asakaitės apie Birštono karalystęasakaitės apie Birštono karalystęsofija liorančienėsofija liorančienė

Pasakaites sumintijo Sofija Liorančienė

Spalvomis žaidė Rasa Kapačinskaitė

Gramatinių klaidų ieškojo Laura Grendienė

Knygon sudėjo Neringa Kartanaitė

IRUTĖS ŠALTINIS

Antrosios dienos pavakarę Kęstutis pavargo, nuo laužų dūmų apsvaigo ir užsnūdo. Kai prabudo, danguje pro medžių šakas žibėjo žvaigždės, švietė pilnatis. Išgirdo kažkieno lengvus žingsnius, greit pašoko ir spėjo pamatyt, kaip link laužo eina vaidilutė. Jos žingsniai buvo tylūs ir grakštūs, ilgos kasos leidosi lig žemės. Vaidilutė įmetė laužan malkų ir jos veidas nušvito. Koks švelnumas, ramybė, šiluma sklido iš merginos veido! Kunigaikštis negalėjo akių atitraukti. Stovėjo lyg suakmenėjęs. Staiga jį kažkas tyliai pašaukė:

– Kunigaikšti, eime, palydėsiu palapinėn. Nežiūrėkite į vaidilutę, dievai gali supykti.

Seniai seniai, kai dar Lietuvos girios buvo šventos ir be reikalo nieks nedrįso medžio nukirsti, tarp senų ąžuolų slėpėsi didinga romuva. Nuo neatmenamų laikų joje vaidilutės amžinąją ugnį kūreno, o išmintingi žyniai dievų valią pranašavo. Prieš kiekvieną žygį kryžiuočių žemėn į romuvą ir Didysis kunigaikštis atkakdavo, gyvendavo šventovėj, kol žynių patarimo sulaukdavo.

Kartą surinkęs didelę kariuomenę kunigaikštis Kęstutis ruošės kryžiuočius pulti, pasienio pilis griauti. Kaip ir kiekvieną kartą su ištikimiausiais kariais nuvyko į romuvą. Meldės kunigaikštis su žyniais, šventas aukas degino. Šviesu buvo šventovėj ir dieną, ir naktį.

ISBN 978-609-95010-0-0

�

Kunigaikštis leidosi nuvedamas į palapinę, atsigulė, bet akys nelipo. Prieš akis stovėjo gražioji vaidilutė. Visą naktį prasikankino, meldė dievų ramybę sielai sugrąžinti, bet širdis nerimo.

Rytui išaušus, Kęstutis vėl kartu su visais melstis suskubo, bet mintys blaškėsi, akys krypo link šventyklos ugnį kurstančių vaidilučių, ieškojo tos, naktį regėtosios.

Gudrūs žyniai tuoj pastebėjo, kad kunigaikštis ramybę prarado, nenuleido nuo jo akių ir suprato, kas dėl to kaltas. Liepė tą vaidilutę slaptais keliais į kitą romuvą nuvesti ir dievų atleidimo meldė.

Grįžo Kęstutis iš sėkmingo žygio, atjojo į romuvą dievams padėkoti. Tikėjosi ir gražiąją vaidilutę išvysti, bet jos niekur nebuvo. Suprato, kad žyniai ją paslėpė. Bet kunigaikštis taip greit nepasidavė. „Visas Lietuvos ir Žemaitijos šventyklas aplankysiu, bet vaidilutę rasiu!“- prisiekė sau Kęstutis.

Atsisveikinęs su žyniais jis ne į Trakus pasuko, o į artimiausią romuvą.

Neilgai jojęs Kęstučio būrys pasiekė slaptą kelią. Tyliai risnojo žirgai per girią, nekalbūs buvo vyrai, jautė neteisingu keliu pasukę, bet kunigaikščiui prieštarauti nedrįso.

Staiga prieky joję raiteliai sustojo ir įsitempė. Visi sunerimę sukluso. Pasigirdo merginų juokas.

– Iš kur merginos vidury girios? – tyliai šnabždėjosi kariai.

Bet juokas greit nutilo - matyt ir merginos kažką išgirdo. Tik upelis šokčiojo linksmai gurgėdamas tolyn.

