1

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Visuomenės sveikatos fakultetas

Aplinkos ir darbo medicinos katedra

Aušra Valaikienė

SERGAMUMAS ORO-LAŠINĖMIS INFEKCIJOMIS KAUNO

MIESTE 2002-2007 METAIS IR JO SĄSAJOS SU

IMUNOPROFILAKTIKA

Magistro diplominis darbas

Visuomenės sveikatos ekologija

Mokslinė vadovė

dr. Rita Raškevičienė

KAUNAS, 2008

2

SANTRAUKA

Visuomenės sveikata (Sveikatos ekologija)

SERGAMUMAS ORO-LAŠINĖMIS INFEKCIJOMIS KAUNO MIESTE 2002-2007

METAIS IR JO SĄSAJOS SU IMUNOPROFILAKTIKA

Aušra Valaikienė

Mokslinė vadovė Dr. Rita Raškevičienė

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos

katedra. Kaunas; 2008, 58 p.

Darbo tikslas: Išanalizuoti sergamumą oro-lašinėmis infekcijomis Kauno mieste 2002 – 2007

metais ir nustatyti sąsajas tarp sergamumo oro – lašinėmis infekcijomis ir imunoprofilaktikos.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti oro - lašinių infekcijų (tymai, epideminis parotitas, skarlatina, raudonukė, virusinis

meningitas, infekcinsu meningokokas, vėjaraupiai) pasiskirstymą įvairiose amžiaus grupėse

Kauno mieste 2002-2007 metais.

2. Palyginti sergamumo kai kuriomis oro- lašinėmis infekcijomis kitimą Kauno mieste 2002 –

2007 metais.

3. Nustatyti sąsajas tarp sergamumo oro – lašinėmis infekcijomis ir imunoprofilaktikos.

Metodika: Informacija apie sergamumą oro-lašinėmis infekcijomis gauta iš Kauno visuomenės

sveikatos centro. Duomenys apie sergamumą oro-lašinėmis infekcijomis paimti iš Kauno

visuomenės sveikatos centro kompiuterinės duomenų bazės ULISAS (užkrečiamųjų ligų

informacijos ir statistinės apskaitos sistema). Taip pat buvo naudojamasi 2002-2007 metų

mėnesinėmis, pusmetinėmis ir metinėmis atskaitomis.

Duomenys apdoroti ir išanalizuoti naudojantis statistine programa SPSS 16. Skaičiuotas vidurkis,

SD, PI. Duomenys pateikiami absoliučiais skaičiais ir procentais. Buvo skaičiuojami sergamumo

rodikliai 10 000 gyventojų.

Rezultatai: Sergamumo pagal amžiaus grupes analizė parodė, kad rečiausiai sirgo 13 – 18 metų

vaikai, o dažniausiai – 3-6 metų. Susirgimai vėjaraupiais sudaro didžiausią dalį visų oro – lašinių

infekcijų - 80,1 proc. (be ūmių virusinių kvėpavimo takų infekcijų ir gripo), mažiausiai susirgimų

užregistruota raudonuke - 0,2proc.

Susirgimų raudonuke nebuvo užregistruota nuo 2004 metų, o tymais – nuo 2003 metų.

Iš 10698 ligos atvejų, 67 ligos (0,63 proc.) buvo užregistruotos pasiskiepijusiems asmenims.

Analizuojant pagal socialinę padėtį, oro lašelinėmis ligomis 2002 – 2007 metais Kauno mieste

3

daugiausiai sirgo lankantys ikimokyklines ugdymo įstaigas – 5681, t.y. 53,1 proc. (95%PI = 52,05

– 53,95).

Raudonuke ir epideminiu parotitu dažniau sirgo paskiepyti asmenys, tymais– neskiepyti.

Imunizacijos apimtys nuo epideminio parotito, raudonukės, tymų vaikams iki 2 metų viršijo 95

proc. Tai atitinka PSO rekomendacijas.

Išvados: vadovaujantis gautais tyrimų rezultatais, galima teigti, kad:

1. Oro-lašinėmis infekcijomis Kauno mieste rečiausiai sirgo 13-18 metų vaikai, dažniausiai 3-

6 metų vaikai. Susirgimai vėjaraupiais sudaro didžiausią dalį visų oro – lašinių infekcijų

(be ŪVKTI ir gripo), mažiausiai susirgimų užregistruota raudonuke - 0,2 proc.

2. Tymais, epideminiu parotitu ir raudonuke sergamumas mažėja, o ūmiomis virusinėmis

kvėpavimo takų infekcijomis - didėja.

3. Imunizacijos nuo epideminio parotito, raudonukės, tymų apimtys vaikams iki

2 metų viršijo 95 proc. Raudonuke ir epideminiu parotitu labiau sirgti buvo linkę

paskiepyti asmenys, tymais – neskiepyti.

Raktiniai žodžiai: užkrečiamosios ligos, vakcinacija, skiepijimų kalendorius, sergamumas,

imunitetas.

4

SUMMARY

Public Health (Health ecology)

MORBIDITY OF AIR-BORN INFECTIONS IN KAUNAS CITY IN 2002–2007 AND

THEIR LINKS WITH IMMUNOPROPHYLAXIS

Aušra Valaikienė

Supervisor: dr. Rita Raškevičienė

Department of Environmental and Occupational Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas

University of Medicine. Kaunas; 2008. 58 p.

Aim of the study. To analyse morbidity of air-born infections in Kaunas city in 2002–2007 and to

assess links between morbidity of air-born infections and immunoprophylaxis.

Tasks of the study:

1. To assess prevalence of air-born infections (measles, mumps, scarlatina, rubella, viral

meningitis, infectious meningococcus, varicella) in various groups of age in 2002–2007 in

Kaunas city.

2. To compare trends of some air-born infections in Kaunas city in 2002–2007.

3. To assess links between air-born infections’ morbidity and immunoprophylaxis.

Method: Information about morbidity of air-born infections is got from Kaunas Public Health

Center. Data of air-born infections’ morbidity is taken from data basis ULISAS (a system of

communicable diseases information and statistical accounting). Also, the monthly, half-yearly and

annual records of the years 2002–2007 were used. Data was archived and analyzed by using the

statistical programme SPSS 16. An average, SD, PI were counted. Results are submitted in total

numbers and percents. Morbidity was calculated to 10000 population.

Results: The analysis according to the age groups showed, that children of 13–18 years old were

ill most rarely and most frequently – children of 13–16 years old. Ailment of chickenpox makes

the biggest part of air-born infections – 81 % (without Acute upper airway infections and

influenza), ailments of rubella were registered least – 0,2 %.

Of 10698 ill cases, 67 diseases (0,63 %) were registered after vaccination. While analyzing

according to social status, in 2002–2007 in Kaunas city mostly were ill the children attending

preschool education institutions 5681, that is 53,1 % (95%PI = 52,05–53,95). Vaccinated persons

had rubella and mumps more frequently, measles – not vaccinated persons.

Conclusions:

1. Air-born infections most rarely had the children of 13–18 years old in Kaunas city. Ailment

of chickenpox makes the biggest part of air-born infections (without AUAI and influenza),

ailments of rubella were registered least – 0,2 %.

5

2. Morbidity of measles, mumps and rubella decreases, but morbidity of acute viral airway

infections increases.

3. Immunization scopes of mumps, rubella and measles for children till 2 years old exceeded

95 %. More prone to rubella and mumps were vaccinated persons, to measles – not

vaccinated persons.

Key Words: communicable disease, vaccination, calendar of vaccinations, morbidity, immunity.

6

TURINYS

SANTRAUKA..............................................................................Error! Bookmark not defined. SUMMARY..................................................................................Error! Bookmark not defined. TURINYS ...................................................................................................................................... 6 SANTRUMPOS............................................................................Error! Bookmark not defined. ĮVADAS .......................................................................................Error! Bookmark not defined. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI .........................................Error! Bookmark not defined. LITERATŪROS APŽVALGA.....................................................Error! Bookmark not defined. TYRIMO METODIKA ................................................................Error! Bookmark not defined. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...........................................Error! Bookmark not defined. IŠVADOS .....................................................................................Error! Bookmark not defined. LITERATŪRA .............................................................................Error! Bookmark not defined.

7

SANTRUMPOS

ULISAS – užkečiamųjų ligų informacinės ir statistinės apskaitos sistema

ŪVKTI – ūmios virusinių kvėpavimo takų infekcijos

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija

JAV – Jungtinės amerikos valstijos

8

ĮVADAS

Užkrečiamosios ligos – didelė problema glaudžiai gyvenančiose ir bendraujančiose žmonių

grupėse. Plačiai pripažinta nuostata, kad geriausias užkrečiamųjų ligų plitimo prevencijos metodas

yra imuniteto įgijimas. Tačiau šių priemonių efektyvumas ne visada yra 100% ir kad yra tam tikros

ligos, nuo kurių efektyvių arba išvis vakcinų nėra.

Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame randama žinių apie skiepus nuo raupų, buvo rastas

Kinijoje X amžiuje. Skiepų istorija liudija apie sėkmingą skiepų panaudojimą žmonių sveikatos

apsaugai. Per pastaruosius 200 metų, pasaulyje vakcinomis yra efektyviai apsisaugoma nuo

dešimties sunkiausių infekcinių ligų: raupų, difterijos, stabligės, geltonosios karštligės, kokliušo,

Haemophilus influenzae-b infekcijos, poliomielito, tymų, epideminio parotito (kiaulytės) ir

raudonukės.

Dažnai kalbama apie imunitetą, bet neretai net medikai nėra visiškai tikslūs,

apibūdindami, kas gi yra tas imunitetas. Šiuolaikinės imunologijos bei supratimo, kas yra imuninė

sistema, ištakos siekia senus laikus. Imunitetas nuo seno buvo suvokiamas kaip žmonių atsparumas

užkrečiamosioms ligoms. Pirmosios Nobelio premijos imunologijos srityje buvo suteiktos už

darbus, aiškinančius apsaugos nuo infekcinių ligų mechanizmus. Žingsnis po žingsnio

mokslininkai artėjo prie to, kas maždaug prieš penkis dešimtmečius buvo apibrėžta kaip pagrindinė

imuniteto sąvoka: imuninė sistema – tai organizmo genetinio vientisumo palaikymo sistema.

Infekcinė imunologija – tik nedidelė šiuolaikinės imunologijos sritis, tyrinėjanti žmogaus ir

mikroorganizmo sąveiką. Šiuolaikinės imunologijos supratimas bei imunologiniai metodai plačiai

taikomi ir daugelyje kitų sričių, tokių kaip onkologija, transplantologija, alergologija,

autoimuninės ligos.

Vaikai šiuo metu Lietuvoje yra skiepijami pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą

skiepijimo kalendorių, kuriame išvardyta, kokio amžiaus vaiką reikia skiepyti viena ar kita vakcina.

Sudarant skiepijimų kalendorių atsižvelgiama į daugybę epidemiologinių, biologinių, ekonominių

aspektų, į ligų grėsmę konkrečioje šalyje.

Vienas pagrindinių oro-lašinių infekcijų plitimą skatinančių veiksnių – dideli žmonių

susibūrimai.

Skiepijimasis nuo gripo ne tik padeda išvengti šios ligos sukeliamų nemalonių pojūčių, pa-

gelbėja apsaugoti sveikatą, bet yra naudingas ir socialine prasme: gripas kurį laiką žmogų išveda iš

rikiuotės, todėl dėl nedarbingumo patiriama finansinių nuostolių. Skiepijimasis būtent tam gripo

sezonui adaptuotomis vakcinomis yra pats veiksmingiausias gripo profilaktikos metodas.

Šiuolaikinėje visuomenėje dauguma užkrečiamųjų ligų efektyviai kontroliuojamos, sergamumas

labai sumažėjęs ir žmonės nebejaučia šių ligų grėsmės. Pagrindinis skiepijimo nuo gripo laukiamas

rezultatas – asmens apsauga nuo komplikacijų, hospitalizacijos dėl komplikacijų, mirties. Todėl

9

išskiriamos gripo rizikos grupės, kurioms gripas ir gripo komplikacijos yra pavojingiausios. Gripo

rizikos grupių skiepijimas numatytas gripo epidemiologinę priežiūrą ir kontrolę

reglamentuojančiuose dokumentuose. Nepaisant siekių paskatinti žmones, priklausančius rizikos

grupėms, skiepytis nuo gripo, kol kas besiskiepijančių nėra daug. Nors medicina pažengusi labai

toli, vis dar atsiranda žmonių, įtariai žiūrinčių į skiepijimąsi.

Ilgas kelias nueinamas nuo vakcinos sukūrimo idėjos iki preparato. Vakcinų saugumui

skiriamas ypatingas dėmesys skiepijant žmones, gaminant. Neretai vakcinos kūrimo procesas

trunka dešimtmečius, reikalauja didžiulių intelekto, finansinių ir technologinių išteklių. Taip yra

todėl, kad šioje srityje negali būti jokių kompromisų: vakcinos turi būti saugios ir efektyvios,

privalo atitikti griežčiausius nacionaliniais ir tarptautiniais dokumentais reglamentuotus

reikalavimus. Lietuvoje veikia vadinamoji pasyvioji vakcinų nepageidaujamų reiškinių

registravimo sistema. Pasyviąja ji vadinama todėl, kad povakcininiai reiškiniai registruojami tik

tuomet, jei gydytojas nusprendžia, kad įskiepijus vakciną, pacientas patyrė sunkių, vakcinos

anotacijoje nenumatytų reiškinių, tačiau duomenys apie pacientus, kuriems po skiepijimo

nepasireiškė nepageidaujamų reiškinių, neregistruojami ir nerenkami. LR SAM ministro įsakymu,

visi Lietuvos gydytojai įpareigoti registruoti, jų nuomone, žymius povakcininius reiškinius. Šią

informaciją kaupia ir analizuoja Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės bei Valstybinės vaistų

kontrolės specialistai. Ši sistema taip pat yra gana efektyvi.

Vaikai yra daug imlesni ir per orą plintančioms infekcijoms, todėl suaugusieji dažniausiai

užsikrečia nuo vaikų. Kai kurioms per orą - plintančioms ligoms – gripui, ūmioms viršutinėms

kvėpavimo takų infekcijoms būdinga sezoniškumas. Jomis dažniau sergama lapkričio - balandžio

mėnesiais.

Darbe analizuotas sergamumas oro-lašinėmis infekcijomis įvairiose amžiaus grupėse,

imunizacijos apimtys Kauno miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Tai aktuali informacija,

nes tokių duomenų neapibendrina nei miesto savivaldybė, nei kitos įstaigos, jos negalima rasti

internetinėse svetainėse, pastarosiose pateikiami tik duomenys apie bendrą sergamumą absoliučiais

skaičiais arba rodikliai. Tai nauja tema magistriniuose darbuose, šis darbas gali pasitarnauti ateityje

analizuojant panašias su oro-lašinėmis infekcijomis susijusias problemas, taip būtų įgyjama jo

praktinė bei teorinė reikšmė.

Šiame darbe tikimasi pateikti duomenis apie sergamumą oro- lašinėmis infekcijomis

atskirose amžiaus grupėse, rasti sąsajas tarp sergamumo ir skiepijimosi Kauno mieste 2002 -2007

metais.

10

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas:

Išanalizuoti sergamumą oro-lašinėmis infekcijomis Kauno mieste 2002 – 2007

metais ir nustatyti sąsajas tarp sergamumo oro – lašinėmis infekcijomis ir imunoprofilaktikos.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti oro - lašinių infekcijų (tymai, epideminis parotitas, skarlatina, raudonukė, virusinis

meningitas, meningokokinė infekcija, vėjaraupiai) pasiskirstymą įvairiose amžiaus grupėse

Kauno mieste 2002-2007 metais.

2. Palyginti sergamumo kai kuriomis oro- lašinėmis infekcijomis kitimą Kauno mieste 2002 –

2007 metais.

3. Nustatyti sąsajas tarp sergamumo oro – lašinėmis infekcijomis ir imunoprofilaktikos.

11

LITERATŪROS APŽVALGA

Pirmieji skiepai buvo atrasti prieš 200 metų. Jie neatpažįstamai pakeitė pasaulį: išnyko

viena baisiausių infekcinių ligų - raupai, beveik išnyko poliomielitas, labai sumažėjo sergančiųjų

stablige, difterija, raudonuke, tymais, epideminiu parotitu (kiaulyte).

Skiepai yra viena veiksmingiausių priemonių gyventojų mirtingumui mažinti ir vidutiniam

amžiui pailginti. Iš per pastaruosius 200 metų padarytų trijų didžiausių atradimų medicinos srityje

(skiepai, antiseptika ir antibiotikai) vakcinacija yra veiksmingiausia ir naudingiausia priemonė

visuomenės sveikatai palaikyti.

K.Žagminas, savo straipsnyje apžvelgdamas pasaulinę infekcinių ligų bei vakcinacijos ir

jos efektyvumo statistiką, pateikia 2002 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenis (1):

• pasaulyje gimė 132,9 mln. vaikų,

• pasaulyje mirė 2,1 mln. žmonių nuo infekcijų, nuo kurių galima apsisaugoti turimomis

vakcinomis ir kurias rekomenduoja PSO, iš šių 2,1 mln. mirusiųjų 1,4 mln. buvo vaikai iki

penkerių metų amžiaus. Iš jų mirė nuo:

- tymų – 610 000,

- hepatito B – 600 000,

- Haemophilus influenzae-b – 386 000,

- kokliušo – 294 000,

- stabligės – 213 000,

- kitų infekcijų (geltonosios karštligės, difterijos ir poliomielito) – 36 000.

