R o m a n a s

Iš rusų kalbos vertėNomeda BerkuvIeNė

5

Skiriama Elinai Avdošinai,ką tik atlikusiai labai didelį

ir svarbų dalyką

...Ir visą šį laikąJie abu nesiliovė viens kito mylėt....Gyveno jie šitaip lig pat pabaigos,Vaikai nelaimingi būties nelemtos,Kuri laimingesnė lyg būti norėtų –Bet vis nepavyksta: čia pešas, čia riejas,Čia meilė kvailioja... ir visą šį laiką...

O, Viešpatie Dieve, bet kas gi iš to?!

D. Bykovas, „Antroji baladė“

Laikas buvo apskaičiuotas minučių tikslumu, įvykiai irgi. Svarbiausia, kad viskas klostytųsi pagal planą, be nukrypi­mų nuo tvarkaraščio.

Juokingas žodis – „tvarkaraštis“!.. Kažin koks mokyklinis arba gal institutinis, bendrabutinis – „Budėjimo kambaryje tvarkaraštis“, ir kreivai prie durų prismeigtas mėlynu plunks­

6

TaT ja n a U s T i n ova

nakočiu subraižytas lapelis, kuriame paskubomis surašyta „pirm.“, „treč.“, „penkt.“.

„Antr.“ ir „ketv.“, o kartu ir šeštadieniais bei sekmadieniais patalpa veikiausiai netvarkoma!

Juokingas žodis „tvarkaraštis“, ypač kai pagal šį tvarkaraštį vykdoma žmogžudystė. Mirtis privalo apsilankyti pagal tvarkaraštį.

Laikas apskaičiuotas, veiksmai numatyti, teliko tik... nenukrypti nuo tvarkaraščio.

Pradžia pavyko kuo puikiausiai – kiekviena minutė, kiek­vienas žingsnis.

Dienos vidury ūmai paaiškėjo, kad laukia nepaprastai baisus darbas. Tokio siaubo bemaž neįmanoma ištverti.

Derėjo įsakyti sau negalvoti, bet nesisekė, niekaip nesise­kė!..

Jis nuolat melavo, apgaudinėjo, o už melą, juolab tokį, kuriuo apsikrovė jis, visada tenka mokėti.

Beje, čia jo paties frazė – sąskaitas anksčiau ar vėliau ten­ka apmokėti, taigi geriau jų nekaupti.

Tu sukaupei tiek sąskaitų, kad mokėti teks gyvybe. Jokia kita valiuta nebetinka.

Reikia įsakyti sau nebegalvoti, tarytum peršokti šią dieną ir gyventi jau rytojuje, kai visa, kas baisiausia, bus tolimoje praeityje. Tolimoje tolimoje, neryškioje, miglotoje, kaip kad

7

v i e n u at s i k v ė p i m u !

ūkanoje viršum jūros ištirpsta tolstantys vakarykštės audros debesys.

Rytoj viskas sustos į vietas. O šiandien... šiandien tiesiog sąskaitų apmokėjimo diena.

Tačiau smegenys tarsi užsikirto.Protas vis piešė vaizdus – klaikius, košmariškus, nuo ku­

rių išsyk pasidarydavo bloga, imdavo pykinti.Galva, išsibarstę kaulai, parako mėlis ant smilkinio, pra­

žiota burna, įdubusios akys.Perrėžta gerklė, juodo kraujo bala, suriesti pirštai agonijos

metu aplaužytais nagais.Ne. Ne. Ne.Nieko panašaus nebus ir negali būti.Įvyks ideali žmogžudystė, elegantiška, paprasta, už kurią

nebaudžiama kaip dešimtyse, šimtuose perskaitytų detekty­vinių romanų!.. Sučiumpami tik neįžvalgūs, bukagalviai, neapdairūs galvažudžiai. Protingas, gudrus, sumanus keršy­tojas niekada neįkliūva!

Ne veltui sudarytas tvarkaraštis, kuris negali ir neturi nu­vilti!..

Tvarkaraštis pakriko vidurdienį, o smegenyse vis sproginė­jo šiurpūs vaizdiniai. Pro sprogimų paliktus ugninius akme­nis ėmė skverbtis šaltas gyvuliškos baimės vanduo.

Gal viską atšaukti?..

8

TaT ja n a U s T i n ova

Ar bent atidėti?..Nors neilgam, tiktai šiandien, vienai dienai, vienai trum­

putei dienelei, kurią galima nugyventi... nesusitepus rankų krauju.

