p. galaunės skaitymai 2016, nČdm
DESCRIPTION
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus mokslinės konferencijos „Pauliaus Galaunės skaitymai 2016“ skaitytų pranešimų rinkinys.TRANSCRIPT
2
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kasmet vyksta mokslinė muziejaus konferencija, skirta žymaus meno ir kultūros veikėjo, ilgalaikio muziejaus vadovo Pauliaus Galaunės gimtadieniui paminėti.
Muziejaus specialistų pranešimuose nagrinėjama muz-iejaus rinkinių formavimosi istorija, naujos atribucijos, muziejaus veiklos atspindžiai publikacijose, naujausi ty-rimų rezultatai.
Siekdami, kad konferencijos medžiaga būtų pasiekiama kuo platesnei auditorijai, 2016 metais pradedame leis-ti elektroninį leidinį, kuriame pateikiamos konferencijos pranešimų santraukos.
Įdomaus skaitymo!
Pauliaus Galaunės skaitymai 2016
3
Eduardas Brusokas XVIII a.– XX a. pradžios kaunistika Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje
Kristina CivinsKienėVėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika
Milda GasiūnaitėVatikano freskų atvaizdai M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose
Justina MinelGaitėGimęs tai vietai ir toms pareigoms: keletas štrichų prezidento Aleksandro Stulginskio portretui
Ignas narButasPirmojo pasaulinio karo atspindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir propagandiniai medaliai.
JurGita riMKutė-vainuvienėSusitikime Antano Žmuidzinavičiaus namuose: malonios menotyros atradimų akimirkos
reda stuinienėKontušo juostų rinkinio istorija
Genovaitė vertelKaitė-BartulienėTeresė Oginskienė? Portretuojamoji ir jos fundacija
4
23
42
56
70
84
96
110
4
XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka NacioNaliNio M. K. ČiurlioNio Muziejaus sfragistiKos riNKiNyje
E d u a r d a s B r u s o k a s sfragistika, kaip žinoma, yra pagalbinė istori-
jos disciplina, tirianti antspaudus ir spaudus.
taip jau susiklostė, kad nacionaliniame M. K.
Čiurlionio muziejuje susiformavo negausus,
tačiau gana įdomus sfragistikos rinkinys. Šiuo
metu jame yra beveik 1000 eksponatų, kurie
yra reikšmingi istorijos ir kultūros šaltiniai,
svarbūs materialinei, dvasinei kultūrai ir isto-
rijai tyrinėti. Šiame straipsnyje apžvelgsime tik
nedidelę sfragistikos rinkinio dalį – Xviii a. – XX
a. pr. kaunistiką. (Kaunistiką šiame straipsnyje
apibrėžiame kaip materialųjį paveldą, o tiks-
liau spaudus, naudotus Kaune, jo apylinkėse
ar istoriškai susijusius su Kaunu.)
5
seniausi sfragistikos rinkinio eksponatai,
susiję su Kaunu, nėra labai seni. Jie yra
datuojami Xviii a. vienas jų – tai spaudas
(Nas 235), kurį 1937 m. muziejui dovanojo
Zigmas rupeika. (1937-05-03 Vytauto Di-
džiojo kultūros muziejaus Istorinio skyriaus
kvitas Nr. 2014) spaudas yra bronzinis,
su medine rankena, įtvirtinta cilindrinėje
pado įmovoje. Šio spaudo priklausomybę
nustatyti nėra labai sunku, nes jo lenkiška
legenda: MiChał. paC. sądowy. powia-
tu. KowensKieGo. starosta (Mykolas
pacas teisminis Kauno pavieto seniūnas)
informuoja, kad spaudas priklausė Myko-
lui pacui. ovalo formos vaizdulyje herbo
skyde vaizduojamos dvi per vidurį sujung-
tos lelijos, kurių viena žiūri į viršų, kita – į
apačią. tai yra herbas Gozdawa, o tai pa-
tvirtina, kad spaudas priklausė pacų gimi-
nės, naudojusios šį herbą (wolff J. Pacowie.
Materyjały historyczno-genealogiczne. s.
302–303), atstovui.
Beveik neabejotina, kad šiuo spaudu nau-
dojosi priešpaskutinis pacų giminės atsto-
vas Mykolas pacas, gyvenęs Xviii a. ii pusė-
je (1754–1800). Kauno seniūno pareigybę,
minimą spaudo legendoje, M. pacas gavo
1778 m. savo žmonos liudvikos tyzenhau-
zaitės dėdės antano tyzenhauzo rūpesčiu.
(Ten pat) dar vienas akcentas šiame spau-
de, patvirtinantis spaudo priklausomy-
bę, tai įvairi kariška atributika: patrankos,
sviediniai, šautuvai, alebardos, vėliavos,
būgnai ir pan. pacų herbo fone. Ši atributi-
ka naudojama neatsitiktinai, mat M. pacas
tarnavo ir kariuomenėje. 1774 m. ldK ka-
riuomenėje jam buvo suteiktas kapitono,
o 1783 m. – generolo majoro laipsnis. (Ten
pat, s. 301, 304). Šis spaudas galėjo būti
naudojamas iki 1795 m.
Kitas spaudas (Nas 226) – dar glaudžiau
susijęs su karybos istorija. Šio spaudo pa-
das taip pat bronzinis, su cilindrine įmova
kotui, kurio nebėra. antspaudo spaudo
lenkiška legenda: pieCZeC BryGady us-
Nas 235
Nas 226
6
sarsKey woysK wo Xa LItto (lietuvos
didžiosios kunigaikštystės kariuomenės
husarų brigados antspaudas) nurodo, kad
spaudas priklausė lietuvos didžiosios Ku-
nigaikštystės husarų brigadai. yra žinoma,
šis lietuvos didžiosios Kunigaikštystės ka-
riuomenės dalinys buvo suformuotas 1776
metais. oficialus šio karinio dalinio pavadi-
nimas buvo lietuvos didžiosios Kunigaikš-
tystės i tautinės kavalerijos brigada, tačiau
net ir oficialiuose dokumentuose taip pat ji
buvo vadinama husarų arba Kauno briga-
da. Kauno brigada ji buvo vadinama todėl,
kad Kaunas buvo laikomas pagrindine da-
linio dislokacijos vieta. (Machynia M., ra-
kutis v., srzednicki Cz. Oficerowie Rzeczypo-
spolitej Obojga Narodow 1777-1794. Spisy.
T.2: Oficerowie Wojska Wielkiego Ksiestwa Li-
tewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska
inzynieryjne i piechota, Kraków, 1999, s. 47)
Žinodami dalinio įkūrimo datą, jau galime
spaudą datuoti Xviii a. paskutiniuoju ke-
tvirčiu, tačiau jame esanti informacija lei-
džia nustatyti dar tikslesnį datavimą. ovalo
formos vaizdulyje ant apsiausto vaizduoja-
mi trys skydai, kurių pirmajame (heraldinė-
je dešinėje) vaizduojama monograma sar
(stanislaus augustus rex), kitame lietuvos
didžiosios kunigaikštystės herbas – vytis,
o trečiajame viena iš herbo, vadinamo lis,
atmaina. pirmi du ženklai mums nesutei-
kia kokios nors naujos informacijos. iš pir-
mojo skydo galima suprasti, kad spaudas
naudotas valdant paskutiniajam lenkijos
karaliui ir lietuvos didžiajam kunigaikščiui
stanislovui augustui, iš antrojo – kad spau-
das naudotas lietuvoje. trečiasis skydas
su herbu lis leidžia patikslinti spaudo nau-
dojimo datavimą.
iš 7 žinomų šios brigados vadų (Ten pat,
s. 52.), atrodo, tik vienas – generolas leite-
nantas simonas Zabiela naudojo šį herbą
greta kito giminės herbo – topor. (Żychliń-
ski t. Zabiełłowie herbu topór i lis. Złota
księga szlachty polskiej. Rocznik 10. poznań,
1888. s. 294–305) Kadangi brigados vadu
s. Zabiela tapo 1788 m. birželio 26 d., o
baigė vadovauti 1791 m. rugsėjį ar spalį
(Machynia M., rakutis v., srzednicki Cz.,
s. 52), galima daryti išvadą, kad spaudas
naudotas Xviii a. 9 deš. pab. –10 deš. pra-
džioje. tačiau galbūt jį reikėtų datuoti tik 9
deš. pabaiga. ir štai kodėl. yra žinomas dar
vienas i-osios tautinės kavalerijos brigados
antspaudo spaudas. (Prieiga internetu
[žiūrėta 2015-12-14])
Jis savo turiniu nedaug tesiskiria nuo pir-
mojo. antrasis spaudas yra kiek puošnes-
nis, ir praplėsta legenda: pieCZeC Kawa-
lery narodowey BryGady ussarsKiey
woysK w.X.l. (lietuvos didžiosios kuni-
gaikštystės kariuomenės tautinės kavale-
rijos husarų brigados antspaudas). o dar
vienas skirtumas – kad pirmajame spaude
po herbu lis pritvirtintas vienas ordinas, o
antrajame spaude – du ordinai. tai galima
XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje
7
paaiškinti tuo, kad s. Zabiela pirmąjį savo
ordiną – Šv. stanislovo, gavo 1780 m., o
antruoju, Baltojo erelio, ordinu buvo apdo-
vanotas 1789 metais. taigi pirmasis spau-
das, saugomas M. K. Čiurlionio muziejuje,
galėjo būti naudotas 1788–1789 m. (nuo
tada, kai s. Zabiela tapo brigados vadu ir
iki apdovanojimo Baltojo erelio ordinu), o
vėliau naudotas antrasis spaudas. spaudą
vytauto didžiojo kultūros muziejaus isto-
rijos skyriui 1941 m. pabaigoje perdavė
Meno skyrius. (1941-12-03 Vytauto Didžiojo
kultūros muziejaus Istorinio skyriaus dieny-
nas (toliau ISD), Nr. 480), o kaip jis pateko į
tą skyrių, nežinoma.
Kauno gubernija buvo vilniaus generalgu-
bernijos dalis. spaudo padas bronzinis, su-
jungtas su tekinta medine rudu laku deng-
ta rankena. spaudo rankena sutvirtinta
bronziniu žiedu. apskritame iškilių linijų
vaizdulyje rusijos imperijos herbas – dvi-
galvis erelis. aplink dviejų eilučių legenda
rusų kalba: Управлен. вилен. ковен.
и гроднен. генералЪ гУбернатора,
antroje eilutėje: для заграничныхЪ
паспортовЪ (vilniaus, Kauno ir Gardino
generalgubernatoriaus valdyba. užsienio
pasams). spaudas skirtas antspaudams
dėti ant popieriaus. nors spaudas buvo
naudojamas vilniuje, tačiau šiuo spaudu
buvo žymimi ir Kauno gubernijos gyvento-
jų pasai, nes, kaip nurodo ir spaudo legen-
da, Kauno gubernija buvo vilniaus general-
gubernatūros dalis. tiksliai datuoti spaudą
sunku, tačiau galimo naudojimo intervalą
įvardinti paprasta, nes žinoma, kad vėliau-
siai iš šių trijų gubernijų Kauno gubernija
įkurta 1842 m., o generalgubernorių pa-
reigybė rusijos imperijoje panaikinta 1912
metais. todėl spaudą galime datuoti XiX
a. 5 deš. – XX a. 2 dešimtmečiu. Šį spaudą,
kartu su dar 71 kitų, muziejus įsigijo 1940
m. pabaigoje iš vilniuje gyvenusio dr. Juozo
stankūno. (1940-12-19, ISD, Nr. 402; 1941-
12-19 Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus
Eksponatų dienynas, Nr. 1744)
Nas 101
Kur kas daugiau spaudų yra išlikę iš „carų
valdžios“ laikotarpio. pirmiausia apžvelgsi-
me valdžios įstaigų ir savivaldos spaudus.
vienas vertingiausių jų vilniaus generalgu-
bernatūrai priklausęs spaudas (Nas 101).
8
iš Kauno miesto savivaldos istorijos muzie-
juje saugomi keli spaudai. tai Kauno miesto
valdybos spaudas (Nas 215), skirtas ants-
pauduoti mokestinius kvitus už metrologi-
nes paslaugas. Įrašas spaude rusų kalba:
квитанцiя ковенской городской
Управы № „ „ ........................190 г. отЪ......
......................... полУчено за вывѢркУ и
клейменiе мѢрЪ и вѢсовЪ ………. рУб.
….. коп. членЪ Управы (Kauno miesto
valdybos kvitas nr. „ „........................190 m.
iš...................... gauta už matų ir svarme-
nų patikrinimą bei ženklinimą ..... rub......
kap. valdybos narys). Kaip rodo data ant
spaudo, jis turėjo būti naudotas XX a. 1
dešimtmetyje. Į Kauno valstybinį kultūros
muziejų (kaip tuo metu buvo vadinamas
M. K. Čiurlionio dailės muziejus) spaudas
pateko 1941 m. pradžioje, perdavus Kauno
vykdomojo komiteto įgaliotajam Jonui Ka-
čegovičiui. Kartu muziejui buvo perduota
daugiau kaip 20 spaudų, tarp kurių buvo
ir 4 Kauno amatininkų cechų antspaudų
spaudai. (1941-02-24, ISD, Nr. 433)
du iš jų (Nas 208, Nas 210) priklausė tam
pačiam Kauno žydų lakavimo-dažymo ce-
chui. iš pirmo žvilgsnio spaudo padai ir
tekintos rankenos identiškos, o spaudo
laukai labai panašūs – vaizdulyje matome
skydą, padalintą į dvi dalis, aplink užrašyta
legenda. viršutinėje skydo dalyje išraižytas
Kauno gubernijos herbas, o apačioje – še-
petėlis ir paletė su teptukais. spaudų ma-
tmenys iš ties vienodi, tačiau spaudų lau-
kai šiek tiek skiriasi. pirmojo spaudo laukas
yra raižytas į vidų, o antrasis – iškilių linijų.
Kitas skirtumas, nors nedaug, bet skiria-
Nas 215
Nas 210
Nas 208
XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje
9
si spaudų vaizduliai ir legendos. pirmojo
spaudo legenda rusų kalba: печ: ковенс:
евреи: лакерн: краси: цеха (Kauno
žydų lakavimo–dažymo cecho antspau-
das), antrojo (identiškos reikšmės) – печ:
ковен: евреи: лакер: красиль: цеха.
tininkų spauduose, o apačioje – oblius ir
nenustatytas tekintojo įrankis. aplink sky-
dą rusiška legenda: печ. Управ. ковен.
столяр. и ток. цѢх (Kauno stalių ir tekin-
tojų cecho valdybos antspaudas).
Šie visi 4 amatininkų cechų spaudai yra
bronziniai, su medinėmis juodu laku la-
kuotomis rankenomis. spaudo rankenos
sutvirtintos bronziniais žiedais (išskyrus
Nas 209, kuris sutvirtintas geležine juoste-
le). spaudai galėjo būti pradėti naudoti XiX
a. 5 deš., o baigti XiX a. pab., kai amatinin-
kų cechai net ir rusijoje jau buvo vertinami
kaip anachronizmas ir palaipsniui naiki-
nami. tiksliau jiems datuoti reikia gilesnių
tyrimų.
Kaunas daugiau kaip 70 metų buvo svar-
bus rusijos imperijos centras, administra-
vęs gana didelėje dabartinės lietuvos teri-
torijoje. Šis laikotarpis atspindimas mies-
tų ir miestelių, kurių nemaža dalis dabar
dar vienas žydų amatininkų spaudas (Nas 211) priklausė šaltkalvių-kalvių cechui. Šio
spaudo padas tokio paties dydžio, kaip ir
dviejų ankstesnių, tik rankena kriaušės
formos. spaudo lauke matomas apgadin-
tas spaudo vaizdulys, ypač viršutinė skydo
dalis, o apatinėje skydo dalyje – sukry-
žiuoti raktai. spaudo legenda (rusų kalba)
taip pat apgadinta, bet įskaitoma: ковен:
евреис: слѢсар: кУзнец: цеха (Kauno
žydų šaltkalvių-kalvių cecho).
paskutinysis spaudas (Nas 209) buvo sta-
lių ir tekintojų cecho nuosavybė. vaizdulyje
skydas padalintas į dvi dalis. viršuje – Kau-
no gubernijos herbas, kaip ir kituose ama-
Nas 211
Nas 209
10
neturi tiesioginių administracinių sąsajų
su Kaunu, spauduose. vienas jų – plun-
gės miesto valdybos antspaudo spaudas
(Nas 193). spaudas bronzinis, su medine
rudu laku dengta tekinta rankena. spaudo
vaizdulyje yra Kauno gubernijos herbas, o
aplink legenda rusų kalba: плУнгянская
мещансая Управа (plungės miesto val-
dyba). Į vytauto didžiojo kultūros muziejų
jis pateko 1939 metais. (1926 m. sausio 26
d. Kauno miesto ir apskrities viršininkas
perdavė valstybės muziejui 4 spaudus. pa-
naikinus šį muziejų, spaudai atiteko vytau-
to didžiojo kultūros muziejui., 1939-09-25,
ISD, Nr. 212.)
dar vienas Kauno gubernijos liudytojas
– preikapės kaimo seniūno antspaudo
spaudas (Nas 244). legenda rusų kalba:
прейкопскiй сельскiй староста
Эйрагольской вол. ковенск. УѢз.
ковенск. гУб. (Kauno gubernijos, Kauno
apskrities, ariogalos valsčiaus, preikapės
Nas 193
Nas 219
Nas 253
Nas 244
XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje
11
kaimo seniūnas). spaudas bronzinis, su
medine rudu laku dengta rankena, su-
tvirtinta bronziniu žiedu. spaudas, kaip ir
ankstesnis, galėjo būti naudojamas XiX a. 5
deš. – XX a. 2 dešimtmetį.
intriguojantis eksponatas – bronzinis
rimkų kaimo antspaudo spaudas (Nas 253). nors jis nėra kuo nors ypatingas ar
retas savo forma, tačiau neįprastas bu-
vęs šio spaudo savininkas. tai rimkų kai-
mas, visai šalia Jonavos, kurio gyventojai,
daugiausiai stačiatikiai sentikiai, 1806 m.
išsipirko žemes ir tapo laisvaisiais valstie-
čiais. (rimkai. Tarybų Lietuvos enciklopedi-
ja, t. 3, vilnius, 1987, p. 550) Kad kaimas
išskirtinis – laisvas, jo gyventojai skelbė
savo antspaudo legendoje. spaudo vaiz-
dulyje – Kauno gubernijos herbas, o aplink
jį legenda rusų kalba: печат: волной
деревнй римокЪ (laisvojo rimkų kaimo
antspaudas). Šis spaudas į muziejų pateko
iš staškūniškio pradžios mokyklos 1940 m.
pabaigoje. (1940-12-30, ISD, Nr. 400) trys
paskutinieji spaudai galėjo būti naudojami
XiX a. 5 deš. – XX a. 2 dešimtmečiu.
ne mažiau įdomus panemunės valsčiaus
civilinių aktų tarnybos (įstaigos, valdybos?)
antspaudo spaudas (Nas 219). spaudo
legenda lenkų kalba: urZod do aKtow
stanu CywilneGo GMiny ponieMun:
(panemunės valsčiaus civilinių aktų tarny-
ba:). spaudą reikėtų datuoti XiX a. i dešimt.
– ii dešimt. tą mums sufleruoja spaudo
vaizdulys, kuriame išraižytas varšuvos
kunigaikštystės herbas (dviejų laukų sky-
de – saksonijos (vetinų) ir lenkijos (erelis)
herbai).
tai spaudas, kurį naudojo tarnautojas,
registravęs valsčiaus gyventojų gimimus,
mirtis, vedybas teikęs registracijų išrašus ir
pan. pirminė spaudo pagaminimo ir nau-
dojimo data gali būti 1808 m., kai pirmą
kartą nustatyta civilinių aktų vedimo tvar-
ka varšuvos kunigaikštystėje. Į kunigaikš-
tystės sudėtį įėjo didelė dalis buvusių ldK
žemių dalis kairiajame nemuno krante,
tarp jų ir panemunė. spaudas galėjo būti
naudotas iki 1815 m, kuomet, įkūrus len-
kijos karalystę, varšuvos kunigaikštystė
nustojo egzistuoti.
1807 – 1815 m., panemunė nepriklausė
nei Kauno miestui, nei Kauno gubernijai
(kurios dar ir nebuvo), tačiau 1931 m. ji
tapo Kauno dalimi, todėl šis spaudas ne-
abejotinai yra Kauno materialiojo paveldo
dalis. spaudas, beje, 1939 m. pateko į vy-
tauto didžiojo kultūros muziejų iš Kauno
istorijos muziejaus rinkinių. (1939-05-26,
ISD, Nr. 424b)
12
Įdomus eksponatas – tolimiausios Kau-
no gubernijos apskrities – novoaleksan-
drovsko (dabar Zarasai) – stano pristavo
antspaudo spaudo falsifikatas (Nas 225). (spaudo falsifikatas pateko į Vytauto Di-
džiojo kultūros muziejų iš Kauno miesto
muziejaus, 1939-05-26, ISD, Nr. 424b.)
spaudą bandyta daryti iš grafito, tačiau
„meistras“ buvo neįgudęs ir bandė paga-
minti klastotę bent du kartus (vienoje ir
kitoje) gludinto grafito ruošinyje. spaudo
falsifikato vaizduliuose labai abstrakčiai
Nas 225
XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje
13
ir primityviai bandyta išraižyti Kauno gu-
bernijos herbą ir legendą rusų kalba: печ
пристава стана новоалекс УѢзда
(novoaleksandrovsko apskrities stano pri-
stavo antspaudas). tikėtina, kad falsifikatą
gamino nagingas valstietis ar nedidelio
miestelio gyventojas kažkokiam vietinės
reikšmės dokumentui suklastoti, nes stano
pristavas nebuvo labai aukšto rango polici-
nė pareigybė rusijos imperijoje. Jo pareiga
buvo stebėti, kaip jo prižiūrimoje teritori-
joje (įprastai apskrityje būdavo 2–3 stanai)
laikomasi įstatymų, ir kontroliuoti valsčių,
kaimų savivaldą.
iš rusijos imperijos laikotarpio rinkinyje
yra dar keli spaudai. vienas iš jų – tai ti-
kriausiai Kauno pašte naudotas spaudas
(Nas 194). (1926 m. sausio 26 d. Kauno
miesto ir apskrities viršininkas perdavė
valstybės muziejui 4 spaudus. panaikinus
šį muziejų, spaudai atiteko vytauto didžio-
jo kultūros muziejui, 1939-09-25, ISD, Nr.
212.) Šio spaudo padas geležinis, o ranke-
na medinė, tekinta. iškilių linijų vaizdulyje
tuščia ovalo figūra. aplink ją legenda rusų
kalba: доплатить • ковно • (primokė-
ti•Kaunas•). spaudas skirtas laiškams ar
siuntiniams, už kuriuos reikėjo papildomai
sumokėti, antspauduoti. Jo naudojimo lai-
kotarpis gali būti labai platus – nuo XiX a.
vid. iki XX a. 2 dešimtmečio.
Kitas spaudas (Nas 195) (1926 m. sausio
26 d. Kauno miesto ir apskrities viršinin-
kas perdavė valstybės muziejui 4 spaudus.
panaikinus šį muziejų, spaudai atiteko
vytauto didžiojo kultūros muziejui, 1939-
09-25, ISD, Nr. 212) yra privataus asmens,
apie kurį, deja, nieko nežinome. spaudo le-
genda: зеликЪ рУжовЪ*tas pats hebra-
jiškai* nurodo, kad šis spaudas priklausė
žydui Zelikui ružovui, o vaizdulyje hebra-
jiškas įrašas: „Kovne“ informuoja, kad jis
gyveno ar dirbo Kaune. spaudas bronzinis,
su medine juodu laku dengta tekinta ran-
kena, kurios apačia sutvirtinta žiedu.
