V DA K AU N O FA K U LT E T O S T U D E N T Ų L A I K R A Š T I S

2013 KOVAS NR. 5

IŠTRAUKA IŠ TEKSTO ,,VANDENINGOS ISTORIJOS“. NR. 3

MUZIKOS APŽVALGA: LFKS HIP- HOP FESTIVALIS

PROJEKTAS „THE SYSTEM“

PARODA „NEREGIMŲJŲ ATVAIZDAI“

DIALOGAI 3INTERVIU SU TEKSTILININKE MONIKA KREIVE

PARAŠYK MUMS: PROPAGANDAMENO@GMAIL.COM

LAUKIAME JŪSŲ IDĖJŲ IR PASIŪLYMŲ!

PUBLIKUOK SAVO DARBĄ ANT LAIKRAŠČIO VIRŠELIO

PRISIDĖK PRIE LAIKRAŠČIO MAKETAVIMO

KURK FOTO REPORTAŽUSRAŠYK STRAIPSNIUS APIE MENO IR KULTŪROS ĮVYKIUS

LAIKRAŠTIS „MENO PROPAGANDA“ KVIEČIA PRISIJUNGTI PRIE VEIKLOS!

Prisijunk Facebook’e!

Redakcijos žodis

Laikraštis „Meno Propaganda“ grįžta su 5-uoju numeriu! Pavėluotai, bet visgi sugrįžta. Paskutinį žiemos mėnesį buvome šiek tiek apsnūdę, tad

stengsimės būti aktyvesni prasidėjus pavasariui.

Šiame numeryje skaitykite apie buvusios tekstilės studentės Monikos Kreivės kūrybą, fakulteto studentų iniciatyvą „Dialogai3“ bei kitus meno ir kultūros

įvykius.

Šviesaus pavasario ir malonaus laiko su „Meno Propaganda“!

Redakcinė kolegija

REDAKCIJA:Muitinės g. 2 - 109 kab.LT-44280, KaunasEl. paštas: propagandameno@gmail.com

REDAKCINĖ KOLEGIJA:Vytautas Paplauskas vytautaspaplauskas@gmail.com

Ieva Emilija Samuolytėesamuolytee@yahoo.com

Greta Bernotaitėg.bernotaitė@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA:Simona Budraitytėb.simonelee@gmail.com

KALBOS REDAKTORĖ:Birutė Paplauskaitėbirutepaplauskaite@yahoo.com

REDAKCIJOS ADMINISTRATORĖ:Meda Dubietytėmedadu@gmail.com

Laikraštį spausdina VDA Kauno Fakulteto spaustuvė. Dėkojame dekanui J. Audėjaičiui, viešųjų ryšių atstovei K. Daubarytei ir Grafinio dizaino progra-mos vedėjai L. Varkalaitei už palaikymą!

Laikraštyje skelbiama informacija necenzūruojama. VDA Kauno Fakulteto adminis-tracija už strapsnių turinį neatsako.

Tiražas - 250 egz.

Interviu su tekstilininke Monika Kreive ....................

Dialogai 3 ..........................

Paroda „Neregimųjų atvaiz-dai“: tapytojos A. Jonkutės fotografijos „nuobodulio estetikos“ kontekste ..........

Projektas „THE SYSTEM“.....

Muzikos apžvalga: LFKS hip-hop festivalis ...............

Ištrauka iš teksto ,,Van-deningos istorijos“. Nr. 3 ...................................

TURINYS

4-6 psl

6-8 psl

8-11 psl

11-13 psl

Logotipo autorė: Gintarė Kvedarauskaitė

13-14 psl

15 psl

INTERVIU SU TEKSTILININKEMONIKA KREIVEKalbino ir užrašė: Ieva Emilija Samuolytė

4.

„Paskutinis Petraitis“ Instaliacija: video filmas, 10 autentiškų nosinių, 10 komiksų, balti balionai. 2009. Fotografijos autorius: Linas Liubinas

„Paskutinis Petraitis“ Instaliacija. 2009. Fotografijos autorius: Linas Liubinas

PIRMIAUSIA STANDARTINIS KLAUSIMAS - KODĖL PA-SIRINKAI STUDIJUOTI VDA? AR DAR PRIEŠ ĮSTODAMA DOMĖJAISI TEKSTILE KAIP VIENA IŠ MENO RŪŠIŲ?

Kad studijuosiu „menus“ jau žinojau nuo kokios septintos klasės, traukė piešimas, lipdymas, tad lankiau ir baigiau Kau-no Antano Martinaičio dailės mokyklą, ten man labai patiko ir supratau, kad menas - mano sritis. Tekstilę pasirinkau gan atsitiktinai. Ilgai norėjau stoti į taikomąją grafiką, lankiau

paruošiamuosius kursus, bet likus porai mėnesių iki stojimo sutikau pažįstamą, kuri buvo baigusi grafiką - ji ir atkalbėjo mane. Supratau, kad man reikia labiau kūrybiškos ir platesnės specialybės, tad išsirinkau tekstilę.

STUDIJŲ METAIS IŠSISKYREI KAIP STIPRŲ SAVITĄ BRAIŽĄ TURINTI STUDENTĖ. KOKS IŠ TŲ LAIKŲ STUDIJŲ DARBAS ĮSIRĖŽĖ Į TAVO ATMINTĮ STIPRIAUSIAI?

Daugiausia pastangų ir sveikatos kainavo darbas „Kąstyčio vainikėlis Jūratei“. Tai šiuolaikinis „rūtų“ vainikėlis, darytas iš daugybės lietuviškų „Kąstyčio“ cigarečių nuorūkų. Siekiau, kad vainikėlis būtų kuo tikroviškesnis ir įtaigesnis, tad kiekviena nuorūka turėjo būti surūkyta. Kadangi pačiai tai padaryti buvo neįmanoma, kas vakarą uždegdavau po visą pakelį cigarečių ir balkone vėjas jas „surūkydavo“. Bet pasiekiau savo - „Kąstyčio vainikėlis“ „kvepėjo“ iš tolo, o sunaudota buvo trys blokai cigarečių.

KAIP IR DAUGELIS TEKSTILININKŲ, STUDIJŲ METAIS YPAČ SUSIDOMĖJAI VIENA IŠ BEGALĖS TECHNIKŲ - ŠILKOGRAFIJA. KAIP JĄ ATRADAI IR KUO JI TAVE ŽAVI? O GAL TAI TIESIOG BUVO PALANKIAUSIA TECHNIKA IŠPILDYTI TAVO SUMĄNYMUS-IDĖJAS?

Šilkografija man patiko nuo pat pradžių dėl savo plačių galimybių perkelti abstrakciją ar realų vaizdą ant bet kok-ios medžiagos ir paviršiaus. Šilkografijos pagalba spaudus dėjau ant įvairiausių medžiagų: medžio, plastiko, įvairiausių tekstilinių medžiagų. O didžiausias iššūkis buvo balionai.

TAVO PUIKIAI ĮVERTINTAS MAGISTRINIS DARBAS „MANO TĖTĖ EMIGRANTAS“ DALYVAVO 2011 M. KAUNO TEKSTILĖS

5.