Rytoj, poryt – ir visada! – teks gyventi su žudiko dėme.Kažin ką reiškia būti žudiku?Rytoj sužinosi. Rytoj pajusi. Rytoj suprasi.Nieku gyvu negali dirstelėti pro šias duris, jos neatsiveria,

jos – lyg slaptas Mėlynbarzdžio kambarys. Šitas duris galima atrakinti, įeiti, uždaryti sau už nugaros – ir niekada nebesu­grįši atgalios.

Trauktis nebegalima. Viskas paruošta, suplanuota – ir nežinia, ar kitą sykį pavyktų viską šitaip suderinti.

Ugniniai akmenys, besiritinėjantys smegenyse – niekai, paprasčiausias isterijos priepuolis.

Jam tiesiog teks apmokėti sąskaitas.Juokingiausia, kad reikalas beveik sužlugo!Dėl menkniekio, mažutės smulkmenos, idealiai žmogžu­

dystei iškilo grėsmė.Įkyrus kelių inspektorius, ant apskritos galvos kvailai už­

situpdęs uniforminę kepurę, ilgai sklaidė rankose dokumen­tus, apžiūrinėjo iš visų pusių, paskui paprašė draudimo, šitą irgi sklaidė, apžiūrinėjo.

9

v i e n u at s i k v ė p i m u !

Jis nežinojo, kad dėl buko jo lėtapėdiškumo, dėl to, kad nesumeta, prie ko čia prikibti, gali viskas subyrėti! Visas gy­venimas!

Visas gyvenimas – ir visa nuodugniai apgalvota mirtis.Su inspektoriumi ginčytis nevalia, teko šypsotis ir linkčio­

ti, o jis vis vilkino neįkainojamą, be paliovos bėgantį laiką!..Bet, ko gero, ši diena buvo pasirinkta ne šiaip sau. Sąskai­

tų apmokėjimo diena.Nes kai kelių inspektorius pagaliau kyštelėjo pro langą do­

kumentus neaiškiai burbtelėjęs kažką tarp „Laimingo kelio“ ir „Eikit jūs visi velniop“, kai automobilis atgavo laisvę, pa­aiškėjo, kad laikas dar neprarastas, kad planą vis dar galima įgyvendinti!

Viskas buvo apgalvota iš anksto – kaip privažiuoti, kaip pasistatyti automobilį, kaip pasirūpinti, kad niekas nieko ne­suuostų.

Niekas ir nesuuodė.Per tą bukaprotį inspektorių teko skubėti, kad viskas būtų

parengta laiku, ir viskas buvo parengta.Pro langą matėsi, kaip jis atvažiavo, apsidairė, matyt,

ieškodamas šuns. Pastarąjį jis labai mylėjo ir pasitikėjo juo labiau nei žmonėmis.

Beje, šunims visada būdavo švelnus.

10

TaT ja n a U s T i n ova

Jis įėjo, nusivilko švarką, įprastu judesiu nušveitė kažkur į dešinę – jam buvo patogu ten mesti, šit ir numetė. Jam nie­kada nė nedingtelėjo, jog švarką galima tiesiog pasikabinti „į vietą“, o ne švaistyti galai žino kur, kad kažkokie kiti žmonės, tik ne jis pats, privalo galvoti apie jo daiktus, dokumentus, automobilio raktelius. Tarp kitko, atsižvelgti į aplinkinius jam irgi nedingtelėdavo.

Ko gero, jis apskritai nenumanė apie aplinkinių egzista­vimą.

Suskambo telefonas, ir jis apmaudžiai įkišo ranką ten, kur tas skambėjo, ilgai rausėsi, galiausiai ištraukė jį, pasižiūrėjo ir neatsiliepė.

Kol kas viskas klostosi taip, kaip reikia. Dabar svarbiau­sia susiimti ir užbaigti reikalą iki galo.

Jis įėjo į kambarį nusitraukdamas nuo kaklo madin­gą rožinį kaklaraištį – reikia sakyti ne „rausvą“, o „lašišos spalvos“, – pasiėmė iš įprastos vietos televizoriaus pultelį. Kvadratinį, glotnų, didžiulį it čiuožykla televizoriaus pa­viršių užliejo melsva šviesa, kuri akimoju transformavosi į besiblaškančius, žvygaujančius žmones, spardančius ka­muolį.

Sporto kanalas, na, žinoma!..Tuojau pasuks už kampo ir...

11

v i e n u at s i k v ė p i m u !

