psichoanalizės gimimas (stepukonis)

75LOGOS 64 2010 LIEPA RUGSJIS

Gauta 2010 07 19

AIvArAS StEPukOnISLietuvos kultros tyrim institutas

RAKTAODIAI: psichoanaliz, froidikoji asmenybs teorija, epistemologija, inojimo sociologija.KEY WORDS: psychoanalysis, Freuds theory of personality, epistemology, the sociology of knowledge.

NEpADORIOSIOS SIGmUNDO FREUDO mINTYS: pSIchOANALIzS GImImAS

The Indecent Thoughts of Sigmund Freud: The Birth of psychoanalysis

SUmmARY

The article begins by reconstructing the intellectual as well as emotional upheaval Freuds psychoanalyti-cal hypotheses must have stirred in the learned circles of his contemporary colleagues psychologists and psychiatrists. The next step is to critically review the main concepts that underlie Freuds theories of psyche and personality. A special heed is paid to the elevation of the subconscious over the conscious as a pri-mordial and fundamental psychic phenomenon and to attaching singular functional significance to the libido as a crucial factor determining and thus explaining the development of the human personality. The final paragraphs of the paper are concerned with the broader intellectual impact Freuds psychoanalytical theories made on the philosophical, more specifically, epistemological discussion of the nature and extent of human knowledge.

SAntrAukA

Straipsnio pradioje, pasitelkus vaizding analogij, atkuriamas emocinis urmulys, kur Sigmundo Freudo psichoanalitins hipotezs turjo sukelti akademiniuose jo aminink koleg psicholog ir psichiatr sluoksniuose. Toliau kritikai apvelgiamos pagrindins svokos, kuriomis Freudas grindia savsias psi-chikos ir asmenybs teorijas. Ypatingas dmesys skiriamas dviems metodinms valgoms: 1) pasmon ikeltina vir smons kaip pirmyktis ir pamatinis reikinys; lytinei energijai (libidui) suteiktina iskirtin funkcin reikm, j laikant svarbiausiu veiksniu, lemianiu, vadinasi, kartu ir paaikinaniu mogaus as-menybs raid. Baigiamosiose straipsnio pastraipose pateikiamos apibendrinamosios pastabos apie intelek-tin Freudo psichoanalizs teorij poveik filosofinms, dar tiksliau, epistemologinms diskusijoms apie mogaus painimo prigimt ir apimt Vakar mstymo tradicijoje.

AivArAs stepukonis

76 LOGOS 64 2010 LIEPA RUGSJIS

sivaizduokite: nei i io, nei i to jus ima kamuoti nemiga, skauda galv, sutrinka kvpavimas, irdies veikla, dingsta apetitas, ima krsti altis. Nejuo-kais susirpinate savo sveikata ir krei-piats gydytoj, tikdamiesi, kad pas-tarasis vardys js lig ir skirs reikiam vaist. Bet vykiai pakrypsta kita linkme. Jus apirjs ir ityrs gydytojas neti-ktai pareikia, kad js negalios prie-astys nes grynai fizins, ir siunia jus apsilankyti pas psichiatr. Ivarginti vis prastjanios savijautos, bet drauge ku-pini vilties, jog netrukus isiaikinsite, kuo sergate, ir bematant pradsite gydy-m, isiruoiate pas an mslingj psi-chiatr mslingj, nes juk dorai nenu-tuokiate, kuo jis usiima.

Mandagiai pasibeld duris, engia-te kabinet, o ten jus pasitinka solidios ivaizdos barzdotas vyrikis ir pasodina minkt kd. Ne, jis neprao js nu-sirengti ar ikiti lieuv. Jis tik be per-stojo klausinja klausinja apie visk, kone kvoia, kaste kasasi slapiausius js asmenybs klodus trokimus, fan-tazijas, manijas, apnuogina netgi tas at-minties kerteles i js gyvenimo, apie kurias vien pagalvojus uverda kraujas, darosi baugu ir kartu gda, apima nir-is, liaugia prakaitas. Po ilgo ir dirgi-nanio panekesio pasigirsta psichiatro atsargi diagnoz: itas nesveikavimas atsirads dl perdtos kastravimo bai-ms, tas dl vaikystje justo didelio lytinio potraukio motinai, o tai anas dl slapto trokimo nuudyti savo tv. Beje, dar viena smulkmena! staiga pri-duria psichiatras, kraptydamas aplu-s smakr visi tie namai lygiomis sie-nomis js sapnuose tai uuomina apie

js tv, o balkonai ir kiti architektri-niai kyuliai, kuri galima sitverti apie js motin, pagaliau anie kenksmingi vabzdiai tai js broliai ir seserys.

K gi, js sukrsti, priblokti, netek ado. Paintis su iuo liu tardytoju atrodo kaip nevyks poktas, ar gal atvirkiai, kaip pernelyg vyks poktas. Js tai eilinis XIX a. pabaigos pacientas, anas kandus kvotjas tai genialusis Si-gmundas Freudas (18561939), psichoa-nalizs pradininkas.

