Redakcijos žodis

Nuriedėjome dar vienų metų ratais. Praėjęs laikas visada palieka savo pėdsaką, bet šių metų dienas

galbūt labiausiai norėtųsi ištrinti iš atminties. Daug, daug būta gąsdinimų, baimės, žmogaus nieki-

nimo. Ekonomika krinta, kartu su ja į dugną ir mūsų gyvenimas. Rūsti kasdienybė.

Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta,

Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.

Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą

Šventėm ir žoleles jo margas sau nusiskynėm,

O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm,

Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,

Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė.

Ar ne apie mūsų metus čia rašo nemirtingasis Kristijonas Donelaitis? Ne tik žiema, bet ir sunkmetis

mums tikrai ne kokias „kvietkas“ nupynė. O čia „permainų koalicija“ savo naktinėmis reformomis dar

labiau įstūmė mus į krizės baimę – su ja ir leidom metus. Baigėsi, vaizdžiu poeto posakiu, „džiaugsmai

šilti“, kaip ištversim šią žiemą, ateinančius metus? Niekas nežada pagerėjimo.

Kažkas sako, kad baimė žmones vienija. O gal ji tik suvaro juos į nelaimėlių katakombas? Žmones

labiau sutelkia pavojai ir bendras tikslas. Metų sandūroje paprastai žvalgomasi į ateitį – žmogus laukia ir

tikisi stebuklo, na, bent jau ko nors geresnio, nei buvo. Žydai tikina, kad bus gerai, bet geriau nebus. Ar teisūs

šie išminčiai, pamatysim. Kiek jau naujų metų taip pasitikome – su viltimi, bet po švenčių ir vėl nuleisdavo-

me sparnus. O gal trukdė tai, kad pernelyg dažnai gręžiotasi į praeitį, lyg ten būtų užkasti mūsų lobiai, kaip

tas Norvegijoje naftos fondas. Vieni drabužius iš istorijos spintos traukė, sau matavosi ar kitiems valė, kiti

saviplakos rykštele vis pliaukšėjo, treti – priešų šešėlių ieškojo…Taip vis mažiau laiko likdavo ateities planams

ir darbams. Dvidešimt metų sukosi atgautos nepriklausomybės laiko ratas, o mes jame – lyg voverės. Ar ne-

gaila laiko, tiek daug užpildyto partinėm rietenom, tuščio puodo iškilmingo skambesio? Atsirado net idiotų

kalvių, anot vieno politologo. O kai tokių randasi, ar galima rimtai kalbėti apie kūrybinės visuomenės kūrimą,

tai, kas jau ateina į pasaulį?

Taigi taip, vargdienėliai. Grįžtam prie Donelaičio:

Vei, broleliai! seną vėl nulydėjom metą

Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom.

Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė,

Kad mus sviete dievs laikys, toliaus sudavadys,

Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.

Vis dėl to Donelaitis optimistas:

Vasara rodysis, ir mes vėl šilumą jausim.

Čėso reik, to čėso tikt kantriai palūkėkim.

Ir, ik dirvos vėl ką duos, palūkėt nepailskim.

Štai taip: nepailskim. To savo mieliems skaitytojams, atsisveikindami su 2009 met ais, labiausiai ir linkime.Darbo, duonos, žmoniškumo, solidarumo ir teisingumo 2010 met ais!

LAIŠKAI REDAKCIJAI

POŽIŪRIS

POLITIKA

IDEOLOGIJOS

GAIRĖSISSN 1392–0251

Mėnesinisvisuomenės gyvenimo,politikos, kultūrosir istorijos žurnalasLeidžiamasnuo 1994 metų

Vyriausiasis redaktoriusAlgis Kusta

RedakcijaJuras PoželaGintautas PaluckasMarius SkarupskasVaclovas Paulauskas

Maketavo Gražina Majauskienė

Redakcijos adresas:Laisvės pr. 60 (10 aukštas), 05120 Vilnius.El.p.: gaires@post.skynet.lttel. 241 82 03Faksas 241 77 98.

Leidžia UAB „Mūsų gairės“ ir VšĮ „Gairės“

Pasirašyta spaudai 2009 12 15. SL 971.Foormatas 60x84/8. Ofsetinė spauda. 6 sp. lankai.Kaina 3,49 Lt (su PVM).

Spausdino AB „Spauda“Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius.

Tiražas 2000 egz.© „Gairės“

2009 gruodis

Nr. 12

Turinys

TARP KITKO

LIKIMAI

FOTOREPORTAŽAS

EUROPOS ROŽĖ

Albertas VAITIEKŪNAS

Dugną pasiekti lengviau, nei iš jo išlipti 4

Romualdas NAVICKAS

Kodėl pavojinga kita nuomonė? 5Benediktas BALTADUONIS

Vieniems juokas, kitiems – ašaros 5Jonas Gediminas SIAURUKAS

Skaičiai be velniavos ir mistikos 5Lidija ŠABAJEVAITĖ

Dvylika mėnesių baimės atmosferoje 6

Vaclovas PAULAUSKAS

Laisviausios rinkos Lietuva – permanentinių krizių kraštas 10

Gintautas PALUCKAS

Kada bedarbis tampa bedarbiu 13

Irena PURLIENĖ Lithuania… Belarus… Džordžija..? Kaip pavadinsi – taip nepagadinsi? 14

20 metų akistatoje su politine atsakomybe 16

Justas Vincas PALECKIS

Privalome įveikti „Apatijos“ partiją 22

Vilija BLINKEVIČIŪTĖ

Socialdemokratų siekis – socialinė valstybė 24

Zigmantas BALČYTIS

Energetinis saugumas: dujos ir politika 2020 metais 26

Gertas VAISKIRCHENAS Turime laimėti žmoniškumą, kad išgelbėtume ateitį 30

Vytenis PAULAUSKAS „Sodra“ – gelbėtoja ar pražuvėlė? 32

Jonas RUDOKAS

Kodėl prisimename mokytoją Juozą Žiurlį 34

Vaclovas PAULAUSKAS

Didžiausias Surdegio poetas 39Juozas SAVICKAS

Vaikystės kelionėje – pažintis su Griniais 40Julius NORKEVIČIUS

Žmogaus gerumo šviesa ant pilkų arimų 42

Teodoras VALOTKA

Ir karjerai, ir sielos gelbėjimui 44

Naujamete svajonių raketa iš 1930 metų į 2030 metus 46

Albertas SKYRELIS

Epigramos – be programos 48

LIUDIJIMAI

ŽVILGSNIS

SITUACIJA

LAIŠKAI REDAKCIJAI

GAIRĖS 4 2009 GRUODIS

Albertas VAITIEKŪNAS

Šiaul ia i

Dabar per televiziją, radiją ar spaudoje nieko kito

neišgirsi, tik: krizė, nedarbas, pedofi lija, nusikaltimai,

valdžios ponų skandalai ir aferos. Ir labai paprastai

paaiškinama, kodėl taip yra: visų pirma kaltas sovie-

tmetis, valdžioje likusi komunistinė nomenklatūra

(o gal ir konservatoriai?) ir, žinoma, pasaulinė krizė.

Valdantieji kaltina prieš tai valdžioje buvusius. O

buvusieji sako, jog dabar esantieji valdžioje negali ir

tiesiog nežino, ką daryti. O ką reikia galvoti papras-

tam piliečiui – mokesčių mokėtojui, kuris jau tiesiog

smaugiamas visų mažinimų ir nežinių.

Tais dažnai keiksnojamais tarybiniais laikais į Lie-

tuvą atvažiavę iš kitų respublikų svečiai vadindavo ją

„malaja Amerika“. Ir sakydavo: jūs taip gerai gyvena-

te todėl, jog Maskva skriaudžia Rusiją ir viską kiša į

„Pribaltiką“. Nors tai nebuvo tiesa. Gal lietuviai buvo

darbštesni, o mūsų respublikos vadovai, kuriuos dar

vis keikia ir vadina kolaborantais ir Maskvos tarnais,

tikrai buvo gabūs, sąžiningi, protingi, turėjo didelę

profesinę patirtį. Kai subyrėjo Tarybų Sąjunga ir Lie-

tuva tapo nepriklausoma, puolėm ardyti „seną pasaulį

iki pačių pamatų“. Ir per keletą metų neliko nei kolū-

kių, nei gamyklų, didžiausias laivynas buvo išgrobs-

tytas, išparduotas. Reikėjo ne vien griauti, o ką gali-

ma restauruoti, patobulinti, kaip darė čekai, slovakai.

Gal ir „Mažeikių nafta“ būtų dėjusi aukso kiaušinius,

jei jos, saugodami nuo Ivano, nebūtume pardavę už

vergišką sutartį, ją pasirašė tuometė vyriausybė, va-

dovaujama konservatorės I. Degutienės. Atsirado ne-

darbas. Pusė milijono žmonių išvyko dirbti į užsienį.

Šiandien mus valdantys mažieji išsišokėliai tada vis

kalbėjo apie kažkokius miražinius milijardus, kuriuos

mums turi atiduoti Rusija. Jei Rusija nuskriaudė Lie-

tuvą, tai ji tikrai gal dar daugiau nuskriaudė Suomiją.

Iš jos atėmė dalį teritorijos, daug buvo sugriauta ir

daug suomių žuvo. Bet jos vadovai į viską žiūri realis-

tiškai – nedejuoja, kokie yra nuskriausti, bet sudaro

su Rusija abiems valstybėms naudingas sutartis. Geri

specialistai gamina geras prekes, mokslininkai kuria

technologijas, o šalį valdo protingi politikai. Ir ten

tikrai nėra tokios krizės, kaip pas mus bauginama.

Neseniai mačiau laikraštyje nuotrauką – suomiai pa-

statė didžiausią pasaulyje kruizinį laivą, kainuojantį

milijardus dolerių.

Dugną pasiekti lengviau, nei iš jo išlipti

Atkūrus nepriklausomybę buvo kalbama: jei ne

okupacija, mes seniai gyventume kaip Švedijoje, esa-

me darbštesni už švedus. Gal ir taip, bet Smetonos

laikais ne mes statėm pas švedus degtukų fabriką, o

jie Lietuvoje. Ir degtukų dėžutė kainavo ar ne pusę

lito, o policija baudė rūkorius, jei šie naudojo ben-

zininius žiebtuvėlius. Tokia buvo sutartis su ponais

švedais. Panašiai buvo Kaune – čia elektrinę pastatė

belgai, nors jų gaminama elektra buvo brangiausia

Europoje. Šiais laikais, kai stojome į Europos Sąjun-

gą, buvo žadama, jog už kelerių metų gyvensim taip,

kaip Airijoje, nes mūsų likimas esąs panašus. Praėjo

penkeri metai ir kur tas panašumas? Gal kad mūsų

žmonės samdiniais dirba pas jų ūkininkus? Airija yra

šalia Anglijos, jiems vieniems su kitais prekiauti yra

ir pigiau, ir patogiau, nei vežti prekes iš žemyninės

Europos. O mes su artimomis kaimynėmis Rusija,

Baltarusija sugebėjom sugadinti santykius. Nors ne

vieną amžių su gudais sudarėm net bendrą valstybę.

Dabar tai taisoma po truputį. Bet kaip dainuojama,

laiko nesugrąžinsi atgalios.

Jau kalbama, jog Europoje ta krizė lyg ir mažė-

ja. Gal ir Lietuvoje tai įvyks, nors nelabai tuo tikiu,

nematau tam pagrindo. Pavyzdžiui, daug kalbėta

apie namų renovaciją, bet žiūrėkim: paskolos ima-

mos iš užsienio bankų, medžiagos visos iš užsienio

(gal tik kalkės ir cementas lietuviškas). Dalį pinigų

susišluos valdžia už „otkatus“ ir statybos fi rmos, o

žmonėms liks skolos. Šiek tiek uždirbs darbinin-

kai, bet tai lašas jūroje. O jei reikalai pagerės pirma

kitose Europos valstybėse, tai iš Lietuvos plūstelės

nauja emigrantų banga. Toks Rusijos komunistas

Suslovas žadėjo Lietuvą padaryti be lietuvių, tas

jam nepavyko. Mūsų pačių valdžiai tai eina kaip iš

pypkės.

Turiu draugą tremtinį, kuriam Landsbergis buvo

dievas. Dabar jis sako: turim važiuoti visi į Vilnių su

šakėm ir remti Kubilių prie sienos. Tai jau ženklas,

kad žmonės pradeda susiprasti.. Kai išeis šių metų

paskutinis „Gairių“ numeris, mūsų valdžiukė jau

bus pabėrusi daug kalėdinių dovanėlių: sumažintos

pensijos ir išmokos, panaikintos invalidumo grupės,

pabrangę vaistai ir prekės, elektra, dujos, butų šil-

dymas... Jei dar po to koks pensininkas turės už ką

nusipirkti laikraštį, kiek jame pamatys kilnių snuke-

lių su šypsenom: jie visi linkės tautai taikos, laimės ir

ramybės. Ir tu, pilieti, juoksies pro ašaras.

Mieli „Gairių“ skaitytojai – matematikos mėgėjai,

siūlau Jums elementarios skaičių teorijos problemą.

Kokios yra būtinos ir pakankamos sąlygos (para-

metrai), kad pirmo laipsnio formą x+y+z (1) dalintų

visi sandaugos xyz dalikliai. Visi skaičiai – natūriniai

(1, 2, 3...).

Bendras uždavinys yra išsprendžiamas, juk

1+2+3=6.

Sufl eruoju:

Iš (1) lygties elementariai seka diofantinė lygtis

(2), kuri gali padėti išspręsti (1) lygtį, nes spren-

džiama daug lengviau: (xy+xz+yz)S=xyz. (2)

Pirmajam matematikui ar mėgėjui elementa-

riais metodais išsprendusiam iki 2012 gruodžio 21

d. (iki skelbiamos pasaulio pabaigos – Red.) pir-

mąją lygtį (tenkinančią papildomas sąlygas!) išmo-

kėsiu 666 litų premiją.

Skaičiai be velniavos ir mistikosGerbiami matematikos mėgėjai ir profesiona-

lai, studentai, moksleiviai, atsiprašau, kad negaliu

paskirti didesnės premijos, nes gaunu labai mažą

pensiją. Pinigai maži, bet garbė bus nemaža.

Viena svarbiausių mūsų ekonomikos atsigavi-

mo prielaidų yra gamtos, technikos ir matematikos

mokslų suklestėjimas Lietuvoje. Deja, libertarai

griauna šią tokią svarbią švietimo sritį. Tad man

labai patiktų, kad mano rastas elementarios skai-

čių teorijos problemas išspręstų žmogus, mąstan-

tis kairiuoju smegenų pusrutuliu. Bet nepykčiau ir

ant liberalo... Linkiu sėkmės!

Jonas Gediminas SIAURUKAS

matematikos mėgėjas iš Palangos

Pastaba. Laiškus matematikos konkursui siųs-

ti adresu: „Gairės“, Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius.

Benediktas BALTADUONIS

Jei kas fi ksuotų mūsų premjero pasisakymus,

turėtų gardaus juoko. Vieną dieną taip pasako, kitą

dieną jau apverčia aukštyn kojom. Kas čia kaltas,

krizė ar atmintis, sunku pasakyti. Bet kaip tokiu

premjeru pasitikėti? Štai metų pradžioje tvirtino,

kad pensijų nemažins. Bet ėmė ir sumažino. O kai

Vieniems juokas, kitiems – ašarossumažino, pareiškė, kad dabar vyresnio amžiaus

žmonėms žiema bus lengvesnė, nes esą 80 litų su-

mažėjo komunaliniai mokesčiai. Nežinau, kaip ten

su valstybės reikalais, bet kad mokesčius už butą

moka tikrai ne pats premjeras , o žmona ar uošvė,

tai aišku kaip dieną. Vyriausybės galvai taip pat rei-

kėtų žinoti, kiek moka ir gali mokėti kiti žmonės.

Juokauti sveika, bet tyčiotis iš žmonių negražu.

2009 GRUODIS 5 GAIRĖS

Romualdas NAVICKASKretinga

Atrodo, kad socialdemokratų partija neapsiri-

ko, savo pirmininku išrinkdama Algirdą Butke-

vičių. Jau vien tai, kad jis buvo renkamas į Seimą

vienmandatėje apygardoje tris kartus iš eilės, rodo

žmonių pasitikėjimą.

A. Butkevičius yra sąžiningas ir reiklus tiek sau,

tiek partijos bičiuliams, nors gal ne visiems tai pa-

tinka. Jis tikra rakštis dešiniesiems, nes drąsiai rėžia

tiesą apie jų valdymo klaidas, „naktines reformas“,

sujaukusias šalies gyvenimą ir supriešinusias žmo-

nes. A. Butkevičiaus vieši pasisakymai yra labai ar-

gumentuoti ir profesionalūs, nėra ko tuo stebėtis

– jis patyręs ekonomistas, buvo fi nansų ir susisie-

kimo ministras. Mums, paprastiems žmonėms, la-

bai priimtinas A.Butkevičiaus teiginys, kad būtina

sugrąžinti lengvatas smulkiam ir vidutiniam vers-

lui, vaistams, knygoms, laikraščiams, šildymui.

A.Butkevičius yra tikras opozicijos dabartinei

valdžiai vadovas. Gal todėl jo taip nemėgsta kon-

servatoriai, šiaip jau nepakantūs kitai nuomonei.

Jiems ima vaidentis įvairūs pučai ir perversmai,

bandoma regzti net kvailas bylas. Negi vėl grįš tau-

tininkų laikai, kai socialdemokratai buvo sodinami

į kalėjimus?

Kodėl pavojinga kita nuomonė?

POŽIŪRIS

Lidija ŠABAJEVAITĖ

2009 metais Nobelio premija už naują požiūrį

ekonomikos moksle (valdymo santykių tyrimus) buvo

paskirta amerikiečiams ekonomikos ekspertams Eli-

norai Ostrom ir Oliveriui Viljamsonui. Jie teigia, jog

ūkinės bendruomenės (kooperatyvai) puikiai sugeba

derinti interesus, saugoti gamtinę aplinką, efekty-

viai tvarkytis ir gauti gerus ekonominius rezultatus.

Bendras reikalų tvarkymas suartina žmones, išmoko

tausoti resursus, padėti vienas kitam. Jų teorija, pa-

grįsta daugeliu realių pavyzdžių, yra visiška priešin-

gybė neoliberalų propaguojamai nekontroliuojamos

laisvosios rinkos politikai. Tai politika, kuri sukėlė

dabartinę krizę. Beje, ir kitus XX a. ekonominius bei

socialinius sukrėtimus, kuriuos lydėjo diktatūrinių

režimų įsitvirtinimas ne vienoje šalyje.

Lietuvai kriziniai metai buvo permainingi. Nuo

2008 m. lapkričio pradėjusi valdyti konservatorių

Šių metų pirmajame numeryje išspausdintame interviu Prezidentas A.Brazauskas pabrėžė, kad panikuojanti valdžia yra bloga valdžia, kad nereikėtų gąsdinti visuomenės krize, lyg kokia mistine šmėkla. Deja, baimė mus lydėjo visus metus – iš valdžios kabinetų persismelkė į visuomenę, politiką, verslą, gniuždydama tautos kūrybines galias.

Dvylika mėnesių baimės atmosferoje

ir liberalų koalicija, sąmoningai ar nesąmoningai

ėmėsi gąsdinimo: viskas blogai ir bus dar blogiau.

Nuolatinis gąsdinimas išplito visose srityse. Net

kai kurie gydytojai ima ir viešai pareiškia, kiek

turi mirti sergančiųjų gripu. Baimės įvarė praėju-

sį gruodį priimti „naktiniai“ įstatymai, pakoregavę

mokesčių sistemą. Su baime klausomasi biudžeto

ir kitų fi nansinių įstatymų projektų svarstymo Sei-

me. Tiesa, pradžioje žmonės dar nebuvo sukaus-

tyti baimės. Sausį tūkstantinė minia susirinko prie

Seimo ir Vyriausybės rūmų. Agresyvioji dalis net

ėmėsi akmenų. Valdžia gerokai išsigando ir atsisa-

kė kai kurių savo projektų įvesti naujas rinkliavas.

Kai šį rudenį ties Vyriausybės rūmais susirinko tai-

kinga švietimo ir kultūros darbuotojų manifestaci-

ja, ginkluotų policininkų, saugojusių rūmus, buvo

kelis kartus daugiau negu protestuotojų.

Valdžios baimė atsispindi net jos retorikoje. Dir-

bančių žmonių, pensininkų ir kitų socialiai remtinų

asmenų ruošimąsi naujiems protestams premjeras

pavadino grėsme nacionaliniam saugumui. Pro-

testuotojai yra visuomenės dalis, nekelianti jokios

grėsmės likusiems. Jie tik reiškia savo valią, naudo-

damiesi Konstitucijos suteiktomis teisėmis: netylėti,

ginti savo interesus, kai su jais nesiskaito valdžia.

Grėsmė kyla nebent Vyriausybei ir Seimui prarasti

savo autoritetą. Policija gi tiesiog privalo palaikyti

elementarią tvarką. Beje, valdžia mėgina apsidraus-

ti – ji pametėjo profsąjungų susivienijimui 1,5 mln.

litų dotaciją, ir šis pasirašė nacionalinį susitarimą.

Šuo, gavęs skanų kaulą, visad palaižo šeimininko

ranką. Tiesa, pats išgarsinto nacionalinio susitari-

mo dokumentas nėra teisiškai įpareigojantis. Svars-

tydamas biudžetą, Seimas nekreipia į jį dėmesio.

Su jo įsipareigojimais nesutinka kai kurios šakinės

profsąjungos bei kitos organizacijos, nepritarusios

susitarimui. Visgi matyti, kad žmonės labiau bijosi

valdžios spaudimo, negu valdžia žmonių nepasiten-

kinimo. Tai pilietiškai nebrandžios visuomenės pa-

darinys, kai suverenas – piliečiai paklūsta jų teisių

uzurpatoriams – valdžiai. Senas demokratines tra-

dicijas turinčiose šalyse žmonės aktyviai gina savo

teises, priverčia valdžią derėtis ir ieškoti optimalių

sprendimų. Arba patys siūlo. Pavyzdžiui, Vokietijos

kanclerei A.Merkel projektuojant kitais metais su-

mažinti mokesčius (atitinkamai sumažėtų biudžetas

bei išlaidos bendriesiems poreikiams), turtingieji

pasisiūlė mokėti kur kas didesnius mokesčius, kol

atsigaus šalies ekonomika. Kada tokio pilietiškumo

visuomenė subręs Lietuvoje!? Nebent tada, kai at-

sisakys nepagrįstų vilčių, sudėtų į „gelbėtojus“. Juk

daugumas, balsavę už Prezidentę, tikėjosi, jog ji im-

sis ryžtingų veiksmų vidaus politikoje. Deja, Prezi-

dentė nėra Vyriausybės vadovė. Be to, jai, atrodo,

artimesnė liberalioji politika. Pagrūmojusi oligar-

chams (tą daro ne ji pirma), neleidusi verslininkų

apkrauti didesniais mokesčiais „Sodrai“, iš dalies

parėmusi jaunas mamas ir kitus socialiai remtinus

asmenis, Prezidentė pritilo. Ji, kaip ir valdančioji

dauguma, nekviečia diskutuoti dėl mokesčių balan-

so, kad nacionaliniame biudžete verslo įnašo dalis

būtų kur kas didesnė nei yra dabar.

Kodėl stambiajam verslui sudaromos šiltnamio

sąlygos? Tvirtinama, jog tai stambus darbdavys, ta-

čiau daugelio šalių pavyzdžiai rodo, kad išplėtotas

vidutinis ir smulkusis verslas sukuria daug daugiau

darbo vietų. 2006 metais Nobelio taikos premija

buvo paskirta Bangladešo bankininkui Muhamedui

Junusui. Už tai, kad jis neturtingiems, bet pasiryžu-

siems veikti (dauguma jų buvo moterys) duodavo

kuklias beprocentines paskolas. Jie tapo smulkiais

verslininkais, užsidirbę sau ir padėję kitiems. Tar-

pusavio pyktį dėl beviltiško gyvenimo keitė taikus

bendruomeniškumas ir solidarumas. Taika svarbi

ne tik tarp tautų, valstybių, bet ir tarp greta gyve-

nančių žmonių. Tokią pat išvadą padarė ir šiųmečiai

ekonomikos mokslo Nobelio premijos laureatai.

Galima klausti dar kartą, kodėl mūsų šalyje pro-

teguojamas stambusis verslas. Tikriausiai todėl, kad

nemaža dalis politikų glaudžiai susiję su oligarchais.

Be to, pagrindiniai valdžios patarėjai ir visuomeni-

nės nuomonės formuotojai yra privačių bankų ir

Laisvosios rinkos instituto ekspertai. Jie pirmiausia

gina savo darbdavių interesus. Jie įtikino politikus,

kad įmonių pelno mokestis vėl būtų mažinamas, kad

bankams ir kitam stambiajam verslui būtinos len-

gvatos. Jie agituoja vėl įvesti „Sodros“ įmokų lubas.

Teisingumo ministras, buvęs Laisvosios rinkos ins-

tituto (LRI) vadovas, pritaria „Sodros“ reformai. Po

aptakiai formuluo-

jamu siūlymu slypi

liberalų idėja, jog

valstybė turi atsisa-

kyti paternalizmo.

Tegu kiekvienas

pasirūpina savimi.

Kitaip sakant, nuo

privalomo soci-

alinio draudimo

reikėtų pereiti tik

prie privataus. Toks modelis buvo įgyvendintas kai

kuriose Lotynų Amerikos valstybėse, kai jose su JAV

specialiųjų tarnybų pagalba valdžią užgrobė karinės

chuntos. Tų šalių oligarchai tapo dar turtingesni, o

vidutiniokai atsidūrė tarp skurdžių. Negi Lietuvoje

norima pritaikyti tokį modelį?

Balsų, kurie gina kitų visuomenės grupių inte-

resus, kurie nesutinka su vienašališku atlyginimų,

bedarbio išmokų, pensijų bei kitos socialinės pa-

ramos mažinimu, nenorima girdėti. Žiniasklaida

vengia kalbinti kitaip mąstančiuosius, nes ji iš es-

mės priklauso oligarchams. Taip įsivyrauja ideolo-

ginis vienpusiškumas, visuomenės bendrųjų inte-

resų derinimą ignoruojanti politika.

Bankrutuojant įmonėms (daugiausia viduti-

nėms ir smulkiosioms) nedarbo lygis priartėjo prie

14 procentų. Metų gale darbo neturi daugiau nei

200 tūkstančių žmonių. Šis skaičius būtų dar di-

desnis, jei tūkstančiai darbuotojų neemigruotų į

kitas šalis, kur darbo vėl atsiranda. Įvairios orga-

nizacijos skelbia, kad paramos – maisto, pašalpų,

kompensacijų – prašo apie 45 proc. visų Lietuvos

gyventojų. Tai visiškame skurde (apie 18 proc.) ir

truputį aukščiau skurdo ribos (27 proc.) gyvenantys

žmonės. Vyriausybė, matydama kasdien augantį jų

skaičių, nutarė sumažinti paramą socialiai remti-

niems. Pavyzdžiui, bedarbiams mokėti ne daugiau

650 litų, t.y. minimalaus atlyginimo sumą. Sakoma,

jog mokant daugiau bedarbiai neskatinami ieškotis

darbo. Tai gryna demagogija! Gaila, kad jai pritaria

ir kai kurių profsąjungų lyderiai. Jie arba nesupran-

ta elementarių politikos dalykų, arba, išduodami

dirbančiųjų interesus, pataikauja valdžiai. Iš tiesų

žmonės nori dirbti ir gauti atlyginimą. Deja, dar-

bo vietų kol kas nedaugėja. Kita vertus, dirbdami

Didžioji dalis bėdų kri-zės metu ypač išryš-kėjo dėl to, kad Lietu-voje nėra sisteminės politikos, trūksta sis-teminio veikimo. Nėra ilgalaikio perspektyvi-nio planavimo, kuriam

iš esmės pritartų visos politinės jėgos. Nesugebama deramai realizuoti net trumpa-

laikių programų.

2009 GRUODIS 7 GAIRĖSGAIRĖS 6 2009 GRUODIS

2009 GRUODIS 9 GAIRĖS

POŽIŪRIS

visi mokėjo mokesčius, kurių dalis pervedama į

„Sodros“ administruojamą draudimo nuo nedarbo

fondą. Taigi jie, priklausomai nuo atlyginimo dy-

džio, užsidirbo didesnes bedarbio pašalpas.

Dėl darbo vietų mažėjimo dalį kaltės turėtų

prisiimti ir valdžia. Ji nesugebėjo išjudinti gyve-

namųjų namų renovacijos ir maždaug 1 mlrd. litų,

kuriuos skyrė ES, liko neįsisavinti. Neišlaikytos

arba nesukurtos darbo vietos, negauta mokesčių.