“Kastyčio vainikėlis Jūratei”. Cigaretės, viela. 2007

“Paskutinis Petraitis” Instaliacija. 2009

“Stop zona”. Triptikas. Šilkografijos technika, siuvimas. Bakalaurinis darbas. Užsakymas interjerui. 2009

BIENALĖJE. KAIP JIS BUVO SUTIKTAS TEN? RENGDAMA ŠĮ DARBĄ BUVAI SUSIDOMĖJUSI JAU KIEK PABODUSIA MŪSŲ ŠALIES EMIGRACIJOS PROBLEMA. AR NEATRODĖ, KAD GALI ,,PRAŠAUTI“ PASIRINKDAMA BŪTENT TOKIĄ TEMĄ?

Pradėjau šia tema domėtis ir ją nagrinėti 2010 metų pradžioje, kada emigracijos mastai pasiekė didžiausius skaičius, o ši problema atrodė dar vis niekam neįdomi. Tad norėdama lyg ir atkreipti visuomenės dėmesį, pabrėžti problemą, ėmiausi vizualizuoti šią temą. Patekus į Kauno Tekstilės Bienalę ši tema jau nebebuvo naujiena, bet dėl to tikrai neliūdėjau, nes susidomėjimo ir gerų atsiliepimų dėl savo darbo tikrai susi-laukiau, ypatingai iš užsienio menininkų ir redaktorių. Vėliau gavau keletą pakveitimų sudalyvauti kitose parodose, bet gaila, kad dėl darbo pobūdžio pavyko sudalyvauti tik Kultūros nak-tyse (darbas vienkartinis, nes paleidžiami balionai į orą).

ŠILKOGRAFIJOS BŪDU ATSPAUSTI VYRŲ EMIGRANTŲ VEIDAI - REALIŲ ŽMONIŲ. KAIP TAU PAVYKO JUOS VISUS SURINKTI? GAL PASKAIČIAVAI, KIEK JŲ SURINKAI?

Pradžioj maniau, jei pavyks surinkti bent keliasdešimt, bus la-bai gerai, bet rezultate gavosi virš šimto. Pasirodo, nesunku, kai aplinkui tiek daug emigravusių draugų, giminaičių, pažįstamų ir draugų draugų. Žinoma, vien iš savo rato šio skaičiaus nebūčiau pasiekusi, tad rašiau forumuose, buvau priimta į keletą emigrantų grupių socialiniame tinkle Facebook. Ten atsirado labai daug norinčių prisidėti prie mano idėjos. Sura-dau daug įdomių žmonių, kurie nepatingėjo papasakoti savo gyvenimo istorijas.

KAUNO TEKSTILĖS BIENALĖJE ESI NE KARTĄ DALYVAVUSI IR KAIP RENGĖJA. AR ŠIAIS METAIS VYKSIANČIAME RENG-INYJE DALYVAUSI KAIP KŪRĖJA AR KAIP VIENA IŠ RENGĖJŲ?

Pirmus kartus dalyvavau Bienalėje kaip savanorė, po to kaip trijų menininkų kuratorė, o galiausiai - kaip dalyvė ir ETN (Europos tekstilės tinklas - red. past.) renginio pirmininkė. Kaip menininkė šiais metais tikrai nedalyvausiu, o daugiau... bus matyti.

TU TAIP PAT ESI IR RYŠKIASPALVIŲ IŠSKIRTINIŲ AKSESUARŲ KŪRĖJA. KAIP JIE ATSIRADO, AR SENIAI JUOS GAMINI? GAL TURI VIENĄ BENDRĄ KONCEPCIJĄ SAVO KURIAMIEMS AK-SESUARAMS?

Aksesuarai - mano hobis, virtęs studijų išlaikymo šaltiniu. Trečiame kurse palikau tėvų namus, tad reikėjo sugalvoti kaip užsidirbti šiek tiek savo pinigų, kurių visad labai reikėdavo studijoms, medžiagoms, dažams ir kitoms priemonėms. Todėl ir pradėjau kažką klijuot, lipint ir kažkas gavosi. Vėliau darbai gerėjo, tobulėjo, tad dabar nesustoju klijuoti, lipinti visokias keistas gyvastis. Nežinau kodėl, bet turiu silpnybę visokiems gyvūnėliams, padarėliams ir monstriukams - jie daugiausia ir realizuojasi į sages ir aksesuarus. Tuo labiau, kad dabar esu apsupta panašiais gyviais, nes aplink nuolat maišosi metukų vaiko žaislai, knygos, filmukai - jie ir verčia toliau kurti.

KAS APSKRITAI TAVE INSPIRUOJA KURTI?

Nieko nedaryti, nejudėti man neišeitų. Kasdien mąstau - ką padaryti, ką nuveikti, ką sukurti. O toks nuolatinis idėjų gen-eravimas skatina vis geresnių ir originalesnių idėjų atsiradimą.

6.

PARODA „NEREGIMŲJŲ ATVAIZDAI“: TAPYTOJOS A. JONKUTĖS FOTOGRAFIJOS „NUOBODULIO ESTETIKOS“ KONTEKSTETeksto autorius: Vytautas Paplauskas

TAPYTOJA A. JANKUTĖ JAU KURIS LAIKAS GILINASI Į TUŠTUMOS, NUOBODULIO, NIEKIO SĄVOKAS, TYRINĖJA ŽMOGAUS, KAIP PASYVAUS STEBĖTOJO, SANTYKĮ SU TUŠČIOMIS, NUO VIZUALAUS TRIUKŠMO IŠVALYTOMIS ERDVĖMIS. NE KARTĄ ŠIA TEMA SUKURTAS DARBŲ SERIJAS EKSPONAVU-SI MENININKĖ SURENGĖ SAVO PARODĄ IR KAUNO FOTOGRAFIJOS GALERIJOJE. LAPKRIČIO 22 D. – GRUODŽIO 23 D. VEIKUSI PARODA NE VELTUI ATSIDŪRĖ ERDVĖJE, PAPRASTAI SKIRTOJE FOTOGRAFIJOS DARBAMS PRISTATYTI. GRETA DIDŽIULIO FORMATO TAPYBOS DROBIŲ BUVO PIRMĄ KARTĄ RODYTOS IR MENININKĖS FOTOGRAFIJOS.

A. Jonkutė teigia, kad analoginiu būdu, senoviniu senelio fotoaparatu sukurtos nuotraukos buvo atspirties tašku tapybos darbams atsirasti. Tokia parodos koncepcija, kuomet rodomas ne tik menininko galutinis kūrybos rezultatas, bet ir pačio kūrybos proceso eiga bei inspiracijos, šiuo metu yra gana tendencinga. Tokia pat idėja buvo paremta ir tuo metu veikusi A. Vaitkūno darbų paroda galerijoje „Meno Parkas“. Visgi, eksponuoti menininko eskizai bei piešiniai parodos aprašyme buvo traktuojami ir kaip repeticija prieš tapymo procesą, ir kaip individualūs darbai. A. Jonkutės fotografijų taip pat nereikėtų vertinti vien kaip eskizų tapybos dar-bams. Mažo formato, dailiai įrėmintos fotografijos yra vizualiai patrauklios ir įdomios kaip išbaigti meno kūriniai.