Savaime suprantama, k tik nutapy-tas epizodas yra karikatrikai supapras-tintas, taiau spdis, kur kadaise tur-jo sukelti tiesmukas, kone begdikas Freudo dstymas apie monms inty-miausius dalykus j giliausius lytinius potrokius ir aistras, tas spdis dauge-liu poiri ne tik pakirto tradicins dorovs aknis, bet ir staiai glumino, siutino, kurst t i norm puosel-tojui XIXXX a. sandroje gyvenusiam ir dirbusiam europieiui.

savo teorinius atradimus Freudas velg kaip milinik perversm mo-gaus dvasios tyrimuose. Jis vardijo du sunkius smgius, kuriuos naiviai mo-nijos savimeilei iki jo buvo sudavs mokslas1. Tai Mikalojaus Koperniko he-liocentrin sistema, atmusi i ems Visatos aies vaidmen, ir Charleso Darwino ri evoliucijos samprata, kil-dinusi mog, kaip ir vis kit gyvnij, i tolydaus gamtos vystymosi, o ne ypa-tingo, dieviko krybos veiksmo. Bet treiojo, skaudiausio ir lemtingiausio, kirio mogaus puikyb susilauk, kai psichoanalitiniai tyrimai su Freudu prieakyje atskleid, jog i ididumu spindinti btyb nra net savojo bsto

Mokslin Mintis


eimininkas ir turi pasitenkinti apgai-ltinomis iniomis apie nesmoningus savo psichikos gyvenimo vyksmus2.

Kur esama maus perversmo, ten esama nuomaus pasiprieinimo. Drss ir okiruojantys Freudo pareikimai tuo-metinje mokslo bendruomenje siba-vo didiul gin bang, pradedant atvi-ru aipymusi ir baigiant giliu siklausy-mu, susiavjimu bei kartu noru ben-dradarbiauti. Freudas buvo usispyrs teoretikas, niekam nenuolaidiavo, stro-piai laiksi empirini stebjim, kuriais grind aikinamsias savo hipotezes, veng viso to, k pats vadino mokslui nederamu komerciniu paslaugumu. Di-diausi susierzinim Freudo aminin-kams kl du jo teiginiai: 1) tai, kad ti-riant mogaus psichik pasmon yra pirmesn ir pamatikesn u smon ir 2) kad lytiniai potraukiai lemia didium mogaus mini, jausm bei poelgi. Netrukus sugrime prie idviej teigi-ni, gal daugiau prie pirmojo. Taiau jau dabar svarbu paymti, jog Freudas, kaip tikras inojimo sociologas, akylai numat tuometins kultrins ir sociali-ns aplinkos prieikum, kur i dalies, pernelyg neusigaudamas, savo teorijo-mis ir aikino:

Juk mogaus prigimtis tokia, kad jis laiko neteisingu tai, ko nemgsta, lengvai at-rasdamas atitinkam neigiam argumen-t. odiu, visuomen pateikia nepagei-dautinus dalykus kaip neteisingus, ji neigia psichoanalizs tiesas, pasitelkdama loginius ir faktinius argumentus, ir lai-kosi i prietaravim kaip prietar, ne-paisydama vis bandym juos veikti.3

Susipainkime su pagrindinmis psi-choanalizs svokomis. Pradsiu nuo to,

nuo ko pradeda pats Freudas Psichoana-lizs vade, elgesio rikt ir nakties sapn aikinimo. Kadangi elgesio rikt esama vairi: nekos, raymo, skaitymo, klau-sos, maros, nukiimo, pametimo ir pa-naiai, tai silau apsiriboti tik pirmja grupe nekos riktais, kai pokalbio metu isprsta koks nepageidautinas odelis ar posakis. Turbt kiekvienas esame pa-kliuv t, kartais linksm, kartais itin nemaloni padt. tai pora pavyzdi i asmenins patirties: prie kelerius metus, dirbdamas leidykloje, vienai pagyvenu-siai redaktorei vietoj paginacijos nuro-diau vaginacij (mano akibroktas, ai Dievui, buvo nuleistas negirdomis), o vliau, su drauge filosofe aptardamas paties Freudo Psichonalizs paskaitas, jas netyia pavadinau psichoanalijos pas-kaitomis (syk, kaip ir dera jaunajai kar-tai, abu prapliupome netvardomu juoku). I pirmo vilgsnio atrodyt, jog man pa-prasiausiai burnoje susipyn odiai, skiemenys ar kalbos garsai ir daugiau nieko. Taip vyko netyia, nenorom, tar-si prie mano vali. Vadinasi, anie i pa-iros visikai atsitiktiniai mano poelgiai neatspindjo mans, nebuvo reikmingi api-bdinant mano asmenyb.

Kitaip galvot Freudas. Pirmiausia jis atkreipt dmes aplinkyb, jog ir vie-nu, ir kitu atveju a bendravau su mote-rimis, jog abu kartus mano pasakymuo-se sivlusios klaidos buvo susijusios su prieinga lytimi paiu tiesmukiausiu po-iriu, tai yra su moters genitalijomis (maktimi) arba j pakaitalu (iange); taip pat reikminga ir tai, jog abu nekos riktai pasireik klasikinmis kalbomis, o ne gimtja, bylodami apie mantr mano pair ir ketinim dangstym, ne

AivArAs stepukonis


maiau reikmingas buvo ir mano ry-tingas bandymas isiadti savo odi kaip svetim ir atsitiktini, liudijantis, jog mano santykis su savo pairomis ir ketinimais buvo prietaraujamo, slopina-mo pobdio. Vadinasi, turjau (slapt) ketinim, j mginau savyje ugniauti, taiau per klaid, nevalingai atskleidiau, supainiodamas su tuo, k i tikrj no-rjau pasakyti, dl to gerokai sutrikau ir akimirksniu pasitaisiau, nieko nenutuok-damas apie ano ketinimo buvim.

tai kodl Freudo nagrinsen galima vadinti valgumo metodu. Ten, kur eilinis mogus yra links sakyti nra, Freu-das sako yra; ten, kur pirmasis neu-iuopia jokios prasms ir yra pasirengs alintis savo poelgio kaip ne savo, antra-sis velgia glaud ir prasming ry.