Valdžia visą laiką akcentuoja „Sodros“ skolas ir tei-

sinasi, kad dėl to tenka karpyti visas išmokas. Ta-

čiau ji nutyli, kad socialinei paramai bei sveikatos

apsaugai Lietuvoje skiriama tik 13 proc. BVP, kai

ES vidurkis siekia 27 proc.. Neturi atjautos ir stam-

bieji prekybininkai. Jie per metus utilizuoja maisto

produktų už 11 mln. litų. Jais užtektų pamaitinti 60

tūkst. skurstančių asmenų.

Apskritai didžioji dalis bėdų krizės metu ypač

išryškėjo dėl to, kad Lietuvoje nėra sisteminės poli-

tikos. Valstybėje visos gyvenimo sritys yra glaudžiai

susijusios. Problemos vienoje srityje atsiliepia viso-

se kitose. Štai Seimas, priėmęs nacionalinę šeimos

koncepciją, suskirstė šeimas į „geras“ (santuokines)

ir „netikusias“ (sugyventinių, vienišų motinų). Val-

džios bandymas primesti gyvenimo modelį realiai

nieko nekeičia. Žmonėms svarbesni kiti dalykai. Iki

šiol Lietuvoje nėra gyvybiškai svarbaus apsaugos

nuo smurto šeimoje įstatymo. Aukos, dažniausiai

moterys ir vaikai, priversti bėgti, o smurtautojai lie-

ka namuose. Atsakomybė už vaikų auklėjimą daž-

niausiai suverčiama mokyklai. Betgi elgesio pagrin-

dai įgyjami šeimoje, po to jie atsinešami į mokyklą, o

ūgtelėjus – į visuomenę. Taigi visuomenės problemų

šaknys pirmiausia slypi šeimose. Valdžia tiesiogiai

negali imtis kiekvienos šeimos auklėtojos vaidmens.

Tačiau kalbėdama apie tėvų ir vaikų teises, ji turėtų

akcentuoti ir jų pareigas. Skaičiuodama vaikų ir mo-

tinų pinigus – duodama, mažindama, atimdama –

valdžia nesvarsto kitų alternatyvų. Daug naudingiau

būtų kurti naujus vaikų darželius, kuriuose motinos

be vargo galėtų palikti savo vaikus, greičiau grįžtų į

darbą, užsidirbtų savo šeimai ir mokėtų mokesčius

valstybei.

Iš šeimos vaikai keliauja į mokyklą, kuri nepa-

liaujamai reformuojama ištisus 20 valstybingumo

metų. Ministras giriasi sėkmingai pertvarkęs švie-

timo ir aukštojo mokslo sistemos fi nansavimą. Ta-

čiau serganti sistema vien pinigais nepagydoma.

Brandos atestatus gauna vis daugiau beraščių. Te-

bėra madinga veržtis į universitetus, nors absol-

ventų, nerandančių darbo pagal specialybę, skai-

čius auga kasmet. Tuo tarpu technikos mokyklų

bei daugelio kolegijų, kurios rengia kvalifi kuotus

darbininkus ir viduriniosios grandies specialistus,

autoritetas visai sumenkęs. Mokymo sistema, ku-

rios tikslas ugdyti būsimus darbuotojus, palikta

savieigai. Valdžia nepateikia jokių perspektyvinių

skaičiavimų apie ekonomikos raidą, kiek ir kokių

specialistų reikės bent artimiausiais 5-10 metų.

Ūkio ministras taikliai pastebėjo, jog „mes šiandien

leidžiame tėveliams ir studentams projektuoti Lie-

tuvos likimą“, kasmet išleisdami po 16 tūkstančių

vadybininkų (!). Pasak jo, būtina aiški vizija, kokių

specialistų reikia valstybei („Atgimimas“, 2009 m.

lapkričio 13–19, Nr. 40). Švietimo ir mokslo mi-

nistras įtikinėja, kad abiturientai geriausiai žino

valstybės poreikius. Vyriausybei nebūtina rūpintis,

kiek ir kokių mokyklų Lietuvai reikia. Rinka su-

tvarkysianti viską! Taip pinigais bei jaunų žmonių

likimais nesišvaisto nė viena ekonomiškai pajėgi

valstybė. Mūsų valdžia tiesiog nedrįsta imtis at-

sakomybės ir racionaliai pertvarkyti visą mokymo

sistemą. Išplėtus technikos mokyklų tinklą, rimtai

įvertinus kolegijų mokymo kokybę, sumažinus iš-

pūstą valstybinių universitetų skaičių bei sutrum-

pinus kai kurių studijų laiką iki 3+1,5 metų, geriau

būtų patenkinti darbo rinkos poreikiai. Sutaupytus

pinigus vertėtų panaudoti mokslinių tyrimų fi -

nansavimui, nes nauji išradimai duoda didžiausią

naudą. Deja, mūsų valstybė mokslui skiria menką

dalį biudžeto lėšų. Jeigu ne ES pinigai, apie jokius

mokslo centrus net svajoti negalėtume.

Reformų ilgaamžiškumu (ir beviltiškumu) neat-

silieka ir sveikatos apsauga. Ministrui giriantis būsi-

ma ligoninių struktūros ir jų aprūpinimo pertvarka,

nekalbama apie svarbiausią kriterijų – žmogaus gali-

mybę greitai gauti kvalifi kuotą būtinąją pagalbą. Pa-

cientai ir toliau verčiami kamuotis poliklinikų eilėse,

mėnesiais laukti specialistų konsultacijų bei planinių

operacijų. Atsidūrę kritinėje būklėje priversti kreip-

tis į privačias gydymo įstaigas. Suprantama, ten už

paslaugas tenka papildomai mokėti iš savo piniginės.

Prasidėjęs gripo sezonas atskleidė Sveikatos apsaugos

ministerijos nesusišnekėjimą su gydymo įstaigomis,

visų lygių valdžių pasimetimą. Kaip visada, didžiausia

nauda tenka farmacijos bendrovėms, monopolizavu-

sioms Lietuvos vaistų rinką.

Apie profi laktinį rūpinimąsi sveikata retkarčiais

užsimenama, bet iš esmės nieko nedaroma. Dauge-

lis darbo vietų, klasių, auditorijų neatitinka nusta-

tytų sanitarinių normų, kenkia vaikų ir suaugusiųjų

sveikatai. Žmogaus darbingumas krenta, jei jis yra

prastos sveikatos, dažnai serga arba, nepaisydamas

ligos, eina į darbą, nes bijo būti atleistas.

Darbdavių elgesį su darbuotojais sunku pa-

vadinti normalia socialine partneryste. Maži at-

lyginimai, viršvalandinis, dažnai neapmokamas,

darbas, nesiskaitymas su darbuotojais, kenkia pa-

tiems darbdaviams. Tyrimai rodo, kad dauguma

darbuotojų yra nelojalūs, esant galimybei, keičia

darbo vietą. Ne vienas dėl to ryžtasi emigruoti ir

dirbti svetimiesiems. Be to, darbdaviai spaudžia

valdžią liberalizuoti darbuotojų priėmimo–atleidi-

mo tvarką. Iš esmės siekiama samdomiesiems dik-

tuoti vienpusiškas sąlygas. Valdžia linksta nusileisti

verslininkų reikalavimams, nors jos pareiga palai-

kyti pusiausvyrą darbo santykiuose.

Darbo rinkos tyrimų specialistai prognozuoja,

kad mažėjantis gimstamumas, nereguliuojamas

specialistų rengimas, nelygiaverčiai darbdavių ir

darbuotojų santykiai, auganti emigracija bei atsai-

nus valdžios elgesys po 10–15 metų atves Lietuvą į

naują vidinės krizės padėtį.

Seimo ir Vyriausybės formuojama politika kol

kas nekelia optimizmo. Kaip minėta, trūksta sis-

teminio veikimo. Nėra ilgalaikio perspektyvinio

planavimo, kuriam iš esmės pritartų visos poli-

tinės jėgos. Nesugebama deramai realizuoti net

trumpalaikių programų. Vyriausybė 2009 metais

buvo užsibrėžusi įvykdyti keletą ambicingų užda-

vinių. LRI duomenimis, jų įgyvendinimas vyksta

vangiai. Pavyzdžiui, valstybės valdyme įvykdyta

apie 11 proc., pradėta vykdyti 42 proc., neįvyk-

dyta 47 proc. užsibrėžtų darbų. Valdymo sistema

nereformuota. Dubliuojančioms biurokratinėms

įstaigoms toliau skiriami nemaži pinigai. Saulėly-

džio komisija, turėjusi atlikti įstaigų reikalingumo

reviziją, nepasiekė jokių rimtų rezultatų. Sveikatos

apsaugoje įvykdyta 20 proc. pokyčių, pradėta vyk-

dyti taip pat 20 proc., neįvykdyta 60 proc.; ener-

getikoje atitinkamai – 17 proc., 8 proc., 75 proc.;

kovoje su korupcija – 0 proc.(!), 14 proc., 86 proc.

Pasaulis pripažįsta, kad korupcija tarsi vėžys griau-

žia valstybę, o pasveikti, ypač nenorint, nelengva.

Korumpuotoje aplinkoje veši neskaidrūs sandoriai,

pažeidžiami konkurencijos principai, nuostolius

patiria fi rmos, valstybė ir visuomenė. Kiekvieno

projekto realizavimas pabrangsta keletą kartų, nes

dalis pinigų nusėda kyšių ėmėjų kišenėse. Įstatymų

šešėlis krenta ant abejotino reikalingumo valdžios

sprendimų. Štai Vilniaus miesto taryba pritarė Gu-

genheimo muziejaus statybos projekto svarstymui.

Tikimasi, kad Seimas skirs pinigų detaliojo plano ir

kitų projektinių darbų fi nansavimui. Jų viltys, kad

projektuojamas muziejus pritrauks į Lietuvą srau-

tus užsienio turistų, yra utopinis. Užtat jo statytojai

nemenkai pasipelnys. Miesto taryba nepergyvena

dėl nacionalinės kultūros centro – Valdovų rūmų

stringančio fi nansavimo.

Formuodama kitų metų biudžetą, valdžia nau-

doja dvi priešingas priemones: kai kurių mokes-

čių, pvz., PVM ir akcizo, didinimą bei atlyginimų

ir visų socialinių išmokų mažinimą. Tai neskatina

vartojimo, kuris yra svarbus ūkio atsigavimui. Vi-

suomenė, įbauginta valdžios kalbų apie sunkmetį

bei konkrečių drastiškų priemonių, taupo juodai

dienai. Iki minimumo sumažėjus prekinei fi nansi-

nei apyvartai valstybė tampa leisgyve. Kol valdžia

laikysis liberaliųjų nuostatų – nekontroliuos ban-

kų, fi nansinių bei akcijų biržų, stambiojo verslo

„burbulinės“ veiklos, kol bendrieji visų socialinių

grupių interesai bus laikomi antrarūšiais, tol Lie-

tuva murkdysis ekonominiuose nepritekliuose,

stiprės socialinis nepasitenkinimas ir susipriešini-

mas, smuks tarptautinis autoritetas.

Matyti, kad žmonės labiau bijosi valdžios

spaudimo, negu valdžia žmonių ne-pasitenkinimo. Tai

pilietiškai nebrandžios visuomenės padari-nys, kai suverenas

– piliečiai paklūsta jų teisių uzurpatoriams

– valdžiai. Senas demokratines tradici-jas turinčiose šalyse žmonės aktyviai gina savo teises, priverčia valdžią derėtis ir ieš-

koti optimalių sprendi-mų. Arba patys siūlo.

Dvylika mėnesių baimės

GAIRĖS 8 2009 GRUODIS

2009 GRUODIS 11 GAIRĖSGAIRĖS 10 2009 GRUODIS

POŽIŪRIS

Vaclovas PAULAUSKAS

Nesivaikysiu originalumo ir paseksiu fi losofi jos

daktaro V. Valentinavičiaus pavyzdžiu. Jam

kantrybės taurę perpildė konservatorių Vyriau-

sybės išvadinimas „dundukais“. Beje, suabejočiau,

ar teisingas toks epitetas. Gal mums vadovauja ne

„dundukai“, o savanaudžiai? Tai dar blogiau. Mano

kantrybę perpildė vienas nežinomo autoriaus sa-

kinys interneto komentaruose, kad gynybinis

(partinio patriotiškumo pagauto?) žiniasklaidoje

besidarbavusio V. Valentinavičiaus žygis tarnauti

Vyriausybei ir jį šlovinantis R. Sotvarienės straips-

nis „Lietuvos ryte“ esąs atsakas „kenkėjiškai tautai“.

Jeigu jau visą tautą kažkoks iš tiesų „išminčius“ pa-

skelbia kenkėjiška, tai aš imuosi nepopuliaraus liau-

dies gynėjo vaidmens ir iki galo eisiu su tais, kurie

niekinami. Nebe pirmą kartą. Kiek visokiausių pa-

niekinimų girdėta! Mes – ir veršių tauta, mes – ir

runkeliai, mes ir apskritai sovietinė liaudis, kupi-

nai prisisėmusi blogybių. Prabėgo dvidešimt metų,

kai mes jau visai kitoje pasaulio pusėje, o tos blo-

gybės vis želia ir želia, ir yra tik sauja šviesuolių ir

teisuolių, kuriems mes trukdome sukurti kažkokią

šviesią ir teisingą Lietuvą. Jeigu pažvelgsime istori-

jon, tai tie „šviesuoliai“ remiasi solidžia bolševikų

patirtimi: šie irgi manė, kad sukurti šviesų komu-

nizmo rūmą trukdo masės nesąmoningų piliečių,

todėl visus juos trėmė, sodino, šaudė, marino badu,

kad liktų geriausieji. Mūsų šviesuoliai neturi Sibiro

platybių, bet irgi rado sprendimą, apie kurį džiu-

giai pranešė laisvosios rinkos ekspertė R. Vainienė,

džiaugdamasi mokslo reforma: „išleidome jaunimą

į kelią įteikę po krepšelį…“ Vienam kitam valstybė

Laisviausios rinkos Lietuva – permanentinių krizių kraštas

Visose šalyse yra nelaimėlių. Bet negali būti nelaimėlių pusė valstybės piliečių, ar bent penktadalis, kaip kai kas skaičiuoja. Jeigu tiek daug skurstančių žmonių, vadinasi bloga valdančiųjų politika.

iš tiesų šiek tiek įdėjo į krepšelį, o daugelis tuščio-

mis iškeliavo į užsienius. Ir ne tik studentai. Jau

priskaičiuojam iki milijono lietuvių, beklaidžiojan-

čių po platųjį pasaulį, kad ką įsidėtų į krepšelį.

Savo žmonių niekinimą daugelis dešiniųjų poli-

tikų ir jų šalininkų laiko normaliu dalyku.

„Žinoma, esama pagrindo šaipytis iš vakarykš-

čių „vergų“ ar „baudžiauninkų“, kurie atsitempė

į šiandieną gyvenimo vergijoje patirties kuprą:

lankstymąsi ir pataikavimą visokiems politiniams,

administraciniams ar fi nansiniams „autoritetams“,

agresiją ir žiaurumą už save mažesnių, silpnesnių

atžvilgiu, ir pan.“ – viename interneto komen-

tarų teigia J. Laučiūtė ir klausia: – „O kas buvo

padaryta, kad visuomenė pasikeistų, kad homo

sovieticus išsitiestų, nusikratytų godumo, klastin-

gumo, pavydo bei kitų nelaisvam, valdžios ir skur-

do baimės suriestam žmogui būdingų savybių?“

Turiu nuliūdinti autorę, kad tikrai nieko nepadary-

ta, nes ligos priežastis ne ta. Tarybiniais laikais kaip

tik mažiausiai buvo godumo, klastingumo, pavydo

ir kitų laisvosios rinkos sąlygomis suvešėjusių blo-

gybių. „Žmogus žmogui – bičiulis, draugas, brolis“

– toks buvo anos visuomenės lozungas (žinoma, aš

nekalbu apie Stalino laikus, kuriuos pasmerkė pati

anuometinė valdžia ir visuomenė). Žmogui padėti

be atlygio buvo gyvenimo norma. Noras kaip nors

atsidėkoti padėjusiam gimdė, nieks neneigs, blo-

gybę - girtavimą, prieš kurį irgi buvo mestos vals-

tybės pajėgos, nors dažniausiai ir neduodavo sie-

kiamo rezultato. Pasakykite, kas šiandien už gerą

širdį jums suars lauką, iškuls javus, pamūrys namo

sieną, pavėžės kur automobiliu, paremontuos san-

techniką ar kokį elektros įrengimą?

Galų gale, jeigu mes buvome tokie

sulinkę, kaip atėjome į nepriklauso-

mybę? Gal ji tėra mums iš šalies pri-

mestas dalykas, gal visą tą dabar šlo-

vinamą Atkuriamąjį Seimą išrinkome

ne laisvu apsisprendimu, o buvome

kažkaip apgauti, kaip 1940-aisiais?

Gal pati mūsų nepriklausomybė stovi

ant apgaulės pamatų?

Ne! Ne ant apgaulės. Mūsų apsis-

prendimas 1990-aisiais buvo tikras ir

nuoširdus laisvų žmonių sprendimas!

Tąkart mes buvome laisvesni negu

šiandien. Dvasiškai laisvesni. Niekam

nerūpėjo kasdienės duonos kąsnis.

Jį turėjome visi. Rūpėjo aukštesnis

gyvenimo lygis, tautinių vertybių su-

klestėjimas. Tokį vaizdą, kaip šiandien gyvena ne-

maža mūsų tautiečių dalis, piešė tik promaskvietiš-

ka Komunistų partija „ant platformos“.

Žemiau skurdo ribos gyvenantis žmogus nėra

laisvas. Tokiam kovo 11-oji nieko nedavė. (Žino-

ma, dabar madinga klausti: „O ką tu davei Tėvy-

nei ir laisvei?“ Bet ką gali duoti žmogus, stovėjęs

Baltijos kelyje, aręs laukus, dirbęs gamyklose, bet

„reikiamu laiku neatsidūręs reikiamoje vietoje“,

pritrūkęs įžūlumo ir taip smerkiamo gobšumo ir

nesukaupęs pradinio kapitalo?) Toks žmogus ne-

gali laisvai net balsuoti – jį lengvai papirks už pa-

žadą, kad rytoj bus sukurtas geras gyvenimas ir

jam. Skurdžius turi tik vieną laisvę – skursti arba

pasiskolinęs pinigų išvažiuoti į užsienį, žinoma, jei

ir čia jo neapsuks koks nors tarpininkas. Kokios

tautinės vertybės jam rūpės, jei reikia laukti, kol

labdara atveš lėkštę sriubos?!

Žinau, kad visose šalyse yra nelaimėlių. Bet

negali būti nelaimėlių pusė valstybės piliečių, na

ar bent penktadalis, kaip kai kas skaičiuoja. Jeigu

tiek daug skurstančių, vadinasi bloga valdančiųjų

politika.

Prieš dvidešimt metų mums pavyzdys buvo

Prancūzija, Vokietija, Anglija, Skandinavijos šalys.

O kai tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais,

nemažam būriui mūsų dešiniojo elito pasirodė,

kad ten neteisinga ekonominė ir užsienio politika

ir ėmė siūlyti savo „geresnę“: turi būti rinka laisves-

nė, elgesys su Rytų kaimynėmis kietesnis. Blaivesni

balsai paskęsdavo tyruose. Ekonominį

elgesį diktavo Laisvosios rinkos insti-

tutas, o politinį – konservatorių par-

tija, kurios ideologija konkliudyviškai

tapo vienintelė teisingiausia. Štai ir

sulaukėme krizės, kuri kai kam pra-

vėrė akis, bet, deja, valdžioje esantieji

ir toliau gieda seną giesmelę, kad tai,

ką daro visas pasaulis, mums netinka,

mūsų visai kitokios sąlygos. Atrodo,

ne K. Prunskienei, o pačiam A. Kubi-

liui ir jo bendražygiams į ausį šnibžda

pats partijos „Vieningoji Rusija“ lyderis

iš kaimyninės valstybės, kad Lietuvoje,

kaip ir Rusijoje, ypatingos sąlygos, tai-

gi – kas tinka Europai ir Amerikai, ne

visai tinka Lietuvai ar Rusijai. Net visą

laiką liberalizmo idėjas gynusio fi losofo V. Radžvi-

lo širdis neišlaikė: „…Lietuva nuėjo visai kitu keliu

nei Vakarų šalys. Šį skirtumą aš apibūdinčiau taip:

tuo metu, kai Vakaruose kalbama apie politikų ir

verslo atstovų atsakomybę už krizę, Lietuvoje įgy-

vendinama vadinamoji „antikrizinė programa“, ku-

rios galutinis tikslas ir prasmė – paprastų piliečių

sąskaita išlaikyti esamą santvarką nieko iš esmės

nekeičiant. Ši politika vykdoma labai nuosekliai

ir metodiškai. Naudojamos įvairiausios priemo-

nės nuo paprasčiausio bauginimo iki vadinamųjų

„nacionalinių susitarimų“ pasirašinėjimo. Visų šių

priemonių bendra logika yra ta pati - tai nuolati-

nis savo piliečių šantažavimas ir mėginimas juos

įbauginti, kad jie pritartų bet kokiems valdžios ir

valdančiojo elito žingsniams.“

Blogosios fi losofo prognozės pildosi pačiu niū-

riausiuoju variantu. Bauginant Rusijos grėsme ir

valstybės bankrotu, dangstomas neišmanymas ir

pasipūtimas. Bandoma „Vieningosios Rusijos“ pa-

vyzdžiu likviduoti mūsų konstitucijoje apibrėžtą

valdžių atskyrimą ir į vienas valdančiosios parti-

jos rankas suimti prokuratūrą, teismus, valstybės

saugumo departamentą ir visuomeninę televiziją.

Kol kas šie kėslai bręsta įstatymų pakeitimų pasiū-

lymų pavidalu ir belieka viltis, kad ta „kenkėjiška

tauta“ ir opozicinės partijos neleis įvykdyti šliau-

žiantį konstitucinį perversmą, nors jam talkina K.

Čilinsko judėjimas iš vienos pusės, o K. Prunskie-

nės kuriama partija iš kitos. Jų retorika skirtinga,

Dabar madinga klaus-ti: „O ką tu davei

Tėvynei ir laisvei?“ Bet ką gali duoti žmo-gus, stovėjęs Baltijos

kelyje, aręs laukus, dirbęs gamyklose, bet „reikiamu laiku

neatsidūręs reikiamo-je vietoje“, pritrūkęs įžūlumo ir taip smer-

kiamo gobšumo ir nesukaupęs pradinio

kapitalo?

bet tuos varginguosius, esančius už skurdo ribos

žmones vilioja ta pačia kova prieš turtinguosius,

pasibalnoję J. Laučiutės minimą pavydo ir neapy-

kantos jausmą. Prošvaisčių yra: konservatoriams

per nosį sudavė Šilalės ir Šilutės rinkėjai. Priešin-

gu atveju, kiek būtų buvę pasigyrimų

apie tai, kad tauta pritaria vykdomai

politikai. K. Čilinskas, kaip gudresnis

demagogas, gali ateityje patekti į Sei-

mą, o K.Prunskienės kuriama partija

pasmerkta marginalų užkrosnin. Vie-

no nenorėčiau, kad kvailu butaforiniu

prorusiškumu šita partija nesukom-

promituotų naujos pragmatiškos ir

tikrai europietiškos orios Rytų politi-

kos, kurią stengiasi vykdyti Prezidentė

Dalia Grybauskaitė. Neišmanymas ir

baimė visada gimdo pabaisas. Tai dar

XVIII-XIX a. sandūroje žinojo ispanų

dailininkas F. Goja. Bet to, gal nežino,

o žinodami tyčia atvirkščiai daro konservatoriai ir

jų talkininkai liberalai, mus gąsdindami klaidinga

senųjų Europos valstybių politika, kurios tikslas

esąs mus palikti kažkokioje pilkojoje zonoje. Man

atrodo, kad mes, priešindamiesi protingiems Va-

karų sprendimams ir visaip kovodami su įsivaiz-

duojamomis pabaisomis, patys save stengiamės at-

skirti nuo senosios Europos, tikėdamiesi Lietuvoje

susikurti pasaulio moralinių vertybių rezervatą.

O ekonomikoje aklai vykdydami laisvosios rinkos

politiką, niekada neišeisime iš krizių, nes krizė yra

vienintelis laisvosios rinkos savireguliacijos me-

Gintautas PALUCKAS

Statistika kukliai (nes nutylima), tačiau negailes-

tingai byloja, jog šiuo metu šalyje yra ketvirtis

milijono bedarbių. Kai kurios institucijos progno-

zuoja, jog nedarbas šalyje iki metų galo pasieks ir

300 tūkstančių.

Kaip ir kodėl susikūrė tokia bedarbių armija, vi-

siems puikiai žinoma, tačiau įdomu (nors gal dau-

giau neramina) tai, kodėl šie klausimai sulaukia itin

mažo dėmesio ir aptarimo viešojoje erdvėje.

Kiekvieną dieną „liejasi“ pranešimai spaudai

apie biudžeto defi citus, infl iacijas/defl iacijas, palū-

kanų normas ir krūvas visokio plauko reformų, tuo

tarpu tai, į ką realiai „remiasi“ šalies ekonomika bei

socialinės apsaugos modelis („Sodra“ ir kitų socia-

linių išmokų tinklas) labai ramiai nutylima.

Kalbant paprastai, kažkas juk turi sukti tą eko-

nomiką, kuri generuoja pakankamai lėšų, jog būtų

išlaikomos bei vykdomos socialinės programos,

mokamos pensijos, pašalpos bei aibė kitų ne ma-

žiau svarbių dalykų.

Kai tų ekonomikos pedalus minančiųjų (dir-

bančiųjų) mažėja, mažėja ir mokesčių mokėtojų,

menksta biudžeto bei „Sodros“ pajamos, tačiau di-

dėja socialinės išmokos (bedarbio pašalpos ir t.t.).

Prie viso to, sumažėjus dirbančių žmonių, mažėja

ir vidaus vartojimas. Suprantama, neturintis darbo

ir algos negaunantis žmogus ne ką gali įsigyti.

Sumažėjęs vartojimas lemia, jog gamybos ir

prekybos apimtys dar labiau sumažėja, o tai reiškia,

jog dar daugiau žmonių netenka darbo... Vyriau-

sybės užduotis yra stabdyti šį ekonominį ciklą ir

visomis pastangomis siekti, jog darbo rinkoje liktų

kuo daugiau žmonių, tai reiškia, kad būtų mokami

mokesčiai ir nereikėtų bedarbių armijai mokėti pa-

šalpų. Jei Vyriausybė laiku nesiima reikiamų veiks-

mų, ekonomika griūna, bedarbių gretos sparčiai

gausėja, o šalis rizikuoja pasinerti į socialinių ne-

ramumų jūrą.

Faktas, jog dabartinė Vyriausybė drastiškai di-

dėjantį nedarbą iki šiol vertino kaip mažareikšmį ir

natūralų ekonomikos susitraukimo padarinį, kuris

kažkaip savaime išnyks, kai ekonomika (kada nors)

pradės atsigauti.

Ko galime tikėtis iš tokios „politikos“? Čia daug

samprotauti nereikia. Šiuo klausimu jau ne kartą

yra pasisakiusi istorija. Tarptautinė patirtis rodo,

Kada bedarbis tampa bedarbiuMaterialiniai ir socialiniai nedarbo nuostoliai

jog laiku nesiėmus aktyvių priemonių užimtumo

lygiui išlaikyti (didinti), vėliau tenka mokėti (įvai-

riomis formomis) nepalyginamai daugiau.

Aptarėme tiesioginius nedarbo kaštus – išmo-

kėtas pašalpas ir nesukurtą bendrojo vidaus pro-

dukto dalį, tačiau ne mažiau svarbūs ir nematomi

„kaštai“. Nemaža dalis bedarbių, ilgesnį laiką „pagy-

venę iš pašalpų“, į darbo rinką apskritai nebegrįžta

(tampa valstybės išlaikytiniais), o dar didesnė da-

lis dėl prarastos kvalifi kacijos imasi dirbti mažiau

apmokamus ir mažesnę pridėtinę vertę kuriančius

darbus (sukuria mažiau BVP).

Itin svarbus nedarbo keliamas socialinis efektas

– įtampa šeimose, padidėjęs alkoholio vartojimas,

išaugęs savižudybių skaičius, riaušių/socialinių ne-

ramumų grėsmė ir kita.

Akivaizdu, jog Vyriausybė yra „susitaikiusi“ su

išaugusio nedarbo veikiamais ekonominiais „nuos-

toliais“ (nors aš kategoriškai su tokia politika nesu-

tinku), tačiau kodėl A.Kubilius nesibaimina „soci-

alinių nuostolių“, tarkim, socialinių neramumų...?

