tarptautinė ir tarpkultūrinė komunikacija

VIEŠOJI ĮSTAIGA SOCIALINIŲ MOKSLŲ KOLEGIJA

Džiuginta Baraldsnes

TARPTAUTINĖ IR TARPKULTŪRINĖ KOMUNIKACIJA

Vadovėlis

Klaipėda, 2012

Leidinio išleidimą rėmė: Projektas „Socialinių mokslų kolegijos studijų programų atnaujinimas ateities

specialistų ugdymui“ (projekto Nr. VP1-2.2-ŠMM-07-K-01-077) finansuojamas pagal 2007-2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioritetą „Mokymasis visą gyvenimą“.

Turinys

1. Kultūros svarba tarptautinei ir tarpkultūrinei komunikacijai

1.1 Kultūros apibrėžtis

1.2 Veiksniai, įtakojantys kultūrą

1.3 Pagrindiniai kultūros komponentai

1.4 Kultūrų tipologijos

1.4.1 Žemo ir aukšto konteksto lygio kultūrų skirtumai

1.4.2 Hosfede‘s kultūrinės dimensijos

1.4.2.1 Individualizmas prieš kolektyvizmą

1.4.2.2 Galios distancija

1.4.2.3 Neapibrėžtumo vengimas

1.4.2.4 Vyriškumo – moteriškumo dimensija

1.4.2.5 Ilgalaikės – trumpalaikės orientacijos dimensija

1.4.3 Schwatz‘s vertybės

1.4.4 Leung ir Bond socialinės aksiomos

2. Tarpkultūrinės komunikacijos proceso samprata

2.1. Komunikacijos ir tarpkultūrinės komunikacijos apibrėžimai

2.1.1 Komunikacijos apibrėžtis ir žodinės komunikacijos esminiai

aspektai

2.1.2 Kūno kalbos ypatumai komunikacijoje

2.1.2.1 Žodinės komunikacijos ir kūno kalbos santykis

2.1.2.2 Erdvės naudojimas nežodinėje komunikacijoje

2.1.2.3 Akių kontakto reikšmė komunikacijoje

2.1.2.4 Gestų raiška nežodinėje komunikacijoje

2.1.2.5 Kūno poza – kaip informacijos apie komunikacijos dalyvį šaltinis

2.1.2.6 Veido išraiška – žmogaus išgyvenamų jausmų atspindys

2.1.2.7 Išvaizda ir skirtingų kultūrų žmonių aprangos įvairovė

2.1.3 Komunikacijos ir kultūrinės įvairovės sąsajos

2.2 Stereotipų ir apibendrinimų formavimas komunikacijos

procese

2.3 Tarpkultūriniai konfliktai ir jų spendimo galimybės

2.3.1 Konflikto samprata vadybiniu ir psichologiniu aspektais

2.3.2 Tarpkultūrinio konflikto apibrėžtis

2.3.3 Konflikto ir tarpkultūrinio konflikto sprendimo strategijos

3. Verslo kultūra ir tarpkultūrinė komunikacija organizacijoje

3.1 Verslo kultūros apibrėžtis ir pažinimo prielaidos

3.2. Monochroniškos ir polichroniškos laiko orientacijos verslo

kultūros pagal Hall (1983)

3.3. Suplanuotos, lanksčios ir klausymo verslo kultūros pagal

Lewis (1997)

3.4. Vadovavimas ir komunikavimas skirtingose verslo kultūrose

4. Akultūracija ir kultūrinis šokas

4.1. Akultūracijos samprata

4.2. Kultūrinio šoko stadijos

Įvadas

„Tarptautinės ir tarpkultūrinės komunikacijos“ vadovėlis yra skirtas studentams,

studijuojantiems kolegijose tarptautinę komunikaciją. Šios knygos tikslas – supažindinti

studentus su tarptautinės ir tarpkultūrinės komunikacijos pagrindais, teorijomis,

konceptais.

Pasaulyje vykstantys globalizacijos procesai neišvengiamai “verčia” žmones

vystytis kultūriškai. Galima teigti, jog dabartinėmis sąlygomis svarbiu tampa ne tik

politinis, ekonominis, socialinis, bet ir kultūrinis išsilavinimas, leidžiantis pilnavertiškai

bendrauti su kitų kultūrų atstovais bei visapusiškai save realizuoti kitoje geografinėje

erdvėje. Vis dėlto dažnai tarpkultūrinė komunikacija būna lydima žinių apie kitą kultūrą

stoka.

Atsižvelgiant į šių dienų aktualijas bei vykstančius procesus tarptautinė ir

tarpkultūrinė komunikacija turėtų tapti neatsiejama studijų aukštosiose mokyklose dalis.

Studijų ir praktinių mokymų organizacijose metu įgytos teorinės ir praktinės žinios

užtikrintų prasmingą, produktyvią komunikaciją su kitų kultūrų atstovais bei skatintų

įveikti kultūrinius nesusipratimus, adaptuotis naujoje aplinkoje bei darniai gyventi

daugiakultūrinėje šeimoje išsaugojant savo tapatumą.

„Tarptautinės ir tarpkultūrinės komunikacijos“ vadovėlį sudaro keturi pagrindiniai

skyriai. kuriuose atskleidžiama kultūros svarba tarptautinei ir tarpkultūrinei

komunikacijai, analizuojama tarpkultūrinės komunikacijos proceso samprata,

išryškinamos sąsajos tarp verslo kultūros ir tarpkultūrinės komunikacijos organizacijoje

bei pagrindžiama akultūracijos ir kultūrinio šoko įtaka tarptautinei ir tarpkultūrinei

komunikacijai. Vadovėlyje yra pateiktos ir apibendrintos žymiausių užsienio ir Lietuvos

mokslininkų, tarpkultūrinės ir tarptautinės komunikacijos tyrėjų mintys, pristatytos

esminės komunikacijos koncepcijos. Iš viso vadovėlyje panaudota 158 moksliniai

šaltiniai, iš jų, didžiąją daugumą sudaro užsienio mokslininkų publikuoti moksliniai

straipsniai, monografijos, tyrimų ataskaitos. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra pateikiami

savikontrolės klausimai, padedantys išskirti svarbiausią skyriaus esmę bei praktinės

užduotys, orientuotos į savęs gilesnį pažinimą bei tarptautinės ir tarpkultūrinės

komunikacijos įgūdžių formavimą.

Pirmame knygos skyriuje yra pateikiama kultūros apibrėžtis. Kultūra – tai vertybių,

tikėjimo, žmonių elgesio šablonų sintezė, kuri yra atpažįstama ir pripažįstama tos kultūros

atstovų, turinčių bendrą istoriją, bendrus žodinės ir nežodinės komunikacijos ženklus.

Šiame knygos skyriuje yra analizuojami veiksniai, įtakojantys kultūrą, išryškinami

pagrindiniai kultūros komponentai bei pateikiamos kultūrų tipologijos: pagal

komunikacinį kontekstą (aukšto ir žemo konteksto kultūros) (Hall, 1966; 1973), pagal

psichologinį kontekstą (individualizmo - kolektyvizmo, galios distancijos, neapibrėžtumo

vengimo, vyriškumo – moteriškumo dimensijos) (Hofstede, 1980), pagal vertybes, į kurias

orientuojasi kultūra (įsitvirtinimo, hierarchinės, valdymo – kontrolės, intelektinio

autonomiškumo, emocinio autonomiškumo, lygybės, harmonijos) (Schwartz, 1992; 1994),

pagal socialines aksiomas (išorinio dinamiškumo ir visuomeninio cinizmo) (Leung et al,

2002); Bond et al, (2004)).

Antrame knygos skyriuje atskleidžiama tarpkultūrinės ir tarptautinės komunikacijos

proceso samprata, išryškinami komunikacijos ir tarpkultūrinės komunikacijos esminiai

aspektai, nuodugniai pristatomi žodinės komunikacijos ir kūno kalbos sudėtiniai

elementai. Ateidamas į šį pasaulį žmogus atsineša su savimi universalius kalbinius

gebėjimus, tačiau įtakojant kultūrai, kurioje žmogus plėtoja savo asmenybę, universalūs

kalbiniai gebėjimai pavirsta konkrečios kultūros kalba (pavyzdžiui, anglų, kiniečių,

lietuvių). Šiame skyriuje daug dėmesio skiriama kūno kalbos pažinimui, nes žmogaus

kūno kalba pasako daugiau nei žodžiai. Yra analizuojamos 7 sudėtinės kūno kalbos

dalys: erdvės panaudojimas nežodinėje komunikacijoje, akių kontaktas, gestų

raiška, kūno poza, veido išraiška bei skirtingų kultūrų žmonių išvaizdos ir aprangos

įvairovė. Itin didelė reikšmė yra suteikiama nuolatiniams, schematizuotiems kokios nors

žmonių grupės apibendrinimams – stereotipams, kurie išreiškia emocionaliai nuspalvintą,

skirtingų kultūrų asmenų bendravimo ir sąveikos metu gautą socialinę ir psichologinę

patirtį bei pasižymi vientisumu, pastovumu, konservatyvizmu, emocionalumu,

racionalumu ir kitais bruožais. Skyriuje apie tarpkultūrinius konfliktus ir jų spendimo

galimybes yra pristatoma tarpkultūrinio konflikto apibrėžtis, išskiriami trys tarpkultūrinio

konflikto modeliai. Šiame skyriuje taip pat plačiai diskutuojama apie konflikto sprendimo

strategijas, konstruktyvių ir destruktyvių konfliktų pasekmes.

Trečiame, verslo kultūros ir tarpkultūrinės komunikacijos organizacijoje, skyriuje

pateikiama verslo kultūros apibrėžtis, jos pažinimo prielaidos, analizuojamos Hall (1983)

monochroniškos ir polichroniškos laiko orientacijos bei Lewis (1997) suplanuotos,

lanksčios ir klausymo verslo kultūros. Daug dėmesio yra skiriama vadovavimo ir

komunikavimo skirtingose verslo kultūrose ypatumams atskleisti, pristatomos suplanuotos

(Vokietija), lanksčios (Italija) ir klausymo (Japonijos) verslo kultūrų charakteristikos.

Pagrindinė ketvirto skyriaus tema - akultūracija ir kultūrinis šokas, kurie dažnai

yra lydimi psichologinių ir/ar fiziologinių problemų. Remiantis akultūracijos ir kultūrinio

šoko modeliais galima teigti, jog nei akultūracijos nei kultūrinio šoko, patekus į naują

kultūrinę aplinką, išvengti negalima, tačiau sušvelninti poveikį įmanoma tinkamai jam

pasiruošus. Šiame skyriuje yra pateikti praktiniai patarimai, kaip greičiau įveikti kultūrinį

šoką keliaujant ar atvykus ilgesniam laikui į naują kultūrą. Patirti nesusipratimai ir noras

sėkmingai prisitaikyti naujoje aplinkoje gali pasitarnauti kaip akstinas tobulinti ir ugdyti

asmenybę, skatinti kūrybingumą, suteikti galimybę įsisavinti naujas vertybes, požiūrius ir

elgseną.

Kaip jau minėta, šiame vadovėlyje yra gausu daug įvairių praktinių užduočių,

skirtų gilesniam teorinės medžiagos suvokimui, praktinių įgūdžių formavimui bei savęs

pažinimui. Rekomenduojama nuoširdžiai įsigilinti į savikontrolės klausimus,

padėsiančius susisteminti žinias apie tarptautinę ir tarpkultūrinę komunikaciją.

Vadovėlio „Tarptautinė ir tarpkultūrinė komunikacija“ autorė nuoširdžiai dėkoja

Klaipėdos Socialinių mokslų kolegijos direktorei Gabijai Skučaitei, Klaipėdos skyriaus

vadovei, direktorės pavaduotojai akademinei veiklai Neringai Čekanavičienei, brangiems

kolegoms bei studentams, suteikus palaikymą, rengiant šį vadovėlį.

Linkiu prasmingų komunikacijos studijų.

Nuoširdžiai Jūsų,

Džiuginta Baraldsnes

Profesinės kompetencijos, kurioms įsisavinti skirta priemonė Vadovėlis „Tarptautinė ir tarpkultūrinė komunikacija“ siekia patobulinti šias studentų

profesines kompetencijas:

• įgyti tarpkultūrinės kompetencijos pagrindus;

• vertinti skirtingas kultūras skirtingose kultūrinėse dimensijose;

• suvokti tarpkultūrinę komunikaciją;

• suprasti kultūrų įtaką individų bei grupių komunikacijai;

• apibrėžti kultūrinius skirtumus ir jų įtaką tarptautiniam bendradarbiavimui bei

verslo ryšių palaikymui;

• gebėti komunikuoti su skirtingų pasaulio kultūrų atstovais;

• isisavinti skirtingų tautų etikos pagrindus;

• suvokti stereotipų kūrimo mechanizmą ir priemones;

• atpažinti skirtingų kultūrų tapatumo aspektus;

• palyginti gimtąją kultūrą kitų kultūrų atžvilgiu;

• žinoti pagrindinius kultūrinius neatitikumus;

• mokėti valdyti tarpkultūrinę komunikaciją;

• suvokti efektyvios komunikacijos ypatumus;

• nustatyti kultūrų dėsningumus ir skirtumus;

• valdyti tarpkultūrinius konfliktus;

• nustatyti tarpasmeninių santykių ypatumus įvairių kultūrų organizacijose;

• apibrėžti skirtingų kultūrų atstovų vadybos bei verslo organizavimo nacionalinius

bruožus;

• gebėti tinkmai komunikuoti su kitų kultūrų žmonėmis;

• gebėti organizuoti komunikaciją tarpkultūrinėje aplinkoje;

• gebėti pasirinkti tikslingas komunikacijos formas bei priemones, sprendžiant

bendradarbiavimo klausimus tarpkultūrinėje aplinkoje.

Sutartinių žymenų bei santrumpų sąrašas

a. – amžius;

a. po Kr. gimimo – amžius po Kristaus gimimo;

angl. – angliškai;

EU – Europos Sąjunga;

et. al. – ir kiti;

gr. – graikiškai;

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos;

lot. – lotyniškai;

m. – metai;

pvz. – pavyzdžiui;

pan. – panašiai;

t.t. – taip toliau;


Skyriaus tikslas – atskleisti kultūros svarbą tarptautinei ir tarpkultūrinei

komunikacijai.

Šiame skyriuje siekiama:

o atskleisti kultūros sampratą;

o išryškinti pagrindinius kultūros bruožus;

o įvardinti veiksnius, sąlygojančius tarpkultūrinius skirtumus;

o pateikti kultūrą įtakojančius veiksnius;

o išskirti pagrindinius kultūros komponentus;

o supažindinti su pagrindinėmis kultūros tipologijomis;

o išryškinti laiko veiksnį, įtakojantį tarpkultūrinius skirtumus;

o palyginti žemo ir aukšto konteksto kultūras;

o nustatyti kultūras, pasižyminčias žemo ir aukšto konteksto dimensija;

o palyginti individualistinės ir kolektyvistinės dimensijos kultūras;

o nustatyti kultūras, pasižyminčias individualistine arba kolektyvistine

dimensija;

o palyginti kultūras pagal galios distancijos dimensiją;

o nustatyti kultūras, pasižyminčias aukšta ir žema galios dimensija;

o apibūdinti neapibrėžtumo vengimo dimensiją;

o nustatyti kultūras, pasižyminčias žemu ir aukštu neapibrėžtumo vengimo

laipsniu;

o išryškinti vyriškumo – moteriškumo dimensijos esminius požymius;

o nustatyti kultūras pagal vyriškumo – moteriškumo dimensiją;

o palyginti ilgalaikės ir trumpalaikės orientacijos dimensijas;

o išskirti kultūras, pasižyminčias ilgalaikės arba trumpalaikės orientacijos

dimensija;

o ištirti asmeninį žemo / aukšto konteksto, individualumo / kolektyvizmo,

jėgos distancijos laipsnį;

o palyginti skirtingų kultūrų vertybines orientacijas;

o pagrįsti esminę vertybių paskirtį;

o nustatyti motyvacinius vertybių tipus pagal Schwartz;

o pateikti žmogaus universalių vertybių aprašą;

o atskleisti socialinių aksiomų esmę.


1.1 Kultūros apibrėžtis

Ilgą laiką buvo siekiama apibrėžti kultūros sąvoką. 1865m. Tylor įvardino

kultūrą kaip asmens įsisavintus gebėjimus ir įpročius, egzistuojančius konkrečioje

visuomenėje. Linton (1936) kultūrą susiejo su socialiniu paveldimumu, o, praėjus pusei

amžiaus, Rohner (1984) kultūrą apibrėžė kaip visumą žmonijos t.y. konkrečios žmonijos

populiacijos, išmoktų reikšmių, perduodamų iš kartos į kartą. Jahoda (1984) papildė šį

apibrėžimą, nurodydamas, jog kultūra nėra tik taisyklių ir reikšmių, egzistuojančių

konkrečioje visuomenėje visuma, nes kultūra apima ir žmonijos populiacijos elgesį

(Matsumoto, Juang, 2008). Taigi, galima teigti, jog nėra vieningo „kultūros“ sąvokos

apibrėžimo antropologijos, psichologijos, filosofijos ir kitų mokslų požiūriu. Mokslinėje

literatūroje egzistuoja įvairios kultūros sampratos. Dodd (1987) konstatuoja, jog

mokslinėje literatūroje galima surasti daugiau kaip 150 kultūros apibrėžimų. Iš esmės

galima teigti, jog kultūra yra gyvensena ir užkoduota smegenyse, o ne genuose. Tai

pagrindžiama tuo, jog kultūra yra tapusi svarbesniu prisitaikomojo elgesio šaltiniu negu

biologinė evoliucija, pagrįsta genų dažnio pokyčiais. Natūrali atranka nėra kovos už būvį

tarp individų sinonimas. Žmonių prisitaikymą, taip pat dažnai kaip kovą ir konkurenciją,

gali nulemti bendradarbiavimas ir altruizmas.

Plačiąja prasme, kultūra - tai bendra visuomeninė elgsena, perduodama

šablonais, menu, tikėjimu, institucijomis ir visais kitais žmonių darbo ir mąstymo

sukurtais produktais.

Lotyniškai „cultura“ - apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, tobulinimas vystymas,

garbinimas (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985).

Kultūra tai:

• žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių

funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines dvasines

vertybes;

• tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo ar veiklos srityje -

išprusimas.

Užsienio mokslininkai Boone, Kurtz, Block (l997) kultūrą apibrėžia kaip bendrus

visuomenės papročius, tikėjimus, socialines struktūras, kalbą, taisykles, mitus, šeimos

vertybes ir politines sistemas. Taigi, kultūra pirmiausia reiškia tam tikrų žmonių, kartu

gyvenančių vienoje vietoje, gyvenimo būdą. Šią kultūrą įkūnija jų menai, jų socialinė

sistema, įpročiai ir papročiai, religija. Šiam požiūriui pritaria ir Bovee, Thill (1997)

nurodydami, jog kultūra, visų pirma yra elgseną veikianti simbolių, tikėjimų, papročių,

vertybių, vilčių ir normų sistema, o kultūriniai skirtumai – tai laipsnis, parodantis, kaip

populiacijos susideda iš skirtingoms tautinėms, etninėms, rasinėms ir religinėms terpėms

priklausančių žmonių. Vis tik kultūra nėra vien tam tikrų papročių spektras; ji moko

deramai elgtis, formuoja požiūrį į laiką, materialines vertybes, į gėrio, grožio ir blogio

supratimą.

Filosofijos žodyne (1975) teigiama, jog kultūra - tai visuma materialinių ir

dvasinių vertybių, kurias sukūrė bei kuria žmonija visuomenės istorinės praktikos procese

ir kurios apibūdina istoriškai pasiektą visuomenės išsivystymo pakopą.

Istorine ir antropologine prasme kultūra įvardinama kaip tam tikros grupės ar

visuomenės šerdis – viskas, kas būdinga jos narių tarpusavio santykiams bei santykiams

su pašaliniais, ir kaip gaunama tai, ko siekiama. Taigi, kultūrą galima suvokti kaip tam

tikros visuomenės ar socialinės aplinkos prasmių, reikšmių ir orientacijų sistemą (Nelson,

1990).

Harris, Ogbonna (1999) teigė, jog kultūra, kuri suprantama plačiąja etnografine

prasme, yra ta kompleksinė visuma, apimanti žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę,

papročius ir visus kitus gebėjimus ir įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario.

Kultūra sparčiai kinta, žmogaus elgesys dažnai pasikeičia dar nepakitus idėjoms, ir

galima sakyti, kad elgesys programuoja žmonių idėjas taip pat lengvai, kaip ir idėjos

programuoja jų elgesį (Harris,1998).

Kultūros sąvoka rodo kokybinį žmogaus būties ir veiklos skirtumą, palyginti su

kitomis biologinio gyvenimo formomis, todėl ji organiškai jungia tradicijas ritualus,

religinius tikėjimus, raštą, meno kūrinius, moralės normas, filosofines idėjas, politinės

valdžios apraiškas, teisės kodeksus, mokslo laimėjimus ir gausybę kitų žmogaus sukurtų

ir jį supančių dirbinių (Andrijauskas, 2000, p. 13- 14).

Anot Jucevičienės (1996) analizuojant kultūrą išskiriami šie bruožai :

• kultūra yra išmokta, ji neapima instinktų;

• kultūra reguliuoja visuomenę;

• kultūra daro gyvenimą efektyvesnį, nereikia mokytis elgesio naujose

situacijose, iškylančiose toje pačioje kultūroje;

• kultūra yra adaptyvi – tai visuomenės prisitaikymas prie aplinkos;

• kultūra yra visą apimanti – ją pastebime tik tada, kai pažeidžiamos kultūros

normos;

• kultūros išsidėlioja hierarchiškai – didesnės grupės kultūra apibrėžia joje

egzistuojančios mažesnės grupės elgsenos ribas (pavyzdžiui, nacionalinė

kultūra apibrėžia atskiros organizacijos kultūros ribas) (Stoner, Freeman,

Gilbert, 2006 ).

Stoner, Freeman, Gilbert (1999) kultūrą suvokia, kaip sudėtingą samplaiką nuostatų,

elgesio modelių, istorijų, mitų, metaforų bei kitų idėjų, derančių tarpusavyje ir

apibrėžiančių, ką reiškia būti tam tikros visuomenės nariu. Taigi, individas mokosi iš

savo aplinkos kultūros, arba perima svetimą.

Mokantis kultūros perimamos žinios apie tokius jos elementus:

o vertybes – koncepcijos apie tai, kas yra gera ir pageidaujama, priešinant su tuo,

kas yra bloga ir vengtina;

o normas – tai elgesio taisyklės detalesnės nei vertybės, jos diktuoja priimtiną ir

nepriimtiną elgesį ;

o ritualus – tai elgsena išreikšta simboliais ;

o mitus – tai pasakojimai išreiškiantys kertines vertybes (Stoner, Freeman, Gilbert,

2006 ).

Zakarevičius (2003) skiria dvi kultūros turinio dedamąsias, t.y. materialinę

kultūrą, kuri apibūdinama, kaip medžiaginės vertybės (technika, technologijos, gamybinis

patyrimas, vartojimo reikmenys ir kiti žmonijos sukurti produktai), dvasinę kultūrą - tai

dvasinės vertybės (mokslo pasiekimai, meno ir literatūros kūriniai, moralės normos,

filosofinės pažiūros, švietimo pasiekimai ir kiti žmonijos dvasinės, intelektinės veiklos

rezultatai). Autorius pažymi, jog šios dvi sudedamosios turi neatsiejamą įtaką viena kitai

bei išskiria keletą kultūros socialinių dedamųjų, t.y. bendražmogiškoji kultūra,

nacionalinė kultūra, žmonių sluoksnio kultūra ir taip pat organizacijos kultūra.

Kiekvienoje terpėje, kurioje sąveikauja žmonės, atsiranda savita kultūra. Kultūra

– tai sudėtingas nuostatų, elgesio modelių, savų istorijų, charakteristikų, metaforų, bei

kitų idėjų kompromisas (Šimanskienė, 2008). Šie elementai kultūroje dera ir jungiasi

tarpusavyje, jie apibrėžia, ką reiškia būti tam tikros visuomenės, grupės nariu.

Apžvelgus kultūros sampratos įvairovę galima teigti, jog žmonijos kultūra yra

unikali reikšmių ir informacijos sistema, egzistuojanti konkrečioje grupėje ir perduodama

iš kartos į kartą bei įgalindama žmonių grupę patenkinti savo išlikimo poreikius, siekti

laimės ir gerovės bei kurti gyvenimo tikslus. Išanalizavus kultūros sampratą, tikslinga

nustatyti veiksnius, įtakojančius kultūrą.

Savikontrolės klausimai:

1. Kokiais esminiais bruožais pasižymi kultūra?

2. Kokie esminiai elementai sudaro kultūrą?

3. Kokie yra kultūrą įtakojantys veiksniai?

Pagrindinės sąvokos:

• Dvasinis – susijęs su psichika, vidiniu pasauliu; susijęs su religijos kultu.

• Kultūra – tai žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir

sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti

materialines dvasines vertybes; tai tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje

nors mokslo ar veiklos srityje - išprusimas.

• Kultūra - tai visuma materialinių ir dvasinių vertybių, kurias sukūrė bei

kuria žmonija visuomenės istorinės praktikos procese ir kurios apibūdina

istoriškai pasiektą visuomenės išsivystymo pakopą.

• Materialus - materialùs (lot. materialis – daiktinis, medžiaginis).

Egzistuojantis už sąmonės ribų ir nepriklausomai nuo jos, būdingas

materijai. Turtinis, piniginis vienetas, susijęs su pragyvenimo reikmėmis.

• Vertybė – vertas brangus daiktas (materialusis požiūris). Vertė,

vertingumas. Vertybės žmonių sąmonėje iškyla kaip idėjos. Vertybes

išreiškiančios idėjos daro įtaką žmonių gyvenimui, patraukia ir skatina.

1.2 Veiksniai, įtakojantys kultūrą

Kultūra yra prisitaikymo atsakas aplinkai, todėl aplinkos veiksniai daro didelę įtaką

kultūrai. Tuo tarpu kultūra padeda atsirinkti pageidaujamą elgesį, požiūrius, vertybes ir

galimybes, užtikrinančias asmens išlikimą. Kaip nurodo Matsumoto ir Juang (2008),

kultūriniai skirtumai egzistuoja dėl šių aplinkos veiksnių.

• ekologinių;

• socialinių;

• biologinių.

Geografinė padėtis, klimatas, gamtiniai ištekliai įtakoja kultūrą. Pavyzdžiui,

gamtinių išteklių stoka gali skatinti komandinį darbą ir tvirtinti bendruomenės sutelktumą

bei tarpasmeninius santykius su kitų grupių nariais, turinčiais daugiau išteklių, tam, kad

užtikrintų savo išlikimą. Siekis užtikrinti poreikių patenkinimą ir santykių plėtojimas

sustiprins tokių psichologinių savybių plėtrą, kaip bendruomenės sutelktumo, buvimo

komandos nariu bei tarpusavio priklausomybės jausmai. Turtingoje gamtiniais ištekliais

visuomenėje šie jausmai bus žymiai mažiau reiškiami. Klimatas taip pat veikia kultūrą, o

globaliniai klimato pokyčiai istorijos eigoje turėjo didelę įtaką visai žmonijos evoliucijai

(Behrensmeyer, 2006). Pavyzdžiui, visuomenės, kurios gyvena netoli pusiaujo, karštose,

drėgnose, tropikų vietovėse savo gyvenimo būdu ženkliai skirsis nuo tų visuomenių,

kuriose gyvena atšiaurioje, arkties klimato zonoje. Klimatas įtakoja ne tik žmonių

aprangą, maitinimosi įpročius, maisto saugojimo įpročius, sveikatos problemas

(infekcines, parazitines ligas) ir t.t. Žmonės, gyvenantys karštoje klimato zonoje savo

kasdienę veiklą organizuoja, atsižvelgdami į pavėsio didumą, temperatūros pokyčius,

todėl nenuostabu, jog, pavyzdžiui, pietinėse Europos šalyse (Italijoje, Ispanijoje ir kt.)

„siesta“ yra žmonijos gyvenimo būdas. Vidurdienį uždaromos parduotuvės, žmonės

pietauja, ilsisi, užvėrę tamsias langines, o aktyvus gyvenimas prasideda tik pavakaryje ir

tęsiasi iki vidurnakčio.

Populiacijos tankumas, socialinė gerovė, technologijų lygis, valstybės valdymo

formos, institucijos, žiniasklaida, sociokultūrinė istorija, ir religija - priklauso

socialiniams veiksniams, turintiems įtakos kultūrai. Pavyzdžiui, tankiau gyvenamoms

populiacijoms reikalinga griežtesnė įstatymų tvarka, negu rečiau apgyvendintoms.

Gerovė sustiprina nacionalinius jausmus ir emocinį prisirišimą prie gyvenamosios

vietovės. Informacinių technologijų priemonės sudaro sąlygas individualiam darbui, todėl

gerokai susilpnėja kolektyviškumo jausmas.

Biologinių veiksnių dėka susiformavo tam tikri žmonijos populiacijos bendri

charakterio ypatumai, padėję prisitaikyti ir išsaugoti savo egzistenciją.

Mokslinėje literatūroje taip pat skiriama ir daugiau veiksnių, įtakojančių

tarpkultūrinius skirtumus. Dodd (l987) teigimu, žmonės nepakankamai įvertina tai, kuo kitų

kultūrų individai skiriasi. Pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys tarpkultūrinius skirtumus, yra

šie:

• kultūros istorija, apibendrinanti supratimą apie grupės ir individų elgesio

normas ir paaiškinanti kultūros nariams bendras pažiūras;

• kultūros individualumas: grupės elgiasi kaip individai, nes ir grupės, ir

individai turi bendras elgesio normas;

• materialinė kultūra, kuri įvairiose kultūrose yra labai skirtinga, tačiau

pagal ją dažnai vertinama apskritai visa kultūra;

• menas;

• kalba, kultūros stabilumas: Bendraujant skirtingų kultūrų individams, labai

svarbu kuo efektyviau perteikti žodinius pranešimus. Norint išvengti

komunikavimo klaidų, reikėtų žinoti, dėl kokių priežasčių jos atsiranda;

• kultūros tikėjimai, turintys įtakos dalykiniam bendravimui tam tikroje

kultūroje (pavyzdžiui, religiniai įsitikinimai koreguoja darbo grafikus,

numato lyties elgesio modelius, ekonominę padėtį;

• neverbalinis elgesys arba kūno kalba, nes žmogaus elgesys turi atitikti iš

anksto apibrėžtus modelius. Pastaba: Įvairių kultūros narių iš anksto

nustatytas ar bent tikėtinas elgesys vadinamas vaidmenų stereotipais;

• asmeninės erdvės suvokimas;

• pripažinimai ir nuopelnai, nes kultūra lemia elgesį, priklausomai nuo

užimamų pareigų bei visuomeninės padėties;

• mąstymo modeliai: Kultūros dar skiriasi ir tuo, kas priima sprendimus.

vakarų Europoje dauguma organizacijų valdomos vieno žmogaus, kuris

pritaria arba nepritaria kiekvienam sprendimui, o, pavyzdžiui, Kinijoje ar

Japonijoje, sprendimo atsakomybė yra paskirstyta, todėl žmogus neturi

teisės prisiimti atsakomybės, nepasitaręs su kitais organizacijos nariais.

Pastebėtina, jog kai kurių išvardytųjų veiksnių poveikis yra tik sąlygiškas. Gana

įdomus ir detalesnės analizės reikalaujantis yra laiko veiksnys.

Egzistuoja skirtingas laiko suvokimas, todėl, pavyzdžiui, vokiečiai laiką suvokia

vienaip, o ispanai, eritrėjiečiai, kinai - kitaip. Gali kilti didelių nesusipratimų rašytinio

bendravimo metu tarp vokiečio ir eritrėjiečio, nes susirašinėjamas vyksta tarp asmenų,

skirtingai suvokiančių laiką. Vokiečių tautybės žmogus reaguoja į kiekvieną eritrėjiečio

sprendimą nedelsiant ir tučtuojau pateikia raštinį atsakymą, tuo tarpu eritrėjietis atsako tik

po gana ilgo laiko. Vokiečio nuomone, eritrėjiečiui šis reikalas nėra svarbus, tačiau

Eritrėjos kultūroje priimta į svarbius klausimus atsakyti neskubant, tokiu būdu parodant

didelį susidomėjimą darbu ir jo svarba. Greitas vokiečio atsakymas į esminius klausimus

sukels eritrėjiečiui abejonę vokiečio kompetencija, jo sprendimų pagrįstumu, nes,

eritrėjiečio nuomone, svarbūs sprendimai turi būti nagrinėjami rūpestingai, todėl tai

užtrunka ilgai.

Nelson (1990), analizuodamas globalinę sėkmę, pateikė įdomią japono – verslininko

mintį: „Žmonės iš Šiaurės Amerikos ir kai kurių Europos šalių turi vieną baisią silpnybę.

Jeigu mes juos verčiame ilgai laukti, jie sutinka su viskuo, ką tik pasiūlome". Iš to seka

išvada, jog japonai kitų kultūrų verslininkų nekantrumą gali panaudoti savo tikslams,

todėl, bendraujant su japonais, reikia tai įvertinti.

Atsižvelgiant į kultūrą įtakojančius veiksnius, galima išskirti tam tikrus kultūros tipus.

Pavyzdžiui, pagal komunikacinį kontekstą yra skiriamos aukšto ir žemo konteksto

kultūros (Hall, 1966; 1973), pagal psichologinį kontekstą - skiriamos individualizmo -

koletyvizmo, galios distancijos, neapibrėžtumo vengimo, vyriškumo – moteriškumo

dimensijos (Hofstede, 1980), pagal vertybes, į kurias orientuojasi kultūra – skiriamos

Įsitvirtinimo, Hierarchinės, Valdymo – Kontrolės, Intelektinio autonomiškumo, Emocinio

autonomiškumo, Lygybės, Harmonijos (Schwartz, 1992; 1994), pagal Socialines aksiomas

– skiriamos Išorinio dinamiškumo ir visuomeninio cinizmo (Leung et al, 2002); Bond et

al, (2004)). Šie kultūrų tipai detaliau analizuojami kitame skyriuje.


1. Pagrįskite teiginį, jog „Kultūrą gali įtakoti geografinė padėtis, klimatas,

gamtiniai ištekliai“. Pateikite kiekvieno įtakojančio veiksnio pavyzdžių.

2. Kokie socialiniai veiksniai įtakoja kultūrą? Pagrįskite kiekvieną

įtakojantį socialinį veiksnį pavyzdžiu.

3. Kokią įtaką kultūrai turi biologiniai veiksniai?

4. Kokie yra pagrindiniai veiksniai, įtakojantys tarpkultūrinius skirtumus.

kiekvieną veiksnį pagrįskite pavyzdžiais.


• Biologinis veiksnys - susijęs su gyvybe, organizmų veikla.

• Ekologinis veiksnys – (ekologinis faktorius) - aplinkos savybės,

elementai ir ištekliai, veikiantys organizmus, bendrijas ir ekosistemas,

jų savybes ir būseną.

• Kultūros istorija - dvasinio – kultūrinio gyvenimo tam tikru

laikotarpiu ir tam tikroje teritorijoje ištyrimas ir analizė.

• Modelis - įvairiose disciplinose, tai realaus reiškinio, proceso,

struktūros, sistemos abstrakcija. Modelyje paliekamos tik tos savybes,

kurios svarbios sprendžiamai problemai.

• Socialinis veiksnys – (socialis) – visuomenės, visuomeninis.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Organizmas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Bendrija

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ekosistema

1.3 Pagrindiniai kultūros komponentai

Kultūros atžvilgiu skirtingos visuomenės gerokai skiriasi (pavyzdžiui, tiek

lietuviškoji, tiek japoniškoji kultūros yra sukurtos sunkiu darbu, tačiau lietuviškoji

pasižymi individualizmu, tuo tarpu japoniškoji - bendradarbiavimu ir vyresniųjų

autoritetu). Kultūra apima kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą, pradedant nuo veido

išraiškos, baigiant žmogaus šeimos gyvenimu. Kultūra apima visus visuomenės

gyvenimo modelius. Kiekvienas žmogus pasaulyje gali siekti ypatingo savo gyvenimo

būdo (Lewis, 2002). Taigi kultūrą sudaro visa tai, kas sukurta žmogaus ir kas yra

žmogaus gyvenimo būdo dalis. Visos kultūros, nepaisant jų įvairovės, turi penkis bendrus

komponentus:

• simbolius,

• kalbą,

• vertybes,

• normas

• materialinę kultūrą.

Simboliai yra visa tai, kas tari ypatingą reikšmę, kuri kultūros procesų dalyvių yra

pripažinta. Simbolių reikšmės yra kiekvienos kultūros pagrindas. Jėgos, įvaizdžiai,

objektai, žmonių veiksmai ir t.t. - visa tai gali būti simboliai. Žodžiai knygoje yra ne tik

spaudos ženklai, bet taip pat ir simboliai, reiškiantys daugiau negu paprasti ženklai

(Matulionis, 2002). Karaliaus karūna yra valdžios simbolis. Dar ir dabar miesto meras

puošiasi ant kaklo pakabinama emblema (dažniausiai su miesto herbu). Teisėjui specialus

drabužis - mantija yra teisėtvarkos simbolis. Simboliais remiamasi bet kurioje socialinėje

situacijoje.

Kalba yra tarp žmogaus ir pasaulio. Kalba apibrėžia tai realybę. Kiekviena kalba turi

savo emocinį lauką, kurio negalima visiškai tiksliai išversti į kitą kalbą. Kalba iš esmės

yra žmogaus kultūrinio palikimo užkoduota forma. Kultūros palikimo perdavimas iš

kartos į kartą - viena svarbiausių kalbos funkcijų. Kalbos padedamas žmogus įsisavina

amžiais kauptas žinias. Kalba yra asmeninio bendravimo būdas. Kalba taip pat yra

žmonijos įvaizdžio pagrindas. Per kalbą vyksta pasaulio suvokimas (Liubinienė, 2002).

Vertybės yra standartai, pagal kuriuos kultūros proceso dalyviai skiria geidžiamą nuo

negeidžiamo, gerą nuo blogo, puikų nuo bjauraus ir t.t. Jos nereiškia liepiamosios

nuostatos, bet yra kultūros principai, atspindintys kiekvieną gyvenimo aspektą. Šeima,

mokykla, religija ir kiti institutai formuoja žmogaus vertybes. Jų pagrindu formuojasi

žmogaus vertybinės orientacijos. Orientacijų pagrindu formuojami asmeniniai tikslai,

apibūdindama, kiek reikšmingi yra žmogui tie ar kiti dalykai. Savo ruožtu vertybės

priklauso nuo visuomenės (Matulionis, 2002).

Normos - tai taisyklės ir laukimai, kuriais visuomenė vadovaujasi savo santykiuose

su visuomenės nariais. Kai kurios normos yra draudžiamosios, rodančios, ko žmogus

negali daryti. Kitos yra nurodančios, ką žmogus privalo daryti, nusakančios, ko iš

žmogaus laukiama viešoje vietoje. Ne visos kultūros normos yra vienodai svarbios.

Normų funkcionavimas rodo mums, kad kultūra nėra paprastas žmonių elgesio modelis,

bet kartu ir „arbitras", nurodantis, kas yra gerai, kas blogai. Normos - tai priemonės,

galinčios užtikrinti žmonių santykių saugumą ir teisingumą (Matulionis, 2002). Taigi

normos yra tam tikras simbolinis kelias kultūros žemėlapyje, vedantis žmogų per

sudėtingas socialines situacijas.

Materialiniai ir nematerialiniai kultūros elementai glaudžiai susiję. Bet kurios

kultūros sistemos nagrinėjimas rodo, kad materialinė kultūra yra vertybių išraiška.

Materialinė kultūra atspindi ne tik kultūros vertybes, bet ir technologiją, kuri yra kultūros

realizavimo materialinėje aplinkoje būdas. Technologija yra lyg tiltas tarp gamtos

pasaulio ir kultūros pasaulio (Matulionis, 2002).


1. Kokie yra skiriami pagrindiniai kultūros komponentai?

2. Kokius galėtumėte nurodyti lietuviškos kultūros simbolius? (atsakymus

pagrįskite pavyzdžiais)

3. Kokius galėtumėte nurodyti Azijos šalių (pavyzdžiui, Japonijos, Kinijos)

kultūros simbolius? (atsakymus pagrįskite pavyzdžiais)

4. Kokie reikšmingiausi JAV kultūriniai simboliai? (atsakymus pagrįskite

pavyzdžiais)

5. Kuo svarbi yra kalba, kaip kultūrinis elementas?

6. Kuo vertybės skiriasi nuo normų?

7. Kokie yra materialiniai ir nematerialiniai kultūros elementai?


• Simbolis – (gr. symbolon – sumesti kartu). Tai daiktinis, vaizdinis ar

garsinis ženklas, perteikiantis kokią nors sąvoką ar idėją, turintis

tradicinę reikšmę. Žiūrint iš psichologinės ir filosofinės pusės visos

sąvokos gamtoje yra simbolinės, o jų išsireiškimai - paprasčiausi

simboliški žmogaus darbo produktai, kurie yra alegoriniai simbolinei

reikšmei. Žvelgiant iš sisteminės pusės, simbolis yra bendravimo,

pranešimo ženklas: tai grafiškai, raštu ar balsu perteikta sąvoka,

apibūdinanti kitą, kiek abstraktesnę, ar daikto savybę.

• Kalba – lingvistinių ženklų sistema. Svarbiausia kalbos paskirtis – būti

žmonių bendravimo priemone, atlikti komunikacinę funkciją. K

kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė

(estetinė funkcija), tautos savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių

mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija, psichologija

(reprezentacinė funkcija). Kalboje atsispindi santykiai su kitomis

tautomis.

• Vertybė – tai žmogaus įsitikimai, veikla, nuomonė, moralinė norma,

tradicija, savireguliacija, vaizduotė, visuomeninė norma. Vertybės lydi

žmogų kiekvieną dieną ir padeda atskirti gėrį nuo blogio, vertinti pagal

savo vertybių sistemą.

• Norma – elgesio taisyklės, privalomos individui, apibrėžiančios

socialinės veiklos formas tam tikroje situacijoje. Požymiai skiriasi

kiekvienoje visuomenėje, sąlygoti jos raidos. Išorinė normų išraiška

įvairi - tai gali būti tiek rašytinės, tiek ir nerašytinės taisyklės. Normas

pagrindžia moralė, etika, religija, teisė, kiti reiškiniai bei

visuomeniniai reguliatoriai.

1.4 Kultūrų tipologijos

Kultūra apima tiek išorinius, fizinius (pavyzdžiui, architektūra, apranga, maistas,

menas ir t.t.), tiek vidinius, psichologinius elementus (Matsumoto, Juang 2008).

Pastaraisiais dešimtmečiais atlikta daug mokslinių tyrimų, siekiant išsiaiškinti kultūros

įvairovę. Pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys, kad daug kultūrinių skirtumų kyla dėl

komunikacinių stilių: kai kurios kalbos yra labai tiesioginės, kai kurios – netiesioginės,

kai kurios kalbos yra tikslios ir konkrečios, kai kurios – plačios, ištobulintos.

1.4.1 Žemo ir aukšto konteksto lygio kultūrų skirtumai

Nors komunikacijos spragos prasideda nuo kalbos, tačiau ja nesibaigia.

Komunikacijos procesas reikalauja, kad būtų suprastas kultūrinis kontekstas tos aplinkos,

kurioje vyksta komunikacija. Tokiu būdu Hall (1966; 1973) išskyrė du pagrindinius tipus:

žemo konteksto lygio ir aukšto konteksto lygio, pasižyminčias žemo ir aukšto konteksto

kalbomis. Žemo konteksto kultūrose komunikacija priklauso nuo paties pranešimo (jo

turinio) (šiai kultūrai priskiriamos Vokietija, Šveicarija, Prancūzija, Jungtinė karalystė,

Skandinavijos šalys ir JAV) (Hall, 1983). Priešingai yra aukšto konteksto šalių

komunikacijos procese, kuriose analizuojamas ne tik pats pranešimas, bet ir visa, kas yra

aplink jį, įskaitant neverbalinius komunikacijos ženklus (šiai kultūrai priklauso Kinija,

Vietnamas, Šiaurės ir Pietų Korėja, Japonija, Afrikos ir arabų šalys,. Komunikacijos

kontekstas tiesiogiai veikia komunikacijos stilių. Žemo konteksto kultūrose rašytiniai

susitarimai ir pranešimai nulemia verslo sandėrius. Aukšto konteksto kultūrose rašytinė

informacija ir susitarimai yra ne tokie svarbūs kaip tarpasmeniniai santykiai, asmeniniai

statusai ir titulai bei socialinė aplinka. Žemo ir aukšto konteksto kultūrose komunikacijai

didžiausią poveikį turi šie pagrindiniai veiksniai: asmeniniai santykiai, laikas, formalumo

lygis ir kūno kalba. Aukšto konteksto kultūrose lemiamas vaidmuo tenka pasitikėjimui

kitais asmenimis. Pasitikėjimas paremtas ilgalaikiais asmeniniais santykiais. Tokiose šalyse

kaip Gvatemala, Japonija ar Saudo Arabija verslo reikalai pradedami nuo „nereikšmingų"

pokalbių apie savo šalis, šeimas ir pan. Šių šalių atstovai skiria daug laiko ir dėmesio

jaukiems pietums, kurių metu aptarinėjamos dalykinės temos. Tik tada, kai santykiai tampa

glaudesni, pradedama bendradarbiauti. Aukšto konteksto komunikacijoje asmeniniai

santykiai yra paremti žiniomis apie partnerį ir jo kompaniją (Neuliep, 2009). Vienas iš

esminių kultūrinės ir lingvistinės kompetencijos komponentų yra žinojimas, kada ir kaip

panaudoti tylą, kaip komunikacinę taktiką. Žemo ir aukšto konteksto kultūrose tyla

toleruojama skirtingai. Aukšto konteksto kultūros atstovai ramiai reaguoja į tylą, nes

žodinė komunikacija, nėra pagrindinis informacijos šaltinis. Iš esmės tyla simbolizuoja

abipusį supratimą. Tuo tarpu žemo konteksto kultūros atstovai jaučiasi nejaukiai, būdami

tyloje. Dažnai tylintys asmenys yra suvokiami negatyviai, o tyla reiškia problemą

komunikavime. Žemo konteksto kultūros atstovams daug lengviau tiesiogiai pasakyti, ką

jie iš tiesų galvoja negu tylėti (Braithwaite, 1990).

Apibendrinant žemo ir aukšto konteksto lygio kultūras galima teigti, jog šios

kultūros atsikleidžia komunikacinėje aplinkoje. Hall sukurta kultūros tipologija dar

kartelį patvirtina, jog aplinka, socialiniai santykiai ir suvokimas ryškiai įtakoja

komunikaciją. Psichologams labiausiai rūpi psichologinis kultūros kontekstas, todėl

pastaraisiais dešimtmečiais, siekiant išsiaiškinti psichologinį kultūros kontekstą, atlikta

daug mokslinių tyrimų bei išskirtos trys pagrindinės linijos:

o Hosfede‘s Kultūrinės Dimensijos (Hofstede, 1980);

o Schwartz‘s Vertybės (Schwartz, 1992; 1994);

o Leung ir Bond Socialinės aksiomos (Leung et al, (2002); Bond et al, (2004)).


1. Kokias dimensijas kultūroje išskiria Hofstede?

2. Kokiomis savybėmis pasižymi žemo konteksto lygio kultūra?

3. Kokiomis savybėmis pasižymi aukšto konteksto lygio kultūra?

4. Kuo pasižymi žemo ir aukšto konteksto bendravimo kultūros? Sudarykite

kiekvienos kultūros požymių skalę.

5. Pasitelkę ‚Minčių lietų“ apibūdinkite žemo konteksto ir aukšto konteksto

kultūras, išryškindami esminius skirtumus.

6. Kokie galimi sunkumai bendraujant skirtingų bendravimo kultūros

žmonėms?

7. Sudarykite žemo konteksto ir aukšto konteksto šalių sąrašus bei

argumentuokite savo sprendimą.


• Aukšto konteksto kultūra – kultūrinė orientacija, kurioje požiūris yra

formuojasi, remiantis fiziniu, socialiniu ir psichologiniu kontekstu.

• Žemo konteksto kultūra – kultūrinė orientacija, kurioje požiūris yra

koduojamas verbaliniu (žodiniu) būdu.

Praktinė užduotis: Praktinis darbas: Nusistatykite, kurio – žemo ar aukšto

konteksto bendravimo kultūros atstovas jūs esate ir aptarkite savo rezultatus grupėje

(ką naujo apie save sužinojote, ar buvo naudinga atlikti savęs įsivertinimo užduotį).

Savęs įsivertinimo skalė

Žemo ir aukšto konteksto bendravimo skalė

Instrukcija: Žemiau yra pateikti 32 teiginiai, susiję su Jūsų gebėjimais bendrauti

skirtingais būdais. Kiekvieno teiginio kairėje pusėje, pažymėti savo sutikimo arba

nesutikimo su kiekvienu teiginiu laipsnį, naudodami vertinimo skalę nuo 1 iki 9. Jeigu jūs

nesate tikri arba galvojate, kad šis teiginys nėra jums tinkamas, pažymėkite skaičių 5 ties

tuo teiginiu.

Vertinimo skalė:

Visiškai

nesutinku 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Visiškai

sutinku

1. _____ Aš suvokiu, ką galvoja kiti žmonės, net jeigu jie neišreiškia savo

minčių tiesiogiai.

2. _____ Aš rodau pagarbą viršesniam (t.y. turinčiam aukštesnę socialinę

padėtį, laipsnį, pareigybę) už mane asmeniui, net jeigu jis man nepatinka.

3. _____ Aš pasikliauju savo jausmais, spręsdamas apie pasitikėjimą kitu

asmeniu.

4. _____ Tyla bendravime man reiškia keblią situaciją.

5. _____ Aš bendrauju netiesioginiu būdu.

6. _____ Bendraudamas, aš naudoju įvairų, gausų žodyną.

7. _____ Diskusijų metu aš reikalauju aiškių apibrėžimų, tikslių formuluočių.

8. _____ Bendraudamas, aš stengiuosi išvengti tikslių jausminių

formuluočių.

9. _____ Aš puikiai suprantu, ką kiti žmonės galvoja apie mane.

10. _____ Mano žodinė ir kūno kalba dažnai būna labai išraiškinga.

11. _____ Aš dėmesingai klausausi, net jeigu kitas žmogus kalba neįdomiai.

12. _____ Aš stengiuosi išlaikyti harmoningą bendravimą.

13. _____ Jausmai yra vertingas informacijos šaltinis.

14. _____ Jausdamas spaudimą išreikšti savo nuomonę, aš naudoju

dviprasmiškus teiginius ir užimu neaiškią poziciją.

15. _____ Aš stengiuosi įsijausti į kito žmogaus, su kuriuo bendrauju,

išgyvenimus.

16. _____ Aš aktyviai naudoju įvairias veido išraiškas pokalbio metu.

17. _____ Mano jausmai man pasako, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje.

18. _____ Aš sugebu atskirti nuoširdų kvietimą nuo apsimestinio

„mandagumo“ kvietimo.

19. _____ Aš esu įsitikinęs, kad perdėtos istorijos daro pokalbį juokingesniu.

20. _____ Aš dalinuosi su kitais savo išgyvenimais.

21. _____ Laukdamas savo eilės, aš dažnai pradedu kalbėtis su aplinkiniais.

22. _____ Aš visada atvirai reiškiu savo jausmus ir emocijas.

23. _____ Aš jaučiuosi nepatogiai ir dviprasmiškai (neaiškiai) socialinėse

situacijose, kuriose kalba visi, išskyrus mane.

24. _____Aš noriai dalinuosi su kitais savo asmeniniais dalykais.

25. _____ Aš stengiuosi būti tikslus, bendraudamas su kitais.

26. _____ Aš galiu „perskaityti“ kitą asmenį, kaip atvirą knygą.

27. _____ Aš renkuosi tylėjimą bendravimo metu, nenorėdamas įžeisti,

įskaudinti kito asmens.

28. _____ Aš atvirai parodau savo nesutikimą su kitais žmonėmis.

29. _____ Aš esu labai tikslus, skrupulingas bendravimo metu.

30. _____ Aš galiu būti su kitu asmeniu ir jaustis patogiai nieko jam

nesakydamas, su juo nesikalbėdamas.

31. _____ Aš galvoju, kad nekalbūs asmenys yra nuobodūs.

32. _____ Aš bendrauju visiškai atvirai su kitais žmonėmis.

Rezultatų skaičiavimas: Perskaičiuokite rezultatus atvirkštiniu būdu šiuose

teiginiuose: 4, 6, 7, 10, 16, 19, 21, 22, 23, 24, 25, 28, 29, 31, 32. Jeigu jūs pažymėjote

šiuose teiginiuose, pavyzdžiui, 1, tai turite parašyti 9; jeigu jūs pažymėjote, pavyzdžiui, 2,

tai turite parašyti 8 ir t.t.. Perskaičiavę visus balus nurodytuose penkiolikoje teiginiuose,

turite susumuoti visų 32 teiginių įverčius. Maža balų suma rodo dominuojančią žemo

konteksto bendravimo kultūrą, o didelė balų suma – aukšto konteksto bendravimo

kultūrą.

Šaltinis: Spausdinta iš Gudykunst W.B., Matsumoto, Y., Ting – Toomey, S., Nishida, T., Kim,

K.S., Heyman, S. (1996). The influence of Cultural Individualism – Collectivism, Self Construals, and

Individual Values on Communication Styles Across Cultures. Human Communication Research, 22, 510-

543.

1.4.2 Hosfede‘s Kultūrinės Dimensijos

Hofsede surinko informaciją iš 72 šalių, apklausdamas 117,000 tarptautinių verslo

įmonių darbdavių ir, apibendrinęs tyrimo rezultatus, išskyrė keturias dimensijas,

atskleidžiančias kultūrinius skirtumus: individualizmas prieš kolektyvizmą, galios

distancija, neapibrėžtumo vengimas, vyriškumas – moteriškumas (Hosfede, 2001). Kiek

vėliau Hofstede pasiūlė penktąją dimensiją - ilgalaikę orientaciją prieš trumpalaikę

orientaciją. Pastaroji dimensija siejama su visuomenės narių materialinių, socialinių,

emocinių poreikių patenkinimu. Minėtų dimensijų vyravimas atsispindi ir kultūroje verslo

organizacijos, kurioje individai veikia kaip nacionalinių vertybių nešėjai ir skleidėjai

(Matsumoto, Juang 2008).

1.4.2.1 Individualizmas prieš Kolektyvizmą

Ši dimensija atskleidžia tendenciją rūpintis tik savo pačių ir savo šeimos gerove, arba

siekį priklausyti platesnei grupei, besirūpinančiai savo nariais, tikintis pelnyti lojalumą bei

yra labiausiai susijusi su šalies ekonominiu išsivystymu (matuojamas gerovės indeksas).

Individualizmu pasižyminčiose šalyse yra akcentuojamas individas ir šeima, t.y. ypač

gerbiamas asmens prioritetas ir šeimos vertybės, vertinama autonomija ir

nepriklausomybė. Kolektyvizmu pasižyminčiose šalyse yra vertinamas kolektyviškumas,

nes asmeninis tapatumas yra pagrįstas naryste grupėje. Atlikus IBM tyrimą, išvestas

individualizmo indeksas IDV (Individualism Index), kurio vertės pateiktos 1.4.2.1.1

lentelėje. Individualizmo - kolektyvizmo dimensija rodo, kokiu mastu individualiems

interesams suteikiama pirmenybė grupės interesų atžvilgiu.

1.4.2.1.1 lentelė.

Individualizmo indeksas įvairiose šalyse.

Vieta Šalis IDV Vieta Šalis IDV

1 JAV 91 28 Turkija 37 2 Australija 90 29 Urugvajus 36 3 Didžioji Britanija 89 30 Graikija 35 4/5 Kanada 80 31 Filipinai 32 4/5 Olandija 80 32 Meksika 30 6 Naujoji Zelandija 79 33/35 Jugoslavija 27

7 Italija 76 33/35 Portugalija 27 8 Belgija 75 33/35 Rytų Afrika 27 9 Danija 74 36 Malaizija 26 10/11 Švedija 71 37 Honkongas 25 10/11 Prancūzija 71 38 Čilė 23 12 Airija 70 39/41 Singapūras 20 13 Norvegija 69 39/41 Tailandas 20 14 Šveicarija 68 39/41 Vakarų Afrika 20 15 Vokietija 67 42 Salvadoras 19 16 Pietų Afrika 65 43 Pietų Korėja 18 17 Suomija 63 44 Taivanis 17 18 Austrija 55 45 Peru 16 19 Izraelis 54 46 Kosta Rika '5 20 Ispanija 51 47/48 Pakistanas 14 21 Indija 46 47/48 Indonezija 14 22/23 Japonija 46 49 Kolumbija 13 22/23 Argentina 46 50 Venesuela 12 24 Iranas 41 51 Panama 11 25 Jamaika 39 52 Ekvadoras 8 26/27 Brazilija 38 53 Gvatemala 6 26/27 Arabų šalys 38

Žemo individualizmo (aukšto kolektyvizmo) visuomenė yra laikoma tradicine,

kurioje žmonės gimdami įtraukiami į išplėstines šeimas ar gimines, kurios gina juos

mainais už lojalumą, dominuoja “Mes” savimonė, orientuojamasi į kolektyvą, dominuoja

skirtingi vertybiniai standartai skirtingose grupėse, asmuo turi stiprią emocinę

priklausomybę institucijai, organizacijai (narystės idealas), o pastarosios įtakoja asmens

asmeninį gyvenimą bei suteikia asmeniui kompetenciją, tvarką, pareigas, saugumą.

Aukšto individualizmo (žemo kolektyvizmo) visuomenė yra įvardinama modernia

visuomene, kurioje kiekvienas turi pasirūpinti savimi ir savo šeimos nariais, dominuoja

„Aš“ savimonė, orientuojamasi į save, dominuoja visiems vienodai taikomi vertybiniai

standartai, asmuo nėra emociškai priklausomas nuo institucijų, organizacijų, pabrėžiama

asmeninė iniciatyva ir pasiekimai (lyderystės idealas), kiekvienas turi teisę į asmeninį

gyvenimą, būdinga autonomija, asmeninis finansinis saugumas.

Oyserman, Coon ir Kemmelmeier (2002) apibendrino individualius ir

kolektyvinius elgesio bruožus, kurie pateikti 1.4.2.1.2. lentelėje.

1.4.2.1.2 lentelė.

Individualistiniai ir kolektyviniai elgesio bruožai.

Individualizmas Kolektyvizmas

Optimizmas Socialinis savęs suvokimas

Aušta savivertė Poreikis priklausyti grupei

Žemas socialinis nerimas Padidėjęs jautrumas atstūmimui

Emocinis išreikštumas Padidėjęs jautrumas konkurencijai

Pasitenkinimo savimi jausmas Prioriteto santykiams grupėje suteikimas

Pasitenkinimo laisve jausmas Netiesioginis bendravimo stilius

Labiau išlavintas gebėjimas sąveikauti su

neįprastais asmenimis

Pirmenybės socialinių tinklų kūrimui

suteikimas

Tiesioginis bendravimo stilius

Žemesnis santykių įsipareigojimas

Pirmenybės individualiam darbui suteikimas

Apibendrinant individualizmo ir kolektyvizmo dimensijas galima teigti, jog iš esmės

individualizmo ir kolektyvizmo požiūriai išreiškia du polius: tendenciją greičiau

patenkinti asmeninius poreikius (individualizmas) ar žiūrėti grupės interesų

(kolektyvizmas). Individualizmo norma yra traktuojama kaip vertybių sistema, kurios

laikosi konkrečios šalies viduriniosios klasės dauguma.


1. Kokie yra individualizmo - kolektyvizmo dimensijos raiškos požymiai?

2. Kokiomis savybėmis pasižymi individualistinės dimensijos kultūra?

3. Kokiomis savybėmis pasižymi kolektyvistinės dimensijos kultūra?

4. Pasitelkę ‚Minčių lietų“ sukurkite individualizmo ir kolektyvizmo

aprašus, išryškindami esminius skirtumus.

5. Kuo kolektyvizmo pozicija yra naudinga ir kokie yra šios pozicijos

trūkumai, bendraujant skirtingų kultūrų atstovams?

6. Kuo individualizmo pozicija yra naudinga ir kokie yra šios pozicijos

trūkumai, bendraujant skirtingų kultūrų atstovams?

7. Sudarykite individualistinių ir kolektyvistinių šalių sąrašus bei



• Dimensija – (lot. dimensio – matmuo). Matmuo. Fizikinė formulė,

rodanti fizikinio dydžio santykį su pasirinktos vienetų sistemos

pagrindiniais dydžiais.

• Individualizmas - kultūrinė orientacija, kurioje pripažįstamas individo

unikalumas ir individualių tikslų iškėlimas aukščiau grupės tikslų.

• Kolektyvizmas – kultūrinė orientacija, kurioje pirmenybė suteikiama

grupei, o jos tikslai iškeliami aukščiau už individualius tikslus.

Praktinė užduotis: Praktinis darbas: Nusistatykite, kam jūs atiduodate

pirmenybę – kolektyvizmui, ar individualizmui ir aptarkite savo rezultatus grupėje

(ką naujo apie save sužinojote, ar buvo naudinga atlikti savęs įsivertinimo užduotį).


Individualistinio ir kolektyvinio elgesio skalė

Instrukcija: žemiau yra pateikta 20 teiginių, kurie gali atspindėti, arba gali

neatspindėti jūsų elgesį santykiuose su kitais žmonėmis. Kiekvieną teiginį įvertinkite

pagal jo pasireiškimo dažnumą jūsų elgesyje.

Vertinimo skalė: 5 –visada; 4 – dažnai; 3 – nei dažnai, nei retai; 2 - retai; 1 – niekada.

1. _____ Aš aptariu darbo ar studijų problemas su savo tėvais.

2. _____Aš konsultuojuosi su savo šeima, prieš priimdamas svarbų sprendimą.

3. _____Prieš žengdamas svarbų žingsnį, aš pasitariu su dauguma savo šeimos

narių ir dauguma draugų.

4. _____Yra labai svarbu pasitarti su artimais draugais ir sužinoti jų nuomonę,

prieš priimant sprendimą.

5. _____ Net jeigu ir visiškai nesutinku su savo grupės nariais, aš stengiuosi

išvengti argumentavimo.

6. _____ Man labai nepatinka prieštarauti kitų grupės narių nuomonei.

7. _____ Sąveikaudamas su aukštesnę padėtį užimančiais asmenimis.

8. _____ Aš atsisakau savų interesų vardan mano grupės gerovės.

9. _____ Aš manau, jog esu konkuruojantis su kitais asmuo.

10. _____ Man patinka darbinės situacijos, kuriose aš turiu konkuruoti su kitais

asmenimis.

11. _____Nesant konkurencijai, nėra įmanoma sukurti geros visuomenės.

12. _____Rungtyniavimas yra gamtos dėsnis.

13. _____Aš manau, jog esu individualus asmuo, besiskiriantis nuo kitų.

14. _____ Aš džiaugiuosi būdamas unikalus ir besiskiriantis nuo kitų asmuo.

15. _____ Aš suvokiu savo asmens savarankiškumą.

16. _____ Man yra svarbu veikti savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų

asmenų.

17. _____ Aš atsaku už savo paties veiksmus.

18. _____Man yra ypač svarbu gebėti pasirūpinti savimi.

19. _____ Aš konsultuojuosi darbo klausimais su aukštesnes pareigas

užimančiais asmenimis.

20. Aš pirmenybę teikiu pasitikėjimui savimi nei priklausomybei nuo kitų

asmenų.

Rezultatų skaičiavimas: Norint apskaičiuoti jūsų kolektyvizmo balus, reikia

sudėti jūsų pažymėtus įvertinimus nuo 1 iki 8 teiginio. Jūsų 1 – 8 atsakymų suma turėtų

svyruoti tarp 8 ir 40. Aukštesnė įvertinimų suma (30 ir daugiau) rodo, jog jūs atiduodate

pirmenybę kolektyvizmui. Norint apskaičiuoti jūsų individualizmo balus, reikia sudėti

atsakymus nuo 9 iki 20 teiginio. Jūsų 9 – 20 atsakymų suma turėtų svyruoti nuo 12 iki 60.

Aukštesnė įvertinimų suma (45 ir daugiau) rodo, jog jūs atiduodate pirmenybę

individualizmui.

1.4.2.2 Galios distancija

Ši dimensija atskleidžia kultūros laipsnį, kuriuo skatinama silpnesnius grupės

narius priimti jėgos netolygumo idėją, t.y. galios distancija yra tarpasmeninės galios ar

įtakos lygis tarp dviejų žmonių, kurį mažiau galingasis privalo priimti. Vadinasi galios

distancija yra galios tarp mažiau galingojo ir labiau galingojo nelygybės laipsnis, kai abu šie

asmenys priklauso tai pačiai socialinei sistemai. Pagal Hofstede (1980), hierarchiškai galios

distancija tarp vadovo ir pavaldinio yra skirtumas tarp laipsnio, iki kurio vadovas nulemia

pavaldinio elgesį, ir laipsnio, iki kurio pavaldinys nulemia vadovo elgesį. Visuomenėje

egzistuojanti kultūra iš esmės nulemia galios distancijos lygį, t.y. galingojo tendencija

išlaikyti ar padidinti galios distanciją ir mažiau galingojo pastanga sumažinti ją, suranda

pusiausvyrą. Jeigu skirtingose kultūrose hierarchiškai palaikoma kitokia galios distancija,

tai galios distancijos normą galima naudoti kaip kultūrų charakterizavimo kriterijų

(neatmetant kitų kriterijų). Galios distancijos indeksas, susumavus 50 šalių gautus galios

distancijos indekso rezultatus (PDI: Power Distance Index), kur 0 - labai silpna galios dis-

tancija), o 100 - labai stipri galios distancija, yra pateiktas 1.4.2.2.1 lentelėje .

1.4.2.2.1 lentelė.

Galios distancijos indeksas įvairiose šalyse.

Vieta Šalis PDI Vieta Šalis PDI

1 Malaizija 100 27/28 Pietų Korėja 60 2/3 Gvatemala 95 29/30 Iranas 58 2/3 Panama 95 29/30 Taivanis 58 4 Filipinai 94 31 Ispanija 57 5/6 Meksika 9I 32 Pakistanas 55 5/6 Venesuela 81 33 Japonija 54 7 Arabų šalys 80 34 Italija 50 8/9 Ekvadoras 78 35/36 Argentina 49 8/9 Indonezija 78 35/36 Pietų Afrika 49 10/11 Indija 77 37 Jamaika 45 10/11 Vakarų Afrika 77 38 JAV 40 12 Jugoslavija 76 39 Kanada 39 13 Singapūras 74 40 Olandija 38 14 Brazilija 69 41 Australija 36 15/16 Prancūzija 68 42/44 Kosta Rika 35 15/16 Honkongas 68 42/44 Vokietija 35 17 Kolumbija 67 42/44 Didžioji Britanija 35 18/19 Salvadoras 66 45 Šveicarija 34 18/19 Turkija 66 46 Suomija 33 20 Belgija 65 47/48 Norvegija 31 21/23 Rytų Afrika 64 47/48 Švedija 31 12/23 Peru 64 49 Airija 28 21/23 Tailandas 64 50 Naujoji Zelandija 22 24/25 Čilė 63 51 Danija 18 26 Portugalija 63 52 Izraelis 13 26 Urugvajus 61 53 Austrija 11 27/28 Graikija 60

Šalių suskirstymas pagal žemą ar aukštą galios distancijas sudaro prielaidas

tikslingiau suvokti ir įvertinti atskirų kultūrų atstovų elgesio skirtumus bei šalyje

egzistuojančias socialines normas, kurių yra įprasta laikytis. Pasak Pruskaus (2003),

socialinė norma - tai vertybių sistema, galiojanti visuomenės viduriniosios klasės daugumai.

Galios distancijos dimensija yra sąsajų su priklausomybės poreikiu visuomenėje. Šalyse,

kuriose ši dimensija yra žema, nelygybė yra vertinama kaip blogybė. Tuo tarpu, šalyse,

kuriose yra aukšta galios dimensija, nelygybė yra laikoma socialinės tvarkos pagrindu.

Tiek žemą, tiek aukštą galios distancijos dimensiją turinčiose visuomenėse egzistuoja

hierarchija, tačiau žemą galios dimensiją turinčioje visuomenėje hierarchija atskleidžia

vaidmenų skirtumus ir galios naudojimas turi būti paremtas įstatymais ir priklausomas

nuo sprendimų tarp blogio ir gėrio. Aukštą galios dimensiją turinčioje visuomenėje

hierarchija atskleidžia egzistencinę nelygybę ir galia yra esminis visuomenės faktas,

tačiau galios teisėtumas nėra svarbus. Žemą galios distancijos dimensiją turinčiose šalyse

nelygybė turi mažinama, visi privalo turėti vienodas teises, todėl pavaldiniai priimami

lygiaverčiais partneriais, o asmenys, esantys aukštesnėje pakopoje turi stengtis

nedemonstruoti savo galios (Hofstede, 2001). Tuo tarpu aukštą galios dimensiją turinčiose

šalyse nelygybė turi paklusti tvarkai, pagal kurią kiekvienas turi savo, teisėtai

priklausančią, vietą, o galingiausieji visuomenės nariai demonstruoja savo galią ir

naudojasi teise į privilegijas. Iš to seka prielaida, jog šiose šalyse auštas pareigas

užimantys asmenys pavaldinius traktuos kaip antrarūšius, žemiau už juos esančius

asmenis. Žemą galios distancijos dimensiją turinčiose šalyse akcentuojama teisėta galia, o

siekiant pakeisti socialinę sistemą, reikia iš naujo perskirstyti galią (Hofstede, Bond,

1988). Tuo tarpu aukštą galios dimensiją turinčiose šalyse akcentuojama priverstinė galia,

o siekiant pakeisti socialinę sistemą, būtina atimti užimamą padėtį iš galingųjų. Nesėkmių

atveju žemą galios distancijos dimensiją turinčiose šalyse kaltinama sistema, todėl tarp

galingųjų ir neturinčių galios tvyro latentinė harmonija. Aukštą galios distancijos

dimensiją turinčiose šalyse – silpnesnieji visuomenės nariai, todėl tarp galingųjų ir tų, kurie

neturi galios, tvyro latentinis konfliktas (Neuliep, 2009).


1. Kokie yra stiprią galios distanciją turinčios kultūros esminiai požymiai?

2. Kokios yra stiprią galios distanciją turinčios kultūros stipriosios ir silpnosios

pusės?

3. Kokie yra silpną galios distanciją turinčios kultūros esminiai požymiai?

4. Kokios yra silpną galios distanciją turinčios kultūros stipriosios ir silpnosios

pusės?

5. Pateikite šalių, pasižyminčių stipriausia ir silpniausia galios distanciją

turinčia kultūra bei argumentuokite savo sprendimą.


• Distancija – atstumas, nuotolis.

• Galia – jėga, gebėjimas, sveikata; galybė, jėga; galiojimas, veikimas; darbo

ir jo atlikimo laiko santykis.

• Galios distancija – tam tikras laipsnis, kuriuo tam tikros kultūros asmenys

tikisi ir priima jėgos pasiskirstymo nevienodumą.

• Hierarchija – (gr. hierarchia „hieros“ – šventas + „archē“ – valdžia) -

daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant nuo viršaus į

apačią, sudaro griežtai reglamentuotus pavaldumo ir priklausomybės

laiptus.

• Latentinis konfliktas – (lot. latens – paslėptas, nematomas) – slaptas,

nematomas, išoriškai nepasireiškiantis konfliktas.

• Socialinė norma - tai vertybių sistema, galiojanti visuomenės viduriniosios

klasės daugumai.

Praktinė užduotis: Praktinis darbas: Nusistatykite savo galios distancijos

pasireiškimą ir aptarkite savo rezultatus grupėje (ką naujo apie save sužinojote, ar

buvo naudinga atlikti savęs įsivertinimo užduotį).


Galios distancijos skalė

Instrukcija: žemiau yra pateikta 10 teiginių, kurie yra susiję su darbinėmis, mokymosi

situacijomis bei situacijomis namuose. Kiekvieną teiginį įvertinkite pagal pritarimo

teiginiui stiprumą.

Vertinimo skalė: 1 – visiškai pritariu; 2 – pritariu; 3 – nei pritariu, nei nepritariu; 4 –

nepritariu; 5 – visiškai nepritariu.

1. _____ Organizacijos darbuotojai turėtų turėti galimybę laisvai ir saugiai

išdėstyti savo prieštaravimus vadovybei.

2. _____ Diskusijų metu studentams turėtų būti sudaryta galimybė laisvai

išreikšti savo mintis, požiūrį apie diskutuojamą objektą, nebijant sulaukti

nuobaudų iš dėstytojo.

3. ____ Vaikai turi turėti teisę išreikšti prieštaravimus tėvams.

4. ____Vienas svarbiausių vadovo tikslų yra stebėti darbuotojų darbą,

siekiant garantuoti tinkamą darbuotojų darbų atlikimą.

5. ____ Autoritetas yra labai svarbus sėkmingam organizacijos, grupės ar

šeimos egzistavimui.

6. ____ Darbuotojai daug produktyviau dirba, kuomet juos griežtai

kontroliuoja tiesioginis vadovas.

7. ____ Darbuotojų indėlis į sprendimų priėmimą organizacijoje yra labai

reikšmingas.

8. ____ Iš esmės, darbuotojai, studentai, vaikai turėtų būti visada stebimi,

kontroliuojami, tačiau jų klausyti bei į juos atsižvelgti nėra svarbu.

9. ____ Yra būtina paklusti vadovams, mokytojams, tėvams.

10. ____ Vadovai, mokytojai, tėvai turi būti lygiaverčiai darbuotojų, studentų,

vaikų partneriai.


teiginiuose: 4, 5, 6, 8 ir 9. Jeigu jūs pažymėjote šiuose teiginiuose, pavyzdžiui, 1, tai

turite parašyti 5; jeigu jūs pažymėjote, pavyzdžiui, 2, tai turite parašyti 4 ir t.t..

Perskaičiavę visus balus nurodytuose penkiuose teiginiuose, turite susumuoti visų 10

teiginių įverčius. Gauta suma yra jūsų galios distancijos įvertis. Nedidelė balų suma rodo

menkesnį galios distancijos pasireiškimą.

1.4.2.3 Neapibrėžtumo vengimas

Ši dimensija atskleidžia žmonių išgyvenamos grėsmės, susiklosčius neaiškioms ar

iššūkius keliančioms situacijoms, bei išplėtotų įsitikimų, institucijų ar ritualų, galinčių

padėti sumažinti kilusią grėsmę, laipsnį. Žmogaus gyvena neapibrėžtume, kurį tuo pat

metu suvokia ir stengiasi išvengti. Dabartis tėra trumpa akimirka tarp praeities ir ateities.

Žmogus nuolat kuria ateitį, tačiau ateitis bėga nuo žmogaus taip greitai, kaip žmogus ją

stengiasi pasivyti.

Hofsede (1980) pabrėžė, kad grėsmė yra pasireiškia per nerviniu stresu, susidarius

neapibrėžtoms situacijoms bei nežinant rašytų ir nerašytų visuomenėje egzistuojančių

taisyklių. Neapibrėžtumo vengimo dimensija yra sąlygota šalies geografinės, ekonominės ir

demografinės situacijos. Pagal Pruskų (2003), ateities neapibrėžtumas - vienas esminių faktų

žmogaus gyvenime, kurį sumažinti padeda technologijų plėtra, įstatymų kūrimas ir religijos

išpažinimas (organizacijose šios sferos atitinka technologiją, taisykles ir ritualus).

Neapibrėžtumo vengimo nereikia painioti su rizikos vengimu. Kultūros pasižymi stipria ar

silpna neapibrėžtumo vengimo orientacija. Kultūros, pasižyminčiose silpna

neapibrėžtumo vengimo orientacija, netikrumas yra suvokiamas kaip normalus gyvenimo

reiškinys, o kiekviena diena yra priimama tokia, kokia ji yra. Tuo tarpu kultūros,

pasižyminčios stipria neapibrėžtumo vengimo orientacija, neapibrėžtumą vertina kaip

grėsmę, kurią būtina įveikti. Gyvenimas nuolat sudaro stresines situacijas, o primygtiniai

reikalavimai ir nerimas yra nuolatiniai palydovai (Neuliep, 2009). Kultūrinis visuomenės

paveldas pateikia susidorojimo su neapibrėžtumu būdus, kurie perduodami per pagrindines

visuomenės institucijas - šeimą, mokyklą, valstybę. Neapibrėžtumo vengimo indeksas (UAI

- Uncertainty Avoidance Index) parodo neaiškumo, daugiaprasmiškumo netoleravimą,

kaip, pavyzdžiui polinkį į išankstinį nusistatymą, dogmatizmą, kito nuomonės

netoleravimą, griežtą tradicijų laikymąsi, rasizmą ir t.t. UAI indeksas yra vidurkis,

klausimų, susijusių su sprendimų orientacija, darbo pastovumu ir įtampa, ir pateiktas

1.4.2.3.1 lentelėje.

1.4.2.3.1 lentelė.

Neapibrėžtumo vengimo indeksas įvairiose šalyse.

Vieta Šalis UAI Vieta Šalis UAI

1 Graikija 112 28 Ekvadoras 67 2 Portugalija 104 29 Vokietija 65 3 Gvatemala 101 30 Tailandas 64 4 Uragvajus 100 31/32 Iranas 59

5/6 Belgija 94 31/32 Suomija 59 5/6 Salvadoras 94 33 Šveicarija 58 7 Japonija 92 34 Vakarų Afrika 54 6 Jugoslavija 88 35 Olandija 53 9 Peru 87 36 Rytų Afrika 52

10/15 Ispanija 86 37 Australija 51 10/15 Argentina 86 38 Norvegija 50 10/15 Panama 86 39/40 Pietų Afrika 49 10/15 Prancūzija 86 39/40 Naujoji Zelandija 49 10/15 Čilė 86 41/42 Indonezija 48 10/15 Kosta Rika 86 41/42 Kanada 48 16/17 Turkija 85 43 JAV 46 16/17 Pietų Korėja 85 44 Filipinai 44

18 Meksika 82 45 Indija 40 19 Izraelis 81 46 Malaizija 36 20 Kolumbija 80 47/48 Didžioji Britanija 35

21/22 Venesuela 76 47/48 Airija 35 21/22 Brazilija 76 49/50 Honkongas 29

23 Italija 75 49/50 Švedija 29 24/25 Pakistanas 70 51 Danija 23 24/25 Austrija 70 52 Jamaika 13

26 Taivanis 69 53 Singapūras 8 27 Arabų šalys

Sąlyginai galima šalis suskirstyti į žemo ir aukšto neapibrėžtumo vengimo lygio

šalis (0 - labai silpnas neapibrėžtumo vengimas, 100 - labai stiprus neapibrėžtumo

vengimas). Žemo neapibrėžtumo vengimo šalyse į neapibrėžtumą reaguojama ramiai ir

stengiamasi jį įveikti, todėl jaučiamas ramumas, mažesnė įtampa ir nerimas. Tuo tarpu

aukšto neapibrėžtumo vengimo šalyse sukuria nuolatinę baimę su kuria privalu yra

grumtis, todėl žmonės patiria didesnį stresą, nerimą, įtampą. Žemo neapibrėžtumo

vengimo kultūros atstovas stengiasi slopinti emocijas, tačiau yra atviras pokyčiams ir

naujovėms, noriai imasi nežinomų dalykų, pasižymi puikia savijauta, tačiau užimtumo

nevertina kaip privalumo. Be to, šio tipo asmuo pasižymi tolerancija įvairumui, jo netrikdo

neaiškumai, o priešingai, kas nauja, norisi patirti. Jis vertina jaunystę bei tiki savimi ir

savo gebėjimais valdyti savo gyvenimą. Aukšto neapibrėžtumo vengimo kultūros atstovas

priešingai negu žemos, stengiasi išreikšti emocijas, tačiau laikosi įstatymų ir tvarkos bei

yra konservatyvus, pasižymintis tik subjektyviai gera savijauta. Šios kultūros tipo atstovas

turi išugdytą vidinį poreikį užimtumui, tačiau dažniausiai imsis žinomų dalykų. Jis

pasižymi ksenofobija, baime kitoniškumui, gerbia ir prisibijo vyresnių žmonių bei dažnai

jaučiasi bejėgis pasipriešinti išorinėms jėgoms (Hofstede, 1980; 2001).

Apibendrinant neapibrėžtumo vengimo dimensiją galima teigti, jog ši dimensija

parodo tam tikros kultūros narių išgyvenamą neapibrėžtų ar nežinomų situacijų baimės

laipsnį.


1. Kokie yra neapibrėžtumo vengimo dimensijos raiškos požymiai? Įvardinkite

juos.

2. Kokios savybės būdingos aukšto (žemo) neapibrėžtumo vengimo kultūros

atstovams?

3. Kokie veiksniai padeda mažinti ateities neapibrėžtumą?

4. Pateikite šalių, pasižyminčių aukšta ir žema silpniausia neapibrėžtumo

vengimo kultūra bei argumentuokite savo sprendimą.


• Distancija – atstumas, nuotolis.

• Ksenofobija – perdėtas nepalankumas arba priešiškumas svetimšaliams ir tam,

kas svetimšališka.

• Neapibrėžtumo vengimas - laipsnis, kuriuo tam tikros kultūros asmenys jaučia

grėsmę dėl situacijų neapibrėžtumo, neaiškumo ir nenuspėjamumo.

• Vengimas – stengimasis išsisukti, išsisukinėti, susijęs su baime, nedrąsa.

1.4.2.4 Vyriškumo – moteriškumo dimensija

Ši dimensija yra susijusi su emocinių vaidmenų tarp vyrų ir moterų pasiskirstymu bei

dviejų išsiskiriančių polių egzistavimu: iš vienos pusės – sėkmė, pinigai, turtas, iš kitos –

rūpinimasis kitais ir gyvenimo kokybė. Svarbu suvokti, jog biologinės ir socialinės lytys

turi bendrų sąsajų, nepaisant tai, jog biologinių ir socialinių lyčių skirtumai yra išreikšti ir

kalbiniu požiūriu. Pavyzdžiui, anglų kalboje biologinė lytis yra išreiškiama žodžiu „sex“,

o socialinė – „gender“. šių skirtingų sąvokų atsiradimui daug įtakos turėjo feminizmo

banga. Ši dimensija vyriškumą ir moteriškumą atskleidžia socialine, o ne biologine

prasme, nes anglų kalboje vyrišką ir moterišką lytis apibūdina sąvokos „male“ ir „female“,

o vyriškumą ir moteriškumą – „masculine“ bei „feminine“. Vyriškumo - moteriškumo

dimensijos skirtumai yra akivaizdūs tokiose institucijose, kaip šeima, mokykla,

organizacija. Socialiniai lyčių vaidmenys atsikleidžia yra darbinėje sferoje, politikoje ir

religijoje. Kultūros, turinčios itin aukštą vyriškumo – moteriškumo dimensiją, pasižymi

ryškesniais skirtumais tarp lyčių vaidmenų atlikimo (Japonija, Austrija, Venesuela,

Italija), o kultūros, turinčios itin žemą vyriškumo – moteriškumo dimensiją, priešingai,

nepasižymi ryškiais skirtumais (Danija, Olandija, Norvegija, Švedija). Hofstede (1980)

vyriškumo - moteriškumo dimensijas skirtingose kultūrose nustatė pagal veiklos tikslų

pobūdį. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad moteriškosios lyties asmenims labiau svarbesni

yra socialiniai tikslai, t.y. geri tarpasmeniniai santykiai, noras padėti, rūpintis kitais, jauki

fizinė aplinka, o vyriškos lyties asmenys pirmiausia siekia „Ego“ tikslų patenkinimo, t.y.

pirmenybė suteikiama karjerai ir pinigams. Pasak Pruskaus (2003), gamtoje egzistuoja du

esminiai dėsniai - gyvenimo ir mirties dualumas bei vyro ir moters dualumas. Visais laikais ir

įvairaus sudėtingumo visuomenėse šie gamtos dėsniai sukeldavo begalę esminių klausimų,

kuriuos kiekviena visuomenė, skirtingais istorijos laikotarpiais spręsdavo savaip.

