose
priesmėliuose ir priemoliuose. Vidutiniškai reiklus
dirvožemio drėgmei ir aukštam oro drėgnumui.
Nepakenčia labai sausos žemės.
Požymiai
Laja tanki. Šakos tamsiai rusvos, stambios, augančios aukštyn. Jos žievė tamsiai ruda ir gilokai
sueižėjusi. Jauni ūgliai tamsiai rudi, stori, tankiai plaukuoti. Pumpurai kūgiški arba kiaušiniški 7—9 mm
ilgio, juosvai rudi, smailūs, plaukuoti, prisitvirtinę įstrižai šakelės ir nuo jos atspurę. Pumpurų žvyneliai
vienodai tamsiai rudi, apaugę rūdiškais plaukeliais. Lapai stambūs, atvirkščiai kiaušiniški arba plačiai
ovalūs, tamsiai žali, apaugę šiurkščiais plaukeliais 6–17 cm ilgio ir 3–12 cm pločio. Lapas gale staiga
nusmailėjęs, o jo kraštai dvigubai stambiai pjūkliški, pamatas beveik simetriškas. Abiejose lapų pusėse
šakojasi daugiau kaip po dvi šonines
gyslas. Rudenį lapai pagelsta. Lapkotis
trumpas, tvirtas, storas ir plaukuotas
iki 0,5 cm ilgio. Žiedaipavieniai kuo-
kštuose su trumpais apie 1 cm koteli-
ais. Augdama atviroje vietoje pradeda
derėti apie 15 m amžiaus ir dera
beveik kasmet. Sparnavaisis ovalus
arba atvirkščiai kiaušiniškas 2-2,5 cm
ilgio ir 1,5-2 cm pločio, šviesiai gelsvai
rudas, neplaukuotas. Vaisius –
riešutėlis sparnavaisio centre.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Kalnin%C4%97_guoba
Miškinė obelis
Paplitimas ir augavietės Lietuvoje
Natūraliai gamtoje paplitusi ir Lietuvoje (Sąrašas: Lietu-
vos vietinės medžių rūšys). Savaime auga mišriuose
lapuočių, miškuose, pamiškėse, šlaituose, nuo seno
auginta kaimų soduose. Labiau plinta derlinguose bei
vidutinio drėgnumo priemoliuose. Medis pakenčia
unksmę.
Kaune, Kazliškiuose auganti Senoji Kauno obe-
l is 1960 metais paskelbta saugoma,
kaip botaninis gamtos paveldo objektas.
Požymiai
Laja suapvalėjusi. Žievė pilka, šakos dažnai su dygli-
ais. Ūgliai rausvai rudi, žvilgantys, su balsvomis lenti-
celėmis, kartais viršūnėlė su dygliu-
ku. Pumpurai kiaušinio formos, buki, rausvai rudi,
prigludę prie ūglio, su keletu plaukuotų
žvynelių. Lapai elipsiniai, siauriau ar plačiau kiaušiniškos formos, 3-7 (10) cm ilgio, 2-6 cm
pločio, su nusmailėjusia viršūnėle. Jo kraštai pjūkliški o lapo pamatas apskritas, nežymiai
širdiškas prisitvirtinęs prie 2-4 cm ilgio lapkočio. Lapai pradžioje būna plaukuoti, vėliau
pliki. Jų viršutinė pusė ryškiai žalia, apatinė yra šviesesnė. Rudenį pagelsta ir vėliau
nukrenta. Žydi pumpurams sprogstantgegužės-birželio mėnesiais rausvais arba bal-
tais žiedais. Obuoliai rutuliški arba rutuliškai kiaušiniškos formos iki 2-2,5 cm skersmens
prisitvirtinę ant ilgo kotelio. ilgakočiai, ties pamatu ir viršūnėje įdubę, geltoni, iš saulės
pusės rausvi. Rugsėjo-spalio mėnesiais sunokina vaisius - nedidelius, 2-3 cm skersmens,
rūgščius obuolius. Obuoliai rutuliški ar šiek tiek rutuliškai kiaušiniški, iki 2-2,5 cm
skersmens, ties pamatu ir viršūnėje įdubę, geltoni,
saulėtoje pusėje rausvi ir laikosi ant ilgų ko-
telių. Obuoliukai prinokstarugsėjo-spalio mėn.
Jų sėklytės nedidelės, rudos ir pailgos.
Panaudojimas
Vaisiai labai rūgštūs, todėl valgyti tinka tik pastovėję. Nau-
dojami uogienių, kisielių, kompotų, girų gamybai, arbatoms.