Senovėje žmonija labiausiai kentėjo nuo infekcinių ligų, nes jos buvo pagrindinė

mirtingumo priežastis. Nuo infekcinių ligų mirdavo 80% ir daugiau vaikų. Neįmanoma

suskaičiuoti, kiek gyvybių nusinešė infekcinių ligų epidemijos. Tai – milijonai mirusių žmonių. Šis

skaičius neginčijamai didesnis už visų žuvusiųjų nuo įvairių stichinių ir socialinių nelaimių (karo,

bado, žemės drebėjimų ir kt.) skaičių. Ypač daug žmonių aukų nusinešdavo raupai. Šia infekcija

persirgdavo beveik visi gyventojai, daugiau kaip 30% susirgusiųjų mirdavo, nes nebuvo jokių

apsaugos priemonių.

Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame randama žinių apie skiepus nuo raupų, buvo rastas

Kinijoje X amžiuje. Skiepų istorija liudija apie sėkmingą skiepų panaudojimą žmonių sveikatos

apsaugai. Per pastaruosius 200 metų, pasaulyje vakcinomis yra efektyviai apsisaugoma nuo

dešimties sunkiausių infekcinių ligų: raupų, difterijos, stabligės, geltonosios karštligės, kokliušo,

Haemophilus influenzae-b infekcijos, poliomielito, tymų, epideminio parotito (kiaulytės) ir

raudonukės.

12

1966 metais PSO pradėjo vykdyti intensyvią raupų likvidavimo programą. Raupų viruso

cirkuliacija tarp žmonių, vykusi tūkstančius metų, sėkmingos vakcinacijos dėka nutrūko 1977

metais. Paskutinis natūralus raupų atvejis buvo įregistruotas 1977 metų spalio 26 dieną Somalyje.

Dar du atvejai buvo užfiksuoti 1978 metais Anglijoje, užsikrėtus virusologijos laboratorijoje. Tai

buvo paskutiniai raupų susirgimo atvejai pasaulyje. PSO 1980 metų gegužės 8 dieną 33-iojoje

asamblėjoje paskelbė apie raupų likvidavimą pasaulyje.

Skiepyti nuo raupų E. Dženerio pasiūlytu būdu Lietuvoje pradėta 1801 metais (dr. J. A.

Bernardas). 1927 metais buvo parengtas įstatymo projektas dėl privalomų skiepijimų nuo raupų,

bet tik 1930-aisiais skiepijimai nuo raupų Lietuvoje tapo privalomi. Paskutinis susirgimas raupais

Lietuvoje buvo įregistruotas 1936 metais. Sėkmingas raupų likvidavimas pasaulyje yra ypač

svarbus faktas, liudijantis, kokį svarbų rezultatą galima pasiekti vakcinacijos būdu (1).

XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiuje poliomielitas pasaulyje tapo grėsminga epidemine

liga, kuria periodiškai persirgdavo tūkstančiai žmonių, apie 10% iš jų mirdavo, o apie 40 proc.

likdavo invalidai. Lietuvoje susirgimų poliomielitu ypač padaugėjo 1945–1960 metais. Mūsų

šalyje skiepyti gyva poliomielito vakcina buvo pradėta 1959 metais. Tais metais nuo šios

infekcijos buvo paskiepyta daugiau kaip 500000 vaikų ir suaugusiųjų iki 20 metų amžiaus. Vėliau,

sėkmingai skiepijant, Lietuvoje pavyko likviduoti vietinio laukinio poliomielito viruso cirkuliaciją.

Paskutinis susirgimas poliomielitu buvo įregistruotas 1972 metais. Lietuvos nacionalinė

poliomielito sertifikavimo komisija 2001 metų gruodžio 21 dieną, įvertinusi duomenis apie

poliomielito situaciją Lietuvoje, patvirtino, kad šalyje nuo 1989 metų nebecirkuliuoja vietinis

laukinis virusas. Taigi gerai organizuota vakcinacijos nuo poliomielito programa buvo pasiektas

optimalus rezultatas – nutraukta sukėlėjo cirkuliacija.

PSO 1988 metais pradėjo poliomielito likvidavimo pasaulyje programą. Šios programos

dėka pasaulyje 1988–2003 metų laikotarpiu susirgimų poliomielitu sumažėjo nuo 350000 atvejų

1988 metais iki 1266 atvejų 2004 metais. Šalių, kuriose dar pasitaikydavo vietinių susirgimų,

skaičius sumažėjo nuo 125 iki šešių. Vakcinacijos programos dėka apie 5 milijonai vaikų buvo

išgelbėti nuo paralyžiaus ir 1,25 milijono – nuo mirties. Taigi šiandien žmonija priartėjo prie

poliomielito likvidavimo visame pasaulyje.

Tymai iki vakcinacijos pradžios buvo viena labiausiai paplitusių infekcijų. Šiuo metu, nors

yra sukurta efektyvi vakcina nuo tymų (1963 m.), ši liga tebėra viena pagrindinių vaikų

mirtingumo priežasčių. PSO duomenimis, apie 10% vaikų iki penkerių metų amžiaus miršta nuo

tymų. Pasaulyje kasmet šia infekcija suserga apie 40 mln. žmonių, iš jų apie 600000–800000

miršta. Pagrindinė sergamumo ir mirtingumo priežastis – nepakankamos vaikų vakcinacijos

apimtys ekonomiškai atsilikusiose Afrikos ir Azijos šalyse. Šiuolaikinėmis vakcinomis galima

apsisaugoti nuo tymų ir išvengti mirties.

13

Vakarų Europos šalyse tymų viruso cirkuliaciją tikimasi nutraukti 2008 metais, o Rytų

Europoje – 2010 metais. Lietuvoje planinė vaikų vakcinacija gyva vakcina buvo pradėta 1966

metais. Tuo metu naudota tymų vakcina, pagaminta iš Leningrad-16 štamo, turėjo nemažai

trūkumų: apie 10% vaikų neįgydavo imuniteto, pasitaikydavo nestandartinių vakcinos serijų,

vakcina buvo labai jautri temperatūrai ir kt. Tačiau, nepaisant šių trūkumų, pradėjus planinę vaikų

vakcinaciją ir ėmus plačiai ją vykdyti, sergamumas tymais žymiai sumažėjo. Vėliau, pradėjus

naudoti pasaulinius standartus atitinkančias vakcinas, sergamumą tymais pavyko sumažinti iki

pavienių atvejų. Mūsų šalyje nuo tymų kasmet paskiepijama apie 97–98% vaikų. Sėkmingos

vakcinacijos rezultatas: 2003–2004 metais Lietuvoje įregistruota tik po vieną susirgimo tymais

atvejį. Tokio mažo sergamumo tymais Lietuvoje dar niekada nebuvo įregistruota.

Lietuvoje iki pradedant planinę vakcinaciją nuo difterijos sergamumas šia infekcija 100000

gyventojų sudarydavo 54–106 atvejus ir daugiau. Pokario laikotarpiu apie 60% mirusiųjų nuo

difterijos buvo vaikai iki dvejų metų amžiaus. Privalomai skiepyti nuo difterijos 1–8 metų amžiaus

vaikus mūsų šalyje pradėta 1946 metais. Tačiau skiepų apimtys buvo nepakankamos. Nuo 1956

metų pradėta skiepyti kūdikius (5–6 mėn. amžiaus), o nuo 1959-ųjų – papildomai devynerių metų

amžiaus vaikus (revakcinacija). Sergamumas pradėjo sparčiai mažėti. 1960 metais Lietuvoje buvo

įregistruota tik 30 difterijos atvejų, o nuo 1967-ųjų – tik pavieniai susirgimai. Gerai organizavus

vakcinaciją nuo difterijos gauta labai gerų rezultatų. 1973–1975 ir 1978–1985 metų laikotarpiu

Lietuvoje nebuvo įregistruota nė vieno šios infekcijos atvejo (1).

Vaikai šiuo metu Lietuvoje yra skiepijami pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą

skiepijimo kalendorių, kuriame jame išvardyta, kokio amžiaus vaiką reikia skiepyti viena ar kita

vakcina. Sudarant skiepijimų kalendorių atsižvelgiama į daugybę epidemiologinių, biologinių,

ekonominių ir kitų aspektų. Pirmasis klausimas, į kurį turi būti atsakyta sudarant skiepų

kalendorių: kokias vakcinas reikia skiepyti. Atsižvelgiama į ligų grėsmę konkrečioje šalyje.

Tarkime, yra šalių, kuriose neskiepijama tuberkuliozės (BCŽ) vakcina, tačiau Lietuvoje

sergamumas tuberkulioze didelis, todėl mums ši vakcina reikalinga. Be to, šiuolaikinės vakcinos

yra gana brangios, todėl kiekviena šalis įvertina savo finansines galimybes ir atsižvelgia, kuriai

sveikatos apsaugos sričiai skiriami prioritetai. Kaip pavyzdį galima paminėti vėjaraupių vakciną.

Nėra jokių abejonių, kad ši vakcina būtų labai naudinga Lietuvos vaikams. Deja, valstybė negali

skirti lėšų, būtinų šiai vakcinai pirkti. Tas pat pasakytina apie virusinio hepatito-A ir kai kurias

kitas vakcinas.

Kitas klausimas: kada geriausia skiepyti. Skiepijimų kalendoriuje parenkant kiekvienos

vakcinos skiepijimo laiką atsižvelgiama į keletą dalykų (2):

• Paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais vaisius iš motinos gauna antikūnų, pirmaisiais

gyvenimo mėnesiais apsaugančiais naujagimį nuo ligų, kuriomis buvo persirgusi mama.

14

Tačiau šie antikūnai neutralizuoja įskiepytas gyvąsias virusines vakcinas, todėl svarbu, kad

skiepijant gyvąsias vakcinas kūdikio kraujyje jau nebebūtų iš mamos gautų antikūnų. Dėl

šios priežasties tymų-parotito (kiaulytės)-raudonukės, vėjaraupių vakcinos pirmaisiais

gyvenimo metais neskiepijamos, ši procedūra atidedama iki antrųjų vaiko gyvenimo metų,

kai iš mamos gautų antikūnų jau tikrai nebėra. Išimtis – tuberkuliozės (BCG) vakcina,

kurios mamos antikūnai neveikia.

• Skiepijimą reikėtų pabaigti arba bent jau pradėti tada, kai gali kilti užsikrėtimo grėsmė.

Beveik visuose kraštuose difterijos-stabligės-kokliušo, poliomielito, Hemofilus inflenzae-B

vakcinos pradedamos skiepyti vaikams nuo 2–3 mėnesių amžiaus, kad apsaugotume juos

tuomet, kai ligos jiems pavojingiausios.

• Atsižvelgiama ir į tai, kiek vakcinų vienu metu skiepijama vieno ar kito amžiaus vaikams.

• Sudarant skiepijimų kalendorių, atsižvelgiama ir į šalies tradicijas, visuomenės gyvenimo

ypatumus. Pakartotines (sustiprinančias) kai kurių vakcinų dozes labai patogu planuoti

prieš vaikams einant į mokyklą. Dažniausiai taip įskiepijamos difterijos-stabligės,

poliomielito vakcinos. Dažniausiai vaikų skiepijimo programos užbaigiamos įskiepijant

reikiamas vakcinas mokyklų vyresniosiose klasėse, nes vėliau pasiekti jaunuolius darosi

gana sudėtinga.

• Įvertinamos vakcinų tiekimo galimybės. Vakcinos yra biologiniai preparatai, jų gamyba

gana sudėtinga, todėl būtina derinti su gamintojais, ar jie sugebės pateikti nacionalinei

programai reikalingą vakcinų kiekį.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pirmoji Nacionalinė imunoprofilaktikos programa

buvo paruošta 1992 metais. Tais pačiais metais buvo patvirtintas ir pirmasis skiepų kalendorius.

Vėliau šis kalendorius buvo kelis kartus tobulinamas. Nuo 2002 iki 2007 metų pabaigos skiepijimų

kalendorius pakeistas buvo tris kartus. Iki 2008 metų sausio 3 dienos galiojo skiepijimų

kalendorius pateiktas 1 lentelėje.

15

1 lentelė. Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius (23)

Amžius

Vakcina Iki 24 val.

2–3 paros 1 mėn. 2 mėn. 4 mėn. 6 mėn. 15–16,5 mėn.

18 mėn. 6–7

metai 12

metų 15–16 metų

Tuberkuliozės

vakcina BCG

Hepatito B

vakcina HB* HB HB

HB**

HB

HB**

Kokliušo,

difterijos,

stabligės vakcina

DTP DTP DTP DTP DT Td

B tipo

Haemophilus

influenzae

vakcina

Hib Hib Hib Hib

Poliomielito

vakcina IPV IPV IPV IPV IPV

Tymų,

epideminio

parotito,

raudonukės

vakcina

MMR MMR MMR*

**

Sutrumpinimai:

1. BCG – tuberkuliozės vakcina; HB – hepatito B vakcina, DTP – kokliušo, difterijos, stabligės

vakcina, Hib – B tipo Haemophilus influenzae infekcijos vakcina, DT – difterijos, stabligės (vaikų) vakcina,

Td – difterijos, stabligės (suaugusiųjų) vakcina, IPV – inaktyvuota poliomielito vakcina, MMR – tymų,

epideminio parotito, raudonukės vakcina.

2. HB* pirma dozė turi būti įskiepijama naujagimiui per 24 val. po gimimo.

3. 12 metų amžiaus vaikai HB vakcina skiepijami 3 dozėmis pagal schemą: HB1; po1 mėnesio –

HB2; po 6 mėnesių – HB3. 12 metų vaikams HB** vakcina skiriama, jei jie neskiepyti kūdikystėje. MMR

vakcina skiriama su pirmąja HB vakcinos doze.

4. 12 metų vaikams MMR*** skiriama, jei jie neskiepyti 6–7 metų amžiuje.

5. Skiepijimai atliekami pagal vaisto charakteristikos santrauką.

6. Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus ar teisėtus globėjus būtina informuoti apie vakcinų skyrimo

tvarką, galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepą. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo skiepyti jie turi

pasirašyti vaiko raidos kortelėje (forma Nr. 025-112/a).

Šiuo metu galioja 2007 metų gruodžio 22 dieną Sveikatos apsaugos ministro įsakymu V-

1066 patvirtintas skiepijimų kalendorius(24).

Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos

duomenimis, sezoniniai skiepijimai nuo gripo - vienintelė efektyvi priemonė, mažinanti gripo

sukeliamą žalą asmeniui ir visuomenei (3). Pagrindinis skiepijimo nuo gripo laukiamas rezultatas –

16

asmens apsauga nuo komplikacijų, hospitalizacijos dėl komplikacijų, mirties. Todėl išskiriamos

gripo rizikos grupės, kurioms gripas ir gripo komplikacijos yra pavojingiausios. Gripo rizikos

grupių skiepijimas numatytas gripo epidemiologinę priežiūrą ir kontrolę reglamentuojančiuose

dokumentuose: Gripo epidemiologinės priežiūros taisyklėse, patvirtintose Sveikatos apsaugos

ministro 2004 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V-802 (Žin., 2004, Nr.167-6153), Gripo

epidemiologinės priežiūros ir kontrolės programoje, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro

2003 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-668, Pasirengimo gripo pandemijai plano įgyvendinimo

2005-2006 metams priemonių plane, patvirtintame Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 7

d. įsakymu Nr. V-686 (Žin., 2005, Nr.111- 4056). Be to, kasmet Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir

kontrolės centras išplatina aplinkraštį, kuriame nurodoma to sezono gripo vakcinos antigeninė

sudėtis ir įvardijamos rizikos grupės.

Vakcinacija nuo gripo ypač rekomenduojama (3):

• slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninių arba skyrių, globos institucijų pacientams;

• suaugusiems ir vaikams, vyresniems kaip 6 mėn., sergantiems lėtinėmis širdies

kraujagyslių, plaučių ligomis, bronchine astma, metabolinėmis arba (ir) inkstų ligomis

arba (ir) kuriems yra imunodeficitinė būklė;

• vyresniems nei 6 mėn. kūdikiams, vaikams ir paaugliams, nuolat vartojantiems aspiriną;

• moterims, kurios gripo sezono metu bus 3-9 nėštumo mėn.;

• 65 m. ir vyresniems asmenims;

• asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir globos institucijų darbuotojams;

• rizikos grupių asmenų šeimų nariams bei kitiems kontaktiniams asmenims;

• kūdikių iki 6 mėn. tėvams ir kitiems su jais sąlytį turintiems asmenims;

• asmenims, dirbantiems darbą, kurio metu susiduriama su dideliu žmonių skaičiumi

(mokytojai, pardavėjai, visuomeninio transporto vairuotojai ir kt.).

Nepaisant siekių paskatinti žmones, priklausančius rizikos grupėms, skiepytis nuo gripo,

kol kas besiskiepijančių nėra daug. Kauno visuomenės sveikatos centro duomenimis, kasmet

Kauno mieste gripu ir ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų ligomis suserga 40 - 70 tūkstančių

žmonių, o skiepijasi tik 6 – 8 proc. gyventojų. Dauguma darbdavių jau įsitikino skiepų nauda dėl

darbo dienų praradimo susirgus (4).

