Turinys:

1. Statybinės Rišamosios Medžiagos............................................................................................................3

1.1. Neorganinės (mineralinės) rišamosios medžiagos............................................................................4

1.1.1. Orinės rišamosios medžiagos........................................................................................................5

1.1.1.1. Kalkinės rišamosios medžiagos..........................................................................................5

1.1.1.2. Statybinis gipsas....................................................................................................................6

1.1.1.3. Statybinis anhidritas..............................................................................................................7

1.1.1.4. Nedegtas molis.....................................................................................................................7

1.1.2. Hidraulines rišamosios medžiagos................................................................................................8

1.1.2.1. Hidraulinės kalkės...............................................................................................................8

1.1.2.2. Cementas, Portlandcementis................................................................................................8

1.1.2.3. Specialieji portlandcemenčiai.............................................................................................11

1.2. Organinės rišamosios medžiagos....................................................................................................12

1.2.1. Bitumai....................................................................................................................................13

1.2.2. Degutai...................................................................................................................................14

1.2.3. Polimerai.................................................................................................................................15

1.2.4. Aliejai......................................................................................................................................21

Išvados............................................................................................................................................................22

Naudota Literatūra:.........................................................................................................................................23

1. Statybinės Rišamosios Medžiagos.

Rišamosios medžiagos yra sudėtinė statybinių medžiagų dalis, kurios veikiamos fizikinių,

cheminių ir mechaninių procesų, statybines medžiagas tarpusavyje suriša.

Rišamosios medžiagos pagal kilmę skirstomos į dvi grupes: neorganines (minerlinės) ir

organines.

1. Paveikslėlis Statybinių rišamųjų medžiagų klasifikavimo schema.

2

1.1.Neorganinės (mineralinės) rišamosios medžiagos.

Statyboje plačiausiai naudojamos neorganinės rišamosios medžiagos. Tai

dažniausiai miltelių pavidalo medžiagos, kurios sumaišytos su vandeniu sudaro plastišką savaime

kietėjančią tešlą. Kietėjimo procesą sudaro 3 stadijos:

I. Stadija – prisotinimo stadija. Joje rišamoji medžiaga reaguoja su vandeniu. Ji tirpsta ir

susidaro prisotintas tirpalas, be to, vyskta hidrolizės ir hidtratacijos reakcijos.

II. Stadija – koloidizacijos stadija. Joje iš prisotintojo tirpalo išsiskiria mažai tirpios medžiagos

koloidinėje būklėje. Vyksta rišamosios masės sukibimo procesas.

III. Stadija-kristalizacijos stadija. Joje nepatvarus gelis kristalizuojasi, o rišamoji masė virsta

kieta medžiaga.

Pagal kietėjimo sąlygas mineralinės rišamosios medžiagos skirstomos į:

Orines, kurios kietėja ir išlaiko stiprumą tik ore (statybins gipsas, nedegtas molis, orinės

kalkės)

Vandenines (hidraulines), kurios kietėja ir išlaiko stiprumą ne tik ore, bet ir vandenyje

(hidraulinės kalkės, cementai)

Kitos (autoklavinės, skystieji stiklai, fosfatiniai cementai).

Mineralinės dirbtinės rišamosios medžiagos apibūdinamos hidrauliniu moduliu

(HM), išreiškiamu CaO ir rūgštinių oksidų, su kuriais CaO degimo metu sudaro hidrauliškai

kietėjančius mineralus (silikatus, feritus), santykiu:

HM= CaO%(SiO2+Al2O3+Fe2O3)%

Orinių kalkių HM>9, hidraulilnių kalkiu HM=2,4-9, portlandcemenčio klinkerio HM=1,7-2,3.

3

1.1.1. Orinės rišamosios medžiagos.

Orinės rišamosios medžiagos rišasi ir kietėja orasausėje aplinkoje, o vandenyje savo

patvarumą prarnda. Joms priklauso: kalkinės rišamosios medžiagos, gipsinės rišamosios

medžiagos, magnezinės rišamosios medžiagos ir kt.

1.1.1.1. Kalkinės rišamosios medžiagos.

Šiai grupei medžiagų priskiriamos orinės kalkės. Tai dažniausiai is kalcio oksido CaO arba

kalcio hidroksido Ca(OH)2 susidedančios kalkės, kurios, reaguodamos su atmosferoje easnčiu

anglies dioksidu, pamažu kietėja. Orinės kalkės gaunamos degant specialiose (šachtinėse,

žiedinėse arba besisukančiose) krosnyse 1200° C temperatūroje klinčių, kreidos, dolomite ir kitokių

klintinių uolienų gabalus, kuriuose yra ne daugiau kaip 8% molio priemaišų. Klintys skyla,

sudarydamos degtų gabalinių kalkių pavidalo kalcio oksidą CaO. Degtas gabalines kalkes užpylus

mažu kiekiu vandens gaunami gesintų kalkių mileteliai, o užpylus didesniu kiekiu vandens gaunama

kalkių tešla. Pagal išorinį vaizdą kalkės galima suskirstyti į:

Gabalines negesintąsias

Miltelių pavidalo: maltas gęsintąsias ir maltas negesintąsias

Kalkių tešlą.

Džiūdama ir kietėdama kalkių tešla labia traukiasi ir trūkinėja, todėl gryna tešla statyboje

nenaudojama. Kadangi kalkės yra plastiškos, tai dėl šios savybės naudojamos skiediniams,

skirtiems antžeminėms sienoms mūryti arba orasausėms patalpoms tinkuoti. Gesintų kalkių,

smėlio ir vandens skiedinys naudojamas kaip rišamoji medžiaga mūrijant. Mūrijimo metu plytos ar

kiti mūro elementai sugeria skiedinyje esantį vandens perteklių, kurį vėliau palaipsniui išgarina.

Netekęs dalies vandens skiedinys įgyja tvirtumo ir nebeleidžia plytoms, kitiems mūro elementams

judėti. Skiedinius lengva naudoti, nes jie lengvai ir tolygiai pasiskirsto paviršiūje, gerai su juo

sukimba. Gesintos kalkės naudojamos kaip vidaus dažų baltos spalvos pigemntas, gipsinių skiedinių

stingimo spartos regulaivimo priedas. Taip pat kalkės naudojamos žemų klasių betonams,

eksploatuojamiems orasausėje aplinkoje, gaminti, tankiems ir akytiems silikatiniams dirbiniams

bei kalkiniams dažams gaminti.

