pėdos manyje

7/26/2019 Pėdos manyje

http://slidepdf.com/reader/full/pedos-manyje 1/118

Neringa Blotnytė

Pėdos manyje



Skiriu brangiausiam mano gyvenimo žmogui sūnui Rolandui ir šiame gyvenime sutiktam

sielos draugui

Į gyvenimą tave atveda meilė – tėvai įkūnija tavyješviesiausius savo jausmus.

Meilė jau užprogramuota tavyje.Todėl klaidžiodamas savo gyvenimo vingiaisieškai žmogaus, su kuriuo galėtum pasidalintitavyje glūdinčia meile. Su kuriuo drauge galėtum ją perduoti...

Todėl jauti kito, atėjusio čia taip pat iš meilės,

džiaugsmą, liūdesį ir skausmą. To, kuris artimas tau giminystės ryšiaisarba tiesiog yra tavo sielos draugas,

kurio artumą jauti intuityviai...

Apie meilę – susijusią su giminystės ryšiaisir tais nenusakomais saitais,

susiejusiais tave su žmogumi,kurio sielos giminystę tiesiog pajauti,

ši gyvenimo ir meilės lyrika.



Gyvenimo lyrika „Pėdos manyje“

ISBN 978-609-408-822-3

Autorė Neringa Blotnytė - Grabauskienė

www.nerkagr.wordpress.com

Iliustracijos iš www.all-free-download.com,

www.flickr.com, www.freedigitalphotos.net2015-2016 metai, Vilnius

http://www.all-free-download.com/


http://www.flickr.com/





meilė



Minčių stygos

Kai baigiasi žodžiai, prabyla tyla

virpančiom stygom minčių –

tiltais į tave ir mane…

Spengiančioj tyloj jaučiu tavo nerimą, nes mano basos kojos

bėgioja tavo takais.

Kai išskiria sienos, ateina sapnai

plazdančiom žvakių liepsnom

stingdančiom tave ir mane…

Bemiegę naktį

matau tavo liūdesį, nes tavo minčių stygos

įtemptos mano širdy.

Kai dalina erdvė

pasaulį perpus,

nusmailinti ašmenys sminga į tave ir mane. Gniuždančiam sapne

regiu tavąją baimę, nes mano pievų žolėj gyvena tavo dienos.

…nes verpetuose minčių

mūsų stygos be pabaigos…

3

https://nerkagr.wordpress.com/2015/11/12/minciu-stygos/





Likimo ratas

Kai užtrenksi duris

ir daugiau nebešoks

tavo rankos

stygom šviesų,

aš palaiminsiu tavo klajonių žingsnius –

kad sugrįžtų

likimo ratu.

4



Tavo žodžiai paskęs

užmaršties sūkury

lyg dulkėtas

kelio akmuo…

Nepajudins tik audros

manosios žolės

išbučiuotos

ant tavo kelių…

Kai nusmelksi tyla

mūsų džiaugsmo garsus

ir pradingsi

aidu skaudžiu…

Aš nutiesiu tau skraistę

lengvų debesų – kad parskristum

griaustinio banga…

Pasistenk tik suspėt, kol kvėpuoja karščiu

nesušalus pievų gėlė…

Kol dar sukasi ratas

virš miško tankmių, kur nukritus,

šviesa nepasieks…

5



Meilė be pažadų

Aš neprisieksiu tau

beribės meilės prie altoriaus,

tu nežadėsi man

draugystės – kol mirtis išskirs,

tiesiog pabūsime drauge kelionėj… Kol dykumos kaitra neuždusins…

Kol nepajusim erzinančios prievolės, nevirsime privalomais daiktais,

padėtais ant lentynos apdulkėjusios –

kol norai pasidžiaugti neateis…

6



Nekaltinsiu tavęs

šviesų įžiebti nesuspėjus…

Nereikalausi tu

visų akimirkų lietaus…

Mes pasidžiaugsime švente atėję

atsigaivint nuo gniuždančios dulksnos, kurioj kasdien klampina pilkos pakelės, o mes pavirstam įkaitais lemties, sujungusios kelius neišbraidytus dar

ir tampančius šešėliais praeities…

Bet pažadėsiu tau

beteisę meilę mėnesienoj…

Pašauksi tu mane

mėnulio mūsų pilnaty…

Draikysis vėl voratinkliai nuo vėjo – juose įstrigę rankos atgaivins

dar tebemiegančius sniege pavasarius, nepradangintus tykančios šalnos…

Sušildysim delnuos griaustinio pasaką

ant žemės mūsų žvilgsnių nušviestos…

7



Mylėk kaip paskutinįkart

Taip greitai…

vanduo dienas plukdys tolyn

ir jūros nebešauks

panirt į šokančias bangas…

Todėl sutik mane šiandien, kaip paskutinįkart…

Aš atiduosiu tau visas

plaštakės minutes, išpiešiu skubančius takus

apglėbusi ryškias spalvas…

8



Ilgainiui…

pūga pavasarius nustelbs

ir belsis tik ruduo

į mūsų užvertas duris. Todėl bučiuok mane šiandien, kaip paskutinįkart…

Kol mūsų žydintys laukai nespėjo dar sušalt

pasiauskim šokyje lemties –

kol galim šaltinius atrast …

Su metais…

išbiręs smėlis įklampins

sustingusius daigus,

nespėjusius pražyst dabar…

Todėl mylėk mane šiandien,

kaip paskutinįkart… Užbursiu tau šviesas dienų, nutolinsiu naktis

ir užkalbėsiu maldomis

ugnis troškimų paslėptų…

…

Kol esame atėję čia – džiaugsmų buveinėj laikinoj –

pabūkime drauge šiandien

kaip paskutinįkart…

9



Pilnaties gravitacija

Mes abu išprotėjom

tikrai ne nuo brendžio

ir ne vakaro sutemos

pavergė pilnaty…

Tik pašokti atėjom – patraukti gravitacijos,

netikėtai pakvietusios

susitikti kely…

10



Mes pasiausti suskubom,

nugairinti vėjų, teberymantys kryžkelėj tarp pilkų akmenų...Suspindėję šešėliai apšerkšnijusiais klystkeliais

nusidažė sušvitusiu

mėnesienos šypsniu.

Šiąnakt mes išprotėjom

sulaužę taisyklę –

veikia trauką ne formulė –

išimtis atrasta…

Nebandyk suskaičiuoti

čia nėra matematikos – tobulam programavimui

nepaklus pilnatis…

11



AŠ – TAVO LIKIMAS

Tavęs taip niekas nemylės, kaip aš, iš atmosferos virpesių

visatos labirintuose

atklydus netikėtai…

Tavos būties paguoda –

mano meilė. kuri, jaučiu, bus paskutinė, o gal vienintelė tikra

šitam gyvenimo kely…

Tavęs taip niekas negailės

kaip aš, pati tave atradusi

iš praeities voratinklių –

išnarpliotų likimo…

Sujungusio kelionėj mūsų laiko

visus takus į tavo širdį per ilgą skausmo verpetą

ir praradimų gėlą… 12

https://nerkagr.wordpress.com/2016/01/13/as-tavo-likimas/





Tavęs taip niekas nesupras

kaip aš, anksčiau tavęs netekusi ir tartum nepažinusi –

lyg būčiau nesutikus tavų jausmų padangės

šalia kelių, kurie galėjo būt lemtingi –

jeigu ne spengianti tyla,

sukausčius mūsų sielas…

Tave mylėsiu visada –

many

besąlygiška lemtimi tavi jausmai suvirpinti

ir nebeatiduosiu

lieptų mūsų atrastų į ežerą, kurio ledus sušildysiu

patvinusiomis jūromis...

Nes aš – tavo likimas.

Manęs taip niekas neatras

kaip tu

ir nesvaigins laukų karščiu –

kaip vynas tavo bučinių

pavergęs mano širdį…

Manos būties šaltinis –

tavo rankos…

Tik jos manus kelius nušvies

Ir šaltus vėjus paskandins

Nes tu – mano likimas.13



PELENĖS LAIKAS

Mano laikas byra –

lyg smėlis

link tavo žingsnių, tolstančių ir artėjančių

kaip diena ir naktis.

Mano laikas klimpsta

tavo pėdose,

jų duobėse sustingsta

lyg laikinoj

vilčių amžinybėje…

Tavo dienos dingsta

rutinos

akmens prislėgtos – stereotipų pančiuose

sukaustyta lemtis.

