statyba ir architektūra 2014/6

2014/6

Kai

na 8

,60

Lt

NAUJI „ARCHITEKTŪROS

POLITIKOS“

METMENYS

IŠ ARCHITEKTŪRINIŲ KONKURSŲ UŽSIENYJE – PAMOKOS LIETUVAI

ARCHITEKTŪROS-URBANISTIKOS EKSPERTŲ TARYBŲ VAIDMUO

KAUNO ARCHITEKTŪROS FESTIVALIS: REZIUMĖ PRIEŠ NAUJĄ STARTĄ

PAGAMINTA VOKIETIJOJE

PASAULINĖ NAUJOVĖ

Naujasis „Metabo Marathon“ variklis: iki 50 proc. didesnis sukimo momentas, iki 20 proc. didesnis maksimalus našumas!

Tobula ergonomika: galimybė keisti jungiklio padėtį, siauresnis korpusas, žemas vibracijos koeficientas tam, kad dirbdami nepavargtumėte!

Keraminis „M-Calibur“ diskas, turbogalia: 250 proc. greitesnis medžiagos pašalinimas, 250 proc. ilgesnė eksploatavimo trukmė

Daugiau informacijos apie mūsų neprilygstamuosius elektrinius įrankius rasite www.metabo.lt

Greičiausiai ši problema Jums gerai pažįstama: dauguma intensyviai naudojamų kampinių šlifuoklių dažnai pa-siekia savo ribas – įkaista, perkaista ar netgi perdega. Dabartinis įrenginys Jūsų neribos! Mūsų naujieji kompaktinės klasės 900–1700 vatų kampiniai šlifuokliai dirba ir toliau, kai kiti nebepajėgia. Geriausias pavyzdys: 1700 vatų galios pirmasis pasaulyje kompaktinis kampinis šlifuoklis.

Ištvermingas kaip ir Jūs. Galingas kaip niekas kitas.

Naujieji kompaktiniai kampiniai šlifuokliai. BE RIBŲ.Pasaulinė naujovė: 1700 W.

NEPRIlygstama jėga. NEPRalENkIama IštvERmė.

Maksimalus našumas: geriausios galios charakteristikos kompaktinių kampinių šlifuoklių klasėje. Didelė variklio galia, aukštas sukimo momentas, didelis greitis, nauja apsauga nuo perkrovos.

ventiliacinės angos tik korpuso gale: neuždengiamos su pirštinėmis, mažesnė galimybė patekti dulkėms – ilgas, beprecedentis ekstremalus naudojimas nauju galios lygiu.

KRAŠTAS

TEMA 4

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

Redakcijos adresasUkmergės g. 222LT-07129 VilniusTel. +370 5 249 6302Faks. +370 5 278 4551El. p. [email protected]

Redakcinė kolegija:Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas;prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas;dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas;

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas,Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas;Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

67

8

12

16

24

30

34

80

88

Šiaulių apskritis: rodikliai auga, nereikia sustoti

2 Turinys

Pakruojo miškų urėdija ambicijų nestokoja

Marius Pranas Šaliamoras: struktūra padeda siekti tikslų

„Architektūros politikos“ metmenys brėžia idealią darnios aplinkos viziją

Architektų vizijose – tik kokybiški konkursai

Iš architektūrinių konkursų užsienyje – pamokos Lietuvai

Ar Lietuvai reikia valstybės architekto?

Kauno architektūros festivalis: reziumė prieš naują startą

Kauno gimnazistų laimė – dienos kultūros vertybių apsupty

Pasiryžę išjudinti sąstingį

mailto:[email protected]

Šiaulių apskritis: rodikliai auga, nereikia sustoti

Architektų vizijose – tik kokybiški konkursai

3Redakcijos skiltis

Pasiryžę išjudinti sąstingį

Jubiliejiniame, 20-ajame, Lietuvos architektų sąjungos (LAS) suvažiavime nesusirinkusio kvorumo nereikėtų suprasti kaip ženklo, kad architektai gyvena taip gerai, jog nejaučia poreikio burtis į tam tikras struktūras. Faktas, kad dalis šios profesijos atstovų jaučiasi nusivylę jiems atstovaujančia sąjunga, faktas ir tai, kad dau-gybė jaunų architektų nemato prasmės tapti LAS nariais. Akivaizdu, naujasis LAS pirmininkas Marius Pranas Šaliamoras, išrinktas kolegoms antruoju bandymu susirinkus į suvažiavimą, turės spręsti situaciją, kai apa-čios nebenori gyventi taip, kaip gyvena, o viršūnės nebegali valdyti taip, kaip valdė... Didžiausi šalies architektų lūkesčiai sugulė į Aplinkos ministerijos užsakymu LAS parengtus „Architek-tūros politikos 2014–2020 m.“ metmenis, po tam tikrų užsakovo žingsnių tapsiančius nauja „Architektūros politika“. Pirmoji „Architektūros politika“, pavadinta Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių ap-rašu, galioja nuo 2005 metų. Nuo to laiko, aiškino metmenų rengėjai, architektūros problematika, archi-tekto vaidmuo, visuomenės požiūris ir teisinis laukas gerokai pakito – kilo poreikis peržiūrėti architektūros politikos principus, temas ir įgyvendinimo schemą. Viena atvirų architektų gildijos žaizdų – susikompromitavę architektūros konkursai, vis dažniau pasi-baigiantys ne projektavimo darbais, o skundais dėl neišmokėtų prizinių fondų. Suvažiavime buvo pristatyti nauji LAS iniciatyva parengti jų orga-nizavimo nuostatai, kurie galėtų ap-saugoti nuo naujų nusivylimų. Tiesa, nuostatai taip disonuoja su šiandie-ne praktika, kad net patys dokumen-to rengėjai netiki, jog jis greitu laiku galėtų būti taikomas visos apimties. Kitokią patirtį, pradedant organiza-ciniais aspektais ir baigiant požiūriu į kūrėjus, Lietuvos architektai parsiveža iš užsienio konkursų. Gerų pavyzdžių toli dairytis nereikia. Diskusija apie architektūros-urba-nistikos ekspertų tarybų atliekamą mi-siją parodė, kad ne visos dalyvaujan-čios pusės ją laiko prasminga projektų derinimo proceso grandimi – bent jau vertinant dabartinį veiklos modelį. O ir jo tobulinimą žurnalo pašnekovai įsi-vaizduoja skirtingai. Regis, atėjo laikas pasidalyti subrandintomis idėjomis.

Kai kuriose šalyse valstybės organizacijas ir ministerijas, įgyvendinant šalies architektūros politiką, koordinuoja vals-tybės architekto tarnybos ar biurai. Architektai neabejoja, kad kiekvienas balsas kovojant už šventą reikalą – geresnę aplin-kos kokybę, yra svarbus ir tokia pareigybė ar struktūra galėtų atsirasti LAS strategijose. Bet siūlo pradėti nuo paprastesnių aktualijų – sugrąžinti Lietuvai realią galią turinčius savivaldy-bių vyriausiuosius architektus. Pusmetį pailsėję, netrukus apie save primins tarptautinio Kauno architektūros festivalio KAFe rengėjai – artėja laikas skelbti kito, 2015-aisiais vyksiančio, festivalio temas, ieškoti norinčiųjų prisidėti ne tik idėjomis, bet ir darbais. Visos šios temos – beveik tik architektų bendruomenės problematikai skirtame žurnalo „Statyba ir architektūra“ numeryje. Yra proga – liepos 1-ąją švęsime Tarptautinę ar-chitektų dieną. Projektas „Kraštas“, kuriame nuo metų pradžios aptariame ekonominę atskirų savivaldybių padėtį, investicinę aplinką ir perspektyvas, šį mėnesį skirtas Šiaulių apskričiai.

Bendrovės direktorėJūratė Babickienė

Redaktoriai:Darius BabickasRusnė Marčėnaitė

KorespondentėsLina BieliauskaitėKristina Buidovaitė

ISSN 0131-9183

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė

Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė

FotografasGediminas Bartuška

Reklamos skyriusTel. +370 5 246 1518Lina KrasauskienėLiudmila MichalkevičienėLaima Ščiglinskaitė

Svetainės www.sa.lt rinkodaros specialistas Darius Baužys

Prenumeratos skyriusTel. +370 5 210 1656Laima Lašaitė

Vyr. finansininkė Violeta Darulytė

© „Statyba ir architektūra“, 2014 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino AB „Spauda“

Tiražas 4300 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

https://www.facebook.com/pages/Statyba-ir-architekt%25C5%25ABra/237695186263907

https://twitter.com/zurnalasSA

http://www.sa.lt

6 2014 Nr. 2

MARIUS PRANAS ŠALIAMORAS: STRUKTŪRA PADEDA SIEKTI TIKSLŲ

Rusnė MARČĖNAITĖ

Dvi kadencijas profesinei šalies architektų sąjungai vadovavusį Gintautą Blažiūną pakeitęs architektas Marius Pranas ŠALIAMORAS, jei spręsime pagal Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininko rinkimams pateik-tą programą – veiksmo, o ne kalbų žmogus. 11 programos punktų iš-sitenka viename puslapyje ir dalykiškomis formuluotėmis gali priminti išrašą iš darbo kalendoriaus, trūksta tik prirašyti suplanuotų darbų at-likimo laiką. Interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ M. P. Šaliamoras netiesiogiai pakomentavo savo programinius pažadus.

7

– Atėjote įdomiu laiku – į tarybą išrinkta da-lis „ArchSąjūdžiu“ pasivadinusios iniciatyvinės grupės – jauni architektai, kurie garsiai kalba ne tik apie architektų gildijos problemas, bet ir apie stagnuojančią LAS veiklą.

– Džiaugiuosi, kai kas nors nori imtis veiklos. Yra toks linksmas posakis: „Iniciatyva baudžiama“. Mes ir bausime – iš tikrųjų reikės veikti. Dabar čia visi esame komanda, turinti tikrai daug problemų, tik galbūt jaunimas jas mato kiek kitu kampu – jo patirtis kitokia.

Gerai, kad kūrybingi, aktyvūs žmonės bando save realizuoti įvairiose sferose. Jų nepasitenkini-mas ligšioline LAS veikla galbūt susijęs su tuo, kad tai, ką daro sąjunga, neištransliuojama kiekvie-nam nariui. Taip ir nutinka, kad ateina jaunimas gniauždamas kumščius ir pamato, kad viskas, ko jie nori, padaryta, reikia tik tuo naudotis.

Tokio nežinojimo yra daug. Kai kurie iniciatyvi-nės grupės programos teiginiai pakito po susitiki-mo dar su buvusia taryba, kai buvo paaiškinta, kad įgyvendinus kelias siūlomas reformas LAS bankru-tuos kaip organizacija, kad jos tiesiog neliks.

Visi panašiai identifikuojame problemas: visi už viešumą, visi už architektūros konkursų nuosta-tų skaidrumą ir reformą, visi supranta, ką reiškia tai, kad viešųjų pirkimų metu perkama tik staty-bos kaina, o ne pridėtinė architektūros vertė. Kal-bant apie jaunimo aktualijas – svarbus architek-tūros konkursų viešumas. Yra užsienio praktika, kai dalyvauti konkursuose leidžiama neribojant

patirties kriterijumi. Jeigu tas be patirties, bet kū-rybinį potencialą turintis žmogus tampa laureatu, jis autoriaus teisių pagrindu įtraukiamas į reikia-mos patirties turintį kolektyvą.

Ne vienoje šalyje vyksta tokių konkursų, yra už-sakymų birža, kai po konkurso jau kainos pagrindu, investuotojui nepatiriant jokio nuostolio, išryški-nant pagrindines vertybes, tas jaunas žmogus gali įsijungti į patyrusį kolektyvą. Tos struktūros aiškios, bandysime panašius modelius diegti ir Lietuvoje. Žodžiu, jaunimo ir vyresniosios kartos strategija la-bai artima, o rezultatų siekimo taktika skiriasi.

Gerai, kai rezultato siekiama lanksčiai. Tam tikru laiku, kai su grupe bendraminčių atėjome į LAS ir mums nepavyko gauti finansavimo norimiems ren-giniams, kilo mintis kurti kitą struktūrą – taip atsirado viešoji įstaiga Architektūros fondas. Ir dabar jauni-mas taip daro – jei nepatogu, eina kitu keliu. Mes bandysime rasti su jaunais žmonėmis bendrą kelią. Dažnai tie, kurie nėra susipažinę su LAS struktūra, mano, esą norint čia patekti reikia daužyti sienas. Vis dėlto durys yra atviros, mes kalbamės su visais.

Nebūtinai kiekvienas pasiūlymas yra geras ir taps kūnu, bet išklausysime visus ir bandysime rasti bendrą kelią. Susitarti yra racionaliau negu muštis. Daugybę svarbių dalykų jau pakeista anksčiau: pa-naikintos begalinės kadencijos, išrinktųjų sėdėji-mas savo poste iki mirties ir tam tikros privilegijos. Beje, Architektų sąjunga, architektų cechas turi tiek veiklos ir be visuomeninių dalykų, kad tikrai nėra laiko konfrontuoti ar konfliktuoti.

– Pasitinkant naują kokios nors struktūros vadovą visiems rūpi klausimas: ar šis atėjo tęsti darbų, ar pradės visiškai naują etapą? Ko galima tikėtis iš Jūsų?

– Neoriginalus, bet galbūt nuobodžiai aktua-lus klausimas. Žmogus tokia jau būtybė – bijo po-kyčių. Dalis architektų cecho jų irgi bijo. O kiti kaip tik nori pokyčių. Man ir tokia patirtis, ir tokie norai labai pažįstami. 1993 metais mes, grupė jaunų architektų, susibūrėme į iniciatyvinę grupę norė-dami rengti parodas, imtis leidybos ir galvojome, kaip elgtis – ar kurti paralelines LAS struktūras, ar bandyti veikti esamose?

Tada supratome, kad struktūra padeda siekti tikslų, reikia tik įsijungti į ją ir rūpintis, kad sąjun-ga evoliucionuotų. Į tą veiklą įsitraukė daug jaunų žmonių, įvyko didysis LAS atsinaujinimas, nes atėjome ir į visus valdymo organus. Vienu metu buvau stipriai susijęs su LAS veikla, net kandida-tavau į pirmininko postą. Paskui truputį atitolau, užsiėmiau kūrybine veikla, darbu Vilniaus dailės akademijoje – ten irgi reikėjo permainų.

LAS atsidūriau, nes keli žmonės, kurių nenoriu įvardyti, manęs paprašė dalyvauti rinkimuose – brendo situacija, kai tikrų rinkimų galėjo ir neį-vykti – buvo tik vienas kandidatas. Sutikau, nes ši sfera man nėra svetima. Esu konservatorius ir pažiūromis, ir pasaulėžiūra, bet tai nereiškia, kad nesu reformatorius. Esu asmenybė, kuriai svar-bios žmogiškosios vertybės. Esu idealistas, dėl to čia ir atėjau.

Grindų danga „MC-Floor TopSpeed“ grindis galima dengti net ir šaltuoju (iki 2°C temperatūros) bei drėgnuo-ju metų laikuFirmos MC naujovei pasitelkta speciali medžiagų technologija, naudojama atominių elek-trinių statyboje. Ji pritaikyta ir grindų dangoms patalpose bei lauke. „MC-Floor TopSpeed“ pasižymi plačiu naudojimo galimybių spektru: nuo balkonų, atvirųjų galerijų, garažų, rūsio patalpų iki remonto dirbtuvių ir daugybės kitokių plotų.

Daugumoje poliuretano ar epoksidinės dervos pagrindo dangų, esant šaltam ir drėgnam orui, vyksta nepageidaujamų šalutinių reakcijų, tokių kaip sukibimo trikdžiai, sutrumpėjęs tarnavimo laikas ir pūslių, įdubimų ar porų atsiradimas. Tačiau nuo šiol naujoji firmos „MC-Bauchemie“ didelio efektyvumo voleliu dengiama danga „MC-Floor TopSpeed“ leidžia paprastai, greitai ir patikimai lieti grindų dangą net ir esant kritinei, iki 2°C, temperatūrai bei drėgmei. Drėgmė tik dar papildomai pagreitina „MC-Floor TopSpeed“ kietėjimo procesą, pagerina sukibimą ir atsparumo dilimui bei braižymui ypatybes. Greitai sukietėjanti ir tinkama vaikščiotiPadengta danga sukietėja ypač greitai. Po 30 minučių ji tampa atspari lietui, o jau po dviejų valandų ja galima vaikščioti ar imtis kito darbo etapo. Po pusdienio paviršius jau gali atlaikyti visas mechanines apkrovas. Tai suteikia daug privalumų: mažiau darbų pertraukimo, mažiau stabdymų, iki minimumo sumažinamas prastovų ir technologinių pertraukų laikas. Tai galų gale reiškia ir darbus atliekančių žmonių laiko bei pinigų taupymą.Atspari braižymui ir dilimui„MC-Floor TopSpeed“ pasižymi ypač dideliu atsparumu ultravioletinių spindulių poveikiui, kuris, net ir ilgą laiką naudojant dangą ir jai patiriant dideles saulės spindulių apkrovas, ap-saugo ją nuo išblukimo. Čia dar prisideda ir optimizuotas atsparumas braižymui bei didelis atsparumas dilimui, palyginti su įprastinėmis dangomis. Visos šios ypatybės dideles apkrovas patiriančioms grindims patalpose ir lauke suteikia ilgaamžę apsaugą. Danga „MC-Floor Top-Speed“ tiekiama įvairių spalvų ir gali būti papildomai derinama su dekoratyvinėmis plokšte-lėmis ar dažytu kvarciniu smėliu. Galima dengti ir mažesnio slidumo dangas.

Ar būtų naudojama balkonams, atvirosioms galerijoms, terasoms, garažams, rūsio patalpoms, ar laiptams – grindų danga „MC-Floor TopSpeed“ net ir drėgmės bei šalčio sąlygomis užtikrina naudo-jimo paprastumą, trumpą džiūvimo trukmę ir greitą galimybę naudotis grindimis. Tokiu būdu darbų vykdytojai gali sutaupyti laiko ir pinigų.

Vaida AušrienėApie „MC-Bauchemie“„MC-Bauchemie Müller GmbH & Co. KG“ yra vienas iš tarptautinių statybų chemijos pro-duktų ir technologijų gamintojų lyderių. Įmonių grupė, kurios pagrindinė buveinė yra Bo-trope (Vokietija), turinti per 2000 darbuotojų daugiau kaip 40 pasaulio šalių, jau ilgiau kaip 50 metų kuria avangardinius betono gerinimo ir statinių apsaugos bei jų būklės išsaugo-jimo sprendimus.

BALKONAMS, ATVIROSIOMS GALERIJOMS IR LAIPTAMS – išskirtinė, nauja, lengvai valoma, atspari UV spindulių poveikiui apdaila „MC-Floor TopSpeed“

Nuotraukos: „MC-Bauchemie AG“

UAB „MC-Bauchemie“, Veiverių g. 150, LT-46391 Kaunas, tel. +370 37 35 22 24, faks. +370 37 35 20 97, mob. +370 610 23 500, el. p. [email protected], www.mc-bauchemie.com

8 2014 Nr. 2

– Norėtųsi trumpai pristatyti Jūsų artimiausią strategiją ir taktiką.

– Mano strateginis tikslas gali pasirodyti keistas: aš noriu ne perversmą LAS daryti, bet užtikrinti tęs-tinumą ir kartu konsoliduoti visas jėgas, nes jų nėra labai daug. Tai yra sukaupti pinigus, programas, žmo-nes po vienu stogu, kad jie jaustųsi gerbiami, mylimi, kad LAS struktūra jiems padėtų siekti bendrų tikslų, išgryninti strateginius tikslus. Nes dabar mes pana-šūs į prinokusias vyšnias, kurios krinta tai vienur, tai kitur, o žmonės pyksta – sako, jos teršia. Mums reikia išryškinti tų vyšnių skonį – paskirai dedamų pastangų vertę. Tuo tikslu, matyt, keisis LAS struktūra.

Turime rasti bendrą kalbą ir su savo filialais visoje Lietuvoje, ir su tais, kurie nėra sąjungos nariai. Šiems sieksime išaiškinti, ką duoda sąjunga, ką jie galėtų nuveikti struktūroje, kokia būtų nauda, nes daugelis to nesupranta. Čia priežastis – mentalitetas, kultūros dalykai. Tarkime, skandinavai vertina savo architek-tūrą ir pasitiki architektais. Ir šie jaučia atsakomybę. O pas mus visą laiką lyg kaltumo prezumpcija veikia. Gal tai po truputį keičiasi, o mes norėtume šį procesą paspartinti.

Pasitikėjimas architektais randasi dėl dviejų daly-kų: viena vertus, aukštos moralės, nenoro parsiduoti, kita vertus – švietimo ir aiškinimo, kas yra ta archi-tektūra. Esame vartotojų visuomenė, žmonės įprastai architektūrą vertina pagal kvadratinio metro kainą. Liūdna, kad toks ir išsilavinusių žmonių bei politikų požiūris. Jei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didi-kai būtų mąstę vienadieniais standartais, kaip dažnai elgiasi mūsų politikai ir finansinis elitas, šiandien ne-turėtume garbės būti vertinami už savo architektūros paveldą tarptautiniame kontekste.

Vadovautis verslo principais nėra blogai, bet ne-išeina siekti, kad pastatas atsipirktų per metus. Mes polemizuojame ir su inžinieriais, ir su statybininkais, ir su investuotojais, kad jie suprastų ir kitą pusę: architektūra nebūtinai turi būti tik brangi. Visuome-nei būtina suvokti, kad yra ir architektūros kuriama pridedamoji vertė, kuri atsiperka gal tik per 50 ar 80 metų. Graikas sodina alyvmedžių giraitę, nors puikiai suvokia, kad derliaus sulauks geriausiu atveju jo vai-kai ar vaikaičiai.

Dosjė Marius Pranas Šaliamoras gimė 1962 m. birželio 8 d. Vil-niuje. Baigė 22-ąją vidurinę mokyklą, J. Vienožinskio dailės mokyklą, Vilniaus dailės akademijos (VDA) architektūros specialybę.

Darbovietės1985–1986 m. – Mažeikių r. Vykdomojo komiteto architektų grupė.1987–1989 m. – Vilniaus paminklų restauravimo insti-tutas.1989–1998 m. – VDA Architektūros katedros lektorius.1998–2007 m. – VDA Architektūros katedros docentas.Nuo 2007 m. – VDA Architektūros katedros profeso-rius.Nuo 2008 m. – VDA Architektūros katedros vedėjas.2007–2008 m. – Lietuvos architektų sąjungos Vil-niaus skyriaus pirmininkas.Nuo 1991 m. – UAB „Numas“ architektas, projektų vadovas.Nuo 1992 m. – Lietuvos architektų sąjungos narys.Nuo 2005 m. – meno kūrėjas.Nuo 2007 m. – Lietuvos architektų rūmų narys.

Reikšmingiausi kūriniai1989 m. – Ignalinos bažnyčios konkursas, II vieta (su arch. Audriumi Ambrasu).1991 m. – Elektrėnų bažnyčios konkursas, II vieta (su arch. A. Ambrasu, Gintaru Klimavičiumi, konsultantu dail. Vytautu Kazimieru Jonynu).1992–1994 m. – Naujoji Apaštalų bažnyčia Vilniuje (su arch. Vytautu Nasvyčiu).1993 m. – Memorialo žuvusiesiems už Lietuvos laisvę konkursas, III vieta (su arch. Anna Reviakina, dail. Giteniu Umbrasu).1993 m. – Memorialo Lietuvos laisvės gynėjams kon-kursas, I vieta (su skulpt. Stanislovu Kuzma).1994–1995 m. – Lietuvos Laisvės aukų memorialas

Antakalnio kapinėse Vilniuje (su arch. Jūru Balkevičiu-mi, skulpt. S. Kuzma).1994 m. – Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymo koncepcijos konkursas, I–II vieta (su arch. V. Nasvyčiu, Rimu Valecku, J. Balkevičiumi, konstr. Vikto-ru Ražaičiu, ist. Albinu Kuncevičiumi).1995 m. – Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo kon-cepcijos konkursas, III vieta (su arch. J. Balkevičiumi).1996–1998 m. – Vilniaus Šv. Juozapo kunigų semi-narija Kalvarijų g. (su arch. J. Balkevičiumi, V. Ražaičiu). 1996–2011 m. – Žemutinės pilies Valdovų rūmų, rūmų interjerų, parko projektavimas (su Lietuvos Res-publikos Vyriausybės patvirtintu autoriniu kolektyvu). 1995 m. – Vilniaus metropolinės kunigų seminarijos konkursas, I vieta. 1998 m. – Lukiškių aikštės Vilniuje laikino sutvarky-mo konkursas, II vieta (su arch. J. Balkevičiumi). 1999–2003 m. – VDA 5 korpuso rekonstrukcija Maironio g. 6 (su arch. J. Balkevičiumi, V. Ražaičiu). 2000 m. – bažnyčia ir parapijos namai Pilaitės r. Vilniuje (su arch. Artūru Burba, J. Balkevičiumi, konstr. V. Ražaičiu). 2002–2005 m. – Palaikų perlaidojimo koplyčia-ko-lumbariumas Sporto g. Vilniuje (su arch. Vytautu Čeka-nausku, Algirdu Umbrasu, Lina Masliukiene, konstr. V. Ražaičiu, skulpt. G. Karaliumi, dail. G. Umbrasu).2005–2010 m. – Tuskulėnų rimties parkas (su arch. J. Balkevičiumi). 2005–2007 m. – bažnyčia ir parapijos namai Pa-bradėje (su arch. J. Balkevičiumi, A. Burba).2003–2009 m. – VDA mokomojo korpuso Maironio g. 3 Vilniuje konkursas, I vieta, ir rekonstrukcija (su arch. J. Balkevičiumi, A. Burba). 2007–2010 m. – paminklas tremtiniams „Ange-las“ Karveliškių kapinėse (su arch. G. Umbrasu). 2009–2011 m. – Jurgos Ivanauskaitės ir Banionių šeimos kapai Vilniaus Antakalnio kapinėse (su skulpt. S. Kuzma).

LAS turi dirbti toje sferoje – parodyti archi-tektūros kaip meno pridedamąją vertę. Mums dera pagalvoti, kodėl žmonės važiuoja pažiūrėti Santiago Calatravos ar Antonio Gaudí statinių, kodėl domisi Franko Lloydo Wrighto kūryba – tai naujausi, šimtmečio ar kelių dešimčių metų senumo, objektai. O kiek pinigų turistai išlei-

džia Graikijoje, Italijoje, Egipte, kiek metų ta pridėtinė architektūros vertė toms šalims neša pelną. Čia jau ne, kaip būtų galima sakyti, svaičio-jimai – tai reali komercinė nauda. Bet ji neateis rytoj. Tai suvokti turi jei ne verslininkas, tai bent politikas. Ir mes mielai pasikviestume politikus į stažuotes.

9

Taigi svarbiausia LAS funkcija turi būti rūpinima-sis kūrybos, leidybos, viešinimo reikalais, jaunųjų kūrėjų atstovavimu, architektūros kritika – tai vei-kla, susijusi su architektūros kuriama pridedamąja verte. Turi būti rūpinamasi ir tos žinios skleidimu visuomenėje. Aš jaučiu pareigą LAS sukurti tam ti-kras sistemas, kurios veiktų nepriklausomai nuo to, ar aš jose būčiau, ar ne. Noriu parodyti, kad darbo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek ben-drauji. Ir tam tikros procedūros, tokios kaip visuo-meninis detaliųjų planų aptarimas, dėl tų paskatų ir atsirado. Gal architektams tie aptarimai ir atrodo galvos skausmas, bet dėl kokybiško bendravimo mažėja problemų, kuriamas pasitikėjimas.

– Ar Jus tenkina tai, kad architektūra priskiria-ma Aplinkos ministerijos įtakos sferai?

– Čia yra tik viena problema – kad Aplinkos mi-nisterijoje plėtra rūpinasi 20 kartų mažiau žmonių nei saugojimu, tad tai yra tam tikro disbalanso ir susišnekėjimo klausimas. O šiaip architektai gali būti ir po Aplinkos ministerijos, ir po Kultūros mi-nisterijos stogu, o su architektūra susijusi edukacija dar ir po trečiu – Švietimo ir mokslo ministerijos stogu. Struktūros sukurtos ne tam, kad būtų sun-kiau gyventi, kaip mums kartais atrodo. Priešin-gai – kad būtų lengviau atskiriems sektoriams rasti bendrų sprendimų. Taip ir žiūriu į šią situaciją.

– Užsiminėte apie edukaciją. Yra šalių, kurios di-džiuojasi, kad būsimi architektūros vartotojai ugdomi nuo pat mokyklos. Mūsų abiturientai geriausiu atve-ju gali atskirti dorėninę koloną nuo jonėninės. Kokia Jūsų nuomonė švietimo organizavimo klausimu?

– Erdvinis augančios kartos mąstymas išties yra bėda. Braižybos mokykloje neliko, o juk tai universali, informaciją perteikianti kalba – tas pats, kas mate-matika ar gimtoji kalba. Bet šiandien vaikai tokios kalbos nebeperskaito. O dailė yra viena iš dviejų di-letantiškiausių pamokų mokykloje, nors tai yra tikslus mokslas, nukreiptas į žmogaus jausmus. Ir žmogus mokydamasis to turi pasiekti tam tikrų rezultatų. Tai irgi mentaliteto dalykas. Džiugu, kad daug tėvų siunčia vaikus į papildomas mokyklas, nes tai suvokia.

Architektai gali stengtis su mokiniais bendrau-ti, nueiti į mokyklą, surengti parodėlę, suvalgyti drauge sausainių, pasikviesti mokinių į savo biurus. Mes taip ir darome, aš į akademiją ir iš darželių vaikų pasikviečiu, bet tai – kaip tos vyš-nios: pavienės akcijos, reiškiniai, kurie po vieną naudos neatneša. Tai turi būti sujungta į tam tikrą sistemą, o kad tai būtų padaryta, turime susitarti, jog mums to reikia.

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra graži tradicija tu-rėti kelių krypčių aukštąsias mokyklas, siūlančias ar-chitektūros programas: skirtingų mokyklų buvimas suteikia spalvų. Trijų aukštųjų mokyklų parengtos programos modifikuotos Briuselyje, jos atitinka Europos Sąjungos (ES) reikalavimus architektams rengti. Negerai, kad yra tokių programų kaip inži-nerinės architektūros, kurių kūrėjai deklaruoja, kad rengia architektus, bet iš tiesų negali suteikti jiems architekto diplomo, nes programos neatitinka ES architektų rengimo reikalavimų.

Yra ir kita problema: specialistų rengiama per daug ir per greitai, paruošimo kokybė yra vidutiniš-ka, ir tik nuo paties studento priklauso, ar jis pasieks aukštesnį lygį. Visa to priežastis yra tai, kad mūsų aukštojo mokslo finansavimo sistema yra orientuo-ta ne į kokybę, o į kiekybę. Demografinė duobė gali tą problemą išspręsti: studentų jau labai sumažėjo ir dar mažės perpus. Realybė bus tokia, kad turėtų bankrutuoti visa eilė programų. Aukštosios mokyklos puolusios į paniką. Mūsų sistema – bloga ir bando išsilaikyti bet kokiu būdu. O pagrindinis jos būdas – kokybės mažinimas ir kiekybės išlaikymas.

Mano požiūriu, architektų turėtų būti parengiama perpus mažiau nei dabar, jų turėtume ruošti po 7 ar 10, o finansavimas (taip pat profesūros atlygini-mai) turėtų būti dukart ar triskart didesnis. Padidinti finansavimą įmanoma tik kartu darant gerus darbus, konsoliduojant patirtį ir lėšas. LAS su aukštosiomis mokyklomis galėtų daryti tyrimus, gautų jiems pa-pildomą finansavimą. O sumažinus žmonių būtų ir kokybė geresnė, ir atlyginimai didesni.

– Jūsų gyvenimo aprašyme – daugybė šiuo metu atliekamų veiklų. Kaip jas suderinsite?

– Tai antras populiarus klausimas. Jūs matote daug mano skirtingų veiklų, o man ji viena. Vis dėl-to LAS tikrai neketinu visko atlikti pats. Matau misiją suburti, sustyguoti sistemas ir atlikti monitoringą, kontrolę. Nesu tas vadovas, kuris neleidžia kitiems nieko daryti. Man patinka net kai žmonės ką nors padaro taip, kaip jiems tai atrodo geriausia.

Beje, mažiausiai šiandien veikiu UAB „Nu-mas“ – ten esu vienas akcininkų, bet kūrybinėje veikloje nebedalyvauju. Tiesa, esu unikalių objektų mėgėjas, tad jei toks atsirastų, tikrai įsitraukčiau.

Yra dar viena nepaminėta mano veikla: jau beveik ketverius metus bendradarbiauju su Socialinių reikalų ministerija – kuriame meto-diką, nukreiptą į universalaus dizaino idėją. Tai mąstymo apie aplinką pakeitimas, kai remiantis silpnąja grandimi – turinčiaisiais orientavimosi ir judėjimo sunkumų – projektuojama visiems. Siekiame, kad nė vienas projektas negautų euro-pinio finansavimo, jei nėra deklaruota, kad bus laikomasi universalaus dizaino principo.

– Pristatant Jus kaip kandidatą ir vėliau – kaip naująjį LAS vadovą, buvo pabrėžiama, kad esate projektuojantis architektas. Ar dalyvavimas kūry-binėje veikloje turi būti svarbus renkant į admi-nistratoriaus postą ateinantį žmogų? Juk tikėtina, kad tą veiklą jam teks aukoti?

– Galiu atsakyti labai paprastai. Niekada neap-simoka aukoti kūrybos. Sutikau dirbti šiame poste, nes kolegos parodė pasitikėjimą. Pasitelksiu vady-bos patirtį ir kūrybą siekdamas užsibrėžto tikslo.

Lietuvos architektų sąjungos suvažiavime išrinktas ne tik naujas pirmininkas, bet ir nauja taryba. Jos nariai: Gintautas BLAŽIŪNAS Vytautas BIEKŠA Gintaras BALČYTIS Andrius BAKŠYS Rūta LEITANAITĖ Gintaras ČAIKAUSKAS Donaldas TRAINAUSKAS Giedrė RATKUTĖ-SKAČKAUSKIENĖ

10 2014 Nr. 6

TEMA

„ARCHITEKTŪROS POLITIKOS“ METMENYS BRĖŽIA IDEALIĄ DARNIOS APLINKOS VIZIJĄLina BIELIAUSKAITĖ

Ledai pajudėjo: sukurtos naujos gairės, kaip ir kuo artimiausius kelerius metus gyvens Lietuvos architektūra. Į solidų veikalą sugulusios vizijos kol kas įvardijamos „Architektūros politikos 2014–2020 m.“ metmeni-mis, tačiau neabejojama, kad ši medžiaga taps būsimojo teisės akto stu-buru. Tiesa, ar tai liks tik idealistinių siekių deklaracija, ar įvairių institu-cijų atstovams surėmus pečius idėjų grūdai sukris į našią dirvą, nedrįsta prognozuoti net patys „Architektūros politikos“ metmenų rengėjai.

AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus M. Narmonto manymu, kalbant apie „Architek-tūros politikoje“ atsispindėsiančią problema-tiką, Lietuva nėra išskirtinė kitų Europos šalių kontekste.

„Pavyzdžiui, architektų skaičiaus augimas ir jų emigracija arba imigracija priklausomai nuo šalies. Architektai susiduria su darbo trūkumu, ypač tai buvo akivaizdu krizės metu. Kita itin opi problema – ne paslaptis, kad Lietuvoje Viešųjų pirkimų įstatymas nėra palankus architektūrai, nes dažnai perkame architektūrinę idėją kartu su statybos projekto rengimu. Filosofiškai pasa-kius, būtų galima kaltinti kapitalizmą, kai norime pastatyti pigiau, greičiau, o architektūros kokybė pasitraukia jau net ne į antrą, o į trečią planą. Ta-čiau apie tai diskutuoja visa Europa, Lietuva nėra išimtis. Europos Komisijoje bandoma inicijuoti viešųjų pirkimų reglamentavimo pakeitimus, kad ne tik architektūrai, bet ir menui apskritai būtų taikomos išskirtinės sąlygos. Nes, matyt, už mažiausią kainą nusipirkti meną, meno kūrinį yra nerealu“, – kalbėjo ministerijos atstovas.

www.shutterstock.com nuotr.

Siekiamybė – veikiantis dokumentasAplinkos ministerijos (AM) Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direk-torius Marius Narmontas pripažino: maža pasakyti, kad „Architektūros politika“ turėtų įvardyti, kaip arti-miausiu metu bus plėtojama Lietuvos architektūra, išgryninti prioritetus ir iššūkius – kartu svarbu, kad šis dokumentas veiktų, o ne dūlėtų stalčiuje.

Ministerijos atstovo teigimu, nuo 2005-ųjų, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos archi-tektūros politikos krypčių aprašas, architektūros problematika gerokai pakito. „Galiausiai turime pasikeitusią teisinę bazę ir teritorijų planavimo, ir statybos srityje, vis aktualesni tampa energinio efektyvumo, klimato kaitos dalykai, į kuriuos pri-valome atsižvelgti“, – įvardijo pašnekovas.

11

Rėmėsi geraisiais pavyzdžiais„Architektūros politikos 2014–2020 m.“ metme-nis rengusi Lietuvos architektų sąjungos (LAS) darbo grupė (Gintautas Blažiūnas, Rūta Leita-naitė, Kęstutis Pempė, Edgaras Neniškis, Juozas Vaškevičius, Irena Kliobavičiūtė, ekspertai prof. Gintaras Čaikauskas ir Vaidotas Kuliešius) ne-apsiribojo vien savo daržo reikalais. Metmenų rengėjų akys krypo į Olandijos, Kroatijos, Airijos, Suomijos bei kitų šalių patirtį rengiant tokio po-būdžio dokumentus. Bandyta išsiaiškinti, kurie mechanizmai veiksmingi, o kurie – ne, apsidraus-ti nuo klaidų.

„Architektūros politikos“ tikslas nėra palen-gvinti architektams gyvenimą. Jos siekis – darni, subalansuota, kokybiška gyvenimo aplinka, kuri būtų prieinama visiems Lietuvos gyventojams. „Architektūros politika“ turi tapti teisiniu pagrin-du kurti tokią aplinką, – kalbėjo architektūros kuratorė, LAS kūrybos direktorė R. Leitanaitė. – Dokumente stengėmės aprėpti kuo platesnę pro-blematiką, tačiau bet kokiu atveju turi būti įvardyti prioritetai. Mūsų nuomone, šiuo metu svarbiau-sios 5 kryptys: architektūros kūrybos naujovės ir eksportas, kultūros paveldas, švietimas (ne tik profesionalų, bet ir visuomenės), darni aplinka bei valdymas ir reguliavimas.“

Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad Europoje pastaruoju metu itin daug diskutuojama apie architektūros ir architekto vaidmenį bei pozi-ciją. „Architekto vaidmuo keičiasi ir dėl pakitu-

sios profesinės specifikos. Architektas nebėra tik statinio projektuotojas, jis turi turėti labai plačių – ir sociologinių, ir ekonominių, ir eko-loginių ar energetinių – žinių. Į šias tendencijas turi reaguoti ir „Architektūros politika“. Be to, mūsų tikslas architektą, architektūrą sugrąžinti į stiprias pozicijas“, – įvardijo R. Leitanaitė.

Teks vytis ES traukinįAnot pašnekovės, „Architektūros politika“ suteikė galimybę suaktualinti ir Lietuvoje ganėtinai naują, tačiau Europos Sąjungoje (ES) ir apskritai pasau-lyje pastaruoju metu itin svarbią tvarumo temą. „ES priimta arba dabar diskutuojama apie naujų įstatymų ir direktyvų priėmimą, tai paveiks Lie-tuvos teisės aktus, o sykiu ir mūsų architektūros bei statybos sritis, tad ir „Architektūros politikos“ metmenyse apie tai kalbama“, – pridūrė R. Lei-tanaitė.

Jos teigimu, darnios aplinkos kūrimas – gau-sybę sričių apimanti ir labai plataus požiūrio reikalaujanti sfera. „Architektūros politikoje“ siūloma įkurti naują instituciją prie Seimo ar Vyriausybės, kuri būtų atsakinga už darniąją plėtrą ir įvairių teisės aktų bei institucijų veiklos koordinavimą.

„Visa mūsų teisinė bazė turėtų būti suderinta su ES baze. Energinio tvarumo, ekologiškumo, darniosios plėtros srityje mes kol kas vėluojame, tad reikės labai pasispausti ir daugiau dėmesio skirti edukacijai. Turėtų būti įgyvendinami pavyz-

diniai projektai, kad žmonės matytų, kas yra tas darnusis namas ar tokių pastatų kvartalas“, – kal-bėjo „Architektūros politikos“ metmenų bendra-autorė.

Įsigalėjo ydinga sistemaArchitektė, paveldosaugos ekspertė I. Klioba-vičiūtė teigė, kad kultūros paveldo srityje „Ar-chitektūros politika“ siekia identifikuoti senas problemas, kurios apsunkina ir projektavimo, ir tvarkybos procesus, taip pat siūlo būdų joms spręsti.

Anot pašnekovės, pastaraisiais metais Lietuvo-je įsigalėjo ydinga dvigubos planavimo sistemos procedūrų praktika, kai paveldosaugos objek-tams tvarkyti reikia atskirų statybos leidimų iš kultūros paveldo ir savivaldos struktūrų. „Tokia sistema architektus vargina, o patys projektavi-mo procesai, terminologija – painūs. Problemos sprendimo būdas būtų atitinkami procedūriniai palengvinimai ir galimybė sujungti projektus“, – įvardijo pašnekovė.

Tai, kad iki šiol yra parengti vos 15–20 proc. jau įtrauktų į registrą kultūros paveldo objektų apskaitos dokumentų, nustatančių konkrečias vertingąsias objektų ypatybes, architektės I. Klio-bavičiūtės žodžiais, šiandienos poreikių netenki-na. „Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio specialusis tvarkymo planas buvo įstrigęs pusantrų ar net dvejus metus, kol buvo nustatomos senamiesčio, kaip saugomos vietovės, vertingosios ypatybės.

12 2014 Nr. 6

Šiandien sostinė priversta gyventi pagal mora-liškai pasenusį Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, parengtą 2003 metais, pagal nebe-galiojančią nekilnojamojo kultūros paveldo ap-saugos įstatymo versiją“, – kalbėjo paveldosaugos ekspertė I. Kliobavičiūtė.

„Architektūros politikos“ metmenyse taip pat kalbama apie būtinybę užtikrinti XX amžiaus pabaigos ar XXI amžiaus pradžios vertingiausių objektų apsaugą, kurti viešai prieinamą atliktų tyrimų bazę, kelti kultūros paveldo specialistų kvalifikaciją, tobulinti kultūros paveldo apskaitos sistemą, atskiriant valstybės ir savivaldos institu-cijų kompetenciją, suteikiant savivaldai daugiau galių veikti.

„2013 metais pasikeitus Nekilnojamojo kul-tūros paveldo apsaugos įstatymui, savivaldybių vertinimo tarybos neturi teisės vertinti kultūros paveldo objektų, kurių lygmuo yra aukštesnis nei vietinis. Kalbama apie didžiųjų miestų įsteigtas vertinimo tarybas, iš dalies netekusias galių nustatyti vertingąsias objektų ypatybes. Valstybinės vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento gali nagrinėti bet kokio lygmens objektus ir nustatyti jų vertingąsias ypatybes. Apribodama savivaldybių vertinimo tarybų galias, valstybė prisiima naštą, kurios, sprendžiant iš apskaitos dokumentų skaičiaus, nesugeba pakelti. Akivaizdu, kad savivaldybė-mis ir jų įsteigtomis tarybomis nepasitikima. Tačiau amoralu, kai valstybė registruoja ir vie-tos lygmens objektus, kuriais turi rūpintis sa-vivaldybė. Valstybė turėtų atsirinkti aukščiausio lygmens objektus, skelbti juos saugomais ir pri-žiūrėti“, – konstatavo paveldosaugos ekspertė I. Kliobavičiūtė.

Suplanuotiems darbams tikimasi ES paramosAM užsakymu parengti „Architektūros politikos 2014–2020 m.“ metmenys sugulė į solidų kelias-dešimties puslapių apimties veikalą. Metmenų rengimą kuravusi R. Leitanaitė pripažino, kad uždavinių įvardyta tiek, kiek, darbo grupės nuo-

įvairių architektūros programų ir kitų priemonių finansavimą.“

Projekto kuratorės pastebėjimu, kolegoms įvertinti pristatyti metmenys aktyvių diskusijų ne-sulaukė. „Gal būtų per daug išdidu sakyti, kad viską įvardijome teisingai“, – šyptelėjo pašnekovė.

Kritinių pastabų metmenų rengėjai sulaukė dėl siūlymo įsteigti valstybės instituciją, kuri kon-troliuotų bendrųjų planų rengimą ir teritorijų planavimo dokumentus – esą taip grįžtama prie sovietinės projektavimo tvarkos ir planavimo mo-nopolio. Anot R. Leitanaitės, Architektų sąjungoje apie tai ne vienus metus diskutuota, tad bendras sutarimas šiuo klausimu ir atsispindi „Architektū-ros politikos“ metmenyse.

„Tai nereiškia, kad Lietuvoje nebeliko archi-tektų, kurie mano kitaip. Šią poziciją įtraukėme į

mone, reikėtų numatytajai darnios aplinkos vizijai įgyvendinti.

„Ši „Architektūros politika“ yra ideali vizi-ja, siekiamybė, kokia turėtų būti urbanizuota ir natūrali aplinka Lietuvoje. Kitas klausimas, ar įvykdyti visus šiuos uždavinius per tokį laiką realu. Teoriškai tai įmanoma, jei būtų sulaukta valstybinio pritarimo, atsakingo ministerijų dar-bo, jei būtų keičiami ir derinami teisės aktai, jei geranoriškai sutartų įvairios institucijos. Todėl jei bent dalis „Architektūros politikos“ bus įvyk-dyta, traukinys bus pastatytas ant teisingų vėžių, tai jau bus daug, – neabejoja R. Leitanaitė. – 6 metai – protingas laikotarpis, per kurį galima pradėti gerus darbus, juos įpusėti, o kai kuriuos net baigti. Be to, jis sutampa su nauju ES finan-savimo etapu, į tai galima orientuotis planuojant

Rūta LEITANAITĖArchitektūros kuratorė, LAS kūrybos direktorė

„Architektūros politika“ yra ideali vizija, siekiamybė, kokia turėtų būti urbanizuota ir natūrali aplinka Lie-tuvoje. Jei bent dalis „Architektūros politikos“ bus įvykdyta, traukinys bus pastatytas ant teisingų vėžių, tai jau bus daug.“

Irena KLIOBAVIČIŪTĖArchitektė, paveldosaugos ekspertė

„Amoralu, kai valstybė registruoja ir vietos lygmens kultūros paveldo objektus, kuriais turi rūpintis savivaldybė. Valstybė turėtų atsirinkti aukš-čiausio lygmens objektus, skelbti juos saugomais ir prižiūrėti.“

13

pastabas, be to, LAS suvažiavime buvo pristatyti papildyti „Architektūros politikos“ metmenys, planuojame dar kartą susitikti darbo grupėje ir parengti galutinę versiją. Tačiau visiškai aklai atsižvelgti į pastabas irgi negalime, nes kartais jos prieštarauja viena kitai“, – paaiškino R. Lei-tanaitė.

Atsakomybė – nepatogus reikalasAbiejų architektūros politiką aptariančių doku-mentų – ir Architektūros politikos krypčių aprašo, ir „Architektūros politikos“ metmenų – bendra-autorius architektas Kęstutis Pempė įsitikinęs, kad įvardytus iššūkius būtų realu įgyvendinti, jei būtų dirbama rimtai, nuosekliai, svarbiausia – neven-giant atsakomybės.

„Dokumentas, kuriame pateikiami atsakin-gieji ir metai, iki kada darbai turi būti įgyven-dinti, yra daug įtakingesnis ir prasmingesnis. Tačiau anuokart „Architektūros politikos“ gaires svarstant įvairiose institucijose tos atsakomybės nuostatai buvo išbraukti. Kadangi dokumentas kompleksinis, atsiranda tarpinstitucinio nesu-sikalbėjimo, kas kurią dalį ir kaip turi parengti. Manau, ir su „Architektūros politikos“ metmeni-mis gali nutikti panašiai“, – optimizmu netryško pašnekovas.

Architektas K. Pempė vis dėlto pripažino, kad šiandien prielaidos geresnės bent jau tuo, kad Europos Komisijos priimti dokumentai dėl taupiojo namo, energijos taupymo ar tvariosios architektūros įpareigoja iki tam tikro laiko įgyven-dinti vieną ar kitą direktyvą.

Pašnekovo pastebėjimu, „Architektūros poli-tikos“ dokumentus turi faktiškai visos ES šalys, o kai kuriose jų – net atskiri miestai. „Labai svarbu užtikrinti pradėtų darbų tęstinumą, kad jiems neturėtų įtakos politinės permainos, o tai ypač aktualu savivaldoje. Architektūros, kraštotvarkos, urbanistikos sferose greitų rezultatų nebūna, kartais vienai ar kitai problemai išspręsti prirei-kia šimtmečių, ypač kai tai susiję su infrastruk-tūra ar kitais kompleksiniais dalykais“, – kalbėjo K. Pempė.

Architektas pripažino, kad dalis neįgyven-dintų anuomečių priemonių, kurios šiandien neprarado aktualumo, atkeliavo ir į naujuo-sius metmenis. „Ką jau kalbėti apie kitas politikos pakopas, jei iki šiol nepriimtas net Architektūros įstatymas. Dabar tai irgi įvardi-jama kaip vienas pagrindinių siekių, – teigė K. Pempė. – Apskritai nei mūsų įstatymuose, nei institucijų valdymo srityje nebuvo prielai-dų architekto profesijos prestižui kilti. Archi-tektūra tapo tarpministerine disciplina, rea-liai ji nepriklauso nei Aplinkos, nei Kultūros ministerijai. Net Baltarusija turi Architektūros ir statybos ministeriją. Architektūros sritis, kuri yra labai plati ir gali generuoti 20 ar net daugiau procentų bendrojo šalies vidaus pro-dukto, pas mus nedovanotinai apleista. Turi keistis bendras požiūris – ir visuomenės, ir tarpinstitucinis, tarpžinybinis.“

Pasigenda vieningos nuomonėsAM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir ar-chitektūros departamento direktoriaus M. Narmonto teigimu, sudėtinga pasakyti, kurios ankstesniosios „Architektūros politikos“ sritys buvo įgyvendintos, o kurios – ne. „Monitoringo nerengėme, tačiau akivaizdžiai matyti, kad iš tų užsibrėžtų tikslų pirmiausia buvo neįgyvendinti tie, kurie reikalauja lėšų“, – aiškino ministerijos atstovas.

Bent jau nepriimto Architektūros įstatymo M. Narmontas nelinkęs dramatizuoti: „Vieni architektai nori to reguliavimo, kiti nenori, dalis pageidauja, kad valstybei būtų suteikiamas tam tikras prioritetas. Svetur yra skirtingų pavyzdžių.

Europoje turbūt tik dvi valstybės turi Architektū-ros įstatymą.“

M. Narmontas pripažino, kad šiandien ne-siimtų prognozuoti, kiek užtruks „Architektūros politikos“ patvirtinimo procedūros: „Kalbėda-mas apie bet kurį kitą teisės aktą, matyt, ga-lėčiau įvardyti, kada jis galėtų būti priimtas, bet apie šį – ne: reglamentuoti ir sudėlioti į lentynėles meną gana sudėtinga. Galiausiai ir tarp architektų turi gimti vieninga ar bent jau daugumos nuomonė, kad turėtume patį doku-mentą. Šiandien vizijos gana skirtingos, ir net pats metmenų projektas rengiamas ilgokai. Tai rodo jo sudėtingumą ir nuomonių skirtumą. Tačiau geriau turėti išdiskutuotą, aptartą nei paskubomis priimtą teisės aktą.“

Marius NARMONTASAM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius

„Šiandien vizijos gana skirtingos, ir net pats metmenų projektas rengiamas ilgokai. Tai rodo jo sudėtingumą ir nuomonių skirtumą.“

Kęstutis PEMPĖArchitektas, buvęs LAS Vilniaus skyriaus pirmininkas ir ekspertų tarybos narys

„Labai svarbu užtikrinti pradėtų darbų tęstinumą, kad jiems ne-turėtų įtakos politinės permainos. Architektūros, kraštotvarkos, ur-banistikos sferose greitų rezultatų nebūna, kartais vienai ar kitai pro-blemai išspręsti prireikia šimtmečių.“

14 2014 Nr. 6

Kristina BUIDOVAITĖ

Skaidrumo ir viešumo trūkumas, abejotina sąlygų kokybė, prastas or-ganizavimas, užsakovų diktatas – tokiais kaltinimais palydimas dažnas architektūros konkursas. Lietuvos architektų sąjungos (LAS) suburta darbo grupė tiki: nauji sąjungos architektūros konkursų organizavimo nuostatai situaciją gali pakeisti iš esmės. Tačiau neužtenka nuostatus sukurti – jų reikia vieningai laikytis. Ar projektų stygius, viešųjų pirkimų ydos ateityje netaps pretekstu užsimerkti prieš konkursų trūkumus?

Nauji nuostatai – senoms problemoms spręstiLAS Vilniaus skyriaus pirmininkas architektas Tadas Balčiūnas pripažino, kad užsakovai ne-noriai organizuoja architektūros konkursus, tad LAS tenka ieškoti kompromisų, neretai ir nuolai-džiauti, kad vienas ar kitas konkursas vis dėlto įvyktų. Tuomet užsakovai pradeda diktuoti savo sąlygas, kurios, anot pašnekovo, ne visuomet naudingos ir architektūros konkursui, ir pačiai LAS. Architektų grupė, vildamasi sulaukti koky-biškesnių architektūros konkursų ir rezultatų, parengė naujus LAS architektūros konkursų or-ganizavimo nuostatus.

