KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

ARCHITEKTŪROS IR KRAŠTOTVARKOS KATEDRA

Lietuvos paveldosaugos teisinių aktų palyginamoji analizė paveldosaugos objekto ir veiklos sampratos kaitos atžvilgiu

KONTROLINIS RAŠTO DARBAS

Vadovas: Prof. Habil. dr. J. Bučas

Atliko: Sandra Valavičiūtė SA-9/1

Kaunas 2011

Turinys

Paveldosaugos raida Lietuvoje..................................................................................................3

Paveldosaugos objekto sampratos raida...................................................................................4

Paveldosaugos objekto apibrėžties skirtinguose įstatymuose palyginamoji analizė.............4

Paveldosaugos veiklos sampratos kaita....................................................................................7

Paveldosaugos veiklą kontroliuojančios institucijos..............................................................7

Paveldosaugos objekto įtraukimo į apskaitą veikla...............................................................8

Paveldosaugos objekto saugojimo veikla............................................................................10

Išvados.................................................................................................................................... 12

Literatūros sąrašas..................................................................................................................12

2

Paveldosaugos raida Lietuvoje

XX a. pradžia – tai paveldotvarkos darbų pradžia Lietuvoje, pagrįsta “moksliniu restauravimu”. Vienas pirmųjų objektų - Šv. Onos bažnyčios restauravimas Vilniuje (1902-1909 m.). Tuo metu restauruojama ir Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia bei 1903-1905 m. konservuojamas Trakų salos pilies pietryčių bokštas.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos 1919 m. rugpjūčio18 d. įstatymu įsteigiama Valstybinė archeologijos komisija, jos pirmininku paskiriamas archeologas Tadas Daugirdas. Tai Lietuvos Valstybinės paveldosaugos pradžia.

1926 m. Švietimo ministerijoje įsteigiama Referentūra paminklų apsaugai.

1940 m. birželio mėnesį sovietams okupavus Lietuvą, tuometinė, vadinamoji Liaudies vyriausybė, o tiksliau - einantis Lietuvos viceprezidento pareigas prof. V.Krėvė-Mickevičius 1940 m. liepos 20 d. pasirašo Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymą, kurio projektas parengtas dar 1939 m. Pagal šį įstatymą Švietimo ministerijos sistemoje įsteigiama “Kultūros paminklų apsaugos įstaiga” (su keturiais skyriais ir 12 darbuotojų). Ši įstaiga sutelkia dėmesį kultūros paminklų apskaitai ir pagal savo jėgas dalyvauja inventorizuojant nacionalizuotus dvarus. Jos darbuotojams pavyksta nemažai meno vertybių perduoti muziejams.

Kuriama sistema ir teisiniai aktai

Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte nuo 1922 m. įsigalėjo Lenkijos valstybinė paminklosaugos sistema, kurią reikėtų vertinti teigiamai. Tiriamos, konservuojamos Vilniaus Aukštutinės pilies liekanos, sutvirtinama avarinės būklės Arkikatedra, iš dalies restauruojami universiteto pastatai, rotušė ir kiti objektai. Vilniaus krašte paminklotvarkos darbai vykdomi remiantis moksliniais principais.

Sovietų okupacijos sąlygomis Lietuvoje paminklosaugos sistema kuriama iš naujo, bet pagal sovietinę sistemą ir jos teisinius aktus. Į 1947 m. SSRS architektūros reikalų komiteto paskelbtą 20 saugotinų istorinių miestų sąrašą įrašytas ir Vilnius bei 11 Lietuvos architektūros objektų, paskelbtų sąjunginės reikšmės paminklais, vėliau jų skaičius padidinamas iki 16 paminklų.