O kaip yra sapn atveju? Ilgus am-ius jie laikyti stebuklinga, daimonika, nusavinama, pamilika mogaus b-sena, kuri valdo paslaptingos iorins jgos, nepaisanios mogaus valios. An-tai senovs ydai sapnus laik vienu i tiesiogini bd, kuriuo Dievas ar jo an-geliki pasiuntiniai kreipdavosi mo-nes: utenka prisiminti Jobo, Juozapo, pranao Danieliaus pasakojimus Senaja-me, ar Juozapo, Marijos vyro, istorij4 Naujajame Testamente. Antikinis pasau-lis sapnus siejo su Olimpieiais, turjo tam skirtas ventoves orakulus, kur darbavosi etatiniai sapnuotojai ir profe-sionals sapn aikintojai: aikiaregiai (gr. beprotis) bei pranaautojai (gr. skelbjas). Prie sapna-vimo kaip ypatingo vidinio atsimainymo liejosi kitos mistikos bsenos poeti-koji ekstaz ir religikasis kvpimas, kur antikos teoretikai suvok kaip lai-kin Dievo siknijim moguje (gr.

sidievinimas). Ir vienu, ir kitu atveju sapn turinys, kilm ir su-sidarymo aplinkybs buvo suprantami kaip nemogiki.

Slenkant amiams sapnus imta ai-kinti ir kaip tiksling gamtin paskirt atliekanius reikinius, atkurianius ir palaikanius dvasin bei fizin mogaus pusiausvyr. Pvz., Immanuelis Kantas sapnavim laik fiziologikai tikslinga veikla, galvojo, kad sapnai mieganiame kne ijudina gyvybinius procesus, kurie btini, kad organizmas ne tik susigr-int jgas, bet ir visai neugest5. Freu-das fiziologin sapn paskirt irgi pabr-, taiau pagrindin dmes sutelk kit j savyb turim simbolin reik-m, kuri analitikui atskleidianti ne die-vikus kudesius, o gilumin dvasios posluoksn pasmon ir jos lemting poveik vairiapusei asmenybs raidai.

Sapn Freudas supranta kaip psichi-kos atsak dirginamus dienos igyveni-mus. io atsako tikslas mintus potyrius (daniausiai neisipildiusius norus) pa-tenkinti ne tiesiogiai, o haliucinaciniais vaizdiniais, tokiu bdu nukenksminant j neigiam poveik mogaus psichikai. Kertin svoka ia yra noras, apie kur sapnuotojas paprastai nieko neino, jis nesmoningas, nors reikiasi ir dienos metu. Freudo sitikinimu, inagrinjus sapno turin, tiksliau, jo atpasakot sim-bolin pakaital, galima painti tuos nu-slopintus norus, kurie yra esminiai sie-kiant suvokti asmenyb, jos formavimsi praeityje ir raidos krypt ateityje. Susa-pnuotas vanduo gali simbolizuoti gimi-m, tolstantys geleinkelio bgiai mirt; lazdos, skiai, kartys ar mediai vyri-k varp, o duobs, urvo, lagamino, kie-ns, laivo vaizdiniai sapne gali pakeisti

Mokslin Mintis


moterikus lytinius organus. ia, kaip ir nekos rikt atveju, Freudas atkakliai lai-kosi visuotinio reikmingumo principo: Mes nemanome, kad sapne yra atsitik-tini ar nereikming dalyk, ir tikims, kad jis paaiks, isiaikinus kaip tik to-kias nereikmingas, nemotyvuotas de tales6. ia, kaip ir nekos rikt atveju, mogaus elgsenoje, jausenoje ir mstyse-noje Freudas aptinka gausyb vyki ir darini, kuriems pats mogus arba netei-kia prasms, laiko atsitiktiniais, arba aps-kritai neigia j buvim.

Freudo sistema isiakoja dvi as-menybs ir psichikos teorijas. I esms abi jos gvildena t pat dalyk mog, taiau skirtingais poiriais. Tai iek tiek apsunkins dstym, kadangi, vengiant raizgaus kalbjimo ir nereikalingo pasi-kartojimo, teks kelissyk nuo vienos teo-rijos perokti prie kitos.

Savo moksle apie asmenyb Freudas vaizduoja mog kaip rili dvasini pro-ces srang rili teorikai, nebtinai faktikai. Sekdamas tradiciniu mogaus sandaros skirstymu juslin, jauslin ir protin, jis silo savaip ipltot, trigub schem, kurios apaioje randame Id, vi-duryje Ego, o virnje Superego.

Id sudaro visa tai, kas asmenybje atiduota knik potrauki, aistr, lyti-nio geidulio (libido) valdion. Id reikia-si ikidoroviniame lygyje kaip pirmyk-ts, i savs tryktanios, nesmoningos energijos indas. Freudas i energij daugiau ar maiau tapatino su seksiniu akstinu, kur buvo links laikyti vienin-teliu tikru potraukiu, nors tikrovs pri-spirtas vliau pripaino ir kitas potrau-ki ris pvz., Ego, taip pat mirties ir naikinimo paskatas.

Kitas asmenybs klodas Ego susi-daro, sveikaudamas su Id uvaldiu-siais potraukiais, taiau aklai jiems ne-bepaklusdamas, greiiau juos perpras-damas, valdydamas ar, reikalui esant, nuslopindamas. Ikidorovinis Id vergauja jusliniams instinktams, Ego tariasi su protu ir stengiasi tapti dorovingas. Ta-iau ne visuomet Ego sekasi suvadelioti Id. i dviej asmenybs sluoksni san-tyk, turbt vl kvptas Platono7, Freu-das palygina su raiteliu, kuris turi su-tramdyti stipresn u save arkl: Lygiai kaip raiteliui, nenoriniam isiskirti su irgu, danai nebelieka nieko kita, kaip tik vesti j ten, kur is nori eiti, taip ir Ego gyvendina Id vali, tarsi tai bt jo pa-ties valia.8 Irykja trys svarbs daly-kai: (a) turime vientis asmenyb, (b) kuri vis dlto susidvejina, pasidalydama du atskirus pradus, vienas kuri remia-si biologins ries bendrumu, kitas atskiros smons ypatumu, (c) i dvie-j prad sveika tarsi mio laukas, kuriame tai vienas, tai kitas priverstas sudti ginklus. Kai parklupdomas Ego, beatodairikai tenkinami jusliniai potro-kiai, kai paabojamas Id ir sutramdomas kninis geismas, atsiranda erdvs auk-tesnms kultrinms, meninms ir socialinms mogaus dvasios vertybms, su-siklosto palankios slygos jaunos, brs-tanios asmenybs ugdymui.

