Leidžiamas nuo 1997 m. gruodžio mėn. Išeina kartą per ketvirtį. 2013 m. Nr. 3 (63) ISSN 1392-3803„Kultūra“ 2013-08-09

Scena – be užkulisiųDOVILĖ URNIKIENĖ„Teatras – į namus“, – juokaudama festivalio idėją pristatė

Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro re-žisierė Albina Buntinienė, į Virkštininkų dvaro užeigos lauko sceną sukvietusi mėgėjų teatrų kolektyvų iš Lietuvos bei už-sienio. Klojimo teatro atmosfera persmelkto festivalio žiūro-vai galėjo ne tik nemokamai stebėti spektaklius, bet ir kartu su aktoriais dalyvauti profesinio meistriškumo pamokose.

„Aš scenoje – tai tikrai ne aš...“ – šitaip pavadindama mėgėjų teatrų festivalį, A. Buntinienė teigė specialiai palikusi daugtaškį, nes tai yra tarsi kvietimas užbaigti pradėtą sakinį.

„Aktorius sakytų, kad scenoje jis – tai tikrai ne jis, bet gal tu, žiūrove? Gal scenoje atpažinsi save?“, – artimą teatro ir publikos santykį akcentavo A. Buntinienė.

Spektakliai – nemokamai Festivalio rengėjai specialiai lauko scenos, esančios

Virkštininkų dvaro užeigos kieme, nedangstė – kad publika galėtų matyti užkulisius, visą teatro „virtuvę“.

„Tegu žiūrovai stebi, kaip prieš spektaklį statome dekora-cijas, rengiamės vaidinimui, kaip paskui nuo scenos išnešame rekvizitus, o galbūt benešdami ir tarpusavyje apsipykstame, čia pat – susitaikome“, – linksmai pasakojo A. Buntinienė, paaiškinusi, kad taip norėjosi perteikti tikrąją klojimo teatro nuotaiką.

Per dvi dienas festivalio žiūrovai nemokamai pamatė de-šimtį spektaklių, kuriuos parodė „namiškiai“ – Kretingos Egi-dijaus Radžiaus teatras ir Kretingos kultūros centro Kartenos skyriaus mėgėjų teatras – bei svečiai: Tauragės kultūros cen-tro liaudies teatras, Rokiškio kultūros centro liaudies teatras, Skuodo kultūros centro Žemaičių teatras, Palangos kultūros centro „Grubusis“ teatras, Kupiškio rajono Skapiškio kultūros namų „Stebulės“ teatras, iš Lenkijos atvykęs Punsko lietuvių kultūros namų Klojimo teatras bei Durbės kultūros namų liau-dies teatras iš Latvijos.

Teatro šventę pradėjo ir pabaigė Kretingos kultūros centro

teatro-studijos „Atžalynas“ kojūkininkų trupės muzikinės-er-dvinės miniatiūros.

Pirmasis Kretingos rajone„Aš scenoje – tai tikrai ne aš...“ vyko lauko kavinės aplin-

koje, todėl teatrai daugiausia parinko rodyti komedijos tipo spektaklius. E. Radžiaus teatro kolektyvas žiūrovams pristatė E. Ignatavičiaus „Sidabrines skyrybas“ – spektaklį, kurį, pasi-džiaugė teatralai, pavyko atgaivinti po 3 metų pertraukos.

„Turėsiu jau trečią vyrą. Gal šis nebepabėgs“, – džiaugėsi spektaklyje vaidinanti Laima Jančauskienė, turėdama minty-se, kad spektaklis nutrūkdavo, kai ankstesni scenos partneriai

2 FESTIVALIAIemigruodavo į užsienį. Šįkart jos „sutuoktiniu“ tapo Donatas Žilinskas.

E. Radžiaus teatro kolektyvas viliasi, kad „Aš scenoje – tai tikrai ne aš...“ taps tradiciniu festivaliu, galbūt organizuoja-mu kas dvejus metus, tačiau tai nulems finansinės galimybės. Šįkart festivalį parėmė Kultūros ministerija.

„Aš scenoje – tai tikrai ne aš...“ tapo pirmuoju mėgėjų tea-trų festivaliu Kretingos rajone per Lietuvos nepriklausomybės metus, jame dalyvavo 120 dalyvių.

Siekdama, kad aktoriai mėgėjai įgytų daugiau aktorystės žinių, A. Buntinienė į festivalio programą įtraukė ir dirbtuves – pratybas bei pamokas su teatro profesionalais. „Mėgėjų te-atruose vaidina žmonės, kurie į repeticijas atbėga po darbų, visuomeninių pareigų. Todėl pirmiausia skubame repetuoti spektaklį, o laiko mokytis tokių dalykų, kaip taisyklingos dik-cijos, balso „pažadinimo“, tam tikrų scenos judesių ir pan., vis pritrūkstame. Tad manau, kad susitikimai su dėstytojais Erika Mažuliene, Linu Zube, Valentinu Masalskiu bus vertingi“, – kalbėjo A. Buntinienė.

Tarp teatrų – bičiulystės saitai„Nesugriaukite to, ką žmogus turi“, – taip perspėdamas,

kad režisūriniai įrankiai nebūtų per aštrūs ir nenušlifuotų žmo-gaus natūralumo, nuoširdumo, savo studentams dažnai pataria Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros do-centas Gediminas Šimkus. Atvykęs į laboratoriją „Aš scenoje – tai tikrai ne aš...“, G.Šimkus sutiko ne vieną savo auklėtinį, kuris sėkmingai dirba mėgėjų teatro režisieriumi.

„Lietuva yra vienintelė šalis Europoje, kuri rengia reži-sierius darbui su neprofesionaliais aktoriais. Todėl pasisemti tokio darbo patirties ir žinių į mūsų universitetą atvyksta reži-sieriai iš užsienio, jiems esame sukūrę net specialią metų tru-kmės studijų programą“, – teigė G. Šimkus. Jis mėgėjų teatrų festivalius vadina didele jėga, nes čia, anot pašnekovo, susi-

renka dvasingi, už savo kraštą atsakomybę jaučiantys žmonės. Be to, negalima nuvertinti ir mėgėjų sukurtų spektaklių, nes jie, G. Šimkaus įsitikinimu, turi meninės vertės.

G. Šimkaus auklėtinė Skapiškio kultūros namų teatro „Stebulė“ režisierė Vita Vadoklytė įsitikinusi, kad dalyva-vimas klojimo teatrų festivaliuose praturtina mėgėjų aktorių patirtį, leidžia jiems daugiau atsiskleisti. „Šią vasarą mūsų tea-tras gastroliuoja kaip niekad daug – kiekvieną savaitgalį vyks-tame vis į kitą festivalį“, – sakė V. Vadoklytė, pasidžiaugusi, kad kartu keliauja ir vyriausias teatro aktorius – 92 metų Jonas Uziela, kurį pažįsta teatro gerbėjai visoje Lietuvoje.

Punsko lietuvių kultūros namų Klojimo tetaro režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė teigė, kad kolektyvas Kre-tingoje lankosi nebe pirmą kartą ir šįkart, teatrui švenčiant 55 veiklos metus, simboliškai teatras pasirinko parodyti spektaklį B. Sruogos komediją „Dobilėlis penkialapis“.

Idėją brandino keletą metųA. Buntinienė teigė, kad į festivalį kvietė tuos kolekty-

vus, su kuriais kretingiškiai teatralai bičiuliaujasi, yra jų lau-kiami ir mylimi. „O mes nelabai turėjome kur jų pasikviesti, likdavome tarsi skolingi. Tad kai pamačiau Virkštininkų dvaro užeigos lauko sceną, išsyk supratau, kad tai būtų ideali erdvė klojimo teatrų festivaliui. Juolab, kad čia ir akustika puiki!”, – pasakojo A. Buntinienė, prisipažinusi, kad mintis surengti mėgėjų teatrų festivalį kirbėjusi jau keletą metų.

A. Buntinienės idėją palaikė ir Virkštininkų dvaro užei-gos savininkai Kęstutis ir Jurgita Šoblinskai. Jie „Pajūrio nau-jienoms“ sakė, kad teatralai, kurie kavinės teritorijoje pastatė palapinių miestelį ir jame apsigyveno, įnešė daug šurmulio, smagumo, sukūrė laisvės ir kūrybiškumo atmosferą.

„Statydami sceną, apie teatrą negalvojome, tiesiog norėjo-me įrengti pakylą muzikantams, kad jie būtų matomi didelėje kavinės teritorijoje. Bet džiaugiamės, kad šią sceną atrado tea-tralai – jie čia visada laukiami“, – tikino J. Šoblinskienė.

3TEATRAISKAPIŠKĖNŲ VASARA

„Lietuvos aidas“, 2013-06-11

DR. ALDONA VASILIAUSKIENĖ Ištraukos iš straipsnio „Liaudies teatrų festivalyje

„Pienių medus“ prisiminti 2013-ųjų metų jubiliejai“ Skapiškį garsina Kupiškio Kultūros centro Skapiškio kul-

tūros namų režisierės Vitos Vadoklytės suburti, sukurti ir jos su pasišventimu bei atkakliu pasiaukojimu vadovaujami liau-

dies teatrai.„Pienių“ festivaliaiKasmet gegužės mėnesio pabaigoje Skapiškyje (Kupiškio

r.) vyksta liaudies teatrų festivaliai, pavadinti pagal amžių gru-pes pienių vardu: vaikų – „Pienių medus“, jaunimo – „Pienių vynas“ ir senjorų – „Pienių pūkas“. Liaudies teatrų iniciatorė ir organizatorė iš Gelvonių (Širvintų r.) kilusi ir 1990 m. pabai-goje į Skapiškį atvykusi Vita Vadoklytė – Kupiškio Kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierė. Jau 1991 m. ji Ska-piškyje subūrė liaudies teatro kolektyvą, o 1997 m. suorgani-zavo Šiaurės Baltijos šalių tarptautinį kaimo jaunimo festivalį, kurį pavadino „Pienių vynu“, vėliau atsirado ir vaikų teatrų festivalis „Pienių medus“. Į V. Vadoklytės organizuojamus te-atrų festivalius vis daugiau įsijungia profesionalai.

2000 m. V. Vadoklytė, lankydamasi Danijoje, susipažino su teatrine vyresnio amžiaus žmonių veikla. Jai kilo mintis to-kią patirtį panaudoti ir Skapiškyje. Taip atsirado senjorų – vy-resnio amžiaus žmonių – teatras „Pienių pūkas“. Jis gimė dar ir todėl, kad, pasak Vitos Vadoklytės, labai nyksta patriotizmas, o senjorai geba aprėpti gilias patriotines temas.

„Literatūrinis pienių medus“2013 m. gegužės 25–26 d. Skapiškyje jau 17 kartą vyko

„Pienių“ festivalis ir 7-tą kartą vaikų ir jaunimo teatrų šven-tė-kūrybinė stovykla „Literatūrinis pienių medus“. Primintina, kad 1992 m. Skapiškyje Vitos Vadoklytės iniciatyva sukurtas ir jos vadovaujamas vaikų ir jaunimo liaudies teatras „Ku-kū“ gavo aukščiausią apdovanojimą: 2010 m. kovo 13 d. jam buvo įtekta „Aukso paukštė“. Iš Kupiškio rajone gautų trijų „Aukso paukščių“ – dvi nutūpė Skapiškyje (pirmąja „Aukso paukšte“ 2004 m. buvo apdovanotas Skapiškio suaugusiųjų liaudies te-atras „Stebulė“).

Kūrybinius sugebėjimus rodė ne tik šeimininkai – teatras „Ku-kū“, pastatę Ramutės Skučaitės pjesę „Mergytė ieško pa-sakos“ (rež. Vita Vadoklytė), bet ir iš kitų Lietuvos vietų at-vykę kolektyvai: Troškūnų liaudies teatro studija „Mes“ (rež. Jolanta Pupkienė), Kunigo švietėjo Jono Katelės paramos ir labdaros fondo jaunimo dramos studija iš Rokiškio (rež. Jo-nas Buziliauskas), Vilniaus kultūros centro teatro studija „Ele-mentorius“ (rež. Eglė Storpirštienė), Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos teatro studija „Arielis“ (rež. Vidmantas Fijalkaus-kas), Subačiaus kultūros namų teatro studija „Kaukė“ (rež. Violeta Mičiulienė). Jau ne pirmą kartą į Skapiškį atvyko Punsko lietuvių kultūros namų jaunių teatras „Kregždė“ (rež. Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė), atvežę Anatolijaus Kairio spektaklį „Ugnies daina“, skirtą Romui Kalantai.

Dviejų dienų šventėje žiūrovai pamatė ir išgirdo Vytau-to V. Barkausko operą visai šeimai „Gripino klasta arba kas taps karaliumi?“, kurią atliko Kupiškio meno mokyklos jaunių choras ir solistai (meno vadovė Nidija Sankauskienė, rež. Vi-lija Morkūnaitė).

Ardomoje senųjų akmenų Skapiškio miestelio aikštėje atvežtose smėlio krūvose vaikai ir suaugusieji, vadovaujami ir mokomi kupiškėno skulptoriaus Audriaus Lauciaus, statė smėlio korius.

Kupiškio jaunimo centras pristatė penkis įdomus projek-

4 TEATRAI

tus – jaunimo idėjų korius, į kuriuos turėjo atsakyti jaunimas.Festivalyje buvo pristatytos dvi parodos. Andriaus Jan-

kaičio fotografijų darbų paroda „Pasaulio spalvos“ (pristačius parodą, jos prezentacija buvo pratęsta, pasakojant ir rodant skaidres). Kita paroda – Kupiškio etnografijos muziejaus me-ninių fotografijų paroda „1863–1864 m. sukilimo keliu po Šiaurės Rytų Aukštaitiją“, kurią palydėjo Kupiškio meno mo-kyklos kanklininkių ansamblis (vadovė Danutė Boverienė).

Šeštadienio vakare visus linksmino iš Vilniaus atvykusi lengvojo roko grupė „Arbata“.

„Stebulės“ teatras – kretingiškių festivalyje

PAULIUS BRIEDISRugpjūčio 3–4 dienomis Skapiškio kultūros namų teatro

„Stebulė“ aktoriai važiavo prie jūros: Kretingos rajono Vy-dmantų miestelyje vyko tarptautinis mėgėjų teatro kolektyvų

festivalis „Aš scenoje – tai tikrai ne aš…“Ankstyvą rugpjūčio rytą prie Skapiškio kultūros namų ga-

linio įėjimo rinkosi žmonės… Girdėjosi šūksniai:– Ei, tik nepamirškite „Stebulės“ vėliavos!– Beržo šaką bandyk talpinti čia, dešiniame šone!Tai Skapiškio teatro „Stebulė“ artistai į autobusiuko prie-

kabą krovėsi daiktus.– Kur mėlyną kėdę neši, a?– Šitą? Aš maniau, kad ji čia tik šiaip padėta.– O paskui trūksta dekoracijų…Skapiškėnai išsiruošė į Kretingos rajoną: Vydmantų gy-

venvietėje vyko dviejų dienų tarptautinis mėgėjų teatrų festi-valis „Aš scenoje – tai tikrai ne aš“. Jis buvo rengiamas pirmą kartą, todėl Skapiškio kolektyvas nelabai numanė, kas jų lau-kia nuvykus.

Iš Aukštaitijos į Žemaitiją – ilgas kelias, kone visą Lietuvą

reikia pervažiuoti. Miestelio šviesuolis Jonas Uziela, per Joni-nes šventęs 92-ąjį gimtadienį, dalinosi prisiminimais.

– Atsimenu, buvo 1945-ųjų lapkričio mėnuo, krito len-gvos snaigės. Lūkuriavome traukinių stotyje…

Kitoje autobuso pusėje susėdęs jaunimėlis savo reikalus aptarinėjo.

– Studijuosiu vokalą, įstojau į LMTA. Į nemokamą, – pa-sakojo Karolina Petuchovaitė.

Laikas neprailgo. Nė nepajutom: autobusiukas įlėkė į va-sarišką Kretingos miestą. Mūsų kelionės tikslas – Virkštininkų dvaro užeiga Vydmantų kaime – visai čia pat.

Tai, kad esame šalia jūros, rodė automobilių spūstis, at-siradusi dar nė neišvažiavus iš Kretingos. Lėtai slinkdami au-tomobilių vilkstinėje, pamatėme šalikelėje mums mojančius karnavalo drabužiais apsirengusius festivalio organizatorius – taip jie stengėsi atkreipti mūsų vairuotojo dėmesį. Visi net lengviau atsidusome: pagaliau išsikapanota iš „kamščio“.

– Dar minutė kita, ir būtume stoję toje spūstyje: pagal „šaibos“ parodymus leistinas vairuoti laikas baigė išsekti, – prasitarė vairuotojas.

Įvairūs mediniai dvaro kiemo papuošimai, drožinėtos sū-puoklės, suoliukai, šakų tiltas per upelį ir kiemo viduryje pa-statyta didelė rąstų scena – tai vis detalės, festivaliui kūrusios senovės įspūdį, tarsi čia ketinama vaidinti anų dienų ponams.

Pirmas įspūdis nebuvo visiškai klaidingas: festivalio da-lyviai tikrai galėjo „ponais“ pasijusti, nes dvaro restoranas jų norus pildė vos jiems pinigine pamojus.

Kaip ir dera ponams, jie turėjo galimybę rinktis: festivalio programa plati, nuo pajūrio iki Vydmantų – vos 5 km. Beliko pajusti, kur linksta širdis – jūros malonumų ar teatro išminties link.

Festivalį pradėjo Kretingos „Atžalyno“ teatro kojūkinin-kai. Pasilypėję ant ilgų karčių, artistai neprarado grakštumo ir plastikos. Jų miniatiūra „Atspindžiai veidrodyje“ priminė: kai

5TEATRAIkurie scenos personažai labai panašūs į tave.

Po atidarymo prasidėjo spektaklių maratonas. Daili medinė Virkštininkų dvaro užeigos lauko scena pasi-

tiko ir palydėjo 10 kolektyvų: Kretingos kultūros centro studi-jos „Atžalynas“ kojūkininkų trupę, Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus, Tauragės kultūros centro, Punsko lietuvių kultūros namų, Rokiškio kultūros centro, Skuodo Kul-tūros centro Žemaičių, latvių Durbės kultūros namų, Kretingos kultūros centro Kartenos skyriaus, Palangos kultūros centro „Grubųjį“ ir Skapiškio kultūros namų „Stebulė“ liaudies, mė-gėjų ir klojimų teatrus.

Platus dalyvių spektras ne tik džiugino prie dvaro susirin-kusius žiūrovus: iš visos Lietuvos ilgą kelią į Žemaitiją sukorę aktoriai ir patys turėjo galimybę pasižiūrėti ir įvertinti, kokie kūrybingi scenoje jų kolegos.

Pirmieji ant scenos lipo Kretingos Egidijaus Radžiaus te-atro aktoriai. Jų spektaklis „Sidabrinės skyrybos“ stumtelėjo žiūrovus į situacijų sūkurį. Meilės žabangai visada painūs. Tie, kam pavyko iš jų ištrūkti, tęsė festivalį.

Ką ir kalbėt, kretingiškiai žavėjo ir spektakliais, ir kojūki-ninkų pasirodymu: pasilipę ant 3 m karčių jie labiau priminė cirko, o ne teatro artistus. Ir vis dėlto tai buvo spektaklis: lyg milžinai būtų atėję žinią pranešti, istoriją negirdėtą papasako-ti…

Skapiškio „Stebulės“ teatralai, jau daug kartų rodę spek-taklį „Ponia Barbė“, vis tiek truputį jaudinosi. Tik ir girdėjai šūkčiojant:

– Matėte, kokie nedideli užkulisiai? Ar užteks vietos mums pasislėpti?

– Kaip garsas? Gal kas klausėte, kaip girdisi tie, kurie da-bar vaidina?

O scenoje „Ponia Barbė“ jautėsi kaip žuvis vandenyje. Spektaklis puikiai nuteikė festivalio žiūrovus.

Buvo įdomu pažinti, kas domina Punsko lietuvius.– Jie visada žavi atsidavusia vaidyba ir gera nuotaika, –

punskiečiais žavėjosi „Stebulės“ režisierė Vita Vadoklytė. Jų parodyta Balio Sruogos pjesė „Dobilėlis penkialapis“ – tikra vyrų ir moterų tarpusavio santykių enciklopedija.