– Vyrai, greičiau sukit arklius prie upelio, – įsakė kunigaikštis.

Pasigirdo išgąstingi šūksniai. Kaip išgąsdintos stirnos leidos merginos į visas puses. Bet Kęstutis spėjo pamatyti gražiąją vaidilutę, dėl kurios ramybę prarado. Nusekė jai iš paskos.

– Stok! Nieko pikta nedarysiu, mes girioj paklydom, kelio į

�

Birutę nuvedė į tolimoj girioj paslėptą šventovę, kur Nemunas lyg žaltys susirangęs, tai vienon, tai kiton pusėn vandenis plukdo. Liūdėjo Birutė nuo draugių atskirta, visa jai buvo svetima, ir širdis nerimo. Kur beeidavo, vis deginantį žvilgsnį ant skruostų jausdavo. Suklupus imdavo melsti dievų: „O galingasis Perkūne, neleisk mano širdžiai žemiška meile degti!“

Kartą taip besimelsdama, sūrias ašaras liedama, užsnūdo girioj. Ir susapnavo, kad žynys prie jos palinkęs, už smakro suėmęs veria kiaurai žvilgsniu ir sako: „Neberaudok! Jau visą šaltinį priverkei. Dievai tau atleidžia, gali palikti romuvą“. Atsibudo Birutė ir mato, kad netolies šaltinis ištryško. Nusiprausė akis, atsigėrė, o vanduo sūrus. Prisiminė sapną regėtą. „Gal tai dievų ženklas?“ – nedrąsiai pagalvojo. Apdėjo šaltinį akmenim ir į romuvą grįžo. Rado ten jos belaukiančius, sužinojo, kad Kęstutis girioje medžioja, todėl ją žyniai siunčia į tolimą pajūrį.

romuvą ieškom, – nejučia sumelavo kunigaikštis.

Lietuviškai prakalbinta mergina nurimo, sustojo ir atsikvėpusi atsakė:

– Galiu palydėti.Kol vaidilutė kunigaikštį su

palyda romuvon vedė, Kęstutis spėjo ir jos vardą sužinoti, ir iš kurio krašto čionai atvykus. Birutė buvo ne tik graži, bet ir dailiai pasakoti mokėjo. Nuolat karštų kunigaikščio žvilgsnių veriama, kaito mergina ir skubino žingsnį, kad greičiau romuvą pasiektų. Bet kartą pažvelgė jam į akis ir sustojo, lyg šimtai strėlių krūtinę pervėrė, suprato, kad šio žvilgsnio jau niekada nepamirš.

Būrys laimingai pasiekė šventyklą, žyniai džiaugėsi garbingo svečio sulaukę. Bet Didžiosios romuvos žynių prisakymą prisiminė, nakčia vaidilutę Birutę išvedė.

Įsiuto kunigaikštis rytą Birutės neradęs. Šoko su vyrais ant arklių ir nusivijo bėglius. Bet tuokart jų nesugavo. Grįžo į Trakus ir užsidarė savo menėj.

��

Išjojo nieko nelaukę, lėkė lyg vilkų genami, kol pasiekė smėlynų kraštą. Išgirdo Birutė bangų ošimą, pajuto, kad jūrą nerami, kaip ir jos širdis, lyg kažko amžinai belaukianti.

Apsiprato naujoj šventovėj, nors žmonės čia buvo rūstesni ir nekalbūs. Slapta vis prie jūros skubėdavo, rodės, iškils iš bangų tai, ko ji laukia ir sulaukt negali.

Kartą po audros visos vaidilutės išskubėjo į pajūrį gintarų rinkti, kartu ir Birutę nusivedė. Gintarai žvilgėjo, spindėjo lyg saulutės auksiniam smėly. Jūra juos taškė bangom ir ritino į krantą. Rinko Birutė gintarus lyg užburta, viską pasaulį pamiršus ir staiga pamatė, kad merginos nuo jūros lekia. Apsižvalgė ir raitelių būrį pamatė. Leidos ir ji kiek įkabindama

bėgti. Rodės, jau paspruko, ramiai ant kalno prisėdo, bet išgirdo, kad kažkas paskui kalnan ropščiasi. Prisiglaudė prie pušies ir tyliai stovi. „Geriau nuo kalno šoksiu, bet gyva nepasiduosiu!“ – spėjo pagalvoti Birutė. Dirstelėjo pro pušies kamieną ir išvydo kunigaikštį, kur tąsyk į romumą lydėjo, kurio žvilgsnio pamiršt negalėjo. Suprato Birutė, kad Perkūnas vėl jų kelius suvedė, tokia dievų valia.