Būtent ties fotografijomis ir norėtųsi apsistoti. Nors menininkė yra tapytoja ir daugiausia dirba šios medijos ribose, jos kūrybos pristatymas Kauno Fotografijos galerijoje kaip ir pateisina pamąstymus apie A. Jonkutę kaip fotomenininkę. Galerijos erdvė skatina pasvarstyti apie menininkę Lietuvos Fotografijos kontekste.Nesunku pastebėti, kad vizualine raiška A. Jonkutės fotografijos artimos devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografų darbams, kuriuos kritikė A. Narušytės priskyrė „nuobodulio estetikai“. Tiek šios kartos fotografams, tiek A. Jonkutės atvaizdams būdingas kontrastin-gos šviesotamsos, naudojamos klasikinėje fotografijoje, atsisakymas, monochrominės spalvos, gana statiškos kompozicijos, abejin-gas ir santūrus santykis su fiksuojama aplinka. Trumpai tariant, monotoniška ir taupi raiška priartina menininkę prie ,,nuobodulio estetikos“.

KOKIE ARTIMIAUSI TAVO PROJEKTAI?

Turiu daugybę nebaigtų darbų, projektų, dar pradėtų studijų metu, kuriuos tikiuosi pabaigti, įgyvendinti kada nors. Bet šiuo metu dar nekyla rankos tuos „rimtus“ darbus liesti. Sa-koma, menininkui reikia kančios, kad galėtų kurti, o dabar pats gražiausias mano gyvenimo tarpsnis, kuriame nenoriu jokių neigiamų emocijų.Pabaigai - linkėjimas jauniesiems menininkams.

VIETOJ RYTINĖS KAVOS/CIGARETĖS PAVAR-TYTI MENINIUS ŽURNALUS, PANARŠYTI KAS-

„Paskutinis Petraitis“ Instaliacija. 2009

DIEN BENT PUSVALANDĮ INTERNETE - TAIP PRASITAMPYS SMEGENYS, KAD NEBETILPS GENIALIOS MINTYS.

7.

A. Jonkutės fotografijos. 2012

Gretinimo pagrįstumą patvirtina ir kūrėjos pasirenkami vaizdavimo objektai. Fotografijose užfiksuoti gamyklos ar požeminio garažo interjerai - tai kasdieniškos ir neišvaizdžios erdvės, kurios atsiduria ir „nuobodulio estetikos“ atstovų kūrybos centre. Dėmesio nukreipimas į banalų, pilkos kasdienybės objektą - meninė strategija, vienijanti A. Jonkutę su šios kartos fotografais.

Tokios strategijos tikslas - priversti žiūrovą bei patį kūrėją pažvelgti kitomis akimis į kasdienybę. Atkreipdami dėmesį į nuobodžią aplinką ir jos ženklus, fotografai padeda joje iš naujo atrasti nuostabą, būties vertę. Tokiu būdu, tai, kas atrodė neįdomu, ir vėl tampa susidomėjimo objektu. Panašiu principu vadovaujasi ir A. Jonkutė, teigdama, kad siekia „užaštrinti“ žvilgsnį bei pastabumą, pabudinti nuostabą žiūrint į „savaime suprantamus“ dalykus. Fotografijose atvaizduotos tuščios erdvės, anot menininkės, stebėtojui atveria kasdienybėje „pasimetusį“ grožį. Būtent tai ir yra kritikės A. Narušytės įvardintas nuobodulio būsenos estetinis išgyvenimas - „nuobodulio estetika“.Visgi esama ir iš pirmo žvilgsnio nepastebimų, bet esminių skirtumų tarp A. Jonkutės ir devintajame dešimtmetyje iškilusių fotografų kūrybos. Šiuos autorius bei aptariamąją menininkę vienijanti vizualinė raiška bei kūrybos objektas - nuobodulys, monotonija ar tuštuma - turi skirtingas ištakas, atsiradimo priežastis. Kitaip tariant, pasinėrimas į „nuobodulio estetiką“, kaip į tinkamiausią kūrybos išraiškos formą, sietinas su platesniu kontekstu, kurį būtina aptarti.

Nuobodulys aštuntajame-devintajame dešimtmetyje pradėjusių kurti fotografų darbuose pirmiausia sietinas su tuo metu vyravu-siu politiniu ir kultūriniu klimatu, niūria sovietmečio realybe. Sustiprėjusios stagnacijos laikotarpiu fotografai nusprendė atsisakyti humanistinės fotografijos tradicijų ir tiesiogiai reaguoti į juos supančią aplinką. Šiuo laikotarpiu sukurtos fotografijos - tai tuometinių gyvenimo sąlygų bei vyravusių nuotaikų atspindys.

V. Balčytis. Vilnius. 1987

8.

DIALOGAI3 - TAI SOCIALINĖ-MENINĖ AKCIJA, SKATINANTI ATKREIPTI DĖMESĮ Į (ANTI)SOCIALIN-IUS MIESTO REIŠKINIUS BEI SPRĘSTI SUBJAUROTŲ KAUNO MIESTO SIENŲ PROBLEMĄ MENININKO AKIMIS. APIE PROJEKTO, PRASIDĖJUSIO 2012 M. RUGSĖJO MĖNESĮ, TIKSLUS IR LŪKESČIUS RAŠĖME 3-AJAME „MENO PROPAGANDA“ NUMERYJE. ŠĮ KARTĄ NUSPRENDĖME PAKALBINTI VIENĄ IŠ DIALO-GAI3 ORGANIZATORIŲ, GODĄ JUŠKEVIČIŪTĘ, IR APŽVELGTI JAU OFICIALIAI PASIBAIGUSIO, BET VIS DAR GYVUOJANČIO PROJEKTO REZULTATUS.

DIALOGAI3: TEBEVYKSTANTIS DIALOGAS SU KAUNO MIESTO ERDVĖMISKalbėjosi: Vytautas Paplauskas ir Goda JuškevičiūtėNuotraukos: organizatorių archyvas

Taigi, sovietmetis padarė didelę įtaką tuo metu gyvenusių menininkų kūrybai. Kai kurie iš jų vis dar fiksuoja išlikusius praėjusio laikmečio pėdsakus. Šiuo atžvilgiu itin įdomi ir kompleksiška yra fotografo V. Balčyčio kūryba. Kritikė A. Narušytė yra taikliai pastebėjusi, kad šio autoriaus darbuose įkūnyta „lėtai nykstanti praeitis ir sparčiai nykstanti dabartis“. Apie nenoriai besitraukiančią sovietinę realybę V. Balčyčio fotografijose liudija monumentali ir šalta sovietinė architektūra, rusiškos iškabos, praktinio naudojimo objektai, tokie kaip telefonas ar svarstyklės. Fotografo sukurtuose darbuose po Nepriklausomybės atgavimo šie sovietiniai ženklai kertasi su „nepatvariais“ vakarietiškos, demokratiškos kultūros simboliais - tuščiais stendais ar nutriušusiais rinkimų plakatais.

