Mylimiems t∂vel iams

Anelei i r Alfonsui

atminti

Birut∂ Jonußkait∂Û A L Ç I Ë T I L T A S

A P Y S A K A I R A P S A K Y M A I

L I E T U V O S

R A Í Y T O J Ë S Å J U N G O S

L E I D Y K L A

Vilnius

4 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

K N Y G O S

I Í L E I D I M Å R Î M Î

K U L T Ô R O S M I N I S T E R I J A

UDK 888.2-3

Jo-201

© Birut∂ Jonußkait∂, 2002

© Lietuvos raßytoj¨ såjungos leidykla, 2002

ISBN 9986-39-240-3

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 5

Ûalçi¨ tiltas

A P Y S A K A

Meistras, sugav´s Angel∂s kompiuteryje Çernobylio viruså,^montavo ne tik naujå antivirusin´ programå, bet ir naujå uΩ-sklandå. Pirmå kartå jå ißvydusi, moteris pasijuto esanti savopaçios Tvinpykse. Ar tai buvo ypatinga meistro dovana, ar tiknepasotinamas noras juodå kiekvieno kompiuterio ekranå pa-versti kosminiu skrydΩiu?

Viskas prasid∂jo nuo ekrano apaçios kylançi¨ milΩinißk¨ ryß-ki¨ raidΩi¨: START. Dar du ar trys ΩodΩiai, retkarçiais sumir-gantys tarp nuolatos besikeiçiançi¨ vaivorykßtini¨ spalv¨ ga-mos, buvo nesugaunami – pral∂kdavo, subyr∂davo ir, kad irkaip juos Angel∂ stengdavosi perskaityti, ne^stengdavo. Tai tur-bΔt patys paprasçiausi Ωodelyçiai – aißkino jai protas, bet paså-mon∂je tΔnantis noras – ̂ skaityti – buvo stipresnis ir vert∂ v∂l irv∂l spoksoti ^ ekranå. Spalvoti ornamentai, ryßkiaspalv∂ grafi-ka, akinamai blizgançios plokßtumos ritosi bangomis, did∂jo,maΩ∂jo, pl∂t∂si, kartojosi, o gal ir ne, kartais ißryßkindamos vie-nintel^ ßiame d∂sningame chaoso Ωaisme esant^ gyvΔn∂l^. Taibuvo prie Ωem∂s priglud´s triußis, Ωiurk∂ ar Ωaltys?

Ûalios spalvos Angel∂ neprisimin∂. Jå uΩgoΩ∂ sniegas ir ßal-tis. Ir motinos krΔtis, regis, niekada nebuvo ßilta. Sidabrinisnakt¨ spindesys netur∂jo nieko bendra su panel∂s Smilos ßird^

6 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

deginançiais ledyn¨ plotais. D∂l nuolatos besikeiçiançi¨ vai-vorykßtini¨ spalv¨ jie buvo nesugaunami – l∂k∂, byr∂jo. Ange-l∂s sniego jausmas atsirado prieß pusßimt^ met¨. Jis buvo ne-^veikiamas ne tik vaiko såmonei. Jo ne^steng∂ prisijaukinti tΔks-tançiai iß ^vairiausi¨ pasvieçi¨ suveΩt¨ vyr¨ ir moter¨. Jis juosrijo diena po dienos, m∂nuo po m∂nesio, kai kam pavykdavoatsilaikyti metus ar net kelerius. Neapr∂piamas ledinis AIDSsmelk∂si pro skarmalus, kareivißkas papachas ir vis kitaip m∂-sin∂jo kiekvieno individo smegenis. Angel∂s motina m∂gino j^pergudrauti: prakrapßçiusi suled∂jusius skudurus ißtraukdavokrΔt^ it suvytus^ ledinukå ir ^kißusi jå mergaitei ^ burnå uΩsi-merkdavo.

Pieno krΔtyse jau seniai nebebuvo, nebebuvo ir skausmosukramtytuose speneliuose, bet kol paj∂g∂, motina ßnabΩd∂jo:çiulpk, tu mano triußeli, çiulpk, tokios pievos g∂l∂tos, kiekbiçi¨, nektaras nesutelpa Ωieduose, varva, varva, gerk, maΩu-t∂le, liepos Ωydi, nuo kvap¨ svaigsta galva, Ωuvys, ißn∂rusios ißgelmi¨, ßildo saul∂je nugaras, kaΩkas tyliai dainuoja galulau-k∂je... Ji net nenujaut∂, kokia kraupi Angelei buvo ta jos nuo-latos trump∂janti dejon∂, siurbte ̂ siurbta su kraujo laßeliais. Irne tod∂l, kad ΩodΩiai nevirto Ωalia pieva ar dΔzgiançiomis bi-t∂mis. Angel∂ neΩinojo, kas yra pieva, kas bit∂s. Ji tik nuolatosgeid∂ DAUGIAU. Vienu pieno laßeliu daugiau. Paskui – vienukraujo laßeliu daugiau. Vienu saul∂tekiu, viena naktim dau-giau – meld∂si ißtvermingiausieji. Angel∂ neΩinojo, kas yra dienair naktis. Ji budo ir k∂l∂si lediniam sniego jausmo lopßyje, irjos sustir´s kΔnelis, bebaigiançios uΩßalti smegen∂l∂s springovieninteliu troßkimu: daugiau suvytusi¨ ledinuk¨!.. Daugiauraudon¨ kraujo laßeli¨ akinançio baltumo platyb∂se, kuo gi-liau ^siskverbti ^ motinos skarmalus, ^ jos pilvå, vidurius, kadsurast¨ daugiau ßilumos.

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 7

Lediniu AIDS neuΩsikreçiama. UΩtenka patekti ̂ jo veikimozonå. Vienå nakt^, nutilus motinos ΩodΩi¨ dΔzgesiui, Angel∂,kad ir kiek kandΩiojusi spenelius, nesulauk∂ n∂ vieno laßelioDAUGIAU. NusiplΔkusi, ^nirßusi ∂m∂ grabalioti sustingus^ mo-tinos kΔnå. Ilgai krapßt∂ akis, bet jos neatsimerk∂. Baltas ßaltisiß vis¨ pusi¨ tylut∂liai sliuog∂ barako sienomis, apsauginis, mo-tinos antrus metus sl∂ptas pievos lopin∂lis maΩ∂jo. Angel∂ ne-lauk∂, kol v∂sa uΩlies ir jå. Ißslinko it dvasiukas pro duris irnusvirduliavo per lagerio kiemå. MaΩytis juodas gumul∂lis ne ißkarto uΩkliud∂ snΔduriuojançio sargybinio akis. Angel∂ dar sp∂jopatirti nuostabå: sniego jausmas, lig ßiol steb∂tas tik iß motinosuΩbr∂Ωto rato, art∂jo, buvo neapsakomai skaidrus ir drauge ke-liantis nesuvokiamå baim´. Èßalusi balta pluta Ω∂r∂jo m∂nesie-noje tarsi kaΩkur galvel∂je uΩsilikusi karaliaus iß motinos pasa-k¨ apsiausto skiaut∂, ji ßvelniai kuteno padus, ji neß∂ Angel´ itpilkå kriauklel´ Tam, kuris vald∂ ß^ pasaul^. Aplinkui kraupiaistaug∂ vilkai. Ji visada ^d∂miai klausydavosi ßito garso, nes jisvienintelis savaime buvo jai suprantamas – ji instinktyviai jaut∂,kad ten, iß kur jis sklinda, yra daugiau gyvasties, yra daugiaußilumos, yra atmerkt¨ aki¨ ir bent akimirkå gal∂t¨ pajusti ßiltåkv∂pavimå ant savo ut∂l∂to pakaußio.

Angel∂ ∂jo vilko gomuriu, ir kaΩin, kuris iß j¨ – Ωv∂ris arvaikas – buvo laimingesnis, jausdamas art∂jant^ sald¨ kraujokvapå.

Kraujo beveik nebebuvo. Tik keli laßeliai ant sniego.– Tfu! – nusispjov∂ nusivyl´s sargybinis. – Maniau, koks

triußis ar ßuva, o çia dvokiantis vaikpalaikis.Kitå dienå buvo iß pagrind¨ ißvalytas barakas, pro kurio

duris ißlindo beveik dvejus metus sl∂pta prakeiktos lietuv∂smergpalaik∂. Sußaud∂ net ir seniai suled∂jusiå Angel∂s moti-nå. Tik po to, pamat´ jos nukramtytas krΔtis, ∂m∂ tampyti

8 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

sustirus^ kΔnå kaip eksponatå ir nuoßirdΩiai steb∂damiesi vi-siems rodyti: kanibalai! Tie lietuviai tikri kanibalai! Paskui irj^ numet∂ ^ bendrå krΔvå. Kelios kalin∂s, ^kinkytos ^ roges,ißveΩ∂ vis¨ taut¨ „ßiukßles“ kuo toliau nuo stovyklos – kuoarçiau girios ir vilk¨. Vieno, dar judançio ryßuliuko, jos neuΩ-kapst∂ po sniegu. Sargybiniams tokie niekai nerΔp∂jo.

Jie retkarçiais m∂go linksmintis. Daug g∂r∂ ir iki paryçi¨springo spigiu, vyrams nepritinkançiu juoku. Kitå dienå, blo-gai miegoj´, nerad´ n∂ ßlakelio pagirioms, blaiv∂jo per dauggreitai, patirdami apvilt¨ demon¨ skausmå. Jie v∂l buvo tarptΔkstançi¨ ißbad∂jusi¨, sustirusi¨, neapykantå ^kvepiançi¨ irkraujå ißkvepiançi¨ bΔtybi¨. Sniego spalva nesikeit∂, jis buvovis toks pats baltai spiginantis akis, ißryßkinantis bet kieno p∂-das, net maΩiausiå iß sukneΩintos nosies ißkritus^ kraujo laßå.ÈsiΔtis reikalavo auk¨. Bent vienos. Kad gal∂tum prat´sti links-mybes. Kad balta tyla, tarsi skruzd∂lynas virpanti nuo mirti-nink¨ negirdimo, bet visur esançio murmesio, bent akimirkåplyßt¨. Kur kas maloniau klausytis vilk¨ kaukimo.

Jie vienbalsiai ißrinko Nebyl^. Kai nuosprendis – iki gyvosgalvos, koks skirtumas, kada ta galva nuried∂s per sniegynus?Labai aukßtas, labai stambi¨ kaul¨ – kiek maisto bus sutaupy-ta, o kita vertus, vilkai j^ doros ilgiau nei kok^ dΩiΔsnå.

Mintis uΩkaitino kraujå. Vyrai nuo jos v∂l ∂m∂ girt∂ti. Pa-sikviet´ Nebyl^ dav∂ pasiraßyti popieri¨ – d∂l viso pikto.

– O dabar eik! Tu laisvas, – visi paspaud∂ rankå. – Çia taukelionei, – numet∂ prie koj¨ krepß^ su „sausu daviniu“.

Jam neleido gr^Ωti ̂ barakå. Sutrikus^, dar nesuvokiant^, kasvyksta, ißstΔm∂ pro vartus.

Buvo vidudienis. Jis slinko neatsigr´Ωdamas, neskub∂damas.Lauk∂ ßΔvio, bet jo nebuvo. Ißlyd∂jusieji j^ sek∂ akimis tol, kol

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 9

jis pradingo uΩ pirmos sniego kalvos. Nebylys Ωingsniavo gi-rios link, kaip jie ir tik∂josi: po poros valand¨ pasigirs pavie-niai vilk¨ stΔgavimai, po keli¨ – jie visu bΔriu b∂gs pasitiktigrobio. Bus smagi puota. Tegyvuoja laisv∂!

Ívent´ galima t´sti.Suprat´s, kad kulka jau nepavys, Ωmogus puol∂ b∂gti. Dabar

viskas priklaus∂ nuo jo ilg¨ koj¨, nuo jose likusios stipryb∂s.Kuo anksçiau pasieks mißkå, tuo daugiau vilties prailginti gyve-nimå. Gyvenimå laisv∂je. Bent vienå dienå, bent vienå nakt^.

Saul∂ slinko Ωemyn nenumaldomai greitai, nuovargis gniauΩ∂kvapå krΔtin∂je – ji, regis, deg∂, tirpo kaip ledyn¨ virßukaln∂svidurvasaryje, tik∂damasi ißsivaduoti iß amΩino paßalo.

Kai iki girios liko apie porå kilometr¨, Nebylys pamat∂ to-lumoje ant sniego ryßk¨ juodul^. Man∂, jog praranda såmon´arba sniegas pakißa jo aßarotoms akims keistokå miraΩå. Ta-çiau b∂gdamas artyn vis labiau ∂m∂ tik∂ti, kad tas „kaΩkas“ ißtikr¨j¨ guli baltose platyb∂se.

Tai buvo skarmal¨ krΔvel∂. NeΩinojo, dΩiaugtis ar nusispjau-ti, tarsi bΔt¨ apviltas. NeΩinojo, kå gal∂t¨ ißvysti. Kas tΔnot¨ßiuose sniegynuose?

Pasilenk´s praskleid∂ suled∂jusius skudurus – gal kas pra-vers? Jie buvo sunkΔs, jie tur∂jo „turin^“. Nebylys ^nirtingai∂m∂ lankstyti ryßuliuko kraßtus.

Ne iß karto suvok∂, kå regi. Labai seniai buvo nemat´s vai-k¨. Ne tik Ωmoni¨, bet ir maΩ¨ kaçiuk¨, ßuniuk¨, vos atsira-dusio kumeliuko ar parßelio. Nebeatsimin∂, kuo jie kvepia,kaip ΩiΔri, kuo maitinasi. Íis leisgyvis padar∂lis laiΩ∂ nuo del-niuko sußalus^ kraujå, o jo stiklin∂se akiduob∂se ryßk∂jo tikvienas vienintelis troßkimas: neatimk.

Nebylys ^kißo ryßul^ ^ savo krepß^ ir v∂l pasileido b∂gti. Perdaug sugaißo laiko. Bet dabar jie buvo dviese. Ant jo peties,

10 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

ßalia duonos riek∂s ir susmirdusi¨ Ωuv¨ galv¨, yra VAIKAS.Bent taip jam pasirod∂ paΩvelgus ^ jo m∂lynas akis. O gal taitik sapnas? Tik dar vienas motyvas pasakos apie skarmaluosesusirangius^ Ωalt^?

Íitaip jam nereik∂jo sakyti. Vaikis çiuoΩtel∂jo per giliai –du trumpi sakinukai j^ sumaitojo tarsi ^ m∂smal´ ^kißtå pirßtå.Skauda ne jam, o Angelei. Skaud∂s kiekvienå dienå, kol j^ ma-tys. Lig ßiol jis buvo neutrali¨j¨ zonoje: kartais simpatißkas,kartais per daug pasipΔt´s, kartais nuobodus arba såmojingas.Visada neutralus. Jo gal∂jo ir nebΔti. Jo vietoje gal∂jo bΔti kasnors kitas. Iki t¨ dviej¨ sakini¨. Dabar vaikio vietoje mataruoskruvini pirßto draiskalai, ir kiekvienå akimirkå ^ j^ paΩvelgusiAngel∂ jus gr^Ωtant^ skausmå.

Prie to, kuris daΩnai braukia aßmenimis per gyslas, ^pranti,randai suramb∂ja, nepatiri netik∂tumo, kuris sukelia dvigubaididesn^ maudul^. O çia, anot Vysockio, kaip geleΩim per stiklå.

Vaikis gim´s daug v∂liau uΩ Angel´. Jis negali atsiminti troß-kint¨ kopΔst¨ kvapo nei laim∂s namuose d∂l dviej¨ duonoskepaliuk¨, kuriuos motina parsineß∂ iß miesto, pramindΩika-vusi viså dienå eil∂je prie parduotuv∂s. Jis neΩino, kaip malo-nu stov∂ti atsukus perßlapus^ uΩpakal^ – nors ant jo trejos kel-n∂s – prießais krosnies dureles, uΩ kuri¨ smagiai liepsnoja mal-kos. DΩiΔsta vikriais motinos pirßtais numegztos storos vilnon∂svirßutin∂s, garuoja flanelin∂s, pradeda nuo kΔno atlipti ir linoapatin∂s. Palaima kyla aukßtyn, maloni ßilumos banga lendapo paΩastim, ropoja nugara iki pat kaklo ir plauk¨, ant kuri¨galiuk¨ neseniai Ωib∂j´ maΩi ledukai jau virt´ skaidriais rasoslaßeliais. Palaima laiΩo ir vakaro prieblandoje murksançiå sie-

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 11

lå, nes nieko n∂ra geriau uΩ Ωinojimå, kad motina, kuri greitaipasirodys tarpduryje, neapßauks, nebars, tik nutv∂rusi rankß-luost^ ißtrins viså galvå, ne tik ßlapius kirpçius, ir temps ^nir-tingai Ωemyn visas kelnes it kokias neklusnias susipainiojusiasparßo Ωarnas, kartodama tå pat^ Ωod^, kuris glaustysis apie su-stirus^ kΔnå tarsi kat∂: vaikeli, tu mano vaikeli...

Nieko neklausin∂s – nei kur, nei su kuo, nei kod∂l. Norssl∂pti ir n∂ra kå, bet dar geriau, kai nereikia aißkinti apie stat¨paeΩer∂s krantå, ant kurio ßitiek sniego pripustyta, jog leki Ωe-myn staçia galva tråߨ maißel^ apΩergus tiesiai ̂ blizgançiå eΩeroak^. Iß pradΩi¨, kol ßienas maiße dar styro pasipΔt´s, ßias velnio-nißkai slidΩias „rogutes“ itin sunku ißlaikyti – çiΔkßt ir jau kaΩinkur ant ledo nuskriejo, o pati iß paskos slysti ant savo uΩpaka-lio, dar labiau ißblizgindama ir taip jau dailiai nugludintå çiuo-Ωyklå. V∂liau rogut∂s susiploja ^ paklusn¨ blynå, kuris it kokiaraketa neßa tave paß∂lusiu greiçiu nuo kalno. Tai ir yra patssmagumas: ausyse spengia, skrendi per skaist¨ permatomå ledå^sivaizduodamas, kad esi akmeniukas, kur^ ^gudusi Vießpatiesranka stumteli tik Jam vienam Ωinoma kryptimi... N∂ra nei va-saros, nei Ωiemos, tik neapsakomo skonio skrydis. Neißgåsdin-damas Ωuv¨, maißas iß l∂to sustoja virß juodos stiklin∂s gelm∂s,kuri çia pat prie aki¨ baugiu ßalçiu ima kutenti nosies ßnerves –ßitaip ilgai gul∂ti ne^manoma. Paßoki, ir b∂gte su „rogut∂mis“po paΩastim, lipi ^ krantå kartoti skrydΩio.

Jeigu motina matyt¨ nors vienå tok^ l∂kimå nuo skardΩio,sudegint¨ visus nuo tråߨ likusius maißus. Tik neΩinojimas prail-gina motin¨ gyvenimus. Arba melas. Íiuo atveju tinka posakis„ßventas melas“.

Dabar, po daugelio met¨, mintimis çiuoΩdama ana trajek-torija, Angel∂ stebisi, kaip nenusisukdavo sprando – juk skar-

12 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

dis buvo labai status ir po juo esantis kietas eΩero ledas n∂ kiekneprimin∂ klojime sukrauto ßieno, ̂ kur^ ßokdavo nuo gerokaiaukßçiau esançios jav¨ ßalin∂s. Kai tau penkeri, gyvyb∂ atrodotoks pat amΩinas dalykas, kaip kad saul∂ ar motinos ranka,kurios visada gali nusitverti, kai baisu, kai neΩinai, ko iß tav´snori svetimi Ωmon∂s ar piktas Ωv∂ris.

T∂vas ßaukia ne pirmå kartå. Bet Angel∂ ißgirsta tik dabar,kai vardas suskamba it ^tempta styga. Neria pakniopstom ißtrobos ^ laukå – baim∂ alsuoja uΩ jos didΩiule praΩiota burna.Jeigu Angel∂ laiku neatsiras kieme ßalia t∂vo, – baim∂ jå prarisir nusineß ten, kur nuolatos skamb∂jo vien ßaiΩΔs vyrißki balsaiir gyvenimas kvep∂jo ßerkßnu. Angel∂ instinktyviai kelia savodelniukå prie lΔp¨, nor∂dama lyΩtelti tik atmintyje labai tikråsalsvå raudonå gyvasties srovel´, bet pasåmon∂je sukrebΩdamintis, kad mama v∂l labai bars uΩ ß^ kvailå ^prot^.

– Prilaikyk! – t∂vas pakißa lentgal^ ir uΩsimoja kirviu. Laikonusisukusi. Skiedros kaip geltoni vißçiukai ßokin∂ja ant koj¨,kartais sukutena blauzdas. Ir neΩiΔr∂dama Angel∂ mato suligkiekvienu t∂vo rankos mostu ant kirvio aßmen¨ lΔΩtant^ sau-l∂s spindul^. Jis smenga tarsi elektros srov∂ ir nuteka ^ Ωem´.Angel∂ virpa ne nuo jos, o iß baim∂s, kad gali laikyti ne taip,kaip reikia, ne taip, kaip nori t∂vas ir jis dar labiau supyks.

Skausmo nepajunta. Tik v∂l tas ̂ temptas t∂vo balsas. Í^ kar-tå jis Ωadina nuostabå, jame virpa kaΩkas, kas primena tik kå ^voratinkl^ patekusios mus∂s zyzimå: ßiek tiek nerimo, ßiek tiekbaim∂s, o gal nepasitenkinimo tuo, kas ^vyko.

– Motkaaaaaaa! Ateik greiçiau!Kirvis atremtas ^ trobos sienå. Per ßvieΩiai nuobliuotå lentå

kiauli¨ loviui graΩiai vinguriuoja raudoni upeliukai. Angel∂s

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 13

kair∂s, tos netik∂l∂s, rankos pirßtais pliaupia kraujas. Lentos jinepaleidΩia net ir tada, kai tarpduryje pasirodo motina. Ta-çiau ji pradingsta taip greitai, kad t∂vas vos susp∂ja sugauti antslenksçio paliktå aiktel∂jimå: „J∂zus Marija“.

Kraujas jau pasiek∂ lentos kraßtå ir pamaΩu kaupiasi antprimityvaus, iß dviej¨ kaladΩi¨ ir storos lentos t∂vo sukaltodarbastalio. Tirßta, lipni d∂m∂ pleçiasi, bet dar neΩinia prokur^ kraßtå ims varv∂ti ant Ωem∂s. Ji prasiverΩia Angel∂s link –papt, papt tiesiai ant bas¨ p∂d¨ ir medini¨ garban¨. Kraujastaip saldΩiai kvepia, kad mergait∂ vos susilaiko nebrΔkßtel∂ju-si kruvina plaßtaka per lΔpas.

– Taigi bent gyslas uΩspaustum! Nukraujuos vaikas mirti-nai. – Motina nukelia Angel∂s rankå nuo lentos ir ^d∂miai jåapΩiΔrin∂ja. – AçiΔ Dievui, visai nenukirtai. Einam, vaikeli,nuplausiu.

T∂vas lieka kieme. Íiandien lovio kiaul∂ms nebaigs. Keliasdienas neßauks Angel∂s pagalbon. Neklaus, ar skauda. Kai jinegird∂s, tarstel∂s motinai:

– Na, kaip, ar sugis?– Sugis. Kokie ten jos kauliukai – kaip kremzl∂s. Gal tik

ßiek tiek kreivas pirßtas liks.

Skausmå, kuris tvilk∂ viså rankå motinai degtine dezinfekuo-jant Ωaizdå, Angel∂ pamirßo jau kitå dienå. T∂vas j^ jaut∂ tol, koljo akys uΩkliΔdavo uΩ baltai subintuoto pirßto. Tik po keli¨ m∂-nesi¨ apie savo neapdairumå prasitar∂ kaimynui. Tada v∂l ßΔk-tel∂jo Angel∂s vardå. Tai buvo vienas brΔkßtel∂jimas smiçiumi:

– Parodyk, ar yra Ωym∂, – trauk∂ sav´s link lieså vaiko ran-kå. – Matai, va koks suplon∂j´s, – kißo jå kaimynui po nosim. –Gerai, kad ne per sånar^. Svarbiausia – ne deßin∂.

14 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Ir Angel∂ taip man∂. Kairiajai taip ir reikia. Nevyk∂li¨ gai-l∂ti neverta. Juos uΩ Ωioplumå reikia bausti. Jos kairioji buvodaug silpnesn∂ uΩ deßiniåjå ir nemok∂jo nei siΔti, nei nosieskrapßtyti, nei Ωuvies nuskusti. O kå kalb∂t apie ßaukßto, peilioar dalgio laikymå. Kartais Angel∂ jå mußdavo. Atvanodavo de-ßiniuoju delnu iß ßirdies. „Tu esi kvaißa. Niekada nesusp∂ji pa-d∂ti, amΩinai velkies iß paskos, lendi ^ paΩast^ ir slepiesi kaippaskutin∂ nusmurg∂l∂“. Íitie Angel∂s pamokslai buvo sakomistovint ant kulb∂s malkoms kapoti. R∂Ωdavo ΩiΔr∂dama ^ pla-çiå, aukßtå Ωab¨ krΔvå, b∂r∂ kaltinimus negail∂dama gyv¨ pa-vyzdΩi¨. J¨ gal∂jo kiekvienå dienå prisirankioti ^ valias, neskairioji nesikeit∂. Ji net nesisteng∂. Buvo nepataisoma, uΩkie-t∂jusi tylen∂ konservator∂. Tai ypaç siutino Angel´. Deßiniojiaugo ir tobul∂jo: ißmoko raßyti, uΩmauti ant meßker∂s kabliu-ko sliekå, rakinti duris, prisukti t∂vo kißenin^ laikrod^, ^vertisiΔlå ^ adatå. Kairioji nebent palaikydavo kok^ ^rank^, parem-davo veidå, pakasydavo nugarå, bet argi tai darbai?

Taigi subintuotas pirßtas jai netrukd∂. Ir d∂l rando, kuris likovisam gyvenimui, per daug nesikrimto: uΩsimauni platesn^ Ωiedåir beveik nieko nesimato. Blogiau su pasåmon∂je tΔnançiu Ωino-jimu. Tas randas – ßeß∂lis akinançios sniego spalvos baim∂s, kuriåjausdavo ißgirdusi ^sakm¨ t∂vo balså. „Annngeeeelllleeeeeee!“ –raudona gyvaçiuk∂ rait∂si per jos kairiosios bevard^.

– Kod∂l tu, Angele, neßioji vestuvin^ Ωiedå ant kair∂s ran-kos? UΩsieniet´ vaidini? – kreiva vaikio ßypsena mirga kom-piuterio ekrane. Akimirkai ant jos nukrenta juoda uΩdanga, opaskui pradeda pulsuoti spalvotoji beprotyb∂. Angelei atro-do, kad ji per daug raudona, per daug gyva, lipni – gali ißsi-verΩti iß ekrano ir uΩtvindyti kambar^.

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 15

GeleΩinkelio tiltas jung∂ du aukßtus skardΩius. Juo vaΩiuo-jantys traukiniai sukeldavo ypatingai ßaiΩ¨ garså. Jis dauΩ∂sine tik tarp metalini¨ konstrukcij¨, bet ir apaçioje, ant asfal-tuoto kelio. Neduok Dieve tuo metu juo eiti ar vaΩiuoti – at-rod∂, kad traukinio ratai kala ne virß galvos, o tiesiai ^ aus¨bΔgnelius.

Ûmon∂s tiltå vadino Ûalçi¨ tiltu. Gal kad jis buvo kaip tiktame du ilgus eΩerus skiriançiame Ωem∂s ruoΩe. Jeigu ne toskelios kalvel∂s ir tarp j¨ ^ miestå neriantis kelias, eΩerai bΔt¨susijung´ staçiu kampu. Ûalçiai çia ßliauΩiojo kaip kat∂s ir Ωmo-n∂s n∂ nekreipdavo d∂mesio, kas ißlaka ̂ duben∂l^ ̂ piltå pienå.Jie plaukiojo ißdidΩiai po abu eΩerus, groΩ∂damiesi vandenslelijomis, o gal nor∂dami priminti, kad viskas, kas dedasi gel-m∂se, priklauso nuo j¨ valios. Net ir besimaudançi¨ Ωmoni¨gyvyb∂s. Ûiemå jie sul^sdavo ^ nam¨ kert∂se pastatytus Ωemi¨kubilus ir saugodavo ßeiminink¨ gerov´.

Ûalçiai tiltu, Ωinoma, neßliauΩdavo. Nieks j¨ niekada nema-t∂ ir keliaujançi¨ per keliå. ÍliauΩ∂ tik traukinys, iß tolo savometaliniu ilgu kΔnu visai panaßus ^ Ωalumon panyrant^ ir v∂lißlendant^ Ωalt^.

Vaikams nerΔp∂jo, kas ir kada pastat∂ tiltå. Jiems patiko joplaçiabriauniai, iß abiej¨ geleΩinkelio pusi¨ stΔksantys tur∂k-lai. Traukinys vaΩiavo tris kartus per dienå ^ vienå pus´: ßeßtåryto, treçiå po piet¨ ir pus´ aßtuoni¨ vakare. Ir po pusvalan-dΩio gr^Ωdavo atgal. Visas kitas laikas priklaus∂ vaikams.

Pirmas ant tur∂kl¨ virßaus uΩsiropßt∂ Kostas. Ne tik jo gim-tojo, bet ir dar dviej¨ kaim¨ sodybos ißlindo iß kalveli¨ ir miß-keli¨ kaip kazl∂kai iß po saman¨. Apaçioje po Grunsko pievåvaikßçiojanti moterißk∂ pasidar∂ maΩa kaip gil∂, jos perraißio-jami gyvuliai tapo rusvaßoniais kaßtonais.

Kostas ^kv∂p∂ oro ir Ωeng∂ pirmå Ωingsn^. Tur∂klas buvo

16 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

dviej¨ vyrißk¨ sprindΩi¨ platumo. Vaiko kojai vietos ant jo – ^valias. Svarbiausia – ißlaikyti pusiausvyrå ir nesusiΔbuoti. Darsvarbiau – neΩiΔr∂ti ^ apaçiå.

Íalia tilto stovintys vaikai pasidalijo ^ dvi komandas. Vienasak∂ „Eik“, kita – „Neik“. Visi jaut∂ keistå ßiurpul^. Jis buvopanaßus ^ tå, kur^ patirdavo eΩere, kai koks nors apsnΔd´s Ωal-tys çiuoΩtel∂davo savo ßaltu gliçiu kΔnu per pilvå, nugarå arkojas. Tik visa tai trukdavo trumpai, o Kosto ∂jimas t´s∂si mi-lijonus met¨. Vieniems ∂m∂ varv∂ti nuo nosies prakaitas, kitinugrauΩ∂ iki kraujo nagus, maΩiausieji suspaud∂ kojas, kad su-tur∂t¨ nepageidautinå çiurkßl´. Tik Kosto maΩ∂l∂ ses∂ stov∂jostipriai ^sikibusi ^ ßaltå tur∂klo geleΩ^ ir spindinçiomis akimissek∂ palengva tolstant^ brol^. Jis buvo didΩiulis piktojo slibinouΩburtas juodvarnis: tik per∂j´s tiek ir tiek kart¨ Ûalçi¨ tiltuatsikratys prakeiksmo ir v∂l taps Ωmogumi. Kiek kart¨ broliuireikia pereiti, maΩ∂l∂ neΩinojo.

Kostas vaikßçiojo daΩnai ir vis greiçiau, vis dråsiau. Visi vai-kai laik∂ ßiå paslapt^ kaip kokiå po karo uΩsilikusiå granatå:kas ißtrauks saugikl^, Ωus pats. Suaugusieji ^ tiltå niekada ne-ΩiΔr∂jo. Jis buvo per aukßtai. Galvas jie uΩversdavo ̂ dang¨ tiklaukdami lietaus arba sausros.

Kiekvienas, uΩsuk´s ^ ßiuos namus, negali atsikratyti min-ties, kad s∂di ne kambaryje, o koridoriuje: ilga siaura patalpadaug kam primin∂ keliones traukiniais, kai rymodamas prielango nuolatos jauti praeinançi¨ Ωmoni¨ kv∂pavimå ir dar la-biau prisiploji, net, regis, pilvå ̂ trauki, kad tik nesusidurt¨ tauir tam nepaΩ^stamajam priklausançios erdv∂s.

Íitame koridoriuje gyvena GertrΔda. Jå visi vadina Gend-rute, nes nedaug kam Ωinoma, kad ji, be savo nuolatinio gyva-vimo baΩnyçios paßon∂je, dar turi kit¨ darb¨ miestelyje. Apie

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 17

tå slaptåjå misijå nenutuokia nei klebonas, nei kiekvienå sek-madien^ pas Gendrut´ uΩb∂gançios moter∂l∂s. Joms kad tikpakvaks∂ti sus∂dus ant dviej¨ ßpitolnink∂s lov¨ (viena – sau,kita – sveçiui), susiΩerti ißsidraikiusius plaukus, persirißti gra-Ωesne skarute ir, Ωinoma, atiduoti Gendrutei lauktuves. Perßalçius pats malonumas ̂ griΔti po ilg¨ pamald¨ ̂ ß^ siaurå kam-bar∂l^ ir atßilti surag∂jusias kojas. Kas ir uΩ kå Gendrutei parΔ-pina malk¨, niekam n∂ motais. Visada iki raudonumo prikΔ-renta krosnis vilioja ne tik iß tolim¨ kaim¨ ^ mißias suvaΩiavu-sias moterißkes, bet ir j¨ uΩsisnargl∂jusius vaikus.

Gendrut∂ myli visus be ißimties. Gendrutei visi geri, visiverti d∂mesio. Pati ißklauso tik vienå sekmadienin^ pamokslå.Prieina prie pat altoriaus, atsiremia ^ groteles, nusmaukia ska-rel´ nuo tos ausies, kuri arçiau kunigo, galvå pakreipia taip,kad kiekvienas Ωodis ̂ krist¨ ̂ tå jos Ωilais plaukais apsikaißiusiågeldel´. Pamokslui pasibaigus, gr^Ωta ^ savo vietå klauptuose.

Kai Gendrut∂s n∂ra prie altoriaus, regis, ir pamokslas nebetoks svarbus pasidaro. Ûmon∂s pradeda muistytis, vaikai plep∂-ti, zyzti, kaΩkas garsiai nusiΩiovauja, kitam – prisnΔdusiam –maldaknyg∂ ßlepteri ant Ωem∂s ir ißsilaksto ^ visas ßalis ßvent¨-j¨ atvaizdai. Klebonui pinasi ΩodΩiai, tarp sakini¨ vis ilg∂jatyla – jam irgi trΔksta atviros Gendrut∂s ausies prieß akis.

Baltoji ragana, gal pati to ir nenor∂dama, kiekvienå sekma-dien^ susirenka visus parapijieçi¨ Ωvilgsnius. Be jos, miestelyjegyvena dar bent penkios ßpitolnink∂s, bet jos nelabai kam rΔ-pi: gyvos dar ar jau pasimir∂. Visos juodos, su ilgais tamsiaissijonais, tamsiomis skaromis apsigaubusios, ne itin malon¨ kva-på apie save skleidΩiançios. Jomis rΔpinasi klebono gaspadin∂

18 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

arba vargonininko Ωmona – retsykiais nuneßa duonos, nuper-ka kok^ m∂sgal^, kruop¨. Gendrut∂s dar nieks nereg∂jo su juo-du drabuΩiu. Jos suknel∂s baltos, roΩin∂s, Ωalsvos, sijonai pli-suoti, lengvai krentantys ant plon¨ kaip pagaliukai blauzd¨.Gendrut∂ n∂ra pasirodΩiusi parapijos visuomenei be aukßta-kulni¨. Kakßt, kakßt, kakßt marmuriniais kvadratais ißlelioto-mis baΩnyçios grindimis iki altoriaus. Po pamokslo – kakßt,kakßt atgal. Jeigu ne tie ißsißov´, senatv∂s ißsukioti peçiai, at-rodyt¨, kad prie groteli¨ rymo kokia nors labai ißstypus pa-augl∂, savo dar labai plonas kojas sugalvojusi apauti motinosaukßtakulniais. Gendrut∂s megztukai balti kaip kad jos ßaliai,palaidinuk∂s ir plaukai. Ji vos nepermatoma kaip kad bob¨vasaros voratinklis. Tik ne tokia trapi. Gendrut∂ – viena pa-vojingiausi¨ parapijieçi¨. Tå puikiai Ωino klebonas. Nepatikskas nors, nutrauks j^ pus∂j ΩodΩio ir kad grybßtel∂s lieΩuviu –seminarijoje ^gyti mokslai praranda viså svor^ – siel¨ ganytojasnemoka atsikirsti.

GertrΔda s∂d∂jo ant akmenini¨ laipteli¨ dailiai ^ ßonå pa-kreipusi kelius. Juos gob∂ roΩinis plisuotas sijonas, iß po ku-rio kyßojo baltos bateli¨ nosys. Ant j¨ blizg∂jo metalin∂s gy-vaçiuk∂s.

Nebyl^ ji pasteb∂jo, vos tik ßis ̂ slinko ̂ pagrindin´ miesteliogatv´. Buvo tikra – iß Íalt∂n¨ atlinguoja. Ten Ωmon∂s nepikti:visoms sodyboms gerokai per ßimtå, visose – bΔriai avili¨ sau-go biçi¨ dΔzges^. Bent viename kieme Nebylys tur∂jo matytiant plaçi¨, nuo svirno vyri¨ nukelt¨ dur¨ m∂sin∂jamå kiaul´.Juk ruden∂ja. Teks Ωmon∂ms kviestis talkas.

GertrΔda jauçia vis labiau paukßçius apimant^ nerimå ir pik-tokai nuveja nuolatos art∂jant^ klev¨ lapijos ßiugΩd∂jimå: çißß,dar susp∂sit. Dar bulviakasio nebuvo. Geriau jau vasara, kaip

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 19

ir Ωmogus, numirt¨ be ßito ilgo dejoni¨, aiman¨ kupino mer-d∂jimo. Bet taip nebΔna.

GertrΔda sek∂ art∂jant^ Nebyl^. Jo lazda buvo nauja – ßviet∂tarsi kokios vyrißkos apatin∂s vidurnaktyje. Bene senåjå pa-met∂, o gal vaikigaliai at∂m∂?

Nebylys didΩiuliais, sunkiais kareivißkais batais skaiçiavo baΩ-nyçios aikßt∂s grindinio akmenis. Stori, kieti bat¨ padai slydonuo nugludint¨, apvali¨ j¨ pavirßi¨, ir Ωmogus dar labiau gΔ-Ω∂si, linko, tarsi atsipraßin∂damas kiekvieno ̂ j^ ̂ smeigto Ωvilgs-nio, kad uΩklydo ^ ne jam skirtå pasaul^. Bet pas GertrΔdå jisnegal∂jo neuΩsukti. O ji, kaip visada, n∂ vieno, n∂ maΩut∂lai-çio Ωingsnelio neΩeng∂ jo link – pasitikti. S∂d∂jo it princes∂,ßypsojosi, ir nieks negal∂jo suprasti: Nebylio laukia ar skai-çiuoja apie jå ßokin∂jançius Ωvirblius.

Gal¨ gale jis bakstel∂jo lazdos galiuku prie pat balt¨j¨ Gert-rΔdos bateli¨. L∂tai ißtrauk∂ iß uΩançio kairiåjå rankå su nedi-duku ryßul∂liu. Atsargiai j^ pad∂jo ßalia moters ant laiptelio.Paskui pasiraus∂ kelni¨ kißen∂je. Seno laikraßçio gniuΩulå nu-leido ^ GertrΔdos sterbl´. Tada atsities∂. Jis buvo aukßtas. La-bai aukßtas. GertrΔda tai Ωinojo, bet kiekvienå kartå steb∂josiiß naujo. Taçiau jai dabar labiau rΔp∂jo ne Nebylio Δgis, o tasgniuΩulas. Atsargiai ißvyniojusi, ißvydo graΩiai suguldyt¨ Ωole-li¨ pundel^. Íviesus moters veidas dar labiau nußvito – tarsiv∂jas bΔt¨ staigiai nupΔt´s ant jo krentant^ Nebylio ßeß∂l^.

– Tu matai, atneßei, suradai, o aß maniau, jos jau nieks nieka-da neatras. Kur? – GertrΔda uΩvert∂ aukßtyn galvå. Jos baltut∂geltonais obuoliukais nusagstyta skarel∂ nuslydo nuo plauk¨,çiuoΩtel∂jo per peçius ir plastel∂jo ant Ωem∂s. – Kur jå radai?

Dabar Nebylys skaiçiavo çia pat çirßkaujançius Ωvirblius, ste-b∂jo tarp baΩnyçios bokßt¨ nardançias kregΩdes. GertrΔda ißapaçios negal∂jo sugauti jo aki¨. Greitai, bet kruopßçiai savo

20 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

plonyçiais ilgais pirßtais suvyniojusi atgal ^ laikraßt^ Ωoleles,atsistojo, pasilyp∂jo ant aukßçiausio laiptelio. Kur tau! Nors jibuvo su aukßtakulniais, nors ir kaip stiep∂si, jos nosis vis tieknesiek∂ aukßçiau Nebylio paΩast¨.

– Ir uΩauk tu man ßitiek! – perpykusi treptel∂jo plona kojatarsi Nebylio lazda. – Baik debesis stumdyti, pasilenk ir prisi-paΩink man, kur priskynei ßit¨ Ωoli¨!

Nebylys Ωeng∂ vargonininko namo link. Çia stΔksojo neΩi-nia kada ir kam ißversta sm∂lio krΔva. Nerangus, l∂tas tary-tum koks per j∂gå lauΩiamas karklas, pasilenk∂ ir kruopßçiaidelnu ißlygino nemaΩå sm∂lio plotel^. Tada atsities∂ ir lazdosgaliuku brauk∂ brΔkßn^ po brΔkßnio:

JEZ...GertrΔda palinko ir it pel∂s tykojanti kat∂ vedΩiojo savo

smail¨ smakrå paskui Nebylio lazdå tarytum paskui dirigentomostus: J-E-Z-D-A-B-L-Î-J-E. Jezdabal∂je? – pak∂l∂ ^ Nebyl^akis. – Tu sakai, Jezdabal∂j? – nor∂jo bΔti visai visai tikra.

Nebylys linktel∂jo galva ir ramiai, kaip Ωmogus, atlik´s di-del^ darbå, pasir∂m∂ abiem rankom ^ lazdå – pails∂ti.

– Aß ten kiekvienå kupstel^ esu ap∂jusi bene ßimtå kart¨,visus krΔmus, visus medΩius Ωinau, bet niekad jos nemaçiau...Ne^tik∂tina. Laimingas tu Ωmogus.

UΩd∂jo savo perßvieçiamå delniukå ant plaçi¨, ̂ degusi¨, pur-vo ir pelki¨ kvap¨ prisig∂rusi¨ Nebylio plaßtak¨. Vyrißkis ßyp-sojosi. Jis buvo panaßus ̂ geraßird^ Dievå, dalijant^ kiekvienampo gyvenimå ne pagal nuopelnus, o pagal norus. GertrΔdai jisgal∂jo atiduoti ir savåj^, bet ji nemok∂jo imti. Ji tik suplasnojosavo ryßkiu sijonu ir nukaukß∂jo atgal prie laipteli¨. Pak∂lusisavo obuoliuotå skarel´ ßΔktel∂jo:

– Ei, milΩine, einam, pavaißinsiu arbata. Ir medaus turiu. Okå çia dar man atvilkai? – pak∂l∂ ryßuliukå, prisikißo prie no-

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 21

sies. – Skerstuv∂s? Taip ir maniau. Pats prisikirtai visai savaiteiir dar man liko. Nagi, judinkis.

Ji ßmurkßtel∂jo pro ßpitol∂s duris ^ vid¨. Nebylys nuΩirglio-jo iß paskos.