Nas 195
Nas 194
14
paskutinieji apžvelgiamo laikotarpio spau-
dai – iš vokiečių kaizerinės kariuomenės
okupacijos (1915–1918) pirmojo pasauli-
nio karo metais. išliko net 15 antspaudų
spaudų (Nas 699 – Nas 713) (spaudus mu-
ziejui perdavė Kauno vykdomojo komiteto
įgaliotasis Jonas Kačegovičius, 1941-02-24 ,
ISD, Nr. 433), tačiau visi jie iš vienos „srities“.
tai buvo veterinariniai spaudai skerdienai
žymėti. spaudai pagaminti iš įvairių formų
metalinių plokštelių su pritvirtintomis kil-
pelėmis vietoje rankenų. Kitoje plokštelių
pusėje priklijuota guminė pagalvėlė su iš-
raižytais įrašais. 7 spauduose naudojama
vokiečių kalba, 7 – lietuvių kalba, o vieno
spaudo (Nas 711) įrašas visiškai sunykęs
ar sunaikintas.
lietuviškų spaudų įrašai: v. v. lietuvoje
apskr. vet. Kaunos (Nas 699 ir tikriau-
siai Nas 703 (dalis įrašo nunykusi arba
sunaikinta); v. v. lietuvoje Kaunos (Nas 700, Nas 701, Nas 713). Kol kas nepavy-
ko tiksliai išsiaiškinti šių įrašų reikšmės,
nes neaišku, ką reiškia trumpiniai „v. v.“
likę du lietuviški spaudai su įrašais: Be
trikinų apskr. vet. Kaunos. (Nas 706); Be trikinų Kaunos. (Nas 708) informavo,
kad skerdienoje nėra parazitų – spiralinių
trichinų. visuose spauduose vietovardis
Kaunas parašytas su klaida, todėl tikėti-
na, kad visi jie pagaminti vienu metu, ne-
pastebėjus klaidos.
vokiški spaudai savo forma labai panašūs
į lietuviškus. tik jų įrašai, suprantama, vo-
kiečių kalba: d. v. litauen schlachthof Ko-
wno (Nas 702, Nas 704, Nas 710); M.-v. li-
tauen schlachthof Kowno (Nas 712); d. v.
litauen Kr.-t. Kowno (Nas 705, Nas 709). Šių veterinarijos spaudų, kaip ir lietuviškų,
įrašų tiksliai išsiaiškinti nepavyko dėl tos
pačios priežasties – neaiškių trumpinių: „d. v.“, „M.-v.“ „Kr.-t.“, tačiau aišku, kad šie
spaudai naudoti lietuvoje (vok. litauen),
skerdykloje (vok. schlachthof) Kaune (Ko-
wno). (vokiškuose veterinarijos spauduose
kažkodėl naudotas lenkiškas Kauno pava-
dinimas.)
paskutiniojo iš aptariamųjų spaudo įra-
šas informavo apie tai, kad skerdiena
neužteršta spiraline trichina: trichina
frei. schlachthof Kowno. (Be trichinų.
skerdykla Kaunas.). Šie spaudai, kaip tik
nedaugelis iš apžvelgiamų, yra datuoti.
inventorinėje knygoje nurodoma, kad jie
yra 1914–1918 m. laikotarpio. Šį datavimą
galima kiek patikslinti. pirmiausia – tikrai
netinka ankstyvoji data, nes šie vokiški
spaudai Kaune anksčiausiai galėjo atsi-
rasti tik 1915 m. rugpjūčio pabaigoje, kai
kaizerinė kariuomenė užėmė Kauną, o
lietuviški spaudai tikriausiai atsirado dar
vėliau, kadangi iki pat 1917 m. okupacinė
vokiečių valdžia nė girdėti nenorėjo apie
bet jokį lietuvos valstybingumo atkūrimą,
o taip pat lietuvių kalbos vartojimą vieša-
XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje
15
jame gyvenime. net ir atkūrus valstybin-
gumą 1918 m. vasario 16 d., vadžia lietu-
voje kurį laiką de facto priklausė vokiečių
administracijai, kuri tik palaipsniui ir ne-
noriai užleido vietą lietuvos vyriausybei.
iš Kauno vokiečiai pasitraukė tik 1919 m.
liepos 11 d., o iš lietuvos išsinešdino tik tų
pačių metų pabaigoje. taigi vokiški veteri-
narijos spaudai galėjo būti naudojami nuo
1915 m. iki 1919 m., o maždaug nuo 1917
m. lygiagrečiai su jais naudoti ir lietuviški
spaudai. Manau, tikrai nesuklysime, jei vi-
sus šiuos spaudus datuosime 1915–1919
metais.
apibendrinant galima pasakyti, kad ap-
žvelgiamo laikotarpio su Kaunu sietinų
eksponatų yra bent 30. tiesa, lygiai pusė iš
jų yra maždaug vieno laiko, panašūs, gana
specifinės srities – veterinarinės tarnybos
veiklos pirmojo pasaulinio karo metais liu-
dytojai. vertingiausi eksponatai, be abejo,
du Xviii a. spaudai, menantys lietuvos di-
džiosios kunigaikštystės laikus, tačiau ir kiti
spaudai svarbūs Kauno ir lietuvos istorijai
atskleisti ar bent jau jai iliustruoti.
straipsnyje norėta tik supažindinti besido-
minčiuosius Kauno istorija ar sfragistika
su muziejaus rinkinyje saugomais ekspo-
natais, kurių tik nedidelė dalis buvo rodyti
parodose ar kitaip pateikti visuomenei. Kai
kurie spaudai apžvelgti gana paviršutiniš-
kai, nes išsamūs jų tyrimai reikalauja ne-
mažai laiko, todėl tikiuosi, kad netolimoje
ateityje šie eksponatai sulauks skvarbes-
nių tyrėjų žvilgsnių.
Nas 709
16
Nas 101
Nas 195
Nas 193
Nas 208
Nas 194
Nas 209
XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje
17
Nas 210
Nas 219
Nas 211
Nas 225
Nas 215
Nas 226
18
Nas 235
Nas 699
Nas 244
Nas 700
Nas 253
Nas 701
XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje
19
Nas 702
Nas 705
Nas 703
Nas 706
Nas 704
Nas 707
20
Nas 708
Nas 711
Nas 709
Nas 712
Nas 710
Nas 713
XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje
21
Nas 235
t u r i n y s ↑
22
Dešinėje: Mikalojus Salkauskas, „Natiurmortas su pravertu langu“, 1982, NČDM
VėlyVojo soVietMeČio tapyba: kauno specIfIka
K r i s t i n a C i v i n s K i e n ė domėjimąsi tapyba lemia šios meno rūšies
savitumas sovietmečiu. pasak erikos Grigo-
ravičienės: „tapyba sovietmečiu buvo pažan-
giausia ir labiausiai valdžią dominanti dailės
rūšis.“ (Grigoravičienė e. trumpa įžanga į lie-
tuvos tapybos istoriją. Prieiga internetu) Be
to, iki XX a. 9 deš. pabaigos būtent tapyboje
pirmiausia pasireikšdavo naujos meno ten-
dencijos ir pokyčiai.
24
tapyba Kaune turėjo ir dar vieną reikšmę.
1939 m. Kauno meno mokyklos tradicijos
buvo nutrauktos – vaizduojamųjų menų
specialistų rengimas iš Kauno buvo perkel-
tas į vilnių. reorganizuotame Kauno dailės
institute liko taikomųjų menų disciplinos.
(vyriausybės žinios, 1940 m. gegužės 25
d., nr. 706, p. 355–356) taigi tapybos, kaip
vienos svarbiausių meno rūšies paslapčių,
buvo mokomasi vilniuje. po studijų daili-
ninkai grįždavo į gimtąjį Kauną ar atvažiuo-
davo į šį miestą iš kitų lietuvos regionų.
taigi taikomojo meno mieste tapytojų ne-
trūko.
Adolis Krištopaitis, „Naujas rajonas“, 1967
VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa
25
aktyvų dailininkų gyvenimą palaikė ir so-
vietinė kultūros politika. net jei tai buvo
daroma propagandiniais tikslais, – siekiant
menininkus įtraukti į režimo ideologijos
sklaidą, – tai pasitarnavo ir pačios dailės
skatinimui. viena šios politikos išraiškos
formų – XX a. 7–8 deš. parodų rūmų di-
džiuosiuose miestuose statymas. pirmieji
dailės parodų rūmai, kaip lietuvos dailės
muziejaus filialas, 1967 m. buvo pastatyti
vilniuje, Klaipėdoje – 1973 m.; Šiauliuose –
1977 m., Kaune tai įvyko 1978 m. – M. K.
Čiurlionio dailės muziejus atidarė filialą –
paveikslų galeriją. (1978 m. atidaryta Kau-
no paveikslų galerija buvo skirta dovano-
tos M. Žilinsko kolekcijai eksponuoti. eks-
poziciniam plotui pasirodžius per mažam,
1989 m. buvo pastatyta kita M. Žilinsko
dailės galerija.) pirmo aukšto erdvėje buvo
rengiamos šiuolaikinių dailininkų parodos.
daugiausiai tokių parodų buvo skirta Kau-
no miesto dailininkams.
atidarius paveikslų galeriją, Kaune dailės
gyvenimas tapo labai intensyvus, prasiplė-
tė ir už miesto ribų – vadinamosios „kilno-
jamosios“ dailininkų personalinės ir M. K.
Čiurlionio dailės muziejaus fondų parodos
imtos rengti kitų lietuvos miestų ir mies-
telių muziejuose bei kultūros centruose,
mokyklose, kino teatruose. tokioms trans-
portavimo reikalaujančioms parodoms
kūriniai buvo perkami specialiai muziejaus
parodiniam fondui. (pagal nacionalinio
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus tapybos
skyriaus kūrinių įsigijimo aktus, tapybos
darbai parodiniam fondui buvo perkami
1981–1990 metais.)
pagal Kultūros ministerijai siunčiamus
muziejų veiklos duomenis, intensyviausiai
parodos Kaune buvo rengiamos 1984 me-
tais. 1984 m. M. K. Čiurlionio dailės muzie-
jus užėmė pirmąją vietą muziejų socialis-
tiniame lenktyniavime (rodikliai: lankytojų,
ekskursijų, parodų, paskaitų, laidų per ra-
diją ir televiziją, parodų katalogų skaičiai
ir pan.) (žr. internete: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus 1921–2010).
parodinio gyvenimo Kaune suaktyvėjimas
9 deš. nulėmė tiriamojo laikotarpio ribas
– nuo paveikslų galerijos atidarymo 1978
m. iki 1990 m. – sovietmečio pabaigos.
tuo metu Kaune kūrė kelios tapytojų kar-
tos. straipsnio tikslas – ištirti, kokią vertę
tuo metu kūrusių dailininkų tapyba turėjo
Kaune ir kaip ji buvo vertinama lietuvoje.
domimasi kūrinių simboline verte, apie
kurią prancūzų sociologas pierre Bourdieu
pirmą kartą prabilo 1971 m. straipsnyje
„le marché des biens symboliques“ („sim-
bolinių prekių rinka“). (Bourdieu p. le Mar-
chė dės biens symboliques. l‘аnnéе socio-
logique, 1971, no 22, p. 49–126) simbolinė
vertė reiškia tam tikrus vardus, laipsnius,
nominacijas, nusakančius prestižą. p. Bo-
urdieu tai pavadino simboliniu kapitalu,
26
suteikiančiu galios konkuruoti rinkoje. (Bo-
urdieu. the forms of capital. handbook of
theory and research for the sociology of
education, new york, 1983, p. 241–258)
viena iš simbolinės vertės kūrimo priemo-
nių yra atsiliepimas apie dailininko parodą
ir jo kūrybą. sovietmečiu pagrindinė infor-
macija apie dailininkų kūrybą buvo pasie-
kiama per spausdintą žiniasklaidą. taigi
dailėtyra buvo vienas veiksnių, formavusių
dailininkų kūrybos simbolinę vertę.
tyrimo tikslas buvo išanalizuoti, kokias
simbolines vertes formavo tekstai, spaus-
dinti tiek kultūriniuose, tiek populiariuose
Petras Stauskas, Kauno miesto garbes piliečio A. Simano portretas, 1982
VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa
27
leidiniuose. tokie leidiniai iki 1990 m. buvo
mėnesiniai žurnalai „pergalė“, „Kultūros
barai“, savaitraštis „literatūra ir menas“.
Kartą per metus dailės parodas apžvelgda-
vo dailininkų sąjungos leidžiamas žurnalas
„dailė“. 1989 m. kultūrinę spaudą papildė
mėnesinis žurnalas „Krantai“, o 1990 m. –
savaitraštis „Šiaurės atėnai“. Į tyrimo lauką
taip pat įtraukti jaunimui skirti mėnesiniai
žurnalai „nemunas“, „Jaunimo gretos“,
„Švyturys“, dienraštis „Komjaunimo tiesa“ –
juose taip pat buvo spausdinama dailės
kritika, kuri dėl platesnės paskirties leidi-
nių pobūdžio pasiekdavo ne vien tik kultū-
ra besidominčius skaitytojus.
tyrimui svarbus leidinys – Kauno miesto
dienraštis „Kauno tiesa“. tai buvo vienin-
telis dienraštis, sovietmečiu turėjęs kultū-
rai skirtą priedą „Kūrybinė savaitė“. priedo
atsiradimą, anot ilgametės „Kauno tiesos“
žurnalistės ramutės vaitiekūnaitės, nulė-
mė „techninis poreikis turėti rezervinius
puslapius“. (Kristinos Civinskienės interviu
su ramute vaitiekūnaite, 2015 04 21, K. Ci-
vinskienės archyvas)
rezerviniai puslapiai buvo rengiami iš
anksto, kad, pristigus ideologinio pobūdžio
informacijos ar straipsnių, laikraštyje būtų
ką spausdinti. „o iš ko galėjai daryti rezer-
vinius puslapius dienraštyje? tik iš kultūri-
nių tekstų“, – pasakojo vaitiekūnaitė. (ten
pat) Kultūrinio gyvenimo intensyvumas –
dailininkų parodos, muzikinio, dramos,
pantomimos teatrų spektakliai, koncertai –
buvo puiki „Kauno tiesos“ rezervinių pusla-
pių medžiaga.
Kultūriniuose ir populiariuose leidiniuose
buvo ieškota tekstų apie įvairių kartų tapy-
tojų, pozicionavusių save su Kauno miestu
ir XX a. 8–9 deš. formavusių miesto kultūri-
nį veidą, tapybą.
dailė sovietmečiu buvo viena iš socializ-
mo programos sklaidos priemonių. atitin-
kamai susipažinimo su dailininkų kūryba
vieta tapo parodos, skirtos socialistinio
gyvenimo – sovietų sąjungos, komjauni-
mo, pergalės ir panašių jubiliejų datoms
paminėti, ar surengtos rudens, pavasario,
jaunimo ir kitokios kūrybinės ataskaitos.
dailės kritikai, parodų recenzentai, apra-
šydami tokias oficiozines parodas, turėjo
derinti savo pastebėjimus su ideologine
programa. Kitaip tariant, sovietmečiu par-
odų recenzijos buvo skirtos ne tik kūrinių
analizei ir kritikai, bet ir ideologijai propa-
guoti. tokiuose oficioziniuose rašiniuose,
turėjusiuose savas rašymo taisykles – ša-
bloniškas straipsnių įžangas, šlovinančias
sistemą, išryškėdavo oficialūs kūrinių ver-
tinimo kriterijai. pagrindinis kūrinių vertės
motyvas buvo ideologiškai reikšmingas
turinys. Kitaip tariant – teminis paveikslas,
kuris, pasak Grigoravičienės, sovietmečiu
buvo virtęs „beveik socrealizmo sinoni-
28
mu“ (Grigoravičienė e. tema, gyvenimas,
žmogus – kūrybiškosios socrealizmo plė-
tros gairės. Menotyra: lietuvos mokslų
akademija, 2005, p. 29). XX a. 8 deš. pab. –
9 deš. pr. žiniasklaidoje buvo vardijamos
sovietinę santvarką šlovinančios, alfonso
andriuškevičiaus terminu, „reikšmingos
temos“ (andriuškevičius a., Marcišausky-
tė-Jurašienė, pro a. a. prizmę, 2013, Mo-
dernaus meno centras, p. 151): „didysis
tėvynės karas, partizaninis judėjimas,
šiandieninis didžiųjų statybų pulsas, taikus
žmonių darbas ir buitis“, – „Kauno tiesos“
žurnalistė rūta Kanopkaitė, rašydama apie
1981 m. sąjunginę jaunųjų dailės parodą
taškente (uzbekijoje), išvardijo tapytojus
dominusias „aktualias praeities ir dabar-
ties temas“. (plačiau žr.: Kanopkaitė r. iš
sąjunginės parodos su ii premija. Kauno
tiesa, 1981, vasario 1, nr. 5) Geriausiai to-
kią propagandinės recenzijos formą buvo
įvaldę kritikai, priklausę partijai. tarp visų
skaitytų dailės parodų recenzijų kritikų,
rašiusių apie parodas, kuriose dalyvavo
Kauno tapytojai, propagandiniais rašiniais
ypač išsiskyrė rūta purvinaitė. (rūta purvi-
naitė ssKp narė buvo nuo 1972 m.: M. K.
Čiurlionio nacionalinio M. K. Čiurlionio dai-
lės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos
skyriaus archyvas. atleistų darbuotojų by-
los, ap. 3, B. 66.)
reikia pastebėti, kad Kaune buvo tik trys
dailininkai propagandistai. tai rusų kilmės
ir rusų meno tradicijas tęsiantys vladimi-
ras Kasatkinas (1924–2014), anatolijus
stiško (g. 1937) ir aleksandras Kukujevas
(1919–2005).
lietuvių kilmės Kauno tapytojų kūryba
ideologinių kūrinių vertinimo kriterijų
dažniausiai neatitikdavo. dailininkai pri-
valomas temas kūrė gana atmestinai,
apsiribodami reportažinio žanro tapyba.
remiantis oficiozine dailės kritika, dėl šios
priežasties jie retai patekdavo į sąjungines
ar Baltijos trienalių parodas. iki pat XX a. 9
deš. vidurio dailės kritikai priekaištavo dai-
lininkams dėl visuomeninių temų stygiaus
paveiksluose. pastebima, kad Kauno mies-
to laikraštyje tai buvo daroma labai dažnai.
Menotyrininkė purvinaitė apgailestavo: „…
pernelyg retai miestui atstovaujama res-
publikiniame, sąjunginiame dailės gyve-
nime“. (purvinaitė r. tradicinė ekspozicija
ir netradiciniai apmąstymai. Kauno tiesa,
1979 gruodžio 16, nr. 288)
Kita vertus, negalima nepastebėti, kad tie
kauniečių tapybos kūriniai, kurie vis dėlto
patekdavo į sąjungines, Baltijos trienalių
ar respublikines parodas, būdavo gana toli
nuo teminio paveikslo ideologijos. 1981 m.
„Kauno tiesa“ skelbė apie alfredo Šato lai-
Dešinėje: Valerija Ostrauskienė, „Demonstracija“, 1967, NČDM
VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa
29
30
mėtą iii premiją sąjunginėje parodoje (Ka-
nopkaitė r. iš sąjunginės parodos su ii pre-
mija. Kauno tiesa, 1981, vasario 1, nr. 5) dai-
lininkui tokią sėkmę atnešė 1979 m. tapytas
„Moters portretas“. taip pat ir kitas dailinin-
kas antanas Martinaitis, pasak nijolės tu-
mėnienės, „vienintelis iš Kauno dailininkų,
dalyvavęs visose pabaltijo tapybos parodo-
se vilniuje (1969, 1972, 1975)“ (tumėnienė
n. antanas Martinaitis. dailė, nr. 20, 1978,
p. 73), kritikų buvo liaupsinamas dėl jo mi-
tologija ir liaudies menu persmelkto stiliaus
savitumo. taigi oficialių temų vengimas ne-
galėjo tapti pagrindine Kauno tapytojų igno-
ravimo respublikinėse parodose ir kritiniuo-
se straipsniuose priežastimi.
Šalia oficiozinių parodų pristatymo pagrin-
diniuose laikraščių ir žurnalų puslapiuose
buvo ir „paskutinių puslapių“ kritika. so-
vietmečio literatūros tyrinėtojai XX a. 8–9
deš. kritiką vadina „kompromisine“. (auš-
ra Jurgutienė vytauto Kubiliaus kritikos
tekstus apibūdino kaip bandymą „įveikti
stalinietiškos propagandos stereotipus li-
teratūroje ir kompromisinio „socialistinio
humanizmo“ įteisinimą (Jurgutienė a. Kri-
tikas romantizmo spąstuose. ColloQuia,
nr. 17, issn 1822-3737, p. 19).)
tai reiškia, kad, pavyzdžiui, poligrafijos
kokybės santykis buvo atvirkščiai propor-
cingas oficialiai nepriimtinam tekstui lite-
ratūros leidiniuose. (XX a. 9 deš. skaitytojai
jau suprato, kad literatūros kritiko alberto
Zalatoriaus „priekaištai dėl skurdžios poli-
grafijos yra veikiau užuomina į neoficialią
literatūros hierarchiją, teigiančią kitas idė-
jas ir vertybes negu viešai skatintas „par-
tiškumas“ ir „liaudiškumas“. (daugirdaitė
s. draugas redaktorius. nevienareikšmės
situacijos. pokalbiai apie sovietmečio lite-
ratūros lauką, sudarytojas rimantas Kmi-
ta, 2015, p. 32).)
Kalbant apie dailėtyrą, tokie ideologiškai
neaktualūs straipsniai buvo spausdinti
mažesniu šriftu galiniuose leidinio pusla-
piuose. taip pat paskutinio sovietmečio
dešimtmečio žiniasklaidoje nemažai dai-
lės kritikos tekstų randama populiariojo-
je spaudoje. pavyzdžiui, reikšmingą įtaką
dailės kritikai padariusio dailėtyrininko al-
fonso andriuškevičiaus tekstai XX a. 8 deš.
vid. buvo spausdinami galiniuose žurnalo
„pergalė“ (75–77 p.) „panoramos“ ar „Kro-
nikų“ puslapiuose (iš viso „pergalė“ turėjo
apie 80 puslapių). „Kultūros baruose“ ga-
liniuose puslapiuose buvo „apžvalgos“.
taip dailėtyrininkas išvengdavo oficiozinių
teksto reikalavimų. tuo pačiu mažesniu
šriftu puslapyje į keturis stulpelius surašyti
tekstai buvo nuoroda į alternatyvias idėjas
ir vertybes. taigi straipsniai, kuriuos meta-
foriškai vadinu kritika „žiniasklaidos paraš-
tėse“, reiškė užuominą į neoficialią dailės
kritikos hierarchiją.
VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa
31
tokia sovietmečio recenzijų visumos ana-
lizė parodė, kad vyresnės kartos kauniečių
– petro stausko, donato valatkos, sigito
nenortos – kūryba sulaukdavo kritikos
dėl pernelyg tradicinės tapybos. pavyz-
džiui, viktoras liutkus atkreipė dėmesį į
stausko tapybą, užstrigusią septintajame
dešimtmetyje: „Štai ir šioje parodoje tikrai
netrūko kūrinių darbo, karo, poilsio, istori-
ne tematika, tačiau savo vaizdo struktūra
nemaža jų artimi septintojo dešimtmečio
ir dar ankstesnio meto darbams.“ (liutkus
v. Jubiliejinė dailės paroda. problema ir
sprendimai. pergalė 1980 nr. 11, p. 127) o
G. Kliaugienė ją įvardijo kaip perdėm tradi-
cišką. tradiciškumą ji įžvelgė pernelyg daž-
Rimtas Kalpokas, 1982, „Vakaras Žaliakalnyje“, NČDM
32
nai naudojamame portreto žanre, kuris
stausko tapyboje atrodė netgi etiudiškas:
„Gana paviršutiniški, neperžengę etiudo
uždavinių p. stausko portretai...“ (Kliaugi-
enė G. pabaltijo tapybos trienalė. pergalė,
1982, nr. 4, p. 149)
vyresnė Kauno dailininkų karta – rimtas
Kalpokas, Milda Mildažytė-Kulikauskienė,
eugenijus survila, sigitas nenorta, Mečis-
lovas ostrauskas, petras stauskas, dona-
tas valatkas, Malvydas sakalauskas – tęsė
Kauno meno mokyklos (ne „ars“!) tradici-
jas, kurios 8-9 deš. labiau domino vietinius
menotyrininkus. Jų personalinių parodų
recenzijų randama „Kauno tiesos“, Kaune
leisto žurnalo „nemunas“ puslapiuose, bet
ne respublikinėje kultūrai skirtoje žinias-
Petras Stauskas, „1978 metų spalis Kaune“, NČDM
VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa
33
klaidoje. Kartu pastebima, kad, atsainiai
tapydami privalomas temas, šie dailinin-
kai daugiausiai dėmesio skyrė ideologiškai
neaktyviems dailės žanrams – peizažui ir
portretui. Šią tendenciją, tarsi apibendrin-
dama Kauno tapybos savitumą, violeta
Jasevičiūtė pabrėžė savo straipsnio pava-
dinime 1987 metais. (Jasevičiūtė v. ar ilgai
braidžiosime peizažų jūroje. Kauno tiesa,
1987 05 07, nr. 105)
tarp Kauno tapytojų kūrybos sovietmečiu
taip pat buvo galima rasti ideologijai ne-
priimtinos vytauto povilaičio abstrakcijos,
moderniai apibendrintų adolio Krištopaičio
motyvų, metafizinių alfonso vilpišausko,
Malvydas Sakalauskas, „Žiema“, 1984, NČDM
34
Adolis Krištopaitis, „Šventinė demonstracija“
VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa
35
Jonas Maldžiūnas, „Sena čigonė“ 1987, NČDM
36
Mikalojaus Šalkausko kūrinių. vis dėlto jie
respublikinės žiniasklaidos dėmesio sulau-
kė nedaug. viena to priežasčių – dailinin-
kų parodinės veiklos sukoncentravimas
Kaune. Kita vertus, Krištopaitis dalyvavo
visose respublikinėse ir Kauno dailininkų
vaizduojamosios dailės parodose, tačiau
recenzijos apie dailininką „pergalėje“, „Kul-
tūros baruose“, „literatūroje ir mene“ yra
labai epizodiškos. pagrindiniai straipsniai
apie Krištopaičio kūrybą vis dėlto buvo
atspausdinti „nemune“ ir „Kauno tiesoje“,
juos parašė dailininko bičiuliai: kolega mu-
ziejininkas povilas valaika, rašytoja Marija
Macijauskienė, poetas robertas Keturakis
(Keturakis r. nuoširdumas nebijo laiko.
nemunas, 1985, nr. 5, p. 46–47; valaika
p. adolio Krištopaičio tapyba. Kauno tiesa,
1985 06 06, nr. 130; valaika p. sidabruo-
jančių metų šviesa. Kauno tiesa, 1985 06
16, nr. 138, p. 4; Macijauskienė M. Kokias
gėles neši žmonėms… Kauno tiesa, 1982,
sausio 9, nr. 1, p. 5)
daugiau dėmesio respublikinėje žinias-
klaidoje sulaukė laima drazdauskaitė. Ji
neretai buvo minima andriuškevičiaus
straipsniuose kaip autoritetingas pavyz-
dys (andriuškevičius a. Jaunųjų tapyba:
atokvėpis? Kultūros barai, 1979 nr. 9, p.
48–50) taip pat pastebima, kad bendrų
parodų aprašymuose l. drazdauskaitė
buvo išskiriama ne trumpomis frazėmis,
bet ilgesniu aprašymu.
analizuojant sovietmečio dailės kritiką
matyti, kad „žiniasklaidos paraščių“ recen-
zijose buvo akcentuojami kiek kitokie ver-
tinimo kriterijai nei oficiozinėje kritikoje.
dailėtyrininkai ieškojo originaliai traktuo-
tos nacionalinės dailės mokyklos. Šiai mo-
kyklai pagrindą paklojo XX a. 4 deš. grupės
„ars“ (ne Kauno meno mokyklos!) tradicija.
tokiame vertinimų fone vyresnės kartos
Kauno tapytojų kūryba atrodė per daug
tradicinė ir primityvi.
reikia pastebėti, kad oficiozinių tekstų
stilius buvo gajus iki XX a. 9 deš. vid. – iki
ideologinės cenzūros sumažėjimo. arūnas
streikus tai aiškina „Glavlito“ (vieno svar-
biausių ideologinės cenzūros mechanizmo
sudedamųjų dalių) narių aukštojo išsila-
vinimo turėjimu. (aštuntojo dešimtmečio
viduryje iš 27 Glavlito cenzorių 21 turėjo
aukštąjį išsilavinimą (10 filologų, 6 isto-
rikai, 2 geografai, 2 žurnalistai, 1 radiofi-
zikas). plačiau žr.: streikus a. ideologinė
cenzūra lietuvoje 1956–1989 m. Genoci-
das ir rezistencija, 2004 nr. 1 (15), p. 58.)
anot streikaus: „Jie nebuvo tokie alergiški
modernioms meno raiškos kryptims. tai
buvo viena iš priežasčių, dėl ko devintaja-
me dešimtmetyje modernizmas lietuvių li-
teratūroje ir mene praktiškai buvo oficialiai
pripažintas.“ (streikus a. ideologinė cenzū-
ra lietuvoje 1956–1989 m. Genocidas ir re-
zistencija, 2004 nr. 1 (15), p. 59)
VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa
37
Kartu su kūrybos cenzūros sumažėjimu dai-
lės kritikoje sustiprėjo dar vienas gana abs-
traktus, tačiau dažnai minimas vertinimo
kriterijus – dvasingumas. 1987 m. Jasevi-
čiūtė rašė: „pastaruoju metu madinga tapo
visur ieškoti dvasingumo, nuo per dažno
vartojimo ir pats terminas ima „dilti“.“ (Ja-
sevičiūtė v. tapyba, pulsuojanti gyvastimi.
