Iš anglų kalbos vertėnomeda berkuvIenė

P E R S I S D Ž E K S O N A S I R O L I M P O D I E VA I

P E N K t O j I K N y g A

RICK RIORDAN

romanas

PASKutINISOLIMPIEtIS

5

1.Kaip aš leidausi į kelionę apsikrovęs sprogmenimis

Pasaulio pabaiga prasidėjo tada, kai ant mano au-tomobilio kapoto nusileido pegasas.

Iki tol aš mėgavausi nuostabia popiete. Formaliai vairuoti man dar nederėjo, kadangi šešiolika turėjo sukakti tik kitą savaitę, tačiau mama ir mano patėvis Polas atsivežė mudu su Reičele į šį nuošalų paplūdimio ruožą, kur Polas paskolino mums savąją Toyota Prius ir leido trumpai pasivažinėti.

Žinau, dabar jūs pagalvojote: Vai, vai, tas vyras pasielgė išties neatsakingai, ir taip toliau, ir panašiai, tačiau Polas mane gana neblogai pažįsta. Jis matė mane į gabalus

6

kapojantį demonus ir šokinėjantį iš sprogstančių mokyklo s pastatų, taigi veikiausiai nusprendė, jog kelių šimtų metrų pasivažinėjimas automobiliu tikrai nebus pavojingiausias iš visų mano žygių.

Taigi mudu su Reičele riedėjome paplūdimiu. Buvo karšta rugpjūčio diena. Raudoni Reičelės plaukai plaiks-tėsi surišti į uodegą, ji vilkėjo ant maudymosi kostiu-mėlio užtemptą baltą palaidinę. Pirmą kartą mačiau ją be nubrizgusių marškinėlių ir dažais aptaškytų džinsų. Ji atrodė lyg milijonas aukso drachmų.

– Stabtelėk štai čia! – paprašė raudonplaukė.Mes sustojome ant kalvos, nuo kurios atsivėrė Atlan-

to vandenyno vaizdas. Aš apskritai esu įsimylėjęs jūrą, o šiandien beribės jos platybės tryško ypatingu grožiu. Glotnus paviršius žvilgėjo it stiklas, tarytum tėtis būtų nuraminęs vandenis specialiai dėl mūsų.

Beje, mano tėtis yra Poseidonas, ir jis sugeba tokius dalykus.

– Tai štai, – nusišypsojo Reičelė, – norėjau pasikal-bėti apie tą kvietimą.

– Na... taigi.Aš stengiausi vaidinti džiaugsmingai susijaudinusį,

mat ji pakvietė mane tris dienas paviešėti savo šeimos va-sarnamyje Šv. Tomo saloje. Tokių pasiūlymų pasitaiko ne dažnai. Mano šeimai nuostabių atostogų vizija apsi-

7

riboja apgriuvusia trobele Long Ailande, išnuomotai s filmais bei pora šaldytų picų, o Reičelės gimdytojai sumanė gabentis mane kartu į Karibus.

Be to, man tikrai reikėjo atostogų. Ši vasara buvo pati sunkiausia mano gyvenime. Sumanymas pailsėti, nors keletą dienų, masinte masino.

Artimiausiu metu turėjo prasidėti lemtingi įvykiai, taigi bet kada galėjau sulaukti iškvietimo. Dar blogiau, kitą savaitę turėjau švęsti gimtadienį, o Didžioji prana-šystė skelbė, esą man sulaukus šešiolikos įvyks kažkas labai blogo.

– Persi, – prakalbo Reičelė, – žinau, kad dabar ne-tinkamas metas. Bet tau juk metas visuomet netinkamas, tiesa?

