PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2015 m. d. nutarimu Nr.

LIETUVOS NACIONALINĖ VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS

2015–2023 METŲ PROGRAMA

I SKYRIUS

ĮŽANGA

1. Lietuvos nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros 2015–2023 metų programa (toliau

– Programa) parengta siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros

įstatymo 10 straipsnio nuostatos ir Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos, patvirtintos

Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 878 ,,Dėl Lietuvos sveikatos

2014–2025 metų programos patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programa)

tikslų, uždavinių įgyvendinimą ir joje numatytų rodiklių bei jų reikšmių pasiekimą.

Taip pat, Programa susijusi su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų

programos įgyvendinimo prioritetinėse priemonėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 228, skyriuje „Įgyvendinant Lietuvos Respublikos

Vyriausybės programą, rengiami arba įgyvendinami planavimo dokumentai“ dalies „Sveikatos

apsaugos ministerija“ 4 punkto „Siekiant skatinti sveiką mitybą, fizinį aktyvumą, aplinkos

sveikatinimą ir visuomenės sveikatos stebėsenos gerinimą, mažinti tabako, alkoholio ir narkotinių

medžiagų vartojimą, taip pat sužalojimų, apsinuodijimų ir tam tikro išorinio poveikio padarinių,

parengti Visuomenės sveikatos plėtros programos projektą“ nuostatos įgyvendinimu.

2. Pirma Lietuvos nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros strategija buvo patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 941 „Dėl Lietuvos

nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros strategijos patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas), o

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr.686 „Dėl Lietuvos

nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimo 2002-2004 metų priemonių

plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros

strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metų priemonių planas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 600 „Dėl Lietuvos

nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategijos ir jos įgyvendinimo

priemonių 2006–2008 metų plano patvirtinimo“ Nutarimas išdėstytas nauja redakcija ir patvirtinta

Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategija ir

jos įgyvendinimo priemonių 2006–2008 metų planas. Sekantis Lietuvos nacionalinės visuomenės

sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2013 metų planas

buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 111 „Dėl

Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategijos įgyvendinimo

priemonių 2009–2013 metų plano patvirtinimo“.

2

3. Programa, vadovaujantis Strateginio planavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827 „Dėl Strateginio planavimo

metodikos patvirtinimo“, nuostatomis yra vidutinės trukmės strateginio planavimo dokumentas.

Programa, atsižvelgiant į Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programoje nustatytus prioritetus,

siekiama prisidėti prie sveikos fizinės (darbo, gyvenamosios, socialinės) aplinkos kūrimo, sveikos

gyvensenos ir jos kultūros formavimo bei kokybiškos ir efektyvios sveikatos priežiūros, orientuotos

į gyventojų poreikius, plėtros.

4. Programoje nustatytas strateginis tikslas, kiti tikslai, uždaviniai, pateikiama išsami esamos

visuomenės sveikatos situacijos analizė, pagrindžianti tikslus ir uždavinius, Programos

įgyvendinimas.

5. Programa parengta, vykdant 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų

programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo

efektyvumo didinimas“ priemonės „Viešųjų politikų reformų skatinimas“ „Visuomenės sveikatos

plėtros strateginių krypčių nustatymas“ (Nr. VP1-4.3-VRM-02-V-05-014/ESF-VRM-6-1)

finansavimo ir administravimo projektą (toliau – Projektas).

6. Programai rengti naudota Projekto metu atliktų Europos Sąjungos šalyse įgyvendinamų

visuomenės sveikatos strategijų ir programų patirties, Pasaulio sveikatos organizacijos

rekomendacijų visuomenės sveikatos plėtrai ir vystymui studijos ir Lietuvos visuomenės sveikatos

būklės, ją lemiančių veiksnių, jų pokyčių, visuomenės sveikatą reglamentuojančių teisės aktų ir

visuomenės sveikatos intervencijų taikymo patirties studijos, viešų diskusijų rezultatai, Lietuvos

strateginių dokumentų, susijusių su Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos tikslų ir

uždavinių įgyvendinimu, analizės rezultatai.

7. Programa parengta atsižvelgiant ir (ar) atitinka ir (ar) yra susijusi su šių strateginių

dokumentų nuostatomis:

7.1. Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintų strateginių dokumentų nuostatomis:

7.1.1. Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos

Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. I-1939 „Dėl Lietuvos nacionalinės

sveikatos koncepcijos ir jos įgyvendinimo“;

7.1.2. Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“,

patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. XI-2015 „Dėl

Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ patvirtinimo“;

7.1.3. Nacionalinės saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo

2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“;

7.1.4. Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenų, patvirtintų Lietuvos

Respublikos Seimo 2011 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. XI-1430 „Dėl Lietuvos sveikatos sistemos

2011–2020 metų plėtros metmenų patvirtinimo“;

7.1.5. Psichikos sveikatos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m.

balandžio 3 d. nutarimu Nr. X-1070 „Dėl Psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo“;

3

7.1.6. Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2010–2016 metų

programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. XI-1078

„Dėl Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2010–2016 metų programos

patvirtinimo“;

7.1.7. 2011–2020 metų valstybinės sporto plėtros strategijos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Seimo 2011 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. XI-1296 „Dėl 2011–2020 metų valstybinės

sporto plėtros strategijos patvirtinimo“;

7.1.8. Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Seimo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2375 „Dėl Nacionalinės klimato kaitos

valdymo politikos strategijos patvirtinimo“;

7.1.9. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl viešojo saugumo plėtros programos

patvirtinimo“ projektas.

7.1.10. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Nacionalinės aplinkos apsaugos

strategijos patvirtinimo“ projektas.

7.2. Lietuvos Republikos Vyriausybės patvirtintų strateginių dokumentų nuostatomis:

7.2.1. Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 „Dėl Nacionalinės darnaus vystymosi

strategijos patvirtinimo ir įgyvendinimo“;

7.2.2. 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1482 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės

pažangos programos patvirtinimo“;

7.2.3. Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1350 „Dėl Nacionalinės demografinės

(gyventojų) politikos strategijos patvirtinimo“;

7.2.4. Valstybinės smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems

asmenims 2014–2020 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m.

gegužės 28 d. nutarimu Nr. 485 „Dėl Valstybinės smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos

teikimo nukentėjusiems asmenims 2014–2020 metų programos patvirtinimo“;

7.2.5. Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programos,

patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. 1408 „Dėl

Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programos patvirtinimo“;

7.2.6. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, narkotinių ir psichotropinių medžiagų

pirmtakų (prekursorių), tabako ir alkoholio kontrolės koncepcijos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1277 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių

medžiagų, narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių), tabako ir alkoholio

kontrolės koncepcijos patvirtinimo“;

4

7.2.7. Nacionalinės jaunimo politikos 2011–2019 metų plėtros programos, patvirtintos

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1715 „Dėl Nacionalinės

jaunimo politikos 2011–2019 metų plėtros programos patvirtinimo“;

7.2.8. Alkoholio ir tabako kontrolės programos (tarpinstitucinio veiklos plano), patvirtinto

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. 1080 „Dėl Alkoholio ir

tabako kontrolės programos (tarpinstitucinio veiklos plano) patvirtinimo“;

7.2.9. Vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programos, patvirtintos

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1094 „Dėl Vaikų mokymo

plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programos patvirtinimo“;

7.2.10. Valstybinės saugaus eismo plėtros 2011–2017 metų programos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 257 „Dėl Valstybinės saugaus eismo

plėtros 2011–2017 metų programos patvirtinimo“;

7.2.11. Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano, patvirtinto Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Valstybinio atliekų

tvarkymo 2014–2020 metų plano patvirtinimo“;

7.2.12. Valstybinės aplinkos monitoringo 2011–2017 metų programos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 315 „Dėl Valstybinės aplinkos

monitoringo 2011–2017 metų programos patvirtinimo“;

7.2.13. 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos tarpinstitucinio veiklos plano

horizontaliuoju prioritetu „Sveikata visiems“, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014

m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 293 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos

tarpinstitucinio veiklos plano horizontaliojo prioriteto „Sveikata visiems“ patvirtinimo“;

7.2.14. 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos tarpinstitucinio veiklos plano

horizontaliuoju prioritetu „Regioninė plėtra“, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014

m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 172 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos

tarpinstitucinio veiklos plano horizontaliojo prioriteto „Regioninė plėtra“ patvirtinimo“;

7.2.15. Nacionalinė susisiekimo plėtros 2014-2022 metų programa, patvirtinta Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1253 „Dėl Nacionalinės susisiekimo

plėtros 2014-2022 metų programos“

7.3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintų strateginių dokumentų

nuostatomis:

7.3.1. Sveiko senėjimo užtikrinimo Lietuvoje 2014–2023 metų veiksmų plano, patvirtinto

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos 2014 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-825 „Dėl Sveiko

senėjimo užtikrinimo Lietuvoje 2014–2023 metų veiksmų plano patvirtinimo“;

7.3.2. Sveikatos netolygumų mažinimo Lietuvoje 2014–2023 metų veiksmų plano,

patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-

815 „Dėl Sveikatos netolygumų mažinimo Lietuvoje 2014–2023 metų veiksmų plano

patvirtinimo“;

5

7.3.3. Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų

plano 2014–2016 metams, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m.

kovo 28 d. įsakymu Nr. V-417 „Dėl Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių

prevencijos veiksmų plano 2014–2016 metams patvirtinimo“;

7.3.4. Nacionalinės imunoprofilaktikos 2014–2018 metų programos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. V-8 „Dėl Nacionalinės

imunoprofilaktikos 2014–2018 metų programos patvirtinimo“;

7.3.5. Gyventojų apšvitos stebėsenos (monitoringo) 2012–2016 metų programos,

patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-6

„Dėl Gyventojų apšvitos stebėsenos (monitoringo) 2012–2016 metų programos patvirtinimo“;

7.3.6. Nevyriausybinių organizacijų, dalyvaujančių sveikatos stiprinimo veikloje, skatinimo

programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. kovo 29 d.

įsakymu Nr. V-256 „Dėl Nevyriausybinių organizacijų, dalyvaujančių sveikatos stiprinimo veikloje,

skatinimo programos patvirtinimo“;

7.3.7. Lietuvos e. sveikatos 2007–2015 metų plėtros strategijos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. V-811 „Dėl Lietuvos e.

sveikatos 2007–2015 metų plėtros strategijos patvirtinimo“;

7.3.8. Nacionalinės vėžio profilaktikos ir kontrolės 2014–2025 metų programos, patvirtintos

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-814 „Dėl

Nacionalinės vėžio profilaktikos ir kontrolės 2014–2025 metų programos patvirtinimo“.

7.4. Kitų ministrų patvirtintų strateginių dokumentų nuostatomis:

7.4.1. Sveikatos ugdymo bendrosios programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo

ir mokslo ministro 2012 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-1290 „Dėl Sveikatos ugdymo bendrosios

programos patvirtinimo“;

7.4.2. Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos

programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. kovo 17 d.

įsakymu Nr. ISAK-494 „Dėl Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo

prevencijos programos patvirtinimo“;

7.4.3. Patvariųjų organinių teršalų (POT) tvarkymo 2010–2015 metų programos,

patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. D1-1034

„Dėl Patvariųjų organinių teršalų (POT) tvarkymo 2010–2015 metų programos patvirtinimo“;

7.4.4. Vandenų taršos pavojingomis medžiagomis mažinimo programos, patvirtintos

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. D1-71 „Dėl Vandenų

taršos pavojingomis medžiagomis mažinimo programos patvirtinimo“;

7.4.5. Specializuotos pagalbos centrų programos, patvirtintos ietuvos Respublikos socialinės

apsaugos ir darbo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A1-534/V-1072/1V-931

„Dėl Specializuotos pagalbos centrų programos patvirtinimo“;

6

7.4.6. Vaisių vartojimo skatinimo ugdymo įstaigose programos 2014–2017 mokslo metų

strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. Balandžio 30 d.

įsakymu Nr. 2014-05082 „Dėl Vaisių vartojimo skatinimo ugdymo įstaigose programos 2014–2017

mokslo metų strategijos patvirtinimo“;

7.4.7. Užterštų teritorijų tvarkymo 2013–2020 m. plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos

aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-790 „Dėl Užterštų teritorijų tvarkymo

2013–2020 m. plano patvirtinimo“;

7.4.8. Vaikų ir jaunimo socializacijos 2014–2016 metų veiksmų plano, patvirtinto Lietuvos

Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2014 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. V-485 „Dėl Vaikų ir

jaunimo socializacijos 2014–2016 metų veiksmų plano patvirtinimo“;

7.4.9. Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių plėtros 2014–2016 metų veiksmų

plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. balandžio 2

d. įsakymu Nr. A1-179 „Dėl Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių plėtros 2014–2016

metų veiksmų plano patvirtinimo“.

7.5. kitų su sveikatos rizikos veiksnių valdymu ir prevencija susijusių strateginių dokumentų

nuostatomis.

8. Programa atitinka šių tarptautinių strateginių dokumentų nuostatas:

8.1. Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) Europos regiono strateginį sveikatos

politikos dokumentą „Sveikata 2020“ (angl. Health 2020: a European policy framework supporting

action across government and society for Health and well being), nes šio dokumento pagrindinis

tikslas yra pagerinti žmonių gerovę, sumažinti sveikatos netolygumus, sustiprinti visuomenės

sveikatą ir į žmogų orientuotą tinkamą ir kokybišką sveikatos priežiūrą;

8.2. Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. komunikato (COM(2010)2020) „Europa 2020:

pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, pagal kurio prioriteto „Integracinis

ekonomikos augimas“ nuostatas „daugiausia pastangų reikės dėti kovojant su skurdu ir socialine

atskirtimi, mažinant nelygybę sveikatos priežiūros srityje, kad būtų užtikrinta, jog augimo naudą

pajustų visi. Taip pat svarbu mūsų gebėjimai užtikrinti sveiką ir

aktyvią senėjančią visuomenę, kad būtų užtikrinta socialinė sanglauda ir didesnis darbo našumas.“;

8.3. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 282/2014, kuriuo nustatoma trečioji

daugiametė Sąjungos veiksmų sveikatos srityje programa (2014–2020 m.) – pagal šios programos

nuostatas „jeigu žmonės bus sveiki ir aktyvūs ilgesnį laiką ir jiems bus suteikta galimybė aktyviai

kontroliuoti savo sveikatą, tai turės bendrą teigiamą poveikį sveikatai, įskaitant sveikatos priežiūros

skirtumų mažinimą, ir teigiamą poveikį jų gyvenimo kokybei, našumui bei konkurencingumui, o

našta nacionaliniams biudžetams bus mažesnė“;

8.4. Europos Parlamento irTarybos sprendimą Nr. 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos

aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“ , kuriuo

nustatomas vienas iš aplinkosaugos veiksmų prioritetinių tikslų: „apsaugoti Sąjungos piliečius nuo neigiamo

su aplinka susijusio poveikio ir rizikos sveikatai bei gerovei“.

7

8.5. kitus tarptautinius sveikatos dokumentus.

9. Sveikata yra vertybė, gyvybiškai svarbi kiekvieno asmens, visos šeimos ir bendruomenės

gyvenime ir būtina ekonominiam ir socialiniam vystymuisi. Lietuvos Respublikos visuomenės

sveikatos priežiūros įstatyme visuomenės sveikata apibrėžiama kaip gyventojų visapusė dvasinė,

fizinė ir socialinė gerovė. Prasta visuomenės sveikata neigiamai įtakoja bendrą šalies

produktyvumą, darbo jėgą, žmogiškąjį kapitalą ir viešąsias išlaidas. Visuomenės sveikatai poveikį

turi biologiniai, cheminiai, ekonominiai, ergonominiai, fizikiniai, socialiniai, psichologiniai

veiksniai, kurių prevencijoje ir valdyme dalyvauja ne tik sveikatos priežiūros, bet ir kiti sektoriai.

Todėl viena pagrindinių šios Programos įgyvendinimo prielaidų – sveikatos priežiūros sektoriaus

lyderystė ir kitų sektorių įsitraukimas.

10. Šioje programoje vartojamos sąvokos:

10.1. Sveiki gyvenimo metai (SGM) (angl. HLY) – laukiami likę metai nuo tam tikro

amžiaus be ilgalaikių veiklos apribojimų.

10.2. Išvengiamas mirtingumas – mirtingumas, nulemtas ligų (ar būklių), kurių galima

išvengti taikant žinomas efektyvias prevencines ir (ar) diagnostikos ir (ar) gydymo priemones.

11. Kitos Programoje vartojamos sąvokos apibrėžtos Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų

programoje, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme, Lietuvos Respublikos sveikatos

priežiūros įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme ir

kituose sveikatinimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

12. Programą sudaro trys skyriai: „Įžanga“, „Programos strateginis tikslas, tikslai,

uždaviniai“, „Programos įgyvendinimas“, Programos 1 priedas „Lietuvos nacionalinės visuomenės

sveikatos priežiūros 2015–2023 metų programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai ir siekiamos jų

reikšmės“, Programos 2 priedas „Su Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2015–

2023 metų programos tikslų ir uždavinių įgyvendinimu susiję strateginiai dokumentai“.

II. PROGRAMOS STRATEGINIS TIKSLAS, TIKSLAI, UŽDAVINIAI

13. Programos strateginis tikslas – prailginti Lietuvos gyventojų sveiko gyvenimo metus,

mažinant sveikatos netolygumus, kuriant sveiką darbo, gyvenamąją ir socialinę aplinką, formuojant

sveiką gyvenseną ir jos kultūrą, plėtojant kokybišką ir efektyvią sveikatos priežiūrą.

14. Programos strateginį tikslą lėmė Lietuvos gyventojų visuomenės sveikatos būklė, kuri

nėra gera. Tai pagrindžia Lietuvos gyventojų pagrindiniai sveikatos rodikliai.

14.1. Lietuvos gyvetojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė.

Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programoje keliamas strateginis tikslas – „pasiekti, kad

2025 m. šalies gyventojai būtų sveikesni ir gyventų ilgiau, pagerėtų gyventojų sveikata ir sumažėtų

sveikatos netolygumai“, o jo įgyvendinimą siūloma matuoti Lietuvos gyventojų vidutinės būsimo

gyvenimo trukmės pailgėjimu ir vidutinės būsimo gyvenimo trukmės skirtumo tarp vyrų ir moterų

mažinimu, ilgėjant vyrų vidutinei būsimo gyvenimo trukmei (1 pav.). Lietuvos vyrų vidutinė

8

gyvenimo trukmė daugiau kaip 10 metų trumpesnė negu Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių

gyventojų ir yra viena trumpiausių tarp Europos Sąjungos šalių. Nuo 2001 m. sparčiau mažėjantis

vyrų mirtingumas lėmė, kad jų vidutinė gyvenimo trukmė padidėjo 2,5 metų. Moterų vidutinė

gyvenimo trukmė per tą patį laikotarpį padidėjo 2,1 metų. Šiek tiek sumažėjo skirtumas tarp vyrų ir

moterų vidutinės gyvenimo trukmės.

1 pav. Lietuvos gyventojų vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai ir Lietuvos sveikatos 2014–

2025 metų programoje numatomi pasiekti vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai (duomenų šaltinis:

Higienos instituto Sveikatos informacijos centras).

Remiantis Higienos instituto duomenimis (1 pav.), 2012 metais Lietuvos gyventojų vidutinė

gyvenimo trukmė buvo 73,98 metai, o skirtumas tarp moterų vidutinės gyvenimo trukmės ir vyrų

vidutinės gyvenimo trukmės buvo 11,1 metai. Atsižvelgiant į Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų

programoje nustatytus pagrindinio (strateginio) tikslo vertinimo rodiklius ir reikšmes (siekiama, kad

2020 metais Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė, lyginant su 2012 metais, padidėtų

vidutiniškai 1,82 metais, o 2025 metais – 3,52 metais. Skirtumas tarp moterų ir vyrų vidutinės

gyvenimo trukmės 2020 metais turėtų būti 1,6 metais, o 2025 metais – 3,1 metais mažesnis nei

2012 metais.

Miesto gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė 2013 metais buvo 2,72 metais ilgesnė nei

kaimo gyventojų: miesto vyrų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 3,39 metais ilgesnė, o miesto moterų

1,68 metais ilgesnė nei atitinkamai kaimo vyrų ir moterų (Lietuvos statistikos departamentas).

14.2. Lietuvos gyventojų sveikų gyvenimo metų trukmė.

Vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai visoje Europos Sąjungoje yra linkę didėti, tačiau ne

mažiau svarbu, kad gyventojai ilgiau išliktų sveiki. Pagal Eurostato duomenis iki 2010 metų tiek

vyrų, tiek moterų tarpe didėjęs sveikų gyvenimo metų rodiklis, 2011 ir 2012 metais sumažėjo.

Lietuvos moterų sveikų gyvenimo metų rodiklis (61,6 metai) yra artimas Europos Sąjungos šalių

vidurkiui (61,9 metai), tačiau Lietuvos vyrai iš kitų Europos Sąjungos šalių išsiskiria ir itin mažu

11,1 9,5 8

Skirtumas (metais) tarp vyrų ir

moterų VGT

9

sveikų gyvenimo metų rodikliu – 56,6 metai, kuris yra 4,7 metais mažesnis nei Europos Sąjungos

šalių vidurkis (2 pav.).

61,3 56,661,9 61,6

01020304050607080

Au

stri

a

Bel

giu

m

Bulg

aria

Cyp

rus

Cro

atia

Cze

ch R

epu

bli

c

Den

mar

k

Est

on

ia

EU

(28

co

un

trie

s)

Fin

lan

d

Fra

nce

Ger

man

y

Gre

ece

Hu

ngar

y

Irel

and

Ital

y

Lat

via

Lit

hu

ania

Lu

xem

bou

rg

Mal

ta

Net

her

lan

ds

Po

lan

d

Rom

ania

Slo

vak

ia

Slo

ven

ia

Sp

ain

Sw

eden

SG

M (

met

ais

)

Sveiki gyvenimo metai (vyrai) Sveiki gyvenimo metai (moterys)

2 pav. Sveikų gyvenimo metų rodiklis Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalyse (duomenų

šaltinis: Eurostat).

14.3. Lietuvos gyventojų sergamumas.

Dėl ilgėjančios vidutinės gyvenimo trukmės ir senėjančios visuomenės, daugėja suaugusiųjų

sergančių su gyventojų senėjimu susijusiomis ligomis: hipertenzinėmis, cerebrovaskulinėmis,

glaukoma, katarakta, artropatijomis, taip pat, nuolat didėja sergančiųjų anemijomis, cukriniu

diabetu, astma skaičius. Sergamumas piktybiniais navikais taip pat nuosekliai didėja nuo 1993

metų. Infekcinės ligos išlieka svarbi visuomenės sveikatos sritis.

Pastaraisiais metais didėja vaikų sergamumas odos ligomis, akių ligomis, alerginiu rinitu,

astma, artropatijomis (1 lentelė). Regėjimo sutrikimų akivaizdžiai daugėja vyresnio amžiaus vaikų

grupėse.

1 lentelė. Didėjantys sergamumo rodikliai 0-17 metų amžiaus grupėje (šaltinis: Higienos

instituto Sveikatos informacijos centras).

Sveikatos rodiklis (100 tūkst.

gyventojų) 2003 metai 2012 metai

Pokytis

(proc.)

Sergamumas akių ligomis 6832,23 9579,83 + 28,7

Sergamumas astma 403,86 839,99 + 52,0

Sergamumas artropatijomis 1886,24 2579,59 + 26,9

Sergamumas odos ir poodžio ligomis 8898,92 10579,6 + 15,9

14.4. Lietuvos gyventojų mirtingumas ir pagrindinės mirčių priežastys

10

Lietuvos gyventojų mirties priežasčių struktūra jau daugelį metų išlieka nepakitusi. Trys

pagrindinės mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės mirties

priežastys 2013 m. sudarė 84 proc. visų mirties priežasčių. Standartizuotas mirtingumo rodiklis per

pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 12,2 proc. Išlieka mirtingumo skirtumai tarp miesto ir kaimo

gyventojų – kaimo gyventojų standartizuoto mirtingumo rodiklis 2013 metais buvo 17,5 proc.

didesnis nei miesto gyventojų, o standartizuotas vyrų mirtingumas 2,2 kartų didenis nei moterų (4

pav.).

3 pav. Lietuvos gyventojų (bendras, miesto, kaimo) standartizuoto mirtingumo (SM) rodiklio

pokyčiai 2001–2012 metais.

Mirties priežasčių struktūra Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėse narėse nedaug

skiriasi. Tačiau, mirtingumas nuo išorinių mirties priežasčių Lietuvoje yra didžiausias Europos

Sąjungoje (2,7 karto viršija šių šalių vidurkį: vyrų tarpe 3,3 viršija vidurkį, moterų – 1,8) (4 pav.),

Europos Sąjungoje 2010 metais Lietuva buvo antra po Latvijos pagal skendimų, smurto sąlygotų

mirčių ir pirma pagal savižudybių rodiklius.

11

4 pav. Mirtingumas nuo išorinių mirties priežasčių 100 000 gyv., 2010 metai. (šaltinis:

Eurostat).

Remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje

1967–2011 m. išvengiamos mirties priežastys sudarė 22,79 proc. nuo bendro mirčių 0–64 m.

amžiuje skaičiaus. 48,03 proc. išvengiamų mirčių sudarė mirtys nuo 3 priežasčių, kurioms galima

užkirsti kelią efektyviomis profilaktinėmis priemonėmis, 51,97 proc. – nuo 11 pagydomų ligų

(būklių). Nustatyta, kad išvengiamo mirtingumo įtaka vidutinei tikėtinai trukmei nebuvo didelė,

tačiau labiausiai vidutinė gyvenimo trukmė dėl išvengiamų mirties priežasčių sutrumpėjo vyrų

populiacijoje kaime, mažiausiai – moterų populiacijoje mieste.

