Lietuvos Respublikossveikatos apsaugos ministerijos

HIGIENOS INSTITUTAS

Lithuanian RepublicMinistry of Health

INSTITUTE OF HYGIENE

2016/2(73)

VISUOMENĖS SVEIKATAPublic Health

UDK 613 ISSN 1392-2696 Vi 295

Redaktorių taryba

Tarybos pirmininkas:dr. Remigijus Jankauskas, Higienos institutas;

nariai:dr. Jonas Bunikis, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas;prof. Göran Bondjers, Nordic School of Public Health, Švedija;doc. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras; Mykolo Romerio universitetas;prof. habil. dr. Rūta Dubakienė, Vilniaus universitetas;doc. dr. Aldona Gaižauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų institutas;doc. dr. Eugenijus Gefenas, Vilniaus universitetas;prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. Nikolaj Izmerov, Research Institute of Occupational Health, Rusija;prof. habil. dr. Jonas Jankauskas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Danguolė Jankauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Arnoldas Jurgutis, Klaipėdos universitetas;prof. habil. dr. Algirdas Juozulynas, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras;prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, Klaipėdos universitetas;associate prof. Eda Marisalu, University of Tartu, Estija;prof. habil. dr. Irena Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Alvydas Povilonis, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. dr. Dainius Pūras, Vilniaus universitetas;associate prof. Johan Struvve, Swedish Institute for Infectious Disease Control, Švedija;prof. dr. Rimantas Stukas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Janina Tutkuvienė, Vilniaus universitetas;prof. Harri Vainio, Finnish Institute of Occupational Health, Suomija;associate prof. Anita Villerusa, Riga Stradins University, Latvija.

Redaktorių kolegija

Kolegijos pirmininkas: dr. Romualdas Gurevičius, Higienos institutas;

atsakingoji redaktorė:dr. Virginija Kanapeckienė, Higienos institutas;

nariai: doc. dr. Arūnas Germanavičius, Vilniaus universitetas;doc. dr. Vida Juškelienė, Lietuvos edukologijos universitetas;dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas;dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt, Nacionalinis vėžio institutas;prof. dr. Genė Šurkienė, Vilniaus universitetas;dr. Rolanda Valintėlienė, Higienos institutas;prof. dr. Kęstutis Žagminas, Vilniaus universitetas.

© Leido Higienos institutas Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius SL 2211. 8 leidyb. apsk. l. Pasirašyta spaudai 2016-06-16 Tiražas 80 vnt. Už anglų kalbos kokybę redakcija neatsako.

© Spaudai parengė LĮ „Kriventa“ V. Pietario g. 5-3, LT-03122 Vilnius www.kriventa.lt. Kalbos redaktorė A. Pletkuvienė Dizaineris S. Barščiauskas

TURINYS

REDAKCIJOS SKILTIS

Efektyvesnio visuomenės sveikatos žmogiškųjų išteklių valdymo link . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5

LITERATŪROS APŽVALGOS

Cukrinis diabetas ir vėžys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9Donata Linkevičiūtė-Ulinskienė, Giedrė Smailytė, Lina Zabulienė

Sveikatos stiprinimas darbe: vykdymo apimtis ir darbuotojų dalyvavimui įtakos turintys veiksniai . . . . . . . . . . . . . . . . . 18Lolita Pilipavičienė, Saulius Vainauskas

ORIGINALŪS STRAIPSNIAI

Mirtingumo nuo plaučių vėžio, išeminės širdies ligos ir lėtinės obstrukcinės plaučių ligos alternatyvi prognozė Lietuvoje taikant skirtingus rūkymo paplitimo populiacijoje scenarijus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26Sandra Mekšriūnaitė, Romualdas Gurevičius

Ilgaamžių žmonių sergamumo ir ligotumo ypatumai Lietuvoje 2010–2014 m . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37Romualdas Gurevičius, Olga Gražulienė

Kompleksinio sveikatos vertinimo modelis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46Justina Kymantienė, Laima Bulotaitė

Ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų televizijos žiūrėjimo trukmė ir sąsajos su namų aplinkos veiksniais . . 54Aistė Lekečinskė, Olga Riklikienė

Aktualiausios mokyklų bendruomenių problemos mokinių rizikingos elgsenos kontekste – mokyklų vadovų požiūriu . . . 63Tomas Vaičiūnas, Apolinaras Zaborskis

VISUOMENĖS SVEIKATOS PRAKTIKAI

Gyvensenos tyrimų organizavimas ir vykdymas savivaldybėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69

Parengtos alkoholio vartojimo įpročių patikros ir pagalbos teikimo rekomendacijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71

Baigėsi ERASMUS+ projektas „Darbuotojų sveikata besirūpinančių specialistų švietimo kokybės gerinimas“ . . . . . . . . 72

Pakeistas Privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių registravimo tvarkos aprašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73

Informacija straipsnių autoriams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74

CONTENTS

EDITORIAL

Towards management of public health human resources . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8

REVIEW

Diabetes and Cancer . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17Donata Linkevičiūtė-Ulinskienė, Giedrė Smailytė, Lina Zabulienė

Occupational health promotion: extent of the implementation and factors influencing workers’ participation . . . . . . . . 25Lolita Pilipavičienė, Saulius Vainauskas

ORIGINAL ARTICLES

Alternative prediction of mortality from lung cancer, ischemic heart disease and COPD in Lithuania using different smoking prevention scenarios . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36Sandra Mekšriūnaitė, Romualdas Gurevičius

Morbidity and disease prevalence between „old-old“ population of Lithuania in 2010-2014 y . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45Romualdas Gurevičius, Olga Gražulienė

Model of complex health assessment . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53Justina Kymantienė, Laima Bulotaitė

TV watching time and its relationship with environmental factors at home of preschool children involved in educational institutions . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 62Aistė Lekečinskė, Olga Riklikienė

School principals opinion about the most relevant school communities problems in content of adolescents risk behaviour . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68Tomas Vaičiūnas, Apolinaras Zaborskis

FOR PUBLIC HEALTH PRACTICE

Organization and execution of lifestyle surveys in municipalities . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69

Produced guidelines on alcohol screening and brief intervention . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71

Project „Rising the Education Quality of Employees’ Health Care Professionals“ finished . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72

Schedule of procedures for obligatory registration of adherse events has been changed . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73

Information to authors . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75

2016/2(73) 5

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” REDAKCIJOS SKILTIS

Žmogui nepakanka kaupti žinias, reikia mokėti iš jų gauti palūkanas. Johanas Volfgangas Gėtė

EFEKTYVESNIO VISUOMENĖS SVEIKATOS ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ VALDYMO LINK

Visuomenės sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių tyrimai Lietuvoje. Kuriantis žiniomis grin-džiamai visuomenei ir ekonomikai, ypatingą svarbą įgauna žmogiškųjų išteklių vadybos vertė. Pasaulio sveikatos organizacijos deklaracijoje „Sveikata vi-siems XXI“ pabrėžiama būtinybė užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros specialistų pasiūlą, rengimą, podiplominį tobulinimą, pagrįstą sveikata visiems principu, ir sudaryti sąlygas optimaliai bei efektyviai veiklai vykdyti. Sveikatos priežiūros žmogiškųjų iš-teklių planavimas skiriasi nuo kitų ekonomikos sek-torių žmogiškųjų išteklių planavimo, nes šie specia-listai ne tik papildo darbo rinką, bet ir daro jai povei-kį, vykdydami sveikatinimo veiklas.

Lietuvoje daugiausia dėmesio skiriama asmens sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, slaugyto-jų, odontologų, farmacijos specialistų) žmogiškųjų išteklių planavimui, tyrimams ir profesinės kvalifi-kacijos tobulinimo organizavimui. Plačiau gilintis į visuomenės sveikatos žmogiškųjų išteklių situaciją imta 2009 m., Higienos institutui pradėjus įgyvendin-ti Europos Sąjungos paramos projektą „Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų rengimo, kvalifika-cijos kėlimo ir tobulinimo, poreikio planavimo sis-temos sukūrimas“. Jo metu atlikta nemažai tyrimų ir studijų bei pateikta rekomendacijų ir pasiūlymų spe-cialistų rengimo, atitikties darbo rinkos poreikiams, kompetencijų tobulinimo, specialistų poreikio nu-statymo klausimais. Vykdant projektą atlikti tyrimai ir vertinimai atskleidė, kad visuomenės sveikatos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimas nėra aiškiai reglamentuotas ir yra nepakankamas: ekspertų ir pačių specialistų vertinimu, visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose dirbantiems specialistams pagrin-dinėms funkcijoms vykdyti trūksta reikiamų žinių ir gebėjimų, egzistuoja specialistų kvalifikacijos tobu-linimo netolygumai, mažas kvalifikacijos tobulinimo renginių pasirinkimas, trūksta operatyvios informa-cijos apie kvalifikacijos tobulinimo renginius – ji iš-skaidyta, nėra bendros interneto svetainės, kuri telktų tokią informaciją, specialistų kvalifikacijai tobulinti

beveik neskiriama lėšų. Visa tai rodo, kad visuomenės sveikatos žmogiškiesiems ištekliams, jiems planuoti ir reikiamam specialistų kompetencijų lygmeniui už-tikrinti skiriama per mažai dėmesio.

Šiuo metu visuomenės sveikatos specialistus pa-gal visuomenės sveikatos studijų krypties programą rengia keturi Lietuvos universitetai, todėl šių specia-listų rengimo apimtys yra gana didelės. Dar du uni-versitetai rengia specialistus pagal sveikatos eduko-logijos programą, kuri priskiriama socialinių mokslų studijų sričiai. Sveikatos edukologų karjeros galimy-bės, kaip nurodo pačios aukštosios mokyklos, taip pat susijusios su darbu visuomenės sveikatos įstaigo-se. Visuomenės sveikatos specialistų rengimo šalies universitetuose programų (bakalauro ir magistro) ap-imtis kreditais vienoda, tačiau dėstomi dalykai ir jų apimtys skiriasi, nors suteikiamas vienodas kvalifi-kacinis laipsnis. Kai kuriuose universitetuose visuo-menės sveikatos magistro laipsnį įgyti galima turint kitos studijų srities ir krypties bakalauro išsilavinimą.

Taigi kyla klausimas – kokia šių specialistų situ-acija darbo rinkoje, ar pakanka jiems darbo vietų? 2012 m. Higienos instituto atlikto tyrimo duomeni-mis, darbo rinką kasmet papildė daugiau nei 100 vi-suomenės sveikatos programos absolventų, iš jų apie 80 proc. dirbo, tačiau tik kas ketvirtas absolventas at-ėjo dirbti į visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas. Džiugina tai, kad šių absolventų nedarbo lygis buvo ganėtinai žemas (1,8 proc.), o emigracijos mastai pa-našūs, kaip ir kitas specialybes įgijusių absolventų (arti penktadalio). Rezultatai taip pat parodė pakan-kamą visuomenės sveikatos specialistų pasiūlą ir tai, kad nėra poreikio papildomai jų rengti, nors univer-sitetai siūlo vis naujas visuomenės sveikatos studijų krypties programas.

Vykdytas tyrimas nekėlė tikslo įvertinti priežas-tis, kodėl tokia maža absolventų dalis savo darbinę karjerą sieja su visuomenės sveikatos priežiūros sis-temai priklausančiomis įstaigomis. Diskusijos su šių įstaigų vadovais ir darbuotojais atskleidė, kad tokią situaciją sąlygoja nepatraukli visuomenės sveikatos

6 2016/2(73)

REDAKCIJOS SKILTIS „V ISUOMENĖSSVEIKATA”

specialisto darbo vieta finansine ir karjeros galimy-bių prasme (ypač regionuose). Visuomenės sveika-tos absolventai dažniau savo ateitį sieja su didesnes profesines perspektyvas siūlančiomis įstaigomis (far-macijos, medicinos prietaisų bendrovėmis ir pan.). Todėl būtina peržiūrėti visuomenės sveikatos specia-listų darbo apmokėjimo ir šių specialistų pritraukimo į regionus politiką.

Visuomenės sveikatos priežiūros specialis-tų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistema. Poreikį kelti kvalifikaciją formuoja naujos žinios, mokslo raida ir pasiekimai, inovacijos ir naujoviškos technologijos bei su šia pažanga atsiradusios naujos funkcijos, siekis prisitaikyti prie besikeičiančių dar-bo rinkos sąlygų ir sėkmingai joje konkuruoti.

Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profe-sinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvar-ka apibrėžta 2002 m. kovo 18 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-132, kuris formaliai galioja ir visuomenės sveikatos specialis-tams. Tačiau šie specialistai, skirtingai nei gydytojai, farmacijos specialistai ar odontologai, neturi regla-mentuoto privalomo išklausyti kvalifikacijos tobulini-mo valandų skaičiaus per tam tikrą laikotarpį. Sveika-tos priežiūros ir farmacijos specialistams privalomas tobulinimas užtikrinamas per licencijavimą. Licencija suteikia teisę dirbti, pavyzdžiui, gydytoju ar farmaci-jos specialistu. Šis mechanizmas netinka visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, nes jų veikla nėra licencijuojama, išskyrus kai kurias veiklas, nurodytas Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiū-ros įstatymo 43 straipsnyje.

Taigi Lietuvoje nėra aiškiai apibrėžtos visuome-nės sveikatos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimą reglamentuojančios įstatyminės bazės. Galiojantys teisės aktai reglamentuoja tik kai kurių specialistų tobulinimo poreikį, siekiant įgyti teisę eiti tam tikras pareigas – kiek kvalifikacijos tobuli-nimo valandų turi išklausyti mokyklų ir ikimokykli-nių ugdymo įstaigų visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, neturintys reikiamo diplomo, bet norin-tys dirbti šiose įstaigose, savivaldybių visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos priežiūros spe-cialistai, neturintys visuomenės sveikatos specialis-to diplomo, bet pageidaujantys užimti visuomenės sveikatos stebėsenos, sveikatos stiprinimo arba vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialisto pareigas, licencijuota veikla užsiimantys asmenys ar įmonių profesinės sveikatos specialistai.

Daugiau iniciatyvos organizuojant podiplomi-nį visuomenės sveikatos specialistų mokymą galėtų

rodyti ir šalies visuomenės sveikatos draugijos / aso-ciacijos. Užsienio šalyse sveikatos priežiūros specia-listų kvalifikacijos tobulinimą ir kompetencijų užti-krinimą dažnai reguliuoja ir organizuoja profesinės draugijos, asociacijos kartu su aukštosiomis moky-klomis. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje visuome-nės sveikatos specialistų podiplominis tobulinimas reguliuojamas teisės aktų nustatyta tvarka (angl. Ge-neral Medical Council – Vyriausioji sveikatos taryba) ir savanoriškai (per draugijas, asociacijas ir registrus) priklausomai nuo sveikatos specialisto įgyto išsilavi-nimo. Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje visuomenės sveikatos specialistų kompetencijų reguliavimą įgy-vendina trys profesinės organizacijos: Karališkoji vi-suomenės sveikatos draugija, Visuomenės sveikatos fakultetas ir Jungtinės Karalystės visuomenės svei-katos registras, tačiau siekiama griežtesnio teisinio reglamentavimo. Šioje šalyje jau kilo poreikis siek-ti teisinio reguliavimo, tam parengiant pirminius ar antrinius teisės aktus, todėl sistemingai tobulinama podiplominio kvalifikacijos kėlimo reguliavimo vei-kla, stengiantis pamažu ją priartinti prie griežtesnio teisinio reglamentavimo.

Remiantis užsienio šalių patirtimi, vykdant Eu-ropos Sąjungos paramos projektą atliktų tyrimų ir įvykusių diskusijų su visuomenės sveikatos įstaigų, Sveikatos apsaugos ministerijos ir universitetų atsto-vais rezultatais, sutarta, kad visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinio tobulinimo sistema Lietuvoje turėtų apimti:1) privalomą kvalifikacijos tobulinimą (120 val. per

5 metus); 2) visuomenės sveikatos priežiūros specialistų regis-

trą (žmogiškųjų išteklių stebėsena);3) kvalifikacinių kategorijų sistemą (4 kvalifikacinės

kategorijos, atestacija kas 5 m.).Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų

registras. Esamos žmogiškųjų išteklių situacijos žinojimas – viena svarbiausių prielaidų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinio tobulini-mo sistemai kurti. Todėl aukščiau minėto Europos Sąjungos paramos projekto įgyvendinimo metu dis-kutuojant su visuomenės sveikatos įstaigų specialis-tais ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovais kilo specialistų stebėsenos sistemos sukūrimo poreikis. Stebėsenos sistema – Visuomenės sveikatos priežiū-ros specialistų registras – tai įrankis, sudarantis są-lygas planuoti visuomenės sveikatos žmogiškuosius išteklius, formuoti specialistų rengimo užsakymą aukštosioms mokykloms ir tikslingai organizuo-ti specialistų kvalifikacijos tobulinimą, turint šių

2016/2(73) 7

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” REDAKCIJOS SKILTIS

specialistų pasiskirstymo pagal demografines cha-rakteristikas, išsilavinimą, turimas kompetencijas, visuomenės sveikatos sritis, darbo stažą ir pareigas duomenis, įvertinant jų dalyvavimą kvalifikacijos tobulinimo veikloje, žinant tobulinimo poreikį eina-maisiais metais ir pan. Visuomenės sveikatos priežiū-ros sistema labai dinamiška (pvz., pasikeitus teisės aktams ugdymo įstaigos pradėjo vykdyti visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas, nuolat vyksta įstaigų reorganizacijos), todėl kyla aktualių duomenų apie žmogiškuosius išteklius turėjimo ir planavimo porei-kis. Prieš priimant sprendimą kurti Visuomenės svei-katos priežiūros specialistų registrą, išnagrinėta ge-roji kitų šalių patirtis (lankantis Jungtinės Karalystės visuomenės sveikatos registre ir pasikviečiant jo spe-cialistų į Lietuvą), konsultuotasi su šalyje veikiančių kitų registrų tvarkytojais (Valstybės tarnautojų, Peda-gogų, Studentų). Apibendrinant galima nurodyti tris pagrindines priežastis, paskatinusias kurti registrą:1) visuomenės sveikatos specialistai – vieninteliai

sveikatos sektoriaus specialistai, kurie iki šiol ne-turėjo efektyvios apskaitos sistemos. Informacija apie šiuos specialistus renkama rankiniu būdu, jos negalima operatyviai panaudoti žmogiškųjų išteklių analizei. Visuomenės sveikatos priežiū-ros sistema išgyvena nuolatinius pokyčius (pvz., kuriami nauji savivaldybių visuomenės sveikatos biurai, vyksta įstaigų reorganizavimas ir pan.), to-dėl svarbu turėti automatizuotą sistemą. Gydyto-jai, odontologai, slaugos, burnos priežiūros ir far-macijos specialistai registruojami Sveikatos prie-žiūros ir farmacijos specialistų praktikos licencijų registre, veikiančiame nuo 2006 m. Visuomenės sveikatos specialistai yra nelicencijuojami (išsky-rus veiklas, nurodytas Visuomenės sveikatos prie-žiūros įstatymo 43 straipsnyje);

2) žmogiškųjų išteklių tyrimai parodė didelius specia listų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir kompetencijų netolygumus. Juos nuolat stebėti ir planuoti pokyčius be registro įmanoma tik atlie-kant pakartotinius tyrimus ar apklausas;

3) be registro sudėtinga planuoti visuomenės svei-katos specialistų pasiūlą (rengimą) ir poreikį, nes visuomenės sveikatos bakalaurus ir magistrus rengia keturi šalies universitetai. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų re-

gistras, kurio pagrindinis tvarkytojas yra Higienos institutas, įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1207. Jis kaups, sistemins ir analizuos Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai priklausančių visuomenės sveikatos priežiūros

įstaigų specialistų duomenis, o ši informacija padės numatyti šių specialistų poreikį, nustatyti kvalifikaci-jos tobulinimo kryptis, planuoti kvalifikacijai tobulinti reikalingas lėšas, tokiu būdu užtikrinant teisės aktais numatytų valstybės ir savivaldybėms perduotų visuo-menės sveikatos priežiūros funkcijų įgyvendinimą ir racionalų žmogiškiesiems ištekliams valdyti skirtų valstybės lėšų naudojimą. Registras savo veiklą pra-dės 2016 m. Manome, kad centralizuotas visuomenės sveikatos priežiūros specialistų informacijos valdy-mas leis pasiekti, kad visuomenės sveikatos sistemos darbuotojų duomenys būtų lengvai atnaujinami ir ak-tualūs. Registro nauda bus matuojama ir finansiniais rodikliais – paprastesnis ir efektyvesnis visuomenės sveikatos specialistų duomenų valdymas, operatyvi jų analizė, geresnė specialistų esamo išsilavinimo, kvali-fikacijos tobulinimo ir jo poreikio kontrolė.

Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacinės kategorijos. Kitas visuomenės sveika-tos priežiūros specialistų tobulinimo sistemos kūrimo etapas – šių specialistų kvalifikacinių kategorijų įteisi-nimas. Toks mechanizmas reguliuotų ne tik specialistų praktinės veiklos vertinimą, bet ir užtikrintų privalomą profesinės kvalifikacijos tobulinimą, numatant, kad viena iš privalomų sąlygų, suteikiant kvalifikacines kategorijas, yra specialisto profesinės kvalifikacijos tobulinimas. Nesant privalomo kvalifikacijos tobulini-mo sunku užtikrinti, kad visi specialistai keltų profe-sinę kvalifikaciją, neįmanoma sureguliuoti kvalifika-cijos tobulinimo renginių poreikio ir pasiūlos, siekti aukštesnės kvalifikacijos tobulinimo renginių koky-bės, atnaujinant ir kuriant naujas mokymo programas, pritraukiant kvalifikuotus lektorius.

Higienos institutas yra parengęs visuomenės svei-katos priežiūros specialistų kvalifikacinių kategorijų suteikimo aprašo projektą, kuris buvo derintas su Sveikatos apsaugos ministerija. Pataisytas šis apra-šas bus siunčiamas derinti suinteresuotoms institu-cijoms – visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms, kurių darbuotojams galios kvalifikacinės kategorijos. Kvalifikacinių kategorijų suteikimo tikslas – tobulin-ti žmoniškųjų išteklių valdymą visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, skatinti visuomenės sveikatos priežiūros specialistus nuolatos tobulinti savo kom-petencijas ir sudaryti sąlygas visuomenės sveikatos priežiūros specialistams siekti karjeros įstaigos ir individualiu lygiu bei įgyti jų kompetenciją ir prak-tinę veiklą atitinkančią kvalifikacinę kategoriją. Sie-kiant užtikrinti, kad kvalifikacinės kategorijos būtų sėkmingai taikomos, būtina jas sieti su darbo apmo-kėjimu, t. y. su Lietuvos Respublikos Vyriausybės

8 2016/2(73)

REDAKCIJOS SKILTIS „V ISUOMENĖSSVEIKATA”

nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organi-zacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobuli-nimo“ pakeitimu.

Kuriant visuomenės sveikatos priežiūros specia-listų profesinės kvalifikacijos tobulinimo sistemą, ne viskas vyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet pirmieji žingsniai žengti – šiais metais pradeda veiklą Visuo-menės sveikatos priežiūros specialistų registras, taip pat parengtas teisės akto projektas, kaip užtikrinti privalomą profesinės kvalifikacijos tobulinimą ir

suteikti galimybes geriau dirbantiems specialistams turėti aukštesnę kvalifikacinę kategoriją, sietiną su darbo apmokėjimu. Tikimės, kad kuriama sistema padės užtikrinti reikiamas visuomenės sveikatos žmogiškųjų išteklių kompetencijas.

Dr. Virginija KanapeckienėHigienos instituto

Visuomenės sveikatos technologijų centrasEl. p. virginija.kanapeckiene@hi.lt

Towards management of public health human resources Dr. Virginija Kanapeckienė, Institute of Hygiene, e-mail: virginija.kanapeckiene@hi.lt

Between 2009 and 2015 the Institute of Hygiene has implemented the European Union funded project „Development of System for Public Health Specialists‘ Education, Postgraduate Training and Demand Planning“. During the Project implementation a special attention was given to public health human resources management in Lithuania. It was agreed

that a postgraduate training system for public health specialists must include compulsory postgraduate training, register of public health specialists and granting of qualification categories. The article provides more detail information on the development of the postgraduate training system’s components in Lithuania.

Literatūra1. Health for alls in the 21  century. Prieiga per internetą: <http://

www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0003/88590/EHFA5- E.pdf>.

2. Lobanova L. Žmogiškųjų išteklių vadybos vertė žiniomis grindžiamoje visuomenėje. Verslas: teorija ir praktika. 2009;3(10): 233-246.

3. Starkienė L, Strička M, Padaiga Ž, Macijauskienė, Riklikienė O. Sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių planavimo duomenų rinkimo aktualijos ir praktiniai pavyzdžiai. Sveikatos politika ir valdymas. 2011;1(3):37-49.

4. Projektas „Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimo, poreikio planavimo sistemos sukūrimas“. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/vs-prieziuros-specialistu-rengimo-kvalifikacijos-kelimo-ir-tobulinimo-poreikio-planavimo-sistemos-sukurimas.html>.

5. Ubartienė O, Kanapeckienė V, Valintėlienė R. Visuomenės sveikatos specialistų rengimo Lietuvoje ir Europoje vertinimas. Visuomenės sveikata. 2011;4(55):57-66.

6. Jankauskienė V, Kanapeckienė V, Narkauskaitė, Valintėlienė R. Visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas vykdančių specialistų žinios ir įgūdžiai. Visuomenės sveikata. 2012;2(27):45-57.

7. Kanapeckienė V, Keršytė V, Ubartienė O. Visuomenės sveikatos stebėsenos specialistų kvalifikacijos tobulinimo patirtis ir žinių bei gebėjimų poreikis. Visuomenės sveikata. 2013;1(60):49-67.

8. Jankauskienė V, Kanapeckienė V, Narkauskaitė, Valintėlienė R. Evaluation of public health specialists‘ skills and knowledge. 12th World Congress on Environmental Health. Lithuania, Vilnius; 22-27 May 2012.

9. Kanapeckienė V, Jankauskienė V. Lietuvos universitetų visuomenės sveikatos absolventų situacijos darbo rinkoje vertinimas. Visuomenės sveikata. 2014;3(66):48-55.

10. Kanapeckienė V, Jankauskienė V. Visuomenės sveikatos specialistų pasiskirstymas darbo rinkoje. Visuomenės sveikata. 2014;1(66):58-66.

11. Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos pasaugos ministro 2002  m. kovo 18  d. įsakymu Nr. V-132  „Dėl Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“.

12. United Kingdom Public Health Register (Jungtinės Karalystės visuomenės sveikatos registras). Prieiga per internetą: <http://www.ukphr.org/>.

13. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002  m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. IX-886.

14. Biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993  m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“.

2016/2(73) 9

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

CUKRINIS DIABETAS IR VĖŽYS

Donata Linkevičiūtė-Ulinskienė1, Giedrė Smailytė1, 2, Lina Zabulienė1

1Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, 2Nacionalinis vėžio insti tutas

SantraukaCukrinis diabetas ir vėžys yra dvi itin heterogeniškos, polietiologinės, sunkios lėtinės ligos. Abi šios patologijos yra

dažnos šiuolaikinėse senstančiose visuomenėse, o jų tarpusavio ryšys gali turėti svarbios įtakos sveikatai ir gyvenimo kokybei. Įvairių šalių epidemiologiniai tyrimai rodo, kad sergančiųjų cukriniu diabetu yra padidėjusi kasos, kepenų, krūties, storosios žarnos, gimdos vėžio rizika ir kad tokių asmenų išgyvenamumas blogesnis. Vienas svarbiausių diabetu sergančių asmenų vėžio rizikos veiksnių yra hiperinsulinemija, kadangi insulinas, kaip augimo veiksnys, turi išskirtinių metabolinių bei mitogeninių savybių ir veikia piktybines ląsteles įvairiais mechanizmais. Be to, nutukimas, hiperglikemi-ja ir padidėjęs oksidacinis stresas taip pat didina riziką susirgti vėžiu. Diskutuojama dėl vaistų diabetui gydyti poveikio vėžio rizikai, tačiau, pavyzdžiui, pakanka įrodymų, kad biguanidų grupės vaistas metforminas vėžio riziką mažina. Taigi cukrinį diabetą ir vėžį sieja sudėtingi ryšiai, kuriems išnagrinėti reikės dar daug mokslinių tyrimų ir klinikinio dėmesio. Šio apžvalginio straipsnio tikslas – aptarti mokslinių tyrimų, siejančių cukrinį diabetą ir vėžį, duomenis, vėžio dažnį tarp sergančiųjų diabetu, galimus diabeto ir vėžio tarpusavio ryšio patofiziologinius mechanizmus, veikiančius šį ryšį, išgyve-namumo ir mirtingumo prognozę, šių ligų dažnio sąsajas su vartojamais vaistais.

Reikšminiai žodžiai: cukrinis diabetas, vėžys, rizika, hiperinsulinemija.

Adresas susirašinėti: Donata Linkevičiūtė-UlinskienėVilniaus universiteto Medicinos fakultetoPatologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedraM. K. Čiurlionio g. 21, 03101 VilniusEl. p. donata.linkeviciute@mf.vu.lt

ĮVADASCukrinis diabetas (CD) yra sudėtinga ir didėjanti sveikatos problema visame pasaulyje, kuri siejasi su sunkiomis ūminėmis ir lėtinėmis komplikacijomis, neigiamai veikiančiomis tiek sergančiųjų gyvenimo kokybę, tiek ir išgyvenamumą. Tarptautinės diabeto federacijos (angl. International Diabetes Federa-tion) duomenimis, 2015 m. pasaulyje CD sirgo apie 415 mln. suaugusiųjų. Manoma, kad po 25 metų ser-gančiųjų skaičius padidės net 55 proc. [1]. Kaip rodo tyrimų rezultatai, apie 8–18 proc. vėžiu sergančių as-menų serga ir CD [2]. Higienos instituto Sveikatos in-formacijos centro duomenimis, mūsų šalyje 2011 m. 2-ojo tipo CD sirgo 79 tūkst. asmenų, Lietuvos vėžio registro duomenimis, onkologinėmis ligomis sirgo 89 tūkst. asmenų [3, 4]. Sergamumas 2-ojo tipo CD Lietuvoje 2002–2013 m. didėjo beveik visose am-žiaus grupėse. Tiek vyrų, tiek moterų sergamumas sparčiai didėjo jauniausiose kohortose (27–38 m. amžiaus grupėse) ir nuo 2002 iki 2013 m. beveik

padvigubėjo [5]. Be to, Lietuvoje 1991–2010 m. pa-didėjo ir sergamumas daugelio lokalizacijų, išsky-rus vyrų plaučių ir abiejų lyčių skrandžio, vėžiu [6]. Duomenų apie vėžinių ligų dažnį Lietuvos diabetu sergančių asmenų populiacijoje nėra. Taigi epidemio-loginiai populiacijos duomenys svarbūs vertinant šių ligų sąsajas, nes abi ligos ir juo labiau jų derinys gali turėti pasekmių visuomenei.

Paskutiniu metu pasaulyje atlikta daug įvairios apimties epidemiologinių ir mokslinių tyrimų vėžio ir CD tarpusavio ryšiams tirti. Nustatyta, kad kai kurių lokalizacijų vėžys yra statistiškai reikšmingai dažnesnis sergantiesiems CD nei šia liga nesergan-tiems asmenims. Vis dėlto kai kuriuos atliktus tyri-mus ir paskelbtus jų rezultatus reikėtų vertinti kritiš-kai, kadangi ne visuomet buvo nurodytas CD tipas, jo trukmė, glikemijos kontrolės rodikliai, komplika-cijos, gretutinės ligos ir jų gydymas, CD gydyti skir-tų vaistų vartojimo trukmė, vaistų derinių pokyčiai ir kt. Šie veiksniai skirtingai veikia sergančiuosius. Vadinasi, tirtų CD sergančiųjų negalima laikyti labai homogeniška kohorta. Be to, kiti veiksniai – nutuki-mas, kitoms ligoms gydyti vartojami vaistai, mitybos ypatumai ir kt. – kartu ir atskirai gali turėti įtakos dia-beto eigai ir vėžio rizikai.

Šiame apžvalginiame straipsnyje aptarsime mokslinių tyrimų, siejančių cukrinį diabetą ir vėžį,

10 2016/2(73)

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

duomenis, vėžio dažnį tarp sergančiųjų diabetu, ga-limus diabeto ir vėžio tarpusavio ryšio patofiziologi-nius mechanizmus, veikiančius šį ryšį, išgyvenamu-mo ir mirtingumo prognozę, šių ligų dažnio sąsajas su vartojamais vaistais.

SERGANČIŲJŲ CD VĖŽIO RIZIKANeseniai paskelbta daugelio pastarųjų metų epide-miologinių tyrimų sisteminė analizė ir Amerikos dia-beto asociacijos konsensusas patvirtina sergančiųjų CD padidėjusią riziką sirgti kepenų, kasos, gaubti-nės žarnos, inkstų, šlapimo pūslės, gimdos gleivinės (endometriumo), krūties solidiniais navikais ir ne Hodžkino limfoma. Įrodymų dėl kitų lokalizacijų na-vikų ir CD ryšio šiuo metu dar trūksta, o prostatos vėžys, priešingai, CD sergantiems asmenims nusta-tomas sąlyginai rečiau [7–20]. Kadangi CD vis dar nustatomas vėlai ir nėra nacionalinių šios ligos regis-trų, greičiausiai į tyrimų kontrolines grupes patenka ir asmenys, kurie serga nediagnozuotu CD, šitaip pa-didindami sergančiųjų vėžiu tarp nesergančiųjų CD asmenų populiacijoje gretas.

Diabetu sergančių asmenų vėžio vystymąsi grei-čiausiai sąlygoja bendrieji mechanizmai, skatinan-tys vėžio iniciaciją ar progresavimą dėl homeosta-zės pakitimų (hiperglikemijos, hiperinsulinemijos, vaistų poveikio), veikiančių visus audinius, ir spe-cifiniai, su konkretaus organo kancerogeneze susiję mechanizmai.

Kepenų ir kasos vėžys sergant CDIki šiol stipriausias ryšys nustatytas tarp diabeto ir pa-didėjusios kasos (reliatyvioji rizika (RR) 1,53–2,46) bei kepenų (RR 1,8–3,5) vėžio rizikos [9–12]. Tai du pagrindiniai organai, kuriuose vyksta tipiniai meta-boliniai pakitimai sergant diabetu.

Nustatyta, kad dėl portinės kraujotakos kepenų ląstelėms tenka didesnė insulino koncentracija nei kitiems audiniams. Hiperinsulinemija būdinga at-spariems insulinui asmenims, sergantiems 2-ojo tipo diabetu, tačiau nebūdinga asmenims, sergantiems 1-ojo tipo CD. Mažai tikėtina, kad insulino mitogeni-nis poveikis yra specifiškai susijęs su dažnesniu ser-gamumu kepenų vėžiu, kadangi ir normos atveju ke-penų ląstelėms tenka didesnė insulino koncentracija. Be to, CD sergančių asmenų, kurie gydosi egzogeni-niu švirkščiamu į poodį insulinu, visuose organuose insulino koncentracija pasiskirsto vienodai [7].

Kadangi epidemiologinių tyrimų rezultatai rodo 2 ar net 3 kartus didesnį sergančiųjų diabetu sergamu-mą hepatoceliuline karcinoma, greičiausiai didžiausią

įtaką tam daro kitos kepenims specifinės priežastys. Svarstoma, ar diabetas yra tiesioginis kepenų vėžio rizikos veiksnys, ar didesnę įtaką daro su diabetu su-sijusios kepenų ligos. Kepenų steatozė ir cirozė, ži-nomi hepatoceliulinės karcinomos rizikos veiksniai, dažnesni tarp sergančiųjų CD. Nealkoholinis kepenų suriebėjimas yra labai dažnas tiek tarp sergančiųjų CD, tiek tarp nutukusiųjų, o kartu esant ir nutukimui, ir CD kepenų suriebėjimas nustatomas iki 80 proc. atvejų. Papildomi veiksniai, turintys įtakos kepenų vėžiui vystytis, yra infekcija hepatito B ir C virusais, kuri taip pat dažnesnė tarp CD sergančių asmenų [20–21]. Kita vertus, vienoje naujausių sisteminių analizių, įvertinus veiksnius, turinčius įtakos vėžiui išsivystyti, sergantiesiems CD nustatyta padidėjusi hepatoceliulinės karcinomos rizika, nepaisant geo-grafinės vietovės, alkoholio vartojimo, kepenų ciro-zės ar virusinių hepatitų B ir C [10]. Apibendrinant reikia pasakyti, kad nors ir nustatyta padidėjusi ke-penų vėžio rizika tarp sergančiųjų diabetu ir iki šiol nėra aiškūs šio ryšio mechanizmai, tikėtina, jog di-džiausią įtaką kepenų vėžio atsiradimui daro lėtinis kepenų uždegimas, sukeliantis hepatocitų pažeidimą.

Antroje vietoje pagal sergančiųjų CD vėžio ri-zikos padidėjimą, palyginti su bendrąja populiaci-ja, yra kasos vėžys. Daugelyje ankstesniųjų tyrimų, kurių metu nagrinėtas diabeto ir kasos navikų ryšys, nebuvo atskirti seniau nustatyto ir naujo CD atvejai [22]. Šiuos atvejus svarbu diferencijuoti, kadangi naujai nustatyta hiperglikemija gali būti nediagno-zuoto kasos vėžio požymis. Kadangi tokia situaci-ja nėra reta, liekniems, vyresniems nei 45–50 metų amžiaus asmenims, kurių giminėje sergančiųjų CD nėra, nustačius hiperglikemiją, verta atlikti kasos tyrimus dėl galimo vėžio [22]. Tyrimų duomenimis, pagyvenusių žmonių, kuriems naujai diagnozuotas CD, rizika susirgti kasos vėžiu trejų metų laikotar-piu buvo 8 kartus didesnė, palyginti su tokio paties amžiaus ir lyties CD nesergančiais asmenimis [23]. Laboratoriniai ir klinikiniai tyrimai rodo, kad kasos vėžio atveju cukrinį diabetą sukelia naviko gaminami citokinai, o ne kasos audinio pažeidimas dėl auglio invazijos, todėl hiperglikemija gali atsirasti ir esant ankstyvoms kasos vėžio stadijoms – nepriklausomai nuo naviko dydžio ir išplitimo [24]. Metaanalizėje, apėmusioje 1975–1994 m. aprašytus CD ir kasos vė-žio tarpusavio ryšio tyrimus, nustatyta, kad per pir-mus metus po CD diagnozės nustatymo kasos vėžio rizika yra padidėjusi daugiau nei 2 kartus (RR 2,1). Siekiant nustatyti tikrąją riziką, iš analizės buvo pa-šalinti tie pacientai, kuriems hiperglikemija atsirado

2016/2(73) 11

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

dėl ankstyvo nediagnozuoto kasos vėžio, ir įtraukti tik tie, kurie CD sirgo bent 5 metus iki kasos vėžio nustatymo, ir tuomet kasos vėžio RR išliko 2,0 [25]. Taigi diabetas gali būti tiek kasos vėžio rizikos veiks-nys, tiek ir simptomas.

