7 SEMINARAS. KOMPETENCIJOS PASIDALIJIMAS TARP ES IR VALSTYBIŲ NARIŲ.

1. ES ir valstybių narių kompetencijos pasiskirstymo problemos ir jų sprendimas Lisabonos sutartimi (www.europa.eu; skaidrės; moodle; Tamavičiūtė V. Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasiskirstymas // Justitia 2003m. 5(47) )

Kompetencijos padalijimas tarp valstybių narių ir ES tai  taip vadinamas vertikalus kompetencijos padalijimas.ES kompetencija – tai įgaliojimai suteikti jai Steigiamosiomis sutartimis. Valstybės narės perleido savo įgaliojimus reguliuoti tam tikrus klausimus Bendrijoms. Valstybės narės šią kompetenciją perdavė besąlygiškai ir neterminuotai. Kaip žinome valstybės narės savo įgaliojimus tam tikrose srityse perleidžia palaipsniui, būtent per steigimo sutarčių pataisas. Taigi tose srityse, kurias valstybės narės perleido Bendrijai, Bendrija gali veikti t.y. priimti atitinkamus teisės aktus privalomus valstybėms narėms. Tačiau jei valstybės narės tam tikrą sritį perdavė Bendrijų kompetencijai, tai dar nereiškia, kad visais atvejais valstybės narės nebegalės toje srityse veikti. Dažnai yra perduodama tik dalis tam tikros veiklos sričių įgaliojimų, todėl galimi atvejai, kai tam tikrose srityse teisės aktus kompetentingos priimti ir valstybės narės ir ES institucijos.Pagrindinė kompetencijos pasidalijimo taisyklė įtvirtinta ES sutarties 5 str.: Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės. EB sutarties 7 str. 1 dalis numato, kad kiekviena institucija veikia pagal šios sutarties jai suteiktus įgaliojimus.Teisiniam pagrindui priimti EB teisės aktą reikia šių elementų:

teisiškai reguliuojamos srities; kompetentingos priimti teisės aktą institucijos; galios šiai institucijai priimti privalomas teisės normas, pvz.:

direktyvas pagal ES sutarties 94 str., reglamentus pagal EB sutarties 39 str. 3 dalies d puntą;

nustatytos teisės akto priėmimo procedūros.Kompetencijos paskirstymas tarp ES ir valstybių narių – probleminis klausimas. Iš vienos pusės kompetencijų paskirstymo srityje yra būtinas tikslumas, antra vertus – tam tikras lankstumas. Tai nelengva užduotis. ES susidūrė su naujais iššūkiais, vienas iš kurių yra Europos institucijų priartinimas prie jos piliečių. Pastebima, kad piliečiai su ES dažnai sieja lūkesčius, kurie nėra patenkinami, arba priešingai – susidaro įspūdis, kad ES imasi per nelyg daug srityse, kur jos kišimasis nėra būtinas. Todėl svarbu skaidrumas, paprastumas ir suderinamumas paskirstant ES ir valstybėms narėms kompetenciją pagal numatomus ES pokyčius. Lisabonos sutartis išsprendžia kompetencijos padalijimo problemas. Ji įtvirtina kompetencijos klasifikaciją į išimtinę, pasidalijamąją ir papildomą. Iki Lisabonos sutarties kompetencijos padalijimo schema buvo numatyta ES Konstitucijoje, kuri taip ir nebuvo priimta.Taigi remiantis Lisabonos sutartimi ES veikimo sutartyje įtvirtintos tokios pagrindinės kompetencijos rūšys:1. Išimtinė: kai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai išimtinę kompetenciją, tik Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus aktus, o valstybės narės pačios tai daryti gali tik Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia;( 2 str. 1 dalis) Išimtinės kompetencijos esmė yra ta, kad ES naudodamasi savo išimtiniais įgaliojimais, maksimaliai įgyvendina savo jurisdikciją, o tai reiškia, kad ES institucijų priimtos teisės normos visiškai ir pilnutinai reguliuoja tam tikras politikos sritis ir nacionaliniai teisėkūrai vietos nebelieka. Tik Sąjunga čia gali priimti teisiškai privalomus aktus, o valstybės narės pačios tai daryti gali tik Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia Sąjungos aktams įgyvendinti. ES IŠIMTINĖS KOMPETENCIJOS SRITYS (baigtinis sąrašas), 3 str.a) muitų sąjungos;b) vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymo;c) pinigų politikos valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro;d) biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką;e) bendros prekybos politikos.