Biuro „Architektūros linija“ vadovas architektas Gintaras Čaikauskas nuostatų reikšmės nenuver-tina, tačiau, jo įsitikinimu, universalių nuostatų sukurti neįmanoma. „Kaip ir visi dokumentai, konkursų nuostatai turėtų būti nuolat tobulina-mi įvertinant pakeitimus, klaidas, atsirandančius naujus poreikius ir iššūkius. Ir tai – ne vieno žmo-gaus darbas. Turėtų veikti ir operatyviai į aktualijas reaguoti speciali darbo grupė. Konkursų nuosta-tai, palyginti su ankstesniais, gerokai pasikeitę, tačiau toli gražu nėra tobuli, tai nėra baigtinis sprendimas. Rengiant profesionalias konkursų sąlygas svarbu įsivaizduoti galimus kolegų veiks-mus, iškilsiančias problemas, būsimas reakcijas, sprendinių pasirinkimą ir apytikslius rezultatus. Tam reikia ir nuojautos, patirties. Tik tokiu atveju šie dokumentai veiks ir bus prasmingi. Labai svar-bu sudaryti vienodas galimybes konkuruoti aiškiai formuluojant užduotį ir apibūdinant privalomą pateikti medžiagą. Tai – sunkiausiai įveikiami iš-šūkiai“, – apibendrino pašnekovas.

Vienas LAS tarybos sudarytos darbo grupės, rengusios naujuosius nuostatus, narių architek-tas Darius Osteika turi kiek kitokią nuomonę. Jo teigimu, universalų architektūros konkursų or-ganizavimo modelį sukurti įmanoma. Rengiant naujus Architektūros konkursų rengimo nuostatus

išanalizuoti įvairūs tarptautiniai ir Lietuvoje vykę architektūros konkursai, jų sėkmės ir nesėkmės, Šiaurės ir kitų šalių konkursų nuostatai.

Naujų nuostatų pagrindu pasirinktos Tarptau-tinės architektų sąjungos ir UNESCO rekomenda-cijos bei Europos architektų tarybos architektūros konkursų nuostatai. „Vienas pagrindinių dalykų, kurio LAS neturėtų ignoruoti – nedalyvauti organi-zuojant abejotinos kokybės konkursus“, – pabrėžė pašnekovas.

Keitėsi laikai, bet ne požiūrisDidžioji dalis užsakovų, architekto T. Balčiūno teigimu, įsitikinusi, kad architektams dalyvavimas architektūros konkursuose nekainuoja: „Bet juk aš turiu nusipirkti popieriaus, sumokėti už patalpų nuomą, o premijų dydis kartais neatperka nė tų išlaidų.“

Kaip pavyzdį architektas pateikė Lietuvos jūrų muziejaus administracinio pastato rekonstrukcijos idėjų konkursą, kuriame laimėtojams numatyta 4 tūkst. litų premija. Dalyvauti konkursuose, anot pašnekovo, kartais kainuoja netgi daugiau.

LAS tarybos narys architektas G. Čaikauskas architektūros konkursuose dalyvauja nuo stu-dijų laikų. Sovietmečiu, pripažino architektas, tokių konkursų praktika maža kuo skyrėsi nuo šiandienės, didžiąją dalį jų palydėdavo kritika organizatoriams, komisijos darbui, išrinktiems darbams.

„Šiais laikais daug svarbių objektų projektuo-jama tik po ilgos ir sudėtingos atrankos. Esmė paprasta – tai sunkūs proto mūšiai, o varžybose vieni laimi, kiti – pralaimi. Natūralu – atsiranda nepatenkintųjų. Visi dalyviai stengiasi, verčiasi per galvą, kuria originaliausias idėjas, pluša die-ną naktį, dažniausiai – neatlygintinai, investuoja savo lėšas. Galima nesunkiai įsivaizduoti kolegų nuotaikas, jei konkursui pateikus 30 ar 60 pasiū-lymų išrenkami tik keli laureatai. Vis dėlto patys beviltiškiausi konkursai yra tie, kuriuose užsako-vai jau iš anksto turi savo vizijas ir jiems reikalingi tik juridiniai jų įteisinimo formalumai arba de-mokratiško pasirinkimo imitacija. Visa laimė, kad kūrybinio darbo procesas skatina visapusiškai tobulėti, kitaip, matyt, konkursuose nedalyvautų niekas“, – kalbėjo G. Čaikauskas.

Konkursai be nugalėtojųAr dažni atvejai, kai premijos pasibaigus konkur-sui apskritai taip ir lieka neišmokėtos? Tai, anot T. Balčiūno, daugiau išimtis nei taisyklė. Kaip ir neskiriama pirmoji vieta.

ARCHITEKTŲ VIZIJOSE – TIK KOKYBIŠKI KONKURSAI

ARCHITEKTŪROS KONKURSAI: LAIMI KAINA AR KOKYBĖ?

Architektūros projektų viešuosiuose pirkimuose kaina – ne visuomet lemiamas kriterijus. Architektai sutartinai mini architektūros projektų viešųjų pirkimų pavyzdžius, kurių rezultatas – kokybiška architektūra. Vienas jų – Ukmergės piliakalnio te-ritorijos architektūrinės-urbanistinės koncepcijos projekto konkursas, skirtas teritorijai tarp Vilniaus, Vytauto, Piliakalnio gatvių ir Šventosios upės sutvarky-ti. Nugalėtoju paskelbta įmonė „Klasikinis portikas“. Teritorijos sutvarkymo projektas suskirstytas į du etapus. Pirmuoju numatyta sutvarkyti piliakalnio pa-pėdę, antru – patį piliakalnį. Nacionalinis atviros prieigos moksli-nės komunikacijos ir informacijos centras (R. Paleko ARCH studija: architektai Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Petras Išora, Matas Šiup-šinskas, Monika Zemlickaitė, Lina Sužiedelytė, Aidas Barzda, Jurga Garšvaitė, Vilmantas Bavarskis). Kitas pavyzdys – architektūrinis-urba-nistinis Naujosios Akmenės aikštės su prieigomis kompleksiško sutvarkymo idėjinis atvirasis konkur-sas. Pirmame darbų etape numatyta atnaujinti Leo-poldo Petravičiaus aikštės laikrodžio bokšto fasadą, pakeisti aikštės dangą, įrengti pėsčiųjų ir dviračių takus, automobilių stovėjimo aikšteles. Be to, bus sumontuotas fontanas ir atlikti kiti darbai. Antrame darbų etape suplanuota prie aikštės esančią san-kryžą perdaryti į žiedinę, sutvarkyti sankasas, atlikti elektrotechnikos darbus, įrengti kelio ženklus ir kita. Šiame etape numatyti ir darbai, kuriuos finansuos savivaldybė: šaligatvio įrengimas, dujotiekio tinklų rekonstrukcija, vaizdo stebėjimo sistemos įrengi-mas, senų medžių kirtimas, naujų sodinimas ir kita. Architektų sąjungos dėmesio kriti-kos sulaukė viešųjų pirkimų konkursai, kuriuose pirmenybė atiduota pigiausiai kainuojančiai architektūrai. Tarp tokių – Palangos universali sporto arena, Palangos vasaros estrada, viešosios bibliotekos pastatų komplekso Biržuose techninio projekto rengimo paslaugos konkursas.

15

LAS skelbtas Vilniuje esančio „Lietuvos“ kino teatro erdvės sutvarkymo idėjos konkursas, ku-rio tikslas – „Lietuvos“ kino teatro teritorijoje suprojektuoti Modernaus meno centro ir biurų pastatą, yra vienas konkursų, likusių be nugalėto-jo. Užsakovų pasiteisinimas – nė vienas projektas neatitiko lūkesčių.

Architekto G. Čaikausko kartu su kolegomis pasiūlytas projektas liko antras. Architektas sakė iš dalies tikėjęsis panašios konkurso baigties: „Iškilus abejonėms dėl sklypo dešiniajame Neries krante ir objekto pasirinkimo sėkmės, investuoto-jų valia architektūrinis veiksmas buvo perkeltas į senamiestį – buvusio „Lietuvos“ kino teatro skly-pą. Pirmos vietos neskyrimas tik dar labiau pa-tvirtino užsakovų neapsisprendimą ir norą toliau ieškoti sprendimų. Projektų nugalėtojų eilės ir reitingų nepaisymas daugelyje konkursų išryškina neatitikimą tarp komisijos posėdyje balsuojančių architektų ir užsakovų nuomonių bei prieštarin-gos siekiamo rezultato sampratos. Neskirti pa-grindinio nugalėtojo – užsakovui patogi situacija, bet architektai – ir atrankos komisijos nariai, ir laureatai, pagal dabartinę juridinę sistemą vėl lieka bejėgiai.“

Netikėtai pasibaigusių konkursų, antrino T. Balčiūnas, pasitaiko ir užsienyje. Pavyzdžiui, Stokholmo bibliotekos priestato konkurso nugalėtojo – architektės Heike Hanados va-dovaujamos komandos „Laboratory of Art and Architectur“ – projektas „Delphinium“ taip ir nebuvo įgyvendintas dėl diskutuotino naujų pastatų santykio su jautria aplinka. Nerealizuo-tas ir Mariboro miesto meno galerijos projektas Slovėnijoje. Architektas G. Čaikauskas prisiminė su kolegomis laimėtą tarptautinį konkursą Asta-noje: Kazachų dramos teatro projekto likimas – iki šiol miglotas.

Architektų kolektyvų, dalyvaujant ir užsienio svečiams, pastangos Kauno pramoninių pastatų konversijos kūrybinių dirbtuvių etapuose kol kas irgi nedavė konkrečių rezultatų.

„Konkurso organizavimas ne visuomet užti-krina realizavimo galimybes. Labai dažnai tik pamatę projektų vizijas užsakovai, miestų vado-vai, visuomenė pradeda suvokti, kuo visa tai gali baigtis. Prasideda svarstymai ir diskusijos – ge-rai tai ar ne, ką daryti toliau. Žinoma, kiekvienas konkurso laureatas tikisi, kad sunkiai iškovotą projekto pergalę vainikuos statybos, tačiau tai tikrai nėra taisyklė bet kurioje šalyje. Žinant bū-simų investicijų mastą, dažnai konkursai rengia-mi naujoms idėjoms generuoti, investiciniams siekiams patikrinti ir galimų rezultatų paieškai, bet nebūtinai objektui realizuoti“, – apibendri-no G. Čaikauskas.

T. Balčiūnas įsitikinęs, kad aktuali problema – ir susikertantys skirtingų institucijų interesai. Vienas bene daugiausia dėmesio sulaukusių pa-vyzdžių – Neringos kultūros informacijos centro „Agila“ konkurso nugalėtojo projektas, neįtikęs Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai. Mat ši lai-kosi pozicijos, kad Nidoje gali būti statomi tik ar-chitektūrinį senųjų žvejų gyvenviečių ar vilų braižą

atitinkantys pastatai. Panaši situacija susiklostė ir Anykščiuose. Anykščių regioninio parko direkcijos surengtame atvirajame lajų tako konkurse nu-galėtoju pripažintas darbas „Žalčių takas“ vėliau sulaukė daug kritikos ir buvo realizuotas nemažai pakeistas.

G. Čaikauskas priminė, kad jei architektams abejonių kelia konkursų uždaviniai ar siūlomi konkurencijos metodai, juose visuomet galima atsisakyti dalyvauti.

„Manau, daugelis kolegų ignoravo prieš kurį laiką skelbtą kontroversišką konkursą – sukurti dangoraižį ant Šeškinės kalvos, nes tai prieštaravo esminei sostinės urbanistinės raidos koncepcijai. Dažnai neįmanoma dalyvauti konkursuose dėl nepakeliamų išankstinių reikalavimų: privalo-mos didelės įmonių apyvartos, pelno, sertifikatų, analogiškų projektų rengimo patirties, sudėtingų draudimo ir banko garantijų sąlygų. Jeigu tai sun-kiai įveikiama didesnėms įmonėms, ką kalbėti

Gintaras ČAIKAUSKAS Biuro „Architektūros linija“ vadovas architektas

„Sovietmečiu architektūros konkursų praktika maža kuo skyrėsi nuo šiandienės, didžiąją dalį jų palydėdavo kritika organizatoriams, komisijos darbui, išrinktiems darbams.“

16 2014 Nr. 6

apie jaunųjų architektų galimybes? Suprantamas užsakovų noras apsisaugoti nuo bet kokių rizi-kų, tačiau nereikėtų persistengti, dažnai užtektų tiesiog tvarkingų sąlygų formuluočių, – kalbėjo pašnekovas. – Laikai, kai konkursų tikslai būdavo suformuluojami labai primityviai – keletu saki-nių, tiesiog įvardijant temą, o juose dalyvavo kas tik netingėjo, kūrė kaip suprato, baigėsi palyginti neseniai, o rezultatai būdavo visai neblogi. Matyt, esmė – ne vien konkursų sąlygos, bet ir užsakovų geranoriškumas, dalyvių nusiteikimas.“

Architektas D. Osteika architektūros konkur-suose nustojo dalyvauti tuomet, kai suprato, kad juose įsigali vadinamasis automatizmo principas: „Konkursuose dalyvaudavau net ir tuomet, kai iki galo nebūdavo aišku, koks užsa-kovo tikslas, kam jam reikia to konkurso. Galbūt jis siekia pateisinti didesnio pastato statybą, galbūt projektu rūpinasi ne pats užsakovas, o jo pasamdyta komanda, kuriai galutinis rezultatas nėra svarbus. Paskutiniu lašu tapo suvokimas, kad net neieškome mums patiems patinkančio sprendimo, tiesiog vaikomės antrarūšių tikslų. Vienas architektas yra pasakęs: būna, nelaimi konkurso, tačiau žiūri į laimėtojo darbą ir pavy-du, kaip gražiai sugalvota. O kartais žiūri ir nepa-vydu, nes jis nebuvo vertas laimėti.“

Naujuosiuose LAS konkursų organizavi-mo nuostatuose numatyta, kad architektūros

konkurso organizavimu rūpinsis paskirtasis konkurso koordinatorius. Būtent jis bus pagrin-dinis asmuo, atsakingas už konkurso eigą ir jo kokybę. Tokia praktika, kai už procesus atsako konkretūs žmonės, o ne organizacija, populiari Vakaruose.

Viena pagrindinių verslo pradžiamokslio tai-syklių, esą užsakovas visada yra teisus, kol kas galioja ir architektūros konkursuose, nes čia LAS deleguotų vertinimo komisijos atstovų turima bal-sų mažuma negali užtikrinti vertinimo komisijos sprendimų kokybės.

„Tiesiog atsitinka taip, kad jei konkurso tema pasirodo verta dėmesio, dalis į komisijas įprastai kviečiamų architektų stengiasi patys dalyvauti kon-kurse, tuomet iškyla vertinimo komisijos autorite-tų stygiaus problema, dažnai kritikuojami patys vertintojai, jų recenzijos ir ekspertizės“, – paaiš-kino architektas G. Čaikauskas.

Architektas D. Osteika linkęs pritarti: šiuo metu komisijos dauguma dažniausiai – užsakovo atsto-vai, kurie nesivargina įsigilinti į pateiktus darbus ir teisinasi besivadovaujantys principais: „man gra-žu“ ir „dėl skonio nesiginčijama“. Todėl dažnai ne-įvertina ne tik kokybiškų, bet ir jiems akivaizdžiai naudingų sprendimų.

Konkurso nugalėtojai iki šiol rinkti suskaičia-vus skirtų balų vidurkį. Toks vertinimo būdas, įsitikinęs D. Osteika, ydingas, mat dažniausiai pirmiausia atmetami ryškiausi darbai, o rungiasi vidutiniai. Architektai siūlo nugalėtoją rinkti prii-mant motyvuotus sprendimus, juos pateikiant ir paaiškinant visuomenei.

Kūrybinis... konvejerisLietuvoje architektūros projektai vis dažniau pasi-renkami rengiant viešuosius pirkimus. Tendencija aiški – dažniausiai laimi pigiausiai kainuojanti architektūra. Architektas T. Balčiūnas prisiminė pavyzdį, kai rengiant vieno miestelio bendrąjį pla-ną už jį buvo sumokėta topografinės nuotraukos kaina.

„Kokį bendrąjį planą už tiek galima sukurti ir kaip tas miestelis bus plėtojamas?“ – replikavo pašnekovas. Konkurencijos tarybos atsakymas į panašius klausimus vienas: rinka laisva, kainos bus sureguliuotos savaime. „Kol kas jas regu-liuoja architektai, dirbantys virtuvėse, naudojan-tys vogtas projektavimo programas“, – kalbėjo architektas.

Architektui G. Čaikauskui viešųjų pirkimų prak-tika irgi kelia nuostabą. „Daugelis pritaria, kad architektūra – menas, ir kartu pasiguodžia, kad naujovių, meninės raiškos ir originalumo kriteri-jai – labai subjektyvūs, todėl sudėtinga ir rizikinga atranką pagrįsti jų vertinimu, ginčų beveik neįma-noma išspręsti net pasitelkus juristus. Kurioziška situacija – meno kūrinių užsakymas siūlomas po-tencialiai pigiausiems autoriams, kurie pažada tai įvykdyti per nustatytą laiko terminą. Galbūt ateity-je bus galima pateikti pigiai ir greitai sukuriamų

paveikslų, skulptūrų, teatro ir muzikos kūrinių užsakymą“, – replikavo pašnekovas.

D. Osteika sakė, kad jų LAS suburta darbo grupė nagrinėjo ir šią problemą. Viešųjų pir-kimų įstatyme nėra reikalavimo vadovautis tik mažiausios kainos principu. Bet kurio viešųjų pirkimų konkurso organizatoriai patys gali nu-spręsti, kiek vertinant darbus svarbus kokybės kriterijus – panašiai elgiamasi ir kitose Europos šalyse.

„Tačiau kažkodėl viešąjį interesą turintys ginti asmenys to nedaro, vis tiek formaliai renkasi pi-giausią produktą. Taip yra, matyt, todėl, kad pati visuomenė dar nesuvokia, kiek daug praranda ir kokias galimybes iš jos atima tokia valdininkų praktika“, – piktinosi pašnekovas.

Tadas BALČIŪNASLietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas, architektas

„Užsakovai nenoriai organizuoja architektūros konkursus, tad LAS tenka ieškoti kompromisų, neretai ir nuolai-džiauti, kad vienas ar kitas konkursas vis dėlto įvyktų.“

Ukmergės piliakalnio teritorijos architektūrinės- urbanistinės koncepcijos konkurso projektas.

17

Ukmergės piliakalnio teritorijos architektūrinės- urbanistinės koncepcijos konkurso projektas.

Miestuose – skirtingos tradicijosArchitektūros konkursų tradicijos atskiruose miestuose skirtingos. G. Čaikauskas prisiminė konkursą, vykusį Klaipėdoje, kuriame kartu su kolegomis pasiūlė kontekstualų pastatą – užimta trečia vieta. Pirma ir antra vietos buvo skirtos kontrastingiems stačiakampiams tū-riams, o realizuota būtent trečioje vietoje liku-sių architektų sumanymui artima koncepcija.

„Pasiteiravęs, kodėl viskas radikaliai pasi-keitė, gavau atsakymą, kad dėl įvairių derinimo procedūrų laimėjęs aplinkai kontrastingas vari-antas buvo atmestas, o pirmą vietą užėmę auto-riai realizavo savo sumanymui priešingą – kon-tekstualų projektą, motyvuodami, kad tiesiog neturėjo darbo. Kitame konkurse mūsų pasiūly-mas buvo atmestas kaip neatitinkantis architek-tūros objekto sampratos, nors vėliau vykusioje

parodoje tarptautinė komisija jį apdovanojo už idėjos novatoriškumą. Pasitaikė atvejis, kai kon-kursą laimėjo aukštybinių pastatų kompleksas ir vėlgi dėl įstrigusių derinimo procedūrų tų pačių nugalėtojų rankomis buvo suprojektuotas ne-aukštas pastatas“, – pasakojo pašnekovas.

Ar veikiančios įvairios architektūros tarybos, komisijos, etikos kodeksai tokiais atvejais nėra bejėgiai? Architekto teigimu, egzistuoja nuomonė, kad svarbu laimėti konkursą, o paskui bus reali-zuojama tai, kas pasirodys iš tiesų reikalinga. Tad neverta stebėtis, kad neatpažįstamai pasikeičia pastato architektūros koncepcija ir raiška. Kon-kurencija pasiekė tokias ribas, kad projektuojama bet kur, bet kas ir už bet kokią kainą.

Architektūros konkursas turi būti profesio-nalus ir kokybiškas, neabejoja LAS darbo gru-pė. Tad naujieji konkursų organizavimo nuos-tatai LAS suteiks ne tik daugiau teisių, bet ir daugiau atsakomybės. Abiem atvejais svarbu, ar nustatytų principų bus laikomasi.

Architektūriniame-urbanistiniame Naujosios Akmenės aikštės su prieigomis kompleksiško sutvarkymo idėjiniame atvirajame konkurse išrinktas projektas.

Darius OSTEIKA, architektas

„Viešųjų pirkimų įstatyme nėra reikala-vimo vadovautis tik mažiausios kainos principu. Bet kurio viešųjų pirkimų kon-kurso organizatoriai patys gali nuspręsti, kiek vertinant darbus svarbus kokybės kriterijus – panašiai elgiamasi ir kitose Europos šalyse.“

Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (R. Paleko ARCH studija).

18 2014 Nr. 6

Lina BIELIAUSKAITĖ

Viena vertus, svetur savo kūrybines idėjas pristatantys Lietuvos architek-tai ne kartą įrodė esantys pajėgūs konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Kita vertus, užsienio architektūriniuose konkursuose dalyvaujantiems mūsų šalies specialistams tai yra ir galimybė įvertinti kitokią patirtį: pradedant organizaciniais aspektais, baigiant požiūriu į kūrėjus. Projektuotojai pri-pažįsta, kad šioje srityje Lietuvai dar yra kur pasitempti.

Namų darbus ruošia atsakingaiBene garsiausiai Lietuvoje nuskambėjo 2007-ai-siais Stokholme (Švedija) vykusio Asplundo bibliotekos išplėtimo konkurso rezultatai. Jame dalyvavusios R. Paleko ARCH studijos komandos pasiekimas tuomet buvo įvertintas kaip iki tol reikšmingiausias Lietuvos architektų laimėjimas architektūriniuose pasaulio konkursuose. Dalyvių


skaičiumi įspūdingų varžytuvių – jose konkuravo apie 1200 projektavimo firmų – finaliniame ture lietuviai antrąja ir trečiąja vietomis pasidalijo su suomiais.

Architektas, Vilniaus Gedimino technikos uni-versiteto (VGTU) Architektūros katedros profe-sorius Rolandas Palekas, kalbėdamas ir apie šį, ir apie kitus konkursus Norvegijoje, Slovėnijoje,

Rolando PALEKO ir jo vadovaujamos architektų studijos laimėjimas Asplundo bibliotekos išplėtimo konkurse Švedijoje įvardijamas vienu ryškiausių tarptautinio pripažinimo pavyzdžių. G. Bartuškos nuotr.

19


Latvijoje, kuriuose dalyvavo jo vadovaujamos studijos projektuotojai, išskyrė ne vieną sektiną aspektą.

„Akivaizdu, konkurso pasiruošimui užsienyje skiriama nepalyginamai daugiau laiko, pastan-gų ir lėšų nei Lietuvoje. Tai, ko gero, esminis skirtumas, kuris krinta į akis. Konkurso sąlygos atsako į visus klausimus ir aprėpia visus aspek-tus – tam prireikia, manau, ne mažiau kaip metų ir kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių. Konkurso rengėjai paruošia labai išsamius namų darbus, kurie tampa architektų tolesnių siūlymų baze“, – įvardijo R. Paleko ARCH stu-dijos vadovas.

Kai užsakovai nežino, ko noriPašnekovo teigimu, tai sudaro geresnes prie-laidas atsirasti tinkamam konkurso rezultatui, o laimėję darbai adekvatūs išeities medžiagai, situacijai, teritorijos, sklypo problematikai, nes kuo daugiau įvardijama aspektų, apribojimų, is-torinės, socialinės, kultūrinės, techninės įtakos, tuo visapusiškesnį paveikslą mato architektas ir sykiu ateityje mažiau rizikuoja susidurti su neiš-sprendžiamomis problemomis.

„Kalbant apie standartinį konkursą Lietuvoje, neretai užsakovai patys nelabai žino, ko nori. Jie neskiria pakankamai laiko ir lėšų užduočiai sufor-muluoti ir tam tikrų minčių, idėjų tikisi iš architek-tų“, – kalbėjo architektas R. Palekas.

Kaip retą išimtį pašnekovas įvardijo „Ogmios“ centro Vilniuje ir fabriko „Lituanica“ Kaune gali-mybių studijai parengti skirtas kūrybines dirbtu-ves.

R. Paleko teigimu, Lietuvoje būtų sveikintina ir kita užsienio šalių architektūriniuose konkur-suose taikoma praktika: „Visuose tarptautiniuose konkursuose, kuriuose yra tekę dalyvauti, žiuri sudėtis buvo deklaruojama iš anksto pavardėmis, regalijomis, pasiekimais. Manau, tai labai svarbu,

nes prieš apsispręsdamas dalyvauti konkurse architektas turėtų matyti, kas vertins jo darbą, galiausiai jis turi gerbti tuos žmones, pasitikėti jų vertinimu. Tai ne visada yra įprasta praktika Lie-tuvoje organizuojamuose konkursuose. Neretai būna paskelbiamos kelios vertintojų pavardės, o likusi žiuri dalis – bepavardė: užsakovo ar kokios nors organizacijos deleguojami žmonės.“

Savo kiemo sindromasArchitekto R. Paleko teigimu, tai, kad į visų tarp-tautinių konkursų vertinimo komisijas kviečiami pasauliniai architektūros ar teorijos autoritetai, be abejo, byloja ne tik apie paties renginio lygį, bet ir laimėjimų svorį.

„Lietuvoje iš esmės nerengiami rimti tarptau-tiniai konkursai. Tie, kurie vyksta, menkai atitinka

įprastus aukšto lygio reikalavimus. Galbūt forma-liai nurodoma, kad konkursas – tarptautinis, ta-čiau visi kiti aspektai byloja ką kita“, – konstatavo architektas.

R. Paleko ARCH studijos vadovas svarstė, kad tai galėtų būti viena priežasčių, kodėl šiuose kon-kursuose taip vangiai dalyvauja užsienio architektų studijos. „Žinoma, pagrindinė priežastis – nea-dekvatūs biudžetai. O ši materialioji pusė yra pa-darinys, išraiška gilesnių dalykų, kuriuos įvardyčiau kaip savo kiemo, provincialumo, nepasitikėjimo savimi sindromą. Tai jaučiama ir tarp užsakovų, ir tarp architektų. Kad esame nė per trupinį ne pras-tesni už vakariečius, turime nė kiek ne menkesnį gyvenimo standartų ir kokybės supratimą, pirmiau-sia turime įsisąmoninti patys, tada ateis ir natūralus poreikis siekti aukščiausios kokybės“, – neabejoja VGTU profesorius R. Palekas.

Anot architekto Vytauto BIEKŠOS, Latvijos nacionalinio meno muziejaus rekonstrukcijos konkursą laimėjusių lietuvių projektas įgyvendinamas su derama pagarba pasiūlytai architektūrinei koncepcijai. G. Bartuškos nuotr.

20 2014 Nr. 6

Anot pašnekovo, gyvas pavyzdys – laviai ir estai, kurie sugebėjo įrodyti, kad nėra architektūros pro-vincija. Apie tai esą iškalbingai byloja ir architek-tūriniai mūsų kaimynų rezultatai, ir organizuojami tarptautiniai konkursai.

Statusas – atskira temaR. Paleko teigimu, neatsiejamas užsienyje ren-giamų architektūrinių konkursų bruožas – pa-garba architektui ir architektūrai. Pašnekovas pastebi, kad daugumoje mūsų konkursų užsako-vas nėra įpareigotas prieš laimėtojus.

„Tai pasakytina apie jaunus architektus, ku-rie neturi kitų būdų būti pastebėti, užsiauginti savo vardą kaip dalyvaudami konkursuose. Kad ir kokią vietą jie užimtų, neturi jokių tei-sių. Užsakovas gali daryti, ką nori. Gali rinktis arba antros, arba trečios vietos laimėtoją, arba siūlyti derinti projektus. Vakarietiškų konkursų sąlygose būna aiškiai įvardijama, kad jei kon-kursą laimės jaunas architektas ar jų grupė, neturintys pakankamai kvalifikacijos, tačiau pa-siūlę vertingą idėją, jiems bus rekomenduota keletas specializuotų patirtį turinčių architektū-ros firmų, kurios padėtų įgyvendinti projektą. Mums iki tokio mąstymo dar toli. Tenka kons-tatuoti, kad apskritai architektūros ir architekto prestižas mūsų visuomenės akyse yra smukęs, kokios to priežastys – atskira tema. Tačiau aki-vaizdu, kad tai atsispindi daug kur, įskaitant ir architektūros konkursų situaciją“, – įvertino architektas R. Palekas.

Studijos „Processoffice“ architektas Vytau-tas Biekša, dalijęsis architektūrinio konkurso Latvijoje patirtimi, irgi pripažino, kad kaimyni-nėje šalyje architekto pozicija plačiąja prasme visuomenėje suvokiama ir kotiruojama geriau nei Lietuvoje. 2010-aisiais Latvijos nacionali-nio meno muziejaus rekonstrukcijos konkurse laimėjusi jungtinė „Processoffice“ bei „Andrius Skiezgelas Architecture“ studijų komanda jau gali apčiuopti ir konkrečius rezultatus – projek-tas įgyvendinamas, be to – su derama pagarba pasiūlytai architektūrinei koncepcijai.

Prioritetai dėliojami kitaip„Žinoma, projektas buvo šiek tiek koreguojamas, komisija pateikė tam tikrų reikalavimų, kuriuos reikėjo įvertinti, kai ką teko patobulinti, o tai yra normalu. Koncepciniu lygiu parengti darbai ne visada atsako į buitinius klausimus, o juos sunku išsiaiškinti, kol nėra galimybės tiesiogiai paben-drauti su institucija, kuri tame pastate gyvens. Tačiau visos korektūros buvo atliekamos bendru sutarimu“, – patikino vienas projekto autorių V. Biekša.

Pašnekovas prisipažino, kad vargiai įvardytų Lietuvoje vykusį architektūrinį viešojo objekto

konkursą, kuriame būtų laimėję užsienio specia-listai, ir tai esą – irgi iškalbingas faktas.

„Latvijoje tai ne pirmas atvejis. Ne vienas naujas pastatas Rygoje suprojektuotas užsienie-čių. Tad klausimų apie skaidrumą, objektyvumą net nekyla. Žinoma, negaliu teigti, kad pas mus konkursai vyksta neskaidriai, tiesiog akivaizdu, kad kaimyninėje šalyje atvirumas – didesnis ir prioritetai čia dėliojami kiek kitaip“, – įvertino architektas.

Anot pašnekovo, tarp tokių prioritetinių da-lykų – ir finansiniai klausimai. „Ką jau kalbėti apie daugelį pasaulio šalių, užtenka pažiūrėti į Latviją, Estiją, kur arba kaina išvis nėra lemiamas dalykas, kaip buvo mūsų atveju Rygoje, kai vyko atskiros derybos, arba lemia protinga jos pro-centinė išraiška bendrame vertinime“, – teigė V. Biekša.

Neįveikiamų kliūčių nėraAnot pašnekovo, tam tikra prasme gal ir būtų galima pateisinti komercinį užsakovą, kuris stato nuosavame sklype už savas lėšas.

„O juk čia projektai – už valstybės lėšas. Tai ir statome nelabai žinia ką. Civilizuotose valstybėse žmonės supranta, kad kai pastatas statomas šimtui ar net daugiau metų, svarbu ne vien jo projektavimo kaina. Apskritai susi-daro įspūdis, kad tokie stiprūs projektai kaip R. Paleko Vilniaus universiteto biblioteka arba Eugenijaus Miliūno „Žalgirio“ arena atsirado labiau dėl asmeninės iniciatyvos, labai didelės energijos, o ne dėl kokios nors sistemos, sutei-kiančios prognozuojamą rezultatą. Ir šie pavyz-džiai yra veikiau išimtis nei taisyklė“, – kalbėjo architektas V. Biekša.

Kaip vieną esminių konkursų Lietuvoje ir La-tvijoje skirtumų „Processoffice“ atstovas taip pat įvardijo pastarojoje šalyje galiojantį įstatymą, kuris neleidžia skelbti statybos ir projektavimo konkurso kartu.

„O pas mus tai pristatoma kaip geras efektyvios vadybos pavyzdys. Galbūt tai labai patogu – vienu pirkimu nuperkamas visas projektas, ir proble-mos, terminai užkraunami vykdytojams. Tačiau bent šiek tiek apie statybas nusimanantis žmogus pasakys, kad statybininkas ir architektas yra sveika opozicija, o ne ranka ranką plaunanti struktūra“, – kalbėjo pašnekovas.

V. Biekšos manymu, pakoreguoti ydingus Lie-tuvos architektūrinių konkursų praktikos aspektus neįveikiamų kliūčių nėra.

„Viešųjų pirkimų normatyvai nedraudžia diegti kitus nei mažiausia kaina kriterijus. Ji galėtų nu-sverti dalį balų, nebūtinai lemiamą. O jau tokiais konkursais būtų galima labiau sudominti ir rim-tesnes tarptautines projektuotojų komandas“, – įsitikinęs architektas.

22 2014 Nr. 6


Architektūrinės ir urbanistinės aplinkos kokybės saugiklis, kolegialaus pasitarimo galimybė, miestų savivaldos įrankis derybose su nekilnoja-mojo turto ir verslo projektų plėtotojais, architektūrinės idėjos teismas: penkiuose šalies miestuose veikiančių architektūros-urbanistikos eks-pertų tarybų veikla sulaukia kontroversiškų apibūdinimų. Požiūris daž-niausiai priklauso nuo to, kurioje barikadų pusėje stovi vertintojas.

GERIAUSIO MODELIO PAIEŠKOS ARCHITEKTŪROS-URBANISTIKOS EKSPERTŲ TARYBŲ VAIDMUO:

KAS DAUGIAUSIA LAIMI IŠ JŲ VYKDOMOS MISIJOS?

Išvados – rekomendacinio pobūdžioVilniaus miesto architektūros-urbanistikos eks-pertų tarybos (VAUET) prie Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Vilniaus skyriaus narys Mindaugas Pakalnis pripažįsta, kad svarstymas ekspertų tary-boje ne vienam architektui atrodo kaip grėsmin-gas kumštis, neleidžiantis pasireikšti individualy-bei. M. Pakalnis įsitikinęs, kad protingai sudėliota apribojimų sistema yra vertinga pagalba, o pro-jekto autorius neturėtų reaguoti asmeniškai kole-gai patarus dar pagalvoti apie kokį nors sprendinį.

2001 metais atnaujintoje LAS Vilniaus skyriaus ir Vilniaus miesto savivaldybės sutartyje nurodyta, kad vienas pagrindinių VAUET tikslų yra bendra-darbiavimas siekiant architektūrinės ir urbanis-tinės miesto aplinkos kokybės bei savito miesto įvaizdžio sukūrimo. Iš miesto savivaldybės į VAUET atkeliauja apie 90 proc. čia svarstomų objektų.

VAUET nuostatuose skelbiama, kad Miesto plė-tros departamentas į ekspertus kreipiasi dėl terito-rijų planavimo dokumentų projektų, kuriais keičia-mi miesto bendrojo plano sprendiniai, dėl miesto tarybos patvirtintos miestovaizdžio apsaugos zonoje rengiamų statinių projektų, kurie yra ypatingosios

Teoriškai architektūros-urbanistikos ekspertų tary-bų ekspertizės gali prašyti ne tik projektus derinan-čios savivaldos institucijos, bet ir patys projekto auto-riai, tik tai – retas atvejis. Kartais tarybos ekspertizės kaip šiaudo griebiasi į keblias diskusijas su įvairiomis kontroliuojančiomis institucijomis įsivėlę architektai.

Pagrindinis užsakovas – savivaldybėsVilniaus miesto savivaldybė dažniausiai eksper-tuoja objektus, kurių architektūrinė ar urbanis-tinė kokybė pasirodo nepatenkinama. „Kartais jaučiame, kad mieste urbanistiniu požiūriu negali atsirasti būtent toks objektas, net jei jis architektū-riškai gerai atrodo, nes konkuruos su greta esan-čiomis architektūros vertybėmis. O jo atsiradimą galbūt leidžia anksčiau padarytos planavimo klai-dos. Tada sprendimas nėra paprastas, savivaldai reikia ekspertų nuomonės ir pozicijos“, – aiškino A. Blotnys.

Pučiantis nekilnojamojo turto burbului, eks-pertų tarybos vaidmuo, anot sostinės vyriausiojo architekto, tapo dar reikšmingesnis: „Dalis archi-tektų neatlaikė išbandymo pinigais, dalis, gal pri-versti užsakovų, bandydavo išspausti maksimumą ignoruodami urbanistines aplinkybes. Ekspertai tokiais atvejais, sakykime, padėjo formuoti užsa-kovo skonį. Nors jų išvados tėra patariamosios, aš bent jau nebebuvau vienas karys lauke.“

Apie 45 metų patirtį kolegų darbus ekspertuo-jančiose struktūrose turintis VAUET pirmininkas Arūnas Eduardas Paslaitis A. Blotnio įvardytą problemą pripažįsta ir kalba apie ją esamuoju laiku, kartu apgailestauja dėl to, kad aplinkybės šiandien nėra palankios kokybiškai architektūrai atsirasti – pakelti kartelės neleidžia viešųjų pir-kimų nuostatai, verslo, o ne šalies architektūrą palaikanti administracija.

„Verslas turi tam tikrą poziciją ir svertus, po-žiūrį į pelningumą, pastaruosius 20 metų archi-tektai turi į tai atsižvelgti. Tai, kiek jų nuomonės paisys užsakovas – kitas klausimas. Yra archi-tektų, kurie labiau atsižvelgia į verslo poreikius, yra tokių, kuriems sunkiau sekasi su užsakovu bendrauti, yra užsakovų, kurie labiau pasitiki architektu. Pastarieji dažniausiai daugiau ir išlošia, – patikino A. E. Paslaitis. – Ne tik eko-nomiškai – atsiskleisti galintis architektas sukurs didesnės meninės vertės pastatą, tokį, kuris taps verslininko vizitine kortele.“

Patariamuoju organu šalies architektūrinės-ur-banistinės ekspertų tarybos (jos veikia ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Neringoje, o kreiptis dėl ekspertizės galima nebūtinai į savo regiono tarybą) tapo maždaug prieš 15 metų. Anksčiau jų pastabos buvo privalomos – tarybų nurodytas klaidas reikė-davo ištaisyti.

Bene jauniausias VAUET narys, architektas Rokas Kilčiauskas, pripažino, kad šiandien tik re-komendacinio pobūdžio išvadas formuluojantys ekspertai kartais pasijunta tuščiai malantys liežu-

paskirties statiniai ir pan. Dokumente vengiama vienos kurios nors pusės įsipareigojimus nusakan-čių veiksmažodžių: Miesto plėtros departamentas ne privalo ar gali kreiptis į ekspertus, o tiesiog kreipiasi – galima suprasti, kad tik tada, kai pats sugalvoja. O ekspertai pateikia savo išvadas, kurios yra viso labo rekomendacinio pobūdžio.

Vilniaus vyriausiasis architektas, Miesto plė-tros departamento direktorius Artūras Blotnys vertina ir tokią pagalbą. „Vyriausieji architektai ar miestų plėtros departamentų vadovai dažnai lieka vieni nuogi prieš įstatymo raidę: būna si-tuacijų, kai jų negina jokie įstatymai, bet reikia atsižvelgti į ypatingus architektūrinius ar urba-nistinius reikalavimus, kurių įstatymuose ap-rašyti neįmanoma, kai atsiranda kitų institucijų perdėtų reikalavimų, tarkime, paveldosauginių. Tada mums svarbi ekspertų nuomonė ir para-ma“, – sakė A. Blotnys.

Vilniaus vyriausiasis architektas neabejoja, kad dar labiau kvalifikuotų ekspertų paramos reikia rajonų architektams, kurie mažuose miesteliuose, politikams pradėjus diktuoti savo nuomonę, gali pasijusti išvis vieniši.

Gintautas NATKEVIČIUS

Visi mes architektai esame rinkos dalyviai. Tad kaip aš, rinkos dalyvis, atnešęs savo konkurentui darbą, galiu tikėtis, kad jis man padės patarimais?

23

viais – kai nepaisydamas jų argumentų traukinys nuvažiuoja kita kryptimi.

„Tai blogoji pusė, bet mes matome ir kitokį po-veikį, kai ekspertams patarus architektai peržiūri tam tikrus sprendinius ir atneša vėliau ne sukandę dantis – šekit ir turėkit, – o pasirengę dalyvauti normalioje profesionalų diskusijoje. Ir galiausiai projektai pagerėja. Laimėtojas čia vienas – miestas ir jo aplinka“, – komentavo R. Kilčiauskas.

Pasigenda konkretaus ekspertuotinų objektų įvardijimoVis dėlto keisti VAUET statusą iš patariamosios į sprendžiamąjį balsą turinčią instituciją R. Kilčiaus-kas nesiūlo. „Privalomumas galėtų būti ne mūsų sprendiniuose, o tų institucijų, kurios kreipiasi į mus, dokumentuose – kad miestų vyriausieji ar-chitektai, miestų plėtros departamentų vadovai galėtų pasinaudoti mūsų išvadomis, nebūtų įpa-reigoti asmeniškai atrinkti ekspertuotinus darbus, imtis teisėjo vaidmens, kaip dabar tenka miesto vyriausiajam architektui, nes būtent tokia atsako-mybė suteikia galimybę rastis manipuliacijoms ir sąmokslo teorijoms“, – sakė R. Kilčiauskas.

Miesto vyriausiajam architektui, įsitikinęs paš-nekovas, būtų paprasčiau dirbti, jei patobulinus ekspertų tarybos veiklos reglamentą būtų tiksliai nustatyti kriterijai ar objektų (ne tik pastatų, bet ir tūrių, teritorijų), kurie turi būti aptariami eks-pertų taryboje, kategorijos. Pavyzdžiui, vieši ar europinėmis lėšomis finansuojami projektai.

Tobulintinų aspektų VAUET veikloje mato ir sostinės vyriausiasis architektas. „Kartais, kai koks nors ekspertų tarybos narys ar jo kolega pristato projektuojamą objektą, susidaro įspūdis, kad vei-kia klano interesai, – sakė A. Blotnys. – Susiklosto gana miglotų situacijų – pasakytum, kad varnas varnui akies nekerta... Tai išimtiniai atvejai, bet...“

R. Kilčiauskas tokius kaltinimus neigia: „Pa-sakyčiau atvirkščiai – kai kerta varnas varnui, tai žiežirbos skyla.

Vadinamojo klano diskusijos – dar intensyves-nės. Nėra taip, kad būtų profesionaliai neargu-mentuotų pastabų ar kad matyčiau užslėptų ėjimų. Būtų keista, jeigu būtų kitaip – ekspertų taryboje dirba kompetentingi architektų bendruomenės išrinkti autoritetai. Sakyčiau, kad tokie įtarimai – ankstesnio laikotarpio atgarsiai.“

Vis dėlto R. Kilčiauskas pripažino: nemažai jaunų architektų tiki tomis sąmokslo teorijomis ir deklaruoja, kad kaip tik dėl nepasitikėjimo LAS struktūrų sprendimų skaidrumu nestoja į profesi-nę sąjungą. VAUET narys diskusijose su skeptikais renkasi iš dviejų pozicijų: arba konstatuoja jų teisę netikėti, arba siūlo kalbėti po to, kai ateis į posėdį ir patys pamatys, kaip šie vyksta.

Diletantiška nuomonė laimi vis dar per dažnaiKadenciją Panevėžio architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos ir LAS Panevėžio skyriaus pirmi-ninko poste ką tik baigusi architektė Loreta Pau-lauskienė pasakojo, kad panevėžiečiai ekspertai savo įtakos sferą su savivaldybe suderinę būtent

taip, kaip vilniečiai dar tik svajoja. Jų sutartyje tiksliai aptarta, kokie objektai turi būti svarstomi ekspertų taryboje. Tai – visi pastatai, kurie atsi-randa miesto centro teritorijoje, taip pat esantys šalia pagrindinių gatvių, tarp jų – ir individualieji namai, taip pat vertinami ir nesvarbioje terito-rijoje esantys visuomenei svarbūs objektai, visi specialieji ir bendrieji planai.

„Mes, ekspertai, ir patys savo projektus ne-šame į tarybą, kartais ir po kelis kartus. Ir kai jauni buvome, nešėme. Reikia išmokti priimti kritiką, kad ir kaip tai būtų sunku“, – pripažino L. Paulauskienė.

Tiesa, savivaldybės atstovai kartais bando apsieiti be ekspertų nuomonės net tais atvejais, kai pagal reglamentą tai privalu, ir patariamosios

Artūras BLOTNYS

Kartais, kai koks nors ekspertų tarybos narys ar jo kolega pristato projek-tuojamą objektą, susidaro įspūdis, kad veikia klano interesai.

Arūnas Eduardas PASLAITIS

Tik laikas parodo, ko vertas statinys. Ekspertų tarybos misija – padėti išvengti 50 metų statinio vertei pati-krinti.

24 2014 Nr. 6

struktūros statusą turintiems specialistams dėl tokio požiūrio į architektūros kokybę lieka apgai-lestauti.

„Lietuvoje dabar klesti profanizacija: ne spe-cialistai, o politikai ir valdininkai sprendžia for-muluodami diletantišką nuomonę. Visos Lietu-vos architektūrai, šalies miestams būtų geriau, jeigu būtų nustatyta, kad projektas negali būti derinamas be ekspertų tarybų pritarimo, – sakė L. Paulauskienė. – Nesame tie, kurie vykdo kieno nors užsakymus. Jei projektas, kuriuo suabejojo miesto savivaldybė, mūsų požiūriu yra geras, taip ir pasakysime.“

Jautrūs autorių ambicijų klausimaiKauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir archi-tektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius

Tiesa, pripažino jis, būtinybę pateikti projektą Kauno architektūros-urbanistikos ekspertų tarybai (KAUET) įrašius į specialiąsias architektūrines są-lygas kai kurie architektai laiko neteisėta prievole.

„Tai sudėtingi reikalai, bet aš manau taip: jei-gu LAS ir miesto savivaldybė sutarė steigti tokį darinį, kuris kaip patariamasis balsas padėtų ir vyriausiajam architektui, ir politikams, čia pro-jektuojantys architektai turi laikytis nustatytos tvarkos. Tad mes siūlome, rekomenduojame nešti projektus į KAUET“, – keblią situaciją ieš-kant svertų derybose su projektų autoriais at-skleidė N. Valatkevičius.

Kaune laikomasi nuostatos, kad ekspertizei turi būti pateikiami visi objektai, kurie yra finansuoja-mi iš Europos Sąjungos, savivaldybių lėšų, taip pat pagrindinėse miesto gatvėse ir jų įtakos zonose, svarbiose erdvėse esantys statiniai.

„Stiklainio“ įvykiai parodė, kad KAUET yra ab-soliutus juridinis nulis. Atsakė, kaip ir turi būti, tas, kuris dėjo parašą – valdininkas.“

G. Natkevičius formuluoja retorinį klausimą: „Visi mes architektai esame rinkos dalyviai. Tad kaip aš, rinkos dalyvis, atnešęs savo konkurentui darbą, galiu tikėtis, kad jis man padės patarimais? Tai visiškai nelogiška.“

KAUET posėdžiuose architektas pasigenda konstruktyvaus kalbėjimo: „Taryboje yra kolegų, kurių nuomonės mielai ir pats pasiklausčiau, jeigu galėčiau, bet yra dalis tokių, kurie tik šiaip šneka. Taryboje beveik nevyksta rotacijos, čia nepatenka jaunimas. Jeigu į svarstymą papuola silpnesnis darbas ar architektas, jis gal nė nesu-pras gautų patarimų – tai, ką šnekės Dalius Ša-rakauskas ar Gintaras Čaikauskas, jam bus kaip kosmosas – aukštasis architektūros pilotažas. O kam į tas tarybas siųsti stiprius architektus? Ką ten veikti Algimantui Kančui, Eugenijui Miliūnui, Rolandui Palekui, Audriui Ambrasui? Jie bet ku-riuo atveju padarys gerai, tai yra profesionalo atsakomybė.“

G. Natkevičius įsitikinęs, kad papildomi pro-jekto aptarimai tokiose struktūrose kaip archi-tektūros-urbanistikos ekspertų tarybos padaro projektus įprastesnius. „Gaila, kad neprisimenu, kuris kolega kartą tiksliai apibendrino: „Blogam darbui KAUET nepadeda, o gerą apgadina...“ Išties man būtų kur kas įdomiau matyti grynąjį talentingų autorių požiūrį: nenugludintą, ne-nubrūžintą taryboje – su atviru nervu. Kai par-odose pateikiami jų padarytų projektų eskizai, matau, kad jie buvo įdomesni. Gal kokie nors sprendimai atkrinta ne tik dėl tarybų, bet ir dėl užsakovo svarstymų, finansų. Bet aišku ir tai, kad mes bijome išsiskirti, parodyti tą nervą. Tai menas, kur svarbūs subtilūs niuansai. Daugelis sprendimų turi būti kūrėjo reikalas“, – tvirtino G. Natkevičius.

Architektas pasigenda ir gilesnių projektų aptarimų: „Gerai, kad posėdžiuose viskas tiks-liai reglamentuota, be reikalo nepliurpiama, bet filosofiniam, aukštesnio lygio aptarimui laikas nebeskiriamas. Tiesiog nebevyksta dis-kusijos. Klausimas „Kodėl taip darei?“ nebeke-liamas. Autorius neturi galimybės nė padisku-tuoti su ekspertais – apginti savo idėją ar po aptarimo suabejoti kolegų išvada.“

Tarybose pageidauja kompetentingų konkrečios srities ekspertųG. Natkevičius linkėtų, kad KAUET veiklai vado-vautų miesto vyriausiasis architektas – kad jis turėtų teisę surinkti kompetentingiausius spe-cialistus apsvarstyti konkretų objektą. „Dalis ar-chitektų turi ekspertų atestatus, dalis jų neturi, bet yra žinomi kaip nuovokūs specialistai. Jei klausimas svarbus urbanistiniu požiūriu, galėtų būti kviečiama viena kompanija, jei objektas saugomoje teritorijoje – kitus, jei pasitaiko koks nors sudėtingas objektas, kuriame reikia sukurti interjerą – tarkime, Prisikėlimo bažny-

pritaria vilniečiui kolegai A. Blotniui – architek-tūros-urbanistikos ekspertų tarybos yra svarbus ramstis miestų architektams, kurie turi rasti argumentų įtikinti autorius ar užsakovus, kad pateiktas projektas, kitaip negu jiems atrodo, nėra be trūkumų. „Architektūros projektai – ne visai meno kūrinys, jie turi funkciją, todėl tam tikri sprendimai nėra asmeninis vieno autoriaus reikalas. Jeigu autorius tai pamiršta, kolegos pri-mena“, – aiškino N. Valatkevičius.

Įžvelgia ekspertizių modelio trūkumųNe vieną Lietuvos architektūros apdovanojimą su savo biuro komanda laimėjęs ir ne vieną projektą KAUET pristatęs architektas Gintautas Natkevičius yra iš tų, kurie netiki dabartinių ekspertų tarybų funkcionalumu.

„Vis dar kuriama iliuzija, kad čia sprendi-mai priimami kolektyviai. Tam tikru metu jie valdininkams padėdavo, bet pasikeitė juridinė situacija, – atkreipė dėmesį G. Natkevičius. –

Rokas KILČIAUSKAS

Jei autorius žinotų, kad darydamas tam tikro pobū-džio projektą turės pristatyti jį ekspertų tarybai, nekiltų baudžiamumo asociacijų ir iš to atsirandančio nepasitenki-nimo, susipriešinimo.

Audrius AMBRASAS

Visada reikia žinoti, kada turi sustoti ir pasakyti: manau, kad turi būti taip, ir nebekei-sime nieko arba stabdysime projektą. Tai tinka bendrau-jant ir su užsakovu, ir su kritikais.

25

doti kolegų per viešus svarstymus išsakomomis pastabomis.

„Prieš 15 metų ekspertų tarybose lyg ir jau-tėsi, kad vyksta tam tikras statymas į vietą. Bet dabar man atrodo, kad kritiką reikia priimti negalvojant, kad kas nors tai daro turėdamas išskaičiavimų, – sakė A. Ambrasas. – Praėjus tam tikram laikui pasvarstai, kad gal ir teisingų dalykų buvo pasakyta. Verta iš karto neatmesti. Juk gali būti, kad pergalvojęs pastabas taisysi net ne tai, kas vertintojams kliuvo, o kitus da-lykus – juk tai proga peržiūrėti visą projektą. Žmogus kartais aptingsti ir būni nusiteikęs naudotis savo išbandytais sprendimais. Kitas dalykas – kad visada reikia žinoti, kada turi su-stoti ir ryžtingai pasakyti: manau, kad turi būti taip, ir nebekeisime nieko arba stabdysime projektą. Tai tinka bendraujant ir su užsakovu, ir su kritikais.“

VAUET pirmininkas A. E. Paslaitis norėtų, kad kiekvienas projektuojantis architektas į Vilnių žiūrėtų taip pat, kaip ir jis – kaip į to-bulybę, kurioje bet koks naujas įrėžimas arba užgyja, arba ne – arba rėžia akį, arba ne: „Tai jautrūs sprendimai. Tik laikas parodo, ko ver-tas statinys. Ne veltui nustatytas 50 metų laiko-tarpis paveldui pripažinti. Tai matuoklis, kuris tikrai veikia. Ekspertų tarybos misija – padėti išvengti tų 50 metų statinio vertei patikrinti.“

idėja? Jei architektas neturi ką pasakyti, tai ne kas ir išeina. Tokiu atveju tiesiog bandome ką nors patarti: dėl aukštingumo, sudalijimo, dar kokios nors techninės detalės, – aiškino A. E. Paslaitis. – Gali būti ir taip, kad pats suabejoji, ar esi teisus kritikuodamas. Bet kaip tik todėl ta-ryboje ir yra tiek daug narių, kurie gali pareikšti savo nuomonę.“

Architektui A. Ambrasui naujausio darbo – sostinėje iškilusio verslo centrų komplekso „Bal-tic Hearts“ – pristatyti VAUET nereikėjo. Projektą derinusioms instancijoms jis nesukėlė abejonių. „Buvau pasiruošęs eiti, bet sakė, kad nereikia. Gaila – ruošėmės, bet savanoriškai nuėjęs lyg keistai atrodysi“, – šyptelėjo architektas. Ne vie-ną dešimtį metų kuriantis A. Ambrasas pripaži-no, kad ne iš karto mokėjo išklausyti ir pasinau-

Iliustracijos: architektusajunga.lt

čia – būtini dar kiti žmonės. Jei man reikėtų ką nors projektuoti Kauno senamiestyje, pir-miausia kviesčiau architektę Astą Prikockienę. Bet KAUET jos nėra. Ir tarsi nėra mechanizmo panaudoti architekto žinias“, – problemą mato G. Natkevičius.

