ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

UGDYMO SISTEMŲ KATEDRA

Roma Kaupaitė

Švietimo kokybės vadybos magistrantūros studentė

TECHNOLOGINIO UGDYMO ORGANIZAVIMAS ŠIAULIŲ MIESTO NEFORMALIOJO UGDYMO ĮSTAIGOSE: ATVEJO ANALIZĖ

Magistro darbas

Mokslinio darbo vadovė

doc. dr. Asta Širiakovienė

Šiauliai, 2012

Darbas originalus.......................................................................Roma Kaupaitė (studento parašas)

TURINYS

SANTRAUKA ................................................................................................................................3

SUMMARY ....................................................................................................................................4

ĮVADAS .........................................................................................................................................5

1. NEFORMALIOJO TECHNOLOGINIO UGDYMO ORGANIZAVIMO TEORINĖ

ANALIZĖ..................................................................................................................................8

1.1.Lietuvos neformaliojo ugdymo situacijos apžvalga...........................................................8

1.1.1. Neformaliojo ugdymo apibūdinimas ir

reikšmė.......................................................8

1.1.2. Neformaliojo ugdymo įstatyminė

bazė....................................................................12

1.1.3. Neformaliojo ugdymo principai ir

metodai..............................................................15

1.2.Technologinis ugdymas neformaliojo ugdymo kontekste................................................18

1.2.1. Technologinio ugdymo

samprata.............................................................................18

1.2.2. Technologinio ugdymo paskirtis, tikslai ir

uždaviniai.............................................21

1.3.Neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo aspektai..........................................24

1.3.1. Neformaliojo technologinio ugdymo

organizavimas...............................................24

1.3.2. Mokytojas – neformaliojo technologinio ugdymo

organizatorius...........................28

2. NEFORMALIOJO TECHNOLOGINIO UGDYMO ORGANIZAVIMO ŠIAULIŲ MIESTO

NEFORMALIOJO UGDYMO ĮSTAIGOSE EMPIRINIS TYRIMAS..................................31

2.1.Tyrimo metodologija ir organizavimas............................................................................31

2.2.Duomenys apie respondentus...........................................................................................32

2.3.Šiaulių miesto neformaliojo technologinio ugdymo įstaigų apžvalga..............................35

2.4.Mokinių ir mokytojų požiūris į neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo

ypatumus...........................................................................................................................37

IŠVADOS .....................................................................................................................................54

REKOMENDACIJOS ..................................................................................................................56

LITERATŪRA .............................................................................................................................57

PRIEDAI .......................................................................................................................................622

SANTRAUKA

TECHNOLOGINIO UGDYMO ORGANIZAVIMAS ŠIAULIŲ MIESTO NEFORMALIOJO UGDYMO ĮSTAIGOSE: ATVEJO ANALIZĖ

Magistro darbas

Mokslinė problema ir tyrimo aktualumas. Neformaliojo ugdymo pagrindinis tikslas –

per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, kuris sugebėtų tapti aktyviu visuomenės nariu,

sugebančiu sėkmingai joje veikti. Taip pat ši veikla turėtų padėti jam tenkinti pažinimo,

lavinimosi ir saviraiškos poreikius. Gerai organizuotoje veikloje vaikas turės galimybę pažinti

save, savo vidinius poreikius, jaus dvasinį pasitenkinimą, vyks sėkminga jo, kaip jauno žmogaus,

socializacija. Todėl bet koks neformaliojo ugdymo proceso organizavimas pirmiausiai turi

prasidėti nuo mokinių poreikių suvokimo (Kvietkienė, 2002).

Tyrimo objektas. Neformaliojo technologinio ugdymo organizavimas.

Tyrimo tikslas. Atskleisti neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo ypatumus

Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigose.

Tyrimo imtis ir organizavimas. Tyrime dalyvavo 181 mokinys ir 27 mokytojai. Tyrimas

buvo organizuojamas Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigose.

Tyrimo instrumentas: anketa, skirta atskleisti technologinio ugdymo organizavimo

ypatumus neformaliojo ugdymo įtaigose.

Mokinių neformaliojo technologinio ugdymo užsiėmimų lankymo motyvai nukreipti į

konkrečios veiklos rezultatus: išmokti gerai atlikti tam tikrą darbą/veiklą, atrasti (sukurti) ką nors

naujo, įgyti didesnį pasitikėjimą siekiant geresnių veiklos rezultatų.

Mokytojų taikomų metodų įvairovė užsiėmimų metu nėra didelė. Dažniausiai mokytojai

naudoja individualias užduotis, o mokiniams labiausiai patinka mokymasis drauge, taip pat

darbas grupėse.

Mokytojai dažniausia atsižvelgia į mokinių poreikius, tačiau visada lieka mokinių, kurių

poreikiai nėra iki galo patenkinti.

Mokiniai, kurie patys kūrė darbo aplinką ar galėjo prisidėti prie jos kūrimo, beveik visi

teigė, kad jiems užsiėmimo aplinka patinka. O mokiniai, kuriems buvo neleista prisidėti prie

aplinkos kūrimo, buvo nepatenkinti aplinka arba neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Mokytojams organizuojant neformalųjį technologinį ugdymą iškyla šios problemos:

finansavimas (trūksta medžiagų, įrankių, priemonių, patalpų), mažas mokinių aktyvumas ir

originalumas, tėvų abejingumas organizuojant renginius, parodas.

3

SUMMARY

ORGANIZATION OF THE TECHNOLOGICAL EDUCATION IN ŠIAULIAI NON-FORMAL EDUCATIONAL INSTITUTION: ANALYSIS OF THE CASE

MASTER‘S THESIS

Scientific problem and relevance of the research. The main aim of the non –

formal education is to raise an individual through developing various competences which enable

a person to become an active member of society who is capable to act successfully. Moreover,

this activity should help a person to meet the needs of cognition, education and self – expression.

In the well-organized activity a child will have an opportunity to know himself and his own

needs, will feel spiritual satisfaction and his socialization will be successful. That is why any

organization of non – formal educational process should start from the perception of students’

needs. (Kvietkienė, 2002).

Object of research. The organization of the non-formal technological education.

Aim of the research. To reveal the features of organization of technological

education in the non – formal educational institutions of Šiauliai.

Sample and organization of the research. 27 teachers and 181 student took part

in the survey. The survey was organized in the non – formal educational institutions of Šiauliai.

Instrument of the research. The questionaire used to reveal the features of

technological education in non – formal educational institutions.

The grounds of students‘ attendance at technological classes are directed to the

results of particular acticity: to perform a certain job well, to discover something new and to

gain greater confidence in reaching better results.

There is no great variety of methods used by teachers. Mostly teachers use

individual tasks while students enjoy group work and learning together.

Teachers usually take into account the needs of students but there are students whose needs are

not fully satisfied.

Students who created their working environment themselves or could contribute to

its development stated that they like it. On the contrary, the students who were not allowed to

join the creation of the environment were dissatisfied with the learning conditions or had no

opinion on this issue.

Teachers who organize the non – formal technological education face these

problems: funding (lack of materials, tools and premises), low activity and originality of students

and parental indifference to the organization of events and exhibitions.

4

ĮVADAS

Mokslinė problema ir tyrimo aktualumas. Laikui bėgant, plėtojantis mokslui, kultūrai,

menui, gamybai, technikai, kuriantis žinių visuomenei, labiau kreipiamas dėmesys į švietimą,

kuriam keliamas uždavinys – ugdyti žmogaus nusiteikimą ir gebėjimą nuolat mokytis, tobulinti

turimą kompetenciją, puoselėti socialinę bei pilietinę kultūrą, reikalingą demokratiškam

sugyvenimui įvairių tautinių, kultūrinių, religinių ir kalbinių tradicijų saistomoje visuomenėje,

plėtoti asmens gebėjimus, kurių reikia profesinei veiklai, vykstančiai ekonomikos ir darbo rinkos

globalizacijos aplinkybėmis (Jackūnas, 2004).

Neformaliojo ugdymo pagrindinis tikslas – per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį,

kuris sugebėtų tapti aktyviu visuomenės nariu, sugebančiu sėkmingai joje veikti. Taip pat ši

veikla turėtų padėti jam tenkinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius. Gerai

organizuotoje veikloje vaikas turės galimybę pažinti save, savo vidinius poreikius, jaus dvasinį

pasitenkinimą, vyks sėkminga jo, kaip jauno žmogaus, socializacija. Todėl bet koks neformaliojo

ugdymo proceso organizavimas pirmiausiai turi prasidėti nuo mokinių poreikių suvokimo

(Kvietkienė, 2002).

Šiandien technologinis ugdymas apibrėžiamas kaip pedagoginė sistema, kurios didaktiniai

komponentai yra technologinio ugdymo tikslai, technologinio ugdymo turinys, technologinio

ugdymo formos, metodai ir būdai bei technologijų mokymo ir mokymosi priemonės, kurias

naudodamas pedagogas padeda besimokantiems įgyti visuomenei ir individui reikšmingų ir

reikalingų technologinių ir bendrųjų kompetencijų (Statauskienė, 2009).

Neformalųjį vaikų ugdymą Lietuvoje analizavo S. Dzenuškaitė (1991), S. Dapkienė

(2002), R. Makarskaitė (2002), M. Barkauskaitė (2004), I. Zaleskienė (1994) ir kiti autoriai.

Technologinio ugdymo raidą bei jos tyrimų ypatumus tyrinėjo A. Grabauskienė, J. Morkytė

(1997), L. Statauskienė (2009), technologinio ugdymo pokyčius, tobulinimo galimybes tyrė P.

Urbietis (2005), Z. Žebrauskienė (1997), J. K. Galkauskas (2001), J. Paulionytė (1999), A.

Ramanauskaitė (2002), N. Strazdienė (2006), A. Širiakovienė (2005), M. Boden (1994), J.

Noughton (1994), M. Jephcote, D. Hendley (1994), K. Seemann (2003), E. Britton (2005),

Daugiau svarių mokslinių studijų, kuriuose būtų analizuojami Lietuvos švietimo reformos

inicijuoti technologinio ugdymo pokyčiai, tendencijos, nepavyko surasti. Tačiau, atsižvelgiant į

šiandieninę technologijų ir neformaliojo ugdymo organizavimo padėtį įstaigose keliančias

problemas, gilintis, analizuoti technologinio neformaliojo ugdymo kaitos tendencijas vis dar

aktualu.

Nepaisant to, kad Lietuvoje švietimas gyvuoja ir klesti jau ilgus metus, neformaliojo

ugdymo sąvoka mūsų šalyje atsirado tik 2003 metais Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme. 5

Neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo aspektai yra mažai nagrinėti. Siekiant

atskleisti kokybišką ugdymo organizavimą, kuris patenkintų mokinių ir mokytojų keliamus

reikalavimus, kyla probleminis klausimas, kaip tinkamai organizuoti neformalųjį technologinį

ugdymą.

Tyrimo objektas. Neformaliojo technologinio ugdymo organizavimas.

Hipotezė. Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigose dirbančių mokytojų požiūris į

neformaliojo technologinio ugdymo organizavimą yra pozityvesnis, negu šias įstaigas lankančių

mokinių.

Tyrimo tikslas. Atskleisti neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo ypatumus

Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigose.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą ir švietimo politikos dokumentus (LR švietimo įstatymas,

LR švietimo koncepcija ir kt.).

2. Išsiaiškinti mokytojų ir mokinių pasirinkimo motyvus, mokymo(si) metodus ir poreikių

patenkinimą neformaliojo technologinio ugdymo įstaigose.

3. Išanalizuoti bei palyginti mokytojų ir mokinių požiūrį į technologinio ugdymo

organizavimą neformaliojo ugdymo įstaigose.

4. Ištirti kylančias problemas mokytojams organizuojant neformalųjį technologinį ugdymą.

Tyrimo metodai:

Teoriniai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė.

Empiriniai: anketinė apklausa, skirta atskleisti technologinio ugdymo organizavimo

ypatumus neformaliojo ugdymo įtaigose.

Statistiniai: anketinių duomenų statistinė analizė, tyrimo duomenų grupavimas,

apibendrinimas ir lyginimas, grafinis duomenų pavaizdavimas, naudojant Microsoft Office

Excel 2007 programinę įrangą atlikta kiekybinė aprašomoji statistinė analizė.

Tyrimo metodologija.

Pragmatizmo principas. Tyrimo metodologija remiasi pragmatizmo nuostatomis, kurios

teigia, kad žmogaus formavimuisi ypač svarbus patyrimas. Pragmatizmo šalininkai teigia, kad

ugdymo tikslas yra mokyti vaikus gyventi, t.y. padėti įgyti mokymosi patirties. Pragmatizmo

nuostatose žinojimas kyla iš patyrimo ir naudingas yra tas žinojimas, kuris pritaikomas

praktikoje. Pagal pragmatizmą, palaikomas bendresnis ugdymas, o ne specializuotas, metodai

lankstūs, išaugantys iš esamų sąlygų, mokomasi veikloje, svarbu sukurti atvirą ir skatinančią

aplinką, kurioje vaikai jaustųsi natūraliai ir laisvai (Craig, 2007).

Egzistencializmo principas. Akcentuoja, kad pagrindinis žmogaus rūpestis yra

savirealizacija. Tik veikdamas individas gali atrasti save, o ugdymas skatina šį pažinimą. 6

Individas gali laisvai rinktis, todėl yra atsakingas už savo veiksmus (Reaper, Smith, 1996).

Vadovaujantis šia nuostata, ryškinami mokinių, dalyvaujančių neformaliojo ugdymo veikloje,

poreikiai, ieškoma būdų, kaip ugdytojui kurti mokymosi aplinką, skatinančią ugdytinius mokytis

arba kitaip tobulėti.

Tyrimo imtis ir organizavimas. Tyrimas atliktas 2011 m. spalio – lapkričio mėnesiais.

Buvo pateikta 200 anketų mokiniams, iš jų 181 buvo užpildytos teisingai. Mokytojams buvo

pateikta 30 anketų, iš jų 27 sugrąžintos. Taigi tyrime dalyvavo 181 Šiaulių miesto neformaliojo

technologinio ugdymo įstaigas lankantys mokiniai ir 27 pedagogai. Respondentams pateiktos

anketos, kuriomis siekiama atskleisti neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo

ypatumus Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigose.

Darbo etapai:

1. Pirmame etape – mokslinės literatūros paieška, jos studijavimas. Analizuojama

sociologinė, psichologinė, pedagoginė literatūra. Tyrimo instrumento sudarymas.

2. Antrame etape – tyrimo atlikimas Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigose.

3. Trečiame etape – atlikta empirinio tyrimo kiekybinė analizė, išvadų formavimas ir

rekomendacijų parengimas.

Darbo naujumas ir reikšmingumas. Atliktas tyrimas yra reikšmingas mokytojams

organizuojantiems neformalųjį technologinį ugdymą. Darbe pateikiama informacija apie mokinių

požiūrį ir poreikius leis tinkamai pedagogams organizuoti užsiėmimus. Tyrimo naujumą sudaro

tai, kad praplėsti moksliniai tyrimai apie neformaliojo technologinio ugdymo organizavimą.

Darbo struktūra: Darbą sudaro santrauka, įvadas, 2 skyriai, išvados, rekomendacijos,

literatūros sąrašas ir priedai. Magistro darbe pateiktos 5 lentelės, 17 paveikslų. Bendra apimtis

72 psl.

7

1. LIETUVOS NEFORMALIOJO TECHNOLOGINIO UGDYMO

ORGANIZAVIMO TEORINĖ ANALIZĖ

1.1. Lietuvos neformaliojo ugdymo situacijos apžvalga

1.1.1. Neformaliojo ugdymo apibūdinimas ir reikšmė

Mokymasis ir švietimas yra būtinos socialinės sanglaudos, aktyvaus pilietiškumo,

asmeninės ir profesinės savirealizacijos, prisitaikymo ir darbingumo skatinimo priemonės.

Mokymasis visą gyvenimą yra kertinis elementas įgyvendinant šias nuostatas. Europos Sąjungos

šalyse mokymosi visą gyvenimą apibrėžimas akcentuoja ne tik mokymosi tęstinumą nuo

ikimokyklinio iki po-pensijinio žmogaus gyvenimo etapo, bet taip pat apima platų formaliojo,

neformaliojo ir savaiminio mokymosi spektrą (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2000).

Iki naujos LR Švietimo įstatymo redakcijos (2008) neformaliojo švietimo sąvoka nebuvo

aiškiai apibrėžta, o Lietuvos Švietimo koncepcijoje (2005) įvardijamas papildomas ugdymas

savo pobūdžiu yra artimas neformaliajam ugdymui.

Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje (2005) neformalusis vaikų švietimas

apibrėžiamas kaip „kryptinga veikla, padedanti vaikui įgyti kompetencijos, tapti sąmoninga

asmenybe, sugebančia atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai veikti

visuomenėje bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos“ (Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija,

2005, p. 1). LR Švietimo įstatymo (2011) 16 straipsnyje apibrėžiama neformaliojo vaikų

švietimo „paskirtis – tenkinti mokiniu pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems

tapti aktyviais visuomenės nariais“ (LR švietimo įstatymas, 2011, p. 30).

Valstybinėse švietimo strategijos 2003 – 2012 metų nuostatose akcentuojama švietimo –

formaliojo ir neformaliojo – misija „padėti asmeniui suvokti šiuolaikinį pasaulį, įgyti kultūrinę

bei socialinę kompetenciją ir būti savarankišku, veikliu, atsakingu žmogumi, norinčiu ir

gebančiu nuolat mokytis ir kurti savo bei bendruomenės gyvenimą“ (p. 3). Šiame dokumente

teigiama, kad „Lietuvos švietimas yra grindžiamas pagrindinėmis tautos, Europos ir pasaulio

kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės ir orumo, artimo meilės, prigimtinės žmonių

lygybės, žmogaus laisvių ir teisių, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu.

Švietimas ugdo asmens nusistatymą ir gebėjimą remtis šiomis vertybėmis savo gyvenime ir

veikloje“ (Valstybinės švietimo strategijos 2003 – 2012, 2003, p. 4).

Vaikų ir jaunimo socializacijos programoje (2010) akcentuojamas

neformaliojo ugdymo vaidmuo „realizuojant užimtumo, prevencijos ir

edukacines programas, sąlygojančias sėkmingą vaikų ir jaunimo socializaciją,

8

ugdančias jų kultūrinę brandą, pilietiškumą, socialinius įgūdžius, saviraiška,

gebėjimus ir polinkius“ (Vaikų ir jaunimo socializacijos programa, 2010, p. 2).

Kaip deklaruojama Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje (2005), „neformaliojo

vaikų švietimo tikslas yra per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, sugebantį tapti aktyvių

visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo, lavinimosi ir

saviraiškos poreikius“ (p. 2).

Neformalusis ugdymas – neformaliojo švietimo dalis, skirta vertybinėms nuostatoms,

asmeniniams gebėjimams (pasitikėjimui savimi, savarankiškumui, atsakomybei ir kt.),

socialiniams įgūdžiams (bendradarbiavimui, bendravimui ir kt.) ugdyti (Neformaliojo ugdymo

koncepcija, 2005). D. Survutaitės nuomone, „būtent neformalus ugdymas orientuoja žmogų

atskleisti prigimtines galias, puoselėti dorą, o svarbiausia – plėtoti bendruosius gebėjimus.“

(Survutaitė, 2004, p. 164) Taigi neformaliojo ugdymo kokybė turi rūpėti ne tik entuziastingiems

pedagogams ar neformaliojo ugdymo įstaigoms, bet ir aukštesnėms švietimo sistemos grandims

ir visuomenei.

Ž. Gailius (2002) apibūdina neformalųjį ugdymą, kaip kryptingą veiklą, padedančią

jaunam žmogui tapti sąmoninga asmenybe, sugebančia atsakingai ir kūrybingai spręsti savo

problemas ir aktyviai veikti savo bendruomenėje. Taip pat pabrėžia, kad formalusis ugdymas

suteikia jauniems žmonėms akredituotą kompetencijų paketą, labai reikalingą tolimesnei

karjerai, tuo tarpu neformalusis ugdymas, kuris užima tarpinę padėtį tarp formaliojo ir

informaliojo ugdymo, dėl savo eksperimentinio (patyriminio) ir socialinio pobūdžio suteikia

kompetencijas, kurios įgalina jaunus žmones įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, sėkmingiau

įsitvirtinti studijose bei darbo rinkoje (Gailius, 2002).

D. A. Kolbis (1995) teigia, kad neformalusis ugdymas yra ypač reikšmingas formuojant

ugdytinių kritinį mąstymą. Autoriaus nuomone, privaloma kritiškai žiūrėti į gyvenimą, kad

galima būtų mokytis ir išvengti ankstesnių klaidų. D. A. Kolbis (1995) išskiria neformaliajam

ugdymui būdingus privalumus:

• besimokantysis aktyviai dalyvauja mokymosi procese;

• besimokantysis turi pasirinkimo laisvę (pasirenka mokymosi turinį, metodus, laiką, vietą

ir t.t);

• besimokantysis yra savarankiškas, autonomiškas;

• besimokantysis yra atsakingas už mokymąsi ir darbą;

• besimokantysis gausina savo asmeninę patirtį ir ją įprasmina darbe.