Biologinius vyrų ir moterų skirtumus galima skirstyti į absoliučias ir statistinius.

Absoliutus skirtumas tarp biologinių lyčių yra tas, kad vyrai suteikia gyvybę, o moterys

gimdo vaikus. Statistiniai duomenys suponuoja fizinius ir fiziologinius lyčių skirtumus

(pavyzdžiui, kūno sandara ir medžiagų apykaita), kurie, bet kokiu atveju, yra sąlyginiai.

Tiek absoliutūs, tiek statistiniai biologiniai lyčių skirtumai yra būdingi visiems žmonėms,

tačiau, tuo pačiu, šie skirtumai palieka didelę erdvę socialiniam vyrų ir moterų vaidmenų

pasiskirstymui. Kitais žodžiais tariant, tik su dauginimusi (vaiko pradėjimu ir gimdymu)

susijusios funkcijos yra aiškiai "moteriškos" arba "vyriškos", o visa kita yra susitarimo

reikalas. Šie susitarimai dėl sąlyginių vyrų ir moterų socialinių vaidmenų pasiskirstymo yra

nulemti kultūrinių normų ir tradicijų.

Analizuojant lyčių vaidmenų pasiskirstymo skirtumus, tiek tradicinėse, tiek

moderniosiose bendruomenėse išskirtos bendros tendencijos: moterys yra dažniau

linkusios rūpintis kitais žmonėmis, savo šeimos nariais, ypač vaikais, o vyrams labiau rūpi

ekonominis saugumas ir karjera. Dažnai ir visuomenė iš vyrų tikisi tokių savybių

pasireiškimo, kaip atkaklumas, konkurencingumas ir tvirtumas, o iš moterų - švelnumo,

globėjiškumo, atjautos. Toks bendras vyrų atkaklumo ir moterų globėjiškumo modelis

suponuoja vyrų dominavimą, bent jau politinio ir ekonominio gyvenimo srityse. Heldel,

McGrew, Golldblat, Parraton (2002) nuomone, egzistuoja socialiniai lyčių skirtumai ir

bendravime. Vyrai, bendravimo metu yra linkę perduoti informaciją, o moterims labiau

rūpi apsikeitimas jausmais, santykių užmezgimas bendravime. Taigi, galima teigti, jog

kiekviena lytis turi savitus mąstymo, jautimo bei veikimo būdus, kurie daro didelę Įtaką

socialinių vaidmenų pasiskirstymui.

Hofsede (2001) nustatė, jog moterims yra svarbūs tokie veiklos tikslai: draugiška

atmosfera, padėties saugumas, fizinės sąlygos, bendravimas, o vyrams – modernumas,

aukštesnių pareigų siekis, kvalifikacijos kėlimas, uždarbis. Atsižvelgiant į šiuos veiklos

tikslų skirtumus, 53 šalyse ištirtas vyriškumo - moteriškumo dimensijos lygis bei nustatytas

Vyriškumo indeksas (MAS - Masculinity Index) (0 - labai silpnas vyriškumas arba labai

stiprus moteriškumas, 100 - labai stiprus vyriškumas arba labai silpnas moteriškumas),

kuris pateiktas 1.4.2.4.1 lentelėje.

1.4.2.4.1 lentelė.

Vyriškumo indeksas įvairiose šalyse.

Vieta Šalis MAS Vieta Šalis MAS

1 Japonija 95 28 Singapūras 48 2 Austrija 79 29 Izraelis 47 3 Venesuela 73 29 Indonezija 46

4/5 Italija 70 30/31 Vakarų Afrika 46 4/5 Šveicarija 70 32/33 Turkija 45 6 Meksika 69 32/33 Taivanis 45

7/8 Airija 68 34 Panama 44 7/8 Jamaika 68 35/36 Iranas 43 9/10 Didžioji Britanija 66 35/36 Prancūzija 43 9/10 Vokietija 66 37/38 Ispanija 42 11/12 Filipinai 64 37/38 Peru 42 11/12 Kolumbija 64 39 Rytų Afrika 41 13/14 Ekvadoras 63 41 Pietų Korėja 39

15 JAV 62 42 Urugvajus 38 16 Australija 61 43 Gvatemala 37 17 Naujoji Zelandija 58 44 Tailandas 34

18/19 Graikija 57 45 Portugalija 31 18/19 Honkongas 57 46 Čilė 28 20/21 Argentina 56 47 Suomija 26 20/21 Indija 56 48/49 Jugoslavija 21

22 Belgija 54 48/49 Kosta Rika 21 23 Arabų šaiys 53 50 Danija 16 24 Kanada 52 51 Olandija 14

25/26 Malaizija 50 52 Norvegija 8 25/26 Pakistanas 50 53 Švedija 5

27 Brazilija 49

Silpno vyriškumo arba stipraus moteriškumo šalyse labai svarbu gyvenimo

kokybė ir žmonės, todėl orientuojamasi į santykius, tarp lyčių egzistuoja minimali

emocinė ir socialinių vaidmenų diferenciacija, o tiek vyrai, tiek moterys skleidžia švelnumą ir

rūpinasi veikla bei santykiais, atjaučia silpnesniuosius. Stipraus vyriškumo arba silpno

moteriškumo šalyse labai svarbu pinigai ir daiktai, todėl dominuoja orientacija į save

(“Ego” orientacija), tarp lyčių egzistuoja maksimali emocinė ir socialinių vaidmenų

diferenciacija bei stipresnieji nusipelno pagarbos ir pripažinimo. Vyrai turi pasižymėti

tvirtumu ir aktyviai veikti, o moterys - būti švelnios ir rūpintis santykiais bei artimaisiais.

Silpno vyriškumo arba stipraus moteriškumo šalyse esmė yra, kas žmogus yra,

pripažįstamas mažumas ir lėtumas, o dirbama tam, kad žmogus gyventų. Tuo tarpu

stipraus vyriškumo arba silpno moteriškumo šalyse esmė yra, ką žmogus daro,

pripažįstamas didumas ir greitumas, o gyvenama tam, kad žmogus dirbtų.

Apibendrinant vyriškumo – moteriškumo dimensiją galima teigti, jog vyriškumas

būdingas tokiai visuomenei, kurioje yra aiškiai išreikšti lyčių socialiniai vaidmenys: vyrai

turi pasižymėti atkaklumu ir tvirtumu, orientuotis į materialinę sėkmę, o moterys –

globėjiškumu, švelnumu, rūpinimųsi gyvenimo kokybe. Moteriškumas būdingas tokiai

visuomenei, kurioje lyčių socialiniai vaidmenys iš dalies sutampa: ir vyrai, ir moterys

rūpinasi gyvenimo kokybės klausimais.


1. Kokie yra vyriškumo - moteriškumo dimensijos raiškos požymiai?

Įvardinkite juos.

2. Kokiomis savybėmis pasižymi vyriškosios dimensijos kultūra?

3. Kokiomis savybėmis pasižymi moteriškosios dimensijos kultūra?

5. Kuo skiriasi sąvokos Vyriškoji“ ir „Moteriškoji“ lytis nuo sąvokų

„Vyriškumas“ ir „Moteriškumas“?

6. Kokie yra biologiniai vyrų ir moterų skirtumai?

7. Kokie galimi socialiniai vyrų ir moterų skirtumai?

8. Pateikite šalių, pasižyminčių aukšta vyriškumo dimensija (aukšta

moteriškumo dimensija) bei argumentuokite savo sprendimą.


• Diferenciacija – (lot. differentia – skirtumas), visumos skaidymas(is),

skirstymas(is) į sudedamąsias dalis, skirtingas formas ir pakopas; skirtumų

ryškėjimas, iškėlimas.

• Moteriškoji dimensija – kultūra, kurios veiklos tikslai yra orientuoti į

draugiškos atmosferos kūrimą, padėties saugumo užtikrinimą, bendravimą bei

bendražmogiškųjų savybių atskleidimą. Ši kultūra pasižymi socialinių

vaidmenų tarp skirtingų lyčių lygybe.

• Vyriškoji dimensija – kultūra, kurios veiklos tikslai yra orientuoti į modernumą,

aukštesnių pareigų siekį, karjerą, uždarbį. Šioje kultūroje yra ryškūs socialinių

vaidmenų tarp lyčių skirtumai.

1.4.2.5 Ilgalaikės – trumpalaikės orientacijos dimensija

Ši dimensija neturi tiesioginio ryšio su kitomis Hofstede 4 kultūros dimensijomis ir

buvo apibrėžta vėliau, t.y. 1985m., atlikus išsamius tyrimus Azijoje ir nustačius skirtumus

tarp anksčiau tirtų šalių ir Azijos šalių kultūrų (Hofstede, Bond, 1988). Ilgalaikės –

trumpalaikės orientacijos dimensija yra pagrįsta žymaus kinų tautybės filosofo

Konfucijaus (551 - 479 m. pr. Kr.) teorija, pagrįsta etikos mokymu, neturinčiu religinio

aspekto. Taigi, konfucianizmo negalima priskirti prie religinių dogmų, nes Konfucijaus

mokymas remiasi pragmatiškomis kasdieninio gyvenimo taisyklėmis (Pruskus, 2003). Ši

dimensija atskleidžia gebėjimo patenkinti materialinius, socialinius, emocinius poreikius

tarp visuomenės narių laipsnį (Matsumoto, Juang, 2008). Kitaip sakant, šia dimensija

išreiškiama iki kokio lygmens doras gyvenimas yra tikslas, nepriklausantis nuo jokių

religinių aplinkybių. Kinija, Hong-Kongas, Taivanis yra šalys, pasižyminčios į ilgalaike

orientacija, tuo tarpu Lenkija, Vakarų Afrika ir Ispanija yra šalys, pasižyminčios

trumpalaike orientacija. Trumpalaikę orientaciją turinčios kultūros pasižymi asmeniniu

pastovumu ir stabilumu, pagarba tradicijoms, o Ilgalaikę orientaciją turinčios kultūros –

atkaklumu, santykių pasiskirstymu pagal statusą, taupumu, padidintu gėdos jausmo

išreiškimu.

Pasak Hofstede, Bond (1988), ilgalaikę orientaciją turinčios kultūros remiasi dviem

esminiais principais:

• nelygiaverčiai santykiai kuria stabilumą visuomenėje;

• šeima labiausiai išreikšta socialinė organizacija.

Šie du principai yra artimi Konfucijaus ideologijai, kuria teigia, kad:

• Visuomenės stabilumas, pagrįstas nelygiais santykiais tarp žmonių (penki

pagrindiniai santykiai - mokytojo - mokinio, tėvo - sūnaus, vyresniojo - jaunesniojo

brolio, vyresniojo - jaunesniojo draugo yra paremti abipusiais ir vienas kitą

papildančiais įsipareigojimais);

• Šeima yra visų socialinių organizacijų prototipas (šeimoje vaikai mokosi susivaldyti,

nugalėti savo individualumą, kad taptų harmoninga asmenybe. Harmonija turi

atsispindėti asmens veide ir atsikleisti per žmogaus orumą, savigarbą, autoritetą);

• Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi;

• Doras žmogus yra tas, kuris nepriklausomai nuo gyvenimo užduočių mėgina

įsigyti įgūdžių ir išsilavinimą, sunkiai dirba, neeikvoja daugiau nei reikia, yra

kantrus ir ištvermingas (besaikis vartojimas ir nesusivaldymas yra smerkiamas

visuomenėje).

Ilgalaikės - trumpalaikės orientacijos dimensija vertinta 23 šalyse, taikant Bond sukurtą

metodiką. Palyginus vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų atstovų tyrimo duomenis

nustatyta, jog tiek vakariečių, tiek rytiečių mokslininkų išvadose atsiskleidė tos pačios

dimensijos, o tai reiškia, kad kultūriniai pasirinkimai yra svarbūs bet kuriai visuomenei,

nepriklausomai, kokios kultūros atstovai atlieka mokslinius tyrimus (Bond, Leung, Au,

Tong, Reimel de Carrasquel, Murakami, 2004). Iš to seka išvada, jog visose visuomenėse

egzistuoja panašios problemos, tik yra skirtingi problemų sprendimo būdai. Tyrimo metu

nustatytas ilgalaikės orientacijos indeksas (LTO - Long Orientation Index) yra pateiktas


1.4.2.5.1 lentelė.

Ilgalaikės orientacijos indeksas įvairiose šalyse.

Vieta Šalis MAS Vieta Šalis MAS

1 Kinija 118 13 Lenkija 32 2 Honkongas 96 14 Vokietija 31 3 Taivanis 87 15 Australija 31 4 Japonija 80 16 Naujoji Zelandija 30 5 Pietų Korėja 75 17 JAV 29 6 Brazilija 65 18/19 Didžioji Britanija 25 7 Indija 61 18/19 Zimbabvė 25 8 Tailandas 56 20 Kanada 23 9 Singapūras 48 21 Filipinai 19 10 Olandija 44 22 Nigerija 16 11 Bangladešas 40 23 Pakistanas 00 12 Švedija 33

Iš pateiktos 1.4.2.5.1 lentelės matyti, jog Rytų Azijos šalių indekso vertės yra

didžiausios, Vakarų šalių - mažesnės, o Trečiojo pasaulio šalių - mažiausios, tačiau ši

dimensija nesupriešina Rytų su Vakarais, o tik suskirsto pasaulį į naujas sritis.

Trumpalaikę orientaciją turinčiose visuomenėse yra svarbu nedelsiant tenkinti bazinius

poreikius, būdingas besaikis vartojimas, išlaidavimas, egzistuojančios tradicijos yra

šventos ir nekintamos, o šeimoje vadovaujamasi imperatyvais. Tokios visuomenės nariai

pasižymi ištobulintu analitiniu mąstymu, tačiau dominuoja neapibrėžtas problemų

sprendimas. Ilgalaikę orientaciją turinčiose visuomenėse dominuoja poreikių tenkinimo

atidėjimas, būdingas taupumas, ištvermingumas, tradicijos priklauso nuo besikeičiančių

aplinkybių, o šeimoje vadovaujamasi užduočių pasiskirstymu. Šios visuomenės nariai

pasižymi sintetiniu mąstymu, struktūriniu problemų sprendimu bei siekiu kurti stiprią

rinką.

Apibendrinant ilgalaikės – trumpalaikės orientacijos dimensiją galima teigti, jog

ilgalaikė orientacija yra orientuota į ateitį, skatindama ištvermingumą, taupumą.

Trumpalaikė orientacija yra orientuota į praeities ir dabarties sąsają, siekdama išlaikyti

tradicijas, vykdydama socialinius įsipareigojimus.


1. Kokie yra Konfucijaus ideologijos esminiai teiginiai?

2. Kokie svarbiausi ilgalaikę orientaciją turinčios kultūros principai?

3. Kokie esminiai principai būdingi trumpalaikės orientacijos kultūrai?

4. Pateikite šalių, pasižyminčių ilgalaikės orientacijos kultūra, sąrašą bei


5. Pateikite šalių, pasižyminčių trumpalaikės orientacijos kultūra, sąrašą

bei argumentuokite savo sprendimą.


• Ideologija – (gr. idea – sąvoka + logija), tam tikram

visuomenės sluoksniui, grupei, tam tikrai politikos, ekonomikos,

meno krypčiai, srovei būdinga idėjų arba pažiūrų į pasaulį ir

gyvenimą visuma.

• Imperatyvas – (lot. imperativus – liepiamasis, įsakomasis) -

liepimas, reikalavimas.

• Technologija - gamybinių procesų atlikimo būdų ir priemonių

visuma, kuri padėjo sukurti žmogui produktus, reikalingus

apsiginti nuo neapibrėžtumų, kurių priežastys slypi gamtoje.

• Įstatymai - visos formalios ir neformalios taisyklės,

vadovaujančios socialiniam elgesiui, Jie gina nuo kitų elgesio

neapibrėžtumų.

• Religija - viskas, ką žmonės žino apie nežinomybę. (Kitaip tariant,

tai, ką jie nujaučia esant ten, "už horizonto"). Žinia apie gyvenimą

po mirties yra didžiausias tikinčiųjų tikrumas, leidžiantis jiems

stoti prieš šio gyvenimo neapibrėžtumus.

1.4.3 Schwartz‘s Vertybės

Vertybės neabejotinai turi daug įtakos tarpkultūriniam bendravimui. Skirtingų kultūrų

atstovų bendravimas yra pagrįstas esminėmis vertybinėmis tos kultūros orientacijomis,

pavyzdžiui, vertinantys individualumą asmenys, sąveikoje su kitais elgsis skirtingai,

lyginant su asmenimis, vertinančiais kolektyvizmą. Vertybės nulemia kiekvieno kultūros

atstovo elgesį ir dažnai išdėstomos nacionaliniuose šūkiuose, pavyzdžiui prancūzų šūkis:

„Laisvė, lygybė, brolybė“. Galbūt dar nėra pamirštas ir šis, kažkada dažnai skambėjęs

šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės“.

Tik gerai išsiaiškinus kultūrines šalies vertybes, lengviau rasti išmoningus problemų

sprendimų būdus. Amerikiečiams būdinga „Aš galiu" kultūra ir tikėjimas, kad, sunkiai

dirbant, yra įmanoma viskas. Be to, amerikiečiams svarbu, kad kitų šalių atstovai priimtų

ir suprastų tokį jų požiūrį. O štai, pavyzdžiui, kinai labiausiai vertina nuoširdumą, vokiečiai

darbe siekia produktyvumo, aiškumo ir tvarkos, japonai vertina laiką, skiriamą pasitikėjimui

sukurti. Išsakant kritišką požiūrį kitos šalies atžvilgiu, būtina elgtis labai atsargiai ir jokiu

būdu nesumenkinti šalies pagrindinių vertybių.

Dominuojančių tam tikros kultūros vertybių pažinimas, padeda nustatyti skirtingų

kultūrų žmonių bendravimo panašumus ir skirtumus. Tiek kultūra, tiek ir vertybės yra

perimamos, t.y. vertybės nėra įgimtos ar savaime egzistuojančios.

Rokeach (1973) apibendrino esminę vertybių paskirtį, teigdamas, jog:

• vertybės padeda žmogui atsirinkti ir vertinti kito asmens socialinį elgesį;

• vertybės apibrėžia, kas yra priimtina, o kas nėra priimtina;

• vertybės atlieka asmenybės požiūrių ir lūkesčių vertinamąją funkciją;

• vertybėmis orientuojamasi mąstant apie tai, kas yra teisinga arba neteisinga,

tinkama arba nepriimtina;

• vertybės pažadina teigiamus ar neigiamus žmogaus jausmus;

• vertybės nulemia kiekvieno žmogaus veiksmus.

Vis dėlto, nepaisant to, kad kiekvienas asmuo formuoja asmeninių vertybių rinkinį,

egzistuoja ir tam tikros kultūros vertybės. Schwartz (2004) tyrė vertybių skirtingose šalyse

pasireiškimą ir tvirtino, jog vertybės atskleidžia siekius ir motyvaciją. Siekiant užtikrinti

vertybių, kaip galutinių siekinių, atskleidimą, kultūra privalo atsižvelgti į tris universalius

žmonijos egzistencijos reikalavimus:

• biologinius individo poreikius,

• socialinės koordinacijos poreikį,

• išgyvenimo ir gerovės poreikius grupėje.

Remdamasis minėtais trimis universaliais žmonijos egzistencijos reikalavimais,

Schwartz išskyrė 11 ypatingų vertybių motyvacinių tipų, skatinančių specifinių vertybių

formavimąsi. Šie Schwartz‘s motyvaciniai vertybių tipai yra pateikti 1.4.3.1 lentelėje.

1.4.3.1 lentelė.

Schwartz‘s motyvaciniai vertybių tipai.

Eil.

Nr.

Motyvacinis

vertybės tipas

Aprašas Susijusios sąvokos

1. Vadovavimas

sau

Šios vertybės tikslas yra mąstymo ir

veiksmų savarankiškumas.

Laisvė

Kūrybiškumas

Savarankiškumas,

Savo tikslų numatymas,

Žingeidumas

Savigarba

2. Skatinimas Tikslas kyla iš poreikių įvairovės ir

skatinimo poreikio, siekiant išlaikyti

optimalų aktyvumo lygį. Kai kurie iš šių

poreikių turi biologinį pagrindą, kai

kurie yra išmokti kultūrinėje aplinkoje.

Įdomus gyvenimas

Įvairiapusis gyvenimas

Drąsumas

3. Hedonizmas Malonumo poreikis ir motyvacija. Malonumas

Džiaugsmingas

gyvenimas

4. Pasiekimas Poreikis ir svarba siekti asmeninės

sėkmės ir statuso pripažinimo.

Ambicingumas

Gebėjimas, sėkmė

Inteligentiškumas

Savigarba

5. Galia Siejama su socialine padėtimi. Socialinė galia

Gerovė

Autoritetas

Savo įvaizdžio

pateikimas

Socialinis pripažinimas

6. Saugumas Saugumo, harmonijos ir stabilumo

visuomenėje ir tarpasmeniniuose

santykiuose poreikis.

Šalies saugumas

Šeimos saugumas

Priklausomumo jausmas

Socialinė tvarka

Sveikata

Švara

7. Subordinacija Susivaldymas veiksmuose,

nuokrypiuose ir impulsyvume

Paklusnumas

Savidisciplina

Mandagumas

Tėvų ir vyresniųjų

gerbimas

8. Tradicija Religinių įsitikinimų, tikėjimo svarba,

vertinamų ir priimtinų egzistuojančių

elgesio normų kolektyve svarba.

Pagarba vaikui

Nuoširdumas

Atsiprašymas,

Nusižeminimas

Nuosaikumas

9. Dvasiškumas Vidinės harmonijos siekimas per

kasdienio gyvenimo transcendenciją.

Dvasinis gyvenimas

Gyvenimo prasmė

Vidinė harmonija

Atsiskyrimas

10. Palankumas Motyvacijos pozityviai sąveikai ir

priėmimui poreikis.

Paslaugumas

Atsakomybė

Atlaidumas

Nuoširdumas

Ištikimybė

Brandi meilė

Tikra draugystė

11. Universalumas Siekis suprasti, toleruoti, saugoti visos

žmonijos ir gamtos gerovę.

Lygybė

Vienybė

Vienovė su gamta

Išmintis

Pasaulio grožis

Socialinis teisingumas

Mąstymo platumas

Aplinkos apsauga

Taika pasaulyje

Šaltinis: Neuliep, J.W. (2009). Intercultural Communication. A Contextual Approach 4th edition.

Sage Publications, INC.

Schwartz (1992) taip pat tyrė vertybės, kurios susijusios su tikslo pasiekimu žmonių

gyvenime ir išskyrė septynias pagrindines universalias vertybes:

• Įtvirtinimo. Ši vertybė atskleidžia, kaip stipriai kultūroje yra siekiama išlaikyti

satus quo, vadovautis padoraus elgesio taisyklėmis ir užkirsti kelią veiksmams ir

nuokrypiui, galinčiam suardyti grupės solidarumą ar tradicinę tvarką. Be to, ši

vertybė sustiprina socialinę tvarką, pagarbą tradicijoms, šeimai, saugumui ir

savikontrolei;

• Hierarchijos. Ši vertybė atskleidžia, kaip kultūroje yra išryškinamas fiksuotų

vaidmenų hierarchinio pasiskirstymo pagrįstumas ir tokie ištekliai, kaip socialinė

galybė, autoritetas, nuolankumas ar gerovė;

• Intelektinio autonomiškumo. Ši vertybė atskleidžia, kaip kultūroje yra skatinamos

ir ginamos nepriklausomos idėjos ir visuomenės narių teisės plėtoti ir kryptingai

plėtoti savo intelektines idėjas. Be to, ši vertybė sustiprina smalsumą, mąstymo

platumą ir kūrybiškumą.

• Emocinio autonomiškumo. Ši vertybė atskleidžia, kaip kultūroje skatinamos ir

ginamos visuomenės narių pozityvių potyrių patyrimo galimybės. Be to, ši savybė

sustiprina malonumo patyrimą, ir sudaro sąlygas džiaugsmingesniam bei

įvairiapusiškam gyvenimui.

• Lygybės. Ši vertybė atskleidžia, kaip kultūroje skatinamos asmeninių interesų

paaukojimas savanoriškai pagalbai, padedant kurti kitų visuomenės narių gerovę.

Be to, ši vertybė sustiprina lygybę, socialinį teisingumą, laisvę, atsakomybę ir

nuoširdumą.

• Harmonijos. Ši vertybė atskleidžia, kaip kultūroje prisiderinama prie aplinkos. Be

to, ši vertybė sustiprina vienovės su gamta jausmus, siekį rūpintis aplinkos

apsauga ir pasaulio grožiu (Schwartz, Ros, 1995).

Apibendrinant universaliąsias vertybes galima teigti, jog šios vertybės glaudžiai

siejasi su žmogaus gyvenimiškų tikslų iškėlimu bei yra visaapimančio pobūdžio.

Priešingai nei Leung ir Bond socialinės aksiomos, universalios vertybės yra orientuotos į

nuolatinį tobulėjimą, gerųjų bendražmogiškųjų savybių plėtojimą.


1. Kokios yra vertybių paskirtys?

2. Kokie yra universalieji žmonijos egzistencijos reikalavimai?

3. Kokie yra motyvaciniai vertybių tipai ir jų esmė?

4. Kokia yra universaliųjų savybių esmė?

5. Remdamiesi 1.3.3.1 lentelėje pateiktomis sąvokomis, sudarykite kiekvieno

motyvacinio vertybių tipo aprašą.


• Harmonija – (gr. harmonia – darna). Visumos ir jos dalių darna, vidaus ir

išorės, turinio ir formos atitikimas. santaika, sandora, taika, ramybė.

• Hedonizmas – etikos teorija, teigianti, jog aukščiausias gėris ir žmogaus

elgesio dorovinis kriterijus yra malonumas.

• Subordinacija – (lot. sub + ordinatio – sutvarkymas, tvarkos įvedimas).

Vienos veiklos priklausymas nuo kitos; tarnybinis jaunesniojo pavaldumas

vyresniajam, pagrįstas tarnybinės drausmės taisyklėmis.

• Tradicija – (lot. traditio – perdavimas, pasakojimas). Istoriškai susidarančių ir

įsitvirtinančių kultūros formų (papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų)

perdavimas iš kartos į kartą; pačios formos, laiduojančios kultūros

išliekamumą ir vienovę.

Praktinė užduotis:

Hsu (1969) pateikė pagrindinių amerikiečių vertybių postulatus. Pagrįskite

pagrindinių amerikiečių vertybių postulatų tinkamumą Lietuvoje gyvenantiems

asmenims.

a. Kurie iš pateiktų vertybinių postulatų yra būdingi ir Lietuvos

žmonėms?

b. Kurie iš pateiktų vertybinių postulatų nėra būdingi Lietuvos

žmonėms?

c. Kuriuos vertybinius postulatus reiktų sustiprinti Lietuvoje ir

kodėl? (Atsakymus pagrįskite).

Amerikiečių vertybių postulatai:

• Kiekvieno asmens svarbiausias rūpestis yra domėjimasis savimi, savęs

atskleidimas, savęs tobulinimas, savęs apdovanojimas ir savarankiškumas. Visa

tai yra iškeliama aukščiau už visos grupės interesus.

• Asmens privatumas yra kiekvieno asmens neatskiriama teisė. Įsiveržimas į kito

asmens privatumą yra galimas tik gavus to asmens sutikimą.

• Kadangi valdžia dirba kiekvieno asmens gerovei, o ne priešingai, todėl visos

autoritetai, įskaitant ir valdžią, kelia nepasitikėjimą.

• Kiekvieno asmens sėkmė priklauso nuo jį / ją supančių aplinkinių žmonių

priėmimo. Patriotizmas yra teigiamas bruožas.

• Asmuo turėtų tikėti ir pripažinti Dievą bei būti bažnyčios ar kitos religinės

institucijos nariu. Religijos išpažinimas yra teigiamas bruožas.

• Vyrai ir moterys yra lygūs.

• Visi žmonės yra lygūs.

• Tobulėjimas yra sveikintinas ir neišvengiamas. Kiekvienas asmuo turi tobulinti

save; valdžia privalo efektyviau spręsti visuomenės problemas; religinės

institucijos turi persiorientuoti ir tapti žmonių traukos centrais.

• Būti amerikiečiu, tai yra būti nuolat tobulinančiu save. JAV yra aukščiausio

tobulėjimo simbolis.

Šaltinis: Hsu, F.L.K. (1969). The study of Literate Civilizations. New York: Holt, Rinehart and Winston.

2 Tarpkultūrinės komunikacijos proceso samprata

Skyriaus tikslas – atskleisti komunikacijos proceso esmę.


o apibrėžti komunikacijos sąvoką;

o išskirti pagrindines komunikacijos rūšis;

o aptarti tarpkultūrinės komunikacijos sąvoką;

o išryškinti komunikacijos veiksnius, sąlygojančius kultūrinius skirtumus;

o pateikti įvairių kultūrų komunikavimo ypatumus;

o nustatyti poreikius, patenkinamus komunikacijos metu;

o išryškinti klausymo svarbą komunikacijoje;

o atskleisti kūno kalbos sampratą;

o apibūdinti nežodinės komunikacijos arba kūno kalbos sudėtines dalis;

o palyginti žodinės komunikacijos ir kūno kalbos signalų ir simbolių

sistemas;

o nustatyti svarbiausius kūno kalbos elementus;

o išryškinti erdvės įtaką komunikacijai;

o aptarti žvilgsnio ir veido išraiškų reikšmę komunikacijai;

o nustatyti kūno kalbos padėties komunikacijos metu skirtumus;

o įvertinti aprangos bei aksesuarų siunčiamų signalų reikšmę bendravimui;

o apibrėžti stereotipų formavimosi dėsningumus tarpkultūrinės

komunikacijos procese;

o išryškinti pagrindines stereotipų funkcijas;

o išskirti pagrindinius veiksnius, formuojančius apibendrinimus;

o atskleisti konflikto ir tarpkultūrinio konflikto sampratas;

o Nustatyti priežastis, sukeliančias konfliktus ir tarpkultūrinius

konfliktus;

o Pateikti konfliktų ir tarpkultūrinių konfliktų sprendimų strategijas.

2 Tarpkultūrinės komunikacijos proceso samprata

2.1 Komunikacijos ir tarpkultūrinės komunikacijos sampratos

2.1.1 Komunikacijos apibrėžtis ir žodinės komunikacijos esminiai

aspektai

Sumanyti – nereiškia pasakyti;

pasakyti – nereiškia išgirsti;

išgirsti – nereiškia suprasti;

suprasti – nereiškia norėti;

norėti – nereiškia galėti;

galėti ir norėti – nereiškia padaryti;

padaryti – nereiškia išsaugoti.

Lorenz K. (1973) cituota iš Naginevičienė (2010).

Tarptautinių žodžių žodyne (1985) sąvoka komunikacija (lot. Communicatio -

pranešimas) apibūdinama kaip:

1) susisiekimas (transportas, ryšiai);

2) bendravimas, keitimasis patyrimu, mintimis, išgyvenimais.

Pagal Jovaišą (1993), komunikacija apibrėžiama, kaip žmonių socialinių ryšių funkcija

keičiantis moksline, gamybine ir kt. patirtimi; kaip tarpasmeninė arba grupinė žmonių

veikla, keičiantis patirtimi žodiniais ir nežodiniais signalais. Mokslininkas akcentuoja

keitimąsi informacija ir patirtimi, kur plačiai naudojamos masinės komunikacijos

priemonės. Išskirdamas komunikaciją kaip žmonių socialinių ryšių funkciją, Jovaiša

(1993) griežtai neatskiria komunikacijos proceso nuo bendravimo.

Žmonių santykių ir profesinės veiklos erdvėje tai gali būti ne vien tik keitimasis

informacija, bet ir patyrimu, išgyvenimais, mintimis, paverstomis į kalbą, gestus,

mimiką, raštą. Komunikacija aprėpia visą gyvąją gamtą, žmonių ir visuomenės

gyvenimą, žmonių ir technikos sąsajas.

Komunikacija mokslinėje literatūroje yra apibūdinama įvairiai. Berger (1995)

komunikaciją apibrėžia kaip naudojimąsi kalbos ir neverbaliniu signalu, siekiant pradėti

socialinius santykius. Gudonienė (1999) pritaria autoriui, suvokdama komunikaciją kaip

žmonių socialinę sąveiką per pranešimus. Komunikacija - tai bendravimo, keitimosi

patyrimu, mintimis, išgyvenimais procesas (Railienė, 1996). Komunikacija gali būti

apibrėžiama kaip būdas pateikti kiliems idėjas, faktus, mintis, jausmus, vertybes

(Guffey, 1997). Pruskus (2003) praplečia į požiūrį teigdamas, jog komunikacija -

informacijos (norų, minčių, jausmų, idėjų, faktų, vertybių) tarp individų perdavimo -

priėmimo procesas elektriniais signalais, kūno kalba (gestais, mimika, laikysena),

žodžiais ar raštu.

Anot Stoner, Freeman, Gilbert (2006), komunikacija gali būti įvardinama

organizacijos krauju. Komunikacijos trūkumas organizacijai sukelia panašius požymius

kaip kraujo apykaitos sutrikimas organizmui. Be efektyvaus komunikavimo

organizacijoje darbo sėkmė, tinkamas darbuotojų motyvavimas yra negalimi. Tik tiksli,

efektyvi dalykinė komunikacija lemia organizacijos vystymąsi. Jos dėka organizacijos

nariai gali suvokti savo organizacijoje vykstančius procesus, pasijusti Šios organizacijos

dalimi ir jausti atsakomybę už savo veiklą.

Dažniausiai komunikuojama, siekiant patenkinti svarbiausius poreikius:

1. Poreikis apsikeisti informacija;

2. Poreikis geriau pažinti save patį, palyginti asmeninius su tuo, ką yra pasiekę

aplinkiniai;

3. Socialinis poreikis – poreikis dalytis su kitais savosiomis mintimis ir jausmais,

atskleisti kitiems savo individualybę, daryti aplinkiniams įtaką ir pan.;

Socialiniai poreikiai gali būti patenkinti tik tiesiogiai, tiek netiesiogiai

dalyvaujant kitiems žmonėms. Dažniausiai skiriami tokie socialiniai poreikiai:

• Bendravimo (priklausymo) poreikis. Tai poreikis jaustis kokios nors grupės,

bendruomenės nariu, būti tarp žmonių, jaustis reikalingumu kitiems;

• Saugumo poreikis. Šis poreikis patenkinamas tada, kai žmogus iš aplinkinių

nejaučia grėsmės nei fiziniam, nei psichologiniam saugumui;

• Laimėjimų poreikis. Tai siekis pirmauti, įveikti iššūkius, atitikti aukščiausius

standartus;

• Savęs įtvirtinimo poreikis. Tai siekis rasti savo vietą visuomenėje;

• Savigarbos, savo vertės jutimo poreikis. Tai siekis nebūti kitų žeminamam,

niekinamam, užimti tarp kitų žmonių deramą vietą;

• Dominavimo (savo galios jutimo) ir pripažinimo poreikis. Tai – noras kontroliuoti

kitus, daryti įtaką aplinkiniams, vadovauti;

• Pranašumo poreikis. Tai poreikis jaustis kuo nors pranašesniu už kitus, užimti

išskirtinę padėtį;

• Saviaktualizacijos ir saviraiškos poreikis. Tai žmogaus poreikis realizuoti

potencialias savo galimybes, tapti tuo, kuo gali ir nori tapti;

• Afiliacijos poreikis – turėti artimų draugų, rūpintis kitais ir iš jų susilaukti to

paties, mylėti ir būti mylimiems bei reikalingiems;

• Poreikis palaikyti kontaktą – noras su kuom nors dalytis emocijomis, užmegzti

ryšį (Almonaitienė, et al., 2002).

Tiksliau apibūdinti komunikaciją galima nustačius jos dalyvius, nes šio proceso

rezultatas priklausys nuo to, kas komunikuoja. Dažniausiai, pasak Salzmann (1993),

pasikeitimas informacija susideda iš penkių etapų, susijusių su minėtais komunikacijos

proceso elementais:

1. Minties suformulavimas. Pasikeitimas informacija prasideda nuo idėjos

formulavimo ar informacijos atrinkimo. Siuntėjas turi nuspręsti, kokią ir

kiek informacijos reikia perduoti.

2. Kodavimas ir informacijos kanalo pasirinkimas. Prieš perduodamas

informaciją, siuntėjas turi ją paversti žodžiais, intonacija, gestais. Toks

kodavimas informaciją paverčia pranešimu. Siuntėjas turi pasirinkti ir

perdavimo kanalą, kuris turi atitikti informacijos užkodavimo priemones.

Jeigu kanalas neatitiks informacijos užkodavimo, komunikacijos procesas

nebus efektyvus.

3. Perdavimas. Šiame etape siuntėjas panaudoja kanalą, perduodamas

informaciją gavėjui.

4. Dekodavimas. Gautą informaciją gavėjas dekoduoja. Dekodavimas – tai

siuntėjo simbolių transformavimas į gavėjo mintis. Jeigu simboliai,

pasirinkti siuntėjo, gavėjui turi tokią pat reikšmę, tuomet šis tiksliai žinos,

ką norėjo pasakyti siuntėjas, ir komunikacijos procesas bus baigtas. Tačiau

praktiškai labai dažnai gavėjas savaip interpretuoja gautą informaciją, todėl

yra būtinas dar vienas etapas – užtikrinti grįžtamąjį ryšį.

5. Grįžtamasis ryšys. Apie tobulą komunikaciją galima kalbėti tik tada, kai

gavėjo įspūdis atitinka tai, ką norėjo perduoti siuntėjas. Užtikrinant

grįžtamąjį ryšį, siuntėjas ir gavėjas tarsi apsimaino vietomis. Gavėjas tampa

siuntėju ir, perduodamas savo įspūdį apie informaciją, pereina visus

minėtus etapus. Grįžtamasis ryšys labai padidina komunikacijos proceso

efektyvumą.

Kiti mokslininkai komunikacijos proceso dalyvius skirsto į informacijos

siuntėjus ir gavėjus. Siuntėjai ir gavėjai gali būti fiziniai asmenys (grupės), techninės

sistemos arba fizinių ir techninių sistemų derinys. Siuntėjas yra proceso dalyvis,

siunčiantis informaciją ir atsakingas už jos parinkimą, užkodavimą, patikimumą ir

kokybę, perdavimo formą, o gavėjas - už perduodamos informacijos atkodavimą ir

teisingą interpretavimą. Norint perduoti informaciją, būtina jai suteikti konkrečią formą.

Šis pertvarkymo į konkrečią formą procesas vadinamas kodavimu, o informacijos

iššifravimas – dekodavimu (Naginevičienė, 2010).

Taigi šiuo požiūriu, komunikacija reiškia mažiausiai dviejų sistemų sąveikos

procesą, kai komunikacijos dalyviai veikia vienas kitą, o šis poveikis priklausomai nuo

dalyvių gali būti labai įvairus - ir teigiamas, ir neigiamas. Komunikacijos procese

dalyvauja ir daugiau elementų: simboliais užkoduota informacija (pranešimas, žinia),

kanalas arba kanalai, kuriais jis perduodamas, grįžtamasis ryšys ir trukdžiai.

Pranešimai visada turi tikslą - suteikti informaciją, kuri gali būti atitinkamai panaudota

ar ja pasinaudota, siekiant savų interesų patenkinimo. Svarbu, kad ši informacija būtų ne

tik perduota, bet ir priimta bei suprasta to, kuriam ji skirta.

Pasak Burton, Dimleby (1998), keičiantis informacija yra neišvengiamos kliūtys,

kurias pašalinti galima komunikacinės elgsenos priemonėmis:

• šaltinis (siuntėjas) - žmogus, skleidžiantis informaciją, idėjas ar elgesį kitam

žmogui;

• pranešimas - šaltinio arba siuntėjo komunikacijos priemonė, reikalinga

informacijai perduoti ir gali būti koduojama į simbolius;

• kanalas - būdas informacijai siųsti;

• gavėjas - žmogus, su kuriuo keičiamasi pranešimu, be jo komunikacija

neegzistuoja;

• grįžtamasis ryšys - galimybė šaltiniui įsitikinti, kad pranešimas, kuris gali

būti įvairių formų (žodžiai, gestai, mimika ir pan.) buvo teisingai suprastas;

• kanalo triukšmas - išorinis triukšmas komunikacijos procese, trukdantis

gauti pranešimą;

• semantinis triukšmas - trikdžiai, neleidžiantys teisingai suprasti pranešimo

(dėl žinių stygiaus, dėl svetimos kultūros nepažinimo ir t.t);

• psichologinis triukšmas - vidiniai veiksniai, trukdantys suvokti informaciją

(dėl išankstinio priešiško nusistatymo, dėl patirto kultūrinio šoko ir t.t.).

Žmogus negali gyventi be ryšio su kitais žmonėmis ir jį supančiu pasauliu, todėl

komunikacijos sąvoka artimai susijusi su sąveika, t.y. kintama dviejų individų, grupių ar

sistemų tarpusavio sąveika, kai būtinas grįžtamasis ryšys. Naginevičienė (2010),

remdamasi užsienio autoriais, išskyrė kultūrinę (t.y. nagrinėjančią kultūrų ir

visuomenių, besikeičiančių informacija ir darančių viena kitai abipusę įtaką, santykius) ir

socialinę sąveikas (t.y. parodančią vienokią ar kitokią kintamą elgseną grupių ar

žmonių, kurie į tai reaguoja darydami vienas kitam įtaką).

Žmonija jau nuo seno domisi įvairiais komunikacijos požiūriais. Dar Senovės

Graikijoje ir Romoje retorika (t.y. kalbėjimo meno studija) buvo viena pagrindinių.

Viduramžiais ir ypač Renesanso laikais Europoje į septynių laisvųjų menų (septimus)

mokymą buvo įtraukta lotynų kalbos gramatika, dialektika ir retorika.

Fiskė (1998) nurodo, jog požiūrį į komunikaciją formuoja proceso ir semiotinės

mokyklos, kurių skirtumas išryškėja nustatant komunikacijos charakteristikas.

Komunikacijos charakteristikos skirtumai proceso bei semiotinės mokyklų požiūriais yra

pateikti 2.1.1.1 lentelėje.

2.1.1.1 lentelė.

Komunikacijos charakteristikos proceso ir semiotinės mokyklos požiūriais.

Komunikacijos charakteristikos proceso mokyklos požiūriu

Komunikacijos charakteristikos semiotinės mokyklos požiūriu

• komunikacija yra pranešimo perdavimas,

• tai yra aktas, veiksmas, elgesys norint paveikti,

• komunikacija yra tyčinė, sąmoninga,

• gali būti verbalinė ir neverbalinė, • komunikacija yra pasirinktinė

(neprivaloma), • prasideda iš šaltinio, kai asmuo

užkoduoja savo pranešimą.

• komunikacija yra reikšmės suteikimo procesas, tai, ką kiekvienas priskiria veiksmui, elgesiui, objektui, tekstui,

• tai nenutrūkstama sąveika tarp žmonių ir aplinkos,

• netyčinė, atsirandanti, kai tik kam nors priskiriame kokią nors reikšmę,

• verbalinė ir neverbalinė, • komunikacija yra

neišvengiama, • orientuota į pranešimo priėmėją

- asmenį, dekoduojantį pranešimą

Komunikacijos tikslas - pasikeisti

informacija tarpusavyje ir įtikinti kitus.

Komunikacijos tikslas - priskirti reikšmę ir

suprasti vienas kitą, sukurti savitarpio

santykius ir skatinti bendravimą.

Fiskės (1998) nuomone, abi mokyklos skirtingai supranta tai, kas sudaro

pranešimą. Proceso mokyklos požiūriu pranešimas yra tai, kas perduodama

komunikacijos proceso metu - svarbiausia yra efektyvumas ir tikslingumas. Pranešimas

yra tai, ką pranešėjas į jį įdeda. Semiotikai pranešimą laiko ženklų konstrukcija, kuri,

sąveikaudama su gavėjais, sukuria reikšmes. Akcentas persikelia į tekstą ir tai, kaip jis

perskaitomas. Skaitymas yra reikšmių atskleidimo procesas, vykstantis, kai skaitytojas

sąveikauja ar veda derybas su tekstu.

Vis tik kiekviename komunikacijos procese perduodamos informacijos turinys gali

būti interpretuojamas skirtingai pagal siuntėjo ir gavėjo suvokimo lygį. Būtent suvokimo

elementas, įvestas į proceso mokyklos esmės aiškinimą, padeda geriau suprasti

komunikacijos problemas ir rodo šių mokyklų požiūrių suartėjimą.

Komunikacija nėra savaiminis ar natūraliai asmeniui suteiktas gebėjimas, visada

teikiantis pasitenkinimą, ar laiduojantis sėkmę. Siekiant norimo rezultato, reikėtų

nustatyti, komunikacijos tikslus ir formas, kuriomis ji reiškiasi.

Komunikacija gali būti vidinė ir išorinė. Informacija gali būti perduodama

komunikuojant verbaline (lot. Verbum - žodis) ir neverbaline formomis. Verbalinė

komunikacijos forma gali būti skirstoma į sakytinę (paskaita, diskusijos, debatai,

proginės padėkos, tostai ir t.t.) ir į rašytinę (straipsniai, monografijos, referatai,

bakalauro, magistro baigiamieji darbai ir t.t.).

Dauguma mokslininkų pažymi, jog komunikacija yra daugialypis reiškinys.

Dažniausiai pagal tai, kas dalyvauja komunikacijoje yra skiriamos vidinės (asmeninė,

intra-asmeninė) bei išorinės (socialinė, inter-asmeninė) komunikacijos rūšys. Vidinė

komunikacija – tai asmens bendravimas su pačiu savimi (pavyzdžiui, meilė ir

priekaištai sau). Vidinė komunikacija atsikleidžia per tokius posakius, kaip „Mane

baigia užgraužti sąžinė“, „Pasižiūrėk į save iš šalies“ ir kt. Išorinė komunikacija - tai

bendravimas su kažkuo, esančiu už žmogaus asmenybės ribų.

Išorinė komunikacija gali būti skirstoma į šias formas:

• Tarpasmeninė komunikacija – tai komunikacija tarp dviejų žmonių;

• Grupinė komunikacija - kai tarpusavyje komunikuoja grupė žmonių;

• Asmens ir grupės komunikacija – vieno dominuojančio asmens

komunikacija su grupe;

• Tarpgrupinė komunikacija – komunikacija tarp dviejų skirtingų grupių;

• Masinė komunikacija – informacijos perdavimas daugeliui žmonių

(Psichologija studentui, 2002).

Komunikacijos formos yra pavaizduotos 2.1.1.1 paveiksle. Pažymėtina tai, jog

tarpkultūrinis aspektas gali išryškėti bet kurioje išorinės komunikacijos formoje.

Komunikacija

VIDINĖ (asmeninė) IŠORINĖ (socialinė)

Tarpasmeninė

Grupinė

Asmens ir grupės

Tarpgrupinė

Masinė

2.1.1.1. paveikslas. Bendravimo rūšys

Pagal informacijos turinį verbalinė (žodinė) komunikacija skirstoma į dalykinę ir

asmeninę. Dalykinė komunikacija dar skirstoma į formalią, konfidencialią,

nekonfidencialią. Priklausomai nuo informacijos perdavimo motyvų komunikacija gali

būti tikslinė ir netikslinė. Dalykinė komunikacija raštu visuomet yra tikslinė, nes žinios

siuntėjas turi tam tikrą tikslą: informuoti, pranešti, įtikinti, nurodyti ir t.t. (Greenberg,

Baron, 2000).

Neverbalinė (žodinė) komunikacija - į kūno kalbą (atstumas, laikysena, gestai, veido

išraiška, žvilgsnis, apranga ir t.t.) ir ženklus (Morzės abėcėlė, kelio ženklai,

matematiniai simboliai, grojimo natos ir t.t.).

Mokslininkai Bovee, Thill (1997) išskiria šešias specifines neverbalinės

komunikacijos funkcijas:

• Sąmoningas arba nesąmoningas informacijos perteikimas;

• Pokalbių eigos reguliavimas;

• Emocijų demonstravimas;

• Verbalinės informacijos papildymas, paneigimas;

• Valdžios ir įtakos demonstravimas aplinkiniams;

• Kitų asmenų mokymas pateikiant tikslias užduotis.

Grįžtamojo ryšio požiūriu komunikacija gali būti vienpusė ir dvipusė, kuri

dažniausiai vertinama kaip efektyvi ir neefektyvi komunikacija.

Komunikacijos efektyvumas, pagal Gudonienę (1999), apibūdinamas įvairiai:

• efektyvi komunikacija - dvipusis procesas, turintis grįžtamąjį ryšį;

• ji turi sukurti supratimo tiltą, tada abi pusės gauna galimybę dalintis tuo, ką

žino ir jaučia, bei leisti pagerinti organizacijos veiklos rodiklius, žmonių

pasitenkinimo darbu lygį, formuoti jausmą, kad dalyvauji organizacijos darbe;

• siuntėjo pranešimo tapatumas gavėjo gautam pranešimui, reikiamo atsakymo

gavimas bei gerų santykių palaikymas;

• efektyvią komunikaciją lemia adresato pranešimo supratimas, dėmesys ir

pranešimo priėmimas.

Kai kurie užsienio šalių autoriai pagal dalyvaujančių asmenų skaičių skiria

tarpasmeninę, grupinę ir masinę komunikaciją. Lietuvoje dažnai apsiribojama, nurodant du

komunikacijos tipus - masinę ir viešąją komunikaciją.

Viešoji komunikacija (dar kitaip vadinama visuomenine komunikacija ir apimanti

reklamą ir ryšius su visuomene), skirtingai nuo masinės (skirtos žmonių daugumai), yra

skirta auditorijai, turinčiai bendrus interesus ar palaikančiai tam tikrus santykius.

Viešosios komunikacijos tikslas - sisteminis pranešimų skleidimas (per knygas,

biuletenius, spaudą (laikraščius, žurnalus, radiją, televiziją, kiną, vaizdo ar garso įrašus),

siekiant įtvirtinti dvasines visuomenės vertybes bei ideologiniu, politiniu, ekonominiu ir

organizaciniu būdu paveikti žmonių nuomonę, vertinimus, elgseną. Viešųjų komunikacijų

pagrindas - viešoji informacija, skirta viešai platinti ar kitaip viešai prieinama. Kitais

žodžiais kalbant, viešoji komunikacija yra viešosios informacijos skleidimas, panaudojant

visuomenės informavimo priemones (LR Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo

įstatymas, 2006). Viešosios informacijos rengėjas – transliuotojas, leidykla, kino, garso ar

vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės

informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti

viešąją informaciją. Visuomenės informavimo priemonėmis galima įvardinti laikraščius,

žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, knygas, televizijos, radijo programas, kino ar kitą

garso ir vaizdo studijų produkciją, informacines visuomenės informavimo priemones ir

kita priemones, kuriomis viešai skleidžiama informacija. Visuomenės informavimo

priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai

popieriai. Masinė komunikacija skirta didelei grupei žmonių, esančių vienoje vietoje,

priklausanti daugeliui gyventojų. Komunikacija tampa masine tada, kai pranešimas

perduodamas specialių institucijų panaudojant komunikacijos priemones bei kanalus ir

skirtas didelei, anoniminei ir įvairialypei auditorijai.

Dalykinė komunikacija, dar kitaip vadinama verslo komunikacija, susieja darbinės

veiklos ir žmogiškuosius tikslus į visumą.

Baršauskienė, Janulevičiūtė – Ivaškevičienė (2005) dalykinės komunikacijos

tikslus skirsto į tris kategorijas:

• Išsiaiškinimas. Papildomos informacijos rinkimas apie prekes, paslaugas,

pavyzdžiui, įvairūs paklausimai, užsakymai ir kt.

• Informavimas. Informatyvi žinia, skirta perduoti teigiamą, neigiamą ar neutralią

informaciją tam tikrai auditorijai. Informacija yra teigiama, kai

gavėjas ją mielai priima. Neutrali informacija nesukelia ypatingo gavėjo

suinteresuotumo ir dėmesio. Neigiama žinia nuvilia, nuliūdina gavėją, kai

kada net sukelia jo pyktį.

• Įtikinimas. Įtikinamoji žinia skirta pakeisti auditorijos elgesiui, požiūriui. Tai

gali būti tipiški laiškai, kuriuose siūloma ką nors pirkti. Be to, žinia, kuri dėl tam

tikrų priežasčių gali sukelti gavėjo pasipriešinimą ar nesutikimą, turi būti

įtikinama ir pagrįsta.

Kaip ketvirtą komunikacijos tikslą, kuris iš dalies gali būti pritaikytas ir dalykinei

komunikacijai, autorės nurodo dėmesio išlaikymą. Perduota informacija padeda išlaikyti

auditorijos dėmesį ir susidomėjimą, kai kiti tikslai jau yra pasiekti.

Kuomet komunikacija kerta valstybės sienas, ji įgauna tarptautiškumo aspektą ir yra

įvardinama tarpkultūrine arba tarptautine komunikacija.

Pagal Baršauskienę, Janulevičiūtę – Ivaškevičienę (2005), tarpkultūrinė

komunikacija - tai komunikacija tarp skirtingų kultūrų atstovų. Skirtingos grupės,

egzistuojančios pagrindinėje kultūroje, vadinamos subkultūromis. Tokiomis

subkultūromis laikomos etninės, religinės, profesinės grupės ir kt.

Tarpkultūrinė komunikacija dažnai suprantama kaip tarptautinė komunikacija. Kai

komunikacija vyksta tarp kultūrų, ji kerta nacionalines sienas.

Tarpkultūrinė komunikacija - keitimosi informacija procesas tarp žmonių.,

atstovaujančių skirtingoms kultūroms. Reikia atkreipti dėmesį, kad komunikacija šiuo

atveju vyksta ne tik tarp atskirų individų, bet ir tarp „sistemų", kurios suprantamos kaip

komunikacijos partneriai. Skirtingos kultūros skiriasi savo istorija, individualumu, religija,

kalba, menu ir kt. Žmonės, priklausantys skirtingoms kultūroms, skirtingai vertina

išsilavinimo, pareigų svarbą, turi savitą požiūrį į laiką, etiketą, elgesio manieras ir kt.

2.1.1.1 paveiksle yra pateiktas tarpkultūrinės komunikacijos kontekstas.

2.1.1.1 Paveikslas. Komunikacijos kontekstas.

Remiantis šiuo paveikslu galima teigti, jog tarpkultūrinė komunikacija vyksta

kultūriniame kontekste, todėl yra labai svarbu gerai pažinti esminius komunikacijos

dalyvio kultūrinius aspektus: individualizmą – kolektyvizmą; žemo ir aukšto konteksto

kultūrą, vertybines orientacijas ir t.t. Mikrokultūrinis kontekstas apima konkrečioje šalyje

gyvenančių tautybių atstovų pažinimo niuansus. Pavyzdžiui, JAV gyvena daug baltaodžių,

ispaniškos kilmės (Lotynų Amerikos) piliečių, Afrikos - amerikiečių, Amerikos arabų,

amišų ir t.t. Žmogaus kilmė ir priklausymas vienai ar kitai tautinei grupei neabejotinai turi

įtakos ir komunikacijai. Aplinkos kontekstas apima ir analizuoja gamtinę, geografinę

šalies, kurioje gyvena komunikacijos dalyvis, padėtį, miestų apgyvendinimą (pavyzdžiui,

ar toje šalyje žmonės gyvena išlaikydami didelį atstumą vieni nuo kitų, ar jie gyvena

tankiai apgyvendintuose miestuose), asmens privatumo aspektus (pavyzdžiui, kiek svarbu

tos šalies piliečiams išlaikyti savo privatumą), monochronišką ar polichronišką laiko

Kultūrinis kontekstas

Mikrokultūrinis kontekstas

Aplinkos kontekstas

Asmens A suvokimo kontekstas

Asmens B suvokimo kontekstas

Visuomeninių santykių

kontekstas

žodinė kalba ir kūno kalba

orientaciją toje šalyje. Visuomeninių santykių kontekste išryškėja priklausomybė vienai ar

kitai grupei (referentinė grupės, buvimas grupės nariu, išorinės grupės), vaidmeniniai

santykiai, susiklosčiusios tradicijos šeimoje, lyties vaidmenų suvokimas. Visuomeniniame

kontekste išryškėja komunikuojančių asmenų suvokimo kontekstai. Jeigu abu

komunikuojantys asmenys yra iš tos paties aplinko, tai galima teigti, jog šių žmonių

suvokimo kontekstas bus panašus ir šie asmenys turės daugiau galimybių vienas kitam

perduoti informaciją ir ją priimti. Vis dėlto jeigu komunikacijos procese dalyvauja

asmenys iš skirtingų kultūrų, tai gaunamos informacijos užkodavimas ir priimtos

informacijos atkodavimas gali būti netikslus dėl skirtingo kultūrinio, multikultūrinio ar

aplinkos konteksto. Komunikacijos procesas susideda iš dviejų komunikacijos rūšių –

žodinės komunikacijos ir kūno kalbos. Šios dvi informacijos rūšys per skirtingus

perdavimo informacijos kanalus perduota vieno asmens užkoduotus informacinius

simbolius kitam asmeniui, kuris juos atkoduoja, o po to suteikia grįžtamąjį ryšį,

užkoduodamas savo informaciją ir ją persiųsdamas informacijos priėmėjui. Pažymėtina

tai, jog tarpkultūrinėje komunikacijos dažniausios klaidos padaromos gautos informacijos

atkodavime, nes, dėl skirtingos kultūrinės patirties, informacijos priėmėjas gali stokoti

žinių, kaip reiktų interpretuoti gautą informaciją (Neuliep, 2009).

Neįvertinus kultūrinių skirtumų, komunikacijos procese gali kilti nesusipratimų. Pvz.,

asmuo A iššifruoja informaciją viename kontekste, remdamasis pažiūromis, priimtomis

žmonėms jų kultūroje. Asmuo B iššifruoja žinią remdamasis kitomis pažiūromis. Asmuo

A ir asmuo B tą pačią žinią interpretuoja skirtingai, todėl jų komunikacijos proceso

efektyvumas bus labai menkas.

Barna (1996) nurodo 6 pagrindines kliūtis, trukdančias efektyviai tarpkultūrinei

komunikacijai:

• Panašumų prielaida. Žmonės naiviai tikisi, kad kitų šalių asmenys yra

tokie patys, kaip ir jie (arba bent jau pakankamai panašūs į juos), todėl

komunikacija neturėtų būti sudėtinga;

• Kalbiniai skirtumai. Komunikuodami kalba, kuri dar nėra tinkamai

įvaldyta, žmonės galvoja, kad žodis, išsireiškimas ar sakinys turi tik vieną

vienintelę prasmę – būtent tą prasmę, kurią jie ketina išreikšti;

• Kūno kalbos klaidingas interpretavimas. Klaidingas kūno kalbos

interpretavimas gali dažnai išprovokuoti konfliktines situacijas ar

priešiškumą, griaunantį komunikacijos procesą;

• Išankstinių nuomonių susidarymas ir stereotipai. Stereotipų atmetimas

labai dažnai apsaugo nuo klaidingos nuomonės apie kitą asmenį susidarymo

ir padeda išlikti objektyviu komunikacijos metu bei teisingai interpretuoti

kito žmogaus siunčiamą informaciją, t.y. informacija yra priimama tokia,

kokią ją norėjo perduoti informacijos siuntėjas, o tokia kokią,

vadovaudamasis išankstine nuomone ir stereotipai norėjo išgirsti

informacijos priėmėjas;

• Vertinimo tendencijos. Skirtingos kultūrinės vertybės gali sukelti neigiamą

kitų kultūrų atstovų vertinimą;

• Didelis nerimas ar įtampa. Tarpkultūrinis bendravimas dažnai yra

asocijuojamas su padidėjusiu nerimu ir stresu, netgi esant pakankami

įprastoms tarpkultūrinio bendravimo situacijoms. Pernelyg didelė įtampa,

nerimas ir stresas gali sukelti klaidinančių minčių arba žmogus gali suklysti,

neteisingai pasielgdamas. Stresas ir nerimas gali sustiprinti kliūtis

tarptautinėje komunikacijoje ir žmogaus vertinimuose atsiras nelankstumas,

atkaklus stereotipų laikymasis, netgi, jeigu tikrovėje yra pateikiami

akivaizdūs, objektyvūs priešingi argumentai. Be to, dominuos neigiamas

kitų asmenų vertinimas. Neužtenka vien gerai žinoti pagrindines efektyvios tarpkultūrinės komunikacijos

kliūtis. Siekiant efektyvaus komunikavimo su kitų kultūrų ar subkultūrų žmonėmis,

yra privalu domėtis tos šalies istorija, papročiais, tradicijomis, kalba, jos kultūra, elgesio

normomis ir kt. Nuodugnus kultūros pažinimas yra labai svarbus procesas, tačiau

absoliučiai pažinti ir suprasti kitą kultūrą labai sunku. Galima dešimt metų nugyventi

svečioje šalyje, puikiai mokėti kalbą, o komunikacijos procese suklysti, nes žmonės iš

kitos kultūros traktuojami ne kaip individualybės su unikaliais bruožais, bet kaip vienodi

tos kultūros subjektai. Kita klaida - tai apibendrinimo pavojus (Baršauskienė,

Janulevičiūtė – Ivaškevičienė, 2005).

Bendraujant kita kalba labai svarbu laikytis vadinamo KISS (angl. „keep it short and

simple“ – užtikrinti trumpumą ir paprastumą) principo (Bovee, Thill, 1997).

Komunikacijos metu mintis dera reikšti trumpai ir aiškiai, nes kitaip galima suklaidinti

savo kolegas ar būti neteisingai jų suprastam. Ypač reikėtų vengti žargonų vartojimų

kalboje, o žodžius ištarti aiškiai, nes juk ne tik kalbama svetima kalba, bet kalbama su

tam tikru akcentu.

Žmonės komunikuoja turėdami tam tikrą tikslą. Tais atvejais, kai komunikacijos

tikslas nepasiektas - komunikacija arba sąveika yra nepasisekusi, proceso padariniai

sukelia individualias arba socialines problemas: nusivylimą, negebėjimą bendrauti su

kitais, ginčus, konfliktus.

Bell (1994) apibendrino ir dažniausiai tarpkultūrinėje komunikacijoje pasitaikančias

klaidingas nuostatas, kurios iš esmės didžiąja dalimi papildo Barna (1996) nurodytas

efektyvios tarpkultūrinės komunikacijos kliūtis:

• „Visi yra labai panašus į mane“. Bendravimo metu žmogus yra linkęs labai

greitai padaryti išvadą, kad kitas žmogus turėtų galvoti, jausti tą patį, ką

galvoja ir jaučia kitas ir dėl to panašiai elgtis. Tokia nuostata trukdo suprasti,

ką iš tiesų kitų kultūrų žmonės galvoja ir kodėl elgiasi vienaip, o ne kitaip;

• „Aš pranašesnis už kitus“. Daugelis žmonių mano esą pranašesni už kitus, nes

pastarieji yra kitokie. Jų nuomone, kitos kultūros yra atsilikusios, nors iš

tikrųjų jos iš esmės tėra kitokios;

• „Tereikia tik paprasčiausiai komunikuoti, o tarpkultūriniai skirtumai nėra

reikšmingi“. Susitikus dviem skirtingų kultūrų asmenims tarpusavio

supratimas ir pagarba iš karto neatsiranda. Puikus pavyzdys yra arši nesantaika

tarp kaimyninių valstybių;

• „Nesijaudink, aš moku kalbą“. Neabejotina, jog kalbos mokėjimas yra

tiltas į kitos kultūros pažinimą. Vis dėlto kalba, kurios mokytasi mokykloje

ar universitete, dar neužtikrina efektyvios komunikacijos, o vien tik

kalbos ir rašto mokėjimas nelemia kultūros pažinimo.

• „Jie matys, kad aš nuoširdus“. Vienose kultūrose žmonės yra linkę stebėti

pašnekovą, siekdami įvertinti to žmogaus nuoširdumą. Nuoširdumas

užtikrina to žmogaus priėmimą naujoje kultūroje. Tuo tarpu kitų kultūrų

atstovai vertina žmones pagal nuveiktų darbų kokybę. Graikų patarlė sako:

„Pažink žmogų pagal žmogaus gyvenimo būdą".

• „Jie turi vertinti mano žinias“. Žmogiškosios savybės ir tarpusavio

pasitikėjimas yra žmogaus priėmimo naujoje kultūroje pagrindas, todėl

daugelyje kultūrų pirmiausia ir yra vertinamos žmogiškosios savybės, o tik po

to – žmogaus sukauptos žinios, įgytas išsilavinimas. Žmogaus kompetencija,

patyrimas ir žinios neturės jokios reikšmės tol, kol neįsivyraus abipusė

pasitikėjimo atmosfera.

• „Mes visi suinteresuoti tais pačiais dalykais“. Vienose kultūrose nėra

griežtai laikomasi oficialių formalumų ir procedūrų, kitose – kultūrose

nedrįstama pažeisti griežto verslo proceso - pradedant hierarchine struktūra

ir baigiant apskaita. Tokioje kultūroje ignoruojant griežtą hierarchiją nebus

įmanoma pasiekti bendradarbiavimo versle, siekiant užtikrinti kuo didesnį

pelną ir pasiekti veiklos efektyvumą.

Efektyvios komunikacijos užtikrinimui didelę reikšmę atlieka klausymasis.

Klausytis nėra lengva, kaip iš pradžių gali atrodyti, o klausyti nėra tolygu girdėti.

Žmogaus klausa gali girdėti daug informacijos, tačiau, jeigu girdėjimas nepavirs

psichologine savybe – klausymusi – efektyvios komunikacijos nebus įmanoma pasiekti.

Klausymas, pasak Bittner (1998), turi apimti tris svarbius dalykus:

• akių kontaktą;

• nebylų klausymą;

• žodinį klausymą.

Klausantis reikia žiūrėti į žmogų. Žvilgsnis yra dėmesingumo pastiprinimo

simbolis, tačiau užsitęsęs fiksuotas žvilgsnis nervina, verčia jausti nepatogiai, gąsdina.

Žiūrėjimas neturi virsti įkyriu spoksojimu. Pašnekovai pasirenka žvilgsnio trukmę. Kuo

arčiau pašnekovas tuo trumpesnė žvilgsnio trukmė. Žvilgsnis labai atskleidžia ir parodo

žmogų. Jei pokalbio tema sunki, jei žmogus jaučia kaltę ar nepatogumą, jis nuleidžia

akis, vengia žvilgsnio. Gebėjimas ilgesnį laiką žiūrėti kitam žmogui į akis yra ego

stiprumo, dominavimo požymis. Baikštus žmogus greičiau nuleis akis. Dažnos akių

kontakto pauzės yra ne tik ego silpnumo požymis, bet taip pat rodo nesugebėjimą

susikaupti ir dėmesingai klausytis. Žiūrėjimas neturi virsti žmogaus pažiūrinėjimu,

domėjimusi apranga, šukuosena ar pan.

Klausymąsi rodi ne vien akių kontaktas, bet ir visa dėmesinga klausytojo

laikysena. Klausytojas turi būti pakankamai susikaupęs, bet nejausti įtampos. Dėmesinga

laikysena gali būti tikra arba suvaidinta. Suvaidinti dėmesingą pašnekovą nėra sunku, tai

netgi etiketo dalis.

Nebylus klausymasis negali ilgai trukti. Kalbėtojas gali pasigesti grįžtamojo

ryšio ir suabejoti savo pasakojimo įdomumu bei klausymosi tikrumu. Klausytojas turi

signalizuoti apie savo dėmesingumą ne vien laikysena, bet ir žodžiu. Žodžiai šiuo atveju

atlieka dvejopą funkciją:

1. Jie praneša kalbėtojui, kad jo klausomasi;

2. Jie padrąsina ir paskatina kalbėtoją.

Žodžių neturi būti daug. Tiesiog galima sakyti „Tęskite“, „Kaip buvo

toliau?“, „Taigi“... Klausytojo žodinis intarpas turi būti minimalus, neblaškyti dėmesio

nenukreipti kalbėtojo nuo temos. Balso tonas taip pat turi skatinti, nes nekantrus,

nuobodžiaujantis, ledinis balsas pasakojimą greitai nutrauks (Suslavičius, 2000).

Yra skiriamos vidinės ir išorinės nesiklausymo priežastys (Almonaitienė et

al., 2002):

Vidinės nesiklausymo priežastys:

• Klausytojui neįdomu;

• Klausytojas mąsto apie savo svarbesnes problemas;

• Klausytojas pavargęs;

• Klausytojas susijaudinęs;

• Klausytojas tiesiog tingi klausyti, nes klausymasis – sunkus darbas.

Išorinės nesiklausymo priežastys:

• Pašnekovas kalba per tyliai;

• Trukdo transporto, elektros prietaisų keliamas triukšmas;

• Trukdo telefono skambučiai;

• Bloga akustika, netinkama patalpos temperatūra, kambario apstatymas...;

• Susikaupti trukdo ir pašnekovo išvaizda, jo gestai ir mimika, kalbėjimo maniera

(akcentas, monotoniškumas);

• Klausymąsi apsunkina neatitikimas tarp kalbėjimo greičio ir klausančiojo protinės

veiklos, ypač tada, kai kalbama lėtai ir neįdomiai.

Žmonės skiriasi savo klausymosi stiliumi. Jame atsispindi žmogaus

asmenybė, charakteris, interesai, statusas, lytis, amžius .

Egzistuoja ir netinkami klausymosi stiliai:

• klausytojas simuliantas vaidina dėmesingą, nors mintys klajoja kažkur toli;

• įsigilinęs į save klausytojas daugiausiai dėmesio skiria sau: „Įdomu, koks aš jam

atrodau –protingas ar kvailas?“;

• sėlinantis klausytojas paslapčia renka tą informaciją, kuri bus panaudota

kalbančiojo puolimui;

• atrenkantis klausytojas domisi tik tam tikra informacijos dalimi, kuri jam

naudinga, reikšminga, įdomi ar pan. visa kita praleidžiama;

• kategoriškas klausytojas: „tai gerai, tai blogai“;

• klausytojas – aidas linkęs pakartoti paskutinį girdėtą žodį;

• klausytojas - veidrodis pakartoja paskutinę girdėtą kalbančiojo frazę, kurios

žodžių tvarka dažniausiai būna pakeista;

• svarstantis klausytojas: „Dabar aš suprantu, kodėl tu visa tai pasakoji“;

• užjaučiantis klausytojas: „Tu visada teisus“, „Aš tave užjaučiu“;

• emocingas klausytojas linkęs aikčioti(„oi“, „ech“, „oho“), juoktis ir pan.;

• analizuojantis klausytojas: „Kada?“, „Duok pavyzdį“. Viską vertina racionaliai,

dažniausiai nekreipdamas dėmesio į kalbančiojo nežodinį elgesį, pasireiškiančias

emocijas;

• Neadekvatus klausytojas uždavinėja klausimus, nesusijusius su aptariama tema

arba su ja susijusius tik formaliai;

• Grubus klausytojas nesiskaito su žodžiais: „visa tai - niekai“, „nesąmonė“ ir pan.

(Almonaitienė, et al., 2002).

Efektyvus klausymasis – aktyvus procesas, reikalaujantis dėmesio ir

nuolatinių pastangų. Brownell (1994) požiūriu, girdėjimo komponentas reiškia nuolatinę

dėmesio koncentraciją, ausimis „gaudant“ įvairius garsus, kurie iš akustinio impulso

virsta nerviniu dirginimu, pasiekiančiu tam tikrą smegenų dalį:

• Girdėjimas – fiziologinė žmogaus ypatybė, o klausymasis – psichologinė,

kadangi pastarasis susiję su supratimo komponentu.

• Supratimas – tai įsisąmoninimas, kad pranešimas buvo siųstas.

• Atsiminimas – tai gebėjimas atkartoti pasiųstą pranešimą;

• Interpretavimas – tai gebėjimas įžvelgti pranešime daugiau, negu buvo pasakyta;

• Įvertinimas – ne iš karto po pranešimo išsiuntimo daromas sprendimas ar

susiklostanti nuomonė;

• Reagavimas – savo dėmesingumo, susikaupimo parodymas siuntėjui.

Efektyvaus klausymosi modelis yra pateiktas 2.1.1.1. paveiksle.

2.1.1.1 paveikslas. Efektyvaus klausymosi modelis.

Šaltinis: Brownell, J. (1994). Teaching listening: some thoughts on the behavioral approach.

Business Communication Quarterly, 57,4 p. 19-26. Nauckūnaitė (1998), siekdama užtikrinti klausymosi efektyvumą teigia, jog

komunikacijos metu būtina laikytis tinkamų klausymosi taisyklių:

• tylėti, kai kitas kalba;

• nepertraukti pašnekovo;

Girdėji-mas

Reagavi- mas

Įvertini- mas

Interpreta- vimas

Atsimi- nimas

Suprati-mas

Efektyvus klausy-

mas

• parodyti susidomėjimą;

• parodyti, kad suprantamas pokalbio turinys;

• klausytis, turint tikslą;

• klausytis aktyviai, objektyviai ir kantriai;

• klausytis klausiant;

• parodyti pritarimą kitai kalbančiai pusei.

Apibendrinant komunikacijos apibrėžtį galima teigti, jog bendrąja prasme

komunikacija tarp žmonių gali būti įvardinama kaip bendravimas, dalinimasis

išgyvenimais, mintimis, įgyta patirtimi. Komunikacijos procese turi dalyvauti bent du

asmenys – informacijos siuntėjas ir informacijos gavėjas, kur siuntėjas siunčia

informaciją, o gavėjas atkoduoja ir interpretuoja gautos informacijos turinį. Mokslinėje

literatūroje yra apibrėžiama daug komunikacijos rūšių. Dažniausiai yra skiriama vidinė ir

išorinė informacija, kurią galima perduoti žodžiu arba kūno kalba. Žodinė komunikacijos

forma gali būti skirstoma į sakytinę ir rašytinę, o pagal informacijos turinį - į dalykinę ir

asmeninę. Priklausomai nuo informacijos perdavimo motyvų komunikacija gali būti

tikslinė ir netikslinė. Pagal dalyvaujančių asmenų skaičių Lietuvoje dažniausiai yra

skiriama masinė ir viešoji komunikacija. Dalykinė komunikacija susieja darbinės veiklos

ir žmogiškuosius tikslus į visumą. Tinkamas klausymasis padeda užtikrinti

komunikacijos efektyvumą, tačiau gerais klausytojais negimstama, o tampama. Vadinasi,

klausymasis yra įgytas žmogaus gebėjimas. Kūno kalba atlieka labai svarbų vaidmenį

komunikacijos procese, todėl kūno kalbos pažinimui turi būti skiriamas itin didelis

dėmesys.


5. Kas tai yra komunikacija? Grupinių diskusijų metu pateikite savo

suformuluotą komunikacijos apibrėžimą.

6. Kokius poreikius siekiama patenkinti komunikacijos metu?

7. Kokie yra skiriami komunikaciniai etapai? Paaiškinkite kiekvieno etapo

esmę.

8. Kokios yra komunikacijos kliūtys, kurias pašalinti galima komunikacinės

elgsenos priemonėmis?

9. Kokios yra komunikacijos charakteristikos proceso mokyklos ir

semiotinės mokyklos požiūriais? išryškinkite šių mokyklų požiūrių

skirtumus.

10. Kaip apibrėžiamos žodinės ir nežodinės (kūno kalbos) komunikacijos

rūšys?

11. Į kokias rūšis skirstoma informacija grįžtamojo ryšio požiūriu?

12. Kokie yra efektyvios komunikacijos požymiai?

13. Kokios yra skiriamos dalykinės (verslo) komunikacijos kategorijos?

14. Kaip apibrėžiama masinė ir viešoji komunikacija? kokie yra skirtumai

tarp masinės ir viešosios komunikacijos?

15. Kaip apibrėžiama tarpkultūrinė komunikacija?

16. Kas sudaro tarpkultūrinės komunikacijos kontekstą?

17. Kokie veiksniai trukdo efektyviai tarpkultūrinei komunikacijai?

18. Kokios yra tarpkultūrinėje komunikacijoje pasitaikančios klaidingos

nuostatos?

19. Kokios yra skiriamos vidinės nesiklausymo priežastys?

20. Kokios yra skiriamos išorinės nesiklausymo priežastys?

21. Kokie yra skiriami netinkami klausymosi stiliai?

22. Kokie komponentai sudaro efektyvaus klausymosi modelį?

23. Kas padeda užtikrinti klausymosi efektyvumą?


• Afiliacija – (angl. affiliation). Žmogaus potraukis ir pastangos artimiau

bendrauti, draugauti, priklausyti įvairioms grupėms. Sustiprėja, kai žmogus

patenka į potencialiai pavojingą stresinę situaciją. Žmonių buvimas šalia

sumažina nerimą, sušvelnina tiek fiziologinio, tiek ir psichologinio streso

padarinius kai afiliacija nepatenkinama, kyla vienatvės, susvetimėjimo

jausmas, frustracija.

• Grįžtamasis ryšys - galimybė šaltiniui įsitikinti, kad pranešimas, kuris gali būti

įvairių formų (žodžiai, gestai, mimika ir pan.) buvo teisingai suprastas.

• Informacijos siuntėjas (šaltinis) – tai komunikacijos proceso dalyvis,

siunčiantis informaciją ir atsakingas už jos parinkimą, užkodavimą,

patikimumą ir kokybę, perdavimo formą.

• Informacijos gavėjas – tai komunikacijos proceso dalyvis, priimantis

informaciją ir atsakingas už perduodamos informacijos atkodavimą ir

teisingą interpretavimą.

• Informacijos kodavimas – informacijos pertvarkymas į konkrečią formą.

• Informacijos dekodavimas - informacijos iššifravimas.

• Kanalas – informacijos perdavimo būdas.

• Komunikacija - (lot. Communicatio - pranešimas) – tai susisiekimas

(transportas, ryšiai); bendravimas, keitimasis patyrimu, mintimis,

išgyvenimais.

• Kontekstas – (lot. contextus — surištas). Kokio nors fakto, įvykio, reiškinio

aplinkybės, sąlygos, aplinka.

• Masinė komunikacija - informacija, orientuota į didelę žmonių, esančių vienoje

vietoje, grupę.

• Poreikis – reikmė, ko nors reikiamybė, būtinumas.

• Pranešimas - šaltinio arba siuntėjo komunikacijos priemonė, reikalinga

informacijai perduoti ir gali būti koduojama į simbolius.

• Tarpkultūrinė komunikacija - tai komunikacija tarp skirtingų kultūrų atstovų.

• Viešoji informacija – informacija, skirta viešai sklaidai bei panaudojant

visuomenės informavimo priemones.

Praktinės užduotys:

1. Praktinė užduotis. Sugrupuokite pateiktus informacijos perdavimo būdus:

konferencijos, mokslinės recenzijos, pamoka, matematiniai simboliai, proginės

padėkos, magistro baigiamieji darbai, referato pristatymas, laikysena, moksliniai

straipsniai, paskaita, veido išraiška, moksliniai pranešimai, mokslinės tezės,

apranga, disertacijos, aksesuarai, mokslinės monografijos, Morzės abėcėlė, esė,

atsiliepimai, referatai, praktikos ataskaitos, gestai, kursiniai darbai, bakalauro

baigiamieji darbai, pranešimo pristatymas, aiškinimas, tostai, žvilgsnis,

diskusijos, apranga, atstumas, įtikinimas, kelio ženklai, ataskaitos, įtaiga,

grojimo natos, debatai, interviu.

Atsakymų raktas:

KOMUNIKACIJA

VERBALINĖ (žodinė) KOMUNIKACIJA

NEVERBALINĖ (nežodinė) KOMUNIKACIJA

Sakytinė Rašytinė Kūno kalba Ženklai

pranešimo pristatymas,

referato pristatymas,

paskaita, pamoka,

aiškinimas, įtikinimas,

įtaiga, diskusijos,

debatai, proginės

padėkos, tostai.

moksliniai straipsniai, moksliniai pranešimai,

mokslinės tezės, disertacijos, mokslinės

monografijos, mokslinės recenzijos,

esė, atsiliepimai, ataskaitos, referatai, praktikos ataskaitos,

kursiniai darbai, bakalauro baigiamieji

darbai, magistro baigiamieji darbai.

laikysena, gestai, veido išraiška, žvilgsnis, balsas apranga, atstumas, apranga, aksesuarai.

Morzės abėcėlė, kelio ženklai, matematiniai simboliai, grojimo natos.

2. Praktinė užduotis. Baršauskienė, Janulevičiūtė – Ivaškevičienė (2005),

apibendrinusios įvairių užsienio mokslininkų mintis, pateikia keletą praktinių

patarimų, ypač reikšmingų tarpkultūrinės komunikacijos situacijose.

Instrukcija: Diskusijų grupėje metu aptarkite kiekvieno praktinio patarimo esmę ir

pagrįskite svarbiausius kiekvieno patarimo aspektus.

Praktiniai patarimai tarpkultūrinės komunikacijos situacijose:

• Jauskite atsakomybę. Nemanykite, kad komunikacija su jumis yra kito

žmogaus atsakomybė;

• Rodykite pagarbą. Išmokite rodyti pagarbą tokiu būdu, kaip tai daroma

kitoje kultūroje;

• Įsijauskite į kito žmogaus padėtį. Atidžiai peržiūrėkite, ką kitas žmogus

bando perduoti, pamėginkite įsivaizduoti jo jausmus ir pažiūras;

• Būkite kantrus ir atkaklus. Jeigu norite pasiekti užsibrėžto tikslo -

nenuleiskite rankų;

• Supraskite savos kultūros pagrindus. Išmokite atskirti, kada jūsų ir kito

žmogaus požiūris skiriasi;

• Prisitaikykite. Būkite pasirengę keisti savo įpročius ir pažiūras.

• Rizikuokite. Išbandykite įvairius būdus, kurie padėtų geriau pažinti žmones

ar kultūras.

• Gilinkite savo kultūrinį pajautimą. Daugiau domėkitės papročiais ir

tradicijomis, kad geriau susipažintumėte su potencialiomis nesusipratimų

sritimis.

• Bendraukite su individualybe. Venkite stereotipų ir apibendrinimų.

3. Praktinė užduotis Testas: Patikrinkite įgytas žinias apie klausymąsi.

Pažymėkite, kurie teiginiai teisingi (T), kurie klaidingi (K) (Almonaitienė, et

al, 2002). Atlikę savęs įvertinimo užduotį aptarkite šiuos klausimus grupėje:

• Kodėl girdėjimas ir klausymasis nėra tapačios sąvokos?

• Ką reikia daryti, norint tapti geru klausytoju?

• Kokiais požymiais pasižymi tinkamas klausymasis?

