mokslo - llks pazanga ir dvasingumas.pdf · ir dvasingumo ideologija“ siekiama dviejų tikslų....

XLietuvių tauta

ir pasauLis

Mokslo pažanga ir dvasingumas

Vilnius, 2011

xLietuVių tauta ir pasauLis


© arimantas Dumčius, 2011

uDK 215(474.5)(063)Mo-65

isBN 978-9955-880-83-7

Leidinys parengtas pagal konferencijos„Mokslo pažanga ir dvasingumo ideologija“, vykusios 2010 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje, pranešimų medžiagą.

Rengėjai: Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas Seimo Sveikatos reikalų komitetas

Redakcinė kolegija:Prof. Arimantas Dumčius, sudarytojas ir leidėjasBirutė Mikalonienė, kalbos redaktorėAušra Pocienė

55

tu r i n y s

ĮŽANGOS ŽODIS

Jo ekscelencijos arkivyskupo sigito tamkevičiaus sveikinimo žodis .....................................................................................7

seimo nario prof. arimanto Dumčiaus įžanginė kalba ...................8

seimo pirmininko pavaduotojo Česlovo Vytauto stankevičiaus sveikinimo žodis ......................................................................................9

seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino stundžio sveikinimo žodis ...............................................11

I skyrius. PRANEŠIMAI

Mokslo pažanga ir tikėjimas MA narys korespondentas prof. Jonas Grigas (Lietuvos mokslų akademija) ..............................................................12

Ateities medicina – energinė integruota tradicinė ir netradicinė medicina Akad. Jurgis Brėdikis (Lietuvos mokslų akademija) ....................28

Ar mokslas stiprina dvasinę pasaulėžiūrą? Prof. Arimantas Dumčius (Lietuvos respublikos seimas) ........36

Gyvybė visatoje: atsitiktinumas ar būtinybė? Požiūris į gyvybę iš teorinės fizikos ir kosmologijos pozicijų Valdemaras Milkus (Vu Fizikos fakultetas) .................................56

Lietuvių katalikų mokslo akademija: atsiradimo Lietuvoje aplinkybės ir šiandienos iššūkiai MA narys korespondentas, LKMA tikrasis narys prof. Giedrius Uždavinys (Vu Medicinos fakultetas).................70

Sukūrimo gramatikos: moderni humanitarika ir žmogiškojo proto skverbtis Doc. dr. Paulius Subačius (Lietuvių katalikų mokslo akademija) ................................................................................77

6


Kosmosas ir žmonija. Priešpriešos ir sąsajos Astrofizikas Gunaras Kakaras (Lietuvos etnokosmologijos muziejus) ................................................................................................82

Idealizmo, materializmo sąsajos suvokiant politikos pasaulį Dr. Egidijus Vareikis (Lietuvos respublikos seimas) ..................88

Naujosios technologijos – įrankis ar viešpats? Kun. prof. dr. Andrius Narbekovas, doc. dr. Birutė Obelenienė (Vytauto Didžiojo universitetas, santuokos ir šeimos studijų centras) ........................................................................95

Žmogaus iki gimimo apsauga – mūsų visų pilietinė pareiga Dr. Dangutė Mikutienė ..............................................................105

II. skyrius. DORINIO UGDYMO PAMOKŲ PAVYZDŽIAI

Mokslo ir Šv. Rašto susikalbėjimo galimybės mokykliniuose gamtos mokslų vadovėliuose. Mokslo ir Šventojo Rašto santykis Tikybos mokytoja metodininkė Aušrelė Krunglevičiūtė .....107

Integruota biologijos ir dorinio ugdymo (tikybos) pamoka Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje Mokytojos Žavinta Daukšienė ir Virginija Rupainienė ......114

III. skyrius. DISKUSIJOS IR APIBENDRINIMAS

Kunigo roberto Grigo apibendrinamasis žodis ..........................118

Jo ekscelencijos arkivyskupo sigito tamkevičiaus baigiamasis žodis ................................................................................122

ĮŽaNGOs ŽODis

7

ĮŽANGOS ŽODIS

Jo Ekscelencijos arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus sveikinimo žodis

sveikinu konferencijos organiza-torius, iniciatorius, pranešėjus ir visus dalyvius. Mano įžanga bus ne visai mokslinė. Buvau paauglys, smalsus paauglys, ir nors tikėjau Dievą, bet tas smalsumas mane truputį ne tuo keliu nuvedė. pokario metais turbūt per-skaičiau viską, kas buvo parašyta prieš tikėjimą. ir ten nuolatos aptikdavau mintį, kad mokslas priešta-rauja religijai. Visos tos mintys iš tikrųjų mano vaikiškoje galvoje sukėlė sąmyšį ir turbūt nedaug reikėjo, kad tikėjimas būtų pra-rastas. turbūt laimė, kad tuo metu iš kažkur į mano rankas pateko tarpukarį išleistų knygų, tarp jų „teodicėja“, „Dievo buvimas“ ir kitos, ir tas smalsumas, ir tas ieškojimas turbūt atvedė į seminariją. Didžioji gyvenimo dalis praėjo laikotarpiu, kai reikėjo kažkur po-grindyje ieškoti medžiagos, bandant surasti norimus atsakymus. ir šiandien aš galiu kartu su jumis pasidžiaugti, kad šita konferen-cija vyksta ne kažkur pogrindyje, o seimo rūmuose. Manau šitais laisvės metais tai – vienas iš tų tokių gražių perliukų, ženklų, kurie liudija, kiek daug mes esame pasikeitę. Linkiu labai įdomios kon-ferencijos, gerų įžvalgų ir iš anksto dėkoju visiems pranešėjams. ačiū.

8


seimo nario prof. arimanto Dumčiaus įžanginė kalba

pastaraisiais dešimtmečiais ste-bimas įdomus fenomenas. Nuostabūs įvairių mokslo sričių laimėjimai, atra-dimai, naujos fizikos, chemijos, biolo-gijos ir medicinos, genetikos, kosmo-logijos žinios neatitolina nuo tikėjimo, o priešingai – prie jo priartina. Mokslo ir tikėjimo tiesos suderinamos, jos vienos kitas papildo. tai ypač aktualu kalbant apie visatos atsiradimo, gyvybės kilmės ir žmo-gaus prigimties ir paskirties klausimus. Vakarų šalyse būdinga tai, kad iškilūs mokslo vyrai neslepia savo dvasinių įsitikinimų, vyksta konstruktyvus ir ramus dialogas tarp Bažnyčios ir mokslo atstovų. JaV žymiausiose aukštosiose mokyklose net renkami profesoriai, atsakingi už tikėjimo ir mokslo ryšio palaikymą ir propagavimą. JaV apie 3000 mokslininkų yra susibūrę į sąjungą, kuri skatina mokslo ir tikėjimo dermę.

seimo švietimo, mokslo ir kultūros bei seimo sveikatos reikalų komitetų pirmą kartą inicijuotoje konferencijoje „Mokslo pažanga ir dvasingumo ideologija“ siekiama dviejų tikslų. Garbūs mokslo ir Bažnyčios atstovai, savo pranešimuose kalbėdami apie visatą, gyvybę, žmogaus prigimtį ir paskirtį, aptars bendras problemas ir sąlyčio taškus. tarp konferencijos dalyvių bus ir dorinio ugdymo (tikybos) mokytojų, tad antrasis uždavinys – paskatinti ir stiprinti moksleivių dvasinius įsitikinimus bei sudominti juos šiuolaikinio mokslo pasiekimais. Mokykla turi ne žodžiais, o darbais atsigręžti į kūrybiško, mąstančio ir dvasines vertybes išpažįstančio jaunuolio ugdymą.

ĮŽANGOS ŽODIS

9

ĮŽANGOS ŽODIS

Seimo Pirmininko pavaduotojo Česlovo Vytauto Stankevičiaus sveikinimo žodis

Labas rytas, Jūsų ekscelencija ar-kivyskupe, garbūs šios konferencijos pranešėjai ir dalyviai! Man tenka garbė seimo vardu ir seimo pirmininkės vardu pasveikinti jus, susirinkusius į šią labai svarbią konferenciją seimo rūmuose.

Šių laikų mokslas, vis giliau įsiskverbdamas į kūrinijos slė-pinių gelmes, atskleidžia visuotinę didingą harmoniją, liudijančią pasaulio antgamtinę kilmę. platesnis visatos kintančio pasaulio ir gyvybės procesų mokslinis pažinimas patvirtina, kad gyvoji ir ne-gyvoji gamta neatsirado be pirminės priežasties – be Kūrėjo. pa-vyzdžiui, kuo nuodugniau atskleidžiamos genetikos paslaptys, tuo labiau neįtikėtinas tampa sudėtingo genetinio kodo mechanizmų savaiminis atsiradimas. Jeigu taip, tai ar šiandien dar aktuali kūri-niją nagrinėjančio mokslo pažangos santykio su kūrėju ir su reli-gija problema? Manome, kad ji tebėra aktuali. Mokslas, gilindamas žinias ir kurdamas naujas modernias technologijas, siekia nusista-tyti požiūrį į tai, ką pats sukuria ir kuo savo kūrybą laiko. Kunigo andriaus Narbekovo ir docentės Birutės Obelenienės pranešimo pavadinime klausiama: „Naujosios technologijos – įrankis ar vieš-pats?“, t. y. ar mokslo sukurtos technologijos yra kūrėjo įrankis, ar jos pretenduoja į viešpaties vaidmenį. Dėl mokslo atradimų, susi-jusių su kamieninių ląstelių ir kitais tyrimais, žmonijai kyla rimtų etikos problemų. todėl ši konferencija yra labai reikalinga aptarti tokio pobūdžio klausimus.

10


Bet yra dar vienas aspektas, dėl kurio, manau, labai prasminga, kad ši konferencija vyksta seime. Būtent dėl to, kad teisėkūra pa-liečia egzistencinių klausimų sritį, kai Lietuvos ar visos europos sąjungos įstatymai nustato teisinį reglamentavimą, kaip mokslo atradimai bus panaudoti. tokiu atveju kyla klausimas, kokios yra žmogaus kišimosi į kūriniją ribos. pavyzdžiui, daugelyje europos sąjungos teisės aktų jau kalbama apie žmonių reprodukciją, repro-dukcinę sveikatą ir panašiai, t. y. artėjama prie ūkinių sampratų, ignoruojant žmogų kaip būtybę, turinčią sielą ir ypatingą pašau-kimą.

taigi man malonu pasveikinti visus konferencijos dalyvius ir palinkėti labai vaisingo ir labai prasmingo darbo, aptariant tokio pobūdžio problemas kaip mokslo pažangos ir pasaulėžiūros san-tykis. Linkiu jums įdomių minčių ir gilių apmąstymų.

11

ĮŽANGOS ŽODIS

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio sveikinimo žodis

Gerbiamasis ekscelencija, mieli konferencijos dalyviai! iš tikrųjų idėja, kurią pasiūlė profesorius a. Dumčius, yra be galo svarbi ir reikšminga. Kal-bėti apie mokslo pažangą ir pasau-lėžiūros dalykus, mokslo ir tikėjimo, mokslo ir religijos santykį čia, seime, drįsčiau pasakyti, yra nestandartinis sprendimas. Bet sparčiai keičiantis gyvenimui, technologiniams procesams, kyla esminių egzistencinių klausimų. Nuolatinėje laiko tėkmėje yra pastovūs dydžiai, nekintančios, stabilios vertybės. Laicistinė gyvensena ir laicistinė filosofija, plačiai propaguojama ideologija, į patį visatos centrą iškėlusi tik individualųjį „aš“, ima kelti nepasitikėjimą daug kuo. Be „aš“ yra ir ta didžioji kūrinija ir jos slėpiniai. Labai džiau-giuosi, kad konferencijoje, be akademinės bendruomenės atstovų, be mūsų dvasininkų, dalyvauja gausus būrys pedagogų, tų, kurių misija, paskirtis yra užtikrinti tolydžią darnią gyvenimo kaitą ir tos kaitos vertybinius pamatus.

Linkiu gražaus sambūrio, gražių diskusijų, gražių įžvalgų, suteiksiančių mums rimtų postūmių kitiems darbams. Dėkui vi-siems.

12


i skyrius. praNeŠiMai

MOKSLO PAŽANGA IR TIKĖJIMASMA narys korespondentas prof. Jonas Grigas (Lietuvos mokslų akademija)

Kas neieško dangaus savyje, veltui jo ieško visatoje.

Mokslas yra labiausiai jaudinanti atradimų iniciatyva žmo-nijos istorijoje. per stulbinamai trumpą laiką jis praplėtė mūsų ži-nias nuo subatominių dalelių iki galaktikų elgesio, atskleidė, kaip veikia gamtos dėsniai iki pat mūsų minčių ir kaip viskas tarpusa-vyje susiję. Mokslas leidžia numatyti, kas tam tikromis aplinky-bėmis gali atsitikti. tai ir sudaro mokslo grožį. Jis leidžia žinoti, kas bus, jeigu įkvėpsime radioaktyviąją dalelę, kaip mus veikia mobi-liojo telefono elektromagnetinė spinduliuotė, ar išsieikvos saulės vandenilis. Kasmet mokslas atranda vis naujų reiškinių, o žmonės nuolat mokosi ir tas žinias naudoja gilesnei pasaulio sampratai bei daro pasaulį patogesnį ir gražesnį. Mokslas keičia mūsų gyvenimą, atskleisdamas gamtos tvarką ir grožį [1-3].

Didelę filosofinę ir praktinę pažangą padarė neuromokslas. Daug supratome, kaip veikia mūsų sąmonė, kaip gimsta mintys. Vieną dieną išsiaiškinsime, kaip smegenys užkoduoja mūsų mintis, apie kurias aš mąsčiau rašydamas šį straipsnį, o jūs jį skaitydami. Greitai nervų sistemos kodas padės išspręsti minties ir kūno pro-blemą ir užbaigs tūkstantmečių šnekas, kad esame sudaryti iš kūno ir sielos, kuri susijusi su mūsų sąmone ir mintimis ir kuri mirus palieka kūną. tačiau mokslas įrodė, kad be smegenų nėra ir sąmonės bei minčių, taigi ir siela tarsi negalėtų atsiskirti nuo smegenų. Galiausiai suprasime, kaip veikia smegenys ir kodėl jos kartais neveikia. Greitai galbūt atrasime tikrai efektyvius depre-

13


sijos, šizofrenijos, demencijos (senatvinės silpnaprotystės) ir kitų nervų ligų gydymo būdus.

Mokslas kuria žinias apie pasaulį ir kondensuoja jas į patikimus dėsnius. Mokslas privalo atitikti tam tikrus kriterijus. astrologija, parapsichologija, misticizmas ar magija tų kriterijų neatitinka. O ar galima suderinti mokslą su tikėjimu, ir kaip mokslininkas turėtų reaguoti į tikinčiųjų įsitikinimus? Juk dažnas susimąsto apie savo būties prasmę ir tikėjimo tiesas.

prieš pusantro šimto metų visi žymiausi mokslininkai buvo krikščionys. Jų pasaulis buvo sukurtas Dievo. teologai tvirtino, kad Dievas sukūrė išmintingus dėsnius, kurie leido visiems orga-nizmams puikiai prisitaikyti vieniems prie kitų ir prie aplinkos. tuo metu prasidėjusios mokslinės revoliucijos architektai buvo sukonstravę ir alternatyvų pasaulėvaizdį, pagrįstą fizikalizmu, de-terminizmu ir kitais fundamentaliais dėsniais. toks buvo Vakarų žmogaus mąstymas prieš pasirodant 1859 metais Čarlzo Darvino knygai Apie rūšių kilmę.

Darvinas atmetė visus antgamtinius reiškinius [4]. Jo evoliu-cijos teorija paaiškino gyvybės rūšių prisitaikomumą ir pasaulio skirtingumą natūralia atranka. Jai nereikėjo Dievo kaip pasaulio kūrėjo (nors visiškai galima tikėti Dievą ir pripažinus evoliuciją, nes Dievo tikėjimas reiškia visatos istorijoje įžvelgti Mintį ir tikslą). Darvinas parodė, kad Biblijoje aprašytas pasaulio sukūrimas prieš-tarauja gamtos dėsniams. Visus „tobulos kūrybos“ aspektus galima paaiškinti natūralia atranka. Dievo atskyrimas nuo mokslo atvėrė kelią griežtam moksliniam gamtos reiškinių aiškinimui ir sukėlė galingą intelektualinę ir dvasinę revoliuciją, kuri tęsiasi iki šiol.

Nuo pitagoro ir platono laikų pasaulio įvairovės koncepcija akcentavo pasaulio nekintamumą, stabilumą. Darvinas atmetė šią koncepciją. anot jo, visi gyvi organizmai, įskaitant žmogų, nuolat keičiasi. iš visų Darvino idėjų jo amžininkai sunkiausiai priėmė žmogaus kilmės teoriją. teologams žmogus yra išskirtinis Dievo kūrinys, skirtingas negu visi kiti jo kūriniai. aristotelis, Dekartas ir

14


Kantas su tuo sutiko. tačiau biologai anatominiais tyrimais akivaiz-džiai įrodė, kad žmogus ir beždžionė turėjo bendrą kilmę. Bendros žmogaus ir gyvūnų kilmės pripažinimas atėmė iš žmogaus jo iš-skirtinį vaidmenį pasaulyje. Nepaisant to, žmogaus protas išskiria jį iš visų kitų gyvūnų. tik žmonės kalba, turi susikūrę gramatiką: sintaksę ir morfologiją. tik žmonės sukūrė tikrąsias etikos normas, turtingą kultūrą ir, gerai tai ar blogai, užvaldė pasaulį.

Kai Č. Darvinas paskelbė evoliucijos hipotezę, daugybės mokslo sričių įrodymai palaipsniui įtvirtino evoliucijos idėją. tikėjimui Dievo kūryba vietos liko mažiau. Nekyla abejonių dėl evoliucijos rūšių viduje, bet abejotina, ar evoliucijos teorija paaiš-kina rūšių atsiradimą. per visą žmonijos istoriją naujų rūšių tarsi neatsirado. Gal dėl to, Gallup organizacijos duomenimis, apie 55 procentai Vakarų pasaulio žmonių šiandien tiki, kad Dievas su-kūrė pasaulį. tuo tiki apie 30 procentų aukštąjį mokslą baigusių žmonių.

ir 21-ajame amžiuje yra žmonių, kurie mano, kad evoliucijos teorija taip pat yra religija. atsakymus į visus gyvenimo prasmės klausimus jie randa Biblijoje. anot jų, Dievas žmogui davė sme-genis, kad šis išrastų kompiuterius ir kitus nuostabius dalykus, kuriais naudojamės. Jeigu žmogaus genetinio kodo atskleidimas neįrodo Dievo kūrybos, niekas kitas evoliucijos teorijos šalininkų dieviškosios kūrybos egzistavimu neįtikins. Kita vertus, ginčas tarp evoliucijos ir Dievo kūrybos ne visada yra ginčas dėl tiesos. Mokslas negali įtikinti tų, kurie, atmesdami mokslą, nepripažįsta mokslinio mąstymo taisyklių. Dievo kūrybos šalininkų argumentai moksliniam mąstymui žalingi, nes jie išduoda loginę ir filosofinę mintį. tragiška ironija yra tai, kad jeigu jiems pavyktų įrodyti savo tiesą, jie prarastų ir tikėjimą.

Viduramžiais vienuolynai buvo mokslo žinių židiniai. Jėzuitai steigė universitetus europoje, amerikoje ir kitur. Deja, vėliau Baž-nyčia ėmė persekioti mokslininkus. Geriausiai žinomas pavyzdys yra Galileo Galilėjus.

15


Mokslas ir tikėjimas išsiskyrė 17-ajame amžiuje, kai europoje susikūrė pirmosios mokslinės draugijos. Jos buvo tarsi savisaugos priemonės nuo Bažnyčios įtakos. „Viskas, ką mes turime bendro, yra laisvė filosofuoti fiziniais klausimais,“ – rašė Federikas Cesis (Federico Cesi) mokslo draugijos, kuriai priklausė ir Galilėjus, na-riams. 19-ajame amžiuje tarp mokslo ir tikėjimo jau buvo nubrėžtos aiškios ribos. Kembridžo universiteto geologas adomas sedžvikas (Adam Segwick) mokslininkams priminė: „Jei mes peržengsime savo ribas, eisime į mums nepriklausomas sritis ir atversime duris niūriai laukinei politikai, tai bjaurus nesantaikos demonas nedels-damas ras kelią į mūsų filosofijos rojų.“ Kokia aktuali mintis ir šian-dien! Mokslas žadėjo sutarimo rojų. politika, sumaišyta su religija, priminė inkvizicijos šėtoną.

Mokslo interesų saugojimas, uždarant tam šėtonui duris, vis daugiau skyrė mokslą ir religiją. iki Darvino buvo manoma, kad Kūrėjo buvimas įrodytas. Vėliau atsirado vis daugiau abejojan-čiųjų.

esminis mokslo principas yra siekis paaiškinti visatos ir mus supančios gamtos reiškinius patikrinamais, o ne antgamtiniais mechanizmais. Bet daug žinomų tikinčiųjų mokslininkų, kaip Ko-pernikas, Galilėjus, Niutonas, paskalis ir kiti, nenorėjo taip apri-boti mokslo. Jų žinios išėjo už šių natūralių mechanizmų ribų. ti-kėjimas įkvėpė jų mąstymą ir jų atradimai buvo tikrai moksliniai. pavyzdžiui, Niutonas abejojo, kad gravitacijos dėsniai galėtų pa-aiškinti planetų judėjimą. Jis manė, kad tik Kūrėjas išlaiko planetas orbitose. Deja, jis klydo.

Įdomu, kad 21-ajame amžiuje didžiausią mokslinę pažangą pasiekusioje šalyje – JaV pasaulio sukūrimo šalininkai stengiasi įtikinti politikus, teisininkus ir paprastus žmones, kad evoliucijos hipotezė tėra tik klaidinga fantazija. Jie bando įdiegti į mokyklų programas „protingo pasaulio sukūrimo“ alternatyvą evoliucijos hipotezei.

16


ar gali būti moksliniai tyrinėjimai suderinami su žmogaus dvasiniais įsitikinimais? tai sudėtingas klausimas. Lietuvoje šiuo klausimu nesiima viešai diskutuoti nei mokslo, nei Bažnyčios at-stovai, vieni kitų tarsi nepastebėdami. retas kunigas stengiasi pa-bendrauti su mokslo žmogumi ir atvirkščiai. ar iš tikro jie neturi apie ką kalbėtis, ar iš tikro mokslininkai ir dvasininkai yra prie-šinguose pažinimo poliuose? Berlyno siena griuvo, bet siena tarp mokslo ir religijos Lietuvoje vis dar nepajudinama. Kai kunigas per pamokslą skelbia, kad išsimokslinimas trukdo pažinti Dievą, tuo pasako, kad tikėti Dievą gali tik neišsilavinę, tamsūs, neturintys mokslo žinių žmonės. Kodėl kunigas mano, kad mokslas panai-kina tikėjimą? ir ar iš tiesų taip yra?

pažiūrėkime, ką apie tai kalba garsūs pasaulio mokslininkai ir dvasininkai. Garsiausias 20-ojo amžiaus mokslininkas, Nobelio premijos laureatas fizikas albertas einšteinas manė, kad „mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo – akla“. Įsiklausykime į šią gilią mintį. Daug įdomių minčių apie tai galima rasti neseniai Vakaruose išėjusioje knygoje Tikėjimas ir protas abejonių amžiuje.

Gal dėl šiltnamio efekto, gal dėl Vakarų pasaulio di-dėjančių visuomenės ydų – tarp mokslo ir tikėjimo pa-saulyje jaučiamas atlydys. Vatikanas pagaliau formaliai atsiprašė dėl Galilėjaus per-sekiojimo, o popiežius Jonas paulius ii pripažino evoliu-ciją „daugiau nei hipoteze“. Fulerio (Thomas Fuller) teo-loginės seminarijos pasedo-noje (JaV) konservatyviųjų

Albertas Einšteinas

17


protestantų intelektualinis centras prieš dešimtmetį pripažino žmonių giminės medžio natūralią kilmę.

Labai spartūs pokyčiai vyksta mokslo pasaulyje. Kasdien plaukia nauji atradimai apie mikropasaulį, visatą ir žmogų. O re-ligija stagnuoja. JaV Nacionalinė mokslų akademija ir amerikos mokslo pažangos asociacija yra sukūrusi mokslo ir tikėjimo dia-logo projektų, kurių tikslas – nutiesti tarp jų tiltus. Įsteigti Čikagos religijos ir mokslo centras bei teologijos ir gamtos mokslų cen-tras Berklyje. Kembridžo ir prinstono universitetai įsteigė profe-sorių etatus mokslui ir tikėjimui derinti. Kitas ženklas, rodantis mažėjantį priešiškumą tarp mokslo ir religijos, yra vis dažnesni didžiųjų mokslininkų vieši pasisakymai apie savo dvasinius įsitiki-nimus. Nobelio premijos laureatas fizikas Čarlis taunsas (Charlie Townes) knygoje Kuriant bangas 30 puslapių paskyrė religiniams klausimams. Nors geram mokslininkui nepriimta būti tikinčiuoju, buvęs ypač prestižinio Masačusetso technologijos instituto rekto-rius Č. taunsas visą gyvenimą lankė bažnyčią ir laikė save tikin-čiuoju. Jis kasdien meldėsi ir Bibliją laikė istorijos metraščiu, kuris neprieštarauja šiuolaikiniam mokslui, jei jos faktus supran-tame nepedantiškai.

Karo metu Č. taunsas kūrė radarus, o po karo su-kūrė pirmąjį kvantinį mikro-bangų generatorių mazerį. Kiek vėliau jis sukūrė ir lazerį. Č. taunsas sako, kad šių isto-rinių atradimų įkvėpimo šal-tinis jam buvo Dievas, kuris neleido kilti abejonėms. Vė-liau Č. taunsas susidomėjo

Čarlis Taunsas

18


infraraudonąja astronomija ir įrodė, kad visatoje gausu organinės medžiagos. Č. taunsas nelaikė mokslo ir tikėjimo priešiškomis jė-gomis. „Mokslas siekia suprasti visatos mechanizmus, religija – jos prasmę. todėl mokslas ir religija negali būti atskirti“, – sakė jis. „Ne-protinga galvoti, kad mes jau žinome pakankamai apie pasaulį, kad pasitikėtume atradę visas veikiančias jėgas. tai daugiau nelogiška nei tvirtinimas, kad tikėti yra nelogiška“, – sakė šis garsus moks-lininkas. Jis tikėjo, kad mokslas ir religija artėja prie susitaikymo periodo, nes mokslininkai susiduria su neatsakomais klausimais, pavyzdžiui, kas sukėlė visatos Didįjį sprogimą. „Fizikai atsitrenkia į akmeninę sieną reiškinių, kurie, atrodo, atspindi protą, veikiantį pagal gamtos dėsnius. Biologai atsitrenks į akmeninę sieną, jei jiems nepasiseks paaiškinti staigių šuolių neurologinėje sofistikoje. Kuo daugiau mes sužinome apie kosmosą ir evoliucinę biologiją, tuo daugiau jie atrodo nepaaiškinami be protingo kūrimo. ir tai man įkvepia tikėjimo“, – sakė Č. taunsas.

Keblūs etiniai klausimai, kuriuos iškėlė klonavimas, genų in-žinerija, dirbtinis apvaisinimas ir kiti atradimai, skatina mokslo ir Bažnyčios dialogą. Bet mokslą ir Bažnyčią taip pat veikia pragmati-niai motyvai. Dvasininkai turėtų parodyti, kad jiems suprantamos mokslininkų mintys. pasiremdami mokslu, jie tik sustiprintų šiuo-laikinių žmonių tikėjimą. stebėjausi, kaip japonai atranda Dievą žiūrėdami į rasos lašelį ant lapo arba į rožės žiedą. tik reikia gi-liai pamąstyti, kas taip subtiliai sudėsto atomus rožės žiede, kad joks chemikas negali to padaryti. Neseniai amerikoje klausiausi kunigo ilgo pamokslo apie vandens lašą. tai buvo viena iš gra-žiausių mokslinių paskaitų apie vandenį – jo kilmę, jo paprastą ir kartu sudėtingą sandarą, jo savybes. anot kunigo, tai nuostabus Dievo kūrybos vaisius. ir nė vienas nebūtų galėjęs tam prieštarauti. Ne kartą Kioto filosofiniame sode stebėjau japonus, žiūrinčius į akmenis smėlyje, mąstančius apie pasaulį ir Kūrėją. Fizikai atrado, kad atomai, molekulės ir kitos dalelės, iš kurių sudaryti ir mes, gali pasireikšti kaip medžiaga arba bangos, taigi jie yra tik koncen-

19


truota energija, kuri neišnyksta, tik viena jos forma virsta kita, ir tai man sukelia daugiau pamąstymų apie žmogų ir jo amžinumą nei abstrakčios Biblijos tiesos. tad kur dar slypi priešiškumo tarp mokslo ir tikėjimo šaknys?

Buvęs Kembridžo universiteto biochemijos dekanas arturas pykokas (Arthur Peacocke) nurodo, jog 19-ajame amžiuje mokslo įstaigos užėmė karingą poziciją religijos atžvilgiu, kad išlaikytų veiklos ir sprendimų laisvę, nes iki tol didelę įtaką universitetams darė Bažnyčia. Šiandien mokslas nuėjo toli, o Bažnyčia liko ten, kur buvusi.

atlydžio ženklai dar nereiškia, kad pasibaigė ledynmetis. Nuo Darvino knygos Rūšių kilmė paskelbimo ryšiai tarp mokslo ir re-ligijos buvo priešiškumo pratybos, kuriose viena šalis laimėdavo kitos sąskaita. Dabar daugelis mokslininkų yra netolerantiški reli-gijai, kaip kažkada Bažnyčia buvo netolerantiška mokslui.

priešiškumą tarp mokslo ir tikėjimo gilina naujieji pasaulio sukūrimo idėjos skleidėjai, kurie neigia evoliuciją ir neginčytinus geologijos bei archeologijos faktus. Katalikybė jų nepalaiko, o pro-testantizmas, judaizmas ar is-lamas seniai nustojo tvirtinti, kad pasaulis ir žmogus tik ne-seniai sukurti.

JaV Nacionalinio svei-katos instituto direktorius genetikas Francis Kolinsas (F. C. Collins) mano, kad ti-kėjimas padeda darbui. „Kai kažką naujo atrandame apie žmogaus genomą, aš pajuntu pagarbią baimę suprasdamas, kad žmonija tik dabar sužino,

Francis Kolinsas

20


ką Dievas seniai žinojo. Šis giliai slypintis jausmas man padeda su-prasti dvasinę gyvenimo pusę. Daug mokslininkų iš tikro nežino, kiek daug jie praranda netyrinėdami savo dvasinių jausmų“, – rašo Kolinsas. Lietuvoje išleista šio garsaus mokslininko knyga Dievo kalba [5] ragina pažinti Dievą per jo kūrybos vaisius, kitaip sa-kant, skaityti Dievo kalbą gilinantis į mokslą. skaityti Dievo kalbą reikėtų ne tik eiliniams žmonėms, bet ypač kai kuriems kunigams. Minėtoje knygoje Douglas Coe teigia, kad „tikėjimas ir mokslas ne tik suderinami, bet ir papildo vienas kitą“.

Masačusetso universiteto fizikas Deividas skotas (David Scott) sako: „postmodernistinėje akademinėje kultūroje dauguma moks-lininkų mano, kad jie turi tyčiotis iš tikėjimo, kad būtų laikomi rimtais. tačiau iš tikro didieji mokslininkai nebijo plačiau svars-tyti savo darbo religinių aspektų. Jiems tai atrodo intelektualiai patrauklu.“ pavyzdžiui, Niutonas žavėjosi Biblijos pranašystėmis. Jis manė, kad beveik pastovus planetų zodiakas neatsirado atsitik-tinai ir rodo estetinį Kūrėjo protą. Fizikui Verneriui Heizenbergui (Werner Heisenberg) tikėjimas nesutrukdė sukurti neapibrėžtumo dėsnį.

ar iš tikrųjų yra esminių prieštaravimų tarp mokslo ir tikėjimo, kaip daugelis mano? ar mokslas jau užėmė Dievo vietą? Nobelio premijos laureatas fizikas L. Ledermanas (Leon Max Lederman) laikosi nuomonės, kad mokslas neranda dievybės įrodymų ir nors „moksle ne viskas aišku ir lieka vietos Kūrėjui, tos vietos yra daug mažiau nei buvo prieš 50 metų“.

prasidėjus naujam tūkstantmečiui, pasaulyje kilo naujas reli-ginių skeptikų karingumas atsakant į tris grėsmes mokslui ir laisvei: 1) puolimą prieš Darvino evoliucijos teoriją ir kamieninių ląstelių tyrimus; 2) pralaužą barjerų, skiriančių Bažnyčią ir valstybę, sutei-kiant kai kurioms religijoms politinius privalumus prieš kitas, ir 3) fundamentalistų terorizmą. Šis skeptikų karingumas labiausiai pasireiškia neseniai pasirodžiusiose knygose [6-9], kurių dar nėra lietuvių kalba.

