Romualdas Granauskas Skiriu Petrui Repšiui

RAUDONAS ANT BALTO (Apysaka)

Žmogaus protas, deja, taip sutvarkytas, kad prisiminimai nė vienoj atminty nepalieka vientisos,

nepertraukiamos linijos, tiktai kažkokius taškelius ir brūkšnelius, ryškius ar nelabai, lyg kokią Morzės abėcėlę, o visus baltus tarpus užpildo buvusi kasdienybė, nors ji kaip tik ir sudaro didžiausią mūsų gyvenimo dalį, ir tuo ji yra gailestinga, nes pasitraukia nuo mūsų amžinai, ir tik retai kam gyvenimo pabaigoj, pačioj senatvėj, kartais netikėtai vėl pasirodo priešaušrio sapnuose, bet visuomet – kokia buvusi: nereikšminga ir neskausminga. Dar mažiau mes atsimenam spalvas, nes ir mūsų sapnai juk retai tebūna spalvoti, bet savo širdyse visi jaučiam tų spalvų ilgesį, nes atsibudę norėtumėm, kad visi sapnai būtų spalvoti, būtų kas naktį, visuomet, ne retkarčiais, ne retsykiais, ne tuomet, kai mes jų jau seniai nebesitikim ir nebelaukiam.

Aš savo gyvenime gerai atsimenu tik pirmąsias dvi spalvas, geltoną ir rudą. Jos buvo spalio mėnesio, bobų vasaros, spalvos. Teisybė, dar buvo ir žalio, tokio tamsiai žalio, miške augančių eglaičių žalumo. Po viena tokia eglaite, nedidelėj įlomėlėj, mes tada ir gulėjom: patėvis, motina ir aš, motina buvo mane pusiau užgulusi ir prispaudusi prie žemės, o arklys, pakinkytas į vežimą, stovėjo ant tos įlomėlės krašto, atvarslais pririštas prie kitos eglės kamieno. Po mumis drebėjo ir šokinėjo žemė, nors visai neseniai mes dar važiavom vieškeliu, jame matėsi ir kitų vežimų, ir sunkvežimių, kai patėvis šūktelėjo:

– Rusai!.. – ir staigiai įsuko arklį į eglynėlį. Tuojau už eglynėlio ir ėjo tas vieškelis, kurį dabar bombardavo lėktuvai. Tarpais tarp sprogimų, kai po

mumis nedundėjo žemė, aš girdėjau, kaip vis tiek ji dunda nuo mano širdies plakimo. Kai lėktuvai nuskrido, patėvis liepė gulėti kur gulėjus, o pats iškišo į vieškelį galvą, prieš tai dar paglostęs ir apraminęs visu kūnu krūpčiojantį arklį. Jis netrukus sugrįžo, ir mes galėjom atsisėsti:

– Viskas. Rusai atkirto frontą. – Tai kaip mes dabar beišbėgsim?.. – pradėjo verkti motina. – Kaip dabar bus?.. – Kaip yra, taip ir bus. – Mes juk rusams į nagus papulsim. – Gal nepapulsim.

Jis atrišo arklį, mes vėl susėdom atgal į vežimą. Išvažiavęs į vieškelį, patėvis pasuko arklį į kairę, į tą pusę, iš kurios mes ir atvažiavom. Kelias palengva leidosi žemyn pro medžius ir krūmus, ir tada aš jas visam gyvenimui įsidėmėjau: ir tą rudą, ir geltoną, o pakalnės apačioj bėgo upelis, ir medinis tiltas per jį dar nebuvo subombarduotas.

Ant to tilto patėvis sustabdė arklį, išlipo iš ratų ir iš po šiaudų ištraukė šautuvą ir ryšulį, kuriame buvo jo policininko uniforma. Žvalgėsi ir į vieną pusę, ir į kitą, bet dabar vieškelis buvo tuščias, nebesimatė jame daugiau nei pabėgėlių vežimų, nei kokių sunkvežimių. Šautuvas garsiai pliumptelėjo apačioj į vandenį, o didelį ryšulį srovė nunešė tolyn.

Sėdėjau atbulas vežimo gale, prasidėjo laukai ir ražienos, ir tos dvi gražios spalvos tolo nuo manęs į prisiminimus.

Toliau atminty – baltas tarpas. Žinau, kad mes gyvenom Rimkaus ūkyje, troba stovėjo prie pat vieškelio, tik ar šalia to paties, ar visai kito, dabar negaliu pasakyti. Pro vieną kambario langą matėsi

apsnigtas laukas, už jo – medinis tvartas ir kiek į šoną – trobos stogas, o pro kitą langą – vieškelis, už to vieškelio tuojau žemyn leidosi sodas, jis buvo taip prisnigtas ir užpustytas, kad obelų šakos kyšojo išsikėtojusios tiesiog iš sniego. Aš tada sirgau, man neleido keltis iš lovos, todėl tiktai tiek ir tegalėjau matyti.

Ir vėl atminties linijoj – baltas tarpas. Bet paskui tame baltume pradeda ryškėti daiktai: keturios sienos, durys, tie du langai, pečiukas, dvi lovos, o vienoje iš jų aš ir guliu. Tik visai neprisimenu spalvų, tarytum viską matyčiau juodai baltame kine. Ir motina, ir patėvis tokie pilki, vien jų veidai ir rankos šviesesni už drabužius. Viename kampe, ant nupjautų medžio trinkelių, stovi užrišti du baltų miltų maišai, ant trinkelių jie dėl to, kad nepasiektų ir nepragraužtų pelės. Šalia kito lango, pro kurį matau kyšančias obelų šakas, – kiti du maišai, bet jie prikimšti mūsų drabužių, ne mūsų, o patėvio ir motinos, nes manųjų tiek ir tėra, kiek persverta ant lovos galo, beskubėdama motina jų daugiau į vežimą nepaėmė, o gal aš daugiau dar ir neturėjau. Bet labiausiai ji gailisi ne mano drabužių, o savo siuvamosios „Zinger“ mašinos, beveik kiekvieną kartą, atsistojusi prie pečiuko, sako per petį patėviui:

– Viską reikėjo palikti, bet pirmiausiai – grobti už mašinos. Būtų dabar mašina – nereikėtų kasdien srėbti tos juodos miltynės. Ir duonai, ir mėsgaliui dabar puikiausiai užsiūčiau.

Užsiūtų, žinoma, bet ne rankomis. Tiesa, ji, atsisėdusi ant kitos lovos, kažkam vis pasiūdavo rankomis tai kokį prastą sijoną, tai paprasčiausią žiurstą, bet su viena adata geresnio ko nepasiųsi. Tiesa, su adata galima pasiūti avies kailinius, bet juos siuva dažniausiai vyrai, nes tam reikia labai stiprių pirštų.

Patėvio, atsisėdusio ant žemos beržinės trinkelės, aš dažniausiai tematau tiktai pakaušį ir nugarą. Jis daug senesnis už motiną ir jau visai žilas. Susispaudęs tarp kelių jis tai skaptuoja, tai drožia vis kokį medgalį, o motina tas drožles vis šluoja ir šluoja prie pečiuko. Paskui iš to medžio bus balti medpadžių padai, patėvis juos apkals rusiškų aulinių kerza ar kokių senų kamašų viršais ir kam nors parduos, toks tas ir tebus uždarbis. Patėvio nugara kreiva: dešinė mentė daug labiau atsikišusi, ir vienas petys visuomet lyg pakeltas į viršų. Gal prie Radviliškio, gal prie Giedraičių į tą mentę pataikė sviedinio skeveldra, kai jis kovojo gal su bermontininkais, gal su lenkais, o gal jis kovojo ir su tais, ir su tais ir nė kiek nebijojo, bet rusų bijo baisiausiai: kai tik pamato rusų kareivį, praeinantį vieškeliu pro langą, liaujasi ir drožęs, ir skaptavęs, kad nepasprūstų peilis ir nesužalotų rankos.

Dar aš matau ne tik patėvį, motiną, bet ir senąją Rimkienę su virtu cukriniu runkeliu rankose, tai ji ir leido mums šitame kambarėlyje gyventi. Tokia maža, sudžiūvusi moterytė – ir vis tas didelis virtas runkelis, net aš, vaikas, niekuomet taip nenorėjau saldumo. Kartais dar į tą kambarėlį įeina Stapūnė, jauna, dikta merga, gal aštuoniolikos metų, tai ji palipo ant aukšto ir atnešė man į lovą Sakalėlį ketvirtai klasei, iš kurio pati ne taip seniai mokėsi. Motina vieną dieną man parodė tiktai raides, bet žodžių dėlioti nemokė, bet kai vakare ji prie pečiuko virė tą miltynę, aš jau pats, tiesa, dar labai palengva, skaičiau pasaką apie tris račius, kurie savo pilvus pakabino į šaką.