1. Žmonės yra linkę kreipti dėmesį į tai, kas jiems įdomu;

2. Žmonės yra linkę laukti arba numatyti tai, kas jiems žinoma, pažįstama;

3. Kai kurie žmonės girdi tik tai, ką nori girdėti;

4. Klausymas – tai nevalingas procesas;

5. Tai, kaip žmogus reaguos į išgirstus dalykus, priklauso nuo jo profesijos,

gyvenimo patirties, žinių;

6. Girdėti ir klausyti – tas pats procesas;

7. Mokėjimas klausyti – įgyjamas įgūdis;

8. Dauguma žmonių gali koncentruoti dėmesį tik trumpą laiką, todėl jiems

sunku ilgą laiką susikaupti ties vienu dalyku;

9. Klausymosi procesui sunaudojama nedaug energijos. Tai nesudėtingas

procesas;

10. Už bendravimo proceso sėkmingumą visiškai atsako kalbantysis;

11. Efektyviai klausantis žmogus pasižymi atviru, smalsiu protu;

12. Kalbėjimas – svarbesnis bendravimo proceso aspektas negu klausymasis;

13. Žmogus tampa efektyviu klausytoju, kai jo emocinis lygis pasiekia

aukščiausią tašką;

14. Kai žmogus būna įsigilinęs į savo mintis, jis nebūna geras klausytojas;

15. Kritiškas požiūris į kalbantįjį negali būti laikomas efektyvaus klausymosi

požymiu.

Atsakymų raktas:

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15

T T T K T K T T K K T K K T T

3.1.2 Kūno kalbos ypatumai komunikacijoje

2.1.2.1 Žodinės komunikacijos ir kūno kalbos santykis

Mokslinėje literatūroje yra skiriama žodinė ir nežodinė komunikacija. Žodinė

komunikacija dar kitaip vadinama verbaline, o nežodinė — neverbaline komunikacija arba

kūno kalba. Psichologiniai tyrimai rodo, jog verbaliniu (žodiniu) būdu perduodama tik nuo

20% iki 40% informacijos, o nuo 60% iki 80% atitenka kūno kalbai (Pease, 2003). Tuo tarpu

Mehrabian (1981), pateikdamas duomenis apie tris pagrindinius informacijos bendraujant

šaltinius, nurodo, kad tik 7% informacijos gaunama iš kalbos turinio, 38% - iš to, kaip

kalbama, tai yra iš balso, garso ypatybių, intonacijos, ir 55% - iš neverbalinės

komunikacijos arba kūno kalbos. Taigi egzistuoja ir kita - kūno kalba, pasižyminti gestais,

mimika, kūno judesiais.

Nežodinė komunikacija arba kūno kalba - tai komunikacijos forma, išreikšta

nesąmoningais kūno gestais ar pozomis. Kūno kalba išreiškiama daugiau nei pasakoma

žodžiais, todėl privaloma gerai žinoti kūno kalbos elementus, kurie yra svarbūs tiek

dalykinėje, tiek ir tarpasmeninėje komunikacijoje, galintys arba pasitarnauti

komunikacijos procesui, arba atvirkščiai - sumenkinti jį, įnešdami dviprasmiškumo

(Bierach, 2000).

Komunikacija tarp skirtingai suvokiančių tuos pačius kūno kalbos ženklus žmonių yra

gana sudėtinga. Pavyzdžiui, Malaizijos gyventojai visada stebisi, kokie draugiški

Anglijos policininkai, reguliuojantys eismą gatvėse, nes dažniausiai policininkų rodomas

gestas Malaizijoje reiškia, kad "Tu mano geriausias draugas". Bulgarai lietuvio galvos

judesys, sakantį "ne" supranta kaip sutikimą. O štai, pavyzdžiui, japonai, reikšdami

užuojautą, šypsosi.

Mokslas apie neverbalinę žmonių elgseną arba kūno kalbą yra dar labai jaunas.

Pirmieji rimtesni tyrimai atlikti tik 7 dešimtmečio pradžioje. Šiandien dar tebesitęsia

mokslininkų diskusijos, kurie neverbaliniai ženklai yra žmogaus išmokstami gyvenimo

eigoje, o kurie neverbaliniai ženklai yra įgimti, t.y. genetiškai perduodami iš kartos į

kartą. Mokslininkai savo teorijas pagrindžiančių įrodymų ieško stebėdami aklus, kurčius

ir kurčnebylius žmones, nes šie žmonės negali išmokti neverbalinių ženklų dėl turimo

regos ar klausos defekto. O štai, pavyzdžiui, naujagimių čiulpimo sugebėjimas yra

įgimtas. Tyrimais įrodyta, jog akli ir kurti naujagimiai po kurio laiko išmoksta šypsotis

lygiai taip pat, kaip ir regintieji. Iš to seka išvada, jog šypsena taip pat yra įgimta, o ne

išmokstama socialinės sąveikos metu ar nukopijuojama. Tyrimais įrodyta, kad dauguma

gestikuliacijos elementų yra įgimti. Tyrėjai studijavo penkių iš esmės skirtingų kultūrų

atstovų veido išraiškas ir nustatė, kad kiekvienoje kultūroje atitinkamos emocijos

išreiškiamos tomis pačiomis veido išraiškomis. Tokiu būdu mokslininkai įrodė, kad

emocijas išreiškianti veido mimika taip pat yra įgimta (Pease, 2003).

Pastaruoju metu kūno kalba susilaukia vis didesnio mokslininkų dėmesio visame

pasaulyje. Toks susidomėjimas yra paaiškinamas keliomis priežastimis, skatinančiomis

domėtis nežodinės komunikacijos forma. Mokslininkų nuomone, kūno kalba yra

universalesnė kalba, nes, net nemokėdamas kalbėti, kūno signalų dėka žmogus gebės

paaiškinti, kad jis yra alkanas, būdamas bet kuriame pasaulio krašte. Faktas, jog įvairių

kultūrų atstovai savo stiprius jausmus išreiškia tokia pačia mimika, rodo, kad kūno kalba

yra įtikinamesnė, nes kūno kalboje atsispindi emocijos, kurias žmogus jaučia konkrečioje

socialinėje situacijoje, ir lengviau yra jas perprasti tuomet, kai kalbantysis nori jas

užmaskuoti.

Kūno kalbos raidos pradžia - motinos ir pasaulį išvydusio kūdikio sąveika. Esama

netgi nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasiruošę socialinei sąveikai,

maži kūdikiai siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socialinius signalus, kaip ir

bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena, šio nežodinio

bendravimo elementų visiškai pakanka, kad mama suprastų, ko kūdikis nori

(Almonaitienė, et al, 2002).

Žmogaus socialinės raidos procese nežodinė komunikacija pasipildo mimikas,

gestais, kūno laikysena, o taip pat smulkesniais bendravimo akcentais, iš kurių

kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį ir gali paveikti žmonių tarpusavio santykius.

Veido išraiška kūno sudėjimas, fizinis patrauklumas, judesiai bei gestai, netgi

įvairūs aprangos aksesuarai (aukštakulniai bateliai, vyriški kaklaraiščiai, kosmetikos

naudojimas, akiniai, skarelės, šukuosena, skrybėlė) sudaro bendrą žmogaus išvaizdą

ir siunčia vienokius ar kitokius signalus į aplinką.

Nežodinės komunikacijos arba kūno kalbos elementų tinkamas naudojimas leidžia

patobulinti socialinio bendravimo įgūdžius, lavinti gebėjimus tiksliai apibūdinti save,

nenaudojant žodžių. Kūno kalba atskleidžia:

• apie ką byloja žmogaus „sielos veidrodis" – veidas;

• kokią informaciją bendravime simbolizuoja rankų padėtys;

• kokią įtaką nežodinei komunikacijai turi kultūra;

• kuo kūno kalba yra universalesnė ir įtikinamesnė už žodinę komunikaciją.

Nežodinė komunikacija arba kūno kalba - pats paprasčiausias būdas perduoti

pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui.

Kiekvieną žodinę mintį lydi nežodiniai (kūmo kalbos) signalai, kurie dažniausiai yra

nekontroliuojamai, nesąmoningai. Kūno kalba yra sąlygota žmogaus pasąmonės, todėl

kūno kalbą sunku sufalsifikuoti. Pajutęs prieštaravimą tarp girdimų žodžių ir stebimų gestų

bei mimikos, žmogus nesąmoningai labiau pasitiki pastaraisiais (Psichologija Studentui,

2002). Kitais žodžiais tariant, žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo

mintis, o kūno kalba atskleidžia tai, kas buvo norėta nuslėpti žodžiu. Pastebėtina tai, jog

kūno kalbos signalai tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas; todėl yra greitesni už

kalbą. Žmogus kalba balsu, tačiau bendrauja kūnu (Almonaitienė et al., 2002).

S. Freud aprašė vieną klinikinės praktikos atvejį, kuomet kalbėdamas su

paciente, atkakliai tvirtinusia, jog jos santuoka yra laiminga, jis pastebėjo, kad moteris

nesąmoningai tai nusimaudavo, tai vėl užsimaudavo savo vestuvinį žiedą. Vėliau

sužinojęs, psichoanalitikas nenustebo, kad jos santuoka buvo nelaiminga (Bierach, 2000).

Kūno kalba taip pat yra viena iš efektyvios komunikacijos padedančių geriau

suprasti pašnekovą. Atidžiai įsižiūrėjus į pašnekovo gestus ar judesius galima suvokti jo

vidinę būseną ir tai, kaip jis emociškai jaučiasi pokalbio metu. Pavyzdžiui, jeigu

komunikacijos dalyvis kalbėdamas suneria rankas ant krūtinės arba sukryžiuoja kojas, tai

rodo, jog taip nesąmoningai žmogus pereina į gynybinę poziciją. Taip pat sukryžiuotos

rankos ir kojos dar gali reikšti ir žmogaus nepasitikėjimą savimi, nenorą bendrauti ir

įsileisti pašnekovo į savo vidinį pasaulį, o kartais gali reikšti ir priešiškumą. Jeigu

besiklausantis žmogus yra palinkęs į priekį ir riešu parėmęs smakrą, tai jo kūno kalba

išduoda, kad to žmogaus nuoširdų susidomėjimą pokalbio tema. Priešingu atveju, žmogus

sėdėtų atsilošęs, „išsidrėbęs“ kėdėje ir atmetęs galvą

Taigi, galima apibendrinti, jog kūno kalba atskleidžia tokius komunikacijos

aspektus:

1. Teikia informacijos apie kito komunikacijoje dalyvaujančio asmens

emocinę būseną bei leidžia planuoti savo elgesį komunikacijos metu. Pavyzdžiui, jeigu

žmogus nedrąsiai įeina į kabinetą, vengia žvilgsnio, nerišliai kalba, tai suprantama, kad

jis yra įsitempęs, jaudinasi, todėl pirmiausia tokį žmogų reikia nuraminti ir padrąsinti;

2. Parodo komunikacijos dalyvio emocinės būsenos kitimą komunikacijos

metu. Jei komunikacijos dalyvis staiga padidina atstumą, naudoja rankų, kojų barjerus,

tuomet tampa aišku ,jog yra paliesta jautri pokalbio vieta ir tolimesnė komunikacija šiam

žmogui darosi nemaloni skausminga uždara. vadinasi yra būtina pakoreguoti savo elgesį,

vengti kategoriškumo, leisti partneriui daugiau kalbėti, nespausti jo.

3. Patvirtina tai, ką kitas komunikacijos dalyvis išsako žodžiais, arba

atvirkščiai, kelia abejonių jų teisingumu, nuoširdumu. Dažnai žmonės kalba tai, ką

“reikia“ sakyti, o ne tai, ką iš tikrųjų galvoja ar jaučia. Todėl svarbu stebėti

komunikacijos dalyvio žodžius lydinčią kūno kalbą. Vis tai leidžia realiai įvertinti

komunikacijos dalyvio nuomonę, ketinimus ir pasirinkti optimalų tolimesnio savo elgesio

variantą (Molinsky, Krabenhoft, Ambady, Choi, 2005).

Apibendrinant užsienio ir Lietuvos mokslininkų mintis galima teigti, jog žodinė

komunikacija perduoda informaciją, o kūno kalba yra išreiškiami tarpusavio santykiai.

Tikėtina, jog niekinantis žvilgsnis bus iškalbingesnis negu pasakyti žodžiai.

Iš pirmo žvilgsnio kito žmogaus kūno kalba atrodo paprasta, lengvai suprantama,

tačiau neretai jis yra kur kas sudėtingesnė. Mokslinėje literatūroje yra skiriami du nežodinės

komunikacijos ženklų tipai:

• Konvencionalūs — skirtingose tautose tie patys ženklai turi skirtingas

reikšmes. Pavyzdžiui, sočiai pavalgius yra perbraukiama pirštu sau per

kaklą, siekiant parodyti, kad žmogus yra sotus, arba pirštu perbraukimas

per kaklą gali reikšti turėjimo (pavyzdžiui pinigų) gausumą. Japonijoje

tas pats ženklas reikštų didelį nemalonumą: pašalinimą iš darbo, sunkią

situaciją ar pan.

• Spontaniški - neplanuotai atsirandantys, nekontroliuojami ženklai. Jie

atspindi gilius pasąmoninius išgyvenimus.

Akivaizdu, jog skirtingose kultūrose galima rasti labai didelių kūno kalbos skirtumų.

Analizuojant rankų gestų pasireiškimo dažnumą, skirtingose šalyse nustatyti labai dideli

naudojamų gestų dažnumo svyravimai. Vadinasi, skirtingų tautų atstovai labai skirtingai

naudoja gestus. Nustatyta, kad vienos valandos laikotarpiu Puertoriko gyventojai prisiliečia

beveik 180 gestų, prancūzai - 120, italai - 80, suomiai - l, anglai – 0 (Pease, Pease, 2012).

Gestų naudojimo dažnumo skirtumų galima rasti ir tarp tos pačios kultūros žmonių.

Pavyzdžiui, skirtingai gestus naudoja skirtingo socialinio statuso atstovai: kuo aukštesnė

žmogaus socialinė padėtis, jo prestižas, tuo mažiau išvystyta jo gestų bei kūno judesių kalba

(Pease, 2003).

Vis tik stengiantis suprasti ir interpretuoti kito žmogaus kūno kalbą yra labai

svarbu neskaidyti kūno kalbos į atskirus analizuojamus vienetus. Tik gestų, veido išraiškos

(mimikos), kūno judesių visuma padeda atskleisti tikrąją žmogaus kūno kalbos reikšmę,

vienas kitą papildydami. Dėl kūno kalbos ženklų reikšmių gausos, kiekvieno kūno kalbos

elemento atskira analizė ir interpretavimas gali būti labai klaidinantys. Pavyzdžiui, žmogaus

pakaušio pasikasymas gali reikšti nepasitikėjimą, užmaršumą, netiesos sakymą, arba tiesiog,

tai, jog žmogaus plaukai yra nešvarūs (Mehrabian, 1981).

Pažymėtina ir tai, jog kūno kalbos ženklų reikšmė priklauso ir nuo konteksto.

Pavyzdžiui, regint žiemą ant suolo sėdintį žmogų, tvirtai sukryžiavusį rankas ant krūtinės,

suprantama, jog jam labai šalta. Matant tokioje pozoje sėdintį žmogų už derybų stalo, šio

gesto interpretacija bus visiškai kitokia. Rankų sukryžiavimas ant krūtinės reikš

neigiamą arba gynybinį to žmogaus požiūrį į susiklosčiusią situaciją (Mehrabian, 1981).

Mokslinėje literatūroje yra skiriami 6 pagrindiniai nežodinės komunikacijos

elementai:

• asmeninė erdvė;

• akių kontaktas;

• veido išraiška (mimika);

• gestai;

• kūno poza;

• kūno sudėjimas.

Apranga ir aksesuarai taip pat yra svarbus žmogaus pažinimo šaltinis, tačiau šis

kūno kalbos elementas labiau atspindi žmogaus subtilų skonį, psichologinius asmenybės

ypatumus, priklausomumą socialiniam statusui, atliekamą veiklą. Kiekvienas šių kūno

kalbos elementų reikalauja išsamesnės analizės.


1. Kas tai yra nežodinė komunikacija arba kūno kalba? Grupinių diskusijų

metu pateikite savo suformuluotą komunikacijos apibrėžimą.

2. Kokie elementai sudaro kūno kalbą?

3. Kokie yra skiriami nežodinės komunikacijos (kūno kalbos) ženklų tipai?

4. Koks yra žodinės ir nežodinės (kūno kalbos) komunikacijos santykis?

5. Kodėl kūno kalba yra patikimesnė už žodinę komunikaciją?


• Nežodinė komunikacija (kūno kalba) – tai komunikacijos forma, apimanti du ar

daugiau žmonių, ir naudojanti ne garsus ar kitas priemones, o kūno judesius.

galimybė šaltiniui įsitikinti, kad pranešimas, kuris gali būti įvairių formų

(žodžiai, gestai, mimika ir pan.) buvo teisingai suprastas.

• Žodinė komunikacija – bendravimas, kuomet žodžiais keičiamasi

patyrimu, mintimis, išgyvenimais.

• Konvencionalus – (lot. conventionalis – atitinkantis sutartį, sąlygą) – tai

sutartinis sąlyginis, visuotinai priimtas, atitinkantis tradicijas.

• Spontaninis – (lot. spontaneus – savaiminis) – savaiminis, kylantis,

atsirandantis be pašalinio, išorinio poveikio.

Praktinės užduotys:

Praktinė užduotis. Atlikite savo reprezentacinių sistemų įsivertinimui skirtą

testą. Yra daug bendravimo ir pasaulio suvokimo būdų, „kanalų“, kuriais žmogus

kontaktuoja su viskuo, kas jį sieja, supa. Apie reprezentacines (t.y. savęs pristatymo

kitiems sistemas) yra daug rašę tokie amerikiečių autoriai Lewis, Pucelik (1982). Beje, F.

Pucelik – tarptautinės neurolingvistinio programavimo asociacijos prezidentas, lankęsis

Lietuvoje ir dalinęsis savo patirtimi ir žiniomis su Lietuvos psichologais ir

psichoterapeutais.

Kaip aš bendrauju su pasauliu?

(testas reprezentacinių sistemų nustatymui)

Instrukcija: Atlikite šį testą ir susipažinkite su testo įverčių analize. Šalia

kiekvieno iš žemiau nurodytų teiginių parašykite įvertinimą.

Vertinimo kriterijai: 4 – kai teiginys jus apibūdina labai tiksliai; 3 – kai teiginys

jus apibūdina tiksliai; 2 – kai teiginys yra Jums mažiau priimtinas; 1 – kai teiginys Jums

yra mažiausiai priimtinas.

1. Priimdamas svarbius sprendimus, aš remiuosi:

- tuo, ką jaučiu savo viduje;

- geriausiu loginiu sprendimo variantu;

- tuo, kas mano nuomone atrodo tinkamiausia;

- kruopščia problemų analize.

2. Diskutuojant ir ginčijantis mane labiausiai veikia:

- kito žmogaus balso tonas,

- gebėjimas ar negebėjimas suprasti kito žmogaus požiūrį,

- kito žmogaus argumentų logika,

- jaučiu ar nejaučiu jausminį ryšį su kitu žmogumi.

3. Aš lengviausiai išreiškiu tai, kas vyksta su manimi (manyje):

- savo išore (aprangos stiliumi),

- jausmais, kuriuos stengiuosi išsakyti,

- žodžiais, kuriuos parenku,

- savo balso tonu.

4. Man yra lengva:

- nustatyti tinkamą balso stiprumą ir suderinti stereo-aparatūrą,

- intelektualiai atrinkti esminę informaciją apie įdomų dalyką,

- išsirinkti patogius baldus,

- atrinkti turtingus spalvinius derinius.

5. Išranguokite teiginius nuo labiausiai priimtino iki mažiausiai priimtino:

- aš esu labai jautrus mane supantiems garsams,

- aš gerai suvokiu naujų faktų ir duomenų prasmę,

- aš esu labai jautrus savo išorinei išvaizdai,

- aš stipriai reaguoju į spalvas ir į tai, kaip atrodo kambarys.

Rezultatų skaičiavimas:

Dabar perrašykite atsakymų skaitmenis į žemiau pateiktą lentelę.

1. teiginys 2. teiginys 3. teiginys 4. teiginys 5. teiginys

K A V A A

A V K D D

V D D K K

D K A V V

Surašykite į žemiau pateiktą lentelę skaitmenis, atitinkančius kiekvieną raidę.

Gautų rezultatų suma / pagal kiekvieną raidę / leidžia spręsti apie dominuojančią

reprezentacinę sistemą.

V K A D 1.

2.

3.

4.

5.

Viso

Sudėjus skaičius stulpeliu žemyn, gaunama kiekybinė vienos iš reprezentacinių

sistemų, pažymėtų raidėmis V, K, A, D, išraiška.

• V – Vizualinė – ji remiasi regos pojūčiais;

• K – Kinestetinė – ji remiasi lytėjimo ir judėjimo pojūčiais;

• A – Auditorinė – ji remiasi klausos pojūčiais;

• D – Digitalinė – loginė, tai sistema, kuri nesiremia nė viena pojūčių

sistema ir daugiausia atspindi žmogaus polinkį viską logiškai ir racionaliai

apibendrinti.

Greičiausiai labai didelio skaitmenų skirtumo negavote, ir tai suprantama, nes

žmogus pasaulį suvokia visais šiais kanalais, visomis reprezentacinėmis sistemomis. Bet

vienas iš skaitmenų turėtų būti didžiausias, lyginant su kitais – tai ir yra dominuojantis,

pagrindinis žmogaus ryšio su pasauliu „kanalas“.

Dabar išsamiau apie kiekvieną iš šių sistemų.

V – „Vizualikai“

Kūnas: tiesus, tamprus, pečiai ir galva pakelti, daugiau liesų, negu apkūnių, tvirto

sudėjimo, kampuotų judesių. Kvėpavimas: paviršutinis, kvėpuojama viršutine plaučių

dalimi. Balsas: aukštas, aiškus, tvirtas, garsus, konfliktinėse situacijose – įsakmus. labai

dažnai kalboje vartojami teiginiai: „Aš matau“, „Aš matau, kaip tau sunku“. Žvilgsnis: į

pašnekovą mėgsta žiūrėti „iš viršaus“ (taip geriau matyti). Kitų klausosi skvarbiai

žiūrėdamas jiems į akis. Su pašnekovu mėgsta bendrauti išlaikydamas didesnį atstumą

(taip irgi geriau matyti). Būdingesni būdo bruožai: stiprus charakteris, ryžtingumas,

didelis emocingumas; atvirai reiškia savo pyktį (bet tai nereiškia, kad „vizualikai“ nuolat

elgiasi agresyviai). Pyktis reiškiamas nesėkmių atvejais. Konflikto metu mėgsta kaltinti

kitus, išreikšdami tai ne tik sakiniais, bet ir visa kūno poza. Dominuoja vaizdinis

mąstymas.

K – „Kinestetikai“

Kūnas: lankstus, dažnai palinkęs, pečiai, galva dažniausiai nuleisti; Kūno

sudėjimas: kūnas minkštas, plastiškas, formos aptakios. Kvėpavimas: gilus, diafragminis

(kvėpuojama pilvu). Balsas: žemokas, minkštas, švelnus. Žvilgsnis: dažniausiai nuleistas

žemyn. Kitų klausosi stengdamasis būti kuo arčiau pašnekovo, mėgsta kartkartėmis

pašnekovą paliesti, neįkyriai žiūrėti į akis. Pagrindiniai būdo bruožai: jautrumas,

švelnumas; nemėgsta kritikuoti, sugeba užjausti. Kalbėdamas daug vartoja judėjimą

išreiškiančių žodžių. jei „vizualikas“ pasako „aš matau, ką tu galvoji“, tai „kinestetikas“

dažnai ištaria: „aš pagavau tavo mintį“. Konflikto metu – tai tikri taikytojai, stengiasi

rasti kompromisą, padaryti taip, kad neliktų konfliktas ir nepasitenkinimas, ypač

pašnekovui. mąstydami labiau remiasi jausmais, intuicija.

A – Auditorikai

Kūnas dažnai keičia pozą, galva visuomet pasukta klausytis, kvėpavimas įvairus.

Balsas: melodingas, ritmingas, įvairus. Žvilgsnis dažniausiai nukreiptas į šalį. labai

jautrūs kitų žmonių intonacijai, balso tembrui, ypač konflikto metu („auditorikus“, jeigu

su jais kalbama pakeltu tonu, tai labai baugina, o „vizualikui“ – tai puiki galimybė duoti

atkirtį atgal dar garsiau kalbant (šaukiant). Kalbėdamas „auditorikas“ dažnai vartoja

girdėjimą reikšiančius žodžius, pavyzdžiui: „Aš girdžiu, ką tu man sakai“. Būdingi būdo

bruožai: sugenėjimas greitai keisti pokalbį, pereiti nuo vienos temo prie kitos (labilumas).

Konfliktuodami jaučiasi bejėgiai, todėl stengiasi konflikto išvengti, dažniausiai

bandydami nukreipti dėmesį tuo metu į kokią nors kitą temą. Dominuoja garsinis

mąstymas.

D – „digitalikai“

Kūnas: įsitempęs, rankos dažnai sukryžiuotos ant krūtinės, galva pakelta.

Kvėpavimas, dažnai sulaikomas, paviršutiniškas. balsas dažnai monotoniškas,

nespalvingas, be žymesnių intonacijų. Žvilgsnis: virš kitų galvų, nukreiptas kažkur į tolį.

vengia žiūrėti į akis, mėgsta su pašnekovu bendrauti per kuo didesnį atstumą, nemėgsta

liesti pašnekovo ir nemėgsta būti liečiamas pašnekovo. Būdingi būdo bruožai: žemas

emocingumas, nepasižymi nuoširdumu bei spontaniškumu, visuomet labai gerai save

kontroliuojantis, vengiantis išsišokimų. kalba labai sausai, teoriniais sakiniais, teiginiais.

Jų kalba – tai argumentų, faktų, abstrakcijų kalba. Teiginį „Aš tave supratau“

„digitalikui“ tikriausiai būtų lengviausia pasakyti tokiu būdu: „Tavo išvardintų loginių

teiginių seka, pasižymi apibendrintais ir svariais įrodymais...“ Dominuoja loginis,

racionalus mąstymas.

Ryškių (grynų) „vizualikų“, „digitalikų“, „auditorikų“ ir „kinestetikų“ sunku rasti.

pasaulis yra daug mišresnis ir spalvingesnis. beje, į šias keturias sistemas galima žiūrėti ir

kaip į keturias žmogaus asmenybės dalis – tokias skirtingas, bet labai reikalingas. Kuo

žmogus yra įvairesnis, tuo įvairiau jis gali perduoti ir priimti informaciją, panaudodamas

skirtingus kanalus bei bendrauti.

Galima asmeninius testo rezultatus palyginti su savo draugų atlikto tyrimo

rezultatais. Tai yra įdomu ir prasminga. Šis nesudėtingas testas gali padėti kiek geriau

pažinti save ir kitus asmenis, įvertinti bendravimo ypatumus.

Parengta: pagal Lewis, B.A., Pucelik, F. (1982). Magic Demystified. Metamorphoils Press, Inc.

Portland, Oregon.

Praktinė užduotis: Pabandykite įsivaizduoti: į dalykinį susitikimą atvyksta

vienas asmuo, kuris yra ryškus „vizualikas“ ir kitas asmuo – ryškus „kinestetikas“.

Klausimai:

• Kaip, jūsų nuomone, klostysis dalykinis susitikimas?

• Kokie bus susitikimo teigiami ir neigiami aspektai?

• Ko tikisi kiekviena iš susitikime dalyvaujančių pusių?

• Kada gali susikirsti skirtingų sistemų atstovų interesai ir bendravimas

tapti sudėtingesniu?

2.1.2.2 Erdvės naudojimas nežodinėje komunikacijoje

Komunikacijoje didelė reikšmė yra skiriama asmeninei žmogaus erdvei ir

jos valdymui. Kūno kalbos tyrinėtojai vieningai sutinka, kad komunikacijos metu

yra svarbus tinkamo atstumo išlaikymas. Įvertinus, kokiu atstumu vienas nuo kito

žmonės stovi ar sėdi komunikacijos metu, galima spręsti apie tai, kiek jie yra

pažįstami, kokie jų tarpusavio santykiai, kaip klostosi komunikacija tarp šių žmonių.

pastebėta, kad kuo artimesni santykiai, tuo mažesnis atstumas yra tarp žmonių. Jeigu

komunikacijos metu bus pasirinktas netinkamas atstumas, tuomet dalyvaujantys

asmenys gali pradėti nerimauti, jausis nejaukiai, vengti, žvilgsnio, susigūžti ir

galiausiai nusisukti ir pasitraukti (Hall, 1983).

Erdvės naudojimo įvairiomis situacijomis tyrimas yra vadinamas

proksemika. Tai asmeninės erdvės tyrimas, siekiant užtikrinti, kad žmonės

jaustųsi patogiai, būdami šalia vienas kito. Asmeninė erdvė paprastai parodo

partnerių suinteresuotumą vienas kitu (Mehrabian, 1981).

JAV antropologas Hall (1966) nustatė, jog žmonės naudojasi penkiomis erdvės

zonomis. Kai kuriuose mokslinės literatūros šaltiniuose nurodomos tik keturios Hall

asmeninės erdvės zonos, apjungiant pirmąsias dvi asmeninės erdvės zonas. Kiekvienos

erdvės zonos aprašymas yra pateiktas 2.1.2.2.1 lentelėje.

2.1.2.2.1 lentelė.

Erdvės zonos pagal Hall (1966, 1973).

Zona Atstumas Zonos naudotojai Aprašymas

1. Artimo

intymumo zona

0-15 cm Žmonės, kuriuos

sieja labai artimi,

meilės, prieraišumo

ryšiai, fizinis

artumas

Į šią zoną patekti galima tik fizinio

kontakto metu.

Intymiąją zoną žmogus suvokia

kaip tam tikrą nuosavybę.

Ji svarbiausia, skirta artimam,

nuoširdžiam, patikliam

bendravimui, susijusiam su meile,

globa, apsauga, nuraminimu ir t.t.

Į šią erdvę leidžiamą patekti tik

labai artimiems, mieliems

žmonėms: vaikams,

sutuoktiniams, draugams,

giminėms.

Tyrimai rodo, kad pažeidus

intymiąją zoną pasikeičia

fiziologinės žmogaus reakcijos:

padažnėja širdies ritmas, išsiskiria

2. Intymioji

zona

15-46 cm Žmonės, siekiantys

fizinio kontakto,

draugystės

Ši zona naudojama siekiant

užmegzti glaudžius, draugiškus

santykius.

Šioje zonoje komunikuojama

didelėse žmonių susibūrimo vietose

(pavyzdžiui viešajame transporte,

masiniuose koncertuose, pramogų ir

sporto renginiuose ir t.t.).

Kontaktiniame sporte ši erdvė taip

pat dažnai naudojama.

Šią zoną žmogus paprastai taip pat

nori apsaugoti ir jaučia grėsmę,

įsiveržus kitam asmeniui į šią erdvę.

3. Asmeninė

zona

46- 120 cm Šeimos nariai ir

artimi draugai

Šioje zonoje yra įmanoma paliesti,

tačiau be didesnio intymumo,

pavyzdžiui spaudžiant ranką

sveikinant su kitu žmogumi.

Šis atstumas yra patogiausias

d išk k lbi i 4. Socialinė

zona

120-360 cm Žmonės,

suteikiantys

prioritetą nelietimo

sąveikai,

visuomeninės,

verslo aplinkos

atstovai

Ši zona yra tinkamiausia mažai

pažįstamų ar nepažįstamų

žmonių kontaktams.

Šis atstumas liudija apie nenorą

užmegzti artimus santykius,

apsiribojimą vien problemos

sprendimu, būtinais kontaktais.

5. Visuomeninė

zona

Daugiau nei

360 cm

Žmonės, kuriems

sąveika su kitais

asmenimis nėra

reikalinga, o

apsiribojama tik

informacijos

perdavimu

Ši zona leidžia nekreipti dėmesio į

nepatinkančius, nepažįstamus ar

potencialiai pavojingus asmenis.

Šioje zonoje žmonių kontaktai

formalūs, beasmeniai.

Ji liudija, jog asmeniniai dalykai

turi likti nuošalyje.

Tokiu atstumu paprastai skaitomos

paskaitos, kalbama mitinguose ir

viešuose susibūrimuose.

Šaltiniai: Hall, E. T. (1966). The hided dimensions. New York: Doubleday; Hall, E. T. (1973).

Beyond culture. New York: Anchor.

Žmogaus nuosavybė ar jo reguliariai eksploatuojama vieta tampa jo "privačia

teritorija", kurią, kaip ir savo asmeninę "oro erdvę", jis yra pasirengęs ginti visomis

įmanomomis priemonėmis. Tokie objektai, kaip namai, darbo vieta ar automobilis

išreiškia aiškiai apibrėžtą teritoriją, apribotą sienomis, vartais, tvoromis ar durimis.

Kiekvieną teritoriją galima suskirstyti į keletą sub-teritorijų, besiskiriančių "nuosavybės

lygiu" (Pease, 2003). Šios asmeninės sritys dažniausiai "pažymimos", jose bei aplinkui

jas paliekant įvairius asmeninius daiktus arba jose praleidžiama didžioji dienos dalis.

Pažymėtina tai, jog žmogus rodys tiek pagarbos kitam asmeniui, kiek pagarbos ir

prielankumo, jis sulauks dėl savo teisių į asmeninę erdvę. Būtent dėl šios priežasties

komunikacijos dalyvis, mėgstantis plekšnoti kiekvieną sutiktąjį per nugarą ar

komunikacijos metu nuolatos besistengiantis paliesti savo pašnekovą, dažniausiai slapčia

yra jo privengiama.

Stebimi tarpkultūriniai skirtumai, siekiant išlaikyti atstumą komunikacijos metu.

Kultūrose, kuriose gyventojų populiacija yra gana gausi, yra itin branginama asmeninė

erdvė. Privatumas yra labiau įtakojamas psichologinio veiksnio nei fizinio (Moran,

Harris, Moran, 2012). Vidurio Azijos gyventojai komunikacijos metu renkasi mažesnį

atstumą, siekadami pajusti ne tik kito komunikacijos dalyvio kvapą, bet ir kvėpavimą.

Harris, Moran, Moran (2004), tyrinėję Vidurio Azijos (arabų) kultūrą nustatė, jog

komunikacijos metu vyrai laiko vieni kitų rankas, siekdami parodyti pasitikėjimą

komunikacijos dalyviu. Vis dėlto jeigu komunikacijos metu arabas pradės kilnoti

antakius ar spragsėti liežuviu, tai bus aiškūs ženklai, kad atsakymas yra neigiamas, o

komunikacija sužlugdyta.

Apibendrinant žmogaus erdvės reikšmę kūno kalbai galim teigti, jog

komunikacijos metu yra labai svarbu išlaikyti tinkamą atstumą. Atstumas suteikia

informacijos apie žmonių tarpusavio artumą, plėtojamus santykius bei komunikacijos

plėtojimąsi. Be to, pasirinkus netinkamą atstumą, padidėja rizika, jog komunikacija

nesiklostys sėkmingai: per mažas atstumas vers nerimauti, per didelis atstumas trukdys

plėtoti pageidautinus santykius komunikacijos metu. Beje, žmogaus išlaikomą atstumą

komunikacijos metu gali įtakoti patys įvairiausi veiksniai, todėl, darant prielaidas apie tai,

kodėl žmogus stengiasi palaikyti vienokį ar kitokį atstumą komunikacijos metu, derėtų

įvertinti kuo platesnį jo elgesio kontekstą.


1. Kas tai proksemika?

2. Kokie yra skiriami asmeninės erdvės atstumai?

3. Kokia yra kiekvienos asmeninės erdvės paskirtis?

4. Kokią įtaką turi asmeninė erdvė komunikacijai?


• Proksemika – tyrimas, kuriuo nustatoma asmeninė erdvė, siekiant

užtikrinti, kad žmonės jaustųsi patogiai, būdami šalia vienas kito.

• Zona – (gr. zona – juosta) tai vieta, kurioje vyksta tam tikri reiškiniai, kuri

turi tam tikrų ypatybių; tam tikras plotas, turintis bendrybių.

2.1.2.3 Akių kontakto reikšmė komunikacijoje

Akių kontaktas rodo labai aiškų bendravimo su kitu žmogumi ketinimą.

Neveltui yra sakoma, jog „akys viską pasako be žodžių“, „pažiūrėk man į akis, kad

įsitikinčiau ar tiesą kalbi“ ir t.t. Vienose kultūrose komunikacijos metu stengiamasi

išlaikyti kiek įmanoma ilgesnį žvilgsnį, kitose – užsitęsęs žvilgsnis laikomas

nepagarbos, agresyvumo, siekio dominuoti išraiška.

Kasdienėje komunikacijoje dažniausiai laikomasi moralaus žvilgsnio laiko

trukmės. Moralus žvilgsnis - laiko tarpas, per kurį galima žvelgti žmogui į akis ne

ilgiau kaip 10 sekundžių. Vis dėlto nereikia pamiršti, jog moralaus žvilgsnio trukmė

priklauso nuo erdvės, kurioje vyksta komunikacija. Pavyzdžiui, derybų metu žvilgsnis

bus išlaikytas ilgiau, jeigu derybinė erdvė bus pakankamai erdvi, štai lifte dažniausiai

moralaus žvilgsnio trukmė siekia tik kelias milisekundes, šiek tiek ilgesnis žvilgsnis

būna pilname autobuse, dar ilgesnis – gatvėje (Greenberg, Baron, 2000).

Komunikacijos procese informacijos siuntėjas ir informacijos priėmėjas nuolat

komunikuoja žvilgsniu. Tuo tarpu akių kontaktas tarp menkai pažįstamų ar visai

nepažįstamų žmonių sukelia nepatogumo jausmą, todėl su nepažįstamais žmonėmis

apsikeičiama tik trumpais žvilgsniais. Atlikti psichologiniai tyrimai rodo, kad tais

atvejais, kai įdėmiai žvelgiančiųjų tikslas yra visiškai aiškus, žmonės jaučiasi patogiai.

Tada į žvilgsnį reaguojama teigiamai arba neigiamai. Pavyzdžiui, egzaminą laikančiam

studentui visai natūralus ir suprantamas pasirodys po auditoriją vaikštinėjančio dėstytojo

žvilgsnis, tačiau jei dėstytojas vieną studentą stebės ilgiau ir atidžiau nei kitus, šis gali

sutrikti, manydamas, jog dėstytojas įtaria jį nesąžiningumu Goodwin (1994).

Pagal Hamachek (1982), žvilgsnis taip pat atlieka ir tam tikras informacijos

siuntėjo funkcijas:

• apie 0;75 sekundės trunkančiu žvilgsniu siekiama pabrėžti kažką svarbaus;

• atskiri trumpi žvilgsniai gali pastiprinti žodžius ar tam tikras frazes;

• kryptingas žvilgsnis gali būti nukreiptas į tam tikrus objektus ar asmenis, ką

nors apie juos sakant ar suteikiant jiems žodį.

Žvilgsnis gali atlikti ir valdingumo funkciją. Pavyzdžiui, Prancūzijos valdovas

Napoleonas, norėdamas kitiems padaryti įspūdį, žiūrėdavo žvilgsniu, kuris buvo

apibudintas kaip "nepakeliamas išlydyto metalo spindesys" (Bierach, 2000).

Vis tik net ir trumpas akių kontaktas yra aiškus ketinimas užmegzti su

žmogumi ryšį, plėtoti komunikaciją. Kalbėdamiesi ilgiausiai partneriai žiūri vienas į

kitą, bet ne į akis. Ilgais žvilgsniais keičiasi įsimylėjėliai. Intensyvus akių žvilgsnis kartais

naudojamas ir grasinimui. Agresyvūs ar linkę dominuoti žmonės mėgsta žvelgti atkakliu,

veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėręs, kitas komunikacijos dalyvis nuleidžia akis. Drovūs ir

nuolankūs žmonės paprastai vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet

pro šalį arba žemyn, todėl tokiais atvejais yra įmanomos klaidos, vertinant žvilgsnio

reikšmę. Akių kontakto taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors

skaudaus. Akių kontakto nebuvimas taip pat gali reikšti, jog komunikacijos dalyvis

gėdijasi arba yra išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas

(Goodwin, 1994).

Nustatyti žvilgsnio trukmės ir padėties skirtumai skirtingais komunikacijos eigos

etapais. Pavyzdžiui, komunikacijos pradžioje žvilgsnis dažniausiai nukreipiamas į šalį,

nes ilgesnis kitos komunikacijoje dalyvaujančios pusės žvilgsnis sukelia nepatogumo

jausmą, ypač, jei sunku nustatyti tikruosius tikslus arba žmogus pateikė nesuprantamą

klausimą. Komunikacijos pabaigoje žvilgsnis krypsta į kalbantįjį. Tokiu būdu siekiama

tarsi vizualiai įsitikinti tuo, kas buvo pasakyta žodžiu. Baigus kalbėti, dažniausiai

žiūrima kitam komunikacijos dalyviui į akis, tarsi būtų norima paklausti atsakymo

(Goodwin, 1981).

Pagal Goodwin (1994), apsikeitimai žvilgsniu ypač skiriasi šiais atvejais:

• nesikalbant, tik apsikeičiant žvilgsniu su nepažįstamais;

• kalbantis nepažįstamiems, ypač, jei pokalbis vyksta neutralia tema;

• kalbantis pažįstamiems, kurie sėdi vienas prieš kitą;

• kalbantis pažįstamiems, kurie vienas kitam patinka.

Vis dėlto esminis kalbančiojo žvilgsnio tikslas yra gauti informaciją iš

klausančiųjų, ypač suprasti kitų reakciją į tai, kas buvo pasakyta. Linktelėjimas galva,

žvilgsnis, pagyvėjusi veido išraiška, rodo susidomėjimą, pritarimą ar nustebimą.

Kūno kalbos tyrinėtojai teigia, jog yra labai svarbu nustatyti į kurią pusę – dešinę

ar kairę – nukreipiamas žvilgsnis komunikacijos metu. Tyrimais nustatyta, jog žvilgsnis

yra nukreiptas į dešinę pusę, kuomet žmogus kažką įsivaizduoja arba kuria. Dažniausiai

žvilgsnis yra kreipiamas į kairę, kuomet žmogus bando kažką atsiminti, atgaminti.

Žvilgsnio nukreipimas į vieną ar į kitą pusę yra susijęs su žmogaus didžiųjų galvos

pusrutulių veiklą. Dešinysis galvos smegenų pusrutulis yra atsakingas už žmogaus

kūrybiškumą bei jausmus. Tuo tarpu kairysis galvos smegenų pusrutulis – už faktus ir

atmintį (Mehrabian, 1981). Iš to seka prielaida, jog komunikacijos metu esant nukreiptam

žvilgsniui į dešinę pusę, žmogaus bando kažką „sukurti“, t.y. pameluoti. Vis dėlto į dešinę

nukreiptas žvilgsnis gali būti ir tuomet, kai žmogus nežino tikro atsakymo, kalba prielaidų

lygmenyje ar tiesiog, kažką bando atspėti (Aroson, Wilson, 1998).

Siekiant užtikrinti sėkmingesnę komunikaciją, galima vadovautis Hamachek

(1982) pateiktais akių kontakto naudojimo patarimais:

• Norint užmegzti sėkmingesnius santykius su svarbiais žmonėmis, būtina

stengtis ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikus, prasilenkiant ar sveikinantis;

• Reikia žiūrėti į žmogų, kuriam ką nors sakoma ar kurio klausomasi, tačiau

neįsistebeilyti pernelyg atkakliai. Tiesiog reikia parodyti žmogui, kad jo

klausomasi, kad rūpi tai, ką jis sako.

• Ką nors kritikuojant, būtina prisiminti, jog akių kontaktas turi būti trumpesnis.

Kritikuojamas žmogus turi jausti tam tikrą saugumą. Trumpesnis akių kontaktas

suteikia daugiau saugumo ir tuo pačiu metu įgalina geriau įsiklausyti į tai, kas

sakoma.

• Kalbant, akių kontaktu turima daugiau galimybių įrodyti, kad sakoma tiesa.

Aplinkiniai įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris nežiūri jiems į akis.

Analizuojant tarpkultūrinių akių kontakto skirtumų įvairovę galima teigti, jog labai

skiriasi Vakarų ir Rytų kultūrų žvilgsnio panaudojimas ir jo išlaikymo trukmė. Pavyzdžiui,

JAV ir Vakarų Europos šalyse tiesioginis akių kontaktas yra priimtinas, o tuo tarpu Pietų

Korėjoje, Vietname, Japonijoje tiesioginis akių kontaktas nėra pageidautinas tarp skirtingo

statuso komunikacijos dalyvių. Žemesnį statusą užimantis asmuo, nežiūrėdamas į

aukštesnio statuso asmenį, išreiškia didžiulę pagarbą to žmogaus atžvilgiu.

Apibendrinant akių kontakto (žvilgsnio) reikšmę komunikacijai galima teigti, jog

žvilgsnis atlieka labai reikšmingą funkciją komunikacijos metu, nes padeda abiems

komunikacijos dalyviams suvokti vienas kito ketinimus užmegzti ryšį bei plėtoti

komunikaciją. Vis dėlto vertinant kiekvieno akių kontakto niuansus būtina gerai įvertinti

visą komunikacijos situaciją, nes neteisingas žvilgsnio interpretavimas (žvilgsnis gali turėti

daug reikšmių) gali greitai sužlugdyti teigiamą komunikacijos raidą.


1. Kas tai yra moralus žvilgsnis?

2. Kaip keičiasi žvilgsnis komunikacijos metu?

3. Kokios yra skiriamos žvilgsnio funkcijos?

4. Koks turėtų būti žvilgsnis, siekiant užtikrinti sėkmingą komunikaciją?


• Moralus žvilgsnis - laiko tarpas, per kurį žvelgiama žmogui į akis.

• Agresyvumas – (lot. aggressio – užpuolimas) siekiamas ką nors fiziškai

sužaloti ar psichiškai paveikti.

• Nuolankus – malonus žmogus, kuris greitai paklauso, tuojau

nusileidžia, pasižymi lipšnumu.

Praktinė užduotis: „Žvilgsnio galia“.

Instrukcija: Susiskirstykite poromis ir atlikite vaidybines situacijas, susijusias su

žvilgsnio panaudojimu komunikacijos procese. Abi komunikacijoje dalyvaujančios

pusės turi susitarti, kokia tema (pavyzdžiui, pasirengimas egzaminui, derybos dėl

nustatyto termino atidėjimo) komunikuos tarpusavyje. Vienos vaidybinės situacijos

trukmė 5-7 minutės. Užduotis atlieka tris kartus, kiekvieną kartą keičiant temą:

a) komunikacijos metu komunikacijos dalyviai vengia žiūrėti vienas kitam

į akis;

b) komunikacijos metu komunikacijos dalyviai yra įsistebeiliję vienas į

kitą;

c) komunikacijos metu komunikacijos dalyviai laikosi moralios žvilgsnio

trukmės, žvelgia dėmesingai, rodydami susidomėjimą, palaikymą.

Klausimai praktinės užduoties aptarimui:

• Kokius užfiksavote kūno pojūčius kiekvienos situacijos metu?

• Kokie jausmai dominavo kiekvienoje situacijoje?

• Kokius jausmus jautėte kitai komunikacijoje dalyvaujančiai pusei?

• Kokios, jūsų nuomone, būtų tolimesnės komunikacijos galimybės

kiekvienu atveju?

2.1.2.4. Gestų raiška nežodinėje komunikacijoje

Komunikuodami žmonės atlieka daugybę kūno, ypač rankų, judesių. Rankų

judesiai arba dar kitaip vadinami gestai (angl. „gesture“ – mostas, rankos judesys, gestas)

yra viso žmogaus kūno judėjimo dalis. Judėjimas yra gyvybės pagrindas, todėl yra

pirmesnis už kalbą. Judėjimu savo gyvenimą pradeda kūdikiai. Devynių mėnesių kūdikiai

jau naudoja kelių rūšių gestus, kai ko nors siekia; ką nors rodo, kas patraukia jų dėmesį;

pamojuoja atsisveikindami; imituodami valgymą, gėrimą ar miegojimą. Šis faktas

mokslininkams tarnauja įrodymu, kad vaikų kalba ir gestai vystosi beveik tuo pat metu.

Gestai šiek tiek aplenkia kalbos vystymąsi, todėl jie pradeda išreikšti vaikų norus

(Almonaitienė, et al., 2002).

Žmonės, turintys mažai patirties kurioje nors srityje, savo išgyvenimus taip pat

išreiškia judesiais. Judesys gali išreikšti jausmus, patirtį, išgyvenimus, nes tai, kas vyksta

kūne, yra emocijų šaltinis. Kūno judesių suvokimas bei gebėjimas tiksliai išreikšti

savo patirtį retai kada ateina savaime, to reikia mokytis. Geriausiai to įmanoma išmokti

kūno ir judesio terapijos užsiėmimuose. Psichologijoje tradiciškai daugiausia dėmesio

skiriama rankų judesiams, nors tyrinėtojai mano, kad kalbėdami žmonės žodžiu

išreikštas mintis pastiprina ne tik rankų, bet ir galvos, pirštų, antakių, akių ar net viso

kūno judesiais. Gestikuliuojama dažniausiai kalbos pauzių metu ir tai skatina manyti,

kad gestai, išreikšdami bendrą kūno nusiteikimą, pasirodo pirmiau nei mintis išreiškiama

žodžiais. Rankų judesių gausmas priklauso nuo jausmų ir emocijų intensyvumo. Kuo

intensyvesni, stipresni jausmai, tuo daugiau atliekama gestų. Kitų kūno dalių judesių

galbūt nėra tiek daug, kiek rankų, bet jie yra naudojami. Pavyzdžiui, atitinkamas galvos

linktelėjimas gali reikšti "taip" arba "ne", gūžtelėjimas pečiais išreiškia nežinojimą arba

nesupratimą.

Visgi, kultūra nulemia daugumą vartojamų kūno kalbos gestų. Visame pasaulyje

pagrindiniai komunikacijos gestai yra vienodi. Kuomet žmonės laimingi - jie šypsosi,

kuomet liūdni - verkia, kuomet niršta – žvelgia piktu žvilgsniu. Šiandien kai kurių

naudojamų gestų naudojimo pradžia siekia net pirmykštės bendruomeninės santvarkos

laikus. Beje, netgi šypsena savo pirmine prasme reiškė grasinimą, bet šiandien ji

dažniausiai reiškia pasitenkinimą arba geranoriškumą. Gestai yra tyrinėti kur kas mažiau

nei veido išraiškos, tačiau, pagal Knapp, Hall (2005) galima išskirti bendrus, t.y. kultūros

požiūriu universalius gestus:

• mojavimas kumščiu (pykčio išreiškimas);

• rankų sukryžiavimas (nerimas, susirūpinimas);

• veido užsidengimas rankomis (gėda);

• rankos piršto iškėlimas ir galvos nulenkimas (nuraminimas);

• gūžtelėjimas pečiais (siekimas parodyti, kad žmogus nežino ar nesupranta apie ką

kalba jo pašnekovas);

• žiovulys (nuobodumas).

Vis dėlto ne visi gestai kultūros požiūriu yra universalūs. Skirtingose kultūrose

galima įžvelgti skirtingas to paties gesto interpretacijas. Pavyzdžiui, kai kuriose kultūrose

galvos purtymas, priešingai nei Lietuvoje, reiškia pritarimą, o kai kuriuose Indijos

regionuose žmonės kvietimą prieiti parodo tokiu pat rankos judesiu, kokiu europietis

paprastai parodys, kad paliktų jį ramybėje. Be abejo, moteris, gyvenanti Europoje, būtų

labai nustebinta, jei jos sužadėtinis eskimas, užuot pabučiavęs ją, pasveikintų nosies

trynimu į nosį.

Komunikacijos metu gestai paprastai pabrėžia sakomų žodžių reikšmę. Iš rankų

padėties galima spręsti apie kito komunikacijos dalyvio atvirumą ir sąžiningumą. Plaštaka

yra vienas iš mažiausiai krentančių į akis, tačiau sykiu galingiausių neverbalinės kalbos

įrankių. Tinkamai išnaudojamas, jos potencialas gali suteikti autoritetą ir nebylų

pranašumą kitų akyse. Kasdieniniuose santykiuose naudojamos dvi pagrindinės

demonstruojamų plaštakų padėtys:

• Pirmoji padėtis - plaštaka yra pakelta delnu aukštyn. Ši padėtis būdinga elgetai,

prašančiam pinigų ar maisto, reiškianti atvirumą, piktų kėslų neturėjimą;

• Antroji - plaštaka pakelta delnu žemyn, tarytum kažką stabdant ar varžant,

reiškianti nenuoširdumą, norą kažką nuslėpti.

Atvirai komunikuojantis žmogus dažniausiai rodys vieną arba abi rankos

plaštakas delnais į viršų. Visais žmonijos istorijos etapais atviri delnai buvo siejami su

tiesa, sąžiningumu, ištikimybe ir nuolankumu. Plaštakų gestai nors ir ne žymūs, labai

daug ką išduoda apie žmogaus būseną ir elgesį. Norą atsiriboti komunikacijos metu

dažniausiai parodys rankų sudėjimas ant krūtinės (Molinsky, Krabenhoft, Ambady, Choi,

2005).

Yra skiriamos trys delno padėtys: patikli, dominuojanti ir agresyvi (žiūrėti

2.1.2.4.1 paveikslą).

2.1.2.4.l paveikslas. Delno padėtys: patikli (A), dominuojanti (B), agresyvi (C). Šaltinis:

Pease, A. (2003). Kūno kalba. Vilnius: Dajalita.

Harris, Moran, Moran (2004), išskirdami lyderystės strategijas, akcentavo kūno

kalbos, ypač rankų gestų, svarbumą bei įvardino puikiu informacijos apie kitą žmogų

šaltiniu. Pavyzdžiui, jeigu žmogus trina delnus vieną į kitą, tai tokiu būdu išreiškia

pozityvius lūkesčius. Greitis, kuriuo žmogus trina savo delnus vieną į kitą, signalizuoja

apie tai, ką tas žmogus tikisi būsiant laukiamų pozityvių rezultatų gavėju. Pavyzdžiui,

prekybos agentams nuolatos kalama į galvas, kad, reklamuodami produktus ar paslaugas,

delnus trintų kiek galėdami greičiau, nes priešingu atveju potencialus klientas gali įtarti

nenuoširdžius agento ketinimus ir užimti gynybinę poziciją.

Tuo tarpu sunertų plaštakų gestas išreiškia nusivylimą. Tokiu būdu žmogus

pasąmoningai stengiasi sulaikyti neigiamas emocijas. Yra trys pagrindiniai šio gesto

variantai:

• sunertos plaštakos laikomos akių lygyje;

• sunertos plaštakos padėtos ant stalo ar ant kelių, jei sėdima;

• sunertos plaštakos nuleistos žemyn, jeigu stovima.

"Bokštelį" iš plaštakų dažnai demonstruoja žmonės, kurie pasitiki savimi ir

jaučiasi pranašesni už kitus. Yra du šio gesto variantai - vienas iš jų yra "aukštyn žiūrintis

bokštelis", kuris dažniausiai naudojamas, kai žmogus išreiškia savo nuomonę, idėjas ar

vadovauja pokalbiui. "Žemyn žiūrinčio bokštelio" gestas dažniausiai naudojamas ne

kalbant, o klausant. Pagal Pease (2003) „Bokšto statymo" ženklai būdingi savimi

pasitikintiems žmonėms, turintiems aukštą statusą visuomenėje bei vadovams. (Žiūrėti

2.1.2.4.2 paveikslą).

2.1.2.4.2 paveikslas. „Bokšto statymas“ – pasitikinčio savimi žmogaus gestas.

Šaltinis: Pease, A. (2003). Kūno kalba. Vilnius: Dajalita.

Pease, Pease (2012) išskyrė ir daugiau rankų gestų:

• Plaštakos, rankos ir riešo laikymas kita plaštaka. Šis gestas išreiškia

pranašumą aplinkinių atžvilgiu ir pasitikėjimą savimi. Tai pasąmoningas

drąsos aktas, atveriant pavojui jautriausias pilvo, krūtinės ir gerklės sritis.

• Nykščio rodymas yra pozityvus signalas, neretai naudojamas kaip tipinis

"kieto" viršininko gestas pavaldinių tarpe, o, rodantis palankumą kitos

lyties asmeniui vyras, nykštį demonstruoja bendraudamas su potencialia

partnere. Nykščiai dažniausiai kyšo iš kišenių, kartais netgi užpakalinių.

Šis gestas - tai slaptas bandymas užmaskuoti savo pranašumo pojūtį.

Itin svarbus yra pasisveikinimo gestas, nes rankos paspaudimu prasideda daugelis

dalykinių pokalbių. Pease, Pease (2012) išskiria 3 pagrindinius rankos paspaudimo tipus

(žiūrėti 2.1.2.4.3; 2.1.2.4.4; 2.1.2.4.5 paveikslus).

2.1.2.4.3 paveikslas. Padėties šeimininkas. Šaltinis: Pease, A., Pease, B. (2012). Kūno kalbos

vadovas. Vilnius: Alma littera.

2.1.2.4.4 paveikslas. Užleidžiama iniciatyva. Šaltinis: Pease, A., Pease, B. (2012). Kūno kalbos

vadovas. Vilnius: Alma littera.

2.1.2.4.5 paveikslas. Lygiateisiškas rankų paspaudimas. Šaltinis: Pease, A., Pease, B. (2012).

Kūno kalbos vadovas. Vilnius: Alma littera.

Kaip pažymi Pease, Pease (2012) yra labai svarbu stebėti ne tik rankos

paspaudimo kryptį, bet ir kuria koja yra žengiama. Dauguma žmonių žengia dešine koja,

todėl vyraujančio paspaudimo atveju atsiduria nepalankioje padėtyje, nes lieka mažai vietos

ir erdvės manevrui, ir kitas gali nesunkiai tapti padėties šeimininku. Pažengus į partnerį

kaire koja, daug paprasčiau neutralizuoti vyraujantį rankos paspaudimą ir užimti lyderio

poziciją.

Mokslininkai nurodo ir kitus pasisveikinimo gestus. Pavyzdžiui, pasisveikinimas

„Pirštinė“ yra naudojamas savo nuoširdumui, garbingumui pabrėžti arba turint tikslą

neutralizuoti agresyvų pasisveikinimą. Tuomet vienas iš besisveikinančių žmonių kito

žmogaus ranką spaudžia abejomis savo rankomis. Agresyvus žmogus sveikinasi

paduodamas nesulenktą ranką ir paspaudžia ranką per daug stipriai (žiūrėti 2.1.2.4.6

paveikslą).

2.1.2.4.6 paveikslas. Agresyvaus žmogaus pasisveikinimas: ranka paduodama

nesulenkta (A). Šaltinis: Pease, A. (2003). Kūno kalba. Vilnius: Dajalita.

Kitas pasisveikinimas spustelint alkūnę ar petį galimas tik esant abipusiai

šiltiems, emocionaliems santykiams. Kitu atveju taip besisveikinantis pabrėžia savo

aukštesnį statusą (žiūrėti 2.1.2.4.7 paveikslą).

2.1.2.4.7 paveikslas. Agresyvaus žmogaus pasisveikinimas: ranka paduodama

nesulenkta (A). Šaltinis: Pease, A. (2003). Kūno kalba. Vilnius: Dajalita.

Kitus komunikacijoje dažnai vartojamus ženklus yra išsamiai analizavęs Pease

(2003) ir pateikė būdingiausių komunikacijoje vartojamų ženklų interpretavimo

pavyzdžius. Jei žmogus klausosi tiesiai laikydamas galvą toks jo klausymasis vadinamas

neutraliu. Jei galva yra kiek palenkta į šoną – klausymasis susidomėjus, o jei galva yra

palenkta žemyn – nepritariantis klausymasis.

Lūpų dengimas, nosies lietimas dažnai būna susijęs su netiesos sakymu,

neužtikrintumu kalbant. Vaikai šiuos akivaizdžius sukčiavimo gestus naudoja gana

atvirai, jei jis nenori girdėti barančio tėvo, delniukais užsidengia ausis. Jei pamato tai, į ką

nenori žiūrėti, delniukais arba rankutėmis užsidengia akis. “Burnos apsauga” yra vienas

išgestų, kurie vienodai akivaizdūs tiek suaugusiems, tiek vaikams. Burna uždengiama

plaštaka, o nykštys spaudžiamas prie žando, nes pasąmonė rankai duoda “instrukciją”

sulaikyti sakomą netiesą. Kartais šis gestas pasireiškia vos keletu prie burnos pridėtų

pirštų arba netgi prie jos priglaustu suspaustu kumščiu, tačiau prasmė išlieka ta pati.

Daugelis žmonių “burnos apsaugos gestą” mėgina užmaskuoti imituodami tariamą kosulį.

Jei žmogus komunikacijos metu demonstruoja gestą “plaštaka prie veido”, tai dar

nereiškia šimtaprocentinės tiesos, kad šis žmogus meluoja. Gautą informaciją reikia

palikti prielaidų lygmenyje, neatmetant melo tikimybės, o šiuo gestu gautos informacijos

patvirtinimas ar paneigimas priklausys nuo tolimesnio to žmogaus atliekamų gestų ir jų

grupių stebėjimo. Taigi, yra labai svarbu “plaštaka prie veido” gesto nevertinti atsietai

nuo kitų gestų ir aplinkybių visumos (Pease, 2003).

Dar vienas gestas yra nosies lytėjimo gestas ir šis gestas yra rafinuota ir

užmaskuota burnos apsaugos gesto forma. Jis gali susidaryti iš kelių švelnių panosės

palytėjimų arba vieno greito, beveik nepastebimo prilietimo. Šio gesto kilmė yra

aiškinama tuo, kad užvaldžius negatyviai minčiai, pasąmonė siunčia nurodymą rankai

skubiai pridengti burną, tačiau paskutinę akimirką, plaštaka atitraukiama nuo burnos ir

staigiai, paliečiama nosis (žiūrėti 2.1.2.4.8 paveikslą).

2.1.2.4.8 paveikslas. Neteisingos informacijos (melo) pateikimo gestas. Šaltinis: Pease, A.

(2003). Kūno kalba. Vilnius: Dajalita.

Kitas gestas - apykaklės timptelėjimas, būdingas įpykintam arba stipriai

nusiminusiam žmogui. Neužtikrintai meluojantys kartais nesąmoningai atlieka šį judesį

(žiūrėti 2.1.2.4.9 paveikslą)

2.1.2.4.9 paveikslas. Įpykusio arba nusiminusio žmogaus gestas. Šaltinis: Pease, A. (2003).

Kūno kalba. Vilnius: Dajalita.

Smakro „paglostymo“ judesiai byloja apie bandymą priimti sprendimą, o

manipuliacijos akiniais taip pat rodo, jog žmogus svarsto, „tempia“ laiką.

2.1.2.4.10 paveikslas. Bandančio priimti sprendimą, svarstančio žmogaus gestas.


Akies trynimo gestas yra smegenų bandymas ignoruoti apgavystę ar melą, kurį ta

akis mato, arba bandymas išvengti būtinybės žiūrėti į veidą žmogui, kuriam sakoma

netiesa. Vyrai savo akis dažniausiai trina energingai ir, ypač jei melas akiplėšiškas, žiūri

kažkur į širdį, dažniausiai šiek tiek žemyn. Moterys naudoja švelnesnį ir subtilesnį

trinamąjį judesį paakyje – gal dėl to, kad yra išauklėtos vengti grubių, netradicinių

judesių, o gal saugodamos veido makiažą. Pašnekovo žvilgsnio jos vengia žiūrėdamos ne

į grindis, bet į lubas.

Ausies trynimas – tai faktiškai yra melo klausytojo bandymas “negirdėti nieko

blogo”. Šis gestas išreiškia pasąmoningą impulsą ranka “užblokuoti” girdimus žodžius,

pridedant plaštaką prie ausies ar kur nors netoli jos. Ausies trynimo gesto variacijos yra

ausies kaušelio nugarėlės pusės trynimas, “pirštas atsuktuvas” (kai pirštas, įkištas į ausį,

sukiojamas į abi puses), ausies spenelio tempimas arba ausies kremzlės užlenkimas,

uždengiant ausies angą. Pastarasis gestas simbolizuoja, kad klausytojas jau pakankamai

prisiklausė arba laukia progos pasisakyti pats (Pease, 2003).

Pirštai į burną kišami tuomet kai žmogus jaučia spaudimą ar grėsmę. Tai

pasąmoningas žmogaus bandymas susigrąžinti pirmykštę saugumo būseną, kurią

išgyvendavo kūdikystėje, čiulpdamas motinos krūtį. Nors dauguma įvairių burnos

lytėjimo ranka gestų atspindi melą ar sukčiavimą , gestas “pirštas burnoje” yra vidinio

poreikio atgauti pasitikėjimą aplinka išraiška.

Rankų barjerų gestai: Komunikacijos metu atliekami gestai gali sudaryti tam

tikrus barjerus. Pasak Molcho (2006), slėpimasis už barjero yra normali žmogiška

reakcija, kurios savisaugos tikslais žmogus išmoksta dar labai ankstyvame amžiuje.

Pasijutęs nesaugiai, vaikas dažniausiai slėpsis už įvairių daiktų – stalų, kėdžių, o, vaikui

paaugus, slapstymasis įgaus subtilesnes, ne taip akivaizdžiai, tiesiogiai išreikštas formas.

Augamas ir tobulėdamas žmogus vis labiau išgrynina “sunertų rankų” gestą, jog šis

gestas tampa beveik nepastebimas aplinkiniams. Komunikacijos metu žmogaus

susierzinimą, negatyvizmą ar gynybiškumą išduos ant krūtinės sukryžiuotos rankos. Toks

gestas signalizuoja, jog žmogus jaučia grėsmę, praranda saugumą. Sukryžiuotos abi

rankos ant krūtinės, išreiškia pasąmoningas žmogaus pastangas “pasislėpti” nuo

nemalonios situacijos. Dažniausiai rankos ant krūtinės kryžiuojamos tuomet, kai žmogus

atsiduriama nepažįstamų žmonių grupėje viešuose susirinkimuose, eilėse, kavinėse, kur

tik galima jausti įtampą ir nesaugumą. Jeigu pilną sunertų rankų gestą dar papildo ir

sugniaužti kumščiai, tai tokiu būdu siunčiama signalas į aplinką, jog žmogus yra

nusiteikęs nedraugiškai, pasižymi besąlygišku noru priešintis. Šią gestų grupę neretai lydi

ir atitinkama veido išraiška: sukąsti dantys ir paraudęs veidas. Tokiais atvejais yra

neatmetama žodinės ar fizinės atakos tikimybė. Taigi, sunertų rankų gestas yra gynybinio

pobūdžio (Molinsky, Krabenhoft, Ambady, Choi, 2005).

Knapp, Hall, (2005) aprašė dar vieną „sunertų rankų" gesto variantą, pasižymintį

tuo, kad abiejų rankų plaštakos tvirtai laiko priešingos rankos žastą, taip sutvirtindamos

savo padėtį ir užkirsdamos kelią bandymams išardyti šį gestą bei atverti krūtinę. Tokia

rankų pozicija būdinga žmonėms, sėdintiems gydytojo ar dantisto priimamajame arba

pirmą kartą įlipusiems į lėktuvą ir laukiantiems, kol jis pakils. Ji rodo valdomą negatyvų

nusiteikimą — baimę, pyktį ir pan.

Dalinis rankų barjeras neretai demonstruojamas komunikacijos metu, esant

pasitikėjimo savimi stokai arba nejaukiai jaučiantis tarp nepažįstamų susitikimo dalyvių

(Pease, Pease, 2012). Kita populiari dalinio rankų barjero versija yra „sauja saujoje" kūno

priešakyje. Šį gestą dažnai naudoja žmonės, kurie minios akivaizdoje turi atsiimti

apdovanojimą ar pasakyti kalbą (Bierach, 2000).

Apibendrinant užmaskuotus „sunertų rankų“ arba rankų barjerų gestus galima

pasakyti, jog barjerus sudarantys gestai yra labai sudėtingi ir rafinuoti, dažnai naudojami

asmenų (politikų, prekybos agentų, televizijos laidų vedėjų ir kt.), nuolat būdančių kitų

žmonių akivaizdoje ir nenorinčių išduoti auditorijai savo neužtikrintumo bei nervingumo.

galimo įvairios šio gesto variacijos. Pavyzdžiui, viena ranka siekiama kitos rankos,

tačiau, užuot jos įsitvėrus, tik liečiama rankinė, apyrankė, laikrodis, rankogalis ar kitas

daiktas, esantis ant kitos rankos ar netoli jos. Tokiu būdu suformuojamas apsauginis

barjeras ir pasiekiamas trokštamas saugumo pojūtis (Molinsky, Krabenhoft, Ambady,

Choi, 2005).

Skirtingų kultūrų neverbaliniai ženklai (gestai) skiriasi. Tas pats gestas vienoje

kultūroje gali turėti konkrečią prasmę, kitoje jis gali nereikšti nieko arba reikšti kažką

visai kitą. Tai pagrįsti galima trijų gestų analize (Knapp, Hall, 2005):

Gestas OK arba pirštais rodomas apskritimas: Šis gestas buvo populiarus JAV

XIX a. pradžioje, ir ypač naudojamas spaudoje, kuri tuo metu pradėjo žodžių ir frazių

trumpinimo iki inicialų kampaniją. Tiesa, iki šiol nesutariama, ką reiškia inicialai:

"O.K.". Vienų nuomone, tai reiškia frazę "all correct" (iš anlų kalbos išvertus tai reikštų

“viskas teisingai”), kuri dėl ortografmės klaidos virto "011 - Korrect". Kitų nuomone, tai

antonimas žodžiui "nokautas", kuris anglų kalboje išreiškiamas raidėmis "K.O.". Dar

kita teorija teigia, kad tai pavadinimo "Old Kinderhood" sutrumpinimas. Tai buvo JAV

prezidento gimimo vieta, ir inicialai "O.K." buvo naudojami kaip priešrinkiminės

kampanijos lozungas. Kaip ten bebūtų, pirštais rodomas skrituliukas reiškia raidę "O"

žodyje "O'key". Jo prasmė puikiai žinoma anglakalbiuose kraštuose, Europoje ir Azijoje,

tačiau kai kuriose šalyse tai turi visai kitą reikšmę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tai reiškia

"nulį" arba "nieko", Japonijoje - "pinigus", o kai kuriose Viduržemio jūros baseino

šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą. (Žiūrėti 2.1.2.4.11 paveikslą).

2.1.2.4.11 paveikslas. Gestas OK.


Nykštys pakeltas į viršų: JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje

pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai "balsavimas" kelyje stabdant

automobilį; antra, tai reiškia "viskas tvarkoje"; o kuomet nykštys staigiai pakeliamas į

viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Graikijoje tai reiškia

"užsičiaupk". Kuomet italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia "vienas", o

rodomasis pirštas tuomet reiškia "du". Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai,

rodomasis pirštas reiškia "l", vidurinysis - "2", o nykštys - "5".

V-ženklas: Šis labai populiarus ženklas Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje

gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antro pasaulinio karo metais W.Churchill šiuo ženklu

rodė "pergalę", tačiau tokiu atveju ranka pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant

tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę -

jis reiškia "užsičiaupk". Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia "pergalę"

nepriklausomai nuo to, į kurią pusę yra pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas

reiškia skaičių "2".

Apibendrinant gestų raišką nežodinėje komunikacijoje galima teigti, jog gestai

įgalina žmogų komunikacijos metu suprasti daugiau nei yra pasakoma žodžiais. Gestų

įvairovės pažinimas leidžia užtikrinti komunikacijos efektyvumą bei užkirsti kelią

dviprasmiškumui, nesusipratimams. Gestai dažniausiai vartojami siekiant pagyvinti,

paįvairinti komunikaciją, nurodyti komunikacijos tempą ir kryptį, perimti iniciatyvą

diskusijų metu, pastiprinti kitą komunikacijos atstovą, įgalinti jį kalbėti ar informuoti

apie savo pačių norą pertekti informaciją. Gestų negalima interpretuoti ištraukiant

juos iš viso komunikacijos konteksto, o būtina įžvelgti kūno kalbos pasireiškimo

visumą, todėl prieš skubant daryti kokias nors išvadas apie gestų reikšmę, reikia pirma

pagalvoti, kokiai kultūrai priklauso žmogus.


1. Kas tai yra gestai?

2. Kokia yra gestų kilmė?

5. Kokie yra gestų paskirtis ir reikšmė komunikacijai?

6. Kaip skirstomi gestai?

7. Kas tai yra rankų barjerai ir kaip jie įtakoja komunikaciją?

8. Kokie gestai padeda užtikrinti komunikacijos efektyvumą?

9. Kokie gestai gali sužlugdyti komunikaciją?

10. Kokiu gestus Jūs naudojote šiandien vietoj žodinės komunikacijos?

11. Kaip jūs bendrautumėte su kitos kultūros atstovu, nesuprasdami vienas

kito kalbos? Kokius naudotumėte gestus?


• Gestai – kūno, ypač rankų, judesys jausmams, kalbai paryškinti (ar

nebyliams susižinoti), mostas. Poelgis, kuriuo duodama ką nors

suprasti. kalbos,

• Barjeras - užtvara, kliūtis, kliuvinys. Bet kokia kliūtis, trukdanti vykti

kokiam veiksmui, procesui, reiškiniui.

Paktinė užduotis.

Instrukcija: Paveikslėliai vaizduoja kasdieninės komunikacijos situacijas.

Susiskirstykite poromis ir įvertinkite neverbalinių ženklų visumą. Po to atsakykite į

žemiau pateiktus klausimus:

• Kaip klostosi komunikacija tarp žmonių?

• Kokie šių žmonių tarpusavio santykiai?

• Kurie jų jaučiasi pasitikintys savimi, veiklūs dominuojantys, o kurie –

neužtikrinti, užsidarę?

2.1.2.5 Kūno poza – kaip informacijos apie komunikacijos dalyvį šaltinis

Mokslinėje literatūroje yra skiriamos trys pagrindinės žmonėms būdingos pozos:

• Stovėjimas;

• Sėdėjimas, tupėjimas ir klūpėjimas;

• Gulėjimas.

Kiekviena iš šių pozų, papildyta rankų ir kojų padėtimi, sudaro įvairius

pozos variantus. Primityviose visuomenėse pozų buvę apie šimtas, tačiau šiuolaikinė

visuomenė dalies jų seniai atsisakė. Beveik kiekvienai situacijai (susimąstymui,

atstūmimui, pasitenkinimui, stebėjimui, agresijai, susijaudinimui. įtarumui, drovumui)

yra būdingos tam tikros pozos. Kūno pozą tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad kūno

poza gali išreikšti tarpasmeninę nuostatą, emocijas ir netgi asmens aktyvumą (Bierach,

2000).

Almonaitienė et al (2002) pažymi, jog specifinių pozų elementai yra būdingi

skirtingoms kultūroms, tačiau dažniausiai turi tą pačią reikšmę. Kūno pozų

elementai susideda iš:

• palinkimo - pirmyn, atgal ir į šonus;

• rankų - atvirų, uždarų ir ant klubų;

• galvos - palenktos, pakeltos ir pakreiptos į šoną;

• kojų - tiesių, išskėstų ir sukryžiuotų.

Bet kuriai pozai atspalvio suteikia pasitempimo ar atsipalaidavimo stilius.

Atpalaiduota poza tinka tik bendraujant su žemesnio socialinio statuso žmonėmis,

vyrai ją dažniau taiko moterų atžvilgiu, arba atžvilgiu tų, kurie mažiau patinka.

Bendraujant su aukšto statuso žmonėmis, galva visuomet pakelta. Nėra ir negali būti

atsipalaidavimo pozos su asmenimis, kurie yra grėsmingi.

Ne dalykinei, t.y. kasdieninei komunikacijai su patraukliais asmenimis yra

būdingi specifiniai komponentai - fizinis artumas, pasilenkimas pirmyn, prisilietimas,

atviras žvilgsnis ir atsisukimas į asmenį. Tokių bendravimo komponentų tikslas sumažinti

tarpasmeninį atstumą ir padidinti savitarpio supratimą. Tyrimais įrodyta, jog su

nepriimtinu žmogumi bendraujama arba smarkiai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus,

o su mėgstamu - tik saikingai atsipalaidavus, tačiau be įtampos. Kai kitas komunikacijos

dalyvis nedomina arba komunikacija darosi nuobodi, tai visas žmogaus kūnas ir laikysena

nesąmoningai tai parodo. Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamasi pasirodyti

palankiai, todėl yra kontroliuojamas kūnas, kad neišryškėtų atsainumo požymiai

(Bierach, 2000).

Andersen, Hecht, Hoobler, Smallwood (2003), apžvelgę įvairių mokslininkų

atliktus tarpkultūrinių kūno kalbos skirtumų tyrimus, nustatė, jog dažniausiai yra

skiriamos keturios pagrindinės kūno padėtimi reiškiamos tendencijos:

• Artėjimas - dėmesinga poza (kūnas palinkęs į priekį);

• Pasitraukimas - negatyvi poza, pasireiškianti nusisukimu arba pasitraukimu atgal;

• Dominavimas (išsiplėtimas) - išdidi, arogantiška poza (išpūsta krūtinė, stati

laikysena, aukštai pakelti pečiai ir galva);

• Paklusimas (susitraukimas) - prislėgta poza (į priekį pasviręs liemuo,

nuleisti pečiai ir galva, įdubusi krūtinė).

Kuomet komunikuoja du vienas kitam priimtini komunikacijos dalyviai, tai

dažniausiai jų kūnai yra pasisukti į vienas kitą bei truputį pasvirę į priekį. Jei tarp jų

yra palaikomas intensyvesnis akių kontaktas, tai jau galima daryti prielaidą, kad abu

komunikacijos dalyviai yra rimtai nusiteikę vienas kito atžvilgiu ir komunikacija

klostysis sėkmingai.

Žmogaus atvirumą parodo atvira kūno poza: sėdėjimas laisvai padėjus rankas

ant kelių ar jas nuleidus, kojos kulnais remia grindis, nesukryžiuotos. Tuo tarpu uždari,

nenorintys atvirauti asmenys sėdi ant krūtinės sukryžiavę rankas, dažnai sukryžiuotos ir

jų kojos. Būtina atminti, kad šių principų nereikia suabsoliutinti, nes konkrečios

sėdėjimo pozos gali priklausyti nuo kultūros, lyčių skirtumų, nuo auklėjimo ypatybių ir

kt. Nežinant tam tikroje kultūroje dominuojančių kūno pozų reikšmių, gali kilti daug

nesusipratimų: asmuo gali būti nepalankiai priimamas, vertinamas kaip stokojantis

kultūros, nemandagus, egocentriškas (Dodd, 1987).

Kojų barjerų gestai: Kaip ir rankų barjero gestai, taip ir „koja ant kojos" gestas

yra signalas, kad žmogus tikriausiai pasiruošęs gynybai ar yra kaustomas negatyvių

minčių. Pažymėtina tai, kad žmonės, naudojantys „uždarų rankų ir kojų" stovėseną, taip

pat gali atrodyti atsipalaidavę, jų pokalbis gali būti laisvas ir nevaržomas, tačiau tai tik

„fasadas" — sunertos rankos ir sukryžiuotos kojos byloja, kad viduje juos kausto įtampa

ir tarpusavio pasitikėjimo stoka (Knapp, Hall, 2005).

Moterų „koja ant kojos" gestą reikia vertinti atsargiai, nes daugelis iš jų nuo

vaikystės buvo mokomos, kad „taip sėdi tikra panelė". Deja, šis gestas išreiškia ne tiek

moteriškumą, kiek neužtikrintumą ir psichologinę gynybą. Yra dvi pagrindinės pozos

„koja ant kojos" padėtys — standartinė ir „skaičiaus 4" poza (Bierach, 2000).

Europietiška koja ant kojos poza tai kai viena koja grakščiai užmetama ant kitos,

dažniausiai dešinioji ant kairiosios. Tai normali Europoje paplitusi „koja ant kojos" poza,

išreiškianti nervingumą, skepticizmą ar gynybinį nusiteikimą. Šį gestą dažnai galima

užfiksuoti tarp šaltą dieną lauke sėdinčių žmonių. Kuomet „koja ant kojos" gestas

demonstruojamas drauge su sunertomis rankomis, tuomet ši gestų grupė išreiškia

žmogaus atsiribojimą nuo vykstančio pokalbio. Tarp kitko, ši poza daugelyje šalių

populiari tarp moterų, ypač išreiškiant jų nepasitenkinimą vyro ar draugo elgesiu (Pease,

2003).

Žmogaus užsispyrimą, dažnai parodo savo kojos, aukščiau čiurnos, laikymas

viena ar abiem rankomis. Tokia poza komunikuoja žmogus, besilaikantis aštrios ir kietos

pozicijos, kurio pasipriešinimui palaužti gali prireikti neeilinių sugebėjimų. O štai

„surakintų kulnų" gestas turi panašią reikšmę, kaip ir sunertų rankų ar sukryžiuotų kojų

gestas, ir informuoja apie žmogaus negatyvų nusistatymą ar pasirengimą gintis. Vyriškoji

šio gesto versija neretai yra lydima ant kelių padėtų sugniaužtų kumščių ar tvirtai

įsikibusių į kėdės porankius delnų. Moteriškoji šio gesto versija yra kiek kitokia. Keliai

paprastai būna suglausti, pėdos pasuktos į vieną pusę, o rankos šalia viena kitos ar viena

ant kitos padėtos ant kelių (Molinsky, Krabenhoft, Ambady, Choi, 2005).

“Pėdos surakinimo” gestą beveik išimtinai vartoja tik moterys. Vienos pėdos

viršumi apkabinama kita koja. Išvydę šį gestą, galite būti tikri, kad moteris mintimis yra

atsiribojusi nuo aplinkinių arba kaip vėžlys įlindusi į savo „kiautą". Praverti šią

„užsivėrusią kriauklę" gali tik šiltas ir paprastas pokalbis (Pease A., 2003, 123 p.).

Pažymėtina tai, jog visuomet atsiranda žmonių, teigiančių, kad „surakintų kulnų"

ar kuri kita uždarų rankų arba kojų pozicija jiems yra natūrali, nes, tik priėmus tokią

poziciją, jaučiamasi patogiai. Vis dėlto tiek rankų, tiek kojų barjerai rodo žmogaus

uždarumą, skeptiškumą ar minčių negatyvumą.

Skirtingų kultūrų pasisveikinimo ritualų įvairovė. Daugelio mokslininkų

nuomone, skirtingose kultūrose kūno poza labiausiai priklauso nuo socialinių normų.

Ryškiausi skirtumai pastebimi tarp Rytų kultūrų ir Vakarų kultūrų atstovų pasisveikinimo

ritualų. Neabejotina, pasisveikinimo ritualai yra labai svarbus komunikacijos

komponentas, todėl skirtingų kultūrų pasisveikinimo ritualų išmanymas yra viena

svarbiausių tarpkultūrinės komunikacijos kompetencijos tobulinimo prielaidų.