2. Sąjunga taip pat naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, kai jų sudarymas yra numatytas Sąjungos įstatymo galią turinčiame akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija, arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį. 2. Pasidalijamoji arba kompetencija, kurią ES dalijasi kartu su valstybėmis narėmis Sąjungos aktams įgyvendinti (2 str. 2 dalis)Šios kompetencijos srityse, Sąjunga ir valstybės narės gali priimti teisiškai privalomus aktus. Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija. Valstybės narės vėl naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nusprendė nesinaudoti savo kompetencija. Nacionalinė teisėkūra čia galima tiek ir tokia apimtimi, kiek nėra priimta ES teisinių priemonių. Priimant teisės aktus šios kompetencijos srityje yra taikomas subsidiarumo ir proporcingumo principai. PASIDALIJAMOSIOS KOMPETENCIJOS SRITYS (baigtinis sąrašas), SESV 4 straipsnisa) vidaus rinka;b) šioje Sutartyje apibrėžti socialinės politikos aspektai;c) ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda;d) žemės ūkis ir žuvininkystė, išskyrus biologinių jūrų išteklių apsaugą;e) aplinkosauga;f) vartotojų apsauga;g) transportas;h) transeuropiniai tinklai;i) energetika;j) laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė;k) šioje Sutartyje apibrėžti bendrų visuomenės sveikatos saugos problemų aspektai;Mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir kosmoso srityse, 4 str. 3 dalis);Bendradarbiavimo vystymosi labui ir humanitarinės pagalbos srityse, 4 str. 4 dalis)

3. Papildoma kompetencija Sąjungos kompetencijai priklauso atlikti veiksmus siekiant paremti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus nepanaikinant jų kompetencijos tose srityse.( 2 str. 5 dalis)Šiose srityse lieka nacionalinė teisėkūra, o Sąjungos kompetencijai priklauso atlikti veiksmus siekiant paremti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus nepanaikinant valstybių narių kompetencijos tose srityse. PAPILDOMOS KOMPETENCIJOS SRITYS (baigtinis sąrašas), SESV 6 str.a) žmogaus sveikatos apsauga ir gerinimas; b) pramonė; c) kultūra; d) turizmas; e) švietimas, profesinis mokymas, jaunimas ir sportas; f) civilinė sauga; g) administracinis bendradarbiavimas.

Taip pat galima išskirti specialiąsias kompetencijas: Koordinavimo - valstybės narės koordinuoja savo ekonominę ir

užimtumo politiką pagal SESV numatytas sąlygas, kurių apibrėžimas priklauso Sąjungos kompetencijai. (2 str. 3 d.)

Kompetencija BUSP srityje: Pagal Europos Sąjungos sutarties nuostatas Sąjungos kompetencijai priklauso apibrėžti ir įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant laipsnišką bendros gynybos politikos formavimą.( 2 str. 4 dalis)

,,Lankstumo sąlyga“( flexibility clause) – Jei paaiškėtų, kad Sąjungai reikia imtis veiksmų vienam iš Sutartyse nurodytų tikslų pasiekti Sutartyse apibrėžtose srityse, o jos nesuteikia tam būtinų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir gavusi EP pritarimą (iki Lisabonos konsultacija su EP), vieningu sprendimu imasi reikiamų priemonių. (352str).

2. Subsidiarumo ir proporcingumo principų samprata ir taikymas, įvertinant Lisabonos sutarties naujoves. (Komisijos ataskaita dėl subsidiarumo ir proporcingumo KOM(2011) 344; www.europa.eu; moodle;)

Subsidiarumas ir proporcingumas apibrėžiami ES sutarties (ESS) 5 str.Subsidiarumo principas - vienas pagr. principų, pagal kurį atskiriamos valstybių narių ir ES atsakomybės sritys, t. y. nustatoma, kas turėtų imtis veiksmų. Jei tam tikroje srityje Sąjungai priklauso išimtinė kompetencija (pagal SESV 3 straipsnį tokios sritys yra muitų sąjunga, vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymas, euro zonos pinigų politika, jūrų išteklių apsauga ir bendra prekybos politika), aišku, kad veikti turi Sąjunga. Jeigu Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetenciją (Pagal SESV 4 straipsnį tokios sritys yra vidaus rinka, socialinė politika, sanglauda, žemės ūkis ir žuvininkystė, aplinkosauga, vartotojų apsauga, transportas, transeuropiniai tinklai, energetika, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė ir tam tikri visuomenės sveikatos aspektai), minėtasis principas reiškia, kad veikti turi valstybės narės. Sąjunga turėtų imtis veiksmų tik tuomet, kai valstybės narės negali tinkamai įgyvendinti tikslų ir kai dėl masto ar poveikio Sąjunga gali įgyvendinti juos geriau.Proporcingumo principas - vienas pagr. principų apibrėžiant, kaip Sąjunga turėtų naudotis išimtine ir pasidalijamąja kompetencija, t. y. kokia turėtų būti ES veiksmų forma ir pobūdis. ESS nustatyta, kad Sąjungos veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina Sutarčių tikslams pasiekti. Turi būti pasirenkamos mažiausiai varžančios priemonės.