Pasak D. Survutaitės (2004), neformalusis ugdymas suteikia besimokančiajam laisvę

pasirinkti mokymosi turinį, metodus, vietą, laiką ir t.t. ir tuo pačiu suteikia galimybę

9

besimokančiajam pasiekti geresnių rezultatų. Pasiekti rezultatai suteikia daugiau pasitikėjimo

savimi, skatina mokytis toliau ir siekti užsibrėžtų tikslų.

Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje keliami uždaviniai: „ugdyti ir plėtoti vaikų

kompetencijas per saviraiškos poreikio tenkinimą; ugdyti pilietiškumą, tautiškumą, demokratišką

požiūrį į pasaulėžiūrų, įsitikinimų ir gyvenimo būdų įvairovę; lavinti gebėjimą kritiškai mąstyti,

rinktis ir orientuotis kritiškoje visuomenėje; spręsti socialinės integracijos problemas: mažiau

galimybių turinčių (esančių iš kultūriškai, geografiškai, socialiai – ekonomiškai nepalankios

aplinkos ar turinčių specialiųjų poreikių), ypatingų poreikių (itin gabių ir talentingų) vaikų,

iškritusių iš švietimo sistemos, integravimas į visuomeninį gyvenimą, socialinių problemų

sprendimas; padėti spręsti integravimosi į darbo rinką problemas” (Neformaliojo vaikų

švietimo koncepcija, 2005, p. 3).

Kaip deklaruojama Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje (2005),

neformaliajame vaikų švietime laikomasi šių principų:

• aktualumo principo – neformaliojo švietimo siūlomų veiklų pasiūla, skirta socialinėms,

kultūrinėms, asmeninėms, edukacinėms, profesinėms ir kitoms kompetencijoms ugdyti;

• demokratiškumo – mokytojai, tėvai ir vaikai yra bendrojo ugdymosi proceso kūrėjai,

kartu identifikuoja poreikius;

• prieinamumo – sudaromos visos sąlygos vaiko kompetencijoms ugdytis per pasirinktą

veiklą. Siūlomos veiklos ir mokymosi būdai yra prieinami visiems vaikams pagal amžių,

išsilavinimą, turimą patirtį, nepriklausomai nuo socialinės padėties;

• individualizavimo – ugdymas individualizuojamas pagal kiekvienam vaikui reikalingą

kompetenciją, atsižvelgiant į jo asmenybę, galimybes, poreikius ir pasiekimus;

• savanoriškumo – vaikai laisvai renkasi švietimo tiekėją, tinkamiausias veiklas

kompetencijoms ugdyti, dalyvauja jose savo noru ir niekieno neverčiami.

Rezultatas, į kurį orientuotas neformalusis vaikų švietimas, yra

kompetencijos. LR švietimo įstatyme (2003) jos apibrėžiamos kaip

„mokėjimai atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, įgūdžių, gebėjimų,

vertybinių nuostatų visuma“ (p. 10), ir skirstomos į keturias pagrindines

sritis:

• asmeninės – savęs pažinimas, savistaba, pasitikėjimas savimi, savęs vertinimas,

savianalizė, saviraiška, sveika gyvensena, atsakomybė už savo veiksmus;

• edukacinės (mokymosi) – savarankiškas mokymas bei informacijos valdymas,

mokymasis visą gyvenimą, informacijos gavimas, jos analizavimas bei panaudojimas, mąstymo

lankstumas (loginis, kritinis – probleminis, kūrybinis);

10

• socialinės – bendravimas ir bendradarbiavimas, darbas komandoje, demokratinių

struktūrų ir procedūrų išmanymas, sprendimų priėmimas, konfliktų sprendimas, lygių galimybių

įsisąmoninimas, ekologinė savimonė;

• profesinės – specifinių sričių žinios, gebėjimai, įgūdžiai, supratimas apie šiuolaikinę

darbo rinką, požiūris į veiklos kokybę (Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija, 2005).

Neformaliojo ugdymo sampratos, turinio kaitos procesai šiandien vyksta globaliu mastu

ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Europos komisijos pranešime (2000) akcentuojama, kad šalys

narės turi kurti neformaliojo mokymosi įvertinimo metodologijas bei standartus ir „teisinę bazę,

reikalingą neformaliojo ir neformaliojo savaiminio mokymosi priėmimui, atestavimui ir

pripažinimui“ (Europos Tarybos susitikimo Lisabonoje išvados, 2000, p. 6). Taigi mokymasis

visą gyvenimą ir švietimas vaidina strateginį vaidmenį pereinant į žiniomis grįstą konkurencingą

visuomenę. Ir pagrindinis šio strateginio tikslo vaidmuo įgyvendinime tenka neformaliajam

ugdymui.

Europos Komisijos Baltojoje knygoje 1995 m. buvo pristatyta neformaliojo ugdymo

idėja. Joje pažymima, kad būtina apibrėžti bendrą požiūrį į tai, kaip neformalusis mokymasis bus

identifikuojamas, įvertinamas bei pripažįstamas.

Buvo konstatuota, kad:

• formalaus švietimo ir mokymo sistemos uždarumas prieštarauja darbdavių

poreikiams;

• mokymąsi, vykstantį ne formalioje švietimo sistemoje, būtina padaryti

,,pastabesniu’’ (Baltoji knyga, 1998).

Pasaulyje vis labiau įsitvirtina humanistinė, demokratinė švietimo tikslų samprata. Ji

atsispindi ir įvairių šalių švietimo misijoje - plėtoti asmenybės galias, padėti žmogui pasirengti

gyventi visuomenėje, kintant sociokultūrinėms, ekonominėms sąlygoms. Akivaizdu, kad formali

švietimo sistema viena to nepajėgi įgyvendinti.

Taip pat būtina akcentuoti, kad neformaliojo ugdymo kokybė priklauso ir nuo

neformaliojo ugdymo pedagogų pasirengimo dirbti naujomis sąlygomis, tenkinti ugdytinių ir jų

tėvų poreikius. D. A. Kolbis (1995), analizuodamas neformaliojo ugdymo svarbą ugdymo

procese, pabrėžia, kad neformaliajame mokyme būtinos refleksijos ir peržiūros, todėl pedagogas

– vadovas, vedantis besimokantįjį pasirinkto tikslo link, taip pat turi būti pagalbininkas ir

patarėjas.

Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje (2005) teigiama, kad neformaliojo vaikų

švietimo teikėjai yra neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, kurių pagrindinė

veikla yra neformalusis švietimas, formaliojo švietimo mokyklos, turinčios

11

teisę dirbti pagal neformaliojo vaikų švietimo programas, laisvieji mokytojai

ir kitos organizacijos, turinčios teisę užsiimti neformaliuoju vaikų švietimu (Neformaliojo vaikų

švietimo koncepcija, 2005).

Neformalųjį ugdymą organizuoja įvairūs būreliai, organizacijos, klubai, stotys ir pan.

Apibendrinant galima teigti, kad neformalusis ugdymas – neformaliojo švietimo dalis,

skirta vertybinėms nuostatoms, asmeniniams gebėjimams (pasitikėjimui savimi,

savarankiškumui, atsakomybei ir kt.), socialiniams įgūdžiams (bendradarbiavimui, bendravimui

ir kt.) ugdyti. Neformaliojo vaikų švietimo teikėjai – neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, kurių

pagrindinė veikla yra neformalusis švietimas, formaliojo švietimo mokyklos, turinčios teisę

dirbti pagal neformaliojo vaikų švietimo programas, laisvieji mokytojai ir kitos organizacijos,

turinčios teisę užsiimti neformaliuoju vaikų švietimu.

1. Neformaliojo ugdymo įstatyminė bazė

Pasak I. Zaleskienės (1994) siekiant sukurti pozityvias ateities perspektyvas, šiandienos

situacija yra iš esmės keistina visose nacionalinio švietimo sferose. Neformaliojo ugdymo sritis

turi ypatingą reikšmę, vaidmenį ir perspektyvą, lyginant su kitais švietimo sferos laukais.

Pažangiausios Europos valstybės dėsningai teikia prioritetą neformaliojo ugdymo metodams ir

formoms, padedančioms sėkmingai plėtoti švietimo perspektyvą naujų globalizacijos iššūkių,

technologijų ir dinamiškų visuomeninių procesų, mokymosi visą gyvenimą principų bei žinių

visuomenės plėtros fone.

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę keitėsi ekonominė, politinė visuomenės sistema,

prasidėjo integravimosi į demokratinių valstybių bendriją procesas. Tai kėlė naujus reikalavimus

neformaliajam ugdymui. Šiuolaikinis žmogus priverstas nuolat tobulėti ir profesine prasme, ir

kaip asmenybė. Jis turi nuolat gilinti ir taikyti įgytas žinias, kartu ugdyti tam tikras žmoniškąsias

galias, gebėjimus, kad galėtų prisitaikyti prie šiuolaikinės demokratinės visuomenės. Todėl

neformalus ugdymas šiandien yra ypač aktualus.

Neformalusis ugdymas yra sudedamoji Lietuvos švietimo sistemos dalis, kurios veikla

reglamentuojama šiais dokumentais:

• Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu (priimtas Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m.

birželio 17 d. Nr. IX-1630, Žin., 2003, Nr. 63-2853);

• Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatomis (patvirtintos Lietuvos

Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700, Žin., 2003, Nr. 71-3216 );

• Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir

mokslo ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. ISAK-2695, Žin., 2006, Nr. 4-115);

12

• Vaikų ir jaunimo socializacijos programa (patvirtinta Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 209, Žin., 2004, Nr. 30-995).

Neformalaus vaikų ir jaunimo švietimo statusas teisiškai įtvirtinamas Lietuvos švietimo

koncepcijoje (2005). Šiame dokumente nurodoma, kad visos ugdymo tikslus įgyvendinančios

švietimo sistemos organizacinės struktūros turi būti glaudžiai susijusios tarpusavyje ugdymo

perimamumo, mokslinio, informacinio, materialinio aprūpinimo, teisinio reguliavimo bei

valdymo ryšiais. Neformalusis vaikų švietimas apibrėžiamas kaip kryptinga veikla, padedanti

vaikui įgyti kompetencijas, tapti sąmoninga asmenybe, sugebančia atsakingai ir kūrybingai

spręsti savo problemas ir aktyviai veikti visuomenėje bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos.

(Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija, 2005).

LR švietimo įstatymas pripažįsta neformaliojo ugdymo svarbą, kurio paskirtis yra „tenkinti

mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės

nariais“ ir akcentuoja, kad „neformaliojo vaikų ugdymo programas vykdo muzikos, dailės, meno,

sporto, kitos mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai“ (Lietuvos Respublikos švietimo

įstatymo pakeitimo įstatymas, 2011, str. 48, p. 20).

Daugiausiai dėmesio neformaliajam ugdymui skiria Lietuvos Respublikos jaunimo

politikos pagrindų įstatymas, kurio 11 straipsnyje (2003 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871 11)

neformalusis ugdymas apibrėžiamas kaip „jauno žmogaus aktyvus dalyvavimas visuomenės

gyvenime bei sugebėjimas plėtoti socialines kompetencijas“. Straipsnyje teigiama, kad „jaunimo

neformaliojo ugdymo paskirtis – ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir

kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, taip pat plėtoti

būtent jauno žmogaus socialines kompetencijas“ (2003, 11 str., p. 5). Tačiau čia labiau

akcentuojama, kad jaunimo neformalųjį ugdymą, t.y. neformaliojo ugdymo programas,

projektus, vykdo jaunimo organizacijos, kiti fiziniai ar juridiniai asmenys.

1995 m. ratifikuotoje Lietuvos Jungtinių Tautų „Vaikų teisių konvencijoje“ apibrėžiami

lavinimo tikslai netiesiogiai akcentuoja neformaliojo ugdymo būtinumą: „kuo visapusiškiau

ugdyti vaiko asmenybę, talentą, protinius bei fizinius sugebėjimus <…> parengti vaiką

sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje“ (1995, 29 str., p. 17). Be to, šis dokumentas

„pripažindamas vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių

atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose, laisvai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir kurti

meno kūrinius“ (p. 17), akcentuoja neformaliojo ugdymo vystymą, prisidedančio prie socialinės,

dvasinės ir dorovinės vaiko gerovės.

Mokymosi visą gyvenimą memorandume išskiriamas neformalusis švietimas „kaip asmens

ar visuomenės interesų sąlygojama savišvieta, apimanti valstybės švietimo registro neapibrėžtą

lavinimąsi. “ (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2000, p. 2)13

Neformalusis ugdymas kaip mokymosi visą gyvenimą (lifelong learning) dalis yra

akcentuojamas ir Lietuvos švietimo plėtotės strateginių nuostatų projekte (Švietimo gairės,

2002). Čia pabrėžiama, kad kur kas didesnio švietimo politikos dėmesio susilaukia neformalus ir

informalus švietimas, todėl siekiama „sudaryti vieningą formalaus, neformalaus ir informalaus

švietimo sistemą, tuo pačiu užtikrinant lygias galimybes švietimo paslaugų teikėjams,

siūlantiems formalaus, neformalaus ir informalaus švietimo paslaugas, dalyvauti švietimo

rinkoje taip padidinant turinio įvairovę ir praplečiant pasirinkimo galimybes“ (Švietimo gairės,

2002, p. 121).

Teisinių dokumentų, reglamentuojančių neformalųjį ugdymą, atsiradimas suteikia

neformaliojo ugdymo įstaigoms ir darbuotojams daug galimybių. Lietuvoje esančios

neformaliojo ugdymo įstaigos, siekdamos neformaliojo ugdymo pripažinimo, turi galimybę

sukurti stabilių, patikimų ir kompetentingų partnerių ratą. Taip pat plačiau išnaudoti Europos

Sąjungos programų teikiamas galimybes, tuo pačiu įgyti patirties iš kitų šalių, siekti tarptautinio

bendradarbiavimo neformaliojo ugdymo srityje (Ruškus, 2009; Žvirdauskas, 2009;

Stanišauskienė, 2009).

Siekiant pripažinti neformalųjį ugdymą kaip neatsiejamą ugdymo proceso dalį,

susiduriama su daugeliu problemų. Įvairiose neformaliojo ugdymo institucijose neformalusis

ugdymas(is) apibrėžiamas ir vertinamas skirtingai. Nėra aiškaus supratimo dėl neformaliojo

ugdymo teikiamų privalumų. Dažniausiai neformalusis ugdymas suprantamas kaip papildoma,

užklasinė veikla, atliekanti tik užimtumo funkciją (Hodkinson, 2003; Colley, 2003; Malcom,

2003). Dauguma neformalųjį ugdymą atstovaujančių įstaigų nesiekia tapti patraukliomis,

aktyviai pritraukti vaikus ir jaunimą, nesiorientuoja į rinką, ir mano, kad veiklas lankantys vaikai

– savaime suprantamas dalykas.

Apibendrinant galima teigti, kad teisinių dokumentų, reglamentuojančių neformalųjį

ugdymą Lietuvos švietimo sistemoje pakankamai. Jų realizavimas suteikia neformaliojo ugdymo

įstaigoms ir darbuotojams daugiau galimybių. Neformalųjį ugdymą įteisinantys dokumentai

didelį dėmesį teikia vaikų ir jaunimo gebėjimų bei polinkių atskleidimui, savišvietos, saviraiškos

poreikių, kūrybiškumo plėtojimui, turiningo laisvalaikio praleidimui, socialiniam ir doroviniam

ugdymui, nusikalstamumo prevencijai įgyvendinti.

1.1.2. Neformaliojo ugdymo principai ir metodai

Neformalusis ugdymas yra neatsiejama Lietuvos švietimo koncepcijos (2005) dalis, todėl

pirmiausia remiasi bendraisiais jos principais:

14

• aktualumo principu – neformaliojo švietimo siūlomų veiklų pasiūla skirta socialinėms,

kultūrinėms, asmeninėms, edukacinėms, profesinėms ir kitoms kompetencijoms

ugdyti;

• demokratiškumo – mokytojai, tėvai ir vaikai yra bendro ugdymosi proceso kūrėjai,

kartu identifikuoja poreikius;

• prieinamumo – sudaromos visos sąlygos vaiko kompetencijoms ugdytis per pasirinktą

veiklą. Siūlomos veiklos ir mokymosi būdai yra prieinami visiems vaikams pagal

amžių, išsilavinimą, turimą patirtį nepriklausomai nuo socialinės padėties;

• individualizavimo – ugdymas individualizuojamas pagal kiekvienam vaikui reikalingą

kompetenciją, atsižvelgiant į jo asmenybę, galimybes, poreikius ir pasiekimus;

• savanoriškumo – vaikai laisvai renkasi švietimo teikėją, tinkamiausias veiklas

kompetencijoms ugdyti, dalyvauja jose savo noru ir niekieno neverčiami

(Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija, 2005).

S. Dzenuškaitė (1991) ir S. Dapkienė (2002) išskyrė specifinius nepamokinės veiklos

principus, kurie būtini organizuojant popamokinę veiklą:

• Tikslingumo ir perspektyvos;

• Kūrybinio aktyvumo ir iniciatyvumo;

• Humanistinio kryptingumo;

• Atsižvelgimo į amžiaus tarpsnių psichologinius ypatumus;

• Tautos kultūrinės patirties perimamumo ir plėtojimo;

• Atsižvelgimo į mokinių poreikius ir interesus;

• Popamokinės veiklos ryšio su gyvenimu.

Neformaliojo ugdymo veiklos organizavimas, I. Zaleckienės (1994) teigimu, turi remtis

aktyvumo ir labilumo principais. Aktyvumo principas realizuojamas dviem aspektais: vaikas pats

renkasi norimą užsiėmimą ir jame noriai dalyvauja; jei mokinys apsisprendė dalyvauti tam

tikroje veikloje, tai ir supanti socialinė aplinka aktyviai jį veikia. Labilumo principas užtikrina

moksleiviui teisę keisti veiklos pobūdį ar visai jos atsisakyti nepriklausomai nuo priežasčių. Šie

principai sudaro galimybes laisvai priimti pozityvias vertybes, neformaliems bendravimo

įgūdžiams ugdytis.

I.Ramaneckienė (1998) skatina atsižvelgti į tokius neformaliojo ugdymo principus:

15

• vaiko interesų prioritetiškumas (ugdymas yra neprivalomas ir laisvai pasirenkamas,

temos įvairios ir įdomios, žinomi dalykai pateikiami nauju aspektu);

• veiklos atvirumas;

• asmeninė iniciatyva ir atsakomybė;

• veiklos lankstumas (ugdymo turinys derinamas su vaiko amžiaus ypatumais,

išsivystymo lygiu, einama nuo lengvo prie sunkaus, nuo žinomo prie nežinomo,

naudojami įvairūs metodai ir būdai);

• orientavimasis ateities profesinei veiklai (skatinamas pastabumas, dėmesys,

kūrybiškumas, tobulinami įvairūs praktiniai gebėjimai ir įgūdžiai, plėtojamas

gebėjimas bendrauti su skirtingos socialinės padėties žmonėmis).

G.Kvieskienė (2003) išskiria šiuos neformaliojo ugdymo veiklos principus:

• lygių galimybių (vienodos galimybės įvairių gabumų ir poreikių vaikams tobulinti

savo gebėjimus);

• aktyvumo (organizuojamas taip, kad ugdytiniai būtų veiklūs, aktyviai dalyvautų);

• lankstumo (organizuojamas taip, kad kada tik panorėjus būtų įmanoma keisti veiklos

pobūdį ar įsitraukti į kitą veiklą);

• tęstinumo (galimybė plėtoti papildomo ugdymo metu įgytus gebėjimus);

• atvirumo ( yra žinomas ir prieinamas visiems vietos bendruomenės vaikams);

• pažangos (veikla orientuota domėtis pažangiomis naujovėmis, siekti rezultatų ir

konkuruoti šiuolaikinėje visuomenėje).

Kaip teigia A. Ramanauskaitė (2002) anksčiau neformaliojo ugdymo veikla buvo daugiau

orientuota į konkretų išmokimą (pvz. dainų, šokių, sporto ar kitos srities), buvo siekiama tos

veiklos gerų rezultatų. Dabar orientuojamasi į kompetencijų plėtojimą per vaikui patinkančią

veiklą. Neformaliojo ugdymo veikla jau nesiekiama ugdyti talentų, o tai daugeliui kelia nerimą ir

skatina nesveiką konkurencinę kovą. Veiklos skatinimas prizais dažniausiai neatskleidžia vaikų

talentų, o priešingai – baugina ir slopina pasitikėjimą savimi, todėl dabartinei švietimo sistemai

tenka taisyti klaidas: būtina rūpintis vaikų ir jaunimo socializacija ir stengtis, kad jie gebėtų

pasirūpinti savimi, rastų vietą visuomenėje.