4

1.1.1.2. Statybinis gipsas

Statybinis gipsas – orinė rišamoji medžiaga, kuri kreitai kietėja ore. Jis gaunamas kaitinant

gamtinį gipsą 110-180° C temperatūroje. Gamtinis gipsas yra nuosėdinė uoliena,sudaryta iš gipso

mineralo ir kitų priemaišų: kvarco, karbonatų, molio, bituminių medžiagų. Gipso mišiniai

naudojami sienoms tinkuoti. Naudojant tokį tinką galima gauti lygų ir šiurkštų paviršių. Tinkas

nenaudojamas drėgnoms patalpoms tinkuoti, kadangi pagrindinis gipso trūkumas- mažas

atsaprumas drėgmei, todėl jis naudojamas ten, kur oro santykinis drėgnis ne didesnis kaip 70%.

Gipsas, kaip pagrindinė rišamoji medžiaga, maišomas į mastikas, kuriomis klijuojami sauso tinko

lakštai. Daug statybinio gipso naudojama gipskartonio lakštams gaminti. Jis taip pat naudojamas

gipsiniams dirbiniams ir formoms lieti.

Statybinio gipso savybės:

Rišamoji trukmė-2-20 min.. Jis priklauso nuo žaliavos kokybės, smulkumo, mineralinės

sudėties, priedų kiekio ir jų cheminės sudėties. Šios savybės nustatomos Viko prietaisu.

Sumalimo smulkumas – likutis ant sienos Nr. 0,2mm – ne didesnis kaip 15%.

Vandens sąnaudos normalaus tirštumo tešlai paruošti:

β modifikacijos – 50-70%

α modifikacijos - 35-45%

Stipris nustatomas lenkiant ir gniuždant po 2 valandų kietėjimo standartinius bandinius,

suformuotus iš normalaus tirštumo tešlos. Stirpis gniuždant yra apie du kartus didesnis už stiprį

lenkiant. Pagal stiprį gniuždant statybinis gipsas skirstomas į klases:

β modifikacijos – G-2, G-3, G-4, G-5, G-6, G-7.

α modifikacijos - G-10, G-13, G-16, G-19, G-22, G-25.

Statybinio gipso plastiškai tešlai gauti reikia apie tris kartus daugiai vandens nei gipsas

chemiškai suriša, todėl sukietėjęs gipsas pasižymi dideliu atviru poringumu ir vandens įgeriamumu,

mažu atsparumu šalčiui.

5

1.1.1.3. Statybinis anhidritas

Anhidritas – tai rišamoji medžiaga, kurią sudaro dirbtinis arba gamtinis anhidritas ir jo

hidtrataciją sužadantys preidai. Dirbtinis anhidritas gaunamas 600-800° C temperatūroje išdegus

gamtiniį gipsą. Gamtinio anhidrito degti nereikiam jis tik išdžiovinamas ar iškaitinamas. Su

anhidrito milteliais gali būti gaminami tinkavimo ir mūrijimo skiediniai, naudojami aplinkoje,

kurioje oro santykinis drėgnis ne didesnis kaip 70%. Taip pat anhidritas, kaip rišamoji medžiaga,

naudojamas aliejiniams dažams, popeiriui gaminti.

1.1.1.4. Nedegtas molis

Nedegtas molis tai - pati senaiusia rišamoji medžiaga pradėta naudoti žmonijos. Tai nulėmė

žaliavos-gamtinio molio paplitimas. Molis- nuosėdinės kilmės uoliena. Pagrindinis jį sudarantis

mineralas yra kaolinitas. Lietuvos moliuose yra 3,5-8% Fe2O3, kuris nudažo molį gelsva, rusva

spalva. Su vandeniu molis sudaro plastišką, lengvai formuojamą tešlą, kuri išlaiko jai suteiktą

formą. Kuo daugiau molyje molingųjų dalelių, tuo daugiau vandens reikia (>28%) plastiškai tešlai

pagaminti. Tokie moliai vadinami “riebiais”. Džiūvant moliui, daleytės artėja viena prie kitos

stiprindamos tarpusavio ryšį, vyksta panašus procesas į kietėjimą. Išdžiūvusio molio stipris

gniuždant gali siekti 20N/mm2. Tačiau “riebaus” molio suformuoti gaminiai džiūdami labiau

traukiasi, pleišėja, sutrūkinėja. Todėl į “riebius” molius dedama liesiklių- dažniausiai smėlio.

Didžiausias molio kaip rišamosios medžiagos ir gaminių iš jų trūkumas- jie neatsparūs vandens

poveikiui, įmirkę praranda stiprumą.

Pastaruoju metu molis, kaip rišamoji medžiaga, naudojamas statybiniams skiediniams

gaminti, kurie yra nepakeičiama medžiaga mūrijant krosnis ir židinius. Vis populiariau darosi

molinisu skiedinius naudoti pastatų vidaus apdailai, nes nustatyta, kad molinis tinkas gerai

reguliuoja patalpų drėgnumą, sugeria kvapus. Molis su organinais užpildais ( šiaudias, spaliais ir kt.)

naudojamas pastatų sienoms. Taip pat iš molio gaminamos nedegtos plytos, blokeliai sienoms,

vidaus apdailos plokštės. Apsaugotos nuo vandens šios medžiagos pasižymi didelius

ilgaamžiškumu.

6

7

1.1.2. Hidraulines rišamosios medžiagos.

Hidraulinėmis vadinamos rišamosios medžiagos, kurios pradeda kietėti ore, vėliau kietėja

vandenyje ir išlaiko stiprumą ne tik ore, bet ir būdamos vandenyje.

1.1.1.1. Hidraulinės kalkės

Jūreivystės vystimasis XVII-XVIII amžiuje iškėlė uostų statybai uždavinį sukurti vandens

poveikiui atsparią rišamają medžiagą. 1756 metais anglas D.Smith’as degdamas klintis su molio

priemaiša gavo atsparią vandeniui rišamąją medžiagą – hidraulines kalkes. Jos gaminamos

žemesnėje už sukepimo tepmeratūroje (1250° C) išdegus mergelingas kalcines uolienas, kuriose

yra 8 - 20% molio ir kitų priemaišų. Dažniausiai hidraulinės kalkės gaminamos kaip ir orinės kalkės:

žaliava išgaunama, trupinama, degama 900-1000° C temeratūroje. Jos naudojamos maltos arba

gesintos iki miltelių. Gesinamos mažu vandens kiekiu (6-20%); nepasigesinusios dalelės

atskiriamos, sumalamos ir malinys sumaišomas su bendrua miltelių mase. Hidraulinės kalkės

naudojamos gaminant mūro ir tinko skiedinius, mažo stiprumo betonus. Tinkamai parinkus

keitėjimo režimą skiediniai ir betonai yra stipresni už pagamintus su orinėmis kalkėmis.