Motina apie tai pasakė Rimkienei, Stapūnei, ir tos jau kelis kartus buvo įėjusios, liepė skaityti garsiai, lyg niekaip negalėdamos patikėti tuo, ką mato. Rimkienė taip susigraudino, kad net atpjovė man pusę runkelio:

– Nesuvalgyk viso, pasidėk rytui. Ligoniui kožną dieną reik saldumo. Bet daugiau man to saldumo nebedavė, aš, matyt, ir be jo išgijau.

Norėjau parašyti apie prisiminimų spalvas, bet kad iš tos pirmosios žiemos jokių gražesnių spalvų neprisimenu. Sirgau aš ilgai, ligi pat pavasario, kelis kartus buvau perskaitęs ir tą Sakalėlį, ir visus senus laikraščius, kuriais buvo išklijuota siena prie lovos. Paskui Stapūnė nuo aukšto atnešė keletą storų žurnalų, juose buvo nemažai nuotraukų, bet visose matėsi vien kunigai baltomis apykaklėmis, bažnyčių altoriai ir daug jaunų žmonių su vienodomis kepuraitėmis, tai susėdusių prie stalo, tai sustojusių keliomis eilėmis prie kažkokių mūrinių pastatų. Ilga man buvo ta žiema, bet pavasaris vis tiek palengva artėjo, nes motina vis dažniau ir dažniau primindavo patėviui:

– Padirbk ir vaikui kokius medpadėlius, dabar visą žiemą kaip kalinėlis kiūkso ir kiūkso toj lovoj.

– Reiks padirbti, bet dabar neturiu iš ko. – Nors tuos padus išdrožk, o paskui skūra apkalsi. – Reiks padirbti, reiks padirbti. Pavasarį bus man tos skūros. Ir vis nedirbo, o aš laukiau kaip saulės patekėjimo. Tik nesupratau, iš kur pavasarį jau taip tos skūros

atsiras, o ir paties pavasario dar nė vieno neprisiminiau, bet jau žinojau, kad tada būna šilta ir galima basomis lakstyti po lauką. Ir motina to pavasario laukė, nes kažkaip net pačepsėdama vis jį prisimindavo:

– Jau galėsim kokią rūgštynę, kokią notrynę į putrą įmesti. Prasidėjo didysis pavasario atlydys, ir tas sniegas, kurį mačiau pro abu langus, papilkėjo, patižo,

smuko žemyn, o visų medžių šakos buvo šlapios ir juodos. Ir patėvis, pasikėlęs nuo savo trinkelės, vis žiūrėjo į pakalnės sodą už vieškelio:

– Jau greit nuleis, jau tą sniegą greitai suvisam nuleis. Ko patėvis iš to sniego nuleidimo tikėjosi – nesupratau, man prie lango niekas neleido prieiti, nes jis

tebuvo viengubas, rėmai šlapi, pro juos smarkiai pūtė, vos tik vėjas pasisukdavo iš tos pusės, o motina bijojo, kad vėl neatkrisčiau. Vieną rytą motina man apmovė savo vilnones kojines ir leido lipti iš lovos.

– Ar galva nesvaigsta? – Ne!.. – ir puoliau prie to lango.

Pirmiausia aš pamačiau dvi spalvas, kurios ryškiai sudūrė man į akis: baltą ir raudoną. Sniego jau nebebuvo, išlindo aukštyn obelų kamienai, taip pat visų agrastynų ir serbentynų šakos. Tai juose, tuose krūmuose, ir dar ant žemės, dabar taip skaisčiai švietė balta ir raudona, pamačiau ir patėvį, vaikštantį tarp agrastynų, kol pagaliau supratau, kad ant visų šakų plaikstosi vėjuje daugybė kruvinų tvarsčių. Motina mane traukte atitraukė nuo lango ir vėl liepė lipti į lovą, pasakiusi, kad pirmam kartui užteks.

– Mama, o iš kur ten tiek tų baltų ir raudonų? – Juk čia per žiemą rusų ligoninė buvo, vežė ir vežė iš Liepojos fronto. Neseniai tik iškėlė. – O dabar kas ten yra? – Ten tokie Pupeikiai gyvena, ir vaikų turi kaip pupų, kai atšils, galėsi nueiti pažaisti. Parėjo patėvis, prieš tai kažką šlumštelėjo priemenėj už durų, susirūpinęs žvalgėsi po kambarį:

– Ar nematei, kur mano aštrusis peilis? – Aš neganau tavo peilio, pats šįryt pjausteis taboką. – A!.. Bet rupūžės, rupūžės!.. – vis kartojo, brazdindamasis po stalčių. – Ko čia dabar rupūžiojys? – Kaip ne rupūžės, nu, kaip ne rupūžės!.. Tokį gerą batą su visa koja išmetė!

Radęs tą peilį, vėl išėjo pro duris. – Nu jo... – atsiduso motina. – Nu jo... Juk per visą žiemą nešė viską kibirais ir vertė į sodną... Dabar,

kai atšilo, kokia nors kolera pasikels. Gausi dar palaukti su tais Pupeikio vaikais, pirmu reik aiškiai žinoti, ar nėr ten kokios pavietrės.

Ir vėl iki pat pavasario žalumos nebėra ryškesnių spalvų mano prisiminimuose. Ligi pat to laiko, kai pro langą pamačiau sprogstančius agrastų krūmus už vieškelio, tokią gležną, tokią labai švelnią žalumą. Ir kruvinieji tvarsčiai niekur nebesiplaikstė, nes Pupeikis su savo vaikais graibstė juos su grėbliais nuo šakų ir, pasinešę toliau pakalnėn, degino kartu su pernykščiais lapais. Labai aitrūs, labai neskanūs dūmai skverbėsi pro langą net mums į kambarį, o patėvis, prisinešęs iš sodo glėbį supjaustytų šlapių kareiviškų batų, dabar man dirbo mažus medpadėlius, dirbo ne vieną dieną, o dvi, ir visą tą laiką aš stovėjau prie jo dešinės rankos kaip įbestas ir žiūrėjau nenuleisdamas akių. O trečią dieną nuo ryto iki vakaro kaukšėjau kambary, apsiavęs tais medpadžiais, ir motinai pradėjo skaudėti galvą, o lauke vėl atšalo, suvisam sugedo oras, ir niekur nebuvo galima išeiti. Bet tą bjauriąją dieną pas mus atėjo aukšta apyjaunė moteris, su mama ėmė šnekėtis poniškai:

Pavietrė – maras, epidemija. (Red.)

– Užgirdau, kad esat siuvėja, norėčiau išversti savo seną kostiumėlį. Ir motina taikė poniškai, bet ir aš jau tą kalbą mokėjau, – ir iš Sakalėlio, ir iš senų laikraščių ant sienos. – Aš išversčiau, bet kad neturiu siuvamosios mašinos.

– Aš turiu mašiną, bet pati siūti nemoku. Tai gal jūs pas mane ateitumėt? Taip jos ir susitarė. O kai aukštoji ponia išėjo, motina paklausė: – Ar žinai, kas ta buvo?.. Ta buvo mokytoja!..

Aš kažkodėl išsigandau, nors ir po laiko. – Medpadžius dabar vaikas jau turi, tu užvilk dar ant viršaus savo nertinį, rankoves atraitysi, ir eikit

abudu, – patarė patėvis. – Kad abiejų kaip ir nekvietė... – Pasakysi, kad neturi kur palikti. O kuomet tau valgyti duos – ir anam įpils. Aš sau miltynės išsivirsiu. O tas kitas rytas išaušo gražus ir saulėtas. Ir mudu išėjom. Tvirtai laikiausi motinos rankos, nes

mokytojos baimė dar nebuvo praėjusi. Tai Stapūnė mane įėjusi vis gąsdindavo: – Dabar tu čia baisiai mandras lovoj skaityti, bet palauk, kai reiks į mokyklą eiti, kai reiks tuos

uždavinius spręsti, – išmanysi Kristaus malonę! Bus tau ir ašarų, ir visko!..

Pati po dvejus metus ar ne kiekviename skyriuje sėdėjo. Mokykloje jau vyko pamokos, bet mokytoja pamatė mus ateinančius ir išėjo į gonkas pasitikti. Ji čia

pat, kitame namo gale, ir gyveno. Ir tą savo seną kostiumėlį jau besanti padėjusi ant stalo. Kol jos poniškai šnekėjosi, mano akys bėginėjo palei sieną: vajeckau, kiek čia knygų!.. Kiek čia knygų!.. Mokytoja pastebėjo ir mano žvilgsnį, ir mano iš nuostabos pražiotą burną:

– Ar tu, vaikeli, jau ir skaityti moki? – Moku! – O kas tave išmokė?