Kitų „nuobodulio estetikos“ atstovų darbuose taip pat gausu kultūrinių ir socialinių ženklų. Apie būvį ir išgyvenimus fotografijose pasakoja įvairios aplinkos detalės, o žmogus dažnai lieka už kadro. Tuo tarpu, A. Jonkutės fotografijose nelieka ne tik žmogaus, bet ir jokių nuorodų apie kūrėjos gyvenamąjį laikotarpį. Atrodo, autorė apeliuoja ne į konkretaus laikotarpio, bet universalius išgyvenimus. Neperskaitęs antraščių prie eksponatų, negalėtum pasakyti, ar darbai sukurti visai neseniai, ar prieš kelis dešimtmečius. Vien tik autorės vizualinė raiška apgaulingai verčia ieškoti sąsajų su sovietmečiu kūrusiais fotografais.Nors A. Jonkutė, kaip ir minėtos kartos fotografai, savo kūrybos turiniu renkasi neišvaizdžias, kasdieniškas erdves, jai pavyksta išvengti prisirišimo prie kokio nors konteksto. Tai padaroma ne tik pasirenkant vaizduoti fiziškai neapkrautas, nuo bet kokių ženklų išvalytas architektūrines erdves, bet ir pasitelkiant minkštą fokusavimą bei fotografavimui nepalankų, silpną apšvietimą. Tokiu būdu atvaizdai stipriai abstrahuojami ir leidžia žiūrovui išgyventi beveik išgrynintą vizualinę patirtį.

Apie polinkį į estetinę atvaizdo kokybę A. Jonkutė užsimena parodos aprašyme, teigdama, kad jai „ypač įdomus šviesos kelias paviršiumi, jos pasirodymas bei išnykimas“. Tokį menininkės jautrumą subtiliems formos ir šviesos niuansams galėtų paaiškinti jos, kaip tapytojos, pasaulėjauta. Tačiau A. Jonkutės kūryba nėra tik savitikslis estetizmas. Menininkės darbuose jaučiamas būties apmąstymas, fotografijose užfiksuota tuštuma, autorės žodžius perfrazuojant, priverčia žmogų sustoti ir padaryti pauzę šiandieniniame perkrovos pasaulyje.

Nors „nuobodulio estetika“ susiformavo devintajame dešimtmetyje kaip reakcija į sovietinę realybę, A. Jonkutės pavyzdys parodo, kad tokia vizualinė raiška vis dar patraukli šiandien kuriantiems menininkams. Visgi būtų netikslinga ją vadinti „nuobodulio este-tikos“ atstove, mat šis reiškinys apima ne tik vizualinę raišką, bet ir specifinį kultūrinį kontekstą. Nėra pagrindo ir teigti, kad menin-inkei darė įtaką devintojo dešimtmečio kartos fotografai. Iš kitos pusės, akivaizdūs stilistiniai panašumai verčia susimąstyti apie patį nuobodulio diskursą. Galbūt, kaip teigia fotografijos kritikas Jurij Dobriakov, nuobodulio retorikos gajumas menininkų kūryboje yra simptomatiškas lietuviškam mentalitetui? O gal tik šis tekstas, įtraukdamas A. Jonkutę į nuobodulio kontekstą, nesąmoningai prisideda prie nuobodulio retorikos plėtojimo?

Autoriai: J. Špokas, M. Bučas, E. Bružikaitė, V. Tautkevičius

9.

PASKUTINĮ KARTĄ KALBĖJOMĖS RUGSĖJO MĖNESĮ. TUO METU PROJEKTAS DAR NEBUVO PILNAI ĮSIBĖGĖJĘS. KAIP KLOSTĖSI REIKALAI TOLIAU, KOKIA PROGRAMA BUVO NU-MATYTA?

Projektas yra skirtas menininkams, tad kaip ir pats menin-inkas negali žinoti ar planuoti, koks jis bus ir ką jis kurs kitą ketvirtadienį, tai taip ir mes galėjome tik preliminarią pogramą numatyti. Programą parašėme, susitikimų laiką paskyrėme, ką veiksime sumąstėme. Kūrėjas – individuali asmenybė, tad bandėme derintis prie dalyvių, atsižvelgdami tiek į jiems patogų laiką, tiek į kūrybinį procesą. Organizavome paskaitas, susitikimus su įdomiais žmonėmis, filmų peržiūras, inspiracijų paieškas, pažintines ekskursijas bei vakarus prie arbatos. Kvietėmės akademijos dėstytojus padėti dalyviams kūrybiniame procese - lektorius, docentus, profe-sorius įkvėpti menininkus kūrybai. Bandėme pažvelgti į pro-jekto keliamas problemas kuo platesniu spektru, tad dalyviai klausėsi bei bendravo tiek su tapytojais, grafikais, skulptoriais, tiek su patyrusiais architektais ar paveldo atstovais. Programos pagrindinis tikslas buvo sudaryti sąlygas dalyvi-ams išgirsti kuo įvairesnių nuomonių, susipažinti su skirtin-gais požiūriais, atrasti skirtingų sprendimų bei tarp gausybės jų atrasti savo poziciją. Iš atliktų darbų bei dalyvių aprašymų apie jų sukurtus kūrinius tikrai manau, kad mums pavyko įgyvendinti šį vieną iš daugelio užsibrėžtų tikslų.

AR VISKAS VYKO SKLANDŽIAI, PAGAL PLANĄ?

Kaip ir minėjau, programa kito. Mūsų jaunų maksimalistų planas ir užsibrėžtas tikslas buvo įgyvendinti darbus dar

rudenį. Dabar tai patiems skamba gan naiviai, turint omenyje, kad reikia susitarti su pastatų savininkais, o kas dažniausiai pasitaikė - jų būna ne vienas. Kas be ko, savininkams turi patikti darbai. Tada jau galima sudaryti sutartis, surinkti parašus. Taip pat - rašyti paraiškas Kauno paveldo institucijai, kuri yra atsakinga už Kauno senamiestyje esančius pastatus. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad ir praeitą savaitę su Edgaru Janutausku pildėmė dar vieną paraišką. Tad greičiausiai kaip ir gyvenime taip ir projekte – negali būti vieno plano, yra tikslas kurio linkme judame tam tikrais eta-pais. Šis pojektas praėjo daug etapų, nuo paprastos idėjos, kurią sugalvojo du studentai paskaitos metu iki DIALOGAI3 komandos darbo kartu su būriu jaunų menininkų. Tad į klausimą, ar viskas vyko sklandžiai, galiu trumpai atsakyti, kad dar tebevyksta sklandžiai užsibrėžto tikslo link.

KURI PROGRAMOS DALIS AR UŽSIĖMIMAI DALYVIAMS PA-TIKO, ĮSIMINĖ LABIAUSIAI?