– Pagaliau tave radau! Tegul pats Perkūnas kelius užtveria, vis tiek aš tave į Trakus nusivešiu! Būsi mano kunigaikštiene!

– Rodos, dievai mums atleido, aš stebuklingą sapną regėjau. O kai pabudau, toje vietoje šaltinis ištryško. To šaltinio vanduo sūrus kaip ašaros.

– Ar surasi tą šaltinį girioj?

– Rasiu, aš jį akmenim apdėjau.

Užsisodino kunigaikštis Birutę ant žirgo ir prie būrio prisijungė.

– Josim į rytus, ten, kur Nemunas it žaltys rangos.

Daug dienų jie keliavo, pagaliau pasiekė Didžiąją romuvą. Rūstūs pasitiko žyniai Kęstutį.

– Nors tu ir didis kunigaikštis, bet dievų valios laužyti niekam nevalia. Kas buvo paskirta dievams, tas ir turi likti su jais.

– Ar patikėtumėt, kad dievai atleido, jei prie stebuklingo šaltinio Birutė nuvestų? – paklausė kunigaikštis.

– Taip! – atsakė vyriausiasis žynys.

Visi iškeliavo Birutės vedami. Laimei, šaltinis tryško kaip ir tuomet, pranašiškam sapnui išsisklaidžius. Paragavo žyniai jo vandens, pajuto, kad po visą kūną gaiva srūva, o vanduo sūrus lyg ašara. Daug jie per savo gyvenimą buvo patyrę, bet sūraus šaltinio vandens niekada negėrė. Liepė jie Birutei papasakoti, kaip ji tą šaltinį atrado. Nieko neslėpdama ji savo sapną atskleidė. Patikėjo žyniai, kad pats dangus jiems ženklą atsiuntė ir palaimino Kęstučio ir Birutės meilę, leido jiems tuoktis.

O šaltinis, sūrus kaip nekaltos vaidilutės ašaros, buvo pramintas Birutės šaltiniu. Tik dabar, daug amžių praslinkus, jo vanduo giliai po žemėm slepiasi.

abaiga

��

ereGėta ŽUVis

Seniai seniai ant aukšto Nemuno skardžio stovėjo galinga pilis. Pats Vytautas Didysis mėgo toje pilyje po medžioklės pailsėti. Prisikviesdavo svečių iš už jūrų marių ir iškeldavo šaunią puotą.

Aikčiodavo svečiai pilį pamatę. O kai miškan išjodavo, negalėdavo girių grožiu atsigėrėti, žvėrių gausa atsistebėti. Elniai, briedžiai, stumbrai krisdavo smailių iečių pakirsti, vilkai ir lapės nepasprukdavo nuo greitų strėlių. Medžioklės laimikį pargabendavo į pilį, o Didysis kunigaikštis apdovanodavo šauniausią medžiotoją.

Kartą Vytautas Didysis su svečiais keliavo atgal į pilį. Staiga visi išgirdo, kaip neramai senasis Nemunas

�

banguoja, kaip stipriai daužos bangos į skardį.

– Ar tik ne dievai ant mūsų rūstauja? – garsiai paklausė kunigaikštis.

– Gal sumanė skardį nugriauti ir pilį užlieti? – spėliojo bajorai.

– Kunigaikšti, aš visas apeigas prieš medžioklę atlikau, visų papročių laikiausi. Dievai neturėtų pykti, – aiškinosi senasis žynys.

Bet Nemunas nerimo. Bangos viena už kitą aukštesnės daužėsi į krantą.

– Žiūrėkit! Upėj kalnas iškilo! – sušuko vienas iš bajorų.

Puolė visi prie kranto. Žiūri ir patikėti negali. Staiga dar didesnė nuostaba visus apėmė – tas kalnas sujudėjo, iš vandens išniro didžiulė uodega ir kad pliaukštelėjo! Tuoj pakilo didžiulė banga ir tėškėsi į skardį.