Kauno tiesa, 1987 11 29, nr. 276, p. 5)
analizuojant tekstus matyti, kad „dvasin-
gumo“ terminas dailėtyroje tapo tradicijos,
liaudies meno, nacionalinės meno moky-
klos sinonimu. „dvasingumo“ terminas
Laima Drazdauskaitė, „Peizažas su kadugiais“, 1977, NČDM
38 VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa
39
Kairėje: Audrone Petrašiūnaitė, „Kaimiškas interjeras“ NČDM
buvo vartojamas ir jaunųjų XX a. 9 deš. vi-
durio tapytojų kartos – eglės velaniškytės,
audronės petrašiūnaitės, eugenijaus var-
kulevičiaus, arūno vaitkūno, algimantos
stankutės – kūrybai apibūdinti. irena vaiš-
vilaitė taip rašė apie petrašiūnaitės emo-
cingai pavaizduotas kasdienybės, buities
formas: „tas dvasios, prasmės buvimas
nedvasingoje ir neprasmingoje kultūros
požiūriu sferoje – pagrindinė a. petrašiū-
naitės kūrinių tema.“ (vaišvilaitė i. Šešių
Kauno jaunųjų tapytojų paroda vilniuje.
Kultūros barai, 1985, nr. 3, p. 77)
apibendrinant tiriamo laikotarpio – XX a. 9 deš. – įvairių Kauno tapytojų kartų kūrybos simbolinę vertę žiniasklai-doje galima padaryti tokias išvadas:
vietinės žiniasklaidos dėmesys Kauno tapytojams rodo, kad kauniečių
tapybos kūriniai atliko svarbų vaidmenį miesto kultūrinio identiteto
formavimesi. Kita vertus, šis identitetas liudijo miesto periferiškumą.
Kauno tapytojai atsainiai kūrė privalomas temas, daugiausia koncen-
truodamiesi į ideologiškai neutralius žanrus – peizažą ir portretą. ta-
čiau ne tai buvo pagrindinė jų ignoravimo respublikinėse parodose ir
žiniasklaidos atsiliepimuose priežastis.
vyresnės kartos Kauno tapytojai laikėsi Kauno meno mokyklos tradi-
cijų, didesnę simbolinę vertę turėjo XX a. 4 deš. grupės „ars“ tradicijų
originalus traktavimas. dėl šios priežasties jaunieji XX a. 9 deš. tapyto-
jai greičiau sulaukė pripažinimo respublikinėje žiniasklaidoje.
originaliai naudojama grupės „ars“ suformuota nacionalinės dailės
mokyklos tradicija sukūrė didžiausią simbolinę vertę antano Martinai-
čio paveikslams.
Ši XX a. 9 deš. jaunoji tapytojų karta, pir-
mąsias parodas surengusi vilniuje, atsilie-
pimų taip pat pirmiausia sulaukė respu-
blikinėje žiniasklaidoje. pargrįžę ar atvykę
(ne visiems Kaunas buvo gimtasis miestas)
į Kauną, šie tapytojai prisijungė prie mieste
kūrusių vyresniųjų.
t u r i n y s ↑
40
Alfonsas Vilpišauskas, „Baltas šulinys“, 1986, NČDM
VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa
41
Arunas Vaitkūnas, „Laiptų narvelis“, 1982, NČDM
42
43
VATIKANO FRESKŲ atVaIZDaI
NACIONALINIO M. K. ČiurlioNio Dailės
Muziejaus riNKiNiuose
M i l D a G a s i ū n a i t ėapaštalų rūmų antrajame aukšte esanti taip va-
dinama rafaelio lodžija, dekoruota garsiojo italų
menininko raffaello sanzio da urbino mokinių
freskomis. Šios freskos ano meto dailininkų buvo
ne kartą atkartojamos graviūrose ir paveiksluose.
tokių graviūrų, sukurtų remiantis būtent vatikano
rūmų freskomis, yra ir nacionalinio M. K. Čiurlionio
dailės muziejaus rinkiniuose. iš 52 graviūrų ciklo,
atitinkančio 52 rafaelio lodžijos freskas, muziejuje
yra saugomi šeši estampai. Maždaug XiX a. vidury-
je sukurtos graviūros atliktos akvatintos ir oforto
technikomis ir pasirašytos dailininko Filippo pros-
peri bei graverio Giovanni wenzel vardais. Beje,
graviūrose įrašytas ir rafaelio vardas, nurodant jį
kaip freskų autorių.
Kairėje: Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, „Dovydas nužudo Galijotą“ (fragmentas), XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM
44
pravėrus nacionalinio M. K. Čiurlionio dai-
lės muziejaus (toliau – nČdM) rinkinių loby-
ną galima iš naujo atrasti įdomių, primirštų
eksponatų. Štai kad ir nepilnas šešių gra-
viūrų ciklas, turintis tiesioginių sąsajų su
apaštalų rūmais vatikane. Kaip tai susiję,
išgirsite netrukus. prieš tai trumpam nu-
sikelkime į vatikaną. visiems žinoma, kad
apaštalų rūmai, kitaip dar vadinami Šven-
tieji rūmai, popiežiaus rūmai ar vatikano
rūmai, yra oficiali popiežiaus rezidencija
vatikano mieste-valstybėje. apaštalų rūmų
antrajame aukšte yra taip vadinama rafa-
elio lodžija (it. Logge di Raffaello), 65 metrų
ilgio ir 4 metrų pločio atviroji arkada, de-
koruota garsiojo italų dailininko raffaello
sanzio da urbino (1483–1520) mokinių
freskomis, kadangi pats rafaelis tuo metu
buvo užimtas popiežiaus Julijaus ii (1443–
1513) darbo kabinetų, vėliau pavadintų ra-
faelio stancomis, dekoravimu. lodžijos de-
koravimo darbams atlikti rafaelis surinko
padėjėjų ir asistentų komandą, tarp kurių
buvo Giulio romano (1499–1546), Giovan
Francesco penni (1488–1528), Giovanni da
udine (1487–1561) ir kiti.
po popiežiaus Julijaus ii mirties pradėtus
apaštalų rūmų rekonstrukcijos darbus
pratęsė popiežius leonas X (1475–1521).
lodžijos freskos sukurtos per rekordiškai
trumpą dvejų metų laikotarpį, tai yra nuo
1517 m. iki 1519 m.
lodžija padalinta į trylika nedidelių skliau-
tų, kuriuose įamžintos biblinės scenos, po-
puliariai vadinamos Rafaelio biblija (angl.
The Raphael Bible), nes rafaelis ne tik pri-
žiūrėjo darbus, bet ir sukūrė apipavidali-
nimą. Kiekviename skliaute yra keturios
kompozicijos.
pirmame skliaute keturios scenos ilius-
truoja pasaulio sukūrimą. antrame skliau-
te pasakojama apie ievą ir adomą. trečia-
sis skliautas skirtas pasauliniam tvanui ir
nojaus arkai. pasakojimui apie abraomą
skirtas ketvirtas skliautas. izaoko istorijai
skirtas penktas skliautas. Jokūbui skirtas
šeštas skliautas. septintas skliautas pa-
sakoja apie Juozapą. aštuntas ir devintas
skliautas skirtas Mozei ir Jozuei. dešim-
tame skliaute pratęsiama Jozuės istorija.
dovydui skirtas vienuoliktas skliautas. sa-
liamonui skirtas dvyliktas skliautas. pasku-
tinis tryliktas skliautas skirtas pasakojimui
apie Jėzų.
teigiama, kad rafaelio lodžija yra daug
daugiau nei meno istorijos etapas. tai ne-
materialaus kultūros paveldo šedevras.
Šie 52 religiniai siužetai, patrauklūs savo
turiniu ir Biblijos pasakojimų interpretaci-
jomis, ne kartą ano laikmečio dailininkus
įkvėpė juos atkartoti paveiksluose, knygų
iliustracijose, graviūrose.
Vatikano freskų atVaizdai nacionalinio M. k. Čiurlionio dailės Muziejaus rinkiniuose
45
tokių graviūrų, sukurtų remiantis būtent
vatikano rūmų freskomis, yra ir nČdM
rinkiniuose. 52 freskas atitinkamai turėtų
reprezentuoti 52 graviūrų ciklas, iš kurio
muziejuje yra šešios graviūros. turimos
graviūros atitinka ketvirtojo (viena), penk-
tojo (dvi), dešimtojo (viena) ir vienuoliktojo
(dvi) skliautų freskų kompozicijas. Kadangi
graviūros visiškai identiškos freskoms, jų
lyginimas tarpusavyje ne-
reikalingas. straipsnio tiks-
las – nesileidžiant į meninės
ir istorinės vertės paieškas,
papasakoti graviūrose įam-
žintas biblines istorijas.
Maždaug XiX a. viduryje
sukurtos graviūros atlik-
tos akvatintos ir oforto
technikomis ir pasirašytos
dailininko Filippo prosperi
(1831–1913) ir graverio Giovanni wenzel
(Xviii a. pab.–XiX a. ii p.) vardais. Beje, gra-
viūrose įrašytas ir rafaelio vardas, nuro-
dant jį kaip freskų autorių.
italų dailininkas F. prosperi daugiausia
tapė religinio turinio paveikslus, linko į ne-
oklasikinį ir nazareto stilių. Šeima tikėjosi,
kad sūnus pasirinks gydytojo kelią, ir šiuo
tikslu jis buvo išsiųstas į romą. apolinaro
mokykloje jis studijavo filosofiją ir mate-
matiką. tačiau netikėtai F. prosperi pasu-
ko meno keliu. toliau sekė apdovanojimas
už geriausiai atliktą žmogaus kūno piešinį.
pasipylė užsakymai papuošti bažnyčių in-
terjerus. Galiausiai dailininko nuopelnai
meno istorijai įvertinti riterio titulu.
Graveris G. wenzel buvo vokietis, 1836–
1844 metais dirbęs romoje. deja, tačiau tai
viskas, ką pavyko rasti apie šį menininką.
Graviūros į nČdM rinkinius pateko dviem etapais. tris
graviūras kartu su 191 eksponatu 1982 m. muziejuj už
2522 rublius pardavė vilniuje gyvenęs r. plokštas. Mu-
ziejui deponuotame akte įrašyta pastaba, kad anksčiau
ši kolekcija priklausė lenkų architektui, architektūros
istorikui bei teoretikui, dailės kūrinių restauratoriui Jan
Karol sas-Zubrzycki (1860–1935) (apatiniame dešinia-
jame graviūrų krašte yra nuosavybę įrodantis jo vardo
antspaudas). Kitas tris graviūras 1984 m. muziejuj už 45
rublius pardavė kaunietė s. Jančiauskienė.
pristatant šešias graviūras bus stengia-
masi išlaikyti nuoseklų pasakojimą kiek
tai įmanoma turint ne visą ciklą. daugeliui
šios religinės istorijos tikriausiai yra gerai
žinomos, o kitiems gal negirdėtos. Kad ir
kaip bebūtų, straipsnio autorė kviečia pa-
siklausyti šių intriguojančių pasakojimų,
kurie prasideda nuo abraomo.
46
pirmoji turima graviūra vadinasi Abraomo
ir Melchizedeko susitikimas (Abramo vinci-
tore è incontrato da Melchisedecco). abra-
omas laikomas senovės žydų patriarchu,
žydų tautos protėviu. abraomą gerbia di-
džiosios religijos: judaizmas, krikščionybė
bei islamas. pasak Biblijos, abraomas kilęs
iš ūro miesto, įsikūrusio eufrato upės pa-
krantėje, kažkur tarp viduržemio jūros ir
Mesopotamijos, ir gyvenęs ii tūkstantme-
tyje pr. Kr., apie 1800 m. pr. Kr.
abraomui teko svarbus vaidmuo krikščio-
nybės, judaizmo ir islamo religijose. suda-
ręs sandorą su dievu, abraomas pasižadė-
jo jį garbinti, o dievas pažadėjo padaryti jį
Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Abraomo ir Melchizedeko susitikimas, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM
Vatikano freskų atVaizdai nacionalinio M. k. Čiurlionio dailės Muziejaus rinkiniuose
47
žydų tautos pradininku ir pavadino abrao-
mu – tautų tėvu. ankstesnis jo vardas buvo
abramas.
abraomas daugelį metų gyveno su tėvu
tare ir trimis broliais. vėliau visa šeima
iš ūro persikėlė į haraną, esantį už šimto
mylių į šiaurės vakarus. Šiame mieste tarė
mirė, o abraomui dievas liepė keliauti to-
liau, į Kanaaną. abraomas pakluso dievui.
Jis gyveno kaip klajoklis, keliaudavo iš vie-
nos vietos į kitą su savo galvijų kaimenė-
Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Abimelechas sužino, kad Rebeka yra Izaoko žmona, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM
48
mis, todėl susikrovė daiktus ir patraukė į
lieptąjį Kanaaną. Kartu su abraomu į Ka-
naaną išsiruošė ir jo sūnėnas lotas, tačiau,
susipykus jų kerdžiams, loto ir abraomo
keliai išsiskyrė. lotas apsigyveno sodomo-
je, kur buvo derlingos lygumos. ten lotą
netrukus užpuolė Babilonijos, ponto ir ela-
mo karaliai. abraomas prisijungė prie ko-
vojančių ir apgynė lotą. Grįžtantį iš mūšio
abraomą sutiko salemo karalius Melchize-
dekas. Jis turėjo duonos ir vyno, ir palaimi-
no abraomą, o abraomas pastarajam davė
dešimtinę nuo karo grobio. Graviūroje už-
fiksuotas būtent šis momentas.
pasakojimas apie abraomą tęsiamas kitoje
graviūroje Abimelechas sužino, kad Rebeka
yra Izaoko žmona (Abimelecco conosce che
Rebecca è la moglie d‘Isacco).
abraomas buvo vedęs savo įseserę sarą.
senatvėje jie susilaukė sūnaus izaoko,
kuris, kaip sakoma Biblijoje, buvo dievo
duotas. Mirus sarai, abraomas nutaręs,
jog izaokui laikas vesti, todėl pasiuntė savo
vyriausiąjį tarną eliezerą į haraną išrinkti
sūnui tinkamos žmonos.
rebeka pirmoji atėjo prie šaltinio, kur elie-
zeras girdė gyvulius. Mergina užaugo ha-
rano mieste, kuriame, kaip buvo minėta
anksčiau, prieš iškeliaudamas į Kanaaną
gyveno abraomas. Gavusi šeimos palaimi-
nimą, rebeka išvyko į Kanaaną.
teigiama, jog izaokas rebeką pamilęs iš
pirmo žvilgsnio. po vedybų pora apsigy-
veno Kanaane, tačiau krašte kilo didelis
badas, kaip ir abraomo gyvenimo laikais.
dievas uždraudė izaokui keliauti į egiptą ir
ten ieškoti pagalbos. izaokas nusprendė iš-
eities ieškoti pas kaimynystėje gyvenusius
filistinus ir kreipėsi į jų karalių abimelechą
iš Geraro. Kadangi rebeka buvo tikra gra-
žuolė, izaokas baimindamasis dėl savo
gyvybės, ją pristatė ne kaip žmoną, o kaip
seserį. priešingu atveju rebeką galėjo įsi-
mylėti ir vesti kitas vyras, o izaoką nužudy-
ti. taigi izaokas pasirinko melą.
rebekai ir izaokui pagyvenus Gerare il-
gesnį laiką, nutiko taip, kad karalius abi-
melechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė
izaoką glamonėjantį rebeką (šis momen-
tas pavaizduotas graviūroje). abimelechas
suprato, kad izaokas melavo ir netrukus
išplatino įspėjimą visiems vyrams, kad jie
nesiartintų prie izaoko žmonos. viskas bai-
gėsi laimingai, izaokas ir abimelechas tai-
kiai išsiskyrė.
Graviūra Izaokas laimina Jokūbą (Isacco be-
nedice Giacobbe invece di Esaù) pasakoja
apie rebekos ir izaoko vaikus.
Biblijoje rašoma, kad izaokas ir rebeka 20
metų tikėjosi susilaukti vaikų, kol galiau-
siai gimė dvyniai – ezavas (hebr. plaukuo-
tas), kurio visas jo kūnas buvo apaugęs
Vatikano freskų atVaizdai nacionalinio M. k. Čiurlionio dailės Muziejaus rinkiniuose
49
plaukais, ir Jokūbas (hebr. laikantis kulną).
pasakojama, kad Jokūbas taip pavadintas
buvo todėl, kad gimė iškart po dvynio bro-
lio ezavo, laikydamas jį už kulno.
Kai berniukai užaugo, ezavas tapo įgudu-
siu medžiotoju, laukus mėgstančiu vyru,
tuo tarpu Jokūbas buvo tylus, laiką leis-
davo namuose. izaokas mylėjo ezavą, nes
mėgo žvėrieną, o rebeka mylėjo Jokūbą.
izaokui nusenus ir beveik apakus, rebeka
pagelbėjo Jokūbui išgauti palaiminimą, pa-
gal pirmagimystės teisę priklausantį vyres-
niajam sūnui. prieš tai pats Jokūbas pasirū-
pino iš brolio apgaule gauti pirmagimystės
teisę. tai nutiko kai ezavas mainais į lęšių
sriubą pardavė Jokūbui savo pirmagimystę.
Kadangi ezavas buvo plaukuotas, eidamas
pas tėvą palaiminimo Jokūbas savo rankas
Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Izaokas laimina Jokūbą, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM
50
apsivyniojo ožiukų kailiais. izaokas palietė
Jokūbo rankas, pamanė, kad tai jo vyres-
nysis sūnus ezavas, ir palaimino Jokūbą.
tuo momentu iš medžioklės grįžo ezavas.
apgaulė išaiškėjo, tačiau buvo vėlu kažką
pakeisti. norėdama išgelbėti Jokūbą nuo
brolio keršto, rebeka išsiuntė jį į haraną
pas savo brolį labaną.
išvykės pas dėdę labaną, Jokūbas vedė ir
susilaukė net dvylikos sūnų ir dukters. Kai
Kanaane prasidėjo badas, Jokūbas ir jo vai-
kai su šeimomis apsigyveno egipte, kur jų
palikuonys pateko į vergiją. apie tai kaip
izraelitai išsivadavo iš vergijos ir atgavo pa-
žadėtąją žemę pasakojama graviūroje Ele-
azaras ir Jozuė dalina Kanaaną (Eleazaro e
Giosuè dividono la Cananitide). po 400 metų
Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Eleazaras ir Jozuė dalina Kanaaną, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM
Vatikano freskų atVaizdai nacionalinio M. k. Čiurlionio dailės Muziejaus rinkiniuose
51
praleistų vergaujant egiptiečiams, izraeli-
tus į laisvę, į pažadėtąją žemę išvedė Mozė,
kurį, pasak biblinio pasakojimo, pasirinko
dievas. Kadangi dalis izraelitų atsimetė
nuo monoteizmo, dievas juos nubaudė
pasmerkdamas klajoti 40 metų sinajaus
dykumoje, prieš įžengiant į pažadėtąją
žemę. ten žydai susiformavo kaip tauta,
gavo dešimt dievo įsakymų, ir taip įtvirtino
monoteistinį tikėjimą.
Mozė paskelbė dievo įsakymus naująjai
kartai ir tolimesnį vadovavimą žydų tautai
perdavė Jozuei. Jozuė buvo vienas iš dvyli-
kos žvalgų, kurie buvo pasiųsti į Kanaaną,
kad įvertintų padėtį, ar izraelitai pajėgūs
atkovoti Kanaaną. Jozuė, buvo vienas iš tų,
kuris teigė, kad izraelitai Kanaaną užims
nesunkiai. taigi, Jozuei buvo pavesta dve-
jopa užduotis: užkariauti Kanaano kraštą ir
padalinti jį izraelitams.
Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, „Dovydas nužudo Galijotą“, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM
52
Jozuės vadovaujami izrealitai perėjo Jorda-
no upę, pasiekdami priešjordanę (dabar
palestinos regionas). vieną po kito jie už-
ėmė įtvirtintus kanaanitų miestus, tokius
kaip Jerichas, Jeruzalė ir daugybę kitų.
Galiausiai, kai Kanaano kraštas jau buvo
nukariautas, izraelitai susirinko Šilojuje ir
ten pastatė taip vadinamą susitikimo pala-
pinę. Kunigas eleazaras, Jozuė, ir visų izra-
elitų genčių vyresnieji sprendė, kurias Ka-
naano krašto žemes padalinti devynioms
ir pusei giminės. Jozuė liepė trims vyrams
iš kiekvienos giminės pereiti visą Kanaano
kraštą, jį aprašyti ir padalinti į devynias su
puse dalis. paskui sugrįžti į Šilojų ir burtų
keliu paskirti kiekvienai giminei jos dalį.
legenda byloja, kad ankstyvuoju laikotar-
piu izraelitus valdė renkami teisėjai, tačiau
vėliau susikūrė izraelio karalystė. Ją valdė
trys karaliai: saulius, dovydas ir saliamo-
nas. Graviūra Dovydas nužudo Galijotą (Il
gigante Golia ucciso da Davidde) pasakoja
apie neįtikėtiną būsimo karaliaus dovydo
žygdarbį.
teigiama, kad tarp izraelitų ir filistinų kilo
karas. iš filistinų gretų išsiskyrė Galijotas iš
Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio
galiūnas. atsistojęs prieš izraelitų armiją
Galijotas tyčiojosi ir liepė iš pastarųjų būrio
išrinkti tinkamą vyrą kovai su juo. Karalius
saulius ir jo kariai Galijoto bijojo. tuo tarpu
milžinas keturiasdešimt dienų, rytą ir vaka-
rą, išeidavo kviesti kovai.
tuo tarpu paauglys dovydas nešė maistą
kariuomenėje tarnavusiems broliams. pa-
siekęs stovyklą dovydas išgirdo Galijotą ir
pamatė baimę izraelitų veiduose. dovydas
pasisiūlė kovoti su Golijotu. tam prireikė
įtikinti tuometinį izraelio karalių saulių, kol
šis galiausiai leidimą davė. pasakojama,
kad dovydas pasiėmęs vien lazdą ir saują
akmenų bei laikydamas rankoje svaidyklę
ėjo Galijoto link. tada sviedė vieną akmenį
ir pataikė milžinui į kaktą. Šis pargriuvo vei-
du į žemę. dovydas pribėgo prie Galijoto ir,
ištraukęs jo kalaviją, nukirto milžinui galvą.
taip buvo nugalėtas Galijotas.
dovydas, kaip sako Biblijos legendos, iš-
garsėjo ne tik atliktu žygdarbiu, bet ir žiau-
rumu bei daugpatyste. Graviūroje Dovydo
nuodėmė (Peccato di Davidde) pasakojama
apie dovydo nusidėjimą. teigiama, kad vie-
ną vakarą, jau būdamas karaliumi, dovy-
das vaikštinėjo po terasą ant rūmų stogo.
iš ten tolumoje jis pamatė besimaudančią
moterį. sužavėtas moters grožio, dovydas
pasiuntė tarną ką nors sužinoti apie ją. pa-
aiškėjo, kad tai buvo ūrijo, vieno iš dovy-
do karo vadų, žmona Batšeba. tačiau tai
nesutrukdė dovydui Batšebą įsimylėti. Šiai
nuo jo pastojus, dovydas išsiuntė ūriją į
mūšį ir pasirūpino, kad jis ten žūtų. paskui
Vatikano freskų atVaizdai nacionalinio M. k. Čiurlionio dailės Muziejaus rinkiniuose
53
dovydas vedė Batšebą. dovydo nuodėmė
buvo pasmerkta ir, nors dovydas gailėjosi,
ir dievas jam atleido, tačiau kūdikis, kurio
laukėsi Batšeba, mirė. Štai tokia gaida pas-
kutinioji turima graviūra užbaigia šį trum-
pą pasakojimą.
nČdM saugomos italų dailininko F. pros-
peri ir vokiečių graverio G. wenzel sukur-
tos graviūros yra įdomi muziejaus rinkinių
dalis. skamba išties intriguojančiai, kad šie
nedidelio formato estampai buvo įkvėpti
garsiojo italų menininko rafaelio šedevrų.
neabejotinai šios graviūros yra reikšminga
lietuvos kultūrinio palikimo dalis.
Iliustracijas skenavo Edgaras Austinskas, 2015
Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Dovydo nuodėmė, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM
54
literatūra ir Šaltiniai
1. abraomas, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2014-12-17], http://lt.wikipe-
dia.org/wiki/abraomas
2. Biblica: Biblijos atlasas, iš anglų k. vertė danguolė teresė Šniūrevičienė, vilnius:
Žara, 2014.
3. Biblijos vardų žodynas, sudarė petras Kimbrys, vilnius: aidai, 2000.
4. david and Bathsheba, in: Bible Gateway, [interaktyvus], [žiūrėta 2014-12-05], https://
www.biblegateway.com/passage/?search=2%20samuel%2011
5. Filippo prosperi, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2014-12-16], http://en.
wikipedia.org/wiki/Filippo_prosperi
6. Jozuė, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2013, [žiūrėta 2014-12-02], http://lt.wikipedia.
org/wiki/Jozu%C4%97
7. loggia di raffaello, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2014-12-15], http://
it.wikipedia.org/wiki/loggia_di_raffaello.