Ji taikliai pastebėjo.– Išties norėčiau vykti kartu, – patikinau, – bet...– Vyksta karas.Aš linktelėjau. Man nepatiko apie tai kalbėti, tačiau

Reičelė viską žinojo. Ji permatė daugumai mirtingųjų neperžvelgiamą miglą – žmogaus regėjimą iškraipantį magišką šydą. Ji regėjo monstrus, susipažino su keliais kitais pusdieviais, kurie grūmėsi su titanais bei jų są-jungininkais. Praėjusią vasarą ji netgi tapo į gabalus sukapoto titanų valdovo Krono, įgavusio šiurpų naują pavidalą, prisikėlimo iš karsto liudininke ir pelnė

8

amžiną mano pagarbą trinktelėdama jam į akį mėlynu plaukų šepečiu.

Ji uždėjo delną ant mano rankos.– Pagalvok apie tai, gerai? Išvažiuosime tik po poros

dienų. Mano tėtis... – jos balsas nutrūko.– Nesutari su juo? – paklausiau.Reičelė bodėdamasi papurtė galvą.– Jis stengiasi elgtis maloniai, o tai, ko gero, dar blo-

giau. Tėtis nori, kad rudenį pradėčiau lankyti Klariono aukštuomenės damų mokyklą.

– Tą pačią, kurioje mokėsi tavo mama?– Tą idiotišką panelių pensioną kažkur Naujajame

Hampšyre. Ar manai, kad aš pritapčiau kilmingųjų merginų pensione?

Man teko pripažinti, kad sumanymas išties nevykęs. Reičelė dalyvaudavo miesto meno projektuose, maitino benamius, eidavo į protesto mitingus, siekiančius išgel-bėti nykstančius geltonpilvius sulčius ir panašiai. Aš nė sykio nemačiau jos vilkinčios suknelę. Sunkiai sekėsi įsivaizduoti ją besimokančią aukštuomenės manierų.

Ji atsiduso.– Tėtis mano, jog patyrusi iš jo krūvą įvairiausių

malonių aš pasijusiu kalta ir pasiduosiu.– Todėl jis sutiko leisti man vykti atostogauti kartu

su jumis?

9

– Taip... bet, Persi, tu padarytum man didžiulę pa-slaugą. Aš jausčiausi kur kas geriau, jei būtum šalia. Be to, noriu apie kai ką su tavimi pasikalbėti... – ji staigiai nutilo.

– Nori apie kažką pasikalbėti? – paklausiau. – Negi dalykas toks rimtas, kad šnekėti apie tai įmanoma tik nuvykus į Šv. Tomą?

Ji kietai sučiaupė lūpas.– Klausyk, kol kas viską pamiršk. Tiesiog apsi-

meskime esantys pora normalių žmonių, išvažiavusių pasigėrėti vandenynu ir besimėgaujančių vienas kito draugija.

Aiškiai suvokiau, kad kažkas jai neduoda ramybės, tačiau bičiulė prisivertė narsiai nusišypsoti. Saulės nu-tvieksti jos plaukai panašėjo į liepsnos liežuvius.

Šią vasarą mudu daug laiko praleidome drauge. Viskas įvyko be išankstinio planavimo, tiesiog įtampai stovykloje tolydžio augant jaučiau vis didesnį poreikį kartkartėmis paskambinti Reičelei, ištrūkti ir laisviau atsikvėpti. Man reikėdavo priminti sau, kad mirtingųjų pasaulis vis dar egzistuoja ir nepažįsta visų nelemtų monstrų, besinaudojančių manimi it asmenine bokso kriauše.

– Gerai, – sutikau. – Paprasta popietė ir du eiliniai žmonės.

10

Ji linktelėjo.– Taigi... kalbu grynai teoriškai... tarkime, jeigu tie

žmonės patinka vienas kitam, kodėl nenuovokiam ber-niūkščiui neėmus ir nepabučiavus mergaitės?

– O... – aš pasijutau panašus į šventąją Apolono karvę – lėtapėdis, bukaprotis ir skaisčiai raudonas. – E-e...