Nuo 1949 m. Lietuvoje įsigalioja 1948 m. SSRS Ministrų Tarybos patvirtinti kultūros paminklų apsaugos nuostatai ir tik nuo tada paminklosauga mūsų krašte žengia ryškesnius žingsnius. Iš pradžių valstybinė paminklosauga decentralizuota: prie tuometinės Vyriausybės veikianti Architektūros reikalų valdyba atsakė už architektūros paveldą, Meno reikalų valdyba - už dailės paveldą, o Kultūros švietimo reikalų komitetas – už archeologijos ir istorijos paminklų apsaugą.

1950 m. spalio 24 d. Vyriausybės nutarimu įsteigiama pirmoji Lietuvos istorijoje paminklotvarkos darbų organizacija – Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė ( MRGD), veikusi Architektūros valdybos (vėliau – Valstybinis statybos ir architektūros reikalų komitetas) sistemoje.

3

Pradėta paminklus skirstyti į turinčius respublikinę ir vietinę reikšmę, pirmą kultūros paminklų sąrašą, skirtą respublikinės reikšmės paminklams (196 objektai, kompleksai), LTSR Ministrų Taryba patvirtino 1961 08 21 d. nutarimu, o Kultūros ministerija, gavusi tvirtinimo teisę, 1963 m. patvirtino vietinės reikšmės paminklų sąrašą (476 objektai, kompleksai). Istorijos paminklų respublikinės reikšmės pirmas sąrašas (272 objektai, kompleksai) patvirtintas 1969 m., archeologijos paminklų sąrašas (1515 objektų, kompleksų) ir dailės paminklų (1210 objektų ir kompleksų) patvirtinti 1972 m. Urbanistikos paminklų sąrašas (61 kompleksinis objektas) patvirtintas 1969 m.

1961 m. Vyriausybės patvirtintas kultūros paminklų sąrašas yra pirmas juridinis tokių sąrašų patvirtinimas Lietuvos paminklosaugos istorijoje.

1967 m. balandžio 15 d. to meto Aukščiausioji Taryba priima Kultūros paminklų apsaugos Įstatymą. Tuo metu panašius įstatymus priima Estija ir Baltarusija, o Sovietų Sąjunga panašų įstatymą priima tik po 9 metų. Šis įstatymas sudarė sąlygas prie Kultūros ministerijos įsteigti Mokslinę metodinę kultūros paminklų apsaugos tarybą su etatiniais darbuotojais. Tai buvo pirma tokio pobūdžio įstaiga to meto respublikose (tarybos vadovais buvo R. Batūra, S. Pinkus, Z. Žemaitytė, E. Rimša ir I. Barauskaitė). Dabartinis tarybos analogas – Kultūros paveldo centras. Ši įstaiga skirta kultūros paminklų apskaitai, inventorizavimui, dokumentacijos apie paminklus kaupimui bei metodiniam darbui.

Sovietų Sąjungai tik 1976 m. priėmus Kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymą, tuometinė Lietuva turėjo priimti irgi analogišką įstatymą, tiesa, papildydama jį 15 naujų straipsnių. Tokį įstatymą LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė 1977 12 22 ir jis savo esme galiojo iki 1995 m.

Jau 1988 m. gimęs Sąjūdis aktyviai kėlė iš užmaršties ir Lietuvos istorinę praeitį, jos palikimo apsaugos problematiką, analizuojančią paminklosaugos ir restauratorių veiklą. Vyriausybė, veikiama Sąjūdžio, dar 1989 m. sudarė komisiją peržiūrėti paminklosaugos ir paminklotvarkos sistemas bei darbo kryptis. Komisija darbą baigė 1990 m. balandį, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Pagal komisijos pasiūlymus prie Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo įkuriama Kultūros paveldo apsaugos inspekcija (generaliniu direktoriumi paskiriamas istorikas-archeologas N.Puteikis), o prie Vyriausybės įsteigiamas Paminklotvarkos departamentas (generaliniu direktoriumi paskiriamas architektas V.Zubovas). 1990 07 30 priimamas Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos Laikinasis įstatymas, skirtas šios inspekcijos veiklos nuostatams. Abi institucijos energingai ėmėsi veiklos, nors ir iš dalies dubliavo savo funkcijas, o tai supriešino šias institucijas.

