R omana s

Iš anglų kalbos vertėRasa TapInIenė

PhiliPPa GreGory

Prancū2ija1 430 m.AnglijA

PrAncūzijA

Kalė

ruanas reimsas

Paryžius

Prancūzų žemės

Trua

Šinonasneveras

Dižonas

Bordo

Burgundų žemės

Anglų žemės

Borevuaro pilis, netoli Araso, Prancūzija, 1430 m. vasara–žiema

Ji sėdi, keistas karo laimikis, tyli ir klusni kaip vaikas ant nedidelės kėdės savo celės kampe. po kojomis – vakarienės li-kučiai ant šiaudų pastatytoje alavinėje lėkštėje. pastebėjau, kad dėdė nuo savo stalo atsiuntė gardžių gabalų mėsos ir net baltos duonos, bet ji nedaug tevalgė. smailakiuoju į ją nuo berniokiškų jojimo ilgaaulių iki vyriškos kepurės, užmaukšlintos ant vario rudumo plaukų, lyg ji būtų egzotiškas gyvūnas, įkalintas mūsų pramogai; tarsi kažkas į mūsų kolekciją atsiuntė liūto jauniklį iš pačios etiopijos norėdamas pradžiuginti didžiąją Liuksemburgo šeimą. Ledi už manęs susigūžia ir kužda:

– ar čia ragana?aš nežinau. Kaip kas nors gali žinoti?– Visiški pliauškalai, – drąsiai rėžia mano protetė. – Kas įsakė

vargšę merginą sukaustyti? nedelsiant atidarykite duris.Tarp vyrų nuvilnija sumišęs murmesys, mat nė vienas nenori

prisiimti atsakomybės, tada kažkas pasuka didelį raktą celės spynoje ir mano protetė įžengia vidun. Mergina – jai turėtų būti septyniolika ar aštuoniolika, vos keleriais metais vyresnė už mane – per susitaršiusią plaukų sruogą pažvelgia į priešais stovinčią mano protetę, lėtai pakyla, nusitraukia kepurę ir ne-jaukiai linkteli.

p h I L I p pa g R e g o Ry6

– aš esu ledi Džehanė, Liuksemburgo panelė, – prisistato mano iškilioji teta. – Tai Liuksemburgo lordo Džono pilis. – Ji mosteli į mano tetą. – Tai jo žmona, pilies ledi, Džehanė iš Betiūno, o ši – mano produkterėčia Džeketa.

Mergina santūriai žvilgteli į mus ir kiekvienai linkteli. Jai į mane gogsant, pajuntu menką tapštelėjimą reikalaujant dėmesio, lengvą, it sprandą kas liestų pirštų galiukais, magijos kuždesį. svarstau, ar už jos tikrai stovi du lydintys angelai, kaip ji tvirtina, ir ar tai jų buvimą jaučiu.

– ar prarijai liežuvį, mergele? – merginai neprabylant tei-raujasi mano protetė.

– o, ne, miledi, – atsako mergina su ryškiu Šampanės regio-no akcentu. suvokiu, kad tiesa, kas apie ją kalbama: ji paprasta valstietė, tačiau vadovavo armijai ir karūnavo karalių.

– ar duodi žodį nepabėgti, jei liepsiu nuimti šias grandines tau nuo kojų?

Ji dvejoja, lyg turėtų galimybę rinktis. – ne, negaliu.Mano protetė nusišypso. – ar supranti, ką aš siūlau? galiu išlaisvinti ir leisti gyventi

su mumis savo sūnėno pilyje, jei pažadėsi nepabėgti.Mergina raukydamasi pasuka galvą, tarsi klausytų patarimo,

tačiau galiausiai ją papurto. – Žinau sąlygas. panašiai kaip vienas riteris pažada kitam. yra

taisyklės, kaip per dvikovas. aš ne tokia. Mano žodžiai tikri, o ne trubadūro eilės. Ir man tai ne žaidimas.

– Mergele, garbės žodis nėra žaidimas! – įsiterpia teta Dže-hanė.

Mergina pažvelgia į ją.

Vand e nų d ama 7

– Deja, miledi, yra. Kilmingieji nerimtai žiūri į šiuos reika-lus. ne taip rimtai kaip aš. Jie žaidžia karą ir kuria taisykles. Jie išjoja, paleidžia vėjais gerų žmonių ūkius ir kvatojasi matydami pleškančius šiaudinius stogus. Be to, aš negaliu duoti pažadų. aš jau pažadėta.