Pasilikti GertrΔda jo niekad nepraß∂. Ne tod∂l, kad bΔt¨kam ̂ Ωadus davusi negyventi su vyrißkiu po vienu stogu. Ûmo-gaus lytis jau seniai jos nedomino. Per savo gyvenimå buvopriglobusi visoki¨ bΔtybi¨. Ypaç per karå nelabai skirdavo,kam jos Dievo sukurtos: vaikams gimdyti ar jiems daryti. Skar-malai, gobtuvai, skaros ir akys. È akis paΩvelgei ir aißku: ̂ sileis-ti ar ne. GertrΔda lauko duryse dvi ßirdut∂s formos skyles iß-kirto. Na, ne ji pati, zakristijono papraß∂, kad ißskaptuot¨.Kiekvienas nelauktas sveçias prival∂jo atsistoti veidu ̂ jas. TaipkaΩkada pro tas dvi ßirdutes GertrΔda susidΔr∂ su NebylioΩvilgsniu. Iß jo tiek ir tebuvo lik´: akys ir nesvietißko ilgio kau-lai. „Puiki kaliaus∂ bΔtum,“ – vaikßçiojo tada aplink j^ GertrΔ-da ir uΩvertusi galvå ΩiΔr∂jo ^ ^dubusius, apΩ∂lusius vyrißkioskruostus. „Ûinoma, Ωinoma, kas tave tok^ pasl∂ps? Nei poßaline pakißi, nei ^ rΔs^ nuleisi, nei kokioj statin∂j uΩkalsi. Taigalva, tai kojos kyßos. O GertrΔda privalo surasti vietos. Gud-ruçiai, geruçiai, pas GertrΔdå atsiunt∂. Tai kur man dabar taveguldyti?“

Ji dar neΩinojo, kas tΔno Nebylio krepßyje. O jis jaut∂ –jeigu ir çia negal∂s parodyti vaiko, nebeparodys niekam. Tu-r∂s uΩkasti kur nors pamißk∂je, ̂ simintinoje vietoje, po åΩuoluar liepa, kad gal∂t¨ bet kada sugr^Ω´s atpaΩinti TÅ vietå. Gy-venti vaikui ar leisti numirti nuspr´s GertrΔda.

Jis atsargiai paguld∂ kampe savo krepß^ ir ^nirtingai måst∂,kaip jai PARODYTI, kaip jos neißgåsdinti.

GertrΔda pakudakuodama sukosi apie krosn^, kait∂ viralåir didel^ vandens puodå, pat^ didΩiausiå, kok^ tik tur∂jo, – to-

22 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

kio vyro ßlakeliu neißprausi, o ^ jo apykakl´ su ramiai ropin∂-jançiomis ut∂l∂mis ji negal∂jo ΩiΔr∂ti. Dar ims kokia ir uΩkrisant balto jos sijono. Jeigu jau jis çia turi gyventi, tai privalokvep∂ti ajerais, o ne bala Ωino kieno patvart∂mis, pakiemiais,ßuns bΔda.

Stumdama ̂ ßal^ stalå, kad bΔt¨ daugiau vietos vonelei pasta-tyti, ji v∂l uΩmet∂ ak^ ̂ suglamΩytå popier∂l^. Ant jo anglim buvoparaßyta: AÍ ESU NEBYLYS. Moteris pa∂m∂ j^ ir ̂ met∂ ̂ krosn^.Liepsna pliΔptel∂jo visu smagumu. „KaΩin, ar tu nebylys!“ –suokalbißkai mirktel∂jo g´stançiai liepsnelei, bet garsiai niekonepasak∂. Ji jau Ωinojo – jis girdi. Girdi geriau net uΩ jå.

Ir Ûibul^ jis ißgirdo pirmiau nei GertrΔda. Kol jis lindo ißpilno Ωemi¨ kubilo, Nebylys s∂d∂jo ramus, sek∂ moters triΔså,gerte g∂r∂ verdançio vandens garus. Jie jam kvep∂jo t∂vo su-rißtomis kadagin∂mis vantomis, lininiu motinos austu rank-ßluosçiu. Kai Ωaltys ∂m∂ ßliauΩti krepßio link, Nebylys ^sitemp∂,bet dar nejud∂jo, nes ne^steng∂ suvokti, ar atslenka pavojus,ar kaΩkas kita, ko jam lig ßiol neteko patirti. Íis jausmas irgåsdino j^, ir ramino. Staiga vaikas cyptel∂jo. Nebylys akimirks-niu palinko virß krepßio. Plona rankel∂ glost∂ Ωalçio nugarå.Jis gul∂jo ant krepßio kraßto, galvå pad∂j´s visai prie vaikoveido, ir patenkintas klaps∂jo blakstienomis.

Pasilenk∂ ir GertrΔda. Ilgai ΩiΔr∂jo ^ anuodu, paskui ^ Ne-byl^. Nieko neklaus∂.

Tik nukabino nuo vinies Ωiupsnel^ Ωoli¨ ir uΩkait∂ dar vienåpuodå vandens.

– NeΩinomi Vießpaties keliai, – ißtar∂ lyd∂dama akimis at-gal ^ kubilå ßliauΩiant^ Ωalt^.– Pirmå kartå matau, kad Ûibulysißl^st¨ per savo Ωiemos miegå. Íiaip jau nieko n∂ra be prieΩas-ties. Niekas iß niekur neatsiranda ir niekur nepradingsta, –spustel∂jo praeidama Nebylio pet^. Gal guod∂ j^, o gal save?

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 23

Nebylys ^ lovå nesigul∂. Joje gul∂jo mergyt∂. Kai ißpraustå,GertrΔdos Ωoleli¨ aliejais suteptå vaikå jie paguld∂ ant baltosmarßkos, vyrißkis pirmå kartå per visus tuos metus nusukoakis ̂ ßal^, nes ne^steng∂ sutur∂ti aßar¨. Tokio graudumo nebu-vo suimtas net ir chant¨ jurtoje, kai svetingi ßeimininkai soçiaij^ primaitin´, nakçiai dovan¨ atved∂ jaunå moter^. Nuo jos,kaip ir nuo vis¨ kit¨, sklido nepakeliamas, ^ odå ^sig∂r´s meß-kos tauk¨ tvaikas. Ji, pasijutus negeidΩiama, vaikißkai kΔkçio-jo, o jis glost∂ ir glost∂ jos juodus, net ir tamsoje blizgançiusplaukus. Ívelnumas tarsi lavina uΩliejo j^ ir nusineß∂ neΩino-myb∂n visas alkanas, speigo ir vaiko cypimu ausis veriançiasdienas ir naktis. Vaikas gul∂jo ßalia ant vilko kailio, ir pirmåkartå Nebyliui nereik∂jo, ißpl∂ßus dantimis gyvuon^, kißti ^ jopam∂lusias lΔpas kraujuojançio savo pirßto.

Dabar jis pamat∂, kad tai buvo mergyt∂.– Kuo ji vardu? – paklaus∂ permatomå skulptΔr∂l´ ißçiΔçia-

vusi, ißsiverkusi GertrΔda.Nebylys krustel∂jo peçiais. GertrΔda padav∂ jam kreidos

gabaliukå. Jis nerangiai ∂m∂ raßyti ant aslos:– Manau, kad ji Angelas. Ûmogaus vaikas nebΔt¨ ißgyven´s.– Tai kad ji Angel∂, ne Angelas, – GertrΔda v∂l atgavo jai

bΔdingå nuotaikå. – Eik ir tu miegoti. Rytoj viskå papasakosi.Nebylys ißsities∂ ilgajam GertrΔdos nam¨ koridoriuje. Íei-

minink∂, uΩsimaniusi reikalo, strikin∂jo kaip oΩka per jo ilgaskojas ̂ lauko duris. „Grynas vargas su ßituo ̂ namiu, – kudaka-vo it kokia perekßl∂, gr^Ωusi ^ lovå. Nebylys tylus, ilgas tysojoprieblandoje tarsi nuo lub¨ nukritusi sija ir dar labiau pykd∂GertrΔdå. – Negali jis mat gultis prie mergyt∂s! Tiek laiko krep-ßyje ant nugaros tamp∂, o dabar bijo trikdyti jos miegå!“

Vyrißkis neleido ir GertrΔdai pasiguldyti Angel∂s ßalia sa-v´s. Jis s∂d∂jo ant Ωem∂s prie lovos ir valand¨ valandas ΩiΔr∂jo

24 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

^ joje gulint^ vaikå. Iß pradΩi¨ j^ maitino GertrΔda, paskui jispats ißmoko savo didΩiul∂mis rankomis suimti maΩå ßaukßtel^,uΩmauti ant butelio iß kaΩkur GertrΔdos ißkrapßtytå Ωindukå.Po savait∂s kitos jie pamat∂, kad mergyt∂ turi ne tik labai di-deles akis, bet ir visai dailiå nosyt´, o ^dubusi¨ skruostikauli¨vietoje kyla apvalΔs Ωandukai. DΩiaug∂si, glost∂ Nebylys savoAngelå, o GertrΔda kasdien suko galvå, iß kur pieno ßlakel^gauti, kas milt¨ Ωiupsnel^ duos ar kokiå suvytusiå bulvik´. Lai-m∂, vakar¨ padang∂ bl∂so ir rimo: karo dundesys tolo nuomiestelio, ir GertrΔdos ̂ namis, kaip ir ji pati, reçiau krΔpçiojonaktimis.

Kai ̂ miestel^ gr^Ωo keletas vyr¨, kuriuos pasitraukiantys vo-kieçiai buvo ißsivar´ drauge su arkliais ir veΩimais j¨ prisigrob-tiems turtams gabenti, Nebylys dingo kelioms dienoms. Gr^Ωosu pilnom kißen∂m sacharino, stiklainiuku medaus ir puspaltelaßini¨.

– Ot, ßelmis, nudΩiovei ar kas dav∂? – knaib∂ GertrΔda pirßtumed¨, pati çiulp∂ ir kißo mergytei ^ burnå. – Dievul∂liau, kaipseniai nevalgiau toki¨ skan∂st¨!

Tas skonis mergaitei irgi buvo paΩ^stamas – jis primin∂ mo-tinos balso dΔzges^.

GertrΔda vir∂ çiobreli¨, jonaΩoli¨, m∂t¨ arbatas, gardinojas medumi ir girdydama jomis Angel´ negal∂jo atsidΩiaugti:vaikas jau paj∂g∂ pats atsis∂sti, laik∂ visa sauja stipriai suspau-d´s ßaukßtel^, m∂t∂ su Nebyliu siΔl¨ kamuoliukå.

– Atsigaus, greitai ims lakstyti, nepavysi, – glost∂ moterisNebylio rankå. – Baigiasi tavo vargelis. Dabar gal∂si gr^Ωti na-mo. Iß kokio tu kraßto? Ar tolimas kelias laukia?

Vos ^Ωengusi ^ ßiuos namus, GertrΔda Ωinojo: vaikas mirs. Irne karas d∂l to kaltas. Dar labiau sulys´ Petron∂l∂s skruostai ir

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 25

skausmu tarytum eΩeras maurais aptrauktos akys vert∂ GertrΔ-då tyl∂ti ir imtis t¨ paçi¨, kaip ir anksçiau, veiksm¨. Ji kait∂vienå po kito vandens puodus, b∂r∂ ^ juos Ωoleli¨ pundelius,tarkavo burok∂lius, morkas ir maΩais laßeliais nuo ßaukßteliogalo varvino merd∂jançiai mergytei ant lΔp¨. Kartais ßi apsilai-Ωydavo, kartais nurydavo gurkßnel^ kitå, bet tai dΩiugino tik Pet-ron∂l´. GertrΔda stebuklo nesitik∂jo. Tai buvo treçias Petron∂-l∂s vaikas, gim´s su ta paçia greitos mirties Ωyme. Du pirmiejiißtv∂r∂ vos po kelis m∂nesius, o ßi mergyt∂, atsiradusi tarsi ißßΔ-kis karui ir suteikusi t∂vams tiek daug vilties, ∂m∂ bl∂sti l∂taikaip ßiaur∂s paßvaist∂. GertrΔda nesvarst∂, ar tai gamtos klaida,ar Vießpaties valia, ji, kaip visada, ΩiΔr∂jo ^ Ωmones ir ^vykiustartum ̂ up∂s t∂km´: vanduo nugludina akmenis, nusineßa leng-vus ßapelius ir storas, pajuodusias, negyvas medΩi¨ ßakas, ißar-do krantus ir net naujå vagå ißgrauΩia: taip turi bΔti. Toks Petro-n∂l∂s gyvenimas – laidoti, o ne auginti. Ar GertrΔda gali uΩ-tvenkti ßiå up´? Ar turi teis´ vaidinti visagal´?

Ji apsisprend∂.– Nepad∂s nei burok∂liai, nei kraujaΩol∂, – pasived∂jusi ^

ßal^ tar∂ Petron∂lei. – Íito karo tu niekada nelaim∂si. Kartais irmeil∂ bΔna bej∂g∂.

Pasak∂ ir nust∂ro. Juk viså gyvenimå måst∂ kitaip. Juk viskåsv∂r∂ tik tais neapçiuopiamais – meil∂s – svoreliais. NejaugiGertrΔda suabejojo pati savimi?

Gr^Ωusi ^ namus, atrado Nebyl^ snaudΩiant^ prie lovos, ku-rioje saldΩiai pΔkßt∂ jo Angelas. KaΩkas tarytum spragtel∂joGertrΔdos galvoje – tas reginys apvert∂ aukßtyn kojom visa,kå ji pasak∂ Petron∂lei.

– Nubusk, Ωmogau, nubusk, – patyliukais krustel∂jo vyriß-kio pet^. Jis kaipmat paßoko ant koj¨. – Klausykis labai ^d∂-miai. Tai bus vienas svarbiausi¨ sprendim¨ tavo gyvenime.

26 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Kai viskå jam ißsak∂, pasijuto tarytum s∂d∂t¨ liΔçiai nutilusant tilto, po kuriuo smagiai çiurlena vanduo. Oras kvep∂jogaiva ir nenumaldomu noru gyventi.

Nebylys tå nakt^ pras∂d∂jo kaip mumija prie m∂nulio atßvai-tus surinkusio lango. Kitå dienå pats iß∂jo pas Petron∂l´. Gert-rΔda sugalvojo, kå tur∂t¨ jai nuneßti. Gr^Ωo tokiomis pat pa-vargusiomis akimis, kokias GertrΔda pamat∂ pirmå kartå produryse ißpjautas ßirdutes.

„SUTINKU. ANGELUI REIKIA TÎVË,“ – uΩraß∂ angliukuant sienos virß mergyt∂s lovos.

GertrΔda tupin∂jo po namus ir it vaikißçias sniegå b∂r∂ b∂r∂ant Nebylio ΩodΩius:

– Tu sakei, kad neΩinai, kieno ji. Sakei, ji tavo krauju ißmai-tinta, bet tai ne tavo dalel∂... – glost∂ vyrißkio peçius eidamapro ßal^. – Tu jå viså gyvenimå neßiosies krepßyje – nieks negaliatimti to, kas buvo, kå myli... O meil∂s niekada nebΔna perdaug. Ypaç tokiam Dievo vabal∂liui. Petron∂l∂ kaip murman-tis ugnikalnis – tegul ißsilieja iß jos visa, kam likimas lig ßiolstat∂ uΩtvaras. Tegul augina, tegul çiΔçiuoja, tegul ir ji para-gauja to, kas moteriai skirta. Kai gr^ß josios Ωmogus – Angel∂tur∂s visa, ko reikia vaikui.

O jeigu negr^ß? – staiga skausmas sur∂m∂ nugarå. Jis laik∂tol, kol GertrΔda surado atsakymå: Nebylys jå lankys. Petro-n∂l∂ visada mielai j^ priima. Ji gera moteris.

Mergyt´ nuneß∂ miegançiå. Tame paçiame Nebylio krepßy-je. Taip jis nor∂jo. Paskutin^ kartå ßvelniai alsuojanti gyvyb∂smulkiais rasos laßeliais nusagst∂ maΩå plotel^ ant vyrißkio nu-garos. Kitos tokios skaudΩiai graΩios nakties daugiau nebus –ßitai Nebylys Ωinojo ir tyçia pasirinko tolimesn^ keliå – pagelΩ-

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 27

kele. GertrΔda turseno iß paskos, jausdama nuo an¨ dviej¨,priekyje slenkançi¨, sklindançiå ßilumå.

Ûalçi¨ tiltas dvelk∂ ßalçiu. GertrΔda daΩniau uΩkliΔdavo uΩpab∂gi¨, daΩniau atsiremdavo ^ tur∂klus savo ßiltais delnais.Nebylys tik vienå kartå stabtel∂jo ir perbrauk∂ ranka per raso-tå geleΩ^ – lyg bΔt¨ nor∂j´s susirinkti blankiå m∂nulio ßviesåkelionei atgalios. Abu Ωinojo, kokia ji bus kraupiai juoda.

Petron∂l´ paliko miegançiå. GertrΔda sugird∂ jai stipriosarbatos – atsigaivalios tik po gero pusdienio. Nepagail∂jo ke-li¨ laßeli¨ ir Angelei.“Tegul abi sugr^Ωta tarytum iß kito pasau-lio.“ Abu su Nebyliu uΩdeg∂ Ωvak´ ir ramiai palyd∂jo maΩo-sios ligoniuk∂s sielå. Jie tå dar∂ taip paprastai, lyg nieko dau-giau ir nemok∂t¨ – tik priimin∂ti mirt^ kaip kasdien^ sveçiå.Paskui liesut^ kΔnel^ suvyniojo ^ baltå marßkå ir juo neßini pa-niro ^ nakt^. Dabar GertrΔda pirma strikin∂jo per pab∂gius, oNebylys su baltu ryßuliu ant rank¨ slinko iß paskos. Tai buvojo naujos kelion∂s pradΩia, kelion∂s kur kas ilgesn∂s nei ana,tΔkstançiais kilometr¨ matuojama, su Angelu ant nugaros...

Susen´s kurçias kunig∂lis, kaip kad ir tik∂josi GertrΔda, nie-ko neklausin∂jo – karas j^ ißmok∂ visas maldas sukalb∂ti at-mintinai net vidurnakt^ iß miego pakirdus. Koks skirtumas –uΩ granatos supl∂ßytå kareiv^, uΩ senatv∂s ißsekintå senut´ ardar ßios Ωem∂s baisybi¨ nesp∂jus^ suvokti kΔdik^. Nebylio su-kaltå karstel^ ̂ kapus, pasikiß´s po paΩastim, nuneß∂ zakristijo-nas. Visi sutiko su GertrΔdos nuomone, kad ßitai „neΩinia ißkur“ atklydusiai Dievo avelei bus smagiau ßalia Petron∂l∂s vai-k¨. Amen, – GertrΔda palaidojo dar vienå savo gyvenimo pos-må, kuriam jau ir pavadinimå buvo sugalvojusi: „Gal∂tumegyventi trise.“

28 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Tik po keleri¨ met¨ GertrΔda suprato, kad Nebylio keliasniekada netur∂s pabaigos, kad spirale j^ veda per kaimus, pa-mißk∂m ir pelkynais, kol suranda tå taßkå, iß kurio prieß metusar kelerius ißjud∂jo. Stabtel∂j´s jame tiek, kiek, jo nuomone,reikia, Ωmogus v∂l juda ta paçia trajektorija, uΩsukdamas pastuos paçius Ωemdirbius, palikdamas j¨ kiemuose t¨ paçi¨, re-gis, nudilt negalinçi¨, kareivißk¨ bat¨ ^spaudus. Kai kam jisk∂l∂ siaubå savo aukßtu stuomeniu staiga pridengdamas lan-gå, kai kas j^ vijo ßalin, vadindamas karo ßm∂kla, nes ar galibΔti malonus kruvinå siaubå primenantis gyvas ßeß∂lis? Kasliko gyvas, gr^Ωo ^ ten, iß kur buvo ißvarytas ar savo noru iß-∂j´s, kas iß∂jo visiems laikams, tå artimieji apraudojo arba su-sitaik∂ su mintimi, kad pasiliko jis NeΩinomyb∂je. Tik Neby-lys suko ir suko ratus niekaip nerasdamas kelio galo. O gal jisjo ir neießkojo. Joks uΩklausimas neat∂jo n∂ ^ vienå baΩnytkai-m^, n∂ ̂ vienå valsçi¨, nieks n∂ vienam kaimo seniΔnui ne^sak∂pasiteirauti, kas jis toks ir kod∂l bastosi po ßiuos kraßtus.

Nebylys tapo neatskiriama miestelio istorijos dalimi. Neby-lys ̂ sitvirtino ir GertrΔdos gyvenime tarsi koks aukßtas stiprusramstis, ant kurio laik∂si sunkokas plaçios ir didel∂s motersßirdies kraßtas. Kai susikaupdavo itin daug visoki¨ nuoskaud¨ir net imdavo prakaituoti sausi, kieti GertrΔdos delnai, ji kiek-vienå dienå dairydavos po baΩnyçios aikßt´: jau tur∂t¨ pasiro-dyti. Ir Nebylys atlinguodavo. Kaip kad ir ß^ kartå. Ûinoma,nei GertrΔda jam, nei jis jai savo jaudulio nerod∂. Tik Ωaltysißlindo iß po moters palovio ir apsivij´s Nebylio kojas murk-sojo kaip tingus katinas, galvå pad∂j´s ant kareivißk¨ vyrißkiobat¨. Ûaltys nemok∂jo sl∂pti savo dΩiaugsmo. Tuo buvo pra-naßesnis uΩ tuodu.

– Aß tau duosiu naujå serm∂gå. Guli çia pas mane neΩinianuo koki¨ laik¨. Tavoji jau visai apibrizgus. – GertrΔda trat∂jo

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 29

krapßtydamasi prie spintel∂s: rikiavo uogieni¨ stiklainiukus,pilst∂ ^ maißelius dΩiovintus obuolius, kriaußes, plonai raik∂laßinius, deßrå. – Kol kas naktys neßaltos, bet tu juk tik prießKal∂das v∂l pasirodysi. Juk sugr^ßi, tiesa? Pyrag¨ tur∂siu, Ωmo-n∂s ßvieΩios Ωuvies atneß.

Prikrov∂ pilnå linin^ maißå. Valand∂l´ stabtel∂jusi dar kartåviskå surikiavo atmintyje. Aha! Ruginuk∂! Su spanguoli¨ ant-pilu. Rudens darganoms – tarsi Vießpaties patepimas ant su-Ωvarbusios ßirdies.

– Duokß man savo pleçkel´. Duok ßen – pripilsiu.Nebylys sk∂stel∂jo rankomis.– Neturi, savo kareivißkå pleçkel´ pametei? – GertrΔda rim-

tai susirΔpino. – Nepametei? Tai kur ji? Atidavei? Kam atida-vei? Kam? Palauk, nieko nesuprantu.

Ißtrauk∂ iß spintel∂s stalçiuko pießtukå, pastΔm∂ laikraßt^ Ne-byliui po nosim.

PER SPEIGUS RADAU JULIONÅ, SUÍALUSÈ. – Raß∂ Ωmo-gus. – GIRDÛIAU, BANDÛIAU ATGAIVINTI. KOLPAKVIEÇIAU PAGALBÅ, JIS NUMIRÎ SU MANOPLEÇKELE RANKOSE.

– Tai reik∂jo pasiimt, – pliaukßtel∂jo rankomis GertrΔda. –Nuolatos mauk∂ gyvas bΔdamas, o tu dar jam ir numirusiam^pylei...

NEGALÎJAU PAIMTI. TAI BUVO PASKUTINIS JONORAS.

– Noras, Ωinoma, koks dar gali bΔti girtuoklio noras. Buvaußermenyse. Ne pleçkel´, o ßventå abrozd∂l^ rankose laik∂. Vatau ir noras. – GertrΔda nepatenkinta tryp∂ po gryçiå. Tai ̂ kådabar aß tau ^pilsiu? O tokia gera ruginuk∂! – Ji vart∂ nedidu-kå, sandariai spirale uΩdarytå vokißkå butel^ rankose. Staigaapsisprend∂:

30 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

– Imk viså. Man dar atneß. Pasakysiu Pranienei, kad ißbai-giau – duos v∂l. Imk. – GertrΔda ̂ kißo butel^ ̂ Nebylio delnus.

Jis apvert∂ kamßçiu Ωemyn ir ̂ sitikin´s, kad nelaßa, ̂ sikißo j^^ ßvarko vidin´ kißen´. Tada atsistojo, rankas sukryΩiavo antkrΔtin∂s ir Ωemai moteriai nusilenk∂. Paskui apsivilko jos pa-duotå kareivißkå milin´. Ji buvo ßiek tiek trumpoka, bet antpeçi¨ gul∂ laisvai ir rankov∂se gal∂jo sutilpti dar dvi tokioskaip Nebylio rankos.

– Matyt, drΔtas, stambus kareivis jå neßiojo, – apΩiΔrin∂josveçiå iß vis¨ pusi¨ GertrΔda. – Bet geriau per laisva, negu kadsagos braßk∂t¨.

Tå pat^ måst∂ ir nauju apdaru visai patenkintas Nebylys. JisuΩsimet∂ ant peties visokiausi¨ g∂rybi¨ prikrautå krepß^, susi-kißo po atlapais ßal^. Pasuk´s dur¨ link sustingo: skersai kori-doriaus gul∂jo Ωaltys.

– Ûibuly, o tu ko dabar keliå uΩtv∂rei? – sustojo ßalia vyriß-kio GertrΔda. – Susiruoßei palyd∂ti?

Ûaltys pak∂l∂ galvå, pramerk∂ akis ir prad∂jo siΔbuoti ^ ßa-lis tarsi nor∂damas ̂ visus ßeiminink∂s klausimus atsakyti „Ne“.

Nebylys stuktel∂jo ^ aslå dar gyvasties kupina lazda. Ûibu-lys Ωaibißkai jå apsivijo ir n∂r∂ plaçion milin∂s rankov∂n.

GertrΔda mat∂, kaip jis vejasi apie vyrißkio liemen^ – jud∂-jo spirale tarytum nor∂damas ̂ vynioti Ωmogaus kΔnå ̂ nema-tomus tvarsçius. Paskui ißkißo galvå pro ilgå, kaΩkada Gert-rΔdos numegztå vilnon^ ßal^ ir kelis kartus apsivijo Nebyliokaklå. Kilstel∂j´s galvå, paΩvelg∂ ̂ ißbalus^ GertrΔdos veidå irramiai v∂l jå nuleido ant Nebylio krΔtin∂s. Jo apvalias akisuΩdeng∂ vokai.

GertrΔda ne^steng∂ nieko pasakyti. Nebylys ißslinko ^ nak-t^. Kai jis lenk∂ vargonininko namus, pro j¨ langå krintantißviesa çiuoΩtel∂jo blizgançia Ωalçio nugara – jis jau nejuos∂ lanku

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 31

Ωmogaus kaklo, jis tarytum neregio lazdel∂ ties∂si nuo Neby-lio ^ priekyje tvyrançiå tamså.

Kas, kada ir kod∂l uΩneria Ωmogui kilpå? GertrΔda s∂d∂jokojas ̂ merkusi ̂ Nebylio atneßt¨ Ωoli¨ nuovirå ir nuleidusi roΩi-n^ ^ naktini¨ marßkini¨ sterbl´ niekaip negal∂jo prad∂ti ^pras-tin∂s maldos. Gal kad po lova nebuvo Ûibulio, gal iß dideliolΔkesçio, ar pad∂s stebuklingoji Ωol∂ uΩgydyti jos suskeld∂ju-siå, Ωaizdotå koj¨ odå, o gal tod∂l, kad Ωinojo – jokios maldosnebepaj∂gs parvesti Nebylio atgalios. J^ ißsived∂ Tas, kuriamGertrΔda nedr^sta net pagrΔmoti d∂l atimto Ωalçio. Jai teliekalaukti Ωinios. Laukti ir sp∂lioti, kod∂l vienus Vießpats tampopo margå svietå, o kitiems, kaip kad ßunims, leidΩia viså gyve-nimå tΔnoti prie sotaus duben∂lio. Kas atsitinka tiems, kurienepaklΔsta? Kurie kaip laukiniai Ωirgai – nepaΩabojami, ne-^kinkomi ^ kitiems visai priimtinå jungå? O ji pati, GertrΔda,ar gyvena su visagaliu Ωalçiu ant kaklo? Ar niekad neduso ßitojßpitol∂s skyl∂j, ^ kuriå visi velka ir velka savo atodΔsius, savoligas, savo pançius, verg¨ grandines? Ne. GertrΔdai gerai. Jinieko kito viså gyvenimå nedar∂, tik slaug∂, gyd∂ kΔnus irsielas. Apie jokiå kitå gerov´ nesvajojo. Lig ßiol jai buvo labaigerai. Dabar viskas keisis. Dabar, kai Ûibulys jå paliko, ∂m∂svirti tas ßirdies kampas, kur^ laik∂ Nebylys.

GertrΔdos ramyb∂ prad∂jo sekti kaip per miestel^ tekantisupeliΔkßtis. O liΔties nebuvo iß kur tik∂tis. Ruden∂jantis dan-gus pliesk∂ aißkia m∂lyne, dar labiau ißryßkindamas rausv∂jan-çias medΩi¨ virßΔnes, blizgino baΩnyçios bokßtus, ^ kuriuosGertrΔda vis reçiau pakeldavo akis – jie primin∂ Ûibulio nu-garos blyksn^ ties vargonininko namais. Plon∂jo Nebylio at-neßt¨ Ωoleli¨ pundelis, gijo moters Ωaizdotos kojos, bet ji nesi-dΩiaug∂. M∂nulis dilo kiekvienå m∂nes^, bet ir v∂l ißsipΔsdavo

32 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

it prisirp´s alyvinis obuolys, o jos ßirdis trup∂jo, trauk∂si, vy-to, ir nei pilnatis, nei Pranien∂s neßama ruginuk∂, nei vargoni-ninko vaik¨ çiaußkesys ne^steng∂ jos atgaivinti. Ißgelb∂ti jå ga-l∂jo nebent stebuklas.

Sulauk´s pilnametyst∂s, Kostas nebesidom∂jo Ûalçi¨ tiltu.Stat∂ kartu su t∂vu naujå kluonå. Kai prad∂jo dengti stogå,laipiojo po kraigå it katinas. Iß pradΩi¨ motina ∂m∂si uΩ ßir-dies, o paskui ^prato, kaip ir kiti ßeimos nariai, prie Kosto,stovinçio ant gegni¨, ne platesni¨ uΩ vaiko sprind^. Kostasvaikßtin∂jo ir ßvilpavo.

Ûalçi¨ irgi beveik nebeliko. Kam tekdavo dar kok^ ißvys-ti, dΩiaugdavosi tarsi bΔt¨ ißrinktasis. Tik traukinys vaΩiavotuo paçiu laiku, tiek pat kart¨ per dienå. Kosto maΩylei se-sei jau brinko krΔtys ir augo geismas s∂sti ant dviraçio irminti kur nors v∂jui pro ausis ßvilpiant. Ypaç smagu buvonuvaΩiuoti prie tilto. Palikusi dvirat^ apaçioje, uΩsiropßda-vo ant aukßto pylimo ir atsis∂dusi ant b∂gi¨ ΩiΔr∂davo ^ su-kryΩiuotas juodas geleΩies konstrukcijas. Jos ßiek tiek pri-min∂ matematikos såsiuvinyje kryΩeliais paΩym∂tus sugau-tus „laivus“. Juodvarn^ ir karalyst´ ji sl∂p∂ tolimiausiamesmegen¨ kampelyje. Tur∂jo tok^ såvartynå: ten buvo sugrΔs-tos naktys, dvokiançios pirmok∂l∂s ßlapimo prisig∂rusiomispaklod∂mis, dviratis sulankstytu r∂mu, kuriuo ̂ vaΩiavo ̂ kai-myn¨ trobos langå, iß motinos spintos giliausios lentynosißvogti saldainiai.

Kosto vaikßtyni¨ laikas neliet∂. GeleΩinkelio b∂giai virp∂jotaip pat paslaptingai kaip ir anuomet, kai art∂damas traukinysritino tolimå garså kaip kokiå statin´, kuri dauΩ∂si skamb∂da-ma savo tußçiu vidumi vis labiau, vis skaudΩiau. NeΩinia, arßitas nepakeliamas ausiai virpesys priversdavo laiku paßokti

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 33

nuo b∂gi¨, ar baim∂, kad nesusp∂s ißsmukti iß po rat¨. Baim∂yra vaiko patiriamas orgazmas. Vieni vaikai j^ ißgyvena reçiau,kiti – daΩniau. Kostui reik∂jo panißkos baim∂s. Reik∂jo ilgopasitenkinimo siaubu. Jo sesei uΩteko „tremendum“. Taçiaujie abu Ωinojo, kad ßis ryßkus potraukis turi savas ißtakas, ku-rias patys privalo atrasti. Nei t∂v¨, nei seneli¨ klausti negali-ma. Jie net nesuvokt¨, apie kå kalbama.

Kosto nieks negal∂jo vadinti ißkryp∂liu. Jis tur∂jo jau ne vienåmerginå. Buvo linksmas, mok∂jo begales dain¨. Taçiau jokiamoteris negal∂jo prilygti siauros gegn∂s vilionei: eikß, lipk antman´s, pajusk mano siaurå nugarå po savo basa koja. Pasaulisiß deßimties metr¨ aukßçio sumaΩ∂ja ir pasidaro toks nesvar-bus. Ûmogaus galva tur∂t¨ visada bΔti ßiek tiek aukßçiau uΩobelis, kriaußes ir jo paties pasistatytus namus. Senos egl∂s,Ωinoma, neperspjausi, bet ^ gandralizd^ gali pasiΩiΔr∂ti kaip ^keptuv´: kiek kiaußini¨ ir kokios spalvos. Paskui matai, kaipbrazda jaunikliai, kokie jie pl∂ßrΔs, reikalaujantys ne meil∂s arßilumos, o maisto. Kai ΩiΔri iß virßaus, gandrai tampa tik amΩi-nai alkanais ilgasnapiais ir praranda viså savo plaçi¨ sparn¨didyb´. Pasidaro tolygΔs skruzd∂lei, apie namus ßmirin∂jan-tiems triußiams ar nusususiam katinui. Dievui iß Jo aukßtybi¨ßitaip tur∂t¨ atrodyti ir Ωmon∂s: kaΩkå nerißlaus veikiantys pa-darai, nuolatos atliekantys du niekada jiems nenusibostançiusveiksmus: jie valgo ir tußtinasi.

Kostas nor∂jo daugiau. Daugiau – jam reißk∂ „aukßçiau“.Gal jis buvo kosminio Δko paklyd∂lis vaikas, o gal tik papras-to l∂ktuvo eilinis lakΔnas. Skrydis gyveno jo viduje taip patnatΔraliai, kaip ir poreikis gerti ar kv∂puoti, o gal net visi joorganai buvo uΩprogramuoti sklandymui danguje. Keisçiau-sia, kad skrydis augo greiçiau nei tik∂josi pats Kostas. Jam

34 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

neegzistavo mokyklos, praktikos, aerodromai ar gydytoj¨ iß-duodamos paΩymos apie bΔsimo lakΔno sveikatå.

Kai uΩdeng´s stogå Kostas nusipirko motociklå, dar buvovisas m∂nuo iki praktikos. Jis jau Ωinojo, kuriuo l∂ktuvu pra-d∂s skraidyti. Kol kas j^ atstojo motociklas. Kostas ypaç m∂goduob∂tus kelius, kai motociklas paßokdavo smagiai ̂ virߨ. Vie-nas toks puikus kalniukas leidosi link geleΩinkelio: gerai ̂ sib∂-g∂jus galima buvo perskristi b∂gius. Vienå rytå, gr^Ωdamas ißßoki¨, l∂k∂ nuo jo su panele. Ívito. È stot^ bildantis traukinysnet nesustojo. Jo ratai buvo ßvarΔs. Panel∂ susilauΩ∂ rankå.Kostå t∂vas susirankiojo nuo pylimo ir medΩi¨. Visi keik∂ trau-kinio maßinistå. Jaunyst∂s uΩ jos natΔral¨ kvailumå juk neap-kaltinsi. Apie tai, kad Kosto ratai nepaliet∂, kad jis, kaip rake-ta ißsin∂r´s iß kΔno, pradingo visatos platyb∂se, panel∂ nie-kam nepasakojo. Nes ir kas bΔt¨ patik∂j´s?

Nebent jo ses∂, kuriai tada su∂jo vienuolika. Bet ji niekoneklausin∂jo. Sesuo nuvaΩiavo prie tilto tuojau po laidotu-vi¨. Numetusi dvirat^ ^ griov^, b∂gte uΩl∂k∂ ant pylimo ir ne-sustodama patrauk∂ tur∂kl¨ link. Vienu per∂jo ^ vienå pus´,kitu gr^Ωo atgal. Paskui uΩlipo dar kartå, nu∂jo iki tilto vi-durio, nusimov∂ kelnaites ir pritΔpusi paleido çiurkßl´... StΔ-m∂ iß sav´s tarsi ang^ visa tai, kas trukd∂ prieiti prie brolioir pasakyti: leisk, dabar aß uΩ tave paskraidysiu. Gal bΔt¨ilgiau ißtv∂r´s.

Daugiau sesers Ûalçi¨ tiltas negåsdino. Kaip ir kiti, dar il-gesni ir pavojingesni, jå domino tik tiek: tai vietos, kuriose jiprivalo bΔti ypaç budri, ypaç akylai saugoti jas nuo skraidan-çi¨ Ωmoni¨. Sesuo tapo geleΩinkelininke. PriΩiΔr∂jo ir tå ruo-Ωå, kuriame buvo Ûalçi¨ tiltas. Ne vienas jos kraßtietis dau-

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 35

giau po traukinio ratais neΩuvo. O kad Nebylys sugalvojo antpylimo pails∂ti – jo reikalas. Traukinys pral∂k∂ pro j^ gal pen-kis kartus smagiai Δktel∂damas, bet Ωmogus net ranka nepa-mojavo maßinistui – nors buvo Kal∂dos.

Nebylys negird∂jo art∂jançio traukinio rat¨ bildesio, nejau-t∂, kaip virpa tiltas, laikydamas ilgå, dΔmais springstant^ gele-Ωin^ Ωalt^. Jam nerΔp∂jo tie Ωmogaus rankom sumontuoti Ωais-liukai, jis jau kilo aukßtyn ir aukßtyn virß b∂gi¨, virß tur∂kl¨,virß pusnynuose paskendusio kaimo ir dΔm¨ debes∂lio, kurisrait∂si iß pirties kamino. Buvo ßilta, pati trumpiausia birΩelionaktis, vijokliai lipo alksni¨ kamienais ^ ßvieså – jis gird∂jo j¨gyvybingå çeΩes^, paukßçi¨ lizduose sprags∂jo kiaußini¨ lukß-tai ir dr∂gnos, uΩmerktomis akimis jaunikli¨ galvos it dar ne-prinokusios aguonos stiep∂si ^ laisv´. N∂rikai kaip aßtrΔs lai-veliai pjaust∂ eΩerå, jo salose Δbavo laukiniai karveliai ir apuo-kai. Visi jie buvo ne^Ωvelgiami, visus juos Nebylys jaut∂ visaißalia, kaip kad per kojas ropojançias skruzd∂les ar apie lieme-n^ apsivijus^ Ûibul^. Jie priklaus∂ jam, jis buvo j¨ dalis, jie visibuvo ßviesos, kuri art∂jo Ûalçi¨ tiltu, padrikas mirg∂jimas. Vy-rißkis mat∂ pro j^ Angelo pirmåjå ßypsenå ir plisuotus GertrΔ-dos sijonus, labai dideles Petron∂l∂s aßaras, kurias ji visadanubraukdavo spausdama jo rankas. Íviesa kvep∂jo virΩiais, ßvel-niai tarsi kΔdikio plaukai kuteno skruostå, blizg∂jo sniego bal-tumu ir baig∂ uΩpustyti per laukus j^ ginus^ troßkimå:PASAKYTI. Pirmå kartå po ßitiekos met¨ jis pasigedo lieΩu-vio. Nebuvo jo taip labai gaila net tada, kai ^siut´, girti karei-viai kå tik j^, nupjautå, kruvinå, kaißiojo Nebyliui po nosim irßauk∂: R∂Ωk, r∂Ωk toliau savo tiesas! Ko tyli? LieΩuvis yra duo-tas tam, kad Ωmogus visada sakyt¨ teisyb´... Jeigu nesako –nereikia ir lieΩuvio. Taip tada måst∂ Nebylys. Tyla jam ißgelb∂-

36 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

jo gyvyb´. Bet pirtyje jis nenor∂jo tyl∂ti. Kai iß∂j´s iß mißkeliosu kå tik prisilauΩt¨ kadagi¨ gl∂beliu atrado prie slenksçio gu-linçiå savo milin´ ir sutrik´s ja neßinas ^sliΔkino vidun, vyrai,neΩiΔr∂dami jam ^ akis, rideno nuo gult¨ Ωod^ po ΩodΩio:

– Petron∂l∂s diedas tavo gyvat∂s ißsigando...– Kam jå su savimi tampaisi?..– Reng∂si, Ωmogus, po pirties, o ta ßmurkßt ^ jo kelnes...– Buvo neblogas cirkas...– Persiut´s ißmet∂ ir jå, ir tavo paltå...– Sako, tegul ßaltis visus gyvius, kuriuos tampaisi savo skar-

maluose, ißnaikina...– Kam tu tå savo dvokiançiå serm∂gå pirtyje palikai?– Pusnuogis po mißkel^ bastosi, o Ωaltys çia nuo karßçio alpsta,

irgi mat protas!Ilgiau j¨ nesiklaus∂. Milin∂ ir kadagiai kaip ißslydo iß ran-

k¨, taip ir liko priepirtyje gul∂ti, o Nebylys puol∂ vytis Ωmo-g¨, kuriam REIKIA PASAKYTI TIESÅ. Aß j^ priçiupsiu! Te-gul jis Ωino, tegul iki mirties kankinasi: Angelas mano! Ma-no! Mano! Jis bΔt¨ tå pasak´s jau pirtyje, jis bΔt¨ perr∂k´snakt^ ir sugriov´s savo balsu visas sniego kalveles, ißbudi-n´s visus kaimo ßunis ir drev∂se miegançias voveraites, betburnoje mataravo tik trumpa lieΩuvio big∂. UΩ Petron∂l∂saßaras, uΩ mano ir GertrΔdos tylå, uΩ Ûibul^, uΩ tå vieninte-l^, ißtikimiausiå...

Nepavijo. MaΩiausio p∂dsako nesurado, nors m∂nesiena kaipangelo plaukai ties∂si ant kietai sußalusio sniego plutos. Pavar-g´s pris∂do ant pylimo pails∂ti.

Tiltu art∂jo moteris. Jis mat∂ tik ßviesos fone ißskobtå jossiluetå, grakßçiai judant^ vis artyn ir artyn. Labai troßko kuogreiçiau ißvysti veidå, akis, lΔpas – viså kΔnå uΩplΔdo lig ßiolnepatirtas geismas: pajusti moters kvapå. Arti arti, kad ̂ sismelk-

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 37

t¨ ^ kiekvienå odos porå, kad permirkt¨ juo plaukai, kad pil-nos jo bΔt¨ panag∂s ir net ta vargana lieΩuvio big∂ imt¨ nuo joalpti. Moteris nusileido jam ant keli¨, l∂tai, viliojamai prasklei-d∂ ^ ßalis savo ilgus plaukus ir ∂m∂ skverbtis ^ j^: akys ^ akis,nosis ^ nos^, lΔpos ^ lΔpas, jos lieΩuvis tapo jo lieΩuviu, krΔtin∂verΩ∂si ^ jo krΔtin´... Kad ir kaip steng∂s Nebylys, nesugeb∂joatpaΩinti, ar tai buvo Angelas, ar GertrΔda. Tik glaud∂, spau-d∂ jå savo gl∂byje tarsi bijodamas, kad Ûalçi¨ tiltu dundantistraukinys neuΩkliudyt¨ jo didΩiausios laim∂s neΩemißka ßviesaspindinçi¨ n∂rin∂li¨.

