VILNIUS, 2014

UDK 821.111(71)-31 Va234

Versta iš: Among Others by Jo Walton

Vertė: Ieva Albertavičienė Redagavo: Lina Navickaitė Sūpynes į medį kėlė: Vidmantas Nuolaida Išleido: manoknyga.lt, 2014

ISBN 978-609-8114-04-1

Copyright © 2010 by Jo Walton All rights reserved.

Tai grožinės literatūros veikalas. Visi veikėjai, organizacijos ir

įvykiai, aprašyti šiame romane, yra autorės vaizduotės vaisiai arba panaudoti fiktyviai.

Skirta viso pasaulio bibliotekoms ir bibliotekininkams, kurie diena iš dienos skolina žmonėms knygas.

Er' perrehnne.– Ursula K. Le Gvin, „The Lathe of Heaven“

Kokį patarimą duotum sau pačiai, tik jaunesnei, ir kokio amžiaus?

Bet kokio amžiaus nuo 10-ies iki 25-erių:Viskas pagerės. Iš tikrųjų. Pasaulyje tikrai yra žmonių, kuriems

tu patiksi ir kurie patiks tau.– Farah Mendelsohn, „LiveJournal“, 2008 m. gegužės 23 d.

— 9 —

& Ketvirtadienis, 1975 metų gegužės 1 d.„Phurnacite“ fabrikas Aberkumbojuje išnaikino visus medžius

dviejų mylių spinduliu. Išmatavome tai mylių skaitikliu. Fabrikas atrodė lyg atsivėrusios pragaro gelmės, juodos su šmėkšančiais liepsnų kaminais, atsispindinčiais tamsiame tvenkinyje, pražu-džiusiame visus paukščius bei gyvulius, mėginusius iš jo atsigerti. Kvapą išvis sunku apibūdinti. Važiuodami pro šalį, mes visada iki pat galo užsukdavome automobilio langus ir stengdavomės sulai-kyti kvėpavimą, bet senelis sakydavo, kad niekas negali išbūti taip ilgai nekvėpavęs, ir jis buvo teisus. Toje smarvėje buvo sieros, o tai, kaip visi žinojo, pragaro chemikalas, ir kitų, dar blogesnių kvapų: įkaitusių metalų be pavadinimo bei supuvusių kiaušinių dvoko.

Mes su seserimi vadinome tą vietovę Mordoru ir niekada anksčiau ten nesilankėme vienos. Mums buvo dešimt metų. Nors jau didelės, vos išlipusios iš autobuso ir pažvelgusios į tą pusę, susiėmėme už rankų.

Pamažu temo ir, mums artėjant prie fabriko, jis atrodė dar juodesnis ir baisesnis nei anksčiau. Švytėjo šeši kaminai; iš keturių virto kenksmingi dūmai.

– Be abejonės, tai Priešo išradimas, – sumurmėjau aš.Mora nenorėjo žaisti.– Tikrai manai, kad pavyks?– Elfai tuo nė kiek neabejojo, – atsakiau kaip įmanydama tvirčiau.– Žinau, bet kartais abejoju, ar jie gerai pažįsta mūsų realų pasaulį.– Jų pasaulis irgi tikras, – tvirtinau aš. – Tik šiek tiek kitaip.

Kitu kampu.– Taip. – Ji vis dar buvo įsmeigusi akis į fabriką, kuris mums

artėjant darėsi vis didesnis ir klaikesnis. – Bet vis tiek nežinau, kiek jie supranta apie kasdienio pasaulio „kampą“. O visa tai aki-vaizdžiai priklauso šiam pasauliui. Medžiai negyvi. Kelių mylių atstumu čia nėra nė vieno elfo.

. . . J o Wa l t o n . . . . . . Ta r p k i t ų . . .

— 10 — — 11 —

– Todėl ir esame čia, – tariau.Mes priėjome prie vielinės tvoros – trijų padrikų vielų, kurių

tik viršutinė buvo spygliuota. Lentelėje ant jos parašyta: „Pašali-niams įeiti draudžiama. Saugokitės sarginių šunų.“ Vartai buvo toli, visai kitoje pusėje, ir jų iš čia nesimatė.

