obsession - jennifer l. armentrout · obsession - jennifer l. armentrout 2 1 skyrius po...

Obsession - Jennifer L. Armentrout

http://kittywriterpsl.wordpress.com 2

1 skyrius

Po pritemdytu, beveik (bet ne visiškai) apskurusiu baro šviestuvu, aš išsižiojusi spoksojau į savo

geriausią draugę, kas turėjo atrodyti labai nepatraukliai. Mel šįvakar pavažiavo stogas.

Tai buvo vienintelis logiškas paaiškinimas.

Tai, arba jos gėrimas buvo velniškai stipresnis už manąjį.

Mes buvome neišskiriamos kaip duona ir sviestas nuo tada, kai pirmoje klasėje pasidalinau su ja

savo šokoladiniu keksiuku. Barškuolė ir kiškutis turėjo mažiau bendro nei mes. Mel buvo ta pašėlusioji,

visad kažkuo užsiėmusi, kai tuo tarpu aš patogiausiai jaučiuosi skaitydama knygą ar žiūrėdama filmą.

Visais atžvilgiais mūsų gyvenime niekas negalėjo suprasti, kodėl mes tokios artimos, bet kai draugystė

prasideda šokoladiniu keksiuku, nežinai, kaip viskas bus toliau.

Aš siurbtelėjau nemažą savo romo su kola gurkšnį, susiraukiau nuo deginimo.

- Mel, tai skamba...

- Beprotiškai? Žinau. Aš jaučiuosi beprotiškai. Nepatikėčiau, jei nebūčiau mačiusi to savo pačios

dviem akimis ir šios mėlynos akikės larezinės korekcijos dėka mato be priekaištų,- Mel bakstelėjo sau į

akis dviem pirštais. Abu buvo aptrupėjusiu nagų laku, kas prieštaravo jos gamtos mylėtojos

prigimčiai.- Bet aš žinau, ką mačiau, Serena, aš tau sakau, Filipas nėra žmogus.

Štai. Ji vėl tai pasakė. Ne žmogus. Aš žvilgtelėjau į artipilnę Mel taurę. Ar ji išgėrė prieš man

pasirodant? Ar kažko prisiuostė? Paklaikusią balso žinutę iš Mel gavau būdama mokykloje ir atrodė,

kad draugė būtų pavartojusi narkotikų. Mel mėgo vakarėlius, bet ji laikėsi atokiai nuo rimtesnių

kvaišalų. Tikiuosi. Jau pradėjau tuo abejoti.

Aš pasilenkiau į priekį ištempdama savo kostiumo švarką laikydamasi rankomis už apvalaus

stalo. Velnias, norėjau, kad būčiau turėjusi laiko nulėkti namo persirengti. Šiam reikalui man reikėjo

patogesnių rūbų. Niekas taip nepadėjo susitaikyti su beprotybėm, kaip patogios kelnės ir įspiriamos

šlepetės.

-Mel, dauguma bernų nėra žmonės.

Mel primerkė akis:

- Taip, bet dauguma bernų nevirsta suknista lempute! Bet Vandersono sūnūs virto. Abu!

Keli žmonės į mus keistai pažiūrėjo. Norėdama palįsti po stalu suėmiau Mel ranką ir švelniai

spustelėjau.

- Lemputę?- aš pritylinau savo balsą, nors tai buvo beprasmiška. Mel visada buvo garsiakalbė. Ir

dabar rinkimų sezonas, todėl senatoriaus Vandersono vardas galėjo atkreipti dėmesį.

- Taip. Jis užsižiebė kaip suknista švytinti lazda, ar, ar tu prisimeni tuos žaisliukus, kuriuos

paspaudi ir jie pradeda šviesti?

- Šviečiantys kirminukai?

- Šitie!- Mel ištraukė ranką ir perbraukė per savo smakrą, dažytus varno juodumo plaukus.- Jis

buvo kaip tas šviečiantis kirminas, tik ryškesnis.

O viešpatie brangus. Jai tikrai pavažiavo stogas.

- Jūs gal gėrėt ar galbūt ką nors rūkėt?

Mel ranka trenkė į stalą, sudauždama mūsų taures.

- Pasaulyje nėra to, ką galėčiau išgerti ar surūkyti, kad tai pamatyčiau.

- Gerai,- aš pakėliau rankas pasiduodama,- aš tiesiog nesuprantu to, Mel. Netrankyk stalo. Tai ne

jo kaltė.

Ji giliai atsiduso.

- Aš tiesiog taip išsigandau. Jis mane matė. Jo brolis mane matė, aš žinau jie žino, kad juos

mačiau.

Aš nežinojau, ką atsakyti. Pastebėjau, kokia persigandusi iš tiesų yra Mel. Natūralu, Mel

jaudindavosi dėl tokių dalykų, kaip žiogai namuose, šakų, atrodančių kaip gyvatės kieme, bet niekada

jos nemačiau tokios. Tai buvo visai kas kita.



Kažkas rimtai ją išgąsdino.

- Aš žinojau, Filipas buvo nekokia mintis,- pasakiau, braukdama banguotus plaukus už ausų,-

buvimas senatoriaus sūnumi jį sugadino. Jis tikriausiai...

- Jis tikriausiai vienas iš jų, senatorius taip pat!

O dieve, jei Mel ir toliau taip šūkaus, mes daugiau nebegalėsime čia pasirodyti. Aš norėjau, kad

jie pagarsintų muziką ir dar išjungtų šviesas. Fast Times baras pirmadienio naktį nebuvo perpildytas,

taigi galėjo pasklisti kalbos.

Mel gerai truktelėjo savo gėrimo.

- Aš buvau jo bute, o ne atgal į Grandview, kai tai atsitiko.

Grandview buvo vieta, kur gyveno Ričis Ričas, prabangi, uždara bendruomenė Flatirono

papėdėje, kur rezidencijas turėjo senatorius ir kiti svarbūs žmonės. Vartai ten juokingų šešių metrų

aukščio. Absurdas. Negi jie mano, kad juos žada užkariauti rusai?

- Kada jis padarė tą lempos dalykėlį?- paklausiau, sukinėdama šiaudelį. Mel linktelėjo.

- Mes leidome laiką svetainėje, išgėrėme. Nieko rimto. Tada grįžome į miegamąjį, pasimylėjome,

tai buvo puiku, kaip įprasta. Filipas ištvermingas kaip joks kitas šiame pasaulyje.

Aš paraudau.

- Tada pasirodė jo brolis – Elajus.

- Jums besimylint?

- Nors tai būtų be galo seksualu turint omeny, kad jie yra dvyniai, bet ne, ne mums su Filipu

mylintis,- ji papešiojo savo palaidinės sagą.- bet kokiu atveju, jie kažko pykosi ir išėjo į balkoną. Tiedu

visada dėl kažko riejasi ir, tu mane žinai, aš amžina smalsuolė, tiesa?

- Taip,- nusišypsojau.

- Taigi aš prisėlinau prie durų ir pasiklausiau. Jie kalbėjosi apie kažką pavadinimu Erelio

Projektas ir Dedalas.

- Dedalas? Ar čia ne kažkas graikiško?

- Tai nesvarbu, Serena. Klausyk manęs. Jie dėl to pykosi. Elajus supyko, nes jo tėvas žadėjo

sužlugdyti dalyką su Dedalu ir kad tas Erelio dalykas buvo bloga idėja, bet Filipui tai nerūpėjo ar

kažkas tokio. Jis liepė Elajui rūpintis savo reikalais ir dingti. Tai ne jo vieta.

- Gerai,- aš spėliojau, kaip tai galėjo privesti iki Filipo virtimo į lemputę.

- Bet Elajus buvo tikrai nusiminęs, sakė, kad visa tai sprogs jų akyse ir kad tas Erelio dalykas

blogas ir pavojingas. Jis pasakė kažką apie Pensilvaniją ir kur laikomi vaikai ir jei Dedalas kada nors

atskleis ką jie suplanavo, jiems visiems blogai baigsis. Ir tada aš žinai, vou, kas vyksta?- mėlynos Mel

akys buvo didelės ir išplėstos.- Elajus pasakė kažką per tyliai, kad aš išgirsčiau ir tai labai įpykdė

Filipą, nes jis pastūmė brolį ir jis stumtelėjo atgal. Du suaugę vyrai va taip mušasi? Aš maniau vienas

jų išstums kitą per turėklus. Bet tada... nutiko tai.

- Lemputės dalykas?

- Taip,- ji prispaudė delną prie kaktos, užspausdama akis. Jos įprastai įdegęs veidas buvo

išblyškęs.- Iš pradžių atrodė, kad jis išnyko. Jo rūbai, kūnas, viskas tiesiog išnyko lyg būtų dingęs. Ir

tada jis atsirado, bet jis nebuvo žmogus, Serena. Jis išnyko šviesoje. Nuo galvos iki kojų, Serena.

- Gerai,- tariau lėtai.- Ką tu darei?

- Aš nešiau kudašių, kaip darytų kiekvienas normalus žmogus! Lėkiau iš ten kaip akis išdegus,

bet...- ji nusikeikė nuleisdama ranką ant stalo.- Aš numečiau prakeiktą alaus butelį. Jie mane išgirdo.

Aš atsigręžiau, o jie stovėjo balkono tarpdury abu švytintys...- Mel drebančiomis lūpomis nutilo.- Jie

žino, kad aš juos mačiau. Turiu omeny, akivaizdu, kai aš lėkiau iš pastato lyg akis išdegus. Aš nežinau,

ką daryti. Net nebuvau namie. Tiesiog važinėjausi aplinkui laukdama, kol tu atsilaisvinsi, kas, beje,

užtruko amžinybę. Būdama automobilyje aš viską dėl viso pikto užrašiau...

- Kaip suprasti dėl viso pikto?



- Aš nežinau. Aš tiesiog jaučiau, kad reikia viską užrašyti, kol nepamiršau. Šūdas,- ji atsiduso ir

atsisėdo į savo vietą.- Bandžiau prastumti laiką ir palikau viską savo pašto dėžutėje, kai tikrinau paštą,

nes buvau kaip nesava.

Aš atsilošiau savo baro kėdėje, vis dar nežinodama, ką pasakyti. Mel akivaizdžiai susijaudinusi,

tad kažkas tikrai turėjo atsitikti. Tikriausiai ne tai, ką ji manė, bet kažkas, aš jaučiau.

- Aš bijau grįžti namo. Filipas žino, kur gyvenu,- Mel pabaigė savo gėrimą.

- Kada visa tai nutiko? Šį rytą?- paklausiau susiraukdama. Mel linktelėjo.- Ar tu bent darbe buvai?

- Ką? Ne! Kaip aš po viso šito galėjau eiti į darbą?- Mel sudrebėjo.- Ir be to, Filipas žino, kaip

mane ten rasti.

Man suspaudė krūtinę. Brangus dieve, kas, jeigu su Mel tikrai kažkas negerai? Ne tik pernelyg

laki vaizduotė, bet kažkas rimtesnio? Mano protas karštligiškai pradėjo sudarinėti psichikos ligų sąrašą:

psichikos ligos, kurios trukdo suprasti realybę, šizofrenija, nerimo priepuolis su haliucinacijomis, o gal

smegenų auglys?

- Mel...

- Nemelink,- jos balsas sudrebėjo.- Aš žinau, kad skamba beprotiškai ir tavo vietoje aš galvočiau

taip pat, bet žinau, ką mačiau. Filipas ne žmogus. Jo brolis taip pat. Aš nežinau, kas jis yra, gal koks

vyriausybės eksperimentas ar, po velnių, ateivis. Nežinau.

Ateivis. Gerai. Dabar tikrai laikas dingti iš baro.

- O gal važiuojam pas mane?

Jos akyse suspindo viltis.

- Tikrai? Tu sutinki? Aš žinau, tu tikriausiai galvoji, kad man pačiuožė stogas ar dar kas.

Nutraukiau ją rankos mostu:

- Mieloji, kam dar reikalinga geriausia draugė? Tai krizinė situacija ir aš žinau kaip tau padėti. Aš

turiu ledų ir lazanijos likučių. Mes galime prisikimšti žandus ir bandyti tai išsiaiškinti.

- Aš šiandien nevalgiau. Buvau pernelyg susinervinusi,- Mel silpnai šyptelėjo.- Tu pati geriausia,

Serena. Aš rimtai.

- Žinau,- nusivaipiau jai.- Pabūk, aš pasirūpinsiu sąskaita.

Mel linktelėjus ir pradėjus kuistis rankinėje, aš griebiu savąją ir nušokau nuo kėdės. Laviruodama

tarp stalų ignoravau kitų lankytojų žvilgsnius.

Aš greit susimokėjau – tai buvo įprasta. Mel turėjo brangų skonį ir retai kada užsibūdavo

viename darbe tiek ilgai, kad užsitarnautų padorų atlyginimą. To aš negalėjau suprasti, nes Mel buvo

išsilavinusi, bet ji niekaip neatrado savęs. Mel viso labo buvo 23, kaip ir man, taigi buvo pakankamai

laiko, kad truputį susitupėtų, laikytųsi atokiau nuo turtingų vaikinų ir pasinaudotų savo išsilavinimu,

dėl kurio taip sunkiai dirbo.

Paraginau Mel sunerdama savo ranką per josios:

- Pasiruošusi?

Mel Linktelėjo, bet nieko nepasakė, kai išėjome į sausą gegužės pradžios vakaro orą. Mes

prasilenkėme su priešpriešiais ateinančių vyrų kompanija. Jei buvo be švarkų, atlaisvintais

kaklaraiščiais. Vienas jų, aukštas blondinas, švilptelėjo apkurtindamas. Ir jei visa kita nebuvo Mel

sutrikimo požymis, vyriško dėmesio ignoravimas tikrai daug ką sakė.

Susirūpinusi nuvedžiau ją į garažą. Jei Mel nepakeis savo giesmelės valgant lazaniją ir ledus, aš

ketinu įtikinti ją pasikalbėti dar su kuo nors – kuo nors be savęs. Mūsų draugystė neleidžia nešališkai

nustatyti diagnozės, ir apskritai aš niekada to nesu dariusi. Būdama vidurinės mokyklos konsulate aš

nesusidurdavau su jokiais sutrikimais, nebent su kasdienėmis problemomis.

Garaže buvo vėsiau ir tamsiau. Beveik visa galinė eilė, kur pastačiau mašiną buvo tamsiame

šešėlyje. Laimei Mel pastatė savąją pirmoje eilėje netoli išvažiavimo.

Sustojome prie raudonos Mel audi. Ištraukusi raktelius ji atsisuko į mane:

- Tu juk manai kad aš išprotėjus?

- Ne! Žinoma ne,- atsakiau nedelsdama.



Mel veide pasirodė abejonė:

- Tikrai? Nes tu atrodai lyg mintyse dėliotum sąrašą psichikos ligų, kuriomis aš galėčiau sirgti.

- Aš to tikrai nedarau,- greit šyptelėjau.- Tai jau padariau anksčiau.

Mel nusijuokė ir greit mane apkabino.

- Ačiū. Aš rimtai. Šiuo metu tikrai nenoriu būti viena.

Aš taip pat spustelėjau ją:

- Viskas gerai. Kaip jau sakiau, mes tai išaiškinsime kartu.

Paleidusi mane Mel atidarė savo automobilio dureles ir tarstelėjo:

- Aš tavęs palauksiu.

Nusišypsojau jai džiugiai ir nuskubėjau per automobilių labirintą taip greitai, kaip leido mano

triukšmingi kulniukai. Norėjau ištrūkti iš ten. Visada nekenčiau požeminių garažų. Nebuvo nieko

šiurpesni už juos.

Na, pokalbis apie švytintį senatoriaus sūnų taip pat buvo šiurpokas.

Suspaudė krūtinę. Mel niekada neatrodė tokia... pažeidžiama, kaip šįvakar. Nežinau, kaip aš

galėsiu jai iš tiesų padėti, bet kad ir kas besidėtų jos galvoje, aš visada ją paremsiu. Lygiai kaip Mel

padėjo man, kai pirmaisiais metais koledže apiplėšimo metu buvo nužudyta mano mama. Be Mel aš

neturėčiau nieko, niekada nebuvau artima su atsakomybės vengiančiu tėvu. Mes palaikėme viena kitą

daugybę kartų, ištikus mažesnėms ar didesnėms krizėms.

Šįkart neturėtų būti kitaip.

Sustojusi šalia savo padėvėtos Hondos išžvejojau raktelius. Rankinės dirželis nusprūdo,

trūktelėjo ranką ir raktai iškrito ant purvino grindinio.

„Puiku“, sumurmėjau pritūpdama kiek leido mano siauras sijonas. Sugriebusi raktus išsitiesiau.

Mano dėmesį atkreipė judesys už kampo. Pasukau galvą. Stovėjimo garažas nebuvo milžiniškas, taigi

galėjau įžiūrėti Mel galvos formą per galinį jos automobilio langą.

Manydama, kad tai patraukė mano dėmesį aš sukausi atgal, bet tada iš už šalia plačių garažo durų

esančios kolonos išėjo aukštas vyras. Jis ryžtingais žingsniais patraukė į šviesą.

Velniškai karštas vaikinas...

Buvau apstulbusi, kaip gerai jis atrodė: aukštas, šviesiais plaukais, atrodė lyg nužengęs iš mados

žurnalo puslapių. Džinsai atrodė specialiai siūti jam. Kadangi stovėjau šešėlyje, galėjau nesijaudinti

būti užklupta nužiūrinėjanti tas vyriškas grožybes. Jis niekaip negalėjo manęs pamatyti, taigi aš jį

nužiūrinėjau nesidrovėdama.

Aš buvau sužavėta, kaip džinsai įrėmino tą tobulą užpakaliuką, kai jį apšvietė lempos iš viršaus ir

– kas per velnias? – jis dingo. Tiesiog pradingo! Lyg būtų mirktelėjęs ir prapuolęs. Vieną sekundę jis

ten buvo, o kitą nebe.

Sunerimusi žingtelėjau į priekį. Nugara nuėjo pagaugais. Ar tai buvo sapnas? O gal Mel

haliucinacijos užkrečiamos, nes ji tikrai buvo tikra tuo ką sakė bare, bet...

Bet tada aš pamačiau jį šalia Mel automobilio, dešinėje. Jis niekaip negalėjo ten atsirasti, kad jo

nepamatyčiau. Neįmanoma, bet štai jis ten, pasukta į šoną galva.

Skrandyje susirangė tikra, iki kaulų smegenų persmelkianti baimė, kojos įaugo į cementą.

Beverčiai rakteliai tabalavo mano rankose. Staiga mintimis grįžau į barą ir galvoje vėl ir vėl skambėjo

Mel žodžiai.

Jis ne žmogus. Jis ne žmogus.

Sukrėsta ir apstulbusi aš žiūrėjau, kaip vaikinas pakėlė ranką. Tuo pačiu metu atsidarė vairuotojo

durelės ir pasirodė Mel galva. Jei vaikinas ją būtų pašaukęs, per savo širdies dūžius nebūčiau jo

išgirdusi. Išsižiojau sušukti Mel, bet oras prisipildė elektros energijos, pašiaušdami plaukus ant kūno.

Garažo žibintai mirgėjo ir sproginėjo vienas po kito, pažerdami šukių lietų. Kiekvienas mažas

sprogimas buvo kaip šūviai, nutildę mano šauksmą ir sviedę atgal smogdami mane į mano automobilio

kapotą.



Stojo tamsa, bet tai truko tik sekundę. Nenatūrali, intensyvi balkšvai mėlyna šviesa apšvietė

priekinę garažo dalį ir – o dieve – ji sklido nuo vyro. Per jį, spinduliuodamas nuo peties, sklisdamas

žemyn per ranką, sukdamasis ir spragsėdamas atsirado kažkas panašaus į žaibą, kol pasiekė jo delną.

Mel suriko tą pačią akimirką kaip ir aš sušukau jai.

Šviesa pulsuodama šovė iš jo rankos kibirkščiuodama lyg žaibas. Jis pataikė į automobilį už

savęs. Mano širdis sustojo. Raktai iškrito iš rankų.

Balkšvai mėlyna šviesa prarijo Mel automobilį. Per sekundę oras nurimo ir stojo tyla. Karštis

bangomis atslūgo ir įsižiebė šviesos apakindamos sekundę iki sprogimas sukrėtė požeminį garažą.

2 skyrius

Telefonas suskambėjo man tik įlipus į privatų lėktuvą, skrendantį į Vakarų Virdžiniją. Aš beveik

jį ignoravau, nes jei suskamba prakeiktas mobilusis, visada reikia kuopti mėšlą, kam visai nebuvo

nuotaikos.

Bet „nenoriu“ ir „privalau“ niekada nesutarė. Ištraukiau tą prakeiktą daiktą iš krepšio ir

nežiūrėdamas į skambinančiojo vardą atsiliepiau. Ne taip, kaip tai darytų dauguma žmonių:

- Ko?

Kitoje pusėje stojo tyla, ir aš galėjau įsivaizduoti piktame pareigūno veide nepatenkintą išraišką.

- Tai labai nemandagus būdas atsiliepti,- tarė pareigūnas Zombro.

- O štai čia kitas nemandagus dalykėlis tau,- atsirėmiau į sieną ir pažvelgiau į lėktuvą ant

nusileidimo tako.- Aš nemalu šūdo.

Pareigūnas Zombro ištarė dar kelis žodžius:

- Aš nežinau, su kuo tu manaisi kalbantis, bet...

- Aš labai tiksliai žinau, su kuo kalbuosi. Arčiau prie tikslo. Aš turiu planų.

- Gali pasakyti sudie savo kelionės planams, nes mes turime tau darbą.

Mano ranka sugniaužė mobilųjį telefoną, išgirdau, kaip sudejavo trapi plastmasė. Kalės vaikas.

Didelėmis pastangomis atleidau pirštus. Taip buvau praradęs ne vieną telefoną.

Zombro mano tylą priėmė kaip sutikimą:

- Vienas iš palydovų užfiksavo aukšto dažnio energijos sprogimą.

Užverčiau galvą atgal ir užsimerkiau.

- Kaip su tuo susijęs aš?

- Ankstesni įrodymai rodo, kad tai buvo nesankcionuotas Šaltinio panaudojimas Bulderyje.

Kadangi ten yra bendruomenė iš Lukseno, mums reikia tavo pagalbos.

Aš lėtai atsimerkiau. Toli horizonte paskutiniai saulės spinduliai apšvietė kalną, oranžiniai

spinduliai nuslinko uolomis. Mažučiai uolienos gabalėliai spindėjo blunkančioje šviesoje. Sušiktas beta

kvarcas.

- Hanteri? Ar tu mane girdėjai?

Zombro balsas erzino mano savitvardą, nors aš nekada gerai su tuo or nesusidorodavau. Spyriau į

sieną.

- Taip, aš tave girdžiu.

- Tu esi arčiausiai Bulderio. Pilotas gavo instrukcijas. Vyk ten ir lauk tolesnių nurodymų.

Prieš man ištariant „Atsiknisk“, Zombro padėjo ragelį. Tas mažas šunsnukis mėgo tai daryti.

Galėjimas pirmam nutraukti skambutį suteikė suknisto pasitenkinimo ir jėgos pojūtį. Taip, erzina, bet

labai juokinga. Zombro net drąsiausiose svajonėse niekada negalėtų būti toks negailestingai stiprus ar

mirtinas kaip aš, ir jis tai žinojo.

Papurčiau pečius, tačiau raumenys vis tiek liko įsitempę. Žvilgsniu perliejau angarą, akys

susiaurėjo siųsdamos aiškų, potencialų įspėjimą. Kitas mano vietoje pasitrauktų į šešėlį, atsitrauktų taip

greit, kad pagalvočiau, jog jis protingas ir labiau vertina savo gyvybę. Kitas žinoma nedarytų nieko, aš

savo ruožtu neatsukčiau nugaros, kol neįsitikinčiau, kad tas kitas

liko ten, kur yra.



Mano rankos susigniaužė į kumščius, odą niežtėjo kaip prieš išsineriant. Aš buvau šio žmogiško

kūno dalis, bet tai buvo vienas tų momentų, kai tiesiog norėjosi atgauti savo tikrą išvaizdą, būti

laisvam nuo subingalvių skambučių dėl vyriausybės noro kontroliuoti pasirodymus. Tarsi jie tikrai

galėtų suvaldyti Lukseno bendruomenę. Jei būtų kitas pasirinkimas, jiems manęs nereikėtų.

Aš greičiausiai jau būčiau miręs arba uždarytas kažkur laboratorijoje ir tyrinėjamas – ir ne visai

maloniais būdais.

Vietoj to aš buvau tuo, kuo esu – kad ir kuo būčiau.

Tas visas naujo gyvenimo pradžios šūdas jau spėjo atsibosti. Sėdinėjimas, darbeliai, buvimas

Gynybos Departamento kale neatitiko mano prigimties. Kažkaip tai buvo artimiau Loriui, bet mano

brolis visada buvo truputį... kitoks ir jautrus, priklausomai nuo to, kaip aš tai mačiau.

Ir štai todėl galų gale aš čia, pasiruošęs atlikti šį darbą, nes Loris paprašė manęs atsitraukti, nelįsti

į karą, Loris maldavo. Mūsų rūšis niekada nemaldavo. Bet šis prašymas išsprūdo, kai mes stovėjome

prie sesers kūno.

Ir štai aš čia.

Pilotas iškišo galvą pro įlipimo duris, mačiau, kaip nurijo seilę. Žmonėms visada nepatogu šalia

mūsų rūšies. Šeštasis jausmas juos įspėja, kad jie priartėjo prie mirties per arti tiesiog būnant mūsų

akivaizdoje.

Galėjo būti blogiau, pagalvojau, pagriebdamas savo krepšį. Jei aš nevykstu namo, tai bent gausiu

nužudyti lukseną.

***

- Aš jums pasakiau viską, ką žinau – ir tai skamba beprotiškai, aš tai suprantu, bet tai nepasikeis,

kad ir kiek kartų aš tai pakartočiau.

Detektyvas Džounsas atsilošė pasukiodamas aplink kaklą kaklaraištį. Vyro sprandas išraudo nuo

rožinės iki tamsiai raudonos nuo tada, kai jis įėjo į kambarį.

- Mis Kros, aš žinau, kad jums nutiko traumuojantis įvykis...

- Aš mačiau, kaip mano draugė sprogo automobilyje!- mano balsas užlūžo. Atsikrenkščiau, bet

akys vis dar degė.- Taigi taip, tai buvo truputį sušiktai traumuojama, bet tai nepakeis to, ką šįvakar

mačiau.

- O tas vyras, pakartokite, kaip jis atrodė?

Išsekusi aš padėjau rankas ant tamsiai rudo stalo.

- Aš sakiau jums ir prieš jus buvusiems pareigūnams. Jis buvo aukštas.

- Koks aukštas, panele Kros?- detektyvas Džounsas pasilenkė į priekį, jo pilvas prarijo kelnių

diržą.- Jūs apibūdinote labai trumpai, juk daugelis žmonių jums gali pasirodyti aukšti.

Kokio velnio? Nusivylusi ir įsižeidusi papurčiau galvą. Dar kartą apibūdinau jį ir jis pasižymėjo

savo mažoje knygutėje. Buvau tikra, kad jis ten tik paišinėja. Policijos komisariate jau buvau daugiau

nei penkias valandas perpasakodama viską, ką mačiau ir girdėjau šį vakarą. Dalis manęs buvo sustingę,

negalėjo suprasti, kas iš tiesų atsitiko, nes Mel... Mel negali būti mirusi. Kita dalis buvo superjautri

kiekvienam kėdės girgžtelėjimui, kai detektyvas pakeisdavo svorį, fluoresensinės šviesos mirgėjimui,

kurios man priminė tą siaubingą momentą stovėjimo aikštelės garaže, kiekvienas gerklės raumuo ir

nutrinta oda sužeista krintant perštėjo.

Negalėjau patikėti, kad likau gyva.

Sprogimas nusviedė mane tiesiai ant užpakalio ir nebuvo kam sušvelninti smūgį. Ausys zvimbė

ištisas dvi valandas ir vis dar užuodžiau svylantį metalą... ir odą.

O dieve...

Krūptelėjau, ir ištiesiau ranką paimti plastikinį puodelį su vandeniu. Rijau jį, bet niekaip

nepavyko atsikratyti to metalo skonio gerklėje. Giliai įkvėpiau, pakėliau akis ir sutikau senstančio

detektyvo žvilgsnį.

- Aš jums sakau, vyras susprogdino automobilį. Nežinau, kaip jis tai padarė, bet padarė. Ir prieš

tai Mel...- suspaudžiau lūpas.- Mel bijojo.



- Ir jūs sakote, kad ji bijojo senatoriaus Vandersono sūnaus?- jo stambiame veide pasirodė

abejonės.- Kad matė jį darant kažką nenormalaus tą rytą. Ar galite man papasakoti, ką ji konkrečiai

jums sakė?

Aš įsispoksojau į jį įsiutusi, kad jis vėl verčia mane viską kartoti. Lyg jie bandytų pagauti mane

meluojant, kas yra beprotiška, nes kas galėtų susimaišyti pasakojant tokį dalyką? Aš atsisėdau

braukdama rankomis per plaukus. Vienintelis dalykas laikantis mane čia, buvo viltis, kad galbūt kaip

nors galiu padėti rasti žmogų, atsakingą už Mel mirtį.

Anksčiau nugirdau pareigūnus, kai paliko praviras duris. Iš Mel liko tik gabaliukai. Ir viskas.

Ištisas gyvenimas sudužo į gabalus.

Man buvo bloga, papasakojau detektyvui viską, ką Mel buvo sakiusi man, pridedant panišką

telefono skambutį ir kokia ji buvo nervinga bare.

- Aš esu konsultantė vidurinėje mokykloje.

- Jūs atrodote per jauna,- detektyvas suraukė antakius.

- Baigiau mokslus prieš dvejus metus ir šioje mokykloje dirbu beveik vienerius,- paaiškinau

pavargusi.- Žinau, kad tai skamba beprotiškai, bet aš jums sakau tiesą.

- Tikiu jumis,- tarė jis ir mane pervėrė nuostaba. Jis pakilo, pasiimdamas savo bloknotą.- Aš tikiu,

kad jūs nuoširdžiai tikite tuo, ką matėte ir noriu jums padėti. Ir ruošiuosi jums padėti, bet galbūt po

kelių dienų, kai viskas nusės ir jūs apie viską galvosite aiškiau.

Pyktis perplėšė mane kaip nutrūkusi grandinė. Aš pašokau nuo kėdės, nustebdama, kad iš viso

sugebu po visko judėti taip greitai, bet įniršis bloškė atgal silpstant jėgoms.

- Ką aš jums sakau nepasikeis! Nesvarbu, kiek dienų praeis.

Ignoruodamas mano protrūkį detektyvas gestu parodė man sėdėti.

- Tai truks dar keletą minučių ir mes pasiųsim pareigūną parvežti jus namo, gerai? Garažas vis

dar uždarytas. Mes tikimės, kad galėsime leisti žmonėms susigrąžinti savo transporto priemones per

dieną ar dvi.

Niekinimas smogė man ir aš greit apmasčiau ar nereikėtų įspirti į užpakalį tam apvaliam

detektyvui. Tam buvo gera proga, bet tas noras dingo taip greit, kaip oras išeina iš baliono. Aš žlugusi

sėdėjau ant kėdės, per pikta ir pervargusi.

Detektyvas stabtelėjo prie durų ir susiraukė:

- Aš turiu jums dar vieną klausimą, panele Kros,- aš pažvelgiau į jį abejodama, kad dar kas nors

būtų svarbu.- Jūs minėjote vardą prasidedantį „D“ raide. Ar jūsų draugė pasakė ką nors dar apie tai?

- Turite omenyje Dedalą?- detektyvui linktelėjus, mano pečiai nusviro.- Ji sakė kažką apie tai ir

Projektą, o gal Operaciją Erelis, bet aš neprisimenu... Aš taip manau. Kada aš galėsiu eiti?

Detektyvas Džounsas griežtai spoksojo į mane keletą akimirkų ir priverstinai šyptelėjo:

- Tai truks tik keletą minučių.

Jis išėjo paskui save uždarydamas pilkas duris. Tyloje tai nuskambėjo lyg sprogimas. Sutelkusi

paskutines jėgas užsimerkiau ir pradėjau skaičiuoti nuo šimto atgal. Prarasta savitvarda man nepadės.

Pareigūnai ir taip mano, kad man atsisukę varžteliai. Suskaičiavus iki trisdešimties atsimerkiau.

Degino.

Siektelėjau savo rankinės, kuri stebuklingai išliko šiame chaose, iškasiau mobilųjį. Paspaudusi

ant ekrano supratau, kad jis išsikrovęs. To negalėjo būti, nes aš jį pakroviau būdama darbe. Įkišau jį

atgal rankinėn ir atsidusau.

Laikas slinko lėtai, o aš buvau kankinama tūkstančių „kas jeigu“. Kas, jei aš būčiau rimčiau

pažiūrėjusi į Mel žodžius? Kas, jei ji būtų likusi bare? Kas, jei aš būčiau įkalbėjusi Mel važiuoti su

manimi? Sėdėjau ir tryniau rankomis veidą. Sunkumas užgulė krūtinę, primindamas senas žaizdas, kai

dėl dvidešimties dolerių, kuriuos turėjo rankinėje, buvo nužudyta mama ir atsivėrė gili, nauja žaizda.

Durys atsidarė ir aš truputį pašokau ant kėdės. Aš tikėjausi arba pareigūnų, kurie buvo garaže,

arba detektyvo, bet tų dviejų įėjusių vyrų nepažinau.



Abu buvo apsirengę juodais kostiumais. Pirmasis buvo vyresnis, susiraukšlėjusiu ir grublėtu

veidu. Smilkiniai pražilę. Kitas už jo jaunesnis, vaiko veidu ir ko gero ne ką vyresnis už mane.

- Mis Kros?- vyresnis pareigūnas prašneko pirmas išsitraukdamas iš švarko kišenės ženklelį ir

greit jį parodydamas.- Mano pavardė yra pareigūnas Zombro. Mes esame iš Tėvynės Apsaugos.

Aš atsisėdau kiek tiesiau, nenustebau. Išlėkusi į orą mašina paprastai pritraukia fedus.

Pareigūnas Zombro atsisėdo į detektyvo sušildytą kėdę.

- Aš žinau, kad jūs esate tikrai pavargusi ir buvo ilga, siaubinga naktis, bet mums reikia trupučio

jūsų laiko ir tada parvešime jus namo. Gerai?

Pasimuisčiau nepatogioje metalinėje kėdėje, bet linktelėjau.

Jaunesnis pareigūnas priėjo prie stalo ir atsisėdo ant jo krašto šalia manęs. Jis nusišypsojo, ir apie

jo akis atsirado raukšlelių.

- Mano vardas Džonatanas Ričiardsas. Mano partneris ir aš norėčiau išreikšti savo nuoširdžią

užuojautą dėl draugės praradimo šį vakarą.

- Ačiū,- dusau nuo žodžių.

Šypsena buvo užjaučianti, bet akių nepasiekė. Tikriausiai dirba savo darbą. Kiek kartų jie sėdėjo

kambaryje kaip šis, kalbėdami su žiaurių nusikaltimų liudininkais?

- Mes žinome, kad šįvakar jūs viską papasakojote daug kartų, tačiau mes tai turime padaryti dar

kartą,- liūdna pareigūno Zombro veido išraiška nepasikeitė nuo tada, kai jis įėjo.- Mes norime viską

išgirsti iš pirmų lūpų.

Atsilošiau kėdėje nuleidusi akis. Net nesipriešinau. Kuo greičiau tai pabaigsiu, tuo greičiau

galėsiu sprukti nuo to sunkaus iškvėpuoto oro, kvepiančio sudegusia kava. Pakartojau įvykius entąjį

kartą.

- Ar jūsų draugė artimai draugavo su Filipu Vandersonu?- paklausė pareigūnas Ričiardsas.

Įdomu, ar atsitiktinis seksas laikomas artimu ryšiu.

- Jie susitikinėjo kelias savaites. Prieš tai ji jo nepažinojo. Aš turiu omenyje, visi žino kas yra jis

ir jo brolis, bet mes sukomės ne tame pačiame rate. Filipas ir Elajus lankė privačią mokyklą ir...- aš

nutilau. Niekam tai neįdomu.

Ričiardsas linktelėjo raminamai:

- Ir ji niekada nieko nesakė iki šio vakaro? Neminėjo nieko neatitinkančio normų?

Papurčiau galvą:

- Šiandien buvo pirmas kartas, bet ji žinojo, kad aš nepritarsiu jų... hm, santykiams. Broliai turėjo

čia blogą reputaciją.

Matėsi, kad abu pareigūnai gerai informuoti apie grubų ir chuliganišką pleibojų būdą, nes nieko

neklausinėjo. Zombro pasilenkė į priekį, pasidėdamas alkūnes ant sulenktų kelių.

- Ji sakė, kad broliai pykosi ir ji išvydo, kaip Filipas pradėjo... šviesti?- tai išgirdus tai netapo

mažiau beprotiška nei anksčiau.- Aš ja nepatikėjau, bet tada pamačiau garaže vaikiną, ir ką jis padarė.

Jie paklausė dar poros klausimų apie tai, ką mačiau garaže, įprastinių klausimų, kurių jau klausė

anksčiau, bet jie vis grįžo prie senatoriaus. Pakankamai dažnai, kad aš pradėčiau spėlioti, ar jie nemano,

kad tie vaikinai turėjo ką nors bendra su tuo, kas nutiko. Kai pagaliau klausimai išseko buvo praėję dar

pusantros valandos, juodai baltas laikrodis ant sienos rodė, kad jau pirma ryto.

- Ar jūs numanote, ką jūsų draugė manėsi mačiusi Filipo balkone šį rytą?- paklausė Zombro.

Klausimas mane užklupo iš netyčių.

- Ji nežinojo, bet sakė... sakė, kad jis negali būti žmogus.

- O ką jūs manote mačiusį šįvakar garaže?- paklausė kitas pareigūnas.

Pažvelgiau jam į įdėmias akis, tokias sausas, kad net nesusigėdau savo žodžių, kai juos ištariau:

- Joks žmogus negalėtų padaryti to, ką aš mačiau.

- Gerai,- tarė jaunesnis pareigūnas.- Mums gali prireikti apklausti jus vėl, panele Kros, bet šį

vakarą jau viskas.



Abu pareigūnai pakilo, mostu rodydami man daryti tą patį. Aš pakilau ant kojų truputį

svyruodama. Jaunesnysis pareigūnas sugavo mane už alkūnės ir aš sumurmėjau dėkodama.

- Viskas bus gerai,- tarė jis.

Aš spoksojau į juos žinodama, kad jie tai sako tik mane ramindami. Niekas nėra gerai. Niekada

nebebus gerai.

3 skyrius

Suknisti žmonės ir jų perpildyti ir triukšmingi miestai pateko į mano labiausiai iš proto varančių

dalykų dešimtuką.

Sėdėjau tamsiame kampe Fast Times bare vos per kelis žingsnius nuo baro ir stebėjau, kaip

žmonės lakstė nuo jo prie savo stalų. Šiai rūšiai, tai vadinosi darbas naktį ir man buvo įdomu, kiek iš jų

vėlai naktį suklumpa tamsoje, taip užbaigdami savo nereikšmingą, bevertį gyvenimą.

Po velnių, buvo per tamsu netgi man.

Buvau labai blogai nusiteikęs.

Nekenčiu miestų, ypač tokių, kuriuose slepiasi mano priešai. Apžiūrinėdamas minią pastebėjau į

save nukreiptas akis. Lėta, šalta šypsena ištempė mano lūpas, gerklė staiga suspazmavo.

Mano akys labai jautrios. Kiekvienas gyvas sutvėrimas atitinka bangų ilgį. Arumams energija

atrodo kaip besikeičiančių spalvų aura, kuri kinta priklausomai nuo nuotaikos ar emocijų, įtakojančių

energiją. Žmonės įprastai vienu metu būna vienos spalvos. Luksenai yra kaip sušiktos laimingos

vaivorykštės. Būtent todėl mes vos pažvelgę į lukseną galime jį pažinti, išskyrus atvejus, kai jie yra

šalia beta kvarco. Kristalai iškreipia luksenų energijos diapazoną, normalizuodami juos, taip jie

įsimaišo tarp žmonių.

Nemačiau skirtumo tarp bangų ilgio, kurios supo tris koledžo amžiaus vaikinus spaudžiančius

alaus bokalus prie stalo, bet aš ne kvailas. Jie gali paimti ir susikišti savo beta kvarcą į jų sušiktus

užpakalius.

Luksenai išsiskiria iš žmonių, nesvarbu, ar bangų ilgis kaip vaivorykštės, ar ne.

Faktas, kad jie yra aukštesni, nei vidutinis žmogus ir priekaištinga gražaus berniuko išvaizda. Jie

išsiskyrė savo elgesiu, net kai buvo girti. Juos supo arogancija dėl pranašumo, kuri nėra būdinga

žmonėms, nes jie buvo šalia, kai žmogus buvo tik Homo sapiens, luksenai jau tada pirmavo.

Bet tie trys maži pankai prie arčiausiai baro stovinčio stalo nežinojo, kad aš esu čia, ir mano rūšis

juos iškart iškėlė į maisto grandinės viršų. Mano batų, aptaisytų medžiotojo opalais, dėka, mano

tikroji prigimtis luksenams liko nematoma.

Maukdamas alų aš stebėjau, kaip luksenai prasvyravo pro mane. Vienas jų sustojo, jo akys

susiaurėjo. Jis tikriausiai pajuto kažką, bet tada nusekė savo bičiulius į naktį. Durys susiūbavo

užsidarydamos ir atnešdamos į barą nestiprų sudegusios geležies kvapą.

Apėmė pagunda eiti paskui juos, dar kartą užsiverčiau alaus butelį. Tai būtų bloga mintis.

Nesankcionuotas maitinimasis luksenais neįėjo į mano meniu.

Durys dar kartą atsidarė ir šįkart tai buvo tie, kurių laukiau. Pasirodė tiedu iš Gynybos

Departamento. Vyresnysis rūsčiai nužvelgė retėjančią minią, jo rūgšti mina dar labiau perkrypo, kai

įdėmų žvilgsnį įrėmė į mane. Aš kilstelėjau butelį pareigūnui Zombro ir šyptelėjau puse lūpų:

- Labas, partneri.

- Ar tu turi gerti dabar?- paklausė Zombro.

- Atsiknisk.

Ričiardsas, jaunesnis iš judviejų, suspaudęs lūpas žiūrėjo į šoną. Kuo ilgiau jie stovėjo prie stalo,

tuo pašaipiau vaipiausi. Zombro nužvelgė mano kojas, kurias buvau susikėlęs ant kėdės. Turėtų įvykti

apokalipsė, kad jas nukelčiau.

- Smagu matyti, kad šįvakar esi gerai nusiteikęs,- Zombro mostelėjo kitam agentui, kuris

prisitraukė papildomą kėdę. Jie atsisėdo.- Vieną dieną toks elgesys ir burna pridarys tau bėdos.

Nebuvo tokios bėdos, kuriai nebūčiau sugebėjęs išspardyti užpakalio, tad man nusišikt.



Amžinas taikdarys Ričiardsas atsikrenkštė:

- Ar patikrinai tą garažą už kampo?

- Per daug teisėsaugos,- tariau nuplėšdamas etiketę nuo butelio.- Be to, ten nėra nieko, ką dar

galėčiau jums pasakyti apžiūrėjęs tą vietą. Nieko, ką jūs ir taip jau žinote.

Zombro atsilošė atsisagstydamas striukę. Plieno žybtelėjimas ant jo liemens mane privertė

sukikenti. Pareigūno išraiška pasidarė dar rūstesnė, atrodė, kad veidas tuoj įdubs.

- Tai tikrai buvo luksenas. Jie vakar vakare nužudė žmogų kito žmogaus akivaizdoje.

Velnias. Luksenas darosi vis drąsesni. Bet nebuvau nustebęs.

- Detalės?

Prieš kalbėdamas Zombro apsidairė, pritylino balsą.

- Dvi moterys buvo šiame bare vakar vakare. Viena jų, Mel Dokšyr, susitikinėjo su Filipu

Vandersonu. Ji matyt matė jį ir jo brolį Elajų pykstantis anksčiau tą pačią dieną.

- Čia kaip senatorius Vandersonas?- paklausiau.

Ričiardsas linktelėjo.

- Iš to, ką mes išsiaiškinome, abu broliai kaip reikiant susipliekė ir Filipas nesukontroliavo savo

formos.

Aš vėl sukikenau:

- Nusinėrė visa oda žmonių moters akivaizdoje? Liuks.

- Tai nejuokinga. Tai rimtas saugumo pažeidimas,- Zombro pyktelėjo.

- Tikrai?- atsakiau sausai.- Aš ketinu paklausi laukinio klausimo. Tai panelė Dokšyr buvo ta, kuri

vakar sutiko savo lemtį anksčiau laiko? Tai kokį tiksliai pažeidimą čia turime?

Zombro apsižvalgė.

- Hanteri, problema tame, kad ji pasipasakojo savo draugei, kuri pamatė kitą lukseną

susprogdinantį automobilį su jos drauge viduje,- Ričiardso akys įdėmiai pažvelgė į manąsias.- Štai kur

pažeidimas.

Aš užbaigiau alų ir nukėliau ant grindų kojas. Jos sunkiai dunkstelėjo priversdamos krūptelėti

abu pareigūnus. Palinkau virš stalo.

- Gerai, aš tikrai nesuprantu, kaip tai susiję su manimi, nebent jūs norite, kad surasčiau

senatoriaus sūnus ir juos pašalinčiau.

- Tai nebūtina,- tarė Zombro.- Filipas Vandersonas buvo šiandien pristatytas. Su juo bus tinkamai

pasielgta.

Tinkamai pasielgta, vadinasi jis bus pervestas per Dedalą, per Gynybos departamento padalinį,

kuris reguliuoja visų ateivių kontrolę ir kuris valdomas iš kelių vyriausybės pastatų, daugiausia iš 51

zonos. Dedalas valdo viską, kas susiję su mūsų rūšimi. Dauguma ateivių, luksenų ir arumų, perkelti per

jį. Po to gyvi pasirodė vos keli iš jų. Abiem mūsų rūšims jie atrodė kaip baubai, turintys

neįsivaizduojamą galią vyriausybėje ir atliekantys velniai žino ką, vykdant savo eksperimentus. Sklido

gandai, kad jie kuria kažkokį šūdą. Kad žaidžia su žmonių ir ateivių DNR. Net aš pašiurpdavau, kai

viskas pakrypdavo prie Dedalo.

Atsilošiau nužvelgdamas vyriškį.

- Ir kaip senatorius dėl to jaučiasi?

- Jis nelabai patenkintas,- Ridčiardsas trumpai atsiduso.- Mes susitikome su juo šįryt. Jis labai...

garsiai reikalavo nutildyti panelę Kros. Jis tikisi, kad jei ji nebekels problemų, Filipas bus paleistas.

- Ar Filipas gali būti paleistas?

- Šiuo metu tai nėra žinoma,- stoiškai atsakė Zombro.

- Aš vis dar nesuprantu, kame problema,- pasakiau.- Jei panelė Kros matė, kas nutiko garaže,

tada pasirūpinkite ja.

- Šiuo metu departamentas nėra apsisprendęs, ką daryti su panele Kros,- Ričiardsas išsitraukė

knygelę.- Ji yra liudytoja, mačiusi lukseną ir yra įsitikinusi, kad tai, ką matė yra tiesa.



- Tai jei departamentas nėra tikras, leiskite senatoriui ja pasirūpinti,- tai nebūtų pirmas ar

paskutinis kartas, kai žmogus sužinojo tiesą. Ateiviai yra tarp mūsų ir panašus mėšlas. Įprastai įsikiša

Dedalas, bet Gynybos departamentas buvo pirma gynybos linija.- Bet kokiu atveju, leiskite pakartoti,

kad aš niekaip nesuprantu, kokio šūdo tai susiję su manimi.

Zombro rūsti išraiška įkrito dar per colį.

- Tai nėra taip paprasta.

Niekada nebuvo. Aš norėjau dar vieno alaus.

- Tai pasakok.

Jauna, gundanti padavėja priartėjo prie mūsų stalo lėtėdama, nes nešė pilną padėklą tuščių butelių.

Ji pasiuntė man ilgą reikšmingą žvilgsnį. Tikrai užsimaniau daugiau laiko tyrinėjimams, ypač kai ji

eidama pabrėžtinai sulingavo klubais. Aš galbūt nesu visiškai žmogus, bet tikrai turiu labai pašėlusių

žmogiškų poreikių.

- Senatorius Vandersonas perėmė šią problemą į savo rankas,- paaiškino Ričiardsas bandydamas

susigrąžinti mano dėmesį.- Mes sužinojome, kad neilgai trukus po mūsų vizito jo biure, jis liepė

pašalinti panelę Kros.

Taip, vis dar nesupratau, kame buvo tas didelis šūdinas reikalas. Jei ta panelė Kros tikrai buvo

grėsmė saugumui, leiskite ja pasirūpinti luksenams ir baigtas reikalas. Bet ne. Gynybos Departamentas

mėgo įsivaizduoti, kad jie visiškai kontroliuoja luksenų rasę ir jei luksenai sąmoningai nepaklustų

Gynybos Departamento nurodymams ar bandytų juos apeiti, Gynybos Departamentas suimtų jų didelio

berniuko apatinius į ryšulį ir dar daugiau su tokiais luksenais, kaip senatorius Vandersonas.

Mano juokas susilaukė sunkių abiejų pareigūnų žvilgsnių.

- Man atrodo aš supratau. Gynybos Departamentas susinervino, kad senatorius daro kažką be jų

leidimo. Ir jūs vaikinai negalite tiesiog nutildyti senatoriaus, nes dabar rinkimai, ir jo

„dingimas“ sukeltų per daug klausimų.

Nei vienas iš pareigūnų neištarė nei žodžio. Prunkštelėjau.

- Aš jums viską jau išaiškinau anksčiau. Jūs manote, kad luksenus galima suvaldyti, nes jie yra

gražučiai, kai šviečia, bet jie ketina nušienauti žmonių rasę.

- Užsičiaupk, Hanteri,- suurzgė Zombro.

Aš sujudėjau taip greit, kad Zombro atšoko atgal, bet jis nebuvo pakankamai miklus. Griebiau

pareigūnui už jo marškinių apykaklės prie gerklės ir prisitraukiau prie veido.

- Liepk man dar kartą užsičiaupti ir aš išrausiu tau liežuvį ir priversiu jį suvalgyti. Pagauni?

Zombro griebėsi už ginklo ir aš suspaudžiau gniaužtus.

- Aš nepatarčiau to daryti, drauguži.

- Gerai, vaikinai, užtenka,- Ričiardsas suprakaitavo.- Mes visi esam vienoje komandoje.

Dar keletą akimirkų atvirai spoksojau į Zombro, lėtai paleidau jį ir pažvelgiau į Ričiardsą.

- Mes nesame toje pačioje komandoje.

- Gerai,- Ričiardsas iškėlė rankas.- Bet mes privalome dirbti kartu.

Aš dėl to nebuvau toks tikras. Barbenau pirštais į stalą ir stengiausi priversti kūną lėtai įkvėpti ir

iškvėpti. Norėjau suvalgyti Zombro.

- Yra kažkas daugiau, ar ne?

Ričiardsas prieš prašnekdamas žvilgtelėjo į Zombro.

- Per apklausą policijoje panelė Kros suteikė informacijos, kuri sukėlė susirūpinimą Dedalui. Ji

raktinius paminėjo žodžius, kurie jam nėra žinomi.

Aš pataršiau plaukus ant kaktos.

- Ir tai būtų?

- Ji paminėjo kažką apie Erelio Projektą,- Ričiardsas nutilo.- Dedalas nori sužinoti, kas tai yra.

- Tai tegu paklausia jos.

Zombro patrynė sau smilkinius.



- Mis Kros šiuo metu neprisimena, bet gali būti, kad ji žino daugiau, ir kad ir kas tai būtų, tai gali

būti priežastis, dėl kurios senatorius taip nori ją nutildyti.

Mano žandikaulyje pradėjo trūkčioti raumuo. Taigi paslaptis tik darėsi painesnė. Problema ta,

kad nesupratau, kokio šūdo jie nori iš manęs.

- Paskutinį kartą, ką tai turi bendro su manimi?

- Mes norime, kad tu pabandytum išgauti informaciją iš jos ir prižiūrėtum panelę Kros.

Mirktelėjau.

- Pakartok?

Įdubęs Zombro veidas išraudo.

- Aš nemanau, kad Ričiardsas mikčiojo. Mums reikia, kad prižiūrėtumėte panelę Kros. Kas

geriau apsaugos ją nuo luksenų nei arunas? Tu praktiškai užaugintas kautis su jais.

Tiesa, bet kokį velnią jie galvoja?

- Jūs juokaut.

Ričiardsas pastūmė per stalą popieriaus lapą. Jame paskubomis buvo užrašytas adresas.

Nenorėjau net liestis prie jo.

- Tai tavo darbas. Mes įsitikinę, kad šiuo metu jie jau žino, kur ji gyvena, taigi tai tik laiko

klausimas, kada jie ją suras.

Tiesiog išlojau juoką.

- Mano darbas nėra prižiūrėti žmones.

Zombro nusivaipė ir aš užsimaniau vožtelėti jam į marmūzę.

- Dabar jau yra.

Aš sutelkiau visus savitvardos likučius, kad netrenkčiau Zombro į dieną.

- Aš esu paskutinis šioje žemėje, kuriam tai užkrausite.

- Tai arba tu, arba panelė Kros mirs,- Ričiardsas gailiai motyvavo.- Kai luksenai ateis jos.

- Jūs nesugebėsite jų sustabdyti,- nusispjoviau, įpykęs labiau, nei galėčiau prisiminti.- Tai jūsų

problema.

- Dabar tai tavo problema,- tarė Zombro.

Ričiardsas nervingai pažvelgė į savo partnerį.

- Aš žinau, kad mes įprastai prašome kitko, bet tai yra tai, ko šįkart mes prašome,- jis nutilo.- Tai

gyvenimo ar mirties klausimas.

- Nenoriu nuvilti jūsų išankstinio nusistatymo prieš mane, bet ar aš atrodau, kad man rūpėtų?

Zombro riebiai nusikeikė.

- Tu pradėsi rūpintis, nes atvirkščiai nei manoma, Gynybos Departamentas yra visada

suinteresuotas žmonių saugumu, o ne nežemiškų gyvybės formų. Ir jei mes galime išsiaiškinti, ką

panelė Kros žino ir įtikinti ją išlikti ramią, tai mes taip ir padarysime.

Na, kažkas pamiršo apie tai informuoti Dedalą, nes atrodo tai nesudaro problemų įcementuoti

žmonių kojas prieš pasiplaukiojimą.

Šūdas. Man tai visiškai nepatiko. Mano kūne nebuvo nei vieno kantraus kaulelio ir vienintelė

priežastis, kodėl aš būdavau šalia moters, yra pirmykščio alkio patenkinimas. Aš jų neprižiūrėjau. Aš

jų nesaugojau. Tai ne mano prigimčiai ir pareigūnai tai žino. Aš nesu geras vaikinas.

Didelė tikimybė, kad aš nužudysiu panelę Kros.

4 skyrius

Trys dienos prabėgo lyg rūke. Pirmąją dieną praleidau verkdama lovoje. Taip neverkiau nuo tada,

kai mirė mama. Kai pagaliau prisiverčiau pakilti iš lovos, spintoje susiradau seną mobilųjį telefoną.

Tas, kurį turėjau tą naktį garaže, daugiau nebeįsijungė. Žinau, kad jis buvo paveiktas elektros,

nusiritusios per garažą. Ji iškepė mano telefoną; buvo įdomu, ar ji tą patį padarė kompiuteriui

automobilyje.



Mokykla suteikė man savaitę poilsiui. Direktorius Harisonas girdėjo kas nutiko, paskambinau

jam antradienio rytą. Paskambinau Mel mamai. Kalbėtis su ja buvo labai skaudu. Mel mama buvo

nepaguodžiama. Juodvi turėjo savo prisiminimų, kaip ir kiekviena motina ir dukra, bet moters širdis

buvo sudaužyta. Padėjus ragelį buvau įsitikinusi, kad ašaros išseko, bet klydau. Nepasakiau Mel

mamai, ką matė ir ką man sakė jos dukra. Šiuo metu taip pasielgti man atrodė teisingiausia.

Vietinės žinios pranešė neaiškią informaciją apie sprogimą. Ar tai buvo bepročio sukeltas

incidentas? Teroristų ataka? Išpuolis prieš Mel? Pastaroji versija buvo sunkiai įtikinama, ir net aš tai

sunkiai nurijau, bet aš ten buvau. Žinau, kokia išsigandusi buvo Mel ir aš mačiau tą... dalyką, apėmusį

jos automobilį. Nebuvo užsimenama apie senatoriaus sūnus ar apie tai, ką aš sakiau policijai.

Trečiadienį pagavau save vartant senus albumus su Mel ir mano nuotraukomis. Jos privertė mane

šypsotis. Ir vėl verkti. Mūsų bendros nuotraukos iš vidurinės mokyklos gana iškalbingos. Mel išaugo į

aukštą kaip nendrę merginą – tikrą mnekenę – jos mėlynos akys kontrastavo su įdegusia oda ir tamsiais

plaukais. Ji buvo absoliučiai stulbinanti su savo spinduliuojančia šypsena. Kai mes tapome paauglėmis,

ji sugalvojo tapti modeliu. Ir tai įgyvendino.

Mano nuotraukos nebuvo tokios žavios. Nustojau augti devintoje klasėje, dėl ko Mel mane visada

erzindavo. Mano šviesūs plaukai buvo ilgi ir banguoti, nuolat susivėlę. Kai Mel buvo nepriekaištingo

veido ir puikaus kūno, vidurinėje aš buvau strazdanota ir plačiais klubais, kurie atsirado iš niekur.

Vartant nuotraukas spaudimas krūtinėje sušvelnėjo. Mel nebus pamiršta. Ji gyva mano

prisiminimuose, bet ar bus įvykdytas teisingumas? Abejojau. Tai, kas nutiko, atrodė panašiau į

fantastinį filmą. Net jei mano akys būtų išdarinėjusios nesamones, ir jei senatoriaus sūnūs stovėjo už to,

kas nutiko Mel, aš žinojau, kad tai bus palikta likimo valiai. Kas buvo Mel lyginant su politikos elitu?

Pyktis įsiliepsnojo manyje lyg pūliuojanti žaizda, klausimai sukosi galvoje vėl ir vėl.

Ketvirtadienį gavau trumpą žinutę, kad jau galiu pasiimti savo automobilį, bet kitų naujienų, kaip

kad kas buvo už viską atsakingas, nebuvo, daugiau jokių klausimų. Tyla. Nežinojau, ką man galvoti

apie tai.

Po to, kai išsikviečiau taksi, persirengiau džinsais ir palaidine. Pilvas susisuko į mazgą, kai

įsėdau į taksi automobilio galą. Kai sakiau, kur važiuoti, mano balsas drebėjo. Didžiulė dalis manęs

nenorėjo ten sugrįžti, bet negalėjau sau leisti nusipirkti kitą automobilį.

Įprastai perpildytos Bolderio centro gatvės buvo palyginti tuščios. Nepajutau, kaip buvau

išlaipinta prie garažo.

Stovėjau ten prie krūtinės lyg skydą spausdama rankinę. Lengvame vėjyje apatiškai pleveno

geltona nusikaltimo vietos juosta. Įkvėpiau, ir tikriausiai tik įsivaizdavau, bet vis dar užuodžiau

degančio metalo kvapą. Praėjo kiek laiko, kol pradėjau eiti priekin, raktelius jau laikiau rankoje.

Įeiti į garažą buvo nelengvas žygdarbis. Žibintai lubose jau buvo pakeisti, bet vis dar matėsi

sprogimo žymės, kur pasipylė į bengališkąsias ugneles, su kuriomis vaikystėje žaisdavome su Mel,

panašios kibirkštys. Kaip pareigūnai galėjo paaiškinti tai? Lempos sprogo prieš sprogimą.

Pašiurpau, ant rankų pasišiaušė plaukeliai. Garaže buvo vėsiau, bet aš žinojau, kad tai ne dėl

šalčio. Būti čia... gerklę užspaudė ašaros.

Liepiau sau nusisukti, nežiūrėti, kur stovėjo Mel automobilis. Eik tiesiai prie savo automobilio,

lipk į jį ir dink po velnių iš čia. Bet aš tiesiog stovėjau priešais vietą, kur buvo Mel mašina. Danga

buvo apdegusi, kaip ir metalinės sijos virš jos. Lyg kažkas iš viršaus būtų išpylęs juodą degutą. Aš

nesu gaisrų ekspertė, bet atrodė keista, kad cementas už pažymėtos vietos buvo nepaliestas. Nebuvo nė

taškelio. Kaip bomba galėjo būti tokia kontroliuojama?

Kvailas klausimas, juk aš žinau, kad tai buvo ne bomba.

Priverčiau save eiti toliau. Garaže buvo likę dar keli automobiliai. Nei vienas nenuketėjo. Netgi

tie, kurie buvo pastatyti šalia Mel Automobilio.

Žingsniuojant link savo vienišo automobilio per pečius perėjo šalčio banga. Pajutau siaubingą

deja vu jausmą, be abejo, tai traumuojančių įvykių pasekmė. Be to, stovėjau toje pačioje vietoje,



kurioje buvau pirmadienį, kai pirmą kartą pamačiau tą vyrą. Tačiau šis jausmas buvo kitoks. Aš

tikėjausi, kad kažkas pasirodys ar pašauks mane vardu. Jaučiausi stebima.

Apsisukdama greit apsižvalgiau aplink, pamačiau, kad esu viena. Niekas nesekė manęs iš šešėlių.

Perdedu, visiškai suprantama. Bet šaltis nesitraukė. Besidaužant širdžiai įveikiau likusį kelią iki savo

automobilio, mano įspiriami sandalai pliaukšėjo į cementą.

Be kvapo paspaudžiau signalizacijos pultelį vos sustojus. Pirštams prisilietus prie rankenėlės

galvojau tik apie tai, kaip įlipusi į automobilį dingsiu iš čia ir niekada nebegrįšiu. Niekada.

Truktelėjau atidarydama dureles ir pasisukau akimis šukuodama tuščią tamsų garažą. Mano širdis

daužėsi kaip pašėlusi, per greit varinėdama kraują po venas. Gal man panikos priepuolis? Anksčiau

tokį esu turėjusi, dieną, kai sužinojau apie mamą, bet dar niekad neišgyvenau tokių chaotiškų emocijų.

Prisiverčiau keletą kartų giliai ir ilgai įkvėpti, numečiau krepšį ant keleivio sėdynės ir dar kartą

apsižvalgiau.

Tada aš pamačiau jį.

O gal tas šešėlis prieš palinkusią siją per penkias automobilių vietas nuo manęs buvo vyro formos.

Prieš kelias sekundes ten nieko nebuvo. Aš turėjau pamatyti slenkantį šešėlį ar išgirsti žingsnius

tyliame kaip rūsys garaže... arba aš buvau oficialiai pats nepastabiausias žmogus pasaulyje.

Mano kvėpavimas pradėjo trūkčioti, pirštai susigniaužė ant automobilio durelių.

Šešėlis buvo toks tamsus ir gilus, kad atrodė yra lyg juodoji skylė, į save traukianti šviesą iš visko

aplink ją. Ir tada jis atsiskyrė nuo tamsos, sklęsdamas į priekį. Mano širdis nukrito į kulnis ir

prisiverčiau mirktelėti.

Tai nebuvo šešėlis.

O ne.

Į priekį žengė aukštas vyras, sunkūs kaustyti batai dunksėjo su kiekvienu sklandžiu, agresyviu

žingsniu. Kažkodėl tai neskambėjo taip bjauriai garsiai kaip mano įspiriami sandalai.

Atitraukiau per žingsnį. Visi instinktai rėkė apie pavojų iš kairės ir dešinės, bet kojos įaugo į

cementą, neleisdamos pajudėti, kol nepažįstamasis artėjo priešais.

Ir jis nėjo. O ne. Jis judėjo kaip didžiulė džiunglių katė, tykodama grobio, ir aš gyvenime

nesijaučiau tokia medžiojama, kaip šią akimirką. Vyras buvo juokingai aukštas, jo ūgis siekė bent

metrą 98 centimetrus, todėl atrodė lyg milžinas prieš mano metrą 68 centimetrus.

Kai jis priartėjo supratau, kodėl iš pradžių palaikiau jį šešėliu. Jis buvo apsirengęs aptemptomis

juodomis odinėmis kelnėmis ir paprastais juodais marškinėliais, aptempiančiais plačius pečius ir

ištreniruotus bicepsus.

Viešpatie aukštielninkas. Galėjau po marškinėliais įžiūrėti tvirtus pilvo raumenis judančius

kiekviename žingsnyje. Lažinausi iš savo taupomosios sąskaitos, kad tas vyrukas turėjo gerą

vadinamąjį six pack‘ą. Burna išdžiūvo, išplėčiau akis.

Net negalėjau jo apibūdinti žodžiais.

Jo oda buvo išblyškusi – ne vaiduokliškai balta ar nesveika, bet alebastro, kuri kontrastavo su

banguotų plaukų netvarka, tokia juoda, kad net truputį mėlyna, kaip varno sparnas. Stiprus smakras ir

aštrus žandikaulis derėjo su plačiais skruostikauliais. Jis turėjo būti baigiantis dvidešimtmetį, gal netoli

trisdešimties. Pilnos, jausmingos lūpos vienoje pusėje pakilo, tarsi žinotų kažkokį asmeninį juokelį.

Jo veidas buvo kažkoks egzotiškas. Gal tai buvo nežymus išorinių akių kampučių pakrypimas, ar

faktas, kad aš niekada niekada prieš tai nemačiau nieko panašaus į jį. Jis man priminė vieną tų vyrų

modelių ant romano apie vampyrus viršelio. Jis galėjo laisvai būti vienas iš jų, jei...

- Panelė Kros?- jo balsas buvo kaip viskis, gilus ir švelnus, bet kažkas buvo toje kietoje

žandikaulio linijoje, kas sakė, kad tas vaikinas daug nesišypso. Akys žiūrinčios į mane buvo tokios

šviesiai mėlynos, kad atrodė išblukusios. Jo storos juodos blakstienos įrėmino tas įspūdingas akis,

padarydamos jas dar šviesesnėmis. Vieną akimirką pagalvojau, kad jis aklas. Jos buvo tiesiog gražios.

Ir tada aš supratau, kad aš spoksau į jį, o jis... jis šaipėsi iš manęs.

Aš susiėmiau ir pasišiaušiau:



- Kas jūs?

Pakilo vienas rudas antakis:

- Ar taip jūs įprastai sveikinatės su žmonėmis?

Buvau paprastai nepadoriai mandagi. Keista, mano širdis nebuvo sulėtėjusi net jei atrodė, kad

realaus pavojaus nebėra.

- Ar jūs paprastai sėlinate prie moterų garažuose?..

- ... Kuriuose prieš kelias dienas kažkas buvo susprogdintas?

Aš giliai įkvėpiau nuo žiaurių atsiminimų, priminus kas įvyko.

- Atsiprašau,- pasakiau apsisukdama į automobilį, kol nepravirkau.

Vyras garsiai atsiduso.

- Aš turiu omenyje, kad buvote teisi. Turėjau prieiti anksčiau. Patyrėte labai...

Jis atsitraukė, kai įsispoksojau į jį. Jo stulbinančiame veide atsirado sumišusi išraiška, tarsi būtų

mintyse ieškojęs žodžių nesugalvodamas ką tinkamo pasakyti.

Aš susidėjau rankas, kiek palaukiau, kol pasirodė priimtina prabilti ir galiausiai pritrūkau

kantrybės:

- Traumą? Stresą? Liūdesį?

Vyriškis linktelėjo:

- Taip, tuos dalykus.

Suraukiau antakius ir lūpas:

- Kuo aš jums galiu padėti?

- Mano vardas Hanteris. Aš iš Gynybos Departamento.

- Gynybos Departamento? Kodėl jie yra įtraukti? Aš turiu omeny, aš žinau, kad tai, ką mačiau,

buvo kažkoks...

- Gerai. Geriau nekalbėkime apie tai, ką matėte.

Dar kartą jį nužvelgiau. Keista apranga Gynybos Departamentui. Susiraukiau nužvelgdama jo

sukryžiuotas rankas. Žmogau, tas vaikinas tikriausiai turi nesveiką treniruočių režimą.

- Ar jūs su tais pareigūnais, su kuriais šnekėjausi pirmadienį?

- Jei vienas jų elgėsi lyg jam būtų užkietėję viduriai, tada taip, aš su pareigūnais Zombro ir

Ričiardsu.

Mano lūpos atsipalaidavo.

- Na taip, vienas iš jų atrodė labai nepatogiai,- pažvelgiau aukštyn ir pamačiau jį stebint mane

tomis klaikiai šviesiomis akimis.- Aš maniau jie iš Tėvynės Apsaugos?

- Ar jie taip sakė?

Tai nebuvo atsakymas, bet kadangi aš laukiau daugiau informacijos, supratau, kad tai viskas, ką

man pavyks išgauti.

- Ar turite pavardę?

- Ne.

- Ne?

Hanteris linktelėjo.

- Ar čia esate tam, kad paklaustumėte apie tai, kas įvyko?- paklausiau. Pradėjo prakaituoti delnai.

Kažkas negerai.

Jo išraiška sakė tą patį.

- Ne.

Pagalvojau, kad būtų laikas paprašyti kokių nors dokumentų, bet prieš tai padarant Hanteris

žengė į priekį stumtelėdamas mane. Nugara atsitrenkiau į automobilio šoną, nebebuvo kur dingti.

Širdis sutvaksėjo smarkiai įkvepiant. Mane užliejo vyriškų kvepalų ir muilo kvapas.

- Tai kodėl tu čia?

Jis pakreipė galvą į šoną savo šviesiomis akimis visą mane nužvelgdamas ir vėl grįždamas prie

veido. Jo įdėmus žvilgsnis nervino.



- Tu.

- Aš?- cyptelėjau.

- Aš čia dėl tavęs,- pasakė jis. Nuleisdamas rankas jis palinko į priekį padėdamas ranką ant

automobilio man šalia peties. Pakreipė galvą taip, kad jo veidas atsidūrė visai šalia manojo.- Tu

tikriausiai turėtum važiuoti namo.

Šito tikrai nesitikėjau išgirsti.

- Atsiprašau?

Kita ranka jis pakėlė mano plaukų kuokštą ir aš sustingau. Jis laikė juos tarp mūsų

apžiūrinėdamas šviesias sruogas.

- Aš pasakiau, kad tau reikėtų važiuoti namo. Galbūt pabūti ten likusią savaitės dalį... ar galbūt

mėnesį. Atvykti čia pasiimti automobilio nebuvo protinga.

Stebėjau jį sukantį plaukų sruogą apie savo ilgą pirštą, mano akys mirktelėjo sutikdamos jo akis.

Greit kvėpavau, išraudo skruostai. Tas vaikinas su savo giliu balsu ir keistomis akimis tryško

kažkokios rūšies sekso feromonais, nes aš staiga įsivaizdavau mus lovoje, susipynusius ir kartu

judančius mūsų kūnus. Paprastai aš nekurdavau fantazijų apie atsitiktinius nepažįstamuosius, ypač tuos,

kurie lietė mano plaukus lyg kokius kvaišalus.

Tai jau buvo keista.

Aš nubloškiau jo ranką šalin, akivaizdžiai paveikta streso įtakotų hormonų.

- Nedaryk šito.

Vienas jo lūpų kamputis pakilo aukštyn.

- Ko?

- Neliesk mano plaukų,- tamsus garažas vis dar buvo tuščias. Gerasis dieve, aš tikrai neturėčiau

čia būti. Vėl pažvelgiau į jį, apsirengusį odinėmis kelnėmis ir baikerio batais. Negi dauguma

vyriausybės teisėsaugos pareigūnų neturi dėvėti kostiumų ar bent maskuojančių rūbų? Ir kur yra jo

ginklas? Ir kiti pareigūnai nelietė mano plaukų.

Šis vaikinas visomis prasmėmis buvo nederantis.

Man tikrai reikėjo paprašyti parodyti ženklelį prieš jam prisiartinant, nes dabar aš įkalinta tarp

savo automobilio ir nepajudinamos raumenų sienos.

Mane sukaustė staigus suvokimas, ledinė baimė įsismelkė iki kaulų smegenų. Šis vyras nebuvo iš

Gynybos Departamento ar Tėvynės apsaugos. Panika sprogo skrandyje. Suspaudžiau kumštyje

raktelius, spėliodama, ar galėčiau pasinaudoti jais kaip savadarbiu kastetu. Dieve, paklausyk manęs.

Galvoti apie raktelius kaip apie kastetą? Jei tai galėtų sulaikyti šį vaikiną. Jis be jokių pastangų galėtų

nusviesti mane į kitą savaitę.

- Jei tu neturi jokių klausimų aš... aš važiuosiu namo,- mano balsas drebėjo ir skambėjo silpniau

nei norėjau.

Hanteris atrodė nesijudino visą amžinybę. Mano širdis dundėjo ausyse, bet tada jis žengė žingsnį

atgal žvilgsniu nepaleisdamas veido.

- Tai važiuok namo.

Aš trūkčiojančiai iškvėpiau. Jam nereikėjo to kartoti dukart. Apsisukdama įslydau į automobilį ir

užsidariau dureles. Rankos tirtėjo. Įkišau raktą į spynelę ir – ačiū dievui! – variklis suriaumojo. Greit

pažvelgusi pro langą Hanterio nebemačiau. Niekur. Atrodė, kad net nebūtų buvę. Sukdama automobilį

link išvažiavimo šoviau iš savo vietos cypiant padangoms ir degant gumai. Bet svaiginantis prieskonių

ir muilo kvapas vis dar buvo su manimi.

5 skyrius

Tiesiai namo nevažiavau. Nežinau kodėl, bet nenorėjau to daryti. Rankos laikančios vairą drebėjo,

dėl to laikiausi įsikibusi jo, lyg sena bobutė seniai perkopusi priimtiną vairavimo stažą.

Kas per velnias buvo tas Hanteris? Tikrai ne pareigūnas iš Gynybos Departamento, nebent

organizacija iškeitė kostiumus į odines kelnes, griežtą kirpimą į tikrai neblogai atrodančius plaukus.



Kodėl aš apskritai galvoju apie jo plaukus?

Jei Hanteris iš tiesų nedirbo Gynybos Departamentui, tada kam? Ir kas nutiko Tėvynės Apsaugai?

Ar tos dvi grupės dirba kartu? Dieve, buvau tokia pasimetusi, kad norėjau trenkti galva į vairą. Lyg tas

galėtų padėti.

Nesvarbu, kokios sumišusios buvo mano smegenys šiuo metu, pirmadienio nakties prisiminimai

buvo aiškūs. Mačiau vyrą, atėjusį iš niekur, judėjusį nežmoniškai greitai, greičiau nei mano akys galėjo

pastebėti, tada išspinduliavo kažkokią šviesą, kuri buvo pakankamai stipri susprogdinti automobilį ir

nutraukti mano draugės gyvenimą. Jaučiausi lyg išprotėjusi, tikriausiai kaip ir Mel pamačius Filipą

virstant į... elektros lemputę, bet aš žinau ką aš mačiau.

Po beprasmio pasivažinėjimo, kai popiečio saulės spinduliai palietė Bolderio kelius, pasukau

atgal namo į savo butą.

Keturių aukštų gyvenamasis kompleksas, kuriame gyvenau, kaimynai dažniausiai buvo vidutinio

amžiaus darbininkai. Tik keli turėjo vaikų, taigi čia paprastai būdavo ramu. Raminančiai. Mel visada

sakydavo, kad ši vieta jai primena pensininkų namus. Ji buvo teisi.

Pastačius automobilį į įprastą vietą pasukau prie atvirų paradinių durų, užlipau ant pirmo

metalinio laiptelio. Didžiavausi, kad nesižvalgiau per petį kas penkias sekundes kaip kokia paranojikė.

Lipant į ketvirtą aukštą prisiminiau, kaip atsikrausčius norėjau buto pirmame aukšte.

Užsinešti viršun pirkinius tikrai užkniso.

Tai padėjo sutelkti dėmesį į žemiškus dalykus, įsukau į siaurą ilgą koridorių. Galbūt vienintelė

galimybė išlaikyti blaivų protą buvo galvoti apie nereikšmingus dalykus. Tokiu būdu gal nesijaus, kad

mano gyvenimas pradėjo byrėti.

Sustojus prieš savo buto duris kišdama raktą į spyną nulenkiau galvą, plaukai užkrito ant veido.

Nubloškiau juos per petį atgal suimdama susivėlusių garbanų masę, pakėliau galvą ir atsidusau.

Viskas bus gerai. Turi būti.

Pečius nupurtė aštrus drebulys. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad negalėjau jo ignoruoti. Tai

buvo grėsminga, sunku ir tamsu. Užspringau. Aš vėl buvau stebima. Praverdama duris pažvelgiau per

petį į koridorių.

Ten stovėjo jis, vyras – o dieve! – vyras iš garažo. Ne Hanteris. Tas kitas.

Smėlio spalvos plaukai spindėjo. Jis stovėjo ten atrodydamas nekenksmingai, rankos chaki

spalvos kelnių kišenėse, marškinėliai aptempti ir sukišti į kelnes. Atrodė kaip reklaminis manekenas iš

parduotuvės. Vyras sugavo mano akis ir šyptelėjo.

Šalta baimė nuropojo gerkle žemyn.

Greit judėdama stumtelėjau duris ir užrakinau jas už savęs griebdama už rankinės ir graibydama

joje mobilaus telefono. Reikėjo iškviesti policiją ir dingti iš čia velniop. Pirštais perbraukiau per

klaviatūrą ir...

Ant peties nusileido ranka apsukdama mane aplink. Suspiegiau, kai rankinė nukrito nuo rankos ir

dukstelėjo ant kilimo.