Kitų lokalizacijų vėžio rizikos padidėjimas sergant CDMoterims, sergančioms CD, nustatyta padidėjusi tiek gimdos gleivinės (RR 2,10), tiek krūties vėžio rizika (RR 1,20), net ir atmetus nutukimą kaip turintį įtakos vėžiui vystytis veiksnį [13, 14]. Nustatyta, kad CD sergančioms moterims įtakos minėtų organų vėžiui išsivystyti gali turėti ir mechanizmai, susiję su lytinių hormonų ypatumais, vėlesnė menarchė, ypač mote-rims, sergančioms 1-ojo tipo CD. Joms taip pat daž-nesni mėnesinių ciklo ir vaisingumo sutrikimai [26].

Daugelyje tyrimų nustatytas ryšys tarp CD ir sto-rosios žarnos adenomų bei karcinomų (metaanalizės suminė RR 1,27) [15]. Paaiškėjo, kad padidėjusi rizi-ka sirgti storosios žarnos vėžiu nepriklausė nuo lyties, šeiminės storosios žarnos vėžio anamnezės, rūkymo, fizinio aktyvumo, kūno masės indekso ar gyvenimo tam tikroje geografinėje zonoje [15]. Manoma, kad, be CD būdingos hiperinsulinemijos, vėžio vystymą-si gali skatinti lėtesnis žarnyno tranzito greitis ir pa-didėjusi fekalinė tulžies rūgščių koncentracija, kuri dažnai nustatoma CD sergantiems asmenims [27].

Sergančiųjų CD inkstų vėžio rizika taip pat yra didesnė (RR 1,49) [16]. Padidėjęs sergamumas ir mirtingumas nuo inkstų vėžio siejamas su hiperinsu-linemija, nutukimu, hipertenzija ir CD būdingomis inkstų ligomis [28, 29]. Nustatyta ir šiek tiek padidė-jusi šlapimo pūslės vėžio rizika (RR 1,11). Šiuo atve-ju, be bendrųjų mechanizmų, įtakos vėžio vystymuisi greičiausiai turi ir sergančiųjų CD dažnesnės nei ben-droje populiacijoje šlapimo takų infekcijos [17].

Didelės apimties perspektyvieji kohortiniai bei atvejo ir kontrolės tyrimai parodė padidėjusią ne Hodžkino limfomos riziką, kurią galbūt nulemia imuninės sistemos disfunkcija dėl neutrofilų akty-vumo sumažėjimo ir kitų ląstelinio bei humoralinio imuniteto sutrikimų, būdingų sergant CD [18].

Prostatos vėžio rizikos sumažėjimas sergant CDDuomenys, gauti tiriant sergančiųjų CD prostatos vė-žio riziką, rodo šios rizikos sumažėjimą. Tiek 2006 m. metaanalizėje, kai PSA tyrimas prostatos vėžio diag-nostikai nebuvo plačiai naudojamas, tiek penkiuose vėlesniuose tyrimuose, į kuriuos įtraukti ir ankstyvo-sios stadijos navikai, diagnozuoti panaudojant PSA

tyrimą, nustatoma statistiškai patikimai mažesnė ser-gančiųjų CD prostatos vėžio rizika negu CD neser-gančių asmenų [13, 19].

Mažesnė prostatos vėžio rizika siejama su mažes-niu testosterono kiekiu, būdingu sergantiesiems CD [30]. Be to, įtakos gali turėti tokie medžiagų apykai-tos pokyčiai, kaip insulino ir leptino koncentracijos pakitimai, statinų ir metformino vartojimas, gyveni-mo būdo ir mitybos ypatumai [30].

Epidemiologiniai tyrimai, kurių metu nagrinėtas vėžio ir CD ryšys, turi trūkumų. Rezultatai gali būti sąlygoti skirtingų įtraukimo kriterijų, atliekant tyri-mų duomenų vertinimą nepakankamai atsižvelgta į potencialius įtakos vėžio vystymuisi turinčius veiks-nius (nutukimą, diabeto trukmę, vartojamus vaistus), kontrolinės grupės heterogeniškos. Kita vertus, įro-dymų dėl kai kurių lokalizacijų vėžio rizikos padidė-jimo sergant CD yra pakankamai.

Sergančiųjų CD mirtingumo nuo vėžio rizikaMokslinių tyrimų duomenys rodo, kad CD gali turėti įtakos onkologinės ligos eigai. Metaanalizėje, kurios metu nagrinėtas CD ir krūties vėžio ryšys, apibendrinti penkiuose kohortiniuose tyrimuose vertintų sergančių-jų CD mirtingumo nuo krūties vėžio duomenys ir nu-statyta, kad CD sergančių moterų suminė mirtingumo nuo krūties vėžio RR buvo 1,24 [8]. Viename plačios apimties tyrime (apėmusiame 588 321 tiriamąją, iš kurių 4 346 mirė nuo krūties vėžio), atsižvelgus į am-žiaus, rasės, kūno masės indekso, fizinio aktyvumo, rū-kymo ir alkoholio įtaką, nustatyta, kad sergančiųjų CD mirties RR buvo 1,27 (PI 1,11–1,45), palyginti su CD nesergančių moterų mirties RR [31]. Apibendrinant šio tyrimo rezultatus nebuvo atsižvelgta į diabeto tipą ir taikytą gydymą.

CD siejamas ir su didesniu mirtingumu nuo storosios žarnos vėžio. Šešių atvejo ir kontrolės tyrimų metaanalizės duomenimis, mirtingumo nuo storosios žarnos vėžio reliatyvioji rizika buvo 1,24 (PI 1,05–1,5) [32]. Tyrime, kuriame vertinta ilgalaikė CD įtaka išgyvenamumui po gaubtinės žarnos vėžio chirurginio gydymo, nustatyta, kad vi-dutinis CD sirgusių pacientų išgyvenamumas buvo beveik dvigubai mažesnis, palyginti su nesirgusių CD tiriamųjų vidutiniu išgyvenamumu (atitinkamai 6 metai ir 11,3 metų). CD grupėje išgyvenamumas nesant ligos progresavimo taip pat buvo mažesnis negu CD nesirgusių tiriamųjų: 56 proc., palyginti su 64 proc. (p = 0,012) [33].

2008 m. sisteminėje analizėje, kurios metu nagri-nėtas vėžiu sergančių pacientų bendrasis mirtingumas

12 2016/2(73)

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

JAV, nustatyta, jog sergančiųjų CD mirties RR buvo 1,41 (PI 1,28–1,55). Reikšmingai buvo padidėjęs mirtingumas nuo krūties, endometriumo, gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio, palyginti su CD nesergančių asmenų populiacijai būdingais atitinkamais rodik-liais. Taip pat nustatytos didesnio mirtingumo nuo plaučių, skrandžio, kepenų, kasos ir prostatos vėžio tendencijos [34]. Kadangi tyrimo laikotarpiu (nuo 1969 iki 2008 m.) keitėsi tiek diabeto, tiek ir vėžio gydymas, o į analizę įtraukti tyrimai metodiniu at-žvilgiu taip pat buvo skirtingi, analizės duomenys turi būti vertinami kritiškai [34].

Nyderlanduose atliktame didelės apimties epi-demiologiniame tyrime, apėmusiame daugiau nei 580 tūkst. pacientų, kuriems vėžys diagnozuotas 1995–2002 m., apskaičiuota bendra sergančiųjų CD mirtingumo nuo vėžio RR buvo panaši – 1,44 [35].

Nors nustatyta, kad sergamumas prostatos vė-žiu CD sergančiųjų populiacijoje yra mažesnis, vis dėlto jei nutukęs, atsparus insulinui vyras suserga prostatos vėžiu, jo mirties tikimybė nuo šio vėžio yra didesnė [36].

CD įtaka sergančiųjų vėžiu išgyvenamumui Tyrimų, kuriuose nagrinėta CD įtaka sergančiųjų vėžiu išgyvenamumui, yra mažiau, palyginti su vė-žio rizikos sergant CD epidemiologiniais tyrimais. Neaišku, kas yra svarbiausi sergančiųjų CD progno-zę lemiantys veiksniai: hiperglikemija, hiperinsuli-nemija (veikianti kaip augimą skatinantis veiksnys), gretutinės ligos ar šių veiksnių derinys. Sergantieji CD dažniau serga ir širdies ir kraujagyslių ligomis. Tyrimai rodo, kad net ir atsižvelgus į galimų gre-tutinių ligų įtaką CD ir vėžio ryšiams vėžiu ir CD sergančių asmenų išgyvenamumas yra mažesnis nei CD nesergančių asmenų, kuriems nustatytas vėžys [35–37].

Viename perspektyviajame kohortiniame tyrime tirtos CD nesergančios moterys, kurioms nustatytas ankstyvosios stadijos krūties vėžys. Tyrimo rezulta-tai parodė, kad didelė insulino koncentracija kraujyje nevalgius netrukus po operacijos siejosi su blogesne prognoze, didesne vėžio recidyvo ir mirtingumo ri-zika [38].

Kol kas nepaaiškinti svarbūs patofiziologiniai me-chanizmai: ar CD atveju vėžys tampa agresyvesnis, ar pats organizmas silpniau kovoja su vėžiu, ar CD turi įtakos gydymo metodų efektyvumui. Kita ver-tus, gali būti, kad sergantiesiems CD taikomas kitoks vėžio gydymas dėl blogesnės bendrosios sveikatos būklės. Nyderlanduose atlikto tyrimo duomenimis,

CD sergančioms moterims rečiau taikyta adjuvantinė chemoterapija dėl krūties vėžio, didelei daliai vyres-nio amžiaus moterų atsisakyta operacinio kiaušidžių vėžio gydymo. Šio tyrimo metu nenagrinėti pacien-čių bendrosios psichologinės ir fizinės sveikatos, CD trukmės ir glikemijos kontrolės rodikliai, todėl neži-nomi visi veiksniai, nulėmę gydymo taktikos parin-kimą [35].

1-ojo ir 2-ojo tipų CD ir vėžio ryšysCD yra grupė medžiagų apykaitos ligų, kurioms bū-dinga hiperglikemija. Diabeto klasifikacija apima ke-letą tipų, pagrindiniai yra du: 1-ojo tipo ir 2-ojo tipo CD, iš jų 1-ojo tipo CD sudaro 5–10 proc. visų dia-beto atvejų. Šie du diabeto tipai skiriasi savo etiopa-togeneze, klinikine raiška ir gydymo būdu. 1-ojo tipo CD atveju nustatomas absoliutus insulino nepakan-kamumas, todėl pacientui nuolat švirkščiamas egzo-geninis insulinas. 2-ojo tipo CD metu hiperglikemija siejama su hiperinsulinemija, audinių atsparumu in-sulinui, gliukagono hipersekrecija, mažesne inkreti-nų gamyba ir kt., o kasos beta ląstelių funkcija silpsta palaipsniui [39]. Nepaisant šių skirtingų patogeneti-nių aspektų, daugelyje epidemiologinių tyrimų, verti-nant vėžio ir CD ryšį, CD tipai nėra išskiriami.

Kadangi sergančiųjų 2-ojo tipo CD yra dauguma (daugiau nei 90 proc.), atliekant tyrimus dažniausiai nagrinėjamas 2-ojo tipo CD ir piktybinių ligų ryšys. Sergantiesiems 2-ojo tipo CD būdinga endogeninė hiperinsulinemija ir atsparumas insulinui, todėl šių pacientų vėžio ir diabeto ryšio gautų tyrimų rezulta-tų greičiausiai nebūtų galima lyginti su sergančiųjų 1-ojo tipo diabetu tyrimų rezultatais. Nors naujesni tyrimai ir paremti medicininiais dokumentais, abu CD tipai išskiriami pagal diabeto gydymo pasirinki-mą: jauno amžiaus asmenys, gydomi insulinu, priski-riami 1-ojo tipo CD, o gydomi kitais gliukozės kiekį kraujyje mažinančiais vaistais priskiriami 2-ojo tipo CD [7]. Šitaip skirstant pacientus neatsižvelgiama į tai, kad tam tikra dalis 2-ojo tipo diabetu sergančių asmenų ir sergantieji latentiniu autoimuniniu suaugu-siųjų diabetu yra gydomi insulinu [41].

Viename naujausių tyrimų, kurio metu analizuota sergamumo vėžiu rizika tarp 1-ojo tipo CD sergan-čiųjų penkiose šalyse, nustatyti 9 149 vėžio atvejai 3,9 mln. asmens metų [42]. Šiuo tyrimu nustatytas bendras vyrų, sergančių 1-ojo tipo CD, vėžio rizi-kos santykis (RS), lyginant su bendrąja populiacija, buvo 1,01 (0,98–1,04), moterų – 1,07 (1,04–1,10). Lyginant skirtingas vėžio lokalizacijas, nustatyta reikšmingai padidėjusi rizika sirgti skrandžio (vyrų

2016/2(73) 13

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

RS 1,23 [1,04, 1,46]; moterų RS 1,78 [1,49, 2,13]), kepenų (vyrų RS 2,00 [1,67, 2,40]; moterų RS 1,55 [1,14, 2,10]), kasos (vyrų RS 1,53 [1,30, 1,79]; moterų RS 1,25 [1,02, 1,53]), gimdos (RS 1,42 [1,27, 1,58]) ir inkstų (vyrų RS 1,30 [1,12, 1,49]; moterų RS 1,47 [1,23, 1,77]) vėžiu, tačiau mažesnė prostatos (RS 0,56 [0,51, 0,61]) ir, kitaip nei 2-ojo tipo diabe-to atveju, krūties vėžio (HR 0,90 [0,85, 0,94]) rizi-ka. Be to, sergantiesiems 1-ojo tipo CD nenustatyta padidėjusi rizika sirgti storosios žarnos vėžiu. Gauti mažesnio sergamumo krūties vėžiu rezultatai sieja-mi su jaunesniu sergančiųjų 1-ojo tipo CD amžiumi [42]. Didesnė kasos vėžio rizika pastebėta ir anks-tesnėje metaanalizėje, apibendrinusioje 3 kohortinių ir 6 atvejo ir kontrolės tyrimų rezultatus. Nustatyta dvigubai didesnė kasos vėžio reliatyvioji rizika 1-ojo tipo CD sergantiems asmenims ir susirgusiems dia-betu jauname amžiuje, palyginti su nesergančiųjų CD reliatyviąja rizika [43].

Kadangi 2-ojo tipo CD atvejų yra gerokai daugiau, o vėžys yra vyresnio amžiaus žmonių liga (jiems 1-ojo tipo diabetas yra retesnis), tikėtina, jog didžioji dalis onkologinių ligų nustatyta sergantiesiems 2-ojo tipo diabetu. Taigi, jeigu ir yra tam tikrų išskirtinių 1-ojo tipo CD ir vėžio ryšio ypatumų, jie galėjo likti nepastebėti dėl mažos atliktų tyrimų imties [7].

CD ir vėžio ryšio patogeneziniai mechanizmaiHiperinsulinemijaKancerogenezė ir CD raida yra sudėtingi komplek-siniai procesai. Išlieka daug neatsakytų klausimų, susijusių su šių ligų ryšio ypatybėmis ir šiam ryšiui įtakos turinčiais veiksniais. Manoma, kad CD atve-ju navikui formuotis įvairiais ligos laikotarpiais įta-kos turi hiperinsulinemija, hiperglikemija ar lėtinis uždegimas.

Insulino poveikis navikams vystytis pirmiausia pastebėtas gyvūnų modeliuose, o insulino mitogeni-nis efektas in vivo ir in vitro tyrimuose yra ne kartą patvirtintas. Dauguma vėžinių ląstelių turi insulino ir į insuliną panašaus augimo faktoriaus 1 (IGF-1, angl. insulin like growth factor) receptorius. Per šiuos ląstelių paviršiaus receptorius reguliuojamas insulino ir IGF-1 poveikis [44]. Daugelyje vėžio ląstelių randama padidėjusi insulino receptorių kon-centracija [45]. Piktybinėse ląstelėse dominuoja insulino receptoriaus A izoforma, kuri, kitaip nei B izoforma, labiau siejama su nuo insulino priklauso-ma mitogeneze, o ne su metabolinėmis funkcijomis ir gliukozės įsisavinimu. Kadangi vėžinių ląste-lių gliukozės įsisavinimas yra nepriklausomas nuo

insulino ir jo receptoriaus sąveikos, insulino recep-toriaus aktyvinimas vėžinėse ląstelėse siejamas su ląstelės išgyvenamumu, mitogeneze ir naviko pro-gresija, o ne su pagerėjusiu gliukozės įsisavinimu. Be to, dėl insulino poveikio, esant hiperinsulinemi-jai, mažėja IGF-1 sujungiančių baltymų, todėl dau-gėja laisvo, biologiškai aktyvaus augimo veiksnio IGF-1 [45–47].

Hiperinsulinemija turi poveikį ir kitų hormonų veikimui. Ji mažina lytinius hormonus sujungiančio baltymo gamybą kepenyse, todėl moterims ir vyrams padaugėja biologiškai aktyvių estrogenų koncentra-cija, o moterims padaugėja ir laisvo testosterono, jo daugėja ir dėl didesnės gamybos kiaušidėse ir an-tinksčiuose iki menopauzės. Padidėjęs lytinių hor-monų kiekis siejamas su didesne krūties ir endome-triumo vėžio rizika po menopauzės [48].

HiperglikemijaKadangi daugeliui CD sergančių asmenų būdinga tiek hiperglikemija, tiek hiperinsulinemija, sudėtinga nustatyti kiekvieno iš šių sutrikimų vaidmenį kance-rogenezėje. Vėžio ląstelėms augti reikalingos didelės gliukozės sąnaudos, todėl tiriama hiperglikemijos įtaka kancerogenezei [49]. Kita vertus, žinoma, kad navikai gliukozę įsisavina nepriklausomai nuo insu-lino ar gliukozės koncentracijos, todėl manoma, jog hiperglikemija pati savaime neskatina naviko augi-mo [49]. Netgi priešingai, atliekant in vivo tyrimus su graužikais, kuriems streptozotocinu ar aloksanu sukėlus hipoinsulineminę hiperglikemiją (būklę, pa-našią į 1-ojo tipo CD) nustatytas mažesnis navikų dažnis, lėtesnis jų progresavimas ir mažesnis galuti-nis naviko tūris [50].

Vėžio rizika padidėjusi žmonėms, kurių dietoje gausu cukraus ir perdirbtų angliavandenių, sutrikęs angliavandenių toleravimas, tačiau kartu turintiems ir hiperinsulinemiją [51, 52].

Kadangi skirtingos lokalizacijos ir kilmės vėžio eiga nevienoda, manoma, jog gali egzistuoti tokių navikų grupė, kurių spartesnį augimą lemia hiper-glikemija, tačiau šiuo metu, remiantis atliktų tyrimų duomenimis, laikomasi nuomonės, kad insulino re-ceptorių aktyvinimas yra svarbesnis naviko augimo veiksnys nei hiperglikemija pati savaime [8].