Organizuojant neformalųjį ugdymą, laikomasi dar ir Lietuvos švietimo koncepcijoje (2005)

apibrėžtų švietimo principų: humaniškumo, demokratiškumo, nacionalumo, atsinaujinimo. Tai

reiškia, kad pabrėžiama asmens pasirinkimo laisvė, santykiai yra pagrįsti demokratijos

principais, rūpinamasi nacionalumo išsaugojimu bei kultūros puoselėjimu, kad neformaliojo

ugdymo sistema atvira kaitai.

16

Taigi, neformaliuoju ugdymu siekiama ugdyti demokratiškai organizuotą, kultūringą,

savarankišką, atsakingą, humanizmo principais ir bendrosiomis vertybėmis besivadovaujantį,

iniciatyvų Lietuvos pilietį. Neformaliojo ugdymo sistema turi funkcionuoti taip, kad vaikas

galėtų:

• gilinti ir plėtoti gebėjimus, įgytus nuoseklioje švietimo sistemoje bei siekti

visapusiško išsilavinimo;

• stiprinti motyvaciją, ruošiantis ekonominei, profesinei veiklai bei karjerai, įgyjant

darbinių gebėjimų;

• stiprinti motyvaciją, ruošiantis ekonominei, profesinei veiklai bei karjerai, įgyjant

darbinių gebėjimų;

• stiprinti motyvaciją, ruošiantis ekonominei, profesinei veiklai bei karjerai, įgyjant

darbinių gebėjimų;

• įgyti papildomų mokslinio darbo įgūdžių ir pasiruošti tolimesnėms studijoms;

• realizuoti saviraiškos poreikius;

• brandinti tautinę ir kultūrinę savimonę;

• laisvai bendrauti su įvairių tautybių, įsitikinimų, polinkių bei skirtingo amžiaus

žmonėmis (Strazdienė, 2006).

Pasak D. Kiliuvienės (1996), organizuojant neformalųjį ugdymą, rekomenduojama dirbti,

naudojant keletą ugdymo metodų. Vienas iš jų – mažųjų grupių mokymo metodas, kai vienu

metu mokoma nuo 1 iki 10 mokinių. Galima taikyti ir generatyvųjį mokymąsi – kai mokomasi ir

išmokstama patiems kuriant, plėtojant, atnaujinant mokomųjų dalykų reikšmes, o ne perimant jas

gatavas. Atradimus darantis mokymasis – tai išmokimas atrandant, mokantis ir išmokstant, kai

mokinys pats formuluoja sąvokas, dėsnius, tarsi darydamas atradimus, be tiesioginio mokymo.

Abipusis mokymasis naudojamas tuo atveju, kai mokiniai mokosi klausinėti kitų mokinių ir

mokytojo, kad suprastų, kokių dalyko supratimo klausimų galima tikėtis teste ir kaip reikia

kitiems patarinėti, kad parodytum, jog supranti dalyką. Diskusijų (pokalbių) metodas tinka

mažoms mokinių grupėms, kada mokytojas netiesiogiai vadovauja, o mokiniai laisvai reiškia

savo mintis kurias nors mokomojo dalyko tema, ginčijasi. Galiausiai naudotinas ir mokomasis

pokalbis, kada mokytojas, aiškindamas naują medžiagą, pateikia faktus, mintis iš mokinio

patirties, po to supažindina su vadovėlio ar kito teksto medžiaga ir parodo ryšį tarp šių dalykų.

Literatūroje sutinkamas ir kita metodų klasifikacija pagal pedagogo veiklą: rodomieji

(teigiamų pvz. demonstravimas, asmeninis pavyzdys ir kita), sakytiniai (pasakojimas, pokalbis,

kaitymas, elgesio nurodymas ir pan.), veikiamieji (įpareigojimo vykdymas, kontrolė, situacijų

17

sudarymas, pratinimas, aplinkos įtakos keitimas ir pan.), stimuliavimo (skatinimas, bausmės)

(Balčiūnienė, 2002, Makarevičienė, 2002).

Mokymo metodų pasirinkimą sąlygoja įvairūs faktoriai: mokinių poreikiai,

nevienoda jų psichofizinė branda, įvairūs žinių ir gebėjimų lygmenys, mokinių amžius, pamokos

tipas, keliami tikslai ir uždaviniai (Strazdienė, 2006).

Veiklos pakeitimo ir bendravimo metodai veikloje, vykstančioje popamokiniu

laiku, užima pagrindinį vaidmenį socialinės – edukacinės veiklos vadyboje. Tokios veiklos

vadovus būtina orientuoti į tikslingą naujų veiklos ir bendravimo būdų taikymą, kur reikalinga

kruopšti vaikų interesų ir reikalavimų, esamų materialinio ir ugdymo potencialo apskaita,

siekiant veiklos kokybės.

Apibendrinant galima teigti, kad vaikų neformalusis švietimas organizuojamas pagal

bendruosius švietimo sistemos principus: aktualumo, demokratiškumo, prieinamumo,

individualizavimo ir savanoriškumo. Ypač svarbūs yra aktyvumo bei labilumo principai.

Neformaliojo ugdymo veikla yra reikšminga ir reikalinga tiek, kiek ji prasminga pačiam vaikui ir

tik jo paties laisvai pasirinkta, t.y. jis aktyviai ir savanoriškai šioje veikloje dalyvauja.

1.2. Technologinis ugdymas neformaliojo ugdymo kontekste

1.2.1. Technologinio ugdymo samprata

Technologinio ugdymo samprata apima dviejų sąvokų – technologijos ir ugdymo –

derinį, kuris nusako atitinkamą ugdymo sritį. Šiandien technologinis ugdymas apibrėžiamas kaip

pedagoginė sistema, kurios didaktiniai komponentai yra technologinio ugdymo tikslai,

technologinio ugdymo turinys, technologinio ugdymo formos, metodai ir būdai bei technologijų

mokymo ir mokymosi priemonės, kurias naudodamas pedagogas padeda besimokantiems įgyti

visuomenei ir individui reikšmingų ir reikalingų technologinių ir bendrųjų kompetencijų. Tokiu

būdu siekiama tolesnės technologijų plėtros ir geresnės žmogaus gyvenimo kokybės

(Statauskienė, 2009).

Tarptautinių žodžių žodynas (2001) žodį technologija ( gr. techne – menas, amatas ir

logos – mokslas) apibūdina, kaip „gamybinių procesų atlikimo būdų ir priemonių visumą“.

Technologijos – projektavimo būdų ir realizavimo priemonių visuma tam tikram

rezultatui pasiekti (Technologinio ugdymo koncepcija, 2003).

Pasak E. Britton (2005) technologijos yra procesas, kurio metu keičiama aplinka (gamta),

tenkinant savo poreikius, tai žinios, reikalingos sukurti technologinius daiktus ir naudotis tais

sukurtais daiktais, tai gebėjimai ir patirtis, reikalingi naudotis technologijomis. Paties žodžio

18

„technologijos“ sandara rodo, kad technologijos ir mokslas yra glaudžiai susiję, tačiau

technologijos ne tik skiriasi nuo mokslo, bet ir neturėtų būti traktuojamos tik kaip mokslo

taikymas. Technologijos nėra ir antraeilis mokslo dalykas, jos papildo mokslą, naudojasi mokslu,

tačiau technologijų apimtis yra daug platesnė už mokslo taikymą.

L. Statauskienė (2009) teigė, kad istoriškai technologijos samprata ir termino vartojimo

būdas kito dėl technikos pažangos bei žmogaus reikmės jį pažinti ir paaiškinti. Šiuolaikinė

technologijų samprata yra daugiaplanė, atskleidžianti technologinės plėtros prigimtį nuo

klasikinių iki moderniųjų technologijų ir nusakoma žmogaus specifiniais veiklos komponentais,

tokiais kaip meistriškumas, techninio įvykdymo sėkmė, bendradarbiavimas bei žmogaus

vaidmuo atliekant darbo procedūras.

Ugdymas – asmenybę kuriantis žmonių bendravimas sąveikaujant su aplinka bei

žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymas – bendriausia pedagogikos kategorija, apimanti

auginimą, švietimą, mokymą, lavinimą, auklėjimą, formavimą (Jovaiša, 2007).

Pasak V. Jakavičiaus (1998) ugdymas apibrėžiamas kaip tikslingas ugdytojo ir ugdytinio

bendravimas, pasireiškiantis sąveika – abipusiu poveikiu ir komunikacija – informacijos

pasikeitimu. Čia sąveika suprantama kaip jų bendravimo ar bendradarbiavimo abipusiškumas,

vidinė ugdymo proceso dalis, kurią lemiantys veiksniai yra psichinės būsenos, socialinės

nuostatos bei individualios savybės.

Taigi, technologijų ir ugdymo sampratas vienija žmogaus veikla. Ugdymo procese veikla

siejama su aktyvumu mokymosi procese, besimokančiojo pažinimu ir pedagogo veiklos

organizavimu. Technologinės veiklos esmė yra praktinių problemų sprendimas, panaudojant

žinias, mąstymo procesus ir reikalingus materialinius išteklius (Statauskienė, 2009).

Pradinio ir pagrindinio ugdymo programose (2009) technologinis ugdymas suvokiamas

kaip „sudedamoji holistinio ugdymo dalis, leidžianti mokiniams tapti technologiškai

raštingiems, gebantiems nuolat įgyti naujų žinių ir išsiugdyti technologinių gebėjimų, suprasti,

naudoti ir įvertinti nuolatinę technologijų plėtrą kūrybiniame (praktiniame) procese formuojant

pozityvią nuostatą į technologijų virsmą praeities, dabarties ir ateities kontekste“ (Pradinio ir

pagrindinio ugdymo programos/Technologijos, 2009, p. 3/1231).

Pasak A. Ramanauskaitės (2002) technologijų termino samprata prasiplėtė iki

multidisciplininės technologijų traktuotės, apimančios ne tik materialiuosius, bet ir

žmogiškuosius intelektinius išteklius, mokslines ir patirtines žinias, praktinę veiklą bei darbo

organizavimo būdus.

Kaip teigia D. Kiliuvienė (2006) holistinis mąstymas pirmiausia aprėpia kūrybinę įgytų

žinių interpretaciją. Holizmo šalininkai laikosi nuostatos, kad ugdymas turi būti grindžiamas

bendražmogiškąja patirtimi, o ne žiniomis, kadangi asmenybės vertę lemia egzistencinė individo 19

savivoka, pasaulėžiūrinis asmenybės vientisumas. Holistinės sampratos šalininkai į pirmą vietą

iškelia dalies ypatybių priklausomybę nuo visumos, kuriai ji priklauso, o šias dalis padeda

suprasti jų tarpusavio ryšiai. Visumos suvokimas išreiškia holistinę kokybę. Visi šie teiginiai

leidžia spręsti, jog technologinio ugdymo vienas iš siekių yra „ugdyti sąmoningą vartotoją.

Vartotojo ugdymas svarbus stiprinant vaikų ir jaunų žmonių gebėjimą veikti visuomenėje

šiandieninėmis sąlygomis, skatina racionaliai rinktis ir konstruktyviai panaudoti įgytas žinias

bei įgūdžius“ (Valantinaitė, 2010, p. 152).

Šiuolaikinė technologijų samprata apibrėžiama kaip nauja mokslo žinias bei laimėjimus

kurianti ir naudojanti veikla, skirta individo ir visuomenės poreikiams tenkinti, iš esmės keičianti

kokybines visuomenės galimybes bei kiekvieno individo gyvenimą. Kasdieniniame kontekste

„technologijos“ terminas vartojamas žmogaus meistriškumui nusakyti ir metodams, taikomiems

darbinėje ar kitoje veikloje, išreikšti (Statauskienė, 2009).

Nuolatinis visuomenės ir individo poreikių kitimas, nuolatinė technologijų kaita-

gaminimo procesų atlikimo būdai ir priemonės, technologiniuose procesuose veikiančios

materialinių ir žmogiškųjų ryšių ir dėsningumų sistemos, žmogaus priimami sprendimai,

žinojimas „ kaip veikti“ sistemoje gamta – žmogus – daiktinė aplinka (Pradinio ir pagrindinio

ugdymo programos/Technologijos, 2009).

Technologijų plėtra priklauso nuo žmogaus apsisprendimo ir jį veikiančių aplinkos

veiksnių: kultūrinių, ekonominių, aplinkosauginių, socialinių. Mokiniams svarbu išmanyti

kuriamų ar sukurtų technologijų poveikį gamtai, žmogui, daiktinei aplinkai suprasti, kaip vertinti

technologijų teikiamą naudą bei galimą poveikį asmens ir visuomenės sveikatai, saugai ir

gerovei.

Pasak L. Statauskienės (2009) edukacine prasme technologinio ugdymo šiuolaikinė

samprata yra artima „mokymosi veikiant“ idėjoms, nes pabrėžiama aktyvi besimokančiojo

praktinė veikla ir mokymasis veikloje, kur mokytojas tampa padėjėju ir pagalbininku. Todėl

metodologiniu technologinio ugdymo nagrinėjimo pagrindu gali būti „veiksmo pedagogikos“

teiginiai, kuriais akcentuojama ugdymo proceso dalyvių veiklos įtaka ugdymo procesui ir jo

rezultatams.

Apibendrinant galima teigti, kad technologinio ugdymo plėtra priklauso nuo kultūrinių,

ekonominių, aplinkosauginių, socialinių veiksnių, todėl šiuolaikinis technologinis ugdymas

suvokiamas kaip praktinė veikla ir mokymasis veikloje, kurioje integruojama kūryba ir kūrybinės

idėjos, praeities – dabarties technologijos – sveika, saugi ir estetiška gyvensena – sąmoningas

vartotojas.

20

1.1.3. Technologinio ugdymo paskirtis, tikslai ir uždaviniai

Šiuolaikinis technologinis ugdymas suvokiamas kaip procesas, kuriame integruojama

kūryba, kūrybinės idėjos bei jų praktinis realizavimas (Technologinio ugdymo koncepcija,

2003). Technologijų ugdymo kryptį diktuoja šalies visuomenės pokyčiai, priklausantys nuo

kultūros, tradicijų, nuo kitų šalių visuomenės ir tradicijomis. Lietuva ne vienintelė šalis ieškanti

būdų tobulinti švietimą. Atnaujinamos technologijų dalyko programos, įvertinat poreikius ir

galimybes ir derinant prie pasaulio švietimo naujovių.

Moslininkai R. McCormickas, P. Murphy, H. Harrisonas (1993), K. Seemannas (2000),

A. Rasinenas (2003) atskleidė, kad konkrečios šalies technologinio ugdymo sistemos elementus

ir technologinio ugdymo rezultatą lemia tos visuomenės vidiniai socialiniai, kultūriniai,

politiniai, ekonominiai veiksniai, techninės pažangos lygis. Šie veiksniai atlieka reguliavimo

funkciją tarp to, „ko norime/siekiame“, ir to, „ką galime/turime“. „Kodėl reikia“ vienokio ar

kitokio technologinio ugdymo, atskleidžia socialinės ir kultūrinės visuomenės aplinkybės, kurios

nulemia ir technologinio ugdymo tikslą (Statauskienė, 2009).

Puoselėjant vertybines nuostatas, plėtojant bendruosius gebėjimus, taikant aktyviuosius

mokymo metodus, modernias darbo, informacijos pateikimo, apdorojimo, medžiagų pažinimo

technologijas, atsižvelgiant į moksleivių (neskirstant pagal lytį) poreikius ir gebėjimus

technologinio ugdymo paskirtis – „plėtoti bendrąsias ir technologines kompetencijas – žinių ir

supratimo, gebėjimų ir nuostatų visumą, padedančią mokiniui įgyti technologinio raštingumo

pagrindus, būtinus kiekvienam žmogui nuolat kintančioje sociokultūrinėje aplinkoje. Taikant

aktyvaus mokymo ir mokymosi metodus, modernias darbo, informacijos pateikimo, apdorojimo,

medžiagų pažinimo technologijas, atsižvelgiant į mokinių poreikius ir gebėjimus, sudaryti

sąlygas visiems mokiniams (neskirstant jų pagal lytį) mokytis įvairių technologijų“ (Pradinio ir

pagrindinio ugdymo programos/Technologijos, 2009, p. 3/1231). Siekiama mokiniams įdiegti

technologinio raštingumo pagrindus būtinus kiekvienam žmogui nuolat besikeičiančioje

sociokultūrinėje aplinkoje:

• pažinti technologijų raidą istoriniame kontekste, technologijų santykį su kitais mokslais,

vertinti technologijų įtaką kultūrai, technologijų kaitą socialinėje aplinkoje;

• gebėti naudotis technologijomis kaip vartotojui, spręsti technologine problemas, rasti

reikiamą informaciją turimai idėjai plėtoti, kurti ir gaminti norimus gaminius;

• saugiai naudoti ir tinkamai parinkti kuriamiems gaminiams buitinės aplinkos

medžiagas, įgyti sveikos gyvensenos nuostatas, suvokti ekologinių technologijų vertę;

21

• planuoti, organizuoti ir vertinti nesudėtingus technologinius procesus, ugdyti teigiamą

nuostatą į technologijų plėtrą, projektavimo procese takyti informacines ir komunikacines

technologijas (Pradinio ir pagrindinio ugdymo programos/Technologijos, 2009).

Technologinio ugdymo tikslas – „sudaryti prielaidas mokiniams išsiugdyti

technologinio raštingumo pagrindus, t. y. puoselėti vertybines nuostatas ir bendruosius

technologinius gebėjimus, būtinus kiekvienam žmogui nuolat kintančioje sociokultūrinėje

aplinkoje, gebėti naudotis nesudėtingomis technologijomis kaip vartotojams, patirti kūrybinį

džiaugsmą, mokėti spręsti problemas, išsiugdyti pozityvias nuostatas nuolatinei technologijų

kaitai“ (Pradinio ir pagrindinio ugdymo programos/Technologijos, 2009, p. 3/1231).

Pasak L. Statauskienės (2009), technologinio ugdymo tikslas – patenkinti kvalifikuotų

darbininkų poreikį, paskatinti tradiciškai perteikti esmines vertybes (grožio pajautą) per praktinę

visuomeninę patirtį. Technologinio ugdymo tikslo formuluotė, siejama su žmogaus poreikiu

išgyventi techniškame pasaulyje, perteikti visuomeninės patirties darbo ir darbo organizavimo

būdus jaunajai kartai, būdinga „pramoninės gamybos“ sistemai.

Technologinio ugdymo koncepcijoje (2003) technologinio ugdymo tikslas – suteikti

technologinį raštingumą, sudaryti galimybes žmogui visaverčiai gyventi nuolat besikeičiančioje

visuomenėje.

N. Strazdienės (2006) nuomone technologijų tikslas – sudaryti moksleiviams prielaidas

puoselėti vertybines nuostatas, tautos tradicijas, plėtoti bendruosius gebėjimus; suvokti buitinėje

aplinkoje kylančias problemas, jų sprendimo principus; išmokti saugiai naudotis technika;

pažinti medžiagas; išmokti kurti projektus, gaminius; ugdyti gebėjimus, padedančius kaip

vartotojams orientuotis rinkoje.

Siekiama, kad moksleiviai išsiugdytų gebėjimus suprasti technologijų svarbą kiekvieno

žmogaus gyvenime ir šalies ūkyje. Moksleiviai rengiami ir brandinami tolesniam gyvenimui kaip

būsimi šeimos nariai, piliečiai, gebantys lanksčiai adaptuotis kintančioje visuomenėje, pasirengę

tolesniam savęs tobulinimui. Technologinio ugdymo procese keliami šie uždaviniai:

• puoselėti vertybines nuostatas ir bendruosius gebėjimus, suprasti sparčią

technologijų kaitą, jų taikymo integralumą ir įtaką žmogaus sociokultūrinei, ūkinei

aplinkai;

• bendradarbiauti tarpusavyje, stebėdami analizuoti kasdienio gyvenimo aplinką,

paaiškinti problemas, jų sprendimo principus;

• siekti idėjų ir jų įgyvendinimo dermės, išmokti sudaryti kuriamų projektų planus,

nuosekliai organizuoti ir atlikti darbo procesus;

22

• planuoti bei organizuoti kūrybinę ir praktinę veiklą, mokėti kūrybiškai,

funkcionaliai, estetiškai, ekonomiškai projektuoti, saugiai, technologiškai, kokybiškai

gaminti, kurti ir prižiūrėti buitinę aplinką, orientuotis rinkoje kaip vartotojams, išlikti

sveikiems;

• siekti plėsti žinias apie technologijas, jas kūrybingai taikyti praktikoje, naudotis

įvairiais informaciniais šaltiniais, rinkti informaciją apie istorines, kultūrines tautos

amatų ir verslo tradicijas, sociokultūrinę ir ūkinę aplinką, šiuolaikinių technologijų,

medžiagų naudojimo galimybes, vartotojams teikiamas paslaugas, rinką;

• pažinti medžiagų savybes, analizuoti, kaip jas pritaikyti dirbiniuose, kokias darbo

priemones ir technologijas naudoti, kad nebūtų pakenkta jų struktūrai;

• apibendrinti kūrybines idėjas ir praktinius darbus, įvertinti rezultatus, įvairiomis

formomis kūrybingai pateikti sukauptą medžiagą;

• siekti motyvuotai apsispręsti, kokių technologijų ir kur toliau mokytis, 9–10

klasėse pasirinkti technologijų programą, išbandyti savo kūrybinius ir praktinius

gebėjimus, susipažinti su technologiniais procesais, profesijomis, ūkio šakomis

(Pradinio ir pagrindinio ugdymo programos/Technologijos, 2009).

