2013

metodikaUžsiėmimai pagal a. Boalio metodUs: Nematomas teatras

Laikraščių teatras

Forumo teatras

Įstatymų leidybos teatras

Troškimų vaivorykštė

Virginija Skučaitė Rimanta Vaičekonytė

5

tUrinys

pratarmė

UDK

?

Knyga išleista įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos

bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį

„Naujų Engiamųjų teatro metodų integravimas į Lietuvos

NVO veiklas“.

ISBN

© “Menų ir mokymo namai”, 2013

7

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

7

pratarmė

„Visi gali vaidinti – net aktoriai. Vaidinti galima visur – net teatre“, – teigė brazilų režisierius ir žymus socialinis veikėjas Augustas Boalis (1931–2009). Jis atsisakė teatre vyraujančio monologo ir pradėjo skatinti publiką aktyviai dalyvauti vaidinimuose. Taip gimė engiamųjų teatras.

Viešoji įstaiga „Menų ir mokymo namai“ pristato interaktyvią meto-diką, kurioje supažindina su žymiausiais Augusto Boalio metodais: laikraščių teatru, forumo teatru, nematomu teatru, „Troškimų vai-vorykštės“ technikomis, įstatymų leidybos teatru. Knygoje rasite jų atsiradimo istoriją, taikymo principus, pavyzdžius ir praktinius patarimus, kaip taikyti interaktyvius metodus.

Augustas Boalis: „Esybė tampa žmogumi, kai išranda teatrą.Iš pradžių aktorius ir žiūrovas gyveno išvien, toje pačioje asme-

nybėje; tą akimirką, kai jie atsiskyrė, – vieni tapo aktoriais, kiti – žiū-rovais, – gimė teatras, kurį pažįstame šiandien.

Teatras yra pirmasis žmogaus išradimas, atveriantis kelią visiems kitiems išradimams ir atradimams.

Teatrinė profesija, priklausanti keletui, neturėtų uždengti to fakto, kad teatrališkumas būdingas mums visiems. Teatras yra visų žmonių pašaukimas: jis yra tikroji žmonijos prigimtis.

Teatras gimsta tuomet, kai žmogus atranda savyje gebėjimą matyti save iš šono.“

Tikimės, kad ši knyga įkvėps Jus taikyti engiamųjų teatro princi-pus praktiškai ir suteiks vertingų patarimų, kaip tai daryti tinkamai.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

8

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a a U G U S t a S B o a L i S i r e n G i a m Ų J Ų t e a t r o i S t o r i J a

9

aUgUstas Boalis ir engiamŲJŲ teatro istoriJa

Augustas Boalis gimė 1931 metais Brazilijoje, portugalų šeimoje. Jo tėvas, nepalaikęs Portugalijos įsitraukimo į Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 metais buvo priverstas išvykti iš savo gimtosios šalies. A. Boalio vaikystė buvo pakankamai rami ir laiminga, tėvai gyveno gana pasitu-rinčiai, buvo liberalių pažiūrų. Nuo pat vaikystės Augustas domėjosi teatru ir menais, būdamas dešimties, rengdavo vaidinimus savo šeimos nariams, bandė rašyti pirmuosius scenarijus. A. Boalis prisimena, kad jau tada galėjo nujausti savo būsimų idėjų užuomazgas: „Kai skaity-davau istoriją ir ji man nepatikdavo, aš ją perrašydavau“.

Baigęs mokyklą, A. Boalis studijavo chemiją Brazilijos univer-sitete. Jis tai darė ne savo noru, bet veikiau dėl aplinkos spaudimo, tačiau niekada nepamiršo svajonių apie teatrą. Baigęs universitetą Brazilijoje, Augustas išvyko toliau mokytis į Niujorką, kur paraleliai studijavo chemiją ir teatrą.

Į Braziliją Augustas grįžo 1955 metais, tačiau jo pasirinkimas tarp chemijos ir teatro jau buvo visiškai aiškus. Kol gyveno Brazilijoje, jis visą laiką dirbo San Paulo „Arenos“ teatre. Buvo vedęs du kartus: pirmą kartą buvo trumpai susituokęs su Albertina Costa, o vėliau – su Cecilia Thumim, su kuria gyveno iki mirties.

Jo ankstyvąjį darbą „Arenos“ teatre sąlyginai galima suskirstyti į keturis etapus: „realizmo“ (nuo 1956 m.), „fotografinį“ (nuo 1958 m.), „klasikos nacionalizavimo“ (nuo 1962 m.) ir „miuziklų“ (nuo 1964 m.).

Pirmajame etape daugiausia buvo statomi užsienio autorių spek-takliai, nes jų scenarijų buvo daugiau, jie garsesni, daugumai žinomi, pripažįstami tarptautiniu lygiu. Antrajame etape pradėta ieškoti

talentingų Brazilijos scenaristų ir susitelkta ties ano meto Brazilijos aktualijomis. Tolesniame etape buvo bandoma pereiti prie universalių, daugeliui šalių būdingų problemų ir reiškinių, o baigiamasis etapas siekė apjungti pirmiau išmėgintas tendencijas.

1967 metais labai pablogėjo politinė Brazilijos situacija. „Arenos“ teatro veikla pradėjo susilaukti nepageidaujamo dėmesio – pirmiausia jų darbai buvo pradėti cenzūruoti, o vėliau teatro aktoriai ir režisie-riai patyrė ir karinę fizinę agresiją. 1971 metais priespauda pasiekė aukščiausią tašką. Prasidėjo suėmimai ir kankinimai. Augustas Boalis taip pat buvo tris mėnesius suimtas ir kaltinamas nusikaltimais prieš Braziliją, žiauriai kankinamas. Jo įkalinimas sukėlė didžiulį tarptautinį rezonansą. Amerikos režisierius Arthuras Milleris parašė jo išlais-vinimo reikalaujantį laišką, kurį pasirašė šimtai menininkų visame pasaulyje. Netrukus A. Boalis buvo paleistas, kaltinimai panaikinti, tačiau nepaisant to, kartu su žmona ir sūnumi jis buvo ištremtas iš šalies.

Augustui dar gyvenant Brazilijoje atsirado engiamųjų teatras. Tai įvyko prieš pat jo tremtį, 1971 metais. Pirmasis bandymas buvo laikraščių teatras. Ši teatro forma kilo remiantis to meto politine situacija. Kadangi vis daugiau tekstų būdavo draudžiami cenzūros, įžvelgiant juose pavojingas žinutes žiūrovams, išradingasis A. Boalis nusprendė, kad tokiu atveju galima remtis tais tekstais, kurie jau yra praėję cenzūrą ir niekas negali priekaištauti, kad jie netinkami. Tokiais tekstais tapo laikraščių ir žurnalų straipsniai. Tai buvo labai specifinis būdas kalbėti apie svarbias to laiko problemas. Šio metodo esmė – laikraščių tekstų pavertimas teatro vaidinimais. Šis būdas netruko greitai pasklisti po visą šalį.

Šis išradimas neapsaugojo A. Boalio nuo persekiojimų, ir neil-gai trukus, po ilgų ir skausmingų tardymų bei kankinimų, jis buvo ištremtas iš šalies ir tolesnius eksperimentus tęsė jau kitose valstybėse.

Išvykęs iš Brazilijos, Boalis gyveno kitose Pietų Amerikos vals-tybėse, pirmiausia Peru. 1973 metais jis buvo pakviestas prisijungti prie raštingumo kėlimo programos, kurioje dalyvavo daug įvairių sričių menininkų. Projektu buvo siekiama įtraukti pačius žmones į jų problemų sprendimą, kviečiant aktyviai išsakyti savo nuomonę ir poziciją. Taip gimė vienas svarbiausių ir žinomiausių engiamųjų teatro metodų – forumo teatras. Kaip vėliau sakė A. Boalis, jis buvo tikras, kad tokia teatro forma gali tikti tik Pietų Amerikos šalims ar kitoms,

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

10

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a a U G U S t a S B o a L i S i r e n G i a m Ų J Ų t e a t r o i S t o r i J a

11

kurios susiduria su labai panašiais sunkumais, tačiau metams bėgant paaiškėjo, kad jis tinka įvairioms tautoms, kultūroms ir žemynams, o dabar yra paplitęs beveik visame pasaulyje.

Vėliau šis teatras tobulėjo ir įgijo naujų formų, pvz., Argentinoje atsirado nematomas teatras. Tuo metu politinė situacija Argentinoje buvo mažiau įtempta negu Brazilijoje, todėl buvo galima organizuoti įvairias politines akcijas, kurių metu ir buvo išvystyta nematomo teatro idėja. Vaizdinių teatras, vėliau tapęs ne tik atskiru metodu, bet ir neatskiriama bet kurio kito metodo taikymo dalimi, atsirado kaip būtinybė, nes užsiėmimuose dalyvaudavo žmonės, kurie sunkiai vieni kitus suprasdavo. Tose pačiose grupėse dalyvaudavo vietinių tautų bei ispanų palikuonys, todėl reikėjo kalbos, kuri būtų universali, vienodai suprantama skirtingos kilmės žmonių. Taip A. Boalis atrado, kad vaizdinių teatras, t. y. vaizdais paremta kalba padeda komunikuoti nė kiek ne blogiau, o dažnai net tiksliau ir efektyviau negu žodžiai. Tokį vaizdinį skirtingų kultūrų dialogą jis kūrė Kolumbijoje, Venesueloje, Meksikoje.

Kai engiamųjų teatro metodai tapo žinomi, A. Boalis buvo pakvies-tas dirbti Europoje. Patekęs iš diktatūrų valdomų šalių į demokratines, jis ilgai negalėjo suprasti, kodėl ir šiose šalyse žmonės nesijaučia nei laisvi, nei laimingi. Augusto nuomone, jie turėjo viską – laisvę kurti, bendrauti, reikšti save. Todėl jį labai nustebino faktas, kad savižudy-bių skaičius kai kuriose labai gerai išsivysčiusiose, tolerantiškose ir demokratinėse šalyse yra gerokai didesnis negu jo gimtojoje Brazili-joje, kur žmonės patiria nuolatinę grėsmę, persekiojimus, prievartą. Pradėjęs domėtis Europos šalių žmonių sunkumais, A. Boalis suprato, kad egzistuoja ne tik išorinė, bet ir vidinė priespauda, kilusi iš išorės, bet vėliau „apsigyvenanti žmogaus viduje“ ir veikianti jį toliau, nors išorinių agresorių ir nebėra. Šiuo metu atsirado „Troškimų vaivorykš-tės“ metodų sistema, kuri padeda teatrinėmis priemonėmis pamatyti vidinę priespaudą ir ją įveikti. Vėliau šis metodas buvo pradėtas taikyti ne tik psichologiniams sunkumams spręsti, bet ir kuriant naujus per-sonažus spektakliams, siekiant juos geriau suprasti ir giliau išgyventi.

Grįžęs į Braziliją XX a. pabaigoje A. Boalis kūrė ir tobulino savo paskutinįjį metodą - įstatymų leidybos teatrą. Gimtojoje šalyje, Rio de Žaneire, jis buvo išrinktas vereadoru – Savivaldybės tarybos nariu. Jo darbas rėmėsi visa ankstesne veikla – forumo teatro principai buvo taikomi įtraukiant piliečius į aktyvią diskusiją apie įstatymus, skatinant

juos vaidinti ir aptarti problemines situacijas, ieškoti, kaip jų spren-dimas galėtų būti įteisintas įstatyminiais būdais. Taip buvo priimti aktualūs tam metui įstatymai (pvz., neįgaliesiems pritaikyta aplinka, liudytojų apsaugos įstatymas ir kt.).

A. Boalis mirė 2009 metais Rio de Žaneire. 1994 metais jis buvo apdovanotas UNESCO Pablo Pikaso medaliu, o 2008 metais nomi-nuotas Nobelio taikos premijai.

2004 metais A. Boalis taip apibendrino savo gyvenimo darbą: „Mes atradome, kad visos šios formos, nepriklausomai nuo jų sukū-rimo vietos, gali būti taikomos visame pasaulyje, nes tai Žmonių Kalba. Esame įsitikinę, kad kiekvienas turi atgauti teisę gyventi oriai. Mes tikime, kad esame daug geresni, negu kad galvojame. Mes tikime Taika, o ne Pasyvumu! O svarbiausia – tikime, kad engiamųjų teatras yra jų, skirtas jiems ir apie juos, kaip ir teigiama mūsų Principų dekla-racijoje. Jeigu jūs su tuo sutinkate, mes tikrai sutinkame su jumis“.

Principų deklaraciją sudarė Tarptautinė engiamųjų teatro orga-nizacija (ITO). Jos preambulė skelbia, kad:

Pagrindinis engiamųjų teatro tikslas – humanizuoti žmoniją;Engiamųjų teatras – tai pratimų, žaidimų ir technikų sistema, kuri

padeda vyrams ir moterims tobulinti tai, ką jie jau turi savyje, – teatrą.

Apie engiamųjų teatrą Principų deklaracija teigia:Engiamųjų teatras kiekvienam siūlo estetines priemones, kuriomis

galime analizuoti savo praeitį šiandienos kontekste ir kurti ateitį, o ne jos laukti;

Engiamieji – tai tie individai ar grupės, iš kurių dėl socialinių, kultūrinių, politinių, ekonominių, rasinių, seksualinių ar kitų prie-žasčių yra atimta teisė į dialogą ar jiems kaip nors kliudoma šia teise pasinaudoti;

Engiamųjų teatras remiasi principu, kad visų žmonių santykiai turėtų būti pagrįsti dialogu: tarp vyrų ir moterų, rasių, šeimų, grupių ar valstybių turėtų vyrauti dialogas. Realiame gyvenime visi dialogai turi tendenciją virsti monologais, o tai sukuria engėjų ir engiamųjų santykius. Todėl pagrindinis engiamųjų teatro principas yra padėti atkurti dialogą tarp žmonių.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

12

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a e n G i a m Ų J Ų t e a t r o m e d i S

13

engiamŲJŲ teatro principai ir tikslai:Engiamųjų teatras yra pasaulinis nesmurtinis estetinis judėjimas, kuris siekia taikos, o ne pasyvumo.

Tai sistema, kuri suteikia galimybę tapti protagonistais teatre ir savo gyvenime.

Engiamųjų teatras – tai ne ideologija, ne politinė partija; jis nėra dogmatiškas, nenaudoja prievartos ir gerbia visas kultūras.

Tai priemonė atrasti save ir Kitą, ji padeda atskleisti ir išreikšti mūsų troškimus; ji padeda mums keisti tas aplinkybes, kurios mus daro nelaimingus ir kelia skausmą, skatina gerbti skirtumus tarp indi-vidų ir grupių; skirta tam, kad įtrauktume žmones į dialogą, siektume ekonominės ir socialinės lygybės. Apibendrinant galima teigti, kad engiamųjų teatro tikslas – pagrindinių žmogaus teisių gynimas.

ITO skelbiasi tikinti, kad kiekvienas, kuris naudoja engiamųjų teatro technikas, laikosi šios Principų deklaracijos.

engiamŲJŲ teatro medis

Nors, kaip žinome, A. Boalis sukūrė daug metodų, tačiau jis pats pabrė-žia, kad jie nėra atskiri ir tarpusavyje nesusiję. Jie sudaro sistemą, tarp jų yra aiškus ryšys. Visų pirma visi jie yra kilę iš tos pačios derlingos žemės: etikos, istorijos, politikos, filosofijos ir ekonomikos. Į šią žemę nuolat krinta ir medžio vaisiai – viskas, kas įvyksta, ko pasiekiama, plinta, dauginasi, paliečia vis daugiau žmonių. Priespaudą patiriantys žmonės sužino, kad jie ne vieni, kad jų sunkumai yra ne tik unikalūs, bet ir universalūs, būdingi žmonėms įvairiuose pasaulio kampeliuose. Solidarumas su jais yra vienas esminių engiamųjų teatro principų.

Medžio šaknys – tai vaizdinys, garsas ir žodis. Žodis – vienas didžiausių žmonijos išradimų, tačiau jo dominavimas pradėjo užgožti visus kitus jutimus. Vaizdinys ir garsas – universalios visame pasaulyje komunikacijos priemonės. Nesuprasdami svetima kalba sakomų žodžių, paprastai galime nujausti, ką reiškia žmogaus išraiškos ir jo intonacijos.

Iš šių šaknų auga kamienas, kuriame visų pirma randame žaidimus. Žaidimai sujungia dvi pagrindines visuomenės gyvenimo charak-teristikas – taisykles ir kūrybiškumą. Kad visi kaip lygūs dalyvauti žaidime, būtinos jį apibrėžiančios taisyklės, tačiau norint, kad žaidimas ir gyvenimas nepaklustų joms aklai, būtina ir kūrybą skatinanti laisvė. Be taisyklių nėra žaidimo, o be laisvės – gyvenimo.

Žaidimai padeda de-mechanizuoti kūną ir protą, kurie yra „nusa-vinti“ kasdienių su darbu ir socialine aplinka susijusių užduočių. Nuolatos atlikdami tas pačias veiklas, užsidedame kaukę, kuri atsi-spindi mūsų laikysenoje, judesiuose, išraiškose, o mes patys jos net nebepastebime. Žaidimai leidžia patirti savo kūną kitaip, prisiminti „pamirštas“, nenaudojamas dalis, nusimesti „raumenų“ ir socialinę kaukes.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

e n G i a m Ų J Ų t e a t r o m e d i S

15

Kildami aukštyn randame vaizdinių teatrą. Jame atsisakome vartoti žodžius, kad galėtume geriau išvystyti kitus suvokimo kanalus. Papras-tai vaizdinių teatras mums padeda pasirengti kitų metodų taikymui, jo metu ne tik de-mechanizuojame kūną, bet ir parengiame jį pajausti ir išreikšti tuo metu svarbius jausmus ir išgyvenimus. Vaizdinių teatras gali būti naudojamas ir kaip atskiras metodas.

Laikraščių teatras – tai technikų rinkinys, susijęs su laikraščių ir žurnalų tekstų pavertimu teatro vaidinimais. Jame naudojami vaizdi-niai ir žodžiai: pirmaisiais siekiama atskleisti, kas slepiasi už antrųjų. Šios technikos padeda pamatyti tariamą žiniasklaidos nešališkumą, susieti tarpusavyje skirtingų šaltinių pateikiamas žinias, prieštaras, geriau suprasti istorinį dabartinių įvykių kontekstą.

„Troškimų vaivorykštė“ – tai veikiau introspekcinė technika, kurioje naudojami ir ekstravertiški išraiškos būdai. Ji padeda atskleisti vidinę priespaudą, kurią vienu ar kitu būdu patiriame visi. Nors dažniausiai šios priespaudos šaknys slypi mūsų socialinėje aplinkoje, tačiau „vidi-niai agresoriai“ nenustoja mūsų kankinę net ir tada, kai aplinka yra palanki ir nebaudžia už mūsų veiksmus.

Forumo teatras – ko gero, demokratiškiausia engiamųjų teatro forma. Ji labiausiai žinoma, paplitusi ir praktikuojama visame pasau-lyje. Tie, kuriuos Augustas Boalis vadina žiūrovais-aktoriais, gali patys vaidinti scenoje ir atskleisti savo mintis ir sumanymus ne žodžiais, o teatrinės išraiškos priemonėmis. Forumo teatras iškėlė mintį, kad teatras turėtų būti tikrojo gyvenimo repeticija, o jos pabaiga – tai tolesnio gyvenimo pradžia.

Nematomas teatras gali būti vaidinamas bet kurioje vietoje, kur drama galėtų įvykti ar net jau yra įvykusi, – gatvėje, aikštėje, parduo-tuvės eilėje. Žiūrovai ir aktoriai susitinka toje pačioje erdvėje, jie yra lygiaverčiai ir kuria dialogą. Vaidinime dalyvaujantys praeiviai nežino, kad tai, kas vyksta, yra teatras – visos parenkamos situacijos yra realios, jos bet kurią akimirką gali iš tiesų įvykti toje vietoje, kur vaidinamos.