Naujas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (iš pradžių rengtas kaip Kilnojamųjų ir nekilnojamųjų vertybių bendras įstatymas) parengtas 1993 m. (darbo grupės vadovas V. Karčiauskas), o Seimo priimtas 1994 12 22. Pagal šį įstatymą buvo reorganizuota paminklosaugos valstybinio valdymo sistema: įsteigta Valstybinė paminklosaugos komisija (1995-1999 m. komisijos pirmininkė G. Drėmaitė; nuo 1999 m. - P. Jakučionis) valstybinės politikos paminklosaugoje nustatymui ir Valstybės (Prezidento, Seimo, ir Vyriausybės) eksperto funkcijai; Kultūros paveldo inspekcija sujungiama su buvusiu Paminklotvarkos departamentu, įsteigiamas naujas Kultūros vertybių apsaugos departamentas - KVAD (1995-1996 m. direktorius - J. Glemža; nuo 1997 m. pradžios N. Puteikis, o po jo – D. Varnaitė) valstybiniam paminklosaugos valdymui.

4

1993 m. priimamas Saugomų teritorijų įstatymas, kur kultūros paveldo apsauga pateikta per aplinkos apsaugos prizmę, todėl Saugomų teritorijų ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymai yra kiek skirtingos juridinės paveldo traktuotės.

1996 m. priimamas ir Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Šiais trimis įstatymais suteiktas pakankamas Lietuvos kultūros paveldo apsaugos juridinis pagrindas, nors yra tam tikras įstatymų atskirų nuostatų nesuderinamumas.

Lietuvos Savivaldybėse taip pat veikia paminklotvarkos ar paminklosaugos skyriai ar pareigybės, kurių darbuotojai rūpinasi savo teritorijose esamų vertybių apsauga, nors iš Savivaldybių įstatymo dabar yra išbraukta paminklosaugos funkcija. Savivaldybės dar turi teisę steigti vietinį kultūros vertybių registrą, tačiau iki 2000 m. tuo nepasinaudota.

Seimui patvirtinus naują Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakciją nuo 2005 04 19 pakeistas Įstatymo pavadinimas į Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pavadinimą. Įstatymo redakcijos 7 straipsnyje numatoma Valstybinės kultūros paveldo komisijos kaip Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės eksperto ir patarėjo valstybinės nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos politikos klausimais veikla.

2004 09 28 priimamas Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymas, kurio 2 straipsnyje Valstybinės paminklosaugos komisijos pavadinimas keičiamas į Valstybinės kultūros paveldo komisijos pavadinimą.

2005 m. Kultūros vertybių apsaugos departamento pavadinimas pakeistas į Kultūros paveldo departamento pavadinimą.

5

Paveldosaugos objekto sampratos raida

Paveldosaugos objekto apibrėžties skirtinguose įstatymuose palyginamoji analizė

1977 M. ISTORIJOS IR KULTŪROS PAMINKLŲ APSAUGOS IR NAUDOJIMO ĮSTATYMAS

1994 m. NEKILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS ĮSTATYMAS

2004 m. LIETUVOS RESPUBLIKOS

NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS

Į S T A T Y M A S

Paveldosaugos objektaiKilnojamos ir nekilnojamos vertybės

Nekilnojamos vertybės Nekilnojamos vertybės

Pagal pobūdį Istorijos paminklai ; Archeologijos

paminklai; Miestų statybos ir

architektūros paminklai;

Meno paminklai; Dokumentiniai

paminklai.

Piliakalniai, senoviniai pylimai, kiti senovės gynybiniaiįtvirtinimai, senovės gyvenamosios ir dirbtuvių vietos, senovėsstatinių griuvėsiai ir liekanos, alkos, alkakalniai ir kitossenovės religinio kulto vietos, aukurai, akmenys su dubenimis,pėdomis, įrašais ir kitais ženklais, žemgrindos, kūlgrindos irkiti senovės keliai, pilkapiai, kapinynai ir kitos senovėslaidojimo vietos, neveikiančios kapinės ir karių kapinės turikultūrinę vertę bei visuomeninę reikšmę ir registruojami kaipnekilnojamosios kultūros vertybės.