Manau šito reiktų klausti pačių dalyvių. Aš galiu pasakyti tik tai, ką mačiau iš šalies stebėdama visą procesą.Paskaitos patiko tiems, kas jose išgirdo kažką artimo, naudin-go. Mūsų tikslas buvo pasikviesti svečius, kurie būtų skirtin-gi, individualūs ir kiekvienas galėtų vis kažką kito pažadinti menininko širdyje. Asmeniškai negalėčiau išskirti kurios nors vienos paskaitos, nes jos visos buvo įkvepiančios ir informaty-vios. Doc. R. J. Palio paskaita išmokė, kokią didelę įtaką turi asmenybės formavimuisi miestas, kuriame augi. Kokius dide-lius įspaudus žmogaus atminty gali palikti gatvės, vietos bei mus supantys žmonės ir kaip yra svarbu mylėti savo miestą bei saugoti tradicijas. Doc. hab. mokslų daktaro J. Bučo paskaita

Fotografavo: Mantas Gelūnas

Autoriai: S. Dumbrovas, I. Stankevičiūtė, M. Miklaševičiūtė, G. Misiūnas, T. Rimkus

10.

parodė, kad kūryba viešoje erdvėje reikalauja labai daug atsakomybės, tačiau išmokė, kad nevisada reikėtų aklinai lai-kytis nuostatų ir taisyklių. Labai svarbu pajausti, kada taisyklės sukurtos tam, kad būtų laužomos. Doc. Z. Brazauskas atkreipė dėmesį į detales, ir kokį didelį vaidmenį jos atlieka bendroje kompozicijoje ar estetikos suvokime. Taip pat išmokė, kad labai svarbu kuriant turėti stiprią idėją priešaky. Prof. R. Mulevičius bei grafikos katedros vedėjas A. Švedas atkreipė dėmesį į bendrą stilių darną, estetikos svarbą atlikime. Parodė, kad meno kūrinys, ypač atsirandantis viešoje erdvėje, turi ne tik gražiai atrodyti, bet ir funkcionuoti jam parinktoje vietoje. Taip pat labai džiaugiamės, kad akademijos dekano skir-tos papildomos patalpos projektui pasiteisino.Visą rudenį

galėjome užuosti aerozolinių dažų kvapą, tvyrantį pastate esančiame Muitinės gatvė 2 - iš dalyvių susiburta komanda kūrė individualius paveikslus ne ant sienų, bet ant ploksčių.

PROJEKTE DALYVAVO NET 46 DALYVIAI. KAIP SEKĖSI PA-JUNGTI BENDRAM DARBUI TOKĮ GAUSŲ KŪRĖJŲ BŪRĮ?

Negaliu sakyti, kad buvo lengva. Tai iš ties sunkus darbas - ku-ruoti daug žmonių. Aišku, žmonės natūraliai atsirūšiavo ir liko tie, kurie gali, turi laiko, ir žinoma tie, kuriems įdomu. Tad tai palengvino situaciją, nes su motyvuotais ir dirbančiais žmonėmis yra visa-da žymiai maloniau ir lengviau dirbti bendro tikslo link. M. Liočaitė (viena iš organizatorių – red. past.) yra pasakiusi „Mūsų projekte nebuvo jokios diktatūros dalyvių atžvilgiu, bi-jojome juos įsprausti į rėmus, cenzūras...“. Manau šis Monikos pastebėjimas irgi yra svarbus argumentas dirbant komandoje. Bendravome visi kartu, diskutavome, mes patys labai daug išmokome iš dalyvių. Juk kai kurie iš jų profesionalūs meistrai, magistrantai, architektai, tapytojai, grafikai ir t.t. Tad drąsiai galiu pasakyti, kad kaip sekėsi dirbti bendro tikslo link galite pamatyti dalyvių sukurtuose darbuose. AR NEBUVO SUNKU ATRINKTI GALUTINIUS DARBUS MIESTO ERDVĖMS? KAS SUDARĖ KOMISIJĄ, KOKIAIS KRITERIJAIS REMTASI?

Be abejonės, buvo labai sunku. Visada sunku tarti tą galutinį žodį. Net dalyvių pageidavimu nukėlėme galutinių darbų pristatymo deadline‘ą. Ir tikrai nesigailime tai padarę. Nesijautėme pakankamai kvalifikuoti priimti tokius sprendi-mus. Tad galutinius darbus atrinkome kartu su „Meno parko“ galerijos komanda. Pagrindiniai kriterijai būtų tokie: originalumas, naujo sprendi-mo paieška, vizualaus išpildymo estetika, vietos analizė, esamo ir planuojamo atsirasti kūrinio harmonija.

RUGSĖJO MĖNESĮ DAR NEBUVO VISIŠKAI AIŠKU, KOKIOSE VIETOSE ATSIRAS JAUNŲJŲ KŪRĖJŲ DARBAI. DABAR JAU GALIMA DRĄSIAI KLAUSTI - KOKIAS KAUNO VIETAS PAPUOŠ PROJEKTO DALYVIAI?

Negalime nieko žadėti ar nurodyti tikslių vietų, nes tai labai mažai priklauso nuo mūsų pačių. Tačiau labai tikimės, kad ke-liaudami į paskaitas, studentai pavasarį nepraeis nepastėbėję jaunųjų meninkų darbų tiek ant VDA Kauno fakulteto, tiek „BO“ baro pastato. Daugiau nesakysiu, palikime intrigą. Tačiau negaliu nepasidžiaugti, kad menininkai sukūrė darbus įvairiausiose vietose - nuo paveikslų ant penkiaaukščio gyven-amojo namo iki gyvių sienų įskilimuose ar rėmų, užbaigiančių bendrą graffiti darbų kompoziciją. Mes darome viską, kad kuo daugiau sukurtų darbų išvystų dienos šviesą. Džiaugiamės, kad sulaukiame daug palaikymo ir tikime, kad geri tikslai negali būti nepastebėti.

KOKIŲ ATSILIEPIMŲ SULAUKĖTE PASIBAIGUS PROJEKTUI?

Pasibaigus projektui sulaukėme skambučių iš pastatų savininkų, kurie pareiškė norą, kad būtų kuriama ant jiems priklausančių pastatų. Mes priimame tai kaip patį geriausią įvertinimą! Sulaukėme žurnalistų dėmesio tiek iš „Kauno Dienos“, tiek „Li-etuvos Ryto“ laikraščio bei kitų internetinių tinklaraščių. Taip pat sulaukėme daug nuostabių atsiliepimų tiek iš VDA Kauno Autoriai: S. Dumbrovas, I. Stankevičiūtė, M. Miklaševičiūtė, G. Misiūnas, T. Rimkus

11.

ŠIUO METU VIENA IŠ LIETUVOJE VEIKIANČIŲ MULTIKULTŪROS KŪRĖJŲ ASOCIACIJA, „AG-NUS OK“, VIENIJANTI VIENĄ IŠ GERIAUSIŲ IR POPULIARIAUSIŲ LIETUVOJE ELEKTRONINĖS MUZIKOS ATLIKĖJŲ GOLDEN PARAZYTH, CHOREOGRAFĄ MARIJANĄ STANIULĖNĄ IR SCENOGRAFĘ PAULINĄ NEŠUKAITYTĘ, KŪRYBINIŲ DIRBTUVIŲ METU RUOŠIA KONCERTINĘ - TEATRINĘ PROGRAMĄ PAVADIN-IMU „THE SYSTEM“ (LIET. „SISTEMA“). ORGANI-ZATORIAI TIKISI, JOG DIENOS ŠVIESĄ ŠIS PRO-JEKTAS IŠVYS JAU VASARIO MĖNESĮ.

PROJEKTAS „THE SYSTEM“ Informacija pasidalino: Paulina NešukaitytėNuotraukos: organizatorių archyvas

fakulteto bendruomenės, tiek kitų meno instucijų, tokių kaip architektų sąjunga, tapybos bei keramikos dailininkų sąjungos. Pats dažniausias atsiliepimas greičiausiai būtų toks: „Kad daugiau tokių projektų ir renginių vyktų Kauno jaunųjų menininkų bendruomenėje“.

AR MANAI, KAD PROJEKTAS PASITEISINO? ŽVELGIANT AT-GAL - AR BŪTUMĖTE DARĘ KĄ NORS KITAIP?