Prieingu atveju, t.y. visikai prasi-verus seksiniam potraukiui aukljimo galimybs, pasak Freudo, praktikai inyksta9, o sunkiai kurtas kultros sta-tinys palengva ima eiti ir kiuti. Ego virsta asmenybs ir jos aplinkos tarpi-ninku, mgina tarpusavyje suderinti vi-dinio ir iorinio suvokimo atmainas,

AivArAs stepukonis


nutiesti tilt tarp smons ir daiktinio pasaulio. Taiau ir iame kelyje Ego s-km yra nepastovi ir permaininga. Freu-do odiais: Bdamas viduryje tarp Id [t.y. vidinio patyrimo] ir realaus pasau-lio, Ego per danai neatsispiria pagundai ir elgiasi kaip meilikautojas, prisitaiklis ir melagis panaiai kaip nuovokus vals-tybs vadovas, kuris siekia tvirtinti savo valdi, sigydamas vieosios nuomons palankum10.

Taiau Ego atsiduria ne tik tarp suvo-kimosmoningumo sistemos ir iorinio pasaulio takos, bet dar ir patenka kry-min ugn, kuri kursto broludika Id ir Superego nesantaika ir kuri gesinti privalo pats Ego. Kas tas Superego? Tai Ego idealas11, kurio susidarymo uuo-mazgos siekia ankstyvj vaikyst, kai jauno mogaus asmenyb dar tik pavi-dalinasi, ia liedamasi prie tvo, ia glausdamasi prie motinos, ir su vienu, ir su kitu mgindama umegzti tapaty-bs ry ir pirmsyk gyvenime susidur-dama su elgesio normomis bei j kuria-momis prietaromis tarp to, ko norima ir geidiama, kas leidiama ir skatinama, kas smerkiama ir grietai draudiama.

Ego formuojasi drausmindamas Id, o Superego savo pavidal gauna ribodamas Ego. Trumpai tariant, Ego tai Id kritika, tuo tarpu Superego tai ir paties Ego, ir jam priklausanios Id kritikos kritika. Id bt galima prilyginti pagonikam he-donizmui, Ego atlaidiai katalikybei, Superego skrupulingai ir negailestingai protestantikai sinei. Superego tai vis pirma nuolatinis priekaitavimas sau dl to, koks esi, bet neturtum bti, ir to, koks nesi, bet turtum bti. Taigi asme-nyb Freudas vaizduoja kaip trij gana prietaring prad tarpusavio kov, ku-

rios viduryje sitvirtins ar, tiksliau, stri-gs Ego. Jo tikslas kiek galima suvel-ninti tamp tarp dviej subjektyvi kratutinybi Id ir Superego bei dviej kosmini poli suvokianio subjekto ir iorinio pasaulio.

Nuo sielos statikos pereikime prie jos dinamikos, tarytum nuo rymanio stati-nio prie tekanios ups. Asmenyb sudaro daugiau ar maiau pastovs ir kintantys dmenys. Pastarieji slygoja jos raid. Freudas, kaip joks kitas psicholo-gas iki jo, visomis igalmis pabr pir-mj mogaus gyvenimo met svarb tolimesniam jo vystymuisi. Tyrindamas dinaminius asmenybs pokyius, jis pa-dar intriguojam ivad, jog ketveri ar penkeri metuk maylis danai jau yra visikai susiformavs, vliau jis tik palaipsniui atskleidia tai, kas j dta12. Tad nenuostabu, kad jau pats kdikio gimimas svarbus ne tik biologine, bet ir psichologine prasme.

Pvz., neretai suaugus mog perse-kiojanios baims, ypa emocinio jos po-veikio aknys, iekotinos gimimo akte, kai kdikis, atskiriamas nuo motinos, patyr mirtino pavojaus baim. Ypatingai lemtingi berniuk ir mergaii raidai yra j santykiai su tvais arba globjais, nes i santyki supratimu i esms remsis tolesn j savivoka. Jau ankstyvu laiko-tarpiu vaikai patenka savotik uburt trikamp ir igyvena vadinamj Edipo kompleks. Pvz., berniukas dar indy-mo laikotarpiu prisiria prie motinos, drauge suartdamas ir su tvu. Kur lai-k santykiai su abiem tvais vystosi ly-giagreiai, taiau nubudus ir sustiprjus seksiniam potraukiui, kaip savo geismo objekt berniukas renkasi motin, siekia iskirtinio jos dmesio, nordamas uim-

Mokslin Mintis


ti tvo viet, jausdamas jam prieyst ir netgi trokdamas j paalinti. Ryys su tvu tampa dviprasmikas berniukas j ir gerbia, ir niekina. Tuo pat metu ber-niuk persekioja baim u savo piktus kslus bti nubaustam kastravimu.

