Viršelis

VšĮ Bernardinų jaunimo centras

Vizija. Bernardinų jaunimo centras yra bažnytinė jaunimo organizacija, integruojanti jaunimą į Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapiją.Misija. Atliepti parapijos jaunimo poreikius, augti tikėjime ir liudyti Kristų.Tikslas. Suburti ir ugdyti jaunimą, evangelizuoti ir skelbti Gerąją Naujieną kitiems.

Veikla • Rūpintis jaunimo sielovada (trečiadienio vakarai, rekolekcijos, pranciškučių penkta-dieniai, paskaitos aktualiomis temomis).• Skelbti Gerąją Naujieną, dalinantis turimais talentais per muziką, Dievo žodį, gyvą liudijimą.• Ieškoti ryšio priimant ir būnant su socializacijos centruose gyvenančiais vaikinais ir merginomis.• Organizuoti kultūrinius renginius, kurie padėtų, paskatintų jaunimą ieškoti Dievo.

Kalbos redaktorėAsta Bartkevičiūtė

MaketuotojasRomanasSabakonis

NuotraukosGiedrės Povilaitytės,

br. Algirdo Malakauskio,

Jonavospranciškoniškojojaunimo brolijos

IšleidoVšĮ Bernardinų

jaunimo centras,2012 metai

Jūsų rankose – jau septintasis „Po Bernardinų skliautais“ nume-ris. Jame apžvelgiame praeinančius akademinius metus ir įvykius,

naujus žmones ir išgirstas mintis bei išgyventas keliones. Praėjusių metų džiaugsmas – Pasaulio jaunimo dienos Madride – leis vėl grįžti į prisimi-nimų jūrą, o nedalyvavusiems bus greita įvykių apžvalga. Pažinimo skilties temos palies medijas ir bioetiką, o „Bendruomenėje“ pristatome pranciš-kučių priesaiką ir būsimuosius Jaupros narius. Žinoma, šiame numeryje jūsų laukia ir daug kitų straipsnių.

Nuoširdžiai tikimės, kad paskatinsime mąstyti, prisidėsime prie gra-žiai praleisto laiko ir nenuvilsime!

Žurnalo rengėjai

TURINYSGavėnios rekolekcijos

Advento rekolekcijos

Pranciškaus vaikai - pranciškučiai

Pasaulio jaunimo dienos Madride 2011

Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo susitikimas Jonavoje

Besiruošiantys priklausyti pranciškoniškajam jaunimui – pažadukai

Geroji Naujiena ir medijos

Bioetika – žvilgsnis į gyvybės ir gyvenimo įstatymų rėmus

47

111220242628

3

Gavėnios rekolekcijos:„Mano jungas švelnus, mano našta lengva“

Šia evangelijos ištrauka prasidėjo jauni-mo gavėnios rekolekcijos, kurias orga-nizavo Bernardinų jaunimo centras ir

Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo Vilniaus bro-lija. Į Trinapolio rekolekcijų namus sugužėjo 24 dalyviai, kurie buvo nusiteikę atnaujinti savo ti-kėjimą, prisipildyti žinių aruodus ir skirti nemažą laiko dalį maldai bei buvimui su Jėzumi. Visas kon-ferencijas vedė br. Andrius Nenėnas, kuris pirmąją paskaitą pradėjo nuo temos pavadinimo analizės ir pateikė jungo apibrėžimą: jungas – tai gulsčias medinis rėmas, dedamas jaučiui ant nugaros. Su-kėlęs šiek tiek juoko, paskaitų vedėjas kalbėjo apie autoritetus ir jų trūkumą šiuolaikinėje visuomenė-je, kėlė klausimą, ką reiškia būti po Kristaus jun-gu, kaip į jį pasijungti, bet neprarasti savo laisvės ir neapriboti savęs. Pateikęs žmogaus suvokimą apie tėvus nuo 4 iki 45 metų, br. Andrius davė suprasti, jog tik netekę to jungo suprantame, kad buvome laisvi ir kiek daug galėjome padaryti, nors apie tai nepagalvojome.

Dalyviai turėjo net tris susitikimus grupelėse ir galėjo dalintis savo patirtimi. Penktadienį vykęs Kryžiaus kelias daugeliui buvo pirmas jų gyvenime

„Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota, ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti – aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 25-30).[ ]

atsinaujinimas

4

ir suteikė didžiulę galimybę pažinti Kristaus kančią iš arčiau, apmąstyti kelio stotis kiekvienam asme-niškai. Naktinė nakties iš šeštadienio į sekmadie-nį adoracija buvo asmeninio susitikimo su Jėzumi laikas, kuris leido pabūti tyloje ir išgirsti Jo balsą. Tarsi mažytis asmeninis prisikėlimas įvyko sekma-dieninių Mišių metu. Po jų visi tarsi naujai gimę buvo pasiruošę didžiajam Velykų slėpiniui, kuris jau čia pat…

Labai džiaugiuosi gavusi progą dalyvauti šiose rekolekcijose, kurios man buvo pa-

čios pirmosios gyvenime. Jaučiu, kad būdama čia pasisėmiau dvasinės tvirtybės, pajutau ramybę ir susitaikymą. Man buvo be galo malonu susipažin-ti ir bendrauti su tokiais šauniais, intelektualiais ir įdomiais žmonėmis. Labai dėkoju broliui Andriui, organizaciniam komitetui ir visiems, buvusiems šalia. Išvažiuodama iš Trinapolio rekolekcijų namų jaučiuosi visokeriopai patobulėjusi ir priartėjusi prie Jėzaus. Dar kartą ačiū!

Monika

Šios rekolekcijos Trinapolio vienuolyne man buvo ypatingos tuo, kad per jas gy-

venau tarsi mažoje salelėje, visiškai atsiskyrusi nuo paskutiniu metu labai intensyvios kasdienybės. Net pačiai buvo keista, kad sugebėjau vienam savait-galiui visiškai pamiršti kontrolinius, egzaminus, įvairius kitus reikalus. Net telefonas – ir tas buvo ignoruojamas, paliktas atlikti tik garbingą žadintu-vo tarnybą. Ir nors toje salelėje vyko daug nuosta-

bių dalykų – juokas, liudijimai, pasivaikščiojimai, giesmės, pokalbiai apie gyvenimą prieš užmiegant, susitikimas su Jėzumi – maniau, kad visa tai ir liks rekolekcijose, neatrodė, kad galėčiau tai parsivežti į namus. Bet grįžus namo apėmė toks jausmas, lyg mano gyvenime būtų įvykusi mažytė griūtis, ku-rios pati dar iki galo neišsiaiškinau. Manau, prie to prisidėjo daug dalykų, bet vienas iš jų – adoraci-ja. Dažniausiai man tai būdavo sunkus laikas, kurį stengdavaus kaip nors išbūti, o šįkart net nereikėjo pastangų. Šįkart prie Jėzaus mane kažkas baisiai traukė, buvo taip lengva ilgai sėdėti tiesiog žiūrint į jį, neatsitraukiant, ir tuo pačiu girdėti, kaip tyliai atsakomi ilgai mane kamavę klausimai. Esu labai dėkinga visiems, buvusiems rekolekcijose, nes tai buvo ir labai smagus, ir labai sustiprinantis laikas. Va, kaip Dievas veikia – nepastebimai.

Ieva

Tikriausiai normalu, kad stipriausiai mane palietusios rekolekcijos buvo pačios pir-

mosios, prieš trejus ar ketverius metus. Viskas tada atrodė nauja, todėl arti ir tikra. Šios rekolekcijos man buvo jau sunku suskaičiuoti kelintos, tačiau dvi draugės, su kuriomis važiavau, rekolekcijose dalyvavo pirmą kartą. Matydama jų nuostabą iš-vydus Trinapolio vienuolyno kambarius, vaizdus pro langą, jų džiaugsmą („Kaip gerai, kad čia at-važiavom!“) ir ramybę, palietusią jas per maldas, Kryžiaus kelią, naktinę adoraciją, pati nejučiomis pradėjau į viską žvelgti jų akimis, su nuostaba, tar-si viskas būtų nauja ir man. Tai man buvo tik dar

g

5

vienas įrodymas, kaip Dievas gali veikti per kitus žmones ir teikti mums reikalingų malonių.

Galbūt todėl sekmadienį jaučiau, lyg kažkas naujo manyje būtų užaugę, lyg kažkas giliai vėl at-sibudę būtų. Ir begalvodama apie tą naujumą, tą įkritusį širdin grūdą, Mišių metu išgirdau žodžius: „<...> jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas; o jeigu apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Evangelija pagal Joną, 12, 24). Tada supra-tau, kad pasibaigus rekolekcijoms kiekvienam iš mūsų yra duodamas didelis uždavinys – pasisėmus ramybės ir gėrio, nepamesti visko, neužmiršti, o nešti kitiems, kad tai kristų į žemę, duotų vaisių ir būtų gyva.

Kiekvienose rekolekcijose galima kažką naujo patirti, naujai duoti ir naujai pasiimti. Ma-nau, kad man reikėjo ne vienų rekolekcijų, kol su-gebėjau per jas galų gale kaip įmanoma daugiau atverti širdį, būti atvira ir sau, ir kitiems. Tačiau tas atvirumas ir ramybė, patirti rekolekcijų metu, būtų nieko verti dalykai, jei tuo nesidalinčiau ir to nepritaikyčiau kasdienybėje (kaip kad mano „bendrapažadukas“ Marius gražiai palygino tuos pojūčius su arbatlapiais – panardinti vandenin jie pamažu išsivynioja ir išsiskleidžia).

Dėkoju už šias rekolekcijas, nes turėjau ga-limybę išgirsti nemažai atvirų liudijimų ir pati pa-sidalinti savimi, suprasti savo santykį su Kristumi. Jos buvo naujos ir gyvos.

Milda

6

Advento rekolekcijos:„Tvirtėkite tikėjimu“

(Kol 2, 6–7)

Bernardinų jaunimo centro Advento rekolekcijos vyko gruodžio 16–18 dienomis. Šių rekolekcijų

vedlys buvo br. Algis OFM, o jo dešinioji ranka – postu-lantas Adas iš Kretingos pranciškonų vienuolyno. Šių re-kolekcijų tema – „Tvirtėkite tikėjimu“ (Kol 2, 6–7) – kvietė stiprinti savo tikėjimą, jį analizuoti, ieškoti esminių tikėji-mų klaidų ir problemų, kurioms buvo pasiūlyti sprendimo būdai ir galimybės.

Rekolekcijų metu buvo net trys konferencijos, ku-rias jungė citata iš Šventojo Rašto: „Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame; būkite jame įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu, kaip esa-te išmokyti, kupini dėkingumo“ (Kol 2, 6–7). Kalbėta ne tik teologinėmis įžvalgomis, tačiau nagrinėta ir filologinė pusė, kokia žodžio „tikėjimas“ reikšmė: ar tai „tik ėjimas“, ar „tikėjimas“, o gal ir viena, ir kita. Rekolekcijų dalyviai tu-rėjo laiko diskusijoms ir laiko, skirto Jėzui. Mano laikas su Jėzumi – taip vadinosi pusvalandžiai griežtai suplanuotoje rekolekcijų dienotvarkėje, kurie kvietė pabūti vieniems ir išgirti Kristaus balsą savo širdyje.

g

atsinaujinimas

7

Bent žodis iš gyvenimo, nes žodžiu jis prasideda, tada tam-pa kūnu. Išgyvenus rekolekcijas tikiuosi, kad iš kiekvienų jų liks bent žodis ir už jį būsiu dėkingas. Nuo pastarųjų rekolekcijų, kurių tema „Tvirtėkite tikėjimu“, praėjo dešimt dienų. Praėjo laikas ar aš juo paėjau toliau – koks atstumas pakankamas, kad atsisijotų įspū-džiai, kasdienybės dvelksmas, jaučiamas grįžus namo, kad pa-liktų akmenis, kuriuos neščiausi užantyje? Ne tokius, kuriais gin-tis ar pulti galėčiau, o tuos, iš ku-rių statyčiau tvirtą pamatą. Dar gyvos, dar gajos smulkmenos iš tos kitos būties, dar atmenu, kaip vienąnakt pabalo pievos, kaip iki išnaktų sėdint ir šnekant kyla garas iš „Vilniaus energijos“ puo-delių, kaip svyruoja varpas, kvie-čiantis į konferenciją, dar ausyse skamba labai svarbus brolio Al-gio klausimas po konferencijos: „Ar gerai pasakiau?“ Meldžiu at-leidimo už galimą sentimentalu-mą, tuščiažodžiavimą ir perdėtą smulkmeniškumą, tačiau kaltę nuo savęs norėčiau numesti su-

versdamas ją laiko stygiui. Juoba, kad Dievas gali ir smulkiausiais dalykais kalbėti, kai adresatas perdėm bukas suvokti didžiau-sius.