21


Molekulinės medicinos instituto palo alto mieste, Kaliforni-joje, direktorius Džeimsas Larikas (James Larick) išreiškia daugelio mokslininkų požiūrį pastebėdamas: „Kaip žmonės suprato, kad ne Dievas sukelia žaibą, taip palaipsniui jie supras, kad sąmonė ir kiti visagaliui priskiriami reiškiniai taip pat kyla natūraliai.“

Oksfordo universiteto zoologas ričardas Daukinsas (Richard Dawkins) yra tarsi vyriausiasis religijos mokslinis gladiatorius. Jis mano, kad ir netikintis žmogus gali būti laimingas, harmoningas, moralus ir intelektualiai patenkintas. BBC televizijoje jis vedė mokslo laidas, o Oksforde jam buvo net įsteigta mokslo popu-liarinimo katedra. Visus, kurie tiki Dievą, jis vadino moksliniais beraščiais ir rašė: „Visata, kurią matome, turi tiksliai tas savybes, kurių reikėjo tikėtis, jei jos pradžioje nebuvo jokio kūrimo, jokio tikslo, blogio nei gėrio, nieko, išskyrus betikslį abejingumą.“ Kny-goje Savanaudis genas jis sako, kad esminė evoliucijos kova vyksta ne tarp individų ar rūšių, bet chromosomų lygmeniu. Organizmai tik tarnavo genams. „Mes esame tik DNr platinimo mašinos. tai vienintelė kiekvieno gyvo padaro gyvenimo prasmė“, – sakė jis. Net sąmonė jam nėra išimtis, nes žmogaus mintys, anot jo, tėra tik evoliucinis genų prisitaikymas prie savo interesų progresa-vimo. „savanaudžių genų, aklų fizinių jėgų ir genų re-produkcijos visatoje kai kurie žmonės nusivilia, kiti tampa laimingi, ir čia nėra jokio rimo ir priežasties“, – rašė jis kny-goje Upė iš rojaus. anot jo, žmonės, kurie tiki, kad gyvybė buvo sukurta sąmoningai, ne tik klysta, bet yra nemokšos ir

Ričardas Daukinsas

22


nėra jokios prasmės toleruoti religiją, nes tikėjimas šiandien iš ti-krųjų yra mirusi problema. tačiau ar tikrai mirusi? Vaikai, prieš 30 metų buvę abejingi religijai, dabar lanko bažnyčią su savo vaikais. Kalifornijos universiteto genetikos profesorius Francisco ayala teigia, kad mokslininkai, kurie kritikuoja religiją, daro klaidą. Jis ragina tikinčiuosius derinti mokslą su religija. penkerius metus studijavęs teologiją ir įšventintas dominikonų kunigu, ayala evo-liucijos teorijoje stengiasi rasti atsakymą į pagrindinį krikščio-nybės paradoksą – kodėl mylintis ir viską galintis Dievas leidžia blogį ir kančią?

Kunigaikštis Velingtonas (Wel-lington) yra pastebėjęs: „išmokslin-kite žmones be religijos ir padarysite juos protingais velniais.“ Gal todėl yra perpildyti mūsų kalėjimai? Gal todėl nesaugu mūsų gatvėse? Kita vertus, „gražiausia muzika, subtiliausias menas, geriausios knygos ir tobuliau-sios politinės sistemos buvo sukurtos žmonių, kurie tikėjo Dievą“, – rašė Vilfordas Hiuksonas.

Jei Dievui skirta erdvė ir trau-kiasi, ji nepaveikė tikinčiųjų moksli-ninkų. Larsono apklausos rezultatai rodo, kad 40 proc. mokslininkų šian-dien yra tikintys kaip ir 1916 me-tais. Kai kurie žymūs mokslininkai tvirtai įsitikinę, kad mokslas dar daug vietos palieka Dievui. O fizikas robertas Milikenas (Robert Andrews Millikan) rašė, kad jis niekada ne-pažinojo mąstančio žmogaus, kuris netikėjo Dievo. Nobelio premijos

Kunigaikštis Velingtonas

Robertas Milikenas

23


laureatas biologas Kristianas de Diuvas (Christian de Duve) sakė: „Daugelis mano kolegų yra ateistai, bet ateizmui moksle nėra prie-žasties. Netikėjimas yra tik vienas iš daugelio galimų asmeninių požiūrių“. Kitas Nobelio premijos laureatas biologas Jošua Leder-bergas (Joshua Lederberg) rašė: „Niekas kol kas nepaneigia Dievo. Nenuginčijama ir tai, kad religinis impulsas skatina mokslinius ty-rimus. Visa kita yra tik spekuliacijos.“

Kembridžo universiteto profesorius fizikas Džonas polkin-gornas (John Polinghorne) pažymi, kad „yra tendencija ieškoti Dievo dramatiškuose fizikos ir biologijos nenuoseklumuose ir jei jo ten nerandama, skelbiama, kad religija nugalėta. tačiau Dievas gali veikti subtiliais būdais, kurie yra paslėpti nuo fizinių mokslų“. tikėjimą Kūrėju palaiko ir tai, kad mokslas iki šiol dar neatskleidė gyvybės kilmės ir nenugalėjo mirties.

Objektyviai veikiantys natūralios selekcijos ir kiti gamtos dės-niai mokslo skeptikus skatina nepripažinti aukštesniosios galios. „Kuo daugiau visata atrodo suprantama, tuo daugiau ji atrodo be-prasmė“, – rašė Nobelio premijos laureatas fizikas stivenas Vein-bergas (Steven Weinberg). apie mokslo pažangą jis taip mano: „Kiek mums žinoma, fizikos dėsniai yra šaltai objektyvūs ir nepalieka net užuominos apie prasmę ir tikslą.“ tačiau ir šalti gamtos dėsniai gali išreikšti gilų tikslą – mano Karnegio instituto astronomas alanas Dresleris (Alan Dressler). anot Dreslerio, mokslas susiduria su iš-šūkiu: „Žmonės atsisakė senojo tikėjimo, kad žmonija yra visatos fiziniame centre, bet turi grįžti atgal tikėdami, kad esame prasmės centre.“ Ši mintis sutampa su tuo, ką akcentuoja religija. O mi-nėtasis skotas pažymi: „Dvi vyraujančios disciplinos, ieškančios tiesos apie žmonijos esmę, yra mokslas ir religija. Žmonių pastan-gomis kartą jos buvo sujungtos, bet humanitarų įstaigose dabar dominuoja postmodernistai, kuriems nieko nėra tikra – nėra ab-soliučios tiesos, tik konstruktyvizmas, vadovaujamas kultūrinio determinizmo.“

24


Veikianti pasaulyje įšventintų į dvasininkus mokslininkų drau-gija mano, kad „mokslas ir religija yra dvi intelektualinės jėgos. išsekus postmodernistiniams kaprizams, jos vėl drauge ieškos tiesos“, nes moralė be religijos yra medis be šaknų, upelis be jį mai-tinančio šaltinio ar namas ant smėlio, kuriame patogu gyventi tik iki pirmos audros.

Dvi mąstymo mokyklos taip dažnai konfliktavo dėl jų paskir-ties, tarpusavio pripažinimo ir jų bendro įsipareigojimo idėjai, kad tiesa yra kažkur gana toli. užuot ėję skirtingais keliais, rytojaus mokslininkas ir teologas turėtų siekti vienas kito supratimo. Deja, Bažnyčia, atitrūkusi nuo mokslo, atitrūksta nuo realybės, nuo vi-suomenės. praranda jai įtaką. Gal todėl 45 proc. susituokusių Lie-tuvoje jaunuolių skiriasi.

Gamta yra blogai sukurta – pilna keistenybių, tokių kaip aklos dėmės žmonių akyse ar nereikalingi dantys burnoje. pa-razitai yra sadistai. plėšrūnai yra žiaurūs. Natūrali atranka gali paaiškinti gamtos negailestingumą ir blogį, kuris iš viso gyvojo pasaulio reikalauja iš anksto numatytų laisvos valios veiksmų. anot ayalos, Darvino evoliucijos teorija išsprendė šią problemą. Jis ragina krikščionių teologus gilintis į mokslą ir mokytis skai-tyti Dievo kalbą, gilinantis į jo kūrinius, kad suprastų, kad Dievas nuolatos kuria pasaulį natūralios atrankos būdu. Kai religiniai įsitikinimai prieštarauja moksliniams faktams arba pažeidžia politinės laisvės principus, reikia atitinkamai reaguoti [10]. Ne-moralu yra mulkinti žmones nei valdžiai, nei Bažnyčiai. tačiau kalbant apie tikinčiuosius taip pat reikia vengti neracionalumo, nes bet kokia priešiška veikla visada būna nevaisinga. Netikin-tieji negali apibūdinti savęs tuo, kuo jie netiki. Visokia priešiška veikla parodo grynai negatyvų požiūrį. Ji neturi jokių galimybių pasiekti tikslą. Jos griežta kritika virtualiai reklamuoja tai, ką ji kritikuoja. Žmonės turi kovoti dėl kažko, ko jie nori pasiekti, ir atmesti blogį, koks jis bebūtų.

25


Kalbant apie pasaulį, teiginiai turi būti tikri, aiškūs ir tikslūs. Laimi mokslo žinios ir argumentai. Bet tiesioginiai argumentai prieš krikščionybę ir teizmą vargu ar veikia žmones. Minties laisvę geriausiai skatina žmonių švietimas, mokslo pasiekimai. Bet kas šviečia mūsų krašto žmones? Niekas. ir valdžiai, ir Bažnyčiai pato-gesni tamsūs žmonės. tai ar gali žmonės, ypač kaimo, būti laisvi?

racionalu yra tai, kas racionaliai veikia. Neracionalu reikšti priešišką požiūrį į religiją, nes taip darant tikintieji atsakys tuo pačiu. Jei mūsų tikslas yra sužadinti žmonių sąmonę mokslo ste-buklams ir proto galiai, tai turime mokslą ir protą naudoti mūsų pačių veiksmams. Kas jį tam naudoja? Nedaugelis. Nei valdžia, nei Bažnyčia.

Auksinė taisyklė yra simetriška. amerikiečių kovotojas už negrų laisvę Martinas Liuteris Kingas (Martin Luther King) ragino nemalšinti laisvės troškulio geriant iš pykčio ir neapykantos puo-delio. Jei netikintieji yra tolerantiški tikintiesiems, tai tikintieji turi elgtis taip pat su netikinčiaisiais.

Reikia skatinti tikėjimo laisvę. aukščiausias moralės principas, kuris apima mokslą ir religiją, yra laisvė mąstyti, tikėti ir elgtis kaip pasirinkome tol, kol mūsų mintys, tikėjimas ir veiksmai nepažei-džia lygiavertės kitų laisvės. Jei religija negrasina mokslui ir laisvei, turime elgtis su ja pagarbiai ir tolerantiškai, nes vienų laisvė neti-kėti yra neatsiejama nuo kitų laisvės tikėti. saikingas netikėjimas vertina mokslo tiesas ir proto galią, bet laisvės principas yra aukš-čiau už mokslą ir religiją.

Baigiame atrasti viską, ką sugebame suprasti. tačiau yra klau-simų, kurių negalime užduoti, ir realybės aspektų, kurių negalime suprasti. Gali būti realybės aspektų, kurie žmogaus smegenims yra neįveikiami.

pasaulyje teko sutikti įvairių įsitikinimų garsių fizikų. Musul-moniškose šalyse teko girdėti priekaištų, kad krikščionys išdavė Dievą kaip visatos kūrėją, jo negarbina, o garbina žmogaus sūnų ir jo motiną. ir juos būtina vėl atversti į Dievo tikėjimą. Kaip ir

26


budistams, mums nepakanka vieno Dievo. Vienas Bombėjaus pro-fesorius budistas man tvirtino, kad už savo namų gerovę ir šeimos laimę jis nuolat dėkoja dievui Šivai, už kitus dalykus – dievui Krišnai. Kitas indijos profesorius budistas savo namuose rodė al-torių, prie kurio melsdamiesi Dievui su žmona ir dviem vaikais pradeda ir palydi kiekvieną dieną. ar daug Lietuvoje tikinčiųjų taip elgiasi? Šizuokos (Japonija) universiteto profesoriaus Koichi toyodos šeimoje kalbėjome apie tikėjimą ir mokslą. profesorius sakė esąs budistas, žmona Fumie – sintoistė, o sūnus lankė kata-likiškąją gimnaziją. paklausiau, ar tikėdami skirtingus dievus jie gerai sutaria.

– Žinoma, – atsakė profesorius. Juk kiekvienas tikėjimas su-formuoja tam tikras moralės, etikos ir elgesio normas, požiūrį į tai, kas yra gera ir bloga, ką žmogus gali daryti ir ko negali. Jeigu žinai, kuo žmogus tiki, žinai, kaip su juo bendrauti. Bet kaip bendrauti su žmogumi, kuris skelbiasi esąs netikintis? Kas jam leidžiama da-ryti ir ko ne? Gal jam nėra moralinių varžtų vogti ir žudyti? ar jo nereikia bijoti? paniekinę Dievo įstatymus, ar parašys teisininkai kiekvienam atvejui adekvačius savus?

Vienas ajovos (JaV) universiteto fizikos profesorius man aiš-kino, kad viskas, ką mes bedarytume, gera ar bloga, vyksta Dievo valia, jam leidžiant. todėl mūsų geri ar blogi darbai priklauso ne nuo mūsų, o nuo Dievo, nes tokia yra jo valia. Juk be Dievo ži-nios ir plaukas žmogui nenukrenta nuo galvos. tad ar verta teisti žmogų už blogus darbus? Man sunku buvo sutikti su garbiu pro-fesoriumi.

21-ajame amžiuje neturime tik kaboti elektronikos grandy-nuose, kad nepavirstume paveiksle pavaizduotais mums genetiškai artimais mielais giminaičiais. Gerbkime ir puoselėkime nuomonių įvairovę, arogantiškai nežeminkime jokių įsitikinimų, taip pat ir mokslo galios pažinti pasaulį nuo mikroskopinių dalelių elgesio iki visatos paslapčių ir mūsų pačių minčių.

27


Literatūra1. J. H. Brooke. Science and religion, 1991.2. J. Grigas. Mokslas ir tikėjimas // Katalikų pasaulis, 2003, Nr. 9.3. J. Grigas. ar suderinamas mokslas ir tikėjimas? // Mokslas ir gyve-

nimas, 2004, Nr. 7–8.4. J. Grigas. ar tęsiasi žmonių evoliucija? // Mokslas ir gyvenimas,

2009, Nr. 3.5. F. Kolinsas, Dievo kalba, 2009.6. s. Harris, Letter to a Christian Nation, 2006.7. D. Dennett, Breaking the Spell, 2006.8. r. Dawkins, The God Delusion, 2006.9. Ch. Hitchens, God Is Not Great, 2007.10. J. Grigas. tikėjimas ir netikėjimas // Giružis, 2009 m. gruodžio

1 d.

28


ateities MeDiCiNa – eNerGiNĖ iNteGruOta traDiCiNĖ ir NetraDiCiNĖ MeDiCiNaAkademikas Jurgis Brėdikis (Lietuvos mokslų akademija)

Žmogus – energinė (elektroninė) sistema. Žmogaus kūnas yra laidininkas, elektromagnetinių bangų priėmėjas ir genera-torius-siuntėjas

Gydome, bet dažnai neišgydome. Manęs tokia situacija neste-bina. Juk iki šiol neturime sveikatos teorijos, nes modernus mokslas nesugeba atsakyti i klausimus: „Kas yra žmogus?“, „Kas yra sveikas žmogus?“ ir „Kas yra sergantis žmogus?“ tad kaip galima išspręsti sveikatos ir nesveikatos problemas?! pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą: „Kas yra gyvybė, iš kur ji?“ tačiau tais klausimais tebe-vyksta diskusijos. O juk nežinodami kokios nors mašinos veikimo nesugebėsime jos išsaugoti ar pataisyti. Man imponuoja tai, kad rytų šalių filosofijoje ir tradicinėje medicinoje pripažįstama gyvy-binė energija; tai qi – kinų, prana – indų. Jos šaltinis visatoje. Nesi-gilinsiu į mokslą apie pirmapradžius elementus ir penkias stichijas, su kuriomis susijusi žmogaus gyvybinė energija ir jo sveikata. svei-kata apibūdinama kaip kūno, proto ir dvasios darna esant energi-niam balansui. Nukrypimas nuo jo – gyvybinės energijos deficitas ar perteklius, ar sutrikdyta jos cirkuliacija kūne yra ligų priežastis. energinį balansą pirmiausia gali suardyti viskas, kas nenatūralu, kas prieštarauja harmonijai su gamta – įvairūs išoriniai ir vidiniai veiksniai (juos dar paminėsime).

Šiuolaikinis mokslas – kieto būvio fizika ir chemija, kvan-tinė fizika ir mechanika, paskutinio dešimtmečio biologijos ir kitų mokslų atradimai demistifikuoja rytų šalių filosofiją ir me-diciną. Vadinamoji energinė (kvantinė, vibracinė) medicina gali paaiškinti, kaip vitalinė energija patenka į mus ir kaip ji cirkuliuoja kūne. energinės medicinos pradininku reikėtų laikyti Francą an-toną Mesmerį (Franz Anton Mesmer), kuris beveik prieš 200 metų

29


skelbė, kad žmogus skleidžia magnetinius fluidus. Fizikai nepri-pažino žmogaus magnetizmo, Niutono mechanistinės medicinos atstovai jį pasmerkė, tačiau Mesmerio idėjos suderinamos su einš-teino reliatyvumo teorija ir postmoderniąja fizika.

Dabar žinome, kad ne tik širdis, smegenys ir kiti organai bei ląstelės sukuria ir skleidžia elektromagnetinius laukus, bet ir su-geba priimti aplinkos (visatos) virpesius. Materijos ir energijos struktūriniame lygyje yra kvantas. patvirtinta energijos ir materijos virsmo vienos kita galimybė. aukšto galingumo spektroskopiniai metodai (sQuiD ir kt.), magnetometrai ir fotometrai, termogra-finė aparatūra, įvairūs skeneriai leidžia užregistruoti energinių si-gnalų emisiją ir absorbciją, pradedant molekulėmis ir baigiant viso kūno biomagnetiniais laukais.

Nobelio premijos laureatas a. sent-Georgijus (A. Szent-Gy-orgyj) anksčiau įrodęs, kad proteinai yra puslaidininkai, 1988 me-tais paskelbė, kad molekulės bendrauja elektromagnetiniame lauke, pernešdamos energiją. Žmogaus energetika nėra suprantama kaip jonų judėjimas, o kaip energijos informacinių signalų, pirmiausia elektromagnetinių bangų (virpesių), plitimas organizme. Kas su-daro terpę šiems procesams?

Ląstelės yra išsidėsčiusios ant polimerizuoto glikoproteinų sluoksnio, kuris turi elektroninių ir fotoninių savybių ir yra idealus informacijos nešiklis. Molekulės yra spyruoklės formos ir išsidės-čiusios tam tikra tvarka veikia kaip antenos. Vidinė komunikacija tarp ląstelių, audinių ir organų vyksta subatominiu lygiu, elektro-magnetiniais signalais – didesniu greičiu nei nervų ir cheminiais molekulių signalais. tai paaiškinama ypatinga visą mūsų kūno tarpląstelinę erdvę užpildančia matrikso struktūra. Jos pagrindas yra jungiamasis audinys, kurio apie 70 proc. sudaro kolagenas, pasižymintis puslaidininkio savybėmis. Jungiamasis audinys supa kiekvieną ląstelę, sudaro apvalkalus raumenims, nervams, krauja-gyslėms, limfiniams takams ir kt., šitaip užpildydamas visą mūsų organizmą.

30


tempiant ar spaudžiant raumenis, sausgysles, sąnarius for-muojasi pjezoelektriniai signalai, kurie matriksą skatina persitvar-kyti, inicijuoja audinių regeneraciją. Šiuos silpnus pjezoelektrinius virpesius gali sutrikdyti aplinkos signalai, ypač elektrinės ar che-minės prigimties. Neigiamai reguliacinius mechanizmus gali pa-veikti ir mobilieji telefonai. prisilietus rankomis prie kito asmens kūno paviršiaus vyksta ir energinis pasikeitimas: iš epidermių ląs-telių per jų ryšius su odos ir paodės jungiamuoju audiniu informa-cija automatiškai perduodama į visą matriksą. tai paaiškina prisi-glaudimo, glostymo, masažo poveikį.

31


Įrodyta, kad ne mechaniniai, cheminiai ar pan. išoriniai ir vi-diniai dirgikliai pirmiausiai paveikia molekules, o jų elektromagne-tiniai signalai, kurie atitinka molekulės receptorius, ir tai tampa trigeriu aktyvuoti ląstelės funkcijas (Benveniste, 1998, J. Oschman, 2000). tai naujas supratimas apie ląstelių komunikaciją su išorės ar vidaus energiniais ir informaciniais laukais.

tarpląstelinė komunikacija vyksta ir organizmo skysčiais – dėl juose esančių mineralų skysčiai yra labai geri elektros laidininkai. Be to, matrikse esantys struktūrizuoto vandens sluoksniai turi pa-našių savybių kaip lazeris.

Japono Masaru emoto ir kitų mokslininkų užšaldyto vandens kristalų tyrimų rezultatai rodo, kad vanduo priima informaciją ir ją atsimena, kad gali keistis pagal gautą programą. Neužmirškime, kad mūsų kūno „vandenų“ atmintyje sukaupta ir nuolat kaupiama visa informacija, susijusi su mumis!

Dabar jau galima išmatuoti bioenergetikų spinduliuojamą energiją, patvirtinti tai, ką energoterapeutai seniai žinojo. Qigong (čigun) meistro rankos biomagnetinė emisija terapijos metu pri-lygsta vidutiniškai 7–8 Hz. tarp kitko, Kristus taip pat įrodė ener-ginės terapijos poveikį. Nustatyta, kad cirkuliuojančios YiN ener-gijos vidutiniškas dažnis yra 60 GHz, YaNG – 120 GHz. Manoma, kad energija perduodama sąsukiniais (torziniais) laukais (a. aki-movas, G. Šipovas).

Nobelio premijos laureatas (1999) ričardas Feinmanas (Ri-chard Feynmann) įrodė, kad magnetiniame lauke žmogaus pirštai įgyja magnetinių savybių. tai gali paaiškinti seniai žinomą gydo-mąjį poveikį rankomis net neliečiant kūno (reiki, poliarinė tera-pija ir kt. technikos).

Žmogus suvokiamas kaip atviras rezonansinis kontūras. Kie-kviena ląstelė, audinys ar organas turi savo rezonansinį dažnį, kuris koordinuoja jų veiklą. skystų kristalų savybėmis pasižyminčių ląs-telių struktūrose rezonansinius virpesius sukelia išoriniai virpesiai: karštis, šaltis, garsai, šviesa, atmosferos spaudimas, žemės ma-

32


gnetinis laukas, elektromagnetinė spinduliuotė, gama spinduliai, geopatiniai stresai ir kt., taip pat mintys ir žodžiai, ketinimai. Jų poveikis gali būti teigiamas arba neigiamas.

Daugelis mokslinių tyrimų kvantinės fizikos metodais patvir-tina sudėtingą subtilią mūsų energinę ir informacinę struktūrą: energinius centrus (čakras) bei energinius kanalus (meridianus) ir jų akupunktūrinius (biologiškai aktyvius) taškus, taip pat – jų vidi-nius ryšius su visais organais bei ląstelėmis.

Kompiuterinėje eroje prasiplėtė elektroakupunktūros gali-mybės. Folio (R. Voll) ir kt. biorezonansinės diagnostikos metodais akupunktūriniuose taškuose galima išmatuoti atskirų žmogaus or-ganų ir sistemų elektromagnetinius virpesius (bangas) ir nustatyti patologijų lokalizaciją.

Biorezonansinį metodą sėkmingai derindamas su home-opatija, prieš 200 metų pradėjo taikyti s. Hanemanas (Samuel Hahnemann). Homeopatija yra viena iš kvantinės medicinos pa-naudojimo sričių. Vokiečių mokslininkas Heinrichas rekevegas (Heinrich Reckeweg) pagrindė naują kryptį – homotoksikologiją. Naudojami nozodai – įvairių ligų sukėlėjų, alergenų, toksinių pro-duktų medžiagos. Homeopatinius ar homotoksikologinius prepa-ratus (nozodus) galima įrašyti į tabletes ar į bet kokį daiktą, pvz., vandenį, vašką, gabalėlį cukraus ir pan. taip pacientas gydomas elektronine vaistų kopija. Galima sakyti, kad tai medikamentinės terapijos revoliucija.

Bet kurio sveiko organo ar audinio signalai visada vienodi, o pakenktų skiriasi priklausomai nuo pakenkimo laipsnio. Jau su-kurta aparatų, kurie generuoja sveikų ląstelių virpesius imituojan-čias milimetrinio, infraraudonojo ir matomo spektro diapazono bangas, moduliuotas infražemų dažnių informaciniais signalais. sergančiose ląstelėse sužadinant elektromagnetinį rezonansą neu-tralizuojami patologiniai virpesiai ir atstatoma vadinamoji infor-macinė homeostazė.

33


atsiranda naujų galimybių panaudoti patogeninių bakterijų virpesių elektronines kopijas prieš virusus, atlikti elektromagne-tinę vakcinaciją, siekiant sukelti imunitetą infekcinėms ligoms, gy-dyti alergines ir kitas ligas. Jau pasirodė elektroninių tablečių, bio-korektorių, natūralių impulsų generatorių, padedančių paruošti švarų maistą.

Nustatyta, kad žmogaus kūną gaubiantis energinis laukas ko-munikuoja su fiziniu kūnu ir aplinka per biofotonus (F. A. Popp, 1974); jie neša informaciją, prilygstančią daugiau nei 4 megabai-tams, dviem kryptimis: iš DNr apie tai, kas vyksta jos struktūroje, ir iš išorės į matriksą, jų šviesai laidžias ląsteles ir molekules. Bio-fotonais informacija pasklinda po visą kūną, pasiekia kiekvieną ląstelę, aktyvuoja ar deaktyvuoja metabolinius procesus. Manoma, kad energinio lauko matricos korekcija gali pakeisti, pašalinti pa-tologinius mūsų organizmo nukrypimus.

sakome „žmogus nušvito“ arba „koks šviesus žmogus“.Vydūnas rašė: „Žmogus spindi, kai yra žmogiškai prakilnus.“Hitishi Okamura labai jautria kamera nustatė, kad visi žmonės

švyti, tik šviesos (biofonų) emisija yra apie 1000 kartų mažesnė nei matomas lygis. Juo daugiau kvantinės energijos, juo didesnis vibra-cijų dažnis (o jis tiesiogiai proporcingas žmogaus dvasingumui): tuo žmogus ryškiau švyti.

Kirlianų išradimo pagrindu Korotkovo sukurta kompiuterinė metodika išretintame dujų lauke leidžia fiksuoti gyvo organizmo švytėjimą (biolauką, aurą) ir skaitmenine forma įvertinti užregis-truotus elektronų, fotonų ir jonų emisijos vaizdo signalus. Kieky-biškai įvertinti organizmo ir atskirų organų parametrus, home-ostazę, streso poveikį, fizinę ir psichinę būklę, susirgimus, įvairių gydymo metodikų įtaką ir kt. tinka masinei rizikos grupės žmonių patikrai. auroje atsispindi mūsų ligos, kurios, manoma, yra ener-ginio lauko sutrikimų pasekmė.

Ne veltui rytuose sakoma, kad „dauguma ligų nuo galvos“, t. y. psichosomatinės. psichoneuroimunologija patvirtina, kad žmogus

34


yra energinis kūnas ir kad jo sąmonė bei pasąmonė yra susijusi su visomis organizmo fiziologinėmis sistemomis.

Mūsų emocijos ir mintys, ištarti žodžiai ir ketinimai yra tam tikro dažnio banginė energinė informacija, kurią jau galima tirti, pasinaudojant kvantinės fizikos metodais. Kiekviena mintis tampa pasaulio informacinio ir energinio lauko nuosavybė. Ma-noma (a. akimovas ir kt.), kad mūsų mintys, mąstymo procesai, sąmonės veikla pagrįsta sąsūkinių laukų veikla; žmogaus mintys, norai, padedant holografiniam kodui, susiformuoja ne fiziniame kūne kaip programa, kuri perduodama (t. y. materializuojasi) į mūsų fizinį kūną. Žodinės informacijos transformaciją į fizinį kūną, jo veiksmus įrodo ir hipnozė, savitaiga, transcendentinė Machariši meditacinė joga ir pan. taip pat mūsų mintys bei ke-tinimai materializuojasi asmenų, kuriems yra adresuotos, infor-maciniame-energiniame lauke, paveikia net augalus ir gyvūnus. tai patvirtina gydytojo žodžio, psichoterapinių metodų ir placebo energinį poveikį pacientui! Galima paaiškinti maldų ir giesmių, garsų ir kvapų, laukinių tautų kai kurių ritualų sukoncentruotos energijos teigiamą poveikį. iš kitos pusės, pakankami gerai įro-dytas ir neigiamas negatyvių emocijų bei minčių poveikis net DNr lygiu. Visa laimė, kad ne viską, be kita ko, ir amžiaus trukmę, lemia genai (jei taip būtų – taptume genų vergais). pavyzdžiui, chromosomų telomerų ilgį, nuo kurio priklauso žmogaus amžiaus trukmė, gali keisti epigenetiniai veiksniai, tarp jų gyvensena, mi-tyba, aplinka ir… žmogaus mintys, jo emocijos bei veikla: ir fizinė, ir dvasinė. suprantama, minėti faktoriai gali turėti ir teigiamą, ir

35


neigiamą įtaką. akcentuojama žmogaus pozityvus mąstymas, jo ryšys su Dievu.

Baigiant norisi pritarti optimistiškai emoto idėjai – vieną dieną sutartu laiku visiems geros valios žmonėms susirinkti prie upių, ežerų ir vandenynų ir pakrauti vandenį maldomis, mintimis apie gėrį ir meilę. Gal pasikeitęs vanduo sudarys tą kritinę masę, kuri galės teigiama linkme pakeisti mūsų blogėjančią planetą, jos gamtą ir žmones?

Sportininkas prieš rungtynes Sportininkas po rungtynių

36


AR MOKSLAS STIPRINA DVASINĘ PASAULĖŽIŪRĄ?Seimo narys prof. Arimantas Dumčius

Mokslininkai gyvosios ir negyvosios gamtos reiškiniuose, vi-same kame, randa ne chaosą, bet lyg Kūrėjo ranka ir protu genialiai įkūnytą Visuotinės Kūrinijos tvarką. Mokslininkus pribloškia tai, kad ir ką jie tyrinėtų ar surastų – ši tvarka visada nenuspėjama, visus aplenkia mąstymo logika ir įgyvendinimo originalumu. tai kelia pagarbią baimę dėl iki galo neatskleistos paslapties, suponuo-jančios antgamtinę jėgą. Šią supratimo ribą pasiekę mokslo tyrinė-tojai dažniausiai nelinkę atvirai apie ją kalbėti, vengdami neigiamų kolegų ir net teologų atsiliepimų. ir tai suprantama, nes šimtme-čius vyksta pasaulėžiūrų kova tarp materialistinio ir idealistinio pasaulio, visatos, gyvybės ir žmogaus paskirties supratimo.

Didieji mokslo atradimai, kaip evoliucijos teorija ir kiti, bū-davo aiškinami savaime materialiame pasaulyje susiformavusiais gamtos dėsniais. Materialistai teigė, kad mokslas atmeta bet kokį antgamtinės jėgos įsikišimą, „tikėjimas prieštaraująs protui“. Mark-sizmas tiesiog pajungė mokslą kovai prieš tikėjimo tiesas, skatin-damas kovingąjį ateizmą. to meto mokslo nepaaiškinami reiškiniai ir faktai buvo nukeliami tiems laikams, kai ištobulės materialųjį pasaulį tiriančios technologijos. tikinčiųjų gausa buvo aiškinama žmogaus pasąmonėje esančiu įgimtu ir visuotiniu instinktu ilgėtis tikėjimo bei siekti jį įgyvendinti. taip buvo skatinamas mokslo ir tikėjimo nesuderinamumas, supriešinami žmonės.

