Vieną kartą gyveno paukštis. Jis puikavosi

dviem tobulais sparnais ir žvilgančiomis, spalvingomis, nuostabiomis

plunksnomis.

Trumpai tariant, jis buvo sukurtas laisvai sklęsti danguje, teikti

džiaugsmą visiems, kas jį mato. Vieną dieną moteris pamatė tą

paukštį ir įsimylėjo.

Ji stebėjo jo skrydį iš nuostabos pražiojusi

burną, jos širdis daužėsi iš susižavėjimo.

Ji pakvietė paukštį skristi kartu, ir juodu

keliavo dangumi jausdami tobulą

harmoniją.

Ji žavėjosi, garbino ir dievino tą paukštį. Bet paskui ji pagalvojo: jis gali įsigeisti aplankyti tolimuosius kalnus. Ir

ji išsigando, kad niekada nieko

panašaus nepajaus kitam paukščiui.

Ir ji ėmė pavydėti paukščiui jo

gebėjimo skristi. Ir pasijuto vieniša. Ji

pagalvojo: "Aš paspęsiu spąstus.

Kai kitą kartą paukštis pasirodys,

jis daugiau nebeišskris".

Paukštis, kuris taip pat buvo įsimylėjęs, sugrįžo kitą dieną, pateko į spąstus ir buvo patupdytas į narvą. Ji žiūrėjo į paukštį kiekvieną dieną. Štai jis, jos

aistros objektas, ir ji rodė jį savo draugėms, kurios sakė: "Dabar tu turi viską, ko tik gali

norėti".

Tačiau pradėjo vykti keisti pokyčiai: dabar, kai ji turėjo paukštį ir

jai nebereikėjo jo siekti, ji prarado susidomėjimą.

Paukštis, negalintis skraidyti ir išreikšti

tikrosios savo gyvenimo prasmės,

pradėjo nykti, jo plunksnos neteko

blizgesio; jis darėsi bjaurus, ir moteris

nebekreipė į jį dėmesio, tik palesindavo ir

iškuopdavo narvelį.

Vieną dieną paukštis mirė. Moteris pajuto siaubingą liūdesį ir visą laiką galvojo apie jį. Bet

ji neprisiminė narvelio, ji galvojo tik apie tą dieną, kai pamatė jį pirmą kartą, laimingą,

sklendžiantį tarp debesų.

Jeigu ji būtų pažvelgusi giliau į save, būtų supratusi, kad ją jaudino paukščio laisvė, jo plazdančių sparnų energija, o ne fizinis

jo kūnas.

Be paukščio jos gyvenimas prarado

prasmę, ir Mirtis pasibeldė į jos duris. "Kodėl tu atėjai?" - paklausė ji mirties.

"Kad galėtum dar kartą skristi su juo danguje, - atsakė Mirtis.

- Jeigu būtum leidusi jam ateiti ir išeiti, būtum jį dar labiau

mylėjusi ir juo žavėjusis, dabar tau reikia manęs, kad vėl

jį atrastum".

Ištrauka iš Paulo Coelcho romano

"Vienuolika minučių"

Piešiniai: Ostad_Mahmoud_Farshchian