Pa

sau

lio

turinys

22

12

19

33

REDAKTORĖS ŽODISLaisvei tarnaukim ...................................................................................................................... 5

LIETUVOJEPLB valdyba išrinko atstovus ir jų pavaduotojus į LR Seimo ir PLB komisiją ............... 6Įteikti „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai .......................................................................... 6Kiek pasaulio lietuvis įdomus Lietuvai ir kiek jam įdomi Lietuva ................................... 8Prezidentė prašo išaiškinti pilietybės teikimo plėtros galimybes ..................................... 9Daugiau grįžtančių emigrantų Lietuvos gyventojų skaičiaus iki 3 mln. nebeišaugino ....... 10Lietuvoje pristatyta fotografijos paroda „Važiuok, fiksuok, neemigruok“ .................... 11S. Lozoraičio premija – M. Kontrimaitei............................................................................... 11

TEMA2013-ieji – S. Dariaus ir S. Girėno metai ................................................................................ 12

AKTUALUKovotoja už laisvę Lietuvą vadina savais namais ................................................................. 16Knygos išeivijai apie išeiviją ..................................................................................................... 18

SVEČIASA. Škiudaitė: „Didžiausias džiaugsmas – iš arti mačiau išeivių Tėvynės meilę“ ............ 19

LIETUVIAI PASAULYJEFilmas „Kita svajonių komnada“ pristatytas Toronte ........................................................ 22JAV lietuvis politologas T. Remeikis – pavyzdinis kovotojas už Lietuvos laisvę ............ 26Svajonės pildosi – savanorystė B. Galdikas orangutanų priežiūros centre .................... 28Barselonoje jau galima paskanauti cepelinų ........................................................................ 32XIV PLJS kongreso dalyviai kurs stiprų pasaulio lietuvių jaunimo tinklą ...................... 33Atspari visokioms baimėms ..................................................................................................... 34

TRUMPAI ......................................................................................................................................... 40

DĖMESIO ......................................................................................................................................... 42

28

2013 va s a r i s 3

Vyriausioji redaktorė Deimantė Dokšaitėplietuvis@plbe.orgKalbos redaktorė sandra sirvidienėMaketuotojas Darius MarkūnasAutoriai: Jūratė Caspersen, aida Kiškytė-Degeix, Deimantė Dokšaitė, Dalia Henke, Darius Džeimsas rosas (Darius James ross), rimantas Eidukevičius, Greta Ščeponavičiūtė, rūta FreitakaitėFotografai: aida Kiškytė-Degeix, Deimantė Dokšaitė, Olga Posaškova (Lr seimas), algimantas Barz-džius, Darius Džeims ross, vida naudžiūnaitė, ray vyšniauskas, rimantas Eidukevičius, a. Bernardas ŠikšniusIždininkas vytenis vilkasSpaudė uaB „Draugų studija“

Redakcijos adresas:Laikinai laiškus „Pasaulio lietuviui“ galima siųsti PLB atstovybės adresu:Gedimino pr. 53-212Lr seimo iii rūmaiLt-01109vilnius, Lietuva

PLB tinklalapis:www.plbe.orgwww.lrs.lt/plbissn 1732-0135

Pa

sau

lio

Mėnesinis žurnalas. 2013 m. 02/514Leidinys PasauLio Lietuvių Bendruomenės gyvenimui ir minčiai

PPREnUMERATA METAMS:Lietuvoje – 60 Lt;Europos valstybėse: paprasta prenumerata – 45 Eur, garbės prenumerata – 65 Eur;Australijoje: paprasta prenumerata – 60 auD, garbės prenumerata – 93 auD;JAV, Kanada ir ir kiti kraštai: paprasta prenumerata – 63 usD, garbės prenumerata – 90 usD;Užsakant į Lietuvą iš kitų kraštų: 26 Eur, 32 auD, 36 usD.

Prenumeratorių Lietuvoje dėmesiui! Lietuvos pašte „Pasaulio lietuvio“ užsiprenumeruoti nebegalima, tad visi norintys pratęsti prenumeratą tai turėtų daryti pervesdami lėšas banko pavedimu į „Pasaulio lietuvio“ sąskaitą Lietuvoje ir atsiųsdami elektroniniu paštu prenumerata@plbe.org adresą, kuriuo siųsti žurnalą.

Banko rekvizitai:Gavėjas: Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovybė Lietuvojesąskaitos nr. Lt76 7300 0101 2423 6579Bankas: aB „swedbank“Banko adresas: Konstitucijos pr. 20a, 03502 vilniusBanko kodas 73000sWiFt kodas HaBaLt22

Australijoje:čekius siųsti adresu: antanas v. Kramilius OaM, JP 83 Queen streetCanley Heights, n.s.W. 2166, australia

JAV, Kanada, kiti kraštai:čekius siųsti adresu: vytenis vilkas („Pasaulio lietuvis“)22343 Cardiff Drivesaugus, Ca 91350, usa

LEIDĖJASPasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB)Žurnalas leidžiamas nuo 1963 metų.Platinti „Pasaulio lietuvio“ tekstus ir vaizdo informaciją galima tikgavus raštišką sutikimą.„the World Lithuanian“ magazinePublished monthly by the Lithuanian World Community, inc.Copyright by the Lithuanian World Community, inc.

Žurnalo „Pasaulio lietuvis“ leidybą iš dalies parėmė Užsienio reikalų ministerija

Dėl reklamos žurnale „Pasaulio lietuvis“ kreipkitės el. pašto adresu: daliahenke@gmail.com

Marija Danguolė navickienė (JAV)PLB pirmininkė, visuomeninių reikalų komisijos pirmininkėnavickiene@verizon.net

Kęstas Pikūnas (Lietuva)PLJs pirmininkas, Jaunimo ir sporto reikalų komisijų pirmininkaskestas@trysmilijonai.ltwww.pljs.org

Dalia Henke (Vokietija)PLB įvaizdžio, informacijos sklaidos ir „Pasaulio lietuvio“ reikalų komisijos pirmininkė, PLB valdybos pirmininkės pavaduotojadaliahenke@gmail.com

Gintautas Želvys (Rusija)rytų kraštų ir rusijos reikalų komisijos pirmininkas, PLB valdybos pirmininkės pavaduotojasgintautaszelvys@mail.ru

Jūratė Caspersen (Šveicarija)Kultūros reikalų komisijos pirmininkėjurate@caspersen.ch

Juan Ignacio Fourment Kalvelis (Argentina)Pietų amerikos reikalų komisijos pirmininkasjkalvelis@yahoo.com.ar

Aušra Laurušaitė-Kromelis (JAV)Organizacinių reikalų komisijos pirmininkėausra999@aol.com

Artūras Maslauskas (Danija)Finansų reikalų komisijos pirmininkasmaslauskas@webmail.dk

Aurelija norienė (Belgija)naujosios emigracijos reikalų komisijos pirmininkėaurelija.noriene@skynet.be

Prel. Edmundas Putrimas (Kanada)sielovados reikalų komisijos pirmininkasputrimas@sielovada.org

Lina Stode (Švedija)Europos reikalų komisijos pirmininkėlina.stode@telia.com

Angelė Vaičiūnienė (Kanada)Švietimo reikalų komisijos pirmininkėangele.v@bell.net

PLB biuro adresas: 213 West Lake shore DriveCary, iLL 60013 usa

PLB atstovybė LietuvojeGedimino pr. 53-212Lt-01109 vilniustel./faks. +37052396264El. p.: vigryb@lrs.lt; plbav@lrs.ltwww.lrs.lt/plbwww.plbe.org

PLB atstovė Lietuvojevida Bandis+370 52 396 156vida.bandis@lrs.lt

PLB konfliktų sprendimo komitetas:vytautas Maciūnas (Jav),Marytė Šmitienė (vokietija),rūta Žilinskienė (Kanada)

PLB kontrolės komisija:saulius Kačiulis (italija),angelė nelsienė (Jav),aldona seghal (Švedija)

PLB iždininkasRamutis Pliūraramas@gjmllp.com3906 Lakeview Dr. racine, Wi 53403 usa

PL iždininkasVytenis Vilkastel. 1-661-254-5593El. p. v.vilkas@prodigy.net22343 Cardiff Drivesaugus, Ca 91350usa

PASAULIO LIETUVIų BEnDRUO-MEnĖS(PLB) VALDYBA(2012–2015)

4 va s a r i s 2013

rEDaKtOrės ŽODis

P irmiausia noriu pasveikinti mūsų šaliai itin reikšmingos datos pro-ga. Su Lietuvos valstybės atkūrimo diena, mielieji „Pasaulio lietuvio“

skaitytojai! Lietuvos Nepriklausomybės Ak-

tas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Šis Aktas įpareigoja mus stengtis, kad Lie-tuva ne tik išliktų nepriklausoma, bet ir būtų šalis, kurioje gera gyventi ir svečiuotis.

Apie laisvę ir jos siekį šiame numeryje rašo-ma straipsnyje apie Toronte pristatytą filmą „Kita svajonių komanda“ („The other dream team“). Amerikos lietuvio režisuotoje doku-mentinėje juostoje – ne vien apie krepšinį, bet apie krepšinį, įkvepiantį laisvei.

Apie laisvę ir jos trapumą bei apie neįtikėti-nus pokyčius, įvykusius Lietuvoje per trumpą laiką, kalba prancūzė Ana-Mari Gusar (An-ne-Marie Goussard), prisimenanti skaudžius sausio 13-osios įvykius.

Dalis tų pokyčių įvyko būtent išeivijos dėka, kai skirtingose srityse skirtingų kraštų lietuviai keitė ir puoselėjo nepriklausomą Lietuvą kiek-vienas pagal savo galimybes: kas savo žiniomis,

kas labdara, kas patirtimi, kas pažintimis, kas pačioje Lietuvoje, kas užsienyje.

Matyt, todėl ir kilo Lietuvoje mintis pa-gerbti labiausiai nusipelniusius pasaulio lietu-vius įteikiant jiems apdovanojimus. Kas gavo pirmuosius – skaitykite šiame numeryje. Beje, apie vienos laureatės dr. Birutės Galdikas veiklą šiame „Pasaulio lietuvyje“ – plačiau. O jei jos pavyzdys įkvėps, gal net susigundysite prisijungti prie mokslininkės Indonezijos džiunglėse kaip savanoris.

Taip pat šiame numeryje – pokalbis su Au-drone Škiudaite, buvusia šio žurnalo redakto-re. Interviu su ja pradeda jubiliejinių „Pasau-lio lietuvio“ metų pažinčių ciklą su buvusiais jo redaktoriais. Tikimės jums bus ne mažiau įdomu nei mums sužinoti jų darbo patirtį bei kai kurių, dar su mumis šioje žemėje tebesan-čių, mintis ir patarimus šiandienio „Pasaulio lietuvio“ leidėjams. Taip pat norėtųsi papra-šyti ir jūsų, gerbiami skaitytojai, jei turite informacijos, prisiminimų apie buvusius žurnalo vadovus, jų ar jų artimųjų kontaktų – pasidalinkite (plietuvis@plbe.org).

Tiek šį kartą. Gero skaitymo.

Nuoširdžiai„Pasaulio lietuvio“ redaktorėDeimantė Dokšaitė

Laisveitarnaukim

2013 va s a r i s 5

LiEtuvOJE

2012 metų rugpjūčio mėnesį vil­niuje vykęs Pasaulio lietuvių

bendruomenės Xiv seimas priėmė rezoliuciją, kuria kreipėsi į Lietuvos respublikos seimą ir vyriausybę, prašydamas užtikrinti Lr seimo ir PLB komisijos veiklos tęstinumą.

 Į PLB prašymą buvo atsižvelgta. naujai išrinktas Lr seimas planuoja vėl sudaryti šią Komisiją ir ji turėtų pradėti savo darbą jau šį pavasarį. PLB valdyba kreipėsi į bendruomenių pirmininkus, prašydama teikti kan­didatus (bei jų pavaduotojus) į šią Komisiją.

 Primename, kad ši Komisija veikia nuo 1995 metų. tiesa, tuomet ji va­dinosi Lietuvos respublikos seimo ir Jav lietuvių bendruomenės komisija. Komisija susirenka ne mažiau kaip du kartus per metus.

seimo ir PLB nuolatinę komisiją sudaro seimo nariai nuo kiekvie­nos frakcijos bei dešimt kraštų LB pasiūlytų ir PLB valdybos išrinktų kandidatų iš šių regionų:3 Jav LB atstovai (+ 3 pavaduotojai),1 Kanados LB atstovas (+ 1 pavaduo­tojas),2 vakarų europos LB atstovai (+ 2 pavaduotojai),1 rytų europos / rusijos / Centrines azijos LB atstovas (+ 1 pavaduotojas),

1 Lietuvos etninių žemių LB atstovas (+ 1 pavaduotojas),1 Pietų amerikos LB atstovas (+ 1 pavaduotojas),1 australijos / n. Zelandijos / rytų azijos LB atstovas (+ 1 pavaduotojas).

Komisijos paskirtis ir veiklos apim­tis – skatinti Lietuvoje ir užsienio vals­tybėse gyvenančių lietuvių bendra­darbiavimą, rūpintis abipuse pagalba ir parama, keistis mokslo, kultūros ir kita informacija, seimui ir kitoms vals­tybės institucijoms teikti pasiūlymus, kurie padėtų stiprinti valstybingumą ir demokratinių tradicijų puoselėjimą.

2013–2016 m. kadencijai į Komisiją buvo išrinkti šie PLB atstovai:

JAV – Regina Narušienė, Jonas Prunskis ir Kęstutis Eidukonis,Kanados – Ramunė Jonaitienė,Vakarų Europos – Ričardas Bačkis ir Kęstutis Liobikas,Rytų Europos  – Antanas Rasiulis,etninių žemių – Irena Gasperavičiūtė,Pietų Amerikos – Edmundas Putrimas,Okeanijos – Gabrielius Žemkalnis. Pavaduotojai:JAV – Arvydas Urbonavičius, Lau-ra Garnytė, Gediminas Damašius,Kanados – Joana Kuraitė-Lasienė,Vakarų Europos – Živilė Ilgūnaitė ir Marytė Šmitienė,Rytų Europos – Bernardas Razgus,etninių žemių – Vitalija Kolesnikova,Pietų Amerikos – Marisa Leonavičienė,Okeanijos – Henrikas Antanaitis.

Metų pabaigoje preziden-tūroje pagerbti užsienyje gyvenantys lietuviai ir su Lietuva susiję asmenys, savo profesine veikla ir

pasiekimais prisidėję prie Lietu-vos pozicijų stiprinimo pasaulyje. Apdovanojimais įvertinti 12 mokslo, verslo, meno ir kultūros atstovų – iš keturių kategorijų išrinkta po tris laureatus. Renginyje dalyvavo daugiau nei šimtas svečių, tarp kurių buvo tarptautines karjeros aukštu-mas pasiekusių lietuvių iš JAV, Kini-jos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos ir kitų šalių. Apdovanoji-mais, kuriuos inicijavo „Globalios Lietuvos lyderiai“ kartu su Užsienio reikalų ministerija bei VšĮ „Versli Lietuva“, siekiama vienyti globalių lietuvių tinklą, plėtoti ryšius, palai-kyti talentingiausių užsienio lietuvių idėjas bei veiklą.

„Šie apdovanojimai yra puiki galimybė įvertinti, kokia turtinga valstybė esame. Turtinga žmonių, asmenybių, idėjų, vis stiprėjančios pilietinės visuomenės. Tai kartu svarbi pastanga šių, ypatingus laimė-jimus pasiekusių žmonių, pavyzdžiu įkvėpti visus Lietuvos žmones, ypač jaunimą, siekti neįmanomo, pasitikėti

Įteikti „GLOBALIOS LIETUVOS“ APDOVAnOJIMAI

PLB valdyba išrinko atstovus ir jų pavaduotojus Į Lr seimo ir pLB komisiją

Dalia Henke, PLB įvaizdžio, informacijos sklaidos ir „Pasaulio lietuvio“ reikalų komisijos pirmininkė

Praėjusios kadencijos LR Seimo ir PLB

komisija

Prof. A. Avižienis su pre-zidente D. Grybauskaite

6 va s a r i s 2013

savimi, mylėti savo gimtinę, kurti stiprią valstybę – atvirą, šiuolaikišką ir europietišką Lietuvą“, – pabrėžė Europos Parlamento prezidento patarėjas ir Belgijos lietuvių ben-druomenės pirmininkas Arnoldas Pranckevičius.

Iš mokslo ir technologijų kategorijos už indėlį į aplinkos išsaugojimą pagerbta antropologė Birutė Galdikas. B. Galdikas prieš daugiau nei 40 metų Indonezi-joje įkūrė orangutanų stebėjimo centrą, vėliau įsteigė Tarptautinį fondą Los Andžele, kurio skyriai veikia Australijoje, Kanadoje, Di-džiojoje Britanijoje, Taivane. Ji yra Indonezijos, JAV ir kitų tarptau-tinių mokslo draugijų narė. Apie B. Galdikas gyvenimą, mokslinę veiklą išleistos 6 knygos, sukurti dokumentiniai filmai Indonezijo-je, Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Australijoje.

Šios kategorijos apdovanojimais taip pat įvertinti ir Kanados Kvinso universiteto (Queens University) organinės chemijos specialistas, mokslininkas Viktoras Sniečkus bei lietuvių kilmės NASA astro-nautas Josephas Karolis Bo Bobko. V. Sniečkus lietuvių mokslininkams padeda megzti tarptautinius ry-šius, Lietuvoje yra surengęs keletą tarptautinių konferencijų, kuriose paskaitas skaitė ir Nobelio premijos laureatai. O J. K. Bo Bobko yra įtrauktas į JAV astronautų šlovės galeriją ir apdovanotas už išskirtinę tarnybą, 2011 metais lankėsi senelių gimtinėje Kėdainiuose bei savo asmeninę patirtį pristatė tarptautinėje kosmoso konferencijoje Lietuvoje.

„Palaikome lietuvių drąsą turėti tikslą ir drąsą jį įgyvendinti. Kiekvie-nas iš laureatų yra puikus pavyzdys mums visiems, kaip globaliame pasaulyje galima pasiekti pačių aukščiausių tikslų ir kartu rūpintis savo tautos žmonėmis. Reiškiame

pagarbą visiems lietuvių bendruome-nių nariams ir lyderiams pasaulyje, lietuviškų mokyklų mokiniams ir mokytojams, dvasininkams, mokslo, meno ir kitų sričių atstovams, kurie savo kasdiene veikla garsina Lietuvos vardą, dalijasi patirtimi, puoselėja mūsų tautos tradicijas, asmeniniu pavyzdžiu ugdo lietuvišką dvasią ir skatina savo vaikus domėtis mūsų tautos istorija, kalba, papročiais“, – sakė užsienio reikalų viceministras Neris Germanas.

Verslo ir vadybos kategorijos laureatais tapo tarptautinės ben-drovės „Glencore International“ vadovas Ivanas Glasenbergas iš PAR, populiariausios pasauly-je atviros mobiliųjų žaidimų ir programėlių platinimo platformos „Get Jar“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Laursas bei Kolumbijos politikas, matematikas, visuomenės veikė-jas Antanas Mockus. Jie įvertinti už verslo inovacijas, lyderystę, sėkmingą vadovavimą ir valdymą bei finansinę sėkmę.

Lietuvių kilmės I. Glasenbergą leidinys „Financial Times“ vadina didžiausia verslo pasaulio mįsle. Šie-met įvykęs sandoris su kalnakasybos bendrove „Xstrata“ vertinamas 32 mlrd. JAV dolerių, o pats verslinin-kas patenka į turtingiausių pasaulio milijardierių 20-uką. Du kartus išrinktas Bogotos meru A. Moc-kus originaliai ir efektyviai švietė žmones ir, pasitelkdamas meninę raišką, sėkmingai sumažino skurdą, smurtą, korupciją ir nusikalstamumą Kolumbijos sostinėje. I. Laursas įvertintas už aktyvią mentorystę ir naujų Lietuvos talentų įkvėpimą.

Už sėkmingą veiklą meno ir kultūros srityje apdovanota rašytoja iš JAV Rūta Šepetys, savo bestse-leriu tapusioje knygoje „Tarp pilkų debesų“ pasakojusi lietuvių tremties į Sibirą istoriją. Pristatydama savo romaną Lietuvoje, rašytoja atvyko

su leidėjų milžinės „Penguin Books“ atstovais ir lig šiol lietuvių autoriams padeda užmegzti ryšius su užsienio leidyklomis. Apdovanojimais įvertinti ir vienas garsiausių nūdienos ilius-tratorių, menininkas Ray Bartkus, lietuvių kilmės architektas iš Italijos Massimiliano Fuksas, pripažįstamas kaip vienas geriausių architektų pa-saulyje bei prisidėjęs prie Gugenhei-mo (Guggenheim) muziejaus Vilniuje projekto sukūrimo.

Viso gyvenimo pasiekimų apdo-vanojimais pagerbti trys aktyvią tarptautinę profesinę karjerą padarę lietuviai, ne tik garsinantys Lietu-vos vardą, bet ir parodę, kaip ryšys su Lietuva padeda šalies plėtrai, konkurencingumui didinti. Tai Kali-fornijos universiteto profesorius, mokslininkas, informatikas Algir-das Avižienis, nuolat savo tarptau-tinę patirtį perteikdavęs lietuvių mokslininkams; avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas įvertintas už naujų meno formų lyderystę pasaulyje; verslininkas ir filantro-pas dr. Juozas Kazickas pagerbtas už indėlį į Lietuvos ekonomiką ir labdaros tradicijų stiprinimą.

Apdovanojimų vakaro metu pa-skelbtas ir „Pasaulio lietuvis 2012“, kurį iš 9 nominantų, išsiskyrusių savo nuveiktais darbais ir Lietuvos garsini-mu, rinko portalo „Delfi“ skaitytojai. Nugalėtoju tapo dr. J. Kazickas.

Po apdovanojimų pristatytas „Glo-balios Lietuvos norų“ sąrašas, vyko apskritojo stalo diskusija, kurioje prof. A. Avižienis, Bendrovių valdy-mo instituto Baltijos šalyse (Baltic Institute of Corporate Governance) atstovas Kristianas Mortensenas, „Swedbank Lietuva“ prezidentas Antanas Danys, Pasaulio banko ats-tovė Lina Tolvaišaitė ir dr. Irmantas Norkus aptarė būdus, kaip išvykusius Lietuvos „protus“ ir sėkmingus lietu-vių kilmės žmones paversti kapitalu, kuriančiu šalies gerovę. O.

Posaš

kovos

ir GLL

nuotr

.

2013 va s a r i s 7

Dalyviai diskutavo, ar jauni užsienyje gyvenantys lietuviai yra integruojami į Lietuvos kultūrinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Vi-

suomenės veikėjai, ambasadoriai, politikai, redaktoriai ir verslinin-kai kartu su įvairiems interesams atstovaujančiu jaunimu ieškojo būdų, kaip skatinti po pasaulį pasklidusį Lietuvos jaunimą akty-viau įsilieti į gyvenimą Lietuvoje, stiprinti lietuvišką identitetą.

