VYTAUTO DIDIOJO UNIVERSITETAS

LIETUVI KALBOS INSTITUTAS

AURA TAMOINIEN

PILIETIKUMAS PETRO ROIZIJAUS (~1505 1571) KRYBOJE

Daktaro disertacija

Humanitariniai mokslai, filologija (04 H)

Kaunas, 2007

2

Disertacija rengta 2003 2007 metais Vytauto Didiojo universitete. Mokslinis vadovas: Doc. dr. Sigitas Narbutas (Lietuvi literatros ir tautosakos institutas, humanitariniai mokslai, filologija 04 H).

3

TURINYS

vadas ...... 5

1. Tekstas, skaitytojas, istorija. 10

1.1. Teksto kelion laiku: recepcijos teorijos apvalga.... 10

1.1.1. Lkesi horizontas: raoma ir skaitoma.. 10

1.1.2. Pirmj skaitytoj reikm.... 15

1.2. Senj tekst jungtys: idj transformacijos..... 18

2. Asmenybs raika ir kultrinis kontekstas.. 24

2.1. Pilietinis tapatumas kaip asmens ir valstybs santykis. 24

2.1.1. Ekskursas Antik: romnikojo pilietikumo trichai 26

2.1.2. Pilietikumo svarba Renesanso mogui.... 28

2.2. Tvirtjani pilietini tradicij LDK visuomen.. 31

2.2.1. Literatriniai ir visuomeniniai XVI amiaus lkesiai... 31

2.2.2. Valstybinio patriotizmo fenomenas 35

2.2.3. Atspindys literatroje: pilietikumo iekojimas bei formavimas.. 38

2.3. Petro Roizijaus asmenyb ir kryba. 41

2.3.1. Petras Roizijus mundanus civis. 42

2.3.1.1. Ispanikosios aknys. Circulo alcaizano. 43

2.3.1.2. Humanistins Krokuvos aplinkoje.... 47

2.3.1.3. Daktaras Ispanas Varniuose ir Vilniuje.. 52 2.3.2. Skaitant Roizijaus kryb: asmenybs ir teksto saitai... 57

2.3.2.1. Vieoji nuomon apie Roizij.... 58

2.3.2.2. Roizijus poetas ir teisininkas literatros istorijoje...... 60

3. Roizijaus poetin kryba LDK kasdienybs ir ideologijos atspindys... 69

3.1. Valdios ir visuomens poetin refleksija Roizijaus tekstuose 69

3.1.1. Dvaro poezija pilietins savimons kalv... 71

3.1.2. Poezija kaip atvaizdas.... 74

3.1.3. Renesansikas valdovo paveikslas Roizijaus eilse... 77

3.1.3.1. Petro Roizijaus ir Jono Vislicieio ygimantas Senasis: valstybs laivo

vairininkas.

78

3.1.3.2. ygimantas Augustas: valdovas ir mogus 83

3.2. Moral tekste ir gyvenime: pilietiniai niuansai.. 88

3.2.1. Roizijaus utopija 88

4

3.2.2. Herojaus pilietikumas Jono Radvano ir Petro Roizijaus tekstuose: dignus patri

et patriae

90

3.2.2.1. Karvedio gimimo pranayst.. 91

3.2.2.2. Kilmingojo pilieio ugdymas 94

3.2.3. Blogo pilieio vaizdis Roizijaus kryboje: Augustus vivat, regia tota bibat.... 100

4. Roizijaus teiss darbai ir j poveikis LDK visuomenei.................................... 104

4.1. Nuostatai Medinink vyskupijai: apvalga.. 104

4.2. Tarp literatros ir teiss: Lietuvos Sprendimai. 107

4.2.1. Itakos: humanistin dvasia ir veikla. 107

4.2.2. Lietuvos Sprendimai ir europietikasis kontekstas.. 108

4.2.2.1. Decisio quaestio consilium... 111

4.2.2.2. Lietuvos Sprendim struktra... 112

4.2.2.3. Civis ir civitas svok vartojimas Lietuvos sprendimuose. 113

4.2.3. Intertekstualij struktr vaidmuo: umoj plotm 118

4.2.3.1. Laikas ygimantui Augustui... 118

4.2.3.2. Poetikumo intervencija teisin tekst: poveikio akcentas. 121

4.2.3.3. Autoriaus kelias link apibendrinimo. 123

4.3. Lietuvos Sprendimai ir pilietinio tapatumo problemos XVI amiaus

publicistiniuose tekstuose..

127

4.3.1. Andrzejus Frycz-Modrzewskis: filosofinis akcentas 128

4.3.2. Pilietins laisvs akcentas: Andrius Volanas 130

Ivados... 137

Literatros sraas.. 139

Paaikinimai 149

5

VADAS

Pilietikumo ir pilietinio tapatumo problema tampa vis aktualesn ms laikais,

visuomenje vykstant tokiems reikiniams kaip migracija, globalizacija ir atvirktiniams

procesams: postmodernistini simuliakr vaizdavimui, grimui prie savo kilms bei itak.

Individas patiria inercin jg, stumiani j link kosmopolitinio a, lemianio visik vaizdio

kait, krimo. Pilieio ir valstybs vaidmenys nuolat keiiasi, o paios svokos tampa daugiau

deklaratyviomis nei igyventomis, daugiau knyginmis nei tikrovikomis. Tokiomis aplinkybmis

natralu, jog atsiranda vidinis reikalavimas apibrti savo ir valstybs santyk, i naujo apmstyti

pilietikum, atsakyti klausim, koks yra is mogaus asmenybs tapatumo komponentas

btinas ar nebtinas, svarbus ar bereikmis. Taiau pilietinis tapatumas buvo aktualus ne vien i

dien mogui tai rodo istorijos, literatros bei kit srii raytinis palikimas, kuriame

pilietikumo tema, apvelgiama vienu ar kitu rakursu, danai yra viena i svarbiausi.

XVI a. Lietuvoje gyvavs valstybinis patriotizmas domus reikinys, nulemtas

specifini istorini aplinkybi ir laikotarpio atmosferos, galintis tapti bendru vardikliu lietuvio,

lenko, ispano, italo, rumuno ar kurios kitos tautybs mogaus pasaulvaizdyje. To meto

literatroje jis atsiskleidia vairiausiomis formomis. 1516 m. ileistoje Jono Vislicieio poemoje

Bellum Prutenum (Prs karas) rykus teigiamas poiris tiek Lenkij, tiek Lietuv, o pats

autorius neisako nei aikios pozicijos vienos ar kitos tautos labui, nei koki nors pastebt

esmini skirtum tarp i dviej krat, todl galima sakyti, jog poetui svarbesnis yra ne

iskyrimas, o pati valstybs koncepcija. 1592 m. pasirodiusioje Jono Radvano Radvilias

(Radviliadoje) ikeliamas herojus, mylintis ir puoiantis savo taut bei valstyb. Andriaus Volano

traktate De libertate politica sive civili (Apie politin arba pilietin laisv, 1572) skatinamos

mogikosios vertybs, naudingos valstybei. Apskritai visuose kriniuose galima pastebti dvi

linkmes, susijusias su pilietikumu: pirmoji tai tekstuose savaip nuymti retoriki ir filosofiki

svarstymai apie pai valstybs svok toki krj autoritetu galima numanyti buvus Platon.

Antrj krypt daugiausia renkasi poetai, besiremiantys antikiniais epais, ir svarbiausi ios

(pilietikumo) temos akcentai j kriniuose aunus herojus, ginantis savo tvyn arba tiesiog

mogikosios vertybs, naudingos jai.

Visi ie kriniai daugiau ar maiau atspindi valstybs samprat, galiojusi XVI

amiaus Lenkijoje ir Lietuvoje. Valstyb suvokiama ir jauiama plaija prasme, taiau remiantis

antikine tradicija ji praktika ir kasdienika. Juk Platonui, kuris buvo vienas i svarbesni

Renesanso autoritet, valstyb nra vien filosofin kategorija.

Pilietinio tapatumo svarba jauiama ir ispan kilms autoriaus Petro Roizijaus (Pedro

Ruiz de Moros; Petrus Royzius Maureus; Piotr Royzjusz, ~1505 1571) eilse. is poetas ir

6

teisininkas rykiausias, produktyviausias ir bene vienintelis to meto krjas, neras ilg ir

daug aprpiani poem, didele apimtimi ir nuoseklia fabula besiorientuojani antikinius epus.

Jo konstruktyvus, lakonikas poiris atsispindi epigraminje poezijoje bei realistikumu

alsuojaniose proginse eilse, raytose pagal Lietuvos ir Lenkijos didik usakymus. is autorius

tiek poezijoje, tiek teisiniuose tekstuose lieka itikimas vertybinei linkmei savita jo filosofija,

kaip ir pilietikumo prasms, atsiskleidia per eilse jauiam mogikj vertybi gradacij bei

individo (nebtinai herojaus) paveiksl.

Kaip nesunkiai galima numanyti, btent tokia poezija geriausiai ir greiiausiai

atspindi vairius laikotarpio niuansus, yra savotikas visuomens nuotaik, jos gyvenimo

barometras, ypa jei ji susijusi su svarbiais asmenimis, politika ir panaiais dalykais.

Apie Roizijaus asmenyb ir jos ssajas su kryba prasminga kalbti ne tik dl to, jog

i vieno diskurso kit keliaujanioje jo biografijoje pasitaiko skirtingai pateikiam duomen, bet

ir todl, jog Roizijaus asmenin motyvacija, jo santykis su tauta, valstybe ir vairiomis kultromis,

visuomenin padtis bei tarpkultrins jungtys skirtingais gyvenimo laikotarpiais turjo nema

tak jo pilietikumo sampratai, iraik suradusiai epigraminje ir epine tradicija besiremianioje

proginje kryboje.

Atsivelgiant esamus Roizijaus krybos tyrinjimus ir remiantis pasauliros

raika tekstuose, bet taip pat neatmetant pirmins auditorijos bei vlesnio skaitytojo recepcijos,

kuri padeda atrinkti esminius pilietinio tapatumo bruous ir irykinti juos tarp kit krybos

ypatybi, ikeltas darbo tikslas: atskleisti pilietikumo samprat, ireikt Roizijaus tekstuose bei,

aptarus jo poetinius bei teisinius krinius bendrame laikotarpio kontekste, pagrsti tos sampratos

iskirtinum.

iam tikslui vykdyti apsibrti tokie udaviniai:

Apibendrinti esamus tyrinjimus apie Petro Roizijaus asmenyb ir veikl. Iplsti Roizijaus biografij, siejant j su kryba ir renkant duomenis i

vairi altini. Biografijos ir krybos ryys yra svarbus atskleidiant pasauljautos ir

pasauliros bruous, kurie susij su paties autoriaus pilietiniu tapatumu.

Analizuojant Roizijaus poetin kryb, apvelgti jos santyk su vairi laikotarpi skaitytojais, eilse rasti ir aptarti tautinio bei pilietinio tapatumo enklus.

Palyginti Roizijaus poezijoje irykjusi pilietikumo samprat su ta, kuri atskleidiama jo aminink poetinje kryboje.

Pasigilinti pilietikumo idjos sklaid Roizijaus Lietuvos sprendimuose ir pabandyti isiaikinti jos genez iekant intertekstualij struktr tekste.

Palyginti Lietuvos sprendim mintis valstybs ir pilieio tema su anuometinmis visuomens nuostatomis, rykjaniomis daniausiai publicistiniuose tekstuose.

7

Atrasti pilietikumo sampratos, atsiskleidianios autoriaus teisiniuose tekstuose bei jo poetinje kryboje, sankirtas ir skirtumus.

Neivengiamai kalbjimas apie Roizij atsiduria tarp trij mokslo srii: filologijos,

istorijos ir teiss. Kaip ir kiekvien fenomen, kuris yra tarp, Roizijaus krybin palikim sunku

apibrti vienos mokslo srities terminais ir velgti j tik i vienos pozicijos. Juo labiau todl, kad

iuo atveju nagrinjamas toks universalus dalykas kaip pilietikumo samprata. Taiau iame darbe,

kiek tai manoma, bus laikomasi filologins krypties, poetiniai tekstai bus vertinami kaip

analizs objektas, o ne priemon inioms gauti; teisini bei publicistini tekst literatrikumas

akcentuojamas.

Darbo objektu tapo pilietikumo samprata Roizijaus tekstuose, priklausaniuose

inomam ir prieinamam Roizijaus krybiniam palikimui. Kadangi analizuojant akcentuojama

pirmins auditorijos arba pirmojo skaitytojo recepcija, taip pat kalbama apie asmenyb, darbo

chronologins ribos turt daugma atitikti Roizijaus gyvenimo metus. Taiau taip nra, nes

poeto ir teisininko krini skaitymas bei recepcija tebesitsia. Taigi chronologines ribas

pradedame XVI amiumi ir paliekame atviras.