TOKIOS, ̂ simintinos, bΔna tik kartå. Taip paskui ir skirstaigyvenimå: iki TË Kal∂d¨ ir po j¨. Gerai, kad motinai netekoj¨ reg∂ti – kartais sugaudavo Angel∂ save måstant. Sugr^Ωo t∂-vas iß pirties it iß pragaro: ̂ virto ̂ trobå tarytum bΔt¨ ne vienasapysenis Ωmogus, o daugyb∂s rank¨, koj¨, galv¨ kamuolys. Jobuvo daug ir baisaus. Angel∂s paruoßta KΔçi¨ vakarien∂ aki-mirksniu pavirto jovalu: t∂vas kirto per l∂kßtes, Ωuv^, duonå,baltus kal∂daiçius, vijosi ̂ visas ßalis ßokin∂jançius kleckelius irtvojo kirvio aßmenimis tarsi per visur esançius gyvius, kuriuosjam reik∂jo ΩΔtbΔt sunaikinti. Angel∂, kaip kad vaikyst∂je, aki-mirksniu uΩßoko ant krosnies ir prisiglaud∂ prie palub∂je ka-bançi¨ svogΔn¨ pyni¨. Ji virp∂dama lauk∂, kada t∂vas paste-b∂s ir jå. Tik ßvintant jis liov∂si: nuleido kirv^ ant sukapotostalo, ßipuliais nu∂jusi¨ k∂dΩi¨ krΔvos, pavargusiu Ωvilgsniupermet∂ aguonpieniu, mißrain∂m, aliejumi aptißkusias sienasir griuvo ant lovos. Miegojo ilgai, nuolat krΔpçiodamas, bai-siai gargaliuodamas, o iß jo burnos verΩ∂si balti put¨ burbulai.

Kitos nakties Angel∂ nelauk∂. Nakvojo pas d∂d´ Jeroni-må. O tas veΩ∂ t∂vui daktarå, po jo – kunigå, bet reikalaibeveik neger∂jo. Paskui visi ∂m∂ rΔpintis Nebylio laidotuv∂-

38 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

mis, kurios vyko pagal grieΩtå GertrΔdos scenarij¨. Angel∂sji nepaleido nuo sav´s n∂ per Ωingsn^ – visur jai buvo reika-linga merginos pagalba, o ir ßi mielai dar∂, kas buvo liepia-ma, nes tada lyg ir uΩmirßdavo turinti namus ir juose vis darsiaut∂jant^ t∂vå.

– Vienå ißlyd∂jom, kito eisim parsivesti, – atsigavusi po lai-dotuvi¨ tar∂ GertrΔda. Susikrov∂ ̂ d∂d∂s Jeronimo roges dau-gyb´ visoki¨ ryßuliuk¨, pasisodino Angel´ ßalia ir suokalbiß-kai mirktel∂jo: – Nesijaudink, viskas praeis. Kitaip nebΔna.

T∂vo liga ilgai nepra∂jo. Po GertrΔdos „ßventinim¨“ Ωol∂-mis jis daugiau nesimosikavo kirviu, bet kiekvienå vakarå netik jis, bet ir Angel∂ jaut∂, kaip baim∂, vos pajutusi prietemå,skildavo, daugindavosi tarsi kokie fantastißki kirminai ir l^s-davo pro visus plyßius ^ trobå. Kol Angel∂ dirbdavo ruoßosdarbus ar s∂d∂jo prie knygos, ji tΔnojo kert∂se, palovyje, pa-krosnyje – t∂vas ramiai miegodavo, bet vos jai uΩsnΔdus pasi-girsdavo jo klyksmai: „Jie jau lipa lovos kojomis! Dek ßvieså,Angele, greiçiau, greiçiau!“ Kiekvienå nakt^ ji ßokdavo iß mie-go ir l∂kdavo ießkoti t∂vo lovoje kirmin¨, gyvaçi¨ ir kit¨, anotjo, „ßliuΩ¨“. J¨ ten, Ωinoma, nebuvo. Baim∂s çiulptuvai retkar-çiais pasiekdavo ir Angel∂s lovå kitame kambaryje: ji laikyda-vosi ^sitv∂rus patalo kraßt¨, o jie tempdavo j^ ^ save, kaip irpaklod´, ir çiuΩin^, ir pagalv´. UΩvis labiausiai bijodavo bΔtinuklota ir sußalti kaip Nebylys. Nubusdavo sumurusi, supra-kaitavusi ir tokia pavargusi, kad, atrod∂, negal∂davo net pirßopajudinti. Paskui abu su t∂vu eidavo miegoti neuΩgesin´ ßvie-sos. „ÍliuΩams“ ji nepatiko. Bet ßviesoje t∂vas reg∂davo karΔ-nå. Taip jis sakydavo: tikr¨ tikriausia aukso karΔna vaikßto poprieblandoje snΔduriuojançius namus. Kur tik Ωvelgiu – ten jiplΔduriuoja ant nematomos galvos. Tamsoje, kai retkarçiaisjam tekdavo pareiti iß talk¨ ar koki¨ nors su∂jim¨, t∂vas jaus-

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 39

davo tik „karΔnos“ alsavimå uΩ nugaros. „Atsisuku, kad tvo-siu pagaliu, ji atßoka, bet paskui ir v∂l seka visai visai arti uΩpakaußio, o uodega, girdΩiu, per Ωem´ – ßur, ßur, ßur... Taspadaras beveik mano aukßçio“.

Sendamas t∂vas j^ primirßo, o gal jis liko drauge su visais ra-kandais uΩrakintas troboje. Angel∂ iß vis¨ t∂vo daikt¨ ^ savovyro namus atsiveΩ∂ tik siuvamåjå maßinå ir senovißkå kißenin^laikrod^. T∂vas neprießtaravo, nebamb∂jo, kad lova per kieta arstalas per maΩas, nors laikraßtis netilpdavo ir slysdavo puslapiainuo jo ant Ωem∂s. Taçiau savojo – ilgo, plataus, to, kur^ kaimostalius padar∂ po an¨ Kal∂d¨, nepraß∂ parveΩti iß senosios tro-bos. Nors, regis, ir apie karΔnå, ir apie ßliuΩus jis pasakojo anΔ-kams tik kaip kokiå savo paties sumanytå pasakå: be jokios bai-m∂s, be nerimo, kad kaΩkas v∂l gali iß kert∂s ißl^sti ir trumpintijo ir taip jau trumpå nakties miegå. Dabar jis ΩiΔr∂davo ißtisasvalandas ^ tamså, bijodamas uΩsimerkti: uΩmigsiu ir neatsikel-siu, dejuodavo jis. Dabar t∂vas bijojo mirties.

Vieni Ωmon∂s bΔna spalvoti iki senatv∂s. Kiti vos ^pus∂j´gyvenimå tampa niΔriai pilki arba ißsilieja ^ juodå d∂m´.

Kosto t∂vas dabar buvo permatomas. Skaidrus skaidrus kaipeΩero vanduo, pro kur^ matyti Ωoli¨ lingavimai, melsvai spin-dinçios Ωuv¨ nugaros, rausvi j¨ pelek¨ atßvaitai. Kosto t∂vas,d∂d∂ Jeronimas, s∂d∂jo baltoje plastikin∂je k∂d∂je atsir∂m´s ^senå suklypusiå tvorå, jungiançiå trobos ir svirno kampus. An-gel∂, dar neißlipusi iß maßinos, suprato: d∂d∂ Jeronimas ren-giasi ißvykti. Su balta, vasarißka, orui pralaidΩia skryb∂le, subaltais marßkiniais, ^sispyr´s ^ ßlepetes s∂d∂jo orus, tiesus, ne-kreipiantis d∂mesio ^ kieme mirgançius maΩmoΩius. Angel∂ j^tik trumpam sudomino. Jos vietoje gal∂jo bΔti koks nors retai^ kiemå uΩklystantis dudutis ar juodgalvis genys. „O, sveika,

40 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

sveika...“ – tepasak∂ labai storu, gerkliniu balsu, kuris dar la-biau sustiprino Angel∂s nuojautå, kad anas dar pernai ßiamekieme jå sutik´s Jeronimas jau ißtirpo tarp sodo medΩi¨, o galdingo tarp jo vaikus kaΩkada bauginusios drebul∂s ßak¨. Dre-bul∂, ir ßiemet aplipusi ßvelniais „kirmin∂liais“, gåsdino Jero-nimo anΔkus, bet jam tai nerΔp∂jo, nek∂l∂ noro nei juos nura-minti, nei paerzinti.

Jeronimas buvo skaidrus: pro jo kaul∂tå kΔnå prasißviet∂ trystvoros stipinai, ̂ kuriuos jis buvo atr∂m´s nugarå, uΩ j¨ augantisserbent¨ krΔmas, obels kamienas. Angelei atrod∂, kad gal∂t¨d∂d´ pakelti su visa k∂de ir nusineßti ^ miestå: pasistatyt¨ prießlangus tarsi kokiå tik jai vienai regimå skulptΔrå ir dΩiaugt¨si jakiekvienå laisvå valand∂l´. GalbΔt jis suprato jos norå. Íyptel∂-jo. Dantys dar labiau ißsikreivin´, dar labiau ißstyp´ iß rausv¨danten¨, parud´ nuo cigareçi¨, bet savi. Jeronimas nebΔt¨ iß-tv∂r´s tokio paΩeminimo: kiekvienå vakarå merkti ̂ stiklin´ pro-tezus. Gal jis sutart^ sudar∂ su Dievu, kad jam, devintå deßimt^baigiançiam seniokui, neat∂m∂ galimyb∂s sukramtyti ne tik kum-pio gabal∂l^, bet ir agurkå, raugint¨ kopΔst¨ Ωiupsn^. Blogiau,kad paßykßt∂jo noro kramtyti. „Aß dar pas∂d∂siu. Pietaukit beman´s...“ – Jeronimas sududeno jam nepriklausançiu bosu, kaid∂dien∂ kviet∂ visus ^ vid¨ prie stalo.

Angel∂ g∂r∂ arbatå iß l∂to, tarytum nesuprasdama, kå daro,rijo kåsn^ po kåsnio. Ta oro skulptΔra, likusi kieme, buvo tik-rovißkesn∂ uΩ prießais nos^ l∂kßt∂je garuojançius kotletus, bul-vytes su krapais, apvalias vaik¨ akis, ^smeigtas ^ d∂dien∂s kep-tå pyragå. Jau Ωinojo, kad neßiosis jå kaip kok^ amuletå, pa-sl∂ptå toje smegen¨ kertel∂je, kurioje gul∂jo d∂d∂s surankiotiKosto kΔno gabalai, surΔdij´s, apsamanoj´s, bet vis dar tvirtasÛalçi¨ tiltas, ^ kruvinå tvarst^ suvyniota motinos ßypsena.

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 41

Dant¨ motina neteko, kai visi jau buvo prad∂j´ primirßtikarå. Retkarçiais dar vienas kitas nakties sveçias ißnirdavo ißtamsos, bet jau neklupd∂, neßaud∂, tik praßydavo duonos irlaßini¨. Kaimas palengva atsigavo, moterys susieidavo ^ mo-jaunas, vyrai – pakortuoti, tik motina nek∂l∂ kojos iß nam¨ –jai prasid∂jo pragarißki skausmai: dantenos pΔliavo, tinoskruostai. Ji kiekvienå savait´ vaΩiavo ̂ miestel^, ir nelabai bu-vo aißku, ko dejuoja: iß skausmo ar d∂l poniai Valeviçieneisumok∂t¨ pinig¨. Paskui ji ilgam aprimo. Veng∂ kaimyn¨, n∂-jo niekur ̂ sveçius, net Angel∂s pirm¨j¨ mokslo met¨ pradΩiosßvent∂je nepasirod∂. Motinos dantenos gijo labai l∂tai, lΔpossukrito, ji visai ißblyßko ir pasidar∂ panaßi ^ kaimyn¨ moçiut´Onå. Kartais, jeigu Angel∂ labai ^kyriai praßydavo, motina„^traukdavo“ skruostus ^ vid¨ ir padarydavo „triuß^“, „raga-nå“ arba „pabaiså“. BΔdavo baisiai juokinga.

Nuolatos girdimos kalbos apie dantis pasidar∂ tokios pat ^p-rastos, kaip ir t∂vo knarkimas po kiekvien¨ piet¨ çia pat priestalo. Jis nukrisdavo aukßtielninkas ant lovos su batais, visaisrΔbais, kartais akis prisidengdavo kepure, kartais prieß uΩmig-damas ißsiimdavo protezus ir ißkrapßtydavo pirßtais „tuos pra-keiktus trupinius“, kurie erzino jo gomur^. Vis d∂lto t∂vams pra-d∂jus dant¨ temå, retsykiais Angel∂ suklusdavo. Ji nelabai suvo-k∂, ko t∂vas ßirsta, keikiasi, burnoja, r∂kia, kad daktarai – baisΔslupikai: uΩ kiekvienå pakrapßtymå – klok jiems ßimtines. Ne-suprato ir motinos liΔdesio. Po t¨ kalb¨ ji ißvaΩiuodavo ^ mies-tå. Angel∂ viså dienå praleisdavo toje sodybos pus∂je, iß kuriosmatyti Ûalçi¨ tiltas. Ißvydusi juo dundant^ traukin^, virp∂davoiß smalsumo: gal jis parveΩa motinos dantis? Na, Ωinoma, ir ries-taini¨, gal ir limonado buteliukå...

Gal¨ gale tai ^vyko. Motina tai ßypsojosi, tai verk∂ viså sa-vait´. Jos dantys buvo baltut∂liai, beveik taip balti, kaip du

42 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

labai vis¨ saugomi giliai ind¨ spintel∂je ant daili¨ l∂kßtuçi¨pad∂ti maΩyçiai puodeliai. Jie buvo vienintel∂ vokieçi¨ ko-mendanto dovana motinai, kai j¨ stovykloje dirbo ketveriusmetus. Vir∂ valg^, plov∂ drabuΩius, tvark∂ barakus. Íitaip jigelb∂jo savo brolius ir vyrå nuo darb¨ Vokietijoje. Motina ne-m∂go apie tai pasakoti. „ Karas buvo, vaikeli, karas...“

Karas Angelei buvo tie du balti puodeliai. Jie primin∂ spin-dint^ sniegå. Dabar taip ryßkiai ßviet∂ motinos ßypsena. Ange-l∂ net prisimerkdavo ^ jå ΩiΔr∂dama – buvo graΩu ir nepapras-tai paslaptinga. Yra dantys. Dant¨ n∂ra. N∂ra m∂nes^, antrå.T∂vas burnoja. DauΩo kumßçiu stalå. V∂l motina panaßi ̂ triu-ß^, raganå ar pabaiså... Ji vaikßto susenusi, suvargusi, beveik suniekuo nesikalba. Kol traukinys v∂l parveΩa baltus dantis.

Íitai kartojosi bene keturis kartus. T∂vas ∂m∂ kreivai ΩiΔr∂-ti ^ motinos burnå: „Visiems iß pirmo karto tinka, o tau nie-kaip nepritaiko...“ Pritaik∂. Motina paslapçiom pasiskolino ißpusbrolio pinig¨ ir susirado geresn^ protezuotojå. ParvaΩiavoßvyt∂dama. Nespaud∂. Nemaud∂. NepΔliavo. Gal∂jo kramtytine tik karßtoje arbatoje ißmirkytå riestain^. Jos skruostai v∂l^kaisdavo. Ji nepraleido ne vieno renginio Angel∂s mokyklo-je. Plojo, ßoko, ßypsojosi. Plaçiai, dråsiai, jaunatvißkai – spring-dama juoko aßarom. Angel∂ didΩiavosi ja. Motina – savo vai-ku ir dantimis.

D∂d∂ Jeronimas – seniausias kaime. Jo Ωmona gerokai jau-nesn∂, maΩuçiuk∂, greita. Angelei ji primena nuolatos plußan-çiå skruzd∂l´. Kartais net neaißku, kur ir kod∂l velka savo Δkioßapus. Bet ji Ωino. Ji visada viskå Ωino. Ûino, kad kraujais ßla-pintis gali Ωmogus prieß operacijå. Po jos – netur∂t¨. O Jeroni-mas ßlapinasi. Daktarai sk∂sçioja rankomis: amΩius, ponia, am-Ωius... Jeronimas grasinasi daugiau ^ ligonin´ negulsiås. Ten

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 43

nekaip su Ωmogumi elgiamasi. Ten fabrikas, sako jis. Geriaunamuose su kraujais ßlapintis, skausmus kent∂ti. Gal jam netnesvarbu, kå jauçia jo nykstantis kΔnas. Juk jis baigia sudilti.Tik d∂l Ωmoni¨ aki¨ Jeronimo siela velkasi marßkinius, uΩsi-deda baltå skryb∂l´ ir plevena po ja: dar neiß∂jusi, bet ir ne-santi – it paukßt∂s sparn¨ tylus plazd∂jimas sodo pakraßty, itstaigiai atsiradusi balta ßalçio lelija ant stiklo. Buvo, bet jaun∂ra. Dar yra, bet labai greitai pranyks. Kaip ßimtmetis. Kaipgyvat∂s p∂dsakas sm∂lynuose, kaip vaiko aßara.

Labiausiai Angel´ baugino kvapas. Atrod∂, kad kelios pirm¨-j¨ baΩnyçios klaupt¨ eil∂s jo sklidinai apsemtos. Gal∂jo juose irnes∂d∂ti parapijos senut∂s ir senukai, bet kvapas buvo. Mirß-tançi¨ kΔn¨ kvapas, gendançi¨ viduri¨ kvapas, tas visur paskuijuos slankiojantis, vimdul^ keliançios rΔgßties kvapas.

Jeronimas kvep∂jo drebul∂s Ωiedadulk∂mis. Jam nieko ne-trΔko. PlΔduriavo giesm∂se ir vainikuose ligos ißbalintas, ißtie-sintas – tikra Vießpaties ißskaptuota skulptΔr∂l∂. Daug kas nejo, o savo gyvenimå apraudojo. Gyvenimå, kuriame dΔzg∂,pluß∂jo tarsi viename avilyje kartu su Jeronimu. Be jo ir Ange-l∂s t∂vai n∂ vienais metais nenukas∂ bulvi¨, nenukirto rugi¨,nepapjov∂ kiaul∂s. Bet visa tai buvo kitoje sapno pus∂je, kurvaizdai, kvapai, garsai neißnykdavo atsibudus. Kur rasa, perkuriå nakt^ brisdavo Angel∂, neißtirpdavo kojoms palietus tam-sos prisig∂rusias grindis. Ten ji laß∂jo nuo kiekvienos smilgos,kiekvienos dobiliuk¨ galvel∂s. Kol jos su motina nueidavo perlaukus iki karvi¨, ßvarut∂liai nuplaudavo ne tik iß nakties gl∂-bio ißslystançiå ßird^, bet ir guminius, vakarykßçiu purvu apli-pusius batus. Rytmeçio raså v∂jai labai greitai ißpΔsdavo iß ru-gi¨ p∂d¨, iß vasarojaus kaugi¨. Iß Angel∂s gyvenimo jå ißpΔt∂visiems laikams. Liko tik labai ryßkus, ramyb∂s prisig∂r´s

44 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

rugpjΔçio pavakarys, kai motina, atr∂mus paskutin^ tos vasa-ros rugi¨ p∂då prie paskutin∂s gubos, tar∂ Angelei: dabargalim pails∂ti. RaΩienose sprag∂jo sausra ir Ωiogai, saul∂ ta-rytum ßaudykl∂ aud∂ vakar¨ dang¨ raudonais siΔlais, nerda-ma ne tik pro ßakas, bet ir pro purius, pilkßvai melsvus debe-sis: graΩus buvo derinys. Per graΩus, kad ^stengtum nupl∂ßtij^ it amΩiams prilipusiå prie smegen¨ nuotraukå ar ^tikintumsave: tokie bΔna tik sapne. Sapnai nekvepia motinos prakai-tu, neduria paΩast¨ akuotais, netvinksi pΔlini¨ skausmu nuo^ pirßtus prilindusi¨ usni¨.

Per ilgai jos tada s∂d∂jo. Angel∂ dar ir dabar jauçia po ßlau-nimis nekult¨ rugi¨ çeΩes^ ir be galo lengvå, vos visai girdimåmotinos kv∂pavimå. Ji su çigonißkai skarele perrißta galva irt∂vo languotais marßkiniais gal∂jo pozuoti nesenstançios mo-ters portretui, o iß tikr¨j¨ tebuvo sudil´s dangaus drob∂s atau-das. Nepra∂jo n∂ savait∂, ir ßis siΔlas pokßtel∂jo Vießpaties del-nuose. Gal visai netyçia, per apsirikimå, kaip kad samprotavot∂vas, gal iß ßykßtumo, kaip man∂ Angel∂, vis labiau imdamatik∂ti, jog gyvena tik tam, kad viskas daug kart¨ iß jos bΔt¨atimta. Ko neat∂m∂ aukßtyb∂s, tå lyg niekur nieko nugvelb∂Ωmon∂s. Net ir motinos dantis. GråΩino jå Angelei graΩiai su-ßukuotå, graΩiai apvilktå, su graΩiai balta medvilnine juosteleper rusvus naujut∂laiçius batus perrißtomis kojomis. Tik bedant¨. Su bjauriai ^dubusiais, tvarsçiu perjuostais skruostais.Be dant¨, kuriuos tiek daug kart¨ traukinys veΩ∂ iß miesto. JiekaΩkur uΩsimet∂, o gal buvo sukißti kokiam nors kitam velio-niui ^ burnå. Kas dabar supaisys. Ligonin∂ didel∂, keiçiasi pa-mainos, Ωmoni¨ eil∂je pas Abraomå kaip prie ißpaΩinties peratlaidus – argi kam rΔpi susen´, sudil´ protezai. Ne protezai,o dantys! Mano motinos ßypsenå pavog∂t, ßunsnukiai nera-liuoti!!! – ßauk∂ Angel∂ abejingoms, visko, kas tik ^manoma

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 45

Ωem∂je reg∂ti, maçiusioms Ωmogystoms. Jos kraupiai garsiaibrauk∂ pirßtin∂tomis rankomis per standΩias gumines prijuos-tes, nusivalydamos mirties liekanas kaip duonos trupinius. Kasvisa tai surenka?

Baltas ßaltis slinko nuo baltomis plytel∂mis spindinçi¨ sie-n¨, lipo aukßtyn Angel∂s blauzdomis, pro j^ skverb∂si ßiurkß-tΔs ΩodΩiai, keiksmai, o uΩ kiekvien¨ dur¨ beveid∂ mirtis bri-do tik kå gyvast^ neßusio kraujo upeliais. Tik vilkai nekauk∂.Angelei j¨ trΔko labiausiai.

GertrΔda visada kvep∂jo Ωolel∂mis. DΩiovintomis Ωolel∂mis.Ji ir pati buvo it sudΩiΔvusi kaçp∂d∂l∂. Jos namuose tvyrojovisi kaΩkada ißbraidyti laukai su savo spalvom, kvapais ir v∂-jais, su medΩi¨ ßeß∂liais ir kißki¨ guoliais.

Kai tik Angel∂ sugr^Ωdavo ̂ miestel^, kojos, kaip arklys girtåßeimininkå, paçios neß∂ ^ siauråj^ GertrΔdos kambar∂l^.

– Nieko ßiandien Jums neturiu, – pritΔp∂ ji atsipraßin∂damaant languota lovatiese graΩiai aptaisytos lovos. – At∂jau iß lai-dotuvi¨.

– Ûinau, Ωinau, vaikeli. GraΩiai Jeronimå dangus palyd∂jo –n∂ debes∂lio.Tu man pati didΩiausia dovana. Ûmon∂s, prad∂j´soçiai valgyti ir maßinom ̂ baΩnyçiå vaΩin∂ti, neuΩsuka ̂ ßpito-l´. Mano krosnies ßiluma jiems dabar nereikalinga. Ir aß patinenoriu j¨ matyti. Net ir karai nieko neißmoko Ωmoni¨. Retaiir ̂ baΩnyçiå nueinu. Stov∂ti nebepaj∂giu, o s∂d∂dama pamokslonegirdΩiu... Nors nelabai man ir rΔpi, kå kunigas porina. Ilgaigyvenu, gal∂çiau uΩ j^ daugiau papasakoti, bet kas nuo to pasi-keis? O tu, gird∂jau, savo Ωmog¨ sutikai. Gerai, kad nes∂di,kaip aß dabar, viena ant krosnies. PaΩiΔr∂k, argi daug skiriuosinuo ßit¨ sudΩiΔvusi¨ Ωoli¨ pundeli¨? O juk ir man buvo duo-tas gyvenimas, pilnas medaus kaip biçi¨ korys. Varv∂jo jis, var-

46 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

v∂jo, laiΩ∂ visi, niekam neßykßt∂jau, ir vis man atrod∂, kad uΩ-teks. AmΩinai uΩteks. O kai sunerimau, jau buvo per v∂lu: kiau-ras, mano korys, kiauras, vaike. Antro meduneßio nebΔna. Mo-teris privalo laiku sukurti savo aviliui ßeimynå, kitaip – tiktußçi¨ koriuk¨ ßiugΩdesys jå lyd∂s ^ kapus.

– O JΔs, GertrΔda, ar tur∂jot tok^ Ωmog¨, kuris...– Ûmogaus negali tur∂ti. Gali tik prie jo prisißlieti taip, kad

taptum neatskiriama jo kΔno ir sielos dalimi. Aß prisißliejausiela. Man to uΩtenka. Bet ne visoms ßitaip.

Jos nemini Nebylio vardo. Bet Ωvelgdamos viena kitai ̂ akismato j^ s∂dint^ ant Ûalçi¨ tilto laimingu daug ir toli reginçioΩmogaus veidu. N∂ viena neΩino, kaip jis ten atsirado be palto,be kepur∂s, be GertrΔdos dovanoto ßaliko. Nugarå atr∂m∂ ^geleΩinius tilto tur∂klus ir, nuΩvelg´s iß aukßtybi¨ viså kaimå,su ßypsena atidav∂ dangui dvasiå. Nugarå ßiaip ne taip Ωmon∂sißtiesino – juk s∂dinçio neßarvosi, bet aki¨ uΩspausti jiems ne-pavyko – klapt ir v∂l Nebylys Ωvelgia ßypsodamasis it nuosta-bos negalintis nusl∂pti vaikas. Ir ko jis taip dΩiaugiasi sußal´sper pat^ KΔçi¨ vakarå? – nesuprato reti velionio lankytojai.GertrΔda labai nor∂jo, kad tas jo ΩiΔr∂jimas bΔt¨ skirtas tikjai, bet argi galima tokia laim∂? Juk ßalia stov∂jo ^ dailiå mer-ginå ißaug´s Nebylio Angelas.

– Aß greitai mirsiu. – GertrΔda prisimena, kå dar svarbaustur∂jo pasakyti Angelei.– Tau teks neßiotis mudu abu ßirdyje.Tai nebus lengva, bet kur kas lengviau nei pereiti pus´ Ωemynosu mirßtançiu vaiku ant nugaros. Nors... be angelo galima su-ßalti ir prie savo lauk¨ eΩios, kai iki ßiltai ßvieçiançio Ωiburio –vos keli Ωingsniai... Tu tur∂tum gyventi ilgai, nes kai aß numir-siu, ^ kieno sapnus sugr^ß Nebylys? Tu mus abu tur∂si priimti.Nepamirßk ir Veronikos aplankyti. Aß vis reçiau jai paraßau –akys labai pavargsta, o ir naujien¨ neturiu...

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 47

– Aß daΩnai pas jå nueinu. Bet Nebylys? Aß jo beveik nepa-Ωinojau, tik retkarçiais matydavau. Mama jo labai gail∂jo, bett∂vas nem∂go. Jis ateidavo iß nakties ir ^ nakt^ panirdavo. Ko-d∂l jis tur∂t¨ sugr^Ωti pas mane?

Norintys Ωudytis tur∂t¨ ißeiti ^ gatv´. È senamiesçio gatv´,geriausiai – ̂ Pilies. Grindinys filosofißkai margas, gludinamasne ratais, o kojomis. Platformos jo nem∂gsta, jos sukurtos ly-gesniems takams. Sunkoka prie rausv¨ akmen∂li¨ prisiderintiir aukßtakulniams – jie paprastai renkasi ßaligatv^.

Èkyriai elgetaujanti moteris pakeit∂ paltå, bet ne batus. Ji,nenusakomo amΩiaus, bedant∂, eina ir eina ißtiesusi deßin´ ^priek^ tarsi kokia nesibaigianti ßios ßalies skurdo reklama. An-gel´ ji erzina jau vien tuo, kad yra visißka GertrΔdos prießingy-b∂. Geriau jau kruvinas dailininko autoportretas ant parod¨rΔm¨ sienos. Jis ßiek tiek primena Nebyl^.

Kas bΔt¨ geriau: aßtuonioliktas amΩius Pilies gatv∂je ar koksdvideßimt antras? AmΩi¨ palikim tå pat^. Tas paçias parduotu-vi¨ vitrinas, kurios niekada niekuo Angel∂s neviliojo, tå pat^storå studij¨ draugå, mokslo pirmΔnå, dabar su visai gerai ati-dirbta amerikonißka ßypsena ir kur kas maΩiau nußlifuota ang-l¨ kalba uoliai pardavin∂jant^ gintarinius papuoßalus.

Angel∂ mat∂, kaip nauja pavard∂ ̂ sikΔr∂ po kultΔros centrostogu. Madam Serbenta. Centro direktorius lieknas, tamsausgymio, rud¨ aki¨, uΩvoΩt¨ apvalainais akiniukais, ilgu Ωåsiniß-ku kaklu labai der∂jo prie madam Serbenta darb¨, bet ne priejos paçios. Sultingoji Serbenta, rausvaskruost∂ Serbenta ir vosgirdimas byrançio sm∂lio çeΩ∂jimas jos darbuose. Sm∂lio laik-rodΩiai ΩaidΩia gyvenim¨ ßeß∂liais, sm∂lio pilys subyra ̂ paukß-çio plunksnå, kuri dailiomis ßventraßçio eilut∂mis raßo ir raßo

48 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

liguistå Ωmogaus egzistencijå tarsi nesibaigiançiå kardiogramoskreiv´. Madam Serbenta ßypsosi plaçiai, tarsi bΔt¨ Ωaidusi nesu laikiniausia materija, o su kokiais nors geleΩiniais kareiv∂-liais, kuriuos Napoleonas pamet∂ pakeliui ^ Maskvå.

Çia visi savi, nereikia atrinkin∂ti nei ßypsen¨, nei ΩodΩi¨,nei kam nors siΔlyti raudono vyno – akimirksniu ant staloißsirikiuoja tußçios taur∂s. Etatiniai parod¨ atidarin∂tojai jauantråkart rikiuojasi prie „baro“.

Angelei labiau patinka vyno spalva nei jo skonis – aitrokas,sutraukiantis gomur^. Dar labiau jai patikt¨, jeigu koks norsmeninink∂lis, pajut´s netik∂tai j^ ap∂musiå ekstaz´, sutraißky-t¨ taur´ delnuose ir tada neatskirtum, ar laßa vynas, ar krau-jas. Salsvas, lipnus, ßiltas gyvasties Ωalçiukas perßliauΩt¨ perMadam Serbenta sm∂lio simfonijå. Jis bΔt¨ daug realesnis neiΩaltys ant Pilies gatv∂s grindinio.

Sausas kraujo laßelis kab∂jo ant Veronikos nosies, kai pa-skutin^ kartå ji stov∂jo prie savo buto dur¨ nugara atsir∂musi ̂sienå.

– Stovi, – pasak∂ uniformuotas storulis. – Ji stovi kampe.Paskui jo plati subin∂ pamaΩu ∂m∂ slinkti pro langå vidun, kolvisi, stovintys apaçioje, pamat∂ jo tarnybini¨ bat¨ nutrintuspadus. Jis ^ßliauΩ∂ ^ Veronikos namus it koks Ωalias, riebiomisring∂mis banguojantis kirminas.

Angel∂ stov∂jo kieme ßalia Veronikos kaimyn∂s, lenk∂s Ju-zefos ir senuko iß penkto A buto, esançio deßiniajame namosparne. Tai jis paskolino kop∂çias. Pats neΩinojo, kam jas ligßiol laik∂ sugriΔti baigiançiame sand∂liuke. Gal kaip tik ßiaipopietei – v∂siai ir giedrai, kalendoriuje paΩym∂tai, kad pri-klauso policijai. Ívent∂s priklauso vis¨ profesij¨ Ωmon∂ms. An-

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 49

gel∂ neΩinojo, ar yra karilioninink¨ diena. Íita gal∂jo jiemstikti labiau nei Ωaliukams. Íita buvo ypatinga. Su negyvu pa-çios gyviausios substancijos laßeliu ant Veronikos nosies. Ogal tai buvo paskutin∂ aßara, kaip kad paskutin^ kartå perskai-tyti laißkai, atsi¨sti iß Angel∂s gimtojo kaimo, paskutinis dube-n∂lyje ant stalo paliktas nesuvalgytas miltinis blynas. Jis dΩiΔ-vo ir lauk∂ Veronikos, persmeigtas ßakute, bene viså savait´. Jinepri∂jo ir neatsikando jo. Nepri∂jo ir prie dur¨, kai Angel∂spaud∂ skambuçio mygtukå, nei prie telefono, nes j^ buvo iß-jungusi. Veronika jau stov∂jo kampe desperatißkai nuleidusirankas ir galvå. Paskutin∂ aßara, kruvina aßara, sustingo antjos nosies galiuko.

Èmit´s pareigΔnas nedr^so ißtraukti uΩ dur¨ rankenos uΩkiß-tos apvytusi¨ astr¨ puokßt∂s. Jis viså pusvaland^ tryp∂ ßalia vislabiau nerimaujançio Veronikos brolio, murm∂damas, kad neiatsuktuvo, nei kirvio netur^s, kaipgi jis atidarys svetimas du-ris. LauΩtis jam draudΩiås ^statymas.

– Aß leidΩiu, praßau... – dejavo brolis.Angel∂s atneßt¨ astr¨ jie neliet∂. Nusprend∂ lipti pro langå.

Juk tik antras aukßtas, o vyras jaunas.Vyras buvo per daug stambus, o gal per daug ißg∂r´s savo

profesin∂s dienos proga. Jis ilgai çiupin∂jo lietvamzd^, dar il-giau Ωvalg∂si ^ du sukrioßusius, kaip ir visas namas, lang¨ r∂-mus. Jam buvo nedråsu kelti aukßtyn savo storå uΩpakal^.

Reik∂jo kop∂çi¨. J¨ nebuvo. Bet Angel∂ nesutiko paliktiVeronikos kiemo. Gal¨ gale surado kaimynå, kuris ∂m∂ barß-kinti ^vairiausio dydΩio rakt¨ ryßuliukå. Tarp j¨ vienas buvonuo seniai nevarstom¨ sand∂liuko dur¨.

Kop∂çios jau stov∂jo atremtos ^ sienå. PareigΔnas duso. At-siseg∂ pirmåjå marßkini¨ sagå, kilstel∂j´s kepur´, nusißluost∂

50 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

prakaitå. Angel∂ tik dabar suvok∂, koks jis jaunas. Vaikinas, ißl∂to m∂gindamas kiekvieno skersinio stiprumå, lipo aukßtyn.Angel∂ ir kitos moterys spaud∂ kop∂çias prie sienos. TurbΔtvisos galvojo: „Greiçiau, greiçiau, tu storas nerangus parße!“

Jis buvo ties langu. Atsisuko:– Ant palang∂s viduj – g∂l∂s. Kå daryt?– Nesvarbu. Stumkit langå, stumkit, – mosikavo rankomis

brolis. PareigΔnas stumtel∂jo kirvarp¨ sugrauΩtå r∂må. Dusliai

pokßtel∂jo dΔΩtantis vazonas. Tai buvo Veronikos SanseveriaTrifasciata. Storasis Ωaliakelnis pΔkßdamas atsir∂m∂ ant palan-g∂s. Atsisuko:

– Ji stovi. Ar man...– Lipkit vidun ir atrakinkit duris. – Angel∂ negird∂dama

savo balso paleido kop∂çias. Mediniai, sukti, siauri laiptai ^ antrå aukßtå uΩsuko jos

smegenyse mirtinå kilpå – beveik tokiå paçiå, kokiå pasirin-ko Veronika: baltos, plonos, medvilnin∂s juostel∂s, pardavi-n∂jamos kiekvienoje galanterijos parduotuv∂je, kiekvienameturguje. Tik tiek tereikia, kai nori ilgai, netrukdoma stov∂tiprie sienos.

Kiekvienam sava kilpa, ponia. Pasakyt¨ tardytojas, apΩiΔri-n∂j´s Veronikå. Kiekvienam sava puota, pasakyt¨ Angel∂ sto-ruliui pareigΔnui, nugvelbusiam nuo Veronikos stalo kosmeti-n´ su jos santaupom.

– Kå tik buvo çia jos piniginuk∂, – plasnojo po kambar^Veronikos brolis, pragertå gyvenimå sukiß´s ^ nutrintas liet-palçio rankoves. – Pats jå rankose tur∂jau: prikimßta po litå,po du...

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 51

UΩ gerå darbå pareigΔnas pats pasi∂m∂ atlyginimå. Virv´,sudΩiΔvus^ blynå, atverstå knygå, ant grind¨ gulint^ telefonolaidå pateik∂ tardytojui. Íis keliais profesionaliais sakiniais api-bΔdino viskå savo blankuose ir... paliko artim¨j¨ globai.

Brolis ißsineß∂ raktå, sustΔm∂ gilyn ^ vid¨ kalnå drabuΩi¨,kuriuos Veronika buvo numetusi tiesiai prieß duris nuo jai rei-kalingos aukßt∂liau pritvirtintos kabyklos, ir iß∂jo ged∂ti. Laip-tin∂s prieblandoje bolavo plaçiai pabirusios astros. Prie langostov∂jo moteris peroksidin∂m garbanom. Ji skambindavo Ve-ronikai deßimtis kart¨ per parå ir sakydavo: „Tu, sena kale,tau galas. Kå, dedi ^ kelnes, susmirdusi inteligente? Mes taveißdulkinsim iß çia. Gr^ßi atgal ^ savo pelk∂tå kaimå. Netyl∂k,sterva, Ωinau, kad girdi.“ Paskui ragel^ perduodavo savo sugy-ventiniui. Íis – sΔnui. SΔnus – savo draugeliams.

Mirusieji pranaßesni uΩ gyvuosius. Pasidaro baisiai ißdidΔs –su jais nepasismaginsi, nepasiginçysi, nes Ωinai, kad jie iß tik-r¨j¨ negirdi... Mirusi¨j¨ ir nepagåsdinsi. Baim∂ – pati seniau-sia AIDS forma – gyv¨j¨ privilegija. Jos viruså kiekvienas Ωmo-gus neßioja savyje, bet ne kiekvienas suserga. Vienus baim∂pribaigia staiga, kiti merd∂ja viså gyvenimå. Veronikå ji ßiameΩmoni¨ knibΩd∂lyne ^veik∂ per porå met¨.

Baim∂, kad rytoj bus atimta tai, kå dar ßiandien Angel∂turi, neapleido jos net ir sapnuose. Paßokusi iß mieg¨ ^siklau-sydavo ̂ vyro alsavimå, o paskui puldavo ̂ kitå kambar^ ΩiΔr∂-ti, ar iß jo dar nepavogti snΔduriuojançio t∂vo sapnai, ar kasnors gr∂smingas nestovi uΩ sandariai uΩdaryt¨ lang¨. Kiekvie-nå dienå buvo vis labiau ^sitikinusi, kad visa tai, kå turi, tikiliuzija. Niekas jai nepriklauso. O gal ir ji niekam nepriklau-so? Gal ji buvo skirta tik Nebyliui? Jis, kaip kad ir sak∂ Gert-rΔda, vis sugr^Ωdavo ^ jos sapnus ir ved∂si ved∂si per neapr∂-

52 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

piamus sniegynus – juose nebuvo jokio nerimo, per juos An-gel∂ plauk∂ baltais savo sparnais uΩkliudydama tik amΩinossaul∂s spindulius.

Kaip ̂ veik∂ paskutin´ savait´, Angel∂ neatsimena. Labai bi-jojo bijoti. Tod∂l trauk∂ ten, kur daugiausia Ωmoni¨, kur labairyßkios ßviesos, kur n∂ra vakaro prieblandos nei tirßto naktiesgaubto. Taçiau gyvieji nenor∂jo nei su ja kalb∂tis, nei ißgerti,nei sutraukti cigaret∂s. Ji jiems nepatiko su paprasta medvilni-ne virvele ant kaklo. Tod∂l ji suko ir suko ratus apie gatv´,kurioje vienas kiemas dar neseniai çeΩ∂jo çiobreliais ir pasku-tin∂mis kaimo naujienomis, kol pro du gerai paΩ^stamus lan-gus ißvydo kΔliais virstant^ girtå, apsiseil∂jus^ vakarå, ßnarpß-çiant^ nos^ ^ Veronikos nertas stalties∂les, bekuriant^ krosn^storais jos knyg¨ tomais. Kai pro juokingai plonå skardin^ ka-miniukå ∂m∂ raitytis svetimas, çiaudantis dΔmas, Angel∂ su-vok∂: ^ pelenus nepavirs tik Ûalçi¨ tiltas. Meistras j^ taip su-konstravo, kad ißlaikyt¨ kiekvieno ßimtmeçio svor^.

GertrΔdå palaidojo toje vietoje, kur ils∂josi Nebylys. Para-pijonys dΩiaug∂si, kad dabar bent vardå ir pavard´ ant lentel∂sbus galima uΩraßyti, o tai stov∂jo tik medinis kryΩius be joki¨uΩraߨ.

Angel∂ vykd∂ GertrΔdos nurodymus – jai buvo prisakyta,kam kokius daiktus turi ißdalyti. Neß∂ miestelio vargetoms kam-paru ir Ωol∂mis persismelkusius senut∂s sijonus, skaras, kitomsßpitolnink∂ms nutemp∂ suklypusias k∂des, stalå atidav∂ zak-ristijonui – prakuroms. Ißtußtintas ilgas it tramvajus kambar∂-lis pasidar∂ kaip niekad didelis ir primin∂ karstå. Angel∂ j^ißßlav∂ ir atidariusi krosnies dureles ßustel∂jo ant pakuros Gert-rΔdos kv∂pavimo ßilumå dar saugançias pakampi¨ dulkes, pro

Û a l ç i ¨ t i l t a s ( 53

jos pirßtus praslydusius paskutinius duonos trupinius. Kros-nyje buvo ir daugiau ßiukßli¨. Valand∂l´ Angel∂ band∂ atsispirtipagundai, masinançiai suΩinoti, kå GertrΔda degino paskuti-n´ savo gyvenimo dienå. Ji jaut∂ tå paçiå, viså kΔnå kaustançiåbaim´, kaip anuomet vaikyst∂je, stov∂dama ant Ûalçi¨ tilto:lipti ant tur∂kl¨ ir eiti paskui Kostå ar ne? Ißtraukti apsvilus^såsiuvin^ ar ne? Per tiltå pereiti taip ir neißdr^so, bet kod∂ltur∂t¨ ir ß^ kartå sutur∂ti tå kvaitulingå troßkimå?