Diskusijoje dalyvavo Oksfordo studentas Ignas Rubikas, Harvar-do absolventas Kristijonas Bart-kus ir reklamos versle Lietuvoje dirbantis Martynas Morkūnas, anksčiau pabuvęs emigrantu ir dirbęs nekvalifikuotus darbus Olandijoje bei Vokietijoje. Su jau-nimu diskutavo ir jau kurį laiką

emigracijos ir jaunimo proble-mas stebėję, analizavę ir viešinę žmonės. Tai – ambasadorė ryšių su Pasaulio lietuvių bendruomene klausimams Gintė Damušytė, Sei-mo jaunimo ir sporto reikalų ko-misijos pirmininkas Juras Požela, Nacionalinės plėtros instituto di-rektorius Mindaugas Kiznis, vers-lininkas, UAB „Arvi ir ko“ plėtros strategijos koordinatorius Justas Kučinskas, portalo lrytas.lt žur-nalistė, socialinės akcijos „Mama,

sugrįžk namo“ organizatorė Gabrielė Pečkaitytė, dramaturgas Marius Ivaškevičius, autentiškų istorijų pagrindu sukūręs pjesę „Išvarymas“ apie lietuvių tapaty-bės paieškas Londone. Diskusijoje taip pat dalyvavo žurnalistė Edita Mildažytė, neseniai pristačiusi knygą „Pasimatymas su Lietuva“, portalo eVersus.lt redaktorius Vi-das Rachlevičius, žurnalo „IQ“ bei Lietuvos radijo žurnalistai.

Savo iniciatyvas ir įgyvendintus projektus pristatė Pasaulio lietu-vių jaunimo sąjungos, Jaunimo reikalų departamento bei Užsie-nio reikalų ministerijos atstovai.

„Yra žmonių, kuriems Lietuva neįdomi. Bet lygiai taip pat jiems yra neįdomi šalis, kurioje jie gyvena, šalis, į kurią jie norėtų persikrausty-ti. Jis Lietuvoje nebalsavo, nebal-suos ir Norvegijoje. Tie žmonės gyvena mažame pasaulėlyje. Apie juos mes nekalbame. Taip pat ne-kalbame apie žmones, kurie patys yra iniciatyvūs, nes jie tuos ryšius su Lietuva palaikys. Mes šnekame apie žmones, esančius tarp šitų dviejų grupių, kuriems kartais reikia mažo stumtelėjimo“, – diskusijos ribas apibrėžė diskusijos vedėjas Aidas Puklevičius.

Diskusijai įsibėgėjus, kai kuriais klausimais dalyvių nuomonės išsiskyrė, buvo kalbama apie emi-gracijos privalumus ir trūkumus,

Kiek pasaulio lietuvis įdomus Lietuvai IR KIEK JAM įDOMI LIETUVAsiekdama išsiaiškinti aktualiausias jauno išvykusio žmogaus problemas, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstovybė Lietuvoje prie apskritojo stalo sukvietė įvairiems interesams ir visuomenės grupėms atstovaujančius lietuvius iš skirtingų šalių bei žemynų.

LiEtuvOJE

Jaunim

o reik

alų de

parta

mento

ir Lr

prezi

dentū

ros nu

otr.

8 va s a r i s 2013

siūlomi sprendimai, kaip Lietuvai neprarasti išvykusiųjų. Štai E. Mil-dažytė sakė: „Jei Tarybų Sąjungos laikais būtų atidarę sienas, visi būtų išvažiavę. Galvoti apie tai, kad jie (išvažiavę užsidirbti – red. past.) grįš, yra kvailystė. Jie negrįš. Blogai, kad negrįš jų vaikai.“

M. Ivaškevičiaus nuomone, ekonominės emigracijos mes nesustabdysime. „Reikėtų nustoti laikyti emigravusius žmones ma-žiau lietuviais ir pabandyti sukurti virtualią Lietuvą, kad žmogus, kur jis bebūtų, galėtų priklausyti tam, kam jis nori priklausyti“, – teigė jis. Dramaturgo nuomone, emi-grantus gali grąžinti tik Vilniaus miestas, todėl turime paversti jį vienu iš Europos centrų – antrąja Rytų Europos Praha.

Filosofiją Oksforde studijuo-jantis I. Rubikas sakė, kad dažnai svetur išvykę gyvena du gyveni-

Kaip pranešė Prezidentės spaudos tarnyba, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, naudodamasi Konstitucijos ir įstatymų su-

teikta teise, kreipiasi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo dėl pilietybės teikimo plėtros galimybių.

Šalies vadovės teigimu, šiuo metu pilietybės teikimo tvarka yra griežta, o visuomenėje vykstančios permainos keičia žmonių lūkesčius, todėl būtinas aiškus atsakymas, ar norint išplėsti Lietuvos Respublikos pilietybės teikimo galimybes pakan-ka Pilietybės įstatymo pataisų, ar tam būtina keisti Konstituciją.

Prezidentė prašo išaiškinti 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas ir atsakyti, ar galima tik įstatymu, nekeičiant Konstitucijos, nusta-tyti, kad asmenys, po Nepriklau-somybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę gyventi į kitas valsty-bes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali turėti dvigubą pilietybę.

Konstitucinio Teismo taip pat prašoma atsakyti, ar galima tik įstatymu plėsti atvejus ir sąly-gas, kada užsieniečiams gali būti išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.

prezidentė prašo konstitucinį teismą išaiškinti pilietybės teikimo plėtros galimybes

mus: vieną – su Lietuvoje likusiais artimaisiais, kitą – svečioje šalyje ieškodami bendraminčių, bur-damiesi į organizacijas, kurdami naują aplinką. „Žmonės daugiau prisideda garsindami Lietuvos

vardą užsienyje nei balsuodami rinkimuose. Reikia leisti žmo-nėms išnaudoti savo potencialą ir realizuoti meilę Lietuvai per tas sritis, kuriose jie yra stipriausi“, – sakė jis.

„Viskas prasideda nuo mažų dalykų ir jie dažnai duoda daugiau naudos nei didelės strategijos. Svarbu, kad visuomenė suprastų, kas yra emigrantai, kad tai nėra vienalytė masė. Sunkiai priversi-me emigrantus mumis domėtis, kol būsime neįdomūs patys sau ir kitataučiams“, – daugiau nei dvi valandas trukusią diskusiją reziumavo moderatorius A. Pu-klevičius.

Diskusiją organizavo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atsto-vybė Lietuvoje. Diskusijos part-neris – Jaunimo reikalų departa-mentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Sunkiai priversime emigrantus mumis domėtis, kol būsime neįdomūs patys sau ir kitataučiams.

2013 va s a r i s 9

LiEtuvOJE

Išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 979 tūkst. gyventojų. Palyginti su praėjusių metų

pradžia, šalies gyventojų skaičius sumažėjo 28,4 tūkst. (0,9 proc.). Jis mažėjo dėl dviejų priežasčių: 75,9 proc. bendro sumažėjimo sudarė neigiama neto tarptauti-nė migracija (21,6 tūkst. daugiau žmonių emigravo negu imigravo) ir 24,1 proc. – neigiama natūrali kaita (mirė 6,8 tūkst. daugiau žmonių negu gimė kūdikių).

Šių metų pradžioje 103 mies-tuose gyveno 1 mln. 995 tūkst. (67 proc.) šalies gyventojų, kaime – 984 tūkst. (33 proc.). Penkių didžiųjų miestų – Vil-niaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio – savivaldybėse gyveno 41 procentas šalies gyventojų. Ke-tvirtadalis šalies gyventojų gyveno Vilniaus, penktadalis – Kauno apskrityje. Gyventojų skaičiumi mažiausios – Tauragės, Utenos, Telšių, Alytaus ir Marijampolės apskritys. Jose gyveno nuo 4 iki 5 procentų šalies gyventojų.

2013 metų pradžioje moterys sudarė 54 procentus visų gyven-tojų, vyrai – 46 procentus. Kas šeštas vyras ir kas ketvirta moteris buvo 60 metų ir vyresnio amžiaus.

2012 metais, palyginti su 2011 me-tais, sumažėjo emigrantų skaičius, padidėjo į Lietuvą grįžusių (reemi-gravusiųjų) Lietuvos Respublikos piliečių skaičius, o gimstamumas ir mirtingumas beveik nekito.

Pernai gimė 34,1 tūkst. kūdikių, arba 317 (0,9 proc.) mažiau negu

užpernai. Pastaruosius dvejus me-tus 1000 gyventojų teko daugiau negu 11 gimusiųjų.

Praėjusiais metais mirė 40,9 tūkst. žmonių, t. y. 123 (0,3 proc.) mažiau negu 2011 me-tais. Mirtingumo rodiklis 2011–2012 metais išliko beveik pastovus – 1000 gyventojų teko atitinkamai 13,5–13,7 mirusiojo.

Pernai savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 43 tūkst. emigrantų, arba penktadaliu (10,9 tūkst.) mažiau negu 2011 metais. Emigrantų skai-čius 1000 gyventojų sumažėjo nuo 17,8 2011 metais iki 14,3 2012 metais.

2008 2009 2010 2011 2012Gimusieji 35,1 36,7 35,6 34,4 34,1Mirusieji 43,8 42,0 42,1 41,0 40,9Emigrantai 26,8 40,4 83,2 53,9 43,0Imigrantai 9,3 6,5 5,2 15,7 21,4ĮregistruotaSantuokų 24,1 20,5 18,7 19,2 19,2Ištuokų 10,3 9,3 10,0 10,3 10,3

Daugiau grįžtančių emigrantų Lietuvos gyventojų skaičiaus iki 3 mln. nebeišaugino

Į Lietuvą pernai imigravo 21,4 tūkst. žmonių, arba 1,4 karto daugiau negu 2011 metais. Pernai 1000 gyventojų teko 7,1 imigranto (2011 m. – 5,2). 2012 metais į Lie-tuvą grįžo (reemigravo) 18,8 tūkst. (88 proc. visų imigrantų) Lietuvos Respublikos piliečių, 2011 me-tais – 14 tūkst. (89 proc.).

Praėjusiais metais buvo įre-gistruota 20,6 tūkst. santuokų ir 10,3 tūkst. ištuokų. Susituo-kė 1,4 tūkst. (7,4 proc.) porų, o išsituokė 5 poromis daugiau negu 2011 metais, 100 santuokų teko 50 ištuokų (2011 m. – 54).

Pagrindiniai demografijos rodikliai. Tūkst.

Gimusieji, mirusieji, emigrantai ir imigrantai. 1000 gyventojų30

25

20

15

10

5

02008 2009 2010 2011 2012

Gimusieji Mirusieji Emigrantai imigrantai

13,1 12,6 12,8 13,5 13,714,3

17,8

26,9

8,42,9 2,1 1,7 5,2 7,1

11,0 10,8 11,3 11,4

12,8

10,5

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

10 va s a r i s 2013

Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigta Stasio Lozoraičio pre-mija „Kelyje į Vilties Prezidento

Lietuvą“ šiemet paskirta penkiolik-tąjį kartą.

Premijos laureate vertinimo komisijos nutarimu tapo vilnietė poetė, vertėja ir žurnalistė Marytė Kontrimaitė. Premija jai paskirta už drąsios ir aktyvios pilietinės

s. Lozoraičio premija – m. kontrimaitei

Sausio 10 dieną Vilniuje Lie-tuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta fotografo

Algimanto Barzdžiaus darbų paro-da „Važiuok, fiksuok, neemigruok“.

„Didžioji dalis ligšiolinės A. Barzdžiaus kūrybos priklauso reportažinės fotografijos sričiai. Fotografas jau daugiau kaip tris dešimtmečius bendradarbiauja su įvairiais spaudos leidiniais“, – rašo menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

Pasak parodos autoriaus, jo eksponuojamų nuotraukų geografija apima net 13 valstybių iš skirtingų pasaulio žemynų. Tai vaizdai iš JAV, Kroatijos, Didžiosios Britanijos, Šve-dijos, Ispanijos, Olandijos, Italijos, Vatikano, Malaizijos, Maroko, Vokie-tijos, Belgijos ir, žinoma, Lietuvos.

Paklaustas, kodėl parodą pavadi-no būtent taip, fotografas „Pa-saulio lietuviui“ teigė, kad kadrus kolekcionavo visame pasaulyje. „O tam, kad pamatytum ir pajustum vieną ar kitą šalį – nebūtina joje gyventi. Priešingai – net savąjį kraštą ir jo grožį labiau pastebi

tuomet, kai atitrūksti (nebūtinai ilgam!). Visur galima gyventi – ir gerai, ir blogai. Ir ne veltui gal sa-koma – gerai ten, kur mūsų nėra… Jaučiuosi esąs pasaulio pilietis. Bet šaknys yra šaknys! Vaikystė ir aplinka, norim to ar ne, pripažįstam tai ar ne – vėliau, kur beatsidurtu-me, daro įtaką ir mūsų santykiui su mus supančiu pasauliu. Lietuva ne mažiau graži ir fotogeniška negu kitos šalys (o kitos šalys niekuo ne blogesnės už Lietuvą). Todėl tarp trijų dešimčių parodos fotografijų yra ir ta, kuri daryta čia, Lietuvo-je“, – aiškina A. Barzdžius.

Fotografas emigraciją laiko skau-džiu ir sudėtingu reiškiniu. „Būtų geriau, jei visi galėtume kuo dau-giau keliauti, pažinti ir pamatyti. O mūsų apsisprendimą, kur gyventi, įgyvendinti svajones, galų gale – gimdyti bei auginti vaikus, lemtų ne ekonominiai nepritekliai ir skurdo baimė, o tik laisva valia. Deja, yra kaip yra…“ – apgailestauja jis.

Vasarį paroda perkeliama į Rau-dondvario pilį (Kauno raj.).

Lietuvoje pristatyta fotografijos paroda „VAŽIUOK, FIKSUOK, nEEMIGRUOK“

pozicijos publicistinius straipsnius, įvertinant rašytojos ir vertėjos nuopelnus, taip pat už nuopelnus Lietuvos žurnalistų draugijai.

M. Kontrimaitė yra išleidusi ke-lias poezijos knygas, paskelbusi ne-mažai vertimų iš armėnų, ispanų kalbų. Praėjusių metų pabaigoje jai suteiktas Armėnijos mokslų akade-mijos garbės daktaro vardas. a.

Barzd

žiaus

nuotr

.

Marokas

Pats nuotraukų autorius

Sicilija

Vokietija

2013 va s a r i s 11

isiems lietuviams yra gerai žinomi Stepono Dariaus ir Stasio Girė-no vardai bei jų žygdarbis, atliktas

1933 metų liepos 15–17 dienomis. Jų siekis – nutiesti oro tiltą per Atlantą tarp Lietuvos ir JAV, kur jau tarpukaryje gyveno daugiau nei 100 000 lietuvių, jų žūties dieną – liepos 17-ąją – šiandien minime kaip Pasaulio lietuvių vienybės dieną!

Neabejoju, kad artėjant švenčių sukakčiai, pasipils straipsnių spau-doje, laidų televizijos ekranuose ir radijo stotyse, lakūnų žygį prime-nančių ekspozicijų muziejuose, aviacijos klubų turnyrų, parodo-mųjų skraidymų paradų, sporto žaidynių Lietuvoje ir užsienyje. Taip pat tikiu, kad ir žurnale „Pa-saulio lietuvis“ šiais metais nesto-kosime straipsnių iš bendruome-nių, kurios kasmet mini S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį, susirinkda-mos ar prižiūrėdamos lakūnams skirtus paminklus ir atminimo vietas. O šių metų liepos 17 dieną PLB valdybos kvietimu pasaulio lietuviai rinksis Kaune, kur drauge įvairiais renginiais minėsime S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 80-ąsias metines.

Dviejų lietuvių lakūnų žyg-darbis, prieš 80 metų atnešęs Lietuvai garbę ir mums Vienybės dienos simbolį, nebuvo atsitikti-nis reiškinys, kada nenumatytos aplinkybės ar nekontroliuojamos pasekmės padaro žmogų lemties auka, suteikdamos nemirtin-gumą. Tai buvo susipratusių, užsienyje gyvenančių, savo tautą ir Tėvynę mylinčių lietuvių, su-vokusių visas galimas jų pasirin-kimo pasekmes, žingsnis. Tokie žingsniai yra apgalvoti, jiems ruošiamasi metais ir atiduoda-

S. Dariaus S. Girėno

Jūratė Caspersen, PLB valdybos Kultūros reikalų komisijos pirmininkė

2013-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-mečio minėjimo metais. Minėsime žygdarbį dviejų lietuvių, kurie norėdami išgarsinti savo Tėvynę Lietuvą, rizikuodami ryžosi perkirsti Atlantą su perkonstruotu lėktuvu, kurį įsigijo paaukoję savo uždarbius, giminių santaupas ir šimtų Amerikos lietuvių aukas. Tikriausias gyvenimo paradoksas – jų žygdarbį ir Lietuvą išgarsino ne sėkmės istorija, o liūdna jo baigtis ir dviejų didžiadvasių lakūnų žūtis.

v

2013-ieji –

metai ir

S. Darius ir S. Girėnas prie savo orlaivio

12 va s a r i s 2013

tEMa

mos visos jėgos. Žygdarbius gali atlikti tik asmenybės.

Nedaugelis žino, kad lėktuvo „Lituanica“ skridimo vadas Ste-ponas Darius dar prieš didįjį žygį 1933-aisiais jau buvo savo darbų bei nuopelnų iškeltas į tautos didvyrius, nors visuomenė nei tada, nei daugelis dabar visus jo darbus žino.

Šis straipsnis kaip tik apie tai, ypač tiems, kas augo sovietinėje Lietuvoje ir niekada neminėjo Da-riaus ir Girėno žygdarbio metinių ar nežinojo tikrosios tarpukario Lietuvos istorijos. Šiame pasako-jime daugiausia remtasi dviem šaltiniais – Nijolės Dariūtės-Maš-tarienės (S. Dariaus dukters) kny-ga „Darius ir Girėnas“ (Vilnius: „Mintis“, 1991) ir mano neeiliniu atradimu sendaikčių turgelyje Vilniuje – 1935 m. Čikagoje leista Petro Jurgėlos (lakūnų raštve-džio) knyga „Sparnuoti lietuviai. Darius ir Girėnas“ su paantrašte „Jų gyvenimas ir pirmasis lietuvių skridimas per Atlantą iš Amerikos Lietuvon“.

Pastaroji knyga – viena nuo-dugniausių ne tik S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbio ir pasiruo-šimo jam kronikų, bet ir labai autentiška lietuvių, emigravusių į JAV dar XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje, gyvenimo apžvalga. Ne tiek daug žinome apie pirmosios

bangos lietuvių emigrantus, dar vadinamus „grinoriais“, o jų būta virš 100 000.

Vienas tų „grinorių“ kaip tik ir buvo Steponas Darius.

Steponas Jucevičius (Darius) gimė 1896 m. sausio 8 d. Tauragės apskri-ties Kvėdarnos valsčiaus Rubiškių vienkiemyje. Jam esant 8 metų, mirė tėvas. Mama greit ištekėjo an-trąkart ir šeima dėl sunkių gyveni-mo sąlygų nutarė keliauti į Ameriką laimės ieškoti. Šeimoje buvo 4 vaikai ir vyriausias brolis Balys jau ten gyveno. Į JAV jie atvyko 1907 m. gruodžio 15 d. ir iš pradžių apsistojo lietuvių kolonijoje prie Niujorko. Čia Jucevičiai sutrumpino savo pavardę į Jucius. 1909 metais šeima persikėlė gyventi į Čikagą.

Mokykloje Stepukas buvo labai stropus mokinys, mėgo daug skai-tyti, lankė įvairius sporto būrelius, jam ypač patiko beisbolas. Po vi-durinės mokyklos Steponas įstojo į Technikos kolegijos inžinerijos skyrių. Čia šalia beisbolo lankė futbolo ir krepšinio būrelius, buvo išrinktas krepšinio komandos kapitonu. 1917 m. Steponas Jucius pasikeitė pavardę į Steponas Da-rius, sulietuvinęs ir sutrumpinęs antrąją savo tėvo Jucevičiaus-Da-rašiaus pavardę.

1917-ieji – lemiami Steponui metai. Balandžio 6 d. JAV paskel-bė Vokietijai karą. Prezidentas Vilsonas paskelbė, kad JAV siekia tautų išvadavimo ir pradėjo mo-bilizuoti savanorius. Vos 6 die-noms praėjus nuo deklaracijos, Darius stojo savanoriu į Amerikos kariuomenę. Netrukus jis buvo išsiųstas į frontą Prancūzijoje, kur tiesė telefonų komunikacijos laidus. Fronte Darius buvo su-žeistas netoliese sprogusio sviedi-nio skeveldra ir turėjo 3 mėnesius praleisti ligoninėje. Pasibaigus karui Europoje, Darius sugrįžo į

JAV ir už sąžiningą tarnybą JAV kariuomenėje ir karo lauke buvo apdovanotas dviem karo meda-liais. Kaip karo veteranas, lietuvis gavo teisę nemokamai mokytis Čikagos universitete, į kurį įstojo 1920 metais.

Steponas, niekada nelankęs lietuvių mokyklos, puikiai skaitė ir rašė lietuviškai, o šeima tarp savęs bendravo žemaičių tarme. Nuo jaunų dienų Steponas godžiai skaitydavo Amerikoje leidžiamus lietuviškus laikraščius. Juose nuo-lat buvo spausdinamos žinios iš Lietuvos apie lietuvių kovas prieš okupantus ir sunkumus, kuriuos reikėjo patirti jaunai, nepriklau-somybės keliu pasukusiai, bet vis dar nestabiliai Lietuvos valstybei. Amerikos lietuviai labai išgyveno, kad nuo Lietuvos valstybės tebėra atskirtas Vilnius ir Klaipėda. Laikraščiuose buvo skelbiama, kad savanorių kareivių Lietu-voje netrūksta, bet labai trūksta karininkų, ypač artilerijoje. Su savo artilerijos karininko žiniomis Darius ne tik nutarė vykti į Lietu-vą savanoriu, bet agitavo ir kitus lietuvius karius savanorius bei pradėjo formuoti būrį. O tai daryti buvo iš ko. Per pirmąjį pasaulinį karą JAV kariuomenėje ir laivyne tarnavo apie 35 000 lietuvių.

IŠ AMERIKOS S. DARIUS ATVYKSTA į LIETUVOS KARIUOMEnę1920 m. liepos mėnesį jau JAV pi-lietis Steponas Darius davė tokią priesaiką: „Aš Steponas V. Darius, tikėdamas, kad kiekvieno Lie-tuvos piliečio yra šventa pareiga šiandien prisidėti visomis jėgo-mis prie Lietuvos žemių išvadavi-mo iš svetimųjų jungo ir Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės iško-vojimo, – laisva valia, tyra sąžine ir šaltu protu šiuo pasižadu stoti vieneriems metams į Lietuvos ka-

„Lituanica“ skren-da virš niujorko

2013 va s a r i s 13

riuomenės eiles, pavesdamas save Lietuvos Respublikos laikinosios vyriausybės pastatytos karinės valdžios nuožiūrai,<…> negailė-damas savo kraujo išlieti ir gyvy-bę paaukoti Lietuvos Respublikos gerovei“ (P. Jurgėla (2), p. 42).

Tik atvykęs, S. Darius įsto-jo į karo mokyklą. Jau 1921 m. gruodžio 18 d. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, o 1922 m. pradžioje Darius perėjo į avia-ciją. Savo laiške seseriai Kastei (1922-02-15) Steponas rašė: „...esu Lietuvos aviacijoj, ir turiu pasakyti – ji man labai patinka“. Steponas siekė kariuomenės lakūno aukščiausiojo laipsnio, užbaigė aukštąjį pilotažą. 1924 m. gruodžio 18 d. jam buvo suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Lietuvos karininkai iškart pastebėjo, kad Darius turėjo kilnių, aukštų siekių ir todėl jam lengviau būdavo nugalėti sunkumus ir kliūtis. Jis buvo drausmingas ir visiems man-dagus. Lietuvoje tokios laikysenos žmonės išsiskirdavo. Vien dėl to Darius buvo plačiai žinomas kariuomenėje ir visuomenėje.