– Aš pats! Motina įsikišo:

– Pats, pats! Aš jam tik vieną kartą raides teparodžiau. – Toks žirnis!.. Toks žirnis!.. Ar tu jau rudenį ir į mokyklą eisi? Aš to nežinojau, motina nieko nebuvo sakiusi. – Galėtų eiti, bet nežinau. Neturiu kuo apvilkti. Medpadėlius turi, o daugiau nieko. – Aš savo Žygimanto drabužėlių pažiūrėsiu, jis ir vyresnis, ir stambesnis. Ponia, leiskit jį rudenį į

mokyklą, leiskit. Tam pačiam kaime, netoli... O ką tu namie skaitai? – Sakalėlį ir laikraščius ant sienų. – Ponia... – pasisuko mokytoja į motinos pusę: – Juk yra kaime biblioteka! Mes mokykloj beveik nieko

neturim, tiktai keletą vadovėlių. Tegul ima vaikas ir skaito! Kiek telpa į galvą – tiek tegul ir skaito! Ponia!.. – ji net pakėlė pirštą į viršų. – Dabar pats imliausias jo amžius! Ką šiame amžiuje perskaitys – ir senatvėje atsimins, o ką vėliau–dar kažin.

Ji lengvai pastūmė mane į petį savo knygų pusėn: – Eik ir rinkis... Aš, ponia, eisiu į klasę, jau girdžiu – vaikai galvomis eina... Su knyga rankose aš įsitaisiau tiesiai ant dažytų grindų, ir man daugiau niekas neberūpėjo, net

mokyklos vaikai, kurie kažkodėl vaikščiojo klasėje ne kojomis, o galvomis. Įdomu būtų pamatyti, kaip jie tai daro, bet skaityti buvo įdomiau. Parėjęs ir aš mokysiuos vaikščioti

ant galvos. Ir vėl mano prisiminimuose baltas, gal net visai bespalvis tarpas, jei ne tie amžini ginčai tarp patėvio ir

motinos. Žinoma, dėl tos bibliotekos. Aš ir pats klausinėjau Stapūnės, kur ji yra, nors ir nežinojau, leis patėvis man imti knygas ar neleis.

– Užlipi ant kalno – ir bus toks rudas namas su gonkomis, o ten balta lentelė ir juodai užrašyta: biblioteka... – iš ko supratau, kad ta biblioteka Stapūnės niekuomet ne traukė, gal net viduje nė vieno karto nėra buvusi.

Kai motina pagaliau vis dėlto paėmė prieš patėvį viršų, vis tiek aš ten dar lankytis negalėjau. Pirma turėjau išeiti ilgą klausimų ir atsakymų kursą. Kiekvieną rytą, tuojau po pusryčių, patėvis mane prisivesdavo prie lango, kad geriau matyčiau jo rūstų veidą, kuris vaizdavo nežinau ką: gal bibliotekos vedėją, o gal kokį penkiais šautuvais ginkluotą viršininką. O kad atrodytų dar rūstesnis, nesisėsdavo kaip visuomet ant savo trinkelės, o pasilenkdavo virš manęs, skaudžiai suimdavo smakrą dviem pirštais ir pradėdavo klausinėti. Į visus klausimus turėjau atsakyti negalvodamas ir neužsikirsdamas, vienodai gerai nuo pradžios, nuo galo ir iš vidurio.

– Kaip tavo pavardė? – Granauskis. Romualdas. – Kur tavo tėvas? – Nežinau. – O kas tas senis, kur su jumis gyvena? – Patėvis. – Kaip jo pavardė? – Vaitas. Stasys. – O kur jūs anksčiau gyvenot? – Šiauliuose. Šiauliuose mes niekada negyvenom, mes gyvenom Mažeikiuose, o iš Mažeikių ligi pat čia ir atbėgom,

bet taip reikėjo sakyti. – O kodėl dabar čia gyvenat? – Kad mūsų namą vokiečiai subombardavo. – O kodėl dabar pas Rimkų gyvenat? – Kad patėvis su Rimkum tarnavo kartu kariuomenėj. – O kur patėvis Šiauliuose dirbo? – Prie gelžkelio. – O kokios spalvos drabužius nešiojo? – Juodos. – O tie drabužiai ar buvo su antpečiais? – Nebuvo antpečių. – O šautuvą ar turėjo? – Neturėjo. – Gal kokį visai mažą turėjo? – Ir mažo neturėjo. – O antpečius ar turėjo? – Neturėjo. – Tai kokios spalvos buvo tie antpečiai? – Kad neturėjo. – O kaip atrodė tie antpečiai? – Niekaip neatrodė. – Tai kokios spalvos jie buvo? – Kad nė kokios nebuvo. – O šautuvą juk ant sienos laikė pakabinęs? – Kad neturėjo šautuvo. – O tokį mažą šautuvėlį? Ar nešiojo prie diržo? – Nieko prie diržo nenešiojo.

Ir taip be galo, be krašto, ir vis du kartus per dieną: rytą ir vakare. Kaip poterius. Bet poterius dar galėjau suklysti, o šitų – jokiais būdais! Žinoma, jei norėjau nueiti į biblioteką, o rudenį – į mokyklą.

Tiktai niekas bibliotekoj manęs tokių dalykų neklausinėjo, užrašė vardą, pavardę, kur gyvenu ir kiek man metų, o tada pasakė, kad galiu eiti prie lentynos ir pats pasirinkti. Aš pasirinkau tiek ir tokių storų knygų, kad pūkšdamas vos užkėliau ant stalo.

– O ne, ne!.. Duodam tik po tris. Išsirinkau tris pačias storiausias, kad ilgiau užtektų. Be to, nebuvau tikras, ar patėvis kokį rytą

neapsigalvos ir neuždraus daugiau ten lankytis. Vedėja pakraipė, pakraipė galvą, bet sakyti nieko nesakė.

Ta vedėja, žydelkaitė, vardu Judita, buvo atsiųsta iš Salantų, ir visi sakė, kad šnipinėti kaime. Patėvis visai ne juokais išsigando, tačiau tokių mažų vaikų ji, matyt, dar nešnipinėjo. Jos akys buvo tamsiai rudos, o ant galvos nešiojo tokią didžiulę kupetą juodai mėlynų žvilgančių plaukų, jog ta jos galva iš toliau atrodė visa aplipusi ką tik parskridusiais varnėnais. Bet aš ją temačiau tik du kartus, trečią kartą nuėjęs, radau biblioteką uždarytą. Kaime sakė, kad naktį atėjo miškiniai, plikai nukirpo tuos plaukus, išspardė užpakalį ir liepė dingti iš čia, kad daugiau nė kvapo nebūtų. Po savaitės jos vietoj sėdėjo suvargusi moterėlė, ji netoliese ir gyveno, o kai į kortelę rašydavo knygų pavadinimus – net tų be klaidų nurašyti nemokėjo. Bet dabar aš skaičiau nuo ryto iki vakaro, neberūpėjo net Pupeikio vaikai, būčiau skaitęs ir per naktį, jeigu tiktai kas būtų leidęs. Blogai yra būti vaiku, visai negali turėti jokio savo gyvenimo.

Apsiveršiavo Rimkienės karvė, tik aš nemačiau kaip, ir du vakarus Stapūnė mums įnešė po pusdubenį krekenos, kurios dar niekada nebuvau valgęs. Jergutėliau, koks tai buvo skanumas po juodos miltynės! O po savaitės jau buvo ir pieno. Motina tą vakarą išvirė gnaibytinės kankolienės ir užbalino. Kai ant stalo jau baltavo pripiltos trys lėkštės ir kyšojo į šonus šaukštų kotai, mūsų mažas kambarėlis tartum visas nušvito. Jau norėjau pirmas pulti į savo vietą, bet patėvis sulaikė:

– Sėskimės neskubėdami ir pirma padėkokim Dievui, kad leido išgyventi šią juodąją žiemą. Mes taip ir padarėm, bet nemačiau, kad patėvio veide spindėtų koks dievotumas. Jis pasakė motinai: – Nežinau, ką daryti su ta biblioteka. Kad jau ir ten prikišo visokių žydelkų komsomolkų, pamatysi –

veikiai prisikas ir lig mūsų. Viskas, pasibaigė tavo bibliotekos! Aš pakėliau į jį akis ir karštai išpyškinau: – Tai kam reikėjo būti tuo policininku, kad aš dabar negalėsiu nė knygų skaityti!.. Patėvis atsistojo, persilenkė priešais per stalą ir trenkė atgalia ranka. Aš net nepradėjau verkti, tik

užsiėmiau abiem delnais nosį, ir tada jis trenkė antrą kartą, bet antrojo skaudumo beveik nepajutau, gal kad per rankas nepataikė.