1.1.1.1. Cementas, Portlandcementis

1796 metais anglas D. Parker’is užpatentavo romancementą, galintį kietėti ore ir vandyje.

Iki IX amžiaus vidurio ši medžiaga buvo pagrindinė hidrotechnikos statinių statyboje. 1807 metais

rusų akademikas V.M. Severgin’as aprašė rišamąją medžiaga, gaunamą išdegus, o p to sumalus

mergelio uolienas. Gauta medžiaga buvo geresnės kokybės ur romancementį. 1824 metais D.

Aspin’as, portlandcemenčio vardu, Didžiojoje Britanijoje sukūrė ir užpatentavo pagrindinę

šiuolaikinę rišamąją medžiagą – cementą.

Cementas yra smulki miltelių pavidalo mineralinė medžiaga, kuri su vandeniu rišasi ir

kietėja vykstant hidratacijos reakcijos ir procesams. Sukietėjusi neprararanda stiprumo bei

pastovumo ore ir vandenyje. Tai pagrindinė ir plačiausiai naudojama statybine medžiaga.

Cementas gaunamas sumalus klinkerį su tam tikru kiekiu gipso. Pirmasia klinkerio gamybos etamas

yra kalcio karbonato skaidymas (kalcinavimas), atliekamas ilgose besisukančiose krosnyse. Toliau

gautas kalcio oksida aukštoje temperatūroje ( maždaug 1500 ° C) degamas kartu su silicio dioksidu,

aliuminio oksidu ir geležies oksidu. Taip gaunamas klinkerio mineralas. Sekančiame etape klinkeris

sutrinamas ar sumalamas kartu su gipsu ir kitomis sudedamosiosmis dalimis, kad būtų išgautas

cementas. Gipsas reikalingas cement rišimosi trukmei reguliuoti (sulėtinti), nes be gipso klinkerio

milteliai labia greitai susirištų.

8

2 Paveikslėlis. Cementas

Pagal lietuvos standartą (LST EN 197-1) cementas žymimas CEM ir skirstomas į 5

pagrindinius tipus:

I. Portlandcementis - CEM I

II. Sudėtinis portlandcementis – CEM II

III. Šlakinis cementas – CEM III

IV. Pucolaninis cementas – CEM IV

V. Mišrusis cementas –CEM V

Sudėtinio portlandcemenčio (CEM II) žymenyje, be cement tipo, nurodoma priedų kiekis, rūšis,

stiprio klasė ir ankstyvojo stiprio žymuo.

Priedų kiekis nurodomas raidėmis A,B,C (didėjimo tvarka)

Priedai įeinantys į portlandcemenčio sudėtį, žymimi taip pat raidėmis, pvz.: aukųtakrosnių šlakas-S,

silicinės mikrodulkės –D. priedų kiekis portlandcemenčio sudėtyje nusakomas procentais.

Pagal stiprį įprastinis portlancementis skirstomas į tris klases: 32,5MPa, 42,5 MPa ir 52,5 MPa.

Pagal stiprio klases žymimas taip: 32,5; 42,5; 52,5. Cement klasės – standartinių cement skiedinio

bandinių, kietėjusių 28n paras, su 95% tikimybe garantuotas stipris gniuždant, išreiškiamas N/mm2

(MPa).

9

Pagal kietėjimo greitį cementai būna:

Įprastinio ankstyvojo stiprio – N

Greitai kietėjantys – R

Lėtai kietėjantys – L.

Jei cemente šarminių oksidų Na2O, K2O kiekis neviršija 0,8% pažymima raide MA.

Pvz. jei portlandcemenčio žymuo CEM II/A-L 42,5 N (MA)- tai 42,5 stiprio klasės , įprastinio

kietėjimo greičio, iki 0,8% šarminių oksidų turintis klinties portlandcementis.

10

1 Lentelė. Cementų tipai ir sudėtis

AB “Akmenės cementas” yra pagrindė įmonė lietuvoje gaminanti cement. Čia jis gaminams

šlapiuoju būdu, naudojant vietines žaliavas- kintis ir molį. Gipsas importuojamas iš Latvijos.

Lietuvos rinkai gaminamas šių tipų cementas: CEMI 52,5 N (MA), CEM I 42, 5 R (MA), CEM I

42,5 N (MA), CEM II/A-L 42,5 N (MA). Lietuvai gaminamame cemente šarmų kiekis, skaičiuojant

Na2O ekvivalentu, yra < 0,8 %, kadani Lietuvos užpildai užteršti reaktyviomis uolienomis.

1.1.1.1. Specialieji portlandcemenčiai

Be įprastinio portlandcemenčio, gaminami specialieji:

Greitai kietėjantis portalndcementis plačiai naudojamas statybiniams mišiniams gaminti.

Hidrofobinis portlandcementis yra paprastas portlandcementis su vandens nepralaidžiais

priedais. Sukietėjęs cementinis akmuo mažiau praleidžia vandens, yra atsparesnis šalčiui,

cikliškam sudrėkimui ir išdžiūvimui. Jis naudojamas pastatų apdailai, tinko mišinio

skiediniams, taip pat jis naudojamas keliams, aerodromų takams tiesti.

Plastifikuotas portlandcementis – tai portlandcementis su hidrofiliniais priedais,

didinančiais cement miltelių drėgstamumą. Ši rišamoji medžiaga suteikia mišiniams didesnį

slankumą ir geresnį klojamumą.

Sulfatams atsparus portlandcementis naudojamas betonams gaminti, kuriems keliami

didesni atsparumo agresyviai aplinkai ir šalčiui reikalavimai. Gali būti naudojami

kontrukcijoms, kurias veikia druskų prisotintas vanduo.

Pucolaninis portlandcementis – tai sulfatams atsaprių cement grupei priklausantis

portalndcementis, kuris nuo įprastinio skiriasi trepelio, opokos, diatomite didesniu kiekiu.

Jam kietėjant išsiskiria mažiau šilumos, todėl šis portlandcementis tinka masyvioms

konstrukcijoms betonuoti.

Šlakiniai portlandcemenčiai gaunami smulkiai sumalus paprosto cement klinkerį ir

granuliuotus aukštakrpsnių šlakus. Jis kietėja lėčiau nei įprastinis ir yra atsparus sulfatams,

tačiau ne toks atsparus šalčiams. Tinka masyvioms konstrukcijoms betonuoti.

11

1.2.Organinės rišamosios medžiagos.