Tavo dienos skęsta

pilkam vandeny,

praeities šešėliuose

pasiklydotavo vasarų viltys…

14

https://nerkagr.wordpress.com/2016/01/11/pelenes-laikas/





Mūsų akimirkos –

lyg šokis

šventės sūkury

vakaro sutemų jūros

svaiginančiuos garsuos. Pašėlę minutės –

lyg žvakės

akimirksniu tirpstančios

pavergiančiuos

nakties šviesų atšvaituos…

Mūsų keliai laukia

supančioti voratinkliuose…

Pabūgus žaibo nutyla

troškimų muzika…

Pasivijęs rytas

sudaužo mūsų krištolo taurę

saldaus vyno –

lyg pelenės pasakoj…

Mūsų laikas bėga

lyg upė trumpom sekundėm, negrįžtamai išnykstančiom

kasdienybės šviesoj…

Ar žinai, kiek liko

valandų

mūsų smėlio laikrody… kad galėtum

jas atiduot laukimui… 15



Draudžiami ženklai

Šiandieną nubudau

ir pažvelgiau į gatvę

ir į kelio ženklus. Kodėl anksčiau jų nemačiau?

Lėkiau prieš eismą, stovėjau ten, kur uždrausta

ir juostą dvigubą kirtau. Tik nieks nenubaudė anksčiau

o aš pati save – dabar.

16



Kodėl nenupaišei ant šąlančio asfalto

ryto spindulio,

kai dar blizgėjo atšvaitai žibintų saulėm…

Kodėl nepasakei iškart ant akmeninio grindinio,

kad tam kely tavęs nėra –

tik pėdsakai senų vagų…

Šiandieną sušalau

sustojus mūsų gatvėj –

tarp draudžiamų ženklų, kurių nebuvo užmerktom

akim pažvelgus.

Įspaustos vėžios kelyje lyg pėdsakų slapta gija –

prieš eismą vejančių mane…

o sustabdyt nebegaliu…

…Tik ką daryt su tais ženklais,

kurie nesakė, kad tavęs NĖRA…

17



Lietuje

Man patinka lietus,

kuris nuplauna dulkes

nuo pilko lango.

Miglotą dieną žvelgiu pro stiklo rūką

į tavo kiemą

ir jaučiu, kaip virpa

medžių lapai tarp tavo delnų…

Norėčiau būti tavo langas,

pro kurį kas rytą

akimis paglostytum

šviesą ir medžius…

Lietus atgaivina

tavo duobėtus takus, 18

https://nerkagr.wordpress.com/2015/12/25/lietuje/

https://nerkagr.wordpress.com/2015/12/25/lietuje/



pasimetusius

ir apsunkintus

akmeninio apkausto,

kuriais kasdieną lekia

pavargę pėdos, taip giliai

neriančios

į vandenį ant pilko akmens…

Norėčiau būti

tavo žolė, klampinanti pėdas

į šilkinio kilimo

pūko šilumą…

Lietus tavam veide

lyg miško medžių gaiva dulkėtoj gatvėj. Todėl nesislėpk

už šalto mūro sienų, po skėčio stogu. Pabūkim

sukibę rankom drauge

šiltam lietuje…

Norėčiau būti tavo lietus,

bučiuojantis skruostus atgaivinančiom upėm

laukinių rasų…

19



Aš – tavam kely

Aš tik akmuo tavam kely, kurį kasdieną apeini, nutoldamas gatve

ledinėm vėžiom…

…Galėčiau tapti ugnimi,

kuri sušildys tavo pėdas

šaltoj dienų pusny…

Bet tau esu tiktai akmuo –

išdygęs gatvės grindiny…

Kurį kasdien regi

lietuj ir saulėj…

vienodai laukiantį toli,

20



tik nejauti, kaip stingsta pėdos

ant ledo pakelėj…

Prisišaukiau tave maldoj iš nepažįstamų laukų –

paklydome abu

ant pilko tako…

kurio neatgaivins žolė

sudeginta pernykščio žaibo –

pavirtus pelenais.

Ir aš ne židinio liepsna –

tik rymantis lauke akmuo,

atneštas tavo rankų,

pašaukus vėjui…

Sustingęs vėžiose vanduo nebepagirdo tavo upių

išdžiūvusių vagų…

Bet aš nejudantis akmuo –

sutinkantis tave kasdien

lediniame takeį pievų šviesą…

apgaubiantis tvirtom šaknim, ir tu sušalti negalėsi –

nes aš tavam kely…

21



PĖDOS MANYJE

Kai vėtra užpustys visus takus

Ir liks tik tavo pėdos atminty, Sušildysiu išplaukusius ledus

Savų dienų tyliojoj užmaršty…

Praėjęs laikas jau nebeskaudės, Sušalę viltys židinio nekurs, Ir mūsų dienos jau nebeskambės –

Nutolę žvilgsniai sodo neužburs.

...Tik jeigu tavo vieškeliai sustings

Po nepralaužiamu lemties ledu, Ateisiu nenumaldoma viltim,

Išaugsiu tau plačiu žolės keliu. 22



Kai tavo sodai jau nebežydės, Kai medžiai verks nusvirusiom šakom,

Pražysiu piene lauko pakelės…

Lai tavo rūką žiedlapiai sklaidys…

Ir kai voratinkliai rudens nupieš

Ant tavo rankų tirpstančias žvaigždes, Tyliais gaivos lašais nukrisiu aš

Ant tavo sunkiai svyrančio peties.

Jei tavo pievų vasaros sušals, Laukų šaltinio vandenys išseks, Manoji ryto jūra prisikels

Iš tyro mūsų praeities vandens.

…

Tik dėl tavęs nušvis diena, Tik dėl tavęs išnyks naktis, Nes tavo pėdos manyje

Lyg nenumaldoma lemtis…

Iš praeities, iš ateities

Iš tavo tolstančių kelių…

Tau būsiu visada medžiu, Kuris tavam kieme žydės.

23



TAVO KLYSTKELIAI VEDA PAS MANE

Mano namai kvėpuoja tavo žingsniais

ir mano sienos

ryte nušvinta

tavo šypsena, o aš bijau šviesos

kuri prikels iš sapno…

Ir aš bijau nubusti pilką rytą

be tavo rankų, kurios skandina

mūsų vėjuose

gyvenančias dienas, supintas mano pirštais…

24

https://nerkagr.wordpress.com/2015/12/15/tavo-klystkeliai-veda-pas-mane/





O aš bijau savųjų

žodžių smėlio, kuris paklydęs

tarp pėdų šilko, švelniai rykštančio, klampins tavas naktis

be mano lango blyksnio…

Mano namuos gyvena

tavo žodžiai,

kurie sušildo

bedvasę dieną

žaibo aukuru, neleidžiančiu nutilt

griaustiniui pasivijusiam…

Mano tyloj paniręs Tavo laikas,

kurį skaičiuoju

šviesos minutėm, medžiais bėgančiom

važiuojant pakeliui

į mūsų miško dieną…

Aš tik bijau sudrumsti idiliją, todėl meldžiuosi niekam nežinant

mūsų klystkeliams kurie atves tave

į mano švelnią tylą.

25



Tavo pakeleivė

Aš tiktai svetima praeivė,

nesutikta tada,

kai lijo

patvinę upių lietūs, irklavę tavo laiką

klystkeliais bangų. Ne ta, kurią laikei už rankos, kvėpuodamas karščiu

ir baime žaibo, kuris išdegins iki pat gelmių

ir pelenus paskleis

tavam lauke.

26



Aš tiktai tavo pakeleivė, priklydus nejučia

į šaltą

uždarą buveinę, sukaustytą grandinėm

žvyrkelių grumstų. Ne ta, kurią kasryt nubudęs

vadinai sava

džiaugsmų padange, nustelbusią pavasarius visus

ir į kurią žvelgei gėlių rūku…

Aš tiktai pasiklydęs aidas –

iš pamirštų sapnų

atlėkęs

pažadinti tavęs

iš banalybės miego

gniaužtų paslėptų...Pasikviečiau tave, kai verkė

mano vasaros

ištirpę tyliai, nespėjusios sušildyti tavęs

duobėtame kely sustingusio…

Bet aš paliesiu tavo laiką

beprotiškoj šviesoj paskendus

ir šulinio vandens atnešiu atsigerti tavo akmenims.