Gripas – viena labiausiai paplitusių sezoninių virusinių ligų. JAV Nacionalinio

imunizavimo centro ir Imunizavimo ir kvėpavimo takų ligų kontrolės ir prevencijos atstovas

Anthony E. Fiore savo pranešime pateikia sergamumo gripu ir susijusių mirčių duomenis

Jungtinėse Amerikos Valstijose (5). JAV sveikatos priežiūros sektoriuje apibendrinti duomenys

patvirtina, kad, kad gripo plitimas yra sezoninis. Per metus užregistruojama 6-7 % sergančių

17

suaugusiųjų ir iki 30 % vaikų. Nuo gripo ir jo sukeltų komplikacijų per metus JAV

hospitalizuojama daugiau nei 200000 žmonių, vis dar užregistruojama maždaug 36000 mirties

atvejų, susijusių su gripo komplikacijomis. Pranešimo autorius pateikia 2004 m. hospitalizavimo,

susijusio su gripu ir jo komplikacijomis, duomenis pagal amžiaus grupes: 100000 gyventojų

hospitalizuotų vaikų iki 4 metų amžiaus skaičius buvo 115, 5-49 metų asmenų – 22, 50-64 metų –

90, vyresnių nei 65 metų – net 472 (1 pav.). Taip pat pateikiami mirčių dėl gripo ir susijusių

komplikacijų, tenkančių 100000 gyventojų, duomenys (2 pav.).

1 pav. Hospitalizavimo dėl gripo ir susijusių komplikacijų skaičius 100000 JAV gyventojų (2004)

115

22

90

472

0

100

200

300

400

500

600

0 - 4 Yrs 5 - 49 Yrs 50 - 64 Yrs > 65 Yrs

Age Group

Hospitalizations Per 100,000 Person Years

18

2 pav. Mirčių dėl gripo skaičius 100000 JAV gyventojų (2003)

Autoriaus manymu, asmenys, sergantys astma, nėra jautresni gripo viruso infekcijai, tačiau

pažymėtina, kad gripas sukelia astmos paūmėjimą. Gripo sezono metu mažų vaikų, sergančių

astma, grupėje, pastebimas:

• didesnis hospitalizavimo atvejų skaičius;

• didesnis ambulatorinių vizitų į gydymo įstaigas skaičius;

• dažnesnis antibiotikų naudojimas.

Patikimų duomenų apie gripo atvejų skaičiaus padidėjimą tarp vyresnio amžiaus vaikų ir

jaunų suaugusiųjų nėra.

JAV nuo gripo kasmet skiepytis rekomenduojama:

• visiems norintiesiems;

• vyresniems nei 50 metų asmenims;

• moterims, kurios bus nėščios gripo sezono metu;

• vaikams ir paaugliams, kuriems skirtas ilgalaikis gydymas aspirinu;

• suaugusiesiems ir vaikams su chroniškais sutrikimais, kuriems reikalinga

reguliari medicininė priežiūra, tame tarpe, širdies ir kraujagyslių sistemos,

kvėpavimo (tame tarpe – astmos), inkstų, kepenų ligų, diabeto ir imunodeficito

atvejai;

0.6 0.4 0.57.5

98.3

0

20

40

60

80

100

120

< 1 Yrs 1 - 4 Yrs 5 - 49 Yrs 50 - 64 Yrs 65+ Yrs

Age Group

R&C Deaths Per 100,000 Person Years

19

• suaugusiesiems ir vaikams, turintiems kvėpavimo funkcijos ar kvėpavimo takų

sekrecijos sutrikimų;

• asmenims, turintiems artimą kontaktą su rizikos grupei priklausantiems

asmenims, tarp jų – sveikatos priežiūros darbuotojai;

• 6-59 mėnesių vaikams;

• slaugytojams ir turintiems kontaktą namuose su 6-59 mėnesių amžiaus vaikais.

Vakcinos nuo gripo efektyvumas skiriasi skirtingose amžiaus grupėse, rizikos grupėse, be

to, tyrimų rezultatuose skirtumai neretai gaunami ir dėl to, kad naudojami labai skirtingi

efektyvumo vertinimo metodai, dėl kurių atskirų tyrimų rezultatų palyginimus atlikti sudėtinga

(kartais registruojami į gripą panašūs susirgimai, kitais atvejais – laboratoriškai patvirtinti gripo

atvejai, tuo tarpu su gripu susijusių hospitalizavimo ir mirčių atvejų skaičius neretai pagrįstas

modeliavimu). 2 lentelėje pateiktas vidutinis vakcinos nuo gripo efektyvumas skirtingose amžiaus

ir rizikos grupėse.

2 lentelė. Neaktyvuotos vakcinos efektyvumas skirtingose amžiaus ir rizikos grupėse (5)

Amžius/rizikos grupė Rezultatas Efektyvumas

6 mėn.-16 metų Gripas 70-90%

18-64 metai Gripas 70-90%

>65 metų, bendruomenėje Gripas 30-70%

Senyvo amžiaus, globos namuose Gripas 30-40%

Senyvo amžiaus, globos namuose Hospitalizavimas 50-60%

Senyvo amžiaus, globos namuose Mirtis 80%

Anthony E. Fiore tame pačiame pranešime pateikia apibendrintus pediatrinių vakcinų nuo

gripo duomenis, gautus apibendrinus JAV sveikatos priežiūros sektoriuje atliktų tyrimų rezultatus

(5):

• 21-76% esant į gripą panašiems susirgimams;

• 30-95% esant laboratoriškai patvirtintam gripui;

• 32-36% esant vidurinės ausies uždegimui (otitis media).

Panašūs rezultatai gaunami ir sveikų asmenų ir padidintos rizikos grupėse, tame tarpe – žmonių,

sergančių astma, grupėje.

20

Autorius pabrėžia, kad be vakcinos, galimos ir kitos infekcijos kontrolės priemonės, kurios

dažniausiai naudojamos sezoninio gripo metu sveikatos priežiūros įstaigose. Tai – apsaugos nuo

lašelių priemonės (kaukės, chalatai, pirštinės), sergančių darbuotojų buvimas namuose ir kt. Šios

priemonės paprastai bendruomenės lygmenyje nenaudojamos bendruomenės lygmenyje.

E.Weir medicinos darbuotojams skirtame žurnale publikuotame straipsnyje apžvelgia vaikų

susirgimų gripu statistiką Jungtinėse Amerikos Valstijose (6). Autorė pastebi, kad šiuo metu JAV

praktikoje rekomenduojama nuo gripo 6-23 skiepyti mėnesių amžiaus vaikus (ankstesnėse

rekomendacijose buvo rekomenduojama imunizuoti vaikus, sergančius chroniškomis ligomis, tuo

tarpu Kanadoje rekomenduojama skiepyti vaikus, tačiau jie, kitaip nei JAV, nepriskiriami didelės

infekcijų rizikos grupei). JAV rekomendacijų pakeitimus lėmė tai, kad gana daug 6-23 mėnesių

amžiaus vaikų patenka į ligonines dėl gripo ir jo komplikacijų, nors jie neserga jokiomis kitomis

ligomis. Hospitalizuojamų vaikų procentas apytikriai atitinka atvejų skaičių senyvo amžiaus

žmonių grupėje, kuriai rekomenduojamas planinis imunizavimas. JAV kiekvienais metais

maždaug 9%–20% jaunesnių nei 5 metų amžiaus vaikų skiriama medicininė priežiūra dėl su gripu

susijusių susirgimų. Jaunesni nei 2 metų amžiaus vaikai yra jautriausi rimtoms gripo

komplikacijoms, kurios gali pasireikšti kaip pneumonija, krupinis laringitas, bronchitas ir sepsis.

Mediciniškai patikimai diagnozuoti gripo viruso infekcijas sudėtinga, kadangi daugelis kvėpavimo

takų ligų virusų (pvz., parainfluenza, kvėpavimo takų virusas, adenovirusas ir coxsackie virusas)

sukelia panašius simptomus ir požymius.

Šiame straipsnyje E.Weir, kaip ir visi darbų užkrečiamų ligų tematika autoriai, dar kartą

pabrėžia, kad Svarbiausias dalykas gripo infekcijos kontrolėje yra prevencija. Skiepai šiuo atveju

turi didelę įtaką. Autorės manymu, vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tai, ar vaikas bus

paskiepytas ar ne, yra šeimos gydytojo rekomendacija.

C.Breese Hall straipsnyje taip pat apžvelgiama kvėpavimo takų viruso ir parainfluenza

viruso plitimo situacija Jungtinėse Amerikos Valstijose bei imunizavimo perspektyvos (7). Autorė

pažymi, kad kvėpavimo takų virusas ir žmonių parainfluenza virusas pirmiausia aptikti kaip

kvėpavimo sistemos patogenai, pasitaikantys tarp mažų vaikų. Dabar jie jau pripažįstami kaip

svarbūs patogenai ir suaugusiųjų tarpe. Šiais virusais infekuotiems suaugusiesiems paprastai

pasireiškia ne tokie pastovūs ir ne tokie ryškūs požymiai kaip vaikams, o virusinė infekcijos

priežastis dažnai neįtariama. Kasmetinių protrūkių pastovumas ir pakartotinių infekcijų dažnumas

rodo, kad jie sukelia žymią, tačiau sunkiai nustatomą ligų naštą visuose gyvenimo etapuose.

Kvėpavimo takų virusas ir parainfluenza virusai yra dažniausia mažų vaikų hospitalizavimo dėl

kvėpavimo takų ligų priežastis. Autorių teigimu, devintajame dešimtmetyje JAV kasmet dėl

kvėpavimo takų viruso infekcijos kasmet buvo hospitalizuojama maždaug 100000 vaikų – to kaštai

21

siekė 300 mln. JAV dolerių. Kvėpavimo takų ir parainfluenza virusai taip pat yra tarp pagrindinių

suaugusiųjų hospitalizavimo dėl užkrečiamų kvėpavimo ligų priežasčių. Nepaisant keturių

dešimtmečių pastangų, JAV vis dar nėra efektyvių kvėpavimo takų viruso ir parainfluenza viruso

infekcijos kontrolės priemonių. Vakcinų tobulinimui trukdo ilgalaikio imuniteto stygius, net po

natūralios infekcijos, ir tai, kad žmonės, patiriantys infekcijos riziką, gali būti praktiškai visose

bendruomenės gyvenamosiose ir darbo vietose.

C.Breese Hall taip pat pažymi, kad ilgalaikio imuniteto gripui nebuvimas ir supratingumo

visuomenėje stygius yra kliūtys efektyviam imunizavimui. Vakcina turi suteikti apsaugą, kuri būtų

geresnė nei apsauga dėl natūralios infekcijos, ir turi būti efektyvi jau pirmosiomis savaitėmis.

Senyvo amžiaus ir susilpnėjusio imuniteto žmonių pakartotinio užsikėtimo kontrolei gali būti

reikalingos kitokios vakcinos ir strategijos nei taikoma vaikams. Profilaktinės priemonės, kurių

imamasi prieš pakartotinę infekciją, turi didesnės apsaugos privalumą, kadangi šiuo atveju jau

egzistuoja natūralus imunitetas ir yra daugiau galimybių vakcinos tobulinimui, kadangi ankstesnį

imunitetą galima stiprinti įvairiais būdais. Nepaisant to, tobulinant vakcinas atsižvelgiama į tai, kad

reikalingas ilgiau išliekantis imunitetas, įgytas dėl natūralios infekcijos, kadangi pakartotinės

infekcijos galimos jau po kelių savaičių. Pirmosios kvėpavimo takų viruso vakcinos, sudarytos iš

temperatūrai jautrių arba cold-passaged mutantų, buvo efektyvios suaugusiesiems, tačiau vaikų

atveju jos buvo pernelyg virulentiškos, per daug susilpnintos, arba nestabilios. Vėliau buvo

kuriamos patobulintos galimos atmainos bei vakcinos iš išgrynintų paviršiaus glikoproteinų, DNR

bei sintetinių peptidų. Galimos pogrupių vakcinos taip pat tiriamos. Jos gali būti veiksmingos

seropozityviose didelės rizikos grupėse; be to, nėščių moterų imunizavimas gali padėti geriau

apsaugoti jų naujagimius, įvedant humoralinį ar motinos pieno antikūnį. Gyvos susilpnintos

vakcinos gali turėti potencialių privalumų dėl galimybės atlikti per nosį ir suteikti ir sisteminį, ir

gleivinių imunitetą. Be šių vakcinų tipų, straipsnyje glaustai aptariamos ir kitos cheminės

mutagenezės, atvirkštinės genetikos bei kitais būdais sukurtos vakcinos (7).

Ann R. Falsey ir bendraautoriai aptaria kvėpavimo takų infekcijos plitimą tarp senyvo

amžiaus ir rizikos grupei priklausančių žmonių (8). Kvėpavimo takų virusas (respiratory syncytial

virus (RSV)) vis dažniau pripažįstamas kaip suaugusiųjų ligos priežastis. Autorių manymu,

duomenys apie epidemiologiją ir poveikį bendruomenėje gyvenantiems senyvo amžiaus žmonėms

ir padidintos rizikos grupei priklausantiems suaugusiems gali padėti įvertinti vakcinų tobulinimo

poreikį.

Tyrimo metu autoriai keturias žiemas paeiliui vertino sergamumą kvėpavimo takų ligomis

parinktose sveikų senyvo amžiaus (65 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių ir padidintos rizikos

(sergančių chroniškomis širdies ar plaučių ligomis) žmonių grupėse bei tarp ligoninių pacientų,

hospitalizuotų dėl ūmių kardiopulmoninių būklių.

22

Tyrime dalyvavo įtraukti 608 sveiki senyvo amžiaus asmenys ir 540 padidintos rizikos

asmenys ir 1388 hospitalizuoti pacientai. Iš viso įvertinta 2514 susirgimų atvejų. Kvėpavimo takų

infekcija nustatyta 102 pacientams iš pirmųjų dviejų grupių ir 142 hospitalizuotiems pacientams. A

gripas diagnozuotas 44 pirmųjų dviejų grupių pacientams ir 154 hospitalizuotiems pacientams. Per

metus kvėpavimo takų infekcijų atvejų skaičius didėjo 3-4 procentais sveikų senyvo amžiaus

žmonių grupėje ir 4-10 procentų padidintos rizikos suaugusiųjų grupėje. Senyvo amžiaus žmonių

grupėje buvo mažiau besikreipiančiųjų į gydymo įstaigas dėl kvėpavimo takų virusinių ligų,

lyginant su kreipimaisis dėl gripo, tuo tarpu padidintos rizikos suaugusiųjų grupėje panašus

skaičius asmenų kreipėsi dėl abiejų tipų negalavimų. Panašus gydymo dėl abiejų tipų susirgimų

pasiskirstymas buvo ir hospitalizuotų pacientų grupėje (15% dėl kvėpavimo takų infekcijos ir 12%

dėl gripo), mirtingumas dėl šių susirgimų hospitalizuotų pacientų grupėje buvo, atitinkamai, 8% ir

7%. Sveikatos priežiūros įstaigų duomenys rodo, kad su kvėpavimo takų virusu susiję 10,6%

hospitalizacijos dėl pneumonijos atvejų, 11,4% - hospitalizacijos dėl chroniškos obstrukcinės

plaučių ligos, 5,4% dėl širdies nepakankamumo ir 7,2% - hospitalizacijos atvejų dėl astmos (8).

Išvadose autoriai pabrėžia, kad kvėpavimo takų viruso infekcija yra svarbi susirgimų priežastis

senyvo amžiaus ir padidintos rizikos suaugusių žmonių grupėse. Efektyvi vakcina nuo kvėpavimo

takų viruso šiose žmonių grupėse galėtų būti ypač naudinga.

K.L. Nichol ir bendraautorių darbe analizuojamas skiepų nuo gripo efektyvumas tarp

bendruomenėje gyvenančių senyvo amžiaus žmonių (9). Autoriai pastebi, kad, nepaisant

rekomendacijų dėl kasmetinio skiepijimo nuo gripo, daugiau nei pusė senyvo amžiaus amerikiečių

nėra skiepijami. Nuoseklioje grupės žmonių studijoje, kurioje dalyvavo bendruomenėje

gyvenantys senyvo amžiaus žmonės, autoriai siekė įvertinti gripo vakcinos efektyvumą bei

ekonominį efektą. Studija atlikta naudojant administracines duomenų bazes. Išanalizuoti duomenys

apie vyresnius nei 65 metų amžiaus vyrus ir moteris (visi šie žmonės buvo įtraukti į didelės

Mineapolio valstijos sveikatos priežiūros organizacijos sąrašus). Tyrime analizuotas vakcinacijos

procentas ir gripo bei jo komplikacijų atvejų skaičius trijų sezonų metu: 1990/1991 m.m.,

1991/1992 m.m. ir 1992/1993 m.m. Rezultatai buvo koreguojami pagal amžių, lytį, diagnozes,

rodančias padidintą riziką, medikamentų vartojimą ir ankstesnes suteiktas sveikatos priežiūros

paslaugas. Kiekvienoje grupėje buvo daugiau nei 25000 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių.