KLAIPĖDOS ATVADAVIMASSteponas Darius neužmiršo, ko buvo parvykęs Lietuvon – vienas iš tikslų buvo Klaipėdos krašto atvadavimas. Dėl lenkų pastangų Versalio taikos sutartis 1919 m. Klaipėdos krašto neprijungė prie Lietuvos, bet pavedė jį prižiū-rėti prancūzams. O prancūzų užmačios buvo, kad jis atitektų Lenkijai, nors vietos gyventojai reikalavo, kad šis kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Menkai organizuoti vietos gyventojai prašė Lietuvos šaulių pagalbos ir ruošėsi sukilimui. Tų pagalbinin-kų gretose ir priešakyje atsirado ir Steponas Darius. Sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos

gelbėjimo komitetas steigė vietos gelbėjimo komitetus, leido atsi-šaukimus, organizavo ginkluotus būrius. 1923 m. sausio 9 d. komi-tetas Šilutėje paskelbė manifestą ir prasidėjo sukilimas (kaip tik praėjusį sausį Lietuvoje minėtas Klaipėdos sukilimo 90-metis). Iš savanorių aukų buvo ne taip jau daug, ir drąsūs klaipėdiečiai privertė svetimtaučių valdžią sėsti prie derybų stalo. Tiesiogi-nių kovų pavojui nutilus, 1923 m. vasario 12 d. Darius buvo paleis-tas iš Klaipėdos krašto savanorių armijos. Už svarbų ir didelį kelių mėnesių darbą atvaduojant Klaipėdos kraštą ir nuopelnus klaipėdiečiams Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo ko-

mitetas vėliau apdovanojo Darių aukščiausio laipsnio sidabriniu medaliu – Klaipėdos atvadavimo ženklu.

1923 m. vasario 27 d. Darius rašė savo draugui Stepui Tutliui į JAV: „Manau, kad jūs visi jau žinote tą svarbų mūsų tautos istorijoj įvykį. Dabar jau Klaipėda yra mūsų ir bus visada mūsų. Mes savo darbą atlikome lengvai ir dabar paliekam vietos žmonėms laisvai apsispręsti.<...> O dabar žiūrėsime į kitą pusę – į Vilnių. Bet būtų labai gera, jeigu jūs, draugai, galėtumėt atvažiuoti ir dar kelis atsivežti. Tad mes tikrai galėtume čia sudaryti amerikie-čių pulką Vilniaus atvadavimui“ (2, p. 74). Darius nesipuikavo, bet didžiavosi, kad jam teko prisidėti prie didelio naudingo Lietuvai darbo. Todėl po to, kai Lietu-vos vyriausybė nesiryžo visiškai išnaudoti sukilėlių laimėjimo lie-tuvių tautos ir valstybės gerovei, Darius labai piktinosi. Iš visų Da-riaus darbų ir veikimo Lietuvoje Klaipėdos sukilimas buvo bene reikšmingiausias jo nuopelnas Tėvynei. Jau vien tai suteikia jam mūsų tautos didvyrio vardą.

STEPOnAS DARIUS – LIETUVOS SPORTO PIOnIERIUS Darius buvo ne tik pavyzdingas karininkas ir lakūnas, jis buvo vienas pirmųjų Lietuvos sporto propaguotojų ir organizatorių.

Jau JAV mokyklose Darius buvo uolus sporto mėgėjas. Beis-bolas, futbolas ir krepšinis buvo jo mėgstamiausi komandiniai žaidimai, taip pat mėgo lengvąją atletiką, boksą ir čiuožimą. At-vykęs į Lietuvą, Darius pama-tė, kad čia sportas pradėjo tik pirmuosius žingsnius. Kaune jau veikė kelios kitataučių (vokiečių, žydų, lenkų) sporto draugijos,

Lietuvos karininkai iškart pastebėjo, kad Darius turėjo kilnių, aukštų siekių ir todėl jam lengviau būdavo nugalėti sunkumus ir kliūtis.

S. Girėnas prie „Lituanicos“

variklio

14 va s a r i s 2013

tEMa

bet tarp lietuvių 1919–1920 me-tais sportas nebuvo populiarus. Tik labai mažas būrelis sportuo-jančių būrėsi apie Lietuvos fizi-nio lavinimosi sąjungą. Kadangi tais laikais Lietuvos energingiau-sias jaunimas buvo kariuomenės gretose, S. Dariui buvo gera terpė pradėti juos organizuoti. Jis ne tik pats dalyvavo daugelyje sporto šakų, bet ir išvedė Lietu-vos sportininkus į tarptautinius žaidimus prieš latvius, estus, Ka-raliaučiaus ir Berlyno vokiečius. 1922 m. S. Darius buvo išrinktas vadovauti Lietuvos fizinio lavini-mosi sąjungai. Jam vadovaujant sportinė veikla dar labiau suak-tyvėjo, atsirado sąjungos skyriai ir kituose Lietuvos miestuose. Pradėjo leisti sporto laikraštį, rašė žaidimų taisykles, ruošė sporto šakų teisėjus, organizavo rungtynes ir pats jose dalyvavo. O sporto priemonių prašė šeimos ir draugų atsiųsti iš Amerikos. Tai rodo jo laiškas (1922-09-15) draugui Tutliui į Čikagą: „Buvau labai užimtas šią vasarą – ne tik savo reikalais, bet ir Lietuvos sportu. Viskas sėkmingai eina, tik mums trūksta įrankių beisbolo ir futbolo žaidimams. Gal jūs galė-tumėt kada surinkti ar supirkti tokių įrankių sportui ir atsiųsti mano adresu?“ (2, p. 81). Visoje Lietuvoje nebuvo nė vienos spor-to aikštelės ar stadiono. Darius ieškojo išeities ir ėmėsi milži-niško darbo. Su dideliu vargu iš Kauno miesto valdžios išgavęs žemės sklypą, pradėjo pirmojo Lietuvoje sporto stadiono staty-bą. Pats Steponas parengė planą, ieškojo lėšų ir vadovavo staty-bos darbams, tam skirdamas ir didelę dalį savo algos. 1925 metais pradeda veikti pirmasis Lietuvos stadio nas, kuriame galima orga-nizuoti rungtynes ne tik Lietuvos

sporto mėgėjams, bet ir rengti tarptautinėms varžyboms.

Šalia sportinės veiklos Darius sumano Lietuvoje propaguoti ir aviaciją. Šalia šioje srityje domi-nuojančios kariuomenės pradeda kurtis aviatorių klubai.

S. DARIAUS BĖDų PRADŽIA LIETUVOJE Šis patriotiškas ir Tėvynei pasi-šventęs Amerikos lietuvis gal būtų daug daugiau nuveikęs Lietuvos ir lietuvių labui, jei ne... prasidė-jusios bėdos. Jų pradžia – 1925 m. pasiūlymas Dariui vykti tobulintis aviacijos srityje į Angliją. Kadangi į tą vietą pretendavo ir aviacijos viršininko giminaitis, atsirado trintis, priekabiavimas, šmeižtas, nepelnytų tarnybinių nuobaudų skyrimas, tampymas po garbės teismus. Štai 1925 m. lapkričio 23 d. įsakymas kariuomenei skel-bė, kad vyresnysis leitenantas Ste-ponas Darius yra „Kariuomenės Vado nubaustas 30 parų daboklės už tai, kad apsivedė, neturėdamas kariškos vyresnybės leidimo ir apie savo apsivedimą pranešė tik daugiau kaip metų laikui praslin-kus“ (2, p. 94).

Darius ramiai atremdavo jam skiriamus kaltinimus savo išsamiai išdėliotais raportais, o tai tik dar labiau siutino kariuo-menės valdžią. Kol galų gale

buvo paskelbtas nuosprendis: „Turi būti paleistas iš kariuomenės.“ (P. Jurgėla teigė, kad tuo nuospren-džiu Dariui buvo padaryta didžiulė dvasinė žaizda. Darius laikė daug liūdno atminimo dokumentų ir rašy-tų atminimų iš savo tarnybos Lietuvos

karo aviacijoje. Ginant Lietu-vos kariuomenės vadus, reiktų pridėti, kad 1918–1926 m. Lietu-vos kariuomenei vadovavo daug nelietuvių karininkų. Kai kurie, netikėtai paaukštinti tarnyboje dar nesutvarkytoje kariuomenėje, kliudė gabiems lietuviams kilti struktūroje ir ne vieną iš jų išstū-mė iš karo tarnybos.)

Visus šiuos nemalonumus Steponas Darius pasuko kita linkme – 1927 m. balandžio 6 d. įteikė eskadrilės vadui prašymą tarpininkauti jį „paliuosuojant“ (atleidžiant) vieneriems metams atostogų be algos, nes esą per 7 metus Lietuvos karo tarnyboje nė karto neaplankė savo tėvų ir giminių JAV. Ir taip Lietuvos ka-riuomenės vadovybė paleido ka-pitoną Steponą Darių vieneriems metams nemokamų atostogų vykti Amerikon.

1920 metais Steponas Darius at-vyko į Lietuvą vieneriems metams padėti jai kovoti prieš svetimtau-čių dominavimą jo Tėvynėje, o išbuvo 7 metus, nes čia buvo tiek daug darbo ir tiek mažai išteklių tiems darbams. 1927-aisiais Darius išvyko metams atostogų į JAV. Jo atostogos visada buvo naudojamos ne poilsiui, o kitiems darbams. Ir šįkart, prieš išvykdamas, draugams pažadėjo: „Aš į Lietuvą iš Amerikos parskrisiu!“ Tik šiam sumanymui įvykdyti prireikė ne vienerių, o 5 metų. Tik 1933 m. liepos 15 d. Steponas Darius ir Stasys Girėnas pradėję skrydį per Atlantą ir sėk-mingai įveikę vandenyną, liepos 17 d. žuvo Soldino miške (tada Vokietijos teritorija, dabar Lenki-jos Pščelniko kaimas), nepasiekę savo Tėvynės.

O Kaunas jų laukė. 25000 žmo-nių jų laukė, į dangų iškeltomis galvomis. Laukė savo „sparnuotųjų lietuvių“.

2013 va s a r i s 15

aKtuaLu

kovotoja už laisvę

Aida Kiškytė-Degeix

Kilusi iš Šampanės Prancūzijoje, Ana-Mari Gusar (Anne-Marie Goussard) tvirtina, kad jos kraštiečių humoro jausmas labai panašus į mūsų, o Šampanės ir Lietuvos ryšiai siekia laikus, kai mūsų pirkliai ten vykdavo mainyti prekių. Jos pačios pažintis su Lietuva, kaip ji ironizuodama sako, prasidėjo Michailo Gorbačiovo dėka. Ir prieš daugiau nei du dešimtmečius susižavėjusi lietuviais ir jų laisvės troškimu, to susižavėjimo nenustojo iki šiol, o Lietuvą vadina savo namais. A. M. Gusar šiandien vadovauja asociacijai „Coordination France-Lituanie“ (liet. Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinacija) ir yra Lietuvos garbės konsulė Prancūzijoje.

aip susipažinote su Lietuva?Pirma pažintis įvyko M. Gorbačiovo „dėka“. Tiksliau, ši pažintis prasidėjo 1990 metų

gruodžio mėnesį, kai Europos saugu-mo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) konferencija vyko Paryžiuje. Jos metu Prancūzijos užsienio reikalų ministras Rolandas Dumas (Roland Dumas) sutiko su Rusijos prašymu nepriimti į šį tarptautinį susitikimą Baltijos šalių atstovų. Tuo pačiu metu mes Trua (Troyes) mieste organizavo-me „Laisvės savaitę“, į kurią pakvie-tėme rezistencijos dalyvius iš viso pasaulio. Aš nuvykau į Paryžių ir iš ten parsivežiau į tarptautinę konferen-ciją neįleistus Baltijos šalių atstovus. Taip jie galėjo laisvai pasisakyti mūsų renginio metu. Tai buvo 1990 metų gruodis. Atsimenu, kaip tuomet Fransuaza Tom (Françoise Thom, žinoma Prancūzijos istorikė) sakė: „Kai viso pasaulio akys nukryps į Irako įvykius, tuomet sovietai susitvarkys su Baltijos šalimis.“ Jos pranašiški pasisakymai pasitvirtino labai greitai. 1991 metų sausio 13 dieną, kai M. Gor-bačiovas miegojo (jis visada „miega“ per svarbius įvykius), Tarybų Sąjungos kariuomenės tankai važiavo Vilniaus gatvėmis ir taikėsi į beginklę lietuvių minią, susirinkusią apsaugoti televizi-jos bokšto ir Seimo. Tuomet ir įvyko mano antrasis susitikimas su Lietuva. Žinia apie šiuos įvykius mane labai supykdė ir aš tuoj pat nusprendžiau pati vykti į Lietuvą. Ir vėl visa tai įvyko dėl to paties M. Gorbačiovo kaltės.

Taip tuoj pat ir išvykote į Lietuvą?Beveik tuoj pat. Reikėjo tik šiek tiek laiko pasiruošti kelionei. 1991 metais net tris kartus teko vykti į Lietuvą. O po to šios kelio-nės į Lietuvą tapo tikra „liga“, nuo kurios vis ieškau „vaistų“, bet kol kas taip ir „neišgijau“.

LietuvąvaDina SavaiS namaiS

k

a. Kiš

kytės-

Dege

ix nuo

tr.

16 va s a r i s 2013

Pirmieji kontaktai su Lietuva įvyko dėl visai kitokių tikslų. Turbūt dabar-tinės kelionės į Lietuvą pasikeitė?Jau praėjo daugiau nei 20 metų po pirmųjų kelionių, bet mūsų tikslai nepasikeitė. Kas padėjo 2004 metais ukrainiečiams kovoti už jų laisvę, kas padėjo gruzinams? Vis tie patys lietu-viai! Aš visada prisiminsiu netikėtą susitikimą su Emanueliu Zingeriu 2004 metų gruodžio 26 dieną Kijeve. Mes abu ten buvome atvykę kaip tarptautinių organizacijų stebėtojai ir visai atsitiktinai abu susitikome Lais-vės aikštėje. Jis manęs paklausė, ką aš čia veikiu, ir pats atsakė: „Mes, kaip ir tu, tęsiame kovą už laisvę.“ Šis atsa-kymas akivaizdžiai paaiškina lietuvių identitetą. Nors dabar dažnai žmonės sako, kad viskas pasikeitė, nes praėjo daugiau nei 20 metų. Tiesą pasakius, lietuviai, atvėrę savas duris laisvei, tęsia šį darbą kartu su tomis tauto-mis, kurios dar kovoja už savo laisvę. Taigi – niekas nepasikeitė!

O kaip gimė Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinacija?Visa tai įvyko Prancūzijos lietuvių bendruomenės iniciatyva. 1990 metų pradžioje ji norėjo suvienyti visas Prancūzijoje veikiančias vietines aso-ciacijas, kurios, turėdamos įvairiausių tikslų, dirbo Lietuvai arba su ja jau nuo 1980 metų. Tuo metu ir susikūrė Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinacija. Ji nuo pirmųjų savo eg-zistavimo dienų ir dar šiandien dirba kartu su Prancūzijos lietuvių ben-druomene. Žinoma, abi asociacijos dirba viena kryptimi, bet kiekviena yra nepriklausoma viena nuo kitos ir turi savo skirtingus tikslus.

Ką veikia Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinacija?Laikui bėgant įvyko mūsų veiklos evoliucija. Iš pradžių mes koordi-navome įvairių asociacijų svarbias humanitarines keliones į Lietuvą.

Dabar Lietuva tapo visaverte Euro-pos valstybe ir humanitarinė pagalba jai nebereikalinga. Tačiau ekonomi-niai, politiniai ir kultūriniai mainai tapo gausūs ir įvairūs. Dabar mūsų pagrindine veikla tapo informacijos apie organizuojamus renginius pasi-dalinimas, adresų pasikeitimas.

Kiek yra tokių asociacijų Prancūzijoje?Mes koordinuojame apie penkias-dešimt asociacijų. Jos yra regioni-nės ir kiekviena dirba savo srityje. Turime religinių, kultūros bei sporto srityse dirbančių organizacijų. Visi savanoriai pasikeičia informacija apie savo veiklą, nes jie visi vienodai myli Lietuvą. Jie įtraukia vietinius verslininkus ir deputatus į savo veiklą. Vietinės prancūzų ir lietuvių asociacijos padeda prancūzams arti-miau susipažinti su lietuvių kultūra, istorija, menu ir tradicijomis.

Vadinasi, Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinacija padeda šioms struktūroms koordinuoti savo veiklą?Mūsų asociacija ne tik koordi-nuoja, bet ir informuoja. Kasdien Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinacija paruošia dienos spau-dos apžvalgą prancūzų ir anglų kalbomis, kuri informuoja apie pa-

sirodžiusius straipsnius ne tik apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, bet ir apie kaimynines šalis. Šią spaudos apžvalgą elektroniniu paštu gauna visi pageidaujantys asociacijų nariai ir net kai kurios institucijos. Mūsų surinkta informacija vis daž-niau naudojasi vis didesnis žmonių skaičius (apie 800).

Prieš daugiau nei dvidešimt metų skubiai išvykote į Lietuvą, nes jums ten tada susidariusi situacija atrodė labai pavojinga. Ką galvojate apie šiandieninę Lietuvą?Dar 1991 metais net negalėjome pasvajoti, kad po 13 metų Lietuva taps Europos Sąjungos ir NATO nare. Tada buvo net sunku įsivaiz-duoti, kad Lietuva bus tokia pat, kaip ir kitos Europos valstybės. Tačiau Lietuva visada išliks savita, išskirtinė. Vien tik šis pavyzdys, kaip ji nugalėjo ekonominę krizę: drastiškais ir drąsiais ekonominiais suvaržymais įveikė sunkumus viena, niekieno nepadedama. Čia vėl išsiskiria lietuviškas charakte-ris. Lietuva išsilaisvino iš tarybinės sistemos, tapo Europos nare, nu-galėjo ekonominę krizę... Lietuviai išgyveno tiek daug įvairių krizių, kad jie išmoko jas įveikti daug geriau ir ramiau nei kiti.

Kaip jūs asmeniškai apibūdintumė-te Lietuvą?Pirmiausia, tai – mano namai! Aš pati kilusi iš Prancūzijos Šampanės regiono. Mano gimtasis kraštas ir mano šeimos proseneliai Lietuvos vardą minėjo jau prieš 9 amžius, nes pirkliai iš Kauno čia atvykdavo mainyti prekių. Dabar mūsų aso-ciacija tęsia dviejų šalių draugystės tradicijas, nes mes labai panašūs savo krikščioniškomis tradicijomis ir net humoru. Todėl kai mes at-vykstame į Lietuvą, jaučiamės kaip namuose...

l Informacija apie Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinaciją: http://www.france-lituanie.org.l 2009 metais leidykla „l‘Harmattan“ Prancūzijoje išleido Anne-Marie Goussard knygą „Des murs à abattre“ (liet. „Sugriauti sienas“), kurioje autorė pasakoja apie savo rezistencinę veiklą įvairiose pasaulio šalyse ir apie Lietuvos nepriklausomybės pirmuo-sius žingsnius.l Artimiausiu metu leidykla „l’Harmattan“ išspausdins apie 40 prancūzų pasakojimų tema „Pirmas kartas Lietuvoje“ (pranc. „La première foisen Lituanie“), kuriuos surinko ir spaudai parengė Prancūzijos ir Lietuvos asociacijų koordinacija.

aip susipažinote su Lietuva?Pirma pažintis įvyko M. Gorbačiovo „dėka“. Tiksliau, ši pažintis prasidėjo 1990 metų

gruodžio mėnesį, kai Europos saugu-mo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) konferencija vyko Paryžiuje. Jos metu Prancūzijos užsienio reikalų ministras Rolandas Dumas (Roland Dumas) sutiko su Rusijos prašymu nepriimti į šį tarptautinį susitikimą Baltijos šalių atstovų. Tuo pačiu metu mes Trua (Troyes) mieste organizavo-me „Laisvės savaitę“, į kurią pakvie-tėme rezistencijos dalyvius iš viso pasaulio. Aš nuvykau į Paryžių ir iš ten parsivežiau į tarptautinę konferen-ciją neįleistus Baltijos šalių atstovus. Taip jie galėjo laisvai pasisakyti mūsų renginio metu. Tai buvo 1990 metų gruodis. Atsimenu, kaip tuomet Fransuaza Tom (Françoise Thom, žinoma Prancūzijos istorikė) sakė: „Kai viso pasaulio akys nukryps į Irako įvykius, tuomet sovietai susitvarkys su Baltijos šalimis.“ Jos pranašiški pasisakymai pasitvirtino labai greitai. 1991 metų sausio 13 dieną, kai M. Gor-bačiovas miegojo (jis visada „miega“ per svarbius įvykius), Tarybų Sąjungos kariuomenės tankai važiavo Vilniaus gatvėmis ir taikėsi į beginklę lietuvių minią, susirinkusią apsaugoti televizi-jos bokšto ir Seimo. Tuomet ir įvyko mano antrasis susitikimas su Lietuva. Žinia apie šiuos įvykius mane labai supykdė ir aš tuoj pat nusprendžiau pati vykti į Lietuvą. Ir vėl visa tai įvyko dėl to paties M. Gorbačiovo kaltės.

Taip tuoj pat ir išvykote į Lietuvą?Beveik tuoj pat. Reikėjo tik šiek tiek laiko pasiruošti kelionei. 1991 metais net tris kartus teko vykti į Lietuvą. O po to šios kelio-nės į Lietuvą tapo tikra „liga“, nuo kurios vis ieškau „vaistų“, bet kol kas taip ir „neišgijau“.

2013 va s a r i s 17

aKtuaLu

Lietuvoje veikianti leidykla „Ver-sus aureus“ pristato dvi nau-jienas – knygas, kurios turėtų nepraslysti pro išeivijos akis.

Pirmoji – tai Astos Pe-traitytės-Briedienės „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983)“. Sovie-tams okupavus Lietuvos valstybę, užsienyje liko ir iki krašto nepri-klausomybės atkūrimo dirbo Lie-tuvos diplomatinė tarnyba (LDT). Jos šefas buvo Stasys Lozoraitis (1898–1983), kuris šias pareigas ėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Remiantis archyviniais šaltiniais bei moksline literatūra, pristatomi

svar biausi diplomatinės tarny-bos vadovo politinės biografijos momentai: LDT ir paties S. Lozo-raičio padėtis po Lietuvos okupa-cijos, jo veikimo ribos ir galimybės, taip pat atskleidžiamas pačių diplomatų požiūris į diplomatijos šefo įgaliojimus ir S. Lozoraičio pozicijos, sprendžiant persona-lo ir pasiuntinybių išsaugojimo klausimus. Kitas svarbus LDT šefo biografijos momentas: jo paties santykiai ir bendradarbiavimas su lietuvių išeivijos politinėmis gru-pėmis, kaip Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo komitetu ir liberaliojo sparno atstovais. Tad čia pristato-mi ir analizuojami S. Lozoraičio politiniai sprendimai, nuostatos, požiūriai į Lietuvos laisvės bylą ir į kovą už valstybės nepriklausomy-bės atkūrimą, kurie atskleidžia jo įtaką Lietuvos valstybingumo raidai ir išeivijos politiniam gyvenimui.

Kita knyga – Vokietijos lietuvio Vinco Bartusevičiaus „Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951“. Antrasis pasaulinis karas niokojo ne tik Europą, jis skaudžiai paveikė ir lietuvių visuomenę – daugelis pasklido po platųjį pasaulį. Knygos autorius Vincas Bartusevičius dė-mesį sutelkia į daugiau nei 80000 Lietuvos gyventojų, kurie, karui pa-sibaigus, atsidūrė Vakarų sąjungi-ninkų kontroliuojamose Vokietijos ir Austrijos zonose ir buvo kom-paktiškai apgyvendinti stovyklose. Tokiomis sąlygomis jie atkūrė savo-tišką kultūrinę autonomiją: savo švietimą, spaudą, visuomenines, profesines ir politines organizaci-jas, politines partijas ir jų junginius. Toks gyvenimas ilgai netruko, vos keletą metų. Kaip tik šitas sudėtin-gas laikotarpis ir gvildenamas pasi-telkiant gausią archyvinę medžiagą, įvairius literatūros šaltinius.