Manau, todėl, kad kol kas darbo netekę žmonės ke-

lia mažiau problemų nei kitos geriau organizuotos

socialinės grupės – pensininkai, profesinių sąjungų

atstovai, ugdymo įstaigų darbuotojai.

Ar ilgai tai truks? Greičiausiai neilgai. Bedarbis

tampa „tikru“ bedarbiu, kai baigiasi bedarbio pa-

šalpos mokėjimo laikotarpis, o naujo darbo taip ir

„neatsiranda“... Ką darys Vyriausybė, kai vieną die-

ną bedarbių armija (pirmiesiems 100 tūkst. bedar-

bio pašalpų mokėjimas jau baigiasi) ateis prašyti

darbo...? Gali atsitikti taip, jog pernykštės sausio

riaušes prie Seimo atrodys „menka įžanga“ į rimtus

socialinius neramumus šalyje.

Sulaukėme krizės, kuri kai kam pravėrė akis, bet, deja, valdžioje

esantieji ir toliau gie-da seną giesmelę, kad tai, ką daro visas pa-saulis, mums netinka,

mūsų visai kitokios sąlygos.

chanizmas. Taigi, aklai sekant jos dėsniais, kai kri-

zė atlėgsta, reikia ruoštis naujai krizei ir niekada

nelieka lėšų gyventojų socialinėms problemoms

spręsti, tautos kultūrai plėtoti. Gyvenimas darosi

kaip Sibire – visą laiką žiema, o per trumputę va-

sarą reikia ruoštis naujai žiemai. Apie

padoresnes pensijas nė nesvajokite.

Ikikrizinis socialdemokratų valdymas

gali visam laikui likti nepakartojamu

pensininkų aukso amžiumi. Nežinau,

ką bepadės pensininkų piketai prie

Seimo ir Vyriausybės. Jeigu aš būčiau

Tadas Blinda, arba pokario laisvės ko-

votojas, tai eičiau ne prie Seimo, o prie

Laisvosios rinkos instituto ir ten gra-

žioms poniutėms mužikiškai užvertęs

sijonus ant galvos, beržine rykštele iš-

vanočiau sėdynę: tegul važiuoja iš Lie-

tuvos kur nors į Kiniją ar Emiratus pa-

mokyti, kad ir ten nors nedidukė krizė

ištiktų ir taip greitai jų ekonomika neaugtų. Tada

gal sumažėtų ekspansija į Europą, tuo pačiu ir į

Lietuvą. Nes jei ir toliau aklai seksime laisvosios

rinkos dėsniais, tai netoli tas laikas, kai iš Lietuvos

išvažiuos dar vienas milijonas lietuvių, o pritrū-

kus darbo jėgos, plūstelės tamsesnių veido bruožų

žmonių iš pietų. Ir ateis diena, kai vietoj Katedros

ir Onos bažnyčių Vilniuje stovės mečetės. Ar mes

prieštarausime kaip šveicarai? Nedrįstu sakyti,

ar greitai ateis tas laikas, bet tikrai žinau, kad jis

atvirkščiai proporcingas dešiniųjų buvimui val-

džioje.

GAIRĖS 12 2009 GRUODIS 2009 GRUODIS 13 GAIRĖS

POŽIŪRIS

F. Rušcico pieš.

GAIRĖS 14 2009 GRUODIS 2009 GRUODIS 15 GAIRĖS

Irena PURLIENĖ

Anglų kalbos dėstytoja

2008 metais Lietuvos vyriausybė iškėlė uždavinį

sukurti šalies įvaizdžio formavimo strategiją. Į pa-

galbą buvo pakviestas net pasaulyje gerai žinomas

ženklodarininkas V. Olinsas ir jo komanda iš kom-

panijos „Saff ron Brand Consultants“. Šie konsul-

tantai 2009 metų pavasarį pristatė savo darbo vai-

sių, kuriame svarbiausiu akcentu turėjo būti šalies

ženklas su įrašu „Lietuva - drąsi šalis“ („Lithuania

– a brave country“). O įvaizdžio kūrimo komisijos

narys Paulius Senūta ir kai kurie kiti „progresistai“

net užvedė diskusiją, ar nevertėtų ta proga pakeis-

ti ir angliškąjį Lietuvos pavadinimą į paprastesnį,

lengviau rašomą ir tariamą. Būtent dėl to prasidėjo

kalbos apie kitokį Lietuvos pavadinimą.

Valstybės pavadinimo keitimas tiek savo tautos,

tiek ir kitų tautų kalbose labai problematiškas ir

nelengvas uždavinys. Tokio uždavinio sprendimo

patirties bei analizės trūksta ne tik mūsų šalyje,

bet ir užsienyje. Nors reikėtų pabrėžti, kad įvaiz-

Lithuania… Belarus… Džordžija..? Kaip pavadinsi – taip nepagadinsi? Atsiranda norų keisti nusistovėjusius valstybės vardus. Nors tai diktuotų geri norai, esmi-niai vidaus bei išorinių aplinkybių pasikeitimai, bet pasekmės gali būti prastos.

džio kūrėjai padarė neblogą darbą – sukėlė susido-

mėjimą šiuo reikalu. Pirmiausia nuošalyje neliko

kalbininkai, o Vilniaus universiteto Komunikacijos

fakultete buvo apgintas šia tematika net magistro

diplomas.

Į valstybės pavadinimą pažvelgta pro prekių

ženklų prizmę. Įrodyta, kad prekės ženklas arba

jo vardas pirmiausia turi atitikti kokybinius prekės

bruožus, būti patrauklus ir suprantamas žmo-

nėms. Jeigu vardas patraukliai neišreiškia reikš-

mingiausių įvardijamo subjekto bruožų, jis veikia

nuostolingai. Tai aksioma.

Deja, politikai, siekdami savanaudiškų trumpa-

laikių tikslų, su tuo dažnai nesiskaito. Ir Lietuvoje

tokių pavyzdžių yra. Vienas toks – visas lietuvių

kalbos normas bei taisykles atitinkančio Tarybų

Sąjungos ir Tarybų Lietuvos pavadinimų direkty-

viškas pakeitimas į Sovietų Sąjungą, Sovietų Lietu-

vą, Sovietų Rusiją, Sovietų Latviją ir pan. Ką pasie-

kėme? Tik padidinome barbarizmų skaičių lietuvių

kalboje. Senieji pavadinimai liko rašytiniame pa-

velde, nepolitizuota visuomenė „patriotiniam au-

klėjimui“ nepasiduoda ir nevengia labiau lietuviško

atitikmens šioms istorinėms kategorijoms reikšti.

Apie 70 milijonų litų jau kainavę įvaizdžio

formavimo strategijos darbai su akibrokštu kve-

piančiu lozungu „Lietuva - drąsi šalis“ taip pat yra

neefektyvūs, nesuprantami nei Lietuvoje, nei už-

sienyje.

Labiausiai buvo pasipriešinta sumanymui tai-

syti istoriškai susiklosčiusį tarptautinį mūsų šalies

pavadinimą Lithuania. Ką apie tai galvoja, pasisakė

nemažai anglų kalbos specialistų ir kitų kalbininkų.

Kalbų specialistai įrodė, kad vardo keitimas griau-

tų seniai nusistovėjusias tradicijas ir kalbos nor-

mas. Be to, labai brangiai kainuotų.

Juk greitai ir lengvai

nepakeisi ne tik vals-

tybinių dokumentų,

bet ir žodynų, enci-

klopedijų ir išvis ne-

galimų keisti grožinės

literatūros ir meno kūrinių,

kuriuose tas pavadinimas

įamžintas. Kalbininkai įtikino,

kad sumanymas keisti Lietuvos

angliškąjį pavadinimą

neracionalus, pa-

našus į pataikavimą

tariamiems pažangie-

čiams, kuriems vieto-

je žodžių „Lithuania“,

„Lietuva“ visiškai pakaktų santraupos „lt“.

Šiomis dienomis išgirdome, kad ant panašaus

kalbų grėblio gali užlipti ir mūsų kaimynai. Ži-

niasklaidoje pasirodė pranešimai, kad Baltarusijos

valdžios institucijos ruošiasi pateikti notą Lietuvai

su reikalavimu jų šalį lietuviškai vadinti ne Bal-

tarusija, bet Belarusija. Baltarusijos teisingumo

ministras Viktoras Golovanovas pokalbiuose su

žurnalistais nurodė, kad Lietuvoje vartojami pava-

dinimai Baltarusija arba Gudija neteisingi ir todėl

reikėtų „dėl Belarusijos Respublikos pavadinimo

daryti tvarką“.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija jau pra-

dėjo aiškintis Vyriausiojoje lietuvių kalbos

komisijoje, ar galima būtų mūsų kalbos

požiūriu keisti tradicinius pavadinimus

Baltarusija, Gudija ir Baltarusijos Respu-

blika į kaimynų siūlomus naujadarus.

Lietuviškas šalies pavadinimas ne-

patinka ne tik Baltarusijos, bet ir

Gruzijos valdininkams. Sužinota, kad

neseniai vykusiame Lietuvos užsie-

nio reikalų ministro Vygaudo Ušacko

susitikime su Gruzijos užsienio reika-

lų ministru Grigolu Vašadze pastara-

sis pareiškė, kad užsienio valstybės gaus of i-

cialų prašymą Gruziją vadinti ne rusiškos kilmės

žodžiu Gruzija, bet, atseit, tikslesniu - Georgija,

tarptautiniam žodynui labiau priimtinu Džordžija.

Kodėl kyla tokios idėjos?

Pirma – nepakankamai atsakingai suvokiama,

kad nusistovėjusio valstybės vardo keitimą beveik

visuomet lydi neigiami reiškiniai ir skaudžios pa-

sekmės. Nors tai būtų daroma vardan gerų politi-

nių tikslų ir esminių santvarkos, vidaus bei išorinių

aplinkybių pasikeitimų. Gali atsitikti panašiai kaip

su lenkiškų pavardžių rašymu, kuris tampa proble-

ma ne tik valstybinėms Lietuvos institucijoms, bet

ir lenkų tautybės Lietuvos piliečiams, kai tenka

spręsti teisinius reikalus, tvarkyti reikalus archy-

vuose ir, kas be

ko, sudėtingesnė

lenkiška pavardė,

užrašyta ne lie-

tuviškai, dažnai

tampa net pašai-

pos priežastimi.

Kaip gruzinų per-

vadinimas į jur-

gius (Džordžus).

Antra – tokie

kaitaliojimai tarp-

tautiniuose san-

tykiuose vykdomi paritetiniu pagrindu. Vadinasi,

Baltarusija ir Gruzija taip pat privalėtų atsisakyti

Lietuvą vadinti Litva, o lietuvius litovcais arba li-

tvinais. Šią praktiką išplėtus į santykius su kitomis

valstybėmis, Lietuva tarptautiniame žodyne ne-

tektų pavadinimų Lithuania, La Lituanie, Litauen,

Litauwen, Litwa, Leedu ir kitokių. Panašiai

atsitiktų ir su kitų tautų įvairiausiais pa-

vadinimais. Savo kaimynus privalėtume

vadinti: Švediją – Sverigija, Norvegiją

- Norgija, Vokietiją –Doičlandu, Ven-

griją – Magijarija, Graikiją – Helada,

Austriją – Osterreichu ir t.t.

Reikia tikėtis, kad Lietuvoje taip

neatsitiks, nes mes apie tai gerokai

padiskutavome ir dabar geriau suvo-

kiame tokio žingsnio neigiamus pada-

rinius.

Suprantama, kad informacinių techno-

logijų epochoje vienodinimas ir supaprastinimas

- neišvengiami. Bet juk negalime gyvoje kalboje tai

supaprastinti iki skaitmeninių arba raidinių sim-

bolių, kaip lt, by, ru, pl ir panašių.

Žmogus ne robotas, tauta ne robotų bendri-

ja. Štai kodėl straipsnio pavadinime padėjau didelį

klaustuką. Ką nors keisdami visuomet vadovauki-

mės tautos išmintimi ir joje nusistovėjusiomis tai-

syklėmis. O politikai, spręsdami bet kurią proble-

mą, turėtų pirmiausia kelti sau klausimą – ką tai

duos piliečiams? Naujų vardų kūrėjai taip pat tu-

rėtų slopinti savo entuziazmą ir klausti savęs: kaip

naujas vardas bus priimtas visuomenėje? Tai liečia

ne tik Lithuanią, bet ir Belarusiją ir Džordžiją.

Ką nors keisdami visuomet vadovauki-mės tautos išmintimi

ir joje nusistovėju-siomis taisyklėmis. O politikai, spręsdami bet kurią problemą,

turėtų pirmiausia kelti sau klausimą – ką tai

duos piliečiams?

POŽIŪRIS

GAIRĖS 16 2009 GRUODIS 2009 GRUODIS 17 GAIRĖS

Istorijos įvykiai nepasikartoja, net jei ir at-galine data kai kam rūpi juos reanimuoti ar sureikšminti, bet istorija mėgsta tam tikrus sutapimus, kurie kad ir būdami rituališki ar simboliški, suaktualina praeitį.

Taip gali galvoti, būdamas Lietuvos Mokslų akademijos salėje. Čia 1988 m. birželio 3 d. su-sikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė: 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės pradėjo At-gimimo žygį. Šioje grupėje buvo septyniolika žmonių, priklausiusių Komunistų partijai – ši partija netrukus tapo vienu iš TSRS sprogimo detonatorių.

Lietuvos Mokslų akademijos salėje 1989 m rugpjūčio 12. įvyko atkuriamoji Lietuvos soci-aldemokratų partijos konferencija, patvirtinusi seniausios mūsų krašto partijos legalizavimosi

20 metų akistatoje su politine atsakomybe

Mindaugo Ružės nuotraukos

programą. Ėmė formuotis Lietuvos daugiapar-tinė sistema.

Toje pačioje salėje po 20 metų vėl susirin-ko socialdemokratai, pasak jų lyderio Algirdo Butkevičiaus, „suvesti sąskaitas su praeitimi ir nubrėžti istorinį brūkšnį tarp to, kas buvo, ir to, kaip turėtume atrodyti naujai“, – vyko LSDP ta-rybos posėdis konferencija „Istorinis LSDP vai-dmuo Lietuvos valstybės kūrime 1989-2009 metais“.

Pažvelkime į nuotraukas – jose matysime žmones, kurie prisidėjo prie to kuriamojo dar-bo, jų veiduose galbūt išvysite praėjusių die-nų pėdsakus, bet matysite ir įsitikinimų jėgą, kad laisvė, solidarumas ir socialinis teisingu-mas buvo, yra ir bus nekintamos vertybės, kad svarbiausia yra žmogus.

FOTOREPORTAŽAS

GAIRĖS 18 2009 GRUODIS

POLITIKA

Medžiaga „Europos rožei“ rengiama kartu su Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso grupe ir Lietuvos socialdemokratų delegacija.

Speciali žurnalo sekcija

S&D

Europos rožė

2009 GRUODIS 19 GAIRĖS

Joje skaitytojus informuojame apie Europos Parlamento socialistų ir demo-kratų pažangiojo aljanso frakcijos ir Lietuvos socialdemokratų delegacijos Europos Parlamente veiklą ir požiūrius į Europos bei Lietuvos aktualijas.

Šį kartą spausdiname parlamentarų Justo Paleckio, Vilijos Blinkevičiūtės ir Zigmanto Balčyčio straipsnius, parengtus pagal jų pranešimus gruodžio 12 d. įvykusiame Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo dvidešimtmečiui paminėti LSDP tarybos posėdyje – konferencijoje „Istorinis LSDP vaidmuo Lietuvos valstybės kūrime 1989-2009“. Šią konferenciją surengti padėjo Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija.

LSDP Garbės pirmininkas, Prezidentas Algirdas Brazauskas:

Prieš 20 metų atsiskyrėme nuo Tarybų Sąjungos

komunistų partijos. Ar tai buvo vien tik partijos rei-

kalas? Mano argumentas visada buvo toks: Lietuvos

komunistų partija yra tautos partija. Mes esam tau-

tos partija, tai yra mūsų stiprybė, tai yra pagrindas

mūsų visų veiksmų. Žinot, tada mes kabėjome ant

plauko, labai kvepėjo tankais aplink Operos ir ba-

leto teatrą, kur vyko mūsų suvažiavimas. Bet mes

tvirtai laikėmės. Mūsų rezoliucija, priimta grasinant

centrui, turi didelę istorinę vertę. Tai dokumentas,

kuris parodė tikrą, sakyčiau, ne tik partiečių delega-

tų, bet ir visos tautos valią. Tai buvo realus žingsnis,

tai buvo visų nuotaika, mes buvome kartu. Todėl

atsisveikinimas su TSRS komunistų partija mums

buvo neskausmingas. Didžioji mūsų dauguma tai

priėmė kaip laimėjimą, kaip didelę satisfakciją, pa-

sitenkinimą ir norą toliau dirbti. Dirbti Lietuvai,

būti savarankiškiems, būti nepriklausomiems. Gali

būti įvairūs konjunktūriniai metai, įvairūs žmonės ir

partijos valdžioje, tačiau tų žingsnių, kurie buvo pa-

daryti prieš 20 metų, istorinė svarba neišblės. Mes

atsisakėme valdžios partijos, pasidarėme iš tikrųjų

socialdemokratai.

LSDP pirmininkas Algirdas ButkevičiusMes mokėmės politikos. Būti pozicijoje ir opo-

zicijoje. Atlaikyti pačią sudėtingiausią iš visų esa-

mų atsakomybių – POLITINĘ ATSAKOMYBĘ.

Nes tai – akistata su savo tauta, patikėjusia šviesia

viltimi, galimybe kitaip gyventi, mylėti savo laisvą

ir niekam nevergaujančią Tėvynę.

Kasdien kaupėme patirtį, žinias, ugdėme kom-

petencijas. Dabar galime didžiuotis. LSDP koman-

doje turime patyrusius politikos profesionalus,

savo veikla bei pavyzdžiu traukiančius ir kitus. Tai

rodo ypač pastaruoju metu išaugusios mūsų parti-

jos gretos – jose jau 17 tūkstančių žmonių. Esame

LSDP Garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas:Viena mūsų problemų – partinio identiteto

praradimas. Jį mes praradome, kai primiršome

solidarumą ir socialinį teisingumą ir pasilikome

tik vieną, liberalų išpuoselėtą, pamatinę vertybę

– laisvę. Partijos vykdoma ekonominė-socialinė

politika skyrėsi nuo liberalų propaguojamos politi-

kos nebent smulkmenomis. LSDP numojo ranka į

savo pamatines vertybes ir pradėjo plaukti liberalų

farvateryje.

Mūsų politika turėtų būti tokia:

1. Turime visiems pasakyti, kad mes atstovau-

jame vidurinės klasės ir neturtingųjų interesams ir

mūsų tikslas – mažinti jų socialinę atskirtį

2. Turime sakyti savo rinkėjams tik tiesą.

3. Turime aiškiai pasakyti, kad iš esmės keisime

mokesčių sistemą įvesdami progresinius pajamų

mokesčio tarifus, įvesdami turto mokestį ir pra-

bangaus turto įsigijimo mokestį.

4. Turime būti nepakantūs tiems, kurie mano,

kad jiems įstatymai dar neparašyti, kad galima so-

cialdemokrato vardą naudoti praturtėjimui.

5. Turime pateikti rinkėjams Lietuvos ateities

viziją. Jeigu tai padarysime, tai atgausime rinkėjų

pasitikėjimą ir tapsime stipriausia politine jėga. Jei

nepadarysime, būsime tik viena iš partijų.

galinga jėga, turime žmonėms artimą ir daugelyje

Europos valstybių sėkmingai įgyvendintą socialinę

politiką. Turime ideologiją, už kurią kai kas aukojo

savo gyvenimus. Turime patirties. Belieka paklaus-

ti, ar turime pakankamai drąsos ir energijos keisti

Lietuvos gyvenimą teisingesne kryptimi? Ko mums

trūksta, kad galėtume tai padaryti ?

Jausdamas atsakomybę už partijos dabartį ir atei-

tį, trumpai pasakyčiau taip: mums dažnai trūksta

susitelkimo, susiklausymo ir kritiškumo savo pačių

veiklai, žodžiams ir klaidoms. Šiame ekonomikos

nuosmukio ir vertybių praradimo lakmetyje turime

suprasti, kad tauta mumis patikės tiek, kiek mes bū-

sime to nusipelnę. Niekas kitas, o tik paprasti šalies

piliečiai gali įvertinti, ar mes tikrai tarnaujame žmo-

nėms, ar tik mažai dar vis nomenklatūrinei interesų

grupei, kuri norėtų vadintis partija.

Drąsiai ir nuosekliai kovokime už socialinį tei-

singumą. Atėjo laikas naujai Lietuvai, kurioje svar-

biausia – žmogus, o ne rinka.

EUROPOS ROŽĖ

2009 GRUODIS 21 GAIRĖS

S&D

Ją įkūrė EP narys Zigmantas Balčytis. Naujasis

darinys padės Lietuvos visuomenei suprasti Eu-

ropos Parlamento darbo specifi ką, leis ir jai pačiai

realiau įsitraukti į jo sprendimų priėmimo procesą.

Tarybos nariai, atstovaudami skirtingoms profe-

sinėms, visuomeninėms ar socialinėms grupėms,

analizuos Lietuvoje vykstančius procesus, nagrinės

valstybinio gyvenimo problemas bei siūlys šių pro-

blemų sprendimų būdus.

„Šiuo laikotarpiu gyvenimas reikalauja savalaikio

ir teisingo įsigilinimo į daugelį visuomenės gyveni-

mo sričių. Reikia justi gyvenimo pulsą, neatitrūkti

nuo realybės, kas daugeliui Europos Parlamento

narių nėra lengva. Burdamas visuomeninę patarėjų

tarybą tikiuosi konstruktyvios ir kūrybiškos diskusi-

jos, kurios dėka kartu suformuluotume visuomenės

lūkesčius atspindinčias pozicijas ir jas pristatytume

Europos Parlamente,“ – sako Europos Parlamento

socialistų ir demokratų frakcijos narys Z. Balčytis.

Į visuomeninę europarlamentaro tarybą pirmiau-

sia kviečiami ekspertai tų sričių, kurių komitetuose

Europos Parlamente Z. Balčytis dirba, – pramonės,

mokslinių tyrimų, energetikos, fi nansų ir transporto

specialistai, taip pat kitų sričių ekspertai, nevyriau-

sybinių organizacijų atstovai. Siekiama, kad Taryba

taptų analitiniu, visuomenės kuriančias jėgas mo-

bilizuojančiu centru, kuriame būtų rengiami ne tik

ekonomikos, fi nansų, bet ir kultūros, socialiniai, pi-

lietiniai bei kitokie projektai.

„Per pirmuosius darbo Europos Parlamente

mėnesius pamačiau, kad mes, lietuviai, galėtume

energingiau įsitraukti į Europos reikalus, garsiau

išsakyti savo nuomonę ir aktyviau dalyvauti Euro-

pos lygmens diskusijose. Manau, tai būtų naudinga

ir Lietuvai, ir pačiai Europos Sąjungai, kurios da-

lis esame. Tiesa, tokio visuomeninio dalyvavimo

reikia mokytis. Visuomeninė konsultacinė taryba

turėtų tapti pirmuoju žingsniu šia kryptimi. Laikas

baigti šnekas, kad esame maži ir nieko negalime.

Svarbu, ar turime ką pasiūlyti “ – sako Z. Balčytis.

Lapkričio pabaigoje visuomeninių organizaci-

jų atstovai ir aktyvūs piliečiai dalyvavo pirmajame

Europos Parlamento nario Z. Balčyčio visuomeni-

nės konsultacinės tarybos posėdyje, kuriame buvo

sutarta dėl Tarybos darbo principų bei pirmųjų

klausimų, kuriuos europarlamentaras ketina ginti

Europos institucijose.

„Konkurencija tarp valstybių Europos Parlamen-

te didžiulė. Valstybių, visuomeninių organizacijų ar

verslo atstovai samdosi būrius lobistų, kad apgintų

savo interesus. Lietuvos organizacijos tokių galimy-

bių neturi, todėl mums reikėtų ieškoti kitų būdų,

kaip daryti įtaką priimamiems sprendimams. Tikiu,

kad veikdami bendrai galime pasiekti, tai, kad Lie-

tuvai atstovaujantis Europos parlamentaras gintų ne

vien savo supratimą ir nuomonę, o kartu su įvairių

sričių specialistais, visuomenės grupių atstovais ar

tiesiog aktyviais piliečiais išgrynintą bendrą pozici-

ją“, – visuomeninės konsultacinės tarybos reikalin-

gumą ir vaidmenį pristato Z. Balčytis.

Tarybos susirinkime buvo sutarta kreiptis į

Europos Komisiją dėl taisyklių supaprastinimo,

teikiant paraiškas ES paramai gauti bei sukuriant

mechanizmą, kuris užtikrintų didesnį ES lėšų pa-

naudojimo efektyvumą. Lietuvos fi nansų analitikų

asociacijos vadovė Daiva Rakauskaitė ir Darbo ir

socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas

Gruževskis pasiūlė, kad lėšų, naudojamų investi-

cijoms į žmogiškuosius išteklius, efektyvumui di-

dinti turėtų būti įvestas privalomas egzaminavimas

mokymuose, fi nansuojamuose iš ES fondų.

Taryba pritarė Z. Balčyčio siūlymui kreiptis pa-

pildomos paramos į Europos Komisiją geležinkelio

jungties „Rail Baltica“ įgyvendinimui, kadangi šis

projektas Lietuvai yra svarbus ne tik dėl transporto

sistemos kokybės, bet ekonomine ir socialine pras-

mėmis kaip padedantis sukurti naujų darbo vietų.

Taryboje buvo keliamas ir atsinaujinančių ener-

gijos šaltinių naudojimo energetikoje klausimas,

nes, anot Baltijos aplinkos forumo direktoriaus Žy-

manto Morkvėno, kai kurie alternatyvūs kuro šal-

tiniai sukuria naujas problemas, pavyzdžiui, dirvo-

žemio nualinimą, ar dar didesnę taršą jų gamybos

procese. Todėl nuspręsta inicijuoti ES fi nansuoja-

mą studiją, kuri analizuotų atsinaujinančių ener-

gijos šaltinių naudojimo mūsų šalyje perspektyvas

bei jų ekologinį ir socialinį aspektus.

Taryboje dalyvauti sutiko, be minėtų asmenų, Lie-

tuvos automobilių kelių direkcijos vadovas Virgaudas

Puodžiukas, Lietuvos energetikos instituto direkto-

rius Eugenijus Ušpuras, bendrovės „Data Intelligen-

ce Systems“ vadovė Egidija Veršinskienė, sociologas

Vladas Gaidys, neformaliai Tarybos veikloje dalyvaus

ir Lietuvos jaunimo organizacijų taryba.

Pirmoji Lietuvoje visuomeninė Europos Parlamento nario taryba

Justas Paleckis:

Mūsų frakcijos lyderiai dar prieš keletą metų prakalbo apie būtinybę regu-liuoti fi nansines rinkas, apie krizės pavojų. Deja, Europos Parlamente neturėjome daugumos, o pats Parlamentas tada dar neturėjo Lisabonos sutarties suteiktų galių. Jeigu socialdemokratų Europos Parlamente būtų buvę daugiau, jeigu Konstitucinė arba Lisabonos sutartys būtų įsigaliojusios anksčiau... Tuo atveju būtų buvę galima išvengti krizės arba bent žymiai sušvelninti jos poveikį Europai, tuo pačiu ir Lietuvai. Tai tikrai būtų buvę naudinga daugumai ES gyventojų.

Vilija Blinkevičiūtė:

Europos socialistai niekada neabejojo valstybės socialinės politikos svarba, jos vaidmeniu užtikrinant socialinę darną bei stabilumą. Socialdemokratų siūloma „Europos 2020“ vizija numato Europos ekonomikos atsigavimą ir tolesnę tvarią plėtrą, paremtą didėjančiu užimtumu, socialiai teisingesniu sukurto produkto paskirstymu, griežtesnėmis negu iki šiol fi nansinio sekto-riaus priežiūros priemonėmis, leidžiančiomis ateityje nebepasikartoti tokio masto krizėms. Šiuo keliu turi eiti ir Lietuvos socialdemokratai – siūlydami ir siekdami įgyvendinti mūsų šaliai būtinas ekonominio bei socialinio atsigavi-mo ir stabilumo priemones. Neabejoju, jog jie yra pajėgūs tai įgyvendinti.

Zigmantas Balčytis:

Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, kurio narys esu, buvo pristatyta ir aptarinėjama Europos Komisijos studija

„Dujotiekiai ir naftotiekiai Europoje“. Dokumentą, liečiantį išorinį ES energetinį saugumą. svarstėme ir Socialistų ir demokratų frakcijos posėdyje.