– Ar čia yra šunų? – paklausė ji. Mora bijojo šunų, ir jie tai jautė. Draugiški šuneliai, kurie žaisdavo su manimi, ją pamatę būtinai pašiaušdavo sprando gaurus. Mama sakydavo, kad žmo-nės galėtų naudoti šį metodą mums atskirti. Gal ir būtų pavykę, bet, kaip jai būdinga, ši minti buvo siaubingai piktavališka bei šiek tiek pamišėliškai nepraktiška.

– Ne, – atsakiau.– Iš kur žinai?– Jei dabar sugrįžtume, viską sugadintume. Juk tiek daug sten-

gėmės ir taip toli nuėjome. Be to, tai žygdarbis, ir mes negalime visko mesti vien todėl, kad bijai šunų. Nežinau, ką mums pasaky-tų elfai. Pagalvok, kiek visokių sunkumų į tokį žygį išsiruošę žmo-nės turi įveikti. – Žinojau, kad tai nepadės. Kalbėdama prisimerkusi žiūrėjau į tirštėjančias sutemas. Ji tvirčiau suspaudė mano delną. – Be to, šunys yra gyvūnai. Net ir dresuoti šunys pamėgintų atsigerti vandens ir nustiptų. Jei čia iš tikrųjų būtų šunų, šalia to tvenkinio matytume bent keletą jų lavonų, o aš nematau nė vieno. Jie meluoja.

Paeiliui laikydamos pakeltą vielą, mes persiropštėme pro tvo-rą. Ramus tvenkinio paviršius atrodė it senas nenublizgintas ala-vinis indas, kuriame kaminų liepsnos atsispindėjo kaip neištikimi, dvejojantys ir besiblaškantys dryželiai. Žėrėjo šviesos, ten dirbo vakarinės pamainos darbininkai.

Čia nebuvo jokios augmenijos, net nudžiūvusių medžių. Po kojomis girgždėjo žarijos; šlakas ir nuodegos kėsinosi išsuk-ti mums kulkšnis. Be mūsų, regis, nebuvo jokios kitos gyvasties. Kitoje pusėje ant kalvos it žvaigždės spindintys namų langai atro-

dė absurdiškai tolimi ir nepasiekiami. Ten gyveno viena mūsų kla-sės draugė. Kartą buvome pas ją vakarėlyje ir net viduje jutome tą kvapą. Jos tėtis dirbo fabrike. Įdomu, ar jis dabar dirba?

Balos pakrašty stabtelėjome. Ji buvo visiškai rami, ne taip, kaip natūralus vandens telkinys, kuriame vis kas nors suvirpėdavo. Iš kišenės išžvejojau stebuklingą gėlelę.

– Turi savo?– Ji truputį susitrynė, – atsakė ji, išsitraukdama savąją. Pažvel-

giau į gėles. Manoji taip pat buvo šiek tiek aptraiškyta. Dar nie-kada tai, ką darėme, neatrodė taip vaikiška ir kvaila, kaip tada, kai stovėjome vidury nuniokotos žemės prie negyvo vandens kla-no, rankose laikydamos sutraiškytus progailius, kurie, pasak elfų, turėjo sunaikinti gamyklą.

Nesugalvojau nieko tinkamo, ką būtų galima pasakyti.– Na, un, dai, tri! – tariau, ir su skaičiumi „trys“ mes numetė-

me gėles tolyn į švininį klaną, kuriame jos, nesukėlusios nė vienos bangelės, pranyko. Visiškai nieko nenutiko. Tada tolumoje sulojo šuo, Mora apsigręžė ir nubėgo, o aš nukūriau paskui ją.

– Nieko nenutiko, – pasakė ji, kai grįžome į kelią tą patį atstumą įveikusios per ketvirtį laiko, kurio mums prireikė nueiti iki fabriko.

– O ko tikėjaisi? – paklausiau.– Kad „Phurnacite“ sugrius ir taps šventa vieta, – atsakė ji

dalykišku tonu. – Na, arba tai, arba entai1.Visai nepagalvojau apie entus ir ėmiau nepaprastai gailėtis,

kad jie čia neišdygo.– Maniau, kad gėlės ištirps, į šalis nuvilnys bangelės ir viskas

sutrupės iki griuvėsių. O tada, mums stebint, čia sugužės ir viską užgoš medžiai ir gebenės, bala pavirs tikru vandeniu, atskridę paukš-čiai jį gers, elfai susirinks, padėkos mums ir čia įkurs savo rūmus.

