RJUS BREDBERIS Pieni vynas VILNIUS DANDELION WINE BY RAY BRADBURY New York, 1964 Vert G. KIRVAITIS

Volteriui J. Bredberiui - ne ddei ir ne giminaiiui, o tik leidjui ir draugui. AUO TYKUS RYTAS; MIESTAS, APGAUBTAS TAMSOS, saldiai miegojo. Ore dvelk vasara, vjas buvo vasarikas, pasaulis alsavo ramiai, iltai ir tingiai. Uteko tik atsikelti, ikiti galv pro lang, kad suprastum: tai ir atjo pirmoji tikrosios laisvs, tikrojo gyvenimo akimirka, pirmasis vasaros rytas. Dvylikametis Daglas Spoldingas k tik atmerk akis ir lyg drungn up pasinr nedrumsiam rytmeio tyl. Jis guljo savo miegamajame, ketvirtame aukte, po kupolu, ir jaut, kad is puikiausias viso miesto boktas, auktai ikils birelio vjyje, teikia jam nepaprastos galios. Naktimis, kai mediai susilieja tamsi mas, jo vilgsnis tarsi vyturio spindulys klaidioja aplinkui po vilnijanias guob, uol bei klev marias. O dabar... Tai puikumlis! sunibdjo Daglas, Prieaky visa vasara, daugyb dien vos ne pus kalendoriaus. Jis jau vaizdavosi taps daugiarankiu, kaip deiv iva i kelioni knyguts, ir tik skina dar neprinokusius obuolius, persikus ir tamsias it naktis slyvas. Nebeiviliosi jo i miko, krm ar ups. O kaip bus gera kiek atvsti, lindus aperknijusi ledaun, kaip linksma kepti senels virtuvje kartu su tkstaniais viiuk. Bet dabar jo lauk prastas darbas. Kart per savait jam buvo leidiama palikti tv, motin ir jaunesnj brol Tom, kurie miegojo gretimame namelyje, ir nakvoti ia, pas senel; jis ubgdavo tamsiais vijais laiptais, kambar po kupolu ir umigdavo ioje burtininko buveinje tarp aib ir vaiduokli, o paryiais, kol dar nesigirddavo pienininko buteli kritolinio skambesio, nubusdavo ir praddavo savo magik ritual. Stovdamas tamsoje prie atviro lango, jis kvp piln krutin oro ir i vis jg psteljo. Gatvs ibintai akimirksniu ugeso, tarsi vaks ant juodo torto. Jis psteljo dar kart ir dar, ir danguje pradjo blsti vaigds. Daglas ypteljo. Parod pirtu. ia ir ia. O dabar ten ir va ten... Paryio migloje vienas po kito m rykti geltoni kvadratai namuose iebsi viesos. Kakur toli toli autaniuose rytuose staiga nuvito itisa virtin lang. Visiems nusiiovauti Visiems kelt! Didysis namas apaioje atgijo. Seneli, isiimk dantis i stiklins! Jis kiek palkjo. Senele ir prosenele, kept kart bandeli! Skersvjai ineiojo po koridorius ilt kepamos telos kvap, ir tai visuose kambariuose jau sujudo tetos, dds, pusbroliai ir pussesers, suvaiav ia pavieti. Pabusk, Seni gatve! Mis Helena Lumis, pulkininke Frili, mis Bentli! Atsikoskit, kelkits, prarykit savo tabletes, na, vikriau! Misteri Donai, kinkykit arkl, stumkit furgon i pairs ir keli! Nirs pastatai anapus daubos, kertanios miest, atmerk klastingas drakonikas akis. Tuoj apaioje pasirodys dvi senuts elektrinje aliojoje mainoje ir nurieds ryto aljomis, draugikai mojuodamos kiekvienam sutiktam uniui. Misteri Tridenai, bkite tramvaj park! Tuoj, kibirkiuodamas kartomis melsvomis ieirbomis, plytomis grst gatvi vagas iplauks tramvajus. Donai Hafai, arli Vudmenai, js pasiruo? sunibdjo Daglas Vaik gatvei. Pasiruo? paklaus jis beisbolo kamuoli, mirkstani rasotose vejose, ir tui virvini spuokli, nukarusi nuo medi. Mama, tti, Tomai, atsibuskit! Tyliai suirk adintuvai. Sugaud teismo rm laikrodis. Tarsi tinklas, sviestas jo ranka, vir medi steljo ir pragydo paukiai. Toliau diriguodamas savo orkestrui, Daglas ities rank ryt link. Ir patekjo saul. Jis sukryiavo rankas ant krtins ir nusiypsojo kaip tikras burtininkas. tai, praom,

pagalvojo jis, utenka tik man panorti ir visi oka, visi bga. Puiki bus vasara. Galiausiai, spragteljs pirtais, dav miestui paskutin sakym. Atsivr nam durys, mons ijo gatv. Prasidjo tkstantis devyni imtai dvideimt atuntj met vasara. T RYT, EIDAMAS PER VEJ, DAGLAS SPOLDINGAS veidu ukliud voratinkl. Plonytis nematomas silelis paliet jo kakt ir trko be garso. Ir i to menko vykio Daglas suprato, kad diena bus ne tokia, kaip kitos. Ne tokia dar ir todl, kad, kaip aikino tvas, maina vedamas j ir jo deimtmet brol Tom u miesto, yra dien, sudt vien i kvap: vis pasaul gali kvpti ir ikvpti pro nos. O kitomis dienomis, ts jis, gali igirsti kiekvien trenksm, kiekvien krebdes visatoje. Yra ir skonio dien, ir lytjimo dien. O yra ir toki, kai jauti visk kartu. tai iandien, pavyzdiui, kalbjo jis, taip kvepia, tartum per nakt ten u kalv bt iaugs didiulis sodas ir upilds vis em iki pat horizonto maloniais kvapsniais. Oras kvepia lietumi, o danguje n debeslio. Ims, irk, ir nusikvatos kas mike, bet dabar ten viepatauja tyla... Ipts akis, Daglas irjo skriejanius laukus. Ne, nekvepia nei sodu, nei lietumi, o i kur tas kvapas ir imsis, jeigu nei obel nra, nei debes. Ir kas gi ten gali kvatoti mike?.. Ir vis dlto, Daglas suvirpjo, kad ir be jokios prieasties, diena ypatinga. Maina sustojo paiame tylaus miko viduryje. Na, berniukai, neidykaukit! Jie kumjo vienas kit alknmis. Gerai, tti. Jie ilipo i mainos, pasim mlynus skardinius kibirus ir, palik tui ir purvin keli, pasinr vieiai nulytos ems kvapuosna. Iekokite bii, pasak tvas. Jos visada zuja apie vynuoges, kaip bernikiai apie virtuv. Dagai! Daglas krpteljo ir pakl galv. Vl skrajoji padebesiais, pasak tvas. Atsipeikk ir droiam kartu. Taip, tti. Ir jie vorele patrauk per mik: prieky tvas, auktas ir petingas, u jo Daglas, o mautlis Tomas tipeno paskutinis brolio ely. Ukop neaukt kalvel ir pavelg tol. tai ten, pairkit, parod pirtu tvas, ten gyvena didiuliai tyks vasaros vjai ir nematomi sklando aliose gelmse tarsi bangini pamkls. Daglas skubiai pavelg t pus, bet nieko nepamat ir pasijuto apviltas, tvas, kaip ir senelis, aminai kalba mslmis. Bet... Bet vis dlto... Daglas sulaik kvap ir sukluso. Taip, kakas turi atsitikti, galvojo jis, tikrai turi. Va papartis, vadinamas Veneros garbanomis. Ttis neskubdamas eng pirmyn, skardinis kibiras skambiojo jo rankoje. O it jauiate? bato galu paarst em. Milijonus met kaupsi tas storas puven sluoksnis. Tik sivaizduokite, kiek rudeniu prajo, kol em pasidar tokia minkta. O lia lia! engiu kaip indnas, pasak Tomas. Visai negirdti. Daglas paliet em susikaups, klausydamasis, bet nieko nepajuto. Mus apsupo, galvojo jis. Kakas atsitiks! Bet kas? Jis stabteljo. Nagi, ieik, kad ir kas tu btum, kad ir kur besislptum!" mintyse kteljo. Tomas ir ttis ingsniavo tolyn per minkt em. Graiausi nriniai pasaulyje, tyliai tar tvas. Ir parod ranka auktyn medi virnes, pintas dang, o gal dang, pint medi virnse, n pats tikrai neinojo, kaip ten yra. Pagaliau nesvarbu, nusiypsojo tvas, vis tiek ia nriniai, ali ir mlyni: tik siirkite gerai ir pamatysite mikas audia juos tarsi gaudianios stakls. Ttis stovjo, sisprends rankas onus, pasakojo apie visokiausius dalykus, ir odiai jam liete liejosi i lp. Danai jis ir pats aipsi i savo pasakojim, ir dl to jie plauk dar sklandiau. Gera kartais pasiklausyti tylos, sak jis, jeigu ivis tylos ma-noma klausytis, nes tada, ts jis, gali igirsti, kaip skrajoja lauko gli iedadulks, o oras taip ir dzgia nuo bii, taip taip, dzgia! O tai girdite? Ten, anapus t mediu, tarsi krioklys liejasi pauki giesms!

Dabar, galvojo Daglas, jau ateina! Atlekia! O a dar nematau... Atlekia! Tiesiai mane! Laukins vynuogs!kteljo tvas. Mums pasisek. irkite! Oi ne! aikteljo be garso Daglas. Bet Tomas ir ttis jau pasilenk ir sukio rankas lamant krm. Kerai isisklaid. Tas baisus, grsmingas pasalnas, kuris tykojo, ketindamas upulti ir sukrsti jo siel, staiga inyko. Nustrs ir kaip nesavas Daglas parkrito ant keli. Jo pirtai giliai paniro aliame elyje ir vl pasirod, nudayti tokia spalva, tarsi jis bt sueids mik ir kis rank atvir aizd. Berniukai, priepiei! Kibirai buvo apypilniai laukini vynuogi ir emuogi, aplinkui zvimb bits, visai ne bits, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosim, pasak tvas; jie sdjo ant apsamanojusio rsto, kramtydami sumutinius, ir band klausytis miko, kaip jo klaussi tvas. Daglas jaut, kad ttis j stebi su lengva paaipa. Atrod, jis norjo kak pasakyti, taiau apsigalvojo, atsikando dar ksn sumutinio ir irjo susimsts. Sumutinis mike jau nebe sumutinis. Skonis visai kitoks, negu namie, tiesa? Daug gardesnis. Atsiduoda mta ir sakais. O koks apetitas atsiranda! Daglas nustojo kramts ir paliet lieuviu duon ir kump. Ne, ne... paprasiausias sumutinis. Tomas linkteljo, toliau kramtydamas. A suprantu, tti. Juk vos nevyko, galvojo Daglas. Neinau, kas tai, bet jis baisiai didelis, tiesiog milinikas! Kakas j nubaid. Kurgi jis dabar? Vl gldi u to krmo? Ne, kakur upakaly! Ne, ia... beveik ia... Daglas slapiom pasiiupinjo pilviuk. Dar sugr, reikia tik palkti. Neskauds, a inau, juk ne dl to ateis, kad mane skaudint. Bet kas tai gal gale? Kas? Kas? O tu inai, kiek kart mes met aidme beisbol? O pernai? O upernai? nei i io, nei i to paklaus Tomas. Daglas vilgteljo greitai judanias brolio lpas. A visk uraiau! Tkstant penkis imtus eiasdeimt atuonis kartus! O kiek kart a valiau dantis per deimt met? eis tkstanius kart! Ploviau rankas penkiolika tks-tani. Miegojau keturis tkstanius su virum kart, neskaitant snsteljim. Suvalgiau eis imtus persik, atuonis imtus obuoli. Kriaui du imtus. Nelabai a mgstu kriaues. Klausk, ko tik nori, visk turiu susiras. Jeigu suskaiiuotum, k a padariau per vis deimt met, ieit milijardai milijon! tai, tai, mst Daglas. Vl artja. Kodl? Todl, kad Tomas plepa? Bet argi dl Tomo? Jis vis tarka ir tarka pilna burna, ttis sdi ant rsto, budrus it lis, o Tomui odiai tik plaukia ir plaukia i lp, tarsi burbuliukai i gazuoto vandens. Perskaiiau knyg keturis imtus. Maiau kine: keturiasdeimt film su Baku Dounzu, trisdeimt su Deku Hoksiu, keturiasdeimt penkis su Tomu Miks, trisdeimt devynis su Hutu Gibsonu, imt devyniasdeimt penkis multifilmus apie katin Feliks, deimt su Daglu Ferbenksu, atuonis kartus maiau Operos vaiduokl" su Lonu aniu, keturiskart Milton Sils ir vien apie meil su Adolfu Menu, tik tada a prasdjau itisas devyniasdeimt valand tualete, laukdamas, kol pasibaigs ta lyktyn ir prads rodyti Kat ir kanarl" ar iknosparn". O tada jau visi stvarstsi vienas u kito ir spieg dvi valandas be pertrkio. O suvalgiau per t laik keturis imtus ledinuk, tris imtus iris, septynis imtus porcij led... Tomas dar taukjo kokias penkias minutes, kol ttis j Pertrauk: O kiek uog iandien surinkai, Tomai? Lygiai du imtus penkiasdeimt eias! i karto ipykino Tomas. Ttis susijuok, ir tuo baigsi priepieiai; vl visi patrauk miko unksm rinkti laukini vynuogi ir smulkui emuogi. Visi trys lankstsi iki pat ems, rankos be perstojo zujo pirmyn ir atgal, kibirai vis sunkjo, o Daglas, sulaiks kvap, galvojo: tai, tai, jis ir vl arti. Alsuoja man kone pakau! Nesidairyk! Dirbk, rink uogas, mesk kibir. Jei atsigri vl nubaidysi. Na, jau kart nebepaleisk! Bet kaip, kaip j prisivilioti ariau, kaip pamatyti, pavelgti tiesiai akis? Kaip? Kaip? O a turiu snieguole degtuk dutje, tar Tomas ir ypteljo, pavelgs savo rank