27



Nebijok pasiklysti

Nelaukta

po nakties klajonių

nostalgijosnubudo

apsiblausius diena

ir pasislėpė

mūsų mėnulis

banalybės šviesoj.

O po to –

žingsniai laiptais žemyn

lyg slogutis,

ir kaltė, kad ištirpo tamsa,

nesuspėjusi paskęsti laukuos

link tolstančių pėdų.

28



Tik vis tiek –

apsvaiginti lemties

lyg pagundos

lašelio

suvirpėjom slaptom

beribėm mintim…

Bet pažadino

šalikelės vėjai.

Nejučia

tavo rankos palies

lyg grandinės

per klaidą

apkabinę viltim

išsigandusią

mano svajonę, užkerėtą tavim…

Visada

mano mintys nušvies

tavo pėdas…

Nebijokpasiklysti erdvėj…

Aš apsaugosiu

tylinčias pievas

lyg šaltinio vanduo…

29



NEBUDINK BLANKIOS DIENOS

Išsimaudėm

Vyno taurėj, Įklampino

Vakaro sutemos

Žvakių šešėlių

Nostalgiškam šokyje.

Susiliejo

Mūsų keliai Ir sustingo

Nustėrę minutės

Kvapą gniaužiančių Miražų voratinkly.

30

https://nerkagr.wordpress.com/2015/11/29/nebudink-blankios-dienos/

https://nerkagr.wordpress.com/2015/11/29/nebudink-blankios-dienos/



Lyg ištroškus

Kelio žolė

Atsigėrėm

Akmeningos upės

Trykštančių purslų

Skandinančio svaigulio.

O nubudom

Pilką rytą,

Apkabinę

Tirpstančią viziją

Šaltam kambary

Uždususią sienose.

Tad nebudink

Blankios dienos,Paskandintos

Namo šešėliuose…

Likim sutemų

Tylioj mėnesienoje.

31



TU – MANO BEDUGNĖ

Na ir kas, kad virš bedugnės

driekias plonas lynas,

aš einu per šilką

tavo vandenyno…

Nors klimpstu voratinkliuos

žvyrkelio takų.

Na ir kas, kad tavo žvakės

tik trumpam sušvinta –

jų šviesoj ištirpsta

visos mano dienos,

uždūstu verpetuose

tavo atšvaitų.

32

https://nerkagr.wordpress.com/2015/11/15/tu-mano-bedugne/








Na ir kas, kad tavo pėdos

toliuose sustingę –

pradingstu beribėj tavo laiko upėj, paskęstu nelaisvėje

tavo bučinių…

Ties tavų jausmų bedugne

mano dienos virpa…

Ant plonyčio lyno

vaikšto mano laikas…

Gyvenu paslydusi

šilko prarajon….

Tu esi mana bedugnė,

iš kurios nenoriu niekada išnirti…

Vis labiau klampina

tavo žvakių šokyje

degantys laukai.

33



TAVO MEDŽIŲ GĖLĖ

Lyg lauko gėlė ant tavo kelio

pražystu su tavo žingsniais, lyg snaigė tyli ant tavo skruosto

ištirpstu nuo tavo žvilgsnių.

Tik tu nežinai, kad lauko gėlei visom spalvom pasipuošti neleidžia tavųjų medžių vėjai –

pasiklydę laiko erdvėj…

34

https://nerkagr.wordpress.com/2015/11/22/tavo-medziu-gele/





Tik tu nejauti, kad žvarbios snaigės

tavam kambary gyvena,

ant tavo grindų sušalę stingdo

apnuogintas mano pėdas…

Tavam židiny kūrenas smiltys

ir laikrody byra tyliai…

Lyg žvakės liepsnoj sudegę viltys,

paklaidintos tavo žodžių…

…Ir vėl suskambėjo tavo žingsniai ištirpusių žvakių pėdom…

Ar dar nežinai, kad tavo medžiai žaliuoja tik mano gėlėm…

35



MŪSŲ NAVIGACIJA

Ateisiu pas tave per akmeninį grindinį ir rudenio žvarbos nebebijosiu, manęs net tavo gatvių sniegas nesustingdys –

vis tiek jame pavasarį vejuosi.

Raudonų lapų šokyje pakvaišę plaikstęsi nakties žibintai nejučia pamos tau, kad iš miškų tamsos takelį tu žinotum –

neklupdamas juo pas mane pareitum.

36

https://nerkagr.wordpress.com/2015/11/13/musu-navigacija/





Beribiame laike nepasiklysime ilgam,

nes kelią navigacija parodys, kuri nematomoj erdvėj užprogramuota

tik mums abiem suprantamais kanalais.

Jau nebeveikia logika ir jokios formulės, ir vedinas pasąmonės dėlionių

leki takais žibintų vėjų pasitikti…

Paleisk save į laisvę, nesikrimski…

37



MŪSŲ SAULĖS ZUIKUČIAITavo rankos

lyg voratinkliai,

kurie manęs nepaleidžia. Lyg žydinčio medžio šakos, kuriose kasdieną dingstu…

Man nereikia

svetimo lauko,

kuris mane pasitiktų, tenoriu kasdien paklysti

tarp tavųjų šiltų delnų

žėruojančių

saulės zuikučių…

Tavo žodžiai –

vėjo aitvaras, kuris mane nuskraidina

į mūsų sukurtą pievą

tankmėje tik mūsų miškų. Ten išnyksta

sienos mūrinės.

38

https://nerkagr.wordpress.com/2015/04/18/musu-saules-zuikuciai/





Nublanksta skiriančios ribos, sujungę mūsų pasaulius

nedalinama visuma,

kur gyvena

saulės zuikučiai.

Tavo lūpos –

meilės zuikučiais

veide manam atsispindi,

šiltais vaivorykštės blyksniais

padabina mano akis…

Tavo akys –

mano atspindys,

gaivinančios žolę bangos,

nušviečiančios kelią rasom,

kurios visada manyje

šypsos tavo saulės zuikučiais.

Mūsų laikas –

lyg neblėstančios

beribės vasaros aidas,

beprotiška meilės naktis, kuri niekada neišnyks…

Tau dėkoju –

kasnakt glostančiam

banguojančius mano sapnus. Kasdieną meldžiuosi upei

mus drauge nuplukdžiusiai čia… Kur bučiuoja

saulės zuikučiai…

39



PRARADIMŲ PILNATIS

Patenkintas savim mėnulis

nostalgiškai suapvalėjo –

lyg subrandinta mūsų meilė, parimusi kažkur toli…

Kažkur pametus aukso rūbą, ir spindesį žvaigždės pamiršus

tamsios nakties aukštoj pily.

…Atėjai toks savas ir artimas

tartum rytas mūsų prikeltas. Išėjai lyg visiškai svetimas

ištuštėjusio kiemo takais.

Tik parėmęs duris akmenim Mėnuliu pakibai praeity.

40

https://nerkagr.wordpress.com/2015/04/12/praradimu-pilnatis/





Šviesoj atgijęs mūsų langas

mūrinių sienų nesušildys,

jau nesapnuoja mūsų mintys

drauge pažadintos dienos…

Kieme mums mirksintys žibintai jau nebegali sugrąžinti laike paskendusios dainos.

… Atėjai toks savas ir artimas


ištuštėjusio kiemo takais. Tik parėmęs duris akmenim

Mėnuliu pakibai praeity.

Mėnulis tarp šakų įstrigęs nelaisvėj vakaro šešėlių –

lyg mes nubrėžę laiko ribą

ant stingdančių šalčiu grindų

ir mūsų meilę padalinę

Į du suskilusius pasaulius,

kuriems nepakeliui kartu.

… Atėjai toks savas ir artimas


ištuštėjusio kiemo takais.

Tik parėmęs duris akmenim Mėnuliu pakibai praeity.

41



SUDIE ANT LEDO

Šaltam lede sustingo

neišsakyti žodžiai ir numirė jausmai neišgyventi…

Baltu sniegu

nutolo tavo pėdos…

Tik snaigės žiba

ant skruostų šąlančių –

kaip ašarostavoj širdyledukais virtę.

42

https://nerkagr.wordpress.com/2015/03/20/sudie-ant-ledo/

https://nerkagr.wordpress.com/2015/03/20/sudie-ant-ledo/



Užklojo baltas sniegas

nespėjusius pražysti pavasarius vilčių

neišbraidytus.