Jis pasuko, pakėlė akis ilgomis, tiesiomis, juodomis it ang­lis blakstienomis.

Ne akys, o pragaištis.Pragaištis, pragaištis...Atrodo, nelabai ir tenustebo. Atrodo, netgi apsidžiaugė.– Labas! – pratarė jis. – Gerai, kad esi čia. Mudviem kaip

tik reikėtų pasikalbėti.

„...netikėta trisdešimt aštuonerių metų amžiaus Vla­dimiro Razlogovo mirtis visiškai paralyžiavo kompanijos „Eksimeras“ veiklą, – guviai tarškėjo iš televizoriaus dailu­tė Katia Andrejeva. – Pastaruosius ketverius metus „Eksi­merui“ vadovavęs Vladimiras Razlogovas praėjusią savaitę mirė savo viloje nuo širdies priepuolio. Priminsiu, jog „Ek­simerui“ priklauso keletas chemijos įmonių, kurios, greta kitos, gamina ir strateginės paskirties produkciją...“

Glafira susirado pultelį ir išjungė garsą. Gražuolė And­rejeva ir toliau kažką kalbėjo, bet, dėkui Dievui, jau negir­dimai.

Glafira pažvelgė į grindis, paskui į sieną. Ir grindys, ir siena atrodė kaip visada.

12

TaT ja n a U s T i n ova

Vladimiras Razlogovas, apie kurio mirtį pranešė per ži­nias, buvo jos vyras.

Dar kiek pastebeilijusi į sieną ji atsistojo ir it senutė vilk­dama kojas išsliūkino į terasą.

Ruduo šlaistėsi po kiemą, karstėsi po medžius, šiugž­deno lapus. Ant takučių nuo vėjo raukėsi balos. Užmirštas hamakas siūbavo tarp pušų čia pasirodydamas, čia išnykda­mas tarsi vaiduoklis.

Jei ne Vladimirą Razlogovą ištikusi nelaimė, hamakas jau būtų buvęs nukabintas ir balos nužertos nuo takelių.

Glafira mažumėlę pastovėjo raukydamasi nuo vėjo – lyg bala! – nulipo laipteliais ir patraukė tolyn.

Lengvabūdiškomis, auksaspalvėmis, grakščiomis ir dar velniažin kokiomis šlepetėmis apautos kojos akimoju per­šlapo. Nuo šalčio ji gniaužė pirštus lakuotais nagučiais.

Žvilgūs rožiniai nageliai šiek tiek kyšojo iš paplūdimio šlepečių, kuriomis Glafira samstė balų vandenį. Ji nusilaka­vo rankų ir kojų nagus rausvu laku, nes jiedu su Vladimiru Razlogovu ketino vykti prie jūros.

– Pavargau kažkaip, – pasiskundė sykį grįžęs iš darbo, – jėgų nebėra. Važiuojam pajūrin?

– Važiuojam, – sutiko Glafira.Reikia pripažinti, kad padorumo taisyklių jis visada lai­

kėsi – savo mergužėlių į namus nesivedžiojo ir po kurortus

13

v i e n u at s i k v ė p i m u !

nesitampė. O ką gali žinoti, gal imsi ir sutiksi tame kurorte kokių pažįstamų?!

Glafira rausvai nusilakavo nagus, nusipirko klaikias leo­pardines basutes ir „sezoninių spalvų“ sarafanėlį su petne­šėlėmis, kad neapsijuoktų ir neapviltų Vladimiro Razlogo­vo – jei imtų ir sutiktų tame kurorte kokių pažįstamų!

Ruduo dvelktelėjo jai į veidą, tarytum nupudravo lie­taus dulkėmis. Glafira prisimerkė ir krestelėjo galvą lyg nu­vargęs arklys. Sodyboje nieko nebuvo, ji visus išprašė lauk. Galima nieko nesibaiminti, nenutaisinėti „deramo veido“! Ji nužengė nuo takelio ir nusiyrė šlepetėmis per šlapią su­vytusią žolę.

Pušys aukštybėse nepritariamai ošė aidžiu savo šniokš­tesiu.

Tikriausiai reikėtų važiuoti į miestą. Turbūt derėjo ši­taip pasielgti išsyk, kai sugrįžo... iš ten. Ko gero, nereikėtų braidyti po balas apsiavus juokingomis leopardinėmis pa­plūdimio basutėmis!..