nuo uog ji buvo raudona tarsi pirtinta. Usiiaupk! vos nesuriko Daglas. Bet ne, juk riksmas paadins aidus ir visk ibaidys! Ir, be to... Kuo daugiau Tomas plepa, tuo ariau slenka tas baisiai didelis Kakas; jis nebijo Tomo, Tomas tik pritraukia j, Tomas pats yra jo dalis! Dar vasario mnes, sukikeno Tomas, kai smarkiai snigo, ineiau dut lauk, sugavau didiul snaig paukt! utrenkiau, parbgau namo ir kiau aldytuv! Arti, visai arti. Daglas irjo smeigs akis krutanias Tomo lpas. Jam norjosi atokti al, pasprukti juk u miko kyla milinika banga. Ji ugrius juos visus ir sutraikys... Taigi, ponai, dst Tomas, rakydamas vynuoges, a vienintelis visoje Ilinojo valstijoje turiu snieguole vasaros metu. Tai brangiau u deimantus, garbs odis. Rytoj a j atidarysiu. Dagai, tu irgi galsi pairti... Kit kuri dien Daglas bt tik paniekinamai prunkteljs kurgi ne, snieguole, taip ir patiksiu. Bet dabar j lk tas didiulis Kakas, tai tuoj trenks i giedro dangaus, ir jis tik linkteljo usimerks. Tomas nustebs liovsi rinks uogas ir atsisuks sistebeilijo brol. Pritps Daglas buvo tiesiog idealus taikinys. Rikteljs karo k, Tomas uoliu ulk ant jo, parvert ant ems. Jie m raiiotis po ol, kumiuodami vienas kit. Ne! Daglas i paskutinij stengsi apie niek kit negalvoti. Ne! Ir staiga... Taip, viskas gerai! Taip! Nei susidrimas, nei grumtyns nenubaid atriedjusios bangos, kuri itiko, uliejo juos ir nusine abu per velios ols krant gilyn mik. Tomo krumpliai pataik Daglui lp. Jis pajuto sr, ilt kraujo skon, apglb brol, stipriai suspaud, ir jie abu apmir, tik irdys dausi ir oras vilpdamas versi pro nerves. Pagaliau Daglas pamau atmerk vien ak: gal vl nieko nebra? Bet prie j buvo viskas, visikai visikai viskas. Tarsi didiulis milinikos akies vyzdis, kuris taip pat k tik atsimerk ir isiplt, visk aprpdamas j dmiai velg visas pasaulis. Ir Daglas suprato: tai kas taip nelauktai apm j ir dabar jau nebepaliks jo, niekada nepabgs. A gyvas, pagalvojo jis. Pirtai jam drebjo, skaisiai raudoni nuo kraujo, tarsi skiauts kokios vliavos, k tik atrastos ir niekad dar nematytos. Kieno ta vliava? Kam prisiekti itikimyb? Viena ranka vis dar laikydamas Tom, taiau visikai j umirs, jis atsargiai paliet t krauj, tarsi nordamas j nulupti, paskui pakl auktyn rank ir apirjo i vis pusi. Tada paleido Tom, isities auktielninkas, vis dar ikls rank dang, ir dabar jis visas buvo tarsi vien galva; akys kaip sargybiniai pro neinomos pilies grotas sek tilt itiest rank ir pirtus, kur viesoje plazdeno skaisiai raudona it kraujas vliava. Kas tau, Dagai? paklaus Tomas. Jo balsas sklido i alio apsamanojusio ulinio dugno, i vandens gilumos, tolimas ir paslaptingas. Po Daglu nibdjosi ols. Jis panr rank j pkuot kilim, ir kakur toli, bateliuose, trakteljo koj pirtai. Ausyse it jros kriauklje dsavo vjas. vairiaspalvis pasaulis raibuliavo jo vyzdiuose lyg mirgantys paveikslliai kritoliniame rutulyje. Mikai buvo nusti glmis, tarsi sauls skeveldromis ir liepsnojanio dangaus skutais. Per milinik dugnu auktyn apverst dangaus eer mkiojo paukiai lyg miklios rankos paleisti akmenukai. Daglas garsiai vokt pro dantis, kvpdamas led, ikvpdamas ugn. Vabzdiai varst or tarsi elektros ilydiai. Deimt tkstani plaukeli ant Daglo galvos paaugo milijonine colio dalimi. Kiekvienoje ausyje plak po ird, treioji tvaksjo gerklje, o tikroji dusliai mu krtinje. Knas godiai alsavo milijonais por. A i ties gyvas, galvojo Daglas. Anksiau a to neinojau, o jeigu ir inojau, tai negalvodavau. Jis rikteljo tai be garso deimt kart! Tik pagalvokit! Tik pagalvokit! Pragyveno dvylika met ir ninieko nesuprato! Tik dabar, besipedamas, atrado ia po mediu nuostab chronometr, auksu ibant laikrod su garantija septynioms deimtims met. Dagai, kas gi tau? Daglas rikteljo laukiniu balsu, iupo Tom glb ir vl pradjo su juo galyntis. Dagai, ar pasiutai? Pasiutau!

Jie ritosi emyn kalvos laitu, saul deg j burnose ir akyse tarsi citrininio stiklo ukels; jie iopiojo it uvys, imestos ant kranto, ir kvatojo iki aar. Dagai, tu neisikraust! i proto? Ne, ne, ne, ne! Daglas prisimerk: tamsoje minktai eng dmtieji leopardai. Tomai! Paskui tyliau: Tomai... ar visi pasaulyje ino... kad jie gyvi? Aiku, ino. O k tu manei? Leopardai negirdimai nuslinko tolyn tams, kur akys jau nebegaljo j pasekti. Tikriausiai, ino, sunibdjo Daglas. O, kad taip visi inot. Jis atmerk akis. Auktai vir jo, aliais lapais imargintame dangaus skliaute, stovjo ttis ir, sisprends rankas onus, juoksi. J akys susitiko. Daglas suvirpjo.. Ttis ino, pagalvojo. Viskas buvo i anksto sumanyta. Jis tyia mus ia atve, norjo, kad man tai atsitikt! Jis ir pats ia prikio rank, jis juk visk ino. Ir dabar jis ino, kad ir a jau inau. I viraus nusileido didel ranka ir pakl j or. Svirduliuodamas ant netvirt koj tarp Tomo ir tio, visas susidrasks ir susivls, vis dar apkvais Daglas atsargiai paliet alknes jos buvo lyg svetimos ir su pasitenkinimu aplai prakirst lp. Tada pavelg tt ir Tom. A neiu visus kibirus, pasak jis. iandien a noriu vienas visk tampyti. Jie mslingai ypteljo ir atidav jam savo kibirus. Jis stovjo, lengvai sibuodamas, tvirtai suspauds rankose savo nat vis suli pritvinkus mik. Noriu pajusti visk, kas tik manoma pajusti, galvojo jis. Noriu pajusti nuo-varg. Negalima umirti, kad esu gyvas, dabar inau, kad esu gyvas, negalima to umirti nei iandien, nei ryt, nei poryt niekada. Jis jo apsvaigs su savo sunkia nata, o paskui j plauk bits, laukini vynuogi kvapas ir gelsva saule spindinti vasara; pirtai brinko ir darsi nuostabiai nejautrs, rankos tirpo, kojos pynsi, ir tvas netgi nutvr j u peties. Nereikia, murmjo Daglas, man nieko, a pats... Dar ger pusvaland jo rankos, kojos, nugara jaut ol ir aknis, akmenis ir samanot iev, kurie buvo tarsi atsispaud jo kne. Jam apie tai bemstant, tas antspaudas pamau nyko, tirpo, sklaidsi, o jo brolis ir tvas tyldami sek paskui, leisdami jam vienam skinti keli per mik link to nepaprasto plento, kuris parves juos atgal miest. MIESTAS TOS PAIOS DIENOS POPIET. Ir dar vienas atradimas. Senelis stovjo erdvioje verandoje ir tartum laivo kapitonas valg plaiai isidriekusias atjusios vasaros valdas. Jis tarsi su vju, nepasiekiamu dangumi ir pievele, kur stovjo Daglas su Tomu ir tarsi tik su juo. Seneli, ar jos jau geros? Senelis pasitryn smakr. Penki imtai, tkstantis, netgi du tkstaniai tikrai. Taip taip, geras derlius. Skinkit jas, skinkit visas. Deimt cent u kiekvien mai, atnet pres. Valio! Berniukai ypsodami msi darbo. Jie skyn auksines gles, gles, kurios utvindo vis pasaul, isilieja i piev grstas gatves, tyliai barbena skaidrius rsi langus, blakosi aplinkui, akinamai spinddamos kaip itirpusios sauls laai. Kiekvienais metais jos tarsi nuo saito nutrksta, pasak senelis. Na ir tegu sau. Aure, kiek j! Stovi sau ididios kaip litai. Pairk jas ilgiau, tai ir pradegins kiaurai akis. O juk visai paprasta glyt, galima sakyti, piktol, niekas jas ir dmesio nekreipia. Bet mums pien kilnus augalas. Ir, rpestingai nuskintos, piens maiuose keliauja emyn, rs. Joms pasirodius, rsio tamsoje suruoja pavaist. Vyno presas stovi atviras, altas. Gli srov j suildo. Senelis pakelia pres, suka ranken vis greiiau ir greiiau ir presas palengva ima spausti iedus. Va... itaip... I pradi plona iurkle, paskui vis smarkiau ir gausiau ima lietis aukso potvynis, ir puikaus,

karto mnesio sultys bga lataku molinius soius. ia joms duos pargti, nugriebs putas, supilstys varius keupo butelius ir irikiuos lentynose, kur jos vyts auksinmis spalvomis rsio prietemoje. Pieni vynas. Tie odiai turi vasaros skon. Tas vynas sugauta ir ukimta buteliuose vasara. Ir dabar, kai Daglas inojo, i tikrj inojo, jog jis gyvas, jog tam ir vaikto po em, kad jaust ir matyt vis pasaul, jis suprato dar vien dalyk: reikia dalel viso to, k patyr, dalel ios ypatingos dienos pieni sunkimo dienos taip pat ukimti ir isaugoti iki altos sausio dienos, kai tumulais drbs sniegas, kai sauls bus nebuv itisas savaites ar net mnesius ir tas stebuklas, ko gero, bus usimirs, va tada bus nebloga j vl prisiminti. Juk i vasara bus kupina visokiausi paslapting ker, ir jam rpjo visus juos isaugoti, kur nors padjus, kad paskui, kada tik panorjs, galt nusileisti emyn ant pirt gal t drgn priebland ir itiesti rank... Ir ten vienas prie kito eilmis stovs pieni vyno buteliai jie velniai mirgs, kaip besiskleidiantys ryto auroje iedai, ir pro plon dulki sluoksn spinds io birelio saul. Pavelk pro vyn vjuot iemos dien ir sniegas itirps, pasirodys ol, ant medi atgis paukiai, lyg milijonai peteliki suplazds vjyje lapai ir iedai. Ir netgi dangaus spalva pasikeis i pilkos ydr. Imk vasar rankas, pilk vasar taur, pai maiausi, inoma, vaikams tik maytis aitrus gurknelis, kelk j prie lp, ir tavo gyslomis vietoj iaurios iemos ims tekti kaitri vasara. O dabar lietaus vandens! inoma, vynui tinka tik tyras vanduo, atkeliavs i tolimj eer, ir saldi rasa nuo aksomini lauk, kuri vos iauus kyla auktyn giedr padang, ten, vsioje auktumoje, telkiasi variai ipraustomis kekmis ir vjas jas gena imtus myli, pakeliui kraudamas auktos tampos elektra. Kiekvienas io vandens laelis, krisdamas emn, neasi dangaus trupinl. Jis sugeria ryt vj ir vakar, iaurs ir piet vj ir pavirsta lietumi, o lietus per ias magikas apeigas virsta vynu. Daglas iupo kau, ibgo kiem ir giliai panardino lietaus vandens statinait. tai, praom! Vanduo kaip ilkas, skaidrus, melsvas ilkas. Kai j geri, jis velniai glosto lpas, gerkl, ird. Bet kau ir kibir reikia neti rs ir vandeniu lyg isiliejusiais kaln upokniais upilti vis pieni derli. Netgi senel kuri nors vasario dien, kai u lango siaus pga, akindama vis pasaul, gniaudama kvap praeiviams, netgi senel toki dien patyliukais nusileis rs. Viruje, didiuliame name, aids kosulys ir nyptimas, iaudulys ir aimanos, vaikai kariuos, gerkls ir nosys skaisiai paraus tarsi vynios stiklainiuose, visur name tykos klas-tingi mikrobai. Ir tai tada tarsi birelio fja i rsio ateis senel, slpdama kak po megzta skara. Ji neios t kak" vis ligoni kambarius ir pilstys kvapn, skaidr maas taureles, kurias teks igerti vienu ypu. Kit laik vaistai, sauls ir tingi rugpjio popiei balzamas, tylus grstomis gatvmis riedani led veimli bilsnojimas, sidabriniai raket pdsakai padangje, ols fontanai, tryktantys i po ienapjovi, judani per skruzdi karalijas, viskas vienoje taurelje! Taip, netgi senel, birelio sauls suviliota, nusileis iemos rs ir stovs ten tyliai vienui viena su savo slapiausiom svajom, su savim paia, lygiai kaip ir senelis, ir tvas, ir dd Bertas ar kiti i eimynos, tarsi nekuiuodami su seniai prabgusi dien eliais, su piknikais, su iltu lietumi, su kviei lauk, kept kukurz ir vieiai nupjauto ieno kvapais. Netgi senel vis kartos ir kartos tuos nuostabius, auksinius odius, kurie skamba dabar, metant iedus pres, kuriuos kartos kiekvien iem, visas baltas iemas visais laikais. Tie odiai nuolat ais lpose tarsi ypsena, tarsi netiktas sauls blyksnis tamsoje. Pieni vynas. Pieni vynas. Pieni vynas. NEGIRDSI J ATBGANT, O IR NUBGA JIE PATYLOMIS, beveik be garso. Tik ol