Mokslui tiriant ląstelę ir jos sudėtingą molekulinę struktūrą, o ypač jos branduolyje esančią DNr (deoksiribonukleorūgštis) kaip gyvybės paveldimumo kodą – „gyvybės matricą“, bei atomo kaip banginės prigimties elektrinio lauko nešėjo sferą, įsitikinama, kad čia pažinimo erdvės begalinės ir neišsemiamos, o paslaptingi radi-niai kaskart nauji, jie vis subtilesni, bet tvarkingai ir glaudžiai tar-

37


pusavyje susiję. tirkime molekulę, kurioje yra atomai, juose – bran-duoliai, aplink juos skrieja elektronai. Branduolio „šerdyje“ nauja mikrodalelių grupė – protonai, neutronai, hadronai, kuriuose juda neįsivaizduojamai maži kvarkai. atliekant šviesos (fotonų) ir ma-žųjų dalelių (elektronų) tyrimus buvo įrodyta, kad medžiaga turi ir bangoms, ir dalelėms būdingų savybių (dualumo reiškinys). Da-lelės koordinatė ir judesio kiekis negali būti tiksliai išmatuoti tuo pačiu metu (Heisenbergo neapibrėžtumo sąryšis). elementariųjų dalelių smulkėjimui ir neištirtoms savybėms tai ne riba. prisimin-kime 2008 metų spalį laboratorijoje abipus prancūzijos ir Šveica-rijos sienos, giliai po žeme, 27 km ilgio tunelyje, pradėjusį veikti galingiausią pasaulyje Didįjį hadronų priešpriešinių srautų grei-tintuvą (Large Hadron Collider) (LHC). projekte dalyvauja 2000 fizikų iš 34 šalių, iš viso projekto sąnaudos sudaro 13,25 milijardo Lt. Norima išskirti ne vieną „dieviškąją dalelę“, kaip Higso bozoną, gravitoną, atskleisti tamsiosios medžiagos, palaikančios visą vi-satą, daleles ir prigimtį, įrodyti, ar ji turi ryšį su supersimetrijos, superstygų teorijomis ir gravitacine sąveika. Naujesniais duome-nimis, hadronų greitintuvas jau padidino energiją iki 2,36 teV, tai sukėlė dalelių srautų susidūrimus iki 50 tūkstančių kartų. pasaulio astrofizikai laukia mokslo naujienų. reikia palinkėti, kad neįvyktų katastrofa, kai pažeidžiama pasaulio kūrinijos tvarkos harmonija.

Materializmą propaguojančių mokslininkų mąstymo suartė-jimas su Kūrėjo idėja labai suaktyvėjo xx šimtmečio pabaigoje ir pastarąjį dešimtmetį, kai imta racionaliau apibendrinti naujausius fizikos, chemijos, matematikos, biologijos, paleontologijos, gene-tikos, kosmologijos ir kitus atradimus. Fizikas albertas einšteinas (Albert Einstein), reliatyvumo teorijos kūrėjas ir kosmologijos pradininkas, yra sakęs: „Be tikėjimo galimybės, kad šis pasaulis sukurtas išmintingai, be šio tikėjimo negaliu įsivaizduoti gar-bingo mokslininko. Gamtos mokslas be religijos yra luošas, religija be gamtos mokslo yra akla.“ Mikrobiologas Lui pasteras

38


(Louis Pasteur) teigė: „Šiek tiek mokslo paragavęs žmogus nu-tolsta nuo Kūrėjo, o tikras mokslininkas prie jo artėja.“

Mokslo ir tikėjimo jungčiai populiarinti Lietuvoje ypač pa-deda prancūzų akademiko Ž. Gitono (Jean Guitton) (1996) ir žymaus amerikiečių genomo tyrinėtojo F. C. Kolinso (F. C. Col-lins) (2008) darbai, išversti į lietuvių kalbą. Šiandien Vakaruose tampa madingos mokslininkų ir teologų diskusijos, dažnėja garsių mokslo vyrų vieši pasisakymai apie savo dvasinius įsiti-kinimus. Kembridžo ir prinstono universitetuose kuriami pro-jektai ir renkami profesoriai mokslo ir tikėjimo studijoms derinti. 40 procentų Džordžijos universiteto fizikų, biologų yra tikin-tieji. JaV veikia kelių tūkstančių tikinčių mokslininkų sąjunga (www.asa.3.org), kuri palaiko mokslo ir tikėjimo harmoniją. tai labai svarbu, kai žymūs kosmoso tyrėjai ričardas Daukinsas (Ri-chard Dawkins) ir Danielis Denetas (Daniel Dennett) pradėjo populiarinti „naujojo ateizmo“ idėjas, esą gamtos mokslas panei-giąs Kūrėją (18). Manome, kad Lietuvoje subrendo metas kons-truktyviam mokslo atstovų ir teologų dialogui. Optimistiškai nu-teikė 2010 m. spalio 15 d. mūsų inicijuota ir pavykusi konferencija seime „Mokslo pažanga ir dvasingumo ideologija“. 2010 m. spalio 16 d. Vpu įvyko pirmoji mokslinė konferencija „Krikščioniškosios antropologijos postulatai. tradicija ir dabartis“.

Ar naujausios fizikos, astrofizikos, genetikos, kosmolo-gijos, paleontologijos ir teologijos žinios apie visatą, gyvybę ir žmogų stiprina dvasinį įsitikinimą, kad ten dalyvauja Kūrėjas, o gal ne?

Bandant atsakyti į šiuos klausimus reikia aptarti skelbiamus mokslo duomenis apie visatos, gyvybės ir žmogaus prigimties ypa-tumus, atkreipiant dėmesį į tuos sąlyčio taškus, kurių mokslas ne-galėjo ir, matyt, negalės iki galo paaiškinti. Visais laikais mokslas kėlė sudėtingiausius būties klausimus ir pirmiausia – nuo ko viskas prasidėjo?

39


Visatos su(si)kūrimo aktas

Buvo sukurta daugybė visatos atsiradimo kosmologinių kon-cepcijų ir teorijų, tačiau dabar plačiausiai pripažįstama Didžiojo sprogimo (Big Bang) arba Karštosios visatos teorija, tai – standar-tinis kosmologinis modelis (1 pav.). Jį paremia e. Hablo (1929, JaV) atrastas dėsnis, kokiu greičiu galaktikos tolsta nuo mūsiškės, bei patvirtina Kosminės foninės spinduliuotės atradimas (Nobelio

1 pav. Didysis Sprogimas

15 tūkstančių milijonų metų

1 tūkstantis milijonų metų

300 tūkstančių metų

3 minutės

10-6 sekundės

10-10 sekundės

10-34 sekundės

10-43 sekundės

1032 laipsnių

1027 laipsnių

1015 laipsnių

1010 laipsnių

109 laipsnių

6000 laipsnių

18 laipsnių

3 laipsnių K

Didysis sprogimas

pozitronas (antielektronai)radiacija

protonasdalelės

neutronassunkiosios dalelėsmezonassilpnos jėgosvandenilis

helisantikvarkai

Litisefektronai

deuteris (sunkusis vanduo)kvarkai

40


premijos laureatai a. penzijas (Arno Allan Penzias) ir r. Vilsonas (Robert Woodrow Wilson), 1965). tai sklindantis iš paties kosmoso Didžiojo sprogimo aidas, kilęs sprogimo akimirką (10–43 s dalies trukmės). Manoma, kad visata prasidėjo tuštumoje „iš nieko“ – iš be galo tankaus ir bematės grynos energijos kelių milimetrų skersmens taško (toks singuliariškumas nepaaiškinamas šiuolai-kinės fizikos dėsniais). Dabar naujausiais teleskopais ir Nasa er-dvėlaiviais (1989, 2001) buvo patikslinti visatos parametrai ir jos pradžia – prieš 13,7 +_ 0,2 mlrd. metų, nustatyta, kad visa visata visomis kryptimis pasižymi vienodomis savybėmis (homogeninė ir izotropiška). Neįtikėtinai aukštos temperatūros sprogimo metu buvo spartaus plėtimosi (infliacijos) fazė (tokios būsenos ekspe-rimentinė fizika nepažįsta ir sukurti negali). Jos pabaigoje visata plėtėsi lėčiau ir vėso. atsiskyrė keturios visur veikiančios sąveikos: gravitacija (visuotinė trauka), stiprioji sąveika (jos jėgos sieja atomų branduolius), silpnoji sąveika ir vėliau – elektromagnetinė sąveika (elektriniai krūviai ir laukas). Milžiniškoje visatos erdvėje dėl ne-įtikimai aukštos temperatūros po sprogimo radosi pirmapradžiai cheminiai elementai: vandenilis, deuteris (sunkusis vandenilis) ir helis bei jų atomai su branduoliais. Jau pirmąją sekundę visata buvo sudaryta iš kvarkų, elektronų, kitų elementariųjų dalelių bei jų antidalelių ir fotonų. Visais atvejais tokios singuliariškumo ar spartaus plėtimosi fazės būsenos nepaaiškinamos žinomais fizikos dėsniais ir jokie bandymai nepaaiškino ankstyvojo (planko epocha) visatos kūrimosi etapo. po Didžiojo sprogimo spartaus plėtimosi fazė tebevyko greitėdama dėl visatos sandaroje esančios tamsio-sios energijos, kurios struktūra neaiški. Žmogaus protui nesuvo-kiamai atsiradusios keturios sąveikos tebeveikia, bet jų vertės tiks-lusis mokslas iki šiol neįstengia apskaičiuoti. Logiška galvoti, kad nuo čia prasidėjęs erdvėlaikis, atsiradusi tiksli ir kryptinga fizikos konstantų ir dėsnių dermė yra ne savaiminis, o antgamtinis reiš-kinys. pirmuosius milijoną metų po sprogimo visuotinės traukos jėgos medžiagas telkė į spiralės pavidalo galaktikas. prasidėjo di-

41


džiulės energijos termobranduolinės reakcijos. Jų metu keturi vandenilio branduoliai susijungė sudarydami helio branduolį – tai pagrindinis žvaigždžių švytėjimo šaltinis. Gęstant jose gaminosi anglis ir deguonis, kurie sprogstant supernovoms buvo išmetami į galaktikos erdvę. 2009 metų balandį Nasa palydovas „swift“ užregistravo gama spindulių pliūpsnį iš žvaigždės milžinės, spro-gusios praėjus maždaug 400 tūkst. metų po Didžiojo sprogimo. Šis objektas pats seniausias iš iki šiol stebėtų. saulė, kaip antros ar trečios kartos žvaigždė, susidarė iš dujų santalkos maždaug prieš 5 mlrd. metų. aplink ją iš sunkiųjų cheminių elementų maždaug prieš 4,5 mlrd. metų susiformavo Žemė ir kitos planetos. Mėnulį nuo Žemės, matyt, atplėšė milžiniškas meteoritas. Žemė vėso, su-siformavo atmosfera ir maždaug prieš 4 mlrd. metų čia susidarė palankios sąlygos gyvybei.

prieš kelis dešimtmečius buvo pasiūlytas alternatyvus Am-žinosios chaotinės infliacijos modelis. Jo autorius rusų kilmės astrofizikas a. Lindė neigia singuliarinio taško sąvoką ir Didįjį sprogimą. Jo manymu, yra amžina visata su amžinu fliuktuojančiu (tunelinis reiškinys) plėtimusi ir chaotine infliacija. Dėl simetrijos pažeidimų išsiskyrė dalelės ir visata tapo labai karšta, o susidarę bozonai, fermionai sukėlė kosminę foninę spinduliuotę.

a. Lindės teorija patraukli, nes aiškina tobuliau ir nukreipia supersimetrijos, gravitacijos tyrimų linkme, supergravitacijos ir kilpų kvantinės gravitacijos teorijos kūrimo linkme. Visi paminėti modeliai kosmologinių problemų sprendimą ir gyvybės atsiradimą sieja su antropijos principu, vadinasi, pirmine priežastimi.

ar visata išnyks? pirmųjų supernovų stebėjimas rodo, kad vi-satos plėtimasis greitėja. tam turi įtakos gravitacijos jėgoms prie-šinga kryptimi veikianti nežinomos prigimties tamsioji medžiaga ir tamsioji energija, kurios „stūmos jėga yra didesnė už gravitacijos traukos jėgą“ (J. Grigas, 2003, 2007). Visatos struktūroje matomos arba normalios, sudarytos iš protonų, neutronų medžiagos yra apie 4 procentai, tamsiosios medžiagos – 24 ir tamsiosios energijos –

42


72 procentai (2 pav.). tamsiosios energijos dalelės neatspindi ir nesugeria šviesos, šios dalelės, matyt, pereina per objektus neuž-kliūdamos, lyg būtų kvantinės prigimties (bangų funkcija). paslap-tingosios medžiagos dalelės palaiko visatos struktūrą. Ji padeda mūsų paukščių galaktikai likti stabiliai tuštėjančioje ir besiplečian-čioje visatoje. Veikiant itin galingai tamsiajai energijai galaktikose susiformavo „juodosios skylės“. Jos gali išskaidyti asteroidus, pla-netas. Neseniai nustatyta, kad „juodųjų skylių“ šerdis yra tarp ga-laktikų – už 7,5 tūkst. šviesmečių, arčiau Žemės, nei buvo manoma. Jei plečiantis visatai tamsioji energija imtų dominuoti gravitacijos jėgų atžvilgiu, pamažu vyktų Didysis susitraukimas, o paskui vėl plėtimasis. Visatos gyvavimo trukmė iki tuneliavimo – apie 20 mlrd. metų. Šie tyrimai yra vieni svarbiausių šiuolaikinėje astrofi-zikoje ir kosmologijoje, jie gali prognozuoti visatos ateitį. Visatos paslapčių labirinte yra daugybė neatsakytų klausimų ir neišspręstų problemų (V. Milkus, 2010, 2011).

Kyla klausimas, kas yra tokios paslaptingos visatos kūrėjas? prof. Frensis Kolinsas (F. C. Collins), akademikas Žanas Gitonas (Jean Guitton) ir daugelis kitų iškilių mokslininkų šiandien ne-

2 pav. Visatos struktūra

43


įsivaizduoja, kad gamta galėjo sukurti pati save. „Šį veiksmą ga-lėjo atlikti tiktai antgamtinė, anapus erdvės ir laiko esanti jėga“ (F. C. Collins. Dievo kalba, 2008, 74 p.). anot fizikos profesoriaus J. Grigo, niekas nežino, kas yra tikrasis kosmoso skulptorius. pir-masis Kūrėjo valios patvirtinimas yra Didysis sprogimas. tarsi pagal iš anksto sugalvotą planą visata formavosi taip, kad viskas būtų priderinta būsimų gyvų būtybių išsivystymui ir jų poreikiams (antropinis principas, gr. anthrōpos – žmogus). Čia atsirado ir te-beveikia žmogaus protui nesuvokiama tiksli fizikos konstantų ir dėsnių dermė: šviesos greitis, silpnoji bei stiprioji branduolinės są-veikos, elektromagnetinės jėgos ir visuotinė traukos jėga. Visatos egzistavimui jų vertės akivaizdžios. Visi nuostabūs mokslo pasie-kimai tarsi patvirtina, kad einama jau pramintu taku, sekama Pir-mine Idėja, kuri realizuota gyvojoje gamtoje.

Gyvybės kilmė: evoliucija ar su(si)kūrimas?

pagrindinių žinių apie gyvybės kilmę, protingos būtybės – žmogaus (Homo sapiens) atsiradimą suteikia naujausi moleku-linės biologijos, genomikos ir paleontologijos tyrimai. Vis aktyviau šiuos klausimus nagrinėja teologijos mokslas – krikščioniškoji an-tropologija. Yra trys gyvybės atsiradimo teorijos. pagal kosminės panspermijos hipotezę ji į Žemę pateko atsitiktinai sporų, mikro-organizmų pavidalu iš kosmoso su meteoritais, asteroidais. iki šiol nėra tiesioginių šios gyvybės kilmės hipotezės įrodymų. Kitas aiš-kinimas, kurio laikosi didžioji dauguma pasaulio religijų, yra gy-vybės sukūrimas. trečia teorija teigia, kad gyvybė Žemėje vystėsi iš neorganinės materijos, susiklosčius tinkamoms sąlygoms orga-ninėms medžiagoms susidaryti (sintetinės evoliucijos teorija – neodarvinizmas).

prieš 3,85 mlrd. metų Žemėje pasirodė pirminė gyvybės forma – nelytiniu būdu dauginęsi vienaląsčiai mikroorganizmai. Jie gebėjo perduoti užkoduotą paveldimą informaciją, išsaugoti ją,

44


daugintis ir pamažu gausinti rūšis. to meto uolienose randama fosilijų (atspaudų ar liekanų) su bakterijų pėdsakais. Biologijos mokslas kol kas nesėkmingai bando atsakyti į klausimą, kaip atsi-rado nelytiniu būdu dauginęsi pirmieji mikroorganizmai. 1953 m. s. Mileriui (S. Miller) ir H. urejui (H. Urey) eksperimento sąly-gomis pavyko iš žinomų 20 neorganinių junginių gauti 4 amino- rūgštis, ir tik tiek. prielaidos, kad iš susidariusių nukleotidų galėjo atsirasti save atkuriančios sistemos, niekam iki šiol eksperimentais nepavyko įrodyti.

1953 metais Džeimsas Votsonas (James Watson Cronin) ir Fransis Krikas (Francis Crick) (1962 m. Nobelio premijos laure-atai) kartu su Morisu Vilkinsu (Maurice Wilkins) nustatė ląstelės branduolyje esančią DNr, turinčią gebėjimą perduoti informaciją. Ji yra dvigrandės spiralės formos su tarsi susisukusių virvinių ko-pėčių laipteliuose esančia cheminių junginių seka (3 pav.).

3 pav. Dvigrandė DNR spiralė Informacijos perdavimas: DNR-RNR-baltymas

(pagal Francis S. Collins, 2008)

45


Lyginant žmogaus genomus DNr lygmeniu, visi esame 99,9 proc. vienodi, žmonių genomai skiriasi tik 0,1 procento. tiriant evo-liucinio gyvybės medžio šakas randama, kad artimiausios žmogui yra šimpanzės: DNr tapati 96 proc. – tai sudarė prielaidas evoliu-cijos teorijos rėmėjams žmogų kildinti iš žmogbeždžionių. pavyzdyje kopėčių laiptelius sudaro keturių cheminių bazių deriniai aCGt. Jei padalytume dvigrandę spiralę ir bazių poras pusiau, tai matytume, kad DNr molekulė gali skubiai ir tobulai pati save atkartoti, vadi-nasi, atkartoti ten slypinčią informaciją. tai panašu į kompiuterio programinę įrangą, įmontuotą ląstelės branduolyje. suprantama, ląstelės funkciją lemia programavimo ženklų tvarka. iš kartų į kartas perduodama genetinės informacijos visuma DNr (virusų – rNr) molekulėje yra genas. Jis yra tam tikrą baltymą koduojanti DNr grandinės dalis. Nagrinėjant viso žmogaus organizmo DNr seką – tai žmogaus genomas, kurį sudaro 3164 milijonai bazių porų, už-koduotų 46 chromosomose. paaiškėjo, kad baltymą koduojančių genų žmogaus genome yra apie 30 tūkstančių. Daugiabaltyminio komplekso evoliucija vyksta padvigubėjant genui ir taip įgyjant naujų savybių. Įrodyta, kad informacijos nešėja ir cheminių reak-cijų katalizatorė yra rNr (ribonukleorūgštis). Jos molekulė panaši į pusiau perpjautos viengrandės spiralės kopėčias. rNr informaciją iš branduolio perduoda baltymų daryklai ribosomai. DNr sekos ati-tinka rNr sekas (transkripcija). ribosomoje komplementariškumo (struktūrų atitikties) principu aminorūgštys tam tikru nuoseklumu (transliacija) jungiasi į polipeptidines grandines – taip susinteti-namas baltymas. Šis „genetinio kodo“ veikimo mechanizmas bū-dingas visoms gyvoms būtybėms – nuo bakterijų iki žmogaus.

Šiuolaikiška molekulinė biologija surado būdų, kaip įsiterpti į šiuos procesus (DNr rekombinacija, mutacija). sėkmingai gau-namos rekombinantinių vaistų formos, manoma, kad Lietuvoje per artimiausią penkmetį biofarmacinių vaistų bus apie trečdalis. Genų inžinerija gali perkelti genus net į negiminingus ir evoliu-ciškai nutolusius organizmus. Genetiškai modifikuoti organizmai

46


kartais gali teikti naudą, tačiau nekontroliuojant šio proceso jis tampa pavojingas augmenijai ir žmogui. todėl Lietuva pasisako prieš genetiškai modifikuotų augalų auginimą. Yra vilčių, kad ori-ginalios biotechnologinės priemonės ir įsikišimas į patologinius procesus padės gydyti įvairias ligas.

apie labai sudėtingą ląstelės branduolyje slypinčią „progra-minę įrangą“, kur DNr primena kietąjį kompiuterio diską kaip informacijos banką, o rNr – nešiojamąjį atminties diskelį kaip cheminių reakcijų aktyvatorių, daugiau kažko nauja niekas ne-atskleidžia. a. Oparinas (rusija), Dž. Haldeinas (J. Haldane, D. Britanija) pasiūlė teoriją, pagal kurią susiklosčius tinkamoms sąlygoms, ląstelinė gyvybė galėjo atsirasti atsitiktinai ir savaime (koacervatų susidarymo teorija). tai yra tik prielaida, kuri eksperi-mento sąlygomis neįrodyta. Juk ląstelės funkcionavimui reikia apie 2000 baltyminių fermentų. ar galėjo toks organinis „buljonas“ at-sirasti atsitiktinai? Jei baltymų susidarymą lemia DNr, tai iš kur atsirado ji pati? pati DNr negali susidaryti nesant baltymų. tad iškyla amžina dilema: „Kas pirmiau atsirado: višta ar kiaušinis?“ Kiti mokslininkai bando įrodinėti: gal DNr mutavo savarankiškai, be ląstelės. tačiau DNr neturi galimybės pati savęs kopijuoti. ap-sistota prie rNr kaip pirminės ir seniausios gyvybės nešėjos (rNr pasaulio hipotezė), nes ji geba ne tik katalizuoti, bet ir atsikurti. Vis dėlto iki šiol visi bandymai sukurti rNr molekulę, kuri galėtų dau-gindamasi padvigubėti, yra nesėkmingi. Kol kas neturime skubėti ir skelbti išvados, kad DNR ir RNR molekulių atsiradimas ver-tintinas kaip unikaliausia Kūrėjo projekto dalis, bet savaiminio sudėtingo genetinio kodo atsiradimas ląstelėje yra beveik neįtikė-tinas, tai paslaptingiausia gyvybės vystymosi dalis. Būtų visiškai pagrįsta Kūrėjui priskirti išankstinį gamtos dėsningumų ir vi-suotinės kūrinijos tvarkos numatymą ir vystymą.

Mokslas apie gyvybę gauna vertingų tyrimų duomenų iš žemės sluoksniuose išlikusių organizmų ir jų veiklos liekanų (fo-silijų). G. Kiuvje (G. Cuvier), tyrinėdamas žemės nuogulų iškas-

47


tinius organizmus, 1825 metais sukūrė katastrofų teoriją. rūšys esančios nekintamos ir tarp įvairių gyvūnų organizacijos tipų nėra pereinamų formų. iškastiniai organizmai giminingi dabar gyvenantiems. po katastrofų išliko regionus apgyvendinę gretimų sričių organizmai. paleozojaus eroje (pradžia prieš 540 mln. m.) – laikotarpis vadinamas „kambro sprogimu“ – staiga atsirado ištisos stuburinių organizmų rūšių grupės (žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai, žinduoliai). senųjų gyvūnų grupės išmirė. Vėlesniaisiais periodais po katastrofų išnyko dinozaurai, mamutai. 1859 metais Č. r. Darvinas ir alfredas raselas Volis (Alfred Russel Wallace) vienu metu paskelbė gyvosios gamtos evoliucijos teoriją. pagal ją, įvairių organizmų rūšys kinta veikiamos natūralios gamtos sąlygų, paveldėdamos naujus požymius ir geresnes savybes perduodamos palikuonims. Žmogus išsivystęs iš gyvūnų. pats Č. r. Darvinas sakė: „ištisos rūšių grupės atsirado staiga.“ Jos buvo visiškai išsi-vysčiusios ir nesiskyrė nuo dabartinių (4 pav.).

4 pav. Pasaulio gyvybės rūšių įvairovė

48


Įdomu, kas paskatino sparčią žinduolių ir kitų rūšių įvairovės raidą? Nors evoliuciją pripažįstantys mokslo atstovai dirbtinai piešia paleontologijos atlasus, parodydami pereinamąsias formas, pavyzdžiui, tarp žuvų, varliagyvių, roplių, paukščių, žinduolių, o iš tiesų jokių pereinamų formų iškasenose nerasta. Jei rodytume gyvūnų evoliucijos kreivę, matytume neužpildytus tarpinėmis formomis periodus: siejančių grandžių nėra arba pateikiami ne-teisingi pavyzdžiai. tarkime, teiginys, kad archeopteriksas yra tarpininkas tarp roplių ir paukščių, nepasitvirtino – tai paukštis. Menamas arklio protėvis eohipas pasirodė esąs lapės dydžio grau-žikų šeimai priskiriamas damanas, gyvenantis afrikos giriose. aptinkama tik tos pačios rūšies gyvūnų plati generacijos įvairovė. tai atitinka Biblijos teiginį, kad gyvos būtybės dauginasi „pagal giminę savo“ (pradžios kn. 1, 11–25. (Būtis 1: 11, 12, 21, 24, 25). „Joks mokslas nepatvirtina savo liudijimais geriau nei Biblija“ (i. Niutonas). Mokslo atstovai ir istorikai vis dažniau įsitikina, kad Bi-blija teisi. Biologinė evoliucija iki šiol remiasi darvinizmu, kildin-dama žmogų iš hominidų (pusbeždžionių, beždžionių) pošeimio (prieš 65–2,5 mln. metų), apimančio plioceno epochą ir homininų (žmogbeždžionių), kaip australopitekas Liusi (Homo habilis) (prieš 2,5–1,8 mln. metų), vaikščiojantis žmogus (Homo erectus) (prieš 1,8 mln.–250 tūkst. metų), neandertalietis (prieš 250–40 tūkst. metų), kromanjonietis (prieš 40–8 tūkst. metų). pastarieji radi-niai buvo laikomi protingojo žmogaus (Homo sapiens) protėviais. tačiau 2009 metais etiopijoje iškastas ardipitekas ardi padėjo išsklaidyti prielaidas apie tiesioginę žmonių ir dabartinių žmog-beždžionių giminystę. Žmogaus tipas skiriasi ne tik skeleto, ypač kaukolės, forma, bet ir smegenų žievės storiu bei struktūros talpa. Žmogbeždžionių kaukolės talpa trečdaliu mažesnė. taigi nebuvo rasta trūkstama grandis tarp žmonių ir žmogbeždžionių – morfo-logijos požiūriu nepasitvirtino ankstyvosios žmogaus evoliucijos iš žmogbeždžionių raida. Logiška galvoti, kad protingojo žmogaus (Homo sapiens) rūšis yra vienintelė, savarankiška, kuriai būdinga

49


nemaža įvairovė (ūgio, odos spalvos požymiai). Vyksta diskusija dėl laikotarpio, kada atsirado žmogus. Nobelio premijos laureatas u. F. Libis (Willard Frank Libby) ir kiti mokslininkai abejoja radio-metrinių metodų objektyvumu nustatant iškasenų amžių. Duo-menis iškreipia radioaktyviomis medžiagomis užteršta gamta. Gal Žmogus žemėje egzistuoja ne milijonus metų, o kaip pami-nėta Biblijoje – apie 6000 metų? ar Č. Darvino atrasta gamtos natūralioji atranka (evoliucija) lėmė gyvybės formų tobulėjimą? Juk pačiam Č. Darvinui nepavyko nustatyti pastovių paveldėjimo mechanizmo požymių. Jis rašė: „Mano nuomone, natūraliosios at-rankos nepakanka.“ iki šiol nėra rūšių įvairovės ištakas įtikinamai pagrindžiančios teorijos. „Mokslas nepripažįsta savaiminės evo-liucijos teorijos“ (W. Smith, 1982). „Nėra gyvybės be sukūrimo“ (E. Lutz, R. Junker, 2009). pats Č. Darvinas paskutiniais gyvenimo metais sakė: „…sunku suvokti tai kaip aklo atsitiktinumo vaisių… niekaip negaliu apsieiti be pirminės priežasties.“ tikinčiųjų ben-druomenės jis buvo palaidotas Vestminsterio abatijos kapinėse. Šv. augustinas manė, kad Dievas sukūrė viską iš nieko vienu aki-mirksniu, tobulam pasauliui palikdamas gebėjimą kisti, vystytis. 1996 metais popiežius Jonas paulius ii, kreipdamasis į Mokslų akademiją, pasakė: „Naujausi mokslo duomenys mus skatina pri-pažinti evoliuciją esant daugiau nei hipotezę.“ Mokslas įrodo, kad natūrali gamtos atranka (evoliucija) skatina individų įvairovės vys-tymąsi tos pačios rūšies viduje (mikroevoliucija). išlieka stiprieji tipai, kurie sugeba prisitaikyti prie esamų sąlygų ir silpnina ar naikina neprisitaikančias prie atšiaurių sąlygų tos pačios giminės formas. Bet natūrali aplinka nepadeda naujoms rūšims atsirasti (makroevoliucija). Nebuvo nė vieno pavyzdžio, kuris įrodytų naujos genetinės medžiagos atsiradimą (r. Junkeris). tūkstan-tmečiais egzistuoja tos pačios gyvūnų rūšys (žr. mutacionizmas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Nr. 15). evoliucijos teorija ne tik negali paaiškinti gyvybės ištakų, bet nepaaiškina ir naujų struktūrų atsiradimo mechanizmų.

50


Gausybė gyvų organizmų rūšių, tarp jų ir žmogaus, buvo su-kurti kaip atskiri tipai. Kiekvienas iš jų galėjo daugintis su didele įvairove, bet tik tarp savo rūšies individų. Hibridas, sukurtas jun-giant (kryžminant) skirtingas rūšis, sulaukdavo nepalankių pase-kmių. Kaip jau sakyta anksčiau, rūšies išskirtinumą saugo tik jai būdingas specifinis genetinis kodas DNr – rNr lygmeniu.

Nors ir teikiama pirmenybė mokslo ir teologijos tendencijoms siekti pasaulio dermės ir gyvybės raidos supratimo, tebesvarstomi du modeliai: evoliucijos ir sukūrimo.

audringai vystosi sintetinė sistemų biologija, kurios pagrindą sudaro Č. Darvino evoliucijos teorija (5 pav.). Ji bando pakartoti, imituoti gyvoje gamtoje, organizme ir jo ląstelėse įvairiais lygme-nimis vykstančius gyvybės mechanizmus. Daugiausia dėmesio skiriama minimalios ląstelės sintezei, genotipo-fenotipo koncep-cijos aiškinimui ir kt. (D. Kirvelis, 2009, 2010). Šiandien iš gamtos slėpinių tyrimų mokslas išrutuliojo kvantinę mechaniką (bangų funkcija) ir kvantinio lauko teoriją. Ji tiria fizinius laukus, elemen-tariąsias jų daleles, šių dalelių sąveiką ir virsmą vienų kitomis. svarbios yra kvantinė elektrodinamika, chromodinamika, kvantinė chemija, kvantiniai dariniai, sietis, skaičiai, statistika ir t. t. atrasti dėsningumai jau panaudoti, pradžioje, pavyzdžiui, elektromagne-tinėms relėms, paskui elektroninėms lempoms, tranzistoriams ir integralinėms schemoms, moduliams ir galiausiai kompiuteriams, kvantinėms bangoms, generatoriams, kvantiniams laikrodžiams, kvantiniams stiprintuvams, širdies stimuliatoriams bei daugeliui šiuolaikiškų technologijų kurti. tačiau gyvybės atsiradimą ir vys-tymąsi iki protingos, dvasingos būtybės aiškinti vien mechaniškai ar kibernetiniu požiūriu nepakanka. turime atsigręžti į gyvybės pirminę priežastį, antropinį principą, kuris patvirtina antgamtinę kuriamąją galią.

