mindaugas nastaravičius „mo“

11
mo mindaugas nastaravičius eilėraščiai

Upload: tyto-alba

Post on 17-Mar-2016

216 views

Category:

Documents


0 download

DESCRIPTION

Mo, mielas skaitytojau, mo! Poeziją įmanu rasti ir šiuolaikinės poezijos knygose. Poezija, kūryba (poiēsis graikiškai ir reiškia kūrybą) labiausiai galima ten, kur alsuoja ir įnoringųjų sesučių mūzų motina Mnemosinė, kitaip – Atmintis. Atmintis poeziją kuria ir poezijoje įsikuria tik gyvais poetiniais tekstais, tai ji suteikia eilėraščiui tūrį, gyvybę, ilgesio aidą, nebeįmanomo sugrįžimo galimybę. Ir – kad ir kaip banaliai skambėtų – gelmę. Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja – įgalinanti (netgi įpareigojanti) poetą į pasaulius žvelgti giliai, atvirai, saviironiškai. Atminties nutvieksta poezija netgi liūdniausiomis akimirkomis išmoksta, o išmokusi ir mus išmokina šypsotis. Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei

TRANSCRIPT

mom i n d a u g a s n a s t a rav i č i u smin

dau

gas nastarav

ičius m

o

e i l ė r a š č i a i

Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas, dramaturgas, žurnalistas. Bendradarbiauja su žymiu teatro menininku Valentinu Masalskiu, Klaipėdos jaunimo teatre pastatytos dvi šio autoriaus pjesės – „Paukštyno bendrabutis“ (2012) ir „Kita mokykla“ (2013). 2010 metais, laimėjęs Rašytojų sąjungos organizuotą „Pirmosios knygos“ konkursą, išleido eilėraščių rinkinį „Dėmėtų akių“, buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. Kūryba versta į anglų, prancūzų ir rusų kalbas.

„Mo“ – antroji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga.

Mo, mielas skaitytojau, mo!

Poeziją įmanu rasti ir šiuolaikinės poezijos knygose. Poezija, kūryba (poiēsis graikiškai ir reiškia kūrybą) labiausiai galima ten, kur alsuoja ir įnoringųjų sesučių mūzų motina Mnemosinė, kitaip – Atmintis.

Atmintis poeziją kuria ir poezijoje įsikuria tik gyvais poetiniais tekstais, tai ji suteikia eilėraščiui tūrį, gyvybę, ilgesio aidą, nebeįmanomo sugrįžimo galimybę. Ir – kad ir kaip banaliai skambėtų – gelmę.

Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja – įgalinanti (netgi įpareigojanti) poetą į pasaulius žvelgti giliai, atvirai, saviironiškai. Atminties nutvieksta poezija netgi liūdniausiomis akimirkomis išmoksta, o išmokusi ir mus išmokina šypsotis.

Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei Sigitui Parulskiui tuos veik porą šimtų kilometrų, kuriuos paskutinis lietuvių agrarinis poetas keliavo nuo Obelių ligi „Mirusiųjų“.

O ir skerdžia (aukoja) Mindaugas Nastaravičius ne Sigito Parulskio (kaip dauguma postparulskinių poetų miesčionių), bet savo kiaulę. Gyvą gyvos poezijos kiaulę! Om, skaitytojau mielas, om...

Aidas Marčėnas

2

3

mom i n d a u g a s n a s t a rav i č i u s

V I L N I U S 2 0 1 4

e i l ė r a š č i a i

4

UDK 821.172-1

Na228

ISBN 978-609-466-004-7 © Mindaugas Nastaravičius, 2014© Ilona Kukenytė, dizainas, 2014© „Tyto alba“, 2014

Knyga išleista Lietuvos kultūros tarybai parėmus

Knygoje panaudotas Ričardo Šileikos nuotraukų ciklas „Nužaistų vietų perdėlionės“ (2007)

5

d a b a r j a u e s i

tavo raidės tolo viena nuo kitos, todėl nedrįsau užrašyti ir dar buvau skaitęs,kad jei nesujungi

ir jei tavo raštas pasviręs į vienąpusę, esi labai labai neprognozuojamas

bijojau tavęs, nežinodamas, nuo ko pradėti, nenorėdamas kartotis, tikėdamas slaptais mūsų susitarimais

pranešt apie vėjo kryptį, nekeistkoordinačių, atplukdančiųiki tavęs ir iki tavęs

klausiančios, kas man yra svarbiausia, kas bus, kai pradėjęs lankstyti didelękaip pasaulis gervę

išlanksčiau mažą kaip pasaulislaivą, vienstiebį, nelygiomis burėmis, nešančiomis mane į vieną pusę

sujungiančią raides, prijungiančiąprie tikrovės, kurią išlanksčiauvisai netyčia

6

7

c h o r a s : m a

kai mudu sėdėjom ant laiptų atradę nesamą aukštą ir sprendėm ar viskas jau baigta tu neryžtingai aš baugščiai

sakiau kad tikrai parašysiu kaip sekasi man gyventi matyt jau esu tikintysis nors mano galvoj cementas

per daug nedramatizuodamas darkart save atiduodu tau vos pramokęs kalbėt įkalbėtas

tais laiptais vis kilti į viršųvis atrast ir atrast ką pamiršomvis užmerkti akis dėmėtas