palinksta ir vl isitiesia. Tarsi debes eliai jie sklendia emyn kalv laitais, jie vasaros bernikiai. Daglas atsiliko ir pasiklydo. Sustojo uduss ant skardio krato, visai prie pat vsa dvelkianios bedugns. Pastats ausis, nelyginant elnias, jis staiga uuod sen kaip pasaulis pavoj. ia dauba miest skyr i dvi dalis. ia baigsi civilizacija. ia vien tik em ir milijonai miri bei gimim kas valand. Ir ia praminti ar dar nepraminti takai tvirtino: kad tapt vyrais, berniukai turi keliauti, vis laik keliauti. Daglas apsigr. is takas tarsi didiul dulkina gyvat veda ledo rmus, kur auksinmis vasaros dienomis pasislepia iema. O is bga link liepos kaitra ruojani smlyn eero pakrantje. O tai tas link medi, kur berniukai gali tnoti tarp lap it rgts neprinok laukiniai obuoliukai. O tai anas persik sod, vynuogyn, dar, kur snaudia saulje raini it kats arbzai. is takas, tuias ir palusiai vingiuotas, mokykl! Tas, tiesus kaip strl, etadieninius kaubojik film seansus. O anas, palei upel, tolyn, u miesto, laukin miko tankm... Daglas prisimerk. Kas galt pasakyti, kur baigiasi miestas ir prasideda gamta? Kas galt nubrti juos skiriani rib? Visada nuo seniausi laik buvo ir yra niekieno em, kur galynjasi ios abi jgos ir viena j kuriam laikui laimi ir uvaldo proskyn, klon, pievel, med, krm. Bekrat gli ir oli jra banguoja tolumoje, skalaudama vienias fermas, o vasar aliasis potvynis plsta miest. Kas nakt brzgynai, pievos, tolimi laukai teka dauba vis artyn ir artyn, utvindo miest ols ir vandens kvapu, ir miestas tarsi itutja, apmirta ir vl nugrimzta emn. Ir kiekvien ryt dauba vis giliau sigrauia miest, grasindama praryti garaus kaip prakiurusias valtis, susiglemti prietvaninius automobilius, paliktus lietaus ir rdi malonei. Ei! Ei! Per daubos, miesto ir laiko paslaptis dm Donas Hafas ir arlis Vudmenas. Ei! Daglas i lto patrauk taku emyn. Dauba i ties toji vieta, kur gali pavelgti du svarbiausius dalykus kaip gyvena mogus ir kaip gyvena gamta. Juk miestas gal gale tra didiulis, audr nuteriotas laivas, pilnas be paliovos pluani moni, semiani lauk ol, gramdani rdis. Kada-ne-kada kokia lnel gelbjimo valtis, laivo kdikis begarss laiko audros nuplauta, nusileidia ant tyli termit ir skruzdi bang plaiose daubos iotyse ir klausosi, kaip svirpia iogai ir iugda kartoje olje tarsi sausas popierius, paskui apkursta po storu voratinkli ir dulki ydu ir galiausiai kaip gont ir smalos lavina subyra ir suliepsnoja, nelyginant relikvijos, padegtos griaustinio ir melsvo aibo, akimirksniui apvietusio gamtos triumf. tai kas trauk ia Dagl paslaptinga mogaus ir gamtos dvikova; kasmet mogus pagrobia k nors i gamtos, o gamta vl atsiima savo, ir taip miestas niekada galutinai nelaimi ir gyvena pavojuje; apsiginklavs ienapjove, nuod purktuvu ir gyvatvori irklm, jis atkakliai iriasi pirmyn, kaip jam liepia civilizacija, bet puikiai ino, kad visus namus iki vieno ulies aliasis potvynis ir palaidos amiams, kai tik emje inyks paskutinis mogus ir jo ienapjovs bei kauptukai, rdi susti, subyrs dulkes. Miestas. Gamta. Namai. Dauba. Daglas suglums dairsi aplinkui. Bet koks gi ryys tarp mogaus ir gamtos, kaip suprasti, kiek jie vienas nuo kito priklauso, kai... Jis nuleido akis. Pirmasis vasaros ritualas baigtas piens surinktos ir vynas padarytas. Dabar laikas imtis antrojo, bet Daglas stovjo sustings ir nejudjo i vietos. Dagai! Eime! Dagai! Berniuk balsai nutolo. A gyvas, tar Daglas. Bet kas i to? Jie dar gyvesni, nei a. Kaip ia yra? Kaip? Taip jis stovjo vienias, irdamas savo kojas, nekrutdamas ir pagaliau suprato. T PAI DIEN VLAI VAKARE, GRDAMAS SU tvais ir broliu Tomu i kino, Daglas pamat teniso batelius rykiai apviestoje parduotuvs vitrinoje. Jis skubiai nusuko

akis al, bet kojos jau pajuto apav, pakilo ir nuskriejo pirmyn. em m suktis, vir galvos suplasnojo krautuvi tentai tok vj jis sukl lkdamas... Tvai ir brolis ings-niavo sau neskubdami, o Daglas jo tarp j atatupstas, nenuleisdamas aki nuo teniso bateli ten, upakaly, vidurnakio vitrinoje. domus filmas, tar motina. Aha, murmteljo Daglas. Buvo jau birelis seniai prajo laikas, kai perkami tokie bateliai, lengvi ir tyks lyg vasaros lietus, krentantis ant aligatvi. Jau birelis, ir em kupina pirmykts galios, ir viskas aplinkui juda, kruta, auga. ol vis dar pldo i piev, supo aligatvius, sm namus. Atrod, tai miestas ims, pasvirs ant ono ir nugrims, nepaliks n menkiausio pdsako dobil ir oli vandenyne. O Daglas stovjo ia, tarsi augs negyvo cemento ir raudon plyt gatves, ir net pajudti negaljo. Tti, staiga ipokino jis, tai ten, vitrinoje, tie ekstra teniso bateliai... Tvas netgi nesiteik atsigrti. O gal man pasakysi, kam tau prireik nauj bateli, a? Na... Todl, kad su jais jautiesi taip, lyg pirm kart i vasar btum numets sunkius batus ir ibgs basas ant ols. Taip, kaip iemos nakt, kada ikii kojas i po iltos antklods, atstatai vjui ir aliui, lendantiems pro atvir lang, ir jos tau stingsta stingsta, o paskui vl trauki jas po antklode, nelyginant du ledo luitus. Su teniso bateliais jautiesi tarsi pirmkart vasar brisdamas ltai sruvenaniu upeliu, kai matai skaidriame vandenyje savo kojas, keistai ulusias, engianias prieaky tavo tikrosios puss, tos, kur vir vandens. Tti, tar Daglas, tai labai sunku paaikinti. mons, siuvantys teniso batelius, ino, ko nori berniukai ir ko jiems reikia. Jie kloja piliaroi puspadius, o kulnus deda stangrias spyruokles, vir audia i oli, ibalint kaitrios sauls bekraiuose laukuose. O kakur giliai minkt bateli viduje paslptos plonos ir tvirtos elnio sausgysls. mons, kurie siuva iuos batelius, tikriausiai, bus mat daugyb vj, lenkiani medius prie ems, daugyb upi, bgani eerus. Ir visa tai bva bateliuose, ir visa tai vasara. Daglas paband tai ireikti odiais. Gal ir taip, atsak tvas, bet pasakyk, kuo blogi tavo pernykiai bateliai? Susirask juos sandliuke. Daglui staiga pagailo berniki, gyvenani Kalifornijoje, nes jie avi sportiniais bateliais itisus metus. Jie net supratimo neturi, kaip gera nusimesti nuo koj iem, nusitraukti sun-kius it geleis, sniego ir lietaus primirkusius odinius batus ir lakstyti basam vis dien, o paskui susivarstyti pirmuosius vasaros naujutlaiius teniso batelius, su kuriais bgioti dar geriau, negu basam. Bet bateliai btinai turi bti nauji ia j visas avesys. J burtai, gal bt, inyks iki pirmosios rugsjo, taiau dabar, birelio pabaigoje, jie dar stipriai veikia: tokie bateliai gali perneti tave per medius, per upes ir namus. O jeigu panorsi jie perkels tave ir per tvoras, aligatvius ir unis. Kaipgi tu nesupranti? tar Daglas. Pernykiai visai nebe tas. Juk pernykiai bateliai jau negyvi. Jie geri tik vien vienintel vasar, kai apsiauni jais pirm kart. Bet kiekvienais metais, baigiantis vasarai, visada pamatai, visada supranti, kad nebegali su jais perokti nei upi, nei medi, nei nam, nes jie jau nebegyvi. O juk dabar vl atjo nauja vasara, ir jis Jaut, kad dabar su naujais bateliais galt daryti visk, k tik panort, Jie ulipo laiptukais ir jo nam. Taupyk pinigus, patar tvas. U penki ar ei savaii... Pasibaigs vasara! Ugeso viesa, Tomas umigo, o Daglas guljo ir irjo baltuojanias mnesienoje savo pdas ten toli, lovgalyje, ivaduotas i sunki geleini bat, t iemos pasvar. K ia sugalvojus, kam man reikia nauj? K ia sugalvojus? Na k gi, kiekvienas ino, kad kalvose u miesto pilna draug jie baido karves, pranaauja oro permainas, nuo ryto ligi nakties kepa saulje, plo besilupanios odos skutus it kalendoriaus lapelius ir vl kepa saulje. Jei usigeisi juos pagauti, tursi bgioti greiiau u voveres ar lapes. O mieste knibdte knibda prie; suirz nuo kario, jie prisimena visus iemos vaidus ir nuoskaudas. Iekok draug, tvarkyk prieus! tai lengv kaip pkas ekstra

sportini bateli kis. Pasaulis tau per greitai lekia? Nori pasivyti? Nori visada bti vikrus ir greitas? Tai pirk sportinius batelius! Lengvus kaip pkas batelius! Daglas pakrat savo taupykl ji vos girdimai skambteljo. Beveik tuia. Jei tau ko reikia, pagalvojo jis, isikovok pats. Nakt pamginsiu surasti t slapt tak per mik... Apaioje vienas po kito geso miesto iburiai. lang papt vjas. Jis buvo lyg ups srov, ir Daglo kojos panoro plaukti su juo. Sapne jis girdjo, kaip per ilt tanki ol bga, bga, bga triuis. Senasis misteris Sendersonas jo per savo krautuv, paglostydamas kiekvien prek, nelyginant kokio vryno savininkas savo numyltus gyvnlius, surinktus i viso pasaulio. Misteris Sendersonas paglost batus vitrinoje: vieni jam primin kates, kiti unis. Jis liet juos rpestingai, velniai kur pataisys raitel, kur itrauks lieuvl. Paskui jis sustojo paiame kilimo viduryje, apsivalg aplink ir patenkintas pakinkavo galva. Nuaidjo besiartinanio griaustinio trenksmas. Tik prie akimirk Sendersono bat krautuvs durys buvo tuios. Dar akimirka ir jose pasirod Daglas Spoldingas. Jis sumis velg emyn, savo odinius batus, tarsi nepajgda-mas pakelti t svarsi nuo asfalto. Daglo batai stabteljo, ir griaustinis nutilo. Kankinamai ltai, nedrsdamas pakelti aki nuo saujoje sugniaut pinig, Daglas eng i skaisios popiets viesos krautuv. Jis idst savo santaupas ant prekystalio stulpeliais po penkis, deimt ir dvideimt penkis centus atsargiai, nelyginant achmatininkas, neramiai svarstantis, k gi jam duos sekantis jimas pergals diaugsm ar pralaimjimo kartl. Viskas aiku be odi, tar misteris Sendersonas. Daglas apmir. Pirmiausia, a inau, k tu nori pirkti, ts misteris Sendersonas. Antra, kiekvien popiet matau tave prie savo vitrinos. Manai, kad nieko nepastebiu? Klysti. Treia, tau reikia, tiksliai pavadinus, lengv kaip pkas, minkt it sviestas, vsi lyg mta" teniso bateli. Ketvirta, tu nori juos pirkti skolon. Ne! rikteljo Daglas, gaudydamas kvap, tarsi vis nakt per sapn bt bgs be poilsio. Nereikia man skolon, a kai k geriau sugalvojau, ipokino pagaliau. A tuoj paaikinsiu, tik pirmiau praom pasakyti vien dalyk, misteri Sendersonai. Ar prisimenate, kada js pats paskutin kart avjote tokiais bateliais? Misterio Sendersono veidas apsiniauk. Na, sakykim, prie deimt, gal dvideimt... o gal ir trisdeimt met... O kam? inote k, misteri Sendersonai, ar jums neatrodo, kad Pirkj labui js turtumt bent prisimatuoti batelius, kuriuos Parduodate. Apsiaukit, sere, nors trumpam, ir suinosite, kaip su jais mogus jauiasi. Jei ilgai ko nebandai, savaime usimirta. Juk cigar pardavjas rko cigarus, tiesa? O konditeris juk visada ragauja savo prek. Tai a ir... Tu, tikriausiai, pastebjai, pertrauk j senukas, kad ir a basas nevaiktau. Bet ne su sportiniais bateliais, sere! Kaipgi js pardavinjate juos, jeigu n negalite padoriai igirti? O kaip girsite, pats j gerai neimgins? Daglas kalbjo su tokiu kariu, kad misteris Sendersonas net pasitrauk por ingsni atatupstas ir susimsts pasitryn smakr. Na k gi... Misteri Sendersonai, pasak Daglas, padarykite man vien dalyk, ir a jums padarysiu ne maiau nauding. Vaikeli, nejaugi tam reikia, kad a apsiauiau sportiniais bateliais? pasiteiravo senukas. Labai labai to noriau, sere! Senukas atsiduso. Po valandls jis jau sdjo ant taburets ir, garsiai nopuodamas, varst teniso batelius ant savo siaur, ilg pd. Jie atrod visai svetimi ir netiko prie tamsi jo varko rankogali. Pagaliau jis atsistojo. Na, kaip jauiats? paklaus berniukas. Kaip jauiuosi? Puikiausiai, ir jis vl norjo atsissti. Ne, ne, Daglas maldaudamas ities rank. Dabar praom kiek pasispuoti va itaip nuo kuln ant pirt gal, truput pajudkit, paokinkit, pakol a visk pasakysiu. inote k: a jums duodu pinigus, js man duodate batelius. Liksiu skolingas doler. Bet vos tik a apsiausiu iais bateliais, misteri Sendersonai, vos tik a jais apsiausiu, inote, kas atsitiks? Kas gi?

