Redakcijos skiltis 2

Kario uniforma: simboliai, eksperimentai ir naujovės 3

BALTRON įgyta patirtis – neįkainojama 9

Barboros ryžtas lydi karius 13

Su Dievo palaiminimu į nerimo kelionę 17

Brigados žvalgų išbandymai ore 20

Šarvuočių M113 vairuotojų rengimas 24

Ramovės spindesys ir skurdas 30

Partizanų karo fotografijos liudijimai 34

Leita – leičiai – Lietuva 38

Taiklūs išmanieji šaudmenys 42

Laisvės kovotojas Mykolas Babrauskas 47

Tekstai atminimui 55

Pokario vaiko atsiminimai 56

Nr. 4 (2008) 2013 m.

9 p.

20 p.

42 p.REDAKCIJA: vyr.  redaktorius Darius Varanavičius, tel. (8 5) 210 3897 redaktorius Kazys Jonušas, tel. (8 5) 264 8573 korespondentai: Lijana Cibulskienė, tel. (8 5) 210 3896, Juozas Pocius, tel. (8 5) 210 3895, Ilona Skujaitė, tel. (8 5) 210 3896, Darius Sutkus, tel. (8 5) 273 5744, Dalius Žygelis, tel. (8 5) 273 5744 dizainerė Aistė Lapinskaitė, tel. (8 5) 263 5917 stilistės: Simona Mažeikienė, Daiva Turčinavičiūtė, tel. (8 5) 273 5659 I viršelyje – Lietuvos karių patrulis Afganistano Goro provincijoje – vyr. ltn. P. Babilo nuotr.; II viršelyje –

(spėjama) Joniškėlio partizanų („Mirties“) bataliono karys, fotografuota apie 1919 m. – privačios kolekcijos nuotr.; vidiniame atvarte – (iš kairės) Dainavos partizanų apygardos Visuomeninės dalies viršininkas Mykolas Babrauskas-Audrūnas, Vaišvilkas, apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir Šarūno rinktinės vadas Juozas Gegužis-Diemedis (1949 m. vasara) – Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.; III viršelyje – naujieji Lietuvos kariuomenės puskarininkių laipsnių ženklai – A. Pliadžio nuotr.; IV viršelyje – PAG-17 išleistuvės Kaune 2013 m. balandžio 19 d. – A. Pliadžio nuotr. Adresas: Totorių g.  25/3, LT-01121, Vilnius Norint įsigyti šį žurnalą kreiptis tel.: (8 5) 210 3897, 273 5550 arba el. paštu: Darius.Varanavicius@mil.lt Leidėja  – Krašto apsaugos ministerija Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. Tiražas 2  500 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g.  4 Domeikava, LT-54359 Kauno  r. Formatas 60  x 90/8. ISSN 2029-5669

Lithuanian military magazine KARYS (“The Warrior”): Totoriu str. 25/3, LT-01121, Vilnius; phone (370 5) 210 3897, fax (370 5) 273 5550, email Darius.Varanavicius@mil.lt

24 p.

+ plakatas

Sveiki, gerbiamieji „kario“ Skaitytojai,

praėjęs balandis pagaliau atnešė į Lietuvą taip lauktą pavasarį, nors mūsų kariai, dalyvavę įvairiose pratybose, visgi

dar turėjo klampoti ir po žliungantį sniegą. būtent tokiomis sąlygomis savo pasirengimą Lietuvos misijos afganistane

uždarymui pratybose „barboros ryžtas“ demonstravo Pag-17 kariai, balandžio 19 d. kaune iškilmingai palydėti į

Čagčaraną. Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. arvydas Pocius ta proga teigė: „taip, kaip tada 2005 metais goro

provincijoje Lietuvos kariai pakėlė Lietuvos vėliavą, taip ir dabar jums suteikiama garbė nuleisti Lietuvos trispalvę ir

garbingai parvežti ją į Lietuvą.“

iš tiesų galima tik didžiuotis, kad, nepaisant visų sunkumų, iššūkių bei pavojų, kurie mūsų karius afganistane

persekiojo net ir pastaruoju metu, provincijos atkūrimo grupės vertinamos itin teigiamai, o vietiniai goro gyventojai

jau netrukus galės disponuoti ir puikiai įrengta mūsų karių baze.

vis dėlto kalbėdami apie šiuolaikinę Lietuvos kariuomenę negalime neatsigręžti ir į mūsų istoriją, iš kurios šiandien

semiamės ne tik dvasinės stiprybės ar to lietuviams būdingo užsispyrimo siekiant savų tikslų. retrospektyviai

žvelgiant į mūsų šalies karybą, randame ir praktinių pavyzdžių, kurie sėkmingai pritaikomi šiuolaikinėms

reformoms. Naujausi pakeitimai Lietuvos karių uniformose – puikiausias to įrodymas.

tačiau būtent minėtoji dvasinė stiprybė, ištikimybė savo idealams bei pareigai yra kertiniai dalykai,

pasiekiantys mus iš tolimų ir dar visai nesenų praeities laikų. Laikų, apie kuriuos byloja tik senovės metraščiai

ir archeologiniai lobynai, atskleidžiantys mums Lietuvos vardo kilmę ir vadinamųjų leičių svarbą ankstyvajai mūsų

šalies raidai. taip pat ir tų laikų, kurie dar gyvi tarp mūsų esančiųjų prisiminimuose ir kurių herojai šiandien, deja,

dažniausiai po mirties, apdovanojami aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. Dainavos apygardos partizanas, juozo

baliukevičiaus-Dzūko bendražygis mykolas babrauskas-audrūnas, vaišvilkas, apie kurį rašome šiame „kario“ numeryje,

kaip tik vienas iš jų.todėl šiandien, kalbėdami apie Lietuvos karių pasiekimus ir žvelgdami į jų laukiančius naujus iššūkius, galime tik

didžiuotis ta praeitimi, kurioje slypi neišsemiami patriotizmo, ištikimybės ir atsidavimo klodai. Pagarbiai

Darius varanavičiusvyriausiasis redaktorius

2 Redakcijos skiltis

Iš arti

I l o n a S k u j a i t ė

3

Ne karininkai prarado antpečius

Įgyvendinant puskarininkių ir karių korpuso laipsnių reformą taip pat prirei-kė persvarstyti laipsnių skiriamųjų žen-klų sistemą. „Atsirado poreikis unifikuoti puskarininkių, eilinių ir karių specialistų laipsnių skiriamuosius ženklus. Kuriant di-zainą buvo įvesta naujovė – ne karininkų laipsnių ženklai bus nešiojami ant unifor-minio švarko rankovės. Pasirinkti klasiki-niai ženklai – laužtos linijos, jų kiekis rodo

rangą, o aukščiausiasis laipsnis – seržan-tas majoras – turi papildomą simbolį, aš-tuoniakampę žvaigždę“, – pasakojo Lie-tuvos kariuomenės vyresnysis patarėjas, dailininkas Giedrius Reimeris.

Numatoma, kad keisis ir dar vienas puskarininkių aprangos aksesuaras – ant kepurės bus nebe auksinė pynutė, o juo-das odinis dirželis, kaip buvo Lietuvos kariuomenėje tarpukariu. Pasak Lietuvos kariuomenės vyriausiojo puskarininkio srž. mjr. Arūno Birbalo, jo vadovaujamo korpuso atstovai šias naujoves priėmė

Kario uniforma: simboliai, eksperimentai ir naujovės

Kad uniforma būtų patogi ir funkcionali

mūšio lauke, o kasdien padoriai reprezentuotų

kariuomenę, aktualu visų laikų kariams. Lietuvos kariuomenės uniformų

dizainas ir medžiagos nuolat kinta. Šis pavasaris

pažėrė itin daug permainų – patvirtinta

nauja uniformos dėvėjimo tvarka, o

beveik 1000 karių bandė eksperimentinę lauko

uniformą.

4 Iš arti

kepurių lankeliams naudojamos spalvos, atitinkančios ginklo rūšį: pėstininkams – geltona, artilerijai – raudona, kavalerijai – balta, inžinerijai – rausva, štabams – švie-siai mėlyna. 1920 m. rugpjūčio 15 d. buvo įvesta nuolatinė uniforma.

Tarpukariu uniformų modeliai buvo keičiami pakankamai dažnai: 1923 m., 1927 m., 1931 m. ir 1934 m. Du pastarie-ji pakeitimai suformavo naują ketvirtojo dešimtmečio lietuviškos uniformos mo-delį. Išryškėjo trys uniformos tipai: lauko, kasdienė ir išeiginė. Pagrindinė uniformos spalva – slepiamoji, rusvai žalsva. Aviato-rių – tamsiai mėlyna. Kariuomenės ginklo rūšių ir tarnybų žymėjimas skyrėsi tik įsiu-vų ir trikampių spalvomis. Išnyko rankoga-lių antsiuvai, egzistavę nuo 1923 m.

Buvo įvesta naujo modelio kepurė su juodu snapeliu ir kokarda – stilizuo-tas Vyčio kryžius ąžuolo lapų vainike. Per 1934 m. reformą kokarda buvo pakeista: aukso spalvos ąžuolo lapų vainike atsirado raudonas Gedimino pilies bokšto siluetas, ant jo – baltas Vytis, virš jo – tekančios saulės spin-duliai, apačioje – dvi sukryžiuotos ąžuolo gilės. Munduras, kelnės ir milinė išlaikė buvusių uniformų tradiciją, tik buvo kokybiškesnio audinio ir pasiuvimo.

Buvo pakeistas ir karininkų laips-nių žymėjimas. Jaunesniųjų kari-ninkų laipsniams žymėti įvestos še-šiakampės žvaigždutės: jaunesniojo leitenanto – viena, leitenanto – dvi, kapitono – trys. Vyresniųjų karininkų

ramiai: „Žinoma, nuomonių buvo visokių, bet didžioji dalis reagavo teigiamai. Ma-nau, yra gerai, kad dabar atsiranda tam tikras vizualinis skirtumas tarp karininkų – sprendimų priėmėjų, ir puskarininkių – įsakymų vykdytojų.“

Puskarininkių laipsnių ženklai ant uni-forminio švarko istoriškai nėra jokia nau-jovė. „Toks šių laipsnių žymėjimas vienu metu buvo ir Lietuvos kariuomenėje tar-pukariu, be to, plačiai paplitęs kitose šaly-se. Yra net sutartiniai gestų ženklai kovos lauke, pavyzdžiui, jei pridedi ranką prie peties, reiškia, kad šalia yra karininkas, jei prie rankovės – puskarininkis“, – pasakojo G. Reimeris.

Dizaino pakeitimų yra ir žymint kari-ninkų laipsnius. „Generolų ir aukštes-niųjų karininkų antpečiai buvo perkrauti simboliais, todėl sumažintas ąžuolo lapų kiekis, išlaikant vizualinį tęstinumą ir pro-porcijas. Generolų antpečiuose atsisaky-ta raudonų taškų žvaigždutėse, svarbiu akcentu tapo sukryžiuoti buzdyganas ir kalavijas – LDK laikų etmonų karinės val-džios simboliai“, – pasakojo kariuomenės dailininkas.

Tarpukario uniformos istorija – 7 modeliai

Pirmieji Lietuvos karių uniformos klau-simai buvo pradėti svarstyti 1918 m. Tuometinis Karo muziejaus direktorius Vladas Nagevičius atkreipė karininkų ir visuomenės dėmesį, kaip pagrindinius uniformos kūrimo principus įvardydamas pigumą, tinkamumą dėl sveikatos ir tauti-nio stiliaus išreiškimą. Įvairiems pėstinin-kų uniformos įsiuvams ir papuošimams jis siūlė naudoti geltoną tautinės vėliavos spalvą, nes žalia, anot jo, tam netinkama, o raudoną turėjo lenkai.

1919 m. vasario 21 d. buvo įvesta lai-kinoji kariuomenės uniforma. Munduras – angliško frenčiaus modelio, atverstais rankogaliais, stačia atversta apykakle, keturiomis ant viršaus prisiūtomis kiše-nėmis, prisiuvamais antpečiais bei spal-votais įsiuvais. Kelnės – pusiau galifė su spalvotu įsiuvu. Kepurė minkštais kraš-tais su 2 cm spalvotu lankeliu ir spalvo-ta viršutine siūle. Milinė su dviem eilėm sagų ir spalvotais įsiuvais. Batai – juodi auliniai iki kelių. Uniformos įsiuvams ir

Pasak Lietuvos kariuomenės vyriausiojo puskarininkio srž. mjr. A.

Birbalo, naujieji puskarininkių ir karių skiriamieji ženklai tęsia tarpukario

tradiciją ir suteikia jiems vizualinį išskirtinumą, palyginti su karininkais.

3-iojo pėstininkų pulko kuopos raštininkai su 1923 m. modelių uniformomis.

1931 m. paradinės karininko uniformos piešiniai.

– tokios pat, tik apskritime. Generolams įvestos naujos didelės šešiakampės žvaigž-dės su Vyčiu centre, o jų kam-pai baigėsi rutuliukais.

Kaip knygoje „Lietuvos karių uniformos ir lengvie-ji ginklai XX a.“ teigia Jonas Vaičenonis, 1931 m. ir 1934 m. reformomis įvestos uniformos naujovės sulaukė nemažai pri-tarimo ir kritikos žodžių. Teigiamai buvo vertinama išeiginė uniforma, bet kriti-kuota kepurė, kurios kraštai per siauri ir nesaugo nuo vandens lyjant, taip pat reikštas nepasitenkinimas per aukšta munduro apykakle, kuri įsiremia į sma-krą ir trukdo dirbti, be to, ją reikia dažnai keisti, nes greitai susidėvi.

Vykstant kariuomenės modernizavimo procesui ir siekiant uniformą padaryti pigesnę, patogesnę ir paprastesnę, atsi-žvelgus į pastabas ir pasiūlymus, 1940 m. gegužės 15 d. buvo įvesta dar viena nauja kariuomenės uniforma. Tai buvo jau sep-tintoji per du nepriklausomybės dešimt-mečius.

Vos pradėjus įgyvendinti reformą, Lie-tuva buvo okupuota, ir 1940 m. liepos 13 d. krašto apsaugos ministras div. gen. Vincas Vitkauskas įsakymu jau Liaudies kariuomenėje panaikino lietuvišką sim-boliką, įvesdamas sovietines penkiakam-pes žvaigždes politiniams vadovams, pa-naikino antpečius, pertvarkė trikampius. Dar kurį laiką išliko tik sagos su Vyčiu – paskutinis tautinis simbolis.

Partizanų uniformų simbolika

Pokario kovų pradžioje pagrindinę par-tizanų uniformos dalį sudarė įvairūs uni-forminiai daiktai, kuriuos vyrai atsineš-davo į mišką. Nepaisant gerų ketinimų ir norų, uniformų trūko, daugeliui partiza-nų teko nešioti paprastus drabužius.

1946 m. uniformos reikšmė išaugo, dalinių vadai pradėjo imtis iniciatyvos kurti rinktinės partizanams uniformas ir skiriamuosius ženklus. Anot J. Vaičeno-nio, partizanai uniformas siūdindavosi pas kaimo siuvėjus, neretai rizikuodami savo saugumu. Ryšininkės jų ieškodavo miestų turguose, pirkdavo iš buvusių Lie-tuvos kariškių šeimų. Tuomet pasirodė ir pirmieji antsiuvai – trispalviai trikampiai ant rankovių.

1949 m. per visus Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo posėdžius tarp kitų klausimų buvo aptarti ir laisvės kovotojų partizanų uniforminiai ženklai. Prisikėli-mo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesys-Naktis Lietuvos partizanų vadams pateikė tokių ženklų – kepurženklių (ko-

kardų), rankovių antsiuvų, pareigų bei pasižymėjimų ženklų eskizus. 1949 m. gegužės 19 d. Lietuvos laisvės kovos są-jūdžio Tarybos nutarimu buvo pakeistos laipsnių ir pareigų ženklų nešiojimo taisy-klės, kurios visuotinai įvedė Lietuvos ka-riuomenės uniformas. Buvo leista turėti tik Lietuvos kariuomenėje įgytus ar Lietu-vos laisvės kovos sąjūdžio suteiktus laips-nius ir ženklus, antpečių galuose skersai turėjo būti pasiūta 8 mm pločio žalios spalvos juostelė.

Partizanai ant kairiosios uniforminio švarko rankovės nešiodavo ir priklauso-mybę vienai ar kitai apygardai žymin-čius antsiuvus. Įvairių skydo, trikampio ar rombo formų antsiuvai buvo rankų dar-bo, dažniausiai siuvinėti. Pasak J. Vaiče-nonio, remiantis ikonografine medžiaga galima daryti išvadą, kad tamsiai žalios spalvos rombo formos antsiuvus, ku-rių centre buvo juodas raudonais kraš-tais Jogailaičių kryžius, nešiojo daugelio apygardų partizanai. Laisvės kovotojai bandė ne tik pasitelkti bendrus tautinius simbolius, bet ir išlaikyti simbolinę savos apygardos sistemą.

Antsiuvus su juodu Jogailaičių kryžiumi nešiojo daugelis partizanų, nors kiekviena apygarda kūrė ir savo

simboliką – pavyzdžiui, Algimanto apygardos partizanės Joanos Railaitės-

Neringos uniforminių ženklų projektas.

2013 m. Nr. 4 5

66 Iš arti

Dabartiniai ženklai, sky-

dai ir simbo-liai: istorinės

sąsajos

Dabartinė kario cere-monijų uniforma turi ir daugiau simbolių, perim-tų iš tarpukario. „Siluetas ir spalva labai panašūs į to

meto paskutinės laidos uniformas. Ant švarko išliko ir Gediminaičių stulpai – tiesiog pakei-

tus dizainą jie atsidūrė kitoje vieto-je. Beveik nepakitusios yra karinių kepu-rių kokardos, tiesa, dabar viršuje išlikę tik spinduliai, o seniau tarp spindulių puika-vosi dar ir Gedimino pilis, nes tarpukariu visi buvo persmelkti siekiu atgauti Vil-nių“, – apie simboliką pasakojo Lietuvos kariuomenės vyresnysis patarėjas.

Tiesa, nemažai tarpukario simbolikos kuriant atgimusios Lietuvos kariuomenės uniformas buvo atsisakyta. „Labai gai-la, kad nebetęsėme lietuviškos karininkų laipsnių žymėjimo tradicijos, kuri buvo la-bai savita, o perėmėme panašią į vokiečių tvarką. Dabartinės kepurės taip pat pana-šios į aplinkinių kariuomenių, o tarpukariu turėjome savitą, išskirtinę, formą“, – ko-mentavo G. Reimeris.

Peržiūrint uniformų ir skiriamųjų žen-klų dizainą bei dėvėjimo taisykles, buvo atsižvelgta ir į vieną senųjų Lietuvos lai-kų tradiciją. Tai lėmė, kad dalinio tarny-bos ženklas nešiojimo vietomis keičiasi su vėliava. „Šis ženklas yra tikro kovinio skydo, kokį naudodavo protėviai, sim-bolis. Jį laikydavo kairėje rankoje, o ka-

Nauji akcentai uniformos dėvėjimo tvarkoje: medalių pjūtis ir įteisinti „pašiltukai“

Tobulinant dizainą, lygiagrečiai vyko ir uniformos dėvėjimo taisyklių atnaujini-mas, kuris užbaigtas šių metų kovą, patvir-tinant naują tvarkos aprašą. Šią sritį kura-vęs srž. mjr. A. Birbalas įsitikinęs, kad nauja tvarka įves daugiau aiškumo: „Puskarinin-kių pareiga prižiūrėti, kad kariai unifor-mas dėvėtų tvarkingai. Negaliu pasakyti, kad šioje srityje yra daug problemų, bet kontroliuojame, įspėjame, jei būna pažei-dimų. Dažniausiai pastabų sulaukia ka-riuomenės naujokai, dėvintys uniformą

pirmą kartą. Naujosios taisyklės ir jiems, ir kitiems kariams paprastai paaiškins visus uniformos dėvėjimo aspektus.“

Pavyzdžiui, naujos taisyklėse regla-mentuoja, kur ir kada dėvėti karių pa-mėgtus megztinius, dažnai vadinamus „pašiltukais“. „Nuspręsta, kad juos gali-ma vilkėti tik būnant karinėje teritorijoje, o ne už jo ribų, kur karys reprezentuoja savo organizaciją, todėl turi dėvėti uni-formą su visais skiriamaisiais ženklais“, – akcentavo Lietuvos kariuomenės vyriau-siasis puskarininkis.

Taip pat nuspręsta įvesti tvarką segint apdovanojimus ir kvalifikacijos ženklus, kad būtų išvengta perkrovimo – Kalėdų eglutės efekto. „Buvo metas, kai kariai ne-turėjo jokių papildomų ženklų – tik ant-siuvus ir vėliavėles, o dabar ženkliukų ir apdovanojimų, kuriuos gauna Lietuvoje ir užsienyje, susikaupė nemažai, todėl at-sirado poreikis riboti jų segėjimą. Einame prie bendrų standartų: nustatyta, kiek ženklų galima prisisegti, pvz., jei yra keli tų pačių mokslų pakopų ženklai, segėti reikia tik aukščiausiąjį. Be to, tvarkoje aiškiai at-skiriama, kurioje pusėje segėti apdovano-jimus ir kvalifikacijos ženklus“, – į naujoves atkreipė dėmesį srž. mjr. A. Birbalas.

Dar viena sritis, kurioje bręsta didžiulės permainos, – tai lauko uniformos.

Eksperimentas: užtrauktukai, lipdukai ir kiti patogumai Nuo metų pradžios iki balandžio pabai-

gos kariuomenėje vyko didžiulis eksperi-mentas – beveik 1000 karių dėvėjo eks-perimentines lauko uniformas. Jose buvo gausu dizaino pakeitimų.

Švarke pakeista apykaklė – iš atverstos į stačią. Prie rankovių uždėtinių kišenių prisiūtos didesnės stačiakampio formos detalės antsiuvams prisegti. Rankovių al-kūnių srityse prisiūti antsiuvai paminkšti-nimams įdėti. Užtrauktukais užsegamos

laviją dešinėje, todėl ir dabartinis dalinio ženklas, kuris taip pat yra skydo formos, perkeliamas į kairę pusę, – pasakojo ka-riuomenės dailininkas. – Taip pat buvo suvienodintos visų Lietuvos kariuomenė-je naudojamų dalinio ženklų formos, nes iki tol jų buvo kokios penkios. Sutvarky-ta ir spalvų gama – atsisakyta rėksmingų atspalvių, visoms kariuomenės pajėgoms ir valdyboms priskirtos spalvos, kurios tu-rėtų dominuoti jų simbolikoje.“

Nors dabartinė ceremonijų uniforma pagal spalvą ir

siluetą panaši į paskutinės redakcijos tarpukario,

atsisakyta kai kurių unikalių lietuviškų tradicijų –

karininkų laipsnių žymėjimo su ratukais ir unikalios

formos kepurės.

Du skirtingi požiūriai į uniformos puošybą ženklais ir medaliais.

2013 m. Nr. 4 7PRIE RANKoVIų UŽDėTINIų KIŠENIų PRISIūToS DIDESNėS STAčIAKAMPIo foRMoS DETALėS ANTSIUVAMS PRISEGTI

RANKoVIų ALKūNIų SRITYSE PRISIūTI

ANTSIUVAI SKIRTI PAMINKŠTINIMUI ĮDėTI

UŽTRAUKTUKAIS UŽSEGAMoS KIŠENėS PRISIūToS ĮSTRIŽAI, KRūTINėS AUKŠTYJE

RANKoVIų APAčIoS PLočIo REGULIAVIMo DETALė UŽSEGAMA KIBIU UŽSEGIMU (VIEToJE SAGų)

ATSISAKYTA PoRoS PRIDėTINIų KIŠENIų.

PAKEISTA APYKAKLėS KoNSTRUKcIJA (IŠ

ATVERSToS Į STAčIą).

kišenės prisiūtos įstrižai, krūtinės aukšty-je. Rankovių apačios pločio reguliavimo detalė užsegama lipniu lipduku vietoje sagų. Atsisakyta poros pridėtinių kiše-nių apačioje. Švarkui užsegti vietoje sagų naudojami kibūs užsegimai ir užtrauktu-kas. Nugaros dalyje, menčių srityje, sufor-muota klostė, kad būtų patogiau judėti. Juosmens srityje nebeliko pločio regulia-vimo – vietoje to švarkas įliemenuotas.

Lauko uniformos kelnių juosmens plotis reguliuojamas kibiais užsegimais ir guma (vietoje velkių su metalinėmis sagtelėmis), vietoje sagų jos užsegamos užtrauktukais, kelnių apačios plotis regu-liuojamas guma su fiksuojamąja detale.

Eksperimentinė uniforma, atsižvel-giant į karių pageidavimus, pasiūta iš naujoviškos medžiagos, labiau atitinkan-čios mūšio lauko poreikius. „Kariai dažnai skundžiasi, kad vasarą su uniforma karš-ta, kad ji per metus nusiskalbia ir išblun-ka, todėl naujoji uniforma pasiūta iš šiek tiek plonesnės ir lengvesnės medžiagos, kuri leidžia geriau kvėpuoti odai, be to, yra atsparesnė skalbimui, – pasakojo kpt. Marius Matukas, Logistikos valdybos Ma-terialinių resursų departamento Ryšių ir kario sistemų medžiagų vadybininkas.

Karių norai: kad uodas uniformos neprakąstų

Logistikos valdybos specialistai nuolat sulaukia karių pageidavimų dėl unifor-mos. „Pavyzdžiui, buvo prašymas pasiū-ti tokią lauko uniformą, kad neprakąstų uodas. Įsivaizduokite, kokios storio tokiu atveju turėtų būti medžiaga? Žinoma, ga-lima aprangą specialiai impregnuoti ar

JUoSMENS PLoTIS REGULIUoJAMAS

KIBIAIS UŽSEGIMAIS IR GUMA (VIEToJE VELKIų

SU METALINėMIS SAGTELėMIS,

KURIoS BUVo SKIRToS REGULIUoTI

JUoSMENĮ)

KELNIų KELIų SRITYJE (IŠ VIDINėS PUSėS)

PRISIūTI ANTSIUVAI PAMINKŠTINIMAMS

IDėTI

KELNIų APAčIoS PLoTIS REGULIUoJAMAS GUMA SU fIKSUoJAMąJA DETALE

Dabartinę lauko uniformą rudeniop turėtų pakeisti nauja, su piešinyje parodytais konstrukciniais pakeitimais.

888 Iš arti

taikyti nanotech-nologijas, kurios nutūpusiam uo-dui nudilgina ko-jeles, bet tai labai brangiai kainuo-ja“, – komentavo specialistas kpt. M. Matukas.

Per balandį į Logisti-kos valdybą suplaukė visi lauko uniformos eksperimento dalyvių komentarai. Gana tei-giamai kariai vertina užtrauktukus ir kibius užsegimus, pakeitusius sagas, kurios dažnai iš-trūkdavo ne laiku ir ne vietoje. „Atsiliepimai dėl naujos lauko uniformos pakankamai geri, žinoma, yra ir pastabų. Kažkam nepatinka švarko įliemenavimas, norėtų laisvesnio, bet iš esmės lauko uni-forma skirta atletiškiems, vyriškų formų kariams, kurių pečiai platesni už liemenį, o ne atvirkščiai, – pasakojo kpt. M. Matu-kas. – Nesutapo mūsų ir karių nuomonės dėl kišenių. Šiame modelyje nėra kišenių švarko apačioje, nes jas uždengia neper-šaunama ar ekipuotės liemenė, bet gavo-me nemažai atsiliepimų, kad kariai neno-rėtų jų atsisakyti.“

Eksperimente dalyvavęs srž. mjr. A. Birbalas sako, kad švarkui pastabų ne-turi, bet kišenė ant kelio yra prisiūta netinkamoje vietoje – atsitūpus iš jos nieko neišimsi. o guma kelnių klešnių apačioje pasiteisino – taip jas mūvėti patogu.