O vakare veiksmas persikėlė į palapinių miestelį. Mėgė-jų teatrai – tarsi maža bendruomenė. Visi vieni kitus pažįsta, gerbia ir palaiko, domisi vienas kito kūryba, sėkme, dalinasi idėjomis, įžvalgomis ar net svajonėmis. Ir švenčia… Artistams patinka švęsti buvimą kartu.

– Ei, skapiškėnai, ar jau ragavote rūkytos jūros žuvies? – šūkavo ūbavo palangiškiai.

– Mes jums irgi turim dovanų – kupiškėniško „Magary-čių“ alaus! – atitarė šie.

Tokio šilto bendravimo kasdienybėje imi ir pasigendi:

trūksta bendruomeniškumo, sumažėjo dalykų, kurie mus į krūvą suveda…

Iš ryto tęsėsi teatrinis smagumas. Klaipėdos universiteto dėstytojai Erika Mažulienė ir Linas Zubė teatrinės dirbtuvės laiką skyrė teatro kalbai ir judesiui. O aktorius Valentinas Masalskis paskaita apie vaidybą atskleidė paslaptį žmogaus, lipančio ant scenos.

– Aktorius turi mokėti gerai meluoti nesakydamas netie-sos, – sakė jis.

Artistai, vieni iš kitų pasisėmę įkvėpimo ir patirties, lipo ant scenos ir atidavė viską, ką savyje atvežę. Pakerėtas žiūro-vas – didžiausias teatralo džiaugsmas.

Ši diena taip pat buvo kupina reginių. Pasirodė mėgėjų teatrai, atvykę iš Skuodo, Kretingos ir net Latvijos…

Antrą festivalio dieną pasirodė kupiškėnams gerai pažįs-tamas Rokiškio teatras. Režisierius Eligijus Daugnora į Virkš-tininkų dvarą atvežė Juozo Tumo-Vaižganto pjesę „Nebylys“. Nuoširdus, iki graudumo atviras spektaklis į festivalio progra-mą įsiliejo nauja spalva.

Bene daugiausiai žiūrovų dėmesio susilaukė Palangos kultūros centro „Grubiojo“ teatro spektaklis „Amerika pirty-je“. Jis rodomas jau daug metų, keitėsi net aktorių kartos.

Ir vėl – ilga kelionė namo. Kas kalbėjosi, kas pavargęs pūtė į ūsą… Gali pavydėti Skapiškio bendruomenei, įveikusiai labai daug kelių.

– Iki kito susitikimo! Iki kitų gastrolių, – vieni kitiems linkėjo skapiškėnai.

Kolektyvas išsiskirstė tik tam kartui: rugpjūčio 17 d. „Ste-bulė“ vyksta į Dzūkijos Marcinkonių kaimą. Tai gražių teatro tradicijų sodžius, kviečiantis geriausius šalies mėgėjų teatrus. Dzūkams skapiškėnai parodys spektaklį „Pasakoja kupiškė-nai“. Šis režisierės V. Vadoklytės parengtas pasakojimas – apie „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierių Povilą Zuloną.

Mėgėjų teatrai – bene aktyviausia visuomenės dalis. Ska-piškėnai šiemet jau vaidino Rokiškio rajono Panemunėlio fes-tivalyje „Nepadėjus nėr ko kast“, kupiškėnų „Lingaudaloje“, Lietuvos klojimo teatrų krivūlėje, kuri šiemet buvo surengta Šilalės rajone, Laukuvoje, ir kitur.

„Stebulė“ – unikalus liaudies menas„TEMOS“ INFORM.Liepos 21 d. Kupiškio rajono Skapiškio kultūros namų

teatras „Stebulė“, vadovaujamas režisierės Vitos Vadoklytės, dalyvavo XXV Lietuvos klojimo teatrų krivūlėje, kuri šiemet buvo surengta Šilalės rajone, Laukuvoje.

Laukuva, Žemaitijos miestelis, šiomis dienomis švenčia savo 760-tąjį jubiliejų ir 90 metų, kai parapijos klebono Napa-lio Butkevičiaus jaujoje per Škapliernos atlaidus buvo suvai-dintas Petro Pundzevičiaus „Neatmezgamasai mazgas“ (1923,

6 TEATRAIrež. M. Tallat-Kelpšienė).

Ta proga naujasis Lietuvos klojimo teatrų judėjimas 2013 m. liepos 21 d. Laukuvoje, irgi per Škapliernos atlaidus, šaukia savo 25-ąją krivūlę.

Pačioje Bilionių piliakalnio papėdėje išsaugota XIX a. etnografinė sodyba. Dviejų galų troba, ąžuolinių sienojų svir-nas, keturšlaičiais stogais prisidengęs rąstinis klojimas. Čia vyko tikri kluono vaidinimai.

Žemaičiams buvo parodytas spektaklis „Pasakoja kupiš-kėnai“. Remdamasi „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisie-riaus Povilo Zulono prisiminimais, pjesės scenarijų parašė V.Vadoklytė. Povilą Zuloną vaidiną trys aktoriai: dar pieme-nuką, gimnazistą ir senolį.

„Pasakoja kupiškėnai“ sunkiai pasiduoda lyginamas su kitų neprofesinių teatrų darbais: vaidina stiprus, subrendęs teatras, pjesės sumanymas išnešiotas iki brandos ir žiūrovui atiduotas kaip visiškai naujas pažinimas. Kas galėjo pagalvoti, kad kopėčios gali būti tokios funkcionalios? Jomis ne tik į dan-gų gali lipti, bet ir kloti bėgius po traukinio ratais, aptverti savo ribas tarsi tvora, užkloti balta drobule lyg stalą…

Krivūlė išsibarstė po kelias vietoves: Skaudvilės, Agluo-nėnų, Girdžių, Jurbarko, Klaipėdos universiteto, Rietavo, Bi-lionių spektakliai buvo parodyti Šilalėje, Kaltinėnuose, prie Baublių vandens malūno…

Skapiškėnai vaidino etnografinėje sodyboje prie Bilionių piliakalnio. Kai aktoriai po vaidinimo nusilenkė, žiūrovai at-sistojo ir ilgai skapiškėnams dėkojo plojimais. Koks gali būti nuoširdesnis, tikresnis įvertinimas?

Senolis Jonas Uziela, šiemet atšventęs 92-ąjį gimtadienį, buvo įvertintas Linkuvos krivūlės prizu. Apdovanojimas buvo įteiktas ir „Stebulės“ aktoriui Steponui Krasauskui. Komisija,

pagerbdama šį Skapiškio teatro „Stebulė“ aktorių ir atsidėko-dama jam už kūrybinę veiklą atkuriant ir puoselėjant lietuvių klojimo teatrų kultūrą, XXV Lietuvos klojimo teatrų krivūlėje pripažino jį kaip unikalų liaudies menininką, ryškų liaudinio vaidinimo vaidilą.

Kaip teigia „Žemaitijos paveldas“ (www.zemaitijospa-veldas.eu), krivūlės spektaklius vertino dramaturgas ir teatro-logas Gediminas Jankus, vyskupas Jonas Kauneckas, Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas, Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas, teatrologijos magistrai Darius Peckus ir Artūras Butkus, Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys. Nuga-lėtojų laukė Didysis kunigo Jono Katelės prizas ir Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko bei Laukuvos seniūnijos premijos. Jurbarkiškis Konstantino Glinskio teatras laimėjo pagrindinį prizą bei piniginę premiją. Krivūlėje dalyvavusiam Girdžių te-atrui (Jurbarko r.) atiteko premija ir prizas. Kitais metais jam patikėta surengti respublikinę Lietuvos teatrų krivūlę.

7TEATRAITeatro „Saula“ jubiliejinis 20-asis kūrybinis sezonas

ROMAS MATULIS,

PLUNGĖS KULTŪROS CENTRO DIREKTORIUS, VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO „SAULA“ REŽISIERIUS

Nuo 2012 m. rugsėjo iki 2013 m. liepos mėnesio pabai-gos Plungės rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Saula“ visus savo kūrybinius sumanymus skyrė teatro vei-klos 20-mečiui paminėti. Dvidešimt kupinų brendimo, kūry-bos, ieškojimų, bendravimo ir grupinio pažinimo metų vaikų ir jaunimo bendruomenėje yra labai brandus laikotarpis. Prieš du dešimtmečius suburtas jaunųjų teatralų būrys nesiekdamas didelių tikslų tiesiog norėjo būti scenoje ir kurti. Tačiau neju-čiom prabėgo net du dešimtmečiai, suformavę brandų, kupiną entuziazmo, savų tradicijų ir ieškojimų teatrinio meno kolek-tyvą.

Pirmuosius teatro „Saula“ aktorius pakvietė ir juos subūrė teatro įkūrėjai ir dabartiniai režisieriai Sigita Motiekaitė-Ma-

tulienė ir Romas Matulis. Ir štai šiandien vaikų ir jaunimo tea-tras „Saula“ – subrendęs teatro kolektyvas, dirbantis studijiniu principu, kuriame teatro meno mokosi per 80 jaunųjų Plungės rajono aktorių. Per dvidešimt savo kūrybos metų pastatyti 34 spektakliai ir poetinės kompozicijos. Teatro aktoriai ir vadovai kas dveji metai rengia tarptautinę teatro laboratoriją-festivalį „Mažoji Melpomenė“, kasmet vaikų teatrų šventę „Vaikiškas teatro pavasaris“, socialinės-edukacinės atskirties mažinimo projektą „Mes esam vienodi, mes norime būti kartu“, teatrinio veiksmo projektus „Atviras teatras 24“ ir „Teatr‘Artas“ bei ki-tus įvairius renginius. Nuolat rodo savo spektaklius įvairiuose miestuose ir miesteliuose, dalyvauja įvairiuose festivaliuose.

„Saula“ atstovavo Lietuvai dviejuose pasauliniuose vai-

kų teatrų forumuose, parskraidino į Plungę „Aukso Paukštės“ nominaciją, džiaugėsi nominacija „Tegyvuoja teatras“, respu-blikinio konkurso „Šimtakojis“ laureato skulptūrėlėmis, kitais svariais įvertinimais. „Sauliečiai“ savo kūrybinius sumanymus pristatė ne tik Lietuvos žiūrovams, bet savo spektaklius rodė ir Latvijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokie-tijoje ir Belgijoje. Taip prasmingai ir kūrybingai gyvendamas kolektyvas atkeliavo iki savo 20-ojo kūrybinio sezono.

Dvidešimtajame jubiliejiniame sezone savo bičiulius, ger-bėjus, žiūrovus bei pačius save teatras „Saula“ džiugino net keturiais repertuariniais spektakliais: paruošiamosios grupės kūrybiniu žaidimu pagal lietuvių liaudies pasakas „Maumo kelionės“, vaikų grupės spektakliais pagal H. K. Anderseno pasaką „Coliukė“ ir pagal lietuvių liaudies pasakas „Velnių monai“ bei jaunimo grupės spektakliu Williamo Mastrosimo-nės „Pykšt pokšt tu negyvas“. Jaunimo grupės spektaklis tapo ir itin svarbiu išgyvenimu, nes jį parodyti „sauliečiai“ buvo

pakviesti prestižiniame tarptautiniame teatrų forume „Žings-niai“ Minske. Šį forumą rengia Minsko valstybinis Naujasis teatras kartu su Baltarusijos Kultūros ministerija. Jame dėl svarbiausių apdovanojimų varžosi ir profesionalūs jaunimo te-atrai. Šiais metais forume buvo pakviesti dalyvauti kolektyvai iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos ir Mol-dovos. Tarptautinio jaunimo teatrų forumo „Žingsniai“ spek-taklius vertino komisija, kuriai pirmininkavo Galina Aliseičik – Baltarusijos Meno akademijos docentė, menotyros mokslų daktarė. Vertinimo komisijoje įvairioms teatro kryptims ats-tovavo savo žanrų meistrai: Lidija Monakova – Baltarusijos Meno akademijos profesorė, Aktorinio meistriškumo katedros vedėja, Eugenijus Volkovas – Baltarusijos valstybinio teatro Naujasis teatras vyriausiasis dailininkas, Nadiežda Gulevič – teatro kritikė, laikraščio „Kultūra“ redaktorė, Tatjana Gulevič – Baltarusijos nacionalinio radijo laidos „Kultūra“ redaktorė, Žana Laškevič – teatro kritikė ir Viktoras Ziminas – režisie-rius, nusipelnęs Rusijos meno veikėjas.

Vertinimo komisijos sprendimu Plungės teatro „Saula“ spektaklis pripažintas absoliučiai geriausiu forumo spektakliu ir teatrui bei jo režisieriams įteiktas forumo „Grand Prix“. Be didžiojo prizo forumo, vertinimo komisija diplomu už vyro vaidmenį apdovanojo pagrindinio spektaklio „Pykšt pokšt tu negyvas“ herojaus Džošo vaidmenį sukūrusį Domą Šiaulytį. Šis svarbus tarptautinis apdovanojimas teatrui „Saula“ įkvė-pė jėgų ruoštis svarbiausiam 20-mečio įvykiui – jubiliejiniam kūrybos vakarui.

Teatro kūrybinis vakaras įvyko gegužės pabaigoje. Tai

buvo nepaprastai reikšmin-gas, šiltas ir nuoširdus įvykis bendruomenėje, sukvietęs se-nus bičiulius ir žiūrovus kar-tu švęsti teatro šventę. Teatro „Saula“ aktoriai jubiliejinia-me vakare vaidino ištraukas iš populiariausių savo spek-taklių: „Coliukė“, „Maumo kelionės“, „Velnių monai“, „Pykšt pokšt tu negyvas“, „O jei neliks vilties“ ir kitų. Buvo prisiminti svarbiausi teatro įvykiai, kelionės, fes-tivaliai bei laimėjimai. Viso vakaro metu veikė išskirti-nius teatro įvykius primenan-ti paroda. Nepaprastai vakarą šildė teatro bičiuliai, atvykę švęsti kartu: tai teatras „Svajo-nė“ iš Klaipėdos, „Bendraamžiai“ iš Joniškio, „Remarka“ iš Molėtų, „Knifinč“ iš Latvijos. „Saulą“ sveikino ir bičiuliai iš „Vilkolakio“, „Ikaro“, „Iki“, K. Glinskio teatrų. Džiugu, kad jubiliejinis vakaras buvo tikras įvykis ir pačioje bendruomenė-je, nes jame dalyvavo daugybė žmonių, gerbėjų, tėvelių, šalies ir rajono politikų.

Nepaprastai reikšmingi tiek teatro „Saula“ bendruome-nei, tiek žiūrovams buvo ir vakaro metu išsakyti Nacionalinio teatro aktorės Dalios Michelevičiūtės žodžiai: „Mielieji visi „Saulos“ stebuklai, žvelgdama į Jus tiksliai žinau, kad Jūs pa-veldėsit teatrinio pasaulio karalystę“. Nuoširdžiausius linkėji-mus teatrui perdavė ir aktorė Virginija Kochanskytė, aktorius Vytautas Rašimas, LMTA docentė Adrija Čepaitė, o Klaipė-dos universiteto docentė dr. Danutė Vaigauskaitė sakė, kad teatras „Saula“ – tai jaunimo teatrų kelrodė žvaigždė. Vakaro metu karaliavo ne tik teatras, bičiulystė, bet ir nepakartojami susitikimai, kai rinkosi visi kada nors vaidinę teatre. Šio ju-biliejinio vakaro kūrybos džiaugsmas papildė teatro „Saula“ patirčių aruodą ir suteikė veiklai dar didesnės prasmės.

Kūrybinis 20-asis kolektyvo sezonas buvo pažymėtas ir dalyvavimu nepaprastai puikiuose festivaliuose pas bičiulius Joniškyje, Klaipėdoje, Ignalinoje ir kitur. O paskutiniu svarbiu jubiliejinio sezono akcentu tapo teatro „Saula“ teatrinio veiks-mo projektas „Atviras teatras 24: vėjų vaikai“. Liepos 1–6 dienomis jaunieji teatro „Saula“ aktoriai, įsikūrę stovyklą ant Baltijos jūros kranto Šventosios miestelyje, mokėsi vaidybos meno su vienu geriausių Lietuvos aktorių, režisieriumi, Klai-pėdos universiteto profesoriumi Valentinu Masalskiu. Akto-rius ne tik mokė projekto dalyvius, bet ir dalyvavo diskusijose, dalinosi savo patirtimi, kūrybiniais ieškojimais, išsakė savo filosofinius teatro matymus. Ritmikos ir aktorinio vokalo kū-

rybines dirbtuves „sauliečiams“ vedė kompozitorė, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos dėstytoja, Klaipėdos universiteto docentė Nijolė Sinkevičiūtė. Projekto dalyvių scenos kalbos meno įgūdžius tobulino Klaipėdos universiteto Režisūros ka-tedros dėstytoja Erika Mažulienė.

Turbūt didžiausio susidomėjimo tarp projekto dalyvių su-laukė Gatvės šokių ir Capoeiros kūrybinės dirbtuvės. Gatvės šokių užsiėmimų metu „sauliečiai“ mokėsi šokti hiphopą, hau-se, locking, poping, breakdance, funk ir kitų šokių stilių. Šių užsiėimų pabaigoje buvo surengtas savotiškas gatvės šokių mažasis turnyras, kuriame varžėsi projekto dalyvių grupės su savo ką tik pastatytomis šokių kompozicijomis. Šiems užsi-ėmimams vadovavo vienas geriausių šio žanro meistrų Klai-pėdos šokių klubo „Ufas“ vadovas Artūras Iljinas. Nepapras-tai visiems patiko Brazilijos kovų ir šokio menų (capoeiros) užsiėmimai. Tai kovos ir šokio menas, pasižymintis ryškiais akrobatiniais elementais, šuoliais, smūgiais kojomis ore ir pan. Šiose dirbtuvėse jaunieji „Saulos“ aktoriai mokėsi judesių vi-krumo, loginio mąstymo, įžvalgumo, intuicijos bei aktorinių gebėjimų, nes visi šie įgūdžiai svarbūs capoeiros technikoje. Šias pratybas vedė ir brazilietiškais instrumentais grojo šio žanro meistrai Justas Ščiukas, Vidmantas Valantiejus ir Au-gustė Eidrigevičiūtė.

Be teatrinio veiksmo dirbtuvių, projekto metu vyko dau-gybė kitų reikšmingų ir linksmų veiklų. Tai gitarų teatralizuoti vakarai, smėlio performansai, teatrinės provokacijos, maudy-nės ir pan. Visos projekto veiklos buvo viešos, jas mielai ste-bėjo vietinis jaunimas bei į Šventąją atvykę poilsiautojai.

Jubiliejinis 20-asis teatro „Saula“ kūrybinis sezonas buvo tik puiki proga atsigręžti atgal, prisiminti svarbiausius poty-rius, susitikti su brangiais žmonėmis, įvertinti savo ieškojimus ir atradimus bei tikėtis, kad ir ateityje laukiantys kūrybiniai sumanymai bus prasmingi ir leis visiem kurti drauge.

8 TEATRAI

9STUDIJOS IR GYVENIMASLietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų

1982 metų režisierių laida

KURSIOKAIIRENA MACIULEVIČIENĖVisi žmonės turi draugų,

bičiulių, bendradarbių – ar-timesnių ir tolimesnių... Su vienais žaidėme smėlio dė-žėje ar gainiojome kamuolį, su kitais sėdėjome mokyklos suole ar ėjome į pirmą pasi-matymą, beveik visi į ben-dradarbių klausimą: “Kaip sekasi?“ trumpai atsakome: „Gerai“... Taip bėga dienos, mėnesiai, metai... Vis dėl-to yra tokia ypatinga grupė žmonių, kuriuos per maža pavadinti bendramoksliais ar tiesiog draugais – tai KUR-SIOKAI!