GertrΔda raß∂ nuoßirdΩiai, atvirai, tiksliai atkartodama dia-logus ir, kaip niekas kitas, nepaprastai dailiai – ne veltui pir-majai komunijai besiruoßiantys vaikai, kuriuos ji mok∂ tik∂ji-mo ties¨, pravardΩiavo jå Gotika. Kiekviena pirmoji raidel∂ißraityta, ißgraΩinta. Angel∂ skait∂ ir skait∂ apdegusias GertrΔ-dos gyvenimo nuotrupas, o kai baig∂, nakties tyloje ißgirdoduslius Nebylio Ωingsnius. Pro l∂tus, sunkius jo kareivißk¨ ba-t¨ dunks∂jimus prasimußdavo smulkus, linksmas kaukß∂jimas –taip gal∂jo tuks∂ti tik GertrΔdos aukßtakulniai ant marmuri-ni¨ baΩnyçios grind¨ arba tilto tur∂kl¨. Akimirkå ßm∂stel∂jomintis, kad dar galima sustabdyti j¨ art∂jimå: Angel∂ puol∂prie sienos, ant kurios dar buvo lik´s kab∂ti ißbluk´s GertrΔ-dos ißsiuvin∂tas kilim∂lis su dviem prie upelio stovinçiomisstirnomis. Nupl∂ß∂ j^ vienu mostu ißraudama ir vinutes, kurio-mis buvo prikaltas. Ant ßviesaus sienos lopo juodavo murzi-nas, apsitryn´s uΩraßas: SUTINKU. ANGELUI REIKIA TÎVË.

Dabar trauktis nebuvo kur. Ißgirdusi anuodu krebΩdant uΩdur¨, ji karßtligißkai ∂m∂ raustis rankinuke. Paskubomis ißsi-traukusi tußinukå, kol v∂r∂si durys, susp∂jo uΩraßyti ßalia:SUTINKU. EISIU ÛALÇIË TILTU.

54 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

N u o t r a u k a p a s u i ( 55

A P S A K Y M A I

Nuotrauka pasui

Kovo pabaiga. Naktimis dar spusteli ßaltukas, bet vidudien^jau ir vievers^ gali ißgirsti. Laukai kaip Ωalmarg∂s nugara: bal-tas lopas, rusva arimo kalvel∂, dar sniegu padengtas sl∂nis, betçia pat ir plikas pΔdymo lopas.

Vießkeliu ^ Ringi¨ valsçi¨ straksi laibakoj∂ mergina. Keliasduob∂tas, rat¨ ißmaltas – vien balos ir purvas, tod∂l reikia ati-dΩiai pasirinkti sausesn´ vietå, ypaç jeigu nori nueiti ^ raßtin´neapsitaßkius iki keli¨ juoda pavasario polaidΩio pliure. Ska-rel∂ rankoje, plaukai palaidi, sugarbanoti, iki peçi¨, paltelisdar Ωieminis su avikailio apykakle, susegtas aukßtai po kaklu.Mergina ^raudus ne tiek nuo ßilt¨ drabuΩi¨ ir ^ veidå plies-kiançios saul∂s, kiek nuo noro greiçiau atverti duris, uΩ kuri¨s∂di svarbΔs valdininkai, ir pasakyti: „Man jau aßtuoniolika.Noriu tur∂ti paså“.

Elenos LauΩikait∂s iß Laugali¨ kaimo, gimusios 1918 me-tais, norå ißpildyti buvo galima tik su viena sålyga: jeigu jiatneß nuotraukå. Fotografas dirbo çia pat, uΩ sienos, kitamevalsçiaus kambar∂lyje.

Dar raudonis nebuvo prading´s nuo merginos skruost¨ irant nosies Ωib∂jo vos matomi prakaito laßeliai, kai ji atsistojoprieß kamerå. Fotografas, kuriam paså vos prieß porå met¨ißdav∂ tie patys Ringi¨ valsçiaus valdininkai, nebuvo itin kal-

56 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

bus. Nes ir kå çia kalb∂ti? Pastatei Ωmog¨ ten, kur reikia,nusitaikei, liepei nejud∂ti, pliaukßt, ir viskas. Visos nuotrau-kos tarsi duonos kepaliukai panaßios: to paties dydΩio, vir-ßuje lentel∂ su uΩraßu Ringiai ir skaiçiai 13/26 – 59, o apa-çioje – galva ir truput∂lis peçi¨. Ir niekados niekas neprie-kaißtavo, kad susirauk´s ar negraΩiai prasißiep´s iß∂jo, nesargi tai svarbu? Kaimo Ωmogui kad tik greiçiau dokumentussutvarkyti, ^vykdyti virßaiçio ^sakymus ir v∂l prie darb¨ gr^Ω-ti. Valsçius – vieta, ^ kuriå ne iß didelio noro Ωmon∂s ∂jo, oreikalo prispausti.

Elenå atgin∂ pavasaris. Visi aßtuoniolika met¨ it smagus bo-tag∂lis pliaukßtel∂jo jai per pakinklius, ßvilpavo valiΔkißkas dai-neles ausyse, Ω∂r∂ aukßtyn garbanotus plaukus. Ji buvo jaunair graΩi. Tokios nor∂jo ir nuotraukos.

Fotografas Stasys Vitkauskas taik∂si ßiaip, taik∂si antraip,bet vis kas nors jam nepatiko, vis atrod∂ – galima dar kitaippakreipti veidå, papraßyti platesn∂s ßypsenos, pataisyti ne vie-toj ißlindusiå plauk¨ sruogå.

Elena jau ne kikeno, o kvatojosi visa gerkle, sp∂jo ißklausi-n∂ti, iß kokio jis kaimo, kiek turi broli¨, seser¨ ir ̂ kurio mies-telio baΩnyçiå sekmadieniais eina. Prie Stasio nugaros prilipomarßkiniai, po tanki¨ plauk¨ kuokßtu, kur^, ißlind´s iß po juo-dos marßkos, vis uΩmesdavo atgalia ranka aukßtyn, ißrasojokakta, ir Stasys suprato, kad tokios nuotraukos jis dar nebuvoniekados „ißkep´s“.

– Aß tau padarysiu dar kelias... Íiaip sau, ne pasui... – pasiΔ-l∂ bijodamas, kad Elena kaip pirmoji pavasario petelißk∂ neiß-skrist¨ taip staiga, kaip ir ^skrido.

Tupin∂jo, steng∂si ir turbΔt nujaut∂, kad paçios geriausiosnuotraukos jis niekam niekados negal∂s parodyti, nes ji likoamΩinai atsispaudus ßirdyje.

N u o t r a u k a p a s u i ( 57

Elena gavo paså, nors grieΩtas senyvas valdininkas ilgokaivart∂ jos nuotraukas:

– Kad panel∂ labai nerimtai çia atrodai. Ûandai nuo juokoplyßta, o pasas – rimtas dokumentas. – Pak∂l∂ akis ^ merginå,v∂l Ωvilgtel∂jo ^ nuotraukå, paskui numojo ranka tarsi sakyda-mas, kad kokia gyvenime, tokia ir popieriuje – akyse velniΔkß-çiai kazokå ßoka.

Laiminga kaip niekad l∂k∂ ^ namus, o pradΩiΔvusio vießke-lio dulk∂s gul∂ ant jos nuog¨ blauzd¨ ir pakel∂je Ωydinçi¨ pie-ni¨. Ne vien pasu dΩiaug∂si. Saujoje spaud∂ pluoßtel^ Stasiopadaryt¨ nuotrauk¨ „atminçiai“, o ßirdyje – slaptå paΩadå su-sitikti su juo sekmadien^ po mißi¨ Ωydelio Joßk∂s smukl∂je.Stasys sak∂ atneß jai tokiå nuotraukå, kokios ji dar gyvenimen∂ra maçius.

– Tu manai, kad ji panaßi ^ mane? – tå sekmadien^ Elenaatsargiai glost∂ daΩais padengtå drob´ ir jau neΩinia kur^ kartånepatikliai kraip∂ galvå. – Ji tokia ßviesi ir... graΩi... Ir sukne-l∂s aß tokios neturiu...

– Çia tik pien∂s, Ωydinçios pien∂s, aß ΩiΔr∂jau, kai ∂jai na-mo ir...

– Suknel∂ iß pieni¨, cha cha cha, – skamb∂jo Elenos juokasper viså smukl´, ir paΩ^stami bernai ∂m∂ vienas kitå kumßçio-ti, atseit, ko tai LauΩikaitei taip linksma?..

Linksmi buvo Elenos sekmadieniai su Stasiu ir ßeßtadieniovakarußkos. Nor∂josi rasti kuo daugiau reikal¨ ^ valsçi¨, kadbent kartå per savait´ gal∂t¨ uΩb∂gti ^ maΩå, tyl¨ fotografokambar∂l^. Ûydinçi¨ pieni¨ suknele vilkinçios Elenos portre-tas kabojo jos kamarait∂je ßalia Marijos ir Kristaus, stebinda-mas ne tik viså ßeimynå, bet ir dievobaimingas kaimo mergi-nas, kurios ne be pavydo apΩiΔrin∂jo ßiltå ßvieså skleidΩiant^Stasio paveikslå. GraΩi, bet keistoka pora – v∂javaikißkai links-

58 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

ma Elena ir tylus, m^slingas Stasys – k∂l∂ j¨ bendraamΩiamsnuostabå, o vyresniesiems uΩuojautå: kur ir kaip jiedu gyvens?Stasys – gimini¨ uΩaugintas naßlaitis, Elena – ßeßtas vaikas neitin turtingame Δkyje, jai reikia ißeiti ^ marçias, ne su plikubernu susid∂ti...

Elena LauΩikait∂, mano motina, viså savo amΩel^ nugyvenotame paçiame Ringi¨ kaime, visai netoli tos vietos, kur susiti-ko pirmå savo meil´. Tik ißtek∂jo ji ne uΩ Stasio, o uΩ Ringi¨kaimo Δkininko. Ißtek∂jo po karo, kai valsçiaus centras ißsik∂-l∂ ^ miestel^, o apgriuvus^ raßtin∂s pastatå valstieçiai ißard∂:kas pasi∂m∂ duris, kas langus, o kam akmenys ^ statom¨ tvar-t¨ pamatus tiko.

– Ar karas judu ißskyr∂? – bandΩiau suΩinoti graΩios istori-jos pabaigå, bet lig tol buv´s giedras motinos veidas apniuko,ßilta ßviesa akyse prigeso.

– Et, vaikeli... Gal karas, o gal tokia buvo Dievo valia...Pieni¨ pievos nepasiklosi, dangum neuΩsiklosi... Sako, jis naß-l´ su vaikais ved∂, pießimo mokytoju dirbo. Ir stogas virß gal-vos, ir pavalg´s...

– Ar neteko v∂liau susitikti?– Maçiau kartå... turguje... Savo paveikslus pardavin∂jo, bet

jau ne tokius graΩius ir ßviesius, ne tokius... Tai ir nepri∂jau.– O kur dingo portretas?– Ne tokius dalykus per karå buvo ne^manoma ißsaugoti, o

kå ten portretas. VeΩiojausi dar kur^ laikå visur su savimi, betkai vokieçiai darbams pa∂m∂, kraust∂m∂s iß barak¨ ^ barakus,taip ir dingo... Bet nuotraukå dar turiu.

Íiandien tå nuotraukå turiu aß. Joje laime ir jaunyste trykß-tanti mergina nedaug kuo panaßi ̂ moter^, kuri mane pagimd∂ir uΩaugino: liΔdnom gerom akim, m^slingu veidu, rΔpesçi¨ißvagota kakta.

N u o t r a u k a p a s u i ( 59

Íiandien Elena LauΩikait∂ ilsisi miestelio kapin∂se, o StasysMorkΔnas – uΩ koki¨ dvideßimt kilometr¨, nuoßalioje miestogatvel∂je stovinçiame name, dar tursena iß kambario ^ kamba-r^ ir retkarçiais pavarto pageltusius savo pirmuosius darbus –nuotraukas su uΩraßu: „Ringiai“ 13/26 – 59. Keista, bet laikuib∂gant savo mamå ∂miau matyti tik tokiå, kokiå viså gyveni-må reg∂jo Stasys – ßvytinçiå merginå iß nuotraukos. Matau,kaip ji Ωengia dulk∂tu vießkeliu palaidais garbanotais plaukais,lengvai it stirna perßoka per pavasario balå, gal net ir dainel´niΔniuoja, nes jos rankoje – ßvieΩut ßvieΩut∂lis pasas, o ßirdyje –Ωydinti pieni¨ pieva.

60 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Senis

Jis buvo nedidelio Δgio, kresnas, ilgom, iki paΩemi¨ it beΩ-dΩion∂s nukarusiomis rankomis, kaΩkoks kampuotas, neran-gus ir atgrasus. Senis. Taip j^ vadino t∂vas, taip vadino visagimin∂. Tod∂l ir jo vardo lig ßiol neΩinau. KaΩin, ar kiti j^ Ωino-jo. Apie sen^ niekas geruoju. Apie sen^ tik atsargiai, puse lΔp¨.Senis – vaikyst∂s paslaptis. Ir namai senio suklyp´, tamsΔs, sumoline asla. Bet jis buvo turtingas. Taip man∂ visi kiti broliai(o jie nebuvo iß t¨ nepavydΩi¨j¨), kai d∂d∂ Jonas ved∂ senioanΔk´. Aukßta pajuod∂l∂ pliauska ilga nosim, ilgom kojom,ilgu kaip susenusios kumel∂s kaklu. Naßlys su dviem vaikais –ßeßiolikmet´. D∂l pinig¨? Iß sielvarto? Juk t∂vas sakydavo: ge-ra buvo Jonien∂, graΩi moteris, tvarkinga ir maistå skaniai ga-mino, tik per anksti pasimir∂. Geri visada mirßta per anksti.Taip tu manai, ne t∂vas. Gerosios Jonien∂s net nuotraukojeniekada nereg∂jai. „Pliauskå“ prisimeni. Jonui ji tik vienå sΔ-n¨ pagimd∂, bet jis buvo „kitoks“: neg∂r∂ kaip anuodu, ̂ moks-lus iß∂jo, paliko namus. Labai anksti prad∂jo neapk´sti plΔkti-n∂s aslos ir apgriuvusios krosnies, kurios met¨ metais niekasnetais∂, nes visi buvo ^prat´ prie dΔm¨, dΔmai buvo tap´ j¨gyvenimo dalimi. Senis rΔk∂ baisiai smirdançiå pypk´ ir ap-skritai nelabai atskyr∂, kada iß jos kyla melsvi kamuoliai, okada – pro ^kaitusio suskeld∂jusio molio plyßius – iß krosnies.

S e n i s ( 61

– Na ir skersv∂jai çia pas jus. Pasiust galima! – t∂vas trypiapo virtuv´ nerasdamas vietos, o d∂d∂s Jono numir∂lißkai bal-tas veidas ramus ramus – d∂d∂ niekada nenusivelka kailinuk¨.Senis krenkßçia ant krosnies, seniui priklauso ßilçiausia vietanamuose. Tamsia skara apsigobusi „Pliauska“ ßluoja ilgu sijo-nu aslå, juda visai be jokio tikslo nuo stalo prie lovos, antkurios s∂di d∂d∂, nuo lovos prie krosnies, v∂l prie stalo. Stebijå, ir nuo ßito tamsios moters l∂to ßiurenimo tarp pakamp∂seatsidr∂busi¨ posΔni¨, vyro ir senelio pasidaro baisiai grauduir dar labiau ßalta. Prieitum prie krosnies – pro visas jos kiau-rymes linksmai plieskia ugnis, bet bijai senio. Galva it snau-dΩiançio liΔto ̂ traukta ̂ peçius, Ωili, pilkßvi nuo dΔm¨ ir purvoilgi plaukai sulipusiomis sruogomis krenta ant nugaros, aki¨ne^ΩiΔri, bet tu Ωinai – jis viskå mato, viskå girdi. Tå Ωino irt∂vas. Kad ne senis, jis dar ilgai nenurimt¨: vyrai kaip åΩuolai,o krosnies sutaisyti nepaj∂gia! Kur matyta, ßitiek ßilumos vel-tui nueina! Íitaip ßΔkalios parvaΩiav´s ̂ namus, spjaudysis, imssiuvin^ ir v∂l mes ̂ ßal^ – apsileido Jonas, visai apsileido. Gyve-na lyg kokie atsiskyr∂liai: vieni laka, kiti tyli... Niekaip neno-r∂s sutikti su mintimi, kad senstantis, ligotas brolis diena ißdienos g´sta susisuk´s ^ kailinius ant murzinos lovos kraßto, ojo bej∂g∂, savo jaunumå seniai praradusi Ωmona tarsi bΔt¨ sudviem kair∂mis rankomis – paprasçiausio viralo taip ir neiß-moko ißvirti, o kå kalb∂t apie gerus pietus...

Senis buvo an¨ laik¨ liekana. Taip tau atrod∂. Jis myl∂jotik bites, o bit∂s laipiojo po jo nuogas, plaukuotas rankas, lin-do net ^ nos^, ^ burnå, bet Senis tarsi nejuto j¨ maΩ¨ kojeli¨.L∂tai, giliai mindamas savo stambias lokißkas p∂das vaikßtin∂-jo apie avilius ir trauk∂ korius. Tada Senis buvo ßiek tiek ßvie-sesnis – gal nuo vasaros saul∂s, o gal nuo kaΩkada buvusiobalto, o dabar pilkßvai balsvo chalato. Vasarå d∂d∂s Jono so-

62 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

dyba suΩaliuodavo, ir veßlios ßimtameçi¨ klev¨, tuop¨ ßakosbeveik uΩdengdavo jo suklypusiå trobå ir viså skurdå joje.

Beje, troba ne tokia jau prasta. Sienojai dar gal∂jo laikytiskelias deßimtis met¨, bet nuo netaisomo stogo byr∂jo skiedrapo skiedros, lietus sunk∂si pro ant aukßto supiltus spalius ^vid¨. Ílapias juodas grybas it negera nam¨ dvasia lipo kert∂-mis aukßtyn, pl∂t∂si, pΔd∂ palanges, baig∂ ̂ veikti medines kam-bar∂lio grindis.

D∂d∂ Jonas daΩnai pab∂gdavo iß savo trobos, pab∂gdavonuo dr∂gm∂s, ßalçio ir niΔrios tylos. Pernakvodavo tavo t∂v¨namuose nakt^ kitå ir, giliai atsidus´s kaip Ωmogus, Ωinantis,kad negali ißvengti lemties, gr^Ωdavo ^ savo lauΩå. J^ smarkiaibardavo Ωmona, keikdavosi Senis – taip man∂ tavo t∂vas, betar iß tikr¨j¨?

D∂d∂ niekada nesiskund∂. Niekada nepriekaißtavo broliams,suradusiems „gerå“ vietå uΩkuriom. Ar jis iß viso mok∂jo pyk-ti, keiktis? Jis mok∂jo tyl∂ti. Tau jis buvo panaßus ^ Krist¨:aukßtas, lieknas, kaul∂tas, pailgo veido, labai taisykling¨, re-gis, graikißk¨ bruoΩ¨. Tik ilg¨ plauk¨ neneßiojo ir nieko nie-kada nemok∂, kit¨ klaus∂si. O gal savo minçi¨? Jis nebar∂sΔn¨, kai ßie vos ne kasdien gr^Ωdavo gerokai po pusryçi¨ pa-girioti, o gal iß naujo pasig∂r´, nepyko ant Ωmonos, kai ßi ikipiet¨ drybsodavo lovoje ir mok∂jo ißkepti tik kiaußinien´, jisniekada neprießtaravo Seniui. D∂d∂ Jonas gyveno savo gyve-nimå, kurio negal∂jo ^minti nei jo broliai, nei Ωmona, netgiSenis. Tau atrod∂, kad jis – Ωmogus–auka, deginamas likimougnies, o tos ugnies kurstytojas – Senis. Visi kiti veik∂jai lygtarp kitko, tarsi paprastiems Ωmoneliams apgauti. Tiems, ku-rie nieko nenutuokia apie diev¨ Ωaidimus, galima rodyti betkok^ teatrå. Ar d∂d∂ Jonas buvo såmoninga auka? Ar jo gyvy-b∂ geso prieß jo valiå?

S e n i s ( 63

Senis nedalyvavo laidotuv∂se. Nenulipo nuo peçiaus, kaigiesmininkai paskutin^ kartå uΩtrauk∂ „Vießpaties angelå“, ne-nu∂jo atsisveikinti su karste gulinçiu d∂de. Trauk∂ pypk´ irΩvelg∂ pro murzinå langå ̂ kiemå. Virtuv∂je sukiojosi tavo mo-tina ir dar kelios giminait∂s, o Jonien∂ beveik nesitrauk∂ nuovelionio. Ne iß didel∂s meil∂s. Moterims atsibodo vaikßçiotiapie jå lyg apie ne vietoje stovint^ baldå.

– Eik, Stepute, eik, pabΔk prie Jo... Mes paçios susitvarky-sime... – Tavo motina ßvelniai stumtel∂jo naßl´ ^ kambar∂l^. Jipakluso. Ji niekada neΩinojo, kur save pad∂ti. Laiminga bΔda-vo, kai kas nors nurodydavo tiksliå vietå ar darbå.

Steput∂. Pirmå kartå suΩinojai, kad „Pliauska“ turi vardå.Senis ir ̂ kapus nevaΩiavo. Bet tu j^ matei: jo ßeß∂lis nuslysdavo

kiekvienu paminklu, ^ kur^ tik paΩvelgdavai. V∂jas kauk∂ egli¨virßΔn∂se, neß∂ per ̂ ßalusius kaubur∂lius sniegå, giesmininkai pa-m∂lusiom lΔpom trumpino maldas net ir melodijas pagreitinda-mi, bet karsto leisti ^ duob´ dar nebuvo galima. Dar vis lauk∂,dar tik∂josi – vyriausiasis sΔnus privalo pilti pirmå saujå Ωemi¨.Kai jau vis¨ kantryb∂ laik∂si ant plauko, kai nuo ßalçio kalenaidantimis, o dar labiau ^sisiaut∂jusi pΔga kvatojo Senio juokuß∂ldama po kapines, jis atb∂go: prasiseg´s paltå, ^raud´s lyg vi-durvasar^, su kepure rankoje. Pripuol´s prie karsto suklupo:

– Atidarykit, – pak∂l∂ galvå, bet nedaug kas j^ ißgirdo. –Atidarykit! – jau ^sakmiau tar∂ duobkasiams. Tie sutrik´ trΔk-tel∂jo peçius. Giesmininkai pritilo. Per susirinkusi¨ lΔpas per-b∂go dvejon∂: gal jis girtas? Ne, kå jΔs! Ûmogus ßitok^ keliåatvaΩiavo, manot, taip paprasta iß kariuomen∂s ißtrΔkti? Leis-kit, tegul atsisveikina.

Duobkasiai ^kißo tarp dangçio ir karsto kastuv¨ aßmenis,sutartinai spustel∂jo, ir ßvieΩiai sukaltos vinys ißßoko. Tada vy-rai nuk∂l∂ antvoΩå.

64 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

D∂d∂ gul∂jo toks pat ramus, graΩiai praΩil´s, stipriai uΩsi-merk´s, kaip ir namuose, tik tau pasirod∂, kad jis ßiek tiekißsiblaßk´s – viena ranka bet kaip numesta, iß kitos ißslyd´spaveiksl∂lis su J∂zaus atvaizdu ir roΩinis vos ant vieno pirßtouΩsilaik´s, dar tie ant kaktos uΩkrit´ plaukai...

Petras, pirmagimis d∂d∂s sΔnus, glost∂, buçiavo t∂vo ran-kas ir nesig∂dydamas kΔkçiojo. Ûmon∂s tyl∂jo. Tik Seniskikeno ̂ saujå. S∂d∂jo ant ßiltos krosnies, trauk∂ pypk´, ste-b∂jo pietus ruoßiançiå tavo motinå ir kikeno. Senis dar ne-Ωinojo, kad Petras susp∂jo, kad Petras dar moka verkti. Otu neΩinojai, kad suaug´ vyrai moka myl∂ti senus savo t∂-vus, kuri¨ ßiaip jau tarsi nepastebi. Juk neverk∂ nei Ignas,jaunesnysis Jono sΔnus, nei Kazelis, atvyk´s iß didelio mies-to su graΩia jauna Ωmona, nemokançia n∂ Ωodelio lietuviß-kai. O Petras ilgai raudojo. Giesmininkai sutrauk∂ paskuti-n^ kartå „AmΩinå atils^“, o jis vis dar klΔpojo ant ^ßalusiosΩem∂s prie karsto ir d∂liojo, tvark∂ velionio rankas, plaukus,tais∂ pagalv´ tarsi ligoniui, o ne ißeinançiajam ^ amΩinyb´.Gal¨ gale gimin∂s j^ atitrauk∂, ir laidotuv∂s v∂l ^sisiΔbavo:dunkt dunkt sußal´ grumstai, çiΔkßt çiΔkßt kastuvai per stings-tançiå Ωem´.

Aukojimas baigtas.Senis pasimir∂ t¨ paçi¨ met¨ pavasar^. Jo laidotuv∂se tu

nedalyvavai. Vienintelis Ωmogus, kuris nuoßirdΩiai j^ apraudo-jo ir dar ilgai meld∂si uΩ jo v∂l´, buvo tavo motina. Gal∂tumsakyti – ji visada vis¨ gail∂davo, jai nebuvo pasaulyje blog¨Ωmoni¨. Tik nelaimingi, vienißi, nesuprasti. Tod∂l visiems rei-kia pad∂ti, visus sußelpti ar bent soçiai pavalgydinti. Ir Senisjai neatrod∂ nei atgrasus, nei pikta linkintis.

Pirmå kartå j^ pamat∂ tuojau po savo vestuvi¨. T∂vas nusi-veΩ∂ jå ^ Kazelio krikßtynas. Motina niekada neprasitar∂, kas

S e n i s ( 65

tå vakarå nutiko d∂d∂s Jono namuose. T∂vas prießingai – daΩ-nai prisimindavo ir, ^sitikin´s savo teisumu, kartojo:

– Prakeiktas Senis! Kad pristojo: ißgerk, vis ißgerk! Kai sujuo ißg∂riau, jauçiu, baisus karßtis ap∂m∂, akyse velniai ßoki-n∂ja. UΩg∂r∂ Senis, dievaΩi uΩg∂r∂. Nuo vieno stikliuko gyve-nime nebuvau girtas, o tada...

Tada motina vaΩnyçiojo viså keliå ^ namus, o t∂vas blaßk∂sirog∂se nejausdamas speigo. Kå ji måst∂?

– Neklausk, vaikeli. Juk visi man kartojo: netek∂k uΩ tokiolatro, svieto per∂jΔno, kaip su juo gyvensi? Spjauk jam ^ barz-då! O aß: pabuçiuot ^ barzdå galiu, – atsakydavau uΩrietusinos^. Ir ße kad nori: pirmas su∂jimas, ir mano vyrelis ^ Ωmog¨nepanaßus, sienom eina...

T∂vas dauΩ∂si, su anuo pasauliu kalb∂josi viså nakt^. Moti-na, nesumerkusi aki¨, anksçiau nei visada uΩkΔr∂ krosn^. Jinesusp∂jo pasteb∂ti, kada tai ̂ vyko, tik ißgirdo laukin^ riksmå:t∂vas stov∂jo delnais atsir∂m´s ^ ^kaitusias krosnies ringes irkauk∂ nesavu balsu. Motina pl∂ßte j^ atpl∂ß∂ ir nutemp∂ priekibiro su ßaltu vandeniu.

Dvi savaites t∂vas negal∂jo paimti adatos ^ rankas. Vi-siems buvo pasakojama, kad t∂vas stv∂r∂ nuo ugnies puodåsu b∂gançiu viralu ir apsidegino. Apie tå siaubingå nakt^Ωinojo tik motina ir... Senis. T∂vas niekada daugiau gyveni-me nebeg∂r∂ n∂ vieno stikliuko ne tik su Seniu, bet ir sukiekvienu, kas j^ primygtinai kalbindavo. Geriu kada no-riu, kiek noriu ir su kuo noriu, – nukirsdavo kaip kirviu.Nuo to laiko jis nebuvo pasig∂r´s, o Sen^ prad∂jo vadintiRaganium. Jam girdint kalb∂jo tik apie orå, gyvulius, pas∂-lius, bet ne apie Ωmones ar j¨ darbus. Tuo labiau – ne apieSenio ßeimå. Dar kå nors ne taip pasakysi, ΩiΔr∂k, burtusuΩleis ar kokiå ligå...

66 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Motina juok∂si iß t∂vo nuogåstavim¨. NuvaΩiavusi pas d∂-d´ Jonå, kaip ir anksçiau, pris∂sdavo prie Senio:

– Kaip laikot∂s, t∂vuk? Pypkut∂ dar rΔksta, tai gerai. Ar ^laukå dar ißtrepsit, kojos klauso?

Paprastai motinos ΩodΩiai sen^ veik∂ kaip vynas. Ji neΩino-jo, bet jis jaut∂, kuo j^ laik∂ visi kaimo Ωmon∂s, kod∂l nem∂gs-ta giminaiçiai. Íita moteris buvo KITOKIA: ne^tari, nepikta,ßviesaus, gero veido. Moteris, verta laim∂s. Tik susid∂jo ne sutuo vyrißkiu... Seniui malonu buvo jå matyti. Ji neßnabΩd∂jokaip kitos apie uΩkastus Senio turtus, neßvar¨ aukså ir nereg∂-tå ßykßtumå. Íi moteris ir jo anΔk´ vadino graΩiau negu visikiti: Stepute. Ne Stefa, o Stepute. Tod∂l Senis kiekvienå kartå,kai motina prieß ißvaΩiuodama ateidavo su juo atsisveikinti,kilstel∂davo galvå ir sumurm∂davo panos∂je:

– Tegul tau saulal∂ nenusilaidza.– Ar kå sak∂t, t∂vuk? – atsisukdavo tavo motina, bet Senis

daugiau neprasiΩiodavo.Motina niekada neprasitar∂, bet ßirdyje dΩiaug∂si, kad anuo-

met Senis „uΩg∂r∂“ ^ t∂vo sveikatå. Ji tur∂jo progå paΩvelgti ^savo ißrinktojo vid¨: jame gyveno Ωv∂ris. Ûv∂ris, nuo kurio jånor∂jo apsaugoti artimieji ir gimin∂s. Jeigu bΔt¨ suabejojusisavo meile – Senis sugalvojo jå ißbandyti ar pasißaipyti iß t∂vo? –Ωv∂ris bΔt¨ laim∂j´s kovå su Ωmogum.

I ß ∂ j o m e ß k e r i o t i ( 67

Iß∂jo meßkerioti

Gal∂tum pießti ir pießti kaip vaikas ant aprasojusio stiklo –vienu pirßtu, iß l∂to, labai susikaupus: nuo akinamai baltospagalv∂s, lengvu skruzd∂lyt∂s Ωingsneliu per neklusnias, atsai-niai nukritusias Ωil¨ plauk¨ sruogeles iki ne^tik∂tinai lygios kak-tos, ja tiesiai tiesiai iki tarpuakio ir v∂l ßiek tiek aukßtyn pa-kumpusia nosim – ant paties jos galo tenka aplenkti susigarba-nojusius gyvaplaukius, o paskui ßmakßt ̂ apaçiå, ir slenki kietaisuçiaupt¨ lΔp¨ link. Jos tokios plonos, tarsi dvi melsvos virve-l∂s. Paskui pirmyn maΩum∂l´ atsikißusiu smakru, per juokin-gai (bajorißkai papΔstå) pagurkl^ vedi pirßtå iki standΩios marß-kini¨ apykakl∂s. Dievuliukai, kokie jie balti! Tokius d∂d∂ Pet-ras vilki pirmå kartå. Ir kaklaryßis naujut∂laitis, platus, graΩiu,lygiu mazgu surißtas. KrΔtin∂ po dailiai jå apgl∂busiu gerosmedΩiagos ßvarku tokia ißkili, o ant jos baltut baltut∂l∂s it raß-tininko rankos paveiksl∂l^ su dangun Ωengiançiu Kristumi lai-ko. Kiek t¨ rank¨! Vos ne vaikißki kumßtukai, ir tu Ωinai, kadjau daugel^ met¨ bevardis ir maΩylis neißsitiesia – jie taip uΩsi-lenk´, lyg kaΩkå delne suspaud´ stipriai laikyt¨. Kelni¨ kantaielegantißkai styro ir ant juod¨ vaikißkai maΩ¨ bateli¨ (koksvyras, tokios ir kojos) – n∂ dulkel∂s. Gyvas bΔdamas vos met-rå penkiasdeßimt siek∂, o dabar guli aristokratißkai tiesus, di-delis, nepasakytum, kad tas pats Petriukas.

68 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Tas pats, kuris prieß pusmet^ saul∂tå vasaros dienå s∂d∂jopradeng´s patalå ant lovos kraßto ir sniego baltumo veidußypsojosi kiekvienam, kuris uΩeidavo ^ jo kambar∂l^. „N∂rako steb∂tis – jau metai kaip laukan nebuvo iß∂j´s...“ – aißkinonamißkiai, o jis pats, nesijausdamas n∂ kiek nuskriaustas, juo-kavo:

– Tai matai, sauluk∂ per scikl¨ man^ neuΩgriebia, nenukan-da, tai s∂dzu kap sΔris baltas...

O paskui, kad bΔt¨ dar linksmiau, priduria:– O mano paukßtuk∂ Ωiem¨ vasar¨ vienodai graΩiai gelto-

na! Ir kad çiulba, kad çiulba! Visi sako – kanarkut∂s ilgiausiaiaßtuonis metus gyvena, o manißk∂ jau tryliktus varo ir k¨ tujai! Nemirßtam abu, nors jos nagucai kap mano pirßtai – jaubeveik neatsilenkia, ir valgyc nelabai abu galim...

Nedaug, kaip ir kanar∂l∂, d∂d∂ Petras reikalavo iß gyveni-mo: kad rytå saul∂ iß po debesies nos^ ißkißt¨, kad kas norsgerti ar pusryçius paduot¨, kad uΩeit¨ ^ kambar∂l^ su paskuti-n∂m naujienom.

To valgymo kaip ir gal∂jo nebΔti: trys kartai per dienå pasku-tiniais metais buvo per daΩnas ritmas. Bet... po valgio gauda-vo vienå cigaret´. Va d∂l jos galima buvo kad ir atbulais danti-mis ß^ tå sukrimsti.

– Pavalgiau, duok paperosuk¨, – nekantriai pastumdavo l∂kß-t´. Namißkiai nesilaik∂ grieΩt¨ daktaro prisakym¨, nes Ωinojo,kad Petriukas greiçiau gali numirti nuo neißpildyto noro uΩ-traukti dΔmel^, negu nuo dΔmelio, maloniai kutenançio pra-rΔkytus jo plauçius.

Tris kartus per dienå po vienå cigaret´. Argi gali bΔti kasnors malonesnio, kai tau ant nosies devyniasdeßimt?

Gali. Gali suvaΩiuoti broli¨, seser¨ vaikai su anΔkais, galiatveΩti alaus skardin´ ir ßimtå gram¨ pasiΔlyti. MaΩå kamba-

I ß ∂ j o m e ß k e r i o t i ( 69

r∂l^ uΩplΔsta jaunyst∂, juokas, maΩ¨ vaik¨ kvapas – it tik kågimusi¨ ∂riuk¨ – daug kalb¨, vis naujas (vienas uΩ kitå ßvelnes-nis) prisilietimas prie skruosto... Net galva apsvaigsta, net ka-nar∂l∂ nutyla ir pasipuçia pajutusi, kad ne ji d∂mesio centre.

– Gerai gyvenu, o kas man! – vos sp∂ja atsakin∂ti Petriukasvis kitam prie jo palinkusiam veidui. – Va, s∂dzu sau, nei ko-kio darbo, nei rΔpesc¨. Ir pavalgycie visko yra, ir ißgercie gau-nu – kap bajoras! – tiesia deßin∂s smaliΩi¨ ir did^j^ sveikinda-masis ir su maΩu, ir su suaugusiu. Tie du, dar paklusnΔs pirß-tai, pats ^domumas vaikams:

– D∂de, o kur kiti tavo pirßtukai? – bando atlenkti plaßtakådelnu ^ virߨ maΩiausieji.

– Prilipo, prie delno prilipo, – kikena Petriukas. – Labaiilgai laikiau meßkeruk^ suspaudis, dzidelas Ωuvis iß eΩer¨ vistraukiau ir traukiau, tai mani Dzievulis nubaud∂ – meßkerocjau gal deßimc met¨ nebuvau, o pirßtai neatsilenkia, lyg ir to-liau meßkerykoc^ laikytau...

Vaikams patinka d∂d∂s Petro pasakut∂s. Jose, kaip ir jo gy-venime, viskas maΩesnio nei vis¨ kit¨ suaugusi¨j¨ dydΩio, api-pinta maΩybiniais ΩodΩiais, kvepia ajerais ir dr∂gna skardinesu besiraitançiais joje sliekais.

Tå rytå, esi ^sitikinusi, ne mirti jis susiruoß∂. UΩkando, su-trauk∂ dΔmå, pasiklaus∂ kanar∂l∂s, kuri vis anksçiau, kaip irpavasario saul∂, pakildavo iß mieg¨ ir... iß∂jo meßkerioti. Gi-lioje puspalçio kißen∂je – teßlos gumuliukai (sliekai dar giliai^ßalusioje Ωem∂je miega), uΩ guminio bato aulo – ßaukßtas le-dams iß eket∂s ißsemti, ant galvos – Ωiemin∂ kepur∂, o po pa-Ωastim – meßker∂.

ÛΔkl∂ buvo nebloga. Tokia nebloga, kad net nedvejojo, kurpasukti su laimikiu – tiesiai patrauk∂ ^ roj¨.

– Sveikas, Petrali, – kilstel∂jo prieß ßv. Petrå savo sud∂v∂tå,

70 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

saul∂je ißblukusiå kepur´. – At∂jau pails∂cie. Nagi, rakink var-tus, ko dvejoji?! Tu – Petras, Ωvejys, ir aß Petras, vis¨ gyvenim¨eΩeri ißmirkis, vien su Ωuvel∂m pradraugavis. Ne tußçiom at∂jau,Dzievuliui lauktuvi¨ atneßiau...

Neißsigyn∂ Petras Petro.S∂di abu po didΩiul´ Ωuvies galvå pasid∂j´ ir çepsi iß pasi-

tenkinimo: apçiulpia po kaulel^ pasidΩiaugdami, kad ßie – kiek-vienas vis kitå ^rank^, su kuriais nukankino Krist¨ priminda-mi, t∂ra tik istorijos ßeß∂lis, bet ne ateities nuojauta. S∂di irklausosi, kaip Laugali¨ vyrai vis dar tvirtais, graΩiai susideri-nusiais balsais traukia „J∂zau, sΔnau Dovydo, pasigail∂k sie-l¨...“ Moterißk∂s kiek prasçiau padrebina, bet Petriukas ir j¨nepeikia, nes, savos niekada netur∂j´s, taip ir neißmoko jomsd∂l ko nors priekaißtauti ar iß j¨ pasißaipyti, kaip kiti vyrai.„Visos jos man graΩios, visos geros ir visos – ne mano!“ – ki-kendavo pasig∂r´s.

Patenkintas ir Vießpats. Toki¨ graΩi¨ mald¨, toki¨ giedoji-m¨ retai Jam ßiais laikais tenka ißgirsti. O çia – treçia dienavisos padang∂s virpa nuo „Vießpaties angelo“.

– Matai, sakiau, kad ne tußçiom ateinu. – D∂d∂ Petras pa-tenkintas mirkteli savo bendravardΩiui. – Visas kaimas su∂jo,visi su g∂l∂m, su vainikais. Net ir tolimiausi gimin∂s ßalc¨ ne-pabΔgo! Guliu kap koks ministras: rankogaliai balci kyßo, marß-kini¨ kalnierius ißkrakmolytas ir visi cik in mani ΩiΔro. Matai,nabagai, vis¨ gyvenim¨ nemat∂, tai nor per paskucines trisdzienas atsiΩiΔr∂s...

Taip graΩiai numirei, d∂de Petrai, kad net verkt negraΩu.Velniai raut¨, kaip aß tau pavydΩiu! Gyvenai kaip ir dera tris-deßimt septinto numerio batus neßiojançiam metro penkias-deßimties vyrukui: niekam neuΩkliΔdamas, po nendrynus, poapsnigtå ledå braidΩiodamas, svetim¨ vaik¨ numyl∂tas. Vie-

I ß ∂ j o m e ß k e r i o t i ( 71

nintel∂ tavo nuod∂m∂ – arielk∂l∂, kuri kartais kelias dienastave palaikydavo savo gl∂byje (O kas man! Nei Ωmonos, neivaik¨ neturiu...) ir nebent tie nugalabyti sliekeliai. O numireikaip koks dinozauras. Pro vienå tavo ßiek tiek pramerktå ak^matau, kaip stengiesi visus persp∂ti, kad tokios rΔßies atstov¨kaip tu jau tik vienetai Ωem∂je liko. Dabar s∂di sau rojuje, bal-tus Ωuv¨ kaulelius d∂lioji ir kikeni ΩiΔr∂damas ̂ mΔs¨ – bepro-çi¨ – skruzd∂lynå.

GraΩiai gyvenai, laiku iß∂jai meßkerioti, man lieka kilstel∂titaurel´ uΩ tavo dinozaurißkå sielå. Gal∂çiau ir uΩsirΔkyti d∂ltavo kanar∂l∂s – juk ir ji m∂go tavo paperosuko dΔmel^, bet...ji ißskrido paskui tave. Kai baigsim visus giedojimus, ißgirsi^prastå ausiai çiulbes^ – ji jau tup∂s ant rojaus vart¨.

72 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Alyviniai obuoliai

Ruduo buvo nedråsus: krustel∂s vienå kitå lapel^, patepliosgeltoniu, nupΔs ant Ωem∂s, ir v∂l ramu. Dar viena ne^tik∂tinaißilta, Ωalsva savait∂. Tik ankstyvosios kriauß∂s nepais∂ oro –noko, kaito saul∂je ir nuo maΩiausio v∂jelio krito kaip lietus ^aukßtå, ßiurkßçiå sodo Ωol´.

NedråsΔs buvo ir Ωmon∂s: tarstel∂s Ωod^ kitå neΩiΔr∂dami ^akis, atsidΔs∂s ir praslinks. Net kaimynai veng∂ uΩsukti past∂vå – tarytum bΔt¨ staiga reikal¨ pristig´. O ir judu abu tyl∂-dami rov∂t burokus, tyl∂dami val∂t nuo j¨ Ωemes, tyl∂damiveΩ∂t ^ rΔs^. Regis, ir gyvuliai priprato prie ßeiminink¨ tyl∂ji-mo: nei arklio raginti nereik∂jo, nei karvei tarti ̂ prastinio „Pa-trauk kojå“ – pati sustodavo ir n∂ nekrustel∂davo melΩiama.Kartais tau atrodydavo, kad namai susirgo ta paçia – JOS –liga ir palengva nyksta, traukiasi, praranda gyvast^ – greitaivietoj j¨ atsivers juoda praraja.

Pirmiausiai iß j¨ ∂m∂ trauktis garsai. T∂vas, didysis kaimopolitikierius, net ir vakaro Ωini¨ metui at∂jus nedr^sdavo sprag-tel∂ti televizoriaus jungiklio. „Einu pas Juozapon^, reikalå tu-riu...“ – ißgirsdavai dusl¨ pro duris smunkançio Ωmogaus pasi-teisinimå. Tau visai nerΔpi t∂vo reikalas – kiekvienå kartå jiskitoks ir drauge toks pats – ißtrΔkti iß visa reginçiosios Ωvilgsniozonos. PerΩengus sav¨ lauk¨ eΩiå lyg ir palengv∂davo – uΩ jos

A l y v i n i a i o b u o l i a i ( 73

Ωaliosios akys nesek∂. Anksçiau jis niekad nesusimåstydavo, ko-kios spalvos Elenos akys. Dabar Ωinojo: Ωalios su rausvais taßke-liais. ÈΩengi ̂ kiemå ir jauti: jos blyksteli trobos tarpduryje, art∂-ja nuo ßulinio arba iß malkin∂s, ißdygsta taip staiga, taip netik∂-tai ties vartais ^ laukus ar prie vißtid∂s. „Elena dar neiß∂jo –Ωmogus steng∂si susitaikyti su ßia mintim – ji dar lesina vißtas,kuria rytais krosn^, parkrypuoja nuo ßulinio su kibiru vandens,neßa ßuniui piet¨ likuçius...“ Kartais atrod∂, kad DΩimis paten-kintas lyΩteli moters rankas, ßokteli ir priglaudΩia galvå prie jospilvo. T∂vas neΩinojo, ko labiau bijo: neißprot∂ti nuo ßito josnuolatinio ΩiΔr∂jimo iß kiekvienos kert∂s ar dienos, kai jo mote-ris ißtirps amΩinyb∂je. Jis, m∂gstantis apie viskå pafilosofuoti,ßiuo atveju nesvarst∂: pati nuspr´s kada ißeiti ar Vießpats jå pa-ßauks. Jis net nesimeld∂ uΩ Ωmonos v∂l´, nes ir nebuvo kaip:pa∂m´s maldaknyg´ ir pak∂l´s akis ^ musi¨ nutup∂tå mergel´Marijå, sutikdavo Ωaliå, lyg ir priekaißtingå, lyg ßiek tiek paßai-p¨ Elenos Ωvilgsn^ – geriau pasimelsk uΩ save...