Glafira nuėjo iki pušies, uždėjo abi rankas ant šlapio grublėto šono, pakėlė galvą ir ilgai žvelgė į viršų. Kai ap­svaigo galva, liovėsi žiūrėjusi.

Vladimiras Razlogovas siaubingai pasielgė jos atžvilgiu. Beje, ne jos vienos! Aišku, jam nusispjaut į aplinkinius. Štai ir „Eksimero“ kompanijos darbas paralyžiuotas!

14

TaT ja n a U s T i n ova

Ūmai Glafira pratrūko juoktis, ir juokėsi gan ilgai. Ge­rai, kad visus išgujo ir niekas negirdi jos juokiantis! O ką liepsite daryti?.. Verkti, ar ką?!

Suskambo telefonas, ir moteris nustebo – atrodė, kad šiame keistame, kitame gyvenime, kuriame ji klaidžioja po rudeninį sodą apsiavusi vasarinėmis šlepetėmis, telefonas neturi skambėti. Nors šis nieko daugiau nė neveikė, tik skambėjo, ir ji kaskart vangiai nusistebėdavo.

– Alio?– Glafira Sergejevna, Dremovas trukdo. Pirmiausia leis­

kite jums pareikšti nuoširdžiausią užuojautą mirus bran­giam mūsų...

Labai brangiam, be garso įterpė Glafira. Mūsų bran­gus – briliantinis! – Razlogovas tau mokėjo tiek, kad rei­kėtų ne užuojautas reikšti, o nueiti ir pasikarti.

Tačiau kartis Dremovas veikiausiai neketino, atrodė liūd nai dalykiškas ir tragiškai susirūpinęs.

– Glafira Sergejevna, visa širdimi nujausdamas, kaip jums sunku, visgi norėčiau, kad paskirtumėte – bent apytik­riai – laiką, kada mudu galėtume susitikti.

Glafira vėl pakėlė galvą ir įsistebeilijo į pušis, kurios vis siūbavo, siūbavo aukštybėse, o teisininkas vis birzgė iš rage­lio, be atvangos, it gylys aplink karvės uodegą.

15

v i e n u at s i k v ė p i m u !

– ...kai kurios aplinkybės! Deja, jums teks asmeniškai pasirūpinti šia problema arba suteikti įgaliojimus...

Galų gale jis Glafirai įsipyko, ir toji pamėgino nutraukti žemą birzgesį.

– Ar tai skubu?Jau palei karvės uodegą bemaž įsitaisęs gylys netikėtai

nutilo. Glafira laukė. Gylys tylėjo įtemptai, muistėsi kitame telefono linijos gale, skėsčiojo žėrinčius sparnelius.

– Glafira Sergejevna, nors ir suprasdamas jūsų būklę, drįstu reikalauti...

Milijono vertą būklę, patylom pridūrė Glafira.– ...visgi norėčiau susitikti artimiausiu metu. Matote,

deja, Vladimiras Andrejevičius paliko neužbaigtų reikalų. Jo mirtis užklupo taip netikėtai...

– Po dviejų savaičių, – tvirtai pareiškė Glafira. – Ar jūsų reikalai palauks dvi savaites?

– Dvi savaites?! – pasibaisėjo juristas ir vėl subirbė kaip gylys. – Balandėle, pernelyg ilgai, neleistinai ilgai! Supras­kite, kad ir kaip jus užjaučiu, tiek laukti negaliu...

– Dvi savaitės, – tvirtai pakartojo Glafira. – Anksčiau negaliu.

Pagalvojo ir pridūrė ašaringu balsu:– Juk jis mirė! Suprantate, mirė!

16

TaT ja n a U s T i n ova

Nuskambėjo neįtikėtinai dirbtinai, tačiau gylys Dremo­vas jokios veidmainystės nepastebėjo.

Įdomu, ir kokių problemų turėjo mano vyrelis, abejin­gai pagalvojo Glafira atsisveikinusi su teisininku. Ir ką jos turi bendra su manimi?..

Telefonas vėl sučirškė, ir ji vėl abejingai nusistebėjo.– Glaša, čia aš, – prakalbo į ausį Andrejus. – Glaša, aš ką

tik atskridau, aš nieko nežinojau! Ką tik pamačiau „Naujie­nas“...