Nustatyta, kad kiekvieno studijos sezono metu vakcinacija buvo susijusi su hospitalizavimo dėl

plaučių uždegimo ir gripo atvejų skaičiaus sumažėjimu (48-57%) hospitalizavimo dėl visų kitų

ūmių ir chroniškų kvėpavimo ligų atvejų skaičiaus mažėjimu (27-29%). Vakcinacija taip pat buvo

susijusi su hospitalizavimo dėl lėtinio širdies nepakankamumo atvejų skaičiaus sumažėjimu 37%

1991/1992 m.m. sezonu, kai kilo gripo A viruso epidemija. Studijoje nustatyti hospitalizavimo dėl

visų analizuotų ligų tipų kaštai buvo mažesni paskiepytų asmenų grupėje 1991/1992 m.m. sezonu

23

(sumažėjimo lygis 47-66%), ir dėl ūmių bei chroniškų kvėpavimo ligų – 1990-1991 m.m. sezonu

(sumažėjimo lygis, atitinkamai, 17-43%). Tiesioginiai sutaupymai per metus vidutiniškai siekė 117

JAV dolerių paskiepytam asmeniui (nustatytas intervalas nuo 21 iki 235 JAV dolerių), o suminiai

sutaupymai buvo beveik 5 mln. JAV dolerių. Vakcinacija taip pat buvo susijusi su mirtingumo dėl

visų priežasčių sumažėjimu 39-54% visų trijų analizuotų gripo sezonų metu. Išvadose autoriai

teigia, kad senyvo amžiaus asmenų, gyvenančių bendruomenėje, atveju vakcinacija nuo gripo

susijusi su hospitalizavimo ir mirčių dėl gripo ir jo komplikacijų sumažėjimu, lyginant su šiais

rodikliais tarp neskiepytų senyvo amžiaus žmonių; be to, vakcinacija leidžia tiesiogiai sutaupyti

lėšas, kadangi sumažėja slaugymo ir hospitalizavimo poreikis.

David A. Foster ir bendraautoriai analizavo vakcinos nuo gripo efektyvumą siekiant

išvengti senyvo amžiaus žmonių hospitalizavimo dėl pneumonijos (10). 1989-1990 m. žiemą gripo

A virusas buvo paplitęs visoje JAV teritorijoje ir sukėlė ypač didelį sergamumą ir net mirtingumą.

Nuo 1989 m. lapkričio iki 1990 m. balandžio 20 intensyvios priežiūros ligoninių žemesniajame

Mičigane buvo ypač daug vyresnių nei 65 metų amžiaus asmenų hospitalizavimo dėl pneumonijos

ir gripo atvejų. Atlikdami tyrimą autoriai šiuos atvejus suskirstė pagal amžių, lytį, rasę ir

gyvenamąją vietą. Buvo surinkti 1989/1990 m.m. gripo sezono duomenys (hospitalizuotų žmonių

ir kontrolinės grupės) bei įtraukti įvairūs veiksniai, galėję turėti įtakos vakcinacijos statusui ar

rezultatui. Anketas užpildė 1907 žmonės, 449 jų buvo hospitalizuoti minėto sezono metu (bendras

atsakiusiųjų procentas buvo 76%). Vakcinos efektyvumas siekiant išvengti hospitalizavimo dėl

pneumonijos ar gripo buvo vertinamas logine regresija. Nustatyta, kad 3 mėnesių intensyviausio

gripo A viruso plitimo laikotarpiu vakcinos efektyvumas buvo 45%. Vertinant 3 mėnesių mažo

viruso aktyvumo ar viruso aktyvumo nebuvimo laikotarpį, nustatyta, kad efektyvumas buvo tik

21%. Efektyvumas, nustatytas didžiausio viruso plitimo periodu, yra tradicinis vertinimas, kadangi

net didžiausio gripo aktyvumo laikotarpiu hospitalizavimui dėl pneumonijos ir gripo įtakos turi ir

kiti veiksniai.

Vienas pagrindinių oro-lašinių infekcijų plitimą skatinančių veiksnių – dideli žmonių

susibūrimai. Vienas didžiausių metinių žmonių susibūrimų pasaulyje – hadžas – piligriminė

kelionė į Meką, pagal islamo religiją privaloma visiems musulmonams kartą gyvenime. A Rashid

Gatrad ir bendraautoriai nagrinėjo hadžo įtaką gripo viruso plitimui (11).

Hadžas Saudo Arabijoje – didžiausias metinis žmonų susibūrimas, kasmet pritraukiantis

daugiau nei du milijonus piligrimų iš beveik visų pasaulio šalių. Kiekvienam piligrimui tai yra

dvasinė kelionė, tampanti mėnesių ar metų ruošimosi kulminacija, tačiau visuomenės sveikatos

atžvilgiu toks žmonių susibūrimas gali sukelti nesuvaldomą gripo viruso plitimą ir globalinę

pandemiją (kuri, daugelio ekspertų manymu, yra uždelsta) – tai iš tiesų grėsminga perspektyva,

kuriai nėra adekvačiai ruošiamasi. Naujausi darbai, parodantys itin aukštą infekcijos ir gripo viruso

24

pernešimo lygį tarp piligrimų, grįžtančių iš Mekos, pabrėžia tarptautiniu mastu vykdomų

pandemijos rizikos minimizavimo strategijų poreikį. Tokia strategija turėtų būti sukoncentruota į

infekcijos perdavimo išvengimo būdus, be to, į ją turėtų būti įtrauktos ir priemonės, skirtos

patikimam diagnozavimui ir infekuotų asmenų gydymui. Nors Saudo Arabijos atsakingos

institucijos šiuo metu rekomenduoja nuo gripo skiepytis piligrimams, sergantiems „didelės rizikos“

lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, kvėpavimo sistemos sutrikimais, Jungtinėje Karalystėje pateikiami

duomenys rodo, kad daugelis šių padidintos rizikos grupei priklausančių piligrimų

neimunizuojami. Situacija greičiausiai yra dar žymiai blogesnė tarp žmonių, atvykstančių iš

besivystančių šalių. Įvertinant šį faktą ir Hadžo keliamą pandemijos riziką, turėtų būti svarstomas

privalomas piligrimų skiepijimas nuo gripo. Jau anksčiau privalomas skiepijimas nuo

meningokoko viruso buvo įvestas po meningokoko viruso sukeltos pandemijos tarp piligrimų ir

žmonių, su kuriais jie kontaktavo. Kadangi piligrimai jau dabar privalo kreiptis į medicinos

įstaigas dėl meningokokinės vakcinacijos, papildoma vakcinacija neturėtų kelti ypatingų

nepatogumų ir turėtų būti priimtina (11).

A.J. Choudhry ir bendraautorių studija taip pat skirta hadžo ir ūmių kvėpavimo takų

infekcijų viruso plitimo rizikos sąsajai (12). Autoriai pažymi, kad ūmios kvėpavimo takų

infekcijos – dažniausiai pasitaikančios infekcijos žmonių tarpe, besikreipiantieji į medicinos

specialistus dėl šių infekcijų sudaro 35% pacientų, kurie kreipiasi dėl užkrečiamų ligų. Šioje

studijoje buvo siekiama įvertinti ūmių kvėpavimo takų infekcijų paplitimą tarp piligrimų,

registruotų Rijado sveikatos priežiūros centruose. Hadžas Saudo Arabijos sveikatos priežiūros

sektoriui iškelia rimtų problemų, susijusių su infekcijų plitimo kontrole, kadangi jo metu susirenka

daugiau nei 2 milijonai žmonių. Dažniausiai pasitaikančios infekcinės ligos – meningokokinis

meningitas, kvėpavimo takų infekcijos, per kraują plintantys virusiniai susirgimai ir zoonozės.

Piligrimams grįžus į namus, visos šios ligos išplinta ir gali išsivystyti naujos jų atmainos.

Ištyrus 1027 asmenis paaiškėjo, kad 409 (39,8%) jų sirgo ūmiomis infekcinėmis

kvėpavimo takų ligomis hadžo metu ir 2 savaičių laikotarpyje po jo. 219 iš jų (53,5%) buvo turėję

kontaktą si sergančiaisiais. Hadžo metu 281 iš šių 409 pacientų (72,9%) vartojo antibiotikus. Tik

15 asmenų (3,6%) pateko į ligoninę dėl ūmios kvėpavimo takų infekcijos. Tarp vyresnių nei 70

metų piligrimų ūmiomis kvėpavimo takų infekcijomis užsikrėtė 83,3%, tuo tarpu tarp jaunesnių

nei 25 metų amžiaus piligrimų užsikėtusiųjų buvo tik 37,7%. Nors ir pastebėtas didelis skirtumas

tarp šių dviejų amžiaus grupių, kitose amžiaus grupėse svarbių statistinių skirtumų nebuvo. Tarp

vyrų užsikėtusių ūmiomis kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis buvo šiek tiek daugiau (40,4%)

nei tarp moterų (38,3%). Tarp piligrimų, atvykusių iš kitų šalių, ūmių kvėpavimo takų infekcijų

atvejų buvo 46,9%, tai sudarė 1,25 karto daugiau nei tarp piligrimų iš Saudo Arabijos. Pastebėti

tam tikri ūmių kvėpavimo takų infekcijų dažnumo skirtumai skirtingo išsilavinimo grupėse:

25

mažiausia rizika buvo būdinga asmenims, įgijusiems vidurinį išsilavinimą (34,8%) didžiausia –

asmenims, įgijusiems pradinį išsilavinimą (50,0%), tačiau šis skirtumas nebuvo statistiškai

reikšmingas. Didesnę ūmių kvėpavimo takų infekcijų riziką patyrė piligrimai, keliavę autobusais

(44,0%) arba lengvaisiais automobiliais (47,8%), kiek mažesnę – keliavusieji lėktuvais (35,3%)

(tyrimo autoriai rezultatuose ypač išskyrė rizikos padidėjimo keliaujant autobusu statistinį

reikšmingumą). Pozityvios tiesioginės ūmių kvėpavimo takų infekcijų atvejų priklausomybės nuo

laiko, praleisto hadžo teritorijoje, nepastebėta.

Autoriai iškelia pagrindinę pasaulinio masto problemą, susijusią su ūmių kvėpavimo takų

infekcijomis – šios ligos sudaro ligų grupę, pasireiškiančią visame pasaulyje ištisus metus ir

neapribotą nei konkrečiomis amžiaus grupėmis, nei lytimi ar tautybe. Prie plataus ūmių kvėpavimo

takų infekcijų paplitimo prisideda įvairūs veiksniai, tarp jų – tiesioginis kontaktas su užsikrėtusiais

asmenimis, klimato pasikeitimas ir žmonių susibūrimo vietos: visi šie veiksniai sutinkami hadžo

metu. Kaip pastebėta ir kitose studijose, virusinės kilmės ūmių kvėpavimo takų infekcijų, ypač

kvėpavimo takų sincitinio ir gripo virusų, rizika padidėja šaltesniais mėnesiais. Žiemos sezonas

sutampa su šiandieninėmis hadžo datomis, dėl to kiekvieną kartą tikimasi spartaus ūmių

kvėpavimo takų infekcijų plitimo. Tyrime nustatytas ypač didelis ūmių kvėpavimo takų infekcijų

atvejų dažnis tarp piligrimų iš Rijado (40%), nepaisant to, kad daugelis ligos atvejų buvo gana

lengvi, tai rodo realią šios ligos naštą visuomenei ir sveikatos apsaugos sistemai. Didelė dalis

užsikrėtusių pajuto ligos simptomus dar prieš išvykdami iš Mekos – tai parodo, koks didžiulis

darbo krūvis tuo metu tenka hadžo regiono sveikatos priežiūros įstaigoms. Autorių manymu, ši

problema turi ir kitą dimensiją – ūmios kvėpavimo takų infekcijos yra užkrečiamos, dėl to kyla

antriniai šios ligos protrūkiai, piligrimams grįžus į namus, taigi kiekvieną kartą yra didelė

tikimybė, kad piligrimams grįžus į savo gyvenamąsias vietas ūmios kvėpavimo takų infekcijos

paplis itin jautriose gyventojų grupėse. Ši problema atrodo dar didesnė, įvertinant tai, kad daugelis

Saudo Arabijos šeimų yra didelės. Deja, nėra konkrečių duomenų, kuriais remiantis būtų galima

nustatyti ūmių kvėpavimo takų infekcijų padažnėjimą likusioje Saudo Arabijos dalyje. Tyrimas

parodė, kad ūmios kvėpavimo takų infekcijos vienodai paplitusios tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų

bei tarp skirtingų tautybių žmonių; be to, pastebėta, kad didesnė ūmių kvėpavimo takų infekcijų

rizika būdinga vyresniems žmonėms bei diabetikams. Pastarasis rezultatas sutapo su medicinoje

žinomu dėsningumu, kad senyvo amžiaus žmonių bei diabetikų imunitetas yra silpnesnis ir jų

atveju ūmių kvėpavimo takų infekcijų, kaip ir kitų virusinių infekcijų, rizika padidėja – tai rodo,

kaip svarbu vykdant infekcinių susirgimų prevenciją skirti ypatingą dėmesį šioms padidintos

rizikos grupėms. Žmonių susibūrimo vietos – taip pat svarbus rizikos faktorius, susijęs su

kvėpavimo takų ligų perdavimu. Be to, tyrime pastebėtas tiesioginis ryšys tarp dienų skaičiaus,

praleisto hadžo teritorijoje, ir ūmių kvėpavimo takų infekcijų rizikos. Šis tyrimas dar kartą iškėlė

26

itin svarbų klausimą – kaip sumažinti ūmių kvėpavimo takų infekcijų plitimą ir šių ligų naštą

visuomenei bei sveikatos priežiūros sektoriui. Hadžo situacijoje beveik neįmanoma kontroliuoti

žmonių susibūrimo vietų ir kontaktų tarp žmonių. Galimos alternatyvos – tik asmeninės

apsisaugojimo priemonės, pavyzdžiui, skiepai, chemoprofilaktika bei apsauginės kaukės (raiščiai)

(12).

Thomas R. Talbot ir bendraautoriai savo darbe analizuoja itin aktualų gripo infekcijos

plitimo aspektą - sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų skiepijimą nuo gripo ir vakcinos

paskirstymą darbuotojams esant jos trūkumui (13). Autorių teigimu, gripo infekcija tik JAV

kasmet lemia vidutiniškai 36000 mirčių ir beveik 226000 hospitalizacijos atvejų. Ligos plitimą

sveikatos priežiūros įstaigose itin sunku kontroliuoti dėl to, kad virusas gali būti perduodamas

paciento pacientui, lankytojo - pacientui, paciento - darbuotojui ar darbuotojo - pacientui. Gripas

kasmet lemia didelį sergamumą ir mirtingumą, ypač didelės rizikos grupėse, pavyzdžiui, tarp

senyvo amžiaus žmonių, mažų vaikų ir žmonių, sergančių chroniškomis ligomis. Su sveikatos

priežiūra susijęs gripo plitimas prisideda prie šios naštos, tačiau dažnai jis nėra pripažįstamas,

išskyrus didelių protrūkių atvejus. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nuo 1984 m.

rekomendavo kasmet nuo gripo skiepyti sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojus, tiesiogiai

kontaktuojančius su ligoniais, o nuo 1993 m. – visiems sveikatos priežiūros sektoriaus

darbuotojams. Šios rekomendacijos grindžiamos siekiu sumažinti tikimybę, kad sveikatos

priežiūros sektoriaus darbuotojai taps gripo platintojais dėl savo artimo kontakto su padidintos

rizikos pacientais, ir siekiu padidinti pačių sveikatos priežiūros darbuotojų bei pacientų saugumą.

Nepaisant šių rekomendacijų ir priemonių, skirtų pasiskiepijusių darbuotojų procento didinimui,

kasmet skiepijasi tik gana nedidelė sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų dalis. Sunkumų

sukelia ir tai, kad tuo pat metu, kai vykdomos kampanijos, skatinančios sveikatos priežiūros

sektoriaus darbuotojus skiepytis, susiduriama su vakcinos trūkumu (taip atsitiko ir 2004/2005 m.m.

gripo sezono metu) – tokiu atveju iškyla sunkumų dėl esamų vakcinos dozių paskirstymo

darbuotojams ir pacientams.

Autoriai pažymi, kad atlikti išsamūs tyrimai rodo, kad skiepijimas nuo gripo gali padėti

sumažinti sergamumą ir antibiotikų vartojimą tarp suaugusiųjų bei sumažinti susirgimų gripu,

hospitalizacijos dėl pneumonijos ir gripo atvejų skaičių senyvo amžiaus žmonių tarpe. Sveikatos

priežiūros sektoriaus darbuotojų skiepijimas nuo gripo sumažina užsikrėtusių šio sektoriaus

darbuotojų skaičių 88%, o nebuvimo darbe dėl kvėpavimo sistemos ligų laiką sumažina 28%.

Atlikus dvi atskiras studijas geriatrinėse ilgalaikės slaugos įstaigose, pastebėta, kad bendras

pacientų mirtingumas buvo žymiai mažesnis tose įstaigose, kur darbuotojai buvo reguliariai

skiepijami, lyginant su įstaigomis, kur reguliarus darbuotojų skiepijimas nebuvo atliekamas

(vienos iš studijų rezultatai - 10% ir 17%, antrosios - 14% ir 22%). Tais atvejais, kai paskiepijamas

27

didesnis procentas sveikatos priežiūros darbuotojų, pastebimas žymus su sveikatos priežiūra

susijusių gripo atvejų skaičiaus sumažėjimas, be to, pastebėta, kad skiepijant sveikus įvairaus

amžiaus vaikus, žymiai sumažėja sergamumas gripu ir mirtingumas tarp su jais artimai

kontaktuojančių žmonių bei jų bendruomenėse. Autorių manymu, sveikatos priežiūros darbuotojų

skiepijimas nuo gripo turėtų būti grindžiamas šiais siekiais: 1) sumažinti gripo viruso plitimą ir

sergamumą tarp darbuotojų; 2) sumažinti gripo viruso perdavimo nuo infekuotų darbuotojų

pacientams ir kitiems darbuotojams riziką; 3) sumažinti svarbių medicinos darbuotojų nebuvimo

darbe dėl gripo infekcijos trukmę tuo metu, kai pasireiškia gripo protrūkiai bendruomenėje; 4)

apsaugoti sveikatos priežiūros darbuotojus, dirbančius tokiomis sąlygomis, dėl kurių jie patiria

didelę gripo komplikacijų riziką; 5) apsaugoti asmenis, su kuriais asmeniškai ir namų aplinkoje

bendrauja sveikatos priežiūros darbuotojai (13).