Visos eksperimente dalyvavu-sių karių pastabos bus surinktos ir apibendrintos, tuomet, apsi-sprendus dėl galutinio varianto, bus siuvamos naujo modelio lau-ko uniformos. Logistikos valdybos

specialistų prognozėmis, jos visus karius turėtų pasiekti rudeniop.

Į misijas – su „multikamu“

Kaip koks virusas karių gretose plinta žodis „multikamas“ – taip kariai dažnai apibūdina naująją universalaus margini-mo uniformą, kurią dėvi eksperimente da-lyvaujantys Specialiųjų operacijų pajėgų ir kai kurių Sausumos pajėgų vienetų kariai.

„Iš tiesų „multikamas“ yra patentuo-tas vienos įmonės prekės ženklas. Tai yra naujas universalaus uniformos margini-mo variantas, nuo iki šiol buvusių besiski-riantis savo spalvų gama. Vietoje įprastų 4 jis turi 5 spalvas, daugiau šviesesnių, pilkų atspalvių, todėl maskuojamasis kamufliažo piešinys yra universalesnis – galima jį sėkmingai naudoti dykumoje, miške ir mieste. Iš šią aprangą Afganis-tane išbandžiusių Specialiųjų operacijų pajėgų karių gavome atsiliepimų, kad universalus marginimas yra geresnis už dykumų uniformos, o jo maskuojamosio-mis savybėmis jie patenkinti“, – apie dar vieną aprangos eksperimentą pasakojo kpt. M. Matukas.

Buvo svarstoma galimybė, kad univer-salus marginimo rašto lauko uniformos galėtų pakeisti dabartines žalias, bet šios idėjos atsisakyta. Nuspręsta, kad dabarti-

nio maskuojamojo rašto žalios uniformos yra nacionalinio identiteto dalis, nes pagal raštą Lietuvos karius atpažįsta sąjunginin-kai. Numatoma, kad ateityje su universa-laus marginimo uniformomis Lietuvos ka-riai galėtų vykti į tarptautines operacijas.

Žvilgsnis į ateitį – žieminiai paltai ir panamos? Kariuomenės vyriausiasis puskarininkis

neabejoja, kad šios permainos karių uni-formų srityje – ne amžinos. „Praeis šiek tiek laiko, kariams iškils naujų klausimų ir pastebėjimų, todėl net neabejoju, kad vėl grįšime svarstyti, kaip tobulinti apran-gą. Be to, ir technologijos nestovi vietoje, reikia su jomis žengti koja kojon. Yra su-kurta Nuolatinė karių uniformos tobuli-nimo ir keitimo komisija, kuri renka infor-maciją ir inicijuoja pakeitimus“, – sakė srž. mjr. A. Birbalas.

Pavyzdžiui, jau ir dabar svarstomi nau-ji pasiūlymai dėl uniformų. „Yra nuomo-nių, kad mūsų oro sąlygomis būtų gerai vietoje lietpalčių turėti žieminius paltus. Dabar juos turi tik kariūnai ir Garbės sar-gybos kuops kariai, – pasakojo Lietuvos kariuomenės vyr. puskarininkis. – Taip pat svarstoma mintis dėl vadinamųjų pa-namų – kad jos galėtų pakeisti kepures su snapeliu, nes yra patogesnės ir funk-cionalesnės.“

Sukurti kario uniformą, kuri būtų pato-gi, funkcionali ir tinkamai reprezentuotų instituciją, nėra lengva. Gana dažnai išsi-skiria karių ir logistų požiūriai, bet, kaip sakoma, – ginčuose gimsta tiesa.

Svarstoma, kad į misijas Lietuvos kariai ateityje galėtų vykti su naujo universalaus marginimo uniforma,

turinčia daugiau pilkų atspalvių.

Genocido aukų muziejaus fondų, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono, A. Pliadžio, I. Genevičiaus, vyr. srž. G. Lučiausko nuotr.

9Pokalbis

Junginį sudaro jam priskirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinių jūrų pajėgų laivai ir iš šių šalių atstovų sudarytas tarptauti-nis štabas – penki kariai, kurį didesnių tarptautinių pratybų metu dažnai papil-do kariai iš kitų užsienio valstybių. Tar-nybai į BALTRoN štabą Baltijos šalių KJP atstovai rotacijos pagrindu skiriami vienų arba pusės metų laikotarpiui. BALTRoN įkurtas 1998 m., junginyje paprastai yra vienas štabo/aprūpinimo ir du priešmini-niai laivai.

Artėjant BALTRoN įkūrimo penkiolikos metų sukakčiai, kalbiname dabartinį jun-ginio vadą komandorą leitenantą Egidijų oLEŠKEVIčIų.

Jūsų karjera prasidėjo minų paieškos ir nukenksminimo laive „Kuršis“ (M51), ku-riame sėkmingai išbandėte visas vado-vavimo pozicijas. Kokias pareigas teko eiti ir kurios iš jų buvo sunkiausios? Ką galėtumėte pasakyti apie senąjį „Kuršį“ (dabar šiuo vardu pavadintas kitas laivas

– M 54)? Ar prisimenate jį vartodami są-voką „šiuolaikinis karo laivas“?

Taip, laive „Kuršis“ išmėginau tris pozi-cijas – apie pusantrų metų dirbau ginkluo-tės kovinės dalies vadu, paskui – laivo vado pavaduotoju, o galiausiai – laivo vadu. Nors visos pareigos skirtingos, sunkiausia pavadinčiau laivo vado pavaduotojo pozi-ciją. Jis atsakingas už laivo vidinę organi-zaciją. Tai – daugiausia iš kitų reikalaujantis žmogus, kuriam tenka prisiminti dėsnį „visiems geras nebūsi“, bet kaip tik nuo jo priklauso, ar laivas veikia kaip sklandus mechanizmas. Laivo vado pareigos – visai kas kita, tai – atsakomybė už 40 žmonių ir milijonus kainuojančią įrangą. Natūralu, kad ir jo padėtis išskirtinė.

Ką galiu pasakyti apie „Kuršį“ (M51)? Šia-me laive praleidau apie septynerius me-tus, todėl, matyt, visą gyvenimą prisimin-siu jį su tam tikra nostalgija. Pats laivas, kaip žinote, gautas iš Vokietijos, kur buvo pastatytas 1959 m. ir ilgai plaukiojo su šios šalies vėliava. 2001 m. laivą įsigijo LK KJP,

Šių metų pradžioje Klaipėdoje, Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų (LK KJP) aprūpinimo ir štabo laive „Jotvingis“ (N42) įvyko Baltijos šalių karinių laivų junginio (angl. Baltic Naval Squadron, BALTRoN) vadų pasikeitimas. Prieš tai BALTRoN vado pareigas vykdžiusį komandorą leitenantą Dmitrijs Jankovs (Latvija), pakeitė šiemet junginiui pradėjęs vadovauti komandoras leitenantas Egidijus oleškevičius (Lietuva). LK KJP vadas įteikė naujajam BALTRoN vadui pareiginį vimpelą (specialios formos vėliavą), kuris per ceremoniją buvo pašventintas KJP kapeliono ir iškeltas ant laivo „Jotvingis“ (N42) stiebo.

įgyta patirtis – neįkainojama

BaLTron 2013 m. BALTRON junginio vadas kmdr. ltn. Egidijus Oleškevičius (Lietuva) ir 2012 m. šio junginio vadas kmdr. ltn. (LTCDR) Dmitrijs Jankovs (Latvija).

Pokalbis

o pastaruoju metu jį ruošiamasi nurašyti. Žodžiu, „Kuršis“ (M51) plaukiojo daugiau kaip 50 metų – karo laivui tai gana įspū-dingas amžius, parodantis tam tikros lai-vų klasės atsparumą. Beje, Lindau klasės laivai ne tik sėkmingai dalyvavo įvairiuo-se mokymuose ir išminavimo operacijo-se Baltijos, Šiaurės ar Viduržemio jūrose, jų būta ir pirmajame Persijos įlankos kare 1990–1991 m. Tad laivas iš tiesų buvo ne-blogas. Žinoma, nereikėtų jo lyginti su šiuolaikiniais karo laivais – bent jau dėl skirtingo technologijų lygmens. Kita ver-tus, niekada negalima kalbėti vien apie karo laivo techniką ir pamiršti laivo įgulos bei jo įrangos sinergijos. Jei turi labai gerai parengtą įgulą, net su senu laivu galima sėkmingai ieškoti minų. Kai kurioms ope-racijoms, aišku, būtinos naujausios tech-nologijos – be jų neišsiversi, tik svarbu suvokti, kad įgulos parengimas yra vienas pačių svarbiausių elementų.

Kokių papildomų rūpesčių patiria laivo įgula, kai laivas priskiriamas NATO prieš-mininės kovos junginiui?

Iš pradžių norėčiau patikslinti: BAL-TRoN nėra NATo nuolatinės parengties priešmininės kovos junginys. Tai trijų Bal-tijos šalių junginys, kuris dabar traktuo-jamas kaip tramplinas į aukštos pareng-ties NATo junginį. Integracijos veiksniai (nevadinčiau jų rūpesčiais) ir vienu, ir kitu atveju yra maždaug vienodi. Žino-ma, NATo priešmininės kovos junginyje dalyvavimas daug intensyvesnis,– ten gerokai daugiau mokymų, kiekviena sa-vaitė praleidžiama jūroje, tik savaitgaliais užeinama į uostą apsirūpinti ir tai ne vi-

sada – priklauso nuo junginio dislokacijos ir užimtumo. o BALTRoN programa dėl pastaraisiais metais išryškėjusių Baltijos šalių prioritetų skirtumų yra gerokai su-trumpinta. Nepaisant šito, abu junginiai operuoja jūroje, kuri, kaip žinote, ne vi-sada būna lyg ežeras. Bent kartą pabuvęs audroje žmogus tai supras. Todėl vienas iš pirmiausių dalykų, kurių išmoksti, yra taisyklė: „Viena ranka – sau, kita – laivui“. Kalbant apie įgulą ir žmogiškuosius fak-torius, rūpesčiai, matyt, panašūs, kaip ir tarnaujančių Afganistane – sunkiausia il-gai išbūti be namų. Į NATo priešmininės kovos junginį bent jau Lietuvos laivai yra skiriami nuo 4 iki 6 mėnesių, kurių didžią-ją dalį praleidžia užsienyje. BALTRoN jun-ginyje ilgiausias nepertraukiamas moky-mų užsienyje laikotarpis siekia apie 1,5 mėn. Aišku, tada kariai šeimos nemato. Laimė, su namiškiais gali pasikalbėti – eg-zistuoja telefoninis ryšys... Be to, veikiau-siai štabo laive greitai turėsime interneto prieigą, skirtą įgulos reikmėms. Kitose NATo šalyse tai – vienas svarbiausių klau-simų, į panašius junginius įeinančius lai-vus stengiamasi aprūpinti nuolatinėmis ryšio priemonėmis ir, jeigu leidžia ope-racijos taktinės aplinkybės, sudaryti gali-mybę susisiekti su artimaisiais.

Sakykite, ar, kilus karui, tokio pobūdžio junginys turėtų pirmas skverbtis į prieši-ninkų užminuotą teritoriją?

Minų naudojimas yra vienas pigiausių ir efektyviausių kovos būdų, net šiais lai-kais... Skirtumas tik tas, kad minos tapo gerokai „protingesnės“. Dažnai taikoma vadinamoji sea denial (angl. jūros neigimo)

strategija, kai priešas uždaro jūrų erdvę tavo pajėgoms. Ir tokiais atvejais dažniau-siai niekas nejuda, kol pasirodo priešmini-nės kovos laivai ir užtikrina, kad tame rajo-ne neliktų minų. Todėl į šį klausimą galima atsakyti: taip, jeigu tik kyla jūrinių minų grėsmė, priešmininiai laivai bus pirmieji ir, matyt, dirbs arčiausiai grėsmės šaltinių.

Ar jūroje, kaip sausumoje, dar nenau-dojami improvizuotieji sprogdinimo už-taisai?

Taip, jų pasitaiko, bet labiau priekran-tės zonoje, jūrų uostuose. Žodžiu, ir jūroje toks pavojus egzistuoja, tik atsižvelgiant į specifiką – kai didesnis gylis, aktyves-nis tokių sprogmenų panaudojimas būtų keblus ir neefektyvus. Nebent kas ryžtų-si naudoti vadinamuosius dreifuojančius sprogmenis, taip pat išmėgintus per pir-mąjį Persijos įlankos karą, nors ten plū-duriavo paprastos konvencinės inkarinės minos, tik be inkaro.

Esate diplomuotas Generolo Jono Že-maičio Lietuvos karo akademijos ma-gistrantūros studijų absolventas karinės diplomatijos srityje. Ar teko praktiškai iš-mėginti įgytą kvalifikaciją, bendraujant su kitų šalių jūrininkais?

Magistrantūros studijas baigiau mūsų Akademijoje. Džiaugiuosi, kad Lietuvos karininkams sudaroma galimybė pasirinkti ir diplomatijos studijas, ką jau kalbėti, kad apskritai karininkui išsilavinimas yra be galo svarbus. Įgytas išprusimas padeda ge-riau suvokti tam tikrus gyvenimo niuansus, pavyzdžiui, kaip karinė sritis yra susijusi su politika ir kaip koks nors politinis sprendi-

Laivas N42 „Jotvingis“ per BALTRON pratybas

jūroje.

10

mas paveikia kariuomenės situaciją. Tuo-met į daug ką gali pažvelgti kitu rakursu. o  bendraujant su kitų šalių gyventojais įgytos žinios bent jau padeda išvengti iš nežinojimo kylančių nemalonių situacijų. Kalbantis su kolegomis iš kitų šalių – tiek Rytų, tiek Vakarų – labai svarbu, kaip pats esi pasirengęs reprezentuoti savo vals-tybę, kiek išmanai apie bendrą pasaulio politinę situaciją. Visi niuansai, dėl kurių nesutariama su svetimšaliais, manau, pir-miausia turi būti sprendžiami politiniu ly-gmeniu. o mes, kariškiai, bendraudami visada laikomės draugiškos, diplomatinės linijos ir stengiamės vengti konfrontacijos su bet kurios šalies atstovais.

Skirtingu laiku mokėtės Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Vokietijoje ir kitur. Ką Jums davė studijos užsienyje?

Kalbant trumpai, turime pripažinti, kad kiekvienoje šalyje įgytas išsilavinimas šiek tiek skiriasi. Tiek JAV, tiek Vokietijoje eg-zistuoja truputį kitoks požiūris į karybą ir nuostatos, kaip organizuoti gynybą. Abie-jose minėtose šalyse negailima laiko bendroms temoms nagrinėti, kad karininkai būtų tinkamai išprusę, su-sipažinę ne tik su profesiniais, t. y. ka-riniais klausimais, bet ir su civiliniais gyvenimo aspektais. Vis dėlto norė-damas apibūdinti esminius tenykš-čių studijų ypatumus ir skirtumus galiu kliautis vien asmenine nuomo-ne ir patirtimi. JAV iš tiesų labai rū-pinasi viešąja diplomatija. Ten labai stipriai išreikštas tikslas – parodyti savo šalį. Taigi studijuodami mes ne tik mokėmės pasirinktos specia-lybės, bet ir susipažinome su jų ša-limi, nuolat girdėjome pasakojant, kas yra demokratija, kaip veikia valstybės institucijos ir tvarkomas verslas. o Vokieti-joje, kaip daugelis įsivaizduoja, iš tiesų rei-kalaujama gana griežtos tvarkos. Studijos ten man kaip karininkui suteikė specifinių žinių iš visų karybos sričių.

Šiemet BALTRON junginiui priskirtas ap-rūpinimo ir štabo laivas „Jotvingis“ (N42). Kuo jis pranašesnis už kitus junginio lai-vus? Kam reikalingas BALTRON vado vim-pelas, kurį perėmėte iš anksčiau junginio vado pareigas vykdžiusio Latvijos karinių jūrų pajėgų komandoro? Gal turite ir dau-giau specifinės simbolikos ar vien BAL-TRON junginiui būdingų papročių?

„Jotvingis“ yra štabo ir aprūpinimo lai-vas, neįmanoma jį lyginti su minų paieš-kos laivais, nes skiriasi funkcijos. Šiuo atveju „Jotvingio“ funkcija – užtikrinti kitų junginiui priskirtų laivų aprūpinimą ir vadovavimą jiems, t.  y. pačiame laive yra dislokuotas junginio štabas.

„Jotvingis“ (N42) gautas iš Norvegijos karinių jūrų pajėgų 2006 m., o pastatytas 1977 m. „Mjellem and Karlsen“ laivų staty-bos įmonėje Bergene. Tuo metu jis buvo skirtas vykdyti minavimo užduotis. 2000 m. laivas buvo suremontuotas ir pritaiky-tas aprūpinimo bei štabo laivo funkcijoms. Nuo 2000 m. iki 2006 m., kol priklausė Norvegijai, laivas vykdė budėjimus NATo pajėgose. Perduodant jį Lietuvai tam tikra įranga buvo išimta, be to, bėgant laikui atsiranda naujų reikalavimų, todėl laivui dabar reikia tam tikrų investicijų, norint jį iki galo parengti naujiems iššūkiams. Ne-paisant mažų trūkumų, laivas puikiai tinka vykdyti BALTRoN štabo platformos funk-cijas – jame įrengtos modernios štabo dar-bo vietos, laivo turimos ryšių galimybės

sudaro sąlygas vadovauti daug didesnės laivų apimties junginiui, o aprūpinimo lai-vo galimybės sudaro sąlygas junginio lai-vams efektyviai dirbti ilgą laiką negrįžtant į krantą. Būtent dėl šių savybių 2014 m. antroje pusėje „Jotvingis“ rengiamas daly-vauti aukštos parengties NATo pajėgose SNMcMG1.

Puoselėjama sena jūrinė tradicija kiek-vienam BALTRoN junginio vadui įteikti vimpelą, kuris iškeliamas tame laive, iš ku-rio vadovaujama junginiui. Vimpelas, kai jis iškeltas esant krante ar jūroje, parodo, kad būtent šiame laive yra junginio vadas – į tai atsižvelgiama atiduodant pagarbą ir pan. Kaip žinote, BALTRoN, be minėtojo vado vimpelo, turi savo vėliavą ir savo herbą. o dėl papročių... Iš esmės laikomasi tarptau-tinių jūrinių tradicijų, tačiau ilgainiui gims-ta ir savitos BALTRoN tradicijos, juk visose trijose Baltijos šalyse didėja BALTRoN jun-ginyje tarnavusių karių gretos. Šiemet mi-nint BALTRoN junginio penkiolikos metų sukūrimo sukaktį, galime pasveikinti pen-kiolika BALTRoN vadų, dešimtis BALTRoN štabe ir šimtus priskirtuose laivuose tarna-vusių karių, kurių kiekvieno tarnyba papil-dė BALTRoN istoriją. Nenuostabu, kad ir tradicijų srityje BALTRoN pamažu tobulėja.

Šiemet pagal BALTRON veiklos planą junginio štabas ir priskirti laivai planuo-ja dalyvauti tarptautiniuose štabų mo-kymuose Lietuvoje, Latvijoje, Belgijoje ir Švedijoje. Ką junginio laivų vadams

Junginio vado vimpelo (specialios formos vėliavos) perdavimas naujajam BALTRON vadui.

Naujai paskirto BALTRON vado pareiginis vimpelas, iškeltas ant BALTRON štabo laivo N42 „Jotvingis“ stiebo.

2013 m. Nr. 4 11

Pokalbis

duoda tokie dažni štabų mokymai? Kuo mokymai Belgijoje skiriasi, tarkim, nuo mokymų Estijoje?

Iš tiesų reikėtų kalbėti konkrečiau. Mo-kymai yra skirtingi: a) štabų mokymai; b) junginio mokymai. Jei kalbame apie šta-bų mokymus, tai reiškia, kad juose daly-vauja tik junginio štabas, bet nedalyvau-ja laivai. Dažniausiai jie vadinami „stalo“ mokymais ar vyksta prie kompiuterių, kai karinių veiksmų mokomasi juos imi-tuojant virtualiai. Šiemet tokie mokymai vyko jūrinės priešmininės kovos NATo kompetencijos centre EGUERMIN osten-de (Belgija). Ten dalyvavo tik BALTRoN štabas. Tai buvo vieninteliai šiųmetiniai štabų mokymai, iš esmės skirti sprendi-mų priėmimo ir operacinio planavimo įgūdžiams lavinti.

Belgijoje BALTRoN šįkart dalyvavo kaip laivų junginių vado štabas, tai buvo nauja, įdomi patirtis. Štabas vadovavo turkų, belgų ir švedų/latvių junginiams. Tai buvo dviejų savaičių mokymai, pirmą savaitę vyko planavimas, o antrą savaitę – valdymas ir vadovavimas imituotiems kariniams veiksmams. BALTRoN štabui šiose pratybose padėjo olandijos, Vokietijos ir Kanados kariai, taigi iš esmės buvome vienintelis toks tarptautinis štabas, kuriame dirbo 6 atstovaujamos valstybės. Kiti mokymai, kuriuose šie-met BALTRoN dalyvaus kaip junginys, vyks Lietuvoje, Latvijoje ir Švedijoje. Ten mokomasi viso štabo ir priešmini-nio laivo ar junginio užduočių spektro.

Ar iš tokių pratybų jūs gaunate apčiuo-piamos naudos?

Taip, žinoma. Pamėginkite įsivaizduoti: dabar bet kurios pajėgos, dalyvaujančios didesnėje operacijoje, yra tarptautinės. Į jas atvyksta 8–10 skirtingų šalių laivai, ku-rie turi sugebėti dirbti kartu. Žinoma, NATo pasiektas gana aukštas integracijos lygis, bet ir ten iškyla įvairių sunkumų – kad veik-tų ryšių sistemos, kad „nestrigtų“ vadovavi-mas, kad būtų naudojamos vienodos pro-cedūros ir pan. Pavyzdžiui, nesitreniruojant procedūrų suderinamumo srityje, karių pa-sirengimas gerokai prastėja. Būtent tokiais tarptautiniais mokymais ir užtikrinama, kad visos įgulos prireikus žinotų, apie ką kalbama, ir sugebėtų sklandžiai integruotis į kolektyvinę gynybos sistemą.

Viena pagrindinių BALTRON užduočių – ieškoti ir naikinti nuo Pirmojo ir Antro-jo pasaulinių karų Baltijos jūros dugne likusias minas ir kitą nesprogusią amuni-ciją. Ar teko susidurti su Baltijoje paskan-dintais cheminio ginklo konteineriais? Ką apie tai galėtumėte pasakyti?

Man su tokiais radiniais dar neteko tu-rėti reikalų. Baltijoje yra nustatyti tam ti-kri rajonai, kur, kaip įtariama, galėjo būti išmesti cheminio ginklo konteineriai, bet ten paprastai draudžiama bet kokia veikla ir minų medžiojimas taip pat nėra vykdo-mas, nes tai – įgulos saugumo klausimas. o giliai jūros dugne gulintys konteineriai paprastai nekelia grėsmės. Jei ką nors pa-našaus identifikuotume jūroje ir jeigu kil-tų bent menkiausias įtarimas, kad tai gali

būti cheminis ginklas, pagal numatytas procedūras atsitrauktume, kad apsaugo-tume įgulą.

BALTRON įkurtas prieš 15 metų (1998 m.

rugpjūčio 28 d.). Kokiais nuopelnais jun-ginys galėtų pagrįstai didžiuotis minėda-mas šią sukaktį?

Mano nuomone, BALTRoN yra bene sėkmingiausias trijų Baltijos šalių jūrinio bendradarbiavimo projektas. Dėl jo mes turime ne tik patį junginį, ne tik bendradar-biauti pasirengusius štabus ir įgulas, bet ir kitus sėkmingai veikiančius centrus, įkur-tus po BALTRoN projekto skraiste. Turiu omenyje Ryšių specialistų mokymo centrą Estijoje, Narų mokymo centrą ir priešmi-ninės kovos simuliatorių bei priešmininės įrangos aptarnavimo centrą Latvijoje, taip pat laivų denio įrangos ir ginkluotės aptar-navimo centrą Lietuvoje. Na, o pats jungi-nys naudingas pirmiausia tuo, kad ženkliai prisideda rengiant karius, ypač štabo per-sonalą, kurie tarnybos šiame tarptautinia-me junginyje patirtį pritaiko kasdienėje Karinių jūrų pajėgų tarnyboje, o turint ku-klius resursus, tai – nemenka pagalba.

Per 15-ąsias BALTRoN junginio metines planuojamas renginys, į kurį bus pakviesti garbūs svečiai ir prisidėję prie šio projekto plėtojimo asmenys. Simboliška, kad minė-ta data sutampa su Lietuvos teritoriniuose vandenyse tuo metu vyksiančiomis išmi-navimo pratybomis „Atvira dvasia 13“. Tai dar vienas puikus Baltijos šalių bendradar-biavimo jūrinėje srityje pavyzdys.

KALBINO KAzyS JONuŠAS

BALTRON junginio laivai per mokymus jūroje.

Karin

ių jū

rų p

ajėg

ų nu

otr.

12

Ginklo broliai

Išskirtinės užduotys

Beveik dvi savaites poligone daugiau kaip 150 karių, tarp kurių ir į Goro provin-ciją išvykstantys ukrainiečiai, ruošėsi pra-tybų „Barboros ryžtas“ galutiniam etapui ir vertinamajai pratybų fazei. Įtampos nebėra – viskas nušlifuota, išmokta, repetuota šimtus kartų, pagaliau ir praktiškai išbandyta – juk pirmą kartą išvykstančių praktiškai yra mažuma. Mi-sijai pasirengimą baigianti PAG-17 dau-giausia suformuota iš Generolo Romual-do Giedraičio artilerijos bataliono karių. Grupei vadovauja bataliono vadas plk. ltn. Tomas Masaitis. „Mūsų pasirengimas misijai pasiekė finišo tiesiąją, todėl bai-giamosiose pratybose reikia atlikti ga-lutinius tvirtus žingsnius, kurie padėtų mums misijoje“, – šiais žodžiais karius pa-drąsinęs grupės vadas neslepia, kad teks susidurti su nemažais iššūkiais. Ši misija

arboros ryžtas lydi kariusSavo šventosios globėjos vardu pratybas pavadinę paskutiniosios Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės kariai svečių dieną staigmenų nepateikė – tiesiog profesionaliai pademonstravo kovinius veiksmus ir parodė kaip visuomet įspūdingą spektaklį.

L i j a n a C i b u l s k i e n ė

13

PAG-17 pagrindą sudaro Artilerijos bataliono kariai.

B

Ginklo broliai14

– paskutinė, todėl visus uždavinius grupė turi įgyvendinti itin tiksliai, pati išvedi-mo operacija taip pat pareikalaus speci-finių sprendimų: „Mums teks išskirtinės užduotys – turėsime uždaryti stovyklą, kartu privalėsime atlikti ir provincijos at-kūrimo funkcijas, bendrauti su vietiniais, neatsiriboti nuo bendruomenės.“

Kazlų Rūdos poligone įrengtoje sto-vykloje, primenančioje tikrąją Goro pro-vincijoje, ši pratybų vertinimo fazė atsa-kingiausia – tikrinami padalinių valdymo, vadovavimo įgūdžiai, stebima, kaip kariai bendradarbiauja ir dalijasi informacija su aukštesniu štabu ir padaliniais, kaip pa-daliniai koordinuoja savo veiksmus. Ver-tintojai stebėjo, kaip kariai reaguoja į per operaciją susidariusias situacijas, vertino jų sugebėjimus priimti sprendimus, daug dėmesio skyrė karių bendravimui su vie-tos administracija, gyventojais, saugumo ir skirtingų organizacijų atstovais.