Meluočiau sakydamas, esą Reičelė man nerūpėjo. Su ja bendrauti sekėsi kur kas lengviau negu... su kai kuriomis kitomis mano pažįstamomis mergaitėmis. Šalia jos nereikėdavo kažkaip ypatingai stengtis, nuolat galvoti, ką sakau, arba laužyti galvą mėginant atspėti, apie ką mąsto ji. Reičelė nesimaivydavo ir tiesiai šviesiai išrėždavo, kaip jaučiasi.

Pats gerai nežinau, kaip būčiau pasielgęs kitą akimir-ką... jaučiausi toks suglumęs, jog visiškai nepastebėjau iš dangaus atšvilpusio juodo pavidalo, kol keturios kano-pos su didžiuliu trenksmu – DUN-DUN-DUNKŠT! – nenusileido ant tojotos variklio antvožo.

– Sveikas, bose, – suskambėjo balsas mano galvoje. – Daili mašinėlė!

Pegasas Blekdžekas buvo senas mano bičiulis, todėl pasistengiau nuslėpti apmaudą, kurį sukėlė jo kanopų paliktos įdubos ant automobilio kapoto; tik abejojau, ar mano patėvis trykš entuziazmu.

11

– Blekdžekai, – sušvokščiau. – Ką tu...Paskui pamačiau raitelį ant sparnuotojo žirgo nugaros

ir suvokiau, jog problemų nuo šiol tik daugės.– Labas, Persi!Stovyklos tarybos narys iš Hefaisto vasarnamio Čarlis

Bekendorfas sugebėdavo daugumą monstrų priversti gailiai šauktis mamos. Dvejais metais už mane vyresnis augalotas vyrukas, vienas iš geriausių stovyklos ginkla-kalių, darbuodamasis kalvėje užsiaugino įspūdingus raumenis. Jis pagamino ne vieną originalų mechanizmą. Prieš mėnesį Čarlis pakišo graikišką padegamąją bombą po šalį ekskursuojančio monstrų pilno autobuso tuale-te. Vos tik patogumais pasinaudojusi harpija nuleido vandenį, tą pat sekundę sprogimas nušlavė nuo žemės paviršiaus visą tuntą Kroną palaikančių nedorėlių.

Bekendorfas vilkėjo žygio uniformą. Vaikino krū-tinę dengė bronziniai šarvai, galvą – šalmas, o juodų, kamufliažinių kelnių pašonėje kybojo kardas. Per petį buvo permestas sprogmenų pilnas krepšys.

– Metas? – paklausiau aš.Čarlis niūriai linktelėjo.Mano gerklėje įstrigo gumulas. Žinojau, jog ši minutė

anksčiau ar vėliau ateis. Ruošėmės jai ištisas savaites, bet slapčia vis tiek vyliausi, kad nieko panašaus neįvyks.

Reičelė pakėlė galvą į Bekendorfą.

12

– Sveikas.– O, sveikutė. Aš Bekendorfas. O tu tikriausiai esi

Reičelė. Persis man pasakojo... hm, na, jis apie tave užsiminė.

Reičelė kilstelėjo antakį.– Šit kaip? Puiku, – ji dirstelėjo į automobilio variklio

dangtį kanopomis kapstantį Blekdžeką. – Spėju, jog dabar judviem teks leistis gelbėti pasaulio.

– Panašiai, – patvirtino Bekendorfas.Aš bejėgiškai pažvelgiau į Reičelę. – Gal galėtum perduoti mano mamai...– Aš pasakysiu jai. Esu tikra, jog ji pripratusi. Ir dar

paaiškinsiu Polui, kas nutiko kapotui.Dėkingas linktelėjau. Supratau, jog automobilio

Polas man veikiausiai daugiau neskolins.– Sėkmės, – palinkėjo Reičelė, ir man nespėjus su-

reaguoti pabučiavo atsisveikindama. – Nagi, pusdievi, pirmyn! Nugalabyk kelis monstrus dėl manęs.