Kiekvienas jaunas mogus vaikystje sinarplioja panaias socialines pinkles ir kaip manydamas i j vaduojasi. Jis trokta pasitenkinimo ir ino, kad jo ne-gaus, ir todl jau nuo pirm dien susi-duria su tuo, k Freudas vadina privers-tiniu lytini potroki atsiadjimu. In-dividualios psichikos pagrindin varo-moji jga gldi malonumo siekyje. iam prigimtiniam polinkiui vardyti Freudas vartoja termin malonumo principas. Vis dlto labai anksti vaikai ima suvokti, jog anaiptol ne visuomet jie gals patenkinti savo ugaidas. Edipo komplekso atveju juos stabdo patys tvai, bendraujant su aplinkiniais juos varo visuomen. Kau-piantis neigiamiems, kaustantiems igy-venimams ir pakartotinai neisipildant tam tikriems norams, siek patirti malo-num keiia siekis ivengti nemalonumo. Nuo iol vadovaujamasi realybs principu, o pats perjimas nuo vieno principo prie kito, pasak Freudo, yra vienas svarbiau-si Ego raidos rezultat13.

Metas susipainti su psichikos teorija. Pirmiausia apibriu tris kertines svo-kas, kuri semantinje paunksnje Freu-das nagrinja ir riuoja mogaus vidinio pasaulio vykius. Psichik jis dalija s-moning ir nesmoning reikini sritis. Smoningiems reikiniams priklauso visi asmens igyvenimai, kuri buvimas ir turinys dedant didesnes ar maesnes pastangas jam atsiveria. Nesmoningi reikiniai isiakoja du porius: minties darinius, kurie esamu metu nra pasiek

smons paviriaus, taiau panorjus gali bti sismoninti, Freudas juo vadina iki-smoningais arba latentiniais; bei tuos psi-chikos procesus, kurie dvasioje nusodin-ti taip giliai, jog smon j arba visai nekliudo, arba uiuopia tik sunkiai ir kryptingai trisdama, tai pasmoningi reikiniai. Be i trij svok smons, ikismons ir pasmons froidika psi-chikos samprata nekandama.

Jau sakiau, kad irdamasis prie ms-tymo srov, kuri, iauktindama smon, kaip kilniausi ir tauriausi mogaus b-sen, nuo Platono laik dominavo Vaka-ruose, Freudas teig, kad psichiniai procesai savaime yra nesmoningi, o s-moningi tra tik paskiri psichikos gyve-nimo aktai ir momentai14. Smon tik ledkalnio virn, o tikrasis psichikos pagrindas yra pasmon. takingiausias ir lemtingiausias ms mini, vaizdini, jausm, ketinim bei sieki veiksnys beje, Freudo supratimu, visikai natralus veiksnys yra nesismonintas, danai i principo nesismoninamas. Vadinasi, tai, ko apie save neinome, visokeriopai pranoksta tai, k inome. Ir svarbiausia, daugeliu atvej i bkl yra nepakeiiama, jos nepatobulinsi aukljimo ar vietimo pastangomis, ji slypi ms prigimtyje.

Freudas ypa domjosi tais pasmo-ningais reikiniais, kuriuos asmuo i es-ms gali sismoninti, bet dl jam paiam nesuprantam prieasi istumia tam-sij psichikos zon, slpdamas juos nuo savs paties. Freudas prisipasta, jog dalykai, valdantys nesmoning psichi-n ms gyvenim, labai jau svetimi ms smonei15. Aure, ms dvasia sirengusi slptuv nuo savs paios! O mes, raginami Freudo, tarsi per miglas jau numanome apie tos slptuvs buvi-

AivArAs stepukonis


m, bet vis dar nenutuokiame, kokie turtai arba atliekos, savigynos ar savs kankinimo padargai ten suversti.

Freudas skiria ontogenetines ir filoge-netines pasmons itakas. Pirmuoju atveju jis turi galvoje atskiros asmenybs prieistor, ankstyvj kdikyst ir vai-kyst, apie kuri galime suinoti tik ne-tiesiogiai, psichoanalitiniu bdu atko-duodami vlesns raidos bruous. Kartu Freudas puoselja drsi hipotez, pagal kuri kiekvienas individas vaikystje glaustai pakartojs vis monijos ries raid16. Jis splioja, kad ms laikais per analitinius seansus fantazij pavidalu pateikiami igyvenimai pvz., vaiko tvir-kinimas, lytinio potraukio nubudimas stebint tv sueit, kastravimas ms vaizduotje taip danai muoja todl, kad pirmyktje moni eimoje [visa tai] buvo realyb ir kad fantazuojantis vaikas tiesiog upildo asmenins tiesos spragas prieistorine [gimins] tiesa17. (Lieka tik pridurti, jog ms psichikoje usilikusius rinio vystymosi pdsakus arba archajikas liekanas dar vienas froidikas terminas ypa nuodugniai tyrinjo ymus Freudo mokinys ir ben-draygis Carlas Gustavas Jungas, kuris vliau pasuko savo keliu ir ipltojo moksl apie kuopins pasmons arche-tipus arba pirmykius vaizdinius18.)

Asmenyb vystosi, grumdamasi su atiauriu ioriniu pasauliu, taip pat veikdama savo paios prietaras. Varo-ma malonumo principo ir knikos ais-tros, ji ieko prog savo instinktams pasotinti ar bent numaldyti. Taiau i mediokls pernelyg danai parsinea tik menkut laimik, o neretai ir suvis jokio. Ego alkanas ir nepatenkintas, sudirgs ir prislgtas. Panaikinti ios su-

sikaupusios dvasins tampos pertekli ir yra psichikos darbas. Vien i bd jau minjau tai perjimas prie realybs principo, malonumo iekojim pakei-iant nemalonumo vengimu. Kitas me-chanizmas, mainantis trint tarp Ego ir nenumalinto lytinio poreikio tai pri-verstinis atsiadjimas ir istmimas.