Nutukimas Apie 80 proc. sergančiųjų 2-ojo tipo CD asmenų yra nutukę. Nutukimas siejamas su didesne vėžio rizika ir didesniu mirštamumu nuo jo. Su nutukimu siejamas krūties vėžys moterims po menopauzės,

14 2016/2(73)

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

storosios žarnos, endometriumo, kasos, stemplės, inkstų, tulžies pūslės ir kepenų vėžys [53]. Riebalinis audinys endokrininiu požiūriu yra aktyvus – gamina laisvąsias riebiąsias rūgštis, interleukiną 6, monoci-tų chemotaksio baltymą, plazminogeno aktyviklio inhibitorių 1, adiponektiną, leptiną, naviko nekrozės faktorių alfa. Kiekvienas iš šių veiksnių gali dalyvau-ti vėžinės transformacijos ir progresijos reguliavimo procese. Adipocitų išskiriamos medžiagos didina ok-sidacinį stresą ir lemia nuolatinę į lėtinį uždegimą pa-našią būklę, dėl to susilpnėja ląstelių antioksidaciniai mechanizmai, atsiranda piktybinės transformacijos galimybė [54].

Vienas iš pagrindinių klausimų, nagrinėjamų ti-riant CD ir įvairių lokalizacijų vėžio ryšį, yra tai, ar vėžio riziką sergantiesiems CD didina bendri rizi-kos veiksniai (nutukimas, dietos ypatumai, fizinio aktyvumo stoka, vyresnis amžius), ar pats CD dėl specifinių medžiagų apykaitos pakitimų (hipergli-kemijos, hiperinsulinemijos, atsparumo insulinui) didina kai kurių rūšių vėžio riziką. Mažesnė rie-balinė kūno masė, sveika mityba, didesnis fizinis aktyvumas siejami su mažesne 2-ojo tipo CD ir kai kurių navikų (žarnyno, gimdos gleivinės, krūties) rizika. Visi šie veiksniai tarpusavyje susiję, todėl itin sudėtinga vertinti kiekvieno iš jų konkretų vaid menį [8].

Diabetui gydyti vartojamų vaistų poveikisKadangi didžiosios dalies pacientų CD gydymas ne kartą koreguojamas ligos laikotarpiu, naudojamos įvairios vaistų kombinacijos, trūksta išsamių epide-miologinių tyrimų, nagrinėjančių CD gydymo povei-kį kancerogenezei. Daugelis duomenų apie potencia-lų CD gydymo poveikį vėžiui vystytis gauti in vitro ir in vivo modeliuose. Vaistų nuo CD poveikis hiper-glikemijai pasireiškia per skirtingus mechanizmus, todėl manoma, kad jų poveikis vėžio rizikai taip pat nevienodas.

Daugiau nei 50 metų CD gydyti naudojamas bi-guanidas metforminas gerina audinių jautrumą insu-linui, turi papildomą poveikį gliukozės apykaitoje ir ląstelės augime dalyvaujantiems baltymams: AMPK (adenozinmonofosfato aktyvinama proteinkinazė) ir LKB1 (kepenų proteinkinazė, žinoma kaip naviko supresijos veiksnys) [55]. Įrodyta, kad metformino vartojimas susijęs su bendru vėžio rizikos sumažėji-mu (šansų santykis 0,86) [56]. Paminėtina, kad nors metforminas yra pirmo pasirinkimo vaistas 2-ojo tipo CD gydyti, dėl nežinomų priežasčių Lietuvoje, lyginant su kitomis trisdešimt keturiomis Europos

šalimis, šio vaisto skyrimas sergantiesiems CD yra vienas mažiausių [57].

Duomenys apie kitą jautrumą insulinui didinan-čių vaistų grupę – tiazolidindionus – yra prieštarin-gi. Nustatytas tiek teigiamas, tiek neutralus, tiek nei-giamas tiazolidindionų poveikis įvairių rūšių vėžiui [58–60]. Insulino sekretagogai – sulfanilkarbamidų grupės preparatai – siejami su didesne vėžio rizika, palyginti su metforminu ar kitų vaistų nuo diabeto vėžio rizika [61]. Tačiau šiose tyrimų imtyse apskri-tai buvo aptikta nedaug vėžio atvejų. Manoma, kad šie atvejai gali būti labiau susiję su insulino kiekį di-dinančiu, o ne tiesioginiu jų poveikiu. Pažymėtina, kad skirtingų sulfanilkarbamidų reikšmė nevienoda, kita vertus, trūksta patikimų duomenų apie sulfanil-karbamidų ilgalaikį poveikį vėžio vystymuisi [61].

Mažiausiai epidemiologinių duomenų yra apie naujų diabetui gydyti skiriamų preparatų, veikiančių per inkretinų sistemą (į gliukagoną panašaus pepti-do, GLP-1, agonistų ir dipeptidilpeptidazės, DPP-4, inhibitorių), poveikį vėžio patogenezei. Dabartiniai tyrimai su graužikais parodo galimą inkretinų po-veikį per GLP-1 receptorius, skatinantį graužikų skydliaukės ir kasos vėžio vystymąsi, tačiau toks poveikis žmonėms turėtų būti nežymus dėl mažesnės ar nesamos GLP-1 receptorių ekspresijos žmogaus kasos latakų ir skydliaukės ląstelėse [62]. Klinikiniai tyrimai yra prieštaringi ir nepakankami. JAV maisto ir vaistų administracijos nepageidaujamų reiškinių ataskaitų sistemoje nustatyta statistiškai patikimai di-desnė kasos vėžio rizika vartojant GLP-1 agonistus ir DPP-4 inhibitorius bei didesnė skydliaukės vėžio rizika vartojant GLP-1 receptoriaus agonistus. Dėl šių preparatų vartojimo padidėjusi kasos vėžio arba skyd liaukės vėžio rizika iki šiol nebuvo nustatyta jokiose kitose žmonių populiacijų analizėse ar kli-nikiniuose tyrimuose [62]. Literatūros duomenimis, ryšio tarp kitų lokalizacijų vėžio rizikos ir inkretinų terapijos nenustatyta [62].

Dėl anksčiau minėtų insulino veikimo mechaniz-mų išlieka neatsakytas klausimas ir dėl CD gydymo insulinu ilgalaikio poveikio. Prieš kelerius metus buvo paskelbti epidemiologinių tyrimų duomenys, rodantys galimą ryšį tarp ilgai veikiančio insuli-no glargino vartojimo ir padidėjusios vėžio rizikos. Vėlesnių analizių, atliktų nagrinėjant šių palygi-namųjų tyrimų privalumus ir trūkumus, rezultatai atskleidė, kad, atliekant pirminius ryšio tarp insuli-no glargino ir vėžio tyrimus, nebuvo įvertinti tokie svarbūs veiksniai, kaip CD trukmė ir gretutinės ligos, insulino dozė, gliukozės kiekio kraujyje rodiklių

2016/2(73) 15

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

variabilumas, insulino skyrimo indikacijos ir kiti ri-zikos veiksniai [63, 64]. Atsitiktinių imčių atvirame 5 metų tyrime, kuriame lyginta rizika susirgti vėžiu tarp CD sergančių asmenų, vartojusių vidutinės truk-mės insuliną NPH ir ilgo veikimo insuliną glarginą, skirtumų tarp vėžio rizikos nenustatyta [65].

Kol kas CD gydyti skiriamų vaistų poveikis vėžio rizikai yra nepakankamai išnagrinėtas, turimų duo-menų nepakanka arba jie yra netiesioginiai, priešta-ringi ir veikiami daugybės kitų veiksnių.

APIBENDRINIMASAtlikti tyrimai rodo, kad CD siejasi su padidėjusia kai kurios lokalizacijos vėžio rizika dėl bendrų abiem patologijoms rizikos veiksnių. Manoma, kad hiperin-sulinemija ir lėtinis uždegimas yra pagrindiniai vėžio atsiradimą sergant diabetu skatinantys mechanizmai. Trūksta duomenų dėl CD gydyti skirtų vaistų povei-kio vėžio rizikai ir cukrinio diabeto įtakos išgyvena-mumui dėl vėžio.

Cukrinis diabetas ir vėžys yra itin heterogeniškos lėtinės ligos, kurias lemia daugelis veiksnių, todėl tyrimus, skirtus jų tarpusavio ryšiui nagrinėti, atlikti sudėtinga. Akivaizdu, kad reikalingi didelės apimties tiek retrospektyvieji, tiek ir perspektyvieji tyrimai, kuriuose nagrinėjant šiuos ryšius būtų atsižvelgta į CD tipą, ligos trukmę, taikomą gydymą, metabolinės kontrolės kokybę, gretutines ligas, gyvenimo būdą, taip pat ir į hiperinsulinemijos reikšmę normalaus svorio CD nesergantiems asmenims bei įvairių audi-nių jautrumą augimą skatinantiems veiksniams, pri-klausomiems nuo insulino. Duomenų apie Lietuvos pacientų, sergančių CD ir vėžiu, padėtį pasaulio kon-tekste taip pat trūksta.

Dėl didėjančio sergamumo cukriniu diabetu, sie-kiant racionalios diabetu sergančių pacientų vėžio prevencijos ir gydymo, šie klausimai ateityje bus vis aktualesni.

Straipsnis gautas 2016-03-15, priimtas 2016-05-05

Literatūra1. International Diabetes Federation. IDF Diabetes Atlas

update poster, 7th edn. Brussels, Belgium: International Diabetes Federation, 2015. Prieiga per internetą: <http://www.diabetesatlas.org/>.

2. Richardson LC, Pollack LA. Therapy insight: Influence of type 2 diabetes on the development, treatment and outcomes of cancer. Nat Clin Prac. 2005;2:48-53.

3. Higienos institutas. Prieiga per internetą: <http://stat.hi.lt/default.aspx?report_id=168>.

4. Lietuvos vėžio registras. Prieiga per internetą: <http://www.nvi.lt/index.php?-1413089819>.

5. Lipunova N, Gurevičius R. Sergamumo 2-ojo tipo diabetu dinamika įvairiose gimimo kohortose 2002–2013 m. Lietuvoje. Visuomenės sveikata. 2015;3(70):39-45.

6. Vincerževskienė I, Krilavičiūtė A, Smailytė G. Trends in cancer incidence in Lithuania between 1991  and 2010. Acta Medica Lituanica. 2013;4(20):135-146.

7. Vigneri P, Frasca F, Sciacca L, Pandini G, Vigneri R. Diabetes and cancer. Endocr Relat Cancer. 2009;16(4):1103-1123.

8. Giovannucci E, Harlan DM, Archer MC, Bergenstal RM, Gapstur SM, Habel LA et al. Diabetes and cancer: a consensus report. Diabetes Care. 2010;33(7):1674-1685.

9. El-Serag HB, Hampel H, Javadi F. The association between diabetes and hepatocellular carcinoma: a systematic review of epidemiologic evidence. Clin Gastroenterol Hepatol. 2006;4:369-380.

10. Wang C, Wang X, Gong G, Ben Q, Qiu W, Chen Y et al. Increased risk of hepatocellular carcinoma in patients with diabetes mellitus: a systematic review and metaanalysis of cohort studies. Int J Cancer. 2012;130(7):1639-1648.

11. Huxley R, Ansary-Moghaddam A, Berrington de Gonzalez A, Barzi F, Woodward M. Type-II diabetes and pancreatic cancer: a meta-analysis of 36 studies. Br J Cancer. 2005;92(11):2076-2083.

12. Ben Q, Xu M, Ning X, Liu J, Hong S, Huang W et al. Diabetes mellitus and risk of pancreatic cancer: A meta-analysis of cohort studies. Eur J Cancer. 2011;47(13):1928-1937.

13. Friberg E, Orsini N, Mantzoros CS, Wolk A. Diabetes mellitus and risk of endometrial cancer: a meta-analysis. Diabetologia. 2007;50(7):1365-1374.

14. Larsson SC, Mantzoros CS, Wolk A. Diabetes mellitus and risk of breast cancer: a meta-analysis. Int J Cancer. 2007;121(4):856-862.

15. Jiang Y, Ben Q, Shen H, Lu W, Zhang Y, Zhu J. Diabetes mellitus and incidence and mortality of colorectal cancer: a systematic review and meta-analysis of cohort studies. Eur J Epidemiol. 2011;26(11):863-876.

16. Larsson SC, Wolk A. Diabetes mellitus and incidence of kidney cancer: a meta-analysis of cohort studies. Diabetologia. 2011;54(5):1013-1018.

17. Larsson SC, Orsini N, Brismar K, Wolk A. Diabetes mellitus and risk of bladder cancer: a meta-analysis. Diabetologia. 2006;49(12):2819-2823.

18. Mitri J, Castillo J, Pittas AG. Diabetes and risk of Non-Hodgkin‘s lymphoma: a meta-analysis of observational studies. Diabetes Care. 2008;31(12):2391-2397.

19. Kasper JS, Giovannucci E. A meta-analysis of diabetes mellitus and the risk of prostate cancer. Cancer Epidemiol Biomarkers Prev. 2006;15(11):2056-2062.

20. Davila JA, Morgan RO, Shaib Y, McGlynn KA, El-Serag HB. Diabetes increases the risk of hepatocellular carcinoma in the United States: a population based case control study. Gut. 2005;54:533-539.

21. Chen HF, Li CY, Chen P, See TT, Lee HY. Seroprevalence of hepatitis B and C in type 2  diabetic patients. J Chin Med Assoc. 2006;69:146-152.

22. Noy A, Bilezikian JP. Clinical review 63: diabetes and pancreatic cancer: clues to the early diagnosis of pancreatic malignancy. J Clin Endocrinol Metab. 1994;79:1223-1231.

23. Chari ST, Leibson CL, Rabe KG, Timmons LJ, Ransom J, de Andrade M et al. Probability of pancreatic cancer following diabetes: a population-based study. Gastroenterology. 2005;129:504-511.

24. Chari ST, Leibson CL, Rabe KG, Timmons LJ, Ransom J, de Andrade M et al. Pancreatic cancer associated diabetes mellitus: prevalence and temporal association with diagnosis of cancer. Gastroenterology. 2008;134:95-101.

25. Everhart J, Wright D. Diabetes mellitus as a risk factor for pancreatic cancer. A meta-analysis. JAMA. 1995;273:1605-1609.

26. Kaaks R. Nutrition, hormones, and breast cancer: is insulin the missing link? Cancer Causes and Control. 1996;7:605-625.

27. Will JC, Galuska DA, Vinicor F, Calle EE. Colorectal cancer: another complication of diabetes mellitus? Am J Epidemiol. 1998;147:816-825.

16 2016/2(73)

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

28. Chow WH, Gridley G, Fraumeni JF Jr, Jarvholm B. Obesity, hypertension, and the risk of kidney cancer in men. NEJM. 2000;343:1305-1311.

29. Zucchetto A, Dal Maso L, Tavani A, Montella M, Ramazzotti V, Talamini R et al. History of treated hypertension and diabetes mellitus and risk of renal cell cancer. Ann Oncol. 2007;18:596-600.

30. Betancourt-Albrecht M, Cunningham GR. Hypogonadism and diabetes. J Impot Res. 2003;15:14-20.

31. Coughlin SS, Calle EE, Teras LR, Petrelli J, Thun MJ. Diabetes mellitus as a predictor of cancer mortality in a large cohort of US adults. Am J Epidemiol. 2004;159:1160-1167.

32. Larsson SC, Orsini N, Wolk A. Diabetes mellitus and risk of colorectal cancer: a meta-analysis. J Natl Cancer Inst. 2005;97:1679-1687.

33. Meyerhardt JA, Catalano PJ, Haller DG, Mayer RJ, Macdonald JS, Benson AB III et al. Impact of diabetes mellitus on outcomes in patients with colon cancer. J Clin Oncol. 2003;21:433-440.

34. Barone BB, Yeh HC, Snyder CF, Peairs KS, Stein KB, Derr RL et al. Long-term all-cause mortality in cancer patients with preexisting diabetes mellitus: a systematic review and meta-analysis. JAMA. 2008;300:2754-2764.

35. Van de Poll-Franse LV, Houterman S, Janssen-Heijnen MLG, Dercksen MW, Coebergh JWW, Haak HR. Less aggressive treatment and worse overall survival in cancer patients with diabetes: A large population based analysis. Int J Cancer. 2007;120:1986-1992.

36. Yancik R, Wesley MN, Ries LA, Havlik RJ, Edwards BK, Yates JW. Effect of age and comorbidity in postmenopausal breast cancer patients aged 55 years and older. JAMA. 2001;285:885-92.

37. Yancik R, Wesley MN, Ries LA, Havlik RJ, Long S, Edwards BK et al. Comorbidity and age as predictors of risk for early mortality of male and female colon carcinoma patients: a population-based study. Cancer. 1998;82:2123-34.

38. Goodwin PJ, Ennis M, Pritchard KI, Trudeau ME, Koo J, Madarnas Y et al. Fasting insulin and outcome in early-stage breast cancer: results of a prospective cohort study. J Clin Oncol. 2002;20:42-51.

39. Position Statements: Diagnosis and classification of diabetes mellitus. Dia Care. 2004;27(1):5-10. 

40. Ma J, Li H, Giovannucci E, Mucci L, Qiu W, Nguyen PL et al. Prediagnostic body-mass index, plasma C-peptide concentration, and prostate cancer-specific mortality in men with prostate cancer: a long-term survival analysis. Lancet Oncol. 2008;9:1039-1047.

41. Buzzetti R, Di Pietro S, Giaccari A, Petrone A, Locatelli M, Suraci C et al. High titer of autoantibodies to GAD identifies a specific phenotype of adult-onset autoimmune diabetes. Diabetes Care. 2007;30:932-938.

42. Carstensen B, Read SH, Friis S, Sund R,  Keskimäki I, Svensson AM et al. Cancer incidence in persons with type 1  diabetes: a five-country study of 9,000 cancers in type 1 diabetic individuals. Diabetologia. 2016  May;59(5):980-8. doi: 10.1007/s00125-016-3884-9. Epub 2016 Feb 29.

43. Stevens RJ, Roddam AW, Beral V. Pancreatic cancer in type 1 and young-onset diabetes: systematic review and meta-analysis. Br J Cancer. 2007;96:507-509.

44. Denley A, Carroll JM, Brierley GV, Cosgrove L, Wallace J, Forbes B et al. Differential activation of insulin receptor substrates 1 and 2 by insulin-like growth factor-activated insulin receptors. Mol Cell Biol. 2007;27:3569-3577.

45. Papa V, Pezzino V, Costantino A, Belfiore A, Giuffrida D, Frittitta L et al. Elevated insulin receptor content in human breast cancer. J Clin Invest. 1990;86(5):1503-10.

46. Zhang H, Pelzer AM, Kiang DT, Yee D. Down-regulation of type I insulin-like growth factor receptor increases sensitivity of breast cancer cells to insulin. Cancer Res. 2007;67:391-397.

47. Kaaks R, Lukanova A. Energy balance and cancer: the role of insulin and insulin-like growth factor-I. Proc Nutr Soc. 2001;60:91-106.

48. Calle EE, Kaaks R. Overweight, obesity and cancer: epidemiological evidence and proposed mechanisms. Nat Rev Cancer. 2004; 4:579-591.

49. Vander Heiden MG, Cantley LC, Thompson CB. Understanding the Warburg effect: the metabolic requirements of cell proliferation. Science. 2009;324:1029-1033.

50. Heuson JC, Legros N. Influence of insulin deprivation on growth of the 7,12 dimethylbenz(a)anthracene-induced mammary carcinoma in rats subjected to alloxan diabetes and food restriction. Cancer Res. 1972;32:226-232.