Paskutinį sykį grįžtelėjęs mačiau ją sukryžiuotomis rankomis sėdinčią priešakinėje tojotos sėdynėje ir stebinčią, kaip Blekdžekas ratais kyla vis aukščiau ir aukščiau į dangų, nešdamas Bekendorfą ir mane. Svars-čiau, apie ką Reičelė norėjo su manimi pasikalbėti, ir spėliojau, ar išliksiu gyvas pakankamai ilgai, kad spėčiau sužinoti.

13

– Ką gi, – prabilo Bekendorfas, – numanau, jog nenorėtum, kad užsiminčiau apie šią mielą scenelę Anabetai.

– O, dievai, – sumurmėjau, – nedrįsk apie tai nė galvoti.

Bekendorfas sukikeno, ir mudu kartu nusklendėme viršum Atlanto vandenų.

Buvo jau beveik sutemę, kai galų gale išvydome savo tikslą. Ties horizontu švytėjo „Princesė Andromeda“ – geltonai ir baltai apšviestas milžiniškas kruizinis laivas. Iš tolo galėjai palaikyti jį paprasčiausiu pramoginiu laivu, anaiptol nepanašiu į titanų valdovo štabo būsti-nę. Dar šiek tiek prisiartinęs pastebėdavai gigantišką papuošimą laivo priekyje – grandinėmis surakintą juo-daplaukę mergelę graikišku chitonu, siaubo perkreiptu veidu, rodos, užuodusią visų tų monstrų, kuriuos buvo priversta gabenti, dvoką.

Vėl išvydus šį laivą mano viduriai susimezgė į kietą mazgą. Laive „Princesė Andromeda“ aš du kartus tik per plauką negavau galo. Dabar jis plaukė tiesiu taikymu į Niujorką.

– Žinai, ką daryti, ar ne? – perrėkdamas vėją šūktelėjo Bekendorfas.

14

Aš linktelėjau. Mes atlikome ne vieną mokomąjį žygį į Naujojo Džersio laivų statyklą, taikiniais pa-versdami apleistus laivus. Žinojau, kad turėsime labai mažai laiko, bet kartu supratau, jog ši operacija – pati geriausia proga užkirsti kelią Krono invazijai, šiai dar nė neprasidėjus.

– Blekdžekai, – paprašiau, – paleisk mus žemutiniame denyje.

– Supratau, bose, – atsiliepė pegasas. – Po šimts, negaliu žiūrėti į šitą laivą.

Prieš trejus metus Blekdžekas pateko į titanų paka-likų vergovę „Princesėje Andromedoje“, o paskui mes su draugais padėjome jam išsivaduoti. Suvokiau, jog sparnuotasis verčiau leis supinti jam karčius žaislinio mažojo ponio stiliumi, negu sugrįš į laivą.

– Nelauk mūsų, – pasakiau jam.– Bet, bose...– Pasikliauk manimi, – patikinau. – Mes išsikapsty-

sime iš čia savo jėgomis.Blekdžekas suglaudė sparnus ir it juoda kometa nėrė

link laivo. Ausyse man švilpė vėjas. Ant aukštutinių denių pastebėjau sargybą einančius monstrus-drakones arba moteris-gyvates, pragaro šunis, milžinus ir žmo-giškų savybių turinčius demonus-ruonius, vadinamus telchinais, tačiau praskridome taip greitai, jog nė vienas

15

nieko nepastebėjo ir nesukėlė aliarmo. Mes prisiar-tinome prie laivagalio, Blekdžekas išskleidė sparnus ir sulėtinęs greitį sklandžiai nusileido ant žemutinio denio. Apsvaigęs nusliuogiau nuo žirgo nugaros.

– Sėkmės, bose, – palinkėjo Blekdžekas. – Nesileiskite paverčiami arklienos faršu!