Ar tu jauti,

kaip spengia tas baltumas

jausmais išvytais

į pilką praeitį…

O sniegenos

manuos plaukuos

sužvarbę spindi…

Ištirpo nenubudus

mūsų meilės vizija, pilkam žiemos rūke

pasiklaidinus

pati save…

Paslėpus nuo pagundos

darkart užkurti atrastą židinį…

Beliko tik

žvarbus – sudie

ant pilko ledo…

43



PAŠĖLĘS MEILĖS ROKAS

Pakviesk mane pašokti kaip senais laikais

jaunystės diskotekoj –

be jokių vilčių…

Pašėlusiam roke

pasiauskim užsimiršę, dainuokim muziką, kuri dar skamba…

Bejėgis laikas

jos nebenutildys,

nes mūsų muzika gyvens

beribėj atminty.

44

https://nerkagr.wordpress.com/2015/03/16/paseles-meiles-rokas/





Suvirpink mano sielą

trumpam sugrįžęs

į klajones praeities –

ji ir vėl skambės

nuo žvilgsnių pamirštų…

Pažaiskim vėl slėpynių –

atraskime save,

erdves sujungę…

Pamiršę viską

prisiminkim džiaugsmą,

paslėptą laiko užmaršties…

Pabūkim vėl drauge…

Pašokim trankų roką

kaip anais laikais…

Išgerkim taurę vyno ir ištirps ledai, sušaldę svajones, o rūkas cigaretės

apgaubs nostalgija

beribės meilės…

Kurią nešiojam mums patiems nežinant

pasąmonės slaptoj gelmėj –

tereikia mums pašokt…

45



PAMIŠUSIOS DIENOS Į tavo tamsų langą

Pabelsiu saulės blyksniu

Ir palinkėsiu tyliai Tau šviesios dienos…

Tik stebuklingų žodžių Išsakyt nedrįsiu –

Kad tu nesužinotum, Jog dėl tavęs meldžiuos…

Kad tu nepamatytum,

Jog mano pievų rytas

Prasideda tavim.

46

https://nerkagr.wordpress.com/2015/02/28/pamisusios-dienos/





Nakties tamsoj pašviesiu

Blyškiu žibinto žvilgsniu –

Kad susapnuotum šypsnį Mūsų praeities.

Kad mano rankų saulė

Ryt tave nušviestų

Ir įkyrėję lietūsPradingtų užmarštin.

…Tik tu nesužinosi,

Kad visos mano naktys

Užpildytos tavim.

Dienos triukšme ištirpsiu, Tavųjų gatvių žvilgsny

Tave lydėsiu tyliai

Vingiuose klaidžiuos. Tavajame pasauly

Gėlę išauginsiu, Kuri kasdien pražydus

Žiūrės manom akim…

Kad vienąkart pajustum

Jog visos mano dienosPamišusios tavim.

47



MEILĖS FILOSOFIJA

Kaip žaibas iš giedro dangaus

trenkia Meile vadinama,

neatpažinta iliuzija,kurios geidi,

ilgiesi

ir turi būtinai atrasti…

Antraip atrodo,

kad negyveni…

Tik slapstais lietuje.

48

https://nerkagr.wordpress.com/2015/02/13/amzinas-meiles-laukimas/





Todėl prisišauki Meilęspengiančioje vienatvėje, fiziologijos gelmėse. Nors tai tėra

vizija…. Meile pavadinta paguoda

dulkėtam kely, žibintas miške –

kad nepasiklystum…

Tik saulė karštam lietuje

ištirpinus sudegina

svajonių ugnim tavo laisvę

ir ramybę…

Pavergia

gyvenimą priklausomybe… Pradedi dūsti,meilės rutinoj gražiai pavadintoj…

Tik nušvitus vaivorykštė

vėl primena tavo spalvas, sunaikintas priklausomybės…

Vardu Meilė. Supranti –

ta Meilė tebuvo griaustinis…

Tikrai ne žaibas,

nutrenkęs tave. Todėl ir vėl – lauki…

49



DRAUGE

Nubudusi diena paglosto tavo veidą

Švelnia manųjų rankų atmintim

Ir šypsenos žibuoklės išsiskleidžia

Bučiuodamos saulėtekio akim.

Dulksnojančio lietaus barbenimo negirdim

Ir sklaidosi nematomi rūkai…

Kartu apsigyvenę mūsų viltys

Nuspalvina dienas šviesos langais.

50

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/29/drauge/

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/29/drauge/



Tavaisiais žingsniais aidi visas mano laikas

Takai toliausi baigiasi tavim…

O tavo glėbyje ištirpęs plaikstos

Šiltuos namuos paskendęs liūdesys.

Vienatvėj tavo šviečia mano ryto žvilgsniai Plasnoja tavo pėdom per gatves…

Tavy gyvenantys manieji žodžiai glosto

Nerimstančias akimirkų mintis.

Tu be manęs rymotum kaip apleistas medis

Aš be tavęs – kaip pieva be lietaus,

Žinau – nebemokėtume gyventi Be vienas kito skambesio tylaus…

51



TAVO ŽINGSNIŲ LAUKIU

Taip ilgai keliavau pas tave

Per sustingusį laiko gruodą…

Taip toli išbraidžiau kelius

Klimpdama dulkėtoj paguodoj.

Taip ilgai vinguriavo greta

Su kitu supama vienatvė, Taip arti žingsniavau čia pat

Tavo pėdsakais švytinčiom gatvėm…

52

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/27/tavo-zingsniu-laukiu/





Tavo žingsniai sustoję šalia

Paskandino kaustančią tylą. Ištirpintas miražo rūke

Sulingavo grindinio kelias.

Suspindėjo nebylūs langai, Mano kiemo žibintų šviesos

Tavo pėdas taku lydės

Į manuosius namus saulėtus.

Atrakinsiu tau savo duris

Išbarstysiu spynas į lauką…

Kad atrastum mano dienas

Ir žinotum, kad visad laukiu…

53



MEILĖ RUDENIO VĖJY

Susitikome rudenio vėjy –

Darganotam pilkam kelyje.

Lapų šokis nakty pakuždėjo,

Kad seniai jau einu pas tave…

Tu buvai nuostabus atradimasAr apgaulė mano kelių…

Bet sparnuoto stebuklo laukimas

Nuplasnojo ant tavo laukų.

Nutapiau tau nežinant svajonę

Ant lietaus išplautų akmenų… Pas tave išsiruošus kelionėn

Pajutau, kad tavęs netenku…

54

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/25/meile-rudenio-vejy/





Pasiklydo tarp lapų paslydus, Dar negimusi mūsų diena.

Išsigandusi vėjo nutilo

Nesuskambusi pievų daina.

Dėl užgesusio žiburio kaltasĮsismelkęs į širdį ruduo…

Akmeniniais sustingusiais pančiais

Pažabota viltis nepaguos.

Tik vis tiek man sapnuojas tas vynas,

Nebespėtas išgert su tavim. Ir vaidenas pavergusios akys,

Suspindėję šaltoj pakelėj.

Ir vis tiek tavo tolstančiom pėdom Bėga liūdintys mano takai…

Tavo rudenio saulę norėčiau

Padabinti troškimų žiedais.

55



TAVO AKIŲ NAŠLAITĖS

Ne vynas mane apsvaigino,

Ne vakaras užliūliavo –

Tai tavo pievų griaustinis

Sudrebino laiką mano.

Lyg tirpstančios snaigės suspindo

Gaivia rasa pasivertę –

Tai mano sieloj sužibo

Tavųjų akių našlaitės.

56

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/20/tavo-akiu-naslaites/





Tai žydinčios šakos mojavo

Palinkę ties mano veidu–

Kai tavo rankose degė

Pašėlę minučių bangos.

Liūliuojančios žodžių plaštakės

Margais drugiais nusileido

Ant mano saulėtekių tako

Gėlių atminty gyventi.

Kasdieną sapnuoju griaustinį Akių skandinantį tolį…

Be tavo aidinčių žodžių

Virstu pakelės našlaite.

57



BE STABDŽIŲ

Švyturys būki mano kely

Į žvyruotus tavo laukus,

Kelio ženklus ryškiai nušviesk, Kad atrasčiau tavo namus.

