unikali ir išsami šunų veislių apžvalga...016-017_dog.qxd 9-07-2007 8:28 page 16...
TRANSCRIPT
ŠUNYS
ŠUNYS
ŠUN
YS
EN
CIK
LO
PED
IJA
DR. BRUCEFOGLE
Unikali ir išsami šunų veislių apžvalga
Bruce Fogle – pasaulyjepripažintas daugelioknygų apie šunų veisles,elgseną, veterinarinę priežiūrąir dresūrą autorius.
Šioje knygoje pristatoma daugiau nei420 šunų veislių ir atmainų, nušviečiama jų kilmėbei patariama, kaip sėkmingai prižiūrėti keturkojus.
Iš daugiau nei 600 nuostabiųfotografijų 100 buvo padarytosspecialiai knygai. Jose šunysnufotografuoti gamtoje.
ENCIKLOPEDIJA
DR. BRUCE FOGLE
A Dorling Kindersley Bookwww.dk.com
Tapkite Knygų klubo nariu!
• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį• Naujausios ir populiariausios knygos
• Ypatingi pasiūlymai• Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą
www.knyguklubas.lt
ENCIKLOPEDIJA
SUNYS_Enciklopedija VIRSE CS4.indd 1 2/11/2011 4:32:46 PM
AE002 – The New Encycloped a of the Dog – 290mm H X 246mm W
014-015_Dog.qxd 9-08-2007 13:42 Page 14
Žinios apie Žinduolių kilmę prieš 200 milijonų metų – labai fragmentiškos, tačiau žinoma, kad prieš 54–38 milijonus metų išsivystė unikali mėsėdžių žinduolių šaka. Jie buvo plėšrūnai, iš daugybės kitų grobuonių išsiskiriantys vienu bendru požymiu – keturiais plėšiamaisiais dantimis. Daug kitų praeities ir dabarties plėšrūnų ėda mėsą, bet tik
mėsėdžiai žinduoliai turi dantis, kurių pirmoji paskirtis buvo traiškyti ir kramtyti (keturi viršutiniai kapliai ir pirmieji apatiniai krū miniai). Vėliau jie prisitaikė plėšti mėsą. Šuns evoliuciją ga li ma apžvelgti tyrinėjant jo išnykusių protėvių dantų fosilijas.
Šuns evoliucija
Pirmieji Plėšrūnai
Dabartinių žinduolių protėviai stengėsi išgyventi savo laiko aplinkoje. Dauguma ankstyvųjų žinduolių buvo žolėdžiai ir nelietė jokios mėsos. Vėliau atsiradę mėsėdžiai gyveno misdami žolėdžiais. Maždaug prieš 50 milijonų metų pasirodė dabar jau išnykusi mėsėdžių žinduolių šeima, vadinama Miacis. Jų dantų forma ir išsidėstymas buvo panašūs į dabartinių plėšrūnų. Per kitus 25 milijonus metų didėjant augalinio maisto įvairovei plačiau paplito žolėdžiai. Atsakas į šį pagausėjimą – daugybė plėšrūnų. Daug mokslininkų mano, kad tolimiausi šuns protėviai gyveno Šiaurės Amerikoje ir priklausė išnykusiems Hesperocyon plėšrūnams, iš kurių kilo daugybė šeimų.
KreodontaiKreodontai buvo grupė mažų
mėsėdžių gyvūnų.
MiacisMiacis dantų fosilijos rodo, kad
šis plėšrūnas gyveno eoceno epochoje. Išskėstos mažųjų gyvūnų letenos liudija jų galimą gyvenimą
medžiuose.
HesperocyonGalimas tiesioginis šuns šeimos
protėvis gyveno dabartinės Šiaurės Amerikos teritorijoje prieš
38–26 milijonus metų. Savita šios seniausios rūšies vidinės ausies
sandara būdinga šuninių šeimai.
TomarctusPlėšrūs žinduoliai atsirado nepriklausomai skirtingose pasaulio dalyse. Tomarctus gyveno Eurazijoje ir buvo
laikomas šunų protėviu, bet paskutiniai tyrinėjimai užginčijo
šią hipotezę.