Stebint dešimties metų išvengiamų mirčių skaičiaus dinamiką, galima konstatuoti, kad tokių

mirčių skaičius nežymiai sumažėjo – 2011 metais tokių mirčių buvo 450 mažiau (tai yra 15,8 proc.)

nei 2002 metais (5 pav.).

5 pav. Išvengiamų mirčių dinamika 2002-2011 metais (šaltinis: Higienos instituto Sveikatos

informacijos centras).

15. Pirmasis Programos tikslas – mažinti Lietuvos gyventojų sveikatos netolygumus,

gerinant pažeidžiamų grupių socialinės aplinkos saugumą bei sveikatos priežiūros paslaugų

prieinamumą ir mažinant socialinę atskirtį (toliau – pirmasis Programos tikslas).

Sumažinti Lietuvos gyventojų sveikatos būklės netolygumus apsiribojant vien tik

kokybiškomis bei inovatyviomis sveikatos priežiūros paslaugomis yra sudėtingas uždavinys. Tam

turi būti panaudojamos intervencijos, nukreiptos į daugelį kitų įtaką gyvenimo kokybei darančių

veiksnių valdymą. Daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių, kuriose gyventojų socialinė-

ekonominė padėtis yra ženkliai pagerėjusi ir yra gerėjanti gyventojų sveikata, tačiau yra stebimi

sveikatos netolygumai, kuriuos sąlygoja nevienodi socialinės-ekonominės situacijos gerėjimo

tempai.

2010 m. Europoje pradėta įgyvendinti strategija Europos Sąjungos ekonomikos augimo

strategija – Europa 2020, kuri, stiprindama ES ir jos valstybių narių partnerystę, siekia gerinti

Europos Sąjungos šalių ekonomiką, šalinti Europos Sąjungos augimo modelio trūkumus bei

12

sudaryti sąlygas pažangiam, tvariam ir integraciniam augimui. Visi šio dokumento siekiami tikslai,

neabejotinai turi įtakos visuomenės sveikatai: užimtumas, švietimas, mokslas ir inovacijos,

socialinė aprėptis, skurdo mažinimas ir su klimatu bei energija susijusių problemų sprendimas1.

Socialiniai-ekonominiai veiksniai, tokie kaip gyvenimo ir darbo sąlygos, sveikatą lemianti

rizikinga elgsena, išsilavinimas, pajamos, galimybė naudotis asmens sveikatos priežiūros, ligų

prevencijos paslaugomis, lemia įvairių socialinių grupių asmenų sveikatos skirtumus bei trumpesnę

tikėtiną gyvenimo trukmę. Tačiau sveikata yra pagrindinis rodiklis atspindintis socialinius

visuomenės pokyčius. Postmoderni visuomenė iš esmės keičia visuomenės sveikatos suvokimą, kai

visuomenės sveikata pripažįstama socialinių ryšių tikslu, kurį galima pasiekti tik sprendžiant

įvairias socialines problemas2. Įrodyta, kad tarp socialinių veiksnių ir sveikatos, o ypač psichikos

sveikatos egzistuoja reikšmingas ryšys. Dėl blogos psichikos sveikatos didelė našta tenka

ekonominei, socialinei, švietimo, teisėsaugos ir kitoms sistemoms. Dėl prastos psichikos sveikatos

būklės, kuri sąlygoja prastą darbo našumą, Europos Sąjungos valstybėse netenkama nuo 3 iki 4

proc. bendro vidaus produkto. Psichikos sutrikimai tampa dažniausia ankstyvo pasitraukimo iš

darbo rinkos priežastimi. Visuomenės psichikos sveikata, jos išsaugojimas, o susirgus pasveikimo

galimybės priklauso nuo daugybės veiksnių – šeimos, aplinkos, ekonominės, kultūrinės, socialinės

situacijos. Gera psichikos sveikata yra ypatingai svarbi ekonominiam Europos augimui ir socialinei

raidai. Europos Sąjungoje psichikos sveikatos klausimai aptariami vis dažniau, pripažįstant

visuomenės psichikos sveikatą vienu svarbiausių tarptautinės sveikatos politikos prioritetu.

Visuomenės psichikos sveikatos problemos tampa vis aktualesnės, o psichikos sveikatos supratimas

grindžiamas biopsichosocialiniu modeliu, kuris reiškia, kad individo psichikos sveikata priklauso ne

tik nuo jo somatinės būklės, bet ji siejasi su socialiniais, politiniais, ekonominiais veiksniais ir ypač

jų pokyčiais3.

Visuomenės sveikatos problema yra smurtas, su kuriuo susiduriama šeimose, mokyklose,

darbovietėse, įstaigose. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje dėl smurto

kiekvienais metais žūsta apie 1,6 mln. žmonių. Smurtas yra viena svarbiausių mirties priežasčių 15–

44 metų amžiaus žmonių grupėje4.Smurto pasekmės turi įtakos ne tik sveikatai, bet ir visos

visuomenės gerovei. Be žalos sveikatai, smurtas pareikalauja daug tiesioginių išlaidų, kurios

skiriamos sveikatos priežiūros, teisėsaugos, policijos darbo ir kitoms reikalingoms paslaugoms

apmokėti. Nustatyta, kad smurtas sukelia ne tik įvairius fizinės sveikatos pakenkimus, bet ir sunkias

ilgalaikes pasekmes psichikos sveikatai.

PSO strateginiame dokumente „Investavimas į vaiką: Europos vaikų ir paauglių sveikatos

strategija 2015–2020 m“5, pabrėžiamas vaikų sveikatos stiprinimo kaip nacionalinės sveikatos

1 Brussels, 3.3.2010 COM(2010) 2020 final.

2 Jurgelėnas A, Norvaišas S, Juozulynas A, Prapiestis J, Venalis A, Savičiūtė R. Sveikatos socialinio saito kokybinis

vertinimas. Gerontologija. 3 Savičiūtė R. Sveikatos ir socialinių veiksnių sąsajos tyrimas. Daktaro disertacija. Vilnius.2013.

4 World Report on Violence and Health. World Health Organization, 2002.

5 Investavimas į vaiką: Europos vaikų ir paauglių sveikatos strategija 2015-2020. 2014 m.rugsėjo 15-18 d. Pasaulio

sveikatos organizacijos Europos regioninio komiteto 64-ji sesija.

13

politikos prioriteto, svarba. Šio dokumento pagrindu formuojant konkrečias vaikų sveikatos

stiprinimo strategijas ir taikant pagrindinius strateginius principus, atkreipiamas dėmesys į visų

gyvenimo laikotarpių, įrodymais pagrįsto požiūrio, glaudžios partnerystės ir tarpsektorinio

bendradarbiavimo stiprinimo bei pagrindinių Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje įtvirtintų

principų įgyvendinimą (apsauga nuo bet kokios formos diskriminacijos, geriausių vaiko interesų

tenkinimas, teisės gyventi ir vystytis užtikrinimas bei teisė reikšti savo nuomonę).

Sveiko gyvenimo pradžia yra itin svarbus sveikatą įtakojantis veiksnys. Vaiko

gerovei, saugumui būtina tėvų parama ir pagalba. Dėl įvairių socialinių, ekonominių priežasčių,

gyvenimo būdo dažnai tėvams trūksta gebėjimų tinkamai auginti vaikus. Ankstyvojoje vaikystėje

taikomos intervencijos, skirtos rizikos veiksnių prevencijai, turi apsauginį ir / ar prevencinį poveikį

ir ypač rizikos grupės vaikams, šeimoms, gaunančioms mažas pajamas ir žemo išsilavinimo

asmenims. Tėvystės įgūdžių mokymo programos yra svarbus indėlis stiprinant visuomenės

psichikos sveikatą ir gerovę. Dėl blogos psichikos sveikatos vaikystėje, padidėja švietimo, sveikatos

ir socialinių paslaugų išlaidos. Dalies šių išlaidų galima išvengti, vykdant veiksmingas ankstyvosios

tėvystės intervencijas. Ypatingai efektyviomis prevencinėmis programomis pripažįstamos tėvų

mokymo programos rizikos grupių šeimoms, ypač kai šios turi socialinių ar psichikos sveikatos

problemų bei vaikų vystymąsi stiprinančios bendruomeninės intervencijos.

Mokyklai ir ikimokyklinėms įstaigoms tenka lemiamas vaidmuo ruošiant vaiką sėkmingai

socializacijai. Sėkmingam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje, vaikui reikia suteikti žinių apie

įvairias gyvenimo sritis – šeimą, darbą, mokymąsi, o taip pat gebėjimą savarankiškai spręsti

problemas, kritiškai mąstyti, efektyviai ir konstruktyviai bendrauti, mokėti valdyti konfliktines

situacijas, įveikti stresą.

Sveikatą stiprinančiose mokyklose nuolat vykdoma sveikatos stiprinimo, sveikatos

ugdymo veikla, todėl kiekvienas vaikas turi turėti galimybę mokytis tokioje mokykloje. Pasaulio

sveikatos organizacijos programos „Sveikata visiems XXI amžiuje“ vienas iš strateginių tikslų yra

užtikrinti, kad 95 proc. vaikų turėtų galimybę mokytis sveikatą stiprinančiose mokyklose, 50 proc.

vaikų – lankyti sveikatą stiprinančius darželius. Sveikatą stiprinančių mokyklų veikla orientuota ne

tik į mokyklos fizinės aplinkos gerinimą, fizinio aktyvumo ir sveikos mitybos skatinimą, kuriais

dažniausiai apsiriboja sveikatinimo veikla įprastose mokyklose, bet ir į psichologinio mokyklos

mikroklimato gerinimą. Sveikatos ugdymas integruotas į bendrąją mokyklos ugdymo sistemą,

apima įvairias sveikatos sritis, paremtas gyvenimo įgūdžių formavimu. Šio tinklo veikloje

dalyvaujančios įstaigos sudaro palankesnes sąlygas vaikų sveikatai stiprinti.

14

Neapsiribojant tik sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo plėtra, sveikatos sektorius toliau

sieks gerinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose,

įgyvendinant 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo programos Nr. LT11 „Visuomenės

sveikatai skirtos iniciatyvos“ projektus6. Įgyvendinus įvardintos programos projektus, 90 mokyklų

ir 60 ikimokyklinio ugdymo įstaigų bus atnaujinta sveikatos priežiūros kabinetų infrastruktūra,

aprūpinant juos būtinomis priemonėmis. Mokyklinio amžiaus vaikų sergamumo duomenų rinkimui,

sisteminimui, analizei šalies ir savivaldybių lygiu ir sistemingam vaikų sveikatos būklės stebėjimui

bus sukurta ir įdiegta mokyklose vaikų sveikatos stebėsenos informacinė sistema. Ikimokyklinio

ugdymo įstaigose analogiškos informacinės sistemos diegimui planuojama panaudoti Europos

Sąjungos paramą.

Senėjančioje visuomenėje, vyresnio amžiaus žmonių sveikata yra vis svarbesnis veiksnys,

leidžiantis pagyvenusiems žmonėms likti aktyviems ilgesnį laiką, tai vienas esminių uždavinių

siekiant užtikrinti vyresnio amžiaus asmenų sveikatą, sumažinti neigiamą sveikatos sutrikimų

poveikį gyvenimo kokybei, savarankiškumui ir užkirsti kelią socialinei atskirčiai, sumažinti

savižudybių riziką bei skatinti aktyvų dalyvavimą visuomenėje. Sveiko senėjimo rėmimas reiškia

sveikatos ugdymą visą gyvenimą, siekiant išvengti sveikatos problemų ir neįgalumo ankstyvame

amžiuje ir sveikatos skirtumų, susijusių su socialiniais, ekonominiais ir aplinkos veiksniais,

mažinimą7.

Savižudybių skaičius – dar vienas labai svarbus rodiklis, atspindintis visuomenės psichikos

sveikatos būklę. Didėjant miesto gyventojų skaičiui, kaime mažėja jaunų ir kvalifikuotų,

išsilavinusių žmonių. Nepakankamos švietimo ir ekonominės sąlygos, izoliacija, transporto ir

komunikacijų stygius neigiamai veikia kaimo žmonių psichikos sveikatą. Kaimo vietovėse

savižudybių skaičius daugelyje pasaulio šalių daug didesnis nei miestuose. Lietuvoje ypatingą

savižudybių rizikos grupę sudaro kaime gyvenantys darbingo amžiaus vyrai. Papildomi neigiami

veiksniai kaime yra sunkiau nei miestuose pasiekiama asmens sveikatos pagalba, piktnaudžiavimas

alkoholiu.

Socialiniai-ekonominiai veiksniai, tokie kaip skurdas, nedarbas turi didelę įtaką visuomenės

psichikos sveikatai, o tuo pačiu ir savižudybių skaičiui. Finansinių problemų atsiradimas ir

6 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. rugsėjo 1 d. įsakymas Nr. V-912„Dėl Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2014 m.liepos 16 d. įsakymo Nr. V-815 „Dėl sveikatos netolygumų mažinimoLietuvoje 2014-2023 m. veiksmų plano patvirtinimopakeitimo“. 7 Kartu sveikatos labui 2008–2013 m. ES strateginis požiūris. Briuselis; 23.10.2007 KOM).

15

socialinių ryšių sumažėjimas, sąlygoja vienišumo ir depresijos simptomų atsiradimą, o šie skatina

suicidinius veiksmus (6 pav.). Nors pati bedarbystė nėra priežastinis rizikos veiksnys

savižudybėms, tačiau stipriai susijęs su savižudybės veiksmo paskatinimu.

6 pav. Savižudybių atvejai ir nedarbo lygis (šaltiniai: Higienos institutas ir Lietuvos

statistikos departamentas).

Analizuojant Lietuvos gyventojų mirtingumo nuo išorinių priežasčių rodiklius ir išorinių

mirties priežasčių pasiskirstymą, stebimas mirčių nuo sušalimo reikšmingas vyravimas. 2013 m.

didžiausią išorinių mirties priežasčių dalį sudarė savižudybės – 30 proc., nukritimai – 10,5 proc.,

transporto įvykiai sudarė 8,7 proc., natūralus šalčio poveikis – 8,2 proc. Atsižvelgiant į Lietuvos

geografinę padėtį, akivaizdu kad mirčių nuo sušalimo priežastingume vyrauja ne klimatiniai, bet

daugiau socialiniai-ekonominiai ir neteisingos gyvensenos veiksniai (7 pav.), o „lyderystė“ tenka

kaimo sektoriaus darbingo amžiaus vyrams.

7 pav.Lietuvos gyventojų mirtingumo nuo sušalimo situacija (šaltiniai: Higienos institutas ir

Lietuvos statistikos departamentas).

16

Mirčių nuo sušalimo aktualumas Lietuvai traktuotinas kaip bendruomenių nesusiformavusio

solidarumo ir viešojo sektoriaus nedemėsingumo rodiklis, kurio pokyčius galėtų nulemti į šią

problemą tikslingai nukreipti socialinės paramos tinklai.

Visuomenės sveikatos požiūriu socialiniai veiksniai lemia daugiau nei pusę ligų. Tarp

Lietuvos gyventojų nuolat auga sergamumas ir mirtingumas nuo ligų, tiesiogiai susijusių su žmonių

gyvensena (pagrindiniai rizikos veiksniai yra mityba ir žalingi įpročiai)8. Lietuvoje, pasikeitus

socialinėms ekonominėms sąlygoms, tam tikros žmonių grupės jaučiasi nesaugios, jiems sunku

prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo tempo bei socialinių-ekonominių ir politinių pokyčių, todėl

vienu iš pagrindinių gyventojų sveikatos gerinimo veiksmų išlieka skurdo ir kitų socialinės

atskirties veiksnių mažinimas. 2011 m. Lietuvoje skurdo riziką ar socialinę atskirtį patyrė 1,080

mln. asmenų arba 33,4 proc. šalies gyventojų. Lietuva buvo ketvirta skurdžiausia Europos Sąjungos

šalis (ES-27 vidurkis – 24,2 proc.).

Visos šalies mastu skurdo lygis kaimo gyvenamosiose vietovėse 2012 m. buvo 28,5 proc.,

t. y., gerokai didesnis nei miestuose. Lietuvoje beveik penktadalis asmenų patiria skurdo riziką,

materialinį nepriteklių. Tokie asmenys neturi galimybės skirti pakankamai lėšų kokybiškoms

gyvenimo sąlygoms sukurti ir sveikatai gerinti. Lietuvos statistikos departamento duomenimis,

2013 m. skurdo rizikos lygis šalyje siekė 20,6 proc., palyginti su 2012 m. jis padidėjo 2

procentiniais punktais. Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 15

proc. gyventojų, kaime – 31,7 proc. Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 9,1

proc. tarp bedarbių – 61 proc., tarp senatvės pensininkų – 22,7 proc. Lietuvos statistikos

departamento duomenimis, nuo 2007 m. iki 2010 m. bedarbių skaičius išaugo keturis kartus, tai yra

nuo 67,3 tūkst. iki 312,1 tūkst. Lietuvoje ypač ryškūs teritoriniai užimtumo netolygumai. 2012 m.

nedarbo lygis kaime siekė 19,7 proc. ir 9,1 procentinio punkto didesnis nei mieste.

2014 metų pradžioje Lietuvoje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 253,7 tūkst.

gyventojų, t. y. 1,8 proc. mažiau nei 2013 m. Neįgalumo pensijas gaunančių vyrų ir moterų skaičiai

skiriasi nedaug: 48 proc. vyrų ir 52 proc. moterų. Neįgalių vaikų skaičius siekė 15 tūkst.

Dažniausiai darbingo amžiaus asmenys pripažįstami neįgaliais dėl piktybinių navikų, kraujotakos

sistemos, jungiamojo audinio ir skeleto – raumenų sistemos ligų. Sunkiausią negalią dažniausiai

lemia navikai, kraujotakos sistemos ligos ir psichikos bei elgesio sutrikimai. Vaikų pagrindinė

8 Juškelienė V. Visuomenės sveikatos įvadas: Sveikatos samprata, sveikatos rizikos ir palaikantys veiksniai. Vilnius.

2007.

17

negalios priežastis – psichikos ir elgesio sutrikimai, įgimtos formavimosi ydos, deformacijos ir

chromosomų anomalijos bei nervų sistemos ligos9.

2012 m. Lietuvoje savivaldybių socialinės rizikos šeimų apskaitoje buvo įrašytos 10 389

socialinės rizikos šeimos, kuriose augo 21 303 nepilnamečiai vaikai. 2012 metais vaikai, augantys

socialinės rizikos šeimose, sudarė 3,80 proc. visų šalyje gyvenančių vaikų (2011 m. – 3,83 proc.,

2010 m. – 3,66 proc.) 60 proc. visų įrašytų į socialinės rizikos šeimų apskaitą šeimų gyveno

kaimuose. Nustatyta, kad didesnį socialinės rizikos šeimų skaičių lemia vyraujanti bedarbystė,

alkoholizmas, socialinių ir higienos įgūdžių stoka, menkiau išvystyta užimtumo ar paslaugų šeimai

infrastruktūra. Vaikai, gyvenantys skurstančiose, nedarniose arba nepilnose šeimose, dažniau patiria

emocinį, fizinį arba seksualinį smurtą, o nejaučiantys meilės, patiriantys stresą – auga lėčiau,

prasčiau yra išsivystę jų motoriniai judesiai10

.

Įvertinus socialinės srities politinius strateginius dokumentus11

12

13

14

akivaizdu, kad

Lietuva jau yra numačiusi eilę prioritetinių veiksmų krypčių socialinei atskirčiai mažinti:

- galimybių socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms dalyvauti darbo rinkoje

didinimas‘

- asmens, visuomenės ir rinkos poreikius atitinkančių paslaugų sistemos, skirtos socialiai

pažeidžiamų visuomenės grupių prevencijai plėtra;

- socialiai prieinamų paslaugų kokybės gerinimas ir prieinamumo plėtra;

- bendruomenių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į socialinės atskirties

mažinimą;

- socialinės apsaugos išmokų sistemos, garantuojančios būtiniausius poreikius

patenkinančių kaštų padengimą, užtikrinimas.

Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijoje dėl 2013 m. Lietuvos nacionalinės reformų

programos, Tarybos nuomonėje dėl 2012–2016 m. Lietuvos konvergencijos programos pažymėta,

kad Lietuvai reikalingos papildomos priemonės darbo rinkos lankstumui didinti, jaunimo,

nekvalifikuotų ir vyresnio amžiaus darbuotojų dalyvavimui darbo rinkoje skatinti.

Lietuvai aktualiomis problemomis ir toliau išlieka paslaugų sistemos, ypač prevencinės

pagalbos, skirtos socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms plėtra, vaikų socialinės atskirties ir

9 Socialinis pranešimas, 2013-2014 m.

10 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 metų

veiklos ataskaita. Vilnius, 2013. 11

Nacionalinė reformų darbotvarkė. 2012. 12

Užimtumo didinimo 2014–2020 metų programa. 13

Nacionalinė demografinės (gyventojų) politikos strategija. 14

Socialinės įtraukties didinimo 2014–2020 m. veiksmų planas.

18

skurdo mažinimas, tinkamos kokybės socialinių paslaugų prieinamumo gerinimas, neįgaliųjų

užimtumo didinimas.

Socialinė ekonomika ir inovacijos Europos Sąjungoje yra vienas svarbiausių uždavinių,

ieškant visuomenės problemų sprendimų, ypač kovoje su skurdu ir socialine atskirtimi. 2011 m.

Europos Komisija patvirtino „ES įmonių socialinės atsakomybės strategiją“, kurioje pabrėžiama

socialinio verslo iniciatyvų, skirtų socialinio verslo plėtrai Europos Sąjungos šalyse narėse, svarba.

Socialinis verslas, tai gana naujas reiškinys Lietuvoje, tačiau reikšmingas plėtojant smulkų ir

vidutinį verslą, į kurį būtų įtraukiamos kaimo bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos. Šiuo

verslu vykdoma integracija į darbo rinką., Socialinio verslo organizacijų pagrindinis tikslas yra

kompleksiškų socialinių problemų ir iššūkių sprendimas, t. y., siekis išspręsti tam tikrą socialinę

problemą visuomenėje, taikant socialines naujoves arba gerąsias praktikas. Tokios organizacijos ir

(ar) įmonės veikia socialinės integracijos didinimo, pažeidžiamų socialinių grupių problemų

sprendimo, geresnės sveikatos priežiūros, švietimo ir įdarbinimo, globos ir būsto paslaugų teikimo,

aplinkosaugos problemų sprendimo srityse. 2009 m. atlikta socialinio verslo įmonių apklausa

parodė, jog tokios įmonės sėkmingiau, nei smulkiojo verslo įmonės, laikosi kriziniais laikotarpiais.

Efektyviam visuomenės, o ypač psichikos sveikatą įtakojančių rizikos veiksnių ir jų

sukeliamų sveikatos problemų valdymui labai svarbus tarpsektorinis / tarpinstitucinis

bendradarbiavimas. Dėl daugybės socialinių, ekonominių ir kitų veiksnių bei jų poveikio

visuomenės (psichikos) sveikatai turi būti stiprinamas skirtingų institucijų ir žinybų

bendradarbiavimas, vertinant rizikos ir priežastinius veiksnius, susijusius su skurdu, nedarbu,

socialine atskirtimi, smurtu ir kt. Dėl lėšų trūkumo įgyvendinama tik dalis tarpinstitucinių programų

priemonių. Kitų valdymo sričių institucijos prisideda prie visuomenės sveikatos gerinimo tikslų

vykdydamos savo einamosios veiklos priemones, tačiau ši veikla nėra koordinuojama sveikatos

prioritetų požiūriu. Visuomenės sveikatos gerinimas nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose

daugiausia siejamas su sveikatos priežiūros sistema, nepakankamai dirbama su kitoms valdymo

sritims priklausančiais veiksniais15

. Nevyriausybinių organizacijų, dalyvaujančių sveikatinimo

veikloje bei formuojant sveikatos politiką dalyvavimas nėra aktyvus, o bendradarbiavimas

apsiriboja tik finansiniu rėmimu.

Tarpsektorinio, tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarba minima beveik visų sektorių

politiniuose strateginiuose dokumentuose, tačiau poįstatyminiuose teisės aktuose tarpžinybinio

bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo modelių reglamentavimo nepakanka. Tarpinstituciniuose

15

Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. birželio 26 d.

nutarimu Nr. XII -964.

19

planuose paskirstytos užduotys atskiroms žinyboms, tačiau nėra kalbama apie konkrečius

bendradarbiavimo modelius ar procedūras. Praktikoje reikalinga stiprinti bendradarbiavimą, kuriant

multidisciplinines komandas bendruomenėse, ypač kaimiškose vietovėse.

Siekiant sumažinti skirtingų socialinių grupių asmenų ir asmenų, gyvenančių skirtingose

teritorijose, sveikatos būklės netolygumus ir sveikatos priežiūros prieinamumo skirtumus Sveikatos

sektoriaus 2014–2023 m. laikotarpiui suplanuoti sveikatos netolygumų mažinimo veiksmai16

,

atkreipia dėmesį į neįgalumo, sergamumo ir mirtingumo nuo išorinių priežasčių mažinimą,

efektyvios sveikatos priežiūros prieinamumo gerinimą identifikuotoms tikslinėms grupėms ir

tikslinėse teritorijose

Mažinant Lietuvos gyventojų sveikatos netolygumus, svarbu formuoti tinkamą sveikatos

politiką, kurios tikslas būtų gerinti ne tik sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, bet ir jų

prieinamumą, bei stiprinti gyventojų raštingumą, socialinius ryšius – kartu gerinant bei keičiant

aplinką, kurioje žmogus gyvena, ugdyti pilietiškumą bei mažinti nelygybę visose srityse.