Kaip teigia L. Statauskienė (2009) technologinė veikla iš esmės yra praktinė, siejama su

mokinių pasitikėjimu ir gausybės veiklų išbandymu, grindžiamu technologijų srities vertybėmis,

atitinkamu technologiniu žinojimu bei technologiniais gebėjimais. Visa tai suteikia galimybių,

atsižvelgiant į aplinkos (konteksto) diktuojamas sąlygas, įvertinti žmogiškuosius poreikius ir

galimybes, vertybines nuostatas, nuo kurių priklauso kiekvienas veiklos etapas ir asmens

poreikis kurti, keisti ar tobulinti savo aplinką. Vadinasi, technologijų mokome tuo tikslu, kad

vaikai suprastų, kokią reikšmę, galimybes turi ir pavojus kelia technologijų valdymas

dabartiniame gyvenime, kaip kinta ir yra tobulinamos technologijos įvairiuose šalies ūkio srityse,

kaip gali būti gerinama kokybė, saugoma aplinka nuo neigiamo technologijų poveikio, gebėtų

gyventi ir atskleisti save kuriančioje visuomenėje, išsaugant dvasinės ir materialios žmonijos

kultūros paveldą.

Apibendrinat galima teigti, kad technologinio ugdymo tikslas gebėti suprasti technologijų

svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime ir šalies ūkyje, naudoti, įvertinti ir valdyti technologijas,

puoselėti vertybes ir bendruosius technologinius gebėjimus būtinus kiekvienam žmogui

(nepriklausomai nuo lyties) nuolat kintančioje sociokultūrinėje aplinkoje. Rengti mokinius

tolesniam gyvenimui, kaip būsimus šeimos narius, piliečius gebančius adaptuotis kintančioje

visuomenėje, pasirengusius tolesniam tobulėjimui.

23

1.2. Neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo aspektai

1.3.1. Neformaliojo technologinio ugdymo organizavimas

Aktuali šiuolaikinio ugdymo proceso organizavimo problema yra siekis parinkti ugdymo

turinio pateikimo būdus, padedančius atskleisti ugdytinio individualybei, jo saviraiškai,

saviaktualizacijai bei savirealizacijai, padedančius priimti informaciją ir įsilieti į ugdymo procesą

pagal asmenybės skirtumus, individualų mokymosi stilių. Technologinio ugdymo turinys ir

kontekstas savo plačių veiklos galimybių dėka sudaro ypač palankias sąlygas besimokančiojo

saviraiškai plėtoti, atsiskleisti, kurti ir ugdyti mokinių grupinę ir individualią atsakomybę, jų

savarankiškumą praktinėje veikloje (Statauskienė, 2009).

Pasak I. Statauskienės (2009), organizuojant technologinio ugdymo procesą svarbu

įvardinti esminius didaktinius ir metodologinius bruožus, atskleidžiančius technologijų mokymo

ir mokymosi specifiką. Ugdomoji situacija, mokymosi kontekstas suvokiamas ne vien kaip savita

socialinių įtakų visuma, veikianti ugdymo procesą, bet yra ir ugdytinio patirties šaltinis, kai

įtakos (poveikio) veiksniai, pedagoginės patirties perdavimo būdai nukreipiami į tam tikrą tikslą,

o ugdymo procese šis ugdymo tikslas siejamas su ugdytinio patirtimi.

Siekiant veiksmingai organizuoti mokymo procesą, būtina vadovautis pagrindiniais

didaktiniais principais – sistemingumu, nuoseklumu, aktyvumu, perimamumu, sąmoningumu ir

vaizdumu, kurie daro įtaką mokymo turinio atrankai ir mokymo organizavimo pobūdžiui

(Ramanauskaitė, 2002).

Kaip teigia V. Rajeckas (1999) mokinių poreikiams patenkinti reikšminga tai, kad būtų

parenkamos kūrybiškumą ir mąstymą skatinančios mokymo strategijos, mokymo organizavimas

gretinamas su probleminiu mokymu: orientuotis į integralumą ir problemų sprendimą, taikant

mokinių savarankiškumą, aktyvumą ir smalsumą skatinančius mokymo metodus, pavyzdžiui,

trumpalaikių ar ilgalaikių projektų metodą, kitokius kūrybinius darbus.

Richard M. Felder ir kt. (2002) išskiria šiuos technologinio mokymosi stilius ir strategijas:

1. Aktyvūs ir reflektyvūs.

• Aktyvūs. Atsimena ir supranta informaciją, veikia aktyviai. Mėgsta dirbti

grupėje.

• Reflektyvūs. Apie gaunamą informaciją turi tyliai pagalvoti. Pirmenybę

teikia individualiam darbui.

2. Nujaučiantys ir mąstantys.

• Nujaučiantys. Pirmenybę teikia galimybių ir ryšių atradimui, naujovėms.

Geriau supranta naujas koncepcijas, abstrakčias formuluotes. Greičiau

24

veikia. Nemėgsta, kai reikia daug atsiminti, daryti pasikartojančius

veiksmus.

• Mąstantys. Patinka faktų mokymasis. Mėgsta veikti pagal gerai žinomus

metodus. Kantrūs, gebantys sėkmingai atlikti laboratorinius darbus.

Praktiškesni ir atsargesni. Nepatinka dalykai, kurie neturi aiškaus ir matomo

ryšio su realybe.

3. Vizualiniai ir verbaliniai.

• Vizualiniai. Geriau atsimena vizualinę informaciją, t. y. paveikslus,

schemas, lenteles, knygų viršelius ir t.t.

• Verbaliniai. Geriau atsimena aiškinimą žodžiu ar raštu.

4. Nuoseklūs ir globalūs.

• Nuoseklūs. Stengiasi mokytis nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Ieškodami

sprendimo stengiasi neatitrūkti nuo loginės sekos.

• Globalūs. Dažniausiai mokosi dideliais šuoliais, nematydami ryšio, bet

galiausiai viską supranta. Gali išspręsti sudėtingas užduotis,

nepaaiškindami, kaip tai padarė (žiūrėta 2011- 10- 09,

http://www4.ncsu.edu/unity/lockers/users/f/felder/public/ILSdir/styles.htm).

A. Pacevičiūtė ir kt. (2009) išskiria keturias mokytojo ir mokinio technologinio ugdymo

veiklos rūšis būrelyje:

• Ąsotėlio ir puodelio. Mokytojas kalba, mokiniai klausosi. Mokytojas numato

temą; daugiausia kalba; viską rašo lentoje; pats pateikia užduotis; pats vertina.

Mokiniai tik vykdo mokytojo nurodymus.

• Lipdymo iš molio. Mokytojas nurodo, mokiniai dirba. Mokytojas numato temą;

rodo, kaip atlikti tam tikrus veiksmus, prašo, kad mokiniai pabandytų atlikti

veiksmus patys; rašo lentoje svarbius faktus, sąvokas; prašo, kad mokiniai

pademonstruotų, kaip jie suprato pateiktą medžiagą; komentuoja mokinių darbus,

nurodo kryptį, kuria linkme tobulėti.

• Augančio augalo. Mokiniai atranda, mokytojas nukreipia. Mokytojas kontroliuoja,

stebi mokinius ir konstruktyviai pataria. Mokiniai informuoja, ką ir kaip veiks;

išbando naujus darbo būdus; rašo atliktų darbų ataskaitas arba juos viešai pristato;

prašo mokytojo konstruktyviai patarti; nusprendžia, ką ir kaip keisti; įsivertina.

• Keliautojo. Mokiniai veikia, mokytojas vadovauja. Mokiniai svarsto, ką daryti;

tyrinėja; analizuoja; taiso ar vėl kartoja; apibendrina; nusprendžia, kokių priemonių

imtis, kad tobulėtų.

25

Mokytojo mokymo organizavimo stiliai pagal A. F. Grasha (2002):

• Eksperto. Mokytojas disponuoja žiniomis, kurių reikia mokiniams. Jis siekia

įtvirtinti savo, kaip eksperto, pozicijas tarp mokinių, demonstruodamas detalias

žinias ir provokuodamas juos tobulinti savo sugebėjimus. Mokytojas ekspertas

rūpinasi informacijos perdavimu ir tuo, kad mokiniai būtų gerai pasiruošę.

Privalumai. Mokytojas – savotiška enciklopedija, turi daug reikiamos informacijos,

žinių ir praktinių gebėjimų. Trūkumai. Didžiulis žinių kiekis gali išgąsdinti

mokinius, o pats mokytojas, pateikdamas aiškius ir tikslius atsakymus, kartais gali

tiesiog pamiršti paaiškinti esmę.

• Vadovo. Mokytojas yra kolektyvo narys, turintis daug žinių ir dėl to įgyjantis

autoritetą tarp mokinių. Jis mokiniams nustato mokymosi tikslus, lūkesčius ir

elgesio taisykles. Taip pat jis pateikia teisingus, priimtinus ir įprastus būdus

užduotims atlikti, supažindina mokinius, kaip reikia mokytis. Privalumai. Mokiniai

tiksliai žino, ko iš jų tikimasi ir priimtinus būdus, kaip tai atlikti. Trūkumai. Tai

nelabai lankstus stilius, sudaro griežto mokinių mokymo būdo prielaidą.

• Asmeninės patirties. Mokytojas mokinius moko savo pavyzdžiu, nustato savo

taisykles, kaip reikia galvoti ir elgtis. Jis prižiūri, vadovauja ir nukreipia vaikus,

rodydamas, ką daryti, skatindamas juos tyrinėti, o paskui – oponuoti mokytojo

nuomonei, metodams. Privalumai. Dėmesys sutelkiamas į tiesioginį mokytojo

darbo stebėjimą ir sekimą jo pavyzdžiu. Trūkumai. Kai kurie mokytojai gali

manyti, kad jų mokymo metodas ir pavyzdys yra pats geriausias, tačiau kai kuriems

mokiniams gali sukelti nevisavertiškumo jausmą, nes jie lygins savo gebėjimus su

mokytojo.

• Padėjėjo. Mokytojas konsultuoja ir kiek galėdamas dažniau palaiko ir padrąsina

mokinius, pabrėžia mokinio – mokytojo individualaus bendravimo reikšmę,

nukreipia mokinius, klausinėdamas, tirdamas galimybes bei skatindamas kurti

kriterijus, kurie padėtų jiems pasirinkti įvertinti save arba atliekamą darbą. Tokio

mokytojo tikslas – ugdyti mokinių gebėjimą savarankiškai dirbti, iniciatyvumą bei

atsakomybės jausmą. Privalumai. Lankstumas, dėmesys mokinių poreikiams, noras

tirti problemas įvairiais būdais. Trūkumas. Užima daug laiko, dėl draugiškumo gali

imti trūkti kontrolės.

• Nurodytojo. Mokytojas stengiasi ugdyti mokinių gebėjimą dirbti savarankiškai.

Mokiniams padeda, kai jie to paprašo, o apskritai mokytojas stebi procesą, kad

galėtų aptarti kartu su mokiniais jų atliekamus darbus, sėkmes ir nesėkmes.

26

Privalumai. Padeda mokiniams suvokti nepriklausomybę, ugdo atsakomybę ir

savarankiškumą. Trūkumai. Kai kurie mokiniai gali imti netinkamai naudotis tokia

savo laisve.

Daugeliu atvejų mokytojams gali atrodyti įdomu, gal kiek baugu, kad kiekvienas mokinys

gali turėti savo tam tikrą pageidautiną mokymosi stilių, ir manyti, kad jeigu galėtų mokymosi

stilių nustatyti ir mokyti pagal jį, tai galbūt mokymosi sunkumai išnyktų. Tyrimai, kuriuos atliko

Coffield ir kt. (2004), parodė, kad mokymosi stilių nustatymas kai kuriems mokytojams

sudėtingas ir neteikia norimų rezultatų.

Kaip ir pamokoje, taip ir neformaliajame ugdyme, svarbiausia yra iš pradžių patraukti

mokinių dėmesį, užmegzti su jais ryšį, įgauti pasitikėjimo ir nuteikti veiklai, o baigiantis

užsiėmimui sudominti tolimesne veikla. Reikėtų tinkamai sudaryti užsiėmimų tvarkaraštį, nes

nuo jo taip pat priklauso mokinių veikla. Nors neformalusis ugdymas organizuojamas

atsižvelgiant į vaiko gebėjimus, poreikius, pomėgius ir skirtas įvairioms kompetencijoms plėtoti,

reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vaikai mokykloje fiziškai pervargsta, praranda darbingumą,

todėl po pamokų vykstančioje veikloje mažėja jų dėmesingumas (Kiliuvienė, 2006).

Akivaizdu, kad žmogaus mokymuisi yra būtina patogi aplinka. Mokinių dėmesingumui ir

aktyvumui, formaliajame ir neformaliajame ugdymo procese, įtaką daro daugelis dalykų:

aplinka, kurioje organizuojamas mokymas ir mokymasis, mokytojo išvaizda ir elgesys, mokytojo

ir mokinių tarpusavio santykiai, mokymo būdai ir metodai, tinkamai sudarytas tvarkaraštis. Tam,

kad būtų galima kurti palankią ugdymo(si) aplinką, būtinas ugdymo įstaigos bendruomenės narių

glaudus bendradarbiavimas (Zuzevičiūtė, 2006).

Šiandienos nuolatos besikeičianti aplinka turi skatinti sistemingai tyrinėti ir vertinti

ugdymo(si) aplinkas. Kaip teigia Fullan (1998), geresnius sprendimus esamiems poreikiams

tenkinti galima rasti tik ištyrinėjus aplinkas.

Šiuolaikinė mokykla negali apsiriboti vien tik žinių perteikimu – ji turi funkcionuoti kaip

integrali institucija, padedanti formuotis vaiko charakteriui bei idealams, reikštis kūrybiškumui ir

gebėjimams. Ugdymo turinys turi būti orientuotas į vaiko sąmonę, poreikius bei polinkius.

Būtent todėl reikia didelį dėmesį skirti neformaliai (papildomai) veiklai. Pagrindinis

neformaliojo ugdymo organizavimo tikslas – drauge su šeima ir mokykla ruošti vaiką

savarankiškam gyvenimui, plėsti ir tobulinti jo fizines, protines, dorovines – dvasines galias, jų

interesus, skatinti visuomeninį aktyvumą (Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos, 2000).

Apibendrinant galime teigti kad ugdymo(si) aplinka – tai aplinka, kurioje organizuojamas

mokymas(is), kuriami mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai, tinkamai parenkamas

ugdymo(si) turinys, formos, būdai ir metodai. Aplinkos daugialypiškumą reikia suprasti kaip

nevienarūšius, įvairius lavinamuosius įgūdžius ir stilių įvairovę. Mokymo(si) aplinka turi būti 27

kuriama atsižvelgiant į mokinių poreikius. Turininga aplinka užtikrina, kad mokinys žinos, ką

veikti toliau, ir darys regimą, apčiuopiamą pažangą.

1.3.2. Mokytojas – neformaliojo technologinio ugdymo organizatorius

Neformaliojo vaikų švietimo koncepcijoje (2005) neformaliojo vaikų švietimo mokytojas

apibrėžiamas kaip – „asmuo, ugdantis ir mokantis mokinius pagal neformaliojo vaikų ugdymo

programas, turintis darbo patirtį ir kompetenciją“ (Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija,

2005, p. 1).

Kvalifikacinius reikalavimus mokytojams, dirbantiems pagal neformaliojo ugdymo

programas, nustato LR Švietimo ir mokslo ministras ( Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas,

2003). Neformaliojo ugdymo mokytoju dirbti turi teisę:

• asmuo, įgijęs aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų)

išsilavinimą, turintis pedagogo kvalifikaciją;

• asmuo, įgijęs aukštąjį, aukštesnįjį (specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) ar

vidurinį išsilavinimą, bet neturintis pedagogo kvalifikacijos, išklausęs švietimo ir

mokslo ministro nustatyta tvarka pedagoginių- psichologinių žinių kursą;

• švietimo, kultūros, sporto ir socialinių reikalų departamentas koordinuoja

neformaliojo ugdymo organizavimą savivaldybėje ir vykdo jo priežiūrą;

• neformaliojo ugdymo ir bendrojo lavinimo mokyklose už neformalųjį ugdymą

atsakingas mokyklos vadovas arba jo paskirtas neformaliojo ugdymo

organizatorius;

• organizatoriaus veiklą rekomenduojama įteisinti ir reglamentuoti mokyklos

nuostatuose arba vadovo patvirtintoje neformaliojo ugdymo organizavimo tvarkoje

(Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, 2003).

Žinoma, jog dabartiniu periodu neformaliojo ugdymo programas įgyvendinantiems

pedagogams, būrelių vadovams, kitiems specialistams dar trūksta žinių, gebėjimų ir įgūdžių, kaip

organizuoti kryptingą veiklą, padedančią jaunam žmogui atsiverti, išmokti išklausyti kitą ir

atsiskleisti pačiam, pažinti save ir mokėti valdyti savo emocijas ir jausmus, elgesį, bendrauti ir

bendradarbiauti. Žinodami tai, kad neformalusis ugdymas turi kaip tik užimti daugumą tų

mokinių, kurie turi formaliajame ugdyme problemų ir jas padėti išspręsti, kyla būtinybė suteikti

neformaliojo jaunimo ugdymo organizatoriams tų žinių, gebėjimų ir įgūdžių, kurių jiems trūksta.

Pedagogams nuolat keliama daug įvairių reikalavimų. L.Jovaiša (2001) išskiria tokias

ugdytojo – pedagogo prievoles:

• pedagogas turi pasižymėti dvasingumu;

28

• gerai išmanyti dalyką tos ugdymo srities, kurioje dirba;

• kasdien rūpintis ugdytinio vertybėmis (mokslo, socialinės, dorovinės, estetinės

brandos);

• protingai spręsti gyvenimo uždavinius;

• būti dėmesingam individualybei, jos poreikiams ir siekimams, sunkumams ir

problemoms;

• taikyti žinias veikloje su ugdytiniais;

• individualizuoti ugdymą;

• savo pavyzdžiu diegti vertybes, kurias pedagogas skelbia (Jovaiša, 2001).

Pasak I. Ramaneckienės (2001) ugdomasis poveikis neįmanomas be pedagoginės sąveikos,

kurios pagrindinės formos yra pedagoginis bendravimas ir pedagoginiai santykiai. Pedagoginei

sąveikai būdingas socialiai orientuotas pobūdis: pedagogas atstovauja visuomenei ir perduoda

ugdytiniams jos sukauptą ir apibendrintą patirtį, tai yra, siekia ugdytiniams perteikti socialines

vertybes.

D. Augienė (2001) teigia, kad nuo ugdymo procese esančios pedagoginės sąveikos, jos

ypatumų, dinamikos ir joje vykstančio bendravimo bei veiklos stiliaus (demokratinio,

autoritarinio, liberalaus ir pan.), priklauso nuo besiklostančių tarp ugdytojo ir ugdytinio santykių

(humaniškų, partnerystės, priešiškų ir pan.), kokias vertybes ugdytinis atras ir internalizuos. Nuo

to, kokios ir kaip socialinės normos ir vertybės internalizuojamos, priklauso kiekvieno žmogaus

asmenybės kryptingumas, darna. Dėl šių priežasčių pedagogas turi skirti didelį dėmesį

pedagoginiam bendravimui su mokiniais, tarpusavio santykių plėtotei ir bendradarbiavimui.

Ugdymo proceso dalyviai – mokytojas ir mokinys – ugdymo procese sąveikauja, tačiau

kiekvienas iš jų turi individualų santykį su kiekvienu iš technologinio ugdymo komponentų:

tikslu, turiniu, principais, metodais ir priemonėmis. Darni sistema susiformuoja tuomet, kai

ugdymo proceso dalyvių sąveikoje harmonizuojamas santykis su šiais didaktiniais komponentais

(Statauskienė, 2009).

Kiekvienas vaikas yra individualybė, kuriai būdingas savitas įgimtų ir įgytų savybių

derinys. Jie skiriasi gabumais, interesais, charakterio bruožais, dorovinėmis savybėmis ir t.t.

Amžiaus tarpsnių ypatybės sąlygoja tik bendrąją veiklos ir elgesio tendenciją, mokinio

asmenybėje jos išryškėja tik per individualias savybes. Vaiko galimybių realizavimas priklauso

nuo to, „ar pedagogas žino individualias auklėtinių savybes, ar geba remtis jomis, turtindamas

ir drauge ugdydamas individualybę“ (Rajeckas, 1999, p.107). Mokiniai skiriasi ir atminties

ypatybėmis, gebėjimu abstraktuoti ir konkretinti, lyginti ir visapusiškai nagrinėti faktus, vieni

išsiskiria gebėjimais, menams, kiti - mokslams. Pedagogas turėtų taip pat žinoti vaikų namų

29

sąlygas, šeimos atmosferą, susidaryti vaizdą apie mokinių interesus, jų socialines nuostatas

(Rajeckas, 1999).