Tikslinis ekspertų grupės surinkimas, pa-brėžė pašnekovas, leistų išvengti visiškai nepageidaujamos projektų autorių loterijos: „Kas žino, ar tavo darbo pristatymo dieną susirinks atitinkamą specifiką išmanantys žmonės? O Kauno architektai juk ir moka už savo darbų svarstymus. Dabar kartais atrodo, kad ta KAUET suburta siekiant tik sukritikuoti, o ne patarti. Kūrėjas verčiamas pagalvoti apie tai, kad būtina pačiam brautis į ekspertų tary-bą – tapti jos nariu, kad esant reikalui būtų lengviau apsiginti.“

VAUET narys R. Kilčiauskas supranta dvipras-mes kolegų emocijas ir įtampą. Vis dėlto svarsto, kad čia daug kas priklauso ir nuo asmenybės: ar žmogus į pastabas reaguoja kaip į kritiką, ar kaip į nuomonę, pagaliau kiek pripažįsta kitokios nuostatos galimybę. Be to, pastebėjo R. Kilčiauskas, architektūra nėra tokia asmeni-nės saviraiškos forma kaip tapyba ar skulptūra, o ekspertų tarybos nediktuoja, kokia spalva dažyti namų sienas – kalba apie dalykus, kurie svarbūs visuomenei.

„Jei architektai jaučia visuomenės deleguotą pareigą kaip specialistai, tai jie jos ir laikosi. O jei kas nors dėl asmeninių, kūrybinių ambicijų pasijunta įžeistas, tai jau asmenybės arba gal kokios ekspertų kompetencijos reikalai – galbūt būta netinkamos argumentacijos“, – sakė R. Kil-čiauskas.

Pašnekovas neabejoja, kad nereikalingą įtam-pą sumažintų ir tikslus ekspertuoti privalomų pro-jektų kategorijų įvardijimas: „Jei autorius žinotų, kad rengdamas tam tikro pobūdžio projektą turės pristatyti jį ekspertų tarybai, nekiltų baudžiamu-mo asociacijų ir iš to atsirandančio nepasitenkini-mo, susipriešinimo.“

Kada autorius turi teisę pasakyti „stop“?Ekspertų tarybų nariai pripažįsta: vienas jautriau-sių ir sunkiausiai atsakomų klausimų – kiek eks-pertai gali kištis į kūrybos procesą? Pasak VAUET pirmininko A. E. Paslaičio, aptarimo pobūdis ir detalumas priklauso pirmiausia nuo projekto kokybės.

„Visada matyti, ar tai meninis architektūrinis sprendinys, ar tik funkciškai pagal užsakovo pageidavimus subraižytas objektas. Architektas A. Ambrasas – vienas tų tarybos narių, kurie visada tiesiai šviesiai paklausia: kokia čia tavo

Architektūros-urbanistikos ekspertų tarybose įprastai svarstomi centrinėse miestų dalyse esantys visuomenei svarbūs objektai.

26 2014 Nr. 6

VIETOJ VALSTYBĖS ARCHITEKTO – STIPRI VYRIAUSIOJO

ARCHITEKTO POZICIJA

Lina BIELIAUSKAITĖ

Su nerimu ne tik apie profesinio prestižo devalvaciją, bet ir neefekty-vų architektūros politikos įgyvendinimą kalbantys architektai viena tokios situacijos priežasčių įvardija tai, kad architektūrai teko podu-kros dalia. Nors šią sritį formaliai kuruoja Aplinkos ministerija, spe-cialistai teigia, kad bemaž 90 proc. jos pajėgumų orientuota kitoms problemoms spręsti. Kai kuriose šalyse įgyvendinant šalies architek-tūros politiką valstybės organizacijas ir ministerijas koordinuoja vals-tybės architekto tarnybos ar biurai. Galbūt tokia praktika – rimtesnio valstybės požiūrio į architektūrą išraiška – pasiteisintų ir Lietuvoje?

AR LIETUVAI REIKIA VALSTYBĖS ARCHITEKTO?

Pavadinimų prikurti nesunkuValstybės arba valstijos architekto institucija sė-kmingai veikia kai kuriose Europos Sąjungos ša-lyse, JAV ir Australijoje. Nyderlandai, Danija turi vyriausiojo vyriausybės architekto instituciją. Nuo 2009-ųjų panašią tarnybą airiai reorganizavo į valstybės architekto tarnybą, o Vengrija 2010 me-tais įkūrė nacionalinį vyriausiojo architekto biurą.

Ar ko nors panašaus reikia ir mūsų šaliai, archi-tektas, buvęs Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Linas Naujokaitis teigė negalįs įvertinti vienareikšmiškai.

„Matyt, reikėtų mąstyti apie bendrą struktūrą. Skirti vieną asmenį ir pavadinti jį valstybės archi-tektu – maža. Tai gali būti eilinis pasižaidimas, ši figūra gali būti tik formali, turinti tam tikrą pavadi-nimą. Jį galima sugalvoti labai skambų, tik kokioje struktūros vietoje toks žmogus atsidurs? Kam jis turėtų būti pavaldus? Ar jo neveiks politinės ak-tualijos?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Architekto L. Naujokaičio akimis, vis dėlto būtų labai pozityvu, jei architektūros reikalus kuruo-jančioje ministerijoje viceministro poste atsirastų architektas – žinomas, patyręs, puikią reputaciją turintis savo srities profesionalas.

„Prisimenant tą poziciją, autoritetą sovieti-niais metais, šių dienų architektai labai daug prarado. Pavyzdžiui, tuometėje Statybos ministe-rijoje, kurios analogu galėtų būti Aplinkos minis-terija, antrasis asmuo, tai yra iškart po ministro, būtinai būdavo architektas. Šiandien viršūnėje, galima sakyti, nėra nė vieno šios srities profe-

sionalo. Tai, kad iki šiol ministe-rijai vadovavo architektas Valen-tinas Mazuronis – tik politinės situacijos, o ne sistemos dalykas“, – kalbėjo pašnekovas.

Vis dėlto, architekto L. Nau-jokaičio manymu, realistiškes-nė ir aktualesnė šiuo metu Lietuvoje būtų savivaldybės vyriausiojo architekto po-zicijos tema. „O situacija šiandien labai prasta. Kalbant apie miesto ar rajono vyriausiąjį ar-chitektą, ši pareigybė ilgainiui buvo pa-kišta po įvairiomis struktūromis, jos galios nustumtos žemyn. Vilniuje vyriausiasis ar-chitektas dar yra departa-mento vadovas, tačiau Klaipėdoje jis jau skyriaus vedėjas“, – įvardijo L. Naujokaitis.

www.shutterstock.com nuotr.

27

Arčiau Vyriausybės ausųArchitektas, Vilniaus dailės akademijos docentas Kęstutis Pempė nemano, kad valstybės architektas ar jo tarnyba būtų panacėja. Pašnekovas taip pat pripažino, kad dėl šios pareigybės gali kilti nema-žai klausimų.

„Nelygu kaip būtų suformuluotos jo pareigos, atsakomybė, prievolės, ar tai būtų vieno žmogaus pareigybė, ar tarnyba. Tačiau sveikintina kiekviena

„Kadangi teritorijų planavimo, statybos teisės aktų įgyvendinimas yra savarankiška savival-dybės funkcija, būtų keista, jei valstybėje būtų architektas, kuris nurodinėtų, kaip savivaldybei elgtis. Matyt, čia reikėtų kalbėti apie architektūros reikalų koordinavimą valstybiniu lygiu, o tai daro Aplinkos ministerija. Siekiant tam skirti daugiau dėmesio, ministerijoje nuo rugsėjo įsteigtas ats-kiras Urbanistikos ir architektūros skyrius“, – aiš-kino M. Narmontas.

Anot pašnekovo, naujai įkurtas skyrius jau ėmėsi užduoties įteisinti savivaldybės vyriausiojo architekto statusą. M. Narmontas linkęs manyti, kad tai ir bus smarkus postūmis suteikiant realią galią kompetentingiems specialistams formuoti kokybišką miestų, vietovių aplinką.

„Toks statusas buvo ir sovietmečiu. Svarbiausias tikslas – kad architektūrą savivaldybėje formuotų, ja rūpintųsi ne fizinės kultūros mokytojas, ne geografas (kad ir kaip gerbčiau šių profesijų atsto-vus), o kvalifikuoti žmonės. Vyriausiajam architektui norime suteikti tam tikrą galią, ir tai bus daroma atitinkamais teisės aktais. Jam bus deleguotos specifinės funkcijos ir suteikta galimybė susitelkti į tai, ką vyriausiasis architektas ir turi daryti: rūpintis architektūra, urbanistinės kokybės užtikrinimu, o ne būti apkrautas biurokratiniu darbu kaip šian-dien“, – siekiamybes įvardijo ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departa-mento direktorius M. Narmontas.

Autoritetų stygiusNe tik specialistai, bet ir paprasti žmonės pavargo nuo nuolatinės įstatymų kaitos, chaoso, taisyklių nebuvimo, konstatavo Anykščių rajono savivaldy-bės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė. Anot valdininkės, nenuostabu, kad to padariniai šiandien atsispindi ir Lietuvos kraštovaizdyje.

„Vienas filosofas yra sakęs, kad demokratija galima tik gana aukšto mentaliteto visuomenėje. Kad visuomenė tokia būtų, ją reikia ugdyti. O kas tai daro? Autoritetai. Architektūros srityje irgi turi būti autoritetas. Ar šiandienėje situacijoje išgel-bėtų valstybės architektas, ar ne – sunku pasa-kyti. Bet kad reikia imtis drastiškų sprendimų ir kuo greičiau – neabejotina“, – kalbėjo Anykščių savivaldybės atstovė D. Gasiūnienė.

Pašnekovė nemano, kad pakaktų įtvirtinti sa-vivaldybės vyriausiojo architekto pareigybę ir to-kiems tarnautojams grąžinti realią galią – tai šiuo metu ir akcentuoja Aplinkos ministerija.

„Provincijos architektas kalbės viena, didmies-čio, pavyzdžiui, Vilniaus – kita. Reikėtų vienin-gos pozicijos, pastebėjimo, kas vyksta su mūsų architektūros ir kraštovaizdžio politika bendrąja prasme, kur link mes einame. Galbūt tai turėtų būti ne koks nors konkretus, vienas žmogus, o specialistų grupė (kaip Architektų sąjungos pro-jektų vertinimo taryba). Jai turėtų būti skirtas geras finansavimas, kad ši grupė galėtų kištis į teisės aktų leidybą, kurti juos įvertinusi ir gerąją, ir blogąją kitų valstybių patirtį“, – mano Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja D. Gasiūnienė.

J. Junevičiaus nuotr.

priemonė, o tai būtų viena tokių – kai tam tikros žinios, informacija, opiausios problemos pa-siektų Vyriausybės ausis. Tiesiog turėtume bent dar vieną žmogų, kuris galėtų skleisti tas žinias, kalbėti apie problemas ir padėtų jas spręsti. Visi žingsniai, kurie prisideda prie harmoningesnės aplinkos kūrimo, yra tinkami“, – neabejoja paš-nekovas.

Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direk-torius Marius Narmontas svarstė, kad valstybės architekto pozicija veikiausiai prieštarautų mūsų šalies Konstitucijos nuostatams.

Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva GASIŪNIENĖ.

Architektas Linas NAUJOKAITIS.

28 2014 Nr. 6


Septyniuose skirtingose sostinės vietose esančiuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) pastatuose išsibarsčiusią veiklą sutelkti vienoje vietoje – su tokia idėja aukštoji mokykla kreipėsi į Lietuvos ar-chitektų sąjungą (LAS), kuriai ir buvo patikėta organizuoti architektūros konkursą. LMTA, apsisprendusi realizuoti modernios, profesionalaus meno studijas, kūrybą ir mokslo tyrimus jungiančios erdvės idėją, tikisi išspręsti ne tik studijų kokybės problemas. Regis, jai aktuali ir vieningos menininkų bendruomenės kūrimo idėja.

kai kuriuose esamuose pastatuose, net ir mo-dernizuotuose, neįmanoma užtikrinti tinkamos garso kokybės, garso izoliacijos, reikiamo pa-talpų aukščio ir pan. Be to, dabartiniuose LMTA priklausančiuose pastatuose daug nenaudingo ir šildymo sąskaitas didinančio ploto: koridorių, holų.

Aprūpinti LMTA naujomis patalpomis, kurios atitiktų kūrėjų poreikius, planuota dar aštunta-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Naujiems pastatams buvo numatytas sklypas Žvėryne, pradėti planavimo darbai, tačiau statybos taip ir nepajudėjo.

Sluškų rūmai, kuriuose šiandien įsikūręs LMTA Teatro ir kino fakultetas, anot J. Žukienės,

pripažįstami kultūros paveldo objektu, tačiau ne-atitinka studijų poreikių ir šiuo metu yra apverk-tinos būklės. Centriniuose rūmuose, esančiuose Gedimino prospekte, ateityje LMTA ketina įkurti Kūrybinių inovacijų centrą ir plėtoti mokymosi visą gyvenimą veiklas.

„Turime labai gražią koncertų salę, tačiau joje nėra jokios izoliacijos nuo gatvės triukšmo, garso įrašus salėje stovinčiais labai kokybiškais koncer-tiniais instrumentais galima daryti tik naktį, kai visiškai tylu. Šiuolaikinės koncertų salės uždaros, jų puiki akustika, garso izoliacija, muzikantų au-ditorijos įrengiamos su kintama garso izoliacija ir akustikos parametrais, o aktoriams, šokėjams salėse paklojama speciali grindų danga“, – ko-mentavo pašnekovė.

Įsipareigojo nepriimti greitų sprendimųBūsimam LMTA studijų miesteliui numatomas skirti sklypas prestižinėje sostinės vietoje – Kal-nų parko papėdėje, greta irgi šiame klasteryje derančių Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų ir B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklų. XVIII amžiuje įkurto karinio miestelio teritorijo-je kol kas veikia Vytauto Didžiojo karo muzie-jaus Karo technikos skyrius, muziejuje ekspo-nuojama karo technika. Ateityje jį planuojama iškeldinti.

MENŲ STUDIJŲ MIESTELIUI KURTI – ŽALIA ŠVIESA KARO MUZIEJŲ PAKEIS AKADEMINIS STUDIJŲ MIESTELIS

Būsimasis studijų miestelis pretenduoja tapti ir išskirtiniu specializuotu kultūros paskirties kom-pleksu – jų nepriklausomybės laikotarpiu supro-jektuota ir realizuota vos keletas.

Menininkai vienijasiLMTA mokslo prorektorė doc. dr. Judita Žukienė pripažino, kad mieste išsibarstę akademijai pri-klausantys pastatai apsunkina studijų procesą, be to, skirtingų fakultetų dėstytojai ir studentai tiesiog vieni kitų nepažįsta. Taip prarandama galimybė bendradarbiauti ne tik studijų, bet ir meninės kūrybos bei tarpdisciplininių tyrimų procesuose.

Fakultetuose trūksta valgyklų, bibliotekos sky-riai ir fondai išsibarstę po skirtingus objektus, o

Centriniuose rūmuose, esančiuose Gedimino prospekte, planuojama įkurti Kūrybinių inovacijų centrą.

29

LAS metų pradžioje surengė architektūros konkurso repeticiją – kūrybines architektūros dirbtuves. Jų metu buvo planuojama nustatyti būsimų akademijos pastatų planavimo apimtis, parengti pirmines būsimo architektūros konkurso sąlygas. Po pirminės atrankos dalyvauti kūrybinė-se dirbtuvėse buvo pakviestos penkios architektų komandos.

„Suformuluoti architektūros konkurso už-duotį nebuvo paprasta: numatyta LMTA mies-telio vieta – sostinės senamiesčio dalis. Be to, LMTA nebuvo visiškai apsisprendusi dėl būsi-mos programos: preliminari šiek tiek gąsdino, LAS nebuvo tikra, ar viskas tilps, be to, buvo neaišku, kokios paskirties ir dydžio patalpų reikės, – kūrybinių dirbtuvių pradžią prisiminė LAS Informacinio centro vadovė Rūta Leitanai-tė. – Mes norėjome pasitikrinti, koks užstaty-mas galimas numatytoje teritorijoje, kokios įmanomos erdvės ar užstatymo aukštingumas, kaip būtų galima suderinti kūrybinę ir visuome-ninę funkcijas.“

Būsimo LMTA miestelio teritorijoje yra išli-kusių istorinių pastatų. Vienas jų – į kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukta koplyčia, kitų teritorijoje esančių pastatų – buvusių arklidžių, parako saugyklos – vertingosios ypatybės ne-nustatytos.

„Architektai diskutavo, ar juos griauti, ar iš-saugoti. Rekomendacijas architektūros konkur-so sąlygoms rengusi komisija taip pat ragino

pamąstyti, kaip tuos pastatus galima išsaugoti ir pritaikyti naujai veiklai“, – paaiškino R. Lei-tanaitė.

Keturių projektų autoriai siūlė statyti atski-rus statinius, ekspertams, anot pašnekovės, ši idėja irgi pasirodė priimtina. Daugiau dėmesio būsimame projekte siūloma skirti ir pastatų sto-gams. Mat nuo Kalnų parko LMTA miestelis būtų labai gerai matomas.

Viena kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavusių ar-chitektų komandų – Tado Balčiūno vadovaujama T. Balčiūno grupė – apsisprendė taikyti miestiš-kus principus – projektuoti miestą mieste. „Su-projektavome aikštę, koncertų salių ir repeticijų blokus, taip užbaigdami esamą padriką ir chao-tišką teritorijos užstatymą, taip pat suformavome ribą tarp istorinio bei kultūrinio rezervato ir mies-to“, – paaiškino architektas.

Miesto valdžios sprendimas unikalią teritoriją ne užstatyti, pavyzdžiui, gyvenamaisiais namais, bet skirti akademiniam miesteliui kurti, pašneko-vo teigimu – sveikintinas. Juolab nepriklausomy-bės metais kultūros paskirties objektų pastatyta mažai – daugiau jų modernizuota.

Tikslas – tarptautinis architektūros konkursasLMTA planuose – tarptautinis architektūros kon-kursas, kurį ketinama skelbti vasaros pabaigoje. Įgyvendindama šį projektą LMTA bendradarbiau-

P. Gasiūno nuotr.

Doc. dr. Judita ŽUKIENĖ. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslo prorektorė

„Niekas nenori pastatų, kurie įsirėžtų į aplinką, tikimasi, kad jie derės prie unikalaus kraštovaizdžio.“

T. Balčiūno grupės LMTA studijų miestelio kūrybinėse architektūros

dirbtuvėse pateikta koncepcija.

Karo muziejaus teritorijoje suplanuota įkurdinti LMTA

studijų miestelį.

30 2014 Nr. 6

ja su Švietimo ir mokslo ministerija bei Vilniaus savivaldybe.

LMTA studijų miestelio projektui įgyvendinti didžiąją dalį reikiamų lėšų tikimasi gauti iš Eu-ropos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų. Lėšų ketinama surinkti atsisakius šešių LMTA šiuo metu priklausančių pastatų. Laukiama ir priva-čių investuotojų.

Akademijos lūkesčiai – būsimame 19 tūkst. kvadratinių metrų ploto komplekse įrengti ketu-rias koncertų, teatro ir kino sales, įkurdinti Teatro ir kino bei Muzikos fakultetus, meno ir mokslinių tyrimų kompleksą su biblioteka, fonoteka, video-teka, muziejumi, studentų viešbutį, administracinį kompleksą.

Būsimasis LMTA miestelis turėtų derėti su urbanistine aplinka ir gamtiniu reljefu, neuž-stoti vertingų panoramų. Architektams keliama užduotis suderinti visuomeninę ir akademinę funkcijas, t. y. ne tik sukurti jungtis su greta esančiomis muzikos mokyklomis, bet ir pada-ryti uždarą teritoriją prieinamą miestiečiams.

„Būsimasis kompleksas turėtų tapti nauju žen-klu, kuris trauktų visuomenę.Tas ženklas turi ne išsišokti, bet būti korektiškas. Būsima teritorija savita, turi savo charakterį, jautri invazijoms“, – kalbėjo pašnekovė.

J. Žukienė atkreipė dėmesį, kad LMTA taip pat atliko parengiamuosius darbus. Formuluojant konkurso sąlygas grupuojamos ir būsimos patal-pos, numatomi tam tikri specifiniai reikalavimai: „Arfų klasė negali būti nutolusi nuo koncertų salės, nes patys instrumentai naudojami ir indi-vidualių paskaitų, ir orkestro repeticijų metu. Jei variniais pučiamaisiais instrumentais būtų groja-ma mažoje patalpoje, dėstytojas turėtų užsikimšti ausis. Patalpose, kuriose vyks teorinės paskaitos, turėtų būti numatyta galimybė jas visiškai užtem-dyti, o koncertų, teatro, kino salės turėtų būti apskritai be langų. Labai svarbu projektuojant at-sižvelgti į garso izoliacijos, akustikos parametrus, lubų aukštį ir pan. Didžiosios koncertų salės scena turėtų būti suprojektuota taip, kad ateityje atsira-dus galimybei būtų galima pastatyti vargonus.“

Įsitraukė ir menininkų bendruomenėLMTA bendruomenė apklausoje taip pat išdės-tė savo lūkesčius. „Niekas nenori pastatų, kurie įsirėžtų į aplinką, tikimasi, kad jie derės prie unikalaus kraštovaizdžio. Norisi erdvių, kurios būtų pritaikytos akademijos bendruomenės po-reikiams, darbui, kūrybai ir poilsiui, inspiruotų naujų tarpdisciplininių meno ir mokslo projektų atsiradimą. Pavyzdžiui, lauke pats reljefas per-ša galimybę turėti amfiteatrinę erdvę, kurioje į koncertus ar kitus meno projektus būtų galima pakviesti miestiečių. Neplanuojame konkuruoti su miesto koncertų ar teatro salėmis. Mūsų tikslas – kokybiškos studijos ir su studijomis susijusi, profesionalaus meno – muzikos, tea-tro, kino ir šokio – kūrybai bei sklaidai pritaikyta erdvė, ne tik atvira LMTA bendruomenei, bet ir pritaikyta visuomenės kultūros poreikiams“, – apibendrino LMTA atstovė.

Kūrybinėse architektūros dirbtuvėse pristatytos 5 skirtingos LMTA studijų miestelio koncepcijos.

31

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

Latakai – funkcionalus ir estetiškas sprendimas paviršiniam vandeniui nuvesti Pavasarinės liūtys primena, kaip svarbu tinkamai pasi-rinkti ir įrengti paviršinio vandens nuvedimo sistemas. Paprastai renkamasi tarp taškinio vandens nuvedimo trapais ir linijinio vandens surinkimo latakais. Abi siste-mos turi savų privalumų, tačiau linijinio vandens surin-kimo sistemą paprasčiau įrengti, o latakus dengiančios grotelės ne tik užtikrina saugų sistemos eksploatavimą, bet ir atlieka papildomą – estetinę – funkciją.

Vienas pagrindinių privalumų įrengiant linijinio vandens surinkimo sistemą yra tai, kad nuolydžiai latakų link formuo-jami tik iš dviejų pusių. Kai vanduo surenkamas nuo didelio paviršiaus ploto, linijinio vandens surinkimo sistema leidžia išgauti lygesnį ir tuo pačiu estetiškesnį paviršiaus vaizdą. Be to, tokia sistema yra funkcionalesnė, nes užsikimšus vienam įtekėjimo šulinėliui vanduo nuteka pro likusius, ir paviršius vis vien lieka sausas.

Grotelės – architektūrinė detalė Projektuojant paviršinio vandens nuvedimo sistemas, į la-taką dažnai žiūrima tik kaip į inžinerinę sistemą, turinčią ko-kybiškai atlikti jai numatytas funkcijas: surinkti vandenį nuo paviršiaus ir nuvesti jį į bendrąją kanalizaciją. Neretai stengia-masi šią sistemą paslėpti, padaryti kuo mažiau matomą. Kai projektas reikalauja diskretiškų sprendimų, toks efektas gali būti pasiekiamas naudojant plyšinius latakų dangčius, kurie sukuria vienalyčio paviršiaus įspūdį ir yra beveik nepastebimi.

Tinkamai parinkus groteles, paviršinio vandens nuvedi-mo sistema gali būti naudojama ir kaip architektūrinė de-talė, puošianti pastato, aikštės ar individualiojo namo aplin-ką. Aukštos kokybės ketines groteles galima rinktis ne tik iš standartinių gaminių asortimento. Galima susikurti unikalų gaminių dizainą, pritaikytą konkrečiam objektui ir išskiriantį jį iš kitų.

Šiuolaikinės technologijos kasdien eina į priekį ir suteikia vis naujų galimybių inžinieriams bei architektams, ieškan-tiems optimizuotų sprendimų. ACO polimerbetonio latakų grotelės su integruota apšvietimo sistema sujungia dvi inži-

nerines sistemas į vieną. Latakai su integruotu apšvietimu montuojami taip, kad ne tik efektyviai surinktų ir nuvestų vandenį nuo paviršiaus, bet ir kurtų malonų akiai vaizdą, sudarytų jaukumo įspūdį. Į plyšinius latakų dangčius inte-gruotos apšvietimo sistemos gali būti naudojamos ir kaip papildomas saugos elementas, tamsiuoju paros metu ku-riantis vizualinę ribą tarp važiuojamosios gatvės dalies ir pėsčiųjų zonos.

Kaip tinkamai pasirinkti latakus ir groteles? Renkantis latakus ir groteles svarbu įvertinti, kokioje vietoje jie bus naudojami ir kokio dydžio apkrovas jiems teks atlai-kyti. Vadovaujantis Europos standartu EN 1433, apkrovos suskirstytos į klases pagal eismo rūšis nuo žemiausios A15, kuri žymi tik pėsčiųjų ir dviratininkų eismą, iki F900 klasės, žyminčios ypatingųjų apkrovų teritorijas.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad zonos, įprastai nau-dojamos pėsčiųjų ir dviratininkų, tam tikru paros metu gali būti pasitelkiamos ir automobiliams važinėti. Į tokius dalykus būtina atsižvelgti vertinant latakų ir grotelių klasę. Ne mažesnę reikšmę efektyviam ir ilgaamžiam vandens nuvedimo sistemos eksploatavimui turi teisinga įrengimo technologija, todėl labai svarbu laikytis visų montavimo instrukcijų. Tik deramai parinkus vandens nuvedimo siste-mos apkrovų klasę ir kokybiškai ją įrengus, sistema ne tik išlaikys estetinį vaizdą, bet ir efektyviai nuves vandenį nuo paviršiaus.

ESTETIKĄ IR FUNKCIONALUMĄ GALIMA SUDERINTI

www.aco.lt

http://www.aco.lt/

32 2014 Nr. 6


Įvykdę visus pirmojo tarptautinio Kauno architektūros festi-valio KAFe 2013 pažadus, jo rengėjai formuluoja naujus – iki antrojo festivalio pradžios liko vos daugiau nei metai. Pada-ryti šį renginį tradicinį organizatoriai žadėjo dar neprasidėjus pirmajam – nežinia, ar taip drąsindami patys save, ar neabe-jodami, kad festivalį lydės sėkmė.

Renginys užpildė spragąKAFe idėjos autorius, architektas Gintaras Balčy-tis pabrėžė, kad nors festivalio būstinė – Kaune, jis skirtas visai Lietuvai. Misija, kurią išsikėlė kauniečiai – telkti pastaraisiais dešimtmečiais po atskirus biurus išsibarsčiusią architektų ben-druomenę, taikyti juos su visuomene po kelių „stiklaininių“ ekscesų, svarbi ne vieno kurio šalies miesto architektų bendruomenei ir archi-tektūros vartotojams.

„KAFe sumanytas kaip bendrakultūris ren-ginys, skirtas ne vien profesionalams. Mums svarbu, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su savo gyvenamąja aplinka, kad pažiūrėtų į ją kiek kitokiu žvilgsniu, kad puoselėtų savi-vertę. Man atrodo, kad tikslas buvo neprastai pasiektas, – kalbėjo G. Balčytis. – Kuo daugiau miestas turi kitokių, įdomių renginių, tuo gyve-nimas pasidaro įvairesnis. Mes lyg ir išlepinti renginių gausos, bet kokybiškų nėra daug, o

Kauno problemas ir čia planuojamas per-mainas.

„Norėjosi, kad miestiečių ateitų daugiau, – pri-pažino G. Balčytis. – Iš jų sulaukėme ir pagiriamų-jų žodžių, ir priekaištų dėl neišpildytų lūkesčių. Pasirodo, kai išgrynini kokią nors problemą, kai kurie miestiečiai nusprendžia, kad turi ją ir iš-spręsti. O mums atrodo, kad jie patys čia turėtų imti veikti – galbūt ne išspręsti, bet pradėti do-mėtis, rodyti suinteresuotumą, piktintis – tada il-gainiui atsiras ir sprendimas. Svarbiausia – nebūti indiferentiškiems.“

Suskaičiuoti renginius ir parodas aplankiu-sius svečius yra keblu: parodos eksponuotos viešai prieinamose vietose ir net Laisvės alė-joje, bet KAFe 2015 planuojančiai komandai akivaizdu, kad ir šiuokart reikės stengtis ieškoti kuo erdvesnių auditorijų. Kaip ir pernai, fes-tivalis vyks pirmus du rudens mėnesius. Nors KAFe 2013 kartais ir kritikuotas dėl itin ilgos

architektūros srityje, be to, skirtų visuomenei – išvis nėra. Pabandėme užsiimti vietą renginių rinkoje ir mums pavyko, belieka įsitvirtinti.“

Festivalio rengėjų iniciatyvos nepaniekino ir architektai. Kai kurios paskaitos ir parodos iš slėptuvių biuruose ištraukė net tuos, kuriuos, kaip juokavo organizatoriai, kolegos buvo matę prieš dešimtmetį. Ką jau kalbėti apie aktyviąją architektų gildijos dalį – Kaune tuodu rude-ninius festivalio mėnesius kiekvieną savaitę kirtosi įvairiuose šalies pakraščiuose dirbančių architektų keliai.

Miestiečiai ir gyrė, ir priekaištavoArchitektai, dirbantys ir tebesimokantys, buvo pagrindiniai užsienio architektūros korifėjų paskaitų lankytojai. Platesnei auditorijai, ko gero, problemų kėlė anglų kalba. Miestiečiai rinkosi renginius, kuriuose buvo kalbama apie


33


Pirmojo festivalio metu surengto konkurso re-zultatais rengėjai liko patenkinti: paskelbus te-mas paraiškų buvo gauta iš 50 šalių, o darbus atsiuntė apie 20 šalių atstovai. Beje, Lietuvos atstovų darbai, kalbant apie bendrą skaičių, nesudarė daugumos (jų buvo apie 50 proc.).

„Darbai buvo tikrai įdomūs, be to, suteikė galimybę palyginti aukštąsias mokyklas. Visi pagrindiniai apdovanojimai iškeliavo iš Lietu-vos – tai šį tą, matyt, irgi rodo“, – komentavo G. Balčytis. Pernai studentai baigiamuosiuose bakalauro ar magistro darbuose nagrinėjo centrinės Kauno miesto dalies problematiką: urbanistinę Nemuno slėnio plėtrą, upių kran-tinių integravimą į bendrą centrinės miesto dalies audinį ir pan. Istoriniai miestų centrai ir

trukmės, formatas, G. Balčyčio nuomone, pa-siteisino – lankytojai turėjo kada pailsėti tarp įvykusių daugiau kaip 40 renginių.

Studentai nagrinės Vilniaus architektūros problemasAntrojo tarptautinio architektūros festivalio tema kol kas neįvardijama. Visi pagrindiniai akcentai paaiškės rudenį, kai ateis laikas skelb-ti konkursą studentams, kad šie turėtų pusmetį ar daugiau parengti solidžius darbus.

Siekiant įtvirtinti nacionalinę festivalio reikšmę, šįkart konkursui „Studijų KAFe“ bus kuriama Vilniaus aktualijas analizuojanti tema.

Naujoje programos versijoje pateikiami progresyvūs sprendimai, kurie išplečia kūrybos proceso ir projekto pateikimo galimybes:• Aukščiausios klasės vizualizacijos• Atnaujintas PDF palaikymas• Tarpdisciplininiai BIM duomenys• Revizijų valdymas ir kt.

UAB DESIGN SOLUTIONS OFICIALUS KOMPANIJOS GRAPHISOFT ATSTOVAS LIETUVOJE. KONSTITUCIJOS PR. 23(C) - 512, 08105 VILNIUS. TEL. +370 5 263 6029, +370 685 60553.

WWW.DESIGNSOLUTIONS.LT, WWW.GRAPHISOFT.COM

34 2014 Nr. 6

DOVANŲ VERTĖ PASIJUTO VĖLIAU

Nerijus VALATKEVIČIUSKauno miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus vedėjas

Miestui garbė turėti tokį renginį kaip KAFe, o tai, kad aukščiausio lygio festivalį surengė iš esmės vienas žmogus, yra gražus pavyzdys, kiek daug gali tas, kuris turi tikslą ir žino, ko nori. Kartu norėtųsi paminėti ir Gintarui Balčyčiui talkinusių jaunųjų architektų indėlį. Architektūros festivalis įrodė, kaip blogai gy-venti užsikišus savame pasaulėlyje. Gal ne iš karto ir supratome, kokių dovanų gavome lankydamiesi KAFe 2013 renginiuose. Kai viskas patiekta po no-simi, atrodo labai paprasta: čia klausaisi japono, čia apie Honkongą. Ir tik po to gali įvertinti, kokios patirties pasisėmei, kiek pastangų turėtum įdėti, kad pats rastum tą visą informaciją. Savivaldybė stengėsi prisidėti prie renginio. Apgailestauju – ne viską, ką žadėjome, įvyk-dėme. Taip nutinka, kai kiekvienas sprendimas turi pereiti didžiulį derinimų mechanizmą. O ir politikai ne visada iš karto patiki idėja. Bet tai ne apie mane – aš iš karto žinojau, kad bus gerai. Rengiantis antram festivaliui tikiu, kad KAFe ren-gėjams bus lengviau. Man labai gražūs darbai, kuriuos organi-zatoriai nuveikė garsindami laikinosios sostinės laikotarpio architektūrą. Tai ypač svarbus Lietu-vos architektūrai laikotarpis. KAFe 2013 čia ne-padarė atradimo – ne vienas specialistas dirbo šia linkme, bet festivalis parodė, kad kai kuriuos rezultatus galima pasiekti nedelsiant ištisus de-šimtmečius. Didelę vertę turi ir renginiai miestiečiams bei architektams suvienyti. Gal nuo socializmo laikų, kai architektams buvo suteikta didelių galių ir teisių, liko tas architektų atitrūkimas nuo žmonių. Mes vis dar nemokame bendrauti su miesto bendruomene. Festivalis pabandė užglaistyti tas skyles – parodyti visuomenei, ką veikia architektai, kas yra planuojama.

jų ryšys su upėmis buvo pagrindinė KAFe 2013 tema.

Pernai pristatę Algimanto Sprindžio, Graži-nos Janulytės-Bernotienės, Rolando Paleko ir Audriaus Ambraso studijų architektūros paro-das, KAFe 2015 metu rengėjai žada naujų šios srities ekspozicijų.

„Pasirodė, kad esame labai kuklūs, – šypte-lėjo G. Balčytis. – Dailininkams ar fotografams natūralu ir nedrovu rengti personalines paro-das, o architektams vis dar atrodo, kad prista-tyti savo darbų nereikia... Vis dėlto akivaizdu, kad pasisekimas buvo didžiulis, kolegos lankė, aptarinėjo – tai puiki proga susitikti, padisku-tuoti, svarbiausia – autoriai pamatė, kad toks prisistatymas vertinamas teigiamai, taigi tikrai tęsime šį projektą.“

Mieso van der Rohe fondo architektūros ap-dovanojimų paroda – įsimintiniausias 2013-ųjų KAFe įvykis. Ateinančių metų festivalio užsienio koziriai dar nežinomi – anot G. Balčyčio, svarsto-mas ne vienas variantas ne tik ieškant geriausių-jų, bet ir suvokiant, kad ne kiekvieną geidžiamą svečią sugebėsime sudominti kvietimu iš Lietu-vos.

„Kaunas – ne Niujorkas ir ne Tate galerija. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad ne kiekvienas ar-chitektas turi parengtą savo darbų parodą, kad tokie rūpesčiai potencialiam svečiui galėtų būti ne itin patrauklūs. Be to, šeimininkams gerokai išaugtų parodos rengimo išlaidos“, – aiškino KAFe sumanytojas ir pagrindinis organizatorius.

Renginiai liko ne tik atmintyjeDar viena festivalio kryptis – architektūros la-boratorijos-konkursai. KAFe 2013 programoje buvo jauniems architektams (iki 40 metų) skirtas projektas „Laisvės impulsai“. Jo dalyviai kūrė sergančių Kauno Laisvės alėjos vietų: pas-tatų, fasadų, numatomų antstatų – vizijas.

„Tas renginys visiems atrodė labai gera idėja, bet dalyvių nebuvo tiek daug, kiek tikė-jomės. Galbūt dėl to, kad jaunieji architektai pažiūrėjo į šį kvietimą pragmatiškai – jiems trūko projektų realizacijos galimybės, – svarstė G. Balčytis. – Mes vis šnekame, kaip sunku jau-niems architektams įsitvirtinti rinkoje, o ar gali būti geresnis būdas prisistatyti, negu padarius darbą eksponuoti jį du mėnesius Laisvės alė-joje? Gal mes neturime ambicijų, o gal esame

išlepę. Ir vis dėlto aišku viena: architektūros laboratorijos bus rengiamos ir toliau.“

Kurdama KAFe 2013 programą G. Balčyčio komanda įsitikino, kad yra supama daugybės turinčiųjų fantastiškų idėjų, kaip sustiprinti festivalį, bet buvo nelabai daug norinčiųjų jas įgyvendinti (čia kalbama ne apie uolią festivalio komandą: Neringą Šimkutę, Paulių Vaitiekū-ną, Kęstutį Vaikšnorą, Vitą Soltonaitę, Vytautą Baltų, Liną Tuleikį, Martyną Bardauską, Dalių Šarakauską, Ugnę Masėnaitę ir daugelį kitų, ypač – pulką savanorių, be kurių, pabrėžė G. Balčytis, tikrai nebūtų pavykę įgyvendinti festivalio programos). Vis dėlto organizatorių vizija nesikeičia – netrukus jie žada kviesti tuos, kurie norėtų prisijungti prie KAFe 2015 ne tik su idėjomis, bet ir jėgomis.

Be abejo, bus tęsiamas ciklas, skirtas nuodu-gniai pristatyti Kauno tarpukario architektūrą. „Tai labai svarbus etapas Lietuvos architektūros istorijoje, apie tai tinka kalbėti artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, – įsitikinęs G. Balčytis. – Galime vadinti šį ciklą mūsų naci-onalinių vertybių propagavimu. Smagu, kad garsėja ir kalbos apie galimybes patekti šiai ar-chitektūrai į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.“

Visi pagrindiniai KAFe 2013 renginiai liko ne tik juos mačiusiųjų atmintyje, bet ir specialiuo-se leidiniuose: buvo leidžiami ne tik katalogai, bet ir knygos. G. Balčytis neabejoja, kad šie leidiniai, kurių, stipriai pasistengus, parengta bene septyni, yra vienas didžiausių festivalio pasiekimų. Šiandien organizatoriai džiaugiasi ir jų išliekamąja verte, ir tuo, kad galės leidinius parodyti potencialiems šio projekto dalyviams.

Džiaugėsi parėmę turiningą renginįKAFe 2013 biudžetas siekė maždaug 450 tūkst. litų. G. Balčytis pabrėžė: rengėjai iš niekur ne-gavo pinigų pagal eilutę. Teko rašyti ir tarptau-tinius, ir vietos projektus, ieškoti rėmėjų. „Ir ateityje kito kelio nebus. Tik tikiuosi, kad rė-mėjų paieškos bus lengvesnės – vos pirmajam festivaliui pasibaigus iš kelių įmonių išgirdome, kad būtinai dalyvaus ir kitame – jos džiaugėsi parėmusios tinkamos krypties, prasmingą, ar-chitektūrą propaguojantį, visuomenę šviečiantį renginį“, – kalbėjo G. Balčytis.

Startinė festivalio sėkmė turi ir kitą pusę. G. Balčytis apie ją kalbėdamas šypsojosi: „Pa-

daryti pirmą renginį nebuvo labai sunku, bet dabar reikės turėti galvoje tai, kad jis buvo są-lygiškai aukšto lygio ir visi tikisi, jog kitąkart bus dar geriau. Turbūt taip ir bus.“

35

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

Net ir tinkamai apšiltintas pastatas nebus energiškai efektyvus, jei nepa-kankamai dėmesio bus skirta jo san-darumui. Nuo šio kriterijaus priklauso ne tik finansinis statinio eksploata-vimo veiksnys. Sandarus namas taip pat užtikrina šiluminį komfortą, sveiką gyvenamąją ar darbo aplinką ir paties pastato konstrukcijų apsaugą.

Iš mažų plyšelių – didelė skylė Kad visas statinys būtų tarsi įvilktas į sandarų, nelaidų apvalkalą, vidinėje sto-go ar sienos pusėje montuojama izolia-cinė garų ir oro plėvelė. Tačiau net ir ši medžiaga neužtikrins norimo efekto, jei sandūrose liks kad ir nedidelių plyšelių. Jiems sandarinti dažniausiai naudojama pagalbinė sisteminė medžiaga – specia-lios lipniosios izoliacinės juostos.

„Šiuolaikinėje statyboje, kurios tiks-las – visiškai sandarus namas iš vidaus ir kvėpuojantis iš išorės, be šio produkto išsiversti faktiškai neįmanoma. Nors kai kuriais atvejais patogiau naudoti klijus, dažniausias pasirinkimas – būtent sanda-rinimo juostos. Jos nepakeičiamos garų ir oro plėvelėms sujungti, sandarinti ar už-keisti“, – komentavo bendrovės „Soudal“ Didmenos skyriaus vadovas Gintautas Grabauskas.

Specialisto teigimu, ekspertų apskai-čiuota, kad sudėjus visus, net ir mažiau-sius, namo plyšius, kurie gali likti pasta-čius namą, išeitų A4 formato popieriaus lapo dydžio skylė. Turbūt daugeliui būtų ne itin smagu įsivaizduoti, kaip su tokia kiauryme reikėtų gyventi ne tik vasarą, bet ir žiemą.

Puikiai limpa ir sandarina Preciziškam pastato sandarumui užtikrin-ti belgų koncernas „Soudal“ siūlo pažan-giausias technologijas ir kompleksinius sprendimus.

Šio gamintojo juostos „Soudatape“ pritaikytos daugumai garus izoliuojan-čių bei hidroizoliacinių sluoksnių su-jungti ir karkasinėms konstrukcijoms sandarinti. Juostos turi akrilinių klijų sluoksnį PAS („Pressure-sensitive adhe-sive“), kuris limpa prie visų įprastinių statybinių paviršių.

„Soudatape Connect“ juostoms nau-dojamas specialus vandeniui ir garams atsparus popierius. Tai užtikrina puikų šio produkto pritaikymą stogų plėve-lėms, kitoms garų ir oro veikiamoms sujungimo vietoms hermetizuoti, su-jungti ir mažesnėms angoms užtaisyti. „Soudatape Connect“ puikiai sukimba su lygaus paviršiaus medžiagomis, to-kiomis kaip mediena, aliuminis ir pan. Šias juostas ypač patogu naudoti ir dėl to, kad jos lengvai plėšomos.

Itin elastinga, plyšiams ir tempera-tūros svyravimams atspari juostelė „Soudatape Flex“ idealiai tinka skirtin-goms medžiagoms sujungti, ortakių vamzdžiams, sijoms nuo oro bei garų laidumo ir plyšiams užsandarinti.

Tinka ir vidaus, ir išorės darbams Šie „Soudal“ produktai skirti pastato vidaus sandarinimo darbams, o „Sou-datape Facade“ juostą galima naudoti ir statinio viduje, ir išorėje – ji atspari ultravioletiniams spinduliams, tem-peratūros svyravimams ir drėgmei. Ši PP multino pagrindu pagaminta sandarinimo priemonė skirta MDP, OSB plokščių, taip pat hidroizoliaci-nių membranų, fasadinių plėvelių, stoglangių ir vamzdžių įvadų tarpusa-vio sujungimams sandarinti, garų už-tvarų plėvelės sujungimams nuo oro srautų apsaugoti.

Vidinių ir išorinių kampų, grindų bei sienų sandūroms izoliuoti, taip pat langų ir durų montavimo siūlės vidi-nei pusei sandarinti skirtas specialus „Soudal“ produktas – „Butyband Fleece (Hydrotech)“ juosta. Tai elastinga ir tvirta – 0,7 milimetro storio – hidroizo-liacinė, garams nelaidi juosta su audi-niu ir savaime lipniu butilo sluoksniu. Ją galima tinkuoti arba naudoti kartu su tepama hidroizoliacija.

„Soudal“ Didmenos skyriaus vadovo G. Grabausko teigimu, šių, kaip ir kitų, koncerno „Soudal“ produktų unikalu-mas – tai jų kokybė. „Gamintojo repu-taciją užtikrina aukštai iškelta kokybės kartelė. Tai atspindi gaminių naudojimo patogumas, statybininkų darbo palen-gvinimas, vadinasi, optimizuojamas ir pats darbo procesas. Produktai gamina-mi iš kokybiškų sudedamųjų medžiagų, o tai garantuoja jų patikimumą ir ilga-amžiškumą“, – akcentavo G. Grabauskas.

SOUDAL NV koncernui Lietuvoje atstovauja

UAB „Soudal“Verkių g. 29, Vilnius

Tel. + 370 5 230 0190El. paštas [email protected]

PASTATO SANDARUMAS – ŠIUOLAIKINĖS STATYBOS BŪTINYBĖ

36 2014 Nr. 6


Itin trumpame po nepriklausomybės atkūrimo pastatytų naujų moky-klų sąraše greta Vilniaus Balsių pagrindinės mokyklos turėtų būti įrašy-tas ir Kauno jėzuitų gimnazijos (KJG) pavadinimas. Architektas Sigitas Kuncevičius Vilniuje sukūrė kitokią ugdymo įstaigos aplinkos kokybę, o architektas Gintautas Natkevičius Kaune įrodė, kad kitokią kokybę įma-noma pasiekti net tada, kai projektuotojų mintį saisto erdvinė aplinka: ne tik fizinė, bet ir architektūrinė.

Pirmąsias sutartis su Lietuvos jėzuitų provincija dėl darbų Jėzuitų gimnazijoje G. Natkevičius pa-sirašė prieš 12 metų. „Procesas išties vyko labai lėtai, nes iš pradžių nebuvo reikiamų lėšų, – sakė G. Natkevičius. – Bet iš dalies tai ir gerai, nes ne-buvo ir aiškios koncepcijos, kaip bus plėtojamas kompleksas, kur link eis mokykla kaip funkcinė struktūra. Niekas nesuvokė ir kiek tai kainuos, iš kur gauti pinigų ir per kiek laiko viską galima padaryti. Bet jėzuitai turi geras tradicijas: jie daug bendrauja su visuomene, diskutuoja, ieško patir-ties užsienyje. Su jais labai įdomu dirbti.“

Kai priestatas galiausiai buvo suprojektuotas ir atsirado pinigų darbams, įvyko tai, ką projekto autoriai nujautė, bet neįsivaizdavo masto – rasti XVI amžiaus rūsiai.

Architektų komanda (G. Natkevičius kartu su Gintaru Čepurna, Dovile Bukauskaite) iškart ėmėsi koreguoti projektą. „Keitėme priestato konstrukcijas didžiulėmis sijomis, apkabinome jomis rūsius šių neliesdami ir kartu išsaugodami viršuje klases. Buvo atlikti archeologiniai tyrimai, specialistai restauravo

KAUNO GIMNAZISTŲ LAIMĖ – DIENOS KULTŪROS VERTYBIŲ APSUPTY

Prioritetas – kokybė Lietuvoje, ko gero, kol kas nėra Jėzuitų gimnazijos projekto analogo – senamiestyje įkomponuoto naujo mokyklos pastato. G. Natkevičius iškart pa-brėžė: tai viso labo mokomojo korpuso priestatas, mandagiai prisišliejęs prie senojo, 1690 metais statyto, gimnazijos pastato. Naujuoju statiniu ne-

siekta nustelbti orių kaimynų jėzuitų komplekse: vieno gražiausių Kauno pastatų – Perkūno namo, ar Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios ir vienuolyno. Nors priestato autoriai nebandė imituoti senovės, tūriniais sprendimais pasistengė prisitaikyti prie esamų statinių.

Naujasis priestatas prijungtas prie 1960 metais statyto gimnazijos pastato.G. Česonio nuotr.

37

mūrą, atliko hidroizoliacijos, drenažo darbus. Užsa-kovams projekto pakeitimai buvo skaudūs ir finan-siškai, ir laiko klausimu, bet jie susitaikė su tuo, o dabar džiaugiasi atsiradusiu pastato prieskoniu. Tie rūsiai šiandien aktyviai naudojami – čia įrengta gim-nazijos kavinė“, – pasakojo G. Natkevičius.

Rūsiams tvarkyti buvo pasamdyta bendrovė „Restauracija“. Ypatingo kruopštumo pareikalavę darbai vykdyti visą vasarą. Pasak KJG Plėtros sky-riaus ir rekonstrukcijos projekto vadovės Editos Zarembienės, atkasus rūsius kai kurios plytos buvo išimtos, kitaip jos būtų toliau trupėjusios, taip pat reikėjo parinkti plytas, kurios tiktų pakeitimams, likusias impregnuoti, atlikti kitus konservavimui reikalingus darbus. Reikėjo sutvirtinti kai kuriuos sienų akmenis – galvojant apie tai, kad kada nors pastatu naudosis vaikai.

Pamokyti supratimo, kad negalima visko sverti pinigais, jėzuitai, G. Natkevičiaus vertinimu, galė-tų daugelį: „Jie turi tos išminties. Priestatas buvo statomas tikrai neturint daug pinigų, tačiau, pavyz-džiui, fasadus jėzuitai ne nusprendė tinkuoti pigiu tinku, bet pasirinko klinkerio apdailą, taip pat ne-dėjo pigių plastikinių langų. Viskas daryta taip, kad pastatas stovėtų 100 metų. Jėzuitai ne kartą rinkosi padaryti vėliau, bet kokybiškai.“

Pagarbą paveldui jaunimas mato kasdienTokiu pat požiūriu vadovautasi ir įrengiant interje-rą. „Ar kokioje nors mokykloje esate matę tokios kokybės duris?“ – vedžiodamas po gimnazijos priestatą klausė G. Natkevičius.

„Pastatas sugrius, o anglų gamybos PVC danga atlaikys“, – juokavo KJG pastato generalinio ran-govo – bendrovės „Struktūra“ – technikos direk-torius Vladas Petrauskas. Jis rimtai pridūrė: „Čia viskas daryta kokybiškai, kūrybiškai ir su meile, kaip ir turi būti daroma vaikams.“

Grindų dangą tiekusios bendrovės „UAB Inter-jero linija“ direktorė Dainora Kizevičienė atkreipė dėmesį, kad 1 milimetro dėvimąjį vinilo sluoksnį turinti „Amtico Signature“ PVC grindų danga išsi-skiria ne tik ilgaamžiškumu, bet ir ekologiškumu. Šios dangos sudėtyje yra 57 proc. druskos ir 43 proc. alyvos. Jos gamybai nenaudojami ftalatai.

Renkantis šią dangą Jėzuitų gimnazijai, buvo atkreiptas dėmesys, kad ji visapusiškai tinka ug-dymo įstaigos poreikiams: atitinka atsparumo ugniai ir dūmų emisijos priešgaisrinius, slydimo parametrus, taip pat sugeria kaukšėjimą, neskili-nėja, nepalieka įspaudų. Dangos priežiūra nesu-dėtinga ir nereikalauja didelių sąnaudų.

„Rezultatu patenkinti ir mes, ir vaikai. Alumnai užsukę sako, kad norėtų grįžti į mokyklą – smagu čia būtų mokytis“, – pasigyrė KJG Plėtros skyriaus vadovė E. Zarembienė.

Kauno jėzuitų gimnazijos rekonstrukcijos auto-rius pakartojo ne sykį: Lietuvos jėzuitų provincijos vadovybė matė toliau nei visi kiti, taip pat archi-tektai. G. Natkevičiaus archyve guli prieš keliolika metų darytos nuotraukos, kuriose – apgriuvę, krū-mais apaugę pastatai.

„Tuo metu viskas atrodė beviltiška, – pripažino G. Natkevičius. – O jėzuitai, galbūt remdamiesi europine patirtimi, daug ką numatė į priekį net tuose griuvėsiuose ir statybų pradžioje, tada, kai Lietuvoje dar nebuvo šiandienių statybinių medžiagų, kai dar nesuvokėme, koks inžinerinis lygis siektinas. Mes patys kurį laiką vertinome lo-kaliai: pastatysime priestatą, dar ką nors, ir bus gerai. Tik vėliau pradėjome aiškiai suvokti, ką čia darome ir kokia tai vertybė – sena sulipdyti su nauju, moderniu ir laikyti tai ne priešybėmis, bet atvirkščiai – vienas kitą papildančiais, vienas kito privalumus padedančiais suvokti junginiais. Vai-kams juk irgi šie dalykai lieka atmintyje. Tai tikra fantastika – pusę dienos jie praleidžia senamies-tyje, tarp kultūros istorijos vertybių. Apsidairai iš

kiemo – šalia Vytauto bažnyčia, Nemunas, kitoje pusėje – Rotušės aikštė.“

Lėšos renkamos iš įvairių šaltiniųSudėtingas projektas prieš 7 metus pradėtas Kauno jėzuitų gimnazijos steigėjui – Lietuvos jėzuitų provincijai – iš rėmėjų sukaupus pradi-niams darbams reikalingą sumą, pasakojo KJG direktorius Virgilijus Saulius SJ. Pirmas ir antras etapas buvo skirti požeminiams darbams bei konstruktyvo statybai.