Nesimeldi ir tu. Prasmego tiltas tarp tav´s ir TO, kuris iß-girsdavo maldas. Kiaurym∂, prarijusi motinå, dvelk∂ ßalçiu,neß∂s dienå po dienos ^ savo juodas gelmes, glemΩ∂si tyla ap-gaubtus darbus, banalius rudens rΔpesçius, sutiktus Ωmones irvisa, kas dabar vadinosi judviej¨ su t∂vu gyvenimu. Tu matei,kaip ta juoda, besot∂ skyl∂ pleçiasi, kaip ^ jå grumstelis pogrumstelio byra drauge su nugeltusiais lapais visos tavo svajo-n∂s, kaip ji art∂ja sodybos link pakeliui nusineßdama visus kaΩ-kada tokius mielus ir paprastus ^vykius, atgrasindama ^ jΔs¨namus Ωad∂jusius uΩsukti Ωmones.

Net ir artimieji veng∂ daΩnesni¨ apsilankym¨, o kå kalb∂tapie kaimynus ar paΩ^stamus... Gal jie bijojo visur esançi¨ Ele-nos aki¨, o gal jaut∂, kaip ir tu, namus jau laiΩançios prarajosßalt^.

74 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Kai tå sekmadienio vakarå ̂ kiemå vienkinkiu veΩimu ̂ sukoΩmogus, t∂vas dar buvo nesp∂j´s ißsmukti „su reikalu“ ^ kai-må. S∂d∂jo prie lango, trauk∂ dΔmå ir pro obuoliuotas sodoßakas ΩiΔr∂jo, kaip uΩ eΩero leidΩiasi kruvina saul∂. Tu jo ne-persp∂jai, kad turite sveçi¨. Pro kitå langå tyl∂dama steb∂jaiatvyk∂l^, kuris labai l∂tai ir sunkiai ropßt∂si iß veΩimo. Norsdienos buvo pasakißkai ßiltos, o ir vakarai ne kå ßaltesni neirugpjΔtyje, vyrißkis vilk∂jo ilgu iki Ωem∂s paltu (jΔsißkai vadi-nama burke) su aukßta staçia apykakle, ant galvos buvo uΩsi-maukßlin´s Ωiemin´ kepur´. Jis kruopßçiai rißo prie rungo va-deles, tikrino, ar ne per stipriai jas priverΩ∂, paskui sugraib∂veΩime gl∂bel^ ßieno ir nuneß´s pamet∂ arkliui. Dar kartå su-gr^Ωo prie veΩimo, iß pasost∂s ißtrauk∂ kaΩkok^ balsvå krepß^ irl∂tais aukßto, gunktel∂jusio Ωmogaus Ωingsniais art∂jo per kie-må gryçios link.

T∂vas atsisuko tik ißgird´s beldimå ^ duris.– Tegul bus pagarbintas J∂zus Kristus... – kimus storas bal-

sas privert∂ j^ dar labiau suklusti.– Per amΩi¨ amΩius, – atsiliepei bandydama vakaro prieblan-

doje ^Ωvelgti atvyk∂lio veidå.T∂vas nerangiai atsistojo, pri∂j´s paspaud∂ ißtiestå vyrißkio

rankå.– S∂sk. Ar vaΩiuotas? – stov∂jo prieß sveçiå daug Ωemesnis,

sudΩiΔv´s, sutrik´s. NeΩinojo, kå daugiau pasakyti.– VaΩiuotas. Ruoßiaus, ruoßiaus nuo piet¨, bet vis tiek susi-

v∂linau. – Ûmogaus ΩodΩiai kaip ir jo kelion∂, kaip ir ∂jimasper kiemå buvo sunkΔs, l∂ti.

Prisiminei, kad ne kartå buvai j^ maçiusi parapijos baΩnyt∂l∂-je: Δgiu ißsiskirdavo iß kit¨ kairiåjå baΩnyçios navå uΩtvindΩiu-si¨ vyr¨. Ôgis ir reto rudaplaukiams bΔdingo baltumo veidastarp saul∂s nugairint¨ Ωemdirbi¨ negal∂jo bΔti nepasteb∂tas.

A l y v i n i a i o b u o l i a i ( 75

Vyrai rΔk∂ ir tyl∂jo. Èsitempusi laukei, kada prasid∂s ̂ prasti-nis gysl¨ tampymas. Taip vadinai ret¨ uΩklyd∂li¨ smalsumå:„Tai kada ji susirgo? Ar ilgai ligonin∂je gul∂jo? Ar nujaut∂, kadjau nesugr^ß namo?..“

– Ûinai, aß ilgai laukiau, – vyrißkis gal¨ gale nusi∂m∂ nutrintå,prakaitu trenkiançiå kepur´, pavart∂ rankose it svarstydamas,kur jå pad∂ti, bet pagaliau priglaud∂ jå ßalia sav´s ant suolo. –Sakau, jeigu kå parveΩ∂, tai pas tave paliko. Ateisi sekmadien^^ baΩnyçiå ir atiduosi. Bet va, – dabar jis prasisagst∂ paltå, lygΩåsinas patemp∂ aukßtyn ir ̂ ßalis retais gyvaplaukiais apßepus^kaklå, – eina savait∂ po savait∂s, o tu – nieko. Sakau, patspasiteirausiu.

– Teiraukis, teiraukis, – t∂vas mirko dΔmuose ir savo min-tyse.

– Tai ar nieko tavißk∂ man nepaliko? – Senis visu stambiustotu uΩgul∂ stalå, ant kurio jo didΩiul∂s, pam∂klißkai baltosbaltais plaukeliais apΩ∂lusios rankos atrod∂ tarsi kokie egzo-tißki gyviai.

– Ko nepaliko? – sukluso t∂vas.– Taigi sakau, ar nieko tavißk∂ neparveΩ∂ man iß Amerikos?– Iß Amerikos? Ar Lina?– Nu, per ßermenis juk buvo parvaΩiavus?..– Ne, nebuvo... Negal∂jo... Kaip tik vaikå gimd∂... – T∂vas,

regis, kalb∂jo ne apie savo dukrå, anΔkå, o apie tolimus vaka-ro atßvaitus uΩ lango.

– O man sak∂, kad mat∂ tavo Linut´ per laidotuves. Tai aß irpagalvojau: Linut∂ Amerikoj ir mano Maryt∂ Amerikoj. Sa-kau, gal gromatå ar kok^ dolier^ dukrel∂ man perdav∂. Neiß-kent´s atvaΩiavau pasiteirauti.

– Ne, ne, neparvaΩiavo... Nieko neperdav∂... – T∂vas uΩsi-deg∂ naujå cigaret´.

76 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

– Tai matai... – Atvyk∂lis jau sagst∂si palto sagas. J¨ buvodaug. – Pripasakoja Ωmon∂s nebΔt¨ dalyk¨, o Ωinai, t∂vui –jau ir rΔpi. Vienå jå teturiu. Gera mano Maryt∂ buvo... Irdabar gera – nepamirßta savo senio. Raß∂, gal kitais metaispasikviesiu tave, t∂te, ^ Amerikå. VaΩiuosiu. Parduosiu arkl^ir vaΩiuosiu.

Ûmogus atsistojo. Iß l∂to uΩsid∂jo kepur´ savo storais bu-kais pirßtais, kruopßçiai uΩsirißo raißtelius po smakru.

– NeparveΩ∂ tai neparveΩ∂... – sk∂stel∂jo rankomis. – Rei-kia traukti namo. Kelias tolimas.

Pasuko dur¨ link, bet dar nepa∂m´s uΩ rankenos sugr^Ωo:– Visai pamirßau. Aß gi obuoli¨ atveΩiau. Va, – ißtrauk∂ iß

pastal∂s tinkliukå, plyßtant^ nuo vaisi¨. – Alyviniai. N∂ra kamvalgyti. V∂lyvieji. Visas kaimas neßa. Kiek man vienam rei-kia?.. Gal ißpilsit? Su tinkleliu nepaliksiu.

– Duok indå, Vale, – negyvu balsu pasak∂ t∂vas.Kai atneßei prie stalo krepß^, vyrißkis palengva ∂m∂ obuol^

po obuolio ir d∂jo ne ^ j^, o ant stalo.– Çia, ant virßaus, pririnkau graΩesni¨ – matot kokie dideli

ir sultingi, o apaçioje prastesni...Prastesnius sukrat∂ ^ krepß^, tinkliukå ^sikißo ^ palto kißen´,

perbrauk∂ rankomis per ßonus ir paskutin^ kartå jau be jokiosvilties, tik su giliu atodΔsiu atsuko savo rausvai baltå veidå ^t∂vå. Senio akys buvo apsiaßarojusios, vokai bjauriai ißvirt´raudonåja puse ^ virߨ, po jais – paburk´ maißeliai.

– Tai, sakai, Linut∂s nebuvo... VaΩiuosiu...T∂vas tylomis ißlyd∂jo sveçiå pro duris. Palauk∂, kol jis at-

painiojo vadeles, ^siropßt∂ ^ veΩimå ir paragino arkl^.Gr^Ω´s ̂ vid¨ pa∂m∂ nuo stalo didΩiul^ obuol^ ir pirmå kartå

nuo tos dienos, kuri kaip l∂tas Ωem∂s dreb∂jimas prad∂jo griautimΔs¨ gyvenimå ir namus, nusißypsojo:

A l y v i n i a i o b u o l i a i ( 77

– Ot, çiudokas! Ant virßaus graΩesni¨ parinko... Viså amΩe-l^ buvo ^domus, o kai Ωmonå palaidojo, visai nei ß^, nei tå ßne-ka... Ar paΩinai? Jurgelionis iß Ûvanguçi¨. Jo dukt∂, sako, irgitruputukå kitokia, bet amerikonui patiko ir ißsiveΩ∂.

T∂vas dirbtiniais dantimis smagiai grybßtel∂jo obuolio – netsultys nuvarv∂jo per barzdå. Jis kando dar ir dar vis pakraipy-damas galvå, prisimindamas kå nors ^domesnio iß Jurgelioniogyvenimo.

– SkanΔs obuoliai, – ∂m∂ gal treçiå. – Gaila, kad mΔsißk∂alyvin∂ nußalo. Reik∂t¨ bent kokiå ßakel´ ^skiepinti.

Jis valg∂ ir kalb∂jo.Tamsa tirßt∂jo, baig∂ uΩlieti viså trobå, tik pro langå tebeΩ∂-

r∂jo rausvas vakaro dangus ir ant stalo lyg koks ißßΔkis prienam¨ s∂linançiai juodai prarajai ßviet∂ didΩiuliai balti balti aly-viniai obuoliai.

Tå vakarå tu v∂l meldeisi. UΩ Jurgelion^: kad Dievas jamleist¨ ißvysti savo Maryt´. Nesvarbu – Amerikoje ar atvykusiå^ Ûvanguçius.

78 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Troßkulys

Kad ir kada pareitum, kad ir per sniegå atbristum, vis tiekjauti – vasara. Atlapoti nam¨ langai, o po jais – svaigus nakti-nuki¨ kvapas, monotonißkas plaktuko kaukß∂jimas t∂vo ran-kose: tuk, tuk, tuk, pasitinka dienå, tak, tak, tak, – jå palydi,atlikdamas tik kaime gimusiems suprantamå ritualå: iß vakarodalgis nuvalomas, palyginamas, kaip ir dera elgtis su kiekvie-nu ^rankiu po darbo, o ryte jis pakartotinai ißpustomas – jameuΩlΔΩta pirmieji saul∂s spinduliai, ir plaktukas visai kitaip ßo-kin∂ja pails∂jusio pjov∂jo rankose.

Saul∂ vakaruose. Matau tik jos atspind^: nuo tvarto kren-tantis milΩinißkas ßeß∂lis uΩdengia beveik viså kiemå. Tik „ßo-pa“ – senovißkas, ßiaudais dengtas pastat∂lis, kaΩkada t∂v¨ su-r´stas vienai karvei ir vienam parßui, tek∂te aptek∂j´s paskuti-niais raudonais spinduliais. Prie jo vaikßtin∂ja prisilesusios,apsunkusios vißtos, tingiai karkia ir neria pro atlapas tvartelioduris vidun – ten dar galima uΩtikti saul∂s nurausvint¨ grΔd¨.

Aukso spalvos molis, iß kurio nulipdytos „ßopos“ sienos,kruvinas molis, nes j^ mink∂ t∂v¨ kojos, molis, kuriame j¨ pra-kaito daugiau nei vandens, dabar nesaugo nuo ßalçio net irvißt¨. Íitos sienos abejingai rymojo laidojant t∂vus, jau gero-kai aprimusios stΔkso ßiandien ir dar daug vargo uΩduos tiems,kurie ateityje bandys jas sutrupinti ^ dulkes.

T r o ß k u l y s ( 79

„Seneliai turi muziej¨! – kaΩkada gyr∂si mano vaikai. –Per viså kaimå kito tokio nerasi!“ Kaip gerai, kad ir „muzie-jus“, ir vißtos maudosi vakaro saul∂je, kad aplinkini¨ kaim¨Ωmon∂s jau turbΔt susirinko prie eΩero: senstel∂jusios mote-rys brenda ^ maΩytes proskynas tarp nendri¨ ir plaunasi ru-giapjΔt∂s dulkes. Tai viena, tai kita bailiai apsidaro – jos kiek-vienå minut´ pasiruoßusios savo apvytusius kΔnus pasl∂ptinuo paßalini¨ aki¨ vandenyje. Numetusios ant kranto ^juo-dusias, akuot¨ pristrigusias liemen∂les, muilinasi paΩastis,paskui tΔpçioja vis paskandindamos ir ißtraukdamos nut^su-sias krΔtis, kol prislopint¨ och ir ach bΔna gana, ir jos pam∂-lusios, bet Ωvalios, gal net ir atjaun∂jusios sußoka ^ ßvariussijonus, palaidinukes.

Jaunimas kelia alaså paçiame eΩero gale ir kitoje jo pus∂je –kur krantai sm∂l∂ti, graΩios, medΩiais ir Ωilviçi¨ krΔmais ap-suptos aikßtel∂s.

Ten ir aß b∂gdavau. Labai nesinor∂jo plaukioti çia pat galu-lauk∂je, kur eΩero dugnas akmenuotas ir kasmet raunamosnendr∂s v∂l ataugdavo. O ten buvo visko: ilga plati seklumabe joki¨ Ωoli¨, dumblo, tik geltonas sm∂liukas kutena padus irkrante jo ißtisi plotai – kiek pili¨ gal∂jai pastatyti! Ir iki galvosuΩsikasti karßtuose Ωem∂s miltuose! Ir pris∂linus uΩpilti saujådraugei uΩ kelnyçi¨!

Sm∂lio ßiandien beveik neb∂ra. J^ ißplukd∂ laikas, o gal eΩe-ro krantai subrido ^ vanden^. Ir senyvos moterys neateina nu-siplauti prakaito, nes vienos savo darbus jau baig∂ visiems lai-kams, o kitos nulydi ißblukusiais Ωvilgsniais kombainus. Pa-krΔm∂se puikuojasi vienas kitas blizgantis automobilis, ßvystelialaus butelis, uΩsidega cigaret∂s ugnel∂.

È eΩerå remiasi valstieçi¨ laukai. Iß j¨ it upeliukai vingiuojavirtin∂s gyvuli¨: iß pradΩi¨ jie slenka vienas paskui kitå, paskui

80 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

„upelio“ vaga pradeda plat∂ti – karv∂s pajunta vandens kva-på, lenktyniauja, spardosi ir prie eΩero pripuola beveik visoskartu – lyg kareiviai sustingsta vienoje eil∂je. Pasigirsta mono-tonißkas siurbimas ir banguotas vandens gurg∂jimas gerkl∂se.Tarp j¨ nematau t∂vo Ωalmargi¨.

Ir vis d∂lto vasara. Vakaras. GirdΩiu, kaip ^ ßulinio rentin^dΩergΩteli kibiras, kaip lekia Ωemyn ir suka cypaujançiå ran-kenå – kaimynas at∂jo vandens. Jis neturi ßulinio. Dabar se-mia: rankena girgΩda iß l∂to, vienodu ritmu, teliΔßkuoja irkrenta ̂ gelm´ per kibiro kraßtus ißslystantis vanduo, kol stai-giai pliΔpteli perpilamas ^ kitå indå. Tyla. Neinu ΩiΔr∂ti, betΩinau: senas, ^deg´s, stambokas vyrißkis, prideng´s tik siaurådar graΩaus kΔno dal^ ßviesiomis trumpik∂mis su juokingaiplaçiomis kleßn∂mis, klΔpo prie ßulinio ant vieno kelio ir pa-vert´s m∂lynå emaliuotå kibir∂l^ godΩiai geria vanden^. Jobaltos neklusnios garbanos ißsidraikiusios, o jis geria ir ge-ria. Paskui atsistoja, perbraukia ranka per lΔpas – oooochgardum∂lis! – pasako, o gal tik pamåsto, suΩeria aukßtyn plau-kus ir ^smeigia akis ^ besileidΩiançiå saul´: gal meldΩiasi, gald∂koja Dievui uΩ vasarå ir numalßintå troßkul^, gal pamirßta,kas jis, ko ir kur at∂jo?

Ilgokai kaimynas braidΩioja po horizontå, lyg ir kaΩko lΔ-kuriuoja – negaliu neißeiti iß kiemo jo link.

– GraΩus vakaras, – sakau.– Aha aha, – atsisuka jis nudΩiug´s. – Seniai tokios vasaros

nebuvo. Matai, kaip çia pas mus! Nei ßveicarij¨, nei amerik¨nereikia. Be reikalo visi j¨ bala Ωino kur ießko...

Dar ilgai kalbam∂s apie tai, kur dabar leidΩiasi saul∂ ir kur jileisis po savait∂s: virß Puzinsk¨ sodybos ar jau kairiau – uΩgair∂s, apie nebaigtus kirsti mieΩius – kombainas v∂l sugedo irnurΔko ^ baz´, apie paeΩer∂je ^sikΔrusi¨ turist¨ sugautå pen-

T r o ß k u l y s ( 81

ki¨ kilogram¨ karp^. Paskui kaimynas paima m∂lynå kibir∂l^ir suka per pievå savo trobos link.

– Dar neatsisveikinu, – sako stabtel∂j´s. – Ateisiu Ωini¨ pa-klausyti. Sak∂, rodys kaip t¨ moterißk^, nagi t¨, t¨, aha, Gan-di, Indir¨ Gandi kavos. Íitoki¨ moter^ nud∂jo! Ot, rupΔΩ∂s, irkå ji jiems blogo padar∂? – samprotauja nulinguodamas.

Jis ateis. Tod∂l einu prie trobos. Sunkiai ^kißu raktå ^ surΔ-dijusiå spynå. Dvideßimt met¨ ji ißtikimai saugo mano praeit^ir visus, kurie sugr^Ωta, atlaidΩiai ^sileidΩia vidun. Èeinu ir aß.Atlapoju langus, nes Ωinau, jis ateis. Nuneßiotus, per didelius,nors ir labai didel∂ms jo kojoms, batus paliks prieangyje irgarsiai, dråsiai pabeld´s, jau su ilgomis keln∂mis ir marßki-niais ^ßleps∂s ^ vid¨.

– Labå vakarå. Dar nerod∂? – uΩmes ak^ ^ televizoriaus ek-ranå, o paskui sugriaud∂s ißties´s rankas:

– Nu, o kur mano Außryt∂? Kur mano maΩoji? – ir net ne-sp∂jus man apsidairyti jau m∂tys iki lub¨ iß laim∂s krykßtau-jant^ vaikå. Paskui jis ginçysis su t∂vu d∂l amerikon¨ politikos,dar kartå keiks Gandi Ωudikus, sulaik´s kvapå ir prikiß´s veidåprie pat televizoriaus ΩiΔr∂s ^ vaizdus ekrane, bet n∂ minuteinepaleis nuo keli¨ Außryt∂s.

– Op, op, joja Außryt∂! – kalbins jå protarpiais atitrΔk´snuo pasaulio ̂ vyki¨. – Kaip ßuniukas loja? Ojojoj kaip graΩiai.O kaip Außryt∂ ßoka? Ajajaj mano mergaituk∂! Bus ßok∂ja kaipkaΩin k¨!

Brisdama per usnimis uΩΩ∂lus^ kiemå atgal, vießkelio link,vis dar girdΩiu sodr¨ kaimyno balså. Jis neprigirdi, tod∂l patskalba iß vis¨ plauçi¨ ir t∂vas jam ßaukia, perr∂kdamas televi-zijos diktori¨. Tarp j¨ vyrißk¨ bals¨ plevena vaiko juokas.Trobesys atlapotais langais, regis, plyßta nuo jame vykstan-çio gyvenimo, nuo paprast¨ vasaros vakaro veiksm¨ ir Ωo-

82 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

dΩi¨, nuo tris kartas siejançio nematomo artumo ir valstie-tißko pasitik∂jimo, kuriame n∂ ßeß∂lio nuogåstavim¨ d∂l ryt-dienos, nes visa, kam lemta ateiti po ßiuo stogu – dΩiaugs-mingai arba su skausmo Ωyme, – jau buvo arba bus neprik-lausomai nuo Ωmogaus valios.

G i m t a d i e n i s ( 83

Gimtadienis

Visai nenor∂jau jo sekti. DΔmiau siauru paeΩer∂s takeliu sa-vais reikalais. MedΩi¨ ßakos veßliai leidosi Ωemyn, lapai buvodideli, sodriai Ωalios spalvos it dΩiungl∂se. Net keista, pama-niau, kad tie nusus´ krΔmokßniai, uΩ kuri¨ eidavome vaikys-t∂je sl∂pyni¨, ißaugo ^ ßitokius graΩuolius. Taçiau daugiau jieman nerΔp∂jo, nes pasteb∂jau keleliu Ωingsniuojant^ Ωmog¨:kepur∂ su snapeliu, languoti, ilgi, storo audinio marßkiniai, ^guminius ilgus batus sukißtos keln∂s. T∂vas? Kur jis eina tvir-tu, gerai Ωinançio kå daro, Ωmogaus Ωingsniu? Palikau j^ pla-kant^ dalg^ – juk pati ßienapjΔt∂.

KrΔmai talΩ∂ man veidå, kabinosi ^ plaukus, bet aß beveiknejutau j¨ pastang¨ mane sulaikyti. Broviausi ^nirtingai pir-myn, nor∂dama neatsilikti nuo lygiagreçiai keleliu einançiot∂vo. Jud∂jau tarsi ißdyk∂lio vaiko smarkiai sviestas akmenu-kas virß paslapting¨ eΩero gelmi¨.

Staiga ∂m∂ pliaupti lietus. Jis garsiai ßniokßt∂ pro susipynu-sias medΩi¨ ßakas, negelb∂jo n∂ dideli lapai – jutau, kaip ßlam-pa plaukai, kaip teka vanduo jais Ωemyn, vingiuoja paausiais,per kaktå, per nos^. Nugara jau irgi buvo permerkta, bet ißl^stiiß medΩi¨ priedangos vis tiek nenor∂jau, nors visai çia pat bu-

84 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

vo kelelis, ^nyrantis ^ miestel^. Gal∂jau skuosti iki pirm¨j¨ na-m¨ ir pasisl∂pti po kokiu stogeliu ar laiptin∂je. Bet to nepada-riau, nes man rΔp∂jo sekti iß paskos, o t∂vas lyg tyçia sul∂tinoΩingsn^ tarsi m∂gaudamasis lietumi, stabtel∂jo ties viena kitaißkaba. Kai jis nusisuko ir v∂l patrauk∂ tolyn, ißlindau iß krΔ-m¨ ir saugiu atstumu Ωingsniavau iß paskos.

Jis paspaud∂ apßiurusio namelio dur¨ rankenå ir dingo. Kadir kaip nor∂jau, tai nebuvo Δkini¨ preki¨ parduotuv∂ nei ko-kia nors valsçiaus kontora. Ap∂jau viså namel^ – suklyp´ lan-gai, persikreipusios durys, niekada nevalytos, keli¨ deßimtme-çi¨ dulkes saugançios palang∂s. Ko jam çia reikia?

Vos prav∂rusi duris supratau, kas uΩ j¨ vyksta. Matrona,platesn∂ nei stalas, uΩ kurio buvo ^sitaisiusi, ilga plaçia dildezulino nagus. Jos ^spΔdingi plaukai, sukelti aukßtyn, pΔpsojoit gandralizdis virß klaikiai juodai ißdaΩyt¨ aki¨ ir pagurklio,ring∂m sugulusio ant plaçios dekolte. Blizgantis atlaso chala-tas vos vos laik∂si neprasiskyr´s – vienintel∂ saga ties krΔtimiskab∂jo ant keli¨ siΔl¨. Po juo dulki¨ spalvos apatinis ßiek tiekprilaik∂ Ωemyn virstançius moters taukus.

Matrona net nepaΩvelg∂ ̂ mane, sustingusiå ties durimis. Tikißties∂ rankå lango link, kad gal∂t¨ ^sitikinti, ar nagas jau pa-kankamai dailus – iß vis¨ riebi¨ ringi¨, paΩast¨ ir pagurklio plΔs-tel∂jo prakaito, purvo ir gendançio kΔno dvokas. Kai ta smarv∂nusirito tolyn, mano Ωvilgsnis nuslinko prie kitos personos. Jibuvo dar klaikesn∂: pusiau gulomis rymojo savo migyje, kuriskaΩkada gal ir buvo lova, bet dabar primin∂ neßvari¨ skudur¨jovalyn´. Ir pati moteris ne kå tesiskyr∂ nuo t¨ purvin¨, ßlykß-

G i m t a d i e n i s ( 85

çiai sujaukt¨ paklodΩi¨ ar pagalvi¨ – suplyßusiais Ωem∂s spalvosmarßkiniais, baisiai ißsidraikiusiais, kaip Adams¨ moçiut∂s il-gais plaukais, pro kuriuos retkarçiais Ωybtel∂davo paklaik´sΩvilgsnis. Ji gul∂, s∂dosi, lipo iß lovos, krito atgal, o ßalia josstovinti stuomeninga boba prievaizd∂ jå ßiurkßçiai tramd∂ saky-dama: praeis, viskas praeis, tik pails∂k, nesidraskyk ßitaip...

Pro praviras duris kitame kambaryje maçiau dar vienå to-kiå paçiå lovå ir ne kå geriau atrodançiå pamiß∂l´ joje. Tikt∂vo niekur n∂ kvapo. „Matrona turi ir geresni¨, ßvaresn∂jepatalyn∂je“, – prad∂jau guosti save, slinkdama laipt¨ link, ku-riuos mano akyla akis pasteb∂jo uΩ sunkios bordo uΩdangos.Nieks man´s nesulaik∂ it bΔçiau nematoma: Matrona toliaudildino nagus, pamiß∂l∂s blaßk∂si, bobos jas ramino. Laiptaibuvo siauri, mediniai, prisig∂r´ buvusi¨ klient¨ bat¨ kvapo.Sulig kiekvienu Ωingsniu tvosk∂ tokia aitri gama, kad neabejo-dama gal∂jau nustatyti: çia lank∂si ne tik kaimieçiai m∂ßlinaisguminiais. BΔta ir odininko, ir pienininko, ir vyruk¨ iß sker-dyklos. GirgΩdantis, vos leisgyvis tur∂klas trenk∂ pigiais vir-ßaiçio kvepalais. Paçiame virßuje oras buvo ßiek tiek gaivesnis –maΩut^ koridoriukå apßvieçiantis lagamino dydΩio langelis tarsikoks vilties tunelis kviet∂ mane atlapa savo ertme ^ lauke visdar pliaupiant^ liet¨. Ißkißusi rankas surinkau rießkutes gaivosir panardinau ^ jas veidå. Truput∂l^ palengv∂jo. Tik trupin∂l^,nes prießais lauk∂ trejos durys: bjauriai sukaltos, dar bjauriaunudaΩytos, paçios ßlykßçiausios durys, kurias kada nors manteko matyti. Jas reikia atverti. UΩ j¨ turi bΔti graΩiau nei tenapaçioje. UΩ j¨ privalau rasti t∂vå.

Rankenos v∂r∂si tyliai, gliçiai, tarsi bΔt¨ apseil∂tos ar darvis suteptos riebaluotais m∂sinink¨ delnais. Çia viskas buvo

86 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

met¨ metais neplauta, çia gul∂ sluoksniais rank¨ prakaitas,atsineßti lΔkesçiai, gyvulißkos aistros ir visa, kuo nor∂jo at∂ju-sieji bent valand∂l´ atsikratyti. Ar çia ir t∂vas atneß∂ savo ne-vilt^ d∂l lietaus ißguldyto vasarojaus, d∂l kå tik po jauna obe-laite pakast¨ penki¨ parßeli¨? O gal d∂l nuolatinio motinosdΔsavimo ankstyvais birΩelio rytais, kai saul∂ taip greitai nubliz-gina trobos langus, kad neΩinia, ar miegas buvo uΩspaud´s akis,ar tik dar vienas rΔpestis drauge su vakaro maldom nugul´sant jos blakstien¨.

Visi kambariai dvelk∂ pel∂siais it seniai neveikiantys, nev∂-dinti, nevalyti ßaldytuvai, visuose suposi susiraizg´ ^ paslaptin-gus, tik vorams suprantamus zigzagus, pajuod´ voratinkliai. Vie-name kambaryje gul∂jo atsainiai numesta k∂d∂ su trim kojom,kitame – per grindis ties∂si nuo lango nukritusios uΩuolaidosßleifas, treçias buvo panaßus ^ nereikaling¨ daikt¨ sand∂l^.

T∂vas m∂go ßvar¨ maistå, muilu kvepiançius marßkinius irßeßtadienio ritualå – eiti ^ anapus eΩero esançiå Sabaliuko pir-t^. T∂vo kepur∂ su snapeliu ßiuose kambariuose nekliud∂ n∂vieno voratinklio.

Jie savaime trauk∂si, tolo, drauge tarytum tinklas leisgyvesΩuvis nusitempdami visus rakandus, blogus kvapus, bjauriå-sias duris ir net tå nepajudinamå liulant^ kalnå – Matronå.Voratinkliai apipyn∂ ir besiblaßkançias pamiß∂les, ir j¨ stuo-meningas priΩiΔr∂tojas. Greitai visa dingo uΩ ßniokßçiançioslietaus sienos. Pro jå, vis braukdama veidu plΔstant^ vanden^,ißvydau art∂jant^ Ωmog¨. Ûingsniai l∂ti, ilgos, tiesios kojos, p∂-dos vos vos pasuktos ^ vid¨, dedamos tvirtai, lyg pagrindinisgyvenimo tikslas bΔt¨ giliai ̂ Ωem´ ̂ spausti kiekvienå savo p∂d-sakå. Suvokimas, kad ta eigastis yra vienas graΩiausi¨ dalyk¨

G i m t a d i e n i s ( 87

mano gyvenime, ∂m∂ dilginti taip, kaip gr^Ωtantis kraujas ̂ nu-tirpusiå kojå. Eigastis, d∂l kurios buvau pasiryΩusi pamesti galvåir parduoti sielå. Eigastis, kurios taip ir neteko atrasti tarp t¨,kurie ateidavo ^ mano namus. Dar ir dar viena minut∂l∂ sals-vai nenumaldomo skausmo ir...

– Tau akis prilijo, – sako t∂vas, negrabiai glostydamas aukß-tyn visai praΩilt taip ir nesusp∂jusius savo plaukus. Jo marßki-niai balti, kaklaraißtis parißtas tik ßiam vieninteliam kartui, nau-jut∂laitis, puikiai gulantis kostiumas, iß po kelni¨, tarsi dailausΩv∂relio kailis, Ωvilga pro lietaus laßus lakuotos bat¨ nosys. –Eik namo, liΔties dar tik pradΩia, o mama nerimauja... – sakolyg nor∂damas pabarti, lyg atsipraßyti, o gal pasakyti tai, koniekada anksçiau neißdr^so.

Lietus ißplauna ne tik akis. Skaidrus jo vanduo nußluoja vi-sus, atmint^ aplipusius gyvenimo voratinklius, iß po kuri¨ iß-nyra aißki data: ßiandien mano t∂vo gimtadienis. Jam bΔt¨ su-kak´ devyniasdeßimt.

88 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Iß laim∂s

GraΩiausias pasaulis, kai ΩiΔri ^ j^ pasilenkus per savo patiestarpkoj^. Gal d∂l ^ pakauß^ sub∂gusio kraujo, o gal d∂l trikam-p∂s panoramos medΩiai atrodo didesni, nam¨ stogai – aukß-tesni, o ant tako prieß saul´ drybsanti kat∂ labai panaßi ^ klas-tingai tave stebinçiå panterå.

Jonulis, deja, ßito neΩinojo. Taip jau yra, kad kas turi ypa-tingas – lanku ißlenktas kojas, nepasinaudoja galimybe reg∂tivaizdus tarsi pro didΩiul´ apvaliå ΩiΔrono ak^.

Jonulio ne tik kojos ne tokios kaip vis¨: storos, raumenin-gos, tiesiai nuo ßakumo lekiançios ovalu Ωem∂s link. Jo ir p∂-dos lyg ΩmogbeΩdΩion∂s – ne^prastai didel∂s, su ilgais per pirß-t¨ galus Ωemyn uΩlinkusiais nagais.

Tavo nagai – kaip meßkos, sakydavo jam kaimo ßmaikßtuo-liai, bet jis negird∂jo nei j¨, nei gerosios Alksnien∂s padΔsavi-m¨, kai ji vienintel∂ visoje apylink∂je nesibod∂davo ißmirkytipurvyno prisig∂rusias, bat¨ niekada nemaçiusias ßio pavarg∂-lio p∂das. Ißmirkydavo, o paskui, pris∂dusi ant Ωemo suoliukoprießais Jonul^, imdavosi darbo. D∂k, Jonuli, kojå ant ßito suo-liuko – pastumia artyn vaik¨ iß skiedryno atneßtå kreivokßl^.Jonulis negirdi. Ûvilgsnis kaip buvo ^bestas virß moters galvos

I ß l a i m ∂ s ( 89

kaΩkur ^ kieme vykstant^ paukßçi¨ ir gyvuli¨ gyvenimå, taip irlieka. Alksnien∂ pati ißtraukia vyrißkio kojå iß vonel∂s ir atre-mia ant suolelio. Atneßkit, vaikai, didΩiåsias t∂vo Ωirkles. Ûirk-l∂s pristatomos akimirksniu, nes Jonulio nag¨ karpymas – vie-nas ^domiausi¨ ^vyki¨ j¨ gyvenime. Paduokit, vaikai, plonåjåt∂vo dild´. Ir dild∂ yra. Darbas prasideda. Alksnien∂s net vei-das persikreipia – taip ji spaudΩia Ωirkles, bet Jonulio nagai,nors ir gerai ißmirk´, nenori pasiduoti. Jam, kaip arkliui, kirviureikia nukapoti, – mesteli pro ßal^ praeidamas Alksnis. Vis d∂ltokirvio neprireikia. Kiek Ωirkl∂mis, kiek peiliu – ir kreivos, aßt-rios nag¨ atplaißos, tarsi medΩio skeveldros, pasißok∂damos kren-ta ant aslos. Paskui moteris paima dild´ ir pradeda brΔΩinti aßt-rius kampelius. Net ir tada, kai ji netyçiom brΔkßteli per pirßt¨galus, Jonulio veide nevirpteli n∂ vienas raumen∂lis.

Nei veido, nei aki¨ – o jos tokios m∂lynos, kad atrodo tarsibΔt¨ be vyzdΩi¨ – ißraißka nepasikeiçia ir tada, kai Alksnien∂sißlyd∂tas vyrißkis ißßleivoja ̂ kiemå ir ̂ sitaiso ant kalad∂s netolimalkin∂s.

– Jonuli, Jonuli, kiek tau met¨? Kur tavo pati? Jonai, Jonai,ga ga ga, tavo pati ragana, ißvaΩiavo Ωagar¨, parvaΩiavo benag¨... – klega Alksniukai tupin∂dami aplinkui, kol jiems nu-sibosta, ir visi ißsilaksto kas sau.

Jonulis s∂di skiedryne iki vakaro. Nei jis kam rΔpi, nei jamrΔpi, kas dedasi kieme. Net ir ßuo, kur^ laikå akylai steb∂j´sgerai paΩ^stamå sveçiå, nustoja vizginti uodegå ir pataikauda-mas inkßti. Anksçiau d∂l ßitokio s∂d∂jimo saul∂kaitoj vienaskitas geraßirdis susirΔpindavo: kad saul∂s smΔgio senis manokieme negaut¨, o tai dar ir laidoti teks. Dabar ßis pavojus Jo-nuliui negresia – kaΩkas jam padovanojo senå aplamdytå ßiau-

90 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

din´ skryb∂l´, su kuria jis ir miegoti eidamas nesiskiria. Tiktruput∂l^ pamauna nuo plik∂s ^ priek^ – ant aki¨ ir ßitaip japrisideng´s pask´sta ßienu kvepiançiuose sapnuose.

– Jonuli, valgyt tau atneßiau: va sriubos duben∂lis, duona, ov∂liau blyn¨ duosiu. – Alksnien∂ ^spraudΩia ^ didΩiules raudo-nas rankas metalin^ duben∂l^, ^ kur^ ^merktas ßaukßtas, ant ßa-lia gulinçios medΩio pliauskos padeda bene kokias penkias sto-ras riekes duonos ir nuskuba atgal ^ trobå – bijo, kad blynaineprisvilt¨.

È vid¨ nieks nekvieçia vyrißkio, Ωino – neis. Tå dienå, kaiJonulis bΔna skiedryne, nereikia jam trukdyti. Tokia jo valia,ir jau seniai net vaikams aißku, kad kitaip nesielgs. Jo nuomo-ne, laiko yra tiek daug, kad neverta j^ dalyti po gabaliukå:ßitas praleistas kieme, kitas – troboje, dar kitas – laukuose. Ir ̂dienas jis jo neskirsto, nes visos dienos savaip geros, o koksskirtumas – pirmadienis ar treçiadienis. Ta diena, kai Alksnie-n∂ jam apkarpo nagus, ko gero, pati ilgiausia, nes Jonulis nie-ko negali daryti, tik s∂di saul∂kaitoj ir dΩiaugiasi. Net ir valgy-ti ima ne su tokiu gyvulißku apetitu kaip paprastai. Nag¨ kir-pimo diena Jonuliui – tarsi atlaidai.

– S∂di kiaurå dienå dykas, bent roΩançi¨ atkalb∂tum, – ne-patenkintas stabteli ne vienas nam¨ ßeimininkas prie tokio keis-to sveçio, bet... pastovi, numoja ranka ir nueina. Juk ne taipjau daΩnai Ωmogus uΩsuka – vienå du kartus per metus. Ir bΔ-na kiekvienoje sodyboje tiek, kiek pats sugalvoja. Atsirandakok^ rytå klojime, ßiaudais apkib´s arba dar saulei netek∂jusjau s∂di kieme ant veΩimo ienos ar ant kokios kalad∂s. O, Jo-nulis atklydo! Nei labai dΩiaugiasi, nei nusimena Ωmon∂s. O

I ß l a i m ∂ s ( 91

jeigu jau atklydo, tai savait´ pabus tikrai. Ûinoma, jeigu nenu-tiks koki¨ nors netik∂t¨ dalyk¨, kurie gali Jonul^ ißgåsdinti.Arba ^skaudinti. Bet apie juos Ωinos tik pats Jonulis, nes nie-kam daugiau nerΔpi, kod∂l seniokas iß vien¨ nam¨ ißeina grei-çiau, o kituose uΩsibΔna net ir dvi tris savaites. Yra ir toki¨sodyb¨, kuriose Jonulis paprastai ißgirsta vienå ir tå pat^:

– Eik pas Alksnien´, ji tav´s jau pasiilgo. Eik eik, ji labaigera moterißk∂, visus valkatas priima, o tav´s tai ypaç gaili... –Íeimininkas suima Jonul^ uΩ skverno ir paragindamas, patemp-damas, neleisdamas n∂ susivokti, ißstumia pro vartus. – Josnamai va ten, ant kalvel∂s, ar matai, ji tau valgyt skaniai duos,gal patalå svirnely paklos...

Jonulis, ißgird´s apie svirnel^, paspartina Ωingsn^. BΔt¨ ganauΩsiminti vien apie Alksnien´ – ßi pavard∂ seniui pati reikß-mingiausia pasaulyje, – bet galima smagumo d∂lei prid∂ti ir tåsvirnel^ – ko nepradΩiuginus Ωmogaus? Juk po mirties Vieß-pats gali paklausti, o kå gera padarei Ωem∂je? Va ir bus vienasgeras darbas: Jonul^ pas Alksnien´ nusiunçiau, poils^ svirnelyjpaΩad∂jau, o kad jam patalå paklojo kluone – ne mano kalt∂...Svarbiausia, kad nereik∂s ßerti ßito besoçio ir ßienas darΩin∂jeliks nesuterßtas – juk Jonulis visada atsikelia su ßlapiu klynu.Kur kaΩin Alksnis deda myΩalais dvokiant^ paßarå?

– Na, suvalgei sriubå? Tai gerai, neßkit, vaikai, duben∂l^ ^vid¨. Valgyk dabar blynus, tik po truput∂l^, nes labai karßti,bulviniai. – Alksnien∂ ^duoda Jonuliui kitå duben∂l^. Íakut∂snet nesiΔlo – ir taip ja nesinaudos.

Jonulis ßlamßçia blynus çiupdamas juos iß duben∂lio vienåpo kito it koks alkanas ßuva, ryja dideliais kåsniais beveik ne-kramtydamas, o jeigu koks gabal∂lis nukrenta ant skiedryno,akimirksniu j^ suranda ir susigrΔda ^ burnå su viskuo, kas antjo prilip´.

92 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Nag¨ karpymo dienos pabaiga kvepia nereg∂to skonio bul-viniais blynais, o pro kluono duris iß∂jusi Alksnien∂, kå tikpaklojusi ten Jonuliui patalå, art∂ja tarsi Pana Marija, nesiek-dama kojomis kiemo Ωol∂s... Tuoj tuoj ji ißtars viså gyvenimåJonulio lauktus ΩodΩius. Taçiau moteris praeina beveik nesu-stodama:

– Eik, Jonuli, gulkis ant ßalin∂s, ßiltai paklojau, – paima iß jotußçiå duben∂l^ ir nukrypuoja savo rΔpesçi¨ naßçiais neßina ^trobå. Jeigu ne tie naßçiai, Jonulis gal ir pasakyt¨: – Tai kadsak∂ man – svirnelyj, o ne kluone ant ßalin∂s...

Taçiau ir ß^ kartå jis laiku nesuzgrimba – Marija tik akimir-kå nusileidΩia iß dangaus, ir tokia Ji nuo Ωmoni¨ nuod∂mi¨pavargusi, kad turbΔt ne svirnelis Jai galvoje...