Pavyzdžiui, aukšto konteksto, kolektyvizmo kultūrose pasisveikinimo ritualai priklauso

nuo socialinio statuso. Be to, kai kuriose kultūrose skiriasi vyrų ir moterų pasisveikinimo

ritualai. Rytų šalyse gyvenančių žmonių pasisveikinimo ritualą įtakoja dominavimo -

nuolankumo išraiška. Nusilenkimas yra būdingas Korėjos ir kitų Azijos šalių (Japonijos,

Vietnamo) pasisveikinimo ritualas, tačiau, kuomet sveikinamasi su vyresniaisiais

asmenimis, profesoriais ar asmenimis, turinčiais aukštesnį socialinį statusą, nusilenkimas

trunka ilgiau, yra gilesnis ir vengiama žvelgti tam žmogui į akis. Kuomet susitinka verslo

partneriai, tuomet nusilenkimas yra trumpesnis ir greitesnis (Neuliep, 2009). Japonijoje

tinkamas pasisveikinimas turi apimti nusilenkimą, leidžiant rankas prie kelių, nugara ir

kaklas stangrus, vengiama žvilgsnio. Be to, japoniškas nusilenkimas prasideda nuo

krūtinės išstatymo į priekį, nežymaus ir trumpo atsilošimo atgal bei galvos nulenkimo.

Vakarų kultūros atstovai, kaip ir japonai, taip pat akcentuoja priešiškumo - draugiškumo

demonstravimo svarbą, tačiau be nuolankumo elementų. Dažniausiai naudojamas Vakarų

kultūros pasisveikinimo ritualas – rankos paspaudimas. Vis dėlto rankos paspaudimo

gestas kaip pasisveikinimo ritualas yra naudojamas tiek Afrikos šalyse (pavyzdžiui,

Kenijoje), tiek Azijos šalyse (pavyzdžiui Kinijoje). Vis dėlto tradicinis kinų

pasisveikinimo ritualas apima: rankų sudėjimą vieną į kitą (dažniausiai kairė ranka yra

uždedama ant dešinės), sudėtų rankų pakėlimą prie krūtinės, sudėtų prie krūtinės rankų

kilstelėjimą aukštyn nusilenkimo metu (Axell, 1991). Indiškas pasisveikinimas skiriasi

nuo japono ar kino pasisveikinimo ir apima: suglaustų delnų pakėlimą prieš krūtinę,

lenkimąsi pirmyn drauge su lengvu galvos palenkimu. Toks indiškas pasisveikinimas

parodo išskirtinę pagarbą aukštesnės kastos asmeniui. Harris, Moran, Moran (2004) tyrė

pasisveikinimo ritualus Saudo Arabijoje ir nustatė, jog arabai vyrai sveikinasi

pabučiuodami vienas kito abu skruostus ir tokiu būdu parodo artumą vienas kito

atžvilgiu. Taigi, pasisveikinimo pozų spektras yra labai platus. Pavyzdžiui, nuo seno

pasaulyje garsėja prancūziškas pasisveikinimo ritualas – galantiškas moters rankos

pabučiavimas, parodantis išskirtinę pagarbą bei savo nuolankumą moteriai; draugiškas

apsikabinimas, patapšnojant per nugarą (Lotynų Amerika); kulnų suglaudimas ir galvos

nulenkimas arba nusilenkimas drauge su skrybėlės kilstelėjimu (Europos šalys, Lotynų

Amerika) – pagarbos kitam asmeniui ženklai (Beje, skrybėlės kilstelėjimo kaip

pasisveikinimo ritualo ištakos siekia viduramžius, kuomet šarvais apsirėdę riteriai

turėdavo kilstelėti savo šalmo veido apsauginį dangtį, kad matytų su kuo jie sveikinasi. Iš

riteriškų viduramžių išliko ir kareiviškas pasisveikinimo ir pagarbos atidavimo ženklas)

(Axell, 1991).

Kūno sudėjimo reikšmė kūno kalbai. Kūno sudėjimas yra nežodinio

bendravimo elementas. Sprendžiant apie žmogaus kūno sudėjimą, dažniausiai yra

vertinami trys požymiai: ūgis, svoris ir forma ir išskiriami trys kūno formos tipai:

• Endomorfai (piknikai): stori, apvalūs, minkšti;

• Ektomorfai (astenikai): aukšti, ploni ir gležni;

• Mezomorfai (atlektikai): raumeningi, kaulėti ir atletiški.

Sheldon, Dupertuis, McDermott (cit. iš Neulep, 2009), kūno sudėjimą yra siejo su tam

tikromis asmenybės charakteristikomis ir nustatė, kad, pavyzdžiui, mezomorfai yra

agresyvesni, linkę vadovauti, iniciatyvūs, tačiau dažniau turi polinkį į nusikalstamą

veiklą; ektomorfai pasižymi inteligentiškumu, neramastingumu, jautrumu;

endomorfams yra būdingas atsipalaidavimas, linksmumas, laimės pojūtis, kartais

tingumas. Vis dėlto tyrimais nustatyta, jog ryšys tarp asmenybės ir kūno sudėjimo yra

silpnas ir neviršija 0.30 koreliacijos koeficiento. Atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad

Vakarų kultūros žmonės gana jautriai reaguoja į ūgį, ypač vyrų. Netgi yra daroma

prielaida, jog aukštesniems lengviau nei žemesnį ūgį turintiems vyrams gauti darbą,

didesnį atlyginimą. Mokslininkų paskaičiavimu, vyrų, aukštesnių nei 1m. 88cm.

atlyginimų dydis yra apie 12% didesnis nei vyrų, kurių ūgis yra žemesnis nei 1m. 82

cm. dar daugiau aukštesnio ūgio vyrams dažnai yra priskiriamas aukštesnis statusas

visuomenėje, grupėje. Šį teiginį įrodė Wilson, (cit. iš Almonaitienė, et al, 2002) atlikęs

eksperimentą su dviem Australijos studentų grupėmis. Kiekvienai grupei buvo

pristatytas šalyje besilankantis anglas ir paprašyta įvertinti jo ūgį. Toje grupėje, kur

jis buvo pristatytas kaip studentas, jo ūgis buvo įvertintas apie lm.74cm., o kitoje

grupėje, kur jis buvo pristatytas kaip profesorius, jo ūgis buvo įvertintas apie 1m. 91cm.

Tokį iškreiptą žmogaus ūgio suvokimą įtakojo anglo akademinis statusas.

Ne tik ūgis, bet ir kūno svoris taip pat yra aplinkinių dėmesio objektas. Stori žmonės,

o ypač moterys, dažnai yra diskriminuojamos ir pripažįstamos netinkamomis darbui su

žmonėmis. Manoma, kad pagrindinė priežastis yra susiklostęs stereotipas, kad storuliai

yra neatsakingi, tingūs, godūs ir neturintys savikontrolės jausmo. Norėdami būti

patrauklesni, žmonės linkę suteikti savo kūnui geresnę išvaizdą, kreipdami dėmesį į

plaukus, naudodami kosmetiką, aksesuarus bei kitus elementus (Myers, 2000).

Žmogaus išvaizda yra svarbi ne tik išorine, bet ir psichologine prasme. Gera

išvaizda sustiprina žmogaus pasitikėjimą savimi. Taip pat nereikėtų atmesti minties, kad

išvaizda atlieka patrauklios asmenybės įvaizdžio funkciją. Negalima nesutikti su

teiginiu, kad žmogų puošia išmintis, protas, tačiau, kaip rodo tyrinėjimų rezultatai,

galioja ir fizinio patrauklumo stereotipas. Pasirodo, kad būtent jis įtakoja daugelio

skirtingų socialinių grupių tarpasmeninius santykius. Jau 4 - 6 metų vaikai supranta,

kad patrauklūs vaikai yra fiziškai gražesni, mažiau agresyvūs, mandagesni;

mokytojai galvoja, kad patrauklūs vaikai bus protingesni, populiaresni, jiems geriau

seksis. Tyrimais įrodyta, jog patrauklūs žmonės, ypač moterys, jaučiasi laimingesni,

labiau savimi pasitikintys, socialiai labiau išprusę, geresnės psichologinės būklės. Vis

dėlto mokslininkai nustatė ir neigiamų dalykų patrauklios išvaizdos žmonių gyvenime:

vieni tyrinėtojai mano, kad jiems dažniau pavydima, aplinkiniai yra labiau priešiški, todėl

sunkiau rasti draugų, kiti - teigia, jog patrauklios moterys dažniausiai yra neištikimos,

materialių orientacijų, egoistiškos ir nejautrios nuskriaustiesiems. Iš čia tiesiog peršasi

išvada, kad patrauklumas neturi universalių kriterijų ir yra gana subjektyvus (Myers,

2000).

Apibendrinant kūno pozos – kaip informacijos apie komunikacijos dalyvį šaltinio

esminius aspektus galima teigti, kūno poza atskleidžia komunikacijos dalyvių

palankumą arba neigiamą nusistatymą viena skito atžvilgiu. Palankumą parodo atvira

kūno poza, o neigiamą nusistatymą - uždara kūno poza bei rankų ir kojų barjero

gestai. Kūno poza perteikiami ženklai gali padėti, bet gali ir trukdyti sėkmingai

komunikuoti. Siunčiami ženklai padeda, kai pabrėžia ir sustiprina tai, kas sakoma

žodžiais, o trukdo, kai nesiderina ar akivaizdžiai prieštarauja tam, kas sakoma.

Žmogaus kūno sudėjimo interpretavimas komunikacijos metu gali turėti

diskriminuojantį atspalvį, ypač kaip vertinamas vyrų ūgis ir moterų storis. Fizinio

patrauklumo stereotipas perša prielaidą, kad turintiems gražesnę išvaizdą žmonėms labiau

sekasi gyvenime, tačiau tai tėra subjektyvūs samprotavimai. Kūno kalboje veido

išraiškos neabejotinai yra labai reikšmingi žmogaus bendrosios išvaizdos elementai,

atliekantys svarbų vaidmenį kūno kalbos vertinime bei praturtinantys komunikaciją.


1. Kokios yra skiriamos pagrindinės žmonėms būdingos pozos?

2. Kokios yra pagrindinės kūno padėtimi reiškiamos tendencijos?

3. Kokia turėtų kūno poza, siekiant užtikrinti sėkmingą komunikaciją?

4. Kokie yra kūno pozos barjerai? Kodėl jie yra naudojami

komunikacijoje?

5. Kokius žinote skirtingų kultūrų pasisveikinimo ritualus?

6. Kokią reikšmę turi kūno sudėjimas kūno kalbai?

7. Kokie yra skiriami kūno sudėjimo tipai ir kokios žmogiškosiomis

savybėmis jie yra apibūdinami?

8. Kodėl kūno sudėjimo interpretavimas gali turėti diskriminuojantį atspalvį

komunikacijos metu?

9. Kas tai yra fizinio patrauklumo stereotipas?


• Diskriminacija – (lot. discriminare, discriminatio – atskirti, atskyrimas).

Tai teisių suvaržymas arba atėmimas asmeniui ar asmenų kategorijai dėl

rasinių požymių, tautybės, kalbos religinių įsitikimų, turtinės ar socialinės

padėties, gimimo vietos ir kt.

• Pasisveikinimas – tai pagarbos ir draugiškumo išraiška. Pasisveikinimo

pirmumą nulemia tam tikros nusistovėjusios kultūrinės normos.

• Ritualas – paslėptą simbolinę prasmę turinčių veiksmų rinkinys. jis

siejamas su religine praktika arba su bendruomeniniais papročiais

įvairiose gyvenimo sferose.

• Spektras – (lot. spectrum – vaizdinys, vaizdas). Į dalis išskaidytos visumos

dalių santykio parodymas; visumos komponentų įvairovė.

Praktinė užduotis: „Universaliosios visų kultūrų atstovams būdingos kūno

pozos“.

Instrukcija: Susiskirstykite poromis ir atlikite ir nustatykite, kokią informaciją

perteikia kiekviena kūno poza. Kuri iš paveikslėlyje pateiktų pozų perteikia

stebėjimą, abejojimą, pasitenkinimą savimi, smalsumą, drovumą, atidumą

(rūpestingumą), susimąstymą, neutralumą, ieškojimą, niekšiškumą (neaiškumą),

susijaudinimą, nepripažinimą (atsisakymą), įsitempimą, apsimetinėjimą,

nuoširdumą (priėmimą), slaptumą, piktumą (įtūžimą), ryžtingumą (apribojimą),

nuostabą (įtarumą), susijaudinimą?

Šaltinis: Almonaitienė, J., Antinienė, D., Ausmanienė, N., Lekavičienė, R., Matulienė, G., Ruibytė, L.,

Vasiliauskaitė, Z. (2002). Bendravimo psichologija (vadovėlis). Kaunas: Kauno Technologijos

Universitetas.

Atsakymų raktas:

a) Smalsumas; b) Abejojantis;

c) Neutralus; d) Nepripažįstantis, atsisakantis;

e) Stebintis; f) Patenkintas savimi;

g) Nuoširdžiai priimantis; h) Ryžtingas, apribojantis;

i) Slaptas; j) Ieškantis;

k) Stebintis; l) Atidus, rūpestingas;

m) Piktas, įtūžęs; n) Sujaudintas;

o) Įsitempęs; p) Nustebęs, įtarus;

q) Niekšiškas, neaiškus; r) Drovus;

s) Mąstantis; t) Apsimetantis.

2.1.2.6 Veido išraiška – žmogaus išgyvenamų jausmų atspindys

Kaip pažymi Knapp, Hall (2005), žmogaus veidas yra vienas reikšmingiausių

kūno kalbos elementų. Veido išraiška atskleidžia žmogaus asmenybę, atidaro ar uždaro

komunikacijos kanalus, papildo ar sustiprina kitus kūno kalbos elementus ir svarbiausia –

perteikia jausminę komunikacijos dalyvio būseną.

Susipažįstant su žmogumi, dažniausiai orientuojamasi į pirmąjį įspūdį - patinka

– nepatinka šis žmogus. Šis įspūdis yra kuriamas veido išraiška, kuri yra pagrindinis

žmogaus jausmų rodiklis, atskleidžiantis žmogaus apie vidinę būseną, išgyvenimus

(Ekman, Friesen, O‘Sullivan, 1987). Gebėjimas veidu išreikšti stiprias emocijas

pagyvina veidą, leidžia be žodžių išreikšti mintį. Ne veltui yra sakoma, jog veide yra

viskas parašyta. Dažniau išgyvenami gražūs jausmai sutaurina žmogaus veidą, daro jį

malonesniu, o nedraugiškų ir nuolat paniurusių žmonių veido išraiška tampa nemaloni,

atstumianti (Izard, 1994).

Veido išraiškomis komunikavo ir pirmykštės bendruomeninės santvarkos nariai,

parodydami grėsmės, pritarimo, paklusnumo išraiškas veide. Tokia komunikacija padėjo

išgyventi. Visi žmonės pagrindines emocijas išreiškia labai panašiai. Pavyzdžiui,

pašaipoje yra išlikę kai kurių žvėries urzgimo elementų. Šypsena taip pat yra ne tik

emocinis refleksas, bet ir tarpasmeninė komunikacija.

Žmogaus veido išraiška greitai kinta, nes kūno kalboje atsispindi emocijos, kurias

žmogus jaučia konkrečios situacijos metu. Dėl to veido išraiškai skiriamas ypatingas

vaidmuo komunikacijoje. Veido išraiškos kitimas rodo, kad tas pats žmogus gali keistis,

priklausomai nuo situacijos. Žmogaus veido išraiška susidomėta jau seniai. Ekman,

Friesen, O‘Sullivan, (1987) tvirtina, jog žmogus gali parodyti apie 10.000 skirtingų

veido išraiškų, tačiau tik nuo 2000 iki 3000 yra susijusios su emocijomis. Be to, iš

žmogaus veido išraiškos negalima pasakyti, ką mąsto žmogus, o tik ką žmogus jaučia,

galvodamas apie vieną ar kitą dalyką.

Osgood (1990) atliko eksperimentą, paprašęs 50 žmonių pademonstruoti 40

skirtingų veido išraiškų. Ekspertai iš 40 veido išraiškų tesugebėjo "išskaityti" tik

aštuonetą emocijų: džiaugsmą, liūdesį, nustebimą, pyktį, bjaurėjimąsi, baimę,

susidomėjimą ir gėdą. Galiausiai buvo patvirtintos tik 6 skirtingos emocinės veido

išraiškos:

• džiaugsmas,

• nuostaba,

• baimė,

• liūdesys,

• pyktis,

• bjaurėjimasis.

Kaip pažymi Izard (1994), susidomėjimas, gėda ir skausmas yra tik veido

išraiškos, bet ne emocijos.

Dažnai sakoma, kad žmogaus veidas yra sielos veidrodis. Dėl to galima daryti

prielaidą, jog veido išraiška yra universali emocinė kalba, nepriklausoma nuo kultūros,

kuriai žmogus priklauso. Ekman, Friesen, O‘Sullivan (1987) ir Izard (1994) atliko du

tyrimus, rodydami įvairių šalių žmonėms skirtingas veido išraiškas. Tiriamųjų prašyta

nustatyta, kokias emocijas išreiškia nuotraukose esančios veido išraiškos. Brazilai ir

japonai šią užduotį atliko panašiai kaip ir amerikiečiai. Šypsena yra šypsena visame

pasaulyje. Tai pasakytina ir apie kitas pagrindines išraiškas.

Ekman, Friesen, O‘Sullivan (1987) konstatuoja, jog kai kurios veido išraiškos

yra kultūriniu požiūriu universalios, ypač išreiškiančios pirmines emocijas: nuostabą,

baimę, pyktį, pasibjaurėjimą, džiaugsmą, liūdesį. Šių mokslininkų nuomone, skirtingų

kultūrų žmonės išreiškia emocijas panašiomis veido išraiškomis, tačiau skiriasi

išreiškimo intensyvumas ir trukmė. Pavyzdžiui, vokiečio ir japono nuostabos, baimės,

pykčio, pasibjaurėjimo, džiaugsmo, liūdesio emocijų išreikškime dalyvauja panašūs

veido raumenys, tačiau skirtingi bus veiksniai, sukeliantys tokias emocijas Vokietijoje

ir Japonijoje. Nors ir pritariama nuomonei, kad pirminių emocijų veido išraiškos yra

panašios, vis dėlto kultūrinė įtaka, ypač kolektyvizmo – individualizmo yra jaučiama.

Stephan, Stephan, De Vargas (1996) nustatė, jog individualistinės kultūros atstovas

gana atvirai išreiškia teigiamas emocijas, susijusias su savęs aktualizavimu,

kūrybiškumu, pasitenkinimu savimi, savigarba. Kolektyvizmo kultūros atstovams labai

sunku išreikšti neigiamas emocijas, susijusias su pasipiktinimu, susierzinimu, pykčiu,

nepasitikėjimu kitais. Individualistinės kultūros atstovai, geriau nei kolektyvinės,

atpažįsta džiaugsmo emociją veide, o kultūrų, pasižyminčių neužtikrintumo vengimu,

atstovams sunkiau sekasi atpažinti baimės ir liūdesio emocijas veido išraiškose.

Pažymėtina, tai, jog kartais veide gali atsispindėti daugiau nei viena, t.y. mišrios

emocijos, pasireiškiančios skirtingose veido dalyse. Maloniai nustebinto žmogaus

veidas gali išreikšti džiaugsmo ir nustebimo emocijas atvira šypsena ir pakeltais

antakiais. Žinia apie blogas ir gąsdinančias naujienas gali būti išreikšta liūdesio ir baimės

emociniu deriniu. Mišrios emocijos gali atsirasti veide ir dėl kitų priežasčių, t.y., jeigu

žmogus stengiasi užmaskuoti emociją po to, kai ji jau buvo išreikšta. Mišrios emocijos

taip pat gali reikšti apgavystę arba informacijos nutekėjimą (Ekman, Friesen, O‘Sullivan,

1987).

Vertinant veido išraišką, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į bruožų visumą.

Emocijų išraiškoje dalyvauja visos veido dalys: kakta, antakiai, akys-akių vokai;

burna-lūpos bei raumenys, formuojantys raukšles nuo nosies iki lūpų kampučių, nors

kai kurios emocijos yra labiau susiję su tam tikromis veido dalimis.

Džiaugsmo emocija veide atpažįstama iš skruostų-veido, akių-vokų bei

skruostų-burnos padėties:

• Burna gali būti užčiaupta arba praverta, lūpų kampučiai truputį pakelti;

• Ryškios raukšlės nuo nosies iki lūpų kampučių, skruostai lyg pakelti ar

padidinti;

• Matomos raukšlės apie akis, einančios nuo išorinio akies kampučio,

smulkios raukšlelės atsiranda po apatiniu voku.

Liūdesio ir pykčio emocijos matomos iš akių-vokų bei skruostų-burnos

padėties, šias emocijas išreiškia

• Antakių judesius kontroliuojantis raumuo, kuris deformuoja antakių liniją;

• Kaktos vidurinėje dalyje susiformuoja trumpos, horizontalios raukšlės.

Nuostabos emocijai būdinga:

• Ypač pakelti antakiai;

• Ištisinės horizontalios raukšlės kaktoje;

• Stipriau praverta burna;

• Plačiai atvertos akys.

Baimės emocija nėra siejama su kuria nors atskira veido dalimi. Ją galima

įvertinti tik pagal visų veido dalių išraišką.

Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skiriasi tų pačių emocijų raiškos

būdai, priklausomai nuo jų intensyvumo laipsnio. Pavyzdžiui, džiaugsmo emocijos

intensyvi išraiška gal būti tuomet, kai plati šypsena apnuogina dantis, o pykčio -

atvirkščiai, kuomet dažniausiai suspaudžiamos lūpos ir burna praveriam tik verbalinės

agresijos prasiveržimui (Izard, 1994). Kiti emocijų tyrinėtojai įsitikinę, kad veido išraiška

atspindi du emocijų kraštutinumus, t.y. teigiamas ir neigiamas emocijas (Stephan,

Stephan, De Vargas, 1996).

Mokėti „skaityti“ veido išraiškas yra labai naudinga, nes komunikacija klostosi

paprasčiau, paprasčiau užmezgamas kontaktas su kitu komunikacijos dalyviu. Yra

nustatyti veido išraiškų interpretavimo skirtumai tarp lyčių. Moteriškos lyties asmenys

geriau suvokia emocijas, perteiktas veido išraiškomis, yra pastebinčios net ir subtilesnes

emocijas, tokias kaip apmaudas, nusivylimas, pavydas. Vyriškos lyties asmenys atpažįsta

laimę žmonių veido išraiškose, tačiau sunkiau interpretuoja savigraužą, abejingumą ir

klastą žmonių veiduose.

Beje, tyrimais įrodyta, jog lengviausia yra atpažinti stiprias bei ilgiau trunkančias

emocijas, o lengviausia yra supainioti baimę su bjaurėjimųsi. Malonias ir nemalonias

emocijas nėra taip sunku atskirti. Veido išraiškos atpažinimui geriausiai pasitarnauja

situacijos žinojimas. Parastai žmonės palankiai reaguoja, matydami draugišką šypseną,

atskleidžiančią santykių su kitu žmogumi palankumą. Drovi šypsena paprastai greitai

išnyksta nuo veido (kartais drovi šypsena būna panaši į grimasą). Ši šypsena taip pat

parodo, kad žmogus, pakliuvęs į keblią situaciją, prisiverčia išspausti šypseną, tačiau

tokia šypsena neatspindi tikrojo jausmų turimo. Kreiva šypsena išreiškia kritiką,

sarkazmą, pasityčiojimą, o saldi - būdinga jausmingiems, sentimentaliems žmonėms

(Ekman, Friesen, O‘Sullivan, 1987).

Pirminių emocijų išreiškimo veido išraiškomis apibendrinimas yra pateiktas


2.1.2.6.1 lentelė.

Pirmines emocijas išreiškiančios veido išraiškos.

Veido dalys

ir elementai

Emocijų ir veido išraiškų požymiai

Pyktis Panieka Kančia Baimė Nuostaba Džiaugsmas

Burna Pražiota Sučiaupta Pražiota Sučiaupta

Lūpos Lūpų kampučiai nuleisti Lūpų kampučiai pakelti Akių

forma

Akys

atmerktos

arba

primerktos

Akys primerktos Akys plačiai atmerktos Akys

primerktos

arba plačiai

atmerktos

Akių

ryškumas

Akys blizga Akys

apsiblaususios

Akių blizgesys neryškus Akys blizga

Antakių

padėtis

Antakiai suraukti ties nosimi Antakiai pakelti

Antakių

galai

Išoriniai antakių galai

pakelti į viršų

Vidiniai antakių galai pakelti į viršų

Kakta Vertikalios raukšlės kaktoje ir ties nosimi Horizontalios raukšlės kaktoje

Veido dalys

ir jų

paslankumas

Veidas paslankus,

dinamiškas

Veidas sustingęs Veidas

paslankus ar

sustingęs

Mimikos kalba yra pati seniausia ir mažiausiai besikeičianti žmonių kalba. Pasitenkinimą,

pyktį, džiaugsmą, sielvartą, nustebimą, simpatiją — visa tai žmonės reiškia gana

vienodai. Veido išraiškoje dalyvaujančių veido raumenų grupės gali dalyvauti skirtingų

emocijų išreiškime. Mimika – tai veido raumenų judesiai, išreiškiantys emocijas,

jausmus, nuotaikas. Pavyzdžiui, nuleisti lupų kampučiai yra nemalonių emocijų ir jausmų

(pykčio, paniekos, kančios ir kt.) požymis. Pykstant ar džiaugiantis akys gali būti tiek

primerktos, tiek plačiai atmerktos, o tada, kai kenčiama arba ką nors niekinant - jos būna

primerktos. Japonų kalba visai nepanaši į anglų kalbą, tačiau anglai puikiai supranta

japonų mimiką (Andersen, Hecht, Hoobler, Smallwood, 2003). O štai, pavyzdžiui, galvos

pozicija suteikia informacijos apie individo savigarbos lygį. Horizontali galvos pozicija

klausant kito komunikacijos dalyvio rodo nepasitikėjimą, todėl, siekiant įtikinti žmogų,

kad juo pasitikima, reikia galvą palenkti į šoną ir žiūrėti tiesiais į kitą žmogų. Burnos

raumenų įtempimas ar atpalaidavimas reiškia atidumą arba neatidumą, lūpų kampų

pakėlimas ar nuleidimas – pasitenkinimą ar nepasitenkinimą, lūpų atkišimas į priekį

parodo vertinamąjį požiūrį, o kaktos raumenų - valingumą. Klaidingai manoma, kad

kaktos suraukimas reiškia žmogaus nepasitenkinimą, tačiau tokia prielaida įmanoma tik

drauge užfiksuojant kitas nepasitenkinimo išraiškas. Komunikacijoje dalyvaujančių

dalyvių žvilgsnis nestovi vietoje, o keliauja. Netgi atidžiai klausant, žvilgsnis yra

periodiškai atitraukiamas. Svarbu nustatyti, kuria kryptimi „klajoja“ žvilgsnis - į viršų ar

žemyn nuo vidurio linijos. Žvilgsnio "klaidžiojimas" ypač pastebimas, kai žmogus yra

vienas ir galvoja apie savo reikalus. Vis dėlto, norint tiksliai atpažinti kito žmogaus

emocijas, reikia ieškoti papildomų požymių, atsižvelgti į situaciją ir kontekstą (Ekman,

Friesen, O‘Sullivan, 1987).

Natūraliai veido išraiškai apibūdinti yra pasitelkiami asmenybės bruožų sąvokos.

Pavyzdžiui, žmonės, turintys mažą, apskritą smakrą, dideles bei apskritas akis, aukštai

iškilusius antakius, aukštą kaktą ir lygią odą, yra suvokiami kaip šilti, nuolankūs,

priklausomi, silpni, naivūs, garbingi, negrėsmingi ir mažiau subrendę. Jie taip pat atrodo

jaunesni. Vis dėlto, tyrimais nustatyta, jog brandumo stokojantys veido bruožai moteris

daro patraukliomis, o vyrus - atvirkščiai, visai nepatraukliais.

Mokslinėje literatūroje pateikiama daug skirtingų mimikos ženklų bei nurodomos

šių ženklų reikšmės (žr. 2.1.2.6.2 lentelę).

2.1.2.6.2 lentelė.

Mimikos ženklų reikšmės.

Ženklas Reikšmė

Vertikali galvos pozicija.

Galva pakelta aukštyn

”Aš save gerbiu”. ”Aš noriu, kad ir aplinkiniai

mane gerbtų”.

Vertikali galvos pozicija.

Galva nuleista žemyn

„Aš nesu labai geros nuomonės apie tą

dalyką“. „Aš nesu geros nuomonės apie save“.

„Aš kuklus žmogus“.

Horizontali galvos pozicija.

Galva pakreipta tiesiai į pašnekovą.

„Aš tikiu tavimi“.

Horizontali galvos pozicija. “Jaučiu nepasitikėjimą tavimi”.

Galva šiek tiek pakreipta į šoną.

Burnos raumenų įtempimas ar

atpalaidavimas.

Kramtomieji raumenys atsipalaidavę.

„Aš jūsų labai atidžiai klausau. Esu pamiršęs

visas kitas mintis“.

Burnos raumenų įtempimas ar

atpalaidavimas.

Kramtomieji raumenys įtempti..

„Aš klausau, bet laikausi savo nuomonės“.

„Aš neįsileidžiu jūsų minčių į savo sąmonę“.

Kaktos raumenų įtempimas.

Antakiai suraukti.

„Man nelengva jūsų klausytis, bet aš

stengiuosi įveikti sunkumus“.

Kaktos raumenų įtempimas.

Antakiai įprastoje pozicijoje.

„Man lengva jūsų klausytis“.

Lūpų kampų nuleidimas / pakėlimas.

Lūpų kampai nuleisti.

„Viskas blogai. Aš blogai nusiteikęs“.

„Netikiu, kad bus gerai”.

Lūpų kampų nuleidimas / pakėlimas.

Lūpų kampai pakelti.

„Viskas gerai. Aš gerai nusiteikęs”. „tikiu, kad

viskas bus gerai“.

Lūpų atkišimas į priekį, sudėjimas

"rutuliuku".

„Aš vertinu tai, ką sužinojau, patyriau“.

Lūpos normalioje padėtyje. „Aš šiuo metu nieko nevertinu“.

Žvilgsnio tendencija leistis žemyn. „Aš netikiu, kad bus gerai. Esu susirūpinęs“.

Žvilgsnio tendencija kilti aukštyn. „Aš manau, kad viskas bus gerai. Nesu

susirūpinęs”.

Visų veido raumenų atpalaidavimas. „Aš esu pavargęs“. „Man nuobodu“. „Man

neįdomu tai, ką jūs kalbate“.

Veido raumenys normaliai įtempti. „Aš žvalus“. „Man nenuobodu“. „Aš klausau,

ką jūs man kalbate“.

Akių išplėtimas. „Tai, kas vyksta, man labai svarbu, labai mane

jaudina”.

Akių primerkimas. „aš gilinuosi į problemą“. „Aš suprantu

reikalo esmę“.

Šaltinis: Ekman, P., Friesen, W., O‘Sullivan, M. (1987). Universal and Cultural Differences in the

Judgment of Facial Expressions of Emotions. Journal of personality and Social Psychology, 53, 712-

717.

Iš mimikos elementų susidaro sudėtingos ženklų kombinacijos ir naujos prasmės.

Pavyzdžiui, pykčio (pyktis - aktyvus jausmas, nukreipiamas pasipriešinimui įveikti)

išraiška veide įžiūrima, kai užfiksuojami trys požymiai: nepasitenkinimas (lūpų kraštai

nuleisti), valios įtempimas (susiraukimas) ir nepasitikėjimas (galva pakreipta - žvilgsnis

šiek tiek iš šono).

Neulep (2009) nuomone, egzistuoja savi kitos rasės žmonių veido išraiškų

suvokimo skirtumai. Tyrimais įrodyta, kad žmogus tos pačios rasės atstovo veido išraišką

identifikuos tiksliau nei kitos rasės. Nepaisant lygybės ir lygiateisiškumo deklaravimo,

žmonės visuomet skirsis savo rase, todėl baltosios rasės atstovams visuomet atrodys, jog

visi geltonosios rasės atstovai yra vienodi, o geltonosios rasės atstovams – visi juodosios

rasės atstovai atrodys vienodai ir t.t. Tai patvirtina Brigham, Malpass (1985) gautos

tyrimo išvados, jog žmonės savosios rasės atstovus atpažįsta geriau nei kitos rasės

atstovus.

Apibendrinant veido išraišką, kaip žmogaus išgyvenamų jausmų atspindį

galima teigti, jog šis kūno kalbos elementas yra vienas svarbiausių komunikacijoje.

Jeigu žmogus gerai pažinos veido išraišką, tai jos kitimas leis suprasti, kaip keičiasi

pašnekovo nuotaika komunikacijos metu. Žmogaus emocijos ir jausmai yra susiję su

pasąmoningu elgesiu, todėl veido išraiškoje emocijos išreiškiamos spontaniškai,

pasąmoningai. Skirtingų kultūrų atstovų emocijų išreiškimas veide yra panašus, todėl

galima teigti, jog pirminių emocijų (džiaugsmo, nuostabos, baimės, liūdesio, pykčio,

bjaurėjimosi) veido išraiškos yra universalios. Siekiant tiksliai nustatyti kito žmogaus

reiškiamas emocijas, reikia ieškoti papildomų požymių, atsižvelgti į situaciją ir kontekstą.

Veido išraiška ko gero per dažnai prilyginama nuolatinei emocinei būsenai, nes iš tikrųjų

ją galima išmokti apdairiai keisti, norint sudaryti reikiamą įspūdį. Veido išraišką

reikšmingai gali pakeisti kosmetika, akiniai, plaukai.


1. Kokios yra pagrindinės žmogaus emocijos, reiškiamos universaliomis veido

išraiškomis? Kaip jos yra išreiškiamos veide?

2. Pagrįskite teiginį, jog “ .....veido išraiška yra universali emocinė kalba,

nepriklausoma nuo kultūros, kuriai žmogus priklauso“.

3. Kuo skiraisi individualistinių ir kolektyvistinių kultūrų atstovų emocijų

reikšimas veido išraiškose?

4. Kodėl komunikacijos metu yra labai svarbu gerai pažinti kito komunikacijos

dalyvio veido išraiškas?

5. Kokią informaciją apie kitą komunikacijos dalyvį suteikia mimikos ženklai?

6. Pagrįskite teiginį, jog “ .....žmonės savosios rasės atstovus atpažįsta geriau nei

kitos rasės atstovus“.


• Emocija – (lot. e(x) – iš, motio – judėjimas, veiksmas, gestas). Tai stipri,

greičiausiai ne sąmoningai, bet automatiškai, nervų sistemos sukeliama

dvasinė būsena, savo ruožtu įtakojanti teigiamas arba neigiamas fiziologines

reakcijas.

• Jausmai – žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas,

kai tuo tarpu emocijos - tiesioginis aplinkos reiškinių ir situacijų

išgyvenimas. Palyginti su emocijomis, jausmai yra gana pastovūs. Jausmais

žmogus iš aplinkos išskiria tuos reiškinius ir dalykus, kurie jam ypač

svarbūs.

• Mimika - (gr. mimikos – mėgdžiojamasis). Tai yra veido raumenų judesiai,

išreiškiantys jausmus, nuotaikas; Tai ir menas reikšti jausmus, mintis veido

raumenų judesiais.

Praktinė užduotis: „Universaliosios visų kultūrų atstovams būdingos kūno

pozos“.

Instrukcija: Susiskirstykite poromis. Parodykite porininkui nuotrauką žmogaus, kurio

jūsų porininkas nepažįsta ir paprašykite charakterizuoti žmogaus, esančio nuotraukoje

savybes pagal žemiau pateiktas veido bruožų reikšmes. Tą patį padarykite ir jūs.

„Sakoma, kad galima žmogaus būdą atspėti pagal ausis, kaktą, kaklą, antakius,

akis ir lūpas. Būtina vertinti veido bruožų visumą, neskirstant jų į gerus ir blogus. Ausys

rodo tikėjimą savimi, kakta – protingumą, nuoširdumą, kaklas — komunikabilumą,

antakiai yra susiję su priklausomybe nuo kitų žmonių, akys — sąžinės atspindys, o lūpos

- tai supratimas apie dėmesį sau bei kitiems.

Veido bruožai, kuriuos reikia vertinti:

• Plati kakta - žmogus protingas, praktiškas, išmoningas;

• Siaura kakta – žmogus linkęs dvejoti, nemėgstantis permainų,

pesimistas;

• Iškili kakta - svajotojas, nekantrus;

• Netolygiai “įstatytos” akys - geba vertinti dalykus iš skirtingų pozicijų,

įžvalgus;

• Mažos, neišraiškingos akys - motyvuotas, kūrybingas, jautrus,

ambicingas;

• Arkos formos antakiai - impulsyvus, drąsiai priimantis sprendimus;

• Suaugę antakiai - pavydus, savininkiškas, kandus, trokštantis

pripažinimo;

• Tiesūs antakiai - asketiškas, jautrus;

• Didelė nosis - geras, veiklus, sugeba be vargo užsidirbti pinigų;

• Putlus nosies galiukas - nuoširdus, draugiškas, gerų manierų;

• Erelio nosis - valingas, nepriklausomas, santūrus;

• Putnios lūpos - rūpestingas, jautrus, nelinkęs bendrauti, įžeidus;

• Siauros lūpos - šaltokas, pirmenybę teikia darbui, bet ne malonumams;

• Plati burna - mėgsta puikios kokybės daiktus ir maistą,

temperamentingas, rėksnys, įžeidus, linkęs kaltinti kitus;

• Didelis neproporcingas žandikaulis - tvirtų įsitikinimų, atkaklus,

mandagus;

• Mažas apatinis žandikaulis - nemėgsta pralaimėti, nepakenčia

opozicijos;

• Atlėpusios ausys - originalaus mąstymo, šmaikštus, mėgstantis

prieštarauti;

• Maži lezgeliai - trūksta iniciatyvos.

2.1.2.7 Išvaizda ir skirtingų kultūrų žmonių aprangos įvairovė

Pirmiausia kitos kultūros atstovas pažįstamas iš išvaizdos ir aprangos, o

komunikacija dažniausiai pradedama nuo kito komunikacijos dalyvio išvaizdos ir

aprangos stebėjimo. Tai įpareigoja žmogų skirti pakankamą dėmesį aprangai. Neveltui

liaudyje sakoma, jog „sutinkama pagal rūbą - palydima pagal protą". Apranga nėra tik

neigiamų aplinkos veiksnių apsauginis veiksnys, tai svarbus kūno kalbos elementas

komunikacijoje.

Kai kuriose kultūrose yra nustatytos griežtos taisyklės, kaip šios kultūros

atstovas turėtų pristatyti save kitos kultūros atstovui, o šių taisyklių sulaužymas gali

turėti griežtų nuobaudų. Be to, daugelyje kultūrų žmonės sąmoningai manipuliuoja

savo išvaizda, siekdami išryškinti savo tapatumą. Taigi, apranga skirta ne vien tik

šilumai palaikyti, kūnui apsaugoti ar paslėpti. Jos esminė paskirtis – informacijos

perteikimas. Žmogaus išvaizda ir apranga suteikia informacijos apie jo amžių, lytį,

užimamą statusą grupėje (Harris, Moran, Moran, 2004). Apranga taip pat nusako

žmogaus grupinę priklausomybę (pavyzdžiui, krepšinio sirgalius, sunkiojo metalo

(angl. - heavy metal) gerbėjas), agresyvumo laipsnį (juodi odiniai drabužiai,

grandinės, ginklo turėjimas), lytinę orientaciją ir t.t. Dažniausiai atkreipiamas dėmesys

į drabužių spalvą, sukirpimą, nešiojimo stilių. Žmogų puošia ne tik drabužiai, bet ir

įvairios puošiančios detalės – aksesuarai. Pavyzdžiui, moterys išskirtinumo savo

išvaizdai suteikia pasidabindamos auskarais, mūvėdamos žiedus, naudodamos

kosmetines priemones savo išvaizdos paryškinimui, o vyrai gali užsiauginti ar

nusiskusti barzdą. Taigi, visi šie grožio atributai taip pat yra saviti informacijos

šaltiniai.

Žmogaus išvaizdą puošiantys aksesuarai ir simboliai turi kelias prasmes:

• jie simbolizuoja materialinę gerovę;

• rodo priklausomybę tam tikrai socialinei grupei;

• suteikia pasitenkinimą juos nešiojančiam asmeniui;

• didina jo kaip asmens patrauklumą (Woodward, 2001).

Žmogaus asmeniniai daiktai atskleidžia žmogaus ketinimus (lagaminas - keleivį,

ginklas - nusikaltėlį), suteikia informacijos apie žmogaus fizinę (pavyzdžiui, akiniai rodo

silpną regėjimą, o aprišta ranka – sužalojimą) ir dvasinę (pavyzdžiui, gėlės rankoje rodo

džiaugsmą, susitikimo laukimą, o suspausta kumštyje nosinė – sielvartą) būsenas. Iš

žmogaus turimų daiktų ir jų kokybės galima nusakyti žmogaus užimamą padėtį

visuomenėje, profesiją, todėl daiktų kokybei daug dėmesio skiria asmenys, kuriems yra

itin svarbu pabrėžti užimamą padėtį visuomenėje (Bierach, 2000).

Galima išskirti daug skirtumų tarp vyrų ir moterų aprangos. Šie skirtumai

pradedami formuoti jau nuo pat žmogaus gimimo, pavyzdžiui JAV vyriškos lyties

naujagimių aprangoje dažniausiai dominuoja mėlyna spalva, o moteriškos lyties

naujagimių - rožinė. Masajų kultūros (Kenija) moterys nešioja ypatingas apykakles ir

auskarus, siekdamos pabrėžti savo vedybinį statusą. Ištekėjusi moteris neabejotinai

sulauktų griežtos fizinės bausmės iš savo vyro, pasirodžiusi visuomenėje be auskarų.

Masajų kultūros vyrai dėvi auskarus ir apyrankes, siekdami parodyti savo socialinę padėtį.

Ypatingais auskarais išsiskiria vyresnis šios kultūros atstovas ar karys (Vandehey,

Buerger, Krueger, 1996).

Nėra sudėtinga atpažinti islamo religiją išpažįstančių šalių moteris, nes jos dėvi

slepiančias plaukus, veidą ar net visą kūną skaras (apsiaustus) - ištikimybės islamo

religijos išpažinimui simbolį. Vakarų kultūros atstovai šią musulmonių aprangos detalę

dažnai suvokia kaip moters pavergimą vyrų atžvilgiu. Turkijoje daug jaunų merginų tiki,

kad savo plaukų, veido ar kūno slėpimas yra ištikimybės Dievui, bet ne nuolankumo ir

pataikavimo vyrui ar tėvui, įrodymas (Moran, Harris, Moran, 2012).

Kai kuriose Arabijos šalyse reikalaujama, kad moteris slėptų savo plaukus, veidą ar

kūną, būdama visuomenėje, tačiau moteriai leidžiama pačiai nuspręsti, ar ji nori dėvėti

“abaya” (juodą apsiaustą), ar kelius ir alkūnes dengiančią tuniką bei plaukus paslepiančią

skarą. Be to, siekiant apsaugoti vyrą nuo seksualinių minčių sužadinimo, moteriai

draudžiama daryti makiažą vyro akivaizdoje. Arabijos šalių vyrai paprastai dėvi arba

arabiškus arba vakarietiško tipo drabužius, tačiau nedėvės šortų ar berankovių marškinėlių

(Neuliep, 2009).

Indijos verslininkai vyrai dėvi dhoti – baltos spalvos 5 metrų ilgio ir 1 metro

pločio audinį, kurį apvynioja apie apatinę kūno dalį. Ilgi marškiniai dengia viršutinę kūno

dalį. Dauguma Indijos moterų dėvi sari - kelių metrų ilgio lengvą audinį, dengiantį

uždengiantį tiek pečius, tiek kojas (Moran, Harris, Moran, 2012).

Japonijoje tiek vyrai, tiek moterys dėvi kimono – sutaną su ilgomis, plačiomis

rankovėmis. Kimono specifika priklauso nuo amžiaus, lyties, socialinės padėties,

vedybinės padėties, metų laiko, kitų aplinkybių. Būdingiausios kimono spalvos yra

mėlyna, juoda, ruda, pilka, balta (Neuliep, 2009).

Vakarų kultūroje apranga formuoja žmogaus profesinį įvaizdį. Verslo žmonės,

rengdamiesi puošniau nei to reikalauja etiketas, sąmoningai bando sukurti geresnį įvaizdį,

tikėdamiesi, kad tai padės užimti aukštesnį postą, bus patikėta atlikti svarbesnes užduotis

ir apskritai bus sustiprintas savosios vertės jausmas. Vakarų kultūroje egzistuoja pagrįsta

nuomonė, kad darbuotojai, sugebantys pasirūpinti savo išvaizda, sugebės pasirūpinti ir

organizacijos reikalais (Baršauskienė, Janulevičiūtė – Ivaškevičienė, 2005).

Žmogaus išvaizda yra svarbi ne tik išorine, bet ir psichologine prasme. Gera

išvaizda sustiprina asmens pasitikėjimą savimi bei kuria patrauklios asmenybės įvaizdį.

Neabejotina tiesa, kad žmogų puošia išmintis, protas, tačiau, remiantis tyrimų rezultatais

galima teigti,

jog visuomenėje galioja ir fizinio patrauklumo stereotipas. Žmogui smalsu sužinoti

aplinkinių žmonių nuomonę apie jo asmenybę, norima patikti, o, reikalui esant, ir

įtikti aplinkiniams. Pavyzdžiui, siekdami tapti patrauklesniais aplinkiniams, vakarų

kultūros atstovai išleidžia didžiules sumas kosmetikai, dietoms ar plastinei chirurgijai.

Savo įvaizdžiu intensyviai rūpinasi visuomenei pastebimi asmenys - politikai, pramogų

verslo atstovai ir t.t. Vis dėlto, užsivilkus naują drabužį, tikimasi sulaukti aplinkinių

dėmesio, vertinimo. Atsidūrus aplinkinių žmonių dėmesio centre, sustiprėja žmogaus

nesaugumo ir pažeidžiamumo jausmai, todėl ir skiriamas didesnis dėmesys išorei ir

elgesiui (Pease, Pease, 2012).

Hatfield, Rapson, (2000) tyrinėjo fizinį žmonių patrauklumą ir nustatė esminius

pranašumus žmonių, pasižyminčių patrauklumu. Nustatyta, jog patrauklūs žmonės yra

laimingesni, labiau savimi pasitikintys, socialiai labiau išprusę, geresnės psichologinės

būklės negu žmonės, nepasižymintys patrauklumu. Neigiamas aspektas patrauklios

išvaizdos žmonių gyvenime yra dažnesnis aplinkinių pavydo patyrimas, todėl neretai

patraukliems asmenims sunkiau susirasti draugų, dažniau susiduriama su aplinkinių

priešiškumu. Vis dėlto minėti skirtumai nėra dideli. Be to, mokslininkai nustatė, jog

patrauklūs žmonės nėra linkę priimti pagyrimų už darbą, jeigu, jų įsitikinimu, buvo labiau

vertintas jų fizinis patrauklumas, o ne jų gebėjimai gerai atlikti darbą. Galima daryti

prielaidą, jog neturintys fizinio patrauklumo asmenys, stengiasi suformuoti patrauklumą,

keisdami savo išvaizdą, o patrauklūs asmenys, labiau nori būti įvertinti už jų asmenines

savybes.

Apibendrinant išvaizdos reikšmę komunikacijai bei apžvelgus skirtingų kultūrų

žmonių aprangos įvairovę galima teigti, jog žmogaus išvaizda, ypač patrauklumas ir

sudėjimas, turi didelę reikšmę komunikacijos proceso efektyvumui. Tai itin svarbu

įvertinti, pirmą kartą susitikus komunikacijos partnerį. Komunikacijos metu žmogui yra

labai svarbu nuspėti kitų žmonių reakcijas jo atžvilgiu: ko iš jo tikisi; kaip jam derėtų

elgtis; ką sakyti; ko nesakyti; kaip atrodyti, kad visuomenė palankiai jį įvertintų, gerbtų,

mylėtų, pritartų, domėtųsi arba, priešingai, bijotų ir paliktų ramybėje.


1. Kuo svarbi yra žmogaus išvaizda ir apranga komunikacijos procese?

2. Kokie yra tarpkultūriniai aprangos skirtumai?

3. Kokią informaciją apie žmogų suteikia jo turimi daiktai?

4. Kokią psichologinę prasmę turi žmogaus išvaizda?

5. Kaip apranga formuoja žmogaus profesinį įvaizdį?

6. Kokie yra asmenybiniai patrauklių ir nepatrauklių žmonių skirtumai?

7. Kokius žinote Afrikos genčių, japonų, arabų, vakarų kultūros šalių vyrų ir

moterų aprangos skirtumus?


• Etiketas – (pranc. etiquette – etiketė, užrašas). Visuotinai priimtos (gero)

elgesio viešumoje (pavyzdžiui, bendravimo) taisyklės.

• Etiškas elgesys - formalių taisyklių, sąlygotų daugelio žmonių kartų

patirties, taikymas iš anksto numatytose situacijose.

• Fizinis patrauklumas – tai laipsnis, kuriuo asmens fiziniai požymiai laikomi

estetiškai maloniais ar gražiais.

• Įvaizdis – (angl. Image – paveikslas, parodymas, vaizdas). Tai tikslingai

sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, atspindinti tam tikrą objektą žmonių

sąmonėje.

• Žmogaus fizinė išvaizda – tai genetikos, žmogaus amžiaus, gyvenimo būdo

ar ligų rezultatas bei asmeninio rezultato puošmena.

Praktinė užduotis: „Spalvos ir audinio reikšmė formuojant profesinį

įvaizdį“.

Instrukcija: Perskaitykite Baršauskienės, Janulevičiūtės – Ivaškevičienės (2005)

pateiktą spalvų tinkamumą profesinio įvaizdžio formavimui. Susiskirstykite poromis

ir aptarkite kaip turėtų atrodyti jūsų pasirinktos profesijos atstovas, kurias spalvas ir

kokį aprangos stilių rekomenduotumėte bei atsakykite į klausimus:

• Kuri spalva jums tinka?

• Kurios spalvos aprangą pasirinktumėte dalykinei komunikacijai?

• Kokias aprangas derintumėte prie savo profesinio stiliaus?

• Ar egzistuoja tarpkultūriniai spalvų suvokimo ir jų pasirinkimo

profesinio stiliaus formavime skirtumai? Savo nuomonę pagrįskite

įrodančiais teiginiais.

Daugelis žmonių stokoja laiko ir pinigų, kad galėtų įsigyti tinkamų drabužių,

todėl verslininkams rekomenduojamas klasikinis stilius - stilius, kuris drabužių

sukirpimu, modeliavimu ir detalėmis priešinasi moderniosios mados kryptims ir

kaprizams. Vyriškas kostiumas su standartiniais atlapais, natūraliu pečių pločiu, tiesaus

kirpimo kelnėmis deramai atrodys nepriklausomai nuo sezono, amžiaus ar mados diktato.

Audiniai. Kiekvienas žmogus turi šiek tiek išmanyti apie audinius, kad žinotų

aprangos vertę. Jeigu daug keliaujama, tuomet svarbu, kad audinys nesiglamžytų. Jeigu

nedaug uždirbama, norima, kad drabužis kuo rečiau būtų valomas valykloje. Patartina

rinktis natūralių audinių drabužius: vilnos, pusvilnės, šilko, lino ir t.t. Turi savų

privalumų ir sintetiniai audiniai, tačiau jų reikėtų vengti, jei norite atrodyti solidžiai.

Drabužių spalva. Spalva ir audinys - neatskiriamos drabužio savybės. Jei jos

nesuderintos, toks drabužis neturi geros išvaizdos.

Verslo aprangai tinka tamsesnės spalvos, ypač sijonams ir švarkams. Šviesesnės

spalvos tinka akcentams: palaidinukėms, kaklaraiščiams, nosinėms. Mokant derinti

skirtingų spalvų drabužius, galima kasdien atrodyti puikiai ir naujai.

Pagrindinės spalvos, tinkamos moteriškiems kostiumams, trumpiems švarkams,

sijonams: juoda, tamsiai raudona, mėlyna, ruda, smėlio, pilka.

Pagrindinės spalvos, tinkamos vyriškiems kostiumams, švarkams, kelnėms:

mėlyna, tamsiai mėlyna, rusva, pilka.

Moteriškiems drabužiams netinkamų spalvų nėra, tačiau kai kurios spalvos atrodo

gražiau, kai naudojamos tik akcentams. Sakysim, ryškiai žalia tinka palaidinukei, bet ne

kostiumui; rausva palaidinukė su pilku kostiumu sudaro puikų verslo drabužių ansamblį.

Vyrams spalvų pasirinkimas taip pat ribojamas; spalvos derinamos su audiniu, su

amžiumi. Versle tinkamiausios yra tradicinės spalvos.

Pasitelkus spalvas, galima sukurti unikalią profesinę išvaizdą. Toliau pateikiamos

pagrindinės ir akcentinės spalvos ir galimi jų deriniai.

Juoda - pagrindinė „stipri" spalva, bet dieną ji tinka tik moterims. Vyrams ji per

stipri ir tinka tik oficialioms progoms. Juoda spalva moterims tinka: kostiumams,

sijonams, trumpiems švarkams; akcentams prie šviesių spalvų; derinant su šviesiais

drabužiais; ištisus metus; odiniams priedams - batams, rankinėms, portfeliams. Be to,

juodus drabužius rečiau reikia nešti į valyklą. Juoda spalva netinka priedams su tamsiai

mėlynais kostiumais, suknelėmis. Pastaba: nepatartina juodos spalvos dėvėti prie pat

veido. Juoda spalva vyrams netinka kostiumams, o tinka odiniams priedams - diržams,

batams, piniginėms, portfeliams.

Ruda spalva tinkamesnė moterims nei vyrams. Tačiau svarbu parinkti gerą

audinį, kad drabužis gražiau atrodytų. Moterims tinka: kostiumams, sijonams, trumpiems

švarkams; tamsiai ruda tinka prie tamsių plaukų ir kitų tamsių spalvų; šviesiai ruda tinka

prie šviesių plaukų ir kitų šviesių spalvų; tinka akcentams šviesiaplaukėms moterims;

tinka vilnoniams tvido drabužiams. Vyrams: antra spalva kostiumams; tinka rūbams iš

tvido; tinka kaklaraiščiams derinant su rusvais kostiumais; tinka priedams - diržams,

batams, ypač portfeliams.

Mėlyna spalva yra universali ir mėgstama, tinkanti visiems, dažnai naudojama

uniformoms. Tamsiai mėlyna yra stipri spalva - ypač tinka vyrams. Vidutinė mėlyna daro

draugiškumo įspūdį. Moterims: tinka kostiumams, sijonams, trumpiems švarkams,

suknelėms; tamsiai mėlyna su juostelėmis sudaro valdingumo įspūdį; tinka akcentams su

kontrastinėmis spalvomis; tinka rankinėms ir batams; tamsiai mėlyni priedai netinka prie

juodų drabužių; netinka portfeliams. Vyrams: tinka kostiumams, kelnėms, trumpiems

švarkams; su baltais marškiniais daro valdingumo įspūdį; melsvi marškiniai daro

draugiškumo įspūdį; tinka kaklaraiščiams; netinka aksesuarams.

Pilka spalva puikiai tinka pagrindiniams aprangos elementams. Priklausomai nuo

atspalvio, sudaro valdingumo ar laisvumo įspūdį. Moterims: tinka kostiumams,

suknelėms, sijonams, palaidinukėms; tinka norint sudaryti valdingumo įspūdį (kaip ir

tamsiai mėlyna); tinka su juostuotu raštu (atrodo ypač valdingai); netinka batams,

portfeliams. Vyrams: tinka kostiumams ir kelnėms; tinka su juostuotu raštu (atrodo ypač

valdingai); antraeilė spalva kaklaraiščiams, ypač tinka marginimui; netinka diržams,

batams, portfeliams.

Kontrastinės ir akcentų spalvos. Raudona ypač tinka moteriškai aprangai ir

vyriškiems kaklaraiščiams. Moterims ji puošni, ypač derinama su juoda, pilka, tamsiai

mėlyna, rusva. Raudonas švarkas - labai universalus drabužis. Rausva bei įvairūs rausvi

atspalviai tinka moteriškoms suknelėms, palaidinukėms. Taip pat tinka akcentams,

skarelėms. Vyrams rausva ne itin dera, išskyrus rausvus marškinius (laisvesnis stilius) ar

mažus akcentus kaklaraiščiuose. Rausva spalva netinka batams, rankinėms, portfeliams.

Žalia. Darbe nepatartina dėvėti žalių vyriškų kostiumų, marškinių, švarkų, kelnių.

Tačiau mažas žalias akcentas gali labai puošti. Tamsiai žalia spalva tinka moteriškoms

suknelėms, švarkams. Šviesiai žalia tinka akcentams. Pastelinės žalios spalvos dera tik

geros kokybės audiniams. Chaki spalva (nors atrodo lyg apdulkėjusi), derinama su rusva,

priimtina akcentams.

Geltona. Taip pat turi daug atspalvių. Vieni jų yra per šviesūs, bet derinami su

kitomis spalvomis, labai tinka verslo aprangai. Ypač svarbu, kad gelsva derėtų prie veido

odos atspalvio. Vyrams geltona spalva netinka, nebent kaklaraiščiams. Moterys gali

nešioti gelsvas palaidinukes, bet ne batus, rankines, portfelius.

Balta - tradicinė vasaros spalva, tačiau tinka ir kitais metų laikais, ypač moterims.

Nors balti drabužiai reikalauja geros priežiūros, baltas palaidinukes ir marškinius dėvėti

patogu. Balti kostiumai dera tik moterims, o vyrams - tik vasaros vakarais. Tačiau (net ir

moterims) balta spalva yra per daug ryški. Ją gali sušvelninti tinkami papuošalai. Darbe

netinka balti batai. Net ir prie balto kostiumo dėvėkite tamsiai mėlynus, juodus. Versle

nedera balti diržai ir rankinės.

Šaltinis: Baršauskienė, V., Janulevičiūtė – Ivaškevičienė, B. (2005). Komunikacija: teorija ir

praktika. Kaunas: Technologija.

2.1.1. Komunikacijos ir kultūrinės įvairovės sąsajos

Individualizmas yra apibrėžiamas kaip kultūrinė orientacija, kurioje

individualybė ir asmeniniai tikslai yra iškeliami aukščiau grupės interesų ir tikslų.

Socialinis elgesys yra grindžiamas asmeniniais tikslais. Individualumas yra

skatinamas, o kiekvienas asmuo yra vertinamas kaip unikali, pasižyminti tam tikrais

sugebėjimais asmenybė.

Kolektyvinėse kultūrose grupiniai tikslai visuomet yra svarbesni už

asmeninius, individualius tikslus. Kolektyvinėse kultūrose itin didelę reikšmę turi

grupės (šeima, kaimynystė, darbo grupė), kuriose grupės nariai dalinasi abipusiais

įsipareigojimais ir lūkesčiais, atsižvelgiant į kiekvieno nario statusą grupėje. Taigi,

į žmogų žiūrima ne kaip į individualybę, o kaip į grupės narį.

Andersen, Hecht, Smallwood (2003) nuomone individualiosios kultūros atstovai

pasižymi didesnio privatumo poreikiu, o kolektyvinės kultūros atstovai veikia (dirba,

žaidžia, gyvena, miega) glaudesniame artume. Pastebėta, kad kolektyvinės kultūros

žmonių kūno judesiai yra labiau suderinti (sinchronizuoti) nei individualistinės kultūros

žmonių. tai pat skiriasi ir veido išraiškos: individualistinės kultūros atstovai šypsosi

dažniau nei kolektyvinės. Mokslininkų nuomone, kolektyvinės kultūros žmonės,

siekdami išsaugoti grupės harmoniją, yra linkę užgniaužti savyje, suvaldyti savo

emocijas. Individualistinės kultūros žmonės turi aktyvesnę, labiau išreikštą kūno kalbą,

leidžiančią užtikrinti psichologinį ir fizinį artumą kolektyvinės kultūros (Andersen,

Hecht, Smallwood, 2003).

Analizuojant kūno kalbos skirtumus tarp žemo ir aukšto konteksto kultūrų atstovų

pastebėta, kad aukšto konteksto kultūros žmonės yra ypač jautrūs nežodiniam kontekstui,

tuo tarpu žemo konteksto kultūros atstovai mažiau kreipia dėmesį į socialinį ir fizinį

kontekstą, bet labiau gilinasi į žodinę komunikaciją. Dėl to žemo konteksto kultūros

atstovai komunikacijoje dažniausiai pasižymi tiesumu ir atvirumu, kalbėjimu, o aukšto

konteksto kultūros atstovai – tylumu, drovumu, nedrąsa. Tarpasmeninės sąveikos metu

aukšto konteksto atstovai labai domisi kūno kalba, todėl jiems yra labai svarbu užfiksuoti

komunikacijos partnerio veido išraiškas, prisilietimus, atstumą, akių kontaktą. Subtilūs

kūno judesiai, kurių žemo konteksto kultūros atstovai gali net nepastebėti, visada bus

įvertinti aukšto konteksto kultūros atstovo (Neuliep, 2009).

Stiprios jėgos distancijos kultūrose, kur nelygybė tarp žmonių yra palaikoma ir

pageidautina, iš žemesnę padėtį užimančių asmenys tikimasi vien tik pozityvių emocijų

(šypsena, nuolankumas) išreiškimo veide, kuomet komunikuojama su aukštesniu pagal

rangą asmeniu. Pavyzdžiui, tiesioginis studento akių kontaktas su dėstytoju būtų

įvertinas kaip iššūkis). Silpnos jėgos distancijos kultūrose, kuriose siekiama sumažinti

nelygybę tarp žmonių ir suteikti paramą silpnesniems tos kultūros nariams, kūno kalbos

raiška yra atviresnė (Andersen, Hecht, Smallwood, 2003).

Analizuojant komunikacijos ir kultūrinės įvairovės sąsajas, būtina aptarti dar

vieną kūno kalbos elementą ir jo raiškos ypatumus skirtingose kultūrose - prisilietimą.

Mokslinėje literatūroje, prisilietimas yra įvardinamas kaip pati primityviausia socialinio

bendravimo forma, kurią galima užfiksuoti net tarp primityvių organizmų (Knapp, Hall,

2005). Prisilietimu bendrauja net kūdikiai, kuriems prisilietimas yra labai reikšmingas.

Atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad kūdikiai, nepatyrę kūno glamonių, užauga nervingi ir

pikti (Hall, 1966). Be to, mokslininkas išskyrė siekiančias („Kontaktines“) ir vengiančias

prisilietimo („Nekontaktines“) kultūras. Siekiančiose prisilietimo kultūrose prisilietimai

yra pageidautini ir gana dažni, tuo tarpu vengiančiose prisilietimų kultūrose prisilietimai

yra gana reti ir nepageidautini. Prie „Kontaktinių“ kultūrų galima būtų priskirti Pietų ir

Centrinės Amerikos bei Pietų Europos šalis. Tuo tarpu „Nekontaktine“ kultūra pasižymi

dauguma Azijos šalių. Dauguma Azijos šalių turi gana griežtas normas, draudžiančias

viešai prisilietimais rodyti meilės jausmus ir intymumą. Konfucijaus filosofija yra

paremta dogmomis, atskiriančiomis vyrišką ir moterišką lytis bei draudžiančiomis viešą

prisilietimą prie kitos lyties atstovo.

Heslin, Alper, (1983) atskleidė prisilietimo pobūdžius:

• funkcinis (profesionalus, t.y. gydytojo, kirpėjos, stomatologo

prisilietimai);

• socialus, mandagus (rankos paspaudimas, pasisveikinimas);

• draugiškas, šiltas (apima abu pirmuosius atvejus);

• meilė, intymumas (susikibimas rankomis);

• seksualinis sužadinimas (gali apimti ir anksčiau aptartuosius atvejus).

Knapp, Hall (2005) teigimu, labai dažnai ankstyvoje vaikystėje yra mokoma

vengti prisilietimų prie kito žmogaus, todėl suformuojamas prisilietimų vengimas.

Žmonės, pasižymintis prisilietimų vengimu, jaučiasi nejaukiai tose situacijose, kuriose

neatmetama prisilietimų tikimybė. Tarpasmeninėje sąveikoje pasisveikinimas – yra

vertinamas kaip ritualas arba simbolinis aktas, vienas iš pagarbos elementų,

susipažįstant ar patvirtinant tarpasmeninį ryšį. Įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad

priešingos lyties asmenį ypač vengiama paliesti Japonijoje, Korėjoje. Paprastai

moterims dažniau leidžiama paliesti vieną kitą, tuo tarpu prisilietimai tarp vyrų yra

nepageidautini nei tarp japonų, nei tarp amerikiečių. Italijoje ir Graikijoje abiejų lyčių

prisilietimai yra gana dažni. Indai pasižymi prisilietimų išraiškingumu, nes vyresnio

žmogaus pėdos palietimas yra didžiulės pagarbos ženklas. Verslo vyrai iš Saudo

Arabijos dažnai laiko kito žmogaus rankas, kaip pasitikėjimo ženklą, tačiau viešai

paliesti moterį yra draudžiama (Harris, Moran, Moran, 2004).

Bendrąja prasme, bet koks prisilietimas yra asmeninės erdvės pažeidimas, kuris

gali būti traktuojamas kaip teigiamas arba neigiamas (grėsmingas). Socialiai

priimtinas prisilietimas yra tik gavus kito komunikacijos dalyvio sutikimą ir

prisiliečiant prie tam tikrų kūno dalių: rankų, plaštakų ir pečių, bet ne prie kokių

nors intymių zonų. Prisilietimas, kaip nežodinės komunikacijos elementas, išreiškia

šilumą ir dominavimą. Tyrinėtojai taip pat atkreipia dėmesį, jog prisilietimas nėra

labai aiškus bendravimo elementas, nes sunku nustatyti, kada draugiškas, šiltas

prisilietimas įsiveržia į meilės, intymumo sferą. Bet koks prisilietimas be kito

komunikacijos dalyvio sutikimo yra grėsmės ženklas ir žmogus gali pradėti ginti

savo privačią erdvę, panaudodamas žodinę arba fizinę agresiją (Hall, 1973).

Gana dideli kultūriniai skirtumai yra nustatyti tarp prisilietimo pobūdžio, t.y.

kuria ranka – dešine ar kaire – prisiliečiama prie kito žmogaus. Afrikos ir Vidurio

Rytų šalyse yra draudžiama liestis kaire ranka tam tikrose socialinėse situacijose.

Kenijoje, Pakistane, Indonezijoje yra draudžiama valgyti kaire ranka. Dar daugiau,

Kenijos gyventojai kairę ranką laiko silpna ir nesvarbia žmogaus kūno dalimi. Irane

ir Irake dažniausiai prausiamasi kaire ranka, todėl šia ranka negalima teikti dovanų

(Harris, Ogbonna, 1999).

Taigi, apibendrinant komunikacijos ir kultūrinės įvairovės sąsajas galima teigti,

jog kūno kalbos išraiškingumas komunikacijos metu priklauso nuo to iš kokios kultūros

yra abu komunikacijos dalyviai. Individualistinės kultūros atstovo kūno kalba bus

atviresnė, išraiškingesnė, tuo tarpu kolektyvinės kultūros atstovas stengsis išlaikyti

santūrią kūno kalbą. žemo ir aukšto konteksto kultūrų atstovai taip pat skirtingai naudoja

kūno kalbą informacijos perteikimui. Prisilietimus didžiąja dalimi lemia tos šalies

kultūra. Prisilietimų pobūdis, trukmė, poreikis prisiliesti ar išlaikyti atstumą, socialinės

aplinkybės, kuriose leidžiama prisiliesti prie kito komunikacijos dalyvio yra nulemti

kultūros. Be to, būtina įvertinti ar prisilietimų pobūdis yra tikslingas ar atsitiktinis.


1. Kokie yra individualistinės ir kolektyvinės kultūros žmonių kūno kalbos

skirtumai? Atsakymai pagrįskite konkrečiais pavyzdžiais.

2. Kokie yra žemo ir aukšto konteksto kultūros žmonių kūno kalbos skirtumai?

Atsakymai pagrįskite konkrečiais pavyzdžiais.

3. Kokie yra stiprios ir silpnos distancijos kultūros žmonių kūno kalbos

skirtumai? Atsakymai pagrįskite konkrečiais pavyzdžiais.

7. Kokia yra prisilietimų paskirtis?

8. Kokie yra prisilietimų skirtumai skirtingose kultūrose?

9. Kokie yra nustatyti prisilietimo pobūdžio kultūriniai skirtumai?


• Kontaktas – (lot. contactus – palytėjimas). Sąlytis. Žmonių sąlytis; santykių

palaikymo, bendravimo, tarpusavio supratimo atvejai.

• Prisilietimas – fizinis arba nefizinis kontaktas prie tam tikro objekto arba

komunikavimo tarp objektų metu. Tai nežodinės komunikacijos elementas,

išreikšiantis šilumą, ir dominavimą.


Praktinis darbas: Nusistatykite, kaip jūs komunikuojate su kitais žmonėmis ir

aptarkite savo rezultatus grupėje (ką naujo apie save sužinojote, ar buvo naudinga atlikti

savęs įsivertinimo užduotį).


Socialinės komunikacijos orientacijos

Instrukcija: Žemiau yra pateikti 20 asmenybės bruožų. Nurodykite, kurie žemiau

pateikti bruožai išryškėja jūsų komunikacijos su kitais žmonėmis metu. Kiekvieną bruožą

įvertinkite, naudodami vertinimo skalę nuo 5 iki 1. Čia nėra teisingų ir neteisingų

atsakymų. Atsakykite greitai, vadovaudamiesi savo pirmine nuojauta.

Vertinimo skalė: 5 – šis bruožas man yra labai būdingas; 4 – šis bruožas man yra

būdingas; 3 – negaliu pasakyti; 2 – šis bruožas man nebūdingas; 1 – šis bruožas man yra

visiškai nebūdingas.

1. Padedantis;

2. Ginantis savi įsitikinimus;

3. Nepriklausomas;

4. Atsižvelgiantis į kitus;

5. Valingas;

6. Stipri asmenybė;

7. Pritariantis kitiems;

8. Atjaučiantis;

9. Atkaklus;

10. Jautrus kitų žmonių poreikiams;

11. Dominuojantis;

12. Sąžiningas;

13. Mandagus;

14. Galintis pastovėti už save;

15. Nuoširdus;

16. Švelnus;

17. Draugiškas;

18. Mėgstantis lyderiauti;

19. Agresyvus;

20. Rungtyniaujantis su kitas žmonėmis.

Rezultatų skaičiavimas: Norint apskaičiuoti jūsų socialinės komunikacijos

orientaciją, reikia sudėti teiginių įverčius, susijusius su jūsų pasitikėjimu savimi,

atkaklumu. Tai teiginiai: 2, 3, 5, 6, 9, 11, 14, 18, 19, 20. Virš 40 gauti balai rodo, kad jūs

save vertinate kaip atkaklią, pasitikinčia savimi asmenybe. Teiginiai: 1, 4, 7, 8, 10, 12,

13, 15, 16 matuoja jūsų atjautimą. Jeigu gauta įverčių suma yra didesnė nei 40 balų, tai

jūs esate save vertinate kaip atjaučiančią, atsiliepiančią kitiems asmenybę. Būti labai

atkaliu ar labai orientuoti į kitų žmonių gerovę nėra nei gerai, nei blogai. Šis socialinės

komunikacijos orientacijos testas atskleidžia jūsų sąveiką su kitais žmonėmis, bet ne jūsų

asmenybę.

Šaltinis: McCroskey, J.C., Richmond, V.P. (1996). Fundamentals of Human Communication: An

Interpersonal Perspective. Waveland Press.

2.2 Stereotipų ir apibendrinimų formavimas komunikacijos procese

Kiekviena kultūra yra tam tikrų ženklų, turinčių apibrėžtas reikšmes, visuma.

Dekoduodamas tas reikšmes, svetimos kultūros atstovas susiduria su reikšmių tapatumo

problema. Realybė ta, kad konkreti kultūra (joje egzistuojančios sampratos, nuostatos,

elgesio modeliai), kaip dekoduojamų reikšmių sistema, formuoja stereotipus.

Jau seniai stereotipai yra tapę filosofų, sociologų, kultūrologų bei antropologų

studijų objektu. Pagrindinis dėmesys lig šiol daugiausia skiriamas stereotipų poveikio

individo ir visuomenės sąmonei bei elgsenos modeliams (Croteau, Hoynes 2003; Berry,

Poortinga, Segal, Dasen 1992).

Pasak Pruskaus (2010), žodis „stereotipas“ pirmą kartą paminėtas aprašant

tipografinio amato paslaptis ir reiškė metalinę plokštelę, naudojamą spausdinant

pakartotines medžiagos kopijas. Socialinę „stereotipo“ prasmę apibrėžė Lipmann (1922)

knygoje „Visuomenės nuomonė“, teigdamas, jog stereotipai yra supaprastintas išankstinis

požiūris, susidarantis ne iš asmeninės žmogaus patirties, bet kylantis pažinus tarpinį

objektą (Pruskus, 2010). Moksline prasme stereotipai apibrėžiami, kaip tam tikri

nuolatiniai, schematizuoti kokios nors žmonių grupės apibendrinimai, dažnai netikslūs

vaizdiniai (Myers,2000). Pastaruoju metu stereotipo sąvoka vis dažniau apibūdinami

procesai, susiję su vienokia ar kitokia kultūra, ideologija, valstybės politika ir kita.

Procesai lemia pamatinių tautos, valstybės sociokultūrinių vertybių transformaciją, juos

dažniausiai lydi nekontroliuojamas šių vertybių tiražavimas.

Mąstymas stereotipais, iš karto priskiriant daiktus ar reiškinius tam tikrai

kategorijai, būdingas kiekvienam žmogui ir pats savaime nėra blogas. Stereotipinis

mąstymas palengvina žmogaus suvokimą ir padeda greičiau ir tinkamiau reaguoti.

Stereotipai veikia ne tik suvokimą, elgesį, bet ir socialinius santykius, sąlygoja išankstinį

nusistatymą prieš kitos kultūros atstovo elgesį ar veiksmus (Berry, Poortinga, Segal,

Dasen, 1992).

Reikia pastebėti, kad tyrinėtojai neturi vieningos nuomonės apie stereotipų

prigimtį ir esmę. Vieni mano, kad stereotipinis mąstymas susiformavo stichiškai, bet

kartu nurodo, kad stereotipai palaikomi sąmoningai, pasitelkiant ir skiepijant į kasdieninę

sąmonę apriorines pažiūras, persmelkiančias visas gyvenimo sritis (Axford, 2001). Kiti

sutinka, kad visuomenės sąmonės stereotipas visuomet specialiai organizuotas,

funkcionuoja kaip tam tikras konkretus socialinis ženklas (Lull, 1999). Dar kiti stereotipo

formavimo procese akcentuoja jutiminės patirties reikšmę (Woodword, 2001).

Dėl stereotipų kitos kultūros atstovo elgesys suvokiamas ribotai, o tai trukdo

adekvačiam bendravimui ir bendradarbiavimui. Be to, formuojamos neigiamos nuostatos,

kurios gali turėti įtakos ir faktiniam elgesiui.

Kita vertus, negalima paneigti ir to fakto, kad būtent stereotipų dėka vyksta

pirminis susipažinimas su kitokia kultūra (tegul ir iškreiptu pavidalu). Tad galima tarti,

jog stereotipai yra savotiška jungiamoji grandis, tiltas į svetimos kultūros pažinimą.

Stereotipų formavimas pereina per tris etapus, todėl sudėtingas objektas

suvedamas į schemą ir gerai žinomus požymius Taigi, galima teigti, jog stereotipų

formavimesi yra išskiriami šie trys etapai:

1. Sulyginimo (angl. „leveling“);

2. Sustiprinimo (angl. „sharpening“);

3. Asimiliacijos (angl. „assimilation“).

Iš pradžių sudėtingas diferencijuotas objektas suvedamas į keletą gerai žinomų

požymių, o po to išskirtoms objekto charakteristikoms suteikiamas didelis reikšmingumas

palyginus su tuo, kurį jos turėjo būdamos sudedamuoju visumos elementu, Toliau

parenkami "sulyginti" ir "sustiprinti" objekto bruožai tam, kad sukurtų tipą, artimą ir

reikšmingą konkrečiam individui. Žmogus, pripratęs prie situacijos, reaguoja

automatiškai, Reakcijos intensyvumas priklauso nuo emocinės įtakos intensyvumo, nuo

manipuliavimo stereotipais meno (Pruskus, 2003, 2010).

Viena svarbiausių stereotipo studijų problemų yra pastovumo ir kintamumo

santykis. Daugelis tyrėjų (Woodward 2001; Friedman 2001), atkreipę dėmesį į stereotipų

pastovumą, pažymi, kad neigianti informacija čia traktuojama kaip išimtis, patvirtinanti

taisyklę. Bet praktika rodo, kad stereotipai reaguoja į naują informaciją, ypač į

dramatiškus įvykius. Stereotipo kaita vyksta akumuliuojant didelį kiekį neigiančios

informacijos.

Neretai stereotipai būna bendri visiems. Socialinio stereotipo egzistavimo

pagrindas – skirtingų žmonių susitarimas dėl stereotipizuojamų objektų ir situacijų. Kuo

didesnė darna tarp žmonių vertinimų, tuo labiau išreikštas yra socialinis stereotipas.

Nepaisant savo patvarumo stereotipas nėra amžinas. Anot Croteau, Hoynes

(2003) stereotipo formavimas susijęs su dviem esminiais veiksniais:

1. Nesąmoningu (instinktyviu) kolektyviniu perdirbimu;

2. Individualia sociokultūrine aplinka, sukuriant tikslingą ideologinį poveikį masinės

informacijos priemonėmis.

Stereotipo palaikymui turi įtakos individų išsilavinimo lygis, intelektas, asmeninė

patirtis, taip pat normos, įpročiai, socialiniai vaidmenys, gyvenamoji aplinka. Tomalin,

Nicks (2008) įsitikinimu, labai lengva stereotipams priskirti žmones iš kitų verslo

bendruomenių, ypač kai reikalai pasisuka ne taip, kaip tikėtasi. Kalbant apie kultūrą

galioja viena taisyklė – privalu nepamiršti, kad žmonės yra asmenybės, todėl jie nebūtinai

turi atitikti kultūrinį šalies profilį. Dažnai būna net atvirkščiai. Žmonės, kurie atrodė esą

integruoti į šalies, kurioje dirba, verslo kultūrą, staiga gali pasielgti taip, kaip įprasta jų

kultūroje, bet nepriimtina tos šalies, kurioje dirba, kultūroje.

Globalizacija visus žmones paverčia kultūrine prasme „maišytais“. Visiems

žmonėms vienokią ar kitokią kultūrinę įtaką daro televizijos programos, filmai, apranga,

maistas restoranuose ar namie, iš parduotuvės ar kavinės, todėl svarbu pripažinti skirtumą

tarp kultūrinės įtakos ir asmeninės patirties. Tai galima padaryti atskiriant stereotipus ir

apibendrinimus. Skirtingi stereotipų įtakos lygmenys yra pavaizduoti 2.2.1. lentelėje.

2.2.1 lentelė.

Skirtingi stereotipų įtakos lygmenys

Nacionalinė kultūra Nacionaliniai ypatumai

Regioninė kultūra Nacionalinės kultūros regioniniai variantai

Organizacijos kultūra Tarptautinė organizacija,

Vietinė mažo ir vidutinio dydžio

organizacija,

Šeimyninė organizacija.

Asmeninė kultūra Etinė kilmė,

Religija,

Karta,

Lytis.

Stereotipų formavimo procesas veikia kiekvieną asmenį, nes:

1. Stereotipų formavimosi procese formuojama individo motyvacinė elgesio

struktūra. (Kiek stereotipas įtrauktas į „kognityvinę schemą“, „pažintinę

orientaciją“, tiek jis iškyla kaip realus, žmogaus sąžinei ir elgesiui

būdingas reiškinys, atitinkamai veikiantis ir individo elgesį).

2. Stereotipas formuojamas ne tik objektyvios realybės atspindėjimo

kontekste, bet ir komunikacijos procese. (Tokiu būdu šis reiškinys

įprasminamas tikrovėje ir bendravimo metu stereotipas gali būti

modifikuojamas, t.y. sustiprinamos ar susilpninamos stereotipo atskiros

pusės).

Stereotipas susideda iš dviejų komponentų: kognityvinio (pažintinio),

užtikrinančio subjekto polinkį masinės informacijos priemonių skelbtam žinių

įsisavinimui, ir instrumentinio, kuris sukuria gautos informacijos vertinimo kontekstą ir

vidinį subjekto pasiruošimą tolesniems veiksmams. Jeigu instrumentinis komponentas

dominuoja kognityvinio atžvilgiu, tuomet asmuo priima (suvokia) tik tai, ką jis nori

priimti (suvokti). Tiesa tampa neatsiejama nuo melo, įsitikinimai virsta neigiamu

nusistatymu. Kategorinis stereotipas tampa „įvaizdžiu“, o žmonės – nuasmeninta,

manipuliuojama „vieniša minia“.

Stereotipai tyrinėjami trimis būdais:

1. Kultūrologiniu būdu, kuris vartojamas stengiantis išsiaiškinti, kokie stereotipai

vyrauja konkrečioje kultūroje, ir kokiu mastu kultūra sudaro prielaidas jiems

tarpti;

2. Moksliniu – tiriamuoju būdu, kuris vartojamas tyrinėjant, kaip stereotipas

atsiranda, kas jį palaiko ir kaip jis funkcionuoja visuomenėje, kokią įtaką turi

visuomenės sąmonei;

3. Socialiniu politiniu būdu, kuris vartojamas norint išsiaiškinti, kokiu mastu

socialinis politinis kontekstas daro įtaką stereotipų atsiradimui, kaip jį palaiko.

Šis stereotipų analizės būdų skirstymas yra sąlyginis, tačiau parodo realų teminį

stereotipų, kaip žmogaus pasaulio suvokimo elementų, transformuojamų bet kokiu

sąmonės mąstymo lygiu, prisotinimą. Kita vertus, padeda geriau suprasti stereotipų

vaidmenį religinėje, mokslinėje, estetinėje, ekonominėje ar kitose visuomenės sąmonės

formose (Tomalin, Nicks, 2008).

Be to, stereotipai atlieka tam tikras funkcijas:

• Santykinai patikimos informacijos perdavimo funkcija. Susidūręs su kitos

kultūros atstovu žmogus stengiasi prisiminti, ką jis yra girdėjęs apie šią kultūrą,

jos narių elgesio ypatumus, ir bando šią informaciją pritaikyti konkrečiam atvejui.

Pavyzdžiui, žinodamas apie vokiečių punktualumą, vokiečių tautybės verslo

partneryje tikėsis įžvelgti punktualumo apraiškas. Šiuo atveju punktualumo

stereotipas, kurį žmogus turi susidaręs (ar jam sudarytas), taps savotišku

instrumentu vertinant tos kultūros atstovą ir tikintis iš jo atitinkamo elgesio. Tiesa

yra tai, jog lūkesčiai ne visada pasiteisina, tačiau suformuotas stereotipas išlieka

ilgam ir turi įtakos partnerio elgesio vertinimui;

• Orientacinė funkcija. Stereotipų formavimo dėka yra sukuriamas supaprastintas

aplinkinio pasaulio vaizdas, paremtas tam tikrais stereotipais, padedančiais

suklasifikuoti įvairias socialines grupes ir atskirus individus pagal išankstinį

numatymą ir tikėtis iš jų atitinkamo elgesio. Pavyzdžiui, daugelis mano, kad iš

čigono tautybės asmens galima tikėtis apgaulės ir klastos. Toks nusistatymas iš

anksto suformuoja ir atitinkamą elgesį šios etninės grupės atžvilgiu. Vadinasi,

stereotipai padeda „suskirstyti“ socialinę aplinką, atskiras socialines grupes bei

individus ir taip supaprastinti svetimos kultūros priimtinumą;

• Laikysenos nustatymo svetimos kultūros atžvilgiu funkcija. Stereotipų dėka

galima aiškiai atskirti savo ir svetimą etninę grupę. Stereotipų formavimas sudaro

prielaidas aplinkinių elgesio klasifikacijai ir priežasčių paiškinimui, lyginant

žinomus reiškinius, vertybes, tradicijas su kitos svetimos grupės vertybėmis ir

tradicijomis. Šia prasme stereotipai padeda išsaugoti savos kultūrinės grupės

pozityvų identitetą.