Mano nuomone, kurią turėjau progą išsakyti komiteto posėdyje, dokumen-tas teikia vilties vadinamosioms energetikos saloms. Juk ir mūsų Baltijos

regionas - Suomija ir Baltijos šalys - yra izoliuotas Europos Sąjungoje, priklausantis nuo vienos šalies tiekėjų malonės.

Turime būti drąsūs, kad pasakytume, jog esame antikapitalistinio judėjimo grupė.Prieš kapitalizmą reikia kovoti, jį reikia reguliuoti. Mes nenorime ekono-mikos, paremtos pinigų troškimu. Reikia labiau reguliuoti ir kontroliuoti tarptautinę bankų sistemą. Multinacionaliniai koncernai apraizgė visą kontinentą. Jiems nepajėgios pasipriešinti nacionalinės profsąjungos – būtinos europinės profsąjungos. Darbininkų himną „Internacionalą“ Komunistų partija tam tikra prasme sukompromitavo. Bet jo žodžiai teisingi: internacionalas, bendrai apjungtos dirbančių žmonių pajėgos leido po 1945 metų sustabdyti Europoje karus, įveikti badą, nelygybę. Kairiųjų internacio-nalizavimas būtinas ir šiandien.Žmonės turi būti tikri: laimėjus socialdemokratams agresyviam, nereguliuo-jamam kapitalizmui bus uždėtas apynasris. Mes užtikrintumėme 8 val. darbo dieną su pakankamu oriu užmokesčiu, kad nereiktų suktis keliuose dar-buose, mes suteiktume galimybę kelti kvalifi kaciją; naudotis lygių galimybių visiems švietimo sistema, kuri kiekvienam duotų raktą į ateitį.

Martinas Šulcas, Socialistų ir demokratų frakcijos Europos Parlamente pirmininkas:

GAIRĖS 20 2009 GRUODIS

2009 GRUODIS 23 GAIRĖSGAIRĖS 22 2009 GRUODIS

Justas Vincas PALECKIS

Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos natys

Prieš 20 metų Lietuva pergyveno nepaprasto pa-

kilimo, entuziazmo ir vilčių laikotarpį. Mūsų

partijoje nuotakos ir dabar išlieka geros, kovingos.

Tačiau kitaip yra Lietuvoje. Šalyje reikalai prasti,

ne kokie jie ir visoje Europos Sąjungoje. Ir ne tik

dėl krizės. Viena priežasčių yra ta, kad socialde-

mokratai, prieš 10 metų valdę beveik visose ES ša-

lyse, užleido pirmaujančias pozicijas dešiniesiems.

Norėčiau pasakyti vieną, mano galva, svarbiausią

dalyką: ir Lietuvos socialdemokratų partija, ir visos

Europos socialistai atgaus rinkėjų pasitikėjimą ir jo

nepraras, jeigu sugebėsime sakyti tiesą, pripažinti

savo klaidas ir parodyti, kad mes geriau už kitus

galime dirbti sunkų politiko darbą paprastų žmo-

nių labui.

Šiame žurnalo numeryje spausdinamas gero

mūsų bičiulio, draugo iš Vokietijos Gerto Vaiskir-

cheno pasisakymas. Jis pasakė tikrai svarbius, įsi-

dėmėtinus dalykus ir dėl požiūrio į neseną istoriją,

kuris taip skiriasi nuo to, ką mes Lietuvoje nuolat

girdime per radiją, televiziją, skaitome spaudoje.

Nebūkime provincialūs, matykime ir suvokime

tai, kas vyksta už mūsų valstybės ribų. Tie, kurie

užsidaro savo kieme, kurie nesugeba atrasti, per-

imti naujovių, tie pralaimi. Tai pasakytina ir apie

žmogų, ir apie valstybę. Manau, kad viena pagrin-

dinių priežasčių, kodėl su broliais latviais atsidū-

rėme pačiame europietiškos krizės dugne, yra tai,

kad vis dar neveikiame kaip tikri europiečiai.

Naudinga būtų daugiau pasimokyti ir iš pažan-

giojo socialistų bei demokratų aljanso frakcijos Eu-

ropos Parlamente, ir iš Europos socialistų partijos,

kuri jungia 28 nacionalines partijas, tarp jų ir mūsų

LSDP.

Gruodžio 1 d. Europos Sąjungoje įsigaliojo Li-

sabonos sutartis. Pabrėšiu tik vieną jos aspektą:

Europos Parlamento galios išauga apytikriai dvigu-

bai. Tai reiškia, kad joks svarbus Europos Sąjungos

sprendimas nebus priimtas be šio tiesiogiai žmo-

Kodėl privalome įveikti „Apatijos“ partijąBūtų buvę galima išvengti krizės arba bent žymiai sušvelninti jos poveikį Europai, tuo pačiu ir Lietuvai, jeigu socialdemokratų Europos Parlamente būtų buvę daugiau, jeigu Konstitucinė arba Lisabonos sutartys būtų įsigaliojusios anksčiau. Socialdemokratai ir socialistai turi keistis, tapti patrauklesni, kad nusivylę viskuo žmonės kaip tik šiose partijose matytų tikrą alternatyvą.

nių rinkto Parlamento pritarimo. Tai gera žinia.

Bloga žinia yra ta, kad socialdemokratai ir kitos

kairiosios partijos Parlamente neturi daugumos,

kokią turėjo pirmosiose keturiose šio Parlamento

kadencijose.

Mūsų frakcijos lyderiai dar prieš keletą metų

prakalbo apie būtinybę reguliuoti fi nansines rin-

kas, apie krizės pavojų. Bet tuomet Europos Par-

lamente neturėjome daugumos, o pats Parlamen-

tas tada dar neturėjo Lisabonos sutarties suteiktų

galių. Jeigu socialdemokratų Europos Parlamente

būtų buvę daugiau, jeigu Konstitucinė arba Lisa-

bonos sutartys būtų įsigaliojusios anksčiau... Tuo

atveju būtų buvę galima išvengti krizės arba bent

žymiai sušvelninti jos poveikį Europai, tuo pačiu ir

Lietuvai.

Didžiausi cinikai, prieš penkerius metus tvir-

tinę, jog ES plėtra į Rytus teturi du svarbiausius

pragmatiškus tikslus - surasti pigios darbo jėgos ir

naujų, lengvai prieinamų rinkų, galėtų didžiuotis

bemaž buvę teisūs. Nepakankamos buvo ES ir viso

Vakarų pasaulio pastangos, kad Rytų europiečių

visuomenės, prieš du dešimtmečius griuvus au-

toritariniams režimams, įtvirtintų ne vien rinkos

džiunglių įstatymus, bet ir sudėtų tvirtus sociali-

nės apsaugos pamatus.

Prieš dvidešimt metų reformų iniciatyvą buvu-

siose komunistinėse šalyse Europa perleido TVF ir

Pasaulio bankui – gal todėl, kad tuo metu vyko en-

tuziastingas, tačiau sunkus Europos ekonominės

bendrijos virsmas į Europos Sąjungą. Tačiau kas

trukdė tam dėmesio skirti prieš dešimt metų, kai

Rytų ir Vidurio Europos gavo šansą įstoti į ES, o ir

vėliau?! Naujose ES narėse žlugo beveik visa pra-

monė, jas užplūdo prekės, pagamintos išsivysčiu-

siose šalyse. Vakarų bankai, užėmę dominuojančią

padėtį Rytų Europoje ir uždirbę milžiniškus pel-

nus, atitraukia kapitalą, kada čia jo verkiant reikia.

Koks aktualus dar prieš 150 metų Marko Tveno

išsakytas pastebėjimas: bankininkas - tai žmogus,

kuris duoda lietsargį, kai šviečia saulė ir atima jį,

kai užeina lietus...

Jau ne kartą esu rašęs apie draugišką atmosferą

socialistų frakcijoje Europos Parlamente, kurioje

dirba 184 visų dvidešimt septynių ES šalių atstovai

(tai vienintelė tokia frakcija EP). Priminsiu, kad ten

visi, nepaisant amžiaus, padėties skirtumo, vienas

į kitą kreipiasi vardais, taip pat ir į frakcijos pirmi-

ninką, ir į Europos socialistų partijos vadovą. Kal-

bos frakcijoje dažniausiai pradedamos kreipiniu

„draugės ir draugai“, ten neišgirsi pataikaujančių

„ponia“ ar „ponas“.

Žodis „parlamentas“, išvertus iš prancūzų kal-

bos, reikštų „vieta, kur kalbama“. Tad trokštančių

pakalbėti, žinoma, netrūksta ir mūsiškėje frakcijo-

je. Ir visi, norintieji ką nors svarbaus pasakyti, gau-

na žodį. Kai svarbiu klausimu kalbėti užsirašo daug

kolegų, pirmininkas suteikia dvi minutes, kai laikas

spaudžia dar labiau – vieną minutę. Užtat niekas

nelieka nuskriaustas.

Labai svarbu, kad sutartinai, ranka rankon frak-

cijoje dirba mūsų nuo 2 iki 3 narių po rinkimų į

Europos Parlamentą padidėjusi LSDP delegacija.

Frakcijos vadovybės palaikomi, aš kartu su Vilija

ir Zigmantu Povilu patekome į svarbiausius Parla-

mento komitetus, į ryšių su reikšmingomis Lietu-

vai valstybėmis grupes.

Norėčiau trumpai papasakoti apie neseniai

Prahoje vykusį Europos socialistų partijos VIII

kongresą. LSDP jau apie 20 metų yra šios Europos

socialdemokratinių partijų šeimos narė. Aštuoni

mūsų partijos atstovai su sprendžiamojo balso teise

dalyvavo kongrese. Mūsų jungtinės Europos parti-

jos pirmininku vėl išrinkome gerą Lietuvos bičiulį,

daną Polį Nyrupą Rasmuseną. Kongrese jis pabrėžė:

Europos Parlamento rinkimus prieš keletą mėnesių

laimėjo ne dešinieji ir tuo labiau ne kairieji. Triuški-

namą pergalę iškovojo „Apatijos“ partija – juk net

57 proc. rinkėjų liko namuose. Tarp jų, nebalsavu-

siu, buvo daugiausiai socialdemokratų ir socialistų

partijų palaikytojų. Turime keistis, tapti patraukles-

ni, kad nusivylę viskuo žmonės kaip tik socialdemo-

kratų partijose matytų tikrą alternatyvą.

Socialistų ir demokratų frakcijos pirmininkas

Europos Parlamente Martynas Šulcas Prahoje atvi-

rai pasakė: mes padarėme didelę klaidą. Mes, so-

cialdemokratai, patys pripažinom: griuvus Berlyno

sienai, laimėjo kapitalizmas. O iš tikrųjų tai ne taip!

Griuvo pseudosocializmas, griuvo Tarybų Sąjunga

ir jos imperija. O prieš kapitalizmą reikia kovoti,

jį reikia reguliuoti. Mes, sakė Martynas, esame

antikapitalistinė partija. Mes nenorime ekonomi-

kos, paremtos aklu pinigų troškimu. Žmonės turi

būti tikri: laimėjus socialdemokratams agresyviam

nereguliuojamam kapitalizmui bus uždėtas apy-

nasris. Tik tada jie sugrįš iš „Apatijos“ partijos, iš

nebalsuotojų gretų prie mūsų.

Noriu dar pacituoti naująjį Vokietijos SDP pir-

mininką Zigmarą Gabrielį, kuris kongrese sakė:

socialdemokratai turi eiti pas tuos, kurie gyvena

baisiose sąlygose, kur nemalonūs kvapai, tam, kad

žinotumėme, kuo ten žmonės kvėpuoja, kad galė-

tumėme padėti jiems.

Ir Europos Parlamento socialistų bei demokra-

tų frakcijoje, ir kongrese Prahoje tartasi apie tai,

kaip stiprinti profsąjungų judėjimą. Multinacio-

naliniai koncernai apraizgė visą kontinentą. Jiems

nepajėgios pasipriešinti nacionalinės profsąjungos,

būtinos vieningos europinės profsąjungos.

Europos Parlamente svarstant ES vidaus ener-

getinės rinkos reformą socialdemokratai inicijavo,

kad ES šalys įpareigotų energiją tiekiančias kompa-

nijas įvesti naują kainos formulę: daugiau energijos

naudojantys gyventojai privalėtų mokėti brangiau.

Nacionalinės vyriausybės turėtų įvesti maksimalų

kainos limitą, kad būtų apsaugoti gyventojai nuo

kompanijų piktnaudžiavimo dominuojančia pa-

dėtimi. Socialdemokratai taip pat siekia, kad būtų

uždrausta atjungti šildymą šaltuoju sezono metu

pensininkams ir invalidams.

Išskirčiau dar vieną, labai svarbų Lietuvai mo-

mentą, kuris nuskambėjo ir EP socialistų frakcijo-

je, ir kongrese. Europos Komisija ir Taryba, kuriose

aiškią daugumą sudaro dešinieji, socialdemokratų

nuomone, neleistinai vangiai reaguoja į itin sunkią

ekonominę padėtį, susidariusią Latvijoje ir Lietu-

voje. Jeigu socialdemokratai svarbiausiose ES insti-

tucijose turėtų didesnį vaidmenį, pagalba Lietuvai

būtų žymiai didesnė ir konkretesnė.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad ne kartą minė-

jau žodį „jeigu“. Belieka paversti jį realybe įveikus

„Apatijos“ partiją. Socialdemokratai yra pažan-

giojo aljanso šerdis. Pasaulis kinta mums palankia

linkme: progresyvūs kandidatai laimėjo JAV, Japo-

nijoje, Australijoje, Brazilijoje, daug kur Lotynų

Amerikoje. Europa tik kol kas išimtis.

S&D EUROPOS ROŽĖ

GAIRĖS 24 2009 GRUODIS

Vilija BLINKEVIČIŪTĖEuropos Parlamento socialistų ir demokratų

pažangiojo aljanso frakcijos narė

Iš Europos Parlamento, ypač jo kairiojo – socialis-tų ir socialdemokratų –fl ango pozicijų šiandien

gerai matau, kaip Europoje saugomos pamatinės socialinės vertybės – socialinis teisingumas ir soli-darumas, pagarba darbui, socialinis dialogas ir so-cialinė sanglauda. Džiaugiuosi, galėdama konsta-tuoti, kad šios vertybės visą praėjusį dvidešimtmetį Lietuvoje buvo įtvirtinamos pirmiausia socialde-mokratinių jėgų pastangomis, jie bene daugiausia dėmesio kreipė į socialines žmonių problemas, siekė sukurti socialinę tvarką, atitinkančią šiuolai-kines socialines Europos vertybes.

Europos socialdemokratai niekada neabejojo valstybės socialinės politikos svarba, jos vaidmeniu užtikrinant socialinę darną bei stabilumą. Lietuvos socialdemokratai nuolat siekė sukurti mechaniz-mus, kurie derintų verslo iniciatyvą su tinkama darbuotojų interesų apsauga, pagarba jų teisėms, teisingu bendromis jėgomis pagaminto produkto paskirstymu. Oponavome visiems ketinimams pa-likti darbo žmones vadinamosios „laisvosios rin-kos“ valiai. Deja, ne visada mūsų pastangos buvo sėkmingos. Iki šiol per maža Lietuvos žmonių sukurto produkto dalis panaudojama viešosioms reikmėms, tinkamai neužkertamas kelias savanau-diškumui, mokesčių vengimui, stambaus verslo arogancijai ir korupcijai. Mus užklupusi recesija neginčijamai parodė, kokia trapi ir nepatvari yra per menkai reguliuojamos rinkos pusiausvyra.

Kokybiško, lankstaus ir saugaus visiško užimtu-mo tikslas visada buvo vienas svarbiausių socialinės Europos prioritetų. Per praėjusį dvidešimtį ir šioje srityje būtent socialdemokratai vykdė labiausiai nuo-seklią politiką, įtvirtindami darbuotojų teises, jų vertę atitinkančias teisines darbo santykių ir sąlygų garanti-jas. Dešiniųjų vadovaujamos Vyriausybės dabar vyk-

domas darbo santykių „liberalizavimas“ kelia pavojų

šiems principams. Prisidengus krize, ieškoma būdų,

Socialdemokratų siekis – socialinė valstybė

kaip „teisėtai“ mažinti atlygimus, versti darbuotojus

dirbti viršvalandžius, arba juos iš viso atleisti net ir

tose įmonėse ar veiklos srityse, kurių krizė beveik ne-

palietė. Dešiniųjų ir liberalų nesugebėjimas priešintis

recesijai ir sudaryti sąlygas darbo vietoms išsaugoti,

apokalipsinių lūkesčių eskalavimas privedė prie to,

kad Lietuvoje nedarbas šiandien – vienas didžiausių

Europos Sąjungoje, o darbuotojų teisės dėl to neretai

paminamos po kojomis. Teisinantis didesniu darbo

rinkos lankstumu, traukiamasi atgal nuo darbo koky-

bės ir jo saugumo vertybių.

Vienas iš svarbiausių Europos demokratijos

principų – socialinis dialogas. Per dvidešimtmetį

Lietuvoje, pirmiausia socialdemokratų pastango-

mis, sukurtos tokio dialogo tradicijos, veikia ati-

tinkamos institucijos. Tačiau kažkodėl šiandien

bandoma išrasti dar kažkokius mechanizmus ir

metodus, statomus aukščiau trišalės partnerystės,

tikrą socialinį dialogą norima pakeisti nežinia ką ir

kaip įpareigojančiu „nacionaliniu susitarimu“.

Vienas svarbiausių socialinių Europos prioritetų

– sudaryti sąlygas, kad visi šalies gyventojai propor-

cingai naudotųsi ekonominio augimo vaisiais, būtų

garantuotos jų orumo nežeminančios pajamos, neat-

sirastų grėsminga pajamų nelygybė, stiprėtų socia-

linė sanglauda, mažėtų skurdas ir socialinė atskirtis.

Realaus šio tikslo įgyvendinimo mūsų šalyje dar tu-

rime atkakliai siekti. Socialdemokratų vyriausybės

bent jau bandė daryti žingsnius šia kryptimi. Tačiau

dabartinė šalies valdžia, sprendžiant iš jos veiksmų,

sau tokio tikslo net ir nekelia. Labai iškalbingas fak-

tas – 2010 metų nacionaliniame biudžete mažinama

socialinės apsaugos išlaidų dalis nuo 12,7 proc. 2009

metais iki 11,4 proc. 2010 metais. Dramatiškai ma-

žėja ir socialinio draudimo biudžetas. Ir tai daroma,

nepaisant akivaizdaus atsilikimo nuo Europos Są-

jungos vidurkio, – Lietuvos socialinės apsaugos

išlaidos, lyginant su BVP, ir taip perpus mažesnės.

O štai naujame Europos Sąjungos biudžete išlaidos

darbo ir socialinės apsaugos sritims didės nepai-

sant sunkmečio. Tai lėmė ir tvirta Europos Parla-

mento narių socialdemokratų pozicija.

Neracionali Vyriausybės ekonominė politika

tik pagilino krizę, užuot ją sušvelninus, ir šiandien

privedė prie būtinybės mažinti viešojo sektoriaus

išlaidas. Bet kodėl tai daroma pirmiausia socialinių

išmokų sąskaita ir paminant esminius socialinio

teisingumo principus? Būdingiausias netinkamų

veiksmų pavyzdys – nedarbo draudimo išmokų

sumažinimas ir „suplokštinimas“. Teisinamasi tuo,

kad didesnę išmoką tris mėnesius gaunantis be-

darbis, matote, praras motyvaciją ieškoti darbo. Ar

dabartinė valdžia mano, kad kvalifi kuotas nemažą

atlyginimą gavęs ir įmokas mokėjęs darbuotojas,

netekęs darbo dėl tos pačios valdžios nevėkšliškos

politikos, turi griebtis bet kokio darbo už minima-

lų atlyginimą? Juolab, kad ir tokį darbą sunkmečiu

susirasti sunku. Ar tokia turi būti valdžios pagalba

masiškai netenkantiems darbo žmonėms?

Didžiajai daugumai Lietuvos gyventojų nepri-

imtinos drastiškos taupymo priemonės, kadangi

jos paliečia labiausiai socialiai pažeidžiamų žmonių

gyvybiškus interesus. Pensijos bei socialinės išmo-

kos Lietuvoje vienos mažiausių Europos Sąjungoje

ir tolimos nuo realių poreikių bei lūkesčių. Todėl

nemoralu valdantiesiems kaltinti buvusią valdžią

šių išmokų didinimu užuot patiems ieškojus realių

būdų kaip spręsti problemas ne žmonių sąskaita.

Iš patirties žinome, kaip sunkiai iš mūsų gy-

venimo traukiasi skurdas, kokių didelių pastangų

reikia jam sumažinti. Ar šiandien, kai sunkmetis

įstūmė į skurdą daugelį net vidutines pajamas tu-

rėjusių žmonių, Lietuvoje matome pakankamai

intensyvias Seimo daugumos ir Vyriausybės pa-

stangas jiems padėti? Ar jie turi būtent sunkmečiui

pritaikytą skurdo mažinimo strategiją? Greičiau

atvirkščiai – taupoma net labiausiai nukentėjusių

nuo recesijos sąskaita. Dar niekad Lietuvoje žmo-

nės nesijautė tokie nesaugūs.

Prisidengus krize, pradedama kalbėti ir apie

„reformas“, tolinančias nuo europinių socialinio

solidarumo, teisingumo ir lygybės idealų. Teisin-

gumo ministras svaičioja apie socialinio draudimo

„išmontavimą“ ir ragina grįžti bent šimtmečiu at-

gal, kai pasenusius tėvus išlaikė vaikai. Vyriausybė

buvo pasiryžusi naikinti Vaikų išlaikymo fondą,

kuris daugeliui vaikų jau tapo realia parama bėdo-

je. Seimo dauguma per jėgą bruka įstatymą, kuris

Lietuvai tarptautiniu mastu daro gėdą, pateisina

netoleranciją ir sudaro galimybę atvirai piktnau-

džiauti valdžia jai neįtikusių adresu. O kiek dar re-

forminių siurprizų mūsų laukia?

Tačiau Europa eina kitu keliu.

Baigiantis Lisabonos strategijos įgyvendinimo

laikotarpiui, tenka konstatuoti, kad pavyko įgyven-

dinti ne viską. Paskutiniųjų metų recesija nubraukė

dalį iki tol pasiektų laimėjimų. Į įgytą patirtį siekia-

ma atsižvelgti, rengiant naujo dešimtmečio strate-

giją „Europa 2020“.

Socialdemokratų siūlymu ateinančio dešim-

tmečio Europos strategija turėtų orientuotis ne

tik į augimo ir darbo rodiklius, bet ir į tai, kaip tas

augimas galėtų padėti sukurti geresnę, teisingesnę

visuomenę, tvaresnę ekonomiką ir saugesnę gerovę

visiems, mažiau pažeidžiamą fi nansinio sektoriaus

godumo ir nesaikingumo. Šios vizijos kertiniu

akmeniu turi būti tvarumas.

Socialdemokratinė „Europos 2020“ vizija neatsi-

sako visaverčio ir visiško užimtumo siekiamybės. Jai

įgyvendinti siūloma į strategiją įtraukti priemones

jaunimo, moterų ir vyresniojo amžiaus žmonių už-

imtumui užtikrinti, mokymosi visą gyvenimą prin-

cipams įgyvendinti. Daug dėmesio taip pat skiriama

verslo socialinei atsakomybei, priemonėms, kurios

leistų išvengti piktnaudžiavimo naujomis, nestan-

dartinėmis užimtumo ir darbo santykių formomis.

Pabrėžiama, kad Europos mastu sėkmingiausias

verslas yra tas, kuris sukūrė aukštos kokybės darbo

vietas ir į darbuotojus žiūri pagarbiai – kaip į par-

tnerius, prisiima verslo socialinę atsakomybę. Deja,

tenka apgailestauti, kad mūsų valdantieji konserva-

toriai ir liberalai šiandien tik tolsta nuo šių idealų.

Socialdemokratija visada buvo jautri lygybei ir tei-

singumui. Todėl lygių galimybių tolesnė plėtra – EP

socialistų ir demokratų siūlymas „Europos 2020“ vi-

zijai. Norima įgyvendinti priemones vyrų ir moterų

lygiateisiškumui darbe, profesinėje karjeroje, sudaryti

kuo palankesnes sąlygas derinti šeimos ir darbo par-

eigas, investuoti į šeimos priežiūros paslaugas ir inf-

rastruktūrą, gerinti neįgaliųjų socialinę integraciją.

Socialdemokratų siūloma „Europos 2020“ vizija

numato Europos ekonomikos atsigavimą ir tolesnę

tvarią plėtrą, paremtą didėjančiu užimtumu, soci-

aliai teisingesniu sukurto produkto paskirstymu,

griežtesnėmis negu iki šiol fi nansinio sektoriaus

priežiūros priemonėmis, leidžiančiomis ateityje ne-

bepasikartoti tokio masto krizėms. Šiuo keliu turi

eiti ir Lietuvos socialdemokratai – siūlydami ir siek-

dami įgyvendinti mūsų šaliai būtinas ekonominio

bei socialinio atsigavimo ir stabilumo priemones.

Neabejoju, jog jie yra pajėgūs tai įgyvendinti.

Europos Parlamento nariai socialistai socialinę darbotvarkę laiko vienu iš svarbiausių savo prioritetų. Jie siekia padaryti viską, ką galima, Europos lygmeniu, kad žmonės, kuriems gresia pavojus prarasti darbą, galėtų susirasti naują; padėti labiausiai pažeidžiamiems asmenims įveikti nuosmukį. „Mums reikia labiau socialinės ekonominės tvarkos“, – teigia EP socialistų ir demokratų frakcijos pirmininkas M.Šulcas. Į tai orientuota strategijos „Europa 2020“ socialistų ir socialdemokratų vizija.

S&D EUROPOS ROŽĖ

2009 GRUODIS 25 GAIRĖS

Zigmantas BALČYTIS

Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos narys

Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų

ir energetikos komitete, kurio narys esu, buvo

aptarinėjama Europos Komisijos pristatyta studija

„Dujotiekiai ir naftotiekiai Europoje“. Svarstymui tei-

kiamas Reglamentas dėl energijos tiekimo saugumo

užtikrinimo, jis negalėtų būti priimtas be Parlamento

pritarimo. Reikia pažymėti, kad šio dokumento atsi-

radimą sąlygojo Rusijos-Ukrainos dujų krizė, kada ir

Europos Sąjungos valstybės narės fi ziškai pajuto su-

silpnėjusį spaudimą savo dujų vamzdžiuose. Doku-

mentą, liečiantį išorinį ES energetinį saugumą, svars-

tėme socialistų ir demokratų frakcijos posėdyje.

Pasimokius iš skaudžios Ukrainos patirties, da-

bar yra raginama diversifi kuoti energijos šaltinius

net tik kalbant apie išorės tiekėjus, bet ir stiprinant

jungtis ES viduje. EP nariai socialistai 2009 m. pra-

džioje ragino ES parengti koordinuotą dujų atsargų

kaupimo programą, skirtą apsaugoti valstybes nares

nuo dujų tiekimo nutraukimo. Tai yra labai aktualu

ir Lietuvai, kurios energetinis tinklas, ypač apsirūpi-

nimas dujomis, yra tiesiogiai priklausomas nuo tie-

kėjų iš Rytų. Šią problemą sprendžiant ES lygiu mes

galėsime greičiau ir mažiau skriausdami Lietuvos

biudžetą padidinti savo energetinį saugumą.

Mano nuomone, kurią turėjau progą išsakyti

komiteto posėdyje, dokumentas teikia vilties vadi-

namosioms energetikos saloms. Juk ir mūsų Balti-

jos regionas - Suomija ir Baltijos šalys - yra izoliuo-

tas Europos Sąjungoje, priklausantis nuo vienos

šalies tiekėjų malonės.

Paanalizuokime, ką Lietuvai reiškia apsirūpini-

mas dujomis.

Mums dujos tiekiamos iš Rusijos gana stabiliai,

tačiau nėra pasirinkimo galimybių ir iškilus krizei,

situacija gali labai greitai pasikeisti. Šiuo metu vie-

nintelis saugiklis, kuris trumpam galėtų apsaugo-

ti nuo staigios dujų krizės, yra Latvijos požeminė

dujų saugykla Inčuli vietovėje. Iš jos dujomis gali

apsirūpinti ir Lietuva su Estija.

Kita problema, aktualizuojanti šią temą, yra

jau palaimintas „Nord Stream“ dujotiekis ir planai

pradėti „South Stream“ tiesimą, apjungsiantį Ru-

siją, Italiją ir Graikiją. Ką tai reiškia mums lietu-

viams, ar Baltijos šalims bendrai? Kaip turėtume

elgtis, norėdami apsaugoti savo nacionalinį intere-

są ir saugumą? Apskritai, kurlink eina Europa ir ko

laukti mums artimiausią dešimtmetį?