8. pradžios knyga. rubšio ir Kavaliausko Biblija, lBd ekumeninis leidimas 1999 m., in:
Biblija RK_E1999, [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2014-12-08], http://biblija.lt/index.aspx?cm-
p=reading&doc=BiblijarKe1999_pr_25
9. samuelio pirma knyga. rubšio ir Kavaliausko Biblija, lBd ekumeninis leidimas 1999
m., in: Biblija RK_E1999, [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2014-12-18], http://biblija.lt/index.
aspx?cmp=reading&doc=BiblijarKe1999_1%20sam_17
10. Šventasis Raštas. Senasis Testamentas, t. 1, iš lotynų k. vertė arkivyskupas Juozas Jo-
nas skvireckas, redakcinė komisija: Galina Baužytė-Čepinskienė [ir kt.], 3-iasis leidimas,
vilnius: vaga, 1990.
11. wife-sister narratives in the Book of Genesis, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014,
[žiūrėta 2014-12-18], http://en.wikipedia.org/wiki/wife%e2%80%93sister_narratives_in_
the_Book_of_GenesisBook_of_Genesis
t u r i n y s ↑
55
56
GImęS TAI VIetaI Ir toms pareIgoms: Keletas štrichų preziDeN-to aleKsaNDro stulgiNsKio portretui
J u s t i n a M i n e l G a i t ė
prezidento aleksandro stulginskio bičiulis Mykolas Krupavičius apie a. stulginskį
yra pasakęs: „iš pašalio žiūrint atrodė, lyg jis būtų gimęs tai vietai ir toms parei-
goms.“ vis dėlto tenka pripažinti, kad šiandien šis, anot amžininkų, prezidento
pareigoms gimęs džentelmenas lieka šiek tiek primirštas. 1999 m. lietuvos ži-
niasklaidos skaitytojai rinko, jų nuomone, įtakingiausių XX a. žmonių šimtuką.
prezidentas antanas smetona ten užėmė 2-rą vietą. spėkite, kelintas buvo a.
stulginskis? aštuonioliktas. tad šio pranešimo tikslas yra naujais apsektais pri-
statyti a. stulginskio asmenybę ir veiklą 1920–1926 m., kitaip tariant, sudėti kuo
daugiau neatrastų štrichų šios asmenybės portrete. Štrichų, kurie galbūt ateities
asmenybių reitinguose padėtų a. stulginskį kilstelėti aukštyn.
57
Geriau pažinti šio prezidento asmenybę
teko pernai minint 130-ąsias jo gimimo
metines ir rengiant parodą „Gimęs tai vie-
tai ir toms pareigoms: prezidentas aleksan-
dras stulginskis“ (paroda istorinėje prezi-
dentūroje veikia 2015 02 26–2016 06 01)
rengiant parodą pavyko sustiprinti ryšius
su stulginskių šeimos palikuonimis Jav ir
lietuvoje. iš jų gauta archyvinės fotogra-
finės ir dokumentinės medžiagos, prezi-
dento dukros interviu. pagrindinis mūsų
fondas papildytas 31, o pagalbinis – 48
eksponatais. Kitu žvilgsniu pažvelgti į pre-
zidentą a. stulginskį leido ir išsami archy-
vinių šaltinių analizė lietuvos archyvuose,
tarpukario spaudos duomenys, dokumen-
tai, fotomedžiaga.
analizuojant įprastame a. stulginskio por-
trete išaiškėjo daug įdomių detalių. pavyz-
džiui, ar žinote, kuo ypatingas a. stulginskis
bendrame ano meto prezidentinių valsty-
bių kontekste? Kodėl jis slapta keliaudavo į
užsienį? Kaip jis pasipiršo savo mylimajai?
ar kad iš tiesų „stulginskis“ nėra tikroji pre-
zidento pavardė? prezidento senelis, gy-
vendamas Žemaitijoje ir norėdamas, jog jo
vaikai pakiltų socialinio statuso piramidė-
je, savo sūnų užregistravo bajoriška – stul-
ginskio pavarde. tad kyla klausimas, kokia
pavarde būtume turėję kviesti a. stulgins-
kio senelį? pažvelkime į visos stulginskių
šeimos pasų korteles (prezidento šeimos
pasų kortelės saugomos Kauno apskrities
archyve). prezidento dukros aldonos paso
kortelėje mes matome dvigubą pavardę
– stulginskaitė-valiuškaitė. tad būtent va-
liuška ir buvo tikroji prezidento pavardė.
o kaip gyveno a. valiuška-stulginskis iki
tapdamas prezidentu? XiX a. pab. Žemai-
tijoje, Kutalių kaime, gimusiam berniukui,
artimųjų vadintam aliu arba leksiu, aukštų
pareigų niekas nežadėjo. valstietiška 12
asmenų stulginskių šeima labiau norėjo,
kad jaunėlis išaugtų, pavyzdžiui, kunigu.
ir iš tiesų, a. stulginskis baigė Kunigų se-
minariją Kaune, teologiją studijavo insbru-
ke, tačiau atsisakęs duoti įžadus, pasuko
pasauliečio agronomo keliu. pirmojo pa-
saulinio karo metais a. stulginskis netyčia
atsidūrė vilniuje, kur įsisuko į kultūrinio,
labdaringo darbo sūkurį. Jis dirbo draugi-
joje nukentėjusiems dėl karo šelpti, dėstė
gimnazijoje, organizavo pedagogų kursus,
taip pat įkurdino daržus, kuriuose augino
daržoves karo metais alkstantiems asme-
nims. (eidintas a. Aleksandras Stulginskis ir
jo epocha, vilnius, 2014, p. 33–81) netrukus
a. stulginskiui buvo patikėtas Krikščionių
demokratų (CK) pirmininko postas. 1918
m. jaunasis politikas kartu su kitais 19 si-
gnatarų pasirašė lietuvos nepriklausomy-
bės aktą. po to jam teko užimti bene visus
aukščiausius postus valstybėje: ministro,
prezidento, vėliau – seimo pirmininko.
1922 m. į europos demokratijų istoriją
politikas pateko kaip jauniausias asmuo,
58
aleksandras stulginskis su žmona lankosi lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje. Kaunas, 1925 m. birželis, nČdM
59
60
kuriam tuo metu buvo pavestas valsty-
bės vadovo vairas. pavyko išsiaiškinti, kad
37-erių metų politikas tapo jauniausiu to
meto prezidentu europoje. Jei taip galėtu-
me sakyti, artimiausias jo „konkurentas“
vokietijos prezidentas Frydrichas ebertas
buvo 51 metų amžiaus. apskritai senaja-
me žemyne valstybės prezidentų amžiaus
vidurkis siekė 50 metų. tačiau ir preziden-
tinių valstybių tebuvo 9 (daugiau informa-
cijos parodoje istorinėje prezidentūroje
„Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: prezi-
dentas aleksandras stulginskis“, 2015 02
26–2016 06 01).
vis dėl to tiek jaunam, tiek vyresniam būti
prezidentu XX a. 3 deš. pradžios europo-
je nebuvo lengva. daugelyje šalių prezi-
dentais tapę asmenys dar tik mokėsi šių
pareigų subtilybių: kvietėsi užsienio kalbų
mokytojus (tą darė ir a. stulginskis), mokė-
si diplomatinio protokolo, stebėjo užsienio
šalių vadovų patirtį. Be to, į jaunų demo-
kratijų prezidentus buvo kėsintasi, rengti
valstybės perversmai, bandytos šturmuoti
prezidento rezidencijos. Šūviai ir bombos
aidėjo ir lietuvoje. 1921 m. šauta į ministrą
Juozą purickį, bomba padėta ir ant diplo-
mato ernesto Galvanausko buto palangės.
(Lietuva, 1920–1926; Rytas, 1923–1926;
Trimitas, 1920–1926) tokiu neramiu metu
valstybės vadovo darbą pradėjo a. stul-
ginskis.
savotišką kaip prezidento apšilimą jis at-
liko dar 1920–1922 m., kai buvo išrinktas
steigiamojo seimo pirmininku, o kartu
jam pavesta eiti ir prezidento pareigas.
priminsiu, kad, skirtingai nei šiomis dieno-
mis, valstybės vadovą pirmojoje lietuvos
respublikoje rinko seimas. a. stulginskio
vadovavimo 112 steigiamojo seimo narių,
vaizdžiai vadintų karaliukais, metu parla-
mente būta visko: įsiaudrinę parlamenta-
rai kėlė muštynes, mėtė kėdes posėdžių
salėje. (Lietuva, 1921 08 12, p. 2)
nebe einančiu pareigas, o pirmuoju kons-
tituciniu prezidentu a. stulginskis buvo
išrinktas 1922 m. gruodį. Įdomu, kad šian-
dien taip geidžiama valstybės prezidento
vieta XX a. 3 deš. pradžioje buvo kaip karš-
ta bulvė – kandidatai ją tarsi mėtė vienas
nuo kito. 1922 m. prezidento rinkimų iš-
vakarėse visi trys Krikščionių demokratų
pretendentai šio posto atsisakė. tarp jų ir
a. stulginskis.
Čia galėtume padaryti diskursą į šias die-
nas, kai ši vieta ypač geidžiama. Štai 2002
m. kandidatų į valstybės vadovo postą
buvo net 16. tačiau grįžkime į tarpukarį.
1922 m. a. stulginskis vėl tapo valstybės
vadovu, tačiau buvo išrinktas ne absoliučia
balsų dauguma, o tik posėdyje dalyvavusių
narių dauguma. dėl to seime kilo nepasi-
tenkinimas, ir buvo nebeįmanoma dirbti.
tad 1923 m. kovo 13 d. įvyko seimo po-
Gimęs tai vietai ir toms pareiGoms: keletas štrichų prezidento aleksandro stulGinskio portretui
61
sėdis, kuriame prezidentas a. stulginskis
paleido seimą. tai buvo turbūt trumpiau-
sias lietuvos parlamentarizmo istorijoje
posėdis, kuris tetruko dvi minutes. (Seimo
stenogramos, posėdis 34, 1923 03 13, p. 1)
naujas – ii seimas 1923 m. birželį jau ab-
soliučia balsų dauguma išrinko naują (t.
y. seną) prezidentą. nepatikėsite, kas juo
tapo... ir vėl Krikščionių demokratų bloko
atstovas a. stulginskis. tad jauniausias eu-
ropos prezidentas dar keleriems metams
apsistojo prezidento rūmuose.
tiesa, į prezidentūrą a. stulginskis įsikėlė
dar laikinai pradėjęs eiti šias pareigas 1920
m. birželio 19 d. per 6-erius rezidavimo
prezidentūroje metus a. stulginskis kūrė
rūmų tradicijas. pavyzdžiui, valstybinių
švenčių metu sveikindamas susirinkusius,
jis sakydavo kalbas iš balkono. taip pat pri-
imdavo į rūmus įteikdamas skiriamuosius
raštus atvykdavusiems kitų valstybių pa-
siuntiniams. užsienio ir vietines delegacijas
a. stulginskis neretai pasitikdavo, kaip rašė
ano meto spauda, „širdingų sveikinimų ir
vaišinimų politika“. (Laisvė, 1921 08 31, p. 1)
Prezidento rūmai. Kaunas, XX a. 3 deš., S. Sajausko arch.
62 Gimęs tai vietai ir toms pareiGoms: keletas štrichų prezidento aleksandro stulGinskio portretui
63
pirmaisiais nepriklausomybės metais ieškant
sąjungininkų tarptautinėje arenoje, kiekvienas
svečias buvo ypač svarbus. Matyt, ne veltui pre-
zidento kanceliarijos išlaidų sąmatose įrašytos
gana didelės sumos už įvairius gėrimus ir py-
ragus iš perkausko kavinės ar atlygį valstybės
teatro solistams už meninę programą. (LCVA, F.
922, ap. 1, b.43, l. 61 a. p.)
Be užsienio svečių, į rūmus taip pat buvo kvie-
čiami seimo atstovai, čia vykdavo ir Ministrų ka-
bineto posėdžiai. Būta ir ne tokių malonių vizitų
– pasisakyti svarbiausiais valstybės gyvenimo
klausimais į prezidentūros kiemelį užsukdavo
ir mitinguotojai. a. stulginskis jiems iš rūmų
balkonėlio pasakydavo savotiškas raminančias
kalbas, išdėstydamas valstybės poziciją. (Trimi-
tas, 1923, nr. 134, p. 3-4; Karys, 1923, nr.5, p.
62-63) tad kartais prezidentui tekdavo ir tautos
ramintojo vaidmuo.
Į prezidentūros kiemelį pasveikinti prezidento
užsukdavo ir taikios įvairių organizacijų eise-
nos. 1925 m. viena tokių organizacijų – lietu-
vos skautai –išsirinko a. stulginskį ir savo šefu.
a. stulginskis ne tik priimdavo įvairių organi-
zacijų atstovus rūmuose, tačiau iš aukojo ne-
mažas sumas jų veiklai ar pavieniams asme-
nims labdaringais tikslais. Čia galime paneigti
a. stulginskio kaip šykštoko prezidento mitą.
Aleksandras Stulginskis dalyvauja Meno mokyklos statybų pašventi-nimo iškilmėse. Kaunas, 1923 m. NČDM
64
1920 m. prezidentas vyriausiam lietu-
vos gynimo komitetui aukojo 20 000, o
1922 m. Karo muziejaus varpams – 25
000 auksinų, 1926 m. s. daukanto moky-
tojų seminarijos sporto klubo „vaidevutis“
moksleiviams jis paskyrė 40 lt, Medikų
draugijai – 40 lt, invalidui lazdauskui – 30
lt, korporacijai „neo-lithuania“ – 50 lt,
Kanceliarijos tarnautojams dovanų velykų
proga – 895 lt. (F. 922, ap.1, b.43, l. 70 a.p.)
Matome, kad nemaža finansine paskata
prezidentas pamalonino ir savo darbuoto-
jus. iš tiesų, a. stulginskiui pavyko sutelkti
patikimus prezidentūros tarnautojus. Jie
buvo skirstomi į Kanceliarijos ir prezidento
rūmų tarnautojus, o šių asmenų lojalumą
prezidento institucijai parodo tai, kad 6
iš 11 tarnautojų vis dar dirbo prezidento
rūmuose po 10 metų, jau vadovaujant a.
smetonai. tiesa, net ir esant tiek žmonių
aplink prezidentą, kartais nepavykdavo už-
tikrinti saugumo prezidento rūmuose. XX
a. 3 deš. viduryje užfiksuotas atvejis, kad
prezidentūroje kilo gaisras. Buvo padegta
prezidento a. stulginskio sofa. tiesa, krimi-
nalo čia nereiktų ieškoti. Ją padegė ne koks
lietuvos užsienio politika nepatenkintas
užsienio pasiuntinys, o su degtukais žaidu-
si prezidento dukra aldona.
taigi jauniausias europoje prezidentas rū-
muose gyveno su šeima. Jam puikiai asis-
tavo žmona ona stulginskienė. prezidento
dukra net ir po 80 metų prisiminė mamos
draugių pasakojimą, kaip a. stulginskis
bandė prisigerinti būsimajai nuotakai onai
Matulaitytei. pirmojo pasaulinio karo me-
tais jie abu gyveno vilniuje. tuomet, nusi-
žiūrėjęs jauną mokytoją visuomenininkę
o. Matulaitytę, a. stulginskis priskindavo
puokštę gėlių ir paslapčia palikdavo ant
jos kambario palangės. Kadangi ona gy-
veno su draugėmis, tai dar kurį laiką joms
teko paspėlioti, kuriai šios bijūnų puokš-
tės skirtos. vadinasi, jei ši legenda tikra, a.
stulginskio būta ir romantiko. Šios šeimos
kūrimo aplinkybės parodo ir dar vieną a.
stulginskio savybę – atkaklumą ir užsispy-
rimą. teigiama, kad savo būsimajai žmonai
a. stulginskis piršosi net keturis kartus, kol
ši sutiko. (Jakubavičienė i. prezidentų žmo-
nos. IQ, 2014, nr. 7, p. 108–111)
tapusi prezidento žmona ponia, o. stul-
ginskienė ir toliau aktyviai dalyvavo visuo-
meninėje veikloje. dar vykstant kovoms su
lenkais ji tapo lietuvos moterų komiteto tė-
vynei ginti primininke ir ragino visas moteris
„veikti, o ne aimanuoti“. pati prezidentienė
lankė sužeistus karius ir civilius ligoninėse,
Kalėdų proga vežė jiems rūbų, maisto ar ki-
tokių dovanų. Ji taip pat daug dirbo labda-
ros srityje, buvo ne vienos draugijos nare ar
vadove: vadovavo lietuvos kūdikių gelbėji-
mo ir lietuvos katalikių moterų draugijoms.
o kartais pirmajai poniai tekdavo ir netra-
dicinių pareigų: pavyzdžiui 1925 m. Kūdi-
kių gelbėjimo „lopšelio“ draugijos baliuje
Gimęs tai vietai ir toms pareiGoms: keletas štrichų prezidento aleksandro stulGinskio portretui
65
ji buvo paskirta į gražiau-
sios vakaro viešnios rin-
kimų vertinimo komisiją.
(Moteris, 1921, nr. 4, p. 9;
Moteris, 1926, nr. 8, p. 71;
Naujoji vaidilutė, 1938, nr.
11, p. 546–548; Lietuvių
tautos praeitis, t. v., kn. 2,
1982, p. 58) Matyt, ne vel-
tui. Kaune sklandė kalbos,
kad o. stulginskienė buvo
viena gražiausių Kauno
moterų. Ši visuomeniška
ir protinga moteris mėgo
grožį ir mene. 1924 m. ap-
silankiusi dailės parodoje,
prezidento žmona išsirin-
ko 8 paveikslus, tarp kurių
buvo a. varno. K. Šimo-
nio, a. Žmuidzinavičiaus
darbų. (Lietuva, 1924 09
01, p. 5)
o. stulginskienė taip pat
lydėdavo vyrą įvairiuose
priėmimuose. anot šaltinių, viename priė-
mime prezidento rūmuose belgų pasiun-
tinys pakvietė prezidentienę šokti. Grįžęs
prie stalo jis teigė, kad „prezidentienė labai
gražiai reprezentuoja savo tautą. Jos žodžiai
apgalvoti ir atsakymai rimti. Ji orientuojasi
ne tik parastuose gyvenimiškuose klausi-
muose, bet ir politikos. Ji tiktų ir į diploma-
tes“. (Draugas, 1964 08 12, p. 12)
pirmoji pora buvo kviečiama atidaryti svar-
biausius lietuvos pasiekimus liudijančius
renginius: Žemės ūkio ir pramonės paro-
das, meno kūrinių pristatymus. laikinosios
sostinės gyventojai a. stulginskį regėjo
kaip svarbiausią asmenį, jis buvo laukia-
mas valstybinėse šventėse, įvairių institu-
Onos Matulaitytės ir Aleksandro Stulginskio vestuvės. Kaunas, 1920 m. balandžio 24 d., ILRP
66
cijų atidarymuose. atvykusio prezidento
kalba būdavo palydima ovacijų ir garsaus
„valio, lietuvos prezidentas!“, o iškilmingų
šventinių pietų metu už lietuvą ir prezi-
dentą buvo keliami tostai. (parodos „Gimęs
tai vietai ir toms pareigoms: prezidentas
aleksandras stulginskis“ medžiaga)
a. stulginskis stengėsi ir praktiškai rūpin-
tis, kaip teigė amžininkai, „įvairių sričių
„geryneiga“. Kai kurias prioritetines prezi-
dento vidaus politikos kryptis parodo ir jo
kelionių po lietuvą žemėlapis, kurį pavyko
sudėlioti išanalizavus a. stulginskio vizi-
tų vietas. (prodos „Gimęs tai vietai ir toms
pareigoms: prezidentas aleksandras stul-
ginskis“ medžiaga) nors a. stulginskis is-
torikų yra apibūdinamas kaip „kabinetinio
tipo, užsidaręs prezidentūroje“, vis dėlto jis
vyko į įvairius lietuvos kampelius. tiesa, jis
nerengė tokių turų po lietuvą, kaip kiti du
prezidentai, tačiau a. stulginskio kelionės
buvo tikslinės ir atspindėjo esminius krikš-
čionių demokratų siekius. taigi kur, kodėl
ir kaip keliavo prezidentas a. stulginskis?
esant sudėtingiems santykiams su kaimy-
nais, šalyje labai svarbus buvo kariuome-
nės vaidmuo. tarsi paskatindamas, ka-
riuomenės atstovus lankė ir a. stulginskis.
1921 m. birželį a. stulginskis kareivišką
košę iš lauko virtuvės valgė per alytuje dis-
lokuoto 6-ojo pėstininkų pilėnų kunigaikš-
čio Margio pulko šventę. vėliau lietuvos
kariuomenės pulkus a. stulginskis lankė
Gelvonuose, ukmergės apskrityje, panevė-
žyje, taip pat dalyvavo karinėse pratybose
tauragės, varėnos kraštuose.
prezidento apsilankymas kariuomenės
pulkuose buvo reikšmingas pirmiausia
tuo, kad suteikė pulko šventei iškilmingu-
mo. 1925 metais jam lankant 4-ąjį pėsti-
ninkų lietuvos karaliaus Mindaugo pulką
panevėžyje, spauda rašė: „Į iškilmes atvyko
net pats J. eks. respublikos prezidentas
a. stulginskis, lydimas aukštų pareigūnų.
pulkas ir visi panevėžiečiai tuo vyriausy-
bės užjautimu buvo patenkinti. Miestas
pasipuošė vėliavomis, kai kur žalumynais,
kas dar labiau kėlė visų nuotaiką ir šventės
iškilmingumą.“ (Kardas, 1925, nr. 11, p. 5)
respublikos prezidento kalbos šių švenčių
metu įkvėpdavo patriotiškumo, kėlė karių
motyvaciją. tiesa, besilankydamas pane-
vėžyje a. stulginskis karius paskatino ne tik
kalbomis, bet ir materialine paskata – pa-
aukojo 100 litų.
dar viena ypač svarbi besikuriančios vals-
tybės užduotis, kurią savo kalbose pažy-
mėdavo agronomo išsilavinimą turėjęs a.
stulginskis, – atgaivinti žemės ūkį ir įvykdyti
žemės reformą. Kartu su žemės ūkio minis-
tru prezidentas vykdavo į keliones – norėta
išsiaiškinti, ką paprasti žmonės mano apie
vykdomą reformą. dažnai keliaujantieji
netgi neprisipažindavo, kas jie tokie. tačiau
Gimęs tai vietai ir toms pareiGoms: keletas štrichų prezidento aleksandro stulGinskio portretui
67
kartą, jiems važinėjant po Marijampolės
apskritį, „sužinoję kalbamieji naujakuriai,
kas yra jų lankytojai, kaip daugely vietų,
puolėsi bučiuoti jiems rankas ir siekė kojų“.
po šios kelionės grįždamas namo preziden-
tas automobilyje džiaugėsi tuo ką pama-
tęs: „tai, ką esu šiandien matęs, galutinai
sugriovė manyje baimę dėl žemės refor-
mos pasekmių. [...] aš grįžtu patenkintas.
po šios kelionės vienu slogučiu, varginu-
siu mano širdį sumažėjo.“ (Krupavičius M.
Tėvynės sargas, 1947, nr. 1, p. 68)
prezidentas domėjosi ir žemės ūkio spe-
cialistų rengimu. 1923 m. jis išsirengė į
dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokyklos
pirmosios agronomų ir girininkų laidos
išleistuves. prezidentas su žmona taip pat
kviestas atidaryti medelių sodinimo šven-
tę. o 1923 m. jam buvo patikėta įmūryti
kertinį akmenį į Kauno botanikos sodo
oranžerijos pamatus. (parodos „Gimęs tai
vietai ir toms pareigoms: prezidentas alek-
sandras stulginskis“ medžiaga)
o ar žinote, už ką a. stulginskis gavo „že-
mių rinkėjo“ titulą? vos pradėjus eiti prezi-
dento pareigas, a. stulginskiui teko spręsti
painius lietuvos užsienio politikos galvo-
sūkius. ir, atrodo, kartu su kitais valdžios
atstovais juos išsprendė visai neblogai: a.
stulginskio prezidentavimo metu buvo pri-
jungta palanga, Klaipėdos kraštas, tiesa,
nepavyko atgauti vilniaus. lietuva, kaip tei-
gė pats a. stulginskis, „atsisėdo į nepriklau-
somų valstybių suolą“ – buvo priimta į tau-
tų sąjungą, pripažinta didžiųjų valstybių.
Įdomu, kad, sprendžiant užsienio politikos
klausimus, a. stulginskis su oficialiu vizitu
pats iš lietuvos taip ir nebuvo išvykęs. tie-
sa, oficialių vizitų į užsienį vėliau neturėjo
ir Kazys Grinius, ir antanas smetona. ofici-
aliai į lietuvą nebuvo atvykęs ir joks užsie-
nio valstybės prezidentas.
vis dėlto neoficialiai savo prezidentavimo
metu a. stulginskis iš lietuvos buvo išvy-
kęs bent tris kartus – 1924 metų kovą, tų
pačių metų gruodį ir 1925 metų spalį. Šios
kelionės turėjo nemažai slaptosios opera-
cijos bruožų, nes buvo planuojamos su įra-
šu „visiškai incognito“. pavyzdžiui, 1924 m.
kovo mėnesį į Berlyną a. stulginskis vyko
daktaro valiuškos vardu, jį lydėjo žmona ir
Kanceliarijos viršininkas. valiuškos vardu
per urM buvo prašyta užsakyti kambarį,
o visą kelionei laikyti visiškoje paslaptyje.
(LCVA, F. 383, ap. 7, b. 497, l. 97) visus tris
kartus prezidentas važiavo gydytis arba
konsultuotis su užsienio medikais, todėl
buvo siekiama išlaikyti tam tikrą privatu-
mą. pavyko išsiaiškinti, kad a. stulginskis
yra viešėjęs prancūzijoje, vokietijoje ir
italijoje. tačiau, net ir išvykęs sanatorinio
poilsio ir gydydamas vichy kurorte 1925
m. rudenį, a. stulginskis sekė naujienas
lietuvoje, laiškuose komentavo lietuvos
naujienas.