Buvau akis į akį su vyru iš koridoriaus. Smegenys kelias sekundes atsisakė dirbti, nes neįmanoma,

kad jis būtų mano bute. Mačiau jį koridoriaus gale. Niekas negalėjo judėti taip greitai. Joks žmogus.

Jis ne žmogus.

Jo ranka apsivijo manąją išmušdamas mobilųjį telefoną man iš delno. Metė jį į artimiausią sieną

su pakankama jėga, kad pramuštų gipsą ir sudaužytų.

- Atsiprašau,- pasakė vyras.- Negaliu tau leisti kviesti policijos.

Mane apėmė panika, žengtelėjau atgal ir atsitrenkiau į mažutį barą virtuvėje.

- Ko... ko tau reikia?

Ta pati keista, maža šypsenėlė nedingo iš jo veido:

- Man atrodo tai akivaizdu.



Viskas. Kiekviena mano dalelė suprato, kad tai gyvybės ar mirties situacija. Nesvarbu kaip jis

atsidūrė mano bute taip greit, svarbu tik tai, kad jis čia nužudyti mane. Ir žinojau kodėl – dėl Mel, ir dėl

to, ką mačiau garaže.

Mano raumenys sustingo, kai adrenalinas pasruvo venomis. Atgijo instinktai. Velniai griebtų ne,

aš nemirsiu šitame šūdiname bute. Tegu. Eina. Šikt.

Aklai pirštais pagraibiau už savęs, pirštai užkliudė skrudintuvo kampą. Ne pats geriausias ginklas,

bet turėtų padėti. Griebiau jį ir paleidau į užpuoliką. Ne mergaitiškas metimas, tikrai. Mokykloje

žaidžiau rankinį ir net treniravau mažojoje lygoje keletą metų koledže.

Toks metimas turėjo padaryti kokios nors žalos. Tik skrudintuvas... jis nesitrenkė į vyrą. Jis... jis

sustojo pusiaukelėje. Sustingo ten, lyg kažkas būtų paspaudęs pauzę.

Trūkčiojančiai iškvėpiau orą iš plaučių.

Šūdas.

- Mėtytis negražu,- jis pamojo ranka į šoną ir skrudintuvas nekaltai grįžo atgal į savo vietą.

Aš šoviau toliau iš kampo čiupdama už storos lemos pagrindo. Pasukau ją kaip raketę. Verkdama

pajutau kaip ją išplėšė man iš rankų nematyta jėga. Ir trenkė į sofą.

Ne. Ne. Ne. Kas jis per padaras? Įtampa suspaudė krūtinę, kai įlėkiau į virtuvę siekdama beisbolo

lazdos, kuri metus stovėjo ten paremta.

Vyras atsirado prieš mane dabar jau šaipydamasis, lyg mėgaudamasis situacija. Paslydau

sustodama. Atsitraukiau ir susiėmiau už burnos

- Kovoti beprasmiška, Serena,- jis žingtelėjo į priekį, lėtai ir tiksliai. Faktas, kad jis žinojo mano

vardą nenustebino.- Bet tai mane pralinksmino.

Pasukau link durų žinodama, kad ten vienintelė mano viltis išgyventi.

Jis atsirado prieš mane užblokuodamas išėjimą. Jo kūno kontūrai mirgėjo ir buvo neryškūs, kai

jis judėjo taip greit, kad net kūnas nesuspėjo su juo.

Kluptelėjau atgal, plačiai atmerkiau akis. Persigandusi stebėjau, kaip vyro akys išsiplečia ir jo

akių baltymai išbąla, pradeda spindėti lyg poliruoti deimantai.

- Nieko asmeniško, mažute,- pasakė, jo balsas toks įprastas, lyg klaustų manęs krypties.- Labiau

netinkamas draugas, netinkama vieta ir laikas.

Išsižiojau surikti kaip skerdžiama, bet jis žaibiškai atsirado priešais mane. Užspaudė ranka gerklę

užslopindamas verksmą. Pakėlė mane į orą ir pastūmė atgal. Galva trenkiausi į sieną, iš akių pažiro

žiežirbos. Jo pirštai įsirėžė į mano kaklą spausdami trachėją.

Aš pašėlau.

Draskydama ranką apie savo kaklą, spardžiausi ir blaškiausi, bet jis buvo nenatūraliai stiprus.

Negalėjau užkišti pirštų tarp jo ir mano odos. Atrodė spyriai nedarė jam jokios žalos, matant kaip jis

ramiai žvelgė į mane. Pakaušyje pasklido skausmas sklisdamas link gerklės, kurią degino bandant

įkvėpti oro, bet niekaip negalėjau. Mano judesiai lėtėjo, kadangi blaškiausi jo rankose nesutikdama

pasiduoti, jėgos blėso.

Jis palinko, prispausdamas kaktą prie manosios.

- Bus lengviau, jei nesipriešinsi,- sumurmėjo.- Tiesiog pasiduok. Anksčiau ar vėliau tai vis tiek

pasibaigs taip pat.

Akimis maldavau jo, prisipažįstu, bet vyras – tas daiktas – lėtai papurtė galvą pliaukštelėdamas

liežuviu. Jis žaidė su manimi. Atsižvelgiant į tai, ką jis sugeba, jis galėjo mane tiesiog sudeginti ar

sulaužyti sprandą, bet jis delsė.

Mano regėjimas temo, į sąmonės pakraščius brovėsi negailestinga, bauginanti tamsa. Žinojau, jei

pasiduosiu, kelio atgal nebus. Iš paskutiniųjų smogiau ranka taikydama į užpuoliko akis.

Jis lengvai atrėmė smūgį ir nusijuokė – jis juokėsi. Tą akimirką aš patikėjau, kad paskutinis

dalykas, kurį išgirsiu, bus tas šaltas nepalaužiamas juokas.

Bet tai nebuvo paskutinis garsas.



Per butą nusirito garsus pokštelėjimas, priversdamas mano užpuoliką pakelti ir pasukti galvą. Per

jo petį pamačiau kaip mano muilinės dydžio balkono durų stikle atsirado plyšelis. Skilinėjimas išplito

kaip voratinklis pasiekdamas kiekvieną durų kampą. Už stiklo esantis šešėlis atrodė toks tamsus, kad

atrodė užstoja saulę.

Stiklas sudužo ir išsibarstė ant grindų lyg vėjo varpeliai, ir šešėlis įslinko į kambarį. Šaltis –

šiurpinantis šaltis – pasklido virtuvės sienomis plona ledine danga.

Užpuolikas paleido mane. Suklupau susitrenkama kelius į grindis, įkvėpiau oro į savo sužalotą

gerklę.

- Arumas,- tarė vyras.

Aš nuslydau ant užpakalio pakeldama galvą, plaučiai desperatiškai dirbo, kad užpildytų

išsekusias ląsteles. Pamačiau... o dieve... tai turėjo būti haliucinacija.

Šešėlis materializuodamasis lėkė per virtuvę puolė ant užpuoliko. Jis užgriuvo vaikiną su

krovininio traukinio jėga pargriaudamas jį ant sofos.

Įsikibusi į sieną pakėliau akis.

Šešėlių sūkurys sukosi vietoje kiekvienu gūsiu atskleisdamas kažką viduje. Langus dengusios

užuolaidos plazdėjo. Pigūs paveiksliukai nulakstė nuo sienų. Juodame debesyje pamačiau dvi kojas.

Taip, dvi kojas, liemenį, rankas ir plačius pečius. Viskas kambaryje sustojo. Popieriaus lapai plevėsavo

link grindų lyg balandžiai. Užuolaidos nusileido ant langų. Niūrus sūkurys nurimo, vietoj jo atsirado

vyras.

Mano aiktelėjimas nutraukė tylą.

Hanteris stovėjo ten, kur buvo šešėlis, aukštas ir įspūdingas. Ir jis šypsojosi, mirtinai šaipėsi prieš

kovą, kurią žinojo, kad laimės.

Kitas vyras buvo prie jo kojų sugniauždamas ir atgniauždamas rankas prie šonų. Buvęs auksinis

mano užpuoliko gymis dabar buvo šiurpiai baltas. Tas deimantines akis užtemdė pasibjaurėjimas.

- Tikrai nori tai daryti?- gilus, švelnus Hanterio balsas nuskambėjo kaip griaustinis.

Vyro lūpos atsitraukė urgzdamos ir aš beveik tikėjausi už jų pamatyti aštrias iltis. Nieko panašaus

nebuvo, bet tada jis puolė ant Hanterio, jo kūnas išskydo. Jis mirgėjo atsirasdamas ir dingdamas kaip

senas televizorius.

Ryški šviesa užliejo kambarį – tai sklido iš žmogaus. Jis vis dar stovėjo ten, bet... bet jis buvo

visas iš šviesos. Kietas humanoidas iš šviesos.

Kaip Mel ir sakė, pagalvojau nebyliai. Kaip vaikščiojanti suknista lemputė.

„Lemputė“ ištiesė ranką atgal. Balkšvai raudona šviesa spragsėjo ir sklido ore sukdamasis apie jo

plaštaką. Atpažinau tą patį judesį kaip ir garaže, mintys išsilakstė. Vos laikydamasi ant kojų griebiau

raketę.

Viskas įvyko taip greit.

Iš visų jėgų sviedžiau raketę į tą šviečiančią lempą. Ji nuskriejo oru kaip besisukantis durklas,

sukdamasi ir sukdamasi. „Lemputė“ pasuko galvą į mane.

Hanteris nusikeikė.

„Lemputė“ ištiesė ranką, sugavo raketę už rankenos. Pakvipo metalu ir ji subyrėjo, sudegdama į

pelenus.

- Šūdas,- pasakiau žengdama atgal.

Jis mostelėjo ranka ir aš akimirksniu pakilau į orą. Kaip skudurinė lėlė buvau nublokšta atgal ir

trenkiausi į sieną. Skausmas nusirito per kūną. Kritau ant grindų negalėdama sustabdyti savo kūno.

Kaip per miglą girdėjau, kaip tiedu trankėsi vienas į kitą. Iš paskutiniųjų stengiausi likti

sąmoninga, žinojau, kad jei ta elektros „lemputė“ sugeba susprogdinti mašiną, sudeginti raketę, sviesti

mane per kambarį net nepaliesdamas, tai šiuo metu Hanteriui buvo gera proga jį pulti.

Tarp nerišlių minčių keitėsi paveikslai, kurios brovėsi į galvą – mano mama. Nežinau, kodėl

prisiminiau ją. Tikriausiai todėl, kad ją laikiau stipriausiu žmogumi, kokį tik pažinojau. Mama paliko šį

pasaulį per apiplėšimą. Ji buvo velniška kovotoja.



Laikiausi įsikibusi to paveikslo kabindamasi pirštais į kilimą. Skausmas nusmelkė iki kaulų,

prisverčiau pakilti, nors skaudėjo visur, kur įmanoma.

„Lemputė“ ir Hanteris vis dar mušėsi, pastarasis judėjo taip greit, kad priešininkas turėjo labai

stengtis išsilaikyti ant kojų. Jie abu šoko makabrišką šokį. „Lemputė“ akino Hanterį, tebeatrodantį kaip

Hanteris, liedamasis su giliais, negailestingais šešėliais.

Sukdamasis aplink Hanteris sugriebė „lemputę“ už nugaros ir permetė jį per petį trenkdamas į

grindis. Per širdies tvinksnį Hanteris apžergė „lemputę“.

Po juo šviesos forma sukibirkščiavo ir užgeso, vėl parodydama vyrą.

- Padaryk tai, tu, dėle. Bet negali...

Hanteris griebė jam už gerklės atlošdamas galvą.

- Manęs nedomina paskutinės kalbos. Laikas pabučiuoti mano užpakalį atsisveikinant, šviesuliuk.

Tada Hanteris nuleido kitą ranką ant mano užpuoliko krūtinės. Iš tos vietos kur buvau, atrodė, lyg

dalis jo virto dūmais ir tada dingo. Bet tada atsisėdau ir pamačiau, ką Hanteris padarė.

Jo plaštaka ištirpo ir tada ranka – šventas šūde – ranka atidūrė to šviečiančio vaikino krūtinėje,

jos viduje.

„Lemputė“ išsirietė ant grindų, burna atsivėrė nebyliam riksmui. Hanteris pasilenkė viršuje

stengdamasis išlaikyti jo žvilgsnį. Atrodė, kad jis įkvepia. Kad ir ką jis darė, „lemputė“ mirksėjo

išsijungdamas ir įsijungdamas. Žmogus. Šviesa. Žmogus. Šviesa. Tada Hanteris atsilošė ištraukdamas

ranką iš „lemputės“. Visiškai vientisa jo ranka nusileido prie šono. Jo skruostai paraudo lyg būtų

nudegęs saulėje. Jis atsimerkė.

Prisispaudusi prie sienos trūkčiojančiai atsidusau. Jei jis tai galėjo padaryti tam vaikinui, ką po

velnių jis galėjo padaryti man?

Tas kitas ant grindų nejudėjo. Šviesa išblėso, palikdama perlamutrinį kiautą, kuris turėjo

žmogišką pavidalą, bet atrodė kaip medūza. Ant kojų ir rankų matėsi kraujagyslių tinklas.

„Lemputė“ turėjo net pirštus.

Ir buvo neabejotinai miręs.

Hanteris sklandžiai pakilo, jo blyškios akys žvelgė į manąsias. Taip. Jis buvo ne žmogus. Tai

galėjo buvo tas momentas, kai nusprendžiau, kad diena jau nebegalėtų būti keistesnė, bet aš buvau čia,

įklimpusi iki kelių.

Jis apėjo negyvą kūną ir sustojo prieš mane.

- Aš maniau, kad jums sakiau važiuoti tiesiai namo, panele Kros.

Kovojau su savo kojomis, slinkdama į šoną po kelis centimetrus. Kiekviena mano kūno dalis

degė, skaudėjo vien stovint.

- Nesiartink prie manęs.

Pakilo vienas rudas antakis.

- Aš to neplanavau, bet galbūt po visko nusipelniau bent „ačiū, kad išgelbėjote man gyvybę“.

- Tu ne žmogus,- pasakiau lėtai.

- Ir tai akivaizdžiai nesusiję su tuo, kad išsaugojau tavo gyvybę,- atsakė jis.

Gal ir ne, bet man tai nerūpėjo. Ten gulėjo miręs... kažkas ant mano grindų ir kas bebūtų jis

stovėjo priešais mane.

- Ačiū, bet prašau...

- Tai skambėjo nelabai nuoširdžiai, bet nesvarbu. Mes...- jis žengė link manęs ir aš surikau:

- Neliesk manęs!

Hanteris garsiai iškvėpė:

- Mes tam tikrai neturime laiko.

Viskas ką aš galėjau matyti, tai jo ranką, dingstančią mano užpuoliko krūtinėje. Suspaudė širdį,

kai pabandžiau prasibrauti link prieškambario.

- Tu ne žmogus,- sumurmėjau vėl, norėjau išgirsti, kad galėčiau tai apmastyti.



Jis užsimerkė, veide atsispindėjo nekantrumas; kai jis vėl atmerkė akis, atrodė, kad jo juodi

vyzdžiai padidėjo.

- Aš esu įsitikinęs, kad tai mes jau išsiaiškinome.

Mano krūtinės ląsta greit pakilo ir nusileido.

- Kas... kas tu?- mano žvilgsnis nukrypo į tą kitą daiktą.- Kas čia?

Jis kurį laiką tylėjo, tada linktelėjo į likusį kiautą ant grindų:

- Tai ateivis. Aš esu ateivis. Mes esam ateiviai. Ateiviai visur aplink, tiesą sakant, todėl mes

turime iš čia dingti. Aš esu tikras, kad kažkas jau išvietė policiją.

Spoksojau į jį.

- Ateiviai?

- Ateiviai,- linktelėjo Hanteris.

Išsižiojau, buvau beveik tikra, kad pradėsiu šaukti, nes tą akimirką tai atrodė logiškiausias

dalykas, kokį galėjau padaryti. Klykti. Kodėl gi ne? Matyt visur aplink buvo ateiviai.

Hanteris šovė į priekį suimdamas man už pečių.

- Aš tikrai neturiu tam laiko. Mes neturime tam laiko.

Jis prisitraukė mane prie krūtinės ir palenkė žemyn galvą, pakreipdamas taip, kad jo lūpos

atsidūrė prieš manąsias. Vieną siaubingą sekundę pagalvojau, kad jis ketina mane pabučiuoti.

Įdomiausia, kad tą akimirką mano galvoje švystelėjo mintis, kad jo nepažįstu. Ne tai, kad mane

pabučiuos ateivis, ateivis žudikas. Problema buvo tame, kad jo nepažįstu. Taip, aš oficialiai pamišusi.

Hanterio lūpos nepalietė manųjų, bet pasijaučiau lyg būtų tai padariusios. Galėjau jausti šaltį,

sklindantį nuo jų, kažkur giliai spėliojau, koks jausmas ir skonis jas bučiuoti. Ir tada jo burna palietė

manąją. Jo lūpos buvo vėsios ir tvirtos. Išsigandusi aiktelėjau ir atvėriau savo burną jam. Jis kvepėjo

kaip sniegas žiemą ir kažkuo tamsiu ir sodriu, kaip šokoladas. Bet jis manęs nebučiavo.

Hanteris įkvėpė.

6 skyrius

Tai tikriausiai pavertė mane kalės vaiku jos akyse, ypač atsižvelgiant į tai, kad aš buvau

atsakingas už jos saugumą, kas buvo ironiškai juokinga, dėl jos pažeidžiamumo aš situacijos

nepagerinau. Jau neminint to, kad įrodžiau savo visiškos kontrolės praradimo problemą. Kantrybė

buvo dorybė, kuri man buvo bevertė.

Bet mes tikrai neturime laiko dramoms.

Energijos judėjimas aplink ją buvo tamsiai violetinis, kas reiškė, kad ji tikrai buvo netoli

pabaigos. Visiškai suprantama – ant grindų gulėjo negyvas ateivis. Bet kai aš ją sugriebiau ir

prisitraukiau, jos energijos lauke sukosi kažkas kita. Plonos raudonos gijos sukosi tarp violetinių.

Susijaudinimo požymis. Serena nežadėjo nusimesti kelnaičių ir šokti ant manęs, bet taip buvo. Ir tai

man buvo labai įdomu.

Mano rūšis troško mažų gražių dalykų.

Ji gulėjo sustingusi mano rankose, plačiai atsimerkusi. Jos pilnos, širdelės formos lūpos buvo

neįtikėtinai švelnios ir šiltos. Aš norėjau jas tirti, atskleisti, ar jos galėtų būti reiklios ir alkanos, bet

nebuvo laiko.

Ranka nuslinko jai krūtine, padėjau delną žemiau jos krūtų. Pirštų galiukais perbraukiau sunkius

iškilumus. Labai blaško.

Įkvėpiau.

Maitinimasis, kaip aš dariau su luksenu, iš žmogaus atimdavo labai daug energijos, bet... po

velnių. Serenos skonis – padidėjusių emocijų ir adrenalino pulsavimas joje – buvo išskirtinis.

Šiluma pasklido manyje. Skirtingai nuo luksenų ar hibridų – žmonių mutavusių į luksenus – aš

nepasiimdavau jokių žmonių prisiminimų ar emocijų. Su ateiviais niekada negali žinoti, ką gausi.

Paprastai tai būdavo kažkas, dėl ko jaudindavosi. Luksenas ar hibridas, atsiminimus jie apdirbdavo.

Tas, kurį nužudžiau, buvo protingas. Kai aš maitinausi, luksenas galvojo apie televizijos laidą, kurią



žiūrėjo naktį prieš tai, kas reiškė, kas šviesuliukas buvo tikra suknista informacijos aukso kasykla. Tam

jau per vėlu. Bet su Serena buvo tyla. Niekas neatėjo iš jos, išskyrus šilumą, švelnumą ir saulės šviesą.

Taip, taip ir yra. Jos skonis kaip saulės šviesos.

Apsivijau rankomis jai liemenį, laikydamas šalia ir toliau maitindamasis. Ji buvo kieta mano

rankose. Lyg būtų įtempusi visus raumenis, bet nesistengė kovoti. Ne todėl, kad galėtų, jei bandytų. Jei

aš nebūčiau pasirodęs, luksenas būtų lengvai ją nužudęs.

Žmonės tokie trapūs.

Serena išleido sulaikytą atodūsį man į burną ir susileido mano rankose lyg popierinis maišelis.

Tankios blakstienos dengė jos išblyškusius skruostus. Mėlyni šešėliai pasklido po jos akimis,

žinojau, jei tęsiu tai ir toliau, tas atspalvis išplis. Be to, jau nuspalvino jos lūpas.

Jei nesiliausiu, nužudysiu ją.

Sustoti reikštų eiti prieš savo prigimtį. Arumai yra žudikai. Ir aš neslepiu, kas iš tiesų esu, net jei

esu Gynybos Departamento pastumdėlis. Nesvarbu, kiek pavadėlių man – ar bet kuriam arumui –

uždėtų, visada būčiau tuo, kas esu – rasės, veisiamos žudyti, dalis.

Bet paskutinį kartą kai tikrinausi, aš neturėjau jos nužudyti.

Didžiulėmis pastangomis patraukiau savo burną ir nutraukiau ryšį. Jos galva taip greit atsilošė,

kad suskubau ją sugauti ir pakelti, kol ji nenusilaužė kaklo.

- Šūdas,- pasakiau žvelgdamas į ją. Ji bus atsijungusi labai labai ilgai.

***

Atsibusti buvo lyg kapanotis klampiajame smėlyje. Kiekvieną kartą, kai jau atrodė išsikapstysiu,

atsimerksiu, buvau nutempiama atgal. Kūnas atsisakė keltis ir judėti, ir aš nuslydau į gilų miegą

nepertraukiamą net sapnų, kol pagaliau užmarštis atleido savo gniaužtus.

Toks jausmas, lyg akys būtų buvusios užsiūtos ir kai pagaliau jas praplėšiau, jas suskaudo nuo

ryškumo. Pasukdama galvą nurijau seiles, nustebau, kokia buvo išdžiūvusi mano gerklė. Kai

normalizavosi regėjimas, širdis pradėjo blaškytis krūtinėje.

Kur, po velnių, aš buvau?

Tai tikrai nebuvo mano butas. Viskas kambaryje buvo per gražu ir per brangu. Stalas kampe,

kuris derėjo su pastatomu veidrodžiu, atrodė lyg neįkainojamas palikimas. Šezlongas, stovintis prieš

balkšvas sienas, buvo padengtas minkštomis pagalvėlėmis.

Pasukau galvą ir susiraukiau.

Subtilios baltos užuolaidos bangavo šiltame, švelniame vėjyje nuo atvirų stumdomų stiklinių

durų. Galėjau matyti vazonines spalvotas gėles už durų. Daugiau įrodymų, kodėl man čia ne vieta, nes

aš turėjau augalų žudikės reputaciją. Buvau kažkokioje vietoje aukštai, nes buvau viename lygmenyje

su lapuotomis medžio šakomis, paukščių balsai sudarė darnų chorą. Jokių automobilių garsų.

Nesigirdėjo žmonių šūksnių ir juoko.

Pasikėliau kovodama su atsiritusiu galvos svaigimu ir nusiklojau antklodę – kur mano likę

drabužiai? Spoksojau apstulbusi žemyn į savo nuogas kojas. Mano džinsai buvo dingę. Buvau tiesiog

su senaisiais marškinėliais ir savo taškuotomis kelnaitėmis.

- Kokio velnio,- sušnibždėjau užkimusiu balsu.

Nuleidau kojas nuo lovos, atsistojau virpančiais keliais. Nepulk į paniką. Nepulk į paniką.

Paskutinis dalykas, kurį prisiminiau buvo kaip stoviu ir kalbuosi su Hanteriu po to, kai jis nužudė...

ateivį.

Hanteris irgi ateivis.

Ateiviai yra tikri.

- O dieve,- aš nubraukiau plaukų raizgalynę nuo veido.

Apmečiau žvilgsniu prabangų miegamąjį. Pirma, man reikia rasti savo kelnes ir tada ginklą –

tikriausiai branduolinio lygio ginklą.

Ar Hanteris pabučiavo mane?



Ne? Taip. Gal? Mano smegenis reikėjo užčiaupti, nes tai neduos nieko naudingo. Pastebėjau

dvejas duris, vienas skersai lovos, o kitas prie šezlongo, pirma pabandžiau atidaryti tas prie lovos.

Užrakinta. Jėzau, miegamojo durys buvo užrakintos iš išorės. Puiku. Nuskubėjau prie kitų durų ir

už jų radau vonios kambarį... didesnį nei miegamasis mano bute. Pakankamai vietos man atsigulti ir

daryti vonios angelus niekur nesiliečiant. Tai juokinga – milžiniška vonia ir atskiras dušas išklotas

brangiai atrodančiomis plytelėmis.

Pradėjo daužytis širdis ir sukilo šleikštulys, greit uždariau vonios duris ir užsirakinau, atsisėdau

ant vonios krašto. Gerai. Akivaizdu, kad buvau išvežta kažkieno, greičiausiai Hanterio. Kad ir ką jis

man būtų padaręs, tai mane išjungė dievas žino kuriam laikui. Pridėjus faktą, kad jis yra ateivis, tikri

negalėjau jaustis saugi.

Bet jis išgelbėjo man gyvybę.

Ar turėjo išgelbėti?

Nieko nesupratau. Po velnių, net nežinojau kur aš esu. Prispaudusi delnus prie kaktos

užspaudžiau užmerktas akis. Mano galva tvinksėjo kartu su pulsu. Jaučiausi lyg gydama po pavojingos

karštinės. Viskas atrodė nerealu, per šviesu ir labai painu – bet viskas buvo tikra.

Reikėjo plano. Man reikėjo sužinoti kur esu, rasti telefoną, ginklą – rasti savo prakeiktus džinsus.

Nuleidau rankas ir apsižvalgiau vonios kambaryje. Čia nebuvo nieko, kuo galėčiau pasinaudoti kaip

ginklu, nebent būčiau Džeimsas Bondas.

Bet buvo dubuo su vynuogių skonio ledinukais ant pagaliuko ant kriauklės krašto. Keista.

Stovėjau giliai kvėpuodama. Atsidariusi spintelę radau platų pasirinkimą įvairių produktų: muilų,

šampūnų, losjonų ir užtektinai mergaitiškų dalykėlių, kad galėčiau išgyventi apokalipsę.

- Gerai,- sumurmėjau knisdamasi tarp buteliukų. Žinoma, prieš tai čia buvo apsistojusi moteris,

turinti labai gerą skonį, bet jei aš planuoju mesti vonios druskas kažkam į veidą, čia neturėčiau

naudotis niekuo.

Nuėjau prie kriauklės, atsukau čiaupą ir apsišlaksčiau vandeniu veidą. Tai truputį mane prablaivė.

Tada atidariau vonios duris, atsargiai įslinkau atgal į kambarį.

Staiga sustojau ir iš plaučių atrodė išėjo visas oras.

Prie lauko durų buvo šešėlis. Tai nebuvo įprastas šešėlis, jokiu būdu. Jis siurbė šviesą iš visko

aplink. Mano širdis skausmingai daužėsi. Nugalėjo instinktai ir šalta baimė tiesiog smogė man. Aklai

siekiau ginklo, pirštai aptiko mažą figūrėlę – pasirodo tai buvo geležinis kareivėlis – ir aš sviedžiau jį

iš visų jėgų.

Šešėlis įgavo formą, kai jis metėsi į šoną, bet pasigirdo statulėlės dunkstelėjimas į kūną. Į tai, kas

dabar buvo džinsais apvilktos šlaunys... kurios priklausė Hanteriui, Hanteriui be marškinėlių.

- Kokio velnio?- sprogo jis.

Aš nelaukiau siūlydama pasiaiškinimą. Šoviau atgal į vonios kambarį, išsižiojau šaukti. Staiga iš

niekur išniro ranka, užspaudusi man burną, ir ranka, apsivijusi liemenį. Aš turėjau žinoti, kad jis juda

taip greit, turėjau suprasti, kad pabėgti buvo neįmanoma. Tas vaikinas juk buvo prakeiktas šešėlis.

Panika baigė išlipti per gerklę. Spardžiausi ir mušiausi, bandžiau išsirangyti iš galingų gniaužtų,

bet sugebėjau tik susitrenkti koją į tualetinį staliuką.

- O, dėl dievo meilės,- suurzgė Hanteris.- Baik spardytis.

Staigiai trenkiau iš alkūnės atgal, pajutau pasitenkinimą pataikiusi į kietą odą.

Hanteris vėl nusikeikė ir tada pajutau, kaip kojos pakilo virš žemės. Vieną akimirką aš sklendžiau

ore nugara prisispaudusi prie vėsios krūtinės, o kitą sekundę jau skridau.

Pataikiau tiesiai į lovos vidurį, suklykiau atšokusi. Po sekundės ant manęs užkrito viso pastato

svoris. Mano nugara įsispaudė į čiužinį. Užplūdo blogiausios rūšies siaubas, pavirtau labiau į užspeistą

gyvūną nei į žmogų. Aš plačiai mojavau abiem rankomis, bet jis pagavo mano riešus stebėtinai ir

bauginamai ramiai, prispausdamas juos prie lovos abiejose mano galvos pusėse. Išriesdama nugarą

bandžiau įspirti keliu kur išeina, bet jis užgulė prispausdamas mane, savo kojomis pridengdamas

manąsias.



Negalėjau judėti, negalėjau kvėpuoti. Hanteris svėrė toną. Ir kiekviena jo kūno dalis, kuri mane

lietė buvo kieta ir šalta. Gulėjau visiškai rami, širdis daužėsi pavojingai stipriai.

- Ar tu nesveika?- suurzgė jis.- Pažiūrėk į mane!

Pašėlusiai purčiau galvą stipriai užspaudusi akis.

- Prašau, nereikia...

- Ko nereikia? Užslopinti sveiko proto jausmą prieš tave? Galiu tai padaryti,- jis nutilo, ir jo

krūtinės ląsta pakilo nuo manosios.- Jėzau Kristau, moterie, aš tam nepasirašiau. Manau, kad tu mane

nestipriai sužeidei.

Pramerkiau vieną akį, tada ir kitą. Tos pritrenkiančiai šviesios akys pilnos pykčio žiūrėjo į

manąsias.

- Ar jau nustojai elgtis kaip išprotėjęs, pamišęs vaikas?- paklausė jis, ir iš to, kaip jis suspaudė

pirštus apie mano riešus matėsi, kad nori mane papurtyti.- Ar tau reikia dar trupučio laiko susigrąžinti

sveiką protą? Aš turiu visą dieną. O tu tikrai neblogai atrodai po manimi, taigi gali neskubėti.

Mano akys išsiplėtė. Buvau po juo, tikrai po juo. Mūsų kūnai lietėsi visose būtinose vietose,

kurios norėjosi, kad liestųsi lovoje. Aš atsitraukiau keletą centimetrų ir jo akys susiaurėjo. Kažkas

kietas ir sunkus įsirėmė man į pilvą. Karštis užplūdo skruostus ir nusirito per kaklą. Ateivis ar ne, jis

buvo apdovanotas kaip mažas procentas vyrų, kurie galėjo pasigirti tuo, ką turi.

Jis kvailai išsiviepė ir truputį atsitraukė atgal. Galėjau matyti visą jo veidą. Kažkaip buvau

pamiršusi, kaip gerai atrodė Hanteris. Jis nebuvo to mielo vaikino tipo, kaip Filipas ar vyras užpuolęs

mane bute. Jo grožis buvo atšiauresnis, laukinis ir neprijaukintas, toks grožis, kurį sunku atkartoti. Ir

kodėl aš galvojau apie tai, kaip gerai jis atrodo? Rimtai, tai nesvarbu, bet kažkuriuo momentu aš

supratau, kad jis nežada manęs nužudyti... ir kad mano sunkus kvėpavimas šiuo metu neturėjo nieko

bendra su baime.

- Jau nurimai?- paklausė jis.

- Tu esi...

- Jei tu vėl pasakysi ateivis, aš tave tikriausiai truputį prismaugsiu. Gerai?- iš jo balso negalėjau

suprasti juokauja jis ar ne.- Mes jau išsiaiškinome, kas aš esu. Tu juk nematai manęs vaikštinėjančio

aplink ir burbančio, kad tu esi žmogus.

Aš išsižiojau.

- Bet tai visai kas kita!

- Kaip tai?- tarstelėjo jis.

- Tu esi Žemėje!

- Gerai, pasiduodu,- jis nusišaipė.

- Ką man padarei?- piktinausi aš.

- Kada?

- Tada, kai... bučiavai mane?- mano pirštai bejėgiškai susispaudė ore.

- Aš tavęs nebučiavau,- nusijuokė jis.

Dėl kažkokios priežasties pagalvojau, kad turėčiau įsižeisti dėl to, kaip jis tai pasakė.

- Gerai, tada, kai savo burną prispaudei prie mano? Ar taip pakankamai aišku?

- O tu turi truputį mėgsti barnius, ar ne?- Hanterio šypsena paplatėjo.

- Tu ruošiesi gauti mažą piktą spyrį sau į užpakalį,- spjoviau atgal.

Atlošdamas galvą Hanteris padarė patį netikėčiausią dalyką. Jis nusijuokė. Iš manęs. Giliu, kūną

sukrečiančiu juoku, kuris privertė mane suvirpėti, kas tikriausiai buvo dėl netinkamų priežasčių.

Apsiraminęs jis nuleido smakrą:

- Aš tavimi maitinausi.

- Maitinaisi?

- Taip, aš paėmiau iš tavęs šiek tiek energijos, tarsi paliesčiau tavo gyvenimo jėgą,- pasakė jis

tiesiai šypsodamasis ir dėl to nesijausdamas nė kiek nekaltas.

- Tu kaip kokia piktoji dvasia ar kažkas panašaus,- susiraukiau.



- Na, kaip manai, iš kur atsiranda legendos? Ir liaukis spoksoti lyg būčiau tave sugadinęs. Aš

nepaėmiau tiek, kad tave nužudyčiau. Tu tik miegojai dvi dienas. Suvalgyk šokolado ir vėl atsigausi.

Aš nebuvau tikra, ar išgirdau teisingai. Dvi dienas? Reiškia šiandien šeštadienis. Aš praradau dvi

dienas.

- Tu išjungei mane dviems dienoms? Tai negali būti sveika.

- Aš galėjau tave suvalgyti,- jo antakiai nusileido.

Gerasis dieve, aš norėjau jam trenkti:

- Tu manimi maitinaisi, drauguži. Aš net negaliu sugalvoti, kaip tai įvardinti. Tai nėra gerai.

- Pasakysiu, kas nėra gerai. Tai, kad pili šūdą ant manęs,- jo veide atsirado smalsumas.- Kodėl

kažką į mane metei?- kai aš neatsakiau, jo žandikaulis sujudėjo.- Ar žadi man atsakyti? Ar man

pakartoti trečią kartą? Nieko tokio. Aš mėgstu savęs klausytis.

Kitą sekundę per mane nusirito pykčio ir susierzinimo banga. Kažkas jo pasipūtusiame tone

mane sunervino. Taip pat mano kūno reakcija į jį. Dalis manęs buvo visomis prasmėmis sujaudinta,

ypač kai vėl sujudėjau ir pajutau jį trūkčiojant.

- Lipk nuo manęs,- bandžiau jį nustumti, bet nieko neišėjo.- Tučtuojau!

- Arba kas?- jis pakreipė galvą taip, kad lūpos būtų per kelis centimetrus nuo manųjų.- Tu paimsi

nuotraukų rėmelį ir mesi man į galvą?

- Gal,- atšoviau jam.

- Tada negaliu tavęs paleisti.

Aš spoksojau į jį netikėdama. Sušnypščiau:

- Tu negali! Nulipk!

Vienas antakis šovė į viršų.

- Aš negaliu nulipti? O, aš neabejotinai galiu nulipti.

Išpylė raudonis, pasijutau lyg būčiau saulės atokaitoje. Skrandis susitraukė į kamuoliuką.

- Ne tai turėjau omenyje, ir tu tai žinai.

- Hm, taigi tu sakai... tu sakai.

Jis. O dieve, aš praradau žadą.

Jis dar ilgą minutę į mane spoksojo ir tada paleido mano riešus, pirštas po piršto. Tada per

akimirksnį, neįtikėtinai greitai judėdamas, jis nusirito ir atsistojo. Jėzau, tas vaikinas pusiau ateivis,

pusiau nindzė.

Aš atsisėdau ir beveik nukritau nuo lovos krašto. Spoksodama per susivėlusius plaukus pirmą

kartą galėjau gerai įsižiūrėti į Hanterį. Garaže buvau netikėtai užklupta, o bute buvau pernelyg

išsigandusi, kad gerai jį apžiūrėčiau ir kadangi jis visas buvo žmogišku pavidalu, gėriau jo vaizdą į

save.

Šventas Petrai...

Džinsai apglėbė siaurus klubus. Hanterio pilvo presas buvo tobulas – kiekvienas raumuo įtemptas

ir vertas lyžtelėti. Ne todėl, kad aš kada nors būčiau laižiusi vyro pilvą, bet dabar aš žinojau, kodėl

kažkas to norėtų. Buvau six pack‘ų rojuje. Jis net turėjo išlinkimus šalia klubikaulių.

O dieve, jaučiausi apsvaigusi.

Jo krūtinė buvo apibrėžta ir lyg išpjauta iš marmuro. Pakabinusi akis spoksojau į jį kelias

akimirkas, kol prisiverčiau pažvelgti į jo veidą.

Taip nužiūrinėti jį buvo negerai. Kas man darosi?

- Klausyk, aš atsiprašau, dėl viso to mėtymosi ir viso kito...

- Tu neatrodai labai atsiprašančiai.

Susiraukiau.

- Na, aš atsiprašau. Kai kurie dalykai tikrai... susijaukė. O tu mane išjungei. Ir tu pusiau nuogas.

- Ar tu žiūrėjai į veidrodį?- įsiterpė jis.- Tu tiek pat nuoga, kaip ir aš. Ir aš nieko nepaleidau tau į

galvą.



Pažvelgusi žemys į save susiriečiau. Kažkokiu būdu pamiršau, kad aš buvau viso labo su

marškinėliais ir kelnaitėmis. Vėl įraudau. Norėjau už ko nors pasislėpti, bet tiesiog susidėjau rankas.

- Aš nemėtau visko į tavo galvą. Buvau...

- Ar visada reaguoji šitaip? Viską perdedi?

O dieve, jei jis pertrauks mane dar kartą, aš tikrai paleisiu ką nors jam į galvą.

- Aš atsibudau keistoje vietoje pagrobta ateivio. Net negaliu patikėti, kodėl taip jautriai reagavau.

Ką tu iš viso darai mano kambaryje?

Jis pamėgdžiojo mano toną.

- Pataisymas: tai yra mano namai ir tai yra mano kambarys. Ne todėl, kad aš turiu aiškintis, aš

tiesiog tikrinau, ar lauke yra saugu.

- Bet tu mane pagrobei.

- Ne.

- Kur visa tai? Kur aš esu?- aš iškėliau rankas.

- Vakarų Virdžinijoje.

Išsižiojau. O dieve, to negali būti.

- Aš kitoje laiko zonoje? Ar tu sušiktai...

Hanteris pakėlė ranką nutildydamas mane. Mano liežuvis tiesiog degė norėdamas jam atšauti.

- Kas po velnių, čia per triukšmas?- prieš man atsakant jis praėjo pro lovą ir įėjo į vonios

kambarį.- Jėzau! Ką tu čia bandei padaryti?- jo balsas atsklido iš vonios.- Išmaudyti grindis?- paklausė

jis.

Beviltiškai ieškojau džinsų, bet veltui.

Hanteris grįžo, susidėjo rankas ant klubų. Per vėlu.

- Tu rimtai?

- Aš pamiršau užsukti čiaupą. Jėzau, nebūk toks surūgęs.

- Tu tikrai virsti didžiuliu diegliu užpakaly.

- Klausyk, man tikrai gaila dėl to, gerai? Aš tikrai išgyvenau sukrečiančius įvykius pastaruoju

metu ir taip, galbūt per stipriai sureagavau,- pasitelkiau visą kantrybę.- Ir tikrai norėčiau žinoti, kur yra

mano kelnės.

- Tavo kelnės buvo sulankstytos ant lovos krašto. Tu tikriausiai nuspyrei jas ant grindų.

Ką? Aš norėjau patikrinti, bet nenorėjau lankstytis prieš jį vienomis kelnaitėmis.

- Ir kaip jos nulipo nuo manęs ir susilankstė ant lovos?

- Aš tai padariau. Maniau, kad taip tau bus patogiau.

O jergau, nežinojau, ką ir begalvoti apie tai. Padėkoti tikri nešmėkštelėjo. Jis nurengė mane, kai

aš gulėjau be sąmonės. Visas kūnas paraudo.

- Aš nesiruošiu už tai dėkoti.

- Ne tokio mandagumo tikėjausi iš tavęs,- atsakė jis, jo šviesiose akyse žaidė... kas? Pyktis?

Pramoga?- Be to, tu man net nepadėkojai, kad aš išgelbėjau tavo užpakalį, gana neblogą užpakalį.

Taigi į tavo augantį savybių sąrašą galiu įtraukti ir nedėmesingumą. Įrašyk jį šalia per didelio jautrumo,

nepagalvotų poelgių ir dar manau, dramos.

- O užsi...

- Tu nenori pabaigti šito sakinio,- Hanteris perspėjo, jo balsas pažemėjo pasiųsdamas

įspėjamuosius virpesius mano stuburu žemyn.- Ko aš nedarau, tai nekrušu savęs.

Abejojau, ar jam to reikėjo. Vėl, jis išsižiojo ir tikriausiai viską sugriovė.

- Gerai, tai yra ne tai ko man reikia. Aš tik noriu žinoti, kas vyksta ir atgauti kelnes.

- Gal taip ir padaryk,- pasakė jis nužiūrinėdamas mane. Žingtelėjau atgal atsitrenkdama į lovą. Jo

žvilgsnis nuslinko nuo veido link krūtinės, jis taip spoksojo, kad jaučiausi lyg liečiama.- Kodėl tau

neužsimetus daugiau rūbų ant savęs? Šiuo metu tu mane šiek tiek blaškai.

Žiopsojau į jį netikėdama. Ką po velnių jis bandė padaryti?

Jo veidu nuslinko greitas šypsnys. Ne šiltas, bet kažkas panašaus į tai. Ar jis žaidė su manimi?



- Kai baigsi nusileisk pas mane į apačią,- baigė jis praeidama pro mane.- Yra keletas dalykų,

kuriuos reikia aptarti.

Aš apsisukau sugniauždama delnus į nenaudingus kumščius.

- Kodėl tau ko nors neapsirengus?

Sustojęs prie durų jis žvilgtelėjo per petį:

- Ar aš tave blaškau?

Suspaudžiau lūpas ir įsmeigiau į jį akis. Blaškė, bet greičiau zombiai suvalgytų mano smegenis,

nei tai pripažinčiau.

Hanteris vyptelėjo.

- Į apačią. Penkios minutės.

- Tu...

Jis užtrenkė duris man prieš nosį.

7 skyrius

Niekada gyvenime nebuvau tokia nusivylusi. Eiti aiškintis ne su žmogumi, o su suknistu ateiviu.

Dabar bent jau žinojau, kad visa vyrų rūšis buvo asilai, nesvarbu, iš kokios planetos jie būtų.

Po to, kai iškasiau savo džinsus iš po lovos ir įslydau į juos, atsisėdau ant lovos ir pažvelgiau į

duris. Nusileisti į apačią per penkias minutes? Tas nepakenčiamas, arogantiškas ir reiklus asilas turės

laukti manęs bent dešimt.

Bet po velnių, jis buvo pašėlusiai karštas kaip... ateivis.

Dejuodama nuleidau galvą ant rankų. Nesijaučiau teisingai. Visa ta nežinia, kur aš esu, kas

nutiko namuose ir buvimas taip toli, tikrai varė mane iš proto.

Staiga atsidarė durys priversdamos mane pašokti. Hanteris užpildė tarpdurį vis dar pusnuogis ir

siauromis akimis.

- Penkios minutės praėjo,- pasakė jis.- Aš nemėgstu laukti.

- Man nepatinka būti varinėjamai.

Jis pakreipė galvą į šoną.

- Tada mes turėsime problemų, Serena.

Dalis manęs viduje susigūžė reaguodama į mano vardą ištartą jo lūpų, sušilo ir suskystėjo. Nuo jo

liežuvio jis skambėjo kaip nuodėmė.

Hanteris luktelėjo.

Spoksodama į jį pakilau ir visą kelią pro jį burbėjau. Lipant žemyn Hanteris netarė nė žodžio. Tai

buvo keletas palaimingų tylos akimirkų, kuriomis naudojausi kol jis ėjo nusisukęs.

Gražus užpakalis.

Mes įėjome į didžiulį kambarį su baltomis senovinėmis sofomis ir krėslais. Ant sienos kabojo

didelis plokščiaekranis televizorius. Ant stalų galų ir kambario kapuose stovėjo vazos. Ore jautėsi

lengvas rožių kvapas. Pusiau bijojau prie ko nors prisiliesti, kad nepalikčiau lipnių pirštų atspaudų.

Nusekiau jį tolyn koridoriumi į virtuvę. Ryški saulės šviesa liejosi per žemę siekiančius langus,

suteikdama kambariui šiltumo, jaukumo, kai svetaine buvo vos ne sterili.

Prie salos viduryje stovėjo kelios baro kėdės, į liniją sudėta technika buvo nerūdijančio plieno –

dviguba orkaitė, dvigubas šaldytuvas ir kriauklė, kurioje būtų galima maudytis. Kairėje buvo pietų

stalas, už jo įstiklinta terasa pilna augalų ir šezlongų

- Sėsk,- pasakė jis mosteldamas į vieną iš kėdžių

Svarsčiau, kad reikėtų jį ignoruoti, bet nusprendžiau, kad tai niekur mūsų nenuves. Atsisėdau,

apsivijau rankomis liemenį.

- Kur?..

- Ar norėtum atsigeri?- nutraukė jis, galva rodydamas į šaldytuvą. Nuraudau.

- Taip. Būtų malonu. Ačiū.

Hanteris pažvelgė į mane.



- Nustebai?

- Tu neatrodai kaip tas, kuris elgiasi civilizuotai.

Jis nusišaipė. Nusisukdamas į šaldytuvą paėmė dvi stiklines.

- Turiu mineralinio, pieno, vandens...

- Pieno? Man ne dešimt.

Jis apsisuko, kreivai nusišypsojo:

- O kiek tau? Devyniolika?

Įsižeidusi atsilošiau kėdėje.

- Man dvidešimt treji, bet aš priimsiu tai kaip komplimentą.

- Hmm...- jis padėjo stiklines atgal ir paėmė dvi taures vynui.

Mano akys susiarėjo.

- Tu žinai, kiek man metų.

- Taip,- Hanteris ištraukė iš stovo vyną.

Žiūrėdama į jo plačią nugarą įsivaizdavau, kaip vorbezdžionė užšoka ant jo ir kanda jam į kaklą.

Vampyrų stiliumi. Tiesą sakant gal zombių stiliumi. Tai padarytų daugiau žalos.

- Taigi tu pasakei taip todėl, kad manei, jog tai juokinga?

- Aš žinau, kad esu juokingas,- Hanteris apsisuko ir priėjo prie salos virtuvės vidury. Padėjo

priešais taurę tamsaus vyno.

Įsitempiau.

- Aš net nežinau, ką sakyti.

Atsirėmęs alkūnėmis į stalą jis gurkštelėjo vyno.

- Esu įsitikinęs, kad turi daug klausimų. Mes juos galėtume išsiaiškinti.

Dieve, tai neturėjo skambėti taip, lyg jis būtų aukščiau viso to, bet nutylėjau. Ginčas su juo nieko

neišspręs. Tai tas pats, kas aiškintis su mokiniais. Kartais turėjai būti protingesnis asmuo.

Ar žmogus.

- Turiu daug klausimų,- pasakiau.

- Lažinuosi, kad turi,- sumurmėjo jis žiūrėdamas per taurės kraštą.- Daug kvailų taip pat.

Kaukolėje pradėjo lėtai aštriai dilgčioti.

- Tu esi asilas,- protingesnis asmuo kažkur išėjo.

- O tu turi pašėlusią burną,- Hanteris vyptelėjo.

Aš giliai, raminamai įkvėpiau, kol jis baigė savo vyną. Prie savojo net neprisiliečiau.

- Ar tu žadi atsakyti į mano klausimus ar tiesiog įžeidinėjo?

Hanteris sukikeno.

- Ko gero po truputį abiejų.

Rankos susigniaužė į kumščius.

Kvailai šypsodamasis jis apėjo aplink stalą. Judėjo grakščiai ir sklandžiai, bet atrodė, lyg būtų

save lėtinęs. Lioviausi kvėpuoti, kai jis atsisėdo šalia manęs, išžergė šlaunis taip plačiai, kad perbraukė

mano koją.

Jo ranka žaibiškai atsidūrė ant mano plaukų švelniai vyniodama tarp pirštų sruogas.

- Turi gražius plaukus,- sumurmėjo jis.- Spalva kaip šviesos.

Gerai. Nieko keisto...

Beveik susižavėjusi žiūrėjau, kaip jis tiesino mano plaukus prieš save. Apžiūrėjo kiekvieną

sruogą pasukdamas taip, kad atspindėtų šviesą. Keista, beveik baiminga išraiška nuslinko jo veidu.

Jo žvilgsnis nukrypo sutikdamas manąjį. Paleido sruogą.

- Klausk.

Sugriebusi kėdę pasislinkau toliau. Metalinės kojos siaubingai džergždė.

- Kur aš? Ir prašau daugiau smulkmenų, ne tik valstijos pavadinimą.

Hanteris prisistūmė kėdę arčiau manęs sugrąžindamas buvusį atstumą. Net sėdėdamas jis buvo

visa galva už mane aukštesnis. Jis pasilenkė, kad veidas būtų per kelis centimetrus nuo manojo.



Išdžiūvo burna.

- Tu pažeidi mano asmeninę erdvę.

- Esi mano namuose, tuo tavo asmeninė erdvė ir baigiasi.

- Tavo logika klaidinga.

Jis pakreipė galvą nuleisdamas blakstienas.

- Mano logika yra vienintelė logika čia. Turėsi priprasti prie to.

Jis irgi turės priprasti prie objektų skriejančių į jo galvą, nes tai grėsė pasikartoti.

- Ar žadi atsakyti į mano klausimą?

- Tu esi mažame mieste... už Elkinso,- jis ištiesė ranką ir stumtelėjo pirštų galiukais vyno taurę

prieš mane.- Gerk.

Spoksojau į taurę.

- Gerk, Serena.

Pažvelgiau į jį. Valdingumas jo balse palietė kiekvieną slankstelį ir... Nenorėjau baigti šios

minties.

- Ar tu visada toks reiklus?

- Taip,- pasakė atsilošdamas.- Gerk.

Bambėdama visus blogus žodžius, kiek tik žinojau, aš paėmiau vyną ir gurkštelėjau – mažulytį

gurkšnelį.

- Laimingas?

- Labai.

Kovojau su noru vartyti akis. Keletas akimirkų praėjo tyloje, taigi aš dar gurkštelėjau... tada dar.

Vis dar nieko iš Hanterio. Jis tiesiog sėdėjo... stebėdamas mane primerktomis akimis. Jo akys... jos

buvo per blankios. Lyg visa mėlyna spalva būtų išplauta.

Padedant taurę sudrebėjo ranka.

- Kodėl aš Vakarų Virdžinijoje?

- Tai paskutinė vieta, kur jie tavęs ieškos.

- Kas? Kitas... ateivis su kuriuo mušeisi?- vynas gana maloniai sušilo mano pilve. Bent jau

tikėjausi, kad jis tai daro.- Tas, kuris nužudė Mel?

- Ir bandė nužudyti tave? Taip. Jie tavęs čia neieškos.

Rankos vis dar drebėjo.

- Kodėl ne?

Atsilošęs jis iš dubens pasiėmė ledinuką ir išsivyniojo.

- Jei išeisi lauk ir pažiūrėsi į rytus, pamatysi didžiulį kalną. Tas kalnas pilnas beta kvarco. Tai

svarbu.

- Tikrai?

Jis linktelėjo.

- Pradėsiu nuo pradžių. Ar ką nors žinau apie Abelį? Tai galaktika už trylikos milijardų

šviesmečių. Vieta, iš kurios aš esu, yra dar toliau. Taigi yra kiti ateiviai luksenai. Jei dar neišsiaiškinai,

jų tikroji forma yra tai, ką tu matai kaip šviesą. Beta kvarcas turi nuostabią savybę blokuoti jų bangų

ilgį. Flatironai veikia taip pat. Šalia didelio kiekio beta kvarco visada yra luksenų bendruomenės, nes

arumai – kalbu apie save – gali matyti bet kokio gyvo sutvėrimo bangų ilgį, ypač luksenų. Pagauni?

Šitam šūdui man reikėjo daugiau vyno.

- Panašiai.

- Luksenai nori tavo mirties, nes tu matei vieną jų elgiantis blogai. Kai papasakojai policijai ir

visiems, kurie tavęs klausėsi, kad tas vaikinas įsižiebė kaip Kalėdų eglė, buvo pranešta Gynybos

Departamentui. Ir taip, vyriausybė gerai žino apie ateivius ir jie turi šnipų visur,- jis nutilo.- Jie suėmė

senatoriaus sūnų. Tai niekada nebūna gerai. Senatorius tikisi, kad jei tu būsi pašalinta, tada bus

pašalinta grėsmės priežastis ir sūnus grįš pas jį. Taip pat yra problemų dėl to, ką išgirdo tavo draugė ir

ką ji apie tai pasakė tau.



- Ji tikrai man nieko nepasakė,- sumurmėjau aš. Gerasis dieve, senatorius ateivis.- Taigi jie nori

nužudyti mane, kad nutildytų?

- Taip.

Vogčiom žvilgtelėjau į jį ir pamačiau, kad jis vis dar spokso į mane čiulpdamas ledinuką. Greit

nusisukau.

- Ir tu tikrai dirbi Gynybos Departamente? Kaip ateivių bendradarbiavimas?

- Taip.

Aš beveik nusijuokiau, bet to nepadariau, nes nebuvau tikra, ar pajėgsiu sustoti. Tai turėtų būti

išprotėjusio tipo juokas.

- Kaip tu maitiniesi?- paklausė jis staiga.

Atsisukau į jį susiraukusi:

- Ką turi omeny?

- Kaip tu maitiniesi?- pakartojo jis, tuo pačiu ištiesdamas ranką ir pirštu paliesdamas žandikaulį.

Jis vos palietė mane, bet manimi nusirito elektros šoko banga. Trumpą sekundę prisiminiau, kaip jis

užšoko ant manęs prispausdamas prie lovos. Hanteris kreivai nusišypsojo lyg žinodamas mano mintis.-

Serena?

- Aš... aš nesuprantu.

- Tau čia yra mėlynė ir porą bjaurių sutrenkimų.

Aš net nepastebėjau mėlynių ir nekreipiau dėmesio į skaudulius.

- Ir tu beveik išsiurbei mano energiją ar kažkas panašaus.

Jis išsišiepė:

- Tai taip pat.

Na, jis tikrai neturi gėdos.

- Tai... man viskas gerai.

Nutilome.

- Tu galėjai numirti.

- Dabar tai jau nebesvarbu.

Po kelių sekundžių jam prašnekus pajutau šiltą kvėpavimą man prie skruosto.

- Aš žinau, kad turi daugiau klausimų.

Patraukiau skruostą toliau nuo jo, susierzinusi dėl jo artumo ir kaip tyliai jis judėjo. Šiluma

įsisuko į skruostus, kai du vėsūs pirštų galiukai spustelėjo skarą ir stebinančiai švelniai Hanteris atsuko

mano veidą. Mūsų žvilgsniai susirakino. Kažkas buvo tose jo nerimastingose akyse, galbūt užuojautos

pėdsakai, pasislėpę po šalta ir nenatūralia spalva.

- Klausk,- tarė jis, žiūrėdamas kažkur pro šalį.

- Taigi, jūs vaikinai mane išvežėte mane toliau nuo tų ateivių, kurie, jei sužinotų, kad aš čia esu,

norėtų mane nužudyti?

- Jie nesužinos.

Aš pradėjau trauktis atgal, bet rankos jis nepatraukė. Braukė per mano kaklo išlinkimą. Ranka

nebuvo sunki, bet reikli. Nebuvo kur trauktis, nebuvo kur bėgti nuo jo. Jo oda buvo vėsi, pirštų

pagalvėlės šiurkščios, tarsi daug dirbtų rankomis.

Hanteris vėl pasilenkė palikdamas mažą tarpelį tarp mūsų lūpų. Sukilo nerimas, pasklido

venomis, padažnėjo pulsas. Sustingau.

- Senatorius, akivaizdu, turi daug kontaktų. Kas nors iš policijos departamento tikriausiai tave

parduotų, bet tu čia esi saugi nuo jų.

Tie šiurkštūs pirštai nuslydo aplink paliesdami gerklę. Sustojo ant mano besidaužančio pulso.

Nurijau seiles. Hanteris nusišypsojo. Bet toje šypsenoje nebuvo tikros šilumos. Galbūt ji buvo karšta,

bet stokojo bet kokios rūšies emocijų.

Nežinau, kas privertė kiekvieną mano kūno ląstelę sukilti ir jausti tik tai, kaip jis mane liečia. O

galbūt aš tiesiog norėjau, kad jis patrauktų ranką.



Jis žvilgsniu įsisiurbė man į lūpas ir įsitempė. Pieniškai mėlyną jo akių atspalvį staiga išmušė

tamsiai mėlynos dėmelės. Ore pakibo įtampa, sunki kaip antklodė. Kambarys atšalo lyg įjungus

kondicionierių. Viskas paskendo tamsoje, bet už Hanterio pečių per grindis siekiančius langus veržėsi

šviesa.

Mano oda pašiurpo.

Įsijungė visi instinktai, kurie šaukė man bėgti, bėgti kaip įmanoma greičiau. Tai įprasta, kai

žmogaus savisauga susiduria su nenatūraliu reiškiniu.

Bet aš negalėjau nukreipti nuo jo akių. Jose nebuvo šilumos, bet mačiau pirmykštį karštį ir mano

kūnas atsiliepė į jį, kad ir kaip bandžiau atsispirti.

Tada Hanteris patraukė ranką ir atsilošė, įsidėjo į burną ledinuką ir laukė. Burtai buvo nutraukti.

Įkvėpiau kelis gilius oro gurkšnius, supratau, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą.

Mano ranka pakilo prie gerklės ir aš kelis kartus nurijau seiles. Gerklė išdžiūvo, todėl siektelėjau

taurės ir užbaigiau likusį vyną. Skystis nudegimo.

- Ar aš saugi nuo tavęs?- paklausiau.

Jis neatsakė. Pažiūrėjau į jį.

- Hanteri?

- Aš nesiruošiu meluoti ir sakyti, kad esu nepavojingas. Aš pavojingas. Bet kokiu atveju aš esu

tau pavojingesnis nei bet kuris luksenas,- tarė jis, negyvai žvelgdamas į mane.- Aš nesu gerietis. Ne

didvyris. Mano darbas yra išlaikyti tave gyvą ir dėl to stengsiuosi, bet negaliu ir nenoriu prisižadėti.

Tai nebuvo labiausiai džiuginantis dalykas, kurio man reikėjo ir jeigu atvirai, privertė mane

norėti klykiant bėgti iš kambario, bet aš tik linktelėjau. Jis vis dar turėjo burnoje tą prakeiktą ledinuką,

sukinėdamas pagaliuką pirštais. Mano kūnas reagavo stebinančiai, užplūdo karštis, nors jį

desperatiškai ignoravau.

Nei vienas žmogus negalėjo atrodyti taip gerai, kaip šis gyvis.

- Kaip tu atrodai taip žmogiškai?- leptelėjau.

Maža šypsenėlė pasirodė jo lūpose.

- Mūsų DNR susimaišė su žmonių. Taip pat nutiko luksenams. Galėčiau leistis į smulkmenas, bet

tu tikriausiai apsiverktum iš nuobodulio. Mes galime atrodyti kaip žmonės ir net kartais elgtis kaip jie,

bet niekada nepamiršk, kad mes nesame žmonės.

Mano širdis apsivertė.

- Ar tu mane bandai mane išgąsdinti?

Hanteris kilstelėjo antakius.

- Aš tiesiog sakau tau tiesą,- jis prakando ledinuką ir dabar laikė tik tuščią baltą pagaliuką.- Tai

turbūt būtų protingas dalykas, kad bijotum. Ar norėtum dar išgerti?

Linktelėjau. Palengvėjo, kai jis pakilo paimti vyno. Jam nebūnant šalia oras buvo mažiau

įtemptas ir sunkus. Norėjau, kad jis apsivilktų marškinėlius.

- Kaip aš iš viso čia atsidūriau?

Hanteris prieš mane padėjo papildytą taurę ir aš įsikabinau į ją kaip alkoholikė.

- Tau bus malonu sužinoti, kad mano keliavimo metodai yra labai žmogiški. Nuvariau tavo

automobilį į privatų angarą ir įsodinau tave į lėktuvą.

Aš gerai trūktelėjau vyno.

- Mano automobilis vis dar angare?- tie ratai nebuvo prabangūs, bet negalėjau sau leisti naujų.

- Taip. Jis ten bus saugus.

Aš truputį atsipalaidavau.

- Ar tu man papasakosi, kas tu esi?

- Aš jau tai padariau,- Hanteris išmetė baltą ledinuko pagaliuką į šiukšlių dėžę, tada atsirėmė

klubu į salą, prie kurios sėdėjau.

Mano žvilgsnis nukrypo į taurę mano delnuose, šyptelėjau.

- Vargu, ar apie tai ką nors pasakei.



- Manau, kuo mažiau žinai, tuo geriau.

Kažkas jo balse sustingdė kraują mano gyslose. Kai dar kartą gurkštelėjau vyno, mano gerklė

susitraukė. Suspaudė krūtinę. Iškilo dar viena grėsmė.

- Aš negaliu būti pirmas žmogus, netyčia išsiaiškinęs apie ateivius. Mel tuo labiau.

- Ne,- jis paėmė gėrimą.- Žmonės tikriausiai išsiaiškina tai visą laiką. Bet jie labai protingi ir tyli,

arba...

- Arba kas?- sušnibždėjau.

Hanteris pervėrė savo šviesiomis akimis.

- Arba jie dingsta.

- Ar taip atsitiko ir su manimi? Aš dingau?

- Dar ne.

Ir vėl tai, ką jis pasakė, nenudžiugino. Mane sukrėtė tiek daug emocijų, lyg bangavimas,

grasinantis nusitepti mane su savimi. Susilaikiau nuo dar vieno vyno gurkšnio.

- Ką tai turėtų reikšti?

Jis šaltakraujiškai mane nužvelgė.

- Tikrai nori tai žinoti?

- Taip. Aš tikrai noriu žinoti. Noriu žinoti viską.

- Gynybos Departamentas gali sakyti viena, bet aš žinau kita. Vienintelė priežastis, kodėl vis dar

esi gyva, nes luksenai ėjo prieš GD ir pašalino tavo draugę. Jei kažkas įvyksta, reikia pranešti. Jie to

nepadarė. Tada nepaklausė GD ir kai įsakė tave nužudyti, GD įsikišo tiesiog norėdamas įrodyti savo

valdžią. Ir jie nori žinoti, kodėl pykosi berniukai.

Aš norėjau, kad nustotų kartojęs „įsakė nužudyti“.

- Aš nežinau, dėl ko jie pykosi.

- Nežinai?- neatrodė, kad jis manimi tikėtų.

- Ne,- perbraukiau ranka plaukus.- Ką tu nori pasakyti?

- Manau, kad žinau,- jis trumpam nutilo.- Tavo apsauga yra lyg Gynybos Departamento būdas

parodyti luksenams vidurinį pirštą. Tai lyg tėvai atimtų žaislą iš blogai besielgiančio vaiko. Taip yra ne

dėl to, kad jie nori tave apsaugoti. Jie tiesiog nori įrodyti savo. Bet jei tu kelsi per daug rizikos, jie

atsisuks prieš tave greičiau, nei spėsi mirktelėti.

Kelias akimirkas žiūrėjau, kaip lauke vėjyje siūbuoja sunkios šakos. Stengiausi nuryti emocijų

antplūdį. Mano gyvybė nebe mano rankose, aš dėl nieko nesu tikra. Kaip aš galiu išvengti rizikos? Aš

žinau apie ateivius. Aš juos mačiau. Negaliu to ištrinti iš galvos. Supratau tai ir netgi apmasčiau, bet tai

išėjo už visų skalių ribų.

Giliai viduje žinojau, jog yra gera tikimybė, kad aš mirsiu. Ateivių rasė norėjo mano mirties,

mane saugo ateivis prisipažinęs pavojingu, o Gynybos Departamentas gali bet kada apsigalvoti ir mane

pašalinti. Aš tiesiog galėjau sėdėti čia ir laukti, kol kas nors mane nužudys.

Negalėjau to daryti. Tai buvo daugiau nei mano gyvenimas. Dar buvo ir Mel. Ją nužudė, ir niekas

– niekas – neturi išsisukti, ypač jei aš būsiu nutildyta.

Mel nusipelnė teisingumo.

Jis atsirėmė į stalviršį ieškodamas mano akių.

- Tu tikrai įlipai į šūdą, ar ne?

Išgirdus, kaip jis tai apibūdino, pradėjau juoktis, nes arba tai, arba tikriausiai bučiau apsiverkusi

ir niekada nenustojusi.

- Taip, manau įlipau ir dar kaip reikiant išsišūdinau.

Jo lūpos suvirpėjo. Mūsų žvilgsniai susitiko. Susinervinusi žvilgtelėjau šalin, suspausdama lūpas.

- O kaip gi mano darbas?- paklausiau viltingai.- Aš negaliu...

- Gynybos Departamentas tuo pasirūpino. Dėl nelaimės tau prailgino atostogas,- atsakė jis.

Jėzau.



Negirdėjau, kaip prisiartino Hanteris, bet štai jis vėl šalia, taip arti, kad dalinomės tuo pačiu

deguonimi. Jis vėl prisilietė pirštais prie smakro pasukdamas mano galvą į jį. Burnas teskyrė mažas

tarpelis. Mano skrandis susitraukė ir karštas nemalonus pojūtis nusirito mano kūnu kaip

nekontroliuojamas gaisras. Sunkumas nusėdo krūtinėje ir nusileido daug daug žemiau.

Hanterio šnervės išsiplėtė.

Net po visų beprotiškų dalykų, nutikusių man, po liūdesio ir pykčio, vis dar buvau karštakraujė,

dvidešimt trejų moteris, sėdinti šalia vyro, kuris nors ir nebuvo šimtaprocentinis žmogus, bet kėlė tikrą

kelnaičių metimo krizę. Galbūt jis ir negalėjo pasigirti asmenybe, bet skleidė tokį tamsų seksualinį

patrauklumą, kuris geras mergaites vertė daryti blogus dalykus. Vėl ir vėl.

Mes užstrigę čia – kartu ir vieni. Negalėjai supainioti to grobuoniško pranašumo, kuris jautėsi jo

elgesyje, o aš nebuvau nekalta mergelė.

Pirštai po mano smakru pasitraukė ir nukeliavo per mano skruostą. Nejudėjau. Jo žvilgsnis

nukrypo į mano burną, tada žemyn. Spoksojimas buvo toks įdėmus, lyg glamonė. Jo lūpos išsilenkė į

šypseną, kuri nepakeitė jo geidulingos išraiškos.

- O, Serena, tu tikrai neįsivaizduoji, į kokį šūdą tu įlipai.

8 skyrius

Kai Hanteris dingo studijoje prisakęs net negalvoti kelti kojos iš namo, aš greit apgalvojau savo

galimybes. Vykti namo buvo kvaila, bet likti čia ne ką protingiau. Turėjau tik tuos drabužius, kuriais

vilkėjau, bet tai nebuvo problema. Miegamajame radau savo rakinę – ačiū dievui. Hanteris susiprotėjo

paimti mano neveikiantį mobilųjį telefoną. Piniginėje buvo viso labo pora dvidešimtinių.

Nepakankamai pinigų, kad parsigaučiau namo. Kreditinės kortelės tebebuvo vietoje, bet aš per daug

bijojau naudotis jomis, nes jie gali jas lengvai susekti.

Visose valstijose turėjau koledžo draugų. Buvo Vy Vinters, kartu baigusi psichologijos studijas,

ji gyveno Tenesyje. Vy neklausinėdama atsiųstų pinigų ir atvertų savo namų duris man, bet man

reikėjo telefono.

Šiame name nemačiau nei vieno. Valandos bėgo man vaikštant iš kambario į kambarį. Įstiklinta

terasa netruko tapti mėgstamiausia vieta name. Visi tie augalai sukūrė iliuziją, kad esi lauke – o ne

narve dviese su seksualiausiu ir nemandagiausiu ateiviu visatoje.

Mąsčiau, ar jis jau susirado marškinius.

Terasoje buvo keliais laipsniais šilčiau. Aukštas, storas šermukšnis ir guoba suteikė privatumo,

bet jei kažkas stovėtų lauke priešais galėtų matyti viską, kas vyksta apatinėje namo dalyje per didelius

lubas siekiančius langus.

Mano skrandis susitraukė pagalvojus apie planą. Naktį aš išeisiu. Privalau.

Panika ėmė visą dieną, plisdama kaip piktžolės. Jaučiausi užstrigusi – buvau užstrigusi – ir

privalėjau dingti iš čia, rasti vietą mieste, kur būtų telefonas, ir tada, kai nusigausiu pas Vy, pagalvosiu,

ką daryti toliau.

Kai saulė pradėjo leistis, priėjau prie studijos ir įsiklausiau. Nieko nesigirdėjo, bet žinojau, kad iš

kambario jis neišėjo. Jei jis virstų į dūmus aš vis tiek jį kažkaip pamatyčiau. Jis buvo ten, matyt

miegojo.

Nuskubėjau viršun, pasiėmiau savo dokumentus ir pinigus. Įsikišau kreditines korteles į

užpakalinę džinsų kišenę tikėdamasi, kad nereikės jų panaudoti, bet noriu būti pasirengusi. Dar kartą

patikrinau studiją ir nieko neišgirdusi, nusėlinau atgal į svetainę. Prie namo lauko durų aš užsimerkiau

ir lėtai, atsargiai atrakinau jas. Tas trekštelėjimas man nuskambėjo kaip griaustinis.

Pažvelgiau per petį tikėdamasi, kad Hanteris šoks per studijos duris ir mane sustabdys, bet kai tai

neįvyko, aš sumurmėjau trumpą padėkos maldą ir pravėriau duris tiek, kad galėčiau pralįsti. Uždariau

jas lėtai lėtai, krūptelėdama, kai užsidarė į vietą.

Apsisukau nubraukdama plaukus nuo akių. Rankos ir kojos drebėjo, greit apibėgau apie

vazonines gėles, skleidžiančias sunkų saldų kvapą, mečiausi žemyn stačiais laiptais, kurie leidosi link



aikštelės ir žvyruoto įvažiavimo. Prakeikdama savo įspiriamus sandalus, kuriuos avėjau, nuskubėjau

tolyn. Kai saulė nusileis, žinojau, kad bus tik laiko klausimas, iki aš nebegalėsiu matyti savo kojų. Čia

nebuvo dirbtinės šviesos – jokių žibintų stulpų ir gatvių apšvietimo. Kai saulė nusileis... Aš atsisakiau

apie tai galvoti.

Gilūs šešėliai jau užplūdo siaurą, medžiais apsodintą keliuką. Be abejonės mintyse piešiau daug

kailiniuotų būtybių, didelių ir mažų, tykančių manęs miške aplink mane.

Mano širdis lėkė šuoliais man einant nelygiu žvyru, adrenalinas pulsavo gyslomis. Greit

žvilgtelėjau į medžius dešinėje ir pamačiau kažką judant. Mešką? Čiupakabrą? Viskas atrodė įmanoma.

Baimė maišėsi su krauju. Užspaudė gerklę, kai priėjau keliuko pabaigą ir galiausiai sustojau.

Kelias buvo siauras ir padengtas plona asfalto danga. Sunkus svirplių ir cikadų svirpimas skendo

mano pulso daužymesi. Šermukšniai ir guobos čia buvo storesni, jų šakos kabojo virš kelio kaip stori,

pasišiaušę pirštai, laukiantys sugriebti netikėtus lankytojus.

Nežinojau, į kurią pusę pasukti.

Nudegino gerklę, kai žengiau į priekį ir sustojau. Ką aš apgaudinėju? Šaižiai iškvėpiau. Buvau

beveik beapsiverkianti, aklai pasukau į kairę ir pradėjau eiti taip greitai, kaip tik galėjau.

Eidama keliu praėjau ne tokius didelius namus kaip Hanterio, bet vis tiek velniškai didelius.

Akimirkai aš svarsčiau užsukti į vieną jų. Jie visi buvo su didžiuliais langais, bet visur tamsu. Apėmė

virpulys ir mažas balselis pakaušyje perspėjo, kad tai būtų bloga, bloga idėja.

Pasukus už kelio vingio prieš akis išniro paviljonas. Ten buvo pakyla, kaip scena. Jį supo keli

staliukai ir kėdės. Ten nebuvo žmonių, nors, pagalvojus apie tai, niekur nemačiau ir automobilių. Dar

geriau pagalvojus aš apskritai nei vienoje nuosavybėje jų nemačiau.

Gal jie naudojasi arkliais?

Ši vieta atrodė kaip kraupus vaiduoklių miestas. Užuodžiau vandens kvapą, tikriausiai kažkur

netoliese buvo ežeras, bet jokių variklio garsų, juoko, nieko.

Eidama per paviljoną ir visas tas tuščias kėdes, nepaisant šilumos apsivijau rankomis liemenį. Ar

įmanoma, kad Hanteris ir aš čia buvome vieni? Nežinojau ką galvoti, jei taip yra iš tiesų. Atsisukau.

Netoliese stovėjo ilgas vieno aukšto rančos stiliaus namelis su laužaviete, panašia į stovyklavietę. Šalia

buvo didžiulė, graži pavėsinė.

Visada domėjausi architektūra, ypač jei tai padaryta rankomis. Mano vertinimą lėmė ne tai, kad

savo kūne turėjau menininko kaulelį. Už tai turiu būti dėkinga mamai, kuri man įdiegė šį įgūdį.

Apžiūrėjusi atidžiau pastebėjau, kad pavėsinė buvo nuostabi. Drožinėjimas sudarė eilę susivijusių

mazgų išgraviruotų medyje; drožiniai dengė kiekvieną kolonų ir turėklų colį. Mazgai nepertraukiamai

sukosi aplink kolonas ir kilo viršun kaip vijokliai. Raštas priminė man vieną didelį persipinantį keltų

mazgą.

Bėgdama pirštais per išraižytas kilpas pastebėjau, kad kiekvienoje iš jų buvo dar vienas raštas:

mažas ratas su keturiais rutuliais viduje ir kiekvienas rutulys sujungtas su kitu plona linija. Įamžinti

tokias mažutes detales buvo nuostabu ir tokio amatininko gebėjimai buvo įkvepiantys pagarbią baimę.

Čia buvo įdėta stebinančiai daug laiko. Eidama į pavėsinės centrą ieškojau, kur prasideda raštas, bet

neradau. Čia nebuvo pradžios ar pabaigos.

Akių krašteliu pastebėjau, kad atsidarė namelio durys ir pro jas išėjo vyras. Taigi, čia buvo

žmonių.

Vyras buvo aukštas, tikriausiai Hanterio ūgio. Plaukai tamsūs ir trumpai kirpti. Veidas aštrių

bruožų, oda tokia pat alebastrinė kaip Hanterio.

Tokia pat kaip Hanterio.

Šūdas. Suvokimas, kad jis gali būti kaip Hanteris – ateivis – privertė mane žengti atgal,

tikėdamasi, kad gilėjančios sutemos mane paslėps.

Apsirengęs įprastiniais džinsais ir marškinėliais jis viena ranka prilaikė duris, laikydamas jas

atviras. Jam iš paskos išėjo aukšta liekna moteris, besišypsanti jam. Jos skruostai buvo gražiai nuraudę,

ilgi šviesiai rudi plaukai sukelti ir surišti į uodegą. Vyras kažką pasakė jai užsidirbdamas žaismingą



kumštelėjimą. Praleidęs ją pro duris jis apsivijo rankomis jos liemenį, pakėlė nuo žemės ir pabučiavo

taip, kad net paraudau.

Viešpatie, stebėdama juos jaučiausi lyg vojaristė.

Moteris nusileido ant kojų ir vėl nusijuokė išsisukdama iš jo glėbio. Jie pradėjo eiti link paviljono.

Pusiaukelėje vyras pažvelgė per savo petį, jo akys susiaurėjo ir pažvelgė tiksliai ten, kur stovėjau aš.

Sunkiai įkvėpiau. Pradėjo daužytis širdis. Jis nusisuko, savininkišku mostu apkabino moterį per

liemenį.

Slinkau į priekį. Vyras turėjo būti kaip Hanteris, o moteris? Jos oda buvo rožinė ir atrodė

žmogiškai, daug žmogiškiau nei Hanteris ir tas vyras. Bet vėl gi, ką aš galiu žinoti?

Pažvelgiau atgal į namelį. Ten turėtų būti koks nors telefonas, bet buvau neryžtinga. Kas, jei

viduje yra daugiau tokių kaip Hanteris? Ar jie mane nuskriaustų? Tikrai protinga apie tai galvoti dabar,

bet negalėjau nieko sau padaryti, gal todėl Hanteris liepė neišeiti iš namo.

Nerimaudama žengiau iš pavėsinės, nebūdama tikra, ką daryti toliau. Mano skubotas, panikos

pastūmėtas planas žlugo. Pasiduoti ir grįžti į namą galėjo reikšti neabejotiną mirtį. Ėjimas į šį namelį

taip pat galėjo reikšti mirtį. Ir ką aš galvojau, norėdama į tai įpainioti draugę? Su Hanteriu aš galbūt

turėjau vilties išgyventi.

