MŪSŲ ŠVIESUOLIAI JONAS MAČIULIS-MAIRONIS

Nr. 2 2012 m. balandžio mėn. Laikraštį išleido Jurbarko Antano Giedraičio- Giedriaus gimnazijos žurnalistai

„…aš romantikas…“, – taip yra sakęs

apie save Maironis. „Monotoniškame,

kartais ir pilkame žmogaus gyvenime

būna valandėlių, deja, per trumpų, kai

tau švysteli kažkoks naujas spindulys,

atskrenda kažkoks šnibždesys iš

nežinomos, tolimos, šviesios šalies.

Valandėlei pabusi ir imsi ilgėtis kažko…

ko nėra čia, pasaulyje, geriau suprasi

savo aukštesnį, kilnesnį negu šis

žemiškasis, diena iš dienos, laikinas

gyvenimas, pajusi savyje lyg kažkokį

naują atgimimą, naujas jėgas. Ach, kad

tai nebūtų vylingas sapnas arba

sopulingas regėjimas, kuris taip greitai

išnyksta drauge su tuo širdies skausmu,

lyg arfos stygai nutrūkus.

Jonas Mačiulis (slapyvardis Maironis) –

lietuvių rašytojas, poetas ir profesorius,

Katalikų bažnyčios kunigas. Jis gimė 1862 m.

spalio 21 dieną Pasandravio dvare, Šiluvos

valsčiuje, Raseinių apskrityje, mirė 1932 m.

liepos 28 dieną. Mačiulių šeima buvo laisva

nuo baudžiavos, dar kartais pavadinama

„karališkųjų“ valstiečių šeima.

Jonas Mačiulis - Maironis

2

Mūsų Šviesuoliai

VAIKYSTĖS ERDVĖS

Jono Mačiulio tėvas buvo neraštingas, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Jis nesitenkino dviem ūkiais, todėl už suteiktą paskolą valdė gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais, mokėjo ir lenkiškai. Namie įgijęs pradinį mokslą ir pramokęs lenkiškai, Jonas Mačiulis, dokumentuose „subajorintai“ vadinamas Mačiulevičium, įstojo į Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunasis poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos raštus jis sunaikino.

Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.

STUDIJOS IR VEIKLA

Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros. Kijeve naujai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų, taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas buvo vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to meto rusų laikraštyje „Novoje Vremia“ („Naujasis laikas“), prisidengęs Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos teisių gynimo klausimu. 1884 m. tėvų paragintas metė mokslus Kijevo universitete ir įstojo į Kauno kunigų seminariją bei prisijungė prie lietuvių nacionalinio judėjimo. Seminarijoje vienas iš dėstytojų buvo Antanas Baranauskas, kuris tuo metu dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. A. Baranausko paskaitos sužavėjo jaunąjį poetą ir jis nusprendė kitus kūrinius rašyti lietuvių kalba. Pirmąją poemą „Lietuva“ Maironis dedikavo būtent A. Baranauskui. Maironis kaip poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvardžiu. Čia buvo išspausdintas jo eilėraštis „Lietuvos vargas“, kuriame išsakomas Maironiu būdingas motyvas - romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove. Vėliau kūrinį poetas pavadino „Miškas ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje – „Miškas ūžia“. Dvasinėje seminarijoje Maironis geriau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, būsimasis poetas ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją - M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – „Lietuvos istorija“ arba „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (1891), parašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.

Jono Mačiuolio gimtinė Bernotuose

3

Mūsų Šviesuoliai

Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 - 1892). Teologinių studijų metu jis mažai kūrė. Po vienu iš negausių šio laikotarpio eilėraščių „Ne taip senovės tėvai gyveno“ pirmą kartą pasirašomas Maironio slapyvardis. 1895 m. pasirodė įžymusis Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“.

Po 1905 - 1907 metų revoliucijos sumažėjo poeto kūrybinis aktyvumas. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo Kauno universitete, dėstė be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros kursą. Maironis mirė 1932 metais Kaune, palaidotas Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.