1 Vaikštantys medžiai Dž. R. R. Tolkieno „Žiedų valdove“.

– Bet nieko panašaus neįvyko, – atsidususi pasakė ji. – Rytoj turėsime jiems pasakyti, kad mums nepavyko. Eime. Lauksime autobuso ar eisime pėsčiomis?

Ir vis dėlto pavyko. Kitą dieną Aberdero laikraštyje „Lyderis“ pasirodė straipsnis su antrašte: „Phurnacite“ fabrikas uždaromas: prarasta tūkstančiai darbo vietų.“

Šią istorijos dalį pasakoju pirmiausia, nes ji trumpa, glausta ir suprantama, o visa kita nėra taip paprasta.

Laikykite tai memuarais. Manykite, jog tai tokie prisiminimai, kurie vėliau, visų siaubui, diskredituojami, nes juos rašęs žmogus melavo ir pasirodė esąs kito gymio, lyties, klasės bei tikėjimo, nei privertė visus manyti. Mano problema priešinga. Aš nuolat turiu stengtis neatrodyti labai normali. Pramanai – puiku! Jie leidžia atrinkti ir supaprastinti. Nesitikėkite gražios bei lengvos istorijos, tačiau pasakojama ir apie elfus, taigi galite tai laikyti pasaka. Šiaip ar taip, jūs ja nepatikėsite.

Labai asmeniška.Tai NE žodynėlis!

Et haec, olim, meminisse iuvabit! – Vergilijus, „Eneida“

. . . J o Wa l t o n . . . . . . Ta r p k i t ų . . .

— 16 — — 17 —

& Trečiadienis, 1979 metų rugsėjo 5 d.

– Ir kaip tau bus puiku, – kalbėjo jos, – gyventi kaime. Ypač atvykus iš tokios, na, sakykim, pramoninės paskirties vietovės. Mokykla vidury laukų, bus karvių, žolės ir daug gryno oro.

Jos nori manimi atsikratyti. Todėl ir siunčia į internatinę mokyklą, šitaip galės ir toliau apsimetinėti, jog aš apskritai nie-kada neegzistavau. Jos nežiūrėjo tiesiai į mane, vis kažkur pro šalį ar šnairomis. Aš buvau tokia giminaitė, kokios jos nenorėtų turė-ti, tačiau paprasčiausiai nebūta kito pasirinkimo. Jis gal ir žiūrėjo į mane, nežinau. Aš pati negalėjau žiūrėti tiesiai į jį. Vis žvilgčiojau skersomis, mėgindama gerai apžiūrėti – jo barzdą, plaukų spalvą. O jis ar žiūrėjo į mane? Negalėčiau pasakyti.

Jos buvo trys, vyresnės jo seserys. Buvau mačiusi jų nuotrau-ką, tik daug jaunesnių, jų veidai atrodė visiškai vienodi. Visos vil-kėjo pamergių drabužiais, o tetulė Tegė šalia jų atrodė įdegusi it šokoladas. Mano mama taip pat buvo toje nuotraukoje – su baisia rausva vestuvine suknele. Rausva, nes buvo gruodis, o mes gimė-me kitą birželį, ir jai dėl to turėjo būti šiek tiek gėda. Bet jo nuo-traukoje nebuvo. Ji nuplėšė jį. Nuplėšė, iškirpo, sudegino iš visų vestuvinių nuotraukų po to, kai jis pabėgo. Aš nesu mačiusi nė vie-nos jo nuotraukos. L. M. Montgomeri knygoje „Džeinė iš Žibintų kalvos“ mergaitė, kurios tėvai buvo išsiskyrę, atpažino tėvo nuo-trauką laikraštyje net pati to nežinodama. Tai perskaičiusios, mes apžiūrėjome keletą nuotraukų, bet nieko panašaus nenutiko. Atvi-rai kalbant, nedaug apie jį galvodavome.

Net ir stovėdama jo namuose aš beveik negalėjau patikėti, kad jis tikras, jis ir trys jo valdingos įseserės, liepusios kreiptis „Teta“. „Ne tetule, – sakė jos. – Tetulė – per daug kasdieniškas žodis.“ Todėl ir vadinau jas tetomis. Jų vardai yra Antėja, Dorotė ir Frede-rika – žinau tai, kaip žinau ir daugelį kitų dalykų, nors kai kurie iš jų nėra tiesa. Negaliu tikėti viskuo, ką pasakojo mama, nebent tai

būtų patikrinta. Vis dėlto kai kurių dalykų knygose nepatikrinsi. Šiaip ar taip, visai nesvarbu, jog žinau jų vardus, nes visai negaliu jų atskirti. Todėl ir vadinu ne teta tokiu ir tokiu vardu, o tiesiog Teta. Jos vadina mane Morvena, labai oficialiai.