Galimybę – ne pažadą, ne garantiją. Viena mano dalis norėjo šaukti, kad tai nesąžininga, bet

pagalvojau apie vaikį, kuris buvo atėjęs pas mane praėjusią savaitę – berniukas, kuriam grėsė būti

išmestam paskutiniais metais mokykloje. Jis atsidūrė pas mane pažiūrėti, kokios problemos trukdo jam

mokytis, ir aš atradau, kad visą laiką vidurinėje jis turėjo sunkią mokymosi negalią. Vienintelė

galimybė buvo repetitoriai. Buvo didelė tikimybė, kad nepavyks ir jau truputį per vėlu, bet ką aš

pasakiau tam mokiniui?

- Su repetitoriumi tu turi šansą, bandymą praeiti,- pasakiau aš.

Ir jis pasinaudojo ta galimybe. Bėgdama aš sumažinau bet kokius realius šansus, kuriuos turėjau,

kad išgyvenčiau.

Jei iš viso tokių buvo.

***

Medienos gabalas turėjo virsti arkliu, nes visad maniau, kad šie sutvėrimai kažkuo traukia, bet

kūnas pavirto į formą, kuri kažkodėl priminė apvalių moteriškų klubų linijas.

Ir krūtis.

Kai paskutinį kartą tikrinau, arklys neturėjo krūtų, kurios idealiai telpa į vyro ranką.

Niršiai žvelgiau į medienos gabalą. Atsivėdėjau ir sviedžiau per studiją. Atšokęs nuo kėdės jis

prisijungė prie mėšlo krūvos, drožinių, kurių nebaigiau – mėšlo krūvą su daugybe krūtų.

Šūdas.

Spirdamasis pirštais apsisukau su visa kėde. Nerimas tiesiog ropojo po oda. Aš pavargau lindėti

studijoje – knygas perskaičiau milijoną kartų, internetą išnaršiau skersai išilgai. Ir priraižiau krūvą

papų.

Žvilgsnis nuslydo į duris.

Vis dėlto šios sienos, knygos, internetas, netgi ta blaškanti medienos krūva buvo geriau, nei tai,

kas laukė manęs ten.

Dar kartą apsisukau kėdėje.

Kai Serena ir aš kalbėjomės virtuvėje, kai aš liečiau jos veidą, mačiau susijaudinimo gijas aplink

ją, ir net dabar draugužis mano kelnėse tučtuojau atgijo. Kentėjau ir nuo kito tipo bado. Tai draskė

mano žarnas, degino gerklę, nes aš žinojau, koks sušiktai saldus jos skonis.

Štai kodėl aš lindėjau čia, nes savikontrolė – tai toks naujas dalykas, kurį gyvenime išbandžiau.

Prieš metus ar anksčiau, jei aš ko nors ar kieno nors panorėdavau, tą ir gaudavau. Niekada

neversdavau moterų. Man to neprireikdavo. Jos plūdo pas mane, kartais daugiau nei viena vienu metu.

Jau daug daug laiko praėjo, kai ko nors norėjau, ypač moters. Įprastai jos buvo beveidžiai vardai ir

kūnai, ilgas nepertraukiamas išėjimų ir maitinimųsi srautas.



Man nereikėjo maitintis – ne po to lukseno, kurį neseniai nužudžiau. Man padėjo ir opalais

dengta kojos apyrankė, kuri padėjo taupyti energiją ir slopino šio poreikio dalį, bet ji nevisiškai veikė.

Kiek geriau nei nikotino pleistras rūkaliui. Bet ji negalėjo kontroliuoti mano burnos.

Man vėl atsistojo ir dar kartą prie stalo apsisukdamas su kėde užverčiau akis. Aš buvau ištroškęs

– ištroškęs žmogaus skonio, tiek seksualiai, tiek maitinantis. Šūdas. Sekso galėčiau gauti kitur, bet kaip

su maitinimusi? Žmonės mums padarė labai nedaug.

Man reikia varyt į miestą, susirasti pirmą pasitaikiusią moterį su visais dantimis ir pusiau padoriu

kūnu. Na moteriai tikrai nereikia visų dantų tam, ką aš turiu omeny.

Nuleidau galvą ant krėslo atlošo ir atsidusau. Kol Serena tas dvi dienas miegojo, aš nuolat budriai

budėjau prie jos. Arba sėdėjau šalia jos lovos kaip prakeikta slaugytoja, arba tryniausi terasoje. Štai ką

veikiau iki kol ji nubudo. Dėl to aš irgi buvau velniškai įsiutęs.

Dieve, man vis dar prakeiktai stovi...

Atgijo mano mobilusis telefonas, skambėdamas ir dūgzdamas aplink stalo stalčiuje. Sėdėdamas jį

išgriebiau, susiraukiau išvydęs Dekso numerį.

- Kas atsitiko?- pasakiau užmesdamas kojas ant stalo.

- Nieko ypatingo,- pasigirdo atsakymas.- Eliza ir aš buvo išėję į lauką prieš kelias minutes.

- Ačiū, kad pranešei.

- Ir man įdomu, ar tu nieko nepasigedai. Kaip, pavyzdžiui, kažko maždaug metro 68 centimetrų

su kupeta gražių šviesių plaukų. Na, brangioji, tavo plaukai yra nuostabūs, ne tik gražūs,- pasakė

Deksas, jo balsas šiek tiek nutolo nuo telefono.- Žodžiu, man tiesiog įdomu...

Mano kojos nusileido ant grindų.

- Ot šūdas.

Kitame gale pasigirdo gilus, linksmas prunkštimas.

- Ji pavėsinėj. Juokinga, kad ji ten. Tu geriau vadovauk, kol jos kas nors nepamatė. P.S. tu

susimovei visam tam auklės reikale.

- Atsiknisk,- aš jau buvau prie durų, atidarinėjau jas. Pridūriau.- Ačiū, žmogau.

- Visada pasiruošęs padėti.

Šunsnukis.

Norėjau ją pasmaugti. Dar geriau, ketinau ją pasmaugti ir tada užrakinti kambary. Nors kai

pagalvoji, aš praleisiu tą smaugimo dalį ir pereisiu tiesiai prie užrakinimo miegamajame ir tada griūsiu

su ja į lovą.

Hm... tai buvo tikrai gera idėja.

Po velnių, Deksas teisus. Aš tikrai sumoviau tą priežiūros šūdą. Aš turėjau tikėtis, kad Serena

nepaklausys ar mėgins pasprukti. Žmonės turi tą nepaprastą gebėjimą priimti neįtikėtinai klaikius

emocijomis grįstus sprendimus.

Net nesivargindamas įprastai sulėtinti judėjimo atlėkiau iki keliuko pabaigos ir atsidūriau prie

pagrindinio kelio. Apėmė keistas jausmas. Viduje tikrai virė pyktis, bet ten buvo kas kita – kažkas, ko

nesugebėjau įvardinti. Bet aš tikrai grąžinu smaugimo dalį į vakaro planus.

Pasiekiau paviljoną išgirdęs silpną, vangų žmogaus širdies plakimą ir iškart pajutau kitų buvimą.

Jie buvo arti – šalia Serenos. Ir ta maža kvailė tiesiog sėdėjo pavėsinėje susidėjusi rankas.

Suspaudė krūtinę, kai sulėtinau žingsnius, akys susitelkė į storus medžius už namelio. Pažinau

kitus; komunoje jei buvo naujokai, jauni, trokštantys pasirodyti prieš kitus. Jų vadas, vaikėzas vardu

Razas, žengė į priekį, labiau šešėlis, nei kūnas.

Ženk dar žingsssnį ir jis tau bus paskutinisss.

Akimirką maniau, kad Razas priims mano iššūkį ir aš džiaugiausi idėja išspardyti jam užpakalį,

bet jis atsitraukė. Po kelių sekundžių maža grupelė jau buvo dingusi, bet žinojau, kad matau juos ne

paskutinį kartą. Jie stebėjo Sereną, o ji iš pažiūros to nė nepastebėjo.



Eidamas link jos aš mačiau, kaip ji pakėlė galvą ir susiraukė pastebėjusi mane. Išskyrus tai, kad ji

atrodė dar blyškesnė nei paskutinį kartą mačiau, ji atrodė puikiai. Šiek tiek strazdanų ant nosies –

šešios, jei tiksliau – išsiskyrė.

Serena apsivijo rankomis save.

- Aš ketinau sugrįžti.

- Ką aš tau sakiau?

- Neišeiti iš namo, bet...

- Nėra jokių bet, Srerena. Aš tau liepiau neišeiti. Ši vieta pilna tokių, kaip aš.

- Aš mačiau tik vieną, gal du.

Kovodamas su savo kantrybe aš padėjau savo rankas jai ant pečių, negalėdamas nepastebėti, kaip

jos juos uždengia.

- Nesvarbu. Pasakiau tau ne.

- Tu negali tiesiog tikėtis, kad žmonės paklus tavo reikalavimams,- tarė ji bandydama ir

nesugebėdama nusimesti mano rankų.

Žandikaulyje pradėjo spazmuoti raumuo.

- Ar tu bent žinojai kur eiti, kai kirtai kelią? Na, leisk tau papasakoti. Jei suktum į dešinę,

prieitum į miestą. Bet jis maždaug už penkiasdešimties kilometrų ir tas kelias tikrai nėra tiesus. Aplink

yra kalnų liūtų, net vilkų. Neminint meškų. Ir keletas žmonių vyrų, kurių tu tikriausiai nenorėtum

sutikti tamsioje alėjoje. Tu žinai, kur nuves kelias kairėje. Tai yra labai išskirtinės rūšies kaimynystė,

jei pagauni, ką aš tau sakau. Čia yra kiti iš mano rūšies ir jie mėgsta žaisti su žmonėmis – ir trys jų į

tave buvo nusitaikę.

- Ką?

- Tu čia buvai viena. Mano rūšiai tai sąžiningas žaidimas. Jei aš nebūčiau pasirodęs, tu tikrai

nenori žinoti, kas tau būtų nutikę,- vaizdai atėję kartu su šiais žodžiais mane įsiutino. Jie būtų žaidę su

Serena, o jai tikrai nebūtų patikęs tas žaidimas.

Serenos pečiai susmuko, ir kai prašneko, jos balsas trūkinėjo.

- Aš tiesiog negaliu likti čia ir laukti, kol kas nors mane nužudys. Man... man reikia kai ką

padaryti.

- Ką?- mano balse pasigirdo pyktis ir ji krūptelėjo.- Kur tu planavai keliauti? Jei mirti kažkur

geriau nei mirti čia, nes tu nori mirti ten, Serena, aš tau galiu tai pažadėti.

- Aš... aš atsiprašau,- pasakė ji, jos veidas sustingo.- Aš supanikavau.

- Aš matau,- atsakiau sausai.

Ji išplėtė akis. Jos rudos akys su žaliomis dėmelėmis žvelgė į mano.

- Mel niekada nesulauks teisingumo, ar ne?

Netikėtai užkluptas atsilošiau.

- Ne. Tikriausiai ne.

Ji atsiduso.

- Tai neteisinga. Aš negaliu su tuo gyventi.

- Ką tu bandei padaryti? Planavai grįžti į Koloradą atkeršyti už savo draugę, ar ką?

Serena atsiduso iš visos širdies.

Dabar aš tikrai norėjau ją pasmaugti, bet negalėjau to negerbti, netgi truputį didžiavausi. Jei

arumas negalėtų nieko suprasti, mūsų keršto troškimas buvo aršus. Bet Serena tik žmogus. Ji savo

keršto nesulauks. Ir net jos draugė.

- Ar tau viskas gerai?- žvelgiau kažkur pro šalį.

- Gerai,- bet tada Serena susigūžė.

Mano pirštai buvo įsikirtę į jos pečius. Patraukiau rankas, akys susiaurėjo. Juokinga buvo žiūrėti,

kaip ji bando atlaikyti mano žvilgsnį. Jos mažas žandikaulis atsikišęs, antakiai suraukti, bet apatinė

lūpa dreba. Ji išsižiojo.

- Nereikia,- prispaudžiau pirštu jos lūpas.



Ji atsilošė ir vos neapvirto aukštielninka, bet pagavau ją. Pažiūrėjo, lyg tai būtų mano kaltė.

- Ko nereikia?

- Neišsigalvok daugiau pasiteisinimų, kodėl tu tai darai,- vėl prispaudžiau pirštą prie tų šiltų lūpų,

bet labiau dėl to, kad norėjau tai vėl padaryti.- Aš tau pasakiau neišeiti iš namo, o tu nepaklausei. Tu

atrodai lyg tuoj atsijungsi.

Ji trenkė man į ranką.

- Ei! Tai ne mano kaltė. Aš manau, tu mane pažeidei, kai bandei suvalgyti.

Aš beveik juokiausi.

- Tu tokia beviltiška.

- Tikrai? O tu spėju esi labai protingas,- ji pasitrynė akis, atrodė šiek tiek išsiblaškiusi.

- Taip,- delnais nuslydau jos rankomis ir atsistodamas pastačiau ją ant kojų. Ji truputį siūbavo,

todėl nepaleidau. Laikydamas delnus ant jos rankų stumtelėjau ją iš pavėsinės ir pasukau link namų.

- Klausyk, aš atsiprašiau. Tu neturėtum dėl to šitaip pykti.

Šnirpštelėjau.

Serena neatsakė. Kažkur tikrai turi būti aukštesnė būtybė, nes ji tylėjo, kol mes ėjome per

paviljoną ir žengėme į pagrindinį kelią. Tuo palaimingos tylos periodu, kai ji suklupo šalia manęs, aš

supratau, kad buvau toks įsiutęs ant jos, o kai ji šalia nebepykau. Nežinojau, kaip elgtis. Buvau

usierzinęs? Taip. Likusios dalies įvardinti negalėjau, nes tai man buvo nauja... ir man tai nepatiko.

Reikėjo leisti kitiems ją turėti, tada vienu dalyku, dėl kurio aš jaudinsiuos būtų mažiau.

- Tu neturi vilkti manęs visą kelią iki namo.

Sausai į ją pažvelgiau.

- Tikrai? Neturiu?

Ji pažvelgė į mane atgal, bet jos žvilgsnio versija buvo daug nepakenčiamesnė ir aš suspaudžiau

savo gniaužtus ant jos rankos. Akimirkai mieguistumas jos akyse užleido vietą pykčiui ir aš

pasiruošiau kovai.

Serena nusižiovavo... tiesiai man į veidą.

Mano antakiai pašoko.

Jos veide pasirodė susierzinimas, primindamas mažą, supykdytą būtybę, kuri iš tiesų neturėjo

kaip apsiginti, nebent pašiaušti plaukus ir iššiepti dantis. Kažkas vaizduotėje bakstelėjo man. Serena

buvo mažas, mėgstantis pyktis dalykas, bet ji galėjo jau būti mirusi, jei nebūčiau jos ieškojęs.

- Tu mane skaudini,- pagaliau pasakė ji, linktelėdama į mano delną apsivijusį jos ranką.

- Ne. Neskaudinu.

- Gerai. Tu mane erzini,- susiraukė ji.

- Nori sužinoti paslaptį?

Serena pažvelgė susirūpinusi.

- Kokią?

Pasilenkiau ir sušnibždėjau:

- Man nerūpi.

- Tikrai juokinga,- ji pavartė akis.

Sukikenau. Maniau bus velniškai juokinga, bet nebuvo. Mes ką tik priėjome pirmą posūkį, o

Serena taip sulėtino žingsnius, kad vienakojis vaikas ją būtų aplenkęs.

Buvau beprarandantis kantrybę.

Turėjo užtrukti, kol ji atgaus jėgas po maitinimosi, o ji vietoj poilsio bėgiojo aplink.

Eina šikt.

Paleidau ranką, pakėliau ją ir persimečiau per petį.

Serena kimiai šūktelėjo:

- Ką tu darai?

- Sraigė su sudaužytu kiautu juda greičiau už tave.

Ji pradėjo daužyti mano nugarą savo mažais kumštukais.



- Kas tau yra?

Šypsodamasis sau žingsniuodamas truputį šoktelėjau ir buvau apdovanotas aiktelėjimu ir

stipresniu smūgiu į nugarą. Ak, gyvenime tikrai būna mažų dalykų...

- Nuleisk mane,- pasakė ji.- Arba padėk man, kad galėčiau įspirti tau į užpakalį!

Viena ranka laikiau ją už liemens, laisvąja draugiškai paplekšnojau per jos užpakalį.

- Tau tikrai reikėtų pagalvoti, ką kalbi. Tai nelabai išauklėta.

- Nedrįsk pliaukšėti man per...- ją nutraukė žiovulys, visiškai sugriaudamas jos grėsmingą kalbą.-

Tu, valdingas, arogantiškas kalės...

Paukšt! Šis pliaukštelėjimas buvo truputį stipresnis.

- Kalba, Serena.

Tai, kas išėjo iš jos burnos vėliau, beveik privertė mane ją numesti. Ji už tai vėl užsidirbo per

užpakalį, bet po trečio karto ji nutilo. Likusi kelionė buvo gana sklandi, jei neskaičiuotum to, kas

darėsi man tarp kojų. Galbūt tai buvo dėl viso to rūpinimosi reikalo. O gal dėl plekšnojimo per jos

užpakalį. O galbūt tai buvo dėl to fakto, kad buvau susijaudinęs nuolat nuo tada, kai ji metė į mane

metalinį kareivėlį. Jei taip buvo dėl pastarojo dalyko, tada mano potraukio priežastis gana tamsi.

Tikriausiai tai dėl tų plekšnojimų.

Serena bandė išsilaisvinti kai pasiekiau terasą, bet aš nepaleidau jos, kol nepatalpinau to

problematiško užpakalio ant sofos.

Veriamai žiūrėdama į mane Serena griebė pagalvę.

Atėmiau ją trūktelėdamas tolyn nuo merginos.

- Aš tikrai tikiuosi, kad tu negalvojai apie metimą į mane su ja.

- Ne. Aš mėgstu laikyti pagalvę, kai sėdžiu.

- Tikrai?- pagalvę padėjau i kitą sofos galą. Stovėjau prieš ją žinojau, kad dunksau. Iš

muistymosi mačiau, kad taip verčiau ją jaustis nejaukiai. Stovėjau ten kur buvau.

- Ką man su tavimi daryti?

Ji nustojo muistytis.

- Nežinau. Gal eik daryti kažko, ką įprastai veiki?

Mano kelnėse sutrūkčiojo. Po velnių, man patiko jos šmaikšti burna.

- Maniau, kad užsiėmiau savi reikalais iki to momento, kai tu pabėgai.

Susierzinusi ji paraudo.

- Ir aš dėl to atsiprašiau.

Stebėjau ją apgalvodamas viską, kas buvo sušikta šioje situacijoje. Buvo maža tikimybė, kad

luksenai ras ją – maža, bet buvo. Jie yra prakeikta visatos šviečiančių kirminų mafija. Negalėjau

pamiršti apie Razą ir jo linksmą subingalvių gaują. Serenos mažos kelionės šiandien ir mano

nesutikimo leisti jiems žaisti su jų maitinimosi šaltiniu dėka, jie pasistengs būti problematiški kaip

niežulys. Taip pat žinojau, kad turėsiu surišti Sereną, kad išlaikyčiau ją viduje, bet kadangi mano

atitinkamos kūno dalys tuo labai susidomėjo, tai buvo neįvykdoma.

Ką daryti... ką daryti...

- Apie ką galvoji, kad taip piktai žiūri?- paklausė ji pasiekusi pagalvę. Jos akys įsmigo į mane,

kai priglaudė ją prie krūtinės.

- Tave.

Ji nusivaipė, stipriau suspaudė pagalvę.

Buvau beprarandantis kantrybę. Šmižinėjau aplink lyg uždarytas laukinis gyvūnas. Kai vėl

sustojau priešais ją pamačiau, kad jos blakstienos suvirpėjusios nusileido. Ji to nedarė nuo tada, kai

atsisėdo, kiekvieną kartą vis ilgiau užtrukdavo prieš atsimerkiant. Šį kartą ji paleido savo pagalvę ir

susidėjo rankas šalia.

- Serena?- padėjau ranką ant peties prieš pagalvodamas apie tai, švelniai papurčiau.- Ar tu miegi?

Ji smalsiai pramerkė vieną akį, susiraukė.

- Akivaizdu, kad ne.



- Ar tu labai pavargusi?

- Pavargusi pakankamai, kad su tavimi nesiginčyčiau.

Tai būtų labai puiku pasikeitimas, bet...

- Ar jautiesi apsvaigusi?

- Anksčiau, bet dabar aš tiesiog pavargusi. Kodėl? Ar tu mane pažeidei visam laikui?

Praėjo netrumpas laiko tarpas.

- Galbūt.

Serena akimirką mane stebėjo ir tada vėl apglėbė pagalvę. Aš likau vietoje, bet greit apsisukau

traukdamas į virtuvę. Grįžau radęs ko reikėjo.

Ji jau buvo vėl beužsnūstanti.

- Serena, atsimerk.

Užtruko keletą sekundžių, kol sulaukiau atsako.

- Suvalgyk šitą,- ištiesiau šokolado plytelę.

- Aš nealkana.

Na va ir vėl.

- Tu turi du pasirinkimus: valgyk pati, arba aš tave pamaitinsiu.

- Jėzau,- ji atsiduso ir ištiesė ranką. Pirmą kartą ji kaip reikiant prašovė, bet iš antro karto

sugebėjo užkliūti.

- Ar negalėtum jo išlupti?

Mano lūpos sutrūkčiojo, kai atsisėdau šalia.

- Ar man reikia?

- Ne,- ji praplėšė popierėlį ir atsikando didelį gabalą.- Niam.

Išlenkiau antakį. Ji matyt labai pikta kai pavargsta.

- Ar tu susiraukei?

- Ne,- ji atsikando dar vieną netvarkingą kąsnį ir kai nuleido ranką su šokoladu, maži jo

gabaliukai prilipo prie pilnos jos apatinės lūpos. Mano žvilgsnis įsmigo tiesiai į ją, lyg tai būtų buvusi

kokia sušikta meka.

Aš nustojau galvoti.

Suėmiau jos smakrą, atsukdamas galvą į save. Jos mieguistos akys išsiplėtė prieš man užpuolant.

Savo liežuviu pagavau šokolado gabaliukus. Vienas greitas lyžtelėjimas ir jo lūpos buvo švarios, o

šokoladas tirpo mano burnoje. Bet minkštas žioptelėjimas suerzino mano lūpas ir mane išlaisvino.

Braukiau liežuviu per jos lūpas vėl, tuo pačiu ranka nuslydo žemyn prie jos gerklės. Tikėjausi,

kad ji atsitrauks, gal netgi trenks, bet ji išliko visiškai rami. Jei turėčiau bent kiek sąžinės, sustočiau.

Serena tiksliai žinojo, kas aš esu, bet jos gynyba tikriausiai buvo išsekusi.

Bet sąžinė nebuvo toks dalykas, kuriuo tikėjau.

Žengdamas žingsnį į priekį brūkštelėjau savo lūpomis per jos. Minutėlę mane apkurtino aštrus

poreikio skausmas, greit sukilo geismas. Pakėliau savo galvą ieškodamas jos veide ženklų, ar kažko. Ji

spoksojo viršun, lūpos pravertos ir patinusios. Raudonis plito jos skruostais mane žavėdamas.

Negalėjau suprasti jos išraiškos, bet ji neužsimojo trenkti.

O turėtų. Ir aš neturėčiau to daryti.

Eina šikt.

Palenkiau galvą ir sugavau jos lūpas. Ji aštriai įkvėpė ir tas kvėptelėjimas atsiliepė mano

kaukolėje. Aš pagilinau bučinį, įslysdamas liežuviu tarp tų saldžių lūpų. Velnias. Serena buvo

šokolado ir to šviežumo, kurį atpažinau kaip šviesą, skonio. Velnias žino, kokio skonio yra šviesa, bet

jei ji turėtų savo skonį, būtų kaip Serena.

Šūdas. Skendau jos skonyje ir šilumoje ir man nerūpėjo. Pagalvė išslydo iš jos delnų, kai

suspaudžiau ją savo rankose, jos pirštai įsikibo į mano marškinius, o mano rankos dabar atsidūrė tarp

jos krūtų, kiekviena erzinančiai apsunko mano rankose.

Norėjau daugiau.



Mano rankos nuslydo apvaliais klubais. Suėmęs juos aš pasukau ir trūktelėjau jos kūną po

manuoju vienu nepastebimai žaibišku judesiu, kas privertė plačiai atsimerkti jos rudas pasimetusias

akis. Šokoladas tėškėsi į grindis.

Naudodamasis viena ranka aš prilaikiau save virš jo, kita vilkau jos plonus marškinėlius. Jos

kūnas sutrūkčiojo taip skaniai, kai aš vėl sustojau prie jos krūtinės.

Žaidžiau labai pavojingą žaidimą, bet po velnių, man jis labai patiko.

- Pražerk kojas,- suurzgiau, buvo daugiau nei malonu, kai jos šlaunys išsiskyrė.

Aš nusileidau žemiau, mano erekcija prisispaudė prie jos branduolio ir kai vėl lėtai sujudėjau

prieš ją, banguojančiai pasitryniau, ji aiktelėjo mano vardą. O taip. Man tai patiko. Tai išgirdus

prasidėjo žaidimas. Aš vėl užpuoliau jos burną. Vėl ir vėl mano lūpos judėjo su jos ir aš dingau jos

šilumoje, kai vėl pasitryniau į ją.

Jos burna atsivėrė, ir atsitiko tai. Žmogiškoji mano pusė, kuri iš tiesų tebuvo oda, kurią vilkėjau,

kurioje egzistuoju kiekvieną dieną, davė kelią ir mano tikroji prigimtis atriaumojo į priekį. To negalėjai

sustabdyti, net jei būčiau norėjęs. Net tolimiausiuose savo minčių kampučiuose, kur gyvavo vien tamsa,

aš nebuvau tikras, kad to norėjau.

Aš įkvėpiau.

O velnias, tas pirmas skonis, pirmas jos esencijos lašas buvo stiprus. Jis sukėlė ugnį, kuri

liepsnojo manyje. Ji sparčiai plito, apšviesdamas kiekvieną mano ląstelę, kol mano kūnas užsiliepsnojo.

Aš visada buvau toks šaltas, bet ne dabar. O ne. Aš degiau. Perbraukiau ranka jos šonu žemyn, aplink

jos šlaunis, užmesdama jos koją ant savo klubų, įsirėžiau į ją. Buvau niekas, tik jos skonis, besilupantis

apvalkalas skęstantis jame. Štai kas aš esu iš tiesų, gyvas, kvėpuojantis monstras. Aš buvau žudikas.

Esu daręs šitai prieš tai daugiau kartų nei įstengčiau suskaičiuoti ir...

Prieš dar kartą įkvėpdamas atplėšiau savo burną nuo jos ir atsilošiau prisilaikydamas ranka už

sofos. Mano jutimai zvimbė. Kambarys buvo šviesus, nors švietė tik viena lempa virtuvėje. Tas mažas

skonis ir aš...

Serena.

Šūdas.

Atsistumdamas ranka nuo sofos aš slinkau jos ramiais išlinkimais, nupūčiau saulės šviesos

spalvos plaukus nuo jos skruosto. Jos veidas išblyškęs – pernelyg išblyškęs palyginus su tamsiomis

blakstienomis. Silpnas melsvumas nuspalvino jos lūpas.

Taip, antras kartas, kai vos jos nenužudžiau.

Giliai pakilusi ir nusileidusi jos krūtinė pasakė man, kad jis nemirusi, taigi spėjau, kad tai geras

ženklas. Pakankamai keista, pagalvojau, mano krūtinė susispaudė, kai pakibau virš jos. Ji atrodė

neįtikėtinai maža ir pažeidžia gulėdama ten, visiškai mano valioje.

Padėjau delną ant jos skruosto, tiesiai virš mėlynės.

- Serena?

Nieko.

Pajudinau ją. Vėl.

Ot šūdas.

9 skyrius

Pabudau nuo paukščių čiulbėjimo ir lengvo šilto vėjo. Iš pradžių neprisiminiau, kur esu.

Apsiverčiau ant šono. Prisiverčiau atsimerkti ir įjungti apsnūdusias smegenis.

Ryški saulės šviesa liejosi per atviras stiklines duris. Nėriniuotos baltos užuolaidos plaikstėsi

žaismingame vėjyje. Mirktelėjau. Tada dar kartą.

O šūdas.

Trūkčiojančiai prispaudžiau pagalvę prie besidaužančios širdies.

Praėjusio vakaro vaizdai greit sukosi galvoje – pabėgimas, kitas arumas, tada vėl mane

išgelbstintis Hanteris... ir jo bučinys. Jis mane pabučiavo, o aš jo nesustabdžiau. Nenorėjau, kai jis



lyžtelėjo nuo mano lūpų šokolado gabaliukus. Sustabdyti buvo pati paskutinė mintis mano galvoje, o

kai jis taip aistringai pabučiavo, manyje pabudo gilus nuožmus troškimas.

Skruostai užsidegė raudoniu prisiminus, kaip jis mane prispaudė klubais ir judant taip, kad

manyje užsiplieskė malonumas. Tai buvo visomis prasmėmis blogai, net neturėjau laiko sudaryti

kvailo sąrašo. Bet tai buvo ne viskas. Aš esu tikra, kad jis vėl manimi maitinosi vakar... pala. Ar tai iš

viso buvo vakar vakare? O gal buvau atsijungusi dviems dienoms, kaip prieš tai?

Atidžiai apžiūrėjau kambarį, žvilgsnis užkliuvo už tualetinio staliuko. Šalia jo stovėjo keli

pirkinių maišeliai. Susiraukiau. Žinojau, kad prieš tai jų ten nebuvo.

- Ar tu žadi ateiti čia?- gilus Hanterio balsas įsiveržė į mano mintis ir išgąsdino.- Kava šąla. Taigi

yra maisto.

Širdis sustojo. Hanteris buvo mano balkone, o tai reiškė, kad jis turėjo eiti per kambarį, kai aš

miegojau. Gerai, techniškai tai nebuvo mano kambarys ar balkonas, bet jis neturėjo čia būti, kol aš

miegu. Kas, jei man bėgo seilės ar dar kažkas?

- Aš žinau, kad atsibudai,- jo balse nuskambėjo juokas.- Girdžiu, kaip pasikeitė tavo kvėpavimas.

Jėzau, kas per ateiviški super jutimai?

Aš svarsčiau, ar nereikėtų jo ignoruoti, bet tai būtų buvę kvaila. Numetusi pagalvę greit nubėgau

į vonią, kur išsivaliau dantis, apsišlaksčiau vandeniu veidą.

Spoksojau į balkono duris nesiryždama prisidėti prie jo.

Hanteris sėdėjo ten ant vienos tų perdirbtų kėdžių, sukryžiavęs kojas per kulkšnis. Apsivilkęs

džinsais ir marškinėliais, bet neužsisagstęs. Gal jam nuobodu? Jis buvo su juodais akiniai nuo saulės ir

jie kažkokiu būdu darė jį dar seksualesniu. Nemaniau, kad tai įmanoma. Jis laikė didelį baltą puodelį.

Žiūrint į jį jaučiau kažkokį intymumą.

Jo antakiai pakilo.

- Čia yra daug kėdžių. Gali išsirinkti bet kurią arba gali stovėti.

Stipriai išraudau ir prisiverčiau žengti į priekį. Skubėdama pro jį atsisėdau ant kėdės kitoje mažo

staliuko pusėje, įgrimzdau į minkštą pagalvėlę. Reikėjo skirti laiko išsiplauti plaukus. Kokio velnio aš

iš viso jaudinuosi dėl savo plaukų? Manau Hanteris iškepė mano smegenų ląsteles.

- Kava,- priminė jis.

Paėmiau juodą puodelį nustebinta, kad jis vis dar buvo šiltas.

- Ačiū.

- Įdėjau cukraus ir pieno – tu neatrodai grietinėlės tipo.

Ir nebuvau.

Net nematydama jo akių žinojau, kad jis sėdi atsilošęs ir mane stebi. Tai, kaip jis buvo išsidrėbęs

savo kėdėje rodė jo tingią aroganciją.

- Ar gerai miegojai?- paklausė.

- Taip. Miegojau gerai.

Jo lūpos išsilenkė.

- Aš sujaudintas tai girdėdamas.

Kažkodėl nebuvau tikra ar galiu juo tikėti.

- O kaip tu?

Hanteris trūktelėjo pečiais.

- Turėjau sunkumų užmiegant.

Pradėjau muistytis. Kaip po galais jo žvilgsnis gali būti toks kibus net nematant jo akių?

Atkreipiau dėmesį į šoninę. Ypatingai traški. Mano mėgstamiausia.

- Valgyk,- tarė jis.

Mano skrandis suurzgė atsakydamas, bet aš negalėjau pakęsti jo vadovaujančio tono. Taigi

ignoravau jį.

- Dėl vakar vakaro...



- Tu nori apie tai kalbėti? Apie kurią dalį? Tą, kai tu nesiklausei, ką aš tau sakiau?- Hanteris

atlošė galvą. Marškiniai prasiskleidė atskleisdami mano akims plačią krūtinę ir liemenį.- Valgyk.

Ranka sugniaužiau puodelį ir giliai, lėtai įkvėpiau.

- Ne. Tu... mes...- dieve, tai buvo keista.- Turiu omeny, aš įprastai neleidžiu vaikinams... ar ką...

pabučiuoti mane.

- Gerai, kad sužinojau,- Hanteris lėtai nuleido galvą ir pažvelgė į mane.- Valgyk.

- Ar kada nors būna taip, kad tu nevadovauji?- paklausiau.

- Tikriausiai ne.

- Ir tu supranti, kaip tai erzina ir yra grubu?

Jis pusiau nusišypsojo.

- Taip. Ir prieš tau paklausiant pasakysiu, kad aš šūdo nemalu, net jei tai erzina ir yra grubu.

Valgyk, Serena.

Na, jis bent jau sąžiningas, bet man kilo didelė pagunda paleisti puodelį jam į veidą.

- Iš tikrųjų mes nesibučiavom,- pasakė jis.- Aš tave bučiavau.

Karštis nusirito mano skruostais.

- Bet buvo daugiau nei tai.

Po juodais plaukais pakilo vienas jo antakis.

- Na, aš buvau ant tavęs kelias labai malonias akimirkas.

- Norėjau išgirsti ne tai,- atkirtau.- Ar tu manimi vėl maitinaisi?

Hanteris nieko neatsakė.

Mane užliejo pykčio banga.

- Po velnių, tu negali nuolat to daryti!

- Tau viskas gerai, bet tikriausiai reikėtų pavalgyti.

- Tai nėra gerai. Kiek laiko buvau atsijungusi?

Jis ilgai neatsakė.

- Tai buvo prieš dieną.

Mano smegenys nesugebėjo to apdoroti, nes plėšiausi tarp pykčio ir panikos.

- Aš... aš praradau praėjusią dieną?

- Praėjusią dieną pramiegojai.

- Miegojau?- išsižiojusi žvelgiau į jį.- Vakar dieną pramiegojau dėl to, ką man padarei. Tu negali

to daryti...

- Žinau,- nukirto jis. Jo žandikaulis sujudėjo.- Sustojau, kai supratau, ką darau.

- Tu to nenorėjai?- pradėjau nebūdama netikra, ar turėčiau juo tikėti.

- Ne.

- Tada kodėl?..

- Valgyk, Serena,- jis pasisuko šonu.- Maitintis yra mano prigimtyje. Kažkas tiesiog atsitinka.

Nenorėjau to. Gerai. Tai melas. Aš norėjau to, bet neturėjau to daryti. Todėl sustojau.

Žvelgiau pro šalį kramtydama lūpą. Nežinojau net ką pasakyti. Tas faktas, kad jis manimi

maitinosi, mane siutino. Tai negalėjo būti sveika ir nebuvo teisinga. Net jei jis nenorėjo ir sustojo, man

tai nepatiko.

- Daugiau taip nedaryk,- pasakiau žiūrėdama į jį.

- Nedarysiu,- tarstelėjo.- Kol tu miegojai, aš tau nupirkau keletą drabužių.

Prisiminiau maišelius kambaryje, nežinojau ką pasakyti, bet žodžiai patys išsprūdo:

- Ačiū.

Hanteris pažiūrėjo į mane apstulbęs, lyg būčiau įžeidusi.

- Vis dėlto, ką tu veiki mano balkone?- paklausiau po kelių akimirkų keisdama temą.

- Aš esu savo balkone, kuris yra šalia mano svečių miegamojo, kurį tu pasiskolinai, nes aš mėgstu

vaizdą atsiveriantį iš čia.

Pažvelgiau aukštyn. Ten buvo dar viena terasa, tikriausiai sujungta su kambariu viršuje.



- Tavo miegamasis palėpėje?

- Taip.

- Tada vaizdas iš ten turėtų būti dar geresnis.

Jis pakreipė galvą.

- Man taip pat patinka vaizdas mano svečių miegamajame.

Karštis užliejo mano veidą.

Jo veide žaidė erzinanti šypsena.

- Ne tai, kad aš būčiau tave stebėjęs. Tai būtų baisu.

- Taip, būtų.

- Valgyk, Serena.

Vėl prie to paties. Padėjau savo puodelį, bet nesiliečiau prie šoninės. Jo vadovaujantis elgesys

įžiebė manyje maištingą prigimtį, kurios nežinojau turinti.

- Ar tu tai paruošei?

Jis linktelėjo.

- Aš moku gaminti.

- Ką dar gali daryti?

Hanteris nusišypsojo plačiau.

- Yra daug dalykų, kuriuos moku. Aš daugiau nei pasiruošęs pateikti tau išsamią savo gebėjimų

ataskaitą, arba dar mieliau parodyčiau.

Giliai įkvėpiau.

- Aš įsitikinusi kad galėtum.

Hanteris sudundėjo giliu, užkrečiamu juoku ir aš pajutau, kaip mano lūpos atsakydamos šypsosi.

- Valgyk,- pasakė jis.

- Kalbėjau ne apie tuos dalykus.

- Žinau.

Nusišypsojau, bet tik truputį, nes jaučiau, kad jis atsiprašo juokaudamas – erzino, bet tikrai

prajuokino.

Jis atsiduso.

- Aš girdžiu tavo urzgiantį skrandį, todėl atrodo beprasmiška, kad tu dėl to kovoji su manimi. Ir

neatrodo, kad esi viena iš tų moterų, kurios badauja, kad turėtų paauglės figūrą.

Pažiūrėjau į jį išsižiojusi. Turėčiau įsižeisti ar ne? Velnias, aš esu moteris, taiig aš ruošiausi

įsižeisti.

- Tu esi kiaulė.

Jis sukikeno.

- Žiūrėk, joks vyras – žmogus ar kitkas – nenori moters, lygios kaip lenta. Vyrai mėgsta

išlinkimus. Vyrai mėgsta švelnumą.

Na aš to turėjau per akis.

- Gera žinoti, kad ateiviai teikia pirmenybę apvalumams,- sumurmėjau dėdamasi šoninės.

- Mes taip pat mėgstame gražų širdelės formos užpakaliuką, jei domiesi.

- Turėsiu omeny.

- Turėk,- tarė jis giliu, seksualiu balsu.

Atsikrenkščiau. Reikėjo vėl keisti temą.

- Aš suprantu, kad ginčijuosi su tavimi dėl visko. Tiesiog nemėgstu, kad man visur vadovautų.

Jis nuleido puodelį, susidėjo rankas ant krūtinės... ir laikė.

- O, dėl dievo meilės,- susierzinau, įsidėjau į burną šoninės.- Laimingas?

- Labai.

Mečiau į jį nepadorų žvilgsnį ir paėmiau dar gabaliuką šoninės. Atmetus aroganciją jis paruošė

visai neblogos kavos ir velniškai geros šoninės. Ji buvo salstelėjusio skonio.

- Klausyk, bus daug lengviau, jei priprasi prie įprastinės tvarkos.



Tai bus kas nors labai gero.

- Ir kaip tai padaryti?

- Tu darysi, kaip aš sakau. Paprasta.

Kurį laiką spoksojau ir jį ir tada prapliupau juoktis.

- Aš nepasakiau nieko juokingo,- jis susiraukė.

- Oi, bet gi pasakei,- sukikenau. Tai negali būti rimta.- Vien todėl, kad turi mane saugoti, tai

nesuteikia tau galios sakyti man, ką aš turiu daryti.

- Tavo apauga neturi nieko bendra su mano galia tave valdyti.

Kramtydama paskutinį šoninės gabaliuką prunkštelėjau.

- Koks skirtumas.

- Dar pamatysime.

Nebuvo servetėlės, tad aš nulaižiau riebalų ir druskos likučius nuo smiliaus.

- Gerai, arogancija net neslepia tavo tikrojo veido.

- Neslepia,- be jokio įspėjimo Hanteris pasilenkė virš stalo ir čiupo mano riešą. Nustebusi

cyptelėjau.- Ir tu niekada nerasi tinkamų žodžių, kad mane apibūdintum.

Hanteris prisitraukė mano ranką prie burnos ir mano akys išsiplėtė.

- Hanteri...

Po akimirkos jo lūpos apžiojo mano pirštą tučtuojau nučiulpdamos riebalus ir druską. Mano kūnu

lyg žaibas nusirito potraukio banga. Aiktelėjau, kai jo liežuvis įtraukė mano pirštą. Drėgnos kaitros

potvynis pasklido manyje.

Kai jis kilstelėjo galvą pamačiau, kad šiek tiek šypsosi.

- Jaučiausi paliktas.

Išsižiojau, bet nieko negalėjau pasakyti. Mano kūnas degė, krūtinė pilna ir sunki. Stebėjau, kaip

jis paleido mano riešą ir atsitraukė.

- Tu skani,- sumurmėjo jis.

- Tu neturėjai to daryti,- galiausiai pasakiau spausdama prie krūtinės ranką.

- Kodėl ne?- jis išsitiesė ir atsilošė atmesdamas rankas už galvos.

- Kodėl ne?- paspringau. Mane užliejo pyktis, iš dalies dėl jo įžūlumo ir dėl mano atsako.-

Negaliu patikėti, kad klausi manę, kodėl ne.

- Paaiškink,- pasakė jis.

- Nes... nes tu manęs nepažįsti ir...

- Aš to noriu,- tarė, lyg užtektų tos vienintelės priežastis, kad jis to nori.

- Bet tu negali kažko daryti vien dėl to, kad nori,- papurčiau galvą.

- Negaliu?- nusijuokė jis. Tas juokas svaiginamai perėjo mano stuburu žemyn.- Manau, kad aš ką

tik taip padariau ir žinau, kad tu taip pat tuo mėgavaisi.

Nuleidau akis į savo kojas.

- Kaip drįsti?..

- Gali neneigti,- sukikeno Hanteris.- Aš matau.

- Ką?- man sulinko keliai.- Prašau apšviesk mane ir pasakyk, kaip tai matai.

- Aš tiesiog matau,- jis akimirksniu atsidūrė tiesiai priešais mane.

Būnant šalia jo, tokio didžiulio, spinduliuojančio jėgą, norėjau žengti atgal, bet nebuvo kur. Tuo

pačiu kažkuri mano dalis nenorėjo atsitraukti, ji norėjo pamatyti, ką jis darys toliau.

Hanteris suėmė dalį mano plaukų, atskirdamas juos. Sukdamas garbanas apie pirštą prisitraukė

mane artyn priversdamas pasistiebti ant pirštų galiukų. Norėdama išsilaikyti ištiesiau rankas ir

atsirėmiau į jo nuogą vėsią krūtinę. Jo oda... niekada neliečiau nieko panašaus. Tarsi satinu aptraukti

raumenys.

Jis palenkė savo galvą ir iškvėpė man į kaklą:

- Tu neabejotinai susijaudinusi.

- Ne, nesusijaudinusi.



Jo rudi antakiai pakilo virš saulės akinių.

- Ne?

Prieš tai, kai papurčiau galvą ir vėl įkvėpiau, jo laisvoji ranka įslydo tarp mudviejų ir atsidūrė ant

mano įsitempusios krūtinės. Aiktelėjau, prisilietimas šovė nuo krūtinės iki pat mano esmės.

Hanteris nusišypsojo.

- Manau, mes abu galime sutarti, kad dabar tu esi susijaudinusi.

Tada jis paleido mane ir atsitraukė. Apsvaigusi susvyravau į šoną.

- Tai... tai buvo tikrai netinkama,- pasakiau.

- Pagal tavo standartus, bet ne pagal mano, bet aš tiesiog norėjau įrodyti.

Norėčiau storesnių rūbų.

- Mano standartus? O kaip dėl žmonių standartų?

Hanteris vėl nusijuokė.

- Būtent.

- Vien dėl to, kad nesi žmogus nereiškia, kad neturėtum laikytis žmogiškų elgesio normų.

Jo akys susiaurėjo.

- Ar tikrai? Kodėl neprisipažįsti, kad susijaudinai? Nes aš arumas, o ne žmogus?

- Ką?- ar dėl to? Žinoma, tai buvo keista, kad jis ne žmogus, bet jei atvirai, pusę laiko aš tai

pamirštu. Kai jis manimi nesimaitina, visiškai lengva pamiršti, kad jis ne žmogus.- Ne. Ne dėl to.

Einant pro mane jo lūpas papuošė šypsena, kuri buvo tikras meno kūrinys. Norėjau išmušti ją iš

jo veido, galbūt taip galvoti buvo pikta, bet jis laižė mano pirštus ir visa kita.

Hanteris nieko nesakydamas dingo kambaryje, kuriame buvau apsistojusi. Nors gundžiausi eiti iš

paskos, tačiau likau terasoje. Jis tikriausiai tikėjosi, kad aš vilksiuosi iš paskos kaip geras šuniukas.

Velniop tai.

Padėjau rankas ant turėklų ir užsimerkiau, leisdama šiltam vėjui glostyti mano liepsnojantį veidą.

Buvau tikra, kad jei čia pasiliksiu, nutiks kažkas visiškai beprotiško ir nekontroliuojamo.

Nes Hanteris buvo teisus, dukart.

Aš buvau susijaudinusi – vis dar. Kelios mano kūno dalys vis dar buvo šiltos ir dilgčiojo. Mane

traukė prie jo žemu pirmykščiu būdu. Ar Hanteris buvo teisus?

Net viską žinant aš vis dar neturėjau supratiko, į kokį šūdą aš įmyniau.

10 skyrius

Po keleto valandų sklaidžiau rastą žurnalą, bet akys vis krypo į studijos duris. Nušveičiau žurnalą

ant kavos staliuko, apsižvalgiau po svetainę ir garsiai iškvėpiau. Suleidau kojas nuo sofos ir patraukiau

prie studijos.

- Ką darai?

Širdis net sustojo. Griebiausi ranka už krūtinės ir apsisukau.

- Jėzau! Iš kur tu atsiradai?

- Iš virtuvės,- tarė Hanteris išdidžiai žengdamas į kambarį. Jis sustojo prie sofos per rankos ilgį.

Seni marškinėliai įsitempė ant jo pečių, kai jis šaukštu kažką pamaišė dubenyje.- Ką darei, Serena?

Dėl kažkokios priežasties pasijutau lyg pagauta darant kažką blogo ir subarta.

- Tiesą sakant, ieškojau tavęs. Maniau, tu studijoje.

- Buvau,- jis kilstelėjo antakį. Pažvelgiau į uždarytas duris ir klausiamai suraukiau kaktą.

Hanteris šyptelėjo.- Durys manęs nesulaiko.

Išpūčiau akis.

- Taigi tu gali tiesiog išsprūsti pro plyšį ar kažkas panašaus?

Jo šypsena nedingo iš veido.

- Ar kažkas panašaus.

Nusivylusi iškvėpiau. Žiūrėjau kaip jis pabaigia valgyti – kad ir kas ten buvo – ir padeda dubenį

ant kavos staliuko.



- Ar galiu tavęs kai ko paklausti?

- Priklauso nuo klausimo,- atsakė jis.

Kitokio atsakymo net nesitikėjau.

- Kaip tu gali iš žmogiškos formos virsti į kažką, kas netgi nėra materialu?

Jis prisėdo ant sofos krašto ištiesdamas savo ilgas kojas. Po kurio laiko, kai susiprotėjau, kad

Hanteris nežada nieko daryti, tik spoksoti į mane, jis pagaliau atsakė:

- Mes gebame suskaldyti molekules ir jas išsklaidyti. Mes vis dar materialūs, bet žmogaus akis to

nesupranta.

Susidomėjusi atsisėdau ant sofos.

- Taigi, tai kaip optinė iliuzija?

Hantersi linktelėjo.

Prisiminiau, kad jis anksčiau lauke buvo užsidėjęs saulės akinius.

- Ar šviesa žeidžia tavo akis?

- Jei ji ryški, taip.

- Ar tau labiau patinka būti tamsoje nei šviesoje?

Jis susidėjo rankas ant kelių.

- Tiesą sakant teikiu pirmenybę šviesai.

- Ar tai keista... tavo rūšiai?

- Ne. Mes teikiame pirmenybę šviesai ir šilumai. Abu šie dalykai mums nėra būdingi.

Virškinau visą šią informaciją.

- Todėl tavo oda dažniausiai yra šalta?

- Taip.

Po kiek laiko Hanteris užvertė galvą ir užsimerkė. Giliai įkvėpiau. Leptelėjau prašymą kol

neapsigalvojau:

- Ar galiu pamatyti tave tikruoju pavidalu?

Jis pramerkė vieną akį.

- Ką?

- Ar galiu pamatyti, kaip tu atrodai iš tikrųjų?- pradėjau puolimą.- Grįžusi į butą buvau

išsigandusi ir...

- Tai buvo skirta bauginimui,- dabar atsimerkė abi akys.- Ir tai nepasikeis.

Dėl to nebuvau tikra. Mano venomis tada pulsavo adrenalinas ir baimė, prisiminimai buvo

migloti ir dievas žino, ką susikūrė mano vaizduotė. Bet aš taip pat prisiminiau, kad tai buvo kažkas

gražaus – gąsdinančiai gražaus. Lyg laukinėje gamtoje būčiau sutikusi grobuonį. Panteros yra žavingos,

bet juk nebandai jų prisijaukinti.

- Žinau,- pasakiau pasilenkdama.- Bet aš noriu pamatyti tave tokį, koks esi iš tiesų.

Hanteris keletą akimirkų nejudėjo. Tada garsiai nusijuokė.

- Ar tu nesveika?

- Jaučiuosi tokia.

Jis pažvelgė pro šalį, sujudėjo jo žandikaulis. Žinojau, kad neturėčiau jo spausti, nes jis buvo kaip

tos panteros. Galinti įkąsti, jei paspausi per stipriai.

- Prašau?

Jis dar kartą garsiai nusijuokė ir staiga išvydau jį jau stovintį prieš mane. Per sekundę. Jo akys

susiaurėjo; skruostikauliai nenormaliai aštrūs, lyg jau ruoštųsi pasikeitimui.

- Ar tu tikra, kad nori tai pamatyti?

Dabar jau nebuvau įsitikinusi, bet linktelėjau.

Jis giliai įkvėpė, užmerkė akis ir pirmas dalykas, kurį aš supratau buvo tas, kad jis nustojo

kvėpuoti. Visiškai. Rankomis apsivijau kelius.

Tada jo kūno kraštai patamsėjo. Atrodė, lyg būtų piešęs anglimi ir kažkas ištepė pirštu jo kūno

linijas. Keisčiausiais prakeiktas dalykas, kurį mačiau. Bet tada tas tamsus išskydimas išplito ir visas jo



kūnas prarado daugelį aprašomų savybių. Atrodė, kad jis susiurbė drabužius į save, jie išnyko, kaip ir

jo stulbinantis veidas.

Hanteris iš plono žmogaus pavidalo pavirto į dūmus ir šešėlius. Po keleto sekundžių jis

stabilizavosi.

Šventas dieve, jis buvo... Nebeturėjau žodžių.

Hanteris buvo žmogiško vyro pavidalu, bet... kitoks.

Pažvelgiau į jo pėdas. Jos buvo tokios juodos, kad netgi neįžiūrėjau, ar turi pirštus ar ne. Bet

kojas turėjo. Ilgas, stambias ir raumeningas. Jo liemuo ir rankos buvo tokios pat – raumeningos, lyg

būtų iškaltos iš poliruoto juodo marmuro. Jo skruostikauliai, žmogiškame pavidale platūs, dabar buvo

labiau kampuoti, kaip ir žandikaulis. Jo akys...

Iškvėpiau plaučiuose sulaikytą orą.

Jo akys tebebuvo tos pačios, šviesiai mėlyna spalva dar ryškesnė nei prieš tai.

Hanteris palenkė galvą. Išsssigandai?

Jo balsas nuskambėjęs mano galvoje užklupo netikėtai. Įsispoksojau į jį, tai buvo viskas ką aš

galėjau padaryti. Ar išsigandau? Mano širdis daužėsi į šonkaulius kaip beprotis minkštai išmuštame

kambaryje, bet tai nebuvo iš baimės. Labiau tikėtina, jog dėl fakto, kad prieš mane stovėjo ateivis.

Visiškai nuogas ateivis, kuris buvo – šventas kietume – tikrų tikriausiai apdovanotas, kaip laimingas

žmogus vyras.

- Ne,- pasakiau.- Kaip aš galiu girdėti tavo balsą savo galvoje?

Manau, kad jis nusišypsojo. Jo veide maišėsi emocijos. Žmonėsss negali sssuprasssti mūsssų

kalbossss. Aš projektuoju sssavo mintisss tau.

Jo balsas skambėjo kaip gyvatės šnypštimas. Ne kraupiai, bet kaip egzotiškas šnabždesys kalbant

pašnibždomis.

Aš žengiau į priekį, sustojau, kai pajutau, kad temperatūra kambaryje nukrito.

- Kai atšąla... tai būni tu?

Taip. Sssavo tikruoju pavidalu messs veikiame energiją aplink sssave, traukiame ją. Šiluma yra

energija.

Sukrėsta to, ką gali padaryti Hanteris, aš apžiūrinėjau jo kūną. Tai buvo pirmas kartas, kai aš iš

tiesų supratau gaunamų žinių rimtumą. Tai buvo mąstančių gyvybės formų egzistavimo visatoje

patvirtinimas – gyvybės formų, kurios buvo fiziškai labiau pažengusios nei žmonių rasė. Tai, ką aš

mačiau, galėjo paliudyti labai maža žmonių populiacijos dalelė.

Aš galėjau reaguoti dvejopai: pragariškai persigąsti arba jausti pagarbią baimę tam, ką matau.

Nusprendžiau reaguoti abiem būdais, bet labiau jausti pagarbią baimę, nei bijoti. Tai... tai stebino.

- Ar galiu tave paliesti?

Hanteris vėl sustingo. Jis nejudėjo, neatsakė. Pagalvojau, kad jei prieštarautų, tai taip ir pasakytų.

Taigi aš nuskubėjau iki sofos kampo ir lėtai ištiesiau ranką. Pirštais perbraukiau per jo ranką.

Jo oda buvo šalta ir glotni kaip akmuo. Pirštais perbėgau jo ranką. Jis krūptelėjo, ir aš atitraukiau

savo delną.

- Atsiprašau.

Ne. Vissskas gerai. Aš tiesssiog nepratęsss...

- Ar kas nors tave lietė šiame pavidale?- paklausiau.

Jis linktelėjo.

Labiau pasitikėdama aš atsistojau ir priglaudžiau delną, braukiau juo aukštyn per jo ranką sausais

raumenimis. Jo šaltos, lygos tekstūros oda buvo keista, taip, bet ji nebuvo bjauri ar bauginanti.

Pakėliau akis. Tikrasis jo pavidalas nenukėlė į šiltas akimirkas, bet kaip ir tos prakeiktos panteros

jis buvo grėsmingai gražus.

Kai supratau, kad jį jaudinu, turėjau sustoti, bet nesustojau. Uždėjau vieną ranką ant jo peties,

kitą ant krūtinės. Galėjau jausti jo širdies plakimą, ar bent kažkokį organą panašų į ją. Jau žiojausi

paklausti, bet Hanteris pajudėjo.



Ne šalin. Arčiau.

Nustojau kvėpuoti. Jo akyse pasirodė plonos šviesesnės mėlynos gijos, lėtai persimušdamos.

Kambaryje buvo šalta, turėjau šalti, bet jaučiausi taip šiltai.

Jis žengė tolyn ir jo kūnas sumirgėjo. Jis grįžo į Hanterį, kurį aš pažinojau. Vilkintį džinsus ir

visa kita.

- Geras triukas,- sumurmėjau.

Jis vėl pakreipė galvą. Akimirką atrodė, kad žada kažką pasakyti, bet tada atsitraukė, apsisuko ir

dingo virtuvėje.

Ir nebegrįžo. Kai vėliau patikrinau, jis buvo dingęs. Bet žinant, kad Hanteris lengvai galėjo būti

bet kuriuo šešėliu kambaryje, aš atsikrenkščiau ir pašaukiau jį vardu. Niekam neatsakius pabandžiau

vėl ir galų gale pasijaučiau šiek tiek pamišusi, kai niekas neatsakė. Arba jis slėpėsi nuo manęs, arba

slapčia kažkur išsmuko.

Užlipau viršun ir praleidau nepadoriai daug laiko kraustydama krepšius, kuriuos Hanteris man

paliko. Anksčiau aš tiesiog pagriebiau porą pirma pamatytų daiktų, bet dabar aš juos visus išverčiau ir

apžiūrėjau. Hanteris išleido jiems šimtus dolerių. Pasijutau kalta, kad jis išleido tiek daug pinigų.

Nusileidau į apačią ieškodama jo, bet ten vėl nieko nebuvo.

Iš to, ką radau šaldytuve pasidariau sau sumuštinį, ir norėdama atsidėkoti Hanteriui, padariau

vieną ir jam. Palikau jo sumuštinį suvyniotą į plėvelę, kurią radau spintelėje.

Grįžusi į viršų surinkau naujuosius rūbus ir nenoriai sudėjau juos į drabužinę. Darant tai pasijutau,

lyg užtruksiu čia ilgai. Lyg sutikdama, kad tai galėtų tapti mano naujais namais, bent jau šiuo metu. Ir

tai galėjo reikšti, kad aš niekada negrįšiu į savo darbą – ir visai kaip Mel, manęs paprasčiausiai

nebeliks.

Nusivylusi ir pavargusi aš greit išsimaudžiau, tada įslydau į plačią palaidinę siekiančią šlaunis.

Vos atsigulusi į lovą aš joje paskendau. Galbūt maitinimasis iščiulpia iš manęs daug energijos, o gal

paveikė emocinis ir psichologinis stresas. Bet kokiu atveju, atsijungiau tą pačią akimirką, kai

užmerkiau akis.

***

Velnias.

Tai buvo viskas, apie ką galėjau galvoti žiūrėdamas į suvyniotą sumuštinį ant stalo. Kokio velnio

ji man padarė sumuštinį? Ar aš atrodžiau kaip vaikinas, kuris negali savimi pasirūpinti?

Stovėjau spoksodamas į tą prakeiktą sumuštinį ilgiau nei turėčiau. Kažkas dėl jo mane sunerimo,

tai nebuvo nieko naujo. Pyktį aš pažinojau. Tuo aš buvau veisiamas.

Aš paėmiau kažkokią mažą Serenos dalį, kuri vis dar delsė manyje kaip mažas šilumos ir šviesos

kamuoliukas, slypintis mano esmėje. Aš maitinausi žmonėmis ir anksčiau. Niekada po to taip

nesijaučiau, bet Serena...

Mano rankos susigniaužė.

Nuo pirmo momento, kai aš pamačiau ją, kažkas manyje trūktelėjo. Plaukai kaip susisukę saulės

spinduliai ir šiltos rudai žalios akys. Vien tie du dalykai vertė mane jos norėti, bet visas paketas?

Velnias.

Ji buvo mažutė, vos siekė mano pečius, bet turėjo velniškai taiklią ranką. Jos mažas ūgis klaidino.

Mergina buvo stipri ir taip pat turėjo burną. Man patiko jos kandus liežuvis. Jis provokavo mano

valdingą prigimtį, uždegė mano rūšies poreikius: kontroliuoti ir dominuoti.

Velnias.

Tai nieko gero nežadėjo. Jokiu būdu. Niekaip. Buvo nemaža tikimybė, kad jei Serena nebus

nužudyta dėl to, ką nesąmoningai žinojo, aš ją suplėšysiu.

Į dvi dalis.

Aš nežinojau, ką po velnių galvojo agentai, užkraudami ją man. Negirdėjau iš jų nieko nuo tada,

kai nusileidome Vakarų Virdžinijoje. Ji būtų saugesnė su agentais. Jie bent jau laikosi gėrio ir blogio

pagrindų. Aš vadovavausi savo norais ir poreikiais. Man nebuvo „neteisingų“ dalykų.



Žinoma, aš stebėjau ją visą popietę ir vakarą. Netgi žiūrėjau stovėdamas už durų, kurios, ji tikėjo,

kad skiria mus, kramtančią putlią apatinę lūpą. Man patiko tai stebėti. Labai.

Aš net mačiau, kaip ji darė tą prakeiktą sumuštinį.

Serena buvo nenustygstanti būtybė, šurmuliuojanti iš vieno kambario į kitą, kaip mažas kolibris,

ir mane tai traukė ir viliojo turėti tai, kas niekada nedings. Ir tai nebuvo geras dalykas.

Tai buvo paskutinis dalykas, kurio kas nors galėtų norėti.

Mano akys užfiksavo energijos bangų ilgius ir mano kūną traukė prie jų. O ji jų skleidė nemažai.

Spoksodamas į tą prakeiktą sumuštinį aš vis dar galėjau jausti jos minkštą ranką ant mano odos – mano

tikrosios odos. Po velnių, aš vis dar galėjau jausti jos kūną po manuoju. Problema tame, kad aš žinojau,

ką ji jaučia man. Tai viską apsunkino.

Dvidešimt trejų ji natūraliai turėjo būti tūkstančio energijos tipų kamuoliu, bet ten buvo ištisas

pragaras raudonos energijos, visą dieną besisukančios aplink ją.

Ji man padarė sumuštinį.

Velnias.

O man reikėjo. Aš norėjau. Man nesvarbu, kad ji buvo pažeidžiama. Svarbu, kad anksčiau ji ėjo

maudytis ir aš iššvaisčiau šūdiną energijos audrą, kad prisiversčiau iš ten nešdintis. Dabar aš spėliojau,

ar ji miega nuoga, dėl ko mano džinsai darėsi per ankšti.

Aš neturėjau patenkinti savo troškimų tučtuojau, bet norėjau.

O taip, pasimylėti.

Pagriebiau sumuštinį ir pažvelgiau į duris. Atidaręs jas sviedžiau tą prakeiktą daiktą taip toli, kiek

pajėgiau. Norėjau tą patį padaryti su tuo sušiktu šviesos kamuoliu.

Uždarydamas duris priešinausi norui trenkti jomis, nes tai galėjo...

Iš antro aukšto atsklido lengvas verksmas. Aš apsisukau pakreipdamas galvą į tą pusę. Žmonės

sapnuoja košmarus. Didelio daikto. Artėdamas prie laiptų įsiklausiau. Garsas nebesikartojo, bet aš vis

tiek pagavau save belipantį viršun.

Smalsumas katę pražudė.

Atidarius duris ten, kur ji buvo, mano žvilgsnis nukrypo į lovą. Serena gulėjo ant nugaros, krūtinė

užklota antklode. Deja, ji nemiegojo nuoga, tad mano kelionė viršun tapo tarsi beprasmiška.

Pradėjau trauktis atgal, bet jos galva pasisuko į šoną ir aš sustojau, visiškai nurimau. Netgi

nekvėpavau.

Jos akys liko užmerktos, bet antakiai buvo suraukti, o veidas įsitempęs. Putlios jos lūpos

suvirpėjo. Žvilgsniu nukeliavau žemyn jos elegantišku kaklu, link plonų palaidinės dirželių. Jos krūtinė

kilo ir leidosi nepastoviai. Oras aplink ją buvo tamsiai violetinis, baimės ženklas.

Mane traukė prie lovos. Sprandu nusiritęs drebulys nurimo pirštų galiukuose.

Aš tikrai neturėčiau čia būti.

Bet buvau.

Klubu prisėdau ant čiužinio, atsargiai, kad jai netrukdyčiau. Ką aš toliau dariau buvo vienas tų

dalykų, kuriuos žinojauau, kad neturėčiau daryti, bet vis tiek darau. Ištiesdamas pirštus galiukais

paliečiau jos skruostą ir perbraukiau tiesią liniją skruostikauliu.

Serenos kvėpavimas nurimo ir pagilėjo.

Lengva šypsena nuslydo mano lūpomis. Toks pasitikėjimas, kad paprastas prisilietimas ją

paguodė miegant? Įdomu, ar ji taip pat jaustųsi jei nemiegotų.

Aš neliečiu raminamai.

Žvilgsniu sekiau savo pirštų galiukus, keliaujančius jos užsispyrusio žandikaulio kraštu, žemyn

prie trapaus jos kaklo. Ji pati buvo trapi, labiau nei pati žinojo, ypač atsižvelgiant į tą, kurį ji ir jos

draugė supykdė.

Ir turint omeny tai, aš sėdėjau toj pačioj valty kaip ir ji, o išgyvenusiųjų statistika atrodė tikrai

prastai.



Serena truputį sujudėjo, kai mano pirštai nuslydo po plonu palaidinės dirželiu. Laukiau,

spėliodamas ar ji pabus. Energija aplink ją buvo rami, bet atsirado raudonų dėmėlių. Susijaudinimas.

Kita ranka aš patraukiau antklodę žemyn ir buvau nepaprastai apdovanotas, kad atėjau. Serena

nemiegojo nuoga, bet plati palaidinė buvo prastas pasirinkimas jei ji norėjo paslėpti savo kūną. Širdies

formos iškirptė nuslydo į vieną pusę, atskleisdama švelnią ir tamsiai persikinę vienos krūties viršūnę.

Dabar žinojau buvęs teisus dėl viso to kreivių reikalo. Šis mažas nuotykis įrodė esąs vaisingas.

- Paliesk mane,- sudejavo ji tyliai.

Sustingau, stebėjau pakreipęs galvą. Ji vis dar miegojo ir tikrai nežinojo ko prašanti, bet tas

švelnus prašymas buvo mano pražūtis.

Tai, ką padariau toliau, padariau be abejonės šešėlio. Nekvailinau nei savęs, nei kitų. Norėjau ją

liesti, taip ir padariau.

Braukiau tik pačiais pirštų galiukais žemyn link saldžių iškilumų. Jos oda buvo kaip aksomas ir

šilta – tokia neįtikėtinai šiltai, ne tokia, kaip mano rūšies. Dėl to ji buvo tokioje nesaugioje padėtyje.

Mes plūdome į šilumą. O su tokiais nuostabiais saulės nuspalvintais plaukais, pažirusiais ant pagalvės,

ji tikrai buvo papuolusi į bėdą.

Pasilenkiau prie jos ir giliai įkvėpiau. Vanilė... ir persikai užpildė mano jusles. Vienas buvo iš

buteliuko vonioje, bet persikų kvapas buvo jos.

Brėžiau ratą apie jos sukietėjusį spenelį. Kiekvieną kartą brėžiau vis arčiau ir stūmiau erzinančią

medžiagą žemyn.

Serena saldžiai sudejavo ir aš suurzgiau atgal, kai mano lytis atsakydama išsipūtė kelnėse. Tai

nebuvo vienintelis padidėjęs dalykas. Kai ji paskleidė daugiau energijos, mano viduje išsikerojo

kitokio pobūdžio alkis. Abu buvo vienodai galingi, ir nors aš išmokau atsispirti pastarajam, nežinojau

kaip susitvarkyti su tarpukojo šauksmu.

Tikriausiai niekada nesusitvarkysiu.

Norėjau daugiau. Po velnių, aš norėjau nuplėšti jos rūbus ir nuskęsti giliai joje. Kai braukiau

pirštais per jos pilvo išlinkimą, Serenos kūnas sujudėjo atsakydamas. Sugavau jos jausmingų klubų

linkį, mintys visiškai išsilakstė iš mano galvos. Daiktas kelnėse buvo kietas ir stačias, bet aš buvau

sužavėtas jos atsako.

Judėdama ji netyčia pasikėlė palaidinę per kelis centimetrus, apnuogindama savo kūną mano

degančiam žvilgsniui ir, tebūsiu aš prakeiktas, šis nuotykis buvo daugiau nei vaisingas. Po palaidine

Serena buvo nuoga, jos trapus slėnis buvo ten mano puotavimui.

Puotavimui? Velniop tai, aš norėjau ją suryti.

Serena aiktelėjo ir jos akys plačiai atsimerkė; oras aplink ją traškėjo nuo raudonos ir violetinės

energijos, kai ji trūktelėjo lovoje.

Aš atsitraukiau atgal, nuslysdamas į gilius kambario šešėlius, lengvai tapdamas jų dalimi. Likau

ten, blaškydamasis tarp noro įsispirti sau į klyną ir bandymo išlaikyti galią, kad likčiau pasislėpęs, ir

tarp kito varianto, kuriame įsivaizdavau mus lovoje – ir galbūt prie sienos – ir skleidžiančius daugybę

garsų.

Serena spoksojo į kambario tamsą, viena ranka tvarkydamasi palaidinę, o kita įsisukdama į

antklodę. Tai buvo beveik miela, pamaniau, išskyrus tai, kad aš nedarydavau nieko mielo.

Bet jai norėjau padaryti.

Užsitraukdama antklodę iki pat smakro ji žvilgsniu naršė po kambarį, bet aš žinojau, kad tai daro

beprasmiškai. Ji negalėjo manęs matyti.

- Ei?- tarė ji tyliu prikimusiu balsu.

O gal galėjo.

Kas per šūdas? Serena negalėjo manęs matyti. Jokiu būdu, bet jos akys įsmigo ten, kur stovėjau

aš, ir žinojau, jog ji gali jausti, kad aš ją stebiu, gal net noriu jos.

Nusišypsojau.



11 skyrius

O taip, kitą dieną buvo sušiktai keista.

Jei Serena ir žinojo, kas vyko praėjusią naktį, ji nieko nesakė. Raudonos auros gijos mainėsi

vesdamos mane iš proto ir keldamos geismą. Ir tas poreikis maitintis. Negalėjau dingti. Taigi užstrigau

čia, ir kiekviena prabėgusi valanda kėlė man vis didesnį jaudulį.

Tai negalėjo ilgai tęstis.

Jaučiausi lyg laimėjęs loterijoje, kai Serena po pietų užsnūdo ant sofos ir miegojo keletą valandų,

suteikdama man laiko atsikvėpti. Tikrinausi telefoną begalybę kartų. Nieko iš tų mulkių pareigūnų. Ir

vienintelis būdas juos čia prisivilioti ir išspirti iš čia Sereną buvo išgauti iš jos informaciją.

Ir man reikėjo išgrūsti ją iš namų geriau anksčiau nei vėliau.

Norėdamas išsinerti iš žmogaus odos pradėjau ruošti vakarienę. Maisto gaminimas... maisto

gaminimas mano gyvenime buvo vienas iš raminančių dalykų. Brolis mane dėl to erzino, Deksas irgi.

Velniop juos, nes aš tikrai puikus virėjas.

Ko man tikrai reikėjo, tai pabūti kelias valandas savo tikrajame pavidale.

Tada Serena įėjo į virtuvę, netvarkinga ir nuo miego užtinusiomis akimis. Ji pasilenkė prieš

šaldytuvą ir pasiėmė vandens butelį. Plonas šortų audinys įsitempė ant jos užpakalio.

Na, ko man tikrai reikėjo, tai iki sąmonės netekimo išdulkinti Sereną ir tada kelias valandas

pabūti savo tikruoju pavidalu.

Mano daikčiukas buvo patenkintas dėl šių idėjų ir norėjo pakelti ją, nuplėšti drabužius ir

pasiguldyti ant virtuvės stalo. Ištyrinėti ją ir tada vėl ir vėl į ją panirti. Paskęsti jos švelnume ir šilumoje.

- Tu ruoši vakarienę?- Serenos balsas sugriovė mano fantazijas.

Mirktelėjau ir pažvelgiau žemyn. Rankose laikiau peilį, ant pjaustymo lentelės vištienos

gabaliukai, makaronai paruošti virti. Hm. Visiškai pamiršau, ką dariau.

- Tikriausiai,- pasakiau.- Makaronai su vištiena.

- Skamba neblogai,- ji atsistojo kitoje salo pusėje, stumdydama vandens butelį iš rankos į ranką.-

Ar galiu padėti?

Iš pradžių ketinau pasakyti jai ne, tačiau tai galėtų būti naudinga. Aš iššvaisčiau pakankamai

laiko maldamasis aplink, spoksodamas į sumuštinius, vogdamas bučinius ir lietimus ir maitindamasis

žmonių moterimi. Taip, atėjo laikas pasirodymui.

- Tu gali paimti keptuvę ir alyvuogių aliejų

Serena paėmė keptuvę nuo stovo, padėjo ant viryklės ir pradėjo knaisiotis spintelėse. Radusi

butelį atsargiai pažvelgė į mane.

- Ar tau patinka gaminti valgyti?

- Patinka.

Persimetusi per petį plaukus ji susipynė storą kasą, tada atidarė butelį ir pripylė į keptuvę aliejaus.

Įdomu, kokio tamsumo jos plaukai, kai būna šlapi. Lažinausi, kad šviesiai rudi, derantys prie dailių

antakių, išlinkusių virš jos akių.

Dailūs antakiai? Kas po velnių vyksta su mano smegenimis? Mintimis grįžau prie paskutinės

vištienos krūtinėlės, trenkiau peiliu per ją, beveik įkirsdamas ašmenimis per pjaustymo lentą.

- Man taip pat patinka gaminti,- tarė Serena abstrakčiai, lyg nebūdama tikra ar turėtų baigti po

mano samurajiškų pasišvaistymų.- Nors aš nesu labai gera virėja. Kartą bandžiau daryti ryžių

traškučius, bet per televizorių rodė Šok su žvaigžde ir negalėjau praleisti pagrindinio šokio. Palikau

mentelę keptuvėje ir kai sugrįžau pusė jos buvo išsilydžiusi į paruoštą masę.

Kilstelėjau antakius.

- Pasitaiko.

- Pasiteisinimui galiu pasakyti, kad buvau keturiolikos ir lengvai išblaškoma. Po šito mama

neprileido manęs prie viryklės metus,- ji prisiartino prie stalo žaisdama su vandens buteliu. Aplink ją

mirgėjo šviesiai mėlyna aura. Ji nervinosi.- Aš esu mikrobangės ir išsineštinio maisto tipo mergina, bet

visada norėjau būti kaip tie virtėjai per televizorių.



Pažvelgiau į jos nuleistą veidą. Jos skruostai buvo lengvai nuraudę. Blakstienos pakilo, jos akys

akimirkai susidūrė su manosiomis, bet ji greit nusuko žvilgsį. Užsikišo plaukus už ausies ir suspaudė

lūpas. Oras aplink ją vibravo tamsesne mėlyna.

- Štai,- pasakiau, čeptelėjau lūpomis ir padėjau peilį prie vištienos ir paėmiau du dubenis.-

Pirmiausia vištieną pamirkyk kiaušinyje, tada pavoliok ją duonos trupiniuose.

Jos smakras pakilo, veide sumirgėjo nuostaba. Akimirką nejudėjo, tada linktelėjo.

- Leisk pirma nusiplauti rankas.

Aš nesijaudinau dėl mikrobų. Nebuvo taip, kad galėčiau susirgti, ne taip, kaip Serena. Kai ji grįžo

prie stalo, prasispraudė prie manęs ir susidėjo dubenis – pirma kiaušiniams, tada trupiniams. Erdvė

buvo perkrauta ir aš galėjau suteikti jai daugiau vietos viską perstumdamas, bet to nepadariau.

Man patiko grūstis su ja.

- Pirmyn,- paraginau, kai jos rankos susvyravo prie vištienos.- Tai ne taip ir sunku. Ir aš

nejungsiu televizoriaus.

Jos lūpose atsirado šypsena.

- Dabar aš ne taip sunkiai išblaškoma.

Aš pasilenkiau, kad lūpos atsidurtų per plauką nuo jos skruosto.

- Lažinusi, kad esi taip pat lengvai išblaškoma, kaip ir keturiolikos.

Serena išmetė vištienos gabaliuką į dubenį. Kiaušiniai išsitaškė per kraštus, jos skruostai išraudo.

- Tu toks neteisingas,- sumurmėjo ji.

- Žinau,- sukikenau.

Stebėti Sereną pareigingai mirkant vištienos gabaliukus buvo keistai juokinga. Niekada anksčiau

negaminau su kažkuo. Po velnių, niekada prieš tai nesu kažkam gaminęs. Ne tai, kad būčiau gaminęs

specialiai Serenai. Buvau alkanas ir daug valgiau.

Kol įjungiau viryklę ir stebėjau kaip įkaista aliejus, Serena kalbėjo apie savo mamą, kiekvieną

minutę sustodama pažiūrėti į mane, tarsi tirtų mano susierzinimo lygį.

Man viskas buvo gerai.

- Tai tu niekada nematei savo tėvo?- paklausiau.

Ji papurtė galvą atnešdama prie viryklės lėkštę su trupiniuose išvoliota vištiena.

- Ne. Nesamas spermos donoras. O kaip gi tu? Turiu omeny, jūsų rūšis turi tėvus?

- Mes neišsiritame iš kiaušinio, Serena. Mūsų dauginimasis panašus kaip ir žmonių. Kaip ir

luksenų. Bet aš savo tėvų nepažinojau.

Ji paėmė vieną vištienos gabaliuką ir suraukė antakius.

- Ką turi galvoje?

Atitraukiau jos ranką nuo keptuvės.

- Nusideginsi,- paėmiau vištieną iš jos ir įdėjau į keptuvę. Riebalai suburbuliavo.

- Manyčiau tu nedegi?

- Ne taip kaip tu,- paėmiau kitą gabaliuką iš jos laikomos lėkštės.- Mano tėvai mirė, kai buvau

jaunas.

Jos švelnus atodūsis pripildė tylą ir tada:

- Man...