KŪRYBA

Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios pokyčiais lietucių literatūroje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai plinta laikraštis „Aušra“, kai knygnešiai platina draudžiamą spaudą lietuvių kalba. Tuo metu šviesuoliai kvietė aukotis tautiečius visuomenės idealams, dirbti tautos labui. Patriotinėje - visuomeninėje Maironio kūryboje išsakoma tėvynės meilė, kalbama apie gerus darbus visuomenei, jaunimas kviečiamas kurti tautos gerovės. Patriotinėje lyrikoje svarbi garbingos Lietuvos praeities tema. Kaip įprasta romantikams, Maironiui Lietuvos istorija tampa įkvėpimo šaltiniu, skatina mąstyti apie tuometinę varganą Lietuvos padėtį. Be patriotinių šūkių, kvietimo dirbti tautai, aukotis aukštiems idealams, Maironis kūryboje kalba ir apie asmeninius žmogaus išgyvenimus, savitą dvasinę patirtį. Taigi Maironio poezijoje vyrauja dvi temos- visuomeninė ir individo saviraiškos, kurios aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, visuomenei, kas yra bendra, bet ir tai, kas individualu, asmeniškai ir skausmingai išgyventa. Šios temos neretai jungiasi viename eilėraštyje ir sudaro jo konflikto pagrindą. Maironis mėgo eilėraštį komponuoti iš dviejų dalių: iš pradžių piešiamas epiškesnis vaizdas, o pabaigoje, paprastai paskutinėje strofoje, išreiškiamas asmeninis kalbančiojo požiūris ir jausmai. Ne viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, apie norą būti išgirstam, suprastam ir įvertintam. Kartais poetas prisipažįsta, kad nesupratimas slegia, todėl neretai nutyla, neišsako iki galo, neišreiškia žodžiais to, ką nujaučia. Laisvą poetinę jo saviraišką tramdo prisiimti visuomeniniai įsipareigojimai, priklausymas kunigų luomui.

4

Mūsų Šviesuoliai

Jonas Mačiulis – Maironis

LIETUVA BRANGI (eilėraštis) Graži tu, mano brangi tėvyne, Šalis, kur miega kapuos didvyriai: Graži tu savo dangaus mėlyne! Brangi: tiek vargo, kančių prityrei. Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos, Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja; O po tuos kalnus sesutės visos Griaudžiai malonias dainas ringuoja. Ten susimastęs tamsus Nevėžis Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; Banguoja, vagą giliai išrėžęs; Jo gilią mintį težino Dievas. Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne, Baltai iš sodų žalių bekyšą! Tik brangią kalbą tėvų pamynę Jie mūsų širdis mažai ką riša. Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs, Ar saulė leidžias, ir vakarėlis Ramumą neša, saldžiai nutilęs. Bažnyčios tavo ne tiek gražybe, Ne dailės turtais, ne auksu žiba; Bet dega meilės, maldos galybe, Senųjų amžių gyva tikyba. Kai ten prieš sumą visi sutarę Griaudžiai užtraukia “Pulkim ant kelių”, Jausmai bedievio vėl atsidarę Tikėti mokos nuo tų vaikelių. Graži tu, mano brangi tėvyne, Šalis, kur miega kapuos didvyriai! Ne veltui bočiai tave taip gynė, Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

TRAKŲ PILIS (eilėraštis)

Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis! Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, O ji tebestovi dar vis. Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!.. Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo, Ir ežeras veržias platyn, - Banga gena bangą, ir bokšto akmuo Paplautas nuvirsta žemyn. Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną, Graudindamos jautrią širdį ne vieną. Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! Ir tiek mums davei milžinų! Tu Vytauto didžio galybę matei, Kad jojo tarp savo pulkų! Kur tavo galia, garsi palikimais? Kur ta senovė, brangi atminimais? Nutilusios sienos, apleistos visų, Be sargo, ginklų, be žmogaus! Kiek primenat jūs man brangiausių laikų Ant vieškelio amžių plataus! Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte? Ar vien minėsme kaip savo jaunystę? Kada tik keliu važiavau pro Trakus, Man verkė iš skausmo širdis; Gaili ašarėlė beplovė skruostus Ir mėlynas temdė akis! Ir veltui dvasią raminti norėjau, Aplinkui vien tamsią naktį regėjau.