Kai šią vasarą vykusia-me tradiciniame mūsų kurso susitikime dėstytojas Gedi-minas Šimkus pasakė, kad mes unikalus kursas, kuris susitinka kasmet, sutrikau. Ar mes tikrai kažkuo skiriamės nuo kitų? Kas mus taip traukia vienas prie kito? Gal drauge praleisti studijų metai, prisiminimai, gal mūsų svajonės ir lūkesčiai, darbai. O gal tiesiog bendras vardiklis – TEATRAS! Režisierius – teatro žmogus, todėl „visi mes – vieno kraujo“, nors ir labai skirtin-gi. Taip jau likimas lėmė, kad mano darbas Lietuvos liaudies kultūros centro Teatro poskyryje tiesiogiai susijęs su visais, dirbančiais mėgėjų teatre. O tokių mūsų kurse didžioji daugu-ma. Man teko laimė pasekti jų kūrybinius kelius ir klystkelius, matyti spektaklius, dalyvauti įvairiuose projektuose, semina-ruose, festivaliuose, įvairių apdovanojimų, jubiliejų iškilmėse. O kartais ir pati ne vienam kursiokui teikiau „Atspindžių“ ar „Šimtakojo“ diplomą, „Aukso paukštę“ ar „Tegyvuoja tea-tras“ statulėlę, kartu važiavome atstovauti Lietuvai į kokį nors tarptautinį forumą. Jų įkurti teatrai gyvuoja jau kelios dešim-tys metų, jie gerai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai Arvydo Butkaus vaikų ir jaunimo teatras „Bendraamžiai“ Joniškyje, Albinos Virvilaitės-Damašauskienės mokomasis teatras „Svajoklis“ Raseinių meno mokykloje, Jono Andriu-levičiaus vadovaujamas Jonavos rajono savivaldybės teatras,

Algimanto Armono – Kelmės mažasis teatras. Puikiai su vai-kais kurį laiką Kaune dirbo Violeta Dastikaitė, o Klaipėdoje „Bildučių“ teatre Audronė Morkūnaitė. Feliksas Paulauskas ir Dalia Nuobaraitė-Paulauskienė statė spektaklius Mažeikiuose, Jonavoje, Kėdainiuose, Jonas Korenka ilgus metus sėkmingai vadovavo Rokiškio liaudies teatrui, organizavo tarptautinius „Interrampos“ festivalius. Trys kursiokės vilnietės – kurso seniūnė Virginija Kikilaitė, Jolanta Vaicekauskaitė ir aš – po studijų grįžome į Vilnių. Virginija tapo puikia televizijos reži-siere, ilgai dirbo Lietuvos televizijoje, o ir dabar jos pavardę galima pamatyti įvairių televizijų laidų titruose. Aš, atidirbusi trejus metus pagal paskyrimą Ukmergėje, atsidūriau Vilniuje, dirbau klubo vedėja verpimo-audimo fabrike „Audėjas“, o nuo 1988 metų – Lietuvos liaudies kultūros centre. Kasmet susitikę prisimename dar vieną mūsų kursioką – Vytautą Šlyžį, kuris tragiškai žuvo statydamas diplominį spektaklį Gargžduose.

Įvairiai susiklostė mūsų likimai, bet visi sukūrėme šeimas, turime vaikų, o kai kas jau ir anūkų. Turbūt senstame, bet to nejaučiame, nes vienas kitam esame tokie, kokie buvome prieš 30 metų. Nepasikeitė ir mūsų kurso vadovas doc. Gediminas Šimkus, mus mylintis ypatingai turbūt todėl, kad buvome jo pirmoji režisierių laida. Atsilyginame besąlygišku dėkingumu

10 STUDIJOS IR GYVENIMASir meile, visuomet, net tarpusavyje, vadiname jį Dėstytoju. Dėstytojas, mokęs mus profesijos, gyvenimo išminties, for-mavęs mūsų vertybes, galvoseną. Jo paramą, nuoširdų rūpestį jaučiame iki šiol. Dėstytojas išgyvena, kai mums kas nors ne-siseka ir džiaugiasi kiekvieno sėkme ir laimėjimais. O pasi-džiaugti, net pasididžiuoti tikrai yra kuo. Boriso Dauguviečio premijos laureatas Jonas Korenka sugebėjo paversti Rokiškio kultūros rūmus Teatro rūmais, padirbėti Seimo nariu. Pirmasis pelnęs „Aukso paukštę“, Jonas Andriulevičius įkūrė Jonavos rajono savivaldybės teatrą, organizuoja tarptautinius „Aido“ festivalius, dirba Jonavos Janinos Miščiukaitės meno moky-kloje teatro mokytoju ekspertu, jau ketvertą metų jis – Lietu-vos mėgėjų teatro sąjungos prezidentas, šiemet apdovanotas „Tegyvuoja teatras“ statulėle „Už nuopelnus Lietuvos mėgė-jų teatrui“. Dar vienas „Aukso paukštės“ laureatas Arvydas Butkus organizuoja tarptautinius festivalius „Bendraamžių scena“, režisuoja, rašo pjeses. Kurso menininkas Feliksas Pau-lauskas vaidina monospektaklius, Kėdainiuose kuria įvairius teatro meno projektus, instaliacijas, objektus, net skulptūras (!), dirba su negalią turinčiais žmonėmis. Albina Damašaus-kienė organizuoja tarptautinius teatro projektus Raseiniuose, su „Svajokliu“ nuolat dalyvauja „Šimtakojo“ šventėse, pernai jai įteikta „Tegyvuoja teatras“ statulėlė. Dalia Nuobaraitė-Paulauskienė – puiki etikos mokytoja, kartais vaidina Jonavos savivaldybės teatro spektakliuose, puoselėja sodybą Žeimiuo-se, kurioje auga ir kvepia levandos. Kaunietė Violeta Dastikai-tė pagaliau iš Londono grįžo į Lietuvą ir jau įleido šaknis Do-tnuvoje. Televizijos režisierė Virginija Kikilaitė jau paragavo dėstytojos duonos, Audronė Morkūnaitė sėkmingai vadovauja verslo įmonei. Tik Jolanta Vaicekauskaitė jau keletą metų din-

gusi iš mūsų akiračio. Susitikę jausmingai glėbesčiuojamės, dengiame stalą, susėdę kalbamės apie savo šeimas, darbus, keliones, prisimename studijas, visada užpildome kurso žur-nalą, kuriame užfiksuojama, kas dalyvauja, o kas ir dėl kokių priežasčių ne, juokaujame, dainuojame, grojame gitara, kartais tiesiog patylime..., keliame taures už Dėstytoją, už Vytautą, už tai, kad buvome, esame ir būsime KURSIOKAI!

P. S. Gyvenime visi jau turėjome skaudžių netekčių – lai-dojome dėstytojus, kolegas režisierius, artimuosius. Mano pati didžiausia netektis įvyko prieš 5 metus, kai netikėtai mirė vie-nas iš mano trijų sūnų, vyriausias... Kursiokai kartu su Dės-tytoju tąkart žaibiškai pakeitė susitikimo vietą ir visi buvo su manimi... Esu be galo jiems už tai dėkinga.

Šiais metais vykusiame tradiciniame kurso susitikime 1982 metų laidos absolventai sutiko atsakyti į keletą anketos

klausimų.ANKETA

1. Prisiminimai apie studijas ir studentavimą… Tai, kas labiausiai įstrigo atmintin.2. Ar pavyko įgyvendinti jaunystės kūrybinius užmojus, planus ir svajones? Galbūt teko pasukti visai kitu, ne teatro keliu?

Laimėjimus prašome išvardinti dalykiškai ir nesikuklinant. Pralaimėjimus – irgi.3. Esate brandūs žmonės ir menininkai. Ką dar norite nuveikti teatro meno dirvonuose ir/ar apskritai gyvenime?4. Jei norite, galite studentiškai paburnoti… apie kurso vadovą ir kitus dėstytojus.5. Pamąstymai laisva tema (šeima, vaikai, pomėgiai ir pan.)

11STUDIJOS IR GYVENIMASJONAS ANDRIULEVIČIUS,Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos teatro mo-

kytojas ekspertas,Jonavos rajono savivaldybės teatro meno vadovas ir re-

žisierius1. Jau studentavimo laikais mūsų kursas „susiklijavo“:

kartu vakarodavome, kartu ruošdavomės egzaminams, kartu eidavome miesto tvarkos saugoti liaudies draugovėje, daly-vaudavome demonstracijose ir t. t. Dabar pasakyčiau – mes buvome atsakingi. Mėgome savo profesiją, gerbėme dėsty-tojus ir kolegas, todėl labai daug dirbdavome poilsio dieno-mis, naktimis, kartais net iki fizinio išsekimo. Nors buvome ir esame labai skirtingi, bet buvome bendraminčiai. Tiesiog fanatikų bendruomenė, apsvaigusi teatro idėja, godžiai ir ais-tringai studijuojanti visas gyvenimo puses. Tik paskutiniame kurse kiek atsipalaidavome, leisdavome sau ignoruoti rytines

paskaitas, o tai jau baisi nuodėmė... Griežta paskaitų lanky-mo drausmė įsiminė iki šiol: prisimenu, kaip visa tai stropiai žymėdavo žurnale Virginija Kikilaitė. Prisimenu Violetos Dastikaitės režisūros darbą pagal A. P. Čechovo kūrinį – labai stengėmės, repetavome, dėstytojo G. Šimkaus dėka nuo pat 7 val. ryto... Tačiau iki egzamino nepriėjome, teko tęsti vėliau. Per egzaminus drebėdavome: prisimenu dailės istoriją, kos-tiumo istoriją pas dėstytoją V. Taurinskienę, kai egzaminas, prasidėjęs rytą, baigdavosi tik apie 10 val. vakaro... Prisimenu, kaip mūsų choreografijos atsiskaitymus mėgo šios specialybės studentai: smagu, kad gebėdavome sukelti tokį susidomėjimą ir linksmą nuotaiką. Tiesą sakant, dirbome daug ir atsakingai, tapome tikrai užgrūdintais, todėl dar ir dabar gebame pakelti didelius fizinius ir emocinius krūvius, esame punktualūs, su-gebame tobulinti per kraują ir prakaitą įgytas profesines žinias bei įgūdžius.

2. Svajojau sukurti savo teatrą – ši svajone išsipildė: pa-siekėme savarankiškos įstaigos statusą. Dirbu Jonavos rajono savivaldybės teatre, kurio branduolys nesikeičia jau 28 metus.

Dažnai galvoju – laikas keistis, atsinaujinti... Todėl ėmiausi pedagoginės veiklos: dirbu Jonavos meno mokykloje (teatro mokytojas ekspertas). Tai padeda nesustabarėti, domėtis teatro žiniomis, komunikuoti su vaikais ir jaunais žmonėmis, stebėti save ir pasaulį kitu kampu. Šis darbas pakeitė mano požiū-rį į darbą teatre – dabar man svarbiau teatro edukacinė galia. Džiaugiuosi pats galėdamas mokytis ir sudarydamas informa-laus ugdymosi galimybes norintiems... Taip gimė tarptautinis teatro forumas „Aidas“, skirtas kraštiečio dramaturgo R. Sa-mulevičiaus atminimui, jo kūrybos populiarinimui. Aplankyta ir pamatyta nemažai pasaulio. Mums visiems teatras – ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Kartu augome (jau ir sensta-me), išgyvenome dėl nesėkmių, eksperimentuojame, džiaugia-mės, kai esame pastebėti, įvertinti. Turime daug apdovanoji-mų, kurie mums brangūs ir malonūs, tačiau didžiausia vertybė – mūsų ištikima publika, kuri mus myli ir gausiai lanko teatro renginius, kurios ovacijos teikia daugiau malonumo ir pasiti-kėjimo jėgomis už oficialius įvertinimus. Jie dažnai subjekty-vūs, kartais reikia tereikia pataikyti į vietą ir laiką...

Mano silpnybė – nemokėjimas pasakyti „ne“. Todėl esu apsikrovęs visuomeninėmis pareigomis tiek mokykloje, tiek mėgėjų teatro srityje. Esu LMTS prezidentas, teatro ekspertas konsultantas Kauno apskričiai, teatro žanro tarybos narys ir t.t. Taigi visuomeniniai darbai atima daug brangaus asmeninio, profesinio tobulėjimo laiko, kurį galėčiau skirti sau ir šeimai, su metais tampančia vis svarbesne. Štai ir į paskutinį kurso susitikimą neatvykau, ir dar daug kur nesuspėjau, praėjau, pra-radau... Neverkšlenu – tiesiog toks mano gyvenimas.

3. Mane domina teatro edukacinės galimybės, žmonių ug-

12 STUDIJOS IR GYVENIMASdymosi technologijos. Ne veltui prieš 8 metus baigiau VDU edukologijos magistro studijas. Labai noriu mokytis visą gy-venimą. Noriu matyti, jausti, noriu būti reikalingas. Noriu ra-miai paskaityti knygą... Taigi visos mano mintys – apie dvasi-nę harmoniją, apie komunikacinius žmonių santykius.

4. Jau seniai neigiamos smulkmenos išsitrynė. Apie dės-tytojus likę tik šilti ir teigiami prisiminimai. Mūsų katedros dėstytojai labai žmogiški, visada galima pas juos sugrįžti kaip į namus. Ypatingai esu dėkingas už profesines, pedagogines ir gyvenimo pamokas kurso vadovui doc. Gediminui Šimkui. Nuo pat baigimo dienos tarp mūsų nei dalykiniai, nei žmogiš-ki kontaktai nenutrūko, skambiname, susitinkame, diskutuo-jame...

5. Šeima – svarbiausia mano gyvenime. Deja, būtent jai esu skyręs mažiausiai dėmesio... Didžiuojuosi, kad visa šeima mėgsta teatrą: žmona Vaiva – šokių mokytoja, vaidina teatre, sūnus Kasparas baigė aktorines studijas, sūnus Simonas – pui-kus žiūrovas, stebintis teatro gyvenimą. Taigi ir mūsų šeimoje teatras užima ne paskutinę vietą. Džiaugiuosi, kad dar galiu bendrauti su savo mama. Malonu, kai visi sotūs, kai norisi su-grįžti į namus, kurie rudenį pakvimpa obuolių pyragu, kai per šventes susitinkame, kai kartu kuriame šiltą šeimos atmosferą. Pomėgiams laiko lieka mažai, tačiau turiu galimybę atsipalai-duoti kaimo sodyboje, galiu stebėti paros, metų laikų kaitą, puoselėti sodą, padėti žemei ir, pagaliau, naudotis bei dalintis su kitais jos duodamais vaisiais.

Jaunystė ir dabartisALGIMANTAS ARMONAS,

KELMĖS MAŽOJO TEATRO VADOVAS, REŽISIERIUS

Visai kitos patirtys ir suvokimas, atrodo, daug visko buvo, lyg vakar. Pamenu, kai po savaitės svarstymų apie režisūrą, užėjau pas tuometinį Režisūros katedros vedėją Zenoną Buožį ir postringavau apie sumanymą iš choreografo tapti režisieriu-mi. Po dešimties metų atkaklių choreografijos studijų tai buvo pirmasis žingsnis į režisūrą. Mokslai M. K. Čiurlionio meno mokykloje, darbas dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, dvejų metų studijos Klaipėdos Choreografijos katedroje ir perėji-mas į Režisūros katedros žemesnį kursą. Juodas darbas audi-torijose, gaudymas kiekvieno žodelio apie teatrą ir kiekvieną valandą aiškinimasis, kas tai yra – lyg amžinas klausimas su daugybe klaustukų. Dėstytojų pavardės fiksavosi galvoje. Jų patirtys fiksavosi mano galvoje, formavosi teatrinis mąstymas.

Dėstytojo Gedimino Šimkaus žvilgsnis viską matė. Nuorodos duotos, o toliau kankinkis atradimuose ir paklydimuose pats. Kursiokai nepagailėjo vaidmenų, per juos ir vysčiausi kaip būsimasis režisierius. O Gediminas Šimkus stebėjo kiekvieną tobulesnę mintį, žodį, mizansceną. Šalia esantis dėstytojas R. Nedzveckas aiškino, pasakojo. Tai viską girdėdavau, tai pu-sės negirdėdavau, tai viską iš naujo klausydavau, argi viską išpasakosi. Šiuo metu sklinda nuostabi šiluma nuo šios kate-dros, nuostabūs sentimentai, puikus, širdingas bendravimas. Džiaugiuosi, kad ir katedros vedėja dr. Danutė Vaigauskaitė, Gediminas Šimkus ir visi kiti dėstytojai yra įsitraukę į respu-blikinį mėgėjų teatro judėjimą, veiklą. Niekas kitas nesukurs šio teatro gražaus pasaulio, tik patys.

Nuo 1982m. prasidėjo kitas gyvenimo etapas. Su diplomi-niu darbu (J. Mackonio „Ulijona“ Tytuvėnuose) turėjau didelį pasisekimą. Pradėjau dirbti Kelmės kultūros rūmuose režisie-riumi metodininku. Atsivėrė plačios svajonės apie teatrą. Tu-

13STUDIJOS IR GYVENIMASrėti savo teatrą – kažkokia nepasiekiama utopija.

Tarybinė armija Tolimuosiuose Rytuose prie Vladivosto-ko. Tenai irgi galvojau apie būsimą teatrą, nors armija buvo savotiška gyvenimo patirtis, ko mūsų gyvenime dažnai ne-pamatysi. Spektakliai vienas po kito, noras dirbti ir dar kartą dirbti. Tiek noro buvo dirbti, kad dabar manau, jog vien proto tam neužteko. Ir gražiausia, kai sukuri spektaklį ir gaudamas profesionalios kritikos augi, suvoki, kas ne taip ir vėl toliau. Taip mokaisi iš savo klaidų. O docentas G. Šimkus matė visus mano spektaklius ir stebėjo lyg koks erelis iš viršaus, tiksliai ir aiškiai pasakydamas, ko nepadariau, ko nesuvokiau. Tai labai brangu, nes šios taiklios pastabos suteikė galimybę man išaug-ti iki pirmos respublikinės Boriso Dauguviečio premijos. Tapti lyg pašventintu žmogumi. Taip pat atkreipiau ir savo dėstyto-jo žvilgsnį į mano devynių spektaklių scenografę, kostiumų kūrėją Sofiją Kanaverskytę. Labai vertinu jos profesionalumą, o svarbiausia – drąsą eksperimentuoti. Jos unikalios kaukės spektaklyje Žemaitės „Trys mylimos“ (kuris buvo vaidintas 120 kartų, o gal ir daugiau) perlėkė per Lietuvą lyg šviežio kūrybinio oro gūsis. Už originalų spektaklio interpretavimą skirta pirmoji B. Dauguviečio premija. Kino režisierių A. Pui-pą dėmesys šis spektaklis inspiravo pastatyti filmą „Paskutinė diena arba trys mylimos“. O kaukių spektaklis B. Dauguviečio „Žaldokynė“ pusę Europos išvažinėjo, Rusijoje buvo du kartus rodytas ir šiuo metu teatrui neša didelį pelną. Kur berodysi, visur tinkamas, visur sulaukia ovacijų. Džiaugiuosi, kad man teko garbė su šia profesionalia menininke kurti, diskutuoti, fi-losofuoti ir džiaugtis mūsų pasiekimais. Šį mūsų bendravimą įvertino ir Kauno lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius, pakviesdamas mus kurti spektaklį V. V. Lansbergio „Kroko katinas“. Sėkmingas kaukių spektaklis atnešė gražų pasisekimą šiam teatrui. Kokių gražių tarptautinių ir respublikinių festiva-lių apvažiuota su Liaudies kultūros centro vedėja Irute Maciu-levičiene, Režisūros katedros vedėja dr. Danute Vaigauskaite, kiek vakarų praleista diskutuojant apie Lietuvos mėgėjų teatrą. Absolventai, baigę dabartinio Klaipėdos universiteto Režisū-ros katedrą, su mėgėjų teatru dažnai sukuria unikalių, drąsių eksperimentų Lietuvos mėgėjų teatruose. Jaunystės iššūkiais vadovaujantis, man teko režisuoti Tytuvėnuose „Tytuvos“ te-atro festivalius. Žmonės sėdėdavo ant Bridvaišio piliakalnio, o spektakliai vykdavo ežere. Scena būdavo padaryta vande-nyje, o pats ežeras su sala buvo lyg scenografija. Dažnai saulė su debesėliais pasitarnaudavo natūraliu įspūdingu apšvietimu. Vėliau sekė tarptautiniai mėgėjų teatro festivaliai „Kelmės scena“. Jų buvo suorganizuota dvylika. Vėliau peraugo į lie-tuviškos dramaturgijos festivalius „Kelmės scena“. Dalyvavo

daug mėgėjų ir profesionalių teatrų. Festivaliai atneša gražaus džiaugsmo miestui, teatrui, visada jautiesi pakylėtas, nes buvai prisikvietęs daugybę ne tik spektaklių, žiūrovų, bet man atrodė ir kosminių dvasių, kurios padėjo sukurti miesto šventės aurą. Apie save tai apie save, bet mane supo ir nuostabūs aktoriai, režisieriai, dailininkai ir dramaturgas Regimantas Kaškauskas. Diskutuojant su Regimantu pamažu kilo idėjos, kūrėsi naujos pjesės. Pirmoji – „Pabališkių karčema“. Pastatėme spektaklį, jį parodėme Vilniaus „Atspindžių“ šventėje, buvome įvertinti ir gavau antrąją B. Dauguviečio premiją. Šia premija už pjesę 1995 m. buvo įvertintas ir Regimantas Kaškauskas. Tai sutei-kė didelės energijos tolimesniam mūsų bendradarbiavimui. Vėliau jis sukūrė įdomią pjesę Kelmės teatrui „Mirusi šokė-ja“, pjesę „Paršiukų kelionės“.. Su šiuo spektakliu Rusijoje (Всеросийсский театральный фестиваль) tapome laureatais. Po to gimė gražus iškilmingas spektaklis „Kražių skerdynės“ bendradarbiaujant su scenografijos kūrėja S. Kanaverkyte. Šį dramaturgą labai gerbiu ir vertinu, nes labai protingai jau-čia veiksmą, aktualijas, charakterius, mintį, ką nori pasakyti, ir svarbiausia – labai taupiai naudoją žodį, palikdamas daug mąstymo režisieriui ir aktoriui, galimybę pasireikšti vaizduo-tei, fantazijai. Režisieriaus bendradarbiavimo su dramaturgu praktika pasiteisino, todėl linkiu ir kitiems režisieriams puo-selėti šią praktiką.