„Tenka daug vaikščioti su ištiesta ranka, – pripaži-no br. V. Saulius SJ. – Statyboms aukojo vietos ben-druomenė, rėmėjai iš Vokietijos, Jungtinių Valstijų, kur veikia jėzuitų fondai. Tėvams turbūt irgi esame atsibodę su savo paramos vakarais lėšoms rinkti.“

Pastačius vadinamąją dėžutę, projektas buvo perduotas gimnazijai. Netrukus atsirado galimy-bė gauti lėšų pagal 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 2 prioriteto „Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas: sveikatos, švie-timo ir socialinė infrastruktūra“ priemonę „Nevals-tybinių bendrojo lavinimo mokyklų ir valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų, vykdančių meninio ugdymo programas, infrastruktūros plėtra“.

„Trečiam etapui nebeturėjome pakankamai savų lėšų, džiaugėmės, kad pavyko gauti Eu-ropos struktūrinių fondų paramą – tada buvo kviečiamos ir privačios mokyklos. Nes gauti kito-kią paramą, kai mokykloms skiriama lėšų reno-vacijai, mes kaip nevalstybinė mokykla negalime pretenduoti“, – aiškino E. Zarembienė.

Kviečiame visus geros valios žmones prisidėti prie Kauno jėzuitų gimnazijos svajonių įgyvendinimo. Paramą galima skirti pervedant į Kauno jėzu-itų gimnazijos (kodas 300109458) sąskaitą LT304010042501274143 arba greitesniu būdu – pri-sijungus www.kjg.lt (sporto salės statyba).

Architektas Gintautas NATKEVIČIUS neabejoja, kad įgyvendinus visus planuojamus projektus Kauno jėzuitų gimnazija Nemuno ir Neries santakoje turės unikalų kompleksą.

38 2014 Nr. 6

Tvarkybos darbai – tausojant kiekvieną plytąTada gimnazija parengė projektą „Kauno jėzuitų gim-nazijos infrastruktūros plėtra“ ir 2010–2012 metais ne tik įsirengė 1361,14 kvadratinio metro ploto pries-tatą (pasirūpino apdaila, įsigijo ugdymo procesui bū-tiną įrangą, baldus), bet ir susitvarkė senąjį pastatą (bendras plotas – 2743 kvadratiniai metrai).

Senajame korpuse buvo atlikti vidaus patalpų remonto darbai, įrengta patalpų ventiliacijos sis-tema, modernizuota elektros įranga, įvesta signa-lizacija, modernizuota šildymo sistema, įrengtos higienos normas atitinkančios patalpų apšvietimo sistemos, modernizuota gimnazijos ugdymui skirta įranga ir mokymo priemonės, gimnazija aprūpinta modernia kompiuterine daugialypės terpės (multi-medijos) įranga.

Įrengiant ventiliaciją senajame pastate, prisimi-nė konkursą visiems šiems darbams atlikti laimė-jusios bendrovės „Struktūra“ technikos direktorius V. Petrauskas, visus sprendinius teko derinti su Kul-tūros paveldo departamento specialistais.

„Tam, kad būtų kuo mažiau pažeistas autentiškas mūras, įrengtos kabamosios lubos, jose ir paslėptos inžinerinės komunikacijos. Dėl tos pačios priežasties paviršiuje buvo išvedžiotas ir šildymas – jo neslėpė-me rėžėse“, – aiškino generalinio rangovo atstovas.

Atsižvelgti į paminklinio pastato specifiką pro-jektuojant ir montuojant elektros sistemas teko ir elektros bei žaibosaugos darbus vykdžiusiai ben-drovei „Elpreka“.

Įmonė pakeitė visus apšvietimo ir jėgos skydus, kompiuterinio valdymo sistemas, pagal šiandienes higienos normas įrengė apšvietimo ir jėgos tinklus. Bendrovės direktoriaus pavaduotojas Petras Sa-dauskas pripažino: naujame priestate dirbti buvo paprasčiau. „Bet mes darbų į mažus ar didelius neskirstome“, – replikavo P. Sadauskas. Dabar ben-drovės „Elpreka“ specialistai parengė elektros darbų projektą ir skaičiuoja sąmatą kitam KJG komplekse suplanuotam projektui – rekonstruotose bažnyčios priestato patalpose įsikursiančiai bibliotekai.

Rangovai sprendė sudėtingas užduotisVisus darbus senajame korpuse „Struktūra“ ir subrangovai pasistengė atlikti per vasarą – kad nebūtų trikdomas ugdymo procesas.

Naujajame korpuse įmonės „Struktūra“ meis-trams teko darbuotis jau sandarioje dėžutėje – sta-tyti pertvaras, vitrinas, kloti grindis. Generaliniam rangovui reikėjo išpildyti ne vieną sudėtingą archi-tektų sprendinį. „Esu dirbęs su įvairiais rangovais ir turiu pasakyti, kad „Struktūra“ parodė aukščiausio lygio požiūrį į darbą, neturiu jai nė vieno priekaiš-to“, – patikino G. Natkevičius.

V. Petrauskas didžiuojasi sunkaus darbo rezul-tatu ir gimnaziją apžiūrėjusio Vokietijos ambasa-doriaus Lietuvoje komentaru. Šis konstatavo, kad tokio lygio mokyklos, kur tiek dėmesio skirta ar-chitektūros, medžiagų ir atlikimo kokybei, reikėtų paieškoti ir Vokietijoje.

KJG dalyvavo kiekviename rekonstrukcijos ir statybos žingsnyje. „Abu generaliniai rangovai turėjo subrangovų, su visais bendravome ir mes patys. Ir tuo bendravimu džiaugėmės, nes dau-gelis atsižvelgė į tai, kad tai privati mokykla, ne-turinti iš kur nors skirtų lėšų, ir suteikė nuolaidų. Nė apie vieną rangovą negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio“, – užtikrino E. Zarembienė.

Statant priestatą buvo padaryta tik viena svar-bi klaida – taupant taip trūkstamas lėšas tikėtasi apsieiti be kondicionavimo sistemos. Jau pirmą vasarą tai pasijuto, taigi problemą teko spręsti operatyviai. „Kaip tyčia prasidėjo klimato atšili-mas“, – juokavo gimnazijos direktorius V. Sau-lius SJ.

Vis dėlto šiandien išlaidos energijai kur kas ma-žesnės, nei KJG administracija tikėjosi. „Kai apie 1998 metus buvo rengiama projektavimo užduo-tis, gal dar nebuvo daug kalbama apie energinio naudingumo klases, kiek žinau, jokia klasė ir ne-buvo numatyta, bet rezultatu esame patenkinti. Energinio naudingumo problemos spręstos ir re-konstruojant senąjį korpusą“, – sakė KJG Plėtros skyriaus vadovė E. Zarembienė.

Planuose – sporto centro statybaNemažame KJG kieme buvo įrengta aptverta spor-to aikštelė. Viena erdve dalijasi įvairaus amžiaus krepšinio, tinklinio ir futbolo mėgėjai. KJG admi-nistracija apgailestauja – kai vaikai krepšinį čia žaidžia žiemą, liūdna žiūrėti. Senajame priestate

SENIAUSIA VEIKIANTI KAUNO MOKYKLA

1649 metais Kaune atidaryta jėzuitų mokykla (šie-met gimnazija) mini 365-ąsias įkūrimo ir 90-ąsias atkūrimo metines. Mokyklą įkūrė Jėzuitų ordinas tėvų jėzuitų Alberto, Kazimiero ir Petro Kojalavičių Jėzaus draugijai padovanotame sklype netoli rotušės. Tada tai buvo keturklasė mokykla, gana greitai įgijusi nemažą autoritetą ir sėkmingai besiplečianti toliau. Nors 1655 metais ji buvo sugriauta kazokų kariuomenės, po kele-rių metų vėl pradėjo veikti ir 1702 metais tapo kolegija. Po jėzuitų ordino uždarymo bažnyčia, namai, mokykla ir visas turtas perėjo Edukacinės komisijos žinion. Mo-kykloje darbas toliau vyko daugiausia buvusių jėzuitų jėgomis. Carinė Rusija, 1795 metais užėmusi Lietuvą, iš pradžių paliko katalikams bažnyčią ir mokyklą prie jos. Toje mokykloje keletą metų mokytojo darbą dirbo ir

žymusis poetas Adomas Mickevičius. 1824 metais bažnyčia paversta cerkve, paskui A. Nevskio soboru, mokykla uždary-ta, o jos rūmuose apsigyveno pravoslavų dvasininkai su savo archiriejumi. 1923-iaisiais po šimto penkiasdešimties metų per-traukos Kaune įsikūrė Vokietijos Vakarų provincijos glo-bojami jėzuitų namai. 1924-aisiais, praėjus 100 metų nuo uždarymo, Kauno jėzuitų gimnazija vėl atidaryta. Gimnazija visą gyvavimo laikotarpį yra ryškus kultūros židinys. 1940 metais Kauno jėzuitų gimnazija sovietinės valdžios buvo uždaryta, pavadinta IX gimnazija, vėliau – vidurine mokykla. 1941 metais vokiečių oku-pacinė valdžia leido jėzuitams Kaune atkurti savo gim-naziją, bet jau 1944-aisiais sovietų okupacinė valdžia jėzuitų gimnaziją vėl suvalstybino. 1949 metais užda-ryta Kauno jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia.

1955 metais minint A. Mickevičiaus mirties me-tines, mokyklai buvo suteiktas poeto vardas, įsteigtas memorialinis muziejus. Iki šių dienų gimnazija brangina šio poeto atminimą. 1989 me-tais jėzuitams grąžintos bažnyčios: Šv. Kazimiero Vilniuje, Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) Kau-ne (drauge su vienuolyno ir kolegijos pastatais). 1991 metais Kauno jėzuitų vidurinė mokykla pradė-jo mokslo metus. Tais pat metais jėzuitams grąžintas Perkūno namas, jis šiuo metu priklauso Kauno jėzui-tų gimnazijai. Perkūno name įrengta A. Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, čia yra dailės paro-dų ir koncertų salė, vyksta teatralizuotos ekskursijos. 2008 metais Perkūno namas paskelbtas kultūros paminklu. 2005 metais Kauno jėzuitų gimnazija tapo nevals-tybine mokykla, steigėjas – Lietuvos jėzuitų provincija.

Vos pradėjus priestato statybą, rasti XVI amžiaus rūsiai. Pakoregavus projektą, čia įrengta kavinė.

39

yra ir uždara, ankšta, mokyklos anksčiau kaip aktų salė naudota patalpa, kuri šiandien iš bėdos irgi pritaikyta kūno kultūros lavinimo pamokoms. Nepatenkintas sporto salių poreikis yra pagrin-dinė priežastis, kodėl KJG aukų rinkimo skaitiklis gimnazijos interneto svetainėje ir buhalterijos do-kumentuose vėl sukasi – jėzuitai rengiasi naujam projektui.

Nežinia, ar būtent sporto salių statybą Lietuvos jėzuitų provincija planavo, kai apie 2000-uosius nu-sipirko kelis nekilnojamojo turto objektus gretima-me, Nemuno link besidriekiančiame kvartale. Bet sklype, šiandien naudojamame kaip „Daugirdo“ viešbučio automobilių stovėjimo aikštelė, turėtų atsirasti dar vienas naujas statinys – apie 2160 kvadratinių metrų ploto daugiafunkcis centras, kuriame numatytos ir kelios sporto salės. Šįkart ir sklypo savininkė valstybė, ir architektai tiksliai žino, kad po žeme sprendimų laukia XVI–XVII amžiaus rūsiai. Kiek anksčiau čia buvo atliekami archeolo-giniai tyrimai, rūsiai, kurių viename būta pirmojo Kauno kalėjimo, atkasti, išmatuoti ir užpilti.

Eksponuos istorinius rūsiusPasakodamas apie šį projektą G. Natkevičius daro reveransą nekilnojamojo kultūros paveldo saugotojams. Nors ir jaučia nuoskaudą dėl vie-no valdininko sprendimo, kai rengiant detalųjį priestato statybų planą kažkas iš paveldosau-gininkų lengva ranka vienu metru pažemino aukštingumo reglamentą. Pradėjus projektuoti paaiškėjo, kad arba pastatas gali būti su labai plokščiu stogu, arba teks atsisakyti vieno aukšto, tai yra keturių klasių.

„Tokie sprendimai itin keisti, kai šalia vienoje perspektyvoje matai aukštą stogą turintį Perkūno namą. Įrengęs plokščią stogą negalėtum suvokti, kodėl taip yra“, – kalbėjo architektas.

Vis dėlto, pasidžiaugė architektas, atsirado suvoki-mas, kad jei kas nors investuoja pinigų į senamiestį, reikia bendradarbiauti, nereikalauti neįgyvendina-mų ar nereikalingų dalykų. Būsimą daugiafunkcį pastatą projektuojantis architektas prisimena, kad būta diskusijų, kad virš pirmąjį Kauno kalėjimą me-nančių rūsių reikėtų atstatyti buvusias posesijas.

„Bet sklypo savininkams – gimnazijai – to ne-reikia. Jiems reikia sporto salių. Ir, laimė, paveldo saugotojų vadovybė tai suprato. Tai labai svarbus žingsnis, rodantis, kaip turėtų būti plėtojami pa-veldo objektų atgaivinimo projektai“, – komenta-vo G. Natkevičius.

Už leidimą statyti sporto sales, kurios, beje, būtų naudojamos ir kaip aktų salės, KJG įsipar-eigojo restauruoti ir visuomenei prieinamus padaryti istorinius rūsius. Architektai, suprasda-mi, kad didelio tūrio sporto salės senamiestyje nėra patrauklus objektas, rado architektūrinių priemonių jas suskaidyti, paslėpti. Rūsiai lieka cokoliniame aukšte, ir visuomenė gali ateiti, G. Natkevičiaus žodžiais, juos pačiupinėti. Spor-to salėmis, planuoja KJG administracija, galėtų naudotis ne tik šios gimnazijos auklėtiniai. „Senamiestyje tėra kelios mokyklos, bet sporto salių problema aktuali visiems“, – pastebėjo br. V. Saulius SJ.

Utopija virsta realybeGreta būsimo daugiafunkcio centro Santakos ir T. Daugirdo gatvių sankirtoje jau šviečia naujas čerpi-nis KJG priklausančio 1390 kvadratinių metrų ploto pastato stogas. Naujas čia tik stogas ir perdangos, tai – nekilnojamojo kultūros paveldo registro sąrašo objektas, XVI–XVII amžiuje statytas kaip gyvenamasis, o vėliau – kaip teismas tarnavęs pastatas.

Šis objektas irgi turi išskirtinius skliautuotus, er-dvius rūsius, kurių bendras plotas – 460 kvadrati-nių metrų. Šiandien jau galima patikėti KJG planais baigti tvarkyti šiuos rūsius, visą pastatą ir pritaikyti juos gimnazijos bei visuomenės poreikiams. Bet tuomet, kai jėzuitai jį įsigijo, statinys buvo begriū-vantis, iš visų ertmių ir ant stogo žėlė medžiai, o praeiviai stengėsi jį aplenkti didesniu ratu.

Avarinės būklės šalinimo darbams, fasado res-tauracijai, pamatams stiprinti, stogui tvarkyti lėšų KJG gavo ir iš valstybės biudžeto. Darbai buvo at-likti 2005–2012 metais.

Restauruotą pastatą planuojama virš T. Dau-girdo gatvės ties antru aukštu įrengta galerija sujungti su naujuoju mokomuoju priestatu. Anot E. Zarembienės, iš pradžių galvota pasirinkti pože-minį praėjimą, bet paaiškėjo, kad po gatve drie-kiasi gausybė inžinerinių miesto komunikacijų.

G. Natkevičius neslepia: prieš 9 metus jėzuitų planuojami darbai šiame kvartale jam atrodė vi-siška utopija. „O dabar nebeatrodo. Įgyvendinus juos tai bus vienas unikaliausių Lietuvoje kom-pleksų“, – reziumavo architektas.

Prasidėjus Kauno jėzuitų gimnazijos amžiaus projektui G. Natkevičius su kolegomis ieškoti patarimų vyko į Vokietiją, Eichštetą, pas garsų architektą Karlą Frey, pastačiusį jėzuitams daug mokyklų. „Tada važiavome tokie vos ne geltons-napiai, meistras pamokė, pakritikavo... – šypte-lėjo G. Natkevičius. – Buvo labai įdomu, ką jis pasakys mums baigus darbus. Atvažiavo – jokių klausimų!“

Misija – puoselėti senamiestįJėzuitai dirba kantriai ir po truputį, stengdamie-si savo turimų pastatų pertvarkymu patenkinti ir moksleivių ugdymo, ir jėzuitų bendruomenės poreikius. Neseniai iš Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios priestato į vienuolyno patalpas per-kelta didžioji valgykla, jos vietoje bus įrengta biblioteka. Gimnazistai iš senojo pastato į valgy-klą ir biblioteką bei vienuolyną pateks pro baž-

nyčios prieangį. Čia dabar įrengiamas specialus praėjimas.

KJG Plėtros skyriaus vadovė E. Zarembienė apgailestauja, kad sudėtinga rasti lėšų sutvarkyti Rotušės aikštės šiandien nepuošiančio bažnyčios ir vienuolyno fasado.

Ar Lietuvos jėzuitų provincijai bei KJG niekada nebuvo kilę minčių parduoti senamiestyje valdo-mą turtą ir be rūpesčių, erdviai įsikurti ne tokių sudėtingų sprendimų reikalaujančioje erdvėje?

KJG direktorius V. Saulius SJ pripažino, kad jėzuitai svetur turi įvairios patirties, yra atvejų, kai mokyklos buvo iškeltos iš senamiesčio. „Dabar jos turi dides-nių plotų, bet faktas, kad nebeturi vietos žavesio. Mes jau pratę prie tokių sudėtingų užduočių, tvarko-mės ir Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, ir Kaune, mums svarbu daryti tuos darbus, tvarkyti senamiestį, – aiš-kino V. Saulius SJ. – Tiesa, dirbame tikrai labai daug.“

Šis pasakojimas yra dalis žurnalo „Statyba ir architek-tūra“ rengiamo ciklo, skirto pristatyti gerąją nekilnoja-mojo kultūros paveldo objektų tvarkybos patirtį.

GENERALINIS RANGOVAS

FASADAI, LANGAI, DURYS

ELEKTROS TINKLAI

GRINDŲ DANGA

LABORATORINIŲ BALDŲ PROJEKTAVIMAS, GAMYBA IR MONTAVIMAS

Gimnazistams šiandien labiausiai trūksta dengtos sporto salės.

40

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

Nemokama, saugi ir švari – tai tik dalis privalumų, dėl kurių saulės energija noriai naudojasi vis daugiau vartotojų, o mokslininkai deda maksimalias pastangas tobulindami technologijas, kurios tiesioginę ir paskli-dusios saulės radiaciją paverčia naudinga šiluma.

Europietiški ir kiniški gaminiai skiriasi ne tik kaina Lietuviai irgi jau ne pirmus metus ieško galimybių su-mažinti ir savo išlaidas komunalinėms paslaugoms, ir komfortiško gyvenimo įrankių paliekamą anglies diok-sido taršą. Panaršius lietuviškose interneto svetainėse atrodo, kad saulės kolektorių šiltam vandeniui ruošti ar net būstui iš dalies šildyti parduodama daugiau nei durų ir langų, pripažino bendrovės „VEO energija“ direktorius Pavelas Sadovskij.

Tačiau didelė konkurencija ne visada reiškia geresnes galimybes vartotojams. Kartu su įprastomis nuolaidomis įmonės neretai daro ir kokybės nuolaidas, tik šiomis nesi-giria. Tad kaip vartotojams iš tos gausios pasiūlos pasirinkti tokį saulės energiją perdirbantį įrenginį, kuris jų nenuviltų?

Bendrovės „VEO energija“ vadovas įsitikinęs – renkantis nereikia skubėti, aklai gundytis akcijomis ar kliautis kai-myno patirtimi: svarbu atidžiai įvertinti kiekvieną sando-rio detalę, pradedant įrenginio dalių pagaminimo vieta ir garantija, baigiant montavimo ypatumais, našumu.

„THERMOMAX VARISOL“ – RYTDIENOS SAULĖS TECHNOLOGIJA

Pavyzdžiui, Vokietijoje pagamintas saulės kolektoriaus rėmas gali turėti Kinijoje pagamintus vamzdelius, bet matomoje vietoje blizgės tik Europos gamintoją žymintis logotipas, dažniausiai – viso labo lipdukas. Taip elgiasi, apgailestavo P. Sadovskij, ir labai garsios įmonės. Daž-niausiai tos, kurioms saulės kolektorių pardavimas tėra šalutinė veikla šalia, pavyzdžiui, dujinių katilų ar šilumos siurblių gamybos. Sudedamąsias saulės kolektorių dalis tokios įmonės perka iš parankių gamintojų, tuomet su-renka ir parduoda drauge su pagrindine savo produkcija.

Rytų šalyse, tiksliau – Kinijoje, pagaminama apie 90 proc. rinkoje esančių saulės kolektorių. Nereikia nė sakyti, kad jie ne tik yra pigesni, bet ir turi trūkumų, kurie po neilgos eksploatacijos gali sumažinti efektyvumą, o naudotojus paversti priežiūros paslaugų teikėjų klientais. Įprastai tokie kolektoriai neturi nuo perkaitimo saugančių termostatų, duomenų apie pagaminimo laiką, garantijos nuo pažei-dimų kilus krušai, patikimų vakuumo sandarumo (būklės) rodmenų.

Garantija – ne už sandėlyje išgulėtą laiką Septintus metus kompanijos „Kingspan Solar“ gaminius Lietuvoje diegiantys įmonės „VEO energija“ specialistai jaučiasi užtikrintai skelbdami, kad siūlo rytdienos saulės technologijas. Airijoje veikianti gamykla „Kingspan So-lar“ – vienintelė pasaulyje, saulės kolektoriams teikianti tikrą 20 metų garantiją šilumos vamzdeliams ir vakuu-mui bei 5 metų garantiją nuo krušos pažeidimų.

Produktui teikiamą garantiją verta aptarti atskirai. P. Sa-dovskij atkreipia dėmesį: kai kurių pigių kiniškų produktų pardavėjų žadama 5 ar 10 metų garantija yra dviprasmiš-kas dalykas jau vien dėl to, kad niekas nežino ir nekontro-liuoja, kada vamzdeliai buvo pagaminti – galbūt jie kele-tą metų gulėjo tiekėjo sandėlyje, kol tiekėjas nusprendė skelbti akciją.

„Kingspan Solar“ gamintojams netenka pirkėjams teikti papildomus dokumentus, įrodančius vakuuminių vamz-delių pagaminimo datą: ant kiekvieno vamzdelio pažymėti ne tik pagaminimo metai, bet ir savaitė. Šilumos vamzdeliai

41

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

„KINGSPAN SOLAR“ SĖKMĖS ISTORIJA

Grupė technikų vakuuminių saulės kolektorių pradi-ninkę – technologiją „Thermomax“ – sukūrė daugiau kaip prieš 40 metų kompanijai NASA, ji buvo skirta šildyti vandenį astronautų poreikiams. Bet išradėjai nesugebėjo šio produkto komercializuoti, ir tikroji „Thermomax“ sėkmės istorija prasidėjo kiek daugiau nei prieš septynerius metus, kai technologiją nusipir-ko koncernas „Kingspan“ ir investavo 50 mln. svarų sterlingų į gamyklos Airijoje, Portodauno mieste, res-truktūrizavimą bei visišką gamybos automatizavimą. Apie tai pasakojama BBC televizijos sukurtame doku-mentiniame filme (www.veo.lt/video). Šiandien „Kingspan Solar“ vakuuminiai sau-lės kolektoriai savo aplinkosaugos misiją atlieka daugybėje šalių ir reikšmingų institucijų, tarp jų – Pentagone, Šiaurės Karolinos universitete, Kenedžio kosminių skrydžių centre.

atskirai ženklinami ne be reikalo – „Thermomax Varisol“ yra vieninteliai pasaulyje moduliniai vakuuminiai saulės kolek-toriai, kurių konstrukcija leidžia įrenginį didinti ar mažinti net ir po vieną vamzdelį (nuo 1 iki 150-ies), tai yra nevaržo-mai reaguoti į kintančius sistemos naudotojo poreikius. Tai sudaro galimybę minimaliomis pirminėmis investicijomis, įsirengiant 5 ar 10 vamzdelių kolektorių, patikrinti saulės energetikos patrauklumą, išsiaiškinti realų konkrečios šei-mos ir būsto įrangos poreikį.

Modulinės sistemos privalumai Modulinius vakuuminius „Thermomax Varisol“ saulės šilumos kolektorius, pasak P. Sadovskij, vertina ir archi-tektai – sistemos lankstumas supaprastina kolektoriaus įrengimą ant individualiojo ar daugiabučio pastato sto-go. Užuot ieškojus nemenko švaraus stogo ploto įrengti kolektoriui, kuriame į vieną rėmą sujungta 20, 40 ar dar didesnis skaičius vamzdelių (10 vamzdelių sudaro maž-daug 70 centimetrų plotį, ant inžinerine įranga užgrioz-dintų senų daugiabučių stogų įrengti pakankamą skaičių kolektorių gali būti išties keblu), galima pasinaudoti tuo, kad vamzdeliais sujungiami moduliai gali apeiti visus kliuvinius: stoglangius, kaminus ir kita.

Įmonės „VEO energija“ direktorius atkreipė dėmesį, kad „Thermomax“ saulės kolektorius populiaru įrengti ir ant fasadų, nesvarbu, ar tai būtų individualieji, ar daugiabu-čiai namai. Dėl vertikalaus montavimo iki 20 proc. suma-žėjantis sistemos naudingumas kompensuojamas tiek pat procentų padidinant vakuuminių vamzdelių skaičių. Tar-kime, jei šiaip būtų reikalingas 20 vamzdelių kolektorius, praradimui padengti reikėtų prijungti papildomus keturis vamzdelius.

Efektyvumas individualiuosiuose ir daugiabučiuose namuose – skirtingas Pradėdami veiklą Lietuvoje, įmonės „VEO energija“ specia-listai galėjo pasiremti „Kingspan Solar“ patirtimi Didžiojoje Britanijoje, kur saulės spinduliuotė beveik tolygi Lietuvos, o vienas vamzdelis per dieną vidutiniškai pagamina 10 li-trų 55 laipsnių temperatūros vandens (Europoje skaičiuo-jama, kad vienas žmogus per parą sunaudoja apie 30–50 litrų karšto vandens). Taigi 15–20 vamzdelių turi užtekti 4 asmenų šeimai. Saulės kolektoriais galima patenkinti 70 proc. metinio karšto vandens poreikio.

Pastaruoju metu galimybe įsirengti saulės kolektorius šiltam vandeniui gaminti domisi vis daugiau renovacijai besiruošiančių daugiabučių gyventojų. „Šiuo atveju skaičia-vimas sudėtingesnis, o sistemų efektyvumas, kad ir ką sa-kytų saulės kolektorių pardavėjai – gerokai mažesnis, negu įrengiant jas individualiuosiuose namuose, – pripažino P. Sadovskij. – Didelėse namų bendruomenėse problema tampa chaotiškas šilto vandens atsargų naudojimas. Indivi-dualiųjų namų gyventojai įprastai nesunkiai pasireguliuoja šilto vandens naudojimą atsižvelgdami į saulės kiekį, šilto

vandens atsargas ir būsimus dienos poreikius, o daugiabu-čių gyventojai į saulę nesižvalgo. Kaip tik todėl skaičiuoja-ma, kad padengti 50 proc. šilto vandens poreikio yra labai geras rezultatas. Bet saulės kolektorių pardavėjai įprastai žada daugiau.“

Patikimumas įrodytas testais Lygindamas rinkoje dominuojančius kiniškus ir „Kingspan Solar“ gaminamus „Thermomax Varisol“ vakuuminius vamz-delius įmonės „VEO energija“ direktorius gali didžiuotis, kad pastarieji gaminami ne iš pigesnio ir minkštesnio borosilika-tinio stiklo, įprastai naudojamo termosams, medicininėms menzūrėlėms ir pan. gaminti, bet iš itin kieto, nedūžtančio ir helio atomų nepraleidžiančio mineralinio – kalio silikato stiklo. Tai leidžia garantuoti, kad vamzdeliai išsaugos vaku-umą garantinį laikotarpį, bus atsparūs ne tik vėjo bei sniego apkrovoms, bet ir krušos atakoms.

„Kingspan Solar“ yra vienintelė įmonė, turinti krušos ser-tifikatą, tiksliau – net du jų: TÜV ir DAR. 2008 metais buvo atliktas „Hail impact“ testas naudojant 25 milimetrų diame-tro, 7,5 gramo sveriančius ledo gabalėlius, kuriais į tą pačią vietą 23 m/s jėga buvo smūgiuota dešimt kartų, ir vamzde-

http://www.veo.lt/video

42

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

lis atlaikė. „Gamintojai turi turėti tokį sertifikatą – tada nesi-baimins nė viena pusė“, – įsitikinęs P. Sadovskij.

Sandarumui užtikrinti – keliaguba apsauga Vakuumas gali būti skirtingas, „Thermomax Varisol“ vamz-deliuose sukuriamas 10-6 mbar vakuumas, jis leidžia iš-siurbti 99,9999999 proc. oro. Bendrovės „VEO energija“ vadovas neabejoja: daugybė „už palankią kainą“ saulės kolektorius įsigijusių žmonių nė nesužino, kada vamzde-liai išsisandarina.

„Kaip vakuumo indikatorius įprastai naudojamas ba-rio sugėriklis, kuris pažeidus vakuumą ima oksiduotis, ir skaidrų stiklą padengia baltos apnašos. Tai reiškia, kad vamzdelis visiškai neveikia, – aiškino P. Sadovskij. – Kinai savo gaminiuose irgi naudoja tokias apsaugas, bet bariu padengia ne viršutinę vamzdelio dalį, kaip tai daroma „Thermomax Varisol“ vamzdeliuose, o žemiau. Kai oras po truputį pradeda skverbtis į vamzdelį, jis kaupiasi viršutinė-je dalyje, ir vartotojas gali ilgai nepastebėti, kad vamzdelis neveikia. Beje, „Thermomax Varisol“ vamzdelių išsisanda-rinimo problema kyla labai retai, įprastai dėl pažeidimų transportavimo ar montavimo metu. Vis dėlto tokios ap-saugos reikalingos, tad bariu padengiamas kiekvienas va-kuuminis vamzdelis.“

Pažeisti šilumos vamzdelio sandarumą gali ne tik ledo gabalėlis. Daugumai rinkoje esančių vakuuminių vamz-delių tokia problema gresia todėl, kad vakuuminio ir šiluminio vamzdelių sujungimo vieta hermetizuojama tiesiog priklijuojant.

„Stiklo ir metalo plėtimosi temperatūra yra skirtinga. Plokštelė atšoka, ir to nė nematyti – pažeisti vakuumą už-tenka mikroplyšių, – problemą apibūdino P. Sadovskij. – Daug kas po to klausia, kodėl vos po dvejų metų kolektorius nebeveikia. Beje, vasarą jis gali veikti, o žiemą situacija – jau prasta.“

„Kingspan Solar“ gaminiuose šiluminio vamzdelio su-jungimo su vakuuminiu vamzdeliu vietai užsandarinti naudojamas patentuotas gaminys – speciali tarpinė.

Perkaitimo problemą eliminuoja termostatas Garantuoti „Thermomax Varisol“ saulės kolektorių 20 metų eksploataciją kompanijai „Kingspan Solar“ leidžia dar viena vakuuminiuose vamzdeliuose naudojama unikali patentuota technologija – sistemą saugantis tempera-tūros ribojimo prietaisas. Pasak P. Sadovskij, termostatai gali būti sureguliuoti arba 90, arba 135 laipsnių Celsijaus temperatūrai. Žemesnę temperatūrą palaikantis termos-tatas tinkamesnis, kai saulės kolektorius vandenį ruošia tik buitiniams poreikiams, didesnę – kai jis skirtas gamybos

įmonėms, kurioms reikia ir garų – tarkime, grybams ar vai-siams džiovinti.

Ką tai duoda? Kai vakuuminiame vamzdelyje įstatytos plokštelės temperatūra artėja prie 90 ar kitu atveju prie 135 laipsnių Celsijaus, vožtuvas užsidaro, neleidžia šilumai patekti į sistemą ir užvirinti skystį. Kai temperatūra nukrin-ta, vožtuvai prasiveria. Tokia visiškai automatizuota siste-ma yra kiekviename vamzdelyje. Rinkoje dominuojantys kiniški gaminiai, atkreipė dėmesį P. Sadovskij, termostatų išvis neturi.

„VEO energijos“ komanda žino: vartotojams visada kyla daug klausimų dėl galimo sistemos perkaitimo. Apie tai dažniausiai kalbama vasarą, kai temperatūra pasiekia 30 laipsnių Celsijaus, yra daug saulės, kolektoriai dirba mak-simaliu galingumu, ir vandeniui sušilus per valandą ar dvi sistema užkaista arba net perkaista.

Stagnacijos temperatūra, kai kolektorius nustoja dirbęs, kiekviename jų skirtinga. Kiniški kolektoriai, pasak P. Sa-dovskij, įprastai pasiekia 250–300 laipsnių temperatūrą. Ką tai reiškia? „Sistemoje kaip šilumos nešiklis naudojamas propilenglikolis, turintis savo virimo temperatūrą, kurią pasiekus prasideda propilengliukolio degradacija, dėl ku-rios žemėja užšalimo temperatūra, ir saulės kolektorius žiemą gali visiškai nebeveikti. Be to, plastikinės ar gumi-nės detalės praranda įprastas ypatybes ir ilgainiui pradeda kelti didelių problemų: gali sugesti variklis, sutrūkinėja išsi-plėtimo indo membrana, taigi reikia taisyti, valyti sistemą, o tai nėra pigu“, – komentavo „VEO energijos“ direktorius.

P. Sadovskij įspėja: svajonės panaudoti šilumos perteklių, kaip tikisi daugelis perkančiųjų Rytuose pagamintą įrangą, išsisklaido atlikus sistemos efektyvumo skaičiavimus. Mat norint tai daryti, reikia įsigyti ne tik akumuliacines talpas, bet ir papildomus siurblius, kitų priedų, o naudinga tai bus tik vasarą, kai to šilto vandens tiek daug ir šiaip nereikia. Taigi investicijos pasirodo neefektyvios.

„Yra tokia auksinė taisyklė: kuo daugiau investuosi į sis-temą, tuo bus mažesnis jos atsiperkamumas“, – šyptelėjo pašnekovas.

UAB „VEO energija“Pilaitės pr. 28, LT-06264 VilniusTel. +370 5 230 7160Mob. +370 694 94 390www.veo.lt

http://www.veo.lt/

43

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

Izoliacinių sprendimų kompanija „Paroc“ daugiau-sia dėmesio skiria pastatų energinio efektyvumo ir pastatų saugumo klausimams. Tačiau nemažai jo teikiama ir estetikai, t. y. tokiems sprendimams, ku-rie pagelbėtų architektams kūrybos procese. Apie tokius sprendimus kalbėjomės su „Paroc“ rinkodaros ir komunikacijos vadove Baltijos šalims ir Europai dr. Audrone ENDRIUKAITYTE.

– Kokių naujienų „Paroc“ kompanija pasiūlė architektams?– Šiais metais pristatysime net kelias naujoves – keletą

gaminių, kurie ne tik pasižymi tradicinėmis, gerosiomis akmens vatos ypatybėmis, bet ir atlieka estetinę funkciją. Visų pirma tai šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemoms izoliuoti skirti gaminiai su specialia „GreyCoat“ danga.

„GreyCoat“ – tai šviesiai pilka, laku padengta armuota danga, kurios pagrindą sudaro aliuminis. Sumontuoti „PAROC Hvac GreyCoat“ gaminiai yra patrauklios išvaiz-dos, jų nereikia papildomai dažyti ar apdailinti. Tokiu būdu sutaupoma ir laiko, ir lėšų. „PAROC Hvac GreyCoat“ produktai idealiai tinka šildymo vamzdynams, vėdinimo ortakiams ir oro kondicionavimo įrenginiams izoliuoti. Tokie yra matomi, pavyzdžiui, prekybos centruose, vie-šuosiuose pastatuose ar sporto salėse.

„PAROC Hvac GreyCoat“ gaminiai priskiriami A2-s1, d0 de-gumo klasei, o tai reiškia, kad jie neskatina užsiliepsnojimo, išskiria labai mažą dūmų kiekį, nesusidaro degančių lašelių.

Šiemet „Paroc“ taip pat išplėtė „PAROC® Cor-tex™“ grupės gaminių, skirtų vėdinamųjų sienų šilumos izoliacijai ir ap-saugai nuo vėjo, asorti-mentą: rinkai pristatys šios grupės gaminius su juoda danga.

– Kas labiausiai paska-tino sukurti šiuos naujus produktus?

– Besiplečianti vėdina-mųjų sienų rinka, naujos fasadų apdailos medžia-gos ir didėjantys pastatų

„PAROC“ IZOLIACINIAI SPRENDIMAI IR ESTETIKA

„Paroc“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Baltijos šalims ir Europai dr. Audronė ENDRIUKAITYTĖ.

energinio efektyvumo bei šilumos izoliacijos sluoksnio įrengimo kokybės reikalavimai – tai veiksniai, kurie lėmė naujos gaminių grupės „PAROC® Cortex™“ atsiradimą. Šią grupę sudaro dviejų tipų plokštės. „PAROC® Cortex™“ – tai šilumos izoliacijos apsaugos nuo vėjo plokštės, ir „PA-ROC® Cortex One™“ – tai vieno sluoksnio šilumos izolia-cija vėdinamosioms sienoms. Šių plokščių ypatumas yra tai, kad jos yra padengtos specialia nedegia baltos spal-vos danga, kuri yra mažai laidi orui ir vandens garams.

Šie gaminiai Lietuvos rinkoje buvo pristatyti prieš porą metų. Statybininkai ir užsakovai palankiai juos įvertino ir noriai naudoja. Atsižvelgdami į architektų, statybininkų pageidavimus ir naujas sienų apdailos sprendinių tenden-cijas, išplėtėme „PAROC® Cortex™“ gaminių asortimentą, pateikdami rinkai šios grupės gaminius su juoda danga.

Įrengiant vėdinamąsias sienas dažnai pasitelkiami sprendimai, kai tarp fasado apdailos plokščių paliekami plyšiai arba naudojama stiklo apdaila. Tokiu būdu pro atvirus tarpus arba per pačią dangą yra matomas vidinis vėdinamosios sienos sluoksnis iš izoliacinių medžiagų. Norint tokias sistemas įrengti estetiškiau, siūloma nau-doti naująsias „PAROC® Cortex™ b“ ar „PAROC® Cortex One™ b“ plokštes. Juodas izoliacinės medžiagos paviršius neprasišvies pro stiklo fasadus arba pro paliktus fasado apdailos plokščių tarpus.

– Kokioms ypatybėms skirtas didžiausias dėmesys?– Įprastos statyboje naudojamos plėvelės atitinka

E arba F gaisro klasę, tad didelis iššūkis buvo rasti dan-gą, kuri ne tik gerai priliptų prie nedegių „Paroc“ akmens vatos plokščių, bet ir atitiktų vėdinamosioms sienoms

keliamus saugos reikalavimus. Visos „PAROC® Cortex™“ grupės medžiagos su balta ir juoda danga atitinka A2- s1, d0 gaisro euroklasę, todėl gali būti naudojamos vėdinamųjų sienų kons-trukcijose be jokių apribojimų.

Tobulinant apsaugos nuo vėjo ga-minius mūsų užduotis buvo parinkti tokią plėvelę, kuri leistų išsaugoti ge-rąsias akmens vatos ypatybes saugu-mo požiūriu ir atitiktų A1 ar A2 europi-nę degumo klasę.

44 2014 Nr. 6


Lengvai prižiūrima, ilgaamžė, estetiška – įprastai keliami tokie grindų dangos kriterijai. Ieškantiesiems netradicinių sprendimų dar rūpi ir sukuriamas netikėtumo efektas. Tad tradicines grindų dangas vis dažniau pakeičia butelių kamšteliai, odiniai diržai ar pramonės įmonių atributu laikytos liejamosios grindys.

„Vieni ištikimi patvarioms, ilgaamžėms apdai-los medžiagoms, kiti ieško naujovių, netradicinių sprendimų, siekdami būti originalūs. Tai užsako-vai, kurie nėra prisirišę prie gyvenamosios vie-tos, ją keičia kas kelerius metus, tad savo būste renkasi neįprastus sprendimus, neatsižvelgdami į susiklosčiusias tradicijas ar kainą“, – kalbėjo architektė.

Kuriantieji būstą ilgam laikui, I. Grudzinskienės teigimu, labiau pasitiki patikrintomis ilgaamžėmis ap-dailos medžiagomis. Beje, neturintieji galimybių arba nelinkstantieji romantizuoti konkrečios medžiagos, ypač medienos, privalumų renkasi jos pakaitalus: medinės terasos lentos keičiamos į medžio plastiko kompozito (WPC) lenteles, ąžuolo parketas – sluoks-niuotomis parketlentėmis. Ilgą laiką tik pramonės

GRINDŲ DANGOS: KAI FUNKCIONALUMO NEUŽTENKA

Ekologija vis dar madingaPasaulinės tendencijos, architektų biuro H&I di-rektorės architektės Ievos Grudzinskienės teigi-mu, jau kurį laiką išlieka tokios pat: ekologiškai atsakinga gamyba. Tad rinkoje mažėja egzotinių medienos rūšių pasiūla, populiarėja sendintos, kuo mažiau apdirbtos grindys, dengtos alyva.

Laminuotų grindų gamintojai įvertino ne-standartines skaitmeninio spausdinimo teikia-mas galimybes. Aukštos kokybės piešiniai ar nuotraukos spausdinami tiesiai ant medienos plaušo plokščių (HDF), šios vėliau padengia-mos ypač atspariu, neblunkančiu apsauginiu sluoksniu.

Gamintojai rinkai siūlo ir odines grindis, ku-rių paviršius pagamintas iš perdirbtos natūra-lios odos bei kamštinės dangos.

pastatuose naudotos liejamosios grindys – irgi vis dažnesnis interje-ro sprendimas.

„Ir tai jokiu būdu nėra blogai, juolab kad keičiasi pati būsto sąvoka. Pavyzdžiui, išpopuliarėję loftai leidžia interjere naudoti įvairiausius originalius sprendi-mus“, – komentavo pašnekovė.

Loftuose – savos taisyklėsLoftuose galima pamatyti lietas betonines, įprastos ar kubais pjaustytos medienos grindis, ori-ginaliu raštu išdėliotus vyno bu-telių kamštelius, grindis, išklotas monetomis, ruduoju popieriumi, metaliniais butelių kamšteliais, netgi odiniais diržais. Grindų dan-

gai gali būti panaudotos ir senos durys ar medienos sijos, senų tikmedžių, guobų mediena.

Architektės teigimu, stebėtis, kad interjeruose populiarėja, pavyzdžiui, pramoniniams pasta-tams skirtos grindų dangos, neverta – juk jos funkcionalios, gali būti patrauklios. Pavyzdžiui, epoksidinės ir poliuretaninės liejamosios grindys pasižymi daugeliu būstui tinkamų ypatybių: yra be siūlių, lygios, tvirtos, lengvai prižiūrimos, atsparios chemikalams, nekeliančios alergijos, per trumpą laiką galima išlieti didelį tokių grindų plotą, taip sumažinant darbo sąnaudas, galima formuoti pa-geidaujamą piešinį, imituoti didelio ploto plyteles ir pan., užlieti centus, kriaukles, smėlį.

Naujuose būstuose neretai įrengiama kom-binuota šildymo sistema: dalis kambarių šil-

45

doma radiatoriais, dalis – grindiniu šildymu. Įrengus grindinį šildymą, liejamosios epok-sidinės ir poliuretaninės grindys gali pakeisti keramines ar akmens masės plyteles.

„Vienintelis šios dangos trūkumas – dides-nė kaina, tačiau investuojant į svajonių grindis kaina nėra pagrindinis dalykas. Viskas interjere yra pateisinama, jei tai – architekto ir užsakovo tarpusavyje suderinta svajonė, tik viskam būna savas laikas ir vieta“, – kalbėjo architektė.

Nuo tradicijų neatitolomeBūstuose, statytuose prieš keliasdešimt metų, grindims plačiausiai naudotas medis, plūktas molis. Pastaruoju metu populiarėjantis apdai-

• Betono pardavimas ir perpumpavimas horizontaliai iki 300 m, vertikaliai – iki 150 m• Cementinių, betoninių grindų paruošimas ir įrengimas• Betono šratavimas, frezavimas, šlifavimas, poliravimas• Betono padavimas ir perpumpavimas• PVC ir kiliminių dangų klojimas, plytelių, laminato, parketo bei kitų dangų įrengimas• Grindų renovacija pramoniniais savaime išlyginamaisiais CEMART mišiniais• Grindų dengimas cheminiais kietikliais ir impregnantais ALBEKA

ALBEKA GRANIT – cheminė priemonė betonui sutvirtinti ir dulkėms pašalinti:„Granit-28Cure“ 2–3 punktais padidina atsparumą šalčiui, drėgmės laidumą, betono atsparumą alyvai, išsaugo drėgmę šviežiai paklotame betone.„Granit28N“ naudojama kaip gruntas gelžbetonio konstrukcijoms dažyti, sė-kmingai taikoma Baltijos šalyse gelžbetonio tiltams ir viadukams (prieš dažant).„Granit28Color“ naudojama tamsinamo betono technologijoje.„Granit 100 Litium“ – tai produktas, pagamintas ličio pagrindu, įsiskverbiantis iki 40 mm ir iki 9 kartų sustiprinantis betoną. 85 proc. stiprumu betonas ima pasi-žymėti po 7 dienų, tuomet jau galima poliruoti grindis.„Granit28Hydrophobic“ paviršiui suteikia vandens nelaidumo ypatybių.

CEMART INDUSTRIAL FLOOR SYSTEM (pramoninių grindų sistema) yra specia-liai sukurta daugeliui grindų tipų išlyginti ir atnaujinti pramoniniuose pastatuose, kuriuose keliami itin aukšti grindų atspa-

rumo reikalavimai. Derinant įvairius CEMART gaminius, suformuojamas pramoninių grindų sistemos pagrindas, užtikrinantis ypač atsparias pramonines grindis. Gali būti naudojamas plonasluoksnėms grindims.

CEMART grindų sistema siūlo idealų sprendimą nau-dojant skysčius. Jis optimaliai patenkina griežčiausius bet kokių grindų, kurias būtina išlyginti ar renovuoti, reikalavi-mus. Gamintojas gali pristatyti ir spalvotas grindų dangas, kurios papuoš net gyvenamųjų patalpų interjerą.

CEMART pramoninių grindų sistemų privalumai • Maksimalus sukibimas• Atsparios susitraukimui• Tolygiai lygios• Atsparios dilimui, skilinėjimui• Greitai išliejamos• Ekologiškos, lengvai eksploatuojamos• Ekonomiškos laiko ir sąnaudų požiūriu

linis betonas, anot I. Grudzinskienės, mūsų kraštui yra kiek svetimas. Kiliminė grindų danga, kuri, pavyzdžiui, labai populiari gyve-namuosiuose būstuose Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač vakarinėje pakrantėje, Lie-tuvoje vertinama atsargiai dėl to, kad nors ir yra šilta, sugeria triukšmą, vis dėlto yra tepli, reikalauja daug priežiūros, neretai – alergi-zuoja, tad retas drįsta ja iškloti visus namus. O amerikiečiai tokia danga kloja ne tik kamba-rius, bet ir laiptus. Kiliminių dangų įvairovė di-delė – nuo organiškų pluoštų iki standartinės kilpinės dangos.

I. Grudzinskienės įsitikinimu, nuo tradicijų mes neatitolstame, pati aplinka, klimatas daž-niausiai padiktuoja vieną ar kitą sprendimą.

„Aš rekomenduoju naudoti natūralias medžia-gas visų pirma dėl to, kad jos yra patikrintos laiko, ilgaamžės, ekologiškos. Visame pasau-lyje žmonės vertina tai, kas yra tikra: akmenį, medį, molį. Suprantama, architektams smalsu išbandyti ir patikrinti naujas medžiagas, tik kyla klausimas, ar verta tai daryti užsakovų sąs-kaita“, – kalbėjo architektė.

Kuriant būstą, įsitikinusi architektė, pir-miausia būtina susidėlioti prioritetus ir skirti lėšų pagrindiniams elementams: grindims, durims, santechnikai, langams, patvariai sienų apdailai. Tuomet būstui pakeisti neprireiks di-delių investicijų. Panaudojus tam tikras deta-les, būstas bus dinamiškas, visuomet atrodys naujai.

Ieva GRUDZINSKIENĖArchitektė

„Vieni ištikimi patvarioms, ilgaamžėms apdailos medžiagoms, kiti ieško naujovių, netradicinių sprendimų, siekdami būti originalūs.“

46 2014 Nr. 6

aspektas – kaip mažėja į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekis termoizoliuotuose na-muose“, – pasakojo A. Indičianskis.

Techninė pastatų būklė buvo įvertinta praėjus dešimčiai metų nuo jų atnaujinimo. Ekspertų išva-dos leido paneigti mitus: polistireninio putplasčio ypatybės po dešimtmečio liko nepakitusios, ne-matyti jokių medžiagos senėjimo tendencijų.

Žinoma, defektų šiltinimo sistemoje pastebėta, tačiau ekspertai išanalizavo, kad jų atsirado ne dėl termoizoliacinės medžiagos netinkamumo, bet dėl montavimo klaidų. Galiausiai apskaičiuotas ir ekonominis Bruncko gyvenamojo rajono atnauji-nimo naudingumas: per metus sutaupoma 378 tūkst. litrų kuro, o tai prilygsta 13 benzovežių.

Įgyvendintų novatoriškų projektų stebėsenos stoka sudaro pagrindą kurti įvairius mitus apie panaudotų sprendimų ir medžiagų tinkamumą. Panaši situacija pasaulinį koncerną BASF privertė išsklaidyti dvejones dėl polistireninio putplasčio naudojimo.

1996 metais buvo parengta koncepcija Bruncko gyvenamajam rajonui atgaivinti. Pagal ją buvo pertvarkyta gyvenamoji aplinka, dėmesys sutelk-tas į ekologiją ir energinį efektyvumą, parengti tin-kami sisteminiai sprendimai, kad būtų pasiektas kuo mažesnis šilumos energijos naudojimas.

Kompanijos BASF atstovas A. Indičianskis sakė, kad pagal koncerno metodiką energinis naudin-gumas matuojamas litrais kuro, sunaudojamo vie-nam kvadratiniam būsto metrui šildyti per metus. Pagal tai namai skirstomi į 7, 5 ar 3 litrų. Vienas litras prilyginamas 10 kWh energijos.

Gyvenamasis rajonas buvo atnaujinamas bemaž dešimtmetį – nuo 1997 iki 2006 metų, pradedant koncepcijos, techninių sprendimų ren-gimu, baigiant jų įgyvendinimu. Nuo 1998 metų rinkai buvo pasiūlytas naujas produktas – pilkasis polistireninis putplastis neoporas, pasižymintis di-desniu tankiu ir geresnėmis izoliacinėmis šilumos ypatybėmis. Būtent neoporas naudotas atnauji-nant pastatus Bruncko gyvenamajame rajone.

Energiškai efektyviausiuose (3 litrų) namuo-se ne tik pasitelkti šiuolaikiniai termoizoliaciniai sprendimai, bet ir įrengta naujoviška vėdinimo sistema su šilumogrąža. Sumontuoti didesni lan-gai suteikė galimybę geriau įsisavinti saulės ener-giją, o patobulinta jų technologija neleidžia patirti didelių šilumos nuostolių žiemą. Panaudojus šiuolaikinius šilumos siurblius atnaujinta ir šildy-mo sistema. Pagal Europos standartus šie pastatai tapo bemaž nulinio energijos naudojimo.

„Bene svarbiausias šio projekto akcentas – pastatų stebėsena. Analizuota, ar bėgant laikui nesikeičia termoizoliacinės medžiagos struktūra, kitos ypatybės, ar gyventojai gerai jaučiasi neo-poru termoizoliuotuose pastatuose, kaip mažėja šildymo išlaidos, koks tokios investicijos atsi-pirkimo laikotarpis. Buvo svarbus ir ekologinis

MITUS IŠSKLAIDĖ ILGAMETĖ STEBĖSENA

„Yra keletas nusistovėjusių mitų apie polistireninį putplastį, naudojamą pastatams termoizoliuoti. Pa-vyzdžiui, esą ši medžiaga kenkia aplinkai, efektyviai veikia tik penkerius metus, esą izoliuotame pastate negera gyventi. Taip pat manoma, kad polistireniniu putplasčiu termoizoliuotame name jaučiamasi kaip plastikiniame maiše, kad greitai įsiveisia pelėsių. Daugiametė stebėsena parodė, kad šie mitai ir liko mitais“, – sakė kompanijos BASF atstovas Baltijos ša-lims, Baltarusijai ir Ukrainai Arturas Indičianskis.

Tam, kad būtų išsklaidytos dvejonės, susijusios su gyvenimo kokybe polistireniniu putplasčiu izoliuotuose pastatuose, koncernas BASF nutarė atgaivinti Bruncko gyvenamąjį kvartalą Vokietijoje, šalia savo gamyklos Ludvigshafeno mieste.

Kompanijai BASF nuosavybės teise priklausantys objektai buvo statyti 1930 metais. Suprantama, ener-giškai jie buvo visiškai neefektyvūs, tačiau anuomet niekas apie tai negalvojo. Antrojo pasaulinio karo metais kvartalas buvo sugriautas, po tam tikro laiko vėl atstatytas pagal pirminius to meto planus.

Tačiau atkuriant pastatus nepaisyta energinio naudingumo, statybai naudotos ne naujausios medžiagos. Rezultatas – didelis energijos naudo-jimas, pastatuose nejauku gyventi. 1990 metais jų užimtumas siekė vos 20 proc.

Stebėsena parodė, kad polistireninio putplasčio ypatybės po dešimtmečio liko nepakitusios.

1930 metais statyti pastatai Antrojo pasaulinio karo metu buvo sugriauti, vėliau vėl atstatyti, tačiau energiniu naudingumu nepasižymėjo. Dar po kurio laiko įgyvendinta nauja koncepcija iš esmės pakeitė statinių kokybę.