Ar nors kartą pavasarį Kazlų Rūda sve-tingai priėmė atvykusiuosius? Šį klausimą iškėlęs Lietuvos kariuomenės vado atsto-vas spaudai kpt. Skomantas Povilionis neprisimena, kad oras kada nors lepintų susirinkusiuosius į baigiamąsias Provin-cijos atkūrimo grupių lauko taktines pra-tybas. Tačiau PAG-17 kariai nesiskundė, atvirkščiai, džiaugėsi leduku, sutraukian-čiu tirpstantį sniegą, juokavo dėl pavasa-rinio potvynio palapinėse, kur sąlygos iš tiesų pernelyg jau priminė spartietiškas. Tokios pat bus ten – pilki, žalsvi, tamsūs tonai, nuolatinis trynimasis vienoje patal-poje su kolegomis, todėl žiaurios mūsų klimato išdaigos tėra tik reikalinga repe-ticija kariams.

Labiausiai laukiama odontologų

Karo lauko ligoninės viršininkas mjr. Nerijus Šalkevičius į ateitį žvelgia opti-

mistiškai – medikų personalas patyręs, todėl nerimauti nėra ko. Paklaustas, ar ligoninė pakankamai sukaupusi kraujo atsargų, paaiškino: „Jo pakaks, turime, pagaliau yra ir karių, kurie gali būti do-norais.“ Gydytojas nuramino – sergančių karių turėtų būti mažuma, daugiau teks padėti vietiniams gyventojams. Tiems, kuriems įmanoma pagelbėti, bus paskir-tos planinės operacijos. Nors čagčarane, kaip ir Afganistane, trūksta gydytojų ir medicinos personalo, ten nuvykę me-dikai yra bejėgiai, susidūrę su lėtinėmis infekcinėmis ligomis, todėl šiomis pro-blemomis užsiima vietinė ligoninė. Beje, mūsų karo medikai visais balsais pripa-žįsta – kolegos iš Afganistano pagal savo materialinius išteklius iš tiesų daro stebu-klus. Vis dėlto niuansų gydymo sistemoje pakanka – tarkim, vietinės tradicijos rei-kalauja, kad prieš gydant moterį, būtina atsiklausti jos vyro, ar jis sutinka, kad gydytojas apžiūrėtų jo žmoną. Paprastai

jie sutinka, tačiau kiekvieną procedūrą, kai reikia prie moters prisiliesti, tenka aptarti su šeimos galva ir išaiškinti, kodėl tai būtina. Taigi apžiūra kartais trunka labai ilgai.

Vienas labiausiai laukiamų gydyto-jų – odontologas. Jo nekantriai laukia vietinė „grietinėlė“ – gubernatoriaus aplinka. Nieko nuostabaus – juk šiuo-

laikiška įranga, kuria „ginkluoti“ mūsų išvykstantys gydytojai, geri medikamentai ir puikūs specialistai šį bauginantį procesą paverčia be-veik malonia procedūra. Karo lauko ligoninėje kartu su lietuviais tarnaus ir du ukrainiečiai: anesteziologas Taras Kryga ir reanimatologas Ser-gej Viktoran. Abu turi patirties tarp-tautinėse misijose – teko darbuotis kartu su amerikiečiais, gruzinais, lie-tuviais. Tarnyba su mūsiškiais jiems patinka – karo medikai gerai vieni kitus supranta: „Lietuviai puikūs ko-legos, mes galime dirbdami stebėti jūsų karo medicinos sistemą ir pasi-semti patirties.“

Ginklų ūkio subtilumai: titaniška mažylio kova

Kpt. Vaidotas Mockevičius aprodo ginklų ūkį. Kiekvienas karys turi auto-

matinį šautuvą. Pastarieji yra dviejų tipų: AK-4 ir G-36. AK-4 yra automatinis šautu-vas, skirtas naikinti priešo gyvąją jėgą ir nešarvuotą bei lengvai šarvuotą techniką. Standartinis G-36 turi du taikymosi prie-taisus – 3,5 karto didinantį optinį ir koli-matorinį. Prie šio ginklo taip pat galima tvirtinti povamzdinį granatsvaidį AG-G36.

Kazlų Rūdoje imituotos tikrąją situaciją karinėse operacijose atitinkančios užduotys – padalinių judėjimas, taktiniai veiksmai užpuolimo atveju ir daugelis kitų.

Dūmų uždanga pratybose sukuria romantišką realybės žavesį, kartu tai realus mūšio atributas, tarnaujantis priedangai.

Į vertinamąsias pratybas susirinkę svečiai domėjosi karių ginklais, ekipuote ir transportu.

2013 m. Nr. 4 15

Be standartinio G-36 modelio, gamina-mas ir sutrumpintas šio ginklo variantas G-36K. Prieštankinis granatsvaidis „cARL GUSTAV“, kulkosvaidis fN MAG, lengvasis 60 mm minosvaidis, šarvuoti visureigiai „Humvee“, sveriantys apie 5 tonas ir galin-tys išvystyti iki 100 kilometrų per valandą greitį, su bokštelyje iškeltu sunkiuoju kul-kosvaidžiu M-2 Browning ir automatiniu granatsvaidžiu GMG – vieni patraukliau-sių eksponatų. Dar vienas ypatingo karių dėmesio nusipelnęs ginklas – išminavimo robotas. Šis simpatiškas mažylis nuo sa-vadarbių sprogmenų yra išgelbėjęs daug išminuotojų gyvybių. Būtent savadarbiai sprogmenys yra vienas didžiausių karių galvos skausmų tolimajame Afganistane, jie tobulėja be galo greitai ir perprasti juos

reikia daug pastangų, todėl robotas visuo-met su jais susiduria pirmiausia.

Artilerijos bataliono vyriausiajam pus-karininkiui vrš. Ramūnui Paulavičiui ši misija – pirmoji: „Kadangi paskutinė, su-spėjau įšokti į nuvažiuojantį traukinį – ti-kiuosi pasisemti neįkainojamos patirties, – pripažino karys. – Pasiruošimas buvo labai įdomus – individualaus rengimo at-naujinimas kiekvienam kariui naudingas, sužinojau daug naujų žinių apie valstybę, į kurią vykstame, susipažinau su naujais ginklais, juk neteko šių sunkiųjų kulkos-vaidžių ir granatsvaidžių nei matyti, nei valdyti. Savo kariais pasitikiu – PAG-as su-formuotas mano bataliono pagrindu, vi-sus pažįstu gerai, manau, kariai pasirengę šimtu procentų.“

NSO virš Kazlų Rūdos?

Dėmesį patraukė stovyklos teritoriją raižantis neatpažintas skraidantis objek-tas: pasirodo, mūsų kariai pasirengimo metu jau gali naudoti naujausias techno-logijas – šis objektas pasirodė esantis be-pilotis žvalgybinis orlaivis. Jį sukūrė Karo akademijos kariūnai Ugnius Ragauskas, Gražvydas Bajarūnas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentas Eiman-tas Berteška. Skraidantis aparatas suteikė galimybę kariams nustatytu laiku stebėti norimą teritoriją, identifikuoti priešiškų pajėgų judėjimo kryptį, užtikrinti bazės apsaugą ir atlikti kitas svarbias užduotis.

Kariūnų ir studento sukurtas bepilotis orlaivis skrenda beveik neskleisdamas jokio garso, pagamintas iš lengvai priei-namų medžiagų, nuotraukoms daryti ir filmuoti naudoja atviro kodo programi-nę įrangą. Žvalgybinis orlaivis gali skristi

„Geležinio Vilko“ brigados štabo viršininkas plk.ltn. Mindaugas Steponavičius neabejoja, kad brigados padalinio

Artilerijos bataliono kariai misijai pasirengę gerai.

Mokymuose dalyvavo daugiau kaip trys šimtai karių.

ir būti lengvai valdomas 10 km spindu-liu. Tai jau penktas patobulintas modelis, prie kurio dirbo jaunieji išradėjai. Bepilo-tis orlaivis jau buvo naudojamas vasario 18–22 d. Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ LDK Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalio-ne vykusiose lauko taktikos pratybose. „Mums asmeniškai tai neįkainojama pa-tirtis, nes galėjome iš arti susipažinti su misijai Afganistane besirengiančių karių kasdienybe ir jiems organizuojamų pra-tybų ypatumais, – po pratybų pasakojo kariūnai. – Šie mokymai taip pat padėjo identifikuoti mūsų konstruojamų bepilo-čių orlaivių privalumus, trūkumus ir tobu-lintinas sritis, norint juos pritaikyti nau-doti kuo efektyviau.“

Tiesa, į misiją bepiločiai kol kas nevyks – jie dar bandomi, tačiau galimybių jiems sulaukti triumfo valandos yra. Studentai aktyviai ieško nišos savo orlaiviui, kuris gali būti patrauklus ir savo nedidele kai-na, kuri svyruoja ties penkių tūkstančių litų riba.

kias užduotis, sėkmė nelydės. Ten visiems vienodai sunku, visų pareigos sunkios ir jos visos labai svarbios – visi ten reikalingi ir visi daro savo darbą. Dar keli mėnesiai, ir sunkumai pasimirš. Vis dėlto ar negaila atsisveikinti su Afganistanu? Buvęs PAG-15 grupės viešųjų ryšių karininkas vyr. ltn. Jurgis Norvaiša, dabar vadovaujantis kariūnų bataliono I-ajai kuopai, neslepia nostalgijos: „Iš tiesų gaila, nes kiekvienas pasiruošimas misijai, tarnyba čagčarane suteikia daug įspūdžių, patirties – susi-pažįsti su žmonėmis, pamatai neįprastą pasaulį, pagaliau bendrauji su koalicijos partneriais. Labai norėčiau po kurio laiko kaip civilis apsilankyti tose vietose ir pa-žiūrėti, kaip gyvena tie žmonės, kaip pa-sikeitė jų gyvenimas, pagaliau ar jie įver-tino tai, ką padarėme ir palikome mes.“

o buvęs PAG-14 vadas plk. ltn. Nerijus Stankevičius besibaigiančios misijos tikina visai nesigailintis – bus kita: „Pasaulis neta-po ramesnis, o mes juk kariai“, – sako jis.

pasitaiko ir įvairiausių gedimų, pagaliau galima susidurti su įvairiausiomis gru-puotėmis. Namų ilgesys kariams įveikia-mas sunkiausiai, o šeimyninės problemos – vienos didžiausių ir skaudžiausių toli nuo namų esantiems kariams, tačiau ar-tileristams tai nėra pirmoji misija, todėl tokiems išbandymams kariai pasiruo-šę. Svarbiausia, kad šalia būtų patikimas draugas, kuris išklausys...

Taip pat labai svarbūs komandos for-mavimo principai: jei nebus komandos, stresinėmis situacijomis ar vykdant sun-

Pirmiausia – adaptacija

Taigi išvykstančiųjų čagčarane pir-miausia laukia adaptacija. fiziniai iššūkiai akivaizdūs – kalnuose mažiau deguonies, žmogaus organizmas turi prisitaikyti. Už-duočių – daug: jei žiemą judėjimas ribo-tas dėl apsnigtų kelių, tai vasarą tenka važinėti labai daug, reikia aplankyti to-limesnius rajonus, pradėti spręsti užda-rymo klausimus, nepamirštant kitų kas-dienių darbų. Judėjimas lemia daugiau grėsmių – važinėjant ilgesniais atstumais

Ginklo broliai16

Ši kario ekipuotė gerai pritaikyta atlikti užduotis.

Autotransporto kolonos užpuolimas – tai tik viena

iš situacijų, kuriose buvo vertinami karių veiksmai ir jų

pasirengimas.

A. Pliadžio ir I. Budzeikaitės nuotr.

Išlydėtuvių ceremonija prasidėjo šv. Mišiomis Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Lietuvos kariuome-nės ordinaras, Vilniaus arkivyskupas me-tropolitas Gintaras Grušas, laimindamas į misiją išvykstančius mūsų karius, savo pamoksle kalbėjo: „...Ši misija jums bai-giamoji. Meldžiame Dievo palaimos, kad

Balandžio 19 dieną, penktadienį, Kaune, Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje ir Vytauto Didžiojo

karo muziejaus sodelyje vyko iškilminga Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės misiją

Afganistane užbaigsiančios septynioliktosios Lietuvos karių pamainos (PAG-17) išlydėtuvių į tarptautinę operaciją ceremonija. Renginyje dalyvavo krašto

apsaugos ministras Juozas olekas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius, Lietuvos

kariuomenės pajėgų vadai, karinių vienetų vadovybė, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, kartu su

Lietuva Afganistano Goro provincijos atkūrimo misijoje dalyvaujančių Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų

(JAV), Ukrainos šalių ambasadoriai ir gynybos atašė Lietuvoje, karių artimieji ir kiti svečiai. Kiekviena kelionė yra nerimas. Kiekvienam išvykstančiajam. Ir tiems, kurie

pasilieka laukti iš kelionės sugrįžtančių...

Viešpats sergėtų jus. Turėkite ir saugokite ramybę savo širdyje. Tegul Visagalis su-teiks ramybę ir jūsų šeimoms. Kad sugrįžę būtumėte taip pat palaiminti.“

Po mišių PAG-17 padaliniai grojant Kari-nių oro pajėgų orkestrui pražygiavo Lais-vės alėja iki Vytauto Didžiojo karo muzie-jaus sodelio. Ten įvyko iškilminga rikiuotė.

Su Dievo

į nerimo kelionę

palaiminimu

J u o z a s Po c i u s

2013 m. Nr. 4 17

Ginklo broliai

Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius, kreipdamasis į karius, pažymėjo: „...Kai prieš aštuonerius metus Lietuvos kariai išvyko į Afganistaną, buvo daug nežinomybės, visų laukė daugybė iššūkių. Taip, kaip tada 2005 metais Goro provincijoje Lietuvos kariai pakėlė Lietu-vos vėliavą, taip ir dabar jums suteikiama garbė nuleisti Lietuvos trispalvę ir garbin-gai parvežti ją į Lietuvą, garbingai perduo-ti atsakomybę už saugumą provincijoje Afganistano nacionalinėms saugumo pa-jėgoms. Esu įsitikinęs, kad visas jums pa-tikėtas užduotis atliksite garbingai. Ištver-mės jums. Atvyksiu jūsų aplankyti.“

Krašto apsaugos ministras Juozas ole-

kas iškilmingoje ceremonijoje kalbėjo: „...Mes susirinkome palydėti PAG karius, kurie išvyksta į Afganistaną užbaigti vieną svarbiausių ir atsakingiausių mūsų misijų. Ir ši, paskutinioji, misija nėra mažiau pavojin-ga. Noriu palinkėti, kad jūs šią misiją atlik-tumėte garbingai ir atsakingai taip, kaip tai darė visų kitų iki šiol tarnavusių šešiolikos PAG grupių kariai. Prieš savaitę teko lanky-tis Afganistane, kalbėjausi su tarptautinių pajėgų vadovybe, su Afganistano vyriau-sybės atstovais, Goro provincijos vado-vais ir eiliniais afganistaniečiais. Išgirdau daug padėkų, skirtų mūsų kariams, tarna-vusiems ir tarnaujantiems Goro provinci-joje, už jų profesionalumą, atsakomybę, supratimą žmonių situacijos, už mokėjimą spręsti problemas, kurios ten iškildavo. Af-ganistane yra pasiekta didžiulė pažanga. Tačiau ji yra trapi. Jums, užbaigiantiems šią misiją, teks didžiulė atsakomybė už Gorą, kad perdavimas vyktų sklandžiai... Prieš aštuonerius metus, išlydint į Afganistaną pirmąjį būrį, mūsų kariai vyko kaip į neži-

nią. Jie kūrėsi laukymėje, statė savo stovy-klą. Šiandien nuvykę rasite įkurtą, įrengtą stovyklą ir ją perduosite Goro provincijos krašto saugumo gynybos pajėgoms. Jūsų akivaizdoje noriu padėkoti Japonijos, JAV ambasadoriams, jų šalių vyriausybėms, taip pat Ukrainos, Gruzijos partneriams... Jeigu prieš aštuonerius metus tiek čagča-rane, tiek visoje Goro provincijoje aplinkui, kur pažvelgsi, buvo tik plikos kalvos, tai da-bar sukurta civilizuota infrastruktūra, į mo-kyklas vaikšto ne tik berniukai, kaip buvo prie talibano, bet ir mergaitės. Mokyklos su klasėmis ir suolais. Tai dar vienas tos pa-žangos patvirtinimas. Nuoširdus ačiū mūsų PAG-ui. Pažanga, kaip minėjau, gana trapi. Prieš mums atvykstant, į mūsų karius buvo šauta, o mums išvykus, mūsų kariai užva-žiavo ant savadarbės minos, sprogmens. Todėl sakau, kad aplinka ten yra pakanka-mai įtempta. Su jumis kiekvienu esu jau bendravęs, stebėjęs ir matęs jūsų darbą pratybose. Žinau, kad jūsų esate tikrai pro-fesionaliai pasirengę. Noriu jums palinkėti

18

Į misiją išvykstančius karius pasveikino krašto apsaugos ministras J. Olekas.

2013 m. Nr. 4 19

atsakomybės, stiprybės, ištvermės, dieviš-kojo palaikymo ir sėkmės.“

Vėliau ministras PAG-17 vadui pulki-ninkui leitenantui Tomui Masaičiui įteikė Lietuvos Respublikos valstybinę vėliavą. o  į misiją išvykstantiems kariams buvo įteiktos simbolinės namus priminsiančios dovanėlės – raktų pakabukai su lietuviš-ko gintaro gabalėliais.

Pagerbdami tautos laisvės ir nepri-klausomybės atkūrimo didvyrius PAG-17 kariai per ceremoniją padėjo gėlių prie Nežinomo kareivio kapo ir Žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo. Išlydėtuvių ce-remonijos akcentas  – Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“

mą perdavimo vietos pajėgoms procesą, pagrindinė Gore veikiančios Lietuvos va-dovaujamos Provincijos atkūrimo grupės užduotis  – stiprinti vietos valdžios gebėji-mus, didžiausią dėmesį skiriant patariama-jai funkcijai. Tikimasi, kad Goro provincijoje atsakomybės perdavimas bus baigtas iki 2013 metų rudens.

Markas Aurelijus – imperatorius ir fi-losofas, mąstantis, ieškantis ir bandantis suprasti žmogus, šitaip kalbėjo: „Pažinti save. Nebijoti savęs klausti. Nebijoti sau pasakyti tiesos. Niekad ir niekam nebuvo lengva. Bet ar kada buvo lengva gyventi? Mūsų gyvenimas  – tai kova ir klaidžioji-mas svetimame krašte.“

Sugrįžkite. Tai bus mūsų visų džiaugs-mas.

A. P

liadž

io ir

I. B

udze

ikai

tės

nuot

r.

Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono karių atliktos trys simbolinės salvės iš istorinio pabūklo.

Kartu su PAG-17 kariais į misiją Afganis-tane išvyko ir Karinių patarėjų bei opera-cijų koordinavimo centro patarėjų gru-pės, konsultuosiančios Goro provincijoje veikiančias vietos saugumo pajėgas. Taip pat buvo išlydėti ir NATo Tarptautinių sau-gumo paramos pajėgų (angl. ISAf) centri-nėje ir Vakarų regiono vadavietėse Kabu-le ir Herate tarnausiantys Lietuvos kariai.

◆ ◆ ◆Lietuva yra priėmusi sprendimą iki

2013 metų pabaigos iš Afganistano Goro provincijos išvesti savo karius ir užbaigti Goro provincijos atkūrimo grupės misiją.

Afganistane vis labiau įsibėgėjant atsakomybės už saugumo užtikrinimą vietos pajėgoms perda-vimo procesui ir praėju-sių metų pabaigoje visą Goro provinciją įtraukus į atsakomybės už saugu-

Atminimo dovanėles PAG -17 kariams įteikė kariuomenės vadas gen. ltn. A. Pocius.

Ginklo broliai20

Brigados žvalgų išbandymai ore

I l o n a S k u j a i t ė , v y r. l t n . To m a s M a l a k a u s k a s

Infiltracija oru į priešo teritoriją – nekasdienė patirtis net ir įvairių pratybų užgrūdintiems brigados „Geležinis Vilkas“ žvalgams. Apie adrenaliną, užplūstantį atlikus šuolį su parašiutu, ir kitus desantinio rengimo iššūkius – pasakojimai iš pirmų lūpų.

Išsiskleidus parašiutui, viskas savotiškai pasikeičia:

nebėra nei lėktuvo garso, nei vėjo švilpimo, viskas

lyg sulėtėja, bet laukia dar vienas pavojingas

momentas – nusileidimas ant žemės, kai traumų tikimybė gana didelė.

2013 m. Nr. 4 21

Pradžia – ant žemės

„Šuoliai parašiutu – tai ne tik romanti-ka, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, – iš patirties žino Žvalgybos kuopos vyr. srž. Rolandas Mencevičius. – Antžeminiai instruktažai, pasirengimas ir pats šuolis parašiutu – ilgas ir pakanka-mai sudėtingas, padidėju-sios rizikos procesas.“

Ankstyvą pavasarį, ku-ris buvo labiau panašus į žiemą, brigados „Gele-žinis Vilkas“ vadovybės Žvalgybos kuopos kariai dalyvavo Priverstinio pa-rašiuto skleidimo kurse. „Kariai atliko po šešis šuo-lius su desantiniais para-šiutais, kurie nėra labai manevringi, bet apsisuka, skrenda prieš vėją – juos galima šiek tiek valdyti. Šiame kurse kariai desan-tuojasi individualiai, gru-pėje, su kroviniu, su ginklu, ir, jei yra ga-limybė, – naktį“, – pasakojo mjr. Audrius Miečius, Lietuvos kariuomenės mokyklos Parašiutinio rengimo centro viršininkas.

Atvykusiųjų į kursą pirmiausia laukė antžeminis instruktažas prieš šuolius, trunkantis dvi dienas. Žvalgai dalyvavo ne tik teoriniuose bei praktiniuose moky-

muose, bet ir susipažino su saugaus elge-sio taisyklėmis, techninėmis parašiuto sa-vybėmis, išmoko, kaip elgtis vadinamųjų ypatingų atvejų metu, kaip reikia teisin-gai užsidėti parašiutą ir jį sudėti nusilei-dus, taip pat kaip prieš šuolį taisyklingai susidėti ekipuotę ir prisitvirtinti ginklą.

Pirmiausia kursantai parašiutus išban-dė specialiame treniruoklyje, imituojan-čiame parašiuto pakabą. Klausant ins-truktorių komandų reikėjo pasimokyti, kaip valdyti parašiutą, kad ore būtų pa-prasčiau. Dar vienas labai svarbus mo-kymų etapas – kaip sėkmingai nusileisti. „Viena didžiausių tikimybių gauti traumą

Brigados „Geležinis Vilkas“ vadovybės Žvalgybos kuopos kariai dalyvavo Priverstinio parašiuto skleidimo kurse,

kuriame išbandė ir šuolius su kroviniu.

Desantiniai šuoliai grupėje sudėtingi tuo, kad reikia būti labai atidiems, nes intervalas tarp žmonių yra minimalus, kariai vienas po kito šoka kuo greičiau – kas1–2 sekundes.

22 Ginklo broliai

šuolio metu yra leidžiantis, todėl kariai turi mokėti taisyklingai nusileisti ant že-mės, esant skirtingoms sąlygoms, ir net atlikti specialius kūlversčius, kurie, atlikti teisingai, maksimaliai sumažina traumų tikimybę“, – apie desantinio rengimo niu-ansus pasakojo vyr. srž. R. Mencevičius.

Šuoliai: greitai ir tiksliai

Po intensyvių treniruočių ir instrukta-žų maratono žvalgai jau buvo pasirengę šuoliams. Karius suskirstė į grupes, nes pasirengimas sudėtingas, reikėjo padė-ti vieni kitiems. Visą procesą kontroliavo Parašiutinio rengimo centro instruktoriai, kurių patyrusi akis pastebėdavo net men-kiausias klaidas, todėl jų pagalba buvo la-bai svarbi užtikrinant saugumą.

Ir pagaliau – žvalgai lėktuve. Skrydžio trukmė iki šuolio vietos – 15–20 minučių. „Visi atrodo susikaupę. Likus penkioms minutėms iki šuolio, gavę instruktorių ko-mandą, žvalgai pradėjo ruoštis – prisise-gė karabinus, atidžiai apžiūrėjo ekipuotę, patikrino kolegą, esantį priešais save. Du-rys atsidarė. Instruktorius stebėjo ir, esant reikalui, koregavo orlaivio skridimo kryp-tį bei davė komandą šokti. Viskas vyko labai greitai: reikėjo pataikyti į numatytą vietą, lėktuvo greitis didelis, todėl delsti negalėjome, šokome iš lėktuvo vienas po kito“, – pasakojo brigados žvalgai.

Pasak patyrusio parašiutininko mjr. A. Miečiaus, šuoliai grupėje sudėtingi tuo, kad reikia būti labai atidiems, nes inter-valas tarp žmonių yra minimalus, kariai vienas po kito šoka kuo greičiau, kad ant žemės atsidurtų numatytoje aikštelėje ir neišsiskleistų per plačiai. Per pirmus šuo-

lius lėktuvą kariai palieka kas 2 sekundes, kad turėtų laiko pasižvalgyti ore, o antrą kartą – kas sekundę.

„Išsiskleidus parašiutui, viskas savotiš-kai pasikeičia: nebėra nei lėktuvo garso, nei vėjo švilpimo, viskas lyg sulėtėja. At-rodytų, galima nieko nebedaryti, tik mė-gautis nusileidimu, bet šuolis dar nebaig-tas, – apie pojūčius ore pasakojo vyr. srž. R. Mencevičius. – Besileidžiantis parašiu-tininkas atsakingas ne tik už savo, bet ir už kolegų saugumą. Tik taisyklingas pa-rašiuto valdymas ir darbas komandoje

leidžia išvengti ypatingų atvejų ir saugiai, be traumų, nusileisti.“

Po pirmojo šuolio, kaip ir numatyta kurso programoje, užduotys sunkėjo. „Atliekant šuolius su kroviniu, gana ne-patogu judėti ir įsėsti į lėktuvą. Krovinys tvirtinamas prie ilgesnės virvės ir turi pa-siekti žemę ne kartu su parašiutininku, bet keliomis sekundėmis anksčiau, todėl leidžiantis iš 400 m aukščio yra ką veikti: reikia žvalgytis, kad nesusidurtum su ko-lega, saugiai nuleisti krovinį ir pasiruošti nusileisti pačiam, – pasakojo Parašiuti-nio rengimo centro viršininkas. – Šokant su ginklu karys turi mokėti, kaip jį gerai ir patogiai pritvirtinti, kad neužkabintų parašiuto, o nusileidus ant žemės, esant reikalui, galėtų iš karto šaudyti.“

„Kraštinis“ šuolis: išbandymai ore ir miške

Atlikus „kraštinį“ šuolį (parašiutinin-kai niekada nesako „paskutinį“), žvalgų laukė sudėtinga taktinė užduotis. „Pagal pratybų legendą kariai miške turėjo pra-leisti tris paras, įrengti stebėjimo postus numatytoje teritorijoje, perduoti surink-

Kariai taip pat atliko šuolius su ginklu, tokiais atvejais svarbu gerai ir patogiai jį pritvirtinti, kad neužkabintų parašiuto, o nusileidus ant žemės, esant reikalui, galėtų iš karto šaudyti.

Lėktuve prieš šuolį parašiutu kariai itin susikaupę, iki vietos reikia skristi apie 20 min.

tą informaciją aukštesnei vadovybei. Į lėktuvą visi su savimi gabenosi įspūdingą ir sunkią mantą, kurios prireiks vykdant užduotį. Tai ginklai, ekipuotė, maskuo-jamieji tinklai, radijo ryšio ir stebėjimo priemonės. Viskas buvo sudėta į kuprinę, kuri nusileidus po šuolio gana stipriai atsi-trenkia į žemę, todėl ruošiantis infiltracijai oru turėjome numatyti, kaip papildomai apsaugoti lengvai pažeidžiamą ekipuotę nuo galimo sugadinimo“, – pasakojo Žval-gybos kuopos kariai.