Bet kuri veikla iš pradžių suplanuojama, tada pradedama vykdyti. Pedagogai, neformalios

veiklos organizatoriai rengia individualias papildomojo ugdymo programas, o jas tvirtina

mokyklos direktorius. Patikslindamas plano struktūrą, formą, pedagogas numato, kokias darbo

formas, temas nagrinės, kokie bus bendri tėvų ir vaikų renginiai, kas už ką atsakingas, kada tai

reikės atlikti (Zaleskienė, 1994).

S. Dzenuškaitė (1991) teigia, kad neformalus ugdymas bus efektyvus, jei pedagogai:

• mokinių laisvalaikį traktuoja kaip rimtą pedagoginę problemą;

• kryptingai, kūrybiškai ir taktiškai vadovauja mokinių nepamokinei veiklai,

nevaržydami iniciatyvos ir savarankiškumo;

• vertina popamokinės veiklos efektyvumą ne pagal atskirų renginių kiekybę ar

kokybę, o pagal jos poveikį mokinio asmenybei;

• popamokinę veiklą grindžia konceptualaus ir psichologinio pobūdžio principais,

atitinkančiais Lietuvos mokyklos ugdymo tikslus bei švietimo sistemos pagrindus;

• ypatingą dėmesį skiria atsižvelgimo į mokinių poreikius ir interesus principui, nes

jis padeda mokiniui tapti neformaliojo ugdymo subjektu (Dzenuškaitė, 1991).

Apibendrinant galima teigti, kad mokytojai kaip neformaliojo ugdymo organizatoriai,

neabejotinai turi turėti pageidaujamas savybes bei kompetencijas, kurios pritrauktų mokinius ir

ugdymo procese jiems padėtų pasiekti optimalių rezultatų. Paskatintų ne tik ugdytinius, bet ir

tėvus bei mokyklos bendruomenę, tobulinti ir gerinti neformalaus ugdymo procesą bei sąlygas.

1. NEFORMALIOJO TECHNOLOGINIO UGDYMO ORGANIZAVIMO ŠIAULIŲ

MIESTO NEFORMALIOJO UGDYMO ĮSTAIGOSE EMPIRINIS TYRIMAS

1.3. Tyrimo metodologija ir organizavimas

Siekiant išsiaiškinti neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo ypatumus Šiaulių

miesto neformaliojo ugdymo įstaigose, iškelti šie uždaviniai:

1. Išsiaiškinti mokytojų ir mokinių pasirinkimo motyvus, mokymo(si) metodus ir

poreikių patenkinimą neformaliojo technologinio ugdymo įstaigose.

30

2. Išanalizuoti bei palyginti mokytojų ir mokinių požiūrį į technologinio ugdymo

organizavimą neformaliojo ugdymo įstaigose.

3. Ištirti kylančias problemas mokytojams organizuojant neformalųjį technologinį

ugdymą.

Tyrimo imtis ir organizavimas. Tyrimas atliktas 2011 m. spalio – lapkričio mėnesiais.

Buvo pateikta 200 anketų mokiniams, iš jų 181 buvo užpildytos teisingai. Mokytojams buvo

pateikta 30 anketų, iš jų 27 sugrąžintos. Taigi tyrime dalyvavo 181 Šiaulių miesto neformaliojo

ugdymo įstaigas lankantys mokinys ir 27 pedagogai. Respondentams pateiktos anketos, kuriomis

siekiama atskleisti neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo ypatumus Šiaulių miesto

neformaliojo ugdymo įstaigose.

Darbo etapai:

2. Pirmame etape – mokslinės literatūros paieška, jos studijavimas. Analizuojama sociologinė,

psichologinė, pedagoginė literatūra. Tyrimo instrumento sudarymas.

3. Antrame etape – tyrimo atlikimas Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigose.

4. Trečiame etape – atlikta empirinio tyrimo kiekybinė analizė, išvadų formavimas ir

rekomendacijų parengimas.

Tyrimo anketa. Remiantis literatūros šaltinių analizės metu gauta informacija apie

mokinių ir mokytojų neformaliojo ugdymo ypatumus buvo sudarytos dvi anketos (mokytojams ir

mokiniams), siekiant išsiaiškinti mokytojų ir mokinių požiūrį į neformaliojo technologinio

ugdymo organizavimą Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigose.

Mokytojų anketą sudaro penki demografiniai klausimai ir 12 klausimų, orientuotų į

problemos atskleidimą empiriniu tyrimu. Demografinius klausimus sudarė prašymai pažymėti

respondentų lytį, amžių, pedagoginio darbo patirtį, neformaliojo technologinio darbo patirtį ir

kvalifikacinę kategoriją. Manoma, kad šie klausimai gali turėti įtakos tyrimui, t.y., respondentų

atsakymams. Kiti anketos klausimai yra sudaryti remiantis išsikeltais tikslais.

Mokinių anketoje yra du demografiniai klausimai ir 17 klausimų, sudarytu panašiu

principu kaip ir mokytojų anketa, siekiant rasti ryšį ir palyginti mokinių ir mokytojų požiūrį į

neformaliojo technologinio ugdymo organizavimą.

Tyrimo etika. Atliekant tyrimą buvo laikytasi tyrimo etikos principų. Apklausti

mokinius leidimą suteikė įstaigų direktoriai. Mokytojų ir mokinių buvo paprašyta atsakyti į

anketos klausimus, pabrėžiant jų teisę savarankiškai apsispręsti dėl dalyvavimo tyrime (dalyvauti

ar nedalyvauti). Respondentams buvo garantuotas anonimiškumas.

31

2. 2. Duomenys apie respondentus

Siekiant objektyviai įvertinti neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo ypatumus,

buvo atsižvelgta ne tik į mokytojų nuomonę, bet ir į mokinių.

1 lentelė

Tyrime dalyvavusių respondentų skaičius atitinkamose ugdymo įstaigose (%)

Šiaulių miesto neformaliojo technologinio ugdymo įstaigos

Apklaustų mokinių skaičius (N=181)

Apklaustų mokytojų skaičius (N=27)

Skaičius % Skaičius %

Šiaulių jaunųjų gamtininkų centras 27 14,9 4 14,8

Šiaulių jaunųjų technikų centras 100 55,3 12 44,5

Šiaulių moksleivių namai 54 29,8 11 40,7

Tyrime dalyvavo trijų Šiaulių miesto neformaliojo technologinio ugdymo įstaigų mokiniai

ir mokytojai. Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre buvo apklausti 14,8% pedagogų ir 14,9%

mokinių. Šiaulių jaunųjų technikų centre – 44,5% mokytojų ir 55,3% mokinių. Šiaulių

moksleivių namuose atitinkamai – 40,7% mokytojų ir 29,8% mokinių. Iš viso buvo apklausti 27

pedagogai ir 181 moksleivis (1 lentelė).

2 lentelė

Tyrime dalyvavusių mokinių lankomi neformaliojo technologinio ugdymo

būreliai (%)

Mokinių lankomi technologinio ugdymo būreliai

Mokinių skaičius(N= 181)

Skaičius %

Gamtos ir amatų būrelis 9 5,0Floristikos būrelis 9 5,0Eksperimentinio meno būrelis 9 5,0Žaislų- suvenyrų būrelis 15 8,3Vaizduojamosios - taikomosios dailės būrelis „Kurkime kartu“ 5 2,7Meninio konstravimo būrelis 7 3,9Rūbų dizaino studija 6 3,3Rūbų modeliavimo ir konstravimo būrelis 12 6,6Jaunųjų šeimininkių būrelis 9 5,0Aitvarų konstravimo būrelis 18 9,9

32

Automodeliavimo būrelis 18 9,9Dailiųjų amatų būrelis 9 5,0Laisvojo skridimo aviamodeliavimo būrelis 9 5,0Laivų modeliavimo būrelis 9 5,0Papuošalų gamybos technologijų būrelis 6 3,3Pynimo (iš vytelių) būrelis 16 8,8Robotų konstruktorių būrelis 6 3,3Trasinio automodeliavimo būrelis 9 5,0

Šiaulių miesto neformaliojo technologinio ugdymo įstaigose veikia 28 būreliai. Tyrime

dalyvavo mokiniai iš 18 būrelių. Matome, kad daugiausia respondentų lanko aitvarų konstravimo

ir automodeliavimo būrelius. Mažiausiai – vaizduojamosios-taikomosios dailės būrelį „Kurkime

kartu“ ir robotų konstruktorių būrelį.

V. J. Vaitkevičius ir kt. (2008) palygino popamokinės veiklos užsiėmimų lankymą

mokykloje ir už jos ribų pagal lytį, teigia, kad merginų ir vaikinų dalyvavimas būrelių veikloje

panašus. Merginos aktyviau nei vaikinai dalyvauja popamokinėje veikloje, mergaitės dažniau

lanko meninės pakraipos būrelius, o vaikinai – sporto, techninius.

Tyrimo duomenys rodo, kad respondentų pasiskirstymas lyties aspektu reikšmingai

nesiskiria. Apklausoje dalyvavo 181 mokinys: 97 merginos (53,6%) ir 84 vaikinai (46,4%).

Kaip ir visoje švietimo sistemoje, kur yra tiesioginis darbas su vaikais, taip neformaliojo

švietimo sistemoje dominuoja moterys pedagogės. Tačiau neformaliojo švietimo įstaigose

daugiau vyrų nei bendrojo lavinimo mokyklose (LR švietimo ir mokslo ministerija, 2008).

Kadangi neformaliojo technologinio ugdymo užsiėmimų pobūdis daugiau techninis, vyrauja

panašus lyties pasiskirstymas. Tiriamųjų imtį sudarė 27 pedagogai, iš jų 16 moterų (59,3%) ir 11

vyrų (40,7%).

1 pav. Mokinių pasiskirstymas pagal amžių (N=181, %)

33

Tyrime dalyvavusių mokinių daugiausia buvo 15 metų amžiaus, t.y. net 22,7% (41

mokinys). Mažiausiai mokinių buvo 19 ir 8-9 m. 19 metų amžiaus mokinys buvo tik vienas

(0,6%). Atitinkamai 9 metų - 2 mokiniai (1,1%), ir 8 metų - 3 mokiniai (1,6%) (1 pav.).

Gauti duomenys rodo, kad neformaliojo technologinio ugdymo įstaigas dažniausiai lanko 14

- 16 metų mokiniai. S. Šukys (2008) savo straipsnyje teigia, kad nuo šeštos iki 10 klasės

matomas dalyvaujančių nepamokinėje veikloje mokinių skaičiaus mažėjimas.

Daugiausia tyrime dalyvavusių neformaliojo technologinio ugdymo pedagogų yra 51 m.

amžiaus ir vyresni (40,8%). Mažiausiai tyrime dalyvavo nuo 20 m. iki 30 m. amžiaus (14,8%).

Tyrime dalyvavę neformaliojo technologinio ugdymo pedagogai yra brandaus amžiaus.

2 pav. Mokytojų pasiskirstymas pagal pedagoginę patirtį (N=27, %)

Daugiausia apklaustų pedagogų (33,4%) turi 21 - 30 metų pedagoginio darbo patirtį.

Mažiausiai (11,1%) turi 6 -10 metų pedagoginę patirtį.

Taigi galima teigti, kad pedagogai dalyvaujantys neformaliajame technologiniame ugdyme

turi sukaupę didelę darbo patirtį.

34

3 pav. Mokytojų pasiskirstymas pagal kvalifikacinę kategoriją (N=27, %)

LR švietimo ir mokslo ministerija (2008) remiantis gautais tyrimo rezultatais teigia, pagal

mokytojų kvalifikacijos struktūrą, neformaliojo švietimo įstaigose daugiau dirba mokytojų, o

bendrojo lavinimo mokykloje neformaliojo švietimo veiklose – vyr. mokytojų

Gauti duomenys rodo, kad Šiaulių miesto neformaliojo technologinio ugdymo įstaigose

dirba daugiau mokytojų turinčių vyr. mokytojo kvalifikaciją (51,9%). Iš apklaustųjų pedagogų –

40,7% mokytojų ir nei vieno mokytojo eksperto.

Galima teigti, kad neformaliojo technologinio ugdymo įstaigose dirba vyresnio amžiaus

pedagogai, turintys didelę padagoginio darbo patirtį ir vyr. mokytojo kvalifikaciją.

2. 3. Šiaulių miesto neformaliojo technologinio ugdymo įstaigų apžvalga

Neformalųjį vaikų švietimą gali teikti neformaliojo vaikų švietimo mokyklos, formaliojo

švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai bei kitos organizacijos, turinčios teisę užsiimti

neformaliuoju vaikų švietimu. Neformaliojo vaikų švietimo mokyklos tipui priskiriamos

muzikos, dailės, meno, sporto mokyklos, ugdymo centrai, moksleivių rūmai, kūrybos centrai,

klubai, šeštadieninės ir sekmadieninės tautinių mažumų mokyklos ir kitos švietimo

institucijos (LR švietimo įstatymas, 2003).

Mes gyvename greitai kintančioje aplinkoje, įvairūs švietimo politikos sumanymai,

gausybė naujovių prislegia neformaliojo ugdymo įstaigas. Suvokiame, kad norint susitvarkyti su

tokio masto ir tokia sudėtinga kaita reikia ilgalaikės perspektyvos, būtina mokėti tam vadovauti,

kurti veiksmingas ir lanksčias struktūras, sudaryti sąlygas žmonėms, o ne įgyvendinti

konkrečius, bet nereikšmingus pokyčius.

35

Kiekviena Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaiga šiandien gali pasigirti gražiomis

tradicijomis, teigiamu įstaigos įvaizdžiu, turiningais ir prasmingais renginiais. Tačiau nenorima

atskleisti tų kasdienių problemų, kurios lemia neformaliojo ugdymo veiklos kokybę.

Žvelgiant į šiandieninę Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo situaciją, 2006–2010 m.

veikė 9 sporto, 4 meno mokyklos, jaunųjų gamtininkų, technikų, turistų centrai, moksleivių

namai, viena nevalstybinė muzikos mokykla. Viena neformaliojo vaikų švietimo mokykla yra

integruota į bendrojo ugdymo mokyklą. Savivaldybės duomenimis 2010 m. vykdytos 66

neformaliojo vaikų švietimo programos, kuriose dalyvavo 6000 mokinių (Lietuva. Švietimas

regionuose 2011. Švietimo prieinamumas, 2011).

Šiandien Šiaulių mieste veikia trys neformaliojo ugdymo įstaigos, užsiimančios

technologiniu ugdymu: Šiaulių jaunųjų technikų centras, Šiaulių jaunųjų gamtininkų centras ir

Šiaulių moksleivių namai. Šiaulių jaunųjų technikų centre patvirtintos 5 pagrindinės ugdymo

programos (veiklos sritys): pradinių techninių įgūdžių ugdymas (pradinio techninio

modeliavimo, lego konstravimo, elektrifikuotų žaislų būreliai), techninio sporto kompetencijų

ugdymas (aviamodeliavimo, aitvarų konstravimo, kosminio modeliavimo, sportinės

radiopelengacijos, laivų modeliavimo, automodeliavimo (radio bangomis valdomi modeliai),

trasinio automodeliavimo būreliai), gamybinių techninių kompetencijų ugdymo programa

(radioaparatūros konstravimo ir remonto, astrofizikų, kompiuterininkų, robotų konstruktorių

būreliai), profesinių kompetencijų ugdymas (pynimo (iš vytelių), dailiųjų amatų, fotografijos,

vaizdo operatorių, papuošalų kūrimo technologijų būreliai), sveikos ir saugios gyvensenos

mokymas (dviratininkų, saugaus eismo mokymas). Šiaulių jaunųjų technikų centrą lanko 320

mokinių, sudaryta 30 grupių, dirba 20 pedagogų.

Šiaulių jaunųjų gamtininkų centras dirba pagal 4 patvirtintas ugdymo programas:

žirgininkų (žirgininkų, žirginio sporto būreliai), zoologų (kinologų, zoologų, felinologų, naminių

gyvūnėlių mylėtojų būreliai), gamtinio kūrybinio ugdymo (floristikos, ekomeno, eksperimentinio

meno, gamtos ir senųjų amatų, žvejų būreliai) bei saugios ir sveikos gyvensenos (gamtos ir

buities būreliai). Įstaigą lanko 273 mokiniai, sudarytos 24 grupės, dirba 11 mokytojų, 5 iš jų turi

vyresniojo mokytojo kvalifikacinę kategoriją.

Šiaulių moksleivių namuose dirba 40 mokytojų, iš jų 12 neformaliojo vaikų švietimo

mokytojų, 13 neformaliojo vaikų švietimo vyresniųjų mokytojų, 11 mokytojų metodininkų ir 1

mokytojas ekspertas. Neformaliojo ugdymo įstaigą lanko 850 mokinių. Įstaiga veikia pagal 5

pagrindines programas: muzikavimo programa, teatrinio ugdymo programa, choreografijos

ugdymo programa, dailės ir technologijų ugdymo programa (rūbų modeliavimo ir konstravimo

būrelis, žaislų-suvenyrų būrelis, fitodizaino būrelis, vaizduojamosios-taikomosios dailės būrelis

„Kurkime kartu“, dailės būrelis, jaunųjų šeimininkų būrelis, meninio konstravimo būrelis, dailės-36

dizaino studija, video studija, taikomosios dailės būrelis, kūrybinės raiškos studija „Skrydis“,

žaislų-suvenyrų būrelis (vadovė D. Dominauskienė), rūbų dizaino studija, dailės būrelis

„Vaivorykštė“), saviraiškos ugdymo programa.

Šiaulių miesto savivaldybės neformaliojo švietimo veiklos 2010-2011 mokslo metų

apraše (Šiaulių miesto savivaldybės neformaliojo vaikų švietimo veiklos aprašas, 2010)

teigiama, kad reikėtų skatinti neformaliojo ugdymo įstaigų veiklą bei bendradarbiavimą,

aktyviau teikti informaciją visuomenei bei potencialiau išnaudoti šių įstaigų galimybes užimant

kuo daugiau moksleivių. Būtina ieškoti galimybių skirti papildomą finansavimą vaikų ir jaunimo

klubams steigti naujus būrelius bei stiprinti materialinę bazę.

Apibendrinant galima teigti, kad Šiaulių mieste neformaliojo ugdymo įstaigų, užsiimančių

technologiniu ugdymu nėra daug. Šiaulių jaunųjų technikų centras, Šiaulių jaunųjų gamtininkų

centras ir Šiaulių moksleivių namai teikia neformaliojo technologinio ugdymo paslaugas

vaikams. Nors įstaigų skaičius nedidelis, tačiau jos teikia platų būrelių pasirinkimą. Mokiniai

gali rinktis iš 28 neformaliojo technologinio ugdymo užsiėmimų.

2.5.Mokinių ir mokytojų požiūris į neformaliojo technologinio ugdymo organizavimo

ypatumus

Neformaliojo vaikų švietimo paskirtis tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos

poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Svarbu organizuoti popamokinę veiklą

taip, kad mokiniai pailsėtų, įtvirtintų kultūringo elgesio įgūdžius, kad lavėtų jų estetinis

suvokimas, kūrybiškumas, organizaciniai gebėjimai, savarankiškumas. (Balčiūnienė ir kt., 2001).

Mokinių buvo klausiama, kuris lankomas technologinio ugdymo būrelis labiausiai patinka

ir kodėl (3 lentelė).

3 lentelė

Mokinių lankomų technologinio ugdymo būrelių pasirinkimo priežastys (%)

Lankomų technologinio ugdymo būrelių pasirinkimo priežastysMokinių skaičius

(N=181)Skaičius %

Rengiamos parodos 5 2,4Nenori būti namie 3 1,4Įdomi veikla 134 64,7Bandysiu parduoti 2 1,0Rengiami konkursai 4 2,0Renginiai 2 1,0Patinka gamta 1 0,5

37

Patinka mokytojas 24 11,6Patinka gėlės ir daryti puokštes 5 2,4Būrelio draugai 12 5,8Reikalinga ateityje 15 7,2

* Pastaba: mokiniai pateikė daugiau nei vieną pasirinkimo priežastį.

R. Krasauskienės (2005) teigimu, svarbiausi poreikiai, lemiantys mokinių pasirinkimą,

renkantis meninės raiškos užsiėmimus: man to reikės ateityje, bendravimo poreikis, noras būti

įvertintam.

Visi respondentai įvardino tik vieną lankomą būrelį ir daugiausia (134) mokinių nurodė, kad

būrelį lanko dėl įdomios veiklos. 24 mokiniai būrelį lanko, nes patinka mokytojas. Taip pat kaip

svarbias priežastis jie paminėjo būrelio draugus ir kad, būrelio metu įgyta patirtis pravers

ateityje. Galima teigti, kad moksleiviai būrelius lanko dėl įdomios veiklos, dėl patinkančio

mokytojo ir ateities perspektyvų. Moksleiviams aktualu smagiai, įdomiai praleisti laiką po

pamokų, be to tikėtina, kad įgytos žinios ir gebėjimai bus naudingi ateityje.