Tiesioginiai veiksmai (engiamųjų teatro kontekste) apima protesto akcijų, eitynių, susitikimų teatralizavimą, tokių teatrinių atributų kaip kaukės, dainos, šokiai naudojimą. Šio metodo toliau plačiau

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

16

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a e n G i a m Ų J Ų t e a t r e v a r t o J a m o S S Ą v o k o S

17

neaptarinėsime, tiesiog skatinsime prisiminti, kad kai kada geriau-sias būdas pakeisti situaciją – tiesiog imtis veiksmų, kurie atkreiptų visuomenės ar atsakingų asmenų dėmesį.

Įstatymų leidybos teatras derina forumo teatro metodą ir įprastus įstatymų siūlymo ir priėmimo procesus.

Augustas Boalis: „Šio medžio tikslas – brandinti vaisius, sėklas ir žiedus: tai mūsų trokštamas tikslas, kad engiamųjų teatras siektų ne tik suprasti realybę, bet ir keistų ją trokštama linkme“.

Engiamųjų teatre yra vartojama sąvoka „kiniškoji krizė“. Kaip pažymi A. Boalis, kinų kalboje nėra vienos ideogramos, apibrėžiančios žodį „krizė“, – ji yra apibrėžiama dviem ideogramomis, iš kurių viena reiškia „pavojų“, kita – „galimybę“. Kurį metodą betaikytume, turime prisiminti, kad protagonistas turi turėti bent minimalią galimybę laimėti. Tačiau vis dėlto, jeigu dėl tam tikrų paties žmogaus įgimtų silpnybių ar dėl to, kad jį veikiančios jėgos yra neįprastai stiprios ir nenugalimos, protagonistas yra pasmerktas pralaimėti, mes neturime to leisti. Teatro negalime naudoti darbui, kuris mus ar protagonistą priverstų panirti į neviltį.

engiamŲJŲ teatre VartoJamos sĄVokos

Jau pačioje pradžioje pristatome svarbią sąvoką – džokeris. Kaip žinote, džokeris – tai ypatinga korta, kuri nepriklauso nė vienai spalvai ir turi ypatingų galių. Turbūt ne kartą teko susidurti su situacija, kai žaidimas vyksta sklandžiai, jo baigtį jau galima numatyti, ir staiga, nei iš šio, nei iš to, kas nors ant stalo ar žaidimo lentos padeda džokerį – ir viskas verčiasi aukštyn kojomis, žaidėjų turima galia perskirstoma ir žaidimas prasideda iš naujo. Kaip su filosofijos paslaptimis supažindinančioje knygoje rašo Josteinas Gaarderis, džokeris – tai tas, kuris žvelgia per giliai ir mato per daug. Engiamųjų teatro veikloje džokeris – tai užsi-ėmimų vedantysis, inicijuojantis dalyvių veiksmus, juos sustabdantis reikiamose vietose, kviečiantis reflektuoti, atidžiai stebintis visą užsi-ėmimų eigą. Džokeris engiamųjų teatro užsiėmimuose iš tiesų turi žvelgti giliau ir matyti daugiau, stebėti ne tik esamą momentą, bet ir bendrąjį kontekstą, numatyti, kuria linkme gali pasisukti veiksmas, kokie užsiėmimai susirinkusiesiems būtų įdomūs ir naudingi. Tačiau prisiminkite, kad džokeris – tai grupės pagalbininkas, kuris siekia išlikti kiek galima labiau neutralus, kad grupės dalyviai galėtų laisvai rinktis, reikšti įvairias nuomones, patys priimti sprendimus ir aptarti jų efektyvumą.

Kita svarbi figūra engiamųjų teatre – protagonistas. Tai pagrindinis žmogus tam tikroje istorijoje. Pvz., vaizdinių teatre kuriant priespau-dos vaizdinį, asmuo, užimantis engiamojo vietą, yra to vaizdinio pro-tagonistas. Forumo teatro spektaklio žiūrovai diskusijų metu išsirenka žmogų, kuris, jų manymu, labiausiai kenčia nuo priespaudos – jis ir bus tos istorijos protagonistas, kuriam vėliau bus bandoma padėti rasti įvairius sprendimus, kurie paskatintų įveikti priespaudą ar jos išvengti.

Priešinga protagonistui figūra yra antagonistas. Tai yra tas

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

18

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a e n G i a m Ų J Ų t e a t r o m e t o d Ų t a i k y m a S

19

personažas, kuris trukdo protagonistui pasiekti tai, ko jis trokšta. Jį dar galima apibūdinti kaip engėją, agresorių. Dalyvių pasakojamose istorijose jis paprastai būna tas, kuris neleidžia pasiekti užsibrėžto tikslo.

Forumo teatro vaidinimą stebinti publika taip pat nėra paprasti žiūrovai. Engiamųjų teatre vartojamas terminas žiūrovas-aktorius. Tai reiškia, kad nė vienas iš stebinčiųjų spektaklį nėra pasyvus žiūrovas, jis turi galimybę įsiterpti į vaidinimą, siūlyti protagonistui sprendimo būdus, pats lipti ant scenos šių siūlymų išbandyti praktikoje. Net jeigu žiūrovas-aktorius nusprendžia aktyviai nedalyvauti, jis vis tiek renkasi, o tai jau yra aktyvus procesas.

Pirmasis ir antrasis pilotas – tai kai kuriuose pratimuose ir tech-nikose vartojama sąvoka. Ji vartojama tada, kai grupė suskirstoma poromis, kur vienas iš jų tampa protagonistu arba pirmuoju pilotu, o kitas – antruoju pilotu. Toks skyrimas reiškia, kad pirmasis pilotas yra aktyvesnis, dažniausiai jis pasakoja tam tikrą istoriją savo porininkui. Sąvoka „antrasis pilotas“ rodo, kad tas žmogus, kuris klausosi, nėra tik pasyvus informacijos priėmėjas, o aktyviai seka tai, ką pasakoja pirmasis, ir yra pasirengęs bet kurią akimirką reaguoti, pratęsti istoriją, pateikti savo vaizdinį – kaip ir antrasis pilotas pasirengęs bet kada perimti skrydžio valdymą.

engiamŲJŲ teatro metodŲ taikymas

Engiamųjų teatro metodai gali būti taikomi tiek dirbant su uždara grupe, tiek su didele auditorija, susitikimai gali būti vienkartiniai arba nuolatiniai, reguliariai vykstantys. Reguliaraus darbo su nedidelėmis grupėmis privalumas tas, kas visi dalyviai turi galimybę pasisakyti, būti išgirsti, jie gali vaidybos būdu bandyti pakeisti jiems aktualias situa-cijas. Be to, ilgai kartu dirbanti grupė jaučiasi saugiau, todėl atsklei-džiamos labiau asmeniškos situacijos, leidžiamasi į gilesnę diskusiją.

Vienkartinis susitikimas su grupe reikalauja skirti daugiau laiko susipažinimui, grupės jausmo kūrimui ir tik tada galima pradėti dirbti su dalyvių istorijomis. Tokiu atveju dirbama su viena ar keliomis istorijomis, kurios labiausiai atspindi bendrąją dalyvaujančių asmenų patirtį, aktualios daugumai.

Kai kada engiamųjų teatro metodai taikomi dalyvaujant plačiai auditorijai. Tokiais atvejais dalyvauja jau parsirengusi aktorių grupė (ilgesnį laiką susitinkanti ir kartu dirbanti grupė, specialiai apmo-kyti džokeriai), kuri pristato įvairias technikas publikai. Tokiu atveju paprastai vaidinama iš anksto parengta situacija, kuri galėtų būti aktuali susirinkusiems žmonėms ir jie yra kviečiami būti aktyviais žiūrovais-aktoriais, galinčiais keisti situacijos baigtį palankesne ir jiems labiau priimtina linkme.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

20

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a U Ž S i Ė m i m Ų e i G a

21

UžsiėmimŲ eiga

Kad ir kurį metodą pasirinktumėte naudoti, niekada nereikėtų jo imtis be pasiruošimo. Augusto Boalio siūlomos technikos paliečia giliausius žmonių jausmus ir sudėtingas socialines situacijas. Kad grupės dalyvis galėtų pasidalyti patiriama priespauda, jis turi pakankamai pasitikėti kitais grupės nariais, jaustis saugus ir priimamas.

Jeigu ta pati žmonių grupė jau ilgą laiką dirba kartu, kiekvieno užsiėmimo pradžioje gali užtekti vos kelių pratimų ar žaidimų, kurie leis aktyviai įsitraukti į darbą. Tačiau jei grupė susitinka pirmą kartą arba jau yra pažįstama, bet nėra kartu dirbusi panašiu stiliumi, kai kada gali prireikti net keleto atskirų užsiėmimų, kurių metu bus tik žaidžiama ir atliekami įvairūs pratimai, kol atskiri grupėje esantys žmonės pasijus grupės dalimi ir galės pradėti produktyviai dirbti.

Paprastai grupėje užsiėmimų pradžioje žaidžiamus žaidimus linkstama vadinti „apšilimu“. Pats Augustas Boalis nebuvo linkęs pritarti tokiam įvardijimui. Jis teigė, kad šie pratimai yra prasmingi dėl to, kad iš atsitiktinio žmonių sambūrio padeda formuoti grupę. Kai kažką veikiame kartu, tampame bendruomene, grupe, o ne atsitiktinai susirinkusių žmonių būriu ir tada mums lengviau dalytis su kitais žmonėmis patirtimi ir jautriai reaguoti į tai, ką jie mums atskleidžia.

A. Boalis pristato kelis būdus pradėti dirbti naudojant engiamųjų teatro metodus su nauja grupe:

Užsiėmimo pradžioje džokeris paaiškina, kas yra engiamųjų tea-tras ir kaip pagal jį bus dirbama. Taigi jis jau iš pat pradžių nustato „žaidimo taisykles“. Tada žaidžiami žaidimai ar atliekami pasirinkti pratimai. Pradedama nuo pačių paprasčiausių, kurie kelia mažiausiai pasipriešinimo. Renkantis žaidimus labai svarbu atsižvelgti į vietą,

laiką ir grupės ypatybes. Uždaresnės visuomenės sunkiau priima lie-timų reikalaujančius žaidimus negu atviros. Tarpusavyje nepažįstama grupė veikiausiai labiau varžysis, jeigu žaidimai ir pratimai reikalaus artimo fizinio kontakto ar staigesnio emocinio atsiskleidimo. Taigi jei grupė menkai pažįstama ir ypač tada, jeigu matome, kad dalyviai jaučiasi nesaugiai, užsiėmimą turime pradėti paprastais, tik su kūnu susietais pratimais ir labai pamažu judėti prie interaktyvių (fiziškai arba emociškai), reikalaujančių atsivėrimo. Po šios dalies užsiėmimas tęsiamas pereinant prie vaizdinių teatro, o paskui, jeigu suplanuota, prie kitų metodų – forumo teatro, nematomo teatro, „Troškimų vai-vorykštės“, įstatymų leidybos teatro.

Augustas Boalis taip pat nurodo, kad kai kada užsiėmimai prade-dami žaidimais ir pratimais, o po jų paaiškinama, kas yra engiamųjų teatras. Nors tokia užsiėmimų pradžia ir yra įmanoma, tačiau Boaliui toks būdas neatrodė priimtinas, nes šiuo atveju publika gali pasijausti, kad ja yra manipuliuojama. Jeigu pirmiausia paaiškinama, kas vyks, džokeris jau iš pat pradžių pelno publikos pasitikėjimą.

A. Boalis savo veikloje taikė labai daug įvairių pratimų ir žaidimų. Juos jis naudojo tiek dirbdamas profesionaliu režisieriumi San Paulo „Arenos“ teatre, tiek vėliau, plėtodamas engiamųjų teatrą. Taigi šie žaidimai buvo skirti tiek paprastiems žmonėms, norintiems susipažinti su jo metodais ir jų pagalba bandyti spręsti patiriamus sunkumus, tiek profesionaliems aktoriams, kurie, jeigu jie nori tiksliai perteikti vaidinamą personažą, jo vidines būsenas, motyvaciją, turi išmokti koncentruotis į įvairius pojūčius, suvokti juos supančią aplinką įvaires-niais aspektais, tobulinti skirtingus jutimus. A. Boalis išskyrė penkias žaidimų grupes.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

22

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a Ž a i d i m a i i r P r a t i m a i e n G i a m Ų J Ų t e a t r e

23

žaidimai ir pratimai engiamŲJŲ teatre

Norime pabrėžti, kad ne žmonės turi tarnauti žaidimams ir prie jų taikytis, o atvirkščiai. Turbūt Jūs, vesdami engiamųjų teatro užsiėmi-mus, būsite parengę įvairių žaidimų, tačiau labai tikėtina, kad pradėję užsiėmimą pamatysite, kad dalis jų visai netinka, o staiga prisiminsite ir norėsite pritaikyti tuos pratimus, kurių visai neketinote naudoti. Improvizacija ir prisitaikymas prie auditorijos nuotaikos ir poreikių yra esminiai veiksniai, padedantys sutelkti grupę vieningam ir moty-vuotam darbui.

Toliau išskirsime pagrindines A. Boalio nurodytas žaidimų ir pra-timų grupes ir pateiksime po keletą jų pavyzdžių. Šiuo atveju taip pat svarbu prisiminti, kad nebūtina kiekvieno užsiėmimo metu panaudoti visų penkių grupių žaidimų, tačiau labai svarbu tinkamai juos parinkti, pritaikyti prie grupės poreikių. Išsamiau šie ir daugelis kitų pratimų aprašyti Augusto Boalio knygoje „Games for actors and non-actors“.

a. Boalio išskirtos žaidimŲ ir pratimŲ grUpės:

Jaučiame tai, ką liečiame (raumenų struktūros pakeitimas).klausomės to, ką girdime.aktyviname skirtingus pojūčius.matome tai, į ką žiūrime.prisimename pojūčius.

Pateiksime keletą mums labiausiai patikusių ir praktikoje pasi-teisinusių pratimų. Tikimės, kad jie pravers ir Jūsų darbe, o galbūt

paskatins sugalvoti dar geresnių ir tinkamesnių pratimų tai žmonių grupei, su kuria dirbsite! Į visus juos patariame žiūrėti kaip į idėjų šal-tinį, kurį galite naudoti savo nuožiūra, atrasdami ir sukurdami tai, kas labiausiai tinka jūsų darbo stiliui ir toms grupėms, su kuriomis dirbate.

JaUČiame tai, kĄ lieČiameŠi pratimų grupė pritaikyta mūsų kūnų „de-mechanizacijai“. Kad galėtume laisvai dalyvauti mums neįprastoje, daug kūrybos ir pasiti-kėjimo kūnu ir jausmais reikalaujančioje veikloje, turime iš pradžių atsisakyti mūsų kūnus kaustančių kaukių.

Kolumbijos hipnozė. Vienas aktorius laiko iškėlęs ranką delnu į priekį, ištiestais pirštais. Delną jis laiko maždaug 20–40 centimetrų nuo kito žmogaus veido. Šis antrasis žmogus, lyg būtų užhipnoti-zuotas, turi išlaikyti savo veidą vienodu atstumu nuo hipnotizuotojo delno, jo plaukų linija turėtų sutapti su hipnotizuotojo pirštų galais, o smakras – maždaug su delno apačia. Hipnotizuotojas delnu pradeda daryti įvairius judesius, judina delną aukštyn – žemyn, į dešinę – į kairę, pirmyn – atgal, delną gali laikyti vertikaliai grindims, vėliau – horizontaliai arba kampu. Partneris, naudodamas visą savo kūną, stengiasi prisitaikyti ir išlaikyti tinkamą atstumą tarp savo veido ir hipnotizuotojo delno, ir siekti, kad jie liktų lygiagretūs. Negalima daryti labai staigių judesių. Hipnotizuotojas gali bandyti priversti hipnotizuojamąjį atsidurti keistose, nepatogiose pozose, bet prisi-minkite, kad vėliau bus keičiamasi vietomis: jei būsite pernelyg žiau-rūs savo hipnotizuojamajam, jis būtinai jums atsilygins! Tokiu būdu aktyvuojamos tokios raumenų grupės, apie kurių egzistavimą žmogus net neįtaria ar jau būna pamiršęs. Po kelių minučių partneriai keičiasi vietomis. Dar po kelių minučių galima duoti komandą, kad jie abu vienu metu taptų ir hipnotizuotoju, ir hipnotizuojamuoju – kiekvienas paklūsta partnerio delnui, tuo tarpu pats savo delnu valdydamas jį. Šį pratimą atlieka visi grupėje esantys žmonės, susiskirstę poromis. Tas, kuris tuo metu atlieka hipnotizuotojo vaidmenį, yra atsakingas už savo partnerį – turi jį saugoti, kad nesusidurtų su kitais dalyviai ir neužsigautų.

Pratimo variacijos:Hipnotizavimas dviem rankomis. Pratimas atliekamas taip pat,

tik dabar vienas dalyvis valdo kitus du, vieną – dešine ranka, kitą – kaire. Hipnotizuotojas turėtų nenustoti judinti nei vienos rankos,

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

24

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a Ž a i d i m a i i r P r a t i m a i e n G i a m Ų J Ų t e a t r e

25

jis gali jas kryžiuoti, taip priversdamas hipnotizuojamuosius apsikeisti vietomis. Tačiau ir šiame pratime labai svarbu, kad nebūtų atliekami staigūs ar drastiški judesiai. Hipnotizuotojas turi būti partnerių drau-gas, o ne priešas. Vėliau dalyviai keičiasi vietomis, kad visi galėtų pabūti vedančiaisiais. Dar po kelių minučių visi tampa ir vedančiaisiais, ir sekėjais, ištiesdami dešinę ranką žmogui dešinėje ir sekdami žmogaus iš kairės ranką.

Hipnotizavimas rankomis ir kojomis. Šioje versijoje tas pats žmogus vienu metu hipnotizuoja keturis kitus: du – rankomis, du – kojomis. Hipnotizuotojas gali daryti bet kokius veiksmus – šokti, kryžiuoti rankas, vartytis ant žemės. Vėliau keičiamasi vietomis, kad visi turėtų galimybę pabūti hipnotizuotoju.

Lėtas judesys. Organizuojamos lenktynės. Laimi tas, kuris tikslą pasiekia paskutinis. Kai tik lenktynės prasideda, dalyviai turi visą laiką judėti, jie negali sustoti. Kiekvienas atliekamas žingsnis turi būti toks platus, kokį tik dalyvis geba žengti ir atliekamas taip lėtai, kaip tik jis pajėgia. Šis pratimas aktyvuoja visus kūno raumenis. Svarbi taisyklė – abi kojos negali būti ant žemės tuo pačiu metu; vos tik dešinė koja paliečia žemę, kairioji turi pakilti ir atvirkščiai. Tai, kad dalyviai itin lėtai atlieka labai platų žingsnį, suteikia jiems galimybę pajausti, kiek daug raumenų visame kūne dalyvauja, padėdami išlaikyti pusiausvyrą keistose, kūnui visiškai neįprastose, pozicijose.