Kadangi po šuolio brigados žvalgai at-sidūrė menamo priešo teritorijoje, jų kro-

vinys dar labiau pasunkėjo. „Judėjome labai lėtai, nes su savimi nešėmės ne tik ginkluotę ir ekipuotę, bet ir visą šuolio metu naudojamą įrangą, įskaitant pagrin-dinį ir atsarginį parašiutus, – viskas svėrė apie 60  kg. Pasiekus mišką ir ten radus tinkamą vietą, parašiutus pa-slėpėme ir tęsėme žvalgybinę užduotį: įrengėme stebėjimo postus, pradėjome rinkti in-formaciją“, – pasakojo vyr. srž. R. Mencevičius.

Per šias pratybas kariai įgi-jo daug naujos patirties – ne

tik baigė Priverstinio parašiuto skleidimo kursą, bet ir treniravosi, kaip atlikti prak-tines desantines užduotis. Prie sėkmingo pratybų rezultato daug prisidėjo Parašiu-tinio rengimo centro instruktoriai ir Kari-nės oro pajėgos.

2013 m. Nr. 4 23

Po infiltracijos oru žvalgams kuo svarbiau iš atviros vietovės pasislėpti miške.

Desantinio rengimo pratybos buvo derinamos su taktinėmis žvalgų užduotimis. Po „kraštinio“ šuolio kariai trims dienoms įsikūrė miškuose, kur turėjo įrengti stebėjimo postus ir rinkti žvalgybinę informaciją.

Vyr.

srž.

Rol

ando

Men

cevi

čiau

s nu

otr.

24 Gyveni – mokaisi24

Šarvuočiai M113 eksploatuojami dau-giau nei 50 pasaulio šalių kariuomenėse, tokių kaip JAV, Vokietija, Šveicarija, Nor-vegija, Brazilija ir t. t. Kasmet jis tampa vis modernesnis, kai kurios šalys šarvuo-tį M113 patobulina ir modifikuoja pagal savo poreikius, pavyzdžiui, Vokietijoje naudojamiems transporteriams priekyje papildomai uždedami dūminiai granatų užtaisai bei vietoje standartinio 12,7 mm kulkosvaidžio M2 HB uždėtas 7,62 mm lengvasis kulkosvaidis MG 3. Šie šarvuo-čiai tarnauja ir Lietuvos kariuomenėje. Dabar juos naudoja trys mechanizuotieji pėstininkų batalionai, taip pat šarvuočiai yra pritaikyti vadovavimo, logistikos ir medicininiam poreikiui, kai kurie yra ap-ginkluoti 120 mm „Tampella“ minosvai-džiais.

Pirmieji šarvuočiai ir instruktoriaiLietuvos kariuomenei iš Vokietijos ga-

vus šarvuočių M113 ir bendradarbiaujant su Danijos Karališkųjų ginkluotųjų pajė-gų Vyborgo ginkluotės mokykla, 2001 m. sausio 2 d. Didžiojo Lietuvos etmono Jo-nušo Radvilos mokomajame pulke buvo numatyta įkurti šarvuočių M113 rengimo centrą. Danijos instruktoriai 2001 m. rug-sėjo 10–21 d. parengė pirmuosius M113 šarvuočių vairuotojų rengimo instruk-torius: j. psk. Aleksandrą Balionį, vyr. srž. Raimondą Busilą, vyr. srž. Vaidotą Augu-lį, srž. Bernardą Krasauską, srž. Remigijų Lumbį, srž. Saulių Kiseliauską, srž. Joną Pluką, j. srž. Raimondą Bankauską, j. srž. Antaną Guobį, j. srž. Borisą Pilnikovą,

K p t . O l e g a s Ž a r o v a s ,S a u s u m o s p a j ė g ų J u o z o L u k š o s m o k y m o c e n t r ov y r e s n . e k s p e r t a s

VAIRuOTOJų RENGIMAS

Š ARV uO čIų M 113Šarvuotis M113 yra vikšrinė lengvoji šarvuotoji transporto priemonė, skirta pervežti pėstininkus. Pradėtas gaminti Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) daugiau kaip prieš 50 metų, iki dabar sukurta daugiau nei 40 jo modifikacijų ir, be abejo, M 113 dalyvavo daugelyje karinių konfliktų.

2013 m. Nr. 4 25

gr. Saulių Laisoną ir gr. Rolandą Satkūną. Krašto apsaugos ministro 2001 m. kovo 14 d. įsakymu Didžiojo Lietuvos etmo-no Jonušo Radvilos mokomajame pulke įkurtas M113 vairuotojų rengimo centras. 2001 m. gruodžio 5–16 dienomis vyko pirmasis M113 vairuotojų rengimo kursas, kurį baigė 12 karių.

Reforma

Karių mokymui buvo įrengtos moky-mo auditorijos, naudojami technikos sto-vėjimo garažai, kuriuose kariai įgydavo jiems reikalingų žinių ir įgūdžių. Prakti-niam vairavimo mokymui buvo naudoja-

gų Juozo Lukšos mokymo centrą (toliau – Mokymo centras), viena iš už-duočių Įgūdžių formavimo kursams (toliau – ĮfK) buvo perimti M113 vairuoto-jų rengimą iš mokomojo pulko Šarvuočių vairuotojų rengimo centro. Nutarta, kad būtina įrengti ir naujų mokymo vietų. Di-deliu iššūkiu Mokymo centrui tapo šar-vuočių M113 vairavimo trasos Gaižiūnų

poligono teritorijoje atnaujinimas, kad būtų užtikrintas visavertis karių-vairuo-tojų rengimas. Prieš pradedant darbus surengti seminarai, išklausytos ekspertų nuomonės. Visas organizavimo, koordi-navimo ir vadovavimo užduotis skirta atlikti ĮfK viršininkui kpt. Mariui Stepona-vičiui ir jo vadovaujamiems ekspertams. Našiai padirbėjo ir Juozo Vitkaus inžine-rijos bataliono kariai, pasitelkę turimą techniką. Dabar Gaižiūnuose įrengta mo-derni trasa, skirta mokyti karius vairuoti šarvuotą transporterį M113.

ILGIS 4,9 m

AuKŠTIS (be kulkosvaidžio lafeto / su kulkosvaidžiu lafetu) 2,1 m / 2,6 m

PLOTIS 2,7 m

MASė (tuščio / su koviniu komplektu) 9,6 t / 11 t

VARIKLIS dyzelinis, dvitaktis, 6 cilindrų, tiesioginio įpurškimo, V formos, aušinamas skysčiu

APSISuKIMų SKAIčIuS 700–3000 min-1

GALIA 210 AJ (154 kW) (esant 2800 min-1 apsisukimams)

DEGALAI dyzelis (F – 75), įskaitant papildomą 20 l talpos baką 380 l

MAKSIMALuS GREITIS VAŽIuOJANT: pirma pavara (1) 16 km/h (10 mylių/h) antra pavara (1–2) 35 km/h (22 mylios/h) trečia pavara (1–3; 2–3) 64 km/h (40 mylių/h) atbuline pavara 15 km/h (9 mylios/h) vandenyje 5,6 km/h (3,5 mylios/h)

MAKSIMALuS VAŽIAVIMO NuOTOLIS vidutiniu 40 km/h (25 mylių/h) greičiu 480 km

MAKSIMALuS ĮVEIKIAMOS KLIūTIES AuKŠTIS 0,61 m

LEISTINASIS DIDŽIAuSIAS GREITIS 40 (60) km/val.

ĮVEIKIAMų BRASTų GyLIS 1,2 m, kai didžiausias srovės greitis – 2 m/s

KuRO SąNAuDOS apie 69 l/100 km

ĮGuLA 12 karių

ŠARVuOčIO M113 TEChNINIAI TAKTINIAI DuOMENyS

mas Gaižiūnų poligonas ir jame nuo so-vietinių laikų likusi šarvuotos technikos vairuotojų rengimo trasa. Bėgant laikui, naudojant šarvuotą techniką ir veikiant gamtinėms sąlygoms, trasoje įrengtos kliūtys buvo apgadintos, sulaužytos ir nebeatitiko keliamų reikalavimų.

2011 m. liepos 1 d. įkūrus Lietu-vos kariuomenės Sausumos pajė-

Kursų klausytojai supažindinami su šarvuočio

M113 sandara, mokosi atlikti šarvuočio techninę priežiūrą ir

paruošti jį eksploatuoti.

Stati įkalnė ir nuokalnė

skirta tam, kad vairuotojas

teisingai ir saugiai

užvažiuotų ant jų, nusileistų

ir saugiai sustabdytų

šarvuotį, kylant įkalne ir leidžiantis

nuo jos.

Gyveni – mokaisi26

ją saugiai pervažiuoti griovį, apkasą arba kanalą. Stati įkalnė ir nuokalnė (3) skirta tam, kad vairuotojas teisingai ir saugiai už-važiuotų ant stačių įkalnių, nusileistų nuo jų bei saugiai sustabdytų šarvuotį kylant įkalne ir leidžiantis nuo jos. Laiptai, „trip-trap“ (4, 7) ir pervažiojama kalva (6) skirtos išmokyti vairuotoją teisingai įveikti aukštas kliūtis, kad nenukentėtų šarvuotis ir karių skyrius, esantis viduje. Estakada (8) skirta tam, kad kariai išmoktų saugiai ir labai tiks-liai pervažiuoti estakadą, nenukrypstant į šoną. Geležinkelio platforma (9) reikalinga išmokyti vairuotoją saugiai ir labai tiksliai užvažiuoti ant geležinkelio platformos, ne-nukrypstant į šalį.

KLIŪČIŲ IŠDĖSTYMO SCHEMA

TraSa:Šarvuočio M113 vairavimo trasoje yra 8 kliūtys. Šoninio pasvirimo

kampo kliūtis (1) suteikia vairuotojui galimybę išmokti pajusti šar-vuočio M113 gabaritus ir tolygų šarvuočio judėjimą įveikiant kliūtį. Pervažiuojamasis griovys (apkasas) (2, 5), skirtas išmokyti vairuoto-

Anksčiau Gaižiūnų poligone naudotos sovietinės technikos vairuotojų rengimo

trasos, veikiant gamtinėms sąlygoms, buvo apgadintos, sulaužytos ir neatitiko vairuotojų

rengimo reikalavimų.

Laiptai. Ši kliūtis skirta išmokyti vairuotoją įveikti ją taip, kad nenukentėtų šarvuotis ir karių skyrius viduje.

2013 m. Nr. 4 27

M113 vairuotojo kursai

Rengiant šarvuočių M113 vairuotojus mokomajame pulke kursai trunka dvi savaites. Prieš juos pradedant, Mokymo centre vyksta seminarai, analizuojamos problemos, su kuriomis susiduria padali-niai ir šarvuočių M113 vairuotojai, dėl to kursai pailgėja iki trijų savaičių (107 val.), padidinamas M113 techninio aptarnavi-mo ir praktinio vairavimo mokymo valan-dų skaičius, taip pat pridedamas praktinis vairavimas rajoniniais ir vietinės reikšmės keliais, suteikiantis vairuotojui įgūdžių valdyti šarvuotį miesto sąlygomis ben-drame eismo sraute su kitomis transpor-to priemonėmis.

Pagal galiojančią programą, kursų tiks-las yra suteikti klausytojams reikalingų ži-nių ir įgūdžių, kad jie suprastų šarvuočio sandarą ir eksploataciją, gebėtų jį vairuo-ti šviesiu ir tamsiu paros metu įvairiomis gamtinėmis sąlygomis, mokėtų atlikti kasdienę techninę priežiūrą.

Kad patektų į kursus, karys privalo turėti ne mažesnės kaip c1 motorinės transporto priemonės arba TR2 katego-rijos traktorininko vairuotojo pažymėji-mą, taip pat turi vykdyti šarvuočio M113 vairuotojo pareigas ar būti numatytas paskirti į jas. Kad įvyktų kursai, reikalin-ga nuo 6 iki 12 karių (klausytojų) grupė, kuri supažindinama su darbų saugos ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimais, šarvuočio M113 techniniais-taktiniais

duomenimis, sandara, technine priežiūra, eksploatacija ir pagrindiniais aplinkos ap-saugos reikalavimais, naudojant vikšrines transporto priemones. Itin daug dėmesio kreipiama į praktinius mokymus, kurie su-daro 75 val., iš jų 35 val. – šarvuočio M113 vairavimo trasoje.

Perspektyvos ir iššūkiai

Kursus organizuoja ĮfK ekspertas, vie-nas pirmųjų Lietuvoje paruoštų instruk-

torių, dabar jau vyr. srž. Saulius Laisonas, o juos vesti kaskart skiriami instrukto-riai iš Sausumos pajėgų. Per kursus ka-riai įgauna įgūdžių, reikalingų jų toles-nėje tarnyboje tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Atsižvelgiant į karių patirtį ir į išmoktas pamokas, trasa ir mokomoji medžiaga nuolatos tvarkoma ir tobuli-nama. Nors nuo šarvuočių M113 vairuo-tojų rengimo pradžios parengtų vairuo-tojų skaičius seniai viršijo tūkstantį, o tai gerokai daugiau nei turima šarvuočių, kursų poreikis nesumažėjo. Priešingai – dažnai tenka organizuoti ir neplanuotus mokymus. Pasak kursus organizuojančio ir vedančio eksperto, į juos atvykstantys kariai yra motyvuoti, todėl didžiausias iššūkis – sudominti kursų teorinės dalies klausytojus, nes prasidėjus praktinėms pamokoms, laikas lekia itin greitai. Ka-riai tobulėja kaip vairuotojai, gebantys valdyti šarvuotį įvairiomis sąlygomis, ir kiekvienas žino, kad atėjus laikui, jiems reikės atlikti instruktoriaus pareigas ir vesti mokymus kolegoms, o tai yra vie-nas didžiausių iššūkių, nes ne kiekvienas karys gali būti instruktorius.

Pradėjus organizuoti kursus Mokymo centre, vienu metu pasiekiami du tikslai: pirma, klausytojams pateikiama informa-cija yra pati naujausia ir patikrinta; antra, kariai, atvykstantys į kursus, išmokomi perduoti žinias jaunajai kartai ir tobulėja kaip instruktoriai.

Vyr.

srž.

S. L

aiso

no, v

rš. D

. Miš

eiko

s ir

J. Lu

kšos

mok

ymo

cent

ro a

rchy

vo n

uotr

.

Kovo 18–balandžio 5 d. Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre vyko šarvuočio M113 vairuotojų kursai. Visi 24 kursų klausytojai (dauguma – iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono) sėkmingai išlaikė baigiamąjį egzaminą.

Per kursus kariai įgyja profesinių įgūdžių, reikalingų jų tolesnėje tarnyboje tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų.

2013

m. N

r. 4

Dainavos partizanų apygardos

vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (viduryje), Dainavos partizanų apygardos

Visuomeninės dalies viršininkas Mykolas Babrauskas-Audrūnas, Vaišvilkas

(kairėje) ir šios apygardos Šarūno rinktinės vadas Juozas Gegužis-

Diemedis (dešinėje). Fotografuota

1949 m. vasarą per Šarūno rinktinės vizitaciją. Visi trys - Alytaus

gimnazijos auklėtiniai.

30 Kario akiratyje

Karininkų dvasios branduolio įkūrimasŽvilgtelėkime į Lietuvos karininkų gyve-

nimą tarpukario metais: kariuomenė su-darė iš tiesų gausų visuomenės sluoksnį, galėjo didžiuotis nuveiktais darbais, kurių svarbiausias – 1918–1923 m. Lietuvos ne-priklausomybės apgynimas ir įtvirtinimas. Be ypatingų nuopelnų šioje srityje, Lie-tuvos karininkijai buvo skirtas dar vienas uždavinys – šie daugiausia iš liaudies kilę žmonės turėjo užpildyti šviesuomenės ir inteligentijos nišą, todėl iškilo būtinybė įprasminti šios visuomenės dalies svarbą. Nutarta iš pačių karininkų lėšų pastatyti reprezentacinius rūmus. o kol rūmai iškils, – tai įvyks 1935–1937 m. Kaune, – 1919 m. liepos 23 d. įsteigiamas Kauno įgulos ka-rių klubas. 1924 m. balandžio 30 d. Krašto apsaugos ministro įsakymu klubas buvo pavadintas Lietuvos karininkų ramove.

spindesys ir skurdas

L i j a n a C i b u l s k i e n ė

Nors Vilniaus karininkų ramovė

mini savo dvidešimtmetį, iš tiesų jos istorijos

ištakos siekia tarpukario laikus, kai

džiaugsmą dėl jos įkūrimo labai greitai

pakeitė didžiulis nusivylimas ir neviltis

dėl skaudžių mūsų tautai įvykių – ką tik atgautos sostinės ir nepriklausomybės

praradimo.

Šio originalaus lietuviško pavadinimo au-torius yra Jonas Jablonskis: „Visi Lietuvos karininkai, einą didžias savo darbo parei-gas tėvynei, sudaro paties to darbo ir savo reikalui vieną tvirtą dvasios šeimą – drau-govę. Tos šeimos – draugovės branduoliu, tarp ko kita, yra dabar Lietuvos karininkų klubas. Tame savo branduolyje karo darbo draugams turi būti ramu, malonu, jauku; čia mes, to darbo draugai, turime rasti vi-suomet ir savo poilsio ramybės vietą, ku-rioje gali ir turi tvirtėti, augti, rimtėti mūsų karo dvasia; tame ramiame savo poilsio ir pramogos branduolyje mes turime pa-lengva ir auklėti save – eiti vis geryn toles-niam Lietuvos gyvenimui. Kalbant apie tą mūsų dvasios branduolį, karininkams sto-vi akivaizdoje dažnai ir šventoji mūsų se-novės prieglauda, vadinta Ramove ar Ro-move, Ruomuva...“ Ramovės tikslas buvo suburti kariškius „į vieną šeimą, stiprinti jų karinę ir tautinę dvasią, puoselėti karo

ir bendrąjį mokslą, švietimą, sportą...“. Ra-movę valdė 15-os  seniūnų taryba, o pir-masis jos pirmininkas  buvo gen. Vladas Nagius-Nagevičius.

Kol pati idėja, pavadinta ramove, sky-nėsi kelią laikinojoje sostinėje, Vilniuje šeimininkavo okupantai lenkai...

Ramoves.

Tarpukariu Ramovę valdė Seniūnų taryba, į kurios sudėtį įėjo iškiliausi ir labiausiai nusipelnę Lietuvai karininkai.

2013 m. Nr. 4 31

Mūsų kariuomenei tik įžengus į Gedi-mino miestą, pradėta rūpintis karininkų ramovės įsteigimu. Tarpininkaujant Vil-niaus rinktinės vadui, 1939 m. lapkričio pabaigoje Krašto apsaugos ministras brigados gen. Kazys Musteikis įsakė Lie-tuvos karininkų ramovei perimti buvusį lenkų karininkų kazino pastatą Gedimi-no 13 (dabar – centrinis knygynas, – aut. past.) ir jame įkurti Ramovę. Jau gruodžio pradžioje duris atvėrė būtiniausios įstai-gos – karininkų valgykla ir bendrabutis. 1940 m. sausio 16 d. Ministrų taryba nuta-rė šį ir gretimai esantį gyvenamųjų butų pastatą perduoti administruoti ir eksplo-atuoti Lietuvos karininkų ramovei, kuri be reprezentacinių rūmų Kaune ir pastato Palangoje praturtėjo dar dviem dideliais pastatais Vilniuje. Beje, anų dienų aktua-lijos labai panašios į mūsų – Lietuvos kari-ninkų ramovės pirmininko brigados gen. Antano Gustaičio pranešime, perskaity-tame visuotiniame ramovės susirinkime, atsispindi nuogąstavimas, kad toks dide-lis turtas yra visiškai nepelningas ir rūpi-namasi, kad einamaisiais metais bendros Vilniaus skyriaus paprastosios išlaidos – 5700 litų – prašoks bendrąsias Vilniaus

skyriaus pajamas. „Kadangi bet koks Ra-movės deficitas dengiamas iš mūsų visų kišenės, valdomiesiems organams teko labai ir labai atsargiai spręsti pagrindinio Vilniaus Ramovės pajamų šaltinio ribas, t. y. nustatyti gyvenamųjų butų nuomos mokestį, dėl kurio daugelis tuose butuose gyvenančių karininkų yra išreiškę nepasi-tenkinimą ir reikalavimą jį sumažinti net 30 proc., ko jokiais sumetimais nebūtų galima pateisinti“, – pabrėžė pirmininkas.

Lietuvos karininkų ramovės metinis su-sirinkimas buvo labai reikšmingas įvykis

kariuomenės gyveni-me. Jų svarba ir išskir-tinumas atsispindi pro-tokoluose. Štai 1940 m. balandžio 7 ir 8 dieno-mis pirmąkart Vilniuje, karininkų ramovės rū-muose, įvykusio posė-džio aprašyme pateik-tas prezidiumo sąrašas: Ministras pirmininkas Antanas Merkys, Kraš-to apsaugos ministras Kazys Musteikis, Susi-siekimo ministras Jo-nas Masiliūnas, Vilniaus miesto burmistras Konstantinas Stašys, l.  e. vado pavaduotojo pareigas divizijos gen. Vincas Vitkauskas ir kiti. Susirinkimas pra-sidėjo pamaldomis Šv. Jonų bažnyčioje, tęsėsi iškilmingame posėdyje Ramovėje, vakare visi dalyvavo vėliavos nu-leidimo ant Gedimino kalno iškilmėse.

Atsisakyta svetimų lietuvio dvasiai aspiracijų į didybę

Atgauto Vilniaus ramovei reikėjo re-monto, baldų, tačiau pirmiausia visiems užkliuvo dekoruotos sienos. Buvęs len-kų karininkų kazino pastatas puikavosi puošniomis dekoracijomis ir paveikslais, kurie „...jau iš pirmo žvilgsnio jie kiekvie-nam lietuviui atrodo svetimi ir visiškai ne vietoje esą. Jų meninė vertė? Galbūt ir nemažai už juos zlotų sumokėta, bet... ar šie paveikslai, panaikinus lenkiškąsias emblemas, savo turiniu ir formomis tin-ka Lietuvos karininkų ramovei?“ (Iš vi-suotinio ramovės susirinkimo protokolo – aut. past.).

Taigi pirmiausia buvo sukviesta auto-ritetinga komisija – dailininkai Šimonis ir Zmuidzinavičius, Ušinskis, pulkininkai Gustaitis, Šklėrius, Šarauskas, inžinierius Landsbergis ir majoras Mikėnas. Komi-sija, nuodugniai apsvarsčiusi paveiks-lų meninę ir idėjinę vertę, nutarė, kad „visi paveikslai vaizduoją lenkiškąsias aspiracijas į didybę, atlikti paviršutiniš-kai, lietuvių dvasiai svetimi ir karininkų Ramovei netinkami“. Patalpos išdažytos kitais dažais.

Perėmus pastatus, ramovės valdybai daug rūpesčių sudarė ir tarnautojų lenkų pakeitimas savais žmonėmis. Gana grei-tai čia tarnavo visi lietuviai, dauguma vil-niečiai. Patalpų nuomininkai – daugiausia lenkų krautuvės – teismo sprendimu taip pat buvo iškraustyti. Pažymėtina, kad vis-kas buvo padaryta labai greitai – ramo-vės poreikis atgautoje sostinėje buvo iš tiesų labai didelis, todėl ir skubėta, kad karininkai turėtų savo vietą.

Paskatintas įtakingų kariuomenės asmenų, tarp kurių buvo ir Vaclovas Biržiška, kapitonas Vladas Braziulevičius 1919 m. lapkričio 18 d. įkūrė Karių dramos mėgėjų kuopelę.

Pirmasis Ramovės viršininkas

Jokūbas Dagys pasižymėjo subtiliu

humoro jausmu – nusifotografavo

prie abejotinos vertės freskos, kurią

Seniūnų taryba griežtai nurodė

uždažyti.

Ramoves.

Ramoves.

Ramoves

Ramoves.32 Kario akiratyje

Ne vien buičiai, bet ir sielai

Ramovių veikla tenkino ne vien buiti-nius kariškių poreikius – valgykla, vieš-butis ar gyvenamosios patalpos. Daug dėmesio skirta karininkų ir jų šeimų švie-timui. To meto karininkijai buvo labai svarbu turėti ir savo spaudą – metiniame susirinkime Vilniuje aktyviai diskutuota ir šia tema: „Vienas ryškiausių Ramovės kultūrinės veiklos pasireiškimų yra mūsų laikraštis „Kardas“, kurio metinės išlaidos siekia per keturiasdešimt tūkstančių litų, t.  y. šeštąją dalį visų paprastųjų ramo-vės išlaidų. Bet kadangi jo tiražas yra du tūkstančiai penkiasdešimt egzempliorių, nuostolis susidaro palyginti nežymus (šiais metais – 6935 litai 97 ct). Dėl „Kar-do“ turinio, o kartu ir dėl jo egzistavimo tenka girdėti įvairių nuomonių, bet vis tik savas organas mums yra būtinas. Jo turinio vertė priklauso nuo mūsų pačių, todėl ten-ka linkėti ir laukti, kad „Kardas“ susilauktų daugiau bendradarbių iš vyresniųjų karinin-kų tarpo ir savo turiniu užkariautų ne tik kari-ninkų, bet ir inteligen-tijos visuomenės sim-patiją.“ (Iš gen. A. Gustaičio pranešimo.)

Lietuvos karininkų ramovės kultūrinė-je veikloje svarbią vietą užėmė paskaitų organizavimas karininkams: archyvuose gausu žymų apie tai, kaip ramovėse ir įgulose besilankantys prelegentai švie-tė tokiomis temomis: inž. Landsbergis – „Vilnius ir jo meninės vertybės“, mjr. Jan-čius – „Motomechanizuotų dalių veikla vokiečių-lenkų kare“, plk. dr. Lesauskis – „Prieššarviniai ginklai ir jų panaudojimas“ ir kt. Paskaitoms temos buvo parenka-mos kiek galima įvairesnės ir aktualesnės.

Ramovėse buvo organizuojami ir sve-timų kalbų kursai karininkams. Ramovės įsipareigodavo atlyginti lektoriams, suteik-davo patalpas ir reikalingiausias mokymo-si priemones, o už visa tai kiekvienas klau-sytojas mokėdavo po 10 litų per mėnesį.

Tarpukario karininkams buvo labai svar-bi labdaros ir paramos idėja – Lietuvos ka-rininkų ramovė daug lėšų aukojo kitoms organizacijoms, pavyzdžiui, į 1940 m. są-

teatro aktorius J. Dagys buvo puikus ra-movės viršininkas – būtent jo ir jo sūnų dėka mus pasiekė tarpukario archyvai, kuriuos šeima, rizikuodama nukentėti, slėpė per visą sovietinį laikotarpį.

1940-aisiais Jokūbui Dagiui teko sunki užduotis perduoti Raudonosios armijos 29 šaulių teritoriniam korpusui Lietuvos ka-rininkų ramovės turtą. Beje, akto lietuvių kalba užkariautojai taip ir nepasirašė, tik egzempliorių rusų kalba. Visas turtas, per-duotas sovietų kariuomenei, buvo tvar-kingai užpajamuotas ir sutvarkytas, netgi skolininkų ir skolų sąrašas pridėtas – atlikta taip, kaip buvo įpratę Lietuvos karininkai.