51. Krone CA, Ely JT. Controlling hyperglycemia as an adjunct to cancer therapy. Integr Cancer Ther. 2005;4:25-31.

52. Dankner R, Chetrit A, Segal P. Glucose tolerance status and 20 year cancer incidence. Isr Med Assoc J. 2007;9:592-596.

53. Vigneri P, Frasca F, Sciacca L, Frittitta L, Vigneri R. Obesity and cancer. Nutr Metab Cardiovasc Dis. 2006;16:1-7.

54. Van Kruijsdijk RC, van der Wall E, Visseren FL. Obesity and cancer: the role of dysfunctional adipose tissue. Cancer Epidem Biomar Prev. 2009;18:2569-2578.

55. Ruderman N, Prentki M. AMP kinase and malonyl-CoA: targets for therapy of the metabolic syndrome. Nat Rev Drug Discov. 2004;3:340-351.

56. Evans JM, Donnelly LA, Emslie-Smith AM, Alessi DR, Morris AD. Metformin and reduced risk of cancer in diabetic patients. BMJ. 2005;330:1304-1305.

57. Health Consumer Powerhouse. Euro Health Consumer Index 2015. Prieiga per internetą: <http://www.healthpowerhouse.com/files/EHCI_2015/EHCI_2015_report.pdf>.

58. Govindarajan R, Ratnasinghe L, Simmons DL, Siegel ER, Midathada MV, Kim L et al. Thiazolidinediones and the risk of lung, prostate, and colon cancer in patients with diabetes. J Clin Oncol. 2007;25:1476-1481.

59. Koro C, Barrett S, Qizilbash N. Cancer risks in thiazolidinedione users compared to other anti-diabetic agents. Pharmacoepidemiol Drug Saf. 2007;16:485-492.

60. Ramos-Nino ME, MacLean CD, Littenberg B. Association between cancer prevalence and use of thiazolidinediones: results from the Vermont Diabetes Information System. BMC Medicine. 2007;5:17.

61. Bowker SL, Majumdar SR, Veugelers P, Johnson JA. Increased cancer-related mortality for patients with type 2 diabetes who use sulfonylureas or insulin. Diabetes Care. 2006;29:254-258.

62. Tseng CH, Lee KY, Tseng FH. An updated review on cancer risk associated with incretin mimetics and enhancers. J Environ Sci Health C Environ Carcinog Ecotoxicol Rev. 2015;33(1):67-124.

63. Smith U, Gale EA. Does diabetes therapy influence the risk of cancer? Diabetologia. 2009;52:1699-1708.

64. Pollak M, Russell-Jones D. Insulin analogues and cancer risk: cause for concern or cause for ce´le` bre? Int J Clin Pract. 2010;64:628-636.

65. Rosenstock J, Fonseca V, McGill JB, Riddle M, Halle JP, Hramiak I et al. Similar risk of malignancy with insulin glargine and neutral protamine Hagedorn (NPH) insulin in patients with type 2 diabetes: findings from a 5 year randomised, open-label study. Diabetologia. 2009;52:1971-1973.

2016/2(73) 17

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

SummaryDiabetes and cancer are both heterogeneous,

polietiological and severe chronic diseases. These illnesses are common in today‘s aging society, and their relationship could have an important impact on health and quality of life. Epidemiological studies in various countries indicate an increased risk of pancreatic, hepatic, breast, colorectal and endometrial cancer in patients with diabetes, as well as worse overall survival. One of the most important risk factors for cancer in people with diabetes is considered to be hyperinsulinemia, since insulin is a growth factor with metabolic and mitogenic properties and may act on malignant cells at both the receptor and post-receptor levels. In addition, obesity, hyperglycaemia, and oxidative stress may also contribute to the increased risk of cancer. It is debated, whether medications used to treat diabetes may have any influence, however, the only sufficient evidence suggests that the biguanide metformin reduces cancer risk.

Therefore, the complex relationship of diabetes and cancer requires investigation with further research and more clinical attention. The aim of this article is to discuss the available research on the association between diabetes and cancer and the possible mechanisms which may influence this connection.

Keywords: diabetes, cancer, risk, hyperinsulinemia.

Correspondence to Donata Linkevičiūtė-UlinskienėDepartment of Pathology, Forensic Medicine and PharmacologyFaculty of Medicine, Vilnius UniversityM. K. Čiurlionio str. 21, LT-03101 Vilnius, LithuaniaE-mail: donata.linkeviciute@mf.vu.lt

Received 15 March 2016, accepted 5 May 2016

Diabetes and Cancer

Donata Linkevičiūtė-Ulinskienė1, Giedrė Smailytė1, 2, Lina Zabulienė1

1Vilnius University, Faculty of Medicine, 2National Cancer Institute

18 2016/2(73)

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

SVEIKATOS STIPRINIMAS DARBE: VYKDYMO APIMTIS IR DARBUOTOJŲ DALYVAVIMUI ĮTAKOS TURINTYS VEIKSNIAI

Lolita Pilipavičienė, Saulius Vainauskas Higienos insti tutas

SantraukaStraipsnio tikslas – apžvelgti prieinamus duomenis apie sveikatos stiprinimo darbe vykdymo apimtį įvairiose šalyse

bei mokslinius įrodymus apie veiksnius, turinčius įtakos darbuotojų dalyvavimui šiose veiklose. Nustatyta, kad didelės įmonės dažniau vykdo sveikatos stiprinimo darbe veiklas nei vidutinio dydžio ar mažos įmonės. Taip pat išaiškėjo, kad įvairių šalių įmonių supratimas, ką laikyti sveikatos stiprinimu darbe, yra nevienareikšmis. Straipsnyje apžvelgiamas darbuotojų dalyvavimas sveikatos stiprinimo darbe veiklose. Sustruktūrinti ir aprašyti šiam dalyvavimui trukdantys ir jį skatinantys veiksniai.

Reikšminiai žodžiai: sveikatos stiprinimas darbe, trukdantys veiksniai, skatinantys veiksniai.

Adresas susirašinėti: Lolita PilipavičienėHigienos institutasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. lolita.pilipaviciene@dmc.lt

ĮVADASLiuksemburgo sveikatos stiprinimo darbe deklara-cija, priimta 1997 m. ir atnaujinta 2005 m., skelbia, jog sveikatos stiprinimas darbe (toliau – SSD) yra suderintos darbdavių, darbuotojų ir visuomenės pa-stangos dirbančiųjų sveikatai ir gerovei gerinti [1]. Paskutiniais metais Higienos instituto Profesinės sveikatos centre atliekamuose tyrimuose nagrinėta, kaip ir kokios sveikatos stiprinimo veiklos vykdo-mos Lietuvos įmonėse [2–4]. Taip pat parengti įvai-raus pobūdžio informaciniai leidiniai ir rekomen-dacijos, skirti padėti įmonėms stiprinti darbuotojų sveikatą [5–15]. Tad Lietuvoje darbuotojų sveikatos stiprinimas yra gana nauja ir perspektyvi profesinės sveikatos priežiūros sritis.

Užsienio autoriai dažnai pabrėžia, kad darbo-vietė – ideali vieta darbingo amžiaus suaugusių asmenų sveikatai stiprinti: galima pasiekti daug tokio amžiaus asmenų, įskaitant pažeidžiamas grupes, juos šviesti, motyvuoti, diegti įvairios apimties sveikatinimo veiklas, taikant ne tik in-dividualaus, bet ir organizacinio bei aplinkos lygmens intervencijų komponentus [16]. Suo-mių autoriai, sisteminėje apžvalgoje išanalizavę

sveikatos stiprinimo darbe veiksmingumą, tei-gia, kad sveikatos stiprinimas darbe turėtų apim-ti tiek darbuotojų fizinės, tiek psichikos sveikatos stiprinimą [17].

Darbe vykdant sveikatinimo veiklas galima su-mažinti širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiks-nius, pavyzdžiui, antsvorį / nutukimą, mažą fizinį aktyvumą, rūkymą [18–21]. SSD veiklos mažina darbuotojų nedarbingumą dėl ligos bei vyresnio amžiaus darbuotojų priešlaikinio išėjimo į pensiją riziką [17, 22–24]. Pagal poreikius pritaikytos SSD veiklos taip pat gali sumažinti darbuotojų kaitą bei padidinti įmonės produktyvumą [23, 25].

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti prieinamus duo-menis apie SSD vykdymo apimtį įvairiose šalyse bei mokslinius įrodymus apie darbuotojų dalyvavimui SSD veiklose įtakos turinčius veiksnius.

LITERATŪROS PAIEŠKAŠiame straipsnyje apžvelgtos literatūros ieškota Pubmed duomenų bazėje bei specializuotoje in-formacijos paieškos sistemoje Scholar google. Paieškai panaudotos šių raktažodžių kombinaci-jos: „health promotion“, „health care“, occupa-tional, workplace, worksite, worker*, employee*, statistic*, prevalence, „participation rate*“, bar-rier*, facilitator*, „enabling factor*“, incentive* ir pan. Straipsnyje apžvelgta literatūra, publikuota nuo 2001 m.

2016/2(73) 19

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

SVEIKATOS STIPRINIMO DARBE VYKDYMO APIMTIS Olandų tyrėjai atkreipia dėmesį, jog dažnai nėra len-gva darbo vietose taikyti SSD intervencijas (progra-mas). Jų teigimu, net nacionaliniu mastu diegiamų in-tervencijų, kurių veiksmingumas nustatytas tyrimais, sklaida gali būti sunki. Intervencija gali būti veiks-minga nedidelėje dalyje tyrime dalyvavusių ir susido-mėjusių įmonių, tačiau dauguma įmonių gali tiesiog apskritai nenorėti taikyti tokios intervencijos [16].

SSD veiklų vykdymo apimtis įvairiose šalyse, įskaitant Lietuvą, pateikta 1 lentelėje. Iš jos matyti, kad 34,1–82 proc. apklaustų įmonių nurodė, jog jos vykdo SSD veiklas. Dažniausiai vykdomų veiklų po-būdis, nurodytas įmonių, yra gana įvairus. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonės dažniausiai nurodė vykdžiusios dar-buotojų fizinio aktyvumo skatinimo veiklas [2]. Belgi-jos įmonėse dažniausiai vykdytos alkoholio vartojimo

prevencijos, Danijos – sveikos mitybos skatinimo, JAV – psichikos sveikatos stiprinimo veiklos [26–28]. Pietų Afrikos Respublikos įmonėse dažniausiai vyk-dytos su AIDS prevencija susijusios SSD veiklos [29].

Didelės įmonės dažniau vykdo SSD veiklas nei vidu-tinio dydžio ar mažos įmonės. Tai pastebėta Australijoje, Lenkijoje ir JAV [30–33]. Be to, smulkesnių įmonių die-giamos SSD programos apima mažiau veiklų [32, 33].

Beveik trečdalis (30,5 proc.) apklaustų JAV įmo-nių teigė, jog jų vykdomos SSD programos yra ilga-laikės ir trunka 10 ar daugiau metų [28]. Daugiau nei trečdalis (39 proc.) Lenkijos įmonių nurodė, jog ne tik įgyvendina teisės aktų reikalavimus, bet ir daro daugiau nei reglamentuojama teisės aktais, kad pa-gerintų savo darbuotojų sveikatą [31]. Vis dėlto, dau-gelio (54 proc.) Lenkijos darbo medicinos gydytojų nuomone, šios šalies darbdaviams trūksta susidomė-jimo darbuotojų sveikatos stiprinimu [34].

1 lentelė. Sveikatos stiprinimo darbe vykdymo apimtis

Autorius, metai, šaltinis

ŠalisTyrime daly-vavusių įmo-nių skaičius

Įmonių tipasDarbuotojų

skaičius įmonėse

Įmonių, vykdžiusių sveikatos stiprinimo veiklą, dalis (proc.)

Vykdytų sveikatos stiprinimo veiklų pobūdis

Beck, 2015 [71] Vokietija 6 500 Įvairios įmonės

Bent 1 darbuotojas ir daugiau

56 Dažniausiai individualūs darbuotojų sveikatos patikrinimai (31 proc.)

Hublet, 2016 [26] Belgija 88

Socialinės eko-nomikos įmonės (dirbtuvės, įdar-binančios fizinę ir psichikos negalią turinčius asmenis)

Nenurodyta 64,6

Alkoholio vartojimo prevencija (58,5 proc.), sveikos mitybos skatinimas (50 proc.), psichi-kos sveikatos stiprinimas (37,8 proc.), rūkymo prevencija (36,6 proc.), fizinio aktyvumo skati-nimas (28 proc.)

Jorgen-sen, 2013 [27]

DanijaNenurodytas (n = 9 835 darbuotojai)

Įvairios įmonės Nenurodyta 50 Dažniausiai sveikos mitybos skatinimas (53 proc.)

Kirilovas, 2014 [2] Lietuva 250

Didesnę profesinę riziką turinčios įmonės

100 ir daugiau 34,1

Dažniausiai fizinio aktyvumo (34,1 proc.), rūkymo prevencijos (32,9 proc.), streso kontrolės ir psi-chologinio klimato gerinimo (25,9 proc.) veiklos

Kolbe-Alexander, 2012 [29]

Pietų Afrikos Respub-lika

11 Nenurodyta Nenurodyta 66 Dažniausiai mokymai, sveikatos patikros ir konsultavimas, susiję su AIDS

Larsson, 2015 [72] Švedija 60 Municipalinės

įstaigos Nenurodyta

75 (individualaus lygmens veiklos);54 (organizacinio lygmens veiklos)

Dažniausia individualaus lygio veikla – saugos ir sveikatos mokymas (87 proc.). Dažniausia organizacinio lygio veikla – finansinė kom-pensacija už dalyvavimą sveikatos stiprinimo veiklose ne darbo valandomis (66 proc.)

Linnan, 2008 [28] JAV 730 Įvairios įmonės

Nuo 50 iki daugiau nei 750

Nenurodyta, tačiau 64,6 proc. įmonių turėjo bent 1 visu ar ne visu etatu dirbantį specialistą, tiesio-giai atsakingą už sveikatos stiprinimą darbe

Dažniausiai pagalbos darbuotojams progra-mos (siūlančios psichikos sveikatos gerinimo ir konsultavimo paslaugas) (44,7 proc.) ir nugaros pakenkimų prevencijos programos (45 proc.)

Puchalski, 2013 [31] Lenkija 1 002

Įvairios įmonės, išskyrus sveikatos priežiūros ir švieti-mo įstaigas

50 ir daugiau 82

Dažniausiai infrastruktūros (pavyzdžiui, valgyk lų, buitinių patalpų) estetinio vaizdo ir patogumo gerinimas (67 proc), darbo sąlygų gerinimas (pavyzdžiui, triukšmo mažinimas labiau nei reglamentuojami ribiniai dydžiai) (50 proc.), darbuotojų skiepijimas (47 proc.)

20 2016/2(73)

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

VEIKSNIAI, TURINTYS ĮTAKOS DARBUOTOJŲ DALYVAVIMUI SVEIKATOS STIPRINIMO DARBE VEIKLOSE Darbuotojų dalyvavimas SSD veiklose Tyrėjai, vertinantys SSD intervencijų (programų) veiksmingumą, pastebėjo, jog paprastai jose sutinka dalyvauti mažiau nei 50 proc. pakviestų darbuoto-jų (vidutiniškai 33 proc.), o tai labai mažina inter-vencijų veiksmingumą [27, 35]. Kai kurie tyrėjai nurodo, jog SSD programose sutinka dalyvauti tik apie 10 proc. pakviestų darbuotojų [36]. Kiti tyrėjai teigia, kad duomenų apie faktinį darbuotojų dalyva-vimą sveikatos stiprinimo programose, ypač skati-nančiose fizinį aktyvumą, trūksta [37]. Metaanalizę atlikę tyrėjai nustatė, kad fizinio aktyvumo skatini-mo darbe veiklose faktiškai dalyvauja 18–60 proc. darbuotojų, teigusių, jog ketina jose dalyvauti [38]. Be to, ne visi darbuotojai, pradėję dalyvauti SSD veiklose (programose), jose dalyvauja iki galo. Olandijoje 26 proc. tirtų gamybinių įmonių darbuo-tojų sutiko dalyvauti organizuojamose SSD veiklo-se, bet tik 11 proc. darbuotojų faktiškai dalyvavo minėtose veiklose per 6 mėn. trukusį stebėjimo lai-kotarpį [39].

Vykdant SSD veiklas kyla klausimas, ar jose da-lyvauja tie darbuotojai, kuriems šios veiklos būtų veiksmingiausios [40]. Analizuojant darbuotojus, dalyvaujančius ir nedalyvaujančius SSD, pagal demografinius rodiklius pastebėta, jog siūlomose

SSD veiklose dažniau linkusios dalyvauti moterys [35, 41, 42]. Kai kurie tyrėjai teigia, jog dalyvavę ir nedalyvavę SSD veiklose darbuotojai pagal amžių nesiskiria [35, 43], nors JAV tyrėjai pastebėjo, kad vyresnio amžiaus darbuotojai SSD programose daž-niau dalyvauja [41, 44].

Taip pat yra įvairių vertinimų, kokią įtaką dar-buotojų sveikatos būklė turi jų dalyvavimui SSD veiklose. Dažniausiai teigiama, jog SSD veiklose da-lyvauja tie darbuotojai, kurie subjektyviai savo svei-katą vertina blogiau nei gera [39, 41, 43]. Tačiau yra tyrėjų, teigiančių priešingai [27, 45] arba nustačiusių, jog dalyvaujančių ir nedalyvaujančių SSD veiklose darbuotojų sveikatos būklė nesiskiria [35]. Danijoje nustatyta, jog antsvorio turintys darbuotojai (KMI 25–30 kg/m2) dažniau nei kiti dalyvavo darbovietės organizuotuose kassavaitiniuose fizinių pratimų už-siėmimuose [27].

Pastebėta, kad įvairių veiklų SSD programose re-čiau dalyvauja rūkantys darbuotojai [41, 45].

Veiksniai, trukdantys darbuotojams dalyvauti SSD veikloseMokslinėje literatūroje aprašyti veiksniai, trukdan-tys darbuotojams dalyvauti SSD veiklose, pateikti 2 lentelėje.

Darbo (darbovietės) ir socialiniai veiksniaiDideli darbo reikalavimai – dažna darbuotojų nu-rodoma nedalyvavimo SSD veiklose priežastis.

2 lentelė. Veiksniai, turintys įtakos darbuotojų dalyvavimui sveikatos stiprinimo darbe veiklose

Veiksnių grupėVeiksniai, turintys įtakos darbuotojų dalyvavimui SSD veiklose

Trukdantys veiksniai Skatinantys veiksniaiVeiksnys Šaltiniai Veiksnys Šaltiniai

Darbo (darbovietės) ir socialiniai veiksniai

Dideli darbo reikalavimai 41, 44, 46–56 – –Vadovybės palaikymo stoka 48, 49, 57 Vadovybės palaikymas 45, 49, 51, 64Pagalbinės įrangos trūkumas 49 – –Socialinės paramos trūkumas 51 Socialinė parama 37, 39, 46, 48, 49, 51, 57

Intervencijos teikimo veiksniai

Nepatogus laikas ir / arba vieta 36, 56 Patogus laikas ir vieta 44, 65Informacijos trūkumas 37, 46, 57–59 Informacijos sklaida 41, 45, 65Pašalinio poveikio baimė 46, 48 – –– – Poreikių atitiktis 65– – Platesnė programos apimtis 41, 59– – Patrauklūs veiklų aspektai 20, 46, 48, 49, 51, 56– – Finansinė paskata 28, 41, 44, 59, 67, 68

Asmeniniai veiksniai

Laiko trūkumas 36, 37, 44, 48, 49, 51–54, 57, 58 – –Susidomėjimo (motyvacijos) stoka 28, 37, 46, 48, 51–54, 57, 60, 61 Noras keistis 46, 52Nuovargis 47, 62 – –Nepasitikėjimas savimi 48, 57, 63 – –Privatumo poreikis 62 – –– – Teigiami lūkesčiai 42

2016/2(73) 21

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

Pavyzdžiui, JAV įmonėse dirbantys darbininkai nu-rodė, jog dalyvauti SSD veiklose jiems trukdo dar-bas naktinėmis pamainomis bei neįprastos darbo va-landos [46]. JAV ir kitų šalių tarnautojai akcentavo ilgas darbo valandas ir teigė, jog darbo dienos metu jie neturi laiko SSD veikloms [44, 46–48]. Dide-liu darbo krūviu ir negalėjimu palikti darbo dažnai teisinosi ligoninių [41, 49–54] bei universitetų [55, 56] darbuotojai.