Sprendimai, ar siūlyti ES lygmens veiksmus (subsidiarumas), ir, jei jie siūlomi, veiksmų mastas (proporcingumas) yra labai svarbūs sumaniam reguliavimui. Tinkamo veiksmų lygio nustatymas kartais tampa politikos formavimo ir tarpinstitucinio teisėkūros proceso dalimi.Diskusijos apie subsidiarumą ir proporcingumą turi tapti skaidrios, nes taip įvairiems subjektams bus suteikta galimybė konstruktyviai apsvarstyti nuomonių pagrįstumą. Todėl kad ir kas iškeltų iniciatyvą, teisės akto projekte turėtų būti išsamus paaiškinimas, leidžiantis kitiems subjektams

įvertinti, ar laikomasi atitinkamo principo. Remiantis protokolu, šiame paaiškinime turėtų būti įvertintas finansinis pasiūlymo poveikis, atsižvelgta į finansinę ar administracinę naštą, o direktyvų atveju – nurodytas poveikis nacionalinės ar regioninės teisės aktams. Išvados turėtų būti pagrįstos kokybiniais ir, jei įmanoma, kiekybiniais rodikliais.Subsidiarumo negalima vertinti remiantis tik veiklos kriterijais. Lisabonos sutartimi pataisytame protokole nebenurodomi atitikties testai, kaip antai „būtinumo“ ar „naudos ES“. Jame taikymo metodas priderinamas prie procedūrinių aspektų, kuriais užtikrinama, kad visi pagrindiniai subjektai galėtų pareikšti savo nuomonę. Komisija savo analizės sistemoje toliau taikė „būtinumo“ ir „naudos ES“ testus ir pataria tą patį daryti kitiems subjektams.Sąžiningas politinis vertinimas parengiamajame teisėkūros proceso etape yra svarbus užtikrinant, kad pasiūlymuose nuo pat pradžių būtų keliamas subsidiarumo klausimas. Pasibaigus teisėkūros procesui būtų galima kreiptis į Teisingumo Teismą dėl priimto teisės akto teisėtumo. Kol kas Teisingumo Teismas nė vienos priemonės nepanaikino dėl subsidiarumo principo pažeidimo.KomisijaKomisija, pagrindinė t. aktų pasiūlymų autorė dėl jai suteiktos iniciatyvos teisės, turėtų užtikrinti, kad pradiniame politikos formavimo etape būtų tinkamai pasirinkta, ar ir kaip siūlyti Europos lygmens veiksmus.Komisija skelbia visų pagr. iniciatyvų veiksmų planus. Veiksmų planuose nurodomi Komisijos tikslai, įskaitant pradinį subsidiarumo ir proporcingumo pagrindimą. Šie sumanymai vėliau patikrinami konsultuojantis su suinteresuotaisiais subjektais ir atliekant poveikio vertinimą. Paaiškinimas dėl subsidiarumo kiekvienam teisės akto pasiūlymui pateikiamas aiškinamajame memorandume ir pakartojamas konstatuojamosiose pasiūlymo dalyse. Poveikio vertinimuose, kurie pridedami prie didelį poveikį darančių pasiūlymų, pateikiama kuo išsamesnė subsidiarumo ir proporcingumo analizė. Šios analizės kokybę tikrina Poveikio vertinimo valdyba.

2010 m. valdyba pateikė su subsidiarumu ir proporcingumu susijusias pastabas dėl daugiau kaip pusės ištirtų atvejų ir nurodė tris pagrindines tobulintinas sritis:– būtini tvirtesni naudos Europos Sąjungai įrodymai. Pvz, išnagrinėjusi

iniciatyvą ES lygmens veiksmų sporto sektoriuje svarbos didinimas, valdyba išreiškė susirūpinimą dėl nepakankamo planuojamos finansinės programos pagrindo. Valdyba taip pat abejojo ES lygmeniu taikomų priemonių, skirtų sumanymui ženklinti kalnų ūkio produktus, nauda. Abiem atvejais atitinkamos tarnybos nusprendė, prieš siūlydamos ES lygmens veiksmus, atlikti papildomą tyrimą;

– būtina išsami iniciatyvų, kuriomis išplečiama ES intervencijos sritis, subsidiarumo analizė. Tai pažymėtina kalbant apie kelias po finansų krizės priimtas iniciatyvas – direktyvų dėl indėlių garantijų sistemų ir dėl investuotojų kompensavimo sistemų pakeitimus, skolintų vertybinių popierių pardavimo ir tam tikrų kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių aspektų iniciatyvą ir Baltąją knygą dėl draudimo garantijų sistemų;

– valdyba, atsižvelgdama į nacionalinius skirtumus, keliais atvejais suabejojo reikiamo suderinimo lygiu. Taip atsitiko Reglamento dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo bei siūlomo Reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, susijusių su registruotos partnerystės turtinėmis pasekmėmis, pakeitimų atvejais.