Stereotipų kūrėjais ir nešėjais yra tam tikros socialinės grupės, kurios

sąveikaudamos tarpusavyje, sukuria tam tikrus socialinius stereotipus ir per jų prizmę

vertina kitos kultūros atstovus.

Kultūra yra ta sritis, kuri labiausiai pasitarnauja individo socializacijai per

atitinkamų vertybių, nuostatų ir sampratų perėmimą ir jų įsisavinimą. Būtent šioje srityje

yra daug mąstymo ir elgesio stereotipų, kurie gerokai apsunkina bendravimo ir

bendradarbiavimo galimybes skirtingų kultūrų ir grupių atstovams. Kadangi stereotipas

yra grupės kūrinys, jis gali būti panaudotas tik tarpgrupiniuose santykiuose ir situacijose,

kai, nustatant individo priklausomybę etninei kultūrai, būtina greita orientacija.

Stereotipas kaip tik ir leidžia ne tik greitai nustatyti svetimos kultūros atstovą, bet ir

santykį su juo.

Manoma, jog stereotipai įkalina žmones. Pavyzdžiui, pirmo susitikimo metu

pasirodyti, kad anglai yra šalti ir santūrūs, tačiau daugelis užsieniečių džiaugsmingai

nustemba, pastebėję, kad stereotipas apie anglus yra klaidingas. Norint suprasti kitą

kultūrą bandoma ją apibendrinti, tačiau taip pat reikia pripažinti, kad apibendrinimams

įtaką gali padaryti daugybė veiksnių. Tomalin, Nicks (2008) skiria tokius pagrindinius

veiksnius:

• Regionai. Žmonės elgiasi skirtingai, priklausomai nuo to, iš kokio regiono

jie yra. Pavyzdžiui, žemaitis gali elgtis skirtingai nei dzūkas. Skirtumai

gali būti vien geografiniai (pavyzdžiui, Žemaitija ir Dzūkija) arba būti

susiję su tautiniais ypatumais (pavyzdžiui Lietuvoje pietrytinėje dalyje

gyvenantys rusai, skiriasi nuo vakarų Lietuvoje gyvenančių lietuvių).

Išsiaiškinti, su kokia kultūra susidurta, galima uždavus paprastą klausimą:

“Iš kurio Lietuvos krašto esate kilęs(usi)?" arba „Kuria kalba kalbate

namuose?”. Kiekviena šalis turi savo nacionalinę kultūrą, tačiau egzistuoja

regioniniai skirtumai.

• Organizacija. Organizacijos kultūra taip pat gali daryti įtaką

nacionaliniams ar regioniniams papročiams, ypač tarptautinėse

organizacijose. Svarbu sužinoti, ar partneris turi darbo tarptautinėje

kompanijoje patirties. Direktorius, užaugęs kultūroje, kur į laiką ir

punktualumą žvelgiama lanksčiai, turės išmokti dirbti kitaip, jei dirbs

tarptautinėje organizacijoje.

• Asmeninė patirtis. Asmeninė patirtis taip pat gali padaryti įtaką asmens

kultūrinei charakteristikai (pavyzdžiui, „Laisvo“ laiko aplinkoje

(Brazilijoje ar Indijoje), užaugęs žmogus gali manyti, kad niekada

nevėluoja, nors ir atvyksta gerokai po numatyto susitikimo laiko. Tuo

tarpu žmogus, augęs „griežto" laiko aplinkoje, ( JAV ar Jungtinėje

Karalystėje), suirzta, jei kas nors pavėluoja bent penkias minutes.

Vadovas, kuriam teko studijuoti ar dirbti dviejose ar daugiau šalių labai

skirsis nuo žmogaus, kuris patyrė tik savo gimtąją kultūrą. Dirbti su

tarptautiniais vadovais, kurie turi darbo užsienyje patirties, gali būti ir

palaima, ir prakeiksmas. Nors Japonija greitai keičiasi, čia vis dar

egzistuoja uždara verslo bendruomenė, turinti aiškiai apibrėžtą elgesio

kodeksą, ypač kalbant apie gamybos sektorių. Ši bendruomenė ne visada

visiškai pasitiki daug keliaujančiais ir platesnių pažiūrų „suvakarėjusiais"

vadovais.

• Karta. Vakarų bendruomenėse gal ir yra amžiaus diskriminaciją

draudžiančių įstatymų, tačiau iš tiesų amžius nėra gerbiamas. Vakarų

Europos kultūroje vertinami laimėjimai, nepriklausomai nuo amžiaus. Vis

tik kitose bendruomenėse (Japonijoje ir Kinijoje), 55 metai ir žili plaukai

jau yra laimėjimas, užtarnaujantis pagarbą. Šiose šalyse amžius - antras

pagal svarbumą po rango, todėl susirinkimuose privalu bendrauti su

vyriausiu nariu. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus užsienietis vadovas gali

tikėtis pagarbos vien dėl amžiaus, nors Jungtinėje Karalystėje ar JAV

pagarbą užtarnauja tik nuveikti darbai. Tuo tarpu vyresnis Jungtinės

Karalystės ar JAV vadovas gali pasijusti nejaukiai dėl, jo manymu,

perdėtos pagarbos ar nuolaidžiavimo amžių gerbiančiose bendruomenėse,

tokiose kaip Kinija, Japonija.

• Lytis. Tose bendruomenėse, kur moterys užima menkas pareigas arba iš jų

tikimasi, kad po vestuvių jos nebedirbs, vyrams vadovams gali būti sunku

susitaikyti su jų rango vadove moterimi. Dvi taisyklės vadovėms moterims

padės išlaikyti lygybę ir užsitikrinti pagarbą: Pirma, prisistatant būtina

paduoti vizitinę kortelę su nurodytomis pareigomis organizacijoje; Antra,

būtina įsitikinti, kad kolegos vyrai pripažįsta moters užimamą rangą ir

deleguoja atsakomybę (pavyzdžiui, stebėti į ką vadovas iš užsienio

pirmiausiai kreipiasi – ar į moterį, o į kolegą vyrą).

Moterys turi nugalėti motinystės ir vaikų priežiūros stereotipą. Tradiciškai

vadovai mano, jog moterys išeis iš darbo, kai pagimdys, ir neigia joms skirtas

organizacijos investicijas (Stoner, Freeman, Gilbert, 1999). Minėtieji autoriai aprašė

„mamytės takelį“. Jo esmė ta, jog organizacijos turėtų numatyti karjeros kelią moterims,

nepageidaujančioms konkuruoti su vyrais dėl aukščiausių postų, ir norinčių išeiti iš darbo

bei sugrįžti pagal šeimos poreikius. Organizacijos turi skirti du moterų tipus:

• moterys, kurioms karjera svarbiausia;

• moterys, kurioms svarbu ir karjera, ir šeima.

Pirmenybę karjerai teikiančioms moteris organizacijos turėtų: identifikuoti; pasiūlyti

joms tokias pat pareigas ir atsakomybę kaip vyrams, t.y. perkėlimą į kitas pareigas ir į

vadovaujančius postus; priimti ir išklausyti jas kaip pilnateises nares; informuoti, kad jos

būtinai patirs daugiau stresų ir sunkumų, negu jų kolegos vyrai.

Moterų, norinčių derinti karjerą su šeima, atžvilgiu siūloma organizacijoms elgtis

lanksčiau ir leisti joms laisviau pasiprašyti iš darbo. Be to, organizacijos turėtų siūlyti

šeimoms paramą, kaip dėmesį poros, kurios abu nariai siekia karjeros, poreikiams –

nedarbingumą dėl vaiko ligos tėvui, lanksčias naudas ir vaikų priežiūrą.

Šie pasiūlymai (pasirodę 1989 metais) sukėlė daug prieštaringų diskusijų. Daugelis

moterų kritikių tvirtina, kad jos neturėtų rinktis tarp to, kam teikti pirmenybę - karjerai ar

šeimai; juk iš vyrų nereikalaujama, kad jie taip rinktųsi, numatydami visą savo karjeros

kelią. Kritikių nuomone, organizacija, turi suteikti moterims tokias pačias galimybes

siekti karjeros, kaip ir vyrams, ir kurti šeimą, jei jos taip pasirinks.

Be to, kai kas teigia, jog vyrams taip pat turėtų būti suteikiamos vienodos galimybės

rūpintis karjera ir šeima be nuobaudų. Kai kurie vyrai gali norėti auginant vaikus vaidinti

ne antraeilį, o vienodą ar net pirmaeilį vaidmenį ir kartu siekti karjeros. Be to, vyrams

taip pat gali būti taikomi stereotipai, pavyzdžiui, stereotipas, jog vyrai nesugeba išreikšti

jausmų. Galima teigti, jog stereotipų taikymas gali būti žalingas tiek vyrams, tiek ir

moterims.

Kiti veiksniai: rasė, religija, seksualinė orientacija ir negalia. Daugiakultūrėse lygių

galimybių bendruomenėse (JAV ar Jungtinė Karalystė), rasinė, religinė ar seksualinė

diskriminacija yra nusikaltimas. Susidūrus su priešingu, gana atvirai reiškiamu požiūriu,

kitose kultūrose galima patirti sukrėtimą. Vis tik reikia pripažinti, kad yra verslo kultūrų,

kur kitokios rasės, religijos ar seksualinės orientacijos žmonės yra niekinami (pavyzdžiui,

„homoseksualų mes nekenčiam“).

Martin, Nakayama (2000), pasireiškus diskriminacijai, rekomenduoja naudotis

šiomis strategijomis:

• Išlikti sąžiningiems savo principams. Neatsitraukti, bijant būti nepriimtais dėl

rasės, religijos, seksualinės orientacijos ar negalios;

• Įvertinti riziką;

• Pateikti vizitinę kortelę, parodančią asmens titulą ir rangą;

• Užsitikrinti komandos paramą. Komandos nariai turi perduoti atsakomybę

reikiamam kolegai ir neprisiimti atsakomybės už tai, kas nėra jų kompetencijoje;

• Reikia būti jautriems. Viena komanda gali ignoruoti kitos komandos narį ar su juo

nesitarti dėl neigiamų prielaidų, atsiradusių dėl jų požiūrio į lytį, rasę, religiją ar

seksualinę orientaciją. Gali būti sunku suprasti, kas vyksta. Jei manoma, kad tai

diskriminacija, svarbu pabrėžti kolegos kompetenciją (patirtį ir kvalifikaciją), kad

jis pasijustų prisidedantis prie susirinkimo ar derybų.

Nėra užfiksuota daug duomenų, atskleidžiančių diskriminaciją dėl negalios verslo

kultūrose. Vis tik tai dažnai tampa praktiška problema dėl to, kad daugelyje pasaulio šalių

negalią turintiems asmenims nėra pritaikyta infrastruktūra.

Pasak Shih, Pittinski, Ambady (2008), sumažinti stereotipinio elgesio apraiškas

yra įmanoma tik ugdant tarpkultūrines kompetencijas, kurioje išskiriami trys lygmenys

(kalbinis, komunikacinis ir kultūrinis) be kurių nėra įmanoma užtikrinti sėkmingą

tarpkultūrinį komunikavimą:

• Kalbinė kompetencija. Tarpkultūrinėje komunikacijoje kalbinė kompetencija

reiškia gebėjimą pasirinkti tinkamas kalbines priemones bendraujant ir pakartoti

gautą patirtį analoginėse situacijose. Kalbinė kompetencija tarpkultūrinėje

komunikacijoje vaidina santykinį vaidmenį dėl kelių aplinkybių:

- vertindami kalbines kompetencijas skirtingų kultūrų atstovai naudoja

skirtingus kriterijus (pavyzdžiui, britai gana jautriai reaguoja į kalbos

švarumą, tuo tarpu amerikiečiams tai nėra svarbiausias dalykas – kur kas

svarbiau žmogaus rodomos pastangos kalbėti ir susikalbėti);

- gali nesutapti taisyklingo / netaisyklingo kalbos vartojimo supratimas

atskirose kultūrose;

- nedera užmiršti, kad reikalavimai gimtosios kalbos vartojimui visada yra

aukštesni nei svetimai (užsienio) kalbai (svetimos kalbos mokėjimas niekada

neprilygs gimtosios kalbos mokėjimui: visada egzistuos įgimtas savosios

kalbos prioritetas);

- skiriasi kompetencijos lygis: žmogus gali puikiai vartoti užsienio kalbą

buityje, tačiau negebėti bendrauti su kolegomis profesiniu lygmeniu.

Neturėdamas tinkamos kalbinės kompetencijos profesijos srityje, žmogus

priverstas vartoti buitines sąvokas ir taip mažinti komunikacijos efektyvumą.

Taigi, siekiant tarpkultūrinės komunikacijos efektyvumo tobulas kalbų mokėjimas

yra labai svarbus, tačiau kalbinė kompetencija turėtų būti papildoma ir komunikacine

kompetencija.

• Komunikacinė kompetencija. Komunikacinė kompetencija nusako būdus

ir strategijas, kuriomis įmanoma užtikrinti efektyvų tarptautinį

komunikavimą Vadinasi, yra būtina ne tik gerai išmanyti žmogaus

bendruosius gyvenimo dėsningumus, bet ir jautriai reaguoti į menkiausius

partnerio elgesio pokyčius bendravimo metu. Komunikacinės

kompetencijos elementai apima:

- gebėjimą interpretuoti specifinius konkrečios kultūros atstovų signalus, kuriais

išreiškiamas noras bendrauti (ar nebendrauti);

- sugebėjimą orientuotis, kurią laiko dalį reikia skirti klausymuisi ir kurią –

kalbėjimui priklausomai nuo aplinkybių ir kultūrinių bendravimo normų;

- mokėjimą adekvačiai reikšti mintis ir suprasti pašnekovą;

- mokėjimą nukreipti kalbą reikiama linkme;

- gebėjimą teikti ir interpretuoti komunikacinių vaidmenų ir bendravimo

pabaigos signalus;

- gebėjimą išsaugoti priimtiną tai kultūrai komunikacinę distanciją;

- gebėjimą pasinaudoti žodinėmis (verbalinėmis) ir nežodinėmis

(neverbalinėmis arba kūno kalbos) kultūros priėmimo priemonėmis;

- sugebėjimą prisitaikyti prie komunikantų socialinio statuso ir tarpkultūrinių

skirtumų;

- gebėjimą laiku koreguoti savo elgesį bendraujant su partneriais.

Komunikacinės kompetencijos raiškos elementams reikia nemažai pastangų ir

laiko, o šios kompetencijos lavinimo sėkmė priklauso ir nuo asmens sugebėjimo perimti

svetimą kultūrą, ją įsisavinti, paversti instrumentu siekiant savų tikslų, t.y. nuo kultūrinės

kompetencijos.

• Kultūrinė kompetencija. Ji reiškia sugebėjimą absorbuoti naujas žinias,

vertybines nuostatas, būdingas bendravimo kultūrinei aplinkai. Tam būtina

gebėti susirinkti reikiamą kultūrinę informaciją iš įvairių kultūrinių šaltinių

(knygų, filmų, politinių reiškinių ir t. t.) ir ją diferencijuoti pagal

reikšmingumą komunikacijai. Tai rodo pašnekovo kultūrinį raštingumą.

Panašus abiejų partnerių kultūrinis raštingumas užtikrina tarpkultūrinės

komunikacijos efektyvumą, o esant skirtingam kultūrinio raštingumo lygiui,

tarpkultūrinės komunikacijos efektyvumas ženkliai krinta žemyn. Dažniausiai

kultūrinės kompetencijos stoką siekiama kompensuoti gera kalba ir

komunikaciniais gebėjimais, tačiau ne visada pavyksta išvengti kultūrinės

įtampos.

Taigi, tarpkultūrinės komunikacijos sėkmė priklauso nuo gebėjimo ne tik atpažinti,

bet ir priimti bei interpretuoti naujas kultūrines žinias ir taip įsisavinti naują kultūrą.

Tarpkultūrinėje komunikacijoje asmuo privalo:

• gebėti adekvačiai priimti ir interpretuoti skirtingas kultūrines vertybes;

• sąmoningai stengtis įveikti kliūtis, skiriančias kultūras, ir matyti svetimoje

kultūroje ne tik skirtumus, bet ir bendrumus su savąja kultūra;

• žvelgti į skirtingus kultūrinius reiškinius ir kitų kultūrų atstovus geranoriškai,

siekiant juos suprasti;

• gebėti palyginti egzistuojančius etnokultūrinius stereotipus su asmenine patirtimi

ir daryti savarankiškas išvadas;

• gebėti kritiškai įvertinti ir keisti savo požiūrį į svetimas kultūras, kaupti

tarpkultūrinio bendravimo įgūdžius ir patirtį;

• stengtis geriau pažinti svetimą kultūrą, kad būtų galima giliau ir kritiškiau įvertinti

savąją, ir atsisakyti vyraujančių stereotipų bei prietarų;

• sisteminti kultūrinio gyvenimo faktus; sintetinti ir apibendrinti savo asmeninę

tarpkultūrinio dialogo patirtį.

Kita vertus, nedera pamiršti, jog skirtingoms kultūroms svarbu laikysis tolerancijos

principo. Globalizacijos sąlygomis tolerancijos reikalavimas yra objektyvi būtinybė, nes

pasaulis pernelyg įvairus, o pasaulyje vykstančius procesus įvairios kultūros vertina

skirtingai. Toleruoti, vadinasi pripažinti teisę būti „kitonišku“ (Mowlana, 2002).

Tolerantiškas požiūris į tarpkultūrinę komunikaciją reiškia, kad vieni ar kiti kultūriniai

asmens ar grupės požymiai yra vieni iš daugelio ir negalima jų absoliutinti, sureikšminti.

Taigi, apibendrinant stereotipų paskirtį galima teigti, jog stereotipai išreiškia

emocionaliai nuspalvintą, skirtingų kultūrų asmenų bendravimo ir sąveikos metu gautą

socialinę ir psichologinę patirtį bei pasižymi vientisumu, pastovumu, konservatyvizmu,

emocionalumu, racionalumu ir kitais bruožais. Šios savybės nulemia įvairias stereotipų

funkcijas komunikacijos procese: žmogaus poelgius aiškina pateikiant paprastą ir aiškią

informaciją apie jų sociokultūrinius ypatumus; numato galimus partnerio veiksmus

komunikacijos metu; formuoja asmeninio elgesio bendraujant su partneriu pagrindus, taip

pat sudaro prielaidas plisti atitinkamiems gandams (Pruskus, 2008 p. 70–77).


4. Kaip apibrėžiami stereotipai?

5. Kokie yra stereotipų formavimosi etapai?

6. Kokie yra skiriami stereotipų įtakos lygmenys?

7. Kokie skiriami stereotipų komponentai?

8. Kokiais būdais analizuojami stereotipai?

9. Kokios yra stereotipų funkcijos?

10. Kokie veiksniai įtakoja stereotipų formavimąsi?

11. Kas tai yra diskriminacija kultūriniu požiūriu?

12. Kaip pasipriešinti diskriminacijos apraiškoms?

13. Kaip tarpkultūrinių kompetencijų ugdymas padeda sumažinti stereotipinio

elgesio apraiškas?


• Stereotipas – tai tam tikras nuolatinis, schematizuotas kokios nors žmonių

grupės apibendrinimas, dažnai netikslus vaizdinys.

• Kompetencija - (lot. competentia – priklausomybė pagal darbą). Tai

klausimų ar reiškinių sritis, su kuria kas nors yra gerai susipažinęs. Tai

asmens žinios, gebėjimai. įgūdžiai.

• Tarpkultūrinė kompetencija – tai gebėjimas užmegzti ryšį su kitų kultūrų

žmonėmis, sąlygojamas asmeninės kompetencijos.

1. Praktinė užduotis: Dauguma tyrinėtojų vieningai sutinka su nuomone, kad

stereotipus (tarp jų ir kultūros) galima sėkmingai „įbrukti" žmonėms per visuomenės

informavimo priemones. Pagrįskite šį teiginį.

2. Praktinė užduotis: „Bargonai ir Rutriai“. Perskaitykite bargonų ir rutrių

aprašymą ir nupieškite popieriaus lape tipišką bargoną ir tipišką rutrį. Savo piešinius

aptarkite su kitu poros dalyviu, paaiškindami, kodėl pasirinkote tokį tipišką bargono ir

rutrio pavaizdavimo variantą. Atsakykite į žemiau pateiktus klausimus:

1. Kodėl būtent taip pavaizdavote tipišką bargoną?

2. Kodėl būtent taip pavaizdavote tipišką rutrį?

3. Kaip ryškiai skiriasi vienas nuo kito tipiškas bargonas ir tipiškas rutris?

4. Kodėl šie skirtumai atsirado (arba šių skritumų nebuvo)?

BARGONAI IR RUTRIAI

(aprašyti bargono )

Bargonai gyvena šalyje, kuri vadinasi Bargonija. Ši šalis yra kitoje Žemės pusėje,

tarp Ziterio ir Tribonijos salų. Bargonijos gyventojai labai mieli žmonės. Ju vaikai beveik

niekada nesipeša, o suaugusieji ramiai dirba savo darbus. Bargonai daugiausia valgo

ryžius, kurių jiems niekada nepritrūksta. Oras Bargonijoje visada toks pat: pučia švelnus

vėjelis, šilta ir saulėta.

Rutrių šalis vadinasi Rutrija. Ji yra kitoje Žemės pusėje, tarp Bilbo ir Treblio salų.

Rutrijos gyventojai labai pikti. Ju vaikai be paliovos kivirčijasi, suaugusieji dažnai

susimuša. Savo darbų rutriai niekada nebaigia, nes dirbdami jie miega arba keikia vienas

kitą. Rutrijoje visada šalta, vėjuota, nuolat lyja.

Šaltinis: Bendravimas ir konfliktai. (1996). Mokymosi medžiaga. Parengė Vilniaus SPPC.

Atsakymo raktas: Teisingas užduoties atlikimas - tiek bargonas, tiek rutris yra

nupiešti vienodai, t.y. be didelių skirtumų. Būtina atkreipti dėmesį, jog tai bargonas

aprašė abiejų tautų tipiškus atstovus, išaukštindamas savąją (bargonų) tautą kitos tautos

(rutrių) atžvilgiu. Charakterizuodamas rutrius, bargonas formavo neigiamą rutrių

stereotipą, kurio dėka siekė paryškinti savo tautos geruosius bruožus. Padiskutuokite

grupėse, kaip stereotipai griauna tautos įvaizdį, kaip dažnai tikrovėje

stereotipizacija sukuria iškreiptą vienos tautos paveikslą kitos tautos atžvilgiu.

Argumentuokite konkrečiais pavyzdžiais.

2.3. Tarpkultūriniai konfliktai ir jų spendimo galimybės

2.3.1 Konflikto samprata vadybiniu ir psichologiniu aspektais

Konflikto samprata mokslinėje literatūroje yra apibūdinama labai įvairiai.

Sociologijos žodyne (1993) konfliktas apibūdinamas kaip priešingų interesų, pažiūrų,

siekių susidūrimas; kivirčas; ginčas. Psichologijos žodyne (2003) konfliktas įvardinamas

kaip priešingų, nesuderinamų tendencijų susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius

išgyvenimus. Oksfordo šiuolaikinės anglų kalbos žodyne “The Concise Oxford

Dictionary of Current English” (1995) pateikiami keli konfliktų apibrėžimai:

• priešinimosi ar priešingumo būsena;

• kova ar grumtynės;

• prieštaringų principų susidūrimas;

• prieštaravimas tarp asmens nesuderinamų norų ir poreikių;

• iš nesuderinamų norų ir poreikių kylanti kančia.

Plačiąja prasme konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių

ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs

jausmai arba išgyvenimai. Konflikto sąvoka yra kilusi iš lotynų kalbos žodžio conflictus,

kuris reiškia susidūrimą (Almonaitienė et al., 2002).

Kasiulis, Barvydienė (2001) konfliktą supranta kaip prieštaravimų paūmėjimo

kraštutinį atvejį. Paprastai jo pasekmė – stiprios neigiamos emocijos. Konfliktu laikytina

bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmonių prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų

pakeliui į savo tikslus.

Chmiel (2005) nuomone, konfliktas yra neigiama emocinė patirtis ir nusako

abiejų konfliktuojančių pusių vertybes, jų vertinimą ir galimybes išspręsti konfliktą

konstruktyviai. Iš šių konflikto apibrėžimų matyti, kad visi jie pabrėžia prieštaravimus,

kylančius dėl vienokių ar kitokių priežasčių.

Mokslinėje literatūroje socialinis konfliktas dažnai suvokiamas kaip procesas,

kurio metu vyksta ryškūs prieštaravimai ir kova tarp dviejų ar daugiau pusių (t.y.

konflikto dalyvių), tam, kad būtų išspręsta problema, kuri turi asmeninę reikšmę

kiekvienam iš dalyvaujančių konflikte. Glasl, (1999) socialiniame konflikte akcentuoja

žmogiškuosius jausmus, todėl socialiniu konfliktu įvardina tokį žmogaus elgesį, kuomet

mažiausiai vienas konflikto dalyvis (t.y. viena konflikto pusė (žmogus ar grupė)) jaučiasi

įskaudintas, įžeistas ar užgautas dėl kito konflikto dalyvio elgesio, trukdančio įgyvendinti

užsibrėžtus tikslus, išreikti jausmus ir pan. Socialinio konflikto elementai yra pavaizduoti

2.3.1.1 paveiksle.

2.3.1.1 paveikslas. Socialinio konflikto elementai.

Šaltinis. Glasl, F. (1999). Confronting Conflict. Bristol: Hawthorn Press.

Anot L. Jovaišos (1993), socialinis konfliktas – tai laikinai neišsprendžiami

prieštaravimai tarp asmenų ar grupės žmonių. Vadinasi galima pastebėti, kad

socialiniame konflikte minėtas autorius taip pat akcentuoja įvairius prieštaravimus tarp

žmonių.

Pagal Edelman, Crain (1997) kiekvieną konfliktą sudaro konfliktinė situacija,

kurioje dalyvauja oponentai (asmenys, dalyvaujantys konflikte, t. y. konflikto dalyviai),

egzistuoja konflikto objektas (dėl ko vyksta konfliktas) bei konfliktą sukeliantis

incidentas (konflikto dalyvių veiksmai, nukreipti į siekiamą tikslą).

Kaip nurodo Chmiel (2005), konfliktas atlieka tokias funkcijas:

• Informacinę funkciją. Ji susijusi su signaline ir komunikacine pusėmis.

Atlikdamas signalinę funkciją konfliktas informuoja, jog kažkas yra negerai ir tuos

negerumus reikia šalinti. Komunikacinė pusė suprantama taip: kiekvienai iš

Supratimo, mąstymo, įsivaizdavimo

skirtumai

Skirtingi jausmai

Skirtingi norai,

siekimai

veda į ...

Dalyvio A veiksmai

Dalyvio B atsakomoji reakcija

konfliktuojančių pusių reikia papildomos informacijos, kurios pagalba būtų galima daryti

išvadas apie kitos pusės pasirinktas strategijas ir turimus resursus. Tokiu būdu didėjantis

informacijos potencialas nulemia teigiamą konflikto baigtį;

• Integracinę funkciją. Ji susijusi su procesais, vykstančiais tarp konfliktuojančių

pusių. Konflikto sukelta įtampa gali sąlygoti “pokalbius iš širdies”, kurie gali paskatinti

geriau suvokti vienas kito pozicijas, būti paskutine savitarpio supratimo galimybe.

Grupiniame lygyje pasireiškia grupės sutelktumo padidėjimas, o organizaciniame - visų

organizacijos lygių interesų suderinamumas;

• Inovacinę funkciją. Konfliktas skatina pasikeitimus, pasikeitimai - adaptacijas,

adaptacijos –organizacijos išlikimą ar klestėjimą.

Kasdieninėse situacijose konfliktai dažniausiai siejami su agresija, pykčiu,

nesutarimais, todėl egzistuoja du skirtingi požiūriai į konfliktus. Remiantis neigiamu

požiūriu galima teigti, jog konfliktai yra destruktyvūs, todėl jeigu tik yra įmanoma, geriau

konfliktų yra vengti. Kitas požiūris akcentuoja teigiamą konfliktų pusę - tinkamai

valdomi konfliktai gali atnešti naudos: padeda išsiaiškinti nuomones, suteikia papildomos

informacijos, atsiranda daugiau sprendimų alternatyvų (Sakalas, 2003). Be to, konfliktai

gali būti santykių procesų vystymosi šaltiniu, signalu asmenybei keistis, galimybe suartėti

ar „išelektrinti" įtemptus tarpasmeninius santykius. Taigi, konfliktai gali atlikti tiek

neigiamą, tiek teigiamą vaidmenį ir mokslinėje literatūroje konfliktai dažniausiai

skirstomi į konstruktyvius ir destruktyvius. Konstruktyvūs konfliktai - tai racionalūs,

be emocijų konfliktai, kurių dalyviai stengiasi rasti sprendimo būdus, vienodai prisiima

atsakomybę už pasekmes, profesionaliai komunikuoja. Konstruktyvus konfliktas

naudingas organizacijai, nes jis generuoja naujas idėjas, skatina darbuotojų kūrybingumą,

susidomėjimą, norą pasitikrinti savo sugebėjimus. Konflikto nauda, teigiamas jo poveikis

tas, jog jis atveria galimybes geriau pažinti, daugiau sužinoti apie kito žmogaus poreikius

ir jų tenkinimą (Kasiulis, Barvydienė, 2001).

Targamadzė (2006) nurodo tokias pozityvaus konflikto funkcijas:

• konfliktas padeda sistemai įgyti aiškią struktūrą;

• daug mažų konfliktų padeda išvengti tikėtino didelio konflikto;

• konfliktai sustiprina, užgrūdina instituciją;

• konfliktai padeda institucijai prisitaikyti prie aplinkos.

Baršauskienė, Janulevičiūtė (1999) konfliktą vertina kaip atsiradusią galimybę ar

kilusią problemą, o teigiami konfliktai atveria galimybes:

• geriau pažinti, daugiau sužinoti apie kito žmogaus poreikius ir jų

tenkinimą;

• geriau pažinti vieniems kitus;

• viską išsiaiškinti ir taip pagerinti tarpasmeninius santykius;

• pašalinti įvairius trūkumus ir labiau įsitraukti į darbą ir visuomeninę

veiklą;

• grupei susivienyti, padidinti savo sutelktumą, ugdyti: “mes” jausmą;

• vystytis, pašalinti sąstingį.

Neigiami konfliktai sumažina darbo našumą organizacijoje, neskatina

bendradarbiavimo, sustiprinamas priešiškumo jausmas. Destruktyvių konfliktų pagrindas

- pažeistos komunikuojančių asmenų emocijos, konflikto dalyviai mažiau mąsto apie

reikalo esmę, daugiau - apie kovą, todėl dažnai norima kaltinti oponentus, nesuabejojant

asmeniniu teisumu (Kasiulis, Barvydienė, 2001).

Neigiami konfliktai pasireiškia tuo, kad:

• problemos lieka neišspręstos;

• santykiai pasidaro labiau priešiški;

• jie nestimuliuoja ieškojimų;

• grupėje padidėja įtampa, priešiškumas;

• asmenys linkę išplėsti nesutarimus;

• mažėja pasitenkinimas, produktyvumas;

• mažėja dalijimasis informacija, kūrybiškumas ir t.t (Baršauskienė, Janulevičiūtė,

1999).

Kiekvienas konfliktas turi savo sąmoningai suvokiamas ar pasąmonėje glūdinčias

priežastis, todėl visada galima išsiaiškinti kiekvieno konflikto ištakas. (Edelman, Crain,

(1997) dažniausiai nurodo tokias konflikto priežastis:

• Nesusipratimai ir santykių neišsiaiškinimas. Nesusipratimai kyla tada, kai

kita pusė visai kitaip, nei buvo tikėtasi, supranta ir reaguoja į elgesį.

Pasidavus pykčiui ir baimei, paprasčiausias nesusipratimas gali virsti

konfliktu;

• Nesąžiningumas. Nesąžiningumas yra pats tikriausias konflikto šaltinis.

Kai žmonės vienas kitam nesako tiesos atsiranda tikimybė, kad anksčiau

ar vėliau kils konfliktas. Kad konfliktas iškiltų, visai nebūtina akiplėšiškai

meluoti: kartais konfliktai kyla ne todėl, kad meluojama, bet todėl, kad

sakoma tik pusiau tiesa, tačiau neišsakyti dalykai yra tokie pat pavojingi

ar bent jau gerokai pakenkia;

• Aplaidumas. Daug konfliktų kyla dėl aplaidumo. Pasakyti žodžiai,

netesėti pažadai, atsakomybė, kurios stengiamasi išvengti – visa tai

potencialūs konfliktų šaltiniai;

• Nuostatos. Nuostatos yra turbūt galingiausi konfliktų sprendimo ir jų

išprovokavimo šaltiniai. Kai žmonės yra nusiteikę suprasti kitus ir elgtis

taip, kad visiems būtų gerai, konflikto beveik visada galima išvengti. Vis

dėlto jeigu žmonės yra nusiteikę kam nors pakenkti, daroma viskas, kad

konfliktas įsiliepsnotų.

• Ypatingas pasitikėjimas asmenine nuomone ir įsitikinimais. Dar vienas

bendras konfliktų šaltinis yra įsitikinimų susikirtimai. Kai du žmonės yra

skirtingų įsitikinimų ir abu šventai tiki, jog jų nuomonė teisingiausia,

konflikto ilgai laukti netenka

• Nesugebėjimas nustatyti ribų. Jei nenusistatomos tam tikros ribos arba jos

nėra aiškios, kiti gali jas peržengti. Nesugebėjimas aiškiai nustatyti, ko

pats žmogus nori, ko jam reikia, ir leisti suprasti, ko nemėgsta ir nesitiki,

yra kvietimas konfliktui. Svarbiausia, kad pats žmogus gerai žinotų, kokie

yra jo požiūriai, poreikiai ir galimybės. Reikia sugebėti šiuos dalykus

ramiai, aiškiai ir glaustai išdėstyti kitai pusei. Jei pavyksta nustatyti ribas

tuo metu, kai kas nors jau bando jas peržengti, žmogus pradeda gerbti

save ir suteikia galimybę kitam žmogui;

• Netinkamas konflikto sprendimas. Turbūt grėsmingiausias konflikto

šaltinis yra nenoras tiesiai ir atvirai reaguoti į konfliktą. Ir kadangi

daugelis žmonių nežino, kaip reaguoti į konfliktinę situaciją, jie pridaro

daugybę klaidų. Pajutę įtampą ar bręstantį konfliktą su kitu žmogumi,

dažniausiai be atodairos, pritvinkę pykčio ar baimės, paleidžiamos į laisvę

savo emocijas, žmogus pasiruošia gintis, gali pulti kitą, gali mėginti

įsiteikti ar viską paneigti, užsisklęsti savyje. Dažniausiai pats asmuo

nesąmoningai skuba paaštrinti konfliktinę situaciją, visiškai

nesistengdamas jos išvengti ar kaip nors viską užglaistyti;

• Baimė. Žmogus, įsivėlęs į konfliktą ar pajutęs jo grėsmę, kartu suvokia ir

gresiantį pavojų, todėl pradeda baimintis galimo kito žmogaus pykčio,

priešiškumo ar keršto. Gali atsirasti baimė, kad konflikto metu įmanoma

prarasti kažką labai svarbaus ir reikšmingo. Baime galima paaiškinti ir

nesugebėjimą nustatyti ribų. Kai kam nors leidžiama “užsiropšti ant

galvos”, paprastai bijoma nemalonios priešpriešos ar to, kad visi nusigręš;

• Slapti kėslai. Tai tokia situacija, kai viena pusė turi slaptų ketinimų ar

motyvų. Slapti kėslai būna dviejų rūšių – sąmoningi ir nesąmoningi.

Sąmoningi kėslai yra akivaizdūs, kai siekiama konkrečių tikslų,

(pavyzdžiui, pataikaujama kam nors, tikintis gerovės savo atžvilgiu).

Nesąmoningi kėslai nėra tokie akivaizdūs, kadangi jie slepiami ne nuo

kito asmens, bet nuo paties savęs.

Bendriausia prasme, viena dažniausiai pasitaikančių tarpasmeninių konfliktų

priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į

konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės,

nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra ir tie žmonės, kurių pagrindinis

gyvenimo tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę

vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs

reikalavimai aplinkai, sąlygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Tokiu atveju žmogus

jaučiasi pranašesnis už kitus, yra įsitikinęs savo teisumu, neklystamumu, turintis teisę

nurodinėti. Konfliktus taip pat gali sąlygoti pernelyg didelis konformizmas (Almonaitienė

et al, 2002).

Seilius (1998) nurodo tokias verslo organizacijoje kylančias tarpusavio konfliktų

priežastis:

• individualumas (asmenybė, vertybės, tikslai);

• stresas (pyktis, autonomiškumo siekimas);

• tarpasmeniniai veiksniai (skirtingas suvokimas, nesutampantys siekiai,

nepasitikėjimas, klaidingas suvokimas, vienos ar kitos pusės norų

prieštaringumas, nepriimtinas vienai ar kitai pusei elgesys ir kt.);

• bendravimas (iškraipymai ir nesupratimas, priešiškumas, nepasitikėjimas,

įžeidimai);

• elgesys (vienos pusės veiklos rezultatyvumo menkinimas, kito asmens tikslų

blokavimas, nenoras bendrauti, jėgos vartojimas ir kt.);

• struktūra (uždarumas, nelygios jėgos, tarpusavio priklausomybė, skirtingas

statusas, simboliai ir kt.);

• ankstesnė sąveika (praeityje nepasisekęs bandymas susitarti, konflikto

priešistorė, konflikto nulemtas elgesys, kitos konflikto pasekmės);

• nesutarimai (sudėtingas prieš paprastą, daug prieš mažai, miglotas prieš aiškų,

principai, dydis, dalumas ir kt).

Mokslinėje literatūroje egzistuoja labai daug įvairių konflikto tipų.

Pagal konfliktų kilimo priežastis skirami:

• Objektyvūs konfliktai (daugiau lemia išorės veiksniai (išteklių, atlyginimo

nepakankamumas);

• Mišrūs konfliktai (lemia tiek vidiniai, tiek išorės veiksniai (pavyzdžiui,

nesuderinami veiklos tikslai, interesai, nuomonės gali būti tampriai susiję su

išteklių stoka));

• Subjektyvūs konfliktai, t.y. subjektyvius – asmenybės vidiniai veiksniai

(intelekto bei patirties lygis, temperamento savybės, charakterio bruožai)

(Robbins, 2003).

Konfliktai, priklausomai nuo to, į ką jie nukreipti, gali būti skirstomi į:

• asmeninius (dažniausiai tai – subjektyvūs konfliktai);

• dalykinius (mišrūs ir objektyvūs konfliktai).

Priklausomai nuo to, kas dalyvauja, konfliktai yra skirstomi į:

• tarpasmeninius konfliktus (poroje);

• konfliktus grupės viduje (tarp atskirų asmenų arba jų grupuočių, kuriuos veikia

visa grupė);

• tarpgrupinius konfliktus (pvz., tarp atskirų darbo grupių, organizacijų).

Pagal vystymosi pobūdį konfliktai skirstomi į:

• Paprastus. Paprastas konfliktas yra toks, kada konflikto priežastis iš karto

sukelia asmenybės reakciją konfliktinėje situacijoje;

• Sudėtinius. Sudėtingo konflikto atveju pagrindinė konflikto priežastis,

sukūrusi konfliktinę situaciją, nesukelia asmenybės reakcijos, tačiau iššaukia

susivaldymą, kurį lydi apmaudo kaupimasis. O vėliau pakanka menkos

kibirkšties, kad įsiliepsnotų audringa konfliktinė situacija.

Sudėtinis konfliktas yra pavaizduotas 2.3.1.2 paveiksle.

2.3.1.2 paveikslas. Sudėtinis konfliktas.

Šaltinis: Stoškus, V. (2004). Vadybos pagrindai. Kaunas. Technologija.

Pagal tai, ar konfliktinė situacija yra žinoma abiem konflikto pusėms, konfliktai

skirstomi į:

• atvirus (pastebimus, turinčius išorinę išraišką);

• slaptus (pergyvenamus vienos konfliktuojančios pusės, neparodančios išorinės

konfliktinės reakcijos).

Mokslinėje literatūroje egzistuoja nuomonė, konfliktus lengviau suprasti, kai jie

tiriami kaip besikeičiantys procesai. Atliktų tyrimai rezultatai rodo, kad žmonės situaciją

ima vertinti kaip konfliktinę, jeigu yra įžvelgiami trys dalykai:

1. Tam tikra tipiška tarpusavio sąveika, elgesys (pavyzdžiui, tarpusavio

kova, atkaklus savo tikslo siekimas, siekis įrodyti savo tiesą, skundų

rašymas ir t.t.);

2. Egzistuojantys prieštaravimai (pavyzdžiui, konfliktuojančios pusės

nori skirtingų dalykų, turi skirtingus interesus ar skirtingus tikslus ir

Pagrindinė priežastis

Susivaldy- mas

Apmaudo susikaupi-

mas

Reakcija

Menka priežastis

t.t.);

3. Išgyvenamos tam tikros emocijos (“išgyvena”, “kenčia”, “jaučia

nervinę įtampą”, nusiteikęs karingai” ir t.t.) (Myers, 2000).

Stoner, Freeman, Gilbert (2001) konflikto dinamiką išreiškia penkiomis stadijomis:

1. Latentinis, arba užslėptas, konfliktas. Tai yra pagrindinė konflikto

formavimosi stadija, atsirandanti dėl vienodų tikslų siekimo arba skirtingo

veikimo tikslų pasiekimui (pavyzdžiui, dėl asmenybės autonomijos siekimo ir

kt.);

2. Suprastas konfliktas. Kuomet yra įsisąmoninamas latentinis konfliktas.

Kartais šis konfliktas gali būti suprastas ir be latentinio konflikto. Blogiau yra

tada, kai latentinis konfliktas nepasiekia suprasto konflikto lygio;

3. Jaučiamas konfliktas, kuris sudaro emocines įtampas ir krizes;

4. Išreikštas konfliktas – tai bet koks konfliktinės elgsenos variantas;

5. Konflikto pasekmės – tai pokonfliktinė stadija, kuri priklauso nuo to, kaip

(konstruktyviai ar destruktyviai) buvo išspręstas konfliktas.

Almontienė et al (2002) nepateikia jaučiamo konflikto stadijos, tačiau išreikštam

(atviram) konfliktui skiria dvi stadijas (atviros konfliktinės sąveikos pradžia ir atviro

konflikto plėtra). Konflikto fazės glaudžiai siejasi su konflikto etapais, todėl yra

išskiriamos keturios fazės, kurios konflikto metu gali pasikartoti cikliškai keletą kartų

(žiūrėti 2.3.1.1 lentelę).

2.3.1.1 lentelė.

Konflikto fazių ir etapų santykis

Konflikto fazė Konflikto etapas Galimybė išspręsti

konfliktą (%)

Pradinė Konfliktinės situacijos atsiradimas.

Konfliktinės situacijos suvokimas,

įsisąmoninimas.

92%

Kilimo Atviros konfliktinės sąveikos pradžia 46%

Pikas Atviro konflikto plėtra Mažiau nei 5%

Kritimo - Apie 20 %

Šaltinis: Almonaitienė, J., Antinienė, D., Ausmanienė, N., Lekavičienė, R., Matulienė, G., Ruibytė,

L., Vasiliauskaitė, Z. (2002). Bendravimo psichologija (vadovėlis). Kaunas: Kauno Technologijos

Universitetas.

Apibendrinant konfliktų sampratą galima teigti, jog skirtingų mokslininkų pateikiama

konflikto samprata yra gana įvairi, tačiau analizuoti konflikto apibrėžimai dažniausiai

akcentuoja, jog konfliktas – tai vienokia ar kitokia priešprieša, kylanti dėl nesuderinamų

motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų ar kitų priežasčių. Nors skirtingų krypčių autoriai,

konfliktą suvokia skirtingai, tačiau sutariama, kad konfliktas nors ir yra neišvengiamas,

bet konfliktas yra išsprendžiamas. Apibendrinant konfliktų priežasčių įvairovę galima

teigti, jog vieni konfliktai yra siejami su vidinėmis asmenybės savybėmis, o kiti yra

sąlygojami aplinkos. Praktiniu požiūriu konfliktų tipų išmanymas leidžia adekvačiau

orientuotis atskiro konflikto išskirtinume, o tai padeda įvertinti konflikto valdymo būdus,

ir parinkti geriausiai tinkančias esamai situacijai konfliktų sprendimo strategijas. Be to,

konfliktus lengviau suprasti, kai jie tiriami kaip besikeičiantys procesai, kurių dinamikoje

galima išskirti tris pagrindines stadijas: prieškonfliktinę, konfliktinę ir pokonfliktinę.

Teigiami konfliktai atveria naujas galimybes, o neigiami – trukdo žmonių tarpusavio

santykiams, bendravimui, organizacijų veiklai.


24. Kokia yra konflikto samprata? Pateikite asmeninę konflikto sampratą.

25. Kokios yra pagrindinės konfliktų funkcijos?

26. Kokiais požymiais pasižymi konstruktyvūs ir destruktyvūs konfliktai?

27. Kokios yra konstruktyvių ir destruktyvių konfliktų pasekmės?

28. Kokios yra vidinės konfliktų priežastys, t.y. konfliktų priežastys,

susijusios su vidinėmis asmenybės savybėmis?

29. Kokios yra išorės, t.y. aplinkos, veiksnių sukeltos konfliktų priežastys?

30. Kurie iš žemiau nurodytų konfliktų tipų kyla Jūsų studijų procese

(atsakymą pagrįskite įrodančiais pavyzdžiais):

• tarpasmeniniai konfliktai tarp grupės narių;

• asmenybės – grupės;

• tarpgrupiniai konfliktai;

• vidiniai konfliktai.

31. Kokią situaciją galima pavadinti prieškonfliktine?

32. Kokios stadijos yra būdingos konflikto dinamikai?

33. Kaip susiję konfliktų etapai su konfliktų fazėmis?


• Destruktyvus – ardomasis, griaunamasis.

• Konstruktyvus – prisidedantis prie plėtros, kuriamasis, naudingas, duodantis

teigiamų rezultatų, pateikiantis ką nors nauja.

• Konfliktas - tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų

sąveika, nesuderinamų motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas,

rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai.

• Poreikis – fiziologinis arba psichologinis nepakankamumas, dėl kurio tam

tikri rezultatai atrodo patrauklūs.

2.3.2 Tarpkultūrinio konflikto apibrėžtis

Per pastaruosius 15 metų tarpkultūrinėje komunikacijoje itin sustiprėjo

domėjimasis tarpkultūriniais konfliktais. Ting – Toomey, Oetzel (2001) tarpkultūrinį

konfliktą apibrėžia kaip skirtingų kultūrų asmenų emocinį nusivylimą arba lūkesčių

neišsipildymą, kuomet tarpkultūrinėje sąveikoje yra nesuderinamos skirtingų kultūrų

atstovų vertybės, normos, siekiai, išteklių ribotumai ar tikėtini rezultatai. Šių mokslininkų

nuomone, tarpkultūrinis konfliktas kyla tuomet, kada priklausomybė kultūrinei grupei

įtakoja asmens požiūrį bei siekį išvengti ar valdyti konfliktus.

Kim (1989) pateikė tarpkultūrinio konflikto modelį, teigdamas, jog tarpkultūrinis

konfliktas egzistuoja abipusiai priklausomuose bei tarpusavyje susijusiuose lygmenyse,

apimant mikro (arba individualų), tarpinį ir makro (arba visuomeninį) lygius. Kim (1989)

tarpkultūrinio konflikto modelis yra pateiktas 2.1.2.1 paveiksle.

2.1.2.1 paveikslas. Tarpkultūrinio konflikto modelis.

Šaltinis: Kim, Y.Y. (1989). Interethnic Conflict: An Interdisciplinary Overview. In J.B. Gittler (ed.)

Annual review of Conflict Knowledge and Conflict resolution (Vol. 1).

Pagal Kim (1989):

• makro lygmuo apima kultūros istoriją ir kultūrinį bendrumą, ideologinę ar

struktūrinę įvairovę, mažumų grupių tvirtumą;

• tarpiniam lygmeniui priskiriama: atskyrimas / kontaktas, pagrindinės

tarpgrupinės savybės, skirtingumo statusas;

• mikro lygmuo susideda iš tokių komponentų: kognityvinis paprastumas

(lankstumas) ar griežtumas (nelankstumas), priklausomybė grupei,

nesaugumas / nusivylimas (frustracija), elgesio nukrypimai.

Makro lygis

Mikro lygis

Tarpinis lygis

Pažymėtina tai, jog tarpkultūrinio konflikto mikro arba individualus lygmuo yra

pagrįstas atskiro asmens požiūriais, charakterio ypatumais ar įsitikinimais, kurie ir sukelia

konfliktus. Pavyzdžiui, kognityvinis lankstumas arba nelankstumas ryškiai atsispindi

kiekvienos kultūros atstovo požiūryje ir kitos kultūros atstovo vertinime, todėl

kognityvinis nelankstumas bus grindžiamas stereotipais „visi japonai yra tylūs“, „visi

amerikiečiai yra įžūlūs“ ir t.t. O štai, pavyzdžiui, nesaugumas ir nusivylimas atsiskleidžia

tokiuose mąstymo šablonuose, kurie yra susiję su baime ar netikrumu dėl asmens iš kitos

kultūros (pavyzdžiui, „jie atims iš mūsų darbą“ ir t.t.)

Mokslinėje literatūroje yra skiriami žemo kultūrinio konteksto ir aukšto kultūrinio

konteksto konfliktų stiliai. Pagal Neuliep (2009), sprendžiant konfliktines situacijas žemo

konteksto kultūroje, taikomos į sprendimą orientuotos strategijos, pasižyminčios tokiais

požymiais:

• tiesiogiai kalbama apie konfliktą;

• bendradarbiaujama, ieškant abiems pusėms priimtino sprendimo;

• daromos nuolaidos (ieškoma kompromiso);

• atsižvelgiama į kito nuomonę;

• surengiama akistata su problema.

Sprendžiant konfliktines situacijas aukšto konteksto kultūroje, taikomos

nuolankumo strategijos, pasižyminčios tokiais požymiais:

• netiesiogine komunikacija;

• vengimu arba pasitraukimu nuo problemos;

• tylos naudojimu;

• skirtumų egzistavimu;

• neigiamų jausmų slėpimu.

Taigi, žemo konteksto kultūrose, pavyzdžiui JAV, stengiamasi atskirti konfliktų

priežastis nuo asmenybių, t.y. svarbu išsiaiškinti konfliktų priežastis, tačiau nesuvesti

galų su tuo asmeniu, su kuriuo konfliktuojama. Aukšto konteksto kultūrose, pavyzdžiui

Kinijoje, yra sugretinamos konflikto priežastys ir asmenybė, todėl konfliktas yra

suvokiamas kaip įžeidimas, įskaudinimas. Be to, žemo konteksto kultūrose dažniausiai

konfliktai yra sprendžiami tiesiogiai, taikant į sprendimą orientuotas konflikto sprendimo

strategijas. Tuo tarpu aukšto konteksto kultūroje vylsta paslėpta, netiesioginė

komunikacija konflikto metu, taikant nuolankumo konflikto sprendimo strategijas (Ting –

Toomey, 1999).

Tyrimais nustatyta, jog individualistinėse kultūrose yra labiau taikomi

dominuojantys konfliktų sprendimo stiliai, o kolektyvistinėse kultūrose labiau taikomi

yra integruojantys, paslaugumu grįsti ar konflikto vengimo stiliai (Ting – Toomey,

Oetzel, 2001).

Apibendrinant tarpkultūrinio konflikto apibrėžtį galima teigti, jog komunikacija

atlieka reikšmingą vaidmenį tarpkultūriniuose konfliktuose, nes komunikacijos dėka

konfliktai yra kurstomi ir komunikacijos dėka - ieškoma konflikto sprendimo galimybių.

Tarpkultūrinis konfliktas pasireiškia trimis lygmenimis: makro, tarpiniu ir mikro

lygmeniu. Kiekvienos konfliktinės situacijos sprendimui yra taikomos konfliktų

sprendimų strategijos, kurios bus analizuojamos kitame skyriuje.


1. Kokia yra tarpkultūrinio konflikto apibrėžtis? Pateikite asmeninę

konflikto sampratą.

2. Kokie yra skiriami tarpkultūrinio konflikto modelio lygmenys?

3. Prisiminkite konfliktinę situaciją iš savo asmeninio patyrimo. Kaip jūsų

kultūrinis pagrindas įtakojo konflikto raidą ir sprendimo priėmimą?

4. Kuri tarpkultūrinio konflikto sprendimo strategija - į sprendimą

orientuota ar nuolanki – Jums būtų priimtiniausia taikyti, sprendžiant

tarpkultūrinį konfliktą? Atsakymą pagrįskite.


• Makro – (gr. mikro – mažas). Pirmoji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti

mažumą, smulkumą: 1. mažų matmenų, labai smulkus; 2. susijęs su mažų

dydžių tyrimu arba jų matavimu.

• Mikro – (gr. makro – didelis, ilgas). Pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti

didumą, stambumą, sąsają su didelių matmenų kūnais, dideliais dydžiais.

2.3.3 Konflikto ir tarpkultūrinio konflikto sprendimo strategijos

Pagrindinė konflikto misija – atkurti, normalizuoti, o idealiu atveju – pagerinti

situaciją ar pašlijusius santykius. Konfliktą būtina valdyti, spręsti konfliktines situacijas.

Bendriausia prasme mokslinėje literatūroje yra skiriami konstruktyvūs ir destruktyvūs

konfliktų sprendimo būdai (Robins, 2003). Nekonstruktyvus konfliktų sprendimo būdas,

kai žmonės suvokia konfliktą tarsi mūšį, kuriame vienas iš priešininkų turi paimti viršų.

Vadovaujamasi nuostata, kad konfliktas išsprendžiamas tuomet, kai vienas oponentas

laimi, kitas pralaimi. Būdingi šie požymiai:

• triukšmingoji destrukcija (pasižymi įžeidinėjimais, barniais, vieno kito

įskaudinimu, oponentai nusiteikią priešiškai vienas kito atžvilgiu);

• tylioji destrukcija (pasižymi tuo, kad susidūrimą išgyvenančios pusės

nebando išreikšti savo būsenos, nepasitenkinimą vienas kitu rodo tyla, oponento

ignoravimas, nesikalbėjimas, išeities iš susidariusios situacijos net nebandoma ieškoti);

• atsitraukimas (esant konfliktiniai situacijai, tai “ neiškeliama į paviršių”,

t.y. konfliktas atmetamas, tarsi neegzistuotų);

• jausmų dvilypumas (konflikto partneriai patiria mišrius jausmus, todėl yra

galimybė konfliktą išspręsti konstruktyviai).

Konstruktyvus konflikto sprendimo būdas – kai siekiama pašalinti, išspręsti konfliktą.

Jis gali pasireikšti:

• be pralaimėjimų (abiems konfliktuojančioms pusėms konfliktas baigiasi

be pralaimėjimo);

• žingsnis po žingsnio (konfliktas sprendžiamas palaipsniui, žengiant

pirmyn žingsnis po žingsnio, atrandant sprendimą priimtiną abiem pusėm).

Efektyvus konfliktų valdymas reiškia konstruktyvaus konflikto sprendimo kelių

suradimą ir įgyvendinimą. Sakalas, Šilingienė (2000) teigia, kad pats konflikto valdymas

apima tam tikrą racionalių veiksmų visumą, apimančią keletą nuoseklių, vienas po kito

einančių etapų, kurie išsamiai pateikti 2.3.3.1 lentelėje.

2.3.3.1 lentelė.

Konflikto valdymo procesas

Etapai Etapo aprašymas Pasiektas rezultatas

1 etapas Konflikto nustatymas Nustatomas konflikto

Objektas

Dalyviai

2 etapas Konflikto analizė Nustatomos galimos konflikto

pasekmės

priežastys

3 etapas Konflikto sprendimas Parenkamas efektyviausias

esamai situacijai konflikto

sprendimo būdas

Šaltinis: Sakalas, A., Šilingienė, V. Personalo valdymas. (2000). Kaunas: Technologija. Thomas (1980). pažymi, jog svarbu ne išspręsti konfliktą, bet pažinti savo paties

elgesį konflikto metu bei kaip reikia jį pakeisti, siekiant produktyvaus elgesio. Be to, šis

mokslininkas išskyrė penkis konfliktų sprendimo stilius.

1. Dominavimas arba rungtyniavimas (dar vadinamas konkurencija, laimėti –

pralaimėti). Naudodamas šią strategiją, asmuo siekia savo tikslo, neatsižvelgdamas į kito

jausmus, interesus, elgesį. Pirmiausia stengiamasi patenkinti asmeninius interesus, o kitai

pusei primesti sau palankius sprendimus. Ši konflikto sprendimo strategija yra rizikinga,

nes pralaimėjusi pusė gali nesilaikyti jai primesto sprendimo, priešintis; pralaimėjęs

asmuo siekia keršyti, “ieškoti teisybės”, todėl, siekiant išlaikyti artimus, ilgalaikius

santykius, šis stilius nėra efektyvus. Dominavimo arba rungtyniavimo strategija retai

atneša ilgalaikius rezultatus; ją tikslinga taikyti tada, kai turintis valdžią asmuo vardan

grupės saugumo ar gerovės eliminuoja priešiškai nusiteikusį grupės narį ir kt.

2. Vengimo (pasitraukimo, neveiklumo) konflikto sprendimo strategija, kai asmuo

pasyvus ir neinformuoja kitos konfliktuojančios pusės apie konfliktą. Žmogus keičia

temą, tyli, atideda pokalbį, išeina iš konfliktinės situacijos ar atsisako bendrauti. Vengimo

pasekmės gali tik užaštrinti konfliktą, sukelti didesnį kitos pusės nepasitenkinimą.

Vengimo konflikto sprendimo strategija tinkama tuomet, kai problema nėra reikšminga

arba, kuomet jaučiama, jog konflikto pasekmės gali įstumti žmogų į beviltišką padėtį.

Laikantis šios strategijos, dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, nuneigiamos savosios

teisės, su niekuo nesitariama dėl sprendimo. Iš konflikto pasitraukiama emociškai

(pavyzdžiui, tylima) arba fiziškai (trenkiama durimis ir išeinama). Konflikto vengimo

strategija gali pasireikšti: tylėjimu, demonstratyviu pasišalinimu, išėjus įsižeidus,

užslėptu įniršiu ir kt. Pasitraukimas gali būti protingas žingsnis tais atvejais, kai

konfliktuojančios pusės nedalyvavimas neatsiliepia neigiamai konflikto sprendimui.

3. Prisitaikymo (nuolaidos, nuslopinimo) konflikto strategija. Jeigu konflikto metu

viena konfliktuojanti pusė nusileidžia kitai, t.y. užslopina savo interesus, kad patenkintų

kito žmogaus inetersus, tuomet panaudojama prisitaikymo konflikto sprendimo strategija.

Prisitaikymas konflikto metu yra pavojingas, nes gali skatinti kitą nuolat kelti aukštesnius

reikalavimus, naudoti psichologinį spaudimą (kita konfliktuojanti pusė žino, kad gali

paspausti oponentą atsisakyti savo interesų). Naudojant prisitaikymo konflikto sprendimo

strategiją yra priimama oponento pozicija, savi interesai neginami. Siekiant bet kokia

kaina palaikyti gerus santykius su oponentu, yra nuneigiamas konflikto egzistavimas. Ši

strategija tinkama tuo atveju, jei konfliktas nėra gilus, rimtas. Neretai oponentas įvertina

tai, kad konfliktas nebuvo eskaluojamas. be to, tokie konfliktai greitai užgęsta patys.

Prisitaikymo konflikto strategija tinka ir tada, kai konflikto baigtis ypatingai svarbi

oponentui, tačiau ši strategija netinka, jei konfliktas yra rimtas.

4. Kompromiso konflikto strategija – tai abipusės nuolaidos. Konflikto dalyviai

derasi, ieškodami bendro sprendimo, tenkinančios abu konflikto dalyvius. Kompromiso

konflikto strategijos trūkumas – pusinis sprendimo priėmimas, todėl konflikto dalyviai

lieka nepatenkinti, nes konflikto situacija buvo išspręsta tik iš dalies. Dalinis konflikto

išsprendimas retai tenkina abi puses, todėl tėra tik maža tikimybė, kad primtu konflikto

sprendimu bus vadovaujamasi. Kompromisas niekada pilnai nepatenkins abiejų konfikto

dalyvių poreikių. Šia konflikto sprendimo strategija siekiama, kad kiekviena pusė iš

dalies patenkintų savo interesus, tačiau nei viena konfliktuojanti pusė negali pilnai

patenkinti savo poreikių, pasiekti iškeltų tikslų. Iš tikro, kompromiso strategija taikytina

tik tada, kai oponentų interesai yra visiškai nesuderinami; kai sprendimą reikia rasti labai

greitai; kai kiti bandymai spręsti problemą buvo neefektyvūs; kai svarbiau yra išlaikyti

bendravimo galimybę, negu pilnai apginti savo interesus. Vis dėlto, jei kompromiso buvo

griebtasi iškart, gerai neišanalizavus kitų galimų sprendimų, tai gali būti ne pats

optimaliausias konflikto sprendimo variantas. pavyzdžiui, viena iš pusių galėjo būti

nerealiai ''išpūtusi" savo reikalavimus, todėl nuolaidos jai yra visai neskausmingos.

5. Bendradarbiavimo (laimėti - laimėti) konflikto strategija. Konflikto metu abi

konfliktuojančios pusės stengiasi rasti sprendimą, tenkinantį visus abiejų konfliktuojančių

pusių poreikius. Tai pats tinkamiausias ir efektyviausias konflikto sprendimo stilius, nors

ir reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Bendradarbiaujant konflikto metu, siekiama

aktyviai dalyvauti konflikto sprendime, ginti savo interesus, atsižvelgti į oponento

pageidavimus. Ši strategija remiasi įsitikinimu, kad įmanoma rasti sprendimą, kuris

kiekvienam leidžia pasiekti savo tikslą. Pagrindinis dalykas, kuriuo remiasi ši strategija

yra nuostata bendradarbiauti. Ši strategija ypač naudotina tada, kai problemos sprendimas

labai svarbus abiem pusėms; kai su oponentu sieja ilgalaikiai ir artimi ryšiai; kai abi

konfliktuojančios pusės sugeba išdėstyti savo interesų esmę ir išklausyti priešingą

nuomonę. Bendradarbiavimu grįsta konflikto strategija yra pati geriausia, tačiau dažnai ši

konflikto sprendimo strategija netaikom dėl šių priežasčių:

• Žinių trūkumo. Kai kurie žmonės galvoja, kad, jiems siekiant laimėjimo, jų

oponentas būtinai turi patirti pralaimėjimą;

• Konflikte paprastai vyrauja emocijos, o ne protas. Emocijos šiuo atveju veda į

agresyvumą, kai tuo tarpu protas galėtų vesti į konstruktyvumą;

• Sprendžiant konfliktą, sunku užtikrinti abipusį bendradarbiavimą.

Detali kiekvienos konflikto sprendimo strategijos išsidėstyimo priklausomybė

asmeninių intereų ir kitos konfliktuojančios pusės interesų atžvilgiais yra pteikta 2.3.3.1

paveiksle.

2.3.3.1 paveikslas. Penki konfliktų sprendimo stiliai asmeninių interesų ir kitos

konfliktuojančios pusės interesų atžvilgiu.

Šaltinis. Thomas, S.C. (1980). The Strategy of Conflict. (Reprint, illustrated and revised. ed.).

Harvard University Press. pp. 309. Retrieved 21 September 2010.

Bet kurio konflikto metu yra įvertinami savieji ir oponento interesai: „Ką aš

laimėsiu...?", „Ką aš prarasiu...?", „Kiek tai svarbu mano priešininkui...?" Konflikto

sprendimo strategija pasirenkama priklausomai nuo orientacijos į asmeninius arba į

oponento interesus.

Kiekvienas konfliktų sprendimo stilius, turintis savų privalumų ir trūkumų, yra

naudotinas tam tikrose konfliktinėse situacijose, tačiau konstrukyviausiai konfliktai

sprendžiami bendradarbiavimo (pozicija laimėti / laimėti) būdu. Taikant šią strategiją,

vyrauja tokios nuostatos: “Aš noriu laimėti ir noriu, kad tu laimėtum“, „Aš ne prieš tave,

aš su tavimi“. Bendravimas tada atviras ir nuoširdus, pasireiškia savitvarda ir

savikontrolė. Konflikto dalyviai efektyviai panaudoja konflikto sprendimo įgūdžius, abu

atvirai išreiškia savo poreikius. Sprendžiant problemą drauge, yra surandamas abiems

pusėms priimtiniausias sprendimas. Tuo pačiu sustiprėja ir pagerėja tarpusavio santykiai,

pripažįstamas asmeninių santykių vertingumas. Strategija laimėti / laimėti pati

Vengimas

Kompromisas

Bendradarbiavimas Dominavimas

Polinkis į kitų interesus

Polin

kis į

savo

inte

resu

s

Rungtyniavimas

sudėtingiausia strategija, kurios reikia mokytis. Anot Večer (rus. Вечер) (1996) sudaro

šeši pagrindiniai žingsniai (žr. 2.3.3.2 lentelė):

2.3.3.2 lentelė.

Konflikto sprendimo strategijos laimėti-laimėti žingsniai.

Žingsniai Veiksmai

I. Žingsnis.

Kontroliuoti emocijas, pakviesti tai padaryti ir savo oponentą: „Aš

žinau, kad tu sudirgęs. Aš sudirgęs ne mažiau nei tu. Bet jei mes norim

išspręsti problemą, mes turim emocijas „atidėti į šalį". Ar tu tam

pasirengęs?" Parodyti žmogui, jog norima atsikratyti neigiamų emocijų

ir tik tada judėti toliau.

II. Žingsnis.

Pasiūlyti taisykles, kurių turėtų laikytis abi pusės, spręsdamos

konfliktą: atidžiai išklausyti vienas kitą, nepertraukinėti, nepykti ir

nereikšti priešiškumo, net jei nesutinkama su girdėtais teiginiais, gerbti

vienas kitą, stengtis suprasti priešingą nuomonę. Būtina atskirti

žmones nuo problemos, t. y. atakuoti problemą, o ne oponentą. Jei

oponentas nesilaiko šių taisyklių, vadinasi, jis nėra geranoriškas arba

dar neatsikratęs neigiamų emocijų: teks grįžti į I žingsnį.

III. Žingsnis. Pozicijų išsiaiškinimas: išsakomos nuomonės, požiūriai, vertinimai,

pageidavimai. Sutelkiamas dėmesys į interesus, o ne į poziciją; ieškoma

bendrų su oponentu interesų ir aiškinami savi interesai. Būtina pripažinti

oponento interesus problemos dalimi. Rekomenduojama pažvelgti į

situaciją oponento akimis (bet tai nereiškia, kad reikia sutikti su jo

požiūriu), vengti sprendimų apie oponento jausmus, viltis, veiksmus;

nekritikuoti. Oponentui parodyti, kad jo dalyvavimas problemos

sprendime yra svarbus; jam priskirti gerų abipusių idėjų nuopelnus. Tai

bus gera terpė tolesniam bendravimui. Patartina nekelti labai aukštų

reikalavimų. Ką daryti, jei taip nesielgia oponentas? Išlikti tvirtam ir

pasakyti, kad norima rasti garbingą sprendimą. Į tai dažnai

sureaguojama, nes teisingumo ir garbingumo bendravime siekia daugelis.

IV. Žingsnis. Nustatyti paslėptus norus ir interesus. Būtent dabar reikia

išsiaiškinti, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip. Tačiau neklausti

tiesmukai: „Kodėl tu nedarei to?" Geriau: „Kokia priežastis, kad tau

pasirodė geriausia pasielgti būtent taip?" Kalbant apie savo interesus,

nuolat priminti oponentui, kad jo interesus taip pat atsimenami. Detalus

savo motyvų atskleidimas dažnai duoda gerų rezultatų: išlaikoma rami

atmosfera, parodomas požiūrio pagrįstumas, oponentas į situaciją gali

pažvelgti jūsų akimis.

V. Žingsnis. Alternatyvių variantų pasiūlymas. Pasiūlyti (ir oponentą skatinti tai

daryti) kuo daugiau problemos sprendimo variantų. Nesistengti vertinti

tų pasiūlymų protingumo ir pagrįstumo — tai stabdytų kūrybinį

procesą. Pabrėžti, kad dabar svarbiausia - sprendimų gausa, o apie

įgyvendinimą kol kas dar nekalbama. Vėliau kartu atrinkti keletą

geriausių pasiūlymų, kurie galėtų tapti problemos sprendimo pagrindu.

Šiame žingsnyje svarbu išlikti konstruktyviems, nekaitinti atmosferos

praeities nuoskaudomis.

VI. Žingsnis. Abipusiai naudingo sprendimo varianto priėmimas. Oponentui

parodyti pliusus, kuriuos jam teikia priimamas sprendimas; tai rodys, kad

prisimenami jo interesai. Parodyti ir įvertinti oponento indėlį šioje

sudėtingoje konfliktinėje situacijoje, padėkoti už geranoriškumą.

Šaltinis: Вечер, Л.С. (1996). Секреты делавого общения. Минск: Школа.

Furst (1999) pateikia platų konflikto sprendimo strategijų spektrą:

• vengimas (išsisukinėjimas);

• atsisakymas (tokiais atvejais tenka ko nors atsisakyti);

• perkėlimas (kai pradinis tikslas pakeičiamas kitu);

• kompensacija (kai skriauda ar stygius atlyginami kitokiu pasitenkinimu);

• sublimacija (poreikio kurio negalima realizuoti, transformavimas ir

realizavimas visuomenės sankcionuota veikla (pvz., žmogus užsiima

menine kūryba);

• neigimas (žmogus nenori tiesiog suvokti situacijos);

• išstūmimas (žmogus tiesiog išstumia iš sąmonės tam tikrus vaizdinius

troškimus ir norus);

• regresija (tai nesąmoningas pasitraukimas į ankstesnes raidos stadijas);

• priešinga reakcija (konfliktas sprendžiamas išstumtus impulsus paverčiant

priešingais);

• projekcija (tai nesąmoningas polinkis savo silpnybes ar nuo normos

nukrypstančias ypatybes priskirti kitiems žmonėms);

• konversija (konfliktai iš psichikos perkeliami į atrodytų, grynai fiziologinę

sritį);

• racionalizacija (tai pseudoprotingas pasiteisinimas – žmogus sugalvoja

situacijas ir veiksmus, kurie objektyviai yra neteisingi, tačiau jais galima

pasiteisinti pačiam sau nuraminti sąžinę).

Sprendžiant konfliktus organizacijoje galima taikyti struktūrinius ir asmeninius

konflikto sprendimo metodus, padedančius efektyviau valdyti konfliktines situacijas

(Sakalas, Šilingienė, 2000). Struktūriniai metodai yra orientuoti į organizacijos lygmenį,

asmeniniai – į asmenybių.

Struktūriniai metodai apima:

• darbo keliamų reikalavimų išaiškinimą;

• integravimą ir koordinavimą. Kiekvienoje organizacijoje turi būti aiški

hierarchija, kuri reguliuotų žmonių tarpusavio ryšius ir sprendimų priėmimą;

• bendrų organizacijos tikslų nustatymą. Siekdami bendrų tikslų, žmonės

turi bendradarbiauti, vienyti savo pastangas;

• skatinimo sistemą. Naudojant įvairias atlyginimo formas, galima veikti

žmonių elgesį, kad jie vengtų neigiamų konflikto padarinių. Vis tik yra labai svarbu, kad

skatinimo sistema nesąlygotų konstruktyvaus elgesio.

Asmeniniai metodai apima:

• vengimą. Žmogus stengiasi išvengti konflikto, nepatekti į tokias situacijas,

kurios provokuoja nesutarimų atsiradimą;

• švelninimą. Žmogus apeliuoja į solidarumo jausmus, stengiasi mažinti įtampą,

tačiau šiuo atveju dažnai pamirštama pati problema, ji tarsi užtušuojama;

• spaudimą. Stengiamasi priversti kitus bet kokia kaina priimti kurį nors vieną

požiūrį. Tas asmuo, kuris taip elgiasi, nesidomi kitų idėjomis, yra agresyvus ir

kitus bando paveikti prievarta;

• kompromisą. Kitos šalies požiūris priimamas su išlygomis. Sugebėjimas rasti

kompromisą yra labai vertinamas, nes leidžia bent iš dalies patenkinti abi

konfliktuojančias puses. Tačiau kompromisiniai sprendimai nėra patys

geriausi, nes jie gali užkirsti kelią kokybiškesniam problemos sprendimui;

• problemos sprendimą. Šį stilių naudojantieji pripažįsta skirtingus požiūrius,

ieškodami optimalių sprendimų kelių yra pasirengę išklausyti ir suprasti kitos

šalies nuomonę. Tokie asmenys nesiekia savo tikslų, o nori rasti geriausią

konfliktinės situacijos išsprendimo variantą.

Targamadzė (2006) nurodo, kad reakcija į konfliktų valdymą gali būti tiesioginė ir

netiesioginė. Iš pradžių galima bandyti sumažinti konfliktą netiesiogiai. Jei tai neduoda

rezultatų, tuomet tiesiogiai įsitraukiama į konflikto sprendimą.

Netiesioginės konflikto valdymo strategijos:

• vengimas – nesikišama į konfliktą;

• padrąsinimas – paskatinama konfliktuojančias puses susitikti ir pačioms rasti

sprendimus. Ši strategija gali įgauti derybų, įtikinimo ar bendro problemos sprendimo

formas. Naudojant šią strategiją, atliekamas tarpininko vaidmuo ir sukuriama tokia

situacija, kad konfliktuojančios pusės pačios rastų išeitį.

Tiesioginės konflikto valdymo strategijos

• dominavimas – užimamas teisėjo vaidmuo ir priimamas greitas

sprendimas. Ši strategija ne visada efektyvi, nes konfliktuojančios pusės,

pamiršusios savo konfliktą, gali susivienyti ir priešintis teisėjo

vaidmeniui. Be to, problema tik išoriškai išspręsta, konflikto priežastys

neakcentuojamos;

• konfliktuojančių figūrų nušalinimas – tai galima alternatyva, kuomet

konfliktuoja du individai. Ši strategija susijusi su keliomis problemomis.

Pirma, asmuo, kurį ruošiamasi nušalinti, gali būti grupės lyderis. Tai gali

sukelti dar didesnį priešiškumą. Antra, sunku tiksliai nustatyti, ar asmenys

konflikte nesutaria dėl asmeninių priešiškumų, ar jie reprezentuoja savo

grupę;

• aukštesnio tikslo iškėlimas – taip paneigiamas konflikto aktualumas ir

visos konfliktuojančios pusės mobilizuojamos įtemptam svarbiam darbui.

Kalbant apie tarpasmeninių ir tarpgrupinių konfliktų sprendimą, tikslinga išanalizuoti

konfliktinės situacijos sprendimo veiksmų algoritmą, kuris konfliktinę situaciją gali

paversti konstruktyviu dialogu. Tiesa, konflikto sprendimo algoritmas reikalauja vidinių

pastangų ir įprastinio spontaniško reagavimo konfliktinėje situacijoje atsisakymo. Yra

išskiriami penki konflikto algoritmo etapai, kurie pateikti 2.3.3.2 paveiksle.

2.3.3.2 paveikslas. Konfliktinės situacijos sprendimo algoritmas.

Šaltinis: Kasiulis, J., Barvydienė, V. (2001). Vadovavimo psichologija. Kaunas:

Technologija.

Kiekvienas konflikto algoritmo žingsnis reikalauja išsamesnės analizės:

1. „Garo nuleidimas“. Konfliktinės situacijo sprendimo pirmajame etape būtina

sudaryti sąlygas oponentui išlieti savo susikaupusius jausmus, nes, priešingu

atveju, būdamas susijaudinęs, supykęs ar nusivylęs, konflikto oponentas

neišgirs, kas jam yra sakoma. Išgirdus kaltinimus, netikslinga iškart pulti

teisintis, argumentuoti. Labai svarbu parodyti konflikto dalyviui savo dėmesį,

susirūpinimą situacija bei nepertraukti kalbos. Laikantis šių nuostatų, galima

“Garo išleidimas”

Nepasitenkinimo konkretizavimas

Sutikimas, kad kaltinimai ar priekaištai turi

Paaiškinimas, kaip vertinama situacija

Abiem šalims priimtino sprendimo

tikėtis, kad, „išliejęs susikaupusį garą“, kita konflikto dalyvio pusė elgsis

ramiau.

2. Nepasitenkinimo konkretizavimas. Kuo žmogus yra labaiu įpykęs,

įsiaudrinęs, tuo nekonkretesni yra kitos konfliktuojančios pusės išsakomi

kaltinimai (pavyzdžiui, “Štai koks tu žmogus?”, “Kiek tai gali tęstis?” ir pan.).

Siekiant suvokti konfliktinę situaciją, būtina išsiaiškinti konkrečią

nepasitenkinimo priežastį, kurią privalu kiek įmanoma labiau sukonkretinti

(pavyzdžiui, konstruktyvu paklausti kitą konfliktuojančią pusę “kodėl manai,

kad aš blogas žmogus?”).

3. Sutikimas su tuo, kad kaltinimas turi pagrindą. Sutikti su kaltinimu – tai

nereiškia pripažinti savo kaltę. Sutikti su kaltinimu – tai pripažinti, kad

kaltintojas turi teisę išreikšti savo nepasitenkinimą, nes, partnerio požiūriu, jį

erzinanti situacija gali atrodyti būtent tokia. Sutikimas su kaltinimu nuramina

konflikto dalyvį ir paruošia kitos konfliktuojančios pusės išklausymui.

4. Savo pozicijos išdėstymas. Jei partneris išklausomas, priimamas jo

nepasitenkinimas, reikia tikėtis, kad bus atsilyginta tuo pačiu. Tuomet galima

išdėstyti asmeninį požiūrį į situaciją. Svarbiausia šiame žingsnyje aiškiai ir

argumentuotai išdėstyti asmeninę nuomonę.

5. Bendro sprendimo ieškojimas. Kaltintojui nurimus, yra įmanomas

pakankamai ramus pokalbis, ieškant problemos sprendimo. Pokalbio metu

išsiaiškinamos pozicijos, analizuojama situacija. Ne visada pavyksta pasiekti

abipusio susitarimo, tačiau tikėtina, kad, net ir nepavyklus sėkmingai išspręsti

konfliktinės situacijos, konfliktuojančios pusės išsiskirs nenutraukusios

tolimesnių bendradarbiavimo santykių ir paliks galimybę grįžti prie situacijos

sprendimo ateityje (Kasiulis, Barvydienė, 2001).

Išanalizavus konfliktų sprendimų strategijų įvairovę galima teigti, nuoširdus

bendravimas yra tinkamiausias konfliktų prevencijos ir sprendimo būdas. Sprendžiant

konfliktus su kitais žmonėmis yra siūloma:

• Atkreipti dėmesį, kai žmogaus kūno kalba prieštarauja sakomiems

žodžiams ir reiškiamiems jausmams. Tuomet rekomenduojam pranešti

apie pastebėtus prieštaravimus kitai konfliktuojančiai pusei ir skatinti ją

kalbėti apie tai;

• Sekti žmogų su kuriuo bendraujam tam, kad būtų išvengta klaidingos

nuomonės ar klaidingų įsitikinimų apie žmogų. Patartina kviesti atviroms

diskusijoms ir svarstymams, o klaidas visada galima taisyti;

• Stengtis bendrauti atvirai. Mandagiai kalbėti apie tai, ką galvojame ar

jaučiame. Skatinti tai daryti ir savo pašnekovą.

• Vengti neaiškumų. Lylus neaiškumams, paprašyti pašnekovą paaiškinti

arba pačiam paaiškinti žmogui, su kuriuo bendraujama, nesuprantamus,

neaiškius dalykus.

• Nepiktnaudžiauti žodžiais „visi“, „niekas“, „visada“, „niekur“ ir pan.

Savo mintis pageidautina formuluoti tiksliai: kas, kada, kur.

• Mokytis klausyti. Žmogus turi būti įsitikinęs, kad yra išgirstas ir suprastas.

Čia praverčia aktyvaus klausymosi metodai.

• Kalbant reikšti savo jausmus ir norus pirmuoju asmeniu. Patartina vengti

„tu“ teiginių, nes tai gali kelti oponentui neigiamų emocijų.

Kartais kilusį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t. y. asmuo, kuris

nėra suinteresuotas kurios nors pusės pergale ar pralaimėjimu. Trečiojo asmens

vaidmuo konfliktinėse situacijose yra itin svarbus. Visų pirma trečiasis asmuo arba

“taikos teisėjas” konfliktinėje situacijoje turi užimti nešališko ir objektyvaus teisėjo

poziciją. Konflikto išsprendimas ir konflikto pasekmės didžiąja dalimi priklauso nuo

to, kaip su šiuo nedėkingu ir nemaloniu vaidmeniu susidoros konflikto sprendėjas ir

kaip jis savo veiksmais pasieks sėkmingą ir visiems naudingą pabaigą. Konflikto

metu trečiasis asmuo privalo užkirsti kelią nemaloniai atmosferai, barniams,

tarpusavio įsižeidimams ir priešiškumui, o į įkaitintą konfliktinę atmosferą reaguoti

ramiai ir taikiai. Trečiasis asmuo, siekadamas išsiaiškinti konflikto priežastis, esmę, į

konflikto sprendimą privalo įtraukti abi konflkutojančias puses. Būtina išklausyti

abiejų konflikte dalyvaujančių pusių nuomones bei konstruktyvių konflikto

sprendimų alternatyvas. Trečiasis asmuo konflikte turi sukurti aplinką atviram

pokalbiui, padėti atrasti abiem konflikto pusėms tenkinantį sprendimą ir užtikrinti,

kad kiekviena konflikto pusė turėtų naudos iš konflikto išsprendimo (Lee, Rogan,

1991). Cornelius, Faire (1991) pateikia psichologines rekomendacijas trečiajam

asmeniui:

• Niekada nesusigundyti duoti patarimus, ką konfliktuojančios pusės

turėtų daryti, galima pateikti nebent alternatyvius pasiūlymus.

Konfliktuojantys asmenys turi elgtis taip, kaip nori patys, net jei jų

sprendimas iš šalies atrodys neprotingas;

• Neįsitraukti į aptarinėjimus apie „siaubingą" konfliktuojančiųjų

padėtį, nepulti palaikyti vienos kurios nors pusės, nes galima greitai

įgyti naujų priešų. Siūloma paaiškinti jiems savo vaidmenį:

tarpininko paskirtis – nevertinti, o tik atspindėti situaciją, kurios

turinys priklauso nuo konfliktuojančiųjų;

• Trečiojo asmens tikslas - skatinti abiejų pusių lankstumą, atkreipti jų

dėmesį į vienas kito požiūrį. Reikia paprašyti priešininkų, kad

savo požiūrį pateiktų ne kaip nepajudinamus faktus, o kaip savo

nuomonę: „Mano požiūriu,..."; „Aš manau,..." ir pan.