Rekomendaciniame JAV Nacionalinio infekcinių ligų fondo (National Foundation for

Infectious Diseases) leidinyje analizuojamos galimybės skatinti sveikatos priežiūros sektoriaus

darbuotojų vakcinaciją nuo gripo (14). Pažymima, kad JAV Nacionalinis kokybės forumas

(National Quality Forum), savanoriška sveikatos priežiūros standartų nustatymo organizacija,

įtraukė sveikatos priežiūros darbuotojų skiepijimą į 30 saugių praktikų, kurios visur turėtų būti

naudojamos siekiant sumažinti žalą pacientams. Nepaisant to, JAV Nacionalinės sveikatos

apklausos (National Health Interview Survey, NHIS) rezultatai rodo, kad iš tiesų tik 36 procentai

sveikatos priežiūros darbuotojų iš tiesų imunizuojami nuo gripo kiekvienais metais. Gripu

infekuoti sveikatos priežiūros darbuotojai gali perduoti labai užkrečiamus virusus padidintos

rizikos grupei priklausantiems jų prižiūrimiems pacientams. Tai kelia ypač didelį pavojų

pacientams, kuriems yra didelė su gripu susijusių komplikacijų, galinčių baigtis rimtu susirgimu ar

mirtimi, rizika. Medicinos literatūroje teigiama, kad sveikatos priežiūros darbuotojai gali būti

pagrindinė užkrečiamųjų ligų protrūkių sveikatos priežiūros įstaigose priežastis, kadangi šie

darbuotojai gripo sezono metu kontaktuoja su padidintos rizikos grupei priklausančiais pacientais

įvairiose aplinkose: bendrosiose ligoninėse, specializuotose ligoninėse, ilgalaikės slaugos ir

reabilitacijos įstaigose, namų priežiūros centruose ir kitose sveikatos priežiūros aplinkose. Autorių

teigimu, JAV pripažįstama, jog atsakingos valstybinės institucijos turi dėti intensyvias pastangas,

siekdamos padidinti skiepijimo nuo gripo dažnumą tarp sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų

(14).

Donald A. Goldmann darbe analizuojama pediatrinių virusinių kvėpavimo infekcijų

epidemiologija ir prevencija sveikatos priežiūros institucijose (15). Autorius pažymi, kad

hospitalinės virusinės kvėpavimo infekcijos sukelia didelį skaičių vaikų susirgimų ir mirčių.

Dažnos šių infekcijų priežastys yra kvėpavimo takų virusas ir gripas. Šiame straipsnyje

apžvelgiamos galimos efektyvios infekcijos kontrolės priemonės trijų patogenų atveju bei esami

28

prieštaravimai tarp jų. Autorius pabrėžia, kad pediatrijos ligoninių epidemiologams svarbių trijų

virusų (kvėpavimo takų viruso, gripo viruso ir rinoviruso) studijos rodo, kad jų perdavimo būdai iš

dalies aiškūs, tačiau vis dar egzistuoja tam tikras žinių stygius.

Kvėpavimo takų virusas yra svarbiausia mažų vaikų kvėpavimo infekcijų priežastis, beveik

visi vaikai juo užsikrečia per pirmus kelerius gyvenimo metus. Jų imunitetas yra silpnas, dažnai

pasitaiko pakartotinės infekcijos. Vienam iš 100 ar 200 infekuotų vaikų reikalingas

hospitalizavimas, paprastai – dėl bronchito. Dėl šios priežasties pediatrijos ligoninėse žiemos

pradžioje būna ypač daug pacientų su bendruomenėje įgytu kvėpavimo takų virusu, o nesėkmingas

bandymas laikytis pedantiškų infekcijų kontrolės procedūrų neišvengiamai lemia hospitalinį jų

plitimą. Kvėpavimo takų infekcijos pasekmės gali būti ypač sunkios prieš laiką gimusiems,

sergantiems širdies ir plaučių ligomis ar nusilpusio imuniteto vaikams. Hospitaline kvėpavimo

takų infekcija užsikrėtus suaugusiesiems su nusilpusiu imunitetu, pasekmė yra ilga, rimta liga ar

net mirtis. Kvėpavimo takų virusas sukuria didelę problemą slaugos ir medicinos personalui: kai

kurių studijų duomenimis, iš jų suserga beveik 50%. Bronchitu sveikatos priežiūros sektoriaus

darbuotojai nesuserga dėl to, kad jų, kaip suaugusiųjų, kvėpavimo takai yra daug didesni nei

kūdikių, tačiau tarp jų pasitaiko rimtų peršalimų ir reaktyvios kvėpavimo takų ligos (reactive

airway disease) atvejų. Kadangi pediatrinės medicinos darbuotojams žiema yra labiausiai užimtas

laikas, sergantys personalo nariai retai išeina atostogų tam, kad išgytų, o šis veiksnys ypač svarbus

ligos perdavimo grandinėje.

Gripas yra didelė grėsmė ligoninių pacientams, nežiūrint į tai, kad jau yra santykinai

efektyvi vakcina bei medikamentai, leidžiantys išvengti infekcijų. Nors paprastai laikomasi

nuomonės, kad gripas paveikia pirmiausia senyvo amžiaus žmones ir suaugusiuosius, jau

sergančius tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, chroniškomis plaučių ir širdies ligomis, hospitalinis

perdavimas pakankamai dažnai pastebimas ir tarp mažų vaikų. Galbūt hospitaliniai susirgimai

rečiau diagnozuojami hospitalizuotiems vaikams, kadangi vaikai dar nesugeba nusakyti daugelio

gripui charakteringų simptomų, o gripas šioje grupėje dažnai pasireiškia tik kaip trumpas

karščiavimas.

Nors hospitalinė rinoviruso infekcija pediatrijoje nėra tokia rimta problema kaip

kvėpavimo takų infekcija ir gripas, jis gali turėti rimtas pasekmes prieš laiką gimusiems kūdikiams

ir chroniškomis ligomis sergantiems ar susilpnėjusio imuniteto vaikams. Kai kuriais atvejais

rinoviruso protrūkiai ligoninėse būna susiję net su mirtimis. Tačiau yra dar viena priežastis, dėl

kurios būtina aptarti rinovirusą: šis patogenas rodo, kaip sudėtinga patikimai patvirtinti, kaip plinta

kvėpavimo virusai. Įprastas peršalimas yra dažnas kasdieniniame gyvenime, nors jis retai tampa

rimtos ligos priežastimi. Paprastai vaikams pasitaiko 4-8, suaugusiesiems – 3-5 infekcijų atvejai

per metus. Daug virusų, tokių kaip parainfluenza, kvėpavimo takų virusas ir korona virusas, gali

29

sukelti panašius simptomus, tačiau rinovirusas yra dažniausia priežastis. Pakartotiniai peršalimai

beveik visiškai garantuoti, kadangi yra daugiau nei 100 skirtingų rinovirusų serotipų, o infekcija su

vienu serotipu neduoda imuniteto kitiems. .

Paul J. Drinka ir bendraautorių darbe analizuojama gripo infekcijos kontrolė slaugos

namuose [16]. Autoriai pažymi, kad gripas yra labai užkrečiama liga, galinti tapti ir mirtina; viena

pagrindinių prevencijos priemonių yra ligoninių pacientų ir sveikatos priežiūros darbuotojų

skiepijimas. JAV Ligų konsolės ir prevencijos centrai rekomenduoja naudoti apsaugos nuo sekreto

priemones siekiant apsisaugoti nuo gripo; be standartinių perdavimą ribojančių priemonių,

apsaugai nuo lašelių naudojamos ir kaukės (raiščiai), kai esama 1 m ar mažesniu atstumu nuo

infekuoto paciento. Antivirusinių medikamentų naudojimas reikalauja įdiegti sekimo sistemą, kuri

padėtų stebėti viruso plitimo židinius bendruomenėje ir susirgimus kvėpavimo ligomis konkrečioje

įstaigoje; be to, turi būti sudaromi nuoseklūs planai tiesioginei imunifluorescencijai atlikti.

Autoriai siūlo ruošiantis gripo viruso suaktyvėjimui įgyvendinti šias priemones, kurios

padėtų kontroliuoti gripo viruso plitimą sveikatos priežiūros įstaigose:

1. Šviesti personalą, pacientus ir atsakingus asmenis apie virusinių kvėpavimo takų infekcijų

pavojų ir skiepų naudą, apsaugos nuo sekretų priemones ir antivirusinius agentus;

2. Formuoti politiką ir nurodymus, skatinančius pacientų ir personalo skiepijimą ir

antivirusinių agentų naudojimą ankstyvam gydymui ir profilaktikai;

3. Nustatyti informacijos apie virusų plitimo židinius bendruomenėje šaltinį;

4. Paskirti slaugos personalo atstovą, kuris sektų naujų kvėpavimo takų ligų pradžią ir

aukščiausią temperatūrą bei rinktų virusinės kultūros bandinius tyrimams (ši informacija

reikalinga infekuotų asmenų gydymui, protrūkio identifikavimui, antivirusinės

profilaktikos taikymui, reikiamos profilaktikos trukmės nustatymui ir pakartotinio viruso

patekimo iš bendruomenės nustatymui).

Užkrečiamosios ligos – didelė problema glaudžiai gyvenančiose ir bendraujančiose žmonių

grupėse, pavyzdžiui, tarp aukštųjų mokyklų studentų ir jaunų darbuotojų neretai pasireiškia kai

kurių ligų protrūkiai (ypač pavojingos ligos – meningokokinė liga, kiaulytė). Didžiosios Britanijos

Hull universitete buvo sudarytos rekomendacijos užkrečiamų ligų atvejams tarp studentų ir

universiteto darbuotojų (17). Rekomendacijos pagrįstos plačiai pripažinta nuostata, kad geriausias

užkrečiamų ligų plitimo prevencijos metodas yra imuniteto įgijimas, dėl to Jungtinėje Karalystėje

buvo pradėta plati kampanija, kuria siekta paskatinti imunizuoti studentus ir darbuotojus,

priklausančius pažeidžiamai amžiaus grupei, nuo šiuo metu vyraujančių ligų. Tačiau pripažįstama,

kad šių priemonių efektyvumas ne visada yra 100% ir kad yra tam tikros ligos, nuo kurių efektyvių

vakcinų nėra.

30

Meningokokiniu meningitu ir septicemija užsikrėsti didelę tikimybę turi jauni žmonės,

dažniausiai – jaunesni nei 24 metų. Skiepijimas nuo C grupės meningito, taikytas jaunesniems nei

25 metų amžiaus žmonėms ir universiteto pirmakursiams, šiuo metu yra Jungtinėje Karalystėje

vykdomos imunizavimo programos dalis.

Universitetą lankantys studentai ir jaunesni universiteto darbuotojai turi panašią tikimybę

užsikrėsti epideminiu parotitu (kiaulyte), kadangi 16-25 amžiaus žmonių imuniteto šiam virusui

neturi (nebuvo taikoma MMR vakcina), ir tai lėmė itin žymų susirgimų atvejų skaičiaus

padidėjimą per 2 paskutiniuosius metus iki šios imunizavimo programos įvedimo. Dėl šios

priežasties Sveikatos Departamentas ir Sveikatos apsaugos agentūra rekomendavo teikti šiai

amžiaus prioritetą atliekant vakcinaciją, ir Jungtinės Karalystės universitetų buvo paprašyta patarti

studentams skiepytis prieš atvykstant į universitetą pirmą kartą. Be to, daugelis universitetų

bendradarbiauja su vietinėmis Sveikatos apsaugos agentūromis, siūlančiomis universitetams

vakcinacijos programas, skitas tiems, kurie nepasiskiepijo prieš atvykdami į universitetus.

Kitos užkrečiamos ligos. Daugelis kitų ligų yra gana retos, tačiau kai kurių jų atvejų

skaičius sparčiai didėja tarp iš užsienio atvykusių studentų, kurie gali neturėti natūralaus imuniteto

toms ligoms, arba tarp tų studentų, kurie yra atvykę iš šalių, kuriose tam tikros ligos yra ypač

paplitę. Imunizavimo kalendoriai skirtingose šalyse skiriasi, dėl to Jungtinės Karalystės

universitetai, bendradarbiaudami su vietos sveikatos priežiūros įstaigomis, organizuoja iš užsienio

atvykusių studentų sveikatos patikrinimą. Jei nusprendžiama, kad kai kuriems studentams

reikalingi papildomi skiepai, jie yra skiepijami. Be to, studentai, atvykę iš šalių, kur paplitusi

tuberkuliozė, yra papildomai tikrinami dėl šios ligos ir, jei būtina, pasiūloma BCG vakcinacija.

Kitos ligos, pavyzdžiui, vėjaraupiai ar tymai, pasireiškia tik kartkartėmis ir paprastai

nekelia didelių problemų, kadangi vietinė bendruomenė turi stiprų imunitetą šioms ligoms.

Nepaisant to, užkrečiamos ligos, kuriomis vaikai paprastai perserga lengvai, gali turėti sunkias

pasekmes suaugusiesiems, dėl to turi būti dedamos pastangos siekiant išvengti jų plitimo.

S. MacDermott straipsnyje apžvelgia pavojingiausias užkrečiamas ligas vaikų tarpe ir

potencialią vakcinacijos naudą (18). Straipsnio autorė, kaip ir aukščiau apžvelgtų darbų autoriai,

pabrėžia, kad skiepijimas nuo infekcinių ligų laikomas viena sėkmingiausių ir ekonomiškai

efektyviausių visuomenės sveikatos užtikrinimo ir ligų plitimo prevencijos priemonių.

Imunizavimo programos turėjo teigiamą įtaką vaikų, taigi ir visuomenės, kaip visumos, sveikatai.

Imunizavimo tikslas yra ne tik ligos prevencija, bet ir jos plitimo mažinimas, tai reiškia – visų

gyventojų apsaugojimas nuo ligos. Apžvelgiama dažnai pasitaikančių ir galinčių sukelti rimtas

komplikacijas ligų situacija.

Tymai yra labai užkrečiama virusinė liga. Jos simptomai pasireiškia po 6-19 dienų

inkubacinio periodo. Gana dažnos tymų komplikacijos, tarp kurių – viduriniosios ausies uždegimas

31

(otitis media), pneumonija ir poinfekcinis encefalitas. 1998 m. Airijoje pradėjus naudoti MMR

vakciną, tymų, kiaulytės ir raudonukės atvejų žymiai sumažėjo. Nepaisant to, 1993 m. staiga

padidėjęs tymų atvejų skaičius, ypač tarp paauglių ir jaunų suaugusiųjų, parodė, kad šalyje būtina

padidinti skiepijimo mastą. 1999 / 2000 m.m. sergamumas vėl padidėjo – užfiksuota daugiau nei

1600 ligos atvejų ir trys susijusios mirtys. Tačiau didėjantis visuomenės skepticizmas, baimė dėl

MMR vakcinos, nepakankamai tikslus skiepų registravimas lėmė besiskiepijančiųjų skaičiaus

mažėjimą. Paskiepytų rizikos grupėms priklausančių asmenų procentas Airijoje sumažėjo iki 63%-

72%, o tuo tarpu tarptautiniu mastu priimtas lygis tymų kontrolei yra 95%. Tuo metu buvo

taikomos kelios strategijos, siekiant paskatinti tėvus skiepyti vaikus, viena jų – privalomas

skiepijimas prieš vaikui pradedant eiti į mokyklą. Be to, į imunizacijos programas buvo įtrauktas ir

papildomas sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų švietimas ir apmokymas, taip siekiant

padidinti vakcinacijos mastą.

Kokliušas yra itin lengvai užkrečiama infekcinė liga, kurią sukelia Bordetella pertussis.

Kokliušo epidemijos Airijoje paprastai kyla cikliškai, kas dvejus – penkerius metus.

Šia liga paprastai suserga jaunesni nei vienerių metų amžiaus vaikai; liga prasideda nuo

katarinės stadijos, kurios metu liga labiausiai užkrečiama, po to atsiranda erzinantis kosulys,

virstantis kosulio priepuoliais. Šie spazmai yra charakteringi būtent kokliušui, paprastai kartu su

jais pasireiškia ir vėmimas. Ligos komplikacijos gali būti labai rimtos, tarp jų –

bronchopneumonija, cerebralinė hipoksija, dėl kurios prasideda priepuoliai, ir encefalopatija.

Mirtingumo nuo šios ligos mažėjimą Airijoje lėmė 1952 m. pradėta naudoti vakcinos nuo kokliušo

vakcina (DTP).

Nepaisant šių taikytų priemonių, dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje

visuomenėje atsiradę baimės dėl to, kad skiepai nuo kokliušo gali sukelti smegenų pažeidimus,

lėmė skiepijamų vaikų procento sumažėjimą iki 30%. Nuo tada vėl padaugėjo kokliušo atvejų, be

to, sergančiųjų atsirado ir tarp paauglių bei jaunų suaugusiųjų.

B tipo Haemophilus influenza (Hib) buvo dažniausia sunkių vaikystėje patiriamų infekcijų

priežastis išsivysčiusiose šalyse, ji sąlygojo didelį sergamumą ir mirtingumą tarp mažų vaikų.