Tyrimu norėta išsiaiškinti, ar yra ryšys tarp lankomo būrelio ir lankymo priežasties. Gauti

duomenys pateikti 4 pav.

4 pav. Lankomo būrelio ir pasirinkimo priežasčių ryšys (N=181)Atlikus statistinę analizę buvo pastebėtas ryšys, tarp lankomo būrelio ir jo pasirinkimo

priežasties. Automodeliavimo būrelyje dirba 18 mokinių, net 13 respondentų teigia, jog jie lanko

užsiėmimus todėl, kad veiklą sieja su ateitimi. Aitvarų konstravimo būrelio ugdytiniai (18 mok.)

beveik visi (17 mok.) kaip lankymo priežastį nurodė įdomią veiklą. Dauguma pynimo iš vytelių

būrelio narių lanko užsiėmimus, nes patinka vadovas. J. V. Vaitkevičiaus ir kt. (2008) atliktas

tyrimas taip pat patvirtino, kad mokinių būrelių pasirinkimui įtakos turi vadovo autoritetas.

Tyrimu norėta sužinoti, kaip mokiniai įvertina, anketoje pateiktus, būrelio lankymo motyvus.

Duomenys pateikti 5 pav.

38

13

16

5 pav. Mokinių būrelio lankymo motyvai (N=181, %)

Palyginus VII ir IX klasių mokinių dalyvavimo būreliuose motyvus, nustatyta, kad

septintokai nurodė šiuos pagrindinius motyvus: norėjo, kad labiau gerbtų draugai, daugiau

nebuvo ką rinktis, tiesiog reikėjo kažkur „prastumti“ laiką po pamokų, paskatino tėvai. Tuo tarpu

devintokai labiau motyvuoti, jų pasirinkimas dažniausiai orientuotas: pasirinko šią veiklą, nes tai

naudinga galvojant apie būsimą profesiją, visada domėjosi šia veikla. Dalyvavimu būreliuose

tiek septintokai, tiek devintokai tikėjosi užpildyti žinių spragas, norėjo įgyti naudingų įgūdžių

(Vaitkevičius ir kt., 2008).

Respondentai, dalyvaujantys neformaliojo technologinio ugdymo veikloje, pateikė savo

nuomonę apie motyvus, kurie paskatino juos rinktis neformaliojo technologinio ugdymo

užsiėmimus. Mokiniai gali tiksliai įvertinti motyvus, dėl kurių lanko vieną ar kitą užsiėmimą.

Visus motyvus jie įvardijo kaip labai svarbius arba svarbius. Tik ne daugeliui respondentų vienas

ar kitas motyvas pasirodė nesvarbus, visiškai nesvarbus arba neturėjo nuomonės į pateiktą

klausymą.

Tyrimo duomenys rodo, kad neformaliojo technologinio ugdymo būrelių lankymo motyvai

nukreipti į konkrečios veiklos rezultatus: išmokti gerai atlikti tam tikrą darbą/veiklą, atrasti

39

(sukurti) ką nors naujo, įgyti didesnį pasitikėjimą siekiant geresnių veiklos rezultatų. Kaip svarbų

motyvą respondentai nurodė siekimą bendradarbiauti su bendraamžiais, būti komandos nariu.

Mokytojai norėdami kokybiškai atlikti darbą, turi turėti svarius tam motyvus. Todėl norėta

sužinoti, kokie motyvai pedagogus skatina dirbi neformaliojo technologinio ugdymo veikloje (6

pav.).

6 pav. Mokytojų motyvai skatinantys dirbti neformaliojo technologinio ugdymo

veikloje (N=27, %)

Net 54,8% mokytojų kaip motyvą įvardino norą išreikšti save, 22,6% respondentai – gauti

didesnį atlyginimą, 19,4% mokytojų – įgyti naują profesinę patirtį ir tik 3,2% mokytojų

dalyvauja todėl, kad ir kiti tai daro.

Gauti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad neformaliojo technologinio ugdymo mokytojai

dirba ne tik dėl noro išreikšti save, tobulėti, įgyti naujos profesinės patirties, bet ir dėl didesnio

atlyginimo.

Labai svarbu, kad neformaliojo technologinio ugdymo mokytojai veiklos turinį ir tikslus

planuotų kartu su mokiniais. Kiekvienas mokinys turi savo asmeninius tikslus, norus ir siekius,

kuriuos tikisi įgyvendinti. Tyrimu norėta išsiaiškinti, kaip organizuojama būrelio veikla,

apklaustųjų pedagogų ir mokinių nuomone (7 pav.).

40

7 pav. Neformaliojo technologinio ugdymo veiklos turinio parinkimas mokytojų ir

mokinių nuomone (N=208,%)

Beveik 21% daugiau apklaustųjų mokytojų bei mokinių, teigia kad mokiniai veikia, ką

nori, o vadovas tik pataria. Beveik 15% mokinių daugiau nei mokytojų nurodė, kad jie turi veikti

tai, ką liepia vadovas ir nėra atsižvelgiamą į jų siūlymus. I. Stonkuvienė ir Z. Nauckūnaitė

(2010) taip pat teigia, kad mokytojai nenoriai leidžia mokiniams kelti tikslus ir planuoti savo

veiklą, nes mokiniai to daryti nemoka, o mokiniai nemoka todėl, kad neturi patirties. 11,1%

mokinių ir 3,7% mokytojų teigia, kad mokiniams suteikiama visiška laisvė, mokiniai veikia tai

ką nori, vadovas visai nesikiša į veiklą.

Galima teigti, kad neformaliojo technologinio ugdymo veiklos turinį vieni mokytojai linkę

aptarti su mokiniais, o šie gali aktyviai įsitraukti į veiklą, siūlyti savo idėjas. Kiti mokytojai

laikosi savo darbo plano, neatsižvelgia į mokinių norus bei siūlymus.

Neformaliojo technologinio ugdymo proceso metu siekiama, kad būtų išmoktos ne teorinės

žinios, o praktiniai įgūdžiai. Patyrimas įgauna prasmę tik tada, kai yra suvoktas ir

įsisąmonintas, todėl jis turi būti aptariamas, daromos išvados. Todėl

respondentų teirautasi, ar kiekvieno būrelio užsiėmimo pabaigoje organizuojamas

aptarimas apie įgytą patirtį, atliktas užduotis ir pan. Duomenys pateikti 8 pav.

41

8 pav. Įgytos patirties aptarimo dažnumas neformaliojo technologinio ugdymo

veikloje (N=208,%)

81,5% apklaustųjų mokytojų ir 55,2% mokinių teigia, kad visada užsiėmimų

pabaigoje organizuojamas aptarimas apie įgytą patirtį. 24,9% mokinių ir 18,5%

mokytojų nurodė, kad aptarimai organizuojami tik kartais.19,9% mokinių mano,

kad aptarimai visai neorganizuojami.

Tyrimo duomenys rodo, kad pedagogų ir jų auklėtinių nuomonės

nesutampa. Beveik 20% moksleivių teigia, kad įgytos patirties aptarimai

užsiėmimų pabaigoje nėra organizuojami, tačiau iš apklaustųjų mokytojų nei

vienas šio teiginio nepatvirtino.

Įgytos patirties aptarimai yra svarbūs mokiniams. Aptarimo metu mokiniai

suvokia, ką išmoko ir ko dar reikia mokytis, kam ta veikla yra reikalinga, kur ją

galės pritaikyti ateityje. Per aptarimą ugditiniai įvertina savo atliktą darbą,

išsiaiškina jo reikšmingumą.

Manoma, kad mokiniai teigiamai įvertinę įgytą patirtį ją dažnai taiko

namuose, mokykloje. Todėl norėta išsiaiškinti, ar būrelyje įgytą patirtį mokiniai taiko

namuose, mokykloje, atlieka ją laisvalaikiu (9 pav.).

42

9 pav. Neformaliojo technologinio ugdymo veikloje įgytos patirties pritaikymas

(N=181, %)

Daugiau nei trečdalis (38,7%) mokinių teigia, kad įgytą patirtį dažnai pritaiko namuose,

mokykloje, laisvalaikiu, 30,9% mokinių – labai dažnai, 24,9% – retai, ir tik 5,5% mokinių –

niekada. Taigi neformaliojo technologinio ugdymo būrelius lankantys mokiniai užsiėmimų metu

įgytas kompetencijas ir įgūdžius geba pritaikyti praktinėje veikloje.

Gauti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad neformaliojo technologinio ugdymo veikloje

įgytas žinias, gebėjimus, patirtį mokiniai ir mokytojai aptaria užsiėmimų pabaigoje. Vėliau ši

patirtis sėkmingai taikoma namuose, mokykloje ar kitoje aplinkoje.

Tyrimu norėta sužinoti, ar dažnai ugdytiniai būrelyje turi galimybę išsakyti savo

pasiūlymus, idėjas, požiūrį. Gauti duomenys pateikti 10 pav.

10 pav. Mokytojų ir mokinių nuomonė, apie moksleivių galimybę išsakyti savo savo

pasiūlymus, idėjas, požiūrį neformaliojo technologinio ugdymo veikloje (N=208,%)

43

S. Dapkienė (2002) pabrėžia, kad labai svarbu, jog mokiniai patys pasirinktų jiems įdomią,

reikšmingą veiklą, o jos organizatorius būtų sąžiningas, atsakingas bei kūrybingas asmuo.

Mokytojai teigia, kad savo mokiniams leidžia išsakyti savo idėjas, požiūrį labai dažnai –

59,3% arba dažnai – 40,7%. Mokinių nuomonė skiriasi nuo mokytojų. Buvo mokinių kurie teigė,

kad jiems neleidžiama (3,8%) arba retai (16,7%) leidžiama išsakyti savo nuomonę.

Remdamasi tyrimo rezultatais, B. Šilėnienė (2001) teigia, kad akivaizdu, jog tik pradinėse

klasėse popamokinės veiklos planavimas ir ruošimasis renginiams didžiąja dalimi priklauso

pedagogams. Viduriniosiose klasėse pedagogo vaidmuo popamokinės veiklos planavime jau kur

kas mažesnis. Daugeliu atveju mokiniai yra lygiaverčiai veiklos planavimo partneriai, o nemaža

dalis atsakymų rodo, jog mokiniai patys siūlo popamokinės veiklos formas ir temas. Dar

mažesnis mokytojo vaidmuo planuojant popamokinę veiklą tenka vyresnėse klasėse.

Analizuodamas mokinių pasitikėjimo mokytojais apklausos duomenis S. Šukys (2008)

pastebi, jog mokytojai dažniau išklauso būtent tuos mokinius, kurie yra labai aktyvus

popamokinėje veikloje.

Galima teigti, kad dauguma apklaustųjų mokytojų leidžia mokiniams išsakyti savo

pasiūlymus, idėjas, požiūrį, tačiau yra ir tokių pedagogų, kurie neatsižvelgia į mokinių norus,

nuomonę, nors to ir nepripažįsta. Tylesnio būdo vaikai nedrįsta išsakyti savo pasiūlymų,

jaunesnių moksleivių nuomonė ne visada toleruojama.

Ugdytinių buvo klausiama, ar jiems patinka aplinka (kabinetas, patalpa ir pan.) (11 pav.).

11 pav. Mokinių požiūris į neformaliojo technologinio ugdymo aplinką (N=181, %)

44

Mokymosi aplinka – tai laiko ir erdvės ribojama visuma veiksnių, lemiančių ugdymo

proceso dalyvių gerovę fiziniu, psichiniu, dvasiniu, intelektiniu, emociniu ir socialiniu požiūriais,

taip pat dalyvių asmenybės tapsmą ir jų sveikatą (Kučinskas, 2004).

Daiktinė aplinka traktuotina kaip išorinė ugdymo(si) institucijos erdvė, leidžianti plėtoti

vidinę aplinką – puoselėti tarpusavio santykius, kurti psichologinį mikroklimą, skleistis

kūrybiškumui, laisvai bendrauti ir bendradarbiauti ir kt.

Į anketos klausimą ar jiems patinka aplinka (kabinetas, patalpa ir pan.), kurioje vyksta

būrelis, dauguma (64,1%) mokinių atsakė teigiamai, 13,8% respondentų – neigiamai ir 22,1%

mokinių nežinojo.

Kadangi dauguma apklaustųjų mokinių pažymėjo, kad jiems patinka neformaliojo

technologinio ugdymo aplinka, pedagogų ir mokinių buvo klausiama, kaip buvo kuriama aplinka

(kabinetas, salė ir pan.), kurioje vyksta būrelis (12 pav.).

12 pav. Mokytojų ir mokinių aplinkos kūrimo vertinimas (N=208, %)

Neformalus technologinis ugdymas vyksta tam tikroje specifinėje aplinkoje,

labai svarbu, kad ją kurtų patys mokiniai, nes tokioje aplinkoje mokiniai jaučiasi

saugūs, atsipalaidavę, kūrybingi, atsidavę veiklai (Varnagirytė, 2009). Iš

apklaustųjų mokinių 16% teigia, kad aplinką kūrė vadovas, mokiniai neturėjo

galimybės prie jos kūrimo prisidėti. Beveik 41% mokytojų nurodė, kad aplinką

kūrė mokiniai, vadovas leido daryti viską. Tik 11,7% mokinių patvirtino šį

mokytojų teiginį.

Analizuojant rezultatus pastebėta, kad mokiniai, kurie patys kūrė aplinką (21 mok.) ar

galėjo prisidėti prie jos kūrimo (75 mok.), beveik visi teigė (94 mok.), kad jiems užsiėmimo

45

aplinka patinka. O mokiniai (29 mok.), kuriems buvo neleista prisidėti prie aplinkos kūrimo,

buvo nepatenkinti aplinka (24 mok.) arba neturėjo nuomonės šiuo klausimu (5 mok.).

Gauti duomenys rodo, kad ugdytiniams, kuriems leidžiama prisidėti prie aplinkos kūrimo,

aplinka patinka. Mokiniai laisvai jaučiasi, kokybiškai dirba, todėl mokytojai turėtų dažniau

atsižvelgti į ugdytinių norus ir pageidavimus kuriant aplinką.

Respondentų buvo teirautasi, ar organizuojant būrelio veiklą atsižvelgiama į mokinių

poreikius (13 pav.).

13 pav. Mokytojų ir mokinių nuomonė apie neformaliojo technologinio ugdymo poreikių patenkinimą (N=208, %)

E. Varnagirytė (2009) teigia, kad neformaliojo ugdymo procese

kreipiamas dėmesys tiek į asmenį, su jo norais, tikslais, savijauta, nuomone

bei požiūriais, tiek į grupę, dalyvių tarpusavio santykius, bendravimo ir

bendradarbiavimo stilių, tiek į ugdymo procese įgyjamas žinias ar svarstomą

temą, tiek į mokymosi aplinką. Tai reiškia, kad nagrinėjama tema turi atitikti

mokinių poreikius, gebėjimus. 81, 5% apklaustųjų mokytojų ir 53,1% mokinių teigia, kad

visada atsižvelgiama į mokinių poreikius kiekvieno užsiėmimo metu. 25,4% mokinių ir 11,1%

mokytojų teigia, kad apie poreikius pasiteiraujama pirmą kartą atėjus į būrelį. 17,1% apklausoje

dalyvavusių mokinių ir 7,4% mokytojų teigia, kad atsižvelgiama tik į kai kurių ugdytinių

poreikius. 4,4% mokinių teigia, kad į jų poreikius visiškai neatsižvelgiama.

Galima teigti, kad mokytojai dažniausia atsižvelgia į mokinių poreikius, tačiau visada lieka

ugdytinių, kurių poreikiai nėra iki galo patenkinti. Tokie moksleiviai negali savęs visapusiškai

realizuoti veikloje, smagiai, turiningai praleisti laiko. Pedagogai privalo visada atsižvelgti į 46

mokinių poreikius kiekvieno užsiėmimo metu. Veikla turi būti organizuojama taip, kad

moksleiviai būtų patenkinti atliekama veikla, o kiekvienas atliktas darbelis džiugintų jo sielą.

Norėta išsiaiškinti, kokius ugdymo metodus vadovas labai dažnai ir labai retai naudoja

būrelyje. Duomenys pateikti 14 ir 15 pav.

14 pav. Metodai labai dažnai naudojami užsiėmimų metu (N=181, %)

Mokytojai turėtų gebėti lanksčiai taikyti ugdymo metodus bei jų kombinacijas. Tai padėtų

jiems siekti sudėtingų ir įvairiapusių šiandienos ugdymo tikslų. Taikant ne pavienius metodus,

bet racionaliai sudarytus jų rinkinius (Strazdienė, 2006).

Pedagogai ir moksleiviai individualias užduotis įvardino kaip dažniausiai naudojamą

metodą užsiėmimų metu. Antroje vietoje kaip labai dažnai naudojamą metodą mokiniai išskyrė

darbą grupėse, o mokytojai minčių lietų. (14 pav.).

Galima daryti prielaidą, kad pedagogai labai dažnai naudoja tradicinį ugdymo metodą –

individualias užduotis. Šis metodas mokytojams yra puikiai žinomas, lengvai organizuojamas ir

kontroliuojamas.

47

15 pav. Metodai labai retai naudojami užsiėmimų metu (N=181, %)

Metodų įvairovė leidžia visapusiškai ugdyti asmenybę, kuri tampa

pasitikinti savimi, valinga, viduje stipri, nepriklausoma nuo išorinių

aplinkybių, tik nuo savęs pačios, savo norų, gabumų (Varnagirytė, 2009).

Mokiniai išskyrė, kad užsiėmimų metu mokytojai labai retai naudoja žaidimus, bendrą

piešinį, diskusijas, minčių lietų, kaip darbo metodus. 6 mokytojai teigia, kad labai retai naudoja

minčių lietų, 7 mokytojai - žaidimus, 4 – diskusijas.

Tyrimo duomenys rodo, kad metodų įvairovė užsiėmimų metu nėra didelė. Dažniausiai

mokytojai naudoja individualias užduotis, o kitus metodus labai retai. Metodų įvairovė būtina

norit pakelti moksleivių nuotaiką ar sukuti gerą atmosferą, įdomiau pristatyti veiklą, skatinti

mokinių smalsumą, savikritiką. Įvairūs ugdymo metodai užsiėmimą daro patrauklesniu,

moksleiviams kur kas įdomiau dirbti ir kurti.

Išsiaiškinta kokie mokymo metodai yra labai dažnai ir labai retai naudojami, todėl norėta

išsiaiškinti, kokie metodai, naudojami būrelyje, mokiniams labiausiai patinka (16 pav.).

48

*Mokiniai galėjo rinktis 5 variantus

16 pav. Mokiniams labiausiai patinkantys mokymo metodai taikomi užsiėmimo metu

(N=181)

Pedagogo naudojami darbo metodai turi būti parenkami atsižvelgiant į

tikslo grupę (moksleivių amžių, patirtį, ar metodas padės atsiskleisti grupės

narių potencijai, ar metodas sudaro pakankamas sąlygas individualiai

išraiškai ir t.t.). Ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas ar naudojami

metodai yra priimtini moksleiviams (Varnagirytė, 2009).

Apklaustieji mokiniai kaip labiausiai patinkančius metodus išskyrė

mokymąsi drauge (141 mok.), individualias užduotis (138 mok.) ir darbą

grupėse (122 mok.).

Gauti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad mokytojai dažniausiai

naudoja individualias užduotis, o mokiniams labiausiai patinka mokymasis

drauge, darbas grupėse. Kiekvienas pedagogas dirbdamas turėtų siekti, kad jo užsiėmimai

būtų įdomūs, kad jų metu būtų sėkmingai ugdomi bendrieji gebėjimai, kad atitinkamai parinkti

mokymo metodai padėtų ugdytiniams kuo greičiau ir efektyviau įsisąmoninti naują medžiagą,

ugdytų kūrybingą ir psichologiškai stiprią asmenybę. Mokytojai turėtų atsižvelgti į

mokinių norus, siekti, kad mokiniai galėtų pilnai save realizuoti kūrybinėje

veikloje.

Tyrime dalyvavusių pedagogų ir mokinių domėtasi, kokį vaidmenį dažniausiai

atlieka būrelio vadovas. Duomenys pateikti 17 pav.49

17 pav. Mokytojo vaidmuo organizuojant užsiėmimus (N=208, %)

Tiek mokytojas, tiek mokinys būdami svarbūs ugdymo proceso dalyviai, daro didelį

poveikį vienas kitam. Mokytojas tampa konsultantu, tarpininku tarp moksleivio ir pasaulio

kultūros tuo darydamas įtaką mokinio asmenybės formavimuisi (Augienė, 2001).

E. Varnagirytė (2009) teigia, kad neformalaus ugdymo sėkmė dažnai priklauso nuo gražių

pedagogo ir mokinių tarpusavio santykių, gero psichologinio klimato, bendravimo pobūdžio, nes

atvirai bendraudamas kiekvienas narys gali ne tik tinkamai atsiskleisti, realizuoti save

bendraamžių rate, bet ir mokosi būti tolerantiškas kitiems.

Mokytojai ugdymo procese yra konsultantai ir patarėjai. Jie stebi mokinių atliekamą veiklą,

analizuoja pasiekimus, padeda ir pataria atlikti ją kuo geriau.