Siekiant efektyvios krini analizs bei isamumo, darbui atlikti pasirinkti

apraomasis, analitinis bei komparatyvistinis metodai. Renkantis darbui taikytinus teorinius

svarstymus, buvo apsistota ties recepcijos teorija ir Hanso Roberto Jausso bei Wolfgango Iserio

valgomis. Jaussas atsigria skaitytoj ir jo vaidmen literatros krimo procese, leidia suvokti

krinio tstinum ir kartu jo idj kait laike. Todl kalbjimas apie recepcij yra svarbus ir

pasitelkiamas atskleidiant savitus pilietikumo sampratos niuansus idjiniame krinio lygmenyje.

Toki analiz prasmingai papildo intertekstualumo teorija, tinkanti vilgsniui vidines teksto

struktras, kuriose irykja tarptekstiniai santykiai. Sociologo Manuelio Castellso ir kit ios

mokslo srities atstov samprotavimai apie tapatum papildo paraliteratrinius svarstymus

visuomenine tematika.

Pilietikumo svok manoma suprasti labai plaiai, taiau j gilintasi btent

literatriniame kontekste ir turint tai omeny, svarbiausiu io darbo aspektu tampa ne pilietikumas

plaija prasme, o pilietikumo atsispindjimas literatros tekstuose. Tokiu atveju jis suprantamas

kaip tam tikra individo dvasin plotm, pagrsta pilietiniu tapatumu bei apibrianti valstybs ir

joje gyvenanio bei jai tarnaujanio asmens pilieio santyk, jau turint konkrei iraik. Taigi

pilietikumo svok stengtasi ne plsti, bet gilinti vien jos supratimo pus ir tai atsispindi darbo

struktroje. Teksto pagrind sudaro keturios dalys pirmojoje apvelgiama pasitelkta teorin

mediaga ir XVI amiaus tekste galimos pilietikumo prasms; antrojoje kalbama apie pasirinkt

darbo aspekt, skaitytojas supaindinamas su Roizijaus asmenybe ir kryba bei jos recepcija iki

i dien. Treiojoje dalyje aptariama ir analizuojama Roizijaus poetin kryba, kurioje rykus

8

pilietikumo bei pilietinio tapatumo aspektas. Ketvirtoji darbo dalis skirta pagrindinio Roizijaus

teiss veikalo Lietuvos Sprendim aptarimui: is teisinis veikalas literatui ir apskritai

humanitarui svarbus pirmiausia savo vientisumu ir pateiktomis koncepcijomis, antra

intertekstinmis struktromis, leidianiomis geriau suvokti Antikos ir Renesanso literatrines

jungtis bei humanistinio pasaulvaizdio platum.

Darbe vartojamos svokos pilietikumas ir pilietinis tapatumas. I esms iame tekste

jos suprantamos labai panaiai. Tapatumas suvokiamas sociolog pateikiama reikme tai savs

kaip atskiros visumos suvokimas. Svoka pilietinis tapatumas tarsi iskaido i samprat dvi

dalis save ir visum. Tuomet visuma tampa valstyb, pilieiai, o a save suvokia btent

toje konkreioje visumoje. Taigi svokos vartojamos, kaip jau buvo minta, kalbant apie valstybs

ir jos pilieio santyk, taiau pilietinis tapatumas apibria daugiau paties asmens bsen bei

poir, ir kartu atspindi irjim i/ asmens pozicij. Pilietikumas akcentuoja tuos paius

dalykus, taiau grindiamas platesniu, visuomeniniu j suvokimu. Tekste vartojamas vardijimas

Lietuvos Didioji Kunigaiktija daugumoje viet dl trumpumo pakeistas Lietuva, i esms,

kalbant apie atitinkam laikotarp, ios svokos vartojamos sinonimikai. Taip yra ir su Lenkija,

kurios vardijimas atitinka Lenkijos Karalyst. Abstraktesni terminai Lietuva ir Lenkija pasirinkti

dar dl vienos labai svarbios prieasties: Roizijaus gyvenimas apima laikotarp ir prie, ir po

Liublino unijos (1569 m). Kadangi darbe svarbios ir teritorins, ir tautins valstybi bei pilietins

smons skirtys, o taip pat vengiant painiavos, nutarta vardijim Abiej taut Respublika vartoti

tik neivengiamais atvejais. Tai daroma ir norint akcentuoti kultrinius mainus bei ryius tarp

Lenkijos ir Lietuvos.

Kalbant apie io darbo naujum, btina pabrti, jog tarp isamiai tyrinjusi

Roizijaus kryb bent jau Lietuvoje buvo labai nedaug literatros mokslo atstov. Taigi jo krybos

klodai, regimi literatrins analizs metu, iki iol yra atskleisti tik i dalies. Juo labiau, kad

pilietikumo problem, kuri itin svarbi iuolaikinei visuomenei, nagrinjant Roizijaus darbus dar

nebuvo gilintasi. Kai kurie kontekstiniai dalykai, aptariami iame darbe, taip pat yra nauji

pavyzdiui, neteko aptikti lietuviko teksto, kuriame bt aptariamas Alkanjiso humanist

ratelis, kuriam priskiriamas ir Roizijus.

Darbo aktualumas slypi daugiausia jo aspekte: pilietikumo svokos refleksija

poetiniame krinyje ir taip pat kalbjime apie poetin krin suadina kitokio skaitymo, iekojimo

ir vertinimo poreik. Paprasiau sakant, tokia refleksija yra bandymas paraleliai irti visuotins

ir literatros istorijos procesus, o tai, tarpine grandimi tampant skaitytojui, padeda nustatyti

literatros viet bei reikm istorijos vyksmui. is darbas neabejotinai susijs ir su ms dien

problemomis. Vien i pai svarbiausij, versdama Lietuvos sprendimus lietuvi kalb, ikl

antikins literatros tyrintoja ir inov Dalia Dilyt, pavadindama j skylanios smons

9

problema ms istorijos bei praeities suvokimas nebeapima ssajos su pradi pradia, kuri

liko atskelta, nutolusi ir tarsi nebtina1. Pasvarsius i problem, galima daryti prielaid, jog ji

turbt pradjo pamau augti nuo ratijos pradios ir yra neabejotina vakarietikosios smons

vystymosi pasekm smons, kuri pagrindin reikm teikia fakt fiksavimui, prieasties

pasekms dsniui ir, svarbiausia, yra uvaldyta monijos paangos idjos, visuomet iek tiek

susijusios su sen fakt bei idj nuvertinimu.

Apie Roizij nerayta ypatingai daug, taiau tyrinjim laukas nra tuias.

Roizijaus asmenybe nuolatos, su tam tikromis pertraukomis, buvo domimasi, taiau daugiau ne

krybos prasmmis ir ypatybmis, o paiu teisininko ir poeto fenomenu, i aminink liudijim

inomais rykiais jo asmenybs bruoais. Roizijaus biografija giliau ityrinta tik nuo jo atvykimo

Lenkij 1541 metais. io autoriaus asmenybe ir kryba i esms domisi trys tautos, kurios jo

krybin palikim pagrstai laiko savo kultrinio paveldo dalimi: lenkai, lietuviai ir ispanai

isamiau apie j tyrinjimus bei vertinimus kalbsime tolesniame darbo tekste, 2.3.2. skyrelyje

Roizijus poetas ir teisininkas literatros istorijoje. Svarbu tik pastebti, kad pats Roizijus kaip

krjas nepriklaus iskirtinai vienai tautai: nei savo bendrakilmiams ispanams, nei juo labiau

lenkams ar lietuviams. Todl dar prasmingiau jo kryboje iekoti pilietikumo, o ne tautikumo

raikos.

Lietuvikai apie Roizij kalbti prasminga dar dl keli prieasi. Viena j galt

bti iais laikais aktualus taut ir kultr jungi painimas, kita pastaraisiais akivaizdiai

padidjs susidomjimas Renesanso asmenybmis ir konkreiai Roizijumi tarp Lietuvos teiss ir

literatros istorik. Neseniai (2007 m.) iverstas lietuvi kalb ir ileistas pagrindinis Roizijaus

teiss veikalas Lietuvos Sprendimai su isamiu Vytauto Andriulio vadiniu straipsniu, iuo metu

Lietuvi literatros ir tautosakos institutas rengiasi ileisti Roizijaus poezijos knyg. Tai rodo, jog

Lietuvos skaitytojams, bent jau tam tikram j ratui, Roizijus yra svarbus ir domus, o tai turbt

galima pavadinti svariausiu jo krybos tyrinjimo pagrindu.

1 Dalia Dilyt, Monumentalusis Petras Roizijus: vertjos pastabos, in: Petras Roizijus, Lietuvos sprendimai 1563 [i lotyn k. vert Dalia Dilyt, sud. Vytautas Andriulis], Vilnius, Teisins informacijos centras, 2007.

10

1. TEKSTAS, SKAITYTOJAS, ISTORIJA

1.1. TEKSTO KELION LAIKU: RECEPCIJOS TEORIJOS APVALGA

1.1.1. LKESI HORIZONTAS: RAOMA IR SKAITOMA

Skirtingos literatros skaitymo teorijos, tyrinjimo metodai akcentuoja ir sureikmina

vis kitokius krinio sluoksnius, pristato skirtingus poirius pai literatr kaip tyrinjimo

objekt. Terris Eagletonas skirsto iuolaikins literatros teorijos istorij tris pakopas: tai

susitelkimas autori, i tendencij kritikas velgia romantizme ir XIX amiaus literatros

istorijoje, iskirtinis dmesys tekstui (Naujoji kritika) ir poskis skaitytojo link recepcijos

teorija2. Visi ie sandai susij tvirtomis jungtimis ir vienodai svarbs, taiau kiekvien i j

galima sigilinti, vien tik j ikeliant, parykinant ir tyrinjant kaip svarbesn u kitus du. Kitaip

tariant, kai norime nusakyti santyk, visada reikia pasirinkti, k su kuo derinsime, lyginsime,

laikysime pagrindiniu veiksniu, o k alutiniais. skaitytoj orientuotos literatros kritikos

tikslas nra objektyvizuotas vilgsnis, tiriantis odio men. Ji atsigria t, kuris skaitydamas

tekst umezga subjektyv santyk su juo, taip i naujo tverdamas unikal krin. Recepcijos teorija, gimusi Vokietijoje, nagrinja skaitytojo vaidmen literatroje. Literatros tekstai gyvuoja

ne knyg lentynose: tai signifikacijos procesai, kurie materializuojami tik per skaitym. Kad literatra tapt knu, skaitytojas reikalingas ne maiau u autori rao Eagletonas, supaindindamas su recepcijos teorija3.

ios krypties atstovai, velg skaitytoj ir skaitymo akt Hansas Robertas Jaussas

ir Wolfgangas Iseris stengiasi regti tekst per jo santyk su skaitytojais, auditorija, neneigdami

teksto socialumo, literatros istorijos svarbos ir jos ryi su visuotins istorijos mokslu. Jaussas

pateikia literatrinio lkesi horizonto svok svarstydamas sukurto teksto istorini itak

svarb. Etimologin horizonto reikm atsirado i graik horizein (apriboti, nutraukti), tai matymo lauko riba.

Beje, graik tradicijoje horizontu pirmiausia buvo vadinama sielos buvimo vieta kosminje hierarchijoje. Patrist ir scholast teologija supranta horizont kaip padalijim tarp mundus sensibilis ir mundus intelligibilis. Taigi mogus buvo dviej pasauli pilietis, stovintis ant horizonto, ribos tarp laikin ir amin dalyk. Viduramiais horizonto svokos evoliucija atved iki mitologemos: horizontas yra ta vieta, kur dangus susitinka su eme4.

Vliau horizontas imtas suprasti ir metaforikai, kaip mogikojo suvokimo riba. iai

sampratai artimiausia ir Jausso lkesi horizonto svoka. Svarbus bet kurio teksto reikms

elementas Jaussui yra publika, auditorija, kitaip tariant, skaitytojai. Jie jau yra turj santyk su

2 Terry Eagleton, vadas literatros teorij, i angl k. vert Marijus idlauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 84. 3 Ibid. 4 Pagal: Hans Robert Jauss, Question and Answer: Forms of Dialogic Understanding, edited, translated and with a foreword of Michael Hays, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1989, p. 199 200.

11

ankstesniais diskursais ir suformav tam tikr patirt5, kuria remdamiesi, vertina nauj tekst,

patekus jiems akirat. Jausso darbo tikslas parayti kitonik literatros istorij, teikiani pirmenyb ne autoriams,

takoms ar literatrinms srovms, bet literatrai, kaip ji apibriama bei interpretuojama vairiais istorins recepcijos momentais. Negali bti, kad keiiantis interpretacijoms literatros kriniai ilikt nepakit: tekstai ir literatrins tradicijos taip pat pastebimai keiiasi priklausomai nuo vairi istorini horizont, kuriuos patenka6.