Na, o toliau dirbome kartu su režisieriais Dale Dargiene, Dalia Stirbyte, Gediminu Trijoniu. Į kūrybą, į kiekvieną idėją mes visuomet žiūrėjome degančiomis akimis ir labai ryžtingai kovojome už teatro sėkmę. Todėl nuo teatro įkūrimo 1991 m. iki 2006 m., kada Kelmės mažasis teatras gavo profesionalaus teatro statusą, visada teatras dirbo profesionaliai. Pereinamąją „Auksinio Amūro“ apdovanojimą gavome visi trys režisieriai:

14 STUDIJOS IR GYVENIMASDalia Stirbytė, Gediminas Trijonis, Algimantas Armonas. Tai garbingas Klaipėdos Režisūros katedrą baigusių absolventų apdovanojimas.

2006 m. gegužės 27 d. Kelmės mažasis teatras tampa pro-fesionaliu teatru. Prasideda nauja era ir mes, vadovaudamiesi Teatro ir koncertinių įstaigų įstatymu, pradedame tapti tikrais profesionalais. Dabar turi teisę kiekvienas parodyti pirštu, jei-gu kas nekaip. Todėl didelė atsakomybė ir kiekvienas kūrybi-nis žingsnis yra labai gerai apgalvotas. Reikia dirbti ir mąstyti, ką darai.

Teatras šiuo metu turi 8,25 etato, teatre dirba 11 žmonių, iš savivaldybės gauname 200 000 per metus biudžetinių pajamų, tai mūsų mokos fondas. Per metus uždirbame apie ~30 000 spec. lėšų, kitos lėšos iš įvairių fondų ir programų. Perspekty-voje: kultūros centro renovuojamose patalpose turėsime apie 100 vietų teatro salę su naujausia įranga, artistinėmis, kabine-tais ir sandėliais.

Spektakliai – mūsų teatro esmė. Repertuare nuolatos 8–10 spektaklių, vaikiškų ir suaugusiems. Per metus pastatome 2 premjeras. Gyvybingi ir turintys paklausą yra paskutiniai mano spektakliai R. Kaškausko „Kražių skerdynės“, R. Flick „Karalienė Morta“ su Klaipėdos dramos aktore Regina Arba-čiauskaite. Šį spektaklį pasisekė nufilmuoti ir padaryti vide-ospektakliu, jis buvo rodomas 2013 m. liepos 6 d. per LRT kultūros programą. Ir paskutinis spektaklis Kosto Ostrausko „Čičinskas“. Čičinską vaidina Kauno dramos teatro aktorius Petras Venclovas. Labai įdomu susitikti su kitomis teatrinė-mis patirtimis, truputėlį kitoniškais samprotavimais. Režisie-rius privalo įsiklausyti į aktorių. Aktorius pilnas fantazijos, scenos dėsnių žinovas. Aktoriaus bei režisieriaus sumanymų tarpusavio papildymas duoda labai gražų profesionalų galutinį meninį rezultatą. Pataruoju metu aktyviai bendradarbiaujame su Šiaulių universiteto Režisūros katedros dėstytojais bei ab-

solventais. Gražią perspektyvą mažajame teatre teikia Laura Gulbinaitė ir Vaidas Praspaliauskas.

Šiais (2013) metais turėjau įspūdingą renginį, nes man įteikė Kelmės rajono garbės ženklą už nuopelnus rajonui. Gal ne taip reikšminga, bet smagu, kad esu pastebėtas. Jau žodis svaresnis, mano nuomonę kartais išgirsta bei sveikinasi gra-žiai.

Docento Gedimino Šimkaus pasėta kūrybinė sėkla auga, žydi, subręsta ir neša kūrybinį vaisių mūsų nuostabiai Lietuvė-lei. Ieškojimas tikrojo teatro – suvokimas amžinas ir spindin-tis įvairiomis spalvomis, lyg gero meistro šlifuotas deimantas. Aprašiau svarbesnius momentus savo kūrybos, kuri susideda iš nenuilstamo kasdienio darbo.

Kiekvienas žingsnis kūrybos link yra lydimas įvairių pro-blemų, problemėlių, kurias turi negailestingai įveikti, surasti galimybes, visa kas neigiama turi virsti teigiama ir sužydėti, suspindėti menu.

ARVYDAS BUTKUS

1. Atsimenu, kad sau vis kartodavau: iš kiekvieno dėstyto-jo ar kurso draugo reikia išmokti pasiimti viską ką tik jis gali tau duoti, nes „antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi“.

Ir dar atsimenu, kad užsiėmimai vyko labai intensyviai ir iki pat vėlyvo vakaro… ir kai kartą užsiėmimų metu man iš nosies pradėjo bėgti kraujas – kursiokai „sukilo“ prieš dėstyto-jus – „matot iki ko jūs mus privedėte (išsekinote) – jau kraujai iš nosies bėga!!!“

2. Aš dar nemiriau, o tai reiškia, kad ir toliau vis dar ban-dau įgyvendinti savo svajones – o jos turi tokią savybę: jau atrodo priartėjai, žinai kaip tai pasiekti ir… viskas prasideda iš naujo – nes ateina suvokimas, jog ne to tau reikia… visa tai geriausiu atveju tik įžanga – slenkstis į svajonių laivą.

(„Galbūt teko pasukti visai kitu, ne teatro keliu?“) Bent mintyse bandymų būta, bet pritrūkdavo drąsos arba,

kaip save guosdamas sakau – „išminties“. („Laimėjimus prašome išvardinti dalykiškai ir nesikukli-

nant“) Arvydas Butkus (g. 1959 m.) – 1982 m. baigė Lietuvos

valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultetus (su pagyrimu), atvyko dirbti Joniškio kultūros rūmų (dabar Joniškio kultūros centro) liau-dies teatro pastatymų dalies vedėju.

1984 m – įkurto vaikų dramos būrelio vadovas, nuo 1986 m. šiam kolektyvui suteikiamas liaudies teatro statusas ir var-das „Bendraamžiai“. Teatras jau nuo pirmųjų savo pastatymų yra žinomas ir Lietuvos televizijos žiūrovams.

15STUDIJOS IR GYVENIMASJo vadovaujamas teatras – pirmasis Joniškio meno kolek-

tyvas, išvežęs savo spektaklius į tuometinius „Vakarus“, teatro režisierius su Joniškio kultūros centro vaikų ir jaunimo tea-tru „Bendraamžiai“ dalyvavo daugelyje tarptautinių festivalių ir švenčių tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje (Estija, Vokietija, Šveicarija, Danija, Latvija, Lenkija, Švedija). Tapo LVK Klai-pėdos fakultetų absolventų festivalio „Svirplio teatras“ lau-reatais (1988). „Bendraamžiai“ garsina Joniškį ir gerą vardą turinčiu Lietuvoje vaikų ir jaunimo teatrų festivaliu „Bendra-amžių scena“, kūrybinėmis stovyklomis, seminarais bei 2003 metais suorganizuotu simpoziumu „Kūrybiškumas ir jauno žmogaus profesinė sėkmė“.

Galbūt režisieriaus iniciatyva „Bendraamžiai“ unikalūs ir

dar viena idėja, nes dar 1990 metais prie teatro įsisteigė ir iki šiol veikia pasaulėjautos ir meno suvokimo studija.

„Bendraamžiai“ tikriausiai pirmasis teatro kolektyvas Lietuvoje, kuris Arvydo inicijuotas, dar 1994 metais subūrė savo teatro draugiją. Čia organizavo ne vieną susitikimą su Lietuvos iškiliomis asmenybėmis ir kolektyvais.

Teatras „Bendraamžiai“ – ateinančios į gyvenimą kartos teatras, todėl pagrindinė tema, jungianti visus spektaklius – jaunų žmonių susidūrimas su juos supančiu pasauliu. Arvy-

das teatrą mato kaip ugdymo instituciją, kurios pagrindinis tikslas – puoselėti jaunuose žmonėse kūrybiškumą ir meilę, formuoti poreikį kultūriniam, dvasiniam gyvenimui. Ne veltui per paskutinius keletą metų net trylika jo auklėtinių pasirinko aktoriaus ar režisieriaus profesiją, jau nekalbant apie visą būrį jaunuolių, pasirinkusių kitas glaudžiai su menu ar kūrybišku-mu susijusias profesijas.

Teatras Arvydo iniciatyva įsigijo ir palaiko savo interneti-nį puslapį: www.bendraamziai.eu

Už kūrybinius teatro ir vadovo laimėjimus 2007 metais buvo pripažintas Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės įsteigtos „Aukso paukštės“, kaip garbės, pripažinimo ir įvertinimo ženklo, laureatu – geriausiu vaikų teatru ir teatro vadovu. Apdovanotas LR kultūros ministro (2010), Šiaulių apskrities viršininko (2001) Padėkos raštais, Joniškio rajono savivaldybės Padėkos ženklu (2009).

Šiuo metu yra autorius 19 spektaklių ir 7 pjesių jaunimui ir vaikams: „Kranto vaikai“, „Mylėk mane tokią...“, „Berniu-ko istorija“, „Metas mylėti“, „Ant lieptelio”, „Nepalik manęs, mama!“, „Druskos skonis“; eilėraščių, patekusių į rinkinius „Kas esi“ (Šiaulių žemės poetų rinktinė), „Jungtys“ (Šiaurės Lietuvos literatų draugijos almanachas), „Audruvė“ (Joniškio literatų kūrybos rinkinys) autorius. Joniškio kultūros fondo li-

16 STUDIJOS IR GYVENIMASteratūrinės premijos laureatas.

(„Pralaimėjimus – irgi“)Kiekvienas pralaimėjimas, jeigu tik nesužlugdo – neuž-

muša tavęs pirmu smūgiu – išgyvenamas, o vėliau tampa tavo bagažu ir gal būt savotiška tavo pergale.

3. Norėčiau pasijausti reikalingas su savo žiniomis, patir-timi ir gebėjimais, o ne visą gyvenimą kažkam kažką įrodinėti. Bet bijau, kad tai tik vidinės nuostatos, galbūt kažkokie nuo-vargio požymiai. Bet žinau sau ir atsakymą – reikia tik geros idėjos, gal dar vieno kito žmogaus… ir viskas prasideda iš Naujo! Nebėra nei tų prabėgusių metų, nei patirties… viskas prasideda iš Naujo.

4. Paburnoti norėčiau tik vienu adresu: mūsų dėstytojas R. Nedzvedskas per visus tuos metus taip ir nesugebėjo su mumis susitikti… deja. O kiti dėstytojai dirbo išties nuo dūšios – jokių korupcijų ar išskaičiavimų nepastebėjau. Dar daugiau – mums pasisekė, kad turėjome labai atsidavusius darbui specialistus.

5. Tokie pamąstymai jau tampa profesine veikla: šių temų

neišvengiu vesdamas Pasaulėjautos ir meno suvokimo studijos užsiėmimus tiek moksleiviams tiek ir suaugusiųjų auditorijai. Todėl bijau ir pradėti...

VIOLETA DASTIKAITĖ-VEGELEVIČIENĖ1. Prisimenu daug ką, akyse iškyla teatro auditorijos, kur

iki išnaktų repetuodavome. Kokie buvom nepavargstantys, pilni ugnies ir jaunatviško optimizmo, kuris, žiūrint iš šiandie-nos, atrodo neįtikėtinas.

2. Jaunystės svajonės neišsipildė. Sušvytėjimų buvo. Teko septynerius metus gyventi užsienyje, Londone. Ten įkū-riau savo privačią lituanistinę gimtosios kalbos ir menų moky-klą „Studija“ lietuvių emigrantų vaikams. (Senas apgriuvusias patalpas išsinuomojome, išvalėme, suremontavome. Visur pa-dėjo šeima. Po pusmečio pastato buvo neįmanoma pažinti.) Ji

gyvuoja ir šiandien. Buvome išskirtinė mokykla. Turėjome savo patalpas,

salę, sceną, klases, kiemą. Lietuviai mūsų mokyklą vadino Dvasinimo mokykla. Mokyklos sienas puošė Lietuvos kuni-gaikščių, rašytojų, žymių žmonių portretai. Kiekvieną savaitę rengdavome vis naujas dailės darbų parodas, lietuviškas vals-tybines ir religines šventes, subūrėme daugybę lietuvių, kurie čia dažnai lankėsi. Mokykloje veikė suaugusiųjų ir mokslei-vių teatrai, buvo mokoma solinio dainavimo, tautinių šokių. Gyvavo du vaikų chorai, mokytojų vokalinis ansamblis. Čia

STUDIJOS IR GYVENIMAS 17rinkdavosi repetuoti lietuvių emigrantų meniniai kolektyvai, vykdavo Lietuvių švietimo tarybos susirinkimai. Esame gavę apdovanojimų iš LR švietimo ir mokslo ministerijos, Seimo, Prezidentūros. Tie metai išeivijoje buvo labai ryškūs.

3. Taip. Turiu svajonių. Paliksiu jas neįvardintas, gal iš-sipildys...

4. Visiškai nesinori burnoti. 5. Šeima visados buvo pirmoje vietoje, gal todėl ir karje-

rai neteikiau didelės reikšmės. Turiu dukrą Redą, sūnus Karolį ir Kristupą.

VIRGINIJA KIKILAITĖ1. Visi studentiški metai – lyg gyvenimas kitame išma-

tavime. Bet pradėkime nuo to, kad vos įstojau. Sąraše buvau paskutinė. Šitokia pradžia labai vožtelėjo per mano ambicijas.

Pirmas kursas. Kūrybinė krizė? Reikia įlįsti į auditorijoje stovinčią spintą, pasėdėti ten tamsoj kokį pusvalandį, parau-doti, galvojant, kokia esi nelaiminga, nesuprasta, o dėstytojas – erodas, ir įvykdavo stebuklas. Vaizduotė ir vėl pradėdavo krutėt.

Antras kursas. Didelis pasipriešinimas: mes norime jaus-tis menininkais, o dėst. Gediminas Šimkus liepia būti kultūros artojais ir arti žemę, o ne debesis.

Trečias kursas. Leido būti menininkais! Jėga! Pasaulis po kojom!

Ketvirtas kursas. Nelabai prisimenu – tiek rūpesčių, nes žaidimai baigėsi ir reikėjo apginti savo tiesas. Toks jausmas, kad visi metai viena ištisinė premjera...

Man patiko studijuoti, ypač trečiam kurse. Nors ne, me-

luoju. Patiko visi metai, visi be išimties.2. Svajonės taip ir liko svajonėm... Viskas kažkaip pa-

sisuko link LRT. Tos televizijos dar nebuvo taip labai daug, buvo smalsu. Patiko adrenalinas tiesioginio eterio metu, patiko žmonės. Tada televizijoje jie buvo kažkokie kitokie, man buvo labai įdomu, o paskui įsuko TV rutina. Visi žinome, kad kai prasideda rutina – reikia bėgt. Bėgt reikėjo seniai... Bet man dar tik 57 ir mano svajonės manęs dar vis laukia.

3. Iš naujo ieškau savęs pasaulyje ir pasaulio savyje. Su-pratau, kad nieko nesuprantu.

4. Ant dėstytojų burnot ? Ne ne ne . Norisi nusilenkti iki žemės rusų papročiu ir pakartoti tūkstantąjį kartą: ačiū, mūsų mylimas dėstytojau, jūs – pats geriausias!

5. Kažkaip „kreizovai“ čia parašiau, bet nuoširdžiai. Man tikrai labai punktyrinis periodas ir aš tikrai šiandien ieškau sa-vęs.

18 STUDIJOS IR GYVENIMASJONAS KORENKA

1. Prisiminimai apie studijas išlikę šviesūs. Sutikau daug šviesių žmonių, tikrų menininkų, pedagogų, labai daug da-vusių man. Pirmiausia norėčiau paminėti savo kurso vadovą Gediminą Šimkų, antrąjį kurso dėstytoją Rimantą Nedzvec-ką, Vytautą Jakelaitį, Balį Juškevičių, scenos judesio dėstyto-ją Edgarą Savickį ir daug kitų. Labai didelė mokykla mums, studentams, buvo kursinio spektaklio A. Arbuzovo „Tania“ statymas (režisierius G. Šimkus). Tai buvo ne tik spektaklio kūrimo procesas, daugybė repeticijų, bet ir išvykos, gastrolės po Lietuvą.

Antrą kartą į savo Alma Mater sugrįžau 2002 m. Įstojau į teatro režisūros magistrantūros studijas, kurias baigiau 2003 m. Studijuoti mane paskatino G. Šimkus ir mano paties noras gilinti profesines žinias. Neužmirštami dėstytojai Povilas Gai-dys, Gytis Padegimas, Eimuntas Nekrošius, Nadežda Gultiaje-va, Rolandas Rastauskas...

2. Po studijų baigimo 1982 m. pagal paskyrimą atvykau į Rokiškį, miestą, turintį liaudies teatrą. Atvažiavau turėdamas daug kūrybinių idėjų ir savo teatro viziją. Siekiau suburti vai-kų, jaunimo studijas, išauginti pagrindinę ir senjorų aktorių grupes. Buvo laikas, kai vienu metu stačiau keturis spekta-klius… Tiesa, vėliau vaikų ir jaunimo studijai vadovavau nebe aš, o mano auklėtiniai. Tiesiog fiziškai nebegalėjau aprėpti veiklos, kurią pats įsukau. Gabiausi studijos jaunuoliai mokėsi Klaipėdos fakultetuose – matyt, sugebėjau užkrėsti teatro ba-cila…Vėliau jie mūsų teatre statydavo savo diplominius spek-taklius. Neatsisakydavau padėti, konsultuoti.

Savo profesinę kvalifikaciją tobulinau Maskvoje, 1986 m.

baigiau režisūros tobulinimo kursus. Dirbau ir pedagoginį darbą – Rokiškio kultūros mokyklo-

je buvau režisierių kurso vadovas. Statant diplominį spektaklį N. Erdmano ,,Savižudį”, kartu su studentais vaidino ir liaudies teatro aktoriai.

Su teatru daug važinėjome po rajoną ir respubliką, daly-vaudavome respublikinėse apžiūrose, gaudavome apdovanoji-mų. Drąsiai galiu pasakyti, kad Rokiškio liaudies teatras buvo gerai žinomas respublikoje.