51


5 pav. Pasaulio gyvybės raida pagal sintetinės evoliucijos teorijąGyvybės atsiradimo klausimai tampa aiškesni, kai, remiantis

paleontologinių tyrimų duomenimis, palyginami evoliucijos ir su-kūrimo modeliai, (1 lentelė).

1 lentelė

EVOLIUCIJOS MODELIS SUKŪRIMO MODELIS KONKRETŪS FAKTAI

Gyvybė išsivystė iš negyvo-sios materijos atsitiktinės cheminės evoliucijos būdu (savaiminis užgimimas)

Gyvybė atsiranda tik iš jau esančios gyvybės; ji iš pat pradžių sukurta protingo Kūrėjo

1. Gyvybė atsiranda tik iš jau esančios gyvybės.2. Sudėtingas genetinis ko-das nesusidaro atsitiktinai

Iškasenų liudijimai: Iškasenų liudijimai: Iškasenų liudijmai:

1. Laipsniškas paprastų gyvybės formų atsiradimas

1. Staigus sudėtingų didelės įvairovės formų atsiradimas

1. Staigus didelės įvairovės formų atsiradimas

2. Pereinamosios gyvybės formos kaip jungiančios grandys

2. Tarpai, skiriantys pagrin-dines grupes; jungiančių formų nebuvimas

2. Nauja rūšis skiriasi nuo buvusios; jungiančių formų nėra

Naujos rūšys atsiranda palaipsniui:neišsivysčiusių kaulų ir organų užuomazgos skir-tingose tarpinėse stadijose

Jokios naujos rūšys neatsi-randa palaipsniui; nerasta iki galo neišsivysčiusių kau-lų ar organų, visos dalys visiškai susiformavusios

Jokios naujos rūšys neatsi- randa palaipsniui, nors jų yra didelė įvairovė; nerasta ne iki galo išsivysčiusių kaulų ar organų

Mutacijos naudingos galutiniam rezultatui; dėl jų atsiranda naujų požymių

Mutacijos kenksmingos su-dėtingiems organizmams; jos nieko gero neduoda

Nežymios mutacijos kenks-mingos, žymios – mirtinos;niekada nieko gero ne-duoda

52


EVOLIUCIJOS MODELIS SUKŪRIMO MODELIS KONKRETŪS FAKTAI

Civilizacija atsiranda pa-laipsniui iš primityvių į žvėrį panašių pirminių stadijų

Civilizacija atsiranda vienu metu su žmogumi; ji sudė-tinga nuo pat pradžios

Civilizacija atsiranda vienu metu su žmogumi; urviniai gyventojai – civilizuotų žmonių protėviai

Kalba evoliucionavo nuo gyvulių paprastų garsų į sudėtingas dabartines kalbas

Kalba atsirado vienu metu su žmogumi; senovės kalbos sudėtingos ir turi išbaigtumą

Kalba atsirado vienu metu su žmogumi; senovės kalbos sudėtingesnės nei dabartinės

Žmogus išsivystė prieš milijonus metų; mąstantis žmogus – kultūros evoliuci-jos produktas

Gal žmogus sukurtas daug anksčiau – prieš maždaug 6000 metų

Seniausiems raštams yra apie 5000 metų

Žmogaus prigimties išskirtinumas

iš visų pasaulio regimos kūrinijos gyvų būtybių didžiausias stebuklas yra žmogus – tai vienintelis kūrinys, apdovanotas mąstymo galia, dvasingumu ir laisva valia. Didžiausia paslaptis – jo smegenys. Kiekvieną sekundę smegenys sugeba priimti iki 100 milijonų vienetų informacijos. Ji galėtų tilpti į 20 milijonų tomų – tiek informacijos yra stambiausiose pasaulio bibliotekose. ap-krautos smegenys kaip ir treniruojami raumenys tik tobulėja. Nors kiti gyvūnai turi įgimtų taip pat visus stebinančių ir stulbinančių instinktų, bet tai nepalyginama su žmogaus gebėjimu logiškai pro-tauti, pažinti ir pritaikyti naujas žinias, kalbėti, mylėti, suvaldyti save, būti atsakingam už savo veiksmus ir altruistiškai (nesava-naudiškai) rūpintis kitais. Žmogus vadovaujasi deramos elgsenos ir sąžinės principu, vadinamuoju Moralės įstatymu, tai – gėrio ir blogio skirties suvokimas. Žmogui būdingas tikėjimo ilgesys ir troškimas jį įgyvendinti. Moralės įstatymas, F. Kolinso nuomone, nepaaiškinamas tiesiogine kultūros plėtros išraiška, jis yra žmo-gaus prigimtyje.

Jokia evoliucijos teorija negalėtų paaiškinti, iš kur tai atsirado ir kam visa tai žmogui reikalinga? ar tai neįrodo, kad žmogus savo intelektinėmis savybėmis atspindi aukščiausiąjį protą? pra-

53


džios knygoje (1:27) sakoma: „ir sukūrė Dievas žmogų pagal pa-veikslą savo.“ tačiau laisvė žmogui turinti būti ne absoliuti, o san-tykinė: „Būkite laisvi ne kaip naudojantys laisvę pikto pridengimui, o kaip vergai Dievo (1 petro 2:16). Katalikų ir Liuteronų bažnyčia vadovaujasi Mozės apreikštais ir suformuluotais Šv. augustino Dešimčia Dievo įsakymų (Dekalogas). Žmogaus susaistymas su Kūrėju ypatingais ryšiais parodo jo unikalumą, nelygstamą vertę ir skirtingumą nuo visų kitų gyvų kūrinių.

tai kas yra dvasinės sielos ir proto žmogaus kūne pirmapradis iniciatorius?

„tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia kyla į tiesos suvokimą“, – sakė popiežius Jonas paulius ii.

popiežius pijus xii yra sakęs: „…žmogaus kūnas galbūt ir at-siranda iš anksčiau egzistavusios gyvosios medžiagos, tačiau dva-sinę jo esybę tiesiogiai sukuria Dievas.“

Šv. augustinas dvasią apibūdina taip: „prote glūdi dieviškosios dvasios šviesa.“

Danų genetikas, teorinės genotipo-fenotipo koncepcijos kū-rėjas V. Johansenas (W. Johannsen) gyvybę aiškina kaip kūno ir sielos vienovę. panašiai rašo akademikas J. Brėdikis: „Visatos gyvy-binė energija suteikia gyvybę ir palaiko tiek viso mūsų organizmo, tiek atskirų ląstelių funkcionavimą. Žmogus suprantamas kaip vi-satos dalis – mikrokosmosas – kaip kūno, proto ir sielos vienovė.“

prof. Jonas Grigas, kalbėdamas apie banginę medžiagos pri-gimtį, suformuluoja teiginį, kad koncentruota energija bangų pa-vidalu palieka mus mirus – siela palieka?

2010 metų rugsėjo 26 dienos katekizme (www.lcn.lt) skel-biama:

1954 – Kūrėjas tik žmogui suteikė galią tvarkyti savo veiksmus ir gebėjimą valdyti save siekiant tiesos ir gėrio. prigimtinis die-viškasis įstatymas yra pirmapradė moralinė nuojauta, leidžianti žmogui protu skirti gėrį ir blogį, tiesą ir melą.

54


1955 – pagrindiniai jo priesakai išdėstyti Dekaloge. prigimtinis įstatymas yra ne kas kita, kaip Dievo mums duota proto šviesa; jos padedami mes sužinome, ką reikia padaryti ir ko vengti. tą šviesą arba tą įstatymą Dievas suteikė mus kurdamas.

1960 – prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šven-tosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam įstatymui ir malonei.

Galima teigti, kad žmogaus kūnas (ir labai sudėtingos sme-genys) su protu ir dvasine siela (sąmone) yra nedaloma visuma. Ši pirmapradė idėja priklauso Kūrėjui.

APIBENDRINIMAS

remiantis mokslo duomenimis galima teigti:– Visatos dėsningumų numatymas – visatos pradžia, tiksli

veikiančių fizikos konstantų ir dėsnių dermė, Žemės ir kitų kos-moso darinių suformavimas – viskas Kūrėjo projekte buvo pride-rinta gyvybės įvairovei sukurti (antropinis principas).

– Nors mokslas iki galo neatskleidžia, kaip Žemėje atsirado gyvybė, tačiau galima teigti, kad Kūrėjas yra ne tik gyvybės, bet ir visuotinės Kūrinijos tvarkos pirminė priežastis.

– Žmogus yra Kūrėjo kūrinys, žmogaus kūnas (ir labai sudė-tingos smegenys) su protu ir dvasine siela (sąmone) sudaro neda-lomą visumą.

– skirtingai nuo kitų gyvų būtybių žmogaus prigimtyje yra gėrio ir blogio skirtis (Moralės įstatymas), tikėjimo ilgesys ir troš-kimas jį įgyvendinti.

– Gilesnis mokslo pasiekimų pažinimas stiprina dvasinę pa-saulėžiūrą.

LiteratŪrOs ŠaLtiNiai

1. F. Lellote. Gyvenimo problemos sprendimas. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 1–280.

55


2. Life – How Did it Get Here? By evolution or by Creation? Ger-many, 1992, p. 1–256 (rusų k.).

3. C. s. Lewis. tiesiog krikščionybė // Nova Vita, 1999, p. 1–190.4. Jean Giton, Griška Bogdanovas, igoris Bogdanovas. Dievas ir

mokslas. Kaunas, 1996.5. Nerija putinaitė. tikėjimo prieigos, filosofinės studijos // Aidai,

2003, p. 369. 6. Jonas Grigas. Mokslas ir tikėjimas. Vilnius: Katalikų pasaulis,

2003, 9(158).7. Jonas Grigas. tamsioji energija – nematomoji visatos ranka //

Veidas, 2007 07 19.8. Francis C. Collins. Dievo kalba. Mokslininkas liudija Dievo ti-

kėjimo pagrįstumą. Vilnius: uaB „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2008, p. 1–312.

9. Jurgis Brėdikis. Quo vadis, medicina? // Mokslas ir gyvenimas, 2009, Nr. 4, p. 20–21, 30–31.

10. arimantas Dumčius. Mokslo pažanga ir Kūrėjas // Mokslas ir gyvenimas, 2009, Nr. 2–3, p. 12–14.

11. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2009, 2010.12. popiežius Benediktas xVi. enciklika Caritas in Veritatae (apie

visapusišką žmogaus vystimąsi meilėje ir tiesoje), Lietuvos Vys-kupų konferencija, 2009, p. 1–114.

13. Dobilas Kirvelis. sintetinė sistemų biologija – inžinerinė gyvybės paradigma // Mokslas ir gyvenimas, 2009, Nr. 12, p. 4–7, 2010, Nr. 1, p. 5–8.

14. Valdemaras Milkus. Visatos paslapčių labirinte // Mokslas ir gy-venimas, 2010, Nr. 1, p. 34–36.

15. Katalikiškos lytiškumo ugdymo gairės. Kaunas: VDu, 2010.16. e. Lutz, r. Junker. Nėra gyvybės be sukūrimo // www.lksb.lt,

2010, 9, 26, p. 1–8.17. Valdemaras Milkus. tamsioji visatos pusė // Mokslas ir gyve-

nimas, 2011, Nr. 1, p. 8–10.18. alister Mcgrath. Mokslas ir tikėjimas nesuderinami? // Bernar-

dinai.lt. 2011, 1, 1–13.19. stephen Hawking, Leonard Mlodinow. Didysis projektas. 2011,

uaB „Jotema“, Kaunas.

56


GYVYBĖ VISATOJE: ATSITIKTINUMAS AR BŪTINYBĖ?POŽIŪRIS Į GYVYBĘ IŠ TEORINĖS FIZIKOS IR KOSMOLOGIJOS POZICIJŲValdemaras Milkus. VU Fizikos fakultetas

1. Bendros žinios apie visatos evoliuciją

Šiuolaikinis mokslas yra taip stipriai pažengęs į priekį ir vys-tosi tokiu greičiu, kad paprastas žmogus nelabai spėja susivokti tarp to, kas yra tik hipotezė, ir to, kas jau atrasta. Ypač didelę pa-žangą yra padariusios modernioji fizika, astrofizika ir kosmologija. tačiau matome, kad kuo giliau „lendame“ į mokslo vingrybes, tuo sunkiau išaiškinti, kodėl viskas taip sudėtinga ir kaip tokioje siste-moje atsirado gyvybė?

Šiuo metu jau priimtas visatos pradžią ir jos tolesnę evoliu-ciją aprašantis modelis, visatos pradžią apibūdinantis kaip Didįjį sprogimą. toks modelis dar vadinamas Lambda šaltos tamsios medžiagos modeliu (angl. Lambda Cold Dark Matter, ΛCDM).

pagal šį modelį visata prasidėjo kaip milžiniškos galios spro-gimas, iš kurio atsirado medžiagos ir iš jos pradėjo formuotis ga-laktikos, žvaigždės ir planetos.

iškart po sprogimo prasidėjo Didžiojo susivienijimo era, ku-rioje visos keturios gamtos sąveikos buvo sujungtos į vieną uni-versalią sąveiką. Deja, iki šiol vieningos teorijos, kuri aprašytų tokią visatos būseną ir jos pradžią, nėra. tam reikalinga nuosekli kvantinės gravitacijos teorija, o tokios taip pat neturime. Ja gali tapti stygų teorija (angl. String Theory), galinti aprašyti gravitaciją ir tapti M teorija. Yra dar keletas bandymų, kurie siekia aprašyti visas sąveikas kaip vieną Didžiojo susivienijimo teorijų lauką (angl. Grand Unified Theory, GUT), bet teorija sujungia tik tris sąveikas. Šiuo atveju gravitacinė sąveika lieka neprijungta.

57


tolesnis visatos plėtimosi etapas – infliacijos era, kurios metu visatos skersmuo padidėjo daugybę kartų. iki šiol yra priimtos dvi galimos šio etapo aprašymo versijos, tačiau patikimesnė yra pasiū-lyta stanfordo mokslininko andrejaus Lindės. Ši teorija išspren-džia daugelį kosmologijos problemų.

po infliacijos eros, visatai labai atvėsus, pradėjo kurtis didžioji dalis medžiagos – atsirado pirmieji kvarkai ir gliuonai. todėl ši era ir vadinama Kvarkų-gliuonų plazmos era. Vėliau šios dalelės jun-gėsi į barionus-protonus ir panašias daleles, kurios vėliau pradėjo skilti ir paskleidė daugybę lengvų dalelių – neutrinų. tai yra Ba-rionų ir Leptonų eros.

Visatos temperatūrai nukritus iki keliolikos milijonų laipsnių, joje jau buvo susidarę protonų, todėl atsirado palankios sąlygos pirmykštei branduolių sintezei. taip susiformavo didelė dalis helio, taip pat berilio ir ličio branduolių.

1 pav. Paprastas visatos evoliucijos modelis

Vis dėlto reakcijos vėliau nutrūko dėl krintančios tempera-tūros, ir, jai nukritus iki 4000 laipsnių, spinduliuotė atsiskyrė nuo medžiagos. praėjus spinduliuotės erai, prasidėjo Medžiagos era, visatoje pasidarė tamsu ir šalta. ir tai truko apie pusę milijardo metų, kol atsirado pirmosios žvaigždės.

Didelė pažanga, padaryta teorinėje fizikoje ir įvairiose jos srityse, leido visiškai kitaip suvokti visatos struktūrą ir evoliuciją.

58


Nors klausimų niekada nesumažėja, bet vaizdas jau kitoks nei a. einšteino laikais. ir vis dėlto fizika visuomet turi daug hipotezių ir galimų variantų bet kuriam aprašymui, todėl ne išimtis ir visatos evoliucijos aprašymas. tai, kas aprašyta pirmame skyriuje – tai pri-mityvus vaizdas, kas galėjo vykti visatoje po Didžiojo sprogimo.

Daugelis naujų mokslo idėjų teigia, kad milžiniškas visatos iš-siplėtimas per itin trumpą laiką yra natūrali lauko būsena. Naujai priimta teorija aprašo ankstyvoje visatoje vykstančią infliaciją kaip natūralų virsmą įvykus simetrijos pažeidimams. Žinoma, tokia te-orija reikalauja didelio kintamųjų skaičiaus, bet ji paaiškina daugelį kosmologijos problemų. todėl šiuolaikinė modernioji kosmologija sujungia ne tik milžiniškų visatos struktūrų, bet ir elementariųjų dalelių ar net stygų teorijos skales.

Galima sakyti, kad idealios simetrijos visatoje nėra. Mūsų visata egzistuoja tokia, kokia yra, tik dėl to, kad įvyko simetrijos pažeidimai, kurie galimi tik esant labai aukštoms energijoms – pir-mosiomis visatos gyvavimo akimirkomis. Būtent naujoji infliacinės kosmologijos teorija aprašo visus šiuos virsmus. Ji suderinama ir su stebėjimų rezultatais. tai rusų kilmės mokslininko andrejaus Lindės pateikta infliacinė kosmologija.

1978 metais Masačusetso universiteto mokslininkas alanas Gutas (Alan Guth) pateikė idėją – teoriją, kuri teigia, kad mūsų visatos skersmuo yra 1023 kartų didesnis už stebimąjį [1]. pagal jo kosminės infliacijos teoriją, visatos infliacija prasidėjo iš „netikro“ vakuumo, užpildyto energija. stumiančiosios jėgos laukas privertė visatą išsiplėsti daugybę kartų. Kadangi vakuumas nestabilus, toks greitas plėtimasis turėjo sustoti ir dėl kvantinių efektų (tunelia-vimo reiškinio) pereiti į tikrojo vakuumo būseną. Šio virsmo metu laukas suskilo į atskirus „burbulus“ – laukus, kurie plėtėsi toliau. tačiau jo teorija nurodo, kad tokių „burbulų“ sąveikos vietose turi atsirasti magnetinių monopolių, kurių egzistavimas nėra įrodytas, ir todėl ši problema neišsprendžiama. taip pat ši teorija negalėjo iki galo išspręsti horizonto ar visatos homogeniškumo problemų.

59


Visai kitokią teoriją pasiūlė a. Lindė. Jis teigė, kad visatoje buvo spontaniškas simetrijos pažeidimas, medžiaga ir laukai atsi-rado iš vakuumo [2].

Kvantinėje lauko teorijoje postuluojama, kad dalelės visada susidaro kartu su antidalelėmis vienodais kiekiais (dalelių ir anti-dalelių skaičius vienodas). tai yra vakuumo (kvantinio lauko) su-žadinimai ir toks laukas yra aprašomas tokia forma:

( ) ( ) ( ) ( )[ ]kaekaekdx ikxikx −+− ++= ∫ ωπϕϕ

22

32/3

0 . (1.1) . (1.1)

Čia a+, a atitinka dalelių sukūrimo ir sunaikinimo operato-rius.

Šios dvi eksponentinės dalys turi vienodus įnašus, todėl me-džiaga ir antimedžiaga visada susidaro kartu ir vienodais kiekiais. Formulėje esantis dydis ω yra osciliatoriaus dažnis. todėl lauką kvantinėje lauko teorijoje galime įsivaizduoti kaip daugybės spy-ruoklių sistemą, kuri gali turėti tik griežtus dažnius – jų energija yra kvantuojama.

Vėliau iškelta hipotezė, kad ankstyvoje visatoje, po infliacijos, galėjo egzistuoti hipotetinės dalelės – x, Y bozonai, kurie sukėlė dalelių-antidalelių sukūrimo simetrijos pažeidimų ir todėl visatoje nepastebėta antimedžiagos.

pagrindinė didžiojo suvienijimo teorijų idėja yra tai, kad trys visatoje veikiančios sąveikos yra sujungtos į vieną universalią są-veiką. Visos dalelės, pernešančios skirtingas sąveikas, yra bemasės ir tarp atskirų sąveikų nėra skirtumo. tačiau simetrijos pažeidimai duoda fazinį lauko simetrijos virsmą:

)1()2()3()5( USUSUSU → .

(1.2)

tai yra Vainbergo (Steven Weinberg), saliamo (a. salam), Gliašovo (Sheldon Lee Glachow) pasiūlytas modelis, aprašantis

60


jungtinę elektrosilpnąją sąveiką su(2)u(1), sujungtą su stipriąja branduoline sąveika. (2.2) išraiška nurodo, kad universali sąveika suskyla į atskiras sąveikas.

tokia ankstyvosios visatos teorija nusako, kad visata plečiasi itin greitai ir mes matome tik labai nedidelę dalį, kuri galbūt yra tik viena „ląstelė“ dideliame tinkle. Kiekviena tokia ląstelė gali turėti skirtingas konstantas ir skirtingas savybes. Visatos charakteringas dydis (a) didėja pagal eksponentinį dėsnį:

HteHa 1−= . (1.3)

PlMGH

38

38 πρρπ

== . (1.4)

45 1010 −− −≈∂ρρ . (1.5)

3962

5

3 /101,5 mkgGc

lM

Pl

PlPl ⋅≈==

hρ . (1.6)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

−=Λ−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛+⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛

=Λ

−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛

PGcakc

dtda

adtad

Gcakc

dtda

a

3812

38

31

22

22

2

2

3

2

22

π

ρπ

(2.1)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

Λ+⎟

⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

⎟⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

33

34

32

22

2

2

ccPG

dtad

cP

dtda

dtd

ρπ

ρρ

(2.2)

ρπρρ

238HG

krit

==Ω . (2.3)

LfffnfRN cilep ⋅⋅⋅⋅⋅⋅= . (3.1)

Šioje išraiškoje H yra Hablo konstanta, kuri nusako, kokiu greičiu tolsta tolimos galaktikos, ir šį greitį susieja su jų nuotoliu (Hablo dėsnis):

HteHa 1−= . (1.3)

PlMGH

38

38 πρρπ

== . (1.4)

45 1010 −− −≈∂ρρ . (1.5)

3962

5

3 /101,5 mkgGc

lM

Pl

PlPl ⋅≈==

hρ . (1.6)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

−=Λ−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛+⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛

=Λ

−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛

PGcakc

dtda

adtad

Gcakc

dtda

a

3812

38

31

22

22

2

2

3

2

22

π

ρπ

(2.1)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

Λ+⎟

⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

⎟⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

33

34

32

22

2

2

ccPG

dtad

cP

dtda

dtd

ρπ

ρρ

(2.2)

ρπρρ

238HG

krit

==Ω . (2.3)


Čia ρ – visatos visų formų medžiagos ir energijos vidutinis tankis, Mpl – vienas iš planko parametrų (planko masė). Visatos plėtimasis buvo visiškai vienodas visomis kryptimis. Vis dėlto atsi-rado tam tikro dydžio tankio fliuktuacijų. Jų charakteringas dydis:

HteHa 1−= . (1.3)

PlMGH

38

38 πρρπ

== . (1.4)

45 1010 −− −≈∂ρρ . (1.5)

3962

5

3 /101,5 mkgGc

lM

Pl

PlPl ⋅≈==

hρ . (1.6)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

−=Λ−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛+⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛

=Λ

−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛

PGcakc

dtda

adtad

Gcakc

dtda

a

3812

38

31

22

22

2

2

3

2

22

π

ρπ

(2.1)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

Λ+⎟

⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

⎟⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

33

34

32

22

2

2

ccPG

dtad

cP

dtda

dtd

ρπ

ρρ

(2.2)

ρπρρ

238HG

krit

==Ω . (2.3)


Šis tankio fliuktuacijų dydis atitinka tą, kuris būdingas kos-minei foninei spinduliuotei (angl. Cosmic Microwave Background; CMB). tai vienas iš svarbesnių teorijos patvirtinimų. Šios fliuktu-acijos kilo pradiniame visuotiniame lauke, tačiau krintant visatos temperatūrai „įšalo“ ir liko kosminėje spinduliuotėje.

tačiau svarbiausia išvada, kurią pateikė Lindė savo teorijoje – singuliarinio taško sąvokos atmetimas. tai yra „save pamėgdžio-jančios“, savaime atsikuriančios visatos modelis.

61


2 pav. Savaime atsikuriančios visatos modelis (angl. Self Reproducing Universe)

toks modelis postuluoja, kad visata pradėjo plėstis būdama ne begalinio tankio, o turėdama planko tankį:

HteHa 1−= . (1.3)

PlMGH

38

38 πρρπ

== . (1.4)

45 1010 −− −≈∂ρρ . (1.5)

3962

5

3 /101,5 mkgGc

lM

Pl

PlPl ⋅≈==

hρ . (1.6)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

−=Λ−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛+⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛

=Λ

−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛

PGcakc

dtda

adtad

Gcakc

dtda

a

3812

38

31

22

22

2

2

3

2

22

π

ρπ

(2.1)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

Λ+⎟

⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

⎟⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

33

34

32

22

2

2

ccPG

dtad

cP

dtda

dtd

ρπ

ρρ

(2.2)

ρπρρ

238HG

krit

==Ω . (2.3)


ir ji plečiasi, kol pasiekia kritinį tankį. svarbi išvada, priešinga tai, kurią pateikia kitos teorijos (tokios, kaip didžiojo atšokimo teo-rija – kilpų kvantinė kosmologija), – visata nekolapsuoja atgal į sin-guliarinį tašką. Vietoj to vyksta kvatinės gravitacijos efektų suke-liamas reiškinys – visata pasidalina į kelias dalis ir plečiasi iš naujo [3]. susidariusios naujos visatos vadinamos kūdikinėmis visatomis (angl. Baby Universes). Šitaip paaiškėja, kad visatos plėtimasis yra amžinas, o visatos amžius nusako tik atskiro fragmento gyvavimo trukmę (kaip ir mūsų visatos amžius – 13,7 mlrd. metų). tikrasis laikas yra amžinas ir jo pradžios ieškojimas neturi prasmės, nes tokių fragmentų yra labai daug.

62


2. Gyvybė kosmologiniame kontekste

Kalbant apie ankstyvąją visatą ir kosmologijos mokslą, natūra-liai kyla klausimas – kaip turi vystytis visata, kad joje atsirastų pro-tinga gyvybė? Žinoma, rasti tiesioginį atsakymą yra neįmanoma, bet čia praverčia ir tam tikri samprotavimai: kuomet imame ga-limus visatos evoliucijos būdus ir atmetame tuos, kurie būtų ne-tinkami dėl visatos parametrų.

Visatos modeliai yra nusakomi sprendžiant kosmologines Fri-dmano lygtis:

HteHa 1−= . (1.3)

PlMGH

38

38 πρρπ

== . (1.4)

45 1010 −− −≈∂ρρ . (1.5)

3962

5

3 /101,5 mkgGc

lM

Pl

PlPl ⋅≈==

hρ . (1.6)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

−=Λ−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛+⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛

=Λ

−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛

PGcakc

dtda

adtad

Gcakc

dtda

a

3812

38

31

22

22

2

2

3

2

22

π

ρπ

(2.1)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

Λ+⎟

⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

⎟⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

33

34

32

22

2

2

ccPG

dtad

cP

dtda

dtd

ρπ

ρρ

(2.2)

ρπρρ

238HG

krit

==Ω . (2.3)


Jos kartais perrašomos į kitą naudingesnį pavidalą visatos tankio atžvilgiu:

HteHa 1−= . (1.3)

PlMGH

38

38 πρρπ

== . (1.4)

45 1010 −− −≈∂ρρ . (1.5)

3962

5

3 /101,5 mkgGc

lM

Pl

PlPl ⋅≈==

hρ . (1.6)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

−=Λ−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛+⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛

=Λ

−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛

PGcakc

dtda

adtad

Gcakc

dtda

a

3812

38

31

22

22

2

2

3

2

22

π

ρπ

(2.1)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

Λ+⎟

⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

⎟⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

33

34

32

22

2

2

ccPG

dtad

cP

dtda

dtd

ρπ

ρρ

(2.2)

ρπρρ

238HG

krit

==Ω . (2.3)


Šios lygtys susieja visatos tankio kitimą su kintančia visatos ge-ometrija (atstumu a). tiesioginiu būdu jos yra neišsprendžiamos, todėl taikomos prielaidos ir aproksimacijos. tuomet galima gauti įvairius sprendinius, kurie nusakytų, kokia medžiagos būsena vy-rauja visatoje. Daugeliu atvejų visatos modelis gaunamas ne toks, kokį dabar pripažįsta mokslas. Šiuose modeliuose medžiaga gali būti reliatyvistinė, dujinė-ultrareliatyvistinė ir pan. tokioje visa-toje susidaryti gyvybei būtų neįmanoma, nes dalelių greičiai ir visos tarpusavio reakcijos būtų labai greitos, dideli kitimo tempai.

63


Yra žinoma, kad gyvybės evoliucijai reikalingas ilgas ir santykinai „ramus“ laikotarpis be kosminių katastrofų.

3 pav. Visatos evoliucijos modeliai

Visatos geometrija dažnai yra nusakoma pagal Ω parametrą, kuris žymi dabartinio visų materijos formų vidutinio tankio ir kri-tinio tankio santykį:

HteHa 1−= . (1.3)

PlMGH

38

38 πρρπ

== . (1.4)

45 1010 −− −≈∂ρρ . (1.5)

3962

5

3 /101,5 mkgGc

lM

Pl

PlPl ⋅≈==

hρ . (1.6)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

−=Λ−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛+⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛

=Λ

−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛

PGcakc

dtda

adtad

Gcakc

dtda

a

3812

38

31

22

22

2

2

3

2

22

π

ρπ

(2.1)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

Λ+⎟

⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

⎟⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

33

34

32

22

2

2

ccPG

dtad

cP

dtda

dtd

ρπ

ρρ

(2.2)

ρπρρ

238HG

krit

==Ω . (2.3)

LfffnfRN cilep ⋅⋅⋅⋅⋅⋅= . (3.1) Jeigu dabartinis visatos tankis būtų mažesnis už kritinį, visata

plėstųsi greitėdama, jei šie tankiai būtų lygūs – ji plėstųsi pastoviu greičiu (tiesiškai), ir jei tankis didesnis už kritinį, visatos plėtimąsis sustotų ir ji susitrauktų atgal į pradinį singuliarinį tašką (3 pav. Vi-satos evoliucijos modeliai). Vis dėlto teoriškai apskaičiuojama tokios uždaros (kolapsuojančios) visatos gyvavimo trukmė yra labai maža ir ji būtų daug trumpesnė, nei reikalinga protingai gyvybei išsivystyti. Dabartiniai astronominiai supernovų stebėjimai pateikia parametro Ω vertes, artimas vienetui ar truputį didesnes, o galaktikų raudo-nojo poslinkio matavimai rodo, kad visata plečiasi greitėdama.

64


Kol kas neaišku, kokia jėga sukelia šį greitėjantį plėtimąsi. Daug mokslininkų mano, kad tai vyksta dėl vakuumo energijos – tamsiosios energijos, kuri sudaro net 73 procentus visatos masės- energijos. Šios energijos tankis yra žymimas Λ ir tai yra einšteino įvesta kosmologinė konstanta. taip pat žinoma, kad matomoji me-džiaga – tai, ką mes matome, sudaro tik 4 procentus visatos masės, o likę 23 procentai yra tamsioji medžiaga.

Galiausiai galima imti kilpų kvantinės kosmologijos patei-kiamą išvadą, kad visata ilgainiui nustoja plėstis, traukiasi iki taško ir vėl „atšoka“ – dėl to prasideda nauja plėtimosi stadija. tokio tipo teorijos ir vadinamos Didžiojo atšokimo teorijomis [4]. tačiau pa-našu, kad tokia sistema kas kartą gali plėstis vis greičiau, taip pat, susitraukimo taške itin išaugus kvantinių fliuktuacijų amplitudei, visa pradinės visatos informacija yra ištrinama, todėl neįmanoma nieko sužinoti apie prieš tai buvusią visatą. tokiu atveju neišliktų ir gyvybė, nes ji, kaip ir informacija, būtų sunaikinta.

iš to, kas iki šiol pasakyta apie visatos savybes, galima lengvai nuspręsti, kad ji tiesiog negalėtų būti kitokia, jei norime joje rasti gyvybę. Dar daugiau – šį faktą galima „sutvirtinti“ tuo, kad stygų teorija, supersimetrija, supergravitacija ir kitos modernios šiuo-laikinės teorijos tik patvirtina kitų visatų egzistavimą. Jų fizikinės konstantos, medžiaga ir struktūra gali būti visai kitokia ir nepriim-tina gyvybei, nebent jose būtų mums nežinomų, galbūt – dar su-dėtingesnių gyvybės formų. Mūsų visatos struktūra ir jos savybes nusakančios konstantos yra beveik „preciziškai“ suderintos, kad visata vystytųsi taip, kad joje kažkur išsivystytų gyvybė. tai yra an-tropinis principas.