LeptocyonMioceno epochoje, prieš
26–7 milijonus metų, pasirodė 42 skirtingos šuninių gentys. Iš jų Leptocyon dabar laikomas
tikruoju šuns ir visų kitų šiuolaikinių plėšrūnų protėviu.
Šiuolaikiniai šuniniaiPlioceno epochos pabaigoje
ir pleistoceno pradžioje, prieš du milijonus metų, vystėsi
pagrindinės visų šiuolaikinių plėšrūnų rūšys. Iš ankstesnių
42 šuninių genčių, jų pastebimai sumažėjus, šiandien liko tik 10.
Didžiausia gentis – Canis, kuriai priklauso vilkai, šakalai,
kojotai ir šunys. Antra pagal dydį – Vulpes grupė, kuriai
priklauso 12 lapių rūšių.
Kvapus žymėjimasGrupėmis medžiojančioms
rūšims svarbūs bendruomeniniai ryšiai. Visi šuniniai nugarinėje uodegos pusėje turi kvapiąją liauką. Ten, kur perbraukia uodega,
lieka liaukos kvapas.
Prieš 100–50 milijonų metų
Prieš 54–38 milijonus metų
PrieŠ 38–26 milijonus metų
PrieŠ 19 milijonų metų
PrieŠ 12 milijonų metų
PrieŠ 2 milijonus metų
Vilkai Šakalai
Canidae
lePtoCyon
tomarCtus
HesPeroCyon
miaCis
Kreodontai
Lapės Hienos
Šuns protėviai
1 4 m Š U N S V Y S T Y M A S I S
Vizualinis bendravimasVisi šuniniai puikiai
„susikalba“ ir bendrauja tarpusavyje kūno judesiais. Uodegos padėtis ir pašiaušti plaukai reiškia konkrečią
informaciją.
Tvirtos užpakalinės kojosUžpakalinės kojos labai stiprios ir ištvermingos.
Lankstūs sąnariai leidžia šuniniui pakankamai
gerai šokinėti.
AE002 – The New Encycloped a of the Dog – 290mm H X 246mm W
014-015_Dog.qxd 9-08-2007 13:42 Page 15
Šuns Protėvių migraCija
Kol šiandieninių plėšrūnų protėviai vystėsi Šiaurės Amerikoje, panaši plėšrūnų evoliucija vyko ir Eurazijoje. Milijonus metų Eurazijoje vyravo plėšrūnų grupė, vadinama Amphicyon–Tomarctus, kadaise laikyta šuns protėviu. Tačiau Amphicyon greičiausiai išnyko ir į šiuolaikinius plėšrūnus evoliucionavo kitos šeimos plėšrūnai – Hesperocyon. Iš šios genties prieš 10 milijonų metų atsiradę šuniniai (Canis davisi) migravo Beringo žemės sąsmauka (dabar Beringo sąsiauris) į Aziją, Europą ir Afriką. Per kitus aštuonis milijonus metų jie paplito visoje Eurazijoje ir tapo šiandienos šuninių protėviais. Pasibaigus šiai evoliucijai, kai kurios naujos rūšys grįžo į Šiaurės Ameriką.
Šuninių Požymiai
Šuo giminingas vilkui, o dauguma kitų mėsėdžių daug labiau nutolę nuo
jo. Visos septynios šiandienos plėšrūnų šeimos – katiniai (Felidae), meškėniniai (Procyonidae), kiauniniai (Mustelidae), hieniniai (Hyaenidae), viveriniai (Viverridae), lokiniai (Ursidae) ir šuniniai (Canidae) turi bendrus protėvius. Prieš 20–10 milijonų metų lokiai ir šunys priklausė tai pačiai šeimai. Kai ta šeima suskilo į dvi atskiras šakas, prasidėjo šiuolaikinių šuninių šeimos evoliucija. Visi šie senovės žinduoliai turėjo daugybę požymių, kurie nesvetimi ir šiuolaikiniams šuniniams, pavyzdžiui, vil kui: ilga kaukolė, tvirtos užpakalinės kojos, lanksčios, laisvai judančios prie kinės kojos, prie kūno prisitvirtinusios tik raumeni mis. Kaip ir vilkai, jie turėjo tankų kailį, su gniauž tas letenas, stambius dantis, pritaikytus griebti, lai ky ti ir plėšyti. Jiems buvo būdingas didelis smegenų tūris, be to, sprendžiant iš kaukolės kaulų, nuostabi klausa ir uoslė.