Vienodai mokytojų ir mokinių – po 17,3% nurodė, kad dažniausiai mokytojui atitenka

padėjėjo vaidmuo. 16,1% pedagogų mano, kad jie yra patarėjai, 12,6% - organizatoriai. 12,6%

mokinių mano, kad mokytojai atlieka patarėjo ir drąsintojo vaidmenis. Mažiausiai apklaustųjų

pedagogų ir mokinių mano, kad mokytojas yra iniciatorius.

Galima teigti, kad mokytojas užsiėmimų metu atlieka daug vaidmenų: nuo palaikytojo ir

drąsintojo iki stebėtojo ir vertintojo. Pedagogui savo profesinėje veikloje tenka suvaidinti daug

vaidmenų, kurie reikalauja atitinkamų įgūdžių. Jo asmenybė yra svarbiausias darbo variklis.

50

Mokytojas padėjėjas ar patarėjas savo žinias ir įgūdžius taiko mokiniui padėdamas įveikti

problemas, kurios jam kilo atliekant vieną ar kitą veiklą.

Moksleivių buvo teirautasi, kaip jie bendrauja būrelyje (4 lentelė).

4 lentelė

Bendravimo būdai būrelyje (N=181, %)

Mokinių bendravimo būdai būrelyjeMokinių skaičius

(%)

Nariai mokosi vieni iš kitų 100 (55,3%)Bendraujama tik tiek, kad reikia 60 (33,1%)Vieni su kitais konkuruoja 19 (10,5%)Visi labai draugiški 2 (1,1%)

Pasak D. Augienės (2001) gebėjimas bendradarbiauti tampa vienu iš svarbiausiu

postmoderniosios visuomenės reikalavimų. Todėl mokytojui svarbu sukurti aktyvią bendravimo,

bendradarbiavimo ir mokymosi aplinką kaip partnerius įtraukiant į jos kūrimą ir mokinius.

4 lentelėje pavaizduota mokinių bendravimo būdai užsiėmimų metu. Daugiausiai

apklaustųjų mokinių (100) nurodė, kad jie mokosi vieni iš kitų. 60 respondentų teigia, kad

bendrauja tik tiek, kad reikia. 19 ugdytinių mano, kad vieni su kitais konkuruoja. Ir tik du

mokiniai pažymėjo anketoje, kad visi labai draugiški.

Gauti duomenys rodo, kad būrelyje mokiniai dažniausiai mokosi vieni iš kitų. Moksleiviai

bendradarbiauja, padeda vienas kitam, tačiau nemažai ugdytinių bendrauja tik tiek, kiek reikia.

Bendravimas ir bendradarbiavimas neatsiejamas nuo mokinių asmeninių savybių. Lėtesnio būdo

vaikai atlieka savo veiklą bendraudami tiek kiek reikia, smalsūs, aktyvūs, komunikabilūs

mokiniai – mokosi vieni iš kitų, o lyderiai – vieni su kitais konkuruoja, norėdami būti patys

geriausi.

Domėtasi, kaip dažniausiai pedagogai tobulina savo kompetencijas, siekdami gerinti

neformaliojo technologinio ugdymo užsiėmimų organizavimą. Duomenys pateikti 5 lentelėje.

5 lentelė51

Mokytojų kompetencijų gerinimas organizuojant neformalųjį technologinį ugdymą

(N=27, %)

Kompetencijos tobulinimo būdai Visada Dažnai Retai Niekada

Dalyvauja organizacijų organizuojamuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose

51,9 40,7 7,4 0

Sistemingai mokosi 37,0 55,6 7,4 0Dalinasi savo žiniomis su kolegomis 14,8 51,9 29,6 3,7Naudojasi informacinėmis technologijomis 77,8 22,2 0 0Savarankiškai ieško informacijos 66,7 25,9 7,4 0Konsultuojasi su kolegomis 18,5 40,7 33,4 7,4

Mokytojui jo profesinėje karjeroje keliami vis nauji reikalavimai. Tai profesionalėjimas ir

darbo intensyvėjimas, kuris reiškia mokytojo vaidmens išaugimą ir kaitą didėjant jo profesiniam

meistriškumui (Augienė, 2001).

Siekdami išsiaiškinti, kaip pedagogai vertina savo veiklos ir tobulinimo kompetencijas,

pateikėme tiriamiesiems šešis kompetencijų tobulinimo būdus: dalyvavimas organizacijų

organizuojamuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose, sistemingas mokymasis, dalinimasis

savo žiniomis su kolegomis, naudojimasis informacinėmis technologijomis, savarankiškas

ieškojimas informacijos, konsultuodamasis su kolegomis.

Apklaustieji mokytojai visada arba dažnai vienokiais ar kitokiais būdais tobulina savo

kompetencijas. Vieni labiau linkę naudotis informacinėmis technologijomis, kiti konsultuotis su

kolegomis. Galima daryti prielaidą, kad mokytojų kompetencijos turi didelę įtaką organizuojant

neformalųjį technologinį ugdymą.

Mokytojams buvo pateiktas atviro tipo klausimas. Buvo paprašyta išdėstyti savo nuomonę

apie problemas, kylančias organizuojant neformalųjį technologinį ugdymą ir pateikti galimus

sprendimo būdus. Visi mokytojai (27) pabrėžė, kad didžiausia problema yra finansavimas:

trūksta medžiagų ir įrankių, priemonių, patalpų. Todėl visas priemones dažniausiai perka

mokytojas arba tėvai. A. Širiakovienė (2005) savo straipsnyje, kaip vieną iš aktualiausių

technologinio ugdymo organizavimo problemų, nurodė ribotas šalies mokyklų materialinės

bazės atnaujinimo galimybes, nepakanką finansavimą ir menką kai kurių moksleivių tėvų

perkamąją galią.

Pasak V. Adomaitienės ir kt. (2001) aktualiausios papildomojo ugdymo organizavimo

problemos: finansavimo trūkumas, prasta mokyklų materialinė bazė, pedagogų iniciatyvos stoka,

moksleivių pasyvumas ir nemokėjimas pasirinkti sau tinkamos veiklos.

52

Apklaustieji mokytojai kaip problema įvardino mokinių mažą aktyvumą ir originalumą,

tėvų abejingumą organizuojant renginius, parodas. Trys mokytojai teigia, kad jokių problemų

nekyla.

Remiantis kitų autorių ir tyrimo metu gautais rezultatais, galima teigti, kad neformaliojo

organizavimo didžiausia problema išlieka ta pati – finansavimas. Ši problema aktuali ne tik

tyrime dalyvusioms įstaigoms organizuojančioms neformalųjį technologinį ugdymą, bet ir

visoms Lietuvos Respublikos neformaliojo ugdymo įstaigoms.

53

IŠVADOS

Teorinės dalies išvados:

1. Teorinės dalies analizė atskleidė, kad šiandien neformalusis ugdymas

reglamentuotas LR švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintais dokumentais, kurie užtikrina

neformaliojo ugdymo kokybę ir prieinamumą.

2. Neformalusis technologinis ugdymas organizuojamas pagal bendruosius

neformaliojo ugdymo principus: aktualumo, demokratiškumo, prieinamumo, individualizavimo

ir savanoriškumo. Neformaliojo ugdymo veikla naudinga ir svarbi tiek, kiek ji reikalinga pačiam

ugdytiniui. Jis pats renkasi užsiėmimą, dalyvauja organizuojant jo veiklą ir aktyviai veikia.

Moksleiviai dalyvaudami šioje veikloje įgyja įvairių kompetencijų, kurios yra būtinos

asmeniniame, socialiniame ir profesiniame gyvenime.

Tiriamosios dalies išvados:

3. Tyrimas parodė, kad mokinių neformaliojo technologinio ugdymo užsiėmimų

lankymo motyvai nukreipti į konkrečios veiklos rezultatus: išmokti gerai atlikti tam tikrą

darbą/veiklą, atrasti (sukurti) ką nors naujo, įgyti didesnį pasitikėjimą siekiant geresnių veiklos

rezultatų. Kaip svarbų motyvą apklaustieji nurodė bendradarbiavimą su bendraamžiais, buvimą

komandos nariu. Neformaliojo technologinio ugdymo mokytojai dirba ne tik norėdami išreikšti

save, tobulėti, įgyti naujos profesinės patirties, bet ir dėl didesnio atlyginimo.

4. Apklausoje dalyvavusių pedagogų taikomų metodų įvairovė užsiėmimų metu nėra

didelė. Dažniausiai mokytojai naudoja individualias užduotis, „minčių lietų“, o mokiniams

labiausiai patinka mokymasis drauge, darbas grupėse, žaidimai. Pedagogai dažniausiai

atsižvelgia į mokinių poreikius, tačiau visada lieka ugdytinių, kurių poreikiai nėra iki galo

patenkinami.

5. Neformaliojo technologinio ugdymo veiklos turinį dalis mokytojų linkę aptarti su

mokiniais, todėl pastarieji gali aktyviai įsitraukti į veiklą. Kiti pedagogai laikosi savo darbo

plano ir neatsižvelgia į mokinių siūlymus.

6. Beveik visi mokiniai, patys kūrę darbo aplinką arba galėję prisidėti prie jos kūrimo,

teigia, kad jiems užsiėmimų aplinka patinka. Ugdytiniai, kuriems nebuvo leista kurti aplinkos,

liko ja nepatenkinti arba neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Tyrimo duomenys rodo, kad dalis

pedagogų, organizuodami neformalųjį technologinį ugdymą, neatsižvelgia į mokinių nuomonę.

Mokytojų ir mokinių požiūris į veiklos organizavimą nesutampa kai kuriais aspektais (veiklos

54

turinio parinkimu, patirties aptarimu, moksleivių poreikių patenkinimu, galimybe išsakyti savo

pasiūlymus, idėjas, požiūrį).

7. Apklausoje dalyvavusiems mokytojams organizuojant neformalųjį technologinį

ugdymą Šiaulių mieste iškyla šios problemos: finansavimas (trūksta medžiagų, įrankių,

priemonių, patalpų), mažas mokinių aktyvumas ir ribotas originalumas, tėvų abejingumas

organizuojant renginius, parodas.

Atliktas tyrimas patvirtino hipotezę, kad Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaigose

dirbančių mokytojų požiūris į neformaliojo technologinio ugdymo organizavimą yra

pozityvesnis, negu šias įstaigas lankančių mokinių.

55

REKOMENDACIJOS

Organizuojant neformaliojo technologinio ugdymo užsiėmimus, pedagogams siūloma:

• Kiekvieno užsiėmimo pradžioje pristatyti veiklos tikslus, metodus, atsižvelgti į

moksleivių siūlymus dėl veiklos turinio, metodų, užsiėmimo eigos, pageidavimus.

• Sudaryti sąlygas patiems mokiniams puošti, kurti užsiėmimų aplinką (jų pieštais

plakatais, sukurtais darbais, priemonėmis).

• Naudoti kuo įvairesnių ugdymo metodų, kurie sujungtų temą, mokinių patirties įgijimą,

asmenybės tobulėjimą.

• Stengtis kurti gerą emocinį klimatą, su mokiniais bendraujant ne dalykiniu stiliumi, bet

kaip draugui, nuolat patariat, su kiekvienu randant laiko pasikalbėti, patarti. Skatinti

vaikų ir jaunuolių gerus tarpusavio santykius.

• Kuo dažniau dirbti grupėse ar mažų grupelių metodu, nes tai patinka mokiniams,

skatinamas bendravimas ir bendradarbiavimas.

• Užsiėmimų laiką suplanuoti taip, kad pabaigoje liktų laiko įgytos patirties aptarimui.

• Daugiau dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo renginiuose, nes ir pedagogai turi nuolat

mokytis, plėsti ir atnaujinti turimas žinias ir kompetencijas.

• Bandyti įvairiais būdais gerinti finansinę padėtį: rengti muges, parodas, ieškoti rėmėjų,

prašyti ugdytinių tėvų paramos.

56

LITERATŪRA

1. Adomaitienė V., Lesauskienė A. (2001). Popamokinės veiklos organizavimas Šiaulių

miesto mokyklose: apžvalga ir perspektyvos. Socialinis ugdymas: papildomojo ugdymo

situacija ir perspektyvos. Respublikinės mokslinės praktinės konferencijos straipsnių

rinkinys.Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

2. Augienė D. (2001). Pedagoginės sąveikos ugdymo procese istorinė raida ir šiandienos

tendencijos. Socialinis ugdymas: papildomojo ugdymo situacija ir perspektyvos.

Respublikinės mokslinės praktinės konferencijos straipsnių rinkinys. Šiauliai: Šiaulių

universiteto leidykla.

3. Balčiūnienė E., Makarienė V. (2001). Ugdomosios būrelio veiklos organizavimo

galimybės// Socialinis ugdymas: papildomojo ugdymo situacija ir perspektyvos. Šiauliai:

Universiteto leidykla.

4. Barkauskaitė M. (2004). Moksleivių dorinis ugdymas popamokinėje veikloje. Pedagogika.

72, p. 20–25.

5. Black P., Harrison G. (1994). Technological Capability. In F. Banks (Ed.). Teaching

Technology. London and New York: Routledge with the Open University, p. 13-19.

6. Boden M. (1994). Dimensions of creativity. Cambridge, MA. MIT Press.

7. Britton E. (2005). Bringing Technology Education Into K-8 Classrooms: a Guide to

Curricular Resources About the Designed World. A Joint Publication.

8. Butkus F. (1996). Organizacijos ir vadyba. Vilnius : Alma littera.

9. Craig, R. T. (2007). Pragmatism in the Field of Communication Theory. Communication

Theory. vol. 17, 2: p. 125–145.

10. Coffield F., Moseley D., Hall E., Ecclestone K. (2004). Learning styles and pedagogy in

post-16 learning. A Joint Publication.

11. Dapkienė S. (2002). Papildomo ugdymo formos. Šiauliai: Litera.

12. Dzenuškaitė S. (1991). Mokinių nepamokinės veiklos tobulinimas. Vilnius: PMTI.

13. Europos Bendrijų komisija. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas (2001). Vilnius.

14. Europos Komisijos Baltoji knyga: profesinis rengimas (iki aukštojo universitetinio

lygmens) (1999). Vilnius.

15. Felder R. M., Felder G. N., Dietz E. J. (2002). The Effects of Personality Type on

Engineering Student Performance and Attitudes. Engr. Education, 91(1), p. 3-17.

16. Fullan M. (1998). Pokyčių jėgos. Skverbimasis į švietimo reformos gelmes. (XX a.

pedagogikos klasika). Vilnius: Tyto Alba.

57

17. Gailius Ž. (2002). Jaunimo neformalaus ugdymo(si) samprata ir perspektyvos. Po skėčiu.

52, p.9-14.

18. Galkauskas J. K. (2000). Darbų ir buities kultūros didaktikos pagrindai. Kaunas: Šviesa.

19. Galkauskas J. K. (2001). Technologijų dalyko patrauklumas. Pedagogika. 55, p. 45- 48.

20. Grabauskienė A. (1992). Darbinis ugdymas. Pedagogika. 28, p. 101-119.

21. Grabauskienė A., Morkytė J. (1997). Dailė ir darbeliai I-IV klasėse: mokytojo knyga.

Kaunas: Šviesa.

22. Grasha A. F. (2002). Teaching with style. [Žiūrėta 2011-09-05]. Prieiga per

internetą: <http://ilte.ius.edu/pdf/teaching_with_style.pdf>

23. Jakavičius V. (1998). Ugdymo proceso konceptualios problemos. Kaunas: KTU leidykla.

24. Jaunimo politikos pagrindų įstatymas (2003). Vilnius.

25. Jephcote, M., Hendley D. (1994). How design and technology can contribute to the

development of pupil‘s economic and industrial understanding. Iš F. Banks (Ed.).

Teaching Tecnology. London and New Yourk: Routledge with the Open University. p.

209-216.

26. Jovaiša L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis.

27. Jucevičienė P. (1994). Organizacijos elgsena. Kaunas:Technologija

28. Kiliuvienė D. (1996). Papildomo ugdymo programa pradinėms klasėms. Klaipėda:

Klaipėdos universiteto leidykla

29. Kiliuvienė D. (2006). Integruotasis ugdymas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

30. Klimienė J., Širiakovienė A. (2005). Studentų požiūris į dailės ir tecnologijų dalykų

dėstymo kaitą (atvejo analizė). Mokytojų ugdymas. 5, p. 102-107

31. Kolb D. A., Osland J. S., Rubin I. M. (1995). Organizational behavior : an experiential

approach. New Jersey: Englewood Cliffs.

32. Krasauskienė R. (2005). III- IV gimnazijos klasių mokinių nuostatų į meninio ugdymo

dalykus formavimosi yratumai. Pedagogika. 78, p.22- 28.

33. Kučinskas V. (2004). Sveikos ugdymo aplinkos ergonomika. Tiltai. Priedas: Kūno kultūros

ir sveikatos ugdymo šiuolaikinės problemos. 23, p. 33–38

34. Lesauskienė V. (1996). Projekto metodo taikymas, rengiant darbų ir buities kultūros

mokytojus. Darbų ir buities kultūros mokymo bendrojo lavinimo mokykloje problemos:

Tarptautinės mokslinės – metodinės konferencijos tezės. Šiauliai, 1996 lapkričio 22 – 23 d.

Šiauliai, p. 24.

35. Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerija (2008). Mokiniai, dalyvaujantys

neformaliajame švietime. Tyrimo ataskaita.

58

36. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (2008). Vilnius. Valstybinės žinios, Nr.115- 3228.

37. Lietuvos švietimo koncepcija (2005). Vilnius.

38. LR švietimo įstatymo pakeitimas (2011). Vilnius.

39. Makarskaitė R. (2002). Papildomas ugdymas pradinėje mokykloje. Vilnius: Aidai

40. Mureika J. (1998). Technikos filosofijos įvadas. Vilnius: Alma littera.

41. Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija, patvirtinta LR švietimo ir mokslo ministro

įsakymu Nr. ISAK-2695. (2005). Valstybės žinios, 2006, Nr.4-115.

42. Neformaliojo vaikų švietimo sąnaudos ir prieinamumas (2006). Lietuvos respublikos

švietimo ir mokslo ministerija. Tyrimo ataskaita.

43. Noughton J. (1994). What is “technology”? Iš F. Banks (Ed.). Teaching Tecnology.

London and New Yourk: Routledge with the Open University. p. 7-12.

44. Pacevičiūtė A., Buračienė A., Mielkuvienė B. (2009). Mityba. Tekstilė: technologijos V-VI

klasei: mokytojo knyga. Kaunas: Šviesa.

45. Paulionytė J. (1999). Darbinis ugdymas įvairiose kultūrose. Pedagogika: mokslo darbai.

38, p. 129-136.

46. Poderienė G. (2006). Ugdymo aplinkos tobulinimas ergonominėmis priemonėmis. Acta

Paedagogica Vilnensia.17, p.103-109.

47. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos (2009). Vilnius: švietimo

aprūpinimo centras.

48. Rajeckas V. (1999). Mokymo organizavimas : vadovėlis aukštosioms mokykloms. Kaunas:

Šviesa.

49. Ramanauskaitė A. (2002). Technologinio ugdymo prielaidos ir jų raiška Lietuvos

vidurinėje mokykloje. Daktaro disertacijos santrauka: socialiniai mokslai, edukologija

(075). Kaunas: KTU.

50. Ramanauskaitė A., Stankevičienė N. (2002). Mokinių požiūris į technologinį ugdymą ir

technologinį raštingumą. Pedagogika. 59, p. 50-54.

51. Ramaneckienė I. (2001). Papildomasis ugdymas. Šiauliai: Universiteto leidykla.

52. Ruškus J., Žvirdauskas D., Stanišauskienė V. (2009). Neformalusis švietimas Lietuvoje:

faktai, interesai, vertinimai. Mokslo studija. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras.

53. Seemann K. (2003). Basic Principles In Holistic Technology Education. Journal of

Technology Education. Vol. 14, no 2, p. 28-39.

54. Stankuvienė I., Nauckūnaitė Z. (2010). Mokymo(si) tikslų ir uždavinių kėlimo, kaip

aktualios didaktinės problemos, diskursas. Acta Paedagogica Vilnensia. [Žiūrėta 2011 – 11

– 18]. Priega per internetą:

http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Acta_Paedagogica_Vilnensia/24/78-88.pdf59

55. Statauskienė L. (2003). Technologinio ugdymo paradigmos erdvė pasaulyje ir Lietuvoje.

Pedagogika, 66, p. 15-22

56. Statauskienė L. (2009). Technologinio ugdymo įvadas. Vilnius: VPU leidykla.

57. Strazdienė N. (2006). Technologinis ugdymas pradinėje mokykloje. Klaipėda: KU leidykla

58. Survutaitė D. (2004). Papildomojo ugdymo apžvalga bendrojo lavinimo mokyklose. Acta

paedagogica Vilnensia,12, p. 164-171.

59. Širiakovienė A. (2005). Papildomo darbinio (technologinio) ugdymo kaita Lietuvoje. Acta

Paedagogica Vilnensia.15, p.143-147.