16. Uždaviniai pirmajam Programos tikslui pasiekti:

16.1. Plėtoti sveikatos netolygumų stebėsenos sistemą ir jos duomenis panaudoti

intervencijų planavimui bei pritaikytų priemonių pasiekto efekto įvertinimui. Šis uždavinys

bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

16.1.1. užtikrinti nuolatinę nacionalinio ir savivaldybių lygmens visuomenės sveikatos ir ją

įtakojančių netolygumų stebėseną;

16.1.2. užtikrinti nuolatinę nacionalinio ir savivaldybių lygmens sveikatos priežiūros

paslaugų netolygumų stebėseną;

16.1.3. pagal sveikatos netolygumų stebėsenos duomenis planuoti tikslines intervencijas

tikslinei populiacijai, vertinti taikomų intervencijų efektyvumą.

16.2. Formuoti ir įgyvendinti integruotą sveikatos netolygumų mažinimo politiką,

didinant valstybinio sektoriaus indėlį ir visuomenės įsipareigojimus, vykdant tarpinstitucinį ir

tarpsektorinį bendradarbiavimą, įgyvendinant socialiai inovatyvias sveikatos priežiūros

bendruomenines paslaugas, skirtas socialiai pažeidžiamoms šeimoms bei rizikos grupės

asmenims. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

16.2.1. sukurti tarpinstitucinį bendradarbiavimo modelį, kuriame Sveikatos apsaugos

ministerija atliktų sveikatos netolygumų mažinimo tarpsektorinės politikos formavimo ir

įgyvendinimo koordinatoriaus vaidmenį;

16

Sveikatos netolygumų mažinimo Lietuvoje 2014–2030 m. veiksmų planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos ministro 2014 m. liepos 16 d. Nr. V-815.

20

16.2.2. skatinti savivaldybes netolygumų mažinimo veiksmus įtraukti į savivaldybių

sveikatinimo programas, užtikrinančias sveikatos netolygumų tikslų ir priemonių įgyvendinimą;

16.2.3. stiprinti partnerystę tarp sektorių ir organizacijų (sveikatos, švietimo, socialinės

srities, teisėsaugos sektoriai ir kiti paslaugų teikėjai), siekiant laiku teikti pagalbą rizikos grupių

asmenims bei užtikrinti koordinuotą ir aktyvų atsakingų sektorių ir organizacijų dalyvavimą;

16.2.4. įvertinti socialinio verslo galimybes, siekiant saugesnės socialinės aplinkos,

mažinant sveikatos netolygumus ir socialinę atskirtį bei stiprinant visuomenes sveikatą;

16.2.5. skatinti ir remti savanorystę bei didinti nevyriausybinių organizacijų įsitraukimą į

prevencinių programų vykdymą, didinant bendruomenių asmens sveikatos priežiūros paslaugų

prieinamumą ir kokybę socialiai pažeidžiamoms šeimoms bei rizikos grupės asmenims;

16.2.6. skatinti viešojo sektoriaus ir vietos bendruomenių iniciatyvas, nukreiptos tikslinių

socialinių ir medicininių paslaugų, skirtų iš įkalinimo vietų grįžusiems, koordinaciją praradusiems

asmenims, benamiams (nakvynės namų ir išblaivinimo įstaigų steigimas, solidarių bendruomenių

savanoriškos socialinės paramos tinklų formavimas) plėtojimui.

16.3. Plėtoti visuomenės sveikatos ugdymą visais žmogaus gyvenimo tarpsniais,

siekiant pagerinti vaikų ir paauglių bei kitų labiausiai pažeidžiamų visuomenės socialinės

rizikos grupių gyvenimo kokybę bei mažinant labiausiai pažeidžiamų asmenų socialinę

atskirtį. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

16.3.1. stiprinti bendruomenės ryšius ir bendruomeninėje veikloje dalyvavimo galimybes

labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms;

16.3.2. mažinti neigiamas socializacijos pasekmes, vykdant elgesio keitimo, socialinio

emocinio ugdymo bei socialinių įgūdžių intervencijas;

16.3.3. kurti vaikams ir jaunimo raidai palankią aplinką, plėtojant ugdymo įstaigose

sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos veiklas: gyvenimo įgūdžių, kovos su patyčiomis ir smurtu,

gerinti žinias dėl narkotinių medžiagų, tabako, alkoholio vartojimo rizikos, ankstyvą emocinių ir / ar

elgesio problemų vaikams ir jaunimui nustatymą bei intervenciją, skatinant savanorišką veiklą ir

prevencines programas mokyklose, skatinant sveikatą stiprinančių mokyklų judėjimą ir plėtrą;

16.3.4. remti sveiką senėjimą, skatinant vyresnio amžiaus žmonių aktyvų dalyvavimą,

socialinius ryšius, ir sveikatos ugdymą visą gyvenimą, siekiant išvengti sveikatos problemų ir

neįgalumo ankstyvame amžiuje bei sveikatos skirtumų, susijusių su socialiniais, ekonominiais ir

aplinkos veiksniai;

16.3.5. įgyvendinti kompleksišką nacionalinę savižudybių prevenciją, didinant įvairių

sektorių, žinybų, organizacijų, visuomenės, politikų ir žiniasklaidos atstovų informuotumą apie šią

21

problemą ir veiksmingų veiklų galimybes bei atkreipiant dėmesį į padidėjusios savižudybės rizikos

grupes.

17. Antrasis Programos tikslas – apsaugoti žmonių sveikatą nuo aplinkos taršos,

nesaugių produktų (gaminių ir paslaugų) keliamų grėsmių (toliau – antrasis Programos

tikslas).

Tarp aplinkos veiksnių, galinčių turėti įtakos sveikatai, paminėtini triukšmas, nejonizuojanti

spinduliuotė, kvapai, cheminės medžiagos ore, dirvožemyje, vandenyje.

Švarus oras yra svarbiausia sąlyga gerai žmonių sveikatai ir gerovei palaikyti. Oro teršalai

sukelia įvairias sveikatos problemas, pavyzdžiui, kvėpavimo takų negalavimus, širdies ir

kraujagyslių ligas. Nuolatinė oro tarša taip pat mažina gyvenimo trukmę. Remiantis Pasaulio

sveikatos organizacijos ligų sukeltos naštos dėl oro taršos vertinimu, kasmet daugiau nei 2 milijonai

priešlaikinių mirčių gali būti nulemtos miesto aplinkos oro taršos ir vidaus patalpų oro taršos

poveikio (dėl kieto kuro deginimo)17

.

Lietuvoje aplinkos oro taršą lemia geografinė šalies padėtis (daugiau nei 60 % laiko

Lietuvoje vyrauja pietvakarių vėjai ir atneša teršalus iš didžiausią oro užterštumą turinčių šalių –

Vokietijos, Čekijos, Lenkijos), gyventojų atsijungimas nuo miesto šilumos tiekimo sistemų,

draudžiamų atliekų kūrenimas privačiuose katiluose.

Lietuvos gyventojų apklausų statistiniai Eurobarometro18

duomenys rodo, kad 2012 m. net

55,5 proc. Lietuvos gyventojų nuomone oro kokybė per pastaruosius 10 metų pablogėjo. Dauguma

respondentų Lietuvoje (85 proc.) teigia, kad valdžios institucijos nepakankamai stengiasi siekdamos

užtikrinti gerą oro kokybę.

Lietuva yra prisijungusi prie atmosferos taršai mažinti skirtų Jungtinių Tautų konvencijų ir į

savo teisinę bazę yra perkėlusi Europos Sąjungos aplinkos sektoriaus direktyvas, reguliuojančias

oro kokybę. Lietuva laikosi savo įsipareigojimų ir leidžiamų į atmosferą išmesti teršalų kiekio

neviršija. Pastaruosius kelerius metus oro kokybė Lietuvos miestuose buvo tinkama, t. y. per metus

užfiksuotas viršijimų skaičius nebuvo didesnis už leidžiamų viršyti dienų skaičių, tačiau 2010

metais beveik visose oro kokybės tyrimų stotyse užfiksuota didesnė kietųjų dalelių vidutinė metinė

koncentracija19

. Kai kuriuose miestuose padidėjo sieros dioksido, azoto dioksido, anglies

monoksido koncentracija ore.

Įvairūs kvapai gali neigiamai paveikti visuomenės sveikatą bei gyvenimo kokybę. Kvapai,

neatsižvelgiant nei į jų pobūdį, nei į ekspozicijos laiką, jei nėra galimybės jų išvengti, gali lemti

gyventojų nusiskundimų atsiradimą. Pasaulio sveikatos organizacija kvapo neišskiria kaip atskiro

sveikatos rizikos veiksnio, o žiūri į jį per cheminių medžiagų (teršalų) aplinkos ore valdymą.

Lietuvoje kvapai nėra valdomi bendraisiais aplinkos oro kokybės valdymo ir aplinkos apsaugos

17

World Health Organization Regional Office for Europe. Air Quality Guidelines for Europe / Second Edition, 2000. 18

Flash Eurobarometer 360. Attitudes of Europeans towards air quality, 2013. Prieiga per:

http://ec.europa.eu/public_opinion/flash/fl_360_en.pdf 19

Aplinkos apsaugos agentūra. Oro kokybė Lietuvoje 2013 m. Prieiga per:

http://oras.gamta.lt/cms/index?rubricId=0ee4183f-7e25-46b5-ad6c-3b73f2bc0ab4

22

principais20

, todėl sunku užtikrinti kvapų valdymo priemones, kurios padėtų išvengti kvapų

susidarymo taršos šaltinyje, o jiems atsiradus – apribotų jų sklidimą į aplinką.

Vandens tarša pasaulyje yra viena iš pagrindinių problemų. Vandenį teršia pramonė,

transporto priemonės, žemės ūkis, miestų buitiniai vandenys ir kt. Dėl vandens netausojimo ir

cheminio užterštumo, švaraus vandens vis mažėja, kyla grėsmė ne tik ekologijai, bet ir žmogaus

sveikatai.

Viena iš Lietuvos upių vandens kokybės problemų yra jų užterštumas maisto ir organinėmis

medžiagomis, apie kurį liudija padidėjusi bendrojo azoto ir bendrojo fosforo koncentracija

vandenyje. Didžiąją bendrojo azoto sudėties dalį sudaro nitratai, kita sudedamoji dalis – amonio

junginiai, kurie yra toksiški vandens gyvūnijai. Pagrindiniai upių vandens taršos maisto

medžiagomis šaltiniai yra žemės ūkio pasklidoji tarša ir miestų nuotekos.

Siekiant vandens kokybės gerinimo tikslų, būtina skirti dėmesį vandens išteklių valdymo

tobulinimui, teršiančių medžiagų mažinimui, užtikrinti, kad ūkinė veikla nesudarytų sąlygų

pavojingoms medžiagoms patekti į vandens telkinius ir pan.

Dirvožemio ir vandens tarša dažnai yra tarpusavyje susiję, todėl jų taršos problemos turėtų

būti nagrinėjamos kartu.

Siekiant priimti tinkamus sprendimus dėl aplinkos oro, vandens, dirvožemio taršos, jos

sukeliamos žalos aplinkai ir žmonių sveikatai sumažinimo, būtina vykdyti aplinkos oro, vandens,

dirvožemio taršos stebėseną ir gauti visą informaciją apie jos paplitimą aplinkoje.

Įgyvendinamos ir planuojamos aplinkos oro, vandens, dirvožemio taršos mažinimo

priemonės turi atitikti ir Europos vaikų aplinkos ir sveikatos veiksmų plane (CEHAPE)21

numatytus

vaikų aplinkos gerinimo regioninius prioritetinius tikslus:

- užkirsti kelią ar žymiai sumažinti sergamumą bei mirtingumą dėl virškinamojo trakto

sutrikimų ir kitų veiksnių poveikio sveikatai, bandydami užtikrinti, kad būtų imtasi

atitinkamų priemonių suteikti visiems vaikams galimybę naudotis saugiu ir prieinamu

vandeniu bei tinkamomis sanitarinėmis sąlygomis;

- užkirsti kelią ar žymiai sumažinti nelaimingų atsitikimų ir sužalojimų pasekmes

sveikatai bei toliau mažinti sergamumą dėl fizinio aktyvumo stokos, remdami saugias,

patikimas ir palaikančias sveikatą gyvenamąsias vietas visiems vaikams;

- užkirsti kelią ir sumažinti sergamumą kvėpavimo takų ligomis, kurias sukelia lauko ir

vidaus oro tarša, ir tokiu būdu prisidėti prie retesnio astmos priepuolių kartojimosi bei

užtikrinti, kad oras vaikų gyvenamojoje aplinkoje būtų švarus;

20

Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija. Stacionarių taršos šaltinių skleidžiamų kvapų vertinimo ir

valdymo modelis, 2013 21

Europos vaikų aplinkos ir sveikatos veiksmų planas(CEHAPE). 2004 m. birželio 23-25 d. ketvirtoji Aplinkos ir

sveikatos ministrų konferencija.

23

- sumažinti ligų ir neįgalumo dėl pavojingų chemikalų (tokių, kaip sunkieji metalai),

fizinių veiksnių (pvz., per didelis triukšmas), biologinių veiksnių poveikio bei pavojingų

darbo sąlygų nėštumo metu, vaikystėje ir paauglystėje grėsmę.

Produktų saugai Europos Sąjunga teikia prioritetinį vaidmenį. Gaminių ir paslaugų saugą

reglamentuojančios Europos Sąjungoje galiojančios teisės aktų nuostatos perkeltos ir į Lietuvos

teisę. Europos Sąjungoje ypatingai daug dėmesio yra skiriama gaminių saugai, tačiau paslaugų

sauga Europos Sąjungos lygmeniu yra mažai reglamentuota. Paslaugų sauga paprastai yra

užtikrinama per gaminių saugą, nustatant jiems saugos reikalavimus ir atsakomybę už pavojingų

gaminių teikimą į rinką. Manytina, kad paslaugų sauga nelaikoma prioritetine sritimi, kadangi

paslaugoms yra būdingas mažesnis judėjimas, negu gaminiams. Lietuvos teisės aktai nustato tam

tikrus reikalavimus ir paslaugų saugai bei atsakomybę už žalą, padarytą vartotojui nesaugiomis

paslaugomis.

Vartotojų sąlygų metinis indeksas22

, kuris nustatomas atsižvelgiant į visų svarbiausių

vartotojų teisių apsaugos sričių būklę (vartotojų pasitikėjimą valdžios institucijomis, jų teises

ginančiomis vartotojų asociacijomis ir verslininkais, rinkoje pasitaikiusius klaidinamos reklamos

atvejus, vartotojų aktyvumą ginant savo teises, vartotojų teisių apsaugos mechanizmų

veiksmingumą, rinkai tiekiamų nesaugių paslaugų ir produktų kiekį ir kitus aspektus, kuriuos būtina

valdyti siekiant užtikrinti efektyvią vartotojų teisių apsaugos sistemą), 2012 metais buvo 56 ir

nesiekė Europos Sąjungos vidurkio – 62. Todėl būtina užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos ir jų

informavimo lygį, vartotojų sveikatos saugos ir teisinių bei ekonominių interesų apsaugą.

7-ojoje aplinkosaugos veiksmų programoje23

nurodyta, kad ES priimtas susitarimas ne

vėliau kaip iki 2020 m. pasiekti tikslą, kad cheminės medžiagos būtų gaminamos ir naudojamos

taip, kad kuo labiau sumažėtų jų didelis neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai.

Vienas iš tematinių prioritetų – ne vėliau kaip 2018 m. parengti Europos Sąjungos

netoksiškos aplinkos strategiją, kuri skatintų inovacijas ir plėtoti tvarius pakaitalus, įskaitant

necheminius sprendimus, kurių būtų imtasi ne vėliau kaip 2015 m. siekiant užtikrinti: 1) pagamintų

nanomedžiagų ir panašių savybių turinčių medžiagų saugą; 2) sąlyčio galimybių su endokrininę

sistemą ardančiomis medžiagomis sumažinimą; 3) tinkamas reguliavimo nuostatas siekiant spręsti

cheminių medžiagų sudėtinio poveikio problemą ir 4) cheminių medžiagų, esančių produktuose,

įskaitant, importuojamus produktus, poveikio sumažinimą siekiant skatinti medžiagų ciklus,

kuriuose nenaudojamos toksinės medžiagos, ir sumažinti sąlytį su kenksmingomis medžiagomis

patalpose.

Aplinkos ir sveikatos Parmos deklaracijos24

3-iojo regioninio prioritetinio tikslo – „Vykdyti

ligų prevenciją, gerinant aplinkos ir patalpų oro kokybę“ įgyvendinimui skirtos priemonės turi būti

22

9-oji Vartotojų sąlygų suvestinė. Prieiga per:

http://ec.europa.eu/consumers/consumer_research/editions/docs/9th_edition_scoreboard_en.pdf 23

2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento irTarybos sprendimas Nr. 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos

aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“ ( OL 2013 L 354, p. 171) 24

Aplinkos ir sveikatos Parmos deklaracija. 2010 m. kovo 10-12 d. penktoji Aplinkos ir sveikatos ministrų konferencija

24

tikslingai nukreipiamos išorinės ir vidinės (lauko ir patalpų) aplinkos oro kokybės gerinimui.

Vidaus patalpų oro kokybės stebėsenos duomenys liudija, kad didelė vidaus patalpų oro taršos

naštos dalis tenka iš pastatų statybai panaudotų medžiagų ir iš naudojamų plataus vartojimo

gaminių išsiskiriančioms cheminėms medžiagoms. Todėl siekiant apsaugoti sveikatą ir ypač

jautriausių populiacijos grupių (vaikų iki 3 m. amžiaus ir senyvo amžiaus žmonių) turi būti

užtikrinta nanomedžiagų, endokrininę sistemą ardančių medžiagų, nuodingųjų medžiagų ir jų

turinčių cheminių mišinių sauga ir darnus valdymas taikant visapusišką požiūrį, apimantį rizikos

vertinimą ir valdymą, informacijos teikimą ir stebėseną.

Pagrindiniai cheminių medžiagų (mišinių) keliamos rizikos žmonių sveikatai ir aplinkai

apsaugos principai yra nustatyti tiesioginio taikymo Europos Sąjungos reglamentais25

,26

. Jų

įgyvendinimui sukurta institucinė infrastruktūra nacionaliniam reguliavimui, priežiūrai ir kontrolei

užtikrinti27

. 2013 m. nacionalinėje cheminių medžiagų duomenų bazėje įregistruota virš 14 tūkst.

cheminių mišinių, virš tūkstančio cheminių medžiagų, virš tūkstančio cheminių medžiagų ir mišinių

tiekėjų Nacionalinė duomenų apie rinkoje esančias chemines medžiagas (mišinius), jų savybes,

poveikį, tinkamas apsaugos priemones bazė orientuota tik į cheminių medžiagų (mišinių) rinkos

priežiūros tikslus ir neatitinka sveikatos sektoriaus poreikių dėl savalaikės medicinos pagalbos ir

tinkamo gydymo užtikrinimo apsinuodijimų atvejais. Laikantis nuoseklaus ir racionalaus požiūrio į

žmogaus biologinių terpių monitoringą, kaip į papildomą įrankį, prisidedantį prie įrodymais

pagrįstų visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos priemonių paketo, identifikuotas poreikis28

atlikti sunkiųjų metalų, mikroelementų ir jų biožymenų bei patvariųjų organinių teršalų ekspozicijos

tyrimą Lietuvos gyventojų biologinėse terpėse.

Netoksiškos aplinkos strategijos tikslų įgyvendinimo pasirengimui neišvengiamas geresnis

chemines medžiagas (mišinius) tiekiančių bei naudojančių asmenų informuotumas cheminių

25

2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų

registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiantis Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš

dalies keičiantis Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą

(EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei

2000/21/EB (OL 2006 L 396, p.1) 26

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir

mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo, iš dalies keičiantis ir panaikinantis Direktyvas 67/548/EEB bei

1999/45/EB ir iš dalies keičiantis Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 (2008 OL L 353, p. 1) 2727

2007 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 687„Dėl 2006 m. gruodžio 18 d. Europos

Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir

apribojimų (REACH), įsteigiančio Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiančio direktyvą 1999/45/EB bei

panaikinančio Tarybos Reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą

76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB, ir 2008 m. gruodžio 16 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo,

ženklinimo ir pakavimo, iš dalies keičiančio ir panaikinančio direktyvas 67/548/EEB bei 1999/45/EB ir iš dalies

keičiančio reglamentą (EB) Nr. 1907/2006, įgyvendinimo 28

Sveikatos netolygumų mažinimo Lietuvoje 2014-2023 m. veiksmų plano 3 priedas

25

medžiagų (mišinių) keliamos rizikos sveikatai ir aplinkai bei tinkamos apsaugos klausimais, prie

kurio gerinimo turi prisidėti ir savivaldos sveikatos sektorius.

Europoje dėl žalingo aplinkos (kelių transporto, geležinkelių transporto, orlaivių transporto

ir stambios pramoninės veiklos) triukšmo poveikio kasmet prarandama 1–1,6 milijonai29

sveiko

gyvenimo metų. Dėl žalingo aplinkos triukšmo poveikio Europos valstybėse kasmet įvyksta 30–

50 tūkstančių papildomų priešlaikinių mirčių. Aplinkos triukšmo dirginantį poveikį patiria apie

19,8 milijonų Europos gyventojų, o 9,1 milijono gyventojų patiria stiprų dirginantį poveikį,

7,9 milijonams gyventojų trikdomas miegas, o 3,7 milijonų gyventojų miegas yra stipriai trikdomas.

Aplinkos triukšmas ne tik dirgina ar trikdo miegą. Dėl daromos įtakos širdies ir kraujagyslių

sistemos ligoms, insultui, aplinkos triukšmas vertinamas kaip grėsmė sveikatai. Palyginti su kitomis

Europos aplinkosaugos sritimis, aplinkos triukšmo lemiama ligų našta pagal savo mastus yra antra

po oro taršos.

Pagal Europos Komisijos skelbiamus duomenis Europos Sąjungos valstybėse kasmet apie

100 tūkst. kreipimųsi į sveikatos priežiūros įstaigas būna dėl aplinkos triukšmo nulemtų sveikatos

sutrikimų.

Dėl aplinkos triukšmo įtakos širdies kraujagyslių sistemos ligoms ir insultui Europoje

kasmet įvyksta apie 10 tūkst. mirčių ir apie 43 tūkst. hospitalizavimo atvejų. Dėl aplinkos triukšmo

per metus išsivysto apie 900 tūkst. naujų hipertenzijos atvejų.

Tenka pripažinti, kad triukšmo poveikio sveikatai duomenys yra per mažai įvertinti, nes

trūksta daug triukšmo strateginio kartografavimo duomenų (trūksta 36 proc. pagrindinių kelių,

geležinkelių, oro uostų ir 62 proc. aglomeracijų duomenų). Kelių transporto triukšmas daro apie

90 proc. neigiamo poveikio palyginti su kitais aplinkos triukšmo šaltiniais

Pagal 7-osios aplinkosaugos veiksmų programos30

trečio prioritetinio tikslo – apsaugoti

Sąjungos piliečius nuo neigiamo su aplinka susijusio poveikio ir rizikos sveikatai bei gerovei –

nuostatas, turi būti siekiama, kad ne vėliau kaip 2020 m. Europos Sąjungoje būtų reikšmingai, iki

beveik Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamo lygio sumažinta akustinė tarša. Šiam

tikslui pasiekti pirmiausia būtina įgyvendinti naujausių mokslo žinių pagrindu atnaujintą Sąjungos

triukšmo politiką ir triukšmo mažinimo jo susidarymo šaltinyje priemones, įskaitant miestų

projektavimą.

Lietuvoje pagrindiniai triukšmo šaltiniai aplinkoje yra kelių, geležinkelių ir orlaivių

transportas ir pramoninė veikla. Iš jų, kelių transporto triukšmas veikia daugiausiai gyventojų.

29

2011 m. bendras PSO ir JTC leidinys :Ataskaita apie „Aplinkostriukšmo sukeliamų ligų naštą“ (Burden of disease

from environmental noise), http:wwweuro.who.int/en/what-we-do/health-topics/environmental noise 30

2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos

aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“ (OL 2013 L 354, p. 171)

26

Apskaičiuota, kad Europos Sąjungos eismo, geležinkelių ir kelių transporto sukeliamo triukšmo

socialinės išlaidos (susijusios su ankstyva mirtimi ir ligotumu: bloga dėmesio koncentracija,

nuovargis, klausos problemos) sudaro 40 mlrd eurų per metus, o tai sudaro 0,4 proc. viso Europos

Sąjungos BVP31

.

Lietuvos aplinkos strateginiuose dokumentuose32

vienas iš įtvirtintų tikslų apsaugos nuo

fizikinės taršos srityje yra mažinti triukšmo lygį miestuose. Apsaugos nuo fizikinės taršos srityje

mažinant triukšmo lygį miestuose, pirmiausia siūloma sudaryti triukšmo lygio bei triukšmo

sklidimo žemėlapius, o po to parengti triukšmo lygio mažinimo programas.

Pagal 2014 m. birželio 10 d. Europos Sąjungos valstybių aglomeracijų triukšmo strateginių

žemėlapių suvestinius duomenis33

, Lietuvos aglomeracijose 67,51 proc. gyventojų gyvena

pastatuose, ties kurių fasadais sklinda didesnis nei 55 dB vidutinio metinio paros triukšmo lygio

(Ldvn triukšmo rodiklis) kelių transporto triukšmas. Lyginant su didesnė nei Lietuvos

aglomeracijose didesnio nei 55 dB vidutinio metinio paros triukšmo lygio (Ldvn triukšmo rodiklis)

kelių transporto triukšmo veikiamuose pastatuose gyvenančių žmonių dalis yra tik Liuksemburgo

(90,92 proc.), Bulgarijos (84,44 proc.) ir Belgijos (77,22 proc.) aglomeracijose. (8 pav.)