Iš miškinės obelies (kaip ir Malus sylvestris), yra kilę daug
sukultūrintų Malus domestica veislių. http://lt.wikipedia.org/wiki/Mi%C5%A1kin%C4%97_obelis
Paprastasis uosis
Paplitimas Lietuvoje
Tai vienintelis alyvmedinių šeimos, uosių genties medis,
natūraliai augantis Lietuvoje. Paprastasis uosis Lietuvoje
gausiausiai auga Vidurio lygumoje, tai yra Panevėžio,
Pasvalio, Radviliškio, Kėdainių, Joniškio, Pakruojo sa-
vivaldybėse.
Gryni uosynai reti, XXI a. pirmame dešimtmetyje uosynai
Lietuvoje sudarė 2,5 proc. bendro Lietuvos miškų ploto.
Paprastieji uosiai dažniausiai auga drauge
su paprastosiomis eglėmis, mažalapėmis liepo-
m i s , p a p r a s t a i s i a i s
klevais, ąžuolais, juodalksniais, beržais.
Matmenys
Tai vidutinio dydžio, labai greitai augantis medis, užaugan-
tis iki 20-35 m aukščio, kartais iki 48 m.Kamieno skersmuo iki 2 m, kartais pasitaiko iki 3,5 m skersmens.
Žinomi aukščiausi paprastieji uosiai:
Vokietijoje – 48 m aukščio. Auga Kelheime.
Lenkijoje – 44,4 m aukščio, 1,30 m aukštyje kamieno apimtis 4,08 m. Medis 162 metų amžiaus (2012 me-
tais), kadangi sodintas 1850 metais. Auga Belovežo girioje (Tomasz Niechoda išmatavo 2010 metų
rugpjūtyje).
Olandijoje – 39,5 m aukščio. Auga Oostbroek, De Bilt
Kitas Olandijoje – 38,6 m aukščio. Auga Avegoor,
Ellecom
Lietuvoje žinomas aukščiausias Raganos uosis, kurio
aukštis 32 m ir 7,30 m kamieno apimtis. Au-
ga Plateliuose (Žemaitijos nacionalinis parkas), Telšių
miškų urėdijos teritorijoje, esančioje Plungės sa-
vivaldybėje.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Paprastasis_uosis
Juodalksnis
Paplitimas ir augimvietės Lietuvoje
Paplitęs visoje Lietuvoje, labiausiai vidurio Lietuvos žemumoje ir
pietvakarinėje šalies dalyje. O juodalksnynaiLietuvoje užima
108,5 tūkstančių hektarų, arba 5,7 proc. visų medynų ploto. Pel-
kiniai juodalksnynai yra gūdūs miškai, pavasarį ir rudenį, o li-
etingais metais ištisą vasarą būna sunkiai įžengiami. Aplink
juodalksnių kamienus susidaro aukštoki, kelių metrų skersmens
ir neretai 1 metro aukščio kupstai, tarp kurių dažnai telkšo
juodas vanduo.
Tai šviesamėgis medis - užstelbti juodalksnio daigai žūva per 3-4
savaites. Todėl dėl šios priežasties tankiuose medynuose
nebūna juodalksnių pomiškio. Mėgsta drėgnas pelkėtas vietas,
drėgnus ir derlingus priesmėlio ir priemolio dirvožemius. Au-
ga upių, upelių ir ežerų pakrantėse, šaltiniuotuose šlaituose,
drėgnesnėse žemumose, durpynuose. Drėgnuose dirvožemiuose aptinkama kartu su paprastosiomis
eglėmis, paprastaisiais uosiais, beržais, kartais sudaro grynus medynus (juodalksnynas). Mėgsta derlin-
gus, šlapius, su pratekančiu arba sausesnius su negiliu gruntiniu vandeniu dirvožemius.
Pasitaiko ir sausesnėse vietose, ypač Dzūkijoje. Juodalksnynai sudaro ~6 proc. Lietuvos miškų. Labiausiai
paplitę Suvalkijoje, Biržų girioje, Merkio baseino upių slėniuose,
apie Tauragę, Šilutę
Žydėjimas
Atviroje augimvietėje pradeda žydėti 10-15 augimo metais, tan-
kumyne augantys žydėti pradeda apie 30-40 augimo metus. Sub-
rendę medžiai anksčiausiai pražysta kovo 22 dieną, vėliausiai –
balandžio 30 dieną. Vidutiniškai pražysta balandžio pirmoje
pusėje, prieš skleidžiantis lapams, 1-2 savaitėmis vėliau ne-
gu baltalksnis. Vidurio Lietuvoje vidutiniškai pražysta apie bal-
andžio 8 dieną, arba tai būtų 4 dienomis anksčiau negu blindė.
Žydi apie 10 dienų.
Dauginimasis
Juodalksniai gausiai atsikuria savaime. Jų sėklas platina vėjas nunešdamas jas 60-100 metrų atstumu
ar sėklos paplinta per vandenį, kadangi jos prisitaikiusios plaukti dešimtis ir net šimtus kilometrų.
Kirtimuose atauga iš kelmo atžalų. http://lt.wikipedia.org/wiki/Juodalksnis
2013 04 04