Tokie klausimai šiandien yra labai aktualūs ir į

juos vis vien turėsime atsakyti.

ES importuoja daugiau nei 50 procentų suvar-

tojamų dujų. Net 23 proc. šio kiekio yra tiekiama

iš Rusijos. Nors ES energetikos ekspertai, atlikę

analitinį darbą, pripažįsta, kad prognozuoti dujų

suvartojimo kiekius yra labai sunku dėl ne visada

aiškių ekonominio augimo perspektyvų, dujų kai-

nų ir politinių klausimų, tačiau prognozuojama,

kad 2020 metais ES sunaudos maždaug tiek dujų,

kiek suvartoja šiandien. O kadangi dujų gamyba ES

viduje mažės, prognozuojama, kad importo apim-

tys išaugs dar 30 proc.

Dabartinis atotrūkis tarp suvartojimo ir gamy-

bos yra dengiamas importu iš Rusijos, Norvegijos,

Alžyro arba atsivežant suskystintas dujas. Planuo-

jama, kad ateityje gerokai išaugsiantis atotrūkis bus

padengiamas didesniu importu iš Norvegijos, taip

pat įgyvendinus tokius projektus kaip „Nord Stre-

am“, „Medgaz“ (dujotekis tarp Alžyro ir Ispanijos),

taip pat „Nabucco“ (Azerbaidžianas – Austrija, gal

ir Iranas). Tikimasi, kad tai padės sukurti tvirtą,

lanksčią ir diversifi kuotą dujų tiekimo schemą. Vis

tik didžiausi dujų šaltiniai, kuriuos galima pasiekti

dujotiekiais, yra Rusijos, Irano ir Kataro teritorijose.

Todėl dujų tiekimas eina kartu su geopolitine rizika:

transportavimas gali nutrūkti dėl įvairių politinių si-

tuacijų, karinių konfl iktų ar neramumų.

Kadangi Europoje naftos ir dujų gavyba mažė-

ja, ES energetikos priklausomybė nuo Rusijos tik

didės. Tarptautinė energetikos agentūra IEA (In-

ternational Energy Agency) prognozuoja, kad iki

2030 m. Europos dujų importas išaugs dvigubai , o

pagrindine tiekėja išliks Rusija.

Svarbus yra Kinijos faktorius. Iki šiol Rusija ne-

turėjo kito tokio svarbaus kliento kaip Europa, ta-

čiau situacija gali netrukus pasikeisti, kada Kinijos

ekonomika pareikalaus milžiniškų kiekių gamtinių

dujų. Jeigu iki šiol Europos politikai galėjo sakyti,

kad Europa priklausoma nuo Rusijos dujų tiek, kiek

Rusija priklausoma nuo Europos pinigų, mokamų

už tas pačias dujas, tai akivaizdu, kad jau netolimo-

je ateityje šis argumentas nebegalios.

Europos Sąjungos gamtinių dujų tiekimas yra

koncentruotas tik kelių šalių rankose: Šiaurės Af-

rikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Rusijoje. Pripa-

žįstama, kad dujų tiekimas gali būti sutrikdytas dėl

karinių ir vidaus politikos konfl iktų, eksporto arba

importo embargo, dėl terorizmo grėsmės. Po Ukrai-

Energetinis saugumas: dujos ir politika 2020 metaisToks pavadinimas kai kam gali atrodyti kaip pernelyg atitrūkęs nuo šiandienos realijų. Lie-tuvoje nėra įprasta planuoti ilgajam laikotarpiui, nes dažnai keičiasi valdžia, o kartu su ja ir prioritetai energetikos srityje. 2020 metai netruks ateiti, kaip netruko prabėgti jau beveik 20 Lietuvos nepriklausomybės metų. Matant pastarųjų dienų Lietuvos energetikos diskusi-jas, kyla abejonių, ar iki tų 2020 metų mes ką nors pasieksime?

Baltijos regiono dujotiekio jungčių planas

S&D EUROPOS ROŽĖ

2009 GRUODIS 27 GAIRĖSGAIRĖS 26 2009 GRUODIS

nos ir Baltarusijos dujų krizių, vykusių pastaruosius metus, ES siekia diversifi kuoti tiekimo šaltinius, kas ateityje padės sumažinti priklausomybę nuo tranzi-tinių šalių. Atkreipiu dėmesį – nuo tranzitinių šalių, tačiau dujų eksportuotojai liks tie patys.

Svarbu ir tai, kad Prancūzija, Vokietija ir kitos ES narės vis dar yra linkusios palaikyti joms palankų dvi-šalį dialogą su Rusija. Italija, Ispanija, Graikija, Danija, Vokietija, Austrija, Serbija, Bulgarija, Vengrija yra jau susisaistę įvairiomis ilgalaikėmis dvišalėmis energe-tinių išteklių tiekimo sutartimis su Rusijos dujų mo-nopolininku „Gazprom“. Akivaizdu, kad tokia dabar įgyvendinama individualistinė valstybių narių ener-getinė politika nėra palanki įgyvendinti vieningą, vi-soms ES valstybėms narėms priimtiną strategiją.

Siekiant padidinti konkurenciją ir dujų tiekimo saugumą, diversifi kuojant transportavimo kelius ir prijungti dabar izoliuotas šalis prie ES jau eksploa-tuojamos infrastruktūros, ketinama ir toliau plėto-ti šalių tarpusavio jungtis arba žiedus, per kuriuos gamtinės dujos gali keliauti abiem (į ten ir atgal) kryptimis. „Mums reikia daugiau jungčių tarp du-jotiekių, kad prireikus galėtume nusiųsti dujų prie-šinga kryptimi“, – taip po Ukrainos-Rusijos dujų konfl ikto, 2009 m. pradžioje pareiškė EP socialistų frakcijos vicepirmininkas H.Svoboda.

Krizės atveju ar esant laikiniems dujų tiekimo sutrikimams tokios jungtys apsaugo nuo visiško dujų trūkumo. Tokiu pačiu principu gali būti for-muojami dujų importo ir tiekimo centrai, į kuriuos dujos ateina iš skirtingų šaltinių, taip gali būti pa-skatinta ir konkurencija šioje rinkoje.

Šiuo metu Europos Komisija yra nusprendusi dėl dešimties elektros ir dujų infrastruktūros projektų, iš kurių septyni turi veikti jau 2010 – 2013 m.

Jau veikia šie dujotiekiai: „Green Stream“ (iš Li-bijos į Italiją), „Balgzand-Bacton“ (tarp Olandijos ir Jungtinės Karalystės), Turkijos – Graikijos atkarpa Turkijos, Graikijos, Italijos dujotiekyje.

Šiuo metu vykdomi projektai: „Transmed II“ (Al-žyras, Tunisas, Italija), „Medgas“ (Alžyras – Ispani-ja), Graikijos – Italijos atkarpa Turkijos, Graikijos, Italijos dujotiekyje, „Nord Stream“ (Rusija – Vokie-tija), „Galsi“ (iš Alžyro į Italiją su atšaka į Prancūziją), „Nabucco“ (sujungsiantis Kaspijos jūros regioną, Artimuosius Rytus ir Egiptą per Turkiją, Bulgariją, Rumuniją, Vengriją su Austrija ir su kitomis Centri-nės ir Vakarų Europos šalių rinkomis).

Kaip matome, Baltijos šalys šiame sąraše nėra minimos, tačiau projektai šiame regione yra numa-tyti vadinamajame „ilgajame“ tarpusavio jungčių ir vidaus rinkos projektų stiprinimo sąraše, ir jie turi būti įgyvendinti iki 2014 m. Štai tie projektai:

„Amber PolLit“ dujotiekis, arba „Mažasis ginta-ras“, sujungtų Lietuvą ir Lenkiją per šiuo metu vei-kiantį „Yamal-Europe“ dujotiekį, jungiantį Vakarų

Sibirą su Vokietija. Šiam projektui numatytas 292 milijonų eurų fi nansavimas, tačiau sėkmingas jo įgy-vendinimas priklausys nuo mūsų kaimynės Lenkijos valios ir noro patobulinti „Yamal-Europe“ dujotiekį, užtikrinant , kad dujos tekėtų dviem kryptimis,

„Balticconnector“ - tarp Suomijos ir Estijos nu-matomas tiesti jūros dujotiekis, turintis atlikti šal-tinių diversifi kavimo ir šalies integravimo į ES dujų tinklą funkcijas. Šiuo metu rengiama galimybių studija , kuri turi būti baigta 2010 m.,

„Baltic Pipe“ – dujų jungtis tarp Danijos ir Len-kijos, kuria bus transportuojamos dujos iš Norve-gijos. Šis projektas buvo pradėtas jau 2001 m., bet netrukus buvo sustabdytas atsiradus abejonėms dėl projekto naudingumo. Panašu, kad šiuo metu vėl iš naujo svarstoma galimybė tiesti šį dujotiekį, kurio sąmata sudaro apie 356 milijonus eurų.

Taigi, žvelgiant į Baltijos regiono energeti-kos infrastruktūros planus, yra aiškiai matyti, kad mūsų regiono integravimas į ES tinklą yra tokioje situacijoje, kai projektų įgyvendinimas priklauso nuo atskirų valstybių narių politinės valios ir nuo mūsų vyriausybės rodomos iniciatyvos šioje srity-je. O pasidomėjus paaiškėja, kad dujų jungties su Lenkija netgi nėra Lietuvos energetikos ministeri-jos prioritetinių projektų sąraše!

Mano manymu, pirmiausiai turime:1. Imtis iniciatyvos ir lyderystės, įgyvendinant

„AmberPolLit“ dujų jungties tarp Lietuvos ir Len-kijos projektą, kuriuo ne tik priartintume energe-tinio saugumo pasiekimo terminą, bet ir duotume labai nemenką paspirtį šalies ekonomikai. Baltijos energijos rinkos ir jungčių plano projektams iš „Europos ekonomikos atgaivinimo plano“ skirta papildomi pusė milijardo eurų!

2. Turime pradėti labiau taupyti, o ypač paspar-tinti senų pastatų renovavimo programas, kas leis-tų sutaupyti iki 30 proc. sunaudojamos energijos.

3. Privalome pradėti paruošiamuosius darbus dėl SGD terminalo statybos, kuris leistų diversi-fi kuoti Baltijos šalių energetinę rinką. Juolab, kad Lietuva yra gavusi 2 milijonų eurų fi nansavimą iš TEN projektų. Šiam projektui reikalinga parengti galimybių studiją dėl seismologinių ir geofi zinių veiksmų, svarbių statant požeminę dujų saugyklą.

Išanalizavus dujų tiekimo situaciją Europos Sąjungoje ir jos perspektyvas, akivaizdu, kad blo-giausia strategija, kurią galėtų pasirinkti Lietuva, būtų laukimas, kol būsime prijungti, aprūpinti ir apsaugoti. Kelia nerimą tai, kad elektros tinklų ir atominės elektrinės uždarymo ir naujos statybos peripetijos nepalieka erdvės kitų energijos šaltinių užtikrinimo strategijoms. Taip neturėtų būti, nes dėl absoliučios priklausomybės nuo Rusijos dujų

šioje srityje esame dar labiau pažeidžiami, nei dėl

Ignalinos atominės elektrinės uždarymo.

S&D EUROPOS ROŽĖ

Ketrin Ešton – pirmoji ES užsienio reikalų ministrėEuropos Sąjungos užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotine ES vadovai vieningai išrinko kairiųjų pažiūrų Jungtinės Karalystės (JK) atstovę Ketrin Ešton (Catherine Ashton).

„Mes stipriai kovojome, kad savo politinės šei-

mos narei pasiektume šį tikslą“, – sakė EP Socialis-

tų ir demokratų frakcijos lyderis Martinas Šulcas.

– Jos kandidatūra yra geras pasirinkimas į ES už-

sienio politikos vadovo postą“. M. Šulcas pastebėjo,

kad K.Ešton Lordų rūmuose sugebėjo užsitikrinti

Britanijos paramą Lisabonos sutarčiai, parodyda-

ma unikalius derybininkės įgūdžius. K.Ešton yra

ekonomistė, atstovavo leiboristų partijai JK Lordų

rūmuose, buvo Lordų rūmų pirmininkė ir G. Brau-

no pirmojo ministrų kabineto Tarybos pirmininkė

2007 m. birželį.

„Eidama Europos Komisijos nario, atsakingo už

prekybą, pareigas, ji įgijo patirties labai sudėtingo-

se tarptautinėse derybose. Todėl neabejoju, kad ji

atliks savo naujas pareigas su pagyrimu“,– mano

M. Šulcas.

K.Ešton, žinomai savo kairiosiomis pažiūromis,

kaip ir daliai į Europos Komisiją nominuotų poli-

tikų, bandoma prikišti „komunistinę praeitį“. Eu-

ropos liaudies partija, kuri yra didžiausia Europos

Parlamente, paviešintoje deklaracijoje skelbia, kad

į Europos Komisiją nominuoti politikai „jokiais

būdais neturi būti susiję su represiniais režimais

ir neturi būti dalyvavę nedemokratinėse vyriausy-

bėse ar politiniuose judėjimuose“. Kol kas neaišku,

kur Europos liaudies partija žada nubrėžti liniją.

K. Ešton jaunystėje aktyviai dalyvavo judėjime

prieš branduolinį ginklavimąsi, dėl kurio taip širsta

dešinieji. Socialistų ir demokratų frakcijos atstovai

teigia, kad kova už nusiginklavimą, kuri aktuali ir

šiandien, kaip tik yra kandidatės biografi jos priva-

lumas, o ne trūkumas.

„Kaip ir kiekvienas jaunas aštuntojo dešimtme-

čio pabaigos žmogus, K. Ešton buvo įsitraukusi į

didžiąsias to meto kampanijas, – teigia jos atsto-

vas, – tačiau per savo laiką kampanijoje už bran-

duolinį nusiginklavimą (buvo iždininkė – Red.) ji

niekada nesilankė Tarybų Sąjungoje, ir niekada ne-

ėmė pinigų iš sovietinių šaltinių“.

K. Ešton sako ir dabar pritarianti visuotinio

branduolinio nusiginklavimo siekiui, tačiau su-

vokianti, jog artimiausioje ateityje jį įgyvendinti

sunku.

Pastebėsime, kad pats Europos Komisijos pre-

zidentas Žozė Manuelis Baroso, kuris dabar yra

laikomas konservatoriumi, kadaise simpatizavo

maoistams ir buvo pogrindinės Portugalų darbi-

ninkų partijos/Portugalų proletariato revoliucinio

judėjimo vadas.

EP socialistų ir demokratų frakcijos nariui Justui

Paleckiui baronienė Ketrin Ešton (toks jos ofi cialus

titulas, bet jai mielesni kreipimasis pavarde, dar ge-

riau – vardu) pasirodė esanti visai nearogantiška,

nuoširdi, besistengianti suprasti kitus. „Ji tikrai ne

iš tų žmonių, kurie gėrisi savimi, – sako J. Paleckis.

Pasak jo, „diskutuoti su K. Ešton įdomu – stipri,

valinga moteris, o kartu ir nuoširdi, atvira. Ji ne-

sideda visažine, pasirengusi kartu su visais aiškin-

tis, mokytis. Aš, užduodamas klausimą K. Ešton,

pasakiau jai ir savo įspūdį: kuo sunkesni, keblesni

klausimai – tuo geriau ji atsakinėja“.

Sausio mėnesį EP posėdyje turėtų būti patvir-

tintas K.Ešton paskyrimas į ES užsienio politikos

vadovo bei Europos Komisijos vicepirmininko par-

eigas.

2009 GRUODIS 29 GAIRĖSGAIRĖS 28 2009 GRUODIS

2009 GRUODIS 31 GAIRĖS

IDEOLOGIJOS

GAIRĖS 30 2009 GRUODIS

Gertas VAISKIRCHENAS Vokietija

Tas, kas politiniam gyvenimui gimė dar 1895

metais - kaip su lenkų socialdemokratų pagal-

ba čia, Vilniuje, gimusi Lietuvos socialdemokratija

- tas žino, kokiais keliais reikėjo žengti, kad ateitu-

mėme į mūsų laikus.

Keliai dažnai painūs. Kartais atrodė, jie veda at-

galiop, šalikelėse taip pat atsidurta. Daug kam tie

keliai baigėsi diktatūra, taip pat mirtimi. Tačiau

kur yra pradžia? Ir kur prasideda socialdemokra-

tija? Kas skiria mus nuo kairiųjų liberalų ir kas nuo

komunistinių partijų?

Pradžioje kyla pasipiktinimas neteisingumu.

Žmonės maištauja prieš neteisybę. Jie nori patys tvar-

kyti savo gyvenimą. Jie nebeleidžia, kad juos engtų. Jie

trokšta laisvės savo vaikams, savo tautai, pasauliui.

Laisvės aistra neišsemiama. Tol, kol gyve-

na žmonės, jie mėgins įveikti iš baimės sutvertas

sienas. Už bet kokius pančius stipresnis jų laisvės

troškimas. Jei jis tampa visuomenės valia, neatlai-

kys jokia prievarta. Laisvės troškimas socialdemo-

kratiją sieja su liberalizmu. Mes – liberalaus mąs-

tymo vaikai, tačiau socialdemokratija žengė esminį

žingsnį į priekį. Mes įsitikinę: laisvė turi dvi seses

dvynukes – teisingumą ir solidarumą, o tai paver-

čia ją visa įveikiančia jėga.

Šios trys pagrindinės vertybės šviečia tarsi kel-

rodės žvaigždės kelyje į žmonišką ateitį. Jos rodo

mums kelią. Jos priverčia mus atkreipti dėmesį į

akmenis kelyje. Jos mums pataria, kuriais aplink-

keliais tenka eiti tam, kad pasiektume tikslą.

Lietuva nužengė sunkų istorinį kelią. Kažkada

Turime laimėti žmoniškumą, kad išgelbėtume ateitį

Mes – liberalaus mąstymo vaikai, tačiau socialdemokratija žengė esminį žingsnį į priekį. Mes įsitikinę: laisvė turi dvi seses dvynukes – teisingumą ir solidarumą, o tai paverčia ją visa įveikiančia jėga.

sąjungoje su Lenkija – sed tu felix Lithuania et Po-

lonia nube – ji buvo istoriškai tvirta, nuo Baltijos iki

Juodosios jūros. Jų stiprybei visada kildavo pavojai.

Ilgus amžius Lietuvai teko gintis - nuo Prūsijos, vė-

liau Vokietijos, nuo Rusijos didžiųjų galių antplū-

džio, nuo nacių naikinimo diktatūros manijos.

Hitleris ir jo pakalikai galų gale patys nukreipė

prieš pačią Vokietiją neišpasakytą savo naikinan-

čios mirties troškimo galią. Nacių diktatūra po

savęs paliko dykumą. Būtent dėl to tarybiškai su-

svetimėjusiam marksizmui atsirado galimybė įsi-

tvirtinti. Būdamas vokietis sakau: Raudonoji Armi-

ja išlaisvino mirties stovyklą Aušvicą (Osvencimą).

Tas, kas yra perskaitęs Hitlerio įsakymą su žeme

sulyginti Leningradą, tam nepakils ranka perraši-

nėti istoriją.

Sankt Peterburgas kadaise buvo „modernumo

laboratorija“, langas į Vakarus, galimybė pritraukti

Rusiją prie Europos. Sankt Peterburge vyko Balti-

jos liberalų bendradarbiavimas. Po to, kai caro au-

tokratiją pakeitė konstitucinė monarchija, valsty-

bės Dūmoje kaupėsi bendras liberalaus mąstymo ir

socialinio išsivadavimo patyrimas ne tik nebaigtos

1905 metų revoliucijos metu. Šią turtingą patirtį

Hitleris norėjo ištrinti iš pasaulio.

Visus, gyvenusius į Rytus nuo žemių, kurias jis

laikė vokiškomis, jis vadino „untermenšais“ (ne-

žmonės, pusžmogiai). Hitleris sugriovė civilizaciją.

Ir į plyšį, atsiradusį po to sugriovimo, jis norėjo nu-

stumti viską, kas buvo žydiška.

Čia, Lietuvoje, nuo seno buvo puoselėjama įvai-

rių kultūrinių mažumų sugyvenimo tradicija. Kar-

tais tarp jų kildavo įtampa, tačiau dažniausiai jos

mokėsi vienos iš kitų kultūrinių tradicijų. Visa tai

Hitleris norėjo sunaikinti. Dėl šio nusikaltimo žlu-

go Hitlerio Vokietija.

Visos Rytų Europos, Tarybų Sąjungos tautos,

tarp jų ir rusų tauta, sumokėjo baisią kraujo ir kan-

čių pripildytą kainą. Hitlerio mestas šešėlis buvo

didelis. Jis aptemdė ir Lietuvos galimybes.

1989 metais Europa išsiveržė iš šio šešėlio. Tam

prireikė daug drąsos. Tai nebuvo drąsa iš nevilties.

Tai buvo pasiryžimo drąsa. Sąjūdžio ryžtas, Ka-

zimiero Antanavičiaus ir Aloyzo Sakalo ryžtas. Jų

pasiryžimas sutapo su Algirdo Brazausko ir Justo

Paleckio pasiryžimu. Jų drąsa vienas kitą stiprino.

Ir ji buvo paremta liberaliu mąstymu.

Nepaisant visų dvilypumų, nepai-

sant to, kad kai kuriuos veiksmus da-

bar lengva kritikuoti – čia priskirčiau

ir kruvinos prievartos prieš Lietuvos

laisvės siekį dienas, be „atsitraukimo

didvyrių“, be Michailo Gorbačiovo

neryžtingumo, be jo paklydimų nebū-

tų atsiradusi ir „naujoji Europa“.

1989 metų kovo pabaigoje TSRS

įvyko pirmieji laisvi rinkimai į Liau-

dies deputatų suvažiavimą, kuriuose

Tarybos Sąjungos mastu daugumą dar

laimėjo TSKP. 1989 metų lapkričio 27

dieną TSKP CK patvirtino Baltijos res-

publikų ekonominę nepriklausomybę.

„Perestroika“ ir „glasnost“ suteikė ga-

limybę išsilaisvinimo procesams. 1990 metų kovo

11 dieną LTSR Aukščiausioji Taryba paskelbė Lie-

tuvos nepriklausomybę. O šiandien? Kaip supran-

tame laiko ženklus?

Per du dešimtmečius išgyvenome dviejų ydin-

gų istorinių konstrukcijų žlugimą: – griuvo TSRS

diktatūra, vis labiau virsdama tolimesnės praeities

istorija; griuvo fi nansinis kapitalizmas, kuris sau

pačiam buvo ir lieka pavojingas. Abi griūtys dar

nėra tinkamai suvoktos nei individualiai, nei visuo-

meniškai. Abi griūtys laiko srovėse sukėlė bangas,

kurių griaunamoji jėga turi būti pažabota. Tačiau

naujas, žmoniškesnį gyvenimą kuriančias refor-

mas turi daryti ne tos griaunamosios jėgos sukėlė-

jai. Šioms reformoms pašaukta socialdemokratija.

Šiuo metu gyvename europinių paradoksų po-

litikoje laiką. Beveik visų Europos Sąjungos visuo-

menių dauguma nori kurti savo gyvenimą socialiai

teisingai. Tos pačios daugumos skundžiasi, kad so-

cialinio teisingumo tikslas nepasiektas. Daugelyje

ES valstybių socialdemokratija nėra pakankamai

stipri, kad kartu su žmonėmis politiškai veiksmin-

gai išreikštų jų valią.

Priežastys yra įvairios. Viena iš pagrindinių

priežasčių yra tokia: politinės socialinių judėjimų

dalys atitolo nuo profesinių sąjungų socialinių ju-

dėjimų dalių. Visuomenės daugumos paramą soci-

aldemokratija užsitikrins tik tada, kai laimės visų

aktyviai už socialinį išsilaisvinimą kovojančių jėgų

pasitikėjimą.

Laisvė, teisingumas ir solidarumas – tai pama-

tiniai visuomenės melodijos tonai.

Kas juos pagauna ir gražiai perteikia

ir visuomenėje, ir pasaulyje, tas įgyven-

dina tai, ką Antonijus Gramšis pavadi-

no „kultūrine hegemonija“ – išimtinai

prasidedantį ir visuotinai pasklisiantį

procesą. Socialdemokratija Lietuvoje,

Europoje ir pasaulyje yra reikalinga - jos

tikslas nėra tik savaiminis.

Socialdemokratijos esmė išauga

virš savęs pačios – ji siekia vieno tiks-

lo: kad žmoniškumas taptų tikrove. Jei

suprantame vienas kitą naujai, susita-

riame dėl naujo, tai kaskart atsiranda

nauja galimybė.

Prisiminkime, ką sakė fi losofas

Jiurgenas Habermasas: „Kai utopijos

oazės išdžiūna, pasklinda banalumas

ir nesaugumas“. Čia pridurčiau Elijaus Kanečio aš-

trią pastabą knygoje „Masė ir galia“. Kai utopinės

oazės išdžiūsta, vietoj nesaugumo atsiranda baimė.

Baimė gali atvesti į populizmą. Tačiau populizmo

pergalė reikštų Europos pabaigą.

Besivienijanti Europa, socialinės įtraukties Eu-

ropa yra pasaulietinis socialdemokratijos projektas.

Mes gyvenome tokiu metu, kai žmoniškumas vos

nebuvo prarastas. Mes galime vėl laimėti žmonišku-

mą tam, kad išgelbėtume ateitį. Tačiau ateitis pra-

sideda dabar ir prasideda ten, kur mes norime būti

geri kaimynai. Tai ir yra socialdemokratijos tikslas.

Šis straipsnis parengtas pagal pranešimą konfe-

rencijoje „Istorinis LSDP vaidmuo Lietuvos valsty-

bės kūrime 1989-2009 m.“ 2009 m. gruodžio 12 d.

Profesorius G. Vaiskirchenas (Gert Weisskir-

chen) – 1976 -2009 m. Vokietijos bundestago (par-

lamento) deputatas, Socialdemokratų frakcijos

atstovas užsienio politikos klausimais. 1989 -1991

m. Vokietijos SDP pavedimu jis užmezgė ryšius su

Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos, Balta-

rusijos socialdemokratais. Tuo laiku nuolat lankėsi

Lietuvoje, dalyvavo LSDP atkuriamajame suvažia-

vime, palaikė ryšius su LDDP.

Per du dešimtmečius išgyvenome dvie-jų ydingų istorinių

konstrukcijų žlugimą: – griuvo TSRS diktatū-ra, vis labiau virsdama tolimesnės praeities istorija; griuvo fi nan-

sinis kapitalizmas, kuris sau pačiam buvo

ir lieka pavojingas.

GAIRĖS 32 2009 GRUODIS 2009 GRUODIS 33 GAIRĖS

SITUACIJA

Vytenis PAULAUSKAS

Ne taip retai gali išgirsti, esą ankstesnė, G. Kir-

kilo vadovaujama mažumos vyriausybė iš-

švaistė „Sodros“ biudžetą ir dabar dėl to pensinin-

kai pateko į sunkią padėtį. Iš tikrųjų tas „Sodros“

„iššvaistymas“ reiškia tai, jog pensininkai dabar

gauna ženkliai didesnes pensijas nei prieš keletą

metų. Jeigu 2008 metais „Sodros“ biudžetas nebū-

tų „iššvaistytas“, tai dabar pensijos būtų mažiausiai

trečdaliu mažesnės. Tad net ir tos nuo 2010 metų

vidutiniškai 5 proc. sumažintos pensijos bus daug

didesnės, nei buvo 2008 metais prieš pensijų padi-

dinimą.

Jeigu G. Kirkilo vyriausybė 2008 metais būtų

pensijų didinimą įšaldžiusi, tai šiuo metu, be abejo,

„Sodros“ biudžeto balansas būtų daug geresnis, bet

pensininkų padėtis būtų daug blogesnė ir nebūtų

jokių vilčių, kad ji per ateinančius keletą metų bent

kiek pagerėtų.

„Sodros“ biudžeto defi citas šiemet, taip pat ir

2010 metais būtų buvęs mažesnis, jeigu konserva-

toriai būtų pritarę toms priemonėms, kurias pasau-

linės krizės akivaizdoje 2008 metų pabaigoje svars-

tant 2009 metų „Sodros“ biudžetą siūlė G. Kirkilo

vyriausybė – „Sodros“įmokas padidinti 2 proc. Tai

būtų leidę į „Sodros“ biudžetą papildomai gauti

apie 600 milijonų litų. Deja, tuomet konservato-

riai, apimti priešrinkiminio azarto, bet kokiems

savo politinių priešininkų racionaliems siūlymams

aklai priešinosi. Šiemet, gavę valdžią, konservato-

riai praregėjo ir patys siūlė 2 proc. didinti „Sodros“

įmokų tarifą. Deja, dabar užsiožiavo jau Prezidentė

D. Grybauskaitė ir opozicinės partijos. Aišku, da-

bar jau ir kita ekonominė situacija.