Priverstiniu kokio nors objekto (pvz., tvo arba motinos) atsiadjimu asmuo (pvz., dukt arba snus) pripasta, kad tam tikromis slygomis pvz., visuome-nje vyraujant tam tikroms dorovinms pairoms jis privalo atsisakyti savo geidavim. is atsiadjimas gyvendi-namas energin reikms krv sutauri-nant (sublimuojant) ir perkeliant auk-tesn patyrimo lygmen, kur neleistinas noras perkeistu pavidalu jau gali bti patenkintas pvz., viduramiais i mei-ls irdies damai tampant riteriu ir atlie-kant ygdarbius kovojant su piktada-riais, o ne iekant rakto nuo jos miega-mojo dur. Tai pats nekaliausias per-keltinio pasitenkinimo bdas.

Taiau esama ir kitos priverstinio at-siadjimo procedros, kai siela nebe-stengia pergalti j apnikusio kartlio, nusivylimo ar sins grauimo ir grie-biasi paskutinio savo ginklo vis t dvasin kani ir suirut ji istumia kuo toliau nuo savs, pasmon t nei-sprst problem saugykl, kuri gr-dama viskas, kas mogui brangu ir drau-ge nepasiekiama, taip brangu, jog vien galvojimas apie tai gyvenim daro nepa-keniam! Anot Freudo, susidrs su tokia, i pairos nenugalima vidine prietara, Ego nestengia sukurti sintezs ir netenka vientisumo19.

Panaudojs stebukling istmimo technik, mogus danai visikai pamir-

Mokslin Mintis


ta apskritai kada nors patyrs koki nors keblum, tam tikru poiriu jis nutraukia ry su savo istorija, nepripaindamas to, k nugramzdino pasmonje, ima nebe-painti savs, alinasi to, kas pats yra turinio, kur slapta igujo pasmon, itrm anapus smons, vadinasi, se-mantin nebt. Istmimo padariniai ir tolimesn pasmons veikla asmenybs gyvenime pleiasi, o t padarini ir tos veiklos suvokimas siaurja. mogus gal-voja ess savo poelgi ir mini eimi-ninkas, taiau i tikrj daugel savo b-sen perleidia pasmoning proces savieigai. J pavirin reikm nra tik roji gilumin j reikm.

T pavirin reikm Freudas vadina istumto turinio poymiu arba simpto-mu. Kakoks psichinis procesas nesi-baig normaliai, o tai, kas nepasiek tikslo, pakeiiama simptomu20. Psichoa-nalitiko poiriu, simptomas yra svar-bus, nes rodo keli pasmonje slypin-i konfliktinio vykio atmint, simptomo turtojo poiriu nes tampa atsiadto, tikrovje nepatenkinamo noro pakaitalu. Pvz., vyro bejgikumas prie virinink darbo metu (tikrasis nepasitenkinimo altinis) pakeiiamas perdtu valios pri-metinjimu eimos nariams monai ir vaikams (pakaitalas). Kai tarp gilumins ir simptomins reikmi atsiveria neper-engiama praraja susidaro vairios neu-rozs: tarkim, nam eiminink, kyriai ir liguistai tvarkanti savo but, dien kelissyk luostanti dulkes ir siurbliuo-janti kilimus, taip elgiasi ne kovodama su nevara, o pasmoningai atsiliepdama vaikystje patirt smurt ar seksualin prievart, kuri ji neprisimena, bet pri-simena jos pasmon.

sidmkime: a) mogaus psichika skleidiasi tarp dviej kratutinybi s-mons ir pasmons, b) pasmon yra smons pagrindas, c) danai u suvokia-mo smons turinio slepiasi kitas, nesu-vokiamas pasmons turinys, kuris ir ireikia tikrj mogaus mini, jausm ir poelgi prasm, d) danai smon k-nija ne aukiausi tiesos apie save suvo-kimo pakop, o mantriausi ios tiesos nutyljimo ir ikraipymo mechanizm.

Jau minjau, kad pernelyg grietas smons ir pasmons skilimas lemia neurotin asmenybs susidvejinim, kai neigiami smons igyvenimai tampa nebeveikiami ir, slopinant kani, tre-miami ir sandliuojami pasmonje. Su-sidar simptomai be to, kad jie virsta grtamuoju simboliniu ryiu su pasmo-nje urakintomis tikrosiomis nepasiten-kinimo prieastimis individualaus gy-venimo kokybei yra alingi, daugiausia pertekliniai veiksmai, kuriais mogus skundiasi kaip priverstiniais, nemalo-niais arba tiesiog skausmingais. Da-niausiai taip objektyviai sprendia psichologas, taiau paiam mogui atro-do, kad istumdamas nemalonius poty-rius, jis visikai juos panaikina, nors i tikrj tik pakeiia simptomais, kurie neretai sukelia dar daugiau nepatogu-m. Freudo odiais, mintieji veiksmai yra kenksmingi, nes reikalauja tam tikr psichini snaud, antra vertus, pa-pildom psichini snaud prireikia jiems veikti Dl i snaud individui pavaldi psichin energija gali labai su-mati, ir jis gali nebepajgti sprsti svar-bius gyvenimo udavinius21.