Užtektų bent žodžio, o kol kas jų daug. Du įstabiausi – įsi-klausyti ir paklusti. Įsiklausyti, pirmiausia savęs, suvokti, kur esu, kas vyksta. Tam reikia tylos ir troškimo, o pats esu mėgstan-tis pliaukšti, veikiausiai todėl, kad bijau tylos. Atlieku išpažintį, prieš kiekvieną nuodėmę pasa-kau „kartais“. Kartais atsiduodu netyroms mintims, kartais ne-priimu Kristaus ar kitų žmonių taip, kaip Jis mokė, kartais kalbu netiesą, kartais bandau pasiro-dyti esąs geresnis nei iš tikrųjų, kartais esu abejingas ir nejautrus žmonėms, kartais... Nusijuokiu. Pripažįstu sakąs „kartais“, nors tai turbūt pasąmoningas ar są-moningas psichologinės gyny-bos bruožas – išties turėčiau sa-kyti „dažnai“. Dažnais kartais.

Palaimingai nutylu, pasiruo-šiu klausytis, bet labai išsigąstu. Tiesiog siaubingai. Sustabarėju.

Tai buvo akimirka, kai klausytis turėjome abu, o aš laukiau kal-bėjimo, laukiau ir išsigandau, nes anksčiau regėjos, kad manęs klausyta nebuvo, klausiausi tik aš, tai buvo taip neįprasta, kad atsi-sakiau malonės, nepriėmiau jos. Palaikiau tai išbandymu, Dievo tyla, o išties juk tai buvo tiesiog palaimingas ir ramus klausymas. O aš maluosi kaip šuo ant „par-vazo“. Nežinau, kas tas „parva-zas“, močiutė taip sakydavo.

Tokia yra mano būtis, kai jau retai galime dialoge duetu klausytis. Reikia nuolatinio gar-so, nepaliaujančių plūsti žodžių, nes, gink Dieve, užslinks tyla, kurioje atrasime save ir savęs tu-rėsime klausti nepatogių dalykų, žiūrėti į save. Juk tai nėra malo-nu. Užuot tyloje yręsi į savo vidų, mes kalbėdami bandome ras-ti savo vidų išorėje. Eksterjeras dažniausiai ir yra gražus, o pu-vėsiai slepiasi tamsiose kertėse. Kalbu daugiskaitos pirmuoju as-meniu, nes, matyt, kalbu už visus savo ego. Įsiklausyti ir paklusti, turiu nutilti, tąkart rodės, kad

Liudijimai iš šių Advento rekolekcijų

8

nutilau, tačiau kalbėjau – sakiau, dabar, Dieve, kalbėk. O manęs buvo klausomasi. Sunku nutilti dar ir dėl to, kad kažkur slepiasi baimė, kad nutilęs įsiklausysiu, o įsiklausęs turėsiu besąlygiškai paklusti. Dabar tik jaučiu dėkin-gumą, nes ir toks suvokimas, jei tik jis nėra klaidingas, man esti malonė. Ir tai, kad suvokiu, jog įmanomas klausymasis dviese.

Tvirtėkite tikėjimu – dar du išlikę žodžiai. „Taigi, kaip esa-te priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame; būkite jame įsišakniję ir ant jo statyki-tės, tvirtėkite tikėjimu, kaip esa-te išmokyti, kupini dėkingumo“ (Kol 2, 6–7). Įstabus šis žodžių junginys. Tvirtėti tikėjimu – ne tvirtėti pačiam, kad tikėjimas būtų tvirtas, ne sutvirtėti ir ti-kėti, o tikėjimą priimti kaip savo tvirtėjimo esmę. Lietuvių kalbos žodyne „tikėti“ aiškinamas kaip „laikyti neabejotinu dalyku, ma-nyti ką esant iš tikrųjų“. Toliau nagrinėdami atsiduriame ties aiškinimu – „tikėti“ reiškia „ži-noti be įrodymų“. Taip lietuviai sukuria tikėjimo sąvoką, kurioje

yra neigiamo prasminio atspal-vio – naivumo, neužtikrintumo, abejonės. Hebrajų kalboje nėra tikslaus atitikmens mūsų žodžiui „tikėti“.

Artimiausias jam yra „‘aman“, kuris aiškinamas kaip „remtis į kažką labai tvirto“. Taip hebrajai sukūrė tikėjimo sąvoką. Abiejo-se kalbose tie žodžiai naudoja-mi apibūdinant tą patį veiksmą, bet jo esmė kardinaliai skiriasi. Būtent hebrajų „‘aman“ yra tai, ką suvokiu kaip tikėjimą. Siekti tvirtėjimo, vadinasi, pripažinti, kad dabar esu silpnas, klystan-tis, menkas. Tvirtėjimas, kaip ir tikėjimas – nesustojantys. Nie-kada nebūsiu užtektinai tvirtas, kad galėčiau stovėti be Dievo, ar užtektinai tikintis, kad mano at-sakas į Jo meilę būtų toks stiprus, kaip ir ji pati. Laiške kolosie-čiams nerašoma „tikėkite ir būsi-te tvirti“ ar „kai tikite, esate tvir-ti“, nes nė vienam iš šių procesų nėra baigties. Kiekvieną sekundę Dievas mus pamilsta iš naujo, ir į tą labai tvirtą, kaskart atsinauji-nančią meilę mes remiamės.

Paskutiniai laiško ištraukos

žodžiai – kupini dėkingumo. Esu kupinas dėkingumo broliui Algiui, postulantui Adui, organi-zatoriams ir dalyviams. Supran-tu negalįs tvirtėti be jūsų visų pagalbos, nemanau, kad galėsiu kada nors atsilyginti už bendrys-tės malonę. Ačiū!

Marius

„Tvirtėkime Tikėjime“Kas yra rekolekcijos? Kaip ži-

nia, užtarimo, išgydymo malda – tai momentinė, staigi ir efekty-vi priemonė, malonės pliūpsnis, kuris pasiruošusiam žmogui gali perkeisti gyvenimą ir pačios gy-vybės suvokimą. Rekolekcijos, kitaip nei užtarimo malda, yra ilgas ir stabilus būdas eiti Tikė-jimo keliu, ugdyti ir paruošti save subtilesniam Dievo ir savęs suvokimui. Būtent taip galima apibūdinti ir gruodžio 16–18 d. Trinapolio vienuolyne vykusias rekolekcijas jaunimui, kurias vedė brolis Algirdas. Įvairios priežastys suvedė skirtingo am-žiaus ir likimo jaunus žmones, nepalyginamą patirtį jie išsivežė ir namo, pabuvoję nepaprastoje

g

9

Verkių regioninio parko vietovė-je. Pagrindinės mintys, išlikusios iš Kalėdų dvasia apgaubto savait-galio, susijusios su žmogaus pa-sirinkimu tikėti, suprantant, kad Tikėjimas yra „tik ėjimas“ – ti-kroji kiekvieno asmens profesija ir karjera. Liudijimų vakaras tai patvirtino... Gausiuose išpaži-nimuose prabilau ir pati, pasi-dalindama mintimis, kad savo tikėjimą galėčiau paliudyti taip pat stipriai kaip ir netikėjimą. Tiesiog skirtingos vidinės būse-nos ir skirtingos situacijos vie-naip ar kitaip pažymėjo nuteitą kelią Dievo link, o sutikti Tikėji-mo ugnimi degantys žmonės rei-kiamu metu ir reikiamoje vietoje padėjo įsileisti akiai neregimą pasaulį į savo realybę. Tačiau šis kelias labiau primena mozaikos dėlionę, o ne vientisą kryptį. Ti-kriausiai tik priversta besąlygiš-kai priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, po truputį atrandu ir savo vietą jame. Tiesiog supratau, kad Jėzus Kristus, kokį mes Jį pažįs-tame iš Biblijos, kiekvienam sa-vaip kalba kiekvieną dieną. Kiek yra pakankama su Juo kalbėti – sprendžiame kiekvienas asme-niškai. Čia nėra bendro mato, kaip ir nėra bendrų ženklų. Juk

naktį, kai miegam, visi sapnuo-jam skirtingus sapnus… Geriau-sias šio individualaus santykio pavyzdys – rekolekcijose vykusi adoracija. Išoriškai atrodėme labai panašiai: klūpėjome prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, tarė-me tuos pačius maldos žodžius, tačiau širdys kalbėjo savaip. Tai nuostabi patirtis, savotiška ta-patybės paieška, kurios niekaip kitaip negalėčiau pavadinti kaip „Tik ėjimu“.

Vytautė

Gera. Ramybė tiek kūnui, tiek sielai – pirma mintis, man šovusi į galvą apie rekolekcijas. Per jas pamačiau, kaip mane buvo įtraukusi kasdieninė ruti-na: namai – mokykla... Ir kaž-kaip tada pasimiršti, kad Adven-tas, kad reikia ruošti savo širdį Kalėdoms, reikia sutikti Kristų, kuris jau ateina, bet per rekolek-cijas viskas dingo. Laikas ar kiti rūpesčiai man neegzistavo. Pasi-nėriau į save, pradėjau savo tikė-jimo patikrą.

Per visą savaitgalį labiau-siai įsiminė liudijimų vakaras, nes visų išsakyti liudijimai labai mane palietė, ne viena ašara nu-riedėjo. Tas vakaras buvo pats

įsimintiniausias ir pats šilčiau-sias, jo net neįmanoma aprašyti. Mažai tokių vakarų esu patyrusi, bet, matyt, daug tokių ir nereikia, juk svarbu ne ūgis, o smūgis… O smūgis buvo labai stiprus ir tie-siai į širdį. Taip pat labai patiko ir konferencijos, ir adoracija, ir rekolekcijų pabaigimo šv. Mišios, ir valgymas kartu. Kai visi valgo kartu, šnekasi, junti tokią tvirtą bendrystę, kurios pasigendi kas-dienybėje ir kurios taip reikia, kad tikėjimas būtų gyvas.

Trys dienos Trinapolyje man prabėgo kaip valanda, nors la-bai ilgai neapsisprendžiau, ar ten važiuoti, ar ne, bet čia, ma-tyt, ir buvo vienas iš Viešpaties išbandymų man. Rekolekcijų tema buvo „Tvirtėkite tikėjimu“ ir manau, kad man tai pavyko, nes išvažiavau rami ir prisisoti-nusi Šventosios Dvasios. Dabar jau galiu tvirtai pasakyti, kad pasiruošiau Kalėdoms tinkamai ir jokie kiti rūpesčiai ar šiaip ša-lutiniai dalykai man nenustelbė Kristaus gimimo. Ką čia daugiau ir pasakysi, tiesiog ramu ir gera, ir nieko daugiau. Ačiū Dievui ir visiems, kas dalyvavo, už tokį nuostabų savaitgalį.

Ingrida

10

Sausio 27 d., penktadienį, trys mergaitės šventųjų Mišių metu visų susirinku-siųjų akivaizdoje davė pranciškučių priesaiką. Taip jos įsipareigojo:1. Gilinti savo tikėjimą, skaitydamos Šventąjį Raštą ir švęsdamos sakramentus.2. Kiekvieną sekmadienį dalyvauti šventose Mišiose.3. Kasdien melstis ir dėkoti Dievui už gyvenimo malonę.4. Aktyviai dalyvauti savo grupės gyvenime ir būti Jėzaus liudytojomis kiekvie-noje situacijoje.5. Prisidėti prie parapijos klebono, kunigų, vienuolių ir vadovų darbo.6. Siekti šventumo.

BENDRUOMENE.

Šios trys mergaitės įsijungė į pranciškučių judė-jimą prie Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo. Pranciš-koniškas vaikų grupes Lietuvoje organizuoti pirmosios pradėjo Švč. Širdies seserys pranciškonės misionierės (FMSC). Struktūrą ir ugdymo programą sesutės perėmė iš 1962 m. Prancūzijoje įsteigtos organizacijos – Jauni-mo eucharistinio sąjūdžio. Nuo šio pavasario, sutarus suvienyti visas Lietuvoje pranciškoniškose parapijose ugdomų vaikų grupeles, nutarta remtis Italijos pranciš-koniškojo jaunimo parengta vaikų ugdymo programa.

Vilniuje pranciškučiai renkasi kiekvieną penkta-dienį 16 val. Bernardinų jaunimo centro rūsyje. Tas dvi valandas vaikučiai meldžiasi, gilinasi į šventųjų gyveni-mus, diskutuoja, švenčia gimtadienius, žiūri filmus ir užsiima kita veikla, kuri padeda atrasti ir ugdyti save.