Statiniai bei jų kompleksai, ansambliai ir vietovės,įregistruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, turi savoteritorijas, kurios saugomos kartu su šiomis

Archeologiniai, povandeniniai, mitologiniai, etnokultūriniai, architektūriniai, urbanistiniai, želdynai, inžineriniai, istoriniai, memorialiniai, dailės, sakraliniai, kultūrinės raiškos.

6

vertybėmis.

Pagal sandarąNeskirstoma Neskirstoma (funkciškai,

kompoziciškai ar istoriškai vientisosnekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos aspektu yra nedalomos)

Pavieniai objektai, kompleksiniai objektai, vietovės

Pagal reikšmingumąbendrasąjunginės, respublikinės arba vietinės reikšmės

Kultūros paminklai, kultūros vertybės, (savivaldybių lygmeniu reikšmingos kultūros vertybės), objektai, turintys kultūrinės vertės požymių

Kultūros paminklai, kultūros vertybės, (savivaldybių lygmeniu reikšmingos kultūros vertybės), objektai, turintys kultūrinės vertės požymių

Kaip matyti iš lentelės, kultūros paveldosaugos objekto samprata nuo 1977 m. iki šių dienų kito,

tačiau labia nedaug. Išanalizavus trijuose skirtingų laikotarpių paveldosaugą reglamentuojančiuose

dokumentuose pateiktą paveldosaugos objekto sampratą, galima teigti, jog paveldosaugos

įstatyminė bazė (objekto apibrėžimo atžvilgiu) patobulėjo. 2004 m. priimtame LR nekilnojamojo

kultūros paveldo apsaugos įstatyme paveldosaugos objektas apibrėžiamas daug konkrečiau, nei

ankstesniuose dokumentuose, klasifikacija aiškesnė, todėl ir neteisingos interpretacijos tikimybė yra

mažesnė, nei, sakykim, 1977 m. arba 1994 m. paveldosaugos įstatymuose. Dar vienas skirtumas tarp

1977 m. priimto Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo bei

vėlesnių paveldosaugą reglamentuojančių įstatymų yra paveldosaugos objektų imties plotis –

vėlesniuose dokumentuose reglamentuojamas jau tik nekilnojamasis kultūros paveldas, o pirminėje

versijoje (1977 m.) į paveldosaugos objekto sampratą buvo traukiami tiek nekilnojamieji, tiek ir

kilnojamieji objektai.

7

Paveldosaugos veiklos sampratos kaita

Analizuojant paveldosaugos veiklos sampratos kaitą 3 paveldosaugą Lietuvoje reglamentuojančiuose

dokumentuose (1977 m. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatyme,

1994 m. LR nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme ir 2004 m. LR nekilnojamojo kultūros

paveldo apsaugos įstatyme), tikslinga yra skirstyti analizę į šiuos etapus:

paveldosaugos veiklą kontroliuojančios institucijos;

paveldosaugos objekto įtraukimo į apskaitą veikla;

paveldosaugos objekto saugojimo veikla.

8

Paveldosaugos veiklą kontroliuojančios institucijos

1977 M. ISTORIJOS IR KULTŪROS PAMINKLŲ APSAUGOS IR NAUDOJIMO ĮSTATYMAS

1994 m. NEKILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS ĮSTATYMAS

2004 m. LIETUVOS RESPUBLIKOS

NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS

Į S T A T Y M A S

TSRS Ministrų Taryba, Lietuvos TSR Ministrų

Taryba; rajonų, miestų,

apylinkių ir gyvenviečių Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai

Specialiai įgalioti valstybiniai paminklų apsaugos organai:

Lietuvos TSR Kultūros ministerija ir jos organai vietose

Archyvų valdyba prie Lietuvos TSR Ministru Tarybos (dokumentų saugojimui).