– Arlingherstas yra viena geriausių šalyje mergaičių mokyklų, – pareiškė viena jų.

– Mes visos joje mokėmės, – pridūrė kita.– Smagiai ten leidome laiką, – užbaigė trečia. Regis, tai vienas

iš jų įpročių – papildyti viena kitos šnekas.Aš tiesiog stovėjau ten, priešais šaltą židinį, žiūrėdama iš po

kirpčiukų ir remdamasi į savo lazdelę. Tai buvo dar vienas dalykas, kurio jos nenorėjo matyti. Kai pirmą kartą išlipau iš automobilio, vienos jų veide pamačiau gailestį. Nekenčiu to. Būčiau norėjusi atsisėsti, bet nedrįsau to sakyti. Dabar stovėti galiu daug geriau. Nesvarbu, ką sako daktarai, aš pasveiksiu. Kartais taip noriu bėgti, kad visą kūną pradeda skaudėti nuo šio troškimo, ir skauda daug labiau nei koją.

Norėdama prasiblaškyti nusisukau ir pažvelgiau į židinį. Jis buvo marmurinis, labai puošnus, matėsi varinių beržo šakelių kompozicija. Visur buvo labai švaru, bet ne itin patogu.

– Taigi nupirksime tau uniformą dabar pat, šiandien, Šrous-beryje, o rytoj nuvešime tave ten, – pareiškė jos.

Rytoj. Jos iš tikrųjų laukia nesulaukia, kada atsikratys manęs, bjaurios mano valų tarmės, šlubavimo ir – svarbiausia – nepato-gaus mano egzistavimo. Aš taip pat nenoriu čia būti. Bėda ta, kad daugiau neturiu kur būti. Jie neleidžia gyventi vienam, kol nesuei-na šešiolika metų; sužinojau tai Namuose. Be to, jis yra mano tėvas, net jei anksčiau niekada nebuvau jo mačiusi. Tam tikra prasme šios moterys iš tikrųjų yra mano tetos. Todėl jaučiuosi dar vienišesnė ir toliau nuo namų nei bet kada anksčiau. Ilgiuosi tikrosios savo šeimos, taip mane apvylusios.

. . . J o Wa l t o n . . . . . . Ta r p k i t ų . . .

— 18 — — 19 —

Likusią dienos dalį apsipirkinėjome su visomis trimis teto-mis, bet be jo. Nežinau, džiaugiausi dėl to ar liūdėjau. Arlinghers-to uniformą reikėjo pirkti specialioje parduotuvėje, panašiai kaip pradinės mokyklos uniformą. Mes labai didžiavomės, kai išlaikė-me baigiamąjį pradinės mokyklos egzaminą. Jie sakė, kad esame Slėnio grietinėlė. Dabar nieko nebeliko, ir jos verčia mane važiuoti į tą snobišką internatinę mokyklą su keistais reikalavimais. Viena teta turėjo visą sąrašą reikalingų daiktų, ir mes viską nusipirkome. Jos leido pinigus nė kiek nedvejodamos. Dėl manęs vienos jų tiek daug dar niekada nebuvo išleista. Gaila, kad viskas taip siaubin-ga. Dauguma šių daiktų yra specialūs žaidimų rinkiniai. Aš nesa-kiau, kad artimiausiu metu jų nenaudosiu, o gal ir niekada. Nelei-džiu sau taip galvoti. Visą vaikystę mes bėgiojome. Laimėdavome varžybas. Dažniausiai per mokyklos varžybas lenktyniaudavo-me viena su kita, palikusios visus kitus toli už nugarų. Senelis kalbėdavo apie olimpines žaidynes: iš tikrųjų tik svajodavo, bet vis tiek apie tai užsimindavo. „Olimpiadoje dar niekada nebėgo dvynės“, – sakydavo jis.

Kilo šiokių tokių problemų su batais. Aš leidau joms pirkti žolės riedulio, bėgimo batelius, sportinius batus guminiais padais sporto salei, nes galbūt galėsiu juos nešioti, o gal ir ne. Tačiau kai priėjome prie kasdienių, su uniforma dėvimų batų, turėjau jas sustabdyti.