Tačiau nuo tada, kai 1992 m. Airijoje buvo įvestas privalomas vaikų skiepijimas nuo Hib,

pastebima, kad sergančiųjų skaičius palaipsniui mažėja. Infekcijos rizika didžiausia jaunesniems

nei 12 mėnesių amžiaus vaikams. Dauguma ligos atvejų (95%) – tarp jaunesnių nei penkerių metų

amžiaus vaikų. Klinikiniai šios ligos požymiai – viduriniosios ausies uždegimas, epiglotitas,

meningitas, septicemija, pneumonija ir osteomielitas. Meningitas – sunkiausia šios ligos forma,

pasižyminti didžiausia komplikacijų rizika tarp 6-12 mėnesių amžiaus vaikų.

Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje pastaruoju metu padidėjęs šios ligos atvejų skaičius, ypač

tarp paskiepytų vaikų, kelia nerimą. 2005 m. liepą Airijos Nacionalinis imunizavimo konsultacinis

32

komitetas (NIAC) rekomendavo vaikams, skiepytiems nuo Hb, skirti sukėlėjo vakciną. Neseniai

visos šalies mastu Airijoje pradėta kampanija, skatinanti 1-4 metų amžiaus vaikams skirti sukėlėjo

vakciną.

S. MacDermott dar kartą pažymi, kad Airijoje atliekamų studijų rezultatai rodo, kad skiepai

– labai efektyvus būdas, leidžiantis išvengti mirčių ir rimtų negalių, kurių priežastis mažų vaikų

atveju gali būti infekcinės ligos. Aukšto imunizavimo lygio išlaikymas ir pastangos jį didinti –

vienas iš sveikatos priežiūros sektoriaus veiklos prioritetų (18).

Sonja S. Hutchins ir bendraautoriai vertino Jungtinėse Amerikos Valstijose taikomo dviejų

dozių skiepų nuo tymų efektyvumą (19). JAV 6 mėnesių amžiaus vaikų skiepijimas, po kurio eina

įprastas pakartotinis skiepijimas, rekomenduojamas tada, kai galimas kūdikių kontaktas su viruso

nešiotojais. Pavyzdžiui, vienoje iš Floridos (JAV) apygardų šis dviejų dozių skiepų kalendorius

pradėtas taikyti didelės 1986-1987 m. epidemijos metu (t.y., 22% susirgusių vaikų buvo 6-11

mėnesių amžiaus). Šio skiepų kalendoriaus taikymas buvo ir toliau tęsiamas didelės rizikos

zonose. Ankstyvų dviejų dozių skiepų grafiko taikymo įtaka tymų prevencijai apygardoje buvo

analizuojama lyginant vakcinacijos mastą ir epidemiologiją prieš (1985–1987 m.m.) ir po (1988–

1996 m.m.) to, kai buvo pilnai pradėtas taikyti šis skiepų kalendorius. Tyrimas vienareikšmiškai

parodė, kad pradėjus taikyti tokio pobūdžio vakcinaciją, metinių ligos atvejų skaičius sumažėjo,

tymų plitimas, turimomis autorių žiniomis, baigėsi po 1993 m. Nustatyta, kad ankstyva dviejų

dozių vakcinacija yra susijusi gana aukštu humoralinio imuniteto ir klinikinės apsaugos lygiu,

lyginant su vienos dozės vakcinavimu vyresniame nei 12 mėnesių amžiuje. Autorių manymu, ši

dviejų dozių vakcinacijos strategija gali būti naudinga padidintos tymų rizikos tarp kūdikių

teritorijose.

Pastaraisiais metais net išsivysčiusiose šalyse vėl prisiminta tuberkuliozės grėsmė. J.Arroyo

darbe apžvelgiama tuberkuliozės grėsmė ir galima prevencija (20). Tuberkuliozė yra grėsminga

infekcinė liga, nuo kurios kasmet miršta du milijonai žmonių ir iškyla grėsmė milijardui infekuotų

žmonių gyvybių. Ši liga aktyviojoje stadijoje paveikia plaučius, inkstus, kaulus, sąnarius ir net

smegenis. Dvidešimtojo amžiaus penktajame dešimtmetyje kovai prieš tuberkuliozę pirmąkart

buvo panaudoti antibiotikai, tačiau klaidingas jų vartojimas sukeldavo vaisto atmetimą, o tai dar

pablogina situaciją. Mūsų imuninė sistema, gaminanti miktofagus, apsupančius tuberkuliozės

bacilą ir sudarančius sąlygas kontroliuoti mikrobakterinę tuberkuliozę, su antibiotikų pagalba gali

leisti sėkmingai įveikti ligą, tačiau taip būdavo ne visais atvejais. Yra labai nedaug gydymo

metodų, leidusių sėkmingai kovoti su šia liga. Tai, pavyzdžiui, bendrosios paskirties tabletės ir

chemoterapija, naudojama tais atvejais, kai susiduriama su itin dideliu pasipriešinimu vaistui; be

to, naudota dar DOTS strategija ir BCG vakcina, padėjusios kontroliuoti tuberkuliozės plitimą.

Tuberkuliozės atveju reikalingas specialus gydymas ir slaugymas tam, kad būtų galima padėti

33

imuninei sistemai, kadangi egzistuoja eilė veiksnių, sudarančių sąlygas bakterijai plisti ir sukelti

ligą (20).

Kaip prevencinė tuberkuliozės priemonė taikoma BCG vakcinacija (21). BCG vakciną

1921 metais atrado prancūzai Calmette ir Guerin (jų garbei ir vadinama Bacille Calmette-Guerin).

Jos pagrindą sudaro ilgai nepalankiomis sąlygomis augintų ir taip susilpnintų (atenuotų) gyvulių

M. bovis bakterijos, kurios išlaikė gebėjimą daugintis bei imunogeniškumą (sugebėjimą sukelti

imuninį atsaką) ir yra mažiau patogeniškos (gebančios sukelti ligą). Ji iki šiol labai konraversiškai

vertinama.

BCG vakcinos skiepijimo politika įvairiose pasaulio šalyse labai skiriasi: nuo visiško šios vakcinos

atsisakymo (pvz. Danija, Belgija, Italija), tik rizikos grupių skiepijimo (pvz., D. Britanija, Austrija,

JAV, Olandija, Švedija) iki visuotinio visų naujagimių skiepijimo (Rusija, Lietuva). Šalys, niekada

nenaudojusios BCG vakcinacijos programose, turi panašų ligos paplitimą, kaip ir šalys,

skiepijančios tik rizikos grupes. Pagal skiepijimo kalendorių Lietuvoje nuo šios ligos skiepijami

kūdikiai 2-3 d. amžiaus. Vakcinacijos efektyvumą lemia dozėje esančių gyvybingų mikrobų

skaičius, skiepijimo metodas, epidemiologinė situacija, individualiosios organizmo savybės.

Didelės apimties meta-analizės tyrimai parodė, kad BCG vakcina efektyvi apie 50 proc.,

apsaugant vaikus nuo sunkių TB formų. BCG vakcinos įtaka įvairių klinikinių vaikų TB formų

išvengimui yra nevienoda. Vakcinos BCG įtaka išvengiant susirgimo (21):

• Pirminis TB kompleksas (ribotas) - 20%;

• Pirminis TB kompleksas, plintantis organe - 32%;

• Limfadenitas - 32%;

• Kaulų TB - 39%;

• Tuberkuliozinis meningitis (sunki forma) - 52%;

• Diseminuota TB(sunki forma) - 80%.

Pirminės TB eiga vakcinuotiems būna lengvesnė, rečiau pasitaiko komplikacijos – meningitas,

miliarinė TB.

BCG vakcinos efektyvumas pasaulyje labai skirtingas: nuo 0 iki 94%. Pastebima, kad jis

priklauso nuo geografinės platumos: daugiausiai šiauriau (Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje (80-

94%) ir mažiausiai piečiau (pietinėje JAV, Indijoje – 0-20%). Prieštuberkuliozinis įgytas

imunitetas yra nesterilus, nes BCG bakterijos organizme dauginasi, išlieka gyvybingos daug metų,

pasikeičia morfologiniu požiūriu. Imuniteto trukmė po skiepijimo BCG vakcina nežinoma, bet yra

tam tikrų požymių, rodančių po 10 metų blėstantį imunitetą (21).

Nors skiepai – viena pagrindinių užkrečiamų ligų prevencijos priemonė ir publikuojama

daug darbų apie jų efektyvumą, kartais, deja, susiduriama su ligų protrūkiais tarp paskiepytų

34

asmenų. Vienas tokių atvejų – difterijos protrūkis tarp paskiepytų Latvijos armijos kursantų, kurį

analizavo C.Ohuabunwo, J.Perevoscikovs ir bendraautoriai (22). Difterito protrūkis pasireiškė tarp

paskiepytų Latvijos karo akademijos kursantų 2000 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Tyrimo

autoriai peržiūrėjo imunizavimo, klinikinius ir laboratorinius įrašus bei sudarė anketą duomenų

apie neapsisaugojimo veiksnius rinkimui. Tarp 207 kursantų buvo nustatyti 45 (22%) difterito

atvejai ir 79 (38%) Corynebacterium diphtheriae nešiotojai. Visi pacientai išgyveno; 1 ištiko

sunkus miokarditas. Infekcijos rizikos veiksnys buvo puodeliai, kuriais dalijosi. Daugiau nei 85%

kursantų paskirtos daugiau nei 5 difterito toksoido dozės. Nei vienu atveju infekcija ar susirgimas

nebuvo susijęs su dozių skaičiumi ar laikotarpiu po paskutiniosios dozės. Tačiau susirgimo rizika

buvo mažesnė ir difterito antitoksino lygiai buvo aukštesni tų kursantų, kurie gavo paskutiniąją

dozę su aukštesnio lygio difterito toksoidu (DT) vietoje žemesnio lygio antigeno Td.

Apibendrindami studijos rezultatus autoriai teigia, kad lengvos formos difterito protrūkiai gali

pasireikšti ir tarp vakcinuotų žmonių, gyvenančių koncentruotos susibūrimo sąlygomis, kuriomis

lengvai plinta infekcijos; aukšto lygio antigeno difterito sukėlėjo vakcina tokiomis sąlygomis gali

suteikti geresnę apsaugą.

35

TYRIMO METODIKA

Informacija apie sergamumą oro-lašinėmis infekcijomis gauta iš Kauno visuomenės sveikatos

centro. Duomenys apie sergamumą oro-lašinėmis ligomis paimti iš Kauno visuomenės sveikatos

centro duomenų kompiuterinės duomenų bazės ULISAS (užkrečiamųjų ligų informacijos ir

statistinės apskaitos sistema). Iš šios programos imti 2005-2007 metų duomenys. Taip pat buvo

naudojamasi šiomis 2002-2007 metų ataskaitomis:

1. Duomenys apie susirgimus epideminiu parotitu.

2. Statistinės ataskaitos forma Nr. 4 – sveikata mėnesinė, metinė: sergamumas

užkrečiamosiomis ligomis.

3. Statistinės ataskaitos forma Nr. 7 – sveikata metinė: profilaktinių skiepijimų apimties

ataskaita.

4. Statistinės ataskaitos forma Nr. 8 – sveikata metinė, pusmetinė, mėnesinė: profilaktinių

skiepijimų ataskaita.

5. Duomenys apie susirgimus meningokokine infekcija.

6. Duomenys apie susirgimus raudonuke.

Išanalizuota oro-lašinių infekcijų struktūra, dinamika.

Atlikta sergamumo oro- lašinėmis infekcijomis 2002-2007 metų retrospektyvinė analizė.

Amžius buvo grupuojamas: I gr. – 0 metų ( nuo gimimo iki 11 mėn. 31 d), II gr. - 1-2 m. (nuo 12

mėn. iki 35 mėn. 31 d.); III gr.- 3- 6m.; IV gr. – 7-12 m.; V gr.- 13-18 m.; VI gr.- 19 ir vyresni

Duomenys apdoroti ir išanalizuoti naudojantis statistine programa SPSS 16. Skaičiuotas dažnis,

pasikliautinasis intervalas (PI), vidurkis, standartinis nuokrypis (SD).

Duomenys pateikiami absoliučiais skaičiais ir procentais. Buvo skaičiuojami sergamumo rodikliai

10 000 gyventojų.

Duomenys pateikti naudojantis Microsoft Windows XP Microsoft Excel 2000 ir Microsoft Word

programomis.

36

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Kauno mieste šešerių metų laikotarpyje (2002 – 2007 m.) asmenims nuo 0 iki 99

metų amžiaus buvo užregistruoti 10698 susirgimų tymais, epideminiu parotitu, skarlatina,

raudonuke, virusiniu meningitu, meningokokine infekcija, vėjaraupiais atvejai.

Vėjaraupiais sirgo 8561 asmuo. Tai sudaro didžiausią dalį visų oro – lašinių infekcijų -

80,1 proc. (95 % PI = 79,24 – 80, 76).

Skarlatinos susirgimo atvejai buvo užregistruoti 1228 žmonėms. Tai sudaro 11,5 proc. (95

% PI = 10,41 – 11,59) nagrinėjamų oro – lašinių infekcijų 2002 – 2007 metais.

Meningokokine infekcija sirgo 124 asmenys. Tai sudaro 1,2 proc. oro – lašinių infekcijų

(95 % PI = 0,9 – 1,3).

Virusiniu meningitu sirgo 627 asmenys. Tai sudaro 5,9 proc. oro – lašinių infekcijų (95 %

PI = 5,36 – 6,24).

Epideminio parotito susirgimo atvejai buvo užregistruoti 64 žmonėms. Tai sudaro 0,6 proc.

(95 % PI = 0,45 – 0,75) nagrinėjamų oro – lašinių infekcijų.

Tymais sirgo 63 žmonės. Tai sudaro 0,6 proc. (95 % PI = 0,37 – 0,63) nagrinėjamų oro –

lašinių infekcijų.

Mažiausiai susirgimų užregistruota raudonuke. Ja 2002 – 2007 m. sirgo 26 asmenys. Tai

sudaro 0,2 proc. (95 % PI = 0,12 – 0,28) nagrinėjamų oro – lašinių infekcijų.

3 pav. Oro – lašinių ligų pasiskirstymas Kaune 2002- 2007 metais

37

Sergamumo rodikliai 10 000 Kauno miesto gyventojų pavaizduoti 4 paveiklse.

Vėjaraupiais sergamumo rodiklio 10 000 Kauno gyventojų per analizuotus 2002 – 2007

metus vidurkis - 41,5 ± 0,8. Didžiausias buvo 2005 metais - 48,9 / 10 000, o mažiausias 2003 m. -

34,6 / 10 000.

Skarlatina sergamumo rodiklio 10 000 Kauno gyventojų per analizuotus 2002 – 2007

metus vidurkis - 5,6 ± 1,1. Didžiausias buvo 2006 metais – 10,6 / 10 000, o mažiausias 2003 m. –

2,2 / 10 000.

Remiantis Lietuvos sveikatos statistika, skarlatina šalyje daugiausiai sirgo taip pat 2006

metais – 75,51 / 100 000 gyventojų (2563 respublikos gyventojai), mažiausiai 2003 – 18,85 / 100

000 (30). Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Islandijoje oficialios statistikos apie šiuos

susirgimus nėra. Mažesnis nei Lietuvoje 2006 metais sergamumas skarlatina buvo Estijoje ir

Latvijoje atitinkamai 12,9 ir 25,19/100 000 gyventojų (31).

Meningokoine infekcija sergamumo rodiklis 10 000 Kauno gyventojų per analizuotus 2002

– 2007 metus skyrėsi nežymiai: didžiausias buvo 2002, 2004 ir 2005 m. – 0,6 / 10 000 , 2003 m -

0,5 / 10 000, o 2006 ir 2007 metais atitinkamai 0,4/10 000 ir 0,3 / 10 000 gyventojų.

Remiantis Lietuvos sveikatos statistika, daugiausiai meningokokinės infekcijos

užregistruota 2004 metais – 2,68 / 100 000 respublikos gyventojų, mažiausiai 2002 – 1,9 / 100 000

(30).

2006 metais meningokokine infekcija Lietuvoje sirgo 77 asmenys, sergamumo rodiklis

2,3/100 000, didesnis 4,4 karto nei Latvijoje - 0,52/100 000, ir didesnis 2,8 karto Estijoje 0,8/100

000. Švedijoje ir Danijoje sergamumas meningokokine infekcija 2006 metais buvo atitinkamai

1,4/100 000 ir 0,6/100 000 (31).

Virusinio meningito sergamumo rodiklis 10 000 Kauno gyventojų per analizuotus 2002 –

2007 metus vidurkis - 2,9 ± 1,1. Didžiausias buvo 2004 metais – 7,6 / 10 000, o mažiausias 2003

m. – 1,4/10 000.

Lietuvoje sergamumo virusiniu meningitu rodiklis 2005 metais buvo šiek tiek mažesnis nei

2006 metais atitinkamai 0,05 ir 0,09 / 100 000 gyventojų, o Kauno mieste irgi atitinkamai 0,15

/100 000 ir 0,22 / 100 000 gyventojų (30).

Epideminio parotito sergamumo rodiklis 10 000 Kauno gyventojų per analizuotus 2002 –

2007 metus skyrėsi nežymiai: didžiausias buvo 2004 m. - 0,6 / 10 000 , 2002 ir 2003 metais – 0,5 /

10 000, 2005 m - 0,4 / 10 000, o visais kitais metais - 0,2 / 10 000. Tačiau epideminio parotito

susirgimo atvejų (9) nuo 2005 m. sumažėjo beveik du kartus lyginant su 2002 bei 2003 metais (20

ir 19 atvejų).