Po nepriklausomybės atkūrimo plėtėsi ryšiai su kitomis šalimis. Turėjau idėją suorganizuoti tarptautinį festivalį ir 1991 m. tai pavyko įgyvendinti – festivalį pavadinom „Inter-rampa”. Tada juokavome, kad kertam langą į pasaulį. Pas mus be savų, lietuvių, atvykdavo po 3–6 užsienio mėgėjų teatrus. Rokiškio “Interrampoje” yra dalyvavę mėgėjų teatrai iš Pran-cūzijos, Vokietijos, Švedijos, Bulgarijos, Danijos, Suomijos, Ispanijos, Čekijos, Gruzijos, Rusijos, Latvijos, Estijos, Balta-rusijos.

Taip atsivėrė galimybės ir Rokiškio liaudies teatrui daly-vauti užsienio šalių festivaliuose ir renginiuose. Pirmoji mūsų kelionė buvo 1991 m. į Prancūziją, Bezansoną. Vežėme speci-aliai šiam festivaliui sukurtą poezijos spektaklį pagal Justino Marcinkevičiaus eiles „Gyvybės ratas“ (autoriai J. Korenka, R. Augutytė, G. Viduolis). Vėliau teko dalyvauti Ispanijos, Danijos, Vokietijos, Švedijos, Rusijos, Estijos festivaliuose, skristi į Sibirą vaidinti ten dirbantiems lietuviams.

Rokiškėnai mūsų teatrą gerbė. Jį geranoriškai rėmė di-džiausios mieste Rokiškio sūrių ir Mašinų gamyklos, Juodu-pės audinių fabrikas, rajono ūkininkai.

Nuo 1993 m., Rokiškio savivaldybės tarybai pritariant, buvo įkurtas vienas iš pirmųjų respublikoje Savivaldybės te-atras. Teatras sustiprėjo struktūriškai ir materialiai. Atsirado nauji etatai techniniam scenos aptarnavimui bei kūrybiniams darbuotojams. Įsigijome 55 vietų autobusą ir sunkvežimį gas-trolėms. Man teko dirbti ir Savivaldybės teatro direktoriumi, ir režisieriumi. Reikėjo galvoti jau ne vien tik apie kūrybą, bet rūpintis ir ūkiniais dalykais: teko perimti apleisto Rokiškio kino teatro funkcijas, pertvarkyti rūmų patalpas, rūpintis re-montu. Stengiausi, kad viskas atitiktų mano teatro supratimą – būtų švaru, tvarkinga, jauku, nekasdieniška. Matyt, tai jautė ir aplinkiniai: cituoju rajoninio laikraščio ,,Gimtasis Rokiškis“ straipsnio antraštę ,,Teatro direktoriui rūpi ne tik sienos ar sto-gas, bet ir rūmų dvasia“ (1995 m.).

STUDIJOS IR GYVENIMAS 19Mano pastatyti spektakliai su Rokiškio teatru: O. Balza-

ko ,,Eugenija Grande”, K. Inčiūros ,,Gulbės giesmė“, K. Sajos ,,Vunderkindas“, A. Liobytės ,,Kuršiukas“, R. Samulevičiaus „Karūna ir smėlis“, V. Vičerlio ,,Žmona kaimietė“, D. Psa-to ,,Reikia melagio“, K. Voneguto ,,Su gimimo diena, Vanda Džun“, „Gyvybės ratas“ (pagal J. Marcinkevičiaus poeziją), P. Turinio ,,Žiurkių medžioklė“, K. Ostrausko „Čičinskas“. Vičerlio ,, Žmona kaimietė“ ir „Gyvybės ratas“) nufilmavo ir rodė Lietuvos televizija.

Daugumai šių spektaklių scenografiją ir sceninius kostiu-mus kūrė dailininkas Arūnas Augutis.

Brangiausias man pirmasis kūrybos įvertinimas – I vie-ta Klaipėdos fakultetų organizuotame absolventų festivalyje ,,Auksinis Amūras” (1983 m.). 1996 m. Kultūros ministerija mane apdovanojo Boriso Dauguviečio I-ąja premija.

Rokiškyje nuo 1984 m. pradėtas rengti profesionalių te-atrų festivalis ,,Vaidiname žemdirbiams“. Festivalis unikalus – prasidėjęs tarybiniais metais, be pertraukos tebevyksta iki šiol. Man teko laimė ir garbė 18 metų būti šio festivalio direk-toriumi ir vertinimo komisijos pirmininku. Kiekvienais metais rokiškėnai festivalio laukdavo kaip didžiausios šventės. Per 18 metų pro mano akis praėjo visas Lietuvos profesionalusis tea-tras. Festivalio istorijoje buvo ir dramatiškų momentų – Nepri-klausomybės pradžioje į jį buvo žiūrima kaip į sovietinį relik-tą, bandoma jo atsisakyti. Kovojau dėl jo išlikimo, įrodinėjau, kad festivalis Rokiškiui reikalingas. Būdamas jau Seimo nariu rūpinausi dėl festivalio finansavimo.

Nuo 2000 metų mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė – pasukau politiko keliu, buvau išrinktas į Seimą, dirbau Švie-timo, mokslo ir kultūros komitete, Sporto ir kultūros rėmimo fondo taryboje, UNESCO Lietuvos taryboje. Gilinausi į šio darbo specifiką, rengiau įstatymų pataisas, dirbau įvairiose darbo grupėse, daug važinėjau po Lietuvą, susitikdamas ir

bendraudamas su žmonėmis, spręsdamas jų problemas.2005 m. pradėjau dirbti Nacionalinio dramos teatro gene-

ralinio direktoriaus pavaduotoju. Tuometiniam generaliniam direktoriui V. Rumšui išsakiau savo idėją apie nacionalinio dramaturgijos festivalio organizavimą. Su jo palaikymu tais pačiais metais ir prasidėjo nacionalinis dramaturgijos festiva-lis „Versmė“, kuris gyvuoja iki šiol. Šešerius metus (iki 2011 m.) buvau šio festivalio organizatorius. Festivalio tikslas – su-dominti teatro profesionalus bei žiūrovus klasikine ir šiuolai-kine lietuvių dramaturgija. Festivalis buvo vykdomas dviem etapais: pjesių skaitymai ir spektaklių pagal atrinktas pjeses statymas. Festivalis paskatino daug naujų autorių rašyti ir da-lyvauti ,,Versmėje”.

Dirbdamas teatre turėjau progos vaidinti profesionalio-je scenoje. Sukūriau Karklinio vaidmenį J. Glinskio pjesėje ,,Vieno tėvo vaikai” (režisierius G. Padegimas) ir Karasko bei Hercogo vaidmenis D. Vassermano pjesėje ,,Žmogus iš La Manšos” (režisierius A. Večerskis). Tuo pat laikotarpiu filma-vausi televizijos serialuose ,,Nekviesta meilė”, ,,Namai, kur širdis”, ,,Tikras gyvenimas”, „Pavogta laimė“ ir kt.

3. Džiaugiuosi, kad man teko dirbti ir mėgėjiškame, ir profesionaliame teatre. Tai yra didžiulė patirtis. Šiuo metu dir-bu LR Seimui atskaitingoje įstaigoje, esu Radijo ir televizijos komisijos pirmininko pavaduotojas. Ši veikla man yra labai įdomi.

4. Paburnodavau, kai buvau studentas… Dabar galiu tik nulenkti galvą prieš visus savo dėstytojus su giliausia pagarba ir dėkingumu.

5. Labai džiaugiuosi, kad galiu didžiuotis savo vaikais, baigusiais Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir sėkmingai dirbančiais: sūnus Andrius – televizijos ir reklamos projektų vadybininkas, prodiuseris, dukra Marija – teatro ir kino aktorė.

Mano gyvenimo pomėgiai – kelionės ir žvejyba. Pačias didžiausias žuvis traukiau Norvegijoje…

20 STUDIJOS IR GYVENIMASDALIA NUOBARAITĖ-PAULAUSKIENĖ

1. Kas labiausiai įstrigo? Galvojau, galvojau ir niekaip ne-gebu atrinkti – tiek daug šiltų, juokingų, brangių ir skausmingų prisiminimų atplaukia iš studijų laikų.

Kai įstojau – aišku, buvau pati laimingiausia. O paskui... Pirmas kursas: neišeidami iš auditorijos 6 valandas susėdę ratu narpliojome savo santykių raizgalynę; kai rytais pavėluodavo-me į pirmą specialybės paskaitą, turėdavome vaidinti etiudą „kodėl vėluoju?“ Ir tai tekdavo daryti dažnai (mums trims „miegančioms gražuolėms“: Violetai, Virginijai ir man). Daž-niausiai vis tas pats traukinys kaltas, pervažoje sustojęs ir... ta tema įvairiausios interpretacijos; o kad studentų tėvus už 300 km sukviestų, dar niekas to negirdėjo, bet važiavo tie mūsų

tėveliai, o mes lyg pradinukai ant pirštų galų stypčiojome už durų, bandydami nuklausyti, kurį Dėstytojas (G. Šimkus) pei-kia arba gal giria; kai visą parą neišeidami iš auditorijos kū-rėme individualius etiudus pirmajam specialybės egzaminui... gal tai ir buvo mūsų „susilipdymo“ pradžia?

Tai tik blykstelėjimai iš pirmojo kurso. Na, o daug dau-giau parašysiu knygoje „Iš kurso senelių pensionato“, taip nutarėme: pas kurį bus paskutinis kurso susitikimas – ten ir liksime, ot, tada bus laiko kūrybai, tik kaip susišnekėsime tiek režisierių? Na, bet jei jau 30 metų sutariame...

2. Visada labai, labai norėjau vaidinti, po paskyrimo (su vyru, mes – kurso pora) išvykome į Mažeikių liaudies teatrą. Vyras režisavo (sukūręs trejetą teatro trupių), o ir man vaidme-nų netrūko.

Vėliau posūkis – po aštuonerių metų persikėlėme į Jo-navą... baigiau kitus mokslus, tapau etikos mokytoja. Dabar mano gimnazistai žino, kad iš šitos mokytojos galima tikėtis visko, nes be aktorinių „elementų“ pamokos nevyksta.

Atskleisdama temą – vaidinu ir su pieštukais, siūlinėmis lėlėmis ir pantomima, ir... pauzėmis, tyla.

Man įdomu, aš realizuoju save – juk kasdien per septynias pamokas stoju maždaug prieš 150 savo mokinių… žiūrovų-klausytojų. Teatras.

3. Norėčiau, kad teatras neišslystų iš mano pamokų, bijo-čiau tapti nuobodžia, sena mokytoja.

4. Paburnoti visai nenoriu. Žinoma, kad būdavo dienų, kai manydavau, jog manęs nesupranta, bet mūsų kurso ir speci-alybės dėstytojas G. Šimkus visada buvo autoritetas. Jis taip taikliai pastabomis išjudindavo užstrigusį „vežimą“. Dėstyto-jas išmokė atskirti darbo ir pasilinksminimų santykius, ben-dravimo trapumą.

Ir šiandien nežinau kurso vadovo, kuris važiuotų (per visą Lietuvą) į kasmetinius kurso susibūrimus (šiemet jau 25-tą kartą). Suvažiavę į susitikimą be Dėstytojo jaustumėmės taip,

lyg tėvas būtų iš šeimos išėjęs ir palikęs vaikus likimo valiai.5. Mes su vyru kuriame ir režisuojame visur – kasdien,

darbe, giminių ir draugų susibūrimuose ir savo sodyboje.Aš nežinau kas yra rutina. Kur ji? Anot profesoriaus Pre-

obraženskio (iš M. Bulgakovo „Šuns širdies“) „razrucha nači-naetsia v golove“.

Man labai smalsu ir įdomu gyventi – aš vis dar prisėdu pasvajoti, susigalvoju aibes įdomios veiklos. Aš dar pati save nustebinu!

Taigi – „Gyvenimas yra gražus“!

STUDIJOS IR GYVENIMAS 21FELIKSAS PAULAUSKAS

1. Perkūniški metai, blykčiojantys įvairiausiais išgyveni-mais – nuo euforinių iki depresyvių. Antrasis iš gal 3 ar 4 lūžio momentų savęs ir pasaulio suvokime. Ir gal svarbiausias. Ne-sinori dabar leistis į intymias smulkmenas, labiau norisi pami-nėti keletą smagumų.

1. 1. Pirmaisiais metais sutikau, o antraisiais vedžiau kur-siokę Dalią Nuobaraitę. (Tolesnes šio reiškinio įdomybes pra-leidžiame).

1. 2. Suradau draugą, kitą kursioką, a.a. Vytautą Šližį. (Pokalbiai, ginčai, repeticijos, alus, keisto bendrumo pojūtis, dūkimas ir filosofavimas... ir mirtis...)

1. 3. Repetitio est mater studiorum. (Ir aistringai svaigios, ir nykios, praturtinančios ir apiplėšiančios, rytinės, vakarinės, naktinės – „gabalai“ ir kurso spektaklis...)

1. 4. Fragmentai kai kurių paskaitų, kuriose buvo sufor-muluota tai, ko iki tol nebuvo pavykę pačiam suformuluoti.

1. 5. Po trečio kurso vasarą besidaužant kursioko Algio Armono motociklu aplink Lietuvą, prie Orijos ežero pabudęs lietingą rytmetį, staiga suvokiau, kad Teatras mane TIKRAI pagavo, kad jis gali būti mano likimas.

2. Žinoma, kad nepavyko. Arba pavyko šis tas. Nedomina jokie laimėjimai ir pralaimėjimai. Yra tik PROCESAS, KE-LIAS, TAPSMAS, kuriuos sukuria laikas, bendrakeleiviai, asmeniniai išgyvenimai, dar kažkas ir dar kažkas...

TERRA THEATRUM – kaip Sibiras: nepereinamas, tur-tingas, klaidus, apgaulingas, nuostabus, beviltiškai prasime-lavęs... Visoks. Argi naftos gyslos radimas „pergalingesnis“, didingesnis nei seno kedro, gauruotos meškos, nepereinamos

pelkės, kalno ar pusnyno aptikimas?3. Nepasitenkinimas, nerimas verčia teatrą manyje keistis.

Išgyvenau gal trejetą stambių etapų, Dabar esu ketvirtajame. Daugeliui atrodo, kad tai, ką dabar darau, net nėra teatras, o dailė, kadangi jame nėra aktoriaus… Pagyvensime – pamaty-sime, ką tas nebylusis teatras gali… ir ”kur tas kelelis pilkas mane nuves”…

4. Visokių buvo tų dėstytojų, ir įdomesnių, ir nelabai... Gal pritrūkdavo savotiško pakvaišimo, apsėdimo, fanatizmo – mane „užkabindavo“ tokie dalykėliai. O ir šiaip... žmogus ribinėse situacijose – po teatro mikroskopu. Drungni dalykai sielos nepaveikia.

5. Reikėtų daugiau to, ko niekada nėra per daug: sveikatos ir išminties.

22 STUDIJOS IR GYVENIMASALBINA VIRVILAITĖ-DAMAŠAUSKIENĖ

1. Apie studijas išliko geri ir šilti prisiminimai. Teatro au-ditorijos buvo kur kas daugiau nei užsiėmimų patalpa, tai buvo katilas, kuriame virė labai įdomus, intensyvus pašėlusių ben-drakursių gyvenimas su daugybe emocijų, proto ir kūno kan-čiomis bei džiaugsmais, gražiomis draugystėmis, svajonėmis. Išliko atminty džiugaus nerimo jausmas atveriant pirmą kartą tas sunkias fakultetų duris ir kaip gaila buvo po ketverių studi-jų metų jas uždaryti ilgam laikui, žinant, kad tu jau nebe stu-dentė, kad nuo šiol keičiasi tavo gyvenimas. Man teatro, meno istorijos paskaitos buvo įdomios, stiprios, naudingos, tačiau nemėgau privalomų teorinių dalykų. Nepamiršiu, kaip visas kursas rašėme katedros vedėjui peticijas, kad nereikėtų lankyti fizinio lavinimo paskaitų (nes mes ir taip daug judame), kaip pabėgome iš srautinės paskaitos, po to visi Gediminui Šimkui rašėme pasiaiškinimus, o jis iš jų padarė ekspoziciją fakultetų koridoriuje ant sienos... Nepamirštamas dešimties valandų pir-

mo kurso susirinkimas, gvildenant problemą, kodėl kursas yra, bet nėra kolektyvo...? Akimirkas, kai įrenginėjome mokomąjį teatrą, baigiamojo spektaklio „Tania“ repeticijas, premjerą, išvykas, privalomą darbą kolūkyje ir puikius vakarus, diplo-minio darbo Baidžijevo „Dvikova“ repeticijas mokomajame teatre ir premjerą ir popremjerinį balių. Sunku viską išvardyti, prisiminimų labai daug, ir reziumuodama galiu pasakyti, kad studijos išliko atminty kaip geriausias jaunystės laikas, į kurį vis norisi sugrįžti kasmet, susitinkant savo kursiokus ir dėsty-toją Gediminą Šimkų, malonu sutikti ir kitus dėstytojus.

2. Hm... Ir taip, ir ne. Neįsivaizdavau savęs be teatro, ne-žinojau, ką dar galėčiau dirbti, jeigu tektų kažkaip keisti gyve-nimą. Manau, kad žmogui reikia turėti alternatyvų, neapriboti savęs, ką ir daro šiuolaikinis jaunimas. Bet man labai patiko teatras, aš mėgau ir mėgstu savo darbą. Trisdešimt metų teatro pedagogė Raseiniuose, ir tai man patinka, nors tie metai skam-ba ganėtinai kraupiai pamąsčius, kaip galima per tiek metų ne-

STUDIJOS IR GYVENIMAS 23pavargti, išlikti kūrybingam, patikti vaikams. Bet jeigu mano teatro studijoje kiekvieną rugsėjo pirmąją trūksta vietos atsi-sėsti, vadinasi, dar mano misija čia nebaigta.

Tai pats didžiausias profesinis laimėjimas, kai esi reikalin-gas, kai tave gerbia, myli, laukia, pasitiki.

Na, užsitarnauta: meno mokyklos mokytoja ekspertė, teatro edukologijos magistrė, vaikų ir jaunimo teatro „Sva-joklis“ vadovė, asociacijos „Svajoklio projektai“ prezidentė, neformaliojo vaikų švietimo konsultantė, įvairių ES jaunimo projektų vadovė, konsultantė ir... daugybė vaikų, radusių save „Svajoklio“ teatre.

Pralaimėjimų būna taip pat, kai nesugebu bendrauti, įti-kinti, įrodyti savo tiesas, kai nesurandu lanksčių metodų pakreipti įvykius reikiama linkme. Laikui bėgant, išmokau proceso, kaip pralaimėjimus paversti laimėjimais, subtilybių. Dabar pralaimėti nebijau.

3. Norėčiau toliau tęsti pradėtus darbus, nuolat mokytis , tobulėti. Sieksiu ir toliau, kad mano teatre jauni žmonės atras-tų bendravimo džiaugsmą, tobulėtų dvasiškai, galėtų realizuoti savo kūrybinius interesus. Turiu įvairių ateities planų, idėjų, tačiau iš patirties žinau, kad garsiai ištarti dalykai man daž-niausiai neišsipildo.

4. Kurso vadovas Gediminas Šimkus buvo giežtas, bet tei-singas. Dėstytojau, Jūs esate labai tvirto charakterio žmogus, visuos tuos trisdešimt metų buvote laukiamas mūsų susitiki-muose ir mylimas, taip bus ir ateityje. Aš šiandien galiu Jums tik padėkoti už viską, už žinias, už gyvenimiškas pamokas. Jūs kalėte mus kaip plieną, nes žinojote, kad žmogaus gyvenimas kupinas įvairiausių išbandymų. Ir todėl, jei po įvairiausių gy-venimo nesėkmių sugebėdavau ant žemės atsistoti kojomis dar tvirčiau, taip, kad jausčiau ne dvi, o keturias kojas, esu dėkinga ir Jūsų negailestingai grūdinimo mokyklai. Tos ašaros, išlietos po palme, nutekėjo ne veltui. Su meile ir dėkingumu prisimenu visus savo dėstytojus, nenorėčiau nieko išskirti, visi man buvo geri, įdomūs, atsidavę savo darbui. Ačiū Jums visiems.