Vadovybės palaikymo stoka – kitas su darbovie-te susijęs veiksnys, kurį kaip nedalyvavimo SSD veiklose priežastį nurodė įvairių įmonių darbuo-tojai. Pavyzdžiui, darbuotojų teigimu, jų įmonė-se vyrauja fizinio aktyvumo neskatinanti kultūra (įmonių darbuotojai, įskaitant vadovus, iš esmės yra mažai susidomėję ar visai nesusidomėję fiziniu aktyvumu, kolektyve nekalbama apie fizinio akty-vumo skatinimą), trūksta tiesioginio vadovo palai-kymo, vadovai nepalankiai žiūri į tai, jog dalyvau-jant SSD veiklose reikėtų daryti darbo pertraukas [48, 49, 57].

Pagalbinės įrangos trūkumas. Jei įmonėje skati-namas darbuotojų fizinis aktyvumas, rakinamų spin-telių ar dušų nebuvimas gali būti veiksnys, trukdan-tis darbuotojams dalyvauti tokiose veiklose [49].

Socialinės paramos trūkumas. JAV slaugytojų padėjėjos nurodė, jog tie darbuotojai, kurie nedaly-vavo fizinio aktyvumo skatinimo darbe programoje, nepalaikė darbuotojų, dalyvavusių šioje programo-je, o tai labai apsunkino dalyvavimą [51].

Intervencijos teikimo veiksniaiNepatogus laikas ir / arba vieta. Nepatogus sveikos gyvensenos mokymų laikas [36] arba sunkiai pasie-kiama sporto salė [56] gali būti SSD veiklų organiza-vimo kliūtys.

Informacijos trūkumas – gana dažnai darbuotojų nurodomas veiksnys, sutrukdęs jiems dalyvauti SSD veiklose. Pavyzdžiui, vyrai gali manyti, kad taikoma fizinio aktyvumo programa skirta tik moterims, arba darbuotojams gali trūkti žinių ar instrukcijų, kaip naudoti sporto įrangą [46, 57]. Kartais darbuotojai nurodė iš viso nežinoję apie taikomą SSD programą arba nesupratę jos siūlomos naudos [58, 59]. Kitu atveju darbuotojai teigė, kad jiems trūko kassavaiti-nių SMS žinučių su priminimu [37].

Pašalinio poveikio baimė. Taikant kai kurias pro-gramas (pavyzdžiui, fizinio aktyvumo skatinimo) darbuotojai jose nedalyvavo dėl baimės patirti trau-mą arba dėl kitų nepageidaujamų pasekmių (pavyz-džiui, nonori sušilti, suprakaituoti) [46, 48].

Asmeniniai veiksniaiLaiko trūkumas – dažniausiai darbuotojų nurodo-ma nedalyvavimo SSD veiklose priežastis. Įvairių šalių ir įstaigų darbuotojai teigė neturintys laiko dalyvauti tokiose veiklose [36, 48, 51–54, 57, 58]. Kai kurių įstaigų darbuotojai netgi pabrėžė, jog jie neturi laiko nei prieš darbą, nei po jo, o pietų per-traukos laikas taip pat ribotas [44, 49]. Viename tyrime darbuotojai nurodė neturintys laiko užpil-dyti dėl dalyvavimo SSD programoje reikalingus dokumentus [37].

Susidomėjimo (motyvacijos) trūkumas. Dažnai skatinant darbuotojų fizinį aktyvumą paaiškėja, jog nemaža jų dalis fizinio aktyvumo nelaiko priorite-tine savo laisvalaikio veikla ir nesidomi fiziniu ak-tyvumu [37, 46, 52–54, 57, 60]. Kartais pasiūlytas fizinio aktyvumo veiklas darbuotojai laikė neįdo-miomis [57, 60]. Darbuotojai taip pat teigė darbe patiriantys daug streso ir per pertraukas norintys pailsėti, o fizinio aktyvumo jie nelaikė būdu stresui mažinti ar pailsėti [48, 51]. 63,5 proc. JAV įmonių nurodė, kad jų darbuotojams trūksta susidomėjimo įmonėje vykdomomis SSD programomis [28]. Vi-dutinio dydžio ir palyginti nedidelius atlyginimus darbuotojams mokančiose JAV įmonėse už SSD programas atsakingi asmenys teigė nesantys tikri, ar jų darbuotojai norėtų ir turėtų laiko dalyvauti SSD programose [61]. Olandijoje diegiant darbuo-tojų nutukimo prevencijos programą dalis dalyvau-ti pakviestų darbuotojų savo atsisakymą motyvavo poreikio nebuvimu, nes jautėsi sveiki [53]. Panašūs rezultatai gauti ir kitame tyrime [60]. Penktadalio Lenkijos darbo medicinos gydytojų nuomone, šios šalies įmonių darbuotojams trūksta susidomėjimo sveikatos stiprinimu [34].

Nuovargis. Kartais darbuotojai teigia esantys per daug pavargę, kad dalyvautų SSD veiklose [47, 62].

Nepasitikėjimas savimi pasireiškia, pavyzdžiui, drovumu daryti fizinius pratimus matant kitiems [48, 57, 63]. Todėl darbuotojai atsisako dalyvauti SSD veiklose.

Privatumo poreikis. 13 proc. darbuotojų, atsisa-kiusių dalyvauti Olandijos įmonėse taikytoje SSD programoje, nurodė, jog norėtų atskirti darbą ir as-meninį gyvenimą [62].

Veiksniai, skatinantys darbuotojus dalyvauti SSD veiklose2 lentelėje pateikti mokslinėje literatūroje aprašomi veiksniai, skatinantys darbuotojus dalyvauti SSD veiklose.

22 2016/2(73)

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

Darbo (darbovietės) ir socialiniai veiksniaiVadovybės palaikymas. JAV tyrėjų teigimu, vado-vybės parama yra labai svarbus veiksnys, kad SSD programa būtų veiksminga [64]. Kiti tyrėjai pabrė-žė aktyvaus aukštesnės ir vidutinės grandies vadovų palaikymo reikšmę, pavyzdžiui, pertraukų darbuoto-jams numatymą ir SSD veikloms reikiamų patalpų ar priemonių skyrimą, atitinkamai pakeičiant įmonės vidaus tvarką [45, 49, 51].

Socialinė parama – dažnai nurodomas veiksnys, skatinantis darbuotojus dalyvauti SSD veiklose. Tai galimybė darbo grafiką derinti su bendradarbiais, geranoriškas bendradarbių patarimas, kaip naudotis sporto įranga, jautimasis komandos dalimi, dalyva-vimas varžybose [46, 48, 57]. Taip pat tai bendradar-bių, šeimos narių ar draugų padrąsinimas dalyvauti SSD veiklose ir galimybė įgytomis žiniomis ar patir-timi pasidalyti su kitais [37, 39, 49, 51].

Intervencijos teikimo veiksniaiPatogus laikas ir vieta. Darbuotojai nurodė, jog SSD programų laiko ir vietos patogumas jiems yra svarbus dalyvavimo jose veiksnys [44, 65].

Informacijos sklaida. Darbuotojų dalyvavimui SSD programose įtakos turi tinkama informacijos apie šias veiklas sklaida [41, 45, 65]. Olandijos ty-rėjų teigimu, darbuotojus dalyvauti SSD veiklose pa-skatintų gerai parengta komunikacijos strategija, pa-siekianti darbuotojus, mažiausiai linkusius dalyvauti tokiose veiklose [45].

Poreikių atitiktis. Darbuotojų dalyvavimui SSD programose įtakos turi tai, ar šios programos atitin-ka konkrečių darbuotojų poreikius [65]. Pavyzdžiui, apklausus didelės ligoninės JAV darbuotojus paste-bėtas aktyvus darbuotojų, kurie šiuo metu nesportuo-ja, bet ketina tai daryti, susidomėjimas vaikščiojimo grupėmis, komandinėmis varžybomis, sveikatos ir fizinių pratimų užsiėmimais, galimybe pasikonsul-tuoti su asmeniniu treneriu [49]. Olandijoje apklau-sus gamybinių įmonių darbuotojus paaiškėjo, jog jie pageidautų fizinio aktyvumo skatinimo (55 proc.), bendro sveikatos stiprinimo (45 proc.), streso vady-bos (39 proc.), sveikos mitybos skatinimo (33 proc.), rūkymo mažinimo (7 proc.) veiklų [66].

Platesnė programos apimtis. JAV nustatyta, jog platesnėse (daugiau veiklų apimančiose) SSD pro-gramose dalyvauja didesnė dalis darbuotojų [41]. Darbuotojų dalyvavimą padidina jų sveikatos rizikos įvertinimas [59].

Patrauklūs veiklų aspektai. Darbuotojai nuro-dė labiau linkę dalyvauti SSD veiklose, jei jos yra

linksmos, veiklų metu (pavyzdžiui, fizinių pratimų metu) specialistai palaiko darbuotojų motyvaciją ir nedaro spaudimo, išsikeliami tikslai [46, 48, 51]. Darbuotojų motyvaciją padidina apdovanojimai [20]. JAV taikytos SSD programos metu slaugytojų padėjėjoms patiko sveiko maisto siūlymas už ma-žesnę kainą, kassavaitinė sveiko maisto degustacija, sveiko maisto receptų gavimas, kassavaitiniai svei-katos patarimai (pavyzdžiui, iškabinti personalo kambaryje), DVD su pratimais ir šokių žaidimais, nes jie buvo linksmi ir juos galima atlikti be instruk-toriaus [51]. 60 proc. apklaustų darbuotojų, kurie iki tol buvo fiziškai pasyvūs, nurodė, jog gavę žings-niamačius nusprendė dalyvauti fizinio aktyvumo skatinimo darbe programoje [49]. JAV universiteto darbuotojus žingsniamačiai taip pat motyvavo dau-giau judėti [56].

Finansinė paskata. Nemažai JAV atliktų ty-rimų nustatyta, kad darbuotojus dalyvauti SSD programose motyvuoja finansinė paskata [41, 44, 59, 67]. JAV įmonėse vykdant SSD programas taikoma vienos ar kitos formos paskatų sistema: mokamos piniginės priemokos, mažinamos svei-katos draudimo įmokos, suteikiamos apmokamos laisvos dienos, dovanojami marškinėliai, sporto krepšiai, dovanų čekiai. Dauguma tyrėjų sutinka, kad veiksmingiausios yra finansinės paskatos [28, 68]. JAV atliktame tyrime pastebėta, kad darbuoto-jams, iki galo dalyvavusiems sveikatos stiprinimo programoje, suteikus 1–2 laisvas apmokamas die-nas darbuotojų vyrų dalyvavimo SSD programose dažnis padidėjo nuo 24 proc. iki 60 proc. [67]. Vis dėlto kiti tyrėjai teigia, jog finansinės paskatos gali padidinti SSD programoje dalyvaujančių asmenų dalį, tačiau nebūtinai pagerėja jų sveikata [69]. Ki-tas tyrimas atskleidė, jog finansinė paskata didina dalyvaujančių rūkymo mažinimo darbe programo-je skaičių, tačiau rūkymo paplitimo mažėjimo ne-pastebėta [21].

Asmeniniai veiksniaiNoras keistis. JAV tyrėjai pastebėjo, jog vidinė mo-tyvacija (nepasisekę ankstesni bandymai išlaikyti sveiką gyvenseną) skatina darbuotojus dalyvauti rūkymo mažinimo darbe programoje [52]. Vidinę motyvaciją didina noras rūpintis savo sveikata ar išvaizda [46].

Teigiami lūkesčiai. Švedijoje pastebėta, kad streso darbe mažinimo programoje, teiktoje internetu, daž-niau dalyvavo darbuotojai, turintys teigiamų su pro-grama susijusių lūkesčių [42].

2016/2(73) 23

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

APIBENDRINIMASŠaltiniai, kuriuose autoriai aprašo realiai įmonėse tai-komų SSD veiklų apimtį, dažniausiai remiasi įmonių (vadovų ar atstovų) apklausomis. Didelės įmonės daž-niau vykdo SSD veiklas nei vidutinio dydžio ar mažos įmonės. Apžvelgiant įmonių nurodytą vykdytų SSD veiklų pobūdį išaiškėjo, kad įvairių šalių įmonių su-pratimas, ką laikyti sveikatos stiprinimu darbe, yra ne-vienareikšmis, nes vardytos įvairiausios veiklos. Kita vertus, mokslinėje literatūroje skelbiama daug tyrimų, nagrinėjančių SSD intervencijų (programų), kurios paprastai diegiamos vienoje ar keliose įmonėse tyri-mo tikslais, veiksmingumą. Dažniausiai tyrėjai verti-na darbe taikomų fizinio aktyvumo ir sveikos mitybos skatinimo, streso ir rūkymo mažinimo arba daugia-komponenčių intervencijų (programų) veiksmingumą.

Šiame straipsnyje taip pat aptarėme darbuotojų dalyvavimui SSD veiklose įtakos turinčius veiksnius. Apžvelgti duomenys gauti intervencijų (programų), kurių veiksmingumą vertino įvairių šalių tyrėjai, diegimo metu. Dažniausiai darbuotojų dalyvavimui SSD veiklose įtakos turinčius veiksnius tyrėjai ap-rašė vertindami fizinio aktyvumo skatinimo darbe

intervencijų veiksmingumą. Paaiškėjo, kad nemoka-mose sveikatos stiprinimo veiklose sutinka dalyvauti vidutiniškai kas trečias darbuotojas. Darbuotojai at-sisakymo dalyvauti priežastimi dažniausiai nurodo tokius veiksnius: laiko trūkumas, dideli darbo reika-lavimai, susidomėjimo stoka. Veiksniai, kurie daž-niausiai nurodomi kaip galintys paskatinti darbuoto-jus dalyvauti SSD veiklose, yra šie: socialinė parama, vadovybės palaikymas ir finansinė paskata.

Ne visi darbuotojai, pradėję dalyvauti SSD pro-gramoje, joje dalyvauja iki galo. Pavyzdžiui, taikant fizinio aktyvumo skatinimo intervencijas darbuotojų elgsenos pokyčiai pastebimi jau po 3–12 savaičių, tačiau teigiama, kad ilgalaikį elgsenos pokytį, trun-kantį ilgiau kaip 6 mėn., pasiekti yra sunku [70]. Ka-dangi atliktuose tyrimuose dažniausiai akcentuojama būtinybė didinti darbuotojų fizinį aktyvumą, pastebė-ta, jog skatinant darbuotojus daugiau vaikščioti dar-bo vietoje susiduriama su palyginti mažai kliūčių, o žingsniamačiai yra paprasta, nebrangi priemonė fizi-niam aktyvumui stebėti ir didinti.

Straipsnis gautas 2016-05-13, priimtas 2016-06-13

Literatūra1. The Luxembourg Declaration on Workplace Health Promotion in

the European Union. ENWHP, 2007.2. Kirilovas G, Jankauskas R, Eičinaitė-Lingienė R, Gorobecienė  D.

Lietuvos įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų žmogiškieji ištekliai ir vykdoma profesinės sveikatos priežiūros veikla. Visuomenės sveikata. 2014;1(64):33-39.

3. Bulotaitė L, Šorytė D, Šidagytė R, Vičaitė S. Sveikatos stiprinimo darbe veiklos, jų poreikis ir profesinės rizikos veiksniai reabilitacijos ir socialinės globos įstaigose. Visuomenės sveikata. 2014;3(66):79-89.

4. Higienos institutas. Profesinės sveikatos centras. Saugos ir sveikatos kultūra bei profesinės sveikatos paslaugos apdirbamosios gamybos įmonėse. Baigiamoji ataskaita. Vilnius, 2015.

5. Pajarskienė B, Vėbraitė I, Jasiukevičiūtė T. Rekomendacijos, kaip valdyti psichologinį smurtą darbo vietose. 2010. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Rekomendacijos/Rekom%20kaip%20valdyti%20psichol%20smurta%20darbo%20vietose.pdf>.

6. Pajarskienė B, Jankauskas R, Kaliatkaitė J. Konfliktų prevencija. Rekomendacijos mažoms įmonėms. 2012. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Rekomendacijos/Konfliktu%20prevencija%20mazoms%20imonems.pdf>.

7. Fizinio aktyvumo skatinimas darbo vietose. 2013. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Rekomendacijos/Fizinio%20aktyvumo%20skatinimas%20darbo%20vietose.pdf>.

8. Matevičiūtė T, Šidagytė R. Darbuotojų sveikos mitybos skatinimo rekomendacijos. 2013. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Rekomendacijos/Darbuotoju%20sveikos%20mitybos%20skatinimo%20rek.pdf>.

9. Vičaitė S. Sveikatos stiprinimo poreikių įmonėje vertinimas. 2013. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai /Rekomendacijos/Sveikatos%20stiprinimo%20poreikiu%20imoneje%20vertinimas.pdf>.

10. Kaliatkaitė J, Jasiukevičiūtė T. Darbo ir poilsio laiko derinimas darbo vietose. 2013. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Darbo%20ir%20poilsio%20laiko%20derinimas%20darbo%20vietose.pdf>.

11. Vičaitė S. Darbingumas: ilgo ir kokybiško darbingo amžiaus link. 2013. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Darbingumas%20ilgo%20ir%20kokybisko%20darbingo%20amziaus%20link.pdf>.

12. Kuodytė V, Jakubynaitė V, Vėbraitė I, Pajarskienė B. Metodinės rekomendacijos, kaip pagerinti psichikos sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių slaugytojų psichosocialinę darbo aplinką ir vykdyti pacientų smurto darbe prevenciją. 2014. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/ Rekomendacijos/REKOMENDACIJOS_darbo%20ir%20asmeninio %20gyvenimo%20derinimas.pdf>.

13. Testo formos rekomendacijos, kaip stiprinti sveikatą darbe. 2014. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Reko mendacijos/Fact%20sheet%20LT%204.pdf>.

14. Šorytė D, Pajarskienė B. Darbuotojų gerovės stiprinimas kuriant darbo ir asmeninio gyvenimo derinimui palankią darbo aplinką. 2015. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/ Rekomendacijos/REKOMENDACIJOS_darbo%20ir%20asmeninio %20gyvenimo%20derinimas.pdf>.

15. Kartunavičiūtė J. Darbdavių skatinimas rūpintis darbuotojų sveikata ir darbo vietų kokybe. 2015. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Darbdaviu%20skatinimas%20rupintis%20darbuotoju%20sveikata.pdf>.

16. Kwak L, Kremers SP, van Baak MA, Brug J. Participation rates in worksite-based intervention studies: health promotion context as a crucial quality criterion. Health Promot Int. 2006 Mar;21(1):66-9.