Lietuvos TSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija

Valstybinė paminklosaugos komisija (Valstybinė paminklosaugos komisija yra Lietuvos RespublikosSeimui atskaitinga kultūros vertybių apsaugos valstybinę politikąformuojanti ir šios politikos įgyvendinimą kontroliuojantiinstitucija);

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybiųapsaugos departamentas;

Savivaldybės šio įstatymo nustatytoms funkcijoms vykdytisteigia atitinkamas tarnybas arba pareigybes

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką formuoja Seimas, Vyriausybė, Kultūros ministerija

Savivaldybės atlieka Vietos savivaldos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms nustatytas funkcijas

Kultūros paveldas departamento prie Kultūros ministerijos apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės tarnybos ir teritoriniai padaliniai

Valstybinė kultūros paveldo komisija

Išanalizavus trijuose paveldosaugą reglamentuojančiuose įstatymuose numatytas paveldosaugos

veiklą kontroliuojančias institucijas, galima išskirti šiuos ypatumus:

1977 m. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatyme

paveldosaugos veiklos kontrolės funkcijos padalintos įvairioms institucijoms, atvirkščiai nei

vėlesniuose (1994 ir 2004 m. įstatymuose);

1994 m. ir 2004 m. paveldosaugos įstatymuose numatytos kontroliuojančios institucijos

daugmaž atitinka, skiriasi tik jų pavadinimai;

1994 m. ir 2004 m. įstatymuose paveldosaugos veiklą kontroliavimo veikla decentralizuota,

gana aiškiai apibrėžti šios veiklos valdymo organai ir jų hierarchinė struktūra;

9

1994 m. LR nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme kaip kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką formuojanti ir šios politikos įgyvendinimą kontroliuojanti institucija yra numatyta paminklosaugos komisija, o 2004 m. LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme ši funkcija priskiriama Seimui, Vyriausybei ir Kultūros ministerijai, o Valstybinė kultūros paveldo komisija savo ruožtu yra tik patarėjas šioms institucijoms.

Paveldosaugos objekto įtraukimo į apskaitą veikla

1977 m. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatyme objektų įtraukimo paveldosaugos apskaiton tvarka nereglamentuojama.

1994 m. LR nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme numatomos šios paveldosaugos objekto įtraukimo į apskaitą sudedamosios dalys:

vertybių paieška (informacijos surinkimas apie objektus, kuriegali turėti kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę. Tokias paieškas atlieka, ją kaupia ir saugo Kultūros vertybių apsaugos departamentas),

nustatymas ir įvertinimas (nustatoma objektų sudėtis ir apimtis, pagrindiniai kultūrinės vertės požymiai, visuomeninė reikšmė bei teritorijos),

inventorizavimas ir registravimas (nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos įrašant jas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; nekilnojamųjų kultūros vertybių pagrindiniai duomenys fiksuojami Kultūros vertybių apsaugos departamento nustatytuose apskaitos dokumentuose ir kompiuterizuotos informacinės sistemos duomenų banke).

2004 m. LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nurodoma, jog nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro:

Inventorizavimas (paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus),

konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių išaiškinimas (reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas);

Registravimas (nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės).

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintus duomenis, galima teigti, jog 1977 m. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymas buvo neišbaigtas (ir padėjo tik paveldosaugos įstatyminės bazės pradmenis), kadangi nereglamentavo vienos iš svarbiausių paveldosaugos veiklos dalių – paveldo objektų įtraukimo į apskaitą veiklos.

Lyginant du vėlesnius dokumentus (1994 ir 2004 metų įstatymus), akivaizdu, jog paveldosaugos objektų apskaitos veikla yra apibrėžta ir aiški, nuosekliai išvardinti šios veiklos etapai. Taip pat galima

10

pastebėti, jog 2004 m. LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nekilnojamų kultūros vertybių įtraukimo į apskaitą veikla supaprastinta, atskirų procesų veiklos nesidubliuoja, todėl pati apskaitos sistema yra aiškesnė ir konkretesnė.