Literatros krinys, net jei i pirmo vilgsnio atrodo naujas, neatsiranda kaip kakas

visai netikto informaciniame vakuume, bet, anot Jausso, i anksto silo savo skaitytojams tam

tikr suvokimo bd: priimti tekst per tekstualisias strategijas, vieus ir paslptus signalus,

prastines charakteristikas ir uuominas. Specifin publikos dispozicija tam tikro krinio atvilgiu, kurios autorius tikisi i savo skaitytoj, gali

bti sukuriama ir tuo atveju, kai stinga aiki signal; tada j nulemia trys i anksto inomi faktoriai: pirma, atpastamos normos arba imanentin anro poetika; antra, santykis su inom krini literatrine-istorine aplinka, ir treia, prietaravimas tarp fikcijos ir tikrovs, poetins ir praktins kalbos funkcijos, kuris reflektuojaniam skaitytojui suteikia skaitant galimyb lyginti7.

Tekstas paadina prasto prisiminimus, pina tam tikras emocijas skaitytojo

pasaul, savo pradia suadina vidurio ir pabaigos lkest, kuris vliau gali bti perorientuotas,

pritaikytas arba visai nepakeistas priklausomai nuo tolimesnio teksto suvokimo, gal net ironikai

perkurtas. Tai priklauso nuo anro, krinio tipo taisykli8. Naujas tekstas suformuoja skaitytojui

(klausytojui) lkesi ir taisykli horizont. Tos taisykls jau pastamos i ankstesni tekst,

taiau jos varijuojamos, koreguojamos ar netgi visai pakeiiamos9.

Jaussas rodinja, kad deramas bet kurio teksto tyrinjimas siejasi su teksto pirmins

auditorijos lkesi horizontu. naratyvus nereikt irti kaip istorinio momento atspindius ar

realybs imitacijas. Jie i ties siterpia istorin tikrov ir gali keisti moni suvokim apie

pasaul, kuriame jie gyvena. Lkesi horizonto, tapusio pagrindu kokiam nors praeityje gimusiam

kriniui, slygika rekonstrukcija duoda mums galimyb rasti klausimus, kuriuos tekstas savo

laiku atsak ir kartu atskleisti, kaip tos dienos skaitytojas mat ir suprato konkret krin10. Juk

literatros krinio kokyb ir vert, rao Jaussas, neirykja nei tik i biografijos fakt ar

krinio atsiradimo istorini aplinkybi, nei tik i jo vietos tam tikro anro evoliucijoje. Tai

nustatyti galima tik pasitelkus sunkiai apibriamus poveikio, recepcijos ir iliekamosios verts

5 Philip Holden, Hans Robert Jauss and Literary Horizons of Expectation, prieiga per internet: http://www.scholars.nus.edu.sg/literature/Jauss.html (irta 2004-07-15). 6 Terry Eagleton, op.cit., p. 93. 7 Hans Robert Jauss, Literatros istorija kaip literatros mokslo provokacija, i vokiei k. vert Liucija Citaviit, in: Literatros istorija ir jos krjai, sudar Sigitas Narbutas, (Senoji Lietuvos literatra, kn. 17), Vilnius: Lietuvi literatros ir tautosakos institutas, 2004, p. 217. 8Phillip Holden, op. cit.; Literatros krinio atsiradimas yra vykis, ne faktas, istorinis literatros krinio kontekstas gali egzistuoti tik tada, kai krinys yra skaitomas. Tai, kaip knyg priima jos publika, gali formuoti istorij, pirmoji krinio recepcija yra taip pat jo estetinis vertinimas lyginant su prie tai buvusiais kriniais. 9 Ibid. 10 Ibid.

12

kriterijus11. Vertinimo dimensij kaita, etalon taikymas, tam tikros normos ilieka per vis teksto

gyvavimo istorij. Tekstas, iorikai nekisdamas, yra bandomas vis naujos auditorijos, kur j arba

i naujo pritaiko sau, arba atmeta.

Postmoderni visuomen, atradusi plaias konkretaus diskurso suvokimo ir poirio

j galimybes, geba vertinti ir suprasti tekst kaip vyk. Toks vykis gali bti mstomas savame

laike, diachronikai, arba perkeliamas dabarties laik i to, kuriuo jis, tekstas, buvo paraytas.

Abiem atvejais skirsis teksto suvokimas, o jis, remiantis Jaussu, ir priklauso nuo lkesi

horizonto. literatros krin negali bti irima kaip objekt, kur skirting laik skaitytojai

suprast taip pat, jis neturi belaiks esms, tikriau, sulig kiekvienu skirtingu skaitytoju tekstas

yra ilaisvinamas nuo odi materijos, kad galt laikinai egzistuoti12. Jausso teigimu, idealus

literatrinis vykis yra vis dl to ne tas, kuris nepriekaitingai atitinka savo paraymo meto

lkesi horizont. Tekstas yra idealus literatrinis vykis tada, kai jo lkesi horizontas

(sudarytas sigaljusios anro, stiliaus ar formos tradicijos) yra ingsnis po ingsnio griaunamas,

t.y. ipleiamas. Besitsiantis reikms konstravimo procesas negali bti pagrstas lkesi paneigimu, kuris atsiranda

dl pakitim patirties horizonte. Lkesio nuvylimas tikrai nra tai, jog atskleidiamos manomos reikms, kurios pasiliko nepastebtos autoriaus ir jo aminink originaliame literatrinio darbo horizonte. Nors tokie reikmi potencialai gali bti atrandami tiktai velgiant i vlesnio interpretatoriaus horizonto ir pltojami tik asimiliuojant juos nauja interpretacija, to horizonto nemanoma paprasiausiai itrinti niveliuojant j su ankstesniu horizontu, kai pasirodo, jog lkesio prielaidos negalima rasti13. Taigi vienas horizontas tarpininkauja kitam.

Kriniai, kurie n trupuio neipleia savo meto lkesi horizonto, vadintini

kulinariniu menu kiu, t.y. jie atitinka skonio standart, atkartoja prast gro, patvirtina

prastus jausmus, sankcionuoja norimas nuomones, padaro taip, kad neprasta patirtimi bt

diaugiamasi kaip sensacija bei sprendia moralines dilemas. Tokias mintis patvirtina daugelis

pavyzdi, kai nepriimtini visuomenei, atmesti kriniai vliau tampa klasika. altos ir neigiamos

visuomens reakcijos paprastai sulaukia tekstai, kurie lauo lkesi horizont taip neatitaisomai,

kad auditorija nesugeba j priimti, ir tie kriniai absorbuojami tik vliau, kitiems tekstams

progresyviai keiiant lkesi horizont tol, kol j atitinka ir minti atmestieji. Taigi krinys

formuoja visuomen, o literatros istorija, kuri Jaussas laiko savotiku dialogu tarp autoriaus ir

skaitytojo, tam tikra prasme gali tapti visuotins istorijos dalimi, taiau tai vyksta tuomet, kai

lkesi horizontas suardomas pamau, ingsnis po ingsnio, palaipsniui atnaujinant sampratas

tarsi gyvo organizmo lsteles. Jei lstels suardomos ikart, krinys mirta ir po kiek laiko

prisikelia. i pozicij parykina brit istoriko Edwardo Halletto Carro pozicija, atspindinti

daugelio naujausi laik istorik poir. Pasak jo, abipusis istoriko ir fakt sveikos procesas

11 Hans Robert Jauss, Literatros istorija kaip literatros mokslo provokacija, op.cit., p.193. 12 James S. Holmes, Hans Robert Jauss: Literary History as a challenge to Literary Theory, prieiga per internet: http://www.unca.edu/~ektaz/literature_446_holmes1.htm (irta 2004-09-07). 13 Hans Robert Jauss, Question and Answer, op.cit., p. 206207.

13

[...] yra ne abstraki ir pavieni moni, o iandienins ir vakarykts visuomens dialogas. [...]

Praeitis mums suprantama tik velgiant i dabarties, o dabart lengviau suprasti tik velgiant i

praeities. Istorija turi dvejop funkcij duoti mogui ini apie praeities visuomen ir padti jam

geriau suvokti savo visuomens gyvenim14.

Apie lkesi suardym kalbjo tiek Jaussas, tiek kitas recepcijos teorijos atstovas

Wolfgangas Iseris. Remiantis jo mintimis, galima teigti, kad suvokiant bet kur tekst vienas

svarbiausi dalyk yra atpainti jo referencinius kodus paprastoje kasdieninje nekoje,

nurodymuose, uraytuose gatvje ir panaiai ymus socialinis kodas, t.y. mes skaitome ir

suvokiame tokius tekstus, pasitelkdami savo praktin patirt. Tuo tarpu literatros krinyje

literatrinis kodas gali prietarauti tai praktinei patiriai. Vis paveikiausiu Iseris laiko tok literatros krin, kuris veria skaitytoj i naujo kritikai perirti

prastinius kodus bei lkesius. Krinys kvestionuoja ir transformuoja i anksto apie j susidaryt nuomon, sulauo prastinio suvokimo rmus ir itaip duoda mums pirmj enkl, kad toki rm esama. Uuot ms turt nuomon sutvirtins, brandus literatros krinys toki normatyvin samprat sugriauna arba pranoksta, taip imokydamas mus naudotis naujais suvokimo kodais15.

Iseris kalba faktikai apie t pat, kaip ir Jaussas. Norint pritaikyti i kritik

svarstymus konkreiai kultrai, belieka apsibrti tai, k vadiname prastiniu suvokimu. Jis

atskiras kiekvienai epochai, priklausantis nuo visuomenini, politini, socialini slyg.

Taikant lkesi horizonto svok ir recepcijos teoretik valgas senajai ratijai,

reikt labiau atsivelgti ne konkreiu momentu objektyviai nustatom literatrin lyg, odio

meno priemoni vairov, bet literatros santyk su visuotine istorija, kur pabria Jaussas.

Tyrintojas literatros istorij sivaizduoja kaip reikalaujani visikai naujo poirio, toki, kuri

remdamasi marksistiniais ir formalistiniais teiginiais naujai ir kitaip papasakot sen tautini

literatr istorij, performuot nustatyt kanon ir pristatyt pasaulietin literatr kaip proces,

velgdama jos emancipacin, percepcijos formavimo ar visuomenin funkcij16. Kalbant apie

percepcijos formavim bene didiausi reikm turi btent epocha. Senosios ratijos tekst galima

perkelti ms laikus, pritaikyti ms suvokimui, taiau atmetus jo istorin kontekst ir

nepasistengus perprasti tuometinio lkesi horizonto, beveik visais atvejais kyla grsm tam

tekstui isigimti, netekti turt prasmi ir bti suvoktam paraidiui. Kintant visuomenei ir

kontekstui paraidinis teksto suvokimas reikia jo lt marinim. To paties teksto perkelti laike

praktikai nemanoma, nes koks nors konteksto atkrimas bet kuriuo atveju bus neibaigtas ir

dirbtinis. Kita vertus, tai priklauso nuo poirio pat literatrin vyk. manomas ir dar vienas

vilgsnis i daugelio bandyti vertinti tekst bei jo kontekst i laik akimis, bet neatmetant,

neatsiribojant nei nuo istorijos, nei nuo ndienos aktualij, savaip koreguojani ir keiiani t

14 Edward Halett Carr, Kas yra istorija? , i angl k. Vert Rasa Seibutyt, Vilnius: Vaga, 1999, p. 56. 15 Terry Eagleton, op.cit., p. 88. 16 Hans Robert Jauss, Historia literatury jako provokacja, Warszawa: Instytut Bada Literackich, 1999, p. 132.

14

vilgsn.

Tekstui turi reikms istorinis kontekstas, svarbus ne vien konkrei svok ar slapt

aliuzij suvokimui, bet daugiausia bendram vaizdui. Teksto istorija, bendrais bruoais j

apvelgiant, gali bti dvejopa.

1. Teksto atjimo istorija, pasakojanti, kaip gimsta tekstas, kur yra jo aknys ir

itakos, kaip jis veikiamas ir transformuojamas savo aplinkos dar iki sukrimo. Btent ia ir

svarbiausias yra lkesi horizontas, literatrinio mstymo ryys su visuomens mentalitetu ir

visuotine istorija.