– Tam, kuris apsišaukė prancūzijos karaliumi?– Dangaus karaliui.Mano protetė akimirką mąsto. – Liepsiu jiems nuimti grandines ir saugoti, kad nepabėgtum,

o vėliau gali ateiti ir pasėdėti su mumis mano kambariuose. Ma-nau, kad tai, ką padarei savo šaliai ir savo princui, didinga, Žana, bet klaidinga. nenoriu matyti tavęs po savo stogu sukaustytos grandinėmis.

– ar liepsite savo sūnėnui mane išlaisvinti?Mano protetė dvejoja. – aš negaliu jam įsakyti, tačiau padarysiu viską, kad tave

išsiųstų atgal į namus. Bet kuriuo atveju, neleisiu jam išduoti tavęs anglams.

Išgirdusi šį žodį mergina suvirpa ir persižegnoja, baksnodama galvą ir krūtinę taip juokingai, kaip tik moka valstietis, žegno-damasis senojo hobo vardu. Vos tramdau juoką. Tuo patraukiu merginos dėmesį.

– Jie tik mirtingieji, – aiškinu jai. – anglai neturi nemir-tingųjų galių. Tau nereikia jų bijoti. nereikia žegnotis juos paminėjus.

– aš jų nebijau. nesu tokia kvaila gąsdintis, kad jie turi galių. Taip elgiuosi todėl, kad jie žino, jog aš turiu galių. Baiminuosi, kad jie sunaikins mane tą pačią akimirką, kai tik pakliūsiu jiems į rankas. aš esu jų siaubas. aš esu naktimis juos kaustanti baimė.

p h I L I p pa g R e g o Ry8

– Kol aš gyva, jie tavęs nepasieks, – užtikrina mano protetė ir ūmai, suklysti neįmanoma, Žana spitrijasi tiesiai į mane sle-giančiu, tamsiu žvilgsniu, lyg norėtų įsitikinti, kad ir aš šiame nuoširdžiame patikinime girdėjau niekinį pažadą.

Mano protetė tiki, kad atsivedus Žaną į mūsų draugiją, pakal-bėjus su ja, atvėsinus jos religinį įkarštį, galbūt net išmokslinus, mergina laikui bėgant ims vilkėti jaunai moteriai pritinkančias sukneles; karingas jaunuolis, nuvilktas nuo balto arklio Kom-pjenėje, pasikeis lyg atvirkščiose mišiose – iš stipraus vyno į vandenį – ir taps jauna moterimi, neišsiskiriančia iš kitų freilinų, paklūstančia nurodymams, o ne bažnyčios varpų skambesiui, ir tada galbūt nebekris į akis anglams, kurie reikalauja atiduoti jiems hermafroditišką raganą-žudikę. Jei tegalėsime pasiūlyti atgailaujančią ir paklusnią freiliną, galbūt jie liks patenkinti ir eis savo žiauriais keliais.

pati Žana išsekinta pastarųjų pralaimėjimų ir nerimo, kad jos karūnuotas karalius nevertas šventojo aliejaus, kad priešas, kurį ji privertė bėgti, atsigręžė prieš ją ir paties Dievo siųsta misija žlunga. Viskas, kas ją vertė mergele dievinančių karių būryje, susvyravo. nuolatinis mano protetės gerumas verčia ją niekuo ypatinga nerangia kaimiete.

Žinoma, visos mano protetės freilinos netveria noru išgirsti apie nuotykį, kuris baigiasi šiuo lėtu šiurpulingu pralaimėjimu. Žanai leidžiant dienas su mumis, mokantis tapti mergina, o ne mergele, jos sukaupia drąsos paklausti.

Vand e nų d ama 9

– Iš kur turėjai tiek drąsos? – nori žinoti viena. – Kaip išmo-kai būti tokia drąsi? Kalbu apie mūšį.

Žana nusišypso, išgirdusi klausimą. sėdime keturios ant žolėto kranto netoli pilies griovio, nerūpestingos kaip vaikai. spigina birželio saulė ir ganyklos aplink pilį skęsta karščio mig-loje; tingios net bitės: zvimbteli ir nutyla lyg apgirtusios nuo gėlių. Išsirinkome gilų aukščiausio bokšto šešėlį, o už savęs, stikliniame griovio vandenyje, girdime retkarčiais paviršiun iškylančius karpių burbulus.