3. Antropinis principas. Fizika ar teologija?

antropinis principas pirmą kartą aptartas 1973 metais Len-kijoje vykusioje konferencijoje „Kopernikui 500 metų“ – astrofi-ziko Brandono Karterio (Brandon Carter) pranešime. Šiuolaikinė

65


fizika ir kosmologija pripažįsta antropinį principą kaip filosofinį pamąstymą apie visatos savybes ir gyvybę. pats antropinis (gr. ant-hrōpos – žmogus) principas teigia, kad visata nuo pirmųjų minučių turėjo tokias sąlygas, kad kažkur joje išsivystytų gyvybė. Jeigu į tokį teiginį žiūrėsime fizikų akimis, jis neturi jokio fizikinio pagrindo, neaprašomas formulėmis ir dėsniais. Bet fizikiniai skaičiavimai ir jų išvados parodo, kad visata tiesiog yra tokia, kokios ir reikia gy-vybei, o gyvybė labai jautri net mažiems šių sąlygų pokyčiams.

stygų teorija ir stygų kosmologija pateikia išvadą, kad stygų teorijos spektre nėra pagrindinės (žemiausios) būsenos. Vietoj jos mes turime nepaprastai daug metastabilių „netikro vakuumo“ bū-senų. taigi bent viena iš šių būsenų turi turėti tokius parametrus, kokius mums pateikia stebėjimai. toks stygų teorijos vaizdavimas vadinamas „stygų teorijos landšaftu“ (angl. String Theory Lands-cape), o ta dalis, kuri gali turėti gyvybei palankias sąlygas, vadi-nama antropiniu landšaftu.

4 pav. pavaizduotas „stygų teorijos landšafto“ modelis. pati stygų teorija teigia, kad būsenų (visatų) skaičius landšafte gali siekti N=10500. Neaišku, kokią dalį šio peizažo užima gyvybei tin-kamos visatos.

4 pav. „Stygų teorijos landšafto“ modelis

66


2 ir 4 pav. skiriasi tuo, kad kad 2 pav. yra tik viena visata, ku-rioje jau esame, o 4 pav. yra N skaičius visatų, kurios yra staciona-rios arba įvairiais būdais kintančios. Kažkuri viena iš 4 pav. esančių viršūnių (smailių) atitinka mūsų visatą ( 4 pav. „stygų teorijos landšaftas“).

toks apibūdinimas, siejantis visatos pradžią ir ankstyvą evo-liuciją su stygų teorija, perša išvadą, kad stygų teorijos landšaftas turi diskrečius parametrus, supersimetrija ir jos pažeidimai yra na-tūrali lauko būsena, o infliacija, kilusi ankstyvoje visatoje, leidžia vėliau susidaryti tinkamai visatos struktūrai [5].

panašiai visatos elgseną nusako ir moderni teorinės fizikos sritis – supergravitacija, kuri yra supersimetrijos pritaikymas gra-vitacijai ir išplėtojimas kartu su kitomis sąveikomis. Ji teigia, kad:

1. Bet kurio tipo stygų teorijoje aprašomas landšaftas gali būti kokybiškai aprašytas ir pagal supergravitacijos teoriją [6].

2. Visatos plėtimasis dėl tamsiosios energijos yra natūrali bū-sena, aprašoma supergravitacijos potencialu, duodančiu tinkamą Hablo konstantos vertę, susiejamą su kosmologine konstanta [7].

3. esant tam tikroms sąlygoms, aprašymas beveik tiksliai rodo stebimos visatos parametrus ir leidžia interpretuoti tamsio-sios energijos prigimtį [7].

Gali pasirodyti keista, bet, kaip matyti, tikrai visos sąlygos vi-satoje sudėliotos beveik preciziškai. tai galima patikrinti papras-tomis prielaidomis, imant skirtingas konstantų vertes [8]:

1. Viena iš tokių konstantų gali būti gravitacinė konstanta, kuri daug mažesnė už kitų sąveikų konstantas. Jei šią konstantą padidintume bent dešimt kartų, tuomet vienu metu negalėtų eg-zistuoti žvagždės, turinčios konvekcinius ar spinduliuojančius apvalkalus, o jei sumažintume, supernovų sprogimuose negalėtų būti išlaisvinami neutrinai ir nevyktų sunkiųjų elementų sintezė, o žvaigždėse sunkiai vyktų anglies susidarymo reakcijos. taigi be anglies pagrindo gyvybei susidaryti būtų tikrai sunku.

67


2. Jei stipriosios sąveikos konstantą padidintume bent 2 pro-centais, visi protonai susijungtų po du, nevyktų branduolinės van-denilio degimo reakcijos žvaigždžių centruose, o padidinus kons-tantą 10 procentų, susidarytų vien tik sunkūs ir itin dideli atomų branduoliai, todėl visatos chemija neturėtų jokios įvairovės.

3. Keturios fundamentalios sąveikos ir elementariųjų dalelių masės mūsų visatoje yra tiksliai subalansuotos. Jei padidintume neutrono masę vos 0,2 procento, neutronai taptų nestabilūs ir skiltų visuose atomų branduoliuose. Jei elektromagnetinė sąveika susilpnėtų 4 procentais, nesusidarytų vandenilio atomai.

Galiausiai galima pridurti, kad itin maža (bet vis dėlto – ne nu-linė) kosmologinė konstanta yra reikalinga tam, kad visata galėtų plėstis tinkamu greičiu ir joje ramiai vystytųsi gyvybė. Jeigu visatą padidintume bent dešimt kartų, tiek pat kartų pagreitėtų jos plė-timąsis ir sutrumpėtų branduolinių reakcijų žvaigždžių centruose laikas, todėl gyvybė nespėtų išsivystyti, o jai išsivystyti reikia bent 3 mlrd. metų ramios evoliucijos.

panašu, kad gyvybė visatoje atsirado tik labai didelio atsitikti-numo ir sutapimo dėka. Galima manyti, kad tai atsitiktinumas arba Dievo atliktas darbas. tačiau pastaruoju atveju, jeigu atsi-žvelgtume į moderniosios fizikos išvadas, turėtume pasakyti, kad galbūt visatos yra kuriamos dabar, jų kuriasi daugybė ir visos – vienalaikiškai. todėl gyvybė galėtų atsirasti ne vien mūsų visatoje. taip pat sudėtinga kalbėti apie universalų laiką, nes, kaip jau buvo minėta, jis gali neturėti pradžios. taigi Kūrėjo atžvilgiu visos vi-satos yra tik mažos dalys, gyvuojančios trumpą akimirką [9].

Mūsų visatoje jau yra įmanoma gyvybė ir mūsų visata yra viena iš tos daugybės „stygų teorijos landšafte“, todėl kyla klausimas: ar mes vieni tokie išskirtiniai? O gal gali egzistuoti ir daugiau gyve-namų planetų?

Vieną tokį atsakymą bandė pateikti F. D. Dreikas (Frank Do-nald Drake), kuris, remdamasis savo apmąstymais ir astronomijos stebėjimais, parašė lygtį, nusakančią gyvenamų planetų skaičių

68


mūsų galaktikoje, paukščių take. Vėliau ji ir pavadinta Dreiko lyg-timi:

HteHa 1−= . (1.3)

PlMGH

38

38 πρρπ

== . (1.4)

45 1010 −− −≈∂ρρ . (1.5)

3962

5

3 /101,5 mkgGc

lM

Pl

PlPl ⋅≈==

hρ . (1.6)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

−=Λ−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛+⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛

=Λ

−+⎟⎠⎞

⎜⎝⎛

PGcakc

dtda

adtad

Gcakc

dtda

a

3812

38

31

22

22

2

2

3

2

22

π

ρπ

(2.1)

⎪⎪⎩

⎪⎪⎨

⎧

Λ+⎟

⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

⎟⎠⎞

⎜⎝⎛ +⋅−=

33

34

32

22

2

2

ccPG

dtad

cP

dtda

dtd

ρπ

ρρ

(2.2)

ρπρρ

238HG

krit

==Ω . (2.3)


Šioje lygtyje esantys parametrai nusako tikimybes, kad žvaigždės panašios į saulę, turi planetas, planetose yra tinkamos sąlygos gyvybei išsivystyti ir pan. Keičiant parametrų vertes, ga-lima prieiti prie išvados, kad galaktikoje turi būti daug kitų civili-zacijų. pats Dreikas jų priskaičiavo 10. tai kad mes nieko neran-dame, dar nereiškia, kad esame vieni. Bet yra keista ir tai atspindi Fermio paradoksas – jei galaktikoje yra kitų civilizacijų, tai kodėl mes jų nerandame? Galbūt jos išsivysto greitai ir greitai išnyksta, o gal tiesiog mūsų prielaidos klaidingos ir jų iš tiesų nėra. Į tokius klausimus galėsime atsakyti tik ateityje. tai yra naujos mokslo sri-ties – astrobiologijos uždavinys.

4. Pabaiga

Gyvybės kilmės klausimas jau senai yra didelė mįslė mokslui ir, ko gero, dar ilgai išliks mįslė. Žinoma, mokslo pažanga, vis gilyn besiskverbiantis mūsų suvokimas ir tobulėjanti technika leidžia tyrinėti ir daryti prielaidas bei išvadas apie mūsų visatą ir tai, kas vyksta joje, bet aiškių atsakymų į klausimus apie gyvybės atsira-dimą dar teks palaukti.

Kai kalbame apie visatą ir jos fizikos dėsnius, matome, kad šiuo atžvilgiu ji tobulai tinka gyvybei ir netgi labai mažu ar dideliu mastu dėsniai vyksta taip, kaip to reikia. Net ir sudėtingiausios bei moderniausios fizikos teorijos leidžia susidaryti tinkamai visatai, tačiau tokio įvykio tikimybė gali būti nykstamai maža. ar taip yra dėl to, kad gyvybei būtų ramiau egzistuoti, ar tai yra Kūrėjo valia, vis dar lieka atviras klausimas. Vis dėlto fizikinis pagrindas gyvybei yra tinkamas, o kitus aspektus, ko gero, verta palikti aiškintis bio-logijai, teologijai arba kitoms mokslo sritims.

69


5. Literatūra

1. interneto tinklalapis http://en.wikipedia.org/wiki/Alan_Guth.2. andrei Linde. Particle Physics and Inflationary Cosmology, 2005,

p. 4, 25, 221.3. andrei Linde. Inflation, Quantum Cosmology and the Anthropic

Principle, 2002, p. 13.4. Martin Bojowald. Loop Quantum Cosmology, 2005, p. 20.5. andrei Linde. Inflation and string cosmology, 2009, p.12.6. Yann Mambrini. Indirect detection of Dark Matter in non mi-

nimal Supergravity Scenario, 2005, p. 3.7. renata Kallosh, andrei Linde, sergey prokushkin and Marina

shmakova. Supergravity, Dark Energy and the Fate of the Uni-verse [arxiv:hep-th/0208156v2], 2002, p. 2, 3.

8. Bernard Carr. Universe or Multiverse, p. 79–80, 108.9. Gerald B. Cleaver. The String Multiverse, The Cosmological Ant-

hropic Principle, & Anselm’s Ontological Argument, 2009, p. 13.

70


LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA:GRĮŽIMO Į LIETUVĄ APLINKYBĖS IR ŠIŲ DIENŲ IŠŠŪKIAIMA narys korespondentas, LKMA tikrasis narys prof. Giedrius Uždavinys (Lietuvių katalikų mokslo akademija)

Gerbiami ekscelencijos, mieli šios konferencijos dalyviai!Mintis atkurti LKMa gimė ateitininkų federacijos atkuria-

mojo suvažiavimo metu 1989 metų lapkričio 25 dieną. Kreipimąsi į mokslininkus pasirašė 16 mokslo žmonių: Vytautas ališauskas, Kazys ambrozaitis, antanas Balašaitis, Mindaugas Bloznelis, kun. Jonas Boruta, Giedrė Butkienė, Birutė ignatavičiūtė, petras Kimbrys, rimtautas Marcinkevičius, arimantas raškinis, al-girdas saudargas, Giedrius uždavinys, egidijus Vareikis, angelė Vyšniauskaitė, arvydas Žygas.

atkuriamoji konferencija įvyko 1990 metų vasario 17 dieną Vilniaus universiteto teatro salėje, taigi prieš 20 metų, mėnesiu anksčiau, negu buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Konfe-rencijos moto – optimistinė Bernardo Brazdžionio mintis: „tikiu aš dieną, didelę ir šviesią, tikiu – ne amžiais žemėj siaus ruduo.“

Konferenciją malda pradėjo Vilniaus arkivyskupas Julijonas steponavičius. universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius tarė sveikinimo žodį.

ekscelencijos, Gerbiamosios ir Gerbiamieji!Įtampa tarp Didžiosios Būties paslapties ir žmogiškosios pa-

stangos įprasminti savąjį buvimą šiame pasaulyje – bene pagrin-dinis visos kultūros šaltinis. Dievas – kaip tikėjimas, Dievas – kaip abejonė, Dievas – kaip tasai, prieš kurį žmogus pakelia maištą. ta-čiau net ir pastaruoju atveju Dievas egzistuoja kaip neįmanoma paneigti realybė. Jau ne kartą pasaulio istorijoje skambėjo fanfaros džiūgaujančių legionierių, kurie tarėsi pasiekę pergalę ir galutinai įveikę, anot jų, absurdiškiausią žmonijos iliuziją. Bet vos tiks nu-tildavo tie triumfo maršai, jie patys nepajusdavo, kaip, melsdami

71


atleidimo, suklupdavo po kojomis to, kurį ką tik sakėsi pervėrę ietimi.

regis, esame liudytojai šios dar kartą prieš mūsų akis pasikar-tojusios istorinės dramos. Kas be ko, nėra tokio saiko, kuriuo galė-tume išmatuoti visa tai, ko netekome…

Vis dėlto viltis, jog dar ne visiškai išseko mūsų gyvastingoji dvasia, teikia pasitikėjimo savimi bei leidžia šviesesnėmis akimis žvelgti į ateitį. Grįžtame prie pirmapradžių savo egzistencijos pa-matų. Grįžta ir universitetas. Jo per prievartą slėpti skliautai šian-dien tarytum vėl atsigauna, ir visi mes su nekantrumu laukiame, kol atgimstanti mūsų dvasia nusipelnys dieviškosios palaimos. todėl itin džiugu šiuose senuose mūsų alma Mater rūmuose sveikinti visus Jus, čia susirinkusius, ir tuos, kurie mus ištikusių didžiausių negandų metais svetur tęsė Nepriklausomoje Lietuvoje pradėtus darbus, ir tuos, kurie per didžiausius vargus ir kančias kaip akies vyzdį saugojo vos rusenančią tiesos bei meilės kibirkštį, ir tuos, kurie dar tik ateina ir rengiasi visu savo gyvenimu prisidėti prie šios didžiosios statybos mūsų dvasios rūmo – Dievo namų kiekvieno iš mūsų sieloje. tikiuosi, kad atsikurianti, o tikriau po pusės šimto metų Lietuvoje savo darbą pratęsianti Katalikų mokslo akademija bus nelyginant toji arka, po kuria nuolat skambės, poetiškai ta-riant, dangiškųjų sferų muzika. tegul tai būna meilės, tiesos, gėrio ir grožio muzika. Dievop kopiančios sielos muzika. sėkmingo ir vaisingo darbo Jums, gerbiami konferencijos dalyviai!

remdamasis Jo ekscelencijos vyskupo Jono Borutos pateikta LKMa istorija, noriu priminti, kad pirmieji idėją kurti katalikišką mokslo instituciją kėlė vyskupai M. Giedraitis ir M. Valančius. su „aušros“ pasirodymu 1883 metais per Lietuvą persirito naci-onalinio sąmoningumo atgimimo banga, o po spaudos atgavimo 1904 metais prasidėjo politinio atgimimo pavasaris – iškilo Lie-tuvos valstybingumo atkūrimo idėja.

suvokta, kad Lietuvai reikia religinio ir dorovinio atgimimo šauklių. akademijos kūrimo idėją kėlė J. totoraitis, remiamas Jono

72


Basanavičiaus. 1907 metais įkuriama Lietuvių mokslo draugija, kuri nepatenkino visų mokslu besirūpinančių žmonių lūkesčių, nes daugiausia dėmesio skyrė lituanistikai. Dėl pozityvizmo įtakos nenorėta įsileisti teologijos.

iki pirmojo pasaulinio karo akademijos idėja nebuvo reali-zuota. tačiau vos atsistojus Nepriklausomai Lietuvai ant kojų, a. Jakšto ir p. Būčio iniciatyva 1922 metais įkurta LKMa. Jau pir-maisiais metais buvo sutelktas 42 000 dolerių stipendijų fondas moksliniam darbui užsienio universitetuose, sukauptas 12 000 dolerių mokslo veikalų fondas, prof. p. Dovydaičio iniciatyva pra-dėtas rengti Lietuvos įžymybių žodynas. pirmuoju LKMa pirmi-ninku 1922 m. buvo išrinktas vyskupas J. skvireckas (Šv. rašto ver-tėjas į lietuvių kalbą), antruoju – garsus kultūros veikėjas prelatas a. Jakštas-Dambrauskas, 1938 metais akademijos pirmininku tapo prof. st. Šalkauskis. trys akademijos suvažiavimai, vykę 1933, 1936 ir 1939 metais, buvo skirti Nepriklausomos Lietuvos dvasinio, religinio ir mokslinio gyvenimo aktualijoms. Jų medžiaga buvo spausdinama solidžiuose „suvažiavimo darbų“ tomuose.

1940 metais nutrūkusi akademijos veikla 1951 metais buvo atnaujinta išeivijoje. surengta 11 suvažiavimų. Šalia „suvažia-vimo darbų“ atsirado „akademijos metraščio“ leidinys ir įspū-dingi akademijos narių mokslo tomai. išeivijoje atsikūrusios akademijos pirmuoju pirmininku buvo vysk. V. padolskis, o nuo 1959 metų iki Vilniaus atkuriamosios konferencijos (1990 metų vasario 17 dienos) – romos Grigaliaus universiteto prof. kun. an-tanas Liuima. LKMa aktyviai reiškėsi Maironis, Šatrijos ragana, Vaižgantas, J. Naujalis, K. pakštas, J. Brazaitis, vysk. M. reinys, istorikai – L. ivinskis, a. alekna, J. totoraitis, a. Šapoka, p. ra-bikauskas, lituanistai – a. senas ir a. salys, filosofai – J. eretas, a. Maceina, J. Girnius ir kt.

atkuriamosios konferencijos metu išklausyta 18-ka medikų, biologų, fizikų, technikos mokslų atstovų, žurnalistų, filologų, in-žinierių, teisininkų, psichologų, kalbininkų, kunigų pranešimų, o

73


po diskusijų išrinkta 10-ties žmonių Krašto taryba: vyskupai an-tanas Vaičius ir Juozas preikšas, kunigai Kazys ambrazas ir Jonas Boruta, medikai prof. Birutė ignatavičiūtė ir prof. Giedrius už-davinys, technikos mokslų atstovai Mindaugas Bloznelis ir ari-mantas raškinis, filologijos mokslų daktarė antanė Kučinskaitė, biochemijos mokslų daktaras arvydas Žygas. Nutarta eilinį xV LKMa suvažiavimą 1991 metais organizuoti Vilniuje. suformuota Valdyba, kurios pirmininku išrinktas prof. Giedrius uždavinys, se-kretoriumi – technikos mokslų daktaras M. Bloznelis, iždininku – technikos mokslų daktaras a. raškinis, archyvaru – filologijos mokslų daktarė a. Kučinskaitė. 1990 metų gegužės 8 dieną LKMa įregistruojama Lietuvos Ministrų taryboje, o jos Krašto taryba jau kitą dieną patvirtinta Centro Valdybos posėdyje romoje. prade-damas rengti xV LKMa suvažiavimas, išleidžiamos pranešimų tezės, sukuriama LKMa emblema (dailininkas a. Gurskis), paga-minami suvažiavimo ženkliukai (telšių kan. K. Gasčiūnas), išlei-džiamos programos ir kvietimai (M. Bloznelis). suvažiavimas įvyko 1991 metų birželio 9–16 dienomis, jame dalyvavo apie 400 moksli-ninkų. pilnaties posėdžiai vyko Šv. Jonų bažnyčioje, o 16 sekcijų – universiteto teatro bei rektorato posėdžių salėse. perskaityti 103 pranešimai. Baigiamajame pilnaties posėdyje keturiems Lietuvos mokslininkams (matematikos, medicinos, istorijos ir filologijos mokslai) suteikiami LKMa akademikų vardai. xV suvažiavimas, kurį organizuojant daugiausia triūso įdėjo kun. Jonas Boruta, tapo ne vien mokslininkų, bet ir visų lietuvių katalikų švente. Šis neei-linis Lietuvai įvykis buvo populiarinamas radijo ir televizijos lai-dose, spaudoje.

Lietuvoje atsikūrusi LKMa aktyviai kuria naujus židinius Kaune, Klaipėdoje, panevėžyje, Šiauliuose, utenoje ir anykš-čiuose, perima „suvažiavimo darbų“ ir „Metraščio“ leidybą, rūpi-nasi aktualių monografijų vertimu bei konsoliduoja įvairių sekcijų darbą. Vaisingiausiai dirba sociologų, pedagogų, istorikų, medikų ir žemės ūkio sekcijos. Nuo 1991 metų rugsėjo Šv. Kazimiero baž-

74


nyčios zakristijos salėje kiekvieną šeštadienį po Šv. Mišių vyksta sekcijiniai arba bendri akademijos posėdžiai. akademija organi-zuoja žymių Lietuvos dvasininkų, mokslininkų, poetų ir pedagogų, istorikų bei filosofų jubiliejines konferencijas, įdomiais renginiais daugelyje Lietuvos miestų pažymi Kražių skerdynių šimtmetį, pa-mini „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 20-metį, ilgalaikio LKMa pirmininko prof. antano Liuimos auksinį kunigystės ju-biliejų ir kt. tarptautinį mastą įgavo LKMa ir Vytauto Didžiojo universiteto 70 metų jubiliejinė konferencija, vykusi 1992 metų ge-gužės 28–31 dienomis Kaune. Jos metu profesoriams antanui Liu-imai ir Česlovui Milošui suteikti garbės daktarų vardai. akademija leidžia du savaitraščius – „Dienovidį“ ir „xxi amžių“, išverčia, su-redaguoja ir išleidžia daugybę monografijų. Lietuvoje atgimusios akademijos narių ir sekcijų veikla labai plačiai aprašyta istorikės a.Vasiliauskienės knygoje „Lietuvių katalikų mokslo akademija“ (Vilnius, 1992 m.). Joje atsispindi LKMa veikla nuo pat jos įkū-rimo 1922 metais iki 1994 metų.

sugrįžusi į Lietuvą LKMa jau pirmaisiais savo veiklos metais aktyviai įsijungė į įvairių europos katalikiškos kultūros institucijų darbą. Vokietijos katalikiškųjų centrų remiama finansiškai daly-vavo Katalikų dienų renginiuose Karlsrūjėje ir Berlyne, paryžiuje ir Briuselyje. Įspūdingas buvo akademijos priėmimas į Šv. tėvo glo-bojamą pasaulio katalikų intelektualų organizaciją pax rOMaNa 1993 metais, kurią, kaip paaiškėjo, Fraiburge įkūrė studentas iš Lietuvos p. Dovydaitis. tą faktą patvirtino garbaus 90 metų am-žiaus sulaukusi buvusių studentų pora iš JaV – ponia ir ponas Kirshneriai. Jie buvo Fraiburgo universiteto studentai ir dalyvavo studentų katalikų intelektualų judėjime. abu su džiaugsmu prisi-minė šį mažai žinomą Lietuvoje faktą. Mes su prof. arvydu Žygu buvome pagerbti ovacijomis, o LKMa be didesnių kliūčių įtvirtino narystę šioje prestižinėje organizacijoje.

Žvelgiant istoriko akimis, LKMa – viena seniausių šios srities institucijų europoje. Jos nariais buvo žymiausi Bažnyčios, mokslo ir

75


visuomenės atstovai, tikras tautos genofondas. Ji atlaikė okupacijos išbandymus, nors būta nemažai aukų ir persekiojimų. savo misija LKMa sujungia įvairių sričių mokslo žmones, vienu ar kitu aspektu tiriančius visatos, saulės sistemos, Žemės – mūsų planetos atsira-dimo ir vystimosi dėsningumus. Mokslas pamažu skverbiasi į vis gilesnes pažinimo gelmes, ir gamtos mokslų, ir socialinio bei dva-sinio gyvenimo sferos. pažinimo medis, suviliojęs žmogų ir atėmęs iš jo dieviškąjį nemirtingumą, tebevilioja mus vis plačiau atverti Didžiosios paslapties lobyną ir žingsnis po žingsnio atpažinti kū-rimo (arba kūrimosi) stebuklą. Dievobaimingas mokslo vyras žiūri į savo mokslo srities atradimus su pagarbia baime Kūrėjui ir mato save kaip Dievo įrankį, kuriam leista pažinti. tuo jis iš esmės ir ski-riasi nuo mokslo vyro, paslapties atskleidimo vaisius priskiriančio sau, savo proto galioms. Dievobaimingo mokslo vyro misija – rasti dialogą su „išpuikėliu“, įrodyti jam, kad kiekvienas atradimas tik padidina nežinojimo gelmę. todėl mokslo istorijoje apstu neįtikė-tino atsivertimo į Dievą pavyzdžių. Visiems žinomas populiarus literatūroje alberto einšteino tikėjimo ir mokslo santykio apibrė-žimas: „Mokslas be tikėjimo luošas, o tikėjimas be mokslo – aklas. aklasis ima luošąjį ant rankų ir abu juda į priekį.“ Labai įžvalgus rusų mokslininko M. Lomonosovo teiginys: „Dievas mums paliko du savo kūrinius: 1) Žemę, kad Jo mums suteikta proto ir mąstymo galia laiptelis po laiptelio atpažintume Žemės Kūrėjo paslaptį ir ją (Žemę) visiškai užvaldytume; 2) Šventąjį raštą, kad tapę Žemės valdovais, neišpuiktume ir Kūrėjo galių nepriskirtume sau, jaus-tume pagarbią baimę Kūrėjui bei vykdytume Jo valią“. akivaizdu, kad paklusus šiai Dievo valiai, visi mokslo atradimai tarnautų gė-riui, o ne blogiui. panašių žymių mokslininkų (Nobelio premijos laureatų) samprotavimų galima rasti pernai išėjusioje F. Kolinso (F. Collins) knygoje „Dievo kalba“, kurioje, remiantis biologijos, medicinos, chemijos, genetikos ir tiksliųjų mokslų naujausiais pa-siekimais, prieinama prie išvados, kad Žemė ir Gyvybė atsitiktinai atsirasti negalėjo.

76


iš to, koks tikėjimo ir mokslo santykis mūsų protuose ir širdyse, išplaukia Didysis moralės įstatymas, kuriuo grindžiamas žmogaus ir visuomenės gyvenimas, profesinė ir visuomeninė veikla. Nesu kompetentingas apie tai kalbėti, bet neabejoju, kad šioje auditori-joje yra ir širdžių, ir protų, galinčių tai padaryti.

Noriu palinkėti, kad po 50 metų tremties į Lietuvą sugrįžusi LKMa, šiais metais švenčianti sugrįžimo 20-metį, būtų „nelygi-nant toji arka, po kuria nuolat skambėtų dangiškųjų sferų muzika – meilės, gėrio ir grožio muzika. Dievop kopiančios sielos muzika“ (akad. J. Kubilius, sveikinimo kalba, 1990 m. vasario 17 d.).

77


sukŪriMO GraMatikOs: MODerNi huMaNitarika ir ŽMOGiŠkOjO prOtO skverbtisAkad. Paulius V. Subačius (Lietuvių katalikų mokslo akademija)

Konstrukciją „sukūrimo gramatikos“ ir kai kurias tezes, ku-rias interpretuosiu, drįstu pasiskolinti iš ilgamečio Kembridžo (Cambridge’o) universiteto profesoriaus Georgo steinerio (George Steiner).* Kai žmonės pradėjo pasakoti pasakojimus ir ypač kai ėmė tuos pasakojimus, pačius įvairiausius, užrašyti, visuomet pra-dėdavo nuo inicipit, kurį užrašę paryškindavo išpuoštais inicialais. Žmonijos kultūra, iš kurios esame išaugę, Vakarų civilizacija, labai aiškiai pabrėždavo Pradžią. Kai šiandien daugeliu atvejų nebeno-rima pripažinti Pradžios, pasaulio sukūrimo, kai „užmirštama“, kad žmogus yra žmogumi jau nuo pradėjimo momento, o ne nuo aštuntos, dvyliktos, keturioliktos ar dar kurios nors savaitės, mes prarandame ir kiekvieno pasakojimo pradžią, prarandame incipit, prarandame inicialą, kitaip tariant – didžiąją Pradžios raidę, kuri paženklina ir patvirtina mūsų tapatybę. Nekrikščionio platono maksima: pati nuostabiausia yra prigimtis, pati nuostabiausia yra kilmė, kad ir kokį dalyką – žmogišką ar gamtinį – svarstytume. Vis dažniau kartojame žodį „orientacija“ (aiškinamės, kokia kurio kito ir mūsų orientacija), kuris pirmine prasme nurodo į saulėtekį ir į rytus. tačiau mūsų kultūroje, mūsų civilizacijoje vis labiau justi vakaras, esminis nuovargis. rytas nebeprisimenamas ir klaidžio-jama vakaro sutemose.

per xx amžių septyniasdešimt milijonų žmonių, kurie tapo žmonijos žmoniškumo praradimo aukomis, gali būti įvardyti ir kaip aukos tokio argumento, kurio iki tol nėra buvę Vakarų civi-lizacijos istorijoje. tai argumentas, teiginys esą tam tikri asmenys

* George steiner, Grammars of Creation: Originating in the Gifford Lectures for 1990, London: Faber and faber, 2002.

78


yra kalti jau tuo, kad egzistuoja, jau tuo, kad turėjo pradžią. tai iš esmės yra abejonės Dievo planu, tai abejonės dieviška pradžia – logos. Kaip šie dalykai atsispindi gramatikoje? Žinoma, gramati-koje ne ta prasme, kuri iš mokyklos galbūt kelia nemalonias aso-ciacijas, kaip sunku išmokti rašyti nosines ar minkštumo ženklą. Gramatiką suprantame kaip giliąją sąmoningumo struktūrą, kurią perteikia mūsų kalbos ir kiekvienos žmogiškos kalbos pamatinės formos. Nors sukūrimas buvo kažkada, todėl tai yra būtasis laikas, iš pradžių keletas minčių apie būsimąjį laiką.

Būsimojo laiko buvimas, to, kas bus, to, kas gali būti, apmąs-tymas yra santykinai vėlyvas žmogaus kalboje. Gramatinė galimybė diskutuoti apie ateitį, svarstyti, kas įvyks žvaigždžių visatoje po mi-lijono metų nepaisant kiekvieno iš mūsų žemiškojo baigtinumo, labai greitai ištinkančio, netolimo asmeninio mirtingumo, yra bū-dinga tiktai homo sapiens sapiens. Kiekvienas jeigu pavartojimas yra neišvengiamybės paneigimas, atmetimas to, jog esame visiškai ir absoliučiai nulemti. Manydami, kad esame griežtai gamtiškai determinuoti, niekuomet neturėtume sakyti „jeigu“, „galbūt“ ir vartoti būsimojo laiko, nes visos šios gramatinės formos paneigia fakto despotizmą, palieka mums laisvę spręsti ir atveria kūrybos galimybes. O tai esmingai krikščioniška žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir turinčio dalį Jo laisvėje ir dieviškoje ateityje, samprata. iš esmės būsimuoju laiku, jį vartodami, mes priešinamės (deja, ribotai priešinamės) mirčiai. Visos tariamosios konstrukcijos drauge su būsimuoju laiku yra mirties įveikos slaptažodžiai.