Pradžia priminė avantiūrą

1991-aisiais, kai atkurta Lietuvos vals-tybė skaičiavo vos vienų metų sukaktį, kartu su atkuriamos kariuomenės institu-cijomis rūpinamasi ir ramovėmis. Vilniaus karininkų ramovė tapo paskutiniu basti-onu, kuris grąžintas Lietuvos kariuome-nei. 1993 m. gegužės 13 d. pirmą kartą į jį įžengė Lietuvos kariai.

Skirtingai nei Kauno ir Palangos ramo-vės, kurios įsikūrė istoriniuose atgautuose pastatuose, Vilniaus karininkų ramovei nu-matytas pastatas – sovietų karininkų na-mai – anaiptol nežadino kūrybinių minčių ir pernelyg skaudžiai priminė praeitį. Šis šleifas, deja, ramovę lydi iki šių dienų. Pir-muoju viršininku paskiriamas mjr. Henrikas Narščius: „Tarpukariu mano pareigos būtų

matą įtraukta ir 1000 litų suma tuberkulio-zės draugijai. Taip pat susirinkimas pritarė, kad aušrininkas Martynas Jankus būtų pa-kviestas vasaroti skiriant visišką ramovės išlaikymą. 1924-aisiais karininkai, patys skurdžiai versdamiesi, skyrė lėšų Jono Ba-sanavičius gydymui – dėkingas mūsų tau-tos patriarchas parašė padėkos laišką Lie-tuvos kariuomenės karininkams, kuriame jis pripažįsta buvęs nustebintas ypatingu rūpesčiu ir vaišingumu jam, pasenusiam Lietuvos darbuotojui, mažos vertės ir ne-naudingam, nemoderniškam žmogui.

Pirmuoju Vilniaus ramovės viršininku paskirtas mjr. Jokūbas Dagys, šviesus ir atsidėjęs Lietuvai žmogus, daug nuvei-kęs krašto kultūros labui. J. Dagys karo mokslus studijavo carinėje Rusijoje – to-kie karininkai Lietuvoje buvo laikomi itin išsilavinusiais ir inteligentiškais, todėl šiam žmogui patikėti ramovės vairą buvo logiškas ir protingas žingsnis. Aktyvus kultūros veikėjas, organizatorius, Karių

„Aido“ kolektyvas – vienas iš nedaugelio vyrų chorų Lietuvoje.

Folkloro ansamblis „Vilnelė“ garbingai atstovauja kariuomenei ne vien Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose festivaliuose.

Ramoves.

Ramoves.

Ramoves.

Ramoves.

vadinamos kukliau – ramovės šeimininkas, bet tebūnie „viršininkas“. Tarnyba ramovė-je prasidėjo pokalbiu tuometinio ministro Audriaus Butkevičiaus kabinete: „Siūlau tau perimti pastatą, gausi šiek tiek algos, dar vieną karininką, daugiau nieko nega-liu duoti, užsidirbsite patys. Atsakyti reikia tuoj pat.“ Sutikau, užsidirbom, išgyvenom. Nesiryžčiau to pakartoti, neužtektų nei jėgų, nei energijos. o išgyvenom todėl, kad su manimi dirbo geriausi žmonės: ra-movėje dirbo geriausia Vilniuje valytoja, geriausios Lietuvoje šeimininkė ir buhal-terė, geriausias kariuomenėje ūkvedys ir, svarbiausia, talentingiausi meno žmonės.“

Dvasią kuria ne pastatai, o žmonės, to-dėl ši mintis tapo pagrindiniu stimulu su-burti krašto apsaugos sistemos žmones po vienu stogu. Ramovėje susikuria pir-mieji meno kolektyvai – tautinių šokių ansamblis „Neris“, kuriam vadovavo Ni-jolė ir Levas Ritvai. Įdomu tai, kad kolek-tyvo atstovai pirmieji perėmė ramovės apsaugą. Susibūrė vyrų choras „Aidas“, kurio vadovas – legendinis profesorius Algimantas Lopas. Iš Vilniaus universiteto „Kiemo“ teatro į ramovę viršininko pava-duotoju kultūrai pakviečiamas režisierius Gaudentas Aukštikalnis, kuris padėjo pa-matus ramovės vizijos kūrimui ir įgyvendi-nimui. Į gausų menininkų būrį įsiliejo ir kiti kolektyvai – folkloro ansamblis „Vilnelė“, vokalinis moterų ansamblis „Neris“.

Uždraustas karininkų suvažiavimas

Užverda aktyvios diskusijos, kokie tu-rėtų būti karininkų namai, svarstoma ra-

movių misija – iš pradžių siūlyta atkur-ti tarpukario modelį, tačiau pasikeitęs laikotarpis diktavo savo taisykles – var-gu ar atsiras galimybė kariškiams, kurių atlyginimai nepriminė prieškario laikų, išlaikyti savo klubą ir jo veiklą iš asme-ninių lėšų. Sovietinės kariuomenės tra-dicijos, kai karininkas ateina į ramovę tik praleisti laisvalaikio, ilgainiui buvo atmestos.

Iš pradžių Vilniaus ramovei suteiktas ūkiskaitinės organizacijos statusas padė-jo išgyventi, tačiau ateityje buvo būtina apmąstyti kitus variantus. 1993-iaisiais netgi įkurtos Seniūnų tarybos, bandyta suburti karininkų organizaciją, svarsty-ta, kad šeimininkas turėtų būti karinin-kas, kad jis spręstų, ko reikia ramovei. Tačiau suvažiavimas taip ir neįvyko, buvo atšauktas – kai kam pasirodė, kad tokios mintys labai jau kvepia karininkų profesinės sąjungos įkūrimu, išsigąsta, kad karininkija neturi teisės priimti ko-lektyvinių sprendimų, tačiau Vilniaus ra-movės viršininko pavaduotojas kultūrai G. Aukštikalnis mano kitaip: „Tikriausiai tai mums ir pakišo koją vėlesniais me-tais, nes nebuvo iki galo išdiskutuota, kas ta ramovė ir kokia ji turėtų būti.“

Absurdu dvelkiančių minčių būta ir daugiau – svarstymus ramovėje įkurti karininkų klubą nutraukė nerimas, kad čia juk karininkai kalbėsis apie... darbą, o iš to vėl kas nors gali kilti. 1999-aisiais ra-movę perėmė Krašto apsaugos ministeri-ja ir svarstymai baigėsi, tačiau naujos pra-džios taip pat nebuvo: kiekvienas dalinys įkūrė savo ramoves, todėl tai atsiliepė centrinėms ramovėms. „Galbūt perėję į sistemą, mes praradome galimybę turėti

savo išlaikomą ramovę ir ją kurti patys“, – mintimis dalijosi G. Aukštikalnis.

Ramovei trūksta koncepcijos

Šiuo metu ramovei vadovaujantis atsargos plk. Rimantas Gasparavičius pri-pažįsta: „Didžiausia bėda – iki šiol nėra aiškios koncepcijos, kokia turėtų būti ra-movė, kuria kryptimi ji turėtų dirbti.“

2012 m. kariuomenės vadas įsteigė dar-bo grupę, į kurią įeina visų pajėgų štabų viršininkai ir tikimasi sulaukti jų pasiūlymų – kariuomenė turi pasakyti, ko ji iš ramo-vės nori. „Vilniaus įguloje buvome susitikę su dalinių vadais ir diskutavome apie tai, – pasakojo Ramovės viršininkas. – Sulau-kėme kai kurių atsakymų, džiugu, kad pro-cesas vyksta, veikla aktyvėja, kai kurie da-liniai pradeda savo renginius organizuoti pas mus, jiems suteikiamos patalpos, ren-giami koncertai. Pratinamasi prie tos min-ties, kad ramovė kaip struktūra turėtų būti viena, kuri galėtų tvarkytis pati, su atski-rais pastatais įvairiuose miestuose. Viena ramovė – tai idėja.“ Atsargos pulkininkas pripažįsta, kad, nors ir su šleifu, Vilniaus ramovė yra geroje vietoje centre, erdvės yra geros ir patogios, o dvasia atsiranda, jei žmogus pradeda veikti: „Mūsų misija – būti reikalingiems.“ Jis prisipažįsta sunkiai įsivaizduojantis ramovę po dešimtmečio: „Nors nepopuliaru šiandien kalbėti apie pinigus, be patalpų atnaujinimo iš tiesų nieko gero, – sakė jis. – Ramovėje turi būti daug laisvalaikio praleidimo būdų, tarp jų ir vaikams, kavinė, daugelis kitų vietų, ku-rios turi būti sutvarkytos.“

2013 m. Nr. 4 33

Nuo

trau

kos

iš V

ilnia

us k

arin

inkų

ram

ovės

arc

hyvo

34 Kario akiratyje

Partizanų fotografijos – karo fotografijos

Mūsų pakalbintas fotomenininkas S. Žvirgždas buvo atviras: „Man, fotografui profesionalui, tyrinėti fotografijos istoriją yra ne tik malonus hobis, bet ir prasmin-gas darbas. Kaip enkavėdistai nužudytus, sušaudytus partizanus guldė gatvėje, aš pats tiesiogiai mačiau. Man tada buvo ketveri metai. Mačiau tuos vaizdus gim-tinėje, Balbieriškio miestelyje. Nukankin-tuosius guldydavo prie bažnyčios tvoros, arčiau gatvės... Apie partizanus girdėjau daug pasakojimų, o vėliau, jaunystėje, ketverius metus ir aš buvau tremtinys Mordovijos lageriuose. Ten susipažinau su gyvais partizanais, jie man papasakojo daug įdomių dalykų. Tuo metu aš buvau fotografas mėgėjas. Sovietiniais metais

Partizanų karo fotografijos liudijimaifotografija – įspūdingas laiko liudijimas. Informacijos šaltinis tiems, norintiems įsivaizduoti ir vertinti epochą, kurioje gyveno žmonės, patyrę ir išgyvenę neeilinius laiko sukrėtimus bei išbandymus. fotografija – tiesos atvaizdas.Prieš gerą dešimtmetį Skirmantas Valiulis ir Stanislovas Žvirgždas, beplušėdami fotografijos baruose, iš straipsnių bei recenzijų spaudoje sukūrė ir išleido du fotografijos istorijos tomus „fotografijos slėpiniai“. Autoriai straipsnyje „fotografija nelaisvėje“ (okupacija, tremtys, pasipriešinimas) išskiria fotografijos istorijos potyrį – partizaninio karo fotografiją. Ilgą laiką mes beveik nieko nežinojome apie šį fotografijų klodą. Ilgus dešimtmečius šios fotografijos gulėjo paslapties tamsoje, o šiandien jos mums pasakoja apie faktus, kurie amžinai liks gyvi mūsų atmintyje. Ką mums šiandien liudija partizanų karo fotografija?

J u o z a s Po c i u s

2013 m. Nr. 4 35

apie partizanų karo fotografiją ir kalbos negalėjo būti. Apie partizaninį karą žino-jau iš mamos. Mano dėdė – žuvęs parti-zanas. Mūsų šeimoje dažnai apie tai buvo kalbama.

Kada jūs atkreipėte išskirtinį dėmesį partizanų karo fotografijai?

Atviras, viešas domėjimasis partiza-nų karo fotografija atsirado tik Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę. Mano žmona fotografė. Ji labai gerai daro reprodukci-jas. Mūsų fotografijos dirbtuvės buvo T. Kosciuškos gatvėje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro muziejaus darbuotojai iš bylų atnešdavo nuotraukų, kurias reikėdavo reprodukuo-ti. Taip aš pradėjau dėmesingiau domėtis šio žanro fotografija.

Ar nebuvo rizikinga partizanams foto-grafuotis? Juk nuotraukos galėjo būti įti-kinamos liudytojos prieš juos pačius?

Reikia pasakyti, kad ne visi partizanai aktyviai fotografavosi. Jie žinojo, kad tos nuotraukos gali vienokiu ar kitokiu būdu atsidurti enkavėdistų rankose. Ir taip jie gali būti lengvai bei greitai susekami.

Bet, nežiūrint į tai, jie patys fotografavo-si šventai tikėdami, kad tos nuotraukos kada nors paliudys mums apie jų garbin-gas kovas už mūsų Tėvynės laisvę. Taip ir atsitiko. Maždaug nuo 1947 m. prasidėjo, galima sakyti, masiškas partizanų foto-grafavimasis. Tose fotografijos matome ir partizanų vadus, ir eilinius karius. foto-grafijose jie demonstruoja ginklus, savo aprangą... Daugiausia – tai grupinės nuo-traukos. Kitas nuotraukas galima pava-dinti žanrinėmis: grupė partizanų žygyje eina per lauką, taikosi į priešą, vaizduoja susišaudymą... Vyksta mokymai, apdova-nojimai... Kitose nuotraukose – būrio su-sirinkimas, kažkas rašo mašinėle, kiti valo ginklus... Arba kas šiaip, po du ar tris, po-zuoja fotografui.

Juk tų nuotraukų šiandien nepavadinsi meninėmis?

Jos dokumentinės. Tikros. fotografijos, kuriose užfiksuotas pats faktas, to fakto dalyviai, žmonės. Tos fotografijos tarsi skirtos atminimui jų artimiesiems. Tų fo-tografijų išliekamoji vertė – fotografija mūsų atminimui. Dažniau fotografuo-davo kažkas iš jų. Jiems fotografavimas buvo kaip laisvalaikio užsiėmimas. Pa-sitaiko nuotraukų, kuriose matyti, kaip vienas fotografas fotografuoja kitą foto-grafuojantį. Paskui negatyvus, juosteles, matyt, per ryšininkus, nugabendavo į miestelį fotografams, kurie viską išryškin-davo ir padarydavo tas nuotraukas. Tik retkarčiais pas partizanus atvykdavo fo-tografas profesionalas.

36

Kodėl mes galvojame, kad partizanų fotografijos – karo fotografijos?

Žinant, kokia buvo iškreipta sovietinė propaganda apie partizanus, šiandien mums aišku, kad tą iškreiptą propagandą demaskavo būtent ši fotografija. Partiza-nai veikė kaip reguliari Lietuvos kariuo-menė. Ir būtent tos fotografijos mums liudija apie mūsų tautos ginkluotą pa-sipriešinimą, partizaninį karą. Tai buvo tikras partizaninis karas. Trys ar keturios rusų divizijos kariavo su mūsų partiza-nais, kurie turėjo savo statutą, aprangą, skiriamuosius ženklus, apdovanojimus. Buvo ta pati gerai organizuota karinė struktūra. Partizanai buvo tikrieji kovoto-jai, kurie ant Tėvynės aukuro aukojo savo gyvybes.

Ar dokumentinė fotografija visada at-spindi nesumeluotą tiesą?

Žinoma, kalbant apie dokumentinę fotografiją, kartais ne visada galima konstatuoti, kad ji yra dokumenti-nė. Tarp vadinamosios dokumentinės fotografijos pasitaiko ir falsifikatų, ko-liažų... Gal ryškiausias toks pavyzdys – amerikiečių fotografo Roberto Kapos nuotrauka iš Vietnamo karo „Ispanų

respublikono žūtis“. Toje nuotrau-

koje matome: leidžian-tis šlaitu, karys lyg pa-kirstas kulkos, atsilošęs

krinta, o jam iš rankų krinta jo šautuvas. Nuotrauka labai įtikinama. Bet vėliau, kai skaitai jo prisiminimų dienoraščius, kur greta atspausdinti tos juostelės nega-tyvo kontaktai, aiškiai matyti ir kitas ka-dras, kaip tas karys keliasi, šluostosi kel-nes... Pasirodo, jis buvo tik paslydęs ant karvės mėšlo krūvelės ir, paprasčiausiai neišlaikęs pusiausvyros, griuvo. NKVD ir KGB fotografijose dažnai naudojosi savo falsifikatais. Bet tai – kita tema.

36 Kario akiratyje

Kokia fotografavimo technika naudo-josi partizaninio karo fotografai?

Tai buvo Kodak, agfa, Sesikondas, 6 x 6 ir 6 x 9 formato kadrai. Nuotraukos iš ne-gatyvo ant popieriaus spaudžiamos tai-kant kontakto būdą. Dar buvo rusiškas Fotokor 9 x 12. Dažniausiai buvo naudoja-mi vokiški fotoaparatai. Po karo liko daug chemijos ir medžiagų, fotoaparatus daug kas įsigijo iš vokiečių kariuomenės mai-nais už kitas prekes.

◆ ◆ ◆Gaila, kad dabar daug partizanų karo

fotografų vardai liko nežinomi. Niekas nebeprisimena jų pavardžių. Na, yra ži-noma gal dešimties ar penkiolikos tokių fotografų pavardės. o kitų nuotraukų au-toriai nežinomi.

Fotografija nelaisvėjeS. Valiulis ir S. Žvirgždas „fotografi-

jos slėpiniai“ antrame tome konstatuo-ja: „...1944 m. liepą prasidėjus Lietuvos reokupacijai, krašte kilo partizaninis judėjimas, kuris tęsėsi iki 1953 m. Pasi-priešinimas tęsėsi ir vėliau, nes pavieniai partizanai ir jų grupelės vis dar kovojo:

1965 m. žuvo Antanas Kraujalis, o 1988 m. mirė Stasys Guiga.

...Partizanams, matyt, buvo labai svar-

bu išlikti bent nuotraukose ir kada nors būsimoms kartoms priminti savo kovą ir žūtį. Tokios nuotraukos ir kiti dokumentai būdavo sudedami į bidonus ir užkasami tik nedaugeliui žinomose vietose ar kur kitur slepiami. Dabar dalis tų paslėptų nuotraukų jau išvydo dienos šviesą. Pane-vėžietis Žaliosios girios partizanas Anta-nas Žygas fotografavo plačiajuosčiu agfa fotoaparatu ir paliko apie 50 negatyvų ir nuotraukų. Kitas fotografas ir partizanų ryšininkas Kazys Juknevičius, veikęs Ku-piškio apylinkėse, fotografavo rusišku Fo-tokor aparatu. Jo unikaliose nuotraukose, kurios buvo slepiamos Šepetos durpių fabrike (išliko kelios dešimtys nuotrau-kų ir negatyvų), užfiksuoti 1945–1953 m. Aukštaitijos partizanų šiokiadieniai. Dar ir dabar daugelio partizanų fotografi-jų autorių pavardžių nežinome. Galime paminėti tik vieną kitą: Vytautą Gavėną-Vampyrą, fotografavusį Tauro apygardos partizanus, Antaną Kraujalį-Siaubūną, tu-rėjusį fotoaparatą agfa, ir kt. Paminėtinas

ir partizanų ryšininkas bei fotogra-fas Kazimieras Giedraitis,

kuriam juostas ryškinda-vo žinomas kino ope-ratorius ir fotografas Algimantas Mockus.

Laisvės kovų da-lyvis Pranas Aidukas savo atsiminimuose

„Ilga kelionė namo“ rašo, kad 1946 m. legalizavęsis tal-kino partizanams:

parūpindavo foto-grafinių medžiagų, dary-

davo nuotraukas. „Ryšiai su partizanais nenutrūko: buvau pagrindinis foto-aparatų, elektros bateri-jų bei filmavimo juostų tiekėjas. fotonuotraukas darydavome dviese su gerokai vyresniu už mane

vyru iš Miliūnų kaimo Vla-du Zaluba. Jis jau prieš karą

buvo fotografas. Juostas parti-zanai perduodavo man, o aš eidavau

pas V. Zalubą ir abu darydavome nuo-traukas. Žinoma, pirmiausia įsitikinda-

vome, ar aplinkiniuose kaimuose nėra kareivių ar stribų. V. Zaluba buvo jau atitarnavęs armijoje, gyveno su senyvo amžiaus tėvu. Mums darant nuotraukas, senukas eidavo sargybą, kad netikėtai nepasirodytų stribai. Padarę nuotraukas, juostelę sudegindavome.

Nuotraukose buvo užfiksuoti įvairūs susitikimai, taip pat išniekinti partizanų kūnai, sumesti ant gatvės grindinio. Nie-kaip nesupratau, kaip jie nufotografuo-davo, nes kūnai būdavo sumetami prie stribų būstinės. Matyt ir ten turėjo savų žmonių.“

Iš šių atsiminimų ryškėja įdomus faktas, kodėl tiek mažai turime laisvės kovų ne-gatyvų. Matyt, saugumo sumetimais juos dažnai sunaikindavo patys partizanai ar jiems talkinę žmonės... Kaip svarbu laiku mūsų laisvės troškimą paliudyti visam pasauliui. Ir kokį nepaprastą vaidmenį čia gali suvaidinti fotografija.“

2013 m. Nr. 4 37

Gen

ocid

o au

kų m

uzie

jaus

fond

ų nu

otr.

Kario akiratyje38

J u o z a s Po c i u s D a r i u s Va r a n a v i č i u s

LietuvaAmžini klausimai, kurie

rūpi kiekvienam valstybės piliečiui... Iš kur mes? Kas mes?

Kur mūsų šaknys? Kur mūsų kilmės šalis? Ar mes pajėgūs

aprėpti ir suprasti savo Tėvynės horizontus? Šiandien, kai

mūsų šalyje vienu svarbiausių vykstančio informacinio karo

aspektų tampa lietuviškos kilmės, mūsų kovų istorijos

bei identiteto kvestionavimas, minėtieji klausimai yra ypač

aktualūs.

Kariaunos formavimo ypatumai

Pagrindinės karinės karaliaus Mindau-go laikų pajėgos labai paprastos ir istori-jos šaltiniuose lengvai identifikuojamos. Tai  – kariauna, profesionalių karių rink-tinė. Dažnai išskiriama didžioji ir mažoji vado kariauna. Kaip teigia doc. dr. Artū-ras Dubonis, „didžioji – tai, galima pasa-kyti, visi vadui atsidavę ir kariauti galintys kariai, jei jis gali juos sutelkti, išmaitinti ir apdovanoti iš savo turtų ar grobio. Ma-žoji – tai nuolat vadą supę kariai, dažnai aukštakilmiai didikai su savo kariais, pa-tardavę vadui, formavę ne tik jo karines pajėgas, bet ir vykdę politinio, taktinio ir strateginio planavimo užduotis  – pata-rėjai, taryba, Mindaugo laikų šaltiniuose vadinami baronais.“

Kiekvienas didesnis Lietuvos kuni-gaikštis turėjo savas kariaunas, todėl Mindaugas į karą vesdavosi ne Lietuvos kariuomenę, bet, vaizdžiai tariant, sava-rankiškų kariaunų armadą. Kovinės to-kios armijos savybės – atskira problema. Šalia kariaunos egzistavo visų laisvųjų vyrų, liaudies, prievolė žygiuoti į karą, ginti kraštą, vadinamoji vytis. Tačiau for-muojantis lietuvių bajorų luomui, o ka-riaunai keičiantis į valdovo dvaro karines pajėgas, liaudies kariuomenės reikšmė menkėjo ir 1387 m. paverčiama prievole vyti į kraštą įsiveržusį priešą.

Doc. dr. A. Dubonis pažymi, kad ši kaita susijusi su Gediminaičių dinastijos įsivir-tinimu ir valdymu (nuo XIII a. pabaigos). XIV  a. karinių struktūrų stabilumas ir iš-tikimybė, pavaldumas, keičiantis didie-siems kunigaikščiams, nesikeisdavo, nes

Leita – leiciai –

Kas tie lietos vyrai, lietos medis? Kas ta lieta? Kaip ir visada, dairytis atsakymo reikia plačiojoje mūsų indoeuro-piečių šeimoje, tarp artimiausių giminių, kadaise

palikusių jas pagimdžiusios baltės-motinos lopšį, ir iškeliavusių gyventi savo gyvenimo, idant prakustų, išmoktų rašto ir kitų logos’iškų mandrybių. Ir štai – senųjų graikų žodis λ ε ι τ ο ν ρ γ ι α (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija). Tokios „leitourgijos“ buvo, pvz., savo pinigais išlaikyti chorą tragedijoje, paruošti karo veiksmams triremą ir t. t. Mus domina pirmoji šio sudėtinio žodžio dalis λ ε ι τ ο γ = λ η ι τ ο γ (lēiton, leito). Achajai šitaip savo ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavo-si, – „leito pritaneion“ (Her., 7,107) – „lietos“ pritanija, t. y. rinktinė atstovybė Atėnuose, savotiškas senatas, išrenkamas iš 50-ties senatorių tam tikram laikotarpiui, turėjusių visą vykdomąją valdžią (plg. Lietos vyrai, Lietos medis). Vėliau leiton vartojamas jau tiesiog valstybės, valdžios reikšme. Tad dėl mūsų lietos ryšio su valstybe, valdžia (taryba) abe-jonių neturėtų kilti. Matyt, lieta – pirminė socialinė-militarinė aglomeracija, tam tikra rinktinių vyrų, „karėj ir ūkėj sumanių“ taryba, turėjusi turbūt nuolatinę rinkimosi vietą – po lietos ąžuolu – aptarti bendriems reikalams – lietoms. Lieta ir bus buvęs tas pirminis pagrindas, l a ĩ t a s (laitas – plūktinė molio asla; krosnies pagrindas, padas – DLKŽ), būsimos Mindaugo valstybės provaizdis, matrica (plg. lietuvas – forma lieti), o kartu ir (fizikos terminu) – kristalizacijos centras. Lietų sankaupa (galūnės -uva ir -ija reiškia san-kaupą), sąjunga – L I E T U V A. Tad žodis Lietuva yra tam tikros valstybingumo formos, valstybės sinonimas.

„Dėl Lietuvos vardo kilmės“, savilaidos rinkinys ETHOS (baltų kultūra ir lietuviškoji savimonė), 1984, p. 132

kariuomenė formuota teritoriniu pagrindu. Visai kitaip buvo su vado asmens ir chariz-mos jėga formuojama kariauna. Pavaldumo santykiai joje grįsti keliais veiksniais: gi-minyste (ypač ver-tinta motinos linijos, svaininė), arba vasa-line ištikimybe. Lietu-vių tarmės, etninė kil-

mė objektyviai lengvino kariaunos susikalbėjimą ir

komplektavimą, bet nebuvo esminis ją vienijantis veiks-nys. Tačiau Lietuvos kariau-

noje buvo vertinami ir svetim-šaliai: Mindaugas, Traidenis rusus, prūsus, žiemgalius skir-

davo vadais.

Senoji mūsų vardo forma

Įrodyta, kad vardas Leita  – senoji Lie-tuvos vardo forma. Su priesaga jis virto Leituva, vėliau Lietuva (vardas jau turėjo funkcionuoti maždaug V  a.). Nors Leita neišliko, iš jos atsiradęs jai priklausančio žmogaus vardas leitis gyvas. Jį dar nau-doja latviai lietuvių tautai pavadinti, o iki XVI a. pirmosios pusės jis tam tikru as-pektu vartotas ir Lietuvoje.

Istorikas Karolis Zikaras pažymi, kad lietuvių karinis aktyvumas XIII a. pirmoje pusėje lėmė vidinę socialinę ir teritorinę stabilizaciją, ekspansinę plėtrą kaimynų žemėse, tarptautinio lietuvių autoriteto augimą  – visa tai vedė prie monarcho

valdžios atsiradimo, t. y. Mindaugo kara-lystės sukūrimo.