Jonulis apsidairo po nakties gl∂bin grimztant^ kiemå ir ne-uΩtik´s n∂ vieno, jo nevilt^ galinçio suprasti Ωvilgsnio, keliasinuo kalad∂s ir labai pats sau sunkus, kaΩkoks per didelis ir perstoras ropßçiasi ant ßalin∂s. Poryt pasakysiu – nusprendΩia prießuΩmigdamas.

Kita Jonulio diena prasideda labai anksti. Ar paß∂lo tas se-nis! – pykçio banga ißmeta iß lovos uΩsimiegojus^ Alksn^, neskirvio dunks∂jimas dar saulei netek∂jus kala jam tiesiai ^ aus¨bΔgnelius. Darbininkas mat atsirado! Vakar viså dienå skied-ryne pras∂d∂jo, o ßiandien be laiko viså kaimå sukels ant koj¨.Íirsta Alksnis, råΩosi ne kaΩin kiek geriau pails∂jus Alksnien∂,o Jonulis kerta ir kerta vienå uΩ kitå storesnes medΩio pliaus-kas it nor∂damas iki saul∂tekio viså nakties rimt^ ßipuliais iß-taßkyti. Kai Jonulis kaime, gaidΩiams n∂ra kå veikti.

Íitaip prasideda Jonulio maldos diena. KaΩin ar patys iß-tvermingiausi budistai prilygt¨ jo uolumui ir susikaupimui. Visåmielå dienel´ kirvis ßokin∂ja nuo kalad∂s kaip koks saul∂jeplieniniais sparnais blyksçiojantis drugelis, ißkylantis virß ßiaudi-

I ß l a i m ∂ s ( 93

n∂s Ωmogaus skryb∂l∂s ir v∂l ryΩtingai krentantis Ωemyn. Jo-nulis praßo, atgailauja, pasiΩada, o Alksnio kreizu supjausty-t¨ puߨ, berΩ¨, gluosni¨ kalad∂s laksto ^ keturias, aßtuoniasar dar daugiau dali¨, ir ßvieΩiai suskaldyt¨ malk¨ kupeta au-ga ir auga.

Maldos dienå Jonulis nevalgo, nesiilsi, nesidairo po kiemå,nejauçia iki paskutinio siΔlelio j^ permerkusio lietaus. Vakarekluonå ir savo mig^ pasiekia vos ne keturiomis – uΩmiega netnesusp∂j´s su palengv∂jimu atsidusti.

Kitå dienå Jonulis miega iki piet¨. Paskui negrabiai prave-ria Alksnio trobos duris:

– At∂jau pasißnek∂tie, – sako su jam nebΔdingu ryΩtu ir^sitaiso ant lovos, kojΔgalyje. Skryb∂l´ pasideda ßalia, abiemrankom uΩsiremia ant lovos galo ir nekeisdamas pozos pasi-lieka viså dienå. Alksnien∂ kas kiek laiko pakißa jam kok^laßini¨ bryzå, duonos riek´ ar duben∂l^ viralo ir b∂ga savaiskeliais: ^ laukus, pas gyvulius, kieman ar ßeimynos valgydin-ti. Niekam ne naujiena, kad Jonulis ßnekasi be ΩodΩi¨, kadtarsi kokia pajuod∂l∂ varna tupi ant kojΔgalio ir kraipo savoplikut plikut∂l´ galvå net tada, kai troboje nelieka n∂ gyvosdvasios. Tik mus∂s zyzia apie jo prakaituotå sprandå, ^kyriailenda ^ akis, tupia ant galvos ir skaudΩiai kanda. Jonulis vai-ko jas didel∂mis rankomis, glosto blizgant^ pakauß^ tarsi jogail∂damas, kad toks slidus, toks baltai ßvieçiantis it Muri-nißk∂s kalnas vidurΩiem^...

– Tai kå tu man gera nor∂jai pasakyti, Jonuli? – Alksnien∂minut∂l´ klesteli ßalia jo, nusirißa skarel´ ir taisosi plaukus.Vyrißkis Ωino: jeigu nesusp∂s prasiΩioti, kol ji v∂l graΩiu lankuapjuos skarele galvå, visi ketinimai nueis perniek.

– Pasißnek∂tie nor∂jau, – skuba moter^ sulaikyti Jonulis, bet

94 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

ta jau stojasi. – D∂l svirnelio nor∂jau... – pirmå kartå gyveni-me ißtaria iß karto tiek daug ΩodΩi¨.

Alksnien∂ sustoja nor∂dama ^sitikinti, ar gerai ißgirdo, atsi-suka:

– Kå pasakei, Jonuli? D∂l svirnelio?Íis ißsiviep∂ nesitverdamas dΩiaugsmu: susp∂jo...– D∂l svirnelio. Man sak∂, kad miegosiu svirnelyje...Alksnien∂ uΩmirßta visus darbus ir klesteli ant suolo: Jonu-

lis prakalbo. Íito dar nieks niekada n∂ra gird∂j´s. Ir apie kok^çia dabar svirnel^ porinti ∂m∂?

– Kokiam svirnelyj? Kas tau sak∂?– JΔs¨ svirnely... – Bjauriai ißvirtusi Jonulio lΔpa ir per jå

Ωemyn t^stanti seil∂ Alksnienei sukelia tok^ ßiurp¨ graudul^...Jis kaip inkßçiantis ßuva, – pagalvoja moteris.

– Tai, sakai, nori miegoti mΔs¨ svirnelyje... Prißneka Ωmo-n∂s tau, nabage, visko, prisityçioja... Ir kas tau ßitaip Ωad∂jo?

– Aß dar niekada gyvenime... – m∂gina ^tikinti Alksnien´Jonulis. – Vis darΩin∂j, kluone ar ant tvarto...

– Nagi iß tikr¨j¨ Ωmogus gyvenimå baigia, o lovoj n∂ra gu-l∂j´s, – stebisi pati sau moterißk∂ ir jau tvirtai apsisprendusipakyla nuo suolo:

– Gerai, Jonuli, jeigu taip labai nori, paklosiu tau ßiandiensvirnely. Ißsimiegosi kaip visi Ωmon∂s. Tik nueik ^ kΔdrå ir ko-jas nusmazgok.

Jonulis ne tik kojas, bet ir paΩastis, ir sprandå trina iki rau-donumo. Juk yra mat´s, kaip vyrai tå daro. Lig ßiol toki¨ ne-reikaling¨ dalyk¨ nesiimdavo, bet jei Alksnien∂ liep∂, jeigujau leis ^ svirnel^...

Kai sustojo ant svirnelio laipt¨ toks baltas ir lengvas, ne-jausdamas purvin¨ skarmal¨ svorio ir dvoko, pirmå kartå

I ß l a i m ∂ s ( 95

gyvenime pajuto, kaip greitai sukasi Ωem∂: tik kå saul∂s pil-nas svirnelio langelis ∂m∂ maΩ∂ti, siaur∂ti, kol raudonos spal-vos ant stiklo visai nebeliko. Tik tada Jonulis pamat∂ kitåßvieså – baltai paklota lova it koks ankstyvas vasaros rΔkassutyvuliavo prieß jo akis. Ûmogus ißties∂ ^ priek^ rankas irtartum neregys, atsargiai per neobliuotas svirnelio grindisvilkdamas kojas, slinko tos baltumos link. Tai nebuvo rΔkas.Senio rankos uΩçiuop∂ medin^ senovißkos lovos galå, o paskuiprie delno prisiglaud∂ Δkißku muilu kvepiantis Alksnien∂spatalas. Jis buvo pats prasçiausias, kok^ moteris surado na-muose, bet turbΔt ir Anglijos karalien∂ niekada nesijaut∂ sa-vo rΔmuose taip praßmatniai ir patogiai ^sitaisius, kaip kadJonulis jame. Lo-va minkß-ta, pa-gal-v∂ aukß-ta, pa-klo-d∂bal-ta – bΔt¨ skiemenav´s tarsi pat^ graΩiausiå eil∂raßt^, jeigubΔt¨ kå nors ißman´s apie skiemenis. O gal ta jo keista dejo-n∂ nedejon∂, patenkinto katino murkimas nemurkimas, be-proçio aikçiojimas neaikçiojimas ir buvo vienintel∂, nepa-kartojama ßio svirnelio palub∂je atsiradusi poezija? Jis glost∂ir glost∂ ßiurkßt¨ linin^ audin^ dar ßiurkßtesniais pirßtais, betjuto po jais kat∂s kailiuko ßvelnumå, kuris tek∂jo per plaßta-kas, nugarå, s∂dmenis, siΔbavo po kojomis ir tartum moti-nos rankos (motinos Jonulis nepaΩinojo, bet jos rank¨ kvapåprisimin∂) laik∂ saugiai apkabin´s jo plikå galvå. Ir neΩinia,ar nuo to gerumo, ar nuo vakarykßçio ilgo mosavimo kirviu,ar nuo Δkißko Alksnien∂s muilo senio galva vis labiau kvaito,svirnelio lubos ∂m∂ siΔbuoti, lova tapo balta valtimi, kuriåvis ^nirtingiau skalavo nematomos bangos. Toki¨ jausm¨ jisniekada nebuvo patyr´s, tod∂l tik dar giliau ^sitais∂ tos val-ties dugne ir pagalvojo: ßtai kaip ÛMONÎS miega. Gal¨ galeir jis jiems priklaus∂.

96 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Jonulis miegojo ilgai. Taip ilgai, kad net visoki¨ jo keisteny-bi¨ reg∂jusi Alksnien∂ po piet¨ prad∂jo nerimauti ir nutar∂sen^ paΩadinti.

– Jonuli, tu jau beveik viså parå miegi, ßonai prakiurs, kel-kis, vakarien∂s duosiu, – atsistojo svirnelio tarpduryje. Jonulisn∂ krust. Moteris pri∂jo arçiau, pradeng∂ patalå. Senis it kokssusen´s pajuod´s råstigalis gul∂jo su visais skarmalais ant bal-tos paklod∂s ir prisideng´s veidå skryb∂le ßypsojosi. Ta ßypse-na nepradingo ir tada, kai Alksnien∂ krustel∂jo j^ uΩ peties.Jau nujausdama, kå ißvys pak∂lusi skryb∂l´, ji dar kartå perΩvel-g∂ viså senio kΔnå – balos po juo nebuvo. ÛMONÎS lovojenesißlapina, – bΔt¨ ißdidΩiai pasak´s jai Jonulis, bet nenor∂josuardyti savo paskutin∂s ßypsenos. O tai ims kas nors ir pagal-vos, kad mir∂ nuo persivalgymo, persidirbimo ar senatv∂s. Te-gul visi Ωino – mir∂ iß laim∂s.

M o t e r y s v a r g o n ¨ f o n e ( 97

Moterys vargon¨ fone

Prieblanda ir vargonai. Visa baΩnyçia dar skendi tamsoje, oten, aukßtai, kur s∂di vargonininkas, vis daug∂ja moter¨ pa-slaptingai apßviestais veidais. Iß kur sklinda ßviesa, Juozapasnesupranta. Gal jå skleidΩia instrumento dumpl∂s drauge sugalingais garsais, o gal vargonininkas Ωibina Ωvak´, kad gal∂t¨matyti savo svarbius popierius, ißmargintus keisçiausiomis gy-vaçiuk∂mis.

Tokiå prieblandå Juozapas m∂go ne tik baΩnyçioje. Èlinguo-davo ^ kok^ kiemå saulei nusileidus: tyliai, atsargiai, it ilgako-jis katinas. Tik ßalimais varomo dviraçio purvasaugis nelaikuskimbtel∂davo, ißduodamas nepraßyto sveçio pasirodymå.

– Iß kur tu çia, Juozapai, ißdygai? – steb∂josi sutrikusi ßeimi-nink∂, einanti nakçiai uΩdaryti vißt¨.

– Labas vakaras, gerbiamoji ponia, – Juozapas jau atr∂m∂savo brangiausiå daiktå ̂ tvorå ir nusi∂m´s skryb∂l´ Ωemai len-k∂si prießais m∂ßlinais guminiais batais avinçiå moterißk´. –Gird∂jau, ßiuose namuose esama skaisçi¨ mergeli¨... – Jau tie-sus, deßine ranka skryb∂l´ spausdamas prie krΔtin∂s, kair´ ga-lantißkai uΩmet´s uΩ nugaros, vyrißkis oriai, l∂tai tar∂ jam ^p-rastus ΩodΩius.

Jeigu moteris bΔt¨ nors ßiek tiek ißmaniusi senåjå riteri¨literatΔrå, bΔt¨ gal∂jusi sußukti: „Grynas Don Kichotas!“ Bet

98 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

ji buvo iß to paties kaip ir Juozapas kaimo, kuriame visi uni-versitetai apsiribojo maldaknygi¨ ir laikraßçi¨ lektΔra.

– Tu, Juozapai, vis tå paçiå giesmel´ giedi... – ißtar∂ liΔdnai,su pavydu Ωvelgdama ^ augaloto vyrißkio veidå, tarsi nor∂da-ma suvokti, kod∂l laikas nevienodai teka per Ωmoni¨ gyveni-mus. Juk, regis, tik vakar Juozapas ßitaip lankst∂si jos t∂vams,o ji pati kikeno pasisl∂pusi uΩ namo kampo iß t¨ jo „skaisçi¨mergeli¨“.

– Taigi graΩiai gieda JΔs¨ mergel∂s, ponia. Maçiau sekma-dien^ ant vargon¨ – tokios rausvaveid∂s... – Ûmogus savo sva-jingå ßypsenå ir ilgesio pritvinkus^ Ωvilgsn^ kilstel∂jo virß mo-ters galvos ir nuved∂ kaimyno trobos rΔkstançio kamino link:dΔmai kilo linksmai ^ tams∂jant^ dang¨, lyΩtel∂dami tai vienå,tai kitå kå tik ^siΩiebusiå ΩvaigΩd´. „Visi turi moter^, – sek∂Juozapas j¨ vinguriavimå, – kuri ^kuria ugn^ ir uΩkaiçia vaka-rien´. Greitai ir aß surasiu savåjå...“

– Mano mergel∂s tau per jaunos, Juozapai, – moteriai at-sibodo jo v∂psojimas. Lai eina kur kitur aki¨ ^ padanges var-tyti. – Geriau vaΩiuok namo, o tai visai sutems – dar kur spran-då nusisuksi su tuo savo trandalietu.

Tas paskutinis Ωodis kilsteli Juozapå nuo Ωem∂s tarsi bΔt¨uΩmyn´s basomis ant surΔdijusio vinies. Nusisuka neatsisvei-kin´s, ryΩtingai pasodina skryb∂l´ ant pliktel∂jusio pakaußioir çiumpa dvirat^: „Trandalietas! Íitiek met¨ visur kartu: ̂ baΩ-nyçiå, ^ ßermenis, mergeli¨ ießkoti... Tai kas, kad nei lemposn∂ra, nei atßvait¨ – Juozapas atmintinai visus parapijos keliusΩino. Gal¨ gale juo nevaΩiuoja. Dviratis tik tam, kad jo ßeimi-ninkas solidΩiau atrodyt¨.“

Nebuvo kaime sodybos, kurios Juozapas nedr^st¨ aplanky-ti. Juk surasti moter^ – ne radijukå ißsirinkti. Ûinoma, ir d∂l jojis sugaißo nemaΩai laiko. Juk miestelyje tik viena parduotuv∂,

M o t e r y s v a r g o n ¨ f o n e ( 99

kurioje yra vis¨ t¨ grojançi¨ daikçiuk¨. Viena pardav∂ja sak∂pirk ßitå, kita – anå, o ap∂j´s visus kaimynus ißgirdo dar kito-ki¨ patarim¨. Taip niekas ir ne^steng∂ ißaißkinti Juozapui, koksaparat∂lis skamb∂t¨ taip, kaip baΩnyçios vargonai.

Visai netyçia vienå tokiå pat pavakar´, prieblandai painio-jantis tarp dviraçio rat¨, jis uΩsuko ^ savo vaikyst∂s draugoKazio kiemå. Pro atlapå trobos langå gaud∂ vargonai. Nume-t´s dvirat^ ten, kur stov∂jo, ßeiminink¨ nuostabai net nekilste-l∂j´s skryb∂l∂s, dideliais Ωingsniais pripuol∂ prie lango: sofa,stalas, k∂d∂s, knygos – vargon¨ nebuvo. Tik prie stalo s∂d∂joKazio sΔnus ir susikaup´s klaus∂si muzikos, kuri, regis, buvojau aps∂musi j^ it vanduo ir dabar, netilpdama kambaryje, vir-to galingais pliΔpsniais pro langå tiesiai Juozapui ant galvos.Bet jis neißsigando ir neatsitrauk∂. Pirmå kartå gyvenime var-gonai buvo taip arti. „Altoriaus“ iß grakßçi¨ ilg¨ vamzdeli¨niekur nesimat∂ (o gal jis tik nemok∂jo ^ΩiΔr∂ti?) ir mergeli¨nebuvo, bet tas gaudimas visai çia pat – ranka pasiekiamas.

Staiga viskas nutilo. Vaikinas spustel∂jo juodå klavißå ir pri∂joprie lango:

– Labas, d∂de, ar t∂vo ießkot? Jis kieme.Juozapas jo neißgirdo. Vienintel∂ ryßki mintis: kur dingo

vargonai?– Kur dingo vargonai? – ißtar∂ garsiai. – Kur tu juos pasl∂-

pei? – ßΔktel∂jo piktai, ̂ sitverdamas palang∂s, lyg ruoßdamasisropßtis vidun.

– Vargonai? – ßyptel∂jo vaikinas. – Çia ^raßas, d∂de. Manovargonai ßtai çia. – Bakstel∂jo pirßtu juodå radijukå, patupdy-tå tarp knyg¨ ant stalo. – PaΩiΔr∂kit, – spragtel∂j´s klavißå iß-trauk∂ maΩyt^ daikçiukå. – Ítai ^dedu kaset´ ir groja.

Daikçiukå prarijo radijukas ir... v∂l sugaud∂ vargonai.

100 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Tå vakarå Juozapas prisimins viså gyvenimå. Jis atrado radi-jukå, grojant^ taip, kaip baΩnyçioje. Iki ißnakt¨ meld∂ ir Kaz^, irjo sΔn¨: parduokit man, parduokit, ir visai nenor∂jo klausytisj¨ aißkinim¨, kad toki¨ radijuk¨ parduotuv∂se – nors veΩimuveΩk. Jam reik∂jo ßito. Ir to juodo daikçiuko su dviem maΩomisskylut∂mis. Gal¨ gale ^sigijo uΩ dvi pensijas, kurias buvo sutau-p´s aukso Ωiedams. Suprato, kad moka daugiau nei parduotu-v∂je, kad vestuves teks atid∂ti, nes jokiai mergelei be aukso Ωie-do nepasipirßi, bet Ωinojo ir kitkå: perka iß patikim¨ rank¨, ißbΔsimo vargonininko, kuris paΩad∂jo parveΩti iß sostin∂s dau-giau t¨ juod¨ daikçiuk¨ – kad vargonai grot¨ ir grot¨...

Vargonai groja. Vaikis neapgavo, priveΩ∂ daug kaseçi¨. Juo-zapui nesvarbu, kokios pavard∂s ant j¨ suraßytos – juk ir baΩ-nyçioje vargonininko net pakaußio nesimato: tik ßviesΔs mo-ter¨ veidai, tik j¨ Ωvilgsniai it drugeliai plevena, leidΩiasi antbesimeldΩiançi¨j¨ galv¨. Tas gaudesys, kur^ ißgirsta vos spus-tel∂j´s juodå mygtukå, priverçia rytais j^ ropßtis iß lovos, su-valgyti duonos riek´ ir, ißsivarius iß priemen∂s dvirat^, leistis ^savo nesibaigiançias keliones.

Íiokiadieniais Juozapas vaΩiuoja ^ sodybas, kuri¨ takai eg-lißakiais nubarstyti. Iß kur jis suΩino apie ßermenis, taip ir liksvisiems m^sl∂, bet labai retas kuris parapijietis buvo palyd∂tas^ kapus be Juozapo. Nebent liga j^ pat^ bΔt¨ lovon paguldΩiusi.Íiaip jau vyrißkis ißtikimai ißbud∂davo prie kiekvieno velioniokiaurus vakarus ir, nors niekieno nekviestas, s∂sdavo su gies-mininkais prie stalo soçiai pavakarieniauti. „Lai pavalgo Ωmo-gus“, – atlaidΩiai Ωvelg∂ gedintys nam¨ ßeimininkai net ne^tar-dami, kad Juozapas ne d∂l velionio ßitiek valand¨ ißs∂d∂jo, ogiesmi¨ klaus∂si ir... moter¨ veidais groΩ∂josi. Po toki¨ pasis∂-d∂jim¨ g∂li¨ ir varvançio vaßko kvap¨ prisig∂r´s, apsunk´s nuo

M o t e r y s v a r g o n ¨ f o n e ( 101

skanumyn¨, paryçiais parlinguodavo ^ savo trobå ir krisdavolovon – laim∂s kelioms dienoms tiek daug buvo atseik∂ta, kadn∂ vargon¨ ^sijungti nereik∂davo.

Juozapas ir skerstuves uΩuosdavo per kelis kilometrus. ÛiΔ-r∂k, jau ir stovi prie vyr¨, m∂sin∂jançi¨ kiaulienå. Ir nesitraukstol iß kiemo, kol ßeiminink∂ nepakvies duben∂liui kraujin∂ssriubos ar ßvieΩio kauliuko apgrauΩti.

Juozapas buvo uΩsi∂m´s Ωmogus kaip ir visi kiti kaime. Irmergeli¨ ießkoti linguodavo vis reçiau ir reçiau. Tuo labiaukad j¨ vis maΩ∂jo – ^ miestus ißsivaΩin∂jo, o nam¨ ßeiminink∂sdar∂si piktesn∂s ir piktesn∂s. Ne tik dvirat^ trandalietu apßauk-davo, bet ir pat^ Juozapå Δdijo kaip ißmanydamos:

– Kavalierius, mat, atsirado! Dviratis virvut∂mis suraißio-tas, nuo caro maro laik¨, skryb∂lei – daugiau nei pus∂ ßimto,o ^ kå tavo ilgo palto skvernai panaßΔs? Brazdinies tarsi kokssukrioß´s vaiduoklis, argi tokiam reikia skaisçios mergel∂s?Kuprota ßpitol∂s Rozalija ir tai uΩ tav´s netek∂t¨!

Prieblandoje, ypaç per gav∂niå, kai aißkiai apßviesti tik cho-risçi¨ veidai, Juozapas ir GraudΩius verksmus, ir mißias pralei-dΩia nugara nusisuk´s nuo kunigo. Jam altorius buvo ir bus –vargonai. Tik kad skaisçi¨ mergeli¨ ir ten vis maΩiau. Vis tospaçios praΩilusios kantorkos pagurklius virpina. Gal tod∂l min-ties surasti savåjå moter^ Juozapas jau atsisak∂. Taupys ne auk-so Ωiedams, o tikriems vargonams. Pasistatys juos vietoj spin-tos, ßalia pasid∂s radijukå ir... spustel∂j´s klavißå, pavers savotrobå baΩnyçia.

102 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Poeto godos

Baltom skarel∂m nuklotas visas kiemas: jos ißsidraikiusios irßiaip, ir taip – tarytum nΔdienos paveiksluose m^slingi pote-piai – kaip nori, taip suprask. Pirmasis sniegas. Jis ne^steng∂aklinai uΩdengti prie ßulinio sudr∂kusio akmens, vißt¨ ißdras-kyto duburio ties patvarte, pelyn¨ kupsto...

Pupt, krenta ßlapias baltas kamuol∂lis nuo obels ßakos, irmoteris, j^ steb∂dama pro lango stiklå, krΔpteli: gal jau atei-na? Ne, tai tik zyl∂, o gal Ωvirblis – nesusp∂jo pasteb∂ti – atsi-spyr∂ nuo medΩio ßakel∂s.

Iß bΔdos ißlindo Kudlius, pastat∂ ausis. Svetimå jis jauçia ißtoli – ir v∂l ^sitemp∂ moters raumenys. Ji sek∂ kiekvienå ßunskrustel∂jimå. Tas, lyg tyçia, prad∂jo neramiai trypti, dairytis ^vießkel^, ̂ kaimyn¨ trobas. Negerai. Tas sniego baltumas ir ßunszyliojimas... Íiandien tikrai JIE ateis...

Íitaip kiekvienå dienå. Atsikelia kuo anksçiausiai, gyvuliusdar tamsoje apeina, vandens, malk¨ ̂ trobå prisineßa, o paskuiuΩsisklendΩia duris ir pradeda Ωvalgytis pro uΩuolaid¨ kraßte-l^: ̂ kiemå, ̂ vießkel^, ̂ kaimyno VyΩonio sodybå, kurioje ir v∂lkaΩkokie nauji svieto per∂jΔnai ^sikΔr∂. Retai kas pas jå anks-çiau uΩeidavo – nebent paßtinink∂ su pensija arba aname kai-mo gale gyvenanti Janyt∂ iß valsçiaus kontoros kok^ valdißkåraßtå uΩneßa. Dabar ant baltos sniego paklod∂s – jokios Ωyme-

P o e t o g o d o s ( 103

l∂s, n∂ vieno p∂dsako. Tod∂l ir pati bijo iß kiemo kojå ißkelti –Ωengs uΩ vart¨, ir liks aißkΔs, ryßkΔs vieninteliai – tik jos – bat¨atspaudai. T¨ paçi¨ bat¨, su kuriais anådien buvo miestelyje.

NuvaΩiavo, kaip visada, pas daktarus, kad nauj¨ recept¨ißraßyt¨. Ir nuo sånari¨ g∂limo, ir nuo ßirdies vos kelios table-t∂s buvo telikusios. Pus´ dienos ißs∂d∂jusi poliklinikoje, nukli-binkßçiavo ^ centrå – apsipirkti.

„Pats velnias turbΔt mane ten nuneß∂, – måst∂ v∂liau ßirdyjekeiksnodama tå popiet´. – Gal∂jau ir miesto pakraßtyje ^ pir-må pasitaikiusiå parduotuv´ ^smukti, bet ne, reik∂jo, kvailei,pagrindine gatve maklin∂ti.“ Prisimaklin∂jo. Ties kultΔros rΔ-mais kaip sustojo – nei pirmyn, nei atgal. ÛiΔri ^ j¨ lange ißka-bintå nuotraukå ir pajud∂ti negali. Apolinaras VyΩonis. Tospaçios tylumos prisig∂rusios akys, tos paçios, tik gal ßiek tiekgilesn∂s raukßl∂s apie jas, barzda ir Δsai, regis, dygiu ßepet∂liupro stiklå lenda...

„Skulptoriaus Apolinaro VyΩonio paroda veikia nuo...“ –skait∂ kaip pirmok∂, d∂liodama skiemen^ po skiemens, o josdeßinioji, trumpesnioji koja dar labiau trump∂jo, trauk∂si irmoteris vos nesukniubo praradusi pusiausvyrå.

Stipriau suspaud∂ pirkini¨ krepßel^, pasitais∂ kepur´ ir laip-telis po laiptelio lipo artyn prie stiklini¨ rΔm¨ dur¨. Pro jasΩvelg∂ dar vienas Apolinaras. Moteris perbrauk∂ ranka perpilkßvå vyrißkio veidå ir, pajutusi numir∂lißkå stiklo ßalt^, stai-giai atitrauk∂ delnå.

Tylut∂liai pastΔm∂ sunkias duris, niekieno nepasteb∂ta pra∂joapytamsiu koridoriumi ir laikydamasi tur∂kl¨ uΩklibinkßçiavolaiptais ^ antrå aukßtå. Durys ^ parod¨ sal´ Ωioj∂jo visu platu-mu. Niekur jokio Ωmogelio. Stalelis tarsi koks svetimkΔnis glau-d∂si vienißas kampe prie ^∂jimo.

Sal∂ uΩliejo jå skaisçia baltuma. „Kaip berΩyne, visai kaip

104 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

anuomet...“ – sukiojosi negrabiai tarp aukßtai ißkelt¨ skulptΔ-r¨ tartum tarp baltakamieni¨ medΩi¨, ir varinis Apolinaro Vy-Ωonio angel¨ blizgesys jai primin∂ saul∂tå lap¨ mirg∂jimå. Vie-nam paglost∂ rankå, kitam nor∂jo pataisyti apsiaustå, bet ne-pasiek∂, o åΩuolinis „Buçinys“ taip skaudΩiai spustel∂jo ßird^,kad vos balsu nesudejavo. Stov∂jo nejausdama nei laiko, neinuovargio ligotoj kojoj, nei prakaito laßeli¨, riedançi¨ per smil-kinius iß po ßiltos kepur∂s.

„Mane ißdroΩei, mano geidulingå sapnå ißkalei ir rodai vi-sam svietui. Ar ßitaip nori mano sopul^ ißgydyti? O gal tik ty-çiojies? Ne ne, niekad man nemelavai ir nieko neΩad∂jai. Mei-le, ar ateisi ^ berΩynå? – klausdavai ties posΔkiu ^ savo sodybåir, krestel∂j´s nuo aki¨ tiesius plaukus, nuΩirgliodavai ilgomkojom namo. Íitaip kiekvienå penktadienio popiet´ gr^Ωdamiiß mokyklos susitardavom susitikti berΩyne. Jis buvo pusiau-kel∂je tarp tavo ir mano t∂v¨ sodyb¨. Tu iki ißnakt¨ dirbaivisus Δkio darbus, o naktimis rydavai knygas. Sekmadien^, at-r∂m´s nugarå ^ berΩå, sukryΩiav´s ir rankas, ir kojas, prisimer-k´s deklamuodavai man graΩias, negird∂tas eiles. Tu buvai ki-toks. Ne veltui tave mokykloje pravardΩiuodavo „poetu“. My-l∂jau tave turbΔt jau tada, kai dar neΩinojau, kas ta meil∂...

O tu augai tiesiog nepadoriai greitai ir protu, ir kΔnu – tu-r∂jau uΩversti galvå su tavim kalb∂dama, maçiau, kaip tavoveide kalasi pirmieji gyvaplaukiai, Ωinojau, kada pirmå kartånusiskutai barzdå... O kaip velnißkai graΩiai atrodei ißleistuvi¨vakarå! Su nauju kostiumu, kaklaryßiu, baltais marßkiniais irm^slingomis gilaus ilgesio, ramyb∂s kupinomis akimis. Tu kaipvisada beveik neßokai, tik paryçiais paklausei: Meile, eisim ^berΩynå?

Nu∂jom susikib´ uΩ rank¨. Pirmå kartå lieçiau tavo vyriß-kus kietus delnus. Pirmå kartå berΩyno pakraßtyje, kur tur∂jo-

P o e t o g o d o s ( 105

me laukti saul∂tekio, tu tarei: Eikß, musele, sußildysiu tave. At-sis∂dai ant rasotos Ωol∂s, ißtiesei savo ilgas kojas ir pasisodin´sant j¨ mane stipriai apkabinai. Buvo ßilta ir gera kaip vaikyst∂jemamos gl∂byje. Bet nor∂josi ne tik jaukaus artumo. Íirdis geid∂jausmingo ßnabΩdesio, ypating¨ prisilietim¨. Tu kalb∂jai apieateit^, studijas, poezijå, o gal matematikå, kuriå ißmanei ne blo-giau uΩ literatΔrå. Virß piev¨ kilo ir plauk∂ nesiekdami Ωem∂sbalzgani rΔko angelai, ir man atrod∂, kad tuoj tuoj atsivers rausvivartai ̂ mΔs¨ roj¨. Vießpatie, meldΩiausi ißvydusi saul∂s pakraß-t∂l^, geriau atimk man gyvyb´, bet mΔs¨ neißskirk.

– Balzgan¨ angel¨ meistras... – moteris krΔptel∂jo nuo savogarsiai ißtart¨ ΩodΩi¨. Apsidair∂. Sal∂je vis dar buvo viena, betkoridoriuje aid∂jo smagΔs moterißki Ωingsniukai.

– Laba diena, – ^∂jo jaunut∂, ßviesi moteris. – Parodå ΩiΔri-n∂jate?

– Taigi uΩ∂jau pasidairyti, nieko nebuvo, tai ir bilietuko ne-nusipirkau, – atsipraßin∂jo Meil∂.

– Nieko baisaus. Dabar nusipirksit. Tik du litai.– O kur dabar ßitas skulptorius gyvena? – moteris tyçia ilgai

ießkojo pinig¨, kad gal∂t¨ dar daugiau paklausin∂ti.– Sostin∂je, kaip ir daugelis meno Ωmoni¨.– Tai gal ir vaikai talentingi?– Tikrai neΩinau, bet atrodo, kad vaikai sausesnius mokslus

studijuoja. Atrodo, du sΔnus turi. Ar dar nor∂sit paΩiΔr∂ti?– Nor∂çiau. – Meil∂ nusi∂m∂ kepur´. Plaukai buvo sumur´,

ßlapiomis garban∂l∂mis prilip´ prie kaktos. KultΔros rΔm¨ dar-buotojai pagailo ßios lankytojos.

– Gerai, jΔs dar pasidairykite, o aß tuojau sugr^ßiu. – Ji iß∂joiß sal∂s ir nukaukß∂jo ^ rΔm¨ gilumå.

Pießiniai ant sien¨ Meil∂s nedomino. Ji geid∂ dar bent tru-put∂l^ pabΔti Apolinaro VyΩonio „berΩyne“. Îjo nuo skulptΔ-

106 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

ros prie skulptΔros atidΩiai skaitydama uΩraßus, bandydamasuvokti, iß kur atsirado skulptorius, o kur pradingo poetas,kol gal¨ gale suprato, kad kiekvienas kΔrinys – tai nesibai-giantis ißstypusio berniΔkßçio eiliavimas ankst¨ rytå gimtaja-me kaime berΩyno pakraßtyj...

– Tu visai nepasenai, Apolinarai, – atsiduso su palengv∂ji-mu. – Kaip ir aß, kaip ir mano meil∂ tau. Kaulai lΔΩta, ßirdies –neperlaußi. Iß aukßtai ßokau, iß to paties berΩo, po kuriuo mu-du s∂d∂jom. Prieß mano valiå sulipd∂ mane, nors ir kreivai –v∂l ant koj¨ pastat∂. Tu at∂jai ^ ligonin´ man´s aplankyti su...Ωmona. Judu atneß∂t man krΔvå poezijos knyg¨. Judu graΩiaigyvenat, va ir vaikus baigiat uΩauginti, o aß – raißa senmerg∂ –labai anksti tapau pensininke. Turiu tik berΩynå. Gal nieks joneißkirs kol numirsiu.

Moteris viskå pasak∂. UΩsimaukßlino kepur´, tvarkingai poja susikißo plaukus ir jau nor∂jo sagstytis paltå, bet... suvok∂ΩiΔrinti ^ vienå ir tå pat^ uΩraßå po dailia nediduke skulptΔr∂-le: „Poeto godos“.

Íiandien nesugeba prisiminti, kaip viskas vyko. Iß∂jo iß kul-tΔros rΔm¨ taip, kaip ir ^∂jo: niekieno nepasteb∂ta, nepalyd∂-ta. Iß∂jo su gerokai pasunk∂jusiu krepßiu. Jame po cukraus,milt¨ maißeliais gul∂jo „Poeto godos“.

Nei gyva, nei mirusi parbild∂jo autobusu namo. Jau buvotamsu, kai atrakino trobos duris, bet ^∂jusi bijojo degti Ωibur^.Jai atrod∂, kad kai tik ißtrauks skulptΔr∂l´, tuoj visas pasaulissuΩinos: PAVOGÎ! UΩgrius policija, uΩd∂s antrankius, ^grΔs ^grotuotå „gaziukå“ ir nuveß ^ belang´...

Pra∂jo diena, kita, ir moteris nakçiai uΩv∂rus langines iß-trauk∂ Apolinaro „Poetå“ iß po pagalv∂s, vilnoniu skudur∂liugraΩiai j^ nublizgino, pasid∂jo ant stalo:

P o e t o g o d o s ( 107

– Sveikas, Apolinarai, dabar aß kalb∂siu, o tu klausykis...Dienå „Poeto godos“ ilsisi po pagalve, o Meil∂ budi prie

lango. Dar vis bijo, kad jaunoji kultΔros rΔm¨ darbuotoja galijå ^tarti, kad ^ jos baltai uΩsnigtå kiemå ^suks policijos maßina,atpaΩins jos p∂das. Nakt^ deklamuoja åΩuoliniam ApolinaruiJeseninå, NiliΔnå ar Blokå, nes gyvenimas jai nepaßykßt∂jo ma-ri¨ laisvo laiko, per kur^ kelis kartus perskait∂ visas miesteliobibliotekos poezijos knygas.

108 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Ílaun¨ virp∂jimas

Laikas buvo vienintelis dalykas, kur^ ji, regis, laik∂ uΩspaudusisutinusiame delne it paskutin^ auksin^ pinig∂l^. D∂l jo buvotikra. „Dabar, mus∂t, bus pus∂ devyni¨“, – tarstel∂davo lygtarp kitko, nor∂dama ^sitikinti, ar tas „pinig∂lis“ neißslydo ißsaujos. Suklysdavo ne daugiau kaip penkiom minut∂m. Ir vi-sai nesvarbu – langas buvo pridengtas nakties uΩuolaida arbalta Ωaliuze su gelsvais, saul∂s nudaΩytais pakraßt∂liais. Ji tiks-liai suskaiçiuodavo valandas nuo vieno iki kito vaik¨ at∂jimo.Neklausin∂jo, kod∂l kartais jie pasirodydavo daΩnai, kartais –tik ryte ir vakare. Nepriekaißtavo, nieko nepraß∂ ir, ko gero,labiau patenkinta buvo, kai nieks netrukdydavo. Trys, kitoselovose gulinçios ligon∂s jai buvo tiek pat nesvarbios, kiek ana-pus lango retsykiais nutupiantys Ωvirbliai. Ji dienå nakt^ grΔ-m∂si su TAIS, apie kuriuos niekam negal∂jo papasakoti. Iß pra-dΩi¨, Ωinoma, m∂gino pasikliauti savo jaunyliu.

– Aß maçiau: ten labai daug sidabrini¨ lagamin¨. ÈvairausdydΩio, bet visi paß∂lusiai sunkΔs. JIE vos juos atkelia nuo Ωe-m∂s. Vienas ißkrito ir atsidar∂ – kad pabiro, paΩiro monetos –po du, po penkis, po litå... Pus´ nakties rinko. Bet argi JIEMSkada bus gana? Kemßa, vis kemßa man po nosim ir reikalauja:d∂k, d∂k, d∂k! Aß sakau: atstokit, aß nieko neturiu, o jie vistiek ßaukia: d∂k! Ißkankino mane, ißbaig∂ visißkai...

Í l a u n ¨ v i r p ∂ j i m a s ( 109

– Mama, nieks tav´s nekankino, çia tik laßelin∂s pajung-tos... – jaunylis paglost∂ jos kraujosruvomis nudaΩytå rankå.

– Man atrodo, ir Anoji su JAIS, – ji uΩsitrauk∂ aukßçiaupaklod´, rankå su „pinig∂liu“ pakißo po pagalve. Dabar jautikrai Ωinojo: visi susimok´, visi prieß jå. Ir nutilo.

Atrod∂, kad visißkai jai nerΔpi, kiek kart¨ ^ kokiå palatåbuvo perveΩta, kas ir kå jai dar∂, kur adatas smaigst∂, kiekvisokiausi¨ skaidri¨ ir mutni¨ maiߨ kabino ßalia lovos antstovo. Vienintel∂ procedΔra, kurios negal∂jo nutyl∂ti, ta ne-lemta Ωarnel∂, kuriå be jokio pasigail∂jimo jaunas daktar∂lissugrΔdo ^ nos^. Tokios bjaurasties niekada gyvenime nebuvopatyrus. Kå pro jå pyl∂ jai ^ skrand^, kuris nuolatos marm∂jo,gurg∂jo ir burbuliavo? Negana to, kai ßalia pajungtas aparat∂-lis imdavo nepakençiamai cypti, atl∂kdavo sesut∂ ir... tas patsjaunuolis v∂l palinkdavo prie jos lovos.

– NegrΔsk daugiau tu man jos, negrΔsk, daktar∂li, neißken-t∂siu...

Bet daktar∂lis, kad ir kiek ji maldavo, atsineßdavo naujå Ωar-nel´ ir v∂l brukdavo ^ nos^. „Íitas tai jau tikrai vienas iß JË“, –måst∂, bet garsiai neprasitar∂. Bijojo dar labiau supykdyti.

Nieko nesak∂ ir d∂l ligonin∂s g∂rim¨. Traukdavo pro ßiaude-l^ tok^ kartumå, kokio per visus aßtuoniasdeßimt met¨ nebuvoragavus. Vis geriau nei nuolatos jausti ißdΩiΔvusi¨ lΔp¨ perßt∂ji-må. Blogiausia, kad ne kå skanesni¨ atneßdavo ir vaikai. Kiekpraß∂, kiek maldavo: „Duokit man gardaus. Atneßkit vandens ißmano ßulinio“, bet atsakymas visada bΔdavo tas pats:

– Mama, negalima, juk tu viduriuoji...Viduriuoji... Visi apie viskå kalb∂jo graΩiau nei buvo iß tik-

r¨j¨. Apie ̂ nos^ grΔdamå Ωarnå irgi sakydavo ßvelniai, lyg duo-dami roΩ´ pauostyti: „Mes tau, moçiute, zondå pakeisim, anasuΩsikimßo, juk negali alkana gul∂ti“. O juk iß tikr¨j¨ niekas

110 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

taip jos nevargino kaip tas valgis: ir pro Ωarnå, ir ßaukßtu ^burnå grΔdamas. „Ir iß kur JIE ima toki¨ negardybi¨?“ – ste-b∂josi kiekvienå kartå. Nuo j¨ pilvas dar labiau ißsipΔsdavo irmarm∂jo marm∂jo – vaikai nesp∂jo tempti vystykl¨, o sesut∂snepatenkintos jå vart∂, kuop∂ ir bamb∂jo: bene tave artimiejiapß∂r∂, kad ßitiek privarai?..

Senoji j¨ neapkent∂. Ne tod∂l, kad patyliukais jå keiksno-davo, kad kaip pliauskå pakeldavo ir mesdavo ant pagalv∂s,kad ßiurkßçiais skudurais braukdavo per ißßutusius s∂dmenis.Nieko kito ir nesitik∂jo. Blogiausia buvo, kad labai daΩnai ißviso to nedar∂ ir... prie jos vis bud∂davo Anoji. Ji ramiai ißsi-d∂liodavo ßalia lovos visus reikalingus daiktus: gabalå celofa-no, naujå vystyklå, vatå, muilå, duben∂l^ su vandeniu, daugßlapi¨ ir saus¨ skudur∂li¨, kremå nuo ißßutim¨, spiritå nuga-rai patrinti, vienkartin^ juodå maißå ißmatoms... Vos tik Anojiprad∂davo mautis gumines pirßtines, senosios ßlaun¨ raume-nys imdavo virp∂ti kaip atßilusi ßaltiena. Nors Anoji viskå da-r∂ tyl∂dama, kruopßçiai, be jokios veido ißraißkos, bet ji Ωino-jo, kad marti mato tå nesulaikomå raumen¨ krut∂jimå. Ir Ωi-no, kod∂l jie ßitaip virpa. Tai buvo pats blogiausias dalykas perviså ligonin∂se praleistå pusmet^. Tikrai nesitik∂jo, kad JIE su-rengs jai ßitokiå bausm´. Juk ne metus ir ne dvejus, o jau gerådeßimtmet^ meld∂ greitos mirties. Savo sen^ palaidojusi niekokito ir netroßko, tik greiçiau eiti iß paskos. Bet JIE neleido. Irdabar, kai jau, regis, vartai ̂ Anapus buvo visai arti, JIE atved∂ir pastat∂ prießais juos Tå, kuri labai ilgai tryn∂ spiritu jos nu-garå, atidΩiai plov∂ ne tik s∂dmenis, bet ir tas raukßl∂tas, dvo-kiançias vietas, kuri¨ senoji pati nesiplaudavo ißtisus m∂ne-sius, tep∂ jas kvepiançiais kremais. Argi ßito tik∂josi sulaukti?Prask∂stos kojos, visißkai atviras jos bej∂gißkumas ir tie kremai

Í l a u n ¨ v i r p ∂ j i m a s ( 111

Anosios rankose, kaip spjΔvis ̂ veidå: tu dvokei viså gyvenimåpo purvo sluoksniu, tavo smarv∂s prisigerdavo net ßuo, kur^palikdavom kaime per atostogas ir paskui vaikas sakydavo,kad jis „kvepia“ bobute. Dabar aß ißvalysiu visus tavo galus,nugremßiu nuo pad¨ surag∂jusiå odå, apipjaustysiu kreivus,sukaul∂jusius nagus net jeigu ir labai tau tai nepatikt¨.