Glafira klausėsi ir linkčiojo, tarsi jis ją matytų.Suprantama, nežinojo. Be abejo, ką tik atskrido. Na ži­

noma, „laikykis, mieloji mano mergyte“!Aš laikausi. Tiesą sakant, nieko nevyksta.– Kaip tu ten, mažute? Kaip tu... ištvėrei?– Ką, Andriuša?– Ogi viską! Laidotuves, kalbas, visas tas... klaikias ne­

sąmones?– Nieko nebuvo.– Kaip... nebuvo?– Štai taip, nebuvo. Nugabenom jį į Irkutską, juk jis iš

ten kilęs, ir viskas. Laidotuvėse niekas nedalyvavo, aš nelei­dau. Aš... ką tik sugrįžau.

– Kodėl nepaskambinai man?! Būčiau iškart atskridęs. Su kuo tu ten, Glaša? Ir kur esi?!

17

v i e n u at s i k v ė p i m u !

– Sodyboje.– Kodėl ne Maskvoje?! Juk jis, kaip supratau, kaip tik

sodyboje ir... ir tu ten...– Aš čia, – patvirtino Glafira.Kažkodėl kaip tik dabar, „šią sunkią valandą“, kaip rašo­

ma prastuose romanuose, jai nesinorėjo su juo kalbėtis.– Aš tučtuojau atvažiuoju, – ryžtingai pareiškė Andre­

jus, su kuriuo kalbėtis šią akimirką ji kažkodėl nenorėjo, – tiesiog baisu, kad esi ten viena! Ar galiu atvažiuoti?..

Jei nebūtų paklausęs, ji, žinoma, nebūtų priešinusis. Juk, šiaip ar taip, daugiau neturi į ką atsiremti, tik į jį, į Andrejų! Bet jis kažkodėl paklausė – ar gali? – ir ji atsakė:

– Ne.Jis nustėro.– Kas – ne?– Ne – vadinasi, ne, – ramiai paaiškino Glafira. – Ne –

vadinasi, neatvažiuok, Andriuša.Jis patylėjo, ir šis tylėjimas reiškė nuostabą, nusiminimą.

Jis puikiai mokėjo išraiškingai tylėti.– Glaša, – atsargiai pradėjo, – kas dedasi?Ją suėmė juokas, ir ji prajuko. Iš tikrųjų!.. Kas dedasi?..– Niekas nesideda, – linksmai atsakė. – Tiesiog pasi­

mirė mano vyras, ir aš ką tik jį palaidojau... Visai neseniai parskridau iš laidotuvių, juk jau sakiau!

18

TaT ja n a U s T i n ova

– Aš nekaltas, kad jis numirė, Glaša.– Žinoma, nekaltas, – susizgribusi nuramino ji.Kartkartėmis ji imdavo ir užmiršdavo šį jo bruožą, pas­

kui prisimindavo – ir nuliūsdavo. Jis visada visur ieškodavo kaltų, rodos, siekdamas vienui vieno tikslo – konstatuoti, kad jis nekaltas. Niekada. Dėl nieko.

– Niekas nekaltas, Andriuša, – mąsliai pakartojo Glafi­ra. – Kalta tik aš viena.

– Gal išprotėjai?! Kuoktelėjai iš sielvarto?! Kur gi toji tavo kaltė?!

– Ogi visur, – tvirtai ištarė Glafira, ir jis per ragelį, pri­plotą prie ausies, staiga pajuto, kokia ji jam tolima ir kaip sparčiai dar labiau tolsta, nyksta, tuojau visai išnyks.

Ypatinga vaizduote jis nepasižymėjo, tačiau šį vaizdą iš­vydo iš tikrųjų, akivaizdžiai, ir išsigando.

Ką jis be jos darys?! Kaip gyvens?! Kuo ir dėl ko?!Andrejus prisivertęs išvaikė miglą, kurioje ji ištirpo.Kvailystė, kaip kažin ką. Kodėl jis turi ką nors daryti...

be jos?! Juk pagaliau nebeliko jokių kliūčių. Vyras – di­džiausias kliuvinys! – ėmė ir netikėtai numirė. Gerai čia jis sugalvojo. Išlaisvino. Perkirto pančius.

Mintis pasirodė tokia... gėdinga, kad Andrejus sparčiai, karštai sušneko:

19

v i e n u at s i k v ė p i m u !

– Taigi, aš tuojau pat atvažiuoju! Kurių galų sėdėti toje sodyboje! Nuvešiu tave pas mamą, pakeliui kur nors paval­gysim, o tu man viską papasakosi.