2. Teksto gyvavimo istorija. Tai jau literatros istorija, visuomens refleksija po to,

kai tekstas buvo paraytas, susijusi su populiarumu, aktualumu ir panaiomis suvokimo

iraikomis. Groinio teksto, po savo paraymo pretenduojanio tapti literatra, jau i anksto

laukia viena, bet labai grieta visuomens nuostata, nepaisant jo tematikos, paskirties ar anro j

neivengiamai bus irima kaip literatros krin. Tai antspaudas, ne tik apibriantis pirmj

visuomens lkest, bet ir suteikiantis gali tai paiai visuomenei kalbti apie tekst sutartine

kalba, duodantis galimyb atsirasti literatros kritikai, kalbjimui apie tarptekstinius,

tarpdisciplininius santykius bei lyginimui su kitais panaiais kriniais. Be istorinio konteksto

krinys darosi nuogas, j manoma skaityti tik paraidiui, taiau norint velgti tai, kas yra tarp

eilui, btina paintis su teksto, kaip literatrinio vykio17 epocha, j lydiniais ir pirma jo

einaniais lkesiais.

Skaitytojas visais laikais buvo svarbi literatrins krybos dalis. Antikinje dramoje

j pakeisdavo irovas. Anot Aristotelio, nelogikumai poetiniame, o tai reikia literatriniame,

krinyje nepageidaujami, taiau jie pateisinami, kai to reikalauja visuotin nuomon18. i

visuotin nuomon ir atspindi tam tikr antikins visuomens lkesi horizont. Literatrinio

lkesi horizonto svoka paranki skaitant ir analizuojant senj ratij bei literatr. Jei taikysime

Jausso pastebjimus iuolaikinei literatrai, galsime velgti tik t lkesi horizont, kuris

padjo atsirasti konkreiam kriniui, t.y. kur tvr iki jo esantys kriniai. Tyrindami senosios

ratijos paminklus, galime velgti ir tuos lkesius, kurie gyvavo jau po krinio paraymo,

teksto gyvavimo istorij, koncentruojantis ties tuo , kaip lkesiai kinta ar gali kisti siejant juos

su tekstu: [...] rekonstravus lkesi horizont, kuriam esant praeityje sukurtas krinys buvo skaitytoj priimtas,

galima irykinti klausimus, kuriuos atsak tekstas, ir tokiu bdu atskleisti, kaip mat ir suvok krin ankstesnysis

17 Ipltus tekstologini tyrinjim zon, j akiratyje atsiduria ne tiktai odiniai tekstai, bet ir tapybos, kinematografijos, architektros tekstai. Reprezentatyvus prijimas prie teksto apmstymo remiasi daugiau dalinai humanitarinies disciplinas kognityvin psichologij, mikrosociologij ir kt. (-. , . .. , .. , : / , 2001, p. 822). Kiekvienas tekstas suprantamas kaip vykis, neibraukiamas ir neitrinamas i istorins sekos. 18 Aristotelis, Poetika, vert Marcelinas Roka, in: Poetika ir literatros estetika: nuo Aristotelio iki Hegelio, sudar Vanda Zaborskait, Vilnius: Vaga, 1978, p. 69.

15

skaitytojas19. Tuomet verta paanalizuoti ne tiek konkretaus krinio semantik, kiek jo vaizd bei vaidmen

istoriniame kontekste, taiau Jaussas pabria ir tai, jog istorinio lkesi horizonto

rekonstrukcijos toli grau negalima suvokti paodiui: Spontanika skaitytojo patirtis kalbant apie istorikai nutolus skaitytoj nra matuojama hermeneutiniu matu. Norti j rekonstruoti kaipo toki yra iliuzija, nes spontanikumas niekada negali bti iaikintas refleksijos dka. [...] Taiau teorinis numanymas gali bent jau atverti tuos ryius, kurie padaro estetin patirt komunikatyvi. Tai galima padaryti sistematikai, naudojantis poiriu, implicitiku tekstui, ir istorikai naudojantis iankstinmis prielaidomis, kurios ateina aidim kartu su lkesi horizontu ir patirtimi20.

velgiant krin istorikai, danai galima irti bendresni ir domesni

tendencij, nei nagrinjant j, remiantis viena teorija ar metodologija. tai kodl verta pavelgti

plaiau, nors udaras formos ar semantikos tyrinjimas taip pat turi prasms, tiesiog tapdamas kitu

santykio su tekstu bdu. Tuo tarpu istoriko poiris, jei jis pakankamai kvalifikuotas, neapsiriboja

tuo, nespraudia krinio analizs rmus, kurie bdingi pvz. formalizmui ar struktralizmui, o

padeda aprpti kur kas daugiau, nei leidia prasta teksto analiz, prasiskverbti uifruotus

krinio klodus, kuri raktu iuo atveju ir tampa inios apie konkrei epoch, jos suvokimas laike.

Anot Jausso, svarbu suvokti literatr bei jos istorij kaip proces, kuriame atskiri kriniai yra

vykiai ir kartu bendro naratyvo dalys21. Todl nagrindami krinius, paraytus XVI amiaus

Lenkijoje ir Lietuvoje, bandysime pasigilinti ir juos veikusi kultrin aplink kiek tai btina

norint suvokti svarbiausias minimas realijas ir krinio vaidmen visuotinje istorijoje bei

literatrines jungtis.

1.1.2. PIRMJ SKAITYTOJ REIKM

Prie pradedant kalbti apie pilietikumo, visuomenikumo, tautikumo ar panai

dalyk vaidmen krinyje, reikt dar kart vertinti literatros ir gyvenimo kaip dalyvavimo

prasmje22 santyk. gyvenim iuo atveju telpa tiek atskir individ mintys, jausmai, elgesys,

tiek tarpasmeniniai santykiai ir visuomens gyvenimo bdas bei normos. Literatroje matome tos

visuomens atvaizd, tam tikru bdu pakeist ir ikreipt, taigi odio menas atlieka savotiko

klaidintojo vaidmen, jei pagal j bandome atkurti buvusios tikrovs iliuzij iliuzij, nes paios

tikrovs jau nebra. Kuo toliau nuo jos esame, tuo abstrakiau apibriame joje gyvavusios

visuomens bruous. Tarkim, kad XVI amius gyvas toks, koks jis susikurtas ms smonje, o

juk kiekvienas turime skirting vaizdin. Taigi literatra padeda ne atkurti, o tsti pat krybos

19 Hans Robert Jauss, Literatros istorija kaip literatros mokslo provokacija, op.cit., p. 217. 20 Hans Robert Jauss, Question and Answer, op.cit., p. 223. 21 Hans Robert Jauss, Historia literatury jako provokacja, op.cit., p. 133. 22 Svokos vartojamos pagal: Arnas Sverdiolas, Aikinimo ratas, Vilnius: Strofa, 2003, p. 136.

16

proces, umezgant dialog su praeitimi, apie kok kalbjo Hansas Georgas Gadameris: norint

suprasti praeit, svarbu pasilikti objektyviu, nuo prietar laisvu stebtoju, o praeit kreiptis kaip

kit asmen, kas manoma tiktai tada, jei stebtojas yra atviras tradicijai23. Toks dialogas

manomas, bet jau vien tai, kad kiekvieno subjekto jis bus skirtingas, rodo, jog praeities supratimas

nra vien supratimas plaija prasme, bet ir kryba. Senojoje literatroje tai ypa ryku, nes

labai aikiai matyti atkrimo nemanomumas. Bandymas lipdyti i krinyje randam nuotrup

naujus tuos paius paveikslus dar kart patvirtina skaitytojo-krjo vaidmen, jam rodant, jog

praeities supratimas tai ne jos rekonstrukcija, o tarpinimas, perklimas dabart24. Kuo tekstas

senesnis, tuo maiau inome apie pirmin jo auditorij, pirmuosius skaitytojus, kuriuos

orientuojasi Jaussas. Todl pasiliekame sau skaitytojo-bendraautoriaus teis ir ipleiame j iki

tokios pirmins auditorijos sukrimo. Jaussas teigia, jog rekonstravus lkesi horizont, kuriam

esant praeityje sukurtas krinys buvo skaitytoj priimtas, galima irykinti klausimus, kuriuos

atsak tekstas, ir tokiu bdu atskleisti, kaip mat ir suvok krin ankstesnysis skaitytojas25. Kad

bt galima rekonstruoti lkesi horizont, t. y. bent apytikriai nubrti tam tikro laiko skaitytoj

suvokimo ribas, reikia turti prie akis tuos pirmuosius skaitytojus su j kultra, mentalitetu ir,

kaip pabria Jaussas, kitais kriniais26, paraytais j laiku. I istoriografini duomen atkurti

buvusios tikrovs nemanoma ir, turint omeny tai, kaip veikia ms smon, bandyti nra prasms.

Tikslesnes ribas galima bt nubrti remiantis kitais kriniais, taiau ypa kalbant apie senas

epochas tos ribos lieka gana kampuotos ir dl to neatspindinios vis pirmins auditorijos

nuostat. Juk laikui bgant ilieka tik tam tikra dalis krini, pagal kuriuos galima nustatyti

suvokimo trajektorijos virnes. Kita dalis bna umirta, nors ir ji turjo vaidmen savo meto

lkesi horizonte. Taigi susiduriame su ini trkumu, jau nekalbant apie inomus metatekstus,

vieno skaitytojo lkesi horizontas nebtinai atitinka bendrj, visuotin o i ties toks

atitikimas ir nra iki galo manomas, nes visuomens lkesiai priklauso nuo individ lkesi

sumos. Todl rekonstrukcija darosi nemanoma ir i bandymo j atlikti gimsta pirmins auditorijos

bei lkesi horizonto sukrimas.

velgiant senuosius laikus, rykiai matyti tokio sukrimo privalumai bei problemos,

su kuriomis kyla pavojus susidurti. Tokio bandymo nauda neabejotina pirmiausia todl, kad

laikmeio supratimas, nebtinai pretenduodamas objektyvum, padeda geriau suprasti ir tekst.

Beje, tai ipleia paties krinio suvokimo, t.y. gyvavimo ia ir dabar27 ribas. Tokiu bdu bet

23 Ibid., p. 158. 24 Ibid., p. 162. 25Hans Robert Jauss, Literatros istorija kaip literatros mokslo provokacija..., op.cit., p. 222. 26 Ibid., p. 223. 27 ia ir dabar postmodernistins filosofijos svoka, reikianti vienintel buities realyb, kurios skirtingos konfigracijos (prasminimai) pasirodo praeities ir ateities projekcij pavidalu. Taip, pagal Deleuze, tiktai dabartis egzistuoja laike... Bet kokia ateitis ir praeitis yra tokios tik santykyje su konkreia dabartimi.... bet taip pat ir priklauso

17

koks buvo tampa slygiku. Kalbjimas apie praeities krin yra savotikas projekcijos

aktualizavimas, kuris, beje, taip pat vyksta smoningai ar pasmoningai remiantis dabartiniais

poiriais ir tendencijomis. Pirmins auditorijos fenomenas i pirmo vilgsnio implikuoja

atsiribojim nuo dabarties. Taiau, jei praeit suvokiame ia ir dabar, tai pirmin auditorija

tampa manoma ne kaip rekonstrukcija, ko ir negali bti, o kaip smons dalis, suformuojama

remiantis istoriniais faktais bei tuo, kaip jie suvokiami iandien.

Pagrindin problema, susijusi su literatros istorija ir istoriniu suvokimu, yra krinio

vertinimas. Btent jis nubria ribas tarp dabarties ir praeities, jei vertinama tik i dabarties

pozicij, t.y. i anksto turint galvoje vieno ar kito vykio pasekmes ir vadovaujantis iuolaikinmis

nuostatomis. Klabant apie praeities objektus, daugumos t nuostat dert atsisakyti. Literatros

istorikumas, teigia Jaussas, - grindiamas ne post festum atsirandani literatros fakt ryiu,

o iankstiniu skaitytojo pasirengimu skaityti literatros krin28. Tokia mintis anaiptol neneigia

btinybs inoti fakt, beje, istorini fakt inojimas yra pareiga, o ne doryb29, kaip pastebi

Carras, taip pat pateikdamas panai istorijos suvokimo koncepcij.

Kita sukrimo problema ir yra tiesiogiai susijusi su krybos aktu. Juk kalbame apie

specifin krybos r, kuri remiasi ne fiktyvumu, o buvusia tikrove, todl kuria ne men, o

vaizdinius, kurie simuliuoja kakada egzistavusius objektus ir vykusius vykius. iuo atveju

btina apsibrti, kad kryba galima tiktai mozaikos dstymo, bet ne sivaizdavimo pagrindu,

nes pastarasis gali tapti pavojingas. Btent sivaizdavimo pavoj kelia smon, kuriai bdingas

iuolaikikas mstymas. Todl ivada vlgi bt panai reikia aikiai atskirti galimas ir esamas

nuostatas, nuomones, prioritetus, priimant praeities mstym kaip galimyb.