47

INVESTICIJOS Į KOKYBĘ PASITEISINAGrindų ir sporto dangų gamintojas „Tarkett“, pasaulyje pripažintas ekologiškai atsakingos gamybos bei tvarios gaminių plėtros lyderis, klientams, kuriantiems sveiką ir komfortišką aplinką, pasiūlė dar vieną naujovę – vinilinių grindų dangas, kurių gamyboje naudojami plastifikatoriai be sveikatai kenksmingų ftalatų.

Rūpinasi sveikesne aplinkaDar 2009-aisiais išleidusi pirmąją vinilinės grindų dangos be ftalatų kategoriją („iQ Natural“), 2011 metais grindų dangų be ftalatų gamybos technologiją „Tarkett“ įdiegė gamyklose Šiaurės Amerikoje ir Švedijoje. „FiberFloor“, „iQ Natural“ ir vidaus sporto grindų dangų kategorijas, gaminamas pasitelkus technologiją be ftalatų, sertifikavo Amerikos astmos ir alergijos asociacija (AAFA) (ang. Asthma & allergy friendly certification™). Šiais metais visa gyvenamosioms patalpoms ir profesionalams skirtų grindų dangų gamyba, naudojant plastifikatorius be ftalatų, pradėta ir koncerno gamyklose Europoje. Ftalatai daugiausia skirti polivinilchloridui (PVC), kuris naudojamas tokiuose gaminiuose kaip vinilinė grindų danga, suminkštinti. Nors ginčų dėl galimo neigiamo ftalatų poveikio sveikatai tebevyksta, „Tarkett“ sprendimas gamybos cikle nebenaudoti plastifikatorių ftalatų pagrindu – investicija kuriant patogesnę, sveikesnę ir žmonėms priimtinesnę aplinką. „Tarkett“ investicijos į naujoviškų grindų dangos plastifikatorių be ftalatų technologiją vien Europoje siekia 5 mln. eurų, mat perprojektuotos visų kategorijų grindų dangos, atlikti įrangos, užtikrinsiančios aukštą grindų dangų kokybę, bandymai. Koncerno pasirinktus plastifikatorius be ftalatų galima naudoti netgi maistui skirtoms talpykloms ar vaikų žaislams. Ir iki šiol „Tarkett“ grindų dangų gamyboje naudojo medžiagas, kurios visiškai atitinka griežčiausius reikalavimus ir net gerokai juos viršija. Pavyzdžiui, koncernas atsisakė naudoti medžiagas, įtrauktas į Europos Sąjungos saugaus cheminių medžiagų naudojimo reglamentą (REACH). Kompanija garantuoja, kad jos gaminamos grindų dangos patalpose užtikrina tinkamą oro kokybę, mat jų lakiųjų organinių junginių (LOJ) emisijos yra nuo 10 iki 100 kartų mažesnės, negu reikalauja standartai. Pavyzdžiui, visų Europoje gaminamų „Tarkett“ vinilinių ir linoleumo gaminių LOJ emisijos yra mažesnės nei 10–100 mikrogramų vienam kubiniam metrui.

Skatina naudoti atsakingaiNuo 2011 metų „Tarkett“ bendradarbiauja su Vokietijos aplinkos apsaugos ir skatinimo agentūra (EPEA), kuri prisideda ne tik projektuojant ekologiškus gaminius, bet ir gamyboje taikant uždarojo ciklo ekonomikos modelį (ang. Cradle to Cradle). Agentūra įvertino Europoje ir Šiaurės Amerikoje naudojamų daugumos „Tarkett“ medžiagų galimą poveikį žmonių sveikatai bei aplinkai, bendradarbiavo parenkant naujuosius plastifikatorius be ftalatų. Didžiąją dalį „Tarkett“ grindų dangų gamyboje naudojamų medžiagų galima perdirbti ir pakartotinai panaudoti kaip technines ar biologines žaliavas. Taikant uždarojo ciklo ekonomikos modelį, kiekvienu gaminio gyvavimo ciklo etapu ir jam pasibaigus medžiagos pakartotinai panaudojamos keletą kartų, taip prisidedant prie išteklių naudojimo mažinimo. Europoje koncernas perdirba ir pakartotinai panaudoja tik po įrengimo likusias „Tarkett“ bei kitų grindų dangų gamintojų atliekas. Pradėjus gaminti grindų dangas be ftalatų, ketinama perdirbti ir vartotojų panaudotas grindų dangas. Vienas koncerno „Tarkett“ klientams siūlomų gaminių – linoleumas „Linovile“, kurio gamybai naudojama naujausia paviršiaus apsaugos sistema „xf²™“, pasižyminti didesniu atsparumu trinčiai, ilgaamžiškumu ir natūralios medžiagos: sėmenų aliejus, sakai, kamštinis medis, medžio milteliai, kalkakmenis, džiutas bei natūralūs spalviniai pigmentai. Šį linoleumą tinka kloti ne tik gyvenamosiose patalpose, bet ir gydymo, vaikų ugdymo įstaigose, viešbučiuose, biuruose.

48

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

KATEGORIJOS SUTAUPOMA

Šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo energija 30–50 %

Nenaudingų įrenginių, darbo vietų mažinimas 25–60 %

Telekomunikacijų, elektros laidų įrangos ar pakeitimo darbai 40–70 %

Grindų poreikio pasikeitimo išlaidos 40–70 %Energijos skirstymo pokyčiai atskirose darbo vietose 50–80 %Kompiuterinės ar kitos įrangos perkraustymas 80–90 %

Erdvių nepasiekiamumas persikraustant 30 –70 %

Įvairūs susiję trukdžiai 5–10 %

Neatliktų darbų padariniai, susiję su žmonių iškraustymu 50–80 %

Pirmasis ir svarbiausias žingsnis pastatų statyboje – pakeliamųjų grindų įrengimas! Neverta ieškoti sudėtingų dalykų, kai paprasti ir ele-mentarūs sprendimai – šalia. Pake-liamosios grindys – ne tik daugelio projektuotojų pasirinkimas, bet ir gera naujiena užsakovams. Viena vertus, to-kios grindys nesunkiai įrengiamos, kita vertus, po jomis galima paslėpti labai sudėtingas sistemas, todėl šios grindys ypač populiarios biuruose, bankuose.

statinį eksploatuos keliasdešimt metų. Pasibaigus ga-rantiniam laikotarpiui, rangovas nebebus atsakingas už pastatą, tad ateityje iškilsiančios problemos ir išlaidos bus užmirštos, bet tik ne savininko.

Pastate, kuriame įrengtos pakeliamosios grindys ir ku-riame panaudoti kiti ateities sprendimai, pritaikyti nau-doti kartu su pakeliamosiomis grindimis, nekilnojamojo turto savininkui atsivers naujų galimybių.

Patvarus, tausojantis aplinką ir energiją taupantis sprendimas Pastatuose įrengus šildymo, vėdinimo ir oro kondicio-navimo sistemas, energijos sutaupymas išauga iki 50 proc. Bene pagrindinė to priežastis – pastatų poveikio aplinkai vertinimo metodo „Breeam“ keliami reikalavi-mai, tarp kurių – senų ir naujų technologijų, medžiagų, pagamintų iš perdirbtų žaliavų, naudojimas, tinkamas darbų organizavimas, priežiūra, degalų taupymas į statybvietę vežant krovinius ir medžiagas, rūpinimasis aplinkos kokybe.

Pastatai, kuriuose panaudotos pakeliamųjų grindų sistemos, prisideda prie svarbiausių šiandienos ir ryt-dienos uždavinių, statybos ir nekilnojamojo turto vei-klos gerinimo.

Sistemos „Plug and Play“ mobilumas Integruotos ekologiškos statybos technologijos sėkmei garantuoti būtina rinktis šiuolaikinius sprendimus. Lankstumas, mažesnis išmetamo anglies dvideginio kiekis, ilgesnė tarnavimo trukmė, mažesnis energijos naudojimas – tai kriterijai, užtikrinantys pastato ilgaam-žiškumą ir maksimalią vertę.

Mes pasirinkome komponentus, kuriuos deriname su pakeliamųjų grindų sistemomis nepamindami lankstu-mo ir patvarumo principų.

„ŽALIOSIOS“ EKOLOGIŠKOS STATYBOS SĖKMEI BŪTINI ŠIUOLAIKINIAI SPRENDIMAI

Šaltinis: žurnalas „Tarptautinė prekybos vadybos asociacija“

TCO ženklas biurams TCO ženklas sukurtas Švedijoje, siekiant skatinti kom-panijas gaminti darbuotojams saugesnę ir ekologiškes-nę biuro įrangą. Šis ženklas rodo, kad gaminant biuro įrangą sunaudojama mažiau energijos, kenksmingųjų medžiagų.

Biuruose įrengus pakeliamąsias grindis, sutaupoma ne tik energijos – ši technologija užtikrina lengvą priei-gą prie įrangos po grindimis ir tinkamą oro srautų pa-siskirstymą.

Paruošta rytdienos technologijomsDauguma komercinių ir visuomeninių objektų pastaty-ta laikantis tik šių dienų standartų, visiškai negalvojant apie rytdienos poreikius.

Užuot užsakovui pasiūlius rinktis modernias tech-nologijas, įprastai naudojamos senos, nors užsakovas

49

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

Sveikesnis patalpų orasSveiką, švarų, šviežią orą patalpose užtikrina po grindi-mis montuojamos oro kondicionavimo sistemos. Tokiu būdu sutaupoma 80 proc. energijos. Tai integruotas šil-dymas, vėdinimas, vėsinimas, elektros energija, garso ir duomenų perdavimo sprendimai.

Kam rinktis tradicines grindis, montuojamas ant per-dengimo plokštės, ir turėti tiesiog paprastas grindis, kai pakeliamosios grindys padeda išspręsti problemas, su-sijusias su ateities sprendimų galimybėmis. Įrengus pa-keliamąsias grindis, nereikia brangių ir sudėtingų įren-ginių, kurie įprastai montuojami po pakabinamosiomis lubomis, planuoti sudėtingų ir daug laiko, pastangų rei-kalaujančių darbų. Įrengti pakeliamąsias grindis – racio-nalus sprendimas, mat visos komunikacijos sumontuo-jamos po jomis. Keičiant patalpų planavimą, problemų dėl komunikacijų perkėlimo išvengiama.

Pakeliamųjų grindų kojelės tvirtinamos prie gelžbeto-nio perdangos, grindų plokštės – prie kojelių.

Oro pasikeitimo problemos Dabar biuro patalpose per metus pasikeičia 50 proc. oro. Į šį skaičių įeina ne tik judantis aplink atvirą biuro erdvę oras, bet ir pačios atviros erdvės oras. 40 proc. jo pasikeičia uždarose erdvėse, tokiose kaip kabinetai, pa-sitarimų, posėdžių salės.

Projektuotojų sprendimas rinktis senas arba ateities technologijas prisideda prie rytdienos technologijų popu-liarėjimo. Faktas, kad pakeliamųjų grindų sistemos neribo-ja užsakovo norų. Pasirinkęs pakeliamųjų grindų sistemą, jis gauna ateities technologijas už tradicinių kainą.

Skirta renovacijai ir naujų statybų projektams Sename pastate, kurio maksimalus aukštis – 2,7 metro, atnaujinti erdvę tarp perdengimo plokščių, moderni-zuoti vidaus aplinką ir užtikrinti tinkamą patalpų oro kokybę – labai sudėtinga, nes įrenginiai, pavyzdžiui, vamzdžiai ir latakų išdėstymo elementai, paskirstomi po beveik visą lubų plotą, todėl tampa komplikuota įdiegti vėdinimo ir šildymo sistemą.

Įprastai vėdinimo sistemai po pakabinamosiomis lubo-mis įrengti reikia 60 centimetrų aukščio, todėl patalpos aukštis sumažėja iki 2,1 metro. Įrengus pakeliamąsias grin-dis, sutaupoma nuo 35 iki 40 centimetrų lubų aukščio. Mat vėdinimo ir šildymo sistemai tereikia 15–20 centimetrų aukščio nuo perdangos plokštės iki grindų paviršiaus.

Lubos lieka neapkrautos, todėl žmonės jaučiasi pato-giai ir saugiai. Įrengus pakeliamąsias grindis, patalpos aukštis padidėja iki 2,5 metro, taigi sukuriama galimybė sumontuoti standartus atitinkančias modulines sienas. Kai kuriais atvejais, ypač pirmo aukšto patalpose, gali-ma išspręsti lifto spaudimo į viršų problemą.

Laiko ir pinigų požiūriu šis sprendimas yra kur kas efektyvesnis nei tradicinė sistema, darbų atlikimo ter-minas – perpus trumpesnis, samdoma mažiau specialis-tų, todėl taupomos lėšos, laikas ir darbo jėga.

Naujų konstrukcijų nauda yra akivaizdi – taupant ne tik laiką, bet ir pinigus. Komunikacijos po pakeliamosiomis grindimis gali būti sumontuojamos 30 proc. greičiau nei įprasta, o greičiau baigus statybos darbus pastato savinin-kui suteikiama galimybė planuoti, pasirašyti sutartis su kli-entais, taigi bus greitesnė ir investicijų grąža.

Greitas statybos procesas – trumpesnis statymo laikotarpis Pasirinkus pakeliamųjų grindų technologiją, palengvina-mas subrangovų, atliekančių darbus vienu metu vienoje vietoje, darbas. Pakeliamųjų grindų technologijos įrengi-mo procesą labai lengva suvaldyti: atlikdami darbus įmo-nės „Ametus“ specialistai vadovaujasi iš anksto parengtu darbų planu. Darbų eiliškumas – pagrindinis prioritetas montuojant šias sistemas.

Bendrovės „Ametus“ sukaupta 15 metų patirtis rodo, kad produktyviausiai darbai atliekami tuomet, kai pro-jektą valdo ne daugiau kaip 4 subrangovai: įmonė, mon-tuojanti pamatus, bendrovė, kuri rūpinasi fasado ir vi-daus dažymo darbais, ir įmonė, diegianti komunikacijas.

Ekologiško pastato interjero susidėvėjimo privalumaiDaugelyje šalių įvairūs gaminiai nusidėvi greičiau nei, pavyzdžiui, pastatai. Biuro pastatas gali būti eksploa-tuojamas 50–70 metų, o interjero detalėms taikoma 5 metų garantija. Nepaisant to, nekilnojamojo turto sa-vininkas sutaupytas lėšas gali investuoti į renovaciją ir tokiu būdu išlaikyti ekologiško pastato nuomos kainą, o pats pastatas – nekintamą vertę.

Pakeliamosios grindys sumontuojamos kur kas greičiau nei įprastos, be to, po jomis galima įrengti įvairiausias inžinerines komunikacijas.

www.pakeliamos grindys.lttel. +370 656 [email protected]

50

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

„UZIN UTZ AG“ – PASIRUOŠĘS TARNAUTI GRINDIMS

parametrus, būtina laikytis specialių reikalavimų. Negalima pamiršti ir montavimo klijų įtakos – nuo jų kokybės priklau-so, ar grindys bus stabilios, o kiliminė danga – nebanguota.

Aukščiausios kokybės „Uzin“ produktai, tokie kaip grun-tas, klijai, savaime išsilyginanti pagrindo paruošimo masė, skirta tekstilės grindų dangoms, parketams montuoti, yra žinomi ir vertinami rangovų visame pasaulyje.

Kompanija „Uzin“ yra parketo ir kitokiai grindų dan-gai montuoti skirtų produktų rinkos lyderis Vokietijoje, todėl grindų montuotojams gali suteikti optimalią pa-galbą – ir siūlydama produktus, ir teikdama technines žinias. Daugiau informacijos apie tai – www.uzin.com.

„Wolff“ – be įrangos nė žingsnio Net aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų turinti profe-sionali įmonė neapsieina be tinkamos įrangos, mašinų ir įrankių, reikalingų kokybiškai atnaujinti seną grindų dangą ar paruošti pagrindą naujoms grindims pakloti. Visus šiuos poreikius gali patenkinti kompanija „Wolff“ – pripažintas rinkos lyderis, kuriantis ir gaminantis speci-alias mašinas grindų paviršiams paruošti, įvairiai grindų dangai bei parketui kloti.

Kompanijai „UZIN Utz AG“ priklausantis ženklas jau 50 metų yra siejamas su aukščiausios kokybės spren-

Vokietijos koncernas „UZIN Utz AG“ daugiau kaip 100 metų visame pasaulyje architektams, užsakovams ir rangovams teikia visokeriopą informaciją, susiju-sią su grindų klojimo ir eksploatavimo klausimais. Vartotojų saugumas, aplinkosauga, aukšta produk-tų kokybė ir darbuotojų kompetencija yra pamatas, lemiantis tarptautinę kompanijos sėkmę. Šiandien „UZIN Utz AG“ pirmauja pagal sukuriamus, gamina-mus produktus ir grindų pramonės įrangą.

Grindis galima pavadinti bet kokio interjero vizitine kortele – ir privačiame, ir viešajame sektoriuje. Vartotojai jas vertina pagal išbaigtumą. Ir tik nedaugelis supranta, kiek daug pri-klauso nuo to, kas nematoma. Plytelių ar parketo klijuoto-jai žino, kad ypač efektinga išvaizda – tai ne tik elegantiškų grindlenčių, dekoratyvinių keraminių plytelių ar dizainerių sukurtų kilimų nuopelnas. Galutiniam rezultatui labai didelę įtaką turi tai, ar grindims montuoti, paruošti naudoti ir kas-dienei priežiūrai pasitelkiamos aukštos kokybės medžiagos.

„UZIN Utz AG“ siūlo ypač platų produktų, skirtų ir profesionalams, ir paprastiems vartotojams, asortimen-tą. Sisteminiai statybinės chemijos sprendimai parke-to, grindlenčių, keraminių plytelių, natūralaus akmens grindims kloti ir grindų dangų paviršiui apdoroti skirtų mašinų projektavimas bei gamyba į koncerną sujungė visame pasaulyje vertinamus prekių ženklus: „Uzin“, „Wolff“, „Pallmann“, RZ ir „Arturo Flooring“.

„Uzin“ – ir jūs žinote, kur stovite Grindų ilgaamžiškumas, funkcionalumas ir estetika labai priklauso nuo to, kaip paruošiamas pagrindas. Norint išgau-ti atitinkamus stiprumo, lygumo ir kitokius grindų kokybės

dimais, leidžiančiais kurti mašinas ir specialius įrankius grindų dangoms pjaustyti, paviršiams šlifuoti, paruošti – tai priemonės, suteikiančios galimybę ypač kokybiškai atlikti grindų klojimo darbus. Daugiau informacijos apie tai – www.wolff-tools.com.

„Pallmann“ – medienos specialistas Natūralios ir elegantiškos medžio grindys visada madin-gos ir daugelio laikomos bemaž prestižo sinonimu. Pui-kus parketas turi būti stabilus nuo pat pagrindo. Tačiau tinkamai paruoštas pagrindas – dar ne viskas.

Tam, kad grindų danga būtų graži, patvari ir tarnautų daugelį metų, ji turi būti tinkamai pritvirtinta ir prižiūri-

http://www.uzin.com/

http://www.wolff-tools.com/

51

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

RZ – grindų ilgaamžiškumo receptas Tam, kad grindys tarnautų ilgai ir žavėtų daugelį metų, turi būti tinkamai prižiūrimos ir puoselėjamos. Todėl platų „UZIN Utz AG“ asortimentą papildo profesionali sistema RZ, kurios funkcija – medžio, kamštinio medžio, keraminių

ma. Įmonei „UZIN Utz AG“ priklausantis prekės ženklas „Pallmann“ teikia platų spektrą produktų, skirtų par-ketui kloti. Šie gaminiai užsakovų ir rangovų vertinami visame pasaulyje. Platus asortimentas apima aukščiau-sios kokybės lakus ir alyvas, taip pat priemones medie-nos grindims valyti ir prižiūrėti. Daugiau informacijos apie tai – www.pallmann.co.uk.

„Codex“ – plytelių ir natūralaus akmens brolis Keraminės plytelės arba natūralus akmuo yra patvari ir įspūdinga grindų, sienų ar fasadų apdaila. Nepriklauso-mai nuo to, kuri šių medžiagų labiau kris į akį užsakovui ir atitiks jo skonį, kiekviena reikalauja specifinės montavi-mo technologijos.

Nepriklausomai nuo to, ar norima fasadą apdailinti natū-ralaus akmens plokštėmis, iškloti svetainės grindis didelių matmenų keraminėmis plytelėmis, vonios kambarį – mo-zaika, o balkoną ar terasą – plytelėmis, atliktų darbų ilga-amžiškumą ir aukštą vertę užsakovams garantuoja „Codex“ ypač geros kokybės produktai bei sistemos.

Rangovai turi didelį sistemų pasirinkimą – nuo skirtų plytelėms bei natūralaus akmens plokštėms klijuoti iki glaisto ploniems tarpeliams užpildyti. Daugiau informa-cijos apie tai – www.codex-x.co.uk.

plytelių ar natūralaus akmens grindis padaryti kuo ilgaam-žiškesnes. Pradedant valymu, apsauga nuo apkrovų, bai-giant nuolatine priežiūra – tik tokios sisteminės priemonės maksimaliai užtikrina ilgą grindų tarnavimo laiką. Daugiau informacijos apie tai – www.rz-systems.com.

„Arturo Flooring“ – epoksidinių grindų dizainas Epoksidinės grindys, iki šiol daugiausia naudotos gamybi-nės ar komercinės paskirties įmonių patalpose, šiandien vis drąsiau skinasi kelią į gyvenamųjų namų ar prekybos patalpų interjerą, pavyzdžiui, krautuvėlių, salonų. Nema-žai nuopelnų čia galima priskirti „Arturo Flooring“ dizaino sprendimams, atveriantiems daug naujų galimybių.

Naudojant daugumą epoksidinių grindų ir grindų iš poliuretano dervų, o viršutiniam sluoksniui pasitel-kiant firminį „Arturo Flooring“ sluoksnį, priklausomai nuo reikalavimų ir naudojimo intensyvumo galima sukurti originalų grindų paviršių – spalvotą, bespalvį, matinį, su norimu atvaizdu ar pasižymintį kitomis ypa-tybėmis.

Kai nėra sujungimo siūlių, grindų paviršius būna ypač lygus. „Arturo Flooring“ – plačios gamos epoksidinių grindų įvairioms erdvėms tiekėjas – taip pat siūlo grun-tus, skiediklius, plonasluoksnes epoksidines bei poliure-tanines dervas, įvairias priežiūros priemones. Daugiau informacijos apie tai – www.arturoflooring.com.

„Uzin Office Representative in Vilnius“Architektų g. 64A-19, LT-04110 VilniusJaroslaw Baum, eksporto vadovasTel. +370 617 39 271 +48 607 41 99 07El. p. [email protected]

http://www.pallmann.co.uk/

http://www.codex-x.co.uk/

http://www.rz-systems.com/

http://www.arturoflooring.com/

52 2014 Nr. 6

Ventiliuojamosios fasadų šiltinimo sistemos, kurioms naudojamas poli-stireninis putplastis, Lietuvoje atsirado neseniai. O Vakarų Europos šalyse jos – jau ne naujovė. Šiltinant pastatų fasadus polistireniniu putplasčiu pasiekiami geri rezultatai ir taupant šilumą, ir saugantis nuo drėgmės teršalų patekimo ar vėjo prapūtimo į konstrukcijas. Kartu sutaupoma ir laiko, o jis šiuolaikinėje statyboje tampa vis brangesnis.

nenaudotas dėl labai paprastos priežasties – nebuvo atlikti reikiami bandymai. Dabar galutinai patvirtinta, kad tokia šiltinimo medžiaga ventiliuojamosioms sis-temoms yra tinkama, saugi ir praktiška naudoti.

„Nėra duomenų, kad pastatuose, šiltintuose polistireniniu putplasčiu, būtų kilę daugiau gaisrų nei objektuose, šiltintuose kitokiomis termoizo-liacinėmis medžiagomis. Yra tik pagąsdinimų, neva polistireninio putplasčio geriau nenaudoti. Statistikos duomenimis, iš tiesų fasadai, kuriems naudotos ventiliuojamosios šiltinimo sistemos, užsidega dėl netinkamų apdailos medžiagų“, – atkreipė dėmesį Č. Ignatavičius.

Polistireninio putplasčio struktūra yra uždara, todėl į medžiagos vidų neįsiskverbia dulkių, į ją neįsigeria vandens. Tad tikėtina, kad ventiliuo-jamosioms fasadų šiltinimo sistemoms panau-dojus polistireninį putplastį rezultatai bus tikrai geri.

VENTILIUOJAMIEJI FASADAI SU POLISTIRENINIU PUTPLASČIU

Neįsiskverbia dulkių ir drėgmėsPolistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Čes-lovas Ignatavičius paaiškino, kad Lietuvoje ventiliuo-jamosioms sistemoms polistireninis putplastis iki šiol

53

Ventiliuojamosiose sistemose tarp šiltinimo medžiagos ir lakštinių medžiagų apdailos vyksta oro judėjimas. Jeigu šiltinimo medžiaga sandari, sistemai žalos nepadarys nei su oru judančios dulkės, nei drėgmė. Jeigu šiltinimo medžiaga nesandari, patekusi drėgmė ir dulkės gali sukelti nemažai rūpesčių: gali imti veistis bakterijos, su-sikaupusi drėgmė paskatinti pelėsio įsiveisimą.

„Kaip ekspertas esu vertinęs daug pastatų. Tendencija tokia, kad tinkamo efekto nesulaukia-ma ten, kur šiltinimo medžiagos sumontuojamos nesandariai, kur atsiranda galimybė drėgmei įsi-skverbti į šiltinimo sluoksnį. Į polistireninį putplas-tį, kaip minėjau, drėgmės neįsiskverbia“, – sakė Č. Ignatavičius.

Sutaupoma nemažai laikoVentiliuojamosios fasadų šiltinimo sistemos, ku-rioms naudojamas polistireninis putplastis, yra dviejų tipų. Pirmu atveju polistireninis putplastis tvirtinamas tarp metalinių gembių, o prie šių mon-tuojamos apdailos plokštės. Šis būdas populia-riausias, tačiau jo negalima vadinti idealiausiu. Mat metalinės gembės dažnai tampa šilumos tiltu, per kurį patiriami šilumos nuostoliai. Kad to neatsitiktų, metalines gembes būtina papildomai izoliuoti.

Kitu atveju prie fasado smeigėmis pritvirtina-mos pilkojo polistireninio putplasčio plokštės. Prie fasado jos montuojamos nuo apačios į viršų šachmatine tvarka. Plokščių tvirtinimas reikalauja kruopštumo ir aukštos darbo kultūros: palikus tarpų tarp plokščių sujungimų gali atsirasti vadi-namųjų rasos taškų, pradėti skverbtis šaltis.

Sumontavus plokštes formuojamas karkasas apdailos plokštėms tvirtinti. Mediniai tašai prisu-kami specialiais tvirtinimo varžtais. Anot Č. Ignata-vičiaus, šitaip išvengiama šilumos tiltų ir nepati-riama šilumos nuostolių. Galiausiai – tvirtinamos pasirinktos apdailos plokštės.

Tokia sistema pranašesnė tuo, kad ją naudo-jant reikia mažiau konstrukcinių elementų. Pasi-telkiant kitas termoizoliacines medžiagas reikalin-

STATYBOS TAISYKLIŲ REKOMENDACIJOS Vėdinamosios išorinių sienų termoizoliacinės sis-temos lakštinė apdaila tvirtinama prie metalinių profi-liuočių arba medinių tašų, sujungtų su L profilio meta-linėmis gembėmis. Tarp L profilio metalinių gembių ir šiltinamos sienos dedama šilumą izoliuojanti tarpinė. Vertikalūs mediniai tašai arba metaliniai profiliuočiai gali būti tvirtinami prie šiltinamos sienos metalinėmis smeigėmis. Pažymėtina, kad dėl metalinių smeigių patiriami šilumos nuostoliai yra maži – tik iki 4 proc. Patiriami pro metalines gembes jie yra kur kas didesni. Tarpai tarp polistireninio putplasčio plokščių turi būti užpildomi jų atraižomis arba termoizoliacinėmis putomis. Šiltinimo sistemos sandarumui užtikrinti rekomenduojama naudoti polistireninio putplasčio plokštes su užkaitais – sujungimo įpjovomis briau-nose. Lakštinėmis medžiagomis apdailintos vėdina-mosios termoizoliacinės sistemos apačioje, viršuje ir sienose esančių angų apačioje, viršuje turi būti įren-giamos vėdinimo ir drenavimo angos, ne mažesnės kaip 500 mm² ploto šiltinimo sistemos vienam hori-zontalaus pjūvio metrui. Vėdinimo angų skersmuo turi būti ne didesnis kaip 10 milimetrų.

Daugiau informacijos apie vėdinamąsias fasadų šil-tinimo sistemas, kurioms naudojamas polistireninis putplastis, galima rasti statybos taisyklėse „Atitvarų šiltinimas polistireniniu putplasčiu.

nės laiko sąnaudos. Mat nėra vadinamųjų šlapiųjų procesų, todėl nereikia laukti, kol išdžius šiltinimo medžiagos klijai, armuojamasis sluoksnis.

Kitas privalumas – beveik nėra priklausymo nuo oro sąlygų, galima dirbti ir tuomet, jeigu temperatūra neigiama. Žinoma, statybininkai tinkuojamąją sistemą dar dažniau pasirenka dėl mažesnės kainos.

“.

Vėdinamoji išorinių sienų termoizoliacinė sistema naudotina gyvenamųjų, viešosios paskirties ir pra-monės pastatų laikomosioms ir nelaikomosioms sienoms, galinčioms patikimai išlaikyti šiltinimo sistemą, šiltinti. Ši termoizoliacinė sistema taip pat gali būti naudojama karkasinių pastatų išorinėms sienoms šiltinti. Ji tinka naujai statomiems ir moder-nizuotiniems pastatams. Kai ši šiltinimo sistema yra B-s2, d0 degumo klasės, ji pagal gaisrinės saugos taisyklių „Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai“ nuorodas tinka pastatams, atspariems I ir žemesnio laipsnio ugniai, šiltinti. Konkrečios šiltinimo sistemos degumo klasė nurodoma dokumentacijoje. Kai ši šiltinimo sistema yra A2-s2, d0 degumo klasės, ji gali būti naudojama aukštiems ir labai aukš-tiems pastatams šiltinti (kai pastato aukščiausio aukšto grindų altitudė yra daugiau kaip 26,5 metro). Vėdinamąją termoizoliacinę išorinių sienų siste-mą dažniausiai sudaro šilumos izoliacija, jos tvirtinimo elementai, 25–40 milimetrų skersmens vėdinamas tarpas ir fasado lakštinė arba kitokių atskirų elemen-tų apdaila su tvirtinimo bei sandarinimo elementais. Taisyti šią sistemą nėra sudėtinga, todėl ji naudojama ten, kur galimas dažnas fasadų užteršimas, mechaninis pažeidimas. Šią šiltinimo sistemą galima montuoti vi-sais metų laikais.

gas išorinis sluoksnis – plėvelės arba priešvėjinės plokštės. Todėl reikia papildomų konstrukcinių elementų tam sumontuoti. Vadinasi, patiriamos papildomos išlaidos. Sistemoje su pilkuoju putų polistirenu nereikia nei plėvelės, nei priešvėjinės plokštės. Sutaupoma ne tik laiko montuojant, bet ir pinigų.

Lyginant tinkuojamąsias fasadų šiltinimo siste-mas su ventiliuojamosiomis, kurioms naudojamas polistireninis putplastis, pastarosios turi tam tikrų pranašumų. Pirmiausia patiriamos kur kas mažes-

54 2014 Nr. 6

NAUDINGOSIOS IŠKASENOS – KASDIENIS GEOLOGŲ RŪPESTIS

Vis aktyvėjant diskusijoms ir kertantis nuomonėms dėl mūsų žemės gelmėse slypinčių dujų panaudojimo galimybių bei pavojų, Geologijos įmonių asociacija sukvietė žinomiausius Lietuvos geologus į seminarą ap-tarti bendrą naudingųjų iškasenų gavybos būklę, gavybos plėtros galimybes ir kelius. Kartu tai proga papasa-koti visuomenei, ko gausios mūsų žemės gelmės, kuo galėtų prisidėti geologai prie šalies ūkio plėtros ir žmonių gyvenimo gerovės kėlimo. Seminare buvo perskaityta keletas įdomių pranešimų apie įvairias naudingą-sias iškasenas, požeminį vandenį, žemės šilumą, pasidalyta patirtimi apie novatoriš-kus naudingųjų iškasenų tyrimo metodus ir užterštos žemės valymo būdus. Žurnalo skaitytojams pristatome Lietuvos geologi-jos tarnybos direktoriaus dr. Jono Satkūno pranešimą apie išteklius, be kurių neįsi-vaizduojamas Lietuvos statybos verslas.

Dolomitą galima naudoti formuojant kraštovaizdį. Jis tik iš pirmo žvilgsnio primena betono nuolaužas, o iš tikrųjų tai – saulėje kristalais žėrintis, koralais papuoštas sveikas akmuo, susiformavęs šiltoje Lietuvos jūroje prieš 400 mln. metų.

55

Jonas SATKŪNAS Lietuvos geologijos tarnyba

Ištekliai – labiau ekonominė kategorijaNaudingąsias iškasenas žmonija kasdieniame gyvenime naudoja nuolat: namų statybai, inf-rastruktūros plėtrai, šildymui, transportui ir pramonei, maisto produkcijai gausinti ir kt. Išteklių poreikis koreliuojasi su šalies pragyve-nimo lygiu – išsivysčiusios šalys jų sunaudoja daugiausia. Sunku įsivaizduoti išsivysčiusios šalies informacinės visuomenės egzistavimą be mineralinių išteklių naudojimo – vien kompiu-teriui pagaminti panaudojama daugiau kaip 30 metalo rūšių, o atsisakyti asfaltuotų kelių, automobilių, skraidymo lėktuvu ir kitų dalykų šiuolaikiniame pažangiausių technologijų am-žiuje yra neįmanoma. Patikimos ir neiškreiptos galimybės gauti žaliavų užtikrinimas tampa vis svarbesniu Europos Sąjungos konkurencingu-mo veiksniu.

Apsirūpinimas mineraliniais ištekliais, jų gavybos bei perdirbimo pramonės poveikis aplinkai, negrįžtamas mineralinių išteklių nau-dojimas yra didėjantis šių dienų visuomenės rū-pestis. Tiesa, susirūpinimas išteklių išsekimu ir šalies, ir pasaulio mastu gali pasirodyti šiek tiek perdėtas, mat naudingųjų iškasenų ištekliai yra ne tiek geologinė, kiek ekonominė kategorija, glaudžiai susijusi su mokslo, technikos pažanga ir aplinkosaugos reikalavimais – tai, kas nėra naudinga kasti dabar, ateityje priklausomai nuo technologijų plėtros, ekonominės šalies būklės, pagaliau net pokyčių rinkoje gali tapti naudin-gąja iškasena.

Šiuo metu Lietuvoje įvairiu lygiu ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų, iš kurių 9 rūšys – klintis, dolomitas, smėlis, žvyras, molis, durpės, nafta, kreidos mergelis ir sapropelis – eksploatuojamos (pastarųjų dviejų rūšių naudingosios iškasenos naudojamos fragmentiškai). Daugiausia tai –statybinių medžiagų pramonėje ar keliams tiesti pasitelkiamos naudingosios iškasenos.

Išsivysčiusiose šalyse – didžiausias naudingųjų iškasenų poreikisNaudingųjų iškasenų gavybą lemia daugelis veiksnių. Augant pramonei, statybos mastams gavyba didėja. Išsivysčiusiose šalyse kiekvienam gyventojui kasmet tenka apie 20 tonų iškasamų įvairių rūšių naudingųjų iškasenų. Lietuvoje prieš du dešimtmečius šis kiekis siekė 10–12 tonų, 1996–2001 metais – iki 4 tonų vietos naudingųjų iškasenų. Tai daugiausia statybinės mineralinės medžiagos arba jų gamybai skirta žaliava.

Nuo 2001 metų dėl pramonės, kelių ir staty-bų verslo plėtros išgaunamų kietųjų naudingųjų iškasenų kiekis didėjo ir 2007-aisiais siekė apie 5 tonas vienam gyventojui. Ekonominės krizės metu, 2009 metais, gavybos apimtys krito beveik 40 proc., tačiau 2013-aisiais jau pastebėta ryš-kesnė augimo tendencija.

Pažymėtina, kad apsirūpinimas, pavyzdžiui, smėlio ir žvyro ištekliais skirtingose vietose yra nevienodas, priklauso nuo geologinių sąlygų. Tarkime, Alytaus apskrityje dabartinių išžval-gytų išteklių užteks 137 metams (skaičiuojant 2011 metų gavybos tempais), o Klaipėdos apskrityje šių išteklių tėra 13 metų. Tokiu būdu skaičiuojant gavybos prognozes pagal apsirū-

pinimą ištekliais būtina atsižvelgti į geologines konkretaus rajono sąlygas ir kitas gavybos aplinkybes.

Laikas išmokti tausoti naudingąsias iškasenasKasant naudingąsias iškasenas, gamtiniai ištekliai sunaudojami negrįžtamai, išskyrus nedidelę dalį antriniu būdu perdirbamų, pavyzdžiui, statybinio laužo, žaliavų. Daugumos naudingųjų iškasenų telkinių formavimasis truko nuo kelių tūkstančių iki keliasdešimties milijonų metų, o eksploatacija vyksta kelis dešimtmečius. Taigi naudingosios iš-kasenos yra neatsikurianti gamtinių išteklių rūšis. Net ir durpių, kurias sąlygiškai galima pavadinti atsikuriančiomis naudingosiomis iškasenomis, klodui susiformuoti reikia apie 8–10 tūkst. metų, o jis gali būti iškastas per kelis dešimtmečius. Be to, išgaunant kietąsias naudingąsias iškasenas negrįžtamai pakeičiama natūrali aplinka.

Todėl naudingųjų iškasenų gavyba turi būti tausojamoji, t. y. tenkinanti ne tik dabartinės vi-suomenės, bet ir ateinančių kartų poreikius, kuo mažiau pažeidžianti aplinką. Tam reikalingos ne tik patikimos žinios apie žemės gelmių išteklius, gavybos poveikį aplinkai, tvirta teisinė gavybos reglamentavimo sistema, bet ir tausojamosios gavybos geros praktikos principai.

Po eksploatacijos – sumani karjerų rekultivacija Bet kokia naudingųjų iškasenų kasyba veikia aplinką, tačiau poveikio pobūdis, mastas yra įvairių gamtinių sąlygų ir žmogaus techninių bei ekonominių galimybių sąveikos funkcija. Iškasus naudingąsias iškasenas dažnai egzistuoja gali-

Bendra naudingųjų iškasenų gavybos apimties kaita (J. Gudonytė, V. Januška, Lietuvos geologijos tarnyba).

56 2014 Nr. 6

mybė rekultivuoti iškastus plotus taip, kad ne tik būtų neutralizuoti kasybos padariniai, bet ir ne-sumažėtų (ar net padidėtų) funkcinė bei estetinė kraštovaizdžio vertė.

Naudingųjų iškasenų telkiniai ir jų prognoziniai plotai užima 4,14 proc. šalies teritorijos (be naftos telkinių), o su naftos telkiniais – 4,4 proc.

2012 metų duomenimis, naudingųjų iškasenų kasybos įmonėms skirti plotai sudaro 23,2 tūkst. hektarų (iš jų durpių kasybai – 13,9 tūkst. hektarų), arba tik 0,36 proc. Lietuvos teritorijos. Kasybos dar-bų metu pažeistos žemės plotas siekia 13,6 tūkst. hektarų. 78 proc. šio ploto sudaro eksploatuojami durpynai.

Pažymėtina, kad didėjant gavybos poreikiams šeimininkų neturinčių karjerų vis mažėja, kasy-bos įmonės perima apleistus karjerus, rengia naudojimo projektus ir įgyvendina rekultivacijos darbus, atkurdamos ir sutvarkydamos kasybos metu pažeistą kraštovaizdį. Kadangi rekultivacija atliekama tik visiškai išeksploatavus naudingųjų iškasenų telkinį, o jie paprastai yra kasami ne vie-ną dešimtmetį, karjerų rekultivacijos tempai nėra dideli – kasmet rekultivuojama nuo maždaug 13 iki 80 hektarų telkinių ploto. Tik užbaigus eksploa-

tuoti visą telkinį rekultivuojami didesni plotai, pa-vyzdžiui, 2005-aisiais buvo rekultivuotas Sulinkių durpynas (508 hektarų ploto).

Dolomitas – ypatingas Lietuvos akmuo Dolomitas aptinkamas daugelio geologinių sis-temų nuogulose, tačiau praktinę reikšmę turi tik arčiausiai žemės paviršiaus šiaurinėje Lietuvos dalyje slūgsantys klodai. Visi ištyrinėti telkiniai ir prognoziniai plotai yra Pakruojo, Joniškio, Akme-nės, Biržų bei Rokiškio rajonuose. Tai viršutinio devono Pliavinių (Čėdasai), Įstro, Stipinų (Pe-trašiūnai ir Klovainiai), Kruojos (Savėliškis) bei Žagarės (Skaistgirio) svitų dolomitas. Šių svitų dolomitas – skirtingos tekstūros, nevienodų fi-zinių ir mechaninių ypatybių, kiek mažiau skiriasi cheminė sudėtis. CaO kiekis svyruoja nuo 26 iki 32 proc., MgO – 15–20 proc., netirpi liekana – 5–18 proc.

Daugiausia dolomito išteklių yra Pakruojo rajo-ne. Jis kasamas Petrašiūnų II ir Klovainių telkiniuo-se. Joniškio rajone kasamas Skaistgirio dolomito telkinys, Rokiškio rajone baigiamas naudojimui parengti Čedasų telkinys.

Dolomitas – nuo seno naudojamas statybinis akmuo.V. Mikulėno nuotr.

Dolomitas naudojamas skaldos, apdailos plokščių, tinkamų vidaus apdailai, statybinio akmens gamybai, be to – kalkių, romancemenčio, mineralinės vatos gamybai ir rūgščioms dirvoms kalkinti (ir maltas dolomitas, ir dolomitinės skal-dos gamybos atsijos).

Dolomitą eksploatuoja: AB „Dolomitas“, AB „Klovainių skalda“, UAB „Skaistgirio skalda“, UAB „Skalduva“. Leidimus turi, bet dar neeksploa-tuoja: AB „Kalcitas“, UAB „Silmija“, UAB „Čedasų dolomitas“, UAB „Alfa ir omega“.

Dideli dolomito ištekliai leidžia neribotai plės-ti jo gavybą, o esant rinkai neriboti jo eksporto. Svarbu rasti naujų dolomito naudojimo galimy-bių, tiriant metalinio magnio ir jo junginių išgavi-mo iš dolomito perspektyvas kalcio salietros arba sodos gamybos proceso metu.

Nr. Naudingoji iškasena Mato vnt.Detaliai išžvalgyti ištekliai,

2013 01 01Gavyba,2012 m.

Gavybos trukmėmetais

1. Anhidritas mln. m3 80,69 –2. Dolomitas mln. m3 115,35 0,94 > 1003. Durpės mln. m3 1280,12 2,18 > 1004. Klintis mln. m3 211,86 0,66 > 1005. Molis mln. m3 144,76 0,24 > 1006. Smėlis mln. m3 275,25 1,90 > 1007. Žvyras mln. m3 645,69 4,64 > 100

Detaliai išžvalgytų naudingųjų iškasenų išteklių kiekis (2013 01 01) ir prognozuojamas jų gavybos laikotarpis.

57

nėra. Kad ir kokia užduotis ar ribotas biudžetas būtų, viską būtina įvertinti ir atrasti aukso vidurį. Ne visuomet geriausiam rezultatui pasiekti reika-lingi patys brangiausi apšvietimo produktai – vis-ką lemia tinkamas apšvietimo sprendimas.

Apsilankykite naujojoje interneto svetainėje www.gaudre.lt

Dvidešimties metų patirtį apšvietimo srityje sukau-pusi bendrovė „Gaudrė“ klientus netrukus pakvies į atnaujintą šviestuvų saloną. Salono, įrengto bene prieš daugiau kaip 10 metų, interjeras bus pakeis-tas kardinaliai: bus parinkti nauji interjero spalvų sprendimai, perprojektuotos erdvės, atnaujinta kli-entų aptarnavimo zona. Anot įmonės „Gaudrė“ va-dovo Vladislovo Mickevičiaus, bendrovės varomoji jėga – didesnę pridėtinę vertę kuriantis apšvietimo dizainas. Kadangi architektai ar individualūs užsa-kovai į „Gaudrės“ specialistus dažniausiai kreipiasi ieškodami profesionalios konsultacijos ar projekta-vimo paslaugų, modernios patalpos tapo būtinos.

– Suskaičiuoti įgyvendintus projektus, kuriuose skirtas pakankamas dėmesys apšvietimui, matyt, neužtruktų. O ir nemaža dalis užsakovų vis dar no-riai kalba tik apie kainą. Galbūt atnaujintas „Gau-drės“ salonas – tam tikra užuomina, kad apšvieti-mo rinka nestovi vietoje: keičiasi ne tik šviestuvai, bet ir užsakovų požiūris?

– Prieš keliolika metų mūsų šviestuvų salonas galėjo vadintis moderniu. Tačiau pasikeitė ne tik šviestuvai, bet ir apšvietimo sprendimai. Šiuo metu ypač populiarūs nekrintantys į akis – įleidžiami, pa-viršiniai ar sieniniai šviestuvai. Tokiems eksponuoti tradicinio fono nebeužtenka. Be to, pradėjus dirbti su naujais garsiais gamintojais, tokiais kaip „Flos“, „Luceplan“, „Via Bizzuno“, pastebimai išsiplėtė mūsų siūlomų šviestuvų asortimentas. Pavyzdžiui, vieni gamintojai siūlo integruotus šviestuvus. Archi-tektai taip pat neretai pageidauja minimalistinių, kuo mažiau matomų šviestuvų, kad namai nevirstų šviestuvų salonu. Tačiau mes galime pasiūlyti ir šviestuvų, primenančių meno kūrinius.

Vadovaujantis principu, kad žmonėms visų pir-ma reikalinga šviesa, o ne šviestuvai, atnaujintas ne tik šviestuvų salonas, bet ir vadinamasis šviesos sprendimų kambarys, kuriame galima demons-truoti įvairių šviesos šaltinių, pavyzdžiui, šviesos diodų, skleidžiamą šviesą, spalvinę temperatūrą. Tikroji tokio kambario paskirtis – šviesos eksperi-mentų ir bandymų zona, kur galima realiai pama-tyti skirtingus dominančius apšvietimo būdus.

Siekdami gerinti savo gaminamų šviestuvų para-metrus, įsirengėme ir šviesotechnikos laboratoriją, kur galima išmatuoti visus šviestuvų ar šviesos šal-tinių parametrus – šviesos intensyvumo pasiskirs-tymą ar kokybines šviesos spektro charakteristikas. Laboratorijos įrangą naudojame ir tikrindami kitus rinkoje siūlomus šviesos diodų (LED) gaminius, tarp kurių pasitaiko tikrai daug nekokybiškų. De-klaruojami ir realiai išmatuoti kokybės parametrai gerokai skiriasi ir tikrai ne į gerąją pusę.

– Minėjote, kad architektai į Jus dažnai krei-piasi konsultacijų, projektavimo paslaugų.

– Džiaugiamės, kad apšvietimo dizaino paslau-ga yra aktuali architektams, o mūsų patarimai nau-

dingi. Pastebėjome, kad ne tik dalies pirkėjų, bet ir jaunųjų dizaino specialistų žinios apie apšvietimą nepakankamos. Tam trūksta ir aukštųjų mokyklų dėmesio, ir materialinės bazės. Lietuvoje kol kas apšvietimo dizaino kultūra tik formuojama. Mūsų nuomone, apšvietimo dizainas – savarankiška spe-cialybė, o mes – „Gaudrės“ apšvietimo specialistai, sukaupę daugiau kaip 20 metų patirtį, galime pa-dėti įgyvendinti drąsiausius sumanymus.

Vienas garsiausių apšvietimo dizainerių yra pasakęs, kad to, kas neapšviesta, tamsoje tiesiog

ATNAUJINTAS ŠVIESTUVŲ SALONAS „GAUDRĖ“ – APŠVIETIMO SPRENDIMAI NAMAMS IR VERSLUI

http://www.gaudre.lt/

58

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

Neefektyvios šildymo sistemos vargina ne tik senų dau-giabučių, bet ir neseniai statytų individualiųjų namų gyventojus. Šie skundžiasi dėl nešylančių ar nepakan-kamai šylančių radiatorių, netolygiai įšylančių patalpų, grindų, triukšmo šildymo sistemoje, didelių šildymo ar vėsinimo sąnaudų. Pasak šildymo ir vėsinimo sistemų gamintojų „TA Hydronics“, vis daugiau gyventojų krei-piasi į specialistus, prašydami paaiškinti, kodėl nauja įrengta šildymo sistema veikia nekokybiškai, nesuteikia komforto ir nepadeda sutaupyti.

„Individualiųjų namų savininkai dažnai skundžia-si dėl problemų, kurios analogiškos esančioms senų daugiabučių šildymo sistemose. Patalpoms šildyti jie sunaudoja daug energijos, moka didžiulius pinigus, o namuose – vėsu. Taip atsitinka, kai gyventojai, įsireng-dami naują šildymo sistemą, atsisako inžinerinio pro-jektavimo darbų ar esamos šildymo sistemos audito.

KAD NETEKTŲ RENOVUOTI KĄ TIK ĮRENGTOS ŠILDYMO SISTEMOS

Gaukite kuo daugiau naudos iš savo investicijų ir sutaupykite iki 30 proc. energijos.Naudojant kondensacinius katilus, šilumos siurblius ir kitus šiuolaikinius šilu-mos šaltinius energijos galima sutaupyti tik tuomet, kai jie dirba esant geroms hidraulinėms sąlygoms. Visos šios technologijos jautriai reaguoja į vandens kokybę, grįžtamo srauto temperatūrą ir valdymo būdą.

Todėl parenkami gerokai atgyvenę, netinkami kon-krečiam atvejui sprendimai. Rekomenduotume prieš priimant sprendimus dėl šildymo sistemos diegimo ar atnaujinimo pasikonsultuoti su šios srities profesiona-lais, išsiaiškinti visas galimybes ir rinktis sprendimus, labiausiai atitinkančius jūsų poreikius, garantuojan-čius kokybišką sistemos veikimą“, – patarė „TA Hydro-nics“ technikos direktorius Liutauras Rimkūnas.

Svarbiausia – tikslus ir profesionaliai parengtas projektas Statant individualųjį namą šildymo sistemos pasirinki-mas yra vienas atsakingiausių žingsnių. Tinkamai pasi-rinktas namo šildymo sistemos sprendimas garantuoja ne tik efektyvų, bet ir maksimaliai taupų šildymo sistemos eksploatavimą. Pirmiausia patariama pasirinkti adekvatų namo projektui šildymo būdą. Galima rinktis kuro katilą,

1 mm storio nuo-virų sluoksnis ant katilo sienelių padi-dina katilo energijos sunaudojimą iki 9 %.

Nr. 5Faktas

Lyginant su nesuba-lansuota sistema, subalansuotoje siur-blio sunaudojamos energijos sąnaudos gali būti mažesnės 40 %.

Nr. 7Faktas

Šildymo sistemose 1°C per aukšta patal-pos temperatūra padidina metines energijos sąnaudas nuo 6 % iki 11 %.

Nr. 12Faktas

Naudojant tikslius termostatinio val-dymo radiatorinius vožtuvus vietoj ran-kinio valdymo vož-tuvų galima sutau-pyti iki 28 % šiluminės energijos.

Nr. 17Faktas

Oro kamščiai radia-toriuose gali labai smarkiai sumažinti įrenginio šiluminės galios atidavimą, net iki 80 %.

Nr. 18Faktas

Galima pasiekti iki 20 % energijos eko-nomiją, atskiras patalpas šildant reguliuojamo grindi-nio šildymo siste-momis.

Nr. 20Faktas

59

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

Slėgio palaikymas ir vandens kokybė, balansavimas ir reguliavimas, termostatinis reguliavimas ENGINEERING ADVANTAGE

Slėgio palaikymas ir vandens kokybė, balansavimas ir reguliavimas, termostatinis reguliavimas ENGINEERING ADVANTAGE

kūrenamą malkomis, briketais, granulėmis, dujinį katilą, šilumos siurblius, geoterminį šildymą ar kitus modernius šilumos gamybos įrenginius. Taip pat būtina nuspręsti, kokie bus šildymo prietaisai: radiatoriai, grindinio šildy-mo sprendimai, konvektoriai ar kiti. Tačiau visų svarbiau-sia – tinkamai suderinti visų šildymo sistemos įrenginių darbą, kad ji veiktų būtent taip, kaip norite jūs.

„Labai svarbus etapas pasirenkant šildymo sistemą – jos projektavimas. Tuo metu gyventojas turi apsispręs-ti, kokio tipo šildymo sistemą pasirinks ir kokį sistemos veikimo rezultatą laikys tinkamu. Projektavimo metu rekomenduojame pasitarti su įvairius šildymo sistemų sprendimus siūlančių įmonių konsultantais – juk spren-dimų yra labai įvairių, skiriasi ne tik jų kaina, bet ir gali-mybės. „TA Hydronics“ siūlomi produktai kasmet sukelia tikrą proveržį šildymo ir vėsinimo sistemų rinkoje, pa-vyzdžiui, 2013 metais pristatyti termostatiniai vožtuvai, turintys automatinę srauto reguliavimo funkciją. Grindi-nio šildymo kolektoriai be papildomų investicijų pade-da sutaupyti iki 35 proc. energijos“, – sakė L. Rimkūnas.

Sutaupyti padės šildymo sistemos įrenginių sureguliavimas Siekiant sumontuoti taupią ir ilgaamžišką sistemą, būtina pasirūpinti, kad joje būtų numatyti patikimi ir modernūs termostatiniai bei balansiniai vožtuvai, kati-linėje – slėgį palaikantis išsiplėtimo indas, kokybiški au-tomatiniai oro šalintuvai, oro bei nuosėdų atskirtuvai. L. Rimkūnas akcentavo, kad individualiųjų namų šildy-mo sistemų efektyvumas priklauso ne tik nuo deramai parinktų produktų ar sprendinių, bet ir nuo teisingo sistemos komponentų suderinimo.