60. Šukys S. (2008). Mokinių dalyvavimas nepamokinėje veikloje ir santykiai su mokytojais.

Acta Paedagogica Vilnensia. 21, p.128-137.

61. Švietimo gairės. 2003- 2012 metai. (2002) Projektas. Lietuvos švietimo plėtotės strateginių

nuostatos. / Boruta J. ir kt. (Red.). – V.: Valstybinis leidybos centras.

62. Tarptautinių žodžių žodynas (2001). Vilnius: Alma littera.

63. Technologinio ugdymo koncepcija (2003). [Žiūrėta 2011-09-20]. Prieiga per internetą:

http://www.pedagogika.lt/puslapis/naujienos/TUkonc.pdf

64. Urbietis P. (2000). Darbinio ugdymo turinio kaita Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje

(1918- 1996). Darbinio ir technologinio ugdymo turinio kaita mokykloje: realybė ir ateitis.

Tarptautinės mokslinės- praktinės konferencijos medžiaga. Šiauliai: ŠU leidykla, p. 68-73.

65. Urbietis P. (2005). Darbinis (Technologinis) ugdymas Lietuvos bendrojo lavinimo

mokykloje (1918 – 2003). Šiauliai: ŠU leidykla

66. Vaikų ir jaunimo socializacijos programa (2010). [Žiūrėta 2011 – 09 – 18]. Prieiga per

internetą < http://www.is.lt/voruta/article.php?article=53.

67. Vaitkevičius J. V., Miliūnienė L., Bakanovienė T. (2008). Neformalaus ugdymo

organizavimas mokykloje ir už jos ribų: mokinių požiūrio analizė. Jaunųjų moskslininkų

darbai. 4 (20), p. 252- 257.

68. Valstybinės švietimo strategijos 2003 – 2012 metų nuostatos (Žin., 2003, Nr. 71 – 3216).

69. Varnagirytė E. (2009). Neformalaus ugdymo organizavimo ypatumai gimnazijoje:

metodinių principų raiška. Magistro darbas. VDU.

70. Zaleckienė I. (1993). Papildomojo ugdymo sistemos metmenys. Vilnius: Valstybinis

leidybos centras.

71. Zaleskienė I. (1994). Moksleivių papildomas ugdymas: straipsnių rinkinys. Vilnius:

Esinija.

72. Zuzevičiūtė V. (2006). Suaugusiųjų mokymosi poreikiai ir jų tyrimai. Kaunas: Vytauto

Didžiojo universisteto leidykla.

60

73. Žebrauskienė Z. (1995). Buities darbų mokytojų rengimas Lietuvoje [rankraštis]. Daktaro

disertacija: socialiniai mokslai: 6A edukologija. Vilnius. p. 145.

74. Želvys R. (2002). Švietimo vadybos pagrindai. Vilnius: VU leidykla.

61

PRIEDAI

62

1 PRIEDAS

TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Neformalusis švietimas – švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo,

kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas (Lietuvos Respublikos

švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas, 2011).

Neformalusis ugdymas – neformaliojo švietimo dalis, skirta vertybinėms

nuostatoms, asmeniniams gebėjimams (pasitikėjimui savimi, savarankiškumui, atsakomybei ir

kt.), socialiniams įgūdžiams (bendradarbiavimui, bendravimui ir kt.) ugdyti. (Neformaliojo

ugdymo koncepcija, 2005).

Neformalusis vaikų švietimas – kryptinga veikla, padedanti vaikui įgyti

kompetencijos, tapti sąmoninga asmenybe, sugebančia atsakingai ir kūrybingai spręsti savo

problemas ir aktyviai veikti visuomenėje bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos (Neformaliojo

vaikų švietimo koncepcija, 2005 m. gruodžio 30 d. Nr. ISAK-2695).

Technologija ( gr. techne – menas, amatas ir logos – mokslas) – gamybinių procesų

atlikimo būdų ir priemonių visuma ( Tarptautinių žodžių žodynas, 2001).

Technologinis ugdymas – sudėtinė holistinio ugdymo dalis, leidžianti

moksleiviams tapti technologiškai raštingiems, gebantiems nuolat įgyti naujų žinių ir išsiugdyti

technologinių gebėjimų, suprasti, naudoti ir įvertinti nuolatinę technologijų plėtrą kūrybiniame /

praktiniame procese formuojant pozityvią nuostatą į technologijų virsmą praeities, dabarties ir

ateities kontekste (Urbietis, 2005, Strazdienė, 2006, Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios

programos, 2009).

Technologinis raštingumas – gebėjimas suprasti, naudoti, įvertinti ir valdyti

technologijas ir pozityvios nuostatos į nuolatinę technologijų plėtrą (Urbietis, 2005).

Darbai – work, Arbeitsschulunterricht, трудовое обучение – mokymo dalykas.

Rankų darbų pradinėse mokyklose XIX a. Antrojoje pusėje buvo mokomas Suomijos

mokyklose, o vėliau (XX a.) – Rusijos, Vakarų Europos ir JAV mokyklose. Dar vėliau jie

pradedami įvesti aukštesniosiose klasėse, steigiamos mokyklų dirbtuvės. Lietuvoje darbų

(darbelių) mokoma nuo 1918m. (Enciklopedinis edukologijos žodynas, 2007).

Darbinis mokymas – tikslingas, nuoseklus ir aktualus mokytojo ir mokinių

veikimas, skatinantis bei organizuojantis mokinių pažintinę ir darbinę veiklą (Strazdienė, 2006).

Darbinis ugdymas – tikslingas jaunosios kartos rengimas darbui, siekiant perduoti

apibendrintą darbo patirtį, kurią sudaro darbinės veiklos žinios, mokėjimai, įgūdžiai, dorovinis

požiūris į darbą ir dirbantį žmogų (Grabauskienė, Morkytė, 1997).

63

Darbinis lavinimas – darbui reikalingų fizinių, protinių, pažintinių galių, gabumų,

darbo mokėjimų ir įgūdžių plėtojimas bei tobulinimas ( Grabauskienė, Morkytė, 1997).

Darbinis auklėjimas, labour education, Arbeitserziehung, трудовое воспитание –

vienas socialinio- dorovinio auklėjimo uždavinių, kurio tikslas- ugdyti teigiamą asmenybės

santykį su darbu, dirbančiais žmonėmis ir jų protinės bei fizinės veiklos rezultatais. Darbinio

auklėjimo priemonės yra šios: 1) saviruoša ir ruoša; 2) mokymasis; 3) visuomenei ir mokyklai

naudingas darbas; 4) darbinis mokymas ir darbai mokykloje; 5) ekonomiško elgesio mokymas;

6) požiūrių ir įsitikinimų formavimas gyvu ir spausdintu žodžiu (Enciklopedinis edukologijos

žodynas, 2007).

Kompetencija – gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių,

mokėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo

pakeitimo įstatymas, 2011).

64

2 PRIEDAS

Gerbiamas, Moksleivi,

Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto magistrantūros studijų švietimo

kokybės vadybos specializacijos magistrantė Roma Kaupaitė atlieka tyrimą magistro

baigiamajam darbui „TECHNOLOGINIO UGDYMO ORGANIZAVIMAS ŠIAULIŲ MIESTO

NEFORMALIOJO UGDYMO ĮSTAIGOSE: ATVĖJO ANALIZĖ“. Siekiant geriau įvertinti,

išanalizuoti ir atlikti tyrimą vykdoma anketinė apklausa.

Jūsų nuomonė, nuoširdūs atsakymai ir suteikta informacija tyrimui ypač svarbi.

Anketos apklausa anoniminė. Jūsų atsakymai bus analizuojami ir pateikiami tik

apibendrinti. Prašyčiau Jūsų pažymėti atsakymą (ar atsakymus) labiausiai atitinkantį

(atitinkančius) Jūsų nuomonę ar situaciją šiuo ženklu . Kituose (atviro tipo) klausimuose

prašyčiau įrašyti Jūsų nuomonę.

Dėkoju už bendradarbiavimą!

Jūsų amžius?

...................

1. Jūsų lankoma Šiaulių miesto neformaliojo ugdymo įstaiga?

...........................................................................................................................................

2. Jūsų lankomi technologinio ugdymo būreliai:

� ..............................................................................................................................

� ...............................................................................................................................

� ...............................................................................................................................

3. Kuris technologinio ugdymo būrelis Jums labiausiai patinka? Kodėl?

.....................................................................................................................................

4. Kas paskatino Jus rinktis lankomą būrelį? (Pažymėkite Jums tinkantį atsakymą)

� Pats norėjau jame dalyvauti;

� Be mano sutikimo užsiėmimo vadovas įrašė į sąrašus;

� Pasiūlė užsiėmimo vadovas ir aš sutikau;

� Pasiūlė draugai;

� Pasiūlė tėvai;

65

Jūsų lytis?

� Mergina

� Vaikinas

x

� Kita (įrašykite)......................................................................................................

5. Įvertinkite būrelio pasirinkimo motyvus pagal svarbumą:(įvertink visus pateiktus atsakymus)

MotyvaiLabai svarbu

Svarbu NesvarbuVisiškai

nesvarbuNeturiu

nuomonėsIšmokti gerai atlikti tam tikrą darbą/veiklą;Įgyti didesnį pasitikėjimą siekiant geresnių veiklos rezultatų;Atrasti (sukurti) ką nors naujo;Kuo daugiau sužinoti ir išmokti;Parodyti kitiems, ką sugebu (moku);Bendradarbiauti su bendraamžiais, būti komandos nariu;Būti pripažintu bendraamžių, artimųjų, mokytojų;Pateisinti artimųjų, draugų, mokytojų lūkesčius.

6. Kaip parenkama Jūsų lankomo būrelio veikla? (Pažymėkite Jums tinkantį atsakymą)

� Mokiniai veikia tai, ką liepia vadovas, neatsižvelgiant į mokinių siūlymus;

� Mokiniai veikia tai, ką nori, vadovas tik pataria;

� Mokiniai veikia tai ką nori, vadovas visai nesikiša į veiklą;

� Kita (įrašykite)......................................................................................................

7. Ar kiekvieno būrelio užsiėmimo pabaigoje darote aptarimą apie įgytą patirtį,

atliktas užduotis ir pan.?

� Taip; � Ne; � Kartais.

8. Ar dažnai būrelyje įgytas žinias, gebėjimus, įgūdžius pritaikai namuose, mokykloje,

laisvalaikiu?

� Labai dažnai; � Dažnai; � Retai; � Niekada

9. Ar dažnai būrelyje turite galimybę išsakyti savo pasiūlymus, idėjas, požiūrį?

� Labai dažnai; � Dažnai; � Retai; � Niekada

10.Ar Jums patinka aplinka (kabinetas, patalpa ir pan.), kurioje vyksta būrelis?

� Taip; � Ne; � Nežinau.11.Kaip buvo kuriama aplinka (kabinetas, salė ir pan.), kurioje vyksta būrelis?

� Aplinką kūrė vadovas, mokiniai neturėjo galimybės prie jos prisidėti;

66

� Aplinką kūrė vadovas, paklausęs mokinių nuomonės;

� Aplinką kūrė mokiniai, tačiau vadovas nurodė kaip;

� Aplinką kūrė mokiniai, vadovas leido daryti viską;

� Aplinka nekeičiama jau ilgą laiką;

� kita (įrašykite)..........................................................................................................

12. Ar organizuojant būrelio veiklą atsižvelgiama į mokinių poreikius?� Visada atsižvelgiama (apie poreikius teiraujamasi kiekvieno užsiėmimo metu);

� Apie poreikius pasiteiraujama pirmą kartą atėjus į būrelį;

� Atsižvelgiama į kai kurių mokinių poreikius;

� Visiškai neatsižvelgiama.

13. Kai Tau sunku ką nors padaryti:� Padeda vadovas;

� Padeda kiti būrelio nariai;

� Padeda ir vadovas, ir kiti būrelio nariai;

� Niekas nepadeda;

� Kita (įrašykite).........................................................................................................

14. Ar vadovas skatina mokinius už gerai atliktą darbą? � Taip; � Ne; � Nežinau.

15. Kokius 5 ugdymo metodus vadovas dažniausiai naudoja būrelyje? (Išrinkite 5 dažniausiai naudojamus metodus ir juos įvertinkite pagal dažnumą(1 – labai dažnai, 2- dažnai, 3- kartais, 4- retai, 5 – labai retai)).

� Individualias užduotis;� Darbas grupėse;� Diskusijas;� Žaidimus;� Minčių lietus;� Minčių žemėlapis;� Mokymasis drauge;� Ekspertų metodas;� Mozaika;� Ketvertas;� Bendras piešinys;

� Ketvertas;� Kita (įrašykite)...........................................

16. Kokie metodai, naudojami būrelyje, Jums labiausiai patinka? (išrinkite 5 labiausiai patinkančius)

� Individualias užduotis; � Darbas grupėse;� Diskusijos; � Žaidimai;� Minčių lietus; � Minčių žemėlapis;

67

� Mokymasis drauge; � Ekspertų metodas;� Mozaika; � Ketvertas;� Bendras piešinys; � Kampai;� Kita (įrašykite)...........................................

17. Kokį vaidmenį dažniausiai atlieka būrelio vadovas?(galima nurodyti kelis variantus).

� Drąsintojas;

� Padėjėjas;

� Vertintojas;

� Stebėtojas;

� Organizatorius;

� Patarėjas;

� Režisierius;

� Iniciatorius;

� Planuotojas;

� Pavyzdys;

� Vykdytojas;

� Palaikytojas;

� Įkvėpėjas;

� Kita (įrašykite).........................................................................................................

18. Kaip bendraujama būrelio metu?

� Mokosi vieni iš kitų;

� Bendraujama tik tiek, kad reikia;

� Vieni su kitais konkuruoja;

� Kita (įrašykite)........................................................................................................

AČIŪ UŽ NUOŠIRDŽIUS ATSAKYMUS!

68

3 PRIEDAS

Gerbiamas, neformaliojo technologinio ugdymo Vadove,

Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto magistrantūros studijų švietimo

kokybės vadybos specializacijos magistrantė Roma Kaupaitė atlieka tyrimą magistro

baigiamajam darbui „TECHNOLOGINIO UGDYMO ORGANIZAVIMAS ŠIAULIŲ MIESTO

NEFORMALIOJO UGDYMO ĮSTAIGOSE: ATVĖJO ANALIZĖ“. Siekiant geriau įvertinti,

išanalizuoti ir atlikti tyrimą vykdoma anketinė apklausa.

Jūsų nuomonė, nuoširdūs atsakymai ir suteikta informacija tyrimui ypač svarbi.

Anketos apklausa anoniminė. Jūsų atsakymai bus analizuojami ir pateikiami tik

apibendrinti. Prašyčiau Jūsų pažymėti atsakymą (ar atsakymus) labiausiai atitinkantį

(atitinkančius) Jūsų nuomonę ar situaciją šiuo ženklu . Kituose (atviro tipo) klausimuose

prašyčiau įrašyti Jūsų nuomonę.

Dėkoju už bendradarbiavimą!

1. Kokioje Šiaulių miesto neformaliojo technologinio ugdymo įstaigoje dirbate?

......................................................................................................................................

2. Kokie motyvai Jus skatina dirbti neformaliojo technologinio ugdymo veikloje? � Noras gauti didesnį atlyginimą;

� Noras save išreikšti;

� Nauja profesinė patirtis;

� Organizavimo / vadybos patirtis;

� Dalyvauju todėl, kad ir kiti tai daro;

� Liepia mokyklos administracija;

� Kita (įrašykite).....................................................................................................

3. Kaip organizuojate savo būrelio (-ių) veiklą?

69

Jūsų pedagoginio darbo patirtis� 1-5 metai � 6-10 metų � 11-20metų � 21-30metų � 30 ir daugiau metų

Jūsų turima kvalifikacinė kategorija

� Mokytojas � Vyr. mokytojas

� Metodininkas � Mokytojas ekspertas

x

� Mokiniai veikia tai, ką liepia vadovas, neatsižvelgiant į mokinių siūlymus;

� Mokiniai veikia tai, ką nori, vadovas tik pataria;

� Mokiniai veikia tai ką nori, vadovas visai nesikiša į veiklą;

� Kita (įrašykite).................................................................................................

4. Ar kiekvieno būrelio užsiėmimo pabaigoje darote aptarimą apie įgytą patirtį, atliktas užduotis

ir pan.?

� Taip � Ne � Kartais

5. Ar dažnai būrelyje leidžiate savo mokiniams išsakyti pasiūlymus, idėjas, požiūrį?

� Labai dažnai � Dažnai � Retai � Niekada

6. Kaip buvo kuriama aplinka (kabinetas, salė ir pan.), kurioje vyksta būrelis?� Aplinką kūrėte pats, mokiniai neturėjo galimybės prie jos prisidėti;� Aplinką kūrėte pats, paklausęs mokinių nuomonės;� Aplinką kūrė mokiniai, tačiau Jūs nurodė kaip;� Aplinką kūrė mokiniai, Jūs leidote daryti viską;

� Aplinka nekeičiama jau ilgą laiką;

� kita (įrašykite)...............................................................................................................

7. Ar organizuojant būrelio veiklą atsižvelgiama į mokinių poreikius?� Visada atsižvelgiame (apie poreikius teiraujamasi kiekvieno užsiėmimo metu);

� Apie poreikius pasiteiraujama pirmą kartą atėjus į būrelį;

� Atsižvelgiama į kai kurių mokinių poreikius;

� Visiškai neatsižvelgiama.

8. Kokius 5 ugdymo metodus dažniausiai naudojate būrelyje?(Išrinkite 5 dažniausiai naudojamus metodus ir juos įvertinkite pagal dažnumą(1 – labai dažnai, 2- dažnai, 3- kartais, 4- retai, 5 – labai retai)).

� Individualias užduotis;� Darbas grupėse;� Diskusijas;� Žaidimus;� Minčių lietus;� Minčių žemėlapis;� Mokymasis drauge;� Ekspertų metodas;� Ketvertas;� Bendras piešinys;

� Kita (įrašykite)...........................................

70

9. Įvertinkite kiekvieną metodinį principą pagal jo svarbumą neformaliam technologiniam ugdymui?

Labai svarbu

Svarbu

Nesvarbu Visainesvarbu

Neturiu nuomonės

1. Specifinės aplinkos kūrimo:skiriamas didelis dėmesys mokymosi aplinkos kūrimui;užsiėmimo taisyklės kuriamos kartu su mokiniais.2.Aktyvaus dalyvavimo ugdymo(si) procese:į užsiėmimus mokiniai ateina savo noru;mokiniai patys pasirenka veiklą, kurią nori atlikti užsiėmimo metu;veiklos turinys aptariamas kartu su mokiniais.3. Visumos:temos parenkamos atsižvelgiant į mokinių poreikius;temos parenkamos atsižvelgiant į mokinių galimybes;metodai parenkami pagal mokinių poreikius.4. Mokymosi iš patirties:užsiėmimų metu būtina reflektuoti/ aptarti naujai įgytas patirtis;užsiėmimai turi būti organizuojami taip, kad įgytus dalykus būtų galima pritaikyti kitur (moksle, su draugais, namuose ir pan.)5. Atviro ir neformalaus

bendravimo :emociškai ,,saugios“ aplinkos sukūrimas, kad mokiniai nebijotų suklysti;moksleivio ir mokytojo bendravimas yra atviras bei betarpiškas;mokiniai drąsiai gali reikšti savo mintis, idėjas;6. Nekonkurencinės aplinkos kūrimo :užsiėmimų metu visi mokiniai yra lygiaverčiai, nelyginami vienas su kitu;rezultatai nevertinami.7. Į grupės procesą orientuotas ugdymas:užsiėmimų metu sprendžiamos mokiniams aktualios problemos;taikomi grupinio darbo metodai;skatinama komandinė dvasia.

71

10. Kokį vaidmenį dažniausiai atliekate?(galima nurodyti kelis variantus).

� Drąsintojo; � Padėjėjo; � Palaikytojo;� Vertintojo; � Stebėtojo; � Iniciatoriaus;� Organizatoriaus; � Patarėjo; � Planuotojo;� Pavyzdžio; � Vykdytojo; � Kita (įrašykite)..................

11. Kaip dažniausiai tobulinate savo kompetencijas, siekdami gerinti neformaliojo technologinio ugdymo užsiėmimų organizavimą?

Visada Dažnai Retai Niekadadalyvaujate organizacijų organizuojamuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose;sistemingai mokydamasis;dalindamasis savo žiniomis su kolegomis;naudodamasis informacinėmis technologijomis;savarankiškai ieškodamas informacijos;konsultuodamasis su kolegomis;kita (įrašykite)...................................................

12. Išdėstykite savo nuomonę apie problemas, kylančias organizuojant neformalųjį technologinį ugdymą ir pateikite galimus sprendimų būdus.

...............................................................................................................................................

...............................................................................................................................................

...............................................................................................................................................

...............................................................................................................................................

...............................................................................................................................................

...............................................................................................................................................

AČIŪ UŽ NUOŠIRDŽIUS ATSAKYMUS!

72