Doc. dr. A. Dubonis daugiau nei prieš dvidešimt metų prakalbo apie leičius. „Leičių problemą mokslinėje spaudo-je, „Lituanistica“ žurnale, paskelbiau 1990  m.,  – sako mokslų daktaras.  – Lie-tuvos valstybės istorijos archyve ieško-damas duomenų kitam darbui aptikau XVI  a. minimą valdovo teritorinę admi-nistracinę struktūrą Lietuvoje, vadinamą vardu Lietuva, t. y. Lietuvos vaitiją Anykš-čių valsčiuje. Kitu vardu vadinta Leičiais (dabar tai Laičiai, beje, ne vienas kaimas Lietuvoje). Teritorinė struktūra sena, nes XIV  a. pabaigoje ten minimas piliakal-nis Lietuva: Borchwal nomine Lettow. Tai-gi iškilo tam tikros etninės žodžio leičiai

konotacijos, žinomos latviams. Surinkus visus šaltinius paaiškėjo, kad tokių lie-tuvų ir leičių, kitur lietuvių, teritorinių ir administracinių vienetų XIII  a. pabaigo-je–XVI  a. pirmoje pusėje buvo daugiau: Žemaitijoje, Lietuvos paribiuose su rusų žemėmis ir Livonija (būtent Anykščių vietovėse); o atraminės Lietuvos žemės didžiojo kunigaikščio kiemuose (dvaruo-se) leičiai dirbo kaip tam tikras socialinis tarnybinių žmonių sluoksnis. Leičio arba leitiška tarnyba  – tai įvairios paslaugos valdovui: keliuose dvaruose jie vadinami žirgų šėrikais (augina savo ūkiuose kovos žirgus), kitur – kelio, karinės palydos ba-jorai, dažniausiai jie žemdirbiai. Drauge su kitais žmonėmis leičiai davė dėklą, bet lažo prievolės neturėjo. 1529 m. valdovo

2013 m. Nr. 4 39

nuostatuose Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarams lažo neinantiems valstiečiams įvedama dvy-likos dienų talkos (lažo) prievolė. Ją gavę, leičiai spar-čiai įsiliejo į valstietijos luomą.“

Leitiška tarnyba turėjo atsirasti maž-daug XIII a. viduryje, kai lietuvių žemėse plėtojosi monarcho valdžia, o per stei-giamus valdovo kiemus buvo vykdoma užvaldytų žemių integracija ar pasienio apsauga. Leičiai kūrė valdovo kiemus įvairiose žemėse ir ten gyveno, kaip save išmaitinantys kariai-žemdirbiai. Dėl to tapdavo centrinės valdžios įrankiais pe-riferijoje. Lietuvoje ir Žemaitijoje ilgai išliko teisinės-prievolinės-administraci-nės teritorijos, vadinamos Leičiai, Lietu-va, Lietavėnai (Lietava), lietuviai, litewskie, литва. Istorinė situacija, kai valdovo kie-mo pavadinimas sutampa su valstybės vardu, užfiksuota karaliaus Mindaugo dokumentuose: datum in Lettovia in curia nostra (1253  m.) „duota Lietuvoje, mūsų dvare“ ir rex Lettoviae „Lietuvos karalius“. Tiesa, šis datavimas komentuojamas ir kaip „duota Lietuvoje, kažkokiame val-dovo dvare“. Valdovo žirgų auginimas ir priežiūra – svarbus karinis leičių patarna-vimas, artinęs juos prie savo viešpaties.

Toliau pasakoja doc. dr. A.  Dubonis: „Duomenis apie leičius susirinkau iš di-džiojo kunigaikščio ūkio dokumentų, dovanojimų ir privilegijų bajorams ir Baž-nyčiai, teismų bylų, privačių dvarų inven-torių, kai kurių XIV–XV a. Vokiečių ordino kronikų. Daugumą medžiagos išsaugojo mūsų Lietuvos Metrika.

Norint suprasti Lietuvos valdžios plėto-jimo ir įtvirtinimo reikšmę, pirmiausia rei-kia pradėti nuo to, kad pirmojo Lietuvos monarcho įtaka už jo valdomų Lietuvos žemės ribų buvo plėtojama ne per jo pa-reigūnų sluoksnį – jis ims stiprėti tik XIV a. pradžioje, – bet per giminiš-kus arba klientūrinius santykius su vietos didikais, o šie bet kada galėjo išduoti, trupindami valstybės vieny-bę. Beje, tai ir vyko per Mindaugo nužu-dymo sąmokslą ir pomindauginės Lie-tuvos dalybas. Taigi, ankstyvoji valdžia užvaldomose, pajungiamose ir prijun-giamose teritorijose iš pradžių plėto-ta per asmeninius monarcho ir vietos didiko ryšius.“

„L eičiai – 1) XIII a. vidu-rio–XVI a. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo

kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoks-nis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo d. kunigaikščio tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuviškąja. XIII a. leičiai dažnai buvo kariai kolonistai. Jie patys save išlaikydavo, prie d. kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik susti-prėjus bajorijai, labiau išplėtojus LDK administraciją, leičių tarnyba valdovui tapo nebereikalinga. XVI a. 4–6 dešim-tmečiais leičiai greitai sunyko – paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis jų dar XIV a. tapo bajorais. 2) XIV–XVI a. istorinių šaltinių lietuvių etnonimas. Ma-noma, kad retkarčiais juo buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis (daugiskaita leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį (greta naujesnio lietu-vietis), iki šių dienų išlaikė latviai.“Algirdas Patackas, „Pastogės Lietuva“, Vilnius, „Ai-

dai“, 2011, p. 168, cit. pagal Dubonis A., „Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: Iš Lietuvos ankstyvųjų

valstybinių struktūrų praeities“, Vilnius, 1998

Leičiai – valdovo kariauna?Kas buvo, bet ar buvo, leita, sunku at-

sakyti, nes istorijos šaltiniuose duomenų apie ją nerasta. Lietuvos istorijos šaltiniai per leičius atskleidžia išnykusią Lietu-vos ir lietuvių vardo reikšmę ir išnykusią vartojimo sritį. Viskas glūdi socialiniuose santykiuose, mezgamuose tarp valdo-vo ir ypatingo jo pavaldinio, atliekančio jam svarbius patarnavimus. Ankstyvosios Lietuvos valstybės laikotarpiu leičiai tu-rėjo priklausyti valdovo kariaunai, labiau didžiajai. Kita vertus, leičių sociumas su-teikia metodinį instrumentą aiškinantis Lietuvos vardo kilmę: liudija, kad etni-nės Lietuvos vardo reikšmės buvo vėly-vesnės, susijusios su monarcho valdžios ir lietuvių tautos atsiradimu,  – pirminės bus kilusios iš socialinių funkcijų. Tikrai aišku yra ir tai, kad leičių buvimas kartu vienoje teritorijoje sukurdavo Lietuvos vardą. Leičiai iš dalies atskleidžia lietuvių etnogenezės aspektus: tauta  – socialinė vado bendrija, siejama su juo pirmiausia kariniais, ūkiniais ir kt. patarnavimais. To-dėl leičiai nebuvo kokia nors išnykstanti lietuvių gentis ar giminė. Jie buvo kariniai valdovo tarnybininkai, pavadinti, matyt, dar vartojamu lietuvių tarmėse ar vienoje tarmėje žodžiu iš socialinių santykių sri-

40 Kario akiratyje

ties su šaknimi leit-, kuris reiškė paslaugą, patarnavimą savo vadui – visa tai pavers-davo juos pranašesnius prieš kitų žmonių grupes. Šis žodis jau vieną kartą buvo davęs visos kilties vardą, o nuo XI a. pra-džios pavirtęs istorijos šaltiniams gerai pažįstama Lietuva.

Ką prarastume, išblukinę iš savo savi-monės šiuos svarbiausius mūsų istorinės savasties žodžius? Prarastume nei dau-giau, nei mažiau kaip Valstybę, kuriai at-kurti šitiek aukų sudėta.

Yra grėsmingų ženklų, kad lietuviško-ji savimonė pamažu grįžta, degraduoja į gentinį mąstymą, į savotišką traibaliz-mo, pražudžiusio Afrikos tautų valstybin-gumą, variantą. Juo labiau, kad pavojus leitiškosios, tautinės-pilietiškosios savi-monės ugdymui gresia jau ir iš kitos pu-sės  – iš negatyviojo, vis agresyvėjančio globalizmo, pasiryžusio išgyvendinti iš pasaulio žemėlapio tautines valstybes. Vienas svarbiausių atsparos būdų būtų ugdymas iš mažens auroje iš tokių esmi-nių mūsų žodžių, kaip rasa, roma, dora, lieta. Suliedinkime juos – ir gausime lie-tuviškumo kvintesenciją, o ateities ūka-nas nušvies, kelią parodys paparčio žiedo švytėjimas.

„Ukrainos Lietuva – Лeτaвa. Vietovardžių, surištų

su leitis, ieškota dabartinėje Lietuvoje bei Vakarų Gudijoje. Tačiau štai kelionių po Didžiają Lietuvą, po LDK metu (2004–2007 m.) pietryčių Ukrainoje, Podolėje, šalia Podolės Kameneco (Kamenec-Podilsk) aptikome miestelį Lietava. Netoliese yra ir Liatiči, ir Letičiv. Ką tai galėtų reikšti? Vargu ar tai baltizmai – Podolė, o ypač Podolės Kameneco apylinkės, yra pačiame baltiškojo arealo, baltiškojo ovalo pariby, o gal ir už jo ribų – čia tekančios upės priklauso daugiausia Dniestro baseinui, čia pat Moldavija, senovinė Va-lakija. Iš kur čia galėtų būti leičių pėdsakų? Atsakymą gali duoti garsiosios Podolės Ka-meneco pilies istorija. Tai – pati labiausiai (į pietvakarius) nuo dabartinės Lietuvos nu-tolusi didinga LDK pilis – niekada nesugriauta, stovinti kaip stovėjusi jau daugiau kaip 700 metų. Pagal legendą, o ir istorinius šaltinius, ją įkūrė keturi didžiojo kunigaikščio Gedimino vaikaičiai – Karijoto sūnūs, Karijotaičiai (Jurgis, Aleksandras, Teodoras ir Konstantinas). Mūšių su Aukso orda įkarštyje jie atjojo į šiuos kraštus ir aptiko idealią vietą piliai įkurti – Smotričiaus upės pasagos pavidalo vingį aukštais, daugiau kaip 25-ių metrų uolėtais krantais. Ir tarė – būti piliai čia! (Pagrindinė miesto gatvė yra pavadinta Karijotaičių vardu.) Per keliolika metų buvo pastatyta strateginė užkarda stepinių tautų – totorių, o vėliau ir turkų ekspansijai į Lenkiją, o ir į Europą. Mat Po-dolė buvo tarsi vieškelis, kuriuo nomadinės tautos puolė Vakarus. Ši užtvara susidėjo iš pilių sistemos – be atraminės Podolės Kameneco pilies, dar buvo pastatytos Skala Podilska, Čortkovo ir kitos. Šitai pasienio fortifikacinei sistemai aptarnauti reikėjo nemažos kariaunos, didelio patyrusių ir patikimų karių būrio – reikėjo leitjų. Sakoma, kad pilių, ypač pasienio, įgulos keisdavosi, tačiau, matyt, būdavo apgyven-dinamos ir vietoje – iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (galbūt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?). Dažnas tame krašte pavadinimas yra Zastava, Zastavna (užkarda). Niekur kitur Ukrainoje, apskritai LDK rytuose nerasime tokios L(i)et- vietovardžių sankaupos. Intrigą didina dar ir tai, kad šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka.“

Algirdas Patackas, „Lietuva, lieta, leitis“, „Naujasis Židinys-Aidai“, 2009/7, p. 272

2013 m. Nr. 4 41

Iliustracijos iš knygos „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“, Vilnius, Liedykla uAB „Alio“, 2013 m.

Žemutinė ir Aukštutinė pilys apie XIII a. vidurį, Vilnius, „Mindaugo katedra“, „Metalo forma“, pagal natūros tyrimais pagrįstą architektūros istoriko N. Kitkausko rekonstrukciją. Dailininko Antano Vaičekausko

piešinys. 3D maketai – Darius Galinis, Vilnius, 2009 m.

Visi, net ir miglotą supratimą apie šaudybą turintys žmonės, pritars, kad iššauti gali bet kas, – tik ne kiekvienam pavyks pataikyti...Esminis šaulio kompetencijos kriterijus – taiklumas. Tai įgūdis, kuriam įgyti reikia daug žinių ir treniruočių... Tačiau, net ir baigus specializuotus kursus, ne kiekvienam lemta sulaukti Robino Hudo ar Vilhelmo Telio šlovės.

Taiklūs išmanieji šaudmenys

D a r i u s S u t k u s

Karyba ir mokslas42

Projektas EXACTO: yra valdomosios

raketos ir artilerijos šaudmenys, tad

kodėl negali būti valdomųjų kulkų?

2013 m. Nr. 4 43

Kiekvienas gali tapti snaiperiu?

Gali būti, jog istorijos, pasakojamos apie legendinius šaulius, gerokai prisi-

dėjo prie plėtojamos minties, kad taiklumas – iš esmės ir Dievo do-

vana. Kalbant ne taip metafi-ziškai  – tai įgimto talento, tam tikrų asmeninių savybių ir spe-

cifinių charakterio bruožų visu-ma.

Vis dėlto šiuo metu legendas užgožia racionalus klausimas: ar galima taiklumą padaryti daugumai įgyjama savybe?

Tradiciškai mąstančiam žmogui toks klausimas gali pasirodyti keistas, nepri-imtinas ir net įžeidžiamas. Ar taiklaus šūvio „nacionalizavimas“ nereikštų, kad snaiperio talentą bei ilgas treniruotes jau galima tiesiog imti ir pakeisti technologi-jų siūlomomis galimybėmis? Ar gali būti, kad ypatingus klasikinius šaudybos pa-grindus išstumtų mikroprocesorių kuria-mi signalai?

Dabar į Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenę atėjęs naujokas snai-periu formaliai gali tapti mažiausiai per 21 savaitę – tai yra per 14-os savaičių ba-zinį kario rengimo ir 7-ių savaičių snaipe-

rio kursus. Jei pavyks. Bet kuriuo atveju kursantus ir instruktorius tuo metu reikia mokyti, maitinti, jiems mokėti atlygini-mą, suteikti pastogę ir socialines garan-tijas. Galiausiai net puikiam snaiperiui atsakingiausią akimirką gali nepavykti. o „mechaninė taiklumo pagunda“, be jokio žmogiškojo veiksnio ir ilgų laiko sąnaudų, atrodo labai didelė.

Balistika yra paremta griežtais fizikos dėsniais. Kiekvieno iššauto šaudmens trajektoriją galima išreikšti skaičių ir sim-bolių sekomis. Jos leidžia teoriškai suži-noti šūvio rezultatą pagal smulkiausius šaudmeniui įtaką darančius veiksnius. Modeliuojant virtualų šūvį, galima nu-matyti, kaip šaudmenį veiks oro tempe-ratūra, koks jo nukrypimas bus dėl suki-mosi aplink išilginę ašį (derivacija), ir pan. Tam skirtos šūvio paklaidų lentelės. Beje, kompiuteris dabar tai gali apskaičiuoti jau greičiau, nei kulka pasiekia taikinį.

Vis dėlto, pasidžiaugus mokslo laimėji-mais, į galvą ateina sena, kiek anekdotiška istorija.

Karinės katedros lektorius, aiškindamas studentams šaudybos iš sunkiojo kulkos-vaidžio ypatumus, sako: „...jei šaudoma iš judančio šarvuočio į kitą judantį šarvuotį, reikia atsižvelgti į abiejų transporto prie-

monių judėjimo greitį, kampus, atstumą, vėjo kryptį...“

Klausimas iš auditorijos: „O ar yra tokių žmonių, kurie gebėtų spėti praktiškai įver-tinti visus šiuos dalykus?..“

Lektorius: „Yra. Bet paprastai kariuome-nėje jie netarnauja...“

Raudonkepuraitė ir kiti ne pasakų personažai

Valdomieji šaudmenys? Iki Antrojo pa-saulinio karo patyręs artileristas būtų tik pasijuokęs iš fantasto, pateikusio tokią idėją. Svarbiausia – nusitaikyti!.. Tačiau įsi-bėgėję raketiniai tyrimai pakeitė tikrovę. Ko gero, didžiausias karo metų laimėjimas šioje srityje buvo vokiečių konstruktorių kūrinys. Nedidukė valdomoji prieštanki-nė raketa rotkäppchen (liet. raudonke-puraitė), kurią su operatoriaus valdymo pultu jungė plonytis tvirtas kabelis, per poligoninius bandymus pataikė į septy-nis taikinius iš dešimties. Bet ėjo pasku-tinis karo etapas ir kovos krikšto raudon-kepuraitė negavo. Dalį ką tik pagamintų raketų sąjungininkai aptiko sandėliuose Harce. Šis radinys paskatino kurti savas valdomųjų raketų modifikacijas. Nuo

44 Karyba ir mokslas

tada karo mokslas ir pramonė padarė di-delį šuolį, atsirado ne tik prieštankinės, bet ir priešlėktuvinės raketos, netgi nu-sitaikančiosios aviacinės bombos. Ypač tikslių šaudmenų, paremtų principu „iš-šauk ir pamiršk“, poreikis vis auga. Tai vie-na iš pagrindinių karo technologijų sričių.

Atrodo, niekas negali trukdyti sukurti ir valdomąją kulką. Savaime aišku, jog kovi-nės technikos naikinimo šaudmenys yra pakankamai dideli, kad į juos būtų galima „prikišti“ įvairiausios technikos: girosko-pų, palydovinės navigacijos, ryšio ar op-tinių įtaisų. Tačiau panašią įrangą įtaisyti gyvosios jėgos naikinimo šaudmenyse nėra taip paprasta net nanotechnologijų eroje...

Raketos kovinė galvutė  – tik ledkalnio viršūnė. Valdymo blokas ir kuro talpykla sudaro didesnę raketos tūrio dalį, bet bū-tent dėl jų ji gali pasiekti taikinį ir būti val-doma.

Kulka – ne raketa. Ji gauna parako dujų impulsą ir toliau skrieja iš inercijos. Taigi iškyla jos skrydžio stabilizavimo ir trajek-torijos valdymo klausimas.

Nedidelėje kulkoje galima įtaisyti kokį nors valdymo bloką, tačiau to nepakan-ka. Dar reikia jį apsaugoti nuo terminių ir mechaninių pažeidimų, sukurti kompak-tinį (net ne mini-, o mikro-) jo maitinimo šaltinį... Su tiek ir daugiau techninių iššū-kių susiduria konstruktoriai, ėmęsi teoriš-kai įmanomo, bet iki šiol dar nerealizuoto uždavinio. Kaip jiems sekasi?

Graižtvos – didžiausias kliuvinys?

1997 metais laboratorija „Adaptive Ae-rostructures Laboratory“ (angl. AAL) pa-skelbė įgyvendinanti valdomosios kulkos projektą. Gaminys, savotišku pavadini-mu BLAM (angl. Barrel Launched adap-tive Munition), buvo pritaikytas graiž-tviniam ginklo tipui. Savaime aišku, tai atėmė galimybę naudoti stabilizatorius. Šaudmuo valdytas remiantis gana išra-dingu sprendimu. Smailioji kulkos dalis

buvo paslanki! Į šonus ją judino pjezo-keraminiai strypeliai  – šie nuo elektros įtampos sutrumpėdavo arba pailgėdavo. Turint omenyje kulkos greitį, net dešim-toji laipsnio dalis turi įtakos trajektorijos pokyčiams. Sudėjus visą įrangą, įskaitant maitinimo šaltinį, šaudmens kalibras sie-kė 20 milimetrų. Tai aviacinės patrankėlės ar  – iš bėdos  – itin galingo antisnaiperi-nio ginklo kalibras. Neabejotina, įrangą būtų galima dar labiau sumažinti, tačiau atsirado didesnė su maža kulka susijusi problema. Tai kulkos sukimasis aplink iš-ilginę ašį. Tokiu atveju reikia itin greitai ir sinchroniškai keisti pjezoelementų ilgį, kad kulkos smaigalys nenukryptų nuo

norimos pusės, nepaisant kulkos sukimosi. Taigi pro-jektas keletą kartų keistas, ieškant tinkamo sprendi-mo. Pastarąjį sykį praneši-mų apie paskutinę BLAM versiją, pavadintą ScRE-AM, pasirodė maždaug apie 2004 metus.

Valdomosios kulkos koncepcija nėra mono-polis. Šią idėją ėmėsi įgy-

vendinti ir DARPA – viena didžiausių naujoviškų ginkluotės projektų plė-tojimo agentūrų. Pagal planą progra-ma, pavadinta EXAcTo (angl. Extre-me accuracy Tasked Ordnance), turėjo būti įgyvendinama dviem etapais. Pirmu etapu DARPA tyrė balistinius veiksnius, kūrė programas, mode-liuodama menamos kulkos valdymo galimybes. 2010 metais JAV gynybos ministerija buvo informuota, kad šis etapas baigtas. Antruoju EXAcTo įgyvendinimo etapu  – pasitelkus įmonės „Teledyne Scientific  & Ima-ging“ darbo grupę  – reikėjo sukurti 12,7  mm valdomąjį šaudmenį. Pro-

gramos vadybininkas L. Beameris įtaigiai pavaizdavo perspektyvinius tikslus, kaip pavyzdžiais remdamasis snaiperių kovi-nės patirties, įgytos Irake ir Afganistane, faktais. Valdomas šūvis esą turėtų paša-linti daugelį trikdžių, kaip antai: prasto matomumo, šoninio vėjo, taikinio judė-jimo...

Antruoju projekto etapu rožinės svajo-nės, atrodo, pradėjo sklaidytis. Iš pradžių kalbėta apie „iššauk ir užmiršk“ sistemos snaiperinį variantą, su kuriuo dirbtų vie-nas karys, o paskui prabilta apie tai, kad

Valdomieji šaudmenys? Iki Antrojo

pasaulinio karo patyręs artileristas būtų tik pasijuokęs iš fantasto, pateikusio tokią idėją. Svarbiausia – nusitaikyti!.. Tačiau įsibėgėję raketiniai tyrimai pakeitė tikrovę.

„Sandios“ kuriama kulka panaši į strėlę. užfiksuota jos trajektorija rodo tokių šaudmenų galimybes.

2013 m. Nr. 4 45

sistema būsianti ne tokia kompaktiška, kaip norėta. Kulkos trajektorijai koreguo-ti bus būtinas atskiras nemažas valdymo blokas, su juo dirbtų „antrasis numeris“ – valdymo operatorius. Jo užduotis – snai-perio iššautą kulką „vesti“ link taikinio iki pat pataikymo momento... Pranešama, kad jau praeitų metų rudenį turėjo būti atlikti bandomieji šūviai iš „išmaniojo“ ginklo parodomojo prototipo (kol kas, regis, be valdymo bloko). Šiais metais nu-matoma kurti optikos prietaisus, toliau derinti sistemą, kompiuteriškai ją inte-gruoti. Kaip optimistiškai teigia oficialūs projekto atstovai, „apčiuopiamų rezulta-tų galima tikėtis maždaug 2015 metais“.

Tačiau už viską reikia mokėti. Projek-to vykdytojų sąmatą sudarė apytiksliai 25 mln. JAV dolerių. Gali būti, kad EXAc-To pareikalaus daugiau lėšų ir pastangų, nei tikėtasi.

Bet, kaip sakoma, nepakeičiamų nėra. Nėra ir vieno vienintelio valdomosios kulkos patento, kuris jau būtų nupirktas ir paslėptas giliai stalčiuje, iki ateis geresni laikai. Regis, technologijas dievinančiose JAV ši sritis laikoma itin perspektyvia. o kur dar banalioji gamintojų konkurenci-ja. Todėl tokio iššūkio nepabijojo ir karo pramonės gigantas koncernas „Sandia“. Neatsilikdamas nuo DARPA, šis koncer-nas kuria savo 12,7 mm ypač tikslaus šau-dmens versiją.

Atrodo, „Sandios“ konstruktoriai iškart pabandė atsisakyti įprastos minties, kad šaudmuo privaląs būti graižtvinis. Gal-būt tą lėmė projekto vadovų R.  Johneso ir B. casto pomėgis: pranešama, jog juo-du yra prisiekę medžiotojai... o gal tai tik dėmesį patraukianti viešųjų ryšių akcija?

Kad ir kaip būtų, dar nedemonstruo-ta, kaip iš tikrųjų veikia EXAcTo kulkos, o „Sandia“ jau rodo savo laimėjimus. Maždaug prieš metus koncerno darbo grupė iš Naujosios Meksikos viešai pa-demonstravo ilgą (apie 10  cm) strėlytės formos kulką, kuri turi būti iššaunama iš lygiavamzdžio ginklo ir valdoma lazeriu. „Sandios“ kulkos forma panašiausia į šar-vamušio subkalibrinio sparnuotojo artile-rijos sviedinio. Nors graižtvų nėra, kulka turėtų išlaikyti kaunamąsias savybes iki 2 kilometrų. Jos priekinėje dalyje esan-tis optinis jutiklis fiksuoja vedantįjį laze-rio spindulį, o elektromagnetiškai regu-liuojami stabilizatoriai neleidžia nuo jo nukrypti. Kulka, skriejanti iki 600 m/sek.

greičiu, geba pati sekti spindulį ir keisti savo trajektoriją: koregavimo signalai duo-dami apie 30 kartų per sekundę.

Šiuo metu šio tiksliojo šaudmens ban-dymai yra stipriai pasistūmėję į priekį. Nufotografuotos per poligoninius bandy-mus iššautų kulkų trasos. Nuotraukose iš-ties matoma „valdoma“ trajektorija. Spe-cialistų vertinimu, pučiant vėjui ar judant taikiniui, išmanioji kulka kilometro atstu-mu nukrypsta nuo užsibrėžto taško dau-giausia per 20 centimetrų. o nevaldomo-sios kulkos paklaida tokiomis pačiomis sąlygomis sudarytų iki devynių metrų!

Dar vienas ypatumas – ekonominis. Savi nuostoliai turi būti kuo mažesni už priešo. Tarkim, kelis tūkstančius kainuojanti raketa išveda iš rikiuotės kelis milijonus kainuo-jantį tanką – ekonominis rezultatas akivaiz-dus ir aiškus. Bet leisti snaiperiams šaudy-ti „auksinėmis“ kulkomis? „Sandia“ tikina, kad jos sukurta kulka bus apytiksliai tik tris kartus brangesnė nei įprasta 12,7 mm kul-ka. Tai dar vienas argumentas skeptikams.

Interaktyvioji „Tracking Point“ sistema. Vaizdas taikiklyje primena

naikintuvo displėjų.

46

Kitas požiūris

Vis dėlto kartais verta žvilgtelti į daik-tus ir reiškinius atsietai. Galbūt tai, kad žiūrima tik į šaudmenį, pernelyg apsun-kina taiklaus šūvio paieškas? Ar tikslin-gas kulkos „kultas“? Galbūt labiau reikėtų kreipti dėmesį į šaudymo įrangą?

Toks požiūris gana pagrįstas. Pirmiau-sia, kad ir kiek pigi (žinoma, sąlygiškai) būtų valdomoji kulka, iššovus ji praran-dama. o patobulinus tik ginklą, išryškėtų norimas ekonominis efektas.

Kiekviena tikslioji kulka  – kone juve-lyrinis dirbinys. Kiekvieną reikia saugo-ti. Daug šovinių  – daug galimybių rastis įvairiems nesklandumams. Kas gali ga-rantuoti, kad reikiamu metu viskas bus gerai, tarkime, kad nebus išsikrovę kulkų mikroelementai? o ginklas yra tik vienas. Jį lengviau kontroliuoti. Taigi mesti į šalį balistinius eksperimentus ir pradėti de-rinti šaulio, ginklo bei taikinio „interakty-vius“ ryšius – dėmesio verta idėja.

Žiūrėjimas pro optinį PGf sistemos tai-kiklį ir pats šūvis leidžia pasijusti labiau naikintuvo pilotu nei įprastu snaiperiu. Šaudoma taip: pirmiausia šaulys pamato taikinį taikiklio displėjuje. Tada jis „pažy-mi“ jį, spusteldamas reikiamą mygtuką. Kompiuteris įsimena pažymėtą objektą, ant kurio atvaizdo taikiklyje atsiranda pa-pildoma žymė. Judant taikiniui, ekrane ji juda kartu su juo. Jei abu taškai nesutam-pa, valdymo blokas neleidžia iššauti net jei šaulys jau yra nuspaudęs gaiduką. Tai gana neįprasta: iššaunama tik tuomet, kai opti-nio taikiklio centro ir pažymėto taikinio taškai sutampa. Taigi: pažymėti–paspausti gaiduką ir (arba) lydėti taikinį–šūvis.