– Ar aš nesakiau tau, rupūžgalvi, kokius žodžius turi užmiršti amžinai?! – Nedaužyk čia mano vaiko!.. – sukliko motina. Patėvis daugiau ir nedaužė, o man per pirštus lašėjo kraujas ir krito tiesiai į sriubą. Tada antrą kartą

gyvenime pamačiau, kaip neužmirštamai skaisčiai atrodo raudonas ant balto. Paskui, kai nustojo bėgęs kraujas ir aš lioviausi verkti, mes nuėjome gulti, motina užpūtė lempą, bet aš negalėjau užmigti. Jiedu ilgai barėsi savo lovoje, o kai jie nutilo, aš atsikėliau, sugraibiau ant stalo lėkštę ir vis tiek tamsoj viską susrėbiau.

Ant patėvio negalėjau ilgai pykti, juk tai jis padirbo man medpadėlius, kuriais apsiavęs išlandžiau visus pašalius ir pakertes, o po klėties grindimis buvau net ant pilvo pašliaužęs, bet teradau tiktai sudaužyto butelio šukių. Ir klėtis, ir namas stovėjo galais prie pat vieškelio, nuo kurio vedė karkliukais apsodintas takelis ligi pat durų, o didesnis keliukas – tas ėjo pro kitą klėties šoną ligi pat dideliausio pastato –

Komsomolcas (rus. Комсомо́л) – sudurtinis sutrauktinis žodis iš „Komunističeskij Sojūz Molodioži“ (Komunistinė jaunimo sąjunga). Komsomolcai – šios sąjungos nariai (Red.)

tvartų, kur ant viršaus buvo užvažiuojama daržinė, o akmeniniame tilte gyveno du: šermuonėlis ir šermuonėlė, tik nelabai juos skyriau, mat per daug trumpai tešmėkšteldavo akmenų tarpuose. Senojo Rimkaus nebebuvo gyvo, jis, pamatęs, ką daro užėję rusai, ką daro vokiečiai, nusprendė, kad geriausiai bus pasimirti, ką jis ir padarė, jokios ligos nežinodamas ir jokiais skausmais nesiskųsdamas. Gal dėl to Rimkienė mus ir įsileido, kad bijojo viena su Stapūne gyventi.

Vis lakstydamas į tvartą prie veršelio, vieną dieną atsiminiau, kad reikia pasižiūrėti, kaip beatrodo mūsų arklys, kurį pasikinkę bėgom nuo rusų. Bet kūtėj jo nebuvo. Ir vežimo nebuvo. Ir pakinktų, nieko.

– Mama, o kur mūsų arklys? Motina giliai atsiduso: – Suvalgėm per žiemą tą arklį. – Kaip suvalgėm? Kada suvalgėm? – Va kaip suvalgėm! – ji dūrė pirštu į kampą, kur ant medinės trinkelės bestovėjo tiktai vienas miltų

maišas, ir tas pats jau gerokai nepilnas. Tada tiktai supratau. Ir kiti du maišai, į kuriuos buvo sukimšti drabužiai, jau buvo gerokai pažemėję ir suplonėję. Tuos aš žinojau, – tai sijoną, tai dar ką motina vis išmainydavo į krepšį bulvių, į svogūnų kasą, atiduodavo už dešimtį raudonųjų burokų. Bet arklį!.. Tokį didelį!..

Dabar kūtėj, greta karvės su veršeliu, bebuvo vienas Rimkienės Dūlis. Jis vaikščiojo po vidų palaidas, tai vienam kampe, tai kitam vis sustodamas ir kažką pamąstydamas. Tiesą sakant, jis buvo ne Rimkienės, o Stapūnės Dūlis, nes tiktai viena Stapūnė jį ir šerdavo, ir girdydavo, ir šukuodavo. Ir šiaip jis buvo kitoks nei kiti arkliai. Pirmiausia – dėl ūgio. Mažiukas, šiek tiek net garbanotas, todėl aukštesnis vyras beveik nepasišokėjęs būtų galėjęs jį laisvai apžergti. Ir antriausia – ta jo spalva, gryna pelės spalva, o per visą nugarą, nuo pat karčių ligi uodegos, ėjo tamsiai ruda, beveik juoda juosta kaip kirstukui. Aš tada juk negalėjau žinoti, kad galbūt jis yra paskutinis žemaitukų veislės arklys visoj Žemaitijoj. Vaikų jis nemėgo, ką tuojau ir parodydavo plačiai iššiepdamas geltonus dantis, ir apskritai jis nė vieno nemėgo, išskyrus Stapūnę. Per atlydžius jį suvisam vieną išleisdavo iš kūtės, jis laisvai vaikštinėdavo visur kaip koks šeimininkas, vis palenkdamas galvą ir pauostydamas sniegą, arba žiūrėdavo Šauklinės miško pusėn ir karpydavo ausimis.

– Ne, Dūli! Ne! – sudrausdavo jį Stapūnė, o jis, kažką supratęs, stengdavosi daugiau net nežiūrėti į tą pusę.

Ir niekur niekada jis toliau neidavo, nors aplink kiemą nebuvo jokios tvoros. Kai jam nusibosdavo – pats sugrįždavo į kūtę ir vėl ramiausiai ten stovėdavo įkišęs galvą į kampą, o užpakalį atsukęs į duris.

Bet ir Stapūnė buvo ne tokia kaip visos. Kur matyta, kad jauna merga, užsiplėšusi sijonus, jodinėtų apžargomis ant arklio? Ne tik po kiemą, bet ir keliuku ligi paties miško, o gal ir dar toliau. Kai aš jos prašydavau, kad ir mane užkeltų, visuomet atšaudavo:

– Nukrisi žemėn kaip krupis, paskui atsakyk už tave. Bjauri merga kartais būdavo, bet savo Dūlį taip mylėjo, kaip daugiau nesu matęs. Net ilgiausiai

šnekėdavosi su juo, ir Dūlis viską suprasdavo, nes ne vieną kartą tai linkteldavo žemyn galvą, tai papurtydavo neigiamai į šonus. O mane Stapūnė visuomet pavydavo šalin:

– Mauk tiktai iš čia! Dar klausysis prilindęs!.. Taip niekuomet ir neišgirdau jų kalbos. Būdavo dienų, kai visas kaimas atrodydavo kaip susigūžęs iš baimės. Net trobų stogai, ir tie, rodos,

pašiurpdavo ir pažemėdavo. Tada po jį naršydavo stribai. Stapūnė išvesdavo Dūlį į kiemą, pliaukšteldavo delnu per kaklą:

– Eik, Dūli! Eik, kur žinai! Ir paleisdavo be jokio apnarslio ar brizgilo. Tas ir nueidavo laukų keliuku jam taip kvepiančio Šauklinės

miško pusėn. Ten, laukuose, niekas negalėjo jo pagauti. Vos pamatęs besiartinantį žmogų, tiktai

suprunkšdavo ir kaip vėjas pasileisdavo zovada, o miške nei tu jo pamatysi, nei rasi. Bet Stapūnei tereikėdavo tik pašaukti:

– Dūli!.. Dūli!.. – ir tas, iškėlęs uodegą, iš toliausiai atšuoliuodavo tiesiai prie kūtės durų. Stribai buvo gudrūs. Kartais jie pereidavo kaimą jau prieš pat sutemstant, mes, matai, einam visai

kitur, palaukdavo nakties sulindę kokiam alksnyne, o tada vėl sugrįždavo. Už eglaičių, už sodų, už daržinių rytais likdavo jų išstovėtos vietos ir aplinkui mėtydavosi geltonos nuo drėgmės nuorūkos. Ir per kiaurą naktį lodavo viso kaimo šunys, nors jie ten tūnodavo ir tylutėliai, todėl tų šunų jie baisiausiai nekentė, kaip ir šunys – jų. Bet ir tokiais kartais, jau visai prieš naktį, Stapūnė išvesdavo Dūlį į kiemą:

– Eik, Dūli! Eik, kur žinai! Ir Dūlis nužingsniuodavo keliuku tolyn. Begrįždavo jis tiktai rytą ir ramus stovėdavo priešais uždarytas kūtės duris, kol Stapūnė, pasivogusi iš

motinos patį didžiausią virtą runkelį, tekina išplasnodavo į kiemą. Ten, tvarto prietemoj, ji bučiuodavo Dūlį į lūpas ar, apsikabinusi kaklą, prisiglaudusi žandas prie žando, ilgai taip stovėdavo.