Lietuvos aglomeracijose 18,65 proc. gyventojų gyvena pastatuose, ties kurių fasadais

sklinda didesnis nei 65 dB vidutinio metinio paros triukšmo lygio (Ldvn triukšmo rodiklis) kelių

transporto triukšmas. Daugiau nei Lietuvoje: Bulgarijoje – 27,65 proc., Ispanijoje – 24,26 proc.,

Šveicarijoje – 24,21 proc., Liuksemburge – 24,07 proc., Estijoje – 20,32 proc., Rumunijoje –

18,65 proc. (9 pav.)

31

EK, Delftas, http://www.transportenvironment.org/docs/publications/2008/2008-02_traffic_noise_ce_delfi_report.pdf 32

Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. I-1550 „Dėl Valstybinės aplinkos apsaugos

strategijos patvirtinimo“ , 33

Europos aplinkos agentūros interneto svetainė http://noise.eionet.europa.eu/

27

8 pav. Europos Sąjungos valstybių, Norvegijos ir Šveicarijos aglomeracijų kelių transporto

triukšmo didesnio nei 55 dB ir didesnio nei 65 dB vidutinio metinio paros triukšmo lygio (Ldvn

triukšmo rodiklis) veikiamuose pastatuose gyvenančių žmonių skaičius, proc. (2014 m. birželio

10 d. Europos aplinkos agentūros duomenys).

9 pav. Europos Sąjungos valstybių, Norvegijos ir Šveicarijos aglomeracijų kelių transporto

triukšmo didesnio nei 50 dB ir didesnio nei 55 dB vidutinio metinio nakties triukšmo lygio (Lnakties

triukšmo rodiklis) veikiamuose pastatuose gyvenančių žmonių skaičius, proc. (2014 m. birželio

10 d. Europos aplinkos agentūros duomenys).

Strateginio planavimo dokumentuose 34

,35

,36

, transporto sektoriaus infrastruktūros plėtra ir

modernizavimas suplanuoti siekiant racionalaus ir akustinės taršos atžvilgiu palankaus kelių ir

gatvių išdėstymo, racionalaus eismo organizavimo ir kontrolės sistemų diegimo, darnaus judumo,

ir panašių principų įgyvendinimo kartu panaudojant triukšmą mažinančias priemones37

.

Žmonių buitinės veiklos keliamo triukšmo problemos aktualumą patvirtina gyventojų

apklausų statistiniai Eurostato duomenys: 2010 m. 14,1 proc. Lietuvos gyventojų teigė, kad kenčia

dėl kaimynų ar iš gatvės sklindančio triukšmo (oro ar kita aplinkos tarša 2010 m. skundėsi

12,1 procento gyventojų).

18. Uždaviniai antrajam Programos tikslui pasiekti:

18.1. Mažinti žalingo aplinkos poveikio visuomenės sveikatai riziką. Šis uždavinys bus

įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

18.1.1. vertinant aplinkos oro, vandens, dirvožemio užterštumo lygį ir jo pokyčius;

34

Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. XII-51“ Dėl Šešioliktosios Vyriausybės 2012–

2016 metų programos patvirtinimo“ 35

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. vasario 19 d. nutarimas Nr. 172 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės

pažangos programos horizontaliojo prioriteto „Regioninė plėtra“ tarpinstitucinio veiklos plano patvirtinimo“, 36

Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. XII-51“Dėl Nacionalinės susisiekimo plėtros

2014–2022 metų programos, patvirtinimo“ 37

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 293 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės

pažangos programos horizontaliojo prioriteto „Sveikata visiems“ tarpinstitucinio veiklos plano patvirtinimo“,

28

18.1.2. užtikrinant, kad nebūtų viršijami aplinkos taršos normatyvai;

18.1.3. didinant visuomenės, ūkio subjektų sąmoningumą aplinkos teršimo cheminėmis

medžiagomis prevencijos srityse ir ugdant į efektyvų išteklių naudojimą ir atliekų šalinimą

orientuotą visuomenės elgseną;

8.1.4. tobulinant aplinkos oro, dirvožemio kokybės valdymą ir priežiūrą.

8.1.5. užtikrinant vaikams skirtų ugdymo, mokymo patalpų ir viešųjų erdvių (patalpų) saugą.

18.2. Mažinti aplinkos triukšmo sveikatai riziką Šis uždavinys bus įgyvendinamas

šiomis pagrindinėmis kryptimis:

18.2.1. tobulinti teisinį triukšmo reguliavimą siekiant iki Pasaulio sveikatos organizacijos

rekomenduojamų lygių sumažinti akustinę taršą gyvenamojoje aplinkoje;

18.2.2. triukšmo mažinimo jo susidarymo šaltinyje aspektus integruoti į teritorijų

planavimo, miestų plėtros ir statybos procesus, rengiant darnaus judumo mieste planus;

18.2.3. atlikti pagrindinių kelių ir geležinkelių triukšmo strateginį kartografavimą, pagal

kurio rezultatus numatyti triukšmo prevencijos veiksmus, pagal triukšmo strateginio kartografavimo

rezultatus parengti triukšmo prevencijos veiksmus, planuojant triukšmo prevencines priemones

kosnsultuotis su visuomene;

18.2.4 stiprinti buitinio triukšmo prevenciją griežtinant administracinę atsakomybę už

viešosios rimties trikdymą, visose amžiaus grupėse ugdyti visuomenės supratimą apie neigiamą

triukšmo poveikį (visuomenės triukšmo raštingumo didinimas, informacijos apie „tyliąsias“

technologijas bei produktus sklaidos ir šios informacijos prieinamumo visuomenei didinimą)

18.3. Didinti produktų (gaminių ir paslaugų) saugą. Šis uždavinys bus įgyvendinamas

šiomis pagrindinėmis kryptimis:

18.3.1. didinant produktų (gaminių ir paslaugų) priežiūros efektyvumą;

18.3.2. didinant verslo subjektų informuotumą ir kompetenciją produktų (gaminių ir

paslaugų) saugos užtikrinimo klausimais;

18.3.3. ugdant į nekeliančių rizikos sveikatai produktų (gaminių ir paslaugų) pasirinkimą ir

vartojimą nukreiptą visuomenės elgseną.

18.4. Mažinti pavojingų cheminių medžiagų (įskaitant ir produktų sudėtyje esančias

pavojingas chemines medžiagas) poveikį produktų ir paslaugų vartotojams per visą cheminių

medžiagų gyvavimo ciklą (įskaitant ir atliekų tvarkymą). Šis uždavinys bus įgyvendinamas

šiomis pagrindinėmis kryptimis:

18.4.1. skatinti verslo ir visuomenės darnų požiūrį į tvarų cheminių medžiagų (mišinių)

naudojimą;

29

18.4.2. skatinti sveikatai ir aplinkai palankių produktų gamybą, aplinkai ir klimatui saugių

technologijų diegimą;

18.4.3. stiprinti ir plėtoti duomenų apie rinkoje esančias chemines medžiagas (mišinius), jų

savybes, poveikį, apsaugos priemones bazę, siekiant, kad jos turinys atitiktų kvalifikuotos

medicininės pagalbos poreikius apsinuodijimų atvejais;

18.4.4. vykdyti tikslinę biologinę stebėseną, siekiant įvertinti Lietuvos gyventojų užterštumą

tam tikromis cheminėmis medžiagomis.

19. Trečiasis Programos tikslas – mažinti jonizuojančiosios ir nejonizuojančios

spinduliuotės riziką Lietuvos gyventojų sveikatai (toliau – trečiasis programos tikslas).

Gyventojų apšvitos vertinimo ir nuolatinės stebėsenos (monitoringo) vykdymo prievolę

reglamentuoja Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys. Branduolinio saugumo

konvencijos ir Jungtinės panaudoto kuro tvarkymo saugos ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo

saugos konvencijos atitinkamų straipsnių nuostatos, įpareigojančios šalis imtis atitinkamų veiksmų,

kad visose veiklos stadijose jonizuojančioji spinduliuotė darbuotojams ir gyventojams, sukeliama

branduolinės energetikos įrenginio ar susidariusių radioaktyviųjų atliekų, būtų mažiausia, kokią

įmanoma pasiekti, ir kad joks asmuo negautų didesnių, nei valstybėje nustatytos, ribinių dozių.

Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) steigimo sutarties 35, 36 ir 37 straipsniai

įpareigoja valstybes nares laikytis pagrindinių saugos reikalavimų, užtikrinti visuomenės sveikatos

apsaugą nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio ir vykdyti gyventojų apšvitos

stebėseną (monitoringą).

Gyventojų apšvitos stebėsenos (monitoringo) svarbą pažymi ir ją vykdyti įpareigoja Europos

Sąjungos teisės aktai38

, kurie nustato, kad remiantis bendraisiais radiacinės saugos – pagrindimo,

optimizavimo ir dozės ribojimo – principais, ir taikant gyventojų saugai užtikrinti nustatytus

reikalavimus, valstybės narės privalo sukurti sąlygas, būtinas užtikrinti geriausią įmanomą

gyventojų saugą, atsižvelgiant į esamas aplinkybes, bei vykdyti gaunamos apšvitos (gyventojų,

medicininės ir profesinės) stebėseną.

Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir 2014 m. Tarptautinės atominės energijos agentūros

priimtuose Tarptautiniuose pagrindiniuose apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės ir

jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių saugumo standartuose39

Nr. GSR 3 dalis.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pagal kompetenciją organizuoja ir

koordinuoja gyventojų ir darbuotojų apšvitos (gamtinės, medicininės, profesinės ir avarinės)

38

2013 m. gruodžio 5 d. Tarybos direktyva 2013/59/Euratomas (OL 2014 L 13, p. 1) 39

Nr. GSR 3 dalis

30

poveikio visuomenės sveikatai stebėseną (monitoringą)40

. Gyventojų apšvitos stebėsenos

(monitoringo) sistema turi apimti visas sritis, t. y. turi būti stebima bei vertinama gyventojų

gaunama gamtinė, medicininė, profesinė ir avarinė apšvita.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacija vienas pagrindinių gamtinės apšvitos šaltinių,

lemiančių plaučių vėžį, yra radonas. Lietuvoje radonas sudaro apie 32 proc. visos gaunamos

apšvitos. Radono kiekiai patalpose yra stebimi daugiau kaip 15 metų, tačiau per paskutinius metus

iš esmės pasikeitė statybos technologijos bei joms naudojamos medžiagos. Tai gali sąlygoti radono

kiekių patalpose padidėjimą. Ankstesni duomenys nebegali būti naudojami įvertinimams ir

rekomendacijoms. Todėl ši problema yra svarbi visose šalyse ir turi būti numatyta strategija radono

patalpose stebėsenai ir mažinimui.

Aplinkos tarša atsirandanti per išmetimus dėl ūkio subjektų veiklos su jonizuojančiosios

spinduliuotės šaltiniais bei po buvusių branduolinių avarijų ir atominių sprogdinimų atmosferoje

taip pat sudaro dalį gyventojų gaunamos apšvitos ir turi būti stebima, įskaitant ir maisto produktų

taršą.

Valstybės jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių ir darbuotojų apšvitos registro

duomenimis, Lietuvoje nuolat vykdoma veikla su daugiau kaip 16 tūkstančių šaltinių, todėl

Lietuvos Respublikos gyventojų gaunamos apšvitos stebėsena (monitoringas) yra viena iš

aktualiausių visuomenės sveikatos stebėsenos (monitoringo) sričių. Viena iš svarbių šios gyventojų

stebėsenos dalių yra gyventojų profesinė veikla dirbant su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais.

Ši darbuotojų apšvita vertinama užtikrinant radiacinę saugą ir teikiant rekomendacijas jai mažinti.

Atskiros profesinės grupės gauna labai skirtingas apšvitas. Šiemet įsigaliojus minėtai Tarybos

Direktyvai 2013/59/Euratomas yra nustatytos naujos, šešis kartus mažesnės apšvitos ribos akies

lęšiukui. Didžiausias apšvitas šiandien gauna kardio ir intervencinės radiologijos gydytojai, kuriems

akių apšvitos dozės turi būtį stebimos ypatingai.

Per paskutinius metus ženkliai išaugo naujos rentgenodiagnostikos įrangos kiekis, o su ja ir

rentgeno diagnostinių procedūrų skaičius. Remiantis Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje

atliekama apie 3 milijonus rentgenodiagnostikos tyrimų. Vienos didžiausių apšvitų, kurias gauna

pacientai, yra kompiuterinės tomografijos ir intervencinės radiologijos procedūros, kurios ne tik

išaugo, bet ir sudaro 53 proc. visos gaunamos medicininės apšvitos. Medicininė apšvita sudaro apie

trečdalį gaunamos gyventojų apšvitos. Todėl yra būtinas pastovus rentgenodiagnostikos procedūrų

metu gaunamos apšvitos stebėjimas ir vertinimas.

40

Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 2 p.

31

Kitos Lietuvos institucijos teisės aktų numatyta tvarka, pagal kompetenciją taip pat atlieka

įvairius taršos radionuklidais tyrimus ar stebėseną, tačiau neatlieka šios taršos poveikio gyventojų

sveikatai vertinimo. Todėl yra svarbu surinkti turimus kitų institucijų duomenis ir juos panaudoti

bendram gyventojų apšvitos vertinimui.

Apšvitos stebėsena (monitoringas) apima kelis etapus, kurie būtini norint tinkamai įvertinti

gyventojų gaunamą apšvitą. Tai: radiologiniai tyrimai, tyrimų rezultatais paremtas apšvitos

vertinimas ir apšvitos kaitos stebėjimas, rizikos susirgti onkologinėmis ligomis prognozavimas bei

rekomendacijų, kaip optimizuoti apšvitą, teikimas.

Visų šių apšvitų stebėjimui reikalinga vieninga sistema. Šiuo metu minėta apšvitos

stebėsena vykdoma pagal Gyventojų apšvitos stebėsenos (monitoringo) 2012–2016 metų

programą41

.

Per pastaruosius du dešimtmečius gyvenamojoje aplinkoje žymiai padaugėjo

nejonizuojančiąją spinduliuotę skleidžiančių prietaisų, todėl nejonizuojančiajai spinduliuotei ir jos

daromam poveikiui žmogaus organizmui turėtų būti skiriama daugiau dėmesio. Apšvita

nejonizuojančiąja spinduliuote mažiau pavojinga nei jonizuojančiąja spinduliuote, tačiau

nejonizuojanti spinduliuotė veikia didesnį kiekį žmonių, todėl jos poveikio žmogui aktualumas

didėja. Nors, lyginant Lietuvoje taikomas elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų

leidžiamas vertes su Europos Sąjungoje rekomenduojamomis taikyti elektromagnetinės

spinduliuotės ribinėmis vertėmis gyvenamojoje aplinkoje, Lietuva priskirtina šalių grupei, kurios

taiko griežčiausius normavimo principus, Eurobarometro duomenimis, net 71 proc. Lietuvos

gyventojų mano, kad siekiant apsaugoti nuo nejonizuojančios spinduliuotės valdžios institucijų

veiksmai yra nepakankamai efektyvūs42

. Nuolatinė nejonizuojančios spinduliuotės šaltinių

stebėsena ir jos rezultatų viešinimas – vienas geriausių būdų elektromagnetinės spinduliuotės

baimių išsklaidymui. Taip pat būtina didinti elektromagnetinės spinduliuotės valdymo ir priežiūros

efektyvumą.

Europos Komisijos Atsirandančių ir nustatomų naujų pavojų sveikatai mokslinio komiteto

(SCENIHR) parengtoje pirminės nuomonės dėl galimo elektromagnetinių laukų poveikio sveikatai

ataskaitoje konstatuojama, kad radijo dažnių juostos elektromagnetinių laukų poveikio visuomenės

sveikatai epidemiologinės studijos nepateikia vienareikšmiškų įrodymų dėl padidėjusios smegenų,

kitų rūšių galvos ir kaklo srities auglių, kitokių piktybinių susirgimų, įskaitant vaikų vėžinius

susirgimus, rizikos. Naujesnės mokslinių tyrimų studijos pagrindžia anksčiau moksliniuose

41

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-6 „Dėl Gyventojų apšvitos

stebėsenos (monitoringo) 2012–2016 metų programos patvirtinimo“ 42

EUROBAROMETER 73.3, Electromagnetic Fields. Prieiga per:

http://ec.europa.eu/health/electromagnetic_fields/eurobarometers/index_en.htm

32

leidiniuose aprašytus duomenis dėl radijo dažnių juostos elektromagnetinių laukų poveikio

smegenų aktyvumui, tačiau dėl tyrimuose taikytų elektromagnetinių laukų rūšių, ekspozicijos

trukmės, statistinių metodų – pagrįstos išvados negalima pateikti.

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinės vėžio tyrimo agentūros klasifikaciją

radijo dažnių juostos elektromagnetiniai laukai klasifikuojami kaip galimai kancerogenai žmonėms

(2B grupė). Nors radijo dažnių juostos elektromagnetinių laukų priskyrimas kancerogeniniams

veiksniams grindžiamas mobiliojo ryšio telefonų skleidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės

poveikiu, tačiau galimo kancerogeniškumo rizika sudaro prielaidas imtis atsargumo priemonių

aukšto lygio visuomenės sveikatos apsaugą nuo jau pripažinto radijo dažnių juostos

elektromagnetinės spinduliuotės neigiamo šiluminio, bet ir dėl žemo lygio radijo dažnio juostos

elektromagnetinių laukų galimo neigiamo nešiluminio poveikio.

Prevencinėmis priemonėmis siekiant užtikrinti, kad stacionarūs radijo ryšio įrenginiai ir

aukštos įtampos linijos būtų įrengti ir eksploatuojami taip, kad nebūtų pažeidžiami

elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų leidžiamų verčių lygiai gyvenamojoje aplinkoje

turi būti vykdoma kompleksinė elektromagnetinės spinduliuotės stebėsena43

, kuri susideda iš

atskirų etapų: radiotechninio objekto elektromagnetinės spinduliuotės stebėsena pagal suderintą

planą, tyrimų rezultatais paremtas elektromagnetinės spinduliuotės lygių vertinimas,

elektromagnetinės spinduliuotės šaltinių priežiūros optimizavimas, rekomendacijų ūkio subjektams

rengimas.

Plonėjantis ozono sluoksnis ir vis didesni žemę pasiekiančios ultravioletinės spinduliuotės

kiekiai neabejotinai kelia riziką žmonių sveikatai. Ultravioletinės spinduliuotės neigiamas poveikis

sveikatai pasireiškia odos vėžio, kitų piktybinių odos pakitimų atsiradimo rizika, priešlaikiniu odos

senėjimu, akių pažeidimais (fotokeratitu, fotokonjuktivitu, katarakta), imuninės sistemos

susilpnėjimu ir su tuo susijusia didesne infekcinių susirgimų rizika. Ultravioletinė spinduliuotė

suaktyvina herpeso virusą, papilomos viruso nulemtų virusinių karpų atsiradimą imunosupresiniams

asmenims44

. Ultravioletinių spindulių (tiek natūralių – saulės, tiek dirbtinių – spinduliuojamų

dirbtinių ultravioletinės spinduliuotės šaltinių) poveikis odai yra pagrindinė odos vėžio priežastis.

Jungtinių tautų aplinkos programos duomenimis, 10 proc. sumažėjęs ozono sluoksnis sąlygos

43

2014 m. birželio 12 d. įsakymas Nr. V-685 „Dėl Radiotechninio objekto radiotechninės dalies projekto ir elektr

omagnetinės spinduliuotės stebėsenos plano derinimo tvarkos aprašo“

44 Solar ultraviolet radiation:. Global burden of disease from solar ultraviolet radiation, Environmental Burden of

Disease Series, No. 13, Robyn Lucas, Tony McMichael, Wayne Smith and Bruce Armstrong, World Health

Organization, Geneva, 2006, http://www.who.int/uv/publications/solaradgbd/en/

33

papildomų 3000 000 ne melanomos ir 4500 melanomos atvejų atsiradimą visame pasaulyje

kiekvienais metais.

Lietuvoje sergamumas odos piktybiniais navikais didėja – nuo 6,42 odos melanomos ir

56,27 kitų odos piktybinių navikų 100 tūkst. gyventojų 2001 m., iki 10,48 odos melanomos ir 94,38

kitų odos piktybinių navikų 100 tūkst. gyventojų 2012 m.45

. Per pastarąjį dešimtmetį tiek vyrų, tiek

moterų sergamumas odos melanoma išaugo beveik dvigubai (10 pav).

10 pav. Sergamumas odos melanoma ir kitais odos piktybiniais navikais 100 tūkst. gyventojų

2001–2012 m. (šaltinis: Higienos institutas).

Tarptautinė apsaugos nuo nejonizuojančios spinduliuotės komisija 2009 m. soliariumus ir

kitus ultravioletinės spinduliuotės šaltinius pripažino neabejotinais vėžio sukėlėjais, tokiais kaip

tabakas ir plutonis, ir priskyrė juos aukščiausios kategorijos vėžio rizikos veiksniams46

,47

. Pasaulio

sveikatos organizacijos duomenimis, keturių iš penkių vėžio atvejų galima būtų išvengti, naudojant

paprasčiausias apsaugos nuo ultravioletinės spinduliuotės priemones. Būtina stebėti ultravioletinės

spinduliuotės intensyvumą, jos poveikį sveikatai, skleisti moksliniais tyrimais pagrįstą informaciją

apie ultravioletinės spinduliuotės poveikį, odos vėžio prevenciją, kurti apsaugotą nuo ultravioletinės

spinduliuotės aplinką, skatinti apsaugos nuo ultravioletinės spinduliuotės priemonių naudojimą,

formuoti tinkamą visuomenės požiūrį į ultravioletinę spinduliuotę, deginimąsi ir skatinti saugų

elgesį saulėje.

20. Uždaviniai trečiajam Programos tikslui pasiekti:

45

Prieiga per: http://sic.hi.lt/html/sergamumas.htm 46

Artificial tanning sunbeds: risk and guidance, World Health Organization, 2003,

http://www.who.int/uv/publications/en/sunbeds.pdf?ua=1 47

Public Health & Environment News, September 2009, Issue 14, Published by the WHO departament of Public Health

and Environment (PHE) http://www.who.int/phe/e-News_13_14_final.pdf?ua=1

34

20.1. Vykdyti jonizuojančios ir nejonizuojančios spinduliuotės stebėseną, vertinti

apšvitos, elektromagnetinės ir ultravioletinės spinduliuotės lygius ir teikti siūlymus dėl jų

sumažinimo. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

20.1.1. parengiant gyventojų apšvitos jonizuojančiaja spinduliuote ir nejonizuojančios

spinduliuotės stebėsenos programą ir ją įgyvendinant;

20.1.2. remiantis stebėsenos rezultatais, stiprinant jonizuojančios ir nejonizuojančios

spinduliuotės šaltinių priežiūros ir kontrolės sistemas;

20.1.3. sukuriant apsaugos nuo jonizuojančios ir nejonizuojančios spinduliuotės ugdymo

strategijas ir jas įgyvendinant.

21. Ketvirtas Programos tikslas – plėtoti profesinės sveikatos priežiūrą ir kurti

sveikatai palankią darbo aplinką (toliau – ketvirtasis Programos tikslas).

Darbingo amžiaus gyventojų sveikatos būklės pokyčiai labai svarbūs šalies socialiniams ir

ekonominiams rodikliams. Kokybiška darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga sąlygoja

nedarbingumo dėl su darbu susijusių sveikatos problemų, nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų

mažėjimą, mažėjančias draudimo ir kompensavimo išmokas, didėjantį įmonių produktyvumą ir

verslo konkurencingumą, gyventojų darbingo ir sveiko amžiaus ilgėjimą.

29,3 proc. Lietuvos dirbančiųjų mano, kad dėl darbo sąlygų jų sauga ir sveikata yra pavojuje

– šis rodiklis didesnis už Europos Sąjungos vidurkį48

. 93,2 proc. Lietuvos darbuotojų, kurie turėjo

su darbu susijusių sveikatos problemų, teigė, kad dėl šių problemų turėjo nedarbingumą – pagal šį

rodiklį esame ketvirtoje vietoje tarp Europos Sąjungos šalių (11 pav.)49

. Valstybinio socialinio

draudimo fondo valdybos duomenimis, laikinasis nedarbingumas 2013 m. sudarė 473,4 atvejų 1000

apdraustųjų. Apmokėtų dienų skaičius vienam apdraustajam sudarė 6,2 dienos, vidutinė vieno

atvejo trukmė (apmokėtos dienos) buvo 13,1 dienų. Pagrindinės su darbu susijusios (daugiau ar

mažiau sąlygotos darbo aplinkos veiksnių) sveikatos problemos – skeleto raumenų sistemos ir

psichikos sveikatos sutrikimai. Darbingo amžiaus žmonių sergamumas skeleto raumenų ir

jungiamojo audinio ligomis 2013 m. sudarė 184,1 1000 gyventojų ir yra pagal dažnumą yra trečioje

vietoje, kaip ir darbingumo netekimas. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2013 m. pirmą kartą 0-55 proc. darbingumo

lygis (neįgalumas) nustatytas 13096 darbingo amžiaus asmenims (7,2/1000 darbingo amžiaus

asmenų)50

.

48

Eurofound. Penktasis Europos darbo sąlygų tyrimas (2010).

http://www.eurofound.europa.eu/surveys/ewcs/2010/index.htm 49

EUROSTAT. Gyventojų užimtumo tyrimo duomenys (2007) 50

Lietuvos sveikatos statistika 2013. Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, 2014.

http://sic.hi.lt/data/la2013.pdf

35

11 pav. Darbuotojų, kurių sunkiausia su darbu susijusi sveikatos problema sąlygojo

nedarbingumą per paskutinius 12 mėn., dalis Europos Sąjungos šalyse (šaltinis: Eurostat).