Trach tararach! A ineiosiu js pirkjams namus pirkinius, parneiu jums, ko reikia, atneiu kav, luosiu iukles, bgsiu pat, telegraf, bibliotek! A lakstysiu pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, deimt kart per minut! Va, js dabar pats jauiate, kas tai per bateliai, misteri Sendersonai, pats jauiate, kaip greitai jie mane neios. Juk jie su spyruoklm, jauiate? Juk jie patys bga! Jie nutveria kojas ir jau nebepaleis, jiems baisiai nepatinka stovti vietoje. tai a ir vykdysiu visus js pavedimus, visk, ko js pats nepanorsite daryti, ir inote kaip greitai! Js sau sdite ramiai vsioje parduotuvje, o a skraidau u jus po vis miest. Bet i ties tai ne a, tai vis tie bateliai. Jie dumia kaip pasiut gatvmis, kerta kampus, pirmyn, atgal! tai kaip! Mister Senderson apstulbino toji grabylyst. odi srautas pagavo j ir nusine; jis sikio kojas giliau batelius, pakrutino pirtus, pasukinjo pd, palankst koj per kulkn. Pro atviras duris dvelk velnus vjelis, o misteris Sendersonas paslapia spyruokliavo sulenktomis kojomis. Teniso bateliai be garso grimzdo minktame kilime it diungli olje, juodemyje ar stangriame molyje. Senukas oriai pasistieb, atsispyrs kulnais nuo minktos elastingos ems lyg nuo putlios telos. Visokiausi jausmai keitsi jo veide, tarsi kas bt perjunginjs vairiaspalves viesas. Jo lpos prasivr. Kur laik jis spavosi ant pirt gal vis liau ir liau ir pagaliau sustingo; berniuko balsas taip pat nutilo, ir jie stovjo abu gilioje, reikmingoje tyloje, velgdami vienas kitam akis. Lauke, po karta saule, aligatviu praslinko keletas moni. O senis ir berniukas vis tebestovjo vienas prie kit, ir berniuko veidas vytjo, o senukas, rods, mst apie kok netikt atradim. Klausyk, pasak jis pagaliau. Ar nenortum po koki penkeri met pardavinti batus ia, mano krautuvje? O, ai, misteri Sendersonai, tik a dar pats neinau, kuo bsiu uaugs. Bsi tuo, snau, kuo panorsi bti, atsak senukas. Tavs niekas nesustabdys. Lengvu ingsniu jis perjo per krautuv prie sienos su deimt tkstani dui ir sugro, neinas bateliais Daglui. Po to msi ant lapo rayti pavedimus, o Daglas tuo metu susivarst batelius ir dabar stovjo laukdamas. Senukas padav lapel. tai ia surayta, kur tursi sulakstyti iandien. Kai visk padarysi, bsim su tavimi atsiskait ir galsi mesti darb. Ai jums, misteri Sendersonai! Daglas puol prie dur, Palauk! suuko senukas. Daglas stabteljo ir atsisuko. Misteris Sendersonas palinko priek: Sakyk, kaip bateliai? Berniukas vilgteljo savo kojas jos jau buvo toli: upi gelmse, kviei laukuose, vjyje, kuris jau gin j i miesto. Jis vl pakl galv ir pavelg senuk; jo akys deg, lpos krutjo, bet neitar n garso. Antilops? Senuko vilgsnis nukrypo nuo Daglo veido batelius. Gazels? Berniukas susimst, padvejojo ir skubiai linkteljo. Jis igaravo akimirksniu. Kak sunabdjo, staigiai apsisuko ir pranyko. Duryse buvo tuia. Skubus bateli trepsjimas i-tirpo tropik kaitroje. Misteris Sendersonas stovjo sauls nutviekstame tarpduryje ir klaussi. Tas garsas primin jam senus laikus, kai j pat vald berniukikos svajos. Nuostabs padarai mavo padangje, skland krmuose, po medi akom, o paskui tolo ir bgo alin, kol belikdavo vos girdimas aidas. Antilops, pakartojo misteris Sendersonas. Gazels. Jis pasilenk ir pakl nuo ems Daglo numestus ieminius batus, dar sunkius nuo pamirt liet ir seniai itirpusio sniego. Paskui pasitrauk pavs, toliau nuo akinani sauls spinduli ir neskubdamas minktu ir lengvu ingsniu pasuko atgal civilizacij... JIS ISIM GELTON PENKIACENT BLOKNOT. Isim gelton Taikonderogo firmos pietuk. Atvert bloknot. Lyteljo pietuk. inai, Tomai, tar jis, tu su savo skaiiavimais davei man ger mint. Dabar ir a taip

darysiu, visk urainsiu. Tu, tikriausiai, n nepastebjai, kad kiekvien miel vasarl mes darome t pat, k darme praeit vasar. K gi, pavyzdiui? Na, pavyzdiui, darome pieni vyn, perkame naujus teniso batelius, iauname pirmj raket, darome limonad, traukiame raktis i koj, renkame laukines vynuoges. Kasmet vis tas pats ir tas pats, lygiai taip, kaip pernai, joki permain, jokio skirtumo. Bet tai tik viena vasaros pus, Tomai. O kita? Kita tai, k darom pirm kart gyvenime. Pavyzdiui, valgom alyvas? Svarbiau. Na, sakysim, kai staiga pastebim, kad senelis ir ttis ne visk pasaulyje ino. Na, lik neisigalvok niek! Jie ino visk, kas tik reikia inoti! Nesiginyk, Tomai. A jau tai raiau Atradimus ir patyrimus". Jie ne visk ino. Bet tai nieko baisaus. T a irgi atradau. Koki dar kvailysi ten priterliojai? Kad a gyvas. Oho, tai bent naujiena! Kad galvoju apie tai, jauiu tai man naujiena. Pirma, bdavo, gyveni, gyveni ir net nepastebi. O paskui staiga pamatai: aha, a gyvas tai ir bus pirmasis kartas. Dabar a Padalinsiu vasar dvi puses. Pirmoji mano bloknote vadinasi RITUALAI IR APEIGOS". Pirmkart iais metais griau limonad. Pirmkart met laksiau basas po ol. Pirmkart iais metais vos nenuskendau eere. Pirmasis arbzas. Pirmasis moskitas. Pirmasis pieni rinkimas. Visa tai mes darome metai i met ir visai negalvodami. O ia, antroje dalyje, kaip sakiau, bus ATRADIMAI IR PATYRIMAI", o gal SUVOKIMAI" juk geras odis, a? Arba NUJAUTIMAI", k? Kitaip pasakius, kai dirbi kok sen, gerai inom darb, pavyzdiui, pilstai butelius pieni vyn, t, aiku, uraai RITUAL IR APEIG" skyri. O kada apie tai pagalvoji, visas mintis, nesvarbu kvailas ar protingas, uraai ATRADIMUS IR PATYRIMUS". tai klausyk, k a paraiau apie vyn: Kiekvien kart, kai ukemi nauj butel, pasilieki sau 1928 met vasaros gaball". Na, k pasakysi, Tomai? A jau seniai nebesuprantu, k tu kalbi. tai pairk, k a dar uraiau. ia, pradioje, RITUALUOSE" itaip parayta: Pirm kart nepaklausiau tio ir gavau kail 1928 met vasar, birelio 24 dienos ryt". O kitoje dalyje, ATRADIMUOSE", itaip: Suaug ir vaikai du skirtingi pasauliai, tai kodl jie nuolat tarpusavy kovoja. irkit, jie visai ne tokie, kaip mes. irkit, mes visai ne tokie, kaip jie. Skirtingi pasauliai, ir niekad nesupras jie vienas kito". Tai va, sidk sau galv, Tomai! Tikrai, Dagai! venta tiesa! tai dl ko mes niekaip negalim sugyventi su mama ir tiu. Aminai vieni nemalonumai nuo ryto ligi vakaro. Dagai, tu tikras genijus! Taigi dabar, kai tik pastebsi per iuos tris mnesius k nors besikartojant, pasakyk man. Paskui pagalvok apie tai ir man pasakyk savo mintis. O Darbo dien (veniama Amerikoje pirm rugsjo pirmadien.) mes visk suskaiiuosim ir pairsim, kas ieis mums i vasar. O a jau dabar tau kai k pasakysiu. iupk pietuk, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medi. Skaiiau knygoje. Ir po kiekvienu mediu yra elis, tiesa? Tai i kur atsiranda naktis? O tai i kur: penki milijardai eli iropoja i po kiekvieno medio! sivaizduoji? eliai visur ilaksto, na, ir visk aptemdo. Jeigu tik igalvotum kok nors bd, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus eli po mediais ir neileisti tada ir gulti nereikt, Dagai, nes juk nebt nakties! Va ir turi: iek tiek seno, iek tiek naujo. Tikrai, ia yra ir seno, ir naujo. Daglas lyteljo gelton Taikonderogo pietuk (jam baisiai patiko is vardas). Na, pakartok dar syk. Pasaulyje yra penki milijardai medi, o po kiekvienu j elis... TAIP, VASARA SUSIDEDA I PRASTINI RITUAL, IR kiekvienas j turi savo laik ir viet. Limonado ar aldytos arbatos ritualas, vyno, bateli ar bas koj ritualas, ir pagaliau po

j vis tuoj seka dar vienas, kupinas kilnaus orumo ritualas: spuokli kabinimas verandoje. Trei vasaros dien, pavakary, senelis ijo verand ir su nedrumsiama ramybe m apirinti du tuius iedus palubje. Ltai, neskubdamas prijo prie turkl, nustatyt snapui puodais, tarsi Ahabas, tirianiu vilgsniu sutinkantis giedr, rami dien ir giedr dang, lyteljo pirt pairti, koks vjas, nusimet vark pabandyti, ar vakarjant nealta vienmarkiniam. Po to i tolo pasisveikino su kaimynais, kurie taip pat ijo glmis apstatytas verandas pasidiaugti iltu vasaros vakaru ir n nepais, kaip u juod tinklini dur cypauja ir niurzga it bolons j monos. Na k gi, Daglai, kabinti tai kabinti. Jie susiieko garae spuokles, nuluosto nuo j dulkes, inea verand, ir, nelyginant kok palankin, senelis kabina jas ant ied verandos lubose, bus tykioms vasaros vakar ventms. Daglas lengvesnis, todl jis pirmas sda spuokles. O po valandls ir solidusis senelis atsargiai sitaiso alia. Ir jie, ypsodamiesi ir linkiodami vienas kitam, tyliai spuojasi pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal... Po keli minui pasirodo senel su pilnais vandens kibirais ir luotom. Ji luoja, plauna, veiia verand. I namo nea supamsias kdes ir ezlongus. Mgstu anksti ieiti verand, sako senelis, kol dar nepriviso moskit. Apie septint valand girdti, kaip nuo stal atstumia kdes; o jei pastovsi po valgomojo langais, igirsi, kaip kakas barkina gelsvus pianino klavius. irki briami degtukai, vandenyje panyra pirmosios lkts, paskui skambioja diovyklose, kakur tyliai groja patefonas. O vliau, vakarjant, temstaniose gatvse po milinikais uolais ir guobomis pradeda atgyti namas po namo ir pavsingas verandas ieina mons, nelyginant tos figrls, kur pranaauja or laikrodiuose su barometru. tai pasirodo dd Bertas, turbt, ir senelis, paskui tvas ir dar kas nors i gimini; vyrai, papsdami cigaretes, pirmieji ieina maloni vakaro priebland, o moterys dar nekuiuojasi vstanioje virtuvje, darydamos tvark savo pasaulyje. Verandoje suskamba vyr balsai; jie patogiai sitaiso, aukiau ukelia kojas, o bernikiai sutupia it virbliai ant numint laipteli ar medini turkl, ir nuo ten jau btinai kas nors nukris t vakar berniktis ar snapui puodas. Ir pagaliau tarsi mklos, trumpam stabteljusios u tinklini dur, verandoje pasirodo senel, prosenel ir mama; tada vyrai sukrunta, pakyla i viet ir uleidia joms supamas kdes ir ezlongus. Moterys atsinea visoki vduokli, sulankstyt laikrai, bambuko luoteli ar ikvpint nosini ir kalbdamos jomis vduojasi. Ir taip jie nekuiuojasi vis miel vakar, o apie k rytojaus dien jau niekas nebeatmena. Bet niekam ir nesvarbu, apie k kalba suaugusieji; svarbu tik, kad j balsai be perstojo banguoja vir plonyi papari, supani verand i vis trij pusi; svarbu tik, kad miest palengva ulieja tamsa, tarsi juodas vanduo, papiltas ant nam, kad skaisiai ioruoja cigarai, o balsai vis dzgia, vis netyla. Moter plepalai suerzina pirmuosius moskitus, ir jie pradeda sukti ore siautulingus okius. Vyr balsai skverbiasi senas namo sijas; Jei umerksi akis ir prispausi galv prie grind, girdsi, kaip jie dunda lyg tolimas ems drebjimas, tai pasmarkdamas, tai vl nusilpdamas, taiau n akimirk nesiliaudamas. Daglas isities ant saus verandos lent, patenkintas ir laimingas, tie balsai niekad nenutils, jie aminai plauks murmania srove vir jo kno, vir umerkt vok, liesis mieguistas ausis. Supamosios kds irpia kaip svirpliai, svirpliai irpia kaip supamosios kds, o apsamanojusioje lietaus vandens statinje po valgomojo langu veisiasi vis naujos moskit kartos, teikdamos peno kalboms dar daugeliui vasar. Kaip gera vasaros vakar sdti verandoje, kaip jauku ir ramu; o, kad taip ie vakarai niekad nesibaigt! Juk tai amini, pastovs ritualai: visada ybios rkori pypks, visada prietemoje dluos virbalai blykiose rankose, es sidabrinis Eskimo" led popierius, visada kas nors ateidins ir ieidins. Per vakar ia vis kas apsilankys: kaimynai i gretim nam ar i kitos gatvs puss, mis Ferna ir mis Roberta su savo dzgiania elektrine maina, kartais jos pavins Tom ar Dagl per vis kvartal, o grusios ulips i verand ir pasds kiek, vduodamos kaitusius skruostus; misteris Donas, sendaiki supirkjas, pastatys savo arkl su furgonu kur nors po mediais ir ulips laipteliais, vos besulaikydamas susikaupusius odius, taip jam rpi papasakoti k nors nauja, negirdta, ir tai i ties bna kas nors