- Nesakyk, kad tau gaila, Serena. Tu mano tėvų nenužudei. Tau nėra už ką atsiprašyti,- paėmiau

paskutinį gabaliuką, įmečiau į aliejų ir paėmiau iš jos lėkštę.- Mano tėvus nužudė luksenai, kaip ir

daugelį kitų mūsų rūšies. Ir vėl nesakyk, kad tau gaila.

Ji suspaudė lūpas.

- Kas yra su tavimi ir atsiprašymais?

- Man nepatinka, kai žmonės atsiprašo už tai, ko jie nepadarė.

- Tai aš supratau, bet kai žmonės sako, kad jiems gaila – dėl netekties tų, kuriuos mylėjai – jie

sako, jog jiems gaila, kad tu turėjau patirti tokį skausmą.



- Man viskas gerai,- pasakiau. Serena pavartė akis.- Nusiplauk rankas. Pasigausi salmoneliozę ar

dar ką.

- Taip, Tėti,- Serena nudūmė prie kriauklės.

Mano žvilgsnis nukrypo į jos putlų užpakalį ir kovojau su noru prieiti jai iš galo, griebti už klubų

ir... Mano mintys vedė ten, kur aš negalėsiu nieko įvykdyti. Gal man tiesiog reikėjo išdulkinti ją iš savo

sistemos.

Tai skambėjo kaip pat geriausiais planas pasaulyje. Serena pažvelgė per petį.

- Kodėl luksenai nužudė tavo tėvus?

Ir tai nužudė mano susijaudinimą.

- Kaip aš sakiau prieš tai, luksenai yra jėgos ištroškę šunsnukiai.

Ji lėtai apsisuko, sugniaužė stalviršį už savęs.

- Man tai nieko nesako.

Žengiau į priekį ir jos lūpos prasivėrė. Man tai patiko.

- Tu tikrai nori istorijos pamokos?

- Taip.

Bet aš tikrai norėjau ją paliesti. Žengiau dar vieną žingsnį žvilgsniu perbėgau jos marškinėlių

priekiu. Plona medvilnė ir liemenėlė neslėpė jos sukietėjusių krūtų galiukų.

O, velnias.

Vištieną reikėjo apversti.

Apsisukęs paėmiau žnyples ir pavarčiau vištieną, ignoruodamas visus instinktus, kuriuos ji sukėlė.

Tikroji mano dalis, tamsioji, nesuprato, kodėl aš su tuo kovoju. Jai nerūpėjo pasekmės ar jei tai baigsis

Serenos vegetavimu.

Aš tiesiog norėjau, visada norėjau.

Atsikrenkščiau.

- Štai greita purvina versija. Luksenai buvo šalia tūkstančius metų ir jie visada buvo akivaizdžiai

pranašesni už žmonių rasę. Jie mėgo keliauti. Jiems taip pat patiko pavergti kitas rases, kuriose

įžiūrėdavo grėsmę. Jie valdė visatą – daug galaktikų, apie kurias net nesi girdėjusi. Jie troško valdžios

ir naikinimo. Tu žinai, kas sakoma apie absoliučią valdžią.

- Ji viską gadina.

- Būtent. Ir ilgainiui nebebuvo nieko, kas galėtų jiems pasipriešinti. Niekas negalėjo stoti prieš

juos, kol neatsirado mano rūšis.

- Ir kaip tai nutiko?- ji sukryžiavo rankas.

Apverčiau vištienos gabaliuką.

- Evoliucijos būdu buvo išlaikytas balansas. Tai vienas dalykų, kuris yra universalus. Arumai

buvo išveisti kaip luksenų plėšrūnai. Tai nereiškia, kad mes visada stipresni už juos, bet mes

vieninteliai sutvėrimai, galintys stoti akis į akį su jais. Mes sugeriame energiją ir jie tiesiog sprogsta

nuo jos.

- Tai jūs vaikinai tiesiog nuėjote pas juos?

Pasisukau į ją ir kilstelėjau antakius.

-Ne iš pradžių. Daugelį kartų mūsų rūšis prižiūrėjo luksenus, sulaikė juos nuo ištisų planetų

rijimo ir gyvų padarų naikinimo jose.

- Kaip NATO?

Sukikenau.

- Manau, kad buvo panašiai, bent taip buvo prieš mane. Bet jie įsiveržė į mūsų planetą, pavergė

mūsų rūšį ir nemastydami žudė. Ataka buvo visiškai netikėta. Tai buvo genocidas. Kas žino, kas

privertė juos tai padaryti, bet karas prasidėjo dar prieš pagalvojant apie jį ir jis niekada nesibaigė.

Ji atmetė plaukus atgal.

- Kas nutiko tavo... jūsų planetoms?

Mūsų žvilgsniai susidūrė.



- Mes sunaikinome savo planetas. Taigi abiem mūsų rūšims reikėjo naujų namų. Žemė atrodė

labai svetinga. Mums nereikia erdvėlaivių,- nusijuokiau.- Tai absurdiška. Luksenai keliauja šviesos

greičiu – net greičiau. Taigi mes galime... maitintis.

Ji išbalo.

- Kaip tada, kai tu darei tą dalyką su ranka?

- Ir tai daro mus tokiais naudingais Gynybos departamentui. Mes žudome luksenus, kurie

išsprūsta jiems iš rankų. Kai vienas ar daugiau jų padaro kažką, kas nepatinka Gynybos departamentui,

pasirodome mes ir sutvarkome reikalą. Daugeliui arumų tai puikus darbas. Galų gale, tarp mūsų yra

kruvina nesantaika. Kiti nemano, kad to gana. Jie toliau medžioja luksenus be Gynybos departamento

leidimo.

- Oho,- ji papurtė galvą.- Tai tu praktiškai esi žudikas?

Serenos balse negirdėjau kaltinimo.

- Galėtum mane taip pavadinti.

Kurį laiką ji tylėjo.

- Koks skirtumas tarp to, ką tu gali padaryti ir luksenų?

- Mes galime sulenkti erdvę ir laiką, kas leidžia keliauti greičiau už šviesos greitį. Šiuo aspektu

luksenai yra panašūs į mus. Ką sakei mačiusi naktį, kai nužudė tavo draugę? Luksenai sugeba

kontroliuoti energiją, manipuliuoti ja, kad judintų ir sustabdytų objektus. Jie gali priversti sustingti

daiktus, žmones taip pat. Jie taip pat gali naudoti tą energiją gryniausia forma kaip ginklą.

- O dieve...

- Taip. Mes pasisaviname jų gebėjimus manipuliuoti šviesa ir energija. Jie tai vadina Šaltiniu.

Kad keliautume mums reikia gerai pasimaitinti, ypač taip toli, kiek buvo iki Žemės.

- Kaip jūs čia įsikūrėte?

- Kai kurie mūsų išsibarstė kitose visatos dalyse, kai kurie atvyko čia, nes abi rūšys – mes ir

luksenai – anksčiau esame buvę Žemėje.

- Kada?

- Esu tikras, kad tūkstančius kartų nuo žmonijos aušros,- trūktelėjau pačiais.

- Tai kodėl jie nebandė mūsų pavergti?- suraukė nosį ji.

- Jie niekada nežiūrėjo į žmones kaip į grėsmę, bent iki šiol.

Ji suspaudė kumščius.

- Net nežinau ar turėčiau dėl to įsižeisti ar nerimauti.

- Ko gero po truputį abiejų,- apvertęs paskutinį gabaliuką padėjau žnyples ir atsisukau.- Luksenai

atvyko pirmi ir susiekė su vyriausybe, o tada čia atsiradome ir mes. Ilgiausią laiką vyriausybė negalėjo

mūsų atskirti nuo jų, atrodėme tos pačios rūšies, kas mums buvo naudinga. Kadangi luksenus jie laikė

kartu, studijavo juos ir išleido prisitaikyti į kontroliuojamas bendruomenes, mes turėjome gana daug

laisvės. Bet greitai jie suprato, kad mes esame skirtingų rūšių. Todėl mes tapome pavojingesni.

- Pavojingesni?- kai neatsakiau, ji giliai įkvėpė.- Noriu žinoti, kad ir kas tai bebūtų.

- Yra dalykų, kuriuos mes galime daryti – dalykai, kuriais naudojasi Gynybos departamentas. Kai

jie išsiaiškino, kad mes skiriamės nuo luksenų, jie pradėjo mūsų ieškoti. Ir kai surado, pasiūlė dvi

išeitis: dirbti jiems arba mirti.

- Jėzau,- ji sumurmėjo.- Kaip mafija?

- Kažkas tokio. Jūsų vyriausybė protinga. Jie savo pusėje turi daugelį galingų arumų. Kaip? Kas

žino. Esu tikras, kad jie labai gerai aprūpinti. Ir jei mes nesimaitiname, esame silpni. Daugelis mūsų į

Gynybos departamentą buvo įtraukti dėl to. Panaudojant mūsų poreikius prieš mus, kad kontroliuotų.

Jie žino mūsų silpnybes,- nutilau stebėdamas susidomėjimą jos veide. Po velnių, jokiu būdu jai nežadu

pasakyti, kad greičiausias būdas pašalinti arumą buvo paprasčiausiai paimti obsidiano gabalą ir juo

mus papjauti. Pakankamai blogai jau tai, kad jo galima rasti bet kur ir Gynybos departamentas

adaptavo jį į savo ginklus, padengė kulkas obsidianu. Nužudyti arumą, kaip ir lukseną, nebuvo taip



sunku, jei žinojai, kaip tai padaryti.- Kai mūsų planetos buvo sunaikintos į Žemę atvyko ne visi

luksenai. Čia yra dešimtys tūkstančių, bet kažkur yra šimtai tūkstančių. Ilgainiui jie atvyks čia.

- Ir?- paklausė ji, nuleisdama rankas prie šonų.

- Ir kai ta diena išauš, žmonės bus dėkingi, kad arumai yra šioje planetoje.

Jos pirštai nervingai judėjo ant šlaunies.

- Mėšlas...

- Būtent,- atsakiau. Manyje sukruto keistas jausmas. Krūtinėje pajutau sunkumą, tarsi švininiu

kamuoliu prispaudė. Pasijutau... blogai dėl jos. Šūdinas jausmas.- Grįšime prie mano kulinarinės

pamokos?

Praėjo keletas akimirkų, bet Serena atsistojo šalia manęs. Ji vis dar buvo blyškesnė nei įprastai.

- Tai ką mes dabar darysime? Vištiena atrodo beveik iškepusi.

- Taip ir yra,- paėmiau puodą.- Ar gali užvirti vandenį?

- Cha cha,- Serena atėmė puodą ir basomis kojomis pasuko prie kriauklės.

Kartu mes užkaitėme makaronus ir padarėme salotas. Buvo metas vakarieniauti. Už langų leidosi

saulė, nudažydama dangų oranžine ir raudona spalvomis.

Serena pažvelgė į stalą.

- Ar galėtume valgyti lauke? Turiu galvoje, tai būtų gražu ir...

- Galime,- paėmęs butelį vyno ir dvi taures pamojau jai.- Rodyk kelią.

Šypsodamasi ji paėmė mūsų lėkštes ir per įstiklintą terasą išėjo į lauką. Papūtus vėjui išsisklaidė

ankstesnė drėgmė.

- Nekenčiu valgyti prie stalo,- pasakė ji, žiūrėdama, kaip statau taures.

Akimirką žiūrėjau į ją.

- Aš taip pat. Per oficialu...

- Ir griežta,- pridėjo ji, atiduodama mano lėkštę.

Draugiškoje tyloje kibome į vištieną ir makaronus. Serena lėtai vieną po kito traukė iš manęs

atsakymus. Pamaniau, kad tai gana puikus talentas, suglumęs dėl to.

- Kas nutiko, kai čia atvykai?- paklausė ji sukdama ant šakutės makaronus.

- Aš su kitais saviškiais pasislėpiau. Pasitaikius progai kovojau ir medžiojau luksenus. Žudžiau

juos,- jos šakutė sustingo.- Aš toks esu Serena. Tai viskas, ką aš kada nors žinojau,- trūktelėjau

pačiais.- Galvojome, kad nesame vyriausybės akiratyje. Žinojome, kad luksenai buvo. Ir galų gale

įkliuvau per reidą.

Ji paėmė savo vyną.

- Taigi tu dirbai su jais, kad palaikytum tvarką dėl luksenų?

Nusijuokiau.

- Po velnių, ne. Aš pabėgau.

- Nesuprantu. Tu esi čia...

Nusukau žvilgsnį į medžius.

- Ne dėl to aš čia esu.

Serena ilgai tylėjo. Žinojau, kad ji galvojo, kokiu būdu manęs paklausti kodėl sutikau

bendradarbiauti. Nužvelgiau ją, ir akimirkai ji taip pat žiūrėjo į mane prieš nuleisdama akis į lėkštę.

- Ar ilgai pažinojai savo draugę Mel?

Klausimas užklupo ją netikėtai, bet po keletos akimirkų papasakojo man savo istoriją apie mažai

tikėtiną draugystę, kuri bėgant metams tik stiprėjo.

- Taigi ji tau būtų papasakojusi viską, tiesa?

- Mel taip ir padarė,- linktelėjo ji.

- Vadinasi tas kartas balkone buvo vienintelis kartas, kai ji matė senatoriaus sūnų darant kažką

keisto?

Ji lėtai kramtė.



- Vienintelis. Visada maniau, kad jis keistas. Kas galėjo žinoti, kad taip buvo, nes jis ateivis,- jos

lūpų kampučiai nusviro.

- Tu su viskuo puikiai susidorojai.

Šakutė sustingo pakeliui į jos gražią burną.

- Buvo laikas, kai aš galvojau, kad su viskuo susidorosiu, bet buvo ir taip, kad pamaniau

išprotėjusi ir man reikia į kambariuką paminkštintomis sienomis. Taigi aš tikrai nemanau, kad man

gerai sekasi.

Serena laikėsi geriau, nei 98% pasaulio populiacijos.

- Ką Mel pasakojo apie brolių ginčą?

- Kažką apie Erelio Projektą ir vaikus.

- Koks tai projektas?

Ji šiek tiek papurtė galvą šakute vartydama vištienos gabaliuką.

- Ji nepasakė, o aš ir neklausiau, nes maniau, kad ji pamišo ir...- ji giliai įkvėpė.- Jaučiuosi

siaubingai dėl to. Jei būčiau ja patikėjusi, galbūt būčiau elgusis kitaip ir Mel...

- Ji nebūtų išgyvenusi, Serena. Nesvarbu, ką būtum dariusi. Netikėdama ja tu tikriausiai

išsaugojai savo gyvybę.

Ji pakėlė akis ir sekundę žvelgė į mane. Jos akyse mačiau begalinę kaltę. Tai, ir liūdesį dėl

draugės.

- Tai taip keistai neaišku. Jaučiuosi lyg būčiau į kažką neatkreipusi dėmesio. Kad kažką pamiršau.

- Gali būti,- o man reikėjo, kad ji prisimintų, nes tada prisiviliočiau čia pareigūnus ir atsikratyčiau

jos. To aš norėjau.

Galiausiai man reikėjo tai padaryti.

Taigi pasinaudojau vieninteliu dalyku, kuris, žinojau, privers ją susikaupti.

- Jei tu galėtum prisiminti kažką, prisimintum daugiau, tai galėtų padėti tavo draugei.

Serenos žvilgsnis paaštrėjo.

- Kaip?

Buvau tikras šunsnukis.

- Jei luksenai kažką rezga, ir ji buvo nutildyta dėl to, ką išgirdo, o ne dėl to, ką pamatė, senatorius

ir jo sūnūs gal ir nebus apkaltinti dėl jos mirties, bet jie atsakys už tai, ką padarė. O tai geriau nei nieko.

- Geriau,- tarė ji tyliai. Lėtai linguodama galvą sutelkė dėmesį į medžius. Laikas bėgo, bet aš

netrukdžiau.

- Žinau, kas ten buvo – Pensilvanija!

- Pensilvanija?

Atsisukusi į mane ji nekantriai linktelėjo.

- Taip. Ji minėjo kažką apie vaikus, laikomus Pensilvanijoje.

- Vaikus, laikomus Pensilvanijoje? Luksenų vaikus ar?..- susiraukiau aš.

- Ji nepasakė konkrečiai, bet ji sakė girdėjusi, kaip Filipas ir Elajus dėl to pykosi.

Įdomu. Arba ne. Turėjo būti kažkas daugiau, ypač kad luksenai apėjo Gynybos departamentą ir

pašalino Mel. Ką galėjo ruošti šviečiantys galaktikos kirminai? Ar jie slėpė lukseniukus nuo įkyrių

Gynybos departamento akių? Įmanoma. Yra slaptų arumų ir luksenų bendruomenių. Keletas, bet jos

egzistuoja.

Serena nusivylusi iškvėpė.

- Aš stengiuosi. Aš tikrai...

- Žinau,- jaučiausi toks pat nusivylęs.

Ji sukando savo lūpą ir pažvelgė į savo lėkštę.

- Buvo puiku,- galiausiai tarė.- Vakarienė.

- Buvo,- nustebau ir išgirdau save tariant.- Aš to nedarau.

- Visiškai?- jos rudose akyse jas patamsindamas šmėstelėjo smalsumas.



Tai priminė man laiką, kai ji buvo susijaudinusi. Jos akių spalva pagilėjo. Ir vėl. Viskas apsisuko

ratu ir aš vėl susijaudinau.

- Ne,- pasakiau, nuleisdamas vieną koją nuo kėdės.- Negaliu prisiminti, kada paskutinį kartą su

kažkuo valgiau.

- Tai negali būti taip seniai.

- Tai buvo labai seniai,- stebėjau, kaip ji pastumia savo lėkštę į šalį ir paima vyno taurę.- Soti?

- Prikimšusi,- pasakė ji nužiūrinėdama mane virš taurės krašto.- Rimtai, juk tu... bendrauji? Jūsų

rūšis tai daro?

Patraukiau pečiais nužvelgdamas tamsėjantį dangų. Po keletos akimirkų nusileis saulė ir viskas

panirs į naktį.

- Mes tikrai neturime poreikio bendrauti.

Ji nuleido savo taurę.

- Tačiau visi...

- Visi, kas yra žmonėmis, Serena. O aš nesu.

- O kaip kiti arumai? Tie, pas kuriuos buvau pavėsinėje? Jie buvo kartu.

- Kai esame kartu mes nebendraujame. Mes dažniausiai susivienijame su kažkuo, kas gali būti

galingesnis. Taip darome dėl išlikimo. Ne dėl draugystės.

- Oho. Tai skamba tikrai vienišai.

- Mes nemanome, kad esame vieniši,- žvilgsniu sekiau plonus Serenos pirštus ant taurės krašto.

Ji pažvelgė į mane.

- Kodėl... kodėl tu spoksai į mane?

Trumpai nusijuokiau.

- Ar man negalima?

- Manau galima, bet tu visada mane stebi.

- Man patinka tave stebėti. Dėl tavo plaukų,- ar aš ką tik tai pasakiau?

- Mano plaukų?

Pasakiau.

- Dėl spalvos. Nesvarbu.

Ji šyptelėjo.

- Taigi, ką veiki, kai nedirbi?

Pagalvojau prieš atsakydamas, iš tiesų svarsčiau.

- Mėgstu dirbti savo rankomis.

Serenos žvilgsnis nuslydo į mane.

- Kodėl aš jaučiu, kad už to slypi užuomina?

Galvodamas apie tai, kur mano rankos buvo vakar, šyptelėjau. Jos skruostai paraudo, kaip aura

aplink ją. Kertu lažybų, kad jei ranka įslysčiau jai tarp šlaunų, ji būtų drėgna ir pasiruošusi.

Prireikė daug pastangų, kad to nesiaiškinčiau.

- Man patinka kurti dalykus.

Ji prasižiojo ir išplėtė akis.

- Palauk. Tau patinka drožinėti?

Pakėliau antakius.

- Ar tai tu padarei pagrindinę pavėsinės dalį?

Kai nieko neatsakiau, ji plačiai nusišypsojo.

- Padarei! O dieve, Hanteri, tai nuostabu.

Pasimuisčiau.

- Nelabai.

- Tikrai! Norėčiau sugebėti daryti kažką panašaus. Dizainas toks nuostabiai sudėtingas. Dažnai

tai darai?



Serena toliau bombardavo mane klausimais apie mano medžio darbus, ir nors nenorėjau pasakoti

jokiu prakeiktų dalykų, atsakinėjau negalvodamas, lyg ji laikytų mano kiaušius savo gniaužtuose. Taip,

aš nuo nulio pastačiau pavėsinę. Tai užtruko visą vasarą. Ne, tai nesunku. Taip, aš padariau kitus

dalykus. Tai privertė pagalvoti mane apie arklius su Serenos krūtimis ir aš nusijuokiau, taip

priversdamas nusišypsoti ir Sereną.

Po velnių, Serena buvo tikrai, tikrai gerai atrodanti moteris, bet kai ji šypsosi? Velnias, ji buvo

dar gražesnė.

Užliūliuota pokalbio Serena atsilošė ir pažvelgė į dangų.

- O, žiūrėk! Tai buvo krintanti žvaigždė? Jėzau. Nesu mačiusi nei vienos iš taip arti.

Akimis suradau baltos šviesos blyksnį artėjantį link Žemės nežmonišku greičiu. Įsižiebė

instinktai priversdami dilgčioti odą.

Pašokau ant kojų.

- Tai ne krintanti žvaigždė.

- Kas tai?- jos balse išgirdau baimę.- Ar tai vienas iš jų?

- Serena?

- Ką?- ji jau buvo atsistojusi ir artėjo prie manęs.- Tai vienas jų, juk taip?

Atsisukau į ją.

- Eik į vidų,- kai ji sudvejojo, aš pasilenkiau prie jos lūpų.- Eik vidun, Serena.

Kai atsitraukiau, Serena nesujudėjo. Šūdas. Nujaučiau, kad ji ruošiasi čia ir ginčytis su manimi,

kol jos nenužudys.

Išlaikydamas ramybę balse nuvedžiau ją atgal link durų.

- Tai vienas iš jų ir tau reikia būti viduje.

- Bet...

- Jokių bet,- įstūmiau ją vidun.- Užsirakink duris ir išjunk šviesas. Niekam neatidaryk durų.

Tada uždariau duris užsklęsdamas ją viduje. Atskirtas stiklu sutikau Serenos žvilgsnį. Norėjau,

kad ji paklausytų manęs. Tada galiausiai ji pasidavė. Tylą perskrodė užrakinamos spynos garsas.

Aš pasisukau ir nusišypsojau.

Metas pamedžioti.

12 skyrius

Užtrukau tikrai nedaug laiko, kol radau „krintančią žvaigždę“. Greit judėdamas tarp šešėlių,

sparčiau nei vėjas, atsidūriau kitoje ežero pusėje giliai tamsiuose Nacionaliniuose Monongahelos

miškuose už priešo.

Lėtėdamas judėjau be garso kaip vyras einantis tarp dviejų aukštų guobų. Jis buvo apsirengęs

juodai, lyg taip galėtų pasislėpti. Gana ironiška turint omeny ryškią baltą šviesą iš kurios jis virto į

žmogišką pavidalą.

- Ei tu,- tariau.- Prašmatnu sutikti tave čia.

Vyras apsisuko aplink. Jo veidu nusirito šokas.

- Arumas...

- Luksenas,- pamėgdžiojau jį.

- Ką tu čia darai?- pareikalavo atsakymo luksenas sulenkdamas rankas.- Kodėl aš tavęs nejaučiu?

- O, tai keista, ar ne?- nusišypsojau.

Jis žengė atgal. Luksenas buvo plikas. Aš tai vertinau.

- Aš turėčiau tave jausti,- pasakė jis. Jo akių vyzdžiai pradėjo šviesti.- Kaip tai įmanoma?

Pakreipiau galvą.

- Net jei norėčiau ir turėčiau laiko aiškinti, to nedaryčiau.

Dabar lukseno vyzdžiai buvo šviesūs kaip deimantai. Jis pažvelgė per petį į namelius, tada įrėmė

žvilgsnį į mane.

- Kodėl tu čia, taip arti kolonijos? Jūs nedrįstate žengti ten, kur esate mažuma.



Aš drįstu eiti ten, kur tik noriu, bet tai buvo neturi reikšmės.

- Turiu tau klausimą, vaivorykščių princese,- priartėjau prie jo per keletą colių.- Kodėl tu čia?

- Manai, kad gali mane klausinėti?- lukseno pavidalas ėmė švytėti iš pykčio.- Tu tesi žemesnė

gyvybės forma – mitybos grandinės dugnas – lyginant su mumis.

O, luksenai buvo tokie pompastiški asilai.

Man darėsi nuobodu. Nuo tada, kai čia gyvenu, luksenai nebuvo prisiartinę prie kalno. Tai dėl

akivaizdžių priežasčių buvo uždraudęs Gynybos departamentas. Jei vienas jų buvo čia, jis atvyko dėl

Serenos. Dėl to kilo klausimas, kaip jie sužinojo apie Serenos buvimo vietą. Bet aš nebuvau

pakankamai kvailas patikėti, kad luksenas noriai kalbės.

- Aš tave sunaikinsiu ir tada...

- Bla bla bla tauškalai,- nutraukiau jį primerkdamas akis.- Aš jau esu tai girdėjęs, o pabaiga

visada būna vienoda. Tu kalbi. Mes kaunamės. Aš maitinuosi. Tu miršti. Pabaiga.

Luksenas nusimetė savo žmogaus odą ir stojo tikruoju pavidalu. Akinanti šviesa nušvietė tamsų

mišką, vyro pavidalas atsigręžė į priekį, šviesa pulsavo energija.

Nusišypsojau.

Atmesdamas rankas nusimečiau savo žmogaus odą. Oras sutraškėjo, kai luksenas pajudėjo link

manęs. Aš pasisukau į šoną tempdamas šešėlius aplink save, didinant savo pavidalą ir jėgą, mano esmė

užsisklendė nuo mane supančioje nakties.

Šviesos pulsavimas praplėšė šešėlius ir šovė tiesiai į mane. Panirdamas žemyn aš trenkiau

kumščiu į žemę. Žemės pakilo į orą ir kaip smūginė banga nuvilnijo į išorę, sugaudama lukseną ir

pakeldama jį į orą. Aš mečiausi gaudydamas jį. Tiršti tamsūs dūmai išsiveržė iš manęs, paskandindami

naktį tamsoje.

Pasisukau sviesdamas lukseną kaip diską.

Jis tėškėsi į medį ir trenkėsi į žemę, bet greit pašoko ant kojų. Persikraudama į priekį balta spalva

nusidažė mėlynai ir prikibo prie jos, kaip kometos uodega. Išmesdamas kitą branduolinio užtaiso lygio

energijos kamuolį į mano pusę luksenas išlaisvino nežmonišką riaumojimą.

Pasviręs į šoną sušnypštė žaibas ir prašvilpė pro mane. Aš nusijuokiau, o mano tikruoju pavidalu

balsas nuskambėjo kaip šnypštimas – tiesiai į lukseno protą. Tai vissskas ką sssugebi?

Luksenas atsitraukė atgal ruošdamasis pasiųsti kitą bjaurų sprogimą. Atsitiesiau traukdamas į

save viską, kas buvo įsišakniję aplink mane. Aš tikrai buvau kaip nuosava juodoji skylė, tikra

priešingybė luksenui. Kai jie galėjo atstumti, aš galėjau pritraukti.

Mes buvom sušikti visatos In ir Jang.

Negalėdamas kovoti su trauka luksenas slydo pirmyn spardydamas palaidus akmenis ir purvą.

Paleidau šešėlius kai pasiekiau lukseną, paleisdamas nuplėštą miško lopą ant žemės, atskleisdamas,

kaip viskas atrodė iš tiesų.

Lukseno pavidalas persimainė į žmogaus kūną, akys plačios iš siaubo. Persiversdamas pirmyn

atgal iš žmogaus į lukseną jis mosuodamas rankomis į šalis bandė išsivaduoti iš traukos.

Lėtai pasisukau spirdamas per priešininko kojas. Po sekundės aš buvau virš lukseno prispaudęs

keliais jam krūtinę. Nuo jo spinduliavo baimė, užpildydama orą šleikščiai saldžia smarve.

- Nereikia...

Smigdama žemyn į lukseno krūtinės centrą, mano ranka įslydo per odą ir raumenis įsmigdama

giliai į lukseno centrą, jo esybę.

Luksenas rėkdamas atmetė galvą atgal.

Tai nemirtina žaizda, taigi nesssissspardyk. Aš pasilenkiau per keletą centimetrų nuo lukseno. Tu

žinai kasss gali nutikti. Aš galiu maitintisss. Galiu visssiškai tave išsssiurbti.

Jis trūkčionačiai kvėpavo po manimi, sušvisdamas ir užgesdamas. Nors žaizda nemirtina, bet

tikriausiai pragariškai skauda.

- E-eik šikt,- sumikčiojo luksenas.

Neteisingas atsakymas.



Įkvėpiau. Ne taip, kaip su Serena. Žmonėmis arumai maitinosi kitokiu būdu. Paprastai tai

vykdavo per burną, iš to per šimtmečius susiformavo pasakojimai apie demonus. Maitinimasis

luksenais buvo kitoks. Arumas pirmiausia turėjo prisijungti, įsisiurbti kaip dideliam uodui.

Įtraukiau trumpai, įspėjamai. Į mane susigėrė gryna energija. Tai buvo lyg gryniausi narkotikai.

Šūdas. Dabar skambėjo lyg būčiau įstojęs į anoniminių luksenų grupę ar kažkas panašaus.

Po manimi rangėsi ir dejavo luksenas.

Dabar išdrįsssiu paklausssti dar kartą. Kitą ranką uždėjau jam ant kaktos prispausdamas. Kodėl

tu čia?

Laisvomis rankomis luksenas blaškėsi, bet jo smūgiai tik erzino mane. Įtraukiau dar truputį,

jausdamas, kaip venomis nusirito deginantis energijos antplūdis.

Nori pabandyti dar kartą? Paklausiau. Aš galiu tęsssti jei tu nori.

- Moteris,- aiktelėjo luksenas sumirgėdamas tikruoju pavidalu. Jo šviesa tviskėjo ir pulsavo

nepastoviai. Papurčiau jį, kol vėl atgavo žmogišką pavidalą.- Yra moteris, kurią mane pasiuntė surasti.

Ir nužudyti?

- Taip,- jo kūnu nusirito drebulys.

Manimi nuvilnijo pyktis, sukdamasis pulsuojančia energija. Kasss tau passsakė, kad moterisss

buvo čia?

Aš dar porą kartų nuleidau jam energijos, kad išgaučiau atsakymą. Jis gebėjo išlaikyti žmogišką

pavidalą tik keletui akimirkų.

- Agentas pasakė, kad ji atvežta į Vakarų Virdžiniją. Pamaniau, kad ji apgyvendinta su kolonija,

bet kai jos neradau, tiesiog atklydau į šią vietą.

Kasss buvo tasss agentasss? Kai luksenas neatsakė, aš vėl pasiurbiau. Passsakyk man ir aš tave

paleisssiu.

Jo kūnas suspazmavo.

- Aš nežinau kas. Mane pasiuntė senatorius. Agentas... kalbėjosi su juo.

Oras susispaudė kai pakėliau jį nuo žemės, atsistodamas ir patraukdamas jį kartu. Kasss dar tai

žino?

- Niekas,- jo akys išsiplėtė, kūnas vis mirgėjo nušvisdamas ir išsijungdamas.- Senatorius pas

mane atėjo tiesiogiai. Kodėl... kodėl tau rūpi? Kodėl tu esi čia? Nebent... nebent tu dirbi su Gynybos

departamentu ir ją saugai?

Nieko neatsakiau. Suknisti luksenai. Negi jie tikrai mano, kad Gynybos departamentas

bendradarbiauja su jų priešais tik tuo atveju, jei viskas vyksta tarp žmonių ir luksenų.

Lukseno veidą iškreipė siaubas. Jis viską suprato ir pradėjo drebėti.

- Tu... Nesiruoši manęs paleisti?

Papurčiau galvą.

Luksenas vėl pradėjo spardytis – draskydamasis ir mosikuodamas mano rankose – bet jis buvo

nusilpęs, o aš buvau vienas galingiausių savo rūšyje. Nuraminti lukseną ilgai netrukau. Šakomis

nusirito lukseno klyksmas, aš maitinausi.

***

Skersai išilgai išvaikščiojau svetainę. Praėjo valanda, o Hanterio dar nėra. Rūpinimasis pavertė

mane neįtikėtinai nenustygstančia, o užstrigusi namelyje niekad nesijaučiau tokia bejėgė.

Pataisymas: jaučiausi prakeiktai bejėgė, kai luksenas pakėlė mane į orą be rankų.

Staiga pašiurpo pečiai ir aš vėl pradėjau savo vaikščiojimą. Pagavau save stovint prie įėjimo į

fojė.

Prisiverčiau pasitraukti nuo durų, trūkčiojančiai atsidusau grįždama į svetainę. Priartėjau prie

stiklo sienos. Išjungus šviesas galėčiau matyti aplinkinius miškus, bet naktis viską už namelio sienų

pavertė tamsiais, grėsmingais pavidalais.

Kažkur svetainėje vis tiksėjo laikrodis.



Daužėsi širdis. Nusisukau nuo stiklo ir partipenau į svetainę. Minimalistinis juodai baltas

laikrodis ant sienos rodė, kad yra penkiolika minučių po vienuolikos.

Jei jis negrįš po pusvalandžio, reikės kažką daryti. Jokiu būdu negalėjau likti čia ir nepadėti... jei

jam reikia pagalbos. O jei jis krito nuo lukseno, tada jie ateis manęs.

Apsisukau ir užkliuvau už sofos. Širdis taip daužėsi, kad net pritrūkau oro. Reikėjo nusiraminti,

nes tai, kad pridėsiu į kelnes, niekam nepadės. Pašėlusiai ieškojau mintyse ko nors, į ką galėčiau

sutelkti dėmesį. Apsistojau prie praėjusios nakties – sapno. O gal tai nebuvo sapnas? Nebuvau tikra.

Nes kai pabudau – pusiau nurengta ir tvinkčiojanti iš geismo – galėjau prisiekti, kad Hanteris buvo

kambaryje. Kad tai jis lietė mane.

O gal aš to tik norėjau.

Praėjo tiek daug laiko nuo tada, kai buvau su vaikinu, kad mano mergystės plėvė ko gero ataugo

atgal ir tiesiog desperatiškai troškau, kad kažkas mane paliestų, net jei ir miegu.

Nuo lauko durų išgirdau spynos trakštelėjimą, greit atsisukau. Viltis išsipūtė kaip perpildytas

balionas, bet dėl viso pikto apsidairiau ieškodama ginklo. Pastaruoju metu manęs sėkmė nelydėjo.

Pastebėjusi vazą – labai brangiai atrodančią vazą – paėmiau ją, pasiruošusi smogti ja kaip

beisbolo lazda.

Į svetainę išdidžiai įžengė Hanteris. Jis sustojo tarpduryje. Pakėlė vieną antakį.

- Serena...

Ignoruodama juoką jo balse apžiūrinėjau jo veidą ir kūną, ieškodama akivaizdžių sužeidimų. Jo

marškiniai ar džinsai nebuvo sutepti krauju. Plaukai buvo kiek sutaršyti vėjo, bet jokių mėlynių jo

nepriekaištinguose plačiuose skruostikauliuose. Lūpos pilnos ir šiek tiek pašaipiai išlenktos.

Bet jis atrodė kitaip. Skruostai kiek paraudę, net švytintys, ko anksčiau nebuvo. Atrodė lyg

laimėjęs bokso mačą ir pasirengęs pakartoti. O akys... vis dar šviesiai mėlynos, bet spalva gilesnė,

mažiau pieniška, labiau sodri.

Instinktyviai žinojau. Lyg sujungus žinojimo dėlionės gabaliukus kartu, kurį įgijau iš Hanterio.

Jis maitinosi.

- Ar žadi mesti tai į mane?- paklausė.

Pulsas padažnėjo.

- Nežinojau, ar tai tu.

- Tai aš,- jis pakreipė galvą nužvelgdamas mane. Suvirpėjau. Žvilgsnis laukinis. Savininkiškas.-

Tu išsigandusi.

Prisiverčiau padėti vazą, rankos drebėjo, kai perbraukiau jomis per klubus. Stengiausi nekreipti

dėmesio į faktą, kad jis ką tik kažką nužudė, bet jei nebūtų nužudęs, ko gero aš jau būčiau negyva. Tai

nebuvo pirmas kartas, bet vis tiek nervinausi.

Hanteris žengė į priekį. Instinktyviai žengiau atgal.

- Nemanau, kad tai susiję su tuo, kad čia buvo luksenas.

Noras pameluoti buvo per didelis.

- Na, tai pakankamai sunervino. Nežinojau, kas nutiko, ar tau viskas gerai. Tavęs nebuvo daugiau

nei valandą ir...

- Tu išsigandai manęs,- nutraukė mane Hanteris.

Žodžiai apmirė mano lūpose. Jei atvirai, aš šiek tiek jo bijojau. Kas nebijotų? Bet aš bijojau to, ką

jis gali padaryti, ne dėl to, kas jis yra.

Jis šyptelėjo.

- Tai suprantama. Tai labai žmoniška.

- Sakai, lyg tai būtų blogai,- pasakiau.

- Tai silpnumas.

Nuraudau susierzinusi.

- Būti žmogumi nėra silpnybė.

Jis kilstelėjo antakį.



- Nėra?

- Ne.

Hanteris žengė pirmyn tirdamas mane žvilgsniu.

- Eime.

Skrandžiu nusirito drebulys, nenorėjau to jausti. Kažkas buvo kitaip. Jis kitaip ėjo, kitaip žiūrėjo į

mane.

- Eime kur?

Hanteris pasuko link studijos, atidarė duris. Giliai įkvėpiau ir tiesia nugara pajudėjau pirmyn.

Vos įžengiau į studiją jis iškart prisiartino prie manęs, paėmė mano plaukų sruogą ir paleido ją kristi

atgal ant peties.

Buvau per daug susirūpinusi dėl savo kūno atsako, kai jis žengė dar arčiau, jo krūtinė susilygino

su manąja. Dieve, jis kvepėjo nuostabiai – muilu ir prieskoniais. Man nepatiko, kad jis taip arti, bet tuo

pačiu lyg ir troškau daryti tai, ko įprastai niekada nedaryčiau.

Be kvapo stengiausi grįžti prie svarbių dalykų.

- Ar jie žino, kad aš čia? Ar ten buvo...

Apglėbęs mano skruostus jis prispaudė savo burną prie manosios. Bučinys mane užklupo

netikėtai. Jis buvo nuožmus, baudžiantis ir kietas, bet mano lūpos iš kart prasiskyrė. Mano kūnu

nusirito karšta saldi banga.

Jis prispaudė mane prie knygų lentynos. Jo susijaudinimas įsirėžė man į pilvą. Jis delnais nuslydo

mano rankomis, žemyn prie mano pirštų galiukų ir šortų raištelių.

- Luksenas ieškojo tavęs,- pasakė jis, atrišdamas raištelius greitais, nekantriais judesiais.- Jis

daugiau nieko nebeieškos.

Mano pilvo raumenys įsitempė, krūtinė kilnojosi per greit.

- Bet jie žino, kur aš esu?

- Atrodo senatorius žino,- jis nutilo pirštais slysdamas po mano šortų juostele. Jis vėsiais pirštais

braukė per mano odą, priversdamas virpėti. Jis pakėlė akis, pažvelgė į manąsias.- Tik šis luksenas

žinojo. Jis nemelavo. Kai maitinuosi jais, galiu ištraukti jų mintis ir prisiminimus.

Sugriebiau Hanterio riešus, jis nusišypsojo, lyg jį linksminčiau.

- Bet kaip sužinojo senatorius?

- Ketinu tai išsiaiškinti,- jis palenkė galvą ir lūpomis brūkštelėjo per mano žandikaulį

užčiuopdamas mano pulsą. Liežuviu ten lyžtelėjo priversdamas mane aikčioti.- Vėliau.

Aš vos galėjau kvėpuoti ar sutelkti dėmesį.

- Kas, jei senatorius pasakys dar kitam luksenui? Aš nesaugi...

- Tu saugi,- jo rankos nukeliavo klubais žemyn nors laikiau jo riešus.- Kol kas.

- Kol kas?- nurijau, bet burnoje buvo sausa.

Jis kažką sumurmėjo ir dantimis brūkštelėjo kaklu. Mano kūnas nesąmoningai sutrūkčiojo ir jis

išsilaisvino iš mano gniaužtų rankomis įslysdamas į šortus ir apglėbdamas mano užpakalį. Aš

aiktelėjau dėl jo rankų vėsumo, stulbinančiai kontrastuojančio su mano šiluma.

Tai buvo per greitai. Aš vos jį pažįstu. Jis buvo kažkas, kas egzistavo už mano supratimo ribų.

Mano gyvenimas šiuo metu tikra maišalynė. Kaip galėjau būti tikra dėl to, ko norėjau ar dariau? Taip

pat buvo tas baisus aštrus kraštas link Hanterio. Jis buvo lyg suvyniota dovana ir aš neįsivaizdavau, kas

slypėjo po tais sluoksniai, bet...

Bet aš nieko išskyrus jį dabar neturiu. Kad ir koks galingas ir pavojingas jis buvo, nors skyrėsi

nuo manęs, aš nejaučiau, kad jis galėtų man pakenkti. Netgi neįsivaizdavau, ar išgyvensiu. Ar aš

norėjau mirti praktiškai atgimusi bet nekalta? O jeigu išgyvensiu, ar norėsiu išeiti tiesiog neigdama tą

gilią trauką tarp mūsų? Bet visų svarbiausia? Aš jo norėjau.

Norėjau jo taip stipriai, kad net skaudėjo, tad kodėl turėčiau tai neigti? Neneigsiu.

13 skyrius



Hanterio rankos išlydo iš mano šortų. Pirštais įsikibau į vėsią jo dilbių odą.

- Hanteri...

Jo burna vėl atsidūrė ant manosios, bučiniu užgniauždama visus mano neišsakytus draudimus.

Hanteris bučiavo kaip vyras, reikalaujantis patvirtinimo, kaip kažkas, kas neturėjo tokios

prabangos anksčiau. Ir tos rankos... tos greitos ir judrios rankos traukė mano šortus žemyn. Jis nutraukė

bučinį pakankamai, kad nutrauktų juos žemiau kelių, tada grįžo liežuviu reikliai įsibraudamas į mano

burną. Hanteris kilstelėjo mane ir šortai liko netvarkingai gulėti ant grindų.

- Apsivyk kojomis mano liemenį,- įsakė.

Mano kūnas pakluso jam nemastydamas. Tai buvo Hanterio galia, supratau nutolusi. Jis buvo

gryna vilionė, balsas gilus ir visiškai įtikinantis.

Prisispaudęs prie manęs Hanteris suurzgė iš malonumo. Jo susijaudinimas įtempė jo džinsus ir

mano ploną kelnaičių atlasą. Rankomis jis vėl apglėbė mano sėdmenis. Tada savo klubais įsirėžė į

mane išplėšdamas mano garsų aiktelėjimą. Kai jis vėl tai pakartojo, mano nervai susisuko į vieną

mazgą, stiprus susijaudinimas persirito manimi ir aš praradau nuovoką.

Sugriebiau jo marškinėlius ir truktelėjau aukštyn. Hanteris pakėlė rankas pakankamai, kad

nuvilkčiau medžiagą per galvą ir tada sugriebė mano klubus. Slydau rankomis jo pečiais, nustebau

atradusi, kad jie šiltesni nei įprasta. Norėjau liestis oda prie jo odos, be kliūčių, bet jis sukando mano

apatinę lūpą, negalėjau jam nieko pasakyti.

- Paklek rankas,- tarė jis tyliai.- Ir įsikibk į lentyną.

Sugriebiau lentynos kraštą virš savęs, įsikibau pirštais braukdama per knygų nugarėles. Judesys

išlenkė mano nugarą, pasijaučiau moteriška ir tuo pačiu pažeidžiama.

Hanterio pirštai nubėgo mano liemeniu aukštyn ir įslydo į mano marškinėlių iškirptę. Prieš man

pagalvojant, ką jis ketina daryti, Hanteris suplėšė medžiagą tiesiai per vidurį, patraukdamas mano kūną

link savęs, tada vėl atgal link lentynų. Griūdamos sudundėjo knygos. Keletas jų nukrito ant grindų.

Prakeikimas.

Dėl tos vyriškos jėgos man net kvėpavimas užstrigo plaučiuose. Buvau tikra, kad niekas

pasaulyje negali būti erotiškiau nei tai.

Hanteris mane blogai veikė.

Liemenėlė buvo antras rūbas, kurį jis sugadino per nanosekundę. Lengvas šilko drykstelėjimas, ir

drabužėlis nuplevėsavo ant grindų, o Hanterio burna atsidūrė ant mano krūtinės, jo liežuvis suko ratus,

laižė, čiulpė kartu trinantis klubais.

Mano venomis tekėjo skysta lava. Viduje įsisuko svaiginantis ir nekontroliuojamas geismas.

Užliejo karštis, kai jo burna trūktelėjo mano krūtį, o liežuvis erzino spenelį. Jaučiau tik gryną, aštrų

pojūtį šaunantį žemyn į mano esmę, šildantį ir nuginkluojantį. Mano klubus traukė jo tvirti raumenys,

ieškojau, norėjau, man reikėjo daugiau. Dieve, jis buvo didžiulis.

- Noriu girdėti, kaip šauki mano vardą, kai būsi viršūnėje,- jo balsas buvo žemas, dūminis; jo

lūpos judėjo mano krūtimis.- Noriu išgirsti, kaip šauki mano vardą.

Mano įsčios susitraukė atsakydamos. Jei jis ir toliau taip kalbės, dukart prašyti nereikės.

Ranka ant mano klubo ragino mane judėti, imti ko man reikėjo. Kai jis dantimis pagavo mano

spenelį, garsiai surikau, pasiduodama kūno reikalavimams, sukdama klubus prieš jo vyriškumą. Įtampa

man tarp kojų išaugo taip greit, kad net uždusau. Tai mane šokiravo. Aš niekada prieš tai nesu

pasitenkinusi tokiu būdu, ne su mus skiriančiais džinsais ir kelnaitėmis, bet o – o Jėzau Kristau –

giliai manyje įsitempė spyruoklė. Mano judesiai tapo beveik pasiutę. Jo pritariamas urzgimas nudegino

mano odą, įžiebdamas ugnį. Buvau taip arti... taip arti. Raumenys susirakino, nusirito spazmai...

Kažkur studijoje nuskambėjo veriantis telefono skambutis, nutraukdamas mano dejones. Šiuose

namuose nebuvau girdėjusi skambant jokio telefono, maniau kad čia tokio nėra ir tai buvo iš tiesų

kvaila, bet dabar čia buvo telefonas ir jis niekaip. Nenustojo. Skambėti.

- Ignoruok jį,- pasakiau judėdama lėtais sukamaisiais judesiais.



Jo įsitempusiu kūnu nuvilnijo drebulys. Pakėlęs galvą jis perbėgo pirštais mano sukietėjusiais

speneliais ir sulaukė trumpos dejonės. Telefonas nesiliovė skambėti.

- Nėra balso pašto?- iškvėpiau.

Su stebėtinu švelnumu jis nuslydo rankomis prie mano klubų, žingtelėjo atgal ir atkabino mano

kojas.

- Jis nenutils,- pasakė pastatydamas mane ant kojų.- Aš turiu atsiliepti.

- Baisiai ne laiku,- stovėdama vien su kelnaitėmis atsirėmiau į knygų spintą mėgindama atgauti

kvėpavimą.

- Sutinku,- jo karštas žvilgsnis paglostė mane. Hanteris nusikeikė sukandęs dantis, pasilenkęs

sugriebė nuo grindų marškinėlius, tada pasuko prie stalo, trūktelėjęs atidarė stalčių.

Jis ištraukė ploną mobilųjį telefoną nė akimirkai nenusukdamas akių nuo mano kūno.

- Jau geriau būtų suštikta pasaulio pabaiga,- štai kaip jis atsiliepė. Išplėčiau akis.- Taip. Aš žinau.

Aš tuo pasirūpinau.

Jis atsisėdo ant stalo krašto mostelėdamas man raka, kad prieičiau.

Nurijau seiles. Dabar, kai truputį nuleidau garą, nebesijaučiau lyg stovėčiau kaip beveik nuoga

sekso deivė. Ačiū dievui, čia nebuvo langų.

Pamažu eidama pirmyn judėjau, kad bent kiek prisidengčiau, bet Hanterio akys susiaurėjo.

Išlaikyti rankas prie šonų reikalavo didžiulių valios pastangų, bet tai dariau ne dėl jo. Norėjau to

pasitikėjimo, kurį jis man įkvėpė.

- Truputį per vėlai įspėji, drauguži,- modamas man pirštu jis viliojo mane arčiau. Šyptelėjo, kai

sustojau šalia.- Kaip jau sakiau, tai atliktas reikalas. Tuo pasirūpinta.

Girdėjau prislopintą skambinusiojo atsakymą, bet negalėjau suprasti, kas buvo sakoma. Ir

nebuvau tikra, kad Hanteris įdėmiai klausosi, nes jis ištiesė ranką ir prisitraukė mane tarp savo plačių

šlaunų. Sudrebėjau, kai jis suėmė mano plaukus ir paskleidė juos man ant pečių.

Pasidėjęs mobilųjį tarp peties ir ausies jis išlenkė vieną ranką man už kaklo tvirtai mane

laikydamas, o kita ranka suėmęs mano plaukų galiukus braukė per krūtis. Aš sudejavau ir užsimerkiau,

kai jis nykščiu trynė pirmyn ir atgal.

- M-hm,- sumurmėjo Hanteris.- Aš klausausi.

Aš šyptelėjau, kai jo ranka nuslydo ir nukeliavo žemyn prie pilvo. Jis tikrai nesiklausė.

- Deksai, tu elgiesi kaip makštis,- pasakė Hanteris. Mano akys staigiai atsimerkė. Jis išsišiepė

paleisdamas mano sprandą. Kita ranka įšliaužė už mano kelnaičių krašto.- Tai tiesa. Kai atsirado Eliza,

tu pergyveni dėl visko.

Kad ir ką atsakė Deksas, tai privertė Hanterio šypsnį išplisti į šypseną ir, dieve, mano širdis

krūtinėje tiesiog apsivertė. Kai Hanteris buvo toks... žaismingas, linksmas ir nesuvaržytas, man jis

tikrai patiko. O mėgti jį – mėgti jį dėl bet ko, ypač dėl to geismo – nebuvo gerai.

Nenorėjau, kad jis man patiktų – ne taip, kad mano širdis šoktelėtų ar plazdėtų ar darytų kažką,

kas galėtų būti siejama su atsirandančiais jausmais. Net jei mano gyvenimas nebūtų toks sumišęs, ar

būtume susitikę kitomis aplinkybėmis, jis vis tiek būtų tas vaikinas – ak, ateivis – kuris palieka už

savęs sudaužytų širdžių šleifą. Jį būtų sunku suprasti – beveik visą laiką. Dar sunkiau išsiaiškinti, kas

jis yra.

Be to, kai visa tai pasibaigs, aš išliksiu, jei dar būsiu gyva, ir greičiausiai niekada jo

nebepamatysiu. Įsivaizdavus tai, mano krūtinė labai nemaloniai susispaudė. Pradėjau atsitraukinėti.

- Kaip manai, kur tu susiruošei?- paklausė jis apsivydamas ranka mano liemenį.- Ne. Ne tu,

Deksai. Man visai neįdomu, kur tu eisi.

Sustingau.

- Gal man reikėtų...

Hanteris mane apsuko, taigi mano nugara atsidūrė prieš jį, o užpakalis tarp jo kojų.

- Ne,- pasakė; žinojau, kad sako mums abiem.- Serena vėl nepabėgo. Ji yra čia ir niekur neina.

Sudrebėjau dėl įspėjimo nuskambėjusio jo balse.



Tada jo ranka atsidūrė mano kelnaitėse, jo pirštai slystelėjo jautria mano esme tarp šlaunų, ir aš

aiktelėjau.

O dieve, negi jis tikrai žada tai daryti kalbėdamas telefonu?

Jis išlenkė mane prisispausdamas krūtine prie mano nugaros, šiltai kvėptelėjo man į ausį.

- Taip, šiuo metu aš kaip ir esu užsiėmęs,- jo pirštas įslydo vidun į mane, ir aš suspaudžiau lūpas

nutildydama aimaną. Mano klubai sudrebėjo prieš jo delną.- Ne,- pasakė jis gilesniu, šiurkštesniu

balsu.- Tai ne tavo reikalas.

Mano širdis pasileido šuoliais jam lėtai judinant pirštą vidun ir atgal. Išriečiau nugarą nuleisdama

galvą jam ant peties. Kita jo ranka surado mano krūtį ir aš suspaudžiau jo rankas.

Deksas kažką pasakė, bet Hanteris jį nutraukė.

- Aš turiu eiti,- jis paleido mano krūtį, kad užbaigtų pokalbį. Telefonas pamirštas nukrito ant

grindų.- Kur mes buvome? O taip, aš norėjau išgirsti, kaip šauki mano vardą.

Ugnis siūbtelėjo į mano kraują, lubos nublanko. Galėjau jausti jį po savimi, tokį kietą.

- Ar tai darai?- paklausė.- Lieti save?

- Ką?- aiktelėjau, kai prisijungė dar vienas pirštas.

Jo pirštai nurimo.

- Ar tu patenkini pati save, Serena?

Koks po velnių čia klausimas? Pajudinau klubus ragindama jį, bet jis uždėjo kitą ranką man ant

pilvo sustabdydamas mane.

- Tu rimtai?

- Kas? Per daug asmeniška?

- Taip!

- Manau tai juokinga, turint omeny, kur yra mano ranka,- ką gi, jis lyg ir buvo teisus.- Ir ką aš tau

žadu padaryti taip pat bus labai asmeniška,- jo lūpos staiga atsirado šalia mano kaklo, karštos ir

tvirtos.- Taigi, kaip dažnai?

Atsisaukiau jam atsakyti.

Hanteris bučiniais nusėjo mano kaklą.

- Kartą per savaitę? Dažniau?- jis ištraukė ranką ir apsuko mane. Viena ranka nusileido ant

nugaros, o lūpos... jo lūpos taip arti mano spenelių. Kvėpavimas užstrigo gerklėje, kai lyžtelėjo rausvą

pumpurą. Sudrebėjau visu kūnu.- Lažinuosi, kad tai darai. Bet kitą kartą?- jis erzino spenelį.- Tu

galvosi apie mane.

Jis buvo toks arogantiškas, bet tada įtraukė spenelį į burną, ir viskas tapo nesvarbu. Manimi

nusirito malonumo banga, apsivijau rankomis jo kaklą, įsirausiau pirštais į plaukus. Jo laisva ranka

nuslydo žemyn ir mano kelnaitės dingo. Delnu įslydo tarp šlaunų, pirštais perbraukė per tvinkčiojantį

plyšelį.

Hanteris pakėlė galvą įsirausdamas į kaklą po mano ausimi. Jo veidas atsidūrė mano plaukuose.

- Tu tokia graži, po velnių, tu tokia suknistai graži.

Mano esmė susitraukė. Karštas, sunkus drebulys surakino mano kūną. Jo pirštai vos mane lietė,

aš jaučiausi taip arti malonumo krašto. Vėl. Tai nebuvo malonu – o ne, tai buvo pirmykštis,

skausmingas poreikis. Kilstelėjau klubus į priekį, pasitryniau į jo ranką. Malonumas smigtelėjo

apsvaigindamas ir atimdamas kvapą.

Hanteris suurzgė giliai gerklėje ir uždėjo ranką ant klubų mane sustabdydamas.

- Pasakyk man, ko nori, pasakyk garsiai.

Mano akys pilnos nusivylimo akimirksniu atsimerkė. Jis negali kalbėti rimtai. Stumtelėjau jo

pečius, bet jis spoksojo žemyn į mane, be žodžių sakydamas, ką turiu padaryti. Dalis manęs jo nekentė.

O kita... ką gi, ji norėjo paskęsti jame.

Jis nusišypsojo bloga lemiančia šypsena ir perbraukė per mano klitorį.

- Taip,- sušnibždėjau žiūrėdama į jį.- Gerai. Taip.

- Taip, ką?



Kyštelėjau liežuvį sudrėkindama lūpas.

- Noriu, kad tu...

- Nori, kad aš padaryčiau ką?- vėl brūkštelėjo nykščiu mane.

Atsidusau.

- Noriu, kad mane patenkintum.

Jo lūpose pasirodė pasitenkinimo pilna šypsena. Tikėjausi, kad ranka grįš prie manęs, bet jis ją

patraukė. Užsimaniau jam trenkti. Tada jis staiga paliko ir delnu mostelėjo per stalo viršų. Ant grindų

pažiro daiktai, o po akimirkos aš atsidūriau ant nugaros, o jo burna po mano smakru lėtai leisdamasi

žemyn. Jo tamsūs plaukai, lūpos keliavo mano krūtine. Iš gerklės ištrūko maža moteriška aimana.

Hanteris judėjo žemyn. Tada plačiai išžergė mano kojas, nusvirusias nuo stalo. Pažeidžiama –

buvau jam visiškai pažeidžiama. Venomis pasruvo žaibai, kai jis praskėtė kojas plačiau ir sugriebė

klubus. Jo liežuvis slydo nuo mano bambos link tiesiog susivijusio nervų rezginio.

Instinktyviai bandžiau suglausti kojas. Atrodė truputį per anksti daryti tai.

- Hanteri...

- Tau tai patiks,- jos pabučiavo vidinę mano šlaunies pusę.- Galiu tau tai pažadėti. Praskėsk kojas,

Serena,- iš mano plaučių išėjo oras, ir mano keliai lėtai prasiskyrė jam paklusdami.- Plačiau,- suurzgė

jis, padariau ko jis prašė. Vėl nuleidęs galvą jis liežuviu privertė mane atsiverti. Mano galva nukrito

atgal ant medžio, akys užsimerkė. Tai man buvo pirmas kartas. Niekada nenorėjau, kad kažkas tai

darytų, bet Jėzau Kristau, Hanteris...

Hanteris burna sugavo mano minkštumą, tvirtai suimdamas lūpomis, energingai darbavosi

liežuviu. Surikau. Jis čiulpė, lyg aš būčiau saldžiausias nektaras, jo gyvenimo jėga.

Paskendusi laukiniuose pojūčiuose įsikibau į jo plaukus ir sulingavau klubais prieš Hanterio

burną. Jis suurzgė iš malonumo, panirdamas į mane liežuviu vėl ir vėl. Išlenkiau nugarą ant stalo.

Širdis daužėsi. Jis dirbo liežuviu, kol nesidrovėdama uždususi raičiausi. Karštis kilo ir kilo, kol net

išsigandau, kad sudegsiu liepsnose. Kūnas išsilydė, kai jis pajudėjo prie klitorio ir įkišo į mane pirštą.

Jis laižė ir kaišiojo pirštą tuo pačiu tempu, kaip judėjau klubais. Nebegalėjau įkvėpti, kadangi

susirakino visi raumenys pasirengę tam, kad iš tiesų bus protą atimantis orgazmas.

- Hanteri, o taip...- aš sutrūkčiojau ir pasiekiau viršūnę su tokia jėga, kad nustebau nenukritusi

nuo stalo. Visą laiką jis laikė savo burną ant manęs, sugerdamas kiekvieną paskutinį lašą, kol mano

kūnas spazmavo nuo saldžių pakartotinių virpesių.

Kai mano kūnas nurimo jis pasilenkė virš manęs prispausdamas ir leisdamas pajusti savo

susijaudinimą. Jo kietumas degino mane net per drabužius. Jos norėjo manęs – siaubingai. Galėjau tai

jausti, buvo gera proga leisti jam turėti mane. Tučtuojau. Bet kokiu būdu, kokiu tik jis panorės. Ant šio

stalo.

Pakėliau kojas ir apsivijau jį. Erzinamai pasukiojau klubus mėgaudamasi, kaip drebulys nusirito

jo kūnu. Jis pravėrė lūpas šalia manųjų greit kvėpuodamas. Per jį nusirito pasikeitimas, ūmus ir

reikalaujantis. Jo kontūrai tapo kampuoti, aštrūs ir šviesesni nei įprastai. Akys užsiliepsnojo.

Kambaryje nukrito temperatūra. Sumirgėjo šviesa.

Mano širdis suspurdėjo krūtinėje, kai uždėjau ranką ant jo krūtinės. Dabar ta oda buvo ledinė.

- Hanteri...

Staiga jis buvo nebe ant manęs. Vienu akies mirksniu jis atsirado kitame kambario gale šalia

spintos. Kambario kampuose pagilėjo šešėliai slėpdami Hanterį ir beveik jį įsiurbdami.

Atsisėdau, širdis daužėsi į šonkaulius, lyg mėgindama išsiveržti iš krūtinės.

- Ar tau viskas gerai?

Neatsakė.

Manyje nervai susisuko į mazgą. Pradėjau slysti nuo stalo, bet tas žemas garsas pasigirdęs iš

Hanterio gerklės sustabdė mane pusiaukelėje.

- Nereikia,- suurzgė jis.

Mano širdis sudrebėjo.



- Nereikia ko?

Prabėgo akimirka.

- Nesiartink prie manęs.

Sustingau, pusiau ant stalo, pusiau ant grindų.

- Išeik,- jo balsas pažemėjo ir tada pakilo mano galvoje. Eik iš čia.

Tai nebuvo vienas tų momentų, kai aš tapsiu mergina, kurią užmuša nuogas žavus pabaisa. Tai

nebuvo televizijos laida, knyga ar filmas. Šalta baimė perbėgo stuburu žemyn. Aš vos galėjau įžiūrėti

Hanterio kūną plintančiuose šešėliuose.

Visas tas reikalas, kad nebijau jo, išlėkė per langą.

Aš mečiausi per kambarį, bėgdama, lyg vytųsi pats velnias. Mano basos pėdos tekštelėjo į

svetainės kietmedžio grindis. Pribėgau laiptinę ir įsikibau į turėklą. Ranka nuslydo, praradau

pusiausvyrą ir kluptelėjau ant kelio. Atsigręžiau.

- O dieve,- sušnibždėjau.

Šaltis atšliaužė turėklais, pasklido per sieną ir pakopas. Aštriai iškvėpiau ir mažas baltas miglotas

debesėlis sustingo ore. Šviesos sumirgėjusios išsijungė.

Nedrįsau pajudėti, bet buvo per vėlu. Galėjau justi Hanterį. Jis buvo netoliese, visur aplink mane.

Kūnas pašiurpo.

Nuogą pečių odą palietė ledas ir kitą sekundę jau gulėjau ant nugaros, laiptų pakopos įsirėžė į

stuburą. Iš pradžių nemačiau nieko, išskyrus tą tuščią ir neaprėpiamą tamsą, buvo sunku net žiūrėti į ją.

- Hanteri,- sušnibždėjau. Drebėjau prispausta.

Jis materializavosi į tai, ką vadino savo tikruoju pavidalu. Jo kūno spalva buvo lyg tamsus aliejus,

kai pasilenkė virš manęs suraibuliavo raumenys.

Daužėsi širdis. Prisidengiau rankomis krūtinę ir prisitraukiau kelius. Jis nieko nesakė, tik

pakreipė galvą į šoną. Jo šviesiai mėlynose akyse greit pulsuodami išryškėjo safyriniai taškeliai.

O dieve, labai negerai.

Ko gero ruošiausi mirti ant laiptų; nuoga, kaip mama pagimdė.

Į pakopas man prie galvos trinktelėjo dvi rankos, jos sugriebė mano plaukus ir atlenkė galvą atgal.

Jo akys įsmigo į manąsias. Nepažinau jo – tai nebuvo tas Hanteris iš studijos, prieš kelias sekundes

buvęs sarkastiškas ir arogantiškas šunsnukis, kuris buvo keistai juokingas. Tame spoksojime nebuvo

nieko žmogiško. Jokios užuojautos. Jokios šilumos.

Aš sudrebėjau, stengiausi tapti kaip įmanoma mažesne, bet mano keliai užkliuvo už jo liemens, ir

jis išleido garsą, kažką tarp urzgimo ir šnypštimo.

Ot, mėšlas.

Jo žvilgsnyje įsiliepsnojo alkis, tamsus geidulingas poreikis susimaišė su kažkuo tamsiu ir

mirtinu. Jo galva artėjo, kol nosies galiuku perbraukė manąjį. Oras tarp mūsų susispaudė, mano

gerklėje kažkas lėtai užsidegė.

- Prašau,- sušnibždėjau.

Hanteris sustingo. Visas jo kūnas sudrebėjo. Jis pasuko galvą pirma į vieną pusę, tada į kitą,

tarytum spręstų kažkokią keistenybę. Tada dingo – tiesiog taip. Dingo. Nebuvo jokio garso, visiškai

nieko. Buvau viena.

14 skyrius

Aš vos išmiegojau valandą. Spoksojau į šešėlius, kurie užgrobė mano kambarį. Jei Hanteris buvo

čia, jis neišsidavė. Kai pradėjo brėkšti, namas vis dar buvo vėsesnis nei įprasta. Greit nusipraususi po

dušu apsivilkau marškinėlius ilgomis rankovėmis ir džinsus. Nusileidau žemyn laiptais.

Kol pasiruošiau puodelį kavos, Hanterio nesimatė. Pasistačiau puodelį ant stalo, prie kurio vakar

vakarieniavome.

Praėjusi naktis atrodė buvo prieš amžius. Lyg būtų susapnuota.



Apie luksenus ir jų rūšį sužinojau daugiau nei maniau, bet net žinodama tai, ką mačiau, net po to,

kai Mel papasakojo man apie Filipą Vandersoną, aš negalėjau būti pasiruošusi tam, kas nutiko su

Hanteriu. Nesupratau, kas paskatino jo pokytį. Prisitraukusi prie krūtinės kojas gurkšnojau kavą ir

žiūrėjau į tamsius šešėlius palei miško pakraštį. Praėjusią naktį išsigandau. Gal ne taip, kaip tada, kai

luksenas susprogdino Mel automobilį ar užpuolė mane bute, bet buvau velniškai arti to. Neabejojau,

kad Hanteris norėjo manimi maitintis ir, jei reikės, jis galėjo lengvai mane nužudyti.

Bet jis sustojo.

Beveik negalėjau tuo patikėti. Mačiau tą žvilgsnį jo akyse. Jose nebuvo nė lašelio užuojautos ar

žmogiškumo, kurios slypėtų jame, bet jis kažkaip prisivertė sustoti. Jaučiau, kad jam taip buvo pirmą

kartą.

Mintimis keliavau nuo vieno nerimą keliančio dalyko prie kito, kol baigiau savo kavą. Reikia

išsiaiškini, kodėl luksenas norėjo nutildyti Mel ir mane. Jei tai tikrai kėlė grėsmę, ar jei Mel išgirdo

kažką, ko luksenai nenorėjo. Jei tai pastarasis atvejis, tada galbūt aš turiu kažkokį pranašumą. Nedaug,

bet bent kažkas.

Padėjau puodelį ir pasitryniau smilkinius, galvodama ką Hanteris sakė apie luksenų valdžios

troškimą ir jų istoriškai dominuojančią rūšį.

Dieve, aš per daug susirūpinusi, bet prisiverčiau vėl pakartoti pokalbį su Mel. Tai buvo

skausminga – galvoti apie ją. Ir kaip aš ja netikėjau. Erelio Projektas. Vaikai. Pensilvanija.

Šie trys dalykai neturėjo absoliučiai jokios prasmės, bet buvau tikra, kad vaikai buvo

Pensilvanijoje. Nebuvau tikra, kodėl tai buvo taip svarbu. O Erelio Projektas? Skambėjo kaip kažkas iš

Džeimso Bondo filmų. Bet žinojau, kad yra kažkas daugiau – Mel kažką pasakė, kas buvo ant liežuvio

galo ir kiekvieną kartą, kai kažką užčiuopdavau, išslysdavo ir niekaip neprisiminiau.

- Velnias,- sumurmėjau užmerkdama akis ir toliau trindama smilkinius.

- Atrodai susinervinusi.

Cyptelėjau netikėtai išgirdusi Hanterio balsą. Atsisukusi kėdėje pamačiau jį sėdint krėsle kitoje

stalo pusėje.

- Mėšlas, gal tu pusiau ninzė?

Vienas jo lūpų kamputis truputį pakilo. Šįryt jokių saulės akinių. Dangus buvo debesuotas ir

apsiniaukęs, ore tvyrojo lietaus kvapas.

- Kai noriu galiu būti labai tylus.

- Negali būti,- susidėjau rankas ant krūtinės jausdamas, kaip daužosi širdis.- Gebėjimas virsti

dūmais ir šešėliais turi savo privalumų, tiesa?

- Turi, kaip ir keletą kitų,- jis kilstelėjo smakrą ir prisimerkęs pažvelgė į dangų.- Mums reikia

pasikalbėti, Serena.

Apsivijau rankomis kelius.

- Turim.

Jis pažvelgė į mane abejingu veidu.

- Vakar tave beveik nužudžiau.

Oho. Išgirdus sakant tai garsiai lengviau netapo. Atplėšiau žvilgsnį nuo jo, susikaupdama ties

maža liepsnele šokinėjančia šakomis.

- Nenužudei,- tariau galiausiai.

- Norėjau tavimi maitintis. Norėjau tavimi maitintis, nes tave dulkinau. Būčiau tave visiškai

išsiurbęs.

Pašiurpo nugara. Lėtai iškvėpiau. Ką galėjau į tai atsakyti? Taip tai daliai dėl dulkinimosi, bet

prašau nežudyk manęs, kol maitiniesi?

- Bet tu sustojai.

- Vos,- atsakė lygiu, bejausmiu balsu.- Kitą kartą galiu nesustoti.

Atsisukau į jį. Ei, drauguži.

- Tu manai, kad bus kitas kartas?



Jo veide pasirodė arogancija, o lūpos išsilenkė į pašaipią šypseną.

- Kitas kartas tikrai bus.

Mano antakiai pakilo.

- Tu neįtikėtinai pasipūtęs.

- Kuo ilgiau mes būsime drauge, tuo labiau tai bus neišvengiama,- jis nuleido kojas ir atsisuko į

mane.- Ir tau tai bus dar stipriau, nei kada buvo. Tu norėsi tai padaryti vėl, vėl tai pajusti.

Įsispoksojau į jį. Gerai. Tebejaučiau potraukį. Net negalėjau pagalvoti apie tai, ką jis darė savo

pirštais ir jo burną, kad neužsimanyčiau nusimauti kelnaičių, bet norėjau nemirtinai.

Jis pažvelgė į mane nustebęs.

- Tu vis dar nori manęs net po to, ką aš padariau.

- Tu ką tik pasakei, kad norėjai manimi maitintis ir dulkinti tol, kol iš manęs nieko neliks. Kodėl

aš norėčiau tai daryti?

Jo šviesios akys patamsėjo.

- Tu nori tos dulkinimosi dalies. Net dabar galiu matyti tavo susijaudinimą. Jis tave supa. Man

sunku tam atsispirti.

Spoksojau į jį blaškydamasi tarp noro nusikvatoti ir trenkti jam į veidą.

- Tu gal juokauji? Kalbi taip, lyg tai būtų mano kaltė!

- Neturėtum jausti man potraukio.

- Ką?- iškėliau rankas.- Tu negali kalbėti rimtai.

Hanteris išlenkė antakį.

- Ar aš atrodau nerimtai?

- Tu atrodai kaip arogantiškas pompastiškas šunsnukis!- pašokau ant kojų ir pasukau vidun.

Pasiekiau duris, bet Hanteris išdygo priešais mane. Buvau pernelyg įsiutusi, kad žavėčiausi jo super

duper ateivišku greičiu. Ar išsigąsčiau.- Dink iš kelio.

Jis išsišiepė.

Jis beprotiškai išsišiepė man.

Pabandžiau jį apeiti, bet jis tiesiog užstojo kelią. Suvaldžiau nusivylimo šūksnį.

- Aš nekalta, kad tu mane trauki ir tu mėginai suvalgyti mano sielą ar kokį ten velnią darai, kai

manimi maitiniesi, šūdžiau tu. Jei galvoji, kad tai per pavojinga ar kas ten, tada gal neturėtum prie

manęs artintis. Ar apie tai nepagalvojai?

- Suvalgyti tavo sielą?- Hanteris prapliupo juoktis, tai buvo tikrai gražus garsas, bet po velnių, jis

mane vis tiek vertė norėti išspirti jį į šiukšlyną.- Aš nusiurbiau tavo energiją – visi gyvi sutvėrimai turi

savyje energijos. Sielos? Kas žino, ar tai egzistuoja?

Nusispjoviau.

- Kas tave verčia elgtis taip šūdinai? Tai ne mano kaltė, o tavo!

Jo šypsnys nenyko.

- Po velnių, na ir burna. Man ji patinka.

Susierzinusi pagaliau pro jį prasigavau. Spėjau įeiti į svetainę, kai jis vėl atsidūrė prieš mane. Šį

kartą aš sušukau.

- Jėzau! Gal baigtum taip elgtis?

Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Negaliu. Per daug juokinga.

Mano akys susiaurėjo.

- Tu teisi.

- Ką?

Jis atsiduso.

- Tu teisi. Tai ne tavo kaltė. Aš kaltas. Tu nepadarei nieko, kas tai iššauktų.

- Sušiktai aišku.

- Bet tu neturėtum jausti man potraukio.



Užverčiau akis ir plumptelėjau ant sofos.

- Juk aš ne specialiai. Patikėk manimi, žinau, kad būtų geriau jei nieko nebūtų, taigi tiesiog

liaukis būti toks, toks...

- Koks?

- Seksualus?- atsidusau jausdama kaip raustu. Tai buvo toks kvailas nesvarbus pokalbis.- Kodėl

tu vakar taip persimainei? Ir prieš tai mane bučiavai, bet taip nesielgei.

Hanteris atsakė ne iš karto. Atrodė, lyg jis bandytų galvoje sudėlioti sudėtingą dėlionę.

- Maitinimasis ir kova mūsų rūšį verčia norėti sekso.

Taigi, tai daug paaiškina. Žinoma nepaaiškina.

- O seksas sukelia norą maitintis,- pridėjo jis beveik pavėluotai.- Net jei aš pasimaitinęs.

Jėzau. Tai seksą daro... komplikuotu.

- Ir taip visada?

- Ne.

Nustebau. Pažvelgiau į jį.

- Ne?

- Įprastai aš galiu atskirti seksą nuo maitinimosi. Bet ne su tavimi,- jis gūžtelėjo pečiais.- Aš

nesuprantu. Tai... įdomu.

- Įdomu?- sumurmėjau. Galėjau sugalvoti keletą geresnių žodžių. Kaip pilna skirtingų žodžių

pašto dėžutė, kaip suversta, keista – pašto dėžutė. Staiga išsitiesiau, išplėčiau akis.- Šventas šūde.

- Kas?- jis atsisėdo šalia.

Papurčiau galvą, sekundę suplojau kaip koks ruonis.

- Pašto dėžutė!

Jis kilstelėjo antakį.

- Ar tau viskas gerai?

- Taip. Aš tiesiog prisiminiau...

Hanteris staiga akimirksniu pašoko ant kojų ir pasuko galvą į šoną.

Nustebusi beveik pašokau nuo sofos.

- Gal galėtum nustoti judėti...

- Lipk viršun,- pasakė jis nežiūrėdamas į mane.

- Ką...- neplanavau lipti viršun.- Kas vyksta?

Hanteris apsuko sofą ir pasuko link paradinių durų.

- Lipk viršun ir būk ten, Serena. Aš nejuokauju.

Sudūrė nuo dirginimo.

- Atleisk, bet tu turėsi man pasakyti...

Žvilgsnis, kurio sulaukiau, buvo grynas perspėjimas, pakankamai stiprus, kad priverstų daugelį

žmonių skubėti vykdyti jo paliepimą. Per namą nusirito beldimas į duris. Mano antakiai pakilo.

- Ar tu ko nors laukei?

- Prieš kelias akimirkas nelaukiau,- sumurmėjo jis.- Serena, prašau, eik į viršų.

Manyje šėlo smalsumas, stipresnis, nei jo urzgiantis elgesys. Mano protas greit persivertė.

- Gerai,- tariau meiliai.

Jo veide pasirodė abejonė.

- Serena...

Vėl pasigirdo beldimas, šįkart garsesnis.

- Einu. Tik pirmiau pasiimsiu atsigerti.

Jis akimirką žiūrėjo į mane, tada pasisuko ant kulno eidamas link lauko durų. Aš nėriau į virtuvę.

Ne pats geriausias planas, ir ko gero ne pats protingiausias, bet norėjau žinoti, kas buvo už durų ir kas

atsitiks.

Ir buvau pavargusi nuo Hanterio komandavimo.



- Nustebau išvydęs tave čia,- pagal Hanterio balso artumą žinojau, kad jie yra svetainėje.- Tai

paskutinė vieta, kurią tikėjausi, kad aplankysi.

Kažkas atsakydamas labai garsiai nusijuokė. Akivaizdu, kad svečias buvo vyras.

- Tu tikrai nesi toks nustebęs.

Aš prislinkau prie durų tikėdamasis pamatyti, kas ten yra.

- Aš nenustebau, kad esi valstijoje,- Hanteris lygiai atsakė.- Aš nustebęs, kad pasirodei prie mano

durų.

- Tikrai?- nepažįstamojo balse nuskambėjo šaltas humoras.

- Dabar tikrai nėra geras laikas,- kiek patylėjęs pasakė Hanteris. Jo balsas vis dar skambėjo

ramiai, tai turėjo džiuginti, bet nedžiugino.- Galbūt mes galėtume nukelti pokalbį?

- Bijau, kad negalime.

- Tada bijau, kad turėsiu paprašyti tave išeiti.

- Ar tai susiję su tuo, ką slepi virtuvėje?- nuo jo klausimo net pašiurpo nugara.

Ak. Velnias. Aš stipriai užmerkiau akis.

- Tai niekaip nesusiję su ja,- ramumas Hanterio balse tapo skustuvo aštrumo.

Pasigirdo kaip kažkas lengvai sujudėjo ir žemas urzgimas, kuris man priminė garsą, kurį leido

Hanteris praėjusį vakarą.