Santykis tarp skaitytojo ir krinio padeda ne tik atpainti save, bet ir matyti save

pakeist. Kryboje ir skaitymo akte susitikimas su savimi (kuris yra laukiamas) lygus

susitikimui su Kitu, kuris vyksta. Tai gana problematika akistata, nes skaitytojo lkesiai gali

nesutapti su autoriaus umojais. Pirmin auditorija tampa Kita pirmine auditorija nes btent jos,

pirmins, veidrodinis atspindys tampa tuo, kas yra vaizduojama ir po truput keiiama. Toks yra

anksiau mintas lkesi horizonto pltimas.

Roizijui i uduot vaizduoti ir keisti palengvino tai, jog jis, kitos kultros

mogus, neturjo patirti joki psichologini ar mentalini trukdi velgti LDK visuomen kaip

Kit dar net nepradjs kurti. Aiku, svetimaliui teko susidurti su kitu klausimu kiek keisti?

Kiek galima plsti lkesius, kur yra ta riba, u kurios engs liksi nesuprastas? Savaime aiku,

jog is klausimas aminink santykyje ikyla tik velgiant aminink santykius i tolesns, kad ir

praplstai dabariai. Visada yra dabarties prapltimas, sukaupiantis savyje praeit ir ateit (-. , op. cit., p. 495). 28 Hans Robert Jauss, op.cit., p. 212. 29 Edward Halett Carr, op.cit., p. 11.

18

ms dien, perspektyvos atgal, o savo laiku jis reikalauja intuityvaus, savaiminio sprendimo.

Ispan humanistui t sprendim turjo padiktuoti europietikojo Renesanso pasauljautos poliai,

kuriuos atsiremti buvo vienas i pagrindini XVI a. LDK visuomens lkesi. Kaip tik dl

lkesi horizonto, kuris paioje pradioje buvo nepainus ispan teisininkui ir poetui Roizijaus ir

LDK visuomens santykiuose isigrynina kultr dialogas, vienos kultros skverbimasis kit,

adaptacija ir io proceso vaisiai.

1.2. SENJ TEKST JUNGTYS: IDJ TRANSFORMACIJOS

LDK kultra pakankamai nevienalyt, joje susipina ne tik keletas tikyb, tautybi ir

paproi, taiau ir tuo metu populiarios krybos tendencijos, paplitusios visoje Europoje.

Tuometini krj darbai remiasi keli kultr kolektyvin smon, nevienakalb raik.

Krjams, kurie nebuvo etniniai LDK gyventojai, toji kultra vlgi atsivr visikai kitaip. Kaip

jau buvo minta, jie velg tekst i iors ir turjo galimyb akcentuoti tuos bruous, kurie

lieka nematomi ar nesvarbs vietiniams. Todl ypa paranku, kalbant apie senj LDK ratij,

vartoti interteksto svok. Intertekstualumo teorija padt dmiau pavelgti btent lotynikajai

poezijai bdingus anr kanonus bei, svarbiausia, tekst komunikacijos proces, nulemt daugelio

iorini (kultros, konteksto) ir vidini (anro, teksto) slyg. Tai apima ne vien tik konkreias

intertekstines citatas paioje ratijoje, apskritai, intertekstas vargu ar gali bti suvoktas vien

konkretaus enklo pavidalu, nebent slygikai pavieniais atvejais, bet ir labai ryk ankstesns ir

tuometins kultros sipynim literatr. Net ir visikai naujas literatros krinys nebna

absoliuti naujov informacijos vakuume, o i anksto tam tikrais enklais, atvirais ir paslptais

signalais, atpastamais poymiais arba implikuota nuoroda publik parengia tam tikram

konkreiam suvokimo bdui30. Tiek renesansikoje visuomenje, tiek literatroje apie individ

bei asmenyb kalbame pirmiausia kaip apie visuomens, visumos dal, todl ypa svarbios yra ir

teksto jungtys su visuma.

iuolaikikoje smonje intertekstas sitvirtins kaip apimantis aidim tekstais,

paslptas citatas, kit tekst velgim tarp eilui, teksto skaitym bei suvokim kartu su jame

uifruota odio kaip enklo istorija. Postmodernizmo enciklopedija apibria intertekstualum

kaip postmodernistins tekstologijos supratim, pabriant teksto sveikos su semiotine kultrine

aplinka fenomen kaip iorini dalyk interiorizacij31. Michailas Bachtinas buvo pastebjs

teksto dialog su tekstais, pirmesniais u j ir paraleliais jam, taiau svokos iki galo

neikristalizavo. Terminas intertekstualumas pirm kart panaudotas 1967 m. Julios Kristevos.

30 Hans Robert Jauss, Literatros istorija kaip literatros mokslo provokacija, op.cit., p. 215. 31 -. , op. cit., p. 333.

19

Intertekstualumo teoretikai Julia Kristeva, Rolandas Barthesas, Grardas Gennete, Michaelis

Foucault, Umberto Eco ir dauguma kit postmodernistinei pasaulirai artim kritik, band

rasti tiksliausius rmus iai svokai. Daname altinyje intertekstualumas apibriamas paprasiau

kaip meninio teksto krimo bdas ar ris modernizmo ir postmodernizmo mene, kurio esm

yra teksto krimas i kit tekst citat bei reminiscencij32. is apibrimas visgi truput netikslus

jis pateikia citat rikiavim kaip teksto krimo bd, bet nenumato vietos kitiems, jam

alternatyviems, supratimo bdams. Tuo tarpu visikai aiku, kad audimas i citat, skaitytojo

atveju virsts atpainimu, nra vienintel galimyb skaityti tekst intelektualus aidimas gali

paslpti tikrj prasm. Tai, jog intertekstualumo procesai nuolat pleiasi ir ieina u savo

sivaizduojam rib, rodo ir termino apibri vairov, ir nuolatiniai nauj svok iekojimai.

Kai kurie mokslininkai teigia, jog intertekstualumo svoka nepakankamai isami ir silo tyrinjant

tekstus pasitelkti intersemiozs, kaip santyki tarp enkl vairiose enkl sistemose33, reikin.

manomas ir kitoks krybos supratimas, nors postmodernistin filosofija linkusi

teigti, kad apskritai nieko naujo atrasti nemanoma visi tekstai yra sukurti, ir tai, kas kuriama

dabar, tra j mozaika. Taip galt bti, jei atmestume krybos vyksm mogaus smonje

veikiant aplinkai nors kita vertus tokio smons veikimo pasekm irgi galima bt pavadinti

intertekstu, dar daugiau, tai ir yra vienas kertini intertekstualumo teorijos ramsi tekstas, prie

patekdamas kit tekst, transformuojamas smonje. Apskritai intertekstualumo koncepcija

atveda iki filosofins idjos, jog sociokultrin aplinka aktyviai veikia minties supratimo ir minties

gimimo proces34. i idja universali, todl laiko vaidmuo ia gali bti tik tas, jog supratimas

sudaro slygas gimimui, t.y. naujai miniai. Taigi tekstas kaip fenomenas nra manomas be savo

prieistors, vienaip ar kitaip veikianios autoriaus smon. Nra svarbu tai, kuriuo laiku, kurioje

epochoje tekstas paraytas, nors galima daryti prielaid, kad visgi vliau parayti tekstai

potencials gauti daugiau prasmi, kadangi j prieistorje egzistuojani tekst yra daugiau, o

pai pirmj monijos krini negalima intertekstualiai nagrinti. Taiau negalima nepastebti ir

suvokimo skirtum. Pavyzdiui, antikinis tekstas XVI a. autoriaus bus suprastas kitaip, nei

iuolaikinio, t.y. bus pastebti visai kiti akcentai ir niuansai taigi ir mozaikai naudojamos kitos

dalys. Tai, savaime aiku, padarys atitinkam tak ir konkretaus asmens autoriniam tekstui, ir j

skaitaniajam. Taiau btina patikslinti, jog bet kokia aplinka nra tekstas ji tampa juo tik tada,

kai yra apibriama ir krybikai transformuojama.

32 . ., : , oc: , 1997. . . Prieiga per internet: http://www.philosophy.ru/edu/ref/rudnev/index.htm (irta 2004-09-10). 33 Apie intersemioz plaiau: Mihkelev Aneli, Poetry as an Intersemiotic System, in: Acta litteraria comparativa: Kultros intertekstai/ Cultural intertexts/ , Nr. 2, Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 185. ia isamiau svokos nenagrinsime, nes tyrindami Roizijaus tekstus pirmiausia velgsime intertekstualum viena i siauriausi prasmi: kaip specifikus literatrini tekst santykius. 34 -. , op. cit., p.333.

20

Pagal Barthes teksto pagrind sudaro jo ijimas kitus tekstus, kitus kodus, kitus enklus, ir, suprantama, tekstas kaip raymo, taip ir skaitymo procese yra daugelio kit tekst, begalini, arba, tiksliau, nutraukt (nutraukiani savo vyksmo pdsakus) kod samplaika. Taip kiekvienas tekstas yra intertekstas; kiti tekstai egzistuoja jame skirtingais lygiais sunkiau ar lengviau atpastamomis formomis: prajusios kultros tekstai ir supanios kultros tekstai. Kiekvienas tekstas primena nauj audin, nuaust i sen citat. Sen kultrini kod, formuli, ritmini struktr nuotrupos, socialini idiom fragmentai ir t.t. visa tai uvaldyta teksto ir pinta j, kadangi visada iki teksto ir aplink j egzistuoja kalba35. Postmodernistinis teksto perskaitymas sudtas i citat, nuorod, atgarsi; visa tai kultros kalbos naujos ir senos, kurios prasiskverbia per tekst ir sukuria galing polifonij, citat aidimas faktikai yra kultrini kalb aidimas, kuriame n viena kalba neturi pirmenybs prie kit.36.

ioje atskaitos sistemoje teksto reikm i esms negali bti linijin: teksto analizs metodologija

eksplicitikai reikalauja, kad mes priimtume tekst, kaip skirting bals, daugybs kod, tuo

paiu metu sumaiyt ir neiskirt, susipynim. Apskritai, postmodernistinaim vilgsniui

tekstas egzistuoja tiktai tarptekstini santyki, t.y. intertekstualumo, dka37. Barthesas vadina

intertekstualum kiekvieno teksto slyga, taiau pabria, kad jo negalima redukuoti iki altini

arba tak problemos38. Negalima pirmiausia todl, jog teksto uuomazgos gimsta jau skaitytojo

bsimojo autoriaus smonje ir intertekstualieji santykiai prasideda dar prie konkretaus teksto

atjimo etap, jo pirmini tekst skaitymu ir kryptingu kitimu. Kalbdami apie santyk tarp tekst,

mokslininkai skiria nemaa dmesio uuominai tiesioginei ar paslptai aliuzijai [teksto]

pirmtakus39. irjimas tekst kaip praeities citat audin, kaip iri intertekstualumo teoretikai,

nra irjimas praeit. Taigi vilgsnis teksto istorij yra pirmiausia vilgsnis tekst, o ne

istorij, arba istorij per tekst. Kai kurie teoretikai ia veda mito svok. Intertekstualumo poetika apsupta pagrindinio XXa. modernizmo bruoo, kuris apibriamas kaip neomitologizmas. Neomitologiniame tekste mito, nustatanio to teksto prasmes vaidmenyje, inoma, atsiduria ne tiktai archajiniai mitai, bet antikiniai ir evangeliniai sukultrinti mitai ir, atvirkiai, mitologizuoti ankstesns kultrins tradicijos tekstai . Citata intertekstualumo poetikoje nustoja vaidinti tik paprastos papildomos informacijos, nuorodos kit tekst vaidmen, citata tampa teksto prasms iaugimo pagrindu 40.

Bet kuriam tekstui suteiktas mito vaidmuo jau apibria tam tikr prasmin krv,

naujos krybos bei bsimo krinio pagrindo formavimo galimyb, kuri slypi paiame tekste.

Pavyzdiui, Roizijaus minimas karalius ygimantas jau nra istorin asmenyb, bet personaas,

sukurtas autoriaus beje, tuo paiu metu kurtas daugelio autori. Atrodyt, nieko naujo, bet

svarbiausia ia tai, kad jam galjo turti takos ne vien istorinis ygimantas. Ms uduotis nra

nagrinti ar atspti konkreias takas, taiau analizuoti pat persona, remiantis tomis takomis,

turint omeny, kad konkretus altinis tekste transformuojamas. Visos takos, kultrins,

literatrins, tiesiogins ir netiesiogins, yra pabuvoj krjo bei skaitytojo smonje.

35 Ibid., p. 333. 36 Ibid., p. 334. 37 Ibid. 38 Irina Melnikova, Intertekstualumas: teorija ir praktika, Vilnius: VU leidykla, 2003, p. 33. 39 James Wyatt Cook, Encyclopedia of Rennaisance Literature, New York: FactsOnFile, an imprint of Infobase Publishing USA, 2006. P. 285. 40 . ., op.cit.