Kad šildymo sistema būtų efektyvi ir ilgaamžė, ją turi sudaryti šie komponentai: Termostatiniai vožtuvai su termostatinėmis galvutėmis, kurie padės reguliuoti patalpų temperatūrą pagal gy-ventojų poreikius, mažinti sunaudojamos energijos kiekį išvykus, tad energijos bus sutaupoma daugiau. Šiandien patikimiausi – automatinę srauto balansavimo funkciją tu-rintys termostatai. Būtina pastebėti, kad nepakanka vožtu-vus sumontuoti – juos reikia ir tinkamai sureguliuoti.

Modernūs automatinę reguliavimo funkciją turintys grindinio šildymo kolektoriai užtikrins reikiamą patalpų temperatūrą ir jos palaikymą. Balansiniai vožtuvai irgi turi būti tinkamai sureguliuoti.

Kokybiškas išsiplėtimo indas katilinėje padės palaikyti šildymo sistemoje būtiną minimalų slėgį, tad šildymo įrenginiai veiks harmoningai, sistemoje nesikaups oras ir nuosėdos. Net ir aukščiausios kokybės išsiplėtimo inde esantis oro slėgis turi būti tikrinamas ir derinamas kas 3–5 metus.

Šildymo sistemos priežiūra užtikrina ilgaamžį efektyvumą Šildymo sistema veiks efektyviai tik tinkamai prižiūrima ir teisingai eksploatuojama. Dauguma naujas šildymo sistemas įsirengusių individualiųjų namų šeimininkų neteikia dėmesio sistemos priežiūrai, todėl jau po poros metų joje ima kauptis nuosėdos, rūdys, nepageidauja-mas oras, pradeda prasčiau šilti prietaisai, nepakanka-mai prišildomos patalpos, prasčiau šyla grindys, atsiran-da pašalinių garsų, sunaudojama daugiau energijos.

Apskaičiuota, kad dėl oro kamščių sistemoje šilumos perdavimas gali sumažėti net iki 80 proc. Dėl nuosėdų ir rūdžių atsiradimo sistemoje energijos sunaudojimas gali padidėti iki 35 proc. pirmaisiais metais ir iki 120 proc. praėjus 50 metų. Maža to, vienas milimetras korozijos šil-dymo ir šaldymo prietaisų efektyvumą sumažina dešim-tadaliu.

Siekiant išvengti šių nepageidaujamų šildymo siste-mos susidėvėjimo padarinių, rekomenduojama įrengti kokybiškus, nepratekančius ir neužsikemšančius auto-matinius oro šalintuvus, modernius oro bei purvo at-skirtuvus. Rekomenduojama rinktis automatinius prie-taisus, kurie be papildomo reguliavimo kontroliuotų korozijos padarinius šildymo sistemoje.

„Mūsų kompanijos siūlomi įrenginiai skirti apsaugo-ti šildymo sistemą nuo korozijos ir oro, yra specialios konstrukcijos, dėl kurios šeimininkams nereikia papil-domai reguliuoti ir kontroliuoti sistemos, taip išvengia-ma ir reguliavimo klaidų, kurios dažnai mažina ir visos šildymo sistemos efektyvumą“, – sakė L. Rimkūnas.

Visą rūpimą informaciją apie šildymo sistemų spren-dimus jums suteiks „TA Hydronics“ specialistai, dirbantys naujoje Mokymų laboratorijoje (Gerosios Vilties g. 38, Vilnius). Šildymo ir vėsinimo ekspertai parodys visus gali-mus šildymo sistemų įrengimus, paaiškins galimų spren-dimų skirtumus ir padės išsirinkti optimalų variantą jūsų būstui.

Nauja „TA Hydronics“ produktų serija – dar didesnis energijos taupymas.

60 2014 Nr. 6

VGTU Statybos fakulteto dekanas Algirdas JUOZAPAITIS, VGTU Statybos fakulteto prodekanas Jonas ŠAPARAUSKAS, VGTU Statybos fakulteto prodekanasRemigijus ŠALNA

Statybos inžinierius yra aukštos kvalifikacijos specialistas, visada turėsiantis nuolatinį darbą ir gerą atlyginimą. Tapti statybos inžinieriumi galima baigus ketverių metų trukmės bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universite-te (VGTU) ir įgijus statybos inžinerijos arba sta-tybų technologijų bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Toliau tobulėti galima statybos inžinerijos magis-trantūroje.

VGTU – vienintelis technikos universitetas Baltijos šalyse, patekęs į QS pasaulio universitetų 2012–2013 metų reitingą. Tarptautinio univer-sitetų reitingo „2013–2014 QS World University Rankings” duomenimis, VGTU patenka tarp 4 proc. geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų. Nese-niai VGTU gavo šešerių metų trukmės tarptautinę akreditaciją. Šis institucijos įvertinimas rodo aukš-tą mokslo ir studijų kokybę universitete.

PIRMOSIOS PAKOPOS STUDIJŲ PROGRAMŲ SĄRAŠAS

Studijų programa SpecializacijaStudijų trukmė (metais)

Nuolatinės IštęstinėsArchitektūros inžinerija – 4

Gaisrinė sauga – 4Nekilnojamojo turto vadyba – 4

Statybos inžinerijaGeotechnika 4

Statybos konstrukcijos ir projektavimo vadyba 4; 4* 6 (Int)

Statybos technologijos ir valdymasStatybos ekonomika ir verslas 4 6 (Int)

Statybos technologijos ir vadyba 46 (Int)

Tiltų ir statinių inžinerijaTransporto statiniai 4Specialieji statiniai 4

Pastatų inžinerinis valdymas – 4 6

PIRMOSIOS PAKOPOS STUDIJŲ PROGRAMA KOLEGIJŲ ABSOLVENTAMS

Studijų programaMokymosi forma ir trukmė (metais)

I IntStatybos technologijos ir valdymas 2

SIEKIANTIESIEMS UŽTIKRINTOS KARJEROS – MODERNIOS STATYBOS INŽINERIJOS STUDIJOS

Pažymėtina, kad VGTU Statybos fakultetas turi la-bai didelį dėstytojų potencialą ir puikią materialinę europinio lygio bazę. Vertinant mokslo produkciją, profesorių ir docentų kvalifikaciją, jų procentinę sudėtį, VGTU Statybos fakultetas tarp analogiškų fa-kultetų pirmauja. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pagal pripažintų mokslo publikacijų skaičių jis apie pusantro karto lenkia Kauno, Rygos ir Talino techno-logijos universitetų Statybos fakultetus kartu paėmus. VGTU Statybos fakultete dirba net trys Lietuvos moks-lo akademijos tikrieji nariai. Turima laboratorinė įranga yra viena moderniausių Europoje.

Būsimieji statybos inžinerijos ir statybų technolo-gijų bakalaurai VGTU Statybos fakultete studijuoja pagal kelias studijų programas.

Būsimieji „Statybos inžinerijos“ studijų programos absolventai, statinių konstrukcijų projektuotojai ar pastatų statybos projektų vadovai išsamiai išstudi-juoja statybinę mechaniką, pastatų ir konstrukcijų projektavimą bei konstravimą. Įdomu, kad šioje stu-dijų programoje nuo 1992 metų visus dalykus nuo pirmojo iki paskutinio kurso galima studijuoti anglų kalba kartu su fakultete besimokančiais užsieniečiais. Tai suteikia galimybę geriau pasirengti studijuoti už-sienyje ir praverčia vėliau, jau dirbant.

Siekiantieji būti unikalių statinių, tokių kaip tiltai, viadukai, bokštai, stiebai, talpyklos, projektuotojais, statytojais renkasi „Tiltų ir statinių inžinerijos“ studi-jų programą. Jos studijose daug dėmesio skiriama minėtų specialiųjų statinių konstravimui, statinės ir dinaminės elgsenos analizei, projektavimui bei staty-bai. Šios programos absolventai dirba ne tik specia-lizuotose tiltų, aukštybinių statinių projektavimo, sta-tybos įmonėse, bet ir pripažintose Lietuvos statybos organizacijose statytojais, projektuotojais, priežiūros vadovais, ekspertais.

Išmokę naudotis šiuolaikinėmis kompiuterinėmis Europoje ir pasaulyje taikomomis statinių modeliavi-mo bei projektavimo programomis, pasisėmę būtinų įvairių statinių projektavimo ir statybos organizavimo žinių, absolventai turi galimybių įsidarbinti Lietuvos bei užsienio šalių tiltų, specialiųjų statinių, pastatų projektavimo ir statybos firmose.

Jaunuoliai, turintys verslininko gyslelę, gali rinktis „Statybos technologijų ir valdymo“ studijų programą. Bakalaurai, sėkmingai baigę šios programos studijas, gali pradėti praktinę veiklą statybos organizacijose, firmose kaip vadybininkai, ekonomistai, statybviečių meistrai, darbų vadovai (vykdytojai). Įgytos žinios lei-džia dalyvauti rengiant technologinius sprendimus, projektus, dirbti kartu su užsakovais organizuojant ar prižiūrint statybas, o daugeliui absolventų – ir pradėti savo verslą statybų rinkoje.

Meniškos prigimties jaunuoliams, norintiems perprasti statinių architektūros ir konstrukcijų mo-deliavimo meną, siūloma „Architektūros inžinerijos“ studijų programa.

Ambicingam jaunimui, besidominčiam nekilnoja-mojo turto plėtros projektais, finansais ir investicijo-mis, rekomenduojama rinktis „Nekilnojamojo turto vadybos“ programą.

Gaisrinė sauga – unikali studijų programa, skirta drąsiems, stipriems ir ištvermingiems jaunuoliams. Gaisrinės saugos specialistų rūpestis – žmonių gyvy-bės, sveikatos ir visų nuosavybės formų turto apsau-ga nuo gaisro, avarijų, stichinių nelaimių padarinių likvidavimas. Šių specialistų rengimas ir įdarbinimas yra valstybės prioritetas, o tai garantuoja, kad toks specialistas visada gaus nuolatinį darbą.

Nuo 2014 metų Statybos fakultetas siūlo naują programą – „Pastatų inžinerinį valdymą“. Ji skirta jaunuoliams, norintiems perprasti pastatų sandarą, konstrukcijas, pagrindines inžinerines sistemas ir jų valdymo subtilybes. Absolventas taps profesionaliu pastatų priežiūros specialistu ir galės dirbti pastatų administravimo įmonėse, savivaldybėse, statybos bendrovėse. Baigę studijų programą absolventai ge-bės atnaujinti pastatus suteikdami jiems naują koky-bę įvertinę energetinio naudingumo charakteristikas.

Norintieji derinti studijas su praktine veikla gali rinktis naują studijų formą – ištęstines nuotolines studijas. Tai ypač aktualu intensyviai dirbantiems

Int Studijos organizuojamos tokia tvarka: akademiniai užsiėmimai vyksta šeštadieniais (8.30–18.00 val.) kartą ar du per mėnesį. Dalis užsiėmimų rengiama virtualiai vaizdo konferencijų metu, studentai gali bendrauti su dėstytojais elektroniniu paštu, telefonu per „Skype“. Sesijos metu egzaminai laikomi VGTU patalpose, taip pat yra galimybė kai kuriuos jų laikyti nuotoliniu būdu. * Yra galimybė studijuoti anglų kalba.

I Studijos organizuojamos tokia tvarka: pirmą semestro mėnesį paskaitos vyksta įžanginių 6 dienų trukmės užsiėmimų metu (8.30–21.30 val.), o vėliau užsiėmimai rengiami kartą ar du per mėnesį šeštadieniais (8.30–18.00 val.). Semestras baigiamas sesija, kurios trukmė įvertinant ir ikisesijinius egzaminus trunka nuo 6 iki 14 dienų.

61

www.sa.lt

Vasaros metu spausdinto žurnalo

„Statyba ir architektūra” prenumeratos kaina 2014 m.

II pusmečiui – 48 Lt

Žurnalo elektroninės versijos prenumeratos kaina – 25 Lt

Norėdami užsiprenumeruoti „Statybą ir architektūrą”

skambinkite tel. (8 5) 201 1656 arba rašykite el. paštu [email protected]

Dėl reklamos teiraukitės tel. (8 5) 246 1518 arba

rašykite el. paštu [email protected]

ANTROSIOS PAKOPOS STUDIJŲ PROGRAMŲ SĄRAŠAS

Studijų programa SpecializacijaStudijų trukmė (metais)

Nuolatinės IštęstinėsNekilnojamojo turto valdymas Nekilnojamojo turto valdymas 1,5 2 (Int)

Geotechnika – 2

Statinių konstrukcijos

Lengvosios šiuolaikinės konstrukcijos 2

Pastatų konstrukcijos 2Specialieji statiniai 2

Statinių projektavimo ir optimizacijos kompiuterinės

technologijos2

Tiltai ir viadukai 2Statybos medžiagos ir dirbiniai – 2

Statybos technologijos ir valdymas

Statybos ekonomika ir verslas 2 2,5 (Int)

Statybos technologijos ir vadyba 2

Saugos inžinerija Gaisrinė ir gelbėjimo darbų sauga ir valdymas 1,5

Nekilnojamojo turto vadyba1 – 2 (Int)Darnus nekilnojamojo turto

valdymas2 – 2

Architektūros inžinerija4 – 1,5Statinių ir jų aplinkos darni

plėtra3,4 – 2

ar užsienyje gyvenantiems studentams. Aukštojo išsilavinimo jaunuoliai gali siekti pasitelkę IKT (infor-macines komunikacines technologijas). Studentams suteikiamos išskirtinės galimybės: studijuoti norimo-je vietoje, norimu laiku.

Statybų sritis kelia aukštus profesinius reikala-vimus. Todėl nuolatos didžioji dalis VGTU ir kitų aukštųjų mokyklų absolventų – bakalaurų – tęsia studijas magistrantūroje. Tai darant įgyjama aukštes-nė akademinė kvalifikacija. Antros pakopos studijos orientuotos į rimtesnę inžinerinę veiklą ir mokslinius tyrimus. Šiose studijose ugdomas gebėjimas atlikti teorinius ir eksperimentinius tyrimus, apibendrinti ir mokslinėse konferencijose viešinti jų rezultatus.

Statybos fakultete studijų kokybę užtikrina gau-sus akademinis personalas: 3 akademikai, per 30 profesorių ir habilituotų daktarų, apie 80 docentų. Laboratorijose talkina didelis būrys kvalifikuotų spe-cialistų.

Statybos fakultetas turi gerą materialinę bazę studijoms ir moksliniams tyrimams. Neseniai at-naujintos visos auditorijos ir laboratorijos. Jos ne tik suremontuotos, bet ir aprūpintos šiuolaikine multi-medija. Pažymėtina, kad modernizuotos ir fakulteto

laboratorijos, jose pasirūpinta šiuolaikine, dabarties reikalavimus atitinkančia įranga. Čia sumontuoti šiuo metu geriausi Europoje įrenginiai: statybinių konstrukcijų bandymo stendas, servohidraulinė dinaminių bandymų mašina, „Brüel&Kjær“ dinami-nių tyrimų sistema, kitos automatizuotos bandymo mašinos.

Visose studijų programose perteikiama Vakarų šalių technikos universitetų patirtis. Fakultetui da-lyvaujant „Tempus“, o pastaraisiais metais – „Eras-mus“/MVG (ERASMUS+) programoje, vykdant kitas tarptautines programas ir nuolat palaikant ryšius su užsienio šalių aukštosiomis mokyklomis, pažangūs studentai turi galimybę įvairiam laikotarpiui išvykti į Daniją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Ispaniją, Por-tugaliją, Graikiją, Italiją, Suomiją, Švediją, Vokietiją ir kitas šalis studijuoti, atlikti gamybos praktiką, rengti baigiamuosius darbus.

Kasmet pagal mainų programą į užsienį išvyksta studijuoti keliasdešimt fakulteto studentų, o mainais į VGTU atvyksta daug kitų šalių universitetų studentų.

Int Studijos organizuojamos tokia tvarka: akademiniai užsiėmimai vyksta šeštadieniais (8.30–18.00 val.) kartą ar du per mėnesį. Dalis užsiėmimų rengiama virtualiai vaizdo konferencijų metu, studentai gali bendrauti su dėstytojais elektroniniu paštu, telefonu per „Skype“. Sesijos metu egzaminai laikomi VGTU patalpose, taip pat yra galimybė kai kuriuos jų laikyti nuotoliniu būdu. 1 Jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Baltarusijos valstybiniu technologijos universitetu (BVTU). Ją baigus suteikiami VGTU ir BVTU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyksta rusų bei anglų kalbomis ir organizuojamos ištęstiniu neakivaizdiniu nuotoliniu būdu. 2 Jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Kaliningrado valstybiniu technikos universitetu (KVTU). Ją baigus suteikiami VGTU ir KVTU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyksta rusų bei anglų kalbomis ir organizuojamos nuolatine forma nuotolinių studijų būdu. 3 Jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Maskvos valstybiniu universitetu (MGU). Ją baigus suteikiami VGTU ir MGU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyksta rusų bei anglų kalbomis ir organizuojamos nuolatine forma nuotolinių studijų būdu. 4 Į šią studijų programą priėmimas vyks, jei ji bus įtraukta į Studijų ir mokymo programų registrą.

62 2014 Nr. 6

BETONO VEIDASAtvirojo betono konstrukcijos yra mo-dernūs, vienetiniai pavyzdžiai, kai laisvai ir kūrybiškai išgaunamos bet kokios for-mos ir paviršiai.

Norint kokybiškai įgyvendinti atvirojo betono kons-trukcijų projektą, reikalinga didžiulė patirtis planuo-jant, projektuojant ir įgyvendinant tokius darbus. Taip pat reikia žinoti aspektus, pavyzdžiui, bendrą funkcio-nalumą ir estetinį projekto vaizdą, kuris yra svarbiau-sia tokių projektų dalis. Tokie paviršiai turi didžiulę ar-chitektūrinę vertę, dažnai net vadinami betono veidu ar architektūriniu paviršiumi.

Atvirojo betono klojiniams yra keliami ypatingi kokybės reikalavimai, kurie, žinoma, pabrangina projekto vertę. Jeigu galutinis architektūrinis pavir-šius tenkina architektą ir klientą, svarbu iš anksto apgalvoti, kas daugiausia prisidėjo prie tokio rezul-tato. Atliekamų darbų seka rodo, kad įtakos turi visi veiksniai.

Kongresų centras „Ferry Porsche“ Austrijoje.

„Liaunig“ privatus muziejus Noihauzo mieste (Austrija).

62 2014 Nr. 6

63

BETONO VEIDAS

Atvirojo betono klojimas yra komandinė užduotis, reikalaujanti visų indėlio. Idealu, jeigu visi projekte dalyvaujantys specialistai susirinktų prie bendro stalo, aptartų būsimus žingsnius ir darbus, kad būtų gautas reikiamas rezultatas.

Kompanija „Doka“ yra vienas klojinių rinkos lyderių. Naudodama savo įrangą ir specialistus „Doka“ pasaulyje yra įgyvendinusi šimtus projektų išgaudama ne tik įspū-dingas formas, bet ir atvirojo betono paviršių. „Statyba ir architektūra“ pristato keletą dėmesio vertų pavyzdžių.

Administracinis pastatas Leibio mieste (Vokietija).

Viešbutis „am Domplatz“ Austrijoje.

Sporto ir laisvalaikio centras „Kaltern Lido“ Pietų Tirolyje (Italija).

64 2014 Nr. 6

Edita JUČIŪTĖ

Gegužės 12 dieną Vilniaus Gedimi-no technikos universitete (VGTU) paminėtas ilgamečio universiteto rektoriaus, akademiko prof. habil. dr. Edmundo Kazimiero Zavadsko 70-ies metų jubiliejus.

sistemos reikalavimai. Per dvylika rektoriavimo metų profesorius labai daug nuveikė mūsų uni-versitetui. Tai plačios erudicijos asmenybė, pripa-žintas mokslo mokyklos įkūrėjas, išugdęs daugybę jaunų žmonių ir garsių mokslininkų. Profesorius yra tikras mūsų universiteto patriotas“, – iškilmin-game Senato posėdyje sakė VGTU rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas.

VGTU A. Gustaičio aviacijos instituto direktorius prof. habil. dr. Jonas Stankūnas pabrėžė, kad uni-versitetui, kaip ir valstybei, kiekvienu laikotarpiu reikalingas vis kitoks vadovas. 1990 metais Lietu-voje situacija rutuliojosi pažangiai. Tokiomis aplin-kybėmis sėkmingai galėjo veikti greitos reakcijos, ryžtingi ir nebijantys rizikuoti vadovai. Pasak prof. habil. dr. J. Stankūno, rektoriaus E. K. Zavadsko charakteris tam visiškai tiko. A. Gustaičio aviacijos instituto ir kitų fakultetų kūrimas, įtvirtinimas, ryž-tingi žygiai į ministerijas per dieną aplankant po keturis ministrus, kad būtų suderintas institutui svarbus klausimas, instituto garsinimas ir stengi-masis visomis priemonėmis apginti nuo nepaliau-jamų oponentų atakų tapo kasdieniu darbu.

„Profesorius vienu metu sugebėjo būti ir orus, kaip dera universitetą reprezentuojančiam rekto-riui, ir kuklus, už savo pareigos vykdymą atsakin-gas žmogus, kai reikėdavo valandų valandas laukti ministerijų koridoriuose, kad būtų galima trumpai aptarti svarbius klausimus su nežinia kada po po-sėdžio atsilaisvinsiančiu aukštu pareigūnu, ir tie-siog paprastas vyresnysis draugas, ūmai išbarantis ir paskui greitai atleidžiantis suklydusių pavaldinių nuodėmes, ir labai apdairus tvirto universiteto įvaizdžio formuotojas, visuomet prisimenantis ir kiekviena proga pabrėžiantis kiekvieno tam atvejui tinkamo savo komandos nario nuopelnus“, – pri-siminė prof. habil. dr. J. Stankūnas.

Magiškos savybės, padedančios įkvėpti žmones

Akad. prof. habil. dr. E. K. Zavadskas sukūrė Lietuvoje ir užsienyje pripažintą statybos in-žinerijos mokslų trijų lygių mokslinę mokyklą. Prof. E. K. Zavadsko mokslinę mokyklą galima laikyti viena produktyviausių tarp technologijų krypties, statybos inžinerijos mokslų mokyklų Rytų ir Vidurio Europoje. Akademikas parengė 34 mokslo daktarus, iš kurių keturi šiandien – VGTU profesoriai.

„Bendraudamas akademikas prof. E. K. Za-vadskas visada rodo pasitikėjimą, padrąsina, tarsi turi magiškų savybių įkvėpti aplink jį esan-čius žmones, kad šie gali dirbti ir siekti rezulta-tų. Daugelis universiteto bendruomenės narių buvo padrąsinti akademiko prof. E. K. Zavadsko ir paraginti nesustoti, tęsti vykdomus moksli-nius darbus. Tiems, kurie jo paklausė, neteko nusivilti, tokie žmonės tapo profesoriais, ži-nomais savo srities specialistais, sulaukusiais aukštų įvertinimų. Daugeliui net ir iš kitų vei-klos sričių mokslininkų akademikas prof. E. K. Zavadskas yra taręs padrąsinamą žodį ir pata-ręs, kokioje srityje jie galėtų tęsti savo moks-linius darbus, kaip galėtų siekti gerų rezultatų, skelbti juos prestižiniuose žurnaluose. Nuolat skubantis, nepralenkiamas, visada siekiantis ir pasiekiantis užsibrėžtus tikslus prof. E. K. Zavadskas savo pavyzdžiu skatina ir kitus siekti rezultatų, dar daugiau skubėti ir neleisti būti aplenktiems“, – sakė E. K. Zavadsko mokinė, VGTU Statybos fakulteto prodekanė doc. dr. Jo-lanta Tamošaitienė.

Buvęs profesoriaus doktorantas, VGTU Staty-bos fakulteto prodekanas doc. dr. Jonas Šapa-

VGTU PAMINĖTAS PROF. EDMUNDO KAZIMIERO ZAVADSKO JUBILIEJUS

Visada rūpėjo universitetas ir jo žmonės„Profesorius visada nuosekliai siekė savo tikslo – būti tobulam, besidominčiam ir reikalingam Lie-tuvos mokslo bendruomenei. Jubiliatas gyveno ir tebegyvena prasmingą, labai produktyvų gyvenimą. Jo istorija yra sėkmės istorija“, – įteikdamas Lietu-vos pramonininkų konfederacijos įsteigtą Profesijos riterio ženklą sakė Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas.

Renginyje padėkojęs savo artimiesiems ir ben-dražygiams akademikas E. K. Zavadskas tikino, kad siekiant aukštų mokslo rezultatų svarbiausia yra tarpusavio bendradarbiavimas.

„Universitetas man visada rūpėjo ir teberūpi. Vis dėlto jeigu nebūčiau turėjęs gerų mokytojų, gero mokslinio vadovo, ramios atmosferos dar-be, nebūčiau buvęs skatinamas, būčiau pasiekęs daug mažiau“, – tvirtino jubiliejų švenčiantis aka-demikas.

Už ilgametį akademinį darbą prof. E. K. Za-vadskui įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijos Atminimo medalis bei aplinkos ministro, Lietuvos mokslų akademijos prezidento, Seimo Pirminin-kės, Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus padėkos.

Profesorių jubiliejaus proga sveikino VGTU bendruomenės nariai, buvę mokiniai, kolegos iš Poznanės technologijos, Maskvos valstybinio sta-tybos universitetų, Rusijos inžinierių akademijos ir daugelis kitų.

Pusę amžiaus universiteteAkad. prof. habil. dr. E. K. Zavadskas perėjo įspū-dingą gyvenimo ir karjeros kelią: nuo nelengvos vaikystės Vorkutoje iki paauglystės Ignalinos ra-jone, nuo eilinio Statybinių konstrukcijų katedros darbuotojo iki universiteto rektoriaus. 46 metus dirbdamas VGTU prof. E. K. Zavadskas dvylika metų ėjo universiteto rektoriaus pareigas.

„1990-aisiais, kai profesorius E. K. Zavadskas tapo universiteto rektoriumi, jam teko didžiulis išbandymas. Tuo metu valstybėje vyko didžiuliai pokyčiai, buvo kuriami nauji aukštosios mokslo

Akademiko prof. habil. dr. Edmundo Kazimiero ZAVADSKO gyvenimo ir karjeros kelias – iš tiesų įspūdingas.

65

VGTU PAMINĖTAS PROF. EDMUNDO KAZIMIERO ZAVADSKO JUBILIEJUS

rauskas teigė, kad E. K. Zavadskas visų pirma yra vadovas, nes turi stipraus lyderio savybių, yra ge-ras oratorius, puikus organizatorius, psichologas, net aktorius.

„Būdamas emocingas ir įtaigus kalbėtojas, rek-torius lengvai pakeri, įtikina ir valdo publiką. Bet nereikia manyti, kad profesorius būdamas labai tituluotas yra šaltas, oficialus ir sunkiai prieina-mas. Nieko panašaus. Su studentais, doktoran-tais jis bendrauja lengvai ir žaismingai“, – sakė Statybos fakulteto prodekanas.

Iš savo mokytojo doc. dr. J. Šaparaukas visų pirma išmoko reikalus tvarkyti nedelsiant. „Čia ir dabar – toks profesoriaus moto. Skubiems ir svarbiems darbams prof. E. K. Zavadskas skiria itin daug dėmesio ir laiko. Jis pats daug dirba ir to paties reikalauja iš kitų. Net savaitgaliais galiu sulaukti jo skambučio. Jis būtinai pasiteiraus, kaip sekasi, ir pasiūlys pagalbą“, – kalbėjo doc. dr. J. Šaparaukas.

Itin produktyvus mokslininkas Profesoriaus pasiekti moksliniai rezultatai – ir asmeniniai, ir mokslinės mokyklos mokinių, yra pripažinti užsienyje, Lietuvoje, pelnę aukštų įverti-nimų mokslo srityje. Prof. habil. dr. E. K. Zavadskas yra parašęs daugiau kaip 400 mokslinių statybos inžinerijos straipsnių ir per 70 straipsnių, kuriuose gvildenamos aukštųjų mokyklų problemos. Jis – ir daugiau kaip 50 knygų lietuvių, rusų, vokiečių, an-glų kalbomis autorius bei bendraautoris. Įvairių įmonių, mokslo institutų užsakymu atliko per 40 tiriamųjų mokslo darbų.

Pagrindinė profesoriaus mokslinių interesų sritis – pastatų gyvavimo ciklas, sprendimų pa-ramos sistemos, daugiakriteriai optimizavimo metodai statybos technologijos ir vadybos srityje. Jis yra trijų aukščiausių reitingų mokslo žurnalų steigėjas, iš jų dviejų – vyriausiasis redaktorius, dvidešimties tarptautinių ir Lietuvos organizacijų narys.

Akad. prof. habil. dr. E. K. Zavadsko mokslinės veiklos pripažinimą liudija aukšti apdovanojimai: IV laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimi-no ordinas (1996 m.), Lietuvos valstybinė moks-lo premija (1996 m.), 2004 m. įteikta Lietuvos mokslo premija (kartu su Artūru Kaklausku) už darbų ciklą „Statybos šakos modeliavimas (me-todai, modeliavimas, sprendimų paramos ir in-formacinės sistemos, internetinės technologijos, praktiniai taikymai)“ (1996–2003 m.), Lenkijos ir Lietuvos parlamentinės asamblėjos premija (2004 m.), Poznanės technologijos universiteto garbės daktaro titulas (2001 m.), Rusijos Gerceno universiteto (Sankt Peterburgas) garbės daktaro titulas (2003 m.), Ukrainos nacionalinio aviacijos universiteto garbės daktaro titulas (2004 m.), Valsty-binio Taipei technologijos universiteto (Taivanas) garbės profesoriaus vardas (2012 m.).

JUBILIEJAUS PROGA PROFESORIŲ EDMUNDĄ KAZIMIERĄ ZAVADSKĄ SVEIKINO VGTU BENDRUOMENĖ, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius GEDVILAS, kolegos iš kitų universitetų. A. Jauniaus nuotr.

U 2014 Nr. 666


Menų inkubatorių idėjos estafetę iš didmiesčių perima regionai. Pirma-sis Aukštaitijos regione menų inkubatorius duris atvėrė Anykščiuose. Jis įkurtas viename iš dviejų išlikusių senosios Anykščių mokyklos pastatų, XIX amžiuje pastatytų senosios Anykščių dvarvietės teritorijoje.

Įsikūrė buvusioje mokyklojeFormuoti aktyvią ir kūrybišką jaunąją rajono me-nininkų kartą, skatinti menininkų verslumą, kurti meno ir verslo partnerystę – šiai Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus specialistų idėjai abejinga neliko visa rajono val-džia. Tačiau, nors norai ir buvo geri, realizuoti menų inkubatoriaus idėją prireikė šešerių metų.

Menų inkubatorius tapo Anykščiuose įgyven-dinamo projekto „Viešosios turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatingumo infrastruktūros plėtros Šventosios upės kairiajame krante Anykščių mieste“ dalimi. Anykštėnų užmojis – sukurti kul-tūros objektų arealą, jungiantį kultūros, pavel-do, gamtos objektus, jų teritorijas ir veiklas jose. Anykščių menų inkubatoriui įrengti skirta 5,5 mln. litų. Europos Sąjungos indėlis – 4,3 mln. litų. Likusią lėšų dalį – 1,2 mln. litų – suteikė rajono savivaldybė.

Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja architektė Daiva Gasiūnienė pasakojo, kad norint išsaugoti se-nosios mokyklos pastatą ir jį pritaikyti naujoms funkcijoms kultūros paveldo objektą apsispręsta restauruoti išlaikant pastato tūrį, aukštingumą,

dant tvarkybos darbus atlikti archeologiniai tyrimai. Rasta keramikos, geležies dirbinių, senųjų dvaro pastatų pamatų fragmentų (pamatų fragmentas eksponuojamas).

Medinių dvarų kultūros – tik likučiai„Restauruojant medinius pastatus svarbus kie-kvienas gegnės išlindimas, apdailinimas, sujungi-mas, kampų suvedimas, apkalimas – būtina išma-nyti rąstinių namų statybos kultūrą ir meistrystę. O tai nėra paprasta. Lietuvoje nutrūkusi medinių namų statybos kultūra. Mediniai namai buvo sta-tomi iki karo, Smetonos laikais ir anksčiau. Vėliau, sovietmečiu, medinių namų, ypač rąstinių, niekas nestatė, atėjo silikatinių plytų, karkasinių namų laikas“, – aiškino architektė. Informacijos apie Anykščių dvarvietę irgi išlikę palyginti mažai.

Anykščių dvaras rašytiniuose šaltiniuose paminė-tas dar XV amžiaus viduryje, tuomet jis priklausė di-džiajam kunigaikščiui Kazimierui. Ankstyviausi dvaro inventoriai datuojami 1773 metais. Dvarvietės teri-torijoje 1864–1874 metais buvo pastatyta mūrinė Aleksandro Neviškio cerkvė, išlikusi iki šių dienų.

Viename dvaro pastatų nuo 1806 metų veikė Anykščių pradžios mokykla, o 1888-aisiais pa-statytas dar vienas medinis mokyklos pastatas. Senojoje Anykščių mokykloje mokėsi ir dirbo klasikas Antanas Vienuolis, mokėsi rašytojas Jonas Biliūnas, profesorius, archeologas Petras Tarasenka.

Pirmojo pasaulinio karo metais mokyklos pas-tatus buvo užėmusi vokiečių kariuomenė. Nuo 1920-ųjų čia veikė Anykščių progimnazija, vėliau gimnazija, sovietmečiu įsikūrė Anykščių rajono kū-rybos ir dailės mokykla, kuriai pastatai priklausė,

BUVUSIOJE SENOJOJE ANYKŠČIŲ MOKYKLOJE – KŪRYBOS IR VERSLUMO PAMOKOS ANYKŠČIŲ MENŲ INKUBATORIAUS DURYS ATVIROS IR MENININKAMS, IR TURISTAMS

medžiagiškumą bei apdailos detales. Papildomos patalpos, būtinos menų inkubatoriui funkcionuo-ti, įrengtos padidinus pastato rūsį ir Anykštos upės šlaite suprojektavus į žemę įleistą vieno aukšto priestatą, kurio fasadas atgręžtas į Anykštos upę.

„Į žemę įleistas priestatas leido ne tik išsau-goti patį kultūros paveldo objektą, bet ir išlikti autentiškai pastato aplinkai, tokiu būdu išsau-gant užbaigtą architektūrinį senosios dvarvietės ansamblį“, – kalbėjo architektė. Anykščių menų inkubatoriaus – menų studijos – projektas pa-rengtas 2008 metais, o rekonstrukcijos ir naujo priestato statybos darbai pradėti 2011-aisiais.

Anykščių menų inkubatoriaus projekto autorė Elvyra Klimavičienė pripažino, kad istorinio dvar-vietės pastato būklė pradėjus tvarkybos darbus pasirodė esanti blogesnė, negu tikėtasi. Tad atliekant naujojo priestato statybos darbus me-dinis buvusios mokyklos pastatas buvo demon-tuotas, o vėliau, išlaikant ankstesnes proporci-jas, suręstas iš naujo. Pažeisti medienos rąstai pakeisti naujais pušiniais, o buvusių autentiškų rąstų sienų fragmentus apsispręsta eksponuoti.

Taip pat pakeista senosios Anykščių mokyklos pastato stogo danga, langai, durys. Prieš prade-

SS

kol viename jų 1998-aisiais buvo įkurta Anykščių regioninio parko direkcija.

Menininkams – šiltnamio sąlygosPrieš kelis mėnesius duris atvėrusiame Anykščių menų inkubatoriuje įrengtos kelios posėdžiams, seminarams ir kitiems renginiams skirtos salės, dirbtuvės, studijos rezidentams. Šiuo metu menų

inkubatoriuje veikia 11 (fotografijos, stiklo, teksti-lės, keramikos, grafikos dizaino, odos ir t. t.) stu-dijų. Čia planuojami įvairūs renginiai, edukaciniai užsiėmimai. Menininkai gali nuomotis ne tik pa-talpas, bet ir visą kūrybai reikalingą įrangą: teks-tilės ir dizaino, medžio apdirbimo bei keramikos studijos, fotografijos, vaizdo ir programinę įrangą.

Lėšos, gautos už patalpų ir menui kurti reikalin-gos įrangos nuomą, bus skirtos pastatui išlaikyti.

Anykščių menų inkubatoriaus direktorės Dai-vos Perevičienės teigimu, menų inkubatoriaus duris kasdien varsto ne tik menu besidomintys vietos gyventojai, bet ir turistai iš Lietuvos, La-tvijos.

Šis pasakojimas yra dalis žurnalo „Statyba ir architek-tūra“ rengiamo ciklo, skirto pristatyti gerąją nekilnoja-mojo kultūros paveldo objektų tvarkybos patirtį.

2014 Nr. 668

KRAŠTAS

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ tęsia straipsnių ciklą „Kraštas“. Tai projektas, skirtas atskirose apskrityse esan-čių savivaldybių ekonominei padėčiai, investicinei aplinkai, galimybėms apžvelgti. Projekte taip pat bus prista-tyti įgyvendinami ir planuojami projektai, laukiamos investicijos. Straipsnių ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos ne-kilnojamojo turto asociacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutu. Būtent jų ekspertai pateiks vertinimų apie savivaldybių vadovų aktyvumą siekiant pritraukti investuotojų, savivaldybių patrauklumą investicijoms į nekil-nojamąjį turtą, pramonės ir kitus objektus. Šiame numeryje pateikiama informacija apie Šiaulių apskrities savivaldybes, toliau laukite naujienų iš Panevėžio apskrities. Straipsnių ciklas bus tęsiamas ištisus metus, nepamirštant nė vienos apskrities, nė vienos savivaldybės.

69

KRAŠTAS Šiaulių apskritis Lietuvoje yra antra pagal užimamą plotą ir ketvirta pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (7,6 proc.). Ji ribojasi su Latvija ir turi puikią infrastruktūrą. Iš čia lengvai pasiekiama Latvijos sostinė Ryga, jos oro bei jūrų uostai. Taip pat užtikrintas puikus susisiekimas su visais trimis didžiausiais Lietuvos miestais ir ekonominiais centrais: Vilniumi, Kaunu, Klaipėda. Apskrities centre, Šiauliuose, veikia oro uostas, kuris ne tik priima karinius ar krovininius lėktuvus, bet ir pradeda plėtoti komercinius skry-džius. Šie gali ypač prisidėti prie regiono plėtros ir verslo suaktyvėjimo.

buvo penktas pagal dydį rodiklis tarp de-šimties apskričių.

Gyvenimo kokybės gerėjimas Šiaulių apskrityje – tiesioginis pritrauktų investicijų padarinys. Tiesioginės užsienio investicijos 2009–2012 metais išaugo 30 proc. – šis re-zultatas buvo šiek tiek prastesnis nei visos šalies vidurkis (31 proc.). Sparčiau augo Kauno (47 proc.), Marijampolės (45 proc.) ir Vilniaus (33 proc.) apskričių rodikliai.

Visos užsienio investicijos Šiaulių apskri-tyje nukreipiamos į du sektorius: apdirba-

mąją gamybą (50 proc.) ir žemės ūkį (30 proc.). Tuo pačiu laikotarpiu materialinių investicijų, tenkančių vienam gyventojui, sumažėjo 2 proc. O didžioji jų dalis buvo nukreipta į elektros, dujų, vandens tiekimą, atliekų tvarkymą (19 proc.) ir transporto sektorių (18 proc.).

Investicijų naudą atspindi ir socialinė statistika. Joms didėjant Šiaulių apskrityje mažėja nedarbo lygis ir socialinės pašalpos gavėjų skaičius. Nedarbo lygis 2010–2013 metais sumažėjo 4 proc., tačiau likusioje šalyje fiksuoti daug geresni rezultatai. Tokia padėtis signalizuoja, kad Šiaulių apskrityje, nors investicijos ir auga, egzistuoja didelis neatitikimas tarp bedarbių gebėjimų ir be-sikuriančio verslo poreikio. Siekiant gerinti situaciją būtinas glaudus vietos savivaldy-bių, apskrityje esančių mokymo įstaigų ir verslo atstovų bendradarbiavimas. Tik tai gali užtikrinti efektyvesnį aukšto nedarbo lygio sprendimą.

Parengė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Laurynas Rekašius

ŠIAULIŲ APSKRITIS: RODIKLIAI AUGA, NEREIKIA SUSTOTI

Šiaulių apskrityje gyvena dešimtadalis šalies gyventojų, tačiau per pastaruosius trylika metų regionas neteko 23 proc. gy-ventojų, ir tai viena sparčiausiai nykstančių apskričių šalyje. Pastaraisiais metais emi-gracijos tempai jau mažėja, o tų, kurie liko Šiaulių apskrityje, gyvenimo kokybė kasmet gerėjo sparčiau nei vidutiniškai šalyje. Vie-nam gyventojui tenkanti BVP dalis išaugo 42 proc., ir tai buvo sparčiausias augimas šalyje. BVP vienam gyventojui Šiaulių aps-krityje 2012 metais siekė 29 tūkst. litų – tai

2014 Nr. 670

DIDŽIAUSIA KLIŪTIS – NESUSIKALBĖJIMAS

Analizuojant strateginius planus, užimtumui didinti tinkamoms darbo sąlygoms suteikti numatyta bene vienintelė priemonė – organizuojant ir kontroliuojant viešuosius darbus, kur numatoma įdarbinti apie 700 žmonių.

Pasigendama konstruktyvaus dialogo Didesnį investicinį patrauklumą Šiauliai būtų susikūrę įgyvendinę logistikos centro projektą. Tačiau koją pakišo nesutarimai su kariūnais ir neišspręstas žemės sklypų klausimas. Miesto tarybos nario Aurimo Nausėdos teigimu, šis

Šiauliai pastaruoju metu parodomi kaip vienas dau-giausia perspektyvų pritraukti investicijų turinčių miestų. Statistiniai šio šalies didmiesčio duomenys irgi nėra labai prasti. Tačiau pripažįstama, kad daug veiksmo čia nevyksta, investicinių projektų negausu. Pagrindinė to priežastis – miesto valdžios nesusikal-bėjimas ir savotiškas abejingumas.

Nedarbui mažinti – tik viešieji darbai? Šiaulių miesto savivaldybė planavimo dokumentuose turi numačiusi kelis prioritetus: sudaryti palankią aplinką verslo plėtrai ir investicijoms pritraukti, sukurti visuomenės poreikius atitinkantį miesto valdymą bei kokybišką gy-venamąją aplinką. Nors šie prioritetai numatyti prieš keletą metų, ekspertai pastebi, kad jie įgyvendinami ne itin sparčiai. Tam turi įtakos ir objektyvios, ir subjektyvios priežastys.

Ekspertų pastebėjimu, Šiauliai – vienas pirmųjų didžiųjų Lietuvos miestų, pajutusių stiprėjančią konkurenciją dėl ekonomikos augimui svarbių veiks-nių: investicijų, kokybiškų darbo vietų, kvalifikuotos darbo jėgos. Dar labiau situaciją apsunkino prasidėjusi ekonominė krizė, kurios padariniai tebejau-čiami, pirmiausia dėl kasmet mažėjančio gyventojų skaičiaus ir didėjančio nedarbo lygio. Investicinį patrauklumą mažina ir kokybiškai įgyvendinamų projektų stygius.

Kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo ir rinkos poreikių neatitikimo proble-mas numatyta spręsti siekiant studijų ir darbo rinkos vienovės, įvairiomis priemonėmis skatinant įmonių investicijas į žmogiškuosius išteklius. Tačiau pastebima, kad Šiauliuose veikiantis universitetas nesukuria regionui reikia-mų studijų programų, dėl to nesprendžiamas ir aukštos kvalifikacijos specia-listų atėjimo į rinką klausimas.

71

čia įsikurti. Tačiau ne mažiau aktualu sutvarkyti centrinę miesto aikštę, ją at-gaivinti įvairiais renginiais, pritraukiant į Šiaulius svečių, aktyvinant smulkiojo verslo veiklą.

Taip pat labai svarbu atnaujinti pagrindinę Šiaulių arteriją – pėsčiųjų bulvarą. Jis yra unikalus, gali pritraukti nemažai svečių, kurie čia rastų įvairiausių pramogų, smagiai leistų laisvalaikį. Kartu veiklos rastų ir verslo bendruomenė.

Nemažą postūmį verslui skatinti suteikė Šiaulių tarptautinio oro uosto plėtros projektas. Anksčiau iš čia buvo galima gabenti tik krovinius, dabar atsirado ir užsakomųjų keleivinių skrydžių į Antalijos kurortą Turkijoje, o ateityje planuojami ir skrydžiai į šios šalies pietvakariuose esantį Dalamano miestą.

projektas galėjo būti vienas kertinių visame regione ir būtų atnešęs daug naudos.

Ieškant informacijos apie verslui Šiaulių miesto savivaldybėje siūlomus in-vesticinius projektus, jos rasti ne taip paprasta. Galima susipažinti su įgyven-dintų ir įgyvendinamų investicinių projektų sąrašu, tačiau jį daugiausia suda-ro švietimo ir ugdymo įstaigų bei viešosios paskirties pastatų atnaujinimas.

„Daug pinigų išleista darželių remontui, mokyklų langams keisti. Žinoma, to reikia, tačiau verslumui skatinti neskirta tinkamo dėmesio. Tai ir atsklei-džia, kodėl mūsų mieste rezultatai bendrame investicinių projektų kontekste iš tiesų prasti“, – pripažino Šiaulių miesto tarybos narys A. Nausėda.

Bendrajame miesto plane viena priemonių, padėsiančių skatinti aukštą pridėtinę vertę kuriančios pramonės ir verslo plėtrą – kasmet numatyta vykdyti verslo plėtros tendencijų ir problemų stebėsena. Tačiau ši prie-monė lieka neįgyvendinta. A. Nausėdos teigimu, investuotojų duomenų bazė nėra sukurta, dėl to nėra ir abipusio verslininkų bei miesto vadovų ryšio. Verslininkams rūpimos problemos neanalizuojamos, nesiaiškinami jų poreikiai.

„Jaučiamas miesto valdžios blaškymasis, o to rezultatas – prarandami Šiauliams numatyti pinigai. Ilgai galvojama, kaip panaudoti europinės para-mos „Urban“ programos lėšas. Kol Šiaulių vadovai dvejoja, kiti miestai teikia projektus – vietoj planuotų 85 mln. litų Šiauliams gali likti tik 68 mln. litų. Investicijų klausimai tarp miesto tarybos frakcijų nederinami, administracijos vadovai kalba viena, meras – kita. Nesusikalbėjimo rezultatas labai akivaiz-dus“, – kalbėjo A. Nausėda.

Anot jo, situaciją bent iš dalies ištaisytų glaudus savivaldybės administra-cijos ir miesto tarybos dialogas, o jo dabar nevyksta. Rengiant ilgalaikius ir trumpalaikius strateginius Šiaulių miesto planus tai labai svarbu, nes admi-nistracija viena galbūt nepajėgi įvertinti verslo poreikius ir numatyti tinkamus prioritetus.

Siūlomi prioritetai Šiauliai nemažą dėmesį skiria pramonės parko plėtrai, ir šis žingsnis pasitei-sina. Išplėsta verslo teritorija pildosi, sulaukiama vis daugiau besidominčiųjų

TRUMPAI APIE ŠIAULIUS2013 metų pradžioje Šiauliuose gyveno 106,47 tūkst. gyventojų. Palygin-ti su 2012-aisiais, jų sumažėjo 1,405 tūkst. 2012 metų pabaigoje Šiaulių miesto savivaldybėje gyvena-masis fondas sudarė 2812,9 tūkst. kvadratinių metrų, vidutinis naudin-gasis plotas, tenkantis vienam gyventojui – 26,1 kvadratinio metro. 2013 metų antrą ketvirtį vidutinis mėnesio darbo užmokestis Šiaulių miesto savivaldybėje buvo 1994,4 lito. Bedarbių dalis, vertinant darbingo amžiaus gyventojų skaičių, per metus sumažėjo 0,8 proc. ir 2013 metų liepos 1 dieną sudarė 10,6 proc. Nedarbo lygis Šiauliuose 2013-aisiais siekė 7,7 proc. 2011 metų Statistikos departamento duomenimis, Šiaulių miesto savivaldybėje tiesioginės užsienio investicijos sudarė 259,6 mln. litų, tai yra 0,7 proc. visoje Lietuvoje pritrauktų investicijų. Šie rodikliai rodo nepakankamą gebėjimą pritraukti ir įsisavinti tiesiogines užsienio investicijas. 2013 metais Šiauliuose buvo 3753 veikiantys ūkio subjektai, palyginti su 2012-aisiais jų padaugėjo 34-iais. 2012 metais Šiauliuose veikė 16 apgyvendinimo įstaigų, ku-riose per metus buvo apgyvendinti 35 155 turistai.

2014 Nr. 672

Dainų parko prieigų plėtra Pažymima, kad tai yra tik koncepcija, nors kai kurie parengiamieji darbai jau atlikti. Dainų parko plėtros projekto siekis – 50 hektarų ploto teritorijoje įkurti pramogų ir laisvalaikio kompleksą.

Projekto, kuriam impulsą davė Šiaulių arena, tikslas – sukurti sąlygas aktyviam poilsiui, sportui, rekreacijai, kultūros renginiams plėtoti. Įgyvendinant projektą būtų sutvarkytas Dainų parkas ir jo prieigos, suformuotos vietos komercinei veiklai, sporto, kultūros ir pramogų kompleksui. Taip

pat būtų parengta infrastruktūra tolesnei teritorijos plėtrai.Projekto koncepcijoje numatoma, kad, be šiuo metu šalia esančių Šiaulių arenos ir BMX trasos, dar atsiras ir kitų sporto objektų, aikštynų: natū-

ralios žolės dangos futbolo ir regbio aikštės, futbolo maniežas su dirbtine danga, tarptautinius standartus atitinkantis plaukimo baseinas. Taip pat numatyta galimybė teritorijoje statyti viešbučius, rekreacinės paskirties objektus. Pastatai planuojami vadinamojo laisvo užstatymo principu, kuo labiau išsaugant esamus augalus ir formuojant naujus želdinius.

Yra parengtas dviračių takų ir žaidimų aikštelių Dainų parke statybos projektas. Gana urbanizuotoje miesto zonoje stengiamasi puoselėti žaliąją erdvę, kurioje būtų sudarytos sąlygos poilsiui ir rekreacijai.

INVESTICINIAI ŠIAULIŲ MIESTO PROJEKTAIKompleksinis Talkšos ežero ir jo prieigų sutvarkymas Tai projektas, prieš keletą metų išplaukęs ir į tarptautinius vandenis – 2006 metais pristatytas tarptautinėje nekilnojamojo turto parodoje MIPIM Kanuose (Prancūzija). Tačiau susidomėjusiųjų ežero prieigų Šiauliuose sutvarkymo perspektyvomis neatsirado.

Šiaulių savivaldybė skelbia, kad įgyvendindama šį projektą sudarys prielaidas darniai miesto plėtrai, sutvarkyta teritorija bus pritaikyta sporto, kultūros, turizmo ir rekre-acijos veiklai. Planuose numatyta įrengti tarptautinius standartus atitinkančią irklavimo trasą su sporto baze, įkurti menų inkubatorių buvusiame „Elnio“ fabrike. Taip pat siekiama sudaryti palankias sąlygas smulkiajam verslui, poilsio ir turizmo infrastruktūrai plėtoti.

Vis dėlto projektą įgyvendinti taip, kaip sumanyta, Šiaulių miesto vadovams nesiseka. Tiesa, Talkšos ežeras valytas, dumblas išvežtas. Pakrantė iš dalies sutvarkyta, čia įrengtas paplūdimys, pastatyti suoliukai, yra vaikų žaidimų aikštelė. Pradėti valyti buvusio „Elnio“ fabriko teritoriją planuojama tik šių metų rudenį, nors šis darbas turėjo būti jau atliktas. Investuotojų į planuojamą irklavimo trasą, sporto bazę irgi neieškoma. O menų inkubatorius jau dabar apaugęs įvairiais gandais, ir nelabai teigiamais. Šio objekto statybos darbai pradėti tik šį mėnesį, o užbaigti juos ketinama 2015 metų spalį. Tačiau menų inkubatoriaus įkūrimo istorija, pastato pirkimas šiauliečiams asocijuo-jasi su prastai parengtu investiciniu projektu, prastais dalies tarybos narių, palaikančių šį projektą, veiksmais.

Menininkai yra pasakę, kad nenori šiose patalpose organizuoti veiklos, tačiau projekto šalininkai, kurių nėra daug, sprendimus priima toliau. Numatyta skirti lėšų staty-bos darbus atliekančiai įmonei „Meba“. Projekto vertė siekia beveik 10,4 mln. litų, iš kurių apie 8 mln. litų skirs Lietuvos verslo paramos agentūra. Likusi suma bus atseikėta iš Šiaulių miesto savivaldybės biudžeto. Ir nors nelabai aišku, kaip veiks menų inkubatorius ir kas čia bus, jau numatytos išlaidos baldams (517 tūkst. litų) ir kompiuterinei technikai (145 tūkst. litų).

Bendra skaičiuojama Talkšos ežero ir jo prieigų kompleksinio sutvarkymo projekto vertė – daugiau kaip 103 mln. litų.

ŠIAULIŲ PRAMONĖS PARKO PLANAS

73

Šiaulių pramonės parkas Tai vienas iš nedaugelio sėkmingai įgyvendinamų investicinių projektų, kurio tikslas – padidinti Šiaulių miesto ir viso regiono konkurencingumą, sudaryti palankias sąlygas investici-joms, skatinti plyno lauko investicijas.

Pramonės zona atskiriama nuo gyvenamųjų rajonų, šitaip skatinant ir urbanistiniu požiūriu darnią Šiaulių miesto plėtrą. Įkurtoje Šiaulių pramonės parko teritorijoje sudaromos kuo palankesnės sąlygos pramonės ir verslo plėtrai, investuotojams siūlomi sklypai su visiškai įrengta infrastruktūra – rei-

kiamos komunikacijos paklojamos iki pat sklypų ribų.Šiaulių pramonės parko projektas pradėtas įgyvendinti 2008 metais. Tuomet pirmame plėtros etape buvo paruošta maždaug 53 hektarų ploto teritorija su įrengta infrastruktūra,

reikalinga plyno lauko investicijoms. Antrame pramonės parko plėtros etape paruošta dar 165 hektarų ploto teritorija. Preliminari pramonės parko įkūrimo projekto vertė – apie 60 mln. litų.