Poitier meška. Vienas dalyvis pavadinamas Poitier (Prancūzijos miestelis, kur šis žaidimas žaidžiamas) meška. Žinoma, jį žaisdami mes galime pasirinkti kokį kitą, lengviau mums ištariamą pavadinimą. Išrinktasis žaidėjas atsuka nugarą kitiems, kurie yra girininkai. Visi dalyviai, išskyrus mešką, užsiima savais reikalais – pjauna mišką, sodina, pasidaro pertraukėles ir pan. Po kurio laiko meška „užriau-moja“. Tada visi miškininkai turi griūti ant žemės ir apsimesti mirusiais, jie turi stengtis visiškai nejudėti, sustingti, lyg nuo to priklausytų, ar jie išgyvens. Juk meška mirusių nepuola! Meška eina prie kiekvieno iš jų, riaumodama taip, kaip tik moka ir kaip jai norisi. Pasirinktą žmogų ji liečia, kutena, baksnoja – daro bet ką, kad priverstų jį susijuokti ar pajudėti. Meškos tikslas yra priversti miškininkus išsiduoti, kad jie gyvi. Jeigu meškai pavyksta, tas, kuris išsiduoda, tampa antrąja meška ir tada jau kartu eina judinti likusių girininkų. Pratimas baigiasi tada, kai lieka vienas girininkas.

Šis pratimas įdomus tuo, kad sukelia visiškai priešingą poveikį, negu sakoma instrukcijoje. Jeigu miškininkas nieko nejaus, nematys, negirdės, sėkmingai apsimes miręs, meška jo nepuls, nes ji nevalgo negyvų žmonių. Bet instrukcija „nieko nejauskite“ sukelia visiškai priešingą reakciją ir visi mūsų pojūčiai tampa nepaprastai stiprūs – pradedame jausti daugiau, girdėti geriau ir t.t. Baimė padaro mus pernelyg jautrius!

Laba diena. Šis pratimas labai tinkamas ruošiantis forumo teatro užsiėmimui, kai pirmą kartą susitinka nepažįstamų žmonių grupė. Visi dalyvaujantys asmenys vaikšto po patalpą ir turi vieni kitiems paspausti rankas ir pasakyti savo vardą. Ranką jie gali paleisti tik tada, kai kita ranka jau laiko suėmę kito žmogaus ranką, kuriam irgi vėliau sakys savo vardą. Jeigu žmonių yra nedaug, antrojoje žaidimo dalyje dalyviai gali sakyti ne savo, o to žmogaus, kuriam spaudžia ranką, vardą.

klaUsomės to, kĄ girdimeŠi serija pratimų skirta tam, kad kuo labiau įsiklausytume į savo vidinį ritmą, jį atrastume, o ne bandytume kopijuoti kitus žmones. Vidiniu ritmu galime išreikšti įvairius jausmus: meilę, baimę, neapykantą. Kiekvieno atrastas tempas ir ritmas yra tikras ir teisingas, todėl čia nereikia nieko išsigalvoti, nusižiūrėti ar bandyti rasti tai išreiškian-čius žodžius. Kad galėtume išgryninti asmeninį vidinį ritmą, svarbu išbandyti juos kuo įvairesnius, bandyti sekti kitų žmonių duodamu ritmu ar patiems būti vedančiuoju, kuris turi galimybę pamatyti, kaip jo rodomas ritmas atsikartoja kituose žmonėse.

Didysis vadas. Visa grupė susėda į ratą ant grindų. Vienas žmogus išeina iš kambario. Grupė per tą laiką išsirenka „Didįjį vadą“. Didysis vadas – tai žmogus, kuris inicijuos visus ritmo pokyčius rate. Žmogus, išėjęs pro duris, pakviečiamas grįžti į kambarį, kur visa grupė pradeda mušti, dainuoti ar kitaip išreikšti tam tikrą ritmą, kuris vėliau keičiasi. Ritmą pradeda ir keičia tas pats žmogus, kiti jį stebi ir stengiasi kuo greičiau prisijungti. Vedantysis stengiasi tai daryti subtiliai, o sekėjai taip pat bando akivaizdžiai neišsiduoti, į kurį asmenį žiūri. Ritmą Didysis vadas gali keisti taip dažnai, kaip jam norisi, tol, kol į ratą grįžęs žmogus identifikuoja, kieno ritmą kartoja visi kiti dalyviai.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

26

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a Ž a i d i m a i i r P r a t i m a i e n G i a m Ų J Ų t e a t r e

27

Prezidento asmens sargybiniai. Dalyviai susiskirsto į grupeles po penkis. Viduryje stovi prezidentas, vienas apsauginis priešais jį, atsisu-kęs į jį veidu, vienas už jo, o kiti du – šonuose, žiūri ta pačia kryptimi, kaip ir prezidentas. Prezidentas padaro ritmišką judesį ir išleidžia garsą, o apsauginiai jį imituoja (esantis priešais atlieka veidrodinius judesius, o kiti tiesiog kartoja). Prezidentas su savo palyda juda po kambarį, pasisukdamas 90 ar 180 laipsnių kampu ir bet kuris iš asmens sargybinių gali tapti „veidrodžiu“. Kartas nuo karto, džokerio skelbimu, išrenkamas naujas prezidentas.

aktyViname skirtingUs poJŪČiUsNors mes visi turime tokius pojūčius, kaip rega, klausa, lyta, skonis, uoslė ir dar tą paslaptingą šeštąjį jausmą, kurį apibrėžti itin sunku, tačiau dažnai galime pastebėti, kad rega monopolizuoja beveik visą pojūčių lauką ir mes nebesivarginame bandyti suvokti pasaulį kitais kanalais, todėl jie pamažu silpsta. Ši pratimų grupė skirta pažadinti ir kitus jutimus, pajausti, kiek daug įvairovės mus supančiame pasaulyje ir kad toli gražu ne viską galėtume apibrėžti matomais vaizdais!

Dėmesio koncentravimo taškas; apsikabinimas ir rankos paspau-dimas. Dalyvių prašoma susirasti tašką kambaryje (tai gali būti žymė ant sienos, langas ar pan.), į kurį jie sutelkia žvilgsnį. Tada jų prašoma užsimerkti ir lėtai eiti pasirinkto taško link. Jeigu jie susiduria su kitu žmogumi ir galvoja, kad tai juos nukreipė neteisinga kryptimi, jie turi bandyti, vis dar būdami užsimerkę, susiorientuoti iš naujo ir tęsti kelionę pasirinkto taško link. Po kelių akimirkų džokeris prašo atsimerkti ir apsidairyti, ar jie arti pasirinkto taikinio, ar toli. Tada skel-biamas antrasis bandymas. Tie, kurie lengvai pasiekė pasirinktą tašką, turėtų šį kartą pasirinkti sudėtingesnį, esantį toliau, o tie, kuriems nepavyko, – arčiau esantį.

Antroji užduoties dalis: grupė susiskirsto poromis, partneriai apsikabina. Būdami apsikabinę, jie turi užsimerkti, paleisti vienas kitą ir eiti atgal, kol sutiks pirmą kliūtį arba iš anksto džokerio nuro-dytą žingsnių skaičių. Tada, dar vis užsimerkę, turi vėl eiti į priekį, ir apsikabinti su tuo pačiu partneriu. Tuo pačiu, o ne kuriuo nors kitu! Šis pratimas atliekamas mažiausiai du kartus, keičiant partnerius.

Trečioji užduoties dalis sudėtingiausia. Vėl susiskirstoma poromis, partneriai paspaudžia vienas kitam ranką. Dar spausdami rankas, užsimerkia, paleidžia laikomą ranką ir pradeda eiti atbulomis, – arba

iki pirmos kliūties, arba džokerio nurodytą žingsnių skaičių, – tada grįžta atgal ir bando paspausti to paties žmogaus ranką.

Magnetas: teigiamas ir neigiamas. Visi dalyviai kelias minutes vaikšto po patalpą užmerktomis akimis, stengdamiesi nesusidurti. Saugiausia vaikščioti sukryžiavus rankas ir delnais uždengus alkūnes. Pirmojoje pratimo dalyje, jeigu dalyviai netyčia susiliečia, jie turi iš karto atšokti vienas nuo kito – magnetai šioje dalyje stumia vienas kitą.

Po kelių minučių džokeris praneša, kad energija keičiasi – magnetai pradeda traukti vienas kitą. Nuo tos akimirkos, jeigu kas nors netyčia susiliečia, jie turi kelias akimirkas išlikti sulipę. Tai labai sudėtinga, nes per tą laiką dalyviai negali nustoti judėti – jų kojos turi eiti. Geriausia sulipti ne rankomis, o kitomis kūno dalimis.

Galiausiai – šią pratimo dalį gali atlikti tik ta grupė, kurios daly-viai labai pasitiki vienas kitu ir kurioje tvyro šilta ir teigiama atmos-fera – džokeris duoda signalą sustoti, ištiesti ranką ir bandyti surasti kieno nors veidą. Apčiuopomis reikia bandyti suprasti, kaip tas veidas atrodo. Po kelių akimirkų dalyviai kviečiami atsimerkti ir palyginti tai, ką įsivaizdavo, su tuo, ką mato.

Strasbūro vampyras. Kaip nurodo A. Boalis, šis pratimas yra kiek gąsdinantis – kaip ir jo pavadinimas. Dalyviai vaikšto po kambarį užmerktomis akimis, delnais pridengę alkūnes. Džokeris priliečia kurio nors dalyvio kaklą ir jis tampa „pirmuoju Strasbūro vampyru“. Jis ištiesia priešais save rankas, suklykia iš siaubo ir nuo to momento turi bandyti paliesti kitus, kad galėtų paversti juos vampyrais. Sten-giamasi surasti ir paliesti kito žmogaus kaklą. Antroji auka irgi turi suklykti iš siaubo ir pati tapti vampyru. Tokiu būdu vampyrų daugėja. Kai kada vėl paliečiamas tas, kuris jau yra vampyras. Tokiu atveju jis turėtų sukelti garsą, išreiškiantį didžiulį malonumą, vėl nuleisti rankas ir grįžti į žmogiškąją būseną. Dalyviai išgirsta šį garsą, kuris reiškia ne tik tai, kad kažkas vėl tapo žmogumi, bet ir kad šalia yra vampyras. Dalyviai turi bėgti kuo toliau nuo tos vietos, kurioje yra vampyrai.

Šiame žaidime labai keista, bet kartu ir suprantama, kad dalyviai, tapę vampyrais, neretai patiria palengvėjimo jausmą. Tada nebereikia bėgti, o galima persekioti kitus. Su dalyviais galime aptarti, kad pana-šus mechanizmas veikia ir kitose socialinėse situacijose, kai engiamieji verčiau renkasi tapti engėjais ir prisijungia prie agresorių. Kita vertus, kartu šis žaidimas ir parodo, kad prieš priespaudos situaciją galima kovoti, iš jos galima išeiti.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

28

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a Ž a i d i m a i i r P r a t i m a i e n G i a m Ų J Ų t e a t r e

29

matome tai, Į kĄ žiŪrimeŠioje pratimų grupėje vėl remiamės rega kaip dominuojančiu pojūčiu, tačiau pasitelkiame ją kiek kitiems tikslams. Šį kartą mums svarbu kuo labiau įsisąmoninti tai, kas pasąmoningai valdo mus ir mūsų gyvenimus. Neretai kūnu daug labiau nei žodžiais ar vaizdiniais galime išreikšti tai, ko mes bijome ar ko laukiame iš kitų. Tačiau jeigu mums pavyks, galbūt kitiems padedant, sąmoningai suvokti ir įvardyti žodžiais savo baimes, norus ar lūkesčius, tai mums padės aiškiau suprasti, kodėl kartais elgiamės visai ne taip, kaip norėtume, ar siekiame tikslų, kurie mums išties visai nėra naudingi.

Vaikiška svajonė: kuo norėjau būti užaugęs? Grupė paskirstoma į dvi dalis. Viena pusė užrašo savo vardus ant popieriaus, kartu su vardu ar aprašymu to žmogaus ar herojaus, kuriuo svajojo būti, kai dar buvo vaikai. Kita grupės pusė yra stebėtojai.

Iš pradžių dalyviai juda, savo kūnais bandydami atskleisti pagrindi-nes vaidinamų personažų charakteristikas. Veido išraiškomis, gestais, judesiais jie turi atskleisti, kas juos taip žavėjo vaikystėje. Kol kas dalyviai negali bendrauti tarpusavyje.

Po kelių minučių džokeris duoda ženklą susirasti partnerį. Pra-dedamas dialogas su pasirinktu kitu grupės dalyviu, tačiau negalima atvirai atskleisti ir įvardyti personažo. Dar po kelių minučių nurodoma ieškoti kito partnerio, vėliau – trečio. Taip įsijaučiama į personažą, jis tobulinamas.

Tada žaidimas stabdomas, džokeris perskaito dalyvavusių žmonių vardus po vieną, o stebėtojai bando apibūdinti matyto personažo savybes. Jie neturi spėti, koks personažas buvo pasirinktas, o tik api-būdinti tai, ką matė. Tokie pastebėjimai atskleidžia, kuo tas žmogus iš tiesų norėjo būti ir kokius gebėjimus norėjo tobulinti. Jeigu žmogus šį personažą pasirinko būtent dabar, vadinasi, šie siekiai jam iki šiol svarbūs, jis juos brangina, nors galbūt ir yra primiršęs ar neišreiškia jų kasdieniame gyvenime.

Vėliau keičiamasi vietomis: žaidime dalyvavusi grupė dabar tampa stebėtojais.

Vaikystės baimės. Šio žaidimo taisyklės tokios pačios, kaip ir ankstesniojo, tačiau yra ir keli skirtumai: 1) nors dalyviai pasirenka personažą, kurio jie vaikystėje bijojo, tačiau vaidina ne jį, o save – tą vaiką, kuris to personažo bijojo; 2) kai jie užmezga dialogą su par-tneriu, turi bandyti jį išgąsdinti – kad partneris pasijustų taip, kaip jie

patys jautėsi vaikystėje to dalyko ar personažo bijodami. Pasirinktas personažas turi būti aiškus ir konkretus, tai gali būti

žmogus, gyvūnas, aiškiai apibrėžtas vaiduoklis. Pvz., pasirinktas gąsdi-nantis objektas neturėtų būti „tamsa“, vaidinti reikia tą dalyką, daiktą ar būtybę, kuri slepiasi tamsoje ir gąsdina.

Šis pratimas padeda geriau suprasti ir įsisąmoninti savo vaikystės baimę, kuri veikiausiai dar giliai tebegyvena mumyse.

Vieno žmogaus bijome, kitas yra mūsų gynėjas. Dalyviai pasi-skirsto po kambarį. Tylomis, nieko nesakydami, kiekvienas išsirenka vieną žmogų kambaryje, kuris jį „gąsdina“ (tai turėtų būti atsitikti-nis žmogus, pasirinktas tik žaidimo tikslais). Visi juda kambaryje, turėdami galvoje tikslą laikytis kiek galima toliau nuo to, kuris juos „gąsdina“. Tačiau reikia stengtis, kad išsirinktas žmogus nesužinotų apie tai. Po kurio laiko džokeris duoda nurodymą kiekvienam daly-viui išsirinkti žmogų, kuris bus jo „gynėjas“ (jis irgi neturėtų apie tai sužinoti). Visi dalyviai vėl juda po patalpą, stengdamiesi, kad jų gynėjas visada būtų tarp jo ir to asmens, kuris „gąsdina“. Galiausiai Džokeris sustabdo žaidimą (atgaline tvarka skaičiuoja iki nulio). Tą pačią akimirką visi turi sustingti savo vietose. Tada dalyviai išsiaiš-kina, kas yra kieno „gąsdintojas“, o kas – „gynėjas“. Aptarimo metu galima susieti su gyvenimo situacijomis: kokių žmonių bijome? ką renkamės savo gynėjais? Kokiais būdais bandome apsisaugoti nuo tų, kurie gali mus nuskriausti? Šalia kokių žmonių stengiamės būti tada, kai mums baisu?

prisimename poJŪČiUsŠi pratimų grupė svarbi tuo, kad padeda dalyviams pajusti tęstinumą, sąsajas. Bandydami atkurti tai, ką matė, girdėjo, jautė ir patyrė, jie pamažu ugdo didesnį sąmoningumą, pradeda labiau pastebėti tai, kas vyksta juose ir aplink juos. Šie pratimai padeda susieti mintis, kūno pojūčius, emocijas ir vaizduotę.

Prisiminimai apie vakarykštę dieną. Visi grupės dalyviai susėda ant kėdžių ratu. Jie turi sėdėti visiškai tyliai, bandyti atsipalaiduoti. Tada džokeris paskatina juos prisiminti viską, kas įvyko vakar vakarą, prieš jiems einant miegoti. Dalyviai turi stengtis, kad kiekvieną jų prisiminimą lydėtų kūno pojūčiai, spalvos, garsai ir kiti jutimai. Jie turi bandyti prisiminti, kokie buvo jų kūno pojūčiai tuo metu, ir vėl

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

30

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a v a i Z d i n i Ų t e a t r a S

31

iš naujo juos patirti. Tuo pačiu metu galima juos vėl atkurti fiziškai: prisiminus valgymą, pradėti „kramtyti“, vaikščiojimą – kilnoti kojas ir atlikti kitus kūno judesius, susijusius su kylančiais prisiminimais. Tada jų prašoma prisiminti šios dienos rytą, ir keliauti vis arčiau dabarti-nio momento, baigiant prisiminimu apie tai, kaip jie atėjo į patalpą, kurioje vyksta užsiėmimas. Jie turi kiek galima detaliau prisiminti, ką pirmiausia pamatė, įėję į kambarį, ką išgirdo, bandyti atsiminti, kokie žmonės juos supa, kaip jie atrodo, ką apsirengę, kaip atrodo patalpa, joje esančios detalės. Tada jie paskatinami atsimerkti ir sulyginti tai, ką prisiminė, su tuo, ką mato iš tikrųjų.

Prisiminimai ir emocijos: prisiminimai apie dieną iš praeities. Dalyviai pasiskirsto poromis: pilotas ir antrasis pilotas. Pirmasis pilo-tas papasakoja antrajam apie kokią nors dieną iš praeities (galbūt prieš kelias dienas ar prieš dvidešimt metų), kai atsitiko kažkas tikrai labai svarbaus, kas jiems padarė didelį įspūdį; prisiminimą, kuris kelia stiprias emocijas iki šiol.

Visų žmonių patyrimas skiriasi. Antrasis pilotas, klausydama-sis pirmojo, tuo pačiu metu savo vaizduotėje kuria kitokį tos pačios istorijos vaizdinį. Antrasis pilotas turėtų padėti protagonistui susieti prisiminimus su pojūčiais, klausdamas apie su jutimais susijusias detales. Jis nėra tik stebėtojas – savo vaizduotėje jis bando kurti tą patį įvykį, detales, emocijas, pojūčius, kurie, žinoma, nebus visai tokie patys, kaip pirmojo piloto, nes bus įtakoti kitokios patirties, požiūrio, motyvacijos, asmeninių savybių.

Taigi aptarėme visas pagrindines Augusto Boalio pasiūlytas žaidimų grupes. Kiekvieno užsiėmimo pradžioje džokeris parenka žaidimus ar pratimus, atsižvelgdamas į dalyvių amžių, jų poreikius, bendruomenės įpročius bei kultūrą. Pajutus, kad dalyviai yra pasiruošę dirbti ir gilintis į patyrimą, pereinama prie kitų engiamųjų teatro dalių.

VaiZdiniŲ teatras

Vaizdinių teatrą kai kada galime naudoti kaip atskirą techniką, o kitais atvejais – kaip neatskiriamą kiekvieno užsiėmimo dalį, padedančią situaciją labiau pajausti kūnu ir emocijomis, o ne tik suvokti protu. Engiamųjų teatre nieko nėra privalomo, todėl ir vaizdinių teatras prieš taikant kitus metodus nėra būtinas. Vis dėlto mūsų patirtis rodo, kad ši dalis padeda geriau įsijausti į vėliau taikomas technikas, pvz., forumo teatrą, nematomą teatrą. Vaizdinių teatro metu pamažu pradeda ryš-kėti svarbios temos, dalyviai įsitraukia į veiksmą.