Kai šiemet dėl pasaulinės krizės ir kitų faktorių

„Sodra“, kaip ir daugelis valstybinių ir privačių ins-

titucijų, susidūrė su nemažomis problemomis, iš

fanatiškų laisvosios rinkos gerbėjų pusės pasigirdo

šūksniai: „Sodra“ supuvusi, „Sodra“ bankrutuoja, ji

dirba neefektyviai, ją reikia reformuoti, panaikinti ir

pan. Tokių kritiškų vertinimų nesigirdėjo privačių

– gelbėtoja ar pražuvėlė?Valstybinė socialinio draudimo sistema dėl susidariusio dide-lio biudžeto defi cito atsidūrė jos kritikų ugnyje, tačiau apie ne ką geriau tvarkomus ar net parazituojančius privačius pensijų fondus tylima.

fondų atžvilgiu, nors juose padėtis yra dar blogesnė

negu valstybinėje „Sodroje“ – prasidėjus krizei pa-

aiškėjo, kad privačių fondų valdytojai pradangino

beveik pusę iš „Sodros“, taip pat iš privatizavimo

(stabilizavimo) fondo gautų lėšų. Bet ar taip kas

pasakys: privačių fondų kritika prieštarautų ide-

ologinei liberalų nuostatai, kad privatus sektorius

visada veikia efektyviai, o valstybė – visada neefek-

tyviai. Vienas komentatorius labai taikliai palygino:

tarybiniais metais privalomo studijuoti mokslinio

komunizmo tiesomis nebuvo leidžiama abejoti, o

dabar visi taip pat uoliai mokosi „mokslinio“ kapi-

talizmo dviejų šimtų metų senumo dogmų, kurios

taip pat laikomis absoliučiai teisingomis.

Be abejo, valstybinėje „Sodroje“ ne viskas yra

idealu. Tačiau tos „Sodros“ problemos atsirado bū-

tent tada, kai Lietuvoje valstybinę socialinio drau-

dimo sistemą buvo imta reformuoti, perdirbinėti

pagal dirbtines bankininkų kabinetuose sugalvotas

schemas, kurios neatitinka realaus gyvenimo.

Reformuojant socialinį draudimą buvo padary-

tos, mano nuomone, dvi esminės klaidos. Pirmoji

klaida – kai 1993 metais, sudarant atskirą „Sodros“

instituciją, buvo nuspręsta jos biudžeto pajamas

formuoti vien tik iš mokesčio, kuris susietas su dir-

bančių asmenų atlyginimu. Antra klaida buvo ta,

kad vėliau reformos metu įsteigtus privačius pensi-

jų fondus savo lėšomis privalėjo maitinti valstybinė

„Sodra“ – dalį savo gaunamų lėšų (5,5 proc.) ati-

duoti tų fondų valdytojams. Privatūs pensijų fon-

dai galėtų egzistuoti tik tuo atveju, jeigu jie elgtųsi

sąžiningai, užsidirbtų pinigus patys – suagituotų

gyventojus, kad jie turimas laisvas lėšas savo noru

įneštų į tuos pensijų fondus. Šiuo metu gi privatūs

pensijų fondai faktiškai prilygsta parazitams – jie

naudoja savo reikmėms dabartinių pensininkų pi-

nigus.

Sparčiai kylant darbo našumui, per tą patį laiką

pagaminama vis daugiau produkto, tačiau didesnę

to naujai sukurto produkto dalį pasisavina darb-

davys, savininkas, o darbuotojams lieka tik mini-

mumas, kuris priklauso nuo situacijos darbo rin-

koje. Silpnos profsąjungos ir darbdavių interesams

atstovaujanti vyriausybė nesugeba ir nenori ginti

darbuotojų interesų, užtikrinti, kad jie gautų pri-

klausančią bendrojo vidaus produkto dalį. Dėl to

kenčia ir pensininkai, kurių pensijos priklauso ne

nuo nuolat didėjančio BVP, bet tik nuo mažai didė-

jančio ar net ir visai užšaldyto (o šiuo metu ir ma-

žėjančio) darbuotojų atlyginimo. Todėl norint iš-

spręsti pensininkų problemas – kad jie gautų jiems

priklausančią BVP dalį, reikia, kad valdžia arba

didintų darbuotojų gaunamo BVP dalį (tai galima

daryti didinant minimalų atlyginimą) – tuomet di-

dėjant atlyginimams didėtų ir pensininkų pensijos,

arba augant BVP didinti „Sodros“ mokesčio tarifą.

Deja, konservatoriai net ir nesiruošia spręsti šios

problemos – darbdavių, darbuotojų ir pensininkų

pajamų subalansavimo. Todėl šiuo metu šioje srity-

je yra akivaizdžios disproporcijos.

Privatūs pensijų fondai, be kitų minusų, daro

žalą ekonomikai dar ir tuo, kad jie, išveždami di-

desnę savo turimo kapitalo dalį į užsienį, siaurina

vidaus rinką, mažina vartojimą (nes atima pinigus

iš vartotojų – pensininkų). Be to, valdydami di-

džiulį pinigų kiekį ir nesusigaudydami, ką su tais

pinigais daryti, privatūs pensijų fondai investuoja į

abejotinus projektus, taip jie pučia fi nansinius bur-

bulus, kurie anksčiau ar vėliau sprogsta ir visiems

padaro daug žalos.

Kaip rašo Mykolo Romerio universiteto docen-

tas A. Guogis, daugelyje pasaulio šalių privalomų

privačių pensijų fondų idėja nepasiteisino, tačiau

dalis Lietuvos politikų, Socialinės apsaugos ir dar-

bo ministerijos darbuotojų ir ekonomistų nenorė-

jo pripažinti to fakto. Deja, niekas net ir nesvarsto

galimybės kaip nors reformuoti privačius pensijų

fondus. Užtat vos tik „Sodra“ susidūrė su proble-

momis, dėl kurių kalti ir privatūs pensijų fondai,

Vyriausybė tuoj ėmė kalbėti, kad „Sodra“ bus re-

formuojama. Apie būsimus pasikeitimus sunku ką

nors pasakyti, nes ir patys reformatoriai dar neži-

no, ką jie darys. Mat Lietuvoje reformos dažniau-

siai daromos vien dėl reformų, negalvojant, kas iš

viso to išeis. Tačiau aišku tai, kad po reformų pa-

dėtis tik dar labiau pablogės, nes Lietuvoje dar ne-

buvo atvejo, kad ką nors reformavus reikalai eitų į

gerąją pusę.

Matyt pirmiausia bus pasistengta pensinį amžių

tiek vyrams, tiek moterims pailginti iki 65 metų.

Taip bus padidinta ir šiaip jau ypač didelė bedar-

bystė Lietuvoje. Premjeras A. Kubilius pareiškė,

kad 2010 metais svarbiausias uždavinys, kurį spręs

Vyriausybė, bus nedarbo mažinimas. Tad supran-

tama, kad viskas išeis atvirkščiai – nedarbas didės.

Tam labai gerai pasitarnaus ir pensinio amžiaus il-

ginimas. „Sodros“ administravimo išlaidos penkis

kartus mažesnės nei tam reikalui išleidžia privatūs

pensijų fondai, tačiau tikriausiai dalis „Sodros“

darbuotojų bus atleidžiami iš darbo (jie padidins

bedarbių armiją), o likusių darbuotojų atlyginimai

mažinami.

Niekas nepriekaištauja bankams dėl jų turimų

milžiniškų pastatų didžiuliais langais ir blizgančio-

mis sienomis. Tačiau daug kam užkliūna „Sodros“

turimi pastatai, kurie reikalingi kokybiškai aptar-

nauti klientus. Vilniaus meras konservatorius V.

Navickas parodė labai „gerą“ pavyzdį, ką reikėtų

daryti su valstybės valdomais pastatais: kam nors

parduoti ir vėliau iš to pirkėjo pastatą nuomotis

(užtikrinant jam gerą pelną). Taigi ir A. Kubilius

galės visus „Sodros“ pastatus parduoti. Kai taip sė-

kmingai „biznis“ eis, viskas baigsis matyt tuo, kad

teks parduoti ir Vyriausybės, ir Seimo rūmus, ir

galų gale Prezidentūrą. Tik ką reikės daryti tuomet,

kai ir parduoti nebeliks ko? Gal tada politikai ban-

dys ir savo sąžinę kam nors parduoti, jeigu ji šiuo

metu dar niekam neparduota? Telegraph. co. uk nuotr.

SITUACIJA

GAIRĖS 34 2009 GRUODIS 2009 GRUODIS 35 GAIRĖS

Jonas RUDOKAS

Mokytojas R. Šaltenis pats parašė apie savo

gyvenimą, darbą ne vieną knygą, jo gimimo

100-ųjų metinių proga buvo išleista amžininkų at-

siminimų rinktinė „Plačiašakis ąžuolas“ (2008). O

apie mokytoją J. Žiurlį galima rasti tik kelias en-

ciklopedinio pobūdžio žinutes, kas, man atrodo,

neteisinga. Todėl pasirausęs archyvuose, paklausi-

nėjęs jo mokinių, parengiau šį straipsnį.

Studentas – žiežirbininkas,

socialdemokratas

J. Žiurlys – kupiškėnas, gimęs 1906 m. sausio

10 d. Vėžionių kaime. Jo vaikystė buvo sunki ir liū-

dna: vos pusantrų metų turėdamas neteko moti-

nos, kurią pakeitė pamotė, greičiausia tas atsiliepė

jo būdui. Tėvas turėjo 15 ha žemės, bet 1912 m.,

sveikatai susilpnėjus, ūkį pardavė ir persikėlė į Ku-

piškio miestelį, kur bandė verstis prekyba. Bet šis

verslas tada buvo vien žydų rankose, todėl bet ku-

riam mūsų tautiečiui tapti prekybininku buvo labai

sunku, tėvai vos sudurdavo galą su galu.

Nepaisant to, Žiurliai visus keturis savo vaikus

leido mokytis, tačiau vyresniajam Juozui padėjo

tik baigti pradžios mokyklą ir iš dalies – Kupiškio

progimnaziją 1921 metais, o Rokiškio gimnazijoje

jam jau teko verstis pačiam – iš privačių pamokų1.

Sunkios gyvenimo sąlygos nulėmė ir gana anksty-

vą jo politinę orientaciją – jau gimnazijoje jis veikė

moksleivių socialistų ratelyje, ėjo ten įvairias par-

eigas. Vis dėlto materialiniai sunkumai nesutruk-

dė gimnaziją baigti gana gerai: 1925 m. birželio 23

dieną išduotame atestate vos vienas trejetas – lo-

tynų kalbos.

Tų pat metų rugsėjo 1 d. Kupiškio miesto gy-

ventojas J. Žiurlys pasiprašė „priimti į Lietuvos

universiteto studentų skaičių ir leisti man klau-

syti humanitarinio fakulteto kalbotyros skyriaus

paskaitas“. Dekanas Vincas Krėvė užrašė rezoliu-

ciją „priimtas“2. Studijos buvo įdomios, jos paliko

gilų įspūdį, bet kitaip ir negalėjo būti, kai paskaitas

skaitė, egzaminavo tokie dabar jau legendinėmis

asmenybėmis tapę profesoriai, kaip Mykolas Bir-

žiška (J. Žiurlio studijų knygelėje jo parašų dau-

giausia), Putinas, V.Krėvė, Vaižgantas, Juozas Bal-

čikonis, Pranas Skardžius, Juozapas Herbačiauskas

ir kiti. Mokslai ėjo gerai, bet 1927 m. juos sutrukdė

politika.

J. Žiurlys studijuodamas nuo 1925 m. buvo

aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos narys,

negana to, buvo socialdemokratinio jaunimo są-

jungos „Žiežirba“ centro valdybos narys. Ši orga-

nizacija buvo įkurta 1922 m. kaip socialdemokratų

partijos rezervas, jos tikslas, kaip rašoma įstatuose,

„auklėti darbo jaunuomenę socialistiniam darbui

ir kultūrai“, ugdyti jos sąmoningumą, kovoti dėl

darbo sąlygų pagerinimo. 1926 metais „Žiežirba“

turėjo 47 skyrius su 1500 narių, aktyvūs jos lyderiai

buvo Vincas Galinis, vėliau vienas iš aktyviausių

LSDP veikėjų tarpukaryje, Dzidas Budrys ir Alfon-

sas Gučas, būsimi profesoriai, ir kiti.

Tačiau nereikia žiežirbininkų painioti su kom-

jaunuoliais: jie, kaip ir jų vyresnieji draugai, siekė

iškovoti socializmą demokratišku, reformų būdu,

todėl visada kritikavo TSRS esančią tvarką, prole-

tariato diktatūros idėją3. Bet A.Smetonos valdžia,

šeimininkavusi Lietuvoje po 1926 m. perversmo,

šitos „smulkmenos“ nenorėjo pastebėti ir sekė,

persekiojo, grūdo į kalėjimus žiežirbininkus, soci-

aldemokratus beveik su tokiu pačiu uolumu, kaip

ir komjaunuolius ar komunistus: 1927 m. Varnių

konclageryje ir kalėjimuose laikė beveik 900 LSDP

narių4. Dėl to partijos veikla labai sumenko.

Pakliuvo į policijos akiratį ir J.Žiurlys, jo pavardė

saugumo dokumentuose įrašyta pirmoji „Žiežirbos“

aktyvistų sąraše ir 34-ji tarp LSDP veikėjų, greta

kai kurių tų sąrašų pavardžių yra pastabos pieštuku

– „kalėjime“5. Anksčiau ar vėliau ir jo laukė areštas,

ypač todėl, kad užgrobę valdžią ginkluoto pervers-

mo būdu tautininkai visą laiką baiminosi, jog kas

nors iš jų tą valdžią atims – lygiai taip pat. Ir tenka

pripažinti, kad tarp socialdemokratų tokių veiksmų

šalininkų buvo6, nes 1927 m. paleidus Seimą kito ke-

lio atkurti teisėtą valdžią lyg ir nebeliko.

Kodėl prisimename mokytoją Juozą ŽiurlįKeletą dešimtmečių karo ir pokario metais labiausiai žinomi ir gerbiami mokytojai Utenoje buvo du: Rapolas Šaltenis ir Juozas Žiurlys, abu lituanistai. Jie pirmieji gavo nusipelniusių mokytojų garbės vardus, ir tikrai teisėtai, juos daug kas geru žodžiu mini ir šiandien.

Tačiau tikrų, veikusių maištininkų socdemų

buvo vienas kitas, o bylų jiems policija sukūrė dau-

gybę. Viena iš jų atsirado 1927 m. rugsėjo 28 dieną,

joje rašoma, kad grupė socialdemokratų ir jiems

prijaučiančių, iš viso 9 žmonės – studentai, darbi-

ninkai, kareiviai, tarp jų ir J. Žiurlys, Kaune sukūrė

slaptą organizaciją, kurios tikslas – nuversti esamą

valdžią. Šiandien tokie kaltinimai atrodo visai ne-

rimti: kokį pavojų gali kelti keli beginkliai žmonės

valstybei, valdžiai, saugojamai tūkstančių polici-

ninkų, seklių, kariuomenės?! Ir jokių nusikalsta-

mos veiklos įrodymų nebuvo – tik kalbos, kurias,

neva, sekliai nugirdo...

Bet tada byla buvo nagrinėjama visu rimtumu.

J. Žiurlį areštavo dar 1927 m. balandį, tardė ypa-

tingųjų bylų tardytojas, palaikę pusantro mėnesio

Kauno kalėjime ištrėmė į Rokiškio apskritį – po-

licijos priežiūron. Po to rugsėjį vėl suėmė ir laikė

Kauno kalėjime iki teismo, kuris įvyko 1928 m. pa-

vasarį. Tada, balandžio 12 d. Kariuomenės teismas

J.Žiurlį ir daugumą kaltinamųjų toje byloje visiškai

išteisino7. Išeina, teisybė šį kartą nugalėjo, bet jam

ta pergalė kainavo brangiai, nes studijos nutrūko

ilgam, nukentėjo sveikata, ir net negražus kalti-

nimas veikus prieš valstybę kur ne kur išliko iki

šiol: štai solidžioje knygoje skaitome, kad 1927 m.

J.Žiurlys už antivalstybinę veiklą suimtas, laikytas

Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, ištremtas, o kad

po to išteisintas, taigi persekiotas be pagrindo, ne-

pasakyta...8

1929–1930 mokslo metais jis dėstė lietuvių kal-

bą Kudirkos Naumiesčio žydų progimnazijoje, o

1931 m. rugsėjį buvo pašauktas į kariuomenę, kur

pagal to meto tvarką praėjo aspiranto kursą ir ly-

giai po metų gavo artilerijos jaunesniojo leitenanto

laipsnį. Pažymėtina, kad kariškieji J. Žiurlio virši-

LIKIMAI

Geru žodžiu minėdamas savo kolegą J. Žiurlį kolega mokytojas Vytautas Petronis sukūrė ekslibrisą, skirtą jo atminimui

GAIRĖS 36 2009 GRUODIS 2009 GRUODIS 37 GAIRĖS

ninkai ir mokslo metais, ir po to jo sugebėjimus ir

tarnybą įvertino labai gerai, ypač Utenos apskrities

komendantas plk. ltn. Bronevičius: „Išsilavinęs,

sumanus, greit orientuojasi, taktiškas, tvarkingas,

pavyzdingas, aukštos dorovės, pakankamai griež-

tas, atviras, valstybės ir tautos reikalus supranta...

Nuo 1935 06 06 šaulys, dalyvauja šaulių lauko pra-

timuose... Labai punktualus ir turi pareigos atsa-

komybės supratimą... Moka vadovauti, mokyti ir

auklėti“, todėl 1938 m. gavo aukštesnį – atsargos

leitenanto laipsnį9.

Dvejus mokslo metus – 1932–1934 – J. Žiur-

lys dirbo Linkuvos gimnazijoje, čia gana sunkiomis

sąlygomis parašė diplominį darbą „V.Krėvės „Dai-

navos šalies senų žmonių padavimai“, įvertintą „ge-

rai“ ir pagaliau 1933 m. kovo 13 d. gavo VDU Hu-

manitarinių mokslų fakulteto baigimo liudijimą, o

rugpjūčio 26 d. – ir Aukštesniosios mokyklos mo-

kytojo vardo pažymėjimą su teise „mokyti aukštes-

niosiose mokyklose – lietuvių kalbos, literatūros ir

fi losofi jos propedeutikos; vidurinėse ir kitose už

šias žemesniosiose mokyklose, be šių dalykų, dar ir

vokiečių kalbos10.

Sunkūs metai

Nuo 1934 metų J. Žiurlys gyveno Utenoje, čia

pasistatė namą, vedė, susilaukė dukters ir sūnaus

– tapo tikru uteniškiu iki pat 1974 metų. Vietos

gimnazijoje dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas, tie-

sa, su vienerių metų pertrauka: 1939/1940 mokslo

metais jis mokytojavo Rygos lietuvių gimnazijoje.

Utenoje greitai pelnė autoritetą, todėl 1940 m. ru-

denį gavo inspektoriaus pareigas, nors jų ir neno-

rėjo. Kaip matėme, kariškiai pastebėjo jo sugebėji-

mus vadovauti ir tikriausiai neapsiriko, bet jis pats

administracinių pareigų niekada nemėgo, apie tai

1940 m. lapkritį savo autobiografi joje rašė: „Prasi-

dedant mokslo metams man buvo siūloma net kai

kurių gimnazijų direktoriaus vieta, bet atsisakiau,

nes jaučiausi, kad viršininko pareigoms nelabai

tinku: gal kalėjimas, gal nelengvos ankstesnės mo-

kymosi sąlygos gerokai man paveikė nervus... Dėl

to mielai sutikčiau atiduoti gimnazijos inspekto-

riaus pareigas kitam partiniu atžvilgiu tinkames-

niam draugui, pats norėdamas likti tiktai eiliniu

mokytoju“11.

Vyresnybė iš inspektoriaus pareigų jo nepalei-

do ir vokiečių okupacijos metais, nors tuometis

gimnazijos direktorius Pranas Gipiškis jo nemėgo,

1942 m. charakteristikoje rašė: „Jei dėstymo darbą

atlieka gerai, mokinius paruošia, tai administravi-

mo ir auklėjimo darbe davinių labai maža. Jis pats

kelis kartus yra pareiškęs, kad inspektoriaus darbas

jam primestas iš tarybinių laikų. To darbo labai ne-

norįs. Didesnės iniciatyvos tvarkymo ir auklėjimo

darbe nė neparodo“12.

Tiesa, pirmaisiais pokario metais jam pavyko

tų pareigų atsikratyti, bet už tai 1950 m. rugsė-

jį, nepaisant pasipriešinimo, gavo dar aukštesnes,

sunkesnes – direktoriaus. Tą lėmė keletas rimtų

priežasčių. Mokinių skaičius gimnazijoje vis augo

– nuo 400 1940 m. iki 1400 – 1944-aisiais13, todėl

karo audrai praūžus ji buvo padalinta į dvi – ber-

niukų ir mergaičių, vėliau nuo 1949 m. rudens pa-

vadintos atitinkamai 1 ir 2 vidurinėmis mokyklo-

mis. Abi jos veikė tose pačiose patalpose, abejoms

trūko kvalifi kuotų pedagogų – dėstė teisininkai,

matininkai, ekonomistai, kai kurie net vidurinio

mokslo nebaigę. Abejose mokiniai šiaušėsi prieš

valdžią: demonstratyviai kalbėjo maldas prieš pa-

mokas, veikė nelegaliose organizacijose „Vanagai“,

„Durklas“ – taip rašoma 1953 m. MVD praneši-

muose14.

Mergaičių gimnazijoje 1946 m.

buvo 21 klasė ir 800 mo-

kinių, o berniukų,

kurios direk-

toriumi vėliau

tapo J. Žiurlys

– tik 15 klasių su

570 mokinių. Skir-

tumas todėl, kad iš

vyresnių klasių da-

lis berniukų (tiksliau

– jau vyrų) vis dingda-

vo – į mišką arba į ka-

lėjimą. Ir šios gimnazijos

direktorių likimas buvo

nepavydėtinas: du iš jų –

Antanas Kojelis ir Antanas

Marčiulynas pateko į lage-

rius, dar vienas – Povilas Ku-

liešis, vadovavęs vos pusmetį,

1947 m. žiemą buvo nušautas

gimnazijos parke, iki šiol neaišku

– kieno ir kodėl, bet MVD apkal-

tino vietos gimnazistus15.

O J. Žiurlio pirmtakas mokytojas

G. turėjo kitokių bėdų: bendradarbiai j į

tiesiog išgrūdo iš vadovų – dėl despo- tiško elge-

sio, menkos kvalifi kacijos, dėl begėdiško pataikavi-

mo aukštesnei valdžiai.16

Tokiomis sąlygomis teko dirbti naujam direk-

toriui, problemų buvo gausybė: nuolatiniai rajo-

no valdžios, ministerijos inspektorių priekaištai,

raginimai gausinti komjaunuolių skaičių, materi-

aliniai sunkumai, ateistinis mokytojų ir mokinių

auklėjimas ir t.t. Štai kaip J. Žiurlys stengėsi pa-

dėti savo abiturientams išsisukti nuo armijos, kuri

grėsė daugeliui: minint tarybinės armijos dieną

mokyklos salėje, kur pranešimą skaitė rajono ka-

rinis komisaras, jis vis ragino mokinius: „Vyrai, tik

negailėkit plojimų“. Ir per išleistuves tą komisarą

gausiai vaišino konjaku, degtine17. Gal ir primityvu,

bet kažką reikėjo daryti, žmonės tada sukėsi kaip

išmanydami.

Tada aš mokiausi aštuntoje klasėje (pagal nau-

ją, tarybinę tvarką) ir prisimenu tokią istoriją.

Mokykloje buvo sugalvota leisti ypatingą sienlai-

kraštį – dienraštį, žinoma, tam prireikė daugybės

korespondentų, o kad jie rašytų su didesniu noru,

kažkam kilo idėja (greičiausiai pats direktorius ją

ir pasiūlė) – mokėti honorarą, aišku, savotiš-

ką. Todėl ir aš gavau iš J. Žiurlio

rankų keletą sąsiuvinių ir pieš-

tukų. Koks tai buvo sienlaikraš-

tis, leistas dar Stalino laikais,

aiškinti, manau, nereikia, bet

tam tikrą naudą jis mums

davė: ne vieną paskatino

rašinėti, tapti žurnalistu ar

net rašytoju.

Dirbti J. Žiurliui teko

sunkų ir nemėgstamą

darbą, todėl nenuos-

tabu, kad jis jau 1950

m. gruodžio mėnesį

pasiprašė atleidžia-

mas, kažin ar dėl

silpnos sveika-

tos, kaip rašė

pareiškime. O

kitų metų va-

sarį jis tokį

prašymą pa-

kartojo, tik

kiek kitokiu turiniu:

„Ryšium su š.m. vasario 16 d.

Pedagogų tarybos posėdyje iš rajono

komjaunimo komiteto pusės prieš mane pa-

darytais nepalankiais pasisakymais ir niekuo nepa-

grįstais kaltinimais pakartotinai ir griežtai prašau

mane atleisti iš Utenos I vid. mokyklos direktoriaus

pareigų“18.

Tai gana įdomus dokumentas, parodantis tvirtą

jo autoriaus būdą, savigarbą ir net drąsą: režimas

dar tebesiautėjo, 1951 m. rudenį įvyko eilinis žmo-

nių trėmimas į Sibirą. Kaip prisimena mokytojo

sūnus Jonas, ir jų šeima ne kartą buvo pasiruošusi

ryšulius būtiniausių daiktų tolimai kelionei – juk

smetoninio inteligento ir dar šaulio šeima, be to,

keturis jų kaimynų namus tada ištuštino...

Laimei, mokytojas tada šios bėdos išvengė, ir

direktorystės atsikratė – nuo 1951 m. rugsėjo galė-

jo lengviau gyventi ir dirbti savo mėgstamą darbą.

Jaunimo ugdytojas

Mokytojo darbas visais laikais buvo ir bus labai

svarbus, bet tuo pačiu ir sunkus, toli gražu ne kie-

kvienam iš jų net ir turint pakankamai žinių ir gerų

norų pasiseka pelnyti savo mokinių autoritetą, pa-

garbą ir meilę, pasidžiaugti savo darbo rezultatais.

Mokytojui J. Žiurliui tas be jokios abejonės pavyko

– kodėl? Apie tai teko nemaža pamąstyti, padisku-

tuoti su jo mokiniais, prisimenant ir savo įspūdžius

iš IX–XI klasių, kai jis mums dėstė lietuvių kalbą ir

literatūrą. Išvados maždaug tokios.

Visų pirma, mes dėkingi savo mokytojui už tai,

kad visi ar bent dauguma tapome raštingais žmo-

nėmis – o tai būtina ne tik rašytojams, žurnalis-

tams, bet ir kiekvienam inteligentui – mokslinin-

kui, inžinieriui, vadovui. Tam pasiekti J. Žiurlys

visų pirma panaudojo savo puikias žinias lietuvių

kalbos srityje – neveltui buvo kviečiamas dėstyto-

jauti į aukštąsias mokyklas. Jis mokėjo paaiškinti

bet kurio mūsų žodžio kilmę, gal net ir savo inici-

atyva išdėstė mums trumpą lietuvių kalbos moks-

lo kursą. Subtiliai vertindavo gerą ir blogą kalbos

mokėjimą, literatūros kritikas dr. Rytis Trimonis

prisimena: „Jo palankumą gerai mokantiems dės-

tomą` dalyką rodė santūri šypsenėlė, tačiau veido

išraiška pakisdavo susidūrus su kieno prastu lietu-

vių kalbos mokėjimu. Atsainumui ir abejingumui

jis nešykštėjo dygokų frazių bei replikų“.

Savo dėmesį ir meilę mūsų kalbai J. Žiurlys

pabrėždavo kiekviena proga: mokyklos literatų

būrelyje kartą papasakojo apie žymaus mūsų kal-

bininko Kazimiero Būgos gyvenimą ir darbus, pa-

minėjo, kad jis ir mirė nuo persidirbimo – atidavęs

visas savo jėgas lietuvių kalbos tyrimui ir tobulini-

mui. Argi tai ne gražus pavyzdys jaunimui, ypač

tais, tarybiniais laikais? Mokytojo pastangos davė

neabejotinus rezultatus, pavyzdžiui, mūsų klasė-

je kasmet daugėjo mokinių, kurie nuolat gaudavo

penketus už savo rašinius.