O vieną rytą kaimas sužinojo, kad Šauklinės miške stribai vis tiek užtiko bunkerį, atkėlė kaži kokią eglaitę ir primėtė į vidų granatų. Ir tada juos, visus keturis, parvežė į miestelį, išrengė ir pametė aikštėj po užkandinės langais. Stapūnė buvo ten nubėgusi, o grįžusi krito savo kambarėlyje į lovą ir tris dienas verkė. Ne, ji tris dienas ir naktis kaukė ir staugė už sienos kaip kalė, o mes visi negalėjome miegoti, bet nei patėvis, nei motina ant Stapūnės nepasakė nė vieno blogo žodžio.

Paskui Stapūnė, įprašiusi patėvio pašerti ir pagirdyti Dūlį, kažkur išvažiavo. Rimkienė sakė, kad į Klaipėdą pas gimines. Visai jau greitai reikėjo sėti bulves, sodinti daržus, tad patėviui teko pristoti pas Rimkienę už berną. Pasikinkęs Dūlį jis suarė daržą, pats ir sėjo, ir akėjo. O apie visą likusią ūkio žemę Rimkienė taip ir pasakė seniūnui:

– Gali valstybė viską pasiimti, man užteks ir daržo. Atsisakau tos žemės ir dabar nebesu nė kokia buožė!

Visą tą pavasarį vaikščiojo pajuodusi, pikta ir labai nelaiminga, ir aš gerai supratau kodėl: matyt, pritrūko tų savo runkelių. Ji užduralio darže paskyrė mums dvi ežias: kopūstams ir burokams. Cibullaiškių ir krapų, sakė, galėsim ir taip pasiskabyti. Ir dar paskyrė dirvelėj aštuonias vagas bulvių, bet per vasarą už tai mums reikėjo viską laistyti ir ravėti. Motina iš džiaugsmo visa švytėjo:

– Kas per gerumas motriškos!.. Gal jau ateinančią žiemą nebreikės taip kentėti!.. Bet paskui Rimkienė pradėjo sakyti, kad jai blogai su širdim, ir net per sieną galėjai užuosti valerijonų

kvapą. Kažkodėl prieš tai pardavė ir karvę, ir veršį: čia pat, per vieškelį, Pupeikiams, kur buvo daug vaikų ir kur aš kartais nueidavau žaisti. O Dūlio kaime niekas nenorėjo. Motina nedrįso prašyti, kad paliktų tą karvę mums pasimelžti, kol parvažiuos išsigydžiusi. Tad patėvis, pasikinkęs Dūlį, vežė Rimkienę toli, į Skuodo gelžkelio stotį, o iš ten jau pati nuvažiavo į Klaipėdą. Baisiai nenorėjo patėvis tos kelionės, baisiai nenorėjo, gal todėl ir išvežė sutemus ir dar prieš aušrą sugrįžo. Kai aš prašydavaus išeiti pas tolimesnius vaikus, visuomet rūsčiai užlauždavo antakius ir pradėdavo šaukti:

– O aš ar einu kur iš kiemo?! Ar iškeliu koją?! Jei ne ta biblioteka, baisiai nuobodi ir ilga būtų buvusi visa vasara. Mokyklos, tartum ką nujausdamas,

aš visai nelaukiau. Nei Stapūnė, nei Rimkienė iš tos Klaipėdos vis negrįžo ir negrįžo, bet mes, likę vieni, vis tiek negalėjom jaustis kaip ponai, nes nežinojom, kurią dieną jos ims ir sugrįš. Vėliau, vasarai baigiantis, mums atėjo laiškas, baisiai išgąsdinęs patėvį, bet, ačiū Dievui, jis nebuvo valdiškas. Aš irgi skaičiau tą laišką, bet atsimenu iš jo tik kelias vietas. Rašė Stapūnė, žinoma, su klaidom ir kaip su vištos koja. „Mamalė jau ilgai nebtrauks. Sako kad vyska nusiraukit ir nusikaskit.“ Ir dar viena vieta, jau pačioj pabaigoj: „Vaitai nikumet nemušk Dūlio“. Jos daugiau čia taip ir nebesugrįžo, bet kaime vis tiek niekas kitaip nesakė: Rimkienės ūkis ir Rimkienės ūkis.

Vieną vakarą Simaitis atnešė patėviui pakalti puspadžius ir pasakė:

– Jei nori, aš tau už darbą duosiu porelę triušių. Esu lankęs jaunųjų ūkininkų ratelį, esu laikęs ir po kelias dešimtis, dabar jau nebepaslenku aniems tus kailius lupti. Skani triušio mėsa, įmeti į katilą – tuojau širdis atsigauna.

Kitą vakarą, įtupdęs abudu į bulvinį krežį ir aprišęs maišu, atnešė. Patėvis per naktį, matyt, jau buvo sugalvojęs, kur laikys. Mes jau čia gyvenom vieni patys ir dėl laikymo nieko nereikėjo klaustis. Paleido juos kitame namo gale. Ten prieš karą buvo kaimo pieninė, didelis ir tuščias kambarys cementinėmis grindimis, viename kampe kyšojo iš to cemento keturi įmūryti varžtai, o kitame rudavo didelė iš plytų mūryta krosnis, iš viršaus juodavo du didžiuliai katilai. Daugiau ten nieko ir nebuvo. Simaitis, atsitūpęs vidury kambario, nurišo maišą, iškėlė už ausų vieną, iškėlė kitą, o šie nuliuoksėjo ir sutūpė greta prie tos krosnies. Mano džiaugsmui nebuvo galo, tuoj pat norėjau pulti ir glostyti, bet Simaitis atsitiesdamas pasakė:

– Tu čia per daug nešokinėk. Man atrodo, kad tatai tau ir reiks per visą vasarą aniems rauti žolę. O paskui atsigręžęs – patėviui:

– Je, vienu glostymu menkiausio gyvulio neišauginsi. Aišku, kad visas žolės rovimas atiteko man ir dar tą pačią dieną. Patėvis man griežtai prisakė:

– Triušienė jau yra su triušeliais, nelįsk artie, nesigainiok po aslą ir neglostinėk susigavęs. Atnešei žolės, padėjai – ir eik lauk!

O motinai kalbėjo: – Kiek tos naudos bus – tiek, bet mėsos smokas katile bus! Eik, eik, kuomet anų gali tiek prisiveisti, kad ir į katilą galėtum dėti? – Tu tik nesakyk! Lig kitos vasaros bus pilna pieninė! Ar nežinai, kaip yra sakoma: veisiasi kaip triušiai. Nenumaniau, kad ir patėvis yra ne mažesnis svajotojas už mane, tiktai aš svajojau ne apie mėsą, o

apie tai, kaip tuos mažuosius triušelius glamonėsiu ir glostysiu. Motina paklausė: – O dėl ko tu anų nepaleidai kūtėj? – Ką tu, nežinai triušių! Tuojau išsikas po pamatais – ir tiek tu anuos tematysi! Dabar jie mums niekur neišsikas. Nė vienas triušelis nepabėgs, net pats mažiausias! Patėvis kažkur

rado seną koklį, apvertė dugnu aukštyn prie durų ir kas antrą dieną liepė jame keisti vandenį, nors aš niekad ir nemačiau, kad jie tą vandenį kaip nors gertų ar laktų. Užkrosny pametė glėbelį šiaudų, triušienė galės sau ramiai ten vaikuotis. O žolės jie rijo daug, ir jau pusę baltųjų kiemo dobiliukų buvau jiems nurovęs. Visos cementinės kambario grindys buvo nubarstytos jų spirų, bet man niekas neliepė šluoti – aš ir nešlaviau. O kai vieną rytą su glėbeliu dobiliukų atidariau duris – abu triušiai gulėjo vidury aslos išdraskytomis gerklėmis, o visur buvo pritaškyta kraujo. Tiktai čia, ant cemento, tarp spirų, jis neatrodė skaisčiai raudonas, greičiau rudas ir neryškus. Rudas ant pilko gal ilgam laikui ir neužsilieka vaiko atmintyje? Tai buvo man tragedija, bet ji būtų pasirodžiusi vieni niekai, jei tuomet būčiau žinojęs apie tą, aną, kuri dar manęs laukė.