Šuns protėvių vystymąsi lėmė klimato pokyčiai ir vietovės sąlygos. Tolimieji šuns protėviai, matyt, buvo pavieniai medžiotojai. Vėliau, maždaug prieš du milijonus metų, kai atogrąžų miškus ir drėgnąją savaną pakeitė sausoji savana ir stepės be medžių, jose ėmė ganytis bandos žolė džių. Šuns protėviams arba jau buvo būdinga bend ruomeninė struktūra, arba jie sugebėjo susiburti į gaujas, kad galėtų medžioti daug didesnius už save žvėris. Bendruomeniniai ryšiai ir nulėmė šuns kaip rūšies raidą.
Didelis smegenų tūrisKaukolė saugo smegenis. Jų žievė
koordinuoja grupinę veiklą.
Išskirtiniai dantysStambios iltys skirtos grobiui sugriebti ir laikyti. Apatiniai
krūminiai ir viršutiniai kapliai pritaikyti plėšti
ir pjauti.
Ilga kaukolė Tipiška plėšrūno kaukolė yra ilga, žandikaulių raumenys –
platūs ir stiprūs, būtini grobiui laikyti, žudyti ir suryti.
Sugniaužtos letenosKad pagautų grobį šuniniams būtina
tvirta laikysena. Tam pritaikytos minkštos
letenų pagalvėlės, suglausti pirštai
ir neįtraukiami nagai.
Fizinės vilko savybės
Puiki klausaGilios ausų ertmės kaukolėje
užtikrina gerą klausą.
Geras kailisTankus kailis, sudarytas iš
šiurkščių akuotų ir švelnesnės, plonesnės pavilnės, puikiai saugo
nuo gamtos negandų.
pirmųjų šuninių migracija
Š U N S E V O L I U C I J A M 1 5
Ankstyvoji migracijaSeniausi šuns protėviai greičiausiai atsirado
Šiaurės Amerikoje ir paplito Eurazijoje.
Tvirtos kojosStipinkaulis ir
alkūnkaulis yra „surakinti“, todėl priekinės kojos nesisukioja ir
bėgdamas vilkas jaučiasi tvirtai.
Vėlesnė migracijaNaujos šuninių rūšys
galiausiai iš Eurazijos grįžo į Šiaurės Ameriką.
016-017_Dog.qxd 9-07-2007 8:28 Page 16 016-017_Dog.qxd 9-07-2007 8:28 Page 17
naminiai šunys ir visi kiti šuninių (Canidae) šeimos plėšrūnai sėkmingai persekiojo ir medžiojo grobį atvirose pievose. Naminis šuo priklauso šunų (Canis) genčiai, vienai iš dešimties Canidae genčių. Dar Canis genčiai priklauso vilkas, šakalas ir kojotas, kurie ir yra artimiausi naminiam šuniui. Kitos devynios
gentys – labiau nutolusios, bet taip pat panašios į naminį šunį. Tai 21 rūšis lapių, hieniniai šunys, raudonieji vilkai, karčiuotieji vilkai, miškiniai šunys ir usūriniai šunys. Visus juos sieja bendra evoliucinė praeitis ir daug elgsenos
panašumų.
Tolimieji giminaičiai
PrisitaiKėliai
Naminio šuns giminaičiai yra labai įvairaus dydžio: nuo 1,5 kg sveriančio feneko, gyvenančio Šiaurės Afrikos, Arabijos ir Sinajaus dykumose, iki 80 kg pilkojo vilko, gyvenančio Kanados tundroje. Įdomu, kad Canidae šeimos atstovų dydžio įvairovei prilygsta ir naminių šunų, priklausančių Canis genčiai, dydžiai: nuo 2 kg sveriančio čihuahua iki 86 kg anglų mastifo. Tai joks atsitiktinumas: Canidae atstovai dėl gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos sąlygų tapo klestinčia sausumos grobuonių šeima (šalia žmogaus).