Labai geri prisiminimai apie J. Žiurlį liko ir

tiems mokiniams, kuriems jis dėstė vokiečių kal-

bą: kaip kantriai mokė rytų aukštaičius–uteniš-

kius jiems sunkiai įkandamų šios kalbos sintaksės

ir tarties gudrybių, kai neteisingai ištartas žodis

„schüler“ (mokinys) tapdavo „šuleriu“, t.y. suk-

čium. Bet buvo pakantus ir geraširdis tiems, ku-

riems vokiečių kalba buvo per sunki, parašydavo

jiems trejetuką – tą gerai prisimena ekonomistas

dr. doc. Antanas Čiužas.

Žinoma, ir lietuvių, rusų, vokiečių ir kitų tautų

literatūras mokytojas dėstė su didele meile, kvali-

fi kuotai ir labai išradingai: daugeliui mūsų ilgam

liko atmintyje, kaip jis suvaidindavo Mefi stofelio

LIKIMAI Kodėl prisimename mokytoją Juozą Žiurlį

GAIRĖS 38 2009 GRUODIS 2009 GRUODIS 39 GAIRĖS

juoką19 ar Franką Kruką, atvykusį į Lietuvą, išlipusį

iš laivo Klaipėdoje ir su amerikonišku akcentu sa-

kantį prakalbą tautiečiams.

J. Žiurlys stengėsi kuo geriau paruošti savo mo-

kinius praktiniam, savarankiškam gyvenimui, pa-

naudodamas grožinę literatūrą kaip atitinkamos

epochos gyvenimo atspindį ir patyrimą, o kartu,

žinoma, ir turtingą savo paties gyvenimo patyrimą,

erudiciją. Literatūra jam buvo ne tik dėstomas daly-

kas, numatytas mokyklos programoje, bet ir auklė-

jimo, arba dabartiniais terminais tariant, – ugdymo

priemonė. Žinoma, ne vien mūsų mokytojas jau

tada rūpinosi savo mokinių ugdymu – kiekvienas

geras, suprantantis savo kilnią misiją pedagogas tą

stengėsi daryti. Jam tas sekėsi puikiai, nes auklė-

jo mus visada taktiškai, saikingai, be triukšmingų

emocijų, bet su aukštos prabos humoru, kurį labai

mėgo ir kuris visada pasiekdavo tikslą. Pavyzdžiui,

nesugebėjimą gerai atsakinėti pamokoje, nepasi-

ruošimą jai jis paprastai komentuodavo taip: „Tur-

būt valstybiniai reikalai sutrukdė?..“

Charakteringa, kad toks „valstybininkas“ ne tik

nesusilaukdavo klasės draugų užuojautos, bet dar

ir tapdavo jų pajuokos objektu: gerai atsakinėti J.

Žiurlio pamokų metu mums buvo nerašyta taisy-

klė, neginčijama pareiga. O Romas Valančiūnas,

baigęs mokslus Utenoje anksčiau už mus, 1951

m., pažinojęs mokytoją dar ir iš bendro žvejojimo

Alaušo ir kituose ežeruose, kalba apie jį taip: „Buvo

labai gerbiantis save ir kitus, labai reiklus ir sau, ir

mums, be jokių nuolaidų, ir gerbėme jį, ir bijojo-

me susilaukti griežtos pastabos“. Apibendrinant

šio mokytojo pastangas mūsų auklėjimo srityje,

manau, galima pasakyti, kad jo tikslas buvo ugdyti

mumyse vyriškumą pačia geriausia, plačiausia šio

žodžio prasme: atsakomybės jausmą, atkaklumą,

darbštumą, santūrumą, tvarkingumą, punktu-

alumą ir t.t., ir tą skiepijo ne tik protingais, gerai

argumentuotais patarimais, bet ir savo asmeniniu

pavyzdžiu, protingu, saikingu griežtumu. Prak-

tiškumas, dalykiškumas buvo vienas ryškiausių jo

būdo bruožų. Jis padėjo mums pasirinkti specialy-

bes, pakviesdamas į klasę aukštųjų mokyklų stu-

dentus, iš anksto papasakojo apie brandos atestato

egzaminų reikalavimus ir formalumus ir pan.

Dar vieną vertą dėmesio mūsų mokytojo bruo-

žą radau paminėtą jo tarybinių laikų charakteris-

tikoje: „Mielai padeda jauniems mokytojams“20.

Kaip žinome, ne visomis tomis charakteristikomis

galima tikėti, nes jas rašė pagal šabloną, bet šį kartą

abejoti neverta. Štai mokytoja Ona Falkauskienė

prisiminė, kaip ji, pradėjusi darbą Utenos gimna-

zijoje vokiečių okupacijos metais, labai nepatogiai

jautėsi, bet J. Žiurlys tuoj ėmė ją globoti...

Tūkstančius mokinių palydėjo į gyvenimą šis

puikus mokytojas, bet laikas buvo negailestingas,

todėl 1966 m. vasarą jo byloje atsirado toks pa-

reiškimas: „Š.m. sausio 12 d. man sukako 60 metų.

Mokykloje padirbėjau 38 metus, laikas jau pailsė-

ti. Leiskite nuo liepos 2 d. išeiti į pensiją. 1966 07

01“21.

Po to kurį laiką dar gyveno Utenoje, su malo-

numu meškeriojo, riešutavo, bet 1974 m. pardavė

savo namą ir su žmona Aleksandra išsikraustė į

Šiaulius, kur dirbo abu jų vaikai – gydytoja Rūta ir

inžinierius Jonas. Ten 1986 m. sausį gražiai atšven-

tė savo 80-metį, bet netrukus mirė – tų pat metų

lapkričio 4 dieną.

Šalt inia i

1 LCVA, f. R762, ap. 2, b. 656.2 LCVA, f. 631, ap. 7, b. 1368.3 Raudeliūnienė G. Lietuvos socialdemokratinio jau-

nimo sąjungos „Žiežirba“ veikla 1922–1936 m. Lietu-

vos MA darbai, serija A, 1977, Nr. 1.4 LCVA, f. 438, ap. 1, b. 1805.5 LCVA, f. 378, ap. 4, b. 5221.6 Socialdemokratai Lietuvos Respublikos seimuose.

V., 2006, p. 204, 214.7 LCVA, f. 483, ap. 1, b. 16.8 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, VIII t.

V., 2008, p. 360.9 LCVA, f. 930, ap. 2ž, b. 67.10 LCVA, f. 391, ap. 7, b. 6470.11 LCVA, f. R762, ap. 2, b. 656.12 LCVA, f. 391, ap. 7, b. 6470.13 Bliznikienė R. Utenos „Saulės“ gimnazija, Utena,

2003, p. 50, 71.14 LYA, f. K-1, ap. 10, b. 151.15 Kitkauskas V. Mes – politiniai. Knygoje „Amžino

įšalo žemėje“. V., 1989, p. 154.16 Šaltenis R. Aš – mokytojas. V., 2007, p. 215.17 Kaip man jaunystės neminėt... Utena, 2003, p. 67.18 Utenos apskrities kultūros–švietimo archyvas.19 Utenos gimnazija pokario verpetuose, Utena, 2000,

p. 73,160.20 LCVA, f. 391, ap. 7, b. 6470.21 Utenos apskrities kultūros–švietimo archyvas.

Vaclovas PAULAUSKAS

Seniai, atrodo, labai seniai, paskutiniaisiais pra-

ėjusio šimtmečio metais išėjo pirmoji Povilo

Lapeikio, kaip jis pats visuomenei prisistatė, pe-

dagogo, žurnalisto, nusipelniusio liaudies švietimo

darbuotojo, Antano Būdvyčio premijos laureato

knyga „Jaunystės trupiniai“. Ir istoriškai neseniai,

šiemet, per pačias povilines išėjo

jau dešimtoji autoriaus knyga, be-

veik taip ir pavadinta „Dešimtas

tvinksnis“ (Lyrika.Epigramos). La-

bai smalsu atsigręžti į greitai nu-

eitą ilgoką laiko ir leidybos kelią,

kad susivoktum, kur nueita, ar toli

nueita poezijos keliais, kas svar-

biausia iš laiko perspektyvos yra

skaitytojui ir pačiam poetui.

Paskaitęs naują P. Lapeikio

knygą, netrunki įsitikinti, kad per

devynerius metus autorius, kad ir

kaip stipriai besistengtų tampyti

Pegaso karčius, nenuskriejo toli

nuo tos vietos, kuri vadinasi Sur-

degis. Norisi pasidžiaugti tokia iš-

tikimybe gimtinei, net pavydėti jos

Povilui ir atvirkščiai. O pasiklysti

laiko ir erdvės toliuose pagundų

buvo užtektinai. Kiekviena jo kny-

ga buvo gražiai sutinkama Vilniaus

draugų ir gausių gerbėjų būryje, autorius apverčia-

mas gėlėmis ir padėkos laiškais. Ar bereikia tuomet

važinėti į kažkokį Surdegį, kur seniai numelioruoti

ir užarti visi gimtinės takeliai ir daugelis jaunystės

draugų ir giminių jau atgulę gimtinės bažnytkai-

mio ir buvusio rajono centro Troškūnų kapinėse?

Pasirodo, reikia. Ošia gimtinės ąžuolai, vieni likę

plačiuose laukuose ir poeto širdy. Visada jie šauks

sugrįžti. Ir Vašuoka, tokia visai nedidelė upelė,

kurios neminėjo didieji tautos dainiai, suvaryta į

melioracijos griovį, širdyje liks graži ir plati pava-

sariais išsiliejanti upė. Laimingi tie žmonės, kurie

moka džiaugtis neįmantriu savo gimto kampelio

grožiu. Atrodo, kad P. Lapeikis – vienas iš jų. Ir tai

yra stipriausia jo kūrybos gaida, einanti per visas

knygas.

Konkrečios vietovės paminėjimas, ko gero, ir

sukelia didesnį kraštiečių susidomėjimą P.Lapeikio

kūryba. Joje tai, kas skaudina širdį kiekvieno, kas

dar liko gyventi Vašuokos, Viešintos ar Juostos

kloniuose. Jiems visai nesvarbu, kokiam žanrui

Didžiausias Surdegio poetas derėtų priskirti savo poeto eiliavimus – ar tai ei-

liuoti pasakojimai, siužetiniai eilėraščiai, mažosios

poemėlės ar kaimiški romansai, parašyti dainingai,

liaudies dainorėlių dvasia. Įsivaizduoju, kad šiuos

kūrinius susėdus prie stalo galima dainuoti, giedo-

ti. Kadangi ir pats autorius yra puikus dainininkas,

tai, ko gero, pati melodija diktuoja ir rašymo stilių.

Jis lieka ištikimas maironinei-salomėjinei eiliavi-

mo tradicijai ir visai nesvarbu, kad

dabar taip beveik nė vienas didelis

poetas nerašo. O kaip pagaliau ir

išmatuoti poeto didybę? Už P. La-

peikį niekas kitas nėra taip daug ir

dainingai apdainavęs Surdegio ir

Troškūnų apylinkes – jų gamtą ir

žmones. Taigi jis gali pelnytai va-

dintis didžiausiu Surdegio poetu,

kaip Maironis yra Dubysos dainius,

A.Baranauskas – Anykščių šilelio,

P.Širvys – Sartų.

P. Lapeikio knygos tikrai ne-

nuobodžios, tačiau norint suvokti

kūrybos visumą, reikia pavartyti

viską, kas išleista anksčiau. O kai

atsiverti ankstesnes knygas, tai

pamatai, kad beveik kiekvienoje

jų plakami mūsų politikos veikė-

jai. Neretai tos jų nuodėmės būna

„laikino pobūdžio“, po keleto metų

nebe aktualios. (Taigi čia vėl būtų

argumentas už „dėti viską“, kad nepasentų. O vis-

kas, kas greitai praeina, ar nusipelnė poeto amžinos

plunksnos?) Jeigu aš būčiau dailininkas ir pieščiau

P. Lapeikio šaržą, tai būtinai pavaizduočiau jį vie-

noje rankoje laikantį lyrą, kitoje – satyriko botagą.

Ir, atrodo, kad botagą laikanti ranka yra stipresnė.

Ne vien iš „Dešimto tvinksnio“ sprendžiant, bet ir

iš pirmosios knygos skyrelio „Juokdariams“, kur yra

vykusių satyrinių eilėraščių, parašytų prieš 40 metų.

Beje, anoje knygoje yra ir penkių posmelių eilėraš-

tis „Surdegis“, sukurtas 1958 metais. Jame nėra tos

širdgėlos kaip „Dešimtame tvinksnyje“, nes kaimas

dar buvo pilnas žmonių. Didieji pakitimai kaime,

poeto širdyje ir mūsų visų gyvenime įvyko vėliau.

Taigi kiekviena P. Lapeikio knyga tampa ne tik

dovana skaitytojui, bet ir paminklas gimtinei ir sau.

Gal ir ne visada reikia laukti, kol jį kiti pastatys.

Tokie reklamos laikai, tokie reklamos papročiai.

Ir niekas negali garantuoti, kuris paminklas ilgiau

stovės – iš granito kapinėse ar popierinės knygos

pavidalu knygų šventovės lentynose.

LIKIMAI

GAIRĖS 40 2009 GRUODIS 2009 GRUODIS 41 GAIRĖS

Juozas SAVICKAS

Dabar aš, jau senelis, su ilgesiu prisimenu vai-

kystės laikus, kai vedamas mamos, pirmą

kartą pėsčiomis ėjau man dar nežinomais takais iš

Kazlų Rūdos į mano tėviškę – gimtąją Kelmynę.

Kelionėje į Kelmynės pagirį visada užeidavom

kvėptelėti pas Grinius Selemos Būdos kaime, Pre-

zidento Kazio Griniaus tėviškėje.

Tų „Būdų“, kaip ir „Rūdų“, mūsų kraštuose

ne viena: Ąžuolų Būda, Čysta Būda, Varnabūdė,

Lašinbūdė, yra dar ir kaimų: Būda, Būdelė, Būdvie-

čiai, Pribudkis.

Tai buvusių angliadegių gyvenvietės. Medžio

anglies anksčiau daug reikėjo balų rūdai lydyti, taip

pat visoms kaimo kalvėms.

Čia gal dar tiktų užsiminti, kad girios davė duo-

nos ir ne vienos Patašinės Patašiams, kurie iš me-

džio pelenų gamindavo eksportinę prekę - potašą.

Mano mama buvo pažinty su Griniais nuo pat

mažumės.

Kartą į Bartnykų namus Senoje Rūdoje užsuko

žinoma Skriaudžių bažnytkaimio davatkėlė Alž-

bieta.

– Turi jau ūgtelėjusią dukterį, galėtų jau eiti

prie pirmos komunijos! Atvesk man, priruošiu!

Tuo metu, tai buvo XIX amžiaus pabaigoj,

vyko Skriaudžių bažnyčios remontas. Meistrai,

piešę paveikslus, auksavę altorius, valgydavo pas

tą Alžbietą. Vienas jų, barzdotas „zalatorius“, su-

sidraugavo su Alžbietos „kursante“ Agotėle (mano

būsima mama), sodindavosi ją ant kelių, kol kartą

paklausė:

– Ar būsi mano merga, kai užaugsi?

Mergaitė pliaukštelėjo jam rankute per veidą ir

verkdama pabėgo.

Tas „zalatorius“, Lietuvos prezidento K. Gri-

niaus brolis Jonas, buvo smarkus vyras, dalyvavo

penktųjų metų revoliucijos įvykiuose, turėjo bėgti į

Ameriką. Ten ir pasiliko.

O su ta komunija irgi išėjo nekas. Mergaitei

baigus išpažintį, Skriaudžių klebonas Bliūdžius pa-

prašė jam pakviesti netoliese klūpėjusią motiną.

– Tavo dukrelė dar visai kvailutė. Atvesi ją pas

mane priruoštą po poros metų!

Su Kazio broliu Vincu Grinium, likusiu ūkinin-

kauti Selemoje, mano tėvai yra bendravę ne kartą.

Štai ir dabar, mamai užsukus pas jį, šnekos jie-

dviem netrūko. Teatsimenu vieną nugirstą jų po-

kalbio nuotrupą, kai Vincas neiškentė nepasigyręs,

kaip priveikė tą karingą juodaskvernį, „mulkiny-

čios“ Sasnavoje „jaunuką“ (vikarą).

– O mokslo rykštelė vis tiek viršija tamsy-

bininkų simbolį kryžių! – sakė jis, turėdamas

omenyje tai, kad neseniai pastatytoje bažnyčio-

je (anot Vinco – „mulkinyčioje“) buvo įrengtas

perkūnsargis.

O paklaustas, kaip sekasi Prezidento sūnui, at-

sakė:

Vaikystės kelionėje – pažintis su GriniaisKasmet gruodis primena tamsų Lietuvos istorijos puslapį –1926 m. gruodžio 17 d. karinį perversmą, po kurio buvo priverstas atsistatydinti Prezidentas Kazys Grinius, vienas demokratiškiausių mūsų krašto politikų.

– Liūtas eina aukštuosius žmogžudystės moks-

lus užsienyje, grįžęs bus pulkininkas.

V. Grinius buvo ne tik „cicilikas“, bet ir „šliūp-

tarnis“. Taip dori katalikai vadindavo bedievius.

Mat, aušrininkas Jonas Šliūpas, tapęs antiklerikalu,

buvo laisvamanių lyderis, „Laisvosios Minties“ re-

daktorius.

Savo ūkininkavimą Vincas baigė kalėjime. Ta-

rybiniais metais už nepakeliamų mokesčių ir prie-

volių neįvykdymą buvo nuteistas dvejiems metams

kalėti.

Teisėjui uždavus formalų klausimą, ar buvo

teistas, atsakęs:

– Taip, buvau!

– Už ką?

Išgirdęs atsakymą: „Už revoliucinį veikimą!“,

teisėjas galėjo pasijusti nejaukiai.

Su pačiu Prezidentu mama nebuvo pažinty, bet

turėdavo ką apie jį papasakoti.

Iš pradžių, eidamas Prezidento pareigas, K.

Grinius nesidavęs vežiojamas, po miestą vaikščiojo

pėsčias, kol viena moterėlė krito prieš jį ant kelių,

apsikabino kojas ir verkdama ėmė maldauti, kad

Prezidentas paleistų jos sūnų iš kalėjimo (turėjo

tai būti kriminalinis nusikaltėlis, nes visi politiniai

kaliniai 1926 m. buvo amnestuoti). Su niekinančia

užuojauta perskaičiau jauno neišmanėlio žurnalisto

šitą bebaimį vaikščiojimą Kauno gatvėmis priskirtą

Antanui Smetonai, kuris, kaip ir visi diktatoriai, iš

tikrųjų bijojo savo tautos. Paskui jo ekipažą visuo-

met sekdavo ginkluota sargyba. Pats esu matęs ne

kartą.

Idealistas, didelis Lietuvos patriotas buvo K.

Grinius. Taupus, darbštus, prezidentaudamas ne-

sinaudojo privilegijomis.

Dabar, kai tenka važiuoti „Varšaviniu traktu“

iš Kauno į Marijampolę, vis paprašau užsukti į pa-

plentėje esantį Prezidento K. Griniaus memoria-

lą maumedžių giraitėje („Mončgirėje“), kur ilsisi

jo pelenai, atvežti jau Nepriklausomybę atgavus,

– pareikšti pagarbos žmogui, Vinco Kudirkos ben-

dražygiui, 1920 metais, sunkiu laiku (Vilniaus ne-

tektis) pusantrų metų stovėjusiam prie vyriausybės

vairo, pirmajam demokratiškai išrinktam Lietuvos

prezidentui.

Kazys ir Kristina Griniai su sūnumi Liūtu 1928 m.

K.Grinius (viduryje) giminių ūkyje 1943 m.Nuotraukos iš knygos „Lietuvos respublikos prezidentai“.

Iš K. Griniaus

politinio testamento (1950 m.)

Apie septyniasdešimt metų išsilaikyti vienoj

politinėj platformoj ir nenukrypti ne visiems pa-

vyksta. Man gi sekėsi be žymesnių nukrypimų

išsilaikyti lietuvių demokratų srovėje. Išgyvenau

ir gerų, ir blogų dienų. Buvau vertinamas, buvau

smerkiamas. Daug ką laimėjau, daug ką pralaimė-

jau. Toli gražu ne visi mano siekimai įgyvendinti.

Jei ką savo gyvenime naudingo atlikau, tai dau-

giausiai pasitikėdamas savąja Tauta ir atsidėjimu

saviesiems tikslams.Kaip Vincas Kudirka dirbo be

jokių sąlygų su dideliausiu pasiaukojimu, taip ir aš

stengiausi visą gyvenimą atlikti savąsias pareigas,

negalvodamas, ar būsiu pagirtas, ar papeiktas, nu-

kentėsiu ar kokią naudą turėsiu. Pasiaukojimas ir

meilė siekimams nulemdavo darbo rezultatus.Be

šito jokia kova negali būti laimėta. Kviečiu lietu-

vius daugiau aukotis savųjų dorų tikslų besiekiant

ir ypač Lietuvai laisvę kovojant! Noriu, kad šiuo

atveju mano tautiečiai, o ypač jaunimas, daugiau

rizikuotų ir didesniu entuziazmu kovotų!

Aukščiausios Lietuvių Tautos dvasinės ir me-

džiaginės gerovės galima pasiekti tik laisvoje, nepri-

klausomoje, demokratinėje Lietuvos Respublikoje.

LIUDIJIMAI

GAIRĖS 42 2009 GRUODIS 2009 GRUODIS 43 GAIRĖS

Julius NORKEVIČIUS

Dažnai susėdam su Romualdu Mačiulaičiu prie

kavos puodelio pasikalbėti. Apie gyvenimą,

mokslą, kasdienę veiklą. Pašnekovas – technikos

mokslų habilituotas daktaras, plačiai žinomas

naujų statybinių medžiagų kūrėjas, keliolikos išra-

dimų, patentų autorius, Vilniaus Gedimino tech-

nikos universiteto Statybinių medžiagų katedros

vedėjas, parengęs ne vieną statybinių medžiagų

specialybės mokslų daktarą – visada turi daug ką

naujo, įdomaus papasakoti.

Kartą užėjo kalba apie Tirkšlius, profesoriaus

jaunystės, mokyklinių metų Žemaitijos miestelį.

Pasisakė, kad vidurinė mokykla ir šiandien jį pri-

simena, įtraukė į labiausiai savosios mokyklos var-

dą garsinančių auklėtinių dešimtuką. Profesorius

siunčia savajai mokyklai leidinių apie universitetą,

periodinių leidinių.

– Visuose Tirkšlių miestelio pokyčiuose buvo

ir didelis mano tėvelio indėlis, - pasakė R. Mačiu-

laitis. Iš profesoriaus prisiminimų supratau, kad jo

tėvelis, Vincentas Mačiulaitis, nebuvo atsitiktinis

žemės ūkio vadovas, kokių ne vienas pasitaikė tais

kolūkių metais. Jis nebuvo ir toks, kurie galvojo tik

apie save, bet išnaudojo visas galimybes, kad pir-

miausia kiltų miestelio ir kaimų gerovė. Klysčiau,

jei sakyčiau, kad nerūpėjo ūkio, kuriam vadovavo,

fi nansiniai, ekonominiai reikalai. Rūpėjo, nes tam

jis ir buvo „pastatytas“, išrinktas. Tačiau kartu jis

buvo ir kultūrininkas. Žinoma, tuomet jam buvo

dar toli iki juknaitiškio Zigmanto Dokšo. Kolūkių

kūrimosi pradžioje tirkšliškis vadovas neturėjo ga-

limybių, kaip šis, įdarbinti skulptorių, kitų meno

žmonių, kad šie savo kūriniais puoštų gyvenvietę,

ūkio visuomeninius pastatus. Bet darė tai, ką galė-

jo, ką leido tuometis laikas. V. Mačiulaitis stovi vie-

noje gretoje su jaunesnės kartos kolektyvinio ūkio

vadovais šviesuliais Virmantu Velikoniu, Alfonsu

Giedraičiu ir kitais. Jie buvo savo krašto patriotai,

tikintys gražia Lietuvos ateitimi, visi mylėjo žemę,

jai paskyrė savo žinias, sugebėjimus, kasdienę vei-

klą. Jie gerbė žemdirbį, kiekvieną žmogų, kuris at-

sidavusiai, su meile dirbo žemės ūkio darbus.

Žmogaus gerumo šviesa ant pilkų arimųKolūkinę santvarką joje gyvenę žmonės prisimena įvairiai. Įvairių buvo ir ūkių vadovų. Prisimintini tie, kas savo iniciatyva, gebėjimais, meile žemei bei žmogui kūrė gyvenimo džiaugsmą.

Energingas, sumanus agronomas V. Mačiulai-

tis Tirkšliuose praleido trisdešimt trejus metus iš

likimo jam dovanotų šešiasdešimties su trupučiu.

Bet kiekvieno žmogaus gyvenimas matuojamas

ne metais, ir ne vien sau, bet visuomenei atliktais

darbais. Tirkšliuose (apylinkės centre) ūkio vadovo

rūpesčiu atsirado visi miestiški patogumai: elektra,

vandentiekis, kanalizacija, dujos, asfaltuotos ga-

tvės, vidurinė mokykla, kultūros namai, ambulato-

rija, vaikų darželis, termoakumuliacinė elektrinė,

pirtis, valgykla, erdvios maisto, pramoninių prekių

parduotuvės, buities tarnyba ir kt. Visa tai tiesiog

būtini dalykai, be kurių žemdirbys neįsivaizdavo

savo gyvenimo.

Gyvenvietėje nuo seno stovėjo septynmetė mo-

kykla. V. Mačiulaičio rūpesčio ir paramos dėka

išaugo erdvus priestatas, kad turtėtų jame įsikūrę

mokymo kabinetai ir klasės.

O kultūros namai iš varganai atrodančio name-

lio 1967 metais persikėlė į specialiai tam pastatytus

rūmus.

Ne kartą ūkio vadovo paraginti žemdirbiai lan-

kėsi Operos ir baleto, Kauno dramos, Klaipėdos

teatruose, nuvažiuodavo ir į Vilniaus Sporto rū-

muose rengiamus koncertus. O ekskursijų maršru-

tai vingiavo ne vien per Žemaitiją, Aukštaitiją, bet

retsykiais nusidriekdavo ir gerokai toliau už Lietu-

vos. Tokioms kelionėms ūkis vadovo rūpesčiu nu-

sipirko didelį, patogų autobusą.

Pats V. Mačiulaitis mėgo laisvalaikio valandėlė-

mis padainuoti. Ir sūnų iš mažumės pratino muzi-

kuoti. Bet labiausiai pailsėdavo nuo protinės įtam-

pos darbuodamasis sode, prižiūrėdamas bites, kartu

su žmona Eleonora, sūnumi Romualdu bei dukra

Irena gražindamas savo sodybos aplinką. Rūpestin-

gai prižiūrimi gėlynai, dekoratyviniai medžiai, išra-

dingi alpinariumai traukė praeivių žvilgsnį, akį. Jis

ir žemdirbius skatino daugiau dėmesio skirti savam

kiemui, darželiams. Pamažu tirkšliečių, aplinkinių

kaimų sodybos ėmė gražėti. Tam pasitarnavo V.

Mačiulaičio, ūkio valdybos, kultūros namų ir bibli-

otekos darbuotojų iniciatyva rengiamas gražiausios,

tvarkingiausios sodybos konkursas.

V. Mačiulaitis gal jau buvo įpusėjęs pirmuosius

darbo metus Tirkšliuose, kai pasiūlė švęsti sėjos

darbų pabaigą, pagerbti, vienaip ar kitaip paska-

tinti darbštesnius žemdirbius. Pasitarti dėl suma-

nymo užsuko pas sergantį buvusį ūkio vadovą. Šis

nustebęs pasiteiravo: „Nejaugi atsilikusiame kolū-

kyje yra pirmūnų? O gal nori pasigirti?“ Svečias į

abu klausimus atsakė neigiamai ir paaiškino, jog

per atokvėpio laiką reikia su žmonėmis nuoširdžiai

pasikalbėti, nepagailėti gero žodžio, kas jo nusipel-

no, jei esamomis sąlygomis negalima ženkliai ma-

terialiai paskatinti. Be to, nematąs nieko blogo, jei

susirinkę draugėn žemdirbiai pasilinksmins, išgers

po alaus bokalą.

Tradicine tapo ir vasaros darbų pradžios šven-

tė, ilgainiui ją imta festivaliu vadinti. Jį pagyvin-

davo karnavalas. Temines karnavalines grupes,

kurios nevengė pasišaipyti iš kai kurių gyvenimo

blogybių, rengdavo atskiri ūkio padaliniai, biblio-

teka, kultūros namai. Be sėjos pabaigtuvių ir pa-

sėlių priežiūros darbų pradžios festivalio, rašytojo

Edvardo Uldukio nuomone, Tirkšlių gyvenimas

būtų buvęs kaip lapienė be druskos.

V. Mačiulaičio sumanytos šventės, žmonėms

rodomas dėmesys skatino juos kasdienos veiklai.