Sergamumas profesinėmis ligomis pastaraisiais metais sumažėjo ir 2013 m. sudarė 3,2

atvejus 10 000 užimtųjų. Lietuvos profesinių ligų struktūroje ilgą laiką dominuoja skeleto raumenų

ir jungiamojo audinio ligos, 2013 m. sudarydamos 59,5 proc. 3. Tačiau nustatomų (registruojamų)

profesinių ligų skaičiaus mažėjimas nereiškia, kad gerėja darbo sąlygos ir darbuotojų sveikatos

būklė. Profesinių ligų išaiškinimas Lietuvoje neefektyvus – ne visi šių ligų atvejai nustatomi. Tai

lemia šie veiksniai:

- politiniai ir teisiniai (profesinių ligų nustatymo tvarka sudėtinga ir paini);

- medicininiai (per mažas darbo medicinos gydytojų skaičius, nepakankama šeimos

gydytojų kompetencija, gydytojų laiko ir motyvacijos trūkumas);

- socialiniai (aplaidus darbdavių požiūris į darbuotojų profesinę sveikatą);

- kultūriniai (darbuotojai vengia kreiptis dėl profesinės ligos nustatymo bijodami prarasti

darbą ir pajamas, trūksta informacijos apie profesines ligas, jų nustatymą)51

.

Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos duomenimis, kasmet registruojamų ginčų dėl

profesinių ligų nustatymo ar nenustatymo atvejų skaičius, lyginant su nustatytų profesinių ligų

atvejų skaičiumi, sudaro 8–16 proc.

Optimaliu atveju profesinė liga turėtų būti įtarta profilaktinio sveikatos tikrinimo metu,

tačiau darbuotojų profilaktiniai sveikatos tikrinimai šiuo atžvilgiu yra neefektyvūs. Profilaktiškai

tikrinant sveikatą įtariama tik 6–15 proc. visų kasmet užregistruojamų profesinių ligų atvejų.

Daugumai žmonių (2013 m. – 87 proc.) profesinė liga įtariama, kai jie patys kreipiasi į gydytojus,

kai liga yra pažengusi ir žmogus jau iš dalies arba visiškai nedarbingas52

(12 pav.). Darbuotojų

profilaktinius sveikatos tikrinimus Lietuvoje gali atlikti šeimos medicinos paslaugas teikiantys

51

Jegelevičienė E, Venckienė R, Jankauskas R. Veiksniai, sąlygojantys nepakankamą profesinių ligų išaiškinimą.

Visuomenės sveikata 2013;1(60):20-29. 52

Lietuvos Respublikos profesinių ligų valstybės registro duomenys

36

gydytojai (toliau – šeimos gydytojai), atitinkantys nustatytus reikalavimus (išklausę ne mažiau kaip

36 valandų darbo medicinos kursą, kurio programa suderinta su Sveikatos apsaugos ministerija),

arba darbo medicinos gydytojai53

. Tačiau 19,3 proc. šeimos gydytojų darbuotojų profilaktinius

sveikatos tikrinimus atlieka neišklausę darbo medicinos kursų, o 32,5 proc. nėra gilinę darbo

medicinos žinių 5 metus. Be to, profesinės ligos nustatymo procesas pacientų vertinamas neigiamai,

nes vyksta nepakankamai greitai, pacientus vargina būtinos kelionės ir asmeninės išlaidos. Dviejų

trečdalių asmenų, besikreipusių dėl profesinės ligos nustatymo, nurodytas svarbiausias motyvas –

tikėjimasis gauti piniginę kompensaciją. Trečdalis asmenų, kuriems įtarta profesinė liga ir pradėtas

profesinės ligos tyrimas, darbo netekimo arba atlyginimo sumažėjimo bijo labiau nei tolesnio

sveikatos blogėjimo54

.

12 pav. Profesinių ligų atvejų pasiskirstymas pagal įtarimo būdą (šaltinis: Higienos

institutas).

Lietuvos įmonėse per 2013 metus įvyko 2936 lengvi, 146 sunkūs ir 60 mirtinų nelaimingų

atsitikimų darbe. Daugiausiai mirtinų (38 proc. nuo mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus)

nelaimingų atsitikimų darbe įvyko įmonėse, kuriose dirba nuo 10 iki 49 darbuotojų (šiose įmonėse

dirba 25 proc. visų Lietuvos Respublikoje dirbančiųjų skaičiaus), ir įmonėse (35 proc.), kuriose

dirba nuo 50 iki 249 darbuotojų (tokiose įmonėse dirba 30,1 proc. dirbančiųjų). Nemirtinų

nelaimingų atsitikimų darbe daugiausiai (36 proc.) įvyko įmonėse, kuriose dirba nuo 50 iki 249

darbuotojų, ir įmonėse (30 proc.), kuriose dirba 500 ir daugiau darbuotojų (tokio dydžio įmonėse

dirba 19,4 proc. Lietuvos dirbančiųjų). Potencialiai pavojingiausiomis ekonominės veiklos rūšimis

53

Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas

darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro

2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ 54

R. Jankauskas, R. Šidagytė. Darbuotojų periodinių sveikatos tikrinimų ir profesinių ligų nustatymo įvertinimas.

Mokslo darbai Nr. 11. Higienos institutas, Vilnius, 2013.

37

2013 metais buvo statyba, miškininkystė, žemės ūkis, statybinių medžiagų gamyba, transportas ir

saugojimas, medienos gaminių gamyba, vandens tiekimas ir nuotekų valymas55

.

Pripažintos tarptautinės organizacijos darbuotojų saugos ir sveikatos srities politikos gaires

numatė savo dokumentuose: 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvoje 89/391/EEB dėl priemonių

darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo56

, Tarptautinės darbo organizacijos

1985 m. konvencijoje dėl profesinės sveikatos tarnybų Nr. 16157

ir 2007 m. konvencijoje dėl

darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo skatinimo koncepcijos Nr. 18758

(Lietuva šių konvencijų

nėra ratifikavusi), Pasaulio sveikatos organizacijos 60-ojoje asamblėjoje patvirtintame Pasauliniame

2008–2017 m. darbuotojų sveikatos gerinimo veiksmų plane59

, Šiaurės matmens partnerystės

visuomenės sveikatos ir socialinės gerovės srityje (NDPHS) Sveikatos darbe strategijoje60

.

Apibendrinant, tarptautinės organizacijos pažymi, kad: 1) profesinės sveikatos paslaugos turi būti

teikiamos kiekvienam dirbančiajam, nepriklausomai nuo ūkio sektoriaus, įmonės dydžio (reikalinga

pagalba mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms), geografinės vietovės ar darbo sutarties pobūdžio; 2)

profesinės sveikatos priežiūra turi būti įtraukta į kitas politikos kryptis (darnios plėtros, skurdo

mažinimo, užimtumo, verslo, aplinkos apsaugos ir švietimo); 3) profesinės sveikatos paslaugas turi

teikti specialistų komanda (darbo medicinos gydytojas, profesinės sveikatos slaugytojas, darbo

higienos/visuomenės sveikatos specialistas, ergonomikos specialistas, psichologas, toksikologas,

kt.); 4) darbo vietas reikia panaudoti gyventojų sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos veiklai

(įskaitant sveikos mitybos, fizinio aktyvumo skatinimą, alkoholio ir tabako vartojimo prevenciją,

psichikos sveikatos stiprinimą). Naujojoje 2014–2020 m. Europos Sąjungos darbuotojų saugos ir

sveikatos strateginėje programoje taip pat akcentuojama, kad šalys privalo padėti mažoms ir

vidutinėms įmonėms laikytis teisės aktų reikalavimų (rengiant rekomendacijas ir nustatant gerosios

patirties pavyzdžius), gerinti darbo inspekcijų efektyvumą, spręsti darbo jėgos senėjimo,

atsirandančių naujų rizikos rūšių, su darbu susijusių ir profesinių ligų prevencijos problemas, gerinti

statistinių duomenų rinkimą, stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą darbuotojų saugos ir sveikatos

srityje.

Darbuotojų saugos ir sveikatos valstybės politiką Lietuvoje formuoja Socialinės apsaugos ir

darbo ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija. 2009–2012 m. Lietuvoje buvo vykdomos

Darbuotojų saugos ir sveikatos 2009–2012 metų strategijos (toliau – Strategija) priemonės61

, už

55

Ataskaita apie darbuotojų saugos ir sveikatos būklę bei darbo įstatymų vykdymą Lietuvos Respublikos įmonėse,

įstaigose ir organizacijose 2013 metais. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijos, 2014. http://www.vdi.lt/PdfUploads/Ataskaita2013.pdf 56

1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyva 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe

gerinti nustatymo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 349). 57

C161 - Occupational Health Services Convention, 1985. 58

C187 - Promotional Framework for Occupational Safety and Health Convention, 2006. 59

Global plan of action on workers’ health 2008-2017.WHO.Sixtieth World Health Assembly.

http://www.who.int/occupational_health/who_workers_health_web.pdf 60

NDPHS Strategy on Health at Work. Adopted at the Partnership Annual Conference 16 November 2007, Vilnius,

Lithuania. 61

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. 669 „Dėl Darbuotojų saugos ir sveikatos

2009–2012 metų strategijos ir jos įgyvendinimo 2009–2010 metų priemonių plano patvirtinimo“ ir Lietuvos

38

kurias buvo atsakingos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija,

Švietimo ir mokslo ministerija, Žemės ūkio ministerija. Esminis Strategijos trūkumas, kad ji nebuvo

susieta su kitų valstybės sektorių programomis, įgyvendinant ją beveik nedalyvavo įmonės,

darbdavių ir darbuotojų organizacijos, savivaldos institucijos ir nevyriausybinės organizacijos, o

atskirų sektorių priemonių efektyviam įvykdymui trūko koordinavimo, o nuo 2013 metų neliko ir

jos tęstinumo. Naujojoje 2014–2020 m. Europos Sąjungos darbuotojų saugos ir sveikatos

strateginėje programoje62

akcentuojama, kad šalys privalo stiprinti nacionalines darbuotojų saugos

ir sveikatos srities strategijas, kaip bendros Europos Sąjungos strategijos įgyvendinimo įrankį.

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programą, konstatavus, kad

Lietuvoje neišvystyta profesinės sveikatos priežiūros infrastruktūra, neužtikrintas profesinės

sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas visų, ypač mažų ir vidutinių, įmonių darbuotojams ir

darbdavių interesus tenkinanti profesinės sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, Sveikatos apsaugos

ministerija parengė Profesinės sveikatos priežiūros plėtros koncepcijos (toliau – Koncepcija)

projektą. Koncepcijos įgyvendinimui bus suplanuotos ir atitinkamos priemonės, sufokusuotos į

profesinės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo didinimą ir kokybės gerinimą, tam reikalingų

teisinių ir administracinių sąlygų sudarymą, darbdavių skatinimą rūpintis darbuotojų sveikata

panaudojant ekonominius svertus.

Pagal darbo medicinos gydytojų skaičių, tenkantį 1000 darbuotojų, Lietuva yra paskutinė

tarp Europos Sąjungos valstybių (13 pav.). 2014 m. pradžioje Lietuvoje gydytojų, turinčių

licencijas, suteikiančias teisę verstis darbo medicinos praktika, buvo 1763

, tuo tarpu pagal nustatytus

reikalavimus9

įmonėms aptarnauti jų reikėtų bent 100. Kasmet Lietuvos universitetuose (Lietuvos

sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus universitete) numatomos 3–4 darbo medicinos

rezidentūros vietos, tačiau net šios rezidentūros vietos nėra užpildomos, nes kasmet į darbo

medicinos rezidentūros studijas įstoja tik 1–2 absolventai.

Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. A1-426 „Dėl Darbuotojų saugos

ir sveikatos 2009–2012 metų strategijos įgyvendinimo 2011–2012 metų priemonių plano patvirtinimo“ 62

2014–2020 m. ES darbuotojų saugos ir sveikatos strateginė programa. COM(2014) 332 final 63

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys.

39

13 pav. Darbo medicinos gydytojų skaičius 1000 dirbančiųjų64

Lietuvoje įmonės, kuriose dirba mažiau negu 100 arba 200 darbuotojų (priklausomai nuo

ekonominės veiklos pobūdžio), nėra įpareigotos samdyti profesinės sveikatos specialistą65

.

Profesinės sveikatos specialistu dirbti gali darbo medicinos gydytojas, medicinos gydytojas,

visuomenės sveikatos specialistas, bendrosios praktikos slaugytojas ar bendruomenės slaugytojas,

išklausę kvalifikacijos tobulinimo kursus profesinės sveikatos priežiūros tema66

. Tačiau profesinės

sveikatos specialistai dirba tik 18,8 proc. įmonių, kurios privalo samdyti šiuos specialistus; daugeliu

(83,1 proc.) atvejų tai slaugytojos67

(14 pav.).

14 pav. Įmonėse (įdiegusiose/neįdiegusiose LST 1977:2008) dirbantys profesinės sveikatos

specialistai pagal išsilavinimą65

.

Atsakomybė už rizikos vertinimo organizavimą Lietuvoje tenka darbdaviui68

. Tačiau

profesinę riziką vertina ne visos įmonės, taip pat rizikos vertinimas dažnai apima ne visas darbo

vietas: profesinė rizika pilnai buvo įvertinta 26,8 proc. apklaustų įmonių11

. Darbuotojų sveikatos

stiprinimo ir ligų prevencijos programas vykdo tik trečdalis (34,1 proc.) didesnių įmonių. Įmonės,

64

Jankauskas R., Eičinaitė-Lingienė R., Kartunavičiūtė J. Situation analysis of existing occupational health service

systems in NDPHS countries: Lithuania, Latvia, Estonia, Poland, Finland, Norway, Russia, Germany. Higienos

institutas, 2012. http://www.hi.lt/images/Situation%20analysis_NDPHS-2012-11-01(1).pdf 65

Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniais nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės

apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. A1-

266/V-575 „Dėl Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 66

Profesinės sveikatos specialistų, galinčių dirbti įmonėse, kvalifikacinių reikalavimų aprašas, patvirtintas Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-271 „Dėl Profesinės sveikatos

specialistų, galinčių dirbti įmonėse, kvalifikacinių reikalavimų aprašo patvirtinimo“ 67

R. Jankauskas, R. Eičinaitė-Lingienė. Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų prevencinio veiksmingumo

įvertinimas. Mokslo darbai Nr. 17. Higienos institutas, Vilnius, 2014. 68

Profesinės rizikos vertinimo bendrieji nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo

ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. A1-457/V-961

40

kurios samdo profesinės sveikatos specialistus, du kartus dažniau rengia ir įgyvendina darbuotojų

sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos programas69

.

2010 m. Lietuvoje buvo 469 įmonės, įdiegusios sertifikuotas darbuotojų saugos ir sveikatos

vadybos sistemas, 2014 m. tokių įmonių yra 54070

. Įmonių, įdiegusių darbuotojų saugos ir sveikatos

vadybos standartą LST 1977:200871

, daugelis rodiklių geresni negu įmonių, neįdiegusių LST

1977:200860

. Taigi, standarto įdiegimas įmonėje prisideda prie saugos ir sveikatos kultūros

gerinimo.

22. Uždaviniai ketvirtajam Programos tikslui pasiekti:

22.1. sustiprinti profesinės sveikatos priežiūros komponentą Lietuvos darbuotojų

saugos ir sveikatos politikoje užtikrinant, kad profesinės sveikatos priežiūra atitiktų

tarptautinius standartus ir Lietuvos dirbančiųjų poreikius. Šis uždavinys bus įgyvendinamas

šiomis pagrindinėmis kryptimis:

22.1.1. apibrėžti teisines, administracines, finansines ir organizacines sąlygas profesinės

sveikatos priežiūros plėtrai, įstatyminiu lygiu įtvirtinant nuostatą, kad profesinės sveikatos

priežiūros paslaugos turi būti teikiamos visiems darbuotojams, bei apibrėžiant profesinės sveikatos

priežiūros veiklos turinį, užtikrinant koordinuojančios institucijos pajėgumus ir tarpinstitucinį

bendradarbiavimą profesinės sveikatos priežiūros srityje;

22.1.2. didinti profesinės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir gerinti jų kokybę,

numatant institucinius pajėgumus (infrastruktūrą) šių paslaugų teikimui regionuose, mažoms ir

vidutinio dydžio įmonėms, bei užtikrinant profesinės sveikatos priežiūros specialistų rengimą ir

kompetenciją;

22.1.3. vykdyti profesinės sveikatos priežiūros veiklos stebėseną ir vertinimą, siekiant

sprendimų priėmimo trišaliu sutarimu;

22.1.4. skatinti darbdavius rūpintis darbuotojų sveikata, įtvirtinant tam teisines, finansines ir

ekonomines priemones.

22.2. Kurti sveikatai palankią (saugią ir sveiką) darbo aplinką, siekiant apsaugoti

darbuotojus nuo kenksmingo ir pavojingo darbo aplinkos veiksnių poveikio bei stiprinti

darbuotojų sveikatą. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

22.2.1. gerinti su darbu susijusių sveikatos problemų, nelaimingų atsitikimų darbe,

profesinių ligų prevenciją, šalinant esamą, naują ir atsirandančią riziką, peržiūrint ir tobulinant

darbo aplinkos veiksnius ir profesinės rizikos vertinimą reglamentuojančius teisės aktus;

22.2.2. tobulinti darbo aplinkos poveikio sveikatai padarinių (su darbu susijusių sveikatos

problemų, nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų) stebėsenos/tyrimo ir apskaitos procedūras,

didinti išaiškinimo mastą;

69

Venckienė R, Eičinaitė – Lingienė R, Jankauskas R, Matevičiūtė T, Vičaitė S, Kirilovas G. Employees’ health

promotion: the situation in Lithuania. Scand J Work Environ Health: conference abstracts. Work, well-being and

wealth: active ageing at work. 26-28 August 2013, Helsinki, Finland, p. 97. 70

Lietuvos standartizacijos departamentas, prieiga per internetą: http://www.lsd.lt/typo_new/index.php?id=157 71

Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos standartas LST 1977:2008 (BS OHSAS 18001:2007)

41

22.2.3. vystyti sveikatos stiprinimo darbe veiklą, užtikrinant koordinuotą visuomenės

sveikatos biurų veiklą šioje srityje, skatinant nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas bei numatant

darbuotojų sveikatinimą kaip vieną iš esminių įmonių socialinės atsakomybės elementų.

23. Penktasis programos tikslas – didinti gyventojų informuotumą apie sveiką

gyvenseną bei skatinti gyventi sveikiau ir sudaryti tam sąlygas (toliau – penktasis programos

tikslas).

Moksliniais tyrimais įrodyta ir šiandien konstatuojama pagrindiniuose dokumentuose72

, kad

nesveika gyvensena, kaip netinkama mityba, daug riebalų, ypač sočiųjų riebalų rūgščių (RR) ir

cholesterolio turintis maistas, mažas fizinis aktyvumas, nutukimas, nuolatinė nervinė įtampa,

rūkymas, alkoholinių gėrimų vartojimas ir kt. yra pagrindiniai lėtinių neinfekcinių ligų (toliau –

LNL), tokių kaip kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai, cukrinis diabetas, sudarančių

didžiausią Lietuvos gyventojų mirtingumo dalį, rizikos veiksniai. Tačiau Lietuvoje jau eilę metų

atliekamų suaugusių gyventojų gyvensenos ir mitybos įpročių tyrimų duomenys rodo, kad

gyventojų gyvensenos kitimo tendencijos dažnai nėra teigiamos. Todėl pakankamas gyventojų

informuotumas apie sveiką gyvenseną bei sveikatos raštingumas galėtų padėti gyventi sveikiau,

užtikrinti LNL rizikos veiksnių sumažėjimą ir pasiekti, kad gyventojai būtų sveikesni ir gyventų

ilgiau.

Deja, dar nemažos Lietuvos gyventojų, tarp jų ir vaikų, dalies mityba vis dar nėra palanki

sveikatai, per mažai vartojama daržovių, vaisių, grūdinių produktų, žuvies ir jos produktų, tačiau

per daug vartojama riebalų, druskos turinčių produktų, saldumynų73

. Nors Lietuvoje žindymo

tendencijos gerėja, tačiau kūdikius išimtinai žindo iki rekomenduojamo būtino – 6 mėn. amžiaus tik

kas trečia mama74

. Stebimi gyventojų mitybos netolygumai. Lietuvoje yra gana nemažai turinčių

antsvorio ir nutukusių. Nepalanki sveikatai mityba, antsvoris bei nutukimas, fizinis pasyvumas

didina gyventojų LNL atsiradimą ir šių ligų paplitimą ir todėl šių ligų įtakotas mirtingumas

Lietuvoje yra vienas didžiausių ES.

Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas (LSMU, 2012)75

parodė, kad per 2000–2012 m.

laikotarpį, kasdien valgančių šviežias daržoves, vaisius ar uogas gyventojų dalis kito nedaug ir

išliko gana maža – šviežias daržoves bei vaisius ir uogas kasdien valgė tik apie 30 proc. asmenų,

taip pat stebimi tam tikri mitybos netolygumai: tarp aukštojo išsilavinimo moterų kasdien valgiusių

šviežias daržoves buvo 1,5 karto daugiau nei tarp vidurinio išsilavinimo moterų, nors vidurinio ir

72

Pasaulinė mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategija, PSA57,17, Ženeva, PSO, 2004 (Global strategy on diet,

physical activity and health. WHA57,17, Geneva, World Health Organisation; 2004); Pasaulio sveikatos organizacijos

Europos kovos su nutukimu chartija (EUR/06/5062700/8); Baltoji knyga dėl Europos strategijos su mityba, antsvoriu ir

nutukimu susijusioms sveikatos problemoms spręsti. Europos Bendrijų Komisija. Briuselis, 2007; Europos maisto ir

mitybos veiksmų planas 2015-2020, PSOP Europos regiono komitetas, 64-oji sesija, Kopenhaga, Danija, 2014 m.

rugsėjo 15-18 d. 73

Barzda A. Suaugusių Lietuvos gyventojų faktiškos mitybos ir mitybos įpročių tyrimas ir vertinimas. Daktaro

disertacija. Vilnius, 2011. 74

Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija, Higienos instituto Sveikatos informacijos centras. Lietuvos sveikatos

statistika, 2013. Vilnius, 2014. 75

Grabauskas V., Klumbienė J., Petkevičienė J., Šakytė E., Kriaučionienė V., Veryga A. Suaugusių Lietuvos žmonių

gyvensenos tyrimas, 2012. Kaunas, 2013.

42

aukštojo išsilavinimo vyrų, beveik kasdien vartojusių šviežias daržoves, dalis buvo panaši.

Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis (RMC, 2007; VU MF VSI, 2013), tik kas penktas suaugęs

gyventojas maisto produktus rinkosi sveikatos gerinimo tikslu; tik 46,9 proc. kasdien ir kas

dešimtas kelis kartus per dieną vartojo grūdinius produktus; tik mažiau kaip kas antras nesūdė

patiekalų prieš valgį76

,77

.

Vertinant Lietuvos gyventojų faktišką mitybą, per pastaruosius 15 metų stebimos nežymios

mitybos gerėjimo tendencijos: vidutinė paros maisto davinio energinė vertė nežymiai mažėja; taip

pat nežymiai didėja grūdinių produktų, žuvies ir jos produktų vartojimas; gyventojai mažiau vartoja

mėsos ir riebalų, nors tai būdinga ne visų amžiaus grupių respondentams; sumažėjo gyvūninių

riebalų vartojimas, didžioji dalis gyventojų maistui gaminti vartoja augalinį aliejų, tačiau ir toliau

paros maisto davinyje stebimas riebalų perteklius (riebalinės kilmės kalorijos sudaro net 43,4 proc.

paros maisto davinio energinės vertės) ir angliavandenių trūkumas (angliavandenių kilmės kalorijos

sudaro tik 40,9 proc. paros maisto davinio energinės vertės); per mažai vartojama daržovių, vaisių,

grūdinių produktų, žuvies ir jos produktų, tačiau per daug vartojama riebalų turinčių produktų,

saldumynų. Tiek moterys, tiek ir vyrai su maistu per daug gauna cholesterolio, cukrų, natrio, tačiau

nepakankamai kalcio ir jodo; moterys mažiau, negu rekomenduojama per parą gauna magnio,

geležies bei cinko ir nepakankamai vitaminų D, B1, B12, niacino, vyrai – vitamino B12. 78

Lietuvos suaugusių gyventojų antsvorio ir nutukimo paplitimo pokyčiai taip pat nėra

džiuginantys ir jie siejami su pasikeitusiais mitybos ir fizinio aktyvo įpročiais, kurių atsiradimui turi

reikšmės socialiniai ir ekonominiai aplinkos pokyčiai. Atliktų tyrimų duomenimis (LSMU, 2012)

2012 m. antsvoris nustatytas 44 proc. moterų, o nutukimas – penktadaliui moterų. Per laikotarpį nuo

1994 m. iki 2012 m. antsvorio paplitimas tarp vyrų padidėjo nuo 47 proc. iki 61 proc., o nutukimo –

nuo 10 proc. iki 18 proc.; nutukimo paplitimas tarp moterų nepasikeitė. Nutukimo paplitimas didėjo

tarp visų išsilavinimo grupių vyrų; nutukusių aukštojo išsilavinimo moterų dalis sumažėjo nuo 15

proc. 1994 m. iki 9 proc. 2012 m. 79

Lietuvoje yra išlikusi šulinių geriamojo vandens kokybės užtikrinimo problema. Nors

didžioji dalis Lietuvos gyventojų (78,8 proc.) vartoja viešai tiekiamą geriamąjį vandenį, maždaug

kas penktas gyventojas geriamuoju vandeniu turi apsirūpinti individualiai – iš šachtinių šulinių ir

negilių gręžinių (naudoja gruntinį vandenį)80

. Atliekami laboratoriniai geriamojo vandens

patikrinimai rodo, kad gruntiniame vandenyje dažnai randamos nustatytas normas viršijančios

nitratų ir nitritų koncentracijos, ypač pavojingos nėščiųjų ir kūdikių sveikatai. 2013 m. Nacionalinės

visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje buvo ištirta 1076 vandens mėginiai (šulinių vandens

76

Barzda A., Bartkevičiūtė R., Stukas R., Šatkutė R., Abaravičius J.A. Lietuvos suaugusių mitybos tendencijos per

pastarąjį dešimtmetį. Sveikatos mokslai. – 2010, Nr. 1, p. 2831-2835. 77

Dobrovolskij V., Stukas R. Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai 2013 metais. Vilnius, 2014 (mokomoji knyga). 78

Barzda A. Suaugusių Lietuvos gyventojų faktiškos mitybos ir mitybos įpročių tyrimas ir vertinimas. Daktaro

disertacija. Vilnius, 2011. 79

Grabauskas V., Klumbienė J., Petkevičienė J., Šakytė E., Kriaučionienė V., Veryga A. Suaugusių Lietuvos žmonių

gyvensenos tyrimas, 2012. Kaunas, 2013. 80

Prieiga per internetą: www.smlpc.lt/

43

ir gręžinių vandens) ir Lietuvos higienos normos HN 24:2003 ,,Geriamojo vandens saugos ir

kokybės reikalavimai“ reikalavimų neatitiko 33, 7 proc. ištirtų vandens mėginių.81

Nors Lietuvoje maisto ir mitybos sritis gana plačiai reglamentuota, ir kai kurie teisės aktai,

pvz. susiję su kūdikių žindymo skatinimu, kai kurių maisto produktų reklamos ar tiekimo į ugdymo

įstaigas ir kt., netgi griežčiau reglamentuoja šias sritis, negu kitose ES šalyse, tačiau, be abejo, yra

sričių, kur reglamentavimas dar yra tobulintinas (sveikos mitybos ugdymas, institucijų

bendradarbiavimas, nepalankių ir palankių sveikatai produktų gamyba bei jų apmokestinimas arba

lengvatų taikymas ir kt.).