– Gal tai Nemuno dvasia? O gal pats Bangpūtys? – spėliojo visi.

��

Tuomet priėjo prie Didžiojo kunigaikščio svečias iš tolimos šalies.

– Šviesusis kunigaikšti, leiskit man žodį tarti.

– Kalbėk, kilnusis riteri.– O Didysis kunigaikšti! Aš

atvykau iš tolimo krašto. Daug dienų reikėjo plaukti sūriu vandeniu iki jūsų šalies. Vieną dieną sutikome ir mes tokį patį milžiną. Tarnui liepiau atnešti man ietį, norėjau sviesti ją į pabaisą. Bet jūreiviai sulaikė. Maldavo, kad palikčiau milžiną ramybėj, nes sužeistas ir įsiutęs, jis galįs laivą apversti. Jūreiviai jį vadino banginiu.

– Bet kodėl jis iš sūrių vandenų čionai atplaukė?

– Jūsų Nemunas platus ir sraunus, matyt, įplaukė, o dabar jūros neranda, tai ir daužos.

– Taip, taip... Mūsų Nemunas galingas it jūra! Banginis galėjo Nemuno kilpose pasiklysti... Ne vienas svetimšalių laivas čia yra pasiklydęs, – pritarė kunigaikštis. – Bet ką mums su juo daryti?

Kunigaikštis su svečiais ir palyda nujojo į pilį. Ilgai dar pilyje netilo kalbos apie neregėtą žuvį.

Kitą rytą Didysis kunigaikštis ruošės žynius kviesti. Norėjo dievų patarimo klausti. O visi svečiai išskubėjo paupin, kur matė tą didelę kaip kalnas pabaisą. Bet Nemunas

buvo ramus ir tylus. Kiek visi vaikščiojo po pakrantę, kiek besidairė nieko nepamatė. Žuvis netikėtai atsiradusi, netikėtai ir dingo.

Vakarop visi pavargę susėdo toje vietoje, kur pirmą kartą išvydo didžiąją žuvį. Žiūri iš žemės šaltinis trykšta. Puolė visi troškulio malšinti, o vanduo – sūrus.

– Kas tam šaltiniui nutiko? Kas jo vandenį užsūdė? – stebėjosi visi.

– Gal toji pabaisa jį užkerėjo? Juk ji atplaukė iš sūrių vandenų...

– Bet vanduo toks skanus ir gaivinantis!

Atsigaivinę sūriojo šaltinio vandeniu, visi sugrįžo į pilį.

Niekas daugiau nebematė to sūrių vandenų milžino. Bet šaltinio vanduo taip ir liko sūrus. Jo gaivinančio vandens pasisemti kasdien žmonės iš visų apylinkių sugužėdavo.

Svetimšaliai ėmė vėliau tą pilį Biršteinu – „sodyba prie sūraus vandens“ – vadinti. O kad visi prisimintų, iš kur tas sūrus, jėgų suteikiantis šaltinis rados, akmeninį banginį toj vietoj pastatė.

abaiga

�3��

teBUklinGas VanDUo

Seniai seniai, kai Lietuvą valdė Vytautas Didysis, ant aukšto kalno prie Nemuno kilpų stovėjo didinga pilis. Pilies kuoruose nuolat sargyba budėjo ir akylai visą apylinkę sekė. Jokie priešai neprislinkdavo nepastebėti. Daug amžių niekas pilies neužėmė, jokios negandos nesunaikino.

Kalbėjo žmonės, kad tos pilies kieme stebuklingas šaltinis trykšta. Kas to šaltinio vandens atsigeria, jėgas atgauna.

Kai po sunkios kovos kariai tuo vandeniu troškulį numalšina, tuoj jėgos sugrįžta, vėl narsiai pilį gina.

Priešai, tokius stebuklus matydami, negalėdavo savo akim patikėti.

��

Palūždavo jų narsa, tokius neįveikiamus gynėjus pamačius. Supratę, kad neįveiks pilies, apsisukdavo ir nieko nepešę atsitraukdavo.