Įgudus viską galima atlikti greičiau nei perskaityti pirmesnę pastraipą. Duome-nys apie šūvius kaupiami kompiuterio atminties įtaise, o visą šaudymo proce-są galima transliuoti per nešiojamųjų ar planšetinių kompiuterių monitorius. Kol kas sistema pristatoma kaip susijusi su medžiokle. Tačiau gamintojai, ko gero,

visas. Iki iššaunant snaiperiui tenka spręs-ti gausybę užduočių. Jis, kaip pagrindi-nės užduoties vykdytojas, dar gali būti ir žvalgas, ir ugnies koreguotojas. Įranga palengvina atlikti uždavinius, bet spren-dimus priima žmogus.

Bandymai sukurti tiksliuosius šau-dmenis nereiškia, kad šaulio talentas

bus nuvertintas. Gali būti, kad, pradėjus naudoti taikliuosius šaudmenis, snaipe-rio šaudymo kartelė bus pakelta aukš-čiau. Taiklūs šauliai gebės vykdyti užda-vinius, kurie dabar įkandami tik aukštos kvalifikacijos snaiperiams, be to, galės šlifuoti taiklumo įgūdžius, taikydamie-si iš dar didesnio atstumo nei iki šiol. Klasikinis JAV Jūrų pėstininkų korpuso snaiperio K. Hačkoko šūvis (2 286 m) gali tapti standartiniu uždaviniu. Juolab kad šis rekordas pasiektas, šaunant būtent 12,7  mm kulka  – šis kalibras, kaip žino-me, yra dabartinių valdomųjų kulkų pa-grindas. Kita vertus, bandymai parodė, kad net begraižtvės kulkos gali pasiekti apie 2 Machų pagreitį ir išlaikyti kauna-mąją galią iki 3–4 kilometrų.

Kai kurie koncepciniai ir techniniai iš-maniųjų kulkų sprendimai gali padėti tobulinti ir kitus šaudmenis (pavyzdžiui, rankinių ar automatinių granatsvaidžių). Dar viena įdomybė – kiekvienam ginklui ieškoma priešpriešinių priemonių. Kokių aktyvių ar pasyvių apsaugos priemonių bus imtasi prieš valdomuosius šaudme-nis? Tačiau tai kita tema…

Šių metų sausį amerikiečių įmonė „Tracking Point“ pristatė savo gaminį PGf (angl. Precision Guided Firearm). Ši kom-piuterizuota sistema sujungia keletą ele-mentų:• ginklą, tiksliau – kelias galimas jo

modifikacijas. Gamintojai praneša, kad XS1 šautuvas šaudo įprastais „Lapua Magnum“ šoviniais, XS2, XS3 modifikacijos pritaikytos „Winches-ter Magnum“ šoviniams;

• optinę sistemą ir kompiuterinį blo-ką, turintį operacinę sistemą „Linux“ ir modulį „Wi-fi“.

neatsisakytų ir karių dėmesio  – tokią iš-vadą leidžia daryti „Lapua Magnum“ ka-libras. Be to, toli gražu ne kiekvienas me-džiotojas ras atliekamus 15–17 tūkst. JAV dolerių tokiam rimtam „žaislui“, ne kiek-vienas jų pamins ir savąjį ego bei malo-numą taikytis patikės išmaniajam prietai-sui – reikėtų būti visiškam technokratui!

Snaiperiai išliks

Technologijos padeda išspręsti dau-gumą taikliojo šūvio problemų, bet ne

Bandymai sukurti tiksliuosius

šaudmenis nereiškia, kad šaulio talentas bus nuvertintas. Gali būti, kad, pradėjus naudoti taikliuosius šaudmenis, snaiperio šaudymo kartelė bus pakelta aukščiau.

Karyba ir mokslas

Šaudo ne ginklas, o žmogus. Net jei bus pradėti naudoti, valdomieji šaudmenys neatstos profesionalaus snaiperio.

wallsave.com, darpa.com, defencereview.com, tracking-point.com, extremetex.com, defencemedianetwork.com nuotr.

D a l i u s Ž y g e l i s

Alytus. Asmenybės formAvimAsis tėvynės okupAcijos metu. GimnAzistų būryjeMykolo Babrausko tėvas Augustinas

Babrauskas gimė Alytuje apie 1885 me-tus. Kartu su XIX  a. pabaigos–XX  a. pra-džios emigrantų banga buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas. 1918  m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grį-žo atgal į Tėvynę; apsigyveno Alytuje, pradėjo verstis siuvėjo amatu. Dar po kelerių metų vedė Jadvygą Borevičiū-tę. Šeima augino tris sūnus  – vyriausiąjį Mykolą, visų vadinamą tiesiog Miku (g. 1924 m.), Steponą (g. 1926 m. ) ir Augus-tiną (g. 1928  m.). Tėvas buvo lėtas, tylus

aisvės kovotojas mykolas Babrauskas

Mykolas Babrauskas – vienas reikšmingiausių ir paslaptingiausių pokario laisvės kovotojų Dainavos partizanų apygardoje. Reikšmingas kovotojas, nes nepraėjus nė pusmečiui po M. Babrausko-Audrūno, Vaišvilko, prisidėjimo prie partizanų gretų, jis tuometinio Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago buvo „atžymėtas“ aukštu partizanų apdovanojimu – III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi. Taip pat jo reikšmingumą galime įvertinti skaitydami kito jo bendražygio – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio eilutes. o paslaptingas todėl, kad per visą 23-ejų metų atgautos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį neatsirado nė vieno straipsnio, nušviečiančio šio kovotojo sudėtingą gyvenimo ir kovos už laisvę kelią. Šią spragą stengiamės užpildyti pateikdami straipsnį, sudarytą iš M. Babrausko bendraklasių, kolegų, mokinių prisiminimų, L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištraukų, MGB dokumentų fragmentų bei pateikdami pluoštą išsaugotų fotografijų.

L

Valia priešintis 47

Dainavos apygardos partizanai Mykolas Babrauskas-Vaišvilkas ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

1949 m. vasara.

ir užsidaręs žmogus, visą savo laiką skirdavęs darbui, į sūnų auklėjimą per daug nesikišo. Motina – Jadvyga Bo-revičiūtė-Babrauskienė  – kitaip nei tėvas, buvo labai aktyvi, turėjo daug draugų, mielai padėdavo žmonėms, o ir jaunesnė už tėvą buvo 14 metų. Mama buvo namų šeimininkė – talki-no tėvui šeimos versle ir augino, au-klėjo tris sūnus – rūpesčių užteko.

1930 m. Mikas Ba-brauskas, būda-

mas šešerių, pradėjo lankyti Alytaus Pradžios mokyklą Nr.  1. Baigęs šešis skyrius, 1936 m. įstojo į Alytaus vals-tybinę gimnaziją. Koks M.  Babraus-kas buvo žmogus, kaip formavosi jaunuolio charakteris, kodėl jis pasi-rinko tokius, o ne kitokius gyvenimo kelius, mums leidžia sužinoti Miko klasės draugo Antano Kudzio prisi-minimai, kuriais jis pasidalijo rengiant šį straipsnį. A. Kudzys, atsiliepęs apie M.  Babrauską itin šiltai, prisimena: „Nuo 1937  m. iki 1943  m. kartu su Miku Babrausku mokiausi Alytaus gimna-zijoje. o  paskutinius dvejus metus sėdė-jome viename suole. Mes klasėje buvome du siuvėjų vaikai. Mykolas sakydavo, kad dėl to mes beveik kaip broliai.

Kaip vaikas Mikas ilgą laiką buvo užsi-daręs, tylus, kažkuo panašus į savo tėvą. Tačiau vėliau labai atsivėrė. Ir tas jo atsi-vėrimas sutapo su pirmąja sovietine oku-pacija. Mikas klasėje vienas iš nedaugelio drįsdavo viešai pareikšti antisovietines mintis. Tos pirmosios okupacijos metu jis tapo lyg kitu žmogumi – sakyčiau, kad la-bai greitai subrendo. Visos jo mintys buvo vienareikšmiškai nukreiptos prieš sovietų okupaciją, o pažiūras galėčiau įvardyti kaip „ultralietuviškas“. Draugavo su tokiais pačiais drąsiais jaunuoliais, kurie drįsdavo pareikšti, kad Lietuva 1940 m. buvo oku-puota, o ne savo noru įstojo į SSRS sudė-tį. Mikas niekada nedraugavo su įtartinos reputacijos jaunuoliais. Vengė su jais bet kokio ryšio. Pavyzdžiui, 1940  m. vienas mūsų bendraklasis buvo paskirtas kom-jaunimo sekretoriumi, tai Mikas su juo net nesisveikindavo  – su komjaunuoliais rei-kalų neturėjo. Mikas nekentė ir vokiečių. 1941  m. birželį, vokiečiams bombarduo-jant Alytų, bomba pataikė į kaimynystėje gyvenusių Rutkauskų namą  – žuvo visa šeima, Mykolas draugavo su jų dukromis.

Mikas vokiečius laikė tokiais pat okupan-tais, kaip ir rusus.

Mūsų klasė labai entuziastingai mokėsi užsienio kalbų. Ir ne dėl ko kito, bet dėl to, kad prancūzų kalbos mokytojas Šukys, vokiečių kalbos mokytojas Neverauskas ir kiti filologai kaip susitarę kartojo tą patį, kad be užsienio kalbų mokėjimo žmo-gus negali būti inteligentu. o  mes labai norėjome būti inteligentais. Todėl kalbų mokėmės uoliai, daug skaitėme užsienio literatūros originalo kalbomis. Gimnazijo-je mokėmės keturių kalbų – lotynų, pran-cūzų, vokiečių ir rusų. Ir, aišku, gimtąją lietuvių kalbą. Lietuvių kalbą mums dės-tė garsus kalbininkas Barzdukas, vėliau pasitraukęs į Vakarus. Pažymėtina, kad, nepaisant pirmosios sovietų okupacijos, mes noriai mokėmės ir rusų kalbą. Mikas ją mokėjo ypač gerai; jo mėgstamiausias rašytojas buvo fiodoras Dostojevskis ir Mikas galėjo originalo kalba cituoti ištisas jo romanų pastraipas. Bet vienos kalbos ne tik nemokėjome, bet ir nekentėme. Klasėje buvo tokių mokinių, kurių tėvai buvo nukentėję arba nužudyti tos tautos atstovų. Tai lenkų. Vis tik Dzūkijoje lenkų įtaka buvo labai didelė ir buvo be galo daug nuo jų nukentėjusių žmonių.

Kitaip nei kiti jaunuoliai, kurie mėgo futbolą ir krepšinį, Mikas labiausiai domė-

josi tenisu. Tiek lauko, tiek stalo. Žaisdavo dažnai ir gerai  – buvo aukšto lygio žaidėjas. Prasidėjus sovietų okupacijai, Alytaus gim-nazijos inspektoriumi buvo pa-skirtas toks Kostelnickis, vėliau tapęs Vilniaus universiteto rusų kalbos ir literatūros katedros ve-dėju. Tai būtent jis ir jo sūnūs kar-tu su Miku žaisdavo tenisą ir kėlė jo žaidimo lygį. Apie Kostelnickį pasakytina tai, kad Dzūkijoje jis atsirado po 1917  m. revoliucijos Rusijoje ir, kaip tarp savęs kal-bėjo mokiniai, buvo baltagvar-diečių karininkas. o po 1940  m. tapo baisiu bolševiku, organiza-vusiu Alytuje žmonių trėmimus. Manau, kad Babrauskų šeima 1941  m. nebuvo ištremta tik dėl to, kad abi šeimos gyveno neto-liese, o Kostelnickių vaikai drau-gavo su Babrauskų vaikais. Be to, Aleksandras Kostelnickis mokėsi su mumis vienoje klasėje. Užėjus vokiečiams, Kostelnickių šeima

pasitraukė į Rusiją, o po karo vėl sugrį-žo. Mūsų klasės draugas Aleksandras jau buvo su NKVD karininko antpečiais; Mikas pasirinko partizano kelią. Štai kokiais skir-tingais keliais pasuko buvę klasės drau-gai. Beje, kitas brolis Kostelnickis  – Ser-gejus – buvo vokiečių žvalgybos agentas; 1945 m. sušaudytas sovietų. Pokaris buvo labai sudėtingas. Bet grįžkime dar į Antro-jo pasaulinio karo metus.

Mikas nuo vaikystės draugavo su Lion-ginu Baliukevičiumi (vėliau tapusiu Dai-navos apygardos partizanų vadu  – aut. past.). Lionginas mokėsi viena klase aukš-čiau už mus. Keista tai buvo draugystė. Abu galėjo atiduoti gyvybę už Lietuvą, bet priklausė skirtingoms organizaci-joms – Mykolas buvo Lietuvos laisvės ko-votojų sąjungos (LLKS, nepainioti su Lie-tuvos laisvės kovos sąjūdžiu  – aut. past.) narys, o Lionginas priklausė Lietuvos lais-vės armijos (LLA) organizacijai. Tarp šių dviejų organizacijų buvo dideli taktiniai nesutarimai. Visiems jau buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimės, kad Lietuvoje vėl bus sovietai ir kad vėl reikės kovoti už Lietuvos laisvę. Reikėjo apsispręsti, ar imti ginklus, ruoštis eiti į mišką ir visais įma-nomais būdais priešintis sovietų okupan-tams, ką siūlė LLA, ar dirbti mokytojais, šviesti žmones ir juos išsaugoti ateičiai,

Valia priešintis48

Broliai Mikas ir Augustinas Babrauskai Alytuje tėvų namo kieme V. Krėvės gatvėje. 1948 m.

brauskas. MGB tardytojams buvo pateikti duomenys, kad M. Babrauskas palaikė ry-šius su Daugų apylinkėse veikusiu Žaibo (Vaclovo Voverio – aut. past.) vadovauja-mu partizanų būriu, teikė partizanams antisovietinę literatūrą, bendravo su ki-tais ryšininkais, „varinėjo antisovietines šnekas“, be to, 1946 m. rudenį pristatė ir rekomendavo Žaibui priimti į būrį nau-ją partizaną  – Lionginą Baliukevičių. Re-miantis M.  Golšteinienės parodymais, iš viso buvo areštuota ir baudžiamojon at-sakomybėn patraukta vienuolika asme-nų. Taip pat ir M. Babrauskas, kuris buvo areštuotas per 1946  m. Kalėdas  – gruo-džio 25 d. Arešto orderyje nurodyta, kad M.  Babrauskas suimamas „dėl nusikals-tamų ryšių su ginkluotais nacionalistinio pogrindžio banditais nuo 1945  m. ru-dens, dėl dalyvavimo „Žaibo“ būrio susi-rinkimuose ir dėl Liongino Baliukevičiaus atvedimo į banditų būrį“. Visi įtariamieji tardymų metu pripažino jiems metamus kaltinimus. Atrodė, kad byla yra gana ele-mentari, visi ryšiais su partizanais įtariami asmenys sovietinių įstatymų numatyta tvarka gaus „kelialapius“ mažiausiai de-šimčiai metų į priverstinių sunkiųjų darbų lagerius, kur „turės laiko apmąstymams ir galimybę sąžiningu darbu išpirkti savo kaltę prieš tarybinę santvarką ir liaudį“. Tačiau viskas pasisuko netikėta linkme.

1947 m. vasarą tyrimas buvo baigtas, ir byla perduota Kariniam tribunolui. Atro-do, kad kaip tik tada, kai beliko sudėti pa-skutinius standartinius taškus, 1947 m. lie-pos 7 d. teismo posėdyje visi kaltinamieji pareiškė, kad jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo išgauti naudojant „fizi-nio poveikio priemones“, t. y. kankinimus ir mušimus, todėl dabar jie neigia viską, ką per tardymus kalbėjo. Be to, M.  Golš-teinienė pareiškė, kad ji yra slapta MGB bendradarbė ir ryšį su partizanais palaikė MGB nurodymu. Buvo skubiai nuspręsta ne tik atlikti papildomą tyrimą, bet daly-vaujant karinio prokuroro pavaduotojui dar kartą ištardyti įtariamuosius. Negana to, buvo nuspręsta atlikti papildomą tyri-mą bei, esant reikalui, nubausti MGB dar-buotojus, kurie „nesilaikė tarybinių įsta-tymų įtariamųjų asmenų tardymų metu“. Pakartotinų tardymų metu, dalyvaujant karinio prokuroro pavaduotojui, M. Golš-teinienė paneigė visus savo ankstesnius kaltinimus M. Babrauskui pripažinusi, kad jį pažinojo tik kaip Daugų progimnazi-jos mokytoją ir kad ankstesnių tardymų metu ji „apkalbėjo“ M.  Babrauską todėl, kad tiek Daugų, tiek Alytaus MGB arešti-nėse buvo mušama tardytojų. Visus savo parodymus per pakartotinius tardymus paneigė ir M. Babrauskas. 1947 m. spalio 16 d. jis buvo paleistas iš kalėjimo. Atrodo,

ką siūlė LLKS, kuriai priklausė Mykolas. o štai Lionginas Baliukevičius buvo vie-nareikšmiškai ginkluoto pasipriešinimo šalininkas. Kartais bediskutuodami My-kolas ir Lionginas taip susipykdavo, kad man paskui reikėdavo juos ilgai taikyti.“

1943 m. M. Ba-brauskas

baigė Alytaus gimnaziją. Paskutiniais metais joje lankė specialią pedagoginę klasę, todėl jam buvo suteikta jaunes-niojo mokytojo kvalifikacija ir galimybė iš karto pradėti pedagoginį darbą. Tais pačiais 1943  m., po gimnazijos baigimo, M. Babrauskas įsidarbino buhalteriu Aly-taus mokesčių inspekcijoje, nuo 1944 m. liepos – Alytaus finansų skyriuje mokes-čių inspektoriumi. Tačiau labiau traukė pedagoginis darbas. Kaip pats mini savo trumpame gyvenimo aprašyme, „nuo 1944 X 1 grįžau prie savo tiesioginio dar-bo. Pradėjau dirbti ūdrijos progimnazijo-je matematikos ir fizikos mokytoju, o nuo 1945 m. rugsėjo 1-osios tose pačiose pa-reigose perėjau į Daugų progimnaziją.“ 1945 m. pabaigoje M. Babrauskas įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaiz-dinio skyriaus fizikos ir matematikos fa-kultetą bei toliau mokytojavo Dauguose.

Ko gero, gyvenimas ir būtų ėjęs toliau ramiai bei nuosekliai, jei ne Lietu-vą krėtę didieji XX a. vidurio isto-riniai kataklizmai. Paaiškėjo, kad vokiečių okupacija, palyginti su antrąja sovietų okupacija, tebuvo ramus gyvenimo užutėkis.

mGb nAGuose

1946 m. pabaigoje viskas pasi-

suko linkme, kurią gal ir galima buvo numatyti, bet kuri tikrai ne-buvo pageidaujama. Įvykiai klos-tėsi žaibiškai – 1946 m. gruodžio 16  d. „už ryšius su partizanais“ Daugų MGB poskyris areštavo tokią p.  Moniką Golšteinienę iš Daugų valsčiaus, Juozapavos kaimo. Jau pirmųjų tardymų metu M. Golšteinienė nurodė jai žinomus asmenis, kurie palaiko ryšius su partizanais. Tarp nuro-dytų asmenų buvo ir Mikas Ba-

2013 m. Nr. 4 49

Alytaus gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Antroje nuo viršaus eilėje iš dešinės trečias M. Babrauskas, pirmas iš dešinės A. Kudzys. 1943 m.

50

kad 1947 m. kontekste viskas baigėsi ge-riausiai, kaip tik buvo įmanoma, tačiau, žvelgiant į šią istoriją iš laiko perspek-tyvos, iškyla daug klausimų. Ar iš tiesų visi M.  Babrauskui MGB mesti kaltinimai buvo laužti iš piršto? Juk dabar mes pui-kiai žinome apie tai, kad Mikas ir L. Baliu-kevičius buvo vaikystės draugai, mokęsi vienoje gimnazijoje, ir tai, kad 1946  m. vasarą L. Baliukevičius, pabėgęs iš sovietų lagerių, grįžo į Lietuvą bei būtent 1946 m. rugsėjį iš tiesų įstojo į V.  Voverio-Žaibo vadovaujamą partizanų būrį. Kitas klau-simas, kodėl M.  Golšteinienė prisipažino esanti slapta MGB bendradarbė tik teis-mo metu? Kodėl ji apie tai tylėjo, kai buvo mu-šama per tardymus Daugų ir Alytaus MGB? Kodėl ji vėliau atsiė-mė visus kaltinimus, mestus M.  Babrauskui ir kitiems dešimčiai jo bendrabylių? Galbūt dėl to, kad tiesiog bijo-jo būti paleista į laisvę, kur, žinant partizanų vado Vaclovo Vove-rio-Žaibo būdą, ne-trukus būtų sulaukusi ne paties maloniausio partizanų vizito, o gal suveikė kokios kitos priežastys, apie kurias mes galime tik spėlioti.

simno GimnAzijoje. Dieną mokytojAs, nAktį pArtizAnAs. lūžio metAi

1947 m. rudenį, paleistas iš kalėjimo, M.  Babraus-

kas įsidarbino mokytoju Simno gimna-zijoje. Kaip mokytojas, Mykolas buvo širdies žmogus. Toks, koks jis buvo – nuo-širdus, užjaučiantis ir pasirengęs padėti klasės draugams, toks jis buvo ir su savo mokiniais. Jam dešimtmetis mokinukas buvo draugas, jis elgdavosi su juo kaip su suaugusiuoju. Ir todėl mokiniai jį labai mylėjo. Net šiais laikais jo buvę mokiniai daro didelius žygius, kad Simno gimnazija būtų pavadinta Mykolo Babrausko vardu. Įdomu tai, kad nemažai tuometinių gim-nazistų taip pat palaikė ryšius su partiza-

nais, tačiau kaip įmanydami laikėsi kons-piracijos ir stengėsi neišsiduoti. Buvęs M. Babrausko auklėtinis Simno gimnazijo-je Juozas Gecevičius prisimena: „Mokan-tis Simno gimnazijoje vienus metus mano klausės auklėtojas buvo Mikas Babraus-kas. Jis dėstė fiziką. Visą laiką bendravo su vėliau represuotu mokytoju Albinu Jaške-vičiumi. Mūsų – moksleivių – nuojauta tuo metu sakė, o kaip vėliau paaiškėjo, buvo visiškai teisinga, kad tie mokytojai yra vi-sai kitokių, ne tarybinių pažiūrų. Jie buvo nevietiniai, atvažiavę į Simną iš kažkur tai toli, kaip mes manėme, jie buvo pabėgę iš savo gimtųjų vietų, iš savo aplinkos.

Mikas Babrauskas buvo labai nuoširdus mokytojas ir klasės auklėtojas. Mes labai daug ir draugiškai bendravome. Po to, kai 1949  m. rudenį klasės auklėtojas į gim-naziją negrįžo, sklandė gandai, kad jis iš-važiavo studijuoti. Ir tik tada, kai 1950 m. gegužę Mikas Babrauskas, jau būdamas partizanas, žuvo, mes supratome, kokios tai buvo studijos.“

Nenorėdamas tuščiai vergauti sovietų santvarkai, M.  Babrauskas vėl užmezgė ryšius su partizanais. Kaip tvirtina A.  Ku-dzys, tai, kad M. Babrauskas 1946 m. mo-kytojaudamas Dauguose jei ir palaikė ry-šius su partizanais, tai dar ne itin stiprius, o štai jau mokytojaudamas Simne jis praktiškai buvo partizanų gretose  – die-ną mokytojas, o naktį partizanas. Apie tai savo dienoraštyje rašo ir Lionginas Baliu-kevičius-Dzūkas. Kai kuriose dienoraščio eilutėse M.  Babrauskas minimas tiesiog

kaip Mikas, kitur jau įvardijamas kaip par-tizanas Audrūnas.

1948 m. įrašas partizano Dzūko die-noraštyje atskleidžia ir legaliai dirbančių mokytojų santykį su partizanais, ir M. Ba-brausko, kaip partizanų pagalbininko, už-duotis bei svarbą: „Mikas pas mus neliko. Atvažiuos po kelių savaičių. Su juo susita-rėme dėl vieno „rašytojėlio“, kuris, anot jo, galįs rašyti vedamuosius, nes kadaise priklausė Jaunųjų rašytojų sąjungai, o da-bar provincijoje mokytojaująs. Dabar visi tokie.

Be to, Mikas išplėš iš sanatorijos rotato-rių ir rašomąją mašinėlę, bet prieš tai mes

jam turim nusiųsti porą pistoletų „geresniam jo darbų realizavimui“. Prieš atvykdamas pas mus, gaus iš mūsų čemodaną su 25–30 kg užtaiso. Ban-dys susprogdinti NKGB būstinę. Jei viskas pasi-sektų, būtų neblogas da-lykas. Mikas puikus vyras. Nuoširdus, mūsų judėji-mui tiesiog pasišventęs.“

Partizanai itin vertino savo pagalbininkus, turė-jusius galimybę gyventi legaliai. Vyravo nuostata, kad, turint tokią galimy-bę, partizanams galima padėti kur kas labiau, nei pasitraukus iš legalaus gyvenimo į kovojančių

partizanų būrius. Todėl Dainavos apygar-dos partizanų vadovybę itin tenkino to-kia padėtis, kai M. Babrauskas, dirbdamas mokytoju Simne, galėjo laisvai keliauti po apylinkes, lankytis Alytuje, Vilniuje, Kau-ne, atlikti jam pavestas svarbias užduotis bei aprūpinti partizanus jiems reikiamais daiktais.

Tokia visus tenkinanti padėtis galėjo tęstis ir toliau, tačiau kare tikėtis nusisto-vėjusios ramybės būtų naivu. Partizanams jų gretose reikėjo ne tik ginklą gerai val-dančių karių, bet ir intelektualinio fronto darbuotojų, partizanų spaudos leidėjų. Ko gero, ne veltui L. Baliukevičius-Dzūkas rašė, kad vienas inteligentas atstoja dešim-tį partizanų. Tuo tikslu 1948 m. rudenį į Dai-navos apygardos partizanų gretas buvo priimti du jauni rašytojai. Deja, kaip gana greitai paaiškėjo, jie abu buvo MGB agen-tai  – Kostas Kubilinskas (visiems žinomas

Valia priešintis50

Elena Zinkevičiūtė-Nemunienė, Mikas Babrauskas ir Klementina Ručytė – Simno gimnazijos mokytojai 1948–1949 m.

2013 m. Nr. 2 51

vaikų poetas, MGB agentas Varnas, par-tizaninis slapyvardis  – Kapsas) ir Adolfas Skinkys (MGB agentas Rytas, partizaninis slapyvardis – Vilnis). Jie kartu su Dainavos apygardos štabo nariais gyveno Kales-ninkų miško bunkeriuose, kur tuo metu buvo ir L. Baliukevičius. 1949 m. kovo 6 d. Baliukevičius-Dzūkas su keliais palydovais išvyko inspektuoti apygardos, palikęs abu rašytojus-agentus su laikinai einančiu Dai-navos apygardos vado pareigas Benediktu Labensku-Kariūnu (Dainavos ap. vadas A. Ramanauskas-Vanagas tuo metu buvo iš-vykęs į visos Lietuvos partizanų vadų suva-žiavimą – aut. past.) Agentai, likę bunkeryje su B. Labensku-Kariūnu, 1949 m. kovo 7 d. nušovė jį miegantį. Paskui, nubėgę į Alytų, jie išdavė tame pačiame Kalesninkų miš-ke įsikūrusį Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį. MGB kariuomenė keliais žiedais apsupo rinktinės štabą. Iš jo iššokęs rinkti-nės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas mėgino prasimušti iš apsupties, bet buvo nukau-tas. Bunkeryje pasigirdo sprogimas. Ma-noma, kad iš anksto užminuotoje vadavie-tėje susisprogdino joje buvę Kazimieraičio rinktinės štabo viršininkas Viktoras Kaz-lauskas-Vanagas ir būrių vadai Jonas Kaz-lauskas-Šermukšnis bei Petras Šilanskas-Labutis. Iš viso tuo metu dėl K. Kubilinsko ir A. Skinkio išdavysčių žuvo 15 partizanų, o pati štabų sunaikinimo operacija čekistų buvo pavadinta labai iškalbingai  – „Kani-balai“.