Žana, išsikėtojusi it vaikėzas, viena ranka pliuškena vandenį, kepurė dengia akis. Krepšyje šalia manęs – nebaigti siūti marš-kiniai, kuriuos turėtume atsiūlėti vargšams vaikams iš gretimos Kambrė. Tačiau mergiotės vengia bet kokio darbo, Žana neturi įgūdžių, o aš rankose laikau brangiąją protetės žaidimo kortų malką, maišau, kertu ir tingiai žiūrinėju paveikslėlius.

– Žinau, kad mane pašaukė Dievas, – paprastai taria Žana. – Ir kad Jis mane saugos, tad nebijojau. net ir sunkiausiais mūšio momentais. Jis įspėjo mane, kad būsiu sužeista, bet nejausiu skausmo, tad žinojau, jog galiu kautis toliau. net savo vyrus įspėjau, kad tądien mane sužeis. Žinojau dar prieš stodama į mūšį. Tiesiog žinojau.

– ar tikrai girdi balsus? – klausiu.– o tu?Klausimas toks pribloškiantis, kad merginos atsisuka į mane

pasmailakiuoti, juntu, kaip nuo jų bendro žvilgsnio raustu, lyg ko nors gėdyčiausi.

– ne! ne!– Tada ką?– Ką turi omeny?

p h I L I p pa g R e g o Ry10

– Ką girdi? – klausia ji taip natūraliai, tarsi visi ką nors g irdi.

– na, ne balsus, – prisipažįstu.– o ką girdi?Žvilgteliu už savęs, lyg galėtų nugirsti žuvys.– Kai mano šeimos tyko mirtis, girdžiu triukšmą, – prisipa-

žįstu. – ypatingą triukšmą. – Kokio pobūdžio triukšmą? – klausia mergina, vardu elž-

bieta. – aš to nežinojau. ar aš galiu jį girdėti?– Tu ne mano šeimos narė, – sudirgusi paaiškinu. – Tu tik-

rai negali girdėti. Turi būti palikuonis... ir bet kuriuo atveju, nereikėtų apie tai kalbėti. nereikėtų klausytis. neturėčiau jums to sakyti.

– Kokio pobūdžio triukšmą? – dar kartą paklausia Žana.– Lyg dainavimą, – sakau ir matau ją linktelint, tarsi ir ji

girdėtų dainavimą.– Jie sako, kad tai Meliuzinos, pirmosios Liuksemburgo gi-

minės ledi, balsas, – šnibždu. – sako, kad ji buvo vandens deivė, išnirusi iš upės ir ištekėjusi už pirmojo hercogo, tačiau netapusi mirtinga. Ji grįžta apraudoti savo vaikų netekties.

– Ir kada tu ją girdėjai?– Tą naktį, kai mirė mano mažoji sesutė. Kažką išgirdau. Iš

karto supratau, kad tai Meliuzina.– Bet kaip supratai, kad tai ji? – šnabžda kita mergelė, bijo-

dama likti pokalbio nuošaly. aš gūžteliu ir Žana šypteli atpažindama tiesas, kurių neįma-

noma paaiškinti. – Tiesiog žinojau, – tariu. – Tarsi būčiau pažinusi jos balsą.

Tarsi visada tai būčiau žinojusi.

Vand e nų d ama 11

– Tai tiesa. Tu tiesiog žinai, – linkteli Žana. – Tačiau kaip žinai, kad balsas sklinda iš Dievo, o ne velnias tau kužda?

Dvejoju. Bet kokius dvasinius klausimus reikėtų aptarti su nuodėmklausiu ar bent jau su mama ar protete. Tačiau Meliu-zinos daina, pagaugais nusėjanti nugarą, ir retkarčiais regimi nematomi dalykai – kažkas prarasto, pranykstančio už kampo, nušvitimas pilkoje prieblandoje; pernelyg aiškus, kad būtų pamirštas, sapnas, žvilgsnis į ateitį, tačiau niekada, ką galėčiau įvardyti, tokie dalykai nepavaldūs žodžiams. Kaip galiu apie juos klausti, jei nesugebu sudėti sakinio? Kaip ištverčiau, jei kas nors nemokšiškai juos įvardytų arba, dar blogiau, pabandytų paaiškinti? Jausmas būtų toks pat, kaip saujoje laikyti pažaliavusį tvenkinio vandenį.

– aš niekada neklausiau, – sakau. – nes vargu, ar tai reikš-minga. Lyg įeitum į kambarį ir ten spengtų tyla, bet žinai, gali pasakyti, kad ten kažkas yra. negali girdėti ar matyti, tiesiog žinai. Ir ne tik tai. niekada nelaikiau to Dievo ar velnio dovana. Ji nereikšminga.