11

Paveldosaugos objekto saugojimo veikla

1977 M. ISTORIJOS IR KULTŪROS PAMINKLŲ APSAUGOS IR NAUDOJIMO ĮSTATYMAS

1994 m. NEKILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS ĮSTATYMAS

2004 m. LIETUVOS RESPUBLIKOS

NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO

APSAUGOSĮ S T A T Y M A S

Naudojimo režimai

mokslo, liaudies švietimo ir kultūros vystymo,

patriotinio idėjinio dorovinio, internacionalinio ir estetinio auklėjimo tikslams

*Respublikinės arba vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklus, Lietuvos TSR Kultūros ministerijai leidus, respublikos pavaldumo miestų ir rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai gali perduoti įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms naudoti juos kultūros ir ūkio tikslams.

rezervacinis - ūkinis naudojimas draudžiamas;

riboto naudojimo ; universalus -

naudojimas neribojamas.

Rezervinis (taikomas tiems kultūros paveldo objektams, kuriuos tikslinga išsaugoti, kad ateityje būtų galima juos ištirti panaudojant didesnes mokslo galimybes. Šiuose objektuose draudžiama mokslinius duomenis galinti sunaikinti veikla – ardomieji tyrimai, tvarkybos darbai, ūkinė veikla),

autentiškos paskirties (tiems kultūros paveldo objektams, kurių naudojimas pirminiu ar istoriškai susiklosčiusiu būdu užtikrintų jų priežiūrą ir geriau nei kitoks naudojimas atskleistų saugomo objekto vertingąsias savybes)

tausojamo naudojimo (nustatomas tiems kultūros paveldo objektams, kuriems išsaugoti tikslinga parinkti tokį naudojimo būdą ir pritaikymą, kad mažiausiai būtų sužalotos objekto vertingosios savybės, o valdytojas būtų suinteresuotas jį prižiūrėti).

Saugojimo režimai

konservavimo - išsaugantis esamą vertybės sudėtį ir apimtį;

konservavimo- restauravimo - išsaugantis esamą vertybės sudėtį ir apimtį restauruojant atskirus jos elementus;

restauravimo - vertybės restauravimas ir pritaikymas;

restauravimo- atkūrimo - vertybės restauravimas ir pritaikymas, prarastų elementų atkūrimas.

12

Akivaizdu, jog 1977 m. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatyme į apskaitą įtrauktų paveldosaugos objektų saugojimo veikla griežtai nereglamentuojama, visiška jų [objektų] saugojimo, naudojimo ir tvarkymo laisvė paliekama valstybinėms institucijoms. Apskritai šiame dokumente nustatoma paveldosaugos objektų saugojimo veikla yra labiau orientuota į šių objektų panaudos galimybes, o ne į išsaugojimą.

1994 m. LR nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme jau apibrėžiami tiek paveldosaugos objektų naudojimo, tiek tvarkymo (saugojimo) režimai, tačiau nekonkretizuojama, kokiu principu šie režimai turėtų būti taikomi.

2004 m. LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme išskiriami trys paveldosaugos objekto saugojimo režimai bei jų taikymo sąlygos.

13

Išvados

Atlikus palyginamąją trijų Lietuvos paveldosaugos veiklą 1977 – 2004 m. reglamentuojančių dokumentų analizę, galima tvirtinti, jog nuo 1977 m. iki šių dienų paveldosaugos samprata stipriai pakito. Gerindama kultūros paveldo dabartinę būklę, panaudojimą ir išsaugojimą, valstybė privalo daugiau dėmesio skirti paveldosaugos teisiniam reglamentavimui ir paveldo tvarkymui bei realiai

vykdyti strateginių dokumentų nuostatas.

14

Literatūros sąrašas

1. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymas (1977)2. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (1994)3. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo apsaugos įstatymas (2004)4. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=6817&p_k=1

15