38

Epideminiu parotitu Lietuvoje 2006 metais buvo užregistruota 74 atvejai, sergamumo

rodiklis 2,2/10 000 gyventojų, o kitose pabaltijo šalyse šis rodiklis mažesnis, atitinkamai Estijoje-

1,3 / 100 000 gyventojų, o Latvijoje 0,26 / 100 000 gyventojų. Švedijoje sergamumas epideminiu

parotitu 0,7 / 100 000 gyventojų, o Danijoje ir Suomijoje atitinkamai 0,3 ir 0,2 / 100 000 gyventojų

(31).

Sergamumo rodiklis tymais 10 000 Kauno gyventojų 2002 m. - 1,66 / 10 000, nuo 2003 m.

susirgimų atvejų Kauno mieste neužregistruota.

Remiantis Lietuvos sveikatos statistika, tymų susirgimo rodiklis nuo 2003 metų 100 000

šalies gyventojų buvo mažiau už 0,1 (po vieną susirgimo atvejį) (30).

2005 metais Latvijoje ir Estijoje užregistruota po 2 tymų atvejus, rodiklis 0,1 / 100 000, o

štai Švedijoje - 13 atvejų, rodiklis 100 000 gyventojų – 0,1. Danijoje taip pat buvo 2 atvejai, o

2006 metais - 27 atvejai, sergamumo rodiklis - 0,5 / 100 000 gyventojų (32).

2006 metais Estijoje šio susirgimo buvo 27 atvejai - 2,0 / 100 000, kaimyninėje Latvijoje -

7- 0,31 / 100 000. Švedijoje 19, t.y. 0,2 / 100 000 (31).

Raudonukės sergamumo rodiklis 10 000 Kauno gyventojų 2002 m. – 0,6 / 10 000, 2003 m.

- 0,1 / 10 000. Nuo 2004 metų susirgimų neužregistruota.

Sergamumo raudonuke rodikliai Latvijoje ir Estijoje mažėja kaip ir Lietuvoje: 2002 metais

Lietuvoje sirgo 8 gyventojai iš 100 000, Latvijoje 109,9 / 100 000 ir Estijoje 7 iš 100 000, o 2006

metais Lietuvoje sergamumo rodiklis yra 3,2 / 100 000, Estijoje - 0,4 / 100 000, o Latvijoje - 0,52 /

100 000 gyventojų. Lietuvoje 2006 metais sergamumas raudonuke buvo 6,15 karto didesnis nei

Latvijoje ir 8 kartus didesnis nei Estijoje. Susirgimų raudonuke nebuvo registruota Danijoje,

Švedijoje - 2 atvejai – mažiau nei 0,0 / 100 000 (31).

39

0,5 0,5 0,6 0,2 0,2 0,20,6 0,5 0,6 0,6 0,4 0,3

5,4

2,23,5 3,9

10,6

7,7

1,70 0 0 0 0

37,6

34,6

44,3

48,9

35,9

47,5

2,71,4

7,6

1,5 2,2 1,70,6 0,1 0 0 0 0

2002 2003 2004 2005 2006 2007

Epideminis parotitas Meningokokinė infekcija Skarlatina Tymai

Vėjaraupiai Virusinis meningitas Raudonukė

4 pav. Sergamumas oro-lašinėmis ligomis Kaune 2002 - 2007 metais

Ligų atvejų skaičių visose amžiaus grupėse 2002 – 2007 metais matome pavaizduotus 5

paveiksle.

5 pav. Ligų susirgimo atvejai 2002 – 2007 metais.

40

Iš turimų duomenų apie susirgimus yra žinoma, kad iš 10698 ligos atvejų, 67 ligos (0,63

proc.) buvo užregistruotos pasiskiepijus. Žmonės sirgo epideminiu parotitu, raudonuke, tymais.

Epideminiu parotitu 2002 – 2007 m. sirgo 45 (71,4 proc.) skiepyti bei 18 ( 28,6 proc.) neskiepytų

asmenų. Raudonuke 2002 – 2007 m. sirgo 10 (58,8 proc.) skiepytų ir 7 (42,2 proc.) neskiepyti

asmenys. Tymais 2002 – 2007 m. sirgo 12 (19,7 proc.) skiepytų ir 49 (80,3 proc.) neskiepyti

asmenys.

Mūsų šalyje nuo tymų kasmet paskiepijama apie 97–98% vaikų. Sėkmingos vakcinacijos

rezultatas: 2003–2006 metais Lietuvoje įregistruota tik po vieną susirgimo tymais atvejį, o Kauno

mieste susirgimo tymais neužregistruota nuo 2003 metų. Tokio mažo sergamumo tymais Lietuvoje

dar niekada nebuvo įregistruota (30).

6 pav. Ligų pasiskirstymas visose amžiaus grupėse 2002-2007 metais tarp skiepytų ir neskiepytų

asmenų

3 lentelė. Skiepų skaičius ir susirgimų atvejai 2002 – 2007 metais amžiaus grupėse

2 Grupė 3 Grupė 4 Grupė 5Grupė 6 Grupė Liga 1 dozė

Nėra duomenų

1 dozė 2 dozės Nėra duomenų

1 dozė 2 dozės Nėra duomenų

1 dozė 2 dozės Nėra duomenų

1 dozė 2 dozės Nėra duomenų

Epideminis parotitas

3 14 1 13 4 7 1 1 1

Iš viso sirgo: 3 17 17 11 15

Raudonukė 2 4 4

Iš viso sirgo: 4 4 4 1 4

Tymai 1 1 7 2 1

Iš viso sirgo: 6 1 10 7 37

41

Iš 3 lentelės matyti, kad nenagrinėjama pirma amžiaus grupė, t.y. kūdikiai iki 12 mėnesių,

nes šios amžiaus grupės vaikai nuo išvardintų ligų neskiepijami.

Atsižvelgiant į skiepų skaičių matyti, kad daugiausiai revakcinuotų asmenų buvo nuo

epideminio parotito, viso 7 ( 15,56 proc. visų skiepytų nuo šios ligos). Таčiau raudonukės ir tymų

atvejais nevisur turime duomenų apie revakcinaciją ir teigti, kad skiepyta tik kartą taip pat

negalime. Šita neapibrėžta informacija įtraukta skiltyje „nėra duomenų“ 3 lentelėje.

Detaliau panagrinėjus susirgimus tymais, matome, kad net 37 šios ligos susirgimo atvejai

užregistruoti asmenims vyresniems nei 18 metų, 17-ai moksleivių, 7-iems lopšelinio amžiaus

nelankantiems ikimokyklinės ugdymo įstaigos vaikams bei 2-iems kūdikiams.

Iš 17 moksleivių – globotinių aštuoni nebuvo skiepyti nuo tymų, 9 - skiepyti, tačiau

nerevakcinuoti, nes revakcinacija nepriklausė pagal tuo laiku galiojusį Lietuvos skiepų kalendorių,

patvirtintą SAM ministro įsakymu Nr. 157.

Iš sirgusių tymais 48 asmenys buvo hospitalizuoti, 15 – gydyta ambulatoriškai.

Atliekant epidemiologinius židinių tyrimus, tik 2-iems suaugusiems pavyko nustatyti

vakcinacijos ir revakcinacijos datas, kiti neatsimena ar buvo skiepyti nuo tymų.

Susirgimai išplito septyniose bendrojo lavinimo mokyklose ir uždarame kolektyve – Kauno

vaikų pensionate, kuriame mokosi ir ugdomi mokyklinio amžiaus vaikai. Po vieną susirgimą buvo

penkiose mokyklose, vienoje mokykloje buvo du, trijose mokyklose – trys susirgimai. Pensionate

tymai diagnozuoti septyniems globotiniams.

Epidemiologinio tyrimo metu išaiškinti septyni židiniai su keliais susirgimų atvejais:

vienas židinys su šešiais atvejais, 6 židiniai su 2 atvejais, 1 židinys su 3 atvejais ir 1 židinys su 4

atvejais, nuo kurio ir išplito tymų susirgimai Kauno mieste.

Turimus duomenimis apie imunizacijos apimtis (%) įvairiose amžiaus grupėse Kauno

miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigose 2001 – 2004 m. matome 4 – 5 lentelėse.

Vaikai šiuo metu Lietuvoje yra skiepijami pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą

skiepijimo kalendorių, kuriame jame išvardyta, kokio amžiaus vaiką reikia skiepyti viena ar kita

vakcina. Sudarant skiepijimų kalendorių atsižvelgiama į daugybę epidemiologinių, biologinių,

ekonominių ir kitų aspektų.

42

4 lentelė. Imunizacijos nuo tymų (%) apimtys įvairiose amžiaus grupėse Kauno miesto asmens

sveikatos priežiūros įstaigose 2001 – 2004 metais

Amžius 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.

Vidurkis ±

SD

2 m. 93,60 96,00 95,20 96,90 95,43±0,14

7 m. - - 80,90 84,00 82,45±0,34

12 m. 92,70 59,00 69,40 81,00 75,53±1,64

13 m. 95,60 85,70 79,00 86,00 86,58±0,72

5 lentelė. Imunizacijos nuo raudonukės (%) apimtys įvairiose amžiaus grupėse Kauno miesto

asmens sveikatos priežiūros įstaigose 2001 – 2004 metais

Amžius 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.

Vidurkis ±

SD

2 m. 94 96 95 97 95,43±0,14

7 m. - - 81 84 82,30±0.37

12 m. 93 59 69 81 75,55±1,67

13 m. 92 87 79 86 86,03±0,6

6 lentelė. Imunizacijos nuo epideminio parotito (%) apimtys įvairiose amžiaus grupėse Kauno

miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigose 2001 – 2004 metais

Amžius 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.

Vidurkis ±

SD

2 m. 94 96 95 97 95,43±0,14

7 m. - - 77 84 80,40±0,79

12 m. 92 59 66 81 74,58±1,71

13 m. 95 86 76 86 85,78±0,82

43

Analizuojant bendrą sergamumą tymais, epideminiu parotitu, skarlatina, raudonuke,

virusiniu meningitu, meningokokine infekcija, vėjaraupiais 1000-iui vaikų 2002 – 2007 m., pagal

amžiaus grupes, nustatyta, kad rečiausiai sirgo 13 – 18 metų vaikai (5 amžiaus grupė). Mažiausiai

sirgo 2002, 2003 metais – 4 atvejai / 1000 vaikų. Daugiausiai 2005 metais – 7,5 / 1000 vaikų.

Didžiausias bendras sergamumas epideminiu parotitu, skarlatina, raudonuke, virusiniu

meningitu, meningokokine infekcija, vėjaraupiais 1000-iui vaikų 2002 – 2007 m., buvo 3 – 6 metų

vaikų (3-oji amžiaus grupė), ribose nuo 46,7 / 1000 vaikų 2004 metais iki 83,5/ 1000 vaikų 2007

metais. Panašūs sergamumo rodikliai vaikų iki metų (1 amžiaus grupė) ir 7 – 12 metų vaikų (4

amžiaus grupė).

7 lentelė. Sergamumo rodikliai 2002 – 2007 metais pagal amžiaus grupes 1000-iui

Amžiaus

grupė 2002 2003 2004 2005 2006 2007 Vidurkis ± SD

1 14,4 11,5 10,4 12,1 10,2 12,6 11,9±0.35

2 24,0 5,7 16,3 35,8 26,1 37,4 24,2±1,95

3 60,4 53,3 46,7 67,0 69,2 83,5 63,4±1,31

4 14,5 11,6 11,8 19,2 16,8 17,8 1,35±0.66

5 4,1 3,8 4,8 7,5 5,6 5,0 5.2±0,47

Toliau panagrinėkime ligas pagal amžiaus grupes 2002 – 2007 metais, kurių

susirgimo atvejų buvo užregistruota daugiausiai.

44

8 lentelė. Sergamumas vėjaraupiais pagal amžiaus grupes 2002 – 2007 metais

Sergamumas vėjaraupiais sudarė didžiausią dalį visų oro – lašinių infekcijų - 80,1 proc.

Sergantys nebuvo skiepyti nuo šios ligos. Šiuolaikinės vakcinos yra gana brangios, todėl kiekviena

šalis įvertina savo finansines galimybes ir atsižvelgia, kuriai sveikatos apsaugos sričiai skiriami

prioritetai. Nėra jokių abejonių, kad ši vakcina būtų labai naudinga Lietuvos vaikams. Deja,

valstybė negali skirti lėšų, būtinų šiai vakcinai pirkti.

Vėjaraupiais sergamumas Latvijoje 2006 metais buvo 300,14 / 100 000 gyventojų, Estijoje

496,7 / 100 000, o Lietuvoje 466,9 / 100 000 gyventojų. Skandinavijos šalyse – Norvegijoje,

Švedijoje, Suomijoje susirgimai šia infekcija neregistruojami (31).

Analizuojant pagal amžiaus grupes matome, kad daugiausiai sirgo trečios amžiaus grupės

(3-6 metų) vaikai (vidurkis 735,3± 4,5). Šioje amžiaus grupėje 2005 metais buvo užregistruota

daugiausia susirgimo atvejų. 4-oje amžiaus grupėje susirgimų vėjaraupiais vidurkis 327,7 ± 3,6.

Antroje ir penktoje amžiaus grupėse susirgimų skaičius panašus (atitinkamai 148,5 ± 4,0 ir 126,3 ±

2,7). Mažiausiai vėjaraupiais sirgo kūdikiai (vidurkis 30,3 ± 0,8). Suaugusių sirgusių šia liga

vidurkis 59,5 ± 1,7.

Amžiaus

grupė 2002 2003 2004 2005 2006 2007 Iš viso

Vidurkis ±

SD

1 29 28 24 31 29 41 182 30,3 ± 0,8

2 128 113 70 218 137 225 891 148,5 ± 4,0

3 800 731 487 835 642 917 4412 735,3 ± 4,5

4 345 299 202 448 312 360 1966 327,7 ± 3,6

5 100 99 100 196 142 121 758 126,3 ± 2,7

6 54 53 38 79 55 78 357 59,5 ± 1,7

Iš viso 1456 1323 921 1807 1317 1742 8566

45

9 lentelė. Sergamumas skarlatina pagal amžiaus grupes 2002 – 2007 metais

Amžiaus

grupė 2002 2003 2004 2005 2006 2007 Iš viso

Vidurkis ±

SD

1 2 0 0 0 0 0 2 0,3 ± 1,1

2 15 9 23 14 37 34 132 22,0 ± 1,9

3 140 62 87 95 259 183 826 137,7 ± 5,0

4 42 11 14 30 84 52 233 38,8 ± 3,5

5 4 2 5 4 6 7 28 4,7 ± 0,7

6 0 0 1 0 3 3 7 2,3 ± 0,9

Iš viso 203 84 130 143 389 279 1228 204,7 ± 6,3

Analizuojant pagal amžiaus grupes matome, kad daugiausiai skarlatina sirgo trečios

amžiaus grupės vaikai (vidurkis 137,7 ± 5,0). Šioje amžiaus grupėje 2006 metais buvo

užregistruota daugiausia susirgimo atvejų. 4-oje amžiaus grupėje (7-12 metų) susirgimų skarlatina

vidurkis 38,8 ± 3,5. Antroje ir penktoje amžiaus grupėse susirgimų vidurkis atitinkamai 22,0 ± 1,9

ir 4,7 ± 0,7). Mažiausiai skarlatina sirgo kūdikiai (vidurkis 0,3 ± 1,1). Suaugusių sirgusių šia liga

vidurkis 2,3 ± 0,9. Didžiausias susirgimų skaičius visose amžiaus grupėse buvo užregistruotas

2006 metais – 389 atvejai, kai vidurkis per 2002 – 2007 metus buvo 204,7 ± 6,3.

10 lentelė. Sergamumas meningokokine infekcija pagal amžiaus grupes 2002 – 2007 metais.

Amžiaus

grupė 2002 2003 2004 2005 2006 2007 Iš viso

Vidurkis ±

SD

1 1 5 5 4 2 0 17 2,8 ± 1,0

2 5 1 9 2 2 0 19 3,2 ± 1,5

3 5 3 1 3 1 1 14 2,3 ± 0,8

4 2 2 0 2 1 2 9 1,5 ± 0,5

5 0 0 1 3 1 2 7 1,2 ± 0,9

6 13 9 10 11 8 7 58 9,7 ± 0,6

Iš viso 26 20 26 25 15 12 124

46

Analizuojant pagal amžiaus grupes matome, kad meningokokine infekcija daugiausiai sirgo

suaugę žmonės – šeštoje amžiaus grupėje, vidurkis 9,7 ± 0,6. Visose amžiaus grupėse nuo 2006

metų šia liga susirgimo skaičius mažėjo. Pirmoje ir trečioje grupėje susirgimų vidurkis panašus,

atitinkamai 2,8 ± 1,0 ir 2,3 ± 0,8. Mažiausias sergamumas penktoje bei ketvirtoje amžiaus grupėse,

atitinkamai susirgimų vidurkis 1,2 ± 0,9 ir 1,5 ± 0,5). Didžiausias sergamumo padidėjimas antroje

amžiaus grupėje, tarp vienmečių ir dvimečių buvo užregistruotas 2004 metais ( 9 atvejai), kai

vidurkis 3,2 ± 1,5.

2002 – 2007 metais Kaune iš užregistruotų oro – lašinių susirgimų tymais, epideminiu

parotitu, skarlatina, raudonuke, virusiniu meningitu, meningokokine infekcija, vėjaraupiais, 89

proc. vaikų (8904) lankė ugdymo įstaigas, nelankančių sergančių buvo 11 proc.(1145 vaikai).