Kaip ir žinios, išsilavinimas, sistemingas ir kryp-

tingas patirties kaupimas ir nuolatinis mokymasis.

Pats ūkio vadovas, nesitraukdamas nuo gamybos,

neakivaizdžiai baigė agronomijos mokslus. Sekti-

nas pavyzdys sulaukė pasekėjų. Daugelis tirkšliečių,

baigę vidurinę mokyklą, mokėsi toliau – siekė įgyti

specialybę, išnaudojo visas galimybes kvalifi kacijai

kelti. Šiam tikslui pasitarnavo ir vadovo rūpesčiu

veikusi ūkio eksperimentinė mechanizacijos klasė.

Jaunimo, panorusio tapti ūkiui reikalingais spe-

cialistais, studijas V. Mačiulaitis ir ūkio valdyba

skatino, materialiai rėmė. Taip pamažu Tirkšliuose

gausėjo žemės ūkio specialistų, jie vadovavo ūkio

padaliniams. Didelis specialistų, inteligentų bū-

rys teigiamai veikė gyvenvietės, aplinkinių kaimų

žmonių kultūrinį gyvenimą.

V. Mačiulaitis visais būdais (įtakos turėjo ir as-

meninis pavyzdys) propagavo ir siekė, kad šeimose

vyrautų darna, tarpusavio susiklausymas. Mažiausi

žmonos, vaikų ar kitų šeimos narių nusiskundimai,

net nuogirdos apie nesutarimus namuose nepra-

slysdavo pro vadovo ausis. Jis nesitenkindavo vien

pokalbiais, pabarimu. Jei reikėdavo, imdavosi ir

ryžtingų sprendimų. Miestelio gyventojai prisime-

na, kaip pradėjusio linkti į stikliuką vyro uždarbis

žmonos pageidavimu buvo išmokamas jai. Tai ne

vieną vyrą sulaikė nuo blogų įpročių.

Apie V. Mačiulaičio vadovaujamo ūkio ekono-

minius reikalus, kaip atsilikęs Mažeikių rajono ko-

lūkis įsitvirtino pirmaujančių gretose, išsamiai rašė

to meto laikraščiai, žurnalai, papasakojo E. Uldukis

knygoje „Į naujas aukštumas“, Lietuvos kino stu-

dijos dokumentinis fi lmas „Viską aukojau žemei“.

Herojus jo nebespėjo pamatyti, ir kūrėjai fi lmą

turėjo baigti V. Mačiulaičio paskutinės gyvenimo

kelionės kadrais.

Žemaičių išmintis primena, kad geras žmogus

ilgai negyvena. V. Mačiulaitis, vos sulaukęs pensi-

nio amžiaus, pasiprašė išleidžiamas į užtarnautą

poilsį. Šitam žingsniui paskatino širdies smūgis ap-

žiūrinėjant laukus. Jis ir anksčiau jautė smarkesnį

širdies plakimą, dieglius krūtinėje. Bet taip nebuvo

bloga, kaip aną dieną, kai spėjo dar pagalvoti: ne-

jaugi kaip tikras žemdirbys ir numirsiu ant tų ari-

mų, kuriais rūpinausi kaip savo ir netgi pamilau…

V. Mačiulaitis dar puoselėjo gražius planus, dar

norėjo būti naudingas gimtajai Žemaitijai. Bet liki-

mas buvo negailestingas: Gausiai susirinkę žemdir-

biai 1988 m. kovą ilgametį savo vadovą su širdgėla

palydėjo į smėlio kalnelį. Beveik ketvirtį amžiaus

čia besiilsintis V. Mačiulaitis šiemet rugpjūčio pra-

džioje būtų šventęs aštuoniasdešimt penktąjį gim-

tadienį.

Eleonora ir Vincentas Mačiulaičiai savo sodyboje (1978 m.)

LIUDIJIMAI

GAIRĖS 44 2009 GRUODIS 2009 GRUODIS 45 GAIRĖS

Teodoras VALOTKA

Atokiausiame kaime gyvenanti močiutė, matyt,

jau bus įsidėmėjusi anksčiau negirdėtą žodį

„pedofi lija“. Su ja susieti Kauno įvykiai virto trage-

dija. Seimo narys, garsus deklaruojamomis krikš-

čioniškomis pažiūromis, nors dėl įvairių priežasčių

vis konfl iktuojantis su bendraminčiais, ryžosi pa-

siūlyti kovai su pedofi lija radikalų būdą – kastra-

vimą.

Kol tebesiginčija šiai priemonei pritariantieji ir

ja abejojantieji, mes galime prisiminti,

jog kastravimas nėra didelė naujovė,

jis jau gilioje senovėje taikytas ir kaip

bausmė, ir kaip pasipelnymo priemo-

nė, ir, nenustebkite, kaip būdas išgel-

bėti sielą, kad būtum priimtas į dangų.

Jau senovės Egipte už vedybinę ne-

ištikimybę kaltininkas buvo kastruo-

jamas. O Rytų, ypač musulmoniškose,

šalyse, gausius didikų haremus saugojo

ir aptarnavo daugybė eunuchų. Tokie

papročiai išsilaikė šimtmečius. Pasku-

tinis žinomas Kinijos imperatoriaus

dvaro eunuchas mirė tik 1996 metais.

Bizantijos imperatoriaus dvare daug eunuchų

ėjo aukštas pareigas. Imperatoriaus Justiniano vie-

nas artimųjų buvo eunuchas generolas Narsesas.

Bažnyčia po kurio laiko suvokė, jog kastratai

gali būti naudingi, o kastravimas reikalingas ne tik

kaip bausmė ar būdas, padedantis įgyti savybes,

tinkamas haremų aptarnavimui. Mat, berniukai,

turintys muzikinių gabumų, iškastruoti 10-12 metų

amžiaus, išlaiko vaikiško balso savybes net suaugę

ir turėtų būti malonūs Dievo ausiai. Tokie kastratai

buvo pavadinti sopranistais. Nepanaudoti šios kas-

tratų savybės būtų buvusi nuodėmė.

Manoma, kad eunuchus giedoti bažnyčiose

naudoti pradėta Bizantijoje. Šv. Sofi jos katedros

choras dabartiniame Stambule buvo garsus dar IX

amžiuje. Netrukus kastratų chorai skambėjo visa-

me Pirėnų pusiasalyje, šią patirtį perėmė ir ispanai.

XVI amžiaus gale kastratai jau giedojo ir Romos

bažnyčiose, kuri tuomet buvo ne tik religinis, bet ir

muzikos pasaulio centras.

1637 metais atidarius pirmą operos teatrą, so-

Ir karjerai, ir sielos gelb ėjimuiKaip kovoti su vis labiau mūsų gyvenime įsigalinčia pedofi lija? Siūlomi radikalūs būdai verčia prisiminti ir gilią senovę.

pranistų balsai rado pritaikymą ir ten.

Viduramžių tyrinėtojai rašo, jog pirmieji du

kastratai, Pjetras Folinjatis ir Džirolamas Rozinis,

į popiežiaus chorą priimti 1599 metais. Šiuo atveju

pasireiškė katalikų bažnyčios dviveidiškumas – ofi -

cialiai berniukų kastravimas buvo smerkiamas, bet

tuo pat metu balsingiausi kastratai buvo pasitelkia-

mi svarbiausių šventyklų apeigose. Tam priešta-

raujančių dvasininkų balsas tebuvo garsai Sinajaus

dykumoje.

Savo vaidmenį, kad kastratai giedotų bažnyčiose,

atliko ir bažnyčios nusistatymas apsiei-

ti be moterų. Viešai giedanti moteris

anais laikais laikyta amoralumu, rem-

tasi apaštalo Pauliaus pirmuoju laišku

Timotiejui (2; 11–12), kuriame jis pasi-

sako prieš moteris.

Šia proga galima prisiminti ir kiek

komišką atvejį iš lietuviškos patirties.

Popiežius Pijus X uždraudė moterims

giedoti bažnytiniuose choruose. Tuo

metu kompozitorius Stasys Šimkus tu-

rėjo puikų chorą Petrapilio šv. Kotry-

nos bažnyčioje. Šiam draudimui apeiti

jis chorą pavadino angelų choru, atseit

chore nėra nei vyrų, nei moterų, ir dirbo toliau.

Berniukai bažnyčių choruose giedojo dar iki

kastratų juose pasirodymo, bet su jais buvo proble-

ma – jie brendo, balsas kito, ir baigta – choristo

nebėra. Ieškok kito, jį mokink, – bažnyčiai vieni

nuostoliai ir rūpesčiai. Kastratai – kas kita. Jų balsai

skambėjo be berniokiško aštrumo, buvo skaidrūs,

lankstūs, moteriškai jautrūs. O ir giedoti kastratai

galėjo iki senatvės. Kaip ne kaip, o visgi ekonomija!

Jos bažnyčia atsisakyti negalėjo.

Poreikis balsingiems kastratams augo nenumal-

domai. XVII amžiaus pradžioje keliautojai tvirtino

matę užrašą: „Kastruojame! Pigiai ir švariai“.

Tad kas gi ryždavosi guldyti berniukus po pei-

liu? Juo labiau, kad ši operacija dažnai baigdavosi

mirtimi, nuskausminimo priemonės dar nebuvo

sugalvotos.

Dauguma kastratų buvo žemos kilmės, dau-

giausia valstiečių vaikai. Tarp žymesnių kastratų tik

vienas toks Fanizelis buvęs iš Apulijos dvarininkų.

Kastruojamų vaikų tėvai, turėtume manyti, nebuvo

išgamos. Italijos, ir ne tik Italijos, valstiečių gyve-

nimas buvo sunkus. Jei ne karai, tai nederlius arba

kokia epidemija... O kastruotam berniukui atsiver-

davo horizontas – laukė dešimties metų mokslas

muzikos mokykloje. Mokoma buvo muzikos teori-

jos, kompozicijos, groti įvairiais instrumentais, jie

tapdavo išsilavinusiais žmonėmis. Ir viskas veltui!

Jei kam ir nepavykdavo tapti dėl kokių nors prie-

žasčių dainininku, eidavo į dvasininkus. Tai buvo

laikoma puikia karjera vaikui iš vargingos šeimos.

Kastratams jau suaugus atsitikdavo ir komiškų

dalykų. Bažnyčia kastratams vesti drausdavo, tam

reikėjo paties popiežiaus leidimo. Kastratas Kar-

tonė beprotiškai įsimylėjo kažkokią Barbaručą.

Prašyme vedyboms jis nurodė pretekstą, kad buvo

blogai iškastruotas. Popiežius Inokentijus XI užra-

šė rezoliuciją: „Leidžiu kastruoti geriau“.

Palaipsniui, kaip ir daug kam šioje žemėje, kas-

tratų giedojimui ir dainavimui atėjo galas. Paskuti-

nė opera, kurioje dainavo kastratai, esą buvo pasta-

tyta 1820 metais.

Kiek ilgiau kastratai giedotojai užsilaikė bažny-

čiose. Tik XIX amžiaus gale Siksto koplyčios chor-

meisteris Perozis pareikalavo iš choro atleisti dar

likusius kastratus. Bet nuorodą, draudžiančią pri-

imti kastratus į Siksto bažnyčios chorą, popiežius

Leonas XIII pasirašė tik 1902 metais. Prievarta iš

choro kastratų nevarė. Paskutinis jų, Aleksandras

Moreskis, iš choro išėjo 1913 m., palikęs 17 savo

balso įrašų.

Iki šiol vis kalbėjome daugiausia apie pietinę

Europą ir katalikų bažnyčią. Bet garbinti Dievą ir

gelbėti savo sielą, savanoriškai save žalojant, ryžosi

ir mūsų krikščioniškieji broliai stačiatikiai. Tik čia

kastravimas įgavo dar barbariškesnes formas ir,

priešingai nei Italijoje,, be jokių pragmatizmo po-

žymių, vien iš noro įtikti Dievui.

Mistinės kastratų (skopcy) atšakos pravoslavų

bažnyčioje įkūrėju laikomas pabėgęs baudžiaunin-

kas Kondratijus Selivanovas, kuris vargu ar galėjo

būti girdėjęs apie kastratus Italijoje. „Skopcų“ sek-

ta, keli tūkstančiai žmonių, įsitvirtino Tambovo

ir gretimose Rusijos srityse XVIII a. viduryje. Jie

manė, kad norint išgelbėti sielą reikia kovoti su

kūnu. O kaip kitaip, jei ne kastruojant? Esą, ir visi

apaštalai buvę kastruoti.

Nežiūrint šių nukrypimų nuo pravoslavijos,

„skopcai“ lankė cerkves ir atlikinėjo apeigas. Bet

savo mokymą grindė Mato evangelija: „Yra eunu-

chų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunu-

chų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus ka-

ralystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“. (Mt. 19;

12 Č.Kavaliausko vertimas).

Šie kastratai savo bendrijas vadino „laivais“, o jų

vadovus – „vairininkais“. Apeigose vyravo ritualai,

privedantys iki ekstazės. Sukurtas keturių pakopų

palaipsnio kastravimo ritualas vadinasi „antspau-

dais“, o visa procedūra – „išbalinimu“. Fiziškai „iš-

balinami“ buvo ne tik vyrai, bet ir moterys. Joms

pradžiai buvo nupjaunami krūtų speneliai. Visoms

„operacijoms“ su moterimis aprašyti nebeužtenka

drąsos.

Europos valdžia kastravimus toleravo, Rusijos

gi carinė valdžia už tai baudė, trėmė į Sibirą. 1772

metais iš karto buvo teisiami 246 „skopcų“ bendri-

jos nariai. Dar kartą jų veiklą uždraudė 1929 m. jau

tarybinė valdžia.

Niekam šie religinių pamišėlių veiksmai negali

kelti pasigėrėjimo, bet būta dar blogiau. Valstietis,

įkvėptas Abraomo paklusnumo Dievui, kai ryžosi

nužudyti sūnų, ėmė ir papjovė žmoną bei vaikus,

prikalė prie kryžiaus savo pėdas ir kairę ranką, o

dešinę užkabinęs ant anksčiau prikalto vinies, šau-

kė, jog miršta už pasaulio nuodėmes. Nukabintas

nuo kryžiaus pasveiko, išsiųstas į Sibirą.

Nesikėsindami kaip nors paveikti Seimo narių

požiūrio į pedofi liją ir bausmių dėl šio reiškinio,

visgi drįstame paklausti: „Viešpatie Aukščiausias!

Negi dėl didesnės Tavo garbės tai buvo būtina?“

Jau senovės Egipte už vedybinę neištikimybę kaltininkas buvo kas-

truojamas. O Rytų, ypač musulmoniškose, šalyse, gausius didikų haremus

saugojo ir aptarnavo daugybė eunuchų. Tokie papročiai išsilaikė šim-

tmečius.

TARP KITKO

2009 GRUODIS 47 GAIRĖSGAIRĖS 46 2009 GRUODIS

Gyvenimas nuolat progresuos ir žengs pirmyn

šuoliais. Įvai riausių išradimų ir technikos iš-

tobulinimo dėka mūsų ainiai nieko kito nebe dirbs

apart skraidymo orlaiviais ir valdymo radijo ban-

gų. Susisiekiama bus tik radijo bangomis per tam

tikrus apa ratus. Ant visų namų stogų bus įrengti

aerodromai orlaiviams ir radijo raketoms nutūpti.

Biržų pirkliai prekes vežiosis krovinių orlaiviais.

Vartotojams vaikščioti į krautuves pirki nių nebe-

bus reikalo, kiekvienas gyvento jas turės tam tikrą

radijo aparatą, kuriuo galės ne tik kalbėtis su pa-

geidaujamu sau žmogumi, bet matyti su kuo kalba

ir dar tuo pat aparatu persiųsti įvairius siuntinius

ne sunkesnius dviejų centnerių. Visi sunkesni kro-

viniai bus vežio jami orlaiviais ir radijo raketėmis.

Pavyz džiui, Bobenų kaimo gyventojui reikia už pusę

lito silkių, pasuko radijo aparato mygtuką, atsiliepė

Biržų miesto silkių prekiautojas koks nors Repeika.

Bobenietis pasižiūrėjo aparato veidrodin, stovi Re-

peika net su barzda, ir sako jam: prisiųsk už pusę

lito silkių. Paspaudė kitą myg tuką, padėjo pusę lito,

pasuko rankeną ir nuskrido radijo bangomis puslitis

Repeikos radijo aparatan, o Repeika prie savo apa-

rato atliko tokią pat procedūrą ir pa gal bobeniečio

aparatą tekštelėjo kelias suvyniotas silkes. Prekybinė

operacija padaryta neišeinant iš savo namų.

Žemės ūkis bus vedamas labai intensingai.

Šeimynos samdymas ir gyvų žmonių prie darbo

naudojimas bus nebe madoje. Kiekvienas ūkinin-

kas turės gele žinį žmogų-automatą, kuris kaip laik-

rodis dieną naktį šers gyvulius ir bus varomas judė-

ti radijo bangomis. Jis eis kaip juodas jautis ir dirbs,

kol koks ratukas nudils, koks šriubelis ar spyruoklė

atsileis. Paremon tavai ir vėl dirba.

Arklių ir avių ūkininkai nebelaikys, – tik karves

ir kiaules. Vietoje arklių kiekvienas ūkininkas turės

lėktuvą, kuriuo skraidys kur tik norės ir įkinkęs jį į

keturžagrę ars žemę ir dirbs kitokius ūkio darbus.

Lėktuvai bus varomi elek tra arba radijo bangomis,

ūkininkas, sė dėdamas savo gryčioje, galės radijo

bango mis, tam tikru aparatu, valdyti lėktuvą, juo

arti ir akėti. Kiekvienoje seniūnijoje bus se niūnijos

agronomas. Jo pareiga bus da boti, kada jo seniūnijai

reikia lietaus ir radijo bangų pagalba jį pritraukti, o

kai iškrito atitinkamas ir reikalingas našiam žemės

derliui kiekis kritulių, išsklaidyti debesius ir prileisti

prie žemės saulės spindulius.

Vienu žodžiu, ūkininkams bus aukso gadynė.

Žemės ūkio srity bus pritaikytas gyvenimui

vienas gana svarbus išradimas. Tam tikrų spindu-

lių pagelba su specialia mašina galima bus laukų

ak menis paversti skystais ar minkštais. Nebereiks

jų skaldyti, kiekvienas pavertęs akmenis minkšta

mase, galės kastuvu vežiman krėsti ir vežti. Akme-

nys bus labai brangi statybinė medžiaga ir bus eks-

portuojama į užsienius. Visi biržėnai, kurie dabar

taip daug savo laukuose turi ak menų, tada paliks

turtingiausiais žmonė mis.

Biržuose jau bus bent keli radijo po licininkai-

robotai, t, y. į žmogų panašios mašinos, kurios val-

domos iš nuovados ra dijo bangomis. Jie vaikščios

gatvėmis ir įspės įvairius nusikaltimus. Taip pat tie

radijo policininkai areštuotus nešios į arešto namus

ir atgal. Tie policininkai vaikščios ir į susirinkimus.

Jie turės tam tikrą apa ratą, kuris žodis žodin užfi k-

suos visas susirinkime sakytas kalbas, taip pat radijo

bangomis tas kalbas perduos nuovadon. Jei iš nuo-

vados bus paliepta susirinkimą ar mitingą uždaryti,

tuojau tai radijo po licininkas praneš susirinkusiems,

o neklausantiems pasikels jo geležinės rankos, ku-

riose bus guminiai rapnikai (bizūnai – Red.), ir ims

taip švaistytis, kad ir drąsiausias žmogus tu rės bėgti

nuo to bejausmio, geležinio žmogaus.

Kiekviena atskira šeima, kiekvienas butas turės

radijo aparatą su televiziniu veidrodžiu. Prie to ap-

arato bus prijung tas specialus nedidelis automatas,

kuris kilus bute triukšmui, automatiškai sujungs su

policijos būstine, policija galės girdėti ir sekti to

triukšmo eigą. Policija, gir dėdama ir matydama,

kad triukšmas ar muštynės sėkmingai vystosi, pa-

siųs į triukšmo vietą radijo geležinį policininką, ki-

taip sakant, robotą, kuris atėjęs savo šaltu geležiniu

balsu paprašys nurimti. Jei triukšmadariai nepa-

klausys ir nenu rims, tai paleis iš tam tikro baliono

nie žėjimo dujas, tada visi kivirčų dalyviai taip ims

kasytis savo griešną kūną, kad apie tęsimą triukš-

mo nebebus ir kalbos.

Kalėjimas bus pastatytas iš tam tikros ban-

guotos skardos ore ir prie didelio geležinio stiebo

pririštas. Laikysis jis ore propelerių pagalba, kurie

bus varomi elektros energija. To išradimo dėka

nebereiks kalėjimui sargų ir nebus jokio pavojaus,

kad kaliniai iš ten pabėgs. Pagalvokit, iš ore kabal-

duojančio namo pabėgti, tai ne saldainį suvalgyti.

Užkeliami kalėjiman ir nuleidžiami žemėn kaliniai

bus tam tikru liftu.

Garbinga vagių profesija baigs nykti. Namai

daugiausia bus statomi iš perma tomos stiklinės,

arba labai panašios į stiklą, medžiagos, todėl langų

nebereiks. Langų nebuvimas jau bus didelė vagių

profesijai kliūtis. Be to, kiekvienas buto šeiminin-

kas, eidamas gulti ir rakindamas duris, sujungs jas

su radijo aparatu. Jei kas nakties metu pačiupinės

duris iš oro, tai automatiškai policija gaus signalą

ir savo stiprų televizijos aparatą nukreips į tą namą

ar butą, iš kur gavo signalą, ir besigraibantį apie

svetimas duris vagį nufotografuos. O jei dar jis ne-

siliaus apie duris čiupinėjęsis, tada pasiųs ro botą,

o tas paėmęs neramų vagišėlį už kalnieriaus nešte

į nuovadą nuneš. Poli cija tik palygins fotografi ją su

originalu ir... šaltojon.

Dabar įėjo paprotin, kas nori ženitis ar ištekė-

ti, skelbtis laikraščiuose. Ta da bus skelbiamasi per

radiją esperanto kalba arba tam tikrais ženklais,

ir tokių skelbimų nustatytame laike bus pilna visa

mūsų žemės atmosfera, tik reikia pasi imti radijo

aparatą ir gaudyti tokius skelbi mus. Sugavai, už-

mezgi kalbą, o televizija tuojau bus galima pama-

tyti sužadėtinį ar sužadėtinę, nors gyventų Afrikos

glūdu mose ar Pietinės Amerikos dykumose. Aiš-

kiau tariant, žmonės ves nepaisydami nei tautos,

nei tikybos, net rasės skirtu mo. Todėl ir Biržuose

neretai galima bus pamatyti biržėną, besivedanti

gatve juodą negrę, savo žmoną, arba kinietę, kurios

veidas apvalus kaip lėkštė, o no sis kaip pupa.

Tuomet kultūra bus aukštai pakilusi, be galo

daug bus pritaikinta gyvenimui naujų išradimų,

technika bus taip išsivysčiusi, kad, mūsų akimis žiū-

rint, galės daryti tiesiog stebuklus. Ne bereikės tada

naikinti miškų ir kirsti jaunus medelius kalėdinėms

eglutėms. Jos kaip ir šiandie bus dar ma doje ir bus

daromos vaikams, bet radijo ir kitokių įvairių spin-

dulių pagelba bus sukombinuojamas puikiausiai pa-

puoštos eglutės miražas. Apie tokią eg lutę vaikai

šoks ir linksminsis, bet iš tiesų ten bus ne eglutė,

bet tik šviesų efektas. Tą eglutę galės matyti ir jąja

džiaugtis per radijo aparatus visi mies to ir apylin-

kės gyventojai.

Gimnazija turės savus moderniškus rūmus, tik

gimnazistų ir gimnazisčių ne bebus, nes visi klau-

sysis pamokų namie sėdėdami prie radijo apara-

tų. Mokytojas savo bute atsisėdęs prie mikrofono

dik tuos visas mokslo šakas savo mokiniams, o per

televizijos aparatą seks ir tikrins savo mokinių dar-

bus. Visas mokslas bus dėstomas per radijo ir tele-

viziją. Laimingos dienos tada ateis savivaldy bėms,

nei butų mokykloms besamdyti, nei sargams algų

mokėti, nei kitų įvairių klapatų.

Gražaus kūno sudėjimo panelės ir ponios dėvės

kuo ploniausius rūbus, kad ir žiemos metu, nes tie

rūbai bus sujungti per radijo bangas su elektros šil-

domąja stotimi ir jie priduos tiek laips nių šilimos,

kiek kuriam žmogui reikia. Nori šilčiau, paspaudei

dešinės rankos pažastų mygtuką, rūbai šildo la-

biau, nori vėsiau – reikia paspausti kairės pa žasties

mygtuką ir viskas. Vyrai irgi nešios plonus rūbus,

elektros šildomus per radijo bangas. Kailiniai, va-

tiniai ploš čiai, vailokai ir kitokie šilti aprėdai bus

kruopščiai renkami į muziejus.

Tada bus labai madoje stiklinio šilko rūbai. Tuos

rūbus dėvės visos moderniš kos ponios ir panelės.

Jie bus vaiskūs ir per juos galima bus ma tyti gražų

elastingą moters kūną ir visas grakščiąsias linijas.

Be to, stiklinio šilko rūbai turės dar tą ypatybę, kad

nešiotojos noru, tam tikrą mygtuką paspaudus,

galės pasidaryti visiškai perma tomi. Tą mygtuką

gražioji lytis panau dos tik tada, kai norės parodyti

savo meilę, pagarbą ir prisirišimą prie patinkamo

sau vyro. Trumpai sakant tokį siurprizą galės pa-

daryti savo simpatijai...

„Matote, ponai, koks tada bus geras ir linksmas

gyvenimas, žmogus bus lyg tas karalius, viską dirbs

mašinos, o žmo gus tik jas prižiūrės ir naudosis vi-

somis gerybėmis. Tik labai gaila, kad mūsą tuomet

nebebus“, – prieš 80 metų rašė biržietis Donatas.

Dabar mes esantieji, galime matyti, ką tiksliai nu-

spėjo tas žmogus.

Naujamete svajonių raketa iš 1930 metų į 2030 metus„Žinant šiek tiek istoriją, sekant da bartinį pasaulio gyvenimą su jo visokiais prajovais, madomis ir technikos stebuklais, nesudaro ypatingų sunkumų atspėti, kas bus netolimoj ateity, pavyz džiui, kad ir už kokio 100 metų“, 1930 m. „Biržų žinių“ laikraštyje rašė Donatu prisistatęs autorius. Gal mūsų skaitytojams bus įdomu pasiskaityti, ką numatė tas biržietis (laikraščio kalba netaisyta – Red.)

ŽVILGSNIS

GAIRĖS 48 2009 GRUODIS

Albertas SKYRELIS

RetorikaKaip gyventi,Kaip man būti?Gal važiuotiĮ Džibutį...

PažangaRečiau saulutė šviečia.Padangė dažosi pilkai.Žvėrėja gerbiami tautiečiai.Neatsilieka ir vilkai.

FinišasLaukuos nuvyto usnys ir dagiai.Kramsnojam duonos riekę.Pasidžiaukim, bičiuliai, smagiai,Skurdo dugną laimingai pasiekę.

DialektikaAplink saulę skriedami lanku,Lietuvėlės viziją kursime.Prisikėlę su Valinsku,Su Kubilium vėl atgulsime.

MinikioskasPrezidentais pasauly garsėjam.Tualetų auksinių gausa.O Tėvynė – pagairėje vėjų,

Lyg našlaitė piemenė – basa.

La fi nitaBaigės bruderšaftaiIr Lukulo puotos:Sąžinės pragertos, Žemės išparduotos.

PeizažasVirš tėviškėlės rūkas plaukia.Ir, rodos, viskas neblogai.Ropoja traktorius palauke.Važiuoja daugeliui stogai.

Epigramos – be programos

SuperĮ norvegijas, anglijas lekiame.Šaudomės, kariamės. Ir panašiai.Protėvių žemė, prakaitu kvepianti,

Piktžolių derliumi dera našiai.

IšrinktasisKilnoja ranką švelniąSu sąžine ramia.Ne vieną porą kelnių

Prazulinęs Seime.

MistikaVienintelis Dievas težino,Kiek metų po džiungles vedžiosKvailystėm apmulkintą tautąPlatoniška meilė valdžios.

NirvanaNors čia ne sauna,Bet kelnes mauna.Nuo tų debatų –Liksim be batų.

Kur trumpa...Komisijos byra iš maišo...Pagraužė ne vieną kandis.Saulėlydis tyliai nugaišo.O saulėtekį kas pagimdys?

VeidasNors nejaunas.Storas, žilas.NusipelnęsPedofi las.

VertybėEkskolchozų laukaisMaklinėju užburtas:Seimūnų kasta –Mūs nacijos turtas.

ŠYPSENOS