Bet priešai sužinojo pilies paslaptį. Ėmė galvas sukti, kaip tą šaltinį užgriauti, kaip amžinai jį po žeme užrakinti.

– Kad bent vienas pilin įsmuktume ir prie stebuklingo šaltinio prisėlintume...

– Gal jie kokį slaptą išėjimą turi? Girdėjau, kad lietuviai visuomet požemius po pilim išrausia, – svarstė vienas kryžiuotis.

– Aišku, slapti keliai yra. Bet kaip juos rasime?

– Reikia sargybą miške išstatyti. Tegul į medžius sulipa, pasislepia ir tyko. Gal pavyks ką užmatyt?

Taip ir padarė kryžiuočiai. Išslapstė sargybą miške ir laukia. Visą savaitę jiems nieko susekt nepavyko, jau neviltin buvo puolę, bet staiga vieną pavakarę į stovyklą atlėkė uždusęs sargybinis.

��

ėmė dairytis, kuo čia jį užvertus. Pamatė akmenų krūvą pilies gynybai sukrautą. Stvėrė visi kryžiuočiai po akmenį, kelia kelia, bet pakelt negali.

– Gal tie akmenys prie žemės smala prilipdyti? Juk ne tokius esu kilnojęs, - ėmė skųstis vienas kryžiuotis.

– Aš tokius akmenis per pilies sieną persviedžiu... O dabar trukt trukt ir nė iš vietos...

– Čia kažkokie lietuvių burtai.Taip ir surado juos lietuviai ryte

prie akmenų krūvos sumigusius.

– Aš mačiau! Aš mačiau, kaip lietuviai iš žemės išlindo, samanas užtaisė ir gilyn į mišką nėrė.

– Ar pažymėjai tą vietą?– Ir pažymėjau, ir mūsiškį

palikau.Atrinko kryžiuočiai tris stiprius

vyrus, aptaisė lietuviškai ir nuvedė miškan prie slaptos angos. Įsmuko kryžiuočiai į tunelį ir ėmė atsargiai slinkti. Greit jie pasiekė nedideles dureles, atidarė ir į pilies rūsį pateko. Palaukė tamsos ir nepastebėti kieman išlindo. Prisėlino prie šaltinio. Atsigėrė,

Nežinojo kryžiuočiai, kad stebuklingo vandens atsigėrus, nieko pikta lietuviams padaryt negali.

Surišo lietuviai trijulę, degutu ištepliojo ir plunksnose išvolioję nuo pilies kalno parito. Nė vienas kryžiuotis daugiau nedrįso į pilį sėlinti.

Tai kvatojos kunigaikštis Vytautas, kai šią žinią pasiuntiniai pranešė. Panoro ir pats tą stebuklingą šaltinį pamatyti. Išsiruošė į pilį prie Nemuno kilpų. Niekur neužgaiždamas Didysis kunigaikštis su svita jojo į vakarus. Greiti žirgai kaip su sparnais nuskraidino

juos pilin. Su didžiausia pagarba pilėnai sutiko Lietuvos valdovą. Atnešė taurę sklidiną stebuklingojo vandens. Išgėrė kunigaikštis vienu mauku, smakrą nusišluostė ir tarė:

– Geras jūsų vanduo. Kelionės nuovargio lyg ir nebūta. Reikia tokiu vandeniu visas pilis aprūpinti.

Ir nuo to laiko stebuklingąjį vandenį statinėmis į visas pilis gabeno. O kad tai Vytauto įsakymu buvo daroma, tad ėmė tą vandenį Vytautu vadinti.

abaiga

�9��

Leidėjas Birštono turizmo informacijos centras

Išleista 2008 m.

Spausdino UAB „Arx Baltica“

Tiražas 1000 egz.

IRUTĖS ŠALTINIS 1

ereGėta ŽUVis 8

teBUklinGas VanDUo 14

TURINYSujunk skaičiukus ir pamatyk, kas gyvena nemune

ISBN 978-609-95010-0-0

�0

Birštono turizmo informacijos centras

Jaunimo g. 3, LT-59206 Birštonas, Lietuva

Tel. +370 319 65 740

El. paštas: info@visitbirstonas.lt

www.visitbirstonas.lt

i