Šiuo metu Šiaulių miesto savivaldybė dėl investicijų į pramonės parką yra pasirašiusi sutartis su kompanijomis „Rol/Statga“, „PackTechnology“, „BI Technology“, „Krovlita“, „Lietme-ta“, „Formula air Baltic“. Investicijas šioje pramonės teritorijoje yra suplanavusios ir bendrovės „Kensa“, „Scania Lietuva“, koncerno „Von“ dukterinė įmonė, taip pat bendrovė „Girteka“.

Investuotojai, pasirašę investicijų ir žemės sklypo nuomos sutartis, 10 metų yra atleidžiami nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių, jei atitinka minimalius investicijų reikala-vimus – sukurti ne mažiau kaip 5 darbo vietas ir investuoti 2 mln. litų į vieną hektarą.

TALKŠOS EŽERO IR JO PRIEIGŲ SUTVARKYMO PLANAS

DAINŲ PARKO PRIEIGŲ PLĖTROS PLANAS

2014 Nr. 674

PASTANGAS RODO, BET JŲ TRŪKSTAŠiaulių miesto savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 5 vietą iš 7 miesto savivaldybių.

Investicijų srities įvertinimas buvo mažesnis už šalies vidurkį (49 balai) ir sudarė 45 balus (iš 100 galimų). Nepaisant šio atsilikimo nuo šalies vidur-kio, bendras investicinės miesto aplinkos įvertinimas palyginti su praėjusių metų indekso rezultatais buvo geresnis. Tad miestas juda teisingu keliu.

Vertinant investicijas ir plėtrą, Šiaulių miestas prasčiausiai įvertintas pagal tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą. Vienam gyventojui teko 2410 litų (2011 metais), o šalies vidurkis siekė net 4448 litus. Materialinės investicijos viršijo šalies vidurkį (4104 litai gyventojui) ir siekė 5493 litus vienam gyventojui (2011 metais.). Tai rodo, kad Šiauliuose yra didesnė vietos, lietuviško verslo koncentracija.

Tačiau labai svarbu, kad miestas stengiasi pritraukti ir užsienio investuotojų. Viena priemonių šiam tikslui pasiekti – Šiaulių pramoninis parkas ir laisvoji ekonominė zona. Gerėjančią investicinę aplinką rodo ir augantis veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų – 35 (šalies vidurkis – 21).

Šiaulių miestas, siekdamas toliau gerinti investicinę aplinką, turėtų įvertinti ir mokesčių aplinką. Šiuo metu galiojantys nekilnojamojo turto tarifai yra vieni aukštesnių šalyje. Verslumui skatinti miestas gali pasinaudoti ir suteikta galimybe laisvai nustatyti verslo liudijimų tarifų dydžius. Tačiau verslui svarbu ne tik mokesčių tarifai ar galimybė gauti paramą iš savivaldybės, bet ir bendras administracijos veiklos efektyvumas. Todėl labai svarbu, kad visi leidimai savivaldybėse būtų sutvarkomi per kuo trumpesnį laiką, o visa reikalingiausia informacija prieinama savivaldybės interneto puslapyje.

Šiaulių miestas šiuo aspektu gali būti geras pavyzdys, nes apsilankius www.siauliai.lt į akis krinta logotipas „Investuok Šiauliuose“, kurį pa-spaudus glaustai pateikiama svarbiausia informacija investuotojams. Deja, angliškoje puslapio versijoje ji nepasiekiama, o juk būtent užsienio investicijų pritraukimas turėtų būti Šiaulių miesto prioritetų sąraše.

JAUČIAMA PROVINCIJAVertinant pramonę, Šiauliai yra gana stiprus miestas, čia veikia nemažai vidutinio dydžio pramonės įmonių, turinčių nemažą potencialą.

Didžiausia bėda – darbo jėgos trūkumas. Vienas pavyzdžių – „Šiaulių rūtos“ fabrikas, ieškantis ne vieno kvalifikuoto darbuotojo, o šių trūku-mas atbaido nuo plėtros.

Nemažai įmonių Šiauliuose dirba bemaž eksportui, jų apyvarta didelė. Jeigu ne kadrų trūkumas, rezultatai galbūt būtų dar geresni. Kvali-fikuotų darbuotojų problemą galima spręsti aktyviau dirbant su šiauliečiais, išvykusiais studijuoti į Vilnių ar Kauną, kad šie po studijų grįžtų į gimtąjį miestą. Prisivilioti kitų miestų gyventojų būtų sudėtingiau.

Kitas variantas – stiprinti Šiaulių universitetą, o šiandien tai yra gana sudėtinga. Reikia nemažo įdirbio, kad Šiaulių universitetas taptų patrauklus ir ruoštų regionui reikalingus specialistus, o ne išleistų studijas baigusius potencialius bedarbius.

Pramonės investicijoms Šiauliai galėtų būti patrauklūs gerai išplėtota infrastruktūra, aplinkui yra daug žemės sklypų. Tačiau pasigendama valdžios aktyvumo pritraukiant investuotojų. Miesto vadovai labiau linkę rūpintis savo reikalais ir nežiūri, kas vyksta aplinkui.

Laisvalaikio leidimo vietos Šiauliuose nėra visiškai apleistos. Tačiau miesto įmonių, norinčių importuoti kvalifikuotus specialistus, apklausa parodė, kad laisvalaikio leidimo formų čia nėra daug palyginti su Vilniumi, Kaunu ar Klaipėda. Kavinės nesiskiria originalumu, maisto kokybe. Taigi dydžiu Šiauliai primena didmiestį, tačiau pramogomis – provinciją.

NEKILNOJAMOJO TURTO PLĖTROS POREIKIO NĖRAGeografinės Šiaulių miesto padėties negalima apibūdinti kaip strateginės, todėl galbūt ir didelių investicijų į nekilnojamąjį turtą čia nėra.Komercinis nekilnojamasis turtas didžiule paklausa irgi nepasižymi, nors pramogų sektorius galėtų būti plėtojamas: Šiauliuose trūksta ir

pramogų centrų, ir kokybiškų maitinimo įstaigų. Bet viską diktuoja poreikis. Kol kas šiauliečių pramogos apsiriboja „Akropoliu“, jie čia bene dažniausiai leidžia laisvalaikį.

Gamybinės paskirties nekilnojamasis turtas Šiauliuose irgi nėra patraukliausias. Tam skirtas pramonės parkas, kuriame pamažu vyksta įkurtuvės. Sunkmečiu šis parkas išgyveno tikrai ne geriausius laikus, merdėjo, o dabar padėtis keičiasi į gerąją pusę.

Šiauliuose yra daug transporto ir logistikos įmonių, tačiau šiek tiek keista, kad logistikos centrų plėtros nevyksta. Jau veikiantys logistikos centrai yra palyginti nedideli, bet naujiems kurtis didelio poreikio nėra.

Panaši situacija ir su būstu – viena vertus, naujų daugiabučių paklausos nėra, nors mieste jų nėra gausu. Kita vertus, tradiciškai šiauliečiai yra linkę gyventi individualiuosiuose namuose. Dėl to net nekilnojamojo turto pakilimo metu naujų daugiabučių nedygo.

Kalbant apie būsto kainas, didžiausias jų pakilimas buvo 2008-ųjų vasarą, tačiau jau po metų fiksuotas smarkus kritimas. Pavyzdžiui, kainavęs apie 200 tūkst. litų kainų pakilimo laikotarpiu, per krizę trijų kambarių butas atpigo iki 65 tūkst. litų.

LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS

INSTITUTO EKSPERTAS

LAURYNAS REKAŠIUS

LIETUVOS PRAMONININKŲ

KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS

IR FINANSŲ DEPARTAMENTO

DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS

„OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS

LINAS JUOZAITIS

EKSPERTO ŽVILGSNIS

75

URĖDIJOS PRIORITETAI – BIOKURO RUOŠA IR MIŠKO KELIAIJau daugiau kaip 90 metų pagrindinis Šiaulių miškų urėdijos miškininkų rūpestis – miškų atkūrimas ir prie-žiūra. Nors urėdijos teritorijoje – net penki valstybiniai draustiniai, miškininkams darbų dėl to nė kiek ne ma-žiau. Kasdienių darbų sąraše – rūpinimasis medelynu, miško keliais, medienos ir biokuro ruoša.

Auga biokuro poreikis Šiaulių miškų urėdijos miškai driekiasi net per keturias savivaldybes: Šiaulių, Kelmės, Radviliškio, Joniškio – ir užima 43,5 tūkst. hektarų plotą, iš jų dau-giau kaip 30 tūkst. hektarų – valstybei priklausantys miškai. Urėdijos teritori-joje vyrauja laikinai užmirkę ir pelkiniai dirvožemiai, tinkamiausi beržynams ir eglynams.

2013-aisiais urėdijoje iškirsta 93,9 tūkst. kubinių metrų medienos. Kasmet vidutiniškai parduodama 95–100 tūkst. kubinių metrų apvaliosios medienos. Praėjusiais metais parduota ir 8 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų.

Į užsienį kasmet iškeliauja apie 1–4 tūkst. kubinių metrų medienos. Pavyz-džiui, Latvijoje registruotos įmonės įsigyja 3–4 tūkst. kubinių metrų.

Miško kirtimo atliekos parduodamos ne tik biokurą tiekiančioms įmo-nėms, aktyvūs miško kirtimo atliekų pirkėjai – ir vietos gyventojai. Jie įprastai nusiperka kirtimo atliekų iš pagrindinio ir tarpinio naudojimo kirtaviečių, o maždaug pusę jų įsigytų miško kirtimo atliekų sudaro pačių gyventojų iškirsti menkaverčiai medeliai ir krūmai iš pakelių, pagriovių bei ugdomųjų kirtimų.

Urėdijos planuose kitais metais – įsigyti biokuro gamybos ir transportavi-mo įrangos komplektą (traktorių su medienos smulkintuvu ir autovilkiką su puspriekabe biokurui transportuoti į pirkėjų katilines). Dalį išlaidų, tikimasi, padengti Lietuvos aplinkos apsaugos investicinio fondo Klimato kaitos progra-mos lėšomis. Net ir tuomet urėdijos investicijos siektų 0,6 mln. litų. Įgyvendinus projektą, urėdija biokurą per „Baltpool“ biržą pirkėjams tieks be tarpininkų.

Sodmenys – ne tik savo reikmėms Šiais metais urėdijoje jau atkurta 321,4 hektaro miškų: iš jų želdiniais – 168,8 hektaro, želdiniais ir žėliniais – daugiau kaip 152 hektarai. Rudenį želdiniais papildomai numatyta atkurti 8,2 hektaro miškų.

Devyni hektarai naujo miško įveista žemės ūkiui netinkamose žemėse, 3 hektarai – sėklinių miško plantacijų (paprastosios pušies), 0,4 hektaro – bandomųjų paprastojo buko želdinių.

Miškininkai sėklas ateities medynams renka sėklinėse paprastosios eglės, pušies, karpotojo beržo, juodalksnio, mažalapės liepos, paprastosios vinkš-nos plantacijose.

34,3 hektaro urėdijos medelyne ne tik savo reikmėms, bet ir privačių miš-kų savininkams, miškų kooperatyvams bei kitoms miškų urėdijoms užaugina-ma beveik visų sodinukų: paprastosios eglės, paprastosios pušies, europinio maumedžio, paprastojo ąžuolo, karpotojo beržo, juodalksnio, mažalapės liepos, paprastojo skroblo, paprastojo buko, paprastojo klevo, paprastojo šermukšnio, vienapiestės gudobelės. Vidutiniškai per metus užauginama 3–4 mln. miško sodmenų.

Šiaulių miškų urėdijos sodinukų kokybę įvertino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių miškininkai. 2013-aisiais ir ankstesniais metais paprastosios eglės sodmenis išsiveždavo Švedijos miškininkai, tačiau dėl jų pasiūlytų per mažų kainų šiuo metu miško sodmenys parduodami tik Latvijos miškinin-kams. Paklausiausi – ąžuolo, beržo, juodalksnio, liepos, eglės sodmenys.

Miško keliams – vis daugiau lėšų Ypatingo urėdijos dėmesio sulaukia miško keliai, kuriais naudojasi ir privačių miškų savininkai bei kiti gyventojai. Naujiems miško keliams tiesti lėšų ski-ria Lietuvos automobilių kelių direkcija. Pavyzdžiui, 2015 metais suplanuota baigti tiesti miško kelią Meškuičių girininkijos Draskų miške. Bendras kelio ilgis – 2,8 kilometro.

Šiais metais bus baigtas tiesti ir naujas kelias Gruzdžių girininkijos Var-čiulių miške. 60 proc. darbams reikalingų lėšų skirta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto. Kelio ilgis – 1,9 kilometro. Kasmet urėdijos lėšomis prižiūrima ir remontuojama daugiau kaip 300 kilometrų miško kelių. Šiems darbams 2013-aisiais skirta 473,1 tūkst. litų, 2014-aisiais planuojama suteikti dukart daugiau – 902 tūkst. litų.

Nemažai dėmesio ir lėšų Šiaulių miškų urėdijoje skiriama įrengiant rekreacinius objektus: miško poilsiavietes, takus, pavėsines, apžvalgos vietas. Vien jų priežiūros darbams kasmet atseikėjama apie 60 tūkst. litų.

Rekreacinių objektų gausu visose girininkijose, tačiau daugiausia lankyto-jų sulaukia Vainagių ir Kurtuvėnų girininkijų miškai, kuriuose vyrauja pušynai. Didžioji dalis šių girininkijų miškų priskirta Kurtuvėnų regioniniam parkui. Urėdijoje yra Tyrulių ir Rėkyvos botaniniai bei zoologiniai draustiniai, Šven-drės botaninis draustinis, Gubernijos miško biosferos poligonas, įkurtas ma-žųjų erelių rėksnių apsaugai. Saugomos teritorijos užima tris ketvirtadalius valstybei priklausančių miškų ploto.

Rūpinamasi gaisrų prevencijaŠiaulių miškų urėdijos miškininkų praktika parodė – daugiausia gaisrų kyla durpinguose, neprivažiuojamuose Rėkyvos ežero pakrantės miškuose. Tam, kad laiku būtų pastebėti ežero pakrantėje kūrenami laužai ir išvengta gaisrų, su Rėkyvos savanorių ugniagesių draugove sudaryta priešgaisrinio budėjimo ir miško gaisrų gesinimo Rėkyvos ežero pakrantėje sutartis. Draugovė įsigijo greitaeigį priešgaisrinį katerį, kuriuo gali operatyviai nu-vykti į galimą gaisro kilimo vietą, tad dažniausiai didesnių gaisrų išvengti pavyksta.

2013-aisiais urėdijoje pradėta naudoti ir automatinė miško gaisrų stebėji-mo įranga. Be to, kasmet miškuose atnaujinama 180 kilometrų mineralizuo-tų priešgaisrinių juostų.

2014 Nr. 676

PASILIKO MIESTO ŠEŠĖLYJE

Palyginti atlyginimų vidurkį, Šiaulių rajono savivaldybėje jis nėra mažiau-sias – vidutinis darbo užmokestis 2013 metais buvo 1733 litai.

Analizė rodo, kad Šiaulių rajone vis daugiau gyventojų kuria verslą ir imasi savarankiškos veiklos. Tai vienas privalumų kalbant apie bendrą ekonomi-nę padėtį. Rajone veikia medienos perdirbimo, baldų ir medinių padėklų gamybos įmonių. Kiti privalumai: naujai atsikėlusios į Šiaulių rajoną ben-drovės atleidžiamos nuo turto ir žemės arba žemės nuomos mokesčių, patogi geografinė rajono padėtis ir geros susisiekimo galimybės sausumos bei oro transportu su strateginiais objektais sudaro palankias sąlygas verslo plėtrai ir investicijoms pritraukti.

Tai, kad nemaža dalis rajono gyventojų darbą susiranda Šiaulių mieste, irgi traktuojama kaip privalumas. Esą taip didėja rajono gyventojų užimtumas, mieste gaunamos pajamos dažnai viršija kaimiškosiose vietovėse gaunamų pajamų vidurkį, didėja surenkamų gyventojų pajamų mokesčiai rajone.

Trūkumų Šiaulių rajonas, deja, turi daugiau nei privalumų: nepakanka-mai pritraukiama tiesioginių užsienio ir materialinių investicijų savivaldybė-je, fiksuojamas gana žemas verslumo koeficientas (veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų), rajono pramonės sektoriaus įmonėse pagaminama iš dalies maža dalis visai apskričiai tenkančios produkcijos, nes investicinis vietos įmonių pajėgumas yra mažas.

Verta pažymėti, kad pastaraisiais metais Šiaulių rajone sparčiai mažėjo statybos darbų apimtys. Pagal prekybos srities rodiklius rajonas atsilieka nuo šalies ir apskrities rodiklių (parduotuvių skaičiumi ir jų plotu, tenkančiu 1000 gyventojų). Tai galima paaiškinti tuo, kad didžioji dalis prekybos įmonių su-sitelkusi Šiaulių mieste.

Šiaulių rajone menkai išplėtota apgyvendinimo, maitinimo ir kitų paslau-gų infrastruktūra, kai kurioms vietovėms būdingas ekonominis ir socialinis periferiškumas. Tam įtakos turi tai, kad Šiaulių rajono savivaldybės teritorija yra viena didžiausių tarp Lietuvos savivaldybių, todėl jos seniūnijos bei kai-miškosios vietovės netolygiai nutolusios nuo rajono administracinio centro, magistralinių kelių, verslo centrų.

2013 metų liepos 1 dienos duomenimis, nedarbo lygis Šiaulių rajone tuo metu siekė 10,3 proc.

Su Šiaulių pavadinimu daugiau siejamas ketvirtas pagal dydį šalies miestas. Šiaulių rajonas lieka tar-si nuošaly. Kad jis neturi pernelyg didelių ambicijų, rodo ir numatyta ateities vizija, pasirinkti prioritetai.

Pagal viziją, kurią ketinama įgyvendinti iki 2017 metų, Šiaulių rajonas – ben-druomeniškas, konkurencingas, atviras investicijoms, pritraukiantis naujų verslo galimybių, pažangaus žemės ūkio kraštas, pasižymintis palankia gyve-nimui ir poilsiui aplinka.

Įgyvendinti viziją siekiama laikantis šių prioritetų: kurti pilietišką, apsišvie-tusią, kūrybišką, sveikai ir saugiai gyvenančią visuomenę, plėsti verslo aplin-ką, skatinti verslumą, subalansuotą rajono infrastruktūrą.

Nors Šiaulių rajonas skelbiasi esąs atviras investicijoms, jomis pernelyg pasidžiaugti negali. 2011 metų duomenimis, Šiaulių rajono savivaldybei teko 47,14 mln. litų tiesioginių užsienio investicijų. Tai gana žemas rodiklis, tarp visų apskrities savivaldybių užimta tik ketvirta vieta iš septynių. Tiesioginių užsienio investicijų, tenkančių vienam gyventojui, statistika irgi ne ką geresnė – 2011 metais jos siekė apie 1 tūkst. litų.

Nors geografinė Šiaulių rajono padėtis yra tikrai nebloga, gebėjimas pritraukti ir įsisavinti tiesiogines užsienio investicijas yra tikrai nepakan-kamas. Nepasinaudojama apskrities centro kaimynyste, tad investuotojai mieliau renkasi Akmenės ar Pakruojo rajonus. Analizuojant tiesioginių užsienio investicijų dinamiką, spartesnis jų augimas Šiaulių rajone paste-bėtas 2007 metais, kai palyginti su 2006-aisiais jos vienam gyventojui išau-go 3,6 karto. Tačiau nuo 2007 metų tiesioginių užsienio investicijų kreivė leidžiasi žemyn.

Šiaulių apskrityje materialinės investicijos irgi mažėja, tačiau ne taip spar-čiai, palyginti su visos šalies vidurkiu. Bet Šiaulių rajono savivaldybė yra viena tų, kuriose materialinės investicijos kasmet sumažėja bemaž po keliolika pro-centų. 2011 metais jos Šiaulių rajone sudarė 175 910 litų, vienam gyventojui teko 4001 litas.

77

EKSPERTO ŽVILGSNIS

NEIŠNAUDOJA VISO POTENCIALOLIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Šiaulių rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 18 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investi-cijų srities įvertinimas buvo žemesnis nei šalies vidurkis (49 balai) ir siekė 36 balus (iš 100 galimų). Šis įvertinimas rodo stiprų investicinės aplinkos gerėjimą Šiaulių rajone palyginti su praėjusių metų indekso rezultatais.

Didžiausias pagerėjimas fiksuotas investicijų ir plėtros srityje. Šiaulių rajono savivaldybė turi parengusi investuotojams tinkamų žemės sklypų, o investicijų kiekis, tenkantis vienam gyventojui, nuolat auga. Materialinių investicijų vienam gyventojui tenka tik šiek tiek mažiau nei šalies vidurkis, tačiau pagal užsienio investicijas atsiliekama keturis kartus. Tai rodo, kad ne tik mieste, bet ir rajone daug aktyviau veikia vietos, lietuviškas verslas, o užsienio investicijos išlieka neišnaudotu potencialu.

Gerėjančią situaciją rodo ir augantis vienam gyventojui tenkančių ūkio subjektų skaičius, jis per metus pakito nuo 18 iki 20. Siekiant toliau gerinti verslo aplinką svarbus ir mokesčių aplinkos konkurencingumas. Žemės mokesčio tarifai, kurie yra didesni nei Šiaulių mieste, tik mažina rajono patrauklumą.

Kita neišnaudota verslo aplinkos gerinimo galimybė – verslo liudijimų kainos. Nustatytų leidimų kainų vidurkis viršija Šiaulių miesto tarifus. Tačiau yra vienas dalykas, kuriuo Šiaulių rajonas lenkia miestą – tai interneto puslapis anglų kalba. Nors pastarąjį kartą jis atnaujintas praėjusių metų rugsėjį, čia galima rasti svarbiausią informaciją apie veikiančias įmones, pramonės parką ir būtiniausius kontaktus.

NEMATYTI VALDŽIOS LANKSTUMOLIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS

SIGITAS BESAGIRSKAS

Išskirti Šiaulių rajoną sunku, nes tai bemaž vienas junginys su Šiaulių miestu. Galbūt miestas yra tankiau apgyvendintas, ir tai yra paskata gyventojams labiau plėstis į rajono valdas.

Plėsti pramonę į Šiaulių rajoną nėra jokio tikslo, nes pačiame mieste yra daug nesutvarkytų teritorijų, yra nemažai laisvų žemės sklypų. Logistiškai įsikurti rajone būtų kur kas brangiau. Net ir geležinkelis driekiasi per patį miestą, tad Šiaulių rajonas didelių plėtros perspektyvų vargu ar turi.

Kalbant su investuotojais, jie Šiaulių rajono neišskiria. Apskritai jie mato du dalykus – laisvąsias ekonomines zonas Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose, kur tokių teritorijų yra, arba miestus, kuriuose jau veikia tos pat srities įmonės.

Šiaulių rajonas investuotojams neatrodo patrauklus ir todėl, kad jiems čia nerodomas deramas dėmesys. Kartais investuotojams svarbiau yra ne vieta, infrastruktūra ar kitokie objektyvūs dalykai, bet subjektyvios priežastys: tinkamas priėmimas, rodomas dėmesys. Jeigu Šiaulių rajono vadovai būtų nors kiek lankstesni, galbūt galėtų pasigirti kitokiais rezultatais, susijusiais su investicijų pritraukimu.

Kaip pavyzdį būtų galima paminėti užsienio investuotojus, kurie dvejojo, kurioje šalyje įkurti gamyklą. Ir Lietuvą, o ne Čekiją jie pasirinko vien dėl to, kad sostinės meras su jais praleido visą naktį, rodė dėmesį, kad investuotojai jam yra svarbūs.

Didžiausias Šiaulių rajono rūpestis – išsireikalauti kuo daugiau pinigų iš centrinės valdžios šaligatviams išgrįsti. O Lietuvoje tendencija tokia, kad tokie nauji šaligatviai atsitiktinai nusidriekia ir iki miesto ar rajono vadovų namų.

POSTŪMIO Į PRIEKĮ NĖRANEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Šiaulių rajonas galėtų būti patrauklus logistikos centrų plėtrai. Tam palankių vietų yra šalia miesto aplinkkelio, taip pat prie kelio į Latviją. Tačiau sunku pa-sakyti, kodėl verslininkai nemato šio nekilnojamojo turto segmento perspektyvos. Realiausia priežastis turbūt būtų tai, kad investicijų atsipirkimas yra pernelyg ilgas, nes per mažos tokio turto nuomos kainos.

Palyginti su kitais didmiesčiais, kur individualiųjų namų kvartalai vienas po kito kuriasi priemiesčiuose, rajonų teritorijose, Šiaulių rajonas tuo nelabai gali pasigirti. Yra gal tik vienas centralizuotai pastatytas individualiųjų namų kvartalas. Matyt, geriausi tokios plėtros laikai jau praėjo, o nauji vėjai dar nepapūtė.

Žemės sklypų kainos, kaip ir kituose šalies rajonuose, priklauso nuo konkrečios vietos ir paklausos. Šiaulių rajone yra tokių sklypų, kurių vienas aras kai-nuoja keliolika tūkstančių litų, tačiau yra ir tokių, kurių aras tekainuoja kelis šimtus. Antai šalia aplinkkelio, kur yra patogi vieta logistikos centrams kurtis, aras žemės kainuoja nuo tūkstančio litų. Gyvenamosios paskirties sklypai yra brangesni. Tačiau rajonas verda savo sultyse, didesnio postūmio į priekį nesijaučia.

2014 Nr. 678

Kuršėnų miškų urėdija, įkurta 1919-aisiais, šiandien aprūpinta šiuolaikinėmis ryšio, transporto priemo-nėmis. Urėdijoje dirba kompetentingi specialistai, gebantys dirbti su naujausiomis miško ruošos, augi-nimo ir priežiūros technologijomis. Urėdija išskirtinė dar ir tuo, kad joje miškininkų pareiga rūpintis ne tik miškų atkūrimu, priežiūra, priešgaisrine apsauga, racionaliu miško išteklių naudojimu, bet ir Agailių bažnytėle.

Urėdijos prioritetas – rekreacija Pirmoji medinė koplyčia Agailių miško gilumoje buvo pastatyta dar baudžia-vos laikais. Prie jos palaidoti 1863 metų sukilimo dalyviai. Manydami, kad ši vieta stebuklinga, žmonės ilgą laiką čia statė kryžius.

1939 metais pastatyta betoninė bažnytėlė mediniu lentelių stogu pa-degta Antrojo pasaulinio karo metais. Vėliau atstatyta, tačiau 1974 metais žaibo sudeginta antrąkart. 1990-aisiais bažnyčia atkurta: iškilo daugiau nei 13 metrų ilgio, 7 metrų pločio ir 14 metrų aukščio maldos namų pastatas. Šalia pastatyti du kryžiai girininkams – Ipolitui Vilčinskui ir Virgilijui Gedmi-nui – atminti. Bažnyčia įtraukta į Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos kultūros vertybių sąrašą.

2004–2005 metais Kuršėnų miškų urėdijos lėšomis bažnyčia buvo atnau-jinta: pakeisti langai, durys, išklotos grindys, pasirūpinta naujais baldais. 2006-aisiais įrengtas ir pėsčiųjų takas, vedantis prie šaltinio, kurio vanduo laikomas stebuklingu ir turinčiu gydomųjų galių.

Kuršėnų miškų urėdijos miškininkai įrengia ir rūpinasi miško poilsia-vietėmis, atokvėpio vietomis, miško takais. Urėdija prižiūri 8 poilsiavietes, 4 atokvėpio vietas, 1 apžvalgos aikštelę, 1 rekreacinį taką ir 15 kitų rekre-

VĮ KURŠĖNŲ MIŠKŲ URĖDIJOJE PELNYTAS DĖMESYS – REKREACIJAI

acinių objektų (gamtinių, istorinių paminklų ir pan.). Daugiausia lankytojų sulaukia Agailių bažnytėlė ir Daugėlių miško parko poilsiavietė.

2009–2011 metais urėdijos specialistai įgyvendino du projektus pagal Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“. Projektai skirti atkurti, išsaugoti ir išplėtoti ekologines bei rekreacines miškų, esančių kaimiškosiose vietovėse, funkcijas. Įgyvendin-tų projektų vertė – 864 tūkst. litų, iš jų 541 tūkst. – Europos Sąjungos (ES) paramos lėšos.

Kuršėnų miškų urėdijoje 4 saugomos teritorijos: Gelžės valstybinis botani-nis ir zoologinis, Varputėnų valstybinis geomorfologinis, Šilkalnių valstybinis geomorfologinis ir Šakynos valstybinis geomorfologinis draustiniai.

Gelžės valstybinis botaninis ir zoologinis draustinis įsteigtas 949 hektarų plote. Tryškių girininkija valdo 791 hektarą valstybei priklausančių miškų ir pelkių. Kiti draustinio miškai privatūs. Draustinyje saugoma didelę botaninę ir zoologinę vertę turinti Gelžės pelkė su apypelkiu.

Varputėnų valstybinio geomorfologinio draustinio plotas – 289 hektarai. Draustinio funkcija – išsaugoti Ventos vidurupio žemumos reljefą su Varpu-tėnų ozais.

Šilkalnių valstybinis geomorfologinis draustinis įsteigtas 812 hektarų plo-te. Čia saugomas erozinio raguvyno kompleksas Ventos vidurupio senslėnyje.

Šakynos valstybinis geomorfologinis draustinis įkurtas 935 hektarų plote. Jo funkcija – išsaugoti Šiaurės Lietuvai būdingą rumbėtos moreninės lygu-mos fragmentą.

Miškų urėdijos teritorijoje – 375 kilometrai miško kelių, iš jų 156 kilo-metrai – su žvyro danga, 219 kilometrų – gruntinių. Miško kelių priežiūrai ir remontui 2014 metais numatyta skirti daugiau kaip 700 tūkst. litų. Kelių statybai ir rekonstrukcijai – per 600 tūkst. litų miškų urėdijos bei ES lėšų.

Medienos ruoša ir miškininkystė Šiuo metu urėdijoje yra Medienos ruošos, prekybos ir techninis padalinys, medelynas, 7 girininkijos. Girininkijų valdomi miškai suskirstyti į 18 eiguvų. Kuršėnų miškų urėdija valdo daugiau kaip 21 tūkst. hektarų valstybinių miškų. Urėdijos rūpestis – ir 1851 hektaras nuosavybės teisėms atkurti skirtų miškų.

79

Kuršėnų miškų urėdijoje 2013 metais pagrindiniais miško kirtimais 327,6 hektaro plote iškirsta 66,4 tūkst. kietmetrių medienos, iš jų 8,6 tūkst. kietme-trių – neplynaisiais, 21,7 tūkst. kietmetrių – tarpiniais kirtimais.

Šiais metais pagrindinius miško kirtimus planuojama vykdyti 308,2 hek-taro plote. Numatyta iškirsti 60,9 tūkst. kietmetrių medienos: neplynuosius kirtimus nutarta vykdyti 83,9 hektaro plote ir iškirsti 8,5 tūkst. kietmetrių. Tar-pinių kirtimų apimtys, planuojama, išliks panašios, kaip ir praėjusiais metais.

2013 metais Kuršėnų miškų urėdija pardavė daugiau kaip 86 tūkst. kubi-nių metrų apvaliosios medienos. Didžioji dalis jos perdirbta Lietuvoje, likusi išvežta perdirbti į Latviją, Lenkiją ir Kiniją.

2013 metais Kuršėnų urėdijos miškininkai atkūrė 274 hektarus miškų (iš jų želdiniais – 50,6 hektaro, mišriu būdu, derinant sodinimą ir savaiminį at-žėlimą – 134,4 hektaro, žėliniais – 88,8 hektaro). Įveista 3,1 hektaro naujų miškų.

2014-aisiais atkurta 183,1 hektaro miškų (iš jų želdiniais – 44,2 hektaro, mišriu būdu – 115,5 hektaro, žėliniais – 23,1 hektaro). Įveista 5,2 hektaro naujų miškų.

Pasodinti želdiniai prižiūrimi: medeliai saugomi nuo žvėrių daromos žalos. Eglių ir pušų viršūnės tepamos repelentu, ąžuoliukų ir kitų kietųjų lapuo-čių dalis apsaugoma individualiomis saugos juostomis, šios pritvirtinamos bambukiniais kuoliukais, jei reikia, kartu apgenimos šakos, o dalis aptepama repelentais. 2013 metais 180 hektarų plote atlikti želdinių priežiūros darbai.

2014 metais 420 hektarų plote suplanuota atlikti miško želdinių ir žėlinių priežiūros darbus. 277 hektarų plote bus pašalinta nepageidaujama augme-nija, 190 hektarų želdinių bus apsaugota nuo žvėrių daromos žalos.

Kuršėnų miškų urėdijoje šiais metais atliktas pagrindinis miškų tvarkymo įvertinimas ir kasmetės priežiūros auditas pagal FSC miškų tvarkymo sertifi-kavimo sistemos reikalavimus. Miškininkų pastangos tinkamai rūpintis urė-dijai priklausančiais miškais įvertintos FSC miškų tvarkymo sertifikatu.

Daugiausia surenkama lapuočių sėklų Kuršėnų urėdijoje įveistos eglės (21,79 hektaro), juodalksnio (1,35 hektaro) sėklinės plantacijos, čia renkamos sėklos. Uosio sėklinė plantacija (2,05 hek-taro) įveista 2012 metais.

Urėdijos medelyne auginama apie 2 mln. miško sodmenų: daugiausia eglės, juodalksnio, beržo, ąžuolo, pušies, liepos, klevo, vinkšnos. Sodmenys auginami ne tik urėdijos poreikiams – jų įsigyja ir privačių miškų savininkai. Į urėdiją atvyksta klientų iš Latvijos, taip pat eksportuotojų į Švediją.

Šiltuoju metų laiku vienas pagrindinių miškininkų rūpesčių – priešgaisrinė miškų apsauga ne tik valstybei priklausančiuose, bet ir privačiuose miškuose. Urėdija turi įsigijusi priešgaisrinį automobilį, vandens cisterną, ugnies plak-tuvų ir kitą reikalingą inventorių. Gaisrui kilti palankiu laikotarpiu rengiamas priešgaisrinis budėjimas. 27 proc. urėdijos miškų priskiriami aukšto degumo klasei, 26 proc. – vidutinio, mažo – 47 proc.

2011 metais urėdijoje gaisrų nebuvo, 2010-aisiais kilo vienas gaisras 0,15 hektaro plote. Jo priežastis – pavasarinis žolės deginimas. Kasmet urėdijos miškuose atnaujinamos priešgaisrinės juostos, tiesa, dėl sun-kiai pravažiuojamų augaviečių pavasarį jos atnaujinamos rudenį.

Visus darbus urėdijoje atlieka rangos įmonės, tik dirvos ruošimą ir kitus turimus urėdijoje mechanizmus valdo urėdijos traktorininkai.

Kuršėnų miškų urėdija ruošia miško kirtimo atliekas biokurui gaminti. 2014 metais jų suplanuota paruošti ir parduoti daugiau kaip 7 tūkst. kubinių metrų. Urėdija yra užsiregistravusi energijos išteklių biržoje „Baltpool“.

Daugiausia lankytojų sulaukia Kuršėnų miškų urėdijos prižiūrima Agailių bažnytėlė.

2014 Nr. 680

Transporto susikirtimo mazgas, geležinkelininkų miesto vardas ir čia pat esantis Šiaulių didmiestis Radviliškio rajonui suteikia nemažą konkurencinį pranašumą. Tik kyla klausimas, kaip tuo pavyksta pasinaudoti.

Radviliškio valdžia yra išsikėlusi tikslus didinti rajono savivaldybės konkuren-cingumą, teikti rajono savivaldybės gyventojų poreikius atitinkančias koky-biškas administracines ir viešąsias paslaugas. Verslui dėmesio lyg ir mažoka. Mažai analizuojama ir tai, kokie krašto pranašumai ir kaip juos išnaudoti. Pir-miausia pažymima patogi geografinė vieta, o tai ir taip daugeliui aišku. Kitų pranašumų ne taip ir daug: plėtojama paslaugų, pramonės ir žemės ūkio veikla, gausu kultūros paveldo objektų (dvarų ir kitų nekilnojamojo kultūros paveldo statinių, archeologinio, medinės architektūros paveldo) rajono kelių tinklo struktūra yra palanki aptarnauti savivaldybės seniūnijas.

Taip pat pažymima, kad Radviliškio rajono savivaldybėje derlingas dirvo-žemis sudaro palankias sąlygas plėtoti žemės ūkį, todėl yra tendencija kilti žemės kainai.

Vis dėlto problemų įžvelgiama daugiau. Pirmiausia, kaip ir daugelyje ra-jonų, Radviliškio rajone pastaraisiais metais tendencingai mažėja gyventojų. Tai lemia didesnė migracija į kitas šalis ir didžiuosius Lietuvos miestus. Dėl to likusių gyventojų dalis senėja, yra daug išlaikomų asmenų. Kartu Radviliškio rajone yra didelis socialinių paslaugų poreikis, didėja nedarbas. Registruotų bedarbių procentas, vertinant bendrą darbingo amžiaus gyventojų skaičių, yra didelis ir pastaraisiais metais tendencingai augo.

Radviliškio rajone gyventojų verslumo lygis yra gerokai mažesnis nei vi-dutinis šalyje. Verslumo lygis ypač žemas kaimiškosiose vietovėse. Trūksta priemonių, kompleksinių verslumą skatinančių ugdymo programų, mo-kymų pradedantiesiems ar plėtojantiesiems verslą, lengvatų, remiančių ir skatinančių smulkiojo bei vidutinio verslo steigimąsi. Tiesioginių užsienio ir materialinių investicijų rodikliai yra gerokai žemesni nei šalies ir apskrities vidurkis. Didžiąją dalį ūkio subjektų Radviliškio rajono savivaldybėje sudaro labai mažos įmonės.

Čia nėra aktyviai veikiančių asocijuotų struktūrų, kurios vienytų verslo at-stovus ir rūpintųsi jų interesais.

Investuotojams nepatraukliai atrodo ir nepakankamai išplėtota inžine-rinė infrastruktūra, neįsisavintos laisvos teritorijos mieste, nepakankamas asfaltuotų gatvių ir kelių tinklas. Nėra parengti Radviliškio miesto ir rajono dviračių bei pėsčiųjų takų specialieji plėtros planai, silpnai išplėtota ir kaimo turizmo paslaugų infrastruktūra.

Patrauklumo neprideda nesutvarkytos viešosios erdvės, per mažai dėme-sio skiriama žaliųjų zonų, naujų želdynų plėtrai. Nepakankamai sutvarkyta ir sporto infrastruktūra: dalis sporto objektų yra prastos būklės, ypač kaimiš-kosiose vietovėse.

Pažymėtina, kad savivaldybė disponuoja dideliu skaičiumi pastatų, tačiau rajono valdžia neturi aiškios savivaldybės turto naudojimo strategijos. Dėl to nemaža dalis objektų yra prastos būklės, kai kurie jų visiškai nenaudojami. O rajone esantys apleisti pastatai vaiduokliai ne tik kelia grėsmę žmonių saugu-mui, bet ir darko kraštovaizdį.

Specialistai pažymi, kad jeigu nebus skiriama pakankamai dėmesio gyven-tojų verslumui skatinti, kompetencijai ugdyti, investicijoms pritraukti, mažės darbo vietų skaičius, o naujos įmonės Radviliškio rajone tikrai nesikurs. Ne-sprendžiant jaunimo užimtumo problemos ir neplečiant teikiamų užimtumo paslaugų tinklo, didės jaunimo migracija į didžiuosius miestus.

Savivaldybė praras potencialias investicijas, jeigu nebus išnaudojamos turizmo potencialą turinčios rekreacinės teritorijos.

Vertinant galimybes, Radviliškio rajonas jų turi: gali išnaudoti palankią geografinę padėtį, turizmo potencialą užsienio ir vietos investicijoms pri-traukti, kultūros paveldo objektus gali pritaikyti turizmui, vykdyti aktyvią turiz-mo rinkodarą, savivaldybei priklausančius nenaudojamus pastatus pritaikyti socialinių paslaugų, jaunimo užimtumo paslaugoms teikti.

Taip pat reikėtų skirti pakankamai dėmesio gyventojų verslumui skatinti, teikti konsultacijas, informaciją vykdant smulkiojo ir vidutinio verslo skatini-mo programas.

Žvelgiant į investicinius projektus, pastaruoju metu jų nėra gausu. O apie tokius, kurie domintų potencialius investuotojus, kol kas negirdėti. Reikia tikėtis, kad situacija netrukus pasikeis.

PADĖTIS PAVYDĖTINA, BET PRIVALUMAI – NEIŠNAUDOTI

81

PADĖTIS PAVYDĖTINA, BET PRIVALUMAI – NEIŠNAUDOTI PASIGENDAMA AKTYVIŲ VALDŽIOS VEIKSMŲ

LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Radviliškio rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 52 vietą iš 53 rajono savivaldybių. In-vesticijų srities įvertinimas gerokai atsiliko nuo šalies vidurkio (49 balai) ir sudarė 15 balų (iš 100 galimų). Šis įvertinimas yra gerokai prastesnis negu praėjusių metų indekso rezultatai, kuriuos lėmė blogesnis investicijų ir plėtros įvertinimas.

Radviliškio rajono savivaldybė susiduria su didelėmis problemomis pritraukdama investicijų. Pagal tiesiogines užsienio investicijas, tenkančias vienam gyventojui, nuo šalies vidurkio atsiliekama daugiau nei dešimt kartų – 2011 metais vienam gyventojui teko 414 litų. Pagal materialines investicijas nuo šalies vidurkio atsiliekama kiek daugiau nei du kartus – vienam gyventojui teko 1872 litai. Siekdama pritraukti investuotojų savivaldybė privalo imtis aktyvių veiksmų.

Vienas būdų tai pasiekti – investuotojams tinkamų žemės sklypų paruošimas. Šiuo metu Radviliškio rajono savivaldybė neturi iš anksto parengusi investici-joms skirtų pritraukti žemės sklypų. Mokesčių aplinka yra kitas svarbus veiksnys. Šiuo metu galiojantys žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių tarifai yra aukš-tesni nei gretimoje Šiaulių miesto savivaldybėje. Net atsižvelgiant į skirtingą žemės vertę ši situacija Radviliškio rajoną daro ne tokį patrauklų investuotojams.

Siekiant pritraukti investicijų labai svarbus ir gebėjimas užtikrinti kvalifikuotą darbo jėgą. Savivaldybėje veikiantis Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centras turėtų būti orientuotas būtent į šį tikslą. Mokykloje turėtų būti rengiami tik reikalingiausių sričių specialistai ir atsisakoma ne tokių paklausių programų, pavyzdžiui, viešbučio darbuotojų rengimo. Sėkmę rengiant reikalingiausius specialistus gali užtikrinti tik glaudus savivaldybės, šio mokymo centro ir verslo atstovų bendradarbiavimas.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

AKTYVUMO YRA, BET NEPAKANKAMAILIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS

SIGITAS BESAGIRSKAS

Radviliškis yra visai šalia Šiaulių miesto, tačiau galimybių turi nemažų. Jis tituluojamas geležinkelininkų miestu, ir šis transportas galėtų gerai pasitarnauti investuotojams atsivežant žaliavą arba išvežant produkciją.

Radviliškio rajono savivaldybės negalima pavadinti neaktyvia. Pavyzdžiui, Susisiekimo ministerijoje svarstytas klausimas dėl aerodromų turizmui skatinti. Ir Radviliškio rajono savivaldybė pasirodė kaip viena iš nedaugelio, skyrusių specialistą sportinės aviacijos bei aerodromų klausimui kuruoti.

Radviliškio rajoną galima išskirti kaip esantį patogioje geografinėje padėtyje, čia yra daug laisvos vietos plėtrai. Ir jeigu įvyktų taip, kad kitų miestų logistikos centrai būtų smarkiai apkrauti ir nebeturėtų galimybių plėstis, Radviliškis šiuo požiūriu turėtų labai gerų šansų – čia plėstis galima iki begalybės.

Reikia atkreipti dėmesį į vieną niuansą – kiekvienas miestas ar rajonas turi už save kovoti. Radviliškio rajonui aktyvumo šiuo klausimu trūksta. Nedalyvau-jama miestų dvynių programoje, nepasinaudojama kitomis galimybėmis gauti finansavimą, sutvarkyti viešąją ir inžinerinę infrastruktūrą, pagerinti investicinę aplinką. Savivaldybėje galbūt yra pernelyg daug intrigų, dėl to svarbūs sprendimai lieka nuošalyje.

GALĖTŲ BŪTI PLĖTOJAMI KOMPLEKSINIAI PROJEKTAINEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Radviliškio rajonas, tiksliau – pats Radviliškio miestas, apibūdinamas kaip geležinkelininkų sostinė. Toks statusas galėtų turėti teigiamos įtakos plėtojant nekilnojamąjį turtą. Tačiau projektai turėtų būti kompleksiniai, susiję ne tik su geležinkelių transportu, bet ir su jūrų uosto terminalais, automobilių transportu. Galėtų būti plėtojami logistikos centrai, krovinių terminalai, muitinių sandėliai.

Gyventojų užimtumas nekilnojamojo turto rinkai turi įtakos, ypač kalbant apie didmiesčius. Turėdami pajamų žmonės dairosi nuosavo būsto, perka butus ar statosi namus. Radviliškio gyventojai turi daugiau darbo – jeigu ne savame mieste, tai Šiauliuose. Tačiau šis faktas Radviliškio mieste didesnės įtakos būsto paklausai neturi.

2014 Nr. 682

PASIRYŽĘ IŠJUDINTI SĄSTINGĮ

erdvių tvarkymą, gyvenamosios aplinkos gerinimą. O tai, tikimės, paskatins rajono gyventojus likti savame krašte“, – kalbėjo meras.

Kelmės rajono savivaldybės administracija, bendradarbiaudama su kai-mynine savivaldybe, įgyvendino projektą „Dubysos upės gamtinių išteklių panaudojimas turizmo plėtrai Raseinių ir Kelmės rajonuose“. Šio projekto tikslas – didinti aktyvaus poilsio infrastruktūros potencialą Dubysos regio-niniame parke, sukuriant palankesnes sąlygas aktyviam viešajam turizmui ir skatinant atvykstamąjį bei vietos turizmą. Įkūrus stovyklavietę Kelmės rajono Maironių kaime, suaktyvėjo vandens trasų naudojimas, padidėjo turistų srautai, šalia ėmė kurtis smulkusis verslas.

Viena labiausiai lankytinų vietų Kelmės rajone – Tytuvėnai, pirmiausia garsėjantys Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansambliu, dažnai vadinamu Rytų Europos perlu. Tačiau ne tik jis traukia svečius. Tytuvėnai yra ežerų kraštas, todėl įgyvendinti vandentvarkos infrastruktūros gerinimo projektai, sutvarkyti privažiavimai prie ežerų, rengiami techniniai projektai siekiant su-tvarkyti Tytuvėnų miesto centrinės dalies viešąsias erdves.

Savivaldybės administracijos direktorė I. Sirusienė akcentavo, kad daug dir-bama gerinant Tytuvėnų miesto įvaizdį, siekiant pritraukti daugiau turistų. Arti-miausiu metu planuojama sutvarkyti centrinę Tytuvėnų miesto dalį, įrengiant aikštę daugiafunkciam naudojimui, parką su takais ir vaikų žaidimų aikštele, sutvarkant tvenkinį, pėsčiųjų takus, jungiančius vienuolyną, tvenkinį ir Šv. Jurgio kalnelį.

Svarbiausi projektai ir planaiPasinaudojusi ES struktūrinių fondų galimybėmis ir probleminės teritorijos statusu, Kelmės rajono savivaldybė atnaujina viešąją miesto infrastruktūrą. Kompleksiškai tvarkomi daugiabučių namai, įrengiamos vaikų žaidimų aikš-telės, atnaujinami viešosios paskirties pastatai. Šiuo metu pradėtas vykdyti Kelmės miesto centrinės dalies sutvarkymo trečias etapas.

Jeigu nori, kad tave kas nors pamatytų ir atkreiptų dėmesį, būtina imtis iniciatyvos. Šią tiesą gerai su-pranta Kelmės rajono valdžia, kuri tikrai nelinkusi sėdėti sudėjusi rankas. Planuose yra numatytas ne vienas projektas ir priemonė investicijoms pritraukti. O jų, anot Kelmės rajono vadovų, tikrai reikia.

Vizijose – visokeriopai išplėtotas kraštas Savivaldybės parengtoje ilgalaikės plėtros vizijoje iki 2020 metų Kelmės rajo-nas matomas patrauklus, natūralios gamtos kraštas, kur žemės ūkis, kultūra ir turizmas kuria verslumą aktyvioje ir sveikoje visuomenėje.

Kelmės rajonas ateityje – su išasfaltuotais keliais ir takais, renovuotais dau-giabučiais, atsinaujinančiais energijos šaltiniais, centralizuotu vandens tiekimu ir nuotekų šalinimu, nes visa tai sukuria patogią aplinką gyventojams ir verslui. Taip pat matomos ir naujai sukurtos darbo vietos konkurencinguose ūkiuose, naujai besikuriančio verslo ir turizmo paslaugų sektoriuose panaudojant rajono susisiekimo galimybes, kultūros paveldą ir gamtos savitumą.

„Mūsų rajonas siekia tapti patrauklus ne tik vietos gyventojams, bet ir atvykstantiems ar besikuriantiems krašte žmonėms. Kelmės rajonas garsėja žemdirbystės tradicijomis, turi unikalų kraštovaizdį, čia gausu kultūros pavel-do objektų“, – sakė Kelmės rajono meras Vaclovas Andrulis.

Savivaldybės administracijos direktorės Irenos Sirusienės manymu, siekiant kuo efektyviau išnaudoti rajono kraštovaizdį ir skatinti verslumą būtina inves-tuoti į susisiekimo infrastruktūrą. „Atvykstančius svečius kaimo turizmo sody-bos, kurių rajone gausu, turėtų pasitikti išasfaltuotais keliais ir takais“, – sakė I. Sirusienė.

Jos teigimu, vienas didesnių projektų, kurį įgyvendinus tikimasi pritraukti investuotojų – įkurti Tytuvėnų pramoninį parką šalia geležinkelio.

Akcentas – turizmasAnalizuojant Kelmės rajono verslo struktūrą, pramonė sukuria didžiausią pridėtinę vertę – 36 proc. Paslaugų sektorius yra plečiama verslo sritis – 2007–2010 metais šio sektoriaus indėlis į sukuriamų darbo vietų skaičių padidėjo 1,7 proc. Tiesa, pastebima statybos ir žemės ūkio sektorių dalies pridėtinės vertės mažėjimo tendencija, nors dirbančiųjų dalis keitėsi ne-daug.

Mero V. Andrulio teigimu, nemažai vilčių dedama į turizmo plėtrą. Kelmės rajonas, būdamas prie istorinio „Via Hanza“ kelio, traukia lankytojus krašto įvairove, daugybe paveldo objektų. Rajone yra net 7 draustiniai ir 4 regioni-niai parkai. Per teritoriją teka Dubysa ir Venta su intakais, tyvuliuoja 53 ežerai, 10 tvenkinių.

„Strateginiame plane irgi akcentuojamas turizmo išplėtojimas. Artėjant naujam finansavimo etapui iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų, turi-me parengę strategiją ir sieksime ją įgyvendinti. Daug investuojame į viešųjų

Meras Vaclovas ANDRULIS tiki, kad ateities vizija bus įgyvendinta ir Kelmės rajonas taps patrauklus natūralios gamtos kraštas, kuriame žemės ūkis, kultūra ir turizmas kuria verslumą aktyvioje bei sveikoje visuomenėje.

83

„Siekiame racionaliau panaudoti turimas lėšas, todėl projektai vykdomi etapais. Pirma stengiamės atnaujinti daugiabučius namus, po to sutvarkyti šalia esančią viešąją infrastruktūrą. Ir gyventojai, ir atvykstantys svečiai džiau-giasi vis gražėjančiu Kelmės miestu“, – pasakojo meras V. Andrulis.

Kelmės miestas dar labiau pagražės ir gyvenimo kokybė pagerės, kai bus renovuoti daugiabučiai namai pagal energinio efektyvumo didinimo daugiabu-čiuose namuose programą JESSICA. Pirmame etape bus atnaujinta 16 gy-venamųjų namų (3 iš jų Tytuvėnų mieste), šiuo metu jau vykdomi rangos darbai. Antrame etape numatoma atnaujinti 13 gyvenamųjų namų, kuriems rengiami investiciniai projektai.

Siekdama mažinti šilumos nuostolius ir skatindama atsinaujinančių šal-tinių plėtrą viešuosiuose pastatuose, savivaldybė įgyvendina Klimato kaitos specialiosios programos lėšomis finansuojamus projektus – renovuojamos Tytuvėnų ir Kražių mokyklų katilinės. Taip pat atliekami Užvenčio vaikų lop-šelio-darželio, Kelmės krašto muziejaus, Kelmės specialiosios mokyklos mo-dernizacijos darbai.

Įgyvendindama rajono viziją ir kryptingai siekdama rezultatų, savivaldybės administracija daug dėmesio skiria geriamojo vandens ir tvarkomų nuotekų paslaugoms išplėsti. Bendradarbiaujant su bendrove „Kelmės vanduo“ įgyven-dinti vandentvarkos infrastruktūros gerinimo projektai už beveik 24 mln. litų.

Ties tuo nesustota ir ieškoma finansavimo norint atnaujinti ir praplėsti Kelmės nuotekų valymo įrengimus, imtis vandentvarkos infrastruktūros plėtros.

Kuriamas receptas ne tik puoselėti geresnę gyvenimo kokybę, bet ir ska-tinti jaunimą likti savame rajone – parengtas Kelmės daugiafunkcio sporto centro statybos techninis projektas. Pagal jo sprendinius projektas suskirsty-tas į 6 etapus: sporto salė, plaukimo baseinas, mini futbolo aikštelė, teniso kortai, futbolo ir atletikos stadionas, ledo ritulio aikštelė. Atsižvelgiant į turi-mą finansavimą, šiuo metu vykdomos pirmo etapo – sporto salės statybos rangos darbų viešųjų pirkimų – procedūros.