21

Teksto viduje atsiranda savotika konotacija, kuri sukuria ry, santyk, kuris gali nurodyti bet kok ankstesn, vlesn arba visikai neaik kontekst, kitas to paties (ar kito) teksto vietas. U.Eko, apibrdamas tarptekstinius santykius, veda intertekstualiojo dialogo svok, kuri apibdinama kaip fenomenas, kai konkreiame tekste aidu atliepia ankstesni tekstai41.

Taigi didiausia problema, norint perskaityti intertekst yra prisikasti iki kiekvieno

krjo plaija prasme jo laiko visuomens smons, kurioje takos ir altiniai sumyta, keiia

vieni kitus, kartais neatsiejamai susijungia. Savaime aiku, laikui bgant, toji smon kinta, taigi

kiekvienam tekstui bdingas ne tik praturtjimas naujomis prasmmis (natralu, jog tas pats

Vergilijaus ar Homero personaas yra daugiau apipintas vairi tekst iais laikais, nei XVI

amiuje; be to stulbinaniai pakits ir vis dlto ilaiks kiekviename amiuje savaip suvokt

esm), bet apaugimas prasmmis gali bti ir apkerpjimas (intertekstinse citatose per j

gausum vairiuose tekstuose pradins prasms gali bti nesuprastos ar ikreiptos, t.y. tarptekstinis

dialogas gali ir neusimegzti). Taigi iandien viena i intertekstualumo slyg yra galimyb tekst

atpainti j suteikia ne tiktai intertekstiniais kanalais perduodami ioriniai kodai, bet daniau

vidins, paslptos interteksto prasms, kurios atliepia bendrajai teksto miniai arba jo turiniui.

Tekstams keliaujant laike intertekstini citat pavidalu jie natraliai neilaiko savo pirminio

turinio jis transformuojamas, o tuo pat metu ir igryninamos bei ikeliamos atskiros idjos ir

mintys, kurios pirminiame tekste nebtinai yra pagrindins. Taip atsiranda naujos reikms, nauja

prasm ir turinys, skaitytojo smonje gimdantis jau kitokias idjas. Kyla klausimas, ar apskritai

yra prasm grti prie pirmini altini. Turbt tai net btina, nes kiekviena intertekstin citata

neivengiamai veria tai daryti. Tik analizuojant tekst, svarbu nepamirti, jog bet koks altinis

suvokiamas jau tekste, o ne atskirai nuo jo, t.y. kartu su savimi jis atsinea tekst ne tik autoriaus

bei skaitytojo smon, bet ir ms bei savo meto visuomens lkesi horizont. Lotyn Amerikos raytojas Jorge Luisas Borgesas yra paras krin Pjeras Menardas, Don Kichoto

autorius. Herojus Pjeras Menardas i naujo parao Servanteso knyg, nepakeisdamas joje n odio. Jei irsim vien raikos klod, tie kriniai identiki. Taiau Menardo krinys turtingesnis turiniu, nes dviprasmikumas tai turtas. Neaiku, ko daugiau iame Borgeso pasakojime filosofins minties ar pajuokos42. Taiau pati jo idja padeda atrasti ry ne vien tarp skaitytojo ir teksto, o taip pat tarp skaitytojo ir interteksto vis kit tekst, kuriuos randa ir atpasta skaitytojas.

Borgesas vaizduoja kratutinum. Taiau i esms jis teisus kalbdami tiek apie

recepcij, tiek apie intertekstualum privalome susimstyti, kok vaidmen atlieka perraymas.

Intertekstins citatos negalime pavadinti perraymu dl mint vidini prasmi, kurios yra naujos

ir reikalauja naujos prasms krimo. Norom nenorom tenka grti prie recepcijos. Borgeso idja

yra ta, jog skirting laik mons krin pasiirs kitaip taigi ieit, jog ir krinys yra ne

vienas.

41 -. , op. cit., p. 334. 42 . . , in: , oc: 1996, 3., prieiga per internet: http://www.durov.com/literature3/zatonsky-96.htm. (irta 2004-09-07).

22

Menardas (gal n pats to nenordamas), rao Borgesas, praturtino nauju metodu kruopt ir primityv skaitymo men: tas metodas tyinis anachronizmas ir klaidingos atribucijos. J galima naudoti bet kur. J galima naudoti bet kur, pavyzdiui, skaityti Odisj taip, lyg ji bt buvusi parayta po Eneidos [...]43.

Paia bendriausia prasme ir intertekstualumo teorija yra ne kas kita, kaip

postmodernios minties kvptas naujas krybos suvokimas. Taiau Borgeso krinyje visgi yra

vienas neatitikimas. I naujo paraytas Don Kichotas nra tas pats Don Kichotas, nes XVI ir XX

amiaus visuomens lkesi horizontai neatitinka, o Servanteso romanas savyje turi tiek

visuomeninius, tiek asmeninius pirmins auditorijos lkesius. Taigi intertekstualumas nra

perraymo, bet kito teksto raymo savj tekst pasekm. Neigdamas perraym kaipo tok,

Borgesas ironizuoja; taiau kalbant apie skaitytojo smon jo odiuose yra nemaa dalis tiesos.

Taip velgiant kryb, atrodo, turt bti paprasta visk sudstyti lentynles,

taiau taip nra, nes mogaus smon ir atmintis, kad ir kokia talpi bt, visgi yra ribota. Todl

atsiranda kodai, kurie i ties nra prasti kodai, o tik kolektyvinje smonje ilikusios tekst

nuotrupos. Be to, reikia priimti ir tai, jog intertekst ne visada galima atskleisti. Tai bt manoma,

jei turtume prie akis vieno mogaus krybos visum. Taiau toli grau ne visa kryba yra

uraoma. Tai dar viena prielaida kod atsiradimui visai gali bti, kad raktas ar ifras lieka

ne u teksto, o alia jo, ir yra paprasiausiai pamirtamas itrinamas. vilgsnis kultr,

gyvavusi ar gyvuojani aplink tekst gali padti t rakt surasti.

Platesnis teksto suvokimas atveria ir savitas senj tekst sveikos galimybes bei

formas. Nuo pat Antikos laik literatrine kryba buvo laikoma poezija, taigi vliau, pradjus

tvirtti prozos pozicijoms, kiekvienas io tipo krini autorius laik privalumu ir savo pareiga

papuoti savo tekst poezijos citatomis. Taip ne tik stiprjo ssajos su ikiliausiais Antikos

literatros paminklais, taiau taip pat buvo formuojama bsimosios prozos koncepcija, gludinami

raikos bdai trumpai tariant, siterpiant poezijai stebime prozos tapimo literatra vyksm. Kad

rato darbas tapt literatra, turjo bti sukurta ne tik jo forma, bet ir siuetas bei atitinkamas

turinys.

Nagrindami Roizijaus gyvenimo ir krybos kultrin kontekst, remsims pirmiausia

recepcijos teorija, pagrindin viet skirdami Jausso apibrtai literatrinio lkesi horizonto

svokai, gilindamiesi tai, kiek i tikrj io autoriaus tekstai atitinka ar lauo ms dien

sampratas kalbant apie senj ratij bei, savaime suprantama, XVI a. LDK visuomens lkesius

ir prast suvokim, nes kryba ir literatrinis lkesi horizontas nuolatos yra tamprios ir

lanksios, taiau tvirtos sveikos bsenoje.

Tok vilgsn papildo irjimas tekst kaip nevienalyt darin, kuriame gausu

43 Jorge Luis Borges, Pierre Menard, autor del Quijote, en: Ficciones, 1944. Prieiga per internet: http://www.literatura.us/somos.html (irta 2007- 03-11); Vertimas lietuvi kalb: Borges Jorge Luis, Pierreas Menardas, Don Kichoto autorius, i ispan k. vert Odeta Budvytyt ir Stasys Gotautas, in: Borges J.L. Fikcijos, sud. S. Gotautas, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 38.

23

intertekstini citat paminjim, uuomin, tiesiogini citat pavidalu. Kalbjimas apie

lkesius ir prast suvokim padeda sukurti tinkam aplink tekst santykio atskleidimui,

nepaisant to, jog intertekstualieji santykiai skiriasi priklausomai nuo to, kiek autorius bei

skaitytojas suvokia ar nesuvokia pirmini tekst sistem, kurioje egzistuoja naujas tekstas44 . Tai

dar kart padeda suprasti, jog ankstesnio teksto atpainimas nra svarbiausia, nors jis skaitytoj

praturtina, padeda atrasti daugiau krinio prasmi, panaikina laiko ribas, kartu paddamas suvokti

teksto istorij. Daug svarbiau teisingai suvokti intertekstins citatos vaidmen, sekant teksto idjos

transformacij nesuabsoliutinti nuolatos kintani reikmi ir prasmi (toks suabsoliutinimas jau

savaime prietaraut postruktralistins interpretacijos nuostatoms), atrasti ry tarp tekst

iifruoti dar vien savit krinio istorijos arba istorijos krinyje variant.

44 James Wyatt Cook, op.cit., p. 285.

24

2. ASMENYBS RAIKA IR KULTRINIS KONTEKSTAS

2.1. PILIETINIS TAPATUMAS KAIP ASMENS IR VALSTYBS SANTYKIS

Tapatumo galia berib: ji apima kartu ir nor isiskirti i minios, ir bti jos priimtam.

Anot ispan tyrintojo Manuelio Castellso, tapatumas yra prasms ir patirties altinis. Tyrintojas

iskiria teisinamj tapatum, kuris pagrstas tam tikr visuomens institucij dominavimo

racionalizacija. Konkrets principai, diegiami socialiniams veikjams, t dominavim teisina ir

ipleia45. Toks modelis bendriausija prasme tinka ne tik renesansikajai Lenkijos ir Lietuvos

visuomenei bei literatrai, bet ir apskritai daugeliu atvej apibria mogaus ir valstybs santyk.

Lietuvos lotynikojoje poezijoje savo asmenybs tapatumo iekojimas daniausiai ateina per

dviprasmik, nevienalyt poetinio subjekto/pilieio vizij. Dviprasmik todl, kad pats

pilietikumas tuo metu dar nebuvo aikiai isikristalizavs, o tai poezijoje juo rykiau atspindjo

dvi puses visuomenin ir asmenin. Pilieio (civis) padtis tampa savotika poza, pradiniu vyki

stebjimo, vertinimo ir komentavimo taku. Tuo pat metu toji poza danai tra kauk, kuri sklaido

vilgsn ir trukdo j sukoncentruoti besiformuojant krjo individual pasaulvaizd. Kitaip

tariant, kiekvieno krinio turin sudaro tarsi du sluoksniai giluminis ir pavirinis. Paviriniame

sluoksnyje savo enklus palieka atskiros epochos. Pavirinis sluoksnis nra tvirtas, j i esms

lengva pakeisti, o gilumin sudaro btent koncepcijos, nuostatos, asmeniniai idealai ir tapatumai.

Aikiau pasakius, giluminis sluoksnis yra bendra mogikojo pasaulio dalis jame telpa viskas,

kas grindiama archetipine pasauljauta ir pastoviomis vertybmis. Taigi jam priklauso ir pilietinis

tapatumas. Tapatumas nra priklausomas nuo krinio anro, formos, teksto apimties. Jis yra

knijamas krinyje bendriausija prasme kaip idja. Tuo tarpu tapatumo, kad ir koks jis bt,

iraika lanksiai prisitaiko ir kinta pagal atskiro krinio parametrus. Pilietinio tapatumo iraika ir

yra pilietikumas, kuriam skiriame daugiausia dmesio. Pilietinis tapatumas nra atskiras, jis

priklauso nuo konteksto, individo ir dar be galo daugelio veiksni. Todl ir apie pilietikum

negalime kalbti neaprpdami kit jungi, kuriomis i iraika saistoma su tekstu ir pasauliu.

Pilietikumo svoka nubria ne abstrakios visuomens, bet konkreios valstybs

ribas. Turdami objekto ribas, galime koncentruotis ties tam tikromis svokomis ar vertybmis.

Toliau jau galima kalbti ir apie literatros istorijos ry su visuotine istorija, kur teigia Jaussas.

Pats pilietikumas tam tikra prasme reikia sipareigojim savo statusui, tam tikrai piliei

bendruomenei. Tai nra vien konkretaus individo bruoas, jis automatikai nurodo santyk su tam

45 Castells Manuel, Tapatumo galia, i angl k. vert Patricija Droblyt. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2006, p. 23 24.