• Negatyvius konfliktuojančiųjų teiginius patartina paversti pozityviai,

sureaguoti į kategoriškus tvirtinimus „niekada", „nei vienas" ir pan.

Jei kuris nors iš konfliktuojančiųjų pradeda aiškinti, ko jis nenori,

pertraukti jį ir paklausti, o ko jis norėtų;

• Kontroliuoti konfliktuojančiųjų emocijas: jas reikšti galima, bet pulti

- neleistina. Verbalizuoti emocijas (išsakyti žodžiais): „Aš matau, kad

tai tave labai supykdė (nuvylė, įžeidė, nuliūdino...). Garantuoti

vienodas dalyvavimo sąlygas abiem pusėms;

• Būti empatiškais. Atskleisti konfliktuojančiųjų nesugebėjimą

įsijausti į kito padėtį;

• Naudinga kartkartėmis paprašyti priešininkus pakartoti tai, ką jie ką

tik girdėjo: esant emocinei įtampai dažnai negirdima, ką sako

priešininkas;

• Nuolat akcentuoti, kad dėl kai ko jau pasiektas susitarimas.

Orientuoti priešininkus į veiksmą: „Ką jūs galvojate daryti toliau?"

Pripažinti ir priimti kaip faktą abiejų pusių vertybių, stilių, požiūrių

skirtingumus;

• Būnat trečiaisiais asmenimis konfliktinėje situacijoje, nevaidinti

„gelbėtojų". Patartina rasti aukso vidurį tarp abejingumo ir perdėto

įsitraukimo į kitų problemas.

Pasak Kasiulio, Barvydienės (2001) trečiojo asmens dalyvavimas konflikte –

pozityvus reiškinys, parodantis, jog konfliktuojančios pusės pripažino nuomonių sandūrą

bei pagalbos būtinybę. Dažnai trečiasis asmuo konfliktinėje situacijoje tampa lyderiu

(ekspertu, kartais – net psichoterapeutu), perduodančiu taikų vienos konfliktuojančios

pusės žodį kitai konfliktuojančiai pusei bei užimančiu tam tikrą autoritetą

konfliktuojančių asmenų tarpe.

Apibendrinant konflikto sprendimų strategijų įvairovę galima teigti, jog

mokslinėje literatūroje egzistuoja daugybė konfliktų sprendimo strategijų, kurios turi tiek

privalumų, tiek trūkumų. Kiekviena konflikto sprendimo strategija gali būti taikoma,

priklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių. Dažnai konfliktinėse situacijose taikomos ir

kelios konflikto sprendimo strategijos. Efektyviai sprendžiami konfliktai gali padėti

išsiaiškinti konfliktuojančių asmenų tarpusavio nesutarimus, nuomonių skirtumus bei

užtikrinti sėkmingesnį tarpusavio bendravimą. Sprendžiant konfliktines situacijas, dažnai

remamasi konflikto sprendimo algoritmu, susidedančiu iš nuoseklių žingsnių, vedančių

abiems konfliktuojančioms pusėms palankaus sprendimo radimo linkme. Akcentuotina

tai, jog, praleidus kurį nors etapą ar ne laiku perėjus į kitą, konstruktyvaus konflikto

sprendimo galimybė sumažėja. Konfliktų psichologijoje yra labai svarbus ir trečiojo

(nepriklausomo, neutralaus) asmens vaidmuo konfliktinėse situacijoje. Trečiasis asmuo

padeda į konfliktinę situaciją pažvelgti iš šalies, objektyviau įvertinti konfliktuojančių

pusių elgesį, stebėti reikšmingas situacijas bei atskleisti nesutarimų esmę (gilumines

konflikto priežastis) ir padėti surasti abiems pusėms priimtiną konflikto sprendimą.


1. Kokios konfliktų sprendimo strategijos yra skiriamos mokslinėje

literatūroje?

2. Kokia yra rungtyniavimo, prisitaikymo, vengimo, kompromiso ir

bendradarbiavimo konflikto sprendimo strategijų esmė?

3. Kuo ypatinga konflikto „laimėti-laimėti“ sprendimo strategija?

4. Kodėl kompromiso strategija ne visada tinkama konflikto sprendime?

5. Kaip pasirinkti tinkamą konflikto sprendimo strategiją?

6. Kokie yra struktūriniai ir asmeniniai konflikto sprendimo metodai,

padedantys efektyviau valdyti konfliktines situacijas?

7. Kokia yra konflikto sprendimo algoritmo esmė?

8. Kuo naudingas konflikto sprendimo algoritmui „sutikimas, kad kaltinimas,

priekaištai turi pagrindą“?

9. Koks yra tarpininko vaidmuo konfliktų sprendime?

10. Kokių psichologinių rekomendacijų yra privalu laikytis, užėmus tarpininko

poziciją?

11. Praktinė užduotis „Koks jūsų konfliktų sprendimo stilius?“


• Algoritmas - pagal griežtas taisykles atliekamų operacijų

(skaičiavimų), veiksmų seka.

• Bendradarbiavimas - (lot. cooperatio – bendradarbiavimas). Teisiškai

įforminti savitarpio pagalbos susivienijimai, į kuriuos yra susijungę

darbininkai, smulkieji gamintojai, tarnautojai dėl bendrų ekoniminių

veiklos tikslų; Pavienių darbuotojų, jų kolektyvų ar ištisų nacionalinių

ūkių suderinta veikla, kooperacinis, susijęs su kooperacija, atliekamas

bendromis jėgomis.

• Dominavimas – (lot. dominatio – viešpatavimas). Vieno asmens,

nuomonės, požiūrio išaukštinimas kito asmens, nuomonės, požiūrio

atžvilgiu.

• Kompromisas – (lot. compromissum – abipusis pasižadėjimas). Tai

priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas, pasiektas

abipusėmis nuolaidomis. Tarptautinėje teisėje — valstybių susitarimas,

kuriuo šalys savo ginčą perduoda spręsti Tarptautiniam Teismui arba

arbitrui.

• Prisitaikymas – veikimas pagal aplinkybes. Tinkamo laiko ir progos

suradimas. Kito žmogaus požiūrio ar nuomonės priėmimas.

• Strategija – (gr. strategia – vadovavimas) Ginkluotųjų pajėgų rengimo

karui teorija ir praktika, karo planavimas ir kariavimas; Politinės,

visuomeninės kovos vadovavimo mokslas.

• Socialinis veiksnys – (socialis) – visuomenės, visuomeninis.

Praktinė užduotis: Konflikto sprendimo strategijos.

Nusistatykite, kokią konflikto sprendimo strategiją jūs taikote konfliktinių

situacijų metu ir aptarkite savo rezultatus grupėje (ką naujo apie save sužinojote, ar buvo

naudinga atlikti savęs įsivertinimo užduotį).


Konflikto sprendimo strategijos

Instrukcija: Žemiau yra pateikta 10 teiginių. Išranguokite kiekvienos teiginio penkis

atsakymo vairiantus, naudodami vertinimo skalę nuo 5 iki 1. Čia nėra teisingų ir

neteisingų atsakymų. Atsakykite greitai, vadovaudamiesi savo pirmine nuojauta.

Vertinimo skalė: 5 – šis teiginys man labiausiai tinka; 4 – šis teiginys man tinka; 3 –

šis teiginys nei tinka, nei netinka; 2 – šis teiginys man netinka; 1 – šis teiginys man iš vio

netinka.

1. Kai konfliktuojate Jūs...

a. ______ Džiaugiatės galimybe atpalaiduoti emocijas.

b. ______ Džiaugiatės konflikto iššūkiu.

c. ______ Labai rūpinatės kitų mintimis ir jausmais.

d. ______ Išsigąstate, nes nenorite nieko įskaudinti.

e. ______Jaučiatės kaltu, nes nieko negalite padaryti, kad išspręstumėte

problemą.

2. Įvertinkite kiekvieną teiginį pagal tai, kaip jis atitinka Jūsų asmeninius

įsitikinimus:

a. ______ Jūs privalote laimėti konfliktą.

b. ______ Laimėjimas konflikte yra retas dalykas.

c. ______ Nei vienas neturi galutinio atsakymo, bet kiekvienas gali įnešti savo

dalį.

d. ______ Venkime konfliktų.

e. ______ Beprasmiška bandyti pakeisti žmogų, kuris laikosi priešingos

nuomonės.

3. Kai Jūs konfliktuojate :

a. ______ Tikite, kad vienas atsakymas geresnis už kitą.

b. ______ Norite pasiekti „aukso vidurį“.

c. ______ Mėgstate išsiaiškinti atmosferą ir prisiimti įsipareigojimus.

d. ______ Norite, kad žmonės suartėtų.

e. ______ Tikite, kad priekaištai kitiems kartais yra svarbūs, norint parodyti

kas yra atsakingas.

4. Kai Jūs konfliktuojate ir esate asmuo, užimantis aukštesnes pareigas...

a. ______ Esate labai tiesus ir leidžiate kitiems sužinoti Jūsų požiūrį.

b. ______ Bandote derėtis dėl geresnio sprendimo.

c. ______ Klausiate kito asmens, kaip jis jaučiasi, siūlote kompromisą.

d. ______ Sutinkate su kitu asmeniu, siūlote paramą kur tik galite.

e. ______ Išlaikote neutralumą ir laikotės taisyklių.

5. Kai Jūs konflikte su kažkuo, kas Jūsų nuomone užima neišmintingą poziciją,

Jūs...

a. ______ Pasakote jam ar jai, kad Jums tai nepatinka.

b. ______ Vengiate tiesioginės konfrontacijos, bet subtiliu būdu leidžiate

suprasti, kad Jūs nepatenkintas.

c. ______ Kalbate apie konfliktą ir ieškote abiems pusėms priimtino

sprendimo.

d. ______ Bandote „sulaikyti“ savo jausmus.

e. ______ Demonstruojate prislėgtą nuotaiką arba abejingumą, norėdami

parodyti, kaip jaučiatės.

6. Kai supykstate ant draugo Jūs…

a. ______ Greitai “sprogstate”.

b. ______ Pašalinate nesklandumus pasakodami smagią istoriją.

c. ______ Išreiškiate savo pyktį ir laukiate kito asmens reakcijos.

d. ______ Elgiatės priešingai nei jaučiatės ir slepiate savo pyktį.

e. ______ Pasitraukiate iš situacijos.

7. Kai situacijoje dalyvauja grupė žmonių ir Jūs nesutinkate su grupės nariais

Jūs...

a. ______.Laikotės savo įsitikinimų.

b. ______ Stengiatės įtikinti grupės daugumą, kad Jūs teisus.

c. ______ Ieškote alternatyvų su grupės nariais, atsižvelgdami į kiekvieno

požiūrį.

d. ______ Sutinkate su grupės dauguma.

e. ______ Nedalyvaujate diskusijoje ir jaučiatės atsiribojęs nuo priimtinų

sprendimų.

8. Kai situacijoje dalyvauja grupė žmonių, ir vienas iš jų užima poziciją,

priešingą tai, kurios laikosi dauguma, Jūs...

a. ______ Pareiškiate, kad šis asmuo stabdo grupės progresą ir siūlote dirbti

neatsižvelgdami į jį.

b. ______ Prašote tą asmenį išsakyti savo nuomonę, kad galėtumėte pasiekti

kompromisą.

c. ______ Išreiškiate norą suprasti prieštaraujančio asmens požiūrį, kad grupė

galėtų peržiūrėti savo poziciją.

d. ______ Paraginate grupės narius atidėti konflikto sprendimą ir užsiimti

kitais priimtinesniais klausimais.

e. ______ Tylite, stengiatės nesikišti.

9. Kai Jūs konfliktuojate su dviem žmonėms, Jūs...

a. ______ Spaudžiate greičiau priimti sprendimą, išsprendžiant konfliktą

balsavimu.

b. ______ Vengiate konfrontacijos pasukdami diskusiją neutralia tema.

c. ______ Pasidalinate savo jausmais ir mintimis apie konfliktą, kas visi

galėtumėte pradėti konfliktą.

d. ______ Nukreipiate dėmesį į kitus dalykus, neleisdami kilti konfliktui

e. ______ Jei galite nesikišate į konfliktą.

10. Kai konfliktuojate Jūs ...

a. ______ Numatote prieštaravimus ir paruošiate atsakymus dar prieš kylant

konfliktui.

b. ______ Iš anksto pasirengiate galimiems kompromisams.

c. ______ Ieškote bendrų interesų ir tikslų.

d. ______ Siekiate harmonijos, norėdami nesugriauti draugystės.

e. ______ Ieškote bešališko tarpininko, galinčio padėti grupei.

Rezultatų skaičiavimas: Surašykite kiekvieno teiginio išranguotus vertinimus į

žemiau pateiktą lentelę bei susumuokite gautus vertinimus. Didžiausia suma parodo,

kokią konflikto sprendimo strategiją taikote spręsdami konfliktines situacijas. Tikėtina,

kad konflikto sprendimo strategijų gali būti kelios.

Atsakymų surašymo lentelė: a b c d e

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

Iš viso:

Konflikto sprendimo

stilius

Konkuruojantis

Siekiantis kompromiso

Bendradarbiaujantis

Prisitaikantis

Vengiantis

Atsakymų raktas: Galimi konflikto sprendimo būdai:

a – konkuruojanti (rungtyniaujanti) konflikto sprendimo strategija;

b – siekianti kompromiso konflikto sprendimo strategija;

c – bendradarbiaujanti konflikto sprendimo strategija;

d – prisitaikanti konflikto sprendimo strategija;

e – vengianti konflikto sprendimo strategija.

Klausimai diskusijoms:

1. Ką naujo sužinojote apie dažniausiai taikomą konflikto sprendimo

strategiją?

2. Kokias konfliktų sprendimo strategijas taikytumėte, spręsdami

konfliktus? Kokių atsisakytumėte?

Šaltinis: Bendravimas ir konfliktai. (1996). Mokymosi medžiaga. Parengė Vilniaus SPPC.


Vaidybinė situacija: „Tarpkultūriniai socialiniai vaidmenys ir konfliktai“

Šios praktinės užduoties tikslas – pritaikyti konfliktų psichologijos žinias, sprendžiant

tarpkultūrinius konfliktus bei atliekant tam tikrus socialinius vaidmenis. Užduoties

atlikimui skiriama apie 30 minučių.

Instrukcija: Dalyviai susiskirsto grupėmis po 5 asmenis. Kievienas grupės dalyvis turi

prisiimti tam tikrą darbuotojo atliekamą socialinį vaidmenį (tautybė, vardas, socialinė

padėtis, amžius, darbo patirtis tarptautinėje įmonėje ir pan.):

1. Diego: Ispanas, studentas, atliekantis praktiką įmonėje, 22 m., 2 m. darbo

patirtis;

2. Elisabeth: Anglė, 3 vaikų mama, 37m., 8m. darbo patirtis;

3. Jo Chuang: Tailandietė, besilaukianti 3 mėnesius moteris, 29 m., 5 m. darbo

patirtis;

4. Eva: Vokietė, netekėjusi, 41m., 15 m. darbo patirtis;

5. Jonas: Lietuvis, vedęs, 56 m., 30 m. darbo patirtis.

Situacijos pristatymas: „Tarptautinė organizacija išgyvena ekonominę krizę. Šios

organizacijos vadovas susirnkimo metu informuoja darbuotojus, kad yra sudarytas 5

darbuotojų sąrašas, iš kurių vienas turi būti atleistas. Vadovas pasiūlo patiems

tarptautinės organizacijos darbuotojams priimti logišką sprendimą, dėl darbuotojo

atleidimo iš darbo. Tarp potencialių atleidžiamųjų darbuotojų įsiplieskia konfliktas....“

Grupės nariai pagal tautybę, t.y tos šalies kultūrinius yaptumu, atliekamus socialinius

vaidmenis sumodeliuoja konfliktinę situaciją ir ją išplėtoja. Vadybinės situacijos metu

būtina išreikšti kiekvieno dalyvio kultūrinius ypatumus bei komunikacijos ir konfliktų

sprendimo skirtumus.

Klausimai užduoties aptarimui:

1. Kaip klostėsi konfliktinė situacija?

2. Kokie pastebėti kultūriniai kiekvieno darbuotojo ypatumai konfliktinės

situacijos metu?

3. Kokia šios konslfiktinės situacijos baigtis?

4. Kas turėjo didesnę įtaką konfliktinės situacijos eigai ir baigčiai –

asmeninės žmogaus savybės ar kultūriniai ypatumai?

5. Kokie veiksniai trukdė numalšinti konfliktą ir priimti sprendimą?

6. Kokie veiksniai padėjo spręsti konfliktinę situaciją?

3. Verslo kultūra ir tarpkultūrinė komunikacija organizacijoje

Skyriaus tikslas – išanalizuoti verslo kultūros ir tarpkultūrinės

komunikacijos sąsajas.


o apibrėžti verslo kultūrą;

o pateikti verslo kultūros pažinimo kriterijus;

o aptarti laiko veiksnio reikšmę verslo kultūrai ir tarpkultūriniam

bendravimui organizacijoje (Hall, 1983);

o išryškinti požiūrio į išorinį pasaulį įtaką verslo kultūrai ir tarpkultūriniam

bendravimui organizacijoje (Lewis, 1997);

o išanalizuoti esminius suplanuotos, lanksčios ir klausymo kultūros

bruožus.

3. Verslo kultūra ir tarpkultūrinis bendravimas organizacijoje

3.1 Verslo kultūros apibrėžtis ir pažinimo prielaidos

Bovee, Thill (1997) teigia, kad kultūros ir subkultūros turi įtakos tarptautinei

komunikacijai tiek multikultūrinės organizacijos viduje, tiek bendraujant su kitų šalių

verslo partneriais, atsižvelgiant į šiuos esminius aspektus: stabilumą, kompleksiškumą,

sudėtį, kontekstą ir kt.

• Stabilumas. Kultūra gali būti stabili arba lėtai ar greitai keistis;

• Kompleksiškumas. Kultūros skiriasi informacijos perdavimo būdais. Pvz.,

Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje informacija perduodama tiesiogiai

išreikštais kodais, įskaitant žodžius, Japonijoje didžioji dalis informacijos

perduodama neverbaliniu būdu (per kūno kalbą, balso toną ir pan.);

• Sudėtis. Vienos kultūros sudarytos iš skirtingų subkultūrų (heterogeniškos

kultūros), kitos vientisesnės (homogeniškesnės). Pvz., Japonija yra

homogeniška kultūra, kadangi joje yra tik kelios subkultūros. Lengviausia

bendrauti, kai žmogus priklauso homogeniškai kultūrai, nes tada reikia derintis

prie mažiau potencialių skirtumų;

• Žemo ir aukšto konteksto kultūros. (apie tai išsamiau rašyta 1.4.1 poskyryje)

Kultūros skiriasi elgesiu su pašaliečiais: vienos yra atvirai priešiškos arba laikosi

nuošalyje, kitos - draugiškos ir linkusios bendrauti su svetimais tai kultūrai žmonėmis.

Šios pozicijos gali nulemti pasitikėjimo ir atviros komunikacijos lygmenį. Siekiant

efektyvios komunikavimo kultūros, itin svarbu suvokti kitos kultūros ypatumus, sugebėti

priimti kitokį požiūrį į tam tikrus dalykus, įsijausti į kito žmogaus dvasinę būseną.

Kitos kultūros pažinimas. B. Tomalin, M.Nicks (2008), pateikia išsamią modelio,

padedančio suprasti kitų verslo kultūrą, analizę. Autoriai pateikia Pasitikėjimo ir Penkių

K kultūros modelius, padedančius verslo srities atstovui perprasti skirtingas kultūras.

Taikant abu šiuos modelius įmanoma lengviau suprasti ir palyginti bet kokias kultūras.

Pasitikėjimo modelis:

Tarptautinio verslo sandoriai vis dar dažnai grindžiami pasitikėjimu, kurį sukuria

du elementai - ryšys ir patikimumas. Ryšys reiškia sugebėjimą sukurti gerus santykius.

Daugelyje verslo bendruomenių geri santykiai sukuriami ir išreiškiami per darbą. Jei

darbinių santykių nebūtų, šie socialiniai santykiai taip pat neegzistuotų. Tačiau darbui

teikiama pirmenybė ir prasti darbo santykiai dažniausiai taps socialinių santykių pabaiga.

Šiuo modeliu vadovaujasi daugelis šalių Šiaurės Europoje, taip pat JAV, Kanada, Austra-

lija ir Naujoji Zelandija. Būtina suprasti šių šalių ritualus ir signalus, kurie lemia

perėjimą nuo verslo prie socialinių santykių. Šie ritualai gali būti labai subtilūs.

“Sukurkite gerus santykius ir verslas plėtosis natūraliai” – toks požiūris

būdingas verslo kultūroms, kuriose tikima, kad dirbti reikia tik su tais žmonėmis,

kuriuos mėgsti ir kuriais pasitiki. Šiose kultūrose asmeniniai socialiniai santykiai

sukuriami anksčiau nei verslo santykiai. Tokiose bendruomenėse vyksta ilgas

susipažinimo ritualas - ilgų derybų metu kartu valgoma, geriama ir bendraujama. Tokio

modelio kultūros yra Kinija, Japonija ir Rusija (Howes, 2001).

3.1.1.1 Paveikslas. Sąsajos tarp socialinių ir darbinių santykių bei pasitikėjimo

kultūros pažinimo kontekste.

Pasitikėjimo trikampio viršūnė yra patikimumas. Patikimumas – tai mokėjimas

parodyti savo sugebėjimus. Tai padaryti galima arba stebint ir pamėgdžiojant bendravimo

partnerį, kitas – priimant ir reaguojant į bendravimo partnerio svarbiausius požiūrius ir

Pasitikėjimas

Socialiniai santykiai Darbiniai santykiai

vertybes. Pagal Howes (2001), yra skiriamos trys ryšio ir patikimumo sukūrimo

sudėtinės dalys:

• domėjimasis renkant informaciją apie kultūrą,

• vertybių ir požiūrių supratimas,

• verslo elgsenos supratimas.

Tai trys sudedamosios dalys, padedančios suprasti kitą verslo kultūrą.

Kultūrinių žinių svarba. Ryšiai yra labai svarbūs, kuriant verslo santykius, o

pagrindinės žinios apie kultūras padeda rasti ryšių. Informacijos apie šalį surinkimas -

pagrindinis ryšių kūrimo elementas. Verslo santykių kūrimo pradžioje gali būti sričių, kur

galima pasirodyti per daug tiesmukišku, nejautriu ar nediskretišku, todėl verta

pasidomėti, kokiomis temomis galima kalbėti ir kokių temų reiktų vengti. Tam tikros

temos visus paskatins kalbėti, tačiau palietus kitas temas galite sulaukti tik nejaukios

tylos. Pavyzdžiui, Kinijoje ar Italijoje, galima daug kalbėti apie maistą ar regioninius

delikatesus. Italijoje galima klausinėti apie šeimą, tačiau Kinijoje šeima - subtilesnė sritis

dėl vieno vaiko politikos šalyje, tačiau galima diskutuoti apie vaikų lavinimą, nes tai -

visų šeimų pagrindinis rūpestis. Keletas patarimų padės sukaupti žinių apie kitą kultūrą:

• Verta sužinoti apie pagrindinius šalies informacijos šaltinius, nes

žiniasklaida turi didelę įtaką žmogaus mąstysenai ir pokalbių temoms

• Verta žinoti pagrindinių informacijos šaltinių pavadinimus

• Oro uostas gali būti puikus informacijos šaltinis, nes laikraščiai oro uoste

padėti matomiausioje vietoje, todėl galima sužinoti apie aktualiausias

naujienas, kuriomis galima naudotis verslo pokalbiui užmegzti

(Užmezgant naujus ryšius svarbu, kad atrodytumėte tarsi pažįstamas,

lengvai įsilietumėte į naują aplinką, kad žmonės galėtų patogiai su jumis

jaustis. Parodydami, kad žinote pagrindines žiniasklaidos priemones, net

jei žinios paviršutiniškos, ir rodydami susidomėjimą, priverčiate žmones

galvoti: „Ji žino apie mūsų šalį!") Galima stebėti oro uoste lūkuriuojančius

žmones (turtingi ar vargšai, moterų skaičius, žmonės su šeimos nariais ar

vieni, apranga) - šios detalės padeda jai susidaryti pirminį įspūdį, kurį ji

gali aptarti pokalbių metu. Ši strategija tinkama ir lankantis naujose

organizacijose;

• Visada naudinga susipažinti su tos šalies, į kurią vykstama, papročiais;

• Be to, labai svarbu peržiūrėti žmogaus, su kuriuo susitinkama, CV, kad

būtų galima diskutuoti apie tai, kas gali būti įdomu jums pusėms;

• Paprašyti kolegų, kurie jau lankėsi toje šalyje, išvardyti tris svarbiausius

dalykus, kuriuos GALIMA daryti ir kurių daryti NEVERTĖTŲ;

• Būtina išmokti kelias frazes; “Laba diena”, “viso gero”, “prašau”, “ačiū” ir

t.t. Šios paprastos frazės parodys, kad reiškiama pagarba šeimininkams ir

kad nesitikima, jog jie būtinai kalbės angliškai (netgi jei slapta ir tikimasi).

Vertybių ir požiūrių supratimas Vertybės ir požiūriai - tai antra iš trijų

tarpkultūrinės komunikacijos sudėtinių dalių. Vertybės ir požiūriai sudaro „šalies dvasią",

lemia klientų ir partnerių lūkesčius bei jų verslo elgseną. Vertybės ir požiūriai yra trečioji

K iš Penkių K, kurios apibrėžia kultūrinės savimonės modelį. Jas pažinti ir į jas reaguoti

būtina tam, kad būtų galima sukurti kultūrinius santykius pardavimo, komandinio darbo

srityse, bendrose įmonėse ir ypač susiliejusiose bei perpirktose organizacijose.

Elgsenos supratimas Vertybes ir požiūriai atsispindi verslo elgsenoje. Jei tikima

bendruomeninių santykių svarba, draugystė su verslo partneriais gali tapti pagrindiniu

siekiu. Jei bendruomenėje svarbi sistema, aiškumas ir organizuotumas, tai svarbiau

dėmesį sutelkti į darbo našumą. Jei svarbiausios vertybės - tiesmukumas, tai verslo

elgsenoje tai atspindės. Bendruomenės verslo profilio suvokimas, numatymas dėl ko gali

sutrikti komunikacija ir sugebėjimas susidoroti su iškilusiomis problemomis - būtini

įgūdžiai tarptautiniams vadovams.

Kultūrinio verslo modelio poreikis:

Penkios kultūros K metodas nurodo, kaip suprasti kultūrą ir naudotis šiomis

žiniomis tarptautiniame versle. Penkios K - tai paprastas ir aiškus metodas, padedantis

ugdyti kultūrinę kompetenciją, rinkti informaciją ir suprasti poreikį perprasti bet kokios

šalies verslo kultūrą. Šis metodas leidžia patyrusiems vadovams kodifikuoti ir suprasti savo

žinias, o vadovams, dar tik bandantiems apšilti kojas tarptautinėje verslo arenoje, leidžia

suvokti tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip chaotiškas signalų ir įspūdžių

kratinys.

Penkios K - tai:

• Kultūrinės žinios: (Kokią pagrindinę informaciją reikia žinoti apie kitą

kultūrą, kad būtų galima parodyti savo susidomėjimą ir suprasti kasdienio

gyvenimo aktualijas?);

• Kultūrinė elgsena: (Kaip nustatomas pagrindinis šalies, kurioje dirbamas,

profilis ir palyginamas su gimtąja šalimi?);

• Kultūrinės vertybės ir požiūriai: (Kaip nusprendžiama, kas išjudina verslo

bendruomenę ir kas ją atstumia?);

• Kultūrinė pirmenybė: (Ar galima nurodyti, kam teikiamas pirmumas

gimtojoje kultūroje ir palyginti rezultatą su tomis bendruomenėmis, kuriose

dirbama? Kaip galima numatyti ar išspręsti susidariusias problemas?);

• Kultūrinė adaptacija: (Kokias šešias svarbiausias kultūrinių skirtumų sritis

būtų galima išskirti, kur šalys gali nesurasti bendros kalbos?).

Atsižvelgus į šiuos penkis punktus ir pritaikius juos bet kurioje šalyje, kur turima

reikalų, išmokstama dirbti su sutiktais žmonėmis ir įgyjama pasitikėjimo.

Apibendrinant verslo kultūros pažinimo prielaidas galima teigti, jog vienintelio

verslo kultūros apibrėžimo mokslinėje literatūroje nėra, tačiau visuose pateiktuose

apibrėžimuose yra akcentuojama organizacijos istorija, bendrumas, vertybės, žmonių

sukurti produktai. Verslo kultūrą pažinti galima taikant Pasitikėjimo ir Penkių K

modelius. Pagal Pasitikėjimo modelį yra labai svarbu sukaupti daug kultūrinių žinių apie

šalį, suvokti tos šalies vertybes ir požiūrius bei suprasti tos kultūros atstovų elgseną.

Penkių K kultūrinio verslo modelis apima pirmuosius tris Pasitikėjimo modelio

elementus - kultūrines žinias, kultūrines vertybes ir požiūrius bei kultūrinę elgseną. Kiti

du Penkių K kultūrinio verslo modelio elementai yra kultūrinė pirmenybė ir kultūrinė

adaptacija. Tam, kad būtų galima perprasti kitos kultūros žmonių lūkesčius, pirmiausia

būtina nustatyti šalies verslo kultūros profilį.


14. Kokią įtaką turi kultūros tarptautinei komunikacijai?

15. Kokia yra Pasitikėjimo modelio, kaip verslo kultūros pažinimo esmė?

16. Kokios yra trys sudedamosios dalys, padedančios suprasti kitą verslo

kultūrą?

17. Kodėl yra svarbu turėti daug kultūrinių žinių?

18. Kuriose srityse galima pasisemti kultūrinių žinių?

19. Kodėl yra svarbu suprasti kitos verslo kultūros vertybes ir požiūrius?

20. Kodėl yra svarbu suprasti kitos verslo kultūros atstovo elgseną?

21. Kaip galima pažinti kitą verslo kultūrą, remiantis Penki K modeliu?

22. Kokia yra Penki K modelio komponentų esmė?


• Elgsena - gyvenimo ir veikimo būdas, elgimasis.

• Kultūrinė adaptacija - asmenybės prisitaikymas prie naujos kultūrinės

aplinkos.

• Kultūrinė kompetencija – tai įvairių meno sričių kūrybinių idėjų, patirties ir

emocijų išraiškų svarbos suvokimas.

• Kultūrinė pirmenybė - kultūros nustatyti prioritetai.

• Kultūrinės žinios - pagrindinė informacija, kurios reikia, kad būti galima

parodyti susidomėjimą ir supratingumą apie kitą šalį.

3.2. Monochroniškos ir polichroniškos laiko orientacijos verslo

kultūros pagal Hall (1983)

Skirtingose kultūrose žmonės skirtingai suvokia laiką, net jeigu laikas objektyviai

visiems yra vienodas. Laikas - psichologinis aplinkos veiksnys. Hall (1983) nagrinėjo

skirtingą kultūrų požiūrį į laiką. Remiantis šiuo požiūriu, verslo kultūra vertina

bendravimo klimatą ir su tuo susijusius poelgius. Hall (1983) nuomone, laikas daug ką

pasako. Laikas pasako daug daugiau nei žodžiai, nes jis yra susijęs su žmogaus

pasąmone, todėl gali byloti tiesą ten, kur žodžiai meluoja. Skirtingos laiko orientacijos ir

perspektyvos atvykusiems į naują kultūrą asmenims, dažnai tampa sumaišties ir

nepasitenkinimo priežastimis. Hall - pirmasis mokslininkas, iškėlęs laiko perspektyvos ir

orientacijos skirtumų idėją. Tyrinėdamas skirtingų kultūrų žmonių laiko suvokimą ir jo

panaudojimą, jis išskyrė pagrindines kultūras, besiskiriančias laiko orientacijomis. Taigi,

pagal laiko veiksnį - skiriamos monochroniškos (angl. monochronic (M-time) time

orientation) ir polichroniškos (angl. polychronic (P-time) time orientation) laiko

orientacijos kultūros (Hall, 1983). Monochroniška laiko orientacija pasižymi matuojamų

laiko atkarpų suskirstymu, tuo tarpu polichroniška laiko orientacija neturi griežto laiko

suskirstymo. Hall (1983) nuomone, šios dvi laiko orientacijos yra nesuderinamos, todėl

konfliktai tarp monochroniškos ir polichroniškos laiko orientacijos atstovų yra nuolatinis

reiškinys, dažnai sugriaunantis planus, neskatina produktyvumo. Vis tik nuodugniai

susipažinus ir įvertinus monochroniškos ir polichroniškos laiko orientacijų skirtumus,

galima išvengti daug būdingų tokioms konfrontacijoms nesusipratimų.

Levine, Norenzayan (1999) atliko įdomų eksperimentą 31 šalyje ir tyrė žmogaus

gyvenimo tempą, t.y. prilygindami gyvenimo tempo atitikmenį žmogaus eisenai.

Mokslininkai tyrė, kaip greitai žmogus įveikia 60 pėdų atstumą didžiųjų miestų

senamiesčiuose. Eksperimento rezultatai parodė, kad greičiausiai žmonės tą atstumą

įveikdavo Šveicarijoje, Airijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir Italijoje, o lėčiausiai -

Meksikoje, Indonezijoje, Brazilijoje, El Salvadore, Sirijoje. Be to, gyvenimo tempas dar

buvo siejamas su ekologiniais ir kultūriniais veiksniais. Pavyzdžiui, nustatyta, jog

šiltesnių miestų gyventojai lėtesni nei šaltesniųjų miestų, individualistinių kultūrų

atstovai – greitesni nei kolektyvinių. Be to, greitesnį gyvenimo tempą turintys žmonės

turėjo daugiau nusiskundimų sveikata, tačiau jautėsi laimingesni.

Hofstede (2001) išskyrė šalis, pasižyminčias ilgalaikės ar trumpalaikės laiko

orientacijos kultūras, kurios iš esmės gali būti prilyginamos prie Hall išskirtų

monochroniškos ar polichroniškos laiko orientacijos kultūrų. 3.2.1. lentelėje yra pateiktos

laiko orientacijos šalys pagal trumpalaikę, vidutinę ir ilgalaikę orientaciją.

3.2.1. lentelė.

Laiko orientacijos tarp skirtingų kultūrų.

Trumpalaikė orientacija Vidutinė orientacija Ilgalaikė orientacija

Gana Portugalija Norvegija

Nigerija Australija Danija

Siera Leonė Austrija Vengrija

Filipinai Vokietija Tailandas

Ispanija Lenkija Čekijos Respublika

Kanada Švedija Indija

Bostvana Italija Brazilija

Malavi Belgija Pietų Korėja

Zambija Prancūzija Japonija

Zimbabvė Šveicarija Taivanis

JAV Suomija Hong Kongas

Naujoje Zelandija Olandija Kinija

Šaltinis: Hofstede, G. (2001). Culture‘s consequences: Comparing values, behaviors, institutions, and

organizations across nations (2nd ed). Thousand Oaks, CA: Sage.

Pažymėtina tai, jog pagal Hofstede (2001) ilgalaikėje laiko orientacijoje siekiama

sumažinti materialinių, socialinių ir emocinių poreikių patenkinimo netolygumą bei

koncentruotis į ateitį. Tuo tarpu trumpalaikėje laiko orientacijoje mąstoma ir veikiama

dabartyje.

Monochroniškos laiko orientacijos kultūros (JAV, Vokietija, Skandinavijos šalys,

Kanada, Prancūzija, dauguma Šiaurės Europos šalių) laiką suvokia kaip apčiuopiamą

fizikinį objektą, kurį galima paliesti ar laikyti rankose, todėl šios kultūros atstovai šventai

tiki, jog laikas – pinigai. Laiką galima švaistyti, prarasti, išeikvoti, taupyti. Laikas yra

linijinis (todėl vienu metu atliekamas tik vienas darbas) bei suskirstytas į laiko segmentus

(sekundes, minutes, valandas, dienas). Didžiulė reikšmė yra suteikiama laiko planavimui ir

tvarkaraščiui. Monochroniškos laiko orientacijos atstovų keliami tikslai ir užduotys

kiekvienoje laiko atkarpoje turi būti įgyvendinti. Kai kuriais atvejais planavimas primena

kompiuterinės programos veikimą: tiksliai nusakoma užduotis, veiksmai, tikslo

pasiekimo kelias, tikėtinas rezultatas. Be abejo, ne visi monochroniškos laiko orientacijos

atstovai yra tokie reiklūs ir konkretūs, tačiau jie būtinai siekia užbaigti visus suplanuotus

dalykus laiku. Dažniausiai taip elgiamasi siekiant išvengti neapibrėžtumo. Pažymėtina, jog

Monochoniškos laiko orientacijos kultūra veikia ir žmonių mąstymą, kurį taip pat galima

pavadinti linijiniu. Informacija apdorojama ir palaipsniui suskirstoma linijiniu būdu. Nuo

mažų dienų vaikai yra mokomi planuoti laiką ir sulaukia nuobaudų, jeigu kažkas

atliekama ne laiku. Tokiu būdu vaikas išmoksta reikiamu laiku valgyti, miegoti, žaisti.

Suaugusio asmens diena taip pat pasižymi griežtai suplanuota rutina: miegas, darbas,

laisvalaikis. Darbo galima pavaizduoti tokia linija: atvykimas, susitikimas, rezultatas,

veiksmas. Pagal Neuliep (2008), jeigu monochroniškos laiko orientacijos atstovui sugriūna

suplanuota veikla, tai sukelia didelį nepasitenkinimą, pyktį. Kaip teigė Baršauskienė,

Janulevičiūtė – Ivaškevičienė (2005), būti „monochroniku“ gerai, jeigu gyvenama

monochroniškoje laiko orientacijos kultūroje, tačiau „monochronikui“ atsidūrus

polichroniškoje situacijoje arba, dar blogiau, polichroniškoje laiko orientacijos kultūroje –

išgyvenamas stresas, bendravimas tampa komplikuotu. Monochroniškos laiko orientacijos

atstovų nuomone, polichroniškos laiko orientacijos atstovai yra neorganizuoti, tingūs.

„Bukra insha Allah“ (liet. „Rytoj, jeigu Alachas panorės“) – dažniausiai vartojamas arabų

išsireiškimas, nes arabai tiki, jog jų laikas yra valdomas Dievo (Moran, Harris, Moran,

2012). To nesupranta monochroniškos kultūros atstovai.

Kitą vertus, Hall (1983) tvirtina, jog polichroniškoje laiko orientacijos kultūroje

tvarkaraščiai neturi didelės reikšmės, todėl jie yra retai sulaužomi. Polichroniškoje laiko

orientacijos kultūros atstovai gali mąstyti apie kelis dalykus ir daryti kelis darbus tuo pačiu

metu, pirmenybę suteikdami santykiams, o ne planavimui. Dažnai šios kultūros atstovai

pasižymi tolerancija sutrukdymui ar pertraukimui, dalyvauja keliose veiklose tuo pačiu

metu su keliai žmonėmis. Be to, jie nėra laiko vergai, todėl nieko nuostabaus, jeigu dažnai

nesilaikoma susitikimo laiko susitarimo, vėluojamasi ar išvis neatvykstama. Polichroniška

mąstymas nustoja veikti ten, kur reikalaujama monochroniškų veiksmų. Kai kurios

organizacinės kultūros, grupės, sistemos ir šeimos planuoja ir veikia monochroniškai,

todėl polichroniškos laiko orientacijos žmogus gali pradėti nervintis ir jaustis prislėgtu,

būdamas tokios grupės nariu. Dabartis yra labai svarbi, kuri ir nulemia žmonių elgesį ir

veiksmus. Polichroniškos laiko orientacijos kultūros egzistuoja Pietų Europoje, Pietų

Amerikoje, daugumoje Afrikos ir Vidurio Rytų valstybių.

Laiko orientacijos ir perspektyvos kultūriniai ir individualūs skirtumai ženkliai įtakoja

kasdienines gyvenimo situacijas, tokias kaip verslas (ypač derybinės situacijos), darbas

grupėse mokyklose arba darbinėje organizacijoje ar netgi važiavimas visuomeniniu

transportu, pagalbos parduotuvėje gavimas ir t.t. Strathman, Gleicher, Boninger, Edwards

(1994) nustatė, jog orientavimasis į ateitį sumažina sveikatos problemų riziką.

Egzistuoja kasdienio gyvenimo, būsto įrengimo skirtumai tarp monchroniškos ir

polichroniškos laiko orientacijos kultūrų atstovų. Monochroniškos laiko orientacijos

kultūros atstovai turi namus, kuriuose erdvės yra griežtai paskirstytos: virtuvė, miegamoji

zona, poilsio, darbo kambariai. Tuo tarpu tipinė japonų šeima turi viena bendrą erdvę,

kurioje valgoma, miegama, bendrauja esant visiems drauge (Buhusi, Meck, 2005).

Apibendrinant monochroniškos ir polichroniškos laiko orientacijos ypatumus galima

teigti, jog šios dvi laiko orientacijos yra nesuderinamos, todėl konfliktai tarp

monochroniškos ir polichroniškos laiko orientacijos atstovų yra nuolatinis reiškinys.

Monochroniška laiko orientacija pasižymi matuojamų laiko atkarpų suskirstymu, o

polichroniška - neturi griežto laiko suskirstymo. Pasak Baršauskienės, Janulevičiūtės –

Ivaškevičienės (2005), daug teisingiau būtų kalbėti apie monochroniškus ir

polichroniškus žmones, o ne kultūras, nes ne kas kitas, o būtent, atskiri individai pasirenka

savo kelią.


1. Kas tai yra laikas? Kaip jį apibrėžtumėte?

2. Kokie yra monochroniškos laiko orientacijos kultūros esminiai požymiai?

3. Kokios yra monochroniškos laiko orientacijos kultūros stipriosios ir

silpnosios pusės?

4. Kokios šalys priklauso monochroniškai laiko orientacijai?

5. Kokie yra polichroniškos laiko orientacijos kultūros esminiai požymiai?

6. Kokios yra polichroniškos laiko orientacijos kultūros stipriosios ir silpnosios

pusės?

7. Kokios šalys priklauso polichroniškai laiko orientacijai?

8. Kaip jūsų laiko suvokimas (polichoniškas ar monochroniškas) veikia jūsų

kasdienį gyvenimą? Jūsų planus? Jūsų laisvalaikį?


• Monochoniška laiko orientacija – tokia kultūros orientacija, kuri pabrėžia

laiko skirstymą į segmentus.

• Polichroniška laiko orientacija – tokia kultūros orientacija, kuri akcentuoja

žmonių įsitraukimą ir užduočių įvairovės atlikimą neakcentuojant griežtų

laiko rėmų. Laikas nėra matuojamas.

Praktinė užduotis: Praktinis darbas: Praktinis darbas: Nusistatykite, kurios

laiko orientacijos kultūros - monochroniškos ar polichroniškos – atstovas jūs esate ir

aptarkite savo rezultatus grupėje (ką naujo apie save sužinojote, ar buvo naudinga atlikti

savęs įsivertinimo užduotį).


Monochroniškos ir polichroniškos laiko orientacijos skalė

Instrukcija: Šią skalę sukūrė Ch. A. Phipps (1987). Pagrindinis šios skalės tikslas –

išmatuoti ilgalaikę ir / ar trumpalaikę laiko orientacijas. Žemiau yra pateikta 15 teiginių ir

kiekvieno teiginio kairėje pusėje, pažymėkite savo sutikimo arba nesutikimo su kiekvienu

teiginiu laipsnį, naudodami skalę nuo 1 iki 5. 1 – visiškai sutinku; 2 – sutinku; 3 – nei

sutinku, nei nesutinku; 4 –nesutinku; 5 – visiškai nesutinku su pateiktu teiginiu. Šioje

skalėje nėra pateikta teisingų arba klaidingų teiginių ir dauguma teiginių yra tarpusavyje

panašūs. Atsakinėkite greitu tempu, pirmasis įspūdis yra pats teisingiausias.

1. _____ Aš jaučiuosi sugniuždytas, kuomet turiu atlikti daug užduočių vienu

metu, vietoj to, kad galėčiau atlikti vieną užduotį, o po to nuosekliai imtis

kitos.

2. _____ Aš jaučiuosi gerai, diskutuodamas grupėje apie du tris diskusinius

objektus vienu metu.

3. _____ Man nėra sudėtinga atidėti vieną pradėtą darbą ir imtis kito, kurį

reikia atlikti greičiau, o, atlikus „degantį darbą“, grįžti prie pirmojo darbo

užbaigimo.

4. _____Man patinka nuosekliai dirbti: tik pabaigus vieną užduotį - imtis kitos.

5. _____ Aš galėčiau Dievo namuose diskutuoti su skirtingais žmonėmis apie

skirtingus bažnytinius reikalus vienu metu.

6. _____ Man svarbu yra susikoncentruoti ties vienu darbu vienu metu ir, tik

atlikus užduotį, imtis kito darbo.

7. _____ Priimtiniausias dienos planavimo būdas – veiklų dienotvarkės

sudarymas.

8. _____ Būdamas mokytoju, aš mieliau paaiškinčiau sudėtingas savarankiško

darbo užduotis grupei studentų, nei bendraučiau su kiekvienu studentu

atskirai.

9. _____Man patinka atlikti keletą užduočių vienu metu.

10. _____ Jaučiuosi nusivylęs, kuomet reikia pradėti naują užduotį, prieš tai

nepabaigus pradėtos užduoties.

11. _____Ieškodamas problemų sprendimų, dažnai mąstau apie kelias skirtingas

problemas vienu metu.

12. _____ Mane erzina, jeigu susitikimo metu kas nors pradeda kalbėti apie

asmeninius reikalus, nesusijusius su susitikimo tikslais.

13. _____ Mokymosi institucijoje man patinka studijuoti vieną dalyką vienu

metu, o po to imtis kito.

14. _____ Aš nesiryžtu sutelkti dėmesio tik vienam dalykui, nes galiu praleisti

kažką svarbaus.

15. _____ Aš paprastai galiu sutelkti dėmesį tik vienam dalykui vienu metu.


teiginiuose: 2, 3, 5, 8, 9 ir 11. Jeigu jūs pažymėjote šiuose teiginiuose, pavyzdžiui, 1, tai

turite parašyti 5; jeigu jūs pažymėjote, pavyzdžiui, 2, tai turite parašyti 4 ir t.t..

Perskaičiavę balus šešiuose nurodytuose teiginiuose, turite susumuoti visų 15 teiginių

įverčius. Maža balų suma (30 ir mažiau) rodo dominuojančią monochroniško laiko

ornientacijos kultūrą, o didelė balų suma (42 ir daugiau) – polichroniško laiko

ornientacijos kultūrą.

Šaltinis: Spausdinta iš Phipps, Ch. A. (1987). The measurement of Monochronic and Polichronic

Cognitions among Hispanics and Anglos. Abilene Christian University.

3.3. Suplanuotos, lanksčios ir klausymo verslo kultūros

pagal Lewis (1997)

Lewis (2002) pabrėžia verslo procesų skirtumus įvairiose kultūrose ir kultūras pagal jų

atstovų rodomą dėmesį išoriniam pasauliui skirsto į tris grupes:

• dėmesys teikiamas tikslui pasiekti (atstovai itin organizuoti planuotojai

(vienaplaniai));

• dėmesys skiriamas žmonėms (atstovai šnekūs, ieškantys tarpusavio ryšio

(daugiaplaniai));

• dėmesys telkiamas į pagarbą žmogui (atstovai santūrūs, intravertai) (Lewis

2002, p42-56).

Siekiant informacijos pateikimo aiškumo. šios kultūros yra pervadintos į suplanuotą

(vienaplanė), lanksčią (daugiaplanė) ir klausymo (santūrią). Šių kultūrų tarpusavio

išsidėstymas yra pavaizduotas 3.3.1. paveiksle.

3.3.1. paveikslas. Lewis (2002) kultūrų sąsajos.

Suplanuotose kultūrose (Vokietija, JAV, Japonija, Nyderlandai, Skandinavijos

šalys (Norvegija, Švedija, Danija, Suomija), Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Korėja,

Taivanas, Honkongas ir Singapūras) žmonės vadovaujasi griežtu laiko planavimu: būtinas

detalus planavimas, plano laikymasis, griežta dienotvarkė. Tam reikia kurti vidutinio

ilgumo ir ilgalaikius planus, sudėtingas verslo sistemas, pelno planus, dienotvarkes,

Lanksti kultūra Suplanuota kultūra

Klausymo kultūra

atmintines, nustatyti gaires ir nuorodas, užsirašinėti planus ir jų progresą. Tokia

suplanuotos verslo kultūros ginkluotė.

Šioje kultūroje pageidaujamas rašytinis bendravimas, dažniausiai elektroniniais

laiškais, o sprendimai priimami vadovaujantis faktais ir skaičiais, o ne instinktais ir

intuicija. Suplanuotos kultūros atstovai vienu metu susikaupę daro vieną darbą bei

stengiasi padaryti per iš anksto numatytą laiką. Tokiu būdu tikimasi, kad įmanoma padaryti

daugiau ir geriau. Pažymėtina, jog didieji pramoniniai miestai taip pat yra linkę vadovautis

suplanuotos kultūros principais, net jei šalyje labiau dominuoja lanksti kultūra (Gates,

2007).

Lanksčiose kultūrose (Viduržemio jūros regionas, Prancūzija, Centrinė ir Rytų

Europa, Vidurio Rytai, Afrika, Pietų Amerika ir didesnė Azijos - Ramiojo vandenyno

regiono dalis, įskaitant Indiją) žmonės laikosi daugiaplanės laiko sistemos, vienu metu

darydami daug darbų, kurie atliekami dažnai spontaniškai, nenumatyta tvarka, tačiau tai

priimama kaip norma. Dažnai planavimą pakeičia vaizduotė. Lanksčios kultūros atstovai

žino savo siekiamus tikslus ir lanksčiai ieško būdų, kaip pasiekti trokštamą tikslą.

Svarbiausia lanksčioje kultūroje - improvizacija. Lanksčios kultūros žmonės pasižymi

imlumu ir lankstumu. Susirinkimai nebūtinai prasidės laiku ir beveik niekada laiku

nesibaigs. Tai reiškia, jog reikia lanksčiai prisitaikyti prie laiko ir vietos, kadangi

punktualumas šioje kultūroje nėra vertybė. Lanksčios kultūros privalumas tas, kad šiose

šalyse žmonės greitai randa netikėtus sprendimus, o su krizėmis susitvarko greičiau nei

suplanuotose kultūrose. Taip yra dėl to, kad lanksčiose kultūrose svarbūs ilgalaikiai

socialiniai ryšiai, taigi partneriai vienas kitą gerai pažįsta ir todėl gali lengvai ir greitai

viską išspręsti. Be to, lanksčioje kultūroje natūralu ir priimtina įsiterpti, pertraukti pokalbį,

net jei tai trukdo kitiems pašnekovams bendrauti, žmonės mėgsta išsišnekėti, išsiaiškinti

viską iki smulkmenų ir, tik aptarus visas smulkmenas su žmogumi, galutinai susitarti. Jų

nuomone taip yra geriausiai išnaudojamas laikas. Tokioje kultūroje mažesnis poreikis

viską dokumentuoti, tad dienotvarkės ir atmintinės keičiamos pagal situaciją. Svarbiausia

tokioje kultūroje sukurti ir palaikyti santykius: asmeniniai susitikimai ir telefoniniai

pokalbiai kur kas svarbesni nei elektroniniai ar paprasti laiškai. Taigi, dabartis, realūs

santykiai, lanksčios kultūros atstovams yra daug svarbesni nei dirbtiniai susitarimai.

Analizuojant esminius skirtumas tarp suplanuotos ir lanksčios kultūrų galima

teigti, jog vienas ryškiausių skirtumų yra veiklos kryptingumas, tačiau tai nereiškia, kad

žmonės, dirbantys suplanuotoje verslo kultūroje, visada pasižymės organizuotumu. Vis tik

kultūrų skirtumai atskleidžia priežastis, dėl kurių šių dviejų skirtingų kultūrų atstovai

dažnai nesugeba rasti bendros kalbos, susitarti. Suplanuotos ir lanksčios kultūrų atstovų

bendravimas nėra paprastas, nes vieni kitus jie neišvengiamai erzina, o nesugebėjus

vieniems prie kitų prisitaikyti – kyla abipusis nepasitenkinimas, bendraujant atsiranda

įtampa. Vadovai iš suplanuotų kultūrų dažnai vadovus iš lanksčių kultūrų apibūdina kaip

neproduktyvius ar net tingius bei neišmanėlius. Tuo tarpu vadovai iš lanksčių kultūrų

dažnai mano, kad suplanuotų kultūrų vadovai yra konservatyvūs, arogantiški ir nelankstūs.

Abi grupės mano, kad yra teisios, tačiau tikriausiai veiksmingiausias yra šių dviejų

kultūrų mišinys. Taigi, galima teigti, jog nepaisant kritiško nusiteikimo kitos kultūros

atstovo atžvilgiu, skirtingų kultūrų atstovai vienas kitam daro poveikį (Lewis, 2002, p.

43).

Klausymo (santūrios) kultūros atstovai (Suomija, Japonija, Kinija, Tavanis,

Singapūras, Korėja, Turkija) retai patys inicijuoja veiklą ar diskusiją ir yra linkę pirmiausia

įsiklausyti į kitą, todėl yra nelinkę kalbėti, išsiaiškinti jo užimamą padėtį visuomenėje ir į

tai atsižvelgdami susidaro savo nuomonę (Hendry 1993). Pažymėtina tai, jog iš Europos

šalių, tik išskirtinai tik Suomija priklauso klausymo kultūrai, tačiau tam tikri klausymo

kultūros bruožai yra pastebimi ir tarp Didžiosios Britanijos, Švedijos šalių kultūrų (nors šių

šalių negalima priskirti prie klausymo kultūrų). Tuo tarpu klausymo kultūra būdinga ir

kitoms Rytų Azijos šalims, nors kartkartėmis pastebimi ir lanksčių kultūrų bruožai (Lewis,

2002). Išskirtinis klausymo kultūros bruožas – klausymasis, kuris yra būtinas jo bendravimo

su kitais atributas. Joks sprendimas negalimas tol, kol nėra išklausoma iki galo. Taigi,

kiekviename pokalbyje laiko skiriama tiek, kiek reikia pašnekovui išsišnekėti. Neveltui

sakoma, jog suomių tautybės atstovas yra geriausias klausytojas, nes jis gali nuoširdžiai

susikaupti ir, mintimis nenuklysdamas į šalį, atidžiai klausyti tai, ką sako kalbėtojas (to

padaryti dažnai nesugebėtų, pavyzdžiui, romanų tautoms priklausantis atstovas). Be to,

pokalbio ar prezentacijos metu klausymo kultūros atstovas niekada nepertraukia

kalbėtojo, o kalbėtojui baigus kalbėti, neskuba atsakyti, sudarydamas ilgoką tylos pauzę,

reiškiančią pagarbą svariems kalbėtojo argumentams. Klausymo kultūros atstovas yra

intravertiškas, nepasitikintis daugžodžiavimu ir puikiai sugebantis bendrauti be žodžių. Be to,

šios kultūros atstovui sunkiai sekasi lengvas, tuščias pokalbis. Kiekviena frazė yra priimama

rimtai. Klausymo kultūros atstovas yra įsitikinęs, kad protinga nuomonė, yra paremta ilgu,

tyliu apsvarstymu (Lewis, Gates, 2006).

Apibendrinant klausymo kultūros bendravimo būdą galima teigti, jog bendravimas

plėtojamas tokiu nuoseklumu: monologas – tyla – apmąstymas - monologas. Jeigu tik yra

įmanoma, klausymo kultūros atstovai maloniai leidžia vieni kitiems pradėti bendravimą

(monologą). Tai glumina lanksčios ir suplanuotos kultūros atstovus, nes jų bendravimas

yra pagrįstas kitais principais: monologas gali būti pertraukiamas, jo metu išsakomos

pastabos, klausimai, parodančiais, jog tuo, kas sakoma, yra mandagiai domimasi. kai tik

vienas pašnekovas baigia kalbėti, tuoj pat pokalbio iniciatyvą perima kitas, nes šių abiejų

kultūros atstovams tyla yra sunkiai pakenčiama. Tuo tarpu, klausymo kultūros atstovai ne

tik gerai ištveria tylą, bet ir tylą laiko bene reikšmingiausia ir subtiliausia pokalbio dalimi.

Vadinasi, siekiant išvengti bendravimo kliūčių, į klausymo kultūros atstovo nuomonę turi

būti atsižvelgiama rimtai, jos negalima paneigti, nuvertinti šmaikščiai ar lengvabūdiškai

atsikirtus (Gates, 2007). Klausymo kultūros atstovas, atsakymo nepradeda tvirtos

nuomonės išsakymu, bet dažniausiai pateikia papildomų klausimų, norėdamas tiksliai

išsiaiškinti minties turinį bei kalbėtojo ketinimus, siekius. Dėl to, neretai, išklausęs

partnerio pasiūlymą, klausymo kultūros atstovas daug kartų smulkiai perklausinėja

kiekvieną pokalbio detalę, norėdamas įsitikinti, ar viską teisingai supratęs. Klausymo

kultūros atstovas laikosi rytiečių kalbėsenos papročių, trikdančių kitos kultūros atstovą

(pavyzdžiui, yra būdingas kalbėjimas užuominomis, vartojant beasmenius veiksmažodžius

(„Išeinama", „Sutariama“), neveikiamąją rūšį („viena iš mašinų, matyt, sugadinta") arba iš

mandagumo nukreipiant dėmesį nuo kaltininko apskritai). Kitas klausymo kultūros atstovo

bendravimo ypatumas yra retesnis vardų vartojamas, pabrėžiant beasmenį, neapibrėžtą

pokalbio pobūdį. Pokalbį dar labiau apsunkina kūno kalba, nes klausymo kultūros atstovas

vengia susitikti kito žvilgsnį. Subtili kūno išraiška, ženkliai skiriasi nuo audringo

mostagavimo, būdingo lanksčios kultūros atstovams (Andrijauskas, 2002).

Dažniausiai, į pokalbio dalyvį stengiamasi pažvelgti tik pokalbio pradžioje arba

siekiant parodyti, kad pokalbio iniciatyvą perduodama kitam pokalbio dalyviui. Klausymo

kultūros atstovo žvilgsnio neįžvelgiamumas, kuris dažnai lydimas niūria išraiška, dar labiau

sustiprina įspūdį, jog pokalbis nėra prasmingas. Kaip aprašė Hendry (1993), „japonai būna

patenkinti, kai tenka sėdėti visiems iš eilės vienoje stalo pusėje ir žiūrėti į priešais esančią

sieną, laikas nuo laiko pasakant vieną ar kitą mintį ar visiems bendrai tylint ir mąstant.

Retkarčiais jie skersomis dirsteli, ieškodami pritarimo tam, ką pasakė, o po to vėl žiūri į

sieną“. Dėl egzistuojančių kultūrinių skirtumų, kyla įvairių bendravimo nesklandumų.

Suplanuotos kultūros atstovui sunku suvokti klausymo kultūros atstovo taktiką, nes

pastarasis „neįtelpa“ į kryptingą sistemą: klausimas - atsakymas, priežastis - padarinys.

Klausymo kultūros atstovo taip pat nesupranta ir prie ekstravertiško elgesio įpratęs

lanksčios kultūros atstovas. Pažymėtina ir tai, jog klausymo kultūros atstovui reikia daug

daugiau laiko „įsilieti“ į svarstymus. „Atsakymo - monologo" dėmesys yra sutelktas į

platesnį kontekstą, nes manoma, kad klausytojas nemažai žino. Dėl to klausymo kultūros

atstovas dažnai savo mintis reiškia nuotrupomis, kad kitas pokalbio dalyvis užpildytų

spragas. Tai savotiškas komplimentas klausytojui (Hendry,1993). Būtina atminti, jog

atsakymo, kurį pateikia klausymo kultūros atstovas, turinys iš tikrųjų atspindi tik mažą dalį

tam įvykiui teikiamos reikšmės. Platesnio konteksto pasisakymams teikiama reikšmė

tokiems aspektams: kaip pasakyta, kieno pasakyta, ir kas slypi už to, kas pasakyta. Be to,

visa atsakymo esmė gali būti ir tai, kas yra nepasakyta.

Būtina aptarti ir kitą klausymo kultūros atstovų elgesio bruožą, sąlygotą kultūrinės

patirties ir gilių tradicijų – susimenkinimą. tai yra dažnai naudojama taktika apsaugoti savo

savigarbą bei paskatinti pokalbio dalyvį pagirti jo elgesį ar sprendimus. Klaidinga teigti,

jog klausymo kultūros atstovo susimenkinimas byloja apie jo silpnumą, menkumą (Howes,

2001). Priešingai, santūrus žmonės turi didelius energijos išteklius, tačiau jų veiksmai bei

pastangos yra taupios, todėl jie nešvaisto laiko tuštiems ir bevaisiams užsiėmimams. Nors

turi daug potencinės galios, klausymo kultūros atstovas retai pasižymi agresyvumu ir

polinkiu žūtbūtiniam vadovauti. Taigi, dėmesys pagarbai ir reputacijai yra vieni

ryškiausių klausymo kultūros bruožų. Reputacija - tai asmens orumas ir garbė, kurią

priskiria aplinkiniai. Klausymo kultūroje reputacijai suteikiama ypatinga reikšmė, paremta

ritualais ir mandagumu. Šis bruožas taip pat paaiškina, kodėl diskusijos nebūna

tiesmukos ir tenka skaityti tarp eilučių. Kitas ryškus klausymo kultūros bruožas - griežta

hierarchija. Klausymo verslo kultūrai priklausantis jaunesnysis vadovas nekalbės

aukštesniojo vadovo akivaizdoje, neprašytas nesiūlys informacijos ir nepertraukinės. Dėl

to ir labai svarbu atpažinti aukščiausią pagal rangą grupės vadovą ir klausimus adresuoti

jam. Jei jis norės perleisti klausimą kitam grupės nariui, tai padarys pats.

Lewis (2002, p. 50) pateikė tokį apibendrintą klausymo kultūros atstovo elgesį

dalykinių susitikimų metu:

• Atidžiai klausosi;

• Įsitikina, ar gerai supranta antrosios šalies ketinimus;

• Tyli vertindamas padėtį;

• Toliau teiraujasi;

• Reaguoja konstruktyviai;

• Išsaugo tam tikrą nepermatomumą;

• Stebi kito stipriąsias puses ar derybų padarinius;

• Jais protingai pasinaudoja;

• Gilinasi į smulkmenas;

• Kiek įmanoma tobulina.

Suplanuotos, lanksčios ir santūrios kultūros esminiai skirtumai yra pateikti 3.3.1

lentelėje.

3.3.1 lentelė.

Suplanuotos, lanksčios ir klausymo kultūros esminiai skirtumai.

Suplanuota kultūra Lanksti kultūra Klausymo kultūra

Intravertai Ekstravertai Intravertai

Kantrūs Nekantrūs Kantrūs

Ramūs Šnekūs Tylūs

Nesikišantys į kitų reikalus Smalsūs Pagarbūs

Mėgsta privatumą Draugiški Geri klausytojai

Metodiškai planuoja ateitį Suplanuoja tik bendrus Paiso bendrų principų

metmenis

Vienu metu daro vieną dalyką Vienu metu daro kelis dalykus Atsižvelgia į tai, ką daro kiti

Dirba nustatytomis

valandomis

Nepunktualūs Punktualūs

Lakiotis tvarkaraščių ir grafikų Tvarkaraštis nenuspėjamas Atsižvelgia į partnerio

tvarkaraštį

Suskirsto projektus Vienas projektas sąlygoja kitą Mato visą vaizdą

Laikosi planų Keičia planus Daro smulkius pakeitimus

Laikosi faktų Žongliruoja faktais Pareiškimai - tai pažadai

Informacijos semiasi iš

statistikos, žinynų, duomenų

bazės

Informaciją gauna iš pirmų

lūpų (žodžiu)

Naudojasi abiem informacijos

šaltiniais

Svarbiausias darbas Svarbiausia žmonės Svarbiausia žmonės

Nejausmingi Jausmingi Ramiai neabejingi

Dirba vienoje srityje Dirba visose srityse Dirba visose srityse

Eina oficialiais keliais Naudojasi ryšiais Neperprantami, ramūs

Paslaugas priima nenoromis Ieško paslaugų Saugo kito gerą vardą

Paveda kompetentingiems

kolegoms

Paveda giminėms Paveda patikimiems žmonėms

Laikosi darbų sekos Laikosi susitarimų su

žmonėmis

Atsižvelgia į partnerius

Mėgsta nustatytas

darbotvarkes

Viską susieja Apgalvoja

Telefonu kalba glaustai Šneka ištisomis valandomis Gerai apibendrina

Naudoja užrašų knygelę Retai naudojasi užrašų knygele Planuoja neskubėdami

Gerbia formalumus Ieško svarbiausio asmens Itin sąžiningi

Nemėgsta prarasti reputacijos Viskas turi pasiteisinimų Jokiu būdu negali prarasti

reputacijos

Priešarauja logiškai Prieštarauja emocionaliai Vengia prieštaravimų

Kūno kalba ribota Kūno kalbos išraiška neribota Subtili kūno kalbos išraiška

Retai pertraukia pašnekovą Dažnai pertraukia Nepertraukia

Atskiria profesnius santykius

nuo draugiškų

Profesinius santykius supina

su draugiškais

Suderina profesinius ir

draugiškus santykius

Apibendrinant suplanuotos, lanksčios ir klausymo kultūros atstovų esminius

skirtumus galima reziumuoti, jog suplanuotos kultūros atstovas dažniausiai pasižymės

punktualumu, laiko planavimu, nuoseklia darbų seka, nustatyta darbotvarke. Lanksčios

kultūros atstovas išsiskirs nekantrumu, šnekumu, nenuspėjamu tvarkaraščiu,

nepunktualumu ir daugelio dalykų darymu vienu metu. Klausymo kultūros atstovas,

tikėtina, jog bus ramaus, uždaro būdo, geras klausytojas, besilaikantis bendrų principų ir

atsižvelgiantis į kito asmens planus, svarbią reikšmę teikiantis žmonės. Suplanuotos

verslo kultūros atstovas dažniausiai pasižymi individualistiniu vadovavimo stiliumi, kai

sprendimai priimami jų biudžeto ir atsakomybės ribose ir vėliau pateikiami aukštesnio

rango vadovui. Tuo tarpu klausymo verslo kultūros atstovas sprendimus priima

kolektyviai, drauge apsvarstydami kiekvieną, net menkiausią smulkmeną, todėl

sprendimų priėmimas gali gerokai užtrukti.


1. Kokie yra suplanuotos kultūros esminiai požymiai?

2. Kokios šalys priklauso suplanuotai kultūrai?

3. Kokie yra lanksčios kultūros esminiai požymiai?

4. Kokios šalys priklauso lanksčiai kultūrai?

5. Kokie yra klausymo kultūros esminiai požymiai?

6. Kokios šalys priklauso klausymo kultūrai?

7. Kokie yra suplanuotos, lanksčios ir klausymo kultūrų skirtumai?


• Lanksti kultūra – kultūra, kur dėmesys yra telkiamas komunikaciją, nelabai

laikomasi nustatytų tvarkaraščių, punktualumo. Tikrovė - svarbiau nei

dirbtiniai susitarimai.

• Klausymo kultūra – šios kultūros atstovai prieš nuspręsdami įsiklauso,

nepertraukia kalbėtojo, o, baigus kalbėti, atsakoma neiškart, nes reikia

viską apgalvoti neskubant, su deramu dėmesiu. Tyla - reikšminga

bendravimo ir tarpusavio supratimo dalis.

• Suplanuota kultūra – šios kultūros atstovai dėmesį telkia į tikslą, yra

organizuoti planuotojai, dirbantys vieną darbą vienu metu.

Praktinė užduotis: Praktinis darbas: Skirtingų kultūrų suderinamumo galimybės

Susipažinkite su patarimais, kaip reikia elgtis suplanuotoje, lanksčioje ir

klausymo kultūroje ir aptarkite žemiau pateiktus klausimus grupėje.

Klausimai:

• Kaip jūs organizuotumėte savo darbą, dirbdamas suplanuotoje

kultūroje?

• Kaip jūs organizuotumėte savo darbą, dirbdamas lanksčioje kultūroje?

• Kaip jūs organizuotumėte savo darbą, dirbdamas klausymo kultūroje?

• Kurioje kultūroje (suplanuotoje, lanksčioje ir klausymo) jums būtų

lengviausia siekti profesinės karjeros?

• Kurie iš duotų patarimų jums būtų sunkiausiai įgyvendinami ir kodėl?

Dirbant suplanuotoje kultūroje būtina:

• Stengtis griežtai laikytis laiko susitarimo;

• Sudaryti prioritetinių klausimų sąrašą ir juo nuosekliai išdėstyti;

• Vadovautis faktais, įrodymais;

• Laikytis nustatytos darbų eiliškumo sekos.

Dirbant lanksčioje kultūroje būtina:

• Sušvelninti asmeninę darbotvarkę, tikėtis mažiau, bet ilgesnių susitikimų;

• Tikėtis daugiau „pažintinių" susitikimų – bendravimui skiriama gana daug

laiko;

• Planuoti daugiau kelionių į lanksčios kultūros šalis, kad būtų sukurtas

pasitikėjimas ir užmegztas ryšys dar prieš imantis verslo;

• Tikėtis, kad verslo reikalai bus tvarkomi pietų metu, vakarais ar net

savaitgaliais;

• Skirti laiko pažinti kitos kultūros atstovą (sužinoti jo kilmę, kitą asmeninę

informaciją);

• Būtina rūpintis lanksčios kultūros atstovu ne tik kabinete, bet ir už jo durų (jis

atsilygins tuo pačiu, atvykus į jo šalį).

Dirbant klausymo kultūroje būtina:

• Laikytis pagarbos ir hierarchijos tradicijų;

• Išmokti jaustis patogiai tyloje ir nelaidyti apie tai juokelių;

• Elgtis atsargiai, kad nebūtų prarasta reputacija;

• Atminti, kad sprendimų priėmimas gali užsitęsti dėl kolektyvinių vidinių

derybų (asmeninis kontaktas ar tarpininkas gali suteikti jums informacijos

apie sprendimų priėmimo stadiją).

3.4. Vadovavimas ir komunikavimas skirtingose verslo kultūrose

Skirtingų kultūrų atstovai kontekstui teikia didelę reikšmę, nes tik gerai įvertinus

kontekstą, įmanoma plėtoti pasitikėjimu grįstus verslo santykius bei siekti komunikacijos

tarp skirtingų kultūrų atstovų efektyvumo (Robbins, 2003, p 160). Tai, kas iš pirmo

žvilgsnio gali atrodyti kaip atsitiktinis ir nereikšmingas pokalbis, iš tiesų gali atspindėti

troškimą užmegzti ryšius ir sukurti pasitikėjimą versle. Mattock (2001, p. 47) pateikė

keturias komunikacijos su kitos kultūros atstovais taisykles, siekiant išvengti klaidingų

aiškinimų, vertinimų ir tvirtinimų:

1. Vadovautis tuo, kad egzistuoja skirtumai, kol nebus įrodyta, jog yra

panašumų. Dažniausiai daroma klaidinga prielaida, kad skirtingų kultūrų

atstovai yra panašūs vieni į kitus. Vis tik, atlikti tyrimai rodo, kad kitų verslo

kultūrų atstovai dažnai pasižymi ryškiais skirtumais. Vadinasi, bus kur kas

mažesnė tikimybė suklysti, jeigu bus daroma prielaida, kad kitų verslo

kultūrų atstovai skiriasi, kol bus įrodyti ryškiausia skirtumai.

2. Pabrėžti apibūdinimą, o ne interpretavimą ar vertinimą. To, ką kažkas

pasakė ar padarė, interpretavimas ar vertinimas, priešingai nei apibūdinimas,

daugiau grindžiamas stebėtojo kultūra, išsilavinimu bei patirtimi, o ne esama

situacija. Vadinasi, reikia vengti vertinti ir interpretuoti situaciją tol, kol ši

situacija yra stebima iš visų, susijusių su šia situacija, kultūrų perspektyvų.

3. Empatija. Prieš siunčiant pranešimą, būtina įsivaizduoti save gavėjo vietoje

bei pamėginti įvertinti gavėjo turimas vertybes, patirtį, nuostatas, kuriomis

vadovaujasi. Būtina surinkti kiek galima daugiau informacijos apie

informacijos gavėjo išsilavinimą, auklėjimą ir patirtį. Kitais žodžiais tariant,

būtina pasistengti įžvelgti tikrąją žmogaus esybę.

4. Asmeninę interpretaciją laikyti darbine hipoteze. Aiškinantis naują situaciją,

pažįstant kitos verslo kultūros atstovą, būtina asmeninę interpretaciją

laikykite hipoteze, kurią ir toliau būtina atidžiai tikrinti, o ne laikyti abejonių

nekeliančiu faktu. Kiekvienas kitos verslo kultūros atstovo komentaras turi

būti patikrinamas, susiejant su darbine hipoteze. Jeigu sprendimas ar

pranešimas yra labai svarbus, tuomet interpretacijos tikroviškumą galima

pasitikrinti su kitais kolegomis iš kitos ar savosios verslo kultūros.

Toliau tekste bus pateikiami tipinės suplanuotos, lanksčios ir klausymo verslo

kultūrų charakteristikos, analizuojant Vokietijos (suplanuota kultūra), Italijos (lanksti

kultūra) ir Japonijos (klausymo kultūra) verslo organizacijas.

Myers (2000) nurodo, jog organizacijos dažniausiai yra kuriamos vadų,

neatsižvelgiant į tai, ar jų vadovavimas būna despotiškas, asmeninis ar kolektyvinis.

vadovaujama dažniausiai dviem būdais: sukuriant struktūras bei visas jėgas sutelkiant

užduočiai atlikti.

Vokietijoje, vienoje ryškiausių suplanuotos kultūros šalių, dominuoja nuomonė, jog

pasaulį valdo Tvarka, kur viskas ir visi turi savo vietą didžiuliame plane, sugalvotame taip,

kad būtų pasiektas didžiausias našumas. Kitų šalių atstovams dažnai yra sunku perprasti

visą Ordnung (liet. „tvarkos“) sistemą ir darną. Neretai sakoma, jog vokiška samprata

teorišku tobulumu pranoksta pragmatiškus ir sureguliuotus JAV, Didžiosios Britanijos,

Skandinavijos verslo organizacijų tikslus. Vokiečiai tiki ne tik paprastomis mokslinėmis

tiesomis, bet ir tuo, kad tikrą Ordnung (t.y. tvarką) galima pasiekti tik tada, jei gerai veiks

atitinkamos taisyklės, nurodymai ir darbo procesas. Organizacijose dominuoja struktūrinis

vadovavimo stilius, kuriame viską lemia vadovo prestižas, įsakymų grandinė, vadovavimo

stilius, darbuotojų motyvacija ir kalba, kurią vartodama vadovybė viso to pasiekia.

Siekdami užsibrėžto tikslo, suplanuotos verslo kultūros organizacijos vadovai

demonstruoja ir vertina dalyko išmanymą, teikdami pirmenybę ne sentimentams ir

jausmams, o faktams ir logikai. Vadovai pasižymi drausmingumu, griežtu darbotvarkės

laikymųsi, kruopščiu planavimu bei dalykiškumu, savo ir viso personalo dėmesį

sutelkdami į artimiausius siekius bei rezultatus. Vokiečių organizacijų vadovai pasitiki

žmonėmis, tačiau valdymas yra pagrįstas žiniomis, kantrybe ir ramia kontrole. Neretai

vadovai bendrauja su pavaldiniais ramiu, tyliu tonu. Paprastai organizacijos narių tarpe

vadovai pelno autoritetą, tačiau išlieka kuklūs ir mandagūs. Praplečiant tipinio vokiečių

verslo organizacijos vadovo charakteristiką galima teigti, jog jie puikiai pažįsta

organizaciją, (nes per daugelį metų būna įgiję praktinės patirties, dirbdami įvairiuose

skyriuose), pasižymi pusiausvyra (todėl sugeba atlaikyti daugybę sunkumu), yra tėviški

(su jiems būdinga subtilia kūno kalba, naudojama, siekiant išvengti daugžodžiavimo).

Vokiečių vadovai įpratę gauti tikslias instrukcijas ir turėti aiškiai apibrėžtą atsakomybę, o

tada imtis darbo ir baigti jį laiku. Vokiečiams reikia aiškios sistemos, kurią užtikrina tam

tikras protokolas. Kiekviename verslo organizacijos skyriuje yra aiški valdymo

subordinacija, o visa reikiama informacija bei nurodymai gaunami iš viršaus. Be to, rangai

ir titulai vokiečių verslo organizacijose turi svarbią reikšmę ir yra gerbiami. Organizacijos

vadovo autoritetas iš dalies grindžiamas vadovo pasiektais nuopelnais, tačiau vadovo

autoritetas yra glaudžiai susijęs su darbo stažu, sukauptomis žiniomis bei išmintimi bei įgyta

kvalifikacija ir išsimokslinimu. Vadovo klaidos nėra toleruojamos (Mole, 1995).

Taigi, pažymėtina, jog suplanuotos verslo kultūros organizacijos vadovai yra įpratę

dirbti esant vertikaliai vadovavimo struktūrai, nustatančiai pavaldumą skyriaus

viršininkui. Nors vadovavimas vokiečių organizacijose palaipsniui keičiasi, tačiau dar ir

šiandien organizacijose dominuoja hierarchija, turinti aiškią pavaldumo struktūrą, tačiau

organizacijos darbuotojai tam pritaria. Pavaldinių sumąstytos naujos verslo idėjos,

pirmiausiai turi būti atskleistos tiesioginiam vadovui. Pavaldiniui patekus į sunkią

situaciją, suteikiama pagalba, duodami patarimai, pamokoma, jeigu pavaldinys pats

paprašo pagalbos. Jeigu pagalbos neprašoma ar jos nepasigendama, tuomet nedera

trukdyti. Vokietijoje žavimasi, kai tylomis atliekamas vienas darbas, tad negalima vienu

metu griebtis daug darbų ir palikti jų neužbaigus.

Vokietijoje yra įprasta, kad vyresnio amžiaus, daugiau žinių ir patirties sukaupę vadovai

perteikia savo išmintį ir patyrimą tiesioginiams pavaldiniams. Tokią nusistovėjusią ir gerai

išbandytą darbo tvarką versle lėmė ilgametė patirtis, įgyta ilgą laiką sėkmingai gyvuojančių

Vokietijos organizacijų, kurioms vadovauja brandūs, patikimi, vertinami vyresnio amžiaus

vadovai. Pažymėtina tai, jog Vokietijos organizacijose didelė reikšmė yra suteikta

taryboms, o tai reiškia, kad visi pagrindiniai sprendimai bus priimami po konsultacijų su

įvairių rangų darbuotojais ir visoms šalims pritarus.

Neteisinga būtų teigti, jog vokiečių vadovavimas yra grindžiamas autokratiniais

valdymo metodais. Paprastai iš pavaldinių tikimasi beatodairiško paklusnumo, reikalaujama,

kad būtų žaidžiama pagal sutartas taisykles. Neretai vadovaujantis asmuo parodo vieningumą

su kitais organizacijos darbuotojais, todėl ilgos darbo valandos, bendrų nuostatų laikymasis

yra vadovo pareiga Tai pat nemažai reikšmės teikiama ir sutarimui. Esminis vokiečių siekis

– sistemos veikimo tobulumas, o tai reiškia, kad organizacijoje bus pasitikima tokia darbo

tvarka, kuri įgalins užtikrinti sėkmę. Nuo to priklausys organizacijos valdymas ir kontrolė.

Paprastai žemesnio rango pavaldiniai priima nustatytas taisykles ir pritaria gana griežtai

darbo tvarkai. Kitą vertus, vokiečių įstatymai neblogai gina nepatenkintus organizacijos

darbuotojus. Vokiečiai priima ir vertina tikslius nurodymus, nes tai suteikia jiems aiškumo:

ką reikia daryti, ko siekiama ir kokios tikėtinos ateities perspektyvos. Be to, jie neįsižeis,

jeigu nurodymai bus pakartojami du, tris ar keturis kartus. Vokiečiai tiesūs, ir todėl jie

noriai priima pastabas dėl darbo kokybės ar padarytų klaidų. Konstruktyvi ir geranoriška

kritika visada bus mielai priimama. Pernelyg subtili kritika ar užuominos nebus suprastos,

todėl bet kokia kritika ar nurodymai privalo būti tvirti ir nedviprasmiški.

Vokiečiai noriai priima aiškiai ir smulkiai išdėstytą turinį. Nesusipratimai netoleruojami,

todėl bet kokiu atveju yra patartina siekti sutarimo, aiškinant ir grindžiant, o ne įtikinėjant ar

atvirai diskutuojant. Pasiekus susitarimą, tuo pačiu pasiekiamas ir vieningumas. Diskusijų

metu turi teisę pasisakyti kiekvienas susitikimo dalyvis, tačiau niekada pernelyg karštai

neprieštaraujama, ir juo labiau nedvejojama, tiesioginiam viršininkui sprendimais.

Siekiant tikslo, vokiečių strategiją diktuoja pagrindinės jų savybės. Laiko planavimas

pasižymi punktualumu, todėl susirinkimai pradedami tiksliai sutartu laiku, griežtai laikomasi

susitikimų darbotvarkės, laiko paskirstymas yra kryptingas ir produktyvus. Iškilus

nenumatytoms kliūtims ir negalint atvykti laiku į susitikimą - iš anksto įspėjama telefonu, nes

yra griežtai laikomasi darbo etikos. Suplanuoti projektai privalo būti baigti nustatytu laiku.

Kiekvienas skyrius privalo prisiimti atsakomybę už savo užduotis, tačiau bendravimas tarp

panašias pareigas užimančių darbuotojų nėra intensyvus, nes vokiečiai gerbia uždarumą tiek

versle, tiek asmeniniame gyvenime. Taigi, galima teigti, jog punktualumas ir tvarkingumas -

du esminiai suplanuotos verslo kultūros bruožai.

Gana dažnai kyla sunkumų bendraujant ir bendradarbiaujant su vokiečiais dėl gana

griežtos procedūrų sistemos. Sėkmė bendravime ir bendradarbiavime su vokiečiais

įmanoma tuomet, gerbiamos ir priimamos vokiečių pagrindinės vertybės. Pagarba ir

pripažinimas yra pelnomi sugebėjimų atskleidimu ir puikių darbo rezultatų pasiekimu, todėl

pirmiausiai yra kreipiamas dėmesys į išsilavinimą. Teigtina, jog universitetinį išsilavinimą

turintis vokiečių vadybininkas yra paaukštinamas vidutiniškai kas ketveri metai, o turintis

daktaro laipsnį – garantuoja tiesiausią kelią į aukščiausias darbo pozicijas.