68
prezidentiniai a. stulginskio rūpesčiai
baigėsi 1926 m. birželį, kai, baigęs prezi-
dento kadenciją, jis savo įgaliojimus per-
davė valstiečiui liaudininkui Kaziui Griniui.
a. stulginskio darbas buvo įvertintas: K.
Griniaus priesaikos dieną Karo muzie-
jaus įėjimo niša buvo papuošta buvusio
ir naujai išrinkto prezidentų portretais.
(Vytauto didžiojo karo muziejus, Fa-15353)
prie a. stulginskio portreto buvo priseg-
tas Klaipėdos krašto herbas, o prie K.
Griniaus portreto vylingai kabojo vilniaus
krašto simbolis. taikliai a. stulginskio vei-
klą apibūdino pareigas perėmęs naujasis
prezidentas Kazys Grinius, konstatavęs,
kad „aper šešerius tamstos prezidenta-
vimo metus lietuvos respublika daugely
sričių yra paūgėjusi [...], lietuvos žemių
rinkimas žymiai pažengęs pirmyn, [...] lie-
tuvos respublikos gyvenimo išdavomis
daug kur galima džiaugtis“. (Lietuva, 1926
06 09, p. 1)
taigi tokie buvo jauniausio prezidento
europoje a. stulginskio vadovavimo ša-
liai metai. pilni iššūkių, tačiau kupini ir
entuziazmo sprendžiant jaunos valsty-
bės vidaus ir užsienio problemas. nors
aleksandras stulginskis dar tik kūrė pre-
zidentinio gyvenimo tradicijas, jam jau
teko vaidinti daugelį politinio spektaklio
vaidmenų. Jis buvo griežtasis vadovas, pa-
leidęs nesutramdomą seimą, savotiškas
psichologas, raminantis įsigandusias dėl
valstybės ateities žmonių minias, taip pat
diplomatas, užsienio politikos tikslams
kartais pasitelkdavęs „širdingų sveikinimų
ir vaišinimų taktiką“, o galiausiai jauniau-
sias prezidentas buvo žmogus – jaunos
šeimos vyras ir tėvas, savo žmonai par-
nešdavęs puokštę bijūnų...
Dešinėje: Paroda „Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: Prezidentas Aleksandras Stul-
ginskis“ (2015 02 26 – 2016 06 01) Istorinėje Prezidentūroje:
Parodos ekspozicijos fragmentasPrezidento kelioninis lagaminas
Gimęs tai vietai ir toms pareiGoms: keletas štrichų prezidento aleksandro stulGinskio portretuit u r i n y s ↑
69
70
pirMojo pasauliNio Karo atspiNDžiai NuMizMatiKos riNKiNiuose:
atmInImo Ir propaganDInIaI meDalIaI
I g N a s N a r B u t a s sakoma, kad kai kalba patrankos, mūzos tyli, tačiau
pirmojo pasaulinio karo metu europos menininkai
įsitraukė į karą, savo sukurtais medaliais šlovinda-
mi didvyrius ir pagerbdami mūšiuose žuvusius ka-
rius. nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus
numizmatikos skyriuje įvairiais būdais sukaupti ka-
riaujančių šalių medaliai, atspindintys pagrindinius
pirmojo pasaulinio karo įvykius.
71
Karas, prasidėjęs 1914 07 28 kaip konf-
liktas tarp austrijos ir serbijos, netrukus
išvirto į pasaulinį karą – mūšiuose kovėsi
kariai iš viso pasaulio. Buvo kovojama dėl
europos sienų perbraižymo, ir svarbiau-
si mūšiai vyko dviejuose pagrindiniuo-
se Centrinio bloko (vokietijos ir austri-
jos-vengrijos imperijos) frontuose: vakarų
ir rytų. vakarų frontas atsivėrė, kai vokie-
tijos kariuomenė, bandydama apeiti pran-
cūzijos gynybą ir užimti paryžių, įsiveržė
į neutralias šalis Belgiją ir liuksemburgą,
dėl to į karą įsikišo didžioji Britanija, kuriai
padedant prancūzijai ir Belgijai pavyko su-
stabdyti vokietijos pajėgų veržimąsi pary-
žiaus link.
Karo išvakarėse vokietija pažadėjo padė-
ti austrijos-vengrijos karui su serbija ir
rusija, bet realybėje visas jėgas vokietija
nukreipė prieš prancūziją, ir austrijai-ven-
grijai teko kariauti dviem frontais – pietų,
prieš serbiją, ir šiaurės, prieš rusiją. taip
serbija pasiekė pirmąsias pergales.
Dail. P. Theunis. Belgijos medalių meno draugijos medalis, skirtas Namuro apsupties 1914 m. rugpjūčio 20–25 d. aukoms pagerbti. Belgija, 1922. Nn 34416.
Medalis „GENERALFELDMARSHALL VON BULOW“. Gamino Lorenz Christian Lauer, Vokietija, Niurnbergas, 1916. Nn
31000.
72
Dail. Édouard Pierre Blin. Britų ekspedicinių pajėgų Europoje maršalo John French medalis, skirtas Anglijos karių išsilaipinimui Normandijoje. Prancūzija, 1916. Nn 34411.
1914 m. vasarą, austrijos-vengrijos kariuo-
menės artilerijai padedant, vokiečiams pa-
vyko per penkias dienas užimti itin gerai
įtvirtintą Belgijos miestą-tvirtovę namurą,
ir atrodė, kad maršalo Karlo von Bullowo
(1846–1921) vadovaujamo žygio į paryžių
niekas nebesustabdys. normandijoje iš-
silaipino Britanijos ekspedicinės pajėgos,
vadovaujamos maršalo Johno Frenčio. Jis
ne visai sutarė su prancūzijos generalinio
štabo vadovybe ir dalyvauti mūšyje prie
Marnės upės, palei kurią vokietijos kariuo-
menė žygiavo į paryžiaus pusę, sutiko ne
iš karto, nes iki tol prancūzai anglus metė
į visišką mėsmalę, ir jo kariai buvo nepa-
tenkinti nuolatiniais pralaimėjimais. von
Bullowas, išgirdęs, kad jam prie Marnės
teks susidurti su jungtinėmis sąjungininkų
pajėgomis, pareikalavo, kad jo vadovau-
jamam puolimui būtų perduoti kariniai
daliniai iš 2-osios armijos, kuri faktiškai
laikė frontą už 50 kilometrų. Šiandienos
karo istorikai mano, kad tai buvo esminė
jo klaida, nes tai atvėrė von Klunko vado-
vaujamos 2-osios armijos flangus pran-
cūzų ir britų kontratakoms. rugsėjo 2 d.
von Bullowo kariuomenė peržengė Mar-
nės upę, o rugsėjo 6 d. prancūzai ir britai
įvykdė kontrpuolimą prieš 2-ąją armiją
vadinamajame Marnės mūšyje ir visiškai
sustabdė vokietijos puolimą. rugsėjo 9 d.,
baimindamasis apsupties, von Bullowas
įsakė atsitraukti. ištiesinus fronto liniją,
vokietijos pajėgos įsitvirtino ir užimtas
pozicijas su nedideliais pokyčiais išlaikė iki
pat 1917 metų.
Pirmojo Pasaulinio karo atsPindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir ProPagandiniai medaliai
73
vakarų fronte nusistovėjus jėgų pusiaus-
vyrai, karas užvirė rytuose. rusija buvo
parengusi planus užpulti rytprūsius ir
Šiaurės Galiciją. vokietija buvo nusiteikusi
nesivelti į mūšį rytprūsiuose ir netgi juos
užleisti rusijai, kad pagrindines jėgas ga-
lėtų skirti karui su prancūzija. hermannas
Karlas Bruno von François‘as (January 31,
1856 – May 15, 1933), vadovavęs 1-ajam
8-osios armijos korpusui, buvo įsitikinęs,
kad vokiečiai, būdami geriau parengti,
nugalės rusus, tad savo iniciatyva ataka-
vo rusus ties stalupėnais, ir lengvai juos
sutriuškino. paskatinti nedidelės perga-
lės, 8-osios armijos vadai nusprendė ru-
sus pulti ties Gumbine, bet dėl veiksmų
nekoordinuotumo rugpjūčio 20 d. patyrė
netikėtą pralaimėjimą, ir teko atitraukti
pajėgas iki insterburgo-angerburgo lini-
jos. 8-osios armijos vadas prittwitzas su-
nerimo bijodamas, kad jo armija nepapul-
tų tarp dviejų rusijos armijų, kurioms va-
dovavo rennenkampfas ir samsonovas,
ir įsakė atsitraukti iki vyslos, palikdamas
rytprūsius rusams.
tas sprendimas, kaip manė Moltkė, ap-
sunkino vokiečių pozicijas, atverdamas
rusams kelią į Berlyną,. siekdamas pa-
taisyti padėtį, jis vietoj prittwitzo paskyrė
paulvoną hindenburgą ir erichą luden-
dorfą, iš vakarų fronto perkėlė tris korpu-
sus ir kavalerijos diviziją, kas, kaip mano-
ma, sužlugdė vokietijos judėjimą vakarų
4. Dail. Paul Wissart. Belgijos medalių meno draugijos medalis, skirtas sąjungininkų (antantės) armijoms Belgijoje 1914 m. rugsėjo–spalio mėn. pagerbti. Belgija, 1921. Nn 34415.
74
Rusijos imperijos propa-gandiniai medaliai:
1914 metai: „1914 metų karas“, Nn 26367,
Nn 26368;
„Už 1914 m. mobilizacijos vykdymą“, Nn 26369;
„Didysis tėvynės karas 1914 m.“, Nn 26909; „
Rusai – broliams lenkams“, Nn 26910.
Nn 26367
Nn 26909
Nn 26368
Nn 26910
Nn 26369
Pirmojo Pasaulinio karo atsPindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir ProPagandiniai medaliai
75
fronte. Bet Gumbinės mūšio metu pas
žuvusį rusijos karininką rado užrašus su
tolimesnio rusijos puolimo planais, pagal
kuriuos rennenkampfo armija turėjo Mo-
zūrijos ežerus apeiti šiaurėje ir pulti ins-
terburgo-angerburgo liniją, o samsono-
vo armija, kirsdama lotzen-ortelsburgo
liniją, turėjo smogti vokiečiams iš flango.
Žinodami rusų planus, hindenburgas ir
ludendorfas sustabdė traukimąsi ir su-
rengė kontrapuolimą prie tannenbergo
rugpjūčio 26–30 d., žinomą rusams kaip
„samsonovo katastrofa“: samsonovo ar-
mija buvo visiškai sutriuškinta, ir samso-
novas, pabėgęs iš mūšio lauko, nusižudė.
Bet rytprūsiuose vis dar judėjo rennen-
kampfo armija.
pergalė padėjo pagrindą pirmajam Mozū-
rijos ežerų mūšiui, kuris įvyko už savaitės.
tačiau vokietijos sąjungininkės austri-
ja-vengrija pralaiminėjo Galicijoje: rugpjū-
čio 23 d. – rugsėjo 11 d. vykusiame mūšyje
prie lembergo (dabartinė ukraina), trau-
kiantis austrų pajėgoms, dauguma slavų
karių bėgdami iš mūšio lauko pasidavė.
Jame rusija paėmė 130 000 belaisvių, o
iš viso austrai neteko 324 000 karių. rusų
nuostoliai irgi buvo dideli – 225 000, iš jų
40 000 belaisvių. rusai pažengė per 160
km link Karpatų, apsupo austrus peremyš-
lio (przemyśl) tvirtovėje, kurios apsuptis
tęsėsi 100 dienų. rusų pergalės Galicijoje
leido rusijoje numalšinti visuomenės pa-
niką po pralaimėjimų rytprūsiuose.
6. Dail. Patzo GFM Hindenburg. Pergalėms prieš Rusijos kariuomenę pagerbti skirtas medalis. Vokietija, 1914. Nn 42581.
76
rugpjūčio 23 d. Japonija prisijungė prie
sąjungininkų paskelbdama karą vokieti-
jai, ir rusija iš rytų galėjo perkelti dideles
pajėgas į lenkiją. puolimas Galicijoje kėlė
grėsmę Krokuvai, ir rusai rengėsi iš lenki-
jos pulti sileziją – pagrindinį vokietijos pra-
monės regioną. norėdami pašalinti grės-
mę silezijai, vokiečiai baigiantis rugsėjui
pradėjo varšuvos puolimą, bet gausesnės
rusų pajėgos apsaugojo miestą, ir vokie-
čiai su dideliais nuostoliais buvo priversti
atsitraukti.
tačiau, prasidėjus 1915 metams, vokiečių
ir austrijos-vengrijos kariuomenės skynė
pergalę po pergalės. Šiose kovose nuo pat
pradžių dalyvavo generolas otto ernstas
vincentas leo von Belowas (1857–1944).
Jis karą pradėjo 1914 m. rugpjūčio 1 d.
vadovaudamas 8-osios armijos 1-ajam
rezervo korpusui. Jis vadovavo pajėgoms
Gumbinės, tannenbergo ir Mozūrijos eže-
rų mūšiuose, ir už gerą vadovavimą jau
lapkričio mėn. buvo paskirtas vadovauti
8-ajai armijai antrajame Mozūrijos eže-
rų mūšyje (1915 vasaris), nemuno armi-
jai (vėliau pavadintai 8-ąja armija) Kuršo
puolime (1915 gegužis). Jo vadovaujama
vokietijos kariuomenė peržygiavo lietuvą
ir įžengė į Kuršą, pasiekdama vakarinės
dvinos baseino pietus.
Be gausybės mirčių, kovos veiksmai atne-
šė iki tol nežinoto masto tragedijų. vienas
7. Dail. A. Hartig. Austrijos-Vengrijos pėstininkų generolo, generalinio štabo vadovo (1906–1916) Conrad Von Hötzendorf pagerbimo medalis. 1914–1915. Austrija, 1915. Nn 34412.
Pirmojo Pasaulinio karo atsPindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir ProPagandiniai medaliai
77
8-9. Dail. O. Thiede. Medaliai, pagerbiantys Austrijos-Vengri-jos kariuomenės generolą Herman Kövess von Kövessháza:
1914 m. vadovavo puolimui prieš Rusiją Galicijoje, 1915 m. kovoms su Serbija. Austrija, 1915, Nn 34414; Austrija,
1916, Nn 34413.
iš tokių tragiškų įvykių buvo luzitanijos,
registruotos Britanijos laivų registre kaip
britų karo veiksmuose dalyvaujančio lai-
vo, katastrofa. 1915 gegužės 7 d. vokiečių
povandeninis laivas u20 torpeda nuskan-
dino ties airija iš Jav plaukiantį laivą, ku-
riame plaukė 2000 keleivių – nuskendo
1201 žmogus, tarp jų 128 Jav piliečiai.
sąjungininkai šį įvykį spaudoje nušvietė
kaip didžiulį vokietijos karo nusikaltimą,
o nuotaikas vokietijoje atspindi dailininko
Karlo Goetzo (1875–1950) iš Miuncheno
sukurtas medalis, smerkiantis laivo sa-
vininkų pelno troškimą ir panaudojimą jį
keleiviams pervežti. (nors vokietija nuo
balandžio 22 d. per Jav spaudą platino
skelbimus apie jos vykdomą povandeninį
karą prieš Britanijos tiekimo maršrutus
Britanijos teritoriniuose vandenyse ir ragi-
no atsisakyti kelionių į Britaniją laivu.) Kai
į Britanijos žvalgybos rankas pakliuvo šis
78
Kairėje ir žemiau: Dail. O. Thiede. Austrijos kavaleris-tų mokyklos profesorius generolas Georg Von Waldstätten. Austrija, 1918. Nn 34411.
79 psl. viršuje kairėje Propagandiniai medalionai, skirti
mūšiuose žuvusiems Vokietijos kariams atminti, pagaminti Berlyno monetų
kalykloje Rudolf Kube užsakymu: karas su Japonija – Tsingtau apsiaustis 1914 rugpjūčio 27 – lapkričio 7 d. Vokietija,
1914–1918, Nn 31005.
medalis, ji, pasinaudodama dailininko įvel-
ta klaida – medalio įraše laivo nuskandini-
mo data yra gegužės 5 d. vietoj gegužės
7 d., pradėjo platinti medalį ir pavertė jį
stipriu antivokiškos propagandos įrankiu.
dėl po šios tragedijos pasaulyje kilusio pa-
sipiktinimo vokietija prieš skandindama
laivus perspėdavo ir leisdavo keleiviams
išlipti.
79
Nn 31005
Nn 95983
Nn 26863 Nn 31002
14. Kryžius „Už kultūrą“. Britų imperija, 1916, Nn 95983.
13. Propagandinis menas: Dail. Karl Goetz (1875–1950). „Luizi-tanijos medalionas“. Vokietija, 1915, Nn 31002.
12. Medalis „GENERAL D. INF. -- OTTO V. BELOW“ (Šiaulių, Friedrichstadt, Lennewaden, Aleksandrovsko paėmimas). Gamino Lorenz Christian Lauer, Vokietija, Niurnbergas, 1914, Nn 26863, A9 7983.
15. Medalis „GENERALFEL-DMARSCHALL FREIHERR. V.D. GOLTZ“. Gamino Lorenz Chris-tian Lauer, Vokietija, Niurnber-gas, 1916, Nn 31001.
Nn 31001
80
16. Dail. Charles Pillet. Medalis Verdeno mūšio herojams pagerbti. Prancūzija, 1916, Nn 93252.
dar vienu sėkmingos britų propa-
gandos pavyzdžiu laikomas geleži-
nius ryžius „už kultūrą“, platintas
tarp Britanijos karių iš viso pasaulio
(n. Zelandijos, australijos, Kana-
dos). Jis atkartoja pagrindinio kari-
nio vokietijos apdovanojimo „Ge-
ležinio kryžiaus“ formą, pakartoda-
mas pagrindines britų propagandi-
nes tezes 1916 m., kad karas vyksta
už kultūros ir civilizacijos apsaugoji-
mą nuo vokiško barbariškumo.
1914 m lapkričio mėnesį osmanų
imperija atvėrė frontus Kaukaze, vi-
duriniuose rytuose ir sinajuje. 1915
m. antantės nares (arba „sąjungi-
ninkes“ – prancūziją, didžiąją Bri-
taniją, rusiją ir serbiją, Belgiją) pa-
rėmė italija, o Centrinį Bloką – Bul-
garija. vokietijos herojumi kovose
prieš indų ir britų kariuomenę tapo
generolas wilhelmas leopoldas
Colmaras baronas von der Goltzas
(1843–1916), gimęs rytprūsiuose ir
laikomas pagrindiniu to meto karo
teoretiku. 1914 m. rugpjūtį jis buvo
paskirtas vokietijos užimtos Belgi-
jos dalies generalgubernatoriumi.
prasidėjus karui rytuose, buvo per-
keltas ten padėti otomanų sultonui
Mehmedui v. turkijoje jis vadovavo
143 dienas trukusiai generolo Char-
leso townshendo kariuomenės ap-
Pirmojo Pasaulinio karo atsPindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir ProPagandiniai medaliai
81
17. Dail. F. Gilbault. Prancūzijos premjero (1906-1909, 1917-1920) G. Clemenceau, atvedusio Prancūziją į pergalę, medalis. Prancūzija, 1918, Nn 92595.
siausčiai Kuto mieste, po kurios generolo
towshendo kariai 1916 m. balandžio 29
d. pasidavė. netrukus jis mirė, kaip mano-
ma, nunuodytas turkų nacionalistų.
1916 m. vasario 21 d. prasidėjo vienas kru-
viniausių pirmojo pasaulinio karo susidū-
rimų. vokietija buvo įsitikinusi, kad vokie-
čiams gali pavykti parklupdyti prancūziją
suduodami vieną stiprų sekinantį smūgį,
po kurio ji nebegalėtų atsigauti. tam buvo
pasirinkta verdeno tvirtovė ir ją supantys
įtvirtinimai Mezo (Maso) upės krantuose.
po neregėto masto artilerijos apšaudymo
vokietija pradėjo puolimą ir per keturias
dienas pasiekė douaumonto tvirtovę ir ją
užėmė. tuo metu atvyko prancūzų, vado-
vaujamų generolo henri pétain‘o, pasti-
prinimas. prancūzams pavyko sustabdyti
tolimesnį puolimą, ir per kovo-balandžio
mėnesius kalvos ir griovos į vakarus nuo
Mezouopės ir į šiaurę nuo verdeno tapo
nuolatinių kovų arena. atakos, kontrata-
kos, nuolatinis pozicijų keitimasis. iki lie-
pos mėnesio vokietija suprato, kad planas
užimti verdeną ir palaužti prancūzijos ka-
riuomenę žlugo. iš abiejų pusių kariuome-
nės neteko maždaug po 400 tūkst. žmonių
ir daugybės technikos. iki lapkričio pran-
cūzija atsikovojo visas anksčiau prarastas
pozicijas.
82
Šis žiaurus karas nugalėtojų buvo įvar-
dintas didžiuoju karu už civilizaciją ir iki
antrojo pasaulinio karo buvo vadinamas
pasauliniu karu, arba didžiuoju karu. skai-
čiuojant žuvusiuosius ir sužeistuosius, da-
lijant apdovanojimus, buvo tikimasi, kad
toks karas daugiau niekada nepasikartos.
Jo mūšiams ir dalyviams atminti išleisti
medaliai atspindi tą daugybės aukų parei-
kalavusį karą.
18. Vaivorykštės ordinas, JAV įsteigtas Pirmojo pasaulinio karo dalyviams. Nn 31018, Nn 30693
Pirmojo Pasaulinio karo atsPindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir ProPagandiniai medaliai
83
Nn 26911 Nn 93225 Nn 95983
Nn 31018
t u r i n y s ↑
84
susitiKiMe aNtaNo žMuiDziNaViČiaus NaMuose:
malonIos menotyros
ATRAdImŲ akImIrkos
J u r G i t a r i M K u t ė - v a i n i u v i e n ė
2015 m. liepos 20 d. – rugsėjo 20 d. a. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rin-
kinių muziejuje veikė paroda „susitikimai“. pirmą kartą muziejuje buvo
eksponuojami dr. Jauniaus Gumbio kolekcijos darbai, susiję su dailininko
a. Žmuidzinavičiaus namų istorija. parodos koncepciją sudarė dvi dalys.
iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, kad kontrasto principu sujungti du
skirtingi žanrai – portretas ir peizažas – lyg ir neturi sąskambių tarpusa-
vyje. tačiau šiuo atveju suvokimo semantika keitėsi priešinga kryptimi.
nusidriekė jungtys su laikotarpiu, amžininkų biografinėmis sąsajomis,
menotyros kryptimis, kultūriniais-istoriniais pjūviais. dažniausiai tai buvo
aiški sąveika su konkrečiu miestu – Kaunu.
85
PORTRETuOSE ATVIRAS ŽVILGSNIS Į SAVE
pirmoje parodos dalyje buvo eksponuoti lietuvių tapybos klasikų sukurti
iškilių asmenų portretai. reta galimybė išvysti tokius kūrinius, kuriuose
tiek kūrėjas, tiek portretuojamasis susipina į vieną nenutrūkstamą chres-
tomatinę klasikos grandinę. per reprezentatyvų portreto žanrą žvelgia-
me į moderniosios lietuvių dailės pagrindus.
parodoje eksponuotas antano samuolio
(1899–1942) ekspresyvios tapysenos ir
sodrios koloristikos autoportretas, nu-
tapytas studijuojant Kauno meno mo-
kyklos Justino vienožinskio studijoje. tai
jauno dvidešimt šešerių metų dailininko
atviras žvilgsnis į save. 1925 m. autopor-
trete a. samuolis tvirtas, degančiu žvilgs-
niu. Kolega ir bendramintis dailininkas
neemija arbitblatas apie a. samuolį pri-
simins: „samuolyje buvo tiesa, buvo gar-
bingumas ir ... vienišumas. Jis visas savo
tapyboje.“ (samulevičius r. Baltoji obelis.
vilnius: vaga, 1985, p. 22) „samuoliš-
ka“ radikaliai kitokia tapybos energija ir
šiandien pulsuoja kūriniuose. trumpas
dailininko kūrybinis kelias buvo tikslin-
gas, brandus, tačiau tragiškas. visuose
žinomuose a. samuolio autoportretuose
juntamas tikrumas, nuogas stovėjimas
prieš save ir žiūrovą. Šiuo atveju tai jau-
no, degančio žmogaus žvilgsnis, kuris
išduoda psichologinę būseną. prof. anta-
nas andrijauskas, išsamiai pristatęs a. sa-
muolio kūrybą, rašys: „Greta Čiurlionio tai
buvo vienas pirmųjų ir retų iki abstrakci-
jos tendencijų iškilimo mūsų dailininkų,
kurie vengė valstietiškai dailės tradicijai
būdingo užgriozdinimo nereikalingomis
detalėmis, formomis. Jam svetima beveik
patologiška, daugeliui amžininkų būdin-
ga tuščios erdvės baimė ir, priešingai, ryš-
kėja tik intelektualiausiems menininkams
būdingas potraukis neišsakymo, esteti-
nės užuominos plačiau menotyrinėje li-
teratūroje žinomam nonfinito principui.“
(andrijauskas a. antano samuolio tapybi-
nė ekspresija. LOGOS, 2008, nr. 54 (sausis
kovas), p. 130–131)
dailininko J. vienožinskio mokinys a. sa-
muolis suformavo nacionalinės tapybos
pagrindus. daugeliu atvejų menotyroje
galima kalbėti apie savitą samuolio įta-
ką daugeliui tapytojų kartų, kai radikaliai
pakinta lietuviškos estetikos samprata
dailėje.
86 psl. Antanas Samuolis (1899-1942) Autoportretas. 1925 Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija
86 SuSitikime AntAno ŽmuidzinAvičiAuS nAmuoSe: mAlonioS menotyroS AtrAdimų AkimirkoS
87
Du DAILININKAI, Du LIKIMAI
Mstislavo dobužinskio (1875–1957) pieši-
nys, kuriame manieringai pieštuku atliktas
vlado eidukevičiaus portretas (1934), yra
svarbus Kauno 4 deš. kultūrinio gyvenimo
liudijimas. du asmenys, kurių skirtingi gy-
venimo keliai, susitinka ir lieka mene amži-
nai. 1929 m. M. dobužinskis grįžo į Kauną.