5. Turiu rūpestingą vyrą Virgilijų, kartu užauginome sūnų Šarūną ir dukrą Akvilę. Džiaugiuosi, kad jie užaugo gerais žmonėmis, sūnus sukūrė savo šeimą, gyvena savarankiškai. Turiu anūką Pijų. Dukra studijuoja teatro edukologiją.

Kartu su vyru labai mėgstu grybauti, daug laiko leidžiu gamtoje. Be abejo, knygos, geri filmai, muzika. Dar man pa-tinka nieko neveikti, bet tai labai brangus pomėgis. Labai my-liu gyvūnus, turiu šarpėjų, tad dažnai mėgaujuosi jo draugys-te. Labai mėgstu keliauti, pažinti kitas kultūras, bendrauti su žmonėmis.

Tikiu, kad kiekvienas žmogus į šį pasaulį atsiunčiamas atlikti priskirtą misiją. Tačiau gyvenime viską renkamės mes patys – vyrą, žmoną, profesiją, darbą, draugus... Todėl taip svarbu įsiklausyti į savo nuojautas ir padaryti tinkamą pasi-rinkimą. Protu atlikti apskaičiavimai kartais mus suklaidina, anksčiau ar vėliau tai suprantame. Kartais po labai daug daug metų... Tačiau širdies balsas neklysta, deja, ne visuomet į jį įsiklausome...

Visiems nuoširdžiausi linkėjimai.

24 STUDIJOS IR GYVENIMASGyvenimas yra kūryba

IRENA ŽUKAUSKAITĖ-MACIULEVIČIENĖŠią vasarą radau

seną, pageltusį sąsiuvinį, ant kurio skambiai užra-šyta: „Mano gyvenimo istorija. Autobiografija. 1998 m.“. Neprisimenu, kodėl aš ją rašiau... Kai Dėstytojas paragino para-šyti apie save, prisiminti studijas, pasidalinti pla-nais, svajonėmis, nepa-galvojau, kad tai bus taip sunku padaryti. Juk apie kiekvieną žmogų storiau-sią knygą galima parašyti ar daugiaserijinį filmą su-kurti! Todėl pasinaudosiu tuo, ką rašiau prieš 15 metų, tik nežinau, ar kam

nors tai bus įdomu...Kai buvau maža mergaitė, labai norėjau eiti į mokyklą.

Todėl labai gerai prisimenu 1966 m. rugsėjo 1-ąją, kai pirmą kartą pravėriau Vilniaus 23-iosios vidurinės mokyklos duris. Didžiulėje salėje šurmuliavo daug daug mokinių – mažų ir didelių. Paskui mokytojos skaitė savo pirmokėlių pavardes. Vaikai drąsiai lipo laiptukais į sceną ir ėjo prie savo mokytojų. Jaudinausi neapsakomai. Širdis taip baisiai daužėsi, jog, rodė-si, tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. „O gal mano pavardės nėra sąra-šuose?“ – pagalvojau ir dar tvirčiau suspaudžiau mamos ranką, kai išgirdau: „Janytė Žukauskaitė“. Niekas neatsiliepė, todėl mokytoja pakartojo: “Janytė Žukauskaitė!“. „Irute!, čia juk tave kviečia“, – pirmoji suprato mama ir paleido mano ranku-tę. Lyg sapne ėjau pro vaikus, klupau lipdama į sceną, kol pri-ėjau prie mokytojos ir pralemenau: „Aš – Irutė Žukauskaitė“. „Nieko“, – tarė mokytoja. – Stok prie vaikų, mes ištaisysim šią klaidą“. Ir nors tai nebuvo klaida, mat mano gimimo liu-dijime įrašyti du vardai Janina Irena, mokytoja žurnale ištaisė mano vardą ir visada vadino Irute. Turbūt tą pačią dieną aš ją ir pamilau už tai, kad ji buvo tokia gera. Pirmoji mokytoja! Ji išmokė mane rašyti ir skaityti, visada buvo reikli, griežta, bet kartu ir labai gera, teisinga. Mokėjo pabarti, bet visada rasdavo paguodos, užuojautos ar padrąsinimo žodžių. Prisimenu savo pirmąjį dvejetą... Namuose buvo svečių ir aš pamiršau atlikti namų darbą – parašyti tris eilutes dailyraščio. Naktį pabudau, prisiminusi, kad nepadariau namų darbų, puoliau rašyti. Žino-ma, naktį rašyti dailyraščio žodžiai mokykloje pasirodė labai jau negražūs, raidės – nelygios, kreivos... Mokytoja parašė dvejetą. Išgyvenau taip stipriai, kad visą kelią, eidama iš mo-kyklos namo, verkiau. Buvo žiema, todėl peršalau ir susirgau plaučių uždegimu. Mama, sutikusi mano mokytoją, viską jai papasakojo. „Nereikėjo man rašyti Irutei dvejeto. Pati labai išgyvenau, jaučiau, kad kažkas atsitiks...“ – pasakė mokyto-ja mamai. Mokytoja, kuri pati sielojasi dėl parašyto dvejeto! Ji tikrai buvo nuostabi, nes be žinių, kurias gavome, ji mums atskleidė daug nuostabių dalykų – visą klasę ji nuvedė į res-publikinę biblioteką ir į teatrą! Nuo to laiko mano gyvenimas tapo neįsivaizduojamas be knygos ir teatro. Skaičiau tikrai daug. Gyvenome viename kambaryje, todėl naktimis, kai tė-veliai išjungdavo šviesą, skaičiau pasislėpusi po „dekiu“, pa-

sišviesdama žibintuvėliu. Na o teatras – tai išties buvo kažkas nepaprasta. Kiekvieną kartą, pakilus uždangai, užgniaužusi kvapą pasinerdavau į nuostabią šalį, jaudindavausi kartu su herojais ir visada laukdavau laimingos pabaigos. Grįžusi iš te-atro namo, tuoj pat su sese ir draugais repetuodavome matytą pjesę savo kiemo teatre. Kokie įspūdingi buvo mūsų „spek-takliai“, koncertai, kuriuos įvairių švenčių proga rengdavome

viso namo gyventojams. Mes nebuvome kažkokie ypatingi vaikai, tačiau buvome smalsūs ir labai draugiški. Besimokyda-ma vyresnėse klasėse lankiau teatrinę studiją Pedagoginiame institute. Man padarė išimtį – juk buvau tik mokinukė, o studi-jos nariai jau studentai. Čia buvo dėstoma scenos kalba, teatro istorija, aktorinis meistriškumas. Pamenu, vienoje paskaitoje Vitalius Zabarauskas pasakojo apie tai, kad žmogus kilęs iš beždžionės. „Gal ir taip, sutinku, bet žmogumi beždžionė virto tik tada, kai pamačiusi saulėlydį pasakė „ach!“. Tuomet dar nežinojau, kad su šiuo puikiu dėstytoju susitiksiu jau Klaipė-

STUDIJOS IR GYVENIMAS 25doje. Lankydama studiją pajutau, kad be teatro neįsivaizduo-ju savo gyvenimo. Pradėjau dirbti radijuje, televizijoje, o dar suvaidinau nedidelį vaidmenį televizijos seriale „Bendraam-žiai“. Neturėdama nė 18 metų jaučiausi tikra žvaigždė. Todėl, baigusi vidurinę mokyklą, stojau į Vilniaus konservatoriją (į aktorinį) ir... neįstojau. Pradėjau dirbti vaikų lopšelyje-darže-lyje. Mano grupėje buvo dešimt trimečių mažylių. Mes susi-draugavome ir greitai jie liovėsi verkti rytais, atvesti tėvelių į lopšelį. Praėjo šitiek metų, o ir šiandien prisimenu jų vardus: Andrius, Ingutė, Mindaugas, Simona, Daivutė, Vytukas... Su jais buvo įdomu, jaučiausi jiems reikalinga. Dvylikos valandų darbo diena neprailgdavo. Mūsų grupėje netilo juokas, muzi-ka, mažųjų klausimai. Tuščiame akvariume apsigyveno vėžys, stalus papuošė mano mamos nertos servetėlės, tuščias sienas užpildė vaikų piešiniai, miegamajame atsirasdavo pirštininė lėlė nykštukas, kuris padėdavo vaikams užmigti. Nepamiršau ir teatro. Vaikai vaidino su lėlėmis, o aš po darbo lankiau Sta-tybininkų kultūros rūmų liaudies teatrą. Nežinau kada labiau džiaugiausi: ar tapusi liaudies teatrų aktorių skaitovų konkurso laureate, ar tuomet, kai mano pati mažiausioji, nedrąsiausio-ji auklėtinė Daivutė pagaliau tvirtai ištarė „r“ garsą, aiškiai ir raiškiai išpyškindama kartu išmoktą eilėraštuką:

„Sraige, sraige, sraige, sraige,Tau greičiau judėti reikia.Manot lengva takučiuNešti namą ant pečių!“

Niekada nebariau savo mažųjų, tik kartą... Grupėje nebu-vo šeimininkėlės, todėl pati turėjau atsinešti pietus. Vaikučius susodinau prie stalų ir paprašiau gražiai pasėdėti ir palaukti. Grįždama su maistu, jau iš toli išgirdau neapsakomą triukš-mą – visi daužė šaukštais į lėkštes, kai kas draugui į kaktą ir tiesiog plyšo juokais iš linksmumo. Supykusi apibariau juos ir pasakiau, kad jų nemylėsiu. Visi sėdėjo nuščiuvę, nuleidę galvas, o Andrius pilnomis ašarų akimis įsižeidęs atšovė: „Už tai mus mamytės mylės!“ Jis buvo teisus. Mamos visada myli savo vaikus, kokie jie bebūtų, ką bepadarytų... Metai, praleisti darželyje, savotiškai mane užgrūdino. Jaučiausi žymiai stipres-nė, turinti daugiau gyvenimo patirties, labiau pasitikinti savo jėgomis. Turbūt todėl gan lengvai ir sėkmingai įstojau į Vals-tybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus mokytis lietuvių

kalbos ir režisūros. Pamenu, per pačią pirmą dialektologijos paskaitą dėstytojas klausinėjo, iš kur mes, iš kokio krašto. Jis džiaugėsi žemaičiais, dzūkais, aukštaičiais, suvalkiečiais, mo-kančiais savo tarmę. „Aš – vilnietė!“ – aiškiai atsakiau, kai jis kreipėsi į mane. „Vilnietė?! Et!...“, – numojo ranka, – „nėra ką kalbėti... Miesto vaikas. Be tarmės, be šaknų...“ Tai mane labai įskaudino, tarsi miestietis tai jau ir ne žmogus. Buvau nebloga skaitovė, tačiau niekas nežino, kiek dirbau, kol eilėraštyje tei-singai sukirčiuodavau kiekvieną žodį ir eilėraštis, būtinai su-šildytas širdies, suskambėdavo. Kalbos dalykai ėjosi sunkiai, o režisūros disciplinos tiesiog pavergė mane. Supratau, kad turiu pasirinkti. Norėjau būti mokytoja, o siela veržėsi prie teatro. Todėl antraisiais studijų metais (a. a. Zenono Buožio dėka!) aš jau mokiausi liaudies teatrų režisierių kurse, kuriam vadovavo Gediminas Šimkus ir Rimantas Nedzveckas. Kursiokai sutiko šaltai, ypač merginos – juk konkurencija režisierių kursuose didžiulė. Kartu su manimi iš choreografijos atėjo ir Algiman-tas Armonas. Dviem baltoms varnoms buvo lengviau. Spe-cialybės dėstytojai tiesiogine to žodžio prasme spaudė kokį pusmetį, kol mus pažino ir mumis patikėjo – viskas atsistojo į savo vėžes. Ir kursiokai tapo draugais, o su Virginija Kikilaite net Tanios vaidmenį kartu repetavome ir paeiliui vaidinome kurso spektaklyje pagal A. Arbuzovo „Tanią“. Mokytis buvo labai įdomu. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro neišeidavome iš au-ditorijų, o prieš sesijas tekdavo dirbti net naktimis. Režisuoja-mos ištraukos, vaidmenys draugų darbuose, kurso spektakliai,

gastrolės, diplominis spekta-klis – tai nepamirštama, nors dažniau buvo sunku, negu lengva. Kiek pralieta ašarų, patirta „kūrybinių kančių“, o vis tiek viską prisimenu kaip kažką šviesaus, prasmingo ir gero, sušildytą meilės ir tikė-jimo. Mes tikėjome, jog tai, ką darome, yra svarbu. „Jei-gu neturi ką pasakyti, nelipk į sceną“, – sakydavo dėsty-tojas. Mus išmokė mylėti patį kūrybos procesą, visada žinoti, ką ir vardan ko darai. Turėjome atlikti aibes darbų, perskaityti krūvas knygų, pjesių. Kai galvas galutinai susukdavo koks nors poli-tinės ekonomijos ar TSKP istorijos mokslas, šmaikštau-davome: „Mokslas – švie-

sa!“. Visuomet su dėkingumu prisimenu visus savo dėstytojus – Kęstutį Mačiulį, a.a. Zenoną Buožį, Veroniką Taurinskienę, Sofiją Kanaverskytę, Eleną Savukynaitę, a.a. Edgarą Savickį, Audronę Žiūraitytę, a.a. Balį Barauską, a.a. Balį Juškevičių, a.a. Vitalių Zabarauską, Aldoną Imenavičienę, Nadeždą Bo-rozdiną, Vitaliją Truskauskaitę ir kt. Su scenos kalbos dės-tytoja Irena Žitkute artimai draugaujame iki šiol. Jos grupėje mes buvome 5 kursiokės: Virginija, Dalia, Violeta, Jolanta ir aš (kitai kurso grupei dėstė Nijolė Sabulytė). Dėstytoja mus mokė ne tik scenos kalbos, bet ir gyvenimo patirties, elgesio kultūros. Darydavo tai be galo šmaikščiai. Visi žino situaciją, kai netikėtai nubėga kojinių akutės. Dėstytoja sakydavo, kad tai pastebėjus nereikia pulti į paniką, o apsimesti, kad viskas gerai, galvą aukščiau ir pirmyn! Ji buvo mums tarsi šiek tiek

26 STUDIJOS IR GYVENIMASvyresnė draugė (nors jau augino savo dukrą), kuriai nebijo-jome išsipasakoti, ji rūpinosi mumis, kartais tiesiog maitino (prieš stipendiją duonos riekutės ir kefyro stiklinės tikrai pri-trūkdavo...). Niekada nepamiršiu, kai Kūčių vakarą ji pasi-kvietė mus į savo namus (parvažiuoti namo į Vilnių kartais tiesiog nebuvo už ką), pasakojo apie savo gyvenimą, studijas, bendramokslius. Kūčių vakaras buvo jaukus, šiltas, ramus...

Režisierių kursai nebuvo dideli, todėl gerai pažinojome savo vyresniuosius ir jaunesniuosius kolegas. Man labai arti-mi buvo kursu vyresni a.a. Zenono Buožio ir Algirdo Radvi-lavičiaus auklėtiniai, tarp kurių mokėsi mano draugė Danutė Vaigauskaitė, a.a. Gintaras Kutkauskas, Linas Zubė, Salomėja Burneikaitė, Jonas Daraškevičius, Edmundas Untulis, Nijolė Norbutienė, Laima Adomaitienė. Su daugeliu bendraujame iki šiol. Ne tik režisieriai, bet ir kitų specialybių mūsų Alma Ma-ter absolventai susitikę jaučia vienas kitam kažkokį bendrumą, artumą – tai ne kartą pačiai teko patirti.

Mūsų diplomuose įrašyta specialybė – „kultūros švietimo darbuotojas“, o mokykloje mokytoja dirba tik viena kursiokė – Dalia Nuobaraitė (Paulauskienė) Jonavoje dėsto etiką. Ji pri-kalbino mane kartu mokytis Vilniaus pedagoginiame institute etikos, vėliau stoti į etikos magistrantūrą. Tiesa, ilgai įkalbinėti manęs nereikėjo, nes mokytis man visada buvo įdomu. Etikos mokytojo bakalauro diplomą gavau, o magistrinio darbo negy-niau, nes 2000-aisiais metais organizavome 1-ąjį Šiaurės Eu-ropos šalių mėgėjų teatrų aljanso (NEATA) festivalį Trakuo-se, o aš buvau paskirta jo direktore. Atsakomybė buvo didžiulė (pirmą kartą į Lietuvą suvažiavo 12 šalių teatrai!), darbo buvo daug, todėl ne tik magistro diplomo atsisakiau, bet ir įdomios kelionės su grupe Lietuvos režisierių į nacionalinį festivalį Da-nijoje. Vis dėlto magistrantūrą įveikiau, tik jau kitą. Paraginta savo ilgametės draugės, Klaipėdos universiteto Režisūros ka-tedros vedėjos doc. dr. Danutės Vaigauskaitės, kartu su kolega Ramūnu Abukevičiumi įstojome į teatro magistrantūrą pas re-žisierių Gytį Padegimą ir 2005 metais ją sėkmingai baigėme. Ramūnas pasiūlė vaidmenį Margaritos Diuras pjesėje „Muzika antroji“ (repetavome kartu su aktore Rasa Jakučionyte, vėliau paeiliui vaidinome). Taip gimė spektaklis „Meilės negali pri-siminti“, kurį vieną sezoną vaidinau teatre „Ramūno ateljė“. Ir dar vienas man brangus kūrybinis darbas – monospektaklis pagal Nikolajaus Koliados pjesę „Amerikietė“ (turėjau ambi-cijų kažkaip įprasminti savo pusės amžiaus jubiliejų!). Noriu padėkoti choreografui Sigitui Repšiui – jis parinko muziką spektakliui ir labai kantriai mokė mane šokti.

Per pastaruosius 20 metų nuveikta nemažai darbų, bet nie-

kada nedrįsčiau prisiimti sau vienai nuopelnų, nes mano darbe „vienas lauke – ne karys“. Ilgainiui pažinau daugybę Lietuvos mėgėjų teatrų, susibičiuliavau su daugeliu režisierių, teatro pe-dagogų, mačiau šimtus, o gal jau ir tūkstančius spektaklių, iš-mokau džiaugtis ir vertinti režisierių ir aktorių kūrybą. Turbūt daugiausia širdies įdėjau į pirmo viešo lietuviško vaidinimo Keturakio „Amerika pirtyje“ 100-mečio renginių Palangoje ir Žibininkuose bei teatro programų Dainų šventėse organizavi-mą, į Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos ir laikraščio „Mėgėjų teatras“ kūrimą, į respublikinių teatro renginių „Atspindžiai“, „Šimtakojis“, „Molinuko teatras“, „Aukso paukštė“, „Tegy-vuoja teatras“ koordinavimą, į „Baltijos rampos“ atgaivinimą. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę kartu su mūsų teatrais ats-tovauti Lietuvai NEATA festivaliuose Švedijoje, Estijoje, La-tvijoje, kartu su kolegomis dirbti pasauliniuose AITA/IATA kongresuose Monake, Kanadoje, Maroke, Pietų Korėjoje, Norvegijoje. Esu laiminga, kai galiu dalyvauti įvairiuose tea-tro renginiuose, festivaliuose, seminaruose, diplominių darbų gynimuose čia, Lietuvoje.

Svajoju apie tai, kad visi Lietuvos vaikai turėtų galimy-bę vaidinti, kad visi miestai ir miesteliai, kaimai ir kaimeliai didžiuotųsi savo teatrais, kad visi mėgėjų teatrų režisieriai ir aktoriai susiburtų į labai labai stiprią bendruomenę, kuriai rū-pėtų kiekvienas jos narys, į bendruomenę, kuri jau šiandien yra labai prasminga kuriančioji Lietuvos dalis.

Svajoju apie anūkus...Kokie kūrybiniai planai? Kuriu kasdien savo gyvenimą,

nes gyvenimas yra kūryba.

REŽISIERIAUS PULTAS 27Kas „Nebylin“ nesudėta

ELIGIJUS DAUGNORARežisieriui kalbėti apie savo spektaklį ne visai etiška – ką

norėjai pasakyti, turėjai pasakyti pačiu spektakliu. Bet po kie-kvienos premjeros tenka iškuopti iš galvos daugybę nepanau-dotų mizanscenų, įvairių scenų variantų (kartais nuostabiai nu-sisekusių, bet nelimpančių prie bendro spektaklio sumanymo), krūvas pastabų, kurios paaiškintų vieną ar kitą sumanymą, teo-rinių įžvalgų ir t.t. O kur visa tai, kas sudarytų nemenką knygą, dėti? Tepasiliks tai sąmonės stalčiukuose – gal pravers vėliau, statant kitus spektaklius, ką nors rašinėjant. O čia norėtųsi paliesti dalykus, kurių pačiame spektaklio vyksme nesimatė, arba tuos, kurie būdingi ir, iš režisieriaus kėdės žiūrint, rodosi būtini ne tik konkrečiam spektakliui, bet ir teatrui apskritai.