- Tu taip pat gali pasirodyti ir prisijunti prie pokalbio,- pašaukė nepažįstamasis.- Aš neįkasiu.

Pažadu.

Staiga atsimerkiau. Širdis atsidūrė gerklėje, kojos įaugo į grindis.

- Liaukis taip žiūrėti į mane, Hanteri. Tas žvilgsnis nelabai patrauklus,- batai subildėjo grindimis,

ir tada:- Išeik. Noriu tave pamatyti.

Žinojau, kad bus geriausia, jei liksiu pasislėpusi, bet negalėjau labai gerai tai daryti. Giliai

įkvėpiau, atsiskyriau nuo sienos ir žengiau į tarpdurį. Pirmiausia pamačiau Hanterį. Jo žandikaulis

judėjo, raumenys susitraukė, o akys žibėjo nuo tvardomo įsiūčio. Mūsų akys susitiko trumpai sekundei

ir greit nurijau seiles. Skrandis susisuko į mazgą, žvilgsniu perbėgau kambarį.

Staigiai įkvėpiau ir žengiau atgal. Žvilgsniu laksčiau nuo Hanterio prie to, kas galėjo būti

identiška jo kopija.

Tokie pat juodi banguoti plaukai. Į mane spoksojo šviesiai mėlynos lyg rytinis dangus akys. Jų

platūs skruostikauliai ir išraiškingos lūpos buvo tokios pat. Identiški aukšti ir platūs pečiai; tik Hanteris

mūvėjo džinsus, o jo... jo dvynys buvo juodomis odinėmis kelnėmis ir juodais pusiau prasagstytais

marškiniais. Tai nebuvo vienintelis dalykas, kuriuo jie skyrėsi. Jo dvynio gymis buvo labiau auksinis

nei alebastrinis, lyg daug laiko praleistų saulėje.

Prakeikti arumai visur, jų buvo du.

Dvynys žengė į priekį, Hanteris taip pat, jų žingsniai sutapo. Nervino, kaip jie žengė link manęs

iš skirtingų kampų. Instinktai liepė man kovoti.

- Nagi, nagi, nagi...- sumurmėjo dvynys, lūpos kampučiuose užsirietė, taip kaip šypsosi pasipūtęs

Hanteris. Net mirktelėjau.- Kas šita graži panelė?

- Jos vardas Serena,- pasakė Hanteris. Jo akys pažvelgus į mane susiaurėjo.- Ji kaip tik ruošėsi

lipti į viršų. Ar ne?

- Tikiuosi ji nesiruošia išeiti,- pasakė dvynys, perliedamas brolį žvilgsniu, kurio nesugebėjau ir

tikriausiai nenorėjau iššifruoti.- Nedažnai pasitaiko turėti tokią gražią kompaniją.

- Tikrai tuo abejoju,- sausai atsakė Hanteris, sutikau su juo.

Dvynys nusišypsojo.

- Bet vis tiek... ne tokią gražią kompaniją, kai ji,- jis nesismulkino pasakodamas, ką tai reiškia ir

ištiesė ranką.- Mano vardas yra juokingai neištariamas, kaip ir Hanterio tikrasis vardas, bet dažniausiai

mane vadina Sinu (angl. nuodėmė).

Pažvelgiau į Hanterį.

- Hanteris nėra tavo tikras vardas?



- Ką?- Sinas išplėtė akis.- Ji nežinojo? O, Serena, yra tiek daug visko, ką galėčiau tau papasakoti.

Hanterio skruostų raumenys pašėlo.

- Tai vienintelis vardas, į kurį atsiliepiu.

Žvilgsniu užkliudžiau vis dar ištiestą Sino ranką. Žmogiškos manieros padiktavo, kad turėčiau

atsiliepti į jo pasiūlymą, bet turėjau prisiversti ištiesti jam ranką. Kai jo pirštai apsivijo manuosius, tarp

mūsų perbėgo maža iškrova. Akies kampučiu mačiau, kaip Hanteris pajudėjo į priekį. Jo brolis paleido

mane pirštais perbraukdamas mano delną.

Sinas atsisuko į brolį.

- Štai kodėl tu buvai toks užsiėmęs, kad paskambintum ar net parašytum?

Hanteris dabar stovėjo šalia manęs susidėjęs rankas ant krūtinės.

- Nenorėjau susisiekti su tavimi. Ir dabar aš nesu tam nusiteikęs.

- Ak,- Sinas neatrodė, kad tai jį būtų paveikę. Jis atsisėdo ant sofos krašto ir ištiesė savo ilgas

kojas. Žvilgsniu lakstė tarp mūsų galiausiai apsistodamas ties broliu.- Tu atrodai truputį išblyškęs,

Hanteri. Negi nesirūpinai savimi? Gerai valgai?

Jaučiausi taip, lyg Sinas akimis mane rytų. Žinojau, ką jis turi omeny.

Hanteris išsitiesė.

- Užteks, Sinai.

Jis sukikeno ir pažvelgė į mane.

- Mano brolis yra dygliuotas šunsnukis, ar ne? Viskas dėl dietos, vis jam tai kartoju. Jei jis...

geriau maitintųsi, būtų geresnės nuotaikos. Kas sakoma apie maistą?

- Esi tai, ką valgai?- pasiūliau pakėlusi antakį.

- O! Taip,- Sinas paplojo delnais per šlaunis.- Tu esi tas, ką valgai, Hanteri.

- Girdėjau,- Hanteris lėtai išskleidė rankas.

Sinas išlenkė antakius.

- Ar ką nors girdėjai iš Lorio? Aš atrodo negaliu... rasti jo.

- Lorio?- paklausiau prieš save sustabdydama.

- Loris yra mūsų brolis,- atsakė Sinas.- Mes tryniai.

Pasisukau į Hanterį.

- Ką?

- Aš turiu tik vieną brolį, kurį pripažįstu,- šyptelėjo Hanteris.- Esu tikras, visi gali nuspėti, kurio

broliu ne.

Taip, gerai sugalvota.

Vėliau sekusioje tyloje kažkas perbėgo tarp brolių. Nežinojau kas, bet instinktyviai jaučiau, kad

jie bet kurią akimirką gali pulti vienas ant kito.

Sinas šyptelėjo.

- Galbūt reikėtų šį pokalbį užbaigti lauke? Tokia graži diena pasivaikščiojimui.

Atrodė, kad tuoj pradės lyti.

Hanteris trumpai linktelėjo.

- Sutinku.

Abu broliai pasuko link durų, bet Hanteris stabtelėjo pasiųsdamas man ilgą žvilgsnį, žadantį

nemalonumus. Dėl to nesirūpinau. Vietoj to spėliojau, ar kuris nors grįš iš to „pasivaikščiojimo“.

15 skyrius

Lauke, ryto drėgmėje, tarp senų medžių žvelgiau į brolio pakaušį. Iš visų galimų akimirkų, kai

Sinas nusprendžia pasirodyti, tai turėjo nutikti dabar.

Sinas atlošė galvą ir nusijuokė.

- Ten turi neblogą užpakaliuką. Ar pasidalintum?..

Sugriebiau brolį už kaklo.



Štai taip – abi rankos abipus jo galvos, tada suktelėjimas, trakštelėjimas ir viskas. Sinas nukrito

ant žemės tapdamas viso labo trūkčiojančia krūva.

Keletą palaimingos tylos minučių stovėjau atsirėmęs į medį ir, kol laukiau, bandžiau prisiminti,

kiek kartų jau buvau nusukęs Sinui sprandą. Dvidešimt ar daugiau?

Tikriausiai daugiau.

Sino kūnas pradėjo mirgėti ir tamsėti, kol visai išskydo ir prarado formą. Tamsi būtybė

sukdamasi pakilo nuo žemės. Išsikerojo tamsūs dūmų čiuptuvai, kurie siekė žemesnes medžių šakas.

Kai pavidalas prisilietė prie jų, lapai nudžiūvo ir tapo rudi.

Pamaiva.

Migloti dūmai išsisklaidė akimirkai atskleisdami tikrąjį brolio pavidalą. Tada Sinas įslydo į savo

žmogaus odą.

- Kas. Per. Velnias. Hanteri?

- Aš negaliu susivaldyti būdamas šalia tavęs. Tai tarsi įprotis.

- Ką gi, atsikratyk šio suknisto įpročio, nes skauda. Jėzau,- Sinas taisydamasis marškinius žengė

atgal.- Jei nebūtum mano brolis...

- Ką padarytum? Mirtinai užknistum mane?- atsistūmiau nuo medžio tiesiai priešais jį.- Negi

manai, kad galėtum mane įveikti?

Sinas nusijuokė.

- Ar manai, kad mane įveiktum? Tu nebesimaitini. Tu silpnas. Galėčiau taip spirti tau į užpakalį,

kad apskrietum šią dievo pamirštą planetą.

- Ak, tu taip manai?

- Aš žinau. Tu tapai maža Gynybos departamento kale. Darai jiems paslaugas, nors luksenai

klesti! Ar todėl ta moteris yra tavo namelyje? Lažinuosi, kad ji kažkaip su jais susijusi. Gynybos

departamentas sako šok, o ką sako Hanteris?

Pusiaukelėje aš pasisukau, iškvėpdamas nusijuokiau. Tada atsisukau. Sugriebiau Siną už kaklo ir

permečiau per save. Jo sunkus kūnas trenkėsi į medį su tokia jėga, kad kelios šakos nukrito žemyn.

Prišokau prie Sino veido ir suleidau pirštus giliai į jo gerklę.

- Hanteris sako pabučiuok man į užpakalį.

Sinas iškėlė rankas ir springdamas nusijuokė.

- Ak, tai Hanteris neseniai maitinosi, ar ne? Abejoju, ar ta moteris suteiktų tau tokios jėgos. Jei

gali, gal galėčiau paragauti – truputį. Ir prie to pačio gal galėčiau ją išdulkinti?

Įrėmiau Sino galvą į medį pakankamai stipriai, kad sulaužyčiau kaukolę, bet mano prakeiktas

brolis tik nusijuokė.

- Tu niekada nežinai, kada užsičiaupti.

- O tu niekada neturėjai kiaušų, kada pasielgtum teisingai,- spjovė atgal Sinas.

Paleidęs jį žengiau atgal prieš padarant tai, dėl ko vėliau apgailestaučiau. Buvo momentų, kai

norėjau nužudyti savo brolį – dabar buvo vienas jų – bet Sinas buvo šeima. Mes to pačio kraujo, mūsų

istorija bendra.

- Tai nesusiję su kiaušais,- pasakiau.- Mūsų sesuo negyva dėl šio karo – ne, nenusisuk nuo manęs,

po velnių.

Bet Sinas nusisuko.

Nėriau pirmyn ir sugriebiau jo smakrą, priversdamas Siną žiūrėti į mane.

- Mūsų sesuo negyva. Loris vos nenumirė dėl mūsų protėvių karo – karo, kurio niekas nelaimėjo,

ne čia, ne šioje planetoje.

- Mes laimėsime,- pyktis užliejo Sino akis.- Mes jiems atsimokėsime dešimteriopai už tai, ką jie

padarė mūsų žmonėms.

- Taip, tu tai padarysi,- paleidau jį.- Tu ir kiti arumai, kurie nori atkeršyti juos puolusiems

protėviams galiausiai susinaikinsite patys. Galbūt kitose planetose, bet čia, su žmonėmis, tu pralaimėsi,



nes jie palaikys luksenus – jau palaiko. Jie seks paskui juos, kol mirs. O tuo tarpu jie padės luksenams

naikinti kiekvieną mūsų. Taigi man nusispjaut, bet aš daugiau nebesiruošiu žudytis.

Sino veide pasirodė pasibjaurėjimas.

- Kaip drįsti atsukti mums nugarą.

- Tai nesusiję su mumis, Sinai. Tai susiję su mūsų šeima. Nesiruošiu laidoti dar vieno šeimos

nario vien dėl to, kad jis su tuo nesusijęs!

- Bet mes esame to dalis, Hanteri. Buvome sukurti tam, ką bandome padaryti. Gimę ir užaugę

naikinti luksenus. Mes vieninteliai galintys sustabdyti juos nuo dominavimo pasauliuose.

Tai buvo pusiau tiesa, bet visa kita buvo tiek daug šūdo, kad man reikėtų velniško kastuvo.

- Taigi, ką tu siūlai mums daryti? Leisti luksenams veikti? Tiesiog visus paleisti?- brolis

pasibjaurėjęs nusivaipė.- Po velnių, greit tu galvosi, kad maišytis rasėmis yra gerai.

Dabar jis tiesiog kvailai elgėsi.

- Nesakau, kad turėtume sudėti rankas ir dainuoti sutiktas iškylos daineles prie laužo.

Sinas pakėlė galvą.

- Tai ką tu siūlai?

- Siūlau judėti į priekį. Pamiršti.

Jis nusiviepė.

- Kaip tu ir Loris. Beje, kur Loris?

- Jis nenori su tavimi turėti nieko bendro, Sinai.

Sinas atgręžė skruostą ir suspaudė lūpas.

- Manau žinau, kas jums abiem yra blogai. Manau, jūs bijot.

- Aš per senas užkibti ant šito šūdo.

- Tu ir Loris,- varė toliau Sinas išdidžiai žengdamas prie manęs.- Sušikti bailiai.

Nusiviepiau.

- Geriau būti sušiktais bailiais...

- Juokinga. Pasakyk Loriui, kad jis negalės amžinai nuo manęs slėptis, ir, kaip ir tu, jis turi atlikti

savo pareigą.

Per mane nuvilnijo toks gilus ir karštas pyktis, kad buvo sunku išlaikyti savo žmogišką formą.

- Tai nėra mano pareiga ar jo kova kare, kuriuo mes netgi netikime,- nutilau.- Pasirūpink savimi,

bet atsiknisk. Aš tikrai neturiu laiko šitam šūdui.

Sino akys patamsėjo, kol jose neliko nieko, tik dervos juodumo vyzdžiai.

- Anksčiau ar vėliau tau teks grįžti į žaidimą, broli. Ir jei kas nors tau trukdys priimti teisingą

sprendimą, aš asmeniškai mielai pašalinsiu šią kliūtį.

- Ar tu grasini man ar tam, kas yra mano?- oho, pala. Aš ką tik pasakiau mano? Velniop.- Sinai?

Brolio žvilgsnis nuslydo nuo manęs prie namelio.

- Yra keletas kliūčių, kurias šalinant aš turėsiu pragariškai daug malonumo.

Kai Sinas tyliai pasišalino, aš valandas keliavau po miškingas bendruomenės apylinkes, kol

nusileido naktis ir įsitikinau, kad jis paliko regioną. Jis neišvyko tučtuojau. Po velnių ne, tas šunsnukis

delsė, bandė mane. Jis vis suko ratais vis artyn prie namelio, artyn prie Serenos.

Mano.

Ką velniai rautų turėjau omeny tai sakydamas? Mano? Aš pažymėjau ją po kelių sekundžių, kai

bandžiau nužudyti praėjusią naktį? Sklandžiai. Tai dar nebuvo pati suknisčiausia dalis. Tas faktas, kad

tada pasielgiau teisingai. Lyg atsiimti tą šūdą būtų teisinga. Keista. Žinojau, kad reikia laikytis nuo jos

atokiai, bet aš to nenorėjau.

Žinojau, kad negalėčiau.

Galbūt reikėtų pašalinti ją iš savo sistemos. Pasikasyti tą niežulį ir viskas. Tiesiog reikėjo

padaryti tai jos nenužudant.



Grįžęs į namelį Sereną radau laukiančią ant sofos. Pastebėjusi mane tarpduryje ji pašoko ant kojų.

- Gerai. Prieš pradėdamas šaukti ant manęs paklausyk. Tik noriu pasakyti, kad maniau, jog tu

mirei. Tu buvai dingęs visą dieną.

- Akivaizdu, kad aš nenumiriau,- sustojau visai šalia jos.- Ar tu pajėgi klausyti paprasčiausių

instrukcijų? Aš stebiuosi, kaip po velnių tu iki šiol esi gyva.

Ji sukryžiavo rankas ir pakėlė smakrą. Miela.

- Nemėgstu, kai man vadovauja.

- Tau patinka, kai aš paprašau man išskėsti kojas,- pastebėjau ir buvau apdovanotas pykčio

dėmėmis ant jos skruostų.- Kodėl tu klausai tada, o kitu metu ne?

- Nes mėgstu žinoti, kas vyksta, tu subingalvi,- pasakė ji.

- Subingalvi?

- Tu pamiršti, kad visas mano gyvenimas susijaukė ir aš įstrigau su tavimi laukdama, kol grįš

policininkai. Aš pamaniau, kad prie durų gali būti jie. Neturėtum stengtis laikyti mane tamsoje.

- Ar kada nors sustoji ir pagalvoji, kad aš stengiuosi tave apsaugoti?- žengiau pro ją, paėmiau

televizoriaus pultelį ir išjungiau televizorių.- Ne. Tai būtų per daug logiška.

Ji atsistojo prieš mane.

- Aš suprantu, kad tu mane saugai, bet tai nelengva.

- Tikrai?- prisipažįstu, ji man tokia patiko. Įsiutusi ir ugninga kaip saulė.

Ji atkryžiavo rankas, suspaudė delnus į mažus kumščius ir toliau šėlo:

- Ar tau kada nors reikėjo kažkuo pasikliauti? Ar teko atiduoti savo gyvybę į kažkieno rankas ir

tikėtis, kad tas kažkas su tuo susidoros?

Klausimas man pasirodė juokingas.

- Ne. Žinoma ne.

- Būtent!- ji iškėlė rankas.- Tau reikėtų tai padaryti. Tai ko iš manęs tikiesi?

Išsižiojau rengdamasis atsakyti, bet tada protingai užsičiaupiau. Nė vienas mano atsakymas

neištaisytų padėties.

- Aš tiesiog ne... Ak, nesvarbu,- Serena įsispoksojo į mane ir papurtė galvą nusigręždama į

laiptus.

- Ką ne?- sekiau ją aplink sofą išlaikydamas atstumą.

Serena sustojo laiptų apačioje ir atsisuko į mane.

- Aš neperprantu tavęs.

- Daugelis žmonių neperpranta,- nusišypsojau.- Mūsų socialinės normos skiriasi. Tikriausiai todėl,

kad aš...

- Taip, tu ateivis. Aš to nepamiršau. Bet tu Žemėje jau ilgai? Nuo tada, kai buvai vaikas? Ir tu iki

šiol neprisiėmei jokių socialinių normų.

Nieko nepasakiau, nes tikrai buvo geriau stovėti ir tylėti nei meluoti.

Ji garsiai iškvėpė.

- Papasakojau apie savo mamą, o tu pasakei, kad tavo tėvai negyvi.. kodėl nesakei, kad turi brolį?

- Nes Sino nelaikau broliu.

- Tai išsisukinėjimas, nemanai?- tarė ji.

- Tu jį matei. Ką manai?

Padėjusi ranką ant turėklo atrodė, kad ji svarsto, ką pasakyti toliau.

- O kaip gi kitas brolis?

Nusišypsojau.

- Aš nepasakoju jam apie Lorį. Nepasakosiu ir tau.

- Pamiršk,- apsisukusi ji pradėjo lipti laiptais.

Žinojau, kad reikia ją paleisti. Bet mane varė pyktis, o gal kažkas gilesnio, nebuvau tikras. Po

poros sekundžių prisijungiau prie jos ant laiptų.

Išsigandusi ji žengė atgal.



- Liaukis tai daryti!

- Ar tu jau pavalgei?- pajudėjau link jos ir tamsioji mano pusė suurzgė iš pasitenkinimo, kai ji dar

kartą žingtelėjo nuo manęs.- Serena?

- Taip. Aš pavalgiau. Ačiū.

- O aš ne,- suurzgiau ir pažvelgiau į ją.

- Iškrypėlis,- sumurmėjo ji eidama atbula, kol įsirėmė į mano palėpės laiptų turėklus. Ji pasuko

galvą į tą pusę, kur buvo jos kambarys, bet aš užstojau kelią.- Ko nori, Hanteri?

O, tai buvo suktas klausimas, negalėjau net pradėti atsakymo. Ilgai į ją žvelgiau, o kita iš mano

burnos išsprūdusi velniava nustebino net mane:

- Turėjau seserį.

Serena sumirksėjo.

- Tu... tu turėjai seserį?

- Taip,- reikėjo užbaigti šią temą.- Ją nužudė prieš ketverius metus.

Jos žvilgsnyje iškart atsirado užuojauta. Ji nieko nesakė iš karto.

- Kaip?

- Eime su manimi.

Ji suraukė antakius ir nejudėjo.

- Eime su manimi ir aš tau papasakosiu kaip,- ištiesiau jai ranką. Ji vis dar nejudėjo.- Eikim su

manimi į mano palėpę,- tariau švelniau.

Ji žvilgtelėjo sau per petį ir į mane. Jos skeptiškame žvilgsnyje pasirodė abejonė. Mano akys

sutiko josios ir tada ji įdėjo savo ranką man į delną. Mano pirštai iškart suspaudė jos pirštus. Vedžiausi

ją viršun laiptais. Ji ėjo savo noru, bet taip pat ir nervingai virpėjo.

Galėjau atpalaiduoti ją kažką pasakęs, nuraminti, bet nieko nesakiau, nes nebuvau tikras, kad ji

šiais laiptais nusileis.

16 skyrius

Mano palėpė buvo erdvi ir, kaip ir visas namas, labai minimalistiška. Lova. Drabužinė. Sofa ir

kelios kėdės. Čia buvo keletas pirmo būtinumo daiktų, bet nieko tikrai asmeniško.

Palikau ją prie lovos.

- Įsitaisyk patogiai.

Dairydamasi aplink Serena patrynė rankas į klubus.

- Labai gražus kambarys.

- Taip,- nusispyriau batus ir atsisėdau ant arčiausiai balkono durų esančios kėdės.- Sėskis.

Ji apsidairė ir atsisėdusi ant mano lovos krašto atsiduso. Suspaudė kelius ir apsivijo rankomis

liemenį. Labai pabrėžtinai mandagu. Labai ofizialu. Užsimaniau ją supurvinti.

Atislenkiau kėdėje ir užverčiau galvą. Užsimerkiau ir atsidusau.

- Mano sesuo buvo kitokia. Iš visų mūsų ji geriausiai prisitaikė žmonių pasaulyje. Taip gerai, kad

ji praktiškai buvo žmogus visomis prasmėmis, kurių tikiesi iš manęs. Ji nemedžiojo luksenų ir nenorėjo

būti to dalis.

- Ar ji maitinosi jais?

Mano lūpos išsitempė į kreivą šypseną.

- Jei nesimaitiname, būname silpni kaip žmonės. Aš nesistengiu įžeisti, bet jei nesimaitiname ar

neturime pakaitalo, mes negalime apsisaugoti.

Trumpam įsivyravo tyla.

- Pakaitalų?

- Akivaizdu, mes galime maitintis žmonėmis, bet jie nepadaro mūsų tokiais stipriais, kaip

maitinimasis luksenais. Mano sesuo pasirinko nesimaitinti luksenais ar žmonėmis. Taigi ji buvo labai

pažeidžiama.

- Kas jai nutiko?- paklausė ji tyliu balsu.



- Jai viskas sekėsi puikiai, bet gyventi tarp mūsiškių buvo sudėtinga. Mes nesupratome, kodėl ji

nesimaitina, nes tai jai buvo taip pavojinga,- nutilau ir atsimerkiau. Sušiktai spoksojau į lubas.- Taigi ji

atsiskyrė nuo mūsų ir galutinai susiliejo su žmonėmis. Aš apsistojau netoli jos. Ir Loris taip padarė. Ji

lankė koledžą ir visa kita. Ji kai ką sutiko ir... buvo laiminga.

- Kai ką sutiko? Žmogų?

- Taip,- nusijuokiau, bet tas juokas buvo šaltas.- Ji buvo su tuo vyru, kai netyčia sutiko kažkokį

lukseną. Ir nors ji nesimaitino nei vienu jų metus, luskenas matė ją kaip grėsmę – jo priešą. Kokia to

priežastis? Kadangi mes buvome prieš savaitę užpuolę luksenų spiečių. Ji su tuo nebuvo susijusi. Mes

buvome. Bet tai nebuvo svarbu. Ji nebuvo pakankamai stipri apginti save ir vaikiną. Jie nužudė ją ir

žmogų. Paliko jų kūnus lauke kaip šiukšles, kad juos rastume.

- O dieve,- sušnibždėjo Serena.

Nieko nesakiau. Čia nebuvo vietos dievui. Mano sesuo buvo nužudyta dėl to, kad mūsų dvi rūšys

kariavo viena prieš kitą. Kitos priežasties nebuvo. Ji niekada nebūtų jų skriaudusi. Ir galbūt jie nebūtų

jos lietę, jei mes nebūtume nieko padarę. Tai buvo mano kaltė. Tai buvo Sino ir Lorio kaltė. Mes

prišaukėme mirtį savo seseriai.

Keista, neišgirdau ar nepamačiau, kaip sujudėjo Serena, bet jos ranka atsidūrė ant manosios, kai

atsiklaupė prieš mane. Jos akys spindėjo nuo ašarų. Žvelgiau apačion į ją ir vienu metu jaučiau pyktį ir

norą dingti iš čia. Net nežinau, kodėl pasakojau jai tokius dalykus.

Pradėjau stotis, bet tada ji pasielgė sušiktai neįtikėtinai. Ji padėjo savo galvą man ant kelio.

Jos galva buvo ant mano kelio.

Sustingau. Nustojau kvėpuoti ir tiesiog spoksojau į ją. Jos akys buvo užmerktos lyg miegotų ar

melstųsi. Spėjau, kad daro abu dalykus.

- Mano mamą nužudė dėl dvidešimties dolerių, kuriuos ji turėjo rankinėje,- tarė ji virpančiu

balsu.- Ir viskas. Jai perpjovė gerklę dėl dvidešimties dolerių.

Nieko nesakiau.

- O blogiausia,- švelniai baigė ji.- Kad mano mama būtų tuos pinigus atidavusi, jei tik jis būtų

paprašęs. Jam nereikėjo jos apiplėšti. Nereikėjo jos žudyti.

- Išsiaiškinau, kad žmonės žudo taip pat beprasmiškai, kaip ir luksenų ir mūsų rūšys.

Serena atsitraukė, bet mano ranka įsirangė apglėbdama jos kaklą. Jos lūpos prasiskyrė, o aura iš

šviesiai mėlynos pasikeitė į rožinę. Serena apsilaižė lūpas, o mano tarpkojis suriaumojo atgijęs. Taip

greit. Kietas kaip akmuo.

Taip, užteks šito dalijimo šūdo.

- Ačiū, kad man tai pasakei,- tarė ji.

Oho. Ką?

- Kodėl?

- Tai padeda man geriau tave suprasti.

Aš vėl sustingau. Suprasti mane? Manyje išaugo pyktis – tirštas kaip dūmai – susimaišydamas su

kažkuo, ko net negalėjau įvardinti. Neatpažinau to jausmo.

- Nori geriau mane suprasti?- mano balso aštrumas privertė ją išplėsti akis.- Serena?

- Aš...- ji papurtė galvą.

Ji galėjo jausti pasikeitimą. Jos instinktai buvo stiprūs, tiesiog niekada jų neklausė. Todėl ji baigė

tuo, kur šiandien yra.

Ranka įsikibęs į jos pakaušį aš stumtelėjau ją pirmyn, kol ji atsiklaupė man tarp kojų. Ji įsikibo į

kėdę stengdamasi išsilaikyti.

Palenkiau galvą prie josios, braukdamas lūpomis kreivę per jos skruostą.

- Nori mane suprasti? Tikrai? Žinau, neturėjau tavęs čia atsivesti. Žinau, kad su manimi nesi

saugi, bet tu čia. Nemanau, kad tikrai nori suprasti mane, Serena.

Ji aštriai įkvėpė, bet neatsitraukė.

- Jei ketintum mane nuskriausti, jau būtum tai padaręs.



Nusijuokiau veldamas jos plaukus palei smilkinius. Jos šiluma mane traukė.

- Tikrai tuo tiki?

Ji trumpam nutilo.

- Anksčiau nebuvau tikra, bet dabar taip, tikiu.

- Tu išprotėjusi,- lūpomis judėjau jos žandikaulio kraštu suviliotas jos virpesio.- Ir jau per vėlu.

Jos kvėpavimas palei mano skrustą buvo švelnus.

- Hanteri... ką tu darai?

- Ką noriu,- paėmiau jos ranką ir priglaudžiau prie iškilumo mano džinsuose. Serena garsiai

aiktelėjo.- O aš noriu tavęs.

Laukiau, kol ji atsitrauks. Leidau tai. Jei ji atsisakys, aš leisiu jai eiti. Aš prisiversiu įsikibti į kėdę,

kad sustabdyčiau save ir jos nesivyčiau, darysiu viską, ką galiu, ir ją paleisiu.

Bet ji neatsitraukė.

Gal ji norėjo mirti. Po praėjusios nakties nebuvau tikras, kad galėsiu sustabdyti savo tamsiąją

pusę. Šiuo metu tai buvo nesvarbu. Suspaudžiau prieš save jos ranką ir sudejavau. Kita ranka įsikibau į

jos plaukus ir timptelėjau atgal. Tada paėmęs už skruosto pakreipiau galvą taip, kad susitiktų mūsų

akys.

- Suprask mane geriau, Serena.

Jos krūtinė greit pakilo, o rožinė spalva aplink ją nusidažė raudona. Pasitryniau klubais į jos

delną. Stuburu nubėgo pasitenkinimo šiurpuliukai.

- Ar mes turime tai daryti?- paklausė Serena žemesniu nei įprasta balsu.

Buvo daugybė dalykų, kuriuos turėtume daryti šiuo metu. Tai nebuvo vienas jų. Bet kaip

pastebėjau anksčiau, ji buvo niežulys, o man reikėjo pasikasyti.

- Man to reikia.

- Reikia?

Pajutau, kaip mano daikčiukas sutrūkčiojo.

- Taip.

Serena buvo mažas juokingas sutvėrimas, nes kai ji kalbėjo, jos ranka trynė skausmingą mano

pasididžiavimą.

- Ir tu po to tu nepulsi manęs kaip piktasis senis besmegenis?

- Besmegenis?

Ji linktelėjo kiek pakreipusi apatinę lūpą.

- Kai šaltis viską apima, o tu nori mane suvalgyti?

Sukikenau.

- Kiek kartų tau turėsiu aiškinti, Serena? Nebandžiau tavęs suvalgyti. Nors, tai skamba

viliojamai,- nužvelgiau vietą, kur susidūrė jos šlaunys.- Tikrai viliojamai.

Jos skruostai nusidažė raudoniu.

- Žinai, ką turėjau omenyje.

- Ką?- slydau ranka per jos plaukus tuo pačiu įsivaizduodamas kaip tos šviesios sruogos erzina

mano tarpukojį.- Maniau, kad pasitiki manimi.

Jos akys sutiko manąsias, rimtos ir aiškios.

- Pasitikiu, bet nepasitikiu savimi.

- Koks skirtumas?- timptelėjau laukinio aukso bangą atlošdamas jos galvą atgal.

Ji nurijo seiles.

- Yra skirtumas.

Įdomu. Paleidęs ją atsistojau ir per galvą nusivilkau marškinėlius. Jai stebint mano rankos

nukeliavo prie džinsų sagos, o jos rausvas liežuvis lyžtelėjo apatinę lūpą. Žinojau, kad ji jokiu būdu

neištrūks iš šio kambario.

Pakako vieno žvilgsnio į ją klūpinčią ir, prakeikimas, susijaudinau iki skausmo. Man to reikėjo.

Pasotinti geismą. Pašalinti iš sistemos. Bet aplink mane mirgėjo kažkas tamsiai savininkiškas.



Atitraukęs džinsų užtrauktuką pajutau, kaip mano lytis išsilaisvino. Jos akys išsiplėtė, bet

švytėjimas jose buvo šiltas. Supratau, kad nustojau kvėpuoti laukdamas jos.

Ji pasilenkė pirmyn, ir aš nemastydamas mečiausi žemyn užpuldamas jos lūpas minkštu, beveik

švelniu bučiniu. Aš nesu švelnus, bet bučinys nebuvo griežtas ar reiklus. Jis buvo ramus, tingiai

tiriantis. Tai mane sukrėtė. Atsitraukęs gerai suėmiau jos marškinėlius ir nuvilkau.

Prakeiktai seksualu.

Kreminiai jos krūtinės iškilumai įsitempė prieš juodą liemenėlę. Ar Eliza nupirko ją Serenai, kai

pasiunčiau ją ir Deksą rūbų? Ruošiausi pasakyti Deksui, kad jis padėkotų savo moteriai. Užkabinau

pirštą už plono dirželio ir braukiau palei jį atsistojęs.

- Paliesk mane,- pasakiau.

Iš pradžių ji nejudėjo, o tada tai padarė. Prakeikimas, ji tai padarė. Jos ranka apsivijo mano

pasididžiavimą. Pavergtas žiūrėjau kaip ji į savo karštą drėgną burną priima mano galiuką. Blykstelėjo

toks sprogdinantis pojūtis, lyg raketa. Mano nugara išsilenkė, užverčiau galvą užmerkdamas akis.

Giliai iš mano krūtinės ištrūko dejonė, kai ji paėmė tiek, ką gali. Ji žindo stipriai ir giliai, traukdama

atgal ji atsargiai reikiamoje vietoje brūkšteldavo dantimis. Mano rankos nukeliavo į jos minkštus,

šilkinius plaukus, pirštai suspaudė galvą. Norėjau laikyti ją ten amžinai. Kai ji priėmė mane giliau,

mano klubai šovė pirmyn ir aš supratau, kad mano dominavimas visiškai apsivertė.

Serena visiškai mane kontroliavo.

Nulenkiau galvą ir atsimerkiau. Mūsų žvilgsniai susitiko ir aš pajutau per save nusiritant

pasikeitimą. Mano rankos ant jos pakaušio įsitempė, kai kambaryje nukrito temperatūra. Kovojau, kad

išlaikyčiau savo žmogišką pavidalą, kai įtampa įsisuko taip giliai manyje, negalėjau sustabdyti to, kas

ateina. Stengiausi atsitraukti, bet ji pasipriešino.

Nugara nusirito galingas išsilaisvinimas. Kiekvienas nervas degė, raumenys susirakino.

Kulminacija buvo triuškinanti. Ne. Tai mane sulaužė, suknistai sulaužė kaip niekada anksčiau.

Keliai keistai nusilpo, patraukiau Sereną ir pažvelgiau žemyn į ją.

- Dieve...- tai buvo viskas, ką pajėgiau pasakyti. Tiesiog dieve. Ir viskas.

Jos akys blizgėjo.

- Tu mėgsti melstis?

Mano lūpos išsitempė. Kaip ir mano lytis, pasiruošusi antram raundui.

- Ką tik mėgau,- sugriebęs ją už pečių pakėliau ir paėmiau ant rankų. Pasukau prie lovos ir

paguldžiau ją ant nugaros. Tada, dėl to, kad to norėjau, paskleidžiau ilgas saulės šviesos sruogas ant

pagalvių.- Lik čia.

Atsistūmiau nuo lovos ir tyliai nuėjau į kitą kambario pusę. Atidariau mažo šaldytuvo dureles ir

išėmiau butelį vandens. Greit gerdamas nusiraminau. Ne bloguoju būdu, tiesiog nepažįstamu ir nauju.

Grįžęs prie Serenos ištiesiau jai butelį.

- Sėskis.

- Aš galiu atsigerti ir pati,- pakėlė ji švelnų rudą antakį.


Ji pavartė savąsias:

- Gerai.

Buvo gana nuostabu, kad ji leido priglausti butelį prie tų gražių lūpų. Kai ji pakankamai atsigėrė,

padėjau butelį į šalį. Skenavau ją tikrindamas jos energijos lygius. Mačiau silpną rudą, susimaišiusią su

besisukančia raudona – išsekimo signalą.

Vis tiek norėjau daugiau – nuvilkti tą liemenėlę ir džinsus. Norėjau nuskęsti giliai joje.

Pasukau ten, kur palikau savo marškinėlius, pakėliau juos nuo grindų ir padėjau ant lovos šalia

jos. Nieko nesakydamas užėjau jai iš nugaros ir atsegiau liemenėlę. Rankomis nuslydo dirželiai, ir tos

sunkios, pilnos krūtys išsilaisvino.



Nulenkiau galvą ir pagavau burna vieną rožinę viršūnę. Ji aiktelėjo ir išsilenkė, kai giliai

įtraukiau. Tą patį padariau su kita krūtimi, kandžiodamas sustandėjusį karoliuką. Tada nukreipiau

dėmesį į jos džinsus. Atsegiau juos ir nutraukiau žemyn, atkleisdamas juodus nėrinius tarp šlaunų.

Kai džinsai dingo, paėmiau marškinėlius.

- Paklek rankas.

Ji sumirksėjo lyg vaduodamasi iš apsvaigimo.

- Ką?

- Tu pavargusi,- pasakiau, nustebintas poreikio pasirūpinti ja.- Pakelk rankas, Serena.

Ji padarė, ko prašiau. Apvilkau jai savo marškinėlius. Nuslydęs rankomis aplink kaklą ištraukiau

jos plaukus, paskleisdamas sruogas ant pečių.

Atsisėdau grožėdamasis savo darbu. Nusprendžiau, kad ji man patinka apsivilkusi mano

marškinėliais. Serena pažvelgė į duris.

- Tikriausiai turėčiau eiti į savo kambarį.

Žmogau, ji buvo kaip drėgna svajonė. Žinojo, kada sprukti, bet aš nustebinau pats save pasakęs

kai ką visiškai netikėto:

- Lik.

Ji plačiai išplėtė akis.

- Likti čia, lovoje, su tavimi?

Ką, po velnių, aš galvojau? Įprastai idėja dalintis lova su kažkuo kitu versdavo norėti nusigraužti

ranką, bet norėjau, kad ji gulėtų šalia. Nebuvau tikras kodėl. Niekada anksčiau to nenorėjau.

Traukdamas užklotus žemyn laikiau juos pakėlęs, kad ji įkištų po jais tas gundančias kojas.

Ji pažvelgė į mane.

- Ar tu dėl to tikras?

Ne.

- Kodėl neturėčiau?

Serena pažvelgė į mane, bet tada įsitaisė ant pagalvės. Praėjo kelios akimirkos. Išsitiesiau savo

pusėje ir pasidėjau galvą ant rankos.

Jos blakstienos suvirpėjo užsimerkiant ir tada ji tarė:

- Tu vėl į mane spoksai.

Pakėliau kelias jos plaukų sruogas.

- Mėgstu spoksoti į gražius dalykus,- sukau plaukus apie pirštą, paleidau, ir jie nuslydo mano

pirštais.- O tu esi graži.

Ji pasisuko savo pusėje priešais mane. Jos akys vos prasivėrė.

- Ačiū.

- Už ką?

- Už tai, kad saki, kad aš graži,- pasakė ji. Pasirodė dar viena mieguista šypsena.- Tu irgi visai

gražus, žinai?

Nusijuokiau; tas garsas nustebino mane.

- Nežinau, ar kada nors buvau pavadintas gražiu.

- Hmm, ar seksualumas tavo gatvėje vertinamas labiau?

- Kažkas tokio,- pasakiau žiūrėdamas į ją. Kilo staigus noras uždaryti ją gražiame paauksuotame

narve.

Ištiesusi delną ji pirštais perbėgo mano ranka, sekdama kiekvienu mano pirštų kauliuku.

- Tavo rankos gražios,- tarė ji.- Jos nepaprastai talentingos.

Nereikėjo jai sakyti apie pavėsinę.

- Taip sako visos moterys.

Ji švelniai nusijuokė.

- Ne tai turėjau omeny.

- Žinau.



Jos blakstienos pakilo, jos akys žvelgė į manąsias.

- Tu turi mielą šypseną. Turėtum dažniau šypsotis.

Tą pat akimirką norėjau atsakyti, kad norėjau šypsotis daugiau ir tai buvo netiesa. Mano ranka

išslydo išsilaisvindama iš jos pirštų.

- Turėtum miegoti, Serena,- pasakiau.

Serena vėl nusijuokė.

- Tavo brolis buvo teisus.

- Kaip?

Jos akys užsivėrė.

- Tu esi dygliuotas šunsnukis.

Tada aš nusišypsojau – didele, idiotiška šypsena apnuoginančia visus dantis – o Serena nematė.

Jos akys buvo užmerktos, kas buvo gerai, nes aš virtau didele makštimi.

- Aš kai ką prisiminiau prieš tavo broliui pasirodant,- pasakė ji, o šypsena nuo mano veido lyg

vėjas nupūtė.- Mel viską užrašė – viską, ką išgirdo. Ji man tai pasakė.

Ot šūdas, tai turėjo būti svarbu.

Jos lūpas papuošė kita maža šypsena.

- Mel visada buvo labai išsiblaškiusi, tikrai stipriai. Tokio tipo, kai padėdavo televizoriaus pultelį

į šaldytuvą, o apatinius dėvėjo išvirkščius. Ji pasakė, kur tai paliko.

- Kur?

- Savo pašto dėžutėje,- tarė ji mieguistai.- Nežinau ar tai vis dar ten, bet turiu atsarginį raktą prie

savo raktų. Kai išvykdavo iš miesto, paimdavau jos paštą.

Jie buvo jos rankinėje, žinojau, nes iškračiau jos daiktus, kai ją čia atsivežiau. Šventas šūde,

buvo tikėtina, kad tai, ką užrašė jos draugė, buvo tai, dėl ko luksenai norėjo nutildyti Sereną ir ką

norėjo sužinoti pareigūnai.

- Kaip manai, ar tai padės?- paklausė ji.

Padės Mel? Ne, tikriausiai ne. Ar tai padės Serenai? Nebuvau tikras.

- Galėtų.

- Mes turime vykti prie tos pašto dėžutės.

Nieko nesakiau apie tai. Nuvykti iki jos man ar pareigūnams neturėtų būti sunku, bet Serenai?

Praktiškai neįmanoma, bet ji pasakė mes. Kaip aš ir ji. Kodėl turiu sau priminti, kad buvau tik aš.

Nebuvo reikalo aiškinti to Serenai prieš užmiegant. Jos lūpos šiek tiek prasiskyrė, švelnus oro

gūsis sušildė mano krūtinę.

Pasislinkau žemyn, kad mano galva būtų viename lygyje su jos. Virš užkloto pastūmiau savo

kojas aukštyn, kol mano keliai prisispaudė prie jos apklotų kelių.

Buvo tik laiko klausimas, kol senatorius supras, kad jo siųstas žudikas negyvas. Pagalvojau, ką

tai reikš Serenai. Jei kažkas iš Gynybos departamento pasakė senatoriui, kur ji yra, tai reiškė, kad

senatorius atsiųs kažką kitą jai nutildyti. Vienintelis būdas tai sustabdyti buvo imtis senatoriaus ir

abejojau, kad Gynybos departamentas parems šią idėją. O tas laiškas? Net jei jame yra šūdina tona

informacijos, ar jis išlaisvins Sereną iš viso to? Aš taip nemanau. Taigi, ką tai reiškia?

Jai tai nežadėjo nieko gero.

Krūtinę lyg akmuo prislėgė nepažįstamas spaudimas. Nebuvau tikras, ką apie visa tai galvoti, bet,

kol čia guliu, akių nesumerksiu. Dariau tai, ką visada.

Stebėjau ją.

17 skyrius

Nesupratau, kad užmigau, kol kažkas mane pažadino. Atsimerkiau, jutimai greit persigrupavo ir

susikoncentravo. Įkvėpiau, į mane įsiveržė Serenos kvapas. Persikai. Tai vertė mane norėti

saldumynų... ir jos.



Vieną momentą naktį Serena apsivertė ant kito šono ir jos kūnas išsilenkė prieš manąjį. Tas

gražus, gundantis užpakalis prisispaudė prie mano klubų.

Man sukietėjo.

Nenuostabu, bet mane šokiravo ranka apsivijusi Serenos liemenį ir saugiai laikanti ją prieš mane.

Tai buvo mano ranka ir vidury nakties ji sugriebė Sereną, apsivijo ją ir daugiau nieko nedarė.

Ką gi, šūdas.

Dar labiau piktino tai, kad man iš tikrųjų patiko tai – kad ir kas tai būtų. Gulėti prisiglaudus? O

velnias, taip ir buvo. Šaukšto poza, jei konkrečiau.

Aš sušiktai gulėjau prisiglaudęs.

Lėtai nukėliau ranką, atsisėdau ir greit perbraukiau ranka plaukus. Žvilgsniu naršiau tamsų

miegamąjį ir pasilenkiau į priekį trindamas odą po kojos apyranke. Tada išgirdau apačioje skambantį

savo telefoną.

Atsidusęs nusikeikiau ir pakilau nuo lovos. Atsargiai, kad nepažadinčiau Serenos, susilenkiau ir

įslydau į džinsus. Abejojau, kad tai Deksas, nebent nutiko kažkas beprotiško. Liko tik du variantai.

Gynybos departamento pareigūnai arba mano brolis – spėjau, kad vienas jų.

Negali būti, kad Sinas išsiaiškino, kur yra Loris, bet manyje greit augo susirūpinimas. Paėmęs

mobilųjį nuo stalo nusikeikiau pamatęs skambinančiojo numerį.

- Aš net nenoriu žinoti, kodėl skambini man,- pasisukau ieškodamas akimis sieninio laikrodžio.-

Antrą valandą ryto?

Zombro truputį patylėjo prieš atsakydamas gergždžiančiu balsu.

- Mes esame lauke.

Sustingau.

- Ačiū už įspėjimą.

Zombro nieko neatsakė, ryšys nutrūko. Keletą sekundžių spoksojau į telefoną. Perliejo šaltas,

sunkus supratimo jausmas.

Galėjo būti tik viena priežastis, kodėl jie pasirodė tokiu metu.

Ramiai padėjau telefoną ant stalo ir apžiūrėjau studiją. Ji buvo įprasta, kaip ir daugelyje mano

namų. Sofa. Mažas televizorius. Knygų lentynos pilnos istorinių veikalų, kurie daugelį galėjo

užmigdyti. Drožinėtų medinių gyvūnų krūva. Kiek laiko aš čia gyvenau? Nuo dvidešimt penkto

gimtadienio – paskutinius šešerius metus tai buvo mano namai.

Išėjau iš studijos, uždariau duris ir patraukiau prie paradinių durų. Neduosiu pareigūnams laiko

belstis ir pažadinti Sereną. Geriau bus, jei ji visa tai pramiegos.

Šaltis, kurį pajutau studijoje, išsiskleidė kaip raštai lede. Viena mano dalis tikėjosi to nuo tada,

kai pareigūnai numetė man Sereną. Žinojau, kad tas momentas ateis.

Atidariau duris ir laukiau pareigūnų.

- Ar tai negalėjo palaukti iki ryto?

Ričiardsas, jaunesnis iš tųdviejų, taip pažvelgė į Zombro, kad man tai iškart nepatiko. Niekada

neturėjau problemų su Ričiardsu. Iš šių dviejų pareigūnų jam teikiau pirmenybę, bet jis buvo nervingas,

šįvakar ypač nervingas. Jis praktiškai buvo apgaubtas susirūpinimo.

- Ar buvo kokių problemų?- paklausė Ričiardsas.

- Keletas buvo, bet nieko reikšmingo,- akies krašteliu stebėjau Zombro, kai jie įėjo į virtuvę.

Problema buvo tas rapsuotas šunsnukis.- Kodėl dabar, kai nei vienas nesusisiekėte su manimi nuo tada,

kai atvykau?

Zombro žvilgtelėjo į laiptinę.

- Mes norime žinoti, kad jeigu gautum bet kokios naudingos informacijos, tu susisiektum su

mumis,- jis pažvelgė į mane aštriomis akimis.- Juk susisiektum?

Sukryžiavau ant krūtinės rankas.

- Apie tai, ką ta mergina išgirdo?

Pareigūnas linktelėjo.



Mintimis grįžau prie pašto dėžutės ir to, ką prisiminė Serena. Papurčiau galvą.

- Nieko, kas būtų laikoma naudinga šiuo metu.

- Tai mes išsiaiškinome,- numetė Zombro.- Mes priėjome išvados, kad to, ką panelė Kros išgirdo

iš savo draugės, negana, kad būtų naudinga.

O, tai buvo naudinga. Aš tiesiog nepasitikėjau tais dviem pasipūtėliais. Laikas nutraukti šitą

šūdmalystę.

- Darau prielaidą, kad Gynybos departamentas nusprendė, ką jie ruošiasi daryti su Serena?

- Taip,- Zombro susiraukė pamatęs dvi vyno taures kriauklėje likusias nuo praėjusios nakties.- Ja

bus pasirūpinta.

Aš atsitraukiau į erdvę prieš valgomojo duris, kuris neišvengiamai vedė prie laiptų... ir prie

Serenos.

- Ir kaip tai ketinate sužaisti?

Ričiardsas perkėlė svorį ir nervingai apmetė akimis virtuvę.Jis priminė man išsigandusią voverę.

- Pareigūnai susitiko su senatoriumi, ir net jei Gynybos departamentas nepritaria senatoriaus

veiksmams, buvo pasiektas susitarimas.

- Tikrai?

Zombro šykščiai nusišypsojo. Atrodė, kad žili plaukai nuo paskutinio mūsų susitikimo jo

smilkiniuose išplito.

- Situacija su panele Kros yra nevykusi ir, nors ji dar nėra tikra rizika saugumui, mes negalime

leisti, kad į visuomenę nutekėtų bet kokios žinios.

- Mhm,- sumurmėjau, ledinis šaltis pasklido kiekvienoje galūnėje ir varvėjo į kambarį.- Taigi jūs

nusprendėte leisti luksenams ją nutildyti? Atrodo buvo tiesiog laiko gaišimas ją slėpti, jei vyriausybė

vis tiek ruošėsi jiems nusilenkti. Jums reikėjo perspėti mane prieš tai, kai aš nužudžiau lukseną, kurie jį

atsiuntė vakar.

Ričiardsas regimai nurijo seiles.

- Maniau nebuvo jokių didelių problemų?

- Ir nebuvo-, atsakiau ramiai nužvelgdamas kiekvieną vyrą šaltu, apskaičiuojančiu žvilgsniu.-

Luksenas atėjo. Luksenas mirė.

- Mes nesilenkiame jiems,- pasakė Zombro, jo skruostai patamsėjo.- Jie nurodė gerą tikslą. Tai

buvo būdas, kuriuo jie siekė pasirūpinti tuo, kas buvo neteisinga.

- Taip, kitais žodžiais, Gynybos departamentas praranda luksenų kontrolę kiekvieną dieną. Prieš

jums sužinant Žemė taps jų kale.

Zombro akys susiaurėjo.

- Tai dabar nesvarbu.

Nusivaipiau.

- Taigi, jūs vaikinai esate čia, kad ja pasirūpintumėte?

- Taip,- atsakė Zombro

- Tai tikrai sukrušta situacija, nemanot?

- Tavo komentarai neįprasti,- Zombro smakras pakilo.- Nuo kada arumas galvoja apie krušimąsi?

Aš lėtai atkryžiavau rankas ir suurzgiau.

- O gal tu nori ją pribaigti?- Zombro šaipėsi.- Aš žinau, kad žmonės tau nelabai ką reiškia, bet tu

gali kai ką gauti iš jos. Tau tikriausiai tai net patiktų, tiesa?- jo pasibjaurėtinas žvilgsnis manęs

neveikė.- Turėkis ją.

- Ačiū už pasiūlymą.

Ričiardsas atsikrenkštė.

- Tai nėra nieko asmeniško. Bet kokiu atveju ji nieko nepajus. Bus baigta prieš jai sužinant, jos

šeimai ir draugams bus pranešta apie jos priešlaikinę mirtį.



- O jos mirtis užtikrins, kad svetimų rasių buvimas Žemėje liks paslaptimi ir bla bla bla mėšlas?-

nusijuokiau.- Jūs vaikinai neįsivaizduojate. Kiekvieną kartą, kai nusilenkiama lukseno valiai, tai nėra

nieko daugiau kaip tik vinis į jūsų karstą.

- Gana,- Zombro ranka atsidūrė ant klubo – ant jo tarnybinio ginklo. Švinas kulkose manęs

nenužudys, bet jos neabejotinai sulėtins mano laimingą užpakalį.- Kur ji?

Galvojau apie Sereną, miegančią viršuje mano lovoje, vilkinčią mano marškinėliais, plaukai

paskleisti ant mano pagalvių, lūpos prasiskyrusios. Ir palaimingoje nežinioje, kad jos likimas ką tik

buvo nulemtas. Dabar ji neturi gynėjų.

Nusišypsojau ir pasitraukiau į šoną.

Nužvelgęs partnerį Ričiardsas žengė į priekį, mokytai nepaleisdamas manęs iš akių. Dar būdamas

studijoje žinojau, ką noriu daryti. Galbūt žinojau ir iki tol. Dabar tai nesvarbu.

Pajudėjau – greičiau, nei Ričiardsas galėjo sureaguoti. Slysdamas už jo sugriebiau ranką,

spaudžiančią ginklą, ir apsukau Ričiardsą aplink taip, kad jis atsisuko į kitą pareigūną. Sugriebiau

Ričiardso plaukų saują, patraukiau už jų atgal ir trinktelėjau keliu į vyro stuburą. Triuškinantis lūžio

garsas sušiurpino virtuvę. Ričiardso kriokimas dėl stebinančio skausmo išnyko metalo sužvangėjime

ginklui atsitrenkus į plyteles.

Greit trūktelėjęs ranka trakštelėjau Ričiardso kaklą. Pareigūno kūnas trenkėsi į grindis. Nebuvo

trūkčiojimo. Toleravau jį, todėl jo mirtis buvo greita.

Pažvelgiau į Zombro.

Jam taip nebus.

Jis pakėlė ranką, tarnybinis ginklas joje virpėjo, kai jis iššovė, bet aš mečiausi į šoną. Jis toliau

šaudė vėl ir vėl traukdamasis atgal. Aš priartėjau ir šokau priešais plačiu mostu išmušdamas ginklą iš

jo rankos. Be šautuvo Zombro buvo beginklis. Po velnių, net su juo jis nekėlė grėsmės. Zombro

atsitrenkė į stalą ir įstrigo prie jo.

Jo gerklė paniškai judėjo, o vadovaujantis požiūris užleido vietą didžiulei baimei.

- Nereikia. Prašau. Nereikia...

- Atleisk. Nieko asmeniško. Tu netgi nieko nepajusi,- nutilau.- Ir esu tikras, kad tavo šeimai bus

pranešta apie tavo priešlaikinę mirtį.

Zombro išsižiojo, bet mano ranka šovė priekin. Įsikibau jam į gerklę ir sulaužęs gerklas

užbaigiau jo šauksmą gargaliavimu. Paleidau jį ir žiūrėjau, kaip jis nuslysta nuo stalo, griebiasi sau už

gerklės ir išplečia akis.

Peržengiau jo keistu kampu sudribusias kojas ir priklaupiau, kad būčiau jo akių lygyje.

- Aš gal truputį pamelavau. Tavo mirtis nebus per greita. Greičiausiai ji bus skausminga.

***

Pašokau lovoje. Širdis daužėsi taip, kad net dundėjo galvoje. Iš pradžių pamaniau, kad

susapnavau košmarą, bet Hanterio nebuvo lovoje šalia. Nuleidau kojas per lovos kraštą ir greit

užsitraukiau džinsus. Nuskubėjau prie durų ir sustojusi įsiklausiau.

Nieko negirdėjau – o tada mano skrandis susitraukė nuo traškesio garso, kurį sekė gargaliavimas

ir tada besitrenkiančio į grindis kūno garsas.

Sveika nuovoka diktavo likti viršuje, bet baimė – baimė dėl Hanterio – suspaudė krūtinę. Negi

manęs atėjo daugiau luksenų? Išslydau į koridorių, manyje susirangė ledinis siaubas.

Širdis daužėsi, kai žingtelėjau pirmus du laiptelius žemyn. Norėjau jį pašaukti, bet instinktyviai

žinojau, kad nutiko kažkas blogo. Kažkas siaubingo nutiko vidury nakties. Toks pat jausmas, kaip ir

tada, kai koridoriuje prie savo buto išvydau tą vyrą.

Išsižiojau, ant liežuvio galo susidėliojo Hanterio vardas, bet pro lūpas nepasigirdo nė garselio.

Nutirpusiomis kojomis pajudėjau pirmyn.



Kai basomis kojomis paliečiau medines grindis, užuodžiau aitrų šūvių kvapą. Apačioje oras buvo

tirštas. Sugriebiau vazą, kurią laikiau, kai Hanteris buvo dingęs, tvirtai suspaudžiau ir patraukiau į

virtuvę.

Pirmiausia pamačiau kojas.

Juodomis kelnėmis apmautos kojos gulėjo skersai įėjimo į virtuvę. Batai juodi, neseniai nušveisti.

Blizgantys. Sustingusi ir apstulbusi prisėlinau arčiau žvilgsniu sekdama per visą kojų ilgį ir keistai

pakrypusį juosmenį. Vyro striukė buvo prasegta, po ja matėsi šviesiai rudas ginklo dėklas. Pistoletas

gulėjo ant grindų šalia ištiesto delno.

Nenorėjau žiūrėti, bet negalėjau sustoti.

Ant virtuvės grindų buvo pareigūnas Ričiardsas, jo kaklas buvo pasuktas į šalį, pusiau apsuktas

aplink. Jis buvo miręs, labai miręs.

O dieve...

Šalia jo, atsirėmęs į stalą gulėjo Zombro. Kažkas... kažkas buvo jo gerklei. Ji buvo įspausta vidun,

trapūs kaulai subliūškę. Jie abu mirę, o Hanteris... Hanterio čia nebuvo nė ženklo.

Vaza iškrito iš mano pirštų suduždama į daugybę keramikos gabalėlių. Norėjau klykti, bet gerklė

užsikirto. Pajudėjau atgal ir prispaudžiau ranką prie burnos. To negalėjo būti. Mano smegenys visiškai

atsisakė tvarkytis su tuo. Galbūt aš sapnuoju? Ne. Viskas buvo pernelyg realu – vaizdas, šūvių ir

mirties tvaikas, mano besidaužanti širdis.

Kažkieno ranka suspaudė mano petį ir iš mano gerklės ištrūkęs klyksmas suplėšė tylą.

Apsisukdama bandžiau išsilaisvinti iš gniaužtų, bet ta ranka apsivijo mano liemenį prisitraukdama

mane prie kietos, nuogos krūtinės.

- Serena, tai aš. Viskas gerai.

Palengvėjimas nusirito per mane svaiginančiu greičiu. Apsisukau ir priglaudžiau veidą prie jo

krūtinės.

- O dieve, Hanteri, kas jiems nutiko?

Nebuvo laiko dvejonėms. Hanterio rankos apsivijo mane. Apkabinimas buvo keistas ir sunkus,

bet dabar man tai nerūpėjo. Laikiausi jo, lyg jis būtų mano inkaras.

Įtraukiau jo kvapo tikėdamasi, kad jis nuplaus visa kita.

- Jie mus rado, ar ne?

- Ne.

Prireikė keleto akimirkų, kol tas žodis nusistovėjo ir įgijo prasmę. Kai tai nutiko, aš truputį

atsitraukiau ir pakėliau galvą. Ieškojau jo stulbinančių ypatybių. Jis buvo grėsmingai tuščias. Niekas

nepriminė to vyro prieš kelias trumpas valandas, kuris šypsojosi ir prašė likti su juo.

Apėmė nerimas.

- Ką nori pasakyti?

- Tai ne luksenai,- pasakė jis, jo šviesios akys įsmigo į manąsias.

Įkvėpiau, bet viskas įstrigo gerklėje. Tada pastebėjau krepšį ant kavos staliuko ir nerimas išaugo

lyg piktžolės, sprangindamas mane.

- Tada kas... kas tai jiems padarė?

- Aš.

Mao kvėpavimas vėl įstrigo gerklėje. Kambarys kiek pakrypo, staiga po mano kojomis sulingavo

grindys.

- Tau reikia eiti viršun ir susidėti bet ką, ką gali. Dabar,- Hanteris baigė, jo rankos nuslydo mano

nugara.- Mums reikia išvykti.

Žengiau atgal, o širdis, atrodė, iššoks iš krūtinės. Remiantis tuo, ką jis pasakojo apie save, turėjau

bėgti nuo Hanterio tolyn milijonus kilometrų jau seniai. Bet ne nuo šito Hanterio. Šis galėjo būti

dygliuotas ir tiesiog grėsmingas, bet po visu tuo jis buvo geras.

Tai kodėl ant virtuvės grindų buvo tie negyvi kūnai?

Giliai įkvėpiau.



- Tu juos nužudei?

Jo ledinėje išraiškoje sumirgėjo nekantrumas.

- Maniau, kad tai jau išsiaiškinome.

Mano pilvas susisuko į mazgą. Vieną siaubingą akimirką prieš mane vėl stojo Ričiardso ir

Zombro kūnai.

- Kodėl?

Jo veidas man sakė, kad jis tikrai neturi laiko aiškinti, kodėl nužudė du teisėsaugininkus.

Pyktis persisunkė su baime. Svaiginantis ir pavojingas derinys.

- Akivaizdu, kad aš negavau atmintinės, Hanteri! Bent jau paskutinį kartą, kai tikrinausi,-

drebančia ranka mostelėjau už savęs.- Jie buvo mūsų pusėje.

- Jie niekada nebuvo mano pusėje,- pasakė jis, panardindamas ranką į plaukus – ranką, kuri

šiąnakt atėmė dvi gyvybes.

Dieve, norėjau vemti.

Pasisukau. Reikėjo atsiplėšti nuo jo – reikėjo gryno oro. Sugrįžo slegiantis jausmas, lyg ant

krūtinės būtų atsisėdusi gorila. Ausyse pradėjo ūžti.

Hanteris pagavo mane, viena ranka įsikibo į ranką, kita prisispaudė prie mano sprando. Pulsas

daužėsi į tvirtus gniaužtus.

- Tu nesupranti, Serena,- įdėmios jo akys ieškojo mano veido.- Jie čia atvyko nužudyti tavęs.

Įsitikinti, kad tu niekada niekam nepapasakoji apie tai, kas nutiko – apie luksenus.

Sutrikusi ir išsigandusi, pusiau sąmoninga priglaudžiau ranką prie krūtinės. Širdis daužėsi

nepastoviai.

- Jie nusprendė, kad mieliau išlaikys senatorių ir luksenus laimingus, ir kad tai padarytų, jie

ruošėsi tave nužudyti. Jie nebuvo mūsų pusėje. Ir mes turime nešdintis iš čia po velnių,- kai aš

nepasijudinau, jis palenkė galvą prie manęs.- Žinau, kad reikia daug ką suprasti, Serena. Tau nutiko

beprotiškų dalykų ir viskas bus dar beprotiškiau.

- Beprotiškiau?

Jis nuslydo rankomis mano skruostais, jo odos vėsa mane supurtė.

- Man reikia, kad liktum su manimi, gerai? Aš ruošiuosi tave iš to ištraukti, bet man reikia, kad

laikytumeisi kartu.

- Likti su tavimi?

Jis linktelėjo.

Tada aš viską supratau. Tai apstulbino labiau nei ateivių nenutrūkstamas įsiūtis, mirę pareigūnai

virtuvėje ar vyriausybės noras įcementuoti man kojas ir paskandinti. Hanteris man padėjo.

Jis susiraukė.

- Tu gali kvėpuoti, ar ne? Tu atrodai lyg kvėpuoji, ar...

- Kodėl?,- sugriebiau jo riešus.- Kodėl tai padarysi? Tu eisi prieš Gynybos departamentą – prieš

vyriausybę – kad padėtum man? Kodėl tu pastūmėsi save nežinia kam štai taip? Dabar tu didesniame

šūde nei aš.

Hanteris lėtai mirktelėjo ir patraukė rankas. Žengė atgal.

- Mums reikia išvykti, Serena. Mes neturime...

- Ne!- sugniaužiau kumščius, oda dilgčiojo. Reikalas tas, kas aš viską galėjau suprasti klaidingai.-

Man reikia žinoti, kodėl tai darai. Ką aš iš tikrųjų žinau? Ar aš galiu tavimi pasitikėti?

Jis susidėjo rankas ant klubų ir giliai atsiduso. Pasiruošiau – nebuvau tikra kam.

- Nežinau,- tarė jis.

Mano burna sujudėjo, bet nieko nepasakiau.

- Nežinau, pakartojo jis piktai.- Nežinau, kodėl tai padariau. Žinau tik tiek, kad taip reikėjo.

Taip, tai man nedaug ką sakė. Ir negalėjau sau tvirtai pasakyti, kodėl turėčiau juo pasitikėti, bet

buvo kai kas dar. Hanteris neprašė, kad juo pasitikėčiau. Nemanau, kad kada nors turėjo tai daryti.



Pažvelgiau aukštyn į šviesias jo akis. Dabar jis nebeatrodė apatiškas. Ką gi, jis atrodė toks pat

susipainiojęs kaip ir aš.

Mano rankos drebėjo, kai patryniau jas vieną į kitą. Pasitikėti Hanteriu buvo neįtikėtina. Galėjau

padaryti didžiulę klaidą. Kas jei Hanteris buvo tas, kuris norėjo mane nužudyti? Ir jam iš pradžių

patiko pažaisti su maistu? Nuo šios minties širdis apsivertė, bet plonas balselis manyje sakė, kad tai

buvo ne tas atvejis. Jei Hanteris norėjo mane pašalinti, jis jau būtų tai padaręs. Aš juo pasitikėjau ir

anksčiau.

Turiu pasitikėti juo vėl.

- Gerai,- pasakiau ir pasijutau lyg šokanti nuo uolos.

Hanterio lūpos trūktelėjo, lyg norint nusišypsoti, o mazgas skrandyje padidėjo.

18 skyrius

Susipakavau viską, ką Hanteris buvo man nupirkęs. Jis iškasė man nedidelį lagaminą, į kurį

viskas tilpo. Tai tetruko kelias minutes, bet atrodė, kad valandas. Nuo dabar aš turėjau tikėtis

netikėtumų – keista – bet buvau priblokšta įvykių eigos.

Vyriausybė norėjo mano mirties.

Įmečiau į lagaminą paskutinius džinsus. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Kokiu būdu aš išgyvensiu

tai, jei vyriausybė irgi įsivėlusi? Nėra vietos, kur galėčiau eiti. Niekada nebegalėsiu kontroliuoti savo

gyvenimo.

Situacijos rimtumas mane prislėgė.

Užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau. Aš pasitikiu Hanteriu. Dabar jis buvo vienintelis, kuriuo

galėjau pasikliauti.

Užtraukiau lagaminą ir greit apžiūrėjau kambarį ieškodama bet ko, ko gali prireikti. Nieko

nepamačiau ir nebuvo kada delsti.

Hanteris laukė manęs apačioje. Jo krepšys, sprendžiant iš siūlių, buvo pilnas. Bet gerai į jį

pažvelgusi trumpai atsitraukiau.

Oho.

Jis persirengė. Bet, atrodė, ne tik rūbus.

Po plonais juodais marškinėliais pūpsojo įsitempusios raumenų sausgyslės. Jo šlaunys aptemptos

juodomis odinėmis kelnėmis atrodė lyg medžių kamienai. Dabar avimi batai buvo skirti spardyti

užpakaliams. Jis nebeatrodė kaip tas, kuris rytais sėsdavosi prie stalo ir vilkėjo džinsais. Šitas Hanteris,

kuris stovėjo prieš mane, buvo pilnas jėgos, peržengęs vyriškumo ribas ir pernelyg grėsmingas. Net

laukinė tamsių plaukų netvarka atrodė neprognozuojama.

Hanteris skleidė pavojų, bet tai buvo ne vienintelis dalykas, kuris jį supo. Jaudulys. Pavojaus

rūšis vyrui, kuris gali pasirūpinti dalykais, kurie išsprūsta iš rankų ir galėtų, ir gali, tave pamylėti iki

sąmonės netekimo, kai viskas bus padaryta.

Mano skruostai paraudo.

Gera žinoti, kad mano kiaušidės vis dar funkcionuoja, kai seksas jau buvo beišeinąs iš mados.

Jėzau. Pakėliau galvą.

- Atrodai kaip tavo brolis.

Hanteris kilstelėjo antakį.

- Turiu omeny jūs esate dvyniai ir visa kita, bet tu tikrai atrodai kaip jis,- nutilau.- Tu esi Hanteris,

tiesa?

Jis šyptelėjo.

- Man patiko, ką darei dantimis, kai buvai prieš mane ant kelių.

- Taip, tu esi Hanteris,- visa išraudau ir mostelėjau į jo krepšį.- Kur mes eisime?

- Mums reikia automobilio. Deksas tuo pasirūpins už mus.

- Ar galime juo pasitikėti?- paklausiau.



- Visiškai,- jis linktelėjo virtuvės pusėn.- Jei nori ko nors atsigerti, virtuvė švari. Aš jais

pasirūpinau.

Sudrebėjau. Nenorėjau žinoti, kaip jis pasirūpino kūnais. Atvirai kalbant, tapau tikra

skystablauzde, nenorėjau apie juos galvoti apskritai.

- Nieko nenoriu,- pasakiau ir linktelėjau į savo lagaminą.- Išnešiu tai laukan.

Jis aštriai linktelėjo.

Tempdama lagaminą kartu, išėjau laukan į verandą ir nustebau, kai jis nenumetė pastabos, kad

nenuklysčiau.

Naktis buvo tamsi ir kupina gilių šešėlių, bet švarus kalnų oras buvo gaivinantis. Kai padėjau

lagaminą prie kėdės pajutau, kaip įsitempia ir atsipalaiduoja raumenys.

Apačioje buvo pastatytas juodas Expedition automobilis, tikriausiai priklausantis negyviems

pareigūnams. Manimi nusirito drebulys.

Negalėjau suprasti, kodėl jis sustabdė agentus ir neleido jiems padaryti to, ko jie buvo atvykę.

Sugriebiau lagamino rankeną ir stūmiausi laiptais žemyn. Visa situacija vis sukosi mano galvoje.

Galbūt vėliau, jei tas vėliau bus, aš galėsiu tai išsiaiškinti.

Pasukau galvą atgal į laiptus, kai kažkas sumirgėjo pro automobilį. Tai buvo tarsi labai aukšto

žmogus šešėlis. Bet terasoje nieko nebuvo. Niekur nieko nebuvo.

Kelios sekundės prieš tai, kai mano iškvepiamas oras pavirto į mažą baltą debesėlį, nugara

nubėgo įspėjimas kaip tą naktį, prieš Hanteriui prarandant kontrolę. Turėklas po mano ranka tapo

ledinis. Trūktelėjau toliau nuo jo.

Ot šūdas.

Pakilo adrenalinas ir aš apsisukau, bet ledinė uždanga ant laiptų privertė prarasti pusiausvyrą.

Paslydau, keliai atsitrenkė į verandos pakopą. Karštas skausmas nusirito kojomis.

Šalta ranka apsivijo kulkšnis ir trūktelėjo mane atgal. Desperatiškai bandžiau įsikibti į turėklus,

bet jie išsprūdo man iš rankų. Apsisukau ir skruostu trenkiausi į lentas. Kitas skausmo pliūptelėjimas

sprogo per veidą ir lūpą. Įkvėpiau šalto oro gurkšnį ir pajutau kraują.

Tamsūs, tiršti dūmų ūsai atplaukė artyn, pasiekė mane, slydo mano oda ir šaldė iki kaulo.

Suklykiau.

***

Kas per velnias nutiko dabar?

Kitų buvimą pajutau kelias sekundes prieš išgirtant Serenos veriantį, panikos pilną šauksmą. Jis

perėjo per mane, pažadindamas tą dalį, kuri buvo daugiau pabaisa nei žmogus. Dalis, kuri aktyvavosi,

kai pasirūpinau pareigūnais virtuvėje ir kuri veikė kaip mūsų rūšies instinktas – poreikis dominuoti,

žudyti, maitintis ir saugoti tai, kas mano.

Apsaugoti tai, kas yra mano...

Nuskubėjęs prie durų jas atplėšiau. Akimis skanavau naktį. Serenos niekur nebuvo, bet jos

lagaminas gulėjo laiptų apačioje. Bet ten buvo kiti – du iš jų įvažiavime, vienas toliau keliuko gale, bet

tai buvo Deksas, ir kitas miškuose.

Šešėlis sumirgėjo įvažiavime, priartėjo ir sustojo laiptų apačioje. Beformė masė įgavo formą. Po

kelių sekundžių čia stovėjo aukšta moteris. Jos palaidi ledo šviesumo plaukai buvo palaidi ant nuogų

pečių. Palaidinė be petnešėlių, kurią ji vilkėjo, mažai slėpė jos krūtinę.

Tai buvo Žaelė, viena iš trijų, kurie buvo prie pavėsinės tą dieną, kai Serena nusprendė truputį

pasivaikščioti.

Žaelės klubai lingavo kiekviename žingsnyje. Jos sijonas kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol

pamačiau siaurą baltų nėrinių juostelę.

- Hanteri,- sumurkė ji, jos kraujo raudonumo lūpos prasiskyrė liežuviui išsivyniojus apie mano

vardą.- Manau prabėgo nemažai laiko nuo tada, kai pažinome vienas kitą asmeniniu lygmeniu.

- Tikrai?- atsakiau jai.- Kur tavo berniukas Razas?



Ji vangiai nusišypsojo.

- Jis užsiėmęs. Tad liekame tik tu ir aš.

- Ir Kolekas,- atkreipiau dėmesį.

Žaelė delnu perbraukė sau žemyn krūtine ir pilvu.

- Jis mėgsta žiūrėti.

- Gerai,- stebėjau jos rankų klaidžiojimą žengiant paskutinius žingsnius.- Aš turiu jam kai ką.

- Tikrai?- ji sėlino priešais mane.- Man patinka, kur tai krypsta.

Sugriebiau ranka Žaelės gerklę. Ji nusišypsojo.

- Man patinka šiurkščiai,- sušnibždėjo ji.

- Puiku, nes bus tikrai šiurkščiai.

Žaelė išplėtė akis. Pasisukau aplink iškeldamas ją į orą ir permesdamas per turėklus. Priblokštas

arumas nesugeba taip greit nusimesti žmogaus odos. Ji trenkėsi nuo Expedition kapoto.

Įsikibęs į turėklus peršokau juos ir nušokęs pritūpiau. Pakėliau galvą, kai Žaelė nusirito nuo

kapoto ir nukrito ant kelių gaudydama kvapą.

Ant visureigio išdygo šešėlis, kuris atsidūrė tiesiai priešais mane.

Greit pakilau ir išspyriau automobilio groteles. Apsisukau aplink ir išvengiau arumo. Pašokau,

pagavau šešėlių masę ir nukreipiau Koleką į žemę. Žvyras pakilo į orą.

- Aš tam neturiu laiko,- suurzgiau, suspausdamas gniaužtus ant arumo. Atsilošiau ir įslydau ranka

į arumo krūtinės centrą.

Koleko akys išsiplėtė. Jis išsižiojo, iš jo gerklės ištrūko vandeningas gargaliavimas.

Trūktelėjau ranką atgal ir nusišypsojau. Mėnesiena sugavo ir atsispindėjo nuo sidabrinės

rankenos ir tamsiai raudonų ašmenų.

- Obsidianas.

Arumas sudrebėjo, o jo oda subangavo kaip bangų mūša. Supulsavo energija ir tada aš atstūmiau

jį. Arumas subiro, sudužo į tūkstančius dalelių, kurios pakilo aukštyn.

- Tu, šunsnuki,- suspigo Žaelė.- Kaip galėjau žudyti vienu šių daiktų? Tai šitaip tu kauniesi? Tu

silpnas žmonių mylėtojo gabale. Aš tave nudėsiu!

Žaelė įslydo į savo tikrąją formą. Aš nuplėšiu tavo kiaušus ir sssukišiu juos tau į užpakalį, kol tu

maldausssi paleisssti tavo gyvybę. Tada sssušersssiu tavo pampalą tai žmonių kalei, kai Razasss...

Aš išmečiau obsidiano durklą. Jis sukosi ore greit kaip kulka, tiesiu taikymu. Durklas įsmigo

giliai į Žaelės krūtinę nutraukdamas jos tiradą. Ji sukliko taip, kad sprogo ausų būgneliai. Po keletos

akimirkų ji išsisklaidė prisijungdama prie Koleko didžiojoje nežinioje.

Sugriebiau durklą nuo žemės ir atmečiau ranką atgal įkišdamas ašmenis į odinį dėklą ant nugaros.

Jis įsispausdavo į mano odą, kai nešiojau jį, bet skausmas buvo niekis palyginus su tuo, ką ruošiausi

padaryti Razui.

Broviausi per mišką. Tą niekšą surasti neužtrukau ir kai radau juos, giliai manyje sukilo pyktis.

Jis buvo ant jos tarp jos kojų savo tikrąja forma. Jos kulnai kasėsi į purvą, riešai prispausti prie šonų.

Trūktelėjau į priekį, griebiau tą kalės vaiką nuo jos ir mečiau jį į šalį. Mano žvilgsnis prilipo prie

jos plačių akių ir kruvino veido prieš nuslystant žemyn ir išvystant suplėšytus marškinėlius ir

atsagstytus džinsus.

Mane užgriuvo naujas jausmas, kai supratau, ką Razas bandė padaryti. Nusisukęs ten, kur arumas

bandė pasikelti, žinojau, kad ketinu mėgautis kruopščiai jį žudant.

Pasukau tiesiai prie jo veido, sugriebiau jį už rašalo juodumo gerklės ir mečiau į artimiausią medį.

Triuškinantis traškesys išbaidė paukščius.

Šaudamas pirmyn įslydau kumščiu tiesiai į Razo veidą, bet šunsnukis atsigavo ir atstūmė mane

keletą pėdų atgal. Jo kraštai pradėjo mirgėti kaip maži suodžių kuokštai, rūko iš jo pečių, plisdami už

jo kaip sparnai. Jis puolė mane kaip raketa. Tada pašokau leisdamas pasikeitimui perlieti mane.

Iškėliau rankas, pasisukau ir mano kūnas išaugo, mano masė išsiplėtė ir pasklido.

Dabar tai bus tikras reikalas.



