ugdytini ų pažinimo svarba ir galimyb ė s. ugdymo individualizavimas

Ugdytinių pažinimo svarba irgalimybės. Ugdymo individualizavimas

Socialinio pedagogo/darbuotojo klientu gali būti kiekvienas vaikas ar kitas visuomenės grupės narys, patekęs į

sudėtingą gyvenimiškąją situaciją.

Prof. dr. G. Kvieskienė

Socialinio darbo kliento sąvoka

Dažniausiai kliento sąvoką apima tam tikras gyventojų kategorijas, kurioms reikia specifinės pagalbos ir paramos, pagalbos adaptuotis, reabilitacijos, kartais korekcijos. Tai:

VAIKAI, atsidūrę sudėtingose situacijose: patyrę žiaurų elgesį, likę be priežiūros, beglobiai vaikai, vaikai patyrę ekonominį, seksualinį išnaudojimą, sergantys socialinėmis ligomis (ŽIV);

NEĮGALIEJI; MOTERYS, patyrusios smurtą, prievartą; PRIKLAUSOMYBĖS LIGOMIS SERGANTYS ASMENYS; KALINIAI; PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS; MIGRANTAI; PABĖGĖLIAI; BEDARBIAI; BENAMIAI.

Individualizavimas

Šiandien ugdymo procese pirmenybė teikiama individualizavimui. JAV “individualizavimo terminu bandoma aprėpti bet kuriuos mokymo metodus ir formas, jei tik jie maksimaliai atsižvelgia į moksleivių ypatybes” (I. Thomas). Kai kurie tyrinėtojai individualizuotą ugdymą laiko ugdymo strategija, kiti – atsitiktiniu diferencijavimo atveju. Matyti kad ugdymo individualizavimą reikėtų laikyti vienu svarbiausių ugdymo tikslų, o mokymo diferencijavimą (didaktinį) – priemone siekiant šio tikslo.

Individualizavimas

Individualizavimo nereikia suabsoliutinti, tačiau svarbu ugdymą individualizuoti vien todėl, kad “suteiktumėm vaikui galimybę dirbti pagal jo individualius gabumus ir interesus, parenkant tokius ugdymo būdus ir stilių, kurie atitiktų jo temperamentą; eiti į priekį konkrečiam vaikui tinkamu tempu” (N. Gage, D. Berliner, 1994). Greta individualizavimo taikomas ir diferencijavimas, kuris suprantamas kaip ugdytinių skirstymas į grupes pagal tam tikrus kriterijus (gabumus, polinkius, interesus, intelektą), o tai daugeliu atvejų sietina su tam tikra socialine diskriminacija.

Pagrindinės individualaus SP darbo kryptys

Pagalba šeimai sprendžiant problemas, susijusias su vaiko mokymusi, auklėjimu, priežiūra.

Pagalba vaikui šalinant priežastis, kurios negatyviai veikia jo pažangumą ir mokymo įstaigos lankymo galimybes.

Vaikų tėvų, visuomenės įtraukimas į socialinių – pedagoginių renginių, akcijų organizavimą ir vedimą.

Vaiko interesus konfliktų, problemų, stresinių situacijų ankstyvuose jų raidos etapuose, atpažinimas, diagnozavimas ir sprendimas, susijęs su galimų pasekmių prevencija.

Vaikų, tėvų, pedagogų, administracijos individualus ir grupinis konsultavimas, sprendžiant įvairias problemines situacijas, konfliktus ir t.t.

Vaikų poreikių, pageidavimų ir pasiūlymų tyrimas ir pagalbos planavimas, įtraukiant kitus kompetentingus specialistus.

Pagalba pedagogams sprendžiant konfliktus su mokiniais, išaiškinant mokymo ir auklėjimo proceso problemas, galimų sprendimo būdų paieška.

Įvairių veiklos sričių planų ir programų projektavimas ir įgyvendinimas. Vaikų, tėvų, visuomenės švietimo organizavimas. Neformalaus ugdymo ir laisvalaikio organizavimas.