Kuo ilgiau Anoji tupin∂jo apie ligon∂s lovå, tuo labiau tolonuo jos ißsigelb∂jimo vartai.

Senoji liov∂si melstis – atgalia ranka numet∂ roΩin^ ^ giliau-siå metalin∂s spintut∂s stalçiaus kampå. Kai Anoji po keli¨dien¨ tvarkydama spintut´ ißtrauk∂ tå medini¨ karoliuk¨ v∂-rin^ ir pad∂jo matomiausioje vietoje, senoji aißkiai pasak∂:

– Nenoriu, negaliu ir nesimelsiu.Ir v∂l ^met∂ roΩin^ ^ stalçi¨. Anoji, kaip visada, nei nustebo,

nei pritar∂. Ji iß viso beveik nekalb∂jo. „Gal norit atsigerti?Gal dar ßaukßtel^ koß∂s? Gal gal∂tute pasiversti ant ßono?“ –kiekvienå kartå ji kartojo vis tuos paçius kelis klausimus. Ar jiir namuose nuolatos vaikßto it bΔt¨ vandens ^ burnå prisis∂-mus? – ne kartå nor∂jo paklausti sΔnaus, bet vis nebuvo pro-gos. Atsimena, kai pirmå kartå jå atsiveΩ∂ parodyti, irgi s∂d∂joir tyl∂jo. Tada abu su seniu man∂, kad iß silpnumo: perkarusi,perbalusi, tik akys didel∂s kaip Ûalosios. Ir vardas ne kaip Ωmo-gaus, o greiçiau gyvulio: Liveta. D∂l jo, Ωinoma, maΩiausiaib∂dos, kai neprisimindavo (o neprisimindavo vis daΩniau) sa-kydavo: Ana, Anoji. Ar Ana v∂l ligonin∂je? – uΩklausdavo sΔ-naus baigiantis ßienapjΔtei. Ji per jokius darbus nesirodydavo,bulvi¨ krepßio nepakeldavo, vis ligos, vis sanatorijos... Jau tåpirmåj^ kartå jå ißvydusi maldavo sΔn¨: neprasid∂k su tokiadvasna. Nei tau, nei mums jokios naudos iß jos nebus. Nepa-klaus∂. It bΔt¨ apker∂jus. Vos vienå vaikel^ po aßtuoneri¨ me-

112 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

t¨ ißspaud∂, ir tas pats visas ^ motinå – toks pat bloznas, dide-li¨ aki¨, neßnekus. Visai ^ gimin´ netinkamas. Juk ji visa ißtvirt¨, drΔt¨ vyr¨ ir stuomening¨, plaçiastr∂ni¨ moter¨, o çiaat∂jo viena palieg∂l∂ ir gerå s∂klå sugadino...

Dabar senoji buvo palieg∂l∂, o ta, v∂jo perpuçiama martel∂,ßluost∂ ißmatas nuo jos uΩpakalio ir, kas keisçiausia, viena pa-j∂gdavo jå vartyti, kiloti, pakeisti vystyklå. Kitos, daug drΔtes-n∂s marçios, tur∂jo darbus ir uΩb∂gdavo tik vakarais, o ßi –invalid∂ – kur buvus kur nebuvus jau ir stovi ßalia lovos. Mu-s∂t, laukia, kada nusibaigsiu...

Anoji nieko nelauk∂. Jos visas gyvenimas buvo persismel-k´s ligonin∂s kvapais ir tod∂l jai jau niekas nebek∂l∂ nei pasi-ßlykßt∂jimo, nei siaubo. Ji mat∂ tik susenus^ kΔnå: ißsißov´ rak-tikauliai, suvytusi, papilk∂jusi rank¨ ir koj¨ oda lyg bulvi¨ mai-ߨ skiaut∂s, juokingai styrantys labai reti balti plaukai antgalvos – tarp j¨ lopais nus∂sdavo purvo ir prakaito sluoksne-lis, kur^ reik∂davo ßvelniai nutrinti ^ ßiltå vanden^ pamirkytuskudur∂liu, kreivi, velnißkai kieti, ^ virߨ atsiknoj´ koj¨ nagaisu storom juodom panag∂m, kuri¨ negal∂jai ißvalyti, nes pur-vas buvo suaug´s su susen∂jusios odos droΩl∂mis. Toki¨ kΔn¨ji mat∂ ßimtus, neretai jau be ligonin∂s marßkini¨, tik d∂l pa-dorumo pridengtus balta paklode: jie buvo visai sumaΩ∂j´, to-kie niekam nereikalingi kaip kad senos sodybos pakrΔm∂sebesim∂tantys aplamdyti, surΔdij´ vaikißki dviratukai. Negi sie-los tiek daug uΩima vietos? – galvodavo ji ilgais vakarais, ga-nydama pro ligonin∂s langus ΩvaigΩdes. Kad ir kaip ji stengda-vos såΩiningai bud∂ti, ΩvaigΩd∂s ißtrΔkdavo ir krisdavo, kris-davo – vis¨ net palyd∂ti nesusp∂davo: rytå rasdavo dar vienåtußçiå naujai paklotå lovå.

Ji Ωinojo, kad senoji pasveiks – tas ßlaun¨ virp∂jimas ißdav∂,

Í l a u n ¨ v i r p ∂ j i m a s ( 113

kad siela dar laikosi ^sitv∂rus ir kaul¨, ir raumen¨, ir netginuolatos marmançio pilvo. Nes ji nieko kito niekada ir netu-r∂jo – tik tå Ωem´ knisant^ kΔnå, kurio tam tikros vietos k∂l∂ßlykßçiå g∂då. Protas ragino j^ palikti, bet kaipgi pakilsi ^ pa-çias aukßtybes, jeigu per aßtuoniasdeßimt met¨ nebuvai n∂ persprind^ atsipl∂ßusi nuo Ωemißk¨ reikal¨?

Kaip imti ir ißtarti marçios vardå, jeigu ji viså gyvenimå bu-vo tik Anoji?

– Gaivinai, gaivinai ir savo pasiekei – atgaivinai. Ir kam toreik∂jo? BΔçiau jau seniai sau ramiai kapuose ils∂jusi. – Senojineißtv∂r∂ nepasakiusi po keli¨ m∂nesi¨, kai viduri¨ marm∂ji-mas jau buvo numalßintas ir pati sugeb∂jo nußliauΩti nuo lo-vos ant k∂d∂s su skyle.

Anoji kaip buvo taip ir liko – pilkai marmurin∂. O kitå die-nå atvar∂ ^ palatå ratuotå reket^ ir tar∂:

– Dabar mokysim∂s vaikßçioti.Dabar senoji v∂l krypuoja su lazdele po savo kiemå ir net

nepaklausia sΔnaus, kod∂l Ana neatvaΩiuoja. Nenori jos n∂prisiminti. Jeigu dabar ji m∂gint¨ prausti jos virpançias ßlau-nis, lazda pritvot¨. Tegul nesityçioja iß senatv∂s, tegul nesusi-deda su JAIS. Senoji pati Ωino, kada ir kaip jai numirti. Ji v∂lkiekvienå dienå sukalba po tris roΩinius, praßydama graΩi¨ lai-dotuvi¨ – kad tik ne Ωiemå, kai g∂l∂s tuojau pat nußåla ir susti-r´s kunigas paskubomis poterius atkalba – o juk uΩmokestistoks pats.

114 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Ívytinti tyla

Ji stov∂jo prie akmens, pΔpsançio lauk¨ paribyje. Jis nebuvovienas t¨, kurie kasmet l^sdavo iß arimo, traißkydami plΔgonoragus. „Bene velnias j¨ pris∂ja!“ – keikdavos jos Ωmogus,eidamas namo atsineßti dalbos ir kviestis ßeimynos ^ talkå. IßvirßΔn∂s nesiryΩo spr´sti, kokio gali bΔti dydΩio apsamanoj´skietuolis. Jau yra taip buv´, kad jam rodydavos – uΩkiß dalbåir vienas ißvers. Bet akmuo, kad ir iß vis¨ pusi¨ atkastas, n∂nekrustel∂davo. Dalbå spausti ißmoko vaikai, Ωentas, o v∂liau –anΔkai. GrΔm∂si su akmenimis jos vyras iki pat mirties.

Íitas akmuo buvo labai didelis, gul∂jo ramus, niekieno ne-judinamas, nes didesn∂ jo dalis, ko gera, dar pasisl∂pus kaimy-no Ωem∂je, jau uΩ erçios, bet virßus buvo labai savas – plokß-çias, apsamanoj´s ßiurkßçiomis kempin∂l∂mis, kasdieni¨, pra-kaituot¨ vyro marßkini¨ spalvos.

Íiurkßtumas sukuteno delnus ir perb∂go ßlaunimis, kai jißiaip ne taip uΩsiropßtusi patogiai ^sitais∂ ant akmens ir ißties∂kojas. Nuo pat maΩens ̂ sivaizdavo, kad akmuo – kaip kad salaeΩere – saugi teritorija, kurioje tav´s nepasieks jokie bjaurΔsgyviai. Net ir ^kyriosios rudos skruzd∂l∂s, nuo kuri¨ paraus-davo oda ir perßt∂davo jå kelias dienas. Jos amΩiuje s∂stis ^dr∂gm∂s prisig∂rusiå dobilienå bΔt¨ per kvaila, bet ant ak-mens – visai kas kita.

Í v y t i n t i t y l a ( 115

Visai kas kita, måst∂ ji, numirti çia, tarp biçi¨ nugar∂l∂misnusagstyt¨ dobil¨, ant kurapk¨ prieglobsçiu tapusio, gyveni-mo ßiurkßtumå saugançio akmens, o ne dideliame mieste, blo-kin∂je d∂Ωut∂je, neΩinia kieno sukaltoje lovoje, pirktoje ^ kai-myno Jono darΩin´ panaßioje parduotuv∂je...

Pati neΩinojo, kod∂l pasirinko bΔtent ßiå galulauk´. Gal kadvisai arti ßliauΩ∂ keliukas ^ mokyklå, ^ tuos namus, iß kuri¨ atei-davo Ωmon∂s su skerdienos duben∂liais, su karßtais v∂darais ardar delnus ßildançiu duonos kepaliuku, gal kad juo gr^Ωdavo neviena iß ßoki¨, o gal kad iß çia mat∂si eΩero juosta ir uΩ jo dartokia tolyb∂ iki horizonto linijos... Ir anoje sodybos pus∂je bu-vo dideli¨ akmen¨, bet jie saugojo rugi¨, mieΩi¨, Ωirni¨ ßlames^,dvelk∂ rugiapjΔt∂s karßçiu, buvo tinkami ^ nam¨ pamatus, –juos ji gal∂jo pavadinti akmenimis darbininkais. Íitas buvo priekelio besiilsintis ißmintingas elgeta, surankioj´s ne tik iß vaikiß-ko delno ißkritusius duonos trupinius, netyçia nuslydusiå Ωe-muog´ ar iki juodumo prisirpusiå vyßniå, bet ir ißsaugoj´s visusaplink sodybå augusi¨ medΩi¨ ßnabΩdesius, paukßçi¨, kaçi¨, jospaçios kasdienes klajones, baimes ir nes∂kmes bei ^domiausiaskaimo ir nam¨ istorijas. BΔtent tokio – net sunkiausioje kelio-n∂je nuo kurso nenukrypstançio laivo dabar ir reik∂jo.

Kokia bus paskutin∂ kelion∂?Apie pasaulio pabaigå skaityti tekstai dabar dΔl∂jo jos at-

minties kertel∂se drauge su tautin∂mis ir vis¨ kit¨ ßali¨ pasa-komis, prerij¨ v∂jais kvepiançiomis istorijomis apie ind∂nus irkaubojus bei visomis kitomis nuotrupomis nuo gausiai jos vai-kyst´ lyd∂jusi¨ t∂vo, d∂dΩi¨ ir kaimyn¨ pasakojim¨. Visa taidabar netur∂jo jokios reikßm∂s. Ji rinkosi savo pabaigå.

Jau reg∂jo ̂ namus ßliauΩiant^ vanden^. Jis buvo drumzlinas,tirßtas, bekvapis. Toks paprastai marma po dideli¨ liΔçi¨, neßda-

116 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

mas su savimi Ωemes, ßakas ir maΩesnius akmenis. Sunk∂si prosenosios trobos pamat¨ plyßius, uΩtvind∂ aslå. Ji ßoko pro du-ris ir puol∂ b∂gti ̂ ßalia esant^ kalnå. Vandenys pakilo virß slenks-çio ir l∂tai, bet nuoΩmiai tvind∂ namo vid¨. Ji lipo ^ kalnå irvis gr´Ωiojosi ne tiek iß baim∂s, kiek nor∂dama matyti, kaipvanduo uΩlieja pakaln∂je liekant^ viså jos gyvenimå. Pro atvi-rus trobos langus ir duris sklido iß vidaus ryßki ßviesa, blizg∂jokylantis vandens pavirßius.

Lipti aukßtyn sek∂si vis sunkiau ir sunkiau, nes kalno ßlaitasbuvo status ir mol∂tas. Jis, regis, nepastebimai tapo panaßus ^didΩiul´ atodangå, ir dabar ji mat∂ ne jo virßΔn´, o virß galvosstΔksant^ skard^. Vis d∂lto tik∂josi j^ pasiekti ir uΩsiropßti antvirßaus. Kai jau buvo visai arti tikslo ir slinko horizontaliai,ießkodama, kur patogiau gal∂t¨ ̂ sitverti skardΩio kraßt¨, ißgir-do keistå ΔΩes^. Jis sklido ne nuo apaçioje kylançio vandenspavirßiaus. Taip ßniokßti gal∂jo tik krioklys. Jis vir∂ ten, kur jitik∂josi rasti ißsigelb∂jimå – ant skardΩio. Dabar ji suvok∂ savoketinim¨ beprasmyb´. Íioje kelion∂je negaliojo Ωemißki d∂s-niai – ji buvo tarp dviej¨ vanden¨: vieni kilo iß apaçios, kitilauk∂ jos virßuje – jeigu tik ji ißnirt¨ aukßçiau skardΩio, suardy-t¨ nematomå, kriokl^ suturinçiå sienå ir jis pliΔptelt¨ Ωemyn ^sl∂n^. Ji tur∂jo tik vienå ißeit^ – eiti pirmyn tol, kol vanduouΩlies namå, sl∂n^, apsems jos kojas, paskui liemen^, galvå irsusilies su virßuje ßniokßçiançiomis bangomis... Taçiau jis ne-buvo gr∂smingas, jis neskub∂jo. Ji taip pat. Ûengusi kelis Ωings-nius stabtel∂davo ir paΩvelgdavo ̂ sl∂n^. Staiga virß galvos kun-kuliuojançio krioklio ΔΩes^ nustelb∂ pianino garsai. Iß pradΩi¨nepatik∂jo j¨ tikrumu. Taçiau tas ausiai mielas skamb∂jimasnesiliov∂ – ji jau atpaΩino ir melodijå – kaΩkas jos namuoses∂d∂jo prie senojo „Akordo“ ir kartojo populiar¨j^ „Elizos“posmel^. Ne^stengdama nugal∂ti smalsumo, ji pasuko atgal ^

Í v y t i n t i t y l a ( 117

sl∂n^. Nusileido tiek, kad gal∂t¨ pro atvirå langå matyti trobosvid¨. Prie pianino s∂d∂jo geltonplauk∂ paaugl∂. Jos p∂das irrantytus pianino pedalus jau buvo aps∂m´s vanduo, bet ji totarsi nejuto ir plaçiai ßypsodamasi spaud∂ ir spaud∂ instrumen-to klavißus. Baigusi posmel^, neatsikv∂pusi prad∂davo j^ v∂l ißpradΩi¨ tarsi bΔt¨ ne gyvas Ωmogus, o uΩprogramuota l∂l∂.

Ji nor∂jo ßaukti mergaitei: „B∂k, tuojau tave uΩlies vanduo!“,bet tå paçiå akimirkå suvok∂, jog tai ji pati ten s∂di – ji, straz-danota penkiolikmet∂, sugeb∂jusi ißmokti groti tå vienå vie-nintel´ melodijå...

Tai nebuvo jos pabaiga – perbrauk∂ per samanotå akmenspakauß^, susitaikydama su mintimi, kad negali geisti per dauggraΩios mirties. Siekdama to, kas jai nepriklauso, tik dar la-biau apsunkins savo paskutin´ kelion´. Tam juk ir gyveni, kadsugeb∂tum tå paskutin^ kartå teisingai pasirinkti.

Reg∂jimu niekada nesiskund∂, tod∂l iß pradΩi¨ nesuvok∂,kur dingo aplink esançi¨ daikt¨ ryßkumas. Ji glost∂ akmen^,ant kurio s∂d∂jo, bet jo nemat∂, niekaip negal∂jo nustatyti,kur baigiasi jo kraßtai – aißkiai reg∂jo tik dobilienå, kuriojejis gul∂jo. Dobil¨ lapeliai buvo tokie ryßkΔs, dideli, regis,matyt¨ juos per didinamåj^ stiklå. Ißtiesusi rankå nor∂jonuskinti, bet nepasiek∂ ir vos nenusirito kniΔbsçia nuo ak-mens. Iß tikr¨j¨ jis buvo toks didelis, kad ji s∂d∂jo neliesda-ma kojomis Ωem∂s, bet ta priart∂jusi dobiliena akimirkå pri-vert∂ pamirßti real¨ atstumå.

Ji pamaΩu nulipo nuo akmens ir pasuko sodo link. Atrod∂,kad ne ji eina, o tolumoje augançios vyßnios atslinko taip arti,jog gali raßkyti prisirpusias j¨ uogas. Ißtiesusi rankå uΩgrieb∂tik orå... Beje, rankos ji nemat∂, – tai buvo tik prieß nos^ ßm∂kß-

118 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

çiojantis balsvas brΔkßnys, taip labai norintis pasiekti çia patesançias vyßnias ir namo sienå, ir ßalia jo stΔksançio ßuliniorentin^, ir ant kluono kraigo besisukiojançiå v∂trung´...

KaΩkoks tamsus kamuoliukas pasipainiojo jai po kojomis,bet ji niekaip negal∂jo atskirti, ar tai ßuo, ar kat∂, kol pritΔpusijo neapçiupin∂jo. „Mikis, Mikutis...“ – paglost∂ neseniai anΔ-kams padovanotå ßunyt^. Jai atsitiesus, jis ∂m∂ ßokin∂ti ir links-mai ams∂ti. J^ ißgird´s, atsiliep∂ patvart∂je pririßtas nam¨ sar-gas Tobis. Ji Ωinojo, kad iki jo bΔdos – dar keli ßimtai metr¨,bet tuo pat metu reg∂jo çia pat jo ßiurkßçius gaurus ir, atrod∂,gal∂t¨ juos paglostyti kaip ir maΩåj^ Mik^.

Taip viskas atrodydavo tik ΩiΔrint ^ trimaçius paveiksl∂lius,kuriuos jai anΔkai pakißdavo po nosim ir reikalaudavo pasa-kyti, kå mato. Ji tur∂davo labai pasistengti, kad akys ^Ωvelgt¨j¨ gilumoje uΩsl∂ptus vaizdus. Dabar viskas buvo atvirkßçiai –tarsi akys bΔt¨ apvirtusios kita puse: ji nemat∂ arti esançi¨daikt¨ – jie tapo ißplaukusiomis d∂m∂mis. Taçiau visa, kas bu-vo uΩ keli¨ ar keliolikos metr¨, ^gavo nepaprasto ryßkumo:obels virßΔn∂je kabantis obuolys jå privert∂ loßtel∂ti atgal – jisvirp∂jo nuo j^ grauΩiançio storo kirmino.

PaΩvelgusi ̂ savo p∂das pajuto dar didesn´ nevilt^ – jos buvotaip toli, tarsi ji stov∂t¨ ant kojΔk¨.

Kas gi dabar jai priklaus∂? Viso to, kå aißkiai mat∂, ji nega-l∂jo paliesti, o tai, kå rankomis ar kojomis apçiuop∂, plauk∂pro akis spalvot¨ d∂mi¨ pavidalu.

Íita pabaiga buvo jai per daug Ωiauri.

Sulig ßia mintimi ji v∂l atgavo ^prastå reg∂jimå – ißvydusiper kojas ropin∂jançiå mus´ apsidΩiaug∂ it bΔt¨ kas atjaunin´sjå gera deßimtim met¨. Pak∂l∂ galvå – ir sava, ir kaimyn¨ so-dybos buvo savo vietose. Kad ir kaip steng∂si, negal∂jo ̂ ΩiΔr∂-

Í v y t i n t i t y l a ( 119

ti, kas vaikßto po kiemå: dukra, Ωentas ar anΔkai? Dabar pa-mat∂, kad nuo akmens buvo nu∂jusi vos porå Ωingsni¨. Sugr^-Ωo ir v∂l ant jo ^sitais∂.

Reg∂jo dar daug pabaig¨, bet n∂ viena j¨ nebuvo panaßi ^tas, kuriomis gåsdino viso pasaulio religijos, apie kurias skait∂rimtose knygose ar gird∂jo iß visokiausio plauko pranaߨ.

Gal¨ gale ji pavargo ir, nenor∂dama pasiduoti dr∂gna dobi-lienos nugara atslenkançiai nevilçiai, prad∂jo melstis. „Juk tu-r∂t¨ bΔti koks nors Ωenklas, iß kurio atpaΩinçiau, kuriå finißolinijå man skyrei, Vießpatie“, – maldavo Ωvelgdama ^ vakarov∂son grimztant^ eΩerå. Ji Ωinojo, kad kelio atgalios n∂ra, kadßi diena – it kibiras, krentantis ^ gil¨ ßulin^ – tur∂s pasiektigyvenimo dugnå. Viena, ko ji troßko, kad tai ^vykt¨ iki saul∂-lydΩio. Tamsa jai visada k∂l∂ siaubå.

Akinantis srautas pliΔptel∂jo iß dangaus tiesiai jai virß gal-vos, persmelk∂ jå ir uΩliejo viså akmen^. Dabar ji s∂d∂jo spin-duliuojançiame ßviesos vamzdyje ir ißsipl∂tusiais vyzdΩiaissteng∂si ^Ωvelgti, kas dedasi uΩ jo rib¨. Viskas buvo kaip iranksçiau, tik... ∂m∂ dingti vienas po kito garsai. Tik kå ^ky-riai apie veidå zyzusios mus∂s skraid∂ tylut tylut∂liai ir... bu-vo perregimai ßviesios. DryΩuotos, dobiliuk¨ Ωiedais ropin∂-jançios kaman∂s irgi ißtirpo ßviesoje. Ant vyßnios nutΔp´s bΔ-rys jaunikli¨ varn∂n¨ staiga iß ̂ kyriai çirßkaujançios ßeimynostapo tyliais spindinçiais kamuoliukais. Visame kaime nußçiu-vo ßunys, Ωåsys, nekudakavo vißtos, nemyk∂ karv∂s, netarß-k∂jo anΔko minamo dviraçio purvasaugis, neplerp∂ tolumo-je traktoriai, neΔΩ∂ vießkeliu ßvilpiantys automobiliai. Visa, ^kå tik ji paΩvelgdavo ar ^siklausydavo, persikΔnydavo ^ ßvy-tinçiå tylå.

Ji perbrauk∂ delnu per akmen^, – jokio garso, ∂m∂ nagais

120 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

gremΩti nuo jo samanas – irgi nieko neißgirdo. Sukos∂jo – ty-la, aΔΔΔ – ßΔktel∂jo, bet ausyse speng∂ ta pati tyla.

Ívieså ji myl∂jo. Tyla buvo tai, kas leido jai suvokti, kur ißtikr¨j¨ slypi KΔr∂jo genialumas.

Taçiau niekam negal∂jo papasakoti apie savo atradimå, nes ß^kartå neapsiriko: tai buvo jos finißo linija. Eidama ja it vaikasdΩiaug∂si: „Kaip viskas paprasta: nereikia nei kar¨, nei atomi-ni¨ bomb¨, nei pragaro liepsn¨. UΩtenka tik ß^ tå pasaulyje su-keisti vietomis: garsus paversti ßviesa arba vandenimis uΩlietidang¨... Kiekvienam – pagal jo troßkimus ir nuopelnus.“

Tå akmen^, ant kurio ji atpaΩino savo pabaigå, kaimas pa-vadino GraΩut∂s sostu. Mat atrado jå graΩiai ^sitaisiusiå veidu^ vakarus, po galva pasid∂jusiå pilkå akmens samanå, su pluoß-teliais kur ne kur jos baltuose plaukuose it akuot¨ pristrigusi¨vakaro saul∂s spinduli¨.

I ß p a Ω i n t i s ( 121

IßpaΩintis

Vaiko akys – kaip maldaknyg∂s puslapiai, kuriuose didel∂misraid∂mis uΩraßyta: SÅÛINÎS SÅSKAITA: Ar nepavogei ßiosdienos iß man´s? Ar nepamirßai mano veido tarp daugyb∂skit¨ veid¨? O gal neteisingai, lengvap∂dißkai prisiekin∂jai ma-no vardu? Ar esi pasiryΩus...

„Puslapiai“ m∂lyni m∂lyni – j¨ negalima uΩversti keliais nu-valkiotais ΩodΩiais. Tod∂l sakau: nepardaviau tavo dienos. Irsau nepasi∂miau. Ißdalijau. Po gabal∂l^ ißsineßiojo jå kiti.

Moçiut∂s veidas senamiesçio lange – baltas kaip paskutiniaißios Ωiemos atodΔsiai. Veidas paremtas kaul∂ta, sudΩiΔvusiaranka it griΔvantis namas, besilaikantis ant paskutin∂s netvir-tos kolonos. Jis nusineß∂ mano rytmeçio paskutin^ Ωiovul^ vi-sißkai ißblaivindamas mieguistas mintis. Tas veidas gal∂jo bΔtimano motinos.

Rytmeçi¨ su ißlydinçiomis akimis lange aß neturiu, vaike. Ißnam¨ mane ißlydi motinos, ^ kurias nieks neatsisuka iß∂j´s ^kiemå, nepamoja joms ranka. Moçiut∂ ßitaip rymo – tarsi ißberΩo ißskobta mΔkel∂ – kiekvienå rytå: prieß man prieinantjos langus ir man nu∂jus. Stov∂jau, ißtiesiau savo ryto riekel´ –

122 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

sena moteris nekrustel∂jo, nenusibrauk∂ iß akies kampelio iß-ried∂jusios aßaros. Moçiutei, pamaniau tada, reikia toki¨ aki¨kaip tavo. Tau – labai reik∂t¨ ßitokio rymojimo rytais, kai atsi-keli v∂liausiai ir pajunti tußçi¨ nam¨ baim´.

Jie buvo dviese. Íiek tiek nerealΔs. Tarp aukßt¨ gatvel∂s sie-n¨ ginçijosi d∂l... poezijos. Mergina juodais kaip vabalas plau-kais, juodais puskailiniais, juodu ilgu sijonu. Vaikinukas tru-put∂l^ ßviesesnis, su akinukais, trumpa striukele, per pet^ per-simet´s studentißkå krepß^. Jie buvo laimingi, turbΔt iß∂j´ tiesiaiiß eil∂raßçio, kur^ prirΔkytoje virtuv∂je per nakt^ raß∂ ^simyl∂-j´s poetas.

NeΩinau kod∂l jiems atidaviau savo nuostabå ir begalin^ no-rå matyti viså ß^ miestå sueiliuotå, niekur neskubant^, besi-plaikstant^ mergin¨ plaukuose. Gal kad pasiilgau sav´s, tomispaçiomis gatvel∂mis neßançios gaiv¨ rytmet^ universitetan, galkad ißsvajojau tave, nesulaikomai tolstant^ iß naivi¨ klausim¨pasaulio ^ dar maΩiau suprantamå, suraßytå eil∂mis?

Iß po aukßt¨ senamiesçio stog¨ kyßo tik paçios medΩi¨ vir-ßΔn∂s. Plikose ßakose – jokio paukßçio. Taçiau kaΩkur tupi juod-galv∂ ir ßaiΩiai karkia. UΩsisl∂pus, pilna ^siΔçio ir m∂gavimosikit¨ nerimu. Juodas, uΩkim´s varnos balsas ißpl∂ßia didΩiul^gabalå dienos, kuri buvo tau skirta, ir neßasi pro rΔkstançius,pajuodusius kaminus, neßasi ^ tamsiå nebΔt^. Pasprink savo ci-nißku karks∂jimu, – palydΩiu jå kaip nelaim∂s pranaßå.

Mano nuod∂m∂, vaike, kad nemoku neißgirsti akipl∂ߨ. Netnesugebu pasteb∂ti, kada jie mane apvagia.

I ß p a Ω i n t i s ( 123

Çirßkia telefonai, trinksi durys, dusliai laksto kaΩkienopirßtai per kompiuterio klaviatΔrå. Mano dienå drasko ^skutelius beveidΩiai sutv∂rimai, nematomos rankos sud∂liojachaotißkai ißbarstytas valandas ^ tvarkingus ryßul∂lius (tarsikasinink∂s suglamΩytus pinigus) ir neßa ^ visatos bankå, ogal – ^ ßiukßlynå. Net nesusp∂jau j¨ apgail∂ti, tik saugau,kad ir minçi¨ apie tave nesuvyniot¨ drauge, kad ißliktumsaugus tarp ΩodΩi¨, krentançi¨ metaliniu monet¨ skambe-siu, tarp juoko, kur^ ißlieja smegenys, kitaip ne^stengdamosapsiginti nuo bukaproçi¨ genij¨, tarp nevilties, kuri it angisvis kaißioja savo mirtin¨ nuod¨ pilnå lieΩuv∂l^ pro ßirdiesplyßius...

Neversk man´s, vaike, mußtis ^ krΔtin´, kad dal^ prieblan-don grimztançios popiet∂s atiduodu iß∂jusiems. KaΩkod∂l jiepasitinka mane ties tiltu per Ner^. Nepraßo. Nepriekaißtauja,kad nesukalbu kiekvienå vakarå „AmΩinå atils^“. Jie daug at-laidesni uΩ gyvuosius. Ir daug dosnesni. UΩ kiekvienå minut´,kuriå jiems paaukoju pasakodama paskutinius ̂ vykius, jie atsi-moka ßimteriopai: palydi iki nam¨, saugo ne tik gatv∂je, netik sapnuose, bet ir tada, kai ΩiΔriu ^ tavo m∂lynas akis. TavovyzdΩiuose matau j¨ ßvelnius ßeß∂lius.

Mano nuod∂m∂s, vaike, ne tokios baisios. Baisiau tai, kadjos vis kartojasi. Neklausk, ar esu pasiryΩus j¨ nedaryti.

Esu pasiryΩus atiduoti tau tai, kas liko. Tai ne drumzl∂s. Nekalk∂tos nuos∂dos. Tai pati saldΩiausia dienos dalis. Tai atsi-tinka, kai geri arbatå. Ant stiklin∂s dugno lieka cukrus, kur^m∂gsti su skysçio likuçiais kabinti ßaukßteliu ar pirßtu m∂giniißvalyti. Ißgerta arbata nueina uΩmarßtin – lyg jos nebΔt¨ buv´.

124 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Ir visai nesvarbu, kad teko ilgokai palaukti, kol gomuriu paju-tai palaimingå saldumå.

Vaiko akys – kaip klausyklos grotel∂s, iß uΩ j¨ tur∂t¨ ateitiatleidimas, bet kartais neateina.

S k r u z d ∂ l y t ∂ b a l t o m k o j i n a i t ∂ m ( 125

Skruzd∂lyt∂ baltom kojinait∂m

Dar prieblanda, dar Ωvak∂s ant altoriaus be gyvasties – dvivaßkin∂s lazdel∂s, turinçios magißkå galiå – ßviesti. Kol jas uΩ-degs ß^ judes^ ^pratusi atlikti ranka, Ωilstel∂jusi moteris dar su-sp∂s sukalb∂ti pra∂jusi¨ dien¨ roΩin^.

Tamsiai violetiniu vualiu uΩdengtas kryΩius – kaip visas josgyvenimas, pritvink´s nematomos kançios. Ko dΔsauja aplin-kui klΔpançios senos moterißk∂s? Vießpat^ – jaunå vyrå, pasi-ryΩus^ mirti – apgaili ar ilgisi pra∂jusios jaunyst∂s, kuri netur∂-jo noro lankstytis prieß altori¨?

Atgailos metas. Poryt – Verb¨ sekmadienis. Ûilstel∂jusi mo-teris stipriau suspaudΩia rankin´ po paΩastim tarsi m∂ginda-ma save nepastebimai sutur∂ti: nebrisk ^ nuod∂m´. Poryt rei-k∂t¨ ißsißluoti ßird^, kad praßvies∂t¨ visos jos kertel∂s, kad su-skamb∂t¨ ji aißkiai ir garsiai – kaip gimtojo miestelio baΩnyçiosvarpai per Ûolin´. Tada gal∂tum pasijusti lengva lengva – lygdar negimusi.

Taçiau moteris atid∂lioja ß^ didel^ darbå. Stovi liΔdnå gav∂-nios giesm´ traukiançioje eil∂je, nusilenkia kaip ir visi didΩiu-liam prieß altori¨ pad∂tam kryΩiui ir Ωegnojasi paskubomis,degdama iß g∂dos: dar ne ßiandien, NukryΩiuotasai, dar neßiandien... Ji staiga atsimena fraz´ iß kvailo filmo apie kaubo-jus: „Vießpatie, leisk man laikinai nusid∂ti“.

126 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Moteris kreivai ßypteli: o gal ir man skirta taur∂, kuriå pri-valau ißgerti iki dugno? Ívent¨j¨ akys nebylios. Ívent¨j¨ lΔ-pos kietai suçiauptos. DidΩiul∂ liustra su graΩiai ßvieçiançio-mis lemput∂mis ant ißlenkt¨ virb¨ sukasi kair∂n, paskui deßi-n∂n, v∂l kair∂n... Moteris seka spindint^ jud∂jimå: kair∂n –liΔdnos vaik¨ akys, skalbimo maßinos murm∂jimas, kepam¨blyn¨ kvapas, plaukuotos vyro rankos ant baltos patalyn∂s...Deßin∂n: nusmurgusios kavinuk∂s prieblanda ir tußti buteli¨kaklai. Tußti viduje, tußti ir ißor∂je, nes jau nestyro ̂ juos sukiß-tos egli¨ ßakos. Regis, tik vakar Trys karaliai aplank∂ vaikel^ irißsineß∂ visas eglutes. Trys arabai kiekvienais metais ißsityçiojaiß Lietuvos spygliuoçi¨, ißbarstydami juos po ßiukßlynus, pa-lang∂se ar patvoriuose.

Vießpatie, leisk dar kartå man nusid∂ti. Moteris negaliilgiau laukti. Kai Ωvak∂s ims ßviesti, ji nesugeb∂s nusisuktinuo ßvent¨j¨ aki¨, ir NukryΩiuotasis perlies priekaißtinguvyro Ωvilgsniu. Abu labu tokiu: ΩiΔri gailiomis verßeli¨ aki-mis, tik vienas nuo altoriaus, o kitas – pro virtuv∂s duris,kai paryçiais, nepakeldama nenumaldomo troßkulio, atsi-daro ßaldytuvå ir uΩsiverçia kefyro butel^... “Kaip tu ir ne-apsivemi?“ Klausimas sukelia didesn^ ßleikßtul^ nei surΔgu-sio pieno gurkßniai.

Velniam reik∂jo prismaigstyti pam∂klißk¨ smeigtuk¨ kavi-nuk∂s languose? Vien nuo j¨ galima pasigerti. Moteris man∂,kad tai penklin∂, bet gerai ̂ siΩiΔr∂jusi sumißo: nuo virßaus skai-çiuojant – septynios linijos, nuo apaçios – irgi septynios! Oant j¨ aliumininiai ßaukßteliai – kreivokai sukabintos natos –groja ir groja. Tik ne Mocartå ir ne Íopenå. Gal koks çigonosmuikas ir sp∂t¨ paskui jas.

Kuprota stal¨ valytoja su r∂Ωiançio m∂lynumo liemene slan-kioja po pustußçius kavin∂s kampus, o paskui, turbΔt iß nevil-

S k r u z d ∂ l y t ∂ b a l t o m k o j i n a i t ∂ m ( 127

ties, pris∂da netoli moters, ißsiima Johnson and Johnson hi-gieninio siΔlo d∂Ωut´ ir pradeda juo valytis tarpdançius. Aukß-tyn Ωemyn tarp krΔmini¨, tarp priekini¨ – civilizacija slankio-ja ^ Kvazimodå panaßios moter∂l∂s (Kiek jai met¨? Pora ßimt¨ar tik pusßimtis su trupuçiu?) parudusiais, parodontito ißvar-tytais dantimis.

O natos veda çigono smuikå virß tußçi¨ buteli¨ ir tußt∂jan-çi¨ gatvi¨. Moteris atsisagsto puspalt^, numeta ßal^ ant k∂d∂satloßo ir kilsteli greitai tußt∂jançiå stiklinait´ ^ anapus langostabtel∂jusio praeivio sveikatå.

Gaßlios padav∂jos krΔtys, lendançios iß per plaçios ßiam se-zonui ißkirpt∂s, lankstosi virß ^kaußusi¨ keturi¨ vyriok¨ – vie-ninteli¨ kavin∂je likusi¨ ßios nakties serg∂toj¨ ir zulinte zulinaj¨ akis. Moteris jauçia, kaip miestas mieguistu skvernu perbrau-kia per metalin´ kavinuk∂s ißkabå, ir natos, vinys, sidabriniupopieriumi apsukti stikliukai – it prostitut∂s iß stoties rajono –nuklibinkßçiuoja stiklu ̂ tuos laikus, kai vynas buvo tirßtas nuoaistros, o ßviesa sklido ne tik nuo degançios Ωvak∂s ant stalo,bet ir iß moters liepsning¨ aki¨.

„Jis vadino mane skruzd∂lyte baltom kojinait∂m!“ – tarsißalto ledo gabal∂lius moteris uΩmeta netik∂tus ΩodΩius ant put-li¨ padav∂jos krΔt¨. Vyrai nusißluosto dr∂gnas lΔpas. Tik j¨kampeliuose lieka girt¨ put¨ likuçiai. Prisisiurb∂ ar nupußo?

Skruzd∂lyt∂ baltais smilkiniais ißvarvina paskutinius laßusant lieΩuvio galelio – jokio skausmo, tik tebegroja çigonas ka-vin∂s lange, bet ir tas vis tyliau ir tyliau. Tylut tylut∂liai nor∂t¨ir ji parslinkti ^ savo vaik¨ namus, bet ßito miesto gatves tur-bΔt pats Visagalis ißvedΩiojo: kad ir kur pasuktum, vis tiekatsitrenksi Ωvilgsniu ^ aukßtus baΩnyçios bokßtus.

Poryt – Verb¨ sekmadienis, primena nuo Arkikatedrosßventoji Elena. Taigi, krΔpteli moteris. Atgailos metas – me-

128 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

kena Dievo avin∂lio balsu karalaitis Kazimieras. Gal gal∂-tum nußluostyti man prakaitå? – praßo po kryΩiaus naßta su-link´s Nazarietis.

Skruzd∂lyt∂ dar labiau susigΔΩia, sumaΩ∂ja ir neria kuo grei-çiau ^ tams¨ miesto plyß^, kad nei Ωmoni¨, nei ßvent¨j¨ akimsneuΩkliΔt¨ jos baltos kojinait∂s.

A t l a i d a i ( 129

Atlaidai

Virp∂jimas. Vos vos matomas virp∂jimas medΩi¨ virßΔn∂se.Krenta sniego dulk∂s. Regis, krustel∂jo Vießpaties blakstiena –gal Jis susapnavo tobulå Ωmog¨?

Juod¨ ir balt¨ spalv¨ virp∂jimo pilni ramybe apsemti kal-neliai. Nuo egl∂s ßakos krentantis laßas visai toks pats, kaip irnuried∂j´s nuo moter¨ skruost¨. Tik skonis skiriasi. Moterysverkia sΔriai – taip, kaip gyvena. Vyrai sukanda dantis, j¨ Ωan-dikauliai ritmingai pulsuoja. Vien¨ – iß skausmo. Kit¨ – d∂lnepatogumo bΔti su tais, kurie gedi, treti paprasçiausiai malatarp dant¨ „kramtoßk´“.

GraΩΔs jauni vyrai darbuojasi kastuvais. Vienas j¨ po dΩin-sais apsimov´s ßiltom apatin∂m ir dar trumpik∂mis, bet vistiek ßvysçioja nuoga nugara, kai jis plaçiais mostais kabina Ωe-mes. KaΩin ar jis turi moter^, kuri vakarais trina plaußine jopeçius, prisig∂rusius kapini¨ v∂sos?

Puikiai atidirbta duobkasi¨ technika: pirmiausiai iß vienoßono nußiupeliavo Ωemes, ißtrauk∂ po jomis pad∂tå gelsvos kli-juot∂s gabalå, tvarkingai jå nukrat∂ virß duob∂s, paskui viskålygiai taip pat greitai ir ^gudusiai – iß kitos. Tada ^smeig∂ kry-Ωel^ su velion∂s pavarde ir suformavo kapå. Kastuvo kotu iß-

130 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

dailino jo virߨ. „Duokit Ωvakes.“ Jas susmaigst∂ kryΩiumi. „Da-bar skintas g∂les.“ Jomis uΩklojo kapå iß virßaus. „Duokit krep-ßelius.“ Ißrikiavo. Gal¨ gale kapå apramst∂ vainikais. Baigta.Vyrai atsitiesia. Net nesuprakaitav´.

Ne^tik∂tinai seksualΔs duobkasiai tarp juod¨ skar¨, sΔri¨aßar¨ ir tarsi specialiai ßiai dienai uΩsakyt¨ subtili¨ dekoracij¨ –pirmo ßi¨ met¨ ßerkßno. Pasißalina tyliai, paslaptingai, it nor∂-dami kuo greiçiau pasl∂pti ceremonijos ^kalçius: kastuvus irvirves. Giesmininkams baigiant „Marija, Marija“, virpteli antkalnelio augançios pußies ßaka ir ima kristi apsnΔd´s, dr∂gm∂sprisig∂r´s sniegas – j^ uΩkliud∂ augaloto duobkasio kepur∂.

Íalia man´s stovinçio vyrißkio ir sniego lavina nepaΩadint¨.Ir „T∂ve mΔs¨“, ir „Vießpaties angelå“ jis suçiaumoja su kram-tomåja nejusdamas jokio skonio.

Jo Ωandikauliai dirba ritmingai. Iß po labai geros medΩiagospalto ißlindusio ßalio pakraßt∂lis daug baltesnis uΩ ßerkßnå ir mi-rusiosios plaukus. Po kaklu – dar baltesn∂ staçia mading¨ marß-kini¨ apykakl∂ su dviem rusvom sagel∂m. Tokios pat, ißsirikia-vusios po dvi, neria Ωemyn po ßaliu. Jos – tarsi sumaΩ∂jusiosvyrißkio rud¨ aki¨ dubler∂s. Jo Ωmona ne tokia stilinga. Ko ge-ro, eina turting¨ nam¨ ßeiminink∂s ir vaik¨ aukl∂s pareigas.Vaikai dideli: madingai apsitaisiusi panel∂, atliekanti fotograf∂svaidmen^, ir simpatißkas, kailiniuotas paaugliukas – tikras t∂vopasididΩiavimas. Labai noriu manyti, kad jie visi – laiminga ßei-ma ne vien tod∂l, kad avi brangiais batais, blykçioja auksiniaislaikrodΩiais ir sus∂da ^ naujausiå merså uΩtamsintais stiklais.