Kodėl Rykantų bažnyčia buvo užburta ir kodėl tuo buvo taip tikima, kad net kunigai joje nelaikė mišių? Kokias paslaptis slepia piktasis po-

nas Čičinskas? Kokiais lietuviais galėjome tapti ir kodėl tapome tokiais, kokiais esame? Atsakymai į šiuos klausimus – LRT laidų vedėjo Virginijaus Savukyno knygoje „Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII–XIX am-žiaus Lietuvoje“.

„V. Savukyno lietuvių tapatybės istoriniai ir semiotiniai tyri-nėjimai parašyti kaip tik laiku. Jie atveria sudėtingus pokyčius santykiuose tarp kalbų, religijų, luomų, neprarandant pagrindi-nio klausimo: kaip tęsiasi tautos tapatybė, kaip ji išsilaiko ir kaip ją reikia toliau išlaikyti. Tai išsamus ir dabarčiai reikalingas įnašas“, – sako Ohajo (Ohio) universiteto

profesorius Algis Mickūnas. „Kny-goje prikeliamas iš užmaršties tas reikšminis pasaulis, kuriame XVII–XIX amžiuje gyveno ir pagal kurį orientavosi lietuvių bendruomenė. Iš mitų ir fantastinių pasakojimų atkuriami kintantys „savojo“, „svetimojo“ ir „kito“ santykiai. Parodoma, kaip įsivaizduojama tautinė tapatybė buvo grūdinama įkaitusioje istorijos kalvėje“, – tei-gia Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, Vilniaus universiteto profesorius Kęstutis Nastopka.

Iš pirmo žvilgsnio skirtingas temas – Rykantų bažnyčios istorija, Čičinsko legenda, „bambizo“ figūros, XIX amžiaus nacionalizmo formavi-masis ir t. t. – sieja bendra tapatybės tema: kaip skirtingais laikotarpiais bendruomenė apibrėžia savus ir sve-timus. Knygoje parodoma, kaip buvo pereita nuo konfesinės prie kalbinės lietuvių tapatybės.

knygos išeivijaiišeivijąapie

pasirodė v. savukyno knyga apieLIETUVIų TAPATYBę

V. Savukynas

LRT n

uotr.

18 va s a r i s 2013

okia pažintis, užsimezgusi per „Pasaulio lietuvį“, įsiminė labiausiai ir kodėl?Kadangi ateidama į „Pa-saulio lietuvį“ su pasaulio lietuvija jau buvau susi-

pažinusi per „Draugą“ – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių dienraštį, kur 4 metus (nuo 2000-ųjų) teko talkinti, tai tik gerokai praplėčiau pažintį. Įspūdį padarė naujos pažin-tys su, pavadinkime taip, egzotinių kraštų lietuvaičiais: Australijos, Pietų Korėjos, Pietų Amerikos. Nors, tiesą pasakius, Australijos lietuviai apie save primindavo ir „Draugo“ dienraštyje, tad turėjau progos tik gėrėtis jų aktyvumu.

Lietuvybė, pasaulio lietuviai jums nebuvo naujiena. Bet ar redaguo-dama „Pasaulio lietuvį“ apie dias-porą, tautiškumą, išeivijos jausmus Lietuvai supratote ar suradote ką nors naujo? Jei taip, ką?Tai buvo didžiausias atradimas ir mano džiaugsmas – iš arti mačiau

svEčias

a. škiudaitė: Deimantė Dokšaitė

Kaip jau minėta sausio mėn. numerio redakciniame straipsnyje, šie metai „Pasaulio lietuviui“ neeiliniai – jubiliejiniai. Todėl šia proga šiame ir ateinančiuose šių metų numeriuose pasistengsime pristatyti jį redagavusius žmones. Šį kartą kalbiname ketverius metus (nuo 2006 m.) „Pasaulio lietuviui“ vadovavusią Audronę Viktoriją Škiudaitę. Į jos rankas žurnalas pakliuvo jau tuomet, kai skaitytojų mažėjo ir finansiniai ištekliai seko, tad nors, kaip pati sako, iš laiko perspektyvos viskas atrodo gražiau, darbas nebuvęs lengvas. „Prisimenu bejėgiškumo jausmą, kai nieko negali padaryti, jeigu su tavimi kuris kraštas nebendradarbiauja“, – prisiminimais dalijasi A. Škiudaitė. Tačiau su „Pasaulio lietuviu“ ir apskritai išeivija ji sieja ir nuostabias meilės Lietuvai pamokas bei įdomias pažintis su lietuvybei pasišventusiais žmonėmis.

k„Didžiausias džiaugsmas – iš arti mačiau išeivių tėvynės meilę“

2013 va s a r i s 19

Pasitraukiau pajutusi, kad niekam mano darbas nereikalingas –suinteresuotų (skaitytojų) mažai, lėšų mažai, todėl negali padaryti gero produkto, negali samdyti korespondentų.

ir jutau išeivių Tėvynės meilę, ilgesį. Ir šiandien manau, kad išeiviai yra karštesni lietuviai, labiau vertina tautiškumą nei mes čia, Lietuvoje. Mums tai kaip ir buitis, mes kalba-me lietuviškai, ir dažnam atrodo, kad to ir pakanka. O išeivija tai priima kaip šventą jausmą ir šventą pareigą. Žinoma, ne visi, bet tie, kurie išlieka lietuviais užsienyje, tą savo jausmą išskaidrina iki šven-tumo. Ypač žaviuosi vyresniosios kartos išeiviais. Tokio idealizmo turbūt niekada nepasieksiu. Jie savo gausią spaudą ir organizacijas išlaikė patys, jie savo aukomis kūrė fondus lietuvybei išlaikyti ir pasauliui pri-minti apie Lietuvos okupaciją. Ir kai mes paskelbėme savo nepriklauso-mybę, pasaulis tam buvo paruoštas, nes išeivija visus ilgus dešimtmečius dirbo dėl to.

Jau praėjus kiek laiko, atsigręžus atgal, turbūt lengviau vertinti, tad sunku ar lengva buvo redaguoti „Pasaulio lietuvį“? Iš laiko atstumo viskas atrodo gra-žiau, bet prisimenu bejėgiškumo jausmą, kad nieko negali pada-ryti, jeigu su tavimi kuris kraštas nebendradarbiauja – nenuvažiuosi ir nepadarysi reportažo. Būdavo apmaudu, kad mes pasakodavom dažniausiai apie tuos pačius kraš-tus daug kartų, beveik kiekviena-me numeryje, o apie kitus neturė-davome medžiagos.

Nors žurnalas šiemet mini garbingą jubiliejų, tačiau užmerkti akių prieš tiesą negalima. Jis išgyvena ne pačius geriausius laikus, nekokie jie buvo ir jums redaktoriaujant. Kaip manote, kodėl? Kodėl „Pasaulio lie-tuvis“ pastarąjį dešimtmetį, o gal jau ir ilgiau, tapo mažai kam reikalingas?Gaila, bet to nereikalingumo jaus-mą patyriau ir aš. Jaunoji išeivijos karta judresnė, jai labiau supran-

tamas internetas. Dažnai girdė-davau, kad popierinis žurnalas – praeitis. Man taip pat atrodė, kad gal jau reikėtų pereiti prie inter-netinės versijos. Nors nemanau, kad korespondentų pagausėtų – žmonės yra gana inertiški, tuo labiau pasaulio lietuviai, kuriems norisi apglėbti visą pasaulį – jie skuba, daug dirba, daug keliauja. Mes Lietuvoje esame labiau sėslūs ir pastovūs ir pas mus popierinė žiniasklaida dar ilgiau išliks.

Gal netinkama klausti, nes jei būtu-mėt žinojusi tą stebuklingą receptą, būtumėt jau išbandžiusi, tačiau ir vėl, gal iš laiko perspektyvos geriau matyti – ką šiandieną patartumėte „Pasaulio lietuvio“ leidėjams, kad žurnalas taptų vėl laukiamas tūks-tančiuose pasaulio lietuvių namų?

ir platintų žurnalą, bet tik Aus-tralija turėjo savo tokį entuziastą. Sakoma, kad pakeisti visuomenei užtenka 7 proc. aktyvių žmonių. Manau, krašte užtektų vieno entuziasto, kaip turėjo Australijos lietuviai, ir reikalai pajudėtų. Rea-liausia, manau, leisti internetinį savaitinį žurnalą, kuriame medžia-ga dažniau pasikeistų. Kraštuose vyresniosios kartos lietuvių, kurie praktiškai ir išlaiko „Pasaulio lietuvį“, mažėja, o jaunimas yra geriausiai pasiekiamas internetu.

Kaip tapote „Pasaulio lietuvio“ redaktore? Ir kaip nustojote ja būti?„Pasaulio lietuvio“ redaktore būti mane pakvietė tuometinė PLB pirmininkė Regina Narušienė, su kuria teko bendradarbiauti talkinant „Draugui“ Čikagoje, JAV. „Pasaulio

lietuvio“ žurnalą redagavau ketverius metus. Pasitraukiau pajutusi, kad niekam mano darbas nereikalingas – suinteresuotų (skaitytojų) mažai, lėšų mažai, todėl negali padaryti gero produkto, negali samdyti korespon-dentų, analitinių straipsnių autorių, kurie rašytų profesionalius straips-nius. Iš visuomenininkų kraštų pirmininkų pareikalauti daugiau negali, jie ir taip dirba iš idėjos. PLB vadovybė apkrauta darbu ir patiria asmeninių išlaidų, nes jų kelionės po kraštus nėra apmokamos. Tokia atrodė beviltiška padėtis. Ką daryti? Profesionaliam darbui reikia lėšų. Gal Lietuva atsigaus po krizės ir galės

Nuolat kraštų pirmininkų PLB Seime ir kituose renginiuose, laiš-kuose prašydavau kiekviename krašte sudaryti spaudos grupe-lę kuri nuolat informuotų apie renginius (kurie vis dėlto vyksta)

A. Škiudaitė JAV lietuvių laikraščio „Dirva“ jubiliejaus parodoje Seime

nuotr

. iš as

menin

io arc

hyvo

20 va s a r i s 2013

svEčias

Vakarai jau yra persirgę visomis jaunos visuomenės ligomis ir mūsų broliai Vakaruose gali įgyti būti mūsų mokytojais.

padėti? Bet vėlgi – tada PLB nebebus savarankiška, bus priklausoma nuo Lietuvos. Todėl belieka viltis, kad naujoji išeivija, užauginusi vaikus (nes dažniausiai išvyksta jauni), pra-turtės ir „Pasaulio lietuvio“ leidėju taps koks nors labdaringas lietuvis ar lietuviai.

Prisiminkite, kaip atrodydavo jūsų redaktoriavimo metu įprasta vieno žurnalo numerio leidyba? Koks tai būdavo procesas?Kadangi medžiagos turėdavau per mažai (gerokai per mažai), džiaugda-vausi, kad esu Lietuvoje, kur atvyksta išeiviai į renginius, pas gimines ir šiaip įvairiais reikalais. Tai čia suti-kusi juos pasigaudavau ir pakalbin-davau. Be to, Lietuvoje yra visokių organizacijų, kurios turi ryšių su išeivija. Jose ieškodavau medžiagos. Bandydavau užmegzti ryšį internetu ir spausdavau kokio krašto pirminin-ką ką nors pasakyti ar surasti rašantį žmogų. Taigi sunkiausia būdavo surinkti medžiagą, o visa kita – jau virtuviniai redakcijos darbai.

Kokius žurnalus ir laikraščius prenumeruojate? Kokią knygą šiuo metu skaitote?Tai išskirtinai lietuviška produk-cija, bet šiuo metu esu įsigilinusi į Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos išeivijoje (1945–2000) veiklą, esu pasižadėjusi parengti jų veiklos apžvalgą, taigi visas mano laisvalaikis yra skirtas išeivijos politinės veiklos istorijai ir litera-tūrai. O ir tiesioginis darbas – po-litika, taigi verdu politikos sultyse.

Kodėl pasirinkote žurnalistės kelią?Norėjau rašyti, nes maniau, kad tai geriausiai moku. Rašytojos sugebėjimų neturėjau, todėl dar studijuodama lituanistiką ėmiau žurnalistauti. Beje, pavyzdį rodė man tėvas. Jis buvo veterinarijos

gydytojas ir nuolat rašydavo į lai-kraščius apie savo įdomiausią pro-fesinę patirtį, savo skaitytojams duodavo patarimų, kaip prižiūrėti gyvulius, kad jie nesirgtų, ir ką daryti jiems susirgus.

Papasakokite apie save, kas džiu-gina jūsų širdį laisvą minutę, kokia jūsų šeima, kur jūsų tėviškė?Esu aukštaitė iš Šiaurės Lietuvos, Pakruojo rajono, nuo paties Latvi-jos pasienio. Atvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą, trumpai dir-bau Pakruojo rajono laikraštyje ir paskui vėl grįžau į Vilnių. Sovieti-niais laikais norėjau būti laisva nuo politikos, todėl greitai pasirinkau laisvos žurnalistės duoną ir rašiau apie kultūrą, spaudai rengiau kny-gas. Sudėtingas tai būdavo laikas, „laisvas menininkas“ buvo keistas dalykas anuomet, bet išsilaikiau, kartais su 2 rubliais per savaitę ir mamos lašinių bryzeliu. Su vyru archeologu Algirdu Girininku, Klaipėdos universiteto profesoriu-mi, užauginome 3 vaikus: sūnus Daumantas užsiima kompiuterių priežiūros verslu; dukra Austėja pasekė mano tėčio pėdomis – gydo arklius, stažavosi keliose užsie-nio klinikose; jauniausias sūnus Žygimantas dar studijuoja Lidso (Leeds) universitete, Anglijoje, japonų kalbą.

Šiuo metu redaguojate „Tėvynės sąjungos žinias“. Papasakokite apie šį leidinį plačiau. Į politiką „įkritau“ nuo pat Lie-

tuvos nepriklausomybės pra-džios – 1991 metais, kai krikščio-nys demokratai mane pakvietė redaguoti tuometinę jų spaudą – „Apžvalgos“ savaitraštį ir žurnalą „Tėvynės sargas“. Būtent tuomet užsimezgė pažintis su išeivija – JAV išeiviai krikščionys demo-kratai po 8 metų mane pakvietė į talką leidžiant „Draugo“ dien-raštį. Taigi biografijoje taip pat galiu pažymėti, kad buvau išeivė. Šiuo metu Lietuvoje krikščionys demokratai yra susijungę su Tė-vynės sąjunga, „Tėvynės sąjungos žiniose“ praktiškai tęsiu ankstes-nę – patriotinę politiką. Man tai yra artima.

Ar redagavus politinės partijos leidinį, vėliau nebus sunku grįžti į nepriklausomą žurnalistiką? O gal Lietuvoje tokios nėra, tik iliuzija ir deklaracija, o iš tikro visa žinias-klaida priklauso vienai ar kitai įtakos grupei?Kadangi mano pažiūros atitinka tos politinės grupės, kurios lei-dinį redaguoju, įsitikinimus, aš jaučiuosi laisva. Ir visada buvau laisva. O Lietuvos žiniasklaidai turiu priekaištų – nesakyčiau, kad žiniasklaidą valdo politinės grupės. Mano nuomone, tai vers-las, o už pinigus viskas galima. Nieko nepadarysi, mes gyvena-me dar pradinėje kapitalizmo stadijoje, kada nepripažįstami sentimentai, tik pinigai. Ir mūsų visuomenė dar menkai idėjiškai subrendusi, kad galėtų procesus pakreipti dvasingesne linkme. Todėl išeivijos pavyzdys yra labai reikšmingas. Vakarai jau yra persirgę visomis jaunos visuo-menės ligomis ir mūsų broliai Vakaruose gali įgyti daugiau ide-alizmo bei būti mūsų mokytojais. „Pasaulio lietuviui“ esu dėkinga už tokią patirtį.

2013 va s a r i s 21

Žurnalistas Darius Džeimsas Rosas (Darius James Ross) irgi dalyvavo peržiūroje bei po jos vykusiame filmo aptarime Lie-tuvių namuose. Į publikos bei

pokalbį vedusio Stasio Kuliavo klausi-mus atsakinėjo ne tik „Kitos svajonių komandos“ režisierius, iš Los Andželo atskridęs M. M. Markevičius, bet ir ypač šiltai sutiktas J. Valančiūnas. Siūlome paskaityti Dariaus Džeimso Roso „Pasaulio lietuviui“ užrašytą nuotaikingą susirinkusiųjų ir dviejų to vakaro lietuvių žvaigždžių pokalbį.

S. Kuliavas: Kaip kilo mintis sukurti šį filmą?M. A. Markevičius: Filmo idėja mano galvoje knibždėjo ilgą laiką. Nuo 1988-ųjų. Buvau dvylikos, kai sovietų krepšinio rinktinė įveikė

Ir tuomet dvylikametis galvojau, kad taip neteisinga. O tada vos per ketverius metus nuo 1988-ųjų iki 1992-ųjų pasaulis smarkiai pasikei-tė, tiems nuostabiems pokyčiams atskleisti kažin, ar net pavyktų parašyti scenarijų. „Grateful Dead“ įsitraukimas ir visa kita. Augant lietuviškoje šeimoje visa tai buvo tiesiog mano gyvenimo dalis. O šis projektas natūralus.

S. Kuliavas: Papasakok daugiau apie filmavimus, susitikimus ir pan.M. A. Markevičius: Pirmiausia turėčiau pastebėti, kad ši spau-dos konferencija labai lietuviš-ka – su alumi.

Filmo kūrimo procesas buvo nuostabi patirtis, juk turėjau galimybę susitikti ir leisti laiką su savo herojais. Dariau interviu su jais ir atskleidžiau archyvinę medžiagą, kurios daugelis žmonių nėra akyse regėję. Kaskart tarsi atrasdavau aukso gabalėlį, kai išvysdavau kokią nuotrauką ar vaizdo įrašą. Paklausiau Šarūno, ar jis kartais neturi kokio įrašo iš

„KITA SVAJOnIų KOMAnDA“ Kanados lietuviai tarsi kovote išsikovojo teisę pamatyti Mariaus a. Markevičiaus dokumentinę juostą „Kita svajonių komanda“ („the other dream team“) vieni pirmųjų pasaulyje. Bilietus į peržiūrą, vykusią toronte sausio 10 dieną, jiems dosniai padovanojo du lietuvius žaidėjus – Joną valančiūną ir Liną Kleizą – savo sudėtyje turinti toronto „raptors“ komanda.

Ameriką. Augdamas Los Andžele buvau didelis „Lakers“ ir Medžiko Džonsono (Magic Johnson) gerbėjas. Tačiau taip pat žavėjausi Arvydu Saboniu bei Šarūnu Marčiulioniu. Lietuviai krepšininkai buvo mano herojai, todėl stengdavausi visada kiek galima daugiau sužinoti apie juos, stebėdavau jų karjeras. Kai jie tuomet su sovietų rinktine iškovojo auksą, aš buvau labai laimingas, tačiau daugelis kitų Amerikoje buvo pikti, įsiutę ir nelaimingi, kad pralai-mėjome „savo žaidimą“ tuomečiam savo priešui. Pamenu save moky-kloje draugams pasakojantį, kaip smagu, kad toje Ameriką įveikusioje komandoje buvo keturi lietuviai žai-dėjai, tačiau amerikiečiai viską matė kitaip nei aš. Jie matė lietuvius kaip rusus, kaip dalį blogio imperijos.

pristatytas toronteFilmas

22 va s a r i s 2013

LiEtuviai PasauLyJE

Barselonos. O jis atsakė, kad turi DVD! Tai buvo namudinis įrašas iš žaidėjų persirengimo kambario. Tai, ko aš ir daugelis Vakaruose nesame regėję. Vlado Garasto ir Valdemaro Chomičiaus mamos namuose albumuose atradome nuostabių archyvinių nuotraukų.

S. Kuliavas: Kodėl filmą pristatote Toronte?M. A. Markevičius: Toronte labai stipri lietuvių bendruomenė. Skai-čiumi antra visoje Šiaurės Ameri-koje po Čikagos. Gavome neįtikė-tinai daug laiškų ir „Facebook’o“ žinučių iš žmonių, norinčių pamatyti šį filmą būtent čia. Tad teko visiems pasistengti. Norėčiau, kad būtų buvusi galimybė parodyti filmą daugiau kartų, bet padarė-me, ką galėjome.

Buvo labai smagu žiūrėti filmą su šiuo vaikinu (rodo į J. Valan-čiūną – aut. past.). Filmuojant visur jį sekiojau. Turbūt jis galvo-jo, kas tas vaikinas, persekiojantis mane, ir kodėl jis lenda į mūsų persirengimo kambarį „Siemens“ arenoje, ko jis trukdo mano mamai. Bet tikrai buvo malonu Toronte žiūrėti filmą su Jonu ir Danute (J. Valančiūno mama – aut. past.). Ačiū.

S. Kuliavas: Ar prisimeni, kur pats buvai per tas lemtingas rungtynes 1992-ųjų rugpjūtį Barselonoje?M. A. Markevičius: Namuose. Buvo susirinkusi šeima ir žiūrėjome rungtynes. Buvau tik šešiolikos, todėl gal iki galo nesuvokiau tų varžybų pergalės reikšmės, galbūt niekas to iki galo suvokti tada ne-galėjo. Tačiau aišku viena, kad visi buvo laimingi. Tačiau dvidešimt metų prabėgo labai greitai ir dabar galime matyti tos pergalės reikšmę.J. Valančiūnas: Paklausk, kur aš buvau tuomet.

S. Kuliavas: Kur buvo Jonas Valančiū-nas rugpjūčio mėnesį 1992 metais?Danutė Valančiūnienė: Lietuvoje. Trijų mėnesių kūdikis. J. Valančiūnas: Metro penkiasde-šimties (juokiasi – aut. past.)

S. Kuliavas: Jonai, kokie tavo įspū-džiai apie šį filmą?J. Valančiūnas: Kalbėsiu lietuviškai, nes man taip lengviau. Žiūrėdamas filmą mąsčiau apie tai, kad yra labai svarbu turėti tokių žmonių kaip Marius. Jis paaukojo trejus metus. Nemanau, kad buvo labai lengva filmą sukurti, ir nemanau, kad jis iš šio filmo susikraus milijonus. Šis žmogus kūrė šį filmą, nes yra Lie-tuvos patriotas, Lietuva – jo širdyje. Nors ir gyvena toli nuo Lietuvos, bet nepamiršta jos, ir aš tai labai gerbiu. Filmas paskatina mus visus mylėti Lietuvą ir nepamiršti, kas vyko ten kadais.

S. Kuliavas: Kaip tau Torontas? Kaip miestas? Kaip žmonės?J. Valančiūnas: Labai geras klausimas (juokiasi – aut. past.). Kiekvienam lifte girdžiu tą patį: „So how do you like Toronto?“ (Liet. k. Kaip tau patinka Toron-tas?)

Mokykloje draugams sakiau,kaip smagu, kad toje Amerikąįveikusioje komandoje buvo keturilietuviai žaidėjai, tačiau amerikiečiaiviską matė kitaip nei aš. Jie matė lietuvius kaip rusus.