Nors gyvūnų išvaizda skirtinga, visiems būdinga viena savybė – prie aplinkos sąlygų prisitaikanti elgsena.
laPės
Pasaulyje egzistuojanti 21 lapių rūšis sudaro didžiausią Canidae šeimos grupę. Eurazijos ir Šiaurės Amerikos rudoji lapė (Vulpes vulpes) atsirado Eurazijoje ir per Beringo žemės sąsmauką pasiekė Amerikos žemyną. Dar neseniai ji, matyt, negyveno Šiaurės Amerikoje piečiau nei 40 laipsnių platumos, bet paplito po to, kai XVIII a. entuziastingi lapių medžiotojai į Naująją Angliją
atplukdė europinių rudųjų lapių. Dar didesni pasikeitimai įvyko
Australijoje, kur rudoji lapė, iš pradžių įveista
sportiniais sumetimais, paplito ir tapo kenkėja. Rudosios lapės gebėjimas prisitaikyti lemia nenutrūkstamą palikuonių gausėjimą. Poliarinė lapė (Alopex lagopus), mažesnė
už rudąją, matyt, liko arktinėse teritorijose
todėl, kad kitas žemes jau buvo užėmusi stipresnė
rudoji lapė. Pietų Amerikos lapių (Dusicyon) gentis taip pat
skirstoma pagal dydį. Didelė andinė lapė (D. culpaeus) ėda stambius graužikus,
o mažesnė Pietų Amerikos pilkoji lapė (D. griseus) maitinasi smulkesniais graužikais, paukščiais ir jų kiaušiniais. Pietų Amerikos čiabuviai buvo prisijaukinę šias lapes ir laikydavo jas kaip naminius šunis, kol jas išstūmė tikrieji šunys, europiečių atplukdyti į Pietų Ameriką.
Ka d a i s e Š i s Šu o d ė l K a i l i o b u v o v e i s i a m a s eu r o p o s
f e r m o s e il g o s , s T a m a n T r i o s
K o j o s a p a u g u s i o s
T a m s i a i s p l a u K a i s
no r ė d a m a s i š s i s K i r T i K a r č i u o T a s i s
v i l K a s p a š i a u š i a K e T e r o s g a u r u s i r
d e m o n s T r u o j a b a l Tą d ė m ę a n T K a K l o
Karčiuotasis vilkasPrisitaikęs medžioti
aukštoje žolėje karčiuotasis vilkas gaudo pakas, kiškius, smulkius graužikus, kartais žuvis ir vabzdžius. Ilgos kojos, primenančios kojūkus,
leidžia iš aukščiau pastebėti judantį grobį.
au s y s i T i n d i d e l ė s , p a l y g i n T i s u g a l v a i r K ū n u
ma Žo s a u s y s a p a u g u s i o s T a n K i a i s p l a u K a i s
Usūrinis šuo, arba mangutasTiriant šią rūšį paaiškėjo, kad gyvūnas
pasitenkina mažyte gyvenamąja teritorija ir beveik nebendrauja su kitais
iš šuninių šeimos.
Poliarinė lapė (apačioje)Kailio spalva, kurią lemia vienas genas, keičiasi iš žieminės baltos
į vasarinę tamsiai rudą. Kai kurių poliarinių lapių kailis žiemą būna plieno pilkumo arba net melsvas.
Tai nebūdinga Kanadoje ir Aliaskoje gyvenančioms lapėms. Melsvą kailį
turi izoliuotos populiacijos.
Didžiaausė lapėYra dvi atskiros šių lapių
populiacijos. Viena veisiasi teritorijoje nuo pietinės Zambijos iki piečiausio Afrikos taško, kita – nuo
Tanzanijos šiaurės iki Etiopijos. Nėštumo laikotarpis trunka 60
dienų, o per 4 mėnesius jaunikliai išauga iki suaugusios lapės dydžio.