Vaizdinių teatras gimė tada, kai Augustas Boalis pradėjo dirbti su įvairių tautybių žmonėmis. Jie visi kalbėjo ispaniškai, tačiau beveik nė vienam jų ši kalba nebuvo gimtoji. Boalis pastebėjo, kad žmonės iš skirtingų šalių ir socialinių aplinkų vartoja tuos pačius žodžius, norė-dami pavadinti visai skirtingus dalykus arba kaip tik atvirkščiai – tuos pačius daiktus vadina skirtingais vardais. Todėl jis pradėjo naudoti universalią – vaizdinių – kalbą. Iš pradžių šį metodą jis pavadino skulp-tūrų teatru, nes kūrė statiškus vaizdinius, vėliau buvo nuspręsta, kad figūros gali ir judėti, todėl metodas buvo pervardytas vaizdinių teatru.

Dirbant su vaizdinių teatru svarbu tai, kad ne bandytume suprasti, ką jie galėtų reikšti, bet pasistengtume juos pajausti. Anot A. Boalio, vaizdinys – tai kalba. Visa grupė mato tą patį vaizdinį, tačiau jame įžvelgia skirtingas reikšmes ir jaučia skirtingas emocijas. Neretai šios reakcijos papildo viena kitą – tai, ką patiria kiti, matydami mūsų sukurtą vaizdinį, gali atskleisti paslėptus šios situacijos aspektus, tai, kas iš tiesų yra, bet ko mes iki tol nebuvome pajėgūs pamatyti. Kaip teigia šio metodo autorius, jeigu vaizdinys interpretuojamas tik vienu vieninteliu būdu, tai jau nebėra vaizdinių teatras.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

32

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a v a i Z d i n i Ų t e a t r a S

33

Vaizdinių teatrą Jūs galite kurti patys – čia nebūtina iš anksto pasi-ruošti pratimus ar temas. Šios užsiėmimo dalies ar technikos esmė – perėjimas nuo žodžių prie vaizdinių ir vidinių išgyvenimų. Kaip orientyrą pateiksime kelis vaizdinių teatro pavyzdžius.

ååGrupei pasakoma tema ir visi, nežiūrėdami vienas į kitą, turi bandyti kūnu, be žodžių ir judesio, išreikšti tą temą;ååJeigu visi susitelkia tik į vieną temos polių (pvz., pasakius žodį

„smurtas“ visi vaidina aukas), galima paprašyti ties tam tikru signalu kūnu parodyti kitą polių – agresoriaus vaizdą. ååSkulptūras gali sukurti vienas žmogus, savo kūnu rodydamas

tam tikrą vaizdinį, bet tai daryti gali ir žmonių grupė. Pvz., duo-dama užduotis mažoms grupelėms pavaizduoti tam tikrą temą, pvz., diskriminaciją. Grupelės žmonės pasidalija keliomis isto-rijomis apie tai, kur jiems teko susidurti su šia tema ar kaip jie yra ją patyrę. Išsirinkus vieną temą, protagonistas iš kitų žmonių kūnų daro skulptūrą, o pats joje užima engiamojo vietą. Kuriant skulptūrą, kalbėtis tarpusavyje negalima, bendrauti galima tik mimikomis, kūno judesiais, fiziškai atliekant kokį nors veiksmą (pvz., pakeičiant kito dalyvio kūno padėtį ar pan.). Visa grupelė turi būti patenkinta galutiniu rezultatu. ååKad vaizdinių teatras nesibaigtų negatyviai, parodžius didžiajai

grupei sukurtą skulptūrą, susijusią su priespauda, ieškoma kito vaizdinio, leidžiančio išspręsti esamą situaciją. Pvz., protagonis-tui leidžiama sugalvoti ir įgyvendinti tris norus, kaip jis pakeistų esamą skulptūrą, kad ji nebūtų tokia slegianti, arba atskirų grupelių protagonistai susikeičia ir pabando pakeisti kitą skulptūrą labiau teigiama linkme.

augustas Boalis. Vaizdinių teatro naudojimas. skirtingų kultūrų atspindys vaizdinių teatre.

tema: šeima

„švedijos šeima. 1977 metais stokholme kūrybinių dirbtuvių dalyviai sukūrė šeimos vaizdinį. po dvejų metų kita grupė sukūrė lygiai tokį patį vaizdinį: viduryje stalas, aplink jį du ar trys žmonės, tačiau jie visi atsukę vienas kitam nugaras.

Vaizdinio gale, prie durų – visiems nugarą atsukusi moteris. žmonių grupė susirenka prie stalo, tačiau vienas kito nemato, nežiūri, nesikalba.

Vokietijos šeima. pirmą kartą šį vaizdinį pamačiau Hamburge, 1979 m.: sėdintis žmogus, veikiausiai prie prabangios maši-nos vairo, susitelkęs į vairavimą. šalia jo sėdi moteris, taip pat besididžiuojanti mašina, tačiau susirūpinusi trimis gale sėdin-čiais vaikais, kurie mušasi, kandžiojasi. pirmą kartą pamatęs šį vaizdinį, pagalvojau, kad jis perdėtas – atrodė, kad vyras taip didžiuojasi automobiliu, kad net nežiūri į savo šeimą. aš apie tai pasakiau, ir kažkas iš grupės man atsakė – visai grupei pri-tariamai juokiantis – „taip ir yra! Čia, Vokietijoje, vyrų interesai, mažėjančia tvarka, yra tokie: mašina, tada žmona, tada šuo, ir galiausiai vaikai“. Visi pradėjo juoktis ir ploti, bet manęs vis tiek nepavyko visiškai įtikinti. o po kelių mėnesių, dirbdamas Berlyne su visai kita grupe, pamačiau tiksliai tokį patį vaizdinį...

meksikos šeima. Viduryje mergelės marijos statula, ištiesto-mis rankomis, jai iš abiejų pusių – po klūpančią, besimeldžian-čią moterį. Vienoje pusėje vyras, akivaizdžiai girtas, mušantis moterį, kuri stengėsi atremti smūgius. Už jų girtas vyras demons-travo agresyvius judesius prieš tris jaunus vyrus; šalia jaunos besiginančios moters buvo kitos trys, kurios taip pat mokėsi gintis. Visa šita scena vyko geraširdiškai žiūrint šventajai mer-gelei... meksika išties labai religinga šalis.

lesbiečių šeima. reikia pabrėžti, kad šie vaizdiniai nėra visada universalūs. švedijoje buvo sukurtas vaizdinys, kuriame dvi moterys laikosi už rankų ir laiko už rankos vaiką. kai kurie žmonės paprieštaravo: „tai ne šeima“. aktorė atsakė: „tai mano šeima...“ ir ji toliau ramiai kūrė vaizdinį, dirbdama su figūrų veidais, suteikdama jiems švelnią, gerą išraišką. tai buvo jos šeima ir ji buvo ja patenkinta. tai nebuvo „švediška šeima“, bet jai tai nebuvo svarbu.

argentinos šeima. Jaudinanti, liūdna, šokiruojanti. keli žmonės sėdi, kiti, dauguma, stovi; viena tuščia kėdė ir visi į ją žiūri, į joje nesantį žmogų.

aš penkerius metus gyvenau argentinoje. pažinojau

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

34

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a L a i k r a Š Č i Ų t e a t r a S

35

dešimtis, o galbūt net šimtus argentinos šeimų. nežinojau nė vienos, – išties nė vienos, – kuri neturėtų tuščios kėdės, priklau-sančios žuvusiam nuo karinės diktatūros kankinimų, vienam iš „dingusiųjų“ ar kam nors iš tų, kurie buvo ištremti ar pabėgo. tuščios kėdės vaizdinys buvo sukurtas argentinoje, bet lygiai tokį patį vaizdinį galėjo pasiūlyti žmogus iš Urugvajaus ar Čilės, paragvajaus ar Bolivijos, bet kas iš krauju aptaškyto žemyno. lotynų amerika!“

laikrašČiŲ teatras

Laikraščių teatras – viena mažiausiai išplėtotų Augusto Boalio tech-nikų. Nuo jos prasidėjo engiamųjų teatras, ji tarnavo kaip būdas diktatūros valdomoje Brazilijoje statyti spektaklius, kurie nebūtų cenzūruojami ir uždrausti. Tačiau vėliau tobulinama nebuvo, A. Boalis tik trumpai ją aptaria, nepateikdamas daug patarimų, kaip tinkamai ja naudotis. Jo tikslas buvo to meto visuomenėje rasti būdą parodyti, kad dauguma naujienų tėra fikcija, tarnaujanti tiems, kas tas naujienas rašo ir leidžia, atskleisti, kaip pirmajame puslapyje pateikiamos naujie-nos užgožia kitų, daug reikšmingesnių, svarbą. Todėl A. Boalis viena savo užduočių laikė išmokyti žmones teisingai skaityti laikraščius. Kalbėdamas apie tai, jis cituoja filmo „Pilietis Keinas“ herojų Orsoną Wellesą, kuris sakė, kad „nėra tokių naujienų, apie kurias būtų verta rašyti laikraščio antraštėje; tačiau jei bet kuri iš jų aprašoma antraštėje, ji tampa svarbia“.

Kai kurios laikraščių teatro technikos, pvz., improvizacija, padeda įvykius pamatyti tiesiogiai, o ne per tarpininką.

Dar vienas laikraščių teatro tikslas – atskleisti, kad teatrą kurti gali kiekvienas.

Tradiciškai laikraščių teatras naudoja laikraščiuose skelbiamus tekstus, tačiau, kaip pažymi pats A. Boalis, lygiai taip pat galima dirbti su pačiais įvairiausiais tekstais – knygomis, susirinkimų protokolais.

Tai nėra sudėtinga technika, tačiau pastebėjome, kad skyrus pakan-kamai laiko pasiruošimui, galima sukurti labai įdomių ir prasmingų vaidinimų. Kai kada laikraščių teatras gali būti naudojamas kaip apši-limas, padedantis dalyviams aktyviai įsitraukti į veiklą, pradėti anali-zuoti, gilintis, interpretuoti gaunamą informaciją. Plačiau aptarsime atskiras laikraščių teatro taikymo technikas.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

36

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a L a i k r a Š Č i Ų t e a t r a S

37

ååĮprastas skaitymas. Naujiena skaitoma atskirai nuo laikraščio konteksto. Šiuo atveju informacija atsiejama nuo jos pateikimo vietos (pirmas puslapis ar nereikšminga vieta), formos. Tai leidžia pirmame puslapyje esančią informaciją skaityti kaip nereikšmingą, o mažą straipsnelį laikraščio viduryje – taip, lyg tai būtų svarbiausia dienos naujiena. Jau vien toks skaitymas sudaro galimybę kitaip interpretuoti gaunamą informaciją ir galimą jos įtaką mums. ååKryžminis skaitymas. Dvi naujienos skaitomos paeiliui. Kai

kada jos papildo ir paaiškina viena kitą, kitais atvejais pateikiama informacija gali būti prieštaringa. Toks skaitymas padeda plačiau pasižiūrėti į tam tikrą reiškinį, rasti netikėtas sąsajas ar suabejoti pateikiamos informacijos tikslumu. Kartu tai atskleidžia žinias-klaidos ir atskirų autorių subjektyvumą, moko pamatyti galimus rašančiojo motyvus, beatodairiškai netikėti viskuo. ååPapildomasis skaitymas. Laikraščiai ir žurnalai, pateikdami

informaciją, neretai sąmoningai ar nesąmoningai pateikia tik tam tikrą jos dalį, nepaminėdami kai kurių svarbių detalių. Straipsnis nėra melagingas, jis tiesiog neužbaigtas. Dalyviai skaitomą straipsnį gali papildyti tuo, ką jie patys žino ar yra girdėję apie aprašomą situaciją. Galbūt dalyviai patys yra susidūrę su panašiais įvykiais ir gali patikslinti, ar jų patirtis sutampa su skaitoma informacija. Augustas Boalis pateikia tokį pavyzdį: „Per paskutinę rinkimų kampaniją, kurios metu ilgametis prezidentas Stroessneris bandė įtikinti, kad jo šalis buvo demokratinė, diktatorius užtvindė šalį plakatais, kuriuose buvo rašoma: „Jei myli laisvę, balsuok už Stro-essnerį“. Ir tai buvo tiesa, tačiau tik pusiau, taigi ji buvo melaginga. Norint, kad tiesa būtų visapusiška, reikėjo suteikti papildomos informacijos. Kažkas taip ir padarė, ant plakato Assuncao oro uoste prirašęs: „nes jeigu nebalsuosi, tavęs ieškoti ateis policija“. Ši papildoma pastaba atstato reklamos tiesą: „Jei myli laisvę, balsuok už diktatorių, kuris turi priemonių kaip sužinoti, už ką balsavo kiekvienas žmogus, bei būdų įkalinti visus nesutinkančius“. Para-gvajaus kalėjimai pilni. ååRitminis skaitymas. Naujienos skaitomos įvairiu ritmu: sambos,

tango ar kitaip. Visų nuostabai, toks skaitymas sudeda visai kitus akcentus, išryškina tai, kas paslėpta ir slepia tai, kas pateikiama atvirai. Toks skaitymas padeda atkreipti dėmesį į visai netikėtus straipsnio aspektus. A. Boalis teigia, kad „tai veikia puikiai, pavyz-džiui, „dainuoti“ gerai žinomo politiko kalbą, kurioje šis sielojasi, kad nelaimėjo rinkimų, tarsi ji būtų tango“.

ååParalelinis veiksmas. Kai vienas dalyvis skaito naujieną, kiti atlieka tam tikrus paralelinius veiksmus, taip atskleisdami kon-tekstą, kuriame aprašomas įvykis vyko. Tai vizualinis naujienų papildymas, leidžiantis aiškiau ir konkrečiau suvokti, kas iš tiesų nutiko. Pvz., skaitant straipsnį apie įvykusį nusikaltimą, aktoriai jį vaidina scenoje, taip sudarydami daug realistiškesnį to, kas įvyko, vaizdą. Paralelinis veiksmas gali ne tik papildyti naujieną, bet ir jai prieštarauti. ååImprovizacija. Scenoje improvizuojami skaitomi įvykiai. Nuo

ankstesnės technikos tai skiriasi tuo, kad dalyviai iš anksto nežino, apie ką bus skaitomas straipsnis, ir savo veiksmus kuria iš karto, jau skaitant naujieną. Šią improvizaciją galima kartoti kelis kartus, stebint, kaip aktoriams geriau susipažįstant su situacija keičiasi jų atliekami veiksmai. ååIstorinis metodas. Naujienos laikraščiuose pateikiamos kaip

išskirtinės, vykstančios konkrečioje vietoje konkrečiu metu. Tačiau ši technika padeda pamatyti, kad tai, kas vyksta, išties yra univer-salu – ko gera, panašūs dalykai jau yra vykę kitu istorijos momentu, kitoje vietoje ar socialinėje sistemoje. Ši technika leidžia dalyviams pasidalyti žiniomis ar sukurti vaidinimą apie tai. ååPapildymas (pastiprinimas). Naujienos pastiprinamos vizu-

alinėmis priemonėmis, garsais. Tai, kas skaitoma, gali būti ilius-truojama. Tam galima pasitelkti skaidres, paveikslus, nuotraukas, filmuotą medžiagą, įrašytą garso takelį, kitas jutimus stimuliuo-jančias priemones. ååAbstrakcijos konkretinimas. Laikraščiuose pateikiama infor-

macija dažnai būna labai abstrakti – ją sunku gyvai įsivaizduoti ir iš esmės suprasti bei pajausti, kas vyksta. Tokias sąvokas kaip „badas“, „kankinimai“, „karas“ mes suvokiame tik labai miglotai. Šioje technikoje naudojami realūs arba simboliniai vaizdai, kurie leidžia labai aiškiai pamatyti, kas slypi už abstrakcijų. Tam gali būti pasitelkiami įvairūs būdai, naudojami ir pirmiau minimose technikose, pvz., vaidinimas ar vaizdinė medžiaga, tačiau šią tech-niką iš kitų išskiria jos tikslas – ne tiek sustiprinti informacijos daromą įspūdį, bet ir ją sukonkretinti, parodyti, kas slepiasi už skambių frazių ir sunkiai suvokiamų žodžių. A. Boalis taip api-būdina šią techniką: „sukonkretinimas gali įgyti tiesioginę formą (fizinė ir konkreti veiksmo iliustracija; galima parodyti kasykloje įstrigusio angliakasio žūtį, kurią lėmė tai, kad, siekiant sutaupyti sprogmenis, sprogimas buvo blogai suplanuotas) ar netiesioginę

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

38

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a L a i k r a Š Č i Ų t e a t r a S

39

(demonstruoti gyvūnų vidaus organus ar visa, kas simbolizuoja mirtį). Abstrakcijos konkretizavimo priemonės gali skirtis, svarbu sužadinti žiūrovo jautrumą ir sugebėjimą priimti naujienas kaip kažką realaus ir konkretaus“.ååIš konteksto išimtas tekstas. Šiuo atveju tekstas susiejamas ne

su tuo kontekstu, kuriame jis buvo publikuotas, o su tikruoju kontekstu. Pvz., apie taupymo būtinybę kalbantis politikas parodomas prabangioje aplinkoje. Siekiant sustiprinti straipsnio daromą poveikį, galima parinkti ne tikrąjį, o priešingą ar absur-dišką kontekstą.

Engiamųjų teatre grupė dažnai dirba su temomis, kurios iškyla ir yra svarbios tuo metu, tačiau kai kada dirbama iš anksto numatytomis temomis. Taip gali vykti tada, kai numatytas visas užsiėmimų ciklas, skirtas įvairioms temoms, arba seminaras ar kūrybinės dirbtuvės, susietos su konkrečia tema. Žinoma, net ir tokiais atvejais dalyviai yra pakankamai laisvi atskleisti, kas jiems patiems svarbu šioje temoje, kokia yra jų patirtis, nuomonė ar įsitikinimai. Tačiau kai kada, kai tema numatyta iš anksto, dalyviams gali būti sunku į ją įsijausti, įsigyventi. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai pasirinktos temos yra abstrakčios. Tada laikraščių teatras gali pasitarnauti kaip įžanginė technika, vėliau palengvinanti kitų metodų, pvz., forumo teatro arba nematomo teatro, naudojimą.

laikraščių teatro naudojimo pavyzdys. tema – „pagyvenusių žmonių teisės“. toliau pateikiame kelis straipsnius šia tema.

http://www.seimos.sveikas.lt:

„...Jungtinių tautų principai pagyvenusių žmonių klausimais:- „nepriklausomumas“ (teisė į tinkamą maistą, vandenį, gyve-

namąjį plotą, rūbus ir sveikatos apsaugą);- „dalyvavimas“ (pagyvenę žmonės turi teisę gauti aprūpi-

nimą iš šeimos, taip pat sveikatos apsaugą);- „pilnavertiškumas“ (pagyvenusiems žmonėms turi būti

prieinami kultūriniai, švietimo, dvasiniai ir rekreaciniai ištekliai);- „orumas“ (pagyvenę žmonės turi turėti galimybę gyventi

oriai ir saugiai, būti laisvi nuo protinio ir fizinio išnaudojimo, turi būti nediskriminuojami dėl amžiaus, neįgalumo, finansinės

padėties ar kitų aplinkybių)...“.

http://www.mruni.eu/lt:

„lietuvoje pagyvenusių žmonių teisės nėra išskirtos kaip prioritetinė sritis, nors 2004 m. žtsi visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad pagyvenusieji (kaip socialinė grupė) pati-ria didžiausią diskriminaciją. kitas nacionalinis tyrimas 2004 m. parodė, kad 40,5 proc. respondentų senyvo amžiaus žmonių teisę į socialinę apsaugą įvertino blogai ir labai blogai. net 43,6 proc. respondentų nežino, kur reikia kreiptis dėl pagyvenusių žmonių teisių pažeidimų“.