Socialinio ugdymo individualizavimas

SU individualizavimas – individualių ugdymo poveikio priemonių, atskleidžiančio vaiko ar kito kliento individualių savybių raišką ir tobulinimą, leidžiančio sukurti optimalias gebėjimų, galimybių realizavimo sąlygas, pritaikymas ir ugdymo proceso organizavimas.

Individualus priėjimas– vienas pedagogikos principų; darbo su konkrečiu žmogumi sistema. Individualus priėjimas kaip principas – pedagoginiame darbe pedagogas organizuoja savo veiklą atsižvelgdamas į kiekvieno kliento individualias savybes. Individualus priėjimas kaip darbo sistema – darbo su konkrečiu klientu organizavimas, numatant laiką tam tikrai pedagoginei problemai spręsti.

Individualus SP darbas

Individualus socialinis – pedagoginis darbas suprantamas kaip ilgalaikio ar trumpalaikio kontakto organizavimas, paremtas pasitikinčiu ir produktyviu bendravimu, tuo pačiu padedant klientui, jo šeimai suvokti aplinkybes, situaciją, kurioje jie atsidūrė, mobilizuoti vidinius resursus, įsisąmoninti savo vaidmenį bendruose veiksmuose, stimuliuoti ir/arba organizuoti aktyvius veiksmus sprendžiant problemą. Tam socialinis pedagogas pasitelkia įvairius metodus, būdus:

Metodai/būdai

netiesioginiai – užtikrina tarpininkavimą ir pagalbą situacijose, kai vaikas negali pats išspręsti iškilusios problemos;

tiesioginiai – sukuria saugios aplinkos grupėje atmosferą, kuri neleidžia kilti grėsmei iš bendraamžių ar suaugusiųjų tarpo, tuo pačiu apsaugojama nuo pačios problemos atsiradimo.

Pagrindiniai netiesioginiai

naudoja priemonių sistemą, įgyvendinamą tiesiogiai įsikišant į situaciją, kurioje kyla grėsmė vaikui, kilus neatidėliotinai būtinybei apsaugoti vaiką ir ginti jo teises.

Socialinis pedagogas, betarpiškai bendraudamas su vaiku, išsiaiškina ir nukreipia, o vaikas pats sprendžia problemą. Be to, šie metodai naudotini situacijose, kada vaikas negali įvardinti savo problemų arba egzistuojančios problemos negali išspręsti objektyviai (pvz., fizinė negalė). Šiai grupei iš dalies priklauso ir vadinamoji “šalutinė apsauga”, kada socialinis pedagogas ir vaikas bendrai ieško galimų problemos sprendimo būdų. Tokiu atveju socialinis pedagogas neduoda vaikui “paruošto recepto”, o atskleidžia jo potencialias galimybes, gebėjimus, kuriuos jis gali panaudoti spręsdamas problemas bei padeda atsirinkti labiausiai tinkančius konkrečiai situacijai .

Socialinio pedagogo vaidmenys

Atradėjas (Outreach Worker): nustato asmenis, asmenų grupes, kurie turi problemų, sunkumų arba priklauso rizikos grupei. Tikslas – aptikti, ištirti keliančią problemas aplinką.

„Brokeris” (Broker): nukreipia asmenis į atitinkamas įstaigas ar institucijas, kurios gali pagelbėti sprendžiant problemą.

Tarpininkas (Mediation): yra tarp konfliktuojančių pusių: dviejų asmenų, asmens ir grupės, dviejų grupių. Tikslas – niveliuoti nesutarimus ir išmokyti abi puses dirbti kartu ir produktyviai.

Advokatas (Advocate): kovoja už asmenų, kuriems reikia pagalbos, teises. Tikslas – pakelti klientų aptarnavimo, pagalbos kokybę, teikti pasiūlymus iš praktikos įstatymų keitimui.

Vertintojas (Evaluator): renka informaciją, vertina klientų, bendruomenių problemas. Tikslas – pagalba renkantis galimus sprendimus.

Mobilizatorius (Mobilizer): organizuoja jau egzistuojančių ar naujai sutelktų žmonių grupių veiklą problemos sprendimui.