negirdta. Ir pagaliau vaikai, prisilakst ir prisiaid slpyni, udus, deganiais veidais sugr be garso tarsi bumerangai per minkt vej ir nurims, nutils, velnaus, monotoniko bals iurlenimo uliliuoti... O, kaip nuostabu ir nepaprasta gulti papari ir oli nakt, tyli, mieguist, panabdom tams audiani bals nakt! Suaugusieji jau seniai umiro j, taip tykiai ir ramiai Daglas tno, klausydamas, kaip jie kuria ateities planus jam ir sau patiems. Ir balsai vis murma, nabda, plaukia mnesienoje su tabako dmais, o naktins peteliks, lyg atgij obels iedai, velniai barbena tolimus gatvs ibintus, ir balsai tolsta, keliauja ateit... T VAKAR VYRAI SUSIRINKO PRIE TABAKO krautuv ir niko deginti diriablius, skandinti karo laivus, sprogdinti parako gamyklas ir, be kita ko, trapiais dantimis skanauti tas paias bakterijas, kurios vien grai dien juos paius nuudys. J cigar dmuose telksi mirties debesys ir gaub sunerimus mog, kuris tose vyr kalbose girdjo kastuv ir dalb bildes ir lidn pranayst, kad dulk esi, dulk pavirsi." Tai Leo Aufmanas, miesto juvelyras. Pagaliau, plaiai atvrs drgnas juodas akis, jis ikl smulkias it vaiko rankas ir, siaubo apimtas, rikteljo: Liaukits! Dl dievo meils, baikit tuos gedulingus marus! Taigi, teisyb sakote, Leo, pritar jam senelis Spoldingas; jis kaip tik jo pro al su savo ankais Daglu ir Tomu, grdamas i vakarinio pasivaikiojimo. Bet, Leo, tik js vienas ir galite uiaupti burnas tiems krankliams. Sugalvokite k nors, kas padaryt ateit viesesn, malonesn ir daug daug diugesn. Juk js meistravote dviraius, taiste automatus ir netgi buvote miesto kino mechanikas, tiesa? Tikrai! suuko Daglas. Padarykite mums laims main! Vyrai m juoktis. Nesijuokit, pasak Leo Aufmanas. Kam mes iki iol naudojome mainas? Tik tam, kad mons liet aaras. Kiekvien kart, kai tik atrod, kad pagaliau mogus ir maina susigyvens trach! Kas nors pritaisys dar kok sraigtel ir tai jau lktuvai mto ant ms bombas, o automobiliai sviedia mus nuo uol bedugnes. Tad kodl berniukui nepaprayti laims mainos? Kodl? Leo Aufmanas nutilo, prijo prie aligatvio krato ir paglost savo dvirat tarsi kok gyvull. O k a prarasiu? murmjo jis. Prisitrinsiu dar por psli ant rank, sugadinsiu kelet svar geleies, na, ir maiau pamiegosiu. Nutarta, a j padarysiu, dievai, padarysiu! - Leo, tar senelis, mes visai nenorjome... Bet Leo Aufmanas nuvaiavo; i vis jg mindamas dviraio pedalus, jis skriejo per ilt vasaros vakar, ir i toli sklido jo balsas: A j padarysiu... O inai pagarbiai pasak Tomas, jis tikrai j padarys, pamatysi. PAIRI LEO AUFMAN, RIEDANT DVIRAIU GRSTA vakaro gatve; ir tuoj pamatai: mog diugina ir dagi iugdjimas kaitusioje olje, kai vjas puia lyg i krosnies, ir elektros laid gaudimas ant lapi, sulyt stulp. Jis ne i t, kam nemigo naktis kania; prieingai, kai neimdavo miegas, jis su malonumu mstydavo. Kaip veikia visatos mechanizmas? Ar greit sustos tas milinikas laikrodis? O gal j k tik prisuko? Kas ino! Daugel ilg nakt, guldamas tamsoje, jis prieidavo ia vien ivad, ia kit... O kaip su tais didiaisiais gyvenimo poskiais ir sukrtimais? svarst jis dabar, mindamas dviraio pedalus. Ateini pasaul, augi, sensti, mirti. Gimimas nuo tavs nepriklauso. Bet brendimas, senatv, mirtis gal ia galima k nors padaryti? Jo galvoje, vytruodami lengvais auksiniais stipinais, sukosi laims mainos ratai. Mainos, kuri pads berniukams pakeisti velnius persik pkelius dygiais vyrikais eriais, o mergaitms i pilk vikr virsti margom platakm. O senatvje, kai irdies diai skaiiuojami jau milijardais, kai guli nakt patale ir tik tavo nerimstanti siela klajoja po em, i maina numalins nerim ir leis ramiai usnsti kartu su krintaniais lapais, kaip usnsta ruden bernikiai, siraus saus lap kupetas, mielai susiliej su mirtaniu pasauliu... Ttuk!

Per vej jo pasitikti bgo vaikai, visas eetas: Solas, Maralas, Dozefas, Rebeka, Rta ir Naom nuo penki iki penkiolikos met. Kiekvienam norjosi paimti tvo dvirati, kiekvienas skubjo paliesti jo rank. - Mes tavs laukm! iandien ledai! Leo nuingsniavo prie verandos, jausdamas tamsoje neirim monos ypsen. Penkios minuts praslinko palaimingoje tyloje vis burnos buvo uimtos; paskui Leo pakl auktel sidabrini led, lyg juose ir slypt toji visatos paslaptis, kuri liesti reikia be galo atsargiai, ir paklaus: Lina, k tu pasakysi, jei a pamginiau irasti laims main? Ar kas atsitiko? tutuojau pasiteiravo ji. SENELIS JO SU DAGLU IR TOMU NAMO. PUSIAUKELJ it meteor spieius pralk pro al arlis Vudmenas, Donas Hafas ir dar keli berniukai. J traukos jga buvo tokia didel, kad atpl Dagl nuo senelio su Tomu ir nune daubos link. Nepaklysk, ankli! Ne, ne, seneli, nepaklysiu... Ir berniukai dingo tamsoje. O senelis su Tomu visa likus keli iki nam jo tyldami, ir, tik engiant pro vartelius, Tomas tar: Tik pamanyk laims maina! ia tai klas! Et, negreit dar mes j ivysime, pasak senelis. Teismo laikrodis imu atuonias, Teismo laikrodis imu devynias; artjo vlyvas metas, ties sakant, jau ir buvo vlu toje mao miestelio gatvelje, didelje valstijoje, milinikame kontinente, ems planetoje, galvotrkiais lekianioje kosminje erdvje kakur ar niekur, ir Tomas jaut kiekvien io begalinio, verlaus skrydio myli. Jis sdjo prie verandos dur ir pro tinklel nuo moskit irjo skriejani tams, kuri atrod niekuo nedta, tarsi stovt nejuddama. Tik atsiguls ir umerks akis pajunti, kaip sukasi po lova ems rutulys ir juoda jra su kurtinaniu trenksmu uplsta ir dta nesamus rifus. Ore dvelk lietumi. Viduj, u Tomo, mama laid baltinius ir per kamt lakst vanden i keupo bonkuts ant trakanio sauso audeklo. O viena krautuvl u kokio kvartalo nuo j vis dar buvo atidaryta misis Singer krautuvl. Ir pagaliau, kai misis Singer jau, tikriausiai, ruosi udaryti, mama susimyljo ir pasak Tomui: Nubk ir nupirk pint led, tik irk, kad gerai prigrst. Tomas paklaus, ar galima, kad i viraus apliet okoladu, nes jis nemgsta vanilijos. Mama leido. Jis suspaud pinigus kumtelyje ir nubgo basas per ilt vakaro aligatvio cement po uolais ir obelimis krautuvls link. Miestas buvo tykus ir tolimas, girdjosi tik svirpli irpimas kakur u kart tamsiai violetini medi, virnmis remiani vaigdes. lepsdamas basom kojom, jis perbgo gatv. Misis Singer oriai vaiktinjo po savo krautuvl ir niniavo ydik dainel. Pint led? pasiteiravo ji. Aplieti okoladu? Gerai! Tomas irjo, kaip ji atsuka metalin ledins dangtel, kabina ledus mau samteliu, prigrda kartonin pint ir aplieja: okoladu? Gerai!" Jis atidav pinigus, pam alt ledin paket, patryn j kakt ir skruost, susijuok ir lepsdamas nubgo namo. Upakaly, mautje krautuvlje, ugeso paskutinis iburlis; dabar bespingsjo vienintelis ibintas gatvs kampe ir, rods, visas miestas taissi miegoti. Tomas plaiai atvr tinklines verandos duris mama vis dar tebelaid. Atrod perilusi ir kako susinervinusi, bet vis dlto nusiypsojo. Kada gr ttis i savo susirinkimo? paklaus Tomas. Apie vienuolikt, o gal pus dvyliktos, atsak mama. Ji nune ledus virtuv ir padalino. Tomui atidav jo dal su okoladu, iek tiek sidjo sau, o likusius paslp Daglui ir ttukui, kai sugr". Jie sdi ir gardiuojasi ledais po tamsia vasaros nakties skraiste. Mama ir jis, o aplink juos, aplink j ma namel, j gatvel naktis. Tomas kruopiai nulaio auktel, prie

kabindamas kit; mama num laidymo lent, pastat laidyn ant padklo, kad ataut, ir, atsisdusi krsl prie patefono, valgo ledus ir sako: Na ir kaitra iandien! Per dien em sugeria vis kart, - o vakare j vl atiduoda. Tvanku bus miegoti! Jie abu sdi ir klausosi nakties, jausdami, kaip ji veriasi pro visas duris ir langus, slegiami kurios tylos, nes radijo baterijos isieikvojo, o visos patefono ploktels, grotos ir pergrotos tkstanius kart, buvo kyrjusios iki gyvo kaulo; taigi Tomas sdi tiesiog ant plik medini grind ir velgia juod juod tams, taip prispauds veid prie dur tinklelio, kad ant nosies galiuko ymu mauiai tamss kvadratukai. Kurgi tas Dagas prauvo? Jau beveik pus deimtos. Sugr, pasak Tomas. Na inoma, Daglas sugr. Mama nujo plauti ind, ir Tomas nusek paskui. Kiekvienas garsas, aukto ar lkts skambteljimas gdiai aidjo tvankiame vakaro ore. Po to jie tyldami perjo didj kambar, num nuo sofos pagalvles, dviese atlo j, nuleido i tikrj tai buvo visai ne sofa, o plati lova. Mama paklojo jiems su Daglu patal, vikriai supurt pagalvius, kad bt aukiau po galvom, ir Tomas jau buvo besisagsts markinius, kai ji tar: Palauk minutl, Tomai. Kodl? Reikia. Tu kakokia keista, mama. Ji atsisdo, bet tuoj pat vl paoko, prijo prie dur ir m aukti. Jis klaussi, kaip ji auk ir auk be atvangos: Daglai! Daglai! Daglai! Dag-laiiiiiii!" Jos balsas plauk tvanki vasaros tams ir skendo ten be jokio atgarsio. Netgi aidas tyljo. Daglai. Daglai. Daglai. Daglai! altis pervr Tom, besdint ant grind, bet dl to nebuvo kalti nei ledai, nei iema, nei vasaros kaitra. Jis mat, kaip mama dairosi, mirkioja, stovi pasimetusi ir neino, k daryti. Taip, mama susijaudinusi ir nerami. Ji atidar tinklines duris. 2eng tams, nulipo emyn laipteliais ir pajo aligatviu po alyvos krmu. Tomas klaussi jos ingsni. Ji vl paauk. Tyla. Ji paauk dar du kartus. Tomas vis sdjo kambaryje. tai tuojau i ilgos siauros gatvels atsklis Daglo balsas: Einu, mama! Einu!" Bet Daglas tyljo. Dvi ilgas minutes Tomas sdjo ir irjo paklot lov, tylint radij ir tylint patefon, liustr, kurioje lyg niekur nieko blyksjo stikliniai karoliukai, kilim, imargint purpuriniais ir violetiniais ratais. Paskui tyiomis stukteljo koja lov, nordamas pairti, ar skauds. Skaudjo. Girgddamos atsidar verandos durys, ir mama pasak: Eik, Tomai. Pasivaikiosime. Kur? Na, kad ir gatve. Eime. Jis padav jai rank. Jie nujo Sent Deimso gatve. Asfaltas po kojomis vis dar buvo iltas, svirpliai dar garsiau irp tirtjanioje tamsoje. Jie prijo gatvs kamp ir pasuko link Vakar daubos. Kakur praplauk automobilis, tvyksteljs tolumoje ibintais. Gatvse joki gyvybs ymi: nei vies, nei judjimo. Upakaly kur-ne-kur dar blsiojo silpnai apviest lang kvadratai toje pusje, i kur jie jo, dar ne visi buvo sugul. Taiau daugumas nam jau buvo be vies ir miegojo, o keleto taip pat tamsi nam verandose sdjo mons ir pusbalsiu nekuiavosi. Kai kur buvo girdti verandose girgdanios spuokls. Kad nors tvas bt namie, tar mama. Ji suspaud savo didelje rankoje ma Tomo kumiuk. Na, palauk, tegu tik tas berniktis paklius man nagus. Naktinis vl ijo mediokl. udo mones. Visiems gresia pavojus. Niekas neino, kur ir kada jis pasirodys. Dievai, kai tik Dagas parsikraustys namus, taip jam ipersiu kail, kad amius prisimins. Jie prajo dar vien kvartal ir sustojo prieais juod vokiei baptist banyios siluet epelio