Atsišakojimai pasipurtė, išsitiesė link manęs ir Razas atlėkė tiesiai į mane. Mes sukomės ore,

slysdavo per dūmų atsišakojimus.

Tada trenkėmės į žemę, abu tikrosiomis formomis, keisdamiesi smūgiais lyg būtume kautynėse

narve. Tai nebuvo tiesiog Razo žudymas. Tai buvo jo ištrynimas už tai, kad jis išdrįso paliesti Sereną.

Mane sučiupo ir laikė gyvuliškas, brutalus įniršis.

Trenkiau Razui, atlošdamas jo galvą atgal. Jis nukrito, bet greit vėl pašoko ant kojų. Tada jis

šoko ant manęs dar kartą. Sugriebęs ir laikydamas jį pakilau į orą, bet paskutinę akimirką jis apsisuko

ir mes parskriejome atgal į Žemę. Smūgis buvo toks stiprus, kad Serena apvirto ant užpakalio.

Trumpam sustingau, kai čiuožėme žeme, kasdami purvą ir krūmus. Aplink skraidė dirvožemis, oras

tapo tvankus. Kai sustojome, buvome iškasę kelių pėdų ilgio griovį.

Razas pašoko nuo manęs ir dar kartą atsisuko į Sereną. Aš pakilau ant kojų, bet prieš tai, kai

galėjau pasiekti tą šunsnukį, Deksas iššovė iš medžių sienos ir atsitrenkė tiesiai į jį. Deksas tėškė Razą

per iššluotą plotą ir pamovė ant medžio.

Bet Deksas atsitraukė, nes jis kažkaip žinojo. Galbūt tai buvo mūsų rūšies instinktas. Jis paliko

Razą man.

Sustojau priešais Razą, prabėgo akimirka. Jis pakėlė galvą ir suriaumojo. Smogiau kaip žaibas.

Mano kumštis trenkėsi į jo krūtinę ir perėjo kiaurai ją. Trūktelėjau ranką atgal, kažkas ilgas ir

rašaluotas išlindo kartu su ja. Išplėšiau stuburą tiesiai iš jo ir stebėjau, kaip Razas įdubo į save kaip

suglamžytas popierius. Nepraėjo nė sekundė, kai kūnas sutrūkčiojo ir sudužo į daug dalelių plūstančių į

dangų ir ten išnyko.

Po to sekusioje tyloje aš pajudėjau per žingsnį atgal, nuo kovos skaudančiu kūnu ir poreikiu,

kuris, atrodo, visada sekė kažką tokį kruviną. Paprastai man reikėdavo moters arba mano rankos, bet

ne dabar.

Man reikėjo Serenos.

Atsisukau į ją, geismas smogė į žarnas stipriau nei bet koks smūgis, kurį pavyko smogti Razui.

Eiti pas ją, tada į ją buvo viskas, apie ką galėjau galvoti.

Lėčiau, broli. Sušnibždėjo Dekso balsas.

Aš tikrai nesupratau jo, o gal man nerūpėjo, nes žengiau link Serenos. Kai prisiartinau prie jos,

ruošiausi...

Serena drebėdama žengė atgal, jos rankos sugniaužė suplėšytų marškinėlių kraštus. Žengiau

arčiau ir aplink ją apsisuko panikos spalva. Ji pasviro toliau nuo manęs, jos akys lakstė nuo Dekso prie

manęs. Tą akimirką supratau, kad aš vis dar buvau savo tikruoju pavidalu ir tikriausiai išbaidžiau iš jos

visą besąlyginės meilės šūdą.

Geismas nuslopo, stebėtinai, kaip išaugo kitas poreikis: noras paguosti ją. Tai atrodė truputį per

vėlu, nes Serena pasileido bėgti link namelio.

Aš daviau ženklą Deksui ir jis linktelėjo.

Keikdamas save, lengvai ją sekiau. Radau ją ant kelių šalia miško krašto. Tarp storų šakų mirgėjo

šviesos iš namelio. Sustojau ir perėmiau žmogiškąją formą.

- Serena.

Ji pakėlė galvą ir drebančiai iškvėpė.

- Manau, kad ten praradau truputį savo proto.

Aš atsiklaupiau, arti, bet nesiliečiau.

- Tai suprantama.

Ji atsisėdo, išsitraukė iš po savęs kojas.

- Ateiviai,- nusijuokė.- Manau, pagaliau tai įsisąmoninu. Ateiviai.

- Aš teikiu pirmenybę terminui „esantis iš už Žemės ribų“,- tarė Deksas už mūsų.

Serena pašoko ir suklupo. Pagavau ją per pečius ir pastačiau ant kojų, kol ji vėl nesusižeidė.

- Jis nesiruošia tavęs skriausti,- mano balse suskambėjo keistas švelnumas, kai apkabinau jos

pečius.- Jis draugas. Tai Deksas.



Atrodė, kad ji truputį atsipalaidavo, bet nieko nesakė.

Dekso rankos įslydo į džinsų kišenes. Jis pasisupo ant kulnų.

- Esantis iš už Žemės ribų tiesiog skamba kiečiau.

- Taip,- sušnibždėjo ji ir tada kiek garsiau tarė.- Jūs vaikinai esate kaip draugiški kaimynai

ateiviai prižiūrintys vienas kitą?

Deksas nusijuokė.

- Ne,- pasakiau visiškai rimtai.- Mes greičiau jau atvirkščiai.

Ji spoksojo į mus.

- Tai džiugina.

- Tai Hanteris,- pasakė Deksas šypsodamasis.- Paramos ramstis.

Mano akys susiaurėjo ir tada atsisukau į Sereną.

- Prisimeni, ką sakiau apie tai, kad viskas bus daug beprotiškiau? Ką gi, taip ir nutiko, nors aš

kalbėjau ne apie tai.

19 skyrius

Truputį nustebau, kai Serena susiėmė. Ir vėl, aš ją nepakankamai įvertinau. Ta moteriškė kieta

kaip volframas, bet atsižvelgiant į tai, kokia ji buvo tyli mums trims einant atgal į namelį, tai buvo taip

nepanašu į ją. Aš beveik tikėjausi, kad ji suskys ir vėl pabėgs. Taigi aš ją stebėjau. Kažkas tame, kaip ji

laikėsi apsivijusi save rankomis, kas darė ją mažesne nei buvo, pažeidžiamesne ir trapia, vertė mane

trokšti ją apkabinti ir priglausti.

Bet prisiartinus prie namelio pastebėjau, ką Deksas man suveikė.

- Maniau, kad prašiau kažko nekeliančio įtarimo?

Deksas perbraukė vidurnakčio mėlynumo Poršė stogą ir nušiepė.

- Tu sakei, kad nori kažko greito. Tai greičiausia, ką turiu,- jis meiliai palietė automobilį.- Ir jei tu

bent įbrėši šitą mažulę, aš tave skausmingai nužudysiu.

- Tavo automobiliui viskas bus gerai,- pažvelgiau į Sereną. Ji stovėjo šalia Poršė ir spoksojo į ją.

Jos galva pakreipta į šoną, ir net tamsoje galėjau matyti mėlynę ant skruosto ir ištinusią lūpą.

Atsisukau į Deksą.

- Pabūk su ja. Tuoj grįšiu.

Deksas linktelėjo ir aš apsisukęs pasukau į namelį. Greit susirinkau ką reikėjo, o kai grįžau, jie

stovėjo, kur juos palikau. Bet Deksas keistai žiūrėjo jai į veidą.

- Kas?- paklausiau.

Jis suraukė lūpas ir tada žemu balsu atsakė:

- Ji neištarė nė žodžio.

- Abejoju, kad tai truks amžinai,- mostelėjau į Expedition.- Man reikia, kad atsikratytum šituo

visureigiu. Visu kitu aš pasirūpinau.

- Gerai, žmogau,- Deksas ištiesė ranką.- Pasirūpink savimi.

Akimirką sudvejojau ir papurčiau jo ranką.

- Ačiū.

- Jokių problemų.

Sugriebiau bagažą ir įmečiau į bagažinę. Kai ją uždariau pamačiau Deksą stovintį šalia.

- Nežinau, ką tu planuoji daryti su ja,- tarė tyliai jis.- Bet ji yra žmogus, Hanteri. Tau reikės būti

su ja atsargiam. Jie greit lūžta.

Šniurkštelėjau, bet nušvitus protui atsisukau į Deksą.

- Ar kada nors nerimavai, kad sulaužysi Elizą?

Arumas sutiko mano žvilgsnį tokiomis pačiomis šviesiomis akimis kaip ir mano.

- Kiekvieną prakeiktą dieną.

- Tada kodėl esi su ja?

Deksas priglaudė ranką sau prie krūtinės.



- Dėl to, kas yra čia – dėl to ką jaučiu jai, aš niekada neleisiu sau jos nuskriausti.

- Kalbi apie meilę?- papurčiau galvą ir suspaudžiau delne raktelius.- Labai kvaila remtis

žmogiškomis emocijomis, kad ją apsaugotum.

- Taip pat kvaila manyti, kad mes nepajėgūs būti labiau žmonėmis nei arumais.

Pasakęs tai jis dingo.

Kurį laiką dar pastovėjau. Labiau žmonėmis nei arumais? Neįmanoma.

Apsisukau ir pažvelgiau į Sereną. Mėnesienoje jos plaukai dengė galvą lyg sidabrinė aureolė. Kai

atsargiai prisiartinau prie jos, ji pažvelgė į mane. Buvau pakankamai arti, kad įžiūrėčiau tamsiai

violetinę mėlynę darkančią jos skruostą, ant lūpų sudžiūvusį kraują.

Šūdas. Norėjau nužudyti Razą dar kartą.

Kai pasukau pro ją, ji krūptelėjo.

- Aš tiesiog atidarysiu dureles. Ir viskas,- atidariau jas jai, ji įsiropštė vidun ir susirietė ant

priekinės sėdynės.

Uždariau dureles. Turėjau pasirūpinti paskutiniu dalyku. Pasukęs prie Poršė galo pasilenkiau ir

pasikėliau kelnes. Ranka įslydau po opalu inkrustuota sekimo apyranke. Žinojau, kad nusiimti ją nieko

gero neatneš. Bet be jos Gynybos departamentas negalės manęs susekti.

Ir be jos nebeturėsiu opalo, kuris padidins mano galias ir sumažins maitinimosi poreikį. Man

reikės naujo opalo, tikiuosi nesusieto su GPS siųstuvu. Žinojau kur tokį gauti.

Nutraukiau apyrankę nuo kojos. Per mane nuvilnijo energijos iškrova, tada opale blykstelėjo

raudona šviesa. Laikydamas rankoje sulaužiau įrenginį, leidau mažoms dalelės išvyrėti pro pirštus lyg

dulkėms. Vienintelė dalis, kuri išliko, buvo opalas. Sviedžiau jį į artimiausius krūmus.

Tą momentą tikėjausi, kad žinau, ką darau. Iš tikrųjų neturėjau jokio kito plano, tik kaip gauti

kitą opalo gabalą. O tada kas? Paspėliokim. Daugiausia ko tikėjausi, kad neatidėlioju neišvengiamos

Serenos baigties ir nesuteiksiu jai daugiau skausmo.

Apėjau aplink automobilį ir įslydau vidun prie vairo. Reikėjo nusigauti kažkur, kur saugu. Ir

reikėjo geriau ją apžiūrėti ir pamatyti kiek stipriai ji sužeista. Jai reikia poilsio.

Mano mintyse buvo daug ko „jai reikia“.

Mečiausi automobiliu į šoną ir apsisukau, pažerdamos žvyrą į orą sucypė padangos. Gerai, kad

Dekso nebuvo šalia ir to nematė. Spaudžiau į pagrindinį kelią. Pažvelgiau į Sereną.

- Turėtum prisisegti.

Išblyškusi ji lėtai atkabino nuo savęs rankas, grabinėjosi su diržu, kol užsegė.

- Serena, ar tau viskas gerai? Razas, jis,- aš nutilau, nes buvau tikras, kad viduriai apsivers vien

nuo minties apie tai, ką Razas ketino jai padaryti.

Serena linktelėjo. Medžiai aplink kelią susiliejo, kai mes palikome bendruomenę, išsukome į

pagrindinį kelią. Tada ji prašneko.

- Kur mes važiuojam?- paklausė pavargusiu balsu.

Perkėliau svorį sėdynėje, jaučiau ant savęs jos žvilgsnį.

- Kur nors, kur pasislėpsim dienai,- greitas žvilgsnis į skydelį man pasakė, kad iki saulėtekio liko

kelios valandos.

- O tada kas?- jos balsas suskambo stipriau.

Nusišypsojau.

- Tikiuosi tai kaip nors išsiaiškinti.

Serena nusuko žvilgsnį į langą. Jos rankos vis susipindavo ir atsiskirdavo. Spėliojau, ar ji bent

žinojo, ką daro? Viena jos ranka, kairioji, atrodė gana sumautai. Nagai nulūžę, atplyšę ir kruvini.

Pilve susirangė pyktis pagalvojus, ką jai teko iškęsti. Jeigu atvirai, niekada nekreipiau dėmesio į

žmonių problemas ar pavojus, su kuriais jie susiduria eidami tiesiog iš virtuvės į vonią. Bet su Serena

aš apie tai galvojau. Šūdas. Aš apsėstas ja.

Laikiau vairą viena ranka, prisimerkęs stebėjau tamsų kelią. Nesuvokiau ką darau, kol neištiesiau

rankos ir neapsivijau pirštais jos delno, atsargiai vengdamas sužalotų pirštų.



Serena neištraukė rankos. Ji suspaudė mano delną.

Ir aš spustelėjau atgal.

***

Nežinojau, ką pasakyti. Nors mano smegenys atrodo pasivijo pastarųjų poros valandų įvykius ir

buvau gana sveika, aš tiesiog nežinojau, ką pasakyti. Ar reikėtų padėkoti? Kažkaip atrodė nepriimtina,

ir tuo metu aš buvau tokia... sustingusi todėl negalėjau nieko pasakyti.

Negalėjau liautis spoksoti į ranką apsivijusią manąją. Hanterio ranka atrodė žmogiška, grakštūs

kaulai ir oda. Jo prisilietimas buvo vėsesnis, bet be to, ji nesiskyrė nuo bet kurios žmonių vyro rankos.

Tai, kaip jis laikė mano ranką, lyg jis bijotų mane kažkaip įskaudinti. Mano gerklėje užstrigo

gumbas. Tas švelnumas, kurio nemanau, kad jis žinojo turintis.

Vogčiomis pažvelgiau į jį.

Jis buvo tylus, dabar atrodė kaip visada: neįtikėtinai patrauklus ir rimtas – keistas derinys, kuris

mane nuo pat pradžių intrigavo. Tačiau jo lūpose mačiau įtampą. Jo skruostikauliai atrodė sunkesni.

Tamsiuose automobilio šešėliuose atrodė, kad ant jo veido ryškėja mėlynės.

Greit išaugo susirūpinimas. Jis ir Razas kovojo stipriai – mirtinai. Niekada nieko panašaus

nemačiau. Tai atrodė kaip filmas, beprotiška, kad jis vis dar kvėpavo ir stovėjo.

- Ar tau viskas gerai?- paklausiau kimiu balsu.

Jis nužvelgė mane.

- Taip, gerai.

- Kaip gali būti gerai po tokios kovos?

Jis atsakė ne tučtuojau.

- Aš prie to pripratęs.

Pripratęs prie to? Man suskaudo dėl jo.

- Tu turėtum gyti kitaip nei... žmonės.

- Taip,- jis nutilo ir atitraukė ranką.- Kai esame tikrąja savo forma, mes gyjame.

- Kaip patogu,- sumurmėjau. Mano ranka atrodė tuščia ir šalta. Po to nieko nebuvo pasakyta.

Palei rytinę horizonto pusę pradėjo slinkti aušra, užliedama dangų ryškiais mėlynais atspalviais.

Tuo metu Hanteris išsuko iš kelio ir patraukė link mažo motelio prigludusio slėnyje. Vis dar buvome

Vakarų Virdžinijos gilumoje, bet kelios valandos ir mylių mylios atskyrė mus nuo namelio.

Laukiau Poršė, kol Hanteris įsiregistravo. Laimei, jis gavo kambarį pačiame gale, taigi galėjome

pasistatyti automobilį už motelio. Neatrodė, kad jis jaudintųsi dėl to, ar kas nors žino, kur mes, bet aš

vis tikėjausi, kad ateiviai ar Gynybos departamento pareigūnai iššoks iš niekur.

- Motelis neatrodo pernelyg abejotinas,- pasakė Hanteris traukdamas krepšius iš bagažinės.- Tu

galėsi apsiprausti ir pailsėti.

Pavargusi slinkau jam iš paskos skenuodama dulkėtą stovėjimo aikštelę. Tada man toptelėjo.

- Ar tu miegi? Niekada nemačiau tavęs miegančio.

- Taip. Miegas yra mano trečias mėgstamiausias dalykas.

- Kokie pirmieji du?

Atverdamas duris jis žvilgtelėjo per petį.

- Mano antras mėgstamiausias dalykas yra valgymas. Manau tu gali atspėti, koks yra mano

mėgstamiausias dalykas.

Pajutau, kaip išraudo skruostai. Turėjau gerą spėjimą.

Motelio kambarys buvo neblogas. Patalynė ant karališko dydžio lovos atrodė švari ir kvepėjo

šviežiai, ne dezinfekcinėmis priemonėmis, o lauko gėlėmis. Tebuvo viena lova. Jokios sofos, tik

nepatogiai atrodantis degančios oranžinės spalvos krėslas kampe šalia nedidelio stalo. Hanteris padėjo

krepšius šalia jo.

Pavargusi ruošiausi atsisėsti, bet Hanteris staiga išdygo priešais mane.

- Norėčiau galėti judėti greitai kaip tu,- pasakiau.- Tu niekada nepaaiškinai, kaip gali taip judėti.

Hanteris kilstelėjo antakį.



- Tiesą sakant, man patogiau judėti tokiu greičiu. Judėti lėčiau – žmonių tempu – man reikia

daugiau energijos. Nesisėsk. Noriu gerai tave apžiūrėti.

Buvau įsitikinusi, kad naktį prieš šitą šūdą, jis mane gana gerai (ir intymiai) apžiūrėjo.

- Man viskas gerai.

- Nejuokink.

Pernelyg pavargusi ginčytis leidausi nuvedama į gerai apšviestą vonios kambarį. Sėsdamasi ant

unitazo susigūžiau.

- Man atrodo nusibrozdinau užpakalį.

- Galiu ir ten apžiūrėti.

Aš išsišiepiau ignoruodama skausmą apatinėje lūpoje.

- Esu tikra, kad gali.

Akimirkai dingęs kambaryje, jis vėl pasirodė su peroksido buteliuku ir pakeliu vatos kamuoliukų.

Dabar žinau, ko jis grįžo į namelį.

Jis juos pasidėjo ir atsiklaupė, pasilenkęs pradėjo vynioti mano džinsus.

- Ką darai?- nužvelgiau šviesiai raudonas dėmes ant jo skruostų ir žandikaulio.

Atstūmęs mano džinsus virš abiejų kelių jis susiraukė.

- Valau tave. Dabar tu esi tikra velniava.

Ir jaučiausi velniškai.

- Tu neprivalai to daryti.

Jis paėmė buteliuką ir papurtė.

- Nesiginčyk su manimi.

- Dieve, na tu ir valdingas.

Jis šyptelėjo.

- Niekada anksčiau nesu mačius taip kaunantis, kaip šiąnakt. Nebuvo nieko panašaus, kai mušeisi

su luksenu mano bute,- sutelkiau dėmesį į jo pakaušį.- Manau pamiršau, kas tu iš tiesų esi.

Jis pakėlė galvą ir pažvelgė man į akis.

- Tu turi to niekada nepamiršti, Serena.

- Tai yra sunku. Tu toks panašus į žmogų.

- Mes labai skirtingi. Taip pat ir luksenai,- smakras nusileido, jis apžiūrinėjo mano kojas.- Man iš

tikrųjų nereikia kvėpuoti, bet tai tapo įpročiu.

Jėzau.

- Keistai jaučiuosi, kai to nedarau,- pridėjo.- Daug valgau – reikia. Mūsų medžiagų apykaita, kaip

ir luksenų, yra ypač greita.

- Turėtų būti smagu,- pasakiau sužavėta.

Hanteris piktai patepė slydimo žymes ant mano kelių. Odą gėlė taip, kad net ašaros ištryško, bet

neleidau joms nuriedėti. Baigęs su mano keliais, jis pakėlė mano kairę ranką. Laikė skausmingai

švelniai. Man suspaudė krūtinę.

- Jei būčiau luksenas, galėčiau paprasčiausiai tave pagydyti,- tarė braukdamas švariu vatos

tamponėliu per mano delną.- Daug lengviau nei štai. Tai vienas dalykų, kuriuos Gynybos

departamentas tiria apie juos. Jie negali sirgti. Galvojama, ką tai galėtų reikšti visoms žmonių ligoms.

Bandžiau tai suvokti. Jokios slogos. Jokio peršalimo. Jokio vėžio.

- O kaip gi jūsų rūšis?

- Mes taip pat nesergame, bet negalime gydyti kaip luksenai. Jie to nebando ant žmonių. Matyt

tai gali pakeisti žmogaus DNR, priklausomai nuo sužalojimų sunkumo arba jei tai daroma kelis kartus.

Nužvelgiau jo veidą. Antakiai suraukti iš susikaupimo.

- Kas nutinka žmonėms?

- Jie mutuoja, perima kai kurias luksenų savybes,- Hanteris padėjo mano ranką ant juosmens ir

pakėlė kitą.- Jie vadinami hibridais, kai kurie yra stipresni net už luksenus.

- Jėzau,- sušnibždėjau.



Hanterio lūpos išsilenkė, kai padėjo mano kitą ranką. Jo vėsūs pirštai atsidūrė ant mano smakro,

pakreipė jį žemyn.

-Tai, ko gero, gels labiau.

Suvirpėjau jo paliesta, negalėjau susitaikyti, koks jis dabar buvo švelnus ir koks nuožmus ir

negailestingas buvo miške. Tos rankos galėjo nužudyti per vieną širdies tvinksnį, bet dabar jos

atsargiai pakreipė mano galvą į šviesą.

- Ar labai blogai?- paklausiau aš.

Jo pirštai nuslydo.

- Ne taip blogai. Truputį ištins. Pasiruošusi?

Linktelėjau.

Primerkęs akis jis pridėjo švarų tamponėlį prie lūpos. Graužė neįsivaizduojamai, bet likau rami,

kol jis braukė per mano apatinę lūpą. Skystis kutendamas smakrą silpnai šnypštė.

- Tavo skruostas taip pat šiek tiek patinęs,- jis siektelėjo dar vieno vatos kamuoliuko.

Užsimerkiau, kol jis valė mano veidą.

- Galėjo būti blogiau.

- Galėjo.

Jis baigė žaisti daktarą, deja žaidėm nelinksmai. Baigęs su mano veidu jis uždėjo dangtelį ant

buteliuko.

- Ar dar kur nors skauda?

Skaudėjo visur.

- Ne.

Jis pažvelgė netikėdamas. Velniškai pastabus kaip žmogus... ir ateivis.

Trūkčiojančiai įkvėpiau.

- Kodėl jie atėjo pas mus? Dėl Gynybos departamento?

- Prisimeni dieną, kai buvai pavėsinėje? Jie tave sekė, o aš įsikišau prieš jiems prisiartinant.

Pažeminau Razą prieš kitus. Mūsų rūšis turi dominuoti. Kad tai padarytų, turi būti stipresnis už kitus.

Taigi jis turėjo įrodyti savo draugams, kad vadovauja.

- Jis suklydo rinkdamasis priešininką.

- Būtent.

Hanteris vis dar tebebuvo čia, klūpėjo prieš mane. Vėl tikrino mano kelius šiek tiek susiraukęs.

- Tu sulaužei sekimo prietaisą, ar ne?- paklausiau.- Šitai darei už automobilio?

Jis tiesiog linktelėjo.

- Kodėl? Nesuprantu, kodėl tai darai dėl manęs.

Atrodė, kad jis tylės amžinai.

- Nežinau.

- Vis dar nežinai?- papurčiau galvą.- Kai sulaužei įrenginį, apie tai buvo pranešta Gynybos

departamentui?

- Taip, bet jie manęs neras.

- Bet tiek daug rizikos, o tu net nežinai kodėl.

Hanterio blakstienos nusileido.

- Aš nežinau, Serena.

Iškvėpiau. Nežinojo ištisas valandas prieš tai, ir aš abejojau, kad jis žinos vėliau. Ar tai svarbu?

Taip, sušnibždėjo plonas balselis. Man svarbu.

- Ačiū,- leptelėjau.- Ačiū, kad padedi man ir neleidi jiems... na, nužudyti manęs.

Hanteris greit atsistojo.

- Tau reikėtų nusiprausti. Tada ilsėtis. Pasijusi geriau.

Apstulbusi spoksojau į jį. Nesitikėjau didelio nėra už ką, bet po velnių, jis nepriėmė mano

padėkos. Jis vėl dingo iš vonios kambario ir sugrįžo su savo marškinėliais, kurie man buvo

pakankamai ilgi. Nieko nesakęs išėjo uždarydamas už savęs duris.



Sėdėjau čia dar keletą minučių bandydama apdoroti sužinotą informaciją. Atrodė, kad mano

smegenys sugedo, nes tarp akių nieko nevyko.

Atsistojusi nusivilkau sugadintus drabužius ir atsukau dušo čiaupą. Atsistojau po bėgančiu karštu

vandeniu ir krūpčiojau, jam varvant per nesuskaičiuojamus įpjovimus ir įbrėžimus. Nežinojau, kuo tai

skyrėsi nuo tų mažų skausmingų lyžtelėjimų, kai Hanteris valė žaizdas, bet ašaros pratrūko ir šįkart

negalėjau jų sustabdyti. Net nebuvau tikra, kodėl verkiau. Dėl Mel? Dėl savęs? Ar tiesiog visko buvo

per daug?

Stovėjau po dušu, kol vėl galėjau save kontroliuoti. Tada greit nusišluosčiau ir apsivilkau

marškinėlius. Tuo metu patekėjo saulė, užliedama kambarį švelnia šviesa. Hanteris stovėjo prie lango

nugara į mane.

- Bare radau šokolado ir gėrimo aparate lauke. Jie prie lovos. Turėtum suvalgyti tai prieš miegą.

Antklodės buvo jau atklotos. Žvilgsniu grįžau prie Hanterio.

- Kas su tuo šokoladu? Antrą kartą maitini man jį.

- Cukrus. Jis padeda, kai mūsų rūšis jumis pasimaitina.

Įlipau į lovą, kojos įslydo po antklode. Kol valgiau ir gėriau savo kaloringus gardėsius, Hanteris

nusimaudė po dušu. Baigusi atsiguliau, susidėjau rankas po pagalve ir laukiau.

Hanteris grįžo į kambarį, jo odinės kelnės kabėjo žemai ant klubų. Drėgni, sutaršyti plaukai

prilipę prie skruostų ir kaklo. Jis patraukė prie didelių dvigubų langų – jo judesiai kampuotesni nei

įprasta – ir užtraukė žirnių žalumo užuolaidas. Mažame kambaryje iškart nusileido tamsa.

Susirietusi savo pusėje stebėjau, kaip Hanteris vaikšto po kambarį.

- Hanteri?

- Taip.

- Tu tikras, kad tau viskas gerai?

Jis atsisėdo į krėslą.

- Tu neturėtum jaudintis dėl manęs.

Susiraukiau. Tai nebuvo atsakymas. Prabėgo akimirka, tada Hanteris atlošė savo galvą į sieną.

Taip sėdėti turėjo būti nepatogu, o lova buvo pakankamai didelė mums abiem. Giliai įkvėpiau ir

pakilau ant alkūnių.

- Hanteri?

- Miegok, Serena.

Praleidau pro ausis jo paliepimą.

- Tu sakei, kad kai esi savo tikruoju pavidalu, tai tave gydo. Tiesa?

Atsimerkė viena akis.

- Kodėl šito klausi?

- Nes tau turėtų skaudėti,- giliai įkvėpiau.- Ir man netrukdo, kai esi savo tikruoju pavidalu.

- O turėtų,- dabar atsimerkė abi akys.- Eik miegoti.

Atsisėdau.

- Eisiu miegoti, jei būsi savo pavidalu ir gydysies.

Hanteris keletą akimirkų nejudėjo, tada garsiai nusijuokė.

- Tu kažkokia kitokia, žinai tai?

Nebuvau tikra ar tai komplimentas, bet tada Hanteris pakilo ir – po velnių – jis buvo sužeistas,

nes iš to krėslo pakilo lėtai, atsistumdamas rankomis.

Hanteris neatrodė tolimas, kaip buvo, kai paskutinįsyk jis keitėsi priešais mane. Mano rankos ant

antklodės susigniaužė. Jis žengė prie mano lovos pusės, jo nuoga krūtinė kaip išskaptuota ir drėgna.

Jo kūno kontūrai rūbai ir viskas išskydo, tada virto dūmais – ploną šešėliuotą žmogišką formą.

Mano akys išsiplėtė. Jis materializavosi, įgijo žmogiško vyro pavidalą, bet kitokį.

Jis pasisuko į šoną, raumenys sklandžiai subangavo. Prieš sustabdydama save ištiesiau delną ir

paliečiau jo ranką. Jis nurimo ir, kaip paskutinįkart, nejudėjo. Stovėjo ramiai ir aš perbėgau pirštais per

jo ranką, žavėjausi to prisilietimo pojūčiu.



Šįkart atitraukiau ranką. Hanteris liko savo tikruoju pavidalu dar keletą sekundžių, tada

sumirgėjo ir grįžo į savo žmogišką formą. Jokių sumušimų. Jokio nuovargio veide. Nuostabu.

- Tu esi gražus,- sumurmėjau ir išraudau, nes atrodė, kad taip sakyti dabar netinka. Tikriausiai dar

ir kvaila.

Hanteris įsispoksojo į mane, akys susiaurėjo, šnervės išsiplėtė. Mūsų žvilgsniai susirakino ir aš

jaučiau jo žvilgsnį kiekvienoje savo kūno kertelėje. Antklodė išslydo iš susijaudinusių pirštų.

Jis garsiai iškvėpė.

- Eik miegoti.

Pažvelgiau į krėslą.

- Tu juk žinai, kad lova yra pakankamai didelė mums abiem.

- Žinau.

- Tu irgi gali joje miegoti.

Iš pradžių atrodė, kad jis neatsakys. Spoksojo į mane lyg būčiau išprotėjusi. Nesupratau kodėl.

Prieš keletą valandų dalinomės ta pačia lova. Niekas nepasikeitė.

- Mėšlas,- pasakė jis sukdamas prie lovos iš kitos pusės. Atsiguliau savo pusėje ir nusisukau į

duris.

- Nereikia, jei nenori.

- Tai ne problema,- antklodė subangavo, lova įdubo nuo jo svorio. Ar jis nusimovė savo odines

kelnes? Ko gero geriau, jei to nežinosiu.

- Tada kokia problema?- paklausiau.

Atsakymas nustebino:

- Nes aš noriu.

Nusivaipiau, nors jis to negalėjo matyti.

- Nematau, kodėl tai yra problema.

- Kur gi ne.

Sekundės virto minutėmis, jis daugiau nepateikė jokių paaiškinimų. Nemaniau, kad po visko bus

įmanoma užmigti, bet su juo jaučiausi saugi ir – o stebukle – užmerkusi akis aš užmigau.

20 skyrius

Stebėjau miegančią Sereną vis dar persekiojamas jos klausimo. Kodėl man padedi? Pagalba jai

nebuvo didelė rizika. Tai buvo vinis į visatos karstą.

Nuo tada, kai pradėjau pasibjaurėtiną pasiuntinuko darbą Gynybos departamente, keletą pastarųjų

metų mano gyvenimas buvo reliatyviai patogus ir taikus. Visa tai subtiliai mečiau, ir kodėl?

Atsargiai, kad nepažadinčiau jos, pakilau ant alkūnės. Ant jos nosies ir skruostų buvo šešios

strazdanos, suformuojančios kažką panašaus į žvaigždyną.

Pirmą kartą per visą savo egzistenciją, aš pajutau pavydą luksenams. Jie turėjo vieną gebėjimą,

kurio mes negalėjome pasisavinti – gydymą. Kai buvau vonioje, būčiau viską atidavęs už tą talentą,

išgydyti Serenos sumušimus ir žaizdas, užuot ją lopęs.

Mano.

Visas mano mąstymas buvo klaidingas. Arumai retai apsistoja su viena savo rūšies atstove, o

daryti tai su žmogumi buvo dar rečiau, dėl sušiktai akivaizdžių priežasčių, bet mano seseriai, kaip ir

Deksui, pavyko.

Nenorėjau pažymėti Serenos kaip savo. Jai būtų geriau jei to nedaryčiau, bet iki tol niekad

neneigiau savo šūdmaliavimo, kodėl turėčiau pradėti dabar?

Vėl atsiguliau, sudejavau. Be opalo buvau vos kelias valandas, bet jau jaučiau prakeiktos

priklausomybės poveikį. Štai kuo tapo arumai. Priklausomybė maitintis luksenais augo šimtmečius.

Buvau neramus, niežėjo oda, gerklė atrodė perdžiūvusi. Taip pat seksualiai susijaudinęs, bet tai

buvo labiau susiję su tuo gundančiu kūnu šalia manęs nei su opalo trūkumu.



Galva vis dar sprogo dėl fakto, kad Serena paprašė pasirodyti tikruoju pavidalu, kad išsigydyčiau,

po to, kai pamatė tai, ką blogiausio gali mano rūšis. Norėjau pasakyti jai, kaip šokiravo tai, ką ji verčia

mane daryti, kažką tokio kvailo, kaip stoti tikruoju pavidalu be opalo. Daryti tai reikėjo energijos, o

energijai gauti turėjau maitintis.

Bet pasielgiau kaip subingalvis, ne todėl, kad buvau nustebintas jos prašymo, bet todėl, kad

Serena paprašė tai padaryti, o aš norėjau ją pamaloninti.

Sušiktai pamaloninti ją.

Ir aš tikrai norėjau pamaloninti ją iki užsimiršimo.

Protingiausia būtų buvę važiuoti tiesiai prie opalo, bet turėčiau išsilaikyti dar keletą valandų. Taip

pat turėjau pasimaitinti, nesvarbu kuo. Kad permatyčiau šitą mėšlą, turėjau būti pilnas jėgų.

Kaip konkrečiai permatyti šitą mėšlą?

Kitas geras klausimas, pagalvojau nusivaipydamas. Žmogau, tikrai neapgalvojau šito mėšlo.

Atsijungti užtrukau ilgiau nei įprastai. Užmigau. Tikrai nežinau, ar ilgam, bet kai pabudau, buvau

tokioje pat pozoje, kaip naktį prieš tai. Mano kūnas išsilenkęs prieš jos, ranka ant jos liemens. Šūdas.

Miegodama Serena pakrutino užpakalį įsitaisydama patogiau šalia manęs, priversdama venas

užsiliepsnoti.

Dvigubas šūdas.

Truputį pramerkiau akis ir pažvelgiau per petį. Pro užuolaidų plyšį sklido ryški saulės šviesa.

Mums reikėtų greičiau atsikelti ir leistis į kelią. Reikėjo dar bent penkių valandų nusigauti ten, kur

reikėjo.

Stovėjo dar stipriau nei prieš minutę. Trigubas šūdas.

Įkvėpiau. Nosis buvo pilna Serenos kvapo. Tai turėjo mane prismaugti, bet ne. Galų gale tai

turėjo priešingą efektą – atpalaidavo mane. Jos kvapas palaikė mane, kai maniau, kad pamečiau ją

miške.

Šaltas skausmas išgręžė mano skrandyje kumščio dydžio skylę. Jos gyvybė dabar nebuvo saugi,

tik ne su manimi ir ne be manęs, kas privertė mane jausti taip bejėgiškai – prie to jausmo nebuvau

pratęs. Tai mane siutino. Viduje išsikerojo pyktis, kol ji privertė mane suminkštėti lyg sukniaukdama

per miegus.

Užsimerkiau ir suskaičiavau iki dešimties. Susiimk. Kai vėl atsimerkiau, susitelkiau į jos klubų

linkį. Serena buvo gyva. Ji stipri – stipresnė nei pati įsivaizduoja. Daugelis žmonių nebūtų ištraukę

šalia vieno mūsų rūšies taip ilgai kaip ji. Velnias. Ji išgyveno net lukseno užpuolimą, bet...

Bet aš pradėjau jai jausti suknistus jausmus.

Jausmai nebuvo kažkas, ką arumai turėjo iš prigimties. Deksas turėjo, bet tas arumas padarė

staigų posūkį savo gyvenimo kely.

O aš buvau tiesiai už jos.

Per miegus ji prisiglaudė nugara prie mano krūtinės. Sustingau, kai jos klubai tvirčiau prisispaudė

prie mano kirkšnies. Nesiruošiau vėl užmigti.

Atsitraukiau ir pažvelgiau žemyn į ją. Prieš mane ji atrodė tokia maža, ir tai sukėlė kitą keistą

jausmą. Tokį, kuris privertė mane norėti nusinešti ją kažkur toli, kur niekas negalėtų jos paliesti ar net į

ją pažiūrėti. Skambėjo kaip tikrai sumauta per įkyri priežiūra.

Tikrai sumautai.

Nykščiu perbraukiau jos lygiu skruostu, sekdamas lygiu kaulu. Mano prisilietimas buvo lengvas

kaip plunksna, bet ji sujudėjo užsimiegojusi, dar kartą prispausdama tą savo pasturgalį. Geismas

nusirito mano oda, viduriai užsiliepsnojo. Pirštų galiukais judėjau jos gerkle, per jos petį. Man patiko,

kad ji vėl vilkėjo mano marškinėlius.

Iš jos ištrūko mažas atodūsis, ir ji persivertė ant nugaros, žiūrėdama į mane tomis plačiomis

rudomis akimis. Negalėjau suprasti jos išraiškos, bet žinojau, kad ji turėjo jausti kažką kieta įsirėmusį į

ją. Kai ji neiššoko iš lovos kaip sviedinys, mano smalsumui neliko ribų.



Lėtai ranka slydau skolintų marškinėlių apykakle, delnu suspaudžiau jos banguojančią krūtinę.

Jos skruostais nusirito jau pažįstamas raudonis. Spėliojau, kiek dar jos kūno va taip išraudo.

Serena padėjo savo ranką man ant šono, braukdama ja mano nugara, masažuodama raumenų

iškilumų klonius. Jos prisilietimo pojūtis nuvilnijo manimi pragariškai šokiruodamas. Geismas tiesiog

sprogo priversdamas mano galvą apsvaigti.

Užteks galvoti apie tai – aš buvau veikianti būtybė, ne mąstanti. Turėjau liesti ją, man to reikėjo

tučtuojau. Paėmiau ją už klubų ir timptelėjau žemyn nuo pagalvių kalno. Tada pakilau virš jos

prisilaikydamas viena ranka. Mano susijaudinimas atsidūrė prie jos esybės, lyg būtų tam sukurta. Kai

sujudėjau prie jos kaip naktį prieš tai, kai ją ragavau, ji aiktelėjo mano vardą.

Po velnių, taip.

Vėl pasitryniau klubais į ją mėgaudamasis kaip prasiskiria jos lūpos.

- Mums tikriausiai nereikėtų to daryti

- Žinau,- bet jos kūnas išsilenkdamas ją išdavė.

Kiti mano žodžiai ištrūko kaip žemas šiurkštus urzgimas:

- Galiu pažadėti, kad seksas su manimi nebus lėtas, švelnus kaip gyvūnėlis ar kaip šnabždami

žodžiai. Man patinka grubiai ir primityviai, bet tavo pasitenkinimas svarbiau. Kiekvieną akimirką.

Jos apsunkusios primerktos akys užsivėrė. Tankios blakstienos įrėmino jos skruostus.

- Kiekvieną akimirką?

- Kiekvieną. Akimirką,- kiekvieną žodį pabrėžiau prisispausdamas klubais, kas vertė mane urgzti.

- Tai labai drąsus pareiškimas,- sušnibždėjo ji, praskėsdama šlaunis ir apglėbdama manąsias.

- Tai ne pareiškimas,- palenkiau galvą ir lūpomis paglosčiau jos skruostą, kaip akimirką prieš

tai.- Tai pažadas.

Laisva ranka slystelėjau viršun jos klubais link pilvo. Sustojau tik žemiau krūtinės, nykščiu

braukiau per iškilumus. Jos aštrus įkvėpimas atsikartojo mano galvoje.

Jos kvėpavimas pertrūko, kai bučiniu pasiekiau jos burnos kamputį. Serena šiek tiek pasuko

galvą. Mūsų lūpos susitiko, bet aš greit atsitraukiau prisiminęs, kad ji buvo sužeista.

- Kaip tu jautiesi dėl šito?- paklausiau ir tada nusistebėjau, iš kur, po velnių, atsirado šis

mandagumas.

Jos pirštai įsikibo į mano pečius.

- Man viskas gerai.

Palenkiau galvą prie jos kaklo ir peties linkio. Prispaudžiau jos klubus ir uodžiau jos kaklą.

Supratau, kad nesu uostęs nieko skaniau nei ji. Leidau savo rankai nuklysti aukščiau, beveik siekiant

jos krūties viršūnę.

Ji neliepė man liautis, nieko nesakė ir nesujudėjo. Tiesiog laukė... laukė, kad pamatytų, ką aš

darysiu. Tada sugriebė man už riešų, bet nenustūmė rankų šalin. Ji tiesiog laikėsi už jų. Jos akyse

mačiau neryžtingumą, bet jos kvėpavimas patankėjo, versdamas krūtis kilnotis taip, kad jos dar labiau

lietėsi prie mano delno.

Gerklėje žemai suurzgiau. Jos nugara išsirietė virš čiužinio prisispausdama krūtimi man prie

delno. Atsakiau nykščiu braukydamas per įsitempusį spenelį po marškinėliais.

Mano akys įsmigo į jos kai erzinau spenelį per rūbą. Kita ranka ji braukė žemyn mano krūtine,

mano pilvo raumenys įsitempė. Turėjau vėl pamatyti jos krūtis, liesti jas, ragauti jas. Įslydau ranka po

jos marškinėliais. Šilkinė lygi oda švelniai įdubo, kai pakėliau medžiagą aukštyn pamatydamas jos

pilvą. Tada švelniai nuvilkau marškinėlius šalin. Su kuo nors kitu būčiau juos nuplėšęs, bet su ja... ne

su ja. Ne dabar, greičiau jau vėliau.

Vėliau?

Taip, ką po velniais aš apgaudinėju? Bus dar ir vėliau.

Jos krūtys nuostabios. Apvalios ir tobulos, ir dar gražesnės mano rankoje. Ji švelniai aiktelėjo,

kai pirštais sugriebiau krūties viršūnę. Burna prisipildė seilių, kai nulenkiau galvą ir lyžtelėjau vieną

šelmišką spenelį.



Ji suspaudė rankomis mano šonus ir sudejavo.

- Hanteri...

- Mmm?- aš nusileidau kita ranka judėdamas prie kitos krūties. Mano liežuvis sukosi aplink

spenelį.- Ar nori, kad liaučiausi?

Ji atlošė galvą ir trūkčiojančiai atsiduso.

- Tai... tai ne šitai turėjau omenyje, kai pasiūliau tau čia miegoti.

Įtraukiau į burną rožinį spenelį, kitos rankos smiliumi ir nykščiu pagavau kitą. Jos oda buvo

saldžiausio narkotiko skonio, o jos kalbos kaip sirenos daina.

- Ne šitai?

- Dieve,- sudejavo ji.- Gerai. Gal ir šitai.

***

Geismas įsisuko manyje priversdamas jaustis nekontroliuojama ir apsvaigusia. Baimės ūseliai

rangėsi po atvira liepsna. Net kai mano kūnas išsilenkė prieš jį, troško jo, žinojau, kad Hanteris ne toks,

kaip kiti. Jis galėjo prarasti savitvardą ir aš galėjau atsidurti didžiulėje bėdoje.

Bet žvelgdama į jo veidą aš mačiau Hanterį. Nemačiau plėšrūno ar grėsmės. Aš mačiau jį, tik jį.

Slysdama rankomis jo krūtine aš jaučiau Hanterį. Po šia nuostabia jo oda egzistavo kažkas visiškai

kitokio. Žinojau tai, bet patikėjau jam savo gyvenimą ir kūną. Tai buvo svarbu.

O kai jo burna nusileido ant mano krūtinės ir liežuvis trindamasis erzino, nustojau galvoti. Tai

buvo viskas ką jaučiau ir primityvius, aštrius pojūčius šaunančius žemyn, sušildančius ir slopinančius

mane. Tik žinojau, kad norėjau jausti tai – tikrai tai jausti.

Mano rankos nuslydo per kietą kaip akmuo banguotą pilvo presą. Jo oda atrodė lyg vėsus šilkas.

Tobulas vyriškumas. Mano klubai sutrūkčiojo po jo kietu raumenimi prieš mano esmę. Dieve, jis

didžiulis. Tai turėjo būti nežemiška, nes – po velnių.

- Siaubingai tavęs noriu,- jo balsas buvo žemas, duslus; jo lūpos judėjo ant mano krūtinės. Šiuo

metu jis galėjo kalbėti kad ir lotyniškai, ir tai man būtų atrodę labai jausminga.

Jis nuleido ranką ant mano klubų, ragindamas mane judėti, pasiimti ko noriu. Kai jis dantimis

sugavo mano spenelį, aš vėl surikau, pasiduodama savo kūno reikalavimams ir judindama klubus prieš

jo vyriškumą. Įtampa tarp mano kojų greit išaugo atimdama kvėpavimą, šokiruodama. Stulbinančiai

greitai jis rankomis nuslydo po manimi ir pakėlė mane pakildamas ant šlaunų.

Jo glėbyje – o Jėzau – galėjau jausti jo susijaudinimą įsitempusį prieš mane. Jo kelnės kažkaip

atsisagstė. Tai galėjau padaryti aš. Tai galėjo padaryti jis. Nežinojau to ir man nerūpėjo. Jo lūpos prie

mano kaklo buvo vėsios ir besimaišanti šiluma ir šaltis mane visur badė.

Mano rankos paniro giliai į jo plaukus ir aš patraukiau jo galvą atgal, nustebinta savo

agresyvumo. Prisitraukiau jį ir giliai pabučiavau nekreipdama dėmesio į skausmą dėl sumuštos lūpos.

Mano liežuvis įslydo tarp jo lūpų ir aš sudejavau prisispausdama prie jo.

Staiga jis sugriebė mano riešus, patraukė juos žemyn ir surakino viena ranka. Buvau ant nugaros

ir per akimirką jis atsidūrė virš manęs. Greit žvilgtelėjusi į jo akis pamačiau, kad jos buvo šviesiai

mėlynos. Gražu.

Laikydamas mano riešus man prie pilvo jis pasislinko žemyn nubučiuodamas kelią nuo mano

smakro iki bambos, taip arti tos vietos, kur norėjau jo – reikėjo jo.

- Iškėsk kojas,- kai įvykdžiau jo prašymą, jo laisva ranka nuslydo mano šlaunimi sustodama per

keletą centimetrų nuo mano centro.- Lažinuosi, kad esi man pasiruošusi.

Buvau. O dieve. Tokia pasiruošusi, kad skendau.

Tada jis pasilenkė, priglausdamas savo burną ir vienu ilgu pirštu įslysdamas į mane. To derinio,

kad esu suvaržyta ir tokia įaudrinta, buvo per daug.

Pasiekiau viršūnę tuojau pat, suduždama į milijardus dalelių, o mano kūnas spazmavo prieš jo

burną. Jis nesustojo, kol inkščiau ir vėl nepasiekiau viršūnės. Tada jis pakilo, jo keistos akys mane

prikaustė.



Viena ranka Hanteris nusitraukė kelnes ir jas nusispyrė. Mane supurtė saldus, kvailas

pasikartojantis spazmas, kai jis vėl mane paslinko aukščiau, sudėdamas mano rankas man virš galvos.

Jaučiau jo kietą, ilgą susijaudinimą prie savo jautrios esmės.

Rankos niežėjo, kaip norėjau jį paliesti, bet jis neleido. Lyžtelėjo liežuviu mano sustandėjusį

spenelį ir įsitaisė man tarp šlaunų.

- Palauk,- pasakiau be kvapo. Hanteris pakėlė galvą žvilgsniu sakydamas tu rimtai? Aš beveik

nusijuokiau.- Kaip dėl apsaugos?

Jo lūpose atsirado šypsena.

- Aš negaliu užtaisyti tau vaiko ir mes nesergame. Mes taip neveikiame.

- Žmonės. Ateiviai,- tariau nervingai nusijuokdama.- Turėjau apie tai pagalvoti.

- Abejoju, ar įprastai apie tai diskutuojama,- laisva ranka jis ištyrinėjo mano žandikaulio liniją,

tada nuslydo žemyn tarp krūtų iki klubo linkio, sukeldamas man virpulį.

- Tu graži. Kiekviena tavo dalis.

Jaučiausi taip, kai jis šitaip mane lietė.

- Noriu tave paliesti.

- Žinau.

Bet jis nepaleido mano riešų. Jis laikė abi mano rankas virš mano galvos. Mano kvėpavimas

sustingo, tada dvigubai pagreitėjo, kai pajutau jį stumiantis į mane colis po colio.

Hanteris nuleido galvą ir įsikniaubė į mano gerklę.

- Po velnių, tavyje jaučiuosi taip gerai. Žudai mane, žinai tai? Sušiktai žudai mane.

Buvau tikra, kad tai jis buvo tas, kuris žudė. Pakreipiau klubus ir pilnai jį priėmiau. Mano

aiktelėjimas iš malonumo dingo jo dejonėje man išlenkus nugarą. Jis buvo milžiniška esybė manyje,

įtempusi mane iki pilnumo jausmo, kuri vertė riestis pirštus ant paklodės.

- O dieve, Hanteri...

Troškau apsivyti jį rankomis, bet jis vis dar mane laikė ramiai. Per jį ir jo gniaužtais, laikančiais

mano riešus, nusirito švelnus virpesys.

Atsimerkiau ir įsiurbiau oro.

Jo veido bruožai buvo aštresni, įsitempę, akys išmuštos šviesesnėmis mėlynomis dėmelėmis. Jo

odos temperatūra atrodė, kad krinta.

- Hanteri?

Jis pakreipė galvą į šalį, įsitempė, išsiskyrė jo raumenys ant kaklo. Akys užmerktos, galėjau

pasakyti, kad jis kovoja su tuo; tamsiu poreikiu jame maitintis. Prieš pakylant jo blakstienoms praėjo

amžinybė. Jo akys buvo ryškesnės nei įprastai, tačiau veidas praradęs aštrumą. Jis pradėjo judėti, atgal

iki pat galo ir durdamas vidun, kol tarp mūsų neliko net centimetro tarpo. Kiekvieno atsitraukimo ir

sugrįžimo trintis kėlė pašėlusią emocijų audrą, kuri greit virto į susuktą gilios įtampos mazgą.

Hanteris diktavo tą lėtą, skausmingą ritmą, kol jo kakta ir nuoga krūtinė pasidengė prakaito

blizgesiu. Buvau arti, pirštai sukosi tuščiu oru, kai ritmas pagreitėjo.

- Tu tokia tobula,- tarė jis, vėl mane bučiuodamas ir vieną ranką uždėjęs man ant klubo, žinojau,

kad tą akimirką jis nuvijo žvėrį.

Atsakydama apsivijau kojomis jo liemenį, priimdama jį dar giliau. Hanteris suurzgė giliai

gerklėje, kai jam už nugaros sukryžiavau kulkšnis.

Jis sugriebė dantimis mano lūpą ir truputį trūktelėjo suurgzdamas.

- Ruošiuosi išdulkinti tave. Stipriai.

Prieš man įsisąmoninant, kad jis žada daryti tik tai, Hanteris vėl ir vėl veržėsi į mane, sustodamas

tarp stūmimų, kad pasitrintų į mane. Kiekvienąkart jam tai darant, trintis laižė mane lyg saldžios

liepsnos. Tada jis nuleido galvą, sugriebė dantimis rožinį spenelį ir vėl įsiveržė į mane. Išsilaisvinimas

subyrėjo manyje, kai užkimusi sušukau jo vardą ir jaučiau jį drebant aplink mane, manyje ir tada jis

prisijungė prie manęs, puldamas su galinga skuba. Žinojau, kad nė vienas mūsų nebebus toks pat.



21 skyrius

Po kelių minučių mano širdis vis dar lėkė lyg lenktyniaudama, net kai jis atsitraukė nuo manęs,

sukeldamas mažas rikošetines ekstazės kibirkštis mano kūne. Jis paleido mano riešus, bet aš

nepatraukiau savo rankų. Dabar jaučiausi kaip želė.

Švelniai apglėbęs mano veidą jis pakėlė aukštyn mano smakrą ir vėl pabučiavo – ilgu, giliu

bučiniu. Kai jis nusirideno nuo manęs, maniau, kad paliks erdvės tarp mūsų, bet jis įsikibęs pasiėmė

mane kartu, prisiglausdamas mane prie savęs.

Priglaudžiau rankas prie jo vėsios krūtinės; nustebau pajutusi joje širdies dunksėjimą. Kažkurią

dieną tikrai ruošiausi išsiaiškinti visą tą ateivio/žmogaus kūno reikalą ir kaip tai veikė, bet dabar

nebuvo tinkamas laikas fiziologijos pamokai.

- Tai... tai buvo nuostabu,- pasakiau užsimerkdama.

- Žinau,- jis vedžiojo pirštu ratus ant mano klubo.- Tai buvo net geriau, nei įsivaizdavau. O aš

turiu gana lakią vaizduotę.

Nusišypsojau. Gilumoje turėjau tiek daug klausimų. Ką tai reiškia mums? Ar seksas viską keičia?

Aš vis dar turėjau susigrąžinti savo gyvenimą, su ar be Hanterio, bet ar jis nori būti to gyvenimo dalimi?

Ar gali? Ir ar ta besiskleidžianti šiluma giliai mano krūtinėje yra kažko daugiau nei poorgazminės

palaimos ženklas?

Bet nebuvau pasirengusi šiems klausimams suteikti balsą.

Prigludau arčiau slysdama savo koja per jo.

- Kai ko nesuprantu.

- Tik vieno dalyko?- linksmumas jo balse privertė mane nusišypsoti.

- Kodėl vyriausybė ateiviui suteikia tokią galią kaip tapti senatoriumi?- paklausiau.- Atrodo lyg

patys prašytųsi bėdos.

Hanteris nusirito ant šono, atsisuko į mane.

- Manau, kad vyriausybė mano galinti visada juos kontroliuoti. Suteikdami teisę gauti valdžią

įsivaizduoja, kad luksenai bus patenkinti.

Ta visa luksenų/žmonių/arumų politika mane žavėjo.

- O jie nėra patenkinti? Būti senatoriumi yra gana galingas reikalas.

- Būti senatoriumi ateivių rasei, kuri valdė galaktiką tūkstančius metų, nieko nereiškia,- jis ištiesė

ranką ir perbraukė savo dideliu delnu per mano petį.- Bet žmonės – tik neįsižeisk – mano, kad jie vis

dar yra mitybos grandinės viršūnėje. Kaip galvojo luksenai, kai mes pirmąkart pasirodėme. Jų

arogancija apakino juos dėl jų tikrųjų gebėjimų.

Suvirpėjau, iš dalies dėl to, ką jis pasakė ir iš dalies dėl jo rankos braukiančios mano ranka

žemyn. Jo krumpliai braukė per mano krūtinę ir aš pasislinkau arčiau. Jis vėl buvo kietas, o gal net

nebuvo suminkštėjęs. Pilnas ir sunkus pasididžiavimas buvo tarp mūsų.

Oho.

Vėl susitelkusi į jo veidą išraudau pamačiusi jo šypsenėlę.

- Ką iš tiesų sugeba luksenai?

- Bet ką. Viską,- jo ranka brūkštelėjo mano šlaunį.- Jei norėtų perimti Žemę, jie tai galėtų.

- Galėtų?- kai jis trūktelėjo mane prieš save, aiktelėjau.- Ar jie gali tai padaryti?

Hanteris trūktelėjo pečiais.

- Nežinau, bet vieną dieną luksenų populiacija išaugs. Jie gali skaičiumi pranokti žmones.

Jo ranka slydo kraštu aplink mano užpakalį, jo pirštai slydo pavojingai arti.

- O kaip arumai?

- Ar mes norime valdyti Žemę?- jo kita ranka, ant kurios gulėjau, apsikabino mane.- Arumams

nelabai rūpi valdyti kitas rūšis. Mes labiau susirūpinę dėl dalykų, kurie mus pamalonina.

Mano antakiai pakilo dėl šios replikos.

- Mums reikia greit leistis į kelią,- tarė jis.- Turiu kai kur nuvykti.

- Gerai.



- Bet mes dar turime keletą minučių.

Mano kūnu nusirito karštis.

- Keletą minučių kam?..

Jo lūpas išlenkė dar viena šypsena. Tada jis žaibišku judesiu užsirideno mane ant savęs ir įėjo į

mane vienu smarkiu stūmimu.

- Šitam.

Išriečiau nugarą ir pasidėjau rankas ant jo pečių atsiremdama, kai jis sugriebė mano klubus. Per

pusiau primerktas akis mačiau jį stebint mūsų susijungimą, kai jis kilstelėjo mane, ir įslydo atgal

nuleidęs mane žemyn. Tada jo akys pakrypo viršun sutikdamos manąsias. Tą akimirką atrodė, kad

pasaulis sustojo, kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėjo – tiesiog taip buvo. Čia daugiau nieko nebuvo ir

aš pasiklydau jame.

***

Seksas niekada anksčiau nebuvo toks. Vietoj to, kad patenkinčiau savo potraukį ir dingčiau, aš

užsimaniau užbaigti viską visiškai kitaip. Netgi tuo momentu, kai laikiau ją po pirmojo karto, žinojau,

kaip tai skyrėsi nuo mano ankstesnių žygdarbių. O po antro karto norėjau jos artumo... ir norėjau jos

vėl.

Velnias, norėjau jos dar bent šimtui kartų.

Stebėdamas, kaip ji apsirengia džinsus ir paprastus marškinėlius, norėjau paimti ją dar kartą. Iš

galo. Prie sienos. Ant grindų. Bet kur.

Jei ir toliau taip galvosiu, mes niekada neišvažiuosime. O man to tikrai reikėjo. Anksčiau buvau

priartėjęs prie maitinimosi ja. Tai ką padariau ėjo prieš mano prigimtį, bet daugiau savo laimės bandyti

nenoriu.

- Pasiruošusi?- paklausiau kiek šiurkščiu balsu.

Ji pažvelgė į mane ir linktelėjo.

- Pasiruošusi, jei tu pasiruošęs.

Buvo vėlyva popietė, bet buvo šilta, kas žadėjo ilgą ir karštą vasarą. Ji segėsi saugos diržą, kai

įlipau į Poršė.

Atsilošusi ji atsisuko į mane.

- Kur mes važiuosime?

- Prie Martinsburgo,- atsakiau žvilgsniu skenuodamas motelio plotą prieš pajudėdamas iš vietos.-

Mes už poros valandų kelio nuo ten.

- Martinsburgo?- susiraukė ji.- O kas ten yra?

- Kai kas, kas gali duoti tai, ko man reikia.

- Tikrai?- ji sudėjo rankas ir nutaisė veide mielą išraišką.- Pasakyk ką.

Sukikenau:

- Opalą.

Jos veide pasirodė sumišimas.

- Opalą? Čia brangakmenį opalą ar seną damą vardu Opal?

- Akmenys keistai veikia mus ir luksenus. Kartais gerai. Kartais blogai. Tai susiję su šviesos

spindulių laužimu ir sugėrimu.

Serena spoksojo į mane lyg būčiau prabilęs kita kalba.

Nusišypsojau.

- Obsidianas arumams mirtinas. Aš turiu vieną, bet turiu būti atsargus su juo. Akmuo laužia

šviesą ir šešėlius ir gali perpjauti mus kaip niekas kitas. Vienas geras dūris būtų viskas ko tau reikia.

- Ir tu tokį turi?- ji žiūrėjo į mane lyg būčiau išprotėjęs.- Ar luksenus jis veikia taip pat?

- Ne, bet oniksas – kitokio tipo akmuo – tikrai juos sujauks. Dideliu kiekiu tai galėtų juos

parklupdyti ar priversti trokšti mirties, bet opalai veikia kitaip,- turėjau pripažinti: buvo keista kalbėti

apie tai su žmogumi.- Opalas veikia dar kitaip.

- Kaip?- paklausė ji.



Išsukant į greitkelį rytų kryptimi Poršė padangos sklandžiai rijo mylias, man aiškinant ką būtent

opalo gabaliukas, net ir mažiausias, gali padaryti.

- Opalas turi savybę atspindėti ir sugerti specifines šviesos bangas, keisdamas jų greitį ir kryptį.

Luksenams tai kaip stiprintuvas. Net ir hibridams, nes jų žmonių DNR padengta šviesos bangomis,-

nutilau žvelgdamas į Sereną.

Ji atrodė visiškai priblokšta.

Nusišypsojau.

- Tai sustiprina jų gebėjimą atspindėti šviesą ir taip pat ją sugerti. Pavyzdžiui, jei luksenas turi

opalo gabalą, jis gali panaudoti jį atspindėti daiktu aplink jį, kaip vienkryptis langas.

Jos antakiai susijungė.

- Taigi jie tokiu būdu gali tapti nematomi atspindėdami kas yra aplink juos?

- Teisingai. Jie taip pat gali judėti greičiau ir sukurti stipresnę energijos iškrovą.

Ji atsiduso.

- Gerai. Darau prielaidą, kad visiškai suprantu visą tą reikalą su akmenimis ir ateiviais. Bet aš

nepagaunu, kaip opalo gabalas veikia arumą. Tu ne kaip luksenas.

Išsižiojau, bet užsičiaupiau. Akys susiaurėjo žvelgiant į kelią, supratau, kad norėjau jai pameluoti.

Sukurpti kokią nors absurdišką pasaką apie tai, kaip opalai veikia arumus, užuot pasakojus jai apie tai,

kad kai išsiurbiame luksenus, daugeliu atvejų mes juos nužudome. Prieš tai niekada apie tai nemelavau,

bet niekada ir neturėjau priežasties meluoti.

O dabar atrodė, kad priežastis yra, bet negalėjau prisiversti meluoti jai. Mano rankos susigniaužė

ant vairo.

- Opalai gali padidinti ir arumų sugebėjimus. Padaryti mus stipresniais ir greitesniais, bet prieš tai

turime kai ką padaryti. Turime pasimaitinti luksenu ar hibridu. Kai tai darome, perimame jų esmę. Ta

dalis reaguoja su opalu.

Ji lėtai linktelėjo žvelgdama į šalį.

- Visas tas vampyriškas reikalas?

- Taip,- pasakiau atsikrenkšdamas.- Opalas taip pat gali sureguliuoti energijos lygius.

Pakibo reikšminga tyla ir tada ant savęs pajutau jos žvilgsnį.

- Su opalu mums nereikia tiek daug maitintis,- pasakiau jausdamas niežulį. Visos šnekos apie

maitinimąsi vertė mane jaustis alkanu.- Gynybos departamento arumų rūbai yra su opalais. Tai padeda

išlaikyti mus susikaupusius, kad nelakstytume įsiutę ir siurbdami nieko neįtariančius luksenus.

- Spėju, kad tai gerai,- ji ištiesė kojas, tada atlošė galvą. Man net nereikėjo žiūrėti į ją, kad

jausčiau, kokia ji susirūpinusi.- Ar nužudai lukseną, kai juo pasimaitini?- paklausė ji.

- Ne visada, bet daugelis arumų tai daro nes jie nori žudyti juos. Bet galime maitintis nežudydami.

- Tu ruošiesi pasimaitinti, kad tavo opalas veiktų, ar ne?

- Jei greit nepasimaitinsiu, nebūsiu saugus. Visiems,- pažvelgiau į Sereną. Jos veidas buvo

išblyškęs, bet žvilgsnis ramus. Nemelavau.- Taigi taip, man reikia pasimaitinti.

22 skyrius

Man reikia pasimaitinti.

Nebuvau tikra, kaip iš tiesų man į tai reaguoti. Tai, kaip jis tai pasakė – taip šaltakraujiškai ir

neapgailestaujančiai – kėlė susirūpinimą. Ir jis nepaaiškino, ar žudys, ar ne. Tą maitinimosi reikalą

buvo sunku nuryti. Tai buvo lyg sėdėti šalia vampyro ar kažkas panašaus. Jis prieš tai jau maitinosi

manimi – dukart – bet daugiau to nedarė, kai paprašiau to nebekartoti. Jis sustabdė save, ir aš tikėjau,

kad vėl galės save sustabdyti.

Tikėjausi, kad tikėdama tuo nevirsiu į visų laikų didžiausią idiotę.

Kol likusią popietę keliavome jis aiškino, kad mes eisim į klubą, kuriame galime rasti vaikiną

vardu Lukas. Hanteris nieko daugiau apie jį nesakė, ir aš supratau, kad Lukas yra kitas arumas, tikiuosi

toks pat draugiškas kaip ir Deksas.



Ilgainiui pro šalį lekiančios kalvos ir tankūs miškai dingo, kelias mums artėjant prie

Martinsburgo prisipildė kitų automobilių.

Išsukome į pietus pravažiuodami prekybos centrą ir keletą restoranų, kurie pažadino mano

skrandį. Buvau alkana, bet per daug susirūpinusi iš tiesų mąstyti apie valgymą. Už kelių mylių

Hanteris išsuko į Spring Milso išvažiavimą ir pasuko dešinėn, patraukdamas į miestą pavadinimu Bek

Krykas (liet. Galinis užutėkis). Su tokiu pavadinimu turėtų būti linksma.

Už dviejų mylių pamatęs seną apleistą degalinę Hanteris pristabdė. Mano antakiai pakilo išvydus

piktžoles. Kelias buvo ne ką geresnis, tiksliau duobių ir žvyro kratinys.

- Tu tikras, kad klubas yra čia?- paklausiau žvalgydamasi per langą. Į orą kilo dulkės, nuo jų

buvo debesuota lyg rūke.

- Taip. Niekas čia nevažiuoja.

- Galiu įsivaizduoti,- sumurmėjau.

Pravažiavus keletą apgriuvusių pastatų su išdaužtais langais, buvau įsitikinusi, kad kažkur ne ten

pasukome, bet prieš man tai paminint, prasiskyrė medžiai ir pamačiau laikiną stovėjimo aikštelę su

automobiliais joje.

- Kristau,- pasakiau purtydama galvą.

Aplink pastatą buvo pristatyta jūra automobilių. Ir jokių niekam tikusių transporto priemonių.

Naujutėlaičiai visureigiai, Hameriai, galintys nušienauti ištisus kaimus, BMW ir Jaguarai buvo

sustatyti vienas šalia kito. Tai buvo lyg geresnė panaudotų automobilių pardavimo aikštelės versija.

Hanteris išsišiepė man.

- Atrodo klaidinančiai.

- Jokių abejonių,- pasakiau, kol Hanteris statė automobilį.

- Noriu, kad čia laikytumeisi kuo arčiau manęs, supratai?- Hanteris užgesino variklį.- Jaučiu kitus

saviškius ir keletą luksenų. Jie neturėtų mums trukdyti, bet niekada negali žinoti.

Mano antakiai pakilo.

- Luksenai ir arumai kartu?

- Nutinka ir keistesnių dalykų, o čia visada vyksta keistas mėšlas. Tai nežudymo zona.

Nuo to turėjo palengvėti. Hanteris pradėjo daryti dureles, bet aš sugriebiau jį už rankos.

- Palauk sekundę. Kas bus po to, kai gausi opalą ir padarysi čia ką reikia?

- Mes išvyksime.

Nutaisiau jam nuobodžiaujančią miną.

- Man aišku, kad mes neketiname čia stovyklauti. Ką mes ruošiamės daryti?

Hanteris pažvelgė į šalį, jo profilis stoiškas.

- Mes trauksime į pietus, tik ne į Atlantą. Ten turėtų būti saugu.

- Saugu nuo ko?- paklausiau aš, mano pirštai įsikibo į kelius.- Man reikia...

- Gal galime pakalbėti apie tai vėliau?- nutraukė jis, jo akys tapo įspėjančios.

Norėjau ginčytis, bet tam tikrai nebuvo tinkamas laikas. Nusileidusi išlipau iš automobilio ir

nusekiau Hanterį per automobilių labirintą. Vienas dalykas, kurį pastebėjau, kas buvo velniškai keista,

kad negirdėjau jokių garsų sklindančių iš klubo ar aplink mus.

Buvo nenatūraliai tylu.

Pečiais nusirito drebulys, susidėjau rankas ant liemens. Hanteris sulėtėjo, kol atsidūriau šalia jo.

Jis nieko nesakė apie mano lėtumą, o gerai įsivaizduodama, kad klube susidursiu su dar vienu

šokiruojančiu savo gyvenime nuotykiu, aš dar labiau lėtėjau.

- Prisimink,- tarė Hanteris, uždėdamas ranką ant mano nugaros.- Viduje būk šalia manęs. Gerai?

Linktelėjau:

- Supratau.

Sustojome prie plieno pilkumo durų. Po dviejų sekundžių jos atsidarė ir pro jas išėjo mamuto

dydžio vyras, vilkintis vien mėlyną džinsinį kombinezoną.



Mano akys išsiplėtė. To vyro rankos buvo dydžio sulig medžio kamienu ir jis žiūrėjo į mus lyg

nebūtų labai laimingas mus matydamas bent akies krašteliu.

Hanteris šiek tiek pajudėjo pridengdamas mane.

- Man reikia pamatyti Luką. Skubiai.

Kombinezonas susikryžiavo savo raumeningas rankas.

- Visi sako, kad tai skubu, kai atsibeldžia čia. Bet taip būna retai.

- Dabar yra.

- Jo,- Kombinezonas nudrėbė.- Taip jie visi sako, bet Lukas daug laiko neturi, a žinai?

Buvau su Hanteriu pakankamai daug laiko, kad suprasčiau, kada jis pradeda prarasti kantrybę. Jo

pečiai įsitempė, stuburas sustingo. O tada jis nusišypsojo. Pakilo tik vienas jo lūpų kamputis.

O ne.

- O kaip gi tai?- pradėjo Hanteris, o aš net susigūžiau viduje.- Žinau, kad jis šiuo metu klausosi,-

jis nutilo, sprigtelėjo juodą laidą už Kombinezono ausies. Och. Aš to netgi nepastebėjau, bet ji buvo

ten – plona juoda ausinė.- Tas mažas šiknius man skolingas. O mes žinome kaip yra su juo ir

paslaugomis. Taigi, jei jis nenori, kad aš čia kiekvieną suplėšyčiau, įskaitant ir tavo didelį užpakalį ir

pakabinčiau tavo kiaušinius ant gegnių, jis skirs man laiko.

O jergau.

Aš lėtai pasisukau į Hanterį spėliodama, ar jis kada nors yra girdėjęs posakį, kad pagausi daugiau

meškų su medumi, nes Jėzau, jis ką tik apipurškė Kombinezono veidą akumuliatorių rūgštimi.

Tikėjausi, kad Kombinezonas lieps mums čiuožt iš čia ar eiti į visas keturias puses. Beveik

nukritau, kad tas didelis vyras plačiai išsišiepė.

- Jis laukia tavęs, Hanteri,- Kombinezonas žengė į šalį prilaikydamas duris, ir mes prasprūdome

pro jį. Mačiau, kaip jis tikrina Hanterį.- Man patinka, kai jie būna valdingi.

Šypsena nusirito mano veidu, bet ji sustingo, kai išėjome iš siauro tamsaus koridoriaus.

- Šventas...

Niekada nemačiau nieko panašaus, tik ne tikrame gyvenime. Tai net ne tai, kad aš nežinojau apie

jų egzistavimą. Aš tiesiog niekada nesilankiau juose. Tokie klubai kaip šis buvo labiau Mel sritis.

Įvairiaspalviai šviesos blyksniai pulsavo ant knibždančios šokėjų minios. Nuo lubų kabojo narvai.

Juose šoko skurdžiai prisidengusios moterys, linguojančios klubais į sunkų muzikos ritmą. Ir kai aš

sakau skurdžiai, turiu omeny, kad nemačiau pridengtos vietos ant jų kūnų išskyrus spenelius ir tarpkojį.

Blausios šviesos daugiau slėpė nei atskleidė klubo pakraščius. Galima sakyti, kad ten buvo

staliukai, galbūt net sofos, bet tai buvo viskas. Visa atmosfera buvo nežemiška.

Hanterio ranka rado manąją ir vedė per žmonių minią. Minia skyrėsi prieš jį lyg prieš krovininį

traukinį. Moterys nustojo šokti ir įsispoksojo į jį. Taip pat ir kai kurie vyrai, ir ne visi žvilgsniai buvo

gašlūs. Kai kurie buvo tiesiog priešiški. Ar tai buvo luksenai? Žmonės, kurie žinojo kas jis ar kiti

arumai? Blyksinčiose šviesose negalėjau jų atskirti.

Ore tvyrojo keistas gvazdikėlių kvapas, o kartu su mirksinčiomis šviesomis, garsia muzika ir

pažeme tvyrančiu rūku, kuris slinko palei grindis ir sukosi aplink mūsų kojas jaučiausi lyg vaikščiočiau

sapne.

Iš minios žengė aukšta, tamsi masė, užblokuodama mums kelią. Vaikinas atrodė mano amžiaus,

plaukai stori, tamsūs, sušukuoti lyg spygliai. Oda blyški, akys apvestos juodai, lūpos išsitempė į kreivą

šypsenėlę, kai jo akys peršoko nuo Hanterio ant manęs.

Nereikėjo būti ateivių ekspertu, kad suprastum, kad tai arumas.

Hanteris nesustojo, pečiu pastūmė jaunesnį arumą iš kelio.

- Aš tam neturiu laiko.

Žiūrėjau per petį tikėdamasi, kad tas kitas arumas kažką padarys ar pasakys, bet jo šypsnys dar

labiau išsiplėtė jam nusisukus į šokėjų minią. Sudrebėjau dėl viso šios situacijos keistumo.

Aplenkėme barą ir pasukome į siaurą tuščią koridorių. Jo gale buvo durys su ženklu TIK

IŠSIGIMĖLIAMS. Gražu.



Hanteris pabeldė į duris laisvąja ranka. Praėjo akimirka ir durys atsidarė, pasirodė nepaprastai

aukštas ir puikiai atrodantis vaikinas.

Ir jis buvo visas įvairių aukso atspalvių.

Auksinė oda. Auksiniai plaukai. Auksiniai marškinėliai.

Neįtikėtinai nerealios mėlynos akys šiek tiek išsiplėtė, lūpų kampučiai nusviro.

- O aš taip gerai leidau vakarą...

Hanteris išsišiepė.

- Man irgi malonu tave matyti, Peri.

Peris? Galėjau galvoti tik apie Orlando Blūmą ir Bredą Pitą.

Jis atvėrė duris plačiau.

- Tu žinai taisykles.

Mes įžengėme į biurą. Čia stovėjo sofa ir stalas, ir daugiau nieko kito, tik uždarytos durys,

nežinia kur vedančios, nebuvau tikra ar norėjau žinoti kur. Durys, pro kurias įėjome, užsivėrė ir

nuslopino visus garsus. Peris tiesiog stovėjo sukryžiavęs rankas. Jo žvilgsnis prilipo ten, kur Hanterio

ranka jungėsi su manąja. Jis švelniai trumpai nusijuokė.

Hanterio akys susiaurėjo, bet jis nepaleido mano rankos.

- Tu verti mane jaustis taip, lyg turėčiau maištauti prieš tavo taisykles.

- Pabandyk,- atsakė Peris, atsirėmęs į uždarytas duris.- Bet aš abejoju ar tavo mergina norėtų

pamatyti mūsų sukeltą netvarką po sužadinimo.

Tai mane pribloškė, širdis apsivertė.

- Tu luksenas.

Peris mirktelėjo.

- O tu žmogus.

Mano burna žiojosi atsakyti, bet Hanteris suspaudė ranką.

- Jis nieko nesiruošia bandyti,- tarė jis žemu balsu, bet jo akys nesitraukė nuo lukseno.- Ar ne

tiesa, Peri.

- Priklausys nuo tavęs, arumai,- Peris pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Tai buvo miela šypsena,

netgi žavinga, tačiau baimė sunkėsi mano venomis lyg ledas.- Bet tu, mano miela, manęs neturi dėl ko

bijoti. Aš nesmerksiu tavęs dėl akivaizdaus neapsižiūrėjimo, gal pastebėsi su kuo bendrauji.

- Nėra reikalo manęs smerkti,- atšoviau aš.- Bet ačiū už informaciją.

- O,- Perio antakiai pakilo.- Ji gina tave, Hanteri. Kaip miela.

- Užsičiaupk,- atsakė Hanteris.

Peris prunkštelėjo.

Jiems pasikeitus erzinančiomis frazėmis, aš supratau, kad Hanteris nesiruošė muštis. Atrodė, lyg

jie tiesiog kandžiotųsi žodžiais... tiesiog dėl smagumo. Truputį atsipalaidavau.

- Nagi, suvystykit mane ir pavadinkit Kalėdų kūdikėliu. Hanteris su žmogumi – žmonių moterimi.

Tas balsas mane pritrenkė. Atsisukau į duris už stalo. Netgi negirdėjau, kaip jos atsidarė, bet ten

stovėjo aukštas paauglys, nevyresnis nei penkiolikos. Jo šviesūs plaukai subraukti atgal į trumpą

uodegėlę, atskleidžiantys angelišką veidą, kuris buvo simetriškai tobulas, bet jo akys... oho. Jos buvo

tamsiai raudonos.

Kas po velnių gali turėti raudonas akis?

Ateiviai. Aišku.

Hanteris išleido ilgai laikytą atodūsį.

- Lukai.

Man atvipo žandikaulis. Tai mėšlas, Lukas buvo vaikas.