– Mano balsai sklinda iš Dievo, – užtikrintai taria Žana. – Žinau tai. Jei tai būtų netiesa, sutrikčiau.

– ar gali pranašauti? – vaikiškai teiraujasi manęs elžbieta.suglaudžiu pirštus virš kortų. – ne, – atrėžiu. – Jos skirtos ne pranašauti, o žaisti. Tai tik

žaidimo kortos. aš nepranašauju. Mano protetė man neleistų, net jei galėčiau.

– o, išpranašauk man!– Tai tik žaidimo kortos, – nenusileidžiu. – nesu aiškia-

regė.

p h I L I p pa g R e g o Ry12

– o, ištrauk kortą ir išpranašauk man, – meldžia elžbieta. – Ir Žanai. Kas jai nutiks? Juk tu tikrai nori žinoti, kas nutiks Žanai?

– Jos nieko nereiškia, – tariu Žanai. – atsinešiau tik pažais-ti.

– Jos nuostabios, – giria ji. – Rūmuose mane išmokė žaisti tokiomis kortomis. Kokios jos ryškios!

paduodu jai. – atsargiai, jos vertingos, – pavydžiai tariu, kai ji išskleidžia

jas įdiržusiose rankose. – panelė parodė jas man, kai buvau dar maža, ir išvardijo paveikslėlių pavadinimus. Ji leidžia man jas pasiskolinti, nes mėgstu žaisti. Tačiau pažadėjau saugoti.

Žana atsargiai grąžina man malką, ir nors mano rankos pasiruošusios, viena iš storų kortų išslysta ir nukrinta ant žolės paveiksliuku žemyn.

– o! atsiprašau, – sušunka Žana ir mikliai ją pakelia.Jaučiu kuždesį, lyg šaltą kvėpavimą į nugarą. pieva priešais

mane ir medžio šešėlyje uodegas mosikuojančios karvės dabar atrodo toli, lyg mus kas būtų įdėję į stiklą, esame kaip drugeliai inde, kitame pasaulyje.

– Dabar geriau įsižiūrėk, – girdžiu save sakant jai. Žana įsižiūri į ryškiaspalvį paveikslėlį, šiek tiek išplėtusi akis,

ir tada parodo man.– Ką jis reiškia?paveikslėlyje – mėlyna livrėja vilkintis vyras kabo žemyn galva

ant vienos ištiestos kojos, kitą lengvai palenkęs, kojos nykštį pridėjęs prie tiesiosios kojos lyg šoktų, tik apvirtęs ore, rankas sudėjęs už nugaros lyg linksėtų. abi pastebime smagiai krintan-čius mėlynus plaukus jam kabant žemyn galva ir šypsantis.

Vand e nų d ama 13

– le Pendu, – perskaito elžbieta. – Kaip siaubinga. Ką tai reiškia? o, tai tikrai nereiškia... – nutyla ji.

– Tai nereiškia, kad būsi pakarta, – ūmai raminu Žaną. – negalvok taip. Tai tik žaidimo korta, ji negali to reikšti.

– o ką ji reiškia? – nenusileidžia kita mergina, nors Žana tyli, lyg tai būtų ne jos korta, ne jos lemtis, kurią atsisakau nu-sakyti.

– Jo kartuvės – du augantys medžiai, – sakau. spiginama rimto rudo Žanos žvilgsnio mėginu išlošti laiko. – Tai reiškia pavasarį, atsinaujinimą ir gyvenimą – ne mirtį. yra du medžiai ir vyras balansuoja tarp jų. Jis – prisikėlimo centras.

Žana linkteli.– Jie pririšti prie jo, jis laimingas. Ir žiūrėk: jis parištas ne už

kaklo, kad mirtų, o už kojos, – tęsiu. – Jei norėtų, galėtų išsitiesti ir atsirišti. galėtų išsilaisvinti, jei norėtų.

– Tačiau jis nenori išsilaisvinti, – pastebi mergina. – Jis kaip akrobatas. Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad jis čia savo noru, laukia ir nesipriešina kabėti ore laikomas už kojos.

– Lyg gyva auka? – lėtai prabyla Žana mišių žodžiais.– Jis nenukryžiuotas, – greitai pabrėžiu. Kiekvienas mano

ištartas žodis, regis, veda mus link kitokios mirties formos. – Tai nieko nereiškia.