Neklaidink manęs šalčio tamsa

Ir negąsdink grumstais nykiais…

Nepamiršiu toliuos tavęs

Ir ateisiu vėžių vaga.

58

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/12/be-stabdziu/





Jei pamesiu asfalto kelius

Atkeliausiu smėlio takais,

Atkartosiu vėjo žodžius

Pasibelsiu paukščių balsais.

Vėl išlyginsiu pilkas duobes

Akmenėliais upės sraunios, Apsivijus rankų bangom

Ištirpdysiu ledo vėžes.

Pakinkysiu žibintų ugnis, Išbučiuosiu miško snaiges, Pasivysiu tavo medžius

Nutapysiu saule šakas…

Įsijungsiu pavarą penktą, Ir paleisiu laisvėn stabdžius…

Pasitiksiu savo lemtį –

Nors ir visos viltys pražus.

59



PASIMATYMAS PAGAL TAISYKLES

Pažaiskim šįvakar džiaugsmą, Susikibę už rankų

Pakrykštaukim lyg vaikai Atradę kiemo žaidimą.

Pamiršim trumpam realybę, Paklausysim kaip virpa

Pasaulio garsai šalia,Kurių iki šiol nejutom.

Pažaisim pasimatymą,

Apsikeisim šypsenom, Kurios plasnoja šaliaMano ir tavo pastogės…

60

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/19/pasimatymas-pagal-taisykles/

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/19/pasimatymas-pagal-taisykles/



Pasupsim delnuos svajonę, Nusipurtę rutiną

Pažvelgsime į akis

Gniaužiančiai kvapą pagundai…

…Nubrėšim virpančią ribą

Laikinojoj smėlynėj, Nematomom grandinėm

Tarp tavo ir mano kiemo…

Žaidžiame mūsų smėlynėj Į kampus padalintoj…

Lietus ištirpdo sienas

Klaidindamas labirintais…

Gyvenimas kaip žaidimas – Realybės taisyklės, Kurias sugalvojom mes,

Nes bijom sudegint viltį…

...Paleiskim save į laisvę,

Atrakinkim pasaulį, Atverkim plačiai vartus

Mūsų ateinančiai dienai.

61



MELO SUPYNĖS

Trenkė žaibas mane iš tavo akių, Tavo rankos mane paskandino –

Savo kelio atgal surast negaliu

Lyg apsvaigus nuo vakaro vyno.

Mano dienos pavirto smėlio pilim, Tavo žvilgsniai lyg šilko grandinės

Surakino mane pragaištinga ugnim. Tavo žodžiai – lyg melo supynės.

62

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/08/melo-supynes/





Užsūpuoki mane lyg džiaugsmo sapne

Vilioki aušrom purpurinėm, Nesvarbu, kad nubusiu iš sapno viena –

Realybės spyglius apkabinus.

Pagirdyk mane apkerėtu vynu

Ir sudegink liepsna begaline,

Nors suduš meilės taurė tavim sklidina –

Aš nekeiksiu bedvasio likimo.

Pradangink minutes savam šurmuly, Suardyk mano spengiančią tylą. Nebijosiu uždust tavo meldų glėby

Ir kartot saulės maldą nebylią.

Negailėsiu savų vilties valandų,

Kai takai pasibaigs išsiskyrę… Man tik gaila dienų be tavęs prarastų, Neišgerto vasaros vyno…

63



Viltys



Link savojo medžio šakų

Netaršyk manęs, vėjau, gležnos smilgelės,

trapios boružėlės

ant laiko žolės…

Mano mažas pasaulis

laikinas

visatos erdvėj –

laimės lašelis,

šaltinio purslas…

Aš tenoriu linguoti plaštakės skrydžiais

ant byrančio smėlio…

Šviesą pagauti…

Man tereikia priglustinors trumpam

prie savo medžio, sužydėjusiotik mano sparnams.

Virsk draugu mano, vėjau, palūžti neleisk

smilgai banguojančiai lietingam kely…

Nuskraidink boružėlę

paslapčia

ant miško tako klimpstančiom pėdom

link medžio šakų…

65



BAIMĖS, KURIOS NEIŠEINA

Nuolat vaikštau aštriais ašmenimis –

bijau susirgti,

numirti,

netekti… Bijau tavo išdavystės, melo,

abejingumo..

Bet pagaliau supratau,

kad pavargau

bijoti.

Todėl atmerktom akim pažvelgus

į pilką gatvę

už lango

juokiuosi –

baloj atsispindi medžiai, kurie

mane pagirdo

neblėstančia kantrybe, 66



pastovumu

paremia.

Išmokau iš medžių pakantumo

rudens darganai

ir vėsai, žinau kaip

apsaugoti savo kiemą, baimės

neprisikviesti

į realybės

kasdieną.

Nebesislapstau nuo tavo žodžių, nebijau minčių

sūkury

prarasti

tavo praminto tako – meilės

nenuskandinsiu

akmeniniuose

griuvėsiuos.

Todėl žiūriu į tave be baimės netekti to, ko

neturiu –

negaila –

teoriškai nebūto

džiaugsmo –

išsigalvoto… Tik išvaryti jo nebegaliu…

67



ŠOKANČIOS PĖDOS SNIEGE

Pamažu

baltas švarus sniegas

lyg tuščias popieriaus lapas

užkloja pilkus šešėlius,

todėl jų nebėra… Nebėra praeities kemsynų

dabarty…

Kuriuose įklimpę merdėjo

tavo skubančios dienos…

Ar jauti –

mūsų vilčių pėdos

švelniam sniege atsispindi, tik mes saulės apakinti nerandame takų, paslėptų šaltuose kalnuose…

Ir dabar

nebemokam įspausti vėžių, nes vis bijom – paslysti.

68

https://nerkagr.wordpress.com/2016/01/16/sokancios-pedos-sniege/





Ar žinai –

Po lengvučiu sniegu

drumzlės vandens pasislėpę, sustingę balos varveklių, ištirpusių seniai prarastos praeities griuvėsiuos…

Bet vis tiek

dar vaidenas ledai, tykantys

mano ir tavo laimės…

Ar matai –

baltas, švarus lapas –

paslėpęs praeitį sniegas

toks šaltas be mūsų pėdų

laukimo sumaišty…

Parašykim jame pasaką, jau šiandien –

nebeklimpkim žemės vėžiose, žvyruotame vieškely.

Niekada

neatiduok vėjui sniege paliktų takelių –

jie mūsų paslaptį saugo

žibuoklių daiguose…

Baltame lape suspindėję

lyg snaigės

mūsų šokančios pėdos prišauks atgimstančią vasarą…

69



KRYŽKELĖJE

Lekia dienos kaip patrakę, vejas naktys mano laiką…

Aš tik virpanti plaštakė, išsigandusi kaip vaikas…

Nežinau, kiek man likimasleis pasauly šiam plasnoti…

Kiek parodys man takelių, Iš klampių kelių išbristi…

Kiek dar kryžkelėj stovėsiu,

abejodama kur sukti… Ar į tįstantį šešėlį atsigrįžus pasinersiu…

70

https://nerkagr.wordpress.com/2015/03/03/kryzkeleje/





Dega praeities troškimai, iš tamsos atgimsta viltys, virtę vien prisiminimais,

tad ar verta jas gaivinti…

Kur nuves mane takeliai

nepažįstamoj platybėj, ar ten laukia šviesios dienos, gal tiktai rūkai užmigę…

Skrenda valandos pamišę

lyg pagaut norėtų šviesą, meilės praeitį skraidina

vėl atklydęs tavo aidas…

Vėl man šypsos tavo akys, tik nešildo tavo žvilgsniai, nesvaigina tavo žodžiai –

pamirštų sapnų drugeliai…

Neša vėjas mano laivą

į beribę laiko jūrą – jau nebegaliu ištirpti praeities sapnų pavėsy.

Moja švyturio ugnelėm

žaibo tiltai nusidriekę –

lyg pakvaišusi plaštakė aš lekiu į naują šviesą.