8

r ū š i u o t a s

praeidamas pro konteinerius, skirtusbuities atliekoms, jis kaskart nusispjauna,sumeta viską į žalią, geltoną ar tą kitą, neverta

tikrai neverta rūšiuoti, vis tiek pakeliui susimaišo,atsiduria vienoje krūvoje su tikėjimu

kad kažkam svarbūs jo sielos popieriai, dūžtantissąmonės stiklas, širdies plastikas,visokia smulkmė

sukrentanti į bendrystę: baimėsir nerimo lupenos, kaltės nuograužos,vos telpantys stambiagabaričiai

atgailos trupiniai, išberiamiprie konteinerio, už kurį atsakingasjis pats, tad rastum ką nors neatskirta

neperdirbta, bet nieko vertinga,nieko, ką galėčiau priduoti

9

k a r d i n o l a i

kai mes pasigamindavomepo dūminę šaškę, na, turiu omeny, tokį daiktą,kurį kiti vadina dūmine bomba ar tiesiog smilkstančiu reikalu, žodžiu, kai pasigamindavome, visas mūsų kaimassuprasdavo, koks geras dalykas yra natrio arba kalio salietra – čia jau, žinoma, priklauso nuo įsitikinimų, kurią naudosi, – koks geras daiktas yra vanduo, kurį maitindavome ta druska, koks reikalingas yra popierius, geriantis tą vandenį, tada džiūstantis, o tada jau sveiki atvykę į konklavą kai tai pasigamindavome, eidavom būriu į miškus, išgriautas gyvulių fermas,eidavom išlaikydami paslaptį, juodas ar baltas dūmasnetrukus pasirodys, o vienais metais visas mūsų kaimasbuvo raudonas, geltonas, rudas, nes atradome, kad į mišinį galima įdėti plaukų dažų – tais metais pamatėme tikruosius savo motinų plaukus

kai visa tai pasigamindavome,būdavo, einame kiek pritemus į pievą,gulamės, padegame, metame, laukiame, balti, juodi, visokie dūmai būdavo, būdavo, atsistojame toje pievoje, bet nė vieno iš mūsų nebesimato, būdavo, atsistojame toje pievoje, bet nė vieno iš mūsų nėra

10

e i l ė v i r š t a v o a k i ų

aš vis dar užsuku važiuodamas pro tavosodybą, dabar ten gyvena visai kitižmonės, kurie nieko apie tave nežino

nežino, kad prieš dvidešimt metų duodavaiman po rublį už nuskintų vyšnių litrą,už litrą serbentų duodavai kiek mažiau

jie nėra girdėję tavo istorijos apie žirnį,nežino, kad vaikystėje įsikišai jį į nosįir dvi dienas niekaip negalėjai išpūsti

tada jau krapštė visa šeimyna ir dar giliauįkišo, ir vežė tave arkliu į ligoninę, tadapats nusiskynei visą savo gyvenimą

ir aš stovėjau prie aukšto tavo karsto –vaikams buvo liepta pabučiuoti ranką,suaugusieji bučiavo į kaktą, skruostą

lūpas, kai aš stovėjau eilėje, tėvas pakėlė mane ir šiek tiek įleidogilyn, kad lūpas tavo pasiekčiau – – –

tik šiandien sužinojau, kad nebuvomesusitikę, kad tau mirus manęs taip patnebuvo, ir niekaip negaliu įrodyti

kad ir aš stovėjau eilėje – sako – gal tusapnavai, gal matei kokią nuotrauką,jie nieko apie tave nežino, jie negirdėjo

kodėl paprašiau, kad tėvas mane pakeltųir įleistų šiek tiek į tavo karstą, nežino,ką pasakei man – tada – iškėlęs iš vyšnios

mom i n d a u g a s n a s t a rav i č i u smin

dau

gas nastarav

ičius m

o

e i l ė r a š č i a i

Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas, dramaturgas, žurnalistas. Bendradarbiauja su žymiu teatro menininku Valentinu Masalskiu, Klaipėdos jaunimo teatre pastatytos dvi šio autoriaus pjesės – „Paukštyno bendrabutis“ (2012) ir „Kita mokykla“ (2013). 2010 metais, laimėjęs Rašytojų sąjungos organizuotą „Pirmosios knygos“ konkursą, išleido eilėraščių rinkinį „Dėmėtų akių“, buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. Kūryba versta į anglų, prancūzų ir rusų kalbas.

„Mo“ – antroji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga.

Mo, mielas skaitytojau, mo!

Poeziją įmanu rasti ir šiuolaikinės poezijos knygose. Poezija, kūryba (poiēsis graikiškai ir reiškia kūrybą) labiausiai galima ten, kur alsuoja ir įnoringųjų sesučių mūzų motina Mnemosinė, kitaip – Atmintis.

Atmintis poeziją kuria ir poezijoje įsikuria tik gyvais poetiniais tekstais, tai ji suteikia eilėraščiui tūrį, gyvybę, ilgesio aidą, nebeįmanomo sugrįžimo galimybę. Ir – kad ir kaip banaliai skambėtų – gelmę.

Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja – įgalinanti (netgi įpareigojanti) poetą į pasaulius žvelgti giliai, atvirai, saviironiškai. Atminties nutvieksta poezija netgi liūdniausiomis akimirkomis išmoksta, o išmokusi ir mus išmokina šypsotis.

Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei Sigitui Parulskiui tuos veik porą šimtų kilometrų, kuriuos paskutinis lietuvių agrarinis poetas keliavo nuo Obelių ligi „Mirusiųjų“.

O ir skerdžia (aukoja) Mindaugas Nastaravičius ne Sigito Parulskio (kaip dauguma postparulskinių poetų miesčionių), bet savo kiaulę. Gyvą gyvos poezijos kiaulę! Om, skaitytojau mielas, om...

Aidas Marčėnas