Laiminga motina, uΩauginusi du sΔnus ir dvi dukras, palai-doja v∂Ωio sugrauΩtå savo kΔnå po storu pirm¨ ßaltuk¨ pakas-

A t l a i d a i ( 131

tos Ωem∂s sluoksniu. Jos pavargusios akys sklando tarp snie-guot¨ egli¨, virpteli nutΔpusios ant balto krΔmo, v∂l kylapaskui tamsiasparn^ Ωiemos paukßt^ ir susirenka vis¨ apaçio-je likusi¨ maldas. J¨ ne tiek jau daug. Kur kas maΩiau neiaßar¨, nei sΔrumo jose ir gedinçi¨j¨ gyvenimuose. Tarsi pe-lenus ant galv¨ ji paberia nuo medΩi¨ saujå sniego. Retai kamjie primena tik kå kunigo pasakytus ΩodΩius: „Dulke buvai irdulke pavirsi.“

Íi ißeinanti, kaip ir visi kiti, kuriuos ißlyd∂jau, nepasako neisavo vaikams, nei giminaiçiams, ar atgailå jau atliko, ar dar tikjå pradeda. Viena Ωinau: dabar prasid∂jo patys ilgiausi jos at-laidai. Gali niekur neskub∂dama pakelti nuo Ωem∂s kiekvienåsavo dienå ir tarsi roΩinio grΔdel^ apipinti jå malda.

Mano motina daΩnai v∂luodavo ^ pamaldas. V∂luodavo irßirsdavo arba gail∂davo sav´s ir nek´sdavo savo netikusio gy-venimo. Atsimenu nuolatin^ jos nerimå d∂l praleist¨ apeig¨.„Vießpatie, – stverdavos uΩ ßirdies, – juk ßiandien Didysis Ket-virtadienis! Nueikit, vaikai, pasimelskit ir uΩ mane...“ UΩ ma-ne – tai jå pavaduosi. Sau mald¨ ji nepraß∂. Praß∂ pabΔti Dievoakivaizdoje vietoj jos – ir v∂l laiku nesusp∂jusios atlikti vis¨darb¨ ir neat∂jusios ^ baΩnyçiå. T∂vas, prießingai, visada visursusp∂davo. Netgi ateidavo gerå valandå anksçiau ne tik ^ sa-vos, bet ir ^ svetimos parapijos atlaidus. Gr^Ω´s viså savait´pasakodavo, kå sutik´s, su kuo kalb∂j´s, koki¨ naujien¨ suΩi-noj´s. Apie maldas ar Dievo malon´ neuΩsimindavo. Gal to-d∂l motina jo ir nesiklausydavo.

Man atlaidai kvep∂jo riestainiais, ilgais cukriniais çiulpinu-kais ir smagiais pasis∂d∂jimais po mißi¨ kur nors pav∂syje sugimin∂mis ir paΩ^stamais, kramsnojant mano ir kit¨ motin¨atsiveΩtas g∂rybes. Per atlaidus ils∂davosi ne tik nuo darb¨ su-

132 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

ramb∂jusios t∂v¨ rankos, bet ir j¨ ßirdys. Bent taip man atro-d∂. Jie buvo ramΔs, niekur neskub∂jo, nesijaudino d∂l gyvuli¨(paprastai namuose bΔdavo paliktas vienas ßeimos narys, visoΔkio priΩiΔr∂ti), pas∂li¨ ar oro. Jie, regis, visiems viskå atleid´to paties tik∂josi iß Aukßçiausiojo, ir ta visuotin∂ atlaida skver-b∂si iß ßirdies ^ ßird^, paskui save palikdama atviras duris. To-kiå dienå bet kas gal∂jo pro jas uΩeiti vidun ir nebuvo ißvary-tas. Ûmon∂s buvo dosnΔs ne tik elgetoms.

Visuotini¨ atlaid¨ pirmojo ßi¨ met¨ ßerkßno dienå nepelny-siu. Gyvenimo tikrov∂ rudomis galantißko pono akimis prisle-gia mano smegenis it koks ne^veikiamas auglys. Per daug ryß-kΔs duobkasi¨ rank¨ raumenys, per daug standΩios, tiesioskojos, ßvariai nuskusti skruostai. Matau: velion∂s sΔnΔs – pe-çiuiti, orΔs tarsi transparantus neßa savas istorijas veiduose:vienas – palaidΔno nevyk∂lio, kitas – apsukraus ßiuolaikinioskustagalvio. Ar uΩ juos tur∂çiau duoti Dievui kyß^ – „SveikåMarijå“? Ar tiek uΩtekt¨? Ar priimt¨ iß tos, kuri kur kas daΩ-niau nei jos motina v∂luoja ̂ atlaidus, ̂ visuotinius giedojimus,^ gav∂nios atsidΔs∂jimus?

Nuplaukia giesminink¨ drebinama giesm∂ pro mane kaipmaßinos pro kapini¨ tvorå – neuΩkliudo. Ne ant j¨ paslystu, –ant apled∂jusio kalnelio, kuris paslepia mane nuo naujo ka-po ir prie jo teberymançi¨ aki¨. Ne skausmo bijau, ne prisi-minim¨ apie tå, kuri lygiai taip pat ramiai gul∂jo gimtojojetroboje per visas, tik jai vienai skirtas pamaldas. Vieninteles,^ kurias pati nor∂jo pav∂luoti. Bijau sav´s, nemokançios pa-justi atlaidos skonio, nesugebançios jos ^Ωvelgti n∂ vienameveide. Tik vainikai, juodos skarel∂s ir baltas, labai skaudΩiaigraΩus ßerkßnas. Tod∂l skubu iß ßios tobulos grafikos paveikslo

A t l a i d a i ( 133

ißßokti ^ kur kas judresn^, gatvi¨ purvu, maßin¨ spalvom irdΔmais springstant^ peizaΩå. Baltos, komunijå primenançiostylos çia nerasi. Çia daug patogiau. Visuotin∂je minçi¨ m∂s-mal∂je mano atlaid¨ ilgesys neturi joki¨ ßans¨ ißlikti. KadbΔçiau tuo visißkai tikra, nusiperku pakel^ kramtomosios irviså saujå balt¨ pagalv∂li¨ susipilu ^ burnå. Kramtau ^nirtin-gai, su alkano Ωv∂ries ^nirßiu.

134 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Vilk∂

Lapkriçio popiet∂s niΔrios, gauruotos kaip vilkolakio ßirdis,ßviesa pamaΩu traukiasi, tamsa it milΩinißkas aßtuonkojis pra-deda skleisti ßiurkßçius savo çiuptuvus, mintys, pojΔçiai keiçiaformå, ir jau ne Ωmogaus, o Ωv∂ries ßnerv∂mis Moteris jauçiaart∂jant^ pl∂ßr¨ alk^.

UΩ lango, uΩ maßin¨ stov∂jimo aikßtel∂s ir elektros pastot∂svaik¨ kojomis nuçiupin∂ta kalvel∂ kaip duonos kepalas keliadang¨. Horizontas – toki¨ kaip ji lengvatiki¨ optin∂ apgaul∂.Kiek kart¨ vaikais vedina ∂jo ießkoti uΩ jo slypinçios paslap-ties – nesurado. Tik kita kit¨ vaik¨ kojom nutrypta kalvel∂laiΩ∂ dang¨. Jå nuo anos skyr∂ tik ßen bei ten pΔpsanti krΔmoskiauter∂ ar plonakojis elektros stulpas. Gyvenimo anapus ho-rizonto troßkulys augo diena iß dienos nepaisant Ωinojimo, kadtoks neegzistuoja. Bent jai. Iß ilgesio ji daΩnai raudodavo. Da-bar visai nenustebt¨ ißgirdusi savo paçios kaukimå.

– V∂l tyli. Kas dabar blogai? – sekioja jå akimis prie stalos∂dintis Ωmogus.

Jos nebeskaiçiuojami metai ^sprausti ^ grieΩtå teritorijå –keli kvadratiniai metrai tarp virykl∂s, kriaukl∂s, ßaldytuvo irstalo. Çia ji neturi horizonto, ant kurio gal∂t¨ atremti akis.Stalå okupav´ vaikai: knygos, kareiv∂liai, kalad∂l∂s, pießtu-kai, tank¨, l∂ktuv∂li¨ modeliai...

V i l k ∂ ( 135

– T∂te, ΩiΔr∂k, mano l∂ktuvas didesnis uΩ jo, ar ne? T∂te,t∂te! – maΩ∂lis tampo vyrißk^ uΩ rankov∂s, bet tas nekreipia ̂ j^d∂mesio. Jis nepaleidΩia iß aki¨ Moters.

– Na ir kas, kad tavo didesnis, bet mano daug daugiau deta-li¨, mano sud∂tingesnis, o tu tik porå gabaliuk¨ sujungei, irviskas. – Vyresnysis spirga nor∂damas perr∂kti brol^, o kai pa-mato, kad ΩodΩiais jo ne^veiks, duoda sprigtå ^ kaktå.

– Varlius esi, nieko tu nesupranti ir nesuprasi...MaΩius paleidΩia kakarin´. Moteris dar minut∂l´ laikosi ne-

pratrΔkus, bet kai jis puola vytis tik kå nuo stalo pakilus^ brol^ ir ißvis¨ j∂g¨ trenkia jam kumßçiu ̂ nugarå, gaurai joje pasißiaußia ir...

– Tu ^ kampå, – tempia jaunesn^j^ uΩ ausies ir ^murkdotarp ßaldytuvo ir sienos, – o tu – marß ^ savo kambar^ pamo-k¨ ruoßti! – supurto paaugl^ iß vis¨ j∂g¨.

– Aß dar vakarien∂s nevalgiau! – ißkoßia pro dantis tas, irnetrukus nuo dur¨ trenksmo suvirpa lang¨ stiklai.

Jos ßnerv∂s ^sitempusios – jeigu ne ramus vyro Ωvilgsnis,pasivyt¨ ^ΩΔl¨ berniΔkßt^ ir perkåst¨ jam gerkl´.

Vyrißkis tyli. Nei bara, nei uΩtaria vaikus. Jis glosto jos gau-rus. Íaukt¨, apr∂kt¨, indus dauΩyt¨, baldus sukapot¨ – bΔt¨paprasçiau. BΔt¨ kaip ir visur. Bet jis tyli. Gramdo, vis gram-do ledukus nuo paßiaußtos ßirdies, trina jå nematomais delnaistarytum vaikas apßarmojus^ stiklå, puçia, ßildo priglaud´s lΔ-pas vis dar tik∂damas, kad vienå dienå nebeliks joje suled∂ju-si¨ Ωv∂ries p∂dsak¨. Nerodyk j¨ vaikams, – maldauja jis. Jukaß vedΩiau Moter^, o ne...

Èmanyt¨, kaip Krist¨ prikalt¨ j^ prie kryΩiaus ir be pasigai-l∂jimo nuplakt¨. UΩ meil´! UΩ tik∂jimå! UΩ ramyb´! UΩ tyl∂ji-må! – Peilis, kuriuo ji pjausto kopΔsto galvå, kiekvienå aki-mirkå gali paßokti nuo lentut∂s ir ßvystel∂ti virß vyrißkio kak-lo, nugaros ar krΔtin∂s.

136 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Kad bent v∂jas sielå ißpΔst¨! Kad atsivert¨ sniego platyb∂sar Ωalia girios juosta horizonte. Kad Ωvilgsnis uΩkliΔt¨ uΩ ra-maus, virß sodybos pakibusio dΔmo spiral∂s ir suteikt¨ vilt^ –yra kur pareiti. Kad kraujas tarnaut¨ raumenims. Kad ßirdisißsinert¨ iß svetimo gyvenimo gniauΩt¨ ir v∂l gal∂çiau pajustismilgos, pusnies, rasoto lapo prisilietimå, – Moteris rankiojaiß slaptojo smegen¨ sand∂liuko mald¨ nuotrupas, vis dar tik∂-damasi, kad sustabdys kraujoplΔd^. Bet ta gyvasties pilnoji up∂virsta putodama iß krΔtin∂s ir kyla aukßtyn – nuo ̂ tampos pra-deda traßk∂ti moters smilkiniai. Vis smarkiau ima ßokin∂ti peilisjos rankose. Ji çiumpa paskutin^ kopΔsto galvos gabalå. Aßme-nys kala ritmingai tarsi traukinio ratai: Ωmo-n∂s-ka-t∂s, Ωmo-n∂s-paukß-çiai, Ωmo-n∂s-Ωiur-k∂s, Ωmo-n∂s-vil-kai... Kieno gy-venimå aß vaidinu? Ívelnus kailis ir aßtrios Ωv∂ries iltys, kraujod∂m∂ ant baltos sniego paklod∂s, ßiltas vilko gomurio kvapas,paukßçio skrydis per dang¨ ir pl∂ßrΔs jo nagai, ^smig´ ^ dre-bançio kißkio kΔnå, nuod∂m∂ ir atgaila, amΩinasis tobul∂ji-mas, o gal tik paprasçiausias instinktas – Ωudyti...

– Mamyte, kas çia taip skaniai kvepia? – maΩ∂lis atsisuka ißkampo ir akimirkå sulaiko pakeltå jos rankå.

– Kraujas, – sako ji. – Kraujas, vaikeli.

S a u l ∂ t e k a v a k a r u o s ( 137

Saul∂ teka vakaruose

Pirmå kartå jå atsiveΩ´s jis kantriai, ramiai aißkino:– PaΩiΔr∂k, ßtai çia – ßiaur∂. Mes atvaΩiavome iß ryt¨. Saul∂

mums ßviet∂ iß ßono. Ji apsuks puslank^ ir, kaip dera, nusileistiesiai virß kaimyn¨ sodybos – vakaruose. Kitaip ir bΔti negali.Juk tu orientuojies Ωem∂lapyje... Palik´ ßiaurin^ miesto pakraßt^,ßtai ßituo keliu ißsukome iß autostrados.

Jis ΩiΔr∂jo su viltimi ißvysti bent vienos akimirkos blyksn^pavargusiose moters akyse, klaidΩiojançiose virß gelton¨ uo-geli¨ amaru aplipusi¨ ßaltalanki¨. Smulki¨ raukßleli¨ tinkleplΔduriuojantis Ωvilgsnis buvo sklidinas dangaus aukßçio irgilumo: ne^sp∂jamas, tolimas ir kartu nuolatos apr∂piantisvisus aplink esançius daiktus, medΩius, uΩ j¨ blizgançiå eΩe-riuko d∂m´. Jis neabejojo – ji girdi ir mato, bet prießais, antΩol∂s patiestas Ωem∂lapis jai dabar buvo tik knygin∂ informa-cija, kaip ir Ωinojimas, kad viena iß nakt^ uΩsidegançi¨ ΩvaigΩ-dΩi¨ yra Venera, kita – Marsas, kad M∂nulis susirenka Saul∂sspindulius.

Jos jausena neatitiko Ûem∂je galiojançi¨ d∂sni¨. Ji kartojosavo:

– Aß moku skaityti Ωem∂lap^. Geografijos pamokos manpatikdavo, bet çia viskas atvirkßçiai. Ten tur∂t¨ bΔti pietΔs, oçia – ßiaur∂. – Jos Ωvilgsnis dar vis ropin∂jo krΔmokßni¨ virßΔ-

138 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

n∂mis, bet protas liep∂ nuraminti vyrißk^. Tegul. Tegul paliekajå ramyb∂je. Tegul mano, kad sugeb∂jo ^tikinti.

Juk ginçytis nebuvo d∂l ko. Paprasçiausiai jai saul∂ buvo neten, kur prival∂jo bΔti. Kiekvienå kartå atvykusi ^ ßiå nuoßaliåsodybå tur∂jo nusl∂pti nerimå ir nuostabå – visas pasaulis tarsipasisukdavo 180 laipsni¨. Viskas buvo ne taip, kaip tur∂t¨bΔti, kaip buvo jos t∂v¨ namuose. Labai steng∂si neißsiduoti irneerzinti vyro, bet Ωodis, gestas ar Ωvilgsnis it vikri Ωebenkßtisimdavo ir ißtrΔkdavo ne laiku ir ne vietoje.

– Íitå obelait´ pasodinsim saul∂kaitoje, piet¨ pus∂je, – jispaduodavo jai sodinukå ir praßydavo nuneßti prie paruoßtosduob∂s.

– Ar ten? – parodydavo visai ^ prießingå veisiamo sodo pus´.– Argi ten pietΔs... – vyro ΩodΩiai tarsi garsiai pasakyta diag-

noz∂: liga nepagydoma.Ji susigΔΩdavo ir pasijusdavo kalta. Ne tod∂l, kad s e r g a,

o tod∂l, kad i ß s i d a v ∂. Ûmon∂s daug baisesnes ligas sugebalabai ilgai nusl∂pti, o çia tik vargas d∂l keistai ißsid∂sçiusi¨pasaulio ßali¨. Nuo to net ir tokiam kaip jos – brandΩiame –amΩiuje nemirßtama.

Ji tuo n∂ra tikra. Juk d∂d∂ Steponas, atvaΩiav´s pas t∂vå ^sveçius, sakydavo:

– Gerai tau ant ßito kalnelio: matai, kaip saul∂ teka, kaip podang¨ ridin∂jas ir kur pasislepia. O kai aß ΩiΔriu iß savo uoßvi¨gryçios, ji tik leidΩiasi ir leidΩiasi...

– Ûinia, savi namai – tai savi, o tu nepaklausei man´s, nu∂jaiuΩkuriom... – priekaißtingai dΔsavo t∂vas.

Kartå, jau po d∂d∂s laidotuvi¨, ji ißsipraß∂ motinos leidimonuvaΩiuoti pas du senbernius d∂d∂s sΔnus. Jie baig∂ pragertivisus gyvulius, padargus, nor∂dami ißsivirti kokio nors karßty-mo, pl∂ß∂ ir kΔreno tvoras.

S a u l ∂ t e k a v a k a r u o s ( 139

– Kå tu ten veiksi, vaikeli?– Aslå ißßluosiu, indus suplausiu, sutvarkysiu j¨ drabuΩius,

pyragå ißkepsiu...– Pyragå ißkepsi... Argi jiems pyragai galvoj, vaikeli...Vis d∂lto ißleido. Èd∂jo rΔkyt¨ laßini¨ gerå bryzå, porå deß-

r¨ ir kepalå namin∂s duonos. Motina ypaç skaniå jå kepdavo.Vos atvilko visas g∂rybes nuo autobuso stotel∂s ̂ suklypusiå

pusbroli¨ trobå. Ji buvo Ωema, vidus tvosk∂ pripl∂kusia dr∂g-me ir ßalçiu, kuris ^sismelkia net ir vidurvasar^ ^ visus kampus,jeigu ilgai neuΩkuriama krosnis. Ta krosnis irgi laik∂si iß pasku-tini¨j¨ ir stebino akylesnius retai uΩsukançius kaimynus: kaipir nesugriΔna? Juk liepsnos verΩ∂si pro visus jos plyßius ne ^kaminå, o ^ trobå. Pats Dievas turbΔt saugo ßituos girtuoklius,kitaip jau seniai bΔt¨ supleßk∂j´ su visais råst¨ sienojais.

Broliams visa buvo n∂ motais. Jie labai apsidΩiaug∂ d∂die-n∂s dovanomis, tik niekaip negal∂jo suprasti, kod∂l ta maΩamergiot∂, ißkrovusi g∂rybes ant stalo, neina sau atgal, o ßmiri-n∂ja po gryçiå. Íluotos? Kokios dar ßluotos ir kam ji reikalin-ga? Dubens indams plauti? Eik prie ßulinio ir prasiskalauk. Koji lenda ^ akis? MaΩa ir tokia ^kyri.

Tarsi kokia vidury Ωiemos atsiradusi mus∂ – visur ßmirin∂-ja, zyzia ir griauna broli¨ ramyb´. Ir pro duris neißginsi – jukßitiek laßini¨ atveΩ∂. Kå su ja daryti?

Vyresnysis ißsliΔkino laukan ir gr^Ωo neßinas penkiais kiau-ßiniais. Po t∂vo laidotuvi¨ dar uΩsilikusios kelios vißtos sud∂-davo per savait´ po porå. Kai broliai prasipagiriodavo, juosimdavo kamuoti alkis. Iß pradΩi¨ jie puldavo vaikytis po so-dybå ßmirin∂jançias vißtas – nesvarbu, sava ar kaimyn¨ kaip-mat imdavo burbuliuoti ant suklypusios krosnies. Paskui, vi-sai netyçia, aptiko lizdå. Kiaußiniene dvi dienas kvep∂jo se-noji gryçia. Jie vienbalsiai nusprend∂, kad geriau kiaußiniai

140 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

kasdien, nei vißta kartå per savait´ – juk j¨ skaiçius labai greitaimaΩ∂jo...

Jaun∂lis perbrauk∂ rankove per dulk∂tå iß pakrosnio ißtrauk-tå keptuv´. Papjaust∂ laßini¨. Paçirßkino. Tada vienå po kitoißleido kiaußinius. Jam varv∂jo seil∂s, kurias jis nubraukdavoatgalia ranka drauge su snargliu. Smagiai kyßçiojo smaili lieps-n¨ lieΩuv∂liai pro suskilin∂jusios krosnies plyßius, smagiai su-kosi ir vyresnysis: pjaust∂ duonå, d∂jo apmΔsijusius, kreivusßleivus aliumininius ßaukßtus ant stalo, iß kaΩkur maΩajai vieß-niai sugeb∂jo ißtraukti l∂kßtut´.

Jie abu nesiceremonijo: tiesiai iß keptuv∂s kabino kiaußinie-n´, o gal greiçiau laßinien´, nes didΩiåjå dal^ kiaußini¨ suvert∂jai ^ l∂kßt´. Ji bijojo apΩioti purvinå ßaukßtå ir atkißdama dan-tis m∂gino nuo jo nusiimti tik pilkßvai gelsvå koß´, kuriojegrikß∂jo ne tik Ωem∂s, bet ir neißtirpusios druskos gumuliukai.Dar labiau bijojo viskå ißspjauti. Juk broliai ßito nedovanot¨.Ji mat∂, kaip jie lenktyniaudami ryja maistå net jo nekramty-dami. Kai ji pareißk∂, kad visko ne^stengsianti suvalgyti, bro-liai prisitrauk∂ arçiau jos l∂kßtut´, ir kaipmat ji buvo tußçia.

Dabar ji tur∂jo ißeiti. Jie pri∂m∂ jå kaip klebonå per kal∂do-jimå, ko dar ji delsia? O ji dar tik ruoß∂si dideliems darbams:kokiam puode kaiçiate vanden^? O kur jΔs skalbiat∂s drabu-Ωius? O kokia çia koß∂ prismirdus stiklainyje?

Varge mano, ji dar∂si nepakençiama!Jie ißtv∂r∂ iki pavakari¨. Ji neΩinojo, kada ißvaΩiuoja pasku-

tinis autobusas nam¨ link. Man∂, jie pasakys. Juk pusbroliai,ir dar daug vyresni.

Kai ^ langus ∂m∂ plieksti saul∂lydis, ji suvok∂ ßiek tiek ap-tvarkytuose namuose esanti viena. Broli¨ nerado ir kieme. J¨nebuvo nei uΩ tvarto, nei sode, nei kluone ant ßieno, kur jiepaprastai miegodavo. Gr^Ωusi ^ gryçiå nuΩvelg∂ vienintel´ lo-

S a u l ∂ t e k a v a k a r u o s ( 141

vå, kurioje prieß kelis m∂nesius mir∂ d∂d∂. Jå sukaust∂ ßaltis.Susiradusi degtukus per didΩiausius vargus uΩdeg∂ Ωibalin´ lem-på. Elektra ̂ ßiuos namus nebuvo atvesta – d∂dei jos nereik∂jo,broliams – tuo labiau. Dabar ji meld∂ Dievo, kad nesibaigt¨Ωibalas, kol sugr^ß pusbroliai. Ji dar nesuvok∂, kad pusbro-liams nereikia jos meil∂s, kad toki¨ paini¨ dalyk¨ jie bijo la-biau nei alkan¨ sk∂ri¨ debesies.

Nors kokie baisΔs jai rod∂si visose pakamp∂se besiridin∂-jantys tamsos kamuoliai, ji nedidino liepsnel∂s, jå taup∂. UΩsi-ropßçiusi ant suolo pasikißo po s∂dyne kojas – ßitaip buvo sau-giau, juk ir pastal∂, ir pasuol∂ – gliçios tamsos akivarai, iß ku-ri¨ neΩinia kas kada gali ißl^sti ir çiupti jos baltas nuogasblauzdas. UΩsikniaubusi ant stalo retkarçiais nugrimzdavo ^nuovargio ir miego Δkå, bet kiekvienas ßnaresys priversdavopakelti galvå ir ^sitempti. Rod∂s, kad naktis neΩada baigtis.Namuose ji niekada ßitiek visko neißgirsdavo: smulki¨ pel∂skojyçi¨ tipenimo per aslå, ßikßnosparni¨ plevenimo, v∂jo ßvil-pesi¨ po kiemå, virß kraigo, pel∂dos Δkavimo. Svarbiausia, kadvisi garsai sklido iß tamsos, tapusios milΩinißku ruporu. Pusbro-li¨ jau nebelauk∂. Meld∂ ryto.

Kai atsibudo nuo skausmo, maudΩiançio nugul∂tå rankå,lempa buvo uΩgesusi, pro langus smelk∂si minkßta vasaros ßvie-sa. Pagaliau! Dar niekad tiek nesidΩiaug∂ anksti atsik∂lusi. Jiißtv∂r∂! Ji nenumir∂ iß baim∂s, kaip rod∂si jai kiekvienå tamsaalsuojançiå akimirkå. Ji gal∂jo keltis ir eiti ^ stotel´. Iß∂jusi ^kiemå neteko Ωado: ten, kur ji tik∂josi, saul∂s nebuvo. Ji tek∂-jo (o gal v∂l leidosi?) vakaruose. Sparçiu Ωingsniu patrauk∂ ^stotel´. Jå vijosi d∂d∂s ΩodΩiai: „Mano kieme saul∂ tik leidΩia-si ir leidΩiasi...“

Iß tikr¨j¨ ten, kur stov∂jo d∂d∂s lova, buvo tik vienas lan-gas – ^ vakar¨ pus´. Kaip gerai, paman∂, kad ^ jå nesiguliau.

142 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Kas bΔt¨ nutik´, ji neΩinojo, bet suvok∂ viena: d∂d´ ne vienv∂Ωys sugrauΩ∂. Jo Ωmona mir∂ gimdydama antrå sΔn¨. Vaikusjis ißaugino uoßv∂s padedamas. Bet jie buvo nei ßiokie, nei to-kie – neragav´ motinos ßvelnumo, kiaurai persmelkti skurdo,lig¨ ir ßalçio. Gal tod∂l jiems nereik∂jo ir t∂vo m e i l ∂ s, jieb∂go tolyn nuo j o s tarsi nuo kokio glitaus, ßird^ spaudΩiançiogyvio ir, ne^stengdami pasprukti, uΩsipildavo smegenis Galu-laukio Monikut∂s varoma samanine.

Daugiau jai neteko aplankyti savo pusbroli¨. Vienas pasi-kor∂, kitas uΩmigo gruodΩio pusnynuose ne^steng´s pasiektinam¨: atßalo kojas, rankas – kelis m∂nesius pasikankin´s mir∂ligonin∂je. Trobesius kaimynai nugriov∂, sukΔreno, laukus val-dΩia ißnuomojo turtingam Δkininkui. Apie visa tai motina pra-neß∂ laißke, kur^ ji rado student¨ bendrabuçio paßto d∂Ωut∂je.Tada v∂l smilktel∂jo mintis: kaΩin kur dabar ten saul∂ teka –rytuose ar vakaruose?

Nuo to laiko ji tapo ßito klausimo tarsi viruso neßiotoja. Visågyvenimå planavo: nuvaΩiuosiu ir ^sitikinsiu, ar tai buvo baikß-çios mergiΔkßt∂s haliucinacijos po nemiegotos nakties, ar...

– Ar tu manai, kad senatv∂je tapai labai y p a t i n g a irtod∂l tau vienai saul∂ teka vakaruose, o visiems paprastiemsÛem∂s gyventojams – rytuose? – vyras nesl∂p∂ ironijos. JamneberΔp∂jo jos m e i l ∂.

Jis myl∂jo kiekvienå ßioje sodyboje esant^ med^, krΔmå,galulauk´, apjuostå upeliuku, jis dΩiaug∂si kasmet sugr^Ωtan-çiais gandrais, ved∂ sveçius ^ paties sur´stå pirt^, vanojo pa-ties surißtomis berΩin∂mis vantomis. Jis, miesto vaikas, gal¨gale lipd∂ s a v o namus, jis lauk∂ sugr^Ωtançi¨ kaΩkur uΩsie-niuose studijuojançi¨ vaik¨ ne tod∂l, kad klaust¨, kaip jiemssekasi, kokie j¨ gyvenimai, bet kad nusiveΩt¨ juos ^ savo so-dybå. Jie gΔΩçiojo peçiais ir patyliukais susißnabΩd∂davo, kad

S a u l ∂ t e k a v a k a r u o s ( 143

senatv∂ it kokia klampi pelk∂ vis labiau traukia t∂vus savogelm∂n – greitai jie tapsiå nudvakusiais, kaimo glΔdumojeuΩsisklendusiais keistuoliais.

Taigi ji net neband∂ jiems prasitarti apie vakaruose tekançiåsaul´. Tyli, baisiai svetima slankiojo po kaimißkå gryçiå ir svars-t∂: Dieve mano, vos galiu patik∂ti, kad man pavyko nugyventidaugyb´ met¨ su saul∂tekiais rytuose, su saul∂lydΩiais vaka-ruose. Juk dabar jau iki paskutin∂s dienos saul∂, kaip kad d∂-dei Steponui, tik leisis ir leisis...

144 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

At∂mei

Tu Jå man at∂mei. Trakßtel∂jai it ruden∂jançiå smilgå eidamasper mΔs¨ kiemå. Tik nesakyk – netyçia. Tai ne diev¨ pasiteisi-nimas. At∂mei, kai t∂vas gipso kartono plokßt∂mis pertv∂r∂trobå (kokia paΩanga!) ir, regis, tur∂jo prasid∂ti naujas gyveni-mas. Juk jau gal∂jau nupirkti uΩ pirmuosius s a v o pinigusmilt¨, cukraus, riestain^. NulauΩei jå, kai Ωiogai dΔko aßtriainur∂Ωtose raΩienose tarytum nykßtukin∂s nimfos, savo grieΩi-mu nor∂dami sulaikyti ißeinançiå vasarå.

GraΩiå ir ilgå rugiapjΔt´ tåmet davei kaimui, Vießpatie.Ji man dar vis t´siasi: statau ir statau paskutinius p∂dus ^

gubas, vaΩiuoja ir vaΩiuoja paskutiniai veΩimai su vasarojumi ̂kluonå. Prakaitu permirkusios paΩastys, akuot¨ pristrigusioskojin∂s, marßkiniai ir keln∂s – viså kΔnå it kokia Ωvynlig∂ de-gina nieΩulys.

Tokia buvo Tavo valia. Galingo. Teisingo. Neklystançio.MaΩi Ωmon∂s nesupranta Valdov¨ Minties. MaΩi Ωmon∂s

nesugeba jos perΩengti. Jiems telieka gailestis ir savigrauΩa d∂lsavojo bej∂gißkumo.

Kå bΔtum prarad´s, jei ßiandien Ji s∂d∂t¨ prie mano stalo irskaityt¨ anΔkams pasakas? Ar ßi dulk∂, ilg∂liau uΩsilikusi Ωe-m∂je, gal∂jo suardyti Tavo visatos d∂snius? Ar labai dΩiaugiesiatsiunt´s man neißgydomå sielos Ωvynlig´?

A t ∂ m e i ( 145

Tavo valia tebΔnie – mano valia. Avin∂lio tyl∂jimas. Nuo-lankumas, vedantis ßvent∂jimo link.

O Ji stovi ̂ sitv∂rus ßvieΩiu medΩiu kvepiançios sienos ir ßyp-sosi: bent senatv∂j sulaukiau atskiros virtuv∂s! O tai viskasvisiems ant aki¨.

Visiems „ant aki¨“ – mestel∂jai pokßtå – juk Tu pats galin-giausias pasaulio Magas. Tik kå dard∂jo moterißk∂ ant rugi¨p∂d¨ prikrauto veΩimo, tik kå suko valsus ir polkutes dukrosvestuv∂se, o dabar darda karste jurgin¨ bumbulais apkaißyta.Velnionißkai graΩus ir ßiltas rugs∂jis! Tokio net devintå deßimt^baigiantys seniokai neatmena.

Neatmena kaimas ir toki¨ staigi¨ palyd¨: buvo Ωmogus, n∂raΩmogaus.

Nei sopuli¨, nei ligonini¨, nei gausi¨ lankym¨.Íioks toks sunkumas ant krΔtin∂s, ir tas nelemtas silpnumas

visame kΔne... Betgi vasaros graΩumas, ßitiek visoki¨ naujie-n¨, vestuvi¨, sveçi¨, – argi d∂l to savo negerumo galvå suksi?

Ar Tu suki d∂l to galvå, kad manoji praΩilo per vienå nakt^?Ar Tau smagu ßitiek met¨ reg∂ti mane tarsi narkoman´, nuo-latos trokßtançiå patirti laim∂s svaigul^: kad skarel∂ BaΩnyçio-je – Jos, kad nukrit´s duonos trupinys po stalu – iß Jos negra-bi¨ rank¨, kad ießkau ßilt¨ patogi¨ ßlepeçi¨ parduotuv∂se Jossuskeld∂jusioms (egzema – Jos gimin∂s liga) kojoms?

Iß meil∂s Ωmogui prikalei savo SΔn¨ prie kryΩiaus. Bene ißmeil∂s man Jå at∂mei? O gal Jå taip labai myl∂jai, kad nusisky-n´s kaip chrizantemå uΩsikißai uΩ atlapo ir leidai amΩinai Ωy-d∂ti?

Kur prasideda Tavo meil∂? Ko neuΩbr∂Ωi aißki¨ rib¨, kadnel^stume ^ Tavo nelieçiamas valdas? Negi gali bΔti saldi per-gal∂ atimti iß bej∂gio Ωmogaus vienintel^ tikrå jausmå?

Meil´ reikia puosel∂ti ir auginti.

146 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Manoji jau buvo didel∂. Tokia didel∂, kad siΔliau Tau: imkmane, Jå palik. Ji nori pamatyti savo antrå anΔkå. Tik tiek.

Ûmon∂s yra godΔs. Jie visada praßo daugiau nei jiems pri-klauso. Ji praß∂ kur kas maΩiau nei buvo verta.

Bet Tu Jos neißgirdai. Tu net nevirptel∂jai, kai kiauras die-nas naktis maldavau. S∂d∂jai nusisuk´s, glostei v∂stançio eΩe-ro nugarå ir j^ gaubiançius ruden∂jançius mißkelius. Tu klau-seisi Ωiog¨. O gal pirm¨j¨ krentançi¨ lap¨, o gal gervi¨ suktu-k¨ padang∂se. Pats uΩsakei muzikå ir pats jos klauseisi.

Tau patiko ir mΔs¨ sukviesti giesmininkai. Balsai j¨, kaip nevienam kitam kaime, stiprΔs ir skambΔs. Tris vakarus pro atla-pus langus plauk∂ ir plauk∂ „J∂zau, sΔnau Dovydo, pasigail∂ksiel¨...“

Siel¨ gal Tu ir pasigaili. Ûmogaus meil∂s – ne. Visi privalom myl∂ti tik Tave. Tave medyje. Tave smilgo-

je. Tave duonos riek∂je. Tave prießo paßaipiam Ωvilgsnyje. TaveBaΩnyçios bokßtuose ir sniegyn¨ kepur∂mis prisidengusiuo-se kalnuose. Tav´s visur daug. Vieno vienintelio. KΔr∂jo. Èkv∂-p∂jo ir Vilties. Atrodo, Tu esi ta dramblio nugara, laikantipasaul^.

Iß tikr¨j¨ jis Tau – tik golfo kamuoliukas. Kazino Ωetonas.Tu vienintelis niekada nepraloßiås Ωaid∂jas. Tik koks gali bΔtismagumas ißloßti, kai Ωinai visus ∂jimus, kai pats diktuoji savopartneri¨ veiksmus?

Lazda skruzd∂lyne. Ítai kas Tu esi. Tu toks didelis ir toksgalingas, kad vos pajud∂j´s sugriauni milijon¨ toki¨ kaip aßgyvenimus. Ir v∂l sakysi – netyçia. Atrodo, deklaruoji kitaip:be Tavo valios niekam nenukris plaukelis nuo galvos.

Tai kod∂l rieda tΔkstançiai galv¨ ^ praΩΔt^, kod∂l Tau taippatinka raudona kraujo spalva?

Ar tik ne d∂l jos ir Jå at∂mei? Perbraukei per Jos gyslas

A t ∂ m e i ( 147

savo visagale ranka, ir Jos kraujas neteko rausvumo, jis blyß-ko, – blyßko ir Jos skruostai. Gydytojai nesuprato, kur taipgreitai pradingo visi raudonieji kΔneliai. Gydytojai ne^tar∂,jog tai dar vienas Tavo stebuklas. Íiuolaikinis – blogas ste-buklas. Geruosius darei tik gyvendamas Ωem∂je. Dabar Tuaukßtai ir nemanai, kad çia, kur gyvename mes – kompiute-rizuoti ißrad∂jai, novatoriai, – kas nors pasteb∂t¨ Tavo „se-novißkus“ stebuklus.

O aß bΔçiau patik∂jus. Ir pasakojus viså gyvenimå, glosty-dama retuçius Jos plaukelius: ΩiΔr∂kit! Ji ißgijo! Ji gyvena irdar ilgai laistys savo g∂les, glostys sterbl∂je miegant^ katinå,ΩiΔr∂s vakaro Ωinias per visus TV kanalus! Íeßtadieniais praus-dama Jå ßiltoje vonioje nepamirßçiau nusisteb∂ti: joki¨ krau-josruv¨! Oda lygi ir nesuvytus. Tikras stebuklas! Tokia graΩisenatv∂!

At∂mei. Nukrito surΔkytos cigaret∂s pelenai – tik tiek. Be-ne gal∂jau tik∂tis ko nors daugiau? Juk „dulke buvai ir dulkepavirsi“.

Reik∂jo prieß teßkiant ^ Ωem´ ß^ lozungå atimti iß mΔs¨ jaus-mus. Kam dulkei meil∂? Kam ilgesys? Kam neapykanta?

Tau patinka kançia. Tu leidai savo SΔnui ißgerti kançios tau-r´ iki dugno. Smaginiesi ΩiΔr∂damas ir ^ kiekvienå kençiant^Ωmog¨. Tu puikiai Ωinai, kå reißkia sielos Ωvynlig∂. Vienintel^vaistå – gailestingumå neßiojiesi savo plaçioje kißen∂je. N∂ramaldos, uΩ kuriå duotum juo patepti kraujuojançias Ωaizdas –bent vienå kartå. Visas ißbandΩiau. Tau vis netiko. Jokios „va-liutos“ Tu nepri∂mei. Tod∂l pasiΔliau Tau dar kartå: imk gyvy-b´. Imk ir leisk man v∂l Jå pamatyti. Kai ßypsosi, kai ßluostosi^ prijuost´ rankas, kai ankstyvå rytå kursto krosnyje ugn^, kaiskina sveçiui puokßt´ margiausi¨ jurgin¨ iß savo darΩelio, kaimelsdamasi uΩsnΔsta ir roΩinio grΔdeliai slysta pro pirßtus, per

148 ) B i r u t ∂ J o n u ß k a i t ∂

Jos kelius it gyvas Kristaus kelias leidΩiasi ant Ωem∂s... NoriuuΩuosti Jos kvapå – kuriamos ugnies, br∂kßtançio ryto, rudensßaln¨, ßulinio vandens kvapå. O labiausiai trokßtu ißgirsti Josbalså – jis jau visai sudil´s mano atminty. Nuolatos bijau, kadvienå dienå subyr∂s ^ dulkes kaip koks papirusas.

Tu man leidai ißgelb∂ti svetimos moters gyvyb´. Taçiau su-sen´s jos kΔnas man kelia tik uΩuojautå. Kartais – netgi pasi-bjaur∂jimå ir nevilt^. Leisdamas man rΔpintis svetima senatveneißmokysi k i t o k i o s meil∂s. Sulinkusi nugara, ißsißov´raktikauliai, juokingi Ωili plaukeliai ant virßugalvio, ne itin ma-lonus iß po ilg¨ multino marßkini¨ sklindantis kvapas ir neiminut´ nesiliaujantis rank¨ dreb∂jimas – kiekvienå dienå tarsiadatos po panag∂mis: o gal∂jo tai bΔti Ji. Mylima ir mylinti.Mokanti juoktis, uΩjausti ir paguosti. UΩtekt¨, kad BÔTË, irnamai alsuot¨ pilnatve.

Tu elgiesi su manimi kaip Ωvejas gyvai Ωuviai skusdamas Ωvy-nus. Ar tai tokia Tavo meil∂? Ar dar vis turiu tik∂ti Tavo Ωo-dΩiais: „Belsk ir bus atidaryta“?

Nesibelsiu. Pati atsidarysiu vartus. Nebijau Tavo rΔstyb∂s.Blogiau vis tiek nebus.

Ítai stoviu Tavo akivaizdoje. Galim abu pasigroΩ∂ti manesupançi¨ vainik¨ gausa, spalvom ir kvapais. Giesm∂s, deja, netokios graΩios, kaip mano gimtajame kaime. N∂ra sen¨j¨ gies-minink¨. Mieste palydos drumzlinos, pridususios, kaip ir orasvirß jo. Bet at∂jau savo valia ne tam, kad baksnoçiau ^ Ωem´pirßtu – juk Tu pats viskå matai. Dabar Tu privalai leisti mansu Ja pasimatyti. Paskui gal∂si daryti man, kå panor∂j´s.

– Ilgai teks laukti, kol pasimatysi. PaΩvelk Ωemyn – Ji ten,

A t ∂ m e i ( 149

ßalia tavo karsto, Jai dar tik penkiolika. Ûinojau, kad labai Jåmyli. Tod∂l pasikvieçiau staiga, kad gal∂t¨ kuo greiçiau v∂lgr^Ωti ^ Ωem´ per tå, kurios taip lauk∂ – per savo anΔk´. Bet tuJos neatpaΩinai. JΔs, Ωmon∂s, regite ne tai, kå regi mano jumsduotos akys, o tai, kå norite reg∂ti. Retai kuriam padeda net irmano ißraßyti receptai akiniams – jΔs paprasçiausiai nesitei-kiate j¨ perskaityti.

Aß jums viskå tik duodu. Atimate patys iß sav´s.

Turinys

Ûalçi¨ tiltas ( 5

A P Y S A K A

A P S A K Y M A I

Nuotrauka pasui ( 55

Senis ( 60

Iß∂jo meßkerioti ( 67

Alyviniai obuoliai ( 72

Troßkulys ( 78

Gimtadienis ( 83

Iß laim∂s ( 88

Moterys vargon¨ fone ( 97

Poeto godos ( 102

Ílaun¨ virp∂jimas ( 108

Ívytinti tyla ( 114

IßpaΩintis ( 121

Skruzd∂lyt∂ baltom kojinait∂m ( 125

Atlaidai ( 129

Vilk∂ ( 134

Saul∂ teka vakaruose ( 137

At∂mei ( 144