1 6 m Š U N S V Y S T Y M A S I S
016-017_Dog.qxd 9-07-2007 8:28 Page 17
elgsenos yPatumai
Šuninių šeimos narių elgsena panaši, tik lapės medžioja pavieniui. Stebėjimai parodė, kad lapės dažnai gyvena grupelėmis: vienas patinas ir nuo dviejų iki penkių patelių. Patinai ir patelės, panašiai kaip naminiai šunys, žymi teritoriją pakeldami koją ir apšlapindami vertikalius objektus ypač svarbiose savo valdų vietose. Taip pat lapės ženklina savo išmatas išangės liaukos išskyromis. Naminio šuns uodegoje yra tik rudimenti nė liauka, o lapės liauka aktyvi, juodos dėmelės pavidalo. Jos kvapas lieka ant krūmų, per kuriuos perbraukia uodega. Kaip ir naminiai šunys, lapės kiauksi, loja, unkščia ir cypia. Vienintelė lapė, beveik nemedžiojanti žinduolių, – tai didžiaausė lapė (Otocyon megalotis). Ji gyvena Afrikos lygumose, maitinasi
termitais ir mėšlavabaliais. Jauniklius prižiūri bendrai.
Kiti tolimi giminaičiai
Visų Canidae (išskyrus miškinių šunų) letenos – keturpirštės. Ant priekinių letenų visi turi po rudimentinį pirštą (išskyrus hieninius šunis). Tačiau tik ant naminių šunų (ir dingo) užpakalinių kojų yra rudimentinis pirštas. Visų šuninių varpoje yra ilgas ir plonas varpos kaulas, kuris padeda poruojantis patinui susirakinti su patele. Hieniniam šuniui
(Lycaon pictus) tai taip pat būdinga, o daugeliu kitų požymių jis labiausiai nutolęs nuo visų Canidae. Jis turi galingus ir grėsmingus plėšiamuosius ir beveik rudimentinius galinius krūminius dantis. Kaip ir kiti iš Canis genties, hieniniai šunys atryja maistą jaunikliams, medžioja gaujomis, šlapimu
Rudoji lapėLanksti ir judri, įvairių kailio
atspalvių rudoji lapė natūraliai migruodama paplito visuose
žemynuose. Įsikišus žmogui, ji apsigyveno ir rytinėje Australijoje.
ju d r i o s , s T a č i o s a u s y s p a g a u n a i r s u s T i p r i n a g a r s u s
Tv i r T i K a K l o i r ž a n d i K a u l i ų r a u m e n y s p r i T a i K y T i s T a m b i a m
g r o b i u i T e m p T i
Miškinis šuoSuaugę gyvūnai tarpusavyje bendrauja inkšdami. Toks bendravimo būdas labai patogus miškų ir
džiunglių brūzgynuose.
varžosi dėl grobio. Paprastai kiekvienas atsiplėšia gabalą ir bėga nuošaliau, tada kitų netrikdomas suryja savo dalį. Šie smėlio spalvos kailį turintys medžiotojai, sveriantys vidutiniškai po 17 kg, bendraudami švilpčioja.
Usūrinis šuo, arba mangutas, (Nyctereutes procyonoides), kilęs iš Pietryčių Azijos ir Amūro žemupio. Šis šuninių atstovas vienintelis neloja. Šiaip mangutų elgsena būdinga šuniniams: bendra vimui naudojasi uodega ir kvapiosiomis liaukomis, poruodamiesi susirakina, tuštinasi tam tikrose vietose.
Ilgakojis karčiuotasis vilkas (Chrysocyon brachyurus), gyvenantis Centrinėje ir Pietų Brazilijoje, Paragvajuje, Rytų Bolivijoje, Peru ir Šiaurės Argentinoje, medžioja smulkius žinduolius ir ėda vaisius. Brazilijoje bendra teritorija su karčiuotuoju vilku dalijasi miškinis šuo (Speothos venaticus). Šis dar gyvena ir šiauriau, iki Panamos. Miškinių šunų gaujos medžioja stambius gyvūnus.
Tolimi naminio šuns giminaičiai, gal tik išskyrus Pietų Amerikos lapę, yra pernelyg evoliuciškai nutolę, kad galėtų turėti bendrų palikuonių su Canis genties nariais.