Taip taręs bičiulis pakilo ir nusklendė į tamsą. Aš išsitraukiau iš kišenės šratinuką, nutraukiau kamštelį, ir Potvynio bangos įgavo tikrąjį dydį – virto prieblan-doje švytinčia trijų pėdų ilgio dangiškosios bronzos geležte.

Bekendorfas išsiėmė popieriaus skiautelę. Iš pradžių palaikiau ją žemėlapiu, bet paskui suvokiau, jog vaikinas prietemoje stebeilija į nuotrauką – besišypsantį Afro-ditės dukters Silenos Beuregard veidą. Juodu pradėjo susitikinėti praėjusią vasarą, nors mes visi metų metais kartojome: „Judu, bičiuliai, akivaizdžiai patinkate vienas kitam!“ Nepaisant visų pavojingų žygių, tokio laimingo kaip šią vasarą Bekendorfo dar nebuvau matęs.

– Mums pavyks, o paskui sėkmingai sugrįšime į sto-vyklą, – padrąsinau bičiulį.

Vieną akimirką jo akyse išryškėjo nerimas, bet paskui lūpose vėl virptelėjo ryžtinga šypsena.

– Be jokios abejonės, – atsiliepė Čarlis. – Einam ir iš naujo suplėšykim Kroną į milijoną gabaliukų.

16

Bekendorfas traukė pirmas. Mes žingsniavome siauru koridoriumi link tarnybinės laiptinės, lygiai kaip treni-ruočių metu, tačiau išgirdę balsus viršuje sustingome.

– Man nerūpi, ką teigia tavo uoslė! – sušvokštė pu-siau žmogiškas, pusiau šuniškas telchino balsas. – Kai pastarąjį kartą užuodei pusdievį, paaiškėjo, kad ten tebuvo sumuštinis su mėsa!

– Sumuštiniai su mėsa labai gardūs! – suurzgė kitas balsas. – Bet dabar tikrai užuodžiu pusdievius. Prisie-kiu. Jie yra laive!

– Še tau, kad nori! Užtat tavo smegenų laive nėra!Monstrai ginčijosi toliau, o Bekendorfas parodė į

laiptus. Mes kaip galėdami tyliau pradėjome lipti že-myn. Kai nusileidome per du aukštus, telchinų balsai pradėjo blėsti.

Galų gale pasiekėme metalinį liuką. Bekendorfas be garso, vien lūpomis ištarė žodžius: „Mašinų skyrius.“

Liukas buvo užrakintas, tačiau Čarlis išsitraukė iš krepšio kelis metalo pjaustymo įrankius, ir šie slystelėję it per sviestą perpjovė skląstį.

Viduje kunkuliavo ir gaudė eilėmis išrikiuotos grūdų bokštų dydžio geltonos turbinos. Slėgio matuokliai ir kompiuterių terminalas driekėsi palei kitą sieną. Prie

17

prietaisų skydelio palinkęs telchinas buvo taip įsigilinęs į darbą, jog mūsų nė nepastebėjo. Maždaug pusantro metro aukščio striukakojo monstro kūną dengė glotnus juodas ruonio kailis, galva panėšėjo į dobermano, o na-guotos letenos atrodė beveik kaip žmogaus rankos. Jis tarškino klavišais tyliai urgzdamas ir kažką niurnėdamas panosėje. Galbūt rašė žinutes draugams į tinklalapį bjauriasnukis.com.

Man žengtelėjus į priekį telchinas įsitempė, matyt, užuodė artėjančią nelaimę. Jis liuoktelėjo į šalį prie didelio raudono aliarmo mygtuko, bet aš mostelėjau Potvynio bangomis ir budėtojas pavirto dulkėmis.

– Vieno nebėra, – pastebėjo Bekendorfas. – Dar maždaug penki tūkstančiai liko.