Jei kažką labai myli, tai tam nesunku pasižadėti... Pranciškučių bendruomenė man – daugiau nei ben-druomenė, tai – šeima, kurioje visada gera ir kurią aš la-bai myliu. Manau pažadas nėra kažkoks suvaržymas, jis kaip tik atveria naujų galimybių, viena iš jų – toliau gy-venti Jėzaus Kristaus meilėje ir nuo jos nenutolti, gilinti savo tikėjimą, statyti bendruomenę taip, kaip pakužda Viešpats, ir daugybę kitų galimybių, kurių gal dabar ne-matome, bet jos atsivers vėliau...

Labai laukiau pažado šventės, nejaučiau jokios baimės ar nežinomybės... Prieš akis jau mačiau tą kelią, kurį pasirinkau, nes juo gyvenau iki pažado šventės. Pats pažadas – didelė Viešpaties dovana man, kurią dabar taip gera nešiotis savo širdyje ir dalinti kitiems. Tvirtai tikiu, kad kiekvienas, kuris duos pranciškučių pažadą, kada nors vėliau pajus tą neišsenkančią Dievo meilę, norą ją skelbti kitiems ir auginti bendruomenę gyvą ne vien sausainiais, bet ir Jo žodžiu!

Ingrida

pranciskaus vaikai - pranciskuciai

v v

v

11

KELIONES.

1984 m. daugiau kaip 300 000 jaunuolių iš viso pasaulio atsiliepė į popiežiaus kvietimą atvykti kartu švęsti Išganymo metų Verbų se-kmadienio Šv. Petro aikštėje, Romoje. Renginys sulaukė didžiulio pasiseki-mo. Popiežius, kreipdamasis į jauni-mą, kalbėjo: „Koks nuostabus reginys matyti jus čia susirinkusius! Kas sakė, jog šiandieninis jaunimas praradęs vertybių jausmą? Nejaugi iš tiesų juo negalima pasikliauti?“ Jonas Paulius II įteikė pasaulio jaunimui simbolį – didžiulį medinį kryžių, dabar žinomą kaip Pasaulio jaunimo dienų kryžių, ir nusprendė tokius susitikimus rengti ir ateityje.

Daugiau nei 250 000 jaunuolių atsiliepė į po-piežiaus kvietimą ir atvyko į Romą 1985 m. Ver-bų sekmadienį. Prieš pat renginį Jonas Paulius II

paskelbė laišką jaunimui, kurio pagrindinė tema buvo atsakomybė už ateitį, gimstančią su kiekvie-

na karta.Po savaitės popiežius paskelbė

Pasaulio jaunimo dienas reguliariu renginiu. Savo velykiniame kreipime-si „Urbi et orbi“ jis kalbėjo: „Praėju-sį sekmadienį aš susitikau su šimtais tūkstančių jaunuolių; jų entuziazmas paliko stiprų įspūdį mano sieloje. Kad šie nuostabūs išgyvenimai neišblėstų ir būtų kasmet rengiamos jaunimo dienos Verbų sekmadienį, aš dar kar-

tą patvirtinu savo sprendimą.“Oficialiai pirmosios Pasaulio jaunimo die-

nos buvo švenčiamos Romoje 1986 m. Verbų se-kmadienį. Nuo 1987 m. jos imtos rengti kas dvejus ar trejus metus vis kitoje šalyje, o tarpiniais metais

Pasaulio jaunimo dienos Madride 2011„Būkite Kristuje įsišakniję ir ant jostatykitės, tvirtėkite tikėjimu.“ (plg. Kol 2, 7)

12

minimos visose vyskupijose.Paskutinės Jaunimo dienos vyko 2011 metų

rugpjūčio mėn. Ispanijoje, Madride. Siūlome pa-skaityti apie Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo kelionės įspūdžius ir aplankytas vietas pakeliui į Madridą ir grįžtant namo. Šių jaunimo dienų tema: „Būkite Kristuje įsišakniję ir ant jo statykitės, tvir-tėkite tikėjimu“ (Kol 2, 7).

Nuo ko viskas prasidėjo…2010 metų rudenį prasidėjo raginimas ruoš-

tis kelionei į Pasaulio jaunimo dienas Madride, ku-rios buvo suplanuotos kitą vasarą Ispanijoje. Daly-viai dėjo litą prie lito ir visaip ruošėsi kelionei.

Žiemos pabaigoje buvo paskirti delegatai, kurie atstovavo Jauprai renginiuose dar prieš PJD. Liepos pirmąjį savaitgalį būsimieji piligrimai rin-kosi Pakutuvėnuose. Tikslas buvo susipažinti, atsa-kyti į esminius klausimus: ko aš ten važiuoju, ko ti-

kiuosi, kaip stipriai trokštu sutikti Jėzų. Dvi dienas jaunimas gilinosi į su PJD susijusias paslaptis…

Vamos Lituanos!

…O rugpjūčio 6 d. pavakarę visi pajudėjo link Kauno. Čia turėjo susitikti pranciškoniškojo jaunimo atstovai, pasiruošę didiesiems iššūkiams, kurių trukmė – trys savaitės.

Naktį iš 6 į 7 d. jaupriukai kirto Lietuvos–Lenkijos sieną ir pasitiko didžiosios tranzito ša-lies vargus su vargeliais. Gerokai vakarop pirmasis sustojimas buvo Prahoje. Dalyvavome šv. Mišiose

Šv. Pranciškaus bažnyčioje. Šalia jos – Šv. Agnietės klarisių vienuolynas, įkurtas šv. Agnietės, kuri nesutiko tekėti už Vokieti-jos imperatoriaus Fridricho II ir pasirin-ko pašvęstojo gyvenimo kelią. Ji tapo šv. Klaros iš Asyžiaus pasekėja. Beatifikuota šv. Agnietė buvo 1874 m., o kanonizuota 1989 m. popiežiaus Jono Pauliaus II, likus kelioms dienos iki Aksominės revoliucijos pradžios. Po šito sustojimo kiekvienas turėjo galimybę pamatyti miestą savo jėgomis. Vėliau visi norintieji apžiūrė-jo Prahos įžymybes ir aplankė svarbiausias miesto vietas.

Gilią naktį iš 7 į 8 d. pajudėjome link Pran-cūzijos, link Saint Jordan vienuolyno netoli Arso, kur gyvena broliai joanitai. Tik atvykus jie mus pa-sitiko, užleido savo koplyčią lietuviškoms Mišioms, – tai buvo tikra atgaiva po ilgalaikio važiavimo

autobusu. Gavę pa-maitinti savo sielas, bėgome dalytis va-kariene su broliais ir buvome nuvesti į patogius vienuo-lyno kambarius,

kuriuose stovėjo po lovą. Iš tiesų, nebuvo svarbu kur miegoti, svarbiausia – ištiesti kojas. Juk dažnai fiziniai nepatogumai nesukelia didelių kliūčių, jei keliauji skatinamas savo dvasios ir noro sutikti Jį. Jį, kuris stebi mus kiekviename žingsnyje ir pasiro-do kaskart, kai mes visiškai to nesitikime... Ankstų rytą kiekvienas turėjo galimybę dalyvauti šv. Mi-šiose; buvusieji teigė, kad pamokslas buvo verčia-mas į lietuvių kalbą.

Po pusryčių pajudėjome į Arsą – miestą, kuriame gyveno garsusis klebonas kunigas Žanas

g

13

Mari Batistas Vianė. Šv. Mišios požeminėje Arso bažnyčioje ir išpažinties galimybė ne vienam su-teikė jėgų toliau važiuoti į PJD ir savo kelyje sutikti Kristų. Miestelio mažumas ir mielumas sužavėjo ne vieną, daugelis spėjo čionykštėse krautuvėlėse apsipirkti ir kavinukėse papietauti. Gerokai po pi-etų sušokome į autobusus ir keliavome toliau. Kita stotelė – Barselona.

Sveika, Barselona, arba Kaip čia gražu!

Ankstų rytą pasiekę Barselonos centrą, jau-priukai turėjo išsilaipinti jame, nes autobusų vai-ruotojams buvo privalu sustoti pailsėti. Nieko nelaukęs jaunimas, vedamas brolių pranciškonų, pajudėjo link Barselonos džiaugsmo ir didžiau-sios puošmenos – Šv. Šeimos (isp. Sagrada Fami-lia) bažnyčios. Nors bažnyčia pradėta statyti 1882 m. paties Antonio Gaudi, tačiau darbų pabaigos vis nematyti. Nuveikta išties nemažai: suformuo-tas išorinis fasadas, pastatyti visi bokštai, viduje sutvarkytos pagrindinės konstrukcijos, tačiau dar ne iki galo pabaigtos įvairios smulkmenos, detalės ir kt. Nors, A. Gaudi esant gyvam, buvo pastaty-ta kiek mažiau nei ketvirtadalis pastato, statybos darbai užsitęsė gerokai ilgiau nei numatyta dėl Antrojo pasaulinio karo, valdžių kaitos. Planuoja-

ma pagrindinių darbų pabaiga – 2026 m., minint 100-ąsias A. Gaudi mirties metines, o pilnai įrengti bažnyčią tikimasi 2032 m.

Kadangi jaupriukai buvo PJD dalyviai, tu-rėjo unikalią galimybę už specialią kainą ne tik aplankyti bažnyčią, bet ir pakilti į jos bokštus ir apžiūrėti šį architektūros stebuklą iš viršaus. Buvo praleistos trys valandos, tačiau atrodė, kad pama-tyta vos kelios nuotrupos to, ką sumanė garsusis architektas. Ne vienam daugelis Biblijos ištraukų įgavo konkretų vaizdinį. Paraginti br. Pauliaus, daugelis nukeliavo į A. Gaudi parką, esantį visai kitame miesto gale, nepabūgę didžiulio karščio ir kaitrios saulės piligrimai aplankė ir kitus architek-to sukurtus stebuklus. Popiet ne vienas patraukė į paplūdimį. Juk taip gera išsimaudyti Viduržemio jūroje ir atgaivinti kūną, kuris kantriai kentė visus karščius ir įvairius kelionės nepatogumus! Kiek pailsėję piligrimai pasuko į kitą Ispanijos pusę, ar-čiau Atlanto vandenyno – į La Coruna.

Kalnai kalnuoti

Nors tik ką slampinėjom Barselonos gatvė-mis ir maudėmės jūroje, o štai peizažą po truputį keitė kalnai. Rodos, kad važiavome Pirėnų kalnų papėde. Gaivus kalnų oras leido atsipūsti nuo di-

14

džiulio didmiesčių karščio. Stabtelėjome Cebreiro vienuolyne. Tai garsiojo Santjago kelio stotelė. Šia-me vienuolyne, pasak legendos, netikinčiam kuni-gui aukojant šv. Mišias, Kristaus kūnas ir kraujas įgavo tikrąjį pavidalą. Nuo to laiko čia stabteli dau-gelis piligrimų. Rodos, kad jei jau kūnas ir kraujas tampa tikri, tai kodėl žmogaus troškimai negali tapti realūs, jei jis pasikliauja Viešpačiu ir kantriai seka paskui Jį. Kiek pasistiprinę iškeliavome į La Coruna. Gerokai po pietų pasiekėme stabiliausią tos savaitės kelionės tašką. Mus pasitiko čionykš-čiai jaupriukai, su plačiausiomis šypsenomis paly-dėję į sporto salę, kurioje jau buvo apsistoję austrai su pora tailandiečių, vietnamiečių. Tą patį vakarą 27 mūsų piligrimai sužinojo, kokiose šeimose gy-vens. Daugelis pasijuto kaip NBA naujokų biržoje. Likusieji pasiliko šlovinti, o dar vėliau buvo gali-mybė apsilankyti garsių Galicijos atlikėjų koncerte.

Nors išsiuntimas ir išlydėtuvės iš šios vys-kupijos turėjo būti tik sekmadienį, tačiau planai pasikeitė, kitą dieną buvome susodinti į autobu-sus ir iškeliavome. Turėjome galimybę net 14 km paeiti garsiuoju Santjago keliu. Žygio metu piligri-mus lydėjo rožinis, malda ir nuoširdžios šlovinimo giesmės, o taip pat La Coruna jaunimo dėmesys: jie ne tik rūpinosi dalyvių maitinimu, bet taip pat prisidėjo nurodydami teisingas kryptis einant. Pa-siekėme Santiago de Compostela, arba kitaip – Šv. Jokūbo miestą. Piligrimai turėjo galimybę pailsėti mieste ir dalyvauti šv. Mišiose. Jų kulminacija buvo smilkymas milžinišku smilkytuvu, kurį sutartinai traukė net šešios poros rankų. Visi aiktelėdavo kas-kart, kai šis praūždavo viršum galvų...