Nacionaliniai parlamentaiLisabonos sutartimi įvestas subsidiarumo kontrolės mechanizmas sustiprina nacionalinių parlamentų vaidmenį – dabar jie gali vertinti, ar teisės aktų pasiūlymų projektai atitinka subsidiarumo principą. Sutartyje numatyti du mechanizmai – vadinamosios „geltonoji“ ir „oranžinė kortelės“, kurių taikymas priklauso nuo pagrįstų nuomonių, kuriose daroma išvada, jog pasiūlymas pažeidžia subsidiarumo principą, skaičiaus. Pagal abu mechanizmus teisės akto projektas persvarstomas ir gali būti keičiamas arba atsiimamas.Nuo 2006 m. Komisija, palaikydama politinį dialogą, perduoda visus naujus pasiūlymus nacionaliniams parlamentams ir atsako į jų pateiktas

nuomones. Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. tokia bendradarbiavimo struktūra taikoma kartu su subsidiarumo kontrolės mechanizmu laikymosi problemos.

Europos Parlamentas ir TarybaTeisėkūros institucijos – Europos Parlamentas ir Taryba – veikia pradinio politikos formavimo etapo pabaigoje. Jos turi patvirtinti pasiūlymo atitiktį subsidiarumo ir proporcingumo principams ir tinkamai pagrįsti savo veiksmus, jei jų daromas pakeitimas turi įtakos Sąjungos kompetencijos riboms. Taryboje principų taikymą kontroliuoja valstybių narių nuolatinių atstovų komitetas. Europos Parlamente atitiktį vertina atskirų teisėkūros sričių komitetai ir Teisės reikalų komitetas.Taryba ir Europos Parlamentas nustatė savas subsidiarumo kontrolės mechanizmo taikymo procedūras. Parlamento darbo tvarkos taisyklės buvo iš dalies pakeistos siekiant užtikrinti, kad Parlamento diskusijose būtų atsižvelgiama į pagrįstas nacionalinių parlamentų nuomones. Taryba užtikrino, kad su nacionaliniais parlamentais būtų konsultuojamasi dėl iniciatyvų, kurias pateikė valstybių narių grupė.Regionų komitetasRegionų komitetas išreiškia savo požiūrį tuomet, kai su juo konsultuojamasi, arba jis teikia nuomones savo iniciatyva. Lisabonos sutartimi komitetui suteikiami įgaliojimai ex post kelti teisės akto, kuris galėtų pažeisti subsidiarumo principą, galiojimo klausimą, tačiau tik tose srityse, kuriose reikia konsultuotis su komitetu. Nuo 2010 m. komitetas pakeitė darbo tvarkos taisykles, todėl visose jo nuomonėse turėtų būti pateikiama aiški nuoroda į subsidiarumo ir proporcingumo principus.Teisingumo TeismasPagal SESV 263 straipsnį ES Teisingumo Teismas turi teisę tikrinti t. aktų teisėtumą subsidiarumo principo laikymosi požiūriu. Protokole ypač pabrėžiama, kad Regionų komitetas arba valstybės narės pačios arba savo nacionalinių parlamentų vardu gali kreiptis į Teisingumo Teismą.

Išvados

Subsidiarumo ir proporcingumo sąvokos – tai pamatiniai ES institucijų politikos formavimo proceso elementai. Lisabonos sutartimi įvestas nacionalinių parlamentų vykdomos subsidiarumo kontrolės mechanizmas pavertė šį procesą skaidresniu ir praturtino diskusijas.Tai, kad dauguma Komisijos pasiūlymų nacionaliniams parlamentams nesukėlė rūpesčių dėl subsidiarumo, o teisėkūros institucijos juos priėmė be didesnių diskusijų subsidiarumo klausimu, rodo, kad subsidiarumo kontrolė pradiniame politikos formavimo proceso etape iš esmės veiksminga. Tačiau keliais atvejais Europos Parlamentas ir Taryba ilgai diskutavo, kaip turėtų būti aiškinamas subsidiarumo principas. Visapusės politinės diskusijos padėjo rasti tinkamą ES ir valstybių narių įsipareigojimų pusiausvyrą.