Šiuolaikinė industrializacija, urbanizacija, spartus mechanizuoto transporto vystymasis

sumažino žmonių fizinį aktyvumą (net ir besivystančiose šalyse) taip, kad daugiau kaip 60 proc.

pasaulio gyventojų yra nepakankamai fiziškai aktyvūs. Lietuvoje (Eurobarometro duomenys,

2010)82

visiškai nesportuoja ir nesimankština apie 44 proc. gyventojų ir tai yra žemiau ES šalių

vidurkio (ES šalių vidurkis – 39 proc.). 2012 m. atlikto Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos

tyrimo duomenimis, nuo 1994 m. vyrų ir moterų, atsakiusių, kad laisvalaikiu jie mankštinasi bent

30 min. taip, kad pagreitėtų jų kvėpavimas ir suprakaituotų, bent keturis kartus per savaitę, dalis

padidėjo beveik du kartus: vyrų nuo 16 proc. iki 31 proc., moterų nuo 13 proc. iki 27 proc., tačiau

stebime, kad 2012 m. tik apie trečdalis Lietuvos gyventojų atsakė, kad laisvalaikiu jie mankštinasi

bent 30 min. taip, kad pagreitėtų jų kvėpavimas ir suprakaituotų, bent keturis kartus per savaitę ir iš

jų 18 proc. laisvalaikiu taip mankštinosi kasdien, o 10,8 proc. – 4–6 kartus per savaitę. Kas dešimtas

respondentas taip mankštinasi 2 – 3 kartus per mėnesį, o kas penktas – kelis kartus per metus ar

rečiau. To paties tyrimo duomenimis 2012 m. beveik du trečdaliai (63,2 proc.) Lietuvos žmonių

dirbo sėdimą ir/ar stovimą darbą, taip pat didžioji dalis (81,8 proc.) nurodė, kad per darbo dieną

prasėdi 3 valandas ir daugiau, taip pat stebima, kad nuo 1994 m. gyventojų, einančių į darbą ir

grįžtančių iš jo bent 30 min., dalis mažėja.83

Tiek suaugę bei pagyvenę Lietuvos gyventojai, tiek vaikai ir paaugliai nėra pakankamai

fiziškai aktyvūs, o šiuolaikiniai gyvenimo tempai, nejudrus gyvenimo būdas yra svarbus rizikos

veiksnys įvairaus amžiaus žmogaus sveikatai, todėl tiek atsakingos valstybės institucijos, tiek pati

visuomenė, spręsdamos šią problemą, turi imtis visų veiksmų, kad skatinti gyventojus būti fiziškai

aktyviais ir pasiekti bent jau Europos Sąjungos šalių vidurkį.

Pasaulio sveikatos organizacija savo svarbiausiuose dokumentuose taip pat rekomenduoja

šalims vykdyti veiksmus ir priemones visuomenės svaikatai ir mitybai gerinti ir teikia

rekomendacijas visuomenės sveikatos plėtrai ir vystimuisi84

85

86

87

:

81

Prieiga per internetą: www.nvspl.lt/ 82

Europos Komisija, Specialioji „Eurobarometro“ apklausa Nr. 334 „Sportas ir fizinis aktyvumas“, 2010 m. kovo mėn.

83

Grabauskas V., Klumbienė J., Petkevičienė J., Šakytė E., Kriaučionienė V., Veryga A. Suaugusių Lietuvos žmonių

gyvensenos tyrimas, 2012. Kaunas, 2013. 84

PSO Pasaulinė (Globali) mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategija (2004)

44

- būtina skatinti sudaryti palankias sąlygas sveikai maitintis ir būti fiziškai aktyviems tiek

individo, tiek bendruomenės, nacionaliniu ir pasauliniu lygiu, siekiant apsaugoti ir

mažinti LNL, susijusių su mityba ir fiziniu pasyvumu, paplitimą;

- numatyti konkrečias rekomendacijas maisto pramonei, kaip sukurti sveikatai palankių

(sveikų) maisto ir gėrimų aplinką, sudarant galimybę vartotojams pasirinkti ir pirkti

sveikatai palankius maisto produktus, nes palankių sveikatai maisto produktų

pasirinkimas užtikrina vartotojui galimybę gyventi sveikai.

Maisto pramonė (nuo gamintojų iki prekybos įmonių) galėtų gerokai pagerinti tokias sritis,

kaip vartotojams skirtų maisto produktų sudėties keitimą, pavyzdžiui, druskos, riebalų, ypač sočiųjų

riebalų rūgščių ir trans-riebalų rūgščių bei cukraus kiekio maiste mažinimą; skatintina svarstyti

būdus, kaip geriau informuoti vartotojus ir paskatinti juos rinktis būtent pakeistos sudėties maisto

produktus.

Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose pabrėžiama, kad būtina didinti bendrą

informuotumą ir supratimą apie mitybos ir fizinio aktyvumo teigiamą poveikį sveikatai prevencinių

intervencijų pagalba. Todėl šalių vyriausybės turėtų užtikrinti tinkamą ugdymą, komunikaciją ir

visuomenės informavimą, nes už savo paties ir savo vaikų gyvenimo būdą, visų pirma, atsako

asmuo, tačiau turi būti pripažįstama ir aplinkos svarba ir įtaka jo elgesiui; antra, tik gerai

informuotas vartotojas gali priimti racionalius sprendimus.

Būtina geriau informuoti vartotojus, nes asmenines žinias, įpročius ir elgesį, susijusį su

gyvenimo būdu ar mitybos įpročiais, formuoja būtent supanti aplinka. Siekiant sudaryti galimybę

lengvai pasirinkti sveiką maistą, ypatingą reikšmę būtina teikti mitybos raštingumui, užtikrinant

sveikatos ir mitybos specialistų ir paslaugų teikėjų galimybę sustiprinti žinias apie sveiką mitybą,

fizinį aktyvumą ir LNL prevenciją visoms gyventojų grupėms, ypač socialiai atskirtoms visuomenės

grupėms. Tam būtina stiprinti visuomenės sveikatą, didinant sveikos mitybos raštingumą, ypač

labiausiai pažeidžiamose grupėse; stiprinti sveikatos priežiūros sistemą, skatinant sveiką mitybą ir

teikiant su sveika mityba susijusias paslaugas; remti gyventojų mitybos būklės ir įpročių priežiūrą,

vyktyti stebėseną; stiprinti valdymą, institucijų bendradarbiavimą, ypač akcentuojant bendruomenių

veiklą, ugdant sveikos mitybos įpročius, siekiant sumažinti su mityba susijusių lėtinių neinfekcinių

ligų paplitimą.

Taip pat būtina vykdyti mitybos ir fizinio aktyvumo stebėseną; Pasaulio sveikatos

organizacija rekomenduoja, kad šalių strategijose ar programose numatant mitybos gerinimo

85

PSO Europos regiono komiteto patvirtintas Europos maisto ir mitybos politikos veiksmų planas 2007–2012 m. ir PSO

Europos maisto ir mitybos veiksmų planas 2015-2020, PSOP Europos regiono komitetas, 64-oji sesija, Kopenhaga,

Danija, 2014 m. rugsėjo 15-18 d.

86

PSO Europos regiono komiteto patvirtinta Europos kovos su nutukimu chartija (2006),

87

Globali kūdikių ir mažų vaikų mitybos strategija, 2003 ir PSO Visaapimantis motinų, kūdikių ir mažų vaikų mitybos

planas, patvirtintas 2012 m. gegužės mėn. 65-ojoje Pasaulio sveikatos asamblėjoje.

45

priemones, būtų atsižvelgiama į šalyse tuo metu aktualias mitybos problemas, nustatytas atliekant

nacionalines mitybos stebėsenas bei vertinimus ar kitus maisto ir mitybos srities tyrimus.

24. Uždaviniai penktajam Programos tikslui pasiekti:

24.1. Skatinti Lietuvos gyventojus sveikai maitintis, didinant sveikos mitybos

raštingumą bei sudarant galimybes visoms Lietuvos gyventojų grupėms pasirinkti sveikatai

palankų maistą. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

24.1.1. vykdyti įvairių gyventojų grupių mokymus apie sveiką mitybą, teikiant teisingą

mokslu pagrįstą informaciją apie sveikos mitybos principus ir taisykles bei galimybes pasirinkti

sveikatai palankius maisto produktus, turinčius mažai sočiųjų riebalų rūgščių, trans riebalų rūgščių,

cukraus, druskos ir pan. (leidiniai, žiniasklaidos pranešimai, seminarai konferencijos ir kt.); didinti

informacijos sklaidą bei socialinę reklamą sveikos mitybos klausimais;

24.1.2. nuolat kelti visuomenės sveikatos ir sveikatos priežiūros specialistų kvalifikaciją,

organizuojant mokymus sveikos mitybos ir LNL, susijusių su nesveika mityba, srityse;

24.1.3. skatinti gamintojus gaminti daugiau sveikatai palankių maisto produktų, siekiant

didinti vartotojams galimybę pasirinkti tinkamus ir sveikatai palankius maisto produktus bei

sumažinti gyventojų paros maisto davinyje riebalų, ypač sočiųjų, cukrų ir druskos kiekį bei

padidinti sudėtinių angliavandenių bei skaidulinių medžiagų kiekius;

24.1.4. vykdyti įvairių gyventojų grupių (vaikų, suaugusių, pagyvenusių) mitybos įpročių ir

faktiškos mitybos bei fizinio aktyvumo stebėsenas, siekiant vertinti pokyčius bei vykdomų

priemonių įgyvendinimo efektyvumą.

24.2. Aprūpinti visas gyventojų grupes geros kokybės ir saugiu geriamuoju vandeniu.

Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

24.2.1. didinti viešai tiekiamo geros kokybės geriamojo vandens prieinamumą gyventojams,

ypač aprūpinant kūdikius ir vaikus sveikatai saugiu geriamuoju vandeniu;

24.2.2. skatinti ir sudaryti sąlygas saugaus ir geros kokybės geriamojo vandens vartojimui

ugdymo ir kitose įstaigose bei įmonėse;

24.2.3. nuolat vykdyti geriamojo vandens nuolatinę ir periodinę programinę priežiūrą

(stebėseną), siekiant, kad geriamasis vanduo atitiktų jam keliamus saugos ir kokybės reikalavimus.

24.3. Skatinti gyventojų fizinį aktyvumą ir sudaryti jiems sąlygas būti fiziškai

aktyviems, užtikrinant tinkamą fizinę aplinką bei sudarant galimybes aktyviai leisti

laisvalaikį. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

24.3.1. vykdyti įvairių gyventojų grupių mokymus apie fizinio aktyvumo naudą sveikatai,

teikiant teisingą mokslu pagrįstą informaciją bei didinant gyventojų suvokimą apie sveikatą

stiprinantį fizinį aktyvumą;

24.3.2. nuolat kelti visuomenės sveikatos ir sveikatos priežiūros specialistų kvalifikaciją,

organizuojant mokymus fizinio aktyvumo poveikio sveikatai klausimais bei skatinant gyventojų

sveiką gyvenseną per fizinį aktyvumą; tobulinti fizinio aktyvumo veikloje dalyvaujančių pedagogų

ir kitų specialistų kvalifikaciją;

46

24.3.3. sudaryti tinkamas sąlygas gyventojų fiziniam aktyvumui, kuriant ir atnaujinant

sporto ir fizinės veiklos infrastruktūrą, stiprinant žinybų bendradarbiavimą planuojant ir kuriant

miestų bei atskirų regionų rekreacines zonas, parkus, dviračių takus ir kt.; plėtoti sporto ir fizinės

veiklos infrastruktūrą bendruomenėse ir artinti ją prie gyvenamosios vietos.

25. Šeštasis programos tikslas – mažinti alkoholio, tabako bei neteisėtų narkotinių ir

psichotropinių medžiagų vartojimą (toliau – šeštasis programos tikslas).

Narkotikų, tabako ir alkoholio vartojimas yra viena iš pagrindinių visuomenės sveikatos ir

socialinių problemų Europos Sąjungoje ir už jos ribų. Šios problemos sprendimas turi būti

grindžiamas ilgalaikiu, nuosekliu ir subalansuotu požiūriu, nes geriausių rezultatų duoda bendrai

taikomos pasiūlos bei paklausos mažinimo priemonės.

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimo Lietuvoje tyrimo duomenimis, 2012 m. per

paskutinius 12 mėnesių bent vieną narkotinę ar psichotropinę medžiagą Lietuvoje vartojo 2,6 proc.

respondentų, o tai yra beveik 2,5 karto mažiau nei prieš 4 metus. 2013 m. vienas šalies gyventojas

vidutiniškai suvartojo 47 legalių cigarečių pakelius (arba 947 vnt. cigarečių). Psichoaktyviųjų

medžiagų vartojimo paplitimo tyrimo duomenimis, 2012 m. per paskutinius 12 mėnesių rūkė 36,3

proc. Lietuvos gyventojų, o per paskutines 30 dienų – 36,1 proc. Vienas Lietuvos gyventojas 2013

m. vidutiniškai suvartojo 12,9 litrų absoliutaus alkoholio ir šis rodiklis yra aukštesnis už Europos

šalių vidurkį (10,5 litrų absoliutaus alkoholio tenkančio vienam gyventojui). Psichoaktyviųjų

medžiagų vartojimo paplitimo Lietuvoje tyrimo duomenimis, 2012 m. daugiau nei aštuoni iš

dešimties 15–64 metų amžiaus asmenų per paskutinius 12 mėnesių buvo vartoję alkoholinių gėrimų

(82 proc.), per paskutines 30 dienų alkoholinių gėrimų vartojo du trečdaliai Lietuvos gyventojų

(66,7 proc.)88

.

Sparčiai auga naujų psichoaktyviųjų medžiagų pasiūla. 2013 m. buvo pranešta apie 98

Europoje aptiktas naujas psichoaktyviąsias medžiagas, 2012 m. – apie 73 medžiagas, o 2009 m.

buvo pranešta tik apie 24 naujas psichoaktyviąsias medžiagas. 2013 m. nusikalstamos veikos,

susijusios su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, jų I kategorijos

pirmtakais (prekursoriais), sudarė apie 2,8 proc. visų šalyje užregistruotų nusikalstamų veikų, o

2008 m. – apie 2,3 proc. visų šalyje užregistruotų nusikalstamų veikų89

.

Alkoholio produktų ir tabako gaminių falsifikavimas bei jų kontrabanda daro neigiamą įtaką

Lietuvos ekonomikai ir kelia grėsmę asmens, visuomenės sveikatai bei saugumui. Psichoaktyviųjų

medžiagų vartojimo paplitimo Lietuvoje tyrimo duomenimis, 2012 m. 30 proc. 15–64 metų amžiaus

Lietuvos gyventojų per paskutinius 12 mėnesių buvo įsigiję tabako gaminių, nepaženklintų

lietuviškomis banderolėmis, o 6 proc. – alkoholinių gėrimų, nepaženklintų lietuviškomis

banderolėmis 90

.

88

Januševičienė E., Jasaitis E., Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimas Lietuvoje 2004, 2008 ir 2012 m.,

Vilnius, 2013. 89

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenis. Prieiga per http://www.ntakd.lt/ 90

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenis. Prieiga per http://www.ntakd.lt/

47

Narkotikų, tabako ir alkoholio vartojimas turi įtakos psichikos ir elgesio sutrikimų,

apsinuodijimų, užkrečiamųjų ligų ir įgytojo imuninio nepakankamumo sindromo (ŽIV ir AIDS)

plitimui, nusikalstamumo, traumų ir savižudybių skaičiaus didėjimui bei su tuo susijusiam

mirtingumui. 2013 m. iš 2 082 asmenų, kurie kreipėsi į asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl

psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant narkotines ar psichotropines medžiagas, 217 asmenų (10,42

proc.) buvo užsikrėtę ŽIV, 280 – hepatitu B (13,45 proc.), 1189 – hepatitu C (57,11 proc.) 91

. 2013

m. Lietuvoje užregistruoti 54 mirties dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo atvejai

(1,83 atvejo 100 tūkst. gyventojų) 92

, 905 mirties dėl susijusių su alkoholio vartojimu priežasčių

atvejai (30,60 atvejo 100 tūkst. gyventojų) ir 1563 mirtys nuo su rūkymu susijusių piktybinių

navikų (52,85 atvejo 100 tūkst. gyventojų) 93

.

Lietuvoje vykdomos psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos ir vaikų gyvenimo

įgūdžių ugdymo programos. Mokyklose įgyvendinama Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo

ministro 2006 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. ISAK-494 „Dėl Alkoholio, tabako ir kitų psichiką

veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programos patvirtinimo“ patvirtinta Alkoholio, tabako ir

kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programa ir Specialiosios pedagogikos ir

psichologijos centro direktoriaus 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. (1.3)V-263 „Dėl

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos mokymo programos mokinių tėvams

patvirtinimo“ patvirtinta Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos mokymo programa

mokinių tėvams94

.

Sukurtas psichikos sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių paslaugas asmenims, turintiems

psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant psichiką veikiančias medžiagas, tinklas. Pirminėje

ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūros grandyje (psichikos sveikatos centruose) iki šiol

nepakankamai išplėtotos ankstyvosios diagnostikos ir kitos priklausomybės ligų gydymo paslaugos.

Siektina, kad ankstyvosios diagnostikos ir trumpos intervencijos paslaugas pradėtų teikti bendrosios

praktikos gydytojai (šeimos gydytojai). 2013 m. dėl alkoholinės psichozės į gydymo įstaigas pirmą

kartą kreipėsi 715 asmenų (24,2 atvejo 100 tūkst. gyventojų) 95

, o dėl psichikos ir elgesio sutrikimų

vartojant narkotines ar psichotropines medžiagas – 225 asmenys (7,64 atvejo 100 tūkst.

gyventojų)96

. 2012 m. naujai su rūkymu susijusiomis ligomis (lūpų, burnos ertmės, ryklės,

trachėjos, bronchų ir plaučių piktybiniais navikais) susirgo 1 665 asmenys (65,36 atvejo 100 tūkst.

gyventojų) (15 metų ir vyresni gyventojai)97

.

Lietuvoje, pradėjus įgyvendinti Europos Sąjungos fondų lėšomis finansuojamus projektus,

buvo užtikrintas trumpalaikės socialinės globos paslaugų teikimas socialinės rizikos asmenims,

priklausomiems nuo narkotikų, tabako ir alkoholio vartojimo. 2014 m. minėtas paslaugas teikė 22

91

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Prieiga per http://www.ulac.lt/ 92

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Statistika. Prieiga per http://www.ntakd.lt/ 93

Lietuvos statistikos departamentas. Rodiklių duomenų bazė. Prieiga per http://www.osp.stat.gov.lt 94

Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro informacija. 95

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenis. 96

Valstybinis psichikos sveikatos centro duomenis. 97

Lietuvos statistikos departamentas. Rodiklių duomenų bazė. Prieiga per http://www.osp.stat.gov.lt

48

psichologinės ir socialinės reabilitacijos įstaigos (363 vietos, iš jų 22 vietos skirtos vaikams) 98

. Nuo

2013 metų pradėtas vykdyti socialinės globos įstaigų licencijavimas, o nuo 2015 metų trumpalaikę

socialinę globą socialinės rizikos asmenims, priklausomiems nuo narkotikų, tabako ir alkoholio

vartojimo, teikti galės tik licencijas turinčios psichologinės ir socialinės reabilitacijos įstaigos.

Planuojama, kad taip bus geriau užtikrinama šių paslaugų kokybė.

Siekiant sumažinti alkoholio vartojimą būtina atsižvelgti į PSO rekomendacijas, kurios

apima:

- kainų politiką;

- alkoholio prieinamumo mažinimą;

- alkoholinių gėrimų rinkodarą;

- vairavimo išgėrus prevenciją;

- sveikatos sektoriaus atsaką;

- kontrabandinio ir nelegaliai pagaminto alkoholio vartojimo mažinimą;

- stebėseną ir vertinimą;

- bendruomenės įsitraukimą;

- neigiamų alkoholio pasekmių ir apsinuodijimų mažinimą99

100

101

.

Siekiant sumažinti tabako vartojimo paplitimą PSO rekomenduoja:

- stebėti tabako vartojimo paplitimą ir įgyvendinamas prevencijos priemones;

- apsaugoti žmones nuo tabako dūmų;

- teikti pagalbą norintiems nustoti rūkyti;

- perspėti apie tabako vartojimo pavojus;

- uždrausti tabako reklamą, skatinimą ir rėmimą;

- didinti mokesčius tabakui102

.

Pastaraisiais metais Lietuvoje plėtojamas tarptautinis ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas,

atliekamas pasiūlos ir paklausos mažinimo priemonių vertinimas ir stebėsena, diegiamos

informacinės sistemos, vykdoma psichoaktyvių medžiagų vartojimo ir jo padarinių stebėsena.

26. Uždaviniai šeštajam Programos tikslui pasiekti:

26.1. Mažinti alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių medžiagų pasiūlą. Šis

uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

26.1.1. užkardyti falsifikuotų alkoholinių gėrimų gamybą ir kontrabandą bei griežtinti

atsakomybę už prekybą alkoholiniais gėrimais nepilnamečiams;

98

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento informacija. 99

World Health Organization Regional Office for Europe. Handbook for action to reduce alcohol-related harm. World

Health Organization. Copenhagen: 2009. 100

World Health Organisation. Global Status Report on Alcohol and Health. WHO, 2011. 101

Anderson P, Møller L, Galea G, editors. Alcohol in the European Union. Consumption, harm and policy approaches.

Copenhagen: WHO Regional Office for Europe; 2012. 102

WHO report on the global tobacco epidemic. Mpower. Enforcing bans on tobacco advertising, promotion and

sponsorship. WHO, 2013.

49

26.1.3. mažinti alkoholinių gėrimų paklausą, taikant moksliškai pagrįstas PSO

rekomenduojamas priemones, apimančias pardavimo vietų, laiko, alkoholinių gėrimų reklamos

ribojimą, taip pat didinti alkoholinių gėrimų akcizą;

26.1.4. didinti tabako gaminių ir jų pakaitalų kainas, riboti jų prekybą elektroninių ryšių

tinklais;

26.1.5. stiprinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų (prekursorių) apyvartos

kontrolę.

26.2. Mažinti alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių medžiagų paklausą. Šis

uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

26.2.1. stiprinti sveikos gyvensenos įgūdžių formavimą šeimoje ir mokykloje, organizuoti

socialines prevencines kampanijas tikslinėms asmenų grupėms, informuoti visuomenę apie šių

medžiagų vartojimo žalą sveikatai, plėsti aplinką be tabako dūmų;

26.2.2. diegti ankstyvąsias pažintines programas mokyklose, įtraukiant temas apie tabako

gaminių vartojimo daromą žalą;

26.2.3. skatinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijos priemonių

plėtrą darbo vietose ir bendruomenėje;

26.2.4. ugdyti nepalankias visuomenės nuostatas dėl falsifikuotų ir kontrabandinių gėrimų,

skatinti visišką nepakantumą vairavimui apsvaigus nuo alkoholio;

26.2.5. nustatyti ant alkoholinių gėrimų pakuočių vienetų privalomas žymas,

rekomenduojančias nėščioms moterims nevartoti alkoholio;

26.2.6. didinti amžiaus cenzą pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus iki 20 metų amžiaus;

26.2.7. ankstyvosios intervencijos programas pirminėje sveikatos priežiūros grandyje,

plėtoti psichologinės, medicininės bei socialinės reabilitacijos ir socialinės integracijos paslaugas

asmenims, sergantiems priklausomybe nuo šių medžiagų.