Vylimasis kaip kalbos aktas, kalbėjimas apie ateitį kaip kalbos aktas numano klausytoją. pati įspūdingiausia tokio kalbos akto ap-raiška yra malda, kai su viltimi kreipiamasi į tą, kuris gali išklau-syti ir išgelbėti ar bent suprasti. O drauge grįžtame prie kito laiko, prie Žodžio, kuris buvo pradžioje (Jn 1, 1). Žodžio, kuris apima dinamišką amžinybę. Žodžio pradžios, iš kurios ir prasprogsta į priekį būsimasis laikas. pradžios, kai žodis „būti“, kaip egzisten-cijos įvardijimas, tampa „nėščias“ būsimuoju laiku. tačiau, kad

79


taip galėtų įvykti, būtina sąlyga yra amžinybės laukimas. Kitokios amžinybės. amžinybės, kurią kažkas suteiks. Jeigu mūsų šiandie-niame diskurse, mūsų kalbėjime su kitais ir kalbėjimesi su savimi nebelieka labiausiai apčiuopiamos konkrečios tiesos saulėtekio, tai net ir būdama labai konservatyvi kalba parodo, kad vyksta tam tikri tektonininiai sąmoningumo poslinkiai. Jų padarinys yra ištiso mąstymo kontinento – vilties, ateities, sąlygiškumo ir laisvės kon-tinento užtemdymas.

Kodėl kalbu apie kalbą? Kodėl kalbu apie gramatiką? argi gali kas kitas labiau praskleisti žmogaus sąmoningumo, o drauge ir mūsų žmogiškumo slėpinį nei kalba. ir kalbos gimimas. Jis yra viena didžiausių mokslo paslapčių, nė kiek ne mažesnė paslaptis už visatos gimimą. Modernioji lyginamoji lingvistika dar prieš šimtą metų buvo labai toli nuo Adomo kalbos idėjos. Kalbininkai kikeno romantikams prabilus apie kalbą, kuria šnekėta rojuje, ironizavo teiginius, kad galbūt pradžioje buvo tik viena ar kelios kalbos. Vis dėlto, dviejų pastarųjų dešimtmečių antropologija ir etnolingvistika jau kalba ne tik apie kelias pirmines kalbas, bet ir apie Ur-Sprache – vieną kalbą, nuo kurios visa prasidėjo. taigi vėl grįžtama į vieną tašką, kuriame žmogus susivokia: „esu“, o vėliau ištaria: „buvo“ ir „bus“.

sutvėrimas, tvėrimas, kūrimas yra ne tik teologijos ar filoso-fijos, tai ir meno supratimo sąlyga. semantinis tvėrimo laukas yra labai aktyvus pasaulio kilmės ištakos motyvas, kuris mus verčia apmąstyti egzistenciją artikuliuotų, įformintų, meniškai transfor-muotų vizijų dėka. Meno kūrinio apmąstymas yra toks pats, kaip ir kosmoso pradžios apmąstymas, tai gimimo apmąstymas, sutvė-rimo apmąstymas. Modernų diskomfortą susidūrus su Pradžia pir-masis įvardijo Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (Gottfried Wilhelm Leibniz), klausęs: „o kodėl yra ne niekas?“ Ne tik visos religijos, visos filosofinės mokyklos, bet ir fizika, chemija, biologija, gal dar radikaliau – matematika klausia: o kodėl yra ne niekas? ir bando atsakyti į šią Leibnico abejonę. tai neišvengiamas klausimas, jeigu

80


norime vartoti gramatinę formą būti. Jei mes atsisakome žodžio „būti“, atsisakome žodžio „esu“, nepajėgiame atsakyti į Leibnico klausimą, prasminga egzistencija tampa neįmanoma. O atsaky-dami, žvelgdami į žmogiškojo sąmoningumo praktiką, turime konstatuoti: nėra tokių didžiųjų pasakojimų, kurie pasakotų apie nuolatinį, perpetualų kūrimą, kūrimąsi, tokių pasakojimų, kurie kalbėtų apie neapibrėžtą, nediferencijuotą amžinybę. Žmonės taip nemoka kalbėti. Vienetiškumas, vienkartiškumas – tai konstanta, kurios reikia, kad būtų įmanoma kūrimo koncepcija.

argi šis postulatas nėra išgraviruotas žmogaus mentalitete? ar mes be ištakos apskritai pajėgiame postuluoti, mąstyti apie reikšmę ir egzistenciją? taip, kompiuteriu algoritmuojant galima priversti skaičiuoti scenarijų, kai Visata yra reversinė, tačiau natū-rali kalba, natūralus žmogiškasis intelektas iš esmės nepajėgus taip mąstyti. Mes nepajėgiame taip kalbėti, kad ir kaip šiandien sten-giamasi išrasti kalbą, kurioje nebūtų Kūrimo ir Pradžios formų. O juk kiekvienas vaikas priešinasi, kai negauna atsakymo į klausimą, „iš kur aš atsiradau?“ taigi kas nutinka su civilizacija, kuri atsisako rimtai svarstyti klausimą „iš kur aš atsiradau“. Dėl teologijos labai akivaizdu, tačiau ir filosofijos atveju toks klausimas neišvengiamas. Kiekvieno diskurso pradžia yra pasakojimas apie pradžią. Jei tik filosofija yra filosofija, tai yra, jeigu ji yra ontologinis naratyvas, ji yra būties ištakų apmąstymas.

Kaip romanas Jakobsonas (Roman Jakobson) sakė apie meną, kiekvienas tikras kūrinys irgi yra pasakojimas apie pradžią arba kal-bėjimas „kaip aš atsiradau, iš kur aš atsiradau“. ir meno, ir mokslo kūrėjai, visų sistemų kūrėjai nuo antikos be jokių skrupulų, tiesiog natūraliai nurodydavo savo precedentą: mes sukurti, todėl mes kuriame. O kuo čia dėta antraštėje minima modernioji humani-tarika? Humanitarika, kuri nepaiso to, kas žmogui imanentiška, to, kas užkoduota kalboje, o ypač meninėje kalboje kaip aukščiau-sioje sąmoningumo gramatikos apraiškoje, tai yra, nepaiso mūsų žmogiško mąstymo principų, tampa ne vien tik neįgali, ką dažnai

81


konstatuojame apie šiandieninę humanitarinę raišką, bet ir tiesiog niekam nereikalinga. tad vienintelė prasmės susigrąžinimo ir su-grąžinimo galimybė yra paisyti gramatikos, kuri implikuoja Pra-džią ir kuri toliau kalba būsimuoju laiku, palikdama mums viltį, viltį apie amžinybę, nes tik ši Viltis yra radikali. Kitaip kalbėti iš tiesų nemokame ir atstumdami kalbą apie Pradžią ir Kūrimą, mes, kad ir skleisdami į kalbą panašius garsus, vis dėlto mentališkai grįžtame į ikikalbinę būklę, tai yra, į gyvulio būklę. O jiems huma-nitarika iš tiesų nereikalinga.

82


KOSMOSAS IR ŽMONIJA, PRIEŠPRIEŠOS IR SĄSAJOSAstrofizikas Gunaras Kakaras (Lietuvos etnokosmologijos muziejus)

Leiskite išreikšti pagarbą visiems čia susirinkusiems. ir kartu pagarbą menamiems skirtingiems požiūriams į diskutuojamas problemas. Noriu padėkoti gerbiamajam egidijui už humoro dozę, ir todėl norėčiau, kad ir mano pranešimą priimtumėte šiek tiek su humoru. Nes mano pranešimo pavadinimas yra ne visiškai tei-singas ir apgaulingas, nes priešprieša ir sąsaja iš karto mums siejasi kaip kažkas teigiamo ir neigiamo. Deja, taip nėra. tie ryšiai, kurie mus rišo su kosminiu pasauliu, yra pašėlusiai įvairiapusiškai nu-spalvinti pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir juos visus čia išdės-tyti neužtektų nei 10 minučių, nei 10 valandų. todėl aš norėsiu ap-sistoti ties kai kuriomis kertinėmis problemomis ir tik suminėsiu prabėgomis tuos dalykus, kurie mus sieja su kosminiu pasauliu.

pirmas ir pats paprasčiausias yra tas, kad visi čia esantieji, sė-dintieji salėje galite žvilgterti į savo vidų ir pajausti, kad kiekvienas jūsų kūno atomas, sunkesnis už vandenilį ir helį, prieš 6, 7, o gal 8 mlrd. metų gimė žvaigždžių gelmėse. Mes visi esame sudaryti iš tikrai realios žvaigždinės medžiagos, nekalbant jau apie tai, kad mūsų saulutė yra pagrindinis mūsų kuro, gyvybės, energijos šaltinis. ir kai gerbiamasis profesorius a. Dumčius jau kalbėjo apie visatos atsiradimą, paminėjo tuos milžiniškus laiko mastus – 13,7 mlrd. metų, tai aš manau, kad mes samprotaudami apie tuos dalykus tu-rime teisę tą skalę nukelti milijardais, ar bent jau milijonais metų į ateitį. todėl nenustebkite, jeigu aš savo pranešime apie ateitį kal-bėsiu kosminiais laiko masteliais. O peržvelgiant tuos ryšius su kos-miniu pasauliu, tai pirmiausia turbūt reikėtų paminėti visų žemėje egzistuojančių tautų mitologinius ryšius, kurie atsispindi tautosa-koje, tautodailėje, simboliuose, apeigose, tradicijose, kalendorinėse tradicijose. ir labai daug kur. ir visa tai yra labai skirtinga.

83


ir tai, kad mes turime lietuvišką etnokosmologiją, taip pat yra unikalus reiškinys. Įdomiausia, kad visuose tuose mitologiniuose fenomenuose, visur kur yra vienoks ar kitoks ryšys su kosminiu pasauliu. Gyvenimo priklausomybė, darbų priklausomybė, tradi-cijų ir t. t. sakysime, vaikas, gimęs per pilnatį, delčią ir panašiai. tai, kas atsispindi lietuvių liaudies tautosakoje. Čia ne astrologiją aš turiu galvoje. Beje, astrologiją taip pat turbūt reikėtų priskirti mitologiniams ryšiams su kosminiu pasauliu, nes visi šie ryšiai vienaip ar kitaip stengiasi viską sujungti, suvienyti, parodyti, kad mes esame kosminio pasaulio dalis. tai labai natūralu ir teisinga. Galbūt būtent pragmatiškas mokslas padarė priešingą paslaugą: iš-skaidė į atskirus dėmenis pažinimą ir tam tikra prasme mus iš da-lies atribojo nuo didžiojo kosminio pasaulio bei šiek tiek apribojo. O paskui, žinoma, prasidėjo tas laikotarpis, apie kurį mes šiandien daug kalbame, – mokslinis pažinimas.

pernai metais minėjome gražų 400 metų jubiliejų, kai Galilėjus pirmą kartą pro mažyti, nedidelį žiūroniuką (bet mes jį vadiname teleskopu) pažvelgė į dangų ir padarė pirmuosius didžiulius atra-dimus, kurie paskui turėjo didžiulę įtaką praktiškai visam mokslo srautui. taip gimė (žinoma, iki Galilėjaus) astronomija, astrofi-zika, kosmogonija, kosmologija. ir pastaruoju metu mes matome ryškų pragmatišką fizinį žmogaus išėjimą į kosminį pasaulį – tai kosmonautika ir aeronautika. Joje atsispindi dvi tendencijos: pra-gmatiška nauda (nekalbėsiu, tai visi puikiai žinote, ypač ryšių pro-blemas) ir, žinoma, mokslinis pažinimas.

Šioje tendencijų sandūroje galima būtų trumpai paminėti vieną tikrai realią grėsmę, kalbant apie ryšius su kosminiu pasauliu, tai yra apie tai, ką ir žiniasklaida kartas nuo karto praneša. Dažnai yra minima, kad štai prie žemės artėja koks nors didelis asteroidas ir gali būti didelė tragedija. Kiek aš prisimenu nuo tų laikų, kai mokykloje susidomėjau astronomija, tai tų asteroidų priartėjimų prie žemės buvo tiek daug ir tų grėsmių buvo labai daug. Į visa tai mes galėtume žiūrėti su didele doze humoro, bet… peržvelgus

84


saulės sistemą, kurią kosminiai aparatai šiandien yra labai deta-liai išfotografavę, ir visus saulės sistemai priklausančius dangaus kūnus, kurie turi kietą paviršių, matyti, kad juose visuose pilna po susidūrimų likusių kraterių. ta grėsmė iš tikrųjų visiškai reali. tik nė vienas astronomas, nė vienas astrofizikas nepasakys, kada tai gali įvykti. po dešimties, šimto, tūkstančių ar milijono metų. Bet tokios grėsmės yra reikalingos. Ne veltui minimas laikotarpis prieš 65 mln. metų, kai Jukatano pusiasalyje nukritęs stambus asteroidas galbūt galėjo būti dinozaurų išnykimo priežastis. Žinoma, tai tik viena iš prielaidų.

ir šiandienis pažinimas susiduria, man taip atrodo, aš taip bent klasifikuočiau, su trimis grandiozinėmis problemomis. pir-moji – tai mus supančios visatos sandara ir dinamika. antroji – kosmoso visatos atsiradimo priežastis. ir trečioji problema – gy-vybės ir proto problema.

tai, kad mes šiandien kalbame apie tamsiąją medžiagą, apie tamsiąją energiją, yra žingsnis į tą erdvę, kurios mes negalime api-brėžti jokiais fiziniais dėsniais, jokiomis konstantomis, jokia ener-getika. Mes tik duodame pavadinimus tariamai jausdami tų neži-nomų mums jėgų, nežinomų materijos ir medžiagos egzistavimo formų, tik jausdami jų poveikius.

Mes iš tikrųjų egzistuojame ir gyvename netikrame realiame pasaulyje. Kiekvienas iš mūsų egzistuoja ir gyvena tikėjimo ir ži-nojimo pasaulyje. sakydamas „tikėjimo“, aš turiu omenyje ne vien religinį tikėjimą. tikėjimo pasaulis apima daug prasmingų gilių su-pančio pasaulio arba ryšių tarp žmonių dalykų, kaip sąžinė, tiesa, dora, meilė ir t. t. ir kiekvieno mūsų, ir čia esančio, ir apskritai visų žemėje esančių žmonių tikėjimo ir žinojimo pasauliai yra labai skirtingi. Bet šiuose pasauliuose, šiuose dviejuose pasauliuose, ly-ginant su realiu mus supančiu pasauliu, trūksta vieno fenomeno – trūksta Nežinomybės. aš tą žodį rašau didžiąja raide. ir manau, kad prie šito pasaulio prisiliečia labai didelė dalis žmonių. tai dalis giliai mąstančių mokslininkų, tai dalis giliai mąstančių teologų fi-

85


losofų. ir dar kažkuri dalis, kurią man sunku būtų apibrėžti, bet esu tikras, kad ta žmonių dalis yra tikrai maža, palyginti su visa pasaulio visuomene. Čia pagrindinė yra mūsų pragmatiško auklė-jimo kaltė, nes mūsų mokyklos, deja, rengia ne būsimus mąstan-čius žmones, o būsimus specialistus, paklūstančius tam baisiam mūsų vartotojiškam poreikiui.

Būtų labai gražu, aš tokį simbolinį vaizdelį pasiūlyčiau, kad ateities auklėtojas ar auklėtoja po dvylikos metų eidami per žino-jimo išartus laukus atsisveikinimo vakarą atvestų savo mokinius prie J. D. selindžerio „bedugnės rugiuose“, sustotų prie jos pa-kraščio, susiimtų rankomis, kad neįkristų į ją, ir sakytų, va, žiū-rėkite vaikai, per tuos dvyliką metų mes vis dėlto atėjome prie to, ko žemėje dar niekas nežino. ir būtent tas žvilgsnis, tas sąlytis su nežinomybe parodytų didžiulę pagarbą žinojimui ir tikėjimui. Nes vienaip ar kitaip samprotaujant nežinomybės problema egzistuoja, bet su ja galima bendrauti, nežinomybei galima užduoti klausimus, atsakymų mes neturime, atsakymų negauname. Bet mūsų klau-simai atsiliepia į mus aidu iš nežinomybės ir tas aidas, jeigu tu ir žinai, kad visą gyvenimą neturėsi atsakymo, bet tas aidas tave lydi visą gyvenimą, tai yra prasminga ir gilu.

Nežinomybę turbūt reikėtų skaidyti į dvi dalis. Viena iš jų būtų ta, į kurią dar neįžengė žinojimas ir tikėjimas, bet tikimasi, viliamasi, kad kada nors įžengs. Man labai gražu, kad profesorius Grigas paminėjo vieną dalyką, antrąją nežinomybės pusę, tai, kas mūsų protui yra neprieinama. Kalbėdamas apie santykį su neži-nomybe aš norėčiau, kad mes galėtume išreikšti jai pagarbą ir to-leranciją, tai būtent tolerancija leistų mums pripažinti, kad yra ta nežinomybės dalis, į kurią turbūt mes neįžengsime. Dar trumpai aš sugrįšiu prie šios problemos. Dabar leiskite man pasakyti keletą žodžių apie gyvybės problemą.

Kiek tenka bendrauti su lankytojais, tas amžinas klausimas apie ateivius, apie gyvybę kitose planetose yra nuolat keliamas, dis-kutuojamas. Mano nuomone, atsakymas yra labai paprastas: mūsų

86


egzistavimas yra šimtaprocentinis įrodymas, kad visatoje gyvybė ir protas egzistuoja. antras dalykas, bet kokiais metodais, bet ko-kiais pagrindais įrodyti, kad mes esame vieninteliai visoje visatoje, drįstu teigti, neįmanoma. iš šių dviejų prielaidų galima kelti kitą klausimą: kaip toli viena nuo kitos yra gyvybės ir proto salos? tai klausimas, į kurį vienu ar kitu požiūriu gali būti atsakyta ateityje, galbūt labai tolimoje ateityje.

Kadangi drįsau teigti, kad toliau nagrinėsiu ateities problema-tiką, noriu pacituoti vieną žinutę, paskelbtą šių metų birželio 14 dieną Delfyje: „Frankas Feneris (Frank Fenner), australijos nacio-nalinio universiteto mikrobiologijos garbės profesorius, numatė, kad žmonių rasė išnyks per ateinančius 100 metų“, – praneša Deili Meil.“ Jo teigimu, žmonės nesugebės išgyventi demografinio spro-gimo ir nekontroliuojamo vartojimo. esmė yra ne šimtas metų, esmė glūdi pačiame teiginyje, pačioje prognozėje arba abejonėse. ir tada aš prisiminiau žinomo filosofo alvino toflerio (Alvin Tof-fler) „Visuomenės vystymąsi“. Visuomenės vystimąsi jis palygina su greitai lekiančia mašina. Jeigu tu sėdi prie greitai lekiančios ma-šinos vairo, tu neišvengiamai turi nuspėti, kur bus kelio posūkiai – priešingu atveju katastrofa labai greita. tu turi numatyti, kas tavęs laukia už vieno ar kito posūkio, turi būti tam pasiruošęs. O žemės civilizacija, kaip lekiantis traukinys ar lekianti mašina, kasdieną užmeta anglies į pakurą, kad tik greičiau, kad tik greičiau. Štai ma-žytis palyginimas.

Jaunas berniukas ar mergaitė tada, kai jau pradeda nors truputį mąstyti apie savo ateitį, gali pajausti, kad skendi milžiniškoje jū-roje informacijos apie savo ateities galimybes. Viskas: tėtis, mama, draugai, klasė, gatvė, knygos, bažnyčia, draugai, žiniasklaida, viskas yra informacija apie jo ateities galimybes, ne apie kokią nors konkrečią astrologinę ateitį, bet apie pasirinkimą, apie galimybes. ir dabar pažvelkime į žemės civilizaciją kaip globalų reiškinį, tuo labiau, kad mes dedame visas pastangas, kad artėtume prie to glo-

87


balumo. Kokią ji turi informaciją apie savo ateities galimybes. aš noriu pabrėžti, kad kalbu apie kosminius laiko mastus.

Drįstu teigti, kad žemės civilizacija egzistuoja absoliučiame vakuume, kalbant apie savo ateities galimybes. Kartais prisimenu tą gražų ir iš dalies tragišką įspūdingą momentą, kai de sent-eg-ziuperi (Antoine de Saint-Exupéry) lėktuvėlis nukrito sacharoje ir iš ryto sušalę, kaip keista, sacharoje sušalę, jie mato aplink save tik ištisinius smėlynus, ką daryti, kur eiti, kaip? Kiekvienas hori-zonte pasirodęs gyvas padaras būtų didžiulė informacijos lavina apie ateities galimybes.

todėl klausimas, kaip toli viena nuo kitos gyvybės ir proto salos… galima pasakyti tokią mintį, kad vienintelė tikra ir reali ga-limybė žemės civilizacijai turėti informaciją apie proto salų egzis-tenciją šiame kosminiame pasaulyje yra tik viena – kontaktas su kitomis gyvybės ir proto salomis.

88


IDEALIZMO, MATERIALIZMO SĄSAJOS SUVOKIANT POLITIKOS PASAULĮSeimo narys dr. Egidijus Vareikis

aš labai atsiprašau gerbiamojo G. Kakaro, turbūt prieš dvi-dešimt metų apsilankęs observatorijoje palikau jo atminimo kny-goje tokį linksmą ketureilį arba dvieilį: „Kai žemę gaubia vakaras, į dangų vėpso Kakaras.“ Jeigu tai liko… (Juokas) atsiprašau, kad truputį sujaukiau jūsų tvarkaraštį. Bandysiu šnekėti ne apie tokius šventus dalykus kaip kalba, kaip atmintis, bet apie politiką. Visi sako, kad tai yra nešvarus reikalas, tad dabar truputį, keletą mi-nučių paskirsime nevisai švariems Lietuvos reikalams.

Mano pranešimas vadinasi „idealizmo ir materializmo sąsajos suvokiant politikos pasaulį“. Norėčiau pradėti nuo to, kad prieš daug daug metų, kai dar buvau moksleivis, paskui studentas, klau-sydavau Vatikano radijo laidų ir, kas prisimena iš mano amžiaus žmonių, ten buvo tokia rubrika „Dialogas tarp tikėjimo ir mokslo“. Kadangi aš tuo metu ruošiausi būti mokslininkas, biochemikas, man būdavo labai įdomu paklausyti, kas čia yra per dialogas tarp tikėjimo ir mokslo. ir tada man gana greitai tapo aišku, kad tos laidos buvo tokios, šių laikų kalba pasakyčiau, antipropagandinės. Vadinasi, mus sovietų sąjunga mokė, kad tikėjimas ir mokslas yra visiškai nesuderinami. Kad tikėjimas yra niekam tikęs reikalas, nes jis yra nematerialus, o štai mokslas yra tikęs reikalas. tos Vatikano radijo laidos bandė paaiškinti, kad tikėjimas nieko blogo, gali toks būti ir mokslui iš esmės nekenkia.

taigi ta kontrpropaganda man sukėlė kai kurių kitų minčių. Šiais laikais, kai aš labai daug domiuosi civilizacijų raidos klausi-mais, turiu pastebėti, kad mūsiškė civilizacija, kurią mes vadiname europietiškąja arba euroatlantine, vis dėlto savo laiku labai daug investavo į mokslą ir į technologijas. Bet mūsų civilizacija užvaldė pasaulį arba nukariavo pasaulį, nežinau ar užėmė visą pasaulį ir primetė pasaulio tvarką todėl, kad ji buvo fiziškai stipri. Ji inves-

89


tavo į mokslą, į žinias, žinios sukūrė technologijas, technologijos sukūrė jėgą ir xV–xVi amžiuje mes staiga pamatėme, kad esame stipresni už afrikiečius, amerikiečius, musulmonus ir visas pasaulis gali mums paklusti. tai buvo technologijų fizinis triumfas prieš visa kita. Šiandien mes nevienareikšmiškai vertiname tai, ką pasiekėme prieš kelis šimtus metų. Mes kartais atsiprašinėjame, gailimės, kad gal negerai padarėme, kad savo idėjų nepaskleidėme po visą pa-saulį. aš manau, kad vienareikšmiško atsakymo nėra. padarėme daug ką gero. Naudodamiesi technikos pasiekimais mes ir tikėjimo tiesas atnešėme į visus pasaulio pakraščius ir tai yra gerai. Bet vis dėlto kyla klausimas: koks ryšys tarp tikėjimo ir mokslo, idealizmo ir materializmo. Mokslas mūsų sąmonėje dažniausiai siejamas su materialiuoju pasauliu. aš kaip mokslininkas, na, praeityje moks-lininkas, bent prieš dvidešimt metų vis dar buvau laikomas moks-lininku, manau, kad mokslo tiesos yra labai trumpalaikės ir labai neapibrėžtos.

strasbūre, kur man tenka atstovauti Lietuvai, ne taip seniai parlamentarai priėmė tokį labai keistą raportą, nutarimą: moky-kloje vaikams apie gyvybės atsiradimą ir raidą reikia aiškinti re-miantis moksliniais pagrindais ir neatrado jokio kito mokslinio pagrindo, tik kaip darvinizmą. aš balsavau, aišku, prieš tą raportą, bet mūsų tuokart buvo mažuma. aš klausiau, o kur čia mokslas? sako, čia viskas aišku, čia viskas logiška, viskas teisinga, matai, kaip viskas gražiai sudėliota. taip, aš sakau, čia viskas gražiai su-dėliota, bet visoje šioje teorijoje yra viena bėda, kad, nepaisant jos logikos grakštumo ir tiesiog fizinio patrauklumo, iki šiol nepavyko sukurti nė vienos naujos rūšies, kiek mes besistengtume. Veislę, mes sukuriame, štamus bakterijų sukuriame, bet naujų rūšių pagal tuos šešis rūšies apibrėžimo kriterijus, kuriuos aš dar atsimenu iš aukštosios mokyklos – ne. Vadinasi, teorija neveikia, nors ji yra ir grakšti, ir logiška, ir, berods, labai teisinga. Bet mes vis dėlto tam tikra prasme esame mokslo vergai. tame pačiame strasbūro di-aloge aš prisiminiau vieną, na, sakyčiau, gal ir juokingą istoriją.

90


Žinote, aš daug skraidau, jūs turbūt ir spaudoje skaitėte, kad aš daug skraidau. Kiekvieną kartą lipdamas į lėktuvą prisimenu, kad prieš kelis šimtus metų ne bet kas, o labai autoritetinga prancūzų Mokslo akademija priėmė sprendimą, galutinį ir neginčijamą, kad joks mechaninis prietaisas, sunkesnis už orą, negali skraidyti, nes tai prieštarauja mokslo suvokimui. tai prieštarauja mokslui. Kie-kvieną sykį lipdamas į lėktuvą, tai atsimenu.

Matote, ta mokslo tiesa, kokia buvo… ir tai ne kokie nors kvai-liai pasakė, prancūzijos mokslo akademijoje buvo protingi žmonės, ir tai verčia galvoti, ką apie mūsų šiandienį mokslą galvos po kelių šimtų metų. Gal šiandienos mūsų mokslas taip pat atrodys labai juokingas. Greičiausiai taip ir bus, nes man, kaip šiokiam tokiam mokslininkui, paėmus mokslinius tekstus, kuriems yra trisdešimt ar keturiasdešimt metų, atrodo, kad jie yra ir primityvūs, ir netei-singi, ir juokingi. O jeigu aš paimčiau mokslinį veikalą, parašytą prieš 2 tūkst. metų, tai apskritai nebūtų ką skaityti. Štai kokia man peršasi išvada, nors mes kartais labai glorifikuojame mokslo tiesas. Žiūrėkite, nueikite į parduotuvę, mokslas išaiškino, kad tas vanduo yra geras, o anas sūris yra blogas, mokslas įrodė, mokslininkas… Mokslinės tiesos yra labai trumpalaikės, o jeigu jos yra labai trum-palaikės, tai gal jos yra ne tiesos. Šventąjį raštą, kuriam greitai bus 2 tūkst. metų, mes skaitome ir šiandien, ir jis mums tinka. Kelių dešimčių metų senumo mokslinis tekstas jau yra juokingas. Vadi-nasi, tikėjimo tiesa, vadinama mokslo tiesa, savo ilgaamžiškumu labai skiriasi.

Na, dabar apie politiką. Žinote, aš susiduriu su amžina pro-blema. Gal esu nevisiškai toks, kaip kiti politikai, bet mane labai dažnai stebina politikų vadinamas noras žiūrėti į problemą moks-liškai. aš pateiksiu tik vieną kitą pavyzdėlį. Na, graudu ir juokinga tai, kad beveik prieš mėnesį atsirado įstatymo projektas „smurto prevencija šeimoje“ arba, kaip sakoma, „privačioje erdvėje“, kad gražiau skambėtų. Vadinasi, prevencija, bet skaitau aš tą įstatymą ir prevencijos ten nėra. ten yra įstatymas, nusakantis, ką daryti su

91


blogu vyru, kuris primušė savo žmoną. Bet reikia ką nors daryti, kad primuštų. Kol neprimušė, tol įstatymas negalioja.

tai kokia čia prevencija, sakykite? Čia yra taip, kaip juokauja vienas literatūros klasikas, – kad kelyje į nemirtingumą fizinė mirtis yra būtinas reikalas. Kol tavęs neprimušė, tai tu niekur negali kreiptis ir niekas tau nepadės. aš klausiu, kodėl taip yra? atsako – kad mes neturime jokio materialaus pagrindo daryti kitaip. tada vienoje iš diskusijų aš klausiau: argi jūs nežinote, kad, sakyčiau, tos šeimos, kurios kad ir sekmadieniais ateina į bažnyčią, mušasi kur kas rečiau. irgi kartais mušasi, nėra ko slėpti, bet mušasi rečiau. ar jūs nežinote, kad tos šeimos, kurios gyvena susituokuosios, mušasi kur kas rečiau, negu tos, kurios gyvena susimetusios? Žino. tada sakau: geriau investuokite į tikėjimą nei į kalėjimų statybą. sako, kad mes negalime investuoti į nemokslines koncepcijas. Kai pa-rašai projektą mokslinei koncepcijai, tai pinigų gausi.

Žinote, dirbdamas su afrikiečiais, kur yra tokia problema kaip aiDs, žinau, kad iš europos sąjungos gauti pinigų projektui nu-pirkti 10 tūkst. prezervatyvų yra lengva, bet gauti pinigų iš europos sąjungos pastatyti bažnyčiai, kuri veikia kur kas geriau negu pre-zervatyvai, negausi, nes tai ne mokslinė koncepcija. Man išaiškino šių dienų sociologai, kad jeigu tu, Vareiki, ateitum į egzaminą laikyti sociologijos egzamino ir pasakytum, kad vedei iš meilės, tu egza-mino neišlaikytum, nes meilė yra ne mokslinė koncepcija. tu turi išaiškinti kaip nors taip: kad tu siekei pinigų ar uošvio turto, ar ko, tada išlaikysi. tai čia yra mūsų bėda. aišku, visa tai aš specialiai pa-sakiau, kad būtų juokingiau, bet įstatymų leidyboje mes susiduriame su tokia bėda, kad mes politiką, valstybės valdymą, administravimą būtinai stengiamės pagrįsti kokia nors materialia koncepcija.

Žinokite, šiandien Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje yra sunku. Jūs greičiausiai girdėjote tokią sąvoką kaip programinis finansavimas. Jis yra ne tik valdymo struktūrose, jis galioja ir mokslui. tu negali gauti jokių pinigų. Jeigu aš ateisiu ir sakysiu: paremkite mane pen-keriems metams ir aš sugalvosiu jums tai, ko pasaulyje dar niekas

92


nesugalvojo, tai išjuoks ir išvarys. Kitaip sakant, tu negali sukurti nieko… tu gali tik tobulinti tai, kas yra sukurta, ir tai paaiškinti kokiais nors materialiais, moksliniais konceptais. tu negali sakyti, kad duokite man už svajonę.

iš tikrųjų viskas mūsų gyvenime prasideda nuo svajonių. aš žinau, kad mes šiandien, mūsų europos integracija ir mūsų aps-kritai valstybės valdymas yra paremtas vadinamos apšvietos epo-chos arba šviečiamojo laikotarpio, vadinkit kaip kas norit, supra-timu, kad viską padaro protas ir resursai. Mes labai stengiamės visur atsiskirti nuo tokio dalyko kaip jausmas, kaip svajonė. inves-ticija į svajonę iš tikrųjų duoda mums labai daug, bet mes tokių investicijų netgi bijome patys.

Žinote, šiandien pasaulyje apie 200 valstybių. Ne apie vieną dešimtį iš tų valstybių aš daug žinau, bet nesuradau nė vienos vals-tybės, kur žmonės būtų patenkinti administracija, patenkinti tvar-kymu. todėl, kad jokioje valstybėje nėra įgyvendinta svajonė, visur yra įgyvendinti moksliniai projektai, nes tik tokius mes mokame išmatuoti, pasverti. todėl, sakyčiau, kyla ir daug sunkumų. Juk pa-tvirtinsite, kad iš esmės niekas nenori sukelti krizės nei badmečio, bet mes orientuojamės tik į mokslą ir mes neturime tos svajonės, to jausmo.