Organinės rišamosios medžiagos- organinės kilmės medžiagos, kurios dėl jose vykstančių

fizikinių arba cheminių procesų sukietėja arba pasidaro mažiau plastiškos. Jos vartojamos betonų,

skiedinių, dažų, klijų ir įvairių dirbinių gamybai, taip pat kaip konstrukcijų hidroizoliacinės ir

sandarinimo medžiagoms.

Organinės rišamosios medžiagos pagal kietėjimo pobūdį skirstomos į dvi grupes:

nereaktyviąsias ir reaktyviąsias. Tai organinės kilmės medžiagos, kurios dėl jose vykstančių fizikinių

arba cheminių procesų sukietėja arba pasidaro mažiau plastiškos. Jos vartojamos betonų,

skiedinių, dažų, klijų ir įvairių dirbinių gamybai, taip pat kaip konstrukcijų hidroizoliacinės ir

sandarinimo medžiagoms. Organinės rišamosios medžiagos pagal kietėjimo pobūdį skirstomos į dvi

grupes:

Nereaktyviąsias rišamasias medžiagas, kurios kietėja dėl fizikinių procesų: joms atvėsus ar

išgaravus jas suskystinusiam tirpikliui, labai padidėja ne tik rišamosios medžiagos (bitumo,

deguto, kai kurių polimerų) klampumas, bet ir visos kompozicijos stiprumas.

Reaktyviąsias rišamasias medžiagas, kurios kietėja dėl cheminių procesų (vulkanizacijos,

polikondensacijos), kurių metu tarp molekulių susidaro nauji kovalentiniai ryšiai. Prie jų

priskiriamos tokios medžiagos, kurių molekulėse yra dvigubų ar trigubų jungčių bei kitų

aktyvių funkcinių grupių ( kaučiukai, augaliniai aliejai, senolio formaldehidinės bei

epoksidinės dervos ir pan.).

Pagal kilmę organinės rišamosios medžiagos skirstomos į:

Gamtines medžiagas, kurios savo ruožtu skirstomos į: a) natūraliąsias – natūralius

gamtinius produktus (gamtinis kaučiukas, gamtinės dervos ir pan.) ir b) dirbtines, gautas chemiškai

perdirbant gamtinius produktus arba fiziškai atskiriant iš jų nereikalingas priemaišas ( naftos

bitumai, celiuliozės eteriai ir esteriai, pokostas ir kt.).

Sintetines medžiagas, kurios yra cheminės sintezės produktai. Jos gaunamos

smulkiamolekulius junginius paverčiant stambiamolekuliais, t.y. polimerais (polietilenas,

polivinilchloridas, fenolio formaldehidinė derva ir kt.).

12

1.1.2. Bitumai

Bitumais vadinamos kietos arba klampios organinės medžiagos, sudarytos iš aliciklinių ir

aromatinių angliavandenilių bei jų deguoningų, azotingų ir sieringų darinių mišinių. Bitumai esti

nuo tamsiai geltonos iki juodos spalvos, degūs, tirpsta organiniuose tirpikliuose, netirpsta

vandenyje, atsparūs vandeniniams druskų ir rūgščių tirpalams. Šildomi jie minkštėja, skystėja, o

aušdami — tirštėja, kietėja.

Bitumas Viena seniausiai vartojamų vandeniui atsparių rišamųjų medžiagų išgaunamas iš

naftos, kurį žmogus naudojo jau 3800 metų prieš mūsų erą – kaip statybinę medžiagą.

Bitumai yra koloidinės sistemos, kurių terpę sudaro alyvos ir dervos, o fazę – asfaltenai.

Apie 45% - 65% bitumą sudaro alyvos, kurios gerai tirpsta benzine. Nuo alyvų kiekio priklauso

bitumų klampumas, minkštėjimo temperatūra, takumas, lakumas. Dervose yra asfaltogeninių

rūgščių ir jų anhidridų, t.y. polinių grupių, todėl jos gerai limpa prie įvairių uolienų, ypač prie

bazinių. Bitumuose dervų būna 15 – 3O°/o. Nuo jų kiekio priklauso bitumtų plastiškumas,

tąsumas. Kaitinamos dervos oksiduojasi ir virsta asfaltenais. Nuo asfaltenų kiekio priklauso bitumų

struktūrinis stiprumas, terminis pastovumas, rišlumas, kietumas. Asfaltenų bitumuose būna 10 –

30%. Bitumuose gali būti ir parafinų – angliavandenilių. Parafinai blogina bitumų savybes: mažina

jų lipnumą, tąsumą, asfaltentų dispersiškumą, didina trapumą šaltyje, todėl parafinų bitumuose

turi būti ne daugiau kaip 4%.

Pagal kilmę bitumai skirstomi į:

Gamtinius bitumus, kurie yra sudedamoji kaustobiolitų (nuosėdinių degiųjų uolienų) dalis.

Jie gali buti sapropeliniai, humolitiniai (skalūnų, anglių, durpių) ir naftiniai. Grynų gamtinių

13

bitumų randama retai. Jų ištekliai nedideli. Daugiausia randama naftinės kilmės bitumų. Jie

susidaro oksiduojantis naftai, patekusiai į poringas nuosėdines uolienas (klintis, dolomitus,

smiltainius) ir išgaravus iš jos lengvosioms bei vidutinėmis frakcijoms. Tokios uolienos

vadinamos asfaltinėmis. Bitumas iš asfaltinių uolienų, kuriose jo yra daugiau kaip 10%,

išskiriamas virinant arba išekstrahuojamas organiniais tirpikliais. Uolienos, kuriose bitumo

yra mažiau kaip 10%, malamos. Taip gauti asfalto milteliai vartojami asfaltinių mastikų ir

betonų gamybai. Palyginti su dirbtiniais, gamtiniuose bitumuose būna daugiau deguoningų

junginių su polinėmis grupėmis ir mažiau parafino, todėl jie geriau limpa prie įvairių

paviršių ir būna ne tokie trapūs žemoje temperatūroje.

Dirbtinius bitumus, iš kurių statybai daugiausia vartojami naftiniai. Nuo gamtinių jie skiriasi

alyvų ir mažesniu asfaltenų kiekiu. Pagrindinė jų žaliava yra mazutas, gudronas ir gudrono

tolesnio perdirbimo liekanos, naftos kremingo ir įvairios sunkiosios bei dervingosios naftos

perdirbimo liekanos.

Geriausiais laikomi bitumai, kurie, esant tam tikrai penetracijai, turi maksimaliai įmanomą

tąsumą ir aukštą minkštėjimo temperatūrą, o taip pat geras adhezines savybes:

Penetracija. Nustatoma standartinės adatos įsmigimo į pusiau kietus ir pusiau skystus

produktus nustatytu režimu, nusako bitumo kietumą. Penetracijos vienetu priimtas adatos

įsmigimo gylis 0,1 mm, esant 25 oC temperatūrai ir 1N apkrovai. Apkrovos veikimo laikas –

5 sekundės. Kuo mažesnė bitumo penetracija esant nustatytai minkštėjimo temperatūrai,

tuo didesnis bitumo šiluminis stabilumas.