štai keli atsitiktinai parinkti straipsniai, susiję su ta pačia tema – „pagyvenusių asmenų teisės“. paieškoję rastume ir įvai-resnės, skirtingas nuomones atspindinčios informacijos.

pabandykite iš pradžių perskaityti tik pirmąjį straipsnį, tai bus „Įprastas skaitymas“. tada susiekite abu straipsnius – per-skaitykite juos vieną po kito, ar po kelias eilutes iš kiekvieno pakaitomis. taip pritaikysite „kryžminį skaitymą“. informacija iš karto įgaus visai kitą pobūdį ir sukels diskusijas. leiskite grupei diskutuoti. galite tęsti toliau: „papildomasis skaitymas“ leis visiems dalyviams pasisakyti – o ką gi jie patys žino, ką yra gir-dėję šia tema, o gal patys ar jų tėvai yra su tuo susidūrę? „para-lelinis veiksmas“, „improvizacija“ leis ne tik geriau suprasti, bet ir patirti, kaip jaučiasi su šia tema susiduriantys žmonės.

galbūt užsiėmimo siekis toks ir būtų – atverti kelius dis-kusijoms sudėtingomis socialinėmis temomis. Bet čia sustoti nebūtina – dabar jūs pasiruošę giliam darbui su forumo teatro etiudais. o galbūt išeisite į viešumą ir organizuosite nematomą teatrą šia tema savo mieste?

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

40

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a n e m a t o m a S t e a t r a S

41

nematomas teatras

Nematomas teatras – tai spektaklis, kurį aktoriai vaidina viešoje erdvėje, apie tai nežinant aplinkiniams. Tai gali būti bet kokia vieta, kur tam tikros dramos, konfliktai, diskriminuojančios reakcijos, smurtas, patyčios ar kitos socialinės problemos yra tikėtinos. Tokie dalykai gali vykti gatvėje, aikštėje, traukinyje, eilėje parduotuvėje. Žiūrovais tampa atsitiktinai toje vietoje atsidūrę žmonės. Patys to nežinodami, jie tampa spektaklio dalimi. Jeigu jie žinotų, kad tai spektaklis, jie būtų tiesiog žiūrovais. Vien dėl to, kad jie to nežino, jie tampa aktyviais šio spektaklio dalyviais.

Pasirinkta tema turėtų atspindėti tai vietai ir laikui būdingas pro-blemas, į kurias norisi atkreipti dėmesį, sukelti aplinkinių reakcijas, paskatinti juos galvoti apie tai, kas šiaip kiekvieną dieną vyksta aplink juos, bet tai jau taip įprasta, kad jie nustojo į tai reaguoti.

Tai gali būti smurtas, patyčios, sunkumai, su kuriais susiduria neį-galūs asmenys viešosiose vietose, kurios nepritaikytos jų poreikiams, senų žmonių, lytinių mažumų diskriminacija ir t. t. Šis metodas dau-giausia skirtas „išjudinti“ visuomenę ir priversti ją atkreipti dėmesį į aplink juos egzistuojančias socialines problemas ir pasirinkti savo poziciją.

augustas Boalis. nematomo teatro taikymas neraštingumui peru mažinti

„Veiksmas vyko apie 14 kilometrų nuo limos senamiesčio esan-čiame turguje. dvi aktorės buvo protagonistės. Viena jų prie daržovių prekystalio apsimetė esanti neraštinga ir atkakliai tvirtino, kad prekiautoja ją apgavo, pasinaudojo tuo, kad ji

nemoka skaityti. antroji aktorė peržiūrėjo skaičius, įsitikino, kad jie yra teisingi, ir patarė „neraštingai“ moteriai užsiregis-truoti į raštingumo kursus. pirmoji aktorė tvirtino esanti per sena tokiems dalykams, tuo metu senyva moteris, pasirėmusi lazdele, labai pasipiktinusi sušuko: „netiesa, mielosios! mokytis ir mylėtis žmogus niekada nėra per senas!“ augustas Boalis pripažįsta, kad ši moters reakcija taip pralinksmino aplink esan-čius žmones ir pačias aktores, kad tęsti spektaklio buvo nebe-įmanoma. Bet greičiausiai net ir toks trumpas epizodas galėjo paskatinti kažką iš spektaklyje dalyvaujančių, bet to nežinančių, žmonių bent jau susimąstyti apie galimybę mokytis skaityti jau būnant suaugusiam.

norime atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad tuo metu pietų ame-rikoje neraštingumas buvo labai didžiulis.

Remiantis šio teatro idėja, labai svarbu, kad nematomas teatras taip ir liktų nematomu. Tik jeigu aktoriai neatskleis, kad ši situacija buvo suvaidinta, praeiviai gali išties jaustis dalyvaujantys tikrame įvykyje – o kiekvienas nematomo teatro spektaklis ir atskleidžia realias, aplink mus vykstančias situacijas ir leidžia sukelti viešas diskusijas: ką vis dėlto reikėtų daryti kitaip, kad pasaulis keistųsi?

Kai kada nematomo teatro pasirodymai yra filmuojami, dalyviams vėliau atskleidžiama, kad jie, patys to nežinodami, dalyvavo sociali-niame projekte. Renkantis šį variantą visada labai svarbu atsižvelgti į eksperimente dalyvavusių žmonių teises ir jų apsaugą, taip pat rimtai žiūrėti į jų pageidavimą neviešinti vaizdo įrašo su tuo nesusijusiems asmenims.

interaktyvus augusto Boalio nematomo teatro pristatymas publikai

„mano paskutinėje paskaitoje festivalio metu buvo maždaug 700 suaugusiųjų ir mažiausiai 50 nevaldomų vaikų. švedijoje vyrauja nepaprastai tolerantiškas požiūris į vaikus; jiems lei-džiama daryti, ką tik jie nori. spektaklių metu pasitaikydavo

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

42

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a F o r U m o t e a t r a S

43

taip, kad jie lipdavo ant scenos ir kalbėdavo į mikrofoną; į juos niekas nereagavo, jie nesulaukė nė menkiausio priekaišto.

paskutinėje paskaitoje turėjau paaiškinti, kas tai yra nema-tomas teatras, ir papasakoti apie mūsų sukurtus vaidinimus. Bet aktoriai pasiūlė geresnę idėją: jie parengė nematomo teatro sceną apie vaikus. rezultatas buvo fantastiškas.

PirmAs VeiksmAs

aktoriai išsibarstė publikoje. mes susitarėme, kad kai kalbėsiu apie nematomą teatrą, duosiu signalą susidėdamas rankas ant galvos. šis momentas atėjo, aš tai padariau. Vienas iš aktorių atsistojo ir švediškai pasiūlė (konferencija vyko anglų kalba) vaikus išvesti iš patalpos, nes nebuvo įmanoma išgirsti nieko, ką aš sakau, ir tai erzino čia esančius žmones.

AnTrAs VeiksmAs.

moteris aktorė gynė vaikus ir jų teisę dalyvauti konferenci-joje, net jeigu jie jos negalėjo suprasti. Vienas aktorius bandė išprašyti vaikus iš patalpos, kitas neleido to padaryti. Įvairiose patalpos vietose vyko paruošti dialogai, susiliedami su sponta-niškomis auditorijos reakcijomis. aš angliškai paklausiau, kas vyksta. šita situacija irgi įtraukė publiką, visi dalyvavo teatre.

TrečiAs VeiksmAs.

man davus kitą signalą, visi mano aktoriai užlipo kartu ant scenos ir aš pakviečiau juos nusilenkti publikai, kaip ir įprastame teatre. tik šią akimirką publika suvokė, kad jie buvo įtraukti į nematomo teatro vaidinimą. ir tada jie suprato, kas tai yra nematomas teatras. daugiau nieko nebereikėjo sakyti“.

ForUmo teatras

Forumo teatras – viena labiausiai išplėtotų Augusto Boalio technikų. Galima teigti, kad ja remiantis buvo kuriami ir tobulinami visi kiti metodai (išskyrus anksčiau atsiradusį laikraščių teatrą). Jis remiasi tuo, kad niekas iš dalyvių negali likti pasyviais stebėtojais – net jeigu jie renkasi patys nebandyti scenoje naujų sprendimo variantų, vis dėlto jie tai renkasi – o tai jau yra aktyvus procesas. Tam A. Boalis vartoja terminą žiūrovas-aktorius.

Forumo teatre vaidinamas spektaklis. Jis skiriasi nuo įprastinių tuo, kad nėra iš anksto parašyto scenarijaus – spektaklis kuriamas tomis temomis, kurios aktualios grupei. Šis metodas taikomas dirbant su sunkumais ir problemomis, todėl ir pasirinktos temos dažniausiai būna susijusios su smurtu, patyčiomis, diskriminacija ar kitais sudėtingais socialiniais reiškiniais. Pirmą kartą vaidinant situaciją, ją siekiama baigti neigiamai – vaidinama iki to momento, kai pagrindinį veikėją įveikia kiti, kai laimi priespauda, kaip neretai nutinka realiame gyve-nime. Vėliau spektaklis vaidinamas iš naujo, tik šįkart visi žiūrovai gali bet kuriuo momentu pakeisti pagrindinį veikėją (protagonistą) ir pasiūlyti, ką jis galėtų daryti kitaip, kad įveiktų priespaudą. Spek-taklis vaidinamas tiek kartų, kiek publika nori, susitelkiant ne į vieną teisingą sprendimą, bet į kuo didesnę sprendimų įvairovę – kad vėliau ir realiame gyvenime žinotume daugiau nei vieną ar kelis būdus, kaip elgtis susidūrus su sunkumais.

Forumo teatro spektaklis paprastai kuriamas pagal vieno iš grupės dalyvių siūlomą temą. Džokeris kaskart skirtingu būdu parenka isto-riją. Spektaklį gali kurti visa grupė kartu, savanoriui papasakojus savo priespaudos istoriją. Taip pat galima dalyvius suskirstyti į mažas gru-peles po 4–6 žmones. Šioms grupelėms duodama užduotis kiekvienam pasipasakoti apie neteisingas socialines situacijas, su kuriomis jie

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

44

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a F o r U m o t e a t r a S

45

susidūrė, kurias stebėjo ar apie kurias žino ir kurias norėtų pabandyti pakeisti. Tada grupelė išsirenka labiausiai tinkamą ir jos pagrindu kuria etiudą, kuris vėliau parodomas didžiajai grupei. Ši grupė vėliau ir tampa publika, žiūrovais-aktoriais, kurie teikia siūlymus ir ieško sprendimų.

Mūsų patirtis rodo, kad žmonėms išties aktualūs etiudai gali atsi-rasti iš vaizdinių teatro. Sukūrus priespaudos ar skausmingos situacijos vaizdinius, skulptūras, gali pakakti jas tiesiog „atgaivinti“ – ir jau turė-sime vaidinimą. Jį beliks patobulinti, bet pati tema bus pakankamai aiški. Vaidinimu paversti galima tiek visos grupės, tiek atskirų grupelių kuriamus vaizdinius.

Dirbant su nauja grupe gali būti sunku dalyviams paaiškinti, kas tai yra forumo teatras ir ką dalyviams reikės daryti. Augustas Boalis išskiria kelias situacijas, itin trumpus vaidinimus, kurie gali per labai trumpą laiką padėti publikai ar užsiėmimo dalyviams įsivaizduoti ir suprasti, kas tai yra forumo teatras:

Rankos paspaudimas. Jauna moteris (žinoma, tai tik pavyzdys – jos vietoje gali būti vyras, vaikas ar senutė) šypsodamasi juda vyriškio link ir ištiesia jam ranką paspaudimui. Kai ji prie jo priartėja, jis atsuka jai nugarą.

Šioje penkių sekundžių scenoje galima rasti visus esminius Forumo teatro elementus: protagonistą (mergina), jos norą ar troškimą (paspausti ranką), antagonistą (vyriškį), pasiruošimo sceną (ėjimas artyn), kiniškąją krizę (kaip elgtis toliau? Tai gali tapti ir pavojumi, ir galimybe) ir galiausiai – pralaimėjimą. Protagonistė pralaimi ir taip palieka žiūrovams-aktoriams galimybę pakeisti ją scenoje ir patiems išbandyti įvairius būdus troškimui įgyvendinti.

Kiti trumpi spektakliai tinka tada, kai užsiėmimą veda ne vienas žmogus, pvz., kai jau susiformavusi aktorių grupelė pristato šį metodą platesnei auditorijai:

Keturi žmonės vaikšto, penktas šoka. Keturi aktoriai eina pirmyn viena greta, panašiai kaip karinėje eisenoje o penktasis nori šokti. Keturiems tai nepatinka, jie jį sustabdo ir paguldo ant grindų. Tada jis atsistoja, prisijungia prie jų ir žingsniuoja kartu.

Žiūrovų klausiama: „Ką jums sako šita situacija? Kaip jūs ją

suprantate? Kada taip gali nutikti gyvenime, kokia gali būti perkeltinė šios scenos reikšmė? Kokių turite idėjų, ką daryti penktajam žmogui, kad jam nereikėtų prisijungti prie likusių keturių? Ką jūs darytumėte protagonisto vietoje?“

Didesnės ir didesnės kliūtys. Žmogaus kelyje – trys kliūtys: gulinti kėdė, stovinti kėdė ir trys viena ant kitos sudėtos kėdės. Trys aktoriai stovi kelio gale ir stebi. Protagonistas (esantis kelio pradžioje) pasižiūri į pirmąją kliūtį ir iš karto prie jo pribėga vienas iš aktorių ir padeda jam tą kėdę perlipti. Tada jis pasižiūri į antrąją – tuojau pat prišoka antrasis aktorius, kuris padeda įveikti ir šią kliūtį. Tada protagonistas pasižiūri į trečiąją kliūtį, tačiau šį kartą trečiasis aktorius tik prieina, bet nepadeda, o paskatina bandyti kliūtį įveikti pačiam. Protagonistas jaučiasi nusivylęs – jis sulaukė pagalbos perlipdamas per pirmąsias dvi kliūtis, kurias būtų įveikęs savo jėgomis, tačiau ties trečiąja, kuri jam per sunki, jis pagalbos nebesulaukia.

Ką jūs darytumėte jo vietoje? Ką būtumėte daręs anksčiau? O ką darytumėte, jeigu žinotumėte, ką reiškia šita scena? (Žiūrovams paaiškinama, kad ši scena buvo sukurta pagal pasakojimą apie ber-niuką, kuris jautė, kad mokytojai jam labai padėjo, kol jis dar mokėsi mokykloje, nors tada pats visai sėkmingai galėjo tvarkytis su sunku-mais, tačiau niekas neatėjo į pagalbą, kai jam reikėjo susirasti darbą, ir jis išties nežinojo, kaip elgtis ir ką daryti).

Per vėlu. Scenoje stovi trys stalai, už kurių sėdi aktoriai. Protago-nistas stovi priešais juos. Vienas stalas yra labai arti jo, kitas – nutolęs per pusę scenos, o trečias – scenos gale. Protagonistas greitai bėga prie tolimiausio stalo. Kai pribėga, už jo sėdintis žmogus atsistoja ir sako „per vėlu“. Tada protagonistas, kiek nusiminęs, grįžta į pradinę poziciją ir šįkart lėčiau juda prie viduriniojo stalo. Jam priartėjus, prie stalo sėdintis žmogus pakyla ir sako „per vėlu“. Protagonistas sutrikęs vėl sugrįžta į savo poziciją ir šįkart labai lėtai prieina prie arčiausiai esančio stalo. Jam priėjus, žmogus sako „per vėlu“.

Kaip suprantate situaciją? Ką darytumėte veikėjo vietoje? Kaip elgtumėtės, jei žinotumėte, kad ši situacija suvaidinta pagal mergi-nos, kuri gyvenime taip visko bijojo, kad visur ir visada vėluodavo, vengdama susidurti su kokiais nors žmonėmis, įvykiais, nuotykiais, pačiu gyvenimu, istoriją?

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

46

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a F o r U m o t e a t r a S

47

Tikimės, šie pavyzdžiai gyvai parodė, kas tai yra forumo teatras, todėl ir dirbant su žmonėmis, kurie su šiuo metodu nėra susidūrę, labai svarbu ir teoriškai paaiškinti, kas tai yra, ir pristatyti trumpą iliustruojantį siužetą. Kad būtų aiškiau, kaip šią techniką taikyti, toliau pateiksime išsamų paties Augusto Boalio aprašymą, kas tai yra forumo teatras ir kokie pagrindiniai jo principai.

ååForumo teatre pirmiausia kuriamas spektaklis. Dažniausiai jis statomas pagal vieno iš dalyvių pateiktą istoriją – jo paties, draugų, matytą aplinkoje ir dėl tam tikrų priežasčių šiuo metu jam svar-bią. Istorija baigiama tada, kai priespauda ir kančia didžiausia, protagonistas pralaimi. ååVėliau žiūrovų-aktorių klausiama, ar jie sutinka su protago-

nisto sprendimais šioje situacijoje. Dažniausiai jie nesutinka. Tada paaiškinama, kad situacija bus vaidinama dar kartą, tačiau šį kartą žiūrovai-aktoriai galės bandyti situaciją pakeisti, o aktoriai sce-noje – išlaikyti ją tokią, kokia ji yra. Žiūrovams-aktoriams turime sukelti įtampą: jeigu niekas iš mūsų nebandys pakeisti pasaulio, jis liks toks pats, koks yra dabar; jeigu niekas nepabandys pakeisti esamos situacijos scenoje, ji ir liks tokia pati, kaip buvusi, niekas taip ir nepasikeis į geresnę pusę. ååJei kas nors iš publikos pamato, kad protagonistas, jo nuomone,

pasielgia neteisingai, padaro klaidą, blogai pasirenka, jis gali sušukti „stop!“. Aktoriai tą pačią akimirką sustingsta. Scena pradedama nuo to momento, kurį nurodo „stop“ sušukęs žiūrovas-aktorius. ååPakeistasis aktorius toli nepasitraukia, jis stebi tolesnį vaidinimą

netoliese. Tam, kad jį pakeitęs žmogus galėtų geriau įsijausti į vaidinamą personažą, pakeistasis aktorius gali jam duoti kokį sim-bolinį daiktą ar atributą, kurį jis su savimi turės scenoje. Naujasis protagonistas turi ne tik kalbėti, bet ir pratęsti fizinius prieš tai scenoje buvusio aktoriaus veiksmus.ååKai žiūrovas-aktorius pakeičia protagonistą scenoje, kiti aktoriai

stengiasi išlikti savo vaidmenyse ir lengvai neatsisakyti taikomos priespaudos, taip parodydami, kaip sunku pakeisti realybę. Tačiau jie negali specialiai blokuoti naujojo protagonisto veiksmų ir nere-aguoti į tai, kaip jis bando išspręsti situaciją. Jeigu aktoriai jaučia, kad tai, ką daro naujasis protagonistas, skatina juos elgtis kitaip, jie turėtų taip ir daryti, o ne dirbtinai tęsti tuos pačius veiksmus.

legenda apie forumo teatro gimimą

tuo metu, kai vyko mūsų papasakota istorija, augustas Boalis jau dirbo su žmonių grupėmis, kurios susirinkusios pasakojo savo istorijas, daugiausia politines, o aktorių grupė pagal jas kurdavo spektaklius. Vėliau publikos būdavo prašoma pasida-lyti idėjomis, kaip šioje situacijoje tiktų elgtis protagonistui, ir aktoriai įvairius sprendimus suvaidindavo scenoje. a. Boalis tokį darbo būdą vadino sinchronine dramaturgija. kartą moteris pristatė problemą, kuri nebuvo politinė, tačiau augustas Boalis sutiko su ja dirbti.