71



UŽTRENKSIU DURIS Į PRAEITĮ

Nuo rytojaus gyvensiu kitaip…

Nemaldausiu šykštaus likimo, Nesiguosiu skriejančiam laikui,

Nebijosiu klaidinančio rūko. Na ir kas, kad jame pasiklysiu –

Vėl slėpynių su juo pažaisiu…

Vėl spalvotų sapnų vaikysiuos, O išėjusią meilę apverksiu…

Ir rytoj – naujai vėl atgimsiu…

72

https://nerkagr.wordpress.com/2015/03/31/uztrenksiu-duris-i-praeiti/







Pažadėsiu galvoti kitaip –

Nebekursiu planų beribių…

Nepravirkdys dingusios viltys,

Nebaugins vėl užklupę klajonės…

Na ir kas, kad einu į nežinią –

Vėl pavasarį pasikviesiu. Jam visas duris atrakinsiu

Stebuklingos lemties paprašysiu, Kad neleistų kely pradingti…

Iškeliausiu į ateitį vėl Neaplenksiu duobėto kelio, Neieškosiu praminto tako, Negailėsiu prabėgusio laiko…

Na ir kas, kad suprasiu suklydus…

Juk gyvenime viskas turiNe tik pradžią, bet ir pabaigą…

Tad užtrenksiu duris į praeitį Ir naujas erdves pasitiksiu…

73



TROŠKIMŲ BEGALYBĖJE

Naktinio miesto miražas svaigina tarsi iliuzija,

iš gatvių žibintų šokio…

O tavo akys tamsoj

spalvotais blyksniais šviečia…

Namai ir medžiai lekia

kažkur toli realybėj, o mes abu pasimetę

įgrisusioj banalybėj skrendam į nežinią. Ten, kur mus pasitinka

nepasiekiama begalybė…

Begalybė neišgirstų žodžių, Begalybė neglosčiusių žvilgsnių, Begalybė rankų šilumos

Ir kvapą gniaužiančio jaudulio, Kuriuos dovanoja troškimas…

Gatvių tamsoje ištirpsta

veidai paskendę šešėliuose…

Diriguoja šviesoforai –

žalia spalva nušvitę. 74

https://nerkagr.wordpress.com/2015/03/27/troskimu-begalybeje/





Nuo mašinų žibintų

voratinkliai suspindi –

laikinoj nežinomybėj mes pasiruošę atgimti…

Mes pasiruošę atrasti miegančią pasaką, laukiančią mūsų grįžtant į nepaprastą begalybę…

Begalybę neišgirstų žodžių, Begalybę neglosčiusių žvilgsnių,

Begalybę nepatirtos rankų šilumos


Laikyk mūsų vairą tvirtai, skraidink vėju automobilį!

Te nepavys mūsų naktis, o žibintai lai šoka

mūsų surastą laiką, mus susijungusią šviesą, atvedusią pasidžiaugti mūsų atgimusią viltį, kuri atsispindi tavy,

many išaugusi –

slapta atkeliavusi

nostalgiškoj begalybėje…

Begalybėj neišgirstų žodžių, Begalybėj neglosčiusių žvilgsnių, Begalybėj nepatirtos rankų šilumos


75



TU GYVENSI MANO PRAEITY

Tu ateisi, kai jau neskaudės, Kai takai užmarštim apžels, Tu pašauksi toliais vilties, Ir aidais prarastos ateities.

Tu sugrįši, kai nebevirpės Mano stygos tavo širdim, Kai svajonėms nebereikės

Nebylių vandenų praeities.

Tu pakviesi mane atgalios,

Kai užgesę mūsų laužai, Mano kelio nebenušvies, Ir nedegins šviesa kaip kadais.

76

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/15/tu-gyvensi-mano-praeity/

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/15/tu-gyvensi-mano-praeity/



Tu ateisi, kai jūra išseks, Mūsų žolės nebežydės…

Tu pašauksi laiko aidais, Kai kitur mano upės tekės

Tad nežadink many praeities, Negailėki mūsų kelių –

Seniai nekvėpuoju tavim, Ir tavųjų gėlių nemeldžiu.

Pamiršau pragaištingus žodžius

Atsidūrus viena tamsoj, Dar meldžiaus liūdnom pakelėm, Kad sugrįžtum iš tolių lemties…

Tik seniai neverkiu naktyje,Nesapnuoju tavo akių, Ir seniai nelaukiu tavęs, Iš pilkųjų palaukės gelmių.

Ir paleidus tave amžinai,

Aš laisva nuo tavo kerų – Nebeieškau tavo kelių,

Mano siela be pančių skaudžių.

Tad nebudinki mūsų dienų, Pasilik savoj ateity,

Aš išliksiu tavo širdy, Tu gyvensi manoj praeity…

77



ŽINUTĖ ANT SMĖLIO

Tavo pėdom pakrante ateisiu –

Nenuplaus jų audra bangomis…

Pasiklydę vėl smėlyje žingsniai Susitiks nejučia pajūry.

Delnuose tau atnešiu šaltinį Atgaivinančio ryto vandens…

Smiltimis užpustytos svajonės

Iš laikų pamirštų prisikels.

78

https://nerkagr.wordpress.com/2015/02/20/zinute-ant-smelio/





Neklampins mūsų byrantis smėlis, Juodos vėliavos nebebaugins…

Ir drugeliais į mirgančią šviesą

Netikėta lemtis nuskraidins.

Suplazdės tavo tylinčioj jūroj Saulės takas beribėm bangom

Pasivysim mums mojančią burę

Atradimo stebuklo šviesom.

…Parašysiu žinutę ant smėlio –

Nesislėpsiu už kopų aukštų

Mūsų jūros švelniais akmenėliais

Išdėliosiu gražiausius žodžius.

79



MANO KELIAS – BE TAVĘS

Įsijungsiu motorą, užmerksiu akis

Ir pradingsiu dulkėtam kely…

Mano mintys daugiau tavęs nesivys, Mano viltys tavy nebeskęs.

Nesapnuosiu daugiau tavo pilko rudens,

Nežarstysiu šaltų pelenų, Nebegersiu drumzlėto upelio vandens –

Nebelauksiu saulėtų dienų.

80

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/05/mano-kelias-be-taves/








Mano kelias vingiuosis beribėj tamsoj, Toliuos blykčios šilti atšvaitai, O asfaltas žibintų ugnelėm mojuos

Ten, kur laukia nušvitę namai.

Mano vasara gatvių kaitroj nepaklys –

Nesvaigins tavo šaltas ruduo. Aš pažvelgsiu į žibančias jūros akis –

Jos nuo gruodo mane išvaduos.

Žibute atsigausiu nuo tavo šalnos, Ir užsklęsiu tvirtai langines –

Tik ar vėjai tavieji sparnais nesiguos?

Tavo rytas many nepaskęs?…

81



NETIKRI JAUSMAI

Užtrenktas duris paliksiu

Ir nueisiu į šokius, Muzikos trenksme pamiršiu

Tavo stingdančius žvilgsnius. Taurėj vyno paskandinsiu

Tavo šąlančius žodžius.

Sprangūs dūmai cigaretės

Spaudžia gerklę kaip akmuo, Tavo mintys – kaip koketės, Bet tik paprastas vanduo.

Mano sielos užkerėtas Ir nuspalvintas sapnuos.

82

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/07/netikri-jausmai/

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/07/netikri-jausmai/



Tik vis tiek mane svaigino,

Tavo melo trupiniai.

Kol naktis nepradangino

Ir nenunešė rytai.

Tik kodėl išnykę skauda

Netikri tavi jausmai…

Trankiame roke nurimsiu,

Ir šypsosiuos atšvaitam,

Tavo veidą panardinsiu

Užmaršties rūke tyliam. …Tik netyčia nutapysiu

Tau užuovėją jausmams.

83



Pagunda

Nuvarysiu į kavinę

tamsų vakarą, neoniniais dažais

žaibuojančiom akimis

persmelksiu

romantišką prieblandą, o mano apsunkusios

blakstienos

gundančiai glostys

muzikos įkaitintą orą.

84



Permanentinių antakių

aukštai iškeltom

besarmatėm burėm

pamosiu tavo žvilgsniui, nejučia

atklydusiam link manęs…

O mano begėdiškai didelės

botokso lūpos

įsirėš tavo minčių vingiuos...

Nukabinsiu tavo meilę

mažam kambary

padžiautą ant virvės –

kol prisireiks dar kartą.

Atgausisavo pamestą laisvę…

…Tik mano pašėlusiai atviras

vakaro šokis

uždus tarp tavo namų virvių.