– ne, – pritaria ji. – Tai tik žaidimo kortos ir mes su jomis žaidžiame. Tai graži korta, Kabantis Vyras. Jis atrodo laimingas. Jis atrodo laimingas kabėdamas žemyn galva pavasarį. ar nori, išmokysiu skaičių žaidimą, kurį lošėme Šampanėje?

– Taip, – sakau. Ištiesiu ranką paimti kortos ir prieš grąžin-dama ji dar kartą į ją įsistebeilija.

p h I L I p pa g R e g o Ry14

– Tikrai, tai nieko nereiškia, – pakartoju jai.Ji nusišypso man savo tyra, nuoširdžia šypsena.– puikiai žinau, ką ji reiškia, – sako.– Žaidžiam? – pradedu maišyti kortas ir viena mano rankoje

atsiverčia.– o, tai gera korta, – pastebi Žana. – la roue de Fortune.Ištiesiu jai parodyti.– Laimės ratas gali iškelti tave labai aukštai arba nuleisti labai

žemai. Tai įspėjimas ramiai reaguoti ir į pergalę, ir į pralaimėjimą, nes abu jie neišvengiami pasukus ratą.

– Mano šalyje ūkininkai laimės ratą laiko ženklu, – pastebi Žana. – Kai nutinka kas nors labai gero arba labai blogo, smi-liumi jie brėžia ore apskritimą. Kam nors paveldėjus pinigų ar praradus vertingą karvę, jie daro taip. – Ji ištiesia pirštą ore ir nubrėžia ratą. – Ir kai ką sako.

– Užkalbėjimą?– ne visai užkalbėjimą. – Išdykėliškai nusišypso.– Tai ką tada?Ji krizena.– Jie sako merde.esu tokia priblokšta, kad griaudėju iš juoko. – Kas? Kas? – nori žinoti jaunesnioji mergelė.– nieko, nieko, – sakau aš. Žana vis dar krizena. – Žanos

tėvynainiai teisingai sako, kad viskas virsta dulkėmis, ir žmogus tegali išmokti abejingumo.

Žanos ateitis pakibusi ant plauko; ji siūbuoja tarsi Kabantis Vyras. Visa mano šeima: mano tėvas pjeras, sen polio vikontas,

Vand e nų d ama 15

mano dėdė Luisas iš Liuksemburgo ir mylimas dėdė Džonas iš Liuksemburgo yra anglų sąjungininkai. Mano tėvas rašo iš mūsų namų pilies sen polyje savo broliui Džonui ir kaip šeimos galva įsako perduoti Žaną anglams. Tačiau mano protetė, panelė, reikalauja saugoti ją, tad mano dėdė Džonas dvejoja.

anglai reikalauja savo kalinės, kadangi jie valdo beveik visą prancūziją, o jų sąjungininkas, Burgundijos hercogas, kone visą likusią dalį, paprastai daroma taip, kaip liepia jie. sučiupus mergelę jų kareiviai dėkodami klaupėsi ant kelių mūšio lauke ir verkė iš džiaugsmo. Jie neabejotinai mąsto, kad be jos pran-cūzų armija atvirs į išgąsdintus tamsuolius, kokie buvo iki jai pasirodant.

Bedfordo hercogas, anglų regentas, valdantis anglų žemes prancūzijoje – beveik visą šalies šiaurę – kasdien siunčia laiškus mano dėdei primindamas ištikimybę anglų valdžiai, jų ilgametę draugystę ir žadėdamas pinigų. Man patinka stebėti anglų pa-siuntinius, kurie atvyksta pasidabinę puošniomis karališkojo hercogo livrėjomis, raiti ant nuostabių žirgų. Visi sako, kad grafas – puikus ir mylimas, iškiliausias žmogus prancūzijoje, kuriam geriau nestoti skersai kelio, bet kol kas mano dėdė pa-klūsta savo tetai, panelei, ir kalinės neperduoda.

Dėdė tikisi, kad prancūzų dvaras ją užtars – juk jai turi būti dėkingi už egzistavimą – tačiau jie keistai tyli, net kai jis parašo jiems, kad turi mergelę, kad ji pasiruošusi grįžti į savo karaliaus dvarą ir vėl tarnauti jo armijoje. Jos vadovaujama ji galėtų išjoti į mūšį su anglais ir laimėti. Jie juk atsiųs pinigų jai grįžti?