„Ji papasakojo savo istoriją: kiekvieną mėnesį, ar net kelis kartus per mėnesį, jos vyras paprašydavo pinigų, kad sumokėtų įmokas už namą, kurį, anot jo, statė judviem. pats vyras tenki-nosi atsitiktiniais darbais ir labai mažai teuždirbdavo. nežiūrint į tai, ji atiduodavo jam šeimos santaupas. kartais jis atnešdavo mokėjimo kvitus už tariamai mokamas įmokas, - kvitus, kurie būdavo parašyti ranka ir iškvepinti. paprašytas parodyti namą, jos vyras nuolatos atsakydavo „vėliau“, o ji taip ir likdavo nieko nemačiusi. galų gale ją apėmė abejonės ir vieną dieną, susiba-rusi su vyru, ji paskambino kaimynei, kuri mokėjo skaityti, ir paprašė jos perskaityti tuos iškvepintus kvitus. pasirodo, kad tai nebuvo jokie kvitai, o meilės laiškai, atsiųsti vyro meilužės, kuriuos jo neraštinga žmona kruopščiai sudėdavo į lovos čiužinį.

– mano vyras išvyko, sakė, kad visą savaitę kažką mūrys cha-clacayo. tačiau dabar man jau aišku, kur jis išvyko iš tiesų. Jis turi grįžti rytoj. ką man daryti?

– nežinau, ponia. gal paklauskime žmonių?gal tai nebuvo politiška problema, bet ji buvo išties didelė.

nutarėme išbandyti ją teatre – sukūrėme scenarijų ir tą patį vakarą suvaidinome situaciją sinchroninės dramaturgijos būdu. kritinis taškas: grįžta vyras ir skambina į duris – ką daryti? aš neturėjau jokių minčių ir kreipiausi į žiūrovus. pasiūlymai ėmė piltis kaip iš kibiro:

– Ji turėtų įsileisti vyrą į vidų ir pasakyti jam, kad viską žino. tada ji turėtų pradėti verkti, labai stipriai verkti kokių dvidešimt minučių. tuomet jis pasijaustų kaltas, imtų gailėtis ir ji galėtų jam atleisti – na, žinote, moteriai labai pavojinga likti vienai

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

48

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a F o r U m o t e a t r a S

49

šioje šalyje. mes suvaidinome šį siūlymą ir ašaras. Įvyko atgaila ir atleidi-

mas, tačiau tai sukėlė kitos žiūrovės nepasitenkinimą:– ne, taip netinka! iš tiesų ji turėtų jo neįsileisti į namus!mes suvaidinome šią situaciją ir jaunas aktorius, vaidinęs

vyrą, patenkintas tarė:– ak taip? puiku! šiandien man sumokėjo atlyginimą, tai

pasiimu visus pinigus ir išeinu su visam pas savo meilužę. trečioji moteris pasiūlė priešingą variantą: žmona turėtų

išeiti iš namų ir visiems laikams palikti vyrą. tai dar labiau nudžiugino vyrą vaidinusį aktorių ir jis tuojau pat parsivedė į namus savo meilužę.

pasiūlymai liejosi be perstojo ir mes visus juos vaidinome. staiga aš pastebėjau vieną stambią, galingai atrodančią moterį, panašią į japonų sumo imtynininkus. Ji sėdėjo trečioje eilėje ir stipriai purtė galvą, vos galėdama sulaikyti savo įniršį. aš išsi-gandau, nes man pasirodė, kad ji žiūri į mane veriančiu, pilnu neapykantos žvilgsniu. kaip įmanoma švelniau aš tariau:

– ponia, man atrodo, jūs turite pasiūlymą. pasidalykite juo ir mes jį suvaidinsime.

– štai ką ji turėtų padaryti: įleisti vyrą į namus, ramiai pasi-kalbėti ir viską su juo išsiaiškinti. tuomet ji galės jam atleisti.

aš visai sutrikau: ji atrodė lyg būtų galėjusi ką nors nužudyti, burbėjo ir rodė tiek nepasitenkinimo, kad aš tikėjausi daug žiauresnio sprendimo. nepaisant to, aš nesiginčijau ir leidau aktoriams suvaidinti šį siūlymą. Jie suvaidino, tačiau be jokio užsidegimo. Vyras apgynė savo meilę ir – viskas gerai, kas gerai baigiasi, – paprašė žmonos paruošti vakarienę. Ji nuėjo į virtuvę ir taip pasibaigė ši scena.

aš pažvelgiau į stambiąją moterį – ji šnopavo dar stipriau, o jos koneveikiantis žvilgsnis buvo dar piktesnis ir žudantis.

– ponia, man labai gaila, bet mes juk padarėme viską, kaip jūs siūlėte: moteris pasikalbėjo su vyru ir atleido jam. panašu, kad dabar jie galės būti laimingi.

– Bet aš sakiau ne taip. aš sakiau, kad ji turėtų jam viską paaiškinti, labai tiksliai viską paaiškinti ir tik tada – bet ne anks-čiau – ji galės jam atleisti.

– man atrodo, mes viską taip ir padarėme, bet jeigu norite, mes galime viską pakartoti.

– taip, aš noriu. padarykite tai!

tuomet paprašiau aktorės, kad ji šiek tiek išdidintų savo pasiaiškinimą, aiškintų kuo tiksliau ir kad pabandytų ištraukti giliausius, nuoširdžiausius pasiaiškinimus iš savo vyro. Būtent tai ji ir jos vyras-aktorius padarė. Viskas buvo labai gerai paaiš-kinta, o vyras, kuriam buvo atleista ir kuris jautėsi vėl mylįs savo žmoną, paprašė jos eiti į virtuvę ir paruošti jam vakarienę. atrodė, kad jie vėl galės toliau gyventi kartu ir būti laimingi, tačiau kai aš vėl pažvelgiau į stambiąją moterį, ji buvo dar pik-tesnė, grėsmingesnė ir pavojingesnė nei iki šiol. kiek sunerimęs ir, pripažinsiu, ne juokais išsigandęs tariau:

– ponia, mes kaip įmanydami stengiamės išpildyti jūsų pasiū-lymą, bet jūs vis tiek nesate patenkinta...

– ne, jūs nebandote! Jūs esate vyras ir nenorite pabandyti to, ką jums liepia daryti moteris!

– ponia, mes bandome visomis išgalėmis suprasti, ko jūs norite, stengiamės, kad pasiaiškinimai būtų kuo suprantamesni. Jeigu tai vis tiek jūsų nepatenkina, užlipkite ant scenos pati ir parodykite, ką jūs turite galvoje sakydama „labai tikslūs pasiaiš-kinimai“. kas tai yra?

nušvitusi ir pasikeitusi, stambioji moteris giliai įkvėpė, sulin-gavo pilna krūtine ir, žaižaruodama akimis, paklausė:

– ar galiu?– taip, žinoma!Ji užlipo ant scenos, pačiupo vargšą, bejėgį aktorių-vyrą

(jis buvo aktorius, bet ne tikrasis vyras, be to, liesas ir silpnas) ir ėmė iš visų jėgų talžyti jį šluotkočiu, be viso to, aiškindama, ką iš tiesų mano apie vyro ir žmonos santykius. mes bandėme išgelbėti kolegą, bet stambioji moteris buvo stipresnė už mus visus. pagaliau ji pati sustojo, patenkinta pasodino vyrą ant kėdės ir tarė:

– dabar, kai mes taip aiškiai ir nuoširdžiai pasikalbėjome, tu gali eiti į virtuvę ir paruošti man vakarienę, nes aš esu išsekusi po tiek kalbų!

na, dabar jau tikrai buvo aišku – aiškiau nė nebūna.

dar suvokiau: kai į sceną užlipa žiūrovas ir padaro, ką numa-tęs, unikaliu būdu, joks aktorius negali to padaryti už jį. akto-rius scenoje interpretuoja ir bandydamas perteikti vaidmenį apsimeta.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

50

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a F o r U m o t e a t r a S

51

taip gimė forumo teatras.“

patarimai džokeriui, moderuojančiam forumo teatro spektaklį

ååDžokeris turėtų vengti bet kokių veiksmų, kurie darytų poveikį publikai ar ja manipuliuotų. Jis neturi daryti išvadų ir kiekvieną galimą išvadą ar sprendimą turėtų pateikti publikai kaip klausimą, o ne teiginį. ååDžokeris asmeniškai nieko nesprendžia. Jis pačioje pradžioje

pasako taisykles, tačiau kartu ir sutinka, kad jos gali būti keičiamos, jeigu dalyviams to reikės. Nors garsiai to ir nesako, tačiau džokeris visada turi prisiminti, kad jis yra engiamųjų pusėje. ååVisomis abejonėmis džokeris dalijasi su publika. Ar šis spren-

dimas tinkamas, ar ne? Ar tai teisinga, ar ne? Ar veikia, ar ne? Jis neturėtų nurodyti dalyviams ar publikai, kad priimtas teisingas sprendimas – tai vertina patys žmonės.ååSvarbi ir džokerio užimama vieta, jo elgesys. Nors kai kada

džokeriui norisi susilieti su publika, vis dėlto tai nėra gerai, jis turi išlaikyti savo, kaip tarpininko, vaidmenį. ååDžokeris turi būti sokratiškas – klausimais, abejodamas, jis

turi padėti dalyviams suvokti savo mintis bei pasiruošti veiksmui.

praktiniai klausimai apie forumo teatrą ir jo taikymą

Ar forumo TeATro sPekTAkliuose Turi išryškėTi PriesPAudA, Ar AgresiJA?Augustas Boalis nurodo, kad neturėtume statyti forumo teatro spek-taklio tokiomis temomis, kur protagonistas nieko ar beveik nieko negali išspręsti. Pvz., forumo teatre neturėtų būti vaidinamas beginklio žmogaus užpuolimas naktį kelių stipresnių žmonių, kai nėra realių galimybių greitai sulaukti pagalbos. Anot Boalio, tokiu atveju žiū-rovams belieka tapti tragedijos liudininkais, o šio teatre tokie tikslai nėra ir negali būti keliami.

Tačiau jeigu tokia istorija jau iškyla, geriausia yra sustoti ne ties tragedijos momentu, bet grįžti atgal iki tol laiko, kol pagrindinis vei-kėjas dar turėjo pasirinkimo galimybę. Ką žmogus galėjo padaryti,

kad neatsidurtų naktį vienas gatvėje? Ką jis galėjo padaryti, kad neat-sidurtų tokioje vietoje, kurioje neįmanoma greitai prisikviesti pagalbą? Tokie vaidinimai gali padėti išvengti tragedijų ateityje.

A. Boalis teigė: „Forumo teatras įmanomas tada, kai egzistuoja alternatyvos. Priešingu atveju jis tampa fatalistiniu teatru“.

Ar sPrendimAs gAliAusiAi Turi BūTi PAsiekTAs, Ar neBūTinAi?Engiamųjų teatro kūrėjo teigimu, daug svarbiau yra gera diskusija negu geras sprendimas. Gali būti taip, kad šį sprendimą rasime, o galbūt ir ne. Tačiau labiausiai žiūrovus įtraukia ir motyvuoja kažką keisti būtent diskusija. Net jeigu ir randame tinkamiausią sprendimą, turime prisiminti, kad jis yra tinkamiausias tik daliai žiūrovų-akto-rių, o kiti turės dar rasti jiems labiausiai priimtinus sprendimus. Kita vertus, konkretus, aiškus sprendimas gali būti svarbus tais atvejais, kai protagonistas žino, kad su vaidinama situacija artimiausiu metu jam teks susidurti ir realiame gyvenime.

kAiP TurėTų elgTis AkToriAi?Augusto Boalis, aiškindamas apie tai, kaip scenoje ir su publika turėtų elgtis aktoriai, pateikia labai gražų palyginimą: kai kuriose Afrikos šalyse žmonės vertina dainininkų talentą pagal tai, kiek jie pritraukia publikos dainuoti kartu su jais. Panašus kriterijus tinka ir forumo teatro aktoriams. Jie negali „nusavinti“ vaidmens, nes bet kuriuo momentu kitas žiūrovas-aktorius gali jį pakeisti ir transformuoti šį vai-dmenį norima linkme, negali būti jokių galutinių, fiksuotų sprendimų. Anot engiamųjų teatro kūrėjo, kiekviena scenoje pasakyta frazė turi palikti galimybę teigti visiškai priešingai, kiekvienas scenoje ištartas „Taip“ turi palikti erdvės „Ne“ ir „Galbūt“.

Kai situacija vaidinama kartotinai ir žiūrovai-aktoriai lipa ant scenos tam, kad pakeistų priespaudą patiriantį protagonistą, likę akto-riai turi išlikti nuoseklūs ir nuoširdžiai parodyti, kad įveikti priespaudą vis dėlto nėra lengva. Tačiau sunkiausia tai, kad jie turi išlaikyti tokį vaidinimo ir elgesio scenoje stilių, kad naujai į sceną atėjęs žiūro-vas-aktorius galėtų bandyti įvairius būdus kovoti su priespauda ir nejaustų, kad kiekvienas jo veiksmas yra blokuojamas ar stabdomas. Jeigu aktoriai bus pernelyg nelankstūs, jie išgąsdins žiūrovus-aktorius ir sukels bejėgiškumą, kad nieko šioje situacijoje pakeisti negalima – o

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

52

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a F o r U m o t e a t r a S

53

to forumo teatras nesiekia. Tačiau jeigu jis greitai ir visiškai atsisakys savo pozicijos, tokiu atveju suklaidins žiūrovus-aktorius, kad iškeltą problemą įveikti yra daug lengviau, negu kad jie galvojo ar nei yra iš tikrųjų.

kAiP TurėTų BūTi kArToJAmos scenos?Dažnai tą pačią sceną nori bandyti pakeisti keli žiūrovai-aktoriai, siūlydami įvairius problemos sprendimo variantus. Tai reiškia, kad ta pati scena kartojama daug kartų. Tai gerai, tačiau reikia prisiminti vienintelį pavojų – kad nuolatos kartojama scena gali tapti monoto-niška ir pradėti pabosti. Trumpas Augusto Boalio patarimas būtų toks: kiekvieną kartą kartojant sceną ji turėtų būti vos vos pagreitinama ir tokiu būdu jau nebėra visiškai tokia pati, kaip buvo prieš tai. Ilgas tų pačių dalykų kartojimas mažina dalyvių dėmesį, entuziazmą, slopina kūrybiškumą.

kAiP PAkeisTi PersonAžą Jo neTrAnsformuoJAnT į kiTą?Kai kada žiūrovas-aktorius, keisdamas aktorių scenoje, pakeičia jį neatpažįstamai, naudoja tokius elgesio būdus, kurių tikrasis perso-nažas, ko gera, nesirinktų ir taip pasiektas sprendimas tampa nerea-lus. Kita vertus, jeigu žiūrovas-aktorius veikia itin panašiai į pradinį aktorių, jis negali iš esmės pakeisti situacijos. Augustas Boalis pateikia keletą užuominų, kokių pagrindinių taisyklių reikia laikytis keičiant personažą:

1. Negalima keisti socialinių aplinkybių. Veikėjo amžius, socialinė ir šeiminė padėtis, ekonominė situacija ir kitos svarbios ypatybės turi išlikti tokie patys.

2. Turi išlikti personažo motyvacija. Mums reikia kuo geriau suprasti protagonisto troškimą ir jo laikytis. Galima keisti būdus, kuriais jis siekia įgyvendinti šį savo norą.

kAs ir ką gAli keisTi scenoJe?Paprastai po pirmojo vaidinimo žiūrovai-aktoriai patys sprendžia, kas iš personažų šioje situacijoje nukentėjo labiausiai. Jis tampa protagonistu, laukia patarimų iš publikos ir būtent jis yra keičiamas vaidinant spektaklį iš naujo. Tačiau ir šiuo atveju, kaip ir paprastai

engiamųjų teatre, negali būti aiškių taisyklių ar griežtų draudimų. Kai kada pati situacija paskatina bandyti keisti įvykio liudytojus, pasyvius stebėtojus, bandant atrasti, kaip kitoks jų dalyvavimas galėtų padėti protagonistui įveikti priespaudą. Dalyviai patys nori pasidalyti pastebėjimais ir patarimais, kaip šalia skriaudžiamojo esantys žmonės galėtų palengvinti jo patiriamus sunkumus. Norint kuo efektyviau išmokti kovoti su priespauda, kai kada, radus tinkamus būdus įveikti scenoje esantiems engėjams, galima pakviesti žmones iš publikos, kad jie pakeistų agresorius ir pateiktų naują priespaudos formą, kurią taip pat būtų mokomasi įveikti.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

54

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a Į S t a t y m Ų L e i d y B o S t e a t r a S

55

ĮstatymŲ leidyBos teatras

Įstatymų leidybos teatras taip pat remiasi forumo teatro metodu. Šią teatro formą Augustas Boalis išplėtojo grįžęs į Braziliją, Rio de Žaneire jis tapo vereadoru – įstatymų leidybos rūmų nariu. Norėdamas, kad jo miesto žmonės ne tik bandytų prisitaikyti prie jiems primetamų įstatymų, bet ir patys aktyviai dalyvautų jų kūrime ir keitime, jis būrė atskiras grupes, kurios diskutuodavo ir vaidindavo vietos problemas, ir iš to vėliau gimdavo siūlymai, ką reikėtų keisti. Remdamasis tuo, ką atrasdavo grupių nariai, Augusto Boalis inicijuodavo įstatymų pakeitimus arba jų priėmimą. Pagal grupių siūlymus buvo priimti įstatymai, susiję su geriatrine (senyvų žmonių) priežiūra, uždrausti visi negrįžtamų pasekmių turintys psichinių ligų gydymo metodai (įkalinimas, elektrošokas, fizinė ar psichologinė agresija), įvairūs įstatymai, skirti pakeisti aplinką, kad ji būtų patogi akliesiems, bei kiti Rio gyventojų pasiūlyti įstatymai. Svarbiausiu savo pasiekimu Augustas Boalis laiko įstatymą, ginantį nusikaltimų liudytojus (liu-dytojų apsaugos įstatymas). Visi A. Boalio siūlomi įstatymai ar jų pakeitimai buvo inicijuoti įvairių visuomenės grupių, dirbusių pagal forumo teatro metodą ir diskutavusių apie jiems aktualias problemas.

Vienintelis aUgUsto Boalio Įstatymas

„keli draugai siūlė man pabandyti pačiam, vien savo jėgomis sukurti įstatymą, užuot tik leidus kitų žmonių norus atspin-dinčius įstatymus. Jie sakė, kad jei taip nedarysiu, žmonės gali pamanyti, kad savu demokratišku įstatymų leidybos metodu naudojuosi todėl, jog pats nesugebu sugalvoti gerų įstatymų, o ne todėl, kad iš tikro noriu padėti žmonėms sukurti tokius

įstatymus, kokių jie nori.

grįžęs namo prisiminiau, kaip švedijoje prie pėsčiųjų perėjos užsidegus žaliam šviesoforo signalui taip pat įsijungia tam tikras garsinis signalas, o raudoną signalą lydi kitoks garsinis signalas. taip aklieji žino, kada saugu eiti per gatvę. norėjau rio įpareigoti įrengti tokią pat sistemą ir taip apsaugoti mūsų akluosius! labai džiaugiausi, kad tai prisiminiau, ir norėdamas parodyti, kad pats esu gabus įstatymų kūrėjas, visą įstatymo tekstą surašiau pats, atsisakydamas savo asistentų pagalbos (tarp jų ir advokato bei teisės specialisto!). kai pabaigiau, pats asmeniškai nunešiau dokumentą teisingumo komisijai.

kai vėliau vienoje teatro grupių aklieji išgirdo apie „mano“ įstatymą, jie tekini atbėgo į mano kabinetą.