23 skyrius

Lukas priėjo prie stalo ir liuoktelėjo už jo, susidėdamas kumščius po smakru. Opalas ant jo

odinės apyrankės blykčiojo šviesoje. Pusiau ėmė pagunda trenkti ir atimti ją, bet Lukas...



Jo, Lukas nebuvo normalus.

Netgi kalbant apie luksenus, arumus ir hibridus. Jis buvo visiškai kažkas kita, o vožtelėti jam

nebūtų tas pats kaip primušti vaiką žaidimų aikštelėje, nes tas vaikis galėjo išspirti bet kurį ir bet ką į

kitą galaktiką. Sunku tai prisiminti, kai kalbi su tokiu vaikėzu.

Lukas plačiai nusišypsojo.

- Kas tave čia atvedė? Girdėjau, kad šitas „mažas šiknius“ skolingas tau.

- Žinai, kad esi man skolingas. O jei tau reikia priminimo, tai viskas, ką aš galiu pasakyti yra

Šarpas.

- O, taip. Tai man daug ką primena.

- Šarpas?- sumurmėjo Serena, jos akys lakstė pirmyn atgal.

Paleidau jos ranką ir pagavau save žengiant prieš ją. Lukas pastebėjo tai, jo akys išdykusiai

sužibėjo.

- Man reikia mano pinigų.

Lukas siūbavo į šonus lyg stengdamasis įsižiūrėti į Sereną. Žmogau, tas vaikis mėgo spaudinėti

mygtukus.

- Gali pasiimti savo pinigus kada tik nori. Peris galėjo tau tai parūpinti. Taigi spėju, kad tai ne

vienintelis dalykas, kurio tau reikia.

- Man taip pat reikia opalo.

Jo antakiai pakilo, kai jis visai parimo į vieną pusę pasiremdamas ranka. Ir nusišypsojo Serenai.

- Ir kam tau, arumui, dirbančiam mielajam Gynybos departamentui, reikia opalo? Negi jie

nedalina tų „Aš buvau nupirktas žmogaus“ ženkliukų? Oi! Palauk... palauk, Hanteri,- Luko plačios

akys nekaltai mirktelėjo, ir aš tikrai stipriai užsimaniau trinktelėti tas akis į jo pakaušį.- Ar tu daugiau

nebežaidi su Gynybos departamentu?

- Kaip tu manai?- žengiau į šalį, pridengdamas Sereną.

- Įdomu,- jis prisėdo ir atsilošė tiesiai priešais Sereną.- O kas čia?

- Ne tavo reikalas,- suurzgiau.

Lukas nužvelgė mane.

- Ji mano biure, mano klube, taigi ji yra mano reikalas.

- Čia tavo klubas?- paklausė Serena.- Kiek tau metų?

- Pakankamai, kad įvertinčiau patrauklią moterį,- mirktelėjo Lukas.

Serena net išsižiojo.

- Ar nori, kad tave nužudytų?- paklausiau, rankos susispaudė į kumščius.

Peris žengė į priekį – amžinas asmens sargybinis – bet Lukas tik nusijuokė.

- Oi, nurimk, Hanteri. Tu per irzlus. Kiek kartų tau kartojau, kad reikėtų apsiramint, pasiimti

atostogų. Disnėjaus pasaulyje šiuo metų laiku tikrai smagu. Tau reikėtų išbandyti.

Įtraukiau ilgą, gilų kvėptelėjimą.

- Lukai.

Jis buvo susikoncentravęs į Sereną.

- Taigi, kaip tu susiėjai su šiuo džiaugsmingu asmenybės gabaliuku?

Serena pažvelgė į mane, aš papurčiau galvą. Kuo mažiau žinos Lukas, tuo geriau.

Lukas barbeno pirštais į stalą.

- Gerai, vaikučiai, jūs nenorite žaisti, aš irgi nenoriu, Peris gaus tavo pinigus ir galit nešdintis iš

čia.

- Oho. Luktelk. Tu skolingas man, Lukai. Man reikia opalo...

- Ir spėju, kad tau taip pat reikės lukseno ar hibrido pasimaitinti. Tu teisus. Aš tau skolingas. Tu

dėl manęs pasirūpinai bėda ir aš tau būsiu amžinau dėkingas. Galiu tau padėti, bet aš noriu žinoti, kas ji

yra ir kaip ji susimetė su tavim.

Žiurkiūkštis.

Serena žengė į priekį:



- Aš esu Serena Kros. Mano geriausią draugę nužudė luksenas, kai ji išvydo jį, mmm, jo tikruoju

pavidalu. Mačiau, kaip tai įvyko, o Hanteris buvo Gynybos departamento paskirtas saugoti mane.

Lėtai atsisukau į ją.

- Ką?- ji skėstelėjo rankomis.- Mums nėra kur dingt.

Manimi nusirito pyktis, bet aš nuslopinau jį. Serena nepažįsta Luko, nesupranta, ką jis sugeba.

Velnias, daug ko apie jį nežinojau, bet žinojau pakankamai.

Luko žvilgsnis nukeliavo prie labai susidomėjusio Perio.

- Saugo tave nuo luksenų?

Ji linktelėjo ir prikando lūpą.

- Ir tik dėl to, kad tavo draugė matė lukseną darant savo švytintį dalykėlį? Jie nužudė ją už tai?-

jo rubininės akys kalkuliavo informaciją.- Tai skamba drastiškai.

- Tai skamba pažįstamai,- įsiterpė Peris.- Tai kas nutiko, turi kai ką bendro su senatoriumi

Vandersonu, ar ne?

- O...- sumurmėjo Lukas.

Serena tapo labai rami, jos aura nusidažė tamsiai mėlynai.

- Kaip sužinojai apie tai?

- Geras klausimas,- pasakiau aš.

Peris trūktelėjo petį.

- Klausausi ausis ištempęs. Senatorius pasiuto, nes Gynybos departamentas išsitempė vieną jo

berniukų, o tada ir kitą. Luksenai šurmuliuoja dėl to. Panašiai kaip eiti žaliąja mylia, vaikuti (vert.

komentaras: eiti žaliąja mylia reiškia, kad vyksta tai, ko neišvengsi).


Peris išsišiepė, kai jo žvilgsnis nuslinko prie Luko.

- Bet tai nepaaiškina, kodėl jie ieško tavęs, ar ne? Turiu galvoje, tu nesi pirma pamačiusi mus

tikruoju pavidalu. Ir ne paskutinė. Atrodai protinga panelė. Žinai, kad reikia tylėti. Taigi...

- Taigi turi būti ir daugiau,- užbaigė Lukas. Jis suplojo rankomis.- Visada turi būti daugiau.

Klokit.

Serena protingai nutilo, bet buvo per vėlu. Susidėjau rankas.

- Jos draugė nugirdo, kaip broliai kalbėjo kažką apie Erelio projektą ir vaikus Pensilvanijoje. Kad

ir kas tai būtų, atrodo tai verta žudymo.

Lukas lėtai mirktelėjo.

- O Gynybos departamentas žino apie tai?

- Taip,- atsakė Serena ir atsikrenkštė.- Aš papasakojau jiems, ką man sakė draugė, bet...

- Bet judu esate čia, o Hanteris be savo opalo, kas reiškia, kad jis yra be savo madingojo sekimo

prietaiso. Kaip tai nutiko?- paklausė Lukas.- Nesidrovėk, Serena. Aš nesu blogas vaikinas.

Šniurkštelėjau.

- Jo, o aš sušiktas Kalėdų Senis.

- Gerai,- Lukas sušvito laimėtojo šypsena.- Viską apsvarsčius, aš nesu didžiausia jūsų problema,

taip? Gyvenime nepakenčiu trijų dalykų ir, nebūtinai tokia tvarka, tai yra: Gynybos departamentas,

arumai ir luksenai. Žmonės yra visai nieko.

Serena šokiruota atsisuko į besišaipantį Perį, pasitryniau smilkinį. Man pradėjo skaudėti galvą.

- Gynybos departamentas nusprendė, kad Mel nugirsta informacija yra svarbi,- pasakiau.

Lukas pakreipė galvą į šalį.

- Ir tu tuo tiki?

Iškosėjau trumpą juoką.

- Po velnių, ne. Esu tikras, kad jie bandė atkasti viską apie tą Erelio projekto mėšlą, bet jie nežino

apie Pensilvaniją. Serena prisiminė tai, kai jau buvo pasikalbėjusi su pareigūnais,- laiškas pašto dėžutėj

tegu lieka paslaptyje.- Senatorius ir luksenų bendruomenė pakėlė visą šitą poveikio rizikos šūdą ir

paspaudė dėl Serenos pašalinimo. Gynybos departamentas nusileido.



- Poveikio rizika?- Peris priartėjo prie stalo ar atsisėdo šalia Luko.- Negi senatorius nuoširdžiai

tiki, kad Gynybos departamentas paleis jo sūnus, jei Serena dings?

- Nemanau,- pripažinau.- Manau, kad kad ir ką Mel nugirdo ir galėjo ar negalėjo perpasakoti

Serenai yra verta ją nužudyti, kad nutildytų. Net jei Serena nieko nežino, jie nenori rizikuoti. Gynybos

departamentas atvyko ja pasirūpinti ir, na, aš su tuo nesutikau.

- Vaikinai, norėčiau, kad nustotumėte kalbėti apie žmones, norinčius mane nužudyti,- pasakė

Serena, bet ji žiūrėjo į mane žvilgsniu sakančiu, kad mes apie tai pasikalbėsime vėliau.- Tai tikrai

pradeda mane gąsdinti.

- Teisybė,- pasakė Lukas purtydamas galvą.- Taigi tu sustabdei Gynybos departamentą? Saugojai

žmogų netgi žinodamas, kad jie paskelbs kainą už tavo galvą, kuriai net aš negalėčiau atsispirti?

Perkėliau svorį nuo vienos kojos ant kitos.

- Jo.

- Įdomu,- sumurmėjo Lukas.

- Jis nežino, kodėl tai padarė, todėl net neklausk jo apie tai,- Serena atsiuntė man griežtą šypseną,

o aš netgi negalėjau prisiversti nors kiek susinervinti. Ji atsisuko atgal į vaikį.- Ar tu ką nors žinai apie

Erelio projektą?

Lukas sutiko jos žvilgsnį.

- Žinau daug dalykų, Serena. Aš taip pat turiu daug įtarimų. Kai kurie mano, kad aš paranojiškas,

bet aš mėgstu sakyti, kad esu realiai pasiruošęs bet kokiai situacijai.

Serena susiraukė.

- Tai man tikrai nieko nesako.

- Aš nežinau apie Erelio projektą,- pasakė jis.- Bet man įdomu sužinoti daugiau.

- Gerai. Dabar, kai mes atlikome visą tą rūpinimosi ir dalinimosi rutiną,- įsiterpiau aš.- Tu man

skolingas.

- Skolingas,- Lukas šoktelėjo nuo stalo.- Grįžk rytoj, turėsiu tau ką nors,- jis pažvelgė į Sereną ir

mirktelėjo.- Ir geriau būk malonesnės nuotaikos. Tu žudai mano laimingą atmosferą.

- Rytoj?- pasukiojau kaklą bandydamas išvaryti įtampą.- Neplanavau nakvynės šioje kelionėje .

- Bet aš tikras, kad rasi kaip praleisti laiką,- Lukas reikšmingai pakilnojo antakius, net aš truputį

sutrikau dėl to. Jis apėjo stalą ir atidarė stalčių. Ištraukė raktą ir ištiesė man.- Nakčiai galite likti pas

Perį. Jo ten nebus ir taip bus saugu.

Perio veidas persiraukė:

- Kokio velnio, Lukai?

Jis nedrąsiai nusišypsojo:

- Ką? Jis neliks pas mane.

Įsidėjau raktą į kišenę džiaugdamasis pykčiu užlietu lukseno veidu.

- Adresą,- Lukas užrašė jį ant popieriaus lapelio ir perdavė jį man.

- Sugrįžk rytoj šiek tiek prieš vidurdienį.

Susirinkau Sereną ir pasukau link durų, bet Lukas mus sustabdė:

- Ir, Hanteri?

Atsisukau, man iškart nepatiko keista vaikio išraiška. Pasiruošiau bet kokiam mėšlui, kuris gali

išeiti iš jo burnos.

- Taip?

Luko šypsena buvo paslaptinga.

- Žmonės nėra tokie silpni, kaip tu manai juos esant.

24 skyrius

Tą akimirką, kai pasiekėme Poršė, būčiau išreiškusi susirūpinimą dėl pasitikėjimo Luku, bet

Hanteris neatrodė, kad mes turėtume dėl ko nerimauti. Matyt tas keistas vaikis buvo ne pati didžiausia

mūsų problema.



Pakeliui į kad ir kur Peris gyvena, sustojome ir nusipirkome greito maisto, ir man bebaigiant

valgyti, mes įsukome prie nuošalaus išpuoselėto namo miškingame kurorte. Netgi naktį galėjau matyti

spindesį važiuojamoje kelio dalyje ir dviaukščio pastato kampuose.

- Beta kvarcas,- paaiškino Hanteris prunkštelėdamas.- Labai protinga. Čia nėra natūralių šaltinių,

taigi jis jo atsigabeno. Tai trukdo mums juos matyti, trikdo jų bangų ilgius.

Išlipusi iš automobilio pašnairavau į mažučius blizgučius mėnesienoje. Kiek kartų tai mačiau ir

neatkreipiau dėmesio? Pasisukau, nužvelgiau storus medžius aplink įvažiavimą, kol Hanteris traukė

mūsų krepšius iš bagažinės.

Įėjusi vidun atpažinau Perio stilių. Fojė sienos buvo nudažytos aukso spalva. Ant lubų kabojo

auksinis sietynas ir visos durų rankenos buvo auksinės. Netgi pagrindinių laiptų turėklai aukso spalvos.

- Ak,- tariau purtydama galvą.

Hanteris apsižvalgęs aplink nusišypsojo.

- Oho.

Aš irgi šyptelėjau. Hanteris neteko žado dėl tokio neskoningo interjero. Apsižvalgėme apačioje ir

pakilome viršun. Buvo akivaizdu, kuris miegamasis yra pagrindinis.

Hanteris pasuko tiesiai ten.

- Aš esu tikra, kad čia yra ir daugiau miegamųjų,- linktelėjau tolyn į koridorių.- Galbūt reikėtų

rinktis vieną jų.

Jis pažvelgė per petį ir nusišaipė:

- Koks įdomumas?

Tyliai nusijuokiau.

- Tu siaubingas.

Bet nusekiau jį į dosniojo šeimininko miegamąjį. Jis buvo milžiniškas. Viduryje stovėjo lova su

baldakimu. Hanteris numetė mūsų krepšius ant suoliuko, kol apžiūrinėjau vonią.

- Viešpatie aukštielninkas, sūkurinė vonia,- sumurmėjau.- Tas daiktas didžiulis.

- Čia ne vienintelis didžiulis dalykas,- Hanteris iš nugaros apsivijo mane rankomis.

Pajutusį jį nugaros apačia nuraudau. Manyje, sušildydamas kūną, pasklido poreikis.

- Tai neblogas prieinamas dalykėlis.

Hanteris sukikeno ir brūkštelėjo lūpomis mano skruostu.

- Tikriausiai.

Tada jis apsuko mane, aš įsirėmiau nugara į didžiulę kriauklę – žinoma aukso spalvos – ir

nužvelgiau jį. Jau buvau be kvapo, viskas, ką jutau, tai jo susijaudinimas. Juokinga.

Jo lūpos išsilenkė, lyg žinotų, apie ką galvoju. Nekreipiau dėmesio į venomis ir tarp šlaunų

plūstančią šilumą.

- Ar tu pavargusi?

Buvo vėlu, o praėjusią naktį mes nedaug miegojome, tačiau aš papurčiau galvą. Hanterio

žvilgsnis tapo supratingas.

- Žinau, kad to nori.

Mano pilvas įsitempė, manyje įsiplieskė ugnis.

- Tikrai?

Jis linktelėjo, bet tada pasielgė netikėtai. Jis išėjo iš vonios.

- Tu nori pasimėgauti šia vonia. Pirmyn. Aš eisiu patikrinsiu namą, įsitikinti, kad saugu.

Žioptelėjau, kai jis uždarė duris. Jo gilus juokas iš kitos durų pusės sukėlė man norą rasti kokį

nors buką daiktą ir mesti į jį.

Šunsnukis.

Atsidusau ir atsisukau į sūkurinę vonią. Ji buvo puiki – apvali ir gili su pora maišytuvų priekyje.

Atsukau juos, atitaikiau karštą vandenį ir apžiūrėjau vonios kambarį ieškodama ko nors, ką galėčiau į

ją įpilti. Spintoje buvo daugybė priemonių, išsirinkau kažką, kas kvepėjo persikais. Įpyliau tai į vonią,

greit ji tapo kaip putotas debesis.



Išsinėriau iš rūbų ir įslydau į vandenį. Įbrėžimus vis dar šiek tiek gėlė, bet aš išsitiesiau, atlošiau

galvą, burbuliukai pasklido virš manęs pridengdami krūtinę.

- Tai absoliučiai pats gražiausias mano regėtas dalykas.

Cyptelėjau, plačiai atsimerkiau ir pašokau. Vanduo ir burbuliukai išsiliejo per vonios kraštus.

- O dieve...

Hanteris stovėjo šalia vonios. Visiškai nuogas. Iškaltas, kietas, blizgantis pasididžiavimas man

tiesiai prieš akis. Tikrai kietas. Pasekiau jo žvilgsnį. Jis spoksojo į mano krūtinę.

- Tu tikras bernas.

Jis gūžtelėjo pečiais.

- Pamaniau, kad tau reikia pagalbos maudantis, o aš tikrai dosniai nusiteikęs.

- Jaučiuosi šiek tiek purvina,- norėjau niurktelėti galvą po vandeniu, bet Hanterio akys

įsiliepsnojo, žinojau, kad nėra reikalo gėdytis.

Jam tai patiko.

Pašokau, kai jis įsitaisė už manęs. Nuo vonios pakilo garas, sujudėjo vanduo, pakilę burbuliukai

sukuteno man šonus jo kojoms slystant iš abiejų mano klubų pusių. Jo oda šalia manosios drėgna ir

minkšta.

Hanteris nubraukė plaukus nuo mano peties, pajutau jo lūpas ant savo sprando. Tas bučinys...

nežinau, kas vyko, bet jis smigo į mano sielą.

Tai akivaizdu. Nėra reikalo neigti. Aš ne pradedu įsimylėti Hanterį.

Aš jau jį myliu.

Tai supratus mano pilvas susisuko į mazgą. Mylėti Hanterį yra absoliučiai beprotiška, bet mano

krūtinėje prasiskleidęs karštis vijosi aplink mazgą jį ardydamas. Mano gyvenimas visiškai sugriautas.

Vyriausybė ir kita ateivių rasė ieškojo mūsų, bet tai mano širdžiai nerūpėjo. Mylėti jį buvo visomis

prasmėmis blogai.

Jo rankos apsivijo mano liemenį ir prisitraukė mane sau tarp kojų. Galva atsisukau į jį.

- Ar patikrinai namą?- paklausiau.

Jis įspaudė bučinį į mano skruostą, ir aš dar labiau sutirpau.

- Šita vieta kaip koks Fort Noksas,- jis palinko žemiau ir krimstelėjo mano žandikaulį tuo pačiu

pasilenkdamas virš manęs ir paimdamas muilo gabaliuką.- Leisk man tave nuprausti.

Daugiau prašymas, negu reikalavimas, kurių sulaukdavau iš jo. Hanteris išmuilavo savo rankas ir

mano sulenktą ranką iki pat pirštų ir tarp jų.

- Tu labai kruopštus,- pasakiau.

Hanteris, slysdamas mano ranka aukštyn ir pildamas ant jos vandenį, sukikeno.

- Tai mano antras vardas.

Nusijuokiau.

- Ką tik supratau, kad aš netgi nežinau, koks tavo antras vardas. Ar pavardė.

Jo skruostuose išsiplėtė šypsena.

- Aš tokios neturiu.

- Neturi?

- Ne,- jis ėmėsi kitos mano rankos, krumpliais perbraukė mano krūtinę. Suvirpėjau nuo

prisilietimo, jis pakartojo tai nuplaudamas muilą.- Tau patinka tai?

Įsikandau lūpą.

- Kaip tu manai?

- Manau, kad patinka,- jis perbėgo ranka žemyn mano nugara ir klubo linkiu.- Mano tikrasis

vardas yra neištariamas. Kai mano šeima atvyko čia niekada neprisiėmė pavardės.

- Atvykti čia turėjo būti sunku,- žodžiai ištrūko iš manęs, kai jo muiluota ranka nuslydo mano

pilvu.- Tiesa?

- Iš pradžių buvo,- jo ranka paglostė mano pilvą ir vėl perbraukė krūtinę. Tapo sunku susikaupti.-

Aš buvau su savo rūšimi – gana nemaža grupe. Mes nusileidome Baltijos regione.



- Nusileidote?- nusijuokiau.- Atleisk. Įsivaizduoju erdvėlaivius ir panašius dalykus.

Jis vėl sukikeno ir pasėmė ranka vandens skalaudamas muilą. Sulaikiau kvapą, kai jo muiluota

ranka judėjo dešine, tada kaire mano krūtimi. Speneliai išsišovė susijaudinę, prikandau lūpą.

- Mano šeima galiausiai atvyko į Ameriką. Tada dar buvau jaunas,- abi jo rankos įsitraukė į

prausimo procesą, jo nykščiai judėjo per krūtinės viršūnes. Spėju, kad jis norėjo papildomai pasirūpinti

mano spenelių švara.- Mes gerai prisitaikančios būtybės, kelionės yra mūsų prigimtyje. Taigi aš daug

keliavau.

- O kaip mokyklos lankymas?

Prieš nuleisdamas rankas ir panardindamas jas į vandenį, jis dar kartą perbraukė mano spenelius.

- Aš niekada nelankiau mokyklos, mano žinios įgytos ne klasėje. Be to, mūsų prisitaikymas

leidžia viską greit pasisavinti,- vanduo perliejo mano krūtinę, priversdamas suplazdėti raumenis.-

Luksenai kad prisitaikytų lanko žmonių mokyklas, bet mums šis procesas visiškai kitoks.

Pagalvojau kažin kiek mano senųjų klasiokų iš tiesų buvo nežemiečiai.

- Taigi Gynybos departamentas paleido luksenus ir jie gyvena kaip žmonės, bet jūs visi?..

- Ne tiek daug,- jo ranka sukosi ratais ant manęs.- Mes elgiamės nevienodai. Manau jie matė mus

kažkuo žemesniu nei luksenai, negu jie. Kai jie mus rado, mes neparodėme noro žaisti žmones.

- Taip neteisinga,- sušnibždėjau.

- Gyvenimas retai būna teisingas, širdele,- jo rankos slystelėjo mano šlaunimis, jo lūpos vėl

perbraukė mano žandikaulio linkį.- Mes visada buvome matomi kaip ginklai. Štai kas mes esame.

- Ne,- manyje skleidėsi karštis, pasklido karštas drebulys.- Tu daugiau nei ginklas, Hanteri. Daug

daugiau.

- Su tavimi?- jo balsas žemas.- Su tavimi daugiau, bet ne su kitais.

Neturėjau galimybės apdoroti šio pasakymo, nes jo ranka įslydo man tarp šlaunų. Malonumas

šoko mano galvoje svaiginantį šokį, kai jo pirštai brūkštelėjo mano lytimi.

- Aš vis dar kruopštus,- tarė jis.

Atlošiau galvą ant jo krūtinės.

- Matau.

- Nenoriu, kad manytum, esą aš ėmiausi to nerimtai,- užbaigė jis. Jo pirštai lėtai judėjo.- Nes tai

yra sušiktai rimčiausias dalykas, kurį esu daręs.

- Tikiu tavimi,- mano klubai suvirpėjo, kai jo prisilietimas sustiprėjo. Išsiriečiau stengdamasi,

kad jis atsidurtų ten, kur aš noriu.- Hanteri...

Jo kita ranka pakilo apglėbdama mano sprandą. Jis atlenkė mano galvą ir pasuko į šoną, jo lūpos

pleveno virš manųjų.

- Man patinka klausytis, kaip tari mano vardą.

Tą akimirką jo lūpos uždengė manąsias, jis įstūmė į mane savo pirštą, sudejuodamas, kai mano

klubai sutrūkčiojo prieš jo susijaudinimą. Siektelėjau už savęs ir apsivijau rankomis jo kaklą. Bučinys

pagilėjo, nenustygau norėdama dar daugiau. Jo pirštai varė mane iš proto, buvau arti pabaigos, bet to

buvo negana.

Jis žinojo tai.

Jis mane erzino.

Jo burna paliko manąją ir lūpomis nukeliavo prie mano gerklės. Jam ragaujant mano odą ant jos

liko jo drėgno liežuvio pėdsakas; aš sudejavau:

- Hanteri...

Jo krūtinėje sugaudė pritarimas. Tą sekundę jis sugriebė mane už klubų, pakėlė ir apsuko. Visur

išsitaškė vanduo, bet aš buvau susikoncentravusi ties juo, o ne ties galima žala.

Hanteris nuleido mane, mano keliai nuslydo jo klubais. Jo įsitempęs vyriškumas laukė, kol jis

užgrobė mano burną giliu deginančiu bučiniu. Laikiausi įsikibusi į jo pečius skęsdama jo skonyje.

Dieve, man jo negana.

- Man reikia tavęs,- suurzgė jis.- Dabar.



Man kraujas užvirė, kai siektelėjau žemyn, įsikibdama pirštais į jo stambų kūną. Nusileidau ant jo

kvėpteldama, kai jo pasididžiavimas praskleidė mane. Padėjau rankas ant jo krūtinės, perbėgdama

nykščiais spenelius, kai jo pirštai įsirėžė į mano klubus.

Jis įsisiurbė į mano akis, jo žvilgsnyje mačiau geismo, ilgesio ir kažko gilesnio mišinį. Kai jis

įėjo į mane aš sušukau. Jis mane visiškai užpildė, sujungdamas mus. Manyje plakė du pulsai.

Raičiojausi virš jo ir sudejavau radusi ritmą, kuris pasiekė kiekvieną mano kertelę. Jis suėmė mano

sėdmenis ir šaudamas viršun spustelėjo mane žemyn. Greit lėtų judesių nebeužteko nė vienam mūsų.

Jis priduso, aš žioptelėjau. Mūsų lūpos susimaišė. Mano rankos ant jo skruostų laikė jį, kol mūsų kūnai

judėjo kartu greitame, beveik beprotiškame tempe. Manimi nusirito saldi stipraus pasitenkinimo banga.

Buvau beveik perpildyta jo, bet taip buvo nuo pradžių. Tai buvo kai kas daugiau, daug daugiau.

- Tu esi tobula,- suniurnėjo Hanteris rėždamasis aukštyn ir priversdamas mane dejuoti.- Tu tobula

man, tik man.

Žodžiai nusviedė mane per pasitenkinimo kraštą atnešdami palengvėjimą, kuris sugriovė visą

mano esybę į atskiras dalis. Jis buvo teisus, velniškai teisus. Buvau tobula jam, tik jam.

25 skyrius

Gulėjome lovoje susipynę kojomis, kūnai suplukę ir drėgni. Jos galva ilsėjosi ant mano krūtinės;

tingiai braukiau rankomis figūras ant jos klubo ir juosmens. Aštuoniukės figūra vertė ją virpėti ir

glaustis arčiau, taigi ji buvo mano mėgstamiausia.

Kai išlipome iš vonios, vandens buvo pilna visur, ir Serenai išėmus iš spintelės rankšluosčius ir

pasilenkus panaikinti bent kiek mūsų padarytos žalos, gavau paganyti akis į aptakų, tobulą užpakalį.

Šokau prie jos.

Apsukau ją, vienu galingu mostu pakėliau ir prispaudžiau jos kūną tarp sienos ir savęs. Kai mano

lūpos rado josios, įslydau vidun. Jos kūnas atsakė man taip, kad norėjau likti joje. Jos kojos apsivijo

mano liemenį ir aš nebegalėjau sustabdyti savęs. Mūsų pasitenkinimas buvo greitas ir triukšmingas, ji

atliepė kiekvieną judesį. Jos drėgmė nusviedė mane į aukštumas; kai ji sutrūkčiojo aplink mane, po

kelių sekundžių baigiau ir aš.

Nunešiau ją į lovą, kai tik įsitikinau, kad mano keliai atlaikys. Matydamas ją ant tos prakeiktos

auksinės antklodės, šviesūs plaukai prilipę prie pečių ir krūtinės, vėl išaugo alkis.

Ne alkis maitintis.

Norėjau jos vėl.

Mačiau alkį ir jos akyse, taigi paėmiau ją vėl, iš nugaros. Tas puikus užpakalis prisispaudęs prie

mano klubų, mano ranka ant jos liauno liemens. Nebuvau švelnus, Serena irgi. Ji atsilenkė atgal,

įsikibo nagais į mano klubus, ragindama mane. Girdėjosi tik mūsų kūnų garsai, mūsų dejonės ir

trūkčiojantis kvėpavimas. Sušiktai nuostabus choras. Buvau išalkęs jos, išalkęs kaip bet kuris vyras

nori moters.

Vyras – ne arumas.

Tai sprogo mano galvoje, bet tai buvo tiesa. Šįkart mano tamsioji pusė neužgožė noro būti joje,

šalia jos.

Artėjimas prie pasitenkinimo buvo beveik skausmingas. Manyje užsižiebė ugnis, kuri pasruvo

stuburu ir pripildė kirkšnis. Mano rankos apsivijo jos krūtis, prilaikydamos ją, mano klubai rėžėsi į jos

užpakalį. Mes baigėme kartu suknistu ryškių šviesų sprogimu.

Aukštielninki nukritome ant lovos – išsekę ir pasisotinę. Apglėbiau delnu jos nuraudusį skruostą,

prisitraukiau tas prisirpusias lūpas prie savųjų ir lėtai neskubėdamas jas pabučiavau. Nejudėjome.

- Ar aš tave užgavau?- paklausiau pusiau rimtai, nes paėmiau ją šiurkščiai.

Jos ranka išsilenkė prie mano pilvo, jos pečiai suvirpėjo nuo tylaus juoko.

- Ne. Ar manai, kad užgavai?

Nubraukiau plaukus nuo jos skruosto.

- Buvau... grubus.



Ji pakilo ir mieguistomis akimis pažvelgė į mane.

- Ir aš tuo mėgavausi.

- O, šitai aš žinau.

- Tu toks pasipūtėlis.

- Oi, nesakyk nieko, kur būtų žodis pūstis.

- Ką?- ji prunkštelėjo.- Ar aš pažadinau snaudžiantį žvėrį?

- Šalia tavęs snaudžiantis žvėris visada pabunda,- ir po velnių, jei tas „žvėris“ nepabustų. Užuot

mėgavęsis tuo, aš prisitraukiau jos nugarą prie savęs, man patiko tas jausmas, kaip ji nukrito šalia.

Atskyriau dalį jos plaukų ir apsivyniojau apie pirštą.

- Ar manai, kad Lukas rytoj ištesės pažadą?- paklausė ji tyliu balsu.

- Taip,- išardžiau jos šilkinių plaukų sruogą.- Jis žodžio vyras.

- Vyras?

Sukikenau.

- Jis žodžio vaikis.

- Nesuprantu Luko,- prisipažino ji prisiglausdama arčiau. Prisiglausti? Prisiglausti tapo mano

žodyno dalini? Šūdas.- Jis nemėgsta arumų, luksenų, Gynybos departamento, bet Peris yra luksenas, o

Lukas padeda tau. Kodėl? Ir kas po velnių jis yra? Vienas tų hibridų, apie kuriuos kalbėjai?

- O, Lukas yra... kitoks. Neįmanoma paaiškinti, kas jis yra ar kaip veikia jo logika. Jei atvirai,

manau, kad jis pusiau išprotėjęs,- tiesa ta, kad Lukas tapo hibridu – produktu, kai luksenas sėkmingai

išgydė žmogų ir privertė mutuoti jo DNR – bet aš turėjau savo įtarimų. Jis nebuvo panašus nė į vieną

mano sutiktą hibridą.

Serena kurį laiką tylėjo, net manyčiau, kad ji užmigo, jei ne nervinga energija virpanti aplink ją.

- Turėsi pasimaitinti, kai jis gaus tau opalą?

Nebuvo jokio reikalo meluoti atsakant, net jei norėčiau.

- Taip.

Ji vėl ilgam nutilo.

- Kas tada?

Klausimas vertas milijono dolerių.

- Mano brolis – tas, kurį pripažįstu – gyvena netoli Atlantos. Jis turi ten neblogą vietelę. Ten

turėtų būti saugu... mums.

Mums. Štai. Pasakiau tai. Didelio čia daikto.

Serena nutilo, o mano širdis kaip tikro žmogaus daužėsi į šonkaulius.

- Negaliu važiuoti į Atlantą,- galiausiai pasakė.

Ne tai tikėjausi išgirsti. Pažvelgiau žemyn ir suraukiau antakius.

- Ir kur tu ketini vykti?

Ji giliai įkvėpė, jos krūtinė prisispaudė man prie šono ir aš susijaudinau. Dabar šitam tikrai ne

laikas.

- Man reikia į Koloradą,- pasakė ji.- Turiu nusigauti iki tos pašto dėžutės ir išsiaiškinti, ką užrašė

Mel.

Kokio velnio? Galėčiau prisiekti, kad išgirdau neteisingai, bet jos žodžiai sukosi mano galvoje. Ji

nori grįžti į Koloradą?

- Ar išprotėjai?

Ji trumpai nusijuokė.

- Nuoširdžiai? Kartais visa tai verčia mane jaustis išprotėjusia.

Tai nebuvo pakankamai geras atsakymas.

- Tu nori grįžti į valstiją, kur gyvena labai įtakingas luksenas – luksenas, kuris nori tavo mirties?

Ji dėbtelėjo į mane.

- Aš prisimenu, kad senatorius nori mano mirties.

- Tu tikra? Nes aš nerandu jokios logiškos priežasties, kodėl nori ten grįžti.



Serena atsiduso.

- Aš turiu grįžti, Hanteri. Turiu sužinoti, kas buvo verta Mel gyvenimo – mano gyvenimo. Galbūt,

kad ir kas būtų tame laiške, tai padės nubausti senatorių.

Iškosėjau juoką.

- Jis niekada nebus nubaustas ar neprisiims kaltės už tai, ką jie padarė tavo draugei ar tau, Serena.

Taigi tu gali nuleisti rankas.

- Žinau, kad nebus, bet galbūt tai, ką jis planuoja, yra pakankamai rimta, kad jis patektų į bėdą.

Bent jau jis sulauktų kažko panašaus į bausmę. Tai geriau nei nieko, tiesa? Nes aš negaliu susitaikyti

su tuo, kad Mel žudikas – asmuo, atsakingas už jos mirtį – gyvens toliau, lyg nieko nepūtų padaręs.

Į tai nieko neatsakiau. Supratau norą keršyti, bet jei ji grįš į Koloradą, bus nužudyta.

- Negaliu to leisti,- pasakiau – ir, po velnių, jaučiausi teisus dėl savo sprendimo. Negalėjau leisti

jai to daryti, nes ji mirtų, o man ne tas pats. Ir jei jau būti visiškai atviru, mane siaubingai gąsdino ši

idėja. Kažkaip, per šį palyginus trumpą laiką, kiek pažįstu Sereną, ji rado kelią į mano šaltą kūną. Ji

buvo mano šviesa, mano šiluma, nebuvau pasirengęs jos paleisti.

Serena atsisėdo, droviai laikydama antklodę prie savo krūtinės, bet jos rudos akys buvo nuožmios,

kai sutiko mano akis.

- Tu negali sustabdyti manęs, Hanteri.

Vos nesusijuokiau, nes aš galėjau ją sulaikyti.

- Galiu.

Jos delnas ant antklodės susirietė į kumštį.

- Tu daugiau neprivalai saugoti manęs nuo Gynybos departamento. Tau nebereikia dirbti šio

darbo.

- Darbo?- aš greit atsisėdau, pritrenkiau ją pakankamai, kad ji atsiloštų.- Tu tikrai manai, kad tai

man yra darbas?

- Tau tai yra darbas.

- Tai buvo mano darbas, Serena. Bet nebėra.

Atrodė, kad ji tai apdoroja, tada papurto galvą.

- Aš negaliu tiesiog palikti visa tai.

Aš mačiau tik gražias, negyvas, nejudančias akis. Man net krūtinę suspaudė.

- Šūdą tu negali.

- Tu negali sustabdyti manęs,- pakartojo ji giliai įkvėpdama. Jos balsas buvo griežtas.- Aš vertinu

viską, ką tu padarei saugodamas mane. Aš niekada... aš nepamiršiu to, bet turiu gauti tą laišką,- ji vėl

nutilo ir dar kartą giliai įkvėpė kartu pakeldama antklodę.- Prašau, Hanteri, nemėgink sustabdyti manęs.

Žinau, kad gali, bet prašau, nedaryk to man.

Akimirką spoksojau į ją ir nieko negirdėjau. Dalis manęs nežinojo, ar aš buvau nušluotas

dėkingos išraiškos ar dar kažko. Neapnuoginau sielos ir nepadariau jokio panašaus šūdo, bet jos

atsakymas žiauriai įgėlė. Man ji rūpėjo. Negalėjau neigti šito mėšlo, bet ji net neapsvarstė to, kad mano

veiksmai buvo kai kas daugiau nei darbas. Akivaizdu, kad aš į tai įdėjau daugiau nei ji. Ir štai aš,

jaudinuosi dėl jos, bijau dėl jos, o ji galvoja, kad aš tai darau, nes tai yra mano darbas?

Šūūūdas.

Sprandu perbėgo kažkoks keistas jausmas, kažkas stipresnio nei diegimas ar susierzinimas. Man

tai nepatiko – šitas sėdėjimas sudėjus rankas ir stebėjimas, kaip kažkas bėga mirčiai į nagus. Jaučiausi

bejėgis, taip jaučiausi tik vieną kartą – kai priešais mane negyva gulėjo sesuo. Mane įsuko laukinių

emocijų viesulas, nes vietoje sesers regėjau Sereną.

Pyktis užliejo lyg prakeikta griuvusi užtvanka. Nuleidau kojas ant grindų ir atsistojau.

- Aš nebūsiu šitos savižudiškos misijos dalis, Serena.

Jos akys išsiplėtė.

- Hanteri...



- Ne,- temperatūra kambaryje nukrito, oda nubėgo šiurpas. Kambario langai apledėjo.- Ji ne tik

savižudiška, ji kvaila. Kaip ten žadi nuvykti? Lėktuvu? Ar turi pinigų ar dokumentus, kurių neatsektų

Gynybos departamentas? Ne. Nemanau.

Ji krūptelėjo ir atsitraukė.

- Aš negaliu to taip palikti. Negaliu...

- Supratau. Sužinoti, ką nugirdo Mel, yra svarbiau nei tavo pačios gyvybė ir...- aš nutilau prieš

pasakant ką nors kvailo.- Nori grįžti į Koloradą, gerai. Po to, kai rytoj susitiksim su Luku, aš

pasirūpinsiu, kad tavo subinė atsidurtų lėktuve.

Serena nusirito nuo lovos su savimi nusitepdama antklodę. Ji išsižiojo, bet aš pakėliau ranką ją

nutildydamas:

- Taip bus geriau, nes tu teisi. Tai buvo darbas ir tas darbas baigtas. Tu nori prisivirti daugiau

šūdo, tai turėkis. Neverta dėl to padėti galvos. Yra geresnio mėšlo, kuriuo galiu užsiimti užuot

prižiūrėjus tave kaip vaiką.

Ji išbalo. Viduriuose užvirė kaltė, nes aš ją užgavau. Užgavau žodžiais. Štai kam esu sutvertas –

būti šaltu ir abejingu. Jaudintis ar bijoti dėl jos buvo ne mano prigimčiai. Rūpintis ja? Velniop šitai.

Šitas – šitas šaltis glūdintis viduje buvo tai, koks aš esu, ko man reikia. Jis leido man išeiti iš kambario

neatsigręžiant.

Aš nebuvau žmogus.

Aš buvau arumas.

Pats laikas tai prisiminti.

26 skyrius

Keista ir įtempta atmosfera kybojo tarp manęs ir Hanterio, kai mes važiavome į Luko klubą

truputį prieš vidurdienį. Netilpo galvoje, kaip greitai vakar viskas išslydo iš rankų.

Per tą laiką, kai mes geriau pažinome vienas kitą, kažkas įvyko, kas buvo daugiau nei tarpusavio

trauka ar karšta chemija. Praėjusią naktį Hanteris pasikeitė. Jis buvo šiltesnis, labiau atsipalaidavęs ir

švelnus. Netgi rūpindamasis ir saugodamas ir visas tas reikalas, ką jis pasakė, kad jo rūšis nepajėgia

jausti, atrodė pakito. Bet tą akimirką, kai aš prašnekau apie Mel laiško paieškas, Hanteris virto į tą,

kokį pirmiau sutikau: žiauriai šaltą ir arogantiškai tolimą.

Yra geresnio mėšlo, kuriuo galiu užsiimti užuot prižiūrėjus tave kaip vaiką.

Užsimerkiau ir nurijau mazgą gerklėje, o Poršė keliavo autostrada stulbinančiu greičiu. Jis pasakė,

kad likti su manimi jam buvo daugiau nei darbas, o tada jis išrėžia tai? Tai giliai sužeidė ir vis dar

žeidė kaskart prisimenant šiuos žodžius.

Nesitikėjau, kad labai apsidžiaugs idėja keliauti į Koloradą, bet maniau, kad jis supras ir palaikys

mane. Giliai savyje tikėjausi to – kaip kvaila. Aš netgi maniau rūpinti jam pakankamai, kad jis keliautų

su manimi.

Kai jis pasuko Poršė žemyn į išsukimą, prisiverčiau atsimerkti. Akys sudrėko ir pasijaučiau

kvaila dėl noro verkti. Atsižvelgiant į faktą, kad Hanteris buvo ateivis ir visą šitą sumaištį, pamilti

kažką tokio buvo tiesiog tiesus kelias į sudaužytą širdį. Didžiulio streso situacijos sustiprina emocijas.

Žinojau tai ir vis tiek leidau sau įsimylėti nežemišką asilą.

Nubraukiau plaukus nuo veido ir giliai įkvėpiau. Lengvas jo kūno kvapas įsiveržė į mano jusles,

bet tai padarė ir šviežias oras pro atdarą langą.

Reikėjo susidėlioti prioritetus.

Reikėjo susikoncentruoti ir susitvarkyti su savo įžeistais jausmais, nesvarbu, kaip stipriai norėjau

tik lipti į lovą ir antklode užsidengti galvą. Man reikėjo gauti pinigų, kad patekčiau į lėktuvą ir melstis,

kad mano vardas nebūtų paieškos sistemoje, ir nusigauti į paštą.

O tada?..

Neįsivaizdavau. Nebuvau tokia kvaila, kad įsivaizduočiau, kad galėsiu grįžti į savo ankstesnį

gyvenimą, lyg nieko nebūtų nutikę. Viskas, ką galėjau padaryti, yra rasti laišką ir tikėti, kad ten yra



kažkas, ką galėčiau panaudoti kaip svertą Gynybos departamentui suteikti man kokią nors ateitį.

Rizikinga atiduoti jiems šią informaciją, nes jie akivaizdžiai norėjo mano mirties, bet jie mažesnė

blogybė iš dviejų. Bet kas, jeigu laiško nebėra?

Tada aš visiškai susimaučiau.

- Pasiruošusi?

Hanterio balsas išplėšė mane iš mano minčių, ir aš pažvelgiau į jį. Jo profilis bejausmis, o saulės

akiniai slėpė akis. Iš to vyro, kuris praėjusią naktį mane mylėjo, nieko neliko.

Atsidusau ir linktelėjau.

Laikina automobilių stovėjimo aikštelė buvo beveik tuščia, stovėjo tik keli atsitiktiniai

automobiliai. Išlipau, timptelėjau savo šortus, nes drėgmė iškart prilipo prie mano odos.

Vogčiomis žvilgčiojau į tylų Hanterį, kol priėjome duris. Jaučiau, kaip skrandis susitraukia.

Nesvarbu, kas nutiks vėliau, kad ir kur gyvenčiau likusį gyvenimą ar jei išgyvensiu tik savaitę, aš jį

greit – labai greit – paliksiu.

Ir aš jo nepamiršiu. Niekada.

Mano krūtinė ir gerklė degė, kai milžinas atvėrė duris prieš mums pasibeldžiant. Šį kartą nebuvo

jokių kalbų. Jis įleido mus vidun, nuvedė tamsiu klubu į biurą ir uždarė už mūsų duris prieš tai kažką

suniurnėjus, kad Lukas tuoj ateis.

Tada Hanteris ir aš vėl likome vieni.

Nesmagu.

Atsisėdau ant sofos krašto, susinėriau pirštus ant kelių ir atsidusau. Hanteris įsidėjo savo akinius

nuo saulės į galinę kišenę ir pradėjo vaikščioti pirmyn atgal po kambarį priklijavęs akis prie durų, pro

kurias įėjome.

Negalėjau ištverti šios tylos. Atsikrenkščiau, patryniau rankas į kojas.

- Taigi, po to tu važiuosi į Atlantą?

Hanteris sustojo vidury kambario ir pažiūrėjo į mane. Jo šviesios akys buvo lyg bedugnės – šaltos

ir tuščios.

- Toks planas.

Suvirpėjau.

- Ar jis gyvena Atlantoje, ar?..

- Ne. Marietoje. Dideli miestai mūsų netraukia,- jis pasuko galvą į šoną.- Per daug triukšmo,

kvapų ir šviesų.

Galėjau suprasti paskutinę pareiškimo dalį dėl jo akių jautrumo.

- Kodėl triukšmas ir kvapai?

Jis skėstelėjo ir suglaudė delnus.

- Tai taip... žmogiška.

Tai buvo viskas, ką jis atsakė į mano klausimą. Atrodė, kad jo akys užsidegė, kai jis vėl pradėjo

vaikščioti, versdamas mane nervintis.

- Gal gali liautis?

- Ką?- jis probrėkšmais nužvelgė mane eidamas pro šalį.

- Vaikščioti. Tai verčia mane velniškai nervintis,- vėl patryniau savo prakaituotus delnus į

kelius.- Žinau, kad veržiesi dingti iš čia, nuo manęs ir traukti savo keliu, bet gal galėtum pasėdėti

kelias minutes?

Tada Hanteris sustojo ir atsisuko į mane.

- Tu manai, kad tai viskas?

Sutikau jo žvilgsnį, jis papurtė galvą.

- Kas?- pareikalavau aš.

Jis ilgai ir griežtai žvelgė į mane, lyg luptų man odą sluoksnis po sluoksnio.

- Tu esi kvaila moteris, Serena.

Aš išsižiojau, manimi kaip karšta vasaros audra nusirito susierzinimas.



- Aš kvaila moteris? Ką gi, tu esi visiškas asilas.

- Taip jau esi sakiusi,- atsakė jis ramiai.- Bet tai nekeičia tiesos.

Pašokau ant kojų, delnai susirietė į kumščius. Jo pilnose lūpose šmėstelėjo šypsena, lyg aš jį

linksminčiau. Tai mane dar labiau įsiutino.

- Tu esi pimpalas, Hanteri. Žinai ką? Esi bejausmis pimpalas ir sakai, kad aš kvaila? Ir baik čia

šypsotis! Tai nejuokinga,- buvau kaip vulkanas spjaudantis ugnį ir pelenus jam į veidą.- Iki tos

šypsenos išmušimo tau iš veido liko kokios dvi sekundės, asile tu!

Ta lengva šypsena mano tirados metu išplito pakeisdama jo išraišką ir sušildydama jo akis.

- Atleisk.

Visiškai neskambėjo ir neatrodė kaip atsiprašymas.

- Neprašiau tavęs nieko daryti, tu juk žinai? Neprašiau manęs saugoti ar atvežti čia ar daryti

kažką...

Per vieną širdies dūžį Hanteris atsidūrė prieš mane, taip greit, kad aš net atšokau atgal ir būčiau

nuvirtusi ant sofos, jei jis nebūtų sugriebęs mano pečių. Jis palenkė galvą, taip, kad jo lūpos atsidurtų

per kelis centimetrus nuo manųjų. Nepageidaujamas, aštrus geismas privertė mano hormonus lėkti

šuoliais.

- Tokia man patinki,- pasakė jis žemu, dusliu balsu.

Aš sušnypščiau ignoruodama karštį tekantį tarp mūsų lyg atvirame žaizdre.

- Patinku tau pikta? Tu nesveikas.

- Gali būti,- sumurmėjo jis.- Aš žinau, kad tu nieko neprašei. Aš žinau...

Hanteris staigiai mane paleido ir išsitiesė, akys plačiai atmerktos, šnervės išplėstos. Aš

neprilaikoma susvyravau. Jis pasisuko į duris, jo galva vėl pakrypo į šoną. Nenatūrali jo tyla vertė

trauktis skrandį.

- Kas yra?- paklausiau apsivydama rankomis liemenį. Temperatūra kambaryje greit krito žemyn.

Jis pažvelgė atgal į mane.

- Ten yra luksenas.

- Peris?

Hanteris papurtė galvą.

- Ne, tai ne Peris.

Manimi nusirito ledinė baimė, nusileisdama į krūtinę, kur sukaustė mano širdį.

Jis greit atsisuko į mane, priglaudė šaltą delną man prie skruosto. Prieš prabylant pralėkė

akimirka.

- Einu patikrinti.

- Bet...

- Aš sugrįšiu,- tarė jis degančiomis ledinėmis akimis.- Jei reikalai pablogės...

Jis nebaigė, o aš neturėjau progos ką nors pasakyti. Kol sumirksėjau, jis jau buvo už durų.

Temperatūra kambaryje truputį pakilo, lyg šaltį jis būtų išsinešęs su savimi. Širdis daužėsi į šonkaulius,

lyg norėtų iššokti iš krūtinės ir klykdama pabėgti.

Palaukiau tris minutes, bet nebegalėjau daugiau taip sėdėti. Protas nugalėjo. Pasukau prie durų ir

pravėriau jas kelis centimetrus. Siauras koridorius buvo blausiai apšviestas. Nuslinkau iki pusiaukelės

link salės, kai blykstelėjo ryški intensyvi balta šviesa, nušviesdama raudonas klubo lubas.

Mano širdis sustojo. Atpažinau šią šviesą. Kaip Hanteris ją vadino? Šaltiniu? Ten buvo luksenas,

ir visai ne draugiškas.

Pasigirdo vyriškas balsas ir išgirdau Luką sakant:

- Būdamas tavo vietoje nedaryčiau to. Hanteris yra labai labai alkanas.

Kas per?.. Neatrodė, kad Lukas jaudintųsi dėl to, kas vyksta, taigi aš puoliau į priekį. Netrukus

sustojau salės gale, žandikaulis atvipo.



Lukas stovėjo šone apsivilkęs marškinėlius su kažkokiu užrašu apie zombius, o Hanteris buvo

savo tikruoju pavidalu – vientisa stambi masė šviesiomis akimis. Kitoje klubo salės pusėje buvo kitas

vyras. Jis tikriausiai buvo jaunesnis už mane, gal aštuoniolikos.

Nepaklusnūs tamsiai rudi plaukai krito nerūpestingomis bangomis virš jo kaktos. Jis buvo beveik

toks pat aukštas kaip Hanteris, dėl ko jis galėtų atrodyti kaip milžinas, bet ne toks stambus. Jo veidas...

oho, nebuvo žodžių apibūdinti jį, ir aš net pasijutau kraupiau leisdama mintims nukrypti ten nors pusei

sekundės.

Nepažįstamasis buvo neapsakomai patrauklus.

Jo akys žėrėjo lyg sferos, o baltas statinis krūvis spragsėjo žemyn ranka sekdamas intensyvią

šviesą. Baimė šoko į mano širdį, kai nepažįstamasis palinko link Hanterio, bet Hanteris nieko nedarė,

tik sukinėjo galvą, lyg drąsindamas jaunesnį lukseną kažko imtis.

Ar jis nesveikas?

- Hanteri,- ištariau per garsiu balsu.

Jo galva grįžtelėjo į mane, kaip ir lukseno. Šviesa aplinko jo ranką sušvito ryškiau, ir, galiu

prisiekti, jis net išsižiojo.

Tau nereikėjo čia eiti. Hanterio balsas filtravosi per mano mintis. Vissskasss gerai.

Viskas neatrodė gerai. Keista? Taip. Viskas atrodė keista.

- Bet jis vienas iš jų.

Lukseno akys išsiplėtė, klaikus švytėjimas išbluko atskleisdamas neeilines žalias akis, tokias

ryškias ir gilias, kad jos man priminė pavasarinę žolę.

Hanterio galva nukrypo atgal į lukseną ir jo krūtinė išsiplėtė, kai jis žengė žingsnį atgal. Po

sekundės jis vėl buvo žmogišku pavidalu.

- Serena, grįžk atgal į Luko biurą.

Jėzau, ar jis kada nors liausis man vadovauti?

- Atsiprašau?

Jo akys susiaurėjo, ir po akimirkos iš niekur išdygo milžinas ir kirtęs šokių aikštelę apsikabino

mane per pečius.

- Tai tikrai ne ta viečikė, kur tau reiktų būt.

Aš išraudau.

- Bet...

- Nagi, aš turiu parodyti kai kokių dalykėlių.

Tamsūs Hanterio antakiai susiraukė.

- Kokių dalykėlių?

Milžinas mirktelėjo sau per petį.

- Dalykėlių.

Man nebuvo iš ko rinktis. Po kelių sekundžių aš vėl buvau biure, pikta dėl visų nurodinėjimų, bet

taip pat susirūpinusi dėl to, kad vyksta ten.

Atsistojęs prie durų milžinas sukryžiavo rankas ant savo masyvios krūtinės.

- Tiedu nenuskriaus vienas kito, taigi gali nusiraminti.

Atsipalaidavimas buvo paskutinis dalykas, kurį ruošiausi daryti.

- Jie neatrodė taip, lyg žadėtų apsikabinti.

Jis išlaužė dantytą šypseną.

- Tai gali būti tiesa, bet tas berniukas turi didesnių problemų, nei pyktis su arumu. Didesnių

problemų nei tu, jei kalbėti tiesą.

- Ir kokių gi?- mečiau iššūkį. Atsižvelgiant į tai, koks sumautas šiuo metu buvo mano gyvenimas,

aš tuo abejojau.

Milžinas atkryžiavo rankas ir pasikasė smakrą. Praėjo kelios akimirkos ir jis atsakė:

- Jie atėmė jo merginą ir susigrąžinti ją bus nelengva. Tikriausiai neįmanoma.

Nesitikėjau to. Žengiau kelis žingsnius atgal ir plumptelėjau ant sofos.



- Kas atėmė ją?

- Vyriausybė.

Mano galvoje tai netilpo.

- Kodėl?

Jis trūktelėjo vienu didžiuliu petimi.

- Kodėl ne? Vyriausybė daro ką nori. Taip daro luksenai. Taip daro arumai,- jis nutilo.- Gyvenam

keistam pasauly, pupa. Nesinervuok dėl luksenų berniuko, ten yra Lukas. Jaudinkis dėl savęs.

Neturėjau laiko apmąstyti tuos linksmus žodžius. Atsivėrė durys ir pro jas įsėlino visiškai

nenukentėjęs Hanteris. Pradėjau stotis.

- Man viskas gerai.

- Tai aš matau. Kas ten įvyko?

- Iš tikrųjų nieko,- atsakė jis. Milžinas išėjo ir Hanteris atsisuko į mane.- Jis čia pasikalbėti su

Luku. Jis neturi nieko bendro su mumis.

Pasijutau kalta pajutusi palengvėjimą.

- Tai dėl... merginos?

Hanteris linktelėjo, atrodė išsiblaškęs.

- Panašiai.

Galvodama apie tai, ką pasakė milžinas, aš atsirėmiau atgal į stebinančiai minkštą sofą.

- Kodėl jie ją paėmė? Ar ji sužinojo, kas jis yra?

- Aš nežinau kodėl, bet manau, kad čia kažkas daugiau nei tai. Galbūt jis ją mutavo,- Hanteris

pasitrynė kaktą.- Bet kokiu atveju, jei jie ją paėmė, jis turi mažai vilčių ją susigrąžinti.

Lengvai įkvėpiau nuliūdinta tos situacijos, net jei tas vaikinas buvo luksenas ir aš jų nepažinojau.

Kitas gyvenimas yra chaotiškas, ir dėl ko? Tikrai nežinau. Atvirai, dabar aš nieko nebežinau.

- Tu tokia žmogiška.

Pakėliau galvą ir pamačiau, kad Hanteris smalsia veido išraiška stebi mane.

- Taip, tokia jau esu. Žmogus iki kaulų smegenų.

Jis žingtelėjo link manęs, bet sustojo.

- Neturėjau omenyje to kaip įžeidimo. Aš matau tavo liūdesį dėl jų. Tu liūdi net jei niekada

nebuvai jų sutikusi. Tai labai žmogiška iš tavo pusės.

Tikrai nežinojau, ką apie tai galvoti. Empatija – įsijautimas į kito situaciją ir užuojauta – man

nebuvo kažkas nenormalaus, ir nemaniau, kad Hanteriui toks požiūris bus toks keistas.

- Tu labiau žmogiškas nei įsivaizduoji, Hanteri.

Jis pažvelgė lyg norėtų ginčytis, bet durys vėl atsivėrė ir pro jas įtykino Lukas, pasiųsdamas

Hanteriui kreivą žvilgsnį.

- Tu turėjai pasilikti čia, Hanteri.

- Vadink mane išprotėjusiu, bet man nepatinka idėja, kad luksenas yra čia su mumis ir aš nežinau,

kas vyksta.

Lukas nuėjo už stalo ir atsisėdo.

- Tu išprotėjęs, bet tai jau buvo stabilu. Bet kokiu atveju, pradėkim šitą šou, kol mano užpakalio

neužgriuvo dar kokie netikėti svečiai.

Mano antakiai pakilo, bet aš protingai nutylėjau.

Lukas atidarė stalčių ir ištraukė ploną sidabrinę apyrankę. Viduryje buvo juodas, ovalus opalas su

raudonais dryžiais viduryje. Jis mestelėjo ją Hanteriui, kuris sugavo tai vienu riešo judesiu. Galiu

prisiekti, kad užsisegus tą apyrankę ant riešo, jo skruostai nušvito.

Keista.

- Tu žinai, kad aš šitų taip lengvai neatiduodu. Esu atsakęs geresniems sąjungininkams, kai jiems

jo reikėjo,- Lukas nutilo.- Todėl tai išskaičiuosiu kaip paslaugą tau.

- Gerai,- Hanterio žvilgsnis patamsėjo.- Tai viskas, ko man reikia.

- Netiesa. Tau reikia lukseno pasimaitinimui.



Hanteris trakštelėjo kaklą į vieną pusę.

- Lukseną galiu rasti ir kitur.

Lukas nusišypsojo.

- Tai nebūtina. Galiu tau tai suorganizuoti, pateikti savanorišką užkandį, bet liksi man skolingas.

- Savanorišką?- aš pažvelgiau į priekį ir atgal.- Ar būna luksenų, kurie nori, kad jais būtų

maitinamasi?

- Yra luksenų dėl manęs pasiruošusių padaryti viską,- pataisė Lukas.- Taip bus daug saugiau ir

greičiau. Jau neminint to, kad gausi kažkieno leidimą. Tai gera karma, Hanteri. Turėtum tuo

pasinaudoti.

Hanteris susiraukė.

- Jo, o tada aš liksiu tau skolingas. Žinau, kaip veikia šis žaidimas. Ne, ačiū.

- Ak,- Lukas apsimetė įskaudintu.- Mano paslaugos nėra tokios jau blogos.

- Jo, o aš užsislaptinęs pūkuotas kiškiukas.

Platus šypsnys perkirto Luko veidą. Jis susidėjo alkūnes ant stalo.

- Žiūrėk, viskas ko prašyčiau, būtų kažkada padėti man. Tai viskas. Sutik su tuo ir aš tai ką nors

atvesiu. Lengva. Neskausminga. Galėsi keliauti.

Hanteris išsižiojo, bet įsikišau aš.

- Palauk. Taigi tau tiesiog vieną dieną reikėtų pagalbos? Padėti kuo?

- Bet kuo, kai man reikėtų pagalbos,- atsakė jis.

Hanteris atsiduso.

- Ir tas luksenas rimtai neprieštarautų, kad Hanteris juo pasimaitins?

- Rimtai.

Pažvelgiau į Hanterį. Akivaizdu, neturėjau supratimo, kokios varginančios paslaugos gali

paprašyti Lukas, bet versti lukseną, nesvarbu, ką iškrėtė jo rasė, man nebuvo priimtina.

Hanteris sutiko mano žvilgsnį, nusikeikė iškvėpdamas ir atsisuko į teigiamumu spinduliuojantį

Luką.

- Gerai. Koks skirtumas. Aš padėsiu tada, kai tau reikės.

Atsikvėpiau, kai Lukas pašoko ir suplojo rankomis.

- Puiku,- jis išsitraukė iš kišenės telefoną ir perbėgo pirštais ekraną.- Tai neturėtų užtrukti.

- Ar tai tas netikša iš salės?- Hanteris nusišypsojo.- Nes man tai tikrai patiktų.

Prisiminiau jauną vaikiną aršiomis žaliomis akimis ir suabejojau, ar jis sutiktų tai padaryti.

Lukas nusijuokė.

- Ne. Jo rankos šiuo metu pilnos.

Hanteris atrodė nusivylęs, bet po kelių akimirkų jis nurimo. Žinau, atkeliavo luksenas. Dukart

pabeldė duris.

- Šįkart tau tikrai reikėtų likti čia,- pasakė Hanteris.

Šį kartą aš paklausiau. Kai tas toks skirtingas duetas išėjo pro duris, nuleidau galvą ant rankų.

Stebėti, kaip maitinasi Hanteris nebuvo įtraukta į mano karščiausių norų sąrašą. Užteko, kad tai

priminė, kokie skirtingi iš tiesų esame.

27 skyrius

Luko atsiųstas luksenas buvo tipiškas arogantiškas šiknius, bet stebėtinai paslaugus, kai reikėjo

maitintis. Manau, jis šitaip atsiskaitė. Koks skirtumas.

Atvira ir gryna energija pasklido mano kūnu sustiprindama opalą. Jei nesielgsiu beprotiškai su

pasiskolinta energija, galėsiu skrieti šia banga dar ilgai.

Kai luksenas išspruko, atsisukau į Luką. Jis rymojo prie baro ir lankstė rankas vaidindamas

lankininką.

- Ką?- paklausiau.

Jis trūktelėjo petimi.



- Taigi, koks tolesnis planas?

Planas – suknistas planas. Pasisukau ir persibraukiau ranka plaukus.

- Trauksiu į Džordžiją.

- Pas brolį?

Linktelėjau.

- Skamba neblogai. Jis žino, kaip išsisukti nuo paieškų,- jis nutilo.- O kaip Serena?

Pažįstant Luką, aš stebėjausi kodėl ir varginuosi kalbėdamas apie tai su juo. Bet vėlgi, tai Lukas,

o aplink jį visada vyksta visokia painiava.

- Ji nori grįžti į Koloradą.

Jo antakiai pakilo.

- Ko?

- Ten jos draugė kai ką paliko. Tai gali būti svarbu.

- Darau prielaidą, kad tai susiję su tuo, ką nugirdo jos draugė apie luksenų nuodėmingus planus?-

kai neatsakiau, Lukas švelniai nusijuokė.- Jei yra įrodymų, jie svarbūs. Nors aš abejoju, kad jų

išvilkimas į šviesą kažką pakeistų.

- Taigi tu manai, kad Serena turėtų ten grįžti? Rizikuoti gyvybe?

Lukas šoktelėjo ant baro ir sutabalavo kojomis.

- Manau, kad visa tai gana beprasmiška. Įrodymai yra svarbūs, bet, kaip jau sakiau, tai reikalų

nepakeis. Gynybos departamentas kaip ir anksčiau įkištų galvą į smėlį arba tiesiog nukentėtų niekuo

dėti luksenai, nesusiję su tuo Erelio projektu.

Susiraukiau.

- Negi egzistuoja toks dalykas, kaip geras luksenas?

- Negi egzistuoja toks dalykas, kaip geras arumas?- metė iššūkį jis.- Esu tikras, kad užtikrintum

tokią buvus savo seserį.

Mano žandikaulis susirakino.

- Jei bent kiek brangini savo gyvybę, niekada daugiau neužsiminsi apie mano seserį.

- Ei,- jis iškėlė rankas.- Aš tiesiog sakau, kad abejose pusėse yra nekaltų ateiviukų. Nesvarbu. Tu

neplanuoji lydėti Serenos į Koloradą?

Prunkštelėjau.

- Mirti dar nenoriu.

- Ir tu rimtai leisi jai keliauti vienai?

Išsižiojau, bet nieko nepasakiau. Norėjau pasakyti taip, nes taip pasielgti būtų paprasčiau ir

lengviau, bet tas vienintelis prakeiktas žodis neišėjo iš mano burnos. Jau žinojau tiesą. Neketinau jai

leisti vykti be manęs – niekada negalėčiau.

Lukas suraukė lūpas.

- Na, gal aš supratau neteisingai.

Vėl susierzinau.

- Ką supratai?

- Tave ir ją.

- Ir?- kai jis nieko neatsakė, prisiverčiau nenuspirti jo nuo baro.- Šūdas. Kas apie mus?

Lukas vėl gūžtelėjo pečiais.

- Aš tiesiog nemaniau, kad tu išleisi ją vieną. Kad tu labiau, na nežinau, rūpiniesi dėl jos gerovės.

- Kodėl tu taip pamanei?

Jo antakiai pakilo.

- Aš esu arumas, Lukai. Aš nesu suknistas žmogus, luksenas ar koks velnias esi tu,- prisiartinau

prie jo, bet jis tik nusišypsojo.- Aš ne...

- Kvailini mane,- jis akimirksniu mane nutraukė.- Tu sukilai prieš Gynybos departamentą, kad ją

apsaugotum. Nužudei du pareigūnus, kas reiškia mirties nuosprendį tau, jei jie kada tave suras. Vadink

mane išprotėjusiu, bet tai kažką reiškia.



- Ką reiškia?

Jis pakreipė galvą į šoną.

- Niekada nelaikyk manęs kvailiu, Hanteri.

Primerkiau akis.

- O tu niekada nelaikyk manęs savižudžiu, protinguoli.

Jis nusijuokė.

- Aš tiesiog sakau, kad tu pats žinai, ką tai reiškia. Tu tiesiog to dar nepripažįsti.

- Kodėl gi tau neapšvietus manęs, mažyli?

Nužvelgęs mane jis nušoko nuo baro ir patraukė atgal į biurą.

- Arumai yra tikri bukagalviai.

Trumpą akimirką mėgavausi idėja sviesti jį per visą klubą.

- Lukai.

Jis mestelėjo man greitą šypsnį ir atidarė duris. Už jo Serena pašoko nuo sofos, jos žvilgsnis

lakstė nuo manęs prie Luko.

Ji suglaudė rankas.

- Ar viskas buvo... eee, sklandžiai?

- Jis prisivalgė kaip storas kūdikis,- atsakė Lukas ir aš pavarčiau akis.- Taigi, tu trauki į Koloradą?

Serena pažvelgė į mane.

- Taip.

- Kaip tu ten nusigausi?- paklausė jis.

Ji perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos; oras aplink ją dūzgė mėlynai.

- Tikrai nežinau.

Lukas nusišypsojo.

- Na, skristi būtų pernelyg rizikinga. To daryti negali. Bet aš turiu keletą laisvų automobilių,

galėtum pasiskolinti, ir šiek tiek pinigų degalams ir maistui. Kelyje užtruktum maždaug dvidešimt tris

valandas, taigi tu...

- Pala, pala,- nutraukiau įsiterpdamas tarp jų.- Tu duosi jai automobilį ir pinigų ten važiuoti?

Lukas nekaltai mirktelėjo. Tas mažas šūdžius.

- Tau aš daviau opalą ir pakramtyti lukseną.

- Turėjau omeny ne tai,- suurzgiau,- Tai pavojinga...

- Tai važiuok su ja,- numetė jis ir atsisuko į Sereną.- Tai yra, jei ji iš viso nori, kad važiuotum

kartu. Pilnai suprasčiau, jei nenorėtų.

O, dėl dievo meilės.

- Ji nevažiuos į Koloradą su...

- Ji stovi čia pat, drauguži,- Serena beveik įlindo man į veidą, ir tai buvo beveik juokinga.- Tu čia

neturi žodžio, jei aš teisingai prisimenu.

Spoksojau žemyn į ją. Ta pana išprotėjusi. Akys labiau žalios nei rudos, ugningos ir gyvos,

smakras atkakliai atsikišęs. Atrodė, lyg ji norėtų mane pasmaugti.

Sušiktai karšta pana.

- Gal aš leisiu jums tai išsiaiškinti,- Lukas pradėjo trauktis link durų.

Serena susikryžiavo ant krūtinės rankas.

- Nėra ko aiškintis.

Pažvelgiau į Luką ir jis, dideliam Serenos nepasitenkinimui, pasitraukė. Ji įsižeidė.

- Tikrai nėra apie ką kalbėtis.

Pasviręs prie stalo kovojau ir laikiausi kvailai neišsišiepęs... ir nepabučiavęs jos, nes tikrai

norėjau liesti ją. Abejojau, ar šią akimirką ji buvo tam nusiteikusi.

- Negaliu išleisti tavęs vienos.

- Šis pokalbis kvailas,- ji nusisuko ir perbraukė ranka plaukus.- Tu jau išsakei savo požiūrį

praėjusią naktį, aš taip pat. Nu manęs nesustabdysi.



- Neplanuoju tavęs stabdyti.

Serena atsisuko į mane, suraukė antakius.

- Tai ką tu sakai?

Geras klausimas.

- Važiuoju su tavimi.

Ji išsižiojo ir, taip, šis teiginys nustebino ir mane. Dar prieš tris minutes niekas pasaulyje nebūtų

privertęs manęs ten vykti, bet Lukas buvo teisus dėl „gerbūvio“ ir viso šito mėšlo.

Ji lėtai papurtė galvą.

- Tu sakei, kad važiuoti į Koloradą yra kvaila ir savižudiška.

- Ir dar beprasmiška,- pridėjau aš.- Bet aš negaliu leisti tau daryti tai vienai.

Jos akys išsiplėtė.

- Kodėl? Šiąnakt tu atrodei labai rimtai nusiteikęs.

Tikrai neįsivaizdavau, ką atsakyti į tai.

- Ar tai dėl to, kad Lukas man suteikia priemones kelionei? Ar tu jautiesi kaltas?- ji nusijuokė.-

Ar arumai apskritai jaučiasi kalti?

- Įprastai? Ne.

Ji pavartė akis.

- Klausyk, nenoriu, kad keliautum su manimi, jei jauti, kad turi tai daryti.

- Aš jaučiu, kad turiu.

Serena suspaudė lūpas ir vėl papurtė galvą.

- Tai ne tavo problema.

- Tu esi mano problema.

Dabar ji spoksojo į mane, lyg būčiau paprašęs išdulkinti jos koją. Galbūt sakiau neteisingus

dalykus ir turėčiau užsikišti.

Serena greit mirktelėjo ir pasuko prie durų.

- Aš nebe tavo problema, Hanteri. Daugiau nebe. Tu padarei savo darbą. Baigta. Važiuok pas

brolį. Nesitikiu, kad rizikuosi savo gyvybe dėl kažko, kas su tavimi nesusiję.

- Palauk,- pajudėjau, kad atsidurčiau priešais Sereną ir padėjau rankas ant jos pečių.- Pasakiau

neteisingai.

Ji išlenkė antakius.

- Manai?

Negiliai įkvėpiau.

- Ketinu būti su tavimi sąžiningas. Nežinau, kas vyksta mano galvoje, Serena.galvojau apie

dalykus, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavau, tad man visa tai nauja. Kalbu neteisingą mėšlą, todėl

leisk man pradėti iš naujo?

Ji pažvelgė viršun į mane ir lėtai linktelėjo.

- Gerai.

- Nebūčiau tavęs išleidęs. Maniau – šūdas – maniau, kad jei pasakysiu tau tai, tu nevažiuosi be

manęs. Norėjau, kad važiuotum į Džordžiją, kad būtum saugi ir taip būtum su manimi. Ne todėl, kad

manau, kad tai mano darbas. Ir aš nenoriu, kad tu važiuotum į Koloradą, nes nenoriu, kad nukentėtum.

Tai yra pavojinga, ir man... man nepatinga tokia mintis,- šūdas. Tuoj laikysiu ją už rankos ir pradėsiu

kalbėti apie drugelius ir vaivorykštes. Apsišik aukštielninkas.- Klausyk, aš suprantu, kodėl tu tai darai.

Nesutinku su tuo, bet aš ruošiuosi... būti ten su tavimi, ir po visko mes kartu važiuosime į Džordžiją.

Jos gerklė sujudėjo.

- Visa tai... labai žmogiška.

Aš susigūžiau.

Ji švelniai nusijuokė.

- Tai tikrai nėra blogai, žinai?

- Tai tu taip manai.



Serena atlošė galvą ir prieš prašnekdama tuputį nutilo.

- Ką visa tai reiškia? Tu jau tiek daug rizikavai ir ketini vėl tai daryti. Ir nori, kad kartu

važiuočiau į Džordžiją,- jos skruostai tapo rožiniai.- Jei nežinočiau, sakyčiau, kad kažką man jauti.

Pasijaučiau, lyg pitonas būtų apsivijęs mano krūtinę. Net nepaisant to, kad aš nežinau koks

jausmas kažką „jausti“ kažkam, kas slypėjo už noro tą kažką išdulkinti ar nužudyti, ar pabėgti nuo jo,

jos žodžiuose buvo daug tiesios.

Ji nusijuokė iš to, kas tikriausiai mano veide atrodė kaip susimovusi išraiška.

- Vaiko žingsneliai,- pasakė ji.- Mes eisime vaiko žingsneliais.

28 skyrius

Visada tikėjau, kad Koloradas yra Valstijų viduryje. Nesu tikra, kodėl taip galvojau, bet atradau,

kad iš tiesų Valstijų viduryje buvo Kanzasas.

Kaip aš sužinojau tokį nenaudingą faktą?

Mes sustojome užsipilti degalų Lebanone. Kol Hanteris rūpinosi automobiliu, aš nuėjau

pasirūpinti užkandžiais. Jų ženklai išdidžiai vadino save Valstijų viduriu. Fantastika.

Patraukiau per aikštelę suskilinėjusiu grindiniu pilnomis rankomis visokių rūšių nesveiko maisto,

kuris gali žaibiškai nusėsti ant užpakalio, kai įsuko patrulių visureigis. Pravažiavęs mane jis sulėtėjo.

Langai uždaryti ir užtamsinti.

Nepaisant karščio sudrebėjau ir nuskubėjau pas Hanterį, kuris uždarinėjo degalų sklendę.

- Matai tą policijos automobilį?- tariau.

Jis žvilgtelėjo per petį ir perėmė iš manęs pusę storinančių gardėsių.

- Taip. O kas?

Gal aš paranojiška? Trūktelėjau pečiais.

- Nežinau. Tiesiog pašiurpau. Toks jausmas, kad jis... stebi mane.

Hanteris atidarė mano dureles ir nužvelgė visureigį. Su odinėmis kelnėmis ir juodais saulės

akiniais jis atrodė tikras blogiukas.

Įslydau vidun, kai atsidarė policininkų automobilio durelės. Iš jo išsirideno stambus senas

policininkas ir net neatsigręžęs į mus pasuko į degalinės parduotuvę.

Išleidau sulaikytą kvapą ir nusišypsojau Hanteriui.

- Ko gero jis tiesiog spoksojo į mano nesveiką maistą.

Jis šyptelėjo ir uždarė dureles.

Išvažiavus į kelią tas šiurpinantis jausmas dingo, ir aš kibau į maistą. Sužinojau, kad Hanteriui

vairavimui reikalinga tik viena ranka. Labai artimai susipažinau su kita jo ranka. Hanteris buvo... labai

talentingas.

Kelionės metu keletą kartų prasilenkėme su luksenais ir arumais, bet jokių problemų nekilo. Nors

Hanterio ateivių radaras išsijungė už mylios nuo Denverio.

Kol keliavome Pietų Brodvėjumi artėdami prie pašto, mano skrandyje rūgštis prasigraužė skylę.

Hanteris suspaudė mano kelį.

- Tu nerviniesi.

- Nieko negaliu padaryti

- Tai gal mums nereikėtų to daryti.

Pažvelgiau į jį.

- Dabar jau per vėlu. Mes beveik ten, ir kam galėtume patikėti tai padaryti?

- Mums reikia būti greitiems,- jis persirikiavo į dešinę juostą.- Visur yra informatorių, o kai

netoliese didžiulė luksenų bendruomenė, aš nepajėgsiu pajusti jų, kol jie neatsidurs mums prieš nosį.

Mano širdis persivertė.

- Žinau.

Nutilome, kai vaizde pasimatė pašto pastatas, ir aš negalėjau nieko padaryti, tik klausiau, ar

protingai elgiuosi. Tikriausiai ne, bet kartais protingi dalykai nėra tas pats kas teisingi.



Hanteris pastatė Poršė šalia pašto, netoli didžiulio pristatymų sunkvežimio ir priėmimo rampos.

- Padarykime tai.

Norėčiau, kad atrodyčiau bent pusę tiek kieta kaip jis. Iš rankinės išžvejojau žiedą su raktais ir

atskyriau mažiausią. Atsidariau dureles. Hanteris tučtuojau atsirado šalia manęs ir paėmė už rankos.

Tikėjausi, kad Specialioji ginklų ir taktikos komanda sudaryta iš Gynybos departamento

pareigūnų, arumų ir luksenų nusileis ant mūsų, kol skubėjome lauke šaligatviu ir vidun per automatines

duris, bet nieko nebuvo. Fojė ir eilės prie pašto dėžučių buvo tuščios.

- Kuris numeris jos?- paklausė jis.

Pažvelgiau žemyn į raktą įsitikinti tuo, ką ir taip žinojau.