Adhezija. Bitumo adhezinės savybės charakterizuoja jų lipnumą ir klijuojančiąsias savybes.

Kelių bitumas turi turėti didelį lipnumą esant plačiam temperatūrų diapazonui, kad tvirtai

laikytų skaldą nuo ištrupėjimo veikiant autotransporto ratams. Geras sukibimas su sausais

ir drėgnais įvairių medžiagų paviršiais ypač svarbus tiesiant kelių dangas.

Tąsumas. Bitumų tąsumas charakterizuojamas atstumu, kuriuo galima ištempti bitumą iki

siūlo nenutrūkstant. Šis rodiklis rodo bitumų konsistenciją (tirštumą) ir lipnumą. Kuo

žemesnė temperatūra, tuo mažesnis tąsumas.

Minkštėjimo temperatūra. Naftiniai bitumai neskystėja ir neturi lydymosi taško – kaitinant

jie minkštėja. Minkštėjimo temperatūrai esant bitumai iš santykinai kieto būvio pereina į

skystą. Minkštėjimo temperatūra nustatoma žiedo ir rutulio metodu. Didėjant minkštėjimo

temperatūrai, didėja bitumo savybė priešintis temperatūros pasikeitimui.

Bitumų asortimentas gana platus. Jis plačiai vartojamas stogams, garų ir vandens

izoliacinėms bei antikorozinėms dangoms, dažų, gumos ir kitose pramonės šakose. Lietuvoje apie

14

75% viso pagaminto bitumo suvartojama kelių dangoms. Asfaltinio betono kelių dangos yra

patvarios, nedulka, lengvai valomos ir remontuojamos, gerai su jomis sukimba padangos, slopina

vibraciją ir triukšmą. Jų klojimo darbai visiškai mechanizuoti.

1.1.3. Degutai

Degutai yra kietojo kuro (akmens anglių, durpių, medienos) sausosios distiliacijos kondensato

produktų perdirbimo liekana. Degutus sudaro stambiamolekulių aromatinių angliavandenilių ir jų

deguoningų, azotingų bei sieringų darinių mišiniai. Jie yra aliejaus konsistencijos, savito kvapo, esti

nuo rudos iki juodos spalvos.

Pagal gamybos būdą degutai skirstomi į distiliuotuosius ir sudėtinius. Distiliuotieji degutai

gaminami iš gamtinio kietojo kuro perdirbimo į koksą liekanos – nevalytos dervos. Distiliuojant iš

dervų išskiriama tiek lakiųjų frakcijų (benzolo, toluolo, fenolio, naftalino), kad susidariusi liekana

atitiktų degutams keliamus techninius reikalavimus. Iš nevalytų dervų pašalinus visas lakiąsias dalis

(karbolines, krezolines ir antracenines alyvas), lieka pikis – anglies ir dervingųjų medžiagų likučių

mišinys. Sudėtiniai degutai gaminami lydant pikį su antraceno alyva arba nevalyta derva. Tai

pagrindinis statybinių degutų gamybos būdas, nes, keičiant komponentų santykį, lengva reguliuoti

deguto minkštėjimo temperatūrą ir klampumą.

Degutai vartojami kelių statyboje, kai kurių stogo medžiagų gamyboje. Didžiausias jų

trukumas – mažas ilgaamžiškumas. Veikiant saulei ir oro deguoniui, kinta deguto sudėtis ir jo

plastinės savybės.

1.1.4. Polimerai

Polimerai – tai stambiamolekuliai junginiai, kurių molekulėje tolygiai ar netolygiai pasikartoja

polimero grandys. Polimerų savybės priklauso nuo pradinių monomerų prigimties ir struktūros bei

iš jų susidariusių makromolekulių dydžio: didėjant molekulinei masei, kyla polimerų lydymosi

temperatūra ir didėja stiprumas. Smulkiamolekulių junginių – pradinių monomerų (fenolio,

metileno ir kt.) molekulinės masės yra pastovios, todėl pastovūs ir jų fizikinių savybių rodikliai,

pavyzdžiui, kristalizacijos, lydymosi, virimo temperatūra ir pan. iš tų pačių monomerų susidariusio

polimerų molekulės būna nevienodo dydžio, taigi polimeras visada yra įvairių dydžių

makromolekulių mišinys, t.y. polidispersiškas. Dėl šios priežasties polimerai neturi tikslios lydymosi

ir stingimo temperatūros – jie lydosi ir stingsta tam tikrame temperatūros intervale.

Pagal struktūrą polimerai skirstomi į:

Kristalinius, kuriu polimerų grandinės išsidėsčiusios tvarkingai. Kuo stipresni

tarpmolekuliniai ryšiai, tuo ryškesnės polimerų kristalinės savybės. Atskirą kristalinių

15

polimerų pogrupį sudaro pluoštiniai polimerai. Juose kristalai būna išsidėstę beveik

lygiagrečiai. Iš daugiausia vartojamų kristalinių polimerų paminėtini polipropilenas ir

polietilenas.

Amorfinius, kurių polimerų molekulės išsidėsčiusios be jokios sistemos, netvarkingai. Šiuos

polimerus galima suskirstyti į du didelius pogrupius — elastomerus ir stiklus bei dervas.

Elastomerai — tai dideliame temperatūros intervale elastingi (su didelėmis grįžtamosiomis

deformacijomis) polimerai. Stiklų ir dervų tarpmolekulinės jėgos yra palyginti didelės, jų

molekulės negali pasislinkti viena kitos atžvilgiu, todėl šio tipo polimerai yra kieti.

16

Polimerai būna:

I. Gamtiniai polimerai, kurie susidaro gyvųjų organizmų ląstelėse dėl ten vykstančių

biosintezės procesų. Gamtinių polimerų statybos pramonėje vartojama nedaug – jie

dažniausiai pakeičiami sintetiniais. Iš gamtinių polimerų statybos pramonei daugiausia

reikia celiuliozės, kaučiuko ir kai kurių gyvulinių baltymų (kolageno, kazeino, albumino).