Mums daug kas nepavyksta. pasaulį galima, kaip aš sakiau, suvokti protu. suvokdami pasaulį protu sukuriame pradžioje struktūrą, o paskui stengiamės viską į tą struktūrą sukaišioti. Jeigu kas nors netinka, mes tiesiog nukapojame ir sakome, kad čia yra atliekos. O svajonių pasaulis arba svajonių bendruomenė iš tikrųjų orientuojasi daugiau į veiksmą – ko man reikia šiandien. Jeigu kal-bėsime apie Šventąjį raštą, Jėzaus konceptas nebuvo įsisprausti į senas struktūras, bet pradėti žmones mokyti kitaip, mąstyti ne-silaikant sustabarėjusių tiesų, bet labiau remiantis tikėjimu arba svajonėmis.

Kadangi man daug tenka dirbti užsienio tarptautinės poli-tikos srityje ir važinėti į tokias šalis, kurios yra už mus, sakyčiau,

93


kur kas neturtingesnės, daug labiau paliestos karų ir nepriteklių, aš žmonių klausiu: ko jums reikia gyvenime, kad jūsų šalis būtų laiminga? Jie sako, turbūt reikia pinigų ir gero projekto. Klausiu, ar jūs įsivaizduojate, ko jums reikia? pavyzdžiui, aš vis laiką sakau: pasakykite penkis sakinius, kas turi įvykti, kad Gruzija būtų lai-minga šalis, kad Moldova būtų laiminga šalis, kad Kenija būtų lai-minga šalis. Dažniausiai girdžiu atsakymą, kad tai ne nuo mūsų priklauso. Baimė svajoti, baimė tikėti, o dar labiau – įsitikinimas, kad kažkas turi sukurti materialų projektą.

aš jiems visą laiką sakau, kad pradėtų nuo svajonės. tegul ji at-rodo tuo metu utopinė, neįgyvendinama, bet ji bus. prieš 20 metų mes turėjome svajonę, kuria netikėjo niekas pasaulyje. Bet ją įgy-vendinome, o šiandien mes svajoti bijom. Mus lietuviais padarė svajonė, kultūra. Kai šią vasarą mūsų premjeras išėjo atostogauti ir vietoj savęs paliko finansų ministrę, aš paklausiau: kodėl ne kul-tūros? Visi pradėjo juoktis ir sako, kuo čia dėta kultūra. O juk mus lietuviais padarė kultūra, ta kaimo mokykla, ta svajonė, ta idėja. Fondai atėjo vėliau. O dabar, kai aš klausiu, ar be finansavimo tu kam nors pasiryžtum, tai pasako, kad gal ne. taigi pradėkime sva-joti.

Dar paskutinis sakinys, kurį noriu pasakyti. Mes dažnai kal-bame apie projektus, apie finansavimą, apie materialų pagrindą ir sakom, kad visur kai nebeveikia projektai, sakom, na gerai, pro-jektai neveikia, reikia sveiko proto, nes kartais siekiant tų projektų įsivažiuoji, kad sveiko proto nelieka. aš sakyčiau, kad sveiko proto dažnai nepakanka, reikia sveiko jausmo. O tas sveikas jausmas yra turbūt tikėjimas.

taigi aš kaip politikas esu įsitikinęs, kad mes dabar esame pos-tmodernizmo epochoje, modernizmas buvo toks technokratinis, materialus, o postmodernizmo pasaulyje yra daugiau jausmo ir svajonių. svarbu, kad mes į tą postmodernistinį svajonių pasaulį ateitume ne su bet kokiomis svajonėmis, nes labai dažnai ateiname su suluošintomis. turiu pasakyti, kad tai yra tiesa. Kad ateitume su

94


teisingom, su gražiom ir teigiamom svajonėm. Manau, kad ir šios konferencijos misija ir apskritai šitų žmonių, kuriuos aš ne kartą esu sutikęs ir pažįstu, mūsų misija yra paveikti taip, kad tos sva-jonės būtų nukreiptos kuriamąja linkme ieškant to, ko pasaulyje dar nebuvo sukurta.

95


NAUJOSIOS TECHNOLOGIJOS – ĮRANKIS AR VIEŠPATS?Kun. prof. dr. Andrius NarbekovasDoc. dr. Birutė Obelenienė(Vytauto Didžiojo universitetas, Santuokos ir šeimos studijų centras)

Šiandien būtų sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be naujausių technologijų. Jų išankstinis paneigimas nebūtų teisingas lygiai taip pat kaip ir besąlygiškas išaukštinimas. Naujausi mokslo atradimai yra gėris ir dėl to nekyla didelių diskusijų. Tačiau ne viskas, kas yra techniškai įmanoma, yra leistina ir moraliai priimtina. Įtampa atsiranda tuomet, kada vienokie ar kitokie mokslo atradimai ima ne tarnauti žmogui, bet sukelia jam pavojų. pats geriausias mokslo pasiekimas gali būti panaudotas blogiems tikslams. pagal beveik vieningą tikinčiųjų ir netikinčiųjų nuomonę, viskas žemėje privalo tarnauti žmogui, kaip centrui ir aukščiausiajai viršūnei. taigi nau-jausios technologijos nėra nei geros, nei blogos moraline prasme, geras arba blogas gali būti tik jų panaudojimas. Ypač turime būti budrūs, kada technologijos paliečia tiesiogiai patį žmogų. Žmo-gaus gyvybės atsiradimas naudojant dirbtines technologijas, re-produkcijos būdu, kada žmogus į pasaulį ateina ne kaip dovana, o produktas, prieštarauja žmogaus orumui.

Žmogaus gyvybės atsiradimas prokreacijos ir reprodukcijos būdu

Mes, žmonės, vieni kitiems negalime būti daiktai arba objektai – žmogus visada turi būti kaip tikslas. sutuoktiniai vienas kitam yra tikslas, kitaip sakant, dovana – sutuoktinis sutuoktiniui ir lygiai taip pat vaikas sutuoktiniams. Vaikas, be jokios abejonės, yra dovana sutuoktiniams už santuokinį lytinį aktą, kuriame su-tuoktiniai ir Dievas bendradarbiauja atsirandant vaikui. tai vaiko

96


atsiradimas prokreacijos – sukūrimo – būdu. Kai kalbame apie re-produkciją, susiduriame su kitais dalykais, kurie skirtingai žiūri į tai, ką reiškia santuokinis lytinis aktas ir nauja žmogaus gyvybė. Į vaiką žiūrima ne kaip į dovaną, o kaip į produktą, kuris yra paga-minamas laboratorijoje, ir sutuoktiniai geriausiu atveju tampa ly-tinių ląstelių – gametų gamintojais, kurie tik taip prisideda prie ge-netinio vaiko atsiradimo. Dievo vaidmenį bando atlikti gydytojas.

Kalbėdami apie žmones, kurie dėl vienokių ar kitokių prie-žasčių negali susilaukti vaikų, jokiu būdu jų santuokos negalime laikyti mažiau vertinga arba sakyti, kad ji netikra, nes ten nėra naujos gyvybės. sutuoktiniai turi suprasti, kad jų santuoka, jeigu jie nevengia vaikų, nenaudoja to, kas būtų nukreipta prieš naujos gyvybės atsiradimą, yra gera, galiojanti. sutuoktiniai vienas kitam gali išreikšti santuokinę meilę, be to, atsiranda visas spektras kitų galimybių žmonėms įkūnyti tikrąja prasme savo tėvystę ir moti-nystę. Jiems neturėtų būti išskirtinis pasakymas, kas sakoma ir kitoms poroms, kurios net nemano, kad gali būti kada nors nevai-singos, jog jūs neturite teisės į vaiką. Šitos šeimos, kurios jaučiasi nuskriaustos, taip pat ir Dievo, ieško visokių būdų ir kelių, kaip vis dėlto susilaukti vaikų.

Šiandienos mokslas, ištobulinęs įvairiausias biotechnologijas, kurias iš pradžių išbandė su gyvūnais, pradėjo jas taikyti žmonėms. taip prasideda esminis perversmas – prokreacija virsta reproduk-cija. ir čia iškyla labai daug įvairiausių klausimų, pirmiausia, ar šios procedūros moraliai leistinos? Daugeliui gali atrodyti šventvagiška abejoti šių technologijų moralumu. Kaip jūs, matydami po dirb-tinio apvaisinimo mėgintuvėlyje ką tik gimusį vaikelį, kuris šyp-sosi ir kelia visiems nuostabą, kelia visiems, ir pirmiausia tėvams, džiaugsmą, galite taip kalbėti, tai nenormalu. tiesiog šventvagiška būtų sakyti, kad šitas mokslo laimėjimas gali būti įvardytas kaip ne-moralus. taigi sunku kalbėti, bet mes turime suprasti, kad kažkas čia yra ne taip. Žmogus, būdamas protingas ir mąstantis, įvertin-damas save kaip moralinę būtybę, turi suprasti, kad geras tikslas

97


negali būti pasiekiamas blogomis priemonėmis. Geras tikslas gali būti pasiekiamas tik geromis priemonėmis.

iškyla klausimas, ar šitos priemonės, kurias naudojant gimsta nauja gyvybė, yra geros. Gal jos neatitinka to reikalavimo?

atsiradusios naujos gyvybės, kad ir kokiu būdu ji atsirastų, vertingumas, orumas yra begalinis, kaip ir kiekvieno žmogaus. Vis dėlto vertindami veiksmo moralumą mes turime atsižvelgti į tai, kokios priemonės buvo panaudotos. Visos technologijos, ku-rios nepakeičia santuokinio akto, bet padeda lytinėms ląstelėms susitikti ir dalyvauti apvaisinant moters kūną, yra moralios ir svei-kintinos. Vadinasi, sakyti, kad dirbtinis apvaisinimas yra blogai vien dėl to, kad jis yra dirbtinis, būtų neteisinga. Yra ne vienas ir ne du metodai, kada galima padėti sutuoktiniams susilaukti savų genetinių vaikų, pašalinant dėl vienokių ar kitokių priežasčių at-siradusią kliūtį, kai negali susitikti lytinės ląstelės ir įvykti apvaisi-nimas kiaušintakyje.

Visos priemonės ir intervencijos prokreacijos srityje yra įma-nomos tik kaip pagalba santuokiniam aktui, nes tik tuomet jos ne-pažeidžia asmens orumo. Nors didžioji jų dalis ir tai, ką mes vadi-name in vitro, t. y. mėgintuvėlyje, pakeičia santuokinį lytinį aktą. tokiu atveju medikų veiksmai netarnauja santuokos aktui, nepa-deda sutuoktiniams, kad jie galėtų susilaukti savo vaikų, bet jie pa-sisavina prokreacinę funkciją, paversdami ją reprodukcine funk-cija. Kai gamyba vyksta laboratorijoje, tuomet tai ne prokreacija, o reprodukcija. O dar blogiau, kada mes į tuos dalykus žvelgiame kaip į laboratoriją. Visada kai kažkas gaminama, dėmesys yra nu-kreipiamas į gaminio kokybę. tai, ką gamina, ką daro laboratorija, yra nauja žmogaus gyvybė, t. y. embrionai, atskiri žmonės, turintys savo teises į gyvybę. Čia kalbame apie jų kokybę! ir aišku, kad ne-kokybiškų embrionų likimas nulemiamas labai paprastai, jie tiesiog yra sunaikinami. embriono sunaikinimas yra žmogaus gyvybės sunaikinimas. reprodukcijos atveju atsiranda susvetimėjimas tarp gamintojo ir produkto, nes visuomet produktas yra mažiau svarbus

98


už gamintoją, o kai kalbame apie embrioną, užsimezgusį prokre-acijos būdu, labai aiškiai suprantame, kad vaikas tikrai nėra ma-žesnis arba mažiau vertingas už savo tėvus. toliau atsiranda plyšys tarp gamintojo ir Dievo. Gamintojas yra aukštesnis, svarbesnis už produktą ir jis nėra tėvas, o produktas jam nėra vaikas. taip pat atsiranda susvetimėjimas tarp pačių sutuoktinių, kai jie yra atskirti nuo santuokinio akto. sutuoktiniai, įsitikinę, kad jie reprodukcijos keliu, pasitelkdami biotechnologijas, gamina vaikus, patiki, kad tai daro ne Dievo, bet gydytojo padedami. todėl atsiranda plyšys, su-svetimėjimas tarp jų pačių ir Dievo. Biotechnologijos, įgalinančios reprodukciją, besiveržiančios į asmenų bendruomenę, gali tapti jų netikėjimo priežastimi. praradus suvokimą, kad Dievas yra ir jų vaikų Kūrėjas, atsiranda dar vienas plyšys. plyšys tarp galios ir meilės. atskirdamas galią nuo meilės reprodukcijoje žmogus pra-randa Dievo suvokimą ir siekia pats tapti galios Dievu, parodyti, koks jis galingas, ir jam Dievas, kaip toks, iš viso jau nėra reika-lingas.

tie, kurie šiandien gina reprodukciją pasitelkdami naujausias technologijas, teigia, kad apvaisinimas mėgintuvėlyje, surogatinė motinystė, klonavimas ir taip toliau tik išplečia žmonių laisvę. Mat būdamas toks išmintingas žmogus gali padaryti tai, ko anksčiau netgi nebūtų galėjęs pagalvoti. tačiau tai būtų tas pats, kaip sakyti, kad šeštasis Dekalogo įstatymas apriboja žmogaus laisvę neleis-damas turėti daug partnerių savo lytiškumui išreikšti. tai būtų to-kios pačios vertės argumentas. Galima padaryti tokią išvadą. Visi tie žmonės, vyrai ir moterys, kurie priima reprodukciją arba joje dalyvauja – ar tai būtų patys sutuoktiniai, kurie nori tokiu būdu susilaukti vaiko, ar tos srities gydytojai – turėtų suprasti, kad vieni ir kiti elgiasi neetiškai, nemoraliai ir nusikalsta Dievo planui, nes iš reprodukcijos būdu pradėto vaiko atimama galimybė ir teisė gimti teisėtoje santuokoje ir tapti tokiais asmenimis, kokie jie yra pa-šaukti Dievo, taip pat atimama tai, kas pagal prigimtį, pagal Dievo tvarką vyrui ir žmonai priklauso kaip sutuoktiniams. Įsikišdami

99


reprodukcijos būdu suskaldome ne tik patį žmogų, bet ir santuoką. tokiame kontekste apie santuoką yra kalbama tiesiog kaip apie su-tartį, o apie embrioną – tik kaip apie ląstelių sankaupą, kaip kažką, kas dar nėra žmogus.

Lietuvoje yra svarstomi du dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai. abu numato dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, kuris moraliniu požiūriu dėl pirma aptartų priežasčių yra vertinamas kaip moraliai nepriimtinas. tačiau šie du projektai iš esmės ski-riasi ir šį skirtumą rodo jų požiūris į lytinių ląstelių donorystę, į embriono apsaugą, į šių procedūrų finansavimą iš privalomojo socialinio draudimo fondo. taigi moraliniu požiūriu jie vertintini skirtingai.

Ar dirbtinis apvaisinimas yra nevaisingumo gydymas?

Nepaisydami didžiulio mokslo potencialo, pripažįstame, kad ir pačios primityviausios gyvybės žmogus sukurti negali. Gyvybė pranoksta materiją ir žmogaus galias. Nereikia būti tikinčiu žmo-gumi, kad ši tiesa būtų priimtina, nes visais laikais žmogus į kie-kvieną gyvybę žvelgė kaip į šventą, kylančią ne iš pasaulio. Žmo-gaus gyvybė yra dar ypatingesnė, nes žmogus išsiskiria iš visų kitų gyvų organizmų. Kitaip sakant, žmogus yra neatsiejamas kūno ir dvasios junginys. Kūno gyvybė yra sudėtinė žmogaus asmens dalis. todėl negali būti žmogaus gyvybės, jei nėra paties žmogaus. Šiandienos genetika ir kiti mokslai patvirtino tiesą, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento, kada susidaro unikali žmogiška būtybė tik su jai būdinga genetine informacija. tai kodėl kai kuriems sunku padaryti loginę išvadą ir pasakyti: jei žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo, tai nuo to momento atsiranda ir žmogus?

Žmonės, teigiantys, kad embrionas dar nėra žmogus, arba nesupranta mokslo, arba yra suinteresuoti šią tiesą paneigti. Kai tai teigia gydytojai, peršasi antroji prielaida. sakyti, kad embrionas

100


dar nėra žmogus, yra patogu. Mat jei nėra žmogaus, tai nėra ir žmogaus teisių pažeidimo. tuomet embrioną „galima“ sunaikinti, išmesti, užšaldyti ir atšildyti, išsiurbti, susmulkinti ir išgramdyti. Gydytojas (nors čia netinka šis šventas žodis, nes nieko bendra ne-turi su gydymu), darydamas abortą 12 savaičių nėščiai moteriai, mato visiškai susiformavusį negimusio vaikelio kūną, kurį gabalais, be jokio nuskausminimo vaikui, išplėšia iš gimdos, gali pasakyti net vaiko lytį, čia pat teigia, jog tai dar ne žmogus. Nereikia 12 sa-vaičių, kad įsitikintum embriono žmogiškumu, nes negimusio vai-kelio širdis ima plakti jau 21-ą jo gyvenimo dieną. tačiau moteriai ši tiesa nepasakoma. Jai netgi meluojama, teigiant, kad dar nereikia aborto, pakaks „išvalymo“, „atsiurbimo“ arba tik „mikroaborto“. taip apgaunamos moterys, kurios iš esmės abortui nepritaria.

tikrai nėra sveikos logikos ir nuoseklumo, kada tie patys gy-dytojai kovoja su vaisingumu ir kartu imasi „gydyti“ nevaisingumą. Nesuvokiama, kad žudantieji negimusius vaikus, skiriantieji kon-traceptikus kartu „kuria gyvybę“. Jie didina tik nevaisingų žmonių skaičių, t. y. savo potencialius klientus, kurie už dirbtinį apvaisi-nimą mokės dar daugiau, nei mokėjo už abortą ar kontracepciją.

Žinoma, kad nevaisingumas nebūtinai yra kontracepcijos ar aborto padarinys. Nevaisingumas gali atsirasti po persirgtų užde-giminių ligų, kada atsiranda kiaušintakių nepraeinamumas, paki-timų gimdoje. Nevaisingumą gali lemti įvairios endokrininės ligos, vadinasi, nevaisingumas yra tam tikrų ligų, traumų, sklaidos trū-kumų padarinys. Būtų galima paminėti daug nevaisingumo prie-žasčių, bet akivaizdu, kad, norint pašalinti padarinius, visų pirma reikia pašalinti priežastis (deja, peršasi išvada, kad tai daugeliui nenaudinga). Kad žmogus būtų vaisingas, reikia gydyti ligas, chi-rurgiškai atkurti kiaušintakių praeinamumą. O po dirbtinio apvai-sinimo mėgintuvėlyje moteris lieka nevaisinga. todėl šis metodas tikrai nėra nevaisingumo gydymas. Dirbtinio apvaisinimo mėgin-tuvėlyje kaina labai didelė, nes vienas bandymas kainuoja 10–15 tūkstančių litų. Kad gimtų vienas vaikas, reikia kelių bandymų,

101


todėl ši suma išauga kelis kartus. Be to, net ir tokiais atvejais apvai-sinimas gali būti ir dažnai būna nesėkmingas, nors už nesėkmingus bandymus pinigai negrąžinami. reikalauti, kad tai būtų apmokama iš ligonių kasų, neteisinga. Žmonės ketverius metus laukia klubo sąnario pakeitimo operacijos, negali nusipirkti gyvybiškai svarbių vaistų, nes ligonių kasos yra neturtingos. Nevaisingumo problemų turinčius žmones reikia gydyti, šalinant nevaisingumo priežastis medikamentais, chirurginėmis operacijomis. Būtent už jas turėtų apmokėti ligonių kasos, bet ne už dirbtinį apvaisinimą.

Vaikas negali tapti gydymo priemone

Vaikas kaip atskiras asmuo niekada negali būti priemonė ir niekas neturi teisės jo „turėti“. Vaikas – dovana, o ne produktas, kurį būtų galima pirkti, parduoti, iškeisti ar padovanoti. Jei seimo nario a. Čapliko pasiūlytame pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte kalbama apie lytinių ląstelių ir embrionų „donorystę“ (šis žodis čia netinka, nes šitame versle ne dovanojama, bet parduo-dama), tuomet reikėtų įteisinti ir vaikų pardavimą: juk įsigijusi tokį embrioną pora pagimdys kitų tėvų genetinį vaiką. Įteisinus „dono-rinių“ lytinių ląstelių panaudojimą, santuoka kaip dviejų asmenų vienybė bus pažeidžiama. Vaikai, gimę po dirbtinio apvaisinimo, naudojant anoniminių „donorų“ ląsteles, nežinos savo biologinių tėvų. O tarptautiniai vaiko teisių dokumentai, ypač Jungtinių tautų Vaiko teisų konvencija 7(1) str. įtvirtina vaiko teisę žinoti savo bi-ologinius tėvus ir būti jų globojamam. ar neatsitiks taip, kad už-augęs vaikas paduos motiną į teismą, kad ji savanaudiškai pasielgė ir pažeidė pamatines jo teises? Vakarų šalyse yra daug bylinėjimosi atvejų, kada užaugę vaikai ieško savo biologinių tėvų.

Vaikai, pradėti naudojant donorines ląsteles, neturės teisės žinoti, kas yra jų genetiniai tėvai, nes a. Čapliko pasiūlytame įsta-tymo projekte tai draudžiama. Nesunku suvokti kodėl. „Donorai“ bijo atsakomybės už savo vaikus ir iš to išplaukiančių teisinių pase-

102


kmių. Jeigu įteisintume „donorinių“ lytinių ląstelių panaudojimą, iškiltų ne tik psichologinių, teisinių, socialinių, bet ir medicininių problemų. Ką reiškia tokioje mažoje šalyje moteris apvaisinti tų pačių „donorų“ lytinėmis ląstelėmis? Nežinodami, kas yra jų tėvai, gali susituokti broliai ir seserys. Neišvengsime genetinių ligų per-davimo ir kraujomaišos, kurios medicininiai padariniai žmonėms yra žinomi nuo seno ir apibrėžti įstatymų.

seimo narių D. Mikutienės ir V. Gapšio pasiūlytame projekte lytinių ląstelių donorystė nebūtų leidžiama.

Ar pateiktuose įstatymo projektuose numatyta embriono apsauga?

Kad būtų geresni rezultatai, yra apvaisinama keliolika kiaušia-ląsčių. paprastai kiaušidėse subręsta viena, retais atvejais – dau-giau kiaušialąsčių, todėl norint jų subrandinti daugiau, kiaušidės stimuliuojamos hormonais. tačiau hormoninė stimuliacija yra pa-vojinga, nes kiaušidės išveši ir plyšta, o tai yra rimta komplikacija – tenka gelbėti moters gyvybę.

Kadangi gaunami keli embrionai ir jų visų negalima perkelti į gimdą, atsiranda vadinamieji „atliekami“ embrionai. Jų likimas yra dvejopas: vieni tiesiog išmetami, kiti – užšaldomi (embrionus numatoma laikyti 5 metus, paskui jie sunaikinami arba taip pat perkeliami į gimdą). Juokaujama, kad visose ekonomiškai stipriose šalyse nevalgoma šaldytos mėsos, išskyrus kai kurių kraštų gyven-tojus ir zoologijos sodų žvėris, nes įrodyta, kad tokia mėsa praranda maistines savybes. O ką tuomet galvoti apie galimus pakitimus em-brione, gyvame žmogaus organizme, kai jis penkerius metus bus šaldomas? tai netiesiogiai pripažįsta ir įstatymo projekto rengėjas a. Čaplikas, nustatęs 5 metų terminą. Juk jei šaldymas „nekenkia“ penkerius metus, kodėl jis turėtų kenkti šeštais ar septintais me-tais? remiantis australijoje pateiktais duomenimis, iš nešaldytų embrionų dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje būdu gimę vaikai

103


du kartus dažniau turi sklaidos trūkumų ir gimsta mažesnio svorio nei natūraliai pradėti ir pagimdyti vaikai. tėvai, kurie nori „turėti“ vaiką, pirmiausia turėtų pagalvoti ne apie save, bet apie pačius vaikus, jų fizinę ir dvasinę sveikatą.

Kad apvaisinimo procedūra būtų sėkmingesnė, į gimdą yra įdedami keli embrionai, nes ne visi įsitvirtina. tačiau jei įsitvir-tina visi, tarkim 5 embrionai, iškyla grėsmė jiems ir pačiai motinai. tokia situacija, dirbtinio apvaisinimo terminais kalbant, yra vadi-nama „komplikacija“. tada daroma „vaisiaus redukcija“, o tai ne kas kita, kaip abortas, nes sunaikinami 2 ar 3 embrionai, kad likusieji galėtų toliau vystytis.

akivaizdžiai matyti, kad visa dirbtinio apvaisinimo mėgin-tuvėlyje procedūra, kurios metu sunaikinama daug embrionų, moraline prasme yra blogiau už abortą, kai sunaikinamas vienas embrionas. Kai dirbtinio apvaisinimo klinikų savininkai rodo gi-musių vaikų nuotraukas, negalime nesidžiaugti tais besišypsan-čiais vaikučiais, bet reikėtų rodyti ir šimtus nuotraukų negimusių vaikų, atsidūrusių „šiukšlių kibire“. pasakymas, kad ir gamtoje ne visi pradėti kūdikiai gimsta, nėra pasiteisinimas. Moraliai žmogus atsako ne už tai, kas įvyksta natūraliai, bet už tai, ką jis pats suvok-damas ir būdamas laisvas padaro. Negalima gretinti persileidimo ir embriono sunaikinimo, kai jis išimamas iš gimdos aborto metu arba išmetamas iš mėgintuvėlio. remiantis tokia pačia „logika“ ga-lima pateisinti ir žmonių žudymą, nes juk natūraliai žmonės irgi miršta.

Kituose kraštuose, pvz., italijoje, Vokietijoje, yra reikalaujama apvaisinti tiek kiaušialąsčių, kad nebūtų „atliekamų“ embrionų. Yra draudžiama embrionus užšaldyti arba kokiu nors būdu ma-nipuliuoti žmogaus embrionu. seimo narių D. Mikutienės ir V. Gapšio pateiktame projekte draudžiama kurti perteklinius em-brionus. siūloma jų sukurti tiek, kiek galima įkelti į gimdą. Kad po nepavykusios procedūros moteriai nereikėtų kartoti kiaušidžių stimuliacijos hormonais, yra siūloma pažangi technologija – šal-

104


dyti kiaušialąstes. Kiaušialąsčių šaldymas nekelia etinių problemų, o embrionų šaldymas yra susijęs su jų žūtimi atšildant (žūsta apie pusė embrionų).

Vietoj išvadų

Žmogaus galia gali būti panaudota dvejopai. Jis gali daug ką padaryti, tačiau privalo neužmiršti, kad Dievas yra tos išminties autorius. ir kita prasme pats žmogus gali pasijusti tuo Dievu. ir visada buvo įtampa tarp žmogaus laisvės, gebėjimo ir Dievo įtakos mūsų gyvenimui: Dievo valios, Dievo norų vykdymo. Manytume, kad tos naujausios reprodukcijos formos yra didžiausias iššūkis pačiam Dievui. tai yra pats didžiausias pavyzdys, kad žmogus nori daryti tai, ką jis nori, o ne tai, ko Dievas iš jo laukia.

atlikus pateiktų seimui Dirbtinio apvaisinimo projekto (pa-teikė D. Mikutienė ir V. Gapšys) ir pagalbinio apvaisinimo įsta-tymo projekto (pateikė a. Čaplikas) analizę, galima konstatuoti, kad D. Mikutienės ir V. Gapšio projektas yra labiau priimtinas, nes, skirtingai nei a. Čapliko, šis projektas nenumato lytinių ląstelių donorystės ir užtikrina embriono apsaugą: draudžia kurti pertekli-nius embrionus ir užkerta kelią įvairioms manipuliacijoms žmo-gaus gyvybe.

105


ŽMOGAUS IKI GIMIMO APSAUGA – MŪSŲ VISŲ BENDRA PILIETINĖ PAREIGADr. Dangutė Mikutienė

atrodytų, mokslo pažanga ir technologijų teikiamos gali-mybės turėtų sukurti idealią terpę žmogaus gyvybei puoselėti, bet galime pastebėti, kad ta pati mokslo pažanga bei technologijos pa-naudojamos ir visai kitais tikslais, kurie visiškai nesuderinami su pagarba gyvybei: nuvertinta gyvybė tampa komercinių sandorių objektu, pasaulyje klesti prekyba žmogaus embrionais, negimusi gyvybė naikinama įvairiausiais, net kosmetikos pramonės, tikslais, nėštumo nutraukimas vadinamas „moters teise“ arba „reproduk-cine teise“.

su šiomis problemomis neišvengiamai susiduria bei bando jas spręsti ir mūsų šalis. rūpestis dėl embriono apsaugos skatino nacionalinėje teisėje apibrėžti, kad žmogaus embrionas yra anks-tyva žmogaus vystymosi stadija, prasidedanti nuo lytinių ląstelių susiliejimo momento. taip pat buvo konkretinami teisės aktai, susiję su embriono kamieninių ląstelių tyrimų uždraudimu, už-drausta importuoti ir eksportuoti embriono kamienines ląsteles, naudoti gaminant pažangių terapijų vaistinius preparatus. Galiau-siai, jau šiais metais, pavyko pasiekti, kad Lietuva ratifikuodama Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją padarė pareiškimą, jog Konvencijos 25 straipsnio a punkte vartojama „seksualinės ir reprodukcinės sveikatos“ sąvoka negali būti interpretuojama kaip įtvirtinanti naujas žmogaus teises ir sukurianti Lietuvos respublikai atitinkamus tarptautinius įsipareigojimus, įskaitant ir „teisės į abortą“ pripažinimą. ratifikuojant konvenciją buvo pažymėta, kad į „reprodukcinės sveikatos“ sąvokos teisinį turinį nepatenka neįgalių asmenų nėštumo nutraukimo ir sterilizacijos bei medicinos procedūrų, galinčių nulemti diskriminaciją gene-tinių požymių pagrindu, rėmimas, skatinimas ar reklamavimas. tai bene didžiausias mūsų šalies pasiekimas tarptautinėje erdvėje

106


apsisaugant nuo vis dažnėjančio spaudimo liberalizuoti naciona-linės teisės aktus.

antra vertus, dar iki šiol susiduriame su daugybe skaudžių žmogaus gyvybės iki gimimo apsaugos problemų. aktualiausia iš jų – dirbtinis apvaisinimas bei esamas jo atlikimas, kuris, ne-tinkamai reglamentuotas, kelia perteklinių embrionų kūrimo, embrionų šaldymo, šaldytų embrionų naikinimo problemų. Šie probleminiai klausimai artimiausiu metu bus įtraukti į Lr seimo darbotvarkę svarstant Dirbtinio (pagalbinio) apvaisinimo įstatymo projektus, todėl norėtųsi, kad visi, besirūpinantys negimusios gy-vybės apsauga, būtų aktyvūs tokių svarbių valstybei apsisprendimų metu ir, priimant reikšmingus sprendimus, neleistų pamiršti, kad „žmogaus gyvybė kyla iš Dievo; tai jo dovana, <…> dalijimasis jo gyvybės alsavimu (Jonas paulius ii. enciklika Evangelium vitae, 39). embriono apsaugos užtikrinimas dar vienoje – dirbtinio ap-vaisinimo srityje – būtų mūsų visų bendra pilietinė pareiga žmo-gaus gyvybės išsaugojimui ir jo orumo puoselėjimui.

107

II skyrius. DORINIO UGDYMO PAMOKŲ PAVYZDŽIAI

ii skyrius. DOriNiO uGDYMO paMOkų pavYZDŽiai

MOKSLO IR ŠV. RAŠTO SUSIKALBĖJIMO GALIMYBĖS MOKYKLINIUOSE GAMTOS MOKSLŲ VADOVĖLIUOSE. MOKSLO IR ŠVENTOJO RAŠTO SANTYKIS Tikybos mokytoja metodininkė Aušrelė Krunglevičiūtė

Kauno J. Jablonskio gimnazijos tikybos mokytojos metodininės Aušrelės Krunglevičiūtės11 klasės tikybos pamokos

iŠpLĖstiNis pLaNas KONspeKtas

pLaNO MetriKa

Tema: MOKsLO ir ŠVeNtOJO raŠtO saNtYKisUždavinys: remiantis moksliniu ir Šventojo rašto interpre-

tavimo metodais, įvardyti mokslo ir tikėjimo žinios susikalbėjimo galimybes.