Patėvis nusprendė, kad tai šeško darbas, niekieno daugiau, rado užkrosny ir urvelį. Man reikėjo išnešti koklį, šiaudus ir švariai iššluoti spiras, bet per ašaras aš niekaip negalėjau įžiūrėti tų spirų.

Jei ne ta triušelių mirtis, ši vasara man būtų buvusi pati geriausia, ir visai ne dėl to, kad aš ją pačią pirmąją atsimenu. Nebebuvo nei Rimkienės, nei Stapūnės, niekas netrukdė skaityti, nes motina iš pat ryto darže kažką ravėjo, laistė, kažką rovė, o bulvėse visuomet kyšojo sulenkta patėvio kuprelė. Ir tas daržas, ir tos bulvės turėjo mus visus tris išlaikyti gyvus ateinančią žiemą. Kai nebeturi ko mainyti – blogai. Mes ne tiktai ko mainyti, mes juk čia apskritai nieko neturėjom: nei giminių, nei draugų, nei pažįstamų, visiems buvom svetimi, gal net kiek paslaptingi, o paslaptingų ir svetimų niekam nereikia.

Bet ir šiltos vasaros pabaiga, ir mokyklos pradžia nesulaikomai artėjo. Vieną rytą motina į daržą nebėjo, išdėliojo ant stalo mokytojos dovanotus drabužėlius. Jis buvo vardu Žygimantas, aš neužmiršau. Tai to Žygimanto švarkelį ir kelnes aš dabar nešiosiu. Motina liepė viskuo tuo apsivilkti ir patenkinta pasakė:

– Užteks tiktai atlenkti. Nors ir menkai, bet juk ir tu vis tiek augi. Apvilktas antrą kartą tais jau atlenktais drabužiais, aš kažkodėl nevaikščiojau grožėdamasis savim kaip

kalakutas, o tuojau ėmiau vilktis šalin, – lyg negera nuojauta, lyg koks neramus jausmas pradėjo spausti paširdžius.

– Ko? – pakėlė antakius motina. – Pavaikščiok, pavaikščiok, prisipratink. – Nenoriu, – ir, viską nusimetęs, atsisėdau ant lovos. Kad būtų drąsiau, į mokyklą susitariau eiti kartu su Pupeikio vaikais, motina manęs nelydėjo: – Mokytoją jau pažįsti, savo vardą pavardę žinai, tiktai gimimo metus atsimink. Patėvis iš vakaro man užtaisė dar vieną klausimų atsakymų repeticiją, šį kartą pačią ilgiausią ir

painiausią, bet aš niekur nesusimoviau, viską atsiminiau dar iš pavasario. – Gerai, – linktelėjo galvą. – Galėsi eiti. Bet rytoj eidamas dar viską galvoj persikartok. Aš jam nebuvau sakęs, kad eisiu kartu su pupeikiukais, mes vieni patys buvom taip susitarę. Kaip aš su

jais eidamas persikartosiu? Mokyklos kieme šurmuliavo jau daug vaikų, vienus jau pažinojau iš matymo, kitų ne. Pupeikiukai

tuojau mane paliko ir išsilakstė kas kur, todėl nedrąsus stovėjau po pastoge, atsirėmęs nugara į sieną. Mokytoja mane pamatė ir pati priėjo, uždėjo ranką ant peties:

– Tai atėjai, Granauskai? Aš linktelėjau galvą. Nenukeldama man nuo peties tos rankos, ji pasisukusi dairėsi po kiemą, paskui

pradėjo šaukti: – Pirmokai visi pas vedėją!.. Pirmokai!.. Pirmokai visi čia!.. Sugraibiusi nedidelį mūsų būrelį, įsivedė į klasę, o ten prie stalo stovėjo aukštas ir liesas jos vyras, ir aš

supratau, kodėl abudu jie tokie liesi: juk jie taip pat buvo svetimi šitame kaime, neturėjo čia nei savo žemės, nei giminių.

Mokykla – tai du dideli kambariai, kuriuose išilgai stovėjo po dvi juodų suolų eiles. Viename kambaryje sėdėjo pirmokai ir trečiokai, kitame – antrokai ir ketvirtokai. Eilių pradžioje kuitėsi mergaitės, berniukai šurmuliavo už jų, o kai mane pasodino maždaug eilės viduryje, – pro mergaičių kasas ir galvas visai negalėjau matyti lentos.

– Taip nieko nebus! – pasakė mokytoja ir liepė visoms mergaitėms persėsti per vieną suolą atgal. Pakilo bruzdesys, suolų trankymas, o mane mokytoja nusivedė į patį priekį ir liepė sėstis į pirmąjį

suolą tiesiai priešais jos stalą. Bet aš stovėjau nudūręs galvą ir visas degiau iš gėdos. Kodėl aš turiu sėdėti pirmiau tų mergų? Ir dar prie pat mokytojos stalo? Ir dar visai vienas?

– Taip nieko nebus! – vėl pasakė mokytoja, o aš jaučiau, kad klasei visiškai manęs negaila, jie tik žiūrėjo, kuo čia viskas baigsis. – Pupeiki, ateik čia!

Pupeikiukas priėjo. – Katras norit sėdėti prie lango? – Aš!.. Aš!.. – ir Pupeikiukas vikriai šmurkštelėjo į suolą. Tiek to, man bus gerai ir iš krašto. Užtat po

skambučio visuomet pats pirmasis galėsiu išbėgti į lauką. Kai pasigirdo tas skambutis, aš iš nedrąsumo niekur nebėgau, palaukiau, kol išbėgs kiti, bet Pupeikiukas jau stūmė mane iš suolo:

– Stokis!.. Ar sėdėsi čia kaip pašiktas?.. Kieme stengiausi laikytis arčiau jo, juk, kaip ne kaip, dabar jis turėjo būti geriausias mano draugas, bet

jis tuojau nukūrė kaip zuikis pas brolius, todėl ir aš nubėgau. Tame būryje buvo ir kitų berniukų, kurių dar nepažinojau. Staiga pajutau, kad mane kažkas kietai nutvėrė už švarkelio apykaklės. Pradėjau muistytis, gręžioti galvą, kol pamačiau užpakalyje išraudusį nuo pykčio Žygimanto veidą:

– Atiduok!.. – šaukė jis ir dabar jau draskė atlapus. – Čia mano švarkas!.. O Pupeikiukai visi stovėjo aplinkui, juokėsi ir nė vienas manęs negynė. Bet iš kažkur išdygo mokytoja,

nutvėrė sūnų už ausies: – Kad man daugiau niekada prie jo nelįstum!..

Taip, už ausies nutvėrusi, ir nusivedė Žygimantą per visą kiemą kažkokį skersą, paskui – į gonkas, o iš gonkų – į savo kambarį. Kitą pertrauką aš jo niekur kieme nemačiau ir naiviai pagalvojau, kad šituo man viskas ir baigėsi, o savo didelę gėdą per piešimo pamoką neilgam tarpui beveik visai buvau užmiršęs. Turėjo skaudėti tam Žygimantui, turėjo kaip reikiant jam skaudėti, o gėdos jis patyrė neką mažiau už mane. Todėl abudu dabar esam lygūs, ir, pagalvojus, jam iš tikrųjų nebėra ko prie manęs lįsti. Jeigu ne mokytoja, būtų jis mane mušęs ar ne? Muštis aš visiškai nemokėjau ir nežinojau, kur galima apie tai paskaityti. Daug kur rašo, kad mušasi, bet niekur nerašo, kaip visi to išmoksta.

Per ilgąją pertrauką mus visus pirmokėlius mokytoja nusivedė po medžiu, sustatė į glaudų ratą veidais į vidų ir pamokė tokio žaidimo – žiedą dalyti. Du vaikščiojo to rato viduryje, mes stovėjom suglaustus delnus atkišę į priekį, vienas visiems kišo į tuos delnus „žiedą“ – pusę trintuko, o antrasis turėjo atspėti, kuriam tarp delnų įspraustas.

– Sargi Margi, kur žiedas žyd? Pasižiūrėjusi, ar supratom, mokytoja nuėjo kitur. Taip mums visiems patiko tas žiedo dalijimas, kad

nieko daugiau nematėm ir negirdėjom. Staiga pajutau, kad man kažkas nugaroje ne taip. Atsisukau – o užpakaly vėl stovėjo iš pykčio išraudęs Žygimantas, jis metė man į akis iš švarkelio nugaros iškirptą didelį lopą:

– Še! Nešiok dabar!.. Vaikai apstulbo, stovėjo apstulbę net tada, kai Žygimantas jau buvo paėjęs tolokai šalin: kas dabar

bus?.. Nieko nebuvo, aš pakėliau tą lopą ir bliaudamas pasileidau mokyklos keliuku į vieškelį. Koks ilgas buvo mano bėgimas, kaip garsiai, kaip graudžiai aš verkiau bėgdamas!.. Moterys daržuose stovėjo pakėlusios galvas, negalėdamos suprasti, kokia nelaimė nutiko tam pabėgėlių vaikui.