Judėjome namo, kai penki jaupriukai, lydimi br. Antano, atsiuntė žinią, jog sėkmingai pasiekė Madridą. Jie turėjo pradėti dalyvauti specialiuose susitikimuose su iš viso pasaulio atvykusiais pran-ciškoniškojo jaunimo atstovais.

La Coruna – paprastas gamtos stebuklas

Atėjo vakaras ir išaušo rytas (kažkelinta ke-lionės diena). Visi girdėjome garsiąją br. Antano frazę: „Pirmiausia reikia būti piligrimu ir tik po to turistu.“ Pirmąją sąlygą išpildėme dar vakar, laikas antrajai. La Coruna parapijos jaunimas sumąstė supažindinti mus su savo miesto ir krašto – Gali-cijos – stebuklais. Nors ispaniškai „Coruna“ reiš-kia kraštą, už kurio daugiau nėra nieko, tačiau K. Kolumbas smarkiai klydo garsiosios savo kelionės metu keliaudamas pro šią vietą ir ją taip pavadin-

damas. Jaupriukai turėjo galimybę aplankyti inte-

raktyvų Domus muziejų, kuriame buvo eksponuo-jama žmogaus galimybių paroda. Joje buvo pilna įvairių daiktų ir naujų faktų apie žmogaus gyve-nimą, daugelis galėjo paliesti įvairius eksponatus ir net dalyvauti visokiuose žaidimuose, išbandyti savo jėgas. Aplankytas visai prie pat buvęs akvari-umas, kurio ekspozicija pasakojo miesto legendas, istorijas apie jūrų gyvūnus, nuskendusius laivus ir kt. Gerokai popiet turėjome galimybę apsilankyti San Pedro parke, pietaudami gerėtis La Coruna panorama, stebėti čia pat praslenkančius debesis ir tiesiog džiaugtis šia Viešpaties diena. Rodos, kad geriausi pasaulio restoranai nublanko prieš sumuš-tinius su kumpiu ir arbūzo gabalu bei tikrą, nuošir-džią draugų kompaniją. Vakare turėjome unikalią galimybę stebėti krepšinio rungtynes kartu ispa-nais. Žaidė Lietuva su Ispanija. Daugeliui tai kėlė nuostabą – juk ne kasdien tenka galimybė stebėti rungtynes kartu su kitos šalies priešininkų koman-da. Nepaisant to, kad lietuviai pralaimėjo, garsioji Europos krepšinio čempionato dainos „Nebetyli sirgaliai“ angliška versija nepaliko abejingų.

Kitos dienos rytą klausėmės katechezės ir ke-leto liudijimų. Jaunimas kalbėjo apie savo tikėjimo kelionę, kelią į pranciškoniškąjį jaunimą, sutiktas kliūtis ir padarytus sprendimus joms įveikti. Visi

g

15

pasakotojai degė didžiuliu tikėjimu ir noru dalytis tuo su kitais. Liudijimus vainikavo specialiai PJD sukurtas šokis. Šio šokio tema – Kristaus ir sama-rietės susitikimas prie šulinio. Vėliau jis buvo pa-rodytas Madride, Pranciškonų kaimo programoje. Katechezę vainikavo tarptautinės Mišios, kuriose dalyvavo lietuviai, austrai, keli vokiečiai, tailan-dietis ir vietnamietis. Ši maža tautų įvairovė leido pajusti, kad mes visi esame Dievo vaikai, nesvarbu, kokie esame, kokia kalba kalbame ar kokios šalies marškinėlius vilkime.

Popiet laisvu laiku pavyko sužaisti draugiš-kas futbolo rungtynes su ispanais uždaroje salėje, o kitiems – pasilepinti Atlanto vandenyno teikiamais malonumais. Gerokai vakare prasidėjo vyskupijos dienų uždarymo festivalis, į kurį susirinko daugiau nei 700 žmonių, iš kurių beveik 600 buvo prancū-zai, likusi dalis – mūsų, La Coruna parapijos, atvy-kėliai. Visi parodė savo programą, savo talentus, o pasibaigus vakarui žadėjom būtinai susitikti Ma-dride ir mums pavyko!

Mes pakeliui į Madridą!

Į Madridą išjudėjome visi kartu su korunie-čiais. Nepaprastas jausmas apėmė, kai kartu pralei-dę kone visą savaitę, kartu keliavome link to paties tikslo. Įpusėję savo tos dienos kelionę, sustojome pailsėti ir švęsti šv. Mišių. Po to judėjome link Ma-drido. Kelias buvo ilgas, tačiau nuobodulio jokio. Piligrimai tarpusavyje dalinosi lūkesčiais ir svajo-nėmis PJD tema. Tikėtasi tikrai labai daug, tačiau tas „labai daug“ ne vienam išsipildė su didžiuliu kaupu.

Pasiekėm Madridą. Pasitiko mūsų atstovai, iškeliavę dar prieš mus. Gyventi teko beveik šalia Madrido centro, pradinukų mokykloje. Iš tiesų, daugelis pasijutome, kad grįžome į pirmąją klasę, nes visi suolai, kėdės ir net kriauklės buvo pradinu-kams tinkamame aukštyje.

Mūsų daug ir mes galingi savo tikėjimu

Nuo trečiadienio prasidėjo trijų dienų kate-chezių ciklas, kuris kvietė analizuoti šių PJD temą ir įsiklausyti į Dievo kvietimą. Katechezės buvo su-skirstytos į tris etapus: „Tvirti tikėjimu“, „Įsišaknyti Kristuje“, „Kristaus liudytojai pasaulyje“, jas vedė vyskupai Arūnas Poniškaitis ir Gintaras Grušas.

Per pirmąją katechezę vyskupas Arūnas Po-niškaitis lietuvių jaunimą kvietė „atkurti tarpasme-

ninį santykį su Dievu: ne Dievą keisti pagal savo sukurtą paveikslą, bet save keisti pagal Dievo pa-veikslą“.

Tą trečiadienį turėjome puikią galimybę iš-vysti grupę „Gyvai“ Madrido centre. Jie čia suren-gė valandos trukmės koncertą. Daugelis kūrinių skambėjo iš naujojo albumo „-/+“, o vakare vyko Jaunimo dienų atidarymas. Madrido miesto gatvė-mis plaukte plaukė žmonės, keisčiausia, kad ne-buvo pasimetusių ar atsilikusių nuo savo grupės. Rodėsi, kad Šventoji Dvasia visus taip įnirtingai sukvietė pradėti ir įsilieti į šį Dievo malonių kupi-ną renginį.

Po atidarymo prasidėjo koncertų, ekskursi-jų, parodų laikas. Lietuvos pranciškoniškasis jau-nimas dalyvavo „Džiaugsmo festivalyje“, kuriame pasirodė ir garsusis repuojantis pranciškonas Sta-nas Fortuna.

Ketvirtadienis prasidėjo antrąja katecheze. Eucharistijos šventimui vadovavo vyskupas A. Po-niškaitis, o katechezę ir Susitaikinimo sakramento šventimą vedė vyskupas G. Grušas, kuris katechezę jaunimui pradėjo sūnaus palaidūno palyginimu, jį pervadindamas gailestingojo tėvo palyginimu. Vyskupas kalbėjo: „Dievas – ne buhalteris, skai-čiuojantis mūsų nuodėmes, Dievas – ne policinin-kas, laukiantis progos mus pagauti darant nuodė-mę. Dievas – tai tėvas, tai mūsų sielos gydytojas, kuris nori mumyse atkurti Dievo vaikų tapatybę per įsakymą: „Mylėk Viešpatį Dievą... mylėk kie-kvieną žmogų...“ Šis įsakymas ir yra mūsų tapaty-bės atkūrimas pagal Dievo paveikslą.“

Po katechezės buvo puiki galimybė atlikti išpažintį. Visi galėjome nuplauti savo sielas ir ty-romis širdimis pasitikti didžiuosius Viešpaties ste-buklus, kuriuos galėjai sutikti kiekvieną akimirką.

Po pietų broliai pranciškonai iš Lietuvos su-rengė savo koncertą Pranciškonų kaime. Visai ne-tikėtai sutiktas Stanas Fortuna buvo pakviestas pri-sijungti prie šios kompanijos ir kartu broliais šoko, giedojo ir nuoširdžiai muzikavo.

Vakare stebėjome popiežiaus Benedikto XVI atvykimą. Bažnyčios vadovas sveikino susirinkusį jaunimą, kartu šventėme šv. Mišias. Tomis dieno-mis galėjai pajusti neapsakomą jausmą, kad visų širdys plaka vienu ritmu, o lūpos kalba tas pačias maldas.

Penktadienį tęsėsi katechezių ciklas. Tai buvo jau trečioji katechezė, kuri turėjo užbaigti pasiruo-šimą artėjančio savaitgalio renginiams. Vakare jau-nimas buvo pakviestas stebėti Kryžiaus kelią. Ma-

16

drido gatvės vėl prisipildė piligrimų ir jaunimo iš viso pasaulio. Pasaulio jaunimo dienų kryžių nešė vis kita jaunimo grupė. Šių grupių intencijos buvo įvairios, daugelis buvo iš Irako, Kinijos, Švento-sios Žemės, Ruandos ar sergančių priklausomybės ligomis. Šalia kryžiaus buvo nešamos ir Kryžiaus kelio stotys, suvežtos iš įvairių Ispanijos bažnyčių. Daugelis jų buvo nešamos rankose. Po to dar ilgai piligrimai kalbėjosi, jog tai buvo įspūdingiausias ir realiausias Kryžiaus kelias jų gyvenime.

Šeštadienis prasidėjo pakavimusi ir pasiruo-šimu vykti į Madrido oro uostą „Cuatro Vientos“ (liet. „Keturi vėjai“). Piligrimai iš visos sostinės pėsčiomis, autobusais ar metro keliavo iki jo. Die-nos karštis apie pietus pasiekė +38 °C, bet jaupriu-kai sėkmingai pasiekė kelionės tikslą ir įsikūrė skir-tose vietose. Iki pat vakaro vyko jaunimo grupių pasirodymai, liudijimai, kurie leido ruoštis vakaro vigilijai su popiežiumi.

Įpusėjus vigilijai prapliupo lietus ir kilo vė-tra – atgaiva visiems, kentusiems karštį. Beveik 2 milijonai surinkusiųjų meldėsi. Buvo sukurta ne-apsakoma tyla.

Šv. Mišių pabaigoje paskelbta kita Pasaulinių jaunimo dienų vieta – Rio de Žaneiras, Brazilija. Šios PJD įvyks jau 2013 metais liepos 23–28 dieno-mis. Brazilams buvo perduotas Pasaulio jaunimo dienų kryžius ir ikona. Taip baigėsi PJD Madride, o jaupriukai pajudėjo namo.

Jeigu manote, kad kelionė baigėsi, tai labai klystate.

Kitą rytą pasitikome Lurde. Tai miestelis Prancūzijoje, pačioje Pirėnų kalnų papėdėje. Jame netikinčiai merginai, vardu Bernadeta, 1858 m. ap-sireiškė švč. Mergelė Marija. Lurdo Mergelė Marija yra tituluojama kaip ligonių Marija. Tūkstančiai piligrimų plaukia į šią vietą tikėdamiesi pasveikti.

Pranciškoniškasis jaunimas, sustojęs šiame miestelyje, išvydo ir piligrimus iš Kroatijos ir Slo-vėnijos. Švęstos šv. Mišios, lankyta Grota (vieta, kurioje apsireiškė Mergelė Marija), Lurdo bazilika.

Kitos dienos popietė sutikta Strasbūre. Tai miestas prie pat Prancūzijos sienos su Vokietija. Čia šventėme Mišias vienoje iš Strasbūro Švč. Mer-gelės Marijos katedros koplyčių. Apie katedrą rašė Viktoras Hugo, J. W. Gėtė. Šis įspūdingas gotikinis Strasbūro paminklas leido pajusti maldingumo dvasią ir tikrą viduramžių alsavimą.

Ilgas kelias per Vokietiją, ir jau gerokai vaka-rop pasiekėm Vroclavą. Čia sutikome savo pranciš-

koniškuosius brolius ir seses. Buvome iš tiesų sve-tingai priimti: užleista vietos bažnyčia lietuviškoms Mišioms, o vėliau buvome pavalgydinti dešrelėmis su kopūstais. Ne vienas pasijuto kaip pas močiutę kaime…

Ankstyvą rytojaus rytą apie pusę 7 dalyva-vome šv. Mišiose ir atsisveikinę su savo broliais ir sesėmis iš Vroclavo pajudėjome Lietuvos link. Ankstų kitos dienos rytmetį kirtome Lietuvos sieną. Didysis nuotykis baigėsi. Į namus sugrįžo-me upini Šventosios Dvasios, gerų emocijų, tikro

džiaugsmo. Trijų savaičių išbandymai baigėsi, bet prasidėjo kiti.