- 852.

Hanteris ištempė kaklą ir atsiduso, nužvelgė eiles už nugaros. Galėjau pasakyti, kad jam tai

nepatinka, bet nuėjau pirma, pasiryžusi pasiekti tą prakeiktą pašto dėžutę. Tikiuosi niekas neatšaukė

jos dėžutės sutarties, viso pašto neperkėlė kažkur kitur ir visa tai nebuvo veltui.

Truputį pavargau, kol radau jos pašto dėžutę ir po keletos bandymų pataikyti raktelį į spyną,

metalinės durelės atsivėrė. Iš dėžutės pažiro ir nuskriejo ant grindų įvairių formų ir spalvų vokai.

- Eina šikt,- pasakė Hanteris.

Negalėjau susilaikyti, nusijuokiau.

- Mel... na ji retokai tikrino savo paštą, ir kai ji tai darė, palikdavo viską dėžutėje. Aš tikra, kad

daugelis šitų laiškų atkeliavo po to, kai ji... ji mirė.

- Ji nemirė,- Hanteris priklaupė ir pradėjo rinkti laiškus nuo grindų.- Ji buvo nužudyta. Yra

skirtumas.

Jis teisus. Buvo didžiulis skirtumas. Gerklėje įstrigo gumulas. Įkišau ranką į dėžutę ir ištraukiau

kas ten buvo likę. Daugelis laiškų buvo datuoti po jos žmogžudystės.

Atgal į dėžutę sumečiau reklaminį šlamštą ir stengiausi nesijaudinti ant kiekvieno laiško ar

pradelstos sąskaitos matydama Mel vardą.

Buvo nepakeliama regėti tai.

Hanteris atsistojo ir suėmė mano rankas atkreipdamas mano dėmesį. Sumirksėjau, kad nuvyčiau

ašaras, pažvelgiau viršun ir atsikrenkščiau.

- Ką?

- Ar norėtum, kad aš viską peržiūrėčiau? Arba mes galime pasiimti visą su savimi.

Tas pasiūlymas man daug reiškė, tikrai, bet aš papurčiau galvą.

- Ne. Aš galiu tai ištverti, bet nenoriu visko neštis su savimi.

Jis pažvelgė lyg norėtų dar kažką pasakyti, bet atsigrįžo nešinas savo korespondencijos krūva.

Sustojau ties apatinio trikotažo katalogu ir tuo metu mano kvėpavimas atšalo.

- Hanteri, kas yra?

Jo galva iškelta, akys primerktos. Tada jis apsisuko ir nužvelgė kiekvieną fojė mums matomą

centimetrą.

- Jaučiu kitą arumą. Arti.

Mano skrandyje sprogo susirūpinimas.

- Ar arumas gali dirbti senatoriui ar kokiam luksenui?

- Mažai tikėtina,- jis padėjo laiškus atgal į dėžutę.- Bet gali dirbti Gynybos departamentui. Einu

patikrinti priekį. Kad ir kas tai būtų, jis lauke. Lik čia.

Linktelėjau ir Hanteris pajudėjo. Bet tada apsisuko atgal ir apglėbė mano skruostus. Jis atlošė

galvą ir įsižiūrėjo į mano akis.

- Aš grįšiu.

- Žinau.

Jis kreivai šyptelėjo ir dingo, palikdamas tik ledinio vėjo gūsį. Trūkčiojančiai atsidusau, atsisukau

į Mel paštą ir perverčiau katalogą. Tarp jo lapų radau ranka prirašytą raštelį.

- O Dieve,- sušnibždėjau išmesdama likusius laiškus.



Štai jis. Siaubingasis laiškas, parašytas Mel. Tai buvo jos raštas, kuris prasidėjo žodžiais apie

Vandersonų brolių virtimą į šviesos lempas. Štai dėl ko visa tai. Beveik negalėjau tuo patikėti.

Man greit peržvelgiant laišką drebėjo rankos, ir aš turėjau skaityti iš naujo, nes negalėjau patikėti

tuo, ką skaičiau, ar kad Mel neprisiminė to, kai man viską pasakojo.

O gal ji pernelyg bijojo net prabilti apie tai garsiai, nes aš beveik norėjau būti to neskaičiusi.

Nežinoti... o dieve, nežinoti buvo beveik geriau. Apie Pensilvaniją nebuvo nieko naujo, bet kas buvo

čia...

Erelio projektas buvo atsakas į vyriausybės organizaciją žinomą kaip Dedalas. Ką išgirdo Mel, jai

nieko nereiškė, ji to nesuprato, bet aš žinojau, ką padariau.

Erelio projektas buvo pasaulio užkariavimas.

Tai buvo planas susisiekti su luksenais, kurie dar neatvyko į Žemę – ir, jei sąžiningai, invazija per

Dedalą, pasinaudojant šaltiniu. Čia nebuvo jokio paaiškinimo, kas yra „šaltinis“, bet tie šimtai

tūkstančių, apie kuriuos kalbėjo Hanteris? Erelio projektas buvo apie jų atgabenimą čia.

Papurčiau galvą.

- Netikiu tuo.

- Aš taip pat,- pasakė nepažįstamas balsas.- Bet vėl gi, nepatikėsi, kol nepamatysi savo akimis.

Mano skrandis susitraukė. Atsisukau laikydama laišką priglaudusi prie krūtinės. Prie Mel pašto

dėžutės eilės stovėjo vyras. Jis buvo aukštas, tamsiaplaukis ir neįtikėtinai šviesiomis mėlynomis akimis.

Silpna iš jo kūno spinduliuojanti šviesa išdavė, kas jis buvo.

Luksenas.

Iš mano plaučių išėjo suspaustas oras, žingtelėjau atgal atsitrenkdama į geležines dėžutes už

nugaros.

- Stebiesi, kaip čia atsidūriau?- jis išskėtė rankas.- Mes visur turime akis, širdele. Ta maža

degalinė Kanzase? Nereikėjo raketų mokslo, kad suprastum, kur tu trauki.

Tas suknistas faras! Žinojau. Prisiverčiau pajudinti liežuvį. Jei priversiu jį kalbėti, galbūt duosiu

pakankamai laiko Hanteriui, nebent kažkas nutiko – nutraukiau save prieš užliejant panikai. Negalėjau

leisti net pagalvoti apie tai.

- Kaip mane čia radote?

Jis švelniai manęs paklausė:

- Negi manai, kad mes nežinojome apie laišką?

- Ką?- aiktelėjau.

Luksenas linksmai nusijuokė.

- Mes viską patikrinome apie tavo draugę ir atradome raštelį. Mes laikėme jį čia, tikėdamiesi, kad

jis tave parves atgal. Raštelis nėra pamestas galas, širdele. Jis nėra paskutinis įrodymų grandinėje,

kuriuo mes turėjome pasirūpinti. Juk mes žinojome, kad ji kalbėjosi su tavimi. Kiek? Galima tik spėti.

Taigi tu esi paskutinis galas šioje grandinėje.

Oi.

Oi, mėšlas.

Jis žengė pirmyn, nuleisdamas smakrą žemyn, ir aš atsiskyriau nuo dėžučių.

- Nagi, nemėgink bėgti. Tau nepavyks pabėgti. O tavo draugas arumas? Jis neateis tau į pagalbą.

Man suspaudė krūtinę.

- Niekada nepasitikėk artumu,- lukseno šypsena buvo beveik akinanti, kai šviesa suspindo žemyn

jo ranka.- Jiems rūpi tik jie patys.

Atsisakiau patikėti, kad Hanteris galėtų mane tokių būdu išduoti. Kojos prilipo prie žemės.

Nužvelgiau fojė už jo.

- Tu meluoji.

Luksenas lėtai šypsodamasis papurtė galvą.

- Kvailas žmogus...



Šviesa apie jo ranką ryškiai pulsavo. Per sekundę kiekvienas mano instinktas atgijo. Mano kojos

pajudėjo prieš smegenims pasivejant jas. Apsisukau ir pradėjau bėgti. Mano gerklėje užgimė klyksmas,

pirštai sugniaužė Mel laišką.

Visame kambaryje sprogo ryški šviesa. Dar prieš man žengiant kitą žingsnį nugarą išdraskė

baltas deginantis skausmas, nudegindamas kiekvieną nervo galūnėlę. Skausmas atėmė kvapą ir

sutrikdė širdies plakimą. Mano kojos sulinko po manimi kaip akordeonas... o tada viskas dingo.

***

Tą akimirką, kai žengiau į tirštą naktį, supratau, kad tai buvo klaida – kvaila, sušikta klaida.

Apsisukau eiti vidun, kai nuo pastato šono atsiskyrė tamsus šešėlis, materializuodamasis artėjant.

Tai buvo arumas iš oro uosto, kurį pastebėjau tą dieną, kai gavau užsakymą saugoti Sereną.

- Įdomu vėl tave matyti,- pasakiau ištiesdamas pečius.

Jis buvo su saulės akiniais. Naktį. Tikras šiknius.

- Tikrai?

- Aš taip manau,- žengiau pirmyn, ir tada pajutau tai. Kitus. Luksenus. Mano visas kūns

susikoncentravo ne į tai, kas buvo priešais, bet į Sereną. Palikau ją ten neapsaugotą.- Dirbi luksenams?

- Nepasakyčiau, kad dirbu jiems, labiau su jais, lyg gročiau.

Mano brolis – Loris – buvo laisvai samdomas motkrušys, bet netgi jis nedirba su luksenais.

- Jo, kaip nori.

- Geriau būtų tiesiog nueiti, brolau.

Netgi nesivarginau jam atsakyti. Siektelėjau sau už nugaros, ranka sugriebiau obsidiano ašmenis

ir ištraukiau juos iš apsauginio dėklo. Arumas pastebėjo raudonų ašmenų spindesį ir išsisuko. Deja, aš

negaišau laiko su šituo šūdagalviu.

Judėdamas šviesos greičiu šokau pirmyn ir smeigiau obsidiano durklą giliai į arumo krūtinę. Jis

sudrebėjo, kai ištraukiau ašmenis, ir išsipūtė uždengdamas įėjimo šviesas prieš masei subyrant ir

išsisklaidant.

Pasukau prie durų, kai sušiktos šviesos kamuolys nuslydo petimi nusviesdamas tolyn. Ištiesiau

ranką ir užsikabinau už plytų sienos. Šventas šūde, jie naudojo Šaltinį atvirai? Jie nesislėpė.

Nebuvo laiko galvoti.

Virš dviejų metrų šviečiantis kirminas iššovė iš pašto pastato ir trenkėsi į mane. Aš nuslydau

atgal kelis žingsnius ir įsirėmiau kojomis. Pastūmiau tą šviečiantį šunsnukį atgal. Jam trenkusis į duris

pažiro stiklas. Jis atsigavo, papurtė galvą ir atsilygino man. Šįkart labiau pasiruošęs aš greit pasisukau

į šoną ir pamačiau dar du artėjančius tiesiai prie manęs. Neturėjau laiko šitam šūdui. Jei luksenai buvo

viduje, vadinasi jie ten pateko per kitą įėjimą ir jie buvo viduje su Serena.

Širdis krūtinėje sugriaudėjo.

Atsivėdėjau ranka ir paleidau obsidiano durklą. Jis rėžėsi luksenui tiesiai į krūtinę. Obsidianas

luksenams nėra mirtinas, bet ašmenys širdyje savo darbą padarė.

Kitas puolė prie manęs, ir mes susitikome ore švysčiodami savo tikraisiais pavidalais, trenkėmės

į stogą ir nuslydome juo. Luksenas buvo viršuje. Išvydau besileidžiančių raudonų ašmenų

blykstelėjimą.

Blokavau šią ataką, persivertęs užguliau lukseną ir išmušiau durklą iš jo rankos. Be odinio dėklo

ašmenys degino, bet aš ignoravau tai. Smeigiau jį giliai į lukseno krūtinę. Tada pasikreipiau ir

pasimaitinau.

Tučtuojau paliečiau lukseno mintis. Jis daugelį jų užblokavo, bet jo akimis išvydau plačias

Serenos akis sklidinas baimės, girdėjau jo mintis. Mačiau Sereną ant grindų, užmerktomis akimis ir

skausmo iškreiptu veidu. Ji buvo perduota kažkam, paimta.

Išsiurbiau tą šiknių sausai.

Numečiau jo kūną ir pašokau ant kojų. Kitas luksenas puolė ant atbrailos. Paskutinįkart

pasimaitinus, plius šį kartą ir dar pridėjus opalą, šitie nuokrušos man niekuo neprilygo. Pagriebiau jį už

gerklės, užtempiau ant stogo su tokia jėga, kad suskilinėjo cementas.



Įslydau į savo tikrąjį pavidalą ir užsisklendžiau aplink lukseną. Kur ji?

Luksenas atvirto į savo žmogiškąjį pavidalą. Jo akys išsiplėtė, kai nugara išsilenkė virš žemės.

- A-aš nežinau.

Nemalk šššūdo. Pasisakyk man, kur jie ją nuvežė, ir aššš leisssiu tau gyventi.

Kai luksenas neatsakė, aš atsivėdėjau laisvąja ranką ir vožiau kumščiu jam į žandikaulį, kad jo

galva atsilošė. Aššš galiu tai daryti visssą amžinybę. Ar sssupranti mane? Pasisakyk man, kur ji yra ir

tu galėsssi eiti.

Užtrukau dar keletą minučių įtikinėdamas, kol melsvai švytintis tamsus raudonas kraujas pradėjo

lietis nuo stogo. Luksenas pradėjo giedoti lyg kanarėlė.

- Jie nugabeno ją senatoriui. Jis... jis ją turi.

Aš colis po colio atleidau gniaužtus. Tu mane nuvesssi passs ją.

Luksenas sudrebėjo, iš jo gerklės pasigirdo gargaliavimas.

- Bus per... vėlu. Gali laikyt.i ją mirusia.

Mano širdis sustojo, neperdedu, sušiktai sustojo po šių žodžių. Tada aš pakilau ir persimainiau į

žmogiškąjį pavidalą nepaleisdamas lukseno.

- Tavo paties ir visų, kurie tau kada rūpėjo labui, tu geriau tikėkis, kad taip nėra.

29 skyrius

Plaukiau per tamsą be skausmo ir jokių sąmoningų minčių, kol į palaimingą užmarštį įsiveržė

aštrus spengimas. Jis prasidėjo nuo mano pėdų, keliavo kojomis ir liemeniu, pasklido į rankas ir tada

spengimas virto į gilų pulsavimą.

Sąmonė grįžo į mane gabalais. Skruostas buvo prispaustas prie kažko šalto ir drėgno, kaip ir visas

likęs kūnas. Cementas? Galėjo būti, nes jis buvo kietas ir tvirtas.

Kiekviena mano kūno dalis maudė. Prisiverčiau atsimerkti ir apsižvalgyti nepažįstamoje

aplinkoje. Viršuje blykčiojo blanki šviesa, kuri metė ilgus šešėlius ant medinių sienų. Buvau

kambaryje, galbūt sandėlyje. Tikrai nežinojau kur.

Bet nebuvau mirusi.

Ir aš žinojau, kad labai greit norėsiu, kad geriau jau būčiau mirusi, nes tai reiškė, kad luksenai

mane turi. Panika skrandyje išgraužė skylę, dusindamas lyg smogas. Krūtinė švokštė kiekvienąsyk

įkvepiant. Kaktą išpylė šaltas prakaitas.

Mintis užplūdo visokios beprotybės – kankinimas, ateivių zondai, mirtis dėl panikos priepuolio.

Kristau, galimybės buvo nesibaigiančios ir kiekviena jų vertė daužytis širdį, bet negalėjau pasiduoti.

Reikėjo atsikelti, dingti iš kad ir kur būčiau prieš tai, kai bus per vėlu – nieko nebuvo baisiau, nei per

vėlu.

Kelis kartus giliai įkvėpiau, nuslydau rankomis grindimis, įsirėmiau delnais ir atsistūmiau.

Skausmas sukrėtė taip, kad net pagalvojau, ar nervai nepažeisti visam laikui.

- Tu pabudai. Gerai. Aš neturiu visos nakties.

Širdis persivertė išgirdus lygų, gerai išauklėtą balsą. Buvau girdėjusi jį anksčiau, niekada gyvai,

bet daugybę kartų per televizorių ir vietos žinias.

Senatorius Vandersonas.

Jis giliai prunkštelėjo, lyg būtų galėjęs girdėti mano lenktyniaujančias mintis. Atsisėdau

krūpčiodama nuo skaudžių skausmo šuolių sklindančių iš smilkinių.

- Ką padarėte?..

- Ką tau padarėme?- jo balsas suskambo arčiau.- Tu buvai nutrenkta Šaltinio. Nepakankamai, kad

nužudytų tave, žinoma, bet aš įsivaizduoju, kad jausmą būtų galima palyginti su aukštos įtampos

elektrošoko nukratymu.

Pakėliau galvą. Akyse akimirkai sumirgėjo prieš vaizdui išryškėjant.



Senatorius Vandersonas stovėjo tik už metro, kojos plačiai, rankos prie šonų. Jis vilkėjo

specialiai jam siūtą tamsiai pilką kostiumą. Dėl kažkokios priežasties ties pakeldama akis aukščiau

susitelkiau ties raudona nosinaite, kyšančia iš kišenėlės.

Senatorius buvo nepaprastai gražus vyras. Visada maniau, kad tai padeda jam per rinkimus. Jis

atrodė lyg nužengęs iš populiaraus žurnalo viršelio – šviesiais plaukais nusidabrintais ties smilkiniais ir

energingomis skaidriomis mėlynomis akimis.

Šią akimirką jis šypsojosi kaip daugelyje savo interviu. Prieš tai niekada nepastebėjau, kokia ta

šypsena buvo dirbtinė, ar kokia šalta. Dabar žinau.

Kovojau, kad prašnekčiau.

- Kur aš?

Jis priklaupė, lūpos išsilenkė su pasibjaurėjimu, kai jo kelis perbraukė purvinas grindis.

- Ar yra skirtumas? Leisk man atsakyti. Nėra jokio skirtumo. Niekas tavęs čia neras. Niekas tavęs

neateis.

Pagalvojau apie Hanterį, jo vardas degė manyje.

- Hanteris ateis manęs.

Senatorius Vandersonas atmetė galvą ir nusijuokė.

- Tu tikrai manai, kad arumas rizikuos savo gyvybe dėl tavęs? Arumai rūpinasi tik tuo, kas

naudinga jiems, mieloji.

- Jis ne toks, kaip kiti arumai.

- Arumas yra arumas,- atsakė senatorius.- Jis jau turėjo susitikti su geriausiais mano žmonėmis. Ir

net jei jis bandytų, kuo aš labai abejoju, jis turėtų priversti juos kalbėti, o taip nenutiks. Jis neateis.

- Jūs klystate,- patraukiau kojas tolyn nuo jo.- Jūs labai klystate.

- Tu dedi tiek daug tikėjimo į tą arumą? Šlykštu,- šaipėsi jis, jo veidas atsidūrė visai netoli

manojo.- Arumas yra viso labo tai, ką žmonės vadina parazitu. Jis nevertas tų purvinų grindų, ant kurių

guli.

Pyktis užliejo mane taip greit, kad beveik surakino mane.

- Ar galvojate, kad esate geresni nei jie?- sviedžiau atgal.- Nesat. Jūs blogesni...

Jo ranka šovė taip greit, kad aš neturėjau galimybės sustabdyti smūgio. Skausmas sprogo mano

veide, kai jo ranka smogė man į skruostą. Smūgis nusirito sandėliu. Akys apsiašarojo, pajutau metalo

skonį prasisunkusį į burną.

Senatorius Vandersonas sugriebė mano smakrą skausmingais gniaužtais atlenkdamas mano galvą

atgal, kad sutikčiau plieninį jo žvilgsnį.

- Nedrįsk lyginti mūsų su jais. Niekada. Jie netgi nėra toje pačioje skalėje su mumis, su

žmonėmis taip pat. Mes nesame mitybos grandinės viršuje, panele Kros. Mitybos grandinė mums

priklauso,- jis paleido mane ir atsistojo. Išsitraukė iš kišenėlės nosinaitę, nusivalė rankas ir numetė

šilkinę atlieką į šoną.- Matai, tai žmonių problema. Jūsų rūšis neturi sveiko proto ar gebėjimo atpažinti

pranašesnius. Visa tavo rasė yra tiesiog pasekėjai ir jūs visada būsite lygūs su silpniausia grandimi. Jūs

dar labiau apgailėtini nei arumai savo labiausiai žeminančią akimirką, kai jų rasė atsiklaupė prieš mus

ir maldavo pasigailėti jų.

Prispaudžiau delną prie geliančio žandikaulio. Skausmas, pyktis ir baimė buvo blogas derinys,

bet sumaišyk tai su giliu įsitikinimu, kad mirsiu ir jis tampa pavojingu komponentus.

- Aš esu tikra, kad jūs esate ir arogancijos grandinės viršuje.

Senatorius išsišiepė.

- Mes tiesiog žinome savo vietą, panele Kros. Galbūt gali kaltinti mane arogancija, bet iš tikrųjų

tai yra pranašumas,- jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė popieriaus lapelį. Mano skrandis apsunko.- Tavo

draugė pasirodo kelia problemas netgi po savo priešlaikės mirties.

Sukilo įsiūtis dėl Mel netekties.

- Tu, šunsnuki. Tu liepei ją nužudyti.



- Taigi?- jo antakiai pakilo išlankstant laišką.- Tai tik viena žmogaus gyvybė, o žiūrint ją, tai net

nebuvo lašas jūroje.

Mane net supykino. Įsispoksojau į jį.

- Gyvybė yra gyvybė.

- Ne. Nėra. Tai dar vienas juokingas dalykas apie žmones. Jie mano, kad visos gyvybės yra

lygios,- jis nusijuokė, tas garsas atsimušė į sieną už manęs. Nugara pašiurpo pirmąkart supratus, kad

mes čia ne vieni.- Gyvybės nėra lygios, panele Kros. Kai kurios yra svarbesnės už kitas, o kai kurios

yra visiškai nesvarbios.

- Jūs klystate.

- O tu keli nuobodulį su savo priešgyniavimais,- jis peržvelgė laišką ir nusišypsojo dar viena

tobula šypsena.- Žinojau, kad tavo draugė nugirdo daugiau, nei tu papasakojai Gynybos departamentui.

Mano sūnūs papasakojo, apie ką jie kalbėjo. Jie buvo kvaili, o aš žinojau, kad tu norėsi sužinoti

daugiau. Taigi aš tiesiog laukiau.

Minkštas judesio garsas už manęs patraukė mano dėmesį. Sustingau. Ant mano pečių nusileido

dvi rankos ir po sekundės aš jau stovėjau ant savo nutirpusių kojų. Pasimuisčiau, kad išsilaisvinčiau iš

gniaužtų, bet jie tik tvirčiau suspaudė. Pirštai įsikirto į mano kūną per marškinėlius. Suspaudžiau lūpas,

bet pro jas vis tiek ištrūko aimana.

- Pamaniau, kad grįši keršyti,- senatorius Vandersonas vaikščiojo prieš mus, laikydamas laišką

tarp dviejų elegantiškų pirštų.- Žmonės kaip niekas kitas yra nuspėjami... ir kvaili, bet man smalsu. Ką

būtent tu galvojai veikti atgavusi šį laišką?

Staiga iš niekur kaip besiritanti banga mane perliejo ramybė. Žinojau, kad neišsisuksiu.

Negalėjau padaryti nieko, kad nuo jų pabėgčiau – jie buvo greitesni, stipresni ir mirtini.

Aš mirsiu. Bet tai nereiškė, kad aš tai jam turiu palengvinti.

Senatorius Vandersonas tyliai nusijuokė.

- Dabar tu tyli? Įdomu,- jis sustojo priešais mane. Atsitraukiau atgal, bet luksenas laikė mane

vietoje, kai senatorius popieriaus lapo kraštu perbrėžė žemyn mano skruostu.- Tu esi labai graži

moteris, panele Kros. Nors mūsų moterys yra neišmatuojamai patrauklesnės,- pabaigė jis, laišku

braukdamas kitu mano skruostu.- Esu tikras, kad daug mano vyrų mielai praleistų naktį pramogaudami

su tavimi.

Mano skrandis susitraukė nuo šio pareiškimo. Pasidarė dar blogiau, kai luksenas už manęs

pasilenkė ir nuslydo delnais mano rankomis.

- Aš mielai priimčiau šį pasiūlymą,- pasakė luksenas ir sukikeno, kai aš sudrebėjau.- Be to, ji

tokia arumų gynėja. Galbūt ji miegojo su juo?

Senatorius Vandersonas išlenkė antakius.

- Bjauru.

- O ką tu sakai apie žmones, kurie miega su luksenais?- mečiau iššūkį.

- Palaimintaisiais,- atsakė jis pusiau šypsodamasis.- Jie yra palaiminti.

Bet kurioje kitoje situacijoje aš būčiau nusijuokusi, bet buvau siaubingai išsigandusi. Sutelkiau

visas jėgas stovėti ten ir nenugriūti.

- Planavai nutekinti šį laišką Gynybos departamentui?- senatoriaus Vandersono akys išsiplėtė.-

Planavai, ar ne? Kaip žavu. Negi manei, kad jie suteiks tau dėl to prieglobstį? Negi manei, kad jie

padarys kažką kitą, bet nenutildys tavęs?

Mano širdis plakė taip greit, kad nebūčiau galėjusi atsakyti, net jei būčiau norėjusi.

Senatorius paklausė švelniai.

- Sakykime, kad tu perduotum laišką ir jie sužinotų apie Erelio projektą. Negi tikrai manei, kad

jie leistų tau gyventi žinant visa tai? Tu galėtum kreiptis į žiniasklaidą ir sukelti paniką. Jie tave

nutildytų, ir kaip manai, ką jie tada padarytų mums? Oi, jie galėtų pabandyti mus apsupti ir laikyti po

nykščiu, bet jiems nepavyktų. Mūsų yra dešimtys tūkstančių laukiančių ten,- jis nulenkė galvą ir

plačiai nusišypsojo.- Jūsų vyriausybė mums nieko negali padaryti.



Jis gūžtelėjo.

- Bet dabar tai nebesvarbu, ar ne? Šis laiškas niekur nenukeliaus. Tu greit mirsi, ir, na, visa kita

gali įsivaizduoti.

Viskas. Jaučiau tai kiekviena ląstele. Ar jie ketina nužudyti mane greitai ar vilkins? Mano

raumenys įsitempė.

Senatorius Vandersonas iškėlė laišką viršun. Sumirgėjo liepsnelė, tiesiog mažas baltas švytėjimas

nuo dviejų pirštų galiukų. Veidą sušildė karštis. Smilkdamas popierius susivijo ir susitraukė per kelias

sekundes tapdamas pelenais.

Laiško nebebuvo – įrodymo, kad luksenai susimokė dėl vyriausybės ir žmonijos sunaikinimo.

Žinojimas buvo mano galvoje, bet kas manimi patikėtų? Net jei išsilaisvinčiau.

Kas buvo mažai tikėtina.

Žinojau, kad senatorius teisus – Hanteris buvo teisus. Jei būčiau nunešusi informaciją vyriausybei,

jie būtų nužudę mane tiesiog kad būtų tikri, kad neišpliurpsiu visko spaudai ir nesukelsiu panikos.

Buvau kvaila galvodama, kad galėsiu kažkaip derėtis dėl savo gyvybės, bet aš nesigailėjau to, kas

čia mane atvedė. Aš geriau klysčiau, nei sėdėčiau rankas sudėjusi ir nieko nedaryčiau dėl atpildo už

Mel žmogžudystę, netgi, kaip pasirodė, nevaisingai.

Luksenas už manęs patraukė mane atgal prie krūtinės. Metusi žvilgsnį aplink kambarį pamačiau

daugiau laukiančiųjų šešėliuose. Dešimtys luksenų.

Stengiausi įkvėpti, bet neišėjo. Anksčiau užliejusi ramybė mane išdavė. Mano akys susirakino su

senatoriaus, ir aš žinojau – o dieve – žinojau, kad tai nevyks greitai. Baimė perliejo mane kaip ledinė

liūtis.

Lėta senatoriaus šypsena atšaldė mane iki kaulų smegenų.

Raumenys skausmingai įsitempė ir tada mano smegenys išsijungė. Puoliau į šalį stengdamasi

išsilaisvinti iš lukseno rankų. Pajutau, kad jo gniaužtai nuslydo, ir aš išsiplėšiau.

Luksenas atsirado priešais mane.

- Labas.

Apsisukau verkdama.

Už manęs stovėjo kitas, jo akių obuoliai buvo balti nuo šviesos.

Šoviau į šoną, mano kojos pakilo nuo žemės, kai ranka apsivijo liemenį. Kažkas nusijuokė, ir

tada aš trenkiausi į grindis taip greitai ir stipriai, kad slydau šonu dar kokį metrą. Mano kūnas degė nuo

smūgio ir akimirkai buvau priblokšta ir nejudri. Aplink mane sujudėjo oras, ir aš buvau parblokšta ant

nugaros. Galva trenkiausi į grindis. Už akių sprogo žvaigždžių kamuolys. Luksenas buvo virš manęs,

keliai prie mano šonų, rankos apsivijusios mano gerklę, kiekvienas pirštas nežymiai spaudė mano odą.

Už jo peties mačiau senatorių Vandersoną.

- Kas dar žino apie laišką ir jo turinį, panele Kros?

Be Hanterio nebuvo nieko, apie ką žinočiau, bet akivaizdu, kad senatorius baiminosi, kad aš dar

kažkam išpliurpiau.

Senatorius giliai įkvėpė.

- Šis žaidimas pradeda mane varginti, panele Kros.

Po spaudžiančiais gniaužtais priverčiau gerklę dirbti.

- Eik... eik ir užsikrušk.

Senatoriaus akys per širdies tvinksnį iš mėlynų virto baltomis.

- Buvo nemandagu taip sakyti. Dėl to aš patikinu tave, kad...- jis nutilo ir užvertė galvą į lubas.-

Tikriausiai juokaujat.

Luksenas virš manęs sustingo, jo galva pakrypo į šalį. Jo šnervės išsiplėtė, lyg ore būtų kažką

užuodęs. Visur aplink girdėjau aštriai įkvepiamą orą, mačiau baltos šviesos mirgėjimą.

Aš nieko nejutau. Bet aš žinojau. Giliai sieloje žinojau, kas ten. Pažvelgiau viršun ir sutikau

plieninį senatoriaus žvilgsnį. Nusišypsojau, nors nuo to ir suskaudo lūpas.

- Sakiau tau.



30 skyrius

Mažiau nei už pusės futbolo lauko nuo senatoriaus sandėlių, bejausmiai peršviečiami saugojusių

pastatą luksenų kūnai gulėjo negyvi man prie kojų. Tai buvo lyg tarp pirštų traiškyti jonvabalius, tik be

jokios švytinčios netvarkos.

Bet pono Plepio tarp jų nebuvo. Jis mane čia atvedė. Taigi aš paleidau jį, ir jis dėjo į kojas lyg

žinodamas, kad geriau jau bėgti.

Mano venomis zvimbdama lyg gryniausias narkotikas vilnijo gaivališka energija. Pasimaitinus

tiek daug luksenų buvau pavojingas bet kuriam pastojusiam man kelią. Jėga dūzgė po mano oda

skildama ląstelėse.

Luksenai buvo kaip galaktiniai Pringles traškučiai. Pačiu šūdingiausiu būdu. Kartą pabandęs tu

tiesiog nebegali sustoti – visiškai. Niekas nėra saugus, kai aš laisvėje.

Netgi Serena.

Bet ji buvo ten, ir dievas žino, ką jie jai daro. Ji vis dar gyva – privalo būti. Negalėjau leisti sau

svarstyti kitos baigties.

Pajudėjau per tuščią automobilių stovėjimo aikštelę, jausdamas luksenų susibūrimą pirmame

aukšte ir ant stogo. Sustojęs prie pastato šono susikoncentravau į stogą. Apsigaubęs šešėliais pakilau

iki stogo krašto ir prigludau.

Centre stovėjo trys luksenai. Jų galvos sinchroniškai atsisuko į mane lyg prerijų šuniukų.

- Arumas,- sušuko vienas jų.

Protinga. Nuslydau nuo atbrailos jausdamas pasiskolintą energiją atsiliepiančią mano pavidale,

kai išsitiesiau. Naktis aplink mus tapo tamsesne. Nesuteikiau jiems progos kautis ar bėgti. Per sekundę

užpuoliau juos slystamas už pirmojo ir ranka įslysdamas į jo krūtinę. Kita mano ranka pailgėjo ir

perskrodė antrąjį. Apsisukau sviesdamas pirmąjį į trečiąjį. Jie nukrito žemyn kaip plytų krūva.

Išsiurbiau antrąjį, kol iš jo liko tik džiovinta slyva.

Skanu.

Kiti du stojosi. Abu virto į vaikščiojančias lempas. Mano juokas išsiveržė kaip dūmai. Jumsss

reikėjo likti gulėti.

Susikoncentravęs į tuos du luksenus, papūčiau į juos lyg iškvėpdamas didelį oro gurkšnį. Jie

nuslydo stogu, jų švytinčios rankos maskatavo kaip signalinės lazdelės. Nebuvo kur įsikibti, nebuvo

nieko, kas juos sustabdytų. Po sekundės įslydau rankomis į abiejų jų krūtines.

Viskas buvo baigta.

Palikau jų kūnus ant stogo ir pasukau prie atsarginio išėjimo. Plieninės durys beveik nukrito nuo

vyrių, kai atplėšiau jas atidarydamas. Skriejau žemyn laiptine tyliai traukdamas į save šešėlius.

Jie laukė apačioje – bent dešimt sušiktų šviečiančių kirminų iš kosmoso. Ieškojau Serenos.

Nemačiau jos, bet žinojau, kad ji yra viduryje tarp jų. Galėjau jausti ją.

Aš taip pat užuodžiau kraują – žmogaus kraują. Serenos kraują.

Pyktis pakilo kaip laukinė juoda banga. Ji nusirito sandėlio grindimis tapdama gyvu

kvėpuojančiu organizmu besidraskančiu ištrūkti.

Orui nurimus perėmiau žmogiškąjį savo pavidalą.

- Už tai, kad išdrįsote net paliesti plauką ant jos galvos, jūs visi mirsite.

Vienas luksenas puolė mane. Pagavau tą šunsnukį už kaklo. Jis į mane paleido mažą žybsnį, bet

aš pasukau riešą sutriuškindamas jo kaklą. Sukau tol, kol kaulai išlindo kiaurai odą.

Kitas formavo šviesos rutulius ir šaudė juos pirmyn. Pasisukau į šoną ir spyriau koja

nukreipdamas vieną jų tam bičui tiesiai į jo švytintį pilvą. Jis susilenkė, kai statinis krūvis sutraškėjo

ore. Luksenas persijungė į žmogiškąjį pavidalą tik akimirkai, bet man užteko ir tiek. Mano ranka jau

buvo jo viduje, sulenkiau pirštus aplink liaunus kaulus. Trūktelėjau ranką atgal ir luksenas sudejavo.

Jis nukrito ant grindų į bekaulę betvarkę.



Nubloškiau stuburą į šalį ir apsisukau trenkdamas kumščiu kitam luksenui į žandikaulį. Jo galva

loštelėjo atgal ir vėl atsilenkė atgal, sugriebiau jo galvą, trenkiau į ją savąja ir suktelėjau. Tamsa

manyje riaumojo atsiliepdama į lūžtančio kaulo garsą.

Apie artimiausią lukseną supulsavo šviesa sekundėlę prieš jam šaunant žaibo blyksnį į mano petį.

Jis stumtelėjo mane atgal, bet nepargriovė.

Nusijuokiau.

- Man beveik patinka šis jausmas.

Luksenas atsivėdėjo ir paleido dar vieną aukštos įtampos energijos žaibą. Šįkart išsisukau nuo

sprogimo, tada puoliau pirmyn ir partrenkiau jį, prieš jam suprantant, kas nutiks.

Išsitiesęs akimis pagavau išsigandusi Serenos veidą. Luksenas laikė ją apkabinęs. Kostiumuotas

šiknius stovėjo šalia, spėjau, kad tai buvo senatorius. Mano dėmesys sugrįžo prie Serenos. Jos veide

buvo mėlynės, lūpos kruvinos.

Ją laikantis luksenas trūktelėjo ją atgal. Jos unkštimas pjovė mane kaip niekas kitas.

Nebegalėjau kontroliuoti savo žmogiškojo pavidalo.

Mano masė augo su kiekviena pasisavinta energija po tiekos maitinimųsi. Sandėlio sienos

sutraškėjo kaip alavinis puodelis. Vieniša kėdė kampe nučiuožė grindimis. Saugojimo spintos

sudrebėjo ir nuvirto nuslysdamos grindimis. Tamsiais ūseliais pasiekiau kėdę, tada spintas. Kiekviena

jų pakilo į orą ir pradėjo suktis aplink manę sūkuryje iš nuolaužų ir purvo.

Tai busss ssskausssminga, pažadėjau.

Daiktai sustojo, mirgėjimas akimirkai sustingo ir tada jie pakriko tarsi būtų suplėšyti milžiniška

ranka. Iš spintų ir kėdės nieko neliko. Net dulkės.

Vėl sukaupiau energiją sutelkdamas dėmesį į keturis luksenus stovinčius tarp manęs ir Serenos.

Kaunantis tokiu būdu greičiau išeikvosiu energiją, netgi su opalo apyranke, bet aš buvau įsiutęs,

nekontroliavau savęs. Norėjau visus juos skausmingai išžudyti.

Luksenai pasileido link manęs šokinėdami tarp savo tikrojo ir žmogiškojo pavidalo. Kažkas

sušuko, bet tas šūksnis dingo vakuume. Tą akimirką, kai jie palietė tamsą aplink mane, jų šūksniai tapo

choru. Juos, pagautus šešėlių, prispaudė slėgis. Jie dingo kaip kėdė ir spintos. Nurimus orui iš jų neliko

nieko.

Nebuvo taip, kad aš visada buvau neišvengiamai stipresnis nei jie. Luksenai buvo grėsmingi

priešai. Tai nebuvo amžina arumų ir luksenų kova. Nesikoviau dėl maisto ar dėl agresijos. Aš

nesikoviau liepiamas ar verčiamas.

Kovojau dėl Serenos.

Man ji reiškė viską.

Žinodamas tai, pilnai suprasdamas ką tai reiškia, buvau sušiktai piktas ir pasiruošęs kovai.

Likę luksenai puolė mane, sandėlį apšvietė Šaltinio žaibai, pjaustydami šešėlius iš išorės,

girdėjau trūkinėjant sienas.

Priėmiau smūgius, bet vos juos jutau. Vėl pasimaitinau ir pakilau. Luksenas sekė mane. Mes

sukomės palei lubas. Šviesa. Tamsa. Šviesa. Tamsa.

Tamsa nugalėjo.

Į grindis sunkiai dunkstelėjo negyvas lukseno kūnas. Šienavau kiekvieną puolusį po jo. Galėjau

jausti iš manęs senkančią energiją. Buvo sušiktai skausminga, bet aš griebiau artimiausią lukseną ir

persmeigiau jam krūtinę.

Nusviedžiau mirštantį lukseną ant grindų, pasiruošęs baigti su šviečiančiu vabalu.

Staiga, kai manęs niekas pasaulyje negalėjo sustabdyti, mane sukaustė Serenos veriantis šūksnis.

Pakilau tučtuojau surasdamas ją tame chaose. Liko tik vienas luksenas – senatorius. Ir tas šunsnukis

buvo apsivijęs ranka jos trapų kaklą.

Atvirtau į savo žmogiškąjį pavidalą netolygiai kvėpuodamas. Kūną maudė, bet aš ignoravau

skausmą.

- Jei turi nors kiek proto, tu ją paleisi.



- Arba kas?- pasakė senatorius traukdamasis atgal ir tempdamas Sereną su savimi.- Seksi mane –

ji mirs.

Oras aplink mane patamsėjo ir įsielektrino. Susikoncentravau ties šviečiančiomis senatoriaus

akimis, nes jei būčiau pažvelgęs į Sereną, būčiau nesusitvardęs.

- Tu niekur iš čia neišeisi, ypač jei ją nuskriausi.

Senatoriaus Vandersono lūpų kampučiai pakilo.

- Tikrai taip manai? Esu tikras, kad šiuo metu aš esu tas, kuris valdo padėtį.

- Nužudžiau visus tavo luksenus ir nužudysiu daugiau, jei jie ateis,- žengiau pirmyn, bet sustojau,

kai Serena suinkštė. Delnai susirietė į kumščius.

- Galbūt tai tiesa, bet aš jaučiu, kad tu padarysi viską, kad ji liktų sveika,- jo rankos susigniaužė,

ir ji aiktelėjo.- Tiesa?

Mano žvilgsnis švystelėjo į Sereną. Nedvejojau.

- Padarysiu.

- Gerai,- atsakė jis vėl žengdamas atgal. Už jo peties mačiau išėjimą.- Klaupkis, arume. Ten kur

tau priklauso.

O taip, tai privertė mane norėti trenkti jam per veidą. Spoksojau į jį, vos sugebėjau pažaboti

tamsų pyktį, kuris vertė sunaikinti viską kambaryje.

- Klaupkis, arba ji tučtuojau mirs,- pakartojo senatorius.

Giliai įkvėpiau. Nebuvau kvailas. Jei senatorius padarys tai, ką manė galintis man padaryti,

abejotina, kad jis paleis Sereną. Ir net jei ji pabėgs, Serena nebus saugi. Ji niekada nebus saugi, kol jis

gyvas.

Tai paliko man vienintelę išeitį.

- Ne, Hanteri, nedaryk šito,- maldavo Serena, jos gražiosios akys prisipildė ašarų.- Neklausyk...

Jos žodžius nutraukė senatoriaus gniaužtai. Iš manęs ištrūkęs garsas galėjo priversti demonus

bėgti. Senatoriaus akys išsiplėtė, bet jis laikė Sereną.

- Gal norėtum pamatyti, kaip atrodo jos apšviestas vidus?- paklausė jis.- Man baigiasi kantrybė.

Nesuplėšyti jo į gabalus prieštaravo mano prigimčiai, bet jis būtų sulaužęs Serenos kaklą prieš

man žengiant žingsnį. Man ji buvo verta daugiau nei mano garbė. Tai buvo tiesa.

Kritau ant kelių.

- Ką?

Senatorius žengė į šalį vis dar laikydamas Sereną tiesiai prieš save. Žinojau, kad bet koks mano

judesys būtų reiškęs jos mirtį. Jis buvo įkalintas su visais šiais negyvais kūnais aplink jį ir tai žinojo.

- Koks jausmas būti ten, kur tau priklauso? Ant kelių prieš viršesnį už tave?

Išlenkiau antakius.

- Toks pat jausmas, kaip bus, kai stovėsiu virš mirusio tavo kūno.

Atrodė, kad mano atsakymas jį sunervino.

- Tavo arogancija yra įsišaknijęs kvailumas.

- O tavo gyvenimo trukmė kiekvieną sekundę vis trumpėja,- pažadėjau aš, mano akys sutiko

Serenos akis. Jos žvilgsnis sakė, kad ji pasiruošusi bet kam.- Tu eikvoji orą ir erdvę.

Senatorius nusišaipė.

- Pamatysit. Jūs ir žmonės greit pamatysit.

Po sekundės senatorius Vandersonas įslydo į savo tikrąjį pavidalą. Staigi šviesa akimirkai

apakino. Pakilau ant kojų pamesdamas tame švytėjime Sereną. Jos riksmas nuaidėjo mano sieloje, ir tą

akimirką aš žinojau, kad ją turiu. Žmogus ar ne, tai sukrėtė mane iki sielos gelmių.

Senatorius pastūmė Sereną su tokia jėga, kad jos kojos pakilo nuo žemės. Ji turėjo nukreipti

dėmesį, kad jis pabėgtų, nes jis manė, kad aš bėgsiu pas ją.

Jis buvo teisus.

Pagavau ją už juosmens prieš jai trenkiantis į žemę. Ji apsisuko mano glėby, suspaudė mano

rankas ir pakėlė galvą.



- Hanteri...

Įspaudžiau greitą bučinį į jos mėlynėmis nusėtą skruostą ir pasodinau. Ji vėl sušuko mano vardą,

kai nusisukau nužvelgdamas beveik prie durų esantį senatorių.

Jam nepavyks.

Pašokau į orą ir įslydau į savo tikrąjį pavidalą. Nusileidau ant senatoriaus parversdamas jį ant

nugaros. Jo ranka pakilo, joje suspinėjo kažkas juodas ir blizgantis.

Pagavau tą ranką ir pasukau, kol ji paleido laikomą obsidianą. Jo, šššito nebusss.

Senatorius Vandersonas kovojo, bet aš jį prismeigiau. Galėjau jį nužudyti švariai ir baigti, bet už

tai, ką pavogė iš Serenos, jis kentės.

- Mes pakilsime,- iššvokštė senatorius.

Įslydau ranka giliai į jo krūtinę. Jo nugara išsilenkė virš grindų, kai pasilenkiau. Man vienodai

rodo, ką tu darysssi. Tai nesssusssiję sssu mūsssų karu. Įkvėpiau traukdamas Šaltinį iš senatoriaus į

save. Tai dėl josss.

Jo esmės liepsna įsiveržė į mano kūną, šiluma išplito manimi. Priėmiau ją. Jo kūnas pašėlusiai

mirgėjo po manimi, o aš traukiau į save tą energiją. Kiekvienas šūksnis, kiekvienas jo kūno

trūktelėjimas, buvo atsiprašymas Serenai.

Numečiau senatoriaus kūną ant grindų, pakilau ir peržengiau jo negyvą pavidalą. Atsisukau.

Serena stovėjo išbalusi, mėlynės ryškiai kontrastavo jos baltoje odoje. Bet ji buvo gyva.

Ir aš ją mylėjau.

Keletą akimirkų spoksojome vienas į kitą, nė vienas nejudėjome ir nekalbėjome. Tada atsidūriau

prieš ją, prisitraukiau prie krūtinės, įkvėpiau jos kvapo ir suklupau kartu nusitempdamas ją. Jos rankos

apsivijo mane ir apglėbė taip pat stipriai, kaip ir manosios. Tada supratau, kad tebesu savo tikruoju

pavidalu. Ji buvo šviesa mano tamsai.

Serena nenusisuko ir nedvejojo. Ji priėmė mane, visą mane. Visada priėmė.

Įslydau į savo žmogiškąjį pavidalą, švelniai priglaudžiau ją prie savęs. Žodžiai, kuriuos ištariau

ištrūko iš mano burnos lengviau nei galvojau:

- Aš myliu tave.

31 skyrius

Daugumą iš dvidešimt keturių valandų pakeliui į Atlantą miegojau, o kai pabudau, mes buvome

beveik privažiavę Marietą. Vis dar jaučiausi taip, lyg būčiau dienų dienas nemiegojusi. Mano veidas ir

kūnas negailestingai maudė, bet tai buvo maža kaina palyginti su tuo, kad nebeturėčiau būti gyva.

Senatorius buvo negyvas – padaras, visiškai atsakingas už Mel mirtį. Tai turėjo padaryti mane

siaubingu žmogumi, bet aš džiaugiausi. Jo niekas nebūtų nubaudęs, bet jis daugiau nebebus atsakingas

už niekieno mirtį. Pabaigoje jis gavo, ko nusipelnęs.

Mano ranką perbraukė vėsus prisilietimas. Atsisukau į Hanterį. Jo veide atsispindėjo

susirūpinimas.

- Gerai jautiesi?

Linktelėjau. Viskas, ką girdėjau savo galvoje, buvo tie trys žodžiai: Aš tave myliu. Pavargusi

nusišypsojau.

- O kaip gi tu? Mes net nebuvome sustoję, ar ne?

Jis papurtė galvą.

- Man viskas gerai.

Nesupratau, kaip tai įmanoma po to, ką jis padarė. Stebėti jį kaunantis buvo baisu ir įkvepiama,

bet jam kliuvo tokių smūgių, kurie žmogų nužudytų. Jis turėtų būti pavargęs ir kentėti skausmą, bet aš

žinojau, kad jis to nepripažins.

Ištiesiau ranką, sunėriau pirštus su jo, ir spustelėjau. Jis vėl pažvelgė į mane, jo veido išraiška

keistai pažeidžiama.

- Ar tavo brolis žino, kad mes atvažiuojam?



Jis šyptelėjo.

- Ne. Nenorėjau rizikuoti naudojantis mobiliuoju telefonu, susijusiu su mumis.

- Ar manai, kad jis nesupyks, jei atvažiuosim?

Hanteris vėl linktelėjo.

- Nesupyks. Tau nereikia nerimauti,- jis pakėlė mūsų rankas prie lūpų ir pabučiavo.

Buvo daug dalykų, dėl kurių vertėtų jaudintis, bet su saugiai apsivijusia Hanterio ranka, jaučiausi

rami. Užsimerkiau ir kai vėl atsimerkiau, Hanteris suko Poršė į ilgą, siaurą įvažiavimą, nusodintą

storais lapuotais klevais. Toks pat keistas stilius, kokį mačiau pavėsinėje, buvo išdrožtas tvirtuose

kamienuose – vientisos persipinančios kilpos su keturiais taškais viduryje

- Šitas stilius,- pasakiau rodydama į medžius.- Tai jūsų rūšies simbolis, ar ne?

- Taip. Keturi taškai simbolizuoja šeimą, o mazgai neturi pabaigos,- jis ėjo keliu palei medžius.-

Tai reiškia, kad šeima yra begalinė, nesvarbu, kas benutiktų.

Manimi nusirito nustebimas.

- Tai taip...

- Žmogiška?- jis nusijuokė.- Taip, tikrai. Niekada apie tai nepagalvojau, bet tikrai.

Neatrodė, kad tai jam trukdytų, ne taip kaip tai būtų suerzinę, kai susitikome pirmąkart. Žvelgiau

į jo tvirtą žandikaulio linkį ir negalėjau suskaičiuoti, kiek dalykų pasikeitė per tokį trumpą laiką.

Hanteris sustabdė automobilį prie didžiulio triaukščio tinkuoto namo. Man net žandikaulis atvipo.

- Jis čia gyvena vienas?- paklausiau. Vietos laisvai galėjo pakakti aštuonių asmenų šeimai.

- Kiek žinau taip,- jis išsitraukė raktus ir pažvelgė į mane.- Jis jau žino, kad aš čia, taigi nėra

reikalo vilkinti.

Susijaudinau ir susinervinau. Negalėjau nieko padaryti.

Atsisukau automobilyje į keleivio langą ir įsispoksojau į didžiulį namą. Artimiausioje ateityje tai

ko gero bus mano nauji namai.

Jei išgyvenau iki šiol, išgyvensiu ir susitikimą su kitu Hanterio broliu. Giliai įkvėpiau, atidariau

dureles ir išlipau į alinantį vėlios Džordžijos popietės saulės karštį.

Hanteris pasirodė mano pusėje, o aš net nepašokau. Tikriausiai tai rodė, kad aš pripratau prie visų

keistų ateiviškų dalykų. Jis užsidėjo saulės akinius užsidengdamas akis.

Ištiesė ranką.

Aš pavargusi nusišypsojau ir supyniau savo pirštus su jo. Jis vedė mane akmeniniu šaligatviu

aplink tvarkingai apkarpytus krūmus ir kremines gėles, kurios skleidė silpną saldų kvapą.

Mano širdis daužėsi, kai pasiekėme įėjimą, kuris buvo... nuostabus – su medinėmis sūpynėmis ir

pintomis kėdėmis minkštomis pagalvėlėmis. Ant durų buvo pintas vainikas. Niekada neatspėčiau, kad

čia gyvena arumas.

Hanteris pakėlė ranką pabelsti, bet durys atsivėrė pirmiau, nei jis spėjo tai padaryti,

atskleisdamos veidrodinį Hanterio atvaizdą.

Žinojau, kad jis ir jo brolis identiški. Mačiau Siną, bet vis dar šokiravo matant Hanterio kopiją.

Bet kaip ir su Sinu, mačiau tam tikrų skirtumų, kuriais kiekvienas brolis skyrėsi vienas nuo kito. Kaip

Siną gaubė ledinis išdidumas, taip Loris buvo šiltas, koks nebuvo net Hanteris.

Šviesios Lorio akys pajudėjo nuo Hanterio į mane, tada žemyn, kur susijungė mūsų rankos.

- Žmogus?- paklausė jis duslesniu nei Hanterio balsu.

Hanteris atsakė perkreipdamas lūpas.

- Jo, o ką?

- Ak, nieko,- jo brolis atsirėmė į durų staktą ir susikryžiavo rankas.- Tiesiog neįsivaizduoju, kas

mane nustebino labiau. Tai, kad tu čia, ar tai, kad tu čia su žmonių moterimi.

- Esu tikras, kad yra nutikę ir labiau stebinančių dalykų.

- Abejoju,- sumurmėjo Loris. Tada tos stulbinamai šviesios akys apsistojo ties manimi. Jis ištiesė

man ranką.- O tu būsi?



- Serena Kros,- paėmiau jo ranką ignoruodama savininkišką žemą urzgimą sklindantį iš

Hanterio.- Malonu susipažinti.

- Ką gi, mieloji, tai man malonu susipažinti,- jis pasiuntė broliui kreivą šypsnį, kuris buvo

pakankamai nedoras, kad pasijausčiau beraustanti.- Kaip dėl dievo, tu susidėjai su mano broliu?

- Hm, tai ilga istorija.

Loris nusišypsojo.

- Turiu daug laiko.

Hanteris piktai ištiesė ranką ir atskyrė mūsų rankas.

- Kodėl tau nenustojus liesti mano moterį, nepakvietus mūsų ir tada mes tau viską papasakotume.

Jo brolis sukikeno į žengė į šoną.

- Mano gyvenimas būtų praėjęs veltui, jei neišgirsčiau jūsų istorijos.

Įžengiau pro duris jausdama, kaip dega mano ausų galiukai. Hanteris pakėlė aukštyn savo akinius

nuo saulės ir dabar abiejų brolių akys žvelgė į mane. Labai užsimaniau pabėgti ir kur nors pasislėpti.

Hanteris atlenkė savo pirštus nuo mano mirtinų gniaužtų ir uždėjo ranką ant mano nugaros. Loris

ėjo prieš mus. Fojė buvo beveik tuščias, tik su keliais vazoniniais lapuotais augalais. Praėjome arką,

erdvią virtuvę ir spiralinius laiptus. Loris vedė mus į didžiulę svetainę, kurioje stovėjo milžiniška sofa,

pakankamai plati, kad ant jos tilptų atsigulti trys žmonės. Atsisėdau viduryje ir ji įtraukė mane kaip

visos patogios sofos.

- Taigi,- pasakė Loris, stovėdamas šalia didelio panoraminio lango, išeinančio į įvažiuojamąjį

keliuką.- Darau prielaidą, kad tu nebe su Gynybos departamentu?

- Gerai darai prielaidas,- Hanteris atsisėdo šalia manęs ir palinko į priekį susidėdamas alkūnes ant

kelių.

Loris išlenkė antakį tokia pat maniera kaip Hanteris, kad aš net sumirksėjau.

- Ar išsiskyrėte laimingai?

- Jei dviejų negyvų pareigūnų palikimą laikai „laimingu“, tada taip.

Aš pažvelgiau į Hanterį.

Jis nusišypsojo.

-Ką gi...- linktelėjo Loris.- Kas vyksta?

Kol Hanteris pasakojo viską Loriui, aš atsilošiau ir klausiausi. Net jei ir pati viską išgyvenau, tai

vis tiek skambėjo pašėlusiai beprotiškai, kaip iš prasto mokslinės fantastikos filmo. Kai jis baigė, Loris

atrodė pritrenktas.

- Ar manai, kad luksenai ruošiasi įgyvendinti Erelio projektą?- paklausė jis patylėjęs.- Pilna

programa?

- Nesu tikra,- prašnekau.- Senatorius neminėjo, kiek jų slypi po visu tuo ir Gynybos

departamentas... na jie nemano, kad Mel nugirdo kažką svarbaus. Jie to visiškai nepaisė.

- Žinoma,- pasakė jis.- Neįsižeisk, bet pastebėjau, kad kai viskas susiję žmonėmis ir luksenais,

žmonės linkę kvailai tikėti, kad jie yra viršesni.

- Neįsižeidžiau,- atsakiau, nes tikrai, jis buvo teisus. Gynybos departamentas galvojo, kad jie

kontroliuoja luksenų bendruomenę ir galėtų juos numalšinti. Jie klysta.- Turėtų būti kažkas, ką mes

galėtume padaryti.

- Ką?- paklausė prisimerkęs Hanteris atsisukęs į mane.- Gynybos departamente nėra nė vieno,

kuriuo pasitikėčiau pakankamai, kad perduočiau šią informaciją. Bet koks kontaktas keltų mums

pavojų.

- Bet...

- Jis teisus, kas būna retai.

Hanteris nužvelgė brolį.

- Ir be to, nėra įrodymų. Vienintelis dalykas, kurį turėjome, buvo laiškas, o jis sunaikintas.

Abejoju, kad Gynybos departamentas patikėtų vien žodžiu.

- Tai mes nieko nedarysim? Turi būti kažkas! Žinau, kad žmonės tau nereiškia daug...



- Tu man daug reiški,- Hanteris pakreipė galvą į šoną.- O likusieji tegu eina šikt.

Prisimerkiau žvelgdama į jį.

- Ką gi, jei aš tau daug reiškiu, tada tu suprasi, kad Žemėje yra milijonai žmonių ir nesakysi jiems

eikit šikt. Jei Erelio projektas tikrai rimtas, tada mes turime kažką daryti.

Hanteris nesijaudino.

- Nedarysiu nieko, kas pastūmėtų tave į pavojų.

Nusivylusi giliai įkvėpiau.

- Manau, kad taip bandai mane apsaugoti.

- Nemanau, kad supranti.

- Ir aš tai vertinu, tikrai,- iškėliau ranką, kai Hanterio burna vėl atsivėrė.- Bet mes turime kažką

daryti, net jei tai rizikinga ar Erelio projektas tiesiog muilo burbulas ir nieko nenutiks. Mes negalime

apsimesti, kad apie tai nežinome.

- Serena...

- Hanteri,- atkepiau aš.

- Gerai, paukšteliai, nepaprastai linksma stebėti jus besiginčijant. Yra kai kas, ką galbūt aš galiu

padaryti.

Abu atsisukome į Lorį.

- Ką?- pareikalavo Hanteris.

- Žinau kai ką Gynybos departamente, kuo pasitikiu – nežiūrėk tai į mane Hanteri. Kaip manai,

kaip aš neįkliūnu?

Hanteris atsilošė.

- Lukas buvo tau skolingas ir jis atsilygino.

Aš susiraukiau.

- Kodėl viskas sueina į Luką? Penkiolikmetį berniuką?

Loris suprunkštė.

- Lukas... na, jis yra Lukas.

- Jo. Šitą aš pagaunu,- pakeičiau temą.- Ką tu gali padaryti?

- Galiu duoti žinią savo draugui,- pasakė jis.- Negaliu pažadėti, kad tai suveiks, ir Gynybos

departamentas paskelbs raudoną aliarmą, bet tai šis tas.

Tai nebuvo daug, bet tai pradžia, ir tai leido mums rasti ką nors apčiuopiamesnio. Jei Erelio

projektas vykdomas, visa žmonių rūšis pavojuje.

- Vienintelė kita galimybė yra susisiekti su Deksu pažiūrėti, ar jis gali atkasti ką nors. Bet dabar

tai pernelyg rizikinga.

- Taip. Net neįsivaizduoju, kaip jam grąžinsiu automobilį,- pasakė Hanteris.

Loris pažvelgė pro langą.

- Čia jo Poršė?

Hanteris linktelėjo.

- Ir tu vairavai tą mažulę iš Vakarų Virdžinijos į Denverį ir tada atgal?- jis nusišypsojo.- Jis tikrai

pašėls.

- Ei, ji net neįbrėžta,- Hanteris nutilo, išdykęs spindesys užliejo jo šviesias akis.- Tik prisidėjo

keletas papildomų tūkstančių mylių.

Loris nusijuokė.

- Ką gi, nuspręsta. Judu abu nuoširdžiai kviečiami likti čia kiek tik reikės. Čia saugu ir pakanka

vietos.

- Tikėjausi, kad tai pasakysi,- Hanteris blykstelėjo viena iš tų nuoširdžių gražių šypsenų.- Tai

duos mums laiko nuspręsti, kur keliausim toliau.

Mums. Toks mažas ir paprastas žodis, bet dabar jis buvo ko gero galingiausias dalykas.

„Mums“ reiškė, kad mes esame kartu, nesvarbu, kas nutiks ateityje.



Loris aprodė Hanteriui ir man namą, iš esmės suteikdamas mums laisvą visą antrą aukštą. Po to

Hanteris nusekė Lorį žemyn paruošti ką nors vakarienei. Stovėdama laiptų viršuje išgirdau Lorį

klausiant:

- Ar girdėjai ką nors iš Sino?

- Jo,- atskriejo Hanterio atsakymas.- Jis vis dar kalba apie davai-darom-karą mėšlą...

Jų pokalbis išbluko jiems nulipus žemyn. Nusisukusi nuo laiptų nuraminau skrandį purtantį

nerimą. Nerimausiu dėl jų nedraugiško apsėsto brolio rytoj.

Šiuo metu man rūpėjo tik dušas, kuris buvo šalia mūsų naujai įgyto miegamojo. Tas mažulis

turėjo multifunkcines dušo galvutes.

Patraukiau į vonios kambarį, truputį nustebinta jo dydžio ir dušo kabinos. Ką po velnių Loris

turėjo padaryti, kad sumokėtų už visa tai?

Velnias. Ar iš viso noriu tai sužinoti?

Užtrukau žeminančiai daug laiko išsiaiškinti, kaip priversti visas galvutes veikti. Žengiau atgal,

pradėjau traukti nuo savęs marškinėlius ir sustojau. Pasisukau ir pamačiau Hanterį atsirėmusį į duris.

- Nesustok dėl manęs.

Nusišypsojau.

- Reikėtų tau pakabinti varpelį.

- Tai sugadintų visą smagumą,- jis puikavosi prieš mane.- Bet atrodė, kad žinai, jog aš čia.

- Žinojau. Nesu tikra kaip, bet žinojau.

- Hmm...- jis pasilenkė ir sugavo mano lūpas greitam bučiniui, kuris privertė daužytis širdį.-

Įdomu.

Užsimerkiau, kai jo pirštai perbėgo mano skruostu nubraukdami plaukus atgal už ausies.

- Mes tikrai Džordžijoje, ar ne?

- Taip.

Priglaudžiau skruostą prie jo delno.

- Ir tavo brolis tikrai leidžia mums čia pasilikti?

- Leidžia,- Hanteris nutilo.- Greit mes susirasime savo vietą. Žinau vieną tobulą. Tu nusipelnei

daugiau nei tai – gyvenimo, tikrų namų, ateities. Normalaus, žmogiško šūdo, ir aš pažadu, kad visa tai

turėsi. Prisiekiu.

Atsimerkiau ir nuvijau šalin iš kažin kur atsiradusias ašaras. Tai Hanteris – jis duoda pažadą, kurį

žinau, kad verčiau mirs, nei sulaužys. Buvo tiek daug, ką norėjau pasakyti, bet ištrūko tik:

- Aš tave myliu.

Hanteris stovėjo neįtikėtinai ramiai. Tada apkabino mano skruostus. Jo burna vėl atsidūrė ant

manosios, bučinys vis gilėjo ir ilgėjo. Palinkau link jo, įsikibau į jo marškinėlių priekį, kai jo liežuvis

apsisuko aplink manąjį, pažymėdamas kas buvo jo, tik jo. Jis nuvilko mano marškinėlius taip švelniai,

kad tas prakeiktas ašaras buvo vis sunkiau sulaikyti.

- Vėl,- pasakė jis, parkrisdamas ant kelių prieš mane. Jis atsagstė mano džinsus ir trūktelėjo juos

žemyn.- Pagavau save norint kažko, ko niekada nemaniau, kad norėsiu.

- Ko?- išlipau iš džinsų ir stebėjau, kaip jis atsistoja.

Jis siektelėjo man už nugaros ir atsegė liemenėlę.

- Norėčiau būti luksenu,- jis nubraukė liemenėlės juosteles žemyn mano rankomis ir leido

medžiagai nukristi ant grindų. Tada pasilenkė ir pabučiavo mano peties linkį.- Norėčiau išgydyti tave

prisilietimu.

Pasitikėdama suėmiau ranka jo skruostą. Jis pabučiavo mano delną. Tada užkabino pirštais mano

kelnaites. Po sekundės jos prisijungė prie likusių mano drabužių. Padėjau jam išsilaisvinti iš savųjų –

ne taip gracingai kaip jis, nes kiekvienąkart man perbraukus pirštais jo nuogą odą, aš prarasdavau mažą

dalelę savęs.

Žengėme į garų pilną kabiną po tolygiai bėgančiu vandeniu. Perbėgau pirštais jo glotnia

žandikaulio linija. Mūsų akys susitiko ir mano gerklė susispaudė nuo emocijų.



Jis nulenkė galvą, jo ranka nuslydo žemyn mano gerkle, tarp krūtų ir toliau žemyn, per pilvą,

sustodama beveik virš mano esmės.

- Dėl tavęs aš padarysiu viską, Serena. Tu žinai tai, tiesa?

Pakėliau galvą ir pasitryniau savo lūpomis į jo.

- Žinau.

Jo ranka pajudėjo dar kiek piečiau, ir karšta, saldi ugnies strėlė nulėkė mano krauju, kai jo pirštai

perbraukė tarp mano šlaunų. Jis pabučiavo mane ir atsitraukė. Jo liežuvis slydo mano lūpomis, tada

vidun, susiderinęs su lėtais, vangiais pirštų judesiais. Mano pilvas pradėjo trūkčioti. Raumenys virpėjo.

Jis kankino mane, kol pradėjau judinti klubus prieš jo ranką. Suaimanavau, kai iš niekur atėjo

palengvėjimas.

Hanteris prisitraukė mane prie krūtinės, kol mano kūnas trūkčiojo. Vanduo nublizgino jo odą,

nuo susilaikymo jo raumenys buvo įsitempę ir standūs. Tada jis apsuko mane, padėjo mano delnus ant

plytelių sienos. Jo ranka apsivijo mano liemenį, savo šlaunimi jis praskyrė mano šlaunis.

- Maniau, kad praradau tave, kai jie pasirodė pašte,- jo šaltas kvėpavimas šoko ant mano skruosto.

Užsimerkiau.

- Nepraradai. Aš čia.

- Tai nekeičia baimės skonio,- jis apglėbė mano krūtį laisvąja ranka, perbraukė nykščiu per kietą

spenelį.- Daugiau niekada nepaleisiu tavęs iš akių.

Mano kvėpavimas pagreitėjo ir sutrūkčiojo.

- Tai bus sunku.

- Bet ne neįmanoma,- Hanteris lėtai įslydo į mane, centimetras po centimetro. Taip giliai, kad

maniau suirsiu po vandens kibirkštimis. Tolygi trintis vertė kūną liepsnoti. Lėtų nuolatinių postūmių

greit pasidarė negana. Pajudėjau atgal prieš jį, jo žemas urzgimas privertė pakilti kraujospūdį.

- Stipriau,- sušnibždėjau.- Prašau.

Hanteris prisitraukė mane, kiekvienas judesys tapo smarkesnis ir greitesnis nei prieš tai buvęs.

Kiekviena postūmio akimirka didino pasitenkinimą ir gilino dejones. Bejėgė negalėjau daryti nieko, tik

linguoti prieš jį, atlošiau galvą ant jo peties ir leidau jam mane paimti. Ranka apsivijusi liemenį buvo

kaip plieninis žiedas, laikantis mane kur jis nori, laikantis vietoje, kad priimčiau ilgus, saldžius

smūgius. Kai mano kūnas pradėjo spazmuoti aplink jį, jis suėmė mano smakrą, atlošė mano galvą,

užgrobė mano burną savąja ir išsiliejo.

Po to aš neprisimenu daug ko, ką veikėme duše. Pasiklydau svaiginančiame malonume, kuris vėl

atgijo, kai jis po to mane šluostė. Kažkaip mes baigėme lovoje, jo didžiulis kūnas pasviręs virš manęs.

Buvau vėl pasiruošusi jam – karštai ir skausmingai.

Jis perbraukė nykščiu per mano skruostą lengvu lyg plunksna prisilietimu, aš neramiai sujudėjau.

Odą badė geismas. Jis pirštų galiukais nukeliavo žemyn mano gerkle, per petį. Atsidusau.

- Nori sužinoti paslaptį?- paklausė.

- Priklauso kokią.

Jis sukikeno.

- Tai akimirka, kai aš sužinojau, kad noriu tavęs, kad tu būsi mano,- jis lėtai judėjo ranka prie

mano krūtinės.- Kada aš tave pamilau.

Jo žodžiai mane giliai sujaudino. Reikėjo akimirkos, kad prašnekčiau.

- Kada?

- Anksčiau nei manai,- savo koja jis iškėtė mano šlaunis, nusileido lėtai, banguojančiai

trindamasis į mane.

- Kada?- paklausiau.

- Pirmą dieną, kai atsidūrei mano namuose,- jis vėl pasitrynė klubais.- Kai paleidai statulą man į

galvą.

Mano klubai išsilenkė, kai nustebimas persirito manimi.

- Taip anksti?



- Taip anksti,- jis nulenkė galvą ir perbraukė lūpomis man per skruostą.- Tada aš to nesupratau.

- Nepaleidau statulos tau į galvą,- praskėčiau šlaunis, apkabindama jį.

- Suklydau,- jo kita ranka slystelėjo nuo mano klubo iki pilvo. Jis sustojo tik po krūtine, jo

nykštys braukė per mano krūtį. Mano kvėpavimas padažnėjo, kai jo lūpos pabučiavo mano lūpų

kamputį. Šiek tiek pasukau galvą. Mūsų lūpos susitiko ir viskas įsielektrino.- Tai buvo šlaunis.

Sukikenau prieš jam nuleidžiant galvą prie mano peties linkio. Slysdamas ranka link mano klubų

jis uodė mano kaklą. Leido ranką keliauti dar aukščiau, pasiekti krūties viršūnę.

Norėjau, kad jis judėtų greičiau, bet jis išlaikė tą lėtą, kankinantį tempą.

- Aš tau taip pat turiu pasakyti paslaptį.

- Tu norėjai manęs nuo tos akimirkos, kai pamatei mane požeminiame garaže?

Mano juokas nutrūko, kai jis apglėbė mano krūtį.

- Taip nebuvo.

- Galiu lažintis, kad tai vis tiek tiesa,- jo akys nenutrūkstamai žvelgė į manąsias, kol jis erzino

mano spenelį. Savo ranka pajudėjau žemyn jo krūtine, jo pilvo raumenys įsitempė.- Tada taip pat tavęs

norėjau. Norėjau nurengti nuogai ir išdulkinti ant tavo automobilio gaubto.

Jo žodžiai pasiuntė tamsų drebulį manimi.

- Oho.

Jis kimiai sukikeno ir palenkė galvą sukiodamas liežuvį aplink styrantį spenelį. Sudejavau. Mano

abi rankos prigludo prie jo pilvo apačios, jo raumenys susigniaužė.

- Tai kas tada?

- A? Tai,- atlošiau galvą, mano kvėpavimas sutrūkčiojo. Jis įtraukė rožinį spenelį į burną, tuo pat

metu tarp nykščio ir smiliaus sugavo kitą.- Dieve,- suaimanavau.- Hanteri...

- Susikaupk.

Mano dubuo pradėjo judėti mažais ratais.

- Aš visiškai užsimaniau tavęs, kai metei mane ant lovos.

- Žinojau tai,- jo burna nusileido ant mano krūties, jo liežuvis erzino, vesdamas mane iš proto.

- Tai buvo jaudinama,- mano rankos nuslydo jo akmeniniu pilvo presu, kuris kilo ir leidosi.

Tobuli raumenys. Mano klubai sutrūkčiojo, kai į mane įsirėmė kietas raumuo.

- Tu esi jaudinama,- jo balsas buvo žemas, kimus; jo lūpos judėjo ant mano krūtinės.- Tu mane

užvedi. Tu verti mane jaudintis dėl dalykų, dėl kurių niekada nesirūpinau. Tu verti mane galvoti. Tu

mane sušildai.

Jis sugavo dantimis spenelį, nuleido klubus žemiau ir įslydo giliai į mane. Sušukau iš malonumo.

Panardinau pirštus į jo plaukus jam lėtai, giliai judant. Jaučiausi taip, lyg galėčiau užsiliepsnoti, kai jis

niro į mane, vėl ir vėl. Apsivijau kojomis jo klubus ir mes susiglaudėme smūgyje. Jo burna buvo visur,

nubėrė bučiniais mano gerklę. Jo rankos švelniai laikė mano klubus, sulaikydamos mane, kol jis niro į

mane. Jis sušnabždėjo kažką kalba, kurios nesupratau, jam vis skverbiantis į mane.

Šį kartą kažkas buvo kitaip. Kiekvienas judesys atrodė įsispaudė manyje ir laužė jį. Lėtai

supratau, kad mes užsiimame meile. Neturėjau omenyje, kad kiti kartai reiškė mažiau, bet šįkart tai

buvo tai, ką daroma, kai jauti meilę.

Pasidaviau akinamam malonumui. Pažvelgiau žemyn, kai jis pakilo aukščiau, kad galėčiau matyti,

kur mes susijungėme. Jo, judančio vidun į mane ir atgal, vaizdas buvo erotiškas ir intymus, bet ne

galingesnis nei tai, ką simbolizavo aktas. Kilau vis aukščiau ir aukščiau, kol atmečiau galvą atgal.

Mane sukrėtė spazmai.

Mano iškvepiamos dejonės greit stiprėjo, o kai jo lūpos užspaudė manąsias, nutildydamos mano

užkimusius šūksnius, aš subyrėjau. Hanteris greit mane pasekė, jo klubai įnirtingai judėjo, kol nurimo

ir prispaudė mane, įsispaudė manyje.

Hanteris įsirėmė kakta į manąją, galėjau justi jo greit besidaužančią širdį. Jo kūnas sutrūkčiojo, ir

jis atsiduso.

- Tai buvo... och, tai...



- Sutinku.

Jis atsitraukė ir nusirito į šalį, patraukdamas mane į savo glėbį. Jis įspaudė bučinį man į skruostą,

tada į lūpas. Ką gi, tai vedė prie kitų nuostabių dalykų.

Vėliau, daug, daug vėliau, stovėjau prie lango į žemiau esančią terasą. Hanteris ir aš ignoravome

poreikį pavalgyti pakankamai ilgai. Suvalgius padorią vakarienę abu užmigome vos antrąkart kritę į

lovą.

Bet aš negalėjau ilgai miegoti.

Tiek daug sukosi mano galvoje. Mano ateitis buvo didelis riebus nežinomasis, bet su Hanteriu

šalia žinojau, kad susitvarkysime. Viskas nebus taip įprasta ar kaip įsivaizdavau praleisti savo

gyvenimą, bet buvau gyva ir tuo, ką myliu. Bet kokiu atveju žinojau, kad nebus lengva.

Glaudžiau apsivyniojau antklode, kai nugara perbėgo virpulys.

Už Mel mirtį buvo atkeršyta, jos žinia bus perduota, bet jaučiau, kad to nepakanka. Galų gale

viskas pasikeis dar labiau nei dabar.

Kažkur ten veikė slapta vyriausybės organizacija dirbanti su ir prieš ateivių rases, kurios ne tik

įsiliejo į žmonių bendruomenę, bet ir tapo sudėtinga jos dalimi. Buvo visa ateivių rasė, galimai

planuojanti kariauti ir geri vaikinai...

Išgirdau krebždesį ir tada pajutau Hanterio rankas apkabinančias mane iš nugaros.

Ką gi, geri vaikinai tikrai netipiški. Iš tiesų jie visai nėra geri, bet jei aš ką nors supratau, tai kad

nėra tokio dalyko, kaip tik juoda ar balta. Viduryje yra daug pilkos.

- Negali miegoti?- paklausė jis.

Atsilošiau, užsimerkiau.

- Nenorėjau tavęs pažadinti. Žinau, kad turėtum būti išsekęs.

- Viskas gerai,- jis palenkė galvą ir prisispaudė skruostu prie manojo. Jo kvėpavimas erzino mano

lūpų kamputį.- Ar tau viskas gerai?

Klausimas buvo platesnis, įtraukiantis daug dalykų. Mano gyvenimas amžiams pasikeitė ir

daugiau niekada nebus koks buvęs. Galbūt vieną dieną galėsiu grįžti dirbti kaip anksčiau. Galbūt

milijonas ateivių rytoj nusileis į Žemę. Bet dabar? Turėjau gyventi šia diena.

Hanteris prispaudė lūpas prie mano smilkinio. Dabar nebuvo taip blogai. Pasisukau jo rankose,

mėgaudamasi, kaip jos iškart susiglaudė aplink mane, pritraukė prie jo krūtinės.

- Man viskas gerai.

Jo akys buvo giliai mėlynos, kai pažvelgė į manąsias.

- Žinau.

- Tada kam klausi?

- Pagalvojau, kad taip daryti žmogiška,- atsakė jis.

Išsišiepiau.

- Tu tobulėji tokiuose reikaluose.

Hanteris kimiai nusijuokė.

- Ne, netobulėju. Bet viskas gerai. Aš tau toks patinku.

Taip, patiko. Jis vis dar buvo kaip prakeikta pantera. Jei kas nors priartėdavo per arti, jis juos

norėdavo suplėšyti į gabalus – visus, išskyrus mane. Gerklę surakino emocijos, kai pažvelgiau į jį.

Mano žvilgsnis įsiminė kiekvieną jo veido centimetrą. Pasistiebiau. Jis sutiko mane pusiaukelėje,

godžiai įsisiurbdamas man į lūpas. Jo lūpos ir apkabinimas buvo vėsūs, bet aš jaučiau sklindant šilumą.

Taigi dabar viskas bus puiku.

obsession - jennifer l. armentrout · obsession - jennifer l. armentrout 2 1 skyrius po...

Documents