17. Kuoppala J, Lamminpää A, Husman P. Work health promotion, job well-being, and sickness absences--a systematic review and meta-analysis. J Occup Environ Med. 2008 Nov;50(11):1216-27.

18. Groeneveld IF, Proper KI, van der Beek AJ, Hildebrandt VH, van Mechelen W. Lifestyle-focused interventions at the workplace to reduce the risk of cardiovascular disease – a systematic review. Scand J Work Environ Health. 2010;36(3):202-215.

19. Verweij LM, Coffeng J, van Mechelen W, Proper KI. Meta-analyses of workplace physical activity and dietary behaviour interventions on weight outcomes. Obes Rev. 2011;12(6):406-429.

24 2016/2(73)

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

20. Freak-Poli RL, Cumpston M, Peeters A, Clemes SA. Workplace pedometer interventions for increasing physical activity. Cochrane Database Syst Rev. 2013 Apr 30;4:CD009209.

21. Hennrikus DJ, Jeffery RW, Lando HA, Murray DM, Brelje K, Davidann B, Baxter JS, Thai D, Vessey J, Liu J. The SUCCESS project: the effect of program format and incentives on participation and cessation in worksite smoking cessation programs. Am J Public Health. 2002 Feb;92(2):274-9.

22. Braun T, Bambra C, Booth M, Adetayo K, Milne E. Better health at work? An evaluation of the effects and cost-benefits of a structured workplace health improvement programme in reducing sickness absence. J Public Health (Oxf). 2015 Mar;37(1):138-42.

23. Renaud L, Kishchuk N, Juneau M, Nigam A, Téreault K, Leblanc MC. Implementation and outcomes of a comprehensive worksite health promotion program. Can J Public Health. 2008 Jan-Feb;99(1):73-7.

24. Siukola A, Virtanen P, Huhtala H, Nygård CH. Absenteeism following a workplace intervention for older food industry workers. Occup Med (Lond). 2011 Dec;61(8):583-5.

25. Mills PR, Kessler RC, Cooper J, Sullivan S. Impact of a health promotion program on employee health risks and work productivity. Am J Health Promot. 2007 Sep-Oct;22(1):45-53.

26. Hublet A, Maes L, Mommen J, Deforche B, De Bourdeaudhuij I. Health promotion interventions in social economy companies in Flanders (Belgium). BMC Public Health. 2016 Jan 5;16(1):11.

27. Jørgensen MB, Villadsen E, Burr H, Mortensen OS, Holtermann A. Does workplace health promotion in Denmark reach relevant target groups? Health Promot Int. 2015 Jun;30(2):318-27.

28. Linnan L, Bowling M, Childress J, Lindsay G, Blakey C, Pronk S, Wieker S, Royall P. Results of the 2004 National Worksite Health Promotion Survey. Am J Public Health. 2008 Aug;98(8):1503-9.

29. Kolbe-Alexander TL, Proper KI, Lambert EV, van Wier MF, Pillay JD, Nossel C, Adonis L, Van Mechelen W. Working on wellness (WOW): a worksite health promotion intervention programme. BMC Public Health. 2012 May 24;12:372.

30. Ackland T, Braham R, Bussau V, Smith K, Grove R, Dawson  B. Workplace Health and Physical Activity Program Review – Report. Department of Sport and Recreation. Western Australian Government. Perth. 2005.

31. Puchalski K, Korzeniowska E. Health promotion – the rationale and the obstacles in workplaces with different employment and financial soundness. Med Pr. 2013;64(6):743-54. PubMed PMID: 24645560.

32. McCoy K, Stinson K, Scott K, Tenney L, Newman LS. Health promotion in small business: a systematic review of factors influencing adoption and effectiveness of worksite wellness programs. J Occup Environ Med. 2014 Jun;56(6):579-87.

33. Harris JR, Hannon PA, Beresford SA, Linnan LA, McLellan DL. Health promotion in smaller workplaces in the United States. Annu Rev Public Health. 2014;35:327-42.

34. Puchalski K, Korzeniowska E, Pyzalski J, Wojtaszczyk P. Opinions of Polish occupational medicine physicians on workplace health promotion. Int J Occup Med Environ Health. 2005;18(3):241-9.

35. Robroek SJ, van Lenthe FJ, van Empelen P, Burdorf A. Determinants of participation in worksite health promotion programmes: a systematic review. Int J Behav Nutr Phys Act. 2009 May 20;6:26.

36. Person AL, Colby SE, Bulova JA, Eubanks JW. Barriers to participation in a worksite wellness program. Nutrition Research and Practice. 2010;4(2):149.

37. Bardus M, Blake H, Lloyd S, Suggs LS. Reasons for participating and not participating in a e-health workplace physical activity intervention. International Journal of Workplace Health Management. 2014;7(4):229-246.

38. Rhodes RE, de Bruijn GJ. How big is the physical activity intentionbehaviour gap? A meta-analysis using the action control framework. Br J Health Psychol. 2013;18(2):296-309.

39. Rongen A, Robroek SJ, van Ginkel W, Lindeboom D, Altink B, Burdorf A. Barriers and facilitators for participation in health promotion programs among employees: a six-month follow-up study. BMC Public Health. 2014;14:573.

40. Aittasalo M, Miilunpalo S. Offering physical activity counselling in occupational health care – does it reach the target group? Occup Med (Lond). 2006 Jan;56(1):55-8.

41. Grossmeier J. The influence of worksite and employee variables on employee engagement in telephonic health coaching programs: a retrospective multivariate analysis. Am J Health Promot. 2013 Jan-Feb;27(3):e69-80.

42. Hasson H, Brown C, Hasson D. Factors associated with high use of a workplace web-based stress management program in a randomized controlled intervention study. Health Educ Res. 2010 Aug;25(4):596-607.

43. Jørgensen MB, Rasmussen CD, Ekner D, Søgaard K. Successful reach and adoption of a workplace health promotion RCT targeting a group of high-risk workers. BMC Med Res Methodol. 2010 Jun 14;10:56.

44. Kruger J, Yore MM, Bauer DR, Kohl HW. Selected barriers and incentives for worksite health promotion services and policies. Am J Health Promot. 2007 May-Jun;21(5):439-47.

45. Niessen MA, Laan EL, Robroek SJ, Essink-Bot ML, Peek N, Kraaijenhagen RA, Van Kalken CK, Burdorf A. Determinants of participation in a web-based health risk assessment and consequences for health promotion programs. J Med Internet Res. 2013 Aug 9;15(8):e151.

46. Fletcher GM, Behrens TK, Domina L. Barriers and enabling factors for work-site physical activity programs: a qualitative examination. J Phys Act Health. 2008 May;5(3):418-29.

47. Blackford K, Jancey J, Howat P, Ledger M, Lee AH. Office-based physical activity and nutrition intervention: barriers, enablers, and preferred strategies for workplace obesity prevention, Perth, Western Australia, 2012. Prev Chronic Dis. 2013 Sep 12;10:E154.

48. McEachan RR, Lawton RJ, Jackson C, Conner M, Lunt J. Evidence, theory and context: using intervention mapping to develop a worksite physical activity intervention. BMC Public Health. 2008 Sep 22;8:326.

49. Phipps E, Madison N, Pomerantz SC, Klein MG. Identifying and assessing interests and concerns of priority populations for work-site programs to promote physical activity. Health Promot Pract. 2010 Jan;11(1):71-8.

50. Estabrook B, Zapka J, Lemon SC. Evaluating the implementation of a hospital work-site obesity prevention intervention: applying the RE-AIM framework. Health Promot Pract. 2012 Mar;13(2):190-7.

51. Flannery K, Resnick B. Nursing assistants‘ response to participation in the pilot worksite heart health improvement project (WHHIP): a qualitative study. J Community Health Nurs. 2014;31(1):49-60.

52. Kim A, Kamyab K, Zhu J, Volpp K. Why are financial incentives not effective at influencing some smokers to quit? Results of a process evaluation of a worksite trial assessing the efficacy of financial incentives for smoking cessation. J Occup Environ Med. 2011 Jan;53(1):62-7.

53. Verweij LM, Proper KI, Leffelaar ER, Weel AN, Nauta AP, Hulshof CT, van Mechelen W. Barriers and facilitators to implementation of an occupational health guideline aimed at preventing weight gain among employees in the Netherlands. J Occup Environ Med. 2012 Aug;54(8):954-60.

54. Strijk JE, Proper KI, van der Beek AJ, van Mechelen W. A process evaluation of a worksite vitality intervention among ageing hospital workers. Int J Behav Nutr Phys Act. 2011 Jun 10;8:58.

55. Gilson N, McKenna J, Cooke C. Experiences of route and task-based walking in a university community: qualitative perspectives in a randomized control trial. J Phys Act Health. 2008;5(1):176-82.

56. Butler CE, Clark BR, Burlis TL, Castillo JC, Racette SB. Physical Activity for Campus Employees: A University Worksite Wellness Program. J Phys Act Health. 2015 Apr;12(4):470-6.

57. Edmunds S, Hurst L, Harvey K. Physical activity barriers in the workplace: an exploration of factors contributing to non-participation in a UK workplace physical activity intervention. International Journal of Workplace Health Management. 2013;6(3):227-240.

58. Robroek SJ, Lindeboom DE, Burdorf A. Initial and sustained participation in an internet-delivered long-term worksite health promotion program on physical activity and nutrition. J Med Internet Res. 2012 Mar 5;14(2):e43.

59. Hill-Mey PE, Merrill RM, Kumpfer KL, Reel J, Hyatt-Neville B. A focus group assessment to determine motivations, barriers and effectiveness of a university-based worksite wellness program. Health Promot Perspect. 2013 Dec 31;3(2):154-64.

2016/2(73) 25

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGOS

60. Groeneveld IF, Proper KI, van der Beek AJ, Hildebrandt VH, van Mechelen W. Factors associated with non-participation and drop-out in a lifestyle intervention for workers with an elevated risk of cardiovascular disease. Int J Behav Nutr Phys Act. 2009 Dec 1;6:80.

61. Hannon PA, Garson G, Harris JR, Hammerback K, Sopher CJ, Clegg-Thorp C. Workplace Health Promotion Implementation, Readiness, and Capacity Among Mid-Sized Employers in Low-Wage Industries: A National Survey. J Occup Environ Med. 2012 November; 54(11):1337-1343.

62. Robroek SJ, van de Vathorst S, Hilhorst MT, Burdorf A. Moral issues in workplace health promotion. Int Arch Occup Environ Health. 2012 Apr;85(3):327-31.

63. Andersen LL. Influence of psychosocial work environment on adherence to workplace exercise. J Occup Environ Med. 2011 Feb;53(2):182-4.

64. Della LJ, DeJoy DM, Goetzel RZ, Ozminkowski RJ, Wilson MG. Assessing management support for worksite health promotion: psychometric analysis of the leading by example (LBE) instrument. Am J Health Promot. 2008;22(5):359-367.

65. Persson R, Cleal B, Bihal T, Hansen SM, Jakobsen MO, Villadsen E, Andersen LL. Why do people with suboptimal health avoid health promotion at work? Am J Health Behav. 2013;37(1):43-55.

66. Rongen A, Robroek SJ, van Ginkel W, Lindeboom D, Pet M, Burdorf  A. How needs and preferences of employees influence participation in health promotion programs: a six-month follow-up study. BMC Public Health. 2014 Dec 15;14:1277.

67. Hersey J, Williams-Piehota P, Sparling PB, Alexander J, Hill MD, Isenberg KB, Rooks A, Dunet DO. Promising practices in promotion of healthy weight at small and medium-sized US worksites. Prev Chronic Dis. 2008 Oct;5(4):A122.

68. Anderson DR, Grossmeier J, Seaverson ELD et al. The role of financial incentives in driving employee engagement in health management. ACSM‘s Health Fit J. 2008;12:18-22.

69. Gingerich SB, Anderson DR, Koland H. Impact of financial incentives on behavior change program participation and risk reduction in worksite health promotion. Am J Health Promot. 2012 Nov-Dec;27(2):119-22.

70. Biddle SJH, Mutrie N. Psychology of physical activity. Determinants, well-being and interventions. 2nd ed., London: Routledge, 2008.

71. Beck D, Lenhardt U, Schmitt B, Sommer S. Patterns and predictors of workplace health promotion: cross-sectional findings from a company survey in Germany. BMC Public Health. 2015 Apr 9;15:343.

72. Larsson R, Åkerlind I, Sandmark H. Managing workplace health promotion in  municipal organizations: The perspective of senior managers. Work. 2015 Oct 28.

SummaryThe aim of the article was to review available data

on the extent of the implementation of occupational health promotion, as well as scientific evidence on the factors influencing workers’ participation in these activities. It has been revealed that large companies more often carry out occupational health promotion activities than middle-sized and small ones. It has also been revealed that there is ambiguous understanding by the companies in different countries of what is considered as occupational health promotion. The article gives an overview of workers’ participation in occupational health promotion activities. The barriers

and facilitators to this participation have been structured and described.

Keywords: occupational health promotion, barriers, facilitators.

Correspondence to Lolita PilipavičienėInstitute of HygieneDidžioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: lolita.pilipaviciene@dmc.lt

Received 13 May 2016, accepted 13 June 2016

Occupational health promotion: extent of the implementation and factors influencing workers’ participation

Lolita Pilipavičienė, Saulius Vainauskas Institute of Hygiene

26 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

MIRTINGUMO NUO PLAUČIŲ VĖŽIO, IŠEMINĖS ŠIRDIES LIGOS IR LĖTINĖS OBSTRUKCINĖS PLAUČIŲ LIGOS ALTERNATYVI PROGNOZĖ LIETUVOJE TAIKANT SKIRTINGUS RŪKYMO PAPLITIMO POPULIACIJOJE SCENARIJUS

Sandra Mekšriūnaitė, Romualdas Gurevičius Higienos insti tutas

Santrauka Tikslas. Prognozuoti tikėtinus mirtingumo nuo plaučių vėžio, išeminės širdies ligos ir lėtinės obstrukcinės plaučių

ligos rodiklius Lietuvoje, atsižvelgiant į skirtingą rūkymo paplitimą.Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrime panaudota australų sukurta Prevent prognozavimo sistema, kuri tikėtiną mirtin-

gumą ateityje apskaičiuoja pagal dabartinę situaciją. Tyrime panaudoti duomenys apie Lietuvos demografinę padėtį, gy-ventojų mirtingumą, rūkymo paplitimą ir šio rizikos veiksnio įtaką ligų atsiradimui. Mirtingumas prognozuotas remiantis keliais scenarijais: netaikant jokios intervencijos (tik atsižvelgiant į esamą rūkymo paplitimą) ir taikant intervenciją (jeigu rūkymo paplitimas 20–64 m. amžiaus grupėje sumažėtų 5, 10, 20 ar 50 proc.). Rezultatai pateikiami kaip tikėtinas vyrų ir moterų mirtingumas (standartizuoti rodikliai ir jų pasikliautinieji intervalai) bei mirtingumas amžiaus grupėse.

Rezultatai. 20–64 m. amžiaus grupėje taikomos rūkymo paplitimo mažinimo priemonės statistiškai reikšmingai su-mažintų prognozuojamą mirtingumą nuo plaučių vėžio (vyrų – iki 33 proc., moterų – iki 24 proc.), tačiau galutinio rezul-tato reikėtų laukti iki 40 metų. Prognozuojamas vyrų mirtingumas nuo lėtinių obstrukcinių plaučių ligų galėtų sumažėti iki 50 proc., o moterų mirtingumas statistiškai reikšmingai nesumažėtų. Vyrų ir moterų mirtingumas nuo išeminės širdies ligos reikšmingai nesumažėtų.

Išvados. Rūkymo prevencinės priemonės prisidėtų prie gyventojų sveikatos rodiklių gerėjimo, tačiau mirtingumas nuo vienos dažniausių mirties priežasčių – išeminės širdies ligos – mažai pasikeistų, kadangi jos etiopatogenezėje reikš-mingą vaidmenį vaidina kiti svarbūs šios ligos rizikos veiksniai.

Reikšminiai žodžiai: išvengiamas mirtingumas, prognozė, rizikos veiksniai, rūkymas, prevencija, plaučių vėžys, išeminė širdies liga, lėtinė obstrukcinė plaučių liga.

Adresas susirašinėti: Sandra MekšriūnaitėHigienos institutasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. Sandra.Meksriunaite@hi.lt

ĮVADASLietuvos sveikatos 2014–2025 metų programoje (LSP) numatyta gerinti gyventojų sveikatos būklę mažinant rizikos veiksnių paplitimą. Siekiama, kad 2020 m. Lie-tuvos gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė pa-ilgėtų iki 75,8 metų, o 2025 m. – iki 77,5 metų (2012 m. vidutinė būsimo gyvenimo trukmė buvo 73,98 metų). Siekiant šio tikslo vienas iš paminėtų uždavinių yra su-mažinti rūkymo paplitimą tarp gyventojų [1].

Kalbant apie rūkymą reikia pasakyti, kad viduti-nio amžiaus (35–69 m.) rūkalių mirtingumas yra tris

kartus didesnis nei nerūkančių asmenų. Pusė pra-dėjusiųjų rūkyti paauglystėje ir neatsisakiusiųjų šio žalingo įpročio miršta nuo rūkymo sukeltų ligų. Ke-tvirtadalis rūkančių žmonių miršta sulaukę vidutinio amžiaus, jų gyvenimo trukmė yra 20–25 m. trumpes-nė nei nerūkančiųjų. Kiti miršta vyresniame amžiuje. Jų gyvenimo trukmė sumažėja 7–8 m., palyginti su nerūkančiais asmenimis [2].

LSP įvardyti tikslai yra pasiekiami. Norint pail-ginti vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę (VTGT) būtų lengviausia pradėti nuo mirčių, kurios laikomos išvengiamomis taikant pirminę profilaktiką (tabako vartojimo sukeliamos mirties priežastys yra būtent tokios), skaičiaus mažinimo [3]. Taigi numatant stra-teginius tikslus ir uždavinius sveikatos srityje labai aktualus tokių veiksnių, kaip tabako vartojimas,

2016/2(73) 27

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

mažinimas. Tai ypač svarbu Lietuvoje, nes mūsų ša-lyje rūkymo paplitimas tarp vyrų yra vienas didžiau-sių Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regione (moterų rūkymo paplitimas vidutinis) [4].

PSO atliktoje apžvalgoje apie tabako vartojimo prevenciją teigiama, kad geriausia priemonė, siekiant sumažinti tabako vartojimą, yra šių produktų kainos kėlimas. Nustatyta, kad 10 proc. padidinus tabako produktų kainą 3–10 proc. sumažėja pradedančių-jų rūkyti skaičius, 3 proc. padidėja metančių rūky-ti skaičius ir 11–13 proc. sutrumpėja metimo rūkyti truk mė. Nors dėl tokios kainų kėlimo politikos daž-nai į valstybių biudžetus patenka mažiau surenkamų mokesčių lėšų, tačiau tai atsiperka, nes [5]:

• mažiau rūkantys gyventojai mažiau serga ir su-mažėja jų gydymo išlaidos;

• valstybei tenka mažesnė našta dėl priešlaikinių darbingo amžiaus asmenų mirčių;

• kyla mažiau gaisrų dėl neatsargaus rūkymo;• darbuotojai yra produktyvesni, nes mažiau serga,

nedaro rūkymo pertraukėlių;• gyventojai sutaupo pinigus, kuriuos anksčiau

skirdavo tabako produktams;• retesni pasyvaus rūkymo atvejai ir pan.