1929–1930 m. vadovavo Kauno meno mo-
kyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos
studijoms. 1930 m. Maironio gatvėje įkūrė
privačią meno studiją, kuri veikė iki 1933
metų. nuo 1931 m. valstybės teatre dirbo
scenografu. 1933 m. dalyvavo kuriant lie-
tuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto žen-
klus, dalyvavo senovės paminklų apsaugos
ir restauravimo darbuose. 1939 m M. do-
bužinskis išvyko į londoną rengti persona-
linės darbų parodos. ten jį užklupo antra-
sis pasaulinis karas. Kurį laiką dailininkas
gyveno paryžiuje, vėliau – Jav. Į lietuvą
nebegrįžo. Mirė niujorke 1957 m., palaido-
tas paryžiuje. Biografiniai faktai atskleidžia
dailininką buvus neeilinį, kosmopolitišką
kūrėją, tikslingai ėjusį plačiu kūrybos keliu.
Kitoks buvo vlado eidukevičiaus kelias.
dvidešimtį metų blaškėsi po europą: pe-
terburgas, Maskva, Miunchenas, Berly-
nas, olandija, Šveicarija, italija, Madridas,
roma, Korsika... Gyveno skurdžiomis są-
lygomis, vienišas, dažnai badavo, bet degė
kūrybine ir nepasotinama meno aistra.
„Mokėdamas rusų, prancūzų, anglų, italų,
vokiečių, latvių kalbas, jis rašytojų gimtą-
ja kalba skaitė puškino ir lermontovo, a.
Bloko ir J. rainio, Francua villon, roberto
Bernso, vordsvorto, ankstyvuosius villiam
Bleiko kūrinius. ‹...› nepaprastai mėgo mu-
ziką. daugelio kompozitorių kūrinius mo-
kėjo mintinai ir juos niūniuodavo. Jo mėgs-
tamiausi – Bachas, vivaldi, liuli, Musorgs-
kis, Bethovenas. ypač jį žavėjo Čiurlionio
muzika ir tapyba.“ (Gudynas p. Vladas Eidu-
kevičius 1891–1941. vilnius: vaizdas, 1963,
p. 14)
1932 m. v. eidukevičius grįžo į lietuvą. tai
buvo laikotarpis, kai menininkas pajuto
savo kūrybinę brandą: „lietuvoje man pa-
aiškėjo mano darbo tikslai, subrendo tech-
nika, išsilygino dažų derinimas, ir, bendrai,
mano menas paūgėjo.“ (Ten pat, p. 15.)
M. dobužinskio piešinyje – v. eidukevičius
septyneri metai iki lemtingos 1941 m. bir-
želio 22 d. vokiečių šūvio, taip netikėtai
nutraukusio menininko gyvenimą. v. eidu-
kevičiaus kūrybinis palikimas išblaškytas.
Menotyros analizėse pristatomi paskuti-
niųjų metų darbai, kurie dažnai be parašų,
sukūrimo datų, tik brūkštelint – „vladas“.
88
BIČIuLIO PORTRETAS
vienijo artima pasaulėžiūra ir meno užda-
vinių samprata.“ (Mulevičiūtė J. Moderniz-
mo link. dailės gyvenimas Lietuvos Respu-
blikoje 1918–1940. Kaunas: nacionalinis
M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001, p.
111–112)
ir nors portretas turi reprezentatyvaus
žanro bruožų, tačiau juntama, kad tapy-
tojas nebuvo ribojamas užsakomiesiems
kūriniams būdingo ir dažnai kūriniuose
atsispindinčio kūrėjo ir užsakovo san-
tykio. darbas alsuoja šiluma, jautrumu,
laisva, nesukaustyta tapysena. J. Keliuotis
įamžintas kaip mąstytojas intelektualas,
tvirtai tikintis tarpukario europos meno
ideologijos idėjomis.
Kultūros veikėjų giją tęsia adolfo valeškos
(1905–1994) tapybos darbas „Jauno vyro
su skrybėle portretas“ (1932), kuriame
įamžintas Juozas Keliuotis. tuo metu, kai
buvo nutapytas šis portretas, abu vyrai
aktyviai dalyvavo lietuvos kultūriniame
gyvenime, buvo artimi draugai ir bendra-
minčiai. tai laikotarpis, kai modernistinė
dailė artimai sąveikavo su avangardine
spauda. Kauno meno mokyklos auklėti-
niai 4 deš. buvo veikiami keturvėjininkų,
trečiafrontininkų, tačiau tik „naujosios
romuvos“ publikacijos paliko išties svarų
pėdsaką lietuvos kultūriniame gyvenime.
Šiuo laikotarpiu dailininkas a. valeška ak-
tyviai dalyvavo dailės parodose, 1934 m.
Kaune surengė personalinę parodą. Kūry-
binę, kultūrinę veiklą derino su adminis-
traciniu darbu. Jo iniciatyva buvo įkurtas
Bažnytinio meno muziejus, kuriam 1935–
1940 m. vadovavo.
portreto nutapymo laikotarpiu Juozas
Keliuotis buvo kultūros žurnalo „naujoji
romuva“ leidėjas ir redaktorius. „dailės
srityje leidinys buvo glaudžiai susijęs su
nepriklausomųjų dailininkų draugijos vei-
kla. Šios organizacijos pirmininką adolfą
valešką ir „naujosios romuvos“ redakto-
rių Juozą Keliuotį siejo nuoširdi draugystė,
SuSitikime AntAno ŽmuidzinAvičiAuS nAmuoSe: mAlonioS menotyroS AtrAdimų AkimirkoS
89
dailininkas neemija arbit Blatas (1909–
1999) gimė Kaune. studijavo Kauno meno
mokykloje. tai išskirtinio tarptautinio kū-
rybinio kelio litvakų dailininkas, paryžiaus
meno mokyklos studentas: „Jokūbo Me-
senbliumo ir Justino vienožinskio mokinio
kūrybai lemiamos įtakos turėjo sąlytis su
moderniąja daile bei menų sostinėje už-
simezgusi draugystė su gyvaisiais moder-
nizmo klasikais – Maurice‘u utrillo, pierre‘u
Bonnard‘u, pablo picasso, Maurice‘u de
vlamicku ir kt. paryžius subrandino ir at-
skleidė atpažįstamą ekspresyvų, sponta-
nišką meninį a. Blato braižą.“ (Mažeikienė
i. arbit Blato sugrįžimas. Lietuvos dailės mu-
ziejaus metraštis. 2011, nr.15, p. 57)
režisieriaus Juozo vaičkaus portretas
(1930) žymi laikotarpį, kai menininkas ta-
pyboje dar naudojo santūrų, niūroką mo-
nochrominį koloritą. n. arbit Blato kūrybą
tyrinėjusi ilona Mažeikienė rašo: „1926–
1939 m. gyvendamas paryžiuje, a. Blatas
nenutraukė ryšių su lietuva. pas tėvus
grįždavo kasmet. Jo pastangomis 1932 m.
rudenį nepriklausomybės aikštėje pradėjo
veikti pirmoji privati dailės galerija, kurioje
savo kūrinius eksponuodavo tiek vietos,
tiek užsienio menininkai.“ (Ten pat, p. 59)
todėl nėra stebėtina, kodėl menininkas
tapo tuo metu gerai Kaune žinomą tauti-
nės teatrinės kultūros kūrėjo portretą: „di-
džiausias ir vertingiausias J. vaičkaus nuo-
pelnas – drauge su auklėtiniais ir režisie-
riaus Kastanto Glinskio mokiniais 1920 m.
įkurtas valstybės teatras (dramos vaidy-
kla) Kaune, kurio istorija tebesitęsia iki šiol.
taigi jau vien valstybės teatro sukūrimas
leidžia teigti, kad šis žmogus užbaigė vieną
lietuvos tautodailinio teatro (petras Biels-
kis) istorijos etapą ir perkėlė tautinį teatrą
į profesionalų lygmenį.“ (Guobys a. Juozas
vaičkus – tautinės teatrinės kultūros kūrė-
jas. Lietuvos scena. 2006, nr. 3, p. 5)
n. arbit Blato nutapytame portrete atsklei-
džiamas režisieriaus psichologinis paveiks-
las. amžininkai jį prisimena kaip išdidų vi-
sada puošnų kūrėją, išskirtinio talento pe-
dagogą, prikėlusį lietuvišką teatrą. „neatsi-
tiktinai stasys Šilingas dar 1940 m. apie J.
vaičkaus nuopelnus lietuvos kultūrai taip
rašė: „tai buvo didelės dvasios vyras greta
Žemkalnio – vydūno – tado daugirdo – ru-
cevičiaus – strazdo – atsistojęs ir lydimas
daugybės, daugybės tų, jau pamirštų, ne-
žinomų teatro karių, kurie po visą lietuvą
ir visur rusijoje, vokietijoje, amerikoje,
kur tik būta lietuvio, sėjo savojo lietuviško
meno grūdą.“(ten pat, p. 7.)
N. ARBITBLATO POTėPIAI
90
SuSTABDyTOS AKIMIRKOS
lietuvos Ministro pirmininko Juozo tūbelio
portretas santūrus tiek spalvine, tiek tapy-
bine prasme. Šiuo atveju juntamas oficialus
dailininko ir portretuojamojo santykis. Grei-
čiausiai tai yra vienas iš paskutinių žinomų
portretų. 1939 m. rugsėjo 1 d. tūbelių šei-
mą sukrėtė žinia apie europoje prasidėjusį
karą. rugsėjo 30 d. J. tūbelis mirė.
puošnumu ir oficialumu parodoje dvelkia
petro Kalpoko (1880–1945) nutapytas kanau-
ninko Kazimiero prapuolenio portretas (1928).
paveikslo sukūrimo laikas sutampa su aktyviu
dailininko kūrybiniu laikotarpiu. 1928 m. su-
rengta didelė personalinė p. Kalpoko paroda,
lietuvių dailės draugija išleido „petro Kalpoko
apžvalginės parodos katalogą“.
Kazimieras prapuolenis paveiksle vaizduo-
jamas itin reprezentatyviai. Kanauninkas,
pirmasis neoficialus lietuvių atstovas vati-
kane, lietuvos istorijos tyrinėtojas, publi-
cistas, aktyvus visuomenininkas nutapytas
su kunigo sutana ir valstybiniais apdova-
nojimais: lietuvos didžiojo kunigaikščio
Gedimino ordino riterio kryžiumi, vytauto
didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
vėlyviausiais parodoje yra Kazio varnelio
(1917–2010) tapytas generolo Mykolo vely-
kio portretas (1942).
užsakomojo portreto tematiką tęsia Justi-
no vienožinskio (1886–1960) nutapyti tū-
belių šeimos portretai (1936 m.). Jadvygos
tūbelienės portretas subtilus, persmelktas
elegancija ir rafinuotumu, romantiškų, švel-
nių atspalvių, alsuojantis šiltu dailininko
santykiu su portretuojamąja. paveikslas
– tikras moteriško žavesio atspindys. am-
žininkų atsiminimuose ir istoriografijoje
pabrėžiamas šios moters proto aštrumas,
diplomatinis talentas, dalykiškumas. Jadvy-
ga Chodakauskaitė-tūbelienė yra žinoma
kaip pirmosios lietuvos respublikos ilga-
mečio Ministro pirmininko ir tautininkų
partijos vadovo Juozo tūbelio žmona ir
prezidentienės sofijos smetonienės sesuo.
Ji buvo žinoma visuomeninė veikėja, aktyvi
lietuvos moterų socialinės veiklos ir lab-
daros organizacijų narė. aktyviai dalyvavo
lietuvos politiniame gyvenime. dr. ingrida
Jakubavičienė rašo:„ J. tūbelienė – labai
ryški asmenybė. Ji išsilavinusi, ambicinga,
drąsi ir net linkusi į avantiūrizmą, tačiau
kartu karšta patriotė, energinga jaunos
valstybės tarnautoja, aktyvi politinių įvykių
dalyvė. visą laiką ji išliko ištikima savo vyro
J. tūbelio ir svainio a. smetonos politinių
planų rėmėja.“ (Jakubavičienė i. Jadvygos
Chodakauskaitės-tūbelienės visuomeninė
ir politinės veiklos epizodai (1918–1940 m.).
Istorija. 2013/14, nr. 92, p. 32.)
SuSitikime AntAno ŽmuidzinAvičiAuS nAmuoSe: mAlonioS menotyroS AtrAdimų AkimirkoS
91
Justinas Vienožinskis (1886-1960), Jadvygos Tūbelienės portretas. 1936. Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija
92
K. varnelis nuo jaunystės domėjosi istorija,
kolekcionavimu. paveikslo sukūrimo laiku
vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kau-
ne. 1943 m. studijavo vienoje, vaizduoja-
mojo meno akademijoje (Akademie der
Bildenden Künste), ten 1945 m. įgijo Akade-
mischer Maler diplomą. Šio užsakymo išpil-
dymas finansiškai prisidėjo prie dailininko
galimybės keliauti ir mokytis užsienyje.
1949 m. persikėlė į Jav ir apsigyveno Či-
kagoje. vieno iš žinomiausių pasaulyje op
arto kūrėjų sukurtame portrete juntama
naujojo daiktiškumo stilistika. reprezenta-
tyvus žanras derinamas su drąsiomis kūry-
binėmis paieškomis.
lietuvos kariuomenės kūrėjas, pirmojo
ir antrojo ministrų kabinetų krašto ap-
saugos ministras, generolas leitenantas
Mykolas velykis paveiksle vaizduojamas
stovintis prie lango, pro kurį tolumoje ma-
tyti Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų
ir Kauno šv. pranciškaus Ksavero bažnyčių
bokštai. Šiame paveiksle jis vaizduojamas
be karinės uniformos.
M. velykis dėstė aukštuosiuose karininkų
kursuose ir Karo mokykloje. rašė leidi-
niams „Kariūnas“, „lietuvos žinios“, buvo
ekonominės karių bendrovės pirmininkas.
1939 m. generolas M. velykis įkūrė likerių
fabriką, buvo „vikers“ firmos atstovas lie-
tuvoje. 1944 m. atšventęs savo 60-metį,
buvo suimtas ir kalinamas Kauno bei vil-
niaus kalėjimuose. 1946 m. ištremtas į si-
birą. 1951 m. nuteistas, archangelsko lage-
riuose kalėjo 25 metus.
PAVEIKSLAS NR. 133
toje lietuvių dailės parodoje. Šią parodą
perkėlus į rygą, parduotas rašytojui pra-
nui Mašiotui. Švęsdamas savo 60 metų
ir 35 metų kūrybos jubiliejus dailininkas
apibendrino: „Įžymesniais savo kūriniais
esu linkęs laikyti: susigriežimą (Carnegi
Muziejuj, pittsburgh, pa. u.s.a., o antras jo
variantas – v. d. muziejui), rytmečio gies-
mė (Šv. Kazimiero Moterų vienuolyne, Chi-
antroje parodos dalyje kvietėme lanky-
tojus į išskirtinį susitikimą. pirmą kartą a.
Žmuidzinavičiaus namuose eksponuo-
tas vienas iš garsiausių dailininko antano
Žmuidzinavičiaus peizažų – „dzūkų bajorų
kaimelis ii“ (1910). ilgus metus šio paveiks-
lo istorija nebuvo žinoma. paveikslas, ku-
riam a. Žmuidzinavičius paveikslų registre
davęs nr. 133, buvo eksponuotas ketvir-
SuSitikime AntAno ŽmuidzinAvičiAuS nAmuoSe: mAlonioS menotyroS AtrAdimų AkimirkoS
93
cago, iii.), savo žmonos portretą, sužeistą
šaulių vadą, Žemaičių kapines, dzūkų Ba-
jorų kaimelį...ʺ (Braziulis a. dail. a. Žmui-
dzinavičius apie savo gyvenimą. Trimitas.
1936, nr. 44, p. 1053.)
paveikslo istorija atgijo 2013 m., kai XXvi-
ii vilniaus aukcione šis darbas tapo bran-
giausiai parduotu kūriniu lietuvos meno
rinkos istorijoje. unikalus paveikslo istori-
jos kelias ir vėl žinomas lietuvos kultūri-
niame lauke. tai yra reta ir unikali galimy-
bė išvysti Kurciniškių kaimą autentiškoje
Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966), Dzūkų bajorų kaimelis II. 1910. Kūrinys eksponuotas ketvirtoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje 1910 m. Lietuvių dailės parodoje Rygoje 1910 m. Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija
94
XX a. pr. aplinkoje. Žvelgiant į darbą, kiek
ironiškai skamba pavadinime esantis žodis
bajorų. Švelnaus rausvo dangaus fone ant
kalvos glaudžiasi trobesiai šiaudiniais sto-
gais. svarbus sodybas akcentas – puošnus
kryžius ir vieniša pušis. iki skausmo arti-
mas kuklus dzūkijos kaimo vaizdas. Jau-
trus, tikras, nepagrąžintas. Žvelgi į jį iš tolo,
lyg stengdamasis nesutrukdyti tos idiliškos
ramybės ir tylos, kuri sklinda iš šio kūrinio.
1906 m. sukurtas paveikslas „dzūkų bajo-
rų kaimelis i“ yra nacionalinio M. K. Čiurlio-
nio dailės muziejaus nuosavybė ir ekspo-
nuojamas kartu su išgarsėjusiu vėlyvesnio
laikotarpio pakartojimu.
a. Žmuidzinavičiaus peizažams būdinga
tyla, ja persmelkta daugelis kūrinių. 1937
m. sukurtas peizažas „vištyčio ežeras“ (r-
927) atskleidžia a. Žmuidzinavičiaus pei-
zažo kūrimo principus. pirmame plane
medžiai: eglės, pušys, o antrame – vanduo,
kuris horizonte susilieja su dangumi. pa-
veikslo koloritas sodrus, tonai niuansuoti,
ramūs, potėpis lengvas, etiudinis.
a. Žmuidzinavičius – aistringas keliauto-
jas, besąlygiškai mylintis lietuvos žemę.
Keliautojas ir tapytojas, charakteriu pana-
šus į 1943 m. darbe „dailininkas kopose“
(r-1165) įamžintą kitą garsų lietuvį daili-
ninką marinistą Česlovą Janušą. „tapyto-
jas Česlovas Janušas (1907–1993) – vienas
populiariausių lietuvių dailininkų marinis-
tų prieškario lietuvoje ir išeivijoje. didesni
ar mažesni vandens telkiniai lydėjo jį visą
gyvenimą – vandens stichijos apžavėtas,
didesniąją kūrybos dalį skyrė šiam pa-
traukliam ir iš pirmo žvilgsnio paprastam,
bet techniškai gana sudėtingam tapybos
žanrui. pasak dailininko: „Kodėl gi esu taip
pamėgęs jūros vaizdus, kodėl ją vis piešiu?
tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai
ką manau: jūrą piešti nori? turi perskaityti
daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją,
vandenį, judesį, virpėjimą, mechanines jė-
gas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta, ir
dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesie-
nas, saulėlydžius...“ (realistas ar abstrak-
tistas? draugas, 1972 02 12). (Jokubavičie-
nė K. dailininko marinisto Česlovo Janušo
(1907–1993, Jav) kūrinių ekspozicija „prie
Baltijos ir prie atlanto“. www.ldm.lt [priei-
ga internete:http://www.ldm.lt/pdg/Janu-
sas.htm].)
a. Žmuidzinavičius peizažuose meistriškai
perteikė lyrines gamtos nuotaikas, erdvės
įspūdį, šviesos niuansus, faktūrų žaismą.
tapytojo kūriniuose vyrauja realistinis po-
žiūris į natūrą, tačiau juntama aplinkos ide-
alizacija, lyriškumas, romantiškas žvilgsnis
į aplinką. a. Žmuidzinavičius yra vienas
žinomiausių lietuvos peizažo meistrų. lie-
tuvos menotyroje įvardijamas išskirtiniu
lietuviškų ežerų ir lietuviško dangaus dai-
niumi.
SuSitikime AntAno ŽmuidzinAvičiAuS nAmuoSe: mAlonioS menotyroS AtrAdimų AkimirkoS
95
a. Žmuidzinavičius sukūrė apie 2000 dar-
bų, daugiausia aliejinės tapybos. dirbo ir
grafikos srityje. Šiandien a. Žmuidzina-
vičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje yra
saugoma 900 autoriaus darbų. parodoje
Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966), Dailininkas kopose. 1943. Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija
„susitikimai“ eksponuoti ir muziejuje sau-
gomi kūriniai, lankytojai turėjo galimybę
susipažinti su dailininko kelionėse sukur-
tais etiudais.
t u r i n y s ↑
96
97
KONTušO juOSTŲ rInkInIo IstorIja
r e D a s t u i n i e n ė2015 m. spalio 1 d. Minske, nacionaliniame dailės
muziejuje, buvo atidaryta paroda „Šilko audimo auk-
so amžius“, kurioje buvo eksponuoti mūsų muziejaus
eksponatai – kontušo juostos ir Xvii–Xviii a. didikų por-
tretai. rengiant šią parodą, dar kartelį atidžiau teko
pažvelgti į kontušo juostų rinkinį. apie šias nuostabaus
grožio juostas jau rašyta: rinkinį pristatė dr. a. snitku-
vienė (snitkuvienė a. slucko juostos. Kultūros barai,
1980, nr. 1, p. 66–67), paminėtas jis buvo ir J. Matu-
liauskienės (1924–1971) straipsnyje (Matuliauskienė
J. slucko juostos. lietuvos dailės muziejus. Metraštis,
t. 1, vilnius, 1996, p. 185–203), tačiau visas lietuvoje
esančias juostas į vieną krūvą surinko ir išsamiai mo-
nografijoje pristatė dr. G. M. Martinaitienė (Martinai-
tienė G. M. Kontušo juostos lietuvoje, vilnius, 2006).
todėl dabar norėčiau pažvelgti į muziejaus kontušo
juostų rinkinio istoriją.
Kairėje: Nežinomas dailininkas. XVIII a. pab.Kunigaikščio Jurgio Oginskio portretas
98
nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muzie-
jaus kontušo juostų, jų fragmentų ir litur-
ginių drabužių, pasiūtų iš kontušo juostų,
rinkinį sudaro 21 eksponatas. tai itin ver-
tingаs Xviii a. lietuvių dailiosios tekstilės
šedevrų rinkinys, kurį sudaro 16 juostų, du
juostų fragmentai ir du arnotai bei stula,
pasiūti iš kontušo juostų. paprastai šios
juostos būna maždaug 3 m 30 cm – 3 m
40 cm ilgio ir 28–40 cm pločio šilkinis arba
pusšilkinis, dažnai paauksuoto sidabro siū-
lais dalinai arba ištisai ataustas raštuotas
audinys, jo abu galai dažniausiai užbaigti
kutais, o visa plokštuma išmarginta smul-
kiais augaliniais, geometriniais arba sun-
kiai nusakomais ornamentais. puošniausi
yra juostos galai, vadinami galvutėmis. Jose
būna įkomponuotos svarbiausios puoš-
menos, išsiskiriančios stambesniu deko-
ru: tai medeliai, krūmeliai, gėlių puokštės
ir rozetės, vazos, staleliai ir panašiai. Kita
juostos dalis – tarp galvučių besitiesiantis
plotas – vadinama vidurine juostos dalimi,
arba kopetėle (nes paprastai ši dalis būna
dekoruota skersinių dryželių ornamentu).
dar vienas būdingas kontušo juostos de-
koro elementas – apvadas, arba bordiūras,
kuris ją aprėmina. Galiausiai – kontušo
juostos galuose prisiūti kutai iš suktų šil-
ko ir metalo gijų siūlų. Juostos dažniausiai
būna dvipusės ar keturpusės (Ten pat, p.
16–17).
Kontušo juosta – tai būtinas bajoriško vy-
riško kostiumo elementas. Ja būdavo su-
juosiamas kontušas. Kontušas – tai ilgas
liemenuotas, nuo talijos platėjantis, prie-
kyje susagstomas drabužis, kurio būdin-
giausios savybės – pečių kirpimas ir nuo
pažasties iki riešo atviros, užverčiamos ant
pečių ir laisvai nuo jų nugaroje kabančios
grynai dekoratyvinės rankovės, vadinamos
letenomis (Ten pat, p. 23). tokios rytų kil-
mės juostos kaip aprangos dalis europoje
plačiai paplito Xvii–Xviii a., bet ypač po-
puliarios tapo lenkijos Karalystėje (lK) ir
didžiojoje lietuvos Kunigaikštystėje (ldK).
Čia ir pradėjo steigtis svarbiausios juos-
tų manufaktūros. steigėjai, iniciatoriai ir
globėjai buvo ldK didikai – kunigaikščiai
radvilos ir grafai tyzenhauzai. radvilos
įsteigė savo manufaktūrą slucke, o tyzen-
hauzai – Gardine. Kontušo juostos dėl savi-
to meninio stiliaus ir prabrangių medžiagų
(austos iš šilko, sidabro ir auksuoto sidabro
gijų) buvo brangios, jų kaina tuo laiku svy-
ravo nuo 5 iki 50 dukatų (Matušakaitė M.
Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, vilnius, 2003,
p. 26), todėl jas galėjo įsigyti ir dėvėti tik
kilmingi bajorai ir didikai, taip parodydami
savo socialinę padėtį visuomenėje. (duka-
tas – auksinė moneta, kurios pastovus svo-
ris yra 3,5 g devyni šimtai aštuoniasdešim-
to prabos aukso, pradėta kaldinti 1284 m.
venecijoje, buvo pastovios masės – 3,5 g ir
prabos – 980 (sajauskas s. Pinigų istorija,
vilnius, 2015, p. 36)).
Kontušo juostų rinKinio istorija
99
Dvipusė keturšonė kontušo juosta. Jono Madžarskio manufaktūra, Sluckas, LDK, 1767–1780
100
Muziejuje saugomos juostos austos įvai-
riose manufaktūrose: trys – slucke (ldK)
Jono Madžarskio (Ioannes Madzarski, Jan
Madżarski, Йохан Маджарский, ?–1800 /
1801) manufaktūroje (1767–1780), kitos
trys – Karališkajame šilkinių audinių ir juos-
tų fabrike (1768–1780) Gardine (ldK), vie-
na – aleksandro unrugo (Aleksander unrug,
Александр Унруг) manufaktūroje (1781–
1784) Kobylkoje (lK), du objektai – pascha-
lio Jakubovičiaus (Paschalis Jakubowicz,
Пасхалис Якубович, (? – 1816 / 1817) ma-
nufaktūroje (1788–1790) varšuvoje arba
lipkuve (lK), viena juosta – Krokuvoje (lK)
nenustatytose dirbtuvėse, dar viena juos-
ta – Gdanske (lK) Bescho (Beschas, Besch,
Besz) arba p. C. salzhüberio (P. C. Salzhü-
beris, P. C. Salzhüber) manufaktūroje (Xviii
a. ii p.), penkios – lione (prancūzija), trys
juostos-kušakai ir fragmentas – Kupavne
(rusija), viena juosta austa nenustatytoje
dirbtuvėje.