„Boali, ar nori mus pražudyti?“ – klausė įniršę. „kaip tai? tai puikus įstatymas. švedijoje jis išgelbėjo daug

gyvybių. aklieji, kaip jūs, girdi tuos garso signalus, ir visiškai saugiai eina per gatvę. Veikia puikiai!“

mane pribloškė tokia netikėta jų reakcija!„švedijoje gyvena švedai!“ – atsakė jie. „na ir kas?“ – nustebęs paklausiau. Jie piktai atrėžė: „švedai sustoja užsidegus raudonam švie-

soforo signalui, o čia niekas nestoja!“Vos gaudydamas kvapą nulėkiau tris aukštus žemyn į teisin-

gumo komisiją ir dar spėjau atsiimti vienintelį savo įstatymą. taigi esu nė vieno įstatymo nesukūręs įstatymų leidėjas!!!“

Pagrindinis Augusto Boalio tikslas, įtraukiant miesto gyventojus į sprendimų priėmimo procesą, buvo išlaikyti vyraujantį dialogą ir neprimesti savo valios tiems, kurie priversti paklusti galingesniems ar turintiems valdžią. Kadangi jis pats labai gerai žinojo, ką reiškia autoritarinis, karinis režimas, kai už kitokią nuomonę kiekvienas gali būti suimtas, tardomas, kankinamas, Boalis visada jautė grėsmę, kad ten, kur monologas yra dažnesnis negu dialogas, bet kada gali vėl viršų paimti priespauda. Todėl visi engiamųjų teatro metodai skirti dialogo paieškai, o įstatymų leidybos teatre šis principas įgyja valstybinės reikšmės svarbą.

A. Boalis išsakė tokius klausimus ir mintis: „Ar realybėje kada nors

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

56

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a t r o Š k i m Ų v a i v o r y k Š t Ė

57

vyksta dialogas? Ar būna priešingai: tai, ką laikome dialogu, visuomet tėra greta vykstantys ar iš dalies sutampantys monologai? Monolo-gai tarp šalių, socialinių klasių, rasių, daugybė namie bei mokykloje sakomų monologų, monologai šeimose, seksualiniai monologai, viso-kiausių formų tarpasmeniniai monologai – kada jie pasiekia aukštąjį tikro dialogo lygį? O gal mes tiesiog kalbame ir kartais liaujamės kalbėti, užuot kalbėję ir klausę? <...> Nesutinkame, kad rinkėjas turi būti tik pasyvus parlamentaro veiksmų stebėtojas, net jei atstovas dirba gerai – norime, kad rinkėjai išsakytų savo nuomonę, diskutuotų įvairiais klausimais, siūlytų kontrargumentų... Įstatymų leidybos teatru siekiama grąžinti teatrą į miesto gyvenimo širdį“.

Norint taikyti įstatymų leidybos teatrą, tenka derinti kelis aspek-tus: darbą įstatymų leidybos srityje ir pasiryžimą naudoti teatrą aktyviai dirbant su žmonėmis ir siekiant atsižvelgti į jų nuomonę, o tai padėtų jiems geriau jaustis savo mieste ar šalyje. Tam, žinoma, prireiktų ne vieno žmogaus, o grupės iniciatyvos, kuri rengtų susiti-kimus su įvairiomis socialinėmis grupėmis – tiek vidutinių piliečių, tiek labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių – ir skirtų daug laiko užsiėmimams, kurių metu pamažu pradėtų ryškėti juos labiausiai varginančios problemos ir gimtų siūlymai, kaip jas galima spręsti.

troškimŲ VaiVorykštė

„Troškimų vaivorykštė“ – Augusto Boalio technika, sukurta jo kelionės ir darbo Europoje metais. Pietų Amerikoje jis matė daug socialinės neteisybės ir žmonių patiriamos prievartos, o atvykęs į Europą susi-dūrė su visai nauja priespaudos rūšimi – vidine priespauda. Tam tikru metu gyvenime patyrus patyčias, smurtą, panieką, neadekvačiai griežtus reikalavimus, vėliau tai tampa mūsų vidiniu balsu, – „farais galvoje“, – kurie ir toliau mus smerkia, kritikuoja, neleidžia siekti tikslų ir svajonių, nors šių agresyviai mūsų atžvilgiu nusiteikusių žmonių jau seniai nėra.

„Troškimų vaivorykštė“ remiasi kitais A. Boalio metodais. Čia rasime ir forumo teatro, ir nemažai vaizdinių teatro elementų, tik šįkart visas dėmesys nukreiptas ne į socialines aplinkybes, o į žmogaus vidų.

„Troškimų vaivorykštėje“ A. Boalis išskyrė kelis darbo režimus, kuriuos galima taikyti bet kokiam pratimui ar užduočiai. Skirtingi režimai leidžia atliekant tą pačią veiklą pasiekti įvairių tikslų: vieno režimo taikymas padeda giliau pamatyti ir įsisąmoninti tai, kas šiuo metu vyksta, kito – rasti išeiti iš bejėgiškos situacijos ir t. t. Trumpai aptarsime šiuos režimus ir darbo stilius.

ååĮprastas. Jis remiasi realiu pagrindu, tikra istorija, pagal kurią kuriama improvizacija. ååPriespaudos nusimetimas. Neretai protagonistas jaučiasi silpnas,

negalintis įveikti esamos situacijos. Neretai jis būna praradęs viltį ir jam atrodo, kad nieko pakeisti nebegalima, tačiau, jei tai būtų tiesa, nebūtų verta nė bandyti. Paprastai galima rasti tam tikrų išeičių. Protagonisto prašoma pakartoti sceną – ne taip, kaip ji vyko, o kaip ji galėtų įvykti ateityje, kaip jis norėtų, kad ji klostytųsi.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

58

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a t r o Š k i m Ų v a i v o r y k Š t Ė

59

ååSustok ir pagalvok! Jeigu džokeriui atrodo, kad tam tikras veiks-mas ar gestas kažką slepia, jis sušunka „Stop!“ ir visi aktoriai turi sustingti esamoje padėtyje. Tada džokeris taria: „Galvok“. Dalyviai turi išsakyti visas mintis, kurios kyla jų personažams. Po kurio laiko sakoma „Veiksmas“ ir scena tęsiasi. Šis režimas skirtas ne dialogui, o kiekvieno personažo minčių išsakymui ir įsisąmoninimui to, kas vyksta kiekvieno dalyvaujančiojo viduje. ååŠvelniai švelniai. Kai kada dalyviai taip įsijaučia į veiksmą, agre-

siją, rėkimą, kad nebeįsigilina, kas vyksta vidinėje ar gilesnėje plotmėje. „Švelniai švelniai“ režimas reiškia, kad po kurio laiko aktyvaus ir agresyvaus vaidinimo aktorių prašoma kalbėti kuo tyliau, judesius atlikti kuo lėčiau ir švelniau – taip susikoncentruo-jama ne į išveiką, o į įsisąmoninimą ir pajautimą to, kas vyksta. ååŽaibo forumas. Visi dalyviai gali būti vienas po kito siunčiami

ant scenos ir per kelias sekundes ar minutes – kol džokeris nesu-stabdo – bandyti parodyti protagonistui savo alternatyvą. ååAgora. Protagonistas išeina iš scenos, o kiti veikėjai, įkūnijantys

jo troškimus, pradeda tarpusavio dialogą ir veiksmus. åå„Mugė“. Vienu metu vyksta keletas paralelinių improvizacijų. ååTrys norai. Kai kada pamatę situaciją mes nesuprantame, ko

nori protagonistas ir kuo mes galime jam padėti. Tada džoke-ris paprašo sceną paversti nejudančiu paveikslu, o protagonistui suteikiama galimybė įgyvendinti tris norus, kuriuos jis paeiliui pritaiko keisdamas esamą vaizdinį norima linkme. ååDisociacija. Kai kada galime suprasti, kad tai, ką nori išreikšti

veikėjas, ir tai, ką jis rodo, nesutampa. Aktorius, dalyvaujantis vaizdinyje, iš pradžių nejudėdamas garsiai išsako visas personažo mintis, tada mezga dialogą, o galiausiai vien kūnu, nekalbėdamas, parodo, kaip jo troškimai virsta realybe – šie trys būdai gali labai skirtingai atskleisti, kas iš tiesų vyksta personažo viduje ir kokie poreikiai ar troškimai prieštarauja vieni kitiems. ååVaidinimas kurtiesiems. Kai kada vaidinime per daug dėmesio

skiriama žodžiams, tada galima paprašyti suvaidinti sceną kurtie-siems. Aktoriai negali vartoti žodžių, bet pagyvėja jų kūno kalba, jie stengiasi viską daryti kuo aiškiau ir išraiškingiau – taip mes daug geriau pamatome ir suprantame, kaip jaučiasi vaidinamos scenos personažai.

„Troškimų vaivorykštė“ – tai pati sudėtingiausia engiamųjų teatro technika, tiksliau, technikų sistema. Ji skirta darbui su asmeninėmis ir

giliomis problemomis, todėl ją reikėtų taikyti tik gerai susipažinus ir įsigilinus, geriausia – išbandžius kaip paprastam grupės dalyviui ir tik po ilgo darbo su grupe padedant jiems pajausti saugumą grupėje – kitu atveju gilus žvilgsnis į žmogaus išgyvenimus gali ne tik nepadėti, bet ir būti žalingas. A. Boalis išskyrė atskiras technikų grupes, skirtas darbui su įvairiomis vidinės priespaudos formomis. Trumpai aptarsime jo išskirtas technikas ir pateiksime užduočių ir pratimų pavyzdžių.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

60

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a t i r i a m o S i o S t e C H n i k o S

61

tiriamosios tecHnikos

šios technikos skirtos atskleisti tai, kas yra žmogaus viduje, kaip jis šiuo metu jaučiasi, ko trokšta, ką norėtų savo gyvenime keisti.

VaiZdinys ir priešingas VaiZdinys.

PirmoJi PAkoPA: isToriJos. Džokeris klausia dalyvių, kas iš jų norėtų pasidalyti savo priespau-dos istorija ir su ja padirbėti grupėje. Labai gerai, jeigu pasipasakoti nori pusė grupės dalyvių – tada pasidalijama į dvi dalis: pasakotojus (protagonistus arba pilotus) ir klausytojus (antruosius pilotus). Kie-kvienas protagonistas išsirenka savo antrąjį pilotą ir tyliai pasakoja jam savo istoriją. Labai svarbu, kad abu pilotai pasakojimo metu būtų užsimerkę. Jeigu antrajam pilotui sunku įsivaizduoti, aiškiai pamatyti tai, ką jam pasakoja protagonistas, jis turėtų tikslintis, klausti: „kur?“, „kada?“, „kokios spalvos?“, „kur ėjai?“ ir pan. Paprastai šiai užduoties daliai skiriama apie penkiolika minučių.

AnTroJi PAkoPA. Grupė vėl susirenka į bendrą ratą, Džokeris klausia, kurioms poroms pavyko aiškiai pamatyti istorijos vaizdinį. Pakviečiama savanorių pora. Jie sustoja nugara vienas į kitą ir kiekvienas turi sukurti savo vaizdinį, atspindintį papasakotą priespaudos istoriją. Jie gali naudotis daiktais, kitais žmonėmis, tačiau stengtis pernelyg daug jų neįtraukti, kad dauguma liktų žiūrovais. Protagonistas mintyse kuria savo papasa-kotos istorijos vaizdinį, o antrasis pilotas – išgirstos istorijos vaizdinį. Sukūrę vaizdinius jie užima juose savo poziciją – priespaudą patyrusio protagonisto.

TrečioJi PAkoPA: dVieJų VAizdinių APTArimAs. Dalyviai aptaria tai, ką mato: kuo panašūs ir kuo skiriasi sukurti vaizdi-niai, protagonistas su antruoju pilotu taip pat pasikeičia pastebėjimais. Atskleisti pačios istorijos žiūrovams negalima.

keTVirToJi PAkoPA: AkTyVAVimAs: Trys norai. Protagonistui leidžiama tris kartus pakeisti kažką savo sukurtame vaizdinyje, bandant pasiekti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta. Tą patį su savo sukurtu vaizdiniu daro antrasis pilotas. Vėliau tai aptariama: ką kiekvienas pasirinko pakeisti, dėl ko abejojo, kokius sprendimus priėmė.

Realaus ir utopinio troškimo atskyrimas. Visų prašoma grįžti į pradinį vaizdinį. Abu pilotai lėtai pakartoja tuos pačius tris norus, kuriuos jau išreiškė. Šį kartą ir kiti dalyviai, sudarantys vaizdinį, yra aktyvūs, jie, remdamasi savo jausmu ir reakcija į protagonisto veiks-mus, stengiasi jam padėti arba sukliudyti. Tada vėl vyksta aptarimas. Įdomu pirmajam ir antrajam pilotui pasikeisti vietomis ir pabandyti sudalyvauti vienam kito vaizdinyje ir galbūt net parodyti tris norus, kaip norėtų pakeisti kito piloto sukurtą vaizdinį.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

62

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a i n t r o S P e k C i n Ė S t e C H n i k o S

63

introspekcinės tecHnikos

skirtos pamatyti tai, kas paslėpta, iškelti į paviršių vidinius santykius.

antagonisto VaiZdinys.

PirmoJi PAkoPA: sAVęs VAizdinys. Grupėje pasirenkama tema – „meilė“, „pavydas“ ar kt. Augustas Boalis nurodo, kad pirmą kartą dirbdamas su grupe jis dažnai renkasi temą „baimė“, nes, anot jo, prievartai dažniausiai paklūstama iš baimės. Bijodami prarasti darbą, sutinkame su nepakeliamomis sąlygomis, bijodami prarasti meilę ar draugus, susitaikome su nepriimtinomis mums situacijomis.

Džokeris pakviečia dalyvius sustoti į ratą, veidu atsisukus į rato išorę, nedideliu atstumu vienam nuo kito. Būdami šioje pozicijoje jie turi prisiminti situaciją, kai susidūrė su bauginančiu antagonistu. Situacija turi būti aiški ir konkreti, tai turėtų būti susidūrimas akis į akį su baimę keliančiu žmogumi. Tai negali būti abstrakti baimė, ji turi būti įsikūnijusi konkrečiame žmoguje.

Kai tik dalyvis prisimena konkrečią jį bauginančią socialinę situ-aciją, jis turi sukurti kūno vaizdinį, atspindintį jo jausmą, kai priešais stovi bauginantis antagonistas. Tada gali atsisukti veidu į ratą, tačiau vaizdinio dar nerodyti. Tik tada, kai visi dalyviai atsisuka veidu į rato vidų, džokeris liepia jiems visiems vienu metu parodyti savo sukurtus vaizdinius. Kurį laiką dalyviai sutelkia dėmesį į savo sukurtą vaizdinį, bandydami jį geriau pajausti, vėliau apsidairo grupėje, žiūrėdami, kokius vaizdinius pasirinko kiti.

AnTroJi PAkoPA: VAizdinių suskirsTymAs šeimomis. Džokeris duoda dalyviams užduotį artėti prie vaizdinių, kurie yra

panašūs į jo, ir tolti nuo tų, kurie skiriasi. Taip pamažu susiformuoja kelios mažos grupelės. Būtų gerai, kad nebūtų daugiau negu penkios mažosios grupelės.

TrečioJi PAkoPA: VAizdinių PAsirinkimAs. Džokeris paprašo kiekvienos grupelės išrinkti vieną vaizdinį, kuris geriausiai apibendrina visus kitus vaizdinius. Jis neturi būti gražiausias, bet turi taikliausiai atspindėti tai, ką rodo visi grupės dalyviai, apimti kuo daugiau visiems bendrų aspektų.

keTVirToJi PAkoPA: AkTyVAVimAs. Ši pakopa yra ilga, ji vyksta tokiais žingsniais:åå1. Džokeris paprašo vaizdinių atsistoti prieš visą grupę, o grupė

tada dalijasi savo pastebėjimais. Pasisakymai turi būti trumpi, šioje fazėje nediskutuojama, dalyvių prašoma pasidalyti kilusiais jausmais. Džokeris gali atkreipti visų dėmesį į objektyviai matomas vaizdinio charakteristikas. åå2. Džokeris paprašo vaizdinių atlikti pasikartojančius, ritmiškus

judesius, kurie dar labiau išryškintų jų jausmus baimės akivaizdoje. åå3. Vaizdinių paprašoma prie judesių pridėti ir vieną ar kelias

frazes. Pirmą kartą visi vaizdiniai jas sako visi kartu, kad vieno pasisakymas neįtakotų kitų. Vėliau jie jas pasako paeiliui, kad grupė šiuos žodžius ar frazes įsidėmėtų. åå4. Džokeris paprašo kiekvieną vaizdinį transformuotis. Prota-

gonistas turi lėtai virsti į antagonistą. Antagonistui taip pat suku-riamas vaizdinys, kuris vėliau papildomas judesiu ir fraze. åå5. Antagonisto prašoma judesį ir frazes, atspindinčias jo jausmus

ir mintis, pridėti prie antagonisto vaizdinio. ååPenktoji pakopa: susitapatinimas ir atpažinimas. Džokeris klau-

sia, ar kas nors iš dalyvių, stebinčių vaizdinius, tapatinasi su kuriuo nors iš agresorių/engėjų vaizdinių. Taip nutinka labai retai. Jei yra susitapatinančių, jam siūloma pabūti antagonistu, o protagonistas grįžta į pradinį – aukos – vaidmenį. Dažniausiai niekas nesitapatina su antagonistu, todėl klausiama, kas iš stebinčiųjų dalyvių atpažįsta šį vaidmenį – yra susidūrę ar stebėję tokį asmenį. Paprastai tokių žmonių atsiranda daugiau, jų ir prašoma pakeisti antagonistus, o protagonistams nurodoma grįžti į pradinę poziciją.

šešToJi PAkoPA: imProVizAciJA dViem režimAis. Paeiliui Džokeris duoda keturias komandas:

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

64

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a i n t r o S P e k C i n Ė S t e C H n i k o S

65

åå1. „Vaizdinys“ – protagonistas ir antagonistas atkuria savo vaizdinius.åå2. „Ritmas“ – abu vaizdiniai prideda pasirinktą judesį.åå3. „Frazės“ – vaizdiniai kartoja frazes. åå4. „Veiksmas“ – visi protagonistai ir antagonistai kartu pradeda

veikti, atgyja, improvizuoja situaciją, sceną. Protagonisto tikslas yra išsivaduoti iš baimės ir patiriamos priespaudos, o antagonistas veiksmu bando parodyti, kaip elgtųsi jo pažįstamas agresorius.

Gali būti taip, kad antagonisto vietą užėmęs dalyvis visai kitaip supranta vaizdinį, negu kad buvo sukūręs protagonistas. Pvz., pradi-niame variante galėjo būti sukurtas tėvas, o engėjo vietą užėmęs naujas žmogus jaučiasi esanti vadovu. Tačiau tai yra gerai, paprastai toks vaidmens priėmimas parodo, kad šie du vaizdiniai vienu ar kitu būdu yra susiję. Kai dalyviai įsijaučia į savo vaidmenis, stiprėjant dramai ir konfliktui, Džokeris paskelbia „švelniai švelniai“ režimą. Tai reiškia, kad visas iki tol vykęs veiksmas tampa lėtas, švelnus, kalbama labai tyliai. Toks pasikeitimas padeda susitelkti ne į emocijos išliejimą ir išveiką, o į gilesnį įsisąmoninimą ir tikrojo turinio pamatymą.