Pripažinsiu, kad tai buvo tikrai nelengvas išbandymas mums visiems, bet tikrai nieko nekeisčiau. Žinoma, gerinčiau jei tik galėčiau, bet tam, manau, dar yra laiko – kurti geresnius pro-jektus. Juk DIALOGAI3 mūsų pirmasis pojektas!

Tai neįkainojama patirtis. Tiek daug nuostabių žmonių, dar daugiau įkvėpiančių pokalbių bei užmegztų draugysčių. Ar pasiteisino? Be abejonės. Visada maniau, kad svarbiausia yra procesas ir ką jis duoda pačiai asmenybei, pačiam kūrėjui. Šis projektas tai tik patvirtino. Sukurti darbai nebuvo „naujas“ užmojis imti dažų kibirėlį ir užpaišyti „nemeną“, esantį ant Kauno miesto sienų. Dalyvių pasiūlymai mus pačius nustebino ir pranoko visus mūsų lūkesčius. Nuostabių asmenybių darbai, tikri meno kūriniai, kuriuose atsispindi stipri kūrybos filosofija ir bendras požiūris į kūrybą mieste. Užmegztas harmoningas ryšys tarp to, kas yra ir kas gali atsirasti. Tad drąsiai galiu saky-ti, kad tai tikrų tikriausias dialogas. Ir tikimės - nepaskutinis.

12.

Ši kūrybinė komanda, remdamasi vieno geriausių amerikiečių rašytojo Edgar Al-lan Poe apsakymu „Daktaro dervos ir Pro-fesoriaus Plunksnos sistema“, kuria savo scenarijų, ruošia specialią dar negirdėtą ir neregėtą socialinę – kultūrinę programą, kurioje pinasi lėlių teatras, modernus šokis, elektroninė ir akustinė muzika. Viso to pa-galba pristatomas pasaulis, veikiantis pa-gal Plunksnos ir Dervos nuolaidžiavimo sistemą. Sistemą – Būk toks, koks Esi. Čia visi priimami, mylimi ir globojami. Tai unikalus projektas Lietuvoje, pulsuojan-tis moderniu menu ir patrauklia plačiam ra-tui visuomenės tema. Projektą planuojama įgyvendinti ne tik Lietuvoje, bet ir Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje bei Nor-vegijoje .

KAM SKIRTAS ŠIS PROJEKTAS?

Šis projektas, pirmiausia, skirtas Jums. Jis skirtas mąstantiems, norintiems savo gyvenimą gyventi individualiai žmonėms. Tad šis projektas nesiorientuoja į jokią ri-bomis apibrėžtą auditoriją. Nesvarbu ar tau 14 metų ir tu vis dar nekenti mokyklos, ar 23-eji ir tu tik pradedi žengti pirmuosius žingsnius suaugusiųjų pasaulyje, ar tu jau pakankamai metų šiame pasaulyje išgyvenęs žmogus. Šis projektas skirtas kiekvien-am, kuris vis dar ieško ar dar tik pradeda ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus apie visuomenę ir apie jos gyvenimo būdą bei bandantis ką nors padaryti ir išgyventi in-dividualaus. Tai projektas, skatinantis būti ne tik socialiai atsakingiems ir prisidėti prie mąstančios visuomenės kūrimo, bet ir pade-dantis kiekvienam asmeniui, kiekvienai in-dividualybei atsakyti į klausimus ar padėti juos iškelti ir gyventi pagal save, o ne nus-tatytus visuomenės rėmus.

KAIP GIMĖ „THE SYSTEM“?

Dar tirpstant sniegui, vienoje Vilniaus kavinaičių Golden Parazyth duetas ir scenografė Paulina susitiko aptarti teat-rinio projekto, kuriame susivienytų muzika, modernus šokis ir lėlių teatras.. Dar kitoje Vilniaus kavinėje, po kiek laiko, ta pati kom-panija nusprendė, kad šiai trijuliai reikia ketvirto – Edagar Allane Poe ir jo apsakymo „Daktaro Dervos ir Profesoriaus Plunksnos sistema“. O tada, kai kompanija jau visa buvo vietoje, prasidėjo pirmieji kūriniai ir eskizai. Netruko ateiti ir pirmosios repeticijos. Čia komandą papildė choreografas Marijanas Staniulėnas, aktoriai ir šokėjai. Tada buvo laikas pirmai Golden Parazyth dueto nu-ostabai, kaip muzika prisipildo judesiu ir lėlėmis.. O kol nuostabos įkvėptas duetas kūrė projekto muziką, projekto dailininkė ir režisierė Paulina buvo išlydėta semtis žinių

ir įkvėpimo Prahos scenos menų univer-sitete - DAMU.

Prahoje jos laukė vienas geriausių čekų scenografų, savo darbais ir projektais pabu-vusio visame pasaulyje, Petr Matásek. Jis rūpestingai, turiningai ir profesionalai prisidėjo konsultacijomis, kol gryninosi „THE SYSTEM“ scenarijus, jo ir personažų analizė bei vis ryškiau ant juodo popieriaus pasirodydavo kostiumų-lėlių eskizai. Visas procesas įamžinamas nuotraukose, kurias galima pamatyti „Agnus OK“ puslapyje so-cialiniame tinklalapyje Facebook.

Tuo tarpu, su kūrybine komanda Lietuvoje, interneto ir el.pašto pagalba, vyko diskusi-jos apie projektą, prie šio proceso buvo kviečiami prisijungti visi. Aktoriai, šokėjai ir muzikantai pildė keisčiausias anketas, su įvairiausiais klausimais, bet visais vienodai labai svarbiais ir labai padedančiais proce-sui..

O DABAR JŪSŲ DĖMESIUI - PAULINOS AP-SAKYMAS „? ARBA KLAUSTUKAS“ TIESIAI IŠ PRAHOS SENAMIESČIO. TUO TARPU, VISA „THE SYSTEM“ KOMANDA LAUKIA JŪSŲ APSAKYMŲ „ATSAKYMAS, ARBA .“. SIŲSKITE JUOS EL. PAŠTU THESYSTEM@AGNUSOK.LT

? ARBA KLAUSTUKAS

Edgar Allane Poe apsakymas apie beprotnamį ir gydymo sistemą jame. Bet kas gi tas Beprotis? Pamišėlis? Juk visi tu-rim smegenis, o proto ne visi? Išvis, ar yra Bepročiai? Kodėl jie/jos yra Bepročiai? Gal tik Pamišėliai/ės? Ar čia tiesiog norime, kad būtų kas Beprotis? Bet kas kitas aplink mus, tik ne Aš? Ar mums tiesiog reikia Jų? Reikia, kad kas nors būtų už mus prastesnis? Ar mes tiesiog jaučiamės per silpni būti geresniais, todėl visus kitus stengiamės vardan to sumenkinti? Ar mums reikia visada galvoti, kad gali būti blogiau? Kad visada yra kažkas prastesnis už mane? Ar Jie tikrai prastesni už Mus? Ar Mes tiesiog negabūs suvokti, kad esame Visi lygūs? Kad vienintelė tiesa visame kame yra tas pats 1? Tai, kad klausinėju, reiškia jog esu Ligonis? Kad išprotėjau? Kad esu linkusi į tai? Ar Aš kaip Visi – PAMIŠĖLĖ?