Modifikuota celiuliozė. Celiuliozė yra gamtinis linijinis polimeras, kuri sudaro pagrindinę

augalų ląstelių sienelių dalį (medienoje jos yra 45 – 6O%, medvilnėje – 85 – 98%). Pašalinus

iš augalinių audinių neceliuliozinius komponentus, gaunama techninė celiuliozė. Natūrali

celiuliozė statyboje beveik nevartojama, nes ji sunkiai tirpsta ir lydosi. Kadangi celiuliozės

grandys turi po tris hidroksilo grupes ir yra labai chemiškai aktyvios, tai celiuliozė palyginti

lengvai perdirbama į esterius ir eterius.

Iš celiuliozės esterių svarbiausi yra nitratai, acetatai ir acetobutiratai:

Celiuliozės nitratai (nitroceliuliozė) gaunami veikiant celiuliozę azoto ir sieros rūgščių

mišiniu. Celiuliozės nitrinimo produktas, kuriame azoto esti 10,7 – 12,2%, vadinamas

koloksilinu. Koloksilinas tirpsta daugelyje organinių tirpiklių. Jis vartojamas lakams, klijams,

linoleumui gaminti.

Celiuliozės acetatai yra celiuliozės ir acto rūgšties esteriai. Pilno acetilinimo produktas

triacetatas vartojamas pluoštams, plėvelėms, organiniam stiklui gaminti. Diacetatas –

dalinio acetilinimo produktas. Jis tirpsta daugelyje organinių tirpiklių, lengvai

plastifikuojamas, todėl vartojamas lakams ir plastikams (etroliams) gaminti.

Celiuliozės acetobutiratai yra acto ir sviesto rūgščių anhidridų ir celiuliozės esteriai.

Vartojami lakų ir plastikų gamybai.

Metilceliuliozė gaunama kaitinant, autoklave šarminę celiuliozę, su metilo chloridu.

Tai nepūvantis krakmolo pakaitalas, vartojamas glaistų gamyboje. Perspektyvesnė

karboksimetilceliuliozė, kuri gaunama šarminę celiuliozę apdorojant chloracto rūgštimi

arba jos natrio druska. Ji gerai tirpsta vandenyje ir vartojama apmušalams klijuoti bei

lateksams ir mastikoms stabilizuoti.

Etilceliuliozė ir benzilceliuliozė gerai derinasi su plastifikatoriais, polimerais, atsparios

šarmams, limpa prie metalo ir medžio. Vartojamos lakams, plėvelėms, plastikams gaminti.

17

Natūralusis kaučiukas. Tai labai elastinga augalinė medžiaga, gaunama iš brazilinio

kaučiukmedžio (hevėjos) panašių j pieną sulčių – latekso. Jis tirpsta aromatiniuose ang-

liavandeniliuose (benzine, benzole, chloroforme ir kt.), sudarydamas klampią masę – klijus.

Vandenyje, alkoholyje ir acetone – netirpsta. Kaučiukas iš natūralaus latekso

koaguliuojamas acto arba skruzdžių rūgštimi, paskui perplaunamas, išdžiovinamas ir

rūkomas dūmuose, kad būtų atsparesnis oksidacijai, t.y. lėčiau sentų.

Kaučiukas yra labai elastingas, nelaidus vandeniui ir dujoms, atsparus agresyviai aplinkai,

pasižymi gera adhezija, todėl iš jo gaminami hermetikai ir izoliacinės medžiagos.

Vulkanizuojant kaučiuką, gaunama guma.

Gyvuliniai baltymai . Biologinės (gyvulinės) kilmės polimerai yra vertingos maistinės

medžiagos. Pradėjus gaminti sintetinius jų pakaitalus, gamtinių baltymų reikšmė statyboje

vis mažėja. Iš daugelio šios grupės polimerų – baltymų – statybos pramonėje vartojami

kolagenas, kazeinas ir albuminas.

Kolagenas įeina į gyvulių odos, kaulų, sausgyslių, žuvų pelekų ir žvynų sudėtį. Iš šių

medžiagų gaminami gana stiprūs, bet nepakankamai atsparūs drėgmei ir

mikroorganizmams stalių ir dažų klijai.

Kazeinas yra pieno sudedamoji dalis. Iš jo, kalkių ir mineralinių druskų gaminami klijai.

Sukietėję kazeininiai klijai yra stiprūs, bet nepakankamai atsparūs vandeniui. Vartojami

stalių ir dažymo darbams.

Albuminas – kraujo sudedamoji dalis. Iš jo pagaminti klijai yra atsparesni vandeniui negu

kazeininiai.

II. Sintetiniai polimerai gaminami iš angliavandenilių (gamtinių dujų, naftos, kietojo kuro

sudedamųjų dalių), taip pat iš jų ir angliarūgštės, azoto, chloro, fluoro bei kitokių darinių.

Polimerai sintetinami polimerizacijos arba polikondensacijos būdu (reakcijos tipas priklauso

nuo monomeruose esančių funkcinių grupių). Taip gaunami polimerizaciniai ir

polikondensaciniai sintetiniai polimerai.

Polimerizaciniai polimerai. Iš polimerizacinių polimerų statyboje daugiausia vartojami

polietilenas, polipropilenas, poliizobutilenas, polistirolas, polivinilchloridas,

polrvinilacetatas, poliakrilatai, politetrafluoretilenas, indeno kumaroniniai polimerai,

kaučiukai.

Polietilenas gaminamas iš metileno – bespalvių dujų, nesotaus angliavandenilio, išskiriamo iš

naftos ir akmens anglių perdirbimo dujinių frakcijų. Polietilenas atsparus chemiškai, nelaidus

18

elektrai, stiprus, elastingas, nesunkiai suvirinamas. Iš jo lengva formuoti tankias plėveles, įvairius

dirbinius. Tačiau polietilenas neilgaamžis (jį intensyviai ardo deguonis ir ultravioletiniai spinduliai)

ir neatsparus šilumai. Iš polietileno gaminami įvairūs santechniniai vamzdžiai, elektros laidų

izoliacija, dujas ir skysčius izoliuojančios plėvelės, metalinių vamzdžių antikorozinės dangos.

Polipropilenas gaunamas iš propileno, kuris yra sintetinamas tirpiklyje (benzine, propane)

70°C temperatūroje ir 1 – 4 MPa slėgyje. Tai lengva, kieta, stipri, skaidri (kai plonas sluoksnis),

blizganti medžiaga, gana atspari aukštai temperatūrai. Neatsparus tik koncentruotoms rūgštims.

Atmosferiniam atsparumui padidinti į jį pridedama suodžių. Iš jo gaminama plėvelė, pluoštai,

vamzdžiai, klijai.