ir Glen Roko gatvi kampe. U imto ingsni nuo banyios prasidjo dauba. Tomas jau uuod j: i ten trenk kanalizacijos vamzdi, sutreusi lap bei drgn, ali brzgyn kvapas. Dauba kirto miest, ji buvo plati, vingiuota, ir mama visada sakydavo, kad ia ir dien neengiamos diungls, o nakt tai geriau ir i tolo nesiartinti. Atrodo, netoliese stovinios banyios kaimynyst turjo padrsinti, taiau Tomui vis tiek buvo baisu, nes pastatas buvo tamsus, altas, niekam nereikalingas, tarsi griuvsi krva prie daubos krato. Tomui tik deimt met. Dar nedaug jis teinojo apie mirt, baim ar siaub. Mirtis tai vakin ll dje, jis mat j, kai jam buvo eeri: tada numir jo prosenelis ir guljo karste, nelyginant didiulis nukrits vanagas, nebylus ir tolimas jau niekad daugiau nebepasakys, kad reikia bti geram berniukui, niekad nebepolitikuos. Mirtis tai jo maoji sesut: vien ryt (jam tada buvo septyneri metai) jis atsibudo, vilgteljo jos lopel, o ji iri tiesiai j aklomis, stiklinmis mlynomis akimis... O paskui atjo mons ir isine j pintiniame krepelyje. Mirtis tai, kada jis po mnesio stovjo prie jos auktos kduts ir staiga suprato, kad ji niekad ia nebesds, nesijuoks ir neverks ir jis nebepavyds jai, kad ji ugim. Tai jam buvo mirtis. Mirtis buvo ir Naktinis, kuris nematomas slina, slapstosi u medi, slankioja po apylinkes, lkuriuoja, kart ar du per metus ateina ia, miest, ias gatves, visas tamsias vietas, nuudyti moters, per pastaruosius trejus metus jis nuud tris. Tai mirtis... Bet dabar tai buvo daugiau, negu mirtis. i vasaros nakt po tolimomis vaigdmis j upldo viskas i karto, viskas, k jis patyr, mat ar girdjo per vis savo gyvenim. Palik aligatv, jie nujo imintu vyro takeliu. I abiej pusi l tankios piktols, kuriose be perstojo irp tkstaniai svirpli. Tomas klusniai sek paskui motin aukt, drsi, nuostabi viso pasaulio gynj. Ir taip jie abu jo ir jo ir pagaliau sustojo prie pat civilizacijos ribos. Dauba. ia, ioje nepermatomoje juodoje prarajoje, staiga susikaup visa tai, ko jis niekad nesuinos ir nesupras; tie visi bevardiai dalykai slypi ten, tamsiuose brzgyn eliuose, trokiame puvsi tvaike. Ir staiga jis suvok, kad jie su motina visai vieni. Jos ranka sudrebjo! Taip, ji dreba, jam nepasivaideno... Bet kodl? Juk ji didesn, stipresn, protingesn u j. Nejaugi ir ji taip pat jauia t neapiuopiam kraup pavoj, tykant ten, apaioje, ir liauiant i tamsos? Argi uaugs ne visada bna stiprus? Argi bti suaugusiam jokia paguoda? Argi niekad nra patikimos slptuvs? Nra citadels, kuri atremt nakties siaub atakas? J drask abejons. Ledai vl nusvilino gerkl, nugara paiurpo, kojos ir rankos pastiro; jam staiga pasidar baisiai alta, tarsi bt atlks gruodio vjas. Jis suprato: tai vis moni dalia, kiekvienas mogus sau vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis, vienias tarp daugybs kit moni, ir visada bijo. Kad ir dabar. Pradsi rkti, aukti pagalbos kas kam darbo? Tamsa prarys tave per vien akimirk; viena krauj stingdanti, klaiki akimirka ir viskas baigta. Ir tik kain kada iau diena, ir kain kada policininkai ibintuvliais ims irinti tams, patrikdyt takel, ir tik kain kada sunars vyras po bgani jam pagalb, nustrusi moni kojomis. Ir net jeigu jie dabar tik u keli imt ingsni, ir pagalba taip arti, juodasis potvynis gali ulieti tave per tris sekundes ir atimti visus tavo deimt met ir... Gyvenimas vienatv. Sis netiktas atradimas priblok Tom, ir jis m virpti. Ir mama vienia. i akimirk jai niekas nepads nei vedyb ventumas, nei mylinios eimos apsauga, nei Jungtini Valstij konstitucija, nei miesto policija; jai nra kur pulti, nra kur kreiptis, iskyrus savo ird, o irdyje ji ras tik neveikiam bodjimsi ir siaub. i akimirk tai kiekvieno asmenin problema ir j sprsti tenka paiam. Esi vienui vienas, suprask t visados. Jis nurijo gumul, ugniauus gerkl, ir prisiglaud prie motinos. Viepatie, neduok jai mirti, meld jis. Nepadaryk mums nieko blogo. U valandos ttis gr i susirinkimo ir, jeigu namie nieko nebus... Motina eng emyn taku laukines diungles. Mama, nebijok, drebaniu balsu pasak Tomas, Dagui nieko neatsitiks. Tu nebijok,

jam nieko neatsitiks. Dagui nieko neatsitiks. Jis visada eina iuo keliu. Nuo tempimo motinos balsas buvo aius, auktas. Kiek kart sakiau jam nevaikiok ia, bet tie prakeikti bernikiai tiesiog verte veriasi daub. Kart jis nueis ten ir daugiau nebegr. Daugiau nebegr. Tai gali reikti, k tik nori. Valkatos. Nusikaltliai. Tamsa. Nelaimingas atsitikimas. O svarbiausia mirtis! Vienas visoje visatoje. Pasaulyje milijonai toki miesteli. Tamsi ir vieni, usidariusi savyje, su savo paslaptim ir savo siaubais. Nyks, ird veriantys smuiko garsai tai t miesteli muzika, be viesos, su begale eli. O kokia neaprpiama, nesivaizduojama vienatv! O tos baugios, paslaptingos daubos! Nakt gyvenimas iuose miesteliuose virsta tikra klaikuma: protui, eimai, vaikams, laimei i vis pusi graso pabaisa, kurios vardas Mirtis. Motina vl garsiai suuko tams: Dagai! Daglai! Ir staiga abu pajuto kakas atsitiko. Svirpliai nustojo irp. Pasidar visai tylu. Jis n neinojo, kad bna tokia tyla. Kurti, begars tyla. Kodl nutilo svirpliai? Kodl? Anksiau jie niekad nenutildavo. Niekad. O gal... O gal... Tuoj kakas atsitiks. Rodsi, dauba temp savo juodus raumenis, sukaupusi savyje vis aplinkui miegani bekrai lauk, vis sodyb jgas. I rasoje imirkusi mik, i slni, i banguojani kalv, kur kaukia unys, uvert galvas mnul, i visur rinkosi didioji tyla, telksi vien tak, ir paioje tylos irdyje buvo jie mama ir Tomas. tai tuojau kakas atsitiks, kakas atsitiks. Svirpliai vis dar tyli, vaigds nusileidusios taip emai, kad, rodos, itiesi rank ir ant pirt liks aukso dulkels. J nesuskaitoma daugyb, t vaigdi, kart, dygi... Vis auga, tvinksta tyla. Vis auga, vis didja tampa. Dieve, kaip tamsu, nyku! Ir staiga toli toli u daubos balsas: A ia, mama! Einu, mama! Ir vl: Mama! Einu-u! Tapsdamos skuodia kojos su teniso bateliais per daubos dugn kvatodami dumia trejetas berniki: jo brolis Daglas, akas Vudmenas ir Donas Hafas. Bga, kvatoja... vaigds ov atgal tams dang, tarsi deimt milijon sraigi rageli. m irpti svirpliai! Tamsa atsitrauk, isigandusi, apkvaiinta, siutusi. Atsitrauk, nieko nepeusi, jau ruosi suryti grob, ir staiga jai taip iurkiai sukliud. Ir kai tamsa sibteljo atgal tarsi jros banga, i jos juokdamiesi ioko trejetas berniki. Ei, mama! Ei, Tomai! Ei! Ir staiga aplinkui pakvipo Daglu. Juk jis visada kvepia prakaitu, ole, mediais, akomis ir upeliu. Js laukia pyla, jaunuoli, paskelb mama. Jos baims kaip nebta. Tomas inojo ji niekad niekam apie tai nepasakos, niekad. Bet ta baim amiams liks jos irdyje ir Tomo irdyje taip pat. Tamsi vasaros nakt jie jo namo miegoti. Kaip gera, kad Daglas gyvas! Kaip gera. O juk vien akimirk ten, ant daubos krato, jam pasirod... Kakur toli, blykios mnesienos nuviestais laukais, vir viaduko, o paskui emyn slniu nudundjo traukinys, gdiai vilpdamas, tarsi bevardis geleinis padaras, pasiklyds tamsoje. Tomas virpdamas atsigul lov alia brolio; klausydamas to vilpimo, jis galvojo apie pusbrol, gyvenus ten toli toli, kur dabar dumia traukinys, apie pusbrol, mirus nuo plaui udegimo prie daugel met lygiai toki pat nakt... Jis uuod greta gulinio Daglo prakait. Ir tai buvo tarsi burtai. Tomas liovsi virpjs. Tik du dalykus a tikrai inau, Dagai, sunibdjo jis. Kokius? Vienas kad nakt baisiai tamsu.

O kitas? Jei misteris Aufmanas kada nors padarys laims main, tai joje nebus vietos daubai nakt. Daglas truput pagalvojo. K tu sakai! Jie nutilo: gatvje staiga pasigirdo ingsniai artyn, artyn, tai jau po mediais, prie namo, ant aligatvio. Mama i savo lovos negarsiai tar: Ttis pareina. Taip ir buvo. VLAI VAKARE LEO AUFMANAS SDJO VERANDOJE ir ra tamsoje popieriaus, ir to jau nebuvo manoma irti. Laikas nuo laiko jis kteldavo: Aha!" arba Ir it!" vadinasi, jis dar kak sugalvojo dti savo mainon. Paskui durys bilsteljo, tarsi tinklel bt atsimuusi naktin petelik. Lina? nibteljo jis. Ji atsisdo alia jo ant spuokli vienais naktiniais markiniais, ne liesut, kaip septyniolikmets mergaits, kai j dar nemyli, ir ne stora, kaip penkiasdeimt met moterys, kai j jau nebemyli, bet stamantri ir apvali kaip tik tokia, kaip reikia, tokios bna moterys, jeigu jas myli. Ji buvo nuostabi. Jos knas, kaip ir jo, visada mst u j, tiktai kitaip: neiojo vaikus arba eidavo pirma Leo kiekvien kambar, ir ten net oras pasikeisdavo ir atitikdavo vyro nuotaik. Atrod, ji niekad ilgai negalvodavo; mintis tuoj pat pereidavo i galvos pirtus, nugar ir virsdavo veiksmu taip lengvai, taip natraliai, kad Leo nebt sugebjs, o ir nenorjo, pavaizduoti kokiais nors briniais. Ta maina... pasak ji pagaliau. Nereikia mums jos. Taip, atsiliep jis, bet kartais reikia pasirpinti ir kitais. A vis galvoju, k ia j djus? Kino projektori? Radijo aparat? Stereoskopinius akinius? Visk surinksiu daikt, kad bet kuris mogus galt paiupinti j, nusiypsoti ir tarti: Taip, tai ir yra laim". Taigi, mst jis, kad taip sukrus tok prietais: tegu tau permirk kojos ar gelia kaulus, ar kankina nemiga ir vartaisi patale kiaur nakt, tegu tau siel grauia rpesiai, o maina gamina tau laim kaip tas stebuklingas druskos malnlis, kuris, mestas vandenyn, be perstojo mala drusk ir veria vanden srymu. Kas gi neatiduot viso savo gyvenimo, kad tik sukurt toki main? klaus jis pasaulio, klaus miesto, klaus savo monos. Sddama alia jo spuoklse, Lina sumiusi tyljo, ir jos tyljimas buvo ikalbingesnis u bet kokius odius. Leo taip pat nutilo ir uverts auktyn galv klaussi, kaip lama vjyje guobos lapai. Nepamirk, pasak jis sau, jog ir lap naresys turi bti mainoje. Po minuts veranda itutjo, ir spuokls be garso sibavo tamsoje. SENELIS NUSIYPSOJO PER MIEGUS. Pajuts t ypsen, nusistebjo ir pabudo. Paguljo kiek ramiai, siklaus ir suprato, ko ypsojosi. Mat, jis igirdo gars, daug svarbesn u pauki giedojim ar jaun lap lames. Kasmet ateina diena, kai jis taip prabunda ir laukia io garso, kuris reikia, kad dabar jau i tikrj prasidjo vasara. Ji prasideda tai tok ryt, kai kas nors i namiki ar gyventoj snnas, pusbrolis, sns ar ankas ieina vej po jo langu, ir metaliniai peiliai vangdami ima suktis po kvapni vasaros ol iaur ir rytus, pietus ar vakarus raydami vis maesnius ir maesnius kvadratus. I tarkanios ienapjovs fontanu trykta dobil iedai, auksins dar usilikusi pieni kibirktys, skruzds, akels, akmenukai, pernyki Liepos ketvirtosios veni liekanos aprkusios petardos ir pintys, bet svarbiausia paskui j driekiasi vsi ir tyra sultingos alios ols srov. Senelis jau vaizdavosi, kaip ji kutena jam kojas, vsina kaitus veid, pripildo nerves vl ugimusios vasaros aromato ir ada: taip, mes visi visi! pragyvensim dar vienerius metus. Ta kertamoji, kalbjo jis sau, tai tikra dievo palaima. Koks kvailys igalvojo, kad Naujieji metai turi prasidti pirmj sausio? Reikt paskirti mog, kuris sekt, kaip ol auga