25

tikra bendrija, priklausomyb jai. Tas santykis daugiau ar maiau yra teigiamas, t.y. susijs su

savotiku sipareigojimu, prievole, nuostatomis bendruomens (valstybs) atvilgiu. Pilietikas

yra nebtinai tas, kuris yra geras pilietis. Pilietikumas yra savo priklausomybs teigimas, savs,

esanio tam tikroje grupje valstybje identifikacija, smoningas tos priklausomybs

irykinimas tam tikroje situacijoje.

Literatra ia atlieka toli grau ne paskutin vaidmen. Viena vertus, jos uduotis

atspindti tam tikrus gyvenimo aspektus, taigi ir nuostatas bei tradicijas, susijusias su

pilietikumu, pilietine visuomene. Antrasis ulas, remiantis visuomeninio gyvenimo ir literatros

santyk ms atveju dar svarbesnis tai ideologija. Jos dka ir prasideda procesas, kai pats tekstas

kuria pirmin auditorij. Nortsi dar kart akcentuoti Jausso mint apie lkesi horizonto pltim

pamau, ne i karto. Tekstas sunkiai gali pakeisti nusistovjusias, sustabarjusias tradicijas, taiau

bet kokiame krinyje slypinti ideologija puikiai gali padti sustiprinti ar susilpninti vien kit

tendencij, taip savotikai veikdama ir formuodama ne tik visuomens poir, bet ir jos nuojautas,

nuotaikas, nuomones. Ko gero, pastarieji dalykai atlieka dar svarbesn vaidmen u oficialiai

deklaruojamas pairas. Juk pats pilietikumo suvokimas nemanomas kalbant vien tik apie

valstyb bei visuomen. Bendrija neegzistuoja be individo, o pats pilietikumas ir yra individualus

bruoas, nusakantis konkretaus individo santyk su jo bendrija, to santykio stiprum. Literatra

santyk gali paveikti vienaip ar kitaip, pirmiausia veikdama individ. To poveikio jga ir ypatybs

priklauso nuo daugelio faktori krinio anro, teksto pateikimo formos, pagaliau paties individo

pasiruoimo tekst priimti, jo isilavinimo, pair, statuso sociume. Autoriaus skaitytojo ratas

vl usidaro, bet btent toks judjimas ratu ir yra literatros (ir visuomens) tobuljimo variklis.

Turbt iam tobuljimui dar yra reikminga ir tai, kad n vienas literatros krinys n vienoje

epochoje negali bti suvoktas vienareikmikai. Jeigu literatr irsime kaip nenutrkstam krinio ir skaitytojo dialog, galima isprsti

prietaravim tarp jo istorinio ir estetinio aspekto ir vl sumegzti praeities reikinius su dabarties krybos patyrimu siejani gij, kuri istorizmas buvo nutrauks. [...] Istorin implikacija pasireikia tuo, kad pradedant pirmaisiais skaitytojais krinio suvokimo procesas tsiasi turtdamas i kartos kart, ir taip irykja krinio istorin reikm bei jo estetin vert. 46

Kalbdami apie pilietikum XVI a. tam tikra prasme turime minty ir bajorijos

nuostatas, ir retorin kultr (ja pagrsta didaktika bei krybos samprata, tuo metu ji gali bti

laikoma tam tikru paties krybos akto pagrindu), ir valstybs padt bei jos prioritetus. Bajoro

savimon, jam bding mstym knija nemaa XVI a. autori veikal. Apvelgus, k nagrinja

XVI amiaus tekstai, ms akiratyje neabejotinai atsidurs bajorikos vertybs: garb, orumas,

laisv, pilietikumas ir pilieio pareiga valstybei. Apie jas verta kalbti dl laikotarpiui bdingos j

46 Hans Robert Jauss, Literatros istorija kaip literatros mokslo provokacija, op.cit., p. 212.

26

specifikos: skambaus deklaratyvumo bei koegzistencijos su konformistine pasaulira.

Tapatumas, anot Castellso, taigi ir pilieio tapatumas, apima savs konstravimo ir

individuacijos procesus, paprasiau kalbant organizuoja prasm47. irint iuo rakursu, poezija

taip pat tampa viena i pilietikumo, arba pilietinio tapatumo, iraik. Pilieio-poeto pareiga

neapsiriboja savo tapatumo visuomenje iekojimu. Dvaro poetas, raantis eiles konkreiai progai,

turi sukurti ideal poir kaip pilietis, priklausantis valstybei, velgia savo valdov, didikus,

valstyb, pagaliau likus pasaul. Todl galime kalbti apie dvaro poezijos tekstus kaip apie

idealybs knijim: yra juose atitinka turi bti, ir itoks fenomenas slepia utopin element.

Renesanso poetas nesiek ireikti savs jis stengsi imituoti ir aprayti. Taiau irint

iandieninio mogaus akimis, poezija vis tiek yra saviraika. Ir tam, kad isivaduotume i

iandienos stereotip, belieka juos priimt kaip fakt, kur galtume palikti nuoalyje. Todl turime

smoningai atsisakyti bet koki uuomin asmenybs ir aplinkos konflikto psichologizacij,

prisimenant, jog bet kuriuo atveju svok a ir pasaulis XVI amiaus mogus suprato visikai

kitaip, nei suprantame mes. To laiko mogaus tapatumui buvo neivengiamai svarbi harmonija su

visuomene.

2.1.1. EKSKURSAS ANTIK: ROMNIKOJO PILIETIKUMO

TRICHAI

Kad galtume nagrinti pilietikumo samprat Roizijaus kryboje ir apskritai kalbti

apie tok reikin Renesanso kultroje, btina susipainti su jo istorija ir btinai su romnikja

pilietikumo svoka, nes btent romnams priklauso europietikojo pilietybs koncepto sukrimas.

Vis dlto pilieiovalstybs santyki, t.y. pilietikumo pamat aknys gldi dar senovs graik

filosofijoje. Viena pagrindini Platono idj pilieio tarnyst valstybs labui ir labai artimas

pilieio ir konkreios valstybs ryys. Valstybje filosofas rao: Kai krme valstyb, jau i pat pradi nustatme vien pareig, kuri reiks visuotinai vykdyti. Toji

pareiga, man rodos, ir buvo teisingumas arba kokia nors jo ris. Jei prisimeni, mes nustatme ir daug kart sakme, kad kiekvienas pilietis privalo dirbti kur nors vien visuomenei nauding darb, kuris jam i prigimties geriausiai tinka.48

Platono valstybs pagrindas politin galia ir filosofija49. Taigi Antikos filosofijoje

savaime suprantama, kad pilietis yra valstybs dalis piliei sukrimas konkreiai valstybei tai

patvirtina, ir vienintel nuodm, anot Platono, valstybs atvilgiu gali bti imtadarbyst

47Manuel Castells, op. cit., p. 22. 48 Platonas, Valstyb, Vilnius: Mintis, 1981, p. 156. 49 Ibid., p. 213.

27

kai pilieiai dirba darbus ne pagal prigimt, valstybei gresia pratis50. Taigi Platonas ne tik

deklaruoja klasins santvarkos idj, bet ir teigia, jog pilietis yra aktyvus valstybs narys, nuo

kurio priklauso jos likimas.

Civis reikm lotynlietuvi kalb odyne51 pateikiama kaip pilietis, piliet,

atskiru atveju gali reikti ir bendrapiliet ar net valdin. Civitas pirmoji reikm yra pilietyb,

pilietybs teis, antroji valstyb, piliei bendrija, pilieiai. Treioji reikm miestas

taip pat ymi udar bendruomen, taigi semantiniai ryiai tarp vis trij reikmi yra itin stiprs.

Kalbdamas apie lotynikuosius civis ir civitas, filosofijos tyrintojas Gediminas

Karoblis pateikia kalbinmis valgomis grst priklausomybs samprat: Pati odio civitas daryba (plg. caritas, mobilitas, tranquilitas ir t.t.) nurodo bendra savybe vienijam

visum, jei pasinaudosime platonikuoju leksikonu tai, ko dka dalis dalyvauja visumoje. Kiekvienas civis dka savo civitas (tai pirmoji reikm) dalyvauja civitas. Pavyzdiui, kiekvienas kareivis kaip kareivis priklauso kariuomenei. Taip pat, kiekvienas vargas kaip vargas priklauso varguomenei. Ir t.t., nors daniausiai sakome sudtiniu bdu: gydytoj bendruomen, mokslinink bendruomen. Kitas bdas: darbininkas kaip darbininkas priklauso darbininkijai, valdininkas priklauso valdininkijai ir t.t. [...] Kam priklauso pilietis kaip pilietis?52

Anot mokslininko, lotyn kalboje sudting prasmini atspalvi ivengta: civis

civitas santykis nusako dalies priklausomyb bendruomenei. Taigi ar galima sakyti, kad pilietis

kaip pilietis priklauso valstybei?53 Karoblis svarsto piliei bendruomens ir valstybs skirtumus,

prieidamas ivados, jog valstyb pabria objektyvj atvilg, o bendruomen subjektyvj

atvilg, laisv individo, pilieio siliejim bendrij54. Lotynikasis civitas sujungia abu galimus

variantus. iame kontekste atsiranda vietos ir civilitas svokai. Ji su dviem pirmosiomis

reikmmis, aikiai nurodaniomis santyk individas aplinka, ir knija t laisv

bendruomens pasirinkim. Valstyb, kurioje veikia konkreti bendruomen, taip pat priklausymas

jai buvo savaime suprantamas dalykas jei tursime omenyje taip pat ir tai, jog antikiniame bei

viduramikame mstyme prioritetas teikiamas visumai. Gal todl pradioje nebuvo ir reikalo

iekoti atskiro odio subjektyviajam poiriui reikti.

Taigi civis pirmiausia nurodo ne asmens status ar bsen, o tam tikr priklausomyb

bendrijai. Statusas kyla jau i priklausomybs. Tas visuotinumo spdis dar sustiprja civitas

svokoje. Kaip matysime vliau, ir Roizijus btent bendrumo aspekt itin pabria.

Romn civitas pirmiausia reik piliei (cives) bendrij. Ciceronas apibria

valstybes kaip concilium coetusque hominum jure sociatorum, teisins visuomens moni

sambr ir bendrij55. Egzistuoja versija, kuri kildina romn civis ir civitas i patricij ir plebj,

50 Ibid., p. 158. 51 Kazimieras Kuzavinis. Lotyn- lietuvi kalb odynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedij leidykla, 1996., p. 152. 52Gediminas Karoblis. v. Augustino Opus Magnum apmstymai. Prieiga per internet: http://www. karoblis.apie.lt/myGalery/Augustinas.doc (irta 2006 -02 -15). 53Gediminas Karoblis, op. cit. 54Gediminas Karoblis, op. cit. 55 W. Smith, The Roman Citizenship , in: A Dictionary of Greek and Roman Antiquities, sud. John Murray,

28

kaip vienos valstybs, formavimosi56. Romnikoje sampratoje iki Justinjano statym egzistavo

trys klass: cives, turj prekybos ir santuokos teises, latini tiktai prekybos, ir peregrini

neturj jokios teiss. Politines teises, taip pat teis balsuoti ir uimti garbingas vietas turjo tiktai

cives57. Cives, kaip byloja jau ir odio reikm, danai siejami su miestu. Nagrindami civis ir

civitas samprat, susiduriame ne su tuo atveju, kai odio daugiareikmikumas byloja apie

primityvum to, k ji enklina. Romn visuomenje matome daug civitatis atspalvi, ne tik

visuomenin gyvenim, bet ir griet struktr, taigi ir piliei bendrij, ir valstyb, ir pat

priklausymo suvokim. iai svokai galt bti priskiriama ir pilietikumo reikm.

Romnikajame mstyme dar nerandame itin plaios takoskyros tarp oficialaus arba visuotinio ir

subjektyvaus poirio, ir tai primena antikin visumos pojt. Kitaip tariant, pilietyb ir

pilietikumas buvo labai artimi. Jau paioje lotyn kalboje ukoduotas vardijimas: civitas

(pilietyb) atsiduria kakur civis (pilieio) ir civitas (valstybs, visuomens) sjungoje, tiksliau

j santykyje, o btent ioje vietoje iandien mes matome pilietikum.