Socialinio pedagogo vaidmenys

Mokytojas (Teacher): perduoda klientams informaciją ir žinias. Tikslas – pagalba asmenims ugdant mokėjimą savarankiškai spręsti savo problemas.

Elgesio keitėjas (Behavior Change): keičia elgesio stereotipus, įgūdžius ir požiūrį į kitus žmones ar grupes.

Konsultantas (Counsultant): teikia pagalbą kitiems socialiniams pedagogams ar instiucijoms, įstaigos, tarnyboms. Tikslas – pagalba gerinant kolegų profesinių kompetencijų lygį.

Koordinatorius (Coordinator): padeda planuojant ir koordinuojant grupių, agentūrų, tarnybų, įstaigų ar institucijų veiklą, vykdant programas ir projektus.

Vadybininkas (Manager): renka, klasifikuoja ir analizuoja apie klientą gautus duomenis.

Administratorius (Administrator): suteikia konkrečią, pastovią pagalbą įstaigai, institucijai, tarnybai, bendruomenei.

Sisteminis požiūris į ugdytinį/klientą yra kompleksinis:

Suvokiama visuma aplinkybių, kurios turėjo įtakos asmeniui;

Įvertinami socialiniai veiksniai; Analizuojami tarpusavio santykiai kliento

aplinkoje; Įvertinami ryšiai su kliento šeima, draugais,

mokykla, darbdaviais ir kt.

Bendravimo lygiai

Pedagoginio bendravimo taisyklės: „Mes” jausmo formavimas. Asmeninio kontakto su vaiku ar vaikais palaikymas. Savo padėties demonstravimas (mimika, gestai,

intonacija, tonas ir t.t.). Bendros veiklos tikslų (artimų, tolimų) turėjimas. Pastovaus susidomėjimo klientu ir jo problema

demonstravimas. Pagalbos prašymas ir teikimas.

Pedagoginio bendravimo lygiai:

Primityvus. Charakteristika: jam klientas ne partneris, o reikalingas arba trukdantis daiktas. Jei reikalingas, reikia jį užvaldyti, jei trukdantis, reikia atstumti. Klientas neįdomus, negerbiama jo asmenybė, demonstruojama negatyvioji pozicija.

Manipuliacinis. Charakteristika: jam klientas – žaidimo, kurį būtina laimėti, konkurentas. Pergalė reiškia naudą (psichologinę, buitinę, materialinę). Nedemonstruojama jokia sava pozicija, bandoma išryškinti silpnasias kliento asmenybės puses.

Standartinis. Charakteristika: bendravimas su klientu vyksta laikantis susikurtų standartų ar prisidengiant kaukėmis („Nulio kaukė” – aš jūsų netrukdau ir jūs manęs netrukdykit; „Tigro kaukė” – kad bijotų; „Kiškio kaukė” – bijau imtis atsakomybės; „Klauno kaukė” – visa tai ką jūs sakote, vieni juokai ir pan.). Klientas suvokiamas pritaikant konkretų socialinį vaidmenį (keleivis, pardavėjas ir pan.).

Konvencinis. Šis lygis tarpinis tarp ankstesniųjų ir toliau vardijamų. Charakteristika: natūralus susidomėjimas kliento asmenybe, rūpinimasis juo, susitapatinimas. Bendraujama atvirai, papildant vienas kitą.

Bendravimo lygiai

Dalykinis. Charakteristika: bendravimas pasižymi tuo, kad matomi ne tik akivaizdūs bendros veiklos pasiekimai, vyrauja prieraišumo, pasitikėjimo, šiltumo jausmai, bet galimi ir antipatiški jausmų proveržiai(žmogaus asmeninės savybės geriausiai atsikleidžia darbe). Interesas klientui kyla vertinant jo dalykines savybes, būdingas atvirumas, bendravimo pozicija įvairi: nuo teigiamų iki konfliktinių.