Poliizobutilenas gaunamas polimeriant izobutileną. Tai – minkšta, elastinga amorfinė

medžiaga, kuri tirpsta aromatiniuose angliavandeniliuose, mineralinėse alyvose, atspari rūgštims ir

šarmams. Gerai maišosi su įvairiais užpildais. Beje, užpildų galima, pridėti iki 90%. Poliizobutilenas

vartojamas kaip, hidroizoliacinė medžiaga hermetikams gaminti. Jo, kaip priedo, dedama į

antikorozinius užtepus, kaučiukų mišinius, klijų kompozicijas.

Polistirolas gaunamas polimerinant stirolą. Tai vienas iš labiausiai paplitusių polimerų. Jo

žaliava stirolas – skaidrus skystis, išskiriamas iš naftos ar akmens anglių arba gaunamas

dehidratuojant etilenbenzolą.Polistirolas tirpsta aromatiniuose angliavandeniliuose, ketonuose,

esteriuose, netirpsta alifatiniuose angliavandeniliuose, acto rūgštyje, atsparus šarmams, fosforo

rūgštims, aliejams, druskų tirpalams. Jis sensta, trapus, degus. Polistirolas vartojamas įvairiems

dirbiniams, klijams, mastikoms gaminti.

Polivinilchloridas yra vienas iš plačiausiai vartojamų polimerų. Jo žaliava vinilchloridas –

bespalvės nuodingos dujos, gaunamos iš druskos rūgšties ir acetileno. Polivinilchloridas, yra kieta,

trapi medžiaga, todėl į jį reikia dėti plastifikatorių. Neplastifikuotas polivinilchloridas vadinamas

viniplastu, plastifikuotas – plastikatu. Atsparus vidutinės koncentracijos šarmams, rūgštims. Iš

viniplasto gaminami antikoroziniai lakštai, plėvelės, vamzdžiai, termoizoliaciniai dirbiniai, o iš

plastikato – linoleumas, sienų apmušalai, dietinė oda, izoliacinės plėvelės, įvairūs ilginiai statybiniai

dirbiniai. Polivinchloridą chemiškai apdorojant chlorbenzolu arba tetrachloretanu gaunamas

perchlorvinilas. Jis gerai derinasi su plastifikatoriais, atsparus chemiškai, turi gerų adhezinių

savybių, todėl vartojamas fasadų dažams, apsauginėms plėvelėms, klijams ir mastikoms gaminti.

Poliakrilatai. Jų žaliava yra akrilo ir metakrilo. rūgščių dariniai, dažniausiai metilo, benzilo ir

kiti esteriai. Iš akrilo rūgšties esterių plačiausiai vartojamas polimetilakrilatas ir polibutilakrilatas.

Tai silpnos, elastingos medžiagos. Iš jų gaminamos plėvelės, lakštai, klijai, jomis plastifikuojami

trapūs polimerai, impregnuojami audiniai.

19

Didžiausia techninę vertę turi metakrilo rūgšties esterių polimeras – polimetilmetakrilatas

Polimetilrnetakrilatas (organinis stiklas) – tai skaidri, stipri, amorfinė termoplastinė medžiaga. Jis

gerai praleidžia ultravioletinius spindulius (iki 73 %; silikatinis stiklas —0,6%), bet neatsparus

šilumai, minkštas. Organiniu stiklu įstiklinami įvairios paskirties objektai. Iš emulsinio

polimėtilmetakrilato gaminamos kietėjančios pastos, dažai, apmušalai. Polimetilmetakrilatu

impregnuojama mediena, betonas.

Politetrafluoretilenas (fluoroplastas-4) yra ypač inertiška, hidrofobiška, dielektriška, aukštas

temperatūras (iki 350 – 400°C) išlaikanti medžiaga. Iš jo gaminami specialios paskirties dirbiniai,

vamzdžiai, antikorozinės plėvelės, tarpikliai.

Indeno kumaroniniai polimerai gaminami iš aromatinių angliavandenilių indeno ir kumarono

mišinio. Indeno ir kumarono yra nevalytame benzole ir akmens anglies alyvų fenolinėje frakcijoje.

Indeno kumaroniniai polimerai gerai tirpsta aromatiniuose tirpikliuose, terpentine, atsparūs

šarmams, amoniakui, lengvai plastifikuojami, derinasi su augaliniais aliejais, neatsparūs atmosferos

poveikiams. Jie vartojami grindų plytelėms, lakams, dažams, klijų mastikoms (sumaišyti su

sintetiniais kaučiukais) gaminti.

Sintetiniams kaučiukams, kaip ir natūraliesiems, būdingas elastingumas dideliame temperatūrų

intervale ir terminiai reiškiniai deformuojant. Sintetinių kaučiukų struktūra ne tokia taisyklinga,

kaip natūraliųjų, todėl jie silpnesni, greičiau sensta, bet atsparesni korozijai, šilumai, ne taip greit

susidėvi. Sintetiniai kaučiukai, kurių pagrindinėje grandinėje yra dvigubų jungčių, lengvai

vulkanizuojasi, todėl iš jų galima gauti įvairių rūšių gumą, tinkančią padangoms, hermetikams,

mastikoms, dangoms ir kitiems dirbiniams.

Polikondensaciniai polimerai.

Polikondensacinis polimeras susidaro reaguojant tarpiniams polimerams (oligomerams) su

pradiniais monomerais arba su tais oligomerais, kurie turi funkcinių grupių, todėl polikonden-

sacinis polimeras teoriškai sudaro vieną gigantišką molekulę. Iš polikondensacinių polimerų

statybos pramonėje plačiausia vartojami poliamidai, fenolio aldehidai bei aminoaldehidai,

furaniniai polimerai, poliesteriai, poliuretanai, epoksidiniai, silicio organiniai polimerai.

Poliamidai – tai aminorūgščių arba dikarboninių rūgščių polikondensacijos su diaminais

produktas. Jie tirpsta rūgštyse, fenoliuose, neatsparūs oro deguoniui. Gerai maišosi su užpildais,

bet blogai derinasi su plastifikatoriais ir stabilizatoriais, plastiški būna nedideliame temperatūros

intervale, todėl gana sunku iš jų formuoti dirbinius.Iš poliamidų gaminamos įvairiausios medžiagos

ir detalės (pvz., vamzdžiai, santechninės detalės, pluoštai, plėvelės, klijai, virvės, kiliminių grindų

danga).20

Fenolio farmaldehidiniai polimerai yra fenolio bei jo, homologų kondensacijos su kai kuriais

aldehidais produktai. Iš jų gaminamos mastikos, įvairūs plastikai, taip pat lakai ir klijai. Iš fenolio

aldehidinių polimerų labai svarbūs rezorcino formaldehidiniai polimerai. Jie gana kieti, atsparūs

šilumai, kietėja normalioje temperatūroje, todėl iš jų formuojami stambūs dirbiniai, gaminami

glaistai, klijai.