5

Mūsų Šviesuoliai

GROŽINĖ KŪRYBA

Geriausi Maironio poezijos kūriniai įėjo į lietuvių tautos kultūrinį lobyną. Meniškais vaizdais, stipria emocine jėga, klasikiniu paprastumu ir aiškumu Maironis šiuose savo poezijos kūriniuose žadino tėvynės meilę, apdainavo gimtojo krašto gamtos grožį. Plačiai žinomi ir Maironio asmeninės tematikos kūriniai, kupini gilaus išgyvenimo ir nuoširdaus lyrizmo. Svarbiausi rašytojo sukurti kūriniai: • „Pavasario balsai“ (eilėraščių rinkinys); • „Jaunoji Lietuva“ (poema); • „Jūratė ir Kastytis“ (baladė); • „Lietuva“ (poema); • „Nuo Birutės kalno“ (poema); • „Raseinių Magdė“ (poema); • „Kęstučio mirtis“ (drama); • „Kur bėga Šešupė“ (eilėraštis); • „Trakų pilis“ (eilėraštis); • „Lietuva brangi“ (eilėraštis); • „Milžinų kapai“ (eilėraštis); • „Taip niekas tavęs nemylės“ (eilėraštis); • „Pavasaris“ (eilėraštis); • „Rūtų vainikas“ (sonetai); • „Lietuva – didvyrių žemė” (satyra); • „Šatrijos kalnas“ (baladė); • „Vytautas pas kryžiuočius“ (drama); • „Oi neverk, matušėle!“ (eilėraštis); • „Išnyksiu kaip dūmas“ (eilėraštis); • „Taip niekas tavęs nemylės“ (eilėraštis); • „Iš Danutės akių“ (eilėraštis); • „Saulei leidžiantis“ (eilėraštis); • „Užmigo žemė“ (eilėraštis); • „Dainų šventei“ (eilėraštis). Maironis sukūrė vieną gyvybingiausių lietuvių lyrikos tradicijų. Vėlesnių kartų poetai ne kartą skelbė nusisuką nuo Maironio poezijos, bet melodingos ir lietuvių liaudies dainomis paremtas jo lyrikos stilius išlaikė savo vertę ir vėlesniais laikais. Šia tradicija rėmėsi ne vienas lietuvių poetas, pavyzdžiui, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius ir kiti.

Eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai“ viršelis

6

Mūsų Šviesuoliai

ŠEIMA

Maironis buvo vienintelis sūnus ir trijų seserų mylimas brolis. (Vėliau sesuo Marcelė buvo jo namų šeimininkė, kartu gyveno.) Moteriškąją įtaką namuose atsvėrė tėvas Aleksandras Mačiulis, stiprios prigimties, savarankiškas ūkininkas, prasilavinęs ir plačiau į pasaulį žvelgęs žmogus. Poemoje „Jaunoji Lietuva" savo tėvo bruožus Maironis suteikė svarbiausio veikėjo Juozo Rainio tėvui:

Na ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno, Lenkės žilo jo plauko giminėlė plati.

Dieve, duoki jam Dangų! Nieks žmogaus nesutiko, Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai...

Su vyrišku atkaklumu Maironis siejo ateitį ir gyvenimo pertvarkymus. Jo svarbiausias kreipinys skirtas vyrams: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą...". Bet jautė ir moteriškumo prasmę, sukūrė savitų moterų paveikslų. Artimoms moterims dedikavo eilėraščių, jų nuotraukomis papuošė vieną „Pavasario balsų" leidimą. Viešumoje Maironis atrodė oficialus, šaltas, nebuvo linkęs rodyti savo širdies. Gyvenime buvo valingas, tvirtas, atkaklus. Mėgo ir sunkų fizinį darbą. Galėtume sakyti: gyvenimo tvarkytojo, statytojo tipas. Vaižgantas yra pastebėjęs, kad „statyti Maironiui buvo lyg koks prieprotis". Nusipirkęs apleistus rūmus, Maironis savo pinigais juos sutvarkė ir testamentu paliko visuomenei. Maironio namuose Kaune įkurtas Literatūros muziejus, svarbiausia įstaiga, kaupianti ir sauganti literatūrinį palikimą, užsiimanti švietėjiška veikla.

Maironio mama Ona Kurmauskaitė Maironio tėvas Aleksandras Mačiulis

7

Mūsų Šviesuoliai

POEMA „JAUNOJI LIETUVA" (1907)