85



IKI SUSITIKIMO

Šiandien

Mes susitikom per anksti ar per vėlai…

O gal mes viens kitam tebuvom juodraštis, Galbūt…

Kad pasimokytumėm iš bendrų klaidų…

Ir išsineštume naudingą patirtį.

Tolyn,

Kelionėn nebegrįžtančiu atgal laiku

Į kada nors sugrįšiančius gyvenimus, Tenai,

Kur būsime pakankamai tobulesni Išmokę patirties karčiausias pamokas…

86

https://nerkagr.wordpress.com/2015/04/17/iki-susitikimo/

https://nerkagr.wordpress.com/2015/04/17/iki-susitikimo/



Tada

Mes vėl atrasime – kitokius takelius,

Kai susitiksime kitam gyvenime

Viliuos…

Lemtingam nesibaigiančiam maratone, Judėdami pirmyn ir neišvengiamai…

Dabar

nebegaliu tavęs išmest iš praeities

Ir negaliu sugrįžt į tavo ateitį Tikrai

Tu neištrinsi niekad prarastos manęs, tik nebesugrąžinsi mano šypsenos.

Tiktai

Tau negaliu ištarti amžino- sudieO ir nenoriu nubraižyti liniją –

Išties…

Ne veltui atvedė lemtis bendrais keliais –

Kad susitiktume kitam gyvenime…

Galbūt…

87



Lediniai namai

Lediniuos namuos gyvenu,

Ant užšalusios upės ledo

Net uždegti ugnies negaliu, Nors ir šalčio adatos bado.

Jei užkursiu židinį čia, Ištirpinsiu ledines sienas,Ir išnyks išgalvoti namai Liksiu aš basa mėnesienoj.

Jei įžiebsiu ugnelę čia

Išsilydys sustingę grindys

Ir nuskęsiu tavajam speige –

Netikri bučiniai nebešildys… 88



Ledine širdim gyvenu

Prislėgta apsunkusio sniego,

Užpustytais keliais negaliu

Susirasti kitą pastogę…

Ledine viltim gyvenu

Ir apgaulės slogučiui šoku…

Klampiame kelyje netenku

Išdžiūvusio sodo vijoklių.

Nuo ledinių žvilgsnių žvarbu, Gruodo rankos pavijusios gelia,

Mano laiką sukaustei ledu –

Po sniegu paslėpti takeliai…

Aš paliksiu ledo namus, Nebešalsiu tavoj apgaulėj, Ir sudeginsiu lieptus visus

Į sužvarbusią tavo sielą…

89



Balta viltis

Baltais chalatais plazdanti viltis

lyg nuotakos suknelės šleifas, kuris į naują kelią palydės

lyg paukščiui praeities pašaukus

būtais saulėtekių sparnais…

Per lašelinę byrantys purslai tarsi gyvybės eliksyras, kuris paskutines jėgas prikels

kad kelias tamsoje nedingtų,

pavirtęs praeities sapnais…

90



Tylioj palatoj budinti lemtis

užburiama skausmingais švirkštais –

kad dabartis išauštų tau pūku, nustelbusiu patirtą skausmą –

vardan mažytės ateities…

Baltiems chalatams meldžiasi diena

kantrybe laiko apginkluota –

lyg nuotakos laukimas paslapčia

gyvenimo – teisėtos laimės, kurios nebeatims kančia…

Suknelės šleifas rangosi žeme, nušluodamas kelius žvyruotus –

kad kojos neįklimptų duobėse – balta viltis tave paguodžia

kelionėj skausmo laikinoj…

91



Vaistai nuo depresijos

Jeigu šiandien tave kamuoja liūdesys

arba madinga nūdienos liga depresija, nenumanai, ką gi geriau daryt –

išgerti viskio ar suvalgyt šokoladą –

tik abejoji – gal ir tai nebepadės atsikratyt šitų kankinančių baubų –

apsilankyk ligoninėj…

Kurioj pajusi skausmą nevilty

ir jis pasidarys tikra paguoda –

nes tu turi pasirinkimo laisvę.

92



būtis



Nostalgija

Tas sodas, kurį auginai Seniai jau žole užžėlė...

Ta meilė, kuria gyvenai, Dabar jau pilkas šešėlis…

Kaip gaila man tavo dienų

Kurių pasiekt negalėjau, Ilgiuosi tavųjų minčių, Kurių suprast nenorėjau.

Su saule šypsosies – maniau,

Laikysi tykančius vėjus, Kad jie nepavytų manęs, Saugosi rankom apglėbęs…

Tą sodą many auginai…

Tad tavo dalgį paėmus

Nupjaustysiu laiko žoles,

Išvaikščiosiu tavo pievas…

Tą meilę, kuria kvėpavau, Auginsiu kaip lauko gėlę…

Žėruojančią ryto šviesom, Nakty nušviečiančiom sielą…

95



GIMIMO DIENA

Gyvenimas kaip vakarėlis,

Į kurį ateini pašėlti, Kažkam ištiesti rankos, Kažkam apnuogint širdį…

Ir visada žinai –

Pobūvispasibaigs

Ir vėl išeisi vienas…

Tu čia ateini į šventę

Išpuošta nuostabi pelenė –

Siaučiančio šokio ritmu…

Kerai žvaigždutės žavi. Tik žydi laikinai…

Laikrodis

sudaužo

Gražiausią tavo dieną. 96

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/16/gimimo-diena/

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/16/gimimo-diena/



Tad švęskim gyvenimo šventę

Kiekvieną minutę, sekundę, Atvėrę visas duris

Sutikim naują dieną. Nes dargana rytoj

Sukaustys

tau sielą

Sunkiom laiko grandinėm.

Tai šėlkim šiame vakarėly, Pamiršę artėjančią naktį, Nutapykim paveikslą, Atplasnojančiai meilei…

Džiaukimės visada

Akimirka

suteiktaLikimo laiko erdvėj.

Drauge pasitikim šią šventę

Gimimą palaiminkim savo

Kaip dovaną geriausią

Laiku atkeliavusią Pasaką šios dienos…

Dainuokim

pasauliui –

Kad ji būtų laiminga

97



MAMOS LAUKŲ RUGIAGĖLĖS

Jei ne rugiagėlių svajonė

Pražydus vasaros glėby, Nesužinočiau, ko ilgėjais

Parimusi tiesiam kely…

Jeigu nebūtum išdainavus Nostalgijos namų senų

Gal nesuprasčiau sielos savo

Tarp miesto grindinių šaltų…

Gal nesilietų mano eilės

Vardan tavosios atmintiesIr gal tavęs taip negailėčiau

Nespėjusios pasikalbėt...

98

https://nerkagr.wordpress.com/2015/03/08/mamos-lauku-rugiageles/





Apie rugiagėlėm nusėtą

Sodybos žolę pakelėj…

Apie tavus laukus mylėtus

Senelių pirkią pamiškėj…

Apie beprasmę juodą tremtį, Ir sunkų kelią atgalios, Apie troškimą vėl gyventi Paskendus vasaros rugiuos…

Gal nerūpėtų man pasėti Rugiagėles – nors ant akmens…

Jei ne virpėdama įstrigus

Melodija tavos dainos…

Jei ne rugiagėlių mėlynė Suspindus mano keliuose,

Aš nežinočiau, kad supynei Kasas man meilės sklidina…

Ir nežinočiau, kas ta meilė

Kuri sujungia mus visus… Sušalti vėjyje neleidžia

Rugiagėlės tavuos laukuos…

99



GERIAUSIAS KŪRINYS Tavyje atsispindi viltis,

Tavyje savo laiką matau, Niekas tau niekada neprilygs,

Nes dalelę savęs palikau.

Iš beribės visatos erdvės,Iš tamsos vandenų nežinios. Mus sujungė abu paslaptis –

Nedalinama mūsų lemtis.

Iš gražiausių šioj žemėj spalvų, Iš šviesiausių savųjų minčių, Aš sukūrus tave atradau, Ir pasaulį tavy sūpavau.

100

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/07/geriausias-kurinys/





Tavo kelias manojoj širdy,Tavo žingsniai – lyg sielos aidai,

Mano mintys tamsoj nepaklys –

Jos gyvens ten, kur tavo keliai.

Tu geriausia manoji daina

Tobuliausias esi kūrinys, Tavo dienos žingsniuoja šalia,Tik dėl jų mano rytas nušvis.