Tai JAV lietuvio režisieriaus Mariaus A. Markevičiaus sukurtas filmas. Jis nukelia į 1992 m. olimpi-nes žaidynes Barselonoje, kuriose mūsų krepšininkai iškovojo bronzą ir paliko neišdildomą pėdsaką vals-tybės bei krepšinio istorijoje.

Tokių krepšinio žvaigždžių, kaip Šarūnas Marčiulionis bei Arvydas Sabonis, vedina ši olimpinė krepši-nio rinktinė Barselonoje pirmą kartą žaidė Lietuvos komandoje. Iš sovie-tų ką tik išsivadavusiai mūsų šaliai krepšininkų pergalė tapo simboliniu įrodymu, jog esame verti būti nepri-klausomų valstybių žemėlapyje.

Lemiamos rungtynės dėl olimpinės bronzos prikaustė ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio dėmesį. Buvusio okupanto ir ką tik nepriklausomybę atgavusios šalies kova aikštelėje krepšinį pakylėjo į aukštesnį lygmenį – tai buvo ne tik žaidimas, bet ir mažos šalies politi-nio bei kultūrinio identiteto išraiška.

Patiems rinktinės krepšininkams ši pergalė taip pat reiškė daug. Tiesa, sportine prasme jie turėjo ir didesnių pasiekimų – 1988 metais Seulo olimpiadoje iškovojo pirmąją vietą. Tačiau aukso medaliai A. Sa-boniui, Š. Marčiulioniui, R. Kur-tinaičiui, V. Chomičiui ir kitiems lietuviams tąkart buvo užkabinti skambant Sovietų Sąjungos him-nui – jie žaidė svetimos valstybės komandoje. 1992 metais Barselo-noje mūsų krepšininkai pirmą kartą laurus nuskynė savo tėvynės – Lie-tuvos – garbei.

Filmo „Kita svajonių koman-da“ premjera įvyko 2012 žiemą elitiniame „Sundance“ (JAV) kino festivalyje, kuriame jis sulaukė užsienio žiniasklaidos dėmesio bei itin palankių kino kritikų vertinimų.

„THE OTHER DREAM TEAM“ („Kita svajonių komanda“)

Filmo peržiūroje KLJS narės Aida Valevičiūtė, Vida naudžiūnaitė, Daina Šablinskaitė ir Ieva Balčiūtė

2013 va s a r i s 23

LiEtuviai PasauLyJE

„It’s really nice.“ (Liet. k. Tikrai gražus.)

S. Kuliavas: O cepelinų Kanadoje valgei?J. Valančiūnas: Valgiau.

S. Kuliavas: Kieno gaminti?(J. Valančiūnas rodo į savo mamą – aut. past.)

S. Kuliavas: Kaip tavo ranka? (J. Valančiūnas ranką susilaužė gruodžio 26 d. per rungtynes su San Antonio „Spurs“ – aut. past.)J. Valančiūnas: Jau viskas nor-maliai. Žiūrėk net ir mikrofoną laikau. Kokios dvi–trys savaitės ir jau būsiu aikštelėje, manau.

Klausimas iš publikos: Dažniau-siai matome Vytautą Landsbergį televizijos laidose rimtu veidu, o filme jis pasirodė šmaikštesnis, laisvesnis.M. A. Markevičius: Ne tik V. Landsbergis, bet ir žaidėjai, ku-rie turi nekalbių žmonių reputa-ciją. A. Sabonis ir kiti žinomi kaip tyleniai, nedaugžodžiaujantys, ir tikrai jie tokie, bet taip pat jie labai protingi vaikinai, turintys

Kanadiečiai, bent kiek besidomintys krepšiniu, žino prisiekusį Toronto „Rap-tors“ gerbėją, verslininką, kelių automobilių salonų savininką Navą Bhatią (Nav Bhatia). Jis vadinamas „Raptors“ „superfanu“, nes nuo komandos įkūrimo

1995 metais nepraleido nė vienerių „Raptors“ rungtynių, žaistų namuose. N. Bhatia beveik visada sėdi pirmoje eilėje ir kartais žaidėjai su juo trumpai pasišnekučiuoja per apšilimą prieš rungtynes. Toronte vykusio filmo „Kita svajonių komanda“ pri-statyme žurnalistas Darius Džeimsas Rosas irgi trumpai su juo pasišnekučiavo.

Kaip jums patiko filmas?Puikiai sukurtas. Man buvo pravartu sužinoti daugiau ne tik apie sportininkus, tačiau ir apie lietuvių būdą ir sielą. Tiesiog nuostabu ir malonu buvo žiūrėti.Vis matome jus, besikalbantį su J. Valančiūnu prieš varžybas. Įdomu, apie ką judu kalbate?Neoficialiai jis dabar yra mano sūnus. Įsivaikinau jį. Turiu garantuoti, kad jis nenukryptų į šoną. Jis privalo koncentruotis ties krepšiniu. Štai apie ką mes kal-bamės. Žinote, jis jaunas, patrauklus ir pasiturintis vyras. O čia tikros džiunglės. Daug pagundų. Noriu, kad jis nenukryptų kur nereikia ir po kokių ketverių–pen-kerių metų bus tikra geriausia žvaigždė.Gal norite ką nors pasakyti Lietuvos krepšinio gerbėjams?Labai didžiuojamės Jonu. Esame palaiminti jį turėdami, todėl esame jums dėkingi.

vykusius dalykus kalbėti len-gviau. Praeityje jie tikrai nebūtų plepėję, kaip nelegaliai gaben-davo mėlynus džinsus ir vaizdo grotuvus iš užsienio.

Klausimas iš publikos: Ta vieta apie kontrabandos gabenimą bene juokingiausia visame filme. Krep-šininkų paatviravimai apie tai buvo surežisuoti, ar jie patys netikėtai prakalbo apie tai?M. A. Markevičius: Labiau atsitik-tinai. Kalbėdamas su jais ban-džiau ištraukti iš jų kokių nors nuotykių, juokingų istorijų. Ir jie visi pradėdavo pasakoti apie Valdemarą Chomičių, kaip jis gabendavo tą ir aną. Kadangi apie tai kalbėjo ne vienas, supratau, kad reikia tai užčiupti. O V. Cho-mičių kaip tik kalbinau paskutinį.

TOROnTO „RAPTORS“ prisiekęs gerbėjas „įsivaikino“ J. Valančiūną

D. Dž

. rosa

s, r. v

yšniau

sko, v.

naud

žiūna

itės n

uotr.

į S. Kuliavo ir publikos klausimus atsakinėjo M.

Markevičius ir J. Valančiūnas

daug ką pasakyti. Man tikrai pasisekė, kad jie taip atsivėrė. Galbūt todėl, kad prabėgo du dešimtmečiai, dabar apie tuomet

24 va s a r i s 2013

Iškart po filmo peržiūros Darius Džeimsas Rosas pakalbino ir joje dalyvavusį vyriau-siąjį „Raptors“ trenerį Dveiną Keisį, kuris su „Pasaulio lietuvio“ skaitytojais pasidalino mintimis tiek apie „Kitą svajonių komandą“, tiek apie savo auklėtinį J. Valančiūną.

Treneri, kokia jūsų nuomonė apie filmą?Neįtikėtina. Neįtikėtina istorija. Buvau nemažai girdėjęs apie filme rodomus įvykius, kuomet dirbau Dalase su Doniu Nelsonu (Donnie Nelson). Be to, prisimenu ir Arvydą. Tačiau buvo nuostabu visa tai pamatyti sudėtą į dokumen-tinį filmą. Jis gražus. Nuostabu matyti, kaip žmonės stovėjo ir gynė savo šalį, ir žaisdami krepšinį darė tą patį. Labai jaudinanti istorija.Ar šis filmas padėjo geriau perprasti Joną?Nuostabu, kad jis gimęs būtent 1992 metais (tais metais Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė olimpiadoje Barselonoje iškovojo bronzos medalius). Taip, filmas padė-jo labiau suvokti Joną, jo mamą ir jo šalį.Kas lietuvius, žaidžiančius NBA, išskiria iš kitų NBA krepšininkų?Manau, jų vidinė stiprybė. Jų stiprybė pasireiškia ir žaidžiant, ir jų asmenybėse. Abu – tiek Jonas, tiek Linas Kleiza – tiek fiziškai, tiek psichologiškai yra labai stiprūs ir tas matyti, kai jie žaidžia.Kokia Jono laukia ateitis? Jis sutvirtės ir sustiprės. Tik dangus jam riba. Jis turi gerus įgūdžius, krepšinio instinktus. Kai tik taps tvirtesnis, stipresnis, kas natūraliai nutiks, jo laukia labai labai šviesi ateitis NBA.

„RAPTORS“ VYRIAUSIASIS TREnERIS: „Lietuvius krepšininkus iš kitų išskiria jų vidinė stiprybė“

S. Kuliavas: Jonai, papasakok savo įspūdžius iš NBA naujokų biržos Niujorke. J. Valančiūnas: Matėte filme, koks aš buvau ten pasimetęs, nežino-jau, kas bus, kur eiti. Man visur rodė, kur eiti, ką daryti, nes buvo ir sunku, ir „faina“, ir neįprasta. Visgi tik vieną kartą gyvenime toks dalykas gali aplankyti.

Klausimas iš publikos: Jonai, ar ilgiesi šokių (nes filme J. Valančiūnas pasa-kojo, kad bėgdavo iš šokių pamokų į krepšinio aikštelę – aut. past.)?J. Valančiūnas: Aš žinau, kas pasiilgo šokių labiau (rodo į mamą – aut. past.).

Klausimas iš publikos: Kai buvai vaikas, koks buvo tavo mėgsta-

miausias krepšininkas?J. Valančiūnas: Turbūt V. Chomi-čius.

S. Kuliavas: Daug kas tave lygina su A. Saboniu. Ar manai, kad esate panašūs?J. Valančiūnas: Tokio kaip A. Sabo-nis jau nebegali būti. A. Sabonis yra tik vienas. Geriausias visų laikų Lietuvos krepšinio žaidėjas. Man dar toli eiti ir nemanau, kad pasiek-siu jo lygį. Bet tikrai malonu, kad žmonės lygina mane būtent su juo.

Klausimas iš publikos: Koks didžiau-sias iššūkis žaidžiant NBA?

J. Valančiūnas: Tie vaikinai labai stiprūs po krepšiais, o aš vis dar jaunas. Turiu labai daug dirbti kilnodamas svarmenis.

S. Kuliavas: Ar pastebi lietuvius sirgalius, vilkinčius žaliais marš-kinėliais arenoje? Ar jie užveda žaidimui?J. Valančiūnas: Tikrai pastebiu ir ne vien tiktai Toronte, bet visur, kur yra lietuvių, matau, kad atei-na į varžybas, ir matau tą žalią marškinėlių spalvą. Tai užveda ir tai parodo, kad tikrai mūsų yra daug visur ir mes esame savo šalies patriotai.

S. Kuliavas: Ar komandos draugai neklausia, kas tie pakvaišę gerbėjai?J. Valančiūnas: Tiesą pasakius, klausia nuolat. Ir vis sako: „Look JV. There they are.“ (Liet. k. Žiūrėk, J.V., štai ir jie.)

Klausimas iš publikos: Jonai, kokia tavo mėgstamiausia NFL (ameri-kietiškojo futbolo lyga – aut. past.) komanda?J. Valančiūnas: „Green Bay Packers“.

S. Kuliavas: Jonai, su komanda daug laiko praleidi. Ar turi joje draugų?J. Valančiūnas: Tikrai negaliu iš-skirti vieno. Šitoje komandoje visi suburti kartu. Su visais sutariu, su visais palaikau gerą ryšį. Pykčių komandoje nėra.

S. Kuliavas: O kaip klostosi santy-kiai su vyr. treneriu Dveinu Keisiu (Dwayne Casey)?J. Valančiūnas: D. Keisis yra tikrai geras treneris. Jis išmano žai-dėjų psichologiją ir tai yra labai svarbu. Jis supranta, kada reikia ant žaidėjo parėkti, kada reikia padrąsinti, kada reikia užvesti ji. Jis mato, koks esi žmogus ir ko tau reikia.

2013 va s a r i s 25

LiEtuviai PasauLyJE

Prieš kiek daugiau nei 60 metų paskelbta Lietuvių Charta tapo kelrode Pasaulio lietuvių bendruomenės orga-nizacijai. Lietuvai tuo metu

esant okupuotai Sovietų Sąjun-gos, Chartoje buvo teigiama, jog valstybinė tautos nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Lietuvio pareiga – darbu, mokslu, turtu ir pasiauko-jimu kovoti, kad būtų apginta ir išlaikyta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Chartą skelbiant, tikėta, kad atsakomybė už tautos išlikimą vienodai dalinama jos nariams, būtent tiek gyvenantiems krašte, tiek ir išeivijoje. Filosofo Juozo Girniaus žodžiais: „Tautos likimas yra sprendžiamas ne tik krašte, bet ir visur, kur yra jos vaikų.“

Todėl šiandieną „Pasaulio lietu-vyje“ pristatome Lietuvos Laisvės premijai nominuotą, Lietuvoje gimusį, užsienio šalyse išugdytą ir išmokslintą, didžiąją gyvenimo dalį Lietuvai skyrusį mokslininką, politologą prof. dr. Tomą Remeikį.

Tomas Remeikis (g. 1934-12-07 Skliausčiuose, Tauragės aps.) – Antrojo pasaulinio karo metu į

Vakarus pasitraukusių tėvų sūnus, politologas, visuomenės veikė-jas. 1952 metais baigęs gimnaziją Cicero mieste (Ilinojuje), Ilinojaus universitete studijavo sociologiją ir politinius mokslus (bakalauras, magistras). Šiame universitete 1963 metais apgynė disertaciją „Communist Party of Lithuania: Historical and Political Study“, studijas apvainikuodamas daktaro laipsniu. Nuo 1963 metų jis yra politologijos dėstytojas ir studijų vadovas Indianos Kalumet kolegi-joje (Indiana Calumet College, Ca-lumet, Indiana), nuo 1967 metų – profesorius. Vilniaus universiteto garbės daktaras (1994). Šiuo metu gyvena Palos Hilse (Palos Hills), Ilinojuje (JAV).

T. Remeikis su žmona Nijole užaugino tris vaikus – Gintarę, Audrių bei Petrą – ir sulaukė dviejų vaikaičių.

PAGRInDInIAI MOKSLO DARBAIPagrindiniai prof. T. Remeikio mokslo darbai skirti XX amžiaus Lietuvos politikos ir istorijos tyri-mams. Vieni iš svarbiausių jo moks-lo darbų neabejotinai yra 1971–

jav lietuvis politologas t. remeikis –

pavyzdinis kovotojas už Lietuvos Laisvę

„Drau

go“ n

uotr.

26 va s a r i s 2013

1981 metais parengti aštuoni tomai metinių apžvalgų apie disidentinį judėjimą Lietuvoje: „The Violations of Human Rights in Soviet Occu-pied Lithuania“. Minėtų metinių apžvalgų leidybą finansavo JAV LB. Knygos formato apžvalgomis buvo aprūpinamos JAV valdžios įstaigos, JAV Kongreso nariai, Jungtinių Tautų Organizacijoje atstovaujamos valstybės, universitetų bibliotekos. Tuo metu pasaulyje vyravo susirū-pinimas žmogaus teisių padėtimi Sovietų Sąjungoje ir T. Remeikio dokumentuotomis apžvalgomis ypač domėtasi ruošiantis 1975 metų Helsinkio akto konferencijai. T. Re-meikis buvo kviečiamas žmogaus teisių pažeidimų Lietuvoje klausimu liudyti JAV Kongrese bei dalyvauti JAV LB vadovybės susitikime su JAV prezidentu Džimiu Karteriu (Jimmy Carter). Paminėtina, kad atsiradus lėšų kelios T. Remeikio apžvalgos buvo išleistos ir ispanų kalba.

Vienas iš svarbiųjų T. Remeikio mokslinių darbų yra jo išsa-mi studija apie pasipriešinimą sovietinei santvarkai Lietuvoje: „Opposition to Soviet Rule in Lithuania: 1945–1980“. Veikalas (680 p.) 1980 m. išleistas Lituanis-tikos instituto su JAV LB parama. Šiuo veikalu užpildyta atsiradusi informacijos apie okupuotos Lietuvos padėtį spraga.

Bendradarbiaudamas su prof. Arūnu Liulevičiumi, T. Remeikis išleido albumą apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius: „The Gift of Vil-nius – A Terrible Beauty is Born“.

2009 m. išleistas T. Remeikio akademinių straipsnių rinkinys „Lithuanian Phoenix“ (VDU lei-dykla), apimantis 1940–1990 metų Lietuvos istorinį laikotarpį.

Lietuvai atkūrus nepriklauso-mybę, prof. T. Remeikis pagrindinį dėmesį teikia įvairius laikotarpius atspindinčių dokumentų kaupi-

mui bei išleidimui. Jo pastangomis suredaguoti ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos rūpesčiu išleisti keturi Lietuvos partizanų pasiprie-šinimą dokumentuojantys veikalai. 2010–2011 metais, bendradar-biaudamas su Vilniaus tarptauti-nių santykių ir politikos mokslų

institutu, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba ir Užsienio rei-kalų ministerija, prof. T. Remeikis suredagavo keturių tomų Lietuvos Respublikos užsienio politiką 1938, 1939, ir 1939–1940 metais nušvie-čiančius dokumentų rinkinius. Juos išleido Vilniaus universiteto leidykla. Rinkinių įvadų autoriai: prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas ir URM vadovas Vygaudas Ušackas.

MOKSLInĖ IR VISUOMEnInĖ VEIKLAProf. T. Remeikis aktyviai dalyvauja tarptautinėse ir lietuvių organiza-cijose. Jis – Amerikos politologų są-jungos (American Political Science Association), Amerikos slavų studijų draugijos (American Association for Advancement of Slavic Studies), So-vietų Sąjungos ir Rytų Europos tau-tinių studijų draugijos (Association for the Study of Nationalities of the USSR and Eastern Europe) ir Baltų studijų draugijos (Association for advancement of the Baltic studies) narys bei daug metų vadovaujantis pareigūnas.

Kaip lietuvybės veikėjas prof. T. Remeikis – redaktorius, publicistas ir visuomenininkas. 1959–1961 metais redagavo stu-dentų žurnalą „Studentų Gairės“,

1963–1968 metais buvo anglų kal-ba leidžiamo žurnalo „Lituanus“ vyriausiasis redaktorius, 1968 metais – mėnraščio „Akiračiai“ vienas iš steigėjų ir redaktorių. Ilgametis Lituanistikos instituto tarybos narys, leidyklos vadovas ir redaktorius. Akademinės skau-tijos leidyklos steigėjas ir redak-torius. Aktyvus JAV LB narys, 1983–1988 metais PLB valdybos vykdomasis vicepirmininkas. Sąjūdžio ir Lietuvos atgimimo laikotarpiu vadovavo JAV LB Vi-suomeninių reikalų tarybai.

Po Nepriklausomybės atkū-rimo prof. T. Remeikis skaitė paskaitas Vilniaus universitete, jo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, leido žurnalą „Politologija“ (su Polybijaus fondo parama), buvo šio žurnalo ir žur-nalo „Kultūros barai“ redakcinių kolektyvų narys. 2002 metais dalį savo archyvų padovanojo Lietuvos centriniam valstybės archyvui (čia įsteigtas prof. T. Remeikio fondas). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2002).

T. REMEIKIS – IŠEIVIJOS KOVOS UŽ LAISVę SIMBOLISSovietinės okupacijos metais pa-vergtiesiems lietuviams kovojant už išlikimą, tauta, užsienio kraštuose gyvenanti jos išeivija jautė pareigą kovoti už tautos teisę savaran-kiškai tvarkytis savo valstybėje. Prof. T. Remeikis, į JAV tėvų atsi-vežtas jam esant dešimties metų, tapo vienu iš svarbiųjų laisvame pasaulyje pasipriešintojų sovietinio melo dvasiai. Dėl užsienio lietuvių veiklos pusšimtį metų laisvame pasaulyje buvo nepripažįstama Lietuvos inkorporacija į Sovietų Sąjungą, tai palengvino pirmuosius Lietuvos Sąjūdžio žingsnius nepri-klausomybės link.

Dėl užsienio lietuvių veiklos pusšimtį metų laisvame pasaulyje buvo nepripažįstama Lietuvos inkorporacija į Sovietų Sąjungą, tai palengvino pirmuosius Lietuvos Sąjūdžio žingsnius nepriklausomybės link.

2013 va s a r i s 27

Praėjusių metų birželį paaiškėjo, kad visi šie norai gali išsipildyti vienu sykiu. Atsitiktinai išgirdau apie dr. B. Galdikas savanorių

programas, tada radau interne-te OFI (Orangutan Foundation International) ir jo dukterinį fondą Vilniuje (www.birutegaldikas.lt). Pagunda keliauti įveikė tinginį ir taupumą, nors Sumatros džiunglių į kelionės planus nepavyko įtraukti.

Dėl vėlyvo ryžto keliauti bilietai buvo brangoki ir nusipirkęs pri-imtiniausius Indonezijoje turėjau praleisti 34 dienas, kaip vėliau sužinojau, dėl to teko sutrumpinti

savanorių programą pora dienų. Rūšiuojant bilietus paaiškėjo, kad skrydžių tarp salų trūksta kaip tik ramadano pabaigoje, kai daugybė keliaujančių. Svarstėme ir galimy-bę keliauti laivu, bet pavyko gauti bilietus, sutrumpinusius buvimą Borneo dar pora dienų, kurias praleidau Džakartoje.

Vizos trisdešimčiai dienų įsigyjamos nusileidus Džakartos oro uoste, o ilgesniam laikotarpiui dėl jų reikia kreiptis į ambasadą Kopenhagoje. Buvau tarp pirmųjų iš Lietuvos su tokiu prašymu. Su ambasados darbuotojais bendravau elektroniniais laiškais, telefonu, pa-

aiškinau visas aplinkybes, terminus, suderinome dokumentų siuntimą. Labai geranoriškai atsižvelgė į mano skubėjimą ir vizą gavau laiku. Tris-dešimties dienų vizą galima pratęsti Indonezijoje, bet didelę kelionės dalį praleidau ten, kur nėra migracijos tarnybų, o ir išvykus gaila skirti laiko dokumentams tvarkyti.

Būtina yra medicininė pasiruoši-mo dalis: be įprastų skiepų, dar reikė-jo pasitikrinti dėl džiovos – kad ligos neperduotum orangutanams. Visa ši informacija buvo iš anksto išsiųsta į OFI. Reikia pasirūpinti kelionine vaistinėle, kurioje, be vaistų nuo ligų, kuriomis sergi (jei tokių yra), reikia pasiruošti vaistų nuo dažnų nušalimų, slogos, kosulio, paraudu-sios gerklės, radikulito, virškinimo sutrikimų; binto, pleistrų nuos-paudoms ant pėdų, įdrėskimams ir

Per daug metų atsirado keletas priežasčių vykti į indoneziją. svarbiausios chronologine tvarka buvo pamatyti orangutanus, Komodo drakonus, daktarę Birutę Galdikas ir jos Liki stovyklą.

Rimantas Eidukevičius

Svajonės pildosi – savanorystė B. GaLdikas

ORAnGUTAnų STOVYKLOJE

r. Eid

ukevi

čiau n

uotr.

28 va s a r i s 2013

LiEtuviai PasauLyJE

sumušimams, darbinių pirštinių. Dažnai peršąlama lėktuve dėl inten-syvaus ventiliavimo, gelbsti kepurė, šalikas ar gobtuvas. Vietiniai kartais kaip ir mes dėvi žiemines kepures ir striukes. Nušalti galima ir aukš-tesnėse vietovėse dėl didelio dienos ir nakties temperatūrų skirtumo ar užlipus į aukštesnį kalną.