Tai svarbiausias Maironio kūrinys iš jo didesnės apimties tekstų – poemų ir dramų. Pavadinimu pabrėžta - jaunoji Lietuva. Maironis kalba apie tą Lietuvą, kuri nuo XIX a. pabaigos, nuo „Aušros", „Varpo" laikų tarsi budo iš ilgo miego, kėlėsi naujam politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Ir kitose Europos tautose veikė sąjūdžiai ar programos, akcentavę jaunumą, pavyzdžiui, „Jaunoji Lenkija". Lietuvą kėlė jauni žmonės, jautę bendrą Europos „Tautų pavasario“ nuotaiką, siekę, kad lietuvių tauta neatsiliktų, nebūtų nustumta į istorijos pakraštį. Maironio „Jaunoji Lietuva" atskleidžia žadinamą ir bundančią Lietuvą, dvaro ir kaimo žmones, moteris ir vyrus, jų pažiūras, idėjas. Poemos laikas - nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios, iki 1905 metų, iki Vilniaus Seimo, istoriškai labai svarbaus įvykio. „Jaunąją Lietuvą" galima laikyti idėjų poema. Idėjos pagrindžia herojines laikysenas ir intonacijas. Poema susijusi su romantine tradicija, nes jai būdingas pakilus kalbėjimas, taurūs žmonių jausmai, idealų svarba, pasiaukojimo ryžtas. Poemą sudaro įžanga ir devynios giesmės. Buities paveikslai, jų poetiniai aprašymai jungiami su lyrinėmis dalimis - savarankiškais eilėraščiais. Pagrindinis „Jaunosios Lietuvos" veikėjas yra Juozas Rainys, „gyvas tėvo paveikslas", perėmęs iš jo meilę savo kalbai, darbštumą, būdo lėtumą. Tyrėjai mano, kad Juozas Rainys turi autobiografinių bruožų, kad Maironis rėmėsi savo paties patirtimi sakydamas apie Rainį: „Vien tik mokslas rūpėjo; vienos knygos sapnavos“. Juozas tėvų skirtas kunigystei, dvasinės tarnybos ir pats nesibaido. Jadvyga Goštautaitė - ryškiausia poemos veikėja, moteris. Jadvyga - jautrios prigimties, muzika gebanti „ir skausmą, ir džiaugsmą atidengti laisvai". (Jos mėgstama muzika primena Šatrijos Raganos „Sename dvare".) Juozo ir Jadvygos meilė - svarbiausia poemos siužetinė linija. Išgirdęs širdies balsą Juozas renkasi ne kunigo, o teisininko kelią: „Kaip būsią paskiau, jis nežinąs, tik žinąs: / Į kunigus eiti šiandieną negali..." Maironis ryžtingiau sprendė abejojančio jauno žmogaus likimą negu po kelių dešimtmečių V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly", taip pat pabrėžė, jog kančia ir skausmas neatsiejami nuo meilės:

Širdis be karionės nemoka mylėti: Be kliūčių ji gęsta aistra kibirkšties! Kur lengva mylėti, nereikia kentėti,-

Ten rankos jinai neišties. Jadvyga ir Juozas turi kentėti dėl meilės, nes nelygi jų socialinė padėtis. Jadvygos tėvas slapta prašo Juozo palikti dukterį, pasiaukoti. Panašiai kaip „Vėlinių" veikėjas, Juozas, kaip mylimąją, renkasi tėvynę:

Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti! Jis jaučia, ką Lietuvai žada rytojus!

Į darbą tada už prabočių kapus! Jo darbas ir vargas čia bergždžiai nebus!

Juozas su draugais imasi lietuviškos kultūrinės veiklos, leidžia pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra". „Jaunojoje Lietuvoje" Maironis perteikia pavasario nuotaiką, žmonių entuziazmą, kurį pakelti gali daina ir apskritai kūryba.

8

Mūsų Šviesuoliai

„PAVASARIO BALSAI“ - SVARBIAUSIA MAIRONIO KNYGA

Pavasario balsai – tai vienintelis Maironio poezijos rinkinys, kurį poetas išleido keturis kartus (1895 m., 1905 m., 1913 m., 1920 m.). Kiekvieną leidimą poetas redaguodavo iš naujo ir papildydavo naujais eilėraščiais. Penktasis „Pavasario balsų“ leidimas pasirodė 1927 m. su antrašte „Lyrika“ ( Raštų I tomas ). Iki šiol literatūros mokslininkai diskutuoja, kodėl leisdamas antrąjį „Pavasario balsų“ leidimą (1905 m.) Maironis ar leidėjai vietoje „Antrą kartą“ užrašė „Trečią kartą atspausta, pertaisyta ir padauginta“. Kadangi „Pavasario balsų“ knygos, kurioje pažymėta, jog tai antrasis leidimas, niekam nepavyko aptikti, manoma, jog šio leidimo ir nebuvo. Prof. Vanda Zaborskaitė rašė, kad užrašas „trečią kartą atspausta“ yra ne knygos, bet joje spausdinamo libreto „Kur išganymas“ leidimo nurodymas. Pirmą kartą šis Maironio libretas buvo išspausdintas 1895 m., antrąkart - „Tėvynės sarge“, o trečiąkart - vėl „Pavasario balsuose“ (1905 m.). Šiame „Pavasario balsų“ leidime publikuoti 57 Maironio eilėraščiai. Rasti ir trylika naujų: „Vilnius“, „Trakų pilis“, „Aš norėčiau prikelti“, „Eina garsas“, „Kur bėga Šešupė“, „Vakaras ant ežero keturių kantonų“, „Vintas“ ir kt.

Pirmasis „Pavasario balsų“ leidimas. 1895 m. Ketvirtasis „Pavasario balsai“ leidimas. 1913 m.