Septintoji pakopa: antroji improvizacija. Po kelių minučių džo-keris nutraukia veiksmą ir siūlo kitiems dalyviams, iki tol buvusiems žiūrovais, pakeisti antagonistus. Taigi protagonistas susiduria su nauja jėga, kurią gali bandyti įveikti. Ši improvizacija taip pat atliekama dviem režimais – „normaliu“ ir „švelniai švelniai“.

Aštuntoji pakopa: pasikeitimas idėjomis. Vyksta diskusija, ref-leksija, dalyviai keičiasi pastebėjimais, įspūdžiais, dalijasi kilusiais jausmais, mintimis, sąsajomis.

„troškimŲ VaiVorykštė“Pagal šią techniką pavadinta visa technikų grupė. Kaip teigė A. Boalis, „visos technikos yra kažkuo susijusios su „Troškimų vaivorykšte“: jos padeda išskaidyti skirtingas vaivorykštės spalvas, kad vėliau būtų galima jas vėl sujungti norimose proporcijose, konfigūracijose ir struk-tūrose“. Kiekvienas žmogus visada yra kupinas jausmų, emocijų, vaiz-dinių ir tam tikrą akimirką kažkuris jų iškyla į paviršių, tampa geriau-siai matomas, tačiau tai nereiškia, kad visų kitų, net ir prieštaringų dominuojančiam, jausmų nelieka. Mes esame įvairiapusės būtybės, mūsų jausmų spektras apima meilę ir neapykantą, drąsą ir bailumą bei kitas prieštaras. Ši „Troškimų vaivorykštės“ technika taikoma siekiant

išryškinti norus, emocijas, troškimus, poreikius, jausmus. Nebūtina visais atvejais taikyti visų pakopų, turime prisiderinti prie situacijos ir dalyvių – kaip ir visais kitais atvejais, technika turi tarnauti žmogui, o ne žmogus jai. Pateikiame visus žingsnius, kuriuos galite naudoti pagal konkrečią situaciją.

PirmoJi PAkoPA: imProVizAciJA. Protagonistas išgyvena situaciją, rašo scenarijų ir režisuoja, o kiti daly-viai yra personažai, pasirenkamas antagonistas. Dažniausiai vaidinama realiai įvykusi situacija, susitikimas su priešišku asmeniu. Šioje tech-nikoje (kaip ir visose „Troškimų vaivorykštės“ technikose) dėmesys koncentruojamas ne į tą asmenį, kuris mums trukdo pasiekti savo tikslų, o į mūsų vidines asmenybes, kurios neleidžia mums įvykdyti to, ką sąmoningai ketiname.

AnTroJi PAkoPA: VAiVorykšTė. Džokeris paprašo protagonisto, kad jis sukurtų savo troškimų ir emocijų vaizdinius, kurie gali būti svarbūs pateikiamoje situacijoje. Čia kalbame apie vidines savo dalis. Pvz., net ir labai bijodami tam tikroje situacijoje, greičiausiai galime savyje atpažinti pykstančią dalį, baime besimėgaujančią dalį ir daugybę kitų. Protagonistas iš pradžių pats parodo visus šiuos vaizdinius savo kūnu. Tada tie dalyviai, kurie tapatinasi su šiais vaizdiniais, savo kūnu juos atkartoja. Jie siekia juos pajausti, išgyventi.

TrečioJi PAkoPA: TrumPi monologAi, PrisiPAžinimAi. Džokeris paprašo kiekvieno vaizdinio atsistoti nuošaliau, o protagonis-tas prieina prie jų ir sušnabžda tik jam vienam skirtą trumpą ir slaptą monologą, kuris prasideda žodžiais: „aš esu toks, nes...“, „nenoriu toks būti, bet atpažįstu tai, nes...“, „norėčiau būti labiau toks, nes...“

keTVirToJi PAkoPA: dAlis PerimA Visumą. Antagonistas eina į sceną, į kurią protagonistas siunčia vaizdinius ta tvarka, kuri jam atrodo teisinga. Kiekvienas vaizdinys minutei sustoja priešais antagonistą, tarsi būtų protagonistas, tarsi vaivorykštė teturėtų tik vieną spalvą – jį. Džokeris siunčia vaizdinį atgal, kai scena jam pasirodo pakankamai aiški.

PenkToJi PAkoPA: VisA VAiVorykšTė. Protagonistas vėl siunčia vaizdinius į sceną ir šįkart jie visi joje lieka.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

66

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a i n t r o S P e k C i n Ė S t e C H n i k o S

67

Tai neatsiejamos protagonisto dalys, jis negali jų ignoruoti, negali apsimesti, kad jų nėra, tačiau jis gali jas kontroliuoti ar turėti su jomis tam tikrą ryšį. Jis sustato šias dalis tam tikra tvarka, viduryje palik-damas vietos antagonistui. Jis gali atskiras savo dalis priartinti prie antagonisto ar nutolinti, atsukti veidu arba nugara. Antagonistas prieš visus vaizdinius stoja taip, tarsi jie būtų vienas asmuo – protagonistas.

šešToJi PAkoPA: VAliA Prieš Troškimą. Protagonistas mezga dialogą su kiekviena „spalva“ atskirai. Troškimai gali sutapti arba nesutapti su jo valia – vienas dalis protagonistas nori stiprinti, kitas – nuneigti. Kalbinami troškimai paprastai stiprėja – juos palaikyti gali valingi protagonisto troškimai arba jie gali stiprėti priešindamiesi sąmoningai valiai.

sePTinToJi PAkoPA: ProTAgonisTAs užimA AnTAgonisTo VieTą. Kai protagonistas išdėsto savo vaivorykštę ir paskatina visų troškimų augimą, džokeris pakviečia jį atsistoti šalia antagonisto. Taip jis gali matyti visą savo troškimų vaivorykštę antagonisto akimis. Kai mes kalbamės su kitais, paprastai gana aiškiai žinome, ką norime pasa-kyti, tačiau ne visada nujaučiame, kaip mus supranta. Būdamas šalia antagonisto, protagonistas turi galimybę pamatyti, kaip jis matomas ir suvokiamas iš šono. Po kurio laiko antagonistas gali pasitraukti, užleisdamas vietą protagonistui.

AšTunToJi PAkoPA: Troškimų AikšTė (AgorA). Džokeris paprašo protagonisto nulipti nuo scenos. Vaizdiniai per-eina į „agoros“ režimą: visi gali užmegzti dialogą su kitais vaizdiniais, diskutuoti ar kitaip veikti, tačiau reikia prisiminti pagrindinį tikslą – konfrontaciją su antagonistu.

Pirmiausia kiekvienas troškimas turėtų susirasti labiausiai sau priešingą troškimą ir susikauti su juo. Susiporavę jie turi atsiskirti nuo kitų ir pasikalbėti. Vėliau duodamas signalas ir ieškoma kitos poros.

deVinToJi PAkoPA: kArToTinė imProVizAciJA. Protagonistas trumpai improvizuoja pradinę sceną su antagonistu. Šį kartą protagonistas turėtų pasistengti antagonistą nugalėti. Pabaiga gali likti tokia pati arba pasikeisti.

Dešimtoji pakopa: diskusija. Visi dalyviai turi pasidalyti tuo, kaip jautėsi ir ką matė vaidindami, o vaidinime nedalyvavę asmenys – taip

pat tuo, ką pastebėjo bei kaip jautėsi stebėdami sceną.

augusto Boalis – „troškimų vaivorykštės“ technikos taikymo pavyzdys

„1989-ųjų sausį, niujorko universitete linda papasakojo mums vieną įvykį. Ji visą vasarą dirbo viešbutyje ir mėnesio gale tikė-josi užmokesčio. atėjo mėnesio galas ir ji kreipėsi į vadybininką, kad šis sumokėtų jai atlyginimą. Ji turėjo vos pusvalandį, nes šeštą valandą turėjo išvykti jos traukinys. Vadybininkas kalbėjo ir kalbėjo, laikas ėjo, o ji pavėlavo į traukinį. išsiprašyti atlygi-nimą nebuvo lengva, ji net turėjo tvirtai atsisakyti vadybininko „pasiūlymo“.

mes padarėme „vaivorykštę“. 1. linda, skubanti į traukinį. kitas traukinys tik po trijų

valandų, taigi ji būtinai nori spėti į šitą. 2. drovioji linda, kuri nežino, kaip elgtis su pinigais. galbūt

giliai viduje ji galvoja, kad nenusipelnė tų pinigų, kuriuos uždirbo dirbdama padavėja viešbutyje.

3. drovioji linda, bijanti vadybininko – galingo vyro rūsčiu veidu. tai buvo pirmas kartas, kai jai teko prieš jį stoti.

4. linda, norinti kitais metais vėl grįžti dirbti į šį viešbutį. Ji nori pasirodyti kompetentinga, praktiška, greita.

5. kantrioji linda, pripratusi laukti savo eilės, nes – na, tiesiog taip visada būna.

6. linda vos laikosi, kad nesprogtų ir nepradėtų garsiai šaukti.

7. linda – gundytoja. Vadybininkas yra vyras, jis nori ją sugundyti. linda nieko prieš – jai patinka gundyti.

tolesnėje pakopoje linda vieną po kito siuntė pas antagonistą visus savo sukurtus vaizdinius. Vadybininkas į kiekvieną jų rea-gavo skirtingai.

linda sudėliojo savo troškimų ir vadybininko konsteliaciją. mes visi galvojome, kad „linda gundytoja“ bus pastatyta kur nors toliau, nes tai nebuvo geras variantas atgauti savo pini-gus ir išeiti, tačiau, visų nuostabai linda pastatė ją priešais

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

68

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a e k S t r a v e r S i n Ė S t e C H n i k o S

69

vadybininką, gerai matomoje vietoje, šalia dviejų drovių moterų. kiek toliau ji pastatė tą, kuri norėjo grįžti į šį darbą ir kitais metais. tuomet pastatė kantriąją lindą nugara į vadybininką, bet veidu į vienintelę agresyvią figūrą, kuri stovėjo gana toli ir visaip priešinosi vadybininkui, neturėdama jokių galimybių būti išgirsta.

stebėjome „vaivorykštę“ – jos troškimų konsteliaciją. aš tikinau, kad įsiutusioji yra per daug toli, kad galėtų „veikti“. linda ją kiek priartino, bet pastatė arčiau droviųjų, kurios ją vėl neutralizavo.

pastebėjome, kad „kantrioji linda“ stovėjo taip, kad kiti vis užkliūdavo už jos. tačiau linda paliko viską, kaip buvo: ji nekreipė dėmesio į „kantriąją“ ir paliko ją klusniai stovėti.

Ji vis darė pakeitimus, kurie nieko nekeitė ir niekaip negalėjo patraukti „lindos gundytojos“, kuri beveik įsitaisė vadybininkui ant kelių ir buvo vienintelė judri figūra, neskaitant įsiutusiosios, kuri buvo per toli. po visko aš atkreipiau dėmesį į šį faktą, bet linda jo nesureikšmino:

– palieku ją ten, kur yra. tuomet paprašiau jos atsistoti prie vadybininko-aktoriaus,

kad pamatytų, kaip viską mato jis. Ji taip ir padarė. – na ir? ką tu matai?– aš matau, kad iš tiesų esu graži...nepaisant jos skubėjimo į traukinį, jos noro kuo greičiau

ištrūkti, jos baimės prieš vadybininką ir to fakto, kad jis jos visiš-kai netraukė – nepaisant visų šių dalykų, linda negalėjo pamiršti, kad yra graži, nenorėjo atsisakyti malonumo sugundyti.

tai nėra blogai. Vienintelė problema buvo ta, kad bandydama sugundyti ji galų gale nespėjo į traukinį“.

ekstraVersinės tecHnikos

ekstraversinės technikos skirtos skatinti kūrybišką ir laisvą vidinių motyvų išraišką. naudojant šias technikas skiriamos trys dalys: improvizacijos, žaidimai ir vaidinimai. Trumpai aptarsime improvizacijas ir žaidimus. Vėliau A. Boalis siūlo pasitelkti forumo arba nematomą teatrą, kuriuos jau esame aptarę.

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

70

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a i m P r o v i Z a C i J o S

71

improViZaciJos

Sustok ir pagalvok. Kai tik bandome išreikšti mintis žodžiais, iš karto susiduriame su apribojimais – mintys daug greitesnės už bet kokius žodžius. Ši technika leidžia įvardyti akimirksniu kylančias mintis, atskleisti skirtingus jų sluoksnius.

Tai galima naudoti ne kaip atskirą techniką, bet siekiant geriau suprasti, kas vyksta personažų viduje naudojant kitas technikas.

PirmoJi PAkoPA: „VAidinimo kurTiesiems“ režimAs. Aktoriai stengiasi pažadinti ir aktyvuoti savyje naujas idėjas, pojūčius ir emocijas, juos išdidindami, vaidindami be žodžių.

AnTroJi PAkoPA: „įPrAsTAs“ režimAs. Aktoriai dar kartą improvizuoja sceną, pridėdami žodžius. Šioje sta-dijoje jie jau gali pradėti matyti neatitikimus tarp to, ką daro ir ką sakosi ketinantys daryti.

TrečioJi PAkoPA: „susTok ir PAgAlVok!“ Kartais džokeris pasako „sustok!“. Jis turi jautriai nustatyti, kada tai daryti, svarbu pataikyti į tas akimirkas, kur personažų galvose gali būti daugiau minčių, negu kad yra išsakoma. Tokiomis akimirkomis aktoriai turi sustoti ir necenzūruodami sakyti viską, kas jiems ateina į galvą, nebandydami užmegzti dialogo su kitais dalyviais ir nekreip-dami dėmesio į tai, kad sakomi žodžiai galbūt prieštarauja tam, ką jie kalbėjo anksčiau.

keTVirToJi PAkoPA: PAsikeiTimAs idėJomis. Dalyviai pasidalija pratimo metu nuskambėjusiomis mintimis, siek-dami suprasti, kaip mintys padeda arba trukdo įgyvendinti išreikštą

norą. Pavyzdžiui, jeigu norime, kad mums pasisektų, bet nuolatos galvojame, kad mums nepavyks, akivaizdu, kad trukdome patys sau.

PenkToJi PAkoPA: kArToTinė imProVizAciJA su dirBTine PAuze.Aktoriai vėl improvizuoja sceną, tačiau dabar jau ne džokeris, o pro-tagonistas gali veiksmą stabdyti ir garsiai išsakyti mintis, susijusias su jo deklaruojamu noru. Jei kažko nori, mintys neturėtų būti prieš-taringos tam norui.

šešToJi PAkoPA: diskusiJA. Džokeris moderuoja diskusiją tarp visų dalyvių.

augusto Boalis. technikos „sustok ir pagalvok“ taikymo pavyzdys

„rio de žaneire, 1989-ųjų birželį, soledad improvizavo sceną, kurioje ji eina aiškintis su virš jos gyvenančiu kaimynu dėl iš jo buto tekančio vandens. Vanduo iš kaimyno buto tekėjo per soledad buto sienas. Ji norėjo, kad jis sutaisytų vandentiekį. kai-mynas labai draugiškai su ja plepėjo apie orą, jos dvasinę aurą, savo kelionę į nepalą ir galiausiai pardavė jai knygą, kurią pats parašė. soledad išėjo įsitikinusi, kad jis netaisys vandentiekio, o ji neskaitys jo knygos. Bevertis susitikimas, kuriame soledad tebuvo žiūrovė, nepadariusi nieko, kad pasiektų tai, dėl ko atėjo.

panaudojome „sustok ir pagalvok“ režimą. kaimyno mintys buvo daugmaž nuspėjamos. o štai soledad, dar prieš pasibels-dama į duris, prieš įeidama į kambarį mintyse sakė sau: „žinau, kad jis nieko nedarys“, „nėra prasmės eiti su juo kalbėtis“, „nėra prasmės bandyti“. tai reiškia, kad scenai dar net neprasidėjus, ji jau buvo baigta. mes matėme ne soledad konfliktą su kaimynu – tai buvo tik nežymus epilogas. tikrasis konfliktas vyko tarp soledad, norinčios, kad vandentiekis būtų sutaisytas, ir soledad, kuri netikėjo, kad yra to verta...“

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

72

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a P a B a i G o S Ž o d i S

73

žaidimai

Savęs priešingybė. Grupė pasidalija į dvi dalis. Pirmosios grupės dalyviai ant lapelio parašo savo vardą ir tokį asmenybės bruožą, kuris yra jam priešingas, bet kurį jis norėtų išbandyti. Tada vyksta improvi-zacija, dalyviai išbando savo „naujas asmenybes“. Pvz., drovus žmogus vaidina drąsuolį, įsitempęs – atsipalaidavusį ir t. t. Per tą laiką kelis kartus džokeris paprašo grįžti trumpam į savo tikrąją asmenybę ir vėl pereiti prie „eksperimentinės“.

Galiausiai surengiama diskusija, kurios metu stebėtojų pastabos apie tai, ką jie matė, palyginamos su tais bruožais, kuriuos dalyviai surašė ant lapelių.

paBaigos žodis

Šioje knygoje pristatėme pagrindinius Augusto Boalio engiamųjų teatro metodus. Tikimės, kad aprašymai, patarimai ir pavyzdžiai padės taikyti šias technikas praktikoje.

Augusto Boalio metodai tinka įvairioms amžiaus ir socialinėms grupėms, visiems, norintiems keisti jiems skausmingas socialines situacijas ir geriau pažinti save. Jie gali būti taikomi kaip formalaus ir neformalaus ugdymo dalis, socialinių akcijų metu, nagrinėjant socialines, psichologines ir teisines temas.

Kaip teigė Augusto Boalis, „labai lengva būtų imti ir fatališkai nuspręsti, kad mes tiesiog esame tai, kas esame, ir taškas, nieko dau-giau. Tačiau galime kūrybiškai įsivaizduoti, kad kortos, kurias gavome, gali būti perdalytos.

Mūsų asmenybė yra tai, kas yra, tačiau ji taip pat yra tai, kuo tampa. Jei būsime fatalistai, tuomet negalėsime nieko pakeisti; tačiau jei nebūsime – galėsime bent pabandyti“.

Sėkmės, drąsos ir neišsenkančio kūrybiškumo Jums linki Rimanta ir Virginija

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

74

i n t e r a k t y v i m e t o d i k a

literatŪros sĄrašas

Babbage F. Augusto Boal. Routledge Performance Practitioners. – Routledge, London and New York, 2004.

Boal A. Games for Actors and Non-Actors / Second edition. – Rou-tledge, London and New York, 2002.

Boal A. The Aesthetics of the Oppressed. – Routledge, London and New York, 2006.

Boal A. Troškimų vaivorykštė. – „Menų ir mokymo namai“, Vilnius, 2013.

Boal A. Įstatymų leidybos teatras. – „Menų ir mokymo namai“, Vil-nius, 2013.

Boal A. Engiamųjų teatras. – „Menų ir mokymo namai“, Vilnius, 2013.

Gaarder J. Kortų paslaptis. – „Tyto alba“, Vilnius, 2012.

http://www.theatreoftheoppressed.org

http://www.seimos.sveikas.lt

http://www.mruni.eu/lt

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

Interaktyvi metodika/Užsiėmimai pagal A. Boalio metodus: Nema-

tomas teatras, Laikraščių teatras, Forumo teatras, Įstatymų leidybos

teatras, Troškimų vaivorykštė. Vilnius: „Astėja“, 2013. – xx p.

UDK

ISBN

Virginija Skučaitė

Rimanta Vaičekonytė

interaktyvi metodika

Kalbos redaktorė - Aldona Paulauskienė

Viršelio dizainas ir maketas - Aida Čeponytė

Išleido UAB „ASTĖJA“, Kaštonų g. 4, Vilnius;

El.p.: leidykla@asteja.lt; www.asteja.lt

Spausdino ............

Bo-01