Dėl gausaus prakaitavimo, ne-lengvo darbo praverčia vitaminai su mikroelementais ar panašūs maisto papildai. Pastaruosius gėriau, o vaistų neprireikė, kai ku-riais pasidalinau su bendražygiais. Man tiko vietinis maistas, tik kartais būdavo sunku įtikinti, kad gaučiau ne turistams skirtą švelnų ir prėską patiekalą, o su tiek pries-konių, kiek ir patys virėjai valgo.

Reikėjo pasiruošti gyventi miške. Nusipirkau sportinius batus, tinkan-čius karštu oru ir greitai džiūstan-čius (dirbti pelkėje), hamaką ir tuo metu vienintelį Vilniuje tinklą nuo uodų nakčiai, nuo kraują siurbian-čių vabzdžių cheminių priemonių. Borneo saloje sergama maliarija, tad profilaktiškai reikia gerti vaistus. Be uodų, skraido ir žmones puola į mums įprastas sparvas panašūs gy-viai. Vasarą yra sausasis sezonas, tad šie parazitai nedaug vargino. Būtinas geras žibintas (man patiko pritvir-tinamas prie kaktos), nes anksti temsta, o ir gyvates išbaido žingsniai ir šviesa kartu.

Kelis kartus panaudojau kamščius ausims. Miegoti gali trukdyti varlės ir gaidžiai, mašinos ir laivai, kita vieti-nių ar keliautojų veikla. Dažniausiai greitai pripranti prie pasikartojančio triukšmo. Patartina turėti popierinių nosinių ar servetėlių, nes tualetuose kartais nebūna popieriaus. Vietoje

jo naudojama kairė ranka ir vanduo, pasemiamas kaušu arba purškiamas iš lankstaus vamzdelio. Šio proceso neišbandžiau, nes nepratus sunku išsaugoti sausus rūbus. Bet karštame ore ir įgudus tai gali būti patogu. Dažnai valgoma rankomis, žinoma, kad tik dešine. Tai man patiko, esant progai, valgydavau kaip ir kiti. Net vaikai žino, kad pirštais imti mais-tą patogiau. Visada buvo galima pasinaudoti šaukštu, rečiau – šakute, labai retai – peiliu.

Indonezijos rupijų išsikeis-ti galima nusileidus oro uoste. Populiariausi JAV doleriai, kiek mažiau – eurai. Šioje srityje buvo du netikėtumai. Pirmasis – visur geriausias keitimo kursas yra 100 dolerių kupiūrų, kuo smulkesnis banknotas – tuo pigesnis. Tik kartais nekeitė seno pavyzdžio dolerių. Vienas doleris yra beveik 10,000 rupijų, todėl patogu rašyti apie pinigus doleriais arba tūks-tančiais rupijų (tRp).

34-ių dienų kelionę sudarė dvi skirtingos dalys. Pirmoji – apie dešimt dienų Balyje ir Flores salose, antroji – trys savaitės Borneo ir pora dienų Džakartoje. Pradžia buvo lengva ir keliaujantiems per atos-togas būdinga veikla. Ją suplanavo daugiausiai turistinės agentūros, nes buvau užimtais įvairiais darbais. Turint laiko reiktų aktyviai naudo-tis internetu ir pasisektų gal ne tik sutaupyti, bet ir įdomiau pake-liauti. Antroji dalis buvo ilgesnė ir originalesnė. Dalyvavimas savanorių programose, ypač tolimose šalyse ir gamtoje, pas mus nėra paplitęs. O paskutinėmis dienomis prieš skrydį namo pavyko pamatyti mažiau turistams pažįstamą sostinę.

Šiame straipsnyje – apie antrąją kelionės dalį – savanorsytę pas dr. B. Galdikas ir jos orangutanus.

Borneo – tai trečia pagal dydį sala, Indonezijai priklausanti dalis vadina-

ma Kalimantanu, beveik 30 proc. sa-los pasidalijo Malaizija ir Brunėjus. Saloje apie 20 milijonų gyventojų, daugiausiai musulmonai. Dalis salos skirta nacionaliniams parkams, saugomi miškai, pelkės, gyvūnai, tarp jų daug retų. Deja, miškai kertami ir juos pakeičia žemdirbių laukai arba auginamos palmės aliejui, naudojamam parfumerijoje. Mes gyvenome keletą kilometrų nuo gyvenviečių, bet dieną beveik nuolat girdėdavome elektrinių pjūklų trukšmą. Taip pat gyvūnai medžiojami, tarp jų ir orangutanai, maistui. Taip atsiranda nelaisvėje daug jauniklių, kurių dalį pavyksta reabilituoti – paruošti laukiniam gyvenimui ir grąžinti į džiungles. Bet jau trūksta saugių miškų turimiems nelaisvėje orangutanams. Savano-riai pagal OFI programą atvyksta įvairiems laikotarpiams ir darbams. Mes – beveik mėnesį statyti tilto-tako miške ir pelkėje, kuris padėtų stebėti, mokyti ir lavinti į džiungles išvestus jaunus gyvūnus. O pabaigus darbą visa grupė laivu plaukia į Liki stovyklą kelioms dienoms susipa-žinti su visame pasaulyje žinomu nacionaliniu parku bei gyvūnais. Iš knygų ir filmų gerai žinomi ir kai kurių orangutanų vardai. Gamta besidomintiems ta vieta, žmonės ir gyvūnai yra išskirtiniai, pasaulyje tokių nedaug.

Dalis savanorių atvyksta me-tams ar keliems mėnesiams. Prie mūsų grupės savaitei prisijungė ilgesnę savanorystę baigianti italė, įrengianti narvuose iš padangų „sporto priemones“ (enrichment). Vėliau sutikau ką tik atvyku-sią savanorę iš Australijos, ten surengusią labdaros akcijas ir atvažiavusią su paaukotais pinigais keliems mėnesiams. Šie savanoriai dažniausiai dirba „Care center“, kur orangutanai (yra dar keletas kitų gyvūnų) auginami, jauni

Gamta besidominantiems ta vieta, žmonės ir gyvūnai yra išskirtiniai, pasaulyje tokių nedaug.

2013 va s a r i s 29

LiEtuviai PasauLyJE

maitinami, prausiami ir mokomi, sergantys gydomi.

Nusileidau Pangkalan Bun miesto oro uoste, išėjau ir pradėjau dairytis. Netrukus užkalbino Ruth – mūsų grupės vadovė, jau ilgokai dirban-ti su B. Galdikas. Paaiškėjo, kad tuo pačiu reisu atvyko ir visi kiti savanoriai. Susipažinome, susėdome į vieną mini sunkvežimį, daiktus sudėjome į kitą ir asfaltu, žvyrkeliu ir miško keliukais nuvažiavome į savo stovyklą. Savanorės sudarė gru-pės absoliučią daugumą, ir jos buvo ne silpnoji, o gražioji, stiprioji ir protingoji dalis. Mažumą sudarė du savanoriai, ir, kaip juokauja vienas iš bendradarbių, mes buvome, deja, tik gražūs. Mano bendražygis – kiek vyresnis ir už mane (mes buvome vyriausi), šauniai juokaujantis ir pui-kus muzikantas iš Australijos. Jau-nimą sudarė besiruošiantys pradėti mokslus universitete, studijuojantys arba jau senokai po mokslų. Ir visos entuziastingai kalbėjo apie savo darbą, mokslus. O mūsų studentų didelė dalis studijuoja kažkelintą sąrašo specialybę. Įdomu, nuliūdin-tų ar labai nuliūdintų ištyrus, kokiai studentų daliai rūpi, ką studijuoti, kuriai nerūpi, ką studijuoti, ir kuriai nerūpi, ko nestudijuoti.

Bendravome angliškai, man kar-tais pritrūkdavo žinių, pavyzdžiui, greitai pasakomo humoro subtily-bių ne visada suprasdavau. Laimei, ne visiems anglų kalba buvo gimto-ji, bet visi ją labai gerai mokėjo.

Atvykę į stovyklą kiek iš toliau pasigrožėjome orangutanais, kurie taip apžiūrinėjo naujus žmones. Kai kurie stengiasi atkreipti į save dė-mesį, kartais taikliai ir toli apspjau-dydami. Arčiau su jais susipažinti galėjome tik po ilgesnio nei savaitė mūsų karantino. Miegoti galėjome name ant grindų arba netoliese miške hamakuose. Mažuma (ir aš) pasirinko mišką. Ilgą laiką buvo

giedra ir pro tinklą nuo uodų naktį matėsi pietų pusrutulio žvaigž-dynai, girdėjosi įvairių nedidelių gyvūnų veikla. O žadino cikados tiksliai pusę šešių ir laiku galėdavau neskubėdamas pasiruošti pusry-čiauti. Kaimynystėje gyvenusi su-keldavo triukšmą, panašų į aliarmo signalą ar elektrinį pjūklą. Pirmąją dieną dar susipažinome su būsimais darbais, pagrindinėmis taisyklė-mis, pavyzdžiui, būtina daug gerti. Nežiūrint mano pastangų, pirmas dienas inkstai turėjo mažai darbo. Taip pat būtina dirbti pagal savo jėgas. Pavargus lengva susižaloti ar kitą sužeisti. Valgėme tris kartus per dieną, maistas padedamas ant tam skirto kilimėlio, aplink kurį ir mes ant grindų susėsdavome. Dažniau-siai valgydavome ryžius su virtomis daržovėmis ir sojos mėsa.

Ten narvuose gyvena keliolika reabilituojamų orangutanų, yra namas darbuotojams ir savanoriams, lauko virtuvė, jei reikia elektros, įjungiamas elektros generatorius. Yra vakarietiškas ir vietinis tualetai,

dušas, bet dauguma prausėsi upelyje. Kartu ten ir skalbdavome. Drabu-žiai trumpai pamirkomi kibire su skalbimo milteliais, vietoje skalbimo lentos jie patiesiami ant lentos ir brūžinami šepečiu iš visų pusių. Įgu-dus tai yra labai efektyvus skalbimo būdas, man pakakdavo tik trynimo rankomis, bet kasdien. Tai darydavo-me po darbų, pradžioje moterys, po jų mudu, du savanoriai, ir dažniau-siai kartu su vietiniais kolegomis, tarp kurių dauguma dajakai. Prie upelio eidavome ir grįždavome jau seniau pastatytu mediniu taku, kar-tais sutemus, ir daugybė jonvabalių žybčiodavo aplinkui.

Pirmąją darbo dieną plušėjome tik iki vidudienio ir grįžome pietau-ti, po pietų ir vėliau valandėlę kitą atsipūtėme bei grįžome prie darbo. Jam pasiruošti gerai būtų dar namie savaitę padirbėti statybose ar kaime nuo ryto iki vakaro. Mūsų darbai prasidėjo lentų nešimu mišku, po to mediniu taku-tiltu (apie 400 metrų) ir pelkėje. Ką nors nešti reikėjo visą laiką. Lentos, atrodo, 4 metrų ilgio, sunkaus ir tvirto medžio. Mūsų pastatytas tiltas turėtų išsilaikyti bent 20 metų. Stipresni dažnai vieni nešdavo vieną lentą, dažniausiai tai darydavome poromis. Kai turėdavo laiko, mums padėdavo dajakai. Vie-

Kartą pamatėme priešais ateinantįpatiną Tomą. Visi pagarbiaipasitraukėme jam iš kelio, palikękelis mango vaisius pasivaišinti.

30 va s a r i s 2013

nas iš jų iš karto nešdavo keturias. Jie puikūs darbininkai, bet kartu ir orangutanų prižiūrėtojai, auklėto-jai ir gyvenimo miške mokytojai. Mums sunkiausias darbas buvo įvairių medinių tilto dalių neši-mas pelkėje. Visi išbandėme visus darbus: be nešimo, pjovimą, kalimą, gręžimą. Medis kietas, kartais lūždavo plaktukai, kaltai. Aišku, kad tokiam gražiame būryje norėjosi būti tarp stipriausių. Deja, deja. Teko sukaupti valią, sukąsti dantis ir nešti lengviau nei stipriausios.

Po pirmųjų darbo dienų važiavo-me į turgų ir parduotuves. Per jas paaiškėjo, kokių reikalingų daiktų neatsivežėme. Vėliau buvo dar viena kelionė prie jūros. Po darbų išsimaudę, pavalgę vakarodavome, dažnai lošdavome kortomis, šach-matais. Ir mane vietiniai pamokino populiarių kortų žaidimų. Miegoti eidavome gana anksti. Būdavo smagu išsitiesti ir pasisupti hama-ke po uodų tinklu. Kartą kažkas nedidelis ir, atrodo, gyvas, man nukrito ant galvos. Smalsumo ve-damas užsidegiau žibintą, atsargiai pradėjau svečio paiešką ir pajutau, kad hamakas lėtai ir nesulaikomai sukasi. Aš minkštai šleptelėjau ant žemės, o svečias dingo. Labai svarbu, kad po hamaku nebūtų aštrių, kietų daiktų: kristi turi būti minkšta, tai matyti – linksma.

Vieną vakarą su mumis susipažinti atvyko dr. Birutė Galdikas. Sužino-jusi, kad aš turiu anksčiau išvykti, ji pakvietė kiek vėliau kartu su jos komanda porai dienų nuplaukti į Liki stovyklą. Tai įvyko jau užbaigus mūsų pagrindinius darbus. Turėjau retą galimybę stebėti B. Galdikas ir jos komandos darbą nuo ryto iki vakaro. Gyvenau darbuotojų name-lyje, dienos tvarkaraštis panašus į jau įprastą, tik prausdavomės upėje ir ryte. Bet neplaukiodavome dėl krokodilų. Turistams yra specialūs

l dr. Birutė marija Filomena galdi­kas – mokslininkė, gamtosaugininkė, pedagogė: daugiau nei keturis de­šimtmečius dr. B. galdikas studijuoja ir tiesiogiai dirba su Borneo salos orangutanais jų natūralioje aplinkoje, indonezijoje. iš orangutanų tyrėjų dr. B. galdikas šiandien yra ryškiau­sias autoritetas visame pasaulyje.

l B. galdikas gimė pasibaigus an­trajam pasauliniam karui, vysbadene, vokietijoje, jos tėvams ruošiantis iškeliauti į Kanadą iš gimtosios šalies – Lietuvos (tėvas kilęs iš skuodo krašto, mama – iš utenos). B. galdikas užaugo ir lankė mokyklą toronte.

l 1964 m. galdikų šeima persikėlė iš Kanados į Jungtines amerikos valstijas. 1966 m. Birutė įgijo psicho­logijos ir zoologijos bakalauro laipsnį, o 1969 m. – antropologijos magistro laipsnį. studijų metais Birutė pirmą kartą sutiko antropologą iš Kenijos dr. Luisą Likį (Louis Leakey), kuris jai padėjo išvykti studijuoti orangutanus.

l 1971 m. B. galdikas ir jos tuometis vyras rodas Brindamouras, atvyko į vieną paskutinių laukinių vietų pasaulyje, tanjung Puting rezervatą Borneo saloje.

l tarptautinis B. galdikas gamto­saugos labdaros ir paramos fondas Lietuvoje buvo įkurtas Ūkio banko 2008 m., skirtas remti ir didinti sąmo­ningumui gamtosaugos Lietuvoje klausimais, remti ir supažindinti su dr. B. galdikas veikla indonezijoje. Fondas rengia kasmetines Žaliąsias konferencijas atsinaujinančių ište­klių energetikos tema, organizuoja dr. B. galdikas vizitus ir paskaitas Lietuvoje, siunčia ir koordinuoja sava­norius, organizuoja ekologinius turus į indoneziją.

l dr. B. galdikas apie savo gyveni­mą ir pirmuosius 20 metų džiunglė­se parašė knygą, 2011 m. išleistą ir lietuvių kalba „rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje kartu su orangutanais“.

maršrutai, įdomiausias reginys – orangutanų papildomas maitinimas miške ant specialios pakylos. Žmo-nės susėda, sustoja kiek atokiau, darbuotojai sudeda maistą, po truputį renkasi orangutanai. Dalis jų buvę nelaisvėje ir reabilituoti, dalis – laukiniai. Žmonių nebijo, vienas mane truputį stumtelėjo skubėdamas prie vaišių. Jei pasi-rodo alfa patinas, miško valdovas Tomas, reikia elgtis ypač pagarbiai ir atsargiai. Po vaišių dalis orangu-tanų, patelių su jaunikliais ilgiau pasilieka. Turistai juos fotografuoja, apžiūrinėja, spėju, kad pasiliku-siems orangutanams patinka būti tarp žmonių, dėmesio centre.

Kelis kartus vaikščiojome po mišką, kartą pamatėme priešais at-einantį patiną Tomą. Visi pagarbiai pasitraukėme jam iš kelio, palikę kelis mango vaisius pasivaišinti.

Savanoriai iš nacionalinio parko išsiveža dar daugiau įspūdžių nei paprasti turistai. Mes jau po ilgo karantino, patikrinti dėl tuberku-liozės, pripratę prie orangutanų. Aš daug laiko praleidau prie B. Galdikas namo, kartu su ją aplankyti atėjusia miško karaliene Sisvi (Siswi). Kartais apsilankydavo kiti orangutanai, laukinės kiaulės ir gibonas. Viena iš taisyklių yra nevalgyti šalia orangu-tanų. Kartą makaronus aš pradėjau valgyti, o pabaigė pasirodžiusi patelė. Visam gyvenimui įsimintina, kai orangutanas draugiškumui parodyti paima už rankos ar kojos.

Grįžęs dar kelias dienas praleidau su visais savanoriais ir sulaukėme ramadano pabaigos. Yra gražus pa-protys dvi dienas lankyti draugus ir pažįstamus. Mes per vieną pabu-vojome ir pasivaišinome 15 šeimų. Tik aš kelioms valandoms buvau nuvažiavęs į „Care Center“, kur apžiūrėjau laboratoriją, gyvūnus, maitinau jauniklius. Kiti savanoriai tai patyrė man jau išvykus.

2013 va s a r i s 31

Pirma mintis, kylanti išgirdus apie lietuviško maisto res-toraną Barselonoje, – kažin, ar tai tinkamiausias miestas tokio pobūdžio verslui. Juk

lietuvių bendruomenė ten pa-lyginti maža, o ispanai išlepinti puikios savo virtuvės ir dar galybės kitų kraštų virtuvių, tad kažin, ar pamėgs mūsiškę, ne tokią rafinuotą kaip Viduržemio jūros kraštų. Ta-čiau Valdas Bruzgys sako, kad vos keturis mėnesius veikiantis resto-ranas klientų gausa nesiskundžia, o lietuviškas maistas valgytojus žavi, nes viskas ruošiama kaip namuose ir labai šviežia. Todėl klientai nesi-baido nei cepelinų (vienas kainuoja 4 eurus), nei lietuviškų karbonadų. Tik vėdarų lietuviško restorano „Lituania arts“ meniu nėra. Užtat ir šakočius, ir lietuvišką alų jau iš-bandė ne vienas katalonas, ispanas ir miesto svečias, o svarbiausia – jų skoniu liko labai patenkinti.

Restoranas, kuriame V. Bruzgys pats ir klientus aptarnauja, ir mais-tą gamina, nėra vien restoranas, jame jis įkūrė ir galeriją, kurioje eksponuojami septyniolikos Lietuvos dailininkų darbai, taip pat

lietuviška keramika, papuošalai, atvirukai ir kt.

Nors ir grožisi, lietuviško meno katalonai pirkti neskuba, krizė prislėgusi juos, tad visi priversti tau-pyti. Bet maisto ne namie vietiniai niekaip negali atsisakyti, tad net per krizę geria kavą, eina pietauti ir vakarieniauti į kavines ir restoranus.

Nors Lietuvos pernelyg nesiil-gi, tačiau Barselonoje V. Bruzgys sukūrė tarsi mažytę jos kopiją. Čia ne tik lietuviškas maistas ir alus, lietuviškas menas, bet ir lietuviška televizija bei atmosfera. V. Bruzgys užsidegęs kiekvienam bent kiek noro parodžiusiam pristatyti savo šalį. „Juk kiekvienas mūsų didžiuo-jamės Lietuva. Pagalvokite, kaip smagu kokiam lietuviui atsivesti savo draugus užsieniečius ir paro-dyti šią vietą, pasakyti: „Štai mano šalies maistas, gėrimai, menas,

muzika“, – pasakoja jis. Planų ir svajonių jis turi ir daugiau, kol kas tik pirmieji žingsniai. Bet štai iš Lietuvos jau buvo atvykę meninin-kai, kūrė ir paskui leido į dangų aitvarus. Meno plenerai – viena tų svajonių. V. Bruzgys sako, kad džiaugtųsi ir lietuviškų institucijų pagalba ir parama (bent morali-ne). Bet net ir be jos eis savo keliu, gal tik mažesniais žingsniais, nes jaučiasi pasirinkęs teisingai.

„Sunku buvo tik pradžioje, kol nebuvau apsisprendęs, dabar žinau, kad išgyvensiu“, – sako jis.

V. Bruzgio širdį Barselonoje džiu-gina Gaudžio architektūra. Lietuvis sako, kad pabuvęs prie jo kurtų architektūrinių šedevrų mažiau nei pusvalandį pasikraunąs energijos visai dienai. Be to, jam patinka tai, kad Barselonoje jis niekada nesi-jaučia svetimas, net dar neišmokęs gerai kalbėti ispaniškai V. Bruz-gys tikina, kad katalonų sostinė niekada jo neatstūmė, atvirkščiai – pasirodė labai draugiška ir svetinga.

Tiesa, svarstydamas kur išvykti gyventi, V. Bruzgys ketino gyve-nimo vairą sukti į Vokietiją, kur jau buvo tekę dirbti, bet nuo šios valstybės atbaidė, kaip V. Bruzgys sako, „sunki kalba“. Į Ispaniją vos atvykęs jau sugebėjo vietinius suprasti, o vokiečių kalba jam pa-sirodė gerokai sudėtingesnė. Nors tvarka, punktualumas, taisyklės, anot jo, traukė jo lietuvišką sielą.

Tačiau jis kol kas verda cepelinus (V. Bruzgio tikinimu, labai gar-džius), laksto aplink staliukus (jų tiek, kad sutalpintų pusšimtį sėdin-čių) ir svajoja apie ateities užmojus garsinti Lietuvą. Kad svajonės ne be pagrindo, irgi neverta abejoti, juk apie vos keturis mėnesius veikian-tį restoraną žinia sklinda iš lūpų į lūpas, o apie čia pat veikiančią galeriją reportažą jau rodė vietinė katalonų televizija. nu

otr. iš

asme

ninio a

rchyvo

BarseLonoje jau GaLima

Deimantė Dokšaitė

paskanauti cepeLinų

Restoranas ir kartu lietuvių meno galerija

Lietuviai menininkai Barselonoje kūrė ir

leido aitvarus

32 va s a r i s 2013

LiEtuviai PasauLyJE

žemyne. Pagrindiniai kongreso tikslai yra ne tik skatinti ir stip-rinti ryšius tarp lietuvių jaunimo organizacijų, bet ir įtvirtinti ryšį su Lietuva bei įkvėpti jaunimą tapti dar aktyvesniais lietuvių bendruomenės nariais. Išanaliza-vus pagrindines pasaulio lietuvių jaunimo aktualijas, buvo nuspręs-ta, jog šio Kongreso tikslas bus

suburti pasaulio lietuvių jaunimą naujiems siekiams atrasti.