Taigi, Vaižganto „Nebylys“. Apysaka, vienintelis Vaiž-ganto kūrinys, paties autoriaus vadintas romanu. Ne dėl apim-ties, nes ji tikrai nedidelė, ne dėl personažų ir siužetinių linijų gausos, nes erdvė ir laikas „Nebylyje“ labai apriboti, bet dėl to, kad centre – meilės istorija. Dar nuo antikos laikų pažįstama situacija: du draugai („daugiau negu broliai“, kaip jie patys tvirtina) ir moteris, sugriaunanti tą draugystę, įsiveržianti į gy-venimą ir suardanti ramybę, įprastą ritmą, sumaišanti jausmus ir dalykus, kuriais šventai tikėta. Pabaiga dažniausiai neišven-giamai tragiška – vieno ar abiejų draugų (kartais ir visų meilės trikampio dalyvių) mirtis.

Tokie siužetai visais laikais traukė teatro dėmesį, tad nie-ko nuostabaus, kad ir „Nebylys“ statytas jau ne viename teatre – ir profesionaliajame, ir mėgėjų – bei televizijoje. Problema ta, kad Vaižganto apysaka rašyta negalvojant apie teatrą. Joje labai mažai dialogų, kurie inscenizuojant kūrinį gali tapti ats-pirties tašku, daug vidinių veikėjų monologų ir autoriaus įsi-terpimų į veiksmo eigą. Tad „Nebylio“ inscenizavimas gana komplikuotas. Iki šiol, regis, teturime vienintelę Raimundo Samulevičiaus inscenizaciją, kuria ir naudojasi visi režisieriai. Šią inscenizaciją kaip atspirties tašką ėmė ir šių eilučių auto-rius. Bet inscenizuotojas, pritaikydamas kūrinį scenai, galvojo apie profesionalų teatrą, didelį dviejų dalių spektaklį. Todėl

inscenizacijoje atsirado ir kitų Vaižganto kūrinių motyvų, fra-zių ir parafrazių. Juos, gryninant tekstą ir artinant prie Vaiž-ganto matymo, teko išbraukti. Tiesą pasakius, teksto, ypač svetimo, braukymas nėra mėgstamiausias mano užsiėmimas, dažniausiai stengiuosi maksimaliai išsaugoti autoriaus žodį ir raidę, suprasti, kodėl jie buvo parašyti, ką reiškia, kokią vietą užima visame kūrinyje. Tik šiuo atveju sąžinės kančias, kylan-čias dėl kiekvieno išbraukto žodžio, lengvino išankstinė nuos-tata, kad teksto autorius – Vaižgantas, o ne R. Samulevičius.

Kitas dalykas, kad minėtasis inscenizacijos autorius, no-rėdamas išsaugoti Vaižganto teksto grožį ir dvasią, pasuko pasakojančio, o ne veikiančio, rodančio teatro kryptimi. Taip inscenizacijoje atsirado du jaunuoliai ir moteris, kurie neda-lyvauja veiksme, bet jį nupasakoja, komentuoja, perteikia he-rojų ir paties Vaižganto vidinius monologus. Tuo pat metu, kai ruošiausi statyti „Nebylį“, ir pradiniame darbo etape teko dirbti ir prie Vaižganto kritikos tekstų. Iš jų paaiškėjo, kad pats rašytojas nemėgo pasakojamojo teatro, tokią pasakojamąją dramaturgiją ne kartą kritikavo ir buvo veiksmo teatro šali-ninkas. Tokio teatro ir tokios dramos pavyzdį Vaižgantas matė V. Mykolaičio-Putino „Valdove“: „,Valdovą“ rašant išvengta visa ko nereikalinga vyriausiai akcijai; taip pat, kaip ir stiliuje, jokių pagražinimų, jokių įveikslinimų pašalinėmis priemonė-mis. Griežtai visa, kas daroma (o visa, kas Putino sakoma, tai yra darymas), paliečia patį vyriausią besivystantį veiksmą“ ( Vaižgantas, Valdovas. „Šviesos keliai“, 1930 Nr. 2, p. 73).

Toks Vaižganto požiūris, viena vertus, leido aukoti kai ku-riuos teksto „gražumus“ veiksmingumui, antra vertus, privertė pergalvoti jau minėtų istorijos pasakotojų vaidmenį ir vietą spektaklyje. Kaip pasakotojas gali tapti veiksmingas? Tapda-mas kūrėju. Taip vėl, jau kiek kitu kampu, grįžome prie kūrė-jo ir kūrinio santykio, kuris visai įdomiai nuskambėjo anks-tesniame spektaklyje – Justino Marcinkevičiaus „Ikare“. Tik šiuokart turbūt dar negailestingiau kūrėjui, kuris įsivaizduoja esąs viešpats ir galįs daryti su savo kūriniu (sukurtu persona-žu) ką tinkamas.

28 REŽISIERIAUS PULTASToks pasakotojų-dievų traktavimas leido pakilti nuo dra-

mos, kaip dažniausiai ankstesnių kūrėjų buvo traktuojamas „Nebylys“, iki tragedijos. Tragedijos turbūt dar antikine pra-sme, kai herojus bando pakeisti žiaurų likimą, bet pasipriešinti dievų valiai nepajėgia ir žūsta. Juk kuo kalti „Nebylio“ Jonas ir Kazys? Kad abiem likimo buvo skirta pamilti tą pačią moterį? Ar jų valioje buvo viską pakeisti? Teisybė, jie bando priešintis tam, kas vyksta. Kazys, manydamas esąs apsėstas velnio (pa-sąmoningai suvokia, kad pats, be dieviškojo įsikišimo, jau nie-ko pakeisti negali), eina išpažinties pas kunigą, atsisako maty-tis su Anelija, bet viskas veltui. Įvedus personifikuotus likimo nešėjus, kurie ir fiziškai stumia, suveda veikėjus į vieną vietą, išskiria juos, o paskui pjudo draugus vieną prieš kitą, gena bo-tago kirčiais, herojai lieka tarsi už išteisinimo ir pasmerkimo ribų – svarbiausi jau darosi ne jų tarpusavio santykiai, o san-tykiai su Likimu, su tais trim dievais. Dramos veikėjas, pralai-

mėdamas likimui, tampa herojumi, kurio žūtis žiūrovui sukelia estetinį pasigėrėjimą. Bet tai jau dramos teorija, Aristotelis, kurio žiūrovas nemato ir neprisimena.

Įveiksminimas leido nenueiti ir vienu paprasčiausių kelių – tiesioginiu tautodailės, liaudies meno citavimo keliu. Nors, prisipažinsiu, pradiniu darbo etapu buvo didelė pagunda nau-doti ir pietos, ir rūpintojėlio, ir kitus lietuvių liaudies skulptū-ros motyvus, bet vėliau to sumanymo atsisakyta kaip pernelyg iliustratyvaus ir neveiksmingo. Tautodailinio teatro priemonių šiame spektaklyje esama, bet gal daugiau ne citatų, o meninio

mąstymo lygmenyje. Ir nevienareikšmė vandens simbolika, ir varpas medyje, ir daugiareikšmis karstas-šaltinis, ir fizinis pri-rišimas persekiojimo scenoje, ir bendravimo perkėlimas, kai šnekamasi su vienu partneriu, o fiziškai kontaktuojama su kitu.

Toks veiksmingas „Nebylio“ perskaitymas iškėlė ir tam tikrus reikalavimus aktoriams. Tie reikalavimai kyla iš sun-kiai įgyvendinamo režisieriaus noro pastatyti spektaklį, kuris nepriklausytų nuo aktoriaus fizinės ir dvasinės formos (deja, mėgėjų teatro režisierius nuo jos neretai priklausomas netgi la-biau nei tas, kuris dirba su profesionalais), o intensyvus teatras leidžia sumažinti tą priklausomybę. Spektaklyje vaidinantys aktoriai turėjo prisitaikyti prie gerokai intensyvesnio teatro, atlaikyti didesnį fizinį ir emocinį bei psichologinį krūvį. Ir jų garbei tenka pripažinti, kad visi tą krūvį sėkmingai, neatsipa-laiduodami nuo pradžios iki pabaigos, atlaikė. Ypač tai pažy-mėtina kalbant apie pagrindinių vaidmenų atlikėjus Ramūną

Traškiną (Kazys), Valerijų Rancevą (Jonas), Liną Kal-velytę (Anelija), Marytę Vat-kevičiūtę (Dėdienė). Tomas Kundelis, Arūnas Skardžius, Raimonda Stankevičiūtė-Vi-limienė, vaidinę sunkiai api-brėžiamą pasakotojų-dievų vaidmenį, reikalaujantį ypa-tingo susikaupimo (nuo jų iš esmės priklauso viso spekta-klio tempas ir ritmas) taip pat atsiskleidė naujomis spalvo-mis, sukūrė, mano manymu, vienus ryškiausių ir įdomiau-sių savo vaidmenų.

Žinoma, jau ne kartą mi-nėtas veiksmingumas turi ir vieną didelį minusą – nuken-čia autoriaus tekstas. Tai jau, ko gero, ne tik mėgėjų teatro problema – nesunku paste-bėti, kad ir šių laikų aktoriai

profesionalai, rūpestingai laikydamiesi mizanscenų, gana at-sainiai žiūri į rašytojo tekstą, savavališkai (kartais ir be blogos valios) jį keičia, kupiūruoja ir pan. Ir „Nebylyje“ to esama. Bet šios negerovės tikrai siekta išvengti ir tikrai ne visi aktoriai šią nuodėmę turi. O Vaižganto tekstas vertas ypatingo įsiklausy-mo ir meilės bei atsargumo.

Galima būtų ta proga paminėti ir daugiau režisūrinio ap-laidumo ir neapsižiūrėjimo nuodėmių, bet čia jau prasidėtų iš-samesnė spektaklio analizė, o juk pats sau pasižadėjau nieko neanalizuoti, bet šnekėti apie tai, „kas „Nebylin“ nesudėta“.

Po pastarųjų dviejų sezonų, praleistų ne itin minkštoje Ro-kiškio liaudies teatro vyriausiojo režisieriaus kėdėje, po trijų su puse pastatyto spektaklio jau galėčiau prisipažinti, kurlink norėtųsi kreipti teatrą, ką norėtųsi nuveikti. O norėtųsi judėti visą laiką čia minėto intensyvaus teatro link. Norėtųsi kalbėti ne apie tai, kas aktualu šiandien, o apie tai, kas žmogui svarbu buvo vakar ir svarbu bus rytoj – apie amžinas temas ir verty-bes. Gal kas ir apkaltins mane „atitrūkimu nuo tikrovės“, neak-tualumu, nesupratimu, kur gyvenu ir kuo gyvena žmonės, bet tokiam aš galiu atšauti savo mėgstamo poeto Henriko Radaus-ko žodžiais: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“. Nes pasaka lei-džia pakilti bent šiek tiek virš žemės – ak, tas saldus jausmas, kad skrendi…

REŽISIERIAUS PULTAS 29Klaipėdos universiteto docentas Gediminas Šimkus parengė spaudai knygą apie Raseinių dramos kolektyvą, kurį pats subūrė

1968 metais ir išvedė į pirmaujančių respublikoje gretas – 1972 metais kolektyvui buvo suteiktas liaudies teatro vardas. Auto-rius atskleidžia režisieriaus kūrybinio darbo peripetijas sovietiniu laikotarpiu ir darbo su kolektyvu metodikos aspektus, galbūt aktualius ir šiandien.

(Tęsinys)„Naujas rytas“, 1970 m. gruodis

Medžiai ir jų vaisiaiRecenzija

A. ŠALNARaseiniečių nereikia agituoti į estradinius koncertus. Ir

gastroliuojančių cirkų trupės susilaukia daugybės gerbėjų. Bene labiausiai nuskriausti būna dramos teatrai. Kai kada jų spektakliuose tesuskaičiuosi pusšimtį žiūrovų. Ir taip domima-si profesionaliais kolektyvais. Tad ar gali būti kokia nors kal-ba apie meno saviveiklos pasisekimą? Be abejo, esant tokioms sąlygoms, mūsų mieste nėra palankios dirvos saviveikliniams dramos kolektyvams. Tačiau entuziastai nenuleidžia rankų. Štai jau ketvirti metai, kai rajoninių kultūros namų dramos kolektyvas, vadovaujamas režisieriaus G. Šimkaus, regulia-riai atiduoda žiūrovų teismui vis naujus pastatymus. Lapkričio 28–29 d. įvyko A. Kasonos 3 veiksmų pjesės „Medžiai miršta stovėdami“ premjera. Visuomenės susidomėjimas šiuo pasta-tymu buvo labai didelis. Abi dienas salėje vos sutilpo žiūrovai.

Kurgi to spektaklio pasisekimo paslaptys?Jų ieškoti reikia praeityje. Juk jau 1967 metais Komedijų

vakare, kai buvo pastatyti N. Smirnovos ir N. Krindelio „Baisi istorija“, P. Merime „Moteris – tai velnias“ ir A. Čechovo „Piršlybos“, žiūrovas pamatė vertus dėmesio jauno dramos kolektyvo sugebėjimus. Ypač ryškiai atsiskleidė šio kolektyvo kūrybiniai laimėjimai statant A. Arbuzovo 2 dalių dramą „Tai buvo Irkutske“. 1968 metais pasirodė I. Kalaji pjesė „Tiesa ateina į namus“. Dramaturgo R. Samulevičiaus pjesė „Jeigu pasibels...“ buvo 1969 metų sezono pasididžiavimas. Su ja raseiniečiai pasirodė ir Žemaitijos zonos kolektyvų konkurse „Žemaičio“ prizui laimėti.

Jeigu kas sekė šiuos visus pastatymus, tai aiškiai matė, kaip rimtai, kantriai, kūrybingai buvo dirbta. Apsilankymas šio dramos kolektyvo spektakliuose visada būdavo malonus, žiūrovas išsinešdavo vis naujų minčių. Naujasis pastatymas kėlė daugeliui mintis, kad ir šiemet mūsų kultūros namai išva-rys naują vagą, todėl reikia būti šio įvykio liudininku.

Ar pateisino dramos kolektyvas šiemet šią žiūrovų viltį?Ir šis spektaklis – rimtas laimėjimas. Tai didelio, įtempto

kūrybinio ir organizacinio darbo kūrinys. Juk šiame spekta-klyje pamatėme daug naujų atlikėjų, atėjusių į dramos kolek-tyvą po eilinio kvietimo. O tas gausus kolektyvo pasipildymas naujais nariais ir buvo autoriteto pripažinimas.

Ar tas „kadrų“ tekamumas, pridaręs režisieriui tiek rū-pesčių, nepakenkė kolektyvo meniniam veidui?

Prisiminkime premjerą. Dar nepakilus uždangai, suskam-ba jaudinanti muzika. Tarsi uvertiūra ji pasakojo apie artėjan-čius sudėtingus žmogaus išgyvenimus. Smuikų akordai bau-ginamai skambėjo, lyg sakytų, kad ne viskas taip išeina, kaip žmogus suplanuoji, apmąstai...

Senjoras Balboa, kurio vaidmenį atliko A. Rosenas, ilgus metus netikrais anūko laiškais guodė žmoną – senelę (vaidina V. Rosenienė). Deja vieną kartą teko kreiptis pagalbos. Anūką ir jo žmoną (vaidino G. Šimkus ir A. Rutkauskaitė) apsiėmė su-vaidinti svetimi žmonės, kad tik senelė būtų nuraminta. Bet ir šis melas išryškėjo, kai netikėtai grįžo tikrasis anūkas (vaidino A. Venclovas). Žaidimas tapo dvigubu. Izabela ir Maurisijus, besistengdami suvaidinti laimingą porą, atranda didelių staigmenų savo tarpusavio santykiuose. Pagaliau senelė slepia nuo jų, kad ji pažino, jog jos tikrasis anūkas – taip netikėtai namuose pasi-rodęs senjoras. Pjesės personažų charakteriai sudėtingi. Todėl ir šių vaidmenų atlikėjams buvo ne taip lengva per-teikti subtilius nuotaikų niuansus.

V. Rosenienės su-kurtas senelės paveikslas ilgai išliks žiūrovų atmin-tyje. Baltagalvė, baltais ilgais drabužiais, grakš-čia lazdele pasiramsčiuo-

A. Kasonos „Medžiai miršta stovėdami“. Chenoveva – M. Domar-kienė, Senelė – V. Rosenienė, Direktorius – G. Šimkus, Marta – A.

Rutkauskaitė, Melisa – V. Statulevičiūtė, senjoras Balboa – A. Rosenas.

A. Kasonos „Medžiai miršta stovė-dami“. V. Rosenienė, M. Domar-

kienė.A. Kasonos „Medžiai miršta stovėdami“. G. Šimkus, A. Rosenas.

30 REŽISIERIAUS PULTAS

dama, pamiršusi sergančią širdį, ji žeria tokią nuotaiką, kad negali nesijaudinti. Jos sveikas protas, aštri atmintis, išsila-vinimas, jautrumas – žmogiški, jaudinantys. V. Rosenienė – naujas dramos kolektyvo narys, bet į jį ji atėjo iš karto, at-skleisdama savo gabumus, įnešdama į spektaklį daug teigiamų privalumų. Daugelyje scenų ji tarsi gyvena tikrą gyvenimą. V. Rosenienė sugeba perteikti nuotaikos pasikeitimus. Štai ji ke-lia tostą. Šoka. Bet pasirodė tikrąjį anūką primenąs vyriškis. Šviesos pluštas, pagal režisieriaus sumanymą, apšvietė tik su-akmenėjusį senelės veidą. Viskas jai aplinkui neteko prasmės, aptemo. Jos šviesioje galvoje užvirė minčių ir pergyvenimų srautas. Šią dramatišką įtampos sceną dar labiau paryškina vėl suskambėjusi spektaklio pradžioje girdėta muzika.

Nelengvas vaidmuo teko A. Rutkauskaitei. Ji – Marta. Paskui – Izabela. Sąžinę jai graužia melas, bet įsijungia į gy-venimą, tarsi užmiršta save. Štai ateina meilė, o Maurisijus nepastebi. Paskui staiga viskas turi baigtis. A. Rutkauskaitės

Izabela maloni, linksma, paslaugi. Todėl tiki, kad tik tokia mo-teris galėjo taip greitai sužavėti šią gudrią senelę.

Spektaklyje yra ir mažesnių moterų vaidmenų. Darbšti, pareiginga, atsidavusi šeimininkams M. Domarkienės Che-noveva. O kambarinė Melisa – visai kitokio būdo (vaidina V. Statulevičiūtė). Sekretorė Elena (vaidina J. Antanavičiūtė) pasirodo scenoje labai trumpai, bet spėji susidaryti nuomo-nę, kad ji – oficialus asmuo, sąžiningai vykdąs direktoriaus pavedimus.

Vyrų vaidmenys scenoje taip pat yra dėkingi. Senjoras Balboa, pradėjęs šį žaidimą, skėsčioja rankomis nerasdamas išeities. Jis kenčia, nes nežino, kuo visa tai baigsis.

Pats režisierius G. Šimkus sukūrė sudėtingą tariamojo anūko charakterį. Vaidmens atlikėjui teko rasti spalvų, kad pabrėžtų savo dvilypumą. Štai scena prie stalo, kai senelė sugauna jį nenutuokiantį apie Kanados geografiją. Išsisuka gudriai, tačiau senelės žinios iš architektūros vadovėlio pri-bloškia. Tada reikia matyti „anūko“ sugebėjimus išsivaduoti iš keblios padėties. Čia įvyksta įdomus lūžis, kuris Šimkaus kuriamo personažo charakterį papildo naujomis vertybėmis, nes tampa aišku, kad tai – ne juokas. Su kokia intonacija jis sako senjorui Balboa, kad šis surastų architektūros vadovėlį ir Kanados atlasą!