Taiau ia pat Freudas spja, jog s-mons bgimas pasmon arba neuroti-ko psichin negali yra kone visuotinis

AivArAs stepukonis


procesas, vykstantis kiekviename moguje. Visi mons yra potencials neurotikai, o kai kurie, kovodami su iauria lemtimi, tokie tampa neivengiamai nesirgdami jie jaustsi dar blogiau arba ivis negalt igyventi! Don Kichotui protas grta tik mirties patale, o aunioji jo draugija, prie-ingai, nori perimti jo beprotyst! Tad skirtumai yra laipsniniai, o ne riniai, kiekybiniai, o ne kokybiniai. Sveikas mo-gus gali sapnuoti komarus, ligotas mie-goti ramiai. Pagrindins sveikos ir liguis-tos psichikos skirtybs irykja dienos metu bdraujant, taiau skiriamoji riba vis dlto lieka neaiki ir tik praktika. Freudas drsta tvirtinti, jog palikus nuo-alyje visus kiekybinius svarstymus, gry-nai teorikai mes visi esame ligoniai, t.y. neurotikai, nes simptom atsiradimo s-lygos aptinkamos ir tiriant normalius mones22. Kitais odiais, visi sveikieji yra daugiau ar maiau ligoti, visi ligotie-ji yra daugiau ar maiau sveiki. Freudas kalba negraindamas:

pasitaiko toki atvej, kai gydytojas irgi turi pripainti, kad neuroz kaip konflik-to baigtis yra maiausiai alinga ir socia-liai priimtiniausia ieitis. Nesistebkite igird, kad ir gydytojas kartais stoja ligos, su kuria jis grumiasi, pusn. Jam nedera visais gyvenimo atvejais spraustis svei-katos fanatiko rol, jis ino, kad pasauly-je esama ne tik neurotini bd, bet ir reali nepanaikinam kani, kad bti-nyb gali pareikalauti i mogaus paau-koti savo sveikat ir kad tokia vieno mo-gaus auka danai leidia ivengti didiu-ls nelaims daugeliui kit moni. Tad jei galima sakyti, kad neurotikas nuo konf-likto kaskart bga lig, reikia pripainti, kad toks bgimas kartais visikai pateisi-namas, ir gydytojas, kuris tai suprato, pasitrauks tyldamas ir atjausdamas.23

is prisipainimas labai jaudinantis, nuoirdus ir siningas, podraug patvir-tinantis, kad psichoanaliz remiasi ne tik klinikiniais atvejais, bet savo ivadomis aprpia ir tai, k jau kart pavadinome rilia dvasini proces sranga. O pats psichoanalitinis metodas asmenybei tampa ne tik terapine, bet ir profilaktine priemone taigi tarnauja ne tik susirgi-mui alinti, bet ir sveikatai palaikyti.

Vis dlto jeigu neurozs susidarymas mogui yra vienintelis bdas igyventi, i mint nesyk galima igirsti ir i Frie-dricho Nietzches lp, tik vietoj neurozs kaip btinas igyvenimo slygas jis nu-rodo mel ir saviapgaul, tuomet lieka atviras klausimas, kaip toli mogus gali atitrkti nuo iorins tikrovs, skaitant save pat, ir neprarasdamas savo prigim-ties (galutinio raidos tikslo)? Be abejons, ligoti yra mogika, net jeigu ligoja siela, taiau bkime nuoirds danai tai yra tik baiktus eufemizmas nenorintiems suprasti, jog psichin negalia veda numo-gjimo link, tiesa, veda mogikai, taiau kain ar tai kaip nors velnina padt, velgiant i esms.

Tad pakalbkime apie terapij bd, kuriuo asmenyb, padedama psichoana-litiko, sugrta pasaul, veikdama ydin-gas vidines nuostatas, i naujo derinda-masi prie savo aplinkos bei t aplink keisdama pagal savo poreik, gebjim ir sumanum. tai ia visu savo skaistumu nuvinta mokslinis Freudo optimizmas. Psichoanalitikas silo ne saujel piliuli, ne hipnozs svaigul, o aib skvarbi, kruopiai apgalvot, dvasios gelm nukreipt pokalbi, kuri esm mo-gaus smonjimas, tamsiuose sielos uka-boriuose pradangint vaizdini ikli-mas smons paviri. Freudas be at

Mokslin Mintis


van gos tiki ties sakant, tuo tikjimu grindiama visa jo teorija ir praktika, jog bent dal pasmons turinio galima sugrinti smon, istmimo eig pa-sukti prieinga linkme ir i naujo, stro-piai visk permsius, atgaliniu bdu keisti pai pasmon. Asmenyb alinan-tys simptomai gali reiktis tik nesmo-ningai; pats faktas, kad jie yra simptomai, turintys perkeltin prasm, mogui ne-gali bti inomas. Taiau vos tik nes-moningi procesai, kuriuos ireikia simptomai, sismoninami, neurozs po-ymiai privalo inykti.

Mintas Freudo optimizmas dvejo-pas. Pirma, tai sitikinimas, jog pasmon galima bent i dalies sismoninti ir ne-tiesiogiai valdyti. Antra, tai atkaklus tvir-tinimas, kad is sismoninimas bei val-dymas i esms pagrsti ne gamtine b-tinybe ar neivengiama lemtimi, o dvasi-nmis paties mogaus galiomis bei dau-giau ar maiau laisvu apsisprendimu keistis i vidaus. Irykja froidikos te-rapijos humanikumas. Anot mokslinin-ko, neuroz atsiranda dl savotiko ne-imanymo, dl psichini proces, kurie yra inotini, neinojimo. Tai labai prime-na garsj Sokrato mokym, pasak kurio net ydos atsirandanios dl ne i no jimo24. Reikia tik pridurti, kad inojimas, apie kur neka Freudas, nra paprasiausias sugebjimas mintyse atkartoti koki nors (vis dar svetim) idj. Norint pasveikti,

btinas tos i pradi beveik visuomet maitavim kelianios idjos sisavini-mas, lydimas vidins permainos, kuri lemia tikslingas psichinis darbas. Visai suprantama, kodl psichoanalitin gydy-m Freudas vadina savotiku perauklji-mu25. Psichoanaliz nugriauna suaugu-sij, t. y. visk imokusij, supran-tanij, susiformavusij kult, ji, nordama mus padaryti imintingesnius, kvieia sugrti prie kvailysts itak, nes kaip teigia ji dvasios srityje tik imintis laiduoja ger sveikat.