Šio svarbiausio PLJS renginio metu bus nustatytos organizacijos veiklos gairės bei išrinkta nauja PLJS valdyba, kuri ateinančius ketverius metus dirbs organizacijos vystymo ir veiklos plėtimo labui. Kongreso programa tradiciškai su-sideda iš trijų dalių: studijų dienų, kultūrinės programos ir stovyklos. Paskutinio Kongreso, vykusio Loty-nų Amerikoje, metu PLJK organi-zavimo konkursą laimėjusi Jung-tinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjunga jau dabar būsimus dalyvius vilioja įspūdingu programos turiniu bei padeda šalių delegacijoms

Xiv PLJs kongreso dalyviai

2011-ųjų metų vasarą Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJs) surengė itin sėkmingą Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą, į kurį susirinko per 3 tūkst. dalyvių iš daugiau nei 30 pasaulio šalių. Jaunimas, politikai, verslininkai, mokslininkai ir kultūros atstovai iš Lietuvos ir užsienio diskutavo, dalinosi patirtimi, bendravo bei kvietė drauge kurti pasaulio Lietuvą.

Greta Ščeponavičiūtė ir Rūta FreitakaitėŠių metų liepos 1–14 dieno-

mis visų lietuvių jaunimo organizacijų užsienyje at-stovai kviečiami į XIV PLJS kongresą, kurio šūkis –

„Pažink pasaulio Lietuvą“.Ilgą istoriją ir tradicijas turintis

Pasaulio lietuvių jaunimo kongre-sas (PLJK) nuo 1962 metų vyksta kas 3–4 metus vis kitame pasaulio

kurs stiprų pasauLio Lietuvių jaunimo tinkLą

Praėjusio PLJS kongreso P. Amerikoje dalyviai

2013 va s a r i s 33

LiEtuviai PasauLyJE

ruoštis studijų dienų programai. PLJK 2013 m. prasidės Londone, Jungtinėje Karalystėje, kur ką tik atvykęs lietuvių jaunimas dalyvaus iškilmingoje Kongreso atidarymo vakarienėje. Kongreso dalyviai bus pakviesti į Lietuvos ambasados Londone renginius, skirtus Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Tikimasi, jog šių priėmimų ir vakarienės metu dalyviai užmegs pirmąsias pažintis ir pasiruoš toli-mesnėms Kongreso dalims.

Susipažinę su Jungtinės Kara-lystės sostine, dalyviai išvyks į istorinę lietuvių bendruomenės sodybą „Headley Park“, kur vyks svarbiausia Kongreso dalis – stu-dijų dienos. Jų metu lietuvių jaunimas turės galimybę išgirsti žinomų Lietuvos žmonių prane-šimus, dalyvaus įvairiose disku-sijose, seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse ir rinks naują PLJS valdybą. Studijų dienų metu vyks diskusijos apie lietuvybės išsaugo-

jimą, ryšio su Lietuva palaikymą, užsienio lietuvių aktyvinimą, jaunimo organizacijų profesiona-lumo didinimą. Kongreso dalyviai taip pat ieškos būdų pritaikyti šiuolaikinėms technologijoms sąjungų veiklos projektuose bei kurti nuosekliai komunikacijai tarp 40 aktyviai veikiančių lietu-vių jaunimo sąjungų pasaulyje.

Kultūrinės programos metu dalyviai turės galimybę susipažin-ti su Jungtine Karalyste, kurioje viena didžiausių lietuvių jaunimo bendruomenių – JKLJS – savo veiklą tęsia jau daugiau nei septynerius metus. Pirmiausia Kongreso dalyviams bus prista-tyta senovinė šalies dalis, vienas seniausių miestų – Batas (Bath). Vėliau jie susipažins su klasi-kine šalies dalimi – Oksfordu, kurį pristatys šio miesto lietuvių studentų bendruomenė. Kelionės po Jungtinę Karalystę pabaigoje dalyviai aplankys ir populiariąją

šalies dalį – Braitoną, kuriame galės pasimėgauti paplūdimio kurorto teikiamais malonumais, atsipalaiduoti po įtemptų studijų dienų ir pasiruošti kelionei į Lie-tuvą, kurioje vyksiantys renginiai užbaigs Kongreso programą.

Lietuvoje dalyviams bus sureng-tos pažintinės kelionės po Trakus ir Vilnių bei poilsinė programa Prienų rajone esančiame Visuome-nės harmonizavimo parke. Pailsėję dalyviai toliau tęs ir plėtos bendra-darbiavimą su Lietuvos valsty-binėmis institucijomis, verslu ir įvairiomis pelno nesiekiančiomis bei jaunimo organizacijomis.

Kongreso programą užbaigs konferencija su verslo, mokslo, kultūros ir politikos atstovais. Kongreso dalyviai kalbės apie užsienio lietuvių ir ypač jaunimo indėlį kuriant Lietuvos įvaizdį pasaulyje, lietuvybės išlaikymo svarbą ir investicijų į Lietuvą pritraukimą.

Diana Bieliauskas (Danelė Bieliauskaitė-Vidutienė) gimė JAV pietuose – Rič-monde, Virdžinijos vals-tijoje. Pirma daina, kurią

moteris prisimena iš vaikystės, – „Jesus loves me, that I know, for the Bible tells me so...“. Danelės mama Danutė Širvydaitė buvo gydytoja, tėvas Vytautas Bieliaus-kas – psichologijos profesorius. Tarp mamos pacientų buvo daug vargšų žmonių, kilusių iš Europos ir Afrikos. Vienas kaip užmokestį už gydymą atnešdavo žąsį pintinė-je, kitas – bulvių. Lietuvaitės tėvai, kai 1949 metais atvyko į JAV, buvo jauni, inteligentiški, ambicingi ir madingi. Niekada nepatyrė gyvenimo Vokietijos lageriuose

Irena nakienė-Valys, „Draugas“ ATSPARI VISOKIOMS

Baimėms Linksma, ryški, trykštanti gyvenimo džiaugsmu – taip galima keliais žodžiais apibūdinti Jav lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininkę, vašingtono apylinkės pirmininkę Danelę Bieliauskaitę-vidutienę. tai asmenybė, po kurios subtilia išore slypi daugialypė gyvenimo patirtis.

34 va s a r i s 2013

sunkumų. Buvo studentai, susi-tuokė Miunchene. Danelės tėvo pusseserė Aldona Kasparaitė, ku-riai neseniai sukako 101 metai, ir jos vyras Bilas Grigaitis (Bill Craig) iš Vilks Bario (Wilkes-Barre), Pen-silvanijos valstijos, Bieliauskams išsiuntė iškvietimą, kad jie galėtų atvykti į JAV. Nors tėvas nekalbėjo angliškai, tačiau puikiai mokė-damas lotynų kalbą gavo darbą Karališkajame koledže (Kings Col-lege). Danelės tėvų netraukė JAV miestai, kur buvo susibūrę daug kitų imigrantų lietuvių. Jie siekė karjeros ten, kur rado darbą pagal specialybę. Po Vilks Bario tai buvo Ričmondas, Virdžinija, pagaliau Cincinatis, Ohajo valstija, kur rado ir kitų išsibarsčiusių lietu-vių šeimų: Liaubai ir Kregždžiai, Fedykai ir vėliau Zibai atstojo gimines Cincinatyje. Į Deitoną (Ohajo valstija), kur buvo lietuvių parapija ir daugiau lietuvių, va-žiuodavo švęsti Vasario 16-osios.

Bieliauskų šeimoje augo keturi vaikai: Vokietijoje gimęs Linas ir JAV gimę Danelė, Aldutė, Nelius. Kartu gyveno mamos mama Bronė Džiūgelytė-Širvydienė. Ji kategoriš-kai atsisakė mokytis anglų kalbos.

Praėjus pusmečiui po atvykimo į JAV, Vilks Bario anglies kasyklose mirė mamos brolis. Per šventes Bieliauskai, kurie Amerikoje netu-rėjo giminių, dažnai susieidavo su kitomis lietuvių šeimomis. Artimi žmonės liko už „geležinės uždan-gos“: senelis – Sibire, dėdė – kalė-jime. Tėvai susirašinėjo su likusiais tėvynėje, bet tai buvo suaugusių pasaulis. Vaikai namuose šnekėjo lietuviškai, kieme – angliškai ir visai nesijautė kažkuo besiski-riantys nuo amerikiečių – gal tik tuo, kad namuose galėjo užsitepti riešutų sviesto ne ant baltos, o ant ruginės duonelės. Danelė prisime-na, kaip jie apsidžiaugė gavę pirmą televizorių ir kiek buvo baimės, kai Sovietų Sąjunga sėkmingai į erdvę pasiuntė palydovą „Sputnik“. Danelė prisimena tėvams nedavu-si ramybės, kol šie nenupirko jai Paulo Ankos plokštelės „Diana“. Lietuvė girdėjusi, kaip tais laikais

baltomis paklodėmis apsirengę baltos rasės didingumo gynėjai degindavo kryžius kiemuose, taip išreikšdami priešiškumą kitaip mąstantiems. Kaip Danelė sako: ,,Buvau per maža, kad visa tai su-prasčiau, bet motina tuos vaizdus prisimena kaip vienus iš pirmųjų įspūdžių atvykus į Ameriką.“

Kadangi abu tėvai dirbo šešta-dieniais, vaikai niekada nelankė šeštadieninės mokyklos. Galima sakyti, kad užaugo ir lietuviškai išmoko patys. Danelė sako, kad lietuviškai labai lengva skaityti – raidės neapgaulingos kaip anglų ar lenkų kalbose. Mėgo skaityti, bet angliškai. Kai tėvai turėdavo svečių ar būdavo ,,baliai“ (pokyliai), vykda-vo labai gyvi pokalbiai, diskusijos, o vakaras užsibaigdavo lietuviškomis dainomis. Danelė sako, jog tas dai-navimas jai itin įstrigo širdin.

Buvo 1956-ieji, tarp suaugusiųjų sklandė visokios politinės kalbos. Kai kada visi šeši šeimos nariai su-sėsdavo į tėvų fordą ir dvi valandas riedėdavo į Vašingtoną aplankyti tėvų draugų Vitėnų, kurių tėvas dirbo „Amerikos balse“. Danelė prisimena kelionę į Lietuvos atsto-vybę (dabar – ambasada): ,,Atsi-menu, kad suaugusieji vyrai rūkė cigaretes atbulai, laikydami trimis pirštais. Gali būti, kad tarp jų buvo Stasys ir Kazys Lozoraičiai.“

Virdžinijos valstijos gamta, jos spalvos, ypač rudenį, kai pušų oranžiniai spygliai apkloja žemę, ir ta drėgmė, kuri persmelkia ją – visa tai liko mergaitės atmintyje. Kaip ir šeimos raudonų plytų namas Kvintone, Virdžinijos valstijoje, kur motina dirbo pirma ir per trisdešimt metų paskutine gydytoja kaime. Kai šeima persi-kraustė į Cincinatį, Ohajo valstiją, Danelė pradėjo lankyti antrą skyrių, tačiau prisipažįsta visą laiką ilgėjusis Virdžinijos valstijos

Danelės tėvų netraukė JAVmiestai, kur buvo susibūrę daugkitų imigrantų lietuvių. Jie siekė karjeros ten, kur rado darbą pagal specialybę.

nuotr

. iš as

menin

io arch

yvo

D. Bieliauskas-Vidu-tienė (iš dešinės) su

Angele Bailey

2013 va s a r i s 35

LiEtuviai PasauLyJE

aplinkos, kuri kaip kokia gimtinė traukė ją atgal. Tik 1977 metais svajonei buvo lemta išsipildyti – Danelė persikraustė gyventi į Va-šingtoną ir po kiek laiko nusipirko panašų raudonų plytų namą.

Tuo metu Amerikoje buvo neramūs laikai – 1963 m. lapkričio 23 d. nušautas prezidentas Džo-nas F. Kenedis. 1968 m. balandžio 4 d. nušautas Martinas Liuteris Kingas. 1968 m. birželio 6 d. nušautas Robertas F. Kenedis ir buvęs vyriausiasis JAV prokuro-ras bei kandidatas į prezidentus. 1968 m. rugpjūčio 28 d. po De-mokratinės nacionalinės kon-vencijos (Democratic National Convention) Čikagoje kilo riaušės. 1969 m. pavasarį vyko istorinis atviras muzikos Vudstoko festivalis (Woodstock). O Danelei buvo pats laikas pradėti studijas universite-te. Tačiau ji, baigdama mergaičių katalikių mokyklą Cincinatyje, buvo tokia nedrąsi, kad net nedrįso teikti prašymų stoti į kitus nekata-likiškus universitetus. Tik žinojo, kad nori pasprukti iš namų. Pateko į Lojolos universitetą (Loyola University) Čikagoje, pradėjo ten mokslus 1969 metų rudenį ir pasi-liko vieneriems metams.

Vyko Vietnamo karas, per kurį į tarnybą buvo pašaukti visi nestu-dijuojantys universitete jaunuoliai. Kilo protestai, augo pasiprieši-nimas prieš valdžią. Amerikos tamsiaodžiai piliečiai, bandantys lankyti universitetus, buvo ap-spjaudyti ir priversti žygiuoti su fe-deraline palyda. Jų bažnyčios buvo susprogdintos, kartais – net su ten esančiais vaikais. Paauglystėje Da-nelei buvo patrauklūs tamsiaodžių ir žydų kovų siekiai. Pati pradėjo ieškoti aukštesnio tikslo. Baigusi universitetą pradėjo bendrauti su lietuviais ir suprato, kad jiems irgi reikalinga pagalba.

Kaip ir Danelės sesuo bei bro-liai, ji baigė Ksavero universitetą (Xavier University) Cincinatyje – ten dėstė jų tėvas, todėl moks-las vaikams buvo nemokamas. Įgijo anglų literatūros bakalaurą su leidimu mokyti vidurinėje mokykloje. Savo karjerą pradėjo kaip vidurinės mokyklos anglų literatūros mokytoja, bet tai ne-sitęsė ilgai. Išsigando supratusi, kad jai – jau 21-eri: ,,Nejaugi jau pasiektas gyvenimo tikslas? Negi ir pasiliksiu dirbti čia amžinai?“ Norėjosi ko nors įdomesnio. Nors ir turint bakalaurą, buvo labai sunku rasti darbą. Buvo „pakrikštyta per ugnį“ – per savo mokytojo pavaduotojos darbą („substitute teacher“) Cincinačio valdiškose mokyklose pačiuose prasčiausiuose rajonuose. Ta patirtis padėjo lietuvei gauti geresnį nuolatinį darbą ir geriau susipažinti su JAV bendruomenės problemomis.

1973 metais, po pirmo apsi-lankymo Lietuvoje, grįžusi į JAV, pasiryžo mokytis rusų kalbos, kad ateityje jaustųsi labiau ,,vietinė“ Lietuvoje, kad suprastų ,,priešo“ kalbą. Tuo laiku D. Vidutienei atrodė, kad niekada neištekės už lietuvio, kad reikia gilinti lietuvių kalbos žinias, o tai atlikti turėjo per mokslą. Žinojo, kad lietuvių kalba dėstoma slavistikos fakultetuose. Buvo įsitikinusi – jei įgis slavistikos specialybę, turės galimybę išlaikyti ir lietuvių kalbą. Netrukus apsigy-nė slavistikos magistro laipsnį In-dianos universitete, Blumingtone, kur susipažino su Elena Bradūnai-te. Atsivėrė durys ne tik į visą JAV lietuvių pasaulį, bet ir į tautosaką, Lietuvos kultūrą.

1963 metais, kai Danelei buvo 11 metų, ji kartu su trimis kitais vai-kais iš Cincinačio CISV (Children’s International Summer Village) buvo išrinkta atstovauti Jungti-nėms Amerikos Valstijoms Kris-tiansande, stovykloje Norvegijoje. Kambario draugė buvo iš Italijos, kiti vaikai – iš Vakarų Europos, Japonijos ir Egipto. Danelė sako, kad tai ir buvo jos susidomėjimo

Paauglystėje Danelei buvo patrauklūs tamsiaodžių ir žydų kovų siekiai. Pati pradėjo ieškoti aukštesnio tikslo.

Danelė su sūnumi ir dukra Egipte

36 va s a r i s 2013

„tarptautiniais ryšiais“ pradžių pradžia. Džiaugiasi, kad ši organi-zacija tebeegzistuoja ir auga.

1978 metais persikraustė į Va-šingtoną, gavo darbą CIES (Coun-cil for International Exchange of Scholars) Fulbrait (Fulbright) programoje. Teko dirbti su moks-lininkais, keliaujant tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Netrukus pateko į debatų turą per Sovietų Sąjun-gą, kur kartu su dviem vyrukais diskutavo tema ,,Is Unemployment A Denial of a Human Right, and Does It Lead to the Alienationand Exploitation of the Worker?“ Atvykus į Maskvą, JAV ambasada juos išbarė, kodėl sutiko diskutuoti tokiu tendencingu klausimu. Te-paaiškino, jog suteikė progą kalbėti apie atviras sienas, laisvę persikelti gyventi ten, kur nori (juk tais laikais Sovietų Sąjungoje tai ne-buvo įmanoma), apie bedarbystės pašalpas ir t. t. Jie tiesiog nežinojo, kad jauni žmonės buvo atsivežę su savimi labai daug knygų, išverstų į rusų kalbą, kurias tiesiog išdalino pakeliui. Novosibirske Danelei teko pasakoti apie gimines, kurie buvo patyrę Sibiro kančias.

Po kelerių metų buvo pakvies-ta dirbti į Nacionalinę mokslų akademiją (National Academy of Sciences (NAS) vykdyti stambesnių mainų programų su mokslininkais iš už anapus geležinės uždangos. Danelės pareigoms priklausė Rytų Vokietija, Lenkija, Rumunija ir Sovietų Sąjunga. Jai dažnai tekdavo būti tuo pirmu asmeniu iš už gele-žinės uždangos, su kuriuo moksli-ninkai susitikdavo ir palaikydavo ryšius. Šis darbas suteikė labai daug pasitenkinimo. NAS dėjo daug pastangų remdama Sovietų Sąjungos disidentus mokslininkus. Tai buvo détente laikai. Prasiverda-vo toji geležinė uždanga po truputį ir laikinai užsitrenkdavo. Bet jau

matėsi pokyčiai. Baigė savo darbą 1988 metais, kai Sovietų Sąjunga buvo pekeliui į sugriuvimą.

Paklausta, kaip per visus savo darbus, gyvenimo posūkius ir asmeninius ryšius pavyko įžvelg-ti paties gyvenimo stebuklą, Danelė sako: ,,Laimė ir didžiau-sias turtas, kad teko pažinti daug talentingų ir darbščių žmonių. Mano laimė buvo dirbti įdomiose vietose įdomiu laikotarpiu.“ Kad ir 1991-ųjų sausis – Danelė buvo ką tik pagimdžiusi dukrytę, kai paskambino tėtis ir pasakė, kad S. Lozoraičiui reikalinga pagalba ambasadoje. Anyta liko namuo-se su sūnaitėliu ir naujagime, o Danelė galėjo išsprukti kelioms valandoms padirbėti ambasado-je. Moteris mano, jog tai buvo didžiausias pasitikėjimas jos su-gebėjimais – nors Danelė nebuvo diplomatė, bet jos patirtis pasiro-dė naudinga raštinėje. 1991 metų vasarą pradėjo dirbti visu etatu ambasadoje. Teko išgyventi 1991 m. liepos 31 d. Medininkų žudynes Lietuvoje, rugpjūčio 19 d. pučą, 1991 m. rugsėjo 2 d. JAV, 1991 m. rugsėjo 6 d. Sovietų Sąjungos Lietuvos nepriklauso-mybės pripažinimą. D. Vidutienės nuomone, kai kurie žmonės gal-

voja, kad iš S. Lozoraičio daroma kultinė figūra, bet ji mano, kad tai buvo idealus žmogus atstovauti Lietuvai tuo įtemptu, lemian-čiu, įtakingu laikotarpiu. Danelė džiaugiasi turėjusi galimybę dirbti šalia nepaprastai protingo ir inteligentiško žmogaus. Tuomet

Vašingtone jis buvo vienintelis atstovas, kuris ne tik galėjo puikiai angliškai ir įvairiomis kitomis kalbomis išdėstyti Lietuvos bylą viso pasaulio žurnalistams bei vyriausybėms. Jis nebijojo spausti JAV laikytis pagarbos demokratijai bei nepriklausomybei. Ambasado-rius S. Lozoraitis labai meistriškai mokėjo bendrauti su spauda. Atstovaudamas Lietuvai, stiprino jos įvaizdį, reikalaudamas visa-vertės pagarbos ir paramos, šaliai nusikratant okupanto pančių. Kai įvyko pučas, buvo laukiama, kada JAV pripažins Lietuvos nepri-klausomybę, kuri buvo paskelbta prieš pusantrų metų. D. Vidutienė prisimena, kaip ruošėsi pirmą kartą patys išduoti vizas į Lietuvą. S. Lozoraitis išsitraukė antspaudą iš senovinės spintos, o antspau-do galiojimas buvo 193... metai. D. Vidutienei teko laimė ir garbė kartu keliauti su ambasadoriumi S. Lozoraičiu, kuomet jis kandida-tavo į Lietuvos prezidentus 1993 metų vasarį. Kartu su kita bendra-darbe iš ambasados, Angele Bailey, su juo ir jo kantria, visur remian-čia žmona Daniela Lozoraitiene išvažinėjo visą Lietuvą.

Danelė mano meilę Lietuvai ir pareigingumą paveldėjusi iš tėčio ,,Mano tėtis visuomet buvo dosnus. Bet negali būti dosnus, jeigu neturi iš ko. Yra labai svarbu pačiam įsikurti ir apsirūpinti, kad galėtum kitiems gera daryti. Be abejo, naudinga turėti ryšių su stipriomis JAV institucijomis“, – galvoja D. Vidutienė. Kai Ksavero universitetas paveldėjo ūkį, kuriuo negalėjo pasinaudoti, Danelės tėvas jį nupirko. Šalia to, kad jis turėjo didelį malonumą įgyven-dindamas tokį projektą, vietiniai lietuviai galėjo pasinaudoti savo susitikimams per metines iškylas. Nors Danelės tėtis jau pensininkas,

Mano tėtis visuomet buvodosnus. Bet negali būti dosnus,jeigu neturi iš ko. Yra labai svarbupačiam įsikurti ir apsirūpinti, kadgalėtum kitiems gera daryti.

2013 va s a r i s 37

LiEtuviai PasauLyJE

Chorų ir orkestro vadovų bei dirigento pasitarimas

jo ryšiai su Ksavero universitetu nenutrūko iki šiol. Tebegyvuojanti Cincinačio lituanistinė mokykla ,,Aitvaras” naudojasi nemokamai universiteto patalpomis.

D. Vidutienė prisimena, kaip 1988 metų spalio mėn. žmonės prieštaravo jos tėčio, kuris tuo metu buvo Pasaulio lietuvių bendruome-nės valdybos pirmininkas, suma-nymui vykti į Lietuvą susitikti su Sąjūdžio žmonėmis. Tai buvo tie patys žmonės, kurie prieštaravo bet kokiam bendravimui su Lietuva, kol ji priklausė sovietams. V. Bieliaus-kas, kaip ir daug kitų intelektualių žmonių, jautė to meto nuotaikas ir veikė pagal savo nuojautą.