– Andriuša...– Reikėjo iškart man paskambinti, būčiau atskridęs!– Jau sakei.– Glafira! Kas tau?!– Šito jau klausei.Jis sutriko. Derybos atsidūrė aklavietėje. Tiksliau, ėmė

suktis ratu. Tą jis jau sakė, šito jau klausė...– Tai va, tuojau būsiu ten, – pareiškė pasiklydęs tarp ra­

tų ir aklaviečių.Glafirai už nugaros staiga driokstelėjo galingas trenks­

mas, kad net aidas nusirito viršum pušų, moteris krūptelėjo ir išmetė telefoną su sumišusiu Andrejaus balsu viduje.

Ir pamažu atsigręžė.Keista. Aukštėliausios, sunkėliausios dvivėrės terasos

durys, kurias Glafira paliko atlapotas, dabar buvo sandariai uždarytos.

Bet jos negali užsidaryti... pačios savaime!Jose specialiai sumontuoti kažin kokie „fiksatoriai“ ir

„atsparos“, kad neužsitrenktų nuo atsitiktinio skersvėjo!.. Razlogovas sakydavo, girdi, jei gerokai trinktelėtum tokio­mis durimis, lygiai pusei apylinkės stiklai išbyrėtų.

20

TaT ja n a U s T i n ova

Vezuvijaus išsiveržimas. Pompėjos žūtis.Užmiršusi telefoną Glafira skubiai nužingsniavo prie

namo. Slystelėjo ant suvytusios žolės ir vos nepargriuvo.Širdis daužėsi, suprakaitavo delnai. Aukštybėse šniokštė

pušys, ir jų ošimas Glafirai ūmai pasirodė grėsmingas.Priešais terasą, besileidžiančią į sodą plačiais nuožulniais

laiptais, buvo šviesiau. Neįžengiami jazminų ir senų alyvų krūmynai spietėsi aplink pavėsinę ir žaidą, kuriuo Razlogo­vas nepaprastai didžiavosi ir net į darbą nevažiuodavo, kai šis buvo statomas – stebėjo ir padėjo krosnį mūryti. Razlo­govas padėjo, pamanyk tiktai!..

Šlepsėdama idiotiškomis šlepetėmis Glafira užkopė laipteliais į terasą ir trūktelėjo duris. Durys nė nekrustelėjo. Moteris atsikvėpė, kažkodėl paklebino šaltą, drėgną ranke­ną ir vėl patraukė.

Ką gi, ramybės. Durys užsitrenkti negalėjo – „fiksato­riai“, „atsparos“ ir visa kita...

Šitas duris uždaryti ir užrakinti galima tik iš vidaus.Iš vidaus... Iš vidaus... Glafira nusirito laiptais žemyn, kluptelėjo, šlepetė nu­

krito nuo jos kojos. Avint vieną bėgti buvo nepatogu, bet ji bėgo.

Vidun galėjai patekti dar pro du įėjimus – iš vartų pusės ir automobilų aikštelės, be to, į cokolinį aukštą vedė atski­

21

v i e n u at s i k v ė p i m u !

ros durys, pro kurias vaikščiodavo sodininkas Jura, o žiemą nuogas Razlogovas, iki alpulio išsikaitinęs saunoje, pro jas šokinėdavo į pusnis.

Glafira tiksliai žinojo, kad abejos durys užrakintos, bet vis tiek bėgo.

Paradinis įėjimas į jos – Razlogovo! – namą buvo akli­nai užsklęstas.

Jų niekas neatidarinėjo nuo tos dienos, kai jinai, Glafira, parvažiavusi namo rado svetainėje ant grindų Razlogovą. Gremėzdišką balto marmuro priebutį su baliustrada nu­klojo šlapi lapai, kurių niekas nebenušluodavo.

Glafira užgulė duris, tačiau gulk negulusi!..Netikėtas stiprus ledinis vėjo gūsis ūžtelėjo šalčiu jai į

veidą, sutaršė plaukus, perliejo degančius skruostus, po ko­jomis pažiro lapai, tarsi kortos iš subyrėjusios malkos.

Glafira sustingo.Ten, viduje, kažkas vaikščiojo. Miglotas šešėlis praslin­

ko už lango, Glafira matė neryškius judančius kontūrus. Iš lauko atrodė, kad namuose tamsu, tačiau šešėlis vis dėlto judėjo – aiškių aiškiausiai!

– Viešpatie, – išlemeno Glafira sukalendama dantimis.Du arkiniai svetainės langai atsivėrė į paradinį priebutį

abipus aukštų gotikinių durų, o ten, už langų, kažkas sveti­mas vaikštinėjo po jos namus!