Didžiulė padėka broliams pranciškonams, kurie savo rūpesčiu ir džiaugsmais vedė mus, Lie-tuvos pranciškoniškąjį jaunimą, La Coruna, Madri-do, Vroclavo parapijoms, kuriose buvome priimti kaip tikruose namuose, popiežiui, kad pakvietė da-lyvauti, ir galiausiai mūsų Viešpačiui, kuris viską taip meistriškai sutvarkė, džiugino mus, stebino ir buvo kartu su mumis visas tas dienas!

Tad iki pasimatymo Rio!Visada jūsųjaupriukai Siūlome keletą liudijimų iš Vilniaus Jau-

pros keliauninkų lūpų:

Pusmetis prieš piligriminę kelionę buvo gan sunkus. Jaučiau visišką dykumą tikėjimo kelyje. Nebuvo to, kas mane stiprintų, neturėjau bažny-čioje tarnysčių, nepriklausiau jokiai maldos gru-pelei, rečiau nei įprastai dalyvaudavau šv. Mišiose.

g

17

Esu dėkinga Dievui, jog Šventosios Dvasios dėka pavyko neapleisti tikėjimo. Neatsisakiau savo prieš metus išsakyto pasiryžimo vykti į Pasaulio jauni-mo dienas Madride. Planavau keliauti viena. Kiek vėliau gavau pakvietimą vykti su pranciškoniškuo-ju jaunimu bei broliais. Planuota 3 savaičių kelionė atrodė labai ilga. Sakiau mintyse: „Ne, negalėsiu skirti tiek daug laiko.“ Bet nuėjusi registruotis į oficialų Madrido PJD internetinį puslapį galutinai užsiregistruoti, perskaičiau kažką panašaus į tai, kad „geriau bus, jei jungsitės prie kitų atvykstančių grupių“. Manau, tai tikrai buvo malonės ženklas iš aukščiau, tada radau ir noro, ir laiko, taip ir prisijungiau prie pran-ciškoniškojo jaunimo. Išvy-kom rugpjūčio 6 d. Piligrimys-tės pradžioje būta daug naujų pažinčių, maldos, gražių vie-tovių. Bet man vis kirbėjo tas br. Antano išsakytas prašymas atsakyti sau: „Ko aš važiuoju į tą Madridą? Ar sutikti gyvą Jėzų?“

Mane sukrėtęs įvykis nutiko, kai didžiuliame oro uoste, didžiulėje minioje lau-kėme Popiežiaus. Buvo labai karšta. Išsiskirstėm grupe-lėmis ir radę vietos laukėm. Mums baigėsi vanduo, na, dar buvo likęs puslitris, bet mes keturiese. Bičiuliai išėjo vieni, nusprendę mane palik-ti pasaugoti daiktų ir pailsėti. Likau su tuo vandeniu kaisti. Aplink daugiausiai italai, iš pradžių dar nesibičiuliavom, visi užsiėmė savo reikalais. O aš stoviu, sėdžiu, sto-viu, sėdžiu, prigulu ir užsikloju sušlapinta skara, o taip silpna, abejoju, ar atsistosiu… Pradedu mels-tis: „Ko aš čia ieškau? Ką išvis čia veikiu? Pavedu viską Tau…“ Žodžiu, pusiau kliedesiai, nes galvelė gerokai perkaito, ir tada išgirstu: „Eliza, kelkis ir greitai einame!“ Klausimų nekilo, nes vienas grįžu-sių draugų stipriai paėmė už rankos ir nuvedė prie vandens. Vandenį ant mūsų pylė tiesiai iš gaisrinės mašinos, iškart atsigaivinau. Kitą rytą popiežius kalbėjo apie tai, jog svarbu burtis į bendruomenes, melstis kartu, dalintis savo gyvenimais. Po šios ke-lionės kaip „duktė palaidūnė“ tiesiu keliu grįžau į pranciškoniškojo jaunimo broliją, kad ir aš galė-

čiau būti Dievo ranka…Eliza

Nors praėjo ne vienas mėnuo nuo Pasaulio jaunimo dienų Madride, savo viduje vis dar gy-venu jų įspūdžiais, išgyvenimais, patirtais nuoty-kiais. Dalyvavau jau trečiosiose Pasaulio jaunimo dienose, bet kažkodėl šios man buvo įsimintiniau-sios. Prisiminimai kasdieną padeda nuolat stengtis uždegti tikėjimo ugnelę savyje, kuri tomis dieno-mis būna ypač stipri. Tas kelias savaites kaskart

vis skirtingoje šalyje susirenkantį jaunimą tikrai apgaubia Šventoji Dvasia ir kuria įspūdingus da-lykus – jauni žmonės kartu meldžiasi, ieško atsa-kymų jų tikėjimo kelionėse, padeda vienas kitam savanoriaudami, kartu linksminasi. Ir nieko ten nevyksta be reikalo, viskas tarsi minutė į minutę suplanuota pagal Dievo sumanymą. Iš tavęs pra-šoma tik atviros širdies, o džiaugsmas ir malonės ateina savaime ir nepastebėti – dėkojant už tikėji-mą, už bendruomenę, jaunystę, galimybę pagelbėti artimui, dalinantis turimais talentais, džiaugiantis Dievu ir šalia esančiu.

Dalyvavimas šiame renginyje atnaujino ir perkeitė kiekvieną iš mūsų. Galbūt ne taip, kaip

18

tikėjomės mes patys ar aplinkiniai. Tikiu, kad Die-vas mano ir kiekvieno širdyje veikė nepastebėtas, neatpažintas, bet tokiu būdu ir ten, kur Jo labiau-siai trūko mūsų gyvenimuose. Ir grįžome mes per-keisti tiek išore, tiek dvasia, kasdien raginami nau-jam gyvenimui su Jėzumi ir naujai vilčiai.

RasaŠį pavasarį aš dar kartą perskaičiau A. de

S. Egziuperi „Mažąjį Princą“ ir man labai įsiminė Princo bei lapės santykių pradžia. Lapė sakė jam, kad yra be galo daug žmonių, netrokštančių iš tie-

sų draugauti, norinčių tik sumedžioti, pasinaudoti. Lapė norėjo draugauti, todėl kvietė Princą ją pri-sijaukinti, ateiti kasdien vis arčiau ir arčiau. Šioje kelionėje supratau, kad aš esu Princas, o mūsų Die-vas yra lapė. Pajutau, kad mums dar reikia be galo daug pabūti kartu, kad man kasdien reikia stengtis glaustis prie Jo vis arčiau ir arčiau. Na, o jeigu be gąsdinančių asmeniškumų, kelionė buvo (kaip ir visada su pranciškonais) kasdien vis kitokia, įdomi ir pilna iššūkių bei išbandymų. Visi piligrimai sa-votiški ir be galo draugiški, vietovės labai gražios, o Dievo globa atima žadą. Esu dėkinga, kad visa tai patyriau. Ačiū.

Rimantė

Ak! Pasaulio jaunimo dienos Madride... Dė-koju Dievui už tokią įspūdingą, ilgą, pilną įvai-riausių patirčių, išgyvenimų, pokalbių, giesmių ir maldų kelionę. Šlovinimo giesmės, jaunų žmonių tikėjimas stiprino, rodė kelią artyn link Viešpaties. Brolių pamokymai kviesdavo gilintis ir žiebti mei-lę Kristui, nebijoti atsiverti prilaikant Šventosios Dvasios rankoms. Gera buvo suprasti, jog Dievas net ir beviltiškoje situacijoje manęs nepaliks ir ne-leis man eikvoti nervų. Su kiekviena diena steng-

davausi išlaikyti ramybę ir tikėti Juo, nes jeigu Dievas prižiūri, kad kiekviena gėlelė, kiekvienas smulkiausias vabalėlis būtų apsi-rūpinęs tuo, kad liktų gyvas, tai kodėl Jis turėtų mane užmirš-ti? Be galo džiaugiuosi tuo, kad kelionės metu pradėjau įžvelgti Dievo atvaizdą kiekviename žmo-guje, svarbiausia pačiai kuo nuo-širdžiau ir tyriau žvelgti į jį. Tikiu, kad ši kelionė ilgai neišdils man iš atminties. Ačiū Tau, Dieve, kad buvai ir esi su manimi.

Ieva

Pasaulio jaunimo dieno-se man didžiausią įspūdį paliko žmonės. Būtent juose aš šįkart atradau Dievą. Pirmiausia, visa bendruomenė, važiavusi su mu-mis, yra nuostabi. Bet labiausiai mane nustebino ispanų darbas ir pasiaukojimas, kad deramai pri-imtų piligrimus. Ypač įstrigo vaiz-das, kai vaikinas jau paskaudusia nugara toliau lenkdavosi ir krau-

davo mums iš puodo pietus. Be to, ispanai gatvė-se būdavo itin paslaugūs. Kartais nereikėdavo nė prašyti pagalbos, užtekdavo išsitraukti žemėlapį ir žmonės, net nemokantys angliškai, patys prieidavo ir bandydavo kaip įmanoma padėti. Viena iš įdo-miausių veiklų Madride buvo tiesiog susipažinti su gatvėje praeinančiais užsieniečiais ar lietuviais. Tai vyko labai natūraliai ir įdomiai. Taigi tikrai džiau-giuos kelionėje sutiktais žmonėmis. Jų dėka aš su-pratau, kad Dievas dar tikrai tebeveikia žmonių širdyse, ir pats priartėjau prie Kūrėjo.

Žygimantas

19

Vasario 10–12 dienomis Jonavoje susirinko pranciškoniškas jaunimas iš Kre-tingos, Klaipėdos, Kauno, Telšių, Šiaulių, Vilniaus ir Jonavos bei svečiai iš Lenkijos ir Baltarusijos. Susitikimas prasidėjo penk-tadienį šv. Mišiomis Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijoje. Po jų išsibarstėme po svetingus parapijiečių namus, kur buvo-me skaniai ir sočiai pamaitinti. Susitikimo pabaigoje juokavome, kad buvo nejuokas užmaitinti, tad buvo nutarta užlaiminti vi-sus, kurie priėmė pranciškoniškąjį jaunimą į savo namus.

Šeštadienio rytas prasidėjo br. Ivano Matičiaus paskaita, vėliau sekė br. Algio Malakauskio vedama konferencija. Minint vasario 11 d., Pasaulinę ligonių dieną, ge-rokai po pietų išsiskirstėme į socialines tar-nystes: vaikų ligoninėje, slaugos namuose, senelių namuose. Kiti liko nuolatinėje Švč. Sakramento adoracijoje ir malda palaikė tuos, kurie ėjo paguosti, pašnekinti sergan-čių, pamirštų ir liūdinčių.

Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo susitikimas

BENDRUOMENE.

„Žvelk į šį veidrodį – Kristų – ir be paliovos stebėk jame savo veidą.“[ ]

20

Vakare buvome raginti žvelgti į Kristų ir nuolat sekti juo. Išlydėjome br. Ivaną Matičių ir skubėjome rodyti savo talentus. Vilniaus Jaupra, pasirinkusi šių metų ugdymo temą, paruošė trumpą pasirodymą, kurio epicentre buvo jau-nuolis, nuolat ieškantis tikrojo atvaizdo – Kristaus. Parodytas jo bejėgiškumas ir nemokėjimas atsirinkti, kai tai pasi-rodo tik kaip paprasti veidrodėliai ir jį sekantys veidai. Netekęs vilties žmogus ieško Kristaus tarp žiūrovų, o tuo metu iš pirštų sudėliojamas kryžius. Pakilus uždangai suskamba giesmė „Jis gyvas“, matomas vaizdas sukelia daugybę aik-čiojimų ir fotoaparatų pykšėjimo.

Vakaro kulminacija tapo A. Rau-donio pasirodymas ir jo nuoširdžiai atliekamos giesmės. Jaunimas karštai lingavo į taktą ir parodė, kad linksmin-tis galima be kvaišalų ir alkoholio.

Vasario 12 d. prasidėjo Jaupros forumu, kur atskleistos ir paskelbtos naujų renginių datos. Nuskambėjo ragi-nimai ruoštis PJD Rio de Žaneire ir LJD Kaune. Forumą vainikavo laiminimų srautas ir padėkos žodžiai šių Jaupros dienų organizatoriams.