– Aš turiu specialų batą, – pasakiau nežiūrėdama į jas. – Su specialiu padeliu. Tokius gamina ortopedijos centruose. Negaliu jų paprasčiausiai nusipirkti.

Pardavėja patvirtino, kad čia tokių nenusipirksi. Ji parodė mokyklinį batą. Jis buvo bjaurus ir nelabai kuo skyrėsi nuo gre-mėzdiškų manųjų.

– Negalėtum vaikščioti su tokiais? – paklausė viena iš tetų.Paėmiau mokyklinį batą ir apžiūrėjau.

– Ne, – atsakiau, apvertusi padu į viršų. – Pažiūrėkit, čia kul-nas. – To negalėjai užginčyti, mokykla tikriausiai manė, kad batus su tokiais kulnais norės nešioti visos save gerbiančios paauglės.

Pradėjusios kudakuoti apie batus, mane ir specialų mano bato padelį, jos tikrai nenorėjo visiškai manęs pažeminti Turėjau sau tai priminti stovėdama ten suakmenėjusi, su vos matoma skaudžia šypsenėle veide. Tetos norėjo paklausti, kas negerai mano kojai, bet aš mečiau įžūlų žvilgsnį, ir jos nedrįso. Pastebėjusi tai, šiek tiek pralinksmėjau. Jos nusprendė batų nepirkti ir pasakė, kad mokykla turės tai suprasti.

– Taip, juk jie nėra kokie nors raudoni ir prašmatnūs, – pasakiau.Tai buvo klaida, nes jos visos įbedė akis į mano batus. O jie

skirti luošiams. Galėjau rinktis iš vieno neįgaliesiems skirtų mote-riškų batų modelio, rudos arba juodos spalvos. Išsirinkau juodus. Mano lazdelė medinė. Anksčiau ji priklausė seneliui; jis vis dar gyvas ir yra ligoninėje, stengiasi pasveikti. Jei jis pasveiks, galbūt galėsiu grįžti namo. Atsižvelgus į viską, nelabai tikėtina, bet tai vienintelė man likusi viltis. Aš turiu medinį raktų žiedą, prika-bintą prie megztinio užtrauktuko. Tai medžio griežinėlis su žie-ve iš Pembrukšyro. Jau seniai jį turiu. Paliečiau jį ir pamačiau, jog jos žiūri į mane. Žinojau, ką jos matė: juokingą, mažą, dygią, luo-šą paauglę su gabalėliu aptrinto medžio. Tačiau tikėjosi matyti du švytinčius, savimi pasitikinčius vaikus. Aš žinau, kas nutiko, o jos – ne, ir niekada to nesuprastų.

– Jūs tikros anglės, – tariau.Jos nusišypsojo. Ten, iš kur aš kilusi, „saes“ yra įžeidimas,

bjaurus peštynių žodis, blogiausias, kokiu tik galima ką nors pava-dinti. Jis reiškia „anglas“. Dabar aš ir esu Anglijoje.

Mes pietavome prie stalo, kuris nebūtų per mažas net šešiolikai žmonių. Man buvo nerangiai paruošta penkta vieta. Viskas sude-rinta, padėkliukai, servetėlės ir lėkštės. Visiškai kitaip nei namuose.

. . . J o Wa l t o n . . . . . . Ta r p k i t ų . . .

— 20 — — 21 —

Maistas, kaip ir tikėjausi, buvo klaikus – kieta mėsa, pavandeniju-sios bulvės ir kažkokios žalios ieties pavidalo ir žolės skonio dar-žovės. Visą gyvenimą žmonės man pasakojo, kad anglų maistas bjaurus, ir jie iš tikrųjų buvo teisūs. Jos pasakojo apie internati-nes mokyklas, kuriose mokėsi. Viską apie jas žinau. Ne veltui skai-čiau apie „Greyfriars“ ir „Malory Towers“1, be to, perskaičiau visus Andželos Brezl2 raštus.