Šis muziejaus rinkinys formuojasi palen-
gva (tikiu, kad dar pateks koks vienas kitas
eksponatas su kontušo juosta), ir kiekvie-
no eksponato patekimo į muziejų istorija
skirtinga.
Juostą, austą Krokuvos dirbtuvėse, 1929-
05-28 valstybės muziejui dovanojo ponas
Jankovičius (Valstybės muziejaus invento-
riaus knyga, p. 70, eil. nr. 1138).
dvi juostas-kušakus kartu su kitais meno
kūriniais 1940-02-13 muziejus nusipirko
iš paskutinės Beržėnų dvaro šeimininkės
grafienės Jadvygos hutten-Čapskienės
(1866–1943) (Vytauto didžiojo kultūros mu-
ziejaus Istorinio skyriaus dienynas, l. 57-58,
eil. nr. 361). 1944-04-21 juostos-kušako
dalis pirkta iš pono Z. Korngoldo (Vytauto
didžiojo kultūros muziejaus Istorinio skyriaus
dienynas, l. 79-80, eil. nr. 446).
du arnotai, pasiūti iš kontušo juostų, į
muziejų atkeliavo iš veikiančių katalikiš-
kų bažnyčių lietuvoje. pirmasis 1980 m.
iš Žaslių šv. Jurgio bažnyčios, antrasis –
1986 m. iš Kaišiadorių Kristaus atsimainy-
mo katedros.
stulą, siūtą iš lione austos kontušo juos-
tos, muziejus už 600 rb nusipirko iš priva-
taus asmens 1987 m., o juostą, austą Kara-
liškajame šilkinių audinių ir juostų fabrike
Gardine, pirko už 3000 rb 1988 metais. tik
kontušo juostos fragmento, austo Jono
Madžarskio manufaktūroje slucke, pateki-
mo į muziejų istorija nėra žinoma. tačiau
didžiausią dalį – dvylika ypač vertingų kon-
tušo juostų, buvusių Zavišų šeimos rinkiny-
je, 1921 m. valstybės archeologijos komisi-
jai per užsienio reikalų ministeriją dovano-
jo lietuvos patriotė kunigaikštienė Marija
Magdalena Zavišaitė-radvilienė (1861 lie-
pos 8 (varšuva, lenkija) – 1945 sausio 6
(Freiburgas, Šveicarija)). Juostos pateko į
Kontušo juostų rinKinio istorija
101
valstybės muziejų (Valstybės muziejaus in-
ventoriaus knyga, p. 1–2, eil. nr. 3–14) prie
valstybės archeologijos komisijos, bet ka-
dangi šis muziejus realiai patalpų neturė-
jo, tai jos buvo deponuotos Kauno miesto
muziejui (Kauno miesto muziejaus dovanų
knyga, 1921–1924, p. 3–4, eil. nr. 25). apie
tai to meto spaudoje pasirodė žinutė (do-
vana muziejui. Lietuvos balsas,1921-08-27,
p. 3). 1922 m. kunigaikštienė Kauno miesto
muziejui dovanojo 8 Xvii–Xviii a. portretus
iš Zavišų šeimos rinkinio (Kauno miesto mu-
ziejaus dovanų knyga, 1921–1924, p. 17-18,
eil. nr.144–151). 1936 m. valstybės muzie-
jaus ir Kauno miesto muziejaus rinkiniai
buvo perduoti ir perkelti į naująjį vytauto
didžiojo kultūros muziejų (dabar naciona-
linis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dai-
lės muziejus).
Kunigaikštienė Marija Magdalena Zavišai-
tė-radvilienė (Maria Magdalena Radziwiłło-
wa, de domo Zawisza-Kierżgajło, Марыя
Магдалена Радзіві́л, Мария Магдалена
Радзивилл, урождённая Завиша, 1861–
1945) gimė ir augo varšuvoje. tėvas,
grafas Jonas Kazimieras Zaviša-Kęsgaila
(1822–1887), domėjosi archeologija, turėjo
surinkęs vertingą medalių ir monetų kolek-
ciją. Kunigaikštienė gavo gerą namų išsis-
lavinimą. nors šeima dažniausiai gyveno
lenkijoje, varšuvoje, bet šeimoje kalbėjosi
tik prancūziškai arba baltarusiškai. Jau vė-
liau viename iš savo laiškų kunigaikštienė
apgailestavo, kad nemoka lietuviškai ir kad
jau per sena mokytis (Vilniaus universite-
to biblioteka, Rankraščių skyrius, F 110-15
(Magdalenos radvilas 4 laiškai ir 1 telegra-
ma vl. daumantui. 1921 m.)).
Buvo ištekėjusi du kartus. 1882 m. – už
grafo liudviko Krasinskio (1833–1895).
iš pirmosios santuokos turėjo dukrą. su
antruoju vyru Mikalojumi vaclovu radvi-
la (1880–1914), jaunesniu už ją 19 metų,
susituokė 1906 m. londone. Gyveno dau-
giausia Kuchcicų dvare (Baltarusija). vyras
čia išplėtojo medienos verslą, 1911 m.
nutiesė geležinkelį. 1914 m. kunigaikštis
išėjo į karą ir tais pačiais metais žuvo. po
vyro žūties kunigaikštienė tvarkė visus
ūkio reikalus.
Kunigaikštienė radvilienė buvo lietuviškų
katalikiškų organizacijų mecenatė, visuo-
menės veikėja, filantropė. nors tuo metu
ir negyveno lietuvoje, tačiau sekė lietuvių
tautinį ir kultūrinį gyvenimą tiek lietuvoje,
tiek už jos ribų. 1912 m. lietuviams londo-
ne pastatė bažnyčią (Lietuvių enciklopedija,
t. 24, 1961, Bostonas, p. 389). Buvo varšu-
vos lietuvių draugijos globėja, ji leido savo
privačioje ir viskuo aprūpintoje Kūdikėlio
Jėzaus vardo bažnyčioje varšuvos centre
laikyti lietuviams pamaldas lietuvių kalba.
pirmosios lietuviškos pamaldos čia įvyko
1913 m. gegužės 1 d. (v. K. lietuviai kitur.
Viltis, 1913, nr. 50, p. 2–3). ateitininkų or-
102 Kontušo juostų rinKinio istorija
103
ganizacijai kunigaikštienė paaukojo 30 000
litų vertės sidabrinį servizą „saulės“ rū-
mams Kaune statyti (Lietuvių enciklopedija,
t. 1, Bostonas, 1953, p. 342–343). 1914 m.
2 000 rb paaukojo Marijampolės „Žiburio“
progimnazijai, o 1915 m. buvo išrinkta Cen-
trinio lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl
karo šelpti garbės nare (Lietuvių enciklope-
dija, t. 24, Bostonas, 1961, p. 389).
apie šiuos kunigaikštienės darbus gražiai
atsiliepia to meto spauda: ji vadindama ti-
krąja lietuvos bajoraite, dosniąja geradare
ir pan. Kunigaikštienė, nors ir nemokėjo lie-
tuviškai, bet laikė save lietuve ir savo dar-
bais parodė, kad jai rūpi ir lietuvybė, ir kata-
likybė. už tokią veiklą ir nuopelnus lietuvos
vyriausybė kunigaikštienę Mariją Magdale-
ną radvilienę 1930-09-08 apdovanojo 1-ojo
laipsnio didžiojo lietuvos kunigaikščio Ge-
dimino ordinu (Kavaliauskas v. už nuopel-
nus Lietuvai, t. 2, 2003, vilnius, p. 365). po
pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Kaune,
vėliau Karaliaučiuje, o nuo 1932 m. Freibur-
ge, (Šveicarija), ten ir palaidota.
dosni kunigaikštienės dovana ir sudaro
muziejaus kontušo juostų rinkinio pagrin-
dą. tai pačios įdomiausios ir vertingiausios
juostos, iš kurių savo grožiu išsiskiria ldK
slucke, J. Madžarskio manufaktūroje, ir
Gardine, Karališkajame šilkinių audinių ir
juostų fabrike, austos juostos.
Kairėje ir viršuje: Dvipusė kontušo juosta. Jono Madžarskio manufaktūra, Sluckas, LDK, 1767–1780
104
savo grožiu ir meniniu atlikimu išsiskiria
lK, Kobylkoje, austa juosta, apie kurią rašė
paulius Galaunė muziejininko novelėse.
Į šią Kobylkoje austą juostą įsižiūrėjo vie-
nas aistringas senienų rinkėjas dvarininkas
Janušauskas ir panoro gauti ją į savo rinki-
nį. Kolekcininkas pradėjo atakuoti muzie-
jaus direktorių ir siūlė keisti juostą į Xviii a.
laikrodį, gamintą plungėje. aišku, sutikimo
negavo. po kurio laiko vėl atvyko į muzie-
jų su nauju pasiūlymu: jam rūpimą juostą
iškeisti į jo turimą juostą. Kartu atsivežė ir
savo juostą, bet ji buvo tik šilkinė ir pras-
tos būklės – susiūta iš kelių juostos dalių.
aišku, sutikimo ir vėl negavo. Bet juostą
paliko muziejuje, o pats greitai po to mirė
(Galaunė p. Likimo duota. Muziejininko no-
velės, Kaunas, 1998, p. 56–57).
Kontušo juostų rinKinio istorija
105
118 psl ir viršuje: Dvipusės kontušo juostos. Karališkasis šilkinių audinių ir juostų fabrikas, Gardinas, LDK, 1768–1780
106
107
Kairėje: Dvipusė kontušo juosta. Karališkasis šilkinių audinių ir juostų fabrikas, Gardinas, LDK, 1768–1780viršuje: Dvipusė keturšonė kontušo juosta. Šilko fabriko kompanijos nuomota Aleksandro Unrugo manufaktūra, Kobylka, LK, 1781–1784
108
tapo įdomu, kuri gi juosta liko muziejuje ir
kurią kolekcininkas norėjo išmainyti į auk-
sinę juostą. valstybės muziejaus invento-
riaus knygoje radau du įrašus.
2 puslapyje 15 nr. įrašyta Keturių pusių šil-
ko juosta (iš kunigo Smolenskio palikimo) ir
prierašas – Einant Švietimo ministro 1931-
03-11 d. raštu nr. 4638 grąžinta kunigo Smo-
lenskio įpėdinių įgaliotiniui A. Žilinskui.
70 puslapyje 1138 nr. įrašyta Slucko šilki-
nė juosta (Jankovičiaus dovana 1929-05-28).
pagal Galaunės pasakojimą, pati juosta ati-
tinka – yra tik šilkinė ir prastos būklės, bet
pavardė minima ne ta. Greičiausiai tai ir
bus ta juosta, kuri po savininko mirties liko
muziejuje, tačiau kunigaikštienės radvilie-
nės dovanota yra kur kas vertingesnė.
taip jau susiklostė aplinkybės, kad didžiau-
sią kontušo juostų kolekciją turi surinkę
lenkijos muziejai. lietuvoje yra daugiau
nei 150 objektų, saugomų muziejuose, pri-
vačiose kolekcijose, bažnyčiose. lietuvos
dailės muziejus saugo 79 kontušo juostas,
jų dalis ar iš jų pasiūtus objektus, lietuvos
nacionalinis muziejus – 39, nacionalinis
M. K. Čiurlionio dailės muziejus – 21, Šiau-
lių „aušros“ muziejus – 4. nors mūsų mu-
ziejaus rinkinys nėra pats didžiausias, ta-
čiau yra vertingas. palyginkime, kiek lietu-
voje saugo nacionaliniai muziejai ldK sluc-
ko ir Gardino manufaktūrose austų juostų.
lietuvos dailės muziejus turi 25 slucko
manufaktūroje pagamintas juostas ir kitų
eksponatų, pasiūtų iš šios manufaktūros
juostų, bei keturis objektus (tai tik 5 proc.
kolekcijos), išaustų Gardino Karališkajame
šilkinių audinių ir juostų fabrike (nėra išli-
kusios nė vienos visos juostos). lietuvos
nacionalinis muziejus turi 9 slucko manu-
faktūroje austas juostas ir kitų eksponatų,
pasiūtų iš šių juostų, tris objektus (7 proc.
kolekcijos) iš Gardino audyklos (dvi juostas
ir uždangalą, pasiūtą iš kontušo juostos).
nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muzie-
jus saugo 21 objektą. dvi kontušo juostos
ir fragmentas yra austi slucko manufak-
tūroje, trys juostos austos Karališkajame
šilkinių audinių ir juostų fabrike Gardine.
Šios audyklos juostų iki mūsų dienų išliko
mažiausiai (palyginkime: varšuvos nacio-
nalinis muziejus turi 300 juostų kolekciją,
o Gardino audyklos tik 13, tai tik 4 proc.
kolekcijos). 14 proc. M. K. Čiurlionio dailės
muziejaus kontušo juostų rinkinio sudaro
Karališkajame šilkinių audinių ir juostų fa-
brike išaustos juostos. Gal jos nėra tokios
puošnios, kaip slucko manufaktūroje ga-
mintos, tačiau kolekcijose retesnės.
nors ir nedidelis nacionalinio M. K. Čiur-
lionio dailės muziejaus kontušo juostų
rinkinys, tačiau jis yra svarbi lietuviškojo
kultūros paveldo dalis.
Kontušo juostų rinKinio istorijat u r i n y s ↑
109
TERESė OGINSKIENė? portretuojaMoji ir jos fuNDacija
G e n o v a i t ė
v e r t e l K a i t ė -
B a r t u l i e n ė
straipsnyje pateikiama informacija „susigulėjo“ kaip
pagalbinė medžiaga beieškant portretuojamosios
ir bandant įsigilinti į aptariamojo laikotarpio speci-
fiką. pristatoma kunigaikštienės Jadvygos teresės
Zaluskytės skuminienės-tiškevičienės oginskienės
(1726?–1793) gyvenimo faktologinės medžiagos
paieška. savaip įdomi ir aktuali pasirodė šios iški-
lios Xviii a. asmenybės filantropinė veikla, jos įsteig-
ta vilniaus Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglauda. verta
dėmesio ir pačios fundacijos istorija, atspindėjusi is-
torinius lietuvos kataklizmus. Fundacijos kūrimas,
funkcionavimas ir istorija – netiesioginis šaltinis,
padėsiantis charakterizuoti ir portretuojamąją, ir
kunigaikščių oginskių socialinę politiką.
Dešinėje: Jadvygos Teresės Zaluskytės Skuminienės-Tiškevičienės Oginskienės (1726? – 1793) portretas. Nežinomas XVIII a. II p. LDK dailininkas, Drobė, aliejus, 82,2 x 66, Inv. nr. Mt-1378, NČDM
112
Į M. K. Čiurlionio dailės muziejų teresės
oginskienės portretas pateko 1926 m.
kartu su kunigaikščių oginskių dailės ko-
lekcija. portretas ilgą laiką kėlė klausimą,
kuri oginskių giminės moteris, turėjusi
teresės vardą1 čia įamžinta. išeities tašką
tyrimams pasiūlė nugarinėje paveikslo pu-
sėje esantis įrašas: Książna Teresa Oginska
/ fundatorka zakladu / D [Kunigaikštienė
teresė oginskienė / prieglaudos steigėja /
d]. Kol kas žinoma vienintelė oginskienė,
įsteigusi prieglaudą, – tai Jadvyga teresė
Zaluskytė skuminienė-tiškevičienė ogins-
kienė (1726?–1793), Kūdikėlio Jėzaus vai-
kų prieglaudos (Zakład dzieciątka Jesus)
vilniuje steigėja2.
reprezentatyviu kunigaikš-
tienės portretu siekta pa-
brėžti aukštą Jadvygos te-
resės oginskienės padėtį ir
įtaką. Įdomu, kad dailinin-
kas nejaunino kunigaikš-
tienės, o perteikė ją kaip orią garbaus
amžiaus asmenybę. portretuojamoji dėvi
itin prabangius rūbus. tai Xviii a. ii pusei
būdinga karkasinė suknelė ir nėrinių pe-
lerina su nuleistu gobtuvu. iš ankstesnio
dešimtmečio paveldėtas ir konservatyvus
galvos apdangalas – brangių nėrinių kor-
netas, padabintas kokarda. Kairiąja ranka
brangiu inkrustuotu antspaudu ogins-
kienė antspauduoja voką3. anot istorikės
i. Zujienės, antspaudas reprezentacinių
portretų tapyboje siejamas ne tik su pa-
reigybėmis, bet ir su asmens teisingumu
bei dorumu. pavyzdžiui, ldK kancleris
galėdavo netvirtinti dokumento, jei, jo
manymu, šis galėjo prieštarauti valstybės
esminiai žodžiai: Jadvyga Terersė Zaluskytė Skumi-nienė-Tiškevičienė Oginskienė, Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglauda Vilniuje ir Varšuvoje, Oginskių filantropi-nė veikla Vilniuje, Oginskių kolekcijos portretas, vil-niečiai, labdaringa veikla XVIII a. pab. – XIX a.
Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija
1 Gana garsios teresės oginskienės panašiu laikotarpiu žinomos bent trys: teresė vainaitė-oginskie-nė (karaliaus stanislovo poniatovskio teta), teresė Bžostauskaitė-oginskienė (1678–1721) (vitebsko kašteliono žmona, 1718 m. trakų bažnyčios dievo Motinos paveikslui dovanojusi papuošalus) bei teresė Zaluskytė skuminienė-tiškevičienė oginskienė (1726(?)–1793).]
2 Jadvyga teresė Zaluskytė skuminienė-tiškevičienė oginskienėnė ne tik įsteigė Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudą vilniuje, bet žinoma ir kaip vilniaus Šv. Jono bažnyčios dievo Kūno koplyčios fundatorė, kartu su vyru tadu pranciškumi oginskiu fundavusi jos rekonstrukciją. t. p oginskis romoje išrūpino šv. teofilio relikvijas, kurios 1782 m. lapkričio 2 d. buvo iškilmingai įdėtos į sidabrinį karstą ir pasta-tytos koplyčios altoriuje. nors t. p. oginskis 1783 m. mirė Maladečinoje, jo palaikai buvo perkelti ir palaidoti oginskių koplyčioje. Įkurdami bendrą fondą koplyčiai atnaujinti ir išlaikyti, oginskiai įgijo teisę čia esančiuose rūsiuose įsirengti šeimyninį mauzoliejų ir naudotis šia koplyčia šeimyninėms pamaldoms. (drėma v. Šv. Jono bažnyčia, vilnius, r. paknio leidykla, 1997 m., p. 149)]
113
interesams. Šis atributas pabrėžia ir kuni-
gaikštienės veiklumą. Šalia padėtas paval-
dinių kvietimo varpelis – valdžios ženklas.
tačiau, kaip pastebi M. Matušakaitė: Vis
dėlto dauguma senų moterų nesipuošdavo
taip prašmatniai, kaip Teresė Oginskienė,
ir paprastai rengdavosi daug santūriau ir
kukliau. Griežtesnių formų aprangą daž-
nai rinkdavosi net palyginti jaunos našlės4.
Biografinės žinios apie šią oginskių gi-
minės asmenybę tebėra fragmentiškos
ir šykščios. peržiūrėjus didžiulius kiekius
medžiagos, tik keletas eilučių galėjo api-
būdinti jos charakterį ir teikė informacijos
apie svarbias gyvenimo datas5. Žinoma,
kad 1748 m. ištekėjo už Kristupo skuminio
tiškevičiaus (apie 1729–1762), 1752 m. ta-
pusio rietavo seniūnu. 1763 m. Jadvyga
teresė antrą kartą ištekėjo už trakų vai-
vados tado pranciškaus oginskio (1712
08 26–1783 12 31) po jo pirmosios žmo-
nos izabelės radvilaitės6 mirties. 1761 m.
Kunigaikštis t. p. oginskis iš pirmosios
santuokos turėjo du sūnus – pranciškų
Ksaverą ir andrių ignotą (Mykolo Kleopo
tėvą). Jadvyga teresė kraičio atsinešė rie-
tavo dvarą. taip rietavas tapo oginskių
giminės nuosavybe.
Jadvygos teresės oginskienės fundacijos
– vieni nedaugelio ją charakterizuojančių
šaltinių. Bevaikė, pamaldi, dorybinga ku-
nigaikštienė žvilgsnį nukreipė į beglobius
vilniaus vaikus. Xviii a. pab. socialinė si-
tuacija sostinėje buvo sunkiai suvaldoma.
paskutiniame amžiaus ketvirtyje šalyje
prasidėjęs žemės ūkio sąstingis didino
skurdą. Kriminogeninė padėtis vilniuje
dėl iš provincijos suplūdusių vargšų ir el-
getų buvo tapusi kritinė. liberalias tradici-
jas turinčiame mieste buvo geros sąlygos
elgetauti – potencialiai didžiausios gali-
mybės gauti išmaldos ir mažiausias kon-
trolės mastas. elgetų „valymas“ paprastai
duodavo tik trumpalaikį rezultatą.
Kovai su elgetavimu miesto valdžia pa-
sitelkdavo išradingus būdus. Štai vienas
įdomesnis pavyzdys: 1798 m. Špitolių ko-
misija įpareigojo prieglaudas atrinkti 6 vy-
rus elgetas (jiems numatytas savaitinis 6
auksinų atlygis – toks, kokį patys paprastai
3 Žr.: Zujienė G. netvari simbolių reikšmė. aukščiausių ldK pareigūnų insignijos. Darbai ir dienos, t. 37, 2004, p. 18)4 Matušakaitė M. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje: Monografija, vilnius, aidai, 2003, p. 312
5 anot lenkų istoriko waldemaro wolkanowskio, teresė oginskienė galėtų būti gimusi 1726 m. Ši mintis išsakyta straipsnio autorei 2016 sausio mėn.
6 izabelė radvilaitė ašmenoje buvo įsteigusi labdaringų organizacijų tinklą, jos garbei pavadintą iza-belijomis.
114
surinkdavo per savaitę). elgetos, pasikabi-
nę lenteles su užrašu „elgetų grėsmė“, pri-
valėjo budėti mieste ir pristatinėti naujus
elgetas į komisiją apklausti. po to naujokas
būdavo atiduodamas į prieglaudą, siunčia-
mas pas gimines ar išvaromas iš miesto.
dėl lėšų stygiaus elgetoms vis dėlto būda-
vo leidžiama rinkti išmaldą prie prieglaudų,
Kūdikėlio Jėzaus ligoninė ir prieglauda Varšuvoje (dab. g. Novogrodzka 75)Iš prof. August Sokołowski Dzieje Polski, t. 5, Warszawa: 1901, p. 426
jiems netgi buvo mokama už papildomus
darbus jose7 vilniaus administracija nesu-
valdydavo ne tik suaugusių elgetų – ne ge-
resnė padėtis buvo su elgetaujančiais vai-
kais, pamestinukais kūdikiais. prie bažnyčių
ir vienuolijų egzistavo nedidelės apimties
prieglaudos, skirtos vaikams, senjorams, ir
ligoninės (šaltiniuose minima špitolė prie
Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija
7 plg. ragauskas a. Iš Vilniaus miesto socialinio žemėlapio XVII a. pirmojoje pusėje – XVIII a.: elgetų organi-zacijos pobūdis, istorija. Mokslo darbai. 67 tomas, lietuvos edukologijos universitetas, [interaktyvus], 2007 [žiūrėta 2015 07 29] Prieiga internetu.
8 plg.: Dzieje Dobroczynności Krajowej i Zagranicznej z Wiadomościami ku Wydoskonaleniu jej Służącymi, wilno: 1820, p. 2–5.
115
Šv. pilypo ir Jokūbo bažnyčios, prižiūrima
tėvų bonifratrų, kita prie Šv. stepono baž-
nyčios, joje darbavosi seserys marijavitės, ir
dar keletas panašių įstaigų), tačiau jos soci-
alinių miesto reikmių nepatenkino8.
esant tokiai situacijai, Jadvygos teresės
oginskienės sprendimas įsteigti Kūdikėlio
Jėzaus prieglaudą vaikams buvo reikšmin-
gas žingsnis. Fundacija sumanyta pagal
analogišką Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglau-
dą varšuvoje9. varšuvietiško prototipo stei-
gėjas ir dvasinis vadovas kun. Gabrielius
petras Baudoin‘as (1689–1768).10
teresės oginskienės fundacija nebuvo ku-
riama tuščioje vietoje. steigiamieji darbai
pradėti vykdyti į pagalbą pasitelkus Bokšto
gatvėje esančioje ligoninėje dirbusias vin-
cento pauliečio seseris, populiariai vadina-
mas šaritėmis11. oginskienės funduojamos
vilniaus prieglaudos dvasinis steigėjas ir
visų reikalų tvarkytojas buvo kun. misionie-
rius andžejus pohlis12. (1742 12 03–1820 11
9 Įdomi detalė: varšuvos Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos istoriją aprašęs Julianas Bartoszewiczius pu-blikavo duomenis iš ligoninės apskaitos knygose esančio ligoninės rėmėjų – šv. stanislovo ordino kavalierių sąrašo. Jame mini ir andrių oginskį, 1766 m. turėjusį dvejų metų įsiskolinimą varšuvos Kūdikėlio Jėzaus ligoninei ir vėliau jį apmokėjusį (žr.: Bartoszewicz J. Historia szpitala Dzieciątka Jezus w Warszawie, warszawa: 1870, p. 95, [interaktyvus], [žiūrėta: 2016 01 10] prieiga internetu).