Jis įdavė man indą, pilną tiršto žalio skysčio – graikiš-kosios ugnies, vienos iš pačių pavojingiausių pasaulyje magiškųjų medžiagų. Paskui pametėjo kitą pagrindinį pusdievių didvyrių įnagį – lipnios juostos ritinėlį.

– Šitą prilipdyk prie pulto, – paliepė, – o aš pasirū-pinsiu turbinomis.

Mudu ėmėmės darbo. Drėgnoje, karštoje patalpoje akimirksniu permirkome prakaitu.

Laivas pukšėjo į priekį. Kadangi esu Poseidono sūnus, puikiai orientuojuosi jūrose. Neklauskite manęs, kokiu būdu, tačiau aš tiksliai galėjau pasakyti, jog šiuo metu

18

buvome 40,19 laipsnių šiaurės platumos ir 71,90 laips-nių vakarų ilgumos ir plaukėme aštuoniolikos mazgų greičiu, tai reiškė, kad Niujorko uostą laivas pasieks auštant. Taigi privalėjome išnaudoti šią vienintelę progą ir sulaikyti monstrų armiją.

Pritvirtinęs prie pulto antrąjį graikiškosios ugnies indą, išgirdau kojų trepsėjimą metaliniais laiptais – že-myn skubėjo tokia minia, jog bildesys nustelbė variklių ūžimą. Negeras ženklas.

Pažvelgiau Bekendorfui į akis.– Kiek dar užtruksi?– Pernelyg ilgai, – jis pabarbeno į savo rankinį lai-

krodį – nuotolinį detonatorių. – Dar turiu prijungti imtuvą ir užtaisyti sprogdiklį. Sugaišiu mažiausiai dešimt minučių.

Sprendžiant pagal artėjantį triukšmą mes turėjome daugių daugiausia dešimt sekundžių.

– Nukreipsiu jų dėmesį, – apsisprendžiau. – Susi-tiksime sutartoje vietoje.

– Persi...– Palinkėk man sėkmės.Jis, rodos, žiojosi prieštarauti. Pagal pradinį planą

mudu turėjome viską atlikti niekieno nepastebėti, tačiau dabar paaiškėjo, jog teks improvizuoti.

– Sėkmės, – ištarė Čarlis.Aš išsiveržiau pro duris.

19

Laiptais žemyn trepsėjo pustuzinis telchinų. Mons-trams nespėjus nė prasižioti mostelėjau Potvynio ban-gomis. Nelėtindamas žingsnio prasmukau dar pro vieną telchiną, kuris iš išgąsčio išmetė iš nagų dailią demono pusryčių dėžutę. Palikau jį gyvą – iš dalies todėl, kad jo sumuštinių dėžutė buvo šauni, o iš dalies dėl to, kad galėtų sukelti aliarmą – vyliausi, jog visi jo draugužiai puls paskui mane, o ne į mašinų skyrių.

Išpuoliau pro duris į šeštąjį denį ir nudūmiau tolyn. Esu tikras, kad kilimais išklotas koridorius kadaise tviskėjo prabanga, bet per pastaruosius trejus metus laivą eksploatuojantys monstrai apdraskė ir išpurvino kilimus, sienų apmušalus bei kajučių duris, taigi dabar jis panėšėjo į drakono gerklę (nelaimei, man teko į pastarąją dirstelėti, taigi kalbu iš patirties).

Pirmojo mano apsilankymo „Princesėje Androme-doje“ metu senasis mano priešas Lukas konspiracijos sumetimais vežiojosi keletą miglos apgaubtų apkvai-tusių turistų, kurie nė nesuvokė atsidūrę monstrų pri-kimštame laive. Dabar turistų nepastebėjau nė ženklo. Nedrįsau nė spėlioti, kas tiems žmonėms nutiko, bet abejoju, ar jiems buvo leista sugrįžti namo ir išsinešti „Bingo“ žaidime laimėtas sumas.

įsigykiteknygą dabar