Po pietų jis pakvietė mane užeiti į darbo kambarį. Tetos neat-rodė labai patenkintos, bet nieko nesakė. Nustebau pamačiusi jo darbo kambarį, nes ten buvo daugybė knygų. Sprendžiant pagal visą likusią namo dalį, tikėjausi čia pamatyti švarius senus oda aptrauktus Dikenso, Trolopo ir Hardžio (močiutei patiko Hardis) knygų rinkinius, tačiau lentynos buvo kimšte prikimštos knygų minkštais viršeliais, didžioji dalis jų buvo mokslinė fantastika. Pir-mą kartą iš tikrųjų atsipalaidavau šiame name, būdama šalia jo, nes jei čia tiek knygų, galbūt viskas nėra taip jau blogai.

Kambaryje buvo ir daugiau daiktų – kėdės, židinys, gėrimų padėklas, patefonas, – bet aš nekreipiau dėmesio į tai, tik greitai, kiek tik leido mano nerangumas, priėjau prie lentynos su moksli-ne fantastika.

Čia buvo krūva Polo Andersono knygų, kurių dar nebuvau skaičiusi. Virš A raidės buvo įkištos Anės Makefri3 „Drakono kla-jonės“, o tai, regis, buvo „Veiro paieškos“ tęsinys, kurį skaičiau

1 „Greyfriars“ – pramanyta anglų valstybinė mokykla, apie kurią Čarlzas Hamil-tonas parašė daugybę istorijų.„Malory Towers“ – pramanyta internatinė mokykla Kornvalyje, apie kurią rašė britų vaikiškų knygų autorė Enida Blyton ( čia ir kitur – vert. past.).2 Angela Brazil – viena pirmųjų britų autorių, rašiusi „šiuolaikinių mokinių isto-rijas“ apie internatines mokyklas.3 Anne McCaffrey – pirmoji mokslinės fantastikos rašytoja (1926-2011), laimėjusi „Hugo“ ir „Nebulos“ apdovanojimus.

antologijoje. Žemiau radau neskaitytą Džono Brunerio1 kny-gą. Dar geriau – dvi, ne, tris neskaitytas jo knygas. Pajutau, kaip svaigsta galva.

Vasarą praleidau beveik be knygų, tik su tomis keliomis, kurias pasiėmiau bėgdama nuo mamos, – tris „Žiedų valdovo“ tomus minkštais viršeliais, žinoma, Ursulos Le Gvin „Dvylika ketvirčių vėjo“2 antrą tomą, kurį visada laikysiu visų laikų geriausia vienos rašytojos trumpų apsakymų kolekcija, ir Džono Boido „Paskuti-nį erdvėlaivį iš Žemės“3, kurį jau buvau įpusėjusi ir kuris nevisiškai pateisino mano lūkesčius, kad imčiau dar kartą skaityti. Buvau skai-čiusi, nors ir nepasiėmiau su savimi, Juditos Ker „Kai Hitleris pavo-gė rožinį triušiuką“4 ir kiekvieną kartą, pažvelgusi į Boidą, nenorom palygindavau save su Ana, pasiėmusia su savimi naują žaislą vietoj mylimo rožinio triušiuko, kai jie bėgo nuo Trečiojo Reicho.

– Ar galiu... – prasižiojau.– Gali skolintis kokių tik nori knygų, tik saugok jas ir po to

sugrąžink, – atsakė jis. Čiupau Andersono, Makefri ir Brunerio knygas. – Ką pasiėmei? – paklausė jis. Atsigręžusi parodžiau jam. Mes abu žiūrėjome į knygas, ne vienas į kitą.

– Ar skaitei pirmą jos knygą? – pasidomėjo jis, tapšnodamas Makefri viršelį.

– Buvau pasiėmusi iš bibliotekos, – atsakiau. Buvau perskai-čiusi visą Aberdero bibliotekos mokslinės ir maginės fantastikos kolekciją nuo Andersono „Jaunesniojo leitenanto Flandrio“5 iki

1 John Brunner – britų mokslinės fantastikos rašytojas (1934-1995), už savo kūrybą pelnęs ne vieną apdovanojimą.2 „The Wind‘s Twelve Quarters“ – Ursulos Le Gvin septyniolikos apsakymų rinkinys.3 John Boyd „The Last Starship from Earth“ – mokslinės fantastikos kūrinys, lygi-namas su Dž. Orvelo „1984“.4 Judith Kerr „When Hitler Stole Pink Rabbit“ – vaikams skirtas romanas, nagrinė-jantis nacistinį rėžimą Vokietijoje.5 „Ensign Flandry“ – klasikinė rašytojo, laimėjusio 7 „Hugo“ premijas, mokslinės fantastikos istorija.