„Mūsų rajonas labiau yra žemės ūkio kraštas su moderniais ir stipriais stambiaisiais ūkiais. Tačiau taip pat siekiame pritraukti investuotojų į kitas sritis, kurti darbo vietas ir mažinti nedarbą rajone. Turime investuotojams suformuotų rekreacinės ir komercinės paskirties sklypų šalia poilsiautojų pamėgtų Bridvaišio ir Giliaus ežerų. Taip pat šiuo metu rengiama dokumen-tacija Tytuvėnų pramoniniam parkui kurti, formuojami sklypai šalia Tytuvėnų geležinkelio stoties. Tikimės, kad sukurtas pramoninis parkas padės įveikti verslo plėtros sąstingį“, – vylėsi V. Andrulis.

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, Kelmės rajone yra nemažai darbingo amžiaus žmonių ir jaunimo. Kelmės profesinio rengimo centro duomenimis, 2013 metais profesiją įgijo 164 absolventai, jie galėtų būti potenciali darbo jėga.

„Kiekviena savivaldybė stengiasi pabrėžti savo privalumus ir kitiems paro-dyti savo išskirtinumą. Ir nesvarbu, kaip klostosi gyvenimiška situacija, svarbu visiems sutartinai, vieningai ir kryptingai siekti įgyvendinti rajono viziją, kad Kelmės rajonas taptų patrauklus ne tik vietos gyventojams, bet ir čia atvyks-tantiems ar besikuriantiems asmenims. Tikimės, kad nauja rajono vizija bus įgyvendinta ir Kelmės rajonas iš tiesų bus patrauklus natūralios gamtos kraš-tas, kur žemės ūkis, kultūra ir turizmas kuria verslumą aktyvioje ir sveikoje visuomenėje“, – sakė Kelmės rajono meras V. Andrulis.

Kelmės daugiafunkciame sporto centre planuojama įrengti sporto salę, plaukimo baseiną, mini futbolo aikštelę, teniso kortus, futbolo ir atletikos stadioną, ledo ritulio aikštelę.

2014 Nr. 684

SUGEBĖJO PAGERINTI RODIKLIUSLIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Kelmės rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 50 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Inves-ticijų srities įvertinimas buvo labai artimas šalies vidurkiui (49 balai) ir sudarė 47 balus (iš 100 galimų). Tai beveik du kartus geresnis rezultatas palyginti su praėjusių metų indekso duomenimis, tačiau faktas, kad vis dar atsiliekama nuo šalies vidurkio, rodo išliekantį didžiulį potencialą.

Vienam gyventojui tenkančių materialinių investicijų skaičiui išaugus keturis kartus buvo pasiektas šalies vidurkis – 4104 litai (2011 metais). Taip pat savival-dybė parengė investuotojams tinkamų sklypų ir taip dar labiau pagerino savo investicijų srities įvertinimą. Apie gerėjančią aplinką liudija ir augantis veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis vienam gyventojui – nuo 14 iki 16.

Tačiau ne viskas Kelmės rajone yra pozityvu. Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas yra vienas savivaldybės trūkumų. Vienam gyventojui tenka tik 269 litai. Situaciją reikėtų pradėti gerinti nuo interneto puslapio atnaujinimo – čia informacijos verslui anglų kalba tiesiog nėra.

Mokesčių aplinka irgi nėra pati palankiausia verslui. Nors daugumai nustatytas gana žemas verslo liudijimų tarifas, leidimas verstis tam tikra veikla gerokai lenkia bendrą kainų vidurkį. Aukšti nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio tarifai irgi nesuteikia konkurencinio pranašumo, siekiant pritraukti investicijų kovoje su kaimyninėmis savivaldybėmis.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

AKTYVUMUI REIKŠTIS – ŽALIA ŠVIESALIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS

SIGITAS BESAGIRSKAS

Galbūt tai ir yra subjektyvi nuomonė, tačiau Kelmės rajoną galima priskirti prie ne tokių veiklių ir patrauklių, bent jau vertinant pramonę.Kelmės miestelis yra gana gražiai sutvarkytas, tačiau veiklos čia trūksta, jį daugiau išlaiko valstybė. Žinoma, būtų gaila, jeigu po kurio laiko šis miestas išnyktų

iš Lietuvos žemėlapio.Reikia nemažai įdirbio, kad miestas ar rajonas taptų žinomas, patrauklus investuotojams. Manyčiau, bemaž visi mažesni miestai neišnaudoja galimybių bi-

čiuliautis, giminiuotis su kitų šalių miestais. Jeigu ir pasirašomos sutartys ar kitokie susitarimai, tai dažniausiai tik tam, kad merai ar kiti savivaldybės vadovai ga-lėtų nemokamai keliauti su pretekstu važiuoti pas giminiško miesto vadovus derinti bendradarbiavimo klausimų. O iš tiesų tokios kelionės būna tik pramoga.

Reikia įvertinti, kad giminiškuose miestuose gali būti kompanijų, galvojančių apie plėtrą kitose šalyse. Tad tai gali būti gera proga pritraukti investicijų į savo rajoną. Kelmės rajonas galbūt irgi galėtų pasidomėti ir pasinaudoti tokiomis galimybėmis. Jeigu rajono valdžia yra veikli ir nori siekti rezultatų – veiklos variantų visuomet yra.

SANDORIAI REKORDŲ NESIEKIANEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Kelmės rajono situacija kiek kitokia nei šiaurinėje apskrities dalyje esančių savivaldybių. Čia žemė ne tokia derlinga kaip Pakruojo, Joniškio ar Radviliškio rajone. Todėl žemės sklypų sandorių nėra gausu, o jeigu ir būna – kainų rekordai nesiekiami. Tiesa, didelis sandoris buvo užfiksuotas, kai bendrovė nupirko 500 hektarų žemės ūkio paskirties sklypą.

Susisiekimas su Kelme nėra pats blogiausias, tad galimybė plėtoti gamybą čia išlieka. Galėtų steigtis nedidelių įmonių, infrastruktūra čia nebloga. Žinoma, logistikos centrams kurtis būtų patogiau šalia automobilių magistralės.

Galima kalbėti apie turizmo plėtrą ir investicijas į kaimo sodybas. Kelmės rajone yra Tytuvėnų miestelis – turistų traukos centras. Čia yra kultūros paveldo objektų, poilsio bazė. Rajonas gali pasigirti vaizdingais ežerais, miškais, prie kurių galėtų kurtis kaimo turizmo sodybos. Žinoma, didelių investicijų galbūt nereikia tikėtis, poilsio bazes steigia vietos gyventojai.

85

SA 20

14 N

r. 6 /

reklam

a

Ar gaisrų pavojus moderniuose miestuose vis dar laiko-ma silpnąja civilizacijos vieta? Statistika rodo, kad gaisrų sukeliami nuostoliai Europoje kasmet siekia maždaug 1 proc. BVP ir nusineša kelių tūkstančių žmonių gyvybę.

Draudimo kompanijos apie 50 proc. savo metinių išmokų sumoka gaisrų nuostoliams padengti (vandens padaryta žala sudaro apie 30 proc., vagysčių – apie 20 proc. visų metinių pareiškimų atlyginti žalą).

Pasak statybų konstruk-toriaus Aurimo Kriauzos, prieš 15–20 metų į statinių gaisro saugą buvo men-kai kreipiamas dėmesys, o apie pasyviąją gaisro saugą apskritai nebuvo kalbama. Didžiausias dėmesys tek-davo pastato ilgaamžišku-mui, pavyzdžiui, apsaugai nuo korozijos.

Šiandien pasyviosios gaisro saugos metodai taikomi projektuojant ne tik laikomąsias pas-tato konstrukcijas, bet ir inžinerines sistemas.

„Promat“ sprendimai – pagal aukščiausius reikalavimus

UAB „Eternit Baltic“ šie-met Baltijos šalyse pradė-jo prekiauti aukščiausius pasaulyje pasyviosios gaisrosaugos standartus atitinkančiomis PROMAT medžiagomis ir jų spren-dimais. Kaip ir visai par-duodamai produkcijai, UAB „Eternit Baltic“ teikia visas reikalingas paslau-gas ir konsultacijas projektuotojams bei statybininkams, užtikrina ilgalaikes garantijas. PROMAT gaminiai sėkmin-gai taikomi naujos statybos biurų, gamyklų, administra-cinių pastatų bei gyvenamųjų namų statyboje.

Čia dažniausiai pasirenkama vėdinimo, dūmtraukių ir inžinerinių sistemų apsauga panaudojant kalcio silikato plokštes „Promatect“ bei įvairūs pertvarų sprendimai, ne-leidžiantys plisti ugniai gaisro metu. Išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, istoriniuose pastatuose, siūlomos ir medinių konstrukcijų ar masyvių lubų apsaugos.

Visas sistemas paprasta montuoti, jos nedaug sveria, yra patvarios, tinka net didelio skerspjūvio konstrukcijoms. Įvairiems sujungimams, siūlėms „Promat“ sukūrė ir ugniai atsparias sandarinimo medžiagas.

Praktiniai sprendimai Šiais metais Vilniuje, Pilaitėje, duris atvėrusio verslo centro „Grand Office“ statytojai inžinerinių sistemų apsaugai nuo ugnies pasirinko kalcio silikato plokštes „Promatect“.

Pasak atestuoto gaisrinės saugos inžinieriaus Martyno Matulevičiaus, požeminių automobilių saugyklų tranzi-tinių elektros kabelių atsparumas turi būti ne mažesnis nei EI 45 (45 minutės – minimalus laikas, per kurį gaisro metu išlaikomos dvi ypatybės: vientisumas (E) ir izoliacija (I). Tai reglamentuoja STR 2.02.08:2012 „Automobilių sau-gyklų projektavimas“ (70 p.)

Verslo centre „Grand Office“ „Promatect“ plokštės in-žinerinių tinklų apsaugai pasirinktos, nes tai vienintelė Gaisrinių tyrimų centre įvertinta priešgaisrinė sistema, kuri užtikrina itin aukštą inžinerinių komunikacijų atsparu-

mą ugniai – EI 180. „Labai vertinu įmo-

nių „YIT Kausta“ ir „Vil-tekta“ statybos vadovų bei projektuotojų pa-stangas. Jie iš anksto numatė įrengti patiki-mas pasyviosios gaisro saugos sistemas. Ben-dromis jėgomis rasti ergonomiški sprendi-mai, tenkinantys teisės normas. Daugelis sta-tytojų nesilaiko gaisro saugos reikalavimų, įrengia apsaugas iš pigių gipso kartono plokščių ar tiesiog užtinkuoja. Taip rizi-kuojama ne tik savo, klientų reputacija, bet ir žmonių saugumu“, – teigė M. Matulevičius.

„Promatect“ siste-mas patogu įrengti: du trečdalius visų kons-trukcijų galima sumon-tuoti iš anksto, vėliau jas tereikia užkelti ir pri-tvirtinti. Kalcio silikato plokštes pakanka su-tvirtinti medvaržčiais.

M. Matulevičiaus teigimu, pasirinkus gipso kartoną tektų naudoti daugybę profilių, montavimas gerokai užtruktų.

Iš „Promatect“ ugniai atsparių kalcio silikato plokščių montuojami ir sertifikuoti dūmų šalinimo ortakiai. Lietu-voje vis dar trūksta šios rūšies sprendimų, ypač kai tenka įrengti sistemas, užtikrinančias EI 180 atsparumą ugniai. Šis ortakių montavimo būdas labai populiarus kaimyninėse šalyse – Lenkijoje ir Latvijoje. Tai itin patogu, nes ortakiams nereikia naudoti skardos, juos galima montuoti tiesiog iš „Promatect“ plokščių tvirtinant medvaržčiais ir specialiais karščiui atspariais klijais.

Neseniai ši ortakių sistema buvo pasirinkta atominės elektrinės projektui Rusijoje, šalia Sankt Peterburgo.

KOKYBIŠKA PASYVIOJI GAISRINĖ SAUGA: PRABANGA AR BŪTINYBĖ?

Priešgaisrinė pastatų apsauga naudojant „Promat“ medžiagas.

Daugiau informacijos www.promat.lt.Parengė UAB ETERNIT BALTIC

http://www.promat.lt/

2014 Nr. 686

Šalies pakraštyje esantis Akmenės rajonas toli gražu nesijaučia esantis už-kampyje. Tai iliustruoja ir gerėjantys ekonominiai, socialiniai rodikliai, inves-tuotojų dėmesys. Nors demografiniai pastarųjų metų duomenys prastėja, problemą mėginama spręsti kuriant naujas darbo vietas ir kviečiant specialistų iš kitų šalies vietovių.

Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas pastebėjo smarkiai besikeičiantį gyventojų požiūrį į aplinką, jos priežiūrą ir puoselė-jimą. „Anksčiau susidurdavome su tuo, kad, pavyzdžiui, naujai pastatytus suoliukus po kelių dienų rasdavome sulaužytus. Dabar to nebėra, žmonės vertina visa tai ir patys sudrausmina tuos, kurie elgiasi netinkamai. Dėl to mūsų kraštas pastebimai gražėja“, – pasidžiaugė meras.

Nors Akmenės rajone netrūksta didelių įmonių, dar bent dvi ar trys, kurios galėtų įdarbinti po 200 darbuotojų, smarkiai pakoreguotų ir ekonominę, ir socialinę rajono padėtį.

Akmenės rajonas priskiriamas prie probleminių. Vertinant įvaizdį toks statusas nelabai žavi, tačiau kitoms savivaldybėms pavydą kelia problemi-nėms teritorijoms suteikiamas papildomas finansavimas. Jis skiriamas trims priemonėms: socialinio būsto plėtrai, seniems daugiabučiams atnaujinti, infrastruktūros plėtrai.

Naujoji Akmenė yra vienas naujausių miestų, kuriame daugiabučiai nėra smarkiai susidėvėję. Buvo išskirti gyvenamieji vadinamojo senamiesčio na-mai ir kvartališkai renovuoti. Socialinio būsto plėtrai skirtus pinigus rajono valdžia mieliau panaudotų kitoms būtinesnėms reikmėms. Mero V. Mitro-fanovo nuomone, socialinio būsto trūkumas akivaizdus didmiesčiuose, o tokiame rajone kaip Akmenės būsto yra netgi perteklius.

„Galima pasidžiaugti, kad tikslingiausiai panaudoti pinigai infrastruktū-ros plėtrai. Nutiestos dvi gatvės pramonės rajonuose. Tai paskatino steig-tis naujas įmones, taigi investuoti pinigai jau turi grįžtamąjį ryšį“, – kalbėjo V. Mitrofanovas.

Pinigus, skiriamus kaip probleminei teritorijai socialinio būsto plėtrai ar daugiabučiams atnaujinti, savivaldybė efektyviau panaudotų investiciniams projektams arba verslumui skatinti. Nors šie rodikliai Akmenės savivaldybėje nėra labai prasti, jų gerėjimo kreivei kilti aukštyn ribų dar yra. Rajone 2013 metais veikė 347 įmonės – šis rodiklis pastebimai kopia į viršų (2010-aisiais veikė 300 bendrovių). Nors dirbančiųjų pagal darbo sutartis šiek tiek mažėja, socialinių pašalpų gavėjų skaičius sumažėjo dar daugiau. Įtakos tam turėjo tai, kad socialinių pašalpų gavėjus pradėjo kuruoti pati savivaldybė.

Investicinių projektų savivaldybėje yra nemažai. Didžiausią jų dalį sudarė aplinkosaugos ir vandentvarkos projektai, daugiabučių namų, visuomeninių pastatų atnaujinimo bei transporto infrastruktūros projektai. Investicijos į

AKMENĖS PERSPEKTYVOS NEMAŽĖJA

daugiafunkcius centrus, turizmą, sporto infrastruktūrą sudarė palyginti mažą dalį.

Akmenės rajone, ypač Naujoje Akmenėje, pramonės zonų stygiaus nėra. Tačiau rajono vadovai mano, kad investuotojų dėmesį dar labiau patrauktų sukurta laisvoji ekonominė zona. Šiuo klausimu savivaldybė intensyviai dirba ir tikisi įgyvendinti sumanymą.

Viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas – dar vienas įrankis, kurį sėkmingai būtų galima panaudoti Akmenės rajone įgyvendinant investicinius projektus. Vienas tokių galėtų būti sporto rūmų su baseinu statyba. Žinoma, investuotojai tokius projektus vertina rizikingiau, tačiau riziką galėtų sumažin-ti Europos Sąjungos fondų skiriama parama.

„Investuotojams būtų kur kas patrauklesni bendri viso regiono, o ne pavienių savivaldybių projektai. Pavyzdžiui, paskelbus viso regiono viešųjų erdvių apšvietimo konkursą susidomėjusiųjų atsirastų, be abejo, daugiau negu tuomet, jeigu tokį projektą paskelbtume tik mes vieni. Tačiau tokiems projektams įgyvendinti trūksta susikalbėjimo, bendros iniciatyvos“, – įsitiki-nęs V. Mitrofanovas.

Mero Vitalijaus MITROFANOVO nuomone, investuotojams patrauklesni bendri regiono, o ne pavienių savivaldybių siūlomi projektai.

87

PARUOŠĖ GERĄ DIRVĄ INVESTICIJOMSLIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Akmenės rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 23 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Inves-ticijų srities įvertinimas viršijo šalies vidurkį (49 balai) ir siekė 63 balus (iš 100 galimų). Investicinė Akmenės rajono savivaldybės aplinka jau ne pirmus metus įvertinama geriau nei šalies vidurkis ir pasižymi nuosaikia gerėjimo tendencija.

Viena pagrindinių priežasčių, lėmusių tokį aukštą įvertinimą – investicijos. 2011 metais vienam gyventojui teko 5863 litai materialinių investicijų. Šis rezultatas net 50 proc. viršijo šalies vidurkį. Užsienio investicijų rodikliai dar geresni – 6305 litai vienam gyventojui. Tokius rezultatus lemia gausios kalkakmenio iškasenos.

Prie gerų investicijų rezultatų 2011 metais labiausiai prisidėjo bendrovės „Akmenės energija“ vykdomi šilumos sektoriaus pertvarkos darbai ir naujo cemento cecho statybos bendrovėje „Akmenės cementas“. Investicijų padeda pritraukti geras savivaldybės pasiruošimas: parengti investiciniai sklypai, interneto svetainė-je pateikiamas gausus informacijos kiekis investuotojams.

Svarbų vaidmenį atlieka ir palanki geografinė padėtis. Dviejų valandų atstumu pasiekiami Klaipėdos, Rygos, Kauno miestai, jų oro ir jūrų uostai, geležinkelio bėgių linija.

Akmenės rajone taikomi ir šalies mastu konkurencingi mokesčių tarifai. Tačiau tarp aplinkinių savivaldybių Akmenės rajonas neišsiskiria palankesne mokesčių aplinka. Tad mokesčių tarifų mažinimas vis dar išlieka viena neišnaudotų galimybių.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

NEATRASTŲ GALIMYBIŲ KRAŠTASLIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS

BESAGIRSKAS

Akmenės rajonas pirmiausia asocijuojasi su dviem stambiais darbdaviais – „Akmenės cemento“ ir „Eternit Baltic“ gamyklomis. Miestelis yra gražus, darbo vietų čia yra – manau, ateityje irgi bus. Negalima ginčytis, kad investicijoms į pramonę Naujoji Akmenė yra patraukli vieta – netoli jūros, šalia – Latvijos pasienis, yra geležinkelis.

Papildomą pridėtinę vertę kuria didžiosios įmonės. Jeigu mieste vyrautų nedarbas, didelė gyventojų dalis būtų pašalpų gavėjai, potencialiems investuoto-jams vargu ar tai būtų patrauklu. O dabar mieste yra didesnes pajamas gaunančių žmonių, paslaugų sektoriui tai ypač aktualu.

Akmenės rajoną galima pavadinti neatrastų galimybių kraštu. Graži gamta gali traukti investicijas į netradicinį verslą, pavyzdžiui, specifines sporto šakas. Bet tam reikia tikrų entuziastų. Rajono valdžią tokia vargu ar būtų galima pavadinti, nesu girdėjęs apie kokias nors didesnes mero ar kitų savivaldybės vadovų iniciatyvas.

Galima sinergija: tradicinės pramonės šakos ir žaliavų ištekliai į Akmenės rajoną gali pritraukti investuotojų į statybos pramonę. Statybos industrijai tai yra tikrai puiki vieta.

NIŪRIŲ SPALVŲ DAUGIAU NEI ŠVIESIŲNEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Kalbant apie nekilnojamojo turto plėtrą ir investicijas į jį Akmenės rajone, pasakyti ką nors džiugaus ar nupiešti viliojančias perspektyvas vargu ar galima. Rajonas yra pačiame šalies pakraštyje, ir iš visų kitų apskrityje esančių rajonų jo padėtis yra bene prasčiausia.

Nekilnojamojo turto kainos čia smukusios, kiek geriau laikosi tik Naujoji Akmenė. Nekilnojamojo turto nuosmukio priežastis sunku įvardyti. Nors čia yra ne viena didelė gamykla, pavyzdžiui, „Akmenės cementas“ ir „Eternit Baltic“, sukurianti teigiamą investicinę aplinką, būsto kainoms tai įtakos neturi – jos yra dukart, o atskirais atvejais tris ar keturis kartus mažesnės nei kituose rajonuose.

Anksčiau būta atvejų, kai būstą buvo siūloma įsigyti sumokant įsiskolinimą už komunalines paslaugas. Dabar situacija jau kiek stabilizavosi, tačiau butai vis tiek kainuoja kur kas mažiau nei Radviliškio ar Kelmės rajone.

Komercinis nekilnojamasis turtas irgi nepaklausus. Jo savininkai, norėdami rasti nuomininkų, kainas turi sumažinti iki minimumo arba išnuomoti tik su sąlyga, kad bus sumokami mokesčiai už komunalines paslaugas.

2014 Nr. 688

RODIKLIAI – NEIŠKALBINGI IR DAUG NEŽADANTYSDžiaugsmo nedaug – toks posakis, ko gero, geriau-siai iliustruoja situaciją Pakruojo rajone. Ekonominiai rodikliai čia palyginti prasti, apie rajono vadovų ini-ciatyvas negirdėti, nebent apie besitęsiantį praeities korupcijos šleifą. Yra vos vienas kitas objektas, dėl kurio ištariamas Pakruojo pavadinimas.

Prieš keletą metų rengiant strateginį veiklos planą buvo numatyti nemažai žadantys prioritetai: progresyviai plėtoti pramonę, verslą ir turizmą, kurti sveiką, saugią, kokybišką gyvenamąją aplinką, sutelkti konkurencingus žmo-giškuosius išteklius. Galiausiai – subalansuotai plėtoti žemės ūkį ir moderni-zuoti kaimo bendruomenes.

Visišku šnipštu pasiektų rezultatų pavadinti gal nederėtų, tačiau rajono savivaldybei 2014–2020 metų plėtros planą vertėtų labai gerai pasverti, nu-matant prioritetus ir įvertinant galimybes įgyvendinti planus.

Dera pripažinti, kad ekonominiai rodikliai Pakruojo rajone nėra prasčiau-si palyginti su kitų Šiaulių apskrities savivaldybių. Antai 2011 metais Pakruojo rajono savivaldybėje tiesioginės užsienio investicijos siekė 102,44 mln. litų. Vienam gyventojui tenkančios tiesioginės užsienio investicijos Pakruojo rajono savivaldybėje 2007–2011 metais išaugo 60,5 proc. ir sudarė 4421 litą.

2011 metais materialinės investicijos Pakruojo rajone siekė 92 501 litą. 2010–2011 metais investicijos į materialųjį turtą didėjo. Pakruojo rajono savivaldybės materialinės investicijos, tenkančios vienam gyventojui, sudarė 3935 litus ir buvo mažesnės nei apskrities.

2013 metų pradžioje Pakruojo rajono savivaldybėje veikė 383 ūkio subjek-tai, ir palyginti su 2011-aisiais jų nežymiai sumažėjo (tais metais veikė 402 ūkio subjektai). 2013 metų pradžioje Pakruojo rajono savivaldybėje veikė 227 mažos bei vidutinės įmonės, ir tai sudarė apie 59,3 proc. visų veikusių ūkio subjektų.

Statybos įmonių ir bendrovių atliktų darbų vertė Pakruojo rajono savival-dybėje 2012 metais siekė 31,747 mln. litų ir palyginti su 2007-aisiais sumažė-jo 20,5 proc. 2011–2012 metais Pakruojo rajono savivaldybėje pastatyta 20 gyvenamųjų pastatų. Negyvenamųjų objektų Pakruojo rajono savivaldybėje 2012 metais pastatyta 14, palyginti su 2011-aisiais šis skaičius sumažėjo du kartus ir buvo mažiausias 2007–2012 metais.

Pakruojo rajono savivaldybės gyvenamasis fondas 2012 metais išaugo 0,3 proc. palyginti su 2011-aisiais, tačiau bendrai 2007–2012 metais sumažėjo 1,8 proc. – nuo 735,3 iki 722,2 tūkst. kvadratinių metrų.

Verta pažymėti, kad vertinant naudingąjį plotą, tenkantį vienam gyvento-jui, Pakruojo rajono savivaldybė lenkia ne tik šalies vidurkį, bet ir visas Šiaulių

apskrities savivaldybes. 2012 metais vienam Pakruojo rajono gyventojui teko 31,2 kvadratinio metro naudingojo ploto, o vienam šalies ir apskrities gyven-tojui – 28,6 kvadratinio metro naudingojo ploto.

Žvelgiant į kitus privalumus – jų tikrai negausu. Nebent galima atkreipti dėmesį į tai, kad rajone iš dalies mažas gyventojų sergamumas, mažėja socia-linės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų skaičius. Tačiau investuotojams kur kas svarbiau, kad Pakruojo rajono savivaldybės nekerta tarptautiniai keliai, magistralės, ir šis faktas anaiptol neliudija geros geografinės padėties.

Kiti trūkumai: mažėja gyventojų skaičius, auga migracija, menkas užimtų gyventojų skaičius, fiziškai nusidėvėjusi inžinerinė, energetinė infrastruktūra, kartu ji – ir nepakankamai išplėtota. 2013 metų pradžioje Pakruojo rajono savivaldybėje gyveno 22 549 gyventojai. Palyginti su 2007 metais jų skaičius savivaldybėje sumažėjo 15,2 proc.

Atkreipiamas dėmesys, kad savivaldybės vadovai nesugeba pritraukti in-vesticijų, o tai ir lemia visas minėtas problemas.

Ne viską Pakruojo rajone galima piešti vien niūriomis spalvomis – būtina paminėti Pakruojo dvaro sodybą – žymiausią Pakruojo rajono ir Šiaurės Lie-tuvos kultūros paveldo objektą. Jis bene daugiausia pritraukia turistų. Gal jų būtų ir daugiau, tačiau vėl atsimušama į reikiamos infrastruktūros trūkumą.

2012 metų pabaigoje Pakruojo rajono savivaldybėje veikė dvi apgyven-dinimo įstaigos: viešbutis ir svečių namai. 2007–2010 metais apgyvendintų turistų skaičius rajone kasmet mažėjo (nuo 665 2007-aisiais iki 380 2010-ai-siais). 2011 metais svečių skaičius išaugo iki 871, o 2012-aisiais vėl smuko iki 546 svečių.

89

RODIKLIAI – NEIŠKALBINGI IR DAUG NEŽADANTYS NEATLIEKA NAMŲ DARBŲ

LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Pakruojo rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 35 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Inves-ticijų srities įvertinimas gerokai atsiliko nuo šalies vidurkio (49 balai) ir sudarė 20 balų (iš 100 galimų). Šis rezultatas signalizuoja apie blogėjančią investicinę aplinką Pakruojo rajone, palyginti su praėjusių metų indekso įvertinimu.

Savivaldybė kenčia nuo investicijų trūkumo, o šią problemą tik dar labiau paaštrina faktas, kad nėra investicijoms iš anksto paruoštų žemės sklypų. Vienam gyventojui tenkantis materialinių investicijų kiekis yra mažesnis nei šalies vidurkis, panaši situacija – ir su tiesioginėmis užsienio investicijomis, jos irgi nesiekia šalies vidurkio.

Situaciją pritraukiant naujų investicijų apsunkina ir nepalanki mokesčių aplinka, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, informacijos lietuvių ir anglų kalba investuotojams stygius interneto svetainėje. Savivaldybėje taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokestis, fiksuojami vieni aukštesnių žemės mokesčio tarifų. Informacijos apie esamą verslą, darbo jėgos kvalifikaciją stygius, kitos svarbios informacijos trūkumas daugelį potencialių investuotojų priverčia dairytis į aplinkines savivaldybes, kurios jau yra atlikusios namų darbus.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

DIDESNIŲ MARŠKINĖLIŲ NET NESIMATUOJALIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS

SIGITAS BESAGIRSKAS

Pakruojui nemažą įtaką daro du vietos „oligarchai“ – įmonės „Kanrugėlė“ ir „Davra“. Pirmoji verčiasi itin kokybiškų tautinio paveldo mėsos produktų gamy-ba, turi nemažą metinę apyvartą, yra gražiai sutvarkyta, dirba labai skaidriai. Įmonės produkcija neparduodama didžiuosiuose prekybos centruose, nes yra tikrai išskirtinė. Antrosios bene geriausiai žinomas produktas yra „Varniukų“ alus.

Yra ir dar keletas smulkiųjų įmonių, tačiau jų veikla neypatinga. Pakruojo rajonas yra žemės ūkio kraštas, daugiausia čia veiklos sutelkta būtent šiame sektoriuje. Rajono valdžios aktyvumas prieš keletą metų pasireiškė tuo, kad visi pinigai buvo investuojami Pakruojo dvaro sodybai sutvarkyti. Istorijos kulminacija – buvęs meras iš potencialaus investuotojo į dvarą paprašė kyšio, ir šis išsigandęs pabėgo. Bet valdžios korupcijos šleifas tęsiasi iki šiol.

Dabar Pakruojo dvarą yra išsinuomojęs lietuvis verslininkas, tačiau ir jam nelabai sekasi. Dvaras yra didelis, gražus, bet tam, kad čia veikla būtų nenuosto-linga, reikia specifinio investuotojo. Tačiau geografinė objekto padėtis nėra palankiausia, jis yra atokiai nutolęs nuo didesnių miestų.

Pakruojo rajono valdžia pokalbiuose rodo didelį entuziazmą, tačiau nelabai žino, kaip ir kur link reikėtų žengti. Nepasikviečiama ekspertų, kurie galėtų pakonsultuoti, nesuburiama darbo grupė, kuri dirbtų investicijų pritraukimo klausimais. Todėl, viena vertus, Pakruojo rajonas išaugti iš žemės ūkio krašto marškinėlių kol kas neturi galimybių. Kita vertus, o kaip rasti darbuotojų investuotojams tokiame rajone?

VISKAS SUKASI APLINK ŽEMĖS ŪKĮNEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Pakruojo rajonas vertinant nekilnojamąjį turtą išsiskiria tuo, kad čia užfiksuotas žemės ūkio paskirties sklypo pardavimo kainos rekordas – 22 tūkst. litų už hektarą. Tačiau tokios kainos gali stebinti kitų rajonų žemvaldžius, bet tik ne Pakruojo. Čia žemės yra vienos derlingiausių Lietuvoje, todėl ir žemės ūkio paskir-ties plotai yra brangūs. Ūkininkai Pakruojo rajone ekonomiškai stiprūs, gerai išplėtoję veiklą. Važiuojant rajono keliais vargu ar galima pamatyti dirvonuojantį žemės plotą – visi laukai užsėti, dirbami.

Pakruojo rajone visos investicijos į nekilnojamąjį turtą susijusios su žemės ūkio paskirties žemės sklypais. Investuoti į gamybinės paskirties objektus vargu ar apsimoka – čia pernelyg maži miesteliai, gyventojų nėra daug, ypač kvalifikuotos darbo jėgos.

Nekilnojamojo turto poreikis Pakruojo rajone – labai lokalus, skirtas individualiems poreikiams, o ne verslui plėtoti. Kalbant apie būstą, naujos statybos daugiabučius čia plėtoti vargu ar įmanoma, tačiau senųjų renovacija reikalinga.

2014 Nr. 690

Linksmučių kaime, buvusio vokiečių barono Her-mano fon Ropo Pakruojo dvaro skyriaus teritorijoje, įsikūrusi Pakruojo miškų urėdija ypatingą dėmesį skiria rekreacijai. Urėdijos pasididžiavimas – Roza-limo pušynas. Lankytojams – nauja traukos vieta Rozalimo pušynas, anot Pakruojo miškų urėdijos miškininkų – retenybė Vi-durio Lietuvoje. Pakruojo rajone jis – vienintelis, todėl Rozalimo miško parke ne vienus metus planuota įrengti daugiau kaip keturių kilometrų pėsčiųjų taką, skirtą lankytojams supažindinti su medynų, augalų, gyvūnų įvairove, mitologine krašto istorija.

2010 metais Lietuvos miškotvarkos instituto specialistai parengė Rozalimo miško parko rekreacinio sutvarkymo projektą. Rengiant jį konsultuotasi su mokslininkais, miškininkais, vietos gyventojais. Pakruojo miškų urėdijos miš-kininkai pasinaudojo Europos Sąjungos (ES) parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investi-cijos miškuose“. Iš ES miško pėsčiųjų takui įrengti buvo gauta 269,4 tūkst. litų, Pakruojo miškų urėdija skyrė dar 145 tūkst. litų.

Rozalimo pušynas, Pakruojo miškų urėdijos urėdo Kazio Gudo teigimu, vi-suomet buvo lankytojų mėgstama poilsio vieta, mat šalia parko yra Paežerių tvenkinys.

„Miško parko pažintinio tako pradžioje lankytojus pasitinka meniški vartai, kurių viršuje pakabinti trys varpai. Architektas Aurimas Vengras, suprojekta-vęs gamtos pažinimo ir poilsio parką, teigė, kad varpai simbolizuoja amžiną žemės ir dangaus ryšį. O medžio drožėjų sukurtos skulptūros primena ne tik garsius Pakruojo krašto menininkus, bet ir jų sukurtus personažus bei siu-žetus“, – pasakojo K. Gudas. Tad parke lankytojai gali sutikti Jono Biliūno piemenėlį Jonuką su žąsimi po pažastimi, šunelį iš „Brisiaus galo“, katytę iš apsakymo „Kliudžiau“, prisėsti ant Henriko Radausko suolelio.

Beveik 55 hektaruose miško parko įrengta įvairių rekreacinės miško inf-rastruktūros statinių-stendų, lauko baldų, pavėsinių, informacinių rodyklių, rekreacinių takų, automobilių stovėjimo aikštelių. Miško parko rekreacinio sutvarkymo projekto rengėjai didelį dėmesį skyrė poilsiautojų užimtumui, jų galimybėms pažinti mišką, gamtą, vaikų pramogoms, stengėsi sudaryti kuo geresnes sąlygas šeimyniniam poilsiui. Pastatyti ir sanitariniai įrenginiai: šiukš-liadėžės, lauko tualetai. Taip pat sutvarkyta centrinėje pušyno dalyje esanti ren-ginių aikštelė su estrada, kurioje vyksta įvairiausių miestelio renginių.

„Mes puikiai suprantame, kad kiekvienas rekreacinis, pažintinis objektas miške – papildomas miškininkų įsipareigojimas visuomenei. Tačiau rekrea-ciniai objektai, be abejo, prisideda stiprinant miško pareigūnų ir lankytojų bendradarbiavimą, ugdant pagarbos miškui tradicijas“, – neabejojo miškų urėdas.

Miško keliams – urėdijos ir ES lėšosMiškų lankytojai, poilsiautojai, privačių miškų savininkai naudojasi ne tik rekrea-ciniais objektais, bet ir miško keliais. Pakruojo miškų urėdijos teritorijoje – 117

PAKRUOJO MIŠKŲ URĖDIJA AMBICIJŲ NESTOKOJA

91

kilometrų vietos reikšmės vidaus miško kelių, iš kurių 94 kilometrai – gruntinių kelių, 23 kilometrai – kelių su dirbtine danga.

Urėdijos prioritetų sąraše viena pirmųjų eilučių skirta miško kelių infrastruktūrai gerinti. Planuojant naujų kelių statybą ar esamų remontą, miškų urėdo teigimu, svarbus, o kai kuriais atvejais netgi privalo-mas, geresnis privačių miškų valdų pasiekiamumas: „Kai kelių tinklas išplėtotas, paprasčiau, lengviau įgyvendinti ir kitus urėdijoms keliamus tikslus: vykdyti priešgaisrinę ir sanitarinę miškų apsaugą, medienos išteklių naudojimą, saugoti ekologinę ir biologinę įvai-rovę, užtikrinti visuomenės poreikius.“

Miško kelių priežiūros darbams didžiąją dalį lėšų ski-ria miškų urėdija, prisideda Lietuvos automobilių kelių direkcija, finansavimą teikia ir ES. 2012–2013 metais Sukmedžio girininkijoje panaudojant ES lėšas nutiestas naujas 0,5 kilometro ilgio miško kelias. Kapitaliniam il-gesnių kelio atkarpų remontui atlikti vykdomi tęstiniai projektai. Klovainių girininkijoje 2012–2014 metais remontuojama 5 kilometrų ilgio kelio atkarpa. Darbų vertė – daugiau kaip 400 tūkst. litų.

Netrūksta retų augalųPakruojo miškų urėdijos miškai plyti derlingoje Žiemgalos–Mūšos–Nemunėlio lygumoje. Būtent žemių derlingumas lėmė, kad teritorijos miškingumas tesie-kia 20 proc. Prireikė nemažai miškininkų pastangų, kad per keliolika pastarųjų metų jis gerokai išaugtų.

Pakruojo miškų urėdijos teritorijoje – beveik 30 tūkst. hektarų miškų, iš jų 18,2 tūkst. hektarų priklauso valstybei. Urėdijos miškuose vyrauja drėgnos ir derlingos augavietės, todėl paplitę beržynai, eglynai, ąžuolynai, uosynai su klevų, liepų ir vinkšnų priemaiša. Pakruojiškiai pagrįstai didžiuojasi šimtmečius augančiomis natūraliomis giriomis, kuriose gausu įvairių retų žolinių augalų, grybų, vabzdžių, paukščių. Į urėdijos teritoriją patenka Draumėnų kraštovaiz-džio, Glebavos pedologinis, Laumekių botaninis, Laumenio botaninis bei zo-ologinis draustiniai, Gedžiūnų miško biosferos poligonas. Beje, šis yra tinklo „Natura 2000“ dalis.

2013 metais urėdijoje iškirsta 85,5 tūkst. kietmetrių medienos: 60,8 tūkst. kietmetrių – pagrindiniais, 24,7 tūkst. kietmetrių – tarpiniais kirtimais. Praėjusiais metais parduota 77,9 tūkst. kietmetrių apvaliosios medienos. Dalis medienos – maždaug 10 tūkst. kietmetrių popiermedžių – iškeliavo į Skandinaviją ir Latviją.

2014-aisiais Pakruojo miškų urėdijos miškininkai atkūrė 282,7 hektaro miškų: pasodino 177 hektarus, savaime atželti paliko 57,4 hektaro. Dar 48 hektarai miško atkurti mišriu miško atkūrimo ir įveisimo būdu. Taip pat įveis-ta 12,6 hektaro naujų miškų. Nenašioje, apleistoje žemės ūkio žemėje įveista 1,4 hektaro plantacinių miško želdinių.

Pakruojo miškų urėdijos Sukmedžio girininkijoje įveista 8 hektarų ploto sėklinė eglės plantacija, Linkuvos ir Rozalimo girininkijose – genetiniai dre-bulės ir beržo draustiniai, taip pat penki ąžuolo, juodalksnio, eglės sėkliniai medynai Pakruojo, Rozalimo, Klovainių girininkijose.

Urėdijoje veikia modernus medelynas. Kasmet urėdijos medelyne išaugi-nama daugiau kaip milijonas eglės, ąžuolo, beržo, juodalksnio, liepos sėjinu-kų ir sodinukų. Sodmenų urėdija užsiaugina ne tik savo reikmėms – dalį jų įsigyja ir privačių miškų savininkai.

2014-ųjų pavasarį urėdijos miškuose pasodinta 100 tūkst. ąžuoliukų, 214 tūkst. eglių, tiek pat beržo sėjinukų ir 182 tūkst. juodalksnio sodmenų. Kas-met vis daugiau sodmenų įsigyja privačių miškų savininkai: šį pavasarį jie jau nusipirko beveik 400 tūkst. pakruojiškių išaugintų sodmenų (populiariausi – ąžuolo, juodalksnio, eglės).

Daugiau dėmesio – biokuruiViena prioritetinių miškų urėdijos veiklos sričių – žaliavos biokurui iš miško kirtimo atliekų ruošos valstybiniuose miškuose didinimas. Pakruojo miškų urėdija miško kirtimo atliekas biokuro gamybai pradėjo ruošti 2011 metais.

Ruošdama žaliavą biokurui urėdija įsipareigoja ne tik ištisus metus užti-krinti miško kirtimo atliekų ruošimą, bet ir jas sandėliuoti prie gerai priva-

žiuojamų kelių, užtikrinti priešgaisrinę apsaugą, prekiauti miško kirtimo atlie-komis išlaikydama panašias didmeninės ir mažmeninės prekybos apimtis.

Nuo 2014-ųjų pradžios miškų urėdijai keliamas dar vienas uždavinys – da-lyvauti energijos išteklių biržoje „Baltpool“. Vasario mėnesį biržoje užfiksuoti 23 sandoriai, gegužę – 32. Šiltuoju metų sezonu biokuro kainos, pripažįsta paš-nekovas, sumažėja iki 40 proc., tad vykdyti prekybą biokuru energijos išteklių biržoje nėra palankiausias metas, tačiau prasidėjus 2014 metų šildymo sezonui miškų urėdija planuoja katilinėms parduoti 2400 kubinių metrų biokuro.

Urėdijos planuose šiais metais – ne tik žaliavos iš miško kirtimo atliekų bei skiedrų gamyba, pateikimas biokuro biržai konkurencingomis kainomis, bet ir valstybinių miškų pareigūnų veiklos efektyvumo didinimas, saugant miškus nuo neteisėto kirtimo, medienos grobstymo, medžiojimo, taip pat – vietos reikšmės vidaus miško kelių tinklo gerinimas ir neplynųjų pagrindinių miško kirtimų ploto dalies didinimas.

Šalia tako esančiuose stenduose gausu informacijos apie miško pasaulį.

Pirmieji Rozalimo miško parko lankytojai.

Iš kairės į dešinę: vyr. inžinierius Šarūnas BAGDONAS, miškų urėdas Kazys GUDAS, vyr. miškininkas Virginijus KACILEVIČIUS.

2014 Nr. 692

Pažvelgus į strateginius Joniškio rajono planus gali su-sidaryti įspūdis, kad mėginama pralaužti ledus – nu-matyta vizija, paskirti prioritetai, yra veiksmų planas. Tik nežinia, kiek jis veiksmingas vertinant ir pasirinktų priemonių planą, ir esamą situaciją.

Joniškio rajono vizija iki 2020 metų: šis kraštas – Šiaurės Lietuvos širdis, atvira kiekvienam žmogui, jaukiam ir saugiam gyvenimui, verslo ir kūrybos plėtrai. Vizijai įgyvendinti numatyti keli prioritetai: suburti išsilavinusią, sveiką ir pilietišką ben-druomenę, didinti rajono konkurencingumą, plėsti darnią gyvenamąją aplinką.

Žvelgiant į demografinę rajono situaciją, įgyvendinti siekius nebus lengva. 2013 metais Joniškio rajone buvo 24 890 gyventojų (2012 metais – 25 584). Gyventojų skaičius rajone 2009–2013 metais sumažėjo 11,4 proc. (Joniškio mieste – 10,6 proc.), ir tai yra bemaž dukart daugiau nei Lietuvos vidurkis. Pagrindinė gyventojų mažėjimo priežastis – didėjanti migracija. 2009–2012 metų laikotarpiu iš Joniškio rajono savivaldybės išvyko apie 5 tūkst. gyventojų, t. y. beveik penktadalis rajono žmonių. Per 60 proc. migrantų yra 15–34 metų amžiaus.

Šių metų pradžioje Joniškio rajone buvo registruoti 2288 bedarbiai, nedarbo lygis siekė 15,3 proc. (2013 metų pradžioje – 14,3 proc.). Eks-pertai pastebi, kad nesikeičiant ekonominei ir socialinei situacijai Joniškio rajono savivaldybėje toliau augs emigracija į didžiuosius Lietuvos miestus, užsienio šalis, mažės darbingo amžiaus žmonių rajone. To padariniai – di-dės demografinis krūvis dirbantiesiems, atsiras dar daugiau darbo jėgos problemų.

Palyginti niūrią situaciją kiek praskaidrina tai, kad pastebimas veikiančių ūkio subjektų skaičiaus augimas. 2013 metų pradžioje Joniškio rajono sa-vivaldybėje buvo registruotas 441 ūkio subjektas, 2012-aisiais jų buvo 437. 2013 metų pradžioje Joniškio rajone vyravo smulkiosios ir vidutinės įmonės, t. y. veikė 264 smulkiosios ir vidutinės įmonės, kurios sudarė 59,9 proc. visų

veikiančių ūkio subjektų. Bendras rajono verslumo lygis nėra aukštas – tūks-tančiui gyventojų tenka 56,4 įmonės.

Materialinės investicijos Joniškio rajono savivaldybėje 2011 metais išaugo beveik dukart palyginti su 2010 metais, tačiau jų dydis yra vienas žemiausių visame Šiaulių regione. Vertinant tiesiogines užsienio investicijas, Joniškio rajo-nas akivaizdžiai atsilieka nuo šalies ir apskrities vidurkio. 2011 metais Joniškio rajono savivaldybėje vienam gyventojui teko vos 84 litai tiesioginių užsienio in-vesticijų, o bendras šalies rodiklis yra 12 678 litai, Šiaulių apskrities – 1963 litai.

Viena didžiausių problemų, dėl kurios turėtų labai susirūpinti Joniškio ra-jono valdžia – nepakankama plėtra ir investicijų stoka. Tai lemia, kad mažėja gyventojų, užimtumas, didėja migracija ir bedarbių skaičius. Akivaizdu, dėl tokios situacijos smunka ir investicinis vietovės patrauklumas.

Kalbant apie turizmą, Joniškio rajoną galima apibūdinti kaip tranzitinį, to-dėl turizmo paslaugos čia – negausios ir fragmentiškos, netolygiai pasiskirs-čiusios po rajono teritoriją. Visiškai neišplėtotos kaimo turizmo paslaugos. Pagrindinis Joniškio rajono turizmo traukos objektas – Žagarės regioninis parkas, kuris gali pasigirti ne tik archeologijos, gamtos paminklais, draus-tiniais, unikaliu kraštovaizdžiu, bet ir gausiu architektūros paveldu: Žagarės senamiesčiu, Žagarės dvaro sodyba, didžiausiu Lietuvoje peizažiniu parku, Žagarės senąja bažnyčia, Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Prie didžiausių trūkumų būtina paminėti ir tai, kad Joniškio rajone ne-išplėtota verslui skatinti palanki infrastruktūra. Trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, netaikomos mokesčių lengvatos, biurokratinės kliūtys nesudaro pa-trauklių sąlygų verslo plėtrai. Taip pat silpnai išplėtotas turizmo sektorius: nesuformuota tinkama turizmo infrastruktūra, turistams ir rajono svečiams nėra užtikrintas jų poreikius tenkinančių teikiamų su turizmu susijusių pas-laugų lygis, Joniškio rajonas priklauso mažo rekreacinio potencialo grupei.

Pasiguosti Joniškio rajonas gali nebent patogia geografine padėtimi, jis yra šalia pasienio su Latvija. Dėl to sukuriamos geros sąlygos tranzitiniam turistų pervežimui, nes per Joniškio rajoną yra nutiesti tarptautiniai keliai ir geležinkelių transporto koridoriai. Neblogai išplėtota ir rajono kelių sistema. Tad bent tuo būtų galima pasinaudoti.

GALIMA GRIEBTIS BENT UŽ ŠIAUDO

93

GALIMA GRIEBTIS BENT UŽ ŠIAUDO

NEDŽIUGINA MOKESČIŲ APLINKALIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Joniškio rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 51 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investici-jų srities įvertinimas atsiliko nuo šalies vidurkio (49 balai) ir sudarė 41 balą (iš 100 galimų). Šis įvertinimas rodo ženklų investicinės aplinkos gerėjimą Joniškio rajono savivaldybėje palyginti su praėjusių metų įvertinimu.

Viena priežasčių, lėmusių geresnį įvertinimą – beveik du kartus išaugusios materialinės investicijos, tenkančios vienam gyventojui. Prie geresnio įvertinimo prisidėjo ir didėjantis veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis vienam gyventojui. Taip pat savivaldybė turi parengusi investicijoms tinkamų žemės sklypų.

Vis dėlto ji susiduria ir su tam tikromis problemomis. Prasta padėtis, susijusi su tiesioginėmis užsienio investicijomis, smarkiai blogina bendrą savivaldybės įvertinimą. Mokesčių aplinka Joniškio rajone vertinama irgi labai blogai. Savivaldybėje taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Galiojantys žemės mokesčio ir verslo liudijimų tarifai patenka tarp vienų aukščiausių šalyje.

Tokia situacija sufleruoja veiksmus, kurių derėtų imtis Joniškio rajono savivaldybei. Kitas svarbus investicinės aplinkos aspektas yra operatyvus administraci-jos darbas išduodant leidimus. Joks investuotojas neis į savivaldybę, kurioje detaliojo plano keitimo procedūros trunka keletą metų.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

DOMINUOJA TIK VIENOS PASKIRTIES NEKILNOJAMASIS TURTAS

NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Joniškio rajono pavadinimas, be jokios abejonės, tapatinamas su žemės ūkio kraštu. Žemės ūkio paskirties plotai čia brangūs, už hektarą mokama po 18–20 tūkst. litų. Rinkai šiokią tokią įtaką daro latviai, kurie irgi noriai perka žemės ūkio paskirties plotus. Dėl to ir šio turto pasiūlos beveik nėra. Iki šių metų gegužės 1 dienos kainos buvo tikrai didelės, ir užtekdavo tik užsiminti apie ketinimą parduoti žemę – tuoj pat atsirasdavo jos pirkėjas.

Kitos paskirties nekilnojamasis turtas Joniškio rajone turbūt nėra toks aktualus. Būsto kainos čia panašios, kaip ir kituose šalia esančiuose rajonuose: Radvi-liškio, Pakruojo. Ir paklausa bei pasiūla tokia pat. Naujų projektų vargu ar reikia tikėtis, daugiau dėmesio galima skirti seniems daugiabučiams modernizuoti.

VIETOS RINKĖJAS SVARBESNIS NEI INVESTUOTOJASLIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS

SIGITAS BESAGIRSKAS

Joniškio rajone veikia keletas didesnių įmonių, o vietos verslininkai yra išplėtoję gerus bendruomeninius ryšius. Verslininkai prisideda prie infrastruktūros plėtojimo, asfaltuoja kelius, bemaž įgyvendina socialinės gerovės modelį. Ir tik dėl to Joniškis nemiršta, galbūt net pamažu gaivinamas.

Vis dėlto viskas verda savo sultyse. Kalbant apie investicijų pritraukimą, negalima pasakyti nieko gera. Joniškiui tiesiog pasisekė, kad keli lietuviai verslininkai čia dirba ir jiems gana gerai sekasi. Rajonas ir pats miestas yra iš mažųjų, turi nedidelį potencialą. Reikėtų kelių injekcijų – idėjinių bei finansinių, ir būtų galima tikėtis rezultato.

Probleminės savivaldybės statusas teigiamų balų ir patrauklumo Joniškio rajonui neprideda. Geografinė padėtis irgi ne pati geriausia. Bet yra šiek tiek darbo jėgos, kuria galėtų pasinaudoti vietos verslininkai. Žinoma, apie kvalifikuotus vadybos ar kitų sričių specialistus nėra ką kalbėti. Galima apmokyti cecho darbuotojus, kuriems nereikia kelti aukštų reikalavimų.

Kalbant apie užsienio investuotojų pritraukimą, sunku ką nors pasiūlyti. To turbūt nežino ir rajono valdžia – jos iniciatyvos nei matyti, nei girdėti. Rajono vadovai veikiau orientuojasi į vietos elektoratą, kad būtų išrinkti dar vienai kadencijai, nei į potencialius investuotojus. Akivaizdu, penkios gražios kalbos apie perdažytą paminklą ar palopytą kelią duoda kur kas geresnį rezultatą siekiant išlikti valdžioje nei įkurtos kelios gamyklos.

PAGAMINTA VOKIETIJOJE

PASAULINĖ NAUJOVĖ

Naujasis „Metabo Marathon“ variklis: iki 50 proc. didesnis sukimo momentas, iki 20 proc. didesnis maksimalus našumas!

Tobula ergonomika: galimybė keisti jungiklio padėtį, siauresnis korpusas, žemas vibracijos koeficientas tam, kad dirbdami nepavargtumėte!

Keraminis „M-Calibur“ diskas, turbogalia: 250 proc. greitesnis medžiagos pašalinimas, 250 proc. ilgesnė eksploatavimo trukmė

Daugiau informacijos apie mūsų neprilygstamuosius elektrinius įrankius rasite www.metabo.lt

Greičiausiai ši problema Jums gerai pažįstama: dauguma intensyviai naudojamų kampinių šlifuoklių dažnai pa-siekia savo ribas – įkaista, perkaista ar netgi perdega. Dabartinis įrenginys Jūsų neribos! Mūsų naujieji kompaktinės klasės 900–1700 vatų kampiniai šlifuokliai dirba ir toliau, kai kiti nebepajėgia. Geriausias pavyzdys: 1700 vatų galios pirmasis pasaulyje kompaktinis kampinis šlifuoklis.

Ištvermingas kaip ir Jūs. Galingas kaip niekas kitas.

Naujieji kompaktiniai kampiniai šlifuokliai. BE RIBŲ.Pasaulinė naujovė: 1700 W.

NEPRIlygstama jėga. NEPRalENkIama IštvERmė.

Maksimalus našumas: geriausios galios charakteristikos kompaktinių kampinių šlifuoklių klasėje. Didelė variklio galia, aukštas sukimo momentas, didelis greitis, nauja apsauga nuo perkrovos.

ventiliacinės angos tik korpuso gale: neuždengiamos su pirštinėmis, mažesnė galimybė patekti dulkėms – ilgas, beprecedentis ekstremalus naudojimas nauju galios lygiu.

2014/6

Kai

na 8

,60

Lt

NAUJI „ARCHITEKTŪROS

POLITIKOS“

METMENYS


ARCHITEKTŪROS-URBANISTIKOS EKSPERTŲ TARYBŲ VAIDMUO


statyba ir architektūra 2014/6

Documents