,,Apie populiarumą nieka-da negalvojau. Esu pareiginga. Žmonėms patinka rezultatai, jiems labai patinka būti infor-muotiems. Ir kai reikia išsiųsti žinias 650-čiai žmonių, man nėra sunku – svarbiausia, kad jie yra patenkinti. Bandau įtraukti kiek galima daugiau žmonių į lietuviš-ką veiklą vien dėl to, kad tai gali praturtinti jų gyvenimą. Ir renku, ir skleidžiu žinias apie lietuvišką veiklą, kuri nėra būtinai susijusi su bendruomene“, – sako aktyvi LB narė. Danelė prisimena, kaip prieš keletą metų į ratelį susibūrė grupė išeivijos lietuvių moterų pabendrauti, pasikalbėti lietu-viškai tarpusavyje. Susirinkdavo kartą per mėnesį restoranėlyje, daugiausiai trečiabangės. Danelė platino informaciją visai bendruo-menei apie jų susitikimus ir pati juose dalyvavo. Tiesiog moterys sugalvojo daryti tai, kas joms buvo reikalinga tuo metu. Gyvenimas eina pirmyn – poreikiai keičia-si. Tarp trečiabangių susikūrė bėgikių klubas – „Lithuanian American Running Club“ (LARC). ,,Mano filosofija yra: „Don’t rain on anybody’s parade“ – nenu-

vilti žmonių, palaikyti jų naujas idėjas, visada juos remti“, – sako lietuvė. Ji tikisi, kad laikui bėgant tie žmonės supras, jog Lietuvių bendruomenė suteikia jų veiklai platesnę platformą.

D. Vidutienė turi daug gerų senų draugų Vašingtone, bran-gina ir džiaugiasi jų draugyste. ,,Man žmonės yra įdomūs, ypač tie, kurie nėra panašūs į mane, – sako moteris. – Kažkur skaičiau, kad gali nugalėti savo drovumą, jeigu užmirši savo nepatogumą ir nukreipsi visas pastangas tam, kad visi kiti jaustųsi patogiai.“ Taip lietuvę treniravo Viktoras Nakas ir Asta Banionytė. Pirmai-siais metais Vašingtone Danelė buvo pakviesta su kitais lietuviais dalyvauti priėmimuose Capitol Hile (Capitol Hill). Baltas vynas, baltas sūris... bet jiems nebuvo leidžiama stoviniuoti ar plepėti su savo draugais. Reikėjo kalbinti svečius, pasakoti jiems apie Lietu-vą ir Pabaltijį, apie mūsų kovą už laisvę. Tuomet ji buvo priversta užmiršti savo baimes ir užmegzti kalbą su svetimais žmonėmis. Gražus tikslas palengvino bendra-vimą ir leido nugalėti bendravi-mo baimę. Tai padėjo atstovauti

Lietuvai, užmezgant pirmuosius ryšius su pasauliu.

Buvo 1973-ieji metai. Prasidėjo détente laikotarpis. Atrodo, kad minkštėjo ta geležinė uždan-ga. Vyko derybos su Helsinkiu, prasidėjusios liepos mėnesį (nors galutinė sutartis nebuvo pasirašyta iki 1975 m.), buvo kalbama apie žmogaus teises. Atsirado galimy-

bė keliauti į Lietuvą. 1973 metų rudenį Danelė buvo pirmoji iš savo šeimos per 25 metus, išdrįsusi kelti koją už geležinės uždangos. Jai buvo 21 metai. Norint gauti vizą, buvo privaloma kreiptis į Sovie-tų Sąjungos konsulą ir keliauti per Maskvą. Danelė prisimena, kaip po ilgos kelionės nusileido Maskvos Šeremetjevo oro uoste. Jos laukė vyriškis, kurio niekada anksčiau nebuvo pažinojusi ir mačiusi, bet jis buvo labai panašus į jos tėvą – tai jos dėdė Antanas. Kelionė į Lietuvą iš Maskvos buvo kupina tos egzotikos, kurios Ame-rikoje užaugusi lietuvaitė tikėjosi iš daug kartų matyto filmo „Daktaras Živago“ („Dr. Zhivago“). Pasiekusi Lietuvą jautėsi, lyg būtų grįžusi į pa-žįstamą iš knygų paveikslėlių kraštą. Bet didžiausią įspūdį paliko iš gar-siakalbių ir praeivių išgirsta lietuvių kalba. Ta kalba Danelei buvo tartum slapta kalba, kuria buvo šnekama tik šeimoje arba tarp labai nedaugelio artimų pažįstamų žmonių. Tuomet išgirsti ją viešai kalbant buvo stul-binamas dalykas. Taip pat stulbino parduotuvėse ir viešosiose vietose rusiškai kalbantys žmonės. Iki šiol Danelė prisimena, kaip piktai autobuso vairuotojas pažvelgė į ją, kuomet ji atsiprašė: „niepanie-maju po russki“ – lyg ji būtų tik užsispyrusi disidentė, nevartojan-ti okupantų kalbos.

Augindama savo vaikus, D. Vidu-tienė nebedirbo su tarptautiniais moksliniais mainais, bet įsitraukė į įprastą JAV lietuvių gyvenimą. Vai-kus veždavo į šeštadieninę lituanis-tinę mokyklą, net ir į Los Andželą, kai dvejus metus gyveno San Diege. Draugavo su šeimomis, kurioms lietuvių kalbos išsaugojimas buvo labai svarbus. ,,Niekad nežiūrėjau į tai kaip sunkumą. Gal dėl to, kad pagimdžiau vaikus gan vėlai, bran-ginau kiekvieną galimybę daugiau

Apie populiarumą niekada negalvojau. Esu pareiginga. Žmonėms patinka rezultatai, jiems labai patinka būti informuotiems.

38 va s a r i s 2013

L. A. Maskaliūnui suteiktas VGTU garbės nario vardas

jiems parodyti, daugiau kartu su jais patirti, daugiau laiko su jais praleisti.“ Įsitraukė į ateitininkų ju-dėjimą Filadelfijoje, Baltimorėje ir Vašingtone, lankė šeimos stovyklą „Neringa“, vaikai lankė jaunučių ir moksleivių stovyklą „Dainava“. Iki šių dienų „Dainava“ Danelės dukrai Nidai – mieliausia vieta pasaulyje.

2000 metais pirmą kartą savo vaikus nuvežė į Lietuvą. Labai norėjo, kad sūnus Mantas ir dukra Nida susitiktų savo pusbrolius ir pusseseres dar prieš paauglystę. Vaikams viskas buvo keista, bet jie turėjo galimybę bendrauti su naujais žmonėmis ir iš arti pažinti Lietuvą. Vaikai labai greitai apsi-prato. Kaip vaikams jiems daug labiau patiko Marijampolė negu Vilnius, kur visur sienos ir gatvės. Nida vėliau net grįžo dirbti į Ma-rijampolę su organizacija „Vaiko vartai į mokslą“.

Paklausta, kokie įspūdžiai po Atlantoje vykusios JAV LB XX tarybos sesijos, kurioje ji dalyvavo ir skaitė pranešimą, Danelė sako: ,,Turiu pripažinti, kad apskritai lietuviai nėra labai draugiški naujiems žmonėms. Šiuo atžvilgiu

lietuviai smarkiai skiriasi nuo ame-rikiečių.“ Lietuvių bendruomenės gyvenime aktyviai dalyvaujanti moteris sako tai patyrusi, kuomet jai teko organizuoti renginius, kai bandė kiek galima plačiau pri-traukti naujus atvykusius lietuvius į Bendruomenės būrį.

,,Jaučiu labai didelę atsakomybę, vadovaudama Vašingtono lietuvių bendruomenei. Mano uži mamos pirmininkės pareigos toli gražu nėra taip gerai atliekamos, kaip prieš mane dirbusių Lino Oren-to ir Rūtos Kalvaitės-Skučienės, kurie sugebėjo ir popierinius aplinkraščius išsiuntinėti visiems paštu. Net galvojau, kad nesu tinkama. Juk mano požiūris, politiniai įsitikinimai smarkiai skiriasi nuo daugelio kitų lietuvių (dauguma yra respublikonai, o aš – demokratė), bet Linas mane įtikino, kad randu bendrą kalbą su visais, su visomis išeivijos

kartomis, su visomis bangomis. Su tuo turiu sutikti, nes lietuviai mane daug kuo žavi. Manau, mes turime labiau gerbti savo „žvaigž-des“, atsidavusias lietuvybės labui, ir labiau vertinti vienas kitą“, – sako D. Vidutienė.

D. Vidutienė prisipažįsta svajo-janti prikalbinti BBC sukurti visą seriją apie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą, kuri yra panaši į Čarlzą Dikensą (Charles Dickens), Tomą Hardį (Thomas Hardy), Džeinę Osten (Jane Austen) ir Šarlotę Brontė (Charlotte Bronte). Ji buvo ambasadoriaus S. Lozorai-čio mėgstamiausia rašytoja. Be to, Danelės motina nuo 10 iki 12 metų su G. Petkevičiute-Bite gyveno, išmoko iš jos vokiečių kalbos. Ši labai protinga ir pareiginga moteris bendravo su visais Lietuvos atgimi-mo rašytojais ir to meto ryškiomis kultūros asmenybėmis, iškėlė Juliją Žemaitę, 1899 metais režisavo pirmą spektaklį lietuvių kalba Palangoje ,,Amerika pirtyje“. Mėgo matematiką, bet atsidavė rašymui ir kaimo žmonių aptarnavimui. Ji suprato, kad valstiečiai išlaikė lie-tuvių kalbą per amžius, ir aprašė jų kančias, atstovavo jų interesams. Jos „Ad Astra“ turėtų būti sukurta kaip kostiuminė drama. Pamačiusi, kad nėra istorijų, parašytų lietuvių kalba, rašytoja pati kūrė. Ir kai jai buvo jau daugiau kaip 50 metų, išgyvenusi Pirmąjį pasaulinį karą Puziniškio dvare, parašė tritomį „Karo meto dienoraštis“. Šį kūrinį, Danelės nuo-mone, reikėtų išversti į anglų kalbą iki 2014 metų, kai švęsime Pirmojo pasaulinio karo 100 metų jubiliejų.

,,Kaip sakiau, Lietuva turi labai daug kuo didžiuotis. Noriu jai pa-dėti pasiekti tą tikslą“, – baigdama pokalbį sakė D. Vidutienė.

Dėkojame Danelei už ,,Draugui“ skirtą laiką.

2000 metais pirmą kartą savovaikus nuvežė į Lietuvą. Labainorėjo, kad sūnus Mantas ir dukranida susitiktų savo pusbrolius irpusseseres dar prieš paauglystę.

Prie komunizmo aukų paminklo su Estijos ir Lietuvos ambasadoriais

2013 va s a r i s 39

truMPai

Lietuvos generaliniame konsulate Kaliningrade sausio 9 dieną paminėtos iškilaus lietuvių kultūros veikėjo, lituanisto, tautosa­kininko, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko rėzos 237­osios gimimo metinės.

renginyje dalyvavo Kaliningrado Liudviko rėzos lietuvių kul­tūros draugijos nariai, inteligentijos atstovai, Lietuvos generalinio konsulato darbuotojai.

Žinomas Karaliaučiaus kraštotyrininkas Borisas adamovas, lietuvių kalbos mokytoja rūta Leonova ir Kaliningrado rašytojų sąjungos pirmininkas Borisas Bartfeldas susirinkusiesiems priminė L. rėzos biografiją, visuomeninės bei mokslinės veiklos faktus.

dailininkas Jevgenijus Pečerskis pasidalino prisiminimais apie paminklo šiai iškiliai asmenybei pastatymą Kaliningrade 2005 me­tais, o prisiminimus iliustravo nuotraukų ciklu iš paminklo atidengi­mo ceremonijos.

Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrade vaclavas stankevičius akcentavo L. rėzos reikšmę Lietuvai ir teigiamai įvertino aktyvią jo vardo lietuvių kultūros draugijos veiklą.

v. stankevičius Liudviko rėzos draugijai, atstovaujamai pirmininko valdo ryžkovo, perdavė mažosios Lietuvos tarybos parengtą parodą apie kūrėją.

renginys užbaigtas draugijos narių atlikta daina iš L. rėzos 1825 m. sudaryto ir išleisto pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio „dainos oder Littauische volkslieder“.

Braunšveigo miesto centrinėje bibliotekoje sausio 14 die­ną atidaryta istorinė paroda „smurto kronika: Lietuva 1939–1941“ (Eine Chronik der Gewalt: Litauen 1939–1941), skirta trėmimų septyniasdešimtosioms metinėms paminėti.

„smurto kronika: Lietuva 1939–1941“ skirta atminimo istorijai. Joje vaizduojama tragiškųjų 1939–1941 metų tema, kai Lietuva prarado nepriklausomybę, tūkstančiai jos gyven­tojų išvežta į sibiro darbo lagerius ir tremties vietas, iš kurių didelė tremtinių dalis negrįžo. Karui pasibaigus, vokietijoje apie šiuos nusikaltimus žmonijai dažniausiai būdavo tylima, labai daug apie juos nėra žinoma ir dabar, tad Braunšveigo technikos universiteto istorinio seminaro vedėjos Heikės Christinos mätzing ir jos studentų iniciatyva paroda buvo paruošta eksponuoti miesto centrinėje bibliotekoje.

Paroda lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo parengta euro­pos lietuvių kultūros centro vokietijoje (eLKC) bei vytenės saunoriūtės­muschick pastangomis. Finansinę paramą šiems darbams skyrė Lietuvos garbės konsulas diuseldorfe Jurgenas gramke (Jürgen gramke), vokietijos sistemų ir personalo sertifikavimo įmonė „tÜv“ bei vokietijos ir Lietuvos draugija.

genocido aukų muziejaus vilniuje ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengta paroda vokietijoje bus eksponuojama nebe pirmą kartą. Ją jau buvo galima pamatyti Šteinfurto rajono administracijos pas­tate, vasario 16­osios gimnazijoje Hiutenfelde ir saksonijos­anhalto žemės parlamente (Landtage).

Lietuviškai radijo programai „Ecos de Lituania“ („Lietuvos aidai“) Argen-tinos Mardel Platos mieste įteikta „Farode Oro“ („Auksinio švyturio“) premija už geriausią šių metų Argentinos radijo programą kitataučių ben-druomenių kategorijoje. „Ecos de Lituania“ ir toliau skina laurus bei gauna

apdovanojimus Argentinoje. Apdovanojimų šventė vyko „Teatro radio city“ salėje, dalyvaujant dviem tūkstančiams žiūrovų. Lietuviška radijo valandėlė šią premiją gavo jau ketvirtą kartą. „Ecos de Lituania“ savo laidas transliuoja devynis metus. Tai vienintelė lietuviška radijo programa Pietų Amerikoje.

premija „ecos de Lituania“

Kaliningrade paminėtas iškiliojo lietuvių kultūros veikėjo L. Rėzos gimtadienis

BraunŠvEiGE PrisiMEnaMa TRAGIŠKOJI 1939–1941 METų LIETUVOS ISTORIJA

urM,

lrytas

.lt ir „

Ecos d

e Litu

ania“

nuotr

.

40 va s a r i s 2013

Sausio 3 dieną Jav nekomercinė naujienų tarnyba „moterų el. naujienos“ (Women‘s eNews) paskelbė sąrašą „21­a XXi amžiaus moteris lyderė“, kuriame yra ir Jav lietuvė Jūratė Kazic­kaitė. naujienų tinklalapis, kurį kasmet skaito 1,5 mln. skaitytojų pasauliniu mastu, nagrinėja moterims svarbius klausimus, pateikia jų požiūrį į viešąją politiką. Portalui rašo moterys iš viso

pasaulio ir jo reportažais naudojasi kitos žiniasklaidos priemonės, tokios kaip „the new york times“, PBs, msnBC ir daugelis kitų. vyriausiosios redaktorės žurnalistės ritos Henli džensen (rita Henley Jensen) iniciatyva 1996 metais įkurta, ši naujienų tarnyba prieš vienuolika metų tapo nepriklausomu naujienų portalu, suteikiančiu moterims balsą siekiant keisti jų gyvenimus į gera. J. Kazickaitė buvo išrinkta tarp 7 moterų, pasišventusių gerinti moterų ir mergaičių gyvenimus pagal kategoriją „septy­nios, kurios praskina pasaulinius kelius“ (Seven who carve Global Pathways). Kitos dvi kategorijos – „septynios, kurios sukrečia status Quo“ ir „septynios, kurios transformuoja galimybes“.

nors J. Kazickaitė visada kukliai priima apdovanojimus ir įvertinimus, ji išnaudoja tokias progas atkreipti pasaulio dėmesiui į Lietuvą ir moterų pasaulines problemas.

Lietuva išsirinko savo atstovą į „euroviziją“. nacionalinę atranką laimėjo ir 2013­ųjų gegužę į Švediją ginti Lietuvos garbės vyks andrius Pojavis, šiuo metu italijoje gyvenantis ir ten šeimą turintis bei antrosios atžalos netrukus sulauksiantis

29­erių jurbarkietis.Pirmąkart laimę „eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje bandęs

andrius su daina „something“ sulaukė ir žiūrovų, ir komisijos simpatijų.

dėl teisės atstovauti Lietuvai „eurovizijos“ konkurse atrankos finale be a. Pojavio varžėsi „gerai gerai & miss sheep“, gir­mantė vaitkutė, „Božolė“, Linas adomaitis, gabrieliaus vagelio ir ievos Zasimauskaitės duetas, grupė „dar“. Finale taip pat turėjusi dalyvauti monika Linkytė nepasirodė dėl ligos.

Pasirengti didžiajai „eurovizijai“, kuri vyks po kelių mėnesių Švedijos malmės mieste, andrius turi laiko, todėl neneigia, kad dainos vaizdinis pristatymas gali nemažai keistis: „saldainiuką ga­lima įvynioti ir į kitą popierėlį.“ atlikėjas sako, jog pasikliaus didelę patirtį „eurovizijoje“ turinčių profesionalų patarimais.

Nuo 1 iki 20 JAV dolerių:Maksiminas Karaška,Agnes Bigelis,Aloysas Aidis,Donata Virkutis,Eugenia Kolupailaitė.Rimanatas Bitėnas,Rymantė T. Barauskas,Antanas Valavičius,Aldona Kavaliunas,Juozas P. Laukaitis,Vytautas Zdanys,Giedra Paulionis.

Nuo 20 iki 100 JAV dolerių:Juozas Polikaitis,JAV LB Braitono parko (Brighton Park) apylinkės valdyba,Nemira Šumskis.

100 JAV dolerių ir daugiau:Aušra Babickienė,Victoria Karaitis,Lietuvių kredito kooperatyvas „Talka“.

J. KAzICKAITĖ – tarp labiausiai moterims nusipelniusių

„eurovizijon“ – itaLiJOs LiEtuvis

Eidama 86 metus Lemonte, Čikagoje, sausio 17 d. mirė

poetė Liūnė Sutema (tikrasis vardas Zinaida Nagytė-Kati-liškienė).

Gimusi 1927 m. liepos 5 dieną Mažeikiuose, Z. Nagy-tė-Katiliškienė 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vaka-rus, 1945-aisiais Vokietijoje baigė gimnaziją bei studijavo vokiečių literatūrą ir filosofiją. Rašyti poetę paskatino jos bro-lis, poetas ir literatūros kritikas Henrikas Nagys.

1949 metais poetė su šeima ir būsimu vyru, rašytoju Mariu-mi Katiliškiu laivu išplaukė į JAV, kur Brukline susituokė, o netrukus visam likusiam gyvenimui apsigyveno Čikagos priemiestyje, Lemonte.

Kūrybą JAV lietuvių spaudoje spausdinusi Liūnė Sutema priklausė vadinamajai bežemių, neornamentuotos kalbos kartai. Ji išleido poezi-jos rinkinius „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Bevar-dė šalis“ (1966), „Badmetis“ (1972), „Graffitti“ (1993).

Mirė Liūnė sutema

„Pasaulio lietuvio“ leidėjai dėkoja DOSnIEMS AUKOTOJAMS!

2013 va s a r i s 41

DėMEsiO

Pasiryžote pasiraitoti rankoves, kad padėtu­mėte orangutanams? dr. Birutė galdikas kviečia pasaulio lietuvius į trijų savaičių savanorystės programą indonezijoje.

Fondo savanorystės programos siūlo retą galimybę pakeliauti bei artimai patirti laukinės gamtos realybę ir padėti saugoti jos rūšis, dirbant orangutanų priežiūros centre Pasir Panjange ir tanjung Puting parke Kalimantane, indonezijoje.

B. galdikas fondas organizuoja ilgalaikes ir trumpalaikes savanorystės programas oFi (orangutan Foundation international) stovyklose Borneo saloje, indonezijoje, taip pat galite padėti būdami namuose.

trumpalaikės 3 savaičių savanorių komandos padeda statyti įrenginius ir pastatus centriniame Kalimantane. sava­noriauti gali visi, nereikia turėti specialios patirties. savanoriai ilgalaikėje progra­moje užima aplinkos gerinimo koordi­natoriaus (environmental enrichment Coordinator) ar komunikacijos draugo (Communications Fellow) pozicijas. Laukiami asmenys, turintys patirties medicinos, veterinarijos ar zoologijos srityse. nepamainomą pagalbą galite su­teikti savanoriaudami iš namų, rašydami straipsnius į B. galdikas fondo tinklalapį, padėdami organizuojant renginius, rink­dami lėšas, skirtas aukoti fondui.

Savanoriauti kviečia dr. B. Galdikas FOnDAS

B. galdikas fondas rugpjūčio mėnesį siū­lo savanoriauti aktyviems asmenims, kurie nori savo rankomis padėti išsaugoti vieną iš didžiausią biologinę įvairovę turinčių sričių Žemėje. Programos kaina 2013 metais išskirtinai lietuviams yra 600 Jav dolerių.

Norintiems dalyvauti fondo savanorys-tės programoje:l turite būti sulaukęs(­usi) 18 metų ar vyresnis(­ė);l turite būti geros fizinės formos ir pasiruošęs(­usi) sunkiam fiziniam darbui karštame, drėgname, tropiniame klimate, kur dažnai pasitaiko spiečiai zyziančių ir kandančių vabalų ir kitokių nepatogumų, pavojų (retos nuodingos gyvatės);l savanoriai taip pat turėtų žinoti, kad Borneo būdingos tokios tropinės ligos kaip maliarija, karštligė, vidurių šiltinė, hepatitas, kt.;l savanoriai yra atsakingi už savo skiepus ir turėtų atsivežti vaistų, skirtų maliarijos profilaktikai, bei kitų medikamentų nuo dažnai pasitaikančių negalavimų, tokių kaip diarėja. Fondas nepriims tų kandidatų, kurie neįrodys galiojančių skiepų nuo stabligės, hepatito a ir B, vidurių šiltinės, mmr ir kitų potencialių ligų, priklausomai nuo jų pavo­jaus tuo metu. mes taip pat reikalaujame tuberkuliozės testo pažymos dėl oranguta­

nų sveikatos ir saugumo priežasčių; l savanoriams nereikia turėti lauko darbų patirties, tik pasiryžimo padėti, nuoširdaus noro išsaugoti mišką ir orangutanus, aistros fondo vykdomai veiklai;l iš savanorių tikimasi dirbti apie 8 valan­das per dieną, turint vieną išeiginę sekma­dieniais; savanorystės patirtis neturėtų būti suprantama kaip atostogos.

Į programos mokestį įeina:apgyvendinimo, maitinimo (pusryčiai, pietūs, vakarienė) išlaidos, projekto įgy­vendinimo medžiagos, vietinių darbuotojų asistavimas, kelionės į programos vietą iš oro uosto ir atgal.

Į programos mokestį neįeina:užkandžiai, pašto išlaidos, skalbimas, veikla, nesusijusi su savanorystės programa. Į šios programos mokestį taip pat neįeina tarptautiniai ir vietiniai skrydžiai. turite nusipirkti skrydžio bilietus į abi puses iki artimiausio oro uosto, kuris yra netoli nuo Pangkalan Bun miesto, Kalimentan tengah (centrinėje Borneo dalyje, indonezijoje).

Paraišką dalyvauti programoje galite rasti www.birutegaldikas.lt, kilus klausi-mams rašykite el. pašto adresu: fondas@birutegaldikas.lt.

42 va s a r i s 2013