Tau pavirsiu gaiviausia sula,

Ir atlėksiu spalvotais žiedais,Kad keliai tau spindėtų šviesa, Užkalbėsiu gražiausiais vardais.

Tu gražiausia dalelė manęs,Tavyje mano gėlės gyvens, O kai mano upeliai išseks,Tavyje mano pievos nevys.

…Kai laukuos ims stūgauti vėjas,

Kai išsenka šaltiniai vilties, Kely sužibės spindulėlis, Nuostabiausiai prasmingos būties.

101



ŠAKNYS, KURIOS TAVE LAIKO

Bėga rugiai palei kelią Tavo, seneli, laukų…

Pirkioje krosnis kūrenas, Dūmais pakvimpa dangus.

Čia praeitis pasibeldžia

Nūdienos aidu tyliu – Vėl sužydėjusią žemę

Aš tarsi lopšį nešu.

Lopšį, kuris užaugino

Meilės sujungtas kartas, Lopšį, kuris užlingavo

Mūsų gražiausias dienas.

Rankos močiutės sūpuoja

Mano vaikystės sapnus…

Tavo namuos kvepia duona,

pienu ir lauko medum.

Žydi rugiagėlėm pievos –

Spindinčios akys mamos… 102

https://nerkagr.wordpress.com/2015/02/21/saknys-kurios-tave-laiko/





Šypsosi vasaros dienos

Buvusio sodžiaus laukuos.

Tavo namai tarsi mūras

Mūsų padangę parems…

Tvirtos, sukibusios šaknys

Mums pasiklysti neleis.

Jei ne rugiagėlių mėlis

Žydintis tavo žolėj…

Mes nebebūtume ėję

Tavo pramintais takais.

Jeigu ne tavo gerumas

Mūsų namų šilumoj, Mano širdis nevirpėtų

Pievų lopšinėm mielom.

Jeigu ne rūpestis tavo, Pirkios ugnelės šviesa…

Šulinio svirtis lingavus

Kibiru pilnu vandens…

Moja apsunkusios varposTavo brandintuos laukuos

Lyg nepailstančios rankos –

Jos mūsų būtį paguos.

Protėvius menanti žemė –

Mūsų gimtieji namai… Ten dosnios rankos senelio –

Jų įsikibus laikais… 103



GĖLĖ ANT AKMENS

Tu buvai man visas pasaulis, Mamai

Be tavęs – aš gėlė ant akmens. Tavo akys glostė kaip saulės, Žodžiai girdė šaltiniais vandens.

Tavo meilė mane išaugino, Vesdama nepažintais keliais, O pavasario saulei pamojus

Nepanorau tau vartų atvert…

Jei galėčiau pabūti vaikystėj,

Vėl pavaikščiočiau pėdom tavom, Kad kely savam nesuklupčiau, Apgaubta tavo žodžių bangom

104

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/11/gele-ant-akmens/





Kad miške niekada nepaklysčiau, Kai voratinklius vėjas taršys Sniego pievose nesušalčiau

Užgesinusi naktį ugnis.

…Pradingai amžinai – nebegrįši. Nebespėjau tau rankos ištiest…

Negaliu tavęs paprašyti Už spyglius nelemtuosius atleist.

Paskandino upeliai ištvinę

Tavo žemės daigus ant vandens. Nesuskubus atverti langinių

Gyvenu aš gėle ant akmens…

Bet žinau, kad už viską atleidai,

Ir ištirpsta ledinis akmuo.Atminty vėl jaučiu tavo aidą –

Apkabinusį rankom mamos…

…Kai geltona žara nusidažo

Tylų vakarą pilkšvas dangus,

Man stuksena vėjas už lango Tavo rūpesčio pilnus žodžius...

Rytas atneša vėl tavo šviesą, Su kuria tirpsta šalčio lietus... Tavo meilė beribė nušviečia

Paklaidintus svajonių kelius...

105



IŠ VAIKYSTĖS PASAKOS

Tolimoj vaikystės pasakoj Buvai visagalis karalius,

Kuris nubraukia ašaras

Ir už gerumą pagirti gali.

Tu buvai saugi užuovėja, Kurioj mano dienos plasnojo

Pripildytos nuostabiausių

Šypsenų ir žaislų dovanotų.

Tu vedei tarsi kelrodis

Pasaulio bauginančioj jūroj Ir laikei, kad nepaklysčiau

Mano gyvenimo vingių burę. 106

https://nerkagr.wordpress.com/2015/02/16/is-vaikystes-pasakos/





ŠOKIO VORATINKLIAI

Šviesų voratinkliai Naktiniam klube

Piešia amžiną šventę

Tavo ir mano akyse…

Šokio figūromis Dainuojam jausmus,

Mes nematomi niekam

Mūsų beprotiškuos sapnuos.

Pradingsta muzikoj

Sustingę namai, Trepsėdami ant slenksčio

Nyksta kasdieniai apkaustai.

108

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/24/sokio-voratinkliai/





Nakties žibintuose

Virpa patrakus

Mūsų saulės jaunystė –

Smėlio laikas byra atgal…

Šokio voratinkliai Svaigina vynu,

Spengia skambančios taurės

Mūsų atgijusių jausmų…

…Pasėsim muziką

Rutinos tyloj –

Parsinešim apsvaigę

Plasnojančią šventę delnuos.

109



AMŽIAUS PAKELEIVIUI

Mielas amžiaus pakeleivi, Mano metų broli, Kaip man gaila mūsų laiko, Brydžių išvagoto.

Kaip man gaila mūsų džiaugsmo, Tolių pradangintų, Kaip ilgiuosi mūsų medžių

Dar nepasodintų.

Kur nueisi pasiklydęs

Per ledinį gruodą, Kas tau tiltus nupaišytų

Samanom nuklotus… 110

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/13/amziaus-pakeleiviui/





Kas tau liūdesį nubrauktų

Ir džiaugsmu sušildys, Kas kely tave paguos

Lietuje sumirkus…

Ar žinai, kur tavo saulė

Viltys kur išskrido, Vis vejiesi laimės paukštę

Darganotą rytą…

Vis žvalgaisi atsigręžęs

Praeities kemsynuos –

Ten miškai seniai išdegę

Ir laukai nutilę…

Ten senai jau nieks nelaukiaTavo pievų vėjo…

Nerymok tamsioj palaukėjTarsi akmenėlis.

Pasitikim naują dieną

Šviesomis nupintą,Vėl pažadinkim nubudęUžpustytą viltį...

Nebijok nakty paslysti

Ant akmens takelių,

Sniego gūsy sužibėti Žvaigždele ant kelio.

111



PRAEITIES MINUTĖS

Šįvakar užsidegsiu žvakę, Ir prisiminsiu laiką, Kuris kaskart vis tampa praeitim,

Pradingsta netikrom viltim.

Vėl laikrodis skaičiuoja minutes, Kurios tuoj sudega,

Ir lieka pėdsakai –

Kaip ištekėjęs vaškas. Tavo jausmuose,

Tavo atminty.

112

https://nerkagr.wordpress.com/2015/01/05/praeities-minutes/





…Gal nukeliauti į bažnyčią

Ir paprašyti laimės…

Atsukti laiko ratą atgalios…

Slaptais likimo burtais.

Tik nesugrįžta praeities sapnai Ir laiko dulkės

Nebeiškeliauja

Iš tavo pasakos, O būto džiaugsmo

Nieks nesugrąžins…

Todėl nusviedus rūko tinklą

Neįsileisiu skausmo, Ir nebijosiu sutemų juodų, Pasibalnojus viltį.

Nesustabdys nežinomi keliai, Ir nesustingsiu

Parklupus skaudžiai, Nes stebuklu tikiu –

Kai viskas baigsis

Vėl ateis pradžia.

113



Neringa Blotnytė - Grabauskienė

Gyvenimo lyrika „Pėdos manyje“

ISBN 978-609-408-822-3

TURINYS

Meilė ....................... 2

Viltys ....................... 64

Būtis ........................ 94

www.nerkagr.wordpress.com

Iliustracijos iš www.all-free-download.com,

www.flickr.com, www.freedigitalphotos.net

2015-2016 metai, Vilnius








Kiekvienas sutiktas žmogus,

kiekvienas įvykis,

visi patirti jausmai

palieka pėdsakus,

kurie eina

per visą

tavo gyvenimo smėlį...

pėdos manyje

Documents