milijonuose Ilinojo, Ohajo ir Ajovos piev, ir t ryt, kai ji pribrs pjiai, vietoj fejerverk, fanfar ir valiavim teprasideda didinga simfonija ienapjovi, kertani viei ol neaprpiamose prerij platybse. T vienintel met dien, kuri i ties simbolizuoja Pradi, monms reikt mtyti vienas kitam ne konfeti ir ne serpentin, o vieiai nupjautos ols kuoktus. Senelis prunkteljo jau per daug tos filosofijos! atsikl, prijo prie lango ir ikio galv ilt sauls vies. Na, inoma: j gyventojas Foresteris, jaunas urnalistas, kaip tik baigia vien rat. Labas rytas, misteri Spoldingai! Guldyk j, guldyk, Bili! su kariu kteljo senelis ir tuoj nusileido emyn valgyti senels paruot pusryi; platus langas buvo atviras, ir ienapjovs gaudimas tarsi antrino pusryiams. Net linksmiau sieloje darosi nuo to garso, pasak senelis. Tu tik paklausyk! Greitai jau nebereiks ienapjovs, atsiliep senel ir par ant stalo kvietini pyragaii sn. Bilis Foresteris iandien pasodins nauj ol, jos nereiks pjauti. Neatsimenu, kaip j vadina, tik ji iauga kiek reikia, ir pati sustoja. Senelis bed akis mon. Nekrsk juok. Eik ir pats pasiirk, pasak senel. Bilis Foresteris mano, kad emei tas ieis naud. Ta naujoji ol sudta u namo maose pintinlse. Reikia tik vairiose vietose ikasti duobutes ir pasodinti. Iki met galo naujoji ol ugo vis senj, ir tu galsi parduoti savo ienapjov. Senelis paoko nuo kds ir akimirksniu ilk kiem. Bilis Foresteris sustabd mainl ir prisimerks nuo sauls prijo prie jo. Tai va, nusiypsojo jis. Vakar nupirkau t ol. Imsiu, pamaniau, ir usodinsiu jums vej, kol dar nesibaig atostogos. O kodl mans niekas neklaus? Juk tai mano veja! suuko senelis. Maniau, kad jums patiks, misteri Spoldingai. O man visai nepatinka. Na, parodykite t velnio ol. . Jie stovjo prie ma keturkampi pintinli su naujovika ole. Senelis tariamai pabaksnojo j bato galu. Man regis, ia pati paprasiausia ol. Ar tik neapmov js koks arkliavagys? Maiau j augant Kalifornijoje. Va tiek iauga, ir viskas. Jeigu tik ji prigis iame klimate, kitais metais mums jau nebereiks pjauti vejos. Gyva bda su js karta, pasak senelis. Bili, man gda dl js, o dar urnalistas! Js norite sunaikinti visus gyvenimo teikiamus malonumus. Taupot laik, taupot darb, ko tik js netaupot! Jis nepagarbiai paspyr pintinl su ole. Va, kai sulauksite mano amiaus, suprasite, kad mai diaugsmai kur kas svarbiau, negu dideli. Pavasario ryt imt kart geriau pasivaikioti psiam, negu vaiuoti atuoniasdeimt myli prabangiu automobiliu. O inote kodl? Todl, kad aplink viskas kvepia, viskas auga ir ydi. Kai eini psias, turi laiko apsivalgyti, surasti ir maiausi gro. Suprantu, dabar jums norisi visk aprpti, ir tai turbt natralu, bdinga jaunystei. Taiau jaunam vyrui, dirbaniam laikratyje, reikia mokti pamatyti ir smulkias vynuoges, ne tik stambius arbzus. Js reikalaujate viso skeleto, o man pakanka ir pirt atspaud; k gi, tai irgi suprantama. Dabar smulkmenos jums tiesiog nuobodios, o, gal bt, taip yra dl to, kad js niekad nemokjote j vertinti. Bt js valia, js ileistumte statym, panaikinant visus smulkius reikalus, visas smulkmenas. Bet tada jums nebt kas veikti tarp dideli darb, ir js kaip padk iekotumte kokio nors usimimo, kad tik neisikrausius i proto. Tai jau geriau kai ko pasimokyti i gamtos. ienapjt, piktoli ravjimas irgi gyvenimo diaugsmas, sneli. Bilis Foresteris velniai ypsojosi. inau inau, pasak senelis, a per daug plepu. Klausyti js man didiausias malonumas. Tada tsime paskait toliau. Alyv krmas geriau, negu orchidjos. Ir piens taip pat, ir dagiai! Kodl? Ogi todl, kad jie, nors neilgam, atitraukia mog, atskiria j nuo minios, nuo miesto, priveria paprakaituoti ir sugrina i aukt sfer atgal em. Ir kai tu pats vienas, kai tau niekas nekliudo, tik tada, nors neilgam, pasilieki vienas su savimi ir pradedi mstyti

vienas, be kit pagalbos. Geriausia filosofuoti, kai kapstaisi sode. Niekas nieko netaria, niekas tavs nekaltina, niekas ir neino nieko, o tu filosofuoji sau, nelyginant Platonas tarp bijn, ar Sokratas, auginantis sau nuodingas gles. mogus, neantis mlo mai per pievel, yra panaus Atlas, ant kurio pei sukasi ems rutulys. Semiuelis Spoldingas, eskvairas, pasak kart: Rausdamas em, pasirausk savo sieloje." Sukit ios ienapjovs mentes, Bili, ir tegu jus visada gaivina Jaunysts fontano srov. Paskaita baigta. Beje, kartais ne pro al pasimgauti ir pieni salotomis. O prie kiek met js mgavots pieni salotomis, sere? Na, nesigilinsime tai. Bilis linkteljo ir lengvai stukteljo bato galu artimiausi pintinl. Tai va, dl tos ols. A jums dar ne visk pasakiau. Ji auga taip tankiai, kad, be abejo, nustelbs ir dobilus, ir pienes... Viepatie apsaugok! Vadinasi, kitais metais liksime be pieni vyno! Ir n viena bit nebeatskris ms vej! Js i ties kuokteljote, mielasis! Klausykite, kiek jums visa tai katavo? Pintinl vienas doleris. A nupirkau deimt, norjau padaryti jums siurpriz. Senelis kio rank kienn, isitrauk senamadik pailg pinigin, atseg sidabrin sagt ir im tris banknotus po penkis dolerius. Bili, js k tik padarte pelning sandr udirbote penkis dolerius. Malonkite tuoj pat nugabenti i pernelyg prozaik ol daub, iuklyn, odiu, kur tik patinka, tik nuolankiai praau js nesodinkite jos mano kieme. inau, js norai buvo patys geriausi, bet manau, labiau reikia paisyti mano nor, bent jau vien dl tokio garbingo amiaus. Gerai, sere, Bilis nenoromis sikio pinigus kien, tai k, Bili: js pasodinsite i naujovik ol kada. nors kit kart. Po mano mirties, Bili, jau sekani dien galsite perkasti vis t vej. Na k, ar pakaks kantrybs palkti dar kokius penkerius eerius metus, kol senasis plepys, atiduos dievui di? Jau galite neabejoti, tikrai palauksiu, pasak Bilis. Neinau n kaip tai paaikinti, bet ienapjovs gaudimas man yra pats graiausias garsas pasaulyje, puikiausia vasaros daina, be jos man bt neapsakomai lidna, kaip ir be vieiai nupjautos ols kvapo. Bilis pasilenk ir pakl pintinl su ole. Einu daub. Js nuostabus jaunuolis ir visk suprantate; a neabejoju, kad i js ieis protingas ir doras reporteris, pasak senelis, paddamas jam pakelti pintinl. A jums t pranaauju. Prajo rytas, atjo popiet. Po piet senelis ulipo savo kambar, paskait Vitir (Vitiras (Whittier, 1807 1892) amerikiei poetas, prozaikas, urnalistas.) ir kietai umigo. Kai pabudo, buvo treia valanda, pro langus liejosi linksma ir skaisti sauls viesa. Guldamas lovoje, senelis staiga krpteljo pievelje pasigirdo seniai pastamas, nepamirtamas gaudimas. Kas ia? pasak jis. Kakas pjauna ol! Betgi j dar iandien ryt nupjov! Jis dar pasiklaus. Taip, inoma, tai gaudia ienapjov vienodai, monotonikai. Jis ikio galv pro lang ir aikteljo. Juk tai Bilis! Ei, Bili Foresteri! Kas jums, gal saul trenk galv? Js gi antr kart pjaunate vej! Bilis pakl galv, blyksteljo baltais dantimis ir pamojavo. inau. Bet ryt a, rodos, dirbau nelabai stropiai. Senelis dar kokias penkias minutes guljo ypsodamasis lovoje, o Bilis Foresteris vis ingsniavo su ienapjov iaur, vakarus, pietus, pagaliau rytus ir i po jos linksmai tryko kvapnus alias fontanas. SEKMADIENIO RYT LEO AUFMANAS LETAI KLAIDIOJO po savo gara, tarsi laukdamas, kad kokia nors pliauska, laid rit, plaktukas ar raktas paoks ir ktels: Pradk nuo mans!" Taiau niekas neokinjo ir nesipra paimamas. Kokia ji turi bti ta laims maina? mst Leo. Gal ji turi tilpti kienje? O gal turi tave

pat neioti savo kienje? Vien dalyk inau tvirtai, pasak jis garsiai. Ji turi spindti! Jis pastat ant varstoto skardin oranini da, pam odyn ir nukitino nam. Lina! Jis vilgteljo odyn. Ar tu esi patenkinta, smagi, linksma, diugi"? Ar tau viskas pavyksta, viskas sekasi"? Ar, tavo nuomone, viskas klojasi gerai, protingai ir skmingai"? Lina nustojo pjausiusi daroves ir usimerk. Perskaityk man visk dar kart i pradios, pasak ji. Jis uvert knyg. Ko a turiu vis valand laukti, kol tu sugalvosi man atsakym? Pasakyk tiktai taip ar ne, man daugiau nieko nereikia. Tai k, tu nesi patenkinta, diugi, linksma"? Patenkintos bna karvs, o diugs kdikiai ir su-vaikj seniai, tepadeda jiems dievas, atsak ji. Na, o dl linksma"... Pats matai, kaip linksmai a veiiu it kriaukl... Leo dmiai pairjo mon, ir jo veidas pragiedrjo. Tavo teisyb, Lina. Vyrai niekad nieko nesupranta. Gal bt, jau kit mnes mes isiverime i to uburto rato. A niekuo nesiskundiu! suuko Lina. A juk neateinu pas tave su odynu ir nesakau: Ikik lieuv!" Leo, juk tu neklausinji, kodl tavo irdis tuksi ne tik dien, bet ir nakt? Ne. O gal tu paklausi, kas yra vedybos? Kas t ino, Leo? Neudavink klausim. Tie, kuriems knieti suinoti, kaip kas veikia, kaip kas sukasi, daniausiai nukrinta cirke nuo trapecijos arba udsta, panor itirti, kaip dirba j gerkls raumenys. Valgyk, miegok ir kvpuok, Leo, ir neirk taip, lyg matytum mane pirm kart! Staiga Lina Aufman apmir. Patrauk nosimi or. O dieve, irk, k tu padarei! Ji trukteljo orkaits dureles. I ten isiver didiulis dm debesis. Laim! sudejavo ji. Dl tos laims mes susivaidijome, pirm kart per pusmet. Dl laims pirm kart per dvideimt met vakarienei bus anglys vietoj duonos! Kai dmai isisklaid, Leo Aufmano pdsakai jau buvo atal. Baisus bildesys, vangjimas, mogaus ir kvpimo grumtyns, itisas dienas ore laksto metalo ir medio gabalai, plaktukai, vinys, reiina, atsuktuvai... Kartais Leo Aufman apima neviltis ir jis bastosi gatvmis, susinervins, neramus. Jis krpteli ir atsisuka, ugirds tolumoje juok, klausosi vaik pokt, stebi kas gi iaukia vaiko ypsen? Vakarais jis atsisda prie triukmingos kompanijos kurio nors kaimyno verandoje, klausydamasis senuk prisiminim, kalb apie gyvenim, ir po kiekvieno diaugsmo prasiverimo labai pagyvja, tarsi generolas, kuris mato, kad tamsiosios prieo jgos sutriukintos ir jo strategija teisinga. Eidamas namo jis digauja, kol atsiduria savo garae, kur guli negyvi instrumentai ir altos geleies krvos. Tada jo vytintis veidas vl aptemsta, ir, trokdamas ilieti savo kartl, jis ts svaido ir dauo savo mainos dalis, tarsi tai bt gyvi prieininkai. Pagaliau mainos kontrai m rykti, ir po deimties dien ir nakt, drebdamas i nuovargio, iseks ibadjs, pajuods, tarsi aibo trenktas, Leo Aufmanas svirduliavo nam. Vaikai pesi ir plyojo, taiau, pasirodius tvui, tuoj pat nutilo tarsi, imuus paskutinei valandai, kambar bt jusi pati giltin. Laims maina baigta, suvokt Leo Aufmanas. Leo Aufmanas nukrito penkiolika svar, pasak jo mona. Jis jau dvi savaites nekalba su savo vaikais, jie pasidar kaip nesavi, irkite, jie muasi! Jo mona taip pat kaip nesava, ji pastorjo deimia svar, dabar jai reiks nauj sukneli! Taip, suprantama, maina ubaigta, bet ar mes tapome laimingesni? Kas pasakys? Leo, mesk meistravs t laikrod, j nels jokia gegut. mogui netinka kitis tokius dalykus. Viepaiui dievui, tas, aiku, nepakenks, o Leo Aufmanui, atrodo, jau gerokai pakenk. Dar viena tokia savait, ir mes j palaidosime jo paties mainoje. Bet i odi Leo Aufmanas jau nebegirdjo: jis apstulbs irjo, kaip ant jo griva lubos. ia tai bent, pagalvojo jis, jau guldamas ant grind. Akimirksniu visk apgaub tamsa, ir jis igirdo tik, kaip kakas triskart suspieg kak apie laims main. Kit ryt, vos pramerks akis, jis pamat aibes pauki: jie nard ore tarsi vairiaspalviai akmenukai, svaidomi nesivaizduojamai tyr upokn, ir velniai vangsdami, leidosi ant