Dvi dienas nėjau į mokyklą, ir jokia jėga nebūtų privertusi manęs to padaryti, nors motina kuo gražiausiai įsiuvo tą lopą atgal. Trečią dieną į namus atėjo pati mokytoja, ir turėjau eiti. Ji visą kelią ramino mane, laikydama už rankos, bet geriau jau būtų neraminusi ir nelaikiusi.

Atminties linija, kuri eina mano galvoj per tą laiką, kai aš mokiausi pradinėj, yra sutrūkinėjusi į taškelius ir trumpus neryškius brūkšnelius: gal dėl to, kad mokiausi aš ten neilgai ir be jokių didesnių pastangų, tartum pasišvilpaudamas, o gal dėl to, kad viską užgožė ir prislopino pati pirmoji diena, tas švarkelio iškarpymas. Neilgai aš ir tesėdėjau su Pupeikiuku pirmojoj eilėj nuo lango, gal kokias dvi savaites. Vieną dieną mokytoja pasakė:

– Pasiimk savo sąsiuvinį ir eik į antrą klasę. O ta antra klasė – tai tik antras mokyklos kambarys: taip pat dvi suolų eilės ir tarp jų vaikščiojantis

liesas Žygimanto tėvas. Sustojęs tarpdury ir žiūrėdamas jam į akis aš garsiai pasakiau labą rytą, nors visai neseniai kieme jau buvau sakęs. Klasė nutilo, tiktai pačiame jos gale, ketvirtokų eilėj, girdėjosi piktas Žygimanto šnopavimas, ir aš staigiai pajutau, kad visai nebenoriu tos antros klasės, bet mane vėl pasodino eilėj, kur prie lango, ir vėl – prie pat mokytojo stalo. Jau ir pirmoj klasėj buvau pats mažiausias, o koks beatrodžiau dabar, tarp antrokų ir ketvirtokų, nenorėjau net pagalvoti. Bet ir ten aš nesėdėjau net iki Kalėdų. Vieną rytą mokytojas pasakė:

– Pasiimk savo sąsiuvinį ir eik į trečią klasę. Ir vėl, sustojęs tarpdury, pasakiau labą rytą, ir vėl buvau pasodintas į patį pirmąjį suolą, bet jau nebe

priešais mokytojos stalą, ir per visas pamokas niekas piktai už nugaros nebešnopavo. Kitais metais, kai vėl sėdėjau kitam kambary, Žygimanto jau nebebuvo, dabar jis buvo išvežtas į

Kretingą ir mokėsi jau ten. Tais kitais metais gal ir vėl kaip pernai būčiau buvęs varinėjamas iš vienos klasės į kitą, bet pradinėj juk nebuvo nei penktos, nei šeštos klasės, ir turėjau toj vienoj klasėj sėdėti ligi pat pavasario. Rudenį, kai vėl reikėjo ruoštis į mokyklą, dabar jau toli, už penkių kilometrų miestelyje, paaiškėjo daug tokių dalykų, kurių anksčiau nežinojau: kad negalėsiu su vienu švarkeliu per pūgas vaikščioti taip toli, nebent pats sau grabo ieškočiau, kad mano kojos dar tokios trumpos, jog rytais per pusnis niekaip neišbrisiu, kad esu mažas ir susitraukęs kaip džiovintas krupis, per dvejus metus

nepaaugęs dorai nė per pirštą, kad visas pajuodęs, o paakiai kaip mėlynių sunka padažyti. Todėl tuos metus turėsiu apsiriboti vien biblioteka ir parsineštomis knygomis, kiūtoti savo lovos kampelyje, įbedęs nosį į puslapį, ir kasdien svajoti kaip man bus gerai, jei kitais metais nors kiek, nors trupinėlį paaugsiu. Dabar iš tos žiemos negalėčiau prisiminti turbūt nieko, bet kaimą pradėjo rašyti į kolchozą. Nors mes neturėjome nei žemės, nei namo, nei gyvulio, nei gyvo vabalo, bet reikėjo rašytis vieniems iš pirmųjų, kad nepradėtų lankytis čia visokie partorgai ir agitatoriai, nepradėtų klausinėti ko reikia ir ko nereikia. Mačiau, kaip patėvis dar labiau susigūžė į kuprelę, o jo akys vis lakstė į šonus, ir nebuvo nė karto, kad skaptuodamas ar droždamas nesusižeistų rankos. Nemačiau aš nei tų susirinkimų, kuriuose rašydino, nei tų agitatorių. Visi gerieji ūkininkai, pusė kaimo, jau buvo sudainavę „Sudiev, Lietuva“, ir agituoti jau nebebuvo ko. Rimkienė, ir ta, pametusi ir žemę, ir Dūlį, ir viską, buvo išbėgusi į Klaipėdą, o gal ir ne į Klaipėdą, ką mes ir supratom iš ano laiško, kuriame nebuvo jokio atgalinio antrašo.

Vieną rytą į kiemą įvažiavo du vežimai, pilni prikrauti lentų, nuluptų nuo kažkieno buvusios daržinės. Paskui tuos vežimus ėjo keturi kaimo vyrai, nešini kirviais ir pjūklu. Rimkienės didžiajame tvarte dabar turėjo būti naujojo kolchozo kiaulidės, tiktai dar nebuvo pačių kiaulių. Pas mus įėjo Kareiva, pirmininkas, mažas apvalus žmogutis, panašus į ropę, kuriai iš apačios įkišti du juodi pagaliukai – auliniai batai. Sakė, kad anksčiau Salantuose jis supirkinėjo gyvulių odas, ir vien jo pavardė tebuvo kareiviška, nes nei tie juodi auliniai batai, nei kareiviškos galifė kelnės to kareiviškumo jam anei kiek nepridėjo.

– Jei turit ką pasidėję už sienos – šiandien pat viską atliuosuoti, išplauti ir iššluostyti! Rytoj atsikraustys žmonės!

Susakė, susakė ir išėjo. – Nu nu... – pakraipė galvą motina. – Kas per ponai tokie čia ir atvažiuos? Išritink tą bačkelę į

priemenę. Kitą dieną atsikraustė Kupriai: vyras, žmona ir duktė, merga gal kokių dvidešimt penkerių metų. Visa jų

manta lengvai tilpo vienkinkiame vežime, kaip ir mūsų, kai bėgom, jie sėdėjo ant tos savo mantos kaip varnos vėjuje, kažkokie apsiskarmalavę ir apšiurę. Per kelis vaikščiojimus ir susinešė viską į Rimkienės kambarius. Duktė, pasirodo, jau besanti ir pilvą atkišusi, eidama krypavo kaip antis.

– Aš jau neisiu pirmoji pas anuos! – papurtė galvą motina. – Mes čia seniau atsikėlėm! Ilgokai jie ten bildėjo ir brazdėjo, kol pradėjo palengva temti. – Tu pažiūrėk! – suplojo rankomis motina, atsistojusi prie lango. – Juk tas senis, žaltys, nė į būdelę

neina! Antai šika vidury daržo ko ne po pat langais!.. Patėvis atsistojo nuo trinkelės ir išėjo į lauką. – Susiedai, susiedai!.. Kaip reikės su jumis gyventi, kad po langais šikat? Ar būdelės nėra? Ar visai

sarmatos neturi? – Kokios tau būdelės?.. – atsiliepė stenėdamas Kuprys. – Žemę reikia tręšti!.. Pavasarį tas daržas bus

mūsų! O apie jų dukterį, Vėrę, motina pasakė: – Matau, kad jau ne vieną kartą yra gimdžiusi, tiktai kur tie anos vaikai? – Neduok Dieve, susiveš čia! – išsigando patėvis. – Klykinsis, cypinsis per naktis! Ir aš išsigandau, bet jokių mažų vaikų niekas čia nesuvežė. Užtat suvežė gal dvidešimt ar daugiau

kiaulių, suvarė į gardus ir kietai užkalė. Dar atvežė du vežimus suplėkusių pelų ir pavertė pasieny šalia didžiosios kūtės durų. Ir dar kelis vežimus beržinių rąstgalių, kuriuos suvaryti vyrai supjovė, suskaldė ir sumetė krūvon vidury kiemo, ten jas kitą dieną apsnigo. Dabar Kupriai cypino tas žalias malkas buvusioj pieninėj po didžiaisiais katilais, šutino pelus, o iš kūtės girdėjosi alkanų kiaulių žviegimas, jis netilo nei dieną, nei naktį, ir prie jo niekas negalėjo priprasti, ypač motina. Vos išeidavo į kiemą – tuoj puldavo atgal, ausis delnais užsispaudusi. Mudu su patėviu kol kas dar laikėmės vyriškai.