10 G. p. Baudouin‘as – žmogus legenda, prancūzų kunigas, misionierius, labdaringos veiklos aktyvis-tas, Šv. vincento pauliečio vienuolijos narys, auxerre dvasinės seminarijos filosofijos ir teologijos pro-fesorius. 1717 m. atvyko į varšuvą. apsigyveno šalia Šv. Kryžiaus bažnyčios. ėmė globoti vargšus, ligonius, apleistuosius, našlaičius. rastus pamestinukus ir naujagimius nešdavosi į savo namus. 1732 m. iš visuomenės suaukotų lėšų nupirko varšuvoje mūrinį pastatą ir įkūrė Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudą (dab. novogrodzka 75). 1748 m. organizavo loteriją, čia gautus pinigus skyrė prieglaudos reikmėms. Baudouin‘o pastangų dėka Karalius augustas iii 1746 m. suteikė vaikams pamestinukams teisiškai gimusio piliečio statusą. 1764 m. ligoninės (szpital) pastate įsteigė prieglaudą (zaklad), veikė net vaistinė. palaidotas Šv. Kryžiaus bažnyčioje varšuvoje. Šiuo metu kun. G. p. Baudoin‘o įkurti vaikų namai ir ligoninė yra seniausia tokio pobūdžio institucija varšuvoje, veikianti nuo 1732 m. (žr.: Dzieje Dobroczynnosci 1821, rocznik ii, p. 395–399).
11 pirmosios šaritės į vilnių atvyko dar 1685 m. vyskupo aleksandro Kotowicziaus kvietimu. Kiek vė-liau, 1704 m., prie Misionierių bažnyčios buvo įsteigta pirmoji ligoninė-prieglauda sergantiems varg-šams smolensko vyskupo Boguslavo Gosievskio rūpesčiu. vėliau, 1744 m., šiam tikslui skirti pastatai su aikšte Bokšto gatvėje, žinomi kaip savičiaus ligoninė (žr.: wołkanowski w. Moja mama? – „Dzie-ciątko Jezus“! wilnoteka: lenkų portalas lietuvoje, 2014, [interaktyvus], [žiūrėta 2015-07-20] Prieiga internetu).
12 informacija apie andrzejų pohlį publikuota Roczniki obydwóch zgromadzeń św. Wincentego a Paulo, wydaw-nictwo i nakład XX Misjonarzy, Kraków, 1927, p.11–193, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 01 03]. Prieiga internetu
116
16) – teologijos profesorius, ilgametis Mi-
sionierių ordino vyresnysis, karitatyvinės
veiklos puoselėtojas. vilniaus prieglauda
taip pat buvo organizuota pagal šv. vincen-
to pauliečio dvasingumo gaires, jų tikslas
– pagelbėti vargingiausiems. 1786 m. gruo-
džio 13 d. buvo parengtas ir po trijų dienų
tribunolo knygose pasirašytas dokumen-
tas, kuriuo vaivadienė prieglaudai užrašė
savo posesiją, esančią netoli vilniaus Misi-
onierių namų (dab. subačiaus g. 15).13 do-
kumente fundacijos priežastis įvardijama
taip: vaivadienė nepajėgė sausom be ašarų
akim žvelgti nei ramia širdim kęsti, kad šimta-
mečiame LDK kunigaikštystės mieste Vilniuje,
tarp daugybės fondų [...], nėra nei vieno skir-
to [...]gatvėmis klajojantiems, iš bado mirš-
tantiems vaikams našlaičiams, tokiems, kaip
išmesti kūdikiai [...] ir nuo tėvų pabėgę vaikai.
Todėl aš, jau seniai apsisprendusi įvesti tvar-
ką, [...] – protingai ir naudingai ligoninės vie-
toje įkurdinti apleistus vaikus. [...] Tam numa-
tau vietą šalia priemiestyje esančių Subačiaus
vartų, dvarelį su tuščiais mūriniais pastatais,
vaikų našlaičių ir pamestinukų labui ant am-
žių amžinųjų duodu ir užrašau.14
Šis kunigaikštienės žingsnis paskatino ki-
tus didikus skirti savo turtą labdarai. Jau
kitais metais, 1787 m. liepos 11 d., vilniaus
vaivadijos iždininkas Kazimieras wołodko
paskelbė dokumentą, kuriuo fundacijos
reikmėms skyrė savo mūrinį pastatą su
aikšte, buvusį netoli oginskienės dovano-
tų pastatų. tų pačių metų liepos 3 d. įvyko
iškilmingas prieglaudos pastato kampinio
akmens pašventinimas, kuriame dalyvavo
bažnyčios hierarchai – popiežiaus nuncijus,
lydimas vilniaus vyskupo ignoto Jokūbo
Masalskio.15 oginskienės prieglaudos stei-
gimas sulaukė ir šeimos palaikymo: Myko-
las Kleopas oginskis 1791 m. balandžio 7
d. raštu paskyrė Kūdikėlio Jėzaus prieglau-
dos išlaikymui silcų posesiją16.
Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija
13 posesijos vietoje Xiv a. buvusi gynybinė pilaitė, iki Xviii a. pr. išliko požeminiai skliautuoti koridoriai ir antžeminiai gynybiniai įtvirtinimai. taip pat pateikiama legenda, anot kurios, minėti ilgi koridoriai galėjo vesti net iki trakų (plg. Dzieje Dobroczynności 1822, p. 732, [žiūrėta pdf. formatu 2015-06-17]. Prieiga internetu]; drėma v. Vilniaus namai archyvų fonduose, VII knyga, Kultūros paveldo centras, 2003, p. 146).
14 intromisijos aktas a. p. o. nr. 482, K. 2225, 1786 m. gruodžio 19 d. A. M. Teka Domu Dzieciąt-ka Jesus, cit. iš,StefanRosiak, Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, odbitka z dzieła prowincja litewska ss.Miłosierdzia, drukarnia Józefa Zawadzkiego, wilno: 1934, p. 3.
15 vyskupas ignotas Jokūbas Masalskis (1729–1794) gimė ldK didžiojo etmono Mykolo Juozapo Ma-salskio ir pranciškos oginskytės šeimoje.
16 LVIA, f. 20, ap. 1, b. 32 (sa, b. 4235 (ii)), lap. 1526–1527; Ten, kur kviečia Tėvynės meilė ir pareiga: par-
117
turint mintyje anuometinę ldK ideologinę
ir ekonominę situaciją, prieglauda suma-
nyta moderniai. Jos novatoriškumas atsi-
skleidė ne tik vaikais besirūpinančių vie-
nuolių apsisprendime kartu globoti abiejų
lyčių vaikus. Kita, svarbesnė naujovė buvo
iš anksto numatytas vyriausybei pavaldžių
organizacijų prieglaudos aprūpinimas.
siekiant užtikrinti nuolatinę vaikų globą,
varšuvos seime 1790 m. gruodžio 3 d. ka-
ralius patvirtino fundacijos protektoratą,
įpareigodamas valstybę skirti 1 mln. zlotų17.
„kūdikėlio Jėzaus“ pamestinukų prieglauda subačiaus gatvėje Vilniuje. Dail. Marcelinas Januševičius (1806 09 – po 1859). Pop., akvarelė. LNM T 136
odos katalogas, skirtas Mykolo Kleopo oginskio 250-sioms gimimo metinėms. vilnius: petro ofsetas: 2015, p. 198
17 rosiak, p. 4; Dzieje Dobroczynności Krajowey i Zagraniczney z Wiadomościami ku Wydoskonaleniu jey Służącemi, wilno: 1821 r.2, p. 399–400)
118
Įvertindami Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos
vykdomos funkcijos svarbą, savo pagalbą
skyrė vilniaus miesto Magistratas ir Špito-
lės komisija: 1797 m. buvo priimta nutar-
tis prieglaudai skirti specialų mokestį nuo
mieste vykstančių teatro vaidinimų ir kitų
visuomenės pramogų. vėliau prie pagal-
bos prisidėjo net caras, išleidęs rezoliuciją,
įpareigojančią visus lietuvoje gyvenančius
Šv. stanislovo ordino kavalierius18 mokėti
prieglaudai kasmetinę duoklę19. Ši pozicija
(asmeninis ir metinis 80 zl. įnašai) pirmai-
siais metais atnešė 11 440 zl. pajamų.
prieglaudos projekto autorius architek-
tas augustinas Kosakauskas (1737–1803),
turėjęs sukurti monumentalų pastatą, ar-
timą varšuvoje buvusiam prototipui, dėl
nepalankios politinės padėties šių darbų
nebaigė. Buvo įgyvendinta tik viena trečioji
numatytų darbų. vieną pastatytą sparną iš
trijų architekto suprojektuotų 1837 m. nu-
piešė M. Januševičius. pastatas parodytas
iš kiemo pusės, architektūra – pereinamo-
jo laikotarpio iš baroko į klasicizmą.
1791 m. pastato sienos buvo baigtos ir lau-
kė mažųjų gyventojų. tų pačių metų spalio
17 d. įkurtuvių proga20 teresė oginskienė
atvyko pas seseris šarites į jų koplyčioje
Baltarusijos arkivyskupo siestrencievičiaus
aukojamas šv. Mišias. po jų kunigaikštienė,
anot šaltinio, motiniškai laimino visus 100
vienodomis uniformomis papuoštų vaikų, ku-
rie susikibę rankutėmis poromis prie jos pri-
eidavo. paskui kunigaikštienė oginskienė
surengė didžiulę šventę, ir 100 vaikų nuo
Vilniaus Misionierių bažnyčios po šv. Mišių
palydėti į naujus namus. Ten arkivyskupas
kartu su vaivadiene pašventino koplyčią, pas-
kui vyko vaišės. Kaštus padengė vaivadienė.21
Į vilnių iš varšuvos atvykusios keturios se-
serys šaritės ir ėmėsi sunkaus nedėkingo
Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija
18 1765 07 05 stanislovas augustas poniatovskis įsteigė Šv. stanislovo ordiną. ordino statute pažy-mėta, kad svarbiausias apdovanojimo tikslas – pažymėti nusipelniusius tėvynei ir valdovui asmenis. Kavalieriai privalėjo būti ištikimi karaliui ir respublikai, pagelbėti vargšams. Jie turėjo sumokėti vien-kartinį 25 auksinų ir 4 auksinų kasmetinį mokestį varšuvos Kūdikėlio Jėzaus špitolei, vėliau ir vilniaus Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudai 2 auksinus – ordino kanceliarijai ir 1 auksiną gedulingoms ordino kavalierių mišioms.
19 Šv. stanislovo ordino kavalierius buvo ir tadas pranciškus oginskis, Jadvygos teresės Zaluskytės vyras, jo sūnus andrius oginskis ir Mykolas Kleopas oginskis, šį ordiną gavęs 1788 m.
20 (Żychliński t. Złota księga szlachty polskiej. r.5, poznań, 1883, p. 193. [interaktyvus], [žiūrėta: 2015 07)
21 Dzieje Dobroczynnosci 1821, rocznik ii, p. 398 [interaktyvus], [žiūrėta 2016 01 10] Prieiga internetu 1; Prieiga internetu 2, ; rosiak 1934, p. 5
119
darbo – daugiau nei šimto įvairaus am-
žiaus vaikų priežiūros, auklėjimo ir slau-
gos. darbas buvo toks alinantis, kad po
metų tarnystės jauniausioji iš šaričių nuo
pervargimo ir išsekimo mirė. seserims tal-
kino kun. hrebnickis, kuris rūpinosi sodo,
dar meiliai vadinamo Rojumi, priežiūra,
daržovių auginimu. vėliau atvyko dar trys
seserys. Jos prižiūrėjo 49 berniukus ir 90
mergaičių, o 1801 m. prieglaudoje gyveno
40 kūdikių ir 120 vyresnių vaikų.
Kūdikėlio Jėzaus prieglauda intensyviai
vykdė jai patikėtą socialinę misiją. Čia vai-
kai patekdavo tiesiai iš gatvės, juos atves-
davo policija ar atveždavo iš priemiesčių ir
kitų miestų. ryšulėliai su kūdikiais būdavo
paliekami prie kryžiaus užupyje, krūmų pa-
kraščiuose, tiesiog ant žolės patvoriuose.
Motinos juos palikdavo matomose vietose,
turėdamos viltį, kad vaikai bus rasti. dažnai
kūdikiai ir vaikai iki trejų metų į prieglau-
dą patekdavo labai sunkios būklės, netgi
mirštantys, ir, praleidę keletą valandų rū-
pestingų vienuolių priežiūroje, apleisdavo
šį pasaulį. Blogiausia būdavo žiemą, kai
mirštančiųjų procentas labai išaugdavo.
teko sutikti kritikos, neva prieglaudoje bu-
Dvimečių grupė. 1932 m. Iš Stefan Rosiak, Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss. Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934, p. 14
120
vęs didelis mirtingumas. pavyzdžiui, 1797–
1803 m. prieglaudoje bent trumpam buvo
apsigyvenę per 2100 vaikų, iš jų 1400 mirė
(Wołkanowski, 2014). iš dalies šią statistiką
galima paaiškinti faktu, kad buvo priimami
visi rastinukai, o į statistiką įtraukiami net ir
išgyvenusieji tik po kelias valandas.
publikuoti nenuoseklių ataskaitų duome-
nys suteikia nedaug žinių apie prieglaudos
vidaus gyvenimą ir buitį. didesni vaikai gy-
vendavo po kelis atskirose patalpose arba
zonose, kūdikiai ir vaikai iki 3 metų turėjo
vieną didelę salę ir didelį kambarį. Berniu-
kai paprastai prieglaudoje gyvendavo iki
15 metų. tuomet būdavo atiduodami mo-
kytis amatų, o mergaitės – tarnauti, taip
buvo užsidirbama savo išlaikymui. vaikai
buvo ugdomi mokslą derinant su darbiniu
auklėjimu.
paaugusius berniukus lavindavo mokyto-
jas-auklėtojas, vėliau juos atiduodavo į ku-
nigų misionierių mokyklą. Mergaitės moky-
Lopšelio grupė. 1932 m. Iš Stefan Rosiak, Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934, p. 18
Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija
121
davosi namuose pas gailestingąsias seseris
skaityti, rašyti, skaičiuoti, siūti, siuvinėti,
namų ruošos ir žemės ūkio darbų.
Be seserų, čia taip pat dirbo slaugytojos, au-
klės ir žindyvės, kurių kiekviena maitindavo
po du kūdikius. Jų uždarbį sudarydavo visiš-
kas išlaikymas ir metinis 7,5 rb užmokestis.
slaugytojoms mokėdavo 3 rb, o paauglių
auklėtojoms – 12 rb metinį užmokestį. taigi
kūdikio išlaikymas kainuo-
davo 75 rb per metus, pa-
auglio – 30 rublių.
seserys skundėsi vietos
stygiumi, žindyvių trūku-
mu, tai lėmė didesnį mir-
tingumą. Šis rodiklis vienas
didžiausių lietuvos-lenki-
jos teritorijoje veikusiose
įstaigose.
prieglauda išsilaikė iš au-
kotojų įnašų ir turėjo savo
kapitalą banke, nuo jo su-
sidarančią procentinę sumą naudodavo
išlaikymui. teresė oginskienė po prieglau-
dos atsidarymo paskyrė 50 000 ir 100 000
zl. sumas vaikams išlaikyti. paskutinį Xviii
a. dešimtmetį prieglaudos kapitalas sudarė
215 830 zl., nuo jo procentinė suma (15 107
zl.) buvo naudojama prieglaudai išlaikyti.
1801 m. vilniaus Magistrato rūpesčiu buvo
išplėsta prieglaudos teritorija. Konsensuso
Kūdikių kambarys. 1932 m.Iš Rosiak S. Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Za-
wadzkiego, Wilno, 1934, p. 10
Šaritės su būdingais galvos apdangalais. 1932 m.Iš Rosiak S. Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowin-cja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia
Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934 p. 22
122
pagrindu seserys buvo paskirtos amžino-
mis teritorijų aplink subačiaus vartus nuo-
mininkėmis. 1803 m. greta turimos, įsigijo
dar vieną, į vilnelės pusę nusidriekiančią
posesiją. Joje dėl aukštai esančių gruntinių
vandenų pastatyta skalbykla, pirtis ir spirito
varykla, nešdavusios papildomų pajamų.
tuo metu šaritėms priklausiusią teritoriją
ribojo subačiaus, Bokšto, skalbyklos gatvės
ir Misionierių vienuolyno sklypas.
nuo 1809 m. prieglaudai prasidėjo sunkūs
laikai. rusų administracija nurodė vyres-
nius kaip šešerių metų berniukus atiduoti
į valstybines karines kolonijas, o mergaites
į kaimus, kaip pagalbininkes žemės ūkio
darbams nudirbti. uždraudė priimti tuos
vaikus, kurie turėjo bent vieną iš tėvų, to-
dėl prieglauda oficialiai nebegalėjo priimti
pamestinukų, tik visiškus našlaičius. Minė-
tos šiurkščios priemonės buvo skirtos prie-
glaudos išlaikymo lėšoms sumažinti. tačiau
seserys sugebėdavo apeiti draudimus, ir
vaikų skaičius toliau augo22. daugėjo ir per-
sonalo.
Jei pirmasis XiX a. ketvirtis vertintinas kaip
prieglaudos augimo laikotarpis, tai ketvir-
tasis dešimtmetis – kaip vienas sunkiausių
laikotarpių. dėl politinių aplinkybių labai
sumenko visuomenės dosnumas, seserų
veikla ne visuomet padėdavo išspręsti fi-
nansinius sunkumus. dėl šių pačių priežas-
čių labai padaugėjo pamestinukų. o 1828
m. rusų valdžia nurodė iš viso jų nebepriim-
ti, pavesdama prieglaudai pačiai surasti tė-
vus arba žmones, norinčius paimti auginti
pamestinuką. sistema pati sau prieštaravo,
nes policija ir toliau pristatydavo naujagi-
mius, mažamečius valkatas, areštantų vai-
kus. seserys, gelbėdamos vaikus nuo bado,
dirbo ūkyje, parduodamos dalį užaugintų
daržovių. tačiau tai negelbėjo.
1842 m. prieglaudos kuratorius prisime-
na kaip tragiškus. valdžia iš šaričių atėmė
praktiškai viską: žemes ir iš jų gaunamas
pajamas, iš valstybinio banko nusavino 41
921 rublių. taip pat nusavino visą derlių ir
sodą, vadinamą Rojumi. Kitaip tariant, prie-
glauda neteko visko.
rusijos administracinė valdžia atskiru de-
kretu nustatė, kad prieglaudoje negali būti
daugiau nei 80 kūdikių ir ne daugiau kaip 20
paauglių berniukų ir 20 paauglių mergaičių.
Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija
22 statistika prieglaudoje ne visuomet buvo nuosekliai vedama. vaikų skaičius svyravo: 1804 m. vaikų skaičius išaugo iki 164, tačiau kitais (1805 m.) metais prieglaudoje buvo nors trumpam apsigyvenęs 531 vaikas, iš jų mirė 73. 1811 m. prieglaudoje dirbo 10 seselių, jos prižiūrėjo 164 vaikus. 1818 m. prieglaudoje glaudėsi 336 vaikai, o 1828 m. – 249 (duomenys iš rosiak, 1934, p. 12–140).
123
tačiau kūdikiai pamestinukai įstatymų, de-
kretų „nepaisė“, jie toliau „atsirasdavo“ tar-
puvartėse, skersgatviuose. seserys, nepai-
sydamos procedūrų ir grėsmingų valdžios
perspėjimų, toliau juos priimdavo. 23, 24
situacija buvo sunki ir dvasine prasme:
šaritės, būdamos lenkės ir katalikės, ne-
galėjo būti rusifikacijos ir stačiatikybės
skleidimo įrankiais. prieglaudoje esantys
vaikai privalėjo būti auklėjami šia krypti-
mi. taigi nuostatuose seserys rado spragą:
pakrikštyti vaikai galėjo būti auklėjami pa-
gal tą religiją, pagal kurią buvo pakrikštyti.
sunkumų iškildavo bandant įrodyti rusų
administracijai, kad mažutėliai vaikai jau
yra krikštyti katalikais ir juos reikia auginti
kaip lenkus katalikus. o rusų valdžia ir to-
liau grubiai vykdė rusifikavimą. tuo tikslu
1852 m. prieglaudoje buvo įrengta niekam
nereikalinga stačiatikių koplyčia. nuo 1852
iki 1857 m. prieglaudos vadovės seserys
būdavo prievarta dažnai keičiamos – taip
ieškota valdžiai lojalios kandidatės. tai
buvo teresės oginskienės fundacijos ago-
nijos laikas. seserys šaritės paseno, nau-
joms atvykti leidimo valdžia neduodavo.
vaikams auklėti buvo skiriamos iš rusijos
atvykusios moterys.
1864 m. vilniaus gubernatorius stepanas
paniutinas ataskaitoje teigė negalįs pakęs-
ti lenkiškumo ir katalikybės židinio – taip
pavadino Kūdikėlio Jėzaus prieglaudą.
Buvo pradėtas tyrimas, jo metu rasta, kad,
remiantis 1840 m. lapkričio 6 d. įsakymu,
nuo tos dienos visi pamestinukai privalėjo
būti perkrikštyti stačiatikiais, o prieglaudo-
je beveik visi vaikai yra katalikai. seserys
su vaikais kalbasi lenkiškai – tai traktuo-
ta kaip lenkiškumo propagavimas ir kaip
pažeidimas. (Rosiak, 1934, p. 17) todėl pir-
miausia nurodyta seseris visiems laikams
pašalinti iš prieglaudos. Jos buvo perkel-
tos į Gosiewskio ligoninę. tuomet iš prie-
glaudos pašalinti vaikai katalikai, sunaikin-
ta seserų koplyčia, išvarytas kunigas, jo
vietą užėmė stačiatikių popas. Kūdikėlio
Jėzaus prieglaudoje įkurdintos stačiatikių
seserys, negailėta nei kaštų, nei priemonių
23 ataskaitų duomenimis, prieglaudoje gyveno: 1851 m. – 91 našlaitis, 624 pamestinukai, 715 vaikai iš viso, 19 dingo, mirė 68; 1860 m. – 73 našlaičiai, 378 pamestinukai, 451 vaikas iš viso, 49 dingo, mirė 43 (žr.: rosiak, 1934, p. 15–16).
24 informacija palyginimui: lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2015 m. pabaigoje lietu-voje vaikų skaičius vaikų globos įstaigose (kūdikių namuose, vaikų globos namuose (valstybės, savi-valdybių, visuomeninių organizacijų, parapijų ir privačiuose), šeimynose, globos namuose vaikams ir jaunimui su negalia vilniaus krašte gyveno: 1091 vaikas (iš jų vilniaus mieste: 567 vaikai, rajone: 47 vaikai).
124
siekiant ištrinti katalikybės ir lenkiškumo
pėdsakus (taip suvoktas tautinis identite-
tas vilniaus krašte).
pirmojo pasaulinio karo metais vaikų prie-
glauda evakuota. vokiečių laikais prieglau-
dos pastate įkurta valdžiai lojali jaunimo
auklėjimo įstaiga. vokiečiai iš vilniaus kraš-
to atsitraukė iki 1918 m. pabaigos. len-
kams užėmus vilnių, pastatai grąžinti Misi-
onierių ordinui, o 1921 m. sugrįžo šaritės.
atvyko trys seserys, norėdamos pratęsti
prieš pusę amžiaus nutrūkusią tradiciją.
atkuriamoje prieglaudoje norėta įsteigti
lopšelį ir vaikų namus mokyklinio amžiaus
vaikams. prasidėjo atkuriamieji darbai.
laikotarpiu, kai vilniaus kraštas priklau-
sė lenkijai, prieglauda vėl gyvavo, tačiau,
prasidėjus antrajam pasauliniam karui, jos
veikla užgeso.
Vilniaus Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudos koplyčia. 1932 m. Iš Iš Rosiak S. Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934, p. 6
Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija
125
IŠVADOS
Kunigaikštienės oginskienės fundacija buvo pirma tokio masto karitatyvi-
nio pobūdžio įstaiga lietuvoje ir išsprendė dalį vilniaus Xviii a. pabaigos
socialinių klausimų, tačiau varšuvos prototipo lygmens nepasiekė. Jos
svarbą rodė carinės rusijos užmojis užgniaužti prieglaudos veiklą.
prieglaudos įkūrėją kunigaikštienę Jadvygą teresę Zaluskytę skuminie-
nę-tiškevičienę oginskienę (1726?–1793) veiklos mastai apibūdina kaip
plataus akiračio, pakankamai emancipuotą moterį ir perša mintį, kad
aukštuomenės ponios, jei pačios to norėdavo, turėdavo pakankamai lygias
galimybes dalyvauti kuriant visuomenės gerovę ir būti matomos. aukštas
rangas įpareigodavo sąžiningai dirbti tėvynės labui tarnystės dvasia.
nereiktų atmesti galimybės, kad šis portretas galėjo puošti vilniaus Kū-
dikėlio Jėzaus vaikų prieglaudos reprezentacinę patalpą, o kunigaikštie-
nė būtent taip galėjo atrodyti prieglaudos įkurtuvių dieną. Įdomu, kad v.
drėma leidinyje Vilniaus namai archyviniuose šaltiniuose mini prieglaudos
sienas puošusius Jadvygos teresės oginskienės ir vilniaus burmistro sava-
nievskio portretus.25 Žinoma, kad varšuvos Kūdikėlio Jėzaus prieglaudoje26
ir vilniaus labdarių draugijoje27 yra buvusios fundatorių ir geradarių por-
tretų galerijos. todėl visai tikėtina, kad vilniaus Kūdikėlio Jėzaus prieglauda
galėjo turėti filantropijos idėją puoselėjusių asmenų portretų rinkinį, vėliau
istorinių kataklizmų išblaškytą.
t u r i n y s ↑
25 drėma v. Vilniaus namai archyvų fonduose, vii knyga, Kultūros paveldo centras, 2003, p. 154
26 Bartoszewicz J. Historia szpitala Dzieciątka Jezus w Warszawie, warszawa: 1870, p. 162, [interaktyvus], [žiūrėta: 2016 01 10] Prieiga internetu
27 tarandaitė d. vilniaus labdarių draugijos portretų rinkinys. Ars memoriae: atmin-tis – dailės funkcija ir tema (XVIII–XXI a.). 2008. dailės istorijos studijos, 3, p. 43–65 [žiūrėta: Prieiga internetu]
126
w w w . c i u r l i o n i s . l t
© naCionalinis M. K. Čiurlionio dailės MuZieJus, 2016
redaktorė aurelija Gražina rukšaitė dizainerė Julija tolvaišytė-leonavičienė
isBn 978-9955-471-56-1