Italija. Lanksčios verslo kultūros vadovai yra ekstravertiški, besiremiantys savo

iškalba ir sugebėjimu įtikinti, o įkvėpimo jiems teikia žmonės. Dėl to, italai, kaip ir ispanai

bei Pietų Amerikos tautų žmonės, kitų kultūrų verslo atstovus pirmiausia nori pažinti. Italų

vadovai mažiau dėmesio kreips į verslo partnerio iš kitos verslo kultūros žodžius (nes žo-

džiais galima manipuliuoti), o daugiau domėsis verslo partnerio asmenybe. Italai siekia

sužinoti apie verslo partnerio šeimą, vaikus, sėkmes ir nesėkmes. Ši informacija

atskleidžia kito asmens pažinimo esmę. Kitas svarbus aspektas, siekiant pažinti verslo

partnerį kaip žmogų, yra valgymas ir gėrimas drauge. Vadinasi lanksčioje verslo

kultūroje slėpti emocijas ir bendrauti vien tik verslo klausimais nėra tinkamiausias

pasirinkimas. Būtina atsižvelgti į žmonių asmeninius siekius, o ne tik į jų verslo ar

organizacijos tikslus. Būsimieji verslo planai pradedami aptarinėti tik tuomet, kada

susiklosto geri tarpusavio santykiai.

Jeigu susiklosto geri tarpusavio santykiai, tuomet pradedami aptarinėti ir būsimieji

verslo planai. Sudarinėdami sandėrius su žmonėmis, italų vadovai pasižymi

emocionalumu, betarpišku, glaudžiu bendravimu. Italijoje, ir Pietų ir Centrinės Europos

šalyse, kur didžiąją dalį ekonomikos sudaro šeimyninės organizacijos, vadovas yra vadovas,

todėl vadovas priima galutinius sprendimus. Vidutinio dydžio organizacijose generalinis

direktorius dažnai būna įmonės savininkas ir net labai didelėse organizacijose šeimos

vardas ar pažįstami vyrauja visoje struktūroje. Dažnai pagrindines pareigas užima sūnūs,

sūnėnai, pusbroliai bei artimi šeimos draugai, tačiau autoritetas remiasi amžiumi, reputacija

ir neretai turtu. Dominuojantis vadovavimo stilius - autokratinis, ypač ten, kur dažnai

sukasi šeimos pinigai, tačiau Šiaurės Italijos organizacijose darbuotojo padėtį vis labiau

nulemia jo gabumai, tačiau darbuotojai geranoriškai ir patikliai klauso savo valdžios.

Užduotys diktuojamos iš viršaus, o taktika ir sėkmė daugiausia priklauso nuo visuomeninių

ir tarnybinių ryšių bei nuo dominuojančių šeimų savitarpio naudingo bendradarbiavimo.

Italai nelinkę svarbių klausimų spręsti elektroniniu paštu, faksu ar telefonu. Prioritetas

visuomet suteikiamas tiesioginiams susitikimams „akis į akį". Betarpiškų susitikimų,

diskusijų metu italai neretai kalba visi vienu metu ir dažnai gali pertraukti kalbėtoją ir

perimti iniciatyvą bendravime, partneriui dar nespėjus pabaigti pradėtos minties. Italai

kalba labai greitu tempu, todėl, susiklosčiusi bendravimo situacija, gali šokiruoti tiek

suplanuotos, tiek klausymo kultūros atstovus. Vis tik, rekomenduojama neperimti

itališko bendravimo stiliaus ir nepradėti kalbėti nesulaukus savo eilės ar bandant

perrėkti pašnekovus, nes susitikimo efektyvumo ir produktyvumo koeficientas taps lygus

nuliui. Susitikimai sėkmingi būna tuomet, kai kitos verslo kultūros partneris kontroliuoja

save ir sulaukia savo eilės kalbėti.

Bendravimo metu itališkoje organizacijoje labai svarbu palaikyti akių kontaktą. Tai

nėra labai paprasta užtikrinti, nes asmeninė erdvė Italijoje yra nedidelė (kalbant ar

klausantis stovima gana arti vienas kito). Akių kontakto stoka bus interpretuojama, kaip

nedėmesingumas partnerio atžvilgiu. Be to, italai dažnai aiškiai atskiria formalią ir

neformalią aplinką kreipdamiesi pavardėmis ir aiškiai protokoluodami susirinkimus

kabinete, tačiau elgdamiesi draugiškai ir familiariai už organizacijos sienų. Vis tik, kad

ir kaip draugiškai klostytųsi dalykiniai susitikimai, į partnerius italus, turinčius mokslo

laipsnius, įprasta kreiptis pavardėmis, nepamirštant ir akademinių titulų. Italai daug

dėmesio skiria savo aprangai, tad jų išvaizda išpuoselėta, elegantiška.

Japonija. Šioje šalyje yra ypač vertinami žmoniškieji santykiai, todėl labiausiai

baiminamasi dėl aplinkybių, galinčių nutraukti arba sugadinti santykius su kitais

asmenimis. Japonai bendraudami itin vertina tylėjimą, o ne kalbėjimą ar rašymą, todėl

kalbėti ir rašyti stengiamasi kuo mažiau, nebent būtų neišvengiama. Egzistuoja nuomonė,

jog žmogus, kuris mėgsta daug kalbėti, pasižymi lengvabūdiškumu, o tas, kuris per daug

kalba ir rašo, griauna savo sėkmės pamatus. Vis dėlto japonai mėgsta kalbėtis ir

susirašinėti su savo artimaisiais. Karštai argumentuoti, įrodinėti savo poziciją Japonijoje

nėra didelis privalumas, todėl, iškilus konfliktui, japonai yra linkę atsisakyti asmeninės

nuomonės. Japonai savo emocijas arba dalykus, kuriuos dėl kitokių nors priežasčių sunku

išreikšti žodžiais, perduoda neverbaliniu būdu, todėl galima teigti, jog jų sukaupta

komunikavimo be žodžių patirtis ir sugebėjimas siųsti ir priimti neverbalinius pranešimus

yra giliai įsišaknijusi Japonijos istorijoje, etikete ir nacionalinėje kultūroje. Kritika, savęs

gynimas ar atsisakymas yra dažnai perduodami neverbaliniais ženklais (pavyzdžiui, asmuo,

paprašytas ką nors atlikti, bet norintis atsisakyti, nutils ir tam tikrą laiką tylės, duodamas

suprasti, jog jo atsakymas yra neigiamas). Atvykusiam iš kitos kultūros asmeniui ir

nesuprantančiam japonų neverbalinės komunikacijos ženklų, kyla pavojus nepastebėti

didelės informacijos gausos arba neteisingai įvertinti situaciją ir susidaryti klaidingas

prielaidas. Labai svarbu tinkamai interpretuoti japonų „socialinę šypseną", kuri yra

patvirtinimo gestas arba savikontrolės būdas.

Kultūriniai skirtumai egzistuoja ir autoriteto valdžios, darbo tvarkos sampratose.

Japoniškas valdymo modelis labai primena šeimos sandarą, o visuomenės pastovumas,

kaip ir šeimoje, yra grindžiamas žmonių nelygybe. Šeimoje egzistuoja tokios hierarchijos:

tėvas - sūnus, vyresnis brolis - jaunesnis brolis, vyras - moteris, vadovas - pavaldinys.

Sūnaus pagarba tėvui, ištikimybė vadovui, teisinga gyvensena užtikrina darnią

visuomeninę tvarką, grindžiamą griežtomis etinėmis taisyklėmis ir vadovaujamą vieningos

valstybės, kurią valdo išsimokslinę aukščiausios etinės išminties vyrai.

Tarp V ir IX a. po Kr. gimimo iš Kinijos atkeliavęs ir XVII a. galutinai įsitvirtinęs

Konfucianizmas Japonijoje iškėlė tokias vertybes kaip dorovingą elgseną, silpnesnio

gynimas, kuklumas, ramumas ir taupumas. Nors XX a. japonai pripažino šiuolaikinį

mokslą, universalius etikos principus ir demokratinius idealus, tačiau jie vis dar yra

persiėmę Konfucijaus etinėmis vertybėmis: tikėjimu moraliniu valdžios pagrindu;

savitarpio santykių ir ištikimybes branginimu; išsilavinimo bei sunkaus darbo vertinimu.

Vadovavimas taip pat remiasi Konfucianizmu konstatuodamas, jog valdžioje turi

būti žmonės, pasižymintys aukščiausiu išsilavinimu ir aukšta morale, o ne vien aukšta

kilme, todėl japonų verslo vadovai labiau didžiuojasi savo išsimokslinimu, profesine

kvalifikacija nei giminės vardu ar turtu. Santykiai Japonijos verslo organizacijose yra

grindžiami tėviškumo principu: vadovo pranašumu prieš pavaldinį, aukštesnes pareigas

užimančios asmens prieš žemesnes pareigas turintį asmenį bei reikalaujama ištikimybės ir

visiško paklusnumo. Japonų įsitikinimu, grupė – šventas dalykas, o vadovas –

geranoriškas, tėviškas. Hierarchinėse, šeimyninio pobūdžio organizacijose reikia nedaug

pastangų kontaktams užmegzti ir palaikyti, nes būdamas grupės nariu, asmuo jausis

saugesniu, geriau aprūpintu. Grupės reputacijos ir prestižo stiprinimas yra jiems akstinas,

todėl siekdami šių tikslų, vadovai yra linkę ir patys dirbti ilgesnes darbo valandas, rodydami

pavyzdį pavaldiniams. Atliekant užduotis, artimi tikslai nėra aiškiai nurodomi, o pirmenybė

teikiama ilgalaikiams sumetimams bei nuosekliai asmeninių kontaktų plėtrai tiek

organizacijos viduje, tiek su kitais asmenimis, ir dažnai tai nustelbia tikruosius tikslus bei

ketinimus. Darbo etika yra savaime suprantamas dalykas Japonijoje, todėl, siekiant išvengti

nesusipratimų ar atlikto darbo sumenkinimo, įvairių pristatymų metu retai kada sulaukiama

klausimų iš japonų. Japonijoje mąsli tyla parodo didesnę pagarbą nei plojimai ar klausimai.

Be to, daugelis japonų nepasitiki savo sugebėjimais suprasti šnekamąją anglų kalbą, tad

jiems labiau patinka matyti daugiau rašytinės informacijos. Taigi, svarbiausias

dokumentas japonams yra dalomosios medžiagos pateikimas. Vizualinė japonų

visuomenės prigimtis taip pat reiškia, kad japonams labiau patinka matyti gražiai ir

išsamiai vienoje skaidrėje pristatytą informaciją, nei informacijos trupinius, išbarstytus

keliose skaidrėse, todėl suplanuotos kultūros atstovo įsitikinimas nedėti daugiau nei

penkių sakinių į vieną skaidrę Japonijoje netinka. Dar daugiau, norint perduoti žinutę,

Japonijoje geriau tris kartus skirtingais būdais ją pakartoti. Japonai renkasi ramų

pamatuotą diskusijos toną ir nevengia tylos pertraukėlių.

Sėkmingų verslo santykių su japonais užmezgimui yra labai svarbu suprasti

„nema-tvashi“ ir „ ringi-sho“. Nema-tvashi apibūdina kolektyvinių derybų procesą.

Tai reiškia, kad prieš priimant sprendimą ir jį paskelbiant, reikia pasitarti su visa

vadovybe. Ringi-sho reiškia, kad pritarti turi visi. Taigi, sprendimų priėmimas Japonijoje

yra ilgai trunkantis procesas, nors kai priimamas bendras sutarimas, sprendimas

įvykdomas greitai. Japonams sprendimų priėmimas ir užtikrinimas, kad sprendimų

vykdymui yra pakankamai išteklių, - to paties proceso sudėtinės dalys.

Globalizacijos procesas ir augantis daugiataučių bei tarptautinių verslo gigantų

ryžtas standartizuoti procesus nulems, kad tikslai, sampratos ir organizacinė sandara

suvienodės. Tačiau dėl skirtingų vertybių ir skirtingos pasaulėžiūros organizacinė įvairovė,

matyt, išliks dar ilgokai. Taip pat išliks ir skirtingų kultūrų akiračiai, kurie neabejotinai

apsunkina multikultūrinio bendravimo ir bendradarbiavimo galimybes (Tamlinson, 2002).

Pastebėta, jog žmonės keičia savo bendravimo stilių pagal bendruomenę, kurioje

dirba. Jei dirbama, pavyzdžiui, Japonijoje, tai tikėtina, kad daugiau laiko bus skiriama

mąstymui, o kalbama bus lėčiau. Jei dirbama, pavyzdžiui, Italijoje, tuomet kalba tampa

greitesnė ir gyvesnė. Kultūriniai skirtumai privalo būti pripažinti, todėl neverta dėl to

nervintis ir prarasti kantrybę.


1. Kokios yra komunikacijos su kitos kultūros atstovu taisyklės?

2. Kuo pasižymi esminiai suplanuotos kultūros vadovavimo principai ir

verslo santykiai organizacijoje?

3. Kuo pasižymi esminiai lanksčios kultūros vadovavimo principai ir verslo

santykiai organizacijoje?

4. Kuo pasižymi esminiai klausymo kultūros vadovavimo principai ir verslo

santykiai organizacijoje?


• Autoritetas – asmens (lyderio) poveikis ar gebėjimas mobilizuoti kitus

žmones vykdyti jiems skirtus įpareigojimus.

• Organizacija - apgalvotai (kryptingai) suformuota bendrija, siekianti jai

bendrų, specifiškų tikslų su aiškiai apibrėžtais (išreikštais) statusais,

vaidmenimis, taisyklėmis.

• Globalizacija - rinkų susiliejimo ir kitokio pobūdžio savaiminis bei

sąmoningas politikos skatinimas, visuotinis tautų bei valstybių

integravimasis, dėl kurio sparčiau keičiamasi informacija,

moderniausiomis technologijomis, spartėja darbo ir kapitalo judėjimas,

kartu užtikrinamas ir valstybių saugumas

Praktinė užduotis: Praktinė užduotis:

Tarpkultūrinės komunikacijos aspektai skirtingose pasaulio šalyse

Baršauskienė, Janulevičiūtė – Ivaškevičienė (2005) apibendrino įvairių

mokslininkų Courtland, Thill, (1988), Hall (1983), Helbuegel, Woodman (1996),

Gudykunst (1988), Gudykunst, Ting-Tomey, Nishida (1996), Locker (1995), Moemeka

(1994), Singer (1987) ir kitų mokslininkų mintis apie tarpkultūrinę komunikaciją

įvairiose šalyse ir išskyrė svarbiausius analizuotos šalies komunikacijos aspektus.

Susipažinkite su pateiktų skirtingų šalių verslo komunikacijos aspektais ir,

pasirinkę vieną kurią nors šalį, sudarykite išsamų tos šalies kultūros ir verslo

komunikacijos aprašą, išsamiai atsakydami į pateiktus klausimus:

Klausimai diskusijai:

1. Kokie yra šalies geografiniai, socialiniai ypatumai?

2. Kokia yra tos šalies kultūra (laiko požiūriu, individualistinė –

kolektyvinė, jėgos distancijos, moteriškumo – vyriškumo kultūros

aspektais)?

3. Kokie yra tos šalies verslo komunikacijos ypatumai?

4. Kokie yra tos šalies žodinės komunikacijos ypatumai?

5. Kokie yra tos šalies kūno kalbos ženklų (nežodinės komunikacijos)

ypatumai?

6. Kokie veiksniai padeda užtikrinti sėkmingą komunikaciją su tos šalies

verslo partneriais?

7. Kokie veiksniai užkerta kelią sėkmingai komunikacijai su tos šalies

verslo partneriais?

8. Kokiais būdais galima išvengti nesusipratimų komunikacijoje,

kylančių dėl kultūrinių skirtumų toje šalyje?

Skandinavijos šalys:

Danija. Danijos verslininkai gana lengvai bendrauja su užsieniečiais, laisvai kalba

angliškai, tačiau pasižymi santūrumu. Danai labai akcentuoja lygybės principą, tad niekas

negali laikyti savęs geresniu, protingesniu ir turtingesniu už kitą. Nustatytos elgesio

normos neleidžia pertraukinėti kito komunikacijos dalyvio komunikacijos metu. Tai

ryškus nemandagumo požymis. Danai yra laikoma draugiška, geranoriška kitų tautų

(kultūrų) atžvilgiu tauta, kuriai būdingas kuklumas ir dažnai savo laimėjimų

nuvertinimas. Siekiant pelnyti danų palankumą, būtina pasidomėti, kuo didžiuojasi ši

tauta. Jeigu komunikacijos metu bus paminėta H. C. Andersen kūryba, kelios filosofo S.

Kierkegaard bei danų liaudies mokyklų įkūrėjo, pastoriaus, filosofo F. S. Grundtvig

citatos – visa tai danų verslininkas labai įvertins. .

Norvegija. Ši šalis vadinama socialinės gerovės šalimi ir garsėja aukštu gyvenimo

lygiu. Norvegijoje sveikatos apsauga, švietimas ir socialinė rūpyba yra nemokama.

Analizuojant norvegų tautą charakterizuojančius bruožus galima teigti, jog norvegai

pasižymi nuoširdumu, paprastumu, atlaidumu ir geranoriškumu. Norvegijos piliečiai

išpažįsta evangelikų liuteronų tikėjimą. Šalyje yra dvi oficialiosios literatūrinės kalbos -

Bokmaal (knyginė kalba) ir Nynorsk (naujoji norvegų kalba) bei daugiau nei 400 įvairių

dialektų, todėl norvegai dažnai turi keblumų bendraudami tarpusavyje. Verslo reikaluose

dominuoja anglų kalba, tačiau sprendimo priėmimo ar atsakymo pateikimo iš norvegų

verslininkų tenka gana ilgokai palaukti. Norvegai bus maloniai sužavėti, jeigu

komunikacijos metu bus užsiminta apie Norvegijos tautinio himno autorių B. Bjornson,

Nobelio premijos laureatą K Hamsun (tikroji pavardė Pedersen), kompozitorių E. Grieg,

dailininką E. Munch, keliautojus R. Amundsen, F. Hansen bei T. Heyerdahl, dramaturgą

H. Ibsen ir kitų įžymių asmenybių darbus. Bendras išprusimas, domėjimasis šios šalies

literatūra, menu, kultūra padeda užmegzti glaudesnius ryšius su šios šalies piliečiais.

Švedija. Švedai mėgsta dalykinius susitikimus planuoti iš anksto. Į derybas jie

atvyksta tiksliai nustatytu laiku, iš anksto susipažinę su dalyvių sudėtimi ir darbotvarke

(darbine dalimi, laisvalaikio pasiūlymais). Švedai mėgsta visus klausimus aptarinėti

smulkiai detalizuodami, todėl deryboms patartina nuodugniai pasirengti. Švedų

verslininkai yra ištobulinę aukštas kompetencijas, o dauguma yra išmokę kelias užsienio

(dažniausiai anglų ir vokiečių) kalbas. Beje, į švedus nepatartina kreiptis vardu tol, kol jie

patys to nepasiūlo. Švedai išmano etiketą, todėl gali įsižeisti sulaukę rekomendacijų apie

priėmimo aprangos kodą. Įdomu tai, jog Švedijoje valstybės valdininkas gali gauti

dovanėlę, kurios vertė ne didesnė nei 400 kronų (1 Švedijos krona yra apie 0,41 lito).

Jubiliatams, švenčiantiems 50 ar 60 metų sukaktis, leidžiama dovanoti 6000 kronų vertės

dovaną, ir tik kartą - pasirinktinai per vieną iš minėtų jubiliejų.

Pastaba Danija, Norvegija ir Švedija yra vadinamos Šiaurės šalimis (angl. Nordic

countries). Jas vienija yra Šiaurės Germanų (t.y. Skandinavų) kalbų grupė. Tuo tarpu

Suomija, nors yra Skandinavijos pusiasalyje, ji nėra priskiriama Šiaurės šalims.

Suomija. Suomija garsėja reiklumu sau ir kitiems, todėl punktualumas yra labai

vertinamas. Suomijos verslo atstovai yra labai išprusę, pasižymintys aukštu

kompetentingumu, todėl ir kitų šalių verslo partnerių profesionalumas labai vertinamas.

Komunikacijos pradžioje, užmegzdami kontaktą, suomiai elgiasi gana santūriai, tačiau,

susipažinus artimiau, jų santūrumas dingsta. Derybų metu suomiai mėgsta iš anksto

išnagrinėti pasiūlymus, kad, nuodugniai juos išanalizavę, galėtų pateikti išvadas. Be to,

suomiai kalba gana tyliai ir nemėgsta viešai rodyti emocijų. Susitikimo pradžioje ir

atsisveikinant, visada reikia suomiui paspausti ranką, tačiau vengti kitokio fizinio

kontakto. Suomiams nepatinka, kai kas nors čiumpa jiems už alkūnių ar ploja per pečius.

Komunikacijos metu turi būti palaikomas akių kontaktas bei stovėsena, bylojanti apie

norą komunikuoti. Nemandagu laikyti rankas kišenėse arba įrėmus jas į šonus, nes

pirmoji poza per laisva, o antroji - pernelyg arogantiška. Vengtinos pokalbio temos:

politika, darbovietė, pinigai, nusiskundimai blogu oru. Mokyklose suomiai mokosi švedų,

vokiečių ir anglų kalbų, daug yra šnekančių prancūziškai, ispaniškai ir kitomis kalbomis.

Šalyje vyrauja liuteronų religija.

Europos šalys:

Didžioji Britanija. Nuvykus į Didžiąją Britaniją, gali iškilti kai kurių kalbos

supratimo problemų, nes Didžiojoje Britanijoje kalbama keletu skirtingų tarmių. Patys

britai bendraudami tarpusavyje neretai pasitikslina, ar teisingai suprato vienas kitą. Jei

specifine tarme kalbantis žmogus vartos žargoną, jį suprasti bus dar sunkiau. Didžiojoje

Britanijoje akcentuojama pagarba taisyklėms, drausmei, teisingumui. Anglai neskuba

priimti sprendimo, tad jų „neišves iš kelio" ypatingos skubos procedūros. Moksliškai

įrodyta, jog atstumai tarp bendraujančiųjų didėja einant į šiaurę ir iš rytų į vakarus. Britai

linkę bendrauti per ištiestos rankos atstumą - l,2 m. ir mėgsta, kai asmeninė erdvė yra

gerbiama, todėl komunikacijos metu gali pasirodyti, jog nuolat stengiamasi išlaikyti

didesnę asmeninę erdvę vis instinktyviai atsitraukiant nuo per daug prisiartinusio kito

komunikacijos dalyvio. Didžioje Britanijoje yra vengiama kito žmogaus prisilietimo,

todėl gali sudaryti įspūdis, jog šios šalies gyventojai yra labai šalti, nerodantys emocijų,

uždaro būdo. Nepaisant šito dominuojančio stereotipo, daugelis pripažįsta, jog anglai -

vieni maloniausių ir sąžiningiausių žmonių. Britai pasižymi atsargumu, apdairumu ir

stengiasi surinkti kuo daugiau informacijos apie kitą komunikacijos dalyvį. Daugeliui

Didžiosios Britanijos gyventojų patinka juodasis humoras, o nemažai reiškinių yra

apibūdinami be užuolankų ir pašaipiai. Vis dėlto jie nevengia pasišaipyti ir iš savo

tautiečių.

Prancūzija. Prancūzijos verslo aplinkoje pažintys yra itin svarbios. Prancūzijoje

pageidaujama kiekvieną potencialų verslo partnerį pažinti iš arčiau. Prancūzai yra

punktualūs, kruopštūs. todėl, užmezgant kontaktus, dalykiniai laiškai turi būti parašyti be

klaidų. Prancūzai didžiuojasi savo šalies istorija, todėl, rengiantis susitikimams, svarbu iš

anksto pastudijuoti šios šalies istoriją, literatūrą, filosofų darbus. Prancūzijoje asmens

statusą sąlygoja išsilavinimas, kilmė, turtas. Organizacijos vadovų darbo stilius dažnai

yra autokratiškas. Komunikacijos metu prancūzai yra gana išraiškingi tiek žodinėje

komunikacijoje, tiek kūno kalboje, todėl diskutuodami gali labai įkaitinti atmosferą. Savo

nuomonę pagrindžia subtiliai, elegantiškai, logiškai. Prancūzai komunikacijos metu

dažnai vieni kitus liečia, daug gestikuliuoja (pavyzdžiui, norėdami pasakyti „puiku",

prancūzai iškelia nykštį). Derybų metu galimi dažni žodiniai konfliktai, tačiau prancūzai,

labai vertina tvirtą loginį mąstymą. Valgymas Prancūzijoje - tam tikra ceremonija, tad

sugebėjimas nepriekaištingai elgtis prie stalo yra labai svarbus gerų santykių su prancūzu

įtvirtinimo veiksnys.

Italija. Italai būsimuosius verslo partnerius pirmiausia nori pažinti. Tik

susiklosčius geriems tarpusavio santykiams, pradedami aptarinėti ir būsimieji verslo

planai. Italai vertina draugiškumą, tačiau dalykinių susitikimų metu į partnerius italus,

turinčius mokslo laipsnius, įprasta kreiptis pavardėmis, nepamirštant ir akademinių titulų.

Italai nelinkę svarbių klausimų spręsti elektroniniu paštu, faksu ar telefonu. Prioritetas

teikiamas tiesioginiams susitikimams „akis į akį". Asmeninė erdvė Italijoje yra nedidelė,

komunikacijos metu stovima gana arti vienas kito, siekiama palaikyti intensyvų akių

kontaktą. Akių kontakto vengimą italai interpretuoja kaip dėmesingumo ir pagarbos

stoką. Komunikacijos metu italai dažnai mėgsta kalbėti visi kartu vienu metu, o,

susidomėję pokalbiu, jie gali perimti komunikacijos iniciatyvą, dar kitam komunikacijos

dalyviui nebaigus išdėstyti savo minčių, požiūrių. Atsakant ta pačia taktika, komunikacija

gali apskritai nutrūkti. Siekiant produktyvios komunikacijos su italu, tikslinga išlaikyti

savikontrolę ir laukti savo eilės kalbėti. pažymėtina tai, jog italai daug dėmesio skiria

savo aprangai, tad jų išvaizda išpuoselėta, elegantiška.

Ispanija ir Portugalija. Šių kultūrų žmonės mėgsta reikšti jausmus, vertina šeimą,

akcentuoja garbės jausmą ir patriotizmą. Ispanijos ir Portugalijos gyventojai yra šilti,

emocionalūs, su jais lengva ir malonu bendrauti, tačiau derybų metu gina asmeninius

įsitikinimus. Jie nėra linkę kruopščiai tvarkyti dokumentų, nes mano, kad tai trukdo

priimti sprendimus. Ispanai ir portugalai nemėgsta santykių neapibrėžtumo, darbdavio ir

darbuotojo santykiai grindžiami ištikimybe ir pagarba. Šiose šalyse žmonės turi po keletą

vardų ar pavardžių, tad bendraujant kreipiamasi paskutiniuoju vardu ir pavarde, prieš tai

paminint, į ką kreipiamasi (poną, ponią, panelę), ir nepamirštant mokslinių titulų.

Graikija. Siekiant efektyvios komunikacijos su graikais, pirmiausiai būtina

užmegzti ir įtvirtinti palankius asmeninius santykius. Kviestiniai pietūs yra puiki proga

artimiau pažinti būsimuosius verslo partnerius. Jeigu graikas kviečia pietauti, vadinasi

tarpasmeninių santykių plėtojimas vyksta palankia linkme. Vakarienė Graikijoje

prasideda apie 21 val., o vakarieniaujama dažniausiai restoranuose, nuolat raginant

valgyti ir gerti. Kvietimas vakarienei į namus - ypatingas pagarbos ženklas. Beje,

Graikijoje nėra taip svarbu minėti akademinius ir profesinius titulus kaip kitose Europos

šalyse. Patys graikai į susitikimus gali vėluoti, tačiau pageidauja, kad partneriai iš kitų

šalių būtų punktualūs. Komunikacijos metu graikai linkę pertraukti partnerį, jeigu nuspėja

tolimesnę pokalbio mintį. Graikai pasižymi labai išraiškinga kūno kalba, todėl

komunikacijos metu daug gestikuliuoja, o jų kalba yra garsi. Norėdami pasakyti „ne", jie

pakelia antakius arba šiek tiek atlošia galvą. Komunikacijos metu tarp komunikacijos

dalyvių stengiamasi išlaikyti mažesnį atstumą. Tokiu būdu siekiama parodyti

draugiškumą. Jeigu kitas komunikacijos dalyvis nesąmoningai padidins atstumą, graikas

tai gali įvertinti kaip nedraugiškumo apraišką.

Vidurio Azijos šalys:

Arabų šalys. Komunikacijos metu arabai stengiasi pasirinkti nedidelį atstumą,

todėl, siekiant išvengti įvairių nesusipratimų, užmegzti palankų kontaktą su arabais bei

sulaukti sėkmės derybose - reikia pasirinkti mažesnį atstumą. Arabų moterys

komunikacijos metu išlaiko didesnį atstumą nei arabai vyrai bei pasižymi santūrumu.

Siekdami parodyti savo socialinį statusą, arabai vyrai komunikacijos metu siekia

kontroliuoti didelę teritoriją. Į laiką žiūrima gana lanksčiai, todėl nesistengiama atlikti

užduoties iki nustatyto laiko ribos, o verslo susitikimuose - greitai pereiti prie esminių

reikalų. Arabai eikvoja daug laiko užmegzdami glaudžius tarpusavio santykius. Tuo tarpu

kitų šalių atstovams (pavyzdžiui, vokiečiams) svarbu maksimaliai išnaudoti laiką

efektyviam rezultatui pasiekti, todėl verslo susitikimuose stengiamasi negaišti laiko

tuštiems pokalbiams ir greitai pereinama prie pagrindinių verslo reikalų. Arabai itin

mėgsta komunikuoti iškart su keliais žmonėmis, todėl nežinant šio ypatumo, tokį arabų

komunikavimą galima traktuoti kaip nepagarbą bei įžeidimą. Beje, arabų šalių gyventojai

dažnai yra linkę keisti savo planus, kartais net pačią paskutinę minutę, todėl

europiečiams, pripratusiems prie pastovumo, labai sunku prisitaikyti prie arabų įpročių.

Komunikuojant skirtingų kultūrų žmonėms, kūno kalba - pagrindinis nesusipratimų

šaltinis (pavyzdžiui, arabų valstybėse nuolatinis akių kontaktas suvokiamas kaip

nepagarbos ženklas). Moteris arabė ilgiau išlaiko žvilgsnį nei arabas vyras, ypač

nukreiptą į moterį, o ne į vyrą. Be to, laukdami pritarimo, tiek vyrai, tiek moterys arabai

ilgiau išlaiko nukreipę žvilgsnį į pašnekovą. Arabai netoleruoja tokių komunikacijos

dalyvių, kurie dėvi tamsius akinius, vaikščioja po kabinetą, siekdami išvengti akių

kontakto. Arabų šalyse sveikintis rankos paspaudimu su tos pačios lyties atstovu nėra

toleruotina, todėl komunikacijos pradžioje, padavus arabui ranką, galima jį labai įžeisti.

Prisilietimais arabų šalyse išreiškiamas dominavimas kito žmogaus atžvilgiu, o

apsikabinimas yra suvokiamas kaip sutikimas. Pažymėtina, kad abipusiai, lygiaverčiai

prisilietimai reiškia intymumą, o vieno žmogaus lietimas arabų šalyse simbolizuoja

valdžią (t.y. liečiantis asmuo užima aukštesnes pareigas ir turi didesnę galią pašnekovo

atžvilgiu). Įdomi žodinė arabų komunikacija: šūksniais, pakeltu balsu stengiamasi

pabrėžti įdomias arba svarbias pokalbio vietas, o emocinės situacijos dažniau

išreiškiamos įvairiomis balso intonacijomis nei žodžiais. Kalboje dažnai naudoja

metaforas, manydami, kad kitas komunikacijos dalyvis intuityviai atspės paslėptą kalbos

turinį. Komunikacijoje daugiau dėmesio kreipiama į pašnekovo veido išraiškas, gestus

bei kitus kūno kalbos ženklus, nei į pasakytus žodžius. Komunikacijos metu arbai visada

stengiasi daug šypsotis, tuo parodydami mandagumą. Pritardami kitam komunikacijos

dalyviui, jie linkčioja galvą arba kitokiais gestais stengiasi išreikšti savo pritarimą. Arabai

niekada neatsako tiesiogiai „ne" į prašymus, ypač kai prašo aukštesnes pareigas

visuomenėje turintys asmenys. Komunikuojant su arabais svarbu atkreipti dėmesį į

kalbos tempą, nes Arabų šalyse yra itin vertinamas lėtas kalbėjimo tempas, parodantis

atidų kito komunikacijos dalyvio žodžių parinkimą, minčių formulavimą.

Komunikuodami, arabai stengiasi išvengti konfliktų, tačiau konkretumo stoka dažnai

sukelia įvairių nesusipratimų. Arabai pirmumą teikia geroms naujienoms nei blogoms

(pavyzdžiui, arabų šalyse gydytojai nenoriai pateikia informaciją apie rimtą paciento

sveikatos būklę). Be to, šiose šalyse žmonės, dažnai keičiantys savo nuomonę bei

įsitikinimus nėra palankiai vertinami, todėl verslo derybose nepatartina dažnai kaitalioti

nusistatymų ir pozicijų (tai bus suprantama kaip nepagarbos ženklas). Arabų šalyse yra

susiformavę saviti elgesio modeliai. Pavyzdžiui, yra nurodoma, kaip reikia atsakyti,

išgirdus tam tikras frazes, tad arabas, išgirdęs komplimentą apie savo išvaizdą, atsakys,

jog pašnekovas sugeba adekvačiai įvertinti grožį. Dar vienas arabų elgesio modelis yra

susijęs socialine padėtimi. Kuo aukštesnį statusą užima pašnekovas, tuo atidžiau jo

klausomasi. Arabai kreipia dėmesį į komunikacijos dalyvių asmenybės bruožus.

Arabų šalyse dominuoja kolektyvinė kultūra, todėl ir komunikacijos metu dažnai

vartojamas įvardis „mes". Be to, jie labai rūpinasi savo šeima, yra labai svetingi, vaišingi,

itin akcentuojama šilti tarpusavio santykiai, draugystė, svetingumas bei labdaros

teikimas. Arabai vengia komunikuoti su asmeniu, nepriklausančiu kokiai nors grupei,

todėl su arabais sunkiau komunikuoja individualistinių profesijų atstovai (gydytojai,

teisininkai). Arabų šalių gyventojai siekia išvengti neapibrėžtumo, ypač neapibrėžtumo

dėl ateities, todėl tėvai labai rūpinasi savo vaikų ateitimi, išsilavinimu. Komunikuojant su

arabais, svarbu žinoti islamo religijos ypatumus, nes tokiu būdu galima adekvačiau

įvertinti įvairius specifinius arabų gyvenimo aspektus. Arabų šalyse ypač. Arabai

išsiskiria savitais drabužiais, tačiau visuomet stengiasi atrodyti švarūs ir tvarkingi. Švara

ir tvarka - ryškus arabų tautų požymis.

Afrikos šalys:

Afrikos šalys. Afrikos kultūrai svarbią įtaką turi bendruomeniškumas –

pirmenybės bendruomenei teikimas. Individas tėra tik visumos sudedamoji dalis.

Skirtingai nuo kolektyvizmo, kur individas, būdamas visuomenės dalimi, gali išreikšti ir

save, bendruomeninis individas tėra tik bendruomenės įvaizdžio dalis. Gyvenant Afrikoje

neįmanoma nebūti su bendruomene. Kiekviena bendruomenė laikosi nerašytų

bendravimo taisyklių, kurių nepaisymas gali sukelti audringą visuomenės pasipiktinimą.

Afrikos bendruomenių gyventojai laiko vieni kitus labai artimais giminaičiais, dalijasi

džiaugsmais ir vargais. Jauni bendruomenės nariai, turintys menką gyvenimo patirtį,

privalo daugiau stebėti ir klausyti vyresniųjų bendruomenės narių bei beatodairiškai

vykdyti vyresniųjų duotus nurodymus. Jaunuolis, norėdamas pasakyti ką nors svarbaus

kitam vyresniam žmogui, tai privalo padaryti per kitą vyresnį asmenį. Afrikos šalyse itin

laikomasi įvairių komunikacijos tradicijų bei papročių. Kai kurie muzikos instrumentai

(pavyzdžiui gongas, fleita, būgnas) turi išskirtinę kultūrinę vertę ir taip pat naudojami

informacijos perdavimui. Muzikos instrumentai yra paplitę visame žemyne, nors šių

instrumentų naudojimas skirtingose šalyse šiek tiek skiriasi. Instrumentai atlieka tris

universalias funkcijas:

• informuoja bendruomenę,

• tarpininkauja tarpasmeninėje ar tarpgrupinėje komunikacijoje,

• yra kultūrinių pramogų dalis.

Individų norai ir siekiai privalo būti bendruomenės norų bei siekių tęsiniu.

Individas visuomet išlieka bendruomenės dalimi, o ne atskiru vienetu. Tai pasakytina ne

tik apie fizinius ar materialinius, bet ir apie emocinius bei bendravimo poreikius.

Pavyzdžiui, jeigu asmeniniai reikalai, kad ir kokie aktualūs jie būtu, prieštarauja

bendruomenės reikalams, jų reikalaujama atsisakyti ar juos atidėti. Kai kurie asmenų

reikalai atmetami ar net ignoruojami, jei jie prieštarauja bendruomenės tvarkai.

Bendruomenės nariai apie savo bendruomenę visur ir visuomet turi kalbėti tik gera. Be

to, bendruomenės nariai turi teikti naudą bendruomenei. Kiekvienas bendruomenės narys

turi stengtis būti naudingas, net jei nukenčia jo paties interesai. Su atsakomybės ir

pareigos jausmą bendruomenei ugdymu. išugdomas ir atsakomybės jausmas atskiram

žmogui. pavyzdžiui, badaujantį žmogų, pamaitins jo kaimynas, netekusią vyro moterį,

sušelps kaimynai, susirgusio ūkininko derlių nuims bendruomenės nariai.

Nesąžiningumas, apgaudinėjimas, neištikimybė ar vagystė – sunkūs nusikaltimai, už

kuriuos yra taikomos fizinės bausmės, o nusikaltėliai (kartais ir jų šeimos) yra nuolat

pašiepiami ir žeminami dėl padarytų nusikaltimų. Afrikoje yra gerbiami senyvo amžiaus

žmonės, kuriems ir priklauso vadovavimo teisė. Seni žmonės - gilių žinių bei patirties

šaltinis, todėl tikima, kad visuomenės ateitis bei gerovė priklauso nuo senų žmonių.

Senųjų visuomenės narių nuomonės visuomet pagarbiai išklausomos, jos nėra lengvai

nuginčijamos ar ignoruojamos. Be to, afrikiečiai šventai tiki, jog senyvas amžius - tai

Dievo duotas atpildas už teisingai, sąžiningai, dorai nugyventą gyvenimą.

Azijos šalys:

Japonija. Japonai ypač vertina žmoniškuosius santykius, todėl siekia išsaugoti ir

nesugadinti santykių su kitais žmonėmis. Komunikacijos metu yra itin vertinama tyla,

todėl kalbėti ir rašyti stengiamasi kuo mažiau, nebent tai būtų neišvengiama. Japonų

įsitikimu, per daug kalbantis ir per daug rašantis asmuo griauna savo sėkmės pamatus.

Atkaklus savo pozicijos įrodinėjimas nėra laikomas dideliu privalumu, todėl dažniausiai

komunikacijoje japonai vertina argumentų kalbą. Konflikto metu, siekdami išsaugoti

santykius su komunikacijos dalyviu, japonai dažnai sutinka atsisakyti asmeninės

nuomonės. Japonai turi didelę komunikavimo be žodžių patirtį, ir jų sugebėjimas siųsti ir

priimti kūno kalbos ženklus yra giliai įsišaknijęs Japonijos istorijoje, etikete ir

nacionalinėje kultūroje. Neišmanant japonų kūno kalbos ženklų, kyla pavojus praprasti

daug svarbios informacijos arba neteisingai įvertinti situaciją bei susidaryti klaidingas

prielaidas. Japonai savo emocijas arba dalykus, kuriuos dėl kitokių nors priežasčių sunku

išreikšti žodžiais, perduoda neverbaline komunikacija. Kritika, savęs gynimas ar atsi-

sakymas dažnai perduodami kūno kalbos ženklais. Pavyzdžiui, neigimas, nesutikimas,

atsisakymas yra išreiškiamas tyla. Svarbu tinkamai interpretuoti japonų „socialinę

šypseną", kuri komunikacijos metu dažnai yra traktuojama kaip tam tikras emocinės

būsenos išreiškimas, nors iš tikrųjų socialinė šypsena reiškia patvirtinimo gestą arba

savikontrolės būdą.

Kinija. Kinijos kultūra yra viena seniausių, gilias tradicijas turinčių kultūrų

pasaulyje. Įsišaknijusios tradicijos bei Konfucijaus idėjos turi svarbios įtakos

šiandieniniam Kinijos socialiniam gyvenimui. Gyvenimo misija - palaikyti arba pagerinti

protėvių palikimą arba padėti savo palikuonims. Kinai labiau akcentuoja šeimos ar grupės

nei savo asmeninius interesus. Šeimos tradicijos Kinijoje turi didelę įtaką ir verslo

santykiams. Sprendimai priimami diskutuojant grupėse, o ne individualiai. Sprendimo

priėmimo procesas būna lėtas, nes kinai stengiasi išvengti konfliktų ir nepažeisti tradicijų.

Kinijos visuomenė nubrėžia aiškias ribas tarp nario (savo žmogaus) ir kitos kultūros

atstovo. Ši riba jaučiama visose tarpasmeninės sąveikos lygmenyse. Pavyzdžiui,

organizacijos nariais laikomi asmenys, kurie palaiko palankius santykius su kolegomis,

padeda vienas kitam, dalijasi informacija. Teigiamas organizacijos narys apibūdinamas

penkiais kriterijais: malonus, vertas pasitikėjimo, rūpestingas, naudingas ir empatiškas.

Žmonių skirstymas į narius ir kitus asmenis diktuoja tam tikras kinų tarpasmeninės

komunikacijos taisykles, todėl narys visuomet gali naudotis privilegijomis, tikėtis

pagalbos. Šeimos prioritetas apsunkina tarpasmeninių santykių palaikymą su

nepažįstamais asmenimis. Siekiant užmegzti ir palaikyti gerus santykius tarp „narių" ir

„svetimųjų", reikia labai daug laiko, todėl, norint palengvinti ir pagreitinti santykių

plėtojimo procesą, dažnai naudojamasi tarpininkų paslaugomis. Kinijos kultūroje taikomi

detalūs tiek savo narių, tiek kitų asmenų įvertinimo standartai. Aukštesnę padėtį

užimantys asmenys, Kinijoje turi didesnę teisę diktuoti pokalbio temą ir neatsižvelgti į

žmonių, turinčių žemesnę padėtį, nuomonę. Komunikacijos metu kinai nėra linkę

palaikyti ilgesnį akių kontaktą su kitu komunikacijos dalyviu bei stengiasi išlaikyti

didesnę asmeninę erdvę. Prieš pateikdamas atsakymą, kinas daro ilgą pauzę. Sprendimų

priėmimas užtrunka gana ilgai. Į susitikimus Kinijoje vėluoti nepriimta.

Šiaurės Amerikos šalys:

Jungtinės Amerikos Valstijos. JAV dominuoja didelė kultūrų įvairovė, todėl

dažnai JAV kultūriniu požiūriu yra vadinama „tautų katilu", kur gali sėkmingai gyventi ir

dirbti skirtingų kultūrų žmonės. Ši kultūrinė įvairovė istorijos eigoje atsirado dėl

imigrantų iš Europos, Kanados, Lotynų Amerikos šalių ir Azijos antplūdžio. Yra

paskaičiuota, kad vienas iš septynių šios šalies gyventojų šneka ne anglų kalba savo

namuose. Ypač populiari yra ispanų kalba. Dauguma amerikiečių palankiai vertina

konkurenciją ir tiki, kad konkurencija užtikrina sėkmingesnį darbų ir užduočių atlikimą.

Sėkmė priklauso nuo individualių pastangų, todėl individualizmas yra labai vertinamas.

Amerikiečiai siekia tikslo ir stengiasi dirbti efektyviai. Didelė reikšmė yra teikiama

pinigams. Pinigai, amerikiečių nuomone, išsprendžia daugelį problemų, o materialinė

gerovė, pasiekta asmeninėmis pastangomis, yra pranašumo ženklas. Komunikacijos metu

svarbu gerai pažinti amerikiečių neverbalinės komunikacijos ypatumus. Pavyzdžiui, kai

kurie JAV gyventojai, komunikuodami su kitų kultūrų atstovais, klausiamai susiraukia,

tarsi klausdami „Ar jūs suprantate mane?". Šis kūno kalbos ženklas dažnai kitų kultūrų

atstovų yra vertinamas kaip pyktis, kritiškas nusiteikimas pašnekovo atžvilgiu ar tiesiog

nekantrumas. Garsioji „Amerikiečių šypsena“ ne visuomet atspindi tikrąją asmens vidinę

būseną. Po šia šypsena dažnai slepiasi kiti jausmai ar nuotaikos. JAV labai vertinamas

jaunatviškumas, todėl išoriniams jaunatviškumui išlaikyti dažomi plaukai, ryžtamasi

plastinėms veido operacijoms, kūno riebalų nusiurbimui ir t.t. Laiko suvokimo skirtumai

dažnai sukelia nesusipratimų komunikacijos metu. Amerikiečiai yra efektyvūs savo laiko

planuotojai, todėl punktualumas yra prilyginamas žmogaus patikimumui. sakoma, jog

JAV laikas yra vertinamas kas penkias minutes. Žmogus, pavėlavęs į pasitarimą ar

interviu dėl darbo penkias minutes, turi atsiprašyti ir nurodyti priežastį. Jeigu spėjama,

kad į susitikimą teks vėluotis apie pusę valandos - būtina informuoti iš anksto.

Komunikacijos metu laikomasi apie 1,5 metro atstumo. Kadangi JAV dominuoja

monochroninė kultūra, tai vienu metu turi būti atliekamas vienas darbas. Tiek JAV, tiek

Kanadoje verslo sprendimai priimami greitai ir efektyviai. Aukščiausio lygio vadovai

svarsto tik svarbiausius sprendimo aspektus, o detales palieka užbaigti žemesniems pagal

pareigas kolegoms. Pažymėtina tai, jog žodinė komunikacija visada kelia daugiau

problemų nei rašytinė komunikacija, nes lengviau yra rašyti nei kalbėtis svetima kalba.

Dažniausiai JAV gyventojai pasižymi draugiškumu ir pasirengimu padėti, yra lengvai

komunikuojantys.

Lotynų Amerikos šalys:

Meksika. Meksikiečiai yra labai šilti, draugiški, malonūs žmonės. Meksikos

žmonės laimę supranta kaip sugebėjimą prisitaikyti prie esamos padėties, mažiau

akcentuojama materialioji gerovė ar socialinis statusas. Komunikacijos metu naudoja

labai artimą asmeninę zoną, dažnai liesdami kitą žmogų ar bent jo drabužius. Iš žodinės

komunikacijos ypatumų paminėtina tai, jog Meksikos verslininkai, esant būtinybei ar

reikalui, nevengia pasakyti netiesą. Kartais netgi įsipareigoja padaryti tai, ko vėliau nė

nemano daryti arba nesilaiko duotojo pažado. Duotasis pasižadėjimas ar įsipareigojimas

tėra tik mandagumo gestas, nenorint įžeisti kito komunikacijos dalyvio ir atsisakant

pasiūlymo. Verslo santykiai Meksikoje labai priklauso nuo asmeninių pažinčių, tai

daugiau asmeninė paslauga nei sandėris. Pirmiausia su komunikacijos partneriu būtina

sustiprinti asmeninius santykius, o tik po to galima pasirašyti kontraktą. Komunikacijos

metu yra patartina suteikti informacijos apie save ir taktiškai pasidomėti meksikiečio

verslininko asmeniniu gyvenimu. Meksikiečiai kartu dirba tik tuomet, kai įgyjamas

pasitikėjimas, pripažinimas ir komunikacijos partneris pelno pagarbą. Darbas Meksikos

žmonėms darbas yra antraeilis dalykas, o pirmenybė yra teikiama šeimai. Jie nedelsiant

paliks net ir svarbiausią susirinkimą, jeigu, kas nors nutiks jų šeimos nariui.

Komunikacijos metu nebūtina laikytis ypatingo dalykiškumo ir tikslumo. Susitikimai

pradedami nuo ilgai trunkančio susipažinimo ir tik vėliau, įgijus palankumą ir

pasitikėjimą, neskubant pereinama prie sprendžiamų verslo reikalų. dalykiniuose

susitikimuose dominuoja mandagumas, atidumas ir pagarba kitam komunikacijos

partneriui. Siekiant sėkmės komunikacijoje, būtina meksikiečių verslininkui atsakyti tuo

pačiu, t.y. parodyti pagarbą ir atidumą. Lotynų Amerikos kultūra yra polichroninė, todėl

šios kultūros atstovai gali atlikti keletą darbų vienu metu. Laikas Meksikoje nėra griežtai

reglamentuojamas, todėl tikėtina, kad dalykiniai susitikimai su Meksikos verslininku

prasidės vėliau ir baigsis vėliau nei buvo planuoti iš anksto. Komunikacijos metu labai

praverčia kantrybė, nes meksikiečiai verslininkai dažnai sulaužo pažadų, pamiršta

susitarimus. Svarbiausia užtikrinti tinkamą komunikaciją, kuri įgalina meksikietį

tinkamai atlikti savo darbą. Meksikos kultūra vadinama aukšto konteksto kultūra. Šiai

kultūrai būdinga tai, jog komunikacijos metu mažiau kreipiamas dėmesys į žodžiu, o

daugiau – į kūno kalbos ženklus; labiau įpareigoja žodinis susitarimas nei rašytinis.



Skyriaus tikslas – apibendrinti akultūracijos bei kultūrinio šoko procesus,

įtakojančius tarpkultūrinę komunikaciją.


o atskleisti emigracijos reiškinį;

o išskirti svarbiausias migracijos formas;

o nustatyti migracijos priežastis;

o išryškinti veiksnius, įtakojančius akultūraciją;

o apibrėžti kultūrinį šoką;

o pateikti kultūrinio šoko stadijas;

o apibendrinti kultūrinio šoko priežastis;

o atskleisti kultūrinio šoko modelius, „U“ ir „W“ kreives;

o nustatyti kultūrinio šoko privalumus.


4.1 Akultūracijos samprata

Visuotinė globalizacija, darbo rinkos netolygumas, kariniai konfliktai, rasinė,

religinė ar kitokia nesantaika, persekiojimų grėsmė, geresnio išsilavinimo ar geresnių

gyvenimo sąlygų siekimas, ir daug kitų veiksnių skatina gyventojų judėjimą, t.y.

migraciją pasaulyje. Globalūs pokyčiai, tokie kaip: informacijos srautų ir jos

prieinamumo didėjimas, susisiekimo transporto paslaugų tobulėjimas ir kita. - įgalina

žmonių migracijos srauto didėjimą. Visame pasaulyje žmonės migruoja įvairiomis

kryptimis – vieni migruoja savo noru, kiti – priversti palikti gimtąjį kraštą dėl

ekonominių, socialinių, politinių sunkumų šalyje (Liubinienė, 2002).

Gyventojų migracija (lot. migratio – keliavimas) – tai žmonių judėjimas iš vienos

gyvenamosios vietos į kitą, kuris pagal trukmę būna negrįžtamas, laikinas arba sezoninis.

Dažniausiai mokslinėje literatūroje skiriamos tokios migracijos formos:

• emigracija (išvykimas);

• imigracija (atvykimas);

• permigracija (tranzitinis keliavimas).

Užsienio šalių mokslininkai išskyrė daug įvairių migracijos formų. Pagal trukmę,

gyventojų migracija gali būti ilgalaikė, pastovi (long-term, permanent) arba trumpalaikė,

laikina (short-term, temporaly), sezoninė, turistinė ir pan.; pagal legalumą - oficiali,

legali, reguliari (angl. oficial, legal, orderly) arba nelegali, nedeklaruota (angl. irregular,

undeclared); pagal persikėlimo kryptį (vietą) – vidinė, išorinė (tarptautinė), vietinė; pagal

migracijos pobūdį (motyvus) – darbo, mokymosi, šeiminę (šeimų susijungimas); pagal

migrantų kvalifikacijos išsaugojimą – „protų nutekėjimo“ (angl. brain drain), „protų

praradimo (švaistymo)“ (angl. brain waste), „rankų nutekėjimo“ (angl. hand drain); pagal

apsisprendimo savarankiškumą – savanoriška (angl. voluntary), priverstinė (angl. forced),

deportacija (prievartinė emigracija) (angl. deportation/forcible); pagal migracijos srautų

kryptį konkrečios šalies atžvilgiu – išvykimas (angl. emigration), atvykimas (angl.

imigration), grįžtamoji migracija (angl. return migration); pagal ekonomines migracijos

priežastis – ekonominė, darbo, komercinė migracija ir pan.; pagal politinės migracijos

priežastis – repatriacija, pabėgėlių srautų, kolonizacijos (dekolonizacijos) migraciją;

pagal organizacinį pobūdį – organizuota (institucionalizuota), savarankiška ir pan.; pagal

kriminogeninį pobūdį – prekyba žmonėmis (angl. human trafficing) ir t. t. Pažymėtina tai,

jog šie įvairūs migracijos tipai gali sutapti. Pavyzdžiui, konkretus migracijos atvejis gali

būti priskirtas trumpalaikei, nedeklaruotai, darbo migracijai, t.y. trumpalaikis išvykimas į

užsienį nelegaliam darbui (Massey, 1999; Stalker, 2000; Ward, Chang, 1997).

Lietuvoje, remiantis Rinkevičiumi, Kazlauskiene (2006) bei Sipavičiene (2006)

galima išskirti tokias migracijos formas:

Migracija pagal kryptį galima būti:

• vidinė (šalies viduje);

• išorinė (tarp įvairių šalių).

Migracija pagal atvykimą ar išvykimą:

• emigracija (išvykimas gyventi į kitą šalį);

• imigracija (atvykimas gyventi iš kitos šalies);

• reemigracija (sugrįžimas į tėvynę iš emigracijos);

• repatriacija (prievarta perkeltų sugrįžimas į tėvynę).

Migracija pagal trukmę:

• nuolatinė (migrantų pasilikimas gyventi nuolat);

• laikina (keliems ar keliolikai metų);

• sezoninė (keliems mėnesiams ar savaitėms);

• kasdienė (nuolatinis vykimas iš vienos vietos į kitą).

Migracija pagal formą:

• savanoriška (persikėlimui nevartojama prievarta);

• priverstinė (kai panaudojama prievarta).

Čiarnienė, Kumpikaitė, Taraškevičius (2009), analizuodami paskutiniųjų dviejų

dešimtmečių emigraciją iš Lietuvos, nustatė tokias pagrindines emigracijos iš Lietuvos

strategijas bei modelius:

• Kapitalo sutelkimas, dominavęs pirminiame emigracijos etape, ir toliau

neprarandantis svarbos, siekiant sukaupti kapitalą verslui pradėti bei gyvenimo

sąlygoms pagerinti. Komercinis migracijos modelis, dominavęs pirminiame etape,

savo žvalgybinę t.y. migracijos iniciatoriaus ir pirminio kapitalo kaupimo būdo

funkciją atliko ir / virto kitomis migracijos formomis (pavyzdžiui, darbo migracija

ar emigracija, arba pirminio kapitalo sukaupimas ir persimetimas į kitas veiklas;

• Darbo emigracija, organizuota migracijos strategija, veikianti per anksčiau

emigravusių žmonių tinklą bei suteikianti darbui užsienyje legalų pobūdį.

Didesnės profesinio tobulėjimo, savirealizacijos, karjeros galimybės užsienyje

skatina emigruoti, ypač aukštos kvalifikacijos darbo jėgą ir specialistus.

Ankstesnių metų migrantai, įsikūrę užsienyje ir pradėję savo verslą, patys

verbuoja „pigią ir kvalifikuotą“ darbo jėgą iš Lietuvos. Trumpalaikė nelegalaus

darbo migracija virsta ilgalaike, darbas užsienyje vis dažniau įgauna legalų

pobūdį;

• Mokslo emigracija, kuri pirminiame etape buvo patekimo į užsienį kanalu, tačiau

pastaruoju metu atliekanti savo tiesioginę funkciją ir tampanti žinių ar profesijos

siekimo strategija. Mokslo migracija neretai atliko ir ekonominę funkciją (dažnai

mokslo migracija būdavo finansuojama iš šalies per įvairias stipendijas, dotacijas,

kurios buvo vertinamos kaip neblogas pajamų šaltinis, ypač jaunimui). Lietuvai

tapus ES nare ir vis labiau atsiveriant darbo rinkoms Europoje, šio veiksnio įtaka

smarkiai išaugo;

• Šeimų susijungimas. Ši strategija tampa vis reikšmingesnė, nes prie pirmųjų

emigrantų, įsikūrusių užsienyje, prisijungia jų šeimos nariai, o neretai ir kiti

giminės bei draugai. Tikimybė, kad tokie migrantai, ypač jų vaikai, sugrįš, yra

menka.

Drauge su migruojančiais žmonėmis, migruoja ir sociokultūrinis kapitalas:

intelektas, kultūra, idėjos, kalbos, vertybės, nusikalstamumas, ligos, menas, materialios

vertybės, finansai, informacija. Pasak Tomalin, Nicks (2008), su didėjančia gyventojų

migracija spartėja ir kultūriniai mainai, t.y. maišosi, niveliuojasi kultūros, rasės, tautos,

dalindamosi savo tradicijomis, muzika, maisto ruošimo ypatybėmis, idėjomis, tikėjimais,

literatūra ir t.t.

Tomlinson (2002) apibendrino įvairių mokslininkų dažniausiai skiriamas

pagrindines migracijos priežastis :

• atlyginimų skirtumai,

• nedarbas,

• gyvenimo trukmės skirtumai,

• išsilavinimo skirtumai,

• demografiniai rodikliai (pavyzdžiui, vidutinis moteriai tenkantis gimdymų

skaičius ir pan.)

Chryssochoou (2004) pagal migracijos priežastis išskiria tokias migrantų rūšis:

• emigrantai – nuolat užsienyje (t.y. ne savo kilmės šalyje) gyvenantys

asmenys, tėvynę palikę savo noru (kartais verčiami nepalankių socialinių /

ekonominių / kultūrinių ar kitokių gyvenimo sąlygų kilmės šalyje);

• laikinai gyvenantieji užsienyje (angl. sojourners) – asmenys, savanoriškai

išvykę laikinai gyventi į kitą šalį be tikslo ten likti nuolat gyventi

(dalyvaujantys įvairiose mainų arba humanitarinės pagalbos programose,

stažuotėse; studentai, praktikantai, specialistai ir pan.);

• pabėgėliai / prašantieji prieglobsčio – pagal Ženevos konvenciją,

galiojančią jau nuo 1951 m., pabėgėlio statusas asmeniui yra suteikiamas

dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam(-ai) dėl rasės, religijos, tautybės,

priklausymo kažkuriai politinei grupei, esančiam(-čiai) ne savo tautinės

kilmės valstybėje ir neturinčiam galimybių (ar dėl minėtos baimės

nenorinčiam) gauti pagalbos iš savo kilmės valstybės arba asmeniui be

tautybės, esančiam už nuolatinės jo gyvenamos šalies teritorijos ribų ir

negalinčiam (ar dėl minėtos baimės nenorinčiam) į ją sugrįžti. Tokie

žmonės siekia prieglobsčio jiems saugesnėse šalyse;

• tremtiniai – prieš jų valią iš tėvynės išvežti (išsiųsti) asmenys, negalintys

sugrįžti (pvz., pirmieji anglakalbiai Australijos gyventojai, juodaodžiai

vergai iš Afrikos atgabenti į Ameriką, Pabaltijo šalių ir kitų tautų atstovai

sovietų rėžimo išgabenti į Sibirą ir pan.).

Šalyse, į kurias migrantai atvyksta, jie vadinami vienu vardu – imigrantai, kartais

patikslinant ir jų etninę kilmę (pavyzdžiui, kurdų imigrantai). JAV, kur didžioji dalis

visuomenės narių yra arba patys imigrantai, arba kažkelintos kartos imigrantų palikuonys,

dažniau vartojamas vardas dabartiniams atvykėliams pavadinti – ateiviai (angl. aliens).

Pasak O. Overund (2005), priimančioje šalyje (receiving country), nėra

kreipiamas didelis dėmesys į priežastis, dėl kurių imigrantai atvyko į šalį. Sąvokos

emigrantas ar tremtinys / pabėgėlis charakterizuoja tapatumą formuojamą pagal ryšį su

palikta tėvyne (kilmės šalimi), tuo tarpu imigranto tapatumas - pagal santykį su „naująja

tėvyne“, t.y. šalimi, į kurią migrantas atvyko.

Neabejotinai migravimas yra reikšmingas pokytis žmogaus gyvenime. Nepaisant

migracijos priežasčių įvairovės, išvykstant gyventi kitur yra paliekami artimieji,

pažįstama aplinka, bendruomenė, gimtinė. Atvykėliai (imigrantais, pabėgėliai,

prieglobsčio prašytojai ir t.t.) susiduria su kitos kultūros vertybėmis, kitokiu gyvenimo

stiliumi, kitokia žmonių elgseną ir mąstysena. Dažnai jie susiduria su išankstinėmis

nuostatomis atvykusiųjų atžvilgiu ar diskriminacija. Esminė išgyvenimo naujoje kultūroje

prielaida – prisitaikymas prie naujos aplinkos, kultūros ir naujų elgesio normų

įsisavinimas. Mokslinėje literatūroje šis procesas yra įvardinamas akultūracijos sąvoka.

Akultūracija yra abiejų pusių - atvykėlių ir priimančiosios visuomenės- reikalas.

Bendroji akultūracijos samprata – tai procesas, kurio metu asmuo,

prisitaikydamas prie naujos kultūros, perima tos kultūros vertybes, požiūrius ir patirtį

(Snauwert, Soenens, Vanbeselaere, Boen, 2003). Kitais žodžiais apibrėžiant, akultūracija

atskleidžia pokyčius, asmeniui pereinant iš vienos kultūros į kitą kultūrą. Berry (1990)

nuomone, kuomet dvi skirtingos kultūrinės grupės įsitraukia į nuolatinę sąveiką, viena iš

grupių sukels daugiau pokyčių negu kita. Pavyzdžiui, atvykėliai į JAV patirs didesnių

pokyčių lyginant su tais, kurie jau gyvena šioje šalyje. Be to, Berry, Poortinga,

Breugelmans, Chasiotis, Sam (2001) skiria akultūracija grupiniame lygmenyje ir

akultūraciją individualiame lygmenyje. Yra svarbu išskirti šiuos du akultūracijos

lygmenis, nes ne visi grupės nariai patiria tuos pačius akultūracijos lygius. Pagal Berry

(2003), pliuralistinėje, įvairialypėje visuomenėje, tokioje kaip JAV, egzistuoja trys

pagrindiniai veiksniai apjungiantys grupes drauge: mobilumas, savanoriškumas,

pastovumas. Mobilumas – pavyzdžiui pabėgėlių ir Laoso atvykimas į JAV,

savanoriškumas – Meksikiečių atsikėlimas gyventi į JAV, pastovumas – Amerikos

afrikiečiai, kurių protėviai buvo atgabenti į JAV dar vergų prekybos laikotarpiu. Paga

Berry (2003), nepaisant kai kurių reikšmingų akultūracinių grupių aplinkybių skirtumų, iš

esmės akultūracijos procesas yra universalus visose grupėse.

Akultūracijos sąvoka gali būti vartojama keliomis reikšmėmis. Bendriausia

prasme tai kultūros perėmimo procesas, kuriame dalyvauja individas arba grupė asmenų.

Akultūracija kultūrinėje antropologijoje vadinamas procesas, kurio metu dėl

ilgalaikių ir tiesioginių kontaktų tarp skirtingų kultūrinių grupių viena iš jų perima visą

arba dalį kitos kultūros. Paprastai poveikis yra abipusis, tačiau dažniausiai galime išskirti

dominuojančią grupę, kurios kultūrą ir vertybes perima kitos grupės. Akultūracijos

poveikyje vykstantys pasikeitimai gali būti laiko požiūriu ilgai trunkantys, besitęsiantys

kelias kartas (Neuliep, 2009). Psichologijoje akultūracijos sąvoka taikoma apibūdinti

asmens įaugimo į savo kultūrinę aplinką, visuomenės kultūros normų ir vertybių

perėmimo procesą. Paprastai jis taikomas vaikų ir jaunimo brendimo atveju ir laikomas

socializacijos dalimi (Jovaiša, 1993).

Akultūraciją reikėtų vertinti kaip į migracijos sukeltą individualų vystimąsi, kurio

metu formuojamas etninis, tautinis ar kitoks tapatumas, tačiau pervertinti akultūracijos

įtakos žmonių tapatumui nevertėtų. Dažniausiai akultūracija suprantama kaip abipusės

socialinės kaitos procesas, kuomet gimtoji kultūra yra perinterpretuojama ir

rekonstruojama ir kuomet vietinė sociokultūrinė aplinka kinta dėl įvairių kultūrinių

grupių joje buvimo bei santykių tarp šių grupių. Taip pat negalima nuvertinti ir

dominuojančios kultūrinės grupės kompleksiškumo ir jos požiūrių, nuostatų įvairovės

(Chryssochoou, 2004).

Akultūracijos stresas. Patekę į svetimą kultūrinę aplinką, dauguma žmonių

patiria stresą ir įtampą. Akultūracija dažnai yra lydima fizinių ir psichologinių pokyčių,

kurie iškyla kaip prisitaikymo poreikio prie naujos ir skirtingos kultūros rezultatas.

Pokyčiai pastebimi mitybos įpročiuose, klimate, namų priežiūroje, komunikacijoje,

vaidmenų suvokime, žiniasklaidos vartojime, o taip pat naujos kultūros deklaruojamų

daugybės taisyklių, normų, vertybių. Dar daugiau, dažnai šie žmonės būna izoliuoti nuo

savo socialinių ryšių ir patiria kalbos sunkumų, bedarbystę ar diskriminaciją. Šių pokyčių

sąlygotas stresas yra vadinamas akultūracijos stresu, ir pažymėtas suprastėjusia fizine ir

psichine sveikata (Berry, 2003). Be to, pagal Berry (1995) akultūracijos patiriamo streso

laipsnis priklauso nuo prisitaikančių prie naujo aplinkos žmonių savosios ir naujos

kultūros panašumų ir skirtumų. Kuo mažesniais skirtumais pasižymi kultūros, tuo

akultūracijos patiriamo streso lygis yra mažesnis. Individualūs asmenybės bruožai taip

pat įtakoja akultūracijos stresą. Tokios charakteristikos kaip nusiteikimas naujos kultūros

priėmimo atžvilgiu, išsilavinimo lygis, lytis, amžius, kalbų mokėjimas, rasė ir pajamos

bei psichologinis ir dvasinis stiprumas – visa tai neabejotinai veikia akultūracijos streso

lygį. pavyzdžiui moteris iš JAV, turintis aukštą išsilavinimą, patekusi į naują kultūrą

nepripažįstančioje lyčių lygiavertiškumo, patirs daug didesnį akultūracijos stresą negu

tokį patį išsilavinimą turintis vyras iš JAV.

Akultūracija - tai vienas sunkiausių laikotarpių prisitaikant gyventi svetur.

Individas suvokia aplinką bei kultūrinius skirtumus, todėl belieka tik save “perlaužti” ir

pradėti pilnavertį gyvenimą sąveikoje su aplinkiniu pasauliu bei pasikeitusiu pačiu

savimi. Šis etapas tiesiogiai įtakoja dvasinę ir fizinę žmogaus būseną, dažnai

pasireiškiančią stresu, depresija, susilpnėjusia imunine sistema, padidėjusiu polinkiu į

alkoholį ir pan. Šio neigiamo poveikio mastas priklauso nuo amžiaus, lyties, religinių

įsitikinimų bei pagrindinės išvykimo priežasties, t.y. tikslo. Psichologinę būseną veikia

naujos visuomenės socialinės, politinės ir ekonominės charakteristikos – geriau

jaučiamasi labiau išsivysčiusiose šalyse. Tuo tarpu kultūrų distancionalumas, sukeliantis

staigesnius ar net kardinalius pokyčius, neigiamai įtakoja sociokultūrinę adaptaciją

(Berry, Poortinga, Breugelmans, Chasiotis, Sam, 2001).

Psichologinių perspektyvų, prevencijų bei reakcijų supratimui išskiriami

pagrindiniai veiksniai, tiesiogiai veikiantys individo emocinę būklę ir elgseną:

• geografinis atstumas – nuo “namų” iki kitos kultūros, įskaitant klimato pokyčius

bei vertybių skirtumus;

• studijos – vylimasis studijuoti tuos pačius arba skirtingus dalykus;

• laikas – kaip ilgai numatoma būti kitoje šalyje;

• socialinė parama – vykimas vienam ar su šeima/draugais;

• sugrįžimas – įgytos svetur patirties/rezultatų įvertinimas;

• savanoriškumas – tikėjimas, jog šį sprendimą asmuo priėmė savavališkai

(Pruskus, 2003).

Akultūracijos modelis. Akultūracija nėra vienpusis procesas. Tai interaktyvus

procesas tarp kultūros ir žmonių grupių. Nauja kultūra keičia individų elgesį, tačiau ir

patys individai turi įtakos tai kultūrai, į kurią patenka. Pavyzdžiui, atvykėliai iš Meksikos

pakeitė JAV kultūrinį veidą ypač Teksaso ir Kalifornijos valstijose. Kim (1997)

kultūrinio prisitaikymo (adaptacijos) modelis apima tiek individualius tiek kultūrinius

veiksnius, įtakojančius akultūraciją. Kim (1997) nuomone, akultūracija nėra linijinis,

vienpusis procesas, o greičiau atvykėlio ir priimančios kultūros sąveika. Akultūracijos

procesas geriausiai atsikleidžia per komunikacijos, naujos aplinkos ir išankstinis polinkis

vaidmenis:

Veiksniai, įtakojantys kultūrinį prisitaikymą (adaptaciją) ir akultūraciją pagal Kim

(1997):

• Komunikacija:

o asmeninė komunikacija – komunikacijos laipsnis, kuriuo į naują

aplinką atvykęs žmogus gali vartoti žodinę komunikaciją ir kūno

kalbą;

o socialinė komunikacija – sąveika tarp atvykusio į naują kultūrinę

aplinką ir tai kultūrai priklausančių žmonių. Be to, socialinė

komunikacija taip pat apima tarpasmeninius santykius tarp

atvykėlio ir vietinių kultūros atstovų, gebėjimą valdyti

konfliktines situacijas, masinės komunikacijos priėmimą;

o etninės grupės stiprumas – laipsnis, kuriuo asmuo jaučia

priklausomybę savo etninei grupei ir kiek šios etninės grupės

atstovų yra kultūroje, į kurią atvykstama.

• Aplinka, atliekanti vieną svarbiausių vaidmenų akultūracijos procese:

o naujos aplinkos atvirumas, priimant kitos kultūros asmenis;

o naujos aplinkos spaudimas – spaudimas, siekiant, kad būtų

perimtos naujos kultūros vertybės;

o asmenybės – šių asmenybių priklausymas naujoje kultūroje

egzistuojančioms etninėms grupėms ir darančioms spaudimą

išsaugoti savo etniškumą.

• Išankstinis polinkis:

o išankstinis pasirengimas – svarbiausios charakteristikos yra rasė

ir kalba.

o etniškumas – priklausomybė savo kultūrai ir siekis išsaugoti ją

naujoje aplinkoje.

Berry (2003) ypač akcentuoja tris svarbiausius veiksnius, įtakojančius

akultūracijos sėkmę arba nesekmę:

Vertybių skirtumai: Patirti nesusipratimai ir išgyventos kančios yra vertybių

skirtumų tarp individo gimtos šalies ir šalies, į kurią jis atvyko, pasekmė, tiesiogiai

proporcionali sunkumams, išgyventiems svečiame krašte. Tai paaiškinama tuo, jog

skirtingų kultūrų žmonės laikosi tų pačių esminių sampratų, tačiau į jas žiūri iš skirtingų

pusių ir perspektyvų. Dėl to, šių žmonių elgesys gali pasirodyti neracionalus ar net

prieštaraujantis kitos kultūros vertybėms, nuostatoms, požiūriams. Tai puikiai iliustruoja

išskirtos nacionalinių vertybių orientacijų sampratos į aplinką, laiką, veiklą,

komunikaciją, erdvę, valdžią, individualizmą, konkurencingumą, struktūrą, mąstyseną.

Turint tai galvoje galima iš anksto įvertinti kasdienio bendravimo skirtingumą. Tam

tereikia atsižvelgti į savo ir naujos visuomenės vertybių kiekybinį ir kokybinį skirtumą,

tolerantiškai žiūrėti į šiuos neatitikimus ir individualų pažinimo lygmenį, sugebėjimą bei

motyvaciją ir sykiu keisti savo vertybių sistemą.

Asmenybės pasirengimas: Išvykstant bet kokiais tikslais į kitą šalį nepakanka

susipažinti su tos šalies geografija bei ekonomika. Efektyvų prisitaikymą bei

psichologinę adaptaciją naujoje sociokultūrinėje aplinkoje lemia asmenybės įgūdžiai ir

specialios žinios apie kultūrą. Šiuo atveju praverčia ankstesnė gyvenimo svetur patirtis.

Patirtis liudija, kad būtent tokie žmonės lengviau prisitaiko nepažįstamoje aplinkoje.

Lengviau psichologiškai ir sociokultūriškai prisitaikyti prie panašios savo gimtajai

kultūrai aplinkos. Svarbus laiko veiksnys: kuo ilgiau žmogus yra sąlytyje su nauja

kultūra, tuo lengviau ją perpranta.

Rudmin (2003) nuomone, galima kalbėti apie idealias išorines sąlygas ir

aplinkybes, tačiau susiklosčiusios situacijos centre yra pats individas, kur (ne)sėkmingą

akultūracijos procesą nulemia jo individualios savybės:

• bendravimo įgūdžiai;

• lingvistiniai sugebėjimai;

• stipri motyvacija (kultūrinis smalsumas);

• tolerantiškas požiūris į nežinomus ir neaiškius reiškinius/dalykus;

• lankstus ir atviras požiūris į naujoves/pokyčius; ištvermė ir pagarba;

• kultūrinė empatija; stiprus savo ego suvokimas; humoro jausmas.

Socialinė parama: Psichologų ir sociologų atlikti tyrimai parodė, jog egzistuoja

ryšys tarp stresinių gyvenimo įvykių ir psichologinių bei fizinių ligų atsiradimo: kuo

individas patiria stipresnį sukrėtimą, tuo didesnė galimybė jam susirgti sunkesne liga,

tokia kaip depresija, neurozė, tuberkuliozė, širdies ir kraujagyslių nepakankamumas, odos

problemos ar vėžiniai susirgimai.

Pasak Arends – Toth, Van de Vijver (2006), išvykimas – tai neišvengiamas

išsiskyrimas su šeimos nariais ir draugais, o tai pasireiškia rimtais psichologiniais

negalavimais ir susirgimais. Vienišumo jausmas pastūmėja prie artimesnio

susibičiuliavimo su tėvynainiais naujoje šalyje, tikintis, jog jie pagelbės tiek moraliai, tiek

suteikiant informaciją. Tik būtent toks sprendimas ir yra pagrindinė bei dažniausiai

pasitaikanti klaida, kadangi užsisklendimas savame rate neleidžia pilnavertiškai

susipažinti su nauja kultūra ir visapusiškai perprasti jos niuansų.

Šeimos, draugų ar pažįstamų suteikta socialinė parama tiesiogiai įtakoja

atvykusiojo psichologinę gerovę, saugo fizinę ir psichinę sveikatą, padeda prisitaikyti

prie naujos kultūros.

Berry (1990) nuomone, yra būtinas nuolatinis ir tiesioginis kontaktas tarp

atvykėlių ir priimančios kultūros žmonių. Pavieniai, trumpalaikiai kontaktai neužtikrins

akultūracijos sėkmės. Iš esmės akultūracijos individualiame lygmenyje sėkmė priklauso

nuo dviejų nepriklausomų procesų:

1. Atvykėlio pastangų išvengti sąveikos su nauja kultūra;

2. Atvykėlio pastangų išlaikyti savosios kultūros tapatumą.

Kuo šios abi pastangos yra labiau išreikštos, kuo sudėtingiau vyksta akultūracija

naujoje kultūroje.

Remdamasis šiais dviem nepriklausomais procesais, Berry (1990) išskyrė keturias

individo naujose kultūrinėse sąlygose elgesio strategijas:

• integracija – kiekviena iš sąveikaujančių grupių ir jos atstovai išsaugo savo

kultūrą, bet tuo pačiu metu užmezga glaudžius tarpusavio ryšius;

• asimiliacija – grupė arba jos atstovai praranda ryšį su savo kultūra, tačiau palaiko

kontaktą su nauja kultūra;

• separacija – grupė arba jos nariai, išsaugodami savo kultūrą, atsisako nuo

kontaktų su kita kultūra arba yra atstumti naujos kultūros atstovų;

• marginalizacija – grupės arba jos nariai praranda ryšį su savo kultūra, tačiau

neužmezga kontakto ir su naująja kultūra.

Šios strategijos apima kontaktą ir dalyvavimą (klausimas: Ar yra vertinamas vietinės

kultūros priėmimas?) bei kultūros išlaikymą (klausimas: Ar yra vertinamas savosios

kultūros išlaikymas?). Grafinis šių individo naujose kultūrinėse sąlygose elgesio

strategijų pavaizdavimas yra pateiktas 4.1.1 paveiksle.

4.1.1. paveikslas. Individo elgesio strategijos naujose kultūrinėse sąlygose.

Šaltinis: Rudmin, F. (2003). Critical history of the aculturation psychology of assimilation,

separation, integration, and marginalization. Review of General Psychology, 7, 3-37. Manoma, kad didžiausia psichologinio prisitaikymo sėkmė yra stebima integracijos

metu, o mažiausia – marginalizacijos. Vienos ar kitos strategijos pasirinkimą gali lemti

asmens santykis su savo kultūrine grupe, jos kultūrinės normos. Kai kurios kultūros ypač

vertina ryšių su „savais“ palaikymą. Tokiose bendruomenėse individualūs veiksmai ir

sprendimai yra lemiami bendruomenės normų ir nuostatų („ką žmonės paskys?“). Kitose

grupėse individai turi daugiau laisvės valdydami savo gyvenimą. Taigi, priklausymas

„kolektyvistinei“ arba „individualistinei“ kultūrai taip pat skatina vienokį ar kitokį

akultūracijos strategijų pasirinkimą. Savoji kultūrinė grupė yra svarbi individui, nes

suteikia asmeniui „priklausymo“ jausmą ir būdą suvokti save kaip tam tikros grupės narį.

Taigi, narystė grupėje individui leidžia suvokti ribą tarp „mes“ ir „jie“, paremtą realiais ar

Kontaktas su priimančiąja kultūra

Stiprus

Stip

rus

Silp

nas

Gim

tosi

os k

ultū

ros

tapa

tum

o iš

laik

ymas

Silpnas

Marginalizacija Asimiliacija

Integracija Separacija

įsivaizduojamais kontrastais, o toks suvokimas suteikia saugumo ir stabilumo jausmą,

žinant kas jis yra ir kas jis nėra (Chryssochoou, 2004). Imigrantų akultūracija priklauso

nuo atvykėlio vidinės grupės ir visuomenės (išorinės grupės) nuostatų. Jei nuostatos apie

savo grupę yra labai teigiamos ir nuostatos apie išorinę grupę yra labai neigiamos

(tipiškas etnocentrizmo atvejis) akultūracija dažniausiai yra atmetama, jai priešinamasi ir

ji vyksta žymiai lėčiau. Priešingu atveju akultūracija vyksta žymiai sparčiau ir

sėkmingiau. Kai kuriems asmenims gali būti be galo sunku atsiskirti nuo grupės, kuri yra

svarbi jų savivokai. Tokiu atveju grupės pakeitimas galimas tik tuomet, jei prarastoji

tapatumo dalis sėkmingai pakeičiama kita. Kad tai pavyktų, reikia, kad ne tik individas

priimtų naujos grupės vertybes, nuostatas ir elgesio normas, bet ir kad priimančioji

kultūra pripažintų atvykėlį kaip savo grupės narį. Pavyzdžiui, lietuvių tautybės imigrantas

stengiasi perimti norvegų vertybes, nuostatas ir gyvenimo būdą, tačiau, jeigu norvegai

nepriims jo kaip savo grupės nario, lietuvio akultūracijos strategija bus nesėkminga. Kaip

pažymi Rudmin (2003), tokioje situacijoje yra daug Šiaurės afrikiečių, gyvenančių

Prancūzijoje ir imigrantų iš Azijos bei Karibų salų Britanijoje. Priimančiosios

visuomenės nariai savaip suvokia ir vertina atvykėlių kultūrinę adaptaciją. Labiausiai

pageidaujama imigrantų akultūracijos strategija yra integracija arba asimiliacija, t.y.

strategijos, kai vietinė kultūra yra priimama, o mažiausiai pageidaujamos -

marginalizacija ir separacija, t.y. kai vietinė kultūra nėra priimama.

Vėlesniuose savo darbuose Berry (cituota iš Sam, Berry, 2010) pateikė didesnės

visuomenės akultūracijos strategijas, iš esmės atitinkančias individualaus elgesio

strategijas naujose kultūrinėse sąlygose, tik labiau atspindinčias viešąjį požiūrį bei

viešosios politikos gaires didesnėje visuomenėje. Sam, Berry (2010) išskyrė tokias

visuomenės akultūracijos strategijas:

• Daugiakultūriškumas (individualiame lygmenyje – integracija), apimantis

stiprų savosios kultūros tapatumo išlaikymą ir stiprų kontaktą su nauja

kultūra;

• „Tautų katilas“ (individualiame lygmenyje – asimiliacija), apimantis stiprų

kontaktą su nauja kultūra, tačiau turintis silpną savosios kultūros tapatumą;

• Segregacija (individualiame lygmenyje – separacija), apimanti stiprų savosios

kultūros tapatumo išlaikymą, tačiau pasižyminti silpnu kontaktu su nauja

kultūra;

• Pašalinimas (angl. exclusion) (individualiame lygmenyje – marginalizacija),

apimantis silpną savosios kultūros tapatumo išlaikymą bei silpną kontaktą su

nauja kultūra.

Apibendrinant akultūracijos sampratą galima teigti, jog akultūracija yra žmonių

migracijos pasekmė. Žmonių migraciją sąlygoja įvairios priežastys ir migrantų motyvai,

kurie sąlygoja migracijos formų įvairovę. Dažniausiai migruojančiųjų priežastis būna ne

viena, o kelios (pavyzdžiui, emigruojama į kitą šalį dėl galimybės ten gauti geresnį darbą,

suteikiantį didesnes perspektyvas, dėl socialinių garantijų, dėl bendros ekonominės

padėties, dėl vaikų ateities ir t.t.). Patekus į naują kultūrinę aplinką, prasideda akultūracija

- kultūrinė adaptacija, kuri suvokiama kaip prisitaikymo prie kitos kultūrinės aplinkos

procesas ir / ar jo rezultatas. Akultūracija gali būti suprantama ir kaip perėjimas iš vienos

kultūros į kitą. Mokslinėje literatūroje nurodomos keturios individo elgesio strategijos

naujose kultūrinėse sąlygose: integracija, asimiliacija, separacija, marginalizacija bei

keturios visuomenės akultūracijos strategijos: daugiakultūriškumas, „Tautų katilas“,

segregacija, pašalinimas. Optimaliausia strategija individualiame lygmenyje integracija,

visuomenės lygmenyje – daugiakultūriškumas, o mažiausia akultūracijos sėkmė

individualiame lygmenyje stebima taikant – marginalizacijos (visuomenės lygmenyje -

pašalinimo) strategijas. Akultūracijos arba kultūrinės adaptacijos sėkmė (arba nesėkmė)

priklauso nuo kai kurių asmenybės savybių bei nuo socialinės aplinkos reikalavimų ir

palaikymo.