Raudonasis vilkasŠis gyvūnas medžioja
dieną, nors nepraleidžia ir naktinės medžioklės
mėnesienoje. Grobį jis užuodžia. Kartais
atsistoja ant užpakalinių kojų ir uostinėja orą. Stambius žinduolius
gauja užpuola iš nugaros ir sudrasko.
ir išmatomis žymi teritoriją ir išgyvena vieną rujos ciklą per metus, o nėštumas trunka apie devynias savaites. Šie gyvūnai ilsisi, medžioja ir ėda bendrai. Į medžioklę gauja patraukia mažiausiai kartą per die ną, grobį sudrasko gyvą ir bendrai maitinasi. Medžiojimo būdas perduoda mas iš kartos į kartą. Raudonasis vilkas (Cuon alpinus) Indijoje taip pat medžioja gaujomis, bet
di d e l ė m i s a u s i m i s p u i K i a i g i r d i , r o d o ž e n K l u s K i T i e m s g a u j o s n a r i a m s i r r e g u l i u o j a K ū n o T e m p e r a T ū r ą
Hieninis šuoŠiam smarkiam medžiotojui
gresia išnykimas. Bendra populiacija šiuo metu
neviršija 10 000.
Š i s K a i l i s u g n i n g a i r u d o s s p a l v o s
T O L I M I E J I G I M I N A I Č I A I M 1 7
AE002 – The New Encycloped a of the Dog – 290mm H X 246mm W
170-171_Dog.qxd 9-08-2007 13:57 Page 170
Anglų fokshaundams būdingas skardus balsas, jautri uoslė, tvirta konstitucija ir gebėjimas sugyventi su kitais šunimis. Vienu metu
Didžiojoje Britanijoje šie šunys buvo įvairaus dydžio ir skirtingų požymių. Skalikai iš Jorkšyro buvo greičiausi, o iš Stafordšyro – stambesni, lėtesni, žemesnio balso. Šiandien dauguma anglų fokshaundų supanašėjo kūno formomis ir būdo savybėmis. Nors fokshaundai retai kada laikomi kaip kambariniai gyvūnai,
jie yra puikūs namų šunys, o stiprus balsas ir dėmesingumas leidžia jiems būti gerais apsauginiais šunimis. Švelnus, meilus, net santūrus būdas
nekliudo šuniui priešintis klusnumo dresūrai. Be to, šuns stiprus instinktas medžioti ir
žudyti lapės dydžio gyvūnus.
Didžiojoje Britanijoje buvo veisiami įvairūs skalikai skirtingiems
gyvūnams medžioti, pavyzdžiui, fokshaundai lapėms, harjeriai kiškiams ir bladhaundai šernams. Ūdrinis skalikas buvo išvestas
ūdroms medžioti – jis šokdavo į šalčiausią upę ir plaukdavo
paskui ūdrą iki jos urvo. Šiandien, kai ūdros nebelaikomos kenkėjomis,
šie skalikai kaip medžiokliai prarado svarbą. Laimė, šuo yra linksmo būdo, mėgsta žmogaus bendriją ir gražiai elgiasi
su vaikais, kitais šunimis. Vis dėlto jis gali pasirodyti ir užsispyręs, neklusnus, ypač užuodęs ar pamatęs vandenį.
F a k t a i
Kilmės šalis Didžioji BritanijaKilmės laiKas Senovė Buvo Ūdrų medžioklisDaBar Namų šuoGyvenimo truKmė 12 metų Kitas varDas Otterhound
masė 30 –55 kgŪGis 58–69 cm
veislės istorija Ūdriniai skalikai galėjo kilti iš bladhaundų. Kita vertus, jie gali būti stambių šiurkščiaplaukių terjerų, senųjų fokshaundų ir prancūzų Nivernė
grifonų mišrūnai.
veislės istorija XIV a. Didžiojoje Britanijoje išpopuliarėjo lapių medžioklė, tad prireikė greitų šunų. Greiti, grakštūs skalikai buvo išvesti sukryžminus šv. Huberto ir Talboto skalikus.