Partorgas – pirminės partinės organizacijos sekretorius. (Red.)

Vieną rytą visi trys Kupriai, užrišę už kojos virvę, išvilko vieną kiaulę negyvą ir paliko ant sniego čia pat už tvarto kampo. Kitą rytą – kitą. Į kiaules, tiesą sakant, jos mažai tebuvo panašios: storumo kaip lentos, visos pašiauštais šeriais ir visų nugaros dantytos kaip pjūklai. Bet į negyvai užsižviegusių vietą vėl atvežė kelias, ar ne keturias. O prie tvarto kampo nuo ryto ligi vakaro sukosi neužmatomas varnų pulkas. Taip mes tą žiemą ir gyvenom: virš galvos – juodas varnų debesis, aplinkui – kiaulių žviegimas, o po langais – Kuprių šūdai. Visai pavasariop Vėrė apsiperėjo, dabar prie visko prisidėjo ir kūdikio klyksmas už sienos. Jie visi ilgam išeidavo prie kiaulių, tas vargšelis būdavo paliekamas vienas, motina blaškydavosi po kambarį išprotėjusiomis akimis, krisdavo skersa į lovą, kišdavo galvą po pagalve, bet, atrodo, kad nė tas nepadėjo. O skaityti buvo beveik neįmanoma.

Pavasaris jau buvo atėjęs, nebeliko sniego, ir kiemo obely jau švilpė varnėnas, visas juodai mėlynas, kaip kažkada dar nenukirpti Juditos plaukai bibliotekoj. Bet paukščiams parlėkus kurį gi pavasarį išliko neatšalę? Taip buvo ir dabar. Vieną naktį prisnigo per du pirštus, užtat saulė visur spigino ir akino, atsimušdama į tą baltumą. Jau kelinta diena pakūtėj nebebuvo net pelų, dabar Kupriai sukinėjosi aplink šulinį, senis sėmė iš jo ledinį vandenį, o tos tampė jį kibirais ir pylė į geldas, bet kiaulės žviegė tik dar baisiau. Kūdikio klyksmo už sienos vis tiek negalėjo permušti. Išgirdom, kad tą rytą jis klykia kažkaip kitaip: jau pagargaliuodamas, lyg kieno ranka vis sugniaužtų ir vėl atleistų jo gležną gerklelę. Motina ilgiau nebeišlaikė. Ji atidarė duris iš mūsų kambario į jų, mes jų dar nebuvom užkalę. Ir aš, žinoma, iš paskos, nes dar nė karto tenai nebuvau buvęs. Kūdikis, nuogai išvyniotas iš pilkų skarmalų, gulėjo pamestas netoli durų skersai lovos, o durys buvo ligi galo atlapos į priemenę, iš priemenės – į lauką, ir dabar pro abu tarpdurius baltai švietė kiemo sniegas. Per pasilenkusios motinos nugarą nemačiau, kaip tas klykiantis gumulas atrodo.

– Tai va kur ana padeda savo vaikus!.. – pasibaisėjusi atsitiesė motina, kažkuo tą kūdikį ten, lovoje, užklojusi.

Bet ant slenksčio išdygo Vėrė ir tuojau pasiuto šaukti: – Ko tu, gyvate, kiši nagus prie mano vaiko, ko lendi?! Ko tu čia landžioji po mūsų trobą?.. Ar pavogti

ką norėjai?.. O ką ten buvo galima vogti, ar tuos du prišiktus skarmalus? Motina, kratydama rankas, išbėgo į savo

pusę, ir aš – iš paskos. – Tylėk!.. – šnypštė ant jos patėvis. – Tylėk, niekam nesakyk, būk žemesnė už žolelę!.. Ne mūsų čia

reikalas!.. Tada nežinojau, kas yra ta isterija, kuri motiną dabar ištiko. Pagaliau motina liovėsi blaškytis lovoje ir

tarytum aprimo. Patėvis liepė man apsivilkti švarkelį ir bėgti į lauką: ar nematai, kokia graži diena, motina tegul ramiai viena paguli. Aš taip ir padariau.

Prie šulinio ant savo trumpų aulinių kojyčių tartum riedėte atriedėjo Kareiva, ir Kuprys pasakė, kad jau trys dienos kiaulės nėra gavusios nė spago. Kareiva nuriedėjo į patvartę, pravėrė kiaulidės duris, paskui tas, kur stovėdavo Rimkienės karvė, paskui trečias – ir pamatė Dūlį.

– Tas asilas kieno? – Kolchozo, kieno daugiau? Vaitas jį dabar šeria. – Papjaut ir sušert kiaulėms! Kuprys nutaisė šypseną: – Pirmininkėli, o vieną kulšį ar galės pasiimti? – Galės. Tik skūrą nulupk kaip žmogus, bus man reikalinga. – Bus patvarkyta, pirmininkėli!.. Jau norėjau bėgti ir pasakyti patėviui, bet jis gali nebeišleisti manęs daugiau į lauką, ir aš nepamatysiu

Dūlio pjovimo. Visai kitame tvartų gale, prie pat užvažiuojamojo tilto, buvo ratinė, ten dar buvo pakabinti Dūlio pavalkai, brizgilai, vadžios, tik vežimo jau nebebuvo. Ant sienos tebekabėjo du dalgiai, su vienu iš jų patėvis pernai vasarą pakalnėj dar pjovė Dūliui šieną. Tą dalgį Kuprys nusikabino ir ėmėsi

tverti lauk. Aš stovėjau tarpdury ir žiūrėjau. Kuprys dėbtelėjo į mane porą kartų, bet nieko nesakė, nusikabino nuo sienos brizgilus, vadžias ir pasuko į Dūlio duris.

– O tu čia ko?! – staiga užriko ant manęs atsiminęs ir net treptelėjo į sniegą. – Greitai mauk į trobą, kad aš tavęs kieme nematyčiau!..

Ir nudulkėjau šalin, tiktai, žinoma, ne į trobą. Ratinės sienos buvo kaltos eglinėmis lentomis kaip daržinės, o tose lentose buvo daug iškritusių didelių šakų. Pro vieną, prikišęs akį, aš ir žiūrėjau, tiktai iš kitos pusės, žinoma.

Baltame tarpduryje pasirodė ir Kuprys, ir Dūlis. Kuprys pasivedė arklį į vidurį, po pat sija, po ja jau kyšojo įsmeigtas į žemę ištvertas dalgis. Dūlis buvo pamautas brizgilais, pažabotas, o prie brizgilų buvo pririštas vienas vadžių galas, pačias vadžias, tvarkingai suringavęs, Kuprys laikė kitoje rankoje. Tą ringę permetė per siją ir ėmė traukti žemyn, Dūlio galvą keldamas į viršų. Primynė vadžių galą koja, ir Dūlis jau nebegalėjo nuleisti galvos. Ištraukė iš žemės dalgį, tfiu! tfiu! tfiu! nusispjovė per petį ir brūkštelėjo tuo dalgiu Dūliui per kaklą ilgą tokį brūkšnį, kiek tiktai leido dalgis. Dūlis kraupiai sužvingo, stojosi piestu, pirmutinėm kojom taikydamasis Kupriui į galvą. Šokdamas atbulas, Kuprys paleido vadžias, išsispyrė iš klumpių ir puolė į kiemą, o Dūlis – jam iš paskos. Daugiau pro šaką negalėjau matyti, todėl apibėgau ratinės kampą. Susirietęs į kuprą, Kuprys bėgo pro šulinį tiesiai į trobos duris, o iš paskos, šokčiodamas abiem priekinėm kojom, lyg būtų supančiotas, jį vijosi Dūlis. Dviem didelėm Čiurkšlėm kraujas iš arklio gerklės švirkštė į abi puses, ir Dūlio šokčiojimai darėsi vis trumpesni. Įsibėgėjęs Kuprys išmušė priemenės duris pečiais ir kartu su jomis įgriuvo į vidų, o Dūlis klupo ant slenksčio akmens ir lėtai nuvirto į šoną. Kieme akinamai švietė naujai iškritęs sniegas, ir tada paskutinį kartą mačiau, kaip neužmirštamai baisiai atrodo raudonas ant balto.

Romualdas Granauskas, Raudonas ant balto, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000, p. 5–42.