L. Baliukevičius-Dzūkas, apgailėdamas savo seniausią bendražygį V.  Voveriį-Žai-bą ir išreikšdamas panieką bei neapykan-tą išdavikams, dienoraštyje apie tai rašė: „Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esame tavęs reika-lingi? Žiūriu pasilenkęs į bunkerio duobės gilumą, tyrinėju ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisi tragedija. Ir aš, rodos, matau tave, Žaibe, svaidantį pro bunkerio angas granatas. Tu paskutinį kartą nuro-dai vyrams, ką reikia daryti. Tai tu buvai tas, kuris išsiveržė į viršų su pragaru ir kovėsi! Koks baisus turėjai būti savo prie-šams! Žaibe, brangus Žaibeli, tavęs jau nėra... Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! o, jeigu jūs mums patektumėte į rankas! Ištisus savo gyvenimo metus ati-duotume, kad galėtume akis į akį susitikti. Pajaustumėte ant savo kailio, kaip miršta išdavikai.“

Šioje situacijoje blogiausia buvo tai, kad išdavikai K. Kubilinskas ir A. Skinkys gerai pažinojo ir M.  Babrauską-Audrūną, taip pat žinojo apie jo ryšius su partizanais bei pagalbą jiems. Bus Audrūnas išduotas ar ne, niekam nekilo abejonių. Vienintelis klausimas – kada? Ir kaip elgsis MGB – ar bandys suimti iš karto, ar kurį laiką seks, tikėdamiesi išsiaiškinti platesnius ryšius? „Audrūną Kapsas tikriausiai jau bus išda-vęs, ir jeigu MGB-istai jo dar nesuims, tai

tik dėl to, kad nori pačiupti in flagranti, o, be to, suėmus Audrūną, paaiškėtų, kad Kapsas – išdavikas (to, galvoja MGB-is-tai, mes dar nežinom). Audrūnui parašiau laišką patardamas stoti į partizanus. Bet kokia viso to kaina! Išveš tėvus, brolį, kon-fiskuos turtą. Ar jis tam pasiryš? Tačiau kas jam liko daryti? MGB-istai, jeigu paklius į jų rankas, išnarstys po kauliuką“, – situaci-ją apibendrina L. Baliukevičius.

1949 m. pa-v a s a r į

po K. Kubilinsko išdavystės M. Babrauskas iš tiesų blaškėsi tarp rizikos būti suimtam ir tarp dvejonių pasitraukti į mišką, ne vel-tui baimindamasis, kad tokiu atveju bus suimti ir ištremti seni jo tėvai. Iki 1949 m. mokslo metų pabaigos toliau dirbo mo-kytojo darbą Simno gimnazijoje. Simne kartu mokytojavusi jo širdies draugė Kle-mentina Ručytė detaliai nupasakojo pa-skutines M. Babrausko savaites legaliame gyvenime, prieš galutinai pasitraukiant į partizanų gretas: „Simno gimnazijoje man krito į akį kolega, mokytojas Mikas Babrauskas. Matyt, ir jis į mane atkreipė dėmesį. Greitai tarp mūsų užsimezgė ar-tima draugystė. Jis buvo kilęs iš Alytaus, todėl dažnai savaitgaliais išvažiuodavo. Buvo taip susitaręs su mokymo dalies ve-dėja, kad jam šeštadieniai ir pirmadieniai

2013 m. Nr. 4 51

Mikas Babrauskas Simno gimnazijoje pamokos metu

1948–1949 m.

52 Valia priešintis52

būtų laisvi, kad jis galėtų išvažiuoti ilgam savaitgaliui į Alytų. Jis sakydavo, kad jo yra seni tėvai ir reikia juos globoti. Pasi-baigus mokslo metams, 1949  m. vasa-ros pradžioje, mes išvažiavome į Vilnių, į neakivaizdininkų vasaros sesiją Vilniaus pedagoginiame institute. Kartu apsigy-venome Literatų gatvėje, mano draugės Janinos Skučaitės bute. Mykolas tęsė fizi-kos ir matematikos mokslus. Aš labai grei-tai atkreipiau dėmesį, kad Mykolą moks-

lai ne itin domina, kad jis turi dar kažkokią kitą veiklą, su kažkuo susitikinėja. Jis tada man ir papasakojo, kad jį kviečia partiza-nai į mišką, kad jis palaiko ryšį su jais. Aš jo atkalbinėti nedrįsau, bet kalbėjau, kad partizaninis judėjimas dabar jau susilpnė-jęs, kad visi, kas išeina į mišką, iš ten ne-grįžta. Tada jis papasakojo apie baisiąją Kubilinsko ir Skinkio išdavystę. Be to, sakė norįs kuo greičiau išvykti iš Vilniaus, nes baiminasi susitikti Kubilinską ir būti jo at-

pažintas bei areštuotas. Ruošėsi važiuoti į Dzūkiją tam, kad susitiktų su partizanais, dar kažką išsiaiškintų. Nusprendė važiuo-ti per Kauną, nes dar ir ten turėjo reikalų ir susitikimų. Iki Kauno važiavo traukiniu. Aš palydėjau jį į Vilniaus geležinkelio sto-tį. Mes atsisveikinome, jis greitai įšoko į vagoną; traukinys jau pradėjo judėti, mes vienas kitam pamojome ranka ir trauki-nys nuvažiavo. Jo grįžtančio nebesulau-kiau. Baigiau vasaros sesiją ir iš Vilniaus grįžau į Simną. Bet ir ten Mykolo nebuvo. Daugiau mes vienas kito nematėme. Rei-kia pasakyti, kad Mykolas mums išsiski-riant neįvardijo, kad tai yra pasitraukimas į mišką ir kad jis nebegrįš. Kalbėjo, kad jam yra svarbių reikalų. Prasidėjo ir nauji mokslo metai, o jo nėra. Simno mokyto-jai, kurie visi žinojo, kad mes artimai ben-draujame, primygtinai klausinėjo, kur jis, o aš turėjau sumeluoti, kad jis liko Vilniu-je studijuoti stacionare.

Vieną 1949 m. rudens dieną, atėjus į mokytojų kambarį, ant stalo radau laišką. Laiškas buvo ne šiaip sau perduotas per rankas, o atsiųstas paštu. Net apstulbau pažinusi rašyseną – tai buvo laiškas nuo Miko. Jis rašė, kad neva toliau studijuoja Vilniuje, o ryšį su juo galiu palaikyti per jo jaunesnįjį brolį Augustiną, nes savo adreso jis nurodyti negalįs. Augustinas tuo metu studijavo Kaune. Nors ir la-bai buvau supykusi ant Mykolo, kad jis, išvažiuodamas iš Vilniaus, man nepa-sakė, jog nebegrįš, aišku, gal ir pats to tiksliai nežinojo, bet draugystę vis tiek palaikyti norėjau. Todėl negalėjau jam neparašyti. Ir parašiau. Bet rašiau taip, lyg nenutuokčiau, kad jis ne studijo-se, o pas partizanus. Klausiau, kaip jam sekasi studijos, ar daug paskaitų, ar di-delis krūvis  – rašiau dėl visa ko mėty-dama pėdas. Laišką perdavau alytiškei Gražinai Pociūtei, kuri turėjo per A. Ba-brauską perduoti jį Mykolui. Išėjo taip, kad Augustinas mano laišką paslėpė kažkokioje sutartoje vietoje – slėptu-vėje ar bunkeryje, o visą tos slėptuvės turinį perėmė MGB. Žodžiu, mano laiš-kas Mykolui pateko į MGB rankas. Po kiek laiko mane pačią Simne sulaikė MGB. Iš Simno mane nuvežė į Alytų, o iš Alytaus į centrinę MGB būstinę Vil-niuje. Tardymo metu parodė mano laišką Mikui ir ėmė klausinėti, kaip jis atsidūrė partizanų slėptuvėje. Nenei-giau draugystės su M. Babrausku, bet

paaiškinau, kad mes išsiskyrėme Vilniuje ir daugiau nebesimatėme. Ir tuo mūsų draugystė buvo pasibaigusi, ir daugiau nieko nebežinau. Iš Vilniaus saugumo mane paleido gal po savaitės. Manau, kad saugumiečiai nepatikėjo, jog mano ir Miko draugystė yra pasibaigusi ir tikėjosi, kad kaip nors per mane jį pasieks. Reikia paminėti, kad po šio atsitikimo, kai MGB perėmė partizanų slėptuvę su korespon-dencija, Miko brolis Augustinas taip pat nebegrįžo studijuoti, o pasitraukė mišką pas Dainavos apygardos partizanus. Nu-trūko visi ryšiai, daugiau nieko apie juos nebežinojau. Jaučiau, kad Simne buvau sekama, todėl 1949–1950-ųjų moks-lo metus mokytojauti baigiau Simne, o paskui persikėliau į Seirijus. Ir jau man mokytojaujant Seirijuose tarp mokytojų pasklido gandai, kad miške žuvo buvęs mokytojas Mykolas Babrauskas. Taip bai-gėsi mūsų draugystė.“

pArtizAnų Gretose

1949 m. vasarą M. Babraus-

kas paliko legalų gyvenimą ir pasitraukė į mišką pas Dainavos apygardos partiza-nus. Deja, apie jo gyvenimą ir veiklą par-tizanų gretose išliko mažiausiai žinių. Visi Dainavos apygardos štabo partizanai, su kuriais kartu dirbo M.  Babrauskas, žuvo. L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis nu-trūksta 1949 m. birželio 6 d., partizanai per kelerius kruvinos kovos metus buvo gerai išmokę konspiracijos taisykles, o MGB dokumentai tik fragmentiškai nu-šviečia jau kiek tolesnius tragiškus įvykius. Yra žinoma, kad įstojęs į partizanų gretas, M.  Babrauskas iš karto buvo paskirtas į atsakingas Dainavos apygardos štabo Vi-suomeninės dalies viršininko pareigas. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) statute apibrėžiama, kad Visuomeninė dalis „atsako už sąjūdžio narių, dalyvių ir kitų krašto gyventojų dvasinį parengimą išsilaisvinimo kovai“, t. y. Visuomeninės dalies prerogatyva yra partizanų spauda, atsišaukimai ir kita, šių dienų terminais kalbant, karinė-partizaninė periodika. Šio-se pareigose, laikantis statuto, jam reikėjo pasirinki naują slapyvardį. M.  Babrauskas tapo partizanu Vaišvilku. Yra išlikęs jo pa-sirašytas dokumentas, datuotas 1949 m.

rugpjūčio 25 dieną, kur minima, kad „Dai-navos apygarda nuo 1949 m. birželio 15 d. iki 1949 m. rugpjūčio 17 d. išleido 6300 atsišaukimų prieš kolchozus, 150 įspėjimų besirašantiems į kolchozus bei 150 įspėji-mų agituojantiems stoti į kolchozus. Taip pat 1100 egzempliorių tiražu išleido Dai-navos apygardos štabo leidinį „Laisvės varpas“ Nr. 6 (30)“. Žinant sąlygas, kuriomis partizanams reikėjo dirbti tokį intelektua-linį leidybinį darbą – pavydėtinas produk-tyvumas.

Taip pat yra žinoma, kad 1949 m. vasa-rą M. Babrauskas-Vaišvilkas kartu su Dai-navos apygardos vadu L. Baliukevičiumi-Dzūku vizitavo Šarūno rinktinę. Rinktinei tuo metu vadovavo Juozas Gegužis-Die-medis. Įdomu tai, kad M.  Babrauskas ir J. Gegužis Alytaus gimnazijoje buvo ben-draklasiai, o L. Baliukevičius mokėsi viena klase aukščiau. Yra išlikusios kelios par-tizanų darytos nuotraukos, liudijančios apie Lietuvos partizanų uniformą dėvin-čių buvusių Alytaus gimnazijos auklėtinių susitikimą.

1950 metus Dainavos apygardos par-

tizanai pasitiko patyrę didelių nuostolių. 1949 m. vasarą apygardos vadu išrinktas L. Baliukevičius-Dzūkas energingai ėmėsi atkurti apygardos organizacinių struktū-rų veiklą. 1950  m. pradžioje, rašydamas LLKS Vyriausiajai vadovybei apie padėtį

Dainavos apygardoje, Dzūkas konstata-vo, kad „gausūs partizanų žuvimai ir prie-šo spaudimas, patyrusių partizanų vadų stoka daro padėtį neabejotinai sunkią. Tačiau noro, pasiryžimo ir valios nugalė-ti kliūtis netrūksta. Kol yra partizanų, tol kova bus tęsiama toliau...“

Deja, likimas nebuvo maloningas nei M. Babrauskui-Vaišvilkui, nei L. Baliukevi-čiui-Dzūkui. 1950  m. gegužės 18  d. LTSR Valstybės saugumo ministro generolo majoro Kapralovo pasirašytoje kasdie-nėje operatyvinėje suvestinėje Nr.  112 „Apie kovos su ginkluotu nacionalisti-niu pogrindžiu Lietuvos TSR rezultatus“, adresuotoje SSRS Valstybės saugumo ministrui draugui Abakumovui, minima, kad 1950 m. gegužės 17 d. Varėnos vals-čiuje, šalia Perlojos, su agentų Vinco ir Gylio pagalba buvo aptikti du, anot su-vestinės autorių, banditai; susišaudymo metu vienas iš jų buvo nukautas, o kitam pavyko pasitraukti. Analogiškoje 1950 m. gegužės 22 d. operatyvinėje suvestinė-je įrašytas patikslinimas, kad nustatyta prieš penkias dienas nukautojo asmeny-bė – tai Dainavos apygardos Visuomeni-nės dalies viršininkas Mykolas Babraus-kas-Vaišvilkas, jis yra ir Audrūnas. Kaip tie duomenys buvo tikslinami, sužinome iš dar vieno MGB dokumento. Varėnos MGB poskyrio viršininkas papulkininkis Vukolovas rašo, kad nukautojo kūną at-pažino ir kaip M. Babrauską įvardijo prieš

2013 m. Nr. 4 53

Mikas Babrauskas. Simnas 1948–1949 m.

du mėnesius areštuotas „centrinis Dainavos apygardos štabo ryšinin-

kas Šarkauskas“ (Petras Šarakauskas-Nemunas – aut. past.). Taip pat iš MGB

dokumento aiškėja paskutiniojo M. Ba-brausko-Vaišvilko mūšio aplinkybės – jis kartu su „Vanago“ grupės skyriaus vadu Balandžiu lankėsi Perlojos apylinkėse. Ko-kiais tikslais partizanai ten lankėsi, dabar sunku pasakyti, tačiau analizuojant do-kumentus tampa aišku, kad MGB agentai iškvietė specialųjį, kovai prieš partiza-nus suburtą padalinį, kurio kareiviai pradėjo susišaudymą. Kaip rašoma MGB dokumente, per susišaudymą su karinės-operatyvinės grupės ka-reiviais partizanas Balandis buvo sunkiai sužeistas į krūtinę, bet su-gebėjo pasislėpti. Jo intensyviai ieškoma. M.  Babrauskas-Audrūnas traukėsi atsišaudydamas automato serijomis. Kaip toliau rašoma MGB dokumente, „jį persekiojusios gru-pės kareiviai ne kartą turėjo kristi ant žemės, tačiau persekiojimą tęsė tol, kol jį nukovė“. Deja, taip baigė-si narsaus Lietuvos laisvės kovotojo Miko Babrausko-Vaišvilko, Audrūno, gyvenimo ir kovos kelias.

ApDovAnojimAsDar M. Babrauskui esant gyvam,

Pietų Lietuvos srities vadas A. Ra-manauskas-Vanagas 1949  m. gruo-džio 24 d. įsakymu Nr. 11 pažymėjo jo nuopelnus ir atsidėjimą laisvės kovai aukštu partizaniniu apdovanojimu  – III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir vadovau-jantis Karinių laipsnių bei apdovanoji-mų prilyginimo įstatymu, M.  Babrauskui buvo suteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Ko-mandoro kryžius (po mirties). 2013 m. Va-sario 16-ąją šį apdovanojimą iš Lietuvos Respublikos Prezidentės rankų priėmė M. Babrausko brolio Stepono sūnus Kęs-tutis Babrauskas.

pAbAiGAi

1950 m. gegužės 17 d. žu-vus M. Babrauskui, jo

jaunystės dienų draugas ir bendražygis partizanų gretose, Dainavos apygardos vadas L. Baliukevičius-Dzūkas keliavo po Dzūkiją vizituodamas partizanų dalinius.

Duomenų, ar jį pasiekė žinia apie ben-dražygio žūtį, nėra. 1950 m. birželio 24 d. apygardos vadas apsistojo bunkeryje Ža-liamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje. Tai į partizanų gretas infiltruo-tas agentas Kazys Kalanta-Aidas perdavė MGB. Išdavikas pats atvedė MGB opera-tyvinę grupę prie bunkerio. Šturmas pra-sidėjo ne kaip įprasta MGB taktikai – pa-ryčiais, bet viduryje nakties. Partizanai, naudodamiesi tamsa, mėgino veržtis iš bunkerio, tačiau, greitai įvertinę padėties

beviltiškumą, priėmė paskutinį lemtingą sprendimą. Jie liko ištikimi Lietuvos par-tizano priesaikai  – gyvi priešui į rankas nepasidavė... Kartu su L.  Baliukevičiumi-Dzūku žuvo ir jauniausias M. Babrausko brolis – 22-jų metų Augustinas Babraus-kas-Radvila, Švendrys.

Partizanų Babrauskų motina Jadvyga Borevičiūtė-Babrauskienė, apraudojusi partizanų gretose žuvusius sūnus, vė-liau palaidojo ir savo vyrą bei pergyve-no ir vidurinįjį sūnų Steponą. Artimųjų teigimu, ji iki pat savo mirties 1989  m. netikėjo, kad vyriausiasis sūnus Mykolas žuvo kautynėse su okupantais. Ji visiems teigė ir, ko gero, pati tuo tikėjo, kad My-kolui kartu su kitais partizanais pavyko kirsti tuo metu tautų kalėjimą nuo liku-sio pasaulio skyrusią „geležinę uždangą“ ir kad jis gyvenąs kažkur ten  – laisvaja-me pasaulyje...

Valia priešintis54

Mikas Babrauskas prie Simno gimnazijos 1948–1949 m.

Genocido aukų muziejaus fondų, privačių asmenų archyvų, A. Pliadžio nuotr.

Knygos

Š iame nume-ryje skaityto-jų dėmesiui – daug įdomių tekstų. Vie-

nas jų – Alfredo Rukšėno straipsnis „Lie-tuvos gyventojų stojimo į Kauno savisau-gos batalionus 1941 m. vasarą ir rudenį motyvai“. Autoriaus tyrimo objektas – vo-kiečių okupacijos laikotarpio (1941–1944 m.) Kauno savisaugos batalionų karių biografiniai duomenys. Straipsnio tikslas – remiantis biografiniais, kitais archyvi-

niais duomenimis, istorikų darbais, isto-riniams tyrimams keliamais reikalavimais atsakyti į klausimą, kokios buvo lietuvių stojimo į Kauno tautinio darbo apsaugos 1-ąjį ir 2-ąjį pagalbinės policijos tarnybos batalionus priežastys, t. y. motyvai?

Pastarieji iki šiol nebuvo kiek plačiau tyrinėti. „Negausių žinių apie tai yra so-vietinės Lietuvos istorikų darbuose. Isto-rikų Jakovo Vico ir Petro Kežinaičio dar-bams būdinga tai, kad jų autoriai neigia patriotines nuostatas kaip vieną iš lietu-vių stojimo į karines–policines formuo-

TeksTai atminimui

tes motyvų. Jie tvirtina, kad patriotizmu buvo dangstomas siekis patenkinti sa-vanaudiškus klasinius interesus. Sovieti-nių metų istorikams savo atsiminimuose oponuoja išeivijos lietuviai. Gen. Stasys Raštikis ir Jonas Abraitis teigia, kad lie-tuviai stojo į batalionus, nes mylėjo Lie-tuvą ir manė, jog lietuvių savisaugos da-liniai ateityje taps atkuriamos Lietuvos kariuomenės branduoliu. Tokį atsimini-mų autorių supratimą perėmė ir dalis ne-priklausomos Lietuvos istorikų. Antai is-torikas Rimantas Zizas teigia, kad vienas veiksnių, lėmusių savisaugos batalionų atsiradimą, buvo per visą vokiečių oku-pacijos laikotarpį išlikusi gyva Lietuvos valstybingumo, kartu ir lietuviškų kari-nių pajėgų, sudarytų per kompromisą su okupantu, atkūrimo idėja. Į karines–poli-cines formuotes stota siekiant kovoti su bolševikais. Istorikas Martinas Deanas tvirtina, kad lietuviai į karines–policines formuotes stojo vedami antikomunizmo ir lietuviško nacionalizmo. Kai kurių au-torių manymu, lietuviai taip elgėsi siek-dami išvengti karo belaisvių likimo ar nenorėdami būti išvežti priverstinių dar-bų į Vokietiją; be to, už tarnybą batalio-nuose buvo mokamas atlyginimas, kariai aprūpinami maistu ir drabužiais. Sovieti-nės Lietuvos, nepriklausomos Lietuvos ir užsienio istorikų darbuose stojimo į savisaugos dalinius motyvai nėra išskir-ti kaip atskiro istorinio mokslinio tyrimo tema, todėl jų darbuose pateiktas žinias šiuo klausimu galima vertinti labiau kaip patikimas hipotezes, kurių teisingumą dar reikia pagrįsti“, – straipsnio įvade rašo A. Rukšėnas.

Šiuo straipsniu mėginama iš dalies pa-naikinti šią istoriografijos spragą. Istorijos faktams, istoriografijos teiginiams bū-dinga, kad jie ne vien suteikia žinių apie praeities reiškinius, bet ir atskleidžia tam tikras šių reiškinių savybes.

Išvadose autorius teigia: „Vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1944 m.) Lietuvoje buvo suformuoti ir veikė 26 lie-tuvių savisaugos batalionai... Nors žmo-nių naikinimo operacijose dalyvavo ne visi lietuvių savisaugos daliniai, atskirų batalionų dalyvavimo baudžiamosiose operacijose faktai neretai formuoja nuo-monę, kad į šias karines struktūras kraš-to gyventojai stojo iš žudikiškų paskatų. Kauno Tautinio darbo apsaugos (TDA)

„Genocidas ir rezistencija“. Išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGrTC). Vilnius 2012. Vyr. redaktorius dr. arūnas Bubnys. Viršelio dailininkas alfonsas Žvilius. redaktorės Inga

Miklovytė, Danutė Ulčinskaitė. Tiražas 300 egz.,14 sp. l.

55

56 Knygos

Knygos autorius per savo ir artimų-jų istorijas atskleidžia Lietuvoje likusių šeimų, kurių namų židinį pokariu išdras-kė brutali okupanto jėga, likimą. Tikro-viškuose pasakojimuose atsispindintį skurdų gyvenimą to meto Lietuvos pro-vincijoje autorius vaizduoja su švelniu humoru ir be pykčio.

Knygos pasakojimai skaitytoją nu-kelia į mažą pokario Lietuvos miestelį Troškūnus, kur 1944 m. spalį mirus ma-mai, o po trejų metų sovietiniams oku-pantams įkalinus Magadano kalėjime tėtį, keturi nepilnamečiai vaikai likosi vienui vieni.

Per savo ir artimųjų išgyvenimus au-torius įtaigiai perteikia nežinios ir neti-krumo kupiną pokario metų tikrovę. Au-tentiški pasakojimai atskleidžia alkaną, nepriteklių ir skriaudų kupiną dviejų sava-rankišką gyvenimą pradėjusių brolių – še-

šiolikmečio Algio ir šešiamečio Vytauto, knygos autoriaus, – dukart išgyvenusių Sibiro tremties gyvenimą.

Iš kitų apie pokario Lietuvą kalbančių LGGRTc leidinių pastarasis išsiskiria tuo, kad keliolika sovietizuojamos ir prie-vartaujamos pokario Lietuvos metų at-spindi vaiko, paauglio ir jau bręstančio jaunuolio akimis, per jo mąstymo ir su-vokimo prizmę.

„V. Valiaugos knygą ar atskiras jos da-lis su įdomumu gali skaityti įvairaus am-žiaus skaitytojai... Neabejoju, kad troš-kūniečio Vytauto Valiaugos atsiminimai bus panaudoti kaip didaktinė ir eduka-cinė priemonė ne tik Troškūnų Kazio In-čiūros vidurinėje, bet ir ne vienoje kitoje Lietuvos mokykloje“, – knygos įžangoje „Kai niekas nesijautė saugus“ rašo Sta-nislovas Buchaveckas.

PAReNGė JuOzAS POCIuS

batalionuose tarnavusių karių bio-grafinių duomenų tyrimas šią nuo-monę paneigia. Mūsų krašto gy-ventojai, stodami tarnauti į šiuos karinius vienetus, nežinojo, kad ateityje jiems reikės dalyvauti žydų, kitų civilių žudynėse. Tiriant buvusių karių biografinius duomenis, ryškė-ja kitokie jų stojimo į savisaugos ba-talionus motyvai. Gyventojus stoti į savisaugos batalionus skatino ne žu-dikiškos paskatos, o kiti vidiniai aks-tinai: polinkis į patriotinę veiklą, no-ras turėti darbą ir gauti atlyginimą, noras atsiteisti su kaltininkais už so-vietiniais metais patirtas skriaudas, siekis išvengti karo belaisvių likimo, priverstinių darbų Vokietijoje ar re-presijų už savo veiklą sovietų režimo laikotarpiu.“

K itas almana-cho autorius Dainius No-

reika savo straipsnyje „Nuo Lietuvos šaulių iki miško brolių: lokalios gin-kluotos struktūros raidos tyrimas“ kaip nuodugnios analizės objektą pasirenka pokario partizanų viene-tą – daugiausia tuometinės Zarasų apskrities Salako valsčiuje veikusią Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopą. Šis padalinys su-sikūrė pasipriešinimo pradžioje ir veikė beveik iki jo pabaigos, todėl erškėtėnų sudėties analizė leido autoriui nustatyti įvairiais partiza-ninio karo laikotarpiais egzistavu-sias jų sąsajas su anksčiau gyvavu-sioms ginkluotomis struktūromis. Šis lokalus tyrimas gali būti visuo-tinių reiškinių modelis, padėsiantis geriau pažinti Antrojo pasaulinio karo meto Lietuvos visuomenę ir leisiantis suvokti iš dalies panašius visuomeninius procesus, vykusius Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Vakarų Ukrainos žemėse. Tyrimo tikslas – atskleisti tiesiogines Erškėčio kuo-pos partizanų sąsajas su anksčiau veikusiomis karinėmis, savisaugos ar policinėmis formuotėmis, kurios gyvavo Lietuvos nepriklausomybės laikais ar vokiečių okupacijos laiko-tarpiu.

Pokario vaiko

atsiminimaiVytautas Valiauga, „Palikti Lietuvoje“. Vilnius: LGGrTC,

2013. – 116 p. redaktorė Danutė Ulčinaitė, dizainerė rasa Steponavičiūtė. Tiražas 500 egz.