Mūsų šalyje tabako kontrolės politika yra gana pažangi lyginant su kitomis Europos šalimis dėl pri-imto Lietuvos Respublikos (LR) tabako kontrolės įstatymo. Jame jau 1995 m. numatyta mokesčiais ir kitomis valstybinio reglamentavimo priemonėmis mažinti tabako gaminių prieinamumą, drausti nau-doti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas tabakui auginti, drausti tabako gaminių reklamą bei tabako gaminių įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimą, riboti rėmimą. Be to, pagal šį įstatymą tabako gaminiai buvo ir yra priskirti specialiems gaminiams, todėl su jais susijusioms veiklos rūšims ir vartojimui taiko-mas ypatingas valstybinis teisinis reglamentavimas. Iš pradžių būta sunkumų užtikrinant tokių griežtų reikalavimų laikymąsi, nes nebuvo institucijos, kuri galėtų tai kontroliuoti, tačiau 1996 m. įsteig-ta Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie LRV (dabar – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas), kuri ėmė vykdyti gana griežtą tabako kontrolę [6]. Vėliau, 2000 m., įsiga-liojęs tiesioginės ir netiesioginės tabako gaminių reklamos draudimas laikomas vienu iš svarbiausių teisinio tabako vartojimo reguliavimo laimėjimų. Tyrimų rezultatai rodo, jog įgyvendinus šį draudimą po dvejų metų stabilizavosi vyrų ir moterų rūkymo plitimas ir buvo apsunkintas rūkymo įvaizdžio for-mavimas visuomenėje [2].

Galima teigti, kad, nepaisant atskirų visuomenės grupių interesų ar rūkančių asmenų pasipriešinimo dėl griežtesnės šių sveikatą žalojančių veiksnių kontrolės priemonių, tabako vartojimo mažinimas neabejotinai duoda naudos visuomenei. Ši nauda matoma ir apžvel-giant šalies gyventojų mirtingumo rodiklių pokyčius.

Jeigu rūkymo paplitimas populiacijoje yra didelis, mirtingumas nuo ligų, siejamų su rūkymu, bėgant lai-kui padidėja. Deja, tai įvyksta post factum, kai nieko pakeisti nebegalima. Tačiau žinant rūkymo paplitimą dabartinėje populiacijoje galima prognozuoti, koks bus gyventojų mirtingumas ateityje dėl rūkymo su-keltų priežasčių, veikiant sąlygai caeteris paribus1. Dešimtmečius atliekami tyrimai mokslininkams lei-do nustatyti, kokio dydžio rizika susirgti ir numirti dėl rūkymo sukeltų priežasčių. Atitinkamai galima prognozuoti pokyčius, kuriuos sukeltų efektyvios rū-kymo prevencijos priemonės.

Minėtai prognozei atlikti tinka australų sukurtas Prevent modelis, kuris yra pakankamai pažangus ir nesudėtingas naudoti lyginant su anksčiau taikytais prognozavimo modeliais [7, 8]. Prevent modelis bū-simą populiacijos mirtingumą prognozuoja pagal ri-zikos veiksnius, jų paplitimą, santykinę ligų riziką, demografinius veiksnius ir dabartinę gyventojų svei-katos būklę [9].

Iki šiol Lietuvoje atliktas vienas tyrimas, kurio metu buvo prognozuojami Lietuvos gyventojų mir-tingumo pokyčiai per artimiausius 50 metų, jeigu būtų imtasi priemonių rūkymo, padidėjusio arterinio kraujospūdžio ir antsvorio paplitimui sumažinti. Ty-rimo rezultatai parodė, kad lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių, ypač rūkymo, pašalinimas nuo vai-kystės pastebimai pagerintų šalies gyventojų sveika-tos būklę jau po 20–30 metų [10]. Vienas šio darbo trūkumų buvo tai, kad modeliuojant taikyti seni Pre-vent programinės įrangos dokumentacijoje modelio kūrėjo naudoti Australijai tinkami rizikos veiksniai.

Taigi intervencijų, siekiančių sumažinti tabako vartojimo paplitimą ateityje, veiksmingumo ir galuti-nio rezultato (mirtingumo pokyčių) prognozė išlieka aktuali, juolab kai ne visos rūkymo vartojimo prie-monės šalyje yra išnaudotos.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKATyrime mirtingumui dėl išvengiamų priežasčių prog nozuoti naudojama kompiuterinė programa Prevent Plus 3.01 (beta). Šioje programoje taiko-mas L. Gunning-Schepers ir J. Barendregt 1989 m.

1 Liet. esant tokioms pačioms sąlygoms.

28 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

sukurtas Prevent modelis, kurio rezultatai mažai ski-riasi nuo kitų prognozavimo metodų (mikrosimulia-cinis POHEM ir Peto et al. metodai), nors patys mo-deliai iš esmės skiriasi [7, 8]. Prevent modelis buvo kelis kartus tobulintas, tačiau svarbiausias atnaujini-mas – galimybė numatyti gyventojų sergamumą [11].

Modelyje galima vienu metu naudoti kelis rizikos veiksnius ir ligas, kurias sukelia šie veiksniai. Rizi-kos veiksnių paplitimo pokyčiai populiacijoje daro įtaką mirtingumo rodiklių kitimui atsižvelgiant į me-tus, kurie reikalingi, kad ligos rizika pradėtų mažėti ir sumažėtų iki minimalios išnykus rizikos veiksnio ekspozicijai. Prevent modelis pateikia du scenari-jus: be intervencijos (reference) ir su intervencija (intervention). Šie scenarijai skiriasi tuo, jog pirma-jame scenarijuje netaikomos jokios priemonės, o in-tervenciniame scenarijuje – taikoma tam tikra inter-vencija [11]. Abu scenarijai pradedami skaičiuoti nuo bazinių metų (geriausiu atveju tai turėtų būti metai, apie kuriuos turima daugiausiai duomenų).

Prevent modelyje naudojami pagrindiniai matai ir jų paaiškinimai:

• rizikos veiksnio paplitimas pradinėje populiacijo-je ar jos dalyje (P0) ir po tam tikro laiko netaikant intervencijos (Pt

0) ir taikant intervenciją (Pt1);

• sergamumo dažnio santykis (IDR, Incidence Den-sity Ratio arba Rate Ratio, Relative Risk, RR) – sergamumo populiacijoje, kuri niekada neturėjo rizikos veiksnio, santykis su sergamumu populia-cijoje, kuri turėjo rizikos veiksnį;

• laiko įtakos dalis (TIF, trend impact fraction) – naujų ligos atvejų, išvengiamų esant įprastiems rizikos veiksnio paplitimo pokyčiams, santykis su naujais atvejais, kurie atsirastų, jeigu rizikos veiksnio paplitimas visiškai nepasikeistų (apskai-čiuojama žinant RR ir rizikos veiksnio paplitimą populiacijoje ankstesniais metais);

• potencialios įtakos dalis (PIF, potencial impact fraction) yra tam tikru laiko momentu išvengtų naujų atvejų skaičiaus santykis su atvejais, kurie būtų atsiradę, jeigu nebūtų taikyta intervencija;

• mirtingumas (M, mortality) – mirusiųjų santykis su gyventojų skaičiumi.Minėti parametrai gali būti pavaizduoti apiben-

drintoje Prevent modelio schemoje (1 pav.). Kairėje pateikiami scenarijaus be intervencijos, dešinėje – scenarijaus su intervencija žingsniai.

Scenarijaus be intervencijos atveju pagal dabarti-nį rizikos veiksnio paplitimą populiacijoje (P0) ir san-tykinę riziką (RR) apskaičiuojami nauji ligos atvejai

Rizikos veiksnio paplitimas P

0

Rizikos veiksnio

paplitimas Pt

0

Rizikos veiksnio

paplitimas Pt

1

TIFt

A TIF

t

B PIF

t

A x TIF

t

A PIF

t

B x TIF

t

B

Mt

A,0 M

t

B,0 M

t

A,1 M

t

B,1

POPt

0 POP

t

1

pokytis (0) + intervencija (1) pokytis (0)

RRA RR

B RR

A

RR

B

x M0

A x M

0

B x M

0

A x M

0

B

x POP0 x POP

0 x POP

0 x POP0

∆ = pasiektas sveikatos

pagerėjimas

1 pav. Apibendrinta Prevent modelio schema (viršutiniai indeksai (A, B) žymi skirtingas ligas) [9]

2016/2(73) 29

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

po metų. Kartu čia atsižvelgiama į įprastinius rizikos veiksnio paplitimo pokyčius, išreiškiamus laiko įta-kos dalimi (TIFt), kurie vyksta netaikant intervenci-jos. Pagal esamą mirtingumą (M0) dabartinėje popu-liacijoje apskaičiuojami nauji mirtingumo rodikliai (Mt) nuo konkrečios ligos po metų.

Analogiškai viskas vyksta ir taikant scenarijų su in-tervencija, tik šiuo atveju rizikos veiksnio paplitimas sumažinamas tam tikru procentu ir dėl to atsižvelgia-ma į potencialios įtakos dalį (PIFt). Pavyzdžiui, pasirin-kus, kad intervencija taikoma 2013 m. ir jos metu rizi-kos veiksnio paplitimas sumažėja 50 proc., ankstesnis (2012 m.) žinomas rizikos veiksnio paplitimas 2013 m. sumažinamas perpus ir ateinančiais prognozės metais išlieka sumažintas. Pagal tai atitinkamai perskaičiuo-jamas mirtingumas visu prognozuojamu laikotarpiu ir nurodomi jo pokyčiai dėl pritaikytos intervencijos.

Šis ciklas abiejų scenarijų atvejais yra kartoja-mas kasmet, kol gaunamas galutinis rezultatas – mir-čių skaičius paskutiniais prognozuojamais metais (2040 m.) su intervencija ir be intervencijos. Šių dvie-jų scenarijų rezultatų skirtumas (∆) laikomas pasiektu sveikatos pagerėjimu, kuris gali būti išreiškiamas mir-tingumu, absoliučiu mirčių skaičiumi arba VTGT.

Prevent modelyje skaičiuojant mirtingumo poky-čius dėl taikytų intervencijų atsižvelgiama į papil-domus rizikos veiksnius apibūdinančius aspektus – LAT ir LAG laikotarpį bei LAG funkciją:

• LAT – laikotarpis metais, kurie turi praeiti po ri-zikos veiksnio pašalinimo, kad santykinė rizika pradėtų mažėti;

• LAG – trumpiausias laikotarpis metais, kurie turi praeiti nuo LAT, kad santykinė rizika pasiektų mažiausią įmanomą lygį;

• LAG funkcija – LAG mažėjimo kreivės forma; gali būti linijinė, logistinė ir eksponentinė.Prevent prognozės sąlygos. Išvengiamo mirtin-

gumo prognozei pasirinktos šios sąlygos:• išvengiamos mirties priežastys, susijusios su rūky-

mu: plaučių vėžys (C34), išeminė širdies liga (I20–I25), lėtinė obstrukcinė plaučių liga (J40–J44);

• rūkymo kategorijos: „Nerūkantis“, „Kada nors rūkęs“, „Rūkantis“;

• rūkymo paplitimas pagal amžių (20–24; 25–34; 35–44; 45–54; 55–64) ir lytį (vyrai, moterys);

• metai: 2013–20602 m.;

2 Pasirinktų ligų LAT ir LAG laikų suma (pagal pasirinktus literatūros šaltinius) sudaro ne ilgiau nei 38 metus, tad galutinis taikytų intervencijų poveikis užtruktų iki 2051 m. – dėl šios priežasties prognozę atlikome iki 2060 m. Tačiau rezultatai vertinami ir 2025 m., kaip galutinis Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos terminas.

• mirtingumas: bendras ir nuo trijų išvengiamų išei-čių pagal amžiaus grupes ir lytį;

• intervencijos efektyvumas mažinant rūkymo pa-plitimą populiacijoje: 5 proc., 10 proc., 20 proc., 50 proc.;

• intervencija pradedama taikyti 2013 m. (todėl prognozė rodo, kaip sumažėtų mirtingumas iki 2060 m., jeigu rūkymo paplitimas būtų sumažėjęs jau 2013 m.).Informacijos šaltiniai:

• 2013–2014 m. Lietuvos gyventojų skaičius penk-metinėmis amžiaus grupėmis ir pagal lytį naudo-jamas iš Lietuvos statistikos departamento duo-menų bazės;

• prognozuojamas gyventojų skaičius penkmetinė-mis amžiaus grupėmis pagal lytį 2015–2060 m. naudojamas iš Eurostato duomenų bazės. Pasi-rinktas „pagrindinis scenarijus“ (angl. main sce-nario), kuriame atsižvelgiama į prognozuojamą gimstamumą, mirtingumą ir migraciją;

• naudojami 2008, 2010 ir 2012 m. vykdant su-augusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimus [12–14] gauti duomenys apie rūkymo paplitimą populiacijoje;

• 2012–2014 m. mirtingumas nuo plaučių vėžio, išeminės širdies ligos ir lėtinės obstrukcinės plau-čių ligos pagal lytį ir amžių gautas iš Mirties atve-jų ir jų priežasčių valstybės registro;

• naudojami atrinktų publikacijų duomenys apie rūkymo įtaką išvengiamoms išeitims (1 lentelė).

1 lentelė. Plaučių vėžio, išeminės širdies ligos ir lėtinės obstrukcinės plaučių ligos ryšys su rūkymu

Liga Rūkymo kategorija

Santykinė rizikaLAT LAG LAG

funkcijaVyrai Moterys

Plaučių vėžys [15, 16]

Nerūkantys 1 12 36 Ekspo-

nentinėKada nors rūkę 4,48 3,58Rūkantys 9,16 6,76

Išeminė širdies liga [17, 18]

Nerūkantys 1 12 15 LinijinėKada nors rūkę 1 1

Rūkantys 1,41 2,02Lėtinė obstrukcinė plaučių liga [19, 20]

Nerūkantys 1 1

1 20 LinijinėKada nors rūkę 2,87 2,02

Rūkantys 4,11 3,28

Rizikos veiksnių paplitimo duomenys. Rūkymo paplitimo populiacijoje duomenys neatitiko publi-kacijose naudojamų rizikos veiksnių kategorijų. Dėl šios priežasties rizikos veiksnio paplitimas apskai-čiuotas panaudojant kelias suaugusių Lietuvos žmo-nių gyvensenos tyrimų duomenų lenteles.

30 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

Turimi duomenys apie rūkymo paplitimą panau-doti sujungiant „kasdien rūkančių“, „retkarčiais rū-kančių“ ir „metusių rūkyti prieš 1–12 mėn.“ skaičių į vieną bendrą „rūkančių“ kategoriją. „Metę daugiau kaip prieš metus“ priskirti „kada nors rūkiusiems“, o „niekada nerūkę“ – „nerūkantiems“. Šios naujos kategorijos pasirinktos atsižvelgiant į tai, jog publi-kacijose, kuriose pateikiama santykinė rizika susirgti plaučių vėžiu, išemine širdies liga arba lėtine obs-trukcine plaučių liga, dažniausiai išskiriamos būtent tokios trys rūkymo kategorijos.

Mirtingumas. Skaičiuojant paamžinius mirtin-gumo baziniais metais (2013 m.) rodiklius pastebė-ta, kad kai kuriose amžiaus grupėse rodiklis gali būti nestabilus, o tai galėtų iškreipti prognozės rezultatus. Dėl šios priežasties nuspręsta apskaičiuoti mirtingu-mą panaudojus 2012–2014 m. duomenis, nes tokiu atveju 2013 m. yra laikotarpio viduryje ir rodikliai tampa stabilesni.

Mirtingumo rodikliai standartizuoti (naudojamas 2011 m. vidutinis metinis gyventojų skaičius pagal penkmetines amžiaus grupes). Apskaičiuoti standar-tizuotų rodiklių 95 proc. pasikliautinieji intervalai.

REZULTATAIPlaučių vėžysIš nagrinėjamų ligų plaučių vėžys glaudžiausiai susi-jęs su rūkymu. Rūkymas 6–9 kartus padidina plaučių vėžio riziką ir svariai prisideda prie mirtingumo nuo

šios ligos. Vyrai nuo plaučių vėžio miršta maždaug 5 kartus dažniau nei moterys.

Remiantis esama situacija prognozuojama, kad mirtingumas nuo plaučių vėžio turėtų padidėti (2 pav.). Tik intervencija, kuri 50 proc. sumažintų 20–64 m. amžiaus vyrų rūkymo paplitimą, galėtų sta-tistiškai reikšmingai iki 2025 m. sumažinti progno-zuojamą vyrų mirtingumą nuo plaučių vėžio (maž-daug 6 proc.). Ilgesnėje perspektyvoje prognozuoja-mas mirtingumas dėl 50 proc. intervencijos sumažėtų dar labiau: vyrų – 33 proc., moterų – 24 proc. Kitos intervencijos taip pat sumažintų mirtingumą nuo šios ligos, tačiau poveikis būtų mažesnis (2 lentelė).

Pritaikius bet kurią intervenciją galutinis jos po-veikis mirtingumui būtų matomas tik apie 2050 m., nes tiek laiko užtrunka LAT + LAG laikotarpis nuo rūkymo ekspozicijos sumažėjimo (apie 38 metus).

Vyrų mirtingumas nuo plaučių vėžio pamažu didė-ja nuo 40–44 m. amžiaus ir piką pasiekia aštuntajame gyvenimo dešimtmetyje, o moterų mirtingumas aiš-kaus piko penkmetinėse amžiaus grupėse neturi, nors mirtingumas pradeda didėti tame pačiame amžiuje, kaip ir vyrų (3 pav.). Jeigu 20–64 m. amžiaus grupėje vyrų ir moterų rūkymo paplitimas sumažėtų 50 proc., tai vyrų mirtingumas nuo plaučių vėžio sulaukus 40–94 m. pastebimai sumažėtų, o vyrų mirtingumo nuo plaučių vėžio pikas aštuntajame gyvenimo de-šimtmetyje sumažėtų apie 28 proc. 50 m. ir vyresnių moterų mirtingumas nuo plaučių vėžio penkmetinėse

20602050204020352030202520202013

100

90

80

70

60

50

40

Metai

100

000

gyv.

Tendencija5 proc. intervencija10 proc. intervencija

20 proc. intervencija50 proc. intervencija

20602050204020352030202520202013

15

14

13

12

11

10

9

Metai

100

000

gyv.

Vyrai Moterys

2 pav. Vyrų ir moterų tikėtino mirtingumo nuo plaučių vėžio prognozė skirtingų intervencijų atvejais (standartizuoti rodikliai)

2016/2(73) 31

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

amžiaus grupėse yra 5–8 kartus mažesnis nei vyrų. 50 proc. sumažėjus 20–64 m. amžiaus moterų rūky-mo paplitimui, jų mirtingumas nuo šios ligos sulau-kus 50 m. galėtų sumažėti apie 20–30 proc.

Išeminė širdies ligaIšeminė širdies liga (IŠL) yra viena dažniausių mirties priežasčių Lietuvoje – šios ligos sudaro daugiau nei trečdalį visų mirčių priežasčių. Deja, mirtingumą dėl

IŠL rūkymas veikia mažiausiai iš nagrinėjamų ligų (atsižvelgiant į santykinę riziką), be to, dėl šių ligų dažniausiai mirštama sename amžiuje. Todėl tyrimo metu 20–64 m. amžiaus grupėje taikytos intervencijos beveik nepaveiktų mirtingumo nuo IŠL: prognozuo-jamas mirtingumas sumažėtų vos 1–2 proc. (4 pav.).

2 lentelė. Tikėtinas mirtingumas nuo plaučių vėžio 2013, 2025 ir 2040 m. pagal lytį skirtingų