13.

MUZIKOS APŽVALGA: LFKS HIP-HOP FESTIVALIS

Autorė: Aistė Imenickaitė

TAIGI TAIGI - PRAĖJO DAR VIENAS „LIVE FROM KAUNAS STREETS“ FESTIVALIS, KURIS IŠ ESMĖS PRIVERTĖ PATREPSĖT KOJYTĖM IR UŽSUKTI BYTĄ IKI GALO HIPHOPO RITMU. JAU ANTRUS METUS „GARGARO“ PATALPAS UŽTVINDĖ MARIOS „UR-BAN“ KULTŪROS ENTUZIASTŲ.

ŠEŠTUS METUS SKAIČIUOJANTIS VIENOS DIEN-OS HIP-HOPO FESTIVALIS „LIVE FROM KAUNAS STREETS“ BE JOKIŲ ABEJONIŲ GALI VADIN-TIS SENIAUSIU HIP-HOP IR GATVĖS KULTŪROS REIŠKINIU LIETUVOJE. NORS PER TUOS METUS KEITĖSI ORGANIZATORIAI, RENGINIO VIETA, BET MEILĖ „URBAN“ KULTŪRAI IR NORAS SKLEISTI JĄ LIETUVOJE NUGALĖJO VISUS KELYJE PASITAI-KIUSIUS SUNKUMUS. VIENOS DIENOS FESTIVALĮ SUDARĖ TRYS DALYS: TARPTAUTINIS GATVĖS ŠOKIŲ KOVŲ ČEMPIONATAS „THE CIRCLE“, SEM-INARAS „UŽMERK AKIS, UŽSIKIMŠK AUSIS“ IR KONCERTAS.

Vos pravėrus „Gargaro“ duris pasi-girsta laužyti hiphopo ritmai, kurie tave užhipnotizuoja judėti (nesvarbu, kad tai tik galvos palinksėjimas ar tai kojos patrepsėjimas). Užlipi laiptais į viršų, o ten tikrų tikriausia gatvės šokių MEKA. Kur tik bepasisuksi, visi šoka. Kas ant scenos kovoja, kas šalia scenos repetuoja, o kai kas tiesiog ieško lais-vesnio kampelio susikaupti prieš kovą. Atmosfera buvo tikrai super. Stebint kaip šokėjai juda scenoje ir aplink ją pats nepajunti kaip įsitrauki į visą tą šurmulį. Pirmiausia pradedi nevalingai judėti į ritmą (nesvarbu, kad į jį gal ir nepataikai, esmė, kad negali nejudėti), o tada, pamatęs įdomesnį ir techniškai sudetingesnį šokio žingsnelį, pradėdi ploti rankytėm ir rėkte rėkti lyg pamatęs aštuntą pasaulio stebuklą. Čempionatą sudarė : „Begginers“ ir „Open“ grupės, bei „Honor“ ir „National Teams“ ko-vos. Noriu paminėti, kad čempionate dalyvavo šokėjai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos. Siekiant daugiau sužinoti apie gatvės šokius ir festivalį nutariau paimti interviu iš

žmogaus, atskleidusio mums paslaptį, kurios nežinojome (esame maloniai nustebinti) - šokėjo, kuris šokių pasau-lyje yra geriau žinomas slapyvardžiu Kenny ir čempionato vedėją Julijų Nosovą.

SVEIKAS, JULIJAU. ŠIAIS METAIS VYKUSIAME „LIVE FROM KAUNAS STREETS“ FESTIVALYJE JUMS IR VĖL BUVO PATIKĖTA VESTI TARPTAUTINĮ GATVĖS ŠOKIŲ ČEMPIONATĄ „THE CIRCLE“. KAS ŠIAIS METAIS LABIAU-SIAI NUSTEBINO?

Sveiki, nepaisant to, jog šiais metais dalyvių skaičius iš tiesų stebino, buvo džiugu stebėti „Beginners“ grupės šokių kovas. Mano manymu, tokias ko-vas reikia daryti nuolatos, kad prade-dantieji arba silpniau šokantys turėtų kur pasireikšti ir galėtų tarp savo ly-gio šokėjų iškovoti tam tikrą prizinę vietą. Tai labai svarbu šokėjui – būti pripažintam.

PATS ESATE ŠOKĖJAS. KOKS JAUS-

MAS VESTI ŠOKIŲ KOVAS, O NE PAČIAM JOSE DALYVAUTI?Taip, esu šokėjas, tačiau galiu prieš didelę auditoriją žmonių kalbėti be klaidų, nebijau stoti į vedėjo rolę, man tai patinka. Jausmas geras, kai reng-inys nevėluoja, kuomet jauti kontaktą su publika, šokėjais.

SUSIDOMĖJIMAS HIP-HOP IR GATVĖS KULTŪRA PER PASTARIUOSIUS KELETĄ METŲ IŠAUGO MILŽINIŠKAI. TAI GALIMA TEIGTI PO VIS DAŽNIAU ORGANIZUOJAMŲ TOKIO POBŪDŽIO RENGINIŲ, KONCERTŲ. AR PATS PASTEBĖJOTE, KAD PADAUGĖJO ŽMONIŲ, NORINČIŲ ŠOKTI GATVĖS ŠOKIUS?

Mano nuomone, didžiausias susidomėjimas Hip-Hop šokiais bei subkultūra buvo 2004 – 2007 metais. Negaliu pasakyti, jog norinčių šokti žmonių šiuo metu ženkliai padaugėjo. Jų visada buvo ir bus. Galbūt žmonių pagausėjimas šokių studijose jaučiamas po pasaulinių premjerų,

Fotografavo: Lukas Motiejūnas

14.

tokių kaip „Gatvės Šokiai 3D“, „Šokis Hip-Hop ritmu“ ir kitos.

SU GATVĖS ŠOKIŲ GRUPE „IN*BEAT“ PER PENKERIUS METUS TIKRIAUSIAI ESATE APLANKĘS IR SUDALYVAVĘS NE VIENAME HIP-HOP IR GATVĖS KULTŪROS FESTIVALYJE AR PANAŠAUS POBŪDŽIO ORGANIZUO-JAME RENGINYJE SVETUR. KAIP DAUG MATĘS ŽMOGUS, KĄ GALĖTUM PATARTI „LIVE FROM KAUNAS STREETS“ FESTIVALIO ORGANIZA-TORIAMS IR ŽMONĖMS, KURIE PRI-SIDEDA PRIE ŠIO GATVĖS KULTŪROS RENGINIO, KAD ATEITYJE JIS BŪTŲ DAR GERESNIS NEGU DABAR?

Na taip, pakeliauti yra tekę. Su LFKS viskas gerai. Kasmet jis tampa vis ido-mesnis ir geresnis. Organizatoriai pasi-moko iš klaidų ir stengiasi jų nebedary-ti. Išduosiu Jums vieną paslaptį - aš irgi buvau vienas iš organizatorių. Manau renginys tikrai vykęs, neskaitant vidinių problemų ir to, jog šiek tiek vėlavome pradėti vakarinę festivalio programą.

Labai dėkojame Julijui už in-terviu, o štai tarptautinių gatvės šokių kovų čempionato „THE CIRCLE“ rezultatus galite rasti apsilankę „IN*BEAT“ Fa-cebook puslapyje.