23. Kokia yra migracijos samprata?

24. Kokios yra pagrindinės migracijos formos?

25. Kokios pagrindinės lietuvių emigracijos strategijos?

26. Kokios skiriamos migrantų kategorijos?

27. Kokia yra akultūracijos apibrėžtis?

28. Kas tai yra akultūracijos stresas?

29. Kokie yra skiriami pagrindiniai veiksniai, tiesiogiai veikiantys individo

emocinę būklę ir elgseną akultūracijos procese?

30. Kokie yra skiriami veiksniai, įtakojantys kultūrinį prisitaikymą (adaptaciją)

ir akultūraciją?

31. Kokios yra individo naujose kultūrinėse sąlygose elgesio strategijos?

32. Kokios yra visuomenės akultūracijos strategijos?


• Akultūracija – (angl. acculturation *lot. ad – prie + kultūra), dalinis ar

visiškas vienos tautos kultūros susiliejimas su kitos tautos kultūra.

• Akultūracijos stresas – žmogaus išgyvenamas nerimas ir įtampa dėl

akultūracijos proceso.

• Asimilacija – naujos kultūros žmonių elgesio ir kalbos įpročių, kultūrinių

normų, vertybių perėmimas, atvykus į naują kultūrą, bei ryšio su gimtąja

kultūra praradimas.

• Integracija – naujos kultūros ir gimtosios kultūros sintezė, t.y. užmezgami

glaudūs ryšiai su nauja kultūra, tačiau išsaugoma ir savoji kultūra.

• Marginalizacija – ryšio su sava kultūra praradimas ir kontakto su nauja

kultūra neužmezgimas.

• Migracija – (lot. migratio – kėlimasis, kraustymasis). Kėlimasis,

kraustimasis, perėjimas iš vienos vietos į kitą - gyventojų kėlimasis iš

vienos vietos į kitą.

• Predispozicija – (lot. praedispositus — iš anksto išstatytas, paruoštas),

polinkis į ką nors, pavyzdžiui, sirgti kuria nors liga, imlumas (įgimtas arba

įgytas) kam nors; palankių sąlygų kam nors susidaryti buvimas.

• Separacija – kontaktų su nauja kultūra atsisakymas arba atvykusio į naują

kultūrą asmens nepriėmimas.

• Segregacija – (lot. segregatio — atskyrimas). Vienų žmonių grupių

atskyrimas nuo kitų (pavyzdžiui, juodaodžių atskyrimas nuo baltaodžių.

Praktinė užduotis: Patarimai, persikėlus į kitą šalį.

Instrukcija: Perskaitykite patarimus, ką reiktų daryti, persikėlus į naują aplinką ir

diskusijų grupėje metu aptarkite šių patarimų naudingumą (arba beprasmiškumą) bei

įgyvendinimo realumą, pagrįsdami praktiniais pavyzdžiais.


1. Kurie iš pateiktų patarimų Jums yra patys vertingiausi?

2. Kuriuos patarimus priskirtumėte prie mažiau reikšmingų?

3. Ką dar galėtumėte patarti asmeniui, atvykusiam į naują kultūrą?

4. Pagrįskite teiginius: „Kuo daugiau savimonės turi žmogus, tuo stipresnis

bus kultūrinis ir savęs pažinimo šokas“ bei „Stipri savimonė padeda

žmogui ilgainiui adaptuotis naujoje kultūroje“.

Persikėlimas į naują kultūrinę aplinką gali iš kultūrinio šoko virsti “šoku,

susidūrus su savimi”. Kuomet ieškoma atsakymo į klausimą „Kas aš esu?”, naujoji

aplinka klausia „Kas Tu esi?“. Persikėlimas prasideda susidūrimu su nauja aplinka ir

susidūrimu su naujuoju savimi! Vieniems žmonėms persikėlimas – malonus nuotykis, o

kitiems - iššūkis. Žmogaus gebėjimą prisitaikyti naujoje aplinkoje apibūdina jo

bendravimo įgūdžiai, komunikabilumas, lūkesčiai, realistiški trumpalaikiai ir ilgalaikiai

tikslai, žinios prieš išvykstant, panaši ankstesnė patirtis, lankstumas, šeimos bendravimo

įgūdžiai, parama, padėties kontroliavimas. Kuo daugiau savimonės turi žmogus, tuo

stipresnis bus kultūrinis ir savęs pažinimo šokas. Tuo pat metu stipri savimonė padės

žmogui ilgainiui adaptuotis naujoje kultūroje. Šie patarimai gali palengvinti bet kokį su

persikėlimu susijusį stresą ir padėti išlikti užsibrėžtame karjeros ir asmeninio gyvenimo

kelyje:

• Žinokite, kad tai, ką išgyvenate, yra normalu.

Tai, kas prasideda kaip kvapą gniaužiantis nuotykis, vėliau virsta gana nemaloniu

periodu. Žinokite, kad tai ištverti yra daugybė būdų, ir kai apsiprasite naujoje

bendruomenėje, atsivers naujos galimybės. Būkite kantrus ir nespauskite savęs;

• Rūpinkitės savimi. Pirmiausia savimi – ir visada. Atlikite kruopštų

būsimos aplinkos tyrimą.

Kokie čia papročiai ir kalba? Kur yra mokyklos, parduotuvės, pramogų vietos? Koks

būna oras? Kaip bendrauja žmonės? Ar reikia specialių teisinių, sveikatos ar mokesčių

dokumentų? Ar skiriasi lūkesčiai darbe? Ar bus ką veikti kitiems šeimos nariams?

Panaršykite ieškodami šios informacijos internete arba nusisamdykite ką nors, kad padėtų

jums. Konsulatai, ambasados, kelionių agentai ir, be abejo, vietiniai žmonės gali suteikti

labai daug informacijos.

• Atsargiai bendraukite – su savimi ir kitais.

Ne tik jūs persikėlėte ir tyrinėjate naują aplinką – kitiems maga susipažinti su jumis.

Iš ten, kur atvykome, daug to, kaip bendraujame ir elgiamės, susiję su visiems žinomomis

prasmėmis, o naujoje vietoje gali atsiskleisti nauji elgesio niuansai. Išmokite atidžiai

klausytis visų aplink ir suprasti, kas sakoma. Stebėkite, kaip kalbate, taip pat tai, kaip

kalbatės su savimi viduje – pozityviai ar negatyviai? Ar tikrai taip jaučiatės, ar tiesiog

esate išsigandę ir sutrikę?

• Sukurkite tvirtą bendruomenę aplink save.

Vienas svarbiausių patarimų – skirkite laiko tvirtinti santykiams, kuriuos jau turite, ir

kurti naujus naujoje bendruomenėje. Nebijokite sakyti “nesuprantu” ar “man reikia

pagalbos”. Dauguma žmonių neatsisako galimybės padėti kitiems, ypač jei aiškiai žino,

kokios pagalbos reikia. Jei turėsite tvirtą mylinčių ir pozityviai nusiteikusių žmonių

bendruomenę aplink save, bus lengviau prisitaikyti.

• Venkite negatyvaus požiūrio.

Likite pozityvus su savimi ir tais, kurie aplink jus. Venkite žmonių, kurie sunkia

jūsų energiją. Jei jūsų vidinis pasaulis bus pozityvus, tokia pat bus ir jūsų patirtis.

• Žiūrėkite į priekį – ne atgal.

Dažnai persikėlę prisimename “senus gerus laikus” senojoje vietoje. Gera prisiminti

tuos laikus, peržiūrėti dienoraščius, bet norėdami sušvelninti persikėlimo sunkumus,

galvokite apie tai, kas dar laukia priešakyje, o ne leiskite laiką lygindami “tada” ir

“dabar”.

• Nusistatykite sau tikslus.

Prieš keldamiesi susikurkite sau tikslus, kurie būtų atspindys to, kas esate, kas jums

svarbu ir ko jums reikia. Tegu jie būna aiškūs, realistiški ir linksmi. Parašykite juos –

galėsite žiūrėti kada panorėję. Papasakokite kam nors apie tai – jis galės jus palaikyti ir

priminti jums jūsų ketinimus. Persikėlę susikurkite kitus tikslus, - dienai, savaitei,

mėnesiui, - kurie skatintų jus veržtis į priekį, nes tai būtų jūsų gyvenimo atspindys.

• Nusisamdykite instruktorių.

Sumažinti stresą galima nusisamdžius instruktorių, kurio specializacija – emigracija.

Pasidomėkite jo mokymo metodais, patirtimi, kad būtumėte tikri jo profesionalumu.

Svarbu ir tai, kaip su juo sutarsite kaip su žmogumi.

• Atminkite galimybę.

Svarbiausia – kiekviename įvykyje suraskite kokią nors galimybę ir nepraraskite

nuotaikos.

Šaltinis: Ko tikėtis persikėlus į kitą šalį? (2005). http://gyvenimas.delfi.lt/career/kulturinis-

sokas-ko-tiketis-persikelus-i-kita-sali.d?id=6710709#ixzz28LXD2gwu

http://gyvenimas.delfi.lt/career/kulturinis-sokas-ko-tiketis-persikelus-i-kita-sali.d?id=6710709%23ixzz28LXD2gwu


4.2. Kultūrinio šoko stadijos

Migracija vyko visais laikais, tačiau XX a., ypač II-ojo Pasaulinio karo, migracija

tapo masiniu reiškiniu ir migrantų srautai judėjo iš Pietryčių Azijos bei kitų Pasaulio

regionų į Europą, Šiaurės Ameriką ir Australiją. Kaip pažymi Furnham, Bochner (1986),

vien per 1945 – 1946 metais milijonai žmonių buvo priversti palikti savus gimtuosius

namus. Tokie masiniai žmonių persikėlimai negalėjo nepatraukti sociologų, psichologų,

antropologų bei epidemiologų dėmesio. Pripažinta, kad migrantai, ypač tie, kurie išvyko

svetur priverstinai, dėl to yra patyrę didžiulį stresą, kai kurie - netgi psichologines

traumas. Tačiau bene svarbiausia tema tiriant migracijos psichologinius aspektus tapo

migrantų susidūrimas su svetima jiems kultūra (Furnham, Bochner, 1986).

Mokslinėje literatūroje egzistuoja daug kultūrinio šoko sampratų. Bendrąja

prasme kultūrinis šokas - socialinio žinojimo, įgūdžių, reikiamų atsidūrus naujoje

aplinkoje, trūkumas, sukeliantis įtampą ir diskomfortą (Jovaiša, 2003). Pagal Neuliep

(2009), kultūrinis šokas – daugiaaspektis patyrimas, sukeltas streso susijusio su

įsijungimu į naują kultūrą. Taigi, kultūrinis šokas yra siejamas su nerimu, nuostaba

(vidine dezorientacija, sumišimu ir t. t.), atsirandančiais susidūrus su visiškai skirtinga

kultūrine ar socialine aplinka arba gyvenimo būdu. Kultūrinio šoko sąvoką į mokslinę

literatūrą įvedė antropologas Oberg (1954 metais). „Šoko“ sąvoka yra gana klaidinanti,

nes kultūrinis šokas yra ne trumpalaikis įvykis, o ilgas ir iš keleto psichologinių reakcijų

susidedantis procesas (cit. iš Oberg, 2006). Pasak Oberg (2006), įsiliejimas į naują

kultūrą pasižymi painumu, sutrikdymu, dezorganizuotumu pergyvenimu. Tai stiprus

nervinis sukrėtimas, įtakotas naujų sąlygų, kuomet sensorinės, simbolinės, verbalinės ir

neverbalinės sistemos, nenutrūkstamai palaikančios normalų gyvenimo būdą tėvynėje,

atsisako adekvačiai veikti.

Mokslinėje literatūroje buvo bandoma patikslinti kultūrinio šoko sąvoką,

pabrėžiant skirtingus buvimo svetimoje kultūroje aspektus. Kiti mokslininkai kultūrinį

šoką siūlė įvardinti kultūriniu nuovargiu (Guthrie,1975), „kalbos šoku” (Smalley, 1963),

„vaidmenų šoku” (Byrnes, 1966), plintančia dviprasmybe ir pan. (Ward, 2001). Bock

(1970) aprašė kultūrinį šoką kaip emocinę reakciją, kuri kyla dėl to, kad žmogus

nesupranta, negali kontroliuoti ar nuspėti/prognozuoti kitų elgsenos. Tokia būsena trunka

tol, kol susiformuoja nauji kognityviniai konstruktai, reikalingi naujos kultūros

supratimui bei atitinkamų elgesio modelių suformavimui.

Dažniausiai išskiriamos tokios psichologinės kultūrinio šoko reakcijos:

• stresas dėl krūvio, patiriamo sukaupiant psichines prisitaikymo jėgas;

• draugų, statuso, profesijos ir nuosavybės praradimo jausmas;

• atstūmimo jausmas patyrus, kad naujos kultūros nariai vengia kontaktų arba pats

asmuo jų vengia;

• painiava dėl savo vaidmens, kitų asmenų vaidmens lūkesčių, vertės, savo jausmų

ir tapatumo;

• nuostaba ir baimė, kai pilnai suvokiamas kultūrinių skirtumų mastas;

• bejėgiškumo jausmas, jei manoma, kad neprisitaikyta prie naujos aplinkos.

Kiti kultūrinio šoko simptomai pagal Oberg (2006) gali būti tokie:

• įkyrus itin dažnas rankų plovimas, nerimavimas dėl vandens, indų, patalynės

švaros, dėl maisto kokybės;

• bėgiojantis žvilgsnis;

• bejėgiškumo jausmas, pasitikėjimo savimi stygius, priklausomybė nuo tautiečių,

jau ilgą laiką gyvenančių šioje šalyje;

• pykčio priepuoliai dėl nedidelių ir menkų nesklandumų ar kliūčių;

• nenoras arba visiškas atsisakymas mokytis priimančios šalies kalbos;

• nuolatinė baimė būti apgautam, apvogtam, sužeistam, įskaudintam;

• nedidelių savo pastangų sureikšminimas.

Tačiau pirmiausia tai yra reakcija į negalėjimą suprasti, kontroliuoti ir numatyti kitų

elgesį. Tai prilygsta stresui, dėl ko žmonės tampa pikti, sutrikę, abejingi. Ši būsena tęsiasi

iki tol, kol žmogus suformuoja naujos šalies kultūros suvokimą ir pradeda atitinkamai

elgtis. Pruskus (2003), remdamasis Oberg, konstatavo, jog kultūrinis šokas yra reakcija į

negalėjimą suprasti, kontroliuoti ir numatyti kitų elgesio. Ši būsena pasireiškia:

• nuostaba, pykčiu, pasibjaurėjimu ir pasipiktinimu susidūrus su kultūriniais

skirtumais;

• pergyvenimu, jog nepažįstamos kultūros nariai “neįsileidžia” į savo tarpą;

• bejėgiškumu nesugebant kovoti su nauja aplinka; praradimo ir netekties (draugų,

socialinės padėties, nuosavybės) jausmu;

• lūkesčių ir tikrovės neatitikimu;

• papildomomis pastangomis psichologinei adaptacijai.

Vis dėlto kultūrinis šokas yra normali ir laukiama reakcija, adaptuojantis prie

kultūrinių skirtumų, besitęsianti iki to momento, kada asmuo išsiugdo savyje būtinybę

suprasti ir atitinkamai elgtis naujoje kultūrinėje aplinkoje. Socialinių normų ir taisyklių

trūkumas neleidžia suvokti kitų elgesio, todėl jaučiamas susvetimėjimas, bejėgiškumas,

beprasmiškumas, socialinė izoliacija. Prarandamas pasitikėjimas savimi, pradedama

abejoti kitais, atsiranda lengvas nerimas, dingsta išradingumas ir spontaniškumas,

pradedama perdėtai rūpintis tvarka ir švara. Tokius išgyvenimus sukelia nepakankamas

susipažinimas tiek su fizinėmis sąlygomis (pavyzdžiui, namų, įstaigų ir parduotuvių

išvaizda), tiek su socialine aplinka (papročiai, etiketas, ritualai ir kt.). Kiti autoriai

kultūrinį šoka sieja su dar nesuvoktomis normomis ir lūkesčiais, ir iš to kylančiais

sunkumais kontroliuojant situaciją ar ją numatant. Dėl to žmogus tampa nervingas,

pasimetęs, o neretai - apatiškas. Vienintelis būdas – kaip “išlipti iš šios duobės” – yra

mėginimas perprasti, suvokti kitų gyvenimo būdą ir taisykles bei pabandyti nors iš dalies

perimti jų vertybes ir adaptuoti savąsias (Furnham, Bochner, 1986).

Kultūrinio šoko stadijos. Naujos kultūros pažinimas apima penkis etapus, kuriuos

išgyvena visi asmenys, patekę į svetimą kultūrą. Skiriasi tik patyrimo forma, priklausanti

nuo kelionės tikslo. Oberg (1954) (cit. iš 2006) išskiria šias kultūrinio šoko stadijas:

• Medaus mėnuo. Pirmomis savaitėmis individas žavisi viskuo, kas nauja,

jaučiasi pakylėtas euforijos bei pamalonintas šiltais ir draugiškais vietos

gyventojų santykiais;

• Krizė. Ištinka bandant prisiderinti prie naujos kultūros, kuri iš esmės yra labai

skirtinga. Patirti pojūčiai sukelia priešiškumą ir agresyvumą. Naujo kultūros

atstovai abejingai reaguoja į atvykusiųjų problemas, kadangi negali iki galo

suprasti jų nerimo priežasties. To pasekmėje "nesupratingi šeimininkai"

apibūdinami kaip nepatinkantys, nemėgstami. Neįprastas darbo vadovavimas,

bendradarbių tarpusavio santykiai, vietinių gyventojų abejingumas sukelia

nerimą, pyktį, nusivylimą tiek nauja aplinka, tiek pačiu savimi;

• Atsigavimas. Krizė praeina bandant įsilieti į naujos kultūros visuomeninį

gyvenimą (t.y. pradedant mokytis vietinę kalbą, suvokiant aplinkinius

reiškinius / įvykius, susipažįstant su tradicijomis ir papročiais, perprantant

vietinį humorą, žiūrint TV programas). Pradedama atgauti psichologinę

pusiausvyrą. Pažymėtina, jog labai svarbus vaidmuo tenka kalbai,

garantuojančiai pamatinį logikos perkėlimą į objektyvuotą socialinį pasaulį.

Nauji atradimai suteikia malonumo jausmą, o vietinis humoras jau kelia juoką.

Pradedama atgauti psichologinę pusiausvyrą. Atvykusieji vis dar turi

sunkumų, tačiau pastarieji traktuojami kaip "duotas" kryžius, kurį reikės nešti

visą buvimo laiką. Į objektyvų visuomenės pasaulį individas įsitraukia per

socializacijos procesą, kurio metu perduodamas socialinis pasaulis yra

įsisavinamas. Darbo aplinkoje ryškėja “žaidimo taisyklės”, o tai leidžia

atskleisti / realizuoti asmeninius gebėjimus;

• Prisitaikymas. Atvykusieji, priimdami kitų papročius kaip normalų gyvenimo

būdą, suvokia, jog naujoji kultūra turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių.

Pasikeitus požiūriui, pasiekiama riba, kada nustojama jaustis užsieniečiu. Ir

nors kai kurie reikšmingi dalykai bus bendri visiems nariams, tačiau, kita

vertus, daugelis elgesio sričių bus reikšmingos tik tam tikro tipo žmonėms;

• Sugrįžimo šokas. Individui sugrįžus namo patiriamas panašus akultūravimosi

procesas. Kultūriniai skirtumai bei pergyventi pokyčiai be jokios abejonės

įtakos tolimesnį individo gyvenimą, darbą ir karjerą. Jis suvokia, jog yra

pasikeitęs, tačiau negali paaiškinti – kaip ir kodėl. Ypatingai skaudžiai

pergyvenamas lūkesčių darbo vietoje neatitikimas: kas buvo žadėta ir su kokia

realybe susiduriama.

Taigi, atsidūrę naujoje kultūroje žmonės praranda išradingumą, betarpiškumą,

spontaniškumą. Dažnai atvykėliai tampa pernelyg tvarkingi ir pedantiški, kartais net

įkyrių veiksmų lygyje. Pojūtis, kad nekontroliuoja situacijos, kad yra nekompetentingas,

neatitinka lūkesčių gali pasireikšti atvykėlio pykčio protrūkiais, agresija, priešiškumu

kitos šalies atstovų atžvilgiu. Neuliep (2009) apibendrino Odberg (1954), Smalley

(1963), Richardson (1974) bei Kealey (1978) kultūrinio šoko modelius, kurie pateikti

4.2.1 lentelėje.

4.2.1. lentelė.

Kultūrinio šoko modeliai.

Odberg (1954), Smalley (1963), Richardson (1974) Kealey (1978) 1. Inkubacija 1. Žavėjimasis 1. Pakili nuotaika 1. Tyrinėjimas

2. Krizė 2. Priešiškumas 2. Depresija 2. Nusivylimas

3. Atsigavimas 3. Prisitaikymas 3. Atsinaujinimas 3. Įveikimas

4. Visiškas

atsigavimas

4. Bikultūralizams 4. Akultūracija 4. Prisitaikymas

Šaltinis: Neuliep, J.W. (2009). Intercultural Communication. A Contextual Approach 4th edition.

Sage Publications, INC.

Taigi, Odberg (1954), kultūrinio šoko modelis apima inkubacijos, krizės,

atsigavimo bei visiško atsigavimo periodus; Smalley (1963) kultūrinio šoko modelis

prasideda žavėjimosi naująja kultūra periodu, kuris palaipsniui perauga į priešiškumą,

tačiau po kurio laiko vis labiau prisitaikoma ir žmogus gerai jaučiasi tiek gimtojoje, tiek

naujoje kultūroje. Richardson (1974) kultūrinio šoko modelis apima pakilios nuotaikos

periodą, po to puolama į depresiją, o išgyvenus šią stadiją įvyksta atsinaujinimas ir

akultūracija. Kealey (1978) kultūrinio šoko modelį suvokia kaip tyrinėjimo, nusivylimo,

įveikimo ir prisitaikymo prie naujos kultūros periodus.

Adaptacijos kitoje kultūroje procesas vyksta stadijomis, kuris gali būti apibūdinamas

kaip W arba U formos kreivėmis. 1950m. Lysgaard pasiūlė adaptacijos stadijų koncepciją

“Kreivė-U“. Koncepcija teigia, jog adaptacijos procesas vyksta trimis etapais:

• pakylėjimo ir optimizmo būsena;

• frustracijos, depresijos ir pasimetimo periodas;

• laipsniškas pagerėjimas, vedantis prie artimumo naujai bendruomenei ir

pasitenkinimo ja jausmo (Castro, 2003).

Kreivė-U rodo, kad imigrantų pasitenkinimas pamažu krenta, o paskui vėl auga.

Prisitaikymo periodas trunka apie dvidešimt mėnesių. Šeštą - aštuntą mėnesį paprastai

ištinka negatyvios stagnacijos etapas. Migrantų, grįžusių atgal į tėvynę, adaptacijos

procesas aprašomas kita, „Kreivės-W“ koncepcija, tačiau grįžtamajai reakultūracijai

taipogi būdingi U-vaizdo bruožai, tačiau U yra dviguba. Adaptacijos stadijų koncepcija

sukelia nemažai ginčų. Ne visi migrantai patiria pakylėjimo („medaus mėnesio“) stadiją.

Arba, kai kurie migrantai jokioje stadijoje nepatiria depresijos ir nerimo, su džiaugsmo

pergyvena naują patyrimą ir sėkmingai adaptuojasi. Be to, priklausomai nuo kiekvienos

asmenybės savybių bei situacijos ypatumų, U-Kreivės gali būti labai įvairios: švelniai

išreikštos, „kampuotos“ ir t.t.

Žmonės skirtingai išgyvena kultūrinį šoką. Furnham, Bochner (1986) išskyrė šešis

veiksnius, įtakojančius kultūrinio šoko išgyvenimo stiprumą:

• kontrolės veiksnys (spaudimas palikti gimtąją kultūrą),

• asmenybinis veiksnys (amžius, kalbiniai ypatumai, savarankiškumas,

tolerancija, tvirtumas),

• organizminis / biologinis veiksnys (fizinė sveikata, medicininiai ar dietiniai

poreikiai, gebėjimas toleruoti bioritminius pokyčius),

• tarpasmeninis veiksnys (socialinės paramos tinklas, santykiai su naujos ir

gimtosios kultūros atstovais),

• erdvinis / pasaulietinis veiksnys (buvimo naujoje kultūroje trukmė,

geografinis atstumas nuo gimtosios kultūros),

• geopolitinis veiksnys (tarptautinė, nacionalinė, regioninė ir vietinė įtampa).

Šiek tiek vėliau tiek patys mokslininkai papildė dar trimis kultūrinį šoką veikiančiais

veiksniais:

• kultūriniai panašumai, įskaitant ir fizinę aplinką,

• informacijos apie naują kultūrą pakankamumas,

• naujoje kultūroje dominuojantis požiūris į atvykėlius bei vykdoma politika

jų atžvilgiu (politika imigrantų atžvilgiu, rasizmas, stereotipai apie

atvykėlius, diskriminacija).

Pagal Ward (2001) loginėms kultūrinio šoko perspektyvoms, prevencijai bei

reakcijoms suprasti yra svarbūs keli pagrindiniai veiksniai, tiesiogiai veikiantys individo

emocinę būklę ir elgseną:

• geografinis atstumas - nuo "namų" iki kitos kultūros, įskaitant klimato pokyčius

bei vertybių skirtumus;

• darbas - vylimasis dirbti tą patį arba skirtingą darbą;

• laikas - kaip ilgai numatoma būti kitoje šalyje;

• socialinė parama - vykimas vienam ar su šeima;

• vykimas kartu su kolega (-omis);

• sugrįžimas - atlygis už buvimą kitoje šalyje;

• savanoriškumas - tikėjimas, jog šį sprendimą asmuo priėmė savarankiškai.

Pažymėtina tai, jog kai kurie asmenys niekada neįveikia kultūrinio šoko krizės

stadijos ir sugrįžta atgal į gimtąją kultūrą arba atsiriboja nuo naujosios kultūros. Kiti

žmonės išplėtoja reikiamas komunikuoti su naujos kultūros atstovais kompetencijas ir

įgyja tarpkultūrinio tapatumo. Taigi, įvyksta kultūrinė transformacija.

Kultūrinio šoko įveikimas. Kitaip tariant, kiekvieną visuomenę galima traktuoti

kaip nenutrūkstamą dialektinį procesą, sudarytą iš trijų momentų: internalizacijos,

objektyvacijos ir eksternalizacijos, Išvyka į kitą šalį, nepriklausomai nuo tikslų, reiškia

neišvengiamą susidūrimą su nauja kultūra, Tai asocijuojasi su nemaloniais pokyčiais arba

patirtu šoku bei iš to kylančiu negatyviu savo ir / ar kitos kultūros vertinimu, kur

pažįstami ženklai arba simboliai praranda esmę. Zapf (1993) pateikė rekomendacijas,

padedančias įveikti kultūrinį šoką. Šio autoriaus nuomone, kultūrinis šokas ženkliai

sumažėja pirmųjų metų, atvykus į naująją kultūrą, pabaigoje:

• Domėjimasis nauja kultūra. Informacijos apie naują kultūrą rinkimas

(geografinė padėtis, populiacija, klimatas, valstybės valdymo forma,

švietimo sistema ir t.t., seminarų lankymas, filmų peržiūra, bendravimas

su žmonėmis, pabuvojusiais naujoje kultūroje;

• Vietinės aplinkos pažinimas. Informacijos apie vietinius tradicinius

patiekalus rinkimas, susisiekimą viešuoju transportu, migracijos tarnybos,

mokyklų, ligoninių išsidėstymą ir t.t.;

• Pagrindinių naujos kultūros kūno kalbos ir žodinės komunikacijos ženklų

įsisavinimas. Svarbu išmokti naujos kultūros pasisveikinimo ritualus,

populiariausias frazes, kūno kalbos (veido išraiškos, gestų) išraiškas ir t.t.;

• Tarpkultūrinių santykių plėtojimas. Susipažinus su vietiniais naujos

kultūros atstovais palengvina naujos kultūros pažinimą ir perėmimą bei

pagreitina kultūrinio šoko įveikimą;

• Socialinio tinklo palaikymas. Nors ir atrodo paradoksalu, tačiau

rekomenduotina nenutraukti ryšių su gimtosios kultūros atstovais, nes

būtent, pastarieji gali suteikti emocinį palaikymą ir teigiamą pastiprinimą

savęs vertinimui;

• Kultūrinių skirtumų įvairovės pripažinimas. Būtina įsisąmoninti, jog

naujoje kultūroje teks išgyventi daug netikėtų ir naujų potyrių, susijusių su

kultūriniais skirtumais. Visa koduojama ir atkoduojama informacija turi

kultūrinį, mikrokultūrinį, aplinkos ir suvokimo filtrus naujoje kultūroje,

kurie įtakoja atvykėlio lūkesčius;

• Klaidų galimybės įvertinimas. Net ir atsakingai besiruošiant naujos

kultūros pažinimui, klaidų tikimybė išlieka reali, todėl būtina iš anksto

nusiteikti galimiems nesusipratimams ar klaidoms naujoje kultūroje.

Kultūrinis stresas yra socialinės paramos neturėjimo, besikeičiančių vertybių ir

neįprasto gyvenimo būdo pasekmė. Turint galvoje pagrindinius kultūrinius skirtumus –

verbalinę ir kūno kalbą, socialines taisykles, tarpusavio santykius, motyvaciją – bei

atsižvelgiant į tai, kaip žmonės gauna ir perduoda informaciją, – galima teigti, jog visada

egzistuoja bendravimo problemos. Todėl prieš susiduriant su nauja kultūra būtina

susipažinti su vyraujančiomis taisyklėmis, nusistovėjusiais socialiniais santykiais, laiko

supratimu ir būti pasirengusiems tai priimti. Neabejotina, jog, be rimtų situacijų,

egzistuoja tam tikros tarpkultūrinės taisyklės sprendžiant buitinius klausimus, tokius kaip

gėrimai, valgis, privati erdvė, apranga. Šiuo atveju nesusipratimų padėtų išvengti knygos

apie etiketą.

Žinojimas įgyjamas socializacijos proceso metu, todėl žinojimą galima įvardinti kaip

objektyvios socialinės tikrovės suvokimą ir nuolatinį šios tikrovės kūrimą. Faktai liudija, jog

dalis išvykusiųjų svetur sunkiau prisitaiko prie naujų darbo ir gyvenimo sąlygų, nes

išvyksta visiškai nepasirengę, neturėdami pakankamų žinių apie naują kultūrą, darbo

stilių ir pobūdį, nemokėdami ar net nepramokę užsienio kalbos. Minėtiems sunkumams

pašalinti rengiamos specialios apmokymo programos, kurių metu supažindinama su

laukiama kultūriškai skirtinga darbo specifika bei rengiama sėkmingam adaptavimuisi

naujoje aplinkoje. Vis dėlto, kaip pažymi Pruskus (2003), mokymo (t.y. paskaitų,

interviu, diskusijų, atvejo analizės, žaidimų, mokomųjų filmų peržiūros ir t.t.)

organizavimas turi savų privalumų bei trūkumų. Pozityvūs aspektai būtų neatimantis

daug laiko užduoties kryptingumas, tarpusavio sąveika, dėmesio koncentravimas,

tikrovės atitikimas, įgūdžių formavimas. Tačiau tai tik siekiai, nes visiškai neaišku kaip

efektyviai juos įsisavina dalyviai. Ir nors stengiamasi organizuoti mokymo programas

tarpusavyje derinant įvairius jos modulius, tikrovėje daug organizacijų darbui į užsienį

siunčia atstovus, vadovaudamiesi tik jų kompetentingumu bei praktiniais įgūdžiais, o

visiškai neatsižvelgdami į žinias ir gebėjimus sėkmingai adaptuotis kitoje kultūrinėje

aplinkoje.

Mokslininkai vieningai pritaria, jog neįmanoma kitos kultūros perprasti vien tik

apie ją klausantis. Norint realiai pritapti kitoje aplinkoje, reikia išmokti būti lanksčiam ir

stipriam, todėl reikalingas nuolatinis savęs tobulinimas. Kultūrinis šokas yra

reikšmingas veiksnys, padedantis tobulinti ir ugdyti asmenybę, sudarantis galimybę

geriau žmogui suprasti save bei puoselėti asmeninį kūrybingumą (Ward, 2001).

Kultūrinio šoko privalumai. Berry, Phinney, Sam, Vedder (2006) nuomone,

kultūrinis šokas (kuris labai dažnai asocijuojamas su neigiamu poveikiu), gali pasitarnauti

kaip reikšmingas akstinas asmenybės tobulėjimui ir ugdymui. Kultūrinis šokas sudaro

galimybę žmogui geriau pažinti ir suprasti save, puoselėti asmeninį kūrybingumą. Kuo

daugiau sužinoma apie žmonijos skirtumus, tuo daugiau išmokstama. Tai patirtis,

suteikusi galimybę įsisavinti naujas vertybes, požiūrius ir elgesį. Asmenybės lankstumas

ir stiprumas yra pagrindinės sąlygos užmezgant naujus santykius arba atsidūrus

neįprastose socialinėse situacijose. (Ne)pasitenkinimo būsena priklauso nuo tinkamos

elgsenos pasirinkimo ir naujų vaidmenų įsisavinimo.

Remiantis Tomalin, Nicks (2008), motyvuotas vykimas sąlygoja didesnį

domėjimąsi šalimi, tačiau ankstesnė tokio pobūdžio "kultūrinė"' patirtis nedaro įtakos

sugebėjimui prisitaikyti. Labai svarbus veiksnys - sutuoktinio (-ės) teigiamas nusiteikimas,

pasikeitus gyvenamai vietai ir sąlygoms. Taigi galima teigti, jog geografinis mobilumas

sukelia psichologinių problemų, prilygstančių nelaimei ar giliam liūdesiui. Kultūrinę

adaptaciją palengvina realus situacijos įvertinimas bei išankstinis pasiruošimas, kaip įveikti

vertybinius skirtumus ir prie jų psichologiškai prisiderinti.

Kultūrinis šokas tarptautiniame versle. Vykstančius dirbti svetur būtų galima

suskirstyti į dvi grupes: savarankiškai suradusius norimą darbą ir siunčiamus

organizacijos. Vienu atveju, ši žinia gali būti vertinama palankiai. Tačiau, kita vertus,

tarptautiniu verslu užsiimantys asmenys, darbdavio išsiųsti ribotam laikui ir susidūrę su

nauja aplinka, dažnai patiria diskomfortą, o tolimesnė karjera gali pakrypti

neigiama/teigiama linkme, atsižvelgiant į (ne)sutikimą dirbti svetur.

Žmogui susidūrus su nauja darbine aplinka svetimoje kultūroje, visi papročiai ir

elgesio normos naujoje vietoje nustoja veikusios. Ir tokie elementarūs dalykai kaip pietų

pertrauka, pasisveikinimas su kolega, darbinių susitikimų specifika, laiko suvokimas tampa

sudėtingi ir keisti. Galima teigti, jog kultūrinis šokas nėra psichologinis sutrikimas, bet

socialinio žinojimo, įgūdžių, reikiamų naujoje aplinkoje, trūkumas. Net kai daiktai / dalykai

atrodo svetimi ir dezorientuojantys, taisyklių žinojimas suteikia pasitikėjimo, saugumo

jausmą. Mokėjimas sugyventi su kita kultūra, dažnai prilygsta menui. Kokybiniai ir

kiekybiniai vertybių skirtumai tarp individo gimtos šalies ir šalies, į kurią žmogus atvyko,

yra tiesiogiai proporcingi sunkumams, išgyventiems svetimame krašte.

Adaptacija priklauso nuo lyties, vietos, kultūrų distancionalumo, kompetencijos,

ankstesnės darbo svetur patirties, sugebėjimo prisitaikyti prie naujų darbo ir gyvenimo

sąlygų. Tomalin, Nicks (2008) išskiria tris prisiderinimo formas:

• psichologinė – mentalinės ir fizinės gerovės palaikymas, t.y. sugebėjimas įveikti

stresą, nerimą, nusivylimą bei nepasitenkinimo jausmą;

• sociokultūrinė – aktyvumas naujoje visuomenėje, kasdienių problemų įveikimas ir

geras kontaktų palaikymas su vietiniais visuomenės nariais;

• darbinė – kompetentingai atliktas darbas, sėkmingas tikslų siekimas, sugebėjimas

prisiderinti prie vietinės grupės, savitarpio santykių tobulinimas.

Organizacijos sprendimas išsiųsti darbuotoją darbui užsienyje dažniau remiasi rinkos

diktuojamomis sąlygomis negu sąmoninga karjeros skatinimo strategija. Siunčiamųjų

motyvai yra ignoruojami, o sutikimas vykti priimamas kaip savaime suprantamas. Tuo

tarpu asmens aspiracijų nepaisymas labai įtakoja (ir dažniausiai neigiamai) jo

pasirengimą ir nesugebėjimą pritapti bei visiškai save realizuoti naujoje aplinkoje.

Atskirai būtų galima išskirti svetur dirbančias moteris, kurios ypatingai turėtų

pasidomėti šalies, į kurią vykstama, kultūra bei organizacijos kultūra. Atsižvelgiant į

kultūrines tradicijas tam tikrose šalyse, vyrai nelaiko moterų lygiavertėmis partnerėmis

arba jas diskriminuoja (Japonija, Korėja). Moterys sunkiau adaptuojasi šalyse,

pasižyminčiose aukšta vyriškumo dimensija (Japonija, Austrija, Italija, Šveicarija,

D.Britanija, Vokietija) ir aukštu galios skirtumu, kur vadovaujamas pareigas dažniausiai

užima vyrai (Venesuela, Norvegija, Danija, Suomija, Nyderlandai, Ispanija). Lengviau

adaptuojasi ištekėjusios moterys, o užimančios aukštesnes pareigas patiria daugiau

teigiamų emocijų.

Mobilumas turi savų pliusų ir minusų. Dirbantys mobilų darbą yra labiau patenkinti

savo veikla bei paaukštinimo pareigose galimybe, didesniu atlyginimu ir turimomis

socialinėmis garantijomis. Jie prisilaiko aukštesnio gyvenimo standarto, pasižymi geresne

savivoka ir dvasine būsena. Tačiau “judriųjų” šeimyninis gyvenimas nėra stabilus, jie

turi mažiau pastovių santykių. Individai, kurių mobilumas yra sustabdytas arba apribotas,

dažniau serga, pasitenkina žemesne gyvenimo kokybe.

Viena didelių darbdavio ar darbuotojo daromų klaidų yra ta, jog mažas dėmesys

skiriamas grįžimui namo. Daugelis patiria sugrįžimo šoką, pasireiškiantį noru palikti

ankstesnį darbą; neįvertintoji svetur įgyta patirtis arba nepasiūlytos aukštesnės pareigos

verčia manyti, jog darbas svetur turėjo neigiamos įtakos karjerai namuose. Neabejotina,

jog sugrįžimas tampa stresiniu laikotarpiu, kurį sukelia organizaciniai ir socialiniai

pokyčiai, pasikeitimai pačioje šalyje jam nebūnant, žemesnis gyvenimo standartas,

vadovavimasis naujos kultūros vertybėmis bei elgesio normomis, kurios ne visai atitinka

gimtos šalies dvasią.

Mokslinėje literatūroje, analizuojant tarpkultūrinę komunikacijos specifiškumą,

vadybininkams priskiriamas socialinių agentų vaidmuo. Įvairios organizacijos, siųsdamos

specialistus svetur, remiasi jų kvalifikacinėmis charakteristikomis, tačiau visiškai

neatsižvelgia į tokias būdo savybes kaip lankstumas, komunikabilumas, sugebėjimas

lengvai prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, užsienio kalbos mokėjimas,

susipažinimas su kultūra. Apmokymų organizavimas, pasitelkus ekspertus, leistų sumažinti

negatyvų kultūrinio šoko poveikį. Tarpkultūrinės studijos turėtų tapti tobulinimosi dalimi tiek

vadovams, tiek ir vidutinės grandies specialistams (Zapf, 1993).

Apibendrinant kultūrinio šoko sampratą galima teigti, jog migruodamas žmogus

pasiima su savimi gimtosios kultūros vertybes, tikėjimą, tradicijas ir elgesio stereotipus.

Gimtosios ir naujosios kultūrų sankirta dažnai sukelia pasimetimo, nerimo jausmus, stresą,

nesusipratimus ir konfliktus, kurie įvardinami kultūrinio šoko sąvoka. Tomlinson (2002)

nuomone, visuomenė kuria žmogų lygiai tiek pat, kiek ir žmogus kuria visuomenę, t.y.

žmogus ir jo socialinis pasaulis sąveikauja vienas su kitu. Atvykėliui, susidūrus su nauja

kultūra, visi (arba beveik visi) jam žinomi ženklai / simboliai nustoja funkcionavę.

Kultūrinis šokas dažnai yra lydimas pykčio, žlugimo jausmo, o tarpkultūriniai skirtumai

yra vienas pagrindinių streso šaltinių, kadangi nesusipratimai tarp atvykusiųjų ir vietos

gyventojų sukuria dar didesnes abipuses problemas. Prisitaikymas prie naujos kultūros apima

keletą etapų. Optimizmas, teigiama nuostata atvykus, kuri palaipsniui pereina į depresiją,

pyktį, priešiškumą. Prisitaikymas dar nėra kultūrinio šoko pabaiga, kadangi, sugrįžus namo,

yra patiriamas panašus akultūrizacijos procesas. Kultūrinio šoko trukmė yra individuali,

priklausomai nuo konkretaus asmens bei jo individualios reakcijos. Vis dėlto, kai kurios

asmeninės savybės (psichologinė būsena, asmenybės charakterio savybės, amžius, ankstesnė

patirtis, socialinės - ekonominės sąlygos, kalbos mokėjimas, šeima ir / ar socialinė parama

bei išsilavinimo lygis) padeda greičiau įveikti kultūrinį šoką. Kultūrinio šoko privalumai –

žmoguje slypinčių potencinių galimybių atskleidimas, smalsumo ugdymas, valios

stiprinimas, atvirumas, tolerancija kitataučiams, gebėjimas perimti naujas sampratas ir

nuostatas, o svarbiausia puoselėjamų tautinių vertybių ir elgesio kultūrinių šaknų

suvokimas.


1. Kokia yra kultūrinio šoko apibrėžtis?

2. Kokios yra psichologinės kultūrinio šoko reakcijos?

3. Kokie yra kultūrinio šoko simptomai?

4. Kokios yra kultūrinio šoko stadijos?

5. Kas yra būdinga kiekvienai kultūrinio šoko stadijai?

6. Kokie yra kultūrinio šoko modeliai?

7. Kaip pasireiškia „Kreivė U“ ir „Kreivė W“ kultūrinio šoko modeliuose?

8. Kokie veiksniai įtakoja kultūrinio šoko stiprumą?

9. Kokie veiksniai padeda įveikti kultūrinį šoką?

10. Kokie yra kultūrinio šoko privalumai?

11. Kokios yra prisiderinimo prie darbo naujoje kultūroje formos?


• Adaptacija – (lot. adaptatio — pritaikymas, priderinimas), žmogaus

prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų; organizmų prisitaikymas

prie aplinkos.

• Inkubacija – (lot. incubati), senovės graikų ir romėnų paprotys palikti

ligonius nakčiai šventovėse miegoti ant paaukoto gyvulio kailio, kad per

miegą jie gautų iš dievų patarimų, kaip atgauti sveikatą; medicininiu

požiūriu, laikas tarp žmogaus apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių

atsiradimo; psichologiniu požiūriu, laikas, skirtas vidiniam susikaupimui

prieš priimant sprendimą, kūrybinio mąstymo fazė.

• Krizė – (gr. krisis – sprendimas, nuosprendis, baigtis), persilaužimas,

sunki pereinamoji būklė; medicininiu požiūriu, ryškus ligos lūžis, kai

ligoniui staiga krinta pakilusi temperatūra; klasinėje visuomenėje —

visuotinis nepasitenkinimas ir pasipiktinimas šalyje esama padėtimi;

dalinis arba visiškas vyriausybės atsistatydinimas, žlugus jos politikai arba

iškilus nesutarimams tarp valdančiųjų partijų arba tarp ministrų.

• Kultūrinis šokas – (angl. culture shock), tai nerimo, nuostabos (vidinės

dezorientacijos, sumišimo ir t.t.) jausmai, kylantys susidūrus su visiškai

skirtinga kultūrine aplinka.

• Modelis – (pranc. modele – matas, polinkis), originalo atvaizdas, tapatus

pasirinktu struktūros lygmeniu arba pasirinktomis funkcijomis.

Praktinė užduotis: Skirtingų atvykėlių grupių (studentų, turistų, verslininkų)

kultūrinio šoko patyrimo specifika.

Instrukcija: Perskaitykite skirtingų atvykėlių grupių (studentų, turistų,

verslininkų) kultūrinio šoko patyrimo aprašymus ir diskusijų grupėje metu aptarkite šių

skirtingų grupių specifiką, pagrįsdami praktiniais pavyzdžiais.


1. Kokiais kultūrinio šoko ypatumais pasižymi kiekviena aprašyta grupė?

2. Kokiais praktiniais (arba asmeninio patyrimo) pavyzdžiais galite pagrįsti

kiekvienos aprašytos grupės kultūrinio šoko specifiškumą?

Pagrindinės atvykėlių grupės, kurios patiria kultūrinį šoką, nors nevienodai stiprų,

yra studentai, studijuojantys užsienio universitetuose, turistai, bei verslininkai.

Studentai: Studijuoti užsienyje nėra lengva: su sunkumais susiduriama ne tik

akademiniame, bet ir dvasiniame lygmenyje. Ward (2001) išskyrė "užsieniečio studento

sindromą", kaip kultūrinio šoko pasekmę, apibūdinamą neaiškumo pojūčiu, fiziniais

nusiskundimais, pasyvumu, nebendravimu tarpusavyje, netvarkingumu. Nustatyta, kad

dažniausiai pagalbos kreipiasi moteriškos lyties atstovės, vyresnio amžiaus, jau baigę

aukštąsias mokyklas ir gyvenantys toli nuo savo šeimos asmenys. Studentai, turintys

artimų draugų, pagalbos nepasigenda. Geografinio atstumo dydis yra tiesiogiai

proporcingas susvetimėjimo, atšalusių tarpusavio santykių jausmui.

Singh (1983) (cituota iš Pruskus, 2003) išskiria pagrindines problemas, su kuriomis

susiduriama studijų užsienyje metu:

• emocinės: vienišumas, namų ilgesys, mitybos sutrikimai, pergyvenimas dėl

rūpesčių namuose;

• akademinės; bendravimas užsienio kalba, aukštesnis studijų lygis,

nesusipratimai tarp dėstytojų ir studentų;

• prisiderinimas - tai priklauso nuo socialinės klasės (aukštesnio socialinio

lygmens studentai adaptuojasi lengviau negu vidutinio), universiteto lygio

(lengviau studijuoti provincijos universitetuose), studijų trukmės, amžiaus ir

asmeninių savybių,

Visi šie faktai rodo, jog užsieniečiai studentai kenčia labiau negu vietiniai, kadangi

jie dažniau patiria papildomus stresus, tokius kaip komunikacijos barjeras, kultūrinė

dezorganizacija: senos ir naujos kultūros vertybių susidūrimas, šeimos paramos stoka.

Turistai. Turistai yra mažiausią kultūrinį šoką patirianti grupė, Tai sąlygoja:

• laikas: kadangi atostogos trunka palyginti trumpą laiko tarpą, faktiškai nėra

kada patirti neigiamų naujos kultūros poveikių, o pirmasis įspūdis yra visada

intriguojantis ir jaudinantis;

• sureguliavimas: dauguma turistų pasirenka gerai suplanuotas keliones, kur viskas

yra suorganizuota ir užsakyta, todėl jie nėra priversti nuolat kontaktuoti su

vietiniais gyventojais, išskyrus suvenyrų ar kitų prekių pirkimo atvejais;

• tendencija būti stebėtoju, bet ne dalyviu: šiuo atveju apsisaugoma nuo tiesioginio

kultūrinio šoko individui įsitraukus į naują visuomenę.

Nepaisant šios "apsaugos", turistai išgyvena didesnį neigiamos nuotaikos antplūdį

atostogų pradžioje, patirdami sveikatos sutrikimų bei verčiami dalyvauti iš anksto

numatytose programose.

Verslo atstovai. Besikeičiant darbo pobūdžiui, t.y. jam tapus lankstesniam ir

geografiškai mobilesniam, atsiranda būtinybė suburti mobilią darbo komandą. Skiriama

keletas svarbių veiksnių, įtakojančių darbą naujoje kultūroje: atstumas, šalis, darbo

pobūdis, socialinė parama, laikas, sugrįžimas ir savanoriškumas. Kita vertus, nelengva

atskirti pareigas ir socialinį mobilumą (paaukštinimą, pajamas, socialinės padėties

skirtumus, kultūrą ir gyvenimo būdą), tad kartu jie daro didelį poveikį. Brett (1995)

(cituota iš Pruskus 2003) išskyrė teigiamas ir neigiamas mobilumo savybes. Mobilų

darbą dirbantys asmenys yra labiau patenkinti savo veikla dėl galimybės gauti

aukštesnes pareigas, didesnį atlyginimą ir daugiau saugumo garantijų. Mobilūs asmenys

kelia aukštesnius gyvenimo standartus, pasižymi geresne savivoka ir dvasine būsena.

Neigiama yra tai, jog mobiliųjų asmenų šeimyninis gyvenimas yra nestabilus, turima

mažiau pastovių santykių. Nustatytos ir mobilumo sąsajos su sveikata: nemobilūs arba

riboto mobilumo asmenys dažniau skundžiasi sveikatos negalavimais, pasitenkina

žemesne gyvenimo kokybe.

Praktinė užduotis. Atlikite kultūrinio šoko profiliui nustatyti skirtą testą.

Kultūrinio šoko profilis

Instrukcija: Perskaitykite pateiktą 33 sąvokų sąrašą, atskleidžiantį arba

neatskleidžiantį jūsų savijautą, patekus į naują kultūrą.

Vertinimo kriterijai: 3 – kai sąvoka apibūdina jūsų savijautą tiksliai; 2 – kai

sąvoka apibūdina jūsų savijautą vidutiniškai; 1 – kai sąvoka mažiausiai atspindi jūsų

savijautą; 0 – kai sąvoka nėra būdinga jūsų savijautai.

Aš jaučiuosi:

1. Entuziastingas

2. Nekantrus

3. Noras atsisakyti

4. Laimingas

5. Energingas

6. Atmetantis

7. Tikslo siekiantis

8. Pesimistiškas

9. Patenkintas būdamas su kitais

10. Piktas

11. Jaučiantis poreikį skųstis

12. Kūrybiškas

13. Pasitikintis savimi

14. Nuolat pasiruošęs pravirkti

15. Priimantis iššūkius

16. Ciniškas

17. Norintis atrasti kažką naujo

18. Pažeidžiamas

19. Optimistiškas

20. Abejojantis

21. Atsiribojęs nuo aplinkinių

22. Fiziškai sergantis

23. Jaučiantis, jog greitai pratrūks

24. Pasimetęs, praradęs orientaciją

25. Susijaudinęs

26. Priimantis

27. Jaučiantis kažką praradęs

28. Suglumęs

29. Išsigandęs

30. Susijaudinęs

31. Nusivylęs

32. Išsekęs, miego problemos

33. Apatiškas, abejingas

Rezultatų skaičiavimas: Siekiant nustatyti kultūrinį šoką, reikia perskaičiuoti

rezultatus atvirkštiniu būdu šiuose teiginiuose: 1,4, 5, 7, 12, 13, 17, 19, 25, 26. Jeigu jūs

pažymėjote šiuose teiginiuose, pavyzdžiui, 0, tai turite parašyti 3; jeigu jūs pažymėjote,

pavyzdžiui, 1, tai turite parašyti 2 ir t.t.. Perskaičiavę visus balus nurodytuose dešimtyje

sąvokų, turite susumuoti visų 33 sąvokų įverčius. Rezultatai svyruoja nuo 0 iki 99. Kuo

gauta balų suma yra didesnė, tuo stipresnis kultūrinis šokas yra išgyvenamas. Tokiu

atveju patartina taikyti kultūrinio šoko įveikimo strategijas.

Šaltinis: Spausdinta iš Zapf, K.M. (1993). Remote Practice and Culture Shock: Social Workers

Moving to Isolated Northern Regions. Social Work (1993) 38 (6): 694-704.

Literatūra:

1. Almonaitienė, J., Antinienė, D., Ausmanienė, N., Lekavičienė, R., Matulienė, G.,

Ruibytė, L., Vasiliauskaitė, Z. (2002). Bendravimo psichologija (vadovėlis). Kaunas:

Kauno Technologijos Universitetas.

2. Andersen, P.A., Hecht, M.L., Hoobler, G.D., Smallwood, M. (2003). Nonverbal

Communication across Cultures. In W.B. Gudykunst (Ed.). Cross – Cultural and

Intercultural Communication (p73-90). Thousand Oaks, CA: Sage.

3. Andrijauskas, A. (2002). Rytai – Vakarai: kultūrų sąveika. Vilnius: Lumen

fondas.

4. Arends – Toth, J., Van de Vijver, F.J.K. (2006). Assessment of psychological

acculturation. in D.J. Sam and J.W. Berry (eds). The Cambridge handbook of

acculturation psychology (p.142-160). Cambridge: Cambridge. University Press.

5. Aroson, E., Wilson, T.D. (1998). Social Psychology. New York: Longman.

6. Axford, B. (2001). The Global System: Economics, politics and culture.

Cambridge: Polity Press.

7. Axell, R.E. (1991). Gestures, The Do’s and Taboos of gestures and Body

Language Around the World. New York: Wiley.

8. Barna, L.M. (1996). Stumbling blocks in intercultural communication. In

L.A.Samovar, R.E. Porter (eds) Intercultural communication: A reader (8th edition p.

370-379) Belmont, CA: Wadsworth.

9. Baršauskienė, V., Janulevičiūtė – Ivaškevičienė, B. (2005). Komunikacija:

teorija ir praktika. Kaunas: Technologija.

10. Baršauskienė, V., Janulevičiūtė, B. (1999). Žmogiškieji santykiai. Kaunas:

Technologija.

11. Behrensmeyer, A.K. (2006). Climate change and human evolution. Science, 311,

476-478.

12. Bell, H. A. (1994). Business Communication: toward 2000. Cincinati Ohio: South

western Publishing Co.

13. Bendravimas ir konfliktai. (1996). Mokymosi medžiaga. Parengė Vilniaus SPPC.

14. Benesch, H. (2001). Psichologijos atlasas. I tomas. Vilnius: Alma littera.

15. Berger, A. (1995). Essentials of Mass Communication Theory. New York.

16. Berry, J. W., Poortinga, Y. H. Segal, M. N., Dasen, P. R. (1992). Cross-cultural

Psychology. Research and Applications. Cambridge: Cambridge University Press.

17. Berry, J.W. (1990). Psychology of Acculturation. In R.A. Dienstbier (Ed.)

Nebraska Symposium on Motivation 1989 (p. 201-234). Lincoln: University of Nebraska

Press.

18. Berry, J.W., Poortinga, Y.H., Breugelmans, S.M., Chasiotis, A., Sam, D.L.

(2001). Cross – Cultural Psychology. Research and Applications. Cambridge. University

Press.

19. Berry, J.W. (2003). Conceptual approaches to acculturation. In K.Chun, O.Balls

Organista and G.Marin (eds.) Acculturation: Advances in theory, measurement and

applied research (p. 17-37). Washington, DC:APA Press.

20. Berry, J.W., Phinney, J.S., Sam, D.L., Vedder, P. (eds) (2006). Immigrant youth

in cultural transition: Acculturation, identity, and adaptation across national contexts.

Mahwah, N.J.: Erlbraum.

21. Berting, J. Villain – Gandossi, Ch. (1995). The role and significance of national

stereotypes. Stereotypes and Nations. Ed. T. Wala, International Cultura Centre,

Cracow.

22. Bierach, A. (2000). Kūno kalba. Vilnius: Jotema.

23. Bittner, J. R. (1988). Fundamentals of communication. Englewood Cliffs: Prentice

Hall.

24. Bock, P.K. (1970). Culture shock. N.Y.: Alfred A.Knopf.

25. Bond. M.H., Leung, K., Au, A., Tong K.K., Reimel de Carrasquel, S., Murakami,

F. et al, (2004). Culture-level dimensions of social axioms and their correlates across 41

cultures. Journal of Cross-Cultural Psychology, 6(3), 346-357.

26. Boone, L. E., Kurtz, D.L, Block, J. R. (1997). Contemporary Business Communi-

cation. 2nd ed. Upper Saddle River: Prentice Hall, Inc.

27. Bovee, C.L., Thill, J.V. (1997). Business Communication Today. New Jersey:

Prentice Hall.

28. Braithwaite, C.A. (1990). Communicative Silence: A Cross-Cultural Study of

Basso’s Hypothesis. Cultural Communication and Intercultural Contact (p. 321-328).

Hillsdale, NJ: Erlbaum.

29. Brigham, J.C., Malpass, R.S. (1985). The Role of Experience and contact in the

recognition of faces of Own – and Other – Race Persons. Journal of Social Issues, 41,

139 - 155.

30. Brownell, J. (1994). Teaching listening: some thoughts on the behavioral

approach. Business Communication Quarterly, 57,4 p. 19-26.

31. Buhusi, C.V., Meck, W.H. (2005). What make us thick? Functional and neutral

mechanisms of interval timing. Nature Reviews 6, 756-765

32. Burton, G., Dimleby, R. (1998). Between ourselves: an introduction to

interpersonal communication. London: Arnold.

33. Castro, V.S. (2003). Acculturation and psychological adaptation. Westport,

Conn.: Greenwood Press.

34. Chmiel, N. (2005). Darbo ir organizacinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir

informatika.

35. Condon, J.C., Yousef, F. (1975). An Introduction to International Communication.

Indianapolis, IN: Bobbs – Merrill.

36. Cornelius, H., Faire, S. (1991). Everyone Can Win. Australia: A division of

paramount Communications Inc.

37. Courtland, L., Thill, J. (1988). Business communication today. New Jersey: Prentice

Hall.

38. Croteau, D., Hoynes, W. (2003). Media Society. London: Sage.

39. Chryssochoou, X. (2004). Cultural Diversity. It‘s Social Psychology. Blackwell

Publishing.

40. Čiarnienė, R., Kumpikaitė, V., Taraškevičius, A. (2009). Makroekonominių

veiksnių poveikis žmonių migracijos procesams: teoriniai ir praktiniai aspektai.

Ekonomika ir vadyba, 14, 553-559.

41. Dodd, C. H. (1987). Dynamics of Intercultural Communication. Wm. C. Brown

Publishers.

42. Edelman, J., Crain, M. B. (1997). Derybų kelias: kaip išvengti konfliktų ir juos

spręsti darbe ir kasdieniniame gyvenime. Vilnius: Margi raštai.

43. Ekman, P., Friesen, W., O‘Sullivan, M. (1987). Universal and Cultural

Differences in the Judgment of Facial Expressions of Emotions. Journal of personality

and Social Psychology, 53, 712-717.

44. Fiske, L. (1998). Įvadas į komunikacijos studijas. Vilnius: Baltos lankos.

45. Friedman, J. (2001). Cultural Identity and Global Process. London: Sage.

46. Furnham, A., Bochner, S. (1986). Culture Shock: Psychological Reactions to

Unfamiliar Environments. London: Taylor & Francis p.298.

47. Furst, M. (1999). Psichologija. Vilnius: Lumen.

48. Gates, M. (2007). Communicating Successfully Across Cultures. The HR

Director. Issue 34 (March).

49. Glasl, F. (1999). Confronting Conflict. Bristol: Hawthorn Press.

50. Goodwin, Ch. (1981). Conversational Organization: Interaction between

Speakers and Hearers. New York: Academic Press.

51. Goodwin, Ch. (1994). Professional Vision. American Anthropologist 96(3): 606 -

33.

52. Greenberg, J., Baron, R.A. (2000). Behavior in organizations. 7th ed. New Jersey:

Prentice Hall.

53. Gudykunst W.B., Matsumoto, Y., Ting – Toomey, S., Nishida, T., Kim, K.S.,

Heyman, S. (1996). The influence of Cultural Individualism – Collectivism, Self

Construal, and Individual Values on Communication Styles Across Cultures. Human

Communication Research, 22, 510-543.

54. Gudykunst, W. B., Ting-Tomey, S., Nishida, T. (1996). Communication in

personal relationship across cultures. Thousand Oaks: Sage Publication, Inc.

55. Gudykunst, W. B. (1988). Theories in intercultural communication. Newbury

Park: Sage.

56. Gudonienė, V. (1999). Įvadas į komunikacijų studijas. Vilnius.

57. Guffey, M.E. (1997). Business Communication: Process and Product. Cincinnati:

South-Western College Publishing.

58. Hall, E. T. (1966). The hided dimensions. New York: Doubleday.

59. Hall, E. T. (1973). Beyond culture. New York: Anchor.

60. Hall, E. T. (1983). The dance of life: The other dimension of time. Garden City:

Anchor/Doubleday.

61. Hamachek, D.E. (1982). Encounters With Others: Interpersonal Relationships and

You. New Jersey: Prentice Hall.

62. Harris, P.R., Moran, R.T., Moran, S.V. (2004). Managing Cultural Differences:

Global Leadership Strategies for he 21st Century (6th ed.). Burlington, MA: Elsevier,

Butterworth – Heineman.

63. Harris, L.C., Ogbonna, E. (1999). Developing a Market Oriented Culture: A

Critical Evaluation. Journal of Management Studies. Vol. 36 Issue 2. p. 177-196.

64. Hatfield, E. Rapson, R. L. (2000). Physical attractiveness. In W. E. Craighead,

C. B. Nemeroff (Eds.). The Corsini encyclopedia of psychology and behavioral science.

Vol. 3. New York: John Wiley and Sons, 1203-1205.

65. Helbuegel, D., Woodman, W. (1996). Organizational behaviour. New York:

Prentice Hall.

66. Heldel, D., McGrew, A., Golldblat, D., Parraton, J. (2002). Globaliniai pokyčiai:

politika, ekonomika ir kultūra. Vilnius: Margi raštai.

67. Hendry, J. (1993). Wrapping Culture: Politeness, Presentation and Power in Japan

and Others Societies. Oxford; Clanderon Press.

68. Heslin, R., Alper, T. (1983). Touch: A bonding gesture. In J.M. Wiemann, R.R.

Harison (eds.) Nonverbal Interaction. Beverly Hills, CA: Sage. p 47-75.

69. Hofstede, G. (1980). Culture‘s consequences: International differences in work-

related values. Beverly Hills, CA: Sage.

70. Hofstede, G., Bond, M. (1988). Confucius and economic growth: New trends in

culture‘s consequences. Organizational Dynamics, 16(4), 4-21.

71. Hofstede, G. (2001). Culture‘s consequences: Comparing values, behaviors,

institutions, and organizations across nations (2nd ed). Thousand Oaks, CA: Sage.

72. Howes, D. (2001). Cross-cultural Consumption: Global markets, local realities.

London: Routledge.

73. Hsu, F.L.K. (1969). The study of Literate Civilizations. New York: Holt, Rinehart

and Winston.

74. Izard, C.E. (1994). Innate and Universal Facial Expressions: Evidence from

Developmental and Cross–Cultural Research. Psychology Bulletin, 115, 288-299.

75. Jovaiša, L. (1993). Edukologijos įvadas. Kaunas: Technologija.

76. Jovaiša, L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa.

77. Kasiulis, J. Barvydienė, V. (2001). Vadovavimo psichologija. Kaunas:

Technologija.

78. Kim, Y.Y. (1989). Interethnic Conflict: An Interdisciplinary Overview. In J.B.

Gittler (ed.) Annual review of Conflict Knowledge and Conflict resolution (Vol. 1).

79. Kim, Y.Y. (1997). Adapting to a New Culture. In L.A.Samovar and R.E.Porter

(Eds.) Intercultural Communication: A Reader (8th edition, p.404-417). Belmont, CA:

Wadsworth.

80. Ko tikėtis persikėlus į kitą šalį? (2005). http://gyvenimas.delfi.lt/career/kulturinis-

sokas-ko-tiketis-persikelus-i-kita-sali.d?id=6710709#ixzz28LXD2gwu [žiūrėta

2011.06.21].

81. Knapp, ML., Hall, J.A. (2005). Nonverbal Communication in Human Interaction

(6th ed.). Belmont, CA: Wadsworth (Thomson Learning).

82. Lee, H.O., Rogan, R.G. (1991). A Cross-Cultural Comparison of organizational

Conflict Management Behaviours. International Journal of Conflict Management, 2, 181-

199.

83. Leung, K. (1989). Cross-cultural Differences: Individual-level vs. Culturel-level

Analysis. International Journal of Psychology, 24, 703-719.

84. Leung, K., Bond, M.H., Reimel de Carrasquel, S., Munoz, C., Hernandez, M.,

Murakami, F. (2002). Social axioms: the search of general beliefs about how world

functions. Journal of cross-Cultural Psychology, 33, 286-302.

85. Lewis, B.A., Pucelik, F. (1982). Magic Demystified. Metamorphoils Press, Inc.

Portland, Oregon.

86. Lewis, R. D. (2002). Kultūrų sandūra. Vilnius: Alma litera.

87. Lewis, R. D., Gates, M. (2006). Leading Across Cultures. The HR Director. Issue 31

(Dec).

88. Levine, R.V., Norenzayan, A. (1999). The pace of life in 31 countries. Journal of

Cross – Cultural Psychology, 30, 178-205.

89. Locker, D. (1995). Business and Administrative communication. Chicago: Foreman and

Company.

90. Liubinienė, V. (2002). Kultūra ir visuomenė. Kaunas: Technologija.

91. LR Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymas. 2006 m. liepos 11 d. Nr.

X-752, Vilnius.



92. Lull, J. (1999). Media, Communication, Culture. Cambridge: Polity Press.

93. Martin, J. Nakayama, Th. K. (2000). Intercultural Communication in Contexts.

Cambridge: Polity Press.

94. Massey, D. S. (1999). Why does Immigration Occur? A Theoretical Synthesis, in

Hirschman, Ch., Kasinitz, P., DeWind, J. (ed.). The Handbook of International

Migration: The American Experience. New York.

95. Mattock, J. (2001). Kaip būti geresniu vadybininku. Kaunas: Knygų naujienos.

96. Matulionis, V.(2002). Sociologija. Vilnius: Homo liber.

97. Matsumoto, D., Juang, L. (2008). Culture and Psychology. Wadsworth Cengage

Learning.

98. McCroskey, J.C., Richmond, V.P. (1996). Fundamentals of Human

Communication: An Interpersonal Perspective. Waveland Press.

99. Mehrabian, A. (1981) Silent messages: Implicit communication of emotions and

attitudes. Belmont, CA: Wadsworth

100. Myers, D.G. (2000). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

101. Moemeka, A. A. (1994). Sociocultural Dimensions of Leadership in Afrika. C A:

Rocky Hills.

102. Molinsky, A.L., Krabenhoft, M.A., Ambady, N., Choi, Y.S. (2005). Cracking the

Nonverbal Code: Intercultural Competence and Gesture Recognition Across. Journal of

Cross – Cultural Psychology, 36, 380-395.

103. Moran, R.T., Harris P.R., Moran, S. (2012). Managing cultural differences. (7th

edition). Global Leadership Strategies for the 21st Century. Butterworth, Heinemann.

104. Mole, J. (1995). Mind Your Manners: Managing Business Cultures in Europe.

London: Nicholas Brealey.

105. Molcho, S. (2006). Kūno kalba kelias į sėkmę. Vilnius: Alma litera.

106. Mowlana, H. (2002). Global Communication in Transition. London: Sage.

107. Nauckūnaitė, Z. (1998). Iškalbos mokymas. Kaunas: Šviesa.

108. Naginevičienė, S.L. (2010). Profesinė komunikacija. Kaunas: Technologija.

109. Nelson, C. A. (1990). Global Success. Mc-Graw Hill, Inc.

110. Neuliep, J.W. (2009). Intercultural Communication. A Contextual Approach 4th

edition. Sage Publications, INC.

111. Oberg, K. (2006). Cultural Shock: Adjustment to New Cultural Environments.

Reprint from W. and N. Krahl. Curare 29 (2006)2+3.

112. Oyserman, D., Coon H.M., Kemmelmeier M. (2002). Rethinking Individualism

and Collectivism: Evaluation of Theoretical Assumptions and Meta-Analyses.

Psychological Bulletin by the American Psychological Association, Vol. 128, No.1, 3–72.

113. Osgood, Ch.E., (ed.) Tzeng, O. (1990). Language, Meaning, and Culture: The

Selected Papers of C. E. Osgood. Praeger Publishers.

114. Overund, O. (2005). Identities of Exile, Emigration and Immigration. /

Beginnings and Ends of Emigration: Life without Borders in the Contemporary World.

Vilnius: Versus Aureus, p. 9 – 32.

115. Pease, A. (2003). Kūno kalba. Vilnius: Dajalita.

116. Pease, A., Pease, B. (2012). Kūno kalbos vadovas. Vilnius: Alma littera.

117. Phipps, Ch. A. (1987). The measurement of Monochromic and Polychromic

Cognitions among Hispanics and Anglos. Abilene Christian University.

118. Pruskus, V. (2003). Multikultūrinė komunikacija ir vadyba. Vilnius:

119. Pruskus, V. (2010). Stereotipai ir jų devizualizacija tarpkultūrinėje

komunikacijoje. Filosofija, Sociologija. T.21 Nr. 1. p.29-36.

120. Psichologija studentui (2002).(ats. redaktorė Matulienė, G.) Kaunas: Technologija.

121. Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius: Vaga.

122. Rinkevičius, L., Kazlauskienė, A. (2006). Sociologinė migracijos procesų

Lietuvoje studija: protų nutekėjimas ar protų apyvarta? // Socialiniai mokslai Nr. 4 (54).

123. Robbins, S. P. (2003). Organizacinės elgsenos pagrindai. Vilnius: Poligrafija ir

informatika.

124. Rokeach, M. (1973). The Nature of Human Values. New York: The free Press, p.3.

125. Rudmin, F. (2003). Critical history of the acculturation psychology of

assimilation, separation, integration, and marginalization. Review of General Psychology,

7, 3-37.

126. Salzmann, Z. (1993). Language, Culture and Society. Boulder, CO:Westview.

127. Sakalas, A. (2003). Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai.

128. Sakalas, A., Šilingienė, V. (2000). Personalo valdymas. Kaunas: Technologija.

129. Sam, D.L., Berry J.W. (eds) (2010). The Cambridge handbook of acculturation

psychology. Cambridge: Cambridge. University Press.

130. Schwartz, S.H. (1992). Universals in the content and structure of values:

Theoretical advances and empirical tests in 20 countries. In M.Zanna (Ed.) Advances in

experimental social psychology (Vol. 25, p 1-65) new York: Academic Press.

131. Schwartz, S.H. (1994). Are there universal aspects in the structure and contents of

human values? Journal of Social Issues, 50(4), 19-45.

132. Schwartz, S.H. Ros, M. (1995). Values in West: A Theoretical and empirical

challenge to the individualism – collectivism cultural dimension. World Psychology. 1,

91-122.

133. Schwartz, S.H. (2004). Mapping and interpreting cultural differences around the

world. In H.Vinken, J.Soeters and P.Ester (eds.) Comparing cultures ina comparative

perspective, (p. 43-73). Leiden, The Netherlands: Brill.

134. Seilius, A. (1998). Organizacinė vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas: VDU

leidykla.

135. Shih, M., Pittinski, T. L., Ambady, N. (2008). Stereotype Susceptibility: Identity

Salience and Shifts in Quantative Performance. Harvard University Press.

136. Singer M. K. (1987). Intercultural Communication: A perceptual Approach.

Englewood Cliffs, NJ: Prentice Hall.

137. Sipavičienė, A. (2006). Migracija // Lietuvos gyventojai: struktūra ir

demografinė raida. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas.

138. Snauwert, B., Soenens, B., Vanbeselaere, N., Boen, F. (2003). When integration

does not necessarily imply integration: Different conceptualizations of acculturation

orientations lead to different classifications. Journal of Cross- Cultural Psychology, 34,

231-239.

139. Sociologijos žodynas. (1993). Vilnius: mokslo ir enciklopedijų leidykla.

140. Stalker, P. (2000). Worker without frontiers: the impact of globalization on

international migration // Boulder, CO. Lynne Rienner Publishers.

141. Stephan, W.G., Stephan, C.W., De Vargas, M.C. (1996). Emotional Expressions

in Costa Rica and the United States. Journal of Cross – Cultural Psychology, 27, 37-51.

142. Stoškus, V. (2004). Vadybos pagrindai. Kaunas. Technologija.

143. Strathman, A., Gleicher, F., Boninger, D., Edwards, C. (1994). The consideration

of future consequences: Weighing immediate and distant outcomes of behavior. Journal

of Personality and Social Psychology, 66, 742-752.

144. Suslavičius, A. (2000). Paremiamoji psichologija. Kaip įtvirtinti savąjį Ego ir

išlikti savimi. Kaunas: Šviesa.

145. Targamadzė, V. (2006). Konfliktų kontūrų brėžimas: ugdymo realybės kontekstas.

Vilnius: VPU leidykla.

146. Terminų žodynas. (internetinė svetainė): www. žodynas.lt Internetinė nuoroda:

http://www.zodynas.lt/terminuzodynas/M/migracija [žiūrėta 2011.08.24].

147. The Concise Oxford Dictionary of Current English (1995). Thumb Index.

148. Thomas, S.C. (1980). The Strategy of Conflict. (Reprint, illustrated and revised.

ed.). Harvard University Press. pp. 309. Retrieved 21 September 2010.

http://www.zodynas.lt/terminuzodynas/M/migracija

149. Ting – Toomey, S., Oetzel, J.G., (2001). Managing Intercultural Conflict

Effectively. Thousand oaks, CA: Sage.

150. Ting – Toomey, S. (1999). Communicating Across Cultures. New York: The

Guilford Press.

151. Tomalin B., Nicks, M. (2008). Pasaulio kultūros ir kaip jas perprasti. Vilnius:

Verslo žinios.

152. Tomlinson, J. (2002). Globalizacija ir kultūra. Vilnius: „Mintis“.

153. Vandehey, K., Buerger, C., Krueger, K. (1996). Traditional Aspects and Struggles

of the Masai Culture. St. Norbert College, De Pere, WL.

154. Ward, C., Chang, W.C. (1997). „Cultural fit“: A new perspective on personality

and sojourner adjustment. International Journal of intercultural Relations, 21, 525-533.

155. Ward, C. (2001). The A,B,Cs of acculturation. In D.Matsumoto (ed.) The

handbook of culture and psychology (p.411-445). Oxford: Oxford University Press.

156. Woodward, K. (2001). Identity and Difference. London: Sage / Open University.

157. Zapf, K.M. (1993). Remote Practice and Culture Shock: Social Workers Moving

to Isolated Northern Regions. Social Work (1993) 38 (6): 694-704.

158. Вечер, Л.С. (1996). Секреты делавого общения. Минск: Школа.

1.4.4 Leung ir Bond Socialinės aksiomos

Socialinės aksiomos yra žmogaus tikėjimai ir loginės prielaidos apie save,

socialinę ir fizinę aplinką bei dvasinį pasaulį. Jos sutvirtina ryšį tarp dviejų ar daugiau

esmių ar sąvokų; žmonės perima socialines aksiomas ir atitinkamai elgiasi,

pavyzdžiui, „tikėjimas padeda suvokti gyvenimo prasmę“ (čia atsispindi tikėjimo ir

loginės gyvenimo prasmės ieškojimo sąjunga). Dažniausiai yra skiriamos dvi

socialinės aksiomos, egzistuojančios kultūriniame lygyje – dinaminių aplinkybių

(angl. Dynamic Externality) ir visuomeninio cinizmo (angl. Societal Cynicism)

(Leung, Bond, Reimel de Carrasquel, Munoz, Hernandez, Murakami, 2002; Bond,

Leung, Au, Tong, Reimel de Carrasquel, Murakami, 2004).

Dinaminių aplinkybių dimensija pasižymi stipriu dvasingumo jausmu ir yra

orientuota asmens psichologinį pajėgumą priimti aplinkos iššūkius. Kultūros, turinčios

aukštą šios dimensijos pasireiškimo lygį pasižymi kolektyvizmu, konservatyvumu,

hierarchija. Šioje kultūroje yra gana ryškūs žmonių klasiniai skirtumai, suteikiama

nedidelė laisvė, sudaromos menkesnės galimybės žmonių teisių užtikrinimui. Vis dėlto

šią dimensiją priimančios kultūros siekia sudaryti saugumą, užtikrinti materialinių

išteklių gavimą bei orientuotą į žmonių ilgaamžiškumą.

Visuomeninio cinizmo dimensija iš esmės orientuota į kognityvinį suvokimą bei

pasižymi pesimistiniu požiūriu į žmonių ir pasaulio sąveiką. Kultūros, pasižyminčios

aukšta visuomeninio cinizmo dimensija, tiki, jog žmonės susiduria su piktybinėmis,

pasaulio sukeltomis, pasekmėmis. Žmones nuolat persekioja neišvengiamos,

neigiamos pasekmės. Individai yra veikiami ir slopinami stipresniųjų jėgų, verčiančių

juos paklūsti savanaudžiams asmenimis, grupėms ar institucijoms.

Kiekviena kultūra susiduria su universaliomis problemomis, reikalaujančiomis

sprendimų priėmimo. Pavyzdžiui, kiekviena kultūra turi prisitaikyti prie gamtinės

aplinkos; kiekviena kultūra turi sudaryti sąlygas, kad jos nariai galėtų apsirūpinti

maistu; Kiekviena kultūra rūpinasi savo palikuonių ugdymu. Apibendrindami

kultūrines orientacijas Condon ir Yousef (1975) sugrupavo pagrindines vertybines

orientacijas, išskirdami šešias dominuojančias sferas: Aš sfera, šeimos, visuomenės,

žmogiškosios prigimties, gamtos, antgamtinė sfera. 1.4.4.1. lentelėje yra pateikta

struktūrizuotas vertybinių orientacijų rinkinys, kurio pagrindu galima analizuoti bet

kokią kultūrą. Pažymėtina tai, jog vertybės, pateiktos kairėje 1.4.4.1 lentelės pusėje

atstovauja Individualistiniam / Žemo konteksto kultūros tipams, o dešinėje -

Kolektyviniam / Aukšto konteksto kultūros tipams.

1.4.4.1 lentelė.

Condon ir Yousef (1975) vertybinių orientacijų rinkinys.

Individualistinė /

Žemo konteksto

kultūra

Kolektyvinė /

Aukšto konteksto

kultūra

Aš sfera 1. Individualizmas Individualizmas Individualumas /

Asmenybė

Nepriklausomumas/

Savarankiškumas

2. Amžius Jaunystė Vidutinis amžius Senatvė

3. Lytis Lyčių lygybė Moteriškumo

dominavimas

Vyriškumo

dominavimas

4. Veikla Veikimas Buvimas tapsme Buvimas

Šeimos sfera 1. Santykių

orientacijos

Individualistinė Lygiavertė Tiesioginės

giminystės

2. Autoritetas Demokratinis Orientuotas į

autoritetą

Autoritarinis

3. Atliekamų

vaidmenų elgesys

Atviras Paprastas Specifinis -

apibrėžtas

4. Mobilumas Aukštas mobilumas Fazinis mobilumas Žemas mobilumas -

pastovumas

Visuomenės sfera

1. Tarpusavio

sąveika

Grindžiama

nepriklausomumu

Simetrinė –

privaloma

Papildanti -

privaloma

2. Priklausomybė

grupei

Daug grupių, buvimo

nariu grupėje trukmė

trumpa

Balansuota Mažai grupių,

nuolatinis buvimo

nariu grupėje

3. Tarpininkavimas Žemas Specialistų

tarpininkavimas

Esminis

4. Formalumas Neformalus Atrenkantis

formalumas

Visiškas

formalizavimas

5. Nuosavybė Privati Utilitarinė Bendruomeninė

Žmogiškosios prigimties sfera 1. Protingumas Racionalus Intuityvus Iracionalus

2. Gėris / Blogis Gėris Ir gėris, ir blogis Blogis

3. Laimė /

pasitenkinimas

Laimė yra siekiamybė Neatskiriamas ryšys

tarp laimės ir

liūdesio

Gyvenimas

dažniausiai yra

liūdnas

4. Kintamumas Kaita, augimas,

mokymasis

Kai kurie pokyčiai Pastovumas

Gamtos sfera 1. Gamtos ir

žmogaus santykis

Žmonės siekia

dominuoti gamtos

atžvilgiu

Harmonija Gamta dominuoja

žmogaus atžvilgiu

2. Gamtos pažinimo

būdai

Abstraktus Indukcijos ir

dedukcijos ratas

Specifinis –

tiesioginis

3. Gamtos struktūra Mechanizuota Dvasinė Organinė

4. Laiko suvokimas Orientuotas į ateitį Dabartis Praeitis

Antgamtinė sfera

1. Ryšys tarp

žmogaus ir

antgamtinės sferos

Žmogus – Dievas Panteistinis Žmogus yra valdomas

antgamtinių jėgų

2. Gyvenimo prasmė Fizinė / materialinė

gerovė

Protiniai tikslai Dvasiniai tikslai

3. Numatymas Gėris yra beribis Balansas tarp gėrio

ir nesėkmės

Gėris gyvenime yra

apribotas

4. Kosminių dėsnių

pažinimas

Tvarka yra

suprantama

Tikėjimas ir

suvokimas

Paslaptingas ir

nepažįstamas

Šaltinis: Condon, J.C., Yousef, F. (1975). An Introduction to International Communication.

Indianapolis, IN: Bobbs – Merrill.

Apibendrinant socialines aksiomas galima teigti, jog šios dvi socialinės aksiomos

yra orientuotos ne į taurių vertybinių orientacijų atskleidimą, bet į neigiamybių,

atsirandančių asmens individualumui susidūrus su kultūriniais reikalavimais

išryškinimą.


1. Kas tai yra socialinės aksiomos?

2. Kuo pasižymi dinaminių aplinkybių dimensija?

3. Kas yra būdinga visuomeninio cinizmo dimensijai?

4. Kokios yra pagrindinės vertybinių orientacijų sferos?

5. Remdamiesi 1.3.4.1 lentelėje pateikta informacija, apibūdinkite žemo ir

aukšto konteksto bei individualistinę – kolektyvinę kultūras pagal šešias

vertybinių orientacijų sferas.


• Aksioma – pradinis teiginys, kuris moksle priimamas be įrodymų;

savaime aiškus dalykas, akivaizdi tiesa, akivaizdybė.

• Cinizmas – įžūlus padorumo, dorovės nepaisymas, begėdiškumas.

• Mobilumas – galintis lengvai judėti; programos sugebėjimas būti

vykdomai įvairių rūšių duomenų apdorojimo sistemose, neverčiant

jos į kitą kalbą ir beveik nekeičiant.

• Orientacija – mokėjimas susivokti; savo buvimo vietos nustatymas;

veiklos kreipimas tam tikra linkme.

tarptautinė ir tarpkultūrinė komunikacija

Documents