2.1.2. PILIETIKUMO SVARBA RENESANSO MOGUI

Nuo romn laik pilieio ir pilietybs svokos kito. Haroldas J. Bermanas savo

studijoje apie vakarietikosios teiss formavimsi ikelia tris svarbias svokas: pilietyb, pilietins

teiss ir laisvs bei pilietinis nepaklusnumas. Pilietyb jis sieja su Vidurami miest

susikrimu58, o tai reikia taip pat individo dalyvavim bendruomenje, taigi bendriausija prasme

sekama antikine tradicija. Tiesa, tas dalyvavimas gerokai keiiasi. Teis [viena i svarbiausi

valstybs gyvavimo slyg A.T.] buvo suvokiama kaip Vakar krikionikojo pasaulio misijos

pradti kurti Dievo karalyst emje gyvendinimas59. Pilietines teises bei laisves Vidurami

Europos mieste Bermanas ireikia kaip pilieio padties (socialins, teisins, ekonomins)

savotik nustatym ir reguliavim mieste60. Tuo tarpu pilietinis nepaklusnumas Bermano studijoje

labai artimas moralei arba, kaip pabr ypa Vidurami mogus Dievo sakymams. Jei

[valdovas] prieinasi Dievo sakymams [...] ir nori priversti mane dalyvauti jo kare prie Diev,

tada a privalau visu balsu atsakyti, kad Dievui privalau teikti pirmenyb prie bet kok mog

London, 1875, prieiga per internet: http://www.ukans.edu/history/index/europe/ancient_rome/E/Roman/texts/secondary/SMIGRA*/Civitas.htm. (upd. February 2003). 56 Ibid. 57 Ibid. 58 Harold J. Berman, Teis ir revoliucija: Vakar teiss tradicijos formavimasis, i angl k. vert Arvydas liogeris, Vilnius: Pradai, 1999, p. 528 529. 59 Ibid., p. 688. 60 Ibid., p. 522.

29

emje, teig Jonas Solsberietis61. Anot Bermano, jo nuostata, kuria pripastamas pamatinis

dviej prietaraujani norm valdios, grindiamos teise ir valdios, grindiamos jga, kurios

abi kildinamos i Dievo valios, vieningumas, tapo vlesni Vakar politikos mokslo teorij

pagrindu62. Tai reikia, jog tarp pilieio ir valdios egzistuoja abipusis santykis per bendras

valstybs normas, arba teis.

Renesansikas mogaus mstymas sudar slygas ir pilietiniam tapatumui ikilti.

Pamau gimstant individo raikai, atsiranda jau ne vien visumos pojio reikm, bet ir savs toje

visumoje (ir pilieio valstybje) suvokimo btinyb. Renesanso metu ikyla makiavelizmas.

ioje teorijoje pilietis atsiduria vlgi prietaringoje pozicijoje jis yra tas, kuriam tarnaujama, ir

tas, kuriuo manipuliuojama. Kita vertus, jei pavelgsime pasauliros ir valstybinio gyvenimo

ry, Renesanso metu atsiranda individualus poiris pilietyb, individas gali daryti tak

visuomens nuomonei, kuri derinama su bendrosiomis normomis. Renesansinis mstymas

pagimdo Don Kichot ir Faust63 herojus, kurie ne tik vykdo savo misij, kuri jiems nurodo

mitinis ar literatrinis siuetas, bet ir ieko savarankik sprendim. Aiku, neatseksime

konkretaus momento, nuo kurio literatrinio herojaus kontekst jau galime vadinti aplinka, o ne

visuma, taiau galime teigti, jog Renesanso metu visuomens lkesi horizontas patyr itin

stipri li, kuri pasekmes jauiame iki iol. Humanistinis lkesi horizontas reikalavo

konflikto uuomazg. ioje vietoje priartjame prie vienos i svarbiausi problem ar tokius

lkesius atsiliep lotynikoji literatra, pagrsta antikinio kanono imitacija?

iandien galime nedvejodami atsakyti taip, ir kart remiams ne vien ilikimo

principu. Konflikto nuojautai reikjo visai nedaug tik iskaidyti darni visum aplink ir

individ. Lotynikoji literatra ir pasilieka ties ta gilumine nuojauta. Taiau pasinaudodamas

prietar kupinu visuomens vertinimu64, autorius gali pradti paradoksaliai glaistyti net

neusimezgus konflikt toki situacij atspindi epigramins krybos gausa.

Renesanso modernumas pasireik kaip tik jo subjekto paiekomis. Renesanso

mogus buvo tas pats Vidurami individas, kurio Dievo pripainimas, taps tempta dievoieka

dav pagrindus vilgsniui save, savo santyk su Dievu ir aplinka. iuolaikinis subjektas nujs

jau ilg keli nuo renesansikojo, ivargintas postmodernistins decentracijos ir

61 P. Abelaro mokinys, angl mstytojas, Chartreso vyskupas Jonas Solsberietis (~ 11201180) pasaulietinio mokslo gynjas, antikins kultros alininkas. Svarbiausias jo veikalas Metalogika" yra skirtas logikos ir painimo teorijos klausimams. Pasak jo, logika tur bti pagrsti ir mokslas, ir teologija; tada tarp j nebsi konflikto. Pati logika nesanti mokslas, ji tik pagalbin filosofijos disciplina. Remdamasis nuosaikiuoju Aristotelio realizmu, Jonas Solsberietis jo painimo teorij pritaik teologijai pagrsti (Jokbas Minkeviius, Scholastin filosofija Vakar Europoje, prieiga per internet: http://filo.web1000.com/texts/knygos/crest/vakarai/schol/ivadas.doc (r. 2007-03-03). 62 Harold J. Berman, op. cit., p. 375. 63 Legend apie Faust pradia laikyti 1587 m., nors istorinis Faustas gyvens anksiau (Silvestras Gaiinas, Balt Faustas ir Europos literatra, Kaunas: Baltoskandijos akademija, 2002, p. 19). Miguelio de Servanteso Don Kichoto pirmoji dalis pasirod 1605 m. 64 Daugelis Renesanso tyrintoj akcentuoja prietaringum kaip vien bdingiausi ios epochos akcent.

30

deteritoriarizacijos, naujausiose studijose, atrodo, vl atgimsta nors ir pakitusiais, bet dar

atpastamais, antropomorfikais pavidalais. Todl apie tai kalbti vl darosi aktualu.

Subjekto ir konteksto santykis savaip atspindi visuomens ir mogaus santyk tam

tikroje epochoje. Tuo subjektas yra istorikas. ia neapsistosime ties i laik problematika, kai

vairialyp santyk atspindi jau vien skirting tekst ir metatekst gausa, j tarpusavio ryiai ir

atkartojimai.

Viena i svarbiausi svok, susijusi su pilietikumu teis, kuri sitvirtinusi taip pat

nuo romn laik. Anot Remi Brague, kaip tik teis reguliuoja transakcijas. Ji leidia vertybms

cirkuliuoti, ilaisvina laik, kurio prireikt joms sukurti kiekvienai atskirai, ir leidia j panaudoti

nauj turt krimui65. Brague ne vien atkreipia dmes teis ir jos reikm visuotiniam

gyvenimui jis teigia romnikum esant vienu i pagrindini europietikojo tapatumo modeli.

Taigi plika akimi matome labai aikias valstybs gyvenimo ir visuomens

pasauliros paraleles. Jos rodo, kad pilietikumo svokos negalima susiaurinti iki grynosios

teorijos. Pilietikumas i ties pirmiausia apima asmens savs identifikacij jis yra tiek

pilietikas, kiek suvokia save kaip valstybs nar. Ir jei iuo laiku kalbame apie pilietikum, tai tik

todl, kad egzistuoja skirtumas tarp aktyvaus pilietikumo ir pasyvaus buvimo pilieiu arba

pilietybs. Jau minjome, jog Antikos laikais pilietybs ir pilietikumo svokos buvo itin artimos.

Skirtumas tarp i dviej svok susijs tiek su morale, tiek su ideologija. iandien paprastai

girdime pilietybs svok; pilietis atlieka du vaidmenis santykyje su savja civitas: jis yra

valstybs globotinis ir jos atstovas.

Galime teigti, jog btent pilietikumas XVI amiaus mogui yra itin svarbi

saviidentifikacijos dalis, a nesivaizduojamas be buvimo bendruomenje, t.y. valstybje, ar

maesniame darinyje. XVI a. a buvimas valstybs dalimi yra savaime suprantamas ir

ireikiamas. Tame ireikime svarbiausia, jog pilieiui rpi jo valstyb, t.y. traktato autorius kaip

pilietis turi vardyti jos negeroves, silyti sprendimus, mstyti ne abstrakiai, bet btent savo

nusibrtuose rmuose.

Pilietybs, pilietikumo, pilieio svokos visose alyse turi panai reikm, nes yra

susijusios su panaiomis struktromis valstybe, bendrija. Visa tai, kas siejama su pilietikumu

kaip visuomeniniu reikiniu, turi nemaa niuans, susijusi su kiekvienos valstybs poiriu ir

politika, taiau kalbant apie svokas ir odius, tie niuansai neturi pernelyg didels takos

nusistovjusiai reikmei. Kaip teigia sociologas Andrew Crookas, pilietins visuomens

sampratose, egzistuojaniose skirtingose pasaulio dalyse, yra pakankamai daug sutapim, kad pati

65 Remi Brague. Ekscentrikoji Europos tapatyb,i prancz k. vert R. Matuzeviit, Vilnius: Aidai, 2001, p. 34.

31

svoka galt bti laikoma globalia66. Literatroje, kurioje savo pdsak palieka mainai ir takos,

taip pat daug k galima velgti globaliu lygmeniu. Taiau literatra fiksuoja: joje alia

abstraktaus ir bendrai atpastamo pilietins visuomens koncepto be jokios abejons didel

vaidmen atlieka nuosdos, priklausanios nuo etnins moni grups, laiko, kuriuo krinys

buvo paraytas. Jei sociologas ar filosofas domtsi konkreios, iuo atveju, pilietikumo svokos

igryninimu, nors ir velgdami j skirtingais aspektais, istorikui ir literatros tyrintojui

pirmiausia turt rpti btent tos nuosdos, atspindinios visuomens, pagimdiusios

literatros krin, svarbiausias struktras ir savybes.

2.2. TVIRTJANI PILIETINI TRADICIJ LIETUVOS DIDIOSIOS KUNIGAIKTIJOS VISUOMEN

2.2.1. LITERATRINIAI IR VISUOMENINIAI XVI AMIAUS LKESIAI

Lietuvi literatros istorikai vairiai apibdina XVI ami, taiau dl jo

reikmingumo bema nesiginijama. is laikotarpis vardijamas kaip neilgas, taiau turiningas ir

begal reikmingas67. Atsiranda spausdinta knyga, pirmasis kodifikuotas teisynas, reformacija ir

kontrreformacija taip pat tam tikrais bdais skatina kultros bei literatros pltr, steigiamos

mokyklos taigi nauja dvasia jauiama visose visuomeninio ir kultrinio gyvenimo srityse.

Lenkijoje ir LDK, kaip ir bet kurioje kitoje Europos alyje, italikasis Renesansas

negaljo prigyti nepakits. Pernelyg daug veiksni skyr ias iaurietikas alis nuo Piet

Europos. Atstumas, kultr, religins aplinkos, moni temperament skirtumai lm, jog ios

alys kr savo Renesans, nors ir grsdamos j italikaisiais pavyzdiais, beje, ne visada

ateinaniais betarpikai. Anot Peterio Burke, aptariant Renesans btina pervertinti tradicin

poir Italij kaip aktyvi ir kuriani, o likusi Europos dal kaip pasyvi ir imituojani68. Kaip ir bet kurios svetimos vertybi sistemos, taip ir Renesanso recepcija neivengiamai buvo susijusi

su suvokimu, o j visados lemia tam tikros mstymo schemos. XVI amiaus usienieiai laik Italij egzotika alimi su visikai kitokia nei j pai kultra. [...] Ta Italija, kuri mgdiojo usienieiai, tam tikra prasme buvo j pai krinys, sukurtas pagal j poreikius ir potrokius, lygiai kaip kad toji Antika, kuri ir jie, ir italai troko imituoti, buvo pai sukonstruotas reikinys69.

Lietuvikojo Renesanso iskirtinumo pirmiausia reikt iekoti visuomeninje

santvarkoje. Italijoje Renesanso menininkai ir humanistai daugiausia buvo isilavin miestieiai.

Lietuvoje renesansikomis idjomis daniausiai avdavosi didik vaikai, kuri aknys dvar

66 Andrew Crook, European Civil Society or Civil Society in Europe , prieiga per internet: http//:www.civicus.org (ireta 20040910). 66 Sigitas Narbutas. Nuo Mindaugo rat iki Karpaviiaus pamoksl, Vilnius: Lietuvi literatros ir tautosakos institutas, 2000, p. 23. 67 Peter Burke, Renesansas, i angl k. vert Laurynas Katkus, Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, 1992. p. 11. 69 Peter Burke, op.cit., p. 46.

32

kultroje. Italija turjo savo auktojo mokslo staigas, ir pats Renesanso sjdis buvo susijs

pirmiausia su sava kultra, o ne su svetima, kaip tai buvo LDK, kur pirmieji humanistai vis dlto

buvo atvykliai i kit krat. Beje, dauguma idj Lietuv pasiek per Lenkij, jau

transformuotos ir adaptuo