Metodai: pokalbis, aiškinimas, diskusija, Grumo (Groom Helm) metodas, užsirašymas į sąsiuvinius, nebaigtų sakinių me-todas.

Priemonės: Šv. raštas, fizikos (arba bet koks gamtos mokslų) vadovėlis, liniuotė, svarstyklės arba kitas matavimo prietaisas (indas), vokas, spausdintas piešinys laiško rašymui, kokoso riešuto kevalas, pasirengta demonstravimui pC.

Pamokos situacija ir galimybės: mokiniai susipažinę su moksliniu metodu, todėl jis gali būti plačiau pristatytas 10–11 kla-

108


sėse gamtos mokslų pamokose, bet gali būti tai ir neakcentuota, nes mokiniai renkasi dalykus ir jų mokymosi lygį. Jeigu mokiniai yra lankę tikybos pamokas, jie susipažinę su Šventojo rašto skai-tymu ir interpretavimu, bet gali būti ir tokių, kurie tik šiemet pasi-rinko tikybą, todėl jiems tai – naujiena. Galima pritaikyti pamoką ir integruotos pamokos situacijai. Jei bendrojo lavinimo mokyklos mokiniai yra silpnesnių gebėjimų ir orientacijos, galima pamoką pabaigti 12 skaidre ir apibendrinimu prieš praktines užduotis. Jei mokiniai – gabūs, greitos orientacijos, galima pateikti ir praktines užduotis. Galima užduotis atlikti ir kartu su mokiniais, padedant jiems formuluoti teiginius. Numačius šiai temai 2 pamokas, per antrą pamoką galima išsamiai aptarti praktines užduotis.

Kauno J. Jablonskio gimnazijos tikybos mokytojos metodininkės Aušrelės Krunglevičiūtės11 klasės tikybos pamokos

iŠpLĖstiNis pLaNas KONspeKtas

pLaNO MetriKa

Tema: MOKsLO ir ŠVeNtOJO raŠtO saNtYKisUždavinys: remiantis moksliniu ir Šventojo rašto interpre-

tavimo metodais įvardyti mokslo ir tikėjimo žinios susikalbėjimo galimybes.

Metodai: pokalbis, aiškinimas, diskusija, Grumo (Groom Helm) metodas, užsirašymas į sąsiuvinius, nebaigtų sakinių me-todas.

Priemonės: Šv. raštas, fizikos (arba bet koks gamtos mokslų) vadovėlis, liniuotė, svarstyklės arba kitas matavimo prietaisas (indas), vokas, spausdintas piešinys laiško rašymui, kokoso riešuto kevalas, pasirengta demonstravimui pC.

109


Pamokos situacija ir galimybės: mokiniai susipažinę su moksliniu metodu, todėl jis gali būti plačiau pristatytas 10–11 kla-sėse gamtos mokslų pamokose, bet gali būti tai ir neakcentuota, nes mokiniai renkasi dalykus ir jų mokymosi lygį. Jeigu mokiniai yra lankę tikybos pamokas, jie yra susipažinę su Šventojo rašto skai-tymu ir interpretavimu, bet gali būti ir tokių, kurie tik šiemet pasi-rinko tikybą, todėl jiems tai – naujiena. Galima pritaikyti pamoką ir integruotos pamokos situacijai. Jei bendrojo lavinimo mokyklos mokiniai yra silpnesnių gebėjimų ir orientacijos, galima pamoką pabaigti 12 skaidre ir apibendrinimu prieš praktines užduotis. Jei mokiniai – gabūs, greitos orientacijos, galima pateikti ir praktines užduotis. Galima užduotis atlikti ir kartu su mokiniais, padedant jiems formuluoti teiginius. Šiai temai numačius 2 pamokas, per antrą pamoką galima išsamiai aptarti praktines užduotis.

paMOKOs eiGa

1. PasiruošimasLentoje užrašyta pamokos tema ir uždavinys. ant mokytojos

stalo padėtas Šventasis raštas, gamtos mokslų vadovėlis, liniuotė, svarstyklės arba kitas matavimo prietaisas (indas), vokas, spaus-dintas piešinys laiško rašymui, kokoso riešuto kevalas. pasiruošta prezentacijos demonstravimui.

2. ĮžangaMalda, kurios metu intencijoje mokiniai susipažįsta ir su tam

tikrais būsimos pamokos momentais.

3. Trumpas praėjusių pamokų pakartojimasJūs jau esate susipažinę su Šventuoju raštu ankstesnėse kla-

sėse ir kai kurie tai pakartoję giliau šiemet. taip pat, priklausomai nuo to, kokį gamtos mokslą esat pasirinkę šiemet ir kokiu lygiu jį studijuojate, esat daugiau ar mažiau susipažinę su gamtos moks-

110


luose taikomais metodais, kuriuos apibendrinus galima pavadinti moksliniais. todėl argumentuotai patardami, galit man padėti ant stalo sudėtus daiktus suskirstyti į 2 grupes. Į vieną pusę padėsit daiktus, kurie labiau asocijuojasi su mokslu ir jo pažinimo metodu, o į kitą grupę tuos, kurie labiau asocijuojasi su Šventuoju raštu ir jo pažinimu.

rodau po viena daiktą ir klausiu mokinių į kurią pusę ir kodėl dėti vieną ar kitą daiktą. per kelias minutes daiktai suskirstyti į dvi grupes. Jei koks daiktas kelia diskusijų, nes mokiniai skirtingoms grupėms bando priskirti skirtingai argumentuodami, dedu jį ties stalo viduriu tarp abiejų grupių.

Kai daiktai suskirstyti į grupes, padėkoju už atliktą užduotį ir paaiškinu, kad prie šių daiktų skirstymo dar sugrįšiu vėliau, šioje pamokoje.

4. Temos paskelbimasŠiandien, kaip jau supratote, mūsų pamokos tema „Mokslo ir

Šventojo rašto santykis“. (užsirašom ją į sąsiuvinius.)

5. Naujos medžiagos aiškinimasrodau prezentacijos skaidres su mokslinio ir Šventojo rašto

pažinimo metodų pristatymais. rodau ir komentuoju.Kai mokiniai peržiūri 5 skaidrę, klausiu: Jei Šventojo Rašto, t. y.

tikėjimo, kalba ir mokslo kalba bei jų klausimai tokie skirtingi, tai ar galima apie tą patį objektą kalbėti abiem „kalbom“?

rodau 6, 7 skaidres.Kaip supranta žodį „rožė“ biologas? Kaip supranta žodį „rožė“

tik ją gavęs dovanų žmogus? Kaip supranta žodį „rožė“…? skatinu pagal šią formą užduoti klausimus žmonėms, susijusiems su rožės iliustracijomis, ir patiems atsakyti į užduotus klausimus, komen-tuoti tekstą, esantį prie rožių, kuris taip pat suteikia tam tikrą min-ties niuansą žodžiui „rožė“.

111


Ar gali tas pats žmogus, būdamas biologas, ir tyrinėdamas rožes, gauti dovanų rožių puokštę?

Akivaizdu, kad gali, tad kokią išvadą galime padaryti?Kviečiu daryti apibendrinimus.Ar gali visus šiuos daiktus, kurie yra čia, ant mano stalo, turėti

vienas žmogus?Akivaizdu, kad gali, tad kokią išvadą galime padaryti?Ar gali apie tuos pačius dalykus kalbėti mokslininkas ir tikintis

žmogus, kuris semiasi išminties iš Šventojo Rašto?Biologas apie rožę turėtų kalbėti paskaitose kaip apie

mokslo objektą, pateikti žiedo formulę ir t. t., jei aptariama rožės sistematinė priklausomybė. tas pats biologas turėtų nudžiugti maloniai pasveikintas.

skatinu daryti apibendrinimus.apie tuos pačius dalykus kalba ir įvairūs mokslininkai ir po-

etai. tie patys žmonės klausia ir mokslo tiesų ir gyvenimo prasmės klausimų, kaip ir jūs įvairiose pamokose mokotės kalbėdami apie tą pačią tikrovę, ieškodami tiesos.

Daug žymių mokslininkų – nuoširdžiai tikintys krikščionys, kuriems abi kalbos padeda pažinti tiesą apie tikrovę. rodau 8, 9, 10, 11, 12, 13 skaidres.

5. Apibendrinimas.užsirašo apibendrinimus:Mokslo ir Šventojo rašto žinios neprieštarauja viena kitai, tik

ieško atsakymų į skirtingus klausimus.Daug žymių mokslininkų – krikščionys.

6. Praktinė užduotis.priminsiu daug diskusijų keliančią jums pažįstamą Č. Darvino

evoliucijos teorijos sampratą. Jums reikia įvertinti teiginius. išda-linu grupelėms skirtingas užduotis ir po 5 minučių prašau pateikti į lapelius užrašytus atsakymus – išvadas.

112


1 grupės darbaspateikta trumpa informacija apie Č. Darviną, keli jo teorijos

teiginiai ir ištrauka iš pr 1, 1–27.

2 grupės darbas/pateikiama Č. Darvino minčių apie tarpinių formų vaidmenį

makro evoliucijos stambių sistematinių grupių išsivystymui./

• Edinburge 2 m. studijavo mediciną, nebaigė. Kembridže 1831 m. baigė 3 m. teologijos studijas. 1831–36 m. kelionė „Beagle“ laivu Amerikos link. 1859 m. „Rūšių atsiradimas“.

• Evoliucija kaip vystymasis vyko nuo primityvesnių link sudėtingesnių organizmų.

• „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę... Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!”...„Tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!”...„Teželdina Žemė augmeniją...” „Teknibžda vendenyse gyvūnų daugybė, teskraido paukščiai viršum žemės”... „Tepagimdo žemė visus visų rūšių gyvūnus: galvijus, roplius”... Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą... Pr 1,1-27

• Ar yra panašumų tarp evoliucijos teorijos ir Šv. Rašto teiginių? Ar nuoširdžiai kurdamas teoriją Č. Darvinas galėjo panaudoti visas žinias tiesos paieškai? Užrašyti išvadą.

• Č. Darvinas apie savo teoriją 1861 m.: ...jei teorija teisinga, tai tarpinių rūšių, egzistavusių anksčiau, turi būti labai daug...

• Tarpinių formų rasta nedaug. Archeopteriksas, pateikiamas kaip pavyzdys.

• Archeopteriksas – tarpinė forma tarp paukščio ir roplio. Hipotetiškos tarpinės formos vystymosi stadijos turėtų būti naudingos ir padėti išlikti kovojant už būvį.

• Tačiau tarpinė stadija tarp kojų ir sparnų būtų nenaudinga, nes netiktų nei ropoti, nei skraidyti, ji ne tik nepadėtų, bet būtų tiesiog nepatogi. 0 kur dar giminės pratęsimui surast tokį pat? Kai kurie mokslininkai pasiūlė idėją, remdamiesi tuo, kad pirmasis paukštis išsiritęs iš roplio kiaušinio.

• Ar archeopterikso pavyzdys įrodo makroevoliucijos vyksmą?

Č. Darvino studijos ir

patirtis

Evoliucijos įrodymai

Šventojo Rašto žinia

?

Išvada

Išvada

113


3 grupės darbas/pateikiamas mokslinis metodas ir jo požiūriu kviečiama ver-

tinti evoliucijos teorijos teiginius./

7. PabaigaMokiniai perskaito apibendrinimus. Komentuoju, jei reikia.perskaitome tai, kas užrašyta sąsiuviniuose. pabaigiame pa-

moką malda, dėkodami už suteiktą išmintį.

• Mikroevoliucija (paveldimi pakitimai rūšies viduje), įrodyta eksperimentais.• Makroevoliucija (savaiminis vystymasis pereinant iš vienų stambių sistematinių

grupių į kitas), neįrodyta eksperimentais.

• Kada evoliucijos teoriją galime vadinti dėsniu ir kada teorija, hipoteze?

• Sukaupti moksliniai duomenys /faktinė informacija/ • Hipotezės formulavimas /prielaida/ • Stebėjimai ir eksperimentai /hipotezės tikrinimas/ • Nauji duomenys /išvada/Mokslinis

metodas

Rezultatai

Išvada

114


INTEGRUOTA BIOLOGIJOS IR DORINIO UGDYMO (TIKYBOS) PAMOKA ŽEMAIČIŲ NAUMIESČIO GIMNAZIJOJEBiologijos mokytoja Žavinta Daukšienė, religinių mokslų magistrė, dorinio ugdymo (tikybos) vyr. mokytoja Virginija Rupainienė

Šiandienėje sekuliarioje visuomenėje gyvenimo ir tikėjimo klausimas dažniausiai lieka neišspręstas, o švietimo sistemoje prioritetu laikomas žinių siekimas, o ne asmenybės formavimas. Mokslo ir tikėjimo supriešinimas daro įtaką jaunosios kartos pa-saulėžiūros formavimuisi.

Dirbant mokykloje, bendraujant su mokiniais, ypač dorinio ugdymo (tikybos) pamokose, neišvengimai iškyla klausimų, su-sijusių su žmogaus egzistencija, pasaulio ir žmogaus atsiradimu. Mokiniai, lankydami tikybos pamokas ir mokydamiesi biologijos, jaučia prieštaravimą tarp mokslo ir Šventojo rašto tiesų. todėl ir kilo idėja surengti integruotą tikybos ir biologijos pamoką, kurioje būtų galima atskleisti šių dviejų požiūrių suderinamumą. Šventasis raštas nėra mokslinė knyga, ji siekia tik perduoti žinią, kad visa, kas yra, buvo ir atsiranda, kyla iš mylinčio Dievo rankų. atidžiai ir su pasitikėjimu tyrinėjant Dievo žodį atrandamos eilutės, kurios patvirtina mokslininkų atrastas tiesas apie pasaulio formavimąsi.

pamokos tikslas buvo išsiaiškinti, kaip atsirado gyvybė, o pa-grindinis uždavinys – padėti suprasti, kad mokslas ir tikėjimas nėra prieštaraujantys vienas kitam. pagrindinę pamokos dalį su-daro mokomoji medžiaga, kurioje sugretinamas Dievo Žodis ir biologinės evoliucijos etapai:

1. „pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo pa-drika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (pr 1, 1–2).

Šis kūrybos etapas atitinka fizinę evoliuciją, kai iš dulkių ir dujų susidarė saulė ir planetos.

115


2. „tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepa-sirodo sausuma!“ (pr 1, 9).

Šis etapas atitinka cheminę evoliuciją, kai vandenyje neorga-ninės medžiagos jungėsi tarpusavyje ir susidarė organinės.

3. „Dievas tarė: „teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodan-čius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis!“ taip ir įvyko. Žemė išželdino augmeniją: augalus, duo-dančius visų rūšių sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis“ (pr 1, 11–12).

Kai susiformavo pirmoji ląstelė, prasidėjo biologinė evoliucija, pirmieji organizmai, išplitę sausumoje, buvo augalai.

4. „teknibžda vandenyse gyvūnų daugybė, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu! taip ir įvyko.“ (pr 1, 20).

išplitus augalams sausumoje atsirado atmosferoje deguonies. iš deguonies susidaręs ozono sluoksnis leido gyviesiems organiz-mams apsigyventi sausumoje.

„Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (pr 1, 31). ekologijos mokslas atskleidžia, kad evo-liucijos procesas vyksta išmintingai, gamtoje viskas sukasi ratu ir nereikalingų medžiagų nelieka. tik vartotojiška žmogaus kultūra sugriauna dieviškos kūrybos grožį.

Mokiniams abejonių sukelia tai, jog Šventasis raštas kalba apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas, o biologijos mokslas teigia, kad pasaulis kūrėsi milijardus metų. tačiau mes žinome, kad skai-tant Dievo Žodį labai dažnai vienos Biblijos eilutės paaiškina kitas. 90-osios psalmės 4 eilutėje rašoma: „Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena.“

Mokant pasaulietinių mokslų dažniausiai nesiekiama atskleisti mokiniams mokslininko pasaulėžiūros, jo požiūrio į Dievą ir tikė-jimą, todėl moksleiviams susidaro įspūdis, kad mokslininkai yra netikintys žmonės. pamokoje mes pateikėme keletą mokslininkų minčių apie jų požiūrį į mokslo ir tikėjimo suderinamumą:

116


„Be tikėjimo galimybės, kad pasaulis ir jo reiškiniai tvarkomi pagal išminties dėsnius ir kad šis pasaulis sukurtas išmintingai, be šio tikėjimo negaliu įsivaizduoti garbingo mokslininko. Gamtos mokslas be religijos yra luošas, religija be gamtos mokslo yra akla.“ (a. einšteinas, fizikas, reliatyvumo teorijos autorius.)

Dž. Markonis (G. Marconi), fizikas: „Visi mokslininkai žino, kad egzistuoja neišsprendžiamos paslaptys. tiktai tikėjimas į aukš-čiausią Būtybę, tikėjimas reikalaująs iš mūsų paklusnumo, duoda mums jėgos pradėti nagrinėti gyvenimo paslaptis.“

„Mokslas siekia suprasti visatos mechanizmus, religija – jos prasmę.“ (Č. taunsas (Charles Townes), lazerio išradėjas, Nobelio premijos laureatas)

„Kai išmuš paskutinė mūsų valanda, neapsakomas džiaugsmas bus mums matyti tą, kurį mes savo kūryboje tik numanyti galė-jome.“ (K. Gausas (Johann Carl Friedrich Gauss), matematikas ir astronomas)

„pasaulį valdo begalinis protas. Kuo daugiau aš stebiu, tuo labiau atskleidžiu tą protą, kuris šviečia už egzistuojančiųjų pa-slapties. aš žinau, kad iš manęs kai kas juoksis, bet mažai man rūpi. Lengviau nulupti nuo manęs odą, negu atimti iš manęs Dievo tikėjimą... Dievas. Man reikia Jį tikėti – aš Jį matau.“

„tasai mumyse glūdintis veržimasis pasireiškia sąmonėje ky-lančiu galingu protrūkiu, kuris pasitinka iš Dievo ateinančią vi-dinę šviesą. Mokslas tuo reiškiniu negali abejoti.“ (a. edingtonas (A. Eddington), astronomas)

JaV Na cio na li nio žmo gaus ge no mo ty ri mo ins ti tu to di rek-to rius Fran sis Kolinsas (Francis Collins) lai ko sa ve nuo šir džiai ti kin čiu krikš čio ni mi ir ma no, kad ti kė ji mas pa de da jo dar bui. „Kas kart, kai ran da me kaž ką nau jo apie žmo gaus ge no mą, pa-jun tu pa gar bią bai mę, su pras da mas, kad žmo ni ja tik da bar su ži no tai, ką Die vas jau se niai ži no jo. Šis gi liai sly pin tis jaus mas man pa de da ge riau su pras ti dva si nę gy ve ni mo reikš mę. Daug moks-

117


li nin kų iš tik rų jų nė ne įsi vaiz duo ja, kiek pra ran da ne ty ri nė da mi sa vo jaus mų.“

pravedusios pamoką įsitikinome, kad dauguma moksleivių pakeitė savo požiūrį į gyvybės atsiradimą. Džiugiai nustebino tai, jog moksleiviams tapo priimtinas požiūris, kad evoliucijos procese dalyvauja Dievas Kūrėjas.

išvados:

1. sugretinę Šv. rašto teiginius apie pasaulio kūrimą ir biolo-ginės evoliucijos etapus, matome, kad šie du šaltiniai nepriešta-rauja vienas kitam, bet vienas kitą papildo.

2. atskleidus mokslininkų požiūrį į tikėjimą ir Dievą moks-leiviai supranta, kad mokslas ir tikėjimas vienas kitam nepriešta-rauja.

3. Būtina išaiškinti moksleiviams skirtingus mokslo ir tikėjimo tikslus: „Mokslas siekia suprasti visatos mechanizmus, religija – jos prasmę.“

4. Moksleivių pasaulėžiūros formavimas priklauso nuo moky-tojo asmenybės ir jo požiūrio į mokslą ir tikėjimą.

pamoka vesta Šilutės rajono Žemaičių Naumiesčio i gimna-zijos klasės moksleiviams. pamokos autorės: biologijos mokytoja Žavinta Daukšienė, religinių mokslų magistrė, dorinio ugdymo (ti-kybos) vyr. mokytoja Virginija rupainienė.

118


III skyrius. DISKUSIJOS IR APIBENDRINIMAS

KUNIGO ROBERTO GRIGO APIBENDRINAMASIS ŽODIS

Gerbiami konferencijos dalyviai,

mano karta dar mena totalitarinio režimo pastangas mokslo vardu paneigti Dievo tikėjimo svarbą,– tokių recidyvų kartas nuo karto matome ir liberalios demokratijos sąlygomis. Daugumai turbūt ži-noma scena iš rusų klasiko M. Bul-

gakovo „Meistro ir Margaritos“, kur stalininėje Maskvoje viešintis velnias (ne tikrasis, kuris krikščionių suvokiamas kaip absoliučios destrukcijos dvasia, o veikiau nepatogių klausimų uždavinėtojas) diskutuoja su ateistinio žurnalo redaktoriumi ir eiliakaliu Bez-domnyj apie Dievo buvimą. Į savimi pasitikinčių sovietinių literatų nuostatą, kad reikalas jau išspręstas visiems laikams Dievo ne-naudai ir nevertas ginčo, profesorius Volandas kukliai paklausia – o kas gi tuomet tvarko „visa tai“ (t. y. mus ir mus supančią visatą)? „Ogi žmogus pats ir tvarko“, – piktai atkirto poetas Bezdomnyj į šį, pripažinkime, nelabai aiškų klausimą...“ arogantiškieji maskviečiai Bulgakovo romane netrukus įsitikina, kad žmogus ne taip jau labai tvarko ar valdo ir visatą, ir netgi savo paties gyvenimą. O amžinoji diskusija, prasidėjusi su pačia žmonija, tebevyksta.

Vienas giliausių lietuvių katalikų filosofų, per mažai mūsų pažintas antanas Maceina yra teisingai pastebėjęs, kad Dievo ti-

119


kėjimo šalininkai pasaulėžiūrų kovoje dažnai nueidavo klaidingos argumentacijos keliu pagal „kamščio ir butelio“ schemą. Dievo idėja būdavo naudojama kaip „kamštis“ žmogiškojo pažinimo ar mokslo tyrimų spragoms užkamšyti. ten, kur gyvenamuoju laiko-tarpiu nesiekdavo mokslinis pažinimas – makro- ir mikropasaulių slėpiniai, gyvųjų organizmų vystymasis, evoliucija ir t. t. – būdavo paskelbiama „Dievo sfera“, kuri gali būti paaiškinama tik Jo tiesio-giniu veikimu. eksperimentiniam mokslui įžengus į neištirtąją sritį ir atskleidus natūralias anksčiau nesuvoktų reiškinių priežastis, tokie gynėjai būdavo priversti užleisti pozicijas, užimti naujas „gy-nybines linijas“ – sudaryti įspūdį, kad religija, plečiantis moksli-niam pažinimui, nuolat traukiasi ir praranda įtaką.

O iš tiesų, sako a. Maceina, toks traktavimas iš esmės supai-nioja religijos ir mokslo uždavinius bei metodus. religija klausia ne kas yra ir kaip veikia (tai būtent ir yra visų mokslo disciplinų dalykas), o kodėl yra? Būties ir žmogaus prasmė yra pagrindinis religinio tikėjimo klausimas. Kokia „viso to“ prasmė? Kas yra – jei yra – gėris ir blogis? ar žmogus šioje būtyje turi prasmę – pašau-kimą – misiją? ar jis tik „DNr multiplikavimo mašina“, nežinia kodėl veikianti nežinia kodėl esančiame ir judančiame pasaulyje?

eksperimentinio mokslo metodais neatsakomų, o bene la-biausiai visais laikais Homo sapiens jaudinančių klausimų dra-matizmą dar sustiprina mokslo pažangos ir žmonijos gyvenimo praktikos prieštaros. palyginkime nesibaigiančių žmonijos karų perspektyvą. Kiekviename amžiuje – su savais „geležinės būti-nybės“ pretekstais, su savais „geriečiais“ ir „blogiečiais“. ir šian-dien – afganistanas, irakas… Mokslo sukurtos technologijos ir jų pritaikymo galimybės apstulbintų vartotojų neretai prilyginamos stebuklui: tiriame kosmosą, klonuojame gyvus organizmus, galime atlikti genetines manipuliacijas. tačiau šimtmečiai po šimtmečių, iki pat xxi amžiaus, visuose žemės karštuosiuose taškuose žmo-giškosios būtybės, visa kuo panašios vienos į kitas, vienos kitų atžvilgiu elgiasi kaip akmens amžiuje dvi konkuruojančios gorilų

120


patinų bandos. esame mąstančios būtybės, sukūrusios nepaprastai galingas technologijas, tačiau nei JtO, nei es, nei mokslininkų bendruomenė netgi nesvarsto klausimo, kaip galėtume liautis žu-dyti, naikinti vienas kitą… prieiname prie pasityčiojimu dvelkian-čios veidmainystės, kai Nobelio taikos premija paskiriama vadovui (prezidentui Obamai), kurio šalis vienu metu kariauja kelis karus. Nesu naivus ir suprantu, kad geopolitiškai tik sąjunga su JaV gina mūsų tėvynę nuo kolonijinių rusijos užmačių. tačiau – „draugas platonas, bet tiesa didesnis draugas“. ir strateginiams sąjunginin-kams reikia sakyti tiesą. taip ir sustojame prie visų laikų religijų, filosofijų keliamo klausimo „kodėl?“ Kodėl, pasiekę nepaprastą mokslinę informacinių technologijų, politinių struktūrų ir sistemų pažangą, nuostabiai paguodžiančiai įtvirtintą tarptautinėse teisių konvencijose, – kodėl vieni kitų atžvilgiu mes elgiamės kaip Ha-murapio ar Babilono, samurajų, cezarių laikais? Kas glūdi – koksai mirties ar neigimo geluonis – mūsų žmogiškojoje prigimtyje? Kodėl šioje srityje nematome jokios – ar tik minimalią pažangą? ar tai (šis geluonis) apskritai pašalinamas? Ką apie tai pasakė ar gali pasakyti, ką gali čia pakeisti visų laikų ir šiuolaikinis mokslas? Ką – religija?

Žmonės renkasi religinį ir mokslinį pasaulėvaizdį. Žmonės vienaip ar kitaip derina religiją ir mokslą, atranda jų darną ir tar-pusavio papildymo aspektą – ar manosi atradę jų neįveikiamą prieštarą… Kaip ir visais laikais, dabartinis pasaulis ir dabartinis žmogus, taip pat ir jo kuriamas mokslas, stovi prieš du pasirin-kimus. tik prieš du:

− ar anoniminis Chaosas – Bedugnė – Nežinia kodėl ir ne-žinia dėl ko;

− ar Įvardytas asmuo – tikslas – Žmogaus prasmė – kūry-binės meilės prasmė.

sovietmečio valstybinio ateizmo propagandistai tvirtindavo, kad tikintieji esą renkasi būties tikslingumo aiškinimą asmeninio Dievo egzistencija todėl, kad taip psichologiškai lengviau, nei at-

121


sistoti akis į akį prieš Nebūtį, tuštumą, Beprasmybę. Bet juk toks troškimas, net ir psichologinis troškimas, glūdi žmogaus prigim-tyje. iš kur? Kodėl? ar tai irgi be tikslo?

aš pasirinkau. Dalis Jūsų, mokslininkų ir nesusijusių su mokslo darbais žmonių, taip pat pasirinko. savo egzistenciniu apsispren-dimu mes kviečiame rinktis – asmenį, tikslą, prasmę.

122


ARKIVYSKUPO SIGITO TAMKEVIČIAUS BAIGIAMASIS ŽODIS

Nevarginsiu ilgu kalbėjimu.Kai gerbiamas profesorius Dumčius atvažiavo ir prieš kiek

laiko pasakė apie šią konferenciją, žinoma, aš kaip vyskupas nega-lėjau sakyti „ne, ne, nereikia tokios konferencijos“, iš karto sakiau, gerai, jei tokia konferencija bus, bet savo širdyje turėjau, prisipa-žinsiu, abejonę, ar jos reikia, ar tai svarbiausia konferencija, į kurią turėtume seimo salėje susirinkti. Šiandien aš pakeičiau ne tik nuo-monę, bet ir tai, ką širdyje jaučiau, ir noriu visiems padėkoti. Neiš-vardinsiu visų, o jeigu kai kuriuos paminėsiu, tikriausiai kiti liks ne visai laimingi, manydami, kad jie mažiau verti. Manau, kad Dievui advokatų nereikia, Dievas pats save gali apsiginti. Žinoma, prieš tuos, kurie mąsto, kurie yra atviri, o jeigu žmogus uždaro savo širdies duris, tai nei Bažnyčioje, nei seimo konferencijoje, nei kur kitur niekas Dievo neapgins. Dievas žmogui palieka laisvę ir todėl mes esame žmonės. esame ne robotai, esame protingi ir turime laisvę. Nuskambėjo viena kita mintis, kuri man įstrigo. pvz., „tikė-jimas yra sunkus“. tikrai iš esmės negaliu sutikti, kad tikėjimas yra sunkus. tikėjimas sunkus tik tuomet, kai jis kažkoks – nežinau – kreivas, kažkoks ne toks, kaip reikia. Bent abejoju šituo teiginiu. aš savo gyvenime sutikau vieną kunigą, kuris, manau, nuo jaunystės iki dabar tikėjimą turėjo ir buvo idealistas. ir per savo idealizmą jis 23 metus praleido lageryje ir vieną kartą aš su juo važiavau iš lagerio vienam traukinyje ir jis daugiau optimizmo turėjo – aš tik 5 metus lageryje pabuvęs, jis 23 metus... ir jis sako, jau mus tikriau-siai veža į Vilnių, paleis (jau tada braškėjo sovietinė imperija), rytoj jau būsim Vilniuje, poryt tikriausiai laisvėj ir tada važiuosim ten ir ten, darysim tą ir tą. aš galvoju, Viešpatie, truputį atsikvėpt reikėtų. taigi... Šitas idealistas – prelatas alfonsas, kuris ką tik kalbėjo, kad reikia kovot. iš tikrųjų, jis turėjo didelių tikėjimo išbandymų: 23 metai lageryje, manau, pakankamai didelis tikėjimo išbandymas,

123


ir nepalūžo, tikėjimas nesusilpnėjo, o kiti net neturėdami panašių išbandymų tikėjimą praranda ir jiems niekas nieko neįrodys. Man labai patiko gerbiamo Kakaro mintis apie tą nežinomybę. Kai aš klausiausi jo, iš karto prisiminiau apaštalą paulių atėnų areopage. Jis ten irgi prie kažkokios nežinomybės buvo prisiartinęs ir paskui graikams sakė: „Jūs net altorių esate pasistatę dievui, kurio nepa-žįstate.“ Manau, mokslas prie tos nežinomybės slenksčio tik prisi-artina ir jis niekad jo neperžengs, tikėjimas – įkelia koją, tačiau kol mes gyvename žemėje, savo tikėjimą galime iš tikrųjų palyginti tik su kojos įkėlimu į nežinomybę. Dievas yra toks, kurio mes niekad į jokias formules ir tikrai į savo žmogišką protą nesutalpinsime. Klausydamas pranešimų, padariau išvadą, kad sąžiningas moks-lininkas yra nuolankus. Man labai patiko V. Milkaus pristatymas. Jis taip gražiai, nejučiomis paliko išvadą: už viso to nuostabaus pa-saulio, ten, Kažkas yra. O tą, Kažką mes visi aiškiai įvardijam kaip Kūrėją. ačiū tikybos mokytojoms, kurios energingos, kurios ieško, kaip suprantamai parodyt dabartiniam jaunam žmogui gamtos pasaulį ir Kūrėją jame. Lenkiu savo galvą prieš visus pranešėjus, organizatorius ir tegul Dievas visus laimina. tą šviesą, kurią turite savyje, skleiskit aplinkui, nes tos šviesos dabartinei Lietuvai labai labai trūksta. ačiū.


2011 06 27. 7,75 sp. l.išleido ir spausdino uaB Ciklonas,

J. Jasinskio g. 15, 01111 Vilnius

Lietuva. SeimasMo-65 Mokslo pažanga ir dvasingumas / sudarë: a. Dumčius. – Vil nius:

uaB Ciklonas, 2011. – 124 p.

isBN 978-9955-880-83-7

UDK 215(474.5)(063)

mokslo - llks pazanga ir dvasingumas.pdf · ir dvasingumo ideologija“ siekiama dviejų tikslų....

Documents