– Jiems jos nereikia, – porina jam mano protetė.Jie sėdi prie privataus vakarienės stalo. gausi vakarienė visiems

namiškiams padengta menėje, juodu atsisėdo anksčiau nei dė-

p h I L I p pa g R e g o Ry16

dės vyrai, paragavo patiekalų ir pasiuntė jų į menę kaip dovaną savo ypatingiems numylėtiniams. Dabar jie jaukiai įsitaisę prie nedidelio staliuko priešais ugnį mano protetės asmeniniuose kambariuose, patarnaujant jos asmeniniams tarnams. Tiekiant vakarienę turiu stovėti su kita freilina. Mano darbas stebėti tar-nus, kai reikia, juos pakviesti, kukliai sudėti priešais save rankas ir nieko negirdėti. Žinoma, aš visą laiką klausausi.

– Žana iš berniuko princo Čarlzo padarė vyrą; jis buvo niekas, kol ji nepasirodė, o tada tą vyrą vainikavo karaliumi. Ji išmokė jį reikalauti savo palikimo. Ji subūrė armiją iš jo stovyklos pase-kėjų ir atvedė ją į pergalę. Jei jie būtų klausę jos patarimo, kaip ji klauso balsų, būtų išstūmę anglus iš šių žemių į jų rūkanotas salas ir būtume visiems laikams jų atsikratę.

Mano dėdė šypsosi. – o, mano ledi teta! Šis karas tęsiasi jau kone šimtmetį. ar

tikrai manot, kad jis baigsis dėl to, jog nežinia iš kur atsiradusi mergina girdi balsus? Ji nebūtų galėjusi išstumti anglų. Jie ne-būtų traukęsi, niekada nepasitrauks. Tai jiems priklausančios žemės, paveldėtos ir užkariautos. Jiems tereikia turėti drąsos ir stiprybės jas išlaikyti, ir Džonas, Bedfordo hercogas, tuo pasirūpins.

Jis žvilgteli į savo vyno taurę ir aš sprigteliu pirštais patarnau-tojui įpilti jam raudonojo vyno. Tada žengiu į priekį palaikyti stiklinės, kol pilamas vynas, pripildytą stiklinę atsargiai padedu ant stalo. Jie geria iš puikių taurių; mano dėdė turtingas, todėl mano protetė renkasi tik tai, kas geriausia.

– anglų karalius dar beveik vaikas, bet jo karalystės saugu-mui pavojus nekyla, nes jo dėdė Bedfordas ištikimas jam čia, o

Vand e nų d ama 17

jo dėdė glosterio hercogas ištikimas jam anglijoje. Bedfordas turi drąsos ir sąjungininkų išlaikyti anglų žemes čia, todėl ma-nau, kad jie stums dofiną vis giliau ir giliau į pietus. Jie nustums jį į jūrą. Mergelės šlovės valanda baigėsi, ji buvo įspūdinga, bet galiausiai anglai laimės karą, išlaikys teisėtai priklausančias žemes, o visi mūsų lordai, kurie dabar prieš jį, turės priklaupti ir jam tarnauti.

– aš taip nemanau, – tvirtai taria protetė. – anglai jos siau-bingai bijo. Jie sako, kad ji neįveikiama.

– Jau nebe, – pastebėjo dėdė. – Žiūrėkit! Ji kalinė ir vienutės durys su trenksmu neatsidaro. Dabar jie žino, kad ji mirtinga. Jie matė ją su strėle šlaunyje už paryžiaus sienų ir jos pačios ar-mija išžygiavo ją palikusi. patys prancūzai išmokė anglus, kad ją galima įveikti ir palikti.

– Tačiau tu neatiduosi jos anglams, – pabrėžia mano prote-tė. – amžiams užsitrauktume nešlovę Dievo ir žmonių akyse.

Mano dėdė palinksta slapta šnipštelėti.– Taip rimtai viską vertinate? Rimtai manote, kad ji dau-

giau nei juokdarys? Tikrai manote, kad ji kažkas daugiau nei nesąmones pliauškianti valstietė? Žinote, galėčiau rasti tuziną tokių kaip ji.

– galėtum rasti tuziną, kurios sakytų, kad yra kaip ji, – ne-nusileidžia ji. – Tačiau į ją panašių nėra. Manau, ji ypatinga mergaitė. Tikrai taip manau, sūnėne. stipriai tą jaučiu.

Jis stabteli, lyg jos nuojauta, nors ji tik moteris, būtų svars-tymo vertas dalykas.

– Regėjote viziją, kad jai pasiseks? pranašystę?akimirką ji dvejoja, tada ūmai papurto galvą.

įsigykiteknygą dabar