Priartėjome prie seminaro „Užmerk akis, užsikimšk ausis“, kuris buvo skir-tas muzikos žiniasklaidai Lietuvoje 1990-2013m. aptarti, bei kurį dėstė L. Vaitkus ir D. Dubauskaitė. Seminaras truko pusantros valandos, bet laikas tikrai neprailgo. Buvo įdomu, nes sem-inaro vedėjai pasakojo apie muzikinę žiniasklaidą televizijos, radijo, spaudos ir interneto platybėse. Sugrįžo atsi-minimai apie kasečių įrašinėjimo lai-

kus, kai bėgdavai išgirdęs per „magę“ patinkančią dainą ir skubiai spausda-vai REC. Smagu buvo atsiminti „Tan-gomanijos“ laikus, pamatyti Tomą Krivicką – Psichą dainuojant grupėje „Requim“ (lietuviškoji „Nirvana“ - bent jau taip pasirodė), sužinoti apie „Gatvės lygos“ pradžią, kuri prasidėjo „Labas FM“ radijuje. Seminaras buvo tikrai informatyvus ir nuotaikingas, tas laikas per daug neprailgo. Manau, kad tokie seminarai galėtų būti organizuo-jami dažniau, nes tikrai yra gera prisi-minti senus laikus bei sužinoti ką nors naujo.

O galiausiai atėjo ir Vakarinė dalis, kurią pradėjo MAXI-J, o užbaigė Li-etuvos Hip-Hop pionierių karaliumi pelnytai laikomas (ir niekas nedrįstų tam prieštarauti) G&G SINDIKA-TAS. Scenoje galėjai išgirsti gana ilgai pradingusį, bet niekados nepamirštą DADĄ ar MC MESSIAH, kurio tekstu-ose nerasi banalybės ir tuštybės. Hip-Hop mylėtojų ir kritikų pripažintas

„Lietuvos MC battle“ laimėtojas Lilas su Innomine padėjo susivokti, kad pa-talpoj per daug nikotino, MEDONAS bandė priversti išjungti televizorių, TIE GERESNI buvo dar geresni negu prieš tai, o vakaro staigmeną metė G&G SINDIKATO narys Pushaz, visai nese-niai laimėjęs M.A.M.A. geriausio metų Hip-Hop atlikėjo apdovanijimą - atliko dainą „Ji mano“ su Linu Adomaičiu.

Veiksmas vyko ne tik pagrindinėje salėje. Rūkomasis – vieta, kur de-dasi įdomūs ir nenuspėjami dalykai. Bebūnant rūkomajam (kas parūkyt, o kas tiesiog palaikyt degimą) prasidėjo trankios šelionės. Trankios tiesiogine šio žodžio prasme. Būrelis vaikinų pradėjo mušti į gana neblogą ir užvedantį ritmą naudodamiesi metalinėmis statinėmis, kurios paprastai atlieka staliuko alaus bokalams pasidėti vaidmenį. Visas rūkomasis pašėlo. Kažkas bandė ką nors skanduoti (tai buvo skanduotė „žalia balta, žalia balta“ kiek pamenu), kas fotografavo, kas filmavo. Žodžiu, tie vaikinai padarė neblogą šou, kol neatėjo tvarkdarė/linksmybių gadintoja ir liepė jiems liautis. Ech, vaikinų būta maištingų. Palaukę, kol tvarkdarė dings, žmonių minioje jie ir vėl paleido rankas, berods ir kojas ritmingai į darbą. Aš ir pati bandžiau išgauti ritmą, bet nelabai pavyko, todėl pagarba vaikinams, kurie tą gaudesį išgavo ir jei jau taip atsitiktų, kad netyčia perskaitysite šį straipsniuką, tai iš manęs gausite Facebook‘e PATIN-KA! Kaip matot, buvo išties stipru.Nepaisant to, kad renginys šiek tiek vėlavo, festivalis buvo tikrai vykęs. Na, o festivalio organizatoriams ir žmonėms, kurie prisidėjo organizuojant renginį noriu nuoširdžiai padėkoti už puikiai praleistą laiką ir palinkėti neprarasti polėkio tobulėti ir žengti tik pirmyn! Susitiksime kitais metais.

PEACE.

Fotografavo: Lukas Motiejūnas

Fotografavo: Laura Matkutė

15.

Bala - tai tarsi mažas ežeras. Guminė antelė, plastikinis puodel-is iš vaikiško indų servizo ir Dominyka, savo rankutes merki-anti į drumzliną vandenį, nes šiai mažąjai šeimininkei prireikė lašelio vandens smėlio tešlai užminkyti.

Rausvas puodukas jau teliuškuoja baloje. Dominyka tyliai sau niūniuoja dainelę apie varlytę, kuri sirgo gripu. Mažutės pėdutės mažučiuose mėlynuose botukuose, auksaspalvės garbanėlės, strazdanota nosiukė ir melsvos it dangus akutės. Mergaitė tupėjo beveik įmerkus užpakaliuką į balą. Link jos artėjo siluetas, turintis dvi galvas, dvi kojas ir keturias ran-kas. Link jos artėjo vyras, nešantis ant rankų moterį, nešantis meilę. Dominyka išsižiojo ir dar garsiau užtraukė savo dainelę: „negirdėjuš tokio gaaaandio, višoš varlėš išsigaaaandio...“ Dėl mažos penkiamečių problemėlės, kai neturi dviejų

IŠTRAUKA IŠ TEKSTO „VANDENINGOS ISTORIJOS“. NR. 3

Teksto ir koliažo autorė: Monika Liočaitė

priekinių dantų, nes juos kažkokia teta pasiėmė, o po pagalve tepaliko saldainį, Dominyka šveplavo. Vieniems pelės, kitiems tetos ar dėdės nusineša tuos dančius. Niekada negali žinoti, kai tau penkeri, kas pas tave naktį apsilankys, ištrauks iš po pagalvės dantuką ir apžiūrėjęs, įvertinęs tarsi deimantą, duos atlygį už sunkiai nudirbą darbą. Atlygis būna įvairus, tačiau dažniausiai tenka girdėti apie saldainius, sausainius ar pinigėlį, nors tas pinigėlis - pasak Dominykos - visai neskanus.

Mergaitė atsistojus baloje dar garsiau traukia dainelę, į ritmą trepsi savo mažutėmis kojukėmis. Mama pasilenkia ir iškelia ją iš balos, sudeda žaisliukus į kibirėlį, o tėtis šią mažąją kulinarę užsikelia ant pečių. Dabar sunkiai atpažįstamas siluetas tol-sta žvyruotu taku. Visi garsiai dainuoja dainelę apie mažąją varlytę, kuri sirgo gripo ir džiaugsmingai traukia namų link.

Prad

ėjau

kaž

ką k

lijuo

t, lip

int i

r kaž

kas g

avos

i. Vė

liau

darb

ai g

erėj

o, to

bulė

jo, t

ad d

abar

nes

usto

ju k

lijuo

ti, li

pinti

viso

kias

kei

stas

gyv

astis

.

Foto manipuliacija padaryta naudojant L. Liubino nuotrauką.Autorė: Jolanta KlišonytėDa

ugia

u sk

aity

kite

4 -

6 ps

l.