F a k t a i
Kilmės šalis Didžioji BritanijaKilmės laiKas XV a.Buvo Lapių medžioklisDaBar Lapių medžioklisGyvenimo truKmė 11 metų Kitas varDas English Foxhound
masė 25–34 kgŪGis 58–69 cm
d v i s p a l v i s
t r i s p a l v i s
Didelės akys atstu viena nuo
kitos
Tiesus, kone stačiakampis snukis
Kiek lenkta uodega
Gili ir tvirta krūtinė
Stiprios, raumeningos
šlaunys
Storų kaulų kojos trumpomis, tiesiomis
letenomis
Plaukai be veik už den
gia akis
Gan storos lūpos
Šiurkštūs dengiamieji šeriai
ir minkšta pavilnė
Ilga, stipri, kiek išlinkusi nugara apžėlusi tankiu
kailiu su pavilne
Tarpupirščių plėvės
pritaikytos greitai plaukti
Labai raumeningos
šlaunys
anglų Fokshaundas
į v a i r i o s s k a l i k ų s p a l v o s
1 7 0 q Š U N Ų V E I S L Ė S
a D H E j
a D g E j
KC
KC
Ūdrinis skalikas
AE002 – The New Encycloped a of the Dog – 290mm H X 246mm W
170-171_Dog.qxd 9-08-2007 13:57 Page 171
anglų basetas
Dažnai užsispyrę, bet paprastai švelnūs ir mieli basetai kadaise buvo nuostabūs medžiokliniai
šunys. Nulėpusios ausys padėdavo suuosti pėdsakų kvapus, ypač drėgną rytą. Net ir dabar nelabai sunkių kaulų, ilgėlesnių kojų ir lengvesnio kūno basetai dalyvauja lauko varžybose. Tipiškas kambarinis basetas yra sunkus, ilgas ir žemas. Šiandien veislė žavi karikatūrininkus ir reklamos kūrėjus. Jungtinėse Amerikos Valstijose karikatūrinis veikėjas basetas Fredis susijęs su geru, linksmu humoru, o visame pasaulyje baseto atvaizdas simbolizuoja patogią avalynę.
(Dar žr. p. 157.)
veislės istorija Anglų basetas gali būti kilęs iš sumažinto ūgio blad haundų. Nors veislė atsira do Pran cūzijoje, dabar ji populia ri Didžiojoje Britanijoje ir JAV.
veislės istorija Bigliai gali būti kilę iš harjerių ir senųjų anglų skalikų. Maži skalikai, lydėdavę pėsčius triušių medžiotojus, gyvavo jau nuo XIV a.
Nors biglis pasižymi nepriklausomu charakteriu ir išsiblaškęs gali kaži kur nuklysti, daug kas
laiko jį namie, nes viską atperka jo meilumas ir neagresyvumas. Šis ramus šuo žavi savo elegantišku ir harmoningu balsu. Šuns dydis ir išvaizda įvairiose šalyse gan skirtingi. Kai kurie šunų klubai šią problemą bando išspręsti pripažindami skirtingas biglio atmainas pagal
dydį. Kadaise Didžiojoje Britanijoje raiti medžiotojai mažus biglius
gabendavosi balnakrepšiuose. (Dar žr. p. 174.)
F a k t a i
Kilmės šalis Didžioji BritanijaKilmės laiKas XIV a.Buvo Triušių, kiškių medžioklisDaBar Namų, medžioklinis šuo, lauko varžybų dalyvisGyvenimo truKmė 13 metųKiti varDai Beagle, anglų biglis
masė 8–14 kgŪGis 33– 41 cm
F a k t a i
Kilmės šalis PrancūzijaKilmės laiKas XVI a.Buvo Triušių, kiškių medžioklis
DaBar Namų, medžioklinis šuoGyvenimo truKmė 12 metų
Kiti varDai Basset Hound, basethaundas
masė 18–27 kgŪGis 33–38 cm
Tiesios slėsnos
Didelė galva, platus viršugalvis
Ausys kabo laisvomis klostėmis
Kiek išlinkusi uodega
Šuo vienodai remiasi visomis pirštų pagalvėlėmis
Ilgos ausys auga žemai
Gili krūtinė
Kiek išgaubta galva
Mažo šuniuko nosis būna juoda, o vėliau dažnai virsta rudai
rausva
Būdingos nukabusios lūpos
Vidutiniškai gili krūtinė
su elastingais šonkauliais
Šlaunys raumeningos,
tvirtos Sugniaužtos, kietos letenos, labai tvirti
padai
Stačios uodegos galas baltas
Lygus kailis, būna ir šiurkščiaplaukis
Ilgos, švelnios ausys kabo
grakščia kloste
t r i s p a l v i s d v i s p a l v i s
Kiek įdubusios akys žvelgia švelniai
biglis
į v a i r i o s s k a l i k ų s p a l v o s
B a C D H
B A C D f j
KC
KC
S K A L I K A I Q 1 7 1