Švęstos šv. Mišios su parapija ir pasidalyta liudijimais, kaip Dievas pa-keitė gyvenimus.

Keletas liudijimųKai man pasiūlė vykti į Jaupros

susitikimą Jonavoje, gan ilgai dvejojau. Klausinėjau savęs, ką aš ten veiksiu, juk nepriklausau šiai brolijai, vos keletą kar-tų buvom susitikę. Aš gi dirbu su gele-žimi, kur didelis triukšmas, kibirkštys, dulkės, o ne su žmonėmis, kur reikia švelnumo, atlaidumo, supratingumo. Ir kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo labiau norėjau atsisakyti šios kelionės. Tačiau kadangi pažadėjau, turėjau vykti.

Važiuojant autostrada kažkas pa-siūlė sukalbėti maldą – rožinį. Buvo labai keista. Dažniausiai važiuojant au-tomobiliu klausomasi muzikos, o čia jie meldžiasi, lėkdami 110 km/h greičiu. Gėdijausi, nes aš ir taip nelabai moku maldų, o čia iškart rožinis, bet pamatęs, kad visi bendrakeleiviai labai susikaupę,

nejučia ir pats įsitraukiau.Po šventų Mišių su viena mote-

rim nuvykom į jos namus nakvynės. Tai buvo dar vienas iššūkis man. Neri-mavau, kad nesugebėsiu bendrauti su nepažįstamais, nes esu gan uždaras… Tokio svetingumo tikrai nesitikėjau! Vakarieniavom ir kalbėjomės beveik iki vidurnakčio. Maisto buvo patiekta ne-įsivaizduojamai daug ir labai skanaus. Paskutinį kartą tiek valgyti, ko gero, teko per Kūčias. Pusryčiai buvo ne ką mažiau įspūdingi: blynai, sumuštiniai, saldumynai, kava ir t. t.

Šeštadienio konferencijos paliko tikrai gerą įspūdį. Tokią klausančią pu-bliką mačiau tik mokykloje per griežto mokytojo pamokas. Tik čia visi klausė ne iš baimės, o dėl to, kad norėjo suži-noti, išmokti.

Po pietų vykusios socialinės tar-nystės metu patirti įspūdžiai tikriausiai išliks visam gyvenimui. Bijojau, kad ne-labai galėsiu padėti, nes nuolankumas, užuojauta, supratingumas man nėra la-bai artimi dalykai. Labai nustebau, kai seneliai taip atvirai ir nuoširdžiai pasa-koja apie savo gyvenimus, patirtus nuo-tykius, džiaugsmus, vargus. Labiausiai buvau nustebintas, kai atsisveikinant Janina apkabino ir pasakė, kad labai džiaugiasi mūsų apsilankymu ir kad šią naktį mus sapnuos. Šie žodžiai taip kir-to į krūtinę, tarsi kas būtų kumščiu su-davęs. Tada supratau, kad mes jiems ne tik dieną praskaidrinom, bet ir suteikėm viltį nepasiduoti.

Brolijų talentų vakaras – kažkas neįtikėtina. Vaidinimai, dainos, šokiai ir linksmybės be jokių svaigalų. Nema-čiau nė vieno paniurusio ar pikto veido – linksminosi ir džiaugėsi visi. Nei už-gauliojimų, nei piktų žodžių, nei patyčių iš žiūrovų tarpo. Stebino padrąsinimas lipant ant scenos ir patapšnojimas per petį nulipus. Visų pasirodymai buvo skirtingi, kiekvienas savaip įtraukiantis, užburiantis.

Nuvykus nakvynės šeimininkė jau laukė su didžiuliu (apie 8 litrų tal-pos) puodu balandėlių, saldumynų. Dar viena porcija maisto prieš miegą.

21

Pusryčiams žuvis, sumuštiniai, kava ir t. t. Nuos-tabi šeimininkė Birutė. Gaila, kad jai likimas buvo negailestigas, bet ji nepraranda vilties, gyvendama su ištikimu šunimi vardu Berta. Tokio svetingumo tikrai nepamiršiu ir esu labai dėkingas už tai, kad priėmė po savo stogu, pavalgydino, paklojo lovą, pasitikėjo visiškai nepažįstamu žmogumi.

Prieš išvažiuojant apėmė keistas jausmas – galbūt tai ilgesys. Nesinorėjo palikti šio krašto. Visi buvo laimingi, džiaugėsi gerai praėjusiu savaitgaliu ir susiradę naujų draugų. Grįžtant į Vilnių kalbė-jome Gailestingumo vainikėlį, nors ir nemokėda-mas, bandžiau prisijungti.

Be jokios abejonės, šis savaitgalis Jonavoje išliks visam gyvenimui. Jei reikėtų apibūdinti vie-nu žodžiu tai, ką patyriau, turbūt pasakyčiau „ne-paprasta“. Pasijaučiau lyg grįžęs į devintą klasę, kai dar tikėjau, kad pasaulyje yra daug šviesos. Dabar suprantu, kad žmones suartina nuoširdumas, atvi-rumas, pasitikėjimas. Prieš šią kelionę mano tikė-

jimas Dievu buvo labai silpnas, o dabar jis tikrai sustiprėjo, įgavo naujų spalvų. Grįžęs namo atsi-verčiau maldaknygę ir pradėjau mokytis maldų. Esu labai dėkingas Rasai ir Monikai, kad pakvietė vykti į šią kelionę. Nesigailiu nė vienos ten praleis-tos akimirkos!

Jaunius

„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Iš tikrųjų Dievui turė-tų patikti, kai tiek daug žmonių susirenka Jo vardu melstis ir švęsti. Visi važiuodami į Jonavą vežėmės dalelę savo pasaulio, kuris kiekvieno yra skirtingas, ir dalelę, kuri mums visiems bendra, kuri mus vie-nija, t. y. Dievas. Dievas mus sujungia. Visi tokie

skirtingi tampame viena šeima. Tai džiugina.Noriu pasidalinti tuo, kas mane kiekvieną

kartą nustebina, – Dievas mūsų nepalieka. Mane Dievas dažniausiai aplanko per žmones. Buvau apgyvendinta šeimoje pas mano bendravardę mo-čiutę. Ji mus sutiko taip, tarsi būtų jau senai paži-nojusi. Davė viską, ką turėjo geriausio. Net reikėjo kelis kartus pasakyti, kad nepamirštų ir savęs. Jos pasitikėjimas mumis, rūpestis, nuoširdumas rodė, kad Dievo vardu mes visi galime būti broliai ir se-serys Kristuje.

Tikiu, kad ir mes patys galime tapti Dievo įrankiais, per kuriuos Jis gali veikti. Kai eini Die-vo vardu, erdvės savajam egoizmui lieka mažai. Per Pasaulinę ligonių dieną ėjau aplankyti žmonių se-nelių namuose. Kartu su drauge buvom nusiųstos pas du senukus. Jie neatrodė pasiruošę mus priim-ti. Turbūt vienatvė ir skausmas buvo giliai įsišakni-ję jų širdyse. Tačiau su Dievo pagalba mes galėjom šiek tiek praskaidrinti jų dieną. Atsisveikindami jie padėkojo, kad aplankėm. Man tai didžiausias atpil-das, kurį galėjau gauti. Tai man parodo, kad verta. Verta nešti šviesą ten, kur užgulusios tamsybės. O visa kita – Dievo valioje. Amen.

Rita

Šventoji Dvasia iš tikrųjų palietė kiekvieną žmogų per tą ilgąjį savaitgalį Jonavoje, o aš dar ne-buvau pajutusi tokio Jos artumo kaip tada. Gies-mės, maldos, liudijimai, laiminimai, žmonių sve-tingumas, šypsenos, tyla bažnyčioje, jausmas po išpažinties – visą tai pasiėmėm ir išsivežėm iš Jo-navos kaip didžiausią turtą ir, tikiuosi, dar daugiau palikome ten sutiktiems žmonėms.

Pradėję važiuoti į Jonavą iš Vilniaus, autobu-siuke mes meldėmės. Nežinau kodėl, bet ta malda man labai palietė širdį. Važiuojam plentu, aplink ūžia vienas kitą lenkiantys ir signalizuojantys auto-mobiliai, bėga skubantys žmonės, girdėti pavieniai balsai iš gatvės, o viename iš automobilių devyni žmonės kalba rožinį. Mano vaizduotė iškart sukū-rė vaizdą, lyg mes būtume mažytis ramybės laivas, judantis triukšme, bet jam nepasiduodantis ir jo negirdintis.

Kai atvažiavome į Jonavą ir po šv. Mišių ėjome užsiregistruoti ir būti paskirti į šeimas, pa-sirodė, kad šeimų, norinčių priimti vaikus, daug daugiau nei atvažiavusio pranciškoniškojo jauni-mo… Buvo labai liūdna, kai mačiau pagyvenusio amžiaus moteris, klausiančias: „Na, kur mano vai-kelis?“, o joms būdavo atsakoma: „Deja, visiems

22

vaikų neužteko…“Mes su Giedre patekome pas moterį, kuri

buvo labai maloni ir svetinga, su kuria pirmąjį va-karą kalbėjomės iki pusės pirmos nakties, ir pas katiną, kuris (ypač su Giedre) taip pat maloniai pasišnekučiavo. Supratau, kaip turiu vertinti tai, kad, būdama tokia jauna, atradau tikėjimą ir įsi-jungiau į bendruomenės gyvenimą, nes moteris, pas kurią gyvenome, mums „baltu pavydu“, kaip ji sakė, pavydėjo šios dovanos. Tačiau kai mes mel-dėmės prieš valgį, kai kalbėjomės ir dalinomės pa-tirtimi, pamačiau, koks jos tikėjimas gyvas ir kad nelabai svarbu, kada žmogus stipriai įtiki, kada yra atrandamas tikėjimas. Jeigu tikėjimas tampa gyvas ir stiprus – belieka tik džiaugtis ir dėkoti. Džiaug-tis, dėkoti ir jokiu būdu to neapleisti. Kaip mūsų laikinųjų namų šeimininkė sakė, yra labai lengva pamesti šią dovaną ir atsidurti „sielos dykumoje“.

Socialinės tarnystės senelių namuose metu man teko bendrauti su keturiais senoliais. Pama-čiau, kokie jie visi skirtingi ir įdomūs. Vienas senu-kas mums pagrojo armonika, visi papasakojo savo jaunystės istorijas. Supratau, kad, kaip sesuo Pran-ciška sakė, jie serga tik vienintele liga – vienatve. Tačiau buvo gražu žiūrėti, kaip jie bando tą liūdesį nuvyti, negyventi vien blogais prisiminimais. Vie-nas senukas ilgai pasakojo liūdną istoriją, palatoje įsivyravo tyla, jau norėjau prasižioti ir pasakyti jam

ką nors, kai jis staiga pakėlė galvą ir, plačiai šypso-damasis, paklausė: „Na, o kaip jums Jonava? Patin-ka? Gražus čia miestas!“ Buvau susidariusi nuomo-nę, kad vieniši senukai visuomet blogos nuotaikos, nepatenkinti, tačiau kai kurie buvo daug linksmes-ni už mus visus, nors džiaugsmų savo gyvenime turi daug mažiau. Iš tokių žmonių galima tik pa-simokyti.

Pavargę, bet pilnomis širdimis džiaugsmo mes tuo pačiu autobusiuku keliavome į Vilnių. Tada prisiminiau, kaip po sekmadienio Mišių ėjome iš bažnyčios ir visi nepažįstami jonaviškiai mums šypsojosi, atsisveikino, linkėjo ramybės ir toji ramybė pamažu atėjo pas mus, į baltą autobu-siuką, gale knarkiant vaikinams, o priekyje iš radijo skambant armonikos melodijai iš kažkokio filmo. Kelionės pradžioje vėl pasimeldėme. Oras buvo atšalęs ir visi langai iš autobuso vidaus apšarmoję. Girdėjau gatvės triukšmą, tačiau dabar jau nieko nebemačiau. Ir todėl mūsų malda viduje man pasi-rodė dar stebuklingesnė.

Milda

23

Naujieji Jaupros nariai: Žiedė, Milda, Augustė, Marius, Eliza, Rita, Lukas

Mums pavyko pakalbinti keturis „pažadukus“ ir sužinoti, ką jie galvoja apie bendruomenę, Jauprą ir su kuo, jų manymu, valgomas pažadas. Įvesdi-nime dalyvavo penkiese, jau gerokai vėliau prie jų prisidėjo dar du. Šiandien jie visi tvirtai tiki, kad gali duoti pažadą ir ištarti TAIP pranciškoniškajam jaunimui.