Ryškų charakterį sukūrė A. Venclovas. Plėšikas, bastūnas anūkas, draugų persekiojamas, sugrįžta po 20 metų į namus, kad išplėštų palikimo dalį iš senelės. Gerai apgalvotos mi-

zanscenos, truputį šaržuojantys gestai taip ir kalba, kad tas žmogus po išoriniu pasitempimu slepia gilią prarają. Tik gal ta šypsena jo veide per dažnai švyti? Sieloje jis – piktas, ne-gailestingas.

Kaip apie spektaklio privalumą reikia pasakyti apie atli-kėjų kalbą. Joje maža saviveiklininkams būdingos monotoni-jos. Tik gal daugiau reikėtų reikalauti iš atlikėjų veido mimi-kos. Kai kur ji neatitiko bendros nuotaikos.

Šis spektaklis gražiai pratęsia anksčiau minėtų pastatymų eilę. Jis parodė, kad Raseiniuose yra jėgų, sugebančių pasta-tyti sudėtingus dramos veikalus ir pasiekti aukštą meninį meis-triškumą. O tai džiugina kiekvieną scenos meno mėgėją.

Kai aplinkoje vyrauja kūrybinės geros nuostatos, draugiš-ka atmosfera – natūraliai bręsta naujos idėjos ir sumanymai. Einant pagrindiniu keliu – kuriant liaudies teatrą, paraleliai reikėjo galvoti apie jaunimą, pamainą. Nuėjau pas Raseinių vidurinės mokyklos vadovybę. Sakau, kad noriu kurti moks-leivių teatrą. Man atsako, kad tai puiki idėja, bet geriausi mo-kiniai užimti pionierių, chorų, šokių ir pan. veikloje. Maždaug, imkite tuos, kurie niekam netinkami... Sutinku. Pakabinu

A. Kasonos „Medžiai miršta stovėdami“. V. Rosenienė, A. Rosenas, G. Šimkus.

A. Kasonos „Medžiai miršta stovėdami“. Direktorius – G. Šimkus, Kitas – A. Venclovas.

A. Kasonos „Medžiai miršta stovėdami“. Senjoras Balboa – A. Rosenas, Kitas – A. Venclovas.

REŽISIERIAUS PULTAS 31

skelbimą: „Kuriamas moksleivių teatras. Kas norite, ateikite į kultūros namus“. Prigužėjo visai nemažas būrys vaikų. Sa-kau, kad žvaigždžių čia nebus, darysime pratybas, mokysimės judėti scenoje, fechtuotis, raiškiai kalbėti ir pan. spektaklis bū-siąs negreit. Bandyti galite visi. Kam nepatiks – galėsite eiti namo. Pasitraukė tik vienas kitas. Kurie liko – buvo fantas-tiški vaikai. Būdavo dienų, kad laukdavau repeticijų su vai-kais. Kiek išmonės, gyvenimo pastabumo! Jokios specialios metodikos neturėjau. Pasiklioviau intuicija ir pagarba tiems moksleiviams. Čia jie pajuto, jog yra vertinami, ir atsiskleidė savo geriausiomis žmoniškosiomis bei gebėjimų savybėmis... Jau Klaipėdoje kartą einant Herkaus Manto gatve prisiveja mane jaunuolis ir klausia, ar aš neprisimenu Žalgirio mūšio. Įtariai nužvelgiu: blaivus, simpatiškas, bet kuo čia dėtas Žal-giris? „Vadove, aš esu Rimas, Raseiniuose vaidinau „Žalgirio mūšyje“, dabar esu daktaras, turiu puikią žmoną ir žavius du vaikus.“

Kai buvau išrinktas į KU senatą, pirmojo posėdžio metu pastebėjau mane nužvelgiančią tokią simpatišką dėstytoją. Per pertrauką ji prieina prie manęs. Pasirodo, kad yra vaidinusi Raseinių moksleivių teatre... Tai dabartinė Psichologijos ka-tedros profesorė dr. R. Paulauskaitė-Čepienė. Nieko sau „blo-giukai“! Tikėtina, kad ir kitų buvusių vaikų teatriuko dalyvių gyvenimo pasiekimai sėkmingi ir brandūs.

„Naujas rytas“, 1970-02-21Nauja premjera

A. Jonutis„Ilonos smuikas“. Tokiu pavadinimu latvių dramaturgės

V. Grundmanės vieno veiksmo dviejų paveikslų pjesę pasta-tė Raseinių rajoninių kultūros namų dramos kolektyvo vaikų trupė. Spektaklyje, kurį raseiniečiai matė praėjusią savaitę,

dalyvavo trylika abiejų miesto vidurinių mokyklų moksleivių. Premjera tu-rėjo pasisekimą. Jaunie-ji artistai tą patį vakarą žiūrovams suvaidino ko-lektyvinės kūrybos mi-niatiūrą „Dar kartą apie meilę“. Abu veikalėlius režisavo kultūros namų dramos kolektyvo vado-vas Gediminas Šimkus.

Mieste iškabintos afi-šos šiandien raseiniečius kviečia dar kartą pažiūrė-ti R. Samulevičiaus pjesę „Jeigu pasibels...“ Pa-statymas atnaujintas. Be abejo, žiūrovai jį gerai įvertins.

„Naujas rytas“, 1971-01-09 Nr. 4 (3532)Rytoj vėl premjera

Neseniai žiūrėjome naujausią Raseinių dramos kolektyvo pastatymą – A. Kasonos „medžiai miršta stovėdami“, o štai rytoj vakare kultūros namų scenoje išvysime dar vieną veikalą.

Tik šį kartą vaidins jauniausieji saviveiklininkai – Raseinių I ir II vidurinių mokyklų auklėtiniai. Mat, miesto kultūros namuo-se veikia moksleivių teatras. Įdomią pjesę „Žalgirio mūšis“, kurią parašė V. Venckus, mokiniai, režisuojami kultūros namų dramos kolektyvo vadovo G. Šimkaus, pastatė per 3 mėnesius.

A. Kasonos „Medžiai miršta stovėdami“. Marta – A. Rutkauskaitė, Kitas – A. Venclovas.

A. Kasonos „Medžiai miršta stovėdami“. Marta – A. Rutkauskaitė, Direktorius – G. Šimkus.

A. Kasonos „Medžiai miršta stovėdami“. G. Šimkus, A. Rosenas.

A. Kasonos „Medžiai miršta stovėdami“. Po premjeros.

A. Kasonos „Medžiai miršta stovė-dami“. A. Rosenas, A. Venclovas.

32 REŽISIERIAUS PULTASDaugiausia moksleiviai padirbėjo rudens ir žiemos atostogų metu. Pjesė įdomi, vaikai vaidina noriai, kai kurie gana gerai. Spektakliui dekoracijas piešė A. Užsienis. Su šiuo pastatymu jaunieji saviveiklininkai žada aplankyti daug rajono mokyklų.

„Naujas rytas“ 1971-01-28 Nr. 11 (3539)Jaunųjų spektaklis

K. Burneika„Tu pažiūrėk, kaip gaisrų pašvaistėm dangus žėruoja. Ir

vėl nuožmūs kryžiuočiai užpuolė mūsų kraštą... Reikia tėvynę ginti...“

Šiais žodžiais prasideda Raseinių kultūros namų dramos kolektyvo moksleivių trupės spektaklis „Žalgirio mūšis“. V. Venckaus pjesėje veiksmas vyksta ne viduramžiais, bet vokie-čių okupacijos metais viename Lietuvos miestelyje. Ir veikėjai ne žymūs kunigaikščiai, bet paprasti kaimo vaikai.

Būrys drąsiųjų vaikų, kuriems vokiška tvarka įgriso iki kaklo, nutarė kuo nors atkeršyti vokiečiams ir jų įpėdiniams – hitlerjungams, repatrijuotų į Lietuvą vokiečių šeimų vai-kams. Gražioje gamtoje, ežero saloje slepiamos draudžiamos knygos, įruošiamas sekimo bokštas, slepiama piemenaitė rusė Nadia. Drąsių vaikų grupė vokiečiams iš panosės paima kabe-lio ritę ir įrengia saloje telefoną. Daug gerų ištikimų draugų jungia „žalgiriečių būrys“. Čia ir Alius, ir Audra, jo pavaduo-toja, ir Šarūnas, Gintautas, Sigitas ir kiti. Pasirodo scenoje ir hitlerjungai.

Visko, ko scenoje galima pamatyti, neišpasakosi. Aktoriai visi jauni, bet kai kurių vaidyba paliko išties malonų įspūdį. Tai ir Alius (vaidina A. Gudavičiūtė), ir Kleopas (R. Ralys), ir Nadia (R. Krūvelytė), ir du geriausi pasaulyje draugai Šarū-nas ir Petriukas (S. Norvilas ir K. Gangna), ir visi kiti. Nors kai kurių nelygumų jaunųjų vaidyboje buvo, nors ne visi buvo pakankamai susikaupę (premjerinis jaudinimasis), bet šį pasi-rodymą reikia vertinti gerai.

Atskirai norisi pažymėti režisieriaus G. Šimkaus darbą. Man nemažai teko matyti rajono mokyklose įvairių spektaklių, ir beveik visi jie turi vieną didelį trūkumą: jų dalyviai nemo-komi galvoti scenoje, įsigyventi į savo kuriamą personažą, beveik visada „nudavinėjama“. Spektaklis „Žalgirio mūšis“ neturi šių trūkumų. Tai labai didelis laimėjimas.

Norėtųsi taip pat pakalbėti ir apie mokyklų paramą. Šia-me spektaklyje dalyvavo tik kai kurie abiejų Raseinių vidurinių mokyklų moksleiviai, atsiliepę į kuklų režisieriaus skelbimėlį. Gana keista, kai kurie mokytojai ar vadovai buvo netgi nepa-tenkinti. Nepaskatindami mokinių, nepadėdami atrinkti pačius gabiausius, ar mes nedarome žalos tiems, kuriuose ateityje

gali atsiskleisti didelis talentas? Specialistas, dirbdamas su vaikais, visada atras jaunojo aktoriaus nors mažiausią gabu-mą scenai, ugdys jo meilę menui. Suprantama, kultūros namų moksleivių dramos trupė negali atstovauti vienai kuriai moky-klai, bet nauda dalyviams nuo to ne mažesnė.

Norisi nuoširdžiai pasveikinti visus jaunuosius aktorius, palinkėti jiems kantrybės ir ištvermės nelengvame scenos dar-be.

Netrukus raseiniečiai turės progos vėl pamatyti „Žalgirio mūšį“. Su spektakliu numatoma apsilankyti ir kitur.

(Bus daugiau)

Moksleivių teatras. V. Grundmanės „Ilonos smuikas“.

Moksleivių teatras. Etiudų koliažas „Dar kartą apie meilę“.

Po premjeros.V.Venckaus „Žalgirio mūšis“.

TEATRINIAI KURIOZAI 33Anekdotiškos situacijos vaidinant tragediją

EDMUNDAS UNTULIS,

SKUODO KULTŪROS CENTRO ŽEMAIČIŲ TEATRO VADO-VAS

Važinėjant su spektakliais į gastroles, visokiausių kuriozų nutinka. Nieko ypatingo, jei aktoriui prieš atsisėdant po užpa-kaliu sukiūžta kėdė ar užvirsta ant jo dekoracija, tai nutinka ne taip jau ir retai. Aišku, tokie vaizdeliai žiūrovams – deserto vietoje, ypač jei vaidini dramą, o buitis stumia tave į komiz-mą... Aktoriams tokios situacijos prilygsta košmarui, nes jie turi išlikti šaltakraujiški ir apsimesti, jog nieko tokio neįvyko.

Skuodo kultūros centro Žemaičių teatrą per 18 kūrybinės veiklos metų buvo užklupę šimtai įvairiausių linksmų nutiki-mų, tačiau du visam likusiam gyvenimui įstrigo mano, ne tik kaip režisieriaus, bet ir kaip aktoriaus atmintyje, nes jie buvo nepakartojami savo absurdiškumu. Įdomiausia tai, kad abu liapsusai nutiko paeiliui vienas po kito... Bet neskubėkime bėgti įvykiams už akių... Pradėsime nuo įžangos...

Į baigiamąsias tragedijos „Gelžėis šešielis“ pagal H. Ib-seno dramą „Junas Gabrielius Borkmanas“ repeticijas pradė-jo užsukti vienas neįgalusis skuodiškis. Kadangi jis sėdėdavo gražiai ir aktoriams netrukdydavo, jo iš salės neprašydavome išeiti. Tasai žmogelis išbūdavo maždaug po valandą ir nesu-laukdavo finalinės scenos repeticijos. Jis mums praversdavo kaip sufleris, nes turėjo fenomenalią atmintį. Jei kuris nors

aktorius pamiršdavo savo frazę arba netiksliai ją pasakydavo, „stebėtojas“ apie tai perspėdavo. Todėl visi stengėsi nenuvilti nekviestojo svečio... Per generalinę repeticiją jis nebepasirodė. Tad taip ir nesužinojo, jog pagrindinis herojus, kurį vaidinau aš, miršta pačioje spektaklio pabaigoje.

Pirmąjį premjerinį spektaklį rodėme Ylakiuose. Vėliau tai tapo beveik tradicija – pirmąjį spektaklį vaidinti ne Skuode, o kur nors kitur... Tai buvo laikoma atsarginiu „apsišaudymu“. Kai „gauni į kailį“ nuo mažiau pažįstamų, ne taip skauda. Sve-tur pavaidinę, sužinome pačias didžiausias savo klaidas, kurias suskumbame ištaisyti iki pasirodymo namuose. Taigi, Ylakiai entuziastingai mus priėmė, atėjo per penkiasdešimt žiūrovų pasižiūrėti žemaitiškai prabilusio Ibseno herojaus.

Spektaklis tada truko pusantros valandos. Pabaigos mi-zanscena buvo tokia – Junas Gabrielius Borkmanas išeina į salę ir kopia paaukštinimu paskutinės eilės link – neva į kal-nus. Pasiekęs salės perskyrimo vidurį, herojus netikėtai miršta, prie jo kūno atskuba dvi jį mylėjusios moterys...

Taigi, pamažu krentu atsipalaidavęs ir pro pusiau primerk-tas akis regiu, kaip šuoliais per kėdžių atkaltes pasispirdamas manęs link artėja tasai keistuolis iš miesto. Supratau, jog jis mus atsekė iš Skuodo ir... nustėrau. Žinodamas jo ligą, nega-lėjau nuspėti, ką jis dabar man padarys... Nukritau ant grindų ir guliu, laukiu. O jis prišokęs rėkia ant šalia manęs sustoju-

34 REŽISIERIAUS PULTAS

Redaktorius Gediminas Šimkus, tel. +370 686 18969Literatūrinė redaktorė Genovaitė MarkevičiūtėMaketuotojas Andrius Pelakauskas

Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos laikraštisAdresas Klaipėdos universitetasLMTS būstinė, K. Donelaičio g. 4, Klaipėda LT-92144Leidėjas Lietuvos mėgėjų teatro sąjungahttp://kmsc.lt/lmtsLaikraštyje pareikštos mintys nebūtinai privalo sutapti su leidėjų nuomone.

sių moterų: „Ko stovite kaip kokios vėplos išsižiojusios?! Ar nematote, kad mano kaimynas mirė!? (Aš tikrai gyvenau jo kaimynystėje.) Darykit ką nors...“ Klausaus, kaip salė klykia iš juoko, ir bijau krustelėti. Mano partnerės irgi stovi žado nete-kusios. Tada tasai vyrukas ėmė mane purtyti, bet vėliau patikė-jęs, jog tikrai esu nebegyvas, griebė už mano rankoje laikomos drožinėtos ąžuolinės lazdos... Jis prieš repeticijas prašinėdavo manęs, kad jam atiduočiau tą lazdą, nes ji esanti labai graži ir man visiškai nereikalinga, nes nesu raišas, o tik apsimetinėju. Pamatęs, kad jau esu tikras nabašnikas, pagalvojo, jog lazda man tikrai nebebus daugiau reikalinga, tad sumanė ją pasiimti. O aš nesiruošiu ir miręs jam tos lazdos atiduoti, laikau abiem rankom įsikibęs, nes žinau, jeigu jis tą lazdą iš manęs išplėš, iš jo daugiau nebeatimsiu. Tad ir mankštinamės – jis iš ma-nęs lazdą timpt aukštyn, aš timpt ją atgal prie savęs... Salė dar labiau klykia, kiti jau net keliais iš juoko ant grindų pakritę šliaužioja... Ir tik po keliolikos sekundžių ligonėlis, pamatęs, jog jį apgavau ir prisikėliau iš numirusių, paspyrė mane koja ir piktas išėjo iš salės. Pasijutau nejaukiai, bet ką begalėjau pada-ryti šitoje situacijoje, išėjau nusilenkti publikai kartu su kitais aktoriais, apsimečiau, jog nieko baisaus nenutiko.

Su šiuo linksmu tragedijos finalu minėto spektaklio kuri-ozai nesibaigė. Kitas pasirodymas jau vyko Skuode. Iš anksto paprašiau tvirtesnių vyrukų pasaugoti, kad naujasis spektaklio personažas neatsidurtų per arti tos vietos, kur man tenka mir-ti... O jis ir nebeatėjo. Tačiau tą dieną nutiko kitas liapsusas... Ir vėl toje pačioje mirties scenoje... Matyt, kažkas spragtelė-jo apšvietėjo galvelėje, kad šis prieš pat mano kritimą žemės netikėtai išjungė visas šviesas... Griuvau tamsoje. Jaučiu, kad galva nusileido ant kažko minkšto, lyg tai suknios, lyg tai ka-linių. Bandau slinktis toliau, nebėra kur, įstrigau. O tada žybt ir įsižiebė šviesos. Žiūriu, jog guliu galvą paklojęs tuometi-niam Skuodo klebonui ant kelių – griūdamas paslydau į šoną nuo kėdžių perskyrimo tako ir tamsoje užguliau prie krašto sėdėjusį žmogų. Klebonas paplekšnojo man per petį ir sako: „Gerai pataikei numirti, vaikeli, tiesiai kunigui ant kelių, da-bar jau gali drąsiai keliauti į rojų.“ Laimė, šią frazę teišgirdo tik arčiausiai sėdėję žmonės. „Prisikėlęs“ iš numirusiųjų, kartu

su savo partnerėmis pradėjau leistis žemyn prie scenos, kad galėtume nusilenkti publikai kaip pridera. Tada apšvietėjas vėl išjungė šviesą. Daug kam kojas numynėme, kol pasiekėme sceną.

Per šį apšvietėją esame dar vieną sykį patekę į nepavydė-tiną situaciją. Tada vaidinome Lenkimuose „Kurmi ont dėdėlė kēlė“. Spektaklio pabaiga vėlgi dramatiška, po filosofinių-ly-rinių akibrokštų išeiname susikaupę ir susimąstę nusilenkti, turi nuskambėti pusiau svajinga, pusiau kosminė muzika... ir išgirstame „Tėvas gaudė lydį ir sugavo..., bijo mergos trakto-ristų...“ Salė praplyšo kvatojimu. Po to vos neprikūlėme savo apšvietėjo, o jis tik kvailai šypsosi ir teisinasi: „Neapsiveizie-jau, „Trieti balio“ pakėšau netīčiuom...“ Dabar jis nebedirba, seniai atsirado kam jį pakeisti. Jo bėda buvo ta, kad jis mėgo drūtvandenį ir krėsti nešvankius pokštus, kuriuos laikė labai vykusiais.

Šiuo metu su kolektyvu vaidiname groteską „Vėskas on-trēp“ – Žemaitės „Trijų mylimų“ versijos atvirkštinį variantą

– parodiją... Kas keisčiausia, vaidinant komedijas viskas klostosi kaip reikiant ir li-kimas jokių kvailų pokštų nekyšteli. Viskas klostosi maždaug taip, kaip ir reikia, žmonės juokiasi tose vietose, kur priklauso. Gal vėl imtis statyti tragediją, kad salėje publika vėl galėtų klykti iki ašarų ir raičiotis ant žemės ne ten, kur priklauso tai daryti. Ne, sakot? Gal paprasčiau yra vaidinti komediją taip, lyg ji būtų tragedija?.. Štai ir visa kuriozo paslaptis?