Noriau trumpai paminti dar vien veriani suklusti Freudo hipotez. Savo psichoanalitiniam statiniui, kur pats kar-tais vadindavo antstatu, Freudas ieko organini pamat. Nagrindamas aktu-alisias neurozes (tokias, kuri poymiai yra somatiniai)26, jis aptinka ssaj tarp i liguist bsen ir neigiamo, intoksi-kacinio bei abstinencinio iorini nuodin-gj mediag poveikio psichikai. Taip pat svarsto apie kne veikianio seksua-linio toksino tak neurozi susidarymui, toksino, kurio iskiriamas kiekis priklau-so nuo lytins funkcijos ir su ja susijusios mediag apykaitos svyravim27. ia nevalia leistis smulkmenas. Svarbiausia sidmti, jog Freudas uiuopia glaud prieastin ry tarp mogaus biologijos ir dvasios, drauge leisdamas suprasti, kad bent retkariais pirmasis veiksnys yra pajgus nulemti antrj.

IVADOS

Nors teoriniai Freudo samprotavimai sklidini vilties ir tikjimo, jog tiesa yra prieinama ir daniausiai visomis igal-mis siektina ne tik mokslo, bet ir kiekvie-

no individo atveju, vis dlto jie pasja ne vien dvejon dl mstymo patikimumo, savarankikumo ir teisingumo. Itin da-nai, nordami suvokti koki nors mint,

AivArAs stepukonis


uuot gilinsi jos turin, privalome dai-rytis u jos rib: organini mediag apytakoje, instinktyvioje Id veikloje ar lytiniame geidulyje, tamsiuose pasmo-ns labirintuose ar priverstinio atsiad-jimo mechanizme. Trumpai tariant, ms inojimas danai nra tikras inojimas, tra kitos, gilesns ir stipresns paskatos poymis, neisipildiusio noro pakaita-las; mstymas mogaus gyvenime nra pajungtas paiam sau, jo paskirtis ne idealiu bdu atspindti tikrov, o tar-nauti gyvybinms reikmms, malonumo ir realybs principams, savisaugos ins-tinktui, mirties baimei ir tbtinms pastangoms igyventi. Norom nenorom perasi metodin ivada: kadangi ms-tymas gimsta i jo prigimiai svetim,

knik poreiki, tai siekiant j painti, painti reikia ne j pat, o juo prisiden-gusius realiuosius veiksnius.

Greta Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio, Karlo Marxo, Friedricho Engel-so, Friedricho Nietzches ir kit XIXXX a. didi Vakar mstytoj Freudas ikyla kaip viena takingiausi asmeny-bi, tradicin, mstymo turin orien-tuot epistemologij pakeits alutini minties aplinkybi analize, kuri savo raidos virn pasiek XX a. pirmaisiais deimtmeiais Maxo Schelerio ir Karlo Mannheimo inojimo sociologijose, il-gainiui humanitarinius bei socialinius mokslus sismelkdama kaip daugiau ar maiau visuotin tyrimo prielaida bei metodika.

Literatra ir nuorodos

1 Sigmund Freud. Psichoanalizs vadas. Paskaitos. I vokiei kalbos vert Austja Merkevii t. Vilnius: ALK/VAGA, 1999, p. 260.

2 Ten pat.3 Ten pat, p. 1819.4 r. atitinkamai Job 33, 157; Pr 40, 8; Dan 2, 278;

Mt 1, 20; 2, 1213, 19, 22.5 Immanuel Kant. Sprendimo galios kritika. I vo-

kiei kalbos vert Romanas Plekaitis. Vil-nius: Mintis, 1991, p. 234235.

6 Sigmund Freud. Psichoanalizs vadas. Paskaitos, p. 107.

7 Plg. Platonas. Faidras. I graik kalbos vert Naglis Kardelis. Vilnius: Aidai, ALK, 1996, p. 52 ir kitur.

8 Sigmund Freud. Ego ir Id. I vokiei kalbos vert J. Kriinauskas ir M. Garbaiauskien. // Psichologai apie mogaus raid. Sud. M. Garba-iauskien. Kaunas: viesa, 1999, p. 314315.

9 Sigmund Freud. Psichoanalizs vadas. Paskaitos, p. 283, 18.

10 Sigmund Freud. Ego ir Id, p. 331.11 Ten pat, p. 319.12 Sigmund Freud, Psichoanalizs vadas. Paskaitos,

p. 323.13 Ten pat, p. 324, 323.

14 Ten pat, p. 17.15 Sigmund Freud. Dostojevskis ir tvaudyst. I

vokiei kalbos vert A. Gailius. // Groio kon-trai. Sud. Bronius Kuzmickas. Vilnius: Mintis, 1980, p. 88.

16 Sigmund Freud. Psichoanalizs vadas. Paskaitos, p. 181.

17 Ten pat, p. 337.18 r. Karl Gustav Jung. Four Archetypes: Mother,

Rebirth, Spirit, Trickster. Translated by R. F. C. Hull. Princeton, N. J.: Princeton University Press, 1970; Karl Gustav Jung. velgiant pasmo-n. I angl kalbos vert Jrat Musteikyt. Vilnius: Taura, 1994.

19 Sigmund Freud. Dostojevskis ir tvaudyst, p. 81.

20 Sigmund Freud. Psichoanalizs vadas. Paskaitos, p. 267, 273, 313.

21 Ten pat, p. 325.22 Ten pat, p. 325, 417.23 Ten pat, p. 346.24 Ten pat, p. 256.25 Ten pat, p. 412.26 Ten pat, p. 350.27 Ten pat, p. 351352.

psichoanalizės gimimas (stepukonis)

Documents