Pažadukų susitikimai vyksta kartą per savaitę – ketvirtadieniais. Mažiausiai bent valandą jie skai-to pažado knygutę, kalba apie šventuosius ir dalijasi savo tikėjimo patirtimi. Užsukęs į šiuos susitikimus gali pajusti, kad jie ateina su nauju „užtaisu“ ir di-dele jėga.

Tad melskime Viešpatį, kad laimintų šiuos žmones ir atvestų į pranciškoniškąją šeimą.

Kaip galėtum save apibūdinti trimis žodžiais?Milda: „Ieškojusi. Radusi. Laimingai Esanti.“Rita: „Galiu save apibūdinti vienu žodžiu –

užsispyrusi.“Eliza: „Turiu tiek pusių, jog trys žodžiai nie-

ko nenusako!“

Kaip atradai kelią į pranciškoniškąjį jaunimą?Milda: „Iki pranciškoniškojo jaunimo ėjau

pakankamai ilgai ir vingiuotai. Vieną dieną supra-tau, kad mano aplinka, žmonės, draugai, su kuriais bendrauju, yra kažkokie netikri, kai kur pradėjo ryškėti dirbtinumas, šalti ir nenuoširdūs santykiai. Kai jaučiau dirbtinumą iš kitų, tada ir pačiai ne-sinorėjo būti visiškai atvirai, ką nors duoti kitam, pradėjau užsidaryti savyje. Tai neugdė manęs kaip asmenybės, norėjosi savos „terpės“, to, kas Tikra, to, kas neišnyks, to, kas pasiliktų stabilu ir tvirta. Vieną dieną, supratusi, kad laikas atskirti dvi są-vokas – „bendraminčiai“ ir „draugai“, – nuliūdau pamačiusi, kad tarp tikrų draugų bendraminčių aš neturiu. Palaipsniui ir natūraliai ėmiau ieškoti ir rasti bendraminčių tikėjime. Dabar man aiškėja,

BENDRUOMENE.

Besiruošiantys priklausyti pranciškoniškajamjaunimui – pažadukai

24

kad turėti bendraminčių yra svarbu ir, kartais bai-su pripažinti, jie mano gyvenime yra svarbesni nei draugai. Džiaugiuosi, kad yra mano amžiaus žmo-nių, su kuriais galiu kartu melstis, adoruoti, semtis iš jų patirties, liudyti jiems ir klausytis jų pačių liu-dijimų, nes tai sutvirtina mane.“

Rita: „Tai buvo netikėtas gyvenimo posūkis. Praeitą vasarą atradau ir Dievą, ir žmones, kurie buvo kitokie nei iki tol buvau sutikusi. Atsitiktinai patekau į tikinčiųjų bendruomenę, o Dievas pasi-rūpino, kad su pranciškoniškąja šeima praleisčiau pakankamai laiko ir ją pamilčiau. Nieko negalėjau duoti šiai bendruomenei. Tiesiog buvau, o Dievas atsiuntė man į pagalbą žmones, kurie padėjo eiti naujo gyvenimo keliu.“

Eliza: „Pažintis su pranciškoniškuoju jauni-mu prasidėjo prieš septynerius metus evangeliza-ciniame renginyje „Jesus Revolution“. Būtent tada Viešpats Jėzus Kristus palietė mano širdį ir tada įvyko stebu-klai, kurie labai stipriai perkei-tė mano gyvenimą.“

Kas tau yra bendruomenė?Milda: „Bendruomenė man yra

žmonės, kuriuos vienija meilė Dievui ir tikslas – artėti prie jo. Bendruome-nėje yra lengviau siekti kuo tobuliau mylėti Dievą, suprasti, koks yra mano santykis su Juo. Gal ir banaliai skam-ba, bet bendruomenė – tai gyvenimo mokykla, kurioje mokomės vieni iš kitų ir iš Kristaus.“

Rita: „Tai didelė šeima, kurioje kiekvienas svarbus ir reikalingas toks, koks yra.“

Eliza: „Man bendruomenė – tai žmonės, su kuriais eini tikėjimo keliu.“

Kuo Jaupra atrodo ypatinga?Milda: „Jaupra yra išskirtinė iš kitų

mokyklų tuo, kad čia stengiesi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Čia nesirūpini gauti gero įvertinimo, pliuso ar pažymio, o turi atiduoti save visą, atskleisti tai, ką turi ge-

riausio. Asmeniniai pasiekimai, įrašyti žmogaus širdyje, geriausiai atsiskleidžia per jo darbus. Tas tobulėjimas, augimas Dieve ir siekiamybė neturi ribų ir trunka visą gyvenimą.“

Rita: „Jaupra – tai žmonės, kurie man padė-jo pažinti Dievą ir pačiai keistis. Dievas dovanojo man šią bendruomenę ir aš Jam už tai esu dėkin-ga.“

Eliza: „Jaupra atrodo ypatinga tuo, jog visi, būdami tokie skirtingi, esame panašūs.“

Ką tau reiškia duoti pažadą?Milda: „Duoti pažadą (bet kokį pažadą) man

yra svarbus žingsnis. Stengiuosi nesišvaistyti pasi-žadėjimais, jeigu nesu tikra, ar suge-bėsiu ištesėti. Stengiuosi neprisiimti atsakomybės, jei nežinau, ar turėsiu laiko, ar neapvilsiu

žmogaus. Taip pat yra ir su pažadu Jauprai. Man šie žmonės yra brangūs ir negaliu į šį pažadą žiūrėti pro pirštus. Matau, kad galiu ir noriu da-lelyte prisidėti prie tarnysčių, liudijimų ir Jaupros veiklos.

Tikiu, kad su Dievo pa-galba sugebėsiu tai dary-ti. Žinau, kad be tikėjimo nebeįsivaizduoju savo gyvenimo.“

Rita: „Duoti paža-dą – tai įsipareigoti. Tai laisvai pa-sirinkti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą.“

Eliza: „Duoti pažadą reiškia ištarti „taip“ pranciškoniškajai šei-mai Dievo akivaizdoje.“

25

Geroji Naujiena ir medijos

PAŽINIMAS

2011 metų rugsėjo 29 – spalio 27 die-nomis Bernardinų jaunimo centro iniciatyva vyko paskaitų ciklas „Geroji Naujiena ir me-dijos“. Paskaitas skaitė internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ vyriausiasis redaktorius An-drius Navickas. Penkių paskaitų, vykusių kar-tą per savaitę, metu diskutavome apie Gerąją Naujieną, medijų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, krikščioniškos žiniasklaidos speci-fiką, misiją ir dilemas, gilinome informacinį raštingumą, aptarėme krikščioniškosios alter-natyvos žiniasklaidoje svarbą.

Medijos šiandien ir Geroji NaujienaŠiuolaikinis žmogus turi didelį pasirinkimą,

iš kurio šaltinio semtis informacijos: televizijos, radijo, spaudos, interneto. Visų šių medijų vande-nyno dugne pulsuoja reklaminis aštuonkojis. Taigi, kyla klausimas: ar mūsų laikų medijos yra vartotoją kuriantis mechanizmas, ar vartotojas renkasi būti kuriamas ir formuojamas? Kaip vis dėlto elgtis su-sidūrus su gausybe informacijos, kuriuos šaltinius išsirinkti, kad atsigaivintum vėsinančio vandens gurkšniu, o ne pavirstum avinėliu, ar, dar blogiau, apsinuodytum?

Krikščioniškos žiniasklaidos tikslas – perteik-ti Gerąją Naujieną taip, kad ji praeitų pro apsauginį filtrą. Ši apsauga – lyg kiekvieno mūsų susikurtas skydas, kuriame smulkūs kasdieniniai rūpesčiai ir sunkūs darbai sudaro tankų tinklą, nepraleidžiantį amžinybės dvelksmo. Daugelis galbūt jo visai neį-sileistų, nes turi susikūrę savo krikščioniško suvo-kimo filtrą, kuris dažnai formuojamas didžiosios, reitinginės žiniasklaidos, šeimos, draugų rato ar pa-prasčiausio nuovargio ir nenoro gilintis.

Kiekvienas esame Gerosios Naujienos nešėjai, tačiau jokiu būdu neturime jos brukti, o tik prieiti prie kito ir išklausyti. Labai lengva moralizuoti ir la-bai sunku nuo to susilaikyti, kai įsivaizduoji esantis teisiųjų pusėje. Geroji Naujiena padeda susitikti ir keliauti kartu, svarbiausia nebijoti tam nelengvam kely suklupus atsistoti ir vėlei skintis į priekį. Ne-svarbu, kiek kartų suklupsime, svarbiau, kiek kartų kilsime. Geroji Naujiena mus visuomet apdovanoja viltimi.

26

Žurnalistas ir skaitytojas – lygiagretė ar hierarchija?

Žurnalistas yra prieštarų derinys, nes iš vienos pusės jis – kūrybingas ir savarankiškas žinios nešėjas, o iš kitos – priklausomas nuo re-daktoriaus, o dar labiau nuo leidėjo ar kito ži-niasklaidos priemonės savininko. Jeigu leidėjas prijaučia tam tikrai interesų grupei, žurnalistui iš pradžių reikia labai stengtis įtikti, gal net nu-spėti leidėjo interesus. O po to viskas sukasi au-tomatiškai ir žurnalistas tampa mažu sraigteliu, rėžiančiu įbrėžimus žiniasklaidos veidrodyje. Nepaprastai lengva tapti valdomu informaci-niu vabalu, ropojančiu nesibaigiančiais tekstų ar kadrų laukais. Dauguma straipsnių ir reporta-žų kuriami paskubomis, todėl nėra laiko jų ap-mąstyti, nes juk lengviau plaukti pasroviui arba lipdyti vis didesnę sniego gniūžtę, atriedėjusią iš kito informacijos šaltinio ir pastumti ją toliau. O kas gi pirmasis, pradėjęs ridenti ją nuo kalno? Pažiūrėkime aukščiau – kas populiariausi nau-jienų veikėjai? Gal politikai ir lavonai..? Na, dar visokios pusiau plastmasinės įžymybės. Ir visa tai atmiešta riebiu pagiežos, pykčio, provokacijų sluoksniu. Silpsta takoskyra tarp „geltonosios“ ir tikrosios žiniasklaidos, todėl kiekvienas žinių ga-vėjas, skaitytojas, klausytojas, žiūrėtojas ar nar-šytojas turėtų būti kritiškas gaunamai informa-cijai. Rekomenduojama įvertinti žiniasklaidos priemonės reputaciją, jos naudojamus šaltinius, atskirti faktus nuo komentarų, perprasti turinį ir neskubėti teisti. Kol kaltumas neįrodytas, galbūt jo ir nėra. Budrus informacijos gavėjas atskirs re-alybę nuo kuriamos realybės iliuzijos.

Interneto platybėseSu interneto atėjimu pasikeitė infor-

muojančiojo ir informuojamojo santykis. Kie-kvienas gali parašyti komentarą po straipsniu, sukurti savo tinklaraštį ar platinti informaciją socialiniuose tinkluose. Informacija tapo ma-žai cenzūruojama, atsirado daug nekokybiškų ir nepatikimų šaltinių. Šiandien kiekvienas gali nusiausti atsirinktos informacijos „kokoną“ ir jaukiai jame lindėti. Yra ir kita pusė – mažesnė cenzūra padeda skleisti tiesą apie vienpusiš-kai didžiųjų žiniasklaidos šaltinių nušviestus įvykius. Galbūt todėl JAV vyriausybė svarsto internetinio sekimo įstatymą (galbūt daug sekti ir nereikia, nes dauguma juk palieka ne-ištrinamus pėdsakus „Feisbuke“). Kad ir kokie būtume atsargūs, pasaulis dėl interneto tampa vis labiau permatomas. Antiglobalistai kalba, kad jis valdomas nedidelės grupelės pasaulio galingųjų, kurie atsakingi ir už jiems tinkamą informacijos sklaidą.

Krikščioniška žiniasklaidaSovietmečiu krikščioniškos žinios nešėjai už

tiesą kentėjo lageriuose. Keturiasdešimties metų jubiliejų paminėjusi „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“ – tiesos ir tikėjimo šviesos sunkmečiu pa-vyzdys. Tačiau už ką turėtumėme kovoti mes? Juk dabar tiek daug laisvės ir galimybių, tad kaip at-skirti, kurios laisvės ir teisės neprasilenkia su krikš-čioniškosiomis vertybėmis? Ar užtenka tik sąžinės balso ar draugų katalikų palaikymo, dvasininko patarimo? Kaip būti krikščionimi ir spėti su šiuo-laikiniu pasauliu? Daugeliu atveju tenka plaukti prieš srovę. Aš pati, rašydama šį straipsnį, klausiu

savęs, ar sugebu suvaldyti pamokantį toną, ar savo gyvenimu galėčiau įrodyti, kad esu krikščionė… Manau, kad nevisai, nes dar yra daug kur tobulėti. Būna, kad gyvenimo vėjai nusviedžia į šoną, tačiau visada smagu sugrįžti, išvysti naują „Bernardinai.lt“ puslapį, regis, besitęsiantį iki begalybės.