7 pav. Vaikų sergamumo pasiskirstymas pagal lankomumą ugdymo įstaigų Kaune 2002 – 2007

metais

Analizuojant vaikų sergamumą 2002 – 2007 metais, matome kad daugiau susirgimų

užregistruota vaikams lankantiems vaikų darželius.

Mokyklinio amžiaus vaikams, kurie lankė mokyklas susirgimų taip pat užregistruota

daugiau, negu tiems, kurie mokyklos nelankė (7 pav.).

47

8 pav. Vaikų sergamumas oro – lašinėmis ligomis Kaune 2002 – 2007 metais

11 lentelė. Ligų atvejai amžiaus grupėse pagal ugdymo įstaigų lankymą

1 2 3 4 5 6

Užsiėmimas Abs.

sk. %

Abs.

sk. %

Abs.

sk. %

Abs.

sk. %

Abs.

sk. %

Abs.

sk. %

Nelankantys

mokymo-

ugdymo

istaigos,

nedirbantys

196 1,8 427 4,0 471 4,4 42 0,4 9 0,1 115 1,1

Dirbantys,

lankantys

mokymo-

ugdymo

įstaigas

20 0,2 636 5,9 4976 46,5 2373 22,2 899 8,4 533 5,0

Iš viso: 216 1063 5447 2415 908 648

48

Panagrinėjus susirgimų dažnumą amžiaus grupėse tarp vaikų, kurie lankė ugdymo įstaigas

ir jų nelankusių, paaiškėjo, kad daugiausia sirgusių buvo 3-oje amžiaus grupėje, kurie lankė

ugdymo įstaigas – vaikų darželius. Tai sudaro 46,5 % visų ligų atvejų (95 % PI = 45,06 - 46,94).

Ketvirtoje amžiaus grupėje lankančių ugdymo įstaigas buvo 2373 ligos atvejai. Tai sudaro 22,2

proc. (95 % PI =21,21 – 22,79 ). Mažiausiai sergančių buvo 5-oje amžiaus grupėje, kurie nelankė

mokyklos ir niekur nedirbo. Taip pat mažas sergamumas užregistruotas vaikams iki metų, kurie

lankė ikimokyklinę ugdymo įstaigą (95 % PI = 0,04 – 0,16).

Analizuojant pagal socialinę padėtį oro lašelinėmis ligomis 2002 – 2007 metais Kauno

mieste daugiausiai sirgo lankantys ikimokyklines ugdymo įstaigas – 5681 atvejai, t.y. 53,1 proc.

(95%PI = 52,05 – 53,95). Lankantys mokyklą sirgo 3212 atvejais ir sudarė 30,0 proc. (95%PI =

29,13- 30,87). Vaikai nelankantys ugdymo įstaigų sirgo 1220 kartų arba 11,4 proc. (95%PI =

10,41- 11,59). Dirbantys UAB - 258, t.y. 2,4 proc. (95%PI = 2,11- 2,69). Nenurodytos socialinės

grupės atstovai sirgo 172 atvejais, t.y. 1,6 proc. (95%PI = 1,36- 1,84). Tarp studentų užregistruota

84 susirgimo atvejai, t.y. 0,8 proc. (95%PI = 0,63- 0,97), pensininkų - 40 arba 0,4 proc. (95%PI =

0,28 – 0,52). Dirbantys ugdymo arba gydymo įstaigose sudarė po 0,1 proc., arba 13 ir 16 atvejų,

atitinkamai (95%PI = 0,04- 0,16).

9 pav. Ligų pasiskirstymas 2002 – 2007 metais pagal socialinę padėtį

49

12 lentelė. Ligų hospitalizacija 2002 – 2007 metais, išreikšta procentais

Liga 2002 2003 2004 2005 2006 2007 Epideminis parotitas 15,0 5,3 0,0 11,1 14,3 0,0 Meninokokine infekcija 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0 Raudonuke 4,5 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 Skarlatina 9,4 13,1 15,4 9,8 6,2 11,1 Tymai 79,4 0,0 0,0 0,0 0,0 0,0 Vejaraupiai 2,1 3,1 1,6 2,2 2,3 1,5 Virusinis meningitas 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0 98,2

Iš pateiktos lentelės matome, kad visais meningokokinės infekcijos susirgimo atvejais t.y.

100 proc. ligoniai buvo hospitalizuoti (124 atvejai). Sergant virusiniu meningitu šis rodiklis buvo

toks pat, išskyrus 2007 metus, kuomet hospitalizuota buvo 98,2 proc. (95%PI = 94.37- 101.63)

sirgusių šia liga (626 iš 627 atvejų). Didžioji dalis ligonių sergančių tymais taip pat neišvengė

ligoninės - 79,4 proc. (50 iš 63 ) sergančiųjų šia liga. Nuo 2003 metų neregistruota nė vieno

susirgimo atvejo. Susirgus epideminiu parotitu vidutiniškai hospitalizuota 7,6 ± 2,0, t.y. iš 64

sirgusių – 6.

Mažiausiai į ligoninę teko gultis sergant raudonuke (1 atvejis iš 26). Reikia paminėti, kad

nuo 2004 iki 2007 metų nebuvo registruota šio susirgimo. Sergant vėjaraupiais hospitalizavosi

taip pat mažas procentas ligonių, dėl lengvos ligos eigos – 182 iš 8566 sirgusiųjų.

Gripas – viena labiausiai paplitusių sezoninių virusinių ligų. Gripo sergamumo rodiklis

Kauno mieste 2002 – 2007 metais 10 000 gyventojų buvo: 2002 m. – 91,1 / 10 000, 2003 m. -

339,9 / 10 000, 2004 m. - 207,6 / 10 000, 2005 m. - 118,1 / 10 000, 2006 m. - 191,3 / 10 000,

2007 m. - 197,9 / 10 000.

Sergamumo gripu Lietuvoje 2004 metais rodiklis buvo 1283,5 / 100 000 gyventojų, o

Latvijoje 1,5 karto didesnis, tuo tarpu Estijoje tik 103,4 / 100 000 gyventojų. Danijoje,

Norvegijoje, Švedijoje bei Suomijoje apie šį susirgimą oficialios statistikos nėra (32). 2005 metais

sergamumas gripu tiek, Lietuvoje, tiek Latvijoje bei Estijoje žymiai sumažėjo atitinkamai rodikliai

955, 906,9 ir 44,6 / 100 000 gyventojų (32). Tačiau 2006 metais sergamumas vėl išaugo: rodiklis

Lietuvoje iki 1756,7, Latvijoje – 1490,4, o Estijoje – 51,5 / 100 000 gyventojų. (31)

Kaip matyti iš 10 pav., susirgimo gripu atvejų skaičius Kauno mieste didžiausias 2003

metais – 339,9 / 10 000 susirgimai, mažiausias - 2002 m. (91,1 / 10 000).

50

10 pav. Susirgimo gripu rodiklis Kauno mieste 2002 – 2007 metais 10 000 gyventojų

Sergamumo gripu 2006 – 2007 metais pasiskirstymą pagal amžių matome 13 lentelėje.

Daugiausia 2006 metais sirgo 10 – 14 bei 15 – 17 metų amžiaus vaikai, atitinkamai 22, 7 ir

17,2 proc. 2007 metais daugiausiai sirgo 25 – 34 bei 35 – 44 metų amžiaus asmenys, atitinkamai

13, 7 ir 12,8 proc. 2006 – 2007 metais mažiausiai sergančių gripu buvo vyresnių nei 75-ių metų

amžiaus asmenų. Tokia statistiką galėjo lemti ir mažesnis vyresnių žmonių kreipimasis į gydytoją.

51

13 lentelė. Sergamumo gripu pasiskirstymą pagal amžių

Amžiaus grupė (metais) 2006 m. 2007 m.

0 - 3 4,3% 4,8%

4 - 6 10,8% 7,4%

7 - 9 13,7% 7,3%

10 - 14 22,7% 11,8%

15 - 17 17,2% 9,9%

18 - 24 8,7% 12,1%

25 - 34 7,4% 13,7%

35 - 44 5,9% 12,8%

45 - 54 4,3% 10,2%

55 - 64 2,8% 6,1%

65 - 74 1,6% 2,5%

75 - 84 0,4% 1,1%

85+ 0,2% 0,2%

Nežinoma 0,0% 0,0%

Ūmių virusinių kvėpavimo takų infekcinių ligų (ŪVKTI) sergamumo rodiklis Kauno

mieste 2002 – 2007 metais 10 000 gyventojų buvo :

2002 m. – 940,2 / 10 000, 2003 m. - 1151,9 / 10 000, 2004 m. - 1227,9 / 10 000,

2005 m. - 1729,8 / 10 000, 2006 m. - 1674,3 / 10 000, 2007 m. - 1863,3 / 10 000.

Kaip matyti iš 11 pav., susirgimo ŪVKTI daugiausia užregistruota 2006 metais – 1674,3 /

10 000, mažiausiai 2002 m. – 940,2 / 10 000.

52

11 pav. Susirgimo ŪVKTI rodiklis Kauno mieste 2002 – 2007 metais 10 000 gyventojų

Sergamumo ŪVKTI 2006 – 2007 metais pasiskirstymą pagal amžių matome 14 lentelėje.

Daugiausia 2006 - 2007 metais sirgo vaikai iki 6 metų, atitinkamai - 15,3 proc. bei 16,1 ir

14,4 proc.

Su amžiumi pastebima ŪVKTI ligų mažėjimas.

53

14 lentelė. Sergamumo ŪVKTI pasiskirstymą pagal amžių

Amžiaus grupė (metais) 2006 m. 2007 m.

0 - 3 15,3% 16,1%

4 - 6 15,3% 14,4%

7 - 9 12,3% 11,0%

10 - 14 15,0% 13,9%

15 - 17 11,3% 10,8%

18 - 24 8,5% 9,2%

25 - 34 7,1% 8,3%

35 - 44 6,0% 6,6%

45 - 54 4,4% 4,9%

55 - 64 2,6% 2,8%

65 - 74 1,3% 1,3%

75 - 84 0,6% 0,6%

85+ 0,1% 0,2%

Nežinoma 0,0% 0,0%

54

IŠVADOS

1. Oro-lašinėmis infekcijomis Kauno mieste rečiausiai sirgo 13-18 metų vaikai, dažniausiai 3-

6 metų vaikai. Susirgimai vėjaraupiais sudaro didžiausią dalį visų oro – lašinių infekcijų

(be ŪVKTI ir gripo), mažiausiai susirgimų užregistruota raudonuke - 0,2 proc.

2. Tymais, epideminiu parotitu ir raudonuke sergamumas mažėja, o ūmiomis virusinėmis

kvėpavimo takų infekcijomis didėja.

3. Imunizacijos apimtys nuo epideminio parotito, raudonukės, tymų vaikams iki

2 metų viršijo 95 proc. Raudonuke ir epideminiu parotitu labiau sirgti buvo linkę paskiepyti

asmenys, tymais – neskiepyti.

55

LITERATŪRA

1. Žagminas K. Faktai apie skiepus. Prieiga per Internetą:

http://www.infoskiepai.lt/home.php?menukey=51&purl=data_lt/5/51/

2. Skiepijimų kalendorius. Prieiga per Internetą:

http://infoskiepai.lt.server.terramedia.lt/home.php?menukey=25&purl=data_lt/2/25/

3. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos

informacija. Prieiga per Internetą: http://www.vvspt.lt/uzkr_gripas.php .

4. www.emedicina.lt

5. Anthony E. Fiore. Seasonal Influenza and Asthma// National Center for Immunization and

Respiratory Diseases, Centers for Disease Control and Prevention. November 14, 2006.

6. E Weir. Influenza in Children// JAMC, 11 Nov. 2003; 169 (10).

7. C. Breese Hall. Respiratory Syncytial Virus and Parainfluenza Virus// N Engl J Med, Vol.

344, No. 25; June 21, 2001.

8. Ann R. Falsey, M.D., Patricia A. Hennessey, R.N., Maria A. Formica, M.S., Christopher

Cox, Ph.D., and Edward E. Walsh, M.D. Respiratory Syncytial Virus Infection in Elderly

and High-Risk Adults// N Engl J Med, Vol. 352, No. 17; April 28, 2005.

9. K.L. Nichol, K.L. Margolis, J. Wuorenma, and T. Von Sternberg. The Efficacy and Cost

Effectiveness of Vaccination against Influenza among Elderly Persons Living in the

Community// N Engl J Med, Vol. 331, No. 12; Sept 22, 1994.

10. David A. Foster, AkkeNeel Talsma, Alice Furumoto-Dawson, Suzanne E. Ohmit, Janice R.

Margulies, Nancy H. Arden, and Arnold S. Monto. Influenza Vaccine Effectiveness in

Preventing Hospitalization for Pneumonia in the Elderly// American Journal of

Epidemiology, Vol. 136, No. 3, 1992.

11. A Rashid Gatrad, Shuja Shafi, Ziad A Memish and Aziz Sheikh. Hajj and the risk of

influenza// BMJ, Vol. 333, p.1182-1183, 2006. Prieiga per Internetą: www.bmj.com.

12. A.J. Choudhry, K.S. Al-Mudaimegh, A.M. Turkistani and N.A. Al-Hamdan. Hajj-

associated acute respiratory infection among hajjis from Riyadh// La Revue de Santé de la

Méditerranée orientale, Vol. 12, No. 3/4, 2006.

13. Thomas R. Talbot , Suzanne F. Bradley , Sara E. Cosgrove, Christian Ruef , Jane Siegel ,

and David J. Weber . SHEA Position Paper: Influenza Vaccination of Healthcare Workers

and Vaccine Allocation for Healthcare Workers During Vaccine Shortages.

14. Improving Influenza Vaccination Rates in Health CareWorkers: Strategies to Increase

Protection for Workers and Patients. US National Foundation for Infectious Diseases,

2003.

56

15. Donald A. Goldmann. Epidemiology and Prevention of Pediatric Viral Respiratory

Infections in Health-Care Institutions. Prieiga per Internetą:

http://www.cdc.gov/ncidod/eid/vol7no2/goldmann.htm.

16. Paul J. Drinka, MD, and Stefan Gravenstein, MD. Management of Influenza in the Nursing

Home// Annals of Long-Term Care, Vol. 8, Issue 09, September 2000.

17. Guidance on Dealing with Cases of Communicable Diseases. Health & Safety Servines.

Issued December 2005.

18. S.MacDermott. Child Health - What a difference a vaccine makes// World of Irish Nursing,

July/August 2006 Vol. 14 (7).

19. Sonja S. Hutchins, Anita Dezayas, Kristen Le Blond, Janet Heath, William Bellini, Susette

Audet, Judy Beeler, Wendy Wattigney and Lauri Markowitz. Evaluation of an Early Two-

Dose Measles Vaccination Schedule// American Journal of Epidemiology Vol. 154, No.

11: 1064-1071.

20. J.Arroyo. Tuberculoses: Control and Treatments. Prieiga per Internetą:

http://cosmos.ucdavis.edu/2006/cluster7_final_projects/Arroyo_Jennifer_Tuberculosis.pdf.

21. Vakcinų Informacijos Tinklas. Prieiga per Internetą: http://vin.atspace.org/index.html.

22. Chima Ohuabunwo A1, A2, Jurijs Perevoscikovs A3, Aija Griskevica A3, Paul Gargiullo

A2, Anita Brilla A4, Ludmila Viksna A5, Steffen Glismann A6, Melinda Wharton A2,

Charles Vitek A2. Respiratory diphtheria among highly vaccinated military trainees in

Latvia: Improved protection from DT compared with Td booster vaccination//

Scandinavian Journal of Infectious Diseases, Vol. 37, No. 11-12, November 2005.

23. Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus: Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. V-1006.

Valstybės žinios 2007; 2-99.

24. Dėl Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus: Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. V-1066.

Valstybės žinios 2008; 1-27.

25. Usonis V. Kas yra imunitetas? Prieiga per Internetą:

http://infoskiepai.lt.server.terramedia.lt/home.php?menukey=21&purl=data_lt/2/21/

26. Laiškonis A. Infekcinės ligos šeimos gydytojo praktikoje. Kaunas: KMU leidykla; 2002.

27. Laiškonis A., Bareišienė M.V., Budnikas V., Vėlyvytė D. Infekcinių ligų žinynas. Kaunas:

KMU leidykla; 2004.

28. Žagminas K., Šurkienė G., Urbanovič N., Stukas R. Tėvų požiūris į vaikų skiepijimą.

Medicina (Kaunas) 2007; 43(2): 161-169.

57

29. Ambrozaitis A., Laiškonis A., Morkūnas B., Žagminas K. Žmogaus gripo etiologija,

epidemiologija, klinika, diagnostika, gydymas ir profilaktika: metodinės rekomendacijos.

Vilnius: LĮ “Kriventa”; 2006.

30. Lietuvos sveikatos informacijos centras. Prieiga per Internetą: http://www.lsic.lt/

31. Notification of Communicable Diseases in the Baltic Sea and Barents Regions, 2006.

EpiNorth. Nr.1 Vol 8-2007: p. 12-15.

32. Notification of Communicable Diseases in the Baltic Sea and Barents Regions, 2005.

EpiNorth. Nr.2 Vol 7-2006: p. 37-39.

33. Notification of Communicable Diseases in the Baltic Sea and Barents Regions, 2004.

EpiNorth. Nr.3 Vol 6-2005: p. 64-67.