skardinio garao stogo. vairiausi veisli unys tyliai slino kiem ir, vizgindami uodegas, velg pro atviras garao duris; keturi berniukai, dvi mergaits ir keletas vyr kiek padels ant tako, paskui nerytingai prijo ariau ir sustojo po vyniomis. Leo Aufmanas siklaus ir suprato, kas traukia juos visus jo kiem. Laims mainos balsas. Tok gars galtum igirsti vasaros dien palei kokios nors milins virtuv. Tai vairiabalsis dzgesys ir emas, ir auktas, ir vienodas, ir nutrkstantis. Rods, ten sukasi dideli kaip puodeliai auksini bii spieiai ir verda pasakikus valgius. O pati milin linksmai niniuoja sau po nosimi, ir jos veidas tarsi didiulis persik spalvos mnulis; tuoj ji, neaprpiama kaip vasara, priplauks prie dur ir ramiai pavelgs kiem, isiviepusius unis, baltapkius berniukus ir ilaplaukius senius. Palauk, garsiai tar Leo Aufmanas. Juk iandien a dar nebuvau jungs mainos. Solai! Solas pakl galv jis taip pat stovjo apaioje, kieme. Solai, tu j jungei? Tu pats prie pusvaland liepei j ildyti. Ak, taip. A visai umirau. A dar kaip reikiant neprasiblaiviau i mieg. Ir jis vl atsilo ant pagalvio. mona atne jam pusryius ir, prijusi prie lango, pavelg emyn gara. Paklausyk, Leo, tar ji negarsiai. Jeigu ta maina i ties tokia, kaip tu sakai, gal bt, ji moka gimdyti vaikus? Ar gali ji paversti sen jaunuoliu? Ir dar ar galima toje mainoje su visa jos laime pasislpti nuo mirties? Pasislpti? Jeigu tu mirsi nuo persidirbimo k a tada darysiu? lsiu t didel d ir bsiu laiminga? Ir dar pasakyk man, Leo, kaip tau atrodo ms gyvenimas? Pats inai, kokia tvarka ms namuose. Septint ryto keliu vaikus, verdu pusryius; pus devintos js jau nebra, a lieku viena su skalbimu, viena su virimu; ir kojines adyti taip pat reikia, ir dar ravti, ir krautuv sulakstyti, ir sidabr iblizginti. A nesiskundiu. A tik primenu tau, Leo, kokia tvarka ms namuose, kaip a gyvenu. Taigi atsakyk dabar: kaip tu visa tai sutalpinsi savo main? Ji visai kitaip padaryta! Labai gaila. Vadinasi, a netursiu laiko j irti. Ji pabuiavo j skruost ir ijo i kambario, o jis guljo ir uod: vjas, sukeltas apaioje stovinios mainos, kvepjo keptais katonais, parduodamais ruden Paryiaus gatvse, kuriomis jam niekad neteko vaikioti... Tarp apkert un ir berniki nepastebimai prasmuko kat ir m murkti prie garao dur; o u dur buvo girdti, kaip nypia balta sniego puta, kaip niokia bangos, dudamos tolim krant. Rytoj mes ibandysime main, galvojo Leo Aufmanas. Visi kartu. Vlai nakt jis prabudo j kakas ibudino. Toli, kitame kambaryje, kakas verk. Solai, tai tu? jis sunibdjo, lipdamas i lovos. Savo kambaryje Solas gailiai verk, sikniaubs pagalv. Ne... ne... kkiojo jis. Baigsi... baigsi... Solai, tu susapnavai bais sapn? Papasakok man, sneli. Bet berniukas nesiliov raudojs. Ir ia, sddamas ant jo lovos, Leo Aufmanas neinia kodl suman vilgtelti pro lang. Apaioje garao durys buvo atviros. Jis pajuto, kaip jam plaukai ant galvos atsistojo. Kai Solas, tyliai kkiodamas, pagaliau umigo neramiu miegu, tvas nusileido laiptais, prijo prie garao ir, sulaiks kvap, atsargiai ities rank. Naktis buvo vsi, taiau laims maina nudegino jam pirtus. Aha, pagalvojo jis, inakt ia buvo atjs Solas. Kodl? Argi jis nelaimingas, argi jam reikia mainos? Ne, jis laimingas, jis tiesiog nori savo laim isaugoti amiams. Kas ia bloga, jei berniukas ino, kas yra laim, ir nori j isaugoti? Nieko blogo ia nra. Ir vis dlto... Staiga Solo lange suplazdjo kakokia balta pamkl. Leo Aufmano irdis vos neioko i

krtins. Bet jis tuoj suprato tai vjas ipt uuolaid. O jam pasirod, kad kakokia velni, virpanti btyb ilk nakt, tarsi pro lang bt iskridusi berniuko siela. Ir Leo Aufmanas nejuiomis ikl rankas, lyg nordamas j pagauti ir stumti atgal miegant nam. Kreiamas iurpo, jis sugro Solo kambar, pagavo plevsuojani uuolaid ir gerai udar lang, kad ji vl nebeitrukt laukan. Po to atsisdo ant lovos ir udjo rank snui ant peties. Apysaka apie du miestus"? Mano. Senien krautuvl"? Hm, ta, inoma, Leo Aufmano. Didiosios viltys"? Kadaise buvo mano. Bet dabar tegu Didiosios viltys" lieka jam. Kas ia darosi? paklaus Leo Aufmanas, eidamas kambar. ia vyksta turto dalybos, atsak mona. Jeigu tvas nakt mirtinai prigsdina sn, vadinasi, laikas dalintis visk pusiau. alin i kelio, Nykusis name" ir Senien krautuvle!" N vienoje t knyg nerasi tokio paiko mokslininko, kaip Leo Aufmanas! Tu ieini, n neibandiusi mainos! uprotestavo Leo. Pabandyk nors kart ir pamatysi, kaip tuoj visk ipakuosi ir pasiliksi! Tomas Sviftas ir jo elektrinis naikintuvas". Kieno? paklaus ji. Nesunku spti. Ir, paniekinamai prunkteljusi, padav knyg vyrui. Vakarop visos knygos, indai, drabuiai ir baltiniai buvo padalinti vienas ia, vienas ten, keturi ia, keturi ten, deimt ia, deimt ten. Linai Aufman galva susisuko nuo to skaiiavimo, ir ji atsisdo pailsti. Na gerai jau, atsiduso ji. Prie isiskiriant, Leo, rodyk, kad ne dl tavo kalts vaikus naktimis kankina komarai! Leo Aufmanas tyldamas nuved mon patams. Ir tai ji stovi prieais didiul, atuoni pd aukio oranin d. Tai ir yra laim? pasiteiravo ji. Kur mygtuk man paspausti, kad tapiau linksma ir laiminga, viskuo patenkinta ir visiems dkinga? Aplink juos jau stovjo susirink vaikai. Mama, nereikia, pasak Solas. Turiu gi inoti, ko praau i likimo, Solai. Ji lipo main, atsisdo ir, irdama i ten vyr, pakrat galv. Ji ne man reikalinga, o tau, nelaimingas neurastenike, juk tu n kalbti monikai nebemoki. Na, malonk, pasak jis, dabar pati pamatysi! Ir udar dureles. Paspausk mygtuk! suuko jis. Pasigirdo trakteljimas. Maina suvirpjo tarsi didiulis uo, kak susapnavs. Tti! paauk sunerims Solas. Klausyk! atsak Leo Aufmanas. I pradi buvo visai tylu, tik maina tirtjo kakur jos gelmse paslaptingai judjo vairiausi krumpliaraiai. Ar mamai ten nieko neatsitiks? paklaus Naom. Nieko, jai ten gera. tai dabar... tai! I mainos pasigirdo Linos Aufman balsas. Ach!.. O!.. aikiojo ji nustrusi. irk tu man! Paryius! O paskui: Londonas! O ia Roma! Piramids! Sfinksas! Girdite, vaikai: sfinksas! sunibdjo Leo Aufmanas ir nusijuok. Aromatas! nustebusi suuko Lina Aufman. Kakur patefonas tyliai ugrojo ydrj Dunoj". Muzika! A oku! Jai tik atrodo, kad ji oka, atskleid pasauliui paslapt Leo Aufmanas. Stebuklai! pasak mainoje Lina. Leo Aufmanas paraudo. Kokia supratinga mona. Ir tada Lina Aufman pravirko laims mainoje. ypsena dingo nuo iradjo veido. Ji verkia, pasak Naom. Verkia, patvirtino Solas. Bet juk ji negali verkti! Leo Aufmanas sumis priglaud aus prie mainos. Taip... verkia kaip vaikas... Jam beliko atidaryti dureles. Palauk. Jo mona sdjo mainoje, ir jos skruostais riedjo aaros. Duok man isiverkti. Ir ji dar kiek paverk.

O, tai pats lidniausias daiktas pasaulyje! kkiojo jo mona. O, kaip sunku, irdis plyta... Ji ilipo i mainos. I pradi ten buvo Paryius... Na ir kas ia bloga? Niekad kaip gyva n nesvajojau patekti Paryi. O dabar miau ir susimsiau. Paryius! Ir staiga taip usinorjau Paryi, o juk puikiai inau, kad jo per amius nepamatysiu! Juk mainoje ne k blogiau. Ne, blogiau. Ten sddama a inojau, kad visa tai apgavyst. Neverk, mama. Ji pairjo vyr didelmis tamsiomis akimis, pilnomis aar. Ten a okau. O juk mes neokame jau dvideimt met. Rytoj nusiveiu tave okius! Ne, ne! Tai nesvarbu ir gerai, kad nesvarbu. O tai tavo maina tvirtina, kad tai svarbu! Ir a pradedu tuo tikti! Nieko, Leo, viskas praeis, tik a dar truput paverksiu. Na, o kas dar? Kas dar? Tavo maina sako: ,,Tu jauna." O a jau nebe jauna. Ji visk meluoja, ta sielvarto maina! Kodl gi sielvarto? Lina jau iek tiek apsiramino. inai, Leo, kur tu padarei klaid? Tu umirai pat svarbiausi anksiau ar vliau mums visiems teks ilsti i ios ds ir vl plauti nevarius indus bei kloti lovas. inoma, kol ten tupi, saullydis tsiasi vos ne aminyb ir oras nuostabiai kvapnus, ir taip vsu ir gera. Ir visi malonumai, kuriuos nortum pratsti, i tikrj tsiasi ir tsiasi. O namie vaikai laukia piet jiems reikia siti sagas. Ir pagaliau sakyk, atvirai, Leo: kiek laiko galima irti saullyd? Ir kam reikia, kad saullydis trukt vis aminyb? Kam reikia aminos ilumos? Kam reikia amino aromato? Juk prie visko pripranti ir po kurio laiko nieko nebejauti. Saullydiu galima grtis minut, dvi. O paskui norisi ko kito. Taip jau sutvertas mogus, Leo. Kaip tu galjai umirti? Argi a umirau? Mums dl to ir patinka saullydis, kad jis bna tik kart per dien. Bet tai juk lidna, Lina. Ne, jeigu jis trukt aminai ir mirtinai mums grist, tada ities bt lidna. Tu padarei dvi klaidas. Pirmiausia, sustabdei ir pratsei tai, kas visada greit praeina. Antra, atklei ms kiem tai, ko ia negali bti ir kas sako: Ne, Lina Aufman, tu niekur neikeliausi, tu niekad nepamatysi Paryiaus! Niekad neaplankysi Romos!" Bet juk a pati puikiai inau, kam dar man priminti? Geriau jau visk umirti, vilkti savo jung ir nemurmti. Leo Aufmanui pakirto kojas, ir jis atsirm main. Tuoj atitrauk nudegusi rank nustebs. Tai k daryti, Lina? paklaus jis. Neinau. Tik pakol ta d ia stovs, mane vis laik trauks prie jos, kaip Sol praeit nakt; inia, tai kvaila ir beprasmika, taiau vis tiek norsime sdti joje, irti tuos tolimus kratus ir nuolat verksime, o kam tau reikia tokios eimos? Nieko nesuprantu, pasak Leo Aufmanas. Kaipgi a taip neapsiirjau? Leisk, a pats sitikinsiu, ar tu ties kalbi. Jis lipo main. Js nepabgsite? Mes palauksime, Leo, linkteljo mona. Jis udar dureles. Kiek padelss iltoje tamsoje, paspaud mygtuk, atsilo atgal ir jau m grtis nuostabiomis spalvomis ir muzika, bet staiga pasigirdo riksmas: Gaisras, tti! Maina dega! Kakas m dauyti dureles. Jis paoko, usigavo pakau ir parpuol, bet ia durels pasidav, ir sns ivilko j lauk. Upakaly jis igirdo dusl sprogim. Visa eima metsi bgti. Leo Aufmanas atsisuko ir aikteljo: Solai! Sauk gaisrininkus! Solas buvo bebgs i kiemo, bet Lina Aufman suiupo j u rankovs. Palauk, pasak ji. I mainos isiver liepsnos lieuvis, ir pasigirdo dar vienas duslus sprogimas. Kai maina jau plekjo kaip reikiant, Lina Aufman linkteljo. Gerai, Solai, dabar gali skambinti gaisrin.

Visi, kas tik buvo netoliese, subgo prie gaisro. Buvo ia ir senelis Spoldingas, ir Daglas, ir Tomas, ir beveik visi j namo gyventojai, ir keletas senuk i kitos miesto puss, u daubos, ir visi vaikai i ei kaimynini kvartal. O Leo Aufmano vaikai stovjo prieaky vis ir labai didiavosi irkit, kokia nuostabi liepsna veriasi pro j garao stog. Senelis Spoldingas pavelg besiraitanius iki dangaus dm kamuolius ir tyliai paklaus: Leo, tai ia js laims maina? Laims ar nelaims kada nors a isiaikinsiu ir tada atsakysiu, pasak Leo Aufmanas. Lina Aufman stovjo tamsoje ir irjo, kaip laksto po kiem gaisrininkai; pagaliau garaas su baisiu trenksmu griuvo. Isiaikinti ilgai netruksi, Leo, pasak ji. Tik apsivalgyk aplink! Pagalvok. Patylk truput. O po to ateik ir pasakyk man. A bsiu viduj, reikia vl sustatyti knygas lentynas, sukabinti drabuius atgal spintas, ivirti vakarien. Ir taip su vakariene susivlinome, irk, kaip tamsu. Eime, vaikai, padkite mamai. Kai gaisrininkai ir kaimynai ijo, Leo Aufmanas pasiliko su seneliu Spoldingu, Daglu ir Tomu; visi susimst irjo smilkstanius griuvsius. Leo paarst bato galu drgnus pe-lenus ir ltai isak visk, kas jam slg siel: Pirmiausia, k suinai begyvendamas, tai, kad esi kvailys. Paskiausia, k suinai gyvendamas kad tu vis toks pat kvailys. A daug k pergalvojau per vien valand. Ir pasa-kiau sau: juk tu aklas, Leo Aufmanai!.. Norite pamatyti tikr laims main? J irado prie tkstanius met, ir ji vis dar dirba: ne visada vienodai gerai, ne, bet vis dlto dirba. Ir ji visada ia. O gaisras... pradjo Daglas. Taip, inoma, gaisras, garaas! Bet Linos teisyb: nra ia ko ilgai svarstyti tai, kas sudeg garae, neturi nieko bendra su laime. Jis ulipo verandos laipteliais ir pamojo jiems pirtu. Va, sunibdjo Leo Aufmanas. Pairkite pro lang. Tyliau, tuoj visk pamatysite. Senelis, Daglas ir Tomas nerytingai pavelg pro didiul lang, ieinant gatv. Ir ten, jaukioje lempos viesoje, jie pamat tai, k jiems norjo parodyti Leo Aufmanas. Valgomajame u mao staliuko Solas ir Maralas aid achmatais, Rebeka deng stal vaka-rienei. Naom karp i popieriaus sukneles savo llms. Rta pie vandeniniais daais. Dozefas aid su elektriniu traukinuku. Virtuvs durys buvo praviros, ten i garuojanios orkaits Lina Aufman trauk prikaistuv su trokinta msa. Visos rankos, visi veidai gyveno ir judjo. U stiklo girdjosi prislopinti balsai. Kakas maloniu balseliu dainavo. Kvepjo vieia duona, ir buvo aiku, kad tai tikr tikriausia