Perduodami krikščionišką žinią pasauliui turime būti labai subtilūs. Geroji Naujiena – ne moralizavimas ar draudimų serija, bet kelionė lai-mės link. Turime ieškoti žmogaus, vadovautis arti-mo meilės principu, nebijoti skleisti tiesos.

Rūta Suchodolskytė

27

Kun. Andrius Narbekovas – kunigu tapęs gydytojas chirurgas. Jis, sėkmingai kilęs gydytojo karjeros laiptais, pasuko į kunigo kelią. Šiandien jis – Kauno Vytauto Didžiojo ir Mykolo Romerio uni-versitetų dėstytojas, užsiimantis ir moksline veikla (sritys – bioetika ir šeimotyra). Sutikęs vesti bioeti-kos paskaitas jaunimui pirmadienio vakarais, kun. A. Narbekovas į gyvybės ir įstatymo pasaulį įtraukė ne vieną.

Buvo galima konspektuoti kone kiekvieną žodį, mintį ir argumentą, nes visa tai yra svarbu šian-dien, kai Lietuvoje tvyro abejonės dėl eutanazijos ir kitų gyvybės klausimų. Kaskart, padaręs mokslinį teorinį įvadą, kunigas skubėdavo mintis pritaikyti šių dienų pasauliui. Jis ne tik apžvelgdavo nūdienos

Bioetika – žvilgsnis į gyvybės ir gyvenimo įstatymų rėmus

PAŽINIMAS

Paskaitų vedėjas – kun. Andrius Narbekovas

BIOETIKA28

aktualijas, bet papasakodavo ir kelių dešimtmečių senumo istorijas, kurios dar ir šiandien jaudina dėl savo aktu-alumo ir, kai kuriais atvejais, dėl žmo-niškumo trūkumo.

Visas paskaitų ciklas tilpo į

žmogaus gyvenimą: pradėjęs nuo kontracepcijos vaisiaus pradėjimo momentu, aborto ir kitų „tei-giamų“ veiksnių, lektorius papasakojo ir apie pa-skutinį žmogaus atodūsį…

…Galbūt jau daugelis iš mūsų galime drąsiai pasakyti, kad apie save žinome viską, bet po bioeti-kos paskaitų į save pažvelgiama iš naujo…

Bioetikos mokslas atsirado visai neseniai, tik XX a. pabaigoje. Bio (gr. bios) – reiškia gyvybė, o etika (gr. ethos) – nuoroda į žmogaus vertybių sis-temą. Taip paskaitas apie bioetiką pradėjo prof. dr. kun. Andrius Narbekovas.

Yra du požiūriai į žmogų: krikščioniškoji antropologija (žmogus – nedaloma kūno ir sielos vienovė) ir dualistinė antropologija (žmogus – so-cialinis-biologinis konstruktas).

Ar žinote, kad žmogus yra žmogus nuo pat apvaisinimo momento, nes apvaisinta kiaušialąstė, dar vadinama zigota, jau yra gyva? Jei žmogus ne-būtų žmogus nuo pradžios momento, tai jis nieka-da juo ir netaptų.

Ar žinote, kuo mes skiriamės nuo gyvulių? Gyvulys turi kūną ir sielą, o žmogus turi kūną, sielą ir dvasią. Todėl galime pagrįsti, kodėl žmogaus gy-vybė yra kitokia nei gyvulio. Net pradžios knygoje skaitome: „Tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmo-gų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą.“ Taip, Dievas davė žmogui dvasios.

Ar žinote, kad norėdami išmokti būti Žmo-gumi, mes mokomės to iš kitų žmonių? Ne viskas yra gaunama per genetinį pagrindą.

Ar žinote, kad vienintelis kūrinys – žmogus – yra protingas, nes mes gebame atpažinti daiktus, suprasti dalykų esmę, išmokti ir kt.? Gebėjimas bendrauti sąvokomis yra būdingas tik žmogui. Žmogaus kalba yra beribė.

Ar žinote, kad gyvūnai nėra laisvi taip, kaip yra laisvas žmogus? Kuo labiau žmogus geba val-dyti instinktus, tuo daugiau jame žmogiškumo, ir atvirkščiai – jei jų nesuvaldo, tada daugiau gyvu-liškumo.

Ar žinote, kad savižudybė nėra pakaltinama, nes žmogus turi tik vieną išeitį, jis neturi laisvės pasirinkti, nes yra pasiryžęs jai? O kai nėra laisvės, nėra atsakomybės. Laisvė yra pasirinkimo galimy-bė (tarkim, daryti ar nedaryti, ir pan.)

Ar žinote, kad esame atsakingi už savo elge-sį? Ne veltui mums yra duoti dešimt Dievo įsaky-mų – tai instrukcija, sauganti žmogaus dorumą. Ypač svarbi ir auksinė taisyklė: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų.

Ar žinote, kad klonavimui vyrai nėra reika-lingi? Ar žinote, kad klonuojant avytę Dolly buvo panaudotos 276 kiaušialąstės ir 29 gyvybingi em-brionai? Technologija, dėl kurios atsirado avytė,

29

buvo tobulinama 40 metų.Ar žinote, kad vaiko teisė yra žinoti savo bi-

ologinius tėvus? Apvaisinant dirbtiniu būdu išgy-vena 10% embrionų, o 90% turi žūti, kad išgyventų likusieji. Nors pertekliniai embrionai užsaldomi, bet atšildant 50% jų žūna. Teigiamas dalykas būtų ne embrionų, bet kiaušialąsčių užšaldymas. Dirb-tinio apvaisinimo etiškas vertinimas – naudoti su-tuoktinių ląsteles.

Ar žinote, kad donoras – tai žmo-gus, kuris dovanoja savo ląsteles, audi-nius, organus ir kt.? Bet lytinių ląstelių „donorystė“ yra perkama ir parduoda-ma…

Ar žinote, kad kontraceptinių priemonių sukeliamas poveikis or-ganizmui daug labiau neigiamas nei teigiamas, o už jų stovi pinigų gami-nimo „mašina“?

Ar žinote, kad jei žmogus pa-keičia lytį chirur-giniu būdu, grįži-mas į buvusią lytį yra neįmanomas? Todėl lengviau pri-taikyti galvojimą (mąstymą) prie kūno, o ne atvirkš-čiai.

Ar žinote, kad po pirmo psichoterapijos kur-so 30% žmonių jau nebenori keisti lyties, o po antro – jau net 70%? Žinoma, medicinoje susiduriama ir su tokiais dalykais, kai vaikas gimsta turėdamas ir moteriškos, ir vyriškos lyties organų. Tada medikų pagalba netgi būtina.

Ar žinote, kad savižudybė su gydytojo pa-galba nėra eutanazija? Šis žodis, išvertus iš graikų kalbos („eu thanatos“) reiškia „laiminga, gera mir-tis“. Eutanazija – tai gydytojo veiksmas ar veiksmo nebuvimas su tikslu, kad sergantis žmogus mirtų ir nekentėtų.

Ar žinome, kokios yra eutanazijos legali-zavimo problemos? Pirma – naikinama kančia, sunaikinus kenčiantįjį. Antra – mažėja pasitikėji-mas medicina. Trečia – pakinta mediko vaidmuo visuomenėje, jis imamas suvokti ne tik kaip sau-gantis gyvybę, bet ir kaip galintis nužudyti. O juk gydytojai duoda Hipokrato priesaiką: „Gydydamas ligonius pagal sugebėjimą ir sąžinę nurodysiu ati-tinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ir skriaudos.“

Tai tik kelios pagrindinės mintys iš bioetikos paskaitų ciklo. Kai kurie dalykai verčia vis iš naujo susimąstyti, kokioje visuomenėje mes gyvename. Sutinku, kad mokslas žengia tolyn, bet suprantu ir tai, kad neturime prarasti tikėjimo Dievu. Tikėji-mas ir medicinos pažanga turi eiti šalia vienas kito. Juk nenorime, kad po kažkiek metų sutiktume savo klonuotą antrininką, kad panorėję bet kada

galėtume prašyti eutanazijos, kad vienoje laip-tinėje gyventų broliai ir seserys, gimę iš vieno gero jaunikaičio donoro sper-mos, kad panorėjusi mergina bet kada galėtų tapti vaikinu, o vaikinas mergi-na…

Aušra

Man labiau įstrigo kontraversiškas medicinos požiūris į žmogaus gyvenimą.

Vaisingumas šiandien yra tapęs kone liga, kurią reikia gydy-ti kontraceptiniais vaistais. Man, tiks-liųjų mokslų žmo-gui, itin aktualios buvo pasekmės. Nors daugelis jų buvo žinomos iš žurnalų, laikraščių

ir kūno teologijos paskaitų, gilesnė analizė leido nubrėžti aiškesnį vaizdą apie kontraceptinių table-čių, dirbtinio apvaisinimo ar lyties keitimo proble-mas ir iš to kylančias pasekmes.

Labiausiai amą atėmė medicininiai ekspe-

Ar žinote, kad vaiko teisė yra žinoti savobiologinius tėvus?

30

rimentai su žmogumi praėjusio amžiaus pirmoje pusėje. Rodos, kad mokslininkams, gydytojams ir patiems išbandomiesiems kūnas – tai paprasta la-boratorinė lėkštelė, su kuria galima daryti kas šauna į galvą, ypač kai nebaudžia įstatymas.

Pati didžiausia ir aiškiausia išvada iš visų pas-kaitų visada išplaukdavo tokia: nė vienas žmogus neįstengs stoti į Dievo poziciją ir atlikti tam tikrų veiksmų. Viskas nuo jo nepriklauso. Nors egzistuoja krūva saugiklių ir signalų, tačiau žmogus ne visada sugeba juos pastebėti.

Man labai džiugu dėl šių paskaitų ciklo. Pro-fesionaliai, aiškiai ir tiksliai pateikta informacija žmonėms, kurie galbūt savo gyvenime neturi nie-ko bendro su medicina, bioetika ar egzistenciniais klausimais.

Giedrė

Bioetikos paskaitose dėstytojas ne tik dėstė teorinę medžiagą, bet provokuodavo diskusijas pas-kaitos temų klausimais. Taip ir medžiagą įsiminda-vai geriau, ir dabar pačiam diskutuoti ta tema len-gviau.

Negaliu pasakyti, kad išdėstytos žinios man buvo visiškai naujos ir negirdėtos, bet gilesnis ir esmingesnis gyvybės ir žmogaus suvokimas tikrai atsirado. O tai man, biochemiją studijuojančiam žmogui, yra labai reikalinga, net, sakyčiau, būtina. Ir manau, kad ne tik man, tačiau ir bet kuriam žmo-

gui, norinčiam neatsilikti nuo šiuolaikinei visuome-nei svarbių klausimų, o kartu ir geriau suprasti tai, kas jau seniai žinoma.

R.

Jau kurį laiką mane kankino keistas klausimas – kiek Dievo akyse legalu tai, ką darau? O gal tikrai mano siekiama profesija yra iš principo prieštarau-janti Dievo ir gamtos normoms, kaip kad sako dalis mano pažįstamų? Mat jau šešerius metus studijuoju biochemiją, ir genų inžinerija man yra tapusi kas-dienybe.

Ėjau į bioetikos paskaitas siekdama gauti atsa-kymą. Jo, deja, negavau (dėstytojas nusprendė, kad ši tema nebūtų įdomi visai auditorijai), tačiau buvau apšviesta kitu, svarbesniu klausimu, nes didžioji da-lis paskaitų buvo apie žmogaus gyvybės vertę.

Sakydamas vienas kitam prieštaraujančius ar-gumentus, dėstytojas mus skatino mąstyti ir disku-tuoti, kaip iš tikrųjų turėtų būti. Tarkim, kada ligonį reikia gydyti, o kada jam leisti numirti? O jei įsta-tymas kvailas – ar jo reikia laikytis? Kartais, deja, pasimesdavau ir išeidavau taip ir nesupratusi, kokia ta tiesa ar dėstytojo nuomonė. Tačiau dabar matau, kad šios paskaitos išmokė kritiškai žiūrėti į visuo-menei opius klausimus, apginklavo krūva tikrų ir stiprių argumentų.

Asta

viršelis