26.3. Stiprinti institucijų, dirbančių alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių

medžiagų vartojimo prevencijos ir kontrolės srityje, veiklos valdymą ir koordinavimą. Šis

uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

26.3.1. plėtoti tarpžinybinį ir tarptautinį bendradarbiavimą;

26.3.2. stiprinti administracinius gebėjimus;

26.3.3. plėtoti alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo ir jo

padarinių apyvartos stebėseną ir mokslinius tyrimus.

25. Septintasis programos tikslas – užtikrinti palankias sveikatai sąlygas saugiam

laisvalaikiui (toliau – septintasis programos tikslas).

Dirbančiųjų saugias darbo sąlygas užtikrina Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir visa

eilė tos srities teisės aktų, tačiau labai svarbu, kad būtų užtikrintas ir saugus bei palankus sveikatai

laisvalaikis. Laisvalaikiu gali įvykti įvairūs sužalojimai, eismo įvykiai ir kiti nelaimingi atsitikimai.

Lietuvoje sužalojimai yra viena pagrindinių mirties priežasčių. Per metus mirtingumas dėl

nelaimingų atsitikimų vidutiniškai yra apie 64,5 atv./100 000 gyventojų. Šis rodiklis šiek tiek

50

mažėja: 2009 metais siekė 71,3 atv./100 tūkst. gyv., 2013 – 58,8 atv./100 tūkst. gyventojų103

. Didėja

tik nemirtinų sužalojimų skaičius – nuo 9313,49 atv./100 tūkst. gyventojų 2009-aisiais, šis rodiklis

2012 metais perkopė 10 tūkst., o 2013 metais buvo 13106,4 atv./100 tūkst. gyventojų104

.

Dažniausios traumų rūšys – eismo įvykiai, paskendimai ir nukritimai.

Į eismo įvykių problemą jau seniai atkreiptas dėmesys: taikomos įvairios inžinerinės

priemonės, transporto eismas ir dalyviai nuolat kontroliuojami policijos pareigūnų, šviečiama ir

ugdoma visuomenė, diegiami stacionarūs greičio matuokliai, griežtėja reikalavimai vairuotojų

mokymui, blaivumui, transporto priemonių techninei būklei, dviratininkams ir kt. Tai leido

sumažinti žuvusiųjų eismo įvykiuose skaičių Lietuvoje. Nuo 1991 metų iki 2009 metų žuvusiųjų

skaičius sumažėjo 3 kartus105

, ir mažėja toliau: 2009 metais jis buvo 13,54 atv./100 tūkst.

gyventojų, 2013 metais – tik 9,87 atv./100 tūkst. gyventojų. Deja, sužeistųjų skaičius kinta nežymiai

ir vidutiniškai yra apie 131 atv./100 tūkst. gyventojų.

Lietuvoje per metus vidutiniškai nuskęsta 398 žmonės, o mirtingumo dėl paskendimų

rodiklis siekia 7,97 atv./100 tūks. gyventojų, nors jis pastaraisias metais nežymiai mažėja. Didžioji

dalis nuskendusiųjų nuskęsta natūraliuose vandens telkiniuose. Ypač svarbu mokyti vaikus plaukti,

tačiau vien mokėjimas plaukti neapsaugo nuo skendimų rizikos. Didžiausią problemą sukelia

alkoholio vartojimas ir šiam klausimui spręsti dar nėra vykdoma pakankamai priemonių.

Daug mirčių įvyksta ir dėl nukritimų. Tai ypač aktualu pagyvenusiems žmonėms, nes jų

kaulai yra trapūs, dėl ko nukritimai dažnai sąlygoja lūžius ar net mirtis. Per metus mirtingumas dėl

nukritimų siekia apie 8,82 atv./100 tūkst. gyventojų. Šiai problemai spręsti taip pat turi būti

skiriamas didesnis dėmesys.

Nemažas dėmesys turi būti skiriamas ir apsinuodijimams. Pavyzdžiui, vien mirtingumas dėl

apsinuodijimo alkoholiu 2009 m. siekė 10,45 atv./100 tūkst. gyventojų, 2011 m. – 9,49 atv./100

tūkst. gyventojų, 2013 m. – 8,29 atv./100 tūkst. gyventojų106

. Šį rodiklį galėjo padėti sumažinti

politiniai sprendimai alkoholio prekybos ir reklamos klausimais. Tačiau nors šis rodiklis ir mažėja,

tačiau alkoholio vartojimas išlieka gana aukštas, o tai, be abejonės, turi įtakos kitiems tyčiniams ir

netyčiniams išorinių mirties priežasčių ir sužalojimų įvykiams.

Pirmos pagalbos mokymas yra vykdomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministro 2008 m. sausio 28 d. įsakymu dėl privalomojo pirmosios pagalbos mokymo

programos107

. Šiuo įsakymu siekiama, kad asmenys, kurie dėl savo darbo ar kitos veiklos pobūdžio

privalo įgyti pirmosios medicinos pagalbos teikimo žinių ir įgūdžių, jas įgytų ir tinkamai panaudotų,

siekiant užtikrinti saugią ir palankią sveikatai gyventojų fizinę aplinką, buitį ir laisvalaikį bei galėtų

103

Mirties priežąstys, 2013. Higienos institutas, Sveikatos informacijos centras. Vilnius, 2014. 104

Lietuvos sveikatos statistika, 2013. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija, Higienos instituto Sveikatos

informacijos centras. Vilnius, 2014. 105

Higienos institutas. Visuomenės sveikatos stebėsenos duomenų fondas 106

Mirties priežąstys, 2013. Higienos institutas, Sveikatos informacijos centras. Vilnius, 2014. 107

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-69 „Dėl privalomojo

pirmosios pagalbos mokymo programos, privalomojo higienos įgūdžių mokymo programos ir privalomojo mokymo

apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai mokymo programos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 14-490)

51

apmokyti kitus visuomenės narius. Pagal minėtą įsakymą iš viso 2013 m. buvo apmokyta per 54

375 (atitinkamai 2012 m. – 43 462, 2011 m. – 39176)108

švietimo, kultūros, sporto, apgyvendinimo,

grožio, sveikatingumo paslaugas teikiančių bei gelbėjimo tarnybų darbuotojų, taip pat visų rūšių ir

kategorijų transporto priemonių vairuotojų ir kt.

26. Uždaviniai septintajam Programos tikslui pasiekti:

26.1. Užtikrinti gyventojų saugų laisvalaikį, didinant gyventojų švietimą bei skatinant

naudoti individualias apsaugos priemones. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis

pagrindinėmis kryptimis:

26.1. ugdyti gyventojų higienos įgūdžius;

26.2. didinti pirmos pagalbos mokymą;

26.3. mokyti gyventojus naudotis individualiomis apsaugos priemonėmis, siekiant sudaryti

sąlygas visoms gyventojų grupėms saugiai leisti laisvalaikį.

26.2. Didinti gyventojų informuotumą traumų ir nelaimingų atsitikimų profilaktikos

srityje. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

26.2.1. vykdyti tikslinių visuomenės grupių mokymus traumų ir nelaimingų atsitikimų

prevencijos klausimais, skleidžiant žinias apie pirmosios pagalbos teikimą ir profesionalios

pagalbos prieinamumą, siekiant mažinti žmonių abejingumą nelaimių atvejais;

26.2.2. kelti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kvalifikaciją traumų ir nelaimingų

atsitikimų prevencijos klausimais;

26.2.3. organizuoti gelbėjimo tarnybų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimus pirmosios

pagalbos teikimo traumų ir nelaimingų atsitikimų atvejais srityse;

26.2.4. vykdyti prevencines priemones savivaldybių lygyje traumų, nelaimingų atsitikimų

bei išorinių mirties priežasčių ,,juoduosiuose taškuose“.

26.3. Formuoti saugų eismo dalyvių elgesį, gerinant saugaus eismo būklę bei kelių ir

transporto priemonių saugumą, teikiant greitą ir kokybišką pirmąją pagalbą eismo

dalyviams. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

26.3.1. vykdyti gyventojų švietimą saugaus eismo klausimais bei rengti saugaus eismo

akcijas, užtikrinant greitą ir tinkamą pagalbą nukentėjusiems;

26.3.2. siekiant užtikrinti saugias, patogias ir tinkamas eismo sąlygas, gerinti saugaus eismo

būklę bei kelių ir transporto priemonių saugumą ir užtikrinti eismo dalyvių kontrolę;

26.3.3. didinti eismo saugumą pėstiesiems, dviratininkams, vairuotojams ir keleiviams,

gerinant kelių infrastruktūrą.

27. Aštuntasis programos tikslas – užtikrinti į kokybiškas sveikatos priežiūros

paslaugas orientuotą ir įrodymais pagrįstą valdymą (toliau – aštuntasis Programos tikslas).

Sparčiai augant taikomųjų mokslų galimybėms sintetinti skirtingų mokslo šakų pasiekimus,

augant žmonių lūkesčiams siekti ilgesnės sveiko gyvenimo trukmės, visuomenės sąmonėje plečiasi

sveikatos priežiūros prieinamumo, priimtinumo ir teisumo supratimas, taip pat, dinamiškai keičiasi

108

Prieiga per internetą: www.smlpc.lt/

52

biotechnologijų santykis su sveikatinimo veiklos turiniu. Sveikatos inovacijų vaidmuo bei svarba

nuolat auga, nes tradicinių sprendimų nepakanka sprendžiant įsisenėjusias problemas sveikatos

sektoriuje, todėl būtina stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą pasitelkiant Europos Sąjungos ir

Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyvas. Europos Komisija analizuodama 7-tosios bendrosios

programos rezultatus pažymėjo būtinybę integruoti mokslą ir politiką formuojančias institucijas

bendram rezultatų siekimui bei pereiti nuo žinojimo prie veiksmo (angl. „to go from knowing to

doing“). 2005 m. Pasaulinės sveikatos asamblėjos sprendimu, siekiant mažinti atotrūkį tarp mokslo

ir politikos, įsteigtas moksliniais įrodymais pagrįstos sveikatos politikos formavimo tinklas (toliau -

EVIPNet). EVIPNet tikslas – skatinti nuolatinį aukštos kokybės, specifinį kontekstą atitinkančių

įrodymų panaudojimą priimant sveikatos politikos sprendimus ir siekiant geresnių sveikatos

rezultatų. Eurobarometro duomenimis, kas antras Europos Sąjungos gyventojas pritaria naujų

gydymo ir diagnostikos metodų kūrimui, net jei tai reikalauja papildomų biudžeto asignavimų109

.

Daugėjant inovatyvių sveikatos technologijų ir išliekant ribotiems finansiniams ištekliams, svarbu

užtikrinti sveikatos sistemos tvarumą ir kokybę.

Informacinių technologijų sveikatos priežiūroje pritaikymas yra vienas iš būdų mažinti

sveikatos priežiūros prieinamumo netolygumus tarp gyventojų, skatinti sveikatos priežiūros

specialistų bendradarbiavimą. Lietuvoje elektroninė sveikatos sistema diegiama nuo 2005 metų:

įgyvendinus NESS (Nacionalinės elektroninės sveikatos sistemos) kūrimo 1 ir 2 etapus buvo

sukurtos didžiųjų šalies gydymo įstaigų – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto VšĮ Kauno

klinikų, VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės ir Vilniaus Universiteto VšĮ Santariškių klinikų

informacinės sistemos, aprūpintos medicinos personalo darbo vietos. Nuo 2009 metų pradėtas

trečiasis e. sveikatos sistemos kūrimo etapas, kurio metu patvirtinta nacionalinės informacinės

sistemos kūrimui reikalinga teisinė bazė, sistemos veikimo architektūra, sėkmingai įgyvendinami

nacionaliniai ir regioniniai informacinių sistemų kūrimo ir sąveikumo užtikrinimo projektai. 2011–

2012 m. atlikta analizė patvirtino e. sveikatos sistemos diegimo Lietuvoje svarbą ir naudą, nes

perkėlus didelių darbo sąnaudų reikalaujantį dokumentų pildymą į elektroninę erdvę, bus efektyviau

naudojami ir žmogiškieji resursai ir sveikatos paslaugų apmokėjimui skiriamos lėšos, gydytojai

daugiau dėmesio galės skirti pagrindinei savo veiklai – paciento gydymui110

. Europos Komisjos

2012 gruodžio 16 d. komunikate Europos Parlamentui, Europos Tarybai, Europos Ekonomikos ir

socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „2012–2020 m. E. sveikatos veiksmų planas.

Novatoriška sveikatos priežiūra XXI amžiui“ įvardytos pagrindinės e. sveikatos sistemos diegimo

109

Eurobarometer survey on Biotechnology coordinated by Directorate General Research European Commission, 2010.

P. 103.

http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/ebs/ebs_341_en.pdf 110

Analizė, kaip diegiama nacionalinė e. sveikatos sistema, atlikta įgyvendinant Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos projektą „Sisteminė sveikatos sektoriaus vykdomų reformų analizė siekiant geresnio Europos

Sąjungos sveikatos politikos įgyvendinimo“ Nr. VP1-4.2-VRM-05-V-01-004. Projektas finansuojamas Europos

Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis ir įgyvendinamas pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų

išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo

efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonę VP1-4.2-VRM-05-V „Geresnis Europos Sąjungos politikų

įgyvendinimas“.

53

kliūtys ir svarbiausi ateities iššūkiai. Atsižvelgiant į visoms ES valstybėms narėms bendrą

informacinių ir ryšių technologijų pritaikymo problematiką bei atsiveriančias sklaidos ir skvarbos

galimybes, Lietuva turi įvertinti sukurtų sprendimų mastą bei poveikį ir tęsti elektroninės sveikatos

sprendimų plėtros iniciatyvas, siekti integracijos su Europos Sąjungos funkcionuojančiais

elektroninės sveikatos sprendimais.

Pažymėtina, jog gerėjant diagnostikai ir gydymui, nuo 2010 m. didėjo ambulatorinių

paslaugų vartojimas. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 2010 m. pacientų

apsilankymai pas šeimos gydytojus, specializuotas paslaugas teikiančius gydytojus ir odontologus

kasmet augo po 1 procentą. Įvertinus paskutinius gyventojų surašymo duomenis, darytina išvada,

jog šiandien vienam gyventojui tenka maždaug 8 apsilankymai pas sveikatos priežiūros specialistą

per metus. Nors augant ambulatorinių paslaugų vartojimui, stacionaro lovų užimtumo rodikliai

turėtų mažėti, paskutiniais metais pastebėtas ženklus hospitalinio sergamumo augimas111

.

Atsižvelgiant į tai, svarbu subalansuoti sveikatos sistemą individualizuojant paslaugų kaštų

apskaitą, įdiegiant kokybinius sveikatos priežiūros įstaigų veiklos rodiklius nacionaliniu mastu,

vertinant sveikatos priežiūros įstaigas iš pacientų perspektyvos. Taip pat svarbu pažymėti, kad

pokyčių valdymas neatsiejamas nuo patikimų duomenų: vis daugiau Europos politikos krypčių yra

tiesiogiai pagrįstos mokslo įrodymais ir statistiniais rodikliais, o priimant politinius sprendimus vis

dažniau remiamasi statistiniais rodikliais.

Ne mažiau svarbus tvarios sveikatos sistemos bruožas – gebėjimas tinkamai ir laiku

koresponduoti į visuomenines grėsmes ir ekstremalias situacijas. Masiniai neramumai, stichinės

nelaimės, padidinto pavojaus šaltinių avarijos, kariniai konfliktai, dėl asmenų migracijos gresiantys

infekcinių ligų proveržiai ir kitos ekstremalios situacijos turi būti valdomi taip, kad sveikatos

paslaugų teikimas gyventojams ne tik nesutriktų, bet ir atlieptų atitinkamos situacijos metamus

iššūkius. Visuomenės sveikatos požiūriu svarbu, kad būtų užkardytas ekstremalių situacijų

komplikavimasis, civilinės saugos įvykių padariniai būtų likviduoti kaip įmanoma efektyviau ir

skubiau. Tam būtina užtikrinti tinkamą visų institucijų įtrauktį, aiškiai numatyti atsakomybes ir

veiklos algoritmus civilinės saugos įvykių užkardymo, kilimo ir padarinių likvidavimo metu.

Siekiant pusiausvyros tarp inovacijų skvarbos ir solidarumo užtikrinimo sveikatos sistemoje,

būtina imtis sisteminių pertvarkų sveikatos priežiūros įstaigų tinklo valdymo procesuose, skatinti

įrodymais pagrįstų metodų diegimą praktikoje, informacinių ir ryšio technologijų pritaikymą

sveikatinimo veikloje, siekti stabilaus sveikatos sistemos veikimo, užtikrinant sveikatos sistemos

tinklo pasirengimą veikti ekstremaliomis sąlygomis.

27.1. Uždaviniai aštuntąjam Programos tikslui pasiekti:

27.1.1. Plėtoti žiniomis ir mokslo įrodymais pagrįstos sveikatos politikos formavimą.

Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

111

http://sic.hi.lt/webdps/?lang=lt

54

27.1. skatinti kaštų ir naudos požiūriu efektyvių sveikatos technologijų naudojimą sveikatos

priežiūroje: konsoliduojant institucijų ir universitetų išteklius, sukurti ir įdiegti tarpžinybinį

bendradarbiavimo sveikatos srityje modelį;

27.2. didinti statistinės informacijos patikimumą ir įtikimumą, įgyvendinant Europos

statistikos praktikos kodeksą Lietuvoje ir tobulinant visuomenės sveikatos stebėsenos sistemas;

27.3. skatinti visuomenei teikiamų sveikatinimo paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimo

iniciatyvas, dalyvaujant tarpsektorinėse veiklose susijusiose su naujų sveikatos priežiūros, sveikatos

išsaugojimo ir stiprinimo produktų kūrimu ir diegimu visuose mokslinių tyrimų, eksperimentinės

plėtros ir inovacijų (MTEPI) sistemos etapuose, visų pirma – sumanios specializacijos procese;

27.4. stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą mažinant atotrūkį tarp mokslo ir politikos,

pasitelkiant Europos Sąjungos ir Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyvas bei prisijungiant prie

Pasaulio sveikatos organizacijos įsteigto moksliniais įrodymais pagrįstos sveikatos politikos

formavimo tinklo.

27.2. Formuoti efektyviai veikiantį sveikatos priežiūros įstaigų valdymo tinklą. Šis

uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

27.2.1. palengvinti sveikatos priežiūros įstaigų tinklo valdymo sprendimų priėmimą mastu,

sudarant sąlygas atlikti įrodymais grįstą periodinį sveikatos priežiūros įstaigų veiklos ir išteklių

vertinimą vadovaujantis šalies mastu įdiegtais kokybės ir efektyvumo kriterijais. Užtikrinti

stebėsenos mechanizmus, orientuotus į pokyčių valdymą;

27.2.2. sistemingai vertinti sveikatos priežiūros paslaugų poreikį. Glaudinti

bendradarbiavimą su šalies universitetais, siekiant užtikrinti nuoseklų valstybinio sveikatos

priežiūros specialistų poreikio užsakymo formavimą;

27.2.3. tobulinti sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo mechanizmus pereinant prie

individualizuoto požiūrio į sveikatos paslaugų teikimo kaštų apskaitą;

27.2.4. sudaryti sąlygas pacientams dalyvauti vertinant sveikatos priežiūros įstaigų

efektyvumą: užtikrinti glaudesnę pacientų grįžtamojo ryšio sąveiką su sveikatos priežiūros įstaigų

veiklos kokybės bei efektyvumo vertinimu;

27.2.5. konsoliduoti sveikatos valdymo srities viešojo administravimo institucijų

informacinius išteklius sudarant sąlygas efektyviam apsikeitimui informacija, didinant institucinį

bendradarbiavimą ir skaidrumą bei mažinant administracinę naštą.

27.3. Plėtoti elektroninės sveikatos sprendimus. Šis uždavinys bus įgyvendinamas

šiomis pagrindinėmis kryptimis:

27.3.1. įvertinus nacionalinės elektroninės sveikatos sistemos kūrimo trečiojo etapo

rezultatus, plėtoti sukurtų ESPBI informacinės sistemos ir jos posistemių gydymo ir statistikos

tikslams skirtus funkcionalumus, įtraukti specializuotas posistemes (retų ligų, onkologijos,

tuberkuliozės ir kt.);

55

27.3.2. mažinti informacinių ir ryšio technologijų naudojimo netolygumus tarp sveikatos

priežiūros įstaigų plėtojant lokalias asmens sveikatos priežiūros informacines sistemas, sąveikias su

ESPBI IS;

27.3.3. siekiant mažinti profesinę atskirtį ir „protų“ nutekėjimą periferijose, plėtoti

telementorystės ir telekonsultacijų paslaugas;

27.3.4. siekiant užtikrinti pacientų teisę į laisvą asmenų judėjimą ir tarpvalstybines sveikatos

priežiūros paslaugas, dalyvauti tarptautiniame elektroninės sveikatos tinkle, siekti sąveikumo ir

saugių duomenų mainų integruojantis į Europos Sąjungos elektroninę erdvę;

27.3.5. gerinti sveikatos paslaugų kokybę ir prieinamumą gyventojams per individualizuotų

nuotolinių paslaugų ir mobiliųjų prietaisų diegimą.

27.4. Užtikrinti tinkamą Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai priklausančių asmens

ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų veiklos organizavimą civilinės saugos įvykių,

ekstremaliųjų įvykių ir ekstremaliųjų situacijų metu. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis

pagrindinėmis kryptimis:

27.4.1. sustiprinti apsaugą nuo ekstremaliųjų įvykių bei situacijų ir užtikrinti kvalifikuotą,

instituciniu požiūriu aiškiai reglamentuotą, reakciją bei pagalbą gresiant ar susidarius ekstremaliajai

situacijai, taip pat ekstremalios situacijos padarinių likvidavimą.

27.4.2. užtikrinti tinkamą Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai priklausančių sveikatos

priežiūros įstaigų parengtį ir bendradarbiavimą tarpusavyje bei su kitomis civilinės saugos sistemos

pajėgomis civilinės saugos įvykių, ekstremaliųjų įvykių ir ekstremaliųjų situacijų metu;

27.4.3. įgyvendinti saugumo politiką reglamentuojančius tarptautinius dokumentus;

27.4.4. vystyti bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis (Caritas,

Raudonasis kryžius) ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija organizuojant paslaugų teikimą

pabėgėliams bei prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašantiems asmenims.

28. Devintasis Programos tikslas – didinti sveikatos priežiūros paslaugų saugą, kokybę

ir efektyvumą, užtikrinant šių paslaugų prienamumą visiems gyventojams (toliau – devintasis

Programos tikslas).

Moksliniais tyrimais įrodyta, jog didžiulę įtaką žmogaus tolesniam fiziniam vystymuisi ir

rizikos veiksnių pasireiškimui turi pirmieji gyvenimo metai, todėl motinos ir vaiko sveikata yra

ypač svarbi visuomenės sveikatos dalis. Naujagimiui palanki ligoninė – Pasaulio Sveikatos

Organizacijos ir Jungtinių Tautų Vaikų Fondo UNICEF iniciatyva – yra vienas iš efektyvių būdų

gerinti motinos ir vaiko sveikatą užtikrinant jiems abiems svarbų ryšį, skatinant žindymą.

Naujagimiui palankios ligoninės iniciatyva, grįsdama savo žingsnius mokslu grįstais įrodymais,

siekia apsaugoti, skatinti ir diegti maitinimo krūtimi praktiką ligoninėse ir akušeriniuose skyriuose

bei nutraukti nemokamų ir pigesnių nei rinkos kaina motinos pieno pakaitalų reklamavimą ir

sklaidą ligoninėse ir akušeriniuose skyriuose.

Motinos pienas yra vienintelis geriausias naujagimio ir kūdikio maistas, kuris daugumai

vaikų patenkina visus kūdikio maisto medžiagų ir vandens poreikius pirmuosius šešis gyvenimo

56

mėnesius. Kad žindymas vyktų sklandžiai nuo pat pirmų naujagimio gyvenimo akimirkų, svarbu

užtikrinti sklandžią žindymo eigą per pirmas dvi naujagimio gyvenimo valandas; nepertraukiamą

oda prie odos kontaktą tarp naujagimio ir motinos (arba esant ypatingai situacijai – tėvo ar kito

artimo žmogaus) bent dvi valandas po gimdymo ar iki pirmojo žindymo; galimybę mamai ir

naujagimiui būti kartu 24 val. per parą.

Nepaisant to, naujagimiui palankios ligoninės tradicijos Lietuvoje dar nėra įsitvirtinusios. Šį

statusą Lietuvoje šiuo metu turi tik 8 Lietuvos ligoninės iš 32. Jose gimsta tik maždaug 25 proc.

visų naujagimių. Naujagimiui palankios ligoninės iniciatyvos įsitvirtinimą stabdo žinių apie

žindymą trūkumas visuomenėje bei medikų tarpe, taip pat motinos pieno pakaitalų reklama ir

platinimas didžiuosiuose prekybos centruose, vaistinėse, mamoms skirtuose žurnaluose, ligoninėse

bei kitose sveikatos priežiūros įstaigose (komercinis spaudimas).Visa tai formuoja klaidinančią

sampratą apie natūralų žindymo procesą ir motinos pieno pakaitalų vartojimo reikalingumą bei

galimą žalą sveikatai.

Laboratoriškai nustatyta, kad motinos pienas gali grąžinti mineralus į dantų emalį, iš kurio

dirbtiniu būdu jie buvo pašalinti. Keletas motinos pieno sudedamųjų dalių, ypač laktoferinas, turi

tiesioginį apsauginį poveikį prieš Streptococcus mutans – dantų ėduonį sukeliančias bakterijas. Tai

imunoglobulinai A ir G. Ir priešingai, krūtimi nemaitinti kūdikiai turi didesnę dantų ėduonies, blogo

sąkandžio, netaisyklingos veido formos vystymosi tikimybę, kas ženkliai pablogina Lietuvos vaikų

ir paauglių burnos sveikatos rodiklius. Nors 2005 m. patvirtinta vaikų krūminių dantų dengimo

silantinėmis medžiagomis programa yra sėkminga iniciatyva vykdant vaikų dantų ėduonies

prevenciją, akivaizdu, jog turi būti įgyvendintos kompleksinės vaikų burnos sveikatos gerinimo

priemonės. Ankstyva burnos sveikatos profilaktika ir tinkama higiena gali užkardyti daugelį

vėlesnių sveikatos problemų.

Svarbu pastebėti, jog uždegimas burnos gleivinėje sukelia uždegimą kraujagyslėse, kas

sąlygoja širdies ir kraujagyslių ligas, padidina insulto riziką, susilpnina organizmo gebėjimą

kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje ir komplikuoja insulino įsisavinimą, gali komplikuoti plaučių

uždegimą ir lėtines obstrukcines plaučių ligas, sąlygoti kitų lėtinių ligų pasireiškimą arba

paaštrėjimą.

Nepalanki fizinė bei socialinė aplinka sudaro sąlygas nesveikai gyvensenai ir dideliam

lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių paplitimui. Širdies ir kraujagyslių, onkologinės ligos,

cukrinis diabetas bei lėtinės plaučių ligos mirties priežasčių struktūroje jau ilgą laiką išlieka

pagrindinėmis, lemiančiomis apie 80–85 proc. visų mirčių, priežastimis bei iššūkiu daugelio šalių

sveikatos apsaugos sistemoms.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje kiekvienais metais nuo

kraujotakos sistemos ligų miršta apie 17 mln. žmonių112

. Kraujotakos sistemos ligos (I00-I99)

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo ir tebėra pagrindinė mirties priežastis – dėl šių ligų 27

Europos Sąjungos šalyse mirė 1,9 milijono žmonių. Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje nuo

112

Bulletin of the World Health Organization 2011;89:172-183.

57

kraujotakos sistemos ligų miršta daugiau kaip dvigubai daugiau gyventojų negu vidutiniškai ES-27.

2001–2012 m. laikotarpiu Lietuvoje sergamumas kraujotakos sistemos ligomis rodiklis augo ir

2012 m. siekė 3 851,63/100 000 gyv., daugiau sirgo moterys, nei vyrai (15 pav.).

15 pav. Standartizuoto sergamumo nuo kraujotakos sistemos ligų (I00-I99) dinamika 2005–2012 m.

Lietuvoje pagal lytį 100 000 gyv. (šaltinis: Higienos institutas).

Lietuvoje, kaip ir daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių, onkologinės ligos yra didžiulė

sveikatos problema. Kasmet pasaulyje užregistruojama 10 mln. naujų piktybinių navikų atvejų, nuo

šių ligų miršta apie 6 mln. žmonių. Lietuvoje kasmet suserga apie 16 000 žmonių113

. Mirtingumas

nuo piktybinių navikų užima antrą vietą bendroje mirtingumo struktūroje tiek Europoje, tiek

Lietuvoje114

. Pasaulio sveikatos organizacijos Europos sveikatos duomenų bazės (HFA-DB)

duomenimis, 2011 m. standartizuotas mirtingumo nuo piktybinių navikų rodiklis ES-27 sudarė

161,26 mirčių 100 000 gyv. 2012 m. Lietuvoje – 182,09/100 000 gyv.

Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje standartizuotas mirtingumas nuo piktybinių

navikų 2003–2012 metų laikotarpyje nežymiai sumažėjo, tuo tarpu sergamumas per tą patį

dešimtmetį padidėjo, o ligotumo rodiklis išaugo beveik 2 kartus (16 pav.).

113

Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2011. 114

Prieiga per internetą: http://www.who.int/gho/ncd/mortality_morbidity/cancer_text/en/.

58

16 pav. Standartizuoto sergamumo (naujų atvejų), ligotumo ir mirtingumo nuo piktybinių navikų

(C00-C97) dinamika 2005–2012 m. Lietuvoje 100 000 gyv. (šaltinis: Higienos institutas).

2013 m. pasaulyje cukriniu diabetu sirgo 382 mln. žmonių, Europoje – 56,3 mln., Lietuvoje

– 110,95 tūkstančiai arba 3,82 proc.115

, tačiau realiai cukrinio diabeto diagnozė nustatoma mažiau

nei 60 proc. atveju116

.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, daugėja

žmonių sergančių cukriniu diabetu, tačiau naujų susirgimo atvejų nustatyta 1,6 karto mažiau nei

Europos Sąjungoje (nuo 2004 m. gegužės mėn.).

Higienos instituto duomenimis, 2003–2012 m. laikotarpiu Lietuvoje sergamumas cukriniu

diabetu augo ir 2012 metais pasiekė 316,66 atv./100 000 gyventojų. Cukriniu diabetu dažniau serga

moterys nei vyrai, tačiau pastaraisiais metais skirtumas tarp moterų ir vytų sergamumo mažėja, vyrų

sergamumui per dešimtmetį išaugus 1,7 karto (17 pav.).

115

IDF Diabetes Atlas Sixth Edition, International Diabetes Federation 2013. Prieiga per internetą:

http://www.idf.org/diabetesatlas. 116

Bulletin of the World Health Organization 2011;89:172-183.

59

17 pav. Sergamumo cukriniu diabetu (E10-E14) 100 000 gyv. dinamika 2001-2012 m. Lietuvoje

pagal lytį. (šaltinis: Higienos institutas).

Taip pat, didžiule problema išlieka sergamumas užkrečiamosiomis ligomis. Būtina

kryptingai vykdyti ilgalaikį poveikį kursiančias intervencijas užkrečiamųjų ligų prevencijos,

profilaktikos ir kontrolės srityse. Pagal sergamumą tuberkulioze (toliau – TB) Lietuva išlieka

pirmaujanti Europoje. 2012 m. TB rodiklis Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis

(ES) (bendras ES rodiklis – 13,5 atvejo 100 tūkst. gyv.), buvo vienas aukščiausių – 66,0 atvejo 100

tūkst. gyv., aukštesnis rodiklis buvo tik Rumunijos (94 atvejo 100 tūkst. gyv.)

Lietuvai iki šiol nepavyksta pasiekti pagrindinio Pasaulio sveikatos organizacijos iškelto

tikslo – išgydyti ne mažiau kaip 85 proc. užkrečiamos tuberkuliozės atvejų. (2011 m. – 82,5 proc.).

Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduota DOTS startegija (PSO strategija, skirta

tuberkuliozei stabdyti (agl. STOP TB), kurios pagrindą sudaro triosiogiai stebimo trumpo gydymo

kursas (agl. directly observed treatment, short-course)) Lietuvoje taikoma stacionaruose

besigydantiems ligoniams, bet tiesiogiai stebimas gydymas neužtikrintas visiems ambulatoriškai

besigydantiems ligoniams. Nesant geros ambulatorinės gydymo kontrolės, TB sergantys asmenys

dažnai neužbaigia gydymo, todėl atsiranda atsparios TB mikobakterijų padermės. Tokių pacientų

gydymas kainuoja 100-1000 kartų daugiau, todėl būtina iš esmės stiprinti ir palaikyti DOTS

strategiją.

Sergamumo ŽIV infekcija rodiklis Lietuvoje lyginant su bendru Europos Sąjungos šalių

sergamumo rodikliu yra panašus, tačiau sergamumo ŽIV rodiklis pastaraisiais metais Lietuvoje turi

augimo tendenciją ir yra aukštesnis nei Europos Sąjungos šalių vidurkis (18 pav.).

60

18 pav. ŽIV paplitimas (ligotumas) ir sergamumas Lietuvoje 100 000 gyventojų (šaltinis:

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras).

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, skiepijimai – sėkmingiausia ir ekonomiškai

naudingiausia visuomenės sveikatos intervencija. Skiepijimai pasaulyje kasmet pasaulyje išgelbėja

2–3 mln. gyvybių, apsaugo nuo naujagimių iki senyvo amžiaus žmonių, nuo susirgimų,

komplikacijų, negalios ir mirties. Lietuvoje tradiciškai skiepijimo apimtys visada buvo aukštos,

tačiau keletą pastarųjų metų joms mažėjant nors ir po kelis procentus, ateityje neišvengiamai kyla

protrūkių grėsmė.

Nepageidaujami įvykiai (toliau – NĮ) glaudžiai siejami su sveikatos priežiūros paslaugų

kokybe. Siekiant pagerinti teikiamas paslaugas daugelyje užsienio šalių NĮ yra registruojami,

analizuojamos jų priežastys ir kuriamos prevencinės priemonėms šiems įvykiams išvengti ateityje,

taip gerinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Lietuvoje yra patvirtintas Privalomų registruoti

nepageidaujamų įvykių sąrašas, kuris apima NĮ, susijusius su medicinos prietaisų naudojimu, NĮ,

susijusius su kraujo ir jo komponentų ruošimu ar transfuzija,NĮ, susijusius su vaistinių preparatų

naudojimu; nustatytas hospitalines infekcijas, NĮ, susijusius su pacientų, darbuotojų, gyventojų

radiacine sauga bei radiologinėmis avarijomis bei NĮ, susijusius su audinių, ląstelių ir organų

įsigijimu (paėmimu), ištyrimu, apdorojimu, laikymu, paskirstymu (transportavimu) ir

transplantacija. Deja, patirtis rodo, kad šių NĮ registravimas vyksta vangiai, apie daugumą jų nėra

pranešama (2011 m. raportuota apie 1040 NĮ) , todėl užregistruotų NĮ analizė nesuteikia

pakankamai informacijos apie NĮ priežastis, jų mastus, todėl ir mokymasis iš užregistruotų NĮ, o

taip pat ir jų prevencija, negali būti efektyvūs. Dėl to privaloma nuosekliai derinti teisinio

reglamentavimo nuostatų adaptavimą geresniam NĮ išaiškinamumui kartu su priemonėmis, kurios

būtų orientuotos į NĮ pasireiškimo prevenciją, kelti sveikatos priežiūros personalo kvalifikaciją,

ypač koncentruojantis į tokias sritis, kurių kilimo rizika yra objektyviai nuspėjama ir suvaldoma

(pvz. hospitalinės infekcijos), kiek įmanoma unifikuoti dioagnostikos ir gydymo praktiką sveikatos

priežiūros įstaigose.

61

29. Uždaviniai devintajam Programos tikslui pasiekti:

29.1. Nuosekliai formuoti ir diegti kokybiškų ir saugių sveikatos priežiūros paslaugų

teikimo standartus sveikatos priežiūros įstaigose. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis

pagrindinėmis kryptimis:

29.1.1. saugoti ir gerinti motinos ir vaiko sveikatą, tęsiant nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių

sveikatos priežiūros programų vykdymą, jas tobulinant, atsižvelgiant į įrodymais pagrįstas

tarptautines rekomendacijas. Sukurti motyvavimo sistemą, skatinančią stacionarinės asmens

sveikatos priežiūros įstaigas, teikiančias akušerijos – ginekologijos paslaugas, siekti Naujagimiams

palankių ligoninių statuso;

29.1.2. nacionaliniu mastu diegti nepageidaujamų įvykių stebėsenos ir specialistų mokymosi

iš nepageidaujamų įvykių sistemą:

29.1.3. didinti sveikatos priežiūros įstaigų motyvaciją registruoti nepageidaujamus įvykius,

gerinti duomenų kokybę ir duomenų kaupimo, apdorojimo ir perdavimo technologijas;

29.1.4. gerinti hospitalinių infekcijų valdymą, tobulinant hospitalinių infekcijų ir jų rizikos

veiksnių stebėsenos sistemą, užtikrinti nustatytų hospitalinių infekcijų prevencijos ir kontrolės

priemonių įgyvendinimą ASPĮ;

29.1.5. užtikrinti pakankamus nepageidaujamų įvykių (ypač – hospitalinių infekcijų srityje)

valdymo žmogiškuosius išteklius ASPĮ, gerinti jų parengimą ir sudaryti sąlygas jų tobulinimui;

29.1.5. formuoti vienodą diagnostikos ir gydymo protokolų rengimo, peržiūrėjimo ir

atnaujinimo praktiką šalies sveikatos priežiūros įstaigose.

29.2. Užtikrinti lėtinių neinfekcinių ligų prevenciją ir kontrolę. Šis uždavinys bus

įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

29.2.1. tobulinti lėtinių neinfekcinių ligų diagnostikos ir gydymo reguliacinę aplinką,

parengiant ir atnaujinant diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašus;

29.2.2. gerinti savalaikę, visavertę ir kokybišką kompleksinę neinfekcinių ligų diagnostiką ir

gydymą bei mažinti paslaugų prieinamumo netolygumus ir socialinę atskirtį per gydymo centrų

(insulto, infarkto, onkologinių ligų, vaikų ligų ir traumų), veikiančių pagal klasterių principus,

veiklos modelių sukūrimą ir diegimą;

29.2.3. įvertinus finansinių ir kitų išteklių poreikio analizę dėl galimybės pradėti pacientų

sergančių lėtinėmis neinfekcinėmis ir kitomis ligomis, dispanserizaciją pirminės asmens sveikatos

priežiūros įstaigose, plėtoti naujų skatinamųjų paslaugų įvedimą;

29.2.4. stiprinti vaistininko vaidmenį lėtinių ligų prevencijoje ir kontrolėje, sukuriant ir

diegiant farmacinės rūpybos paslaugų teikimo lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergantiems

pacientams modelį, praplečiant studijų programą ir įvedant klinikinio vaistininko profesinę

kvalifikaciją;

62

29.2.5. vystyti tarpžinybinį bendradarbiavimą, kuriant integruotos sveikatos priežiūros

modelius, kurie apjungtų visuomenės, asmens sveikatos priežiūros specialistų, vaistininkų,

socialinių darbuotojų ir kitų dalyvių bendradarbiavimą lėtinių neinfekcinių ligų prevencijos srityje;

29.2.6. ugdyti informuotą ir sveiką visuomenę, panaudojant informacinės ir socialinės

reklamos kampanijos, tikslines priemones ir iniciatyvas, skirtas gyventojų sveikatos raštingumui

didinti ir sveikatos išsaugojimo ugdyti sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo, ligų prevencijos (ypač

svarbi informacija apie sveikatos rizikos veiksnius, lemiančius pagrindines sveikatos problemas –

kraujotakos sistemos ligas, išorines mirties priežastis, onkologinius susirgimus ir veiksmus,

užkertančius jiems kelią) ir kontrolės temomis.

29.3. Mažinti Lietuvos gyventojų sergamumą, ligotumą ir mirtingumą nuo

tuberkuliozės, išvengti atsparių vaistams tuberkuliozės mikobakterijų atsiradimo ir plitimo.

Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

29.3.1. racionaliai ir efektyviai pertvarkyti ir modernizuoti tuberkuliozės gydymo įstaigų

tinklą, stiprinti tuberkuliozės prevenciją, didinti išaiškintų atvejų skaičių;

29.3.2. užtikrinti efektyvios diagnostikos ir gydymo organizavimą pagal PSO

rekomendacijas (STOP TB ir jos dalies DOTS strategiją);

29.3.3. užtikrinti baigtinį efektyvaus ambulatorinio tuberkuliozės gydymo ciklą: didinti

pacientų motyvaciją baigti gydymo kursą;

29.3.4. ugdyti sveikatos priežiūros specialistų kompetencijas tuberkuliozės tematika, vykdyti

aktyvų gyventojų švietimą.

29.4. Mažinti ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų plitimą. Šis uždavinys bus

įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis kryptimis:

29.4.1. užtikrinti ŽIV ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktiką tarp rizikos grupių asmenų,

stiprinti profilaktiką jaunimo ir paauglių tarpe;

29.4.2. gerinti prieinamą ir užtikrinti efektyvią bei ankstyvą ŽIV ir lytiškai plintančių

infekcijų diagnostiką, bei tobulinti ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų epidemiologinę

priežiūrą;

29.4.3. užtikrinti informacijos apie ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktiką

sklaidą visuomenėje, ypač jaunimo, ir didelės rizikos grupių tarpe, gerinti sveikatos ir kitų sektorių

specialistų žinias ir kompetenciją ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų prevencijos klausimais;

29.4.4. ugdyti toleranciją ir mažinti stigmatizaciją asmenims, užsikrėtusiems ŽIV bei

sergantiems AIDS;

29.4.5. užtikrinti nenutrūkstamą ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktikos ir

kontrolės priemonių tinkamą finansavimą;

29.4.6. užtikrinti PSO rekomenduojamas visapusiškas žalos mažinimo intervencijas

labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms;

29.4.7. plėtoti Žemo slenksčio paslaugų teikimą, skatinant susitarimus tarp nevyriausybinių

organizacijų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų.

63

29.5. Skatinti racionalų vaistų vartojimą. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis

pagrindinėmis kryptimis:

29.5.1. užtikrinti informacijos sklaidą gyventojams apie vaistus ir racionalų jų vartojimą

informuojant gyventojus apie vaistų pasirinkimo galimybes, vaistų tarpusavio sąveiką, savigydos

riziką;

29.5.2. gilinti sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų žinias apie racionalų vaistų

skyrimą ir vartojimą;

29.5.3. skatinti racionalų antimikrobinių vaistų skyrimą ir vartojimą, siekiant užkirsti kelią

antimikrobinio atsparumo plitimui:

29.5.3.1. AMR valdymo klausimus spręsti nacionaliniu lygiu, įtraukiant visas suinteresuotas

institucijas ir apimant būtinas priemones sveikatos, švietimo, veterinarijos ir žemės ūkio

sektoriuose;

29.5.3.2. gerinti infekcinių ligų diagnostiką ir prevenciją, diegti greituosius diagnostikos

testus ambulatorinėje ir stacionarinėje praktikoje, plėsti vakcinacijų prieš virusines ir bakterines

ligas apimtis;

29.5.3.3. nustatyti ir įteisinti teisingo antibiotikų vartojimo ir antimikrobinio atsparumo

valdymo indikatorius asmens sveikatos priežiūros įstaigoms ir naudoti juos paslaugų kokybės

vertinimui;

29.5.3.4. diegti regioninius AMR valdymo modelius visoje Lietuvoje.

29.6. Plėtoti imunoprofilaktikos įgyvendinimą šalyje, tuo siekiant valdyti skiepijimais

valdomas užkrečiamąsias ligas (mažinti sergamumą, mirtingumą, komplikacijų dažnį,

užkrečiamųjų ligų naštą visuomenės sveikatai). Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis

pagrindinėmis kryptimis:

29.6.1. didinti asmens ir visuomenės sveikatos specialistų kompetenciją imunoprofilaktikos

srityje: parengti ir įgyvendinti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų mokymo

programą imunoprofilaktikos ir skiepijimais valdomų infekcijų epidemiologinės priežiūros ir

valdymo klausimais;

29.6.2. gerinti gyventojų informuotumą ir supratimą apie skiepijimais valdomas

užkrečiamąsias ligas ir vakcinas: didinti gyventojų pasitikėjimą skiepijimais – parengti ir

įgyvendinti gyventojų ir atskirų tikslinių grupių mokymo ir švietimo programą;

29.6.3. užtikrinti, kad Lietuvoje, kaip ir Europos regione, laiku pagal Pasaulio sveikatos

organizacijos nustatytus reikalavimus, būtų likviduojamos užkrečiamosios ligos (poliomielitas,

tymai, raudonukė) ir užtikrinama tinkama likvidavimo laikotarpiu epidemiologinė priežiūra;

29.6.4. vertinti faktinį kolektyvinio imuniteto lygį visuomenėje, tuo siekiant nustatyti

įgyvendinamos Nacionalinės imunoprofilaktikos programos efektyvumą bei prognozuoti

užkrečiamųjų ligų pasireiškimą ateityje – atlikti seroepidemiologinius tyrimus, ypač – likviduojamų

infekcijų atveju.

64

29.6.5. įvertinus skiepijimų veiksmingumą, saugumą, ekonominį naudingumą, skatinti naujų

numatytų vakcinų įtraukimą į Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių:

pneumokokinės infekcijos ir žmogaus papilomos viruso infekcijos vakcinas, meningokokinės

infekcijos, vėjaraupių;

29.6.6. plėtoti suaugusiųjų skiepijimą – didinti gripo rizikos grupių skiepijimo apimtis,

svarstyti kitų rizikos grupių skiepijimus nuo pneumokokinės infekcijos ir kt. bei revakcinacijų nuo

difterijos ir stabligės apimtis, įtraukti revakcinaciją nuo kokliušo;

29.6.7. kasmet įvertinti Nacionalinės imunoprofilaktikos programos įgyvendinimo būklę,

parengti ataskaitą, ją pristatyti suinteresuotiems asmenims (politikams, valstybės valdymo

institucijoms, savivaldybėms, nevyriausybinėms organizacijoms ir kt.).

29.7. Užtikrinti nuolatinį vaikų ir paauglių burnos sveikatos gerinimą siekiant išvengti

vėlesnių burnos sveikatos problemų. Šis uždavinys bus įgyvendinamas šiomis pagrindinėmis

kryptimis:

29.7.1. užtikrinti nuolatinės odontologinės priežiūros koordinavimą, konsultavimą ir

paslaugų teikimą vaikams savivaldybėse, kuriose dėl mažo dirbančių odontologų bei burnos

higienistų skaičiaus paslauga ne pakankamai prieinama;

29.7.2. sukurti ir nacionaliniu lygiu įdiegti nuolatinę tėvų ir vaikų mokymo bei informavimo

vaikų odontologinės priežiūros klausimais sistemą;

29.7.3. plėtoti ASPĮ, teikiančių odontologinę pagalbą, infrastruktūrą, pagal poreikį

aprūpinant jas įranga, reikalinga odontologinėms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms vaikams

bei paaugliams, teikti;

29.7.4. siekti, kad vaikų ugdymo įstaigose būtų įdarbinti burnos sveikatos priežiūros

specialistai (burnos higienistai);

29.7.5. parengti ir patvirtinti Lietuvos vaikų dantų ėduonies profilaktikos programą.

III. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS

30. Programos 1 priede „Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2015–2023

metų programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai ir siekiamos jų reikšmės“ pateikti Programos

įgyvendinimo vertinimo kriterijai ir siekiamos jų reikšmės 2019 ir 2023 metais.

31. Kad būtų pasiektos Programos tikslų ir uždavinių vertinimo kriterijų reikšmės, pagal

kompetenciją atsako valstybės institucijos, nurodytos Programos 1 priede. Už Programos 1 priede

nurodytų Programos įgyvendinimo vertinimo kriterijų rodiklių pokyčių stebėseną bei analizę

atsakinga Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija arba jos įgaliota institucija.

32. Programa įgyvendinama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Programos

įgyvendinimo tarpinstitucinį veiklos planą (toliau – Planas), kuriame nurodomos konkrečios

Programos tikslų siekiančių ir joje nustatytus uždavinius įgyvendinančių institucijų vykdomos

visuomenės sveikatos priežiūros plėtros priemonės arba Programos tikslai ir uždaviniai

65

įgyvendinami per kitas su sveikata ir jos rizikos veiksnių valdymu bei prevencija susijusias

patvirtintas programas ir tarpinstitucinius veiklos planus, teikiant Programos tikslų ir uždavinių

įgyvendinimo priemones.

33. Prie Programos įgyvendinimo gali prisidėti ir kitos valstybės bei savivaldybių

institucijos, įstaigos ir įmonės, tam tikras priemones numatydamos savo strateginio planavimo

dokumentuose, taip pat nevyriausybinės organizacijos.

34. Programos įgyvendinimą koordinuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerija.

35. Sveikatos apsaugos ministras iš valstybės institucijų, įstaigų, valstybės įmonių, nurodytų

Programos priede, ir kitų kompetentingų atstovų sudaro darbo grupę – Lietuvos nacionalinė

visuomenės sveikatos priežiūros 2015–2023 metų programos įgyvendinimo tarybą (toliau –

Taryba), tvirtina jos sudėtį ir darbo tvarką. Taryba padės Programos koordinatorei vertinti, kaip

siekiama Programoje nustatytų tikslų ir įgyvendinami joje nustatyti uždaviniai, analizuoti pokyčius,

rengti ir teikti pasiūlymus dėl visuomenės sveikatos priežiūrai plėtoti reikalingų prioritetinių

sprendimų, prireikus inicijuoti teminių pogrupių sudarymą ir koordinuoti jų veiklą.

36. Programa finansuojama iš atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir

savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme atitinkamoms institucijoms,

atsakingoms už priemonių įgyvendinimą, patvirtintų bendrųjų asignavimų, Europos Sąjungos ir kitų

struktūrinių fondų paramos lėšų, tarptautinių programų, taip pat iš kitų teisėtai gautų lėšų.

37. Įgyvendinant Programą dalyvaujančios institucijos nuo 2015 metų kasmet iki vasario 1

d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai teikia informaciją apie tai, kaip atliktos

praėjusių metų priemonės ir pasiekti nustatyti kriterijai, vadovaudamosi Strateginio planavimo

metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827

„Dėl Strateginio planavimo metodikos patvirtinimo“.

38. 2019 metais atliekamas Programos įgyvendinimo pažangos tarpinis vertinimas.

Atsižvelgiant į vertinimo išvadas, gali būti peržiūrimi Programos tikslai ir uždaviniai, taip pat jų

vertinimo kriterijai, rengiamas Programos pakeitimo projektas ir priimamas sprendimas dėl tolesnio

tarpinstitucinio veiklos plano rengimo.

39. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su metine veiklos ataskaita

Lietuvos Respublikos Vyriausybei kasmet teikia informaciją apie Programos įgyvendinimą.