Furaninlai polimerai. Statyboje vartojami furfurolo acetoniniai monomerai , gaminami

šarminėje terpėje iš furfurolo ir acetono (4:1). Gerai derinasi su plastifikatoriais, įvairiais

oligomerais, kaučiukais, bitumais, labai atsparūs rūgštims, šarmams, druskoms. Jie vartojami

plastbetonių, klijų, termoizoliacinių medžiagų, įvairių detalių gamyboje, jais impregnuojami

pluoštai ir audiniai.

Poliesteriai – dikarboninių ir polikarboninių rūgščių ir daugiahidroksilių nesočiųjų alkoholių

kondensacijos produktas. Jie vartojami lakų, dažų, mastikų, linoleumų gamyboje.

Poliuretanai. Tai polikondensaciniai polimerai, kurių savybės priklauso nuo sintezei

vartojamų medžiagų. Jie gali būti klampūs skysčiai arba kietos medžiagos, amorfinės arba

kristalinės struktūros, sudaryti iš linijinių arba susiūtų makromolekulių. Poliuretanai yra stiprūs,

atsparūs atmosferinei oksidacijai, rūgštims, šarmams, benzinui, dilimui, todėl iš jų gaminami

pluoštai, guma, lakai, klijai, termoizolracinės medžiagos.

Epoksidiniai polimerai (dervos) netrapūs, nes turi palyginti mažai skersinių ryšių. Be to,

kietedami jie mažiau traukiasi, neišskiria pašalinių medžiagų. Gana atsparūs chemiškai ir

mechaniškai. Vartojami universalių klijų, stiklo plastikų, polimerbetonių gamyboje.

Silicio organiniai polimerai yra atsparūs karščiui, bet mažiau elastingi už angliagrandžius

polimerus. Jie nesunkiai apdirbami, atsparūs temperatūrai, bet dėl silpnų, tarpmolekulinės

sankibos jėgų nestiprūs. Jie silpnai sukimba su daugeliu organinių medžiagų, bet gerai – su stiklo

pluoštu, asbestu, t.y. su medžiagomis, kurių sudėtyje yra siloksaninių grupių. Kietieji silicio

organiniai polimerai vartojami lakų ir plastikų gamyboje, elastiniai – gaminti silikoniniams

kaučiukams, skystieji – tepalams, impregnavimui, apsaugai nuo vandens.

21

1.1.5. Aliejai

Aliejai yra glicerino esterių (gliceridų) mišiniai su sočiosiomis ir nesočiosiomis riebiosiomis

rūgštimis. Jie gaunami iš aliejingų augalų sėklų ir vaisių. Gerai tirpsta daugelyje organinių tirpiklių;

tankis – mažesnis kaip 1000 kg/m3.

Aliejų savybės priklauso nuo riebiųjų rūgščių sudėties, jų kiekių santykio, priemaišų. Kietėja

(džiūsta) aliejai, turintys daug nesočiųjų riebiųjų rūgščių (linolio, linoleno, oleostearino ir kt.),

kurios jungiasi su deguonimi, sudarydamos peroksidus ir hidroperoksidus. Dėl peroksidų ir

hidroperoksidų dvigubų jungčių prasideda oksidacinė polimerizacija, todėl aliejaus sluoksnis

tirštėja, plėvelė pamažu kietėja.

Aliejai būna kieti, pusiau kieti ir skysti. Skystieji aliejai pagal gebėjimą kietėti ore skirstomi į

džiūstančiuosius, pusiau džiūstančiuosius ir nedžiūstanciuosius, t. y. sudarančius kietą arba pusiau

kietą plėvelę ir nesudarančius plėvelės. Pagal kietėjimo greitį ir susidariusios plėvelės savybes

augaliniai aliejai -skirstomi į šias grupes:

Tungamedžio, kuris greičiausiai kietėja ir sudaro tvirčiausią plėvelę, bet ji būna nelygi,

raštuota. Šis trūkumas pašalinamas, tungamedžio aliejų sukopolimerinus su sėmenų

aliejumi.

Sėmenų (sėmenų, kanapių), kurie vartojami dažniausiai, nes gerai kietėja (pridėjus greitiklių

– sikatyvų) ir sudaro tvirtą, netirpią ir nelydžią plėvelę.

Aguonų (aguonų, saulėgrąžų, kukurūzų, sojos), kurie lėtai kietėja. Jų plėvelė silpna, tirpi,

minkštėjanti.

Alyvmedžio bei ricinos, kurių aliejai plėvelių nesudaro. Juos galima sukietinti tik chemiškai

apdorojant. Nemodifikuoto alyvmedžio aliejaus galima įmaišyti į džiūstančiuosius aliejus, o

ricina plastifikuojami celiulioziniai ir dervų lakai.

Natūralūs aliejai vartojami retai. Kad greičiau kietėtų arba nekietėjantys virstų kietėjančiais,

aliejai chemiškai modifikuojami: rafinuojami, polimerinami (kaitinami 260 – 300oC temperatūroje),

oksiduojami (pučiant orą per įkaitintą iki 130 – 160°C aliejų), vulkanizuojami siera, dehidratuojami,

kopolimerinami su kai kuriais monomerais (pvz., stirolu), t.y. perdirbami į pokostus.

22

Išvados

Vystantis mokslui ir kaupiantis praktiniam patyrimui, išryškėjo atskirų medžiagų teigiamos

ir neigiamos savybės, jų tinkamumas tam tikroms eksploatacinėms sąlygoms, tarpusavio sąveika.

Šiai dienai rišamosios medžiagos yra vienos iš svarbiausių statybos elementų. Jos padeda išlaikyti

statinių ir kontrucijų patvarumą, tvirtumą, apsaugo juos nuo kenksimngų konstrukcijoms reiškinių

kaip vanduo, druskos, šaltis ir k t. Šiuolaikinė statyba neįsivaizduojama be cemento, kuris yra

pagridinė sudėtis gaminant betona ir kitas statybines plokštes, be įvairių polimerų, kurie

naudojamis dažų ir aliejų gamyboje, bitumo, deguto, kurie naudojami kelių tiesime, stogo

dangoms ir kitoms šiuolaikinei staybai savrbioms medžiagoms.

23

Naudota Literatūra:

1. D.Ramukevičius. Statybos Pagrindai – Kaunas, Ardiva, 2008m

2. V.Gurskis. Statybinės Medžiagos-Kaunas, Ardiva, 2008m.

3. http://archyvas.vz.lt; "Verslo žinių" archyvas ( Portlandcementis ir jo rušys)

24