Žaidybinis. Charakteristika: bendravimas žmogiškas, pilnatviškas, gausu įvairių tarpusavio santykių atspalvių. Šiame lygyje bendraujame tik su tais žmonėmis, kuriuos jau truputį pažįstame ir su jais sieja jei ne šilti tarpusavio jausmai, tai bent be nuoskaudų ar užgauliojimų. Bendravimas remiasi „žaidimu vienas su kitu”, „atsispindėjimu vieno kitame”, kaip geroje vaidyboje. Toks bendravimas tarp partnerių labai atviras, o tai suteikia šventiškumo, patrauklumo ir produktyvumo tarpusavio pažinimo, supratimo srityse.

Dvasinis. Charakteristika: pats aukščiausias žmonių bendravimo lygmuo. Toks bendravimas sujungia savyje patraukliausius žaidybinio ir dalykinio bendravimo bruožus: interesas partnerio asmenybei, spontaniškumas, bendros tiesos paieškos, bendras siekis, sutarimas.

Bendravimo zonos

Intymioji (nuo 0 iki 40 cm). Asmeninė (nuo 0,4 iki 1,5 m). Socialinė (nuo 1,5 iki 4 m). Visuomeninė (nuo 4 m).

ŠEIMA KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAS

Šeima – socialinis institutas – mažoji grupė, turinti funkcionavimo bei vystimosi dėsningumus;

Pagal socialinės psichologinės sveikatos lygį galima išskirti darnias, problemines, konfliktines ir krizines šeimas;

Socialinės adaptacijos aspektu – skiriamos darnios, socialinės rizikos grupių, nedarnios ir asocialios šeimos;

Pagal auklėjimo poveikį – palankios, palankios nestabilios, nepalankios, neutralios, kriminogeninės, konfliktinės, desocializuotos šeimos;

Pagal materialųjį aprūpinimą – šeimos, gaunančios dideles, vidutines ir mažas pajamas bei skurstančios;

Pagal ypatingas gyvenimo sąlygas – šeimos, kur vienas arba abu sutuoktiniai yra nepilnamečiai, studentai, distancinės ir neregistruotos santuokos šeimos ;

SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPĖS ŠEIMOS. RIZIKOS VEIKSNIAI

Socialiniai ekonominiai (žemas materialinis lygis, prasto būsto sąlygos, tėvų nedarbas);

Socialiniai demografiniai (vienos arba abiejų tėvų nebuvimas, pakartotinė santuoka, svetimas vaikas šeimoje);

Medicininiai higieniniai (nepalankios gyvenimo sąlygos, lėtinės tėvų ligos, neįgalieji šeimoje, apsunkintas paveldimumas);

Psichologiniai pedagoginiai (tarpasmeninių santykių sutrikimas, vertybių deformacija, ištuoka, susvetimėjimas, auklėjimo trūkumai ir kt.);

Kriminaliniai veiksniai (žiaurumas, parazituojantis tėvų gyvenimo būdas, tėvų girtavimas);

SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPĖS ŠEIMOS

Šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas šeimos kaip socialinio instituto nuosmukio procesas;

Poreikis turėti šeimoje vaikų užima ne tokią svarbią vietą asmens poreikių hierarchijoje;

Pasikeitė sutuoktinių funkcijos šeimoje; Patriarchalinio tėvo ir sutuoktinio vaidmens

silpnėjimas – atsiranda prieštaravimai – kas išmaitina šeima?

Nyksta sistemos “santuoka – partnerystė – tėvystė – giminystė” vienybė;

Socialinio darbo su šeima technologijos:

INFORMACIJOS RINKIMO APIE ŠEIMĄ TECHNOLOGIJOS: Socialinės psichologinės šeimos sveikatos diagnostika, tėvų ir vaikų konfliktiškumo laipsnio nustatymas, šeimyninių nukrypimų diagnostika;

SOCIALINĖS PAGALBOS ŠEIMAI TECHNOLOGIJOS: tarpininkavimas, ekonominės, psichologinės pedagoginės ir kt. pagalbos teikimas;

TIESIOGINIO SPECIALISTO DARBO SU KLIENTU KONKREČIAIS KLAUSIMAIS TECHNOLOGIJOS: ištuokos, įvaikinimas, globa, patronažinis auklėjimas ir kt.

SOCIALINIŲ PASLAUGŲ PROGNOZAVIMO, SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMO TECHNIKOS IR KT.

PAGYVENĘ IR SENI ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI

Kas dešimtas žemėje gyvenantis asmuo yra 60 metų ir vyresnis – sparčiausiai auganti gyventojų grupė;

Socialinis darbas su pagyvenusiais ir senais žmonėmis vadinamas gerontosocialiniu darbu;

Gerontosialinio darbo ypatumai pasireiškia per skirtingų kartų susitikimą – senų žmonių priežiūrą didžia dalimi vykdo jauni žmonės, todėl:

svarbus senų žmonių raidos specifiškumo - senėjimo proceso senėjimo;

Sąveikos su senais žmonėmis įgūdžių formavimas


Fizinių galimybių mažėjimas, sveikatos blogėjimas, silpnumas, socialinio statuso bei ryšių praradimas – laikomos neigiamomis senatvės pasekmėmis;

Patiriamos netektys, išgyvenamos krizės; Darbinių ryšių nutraukimas; Pajamų sumažėjimas; Senelių statusas;

Socialinis darbas grindžiamas psichosocialinių krizių senatvėje supratimu

Socialiniai darbuotojai dirba su pagyvenusias žmonėmis poliklinikose, internatuose, geriatrijos ir psichogeriatrijos skyriuose, medicininiuose reabilitacijos centruose ir ligoninėse, specializuotuose, pritaikytuose seniems žmonėms, namuose;


Pagrindinės gerontosocialinio darbo sritys: Priežiūra; Socialinė reabilitacija; Psichogeriatrija; Demencijos profilaktika;

Sėkmingą senėjimą įtakoja įvairių sričių specialistų grupių (gerontologai, priežiūros (slaugos), socialinės paramos darbuotojai, kinezioterapeutai - fizioterapeutai) veikla – socialiniam darb. svarbus yra jų veiklos pažinimas;

Socialiniai darbuotojai susiduria su negatyviu ir cinišku aplinkiniu elgesiu seno žmogaus atžvilgiu;

Kyla etinės dilemos ir moraliniai svarstymai derinant senų žmonių, jų artimųjų ir visuomenės interesus


PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PROBLEMOS: Galimybių tvarkytis buityje sumažėjimas; Sveikatos sutrikimų išaiškinimas: Alzheimerio liga,

demencija, insultas, lūžiai, psichikos ligos ir kt. Neįgalumas, protinio vystimosi atsilikimas, regėjimo

klausos susilpnėjimas; Priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholizmo problemos; Psichologinių praeities traumų poveikio pasireiškimas

(karas, evakuacija, nelaimingi atsitikimai) Vienišų senų žmonių problemos (geografinis aspektas);


PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PROBLEMOS: Stresiniai veiksniai: vienatvė, našlystė, depresija, žiaurus

elgesys; Pagyvenę asmenys slaugantys suaugusį sergantį vaiką

(arba vienas kitą); Probleminiai tarpusavio ir su giminaičiais santykiai (ginčai,

smurtas, pavydas); Seksualinių mažumų atstovų senėjimas, ŽIV infekuotų

senėjimas; Pagyvenusių migrantų, grįžusių į tėvynę problemos; Kita;


Socialinio darbuotojo profesionalumo specifika – įstatymų, reglamentuojančių pagyvenusių asmenų teises, pensijų įstatymų, valstybinių ir privačių socialinių, kultūrinių ir medicininių paslaugų sistemų išmanymas;

Pagyvenusio žmogaus socialinės atskirties įveikmo strategijų taikymas: DARBO TERAPIJA – sutrikusių asmens funkcijų atkūrimas ir

kompensacija taikant įvairias darbo formas. Taikomos terapijos variantai:

1. Sveikatą stiprinantis (palaikantis);

2. Savitarnos (apsitarnavimo) mokymas (buities reabilitacija);

3. Atkuriamoji (funkcinė);

4. Pramogų (užimtumo terapija);

5. Profesinė; MENO TERAPIJA – koncertai, vaidyba, muzikos užsiėmimai, dailė ir kt.

NEĮGALŪS ASMENYS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI

NEĮGALUSIS – asmuo, turintis sveikatos disfunkciją, pasižyminčia ilgalaikiu organizmo funkcijų sutrikimu, kurią nulėmė ligų, traumų pasekmės arba defektai ir kuri riboja veiklą bei sukelia asmens socialinės apsaugos poreikį;

Neįgalumas sąlygoja socialinį nepakankamumą: Asmens gebėjimus apsitarnauti; Gebėjimą savarankiškai judėti; Gebėjimą mokytis; gebėjimą dirbti; Gebėjimą orientuotis laike ir erdvėje; Gebėjimą bendrauti 9komunikuoti su žmonėmis, apdoroti ir

perduoti informaciją); Gebėjimą kontroliuoti savo elgesį;


Neįgaliuoju asmenį gali pripažinti Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės tarnyba;

Neįgaliųjų mikroaplinka:

1. Neįgalieji daug rečiau turi vaikų - didelė dalis sutuoktinių porų, kai vienas arba abu partneriai neįgalūs, vaikų neturi;

2. Su amžiumi vienišų neįgaliųjų skaičius didėja;

3. Neįgalieji gyvena kartu su savo giminaičiais (būdingas bruožas);

4. Neįgalieji turi žemiausią išsilavinimo lygį, mažiausias pajamas bei šeimyninį aktyvumą, palyginti su kitais gyventojais


Socialinio darbo su neįgaliaisiais užduotis – valstybinių, visuomeninių ir privačių institucijų iniciatyvų, savipagalbos grupių pastangų suvienijimas, siekiant tenkinti neįgaliųjų poreikius;

Siekiant integruoti neįgaliuosius į visuomenę steigiami reabilitacijos centrai, kuriuose teikiamos profesinio orientavimo, profesinio mokymo, konsultavimo dėl psichologinių, teisinių ir organizacinių problemų paslaugos;

Socialinis darbas reabilitacijoje skirtas padėti neįgaliąjam įveikti funkcionavimą ribojančią būklę, prisitaikyti prie naujos aplinkos;

VAIKAI IR JAUNIMAS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI

Visuomenės civilizuotumo lygis, valstybės, tautos autoritetas priklauso nuo vaikų, paauglių ir jaunimo padėties visuomenėje;

Socialinis darbas su vaikais apima tokias grupes: Neįgalūs vaikai; Našlaičiai; Vaikai, augantys nepilnoje šeimoje; Vaikai, linkę į nusikaltimus; Vaikai, likę be tėvų globos; Vaikai, patyrę smurtą, išnaudojimą; Mokyklos nelankantys vaikai; Vaikai, turintys žalingus įpročius (alkoholizmas narkomanija);(UŽDUOTIS: APIBŪDINTI PASIRINKTĄ GRUPĘ)

PRIKLAUSOMYBĖ TURINTYS ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI

Socialiniai darbuotojai dirba reabilitacijos programose (komandose), kurios apima:

1. Aplinkos terapiją (reabilitacinė aplinka);

2. Užimtumo terapiją;

3. Psichoterapiją;

4. Darbas su šeima;

5. Darbas su socialine kliento aplinka (apimant paramos paslaugas);

6. Mokymas/ugdymas

PRIKLAUSOMYBĘ TURINTYS ŽMONĖS KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAI

Pagrindinės taisyklės socialiniams darbuotojams: Kliento pripažinimas, nesmerkimas, individualizacija,

laisvas apsisprendimas, refleksija, partnerystė bei pasitikėjimas;

Veiksminga komunikacija; Socialinių ir psichologinių kliento problemų supratimas; Grupinės veiklos įgūdžių vystimas; Kliento įtraukimas į sprendimo priėmimo procesą; Būdamas kartu su klientais skatina jų veiklą;

LITERATŪRA

1. Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilniaus universitetas, 2007;

2. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1999.

3. Leliūgienė, I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija, 1997;

Ypatingi socialinio darbo praktikos atvejai

1. NEPAKANKAMAS LANKSTUMAS (griežtumas, rigidiškumas):

Pradedantysis specialistas veikia vadovaudamasis instrukcijomis, rekomenduojamomis schemomis, tačiau turi prisiminti, kad pagalbos procesas skirtas klientui, o rekomendacijos, instrukcijos – tik darbo palengvinimui;

Specialistas gali bandyti “perleisti klientą per visą pagalbos programos procesą”, tačiau gali paaiškėti, kad klientui reikalingas tik koks vienas etapas;

Pagalbos proceso pagrindas: klientas ir jo problema, ne instrukcija (kad ir kokia gera ji būtų), yra dėmesio centre


2. PER DIDELIS RŪPINIMASIS: Pagalbos teikimo procesas (schema) suteikia

kryptingumą specialisto veiksmams, tačiau klientas – turi būti lygiavertis dalyvis;

Procesas skirtas kliento savidisciplinai stiprinti, siekiant spręsti savo problemas;

Tačiau socialinis darbuotojas taikydamas įvairias metodikas gali suvaržyti kliento iniciatyvą


3. SIAURA SPECIALIZACIJA: vienos metodikos taikymo išmanymas;

4. SEKSUALINIO PRIEKABIAVIMO PROBLEMOS SOCIALINIAME DARBE. Jį sudaro šie veiksmai, jeigu jie atliekami be jūsų išankstinio sutikimo:

Seksualinės pretenzijos bet kuria paslėpta arba atvira forma;

Prašymas suteikti seksualines paslaugas; Kiti seksualinio pobūdžio verbaliniai arba fiziniai

veiksmai;


SEKSUALINIO PRIEKABIAVIMO PAVYZDŽIAI: ĮŽEIDINĖJIMAI: replikos, užrašai ant sienų, nepadorūs

anekdotai, pasisakymai seksualinių santykių tema, girdint priešingos arba tos pačios lyties atstovams be jų sutikimo;

KVIETIMAS: pakartotiniai kvietimai užsiimti seksu, skambučiai telefonu, laiškai, nesusiję su darbiniais santykiais;

PAŽADAI; PRISILIETIMAI; KITOS RŪŠYS (žiūrėdamas į jus švilpauja melodiją, ilgai

nužiūrinėja, spokso, apsinuogina, rodo nepadorius ženklus)


Psichologinės traumos ir psichosomatiniai reiškiniai, kurie gali būti seksualinio priekabiavimo pasekmės:

Depresija, šokas, nepasitikėjimas savimi; Pyktis, baimė, irzlumas; Nesaugumo jausmas, nejaukumas; Sumišimas ir bejėgiškumo jausmas; Gėda, savęs vertinimo smukimas; Kaltės jausmas, savęs kaltinimas; Galvos skausmai; Mieguistumas; Miego sutrikimas; Virškinimo sutrikimai; Svorio kitimai; Fobijos ir panikos reakcijos;


Patarimai išgyvenusiems seksualinį priekabiavimą:

1. Pasakykite agresoriui ryžtingą “NE”;

2. Parašykite priekabiautojui laišką. Patvirtinkite savo norą sustabdyti priekabiavimą. Žinutę iįsiūsti registruotu paštu, išsaugoti kopiją ir kvitą;

3. Papasakokite draugams ir draugėms apie įvykius.

4. Registruokite priekabiavimo išpuolius, veskite užrašus

5. Darbdavys turi jus apsaugoti nuo priekabiaujančių klientų;

6. Atsiradus somatiniams ir psichologiniams sutrikimams – kreiptis į gydytoją;

LITERATŪRA

1. Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilniaus universitetas, 2007;

2. Giedrė Kvieskienė. Socializacija ir vaiko gerovė. V.2003

3. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1999.

4. www.vpu.lt/socpedagogika5. www.nvovaikamskonfederacija.lt

ugdytini ų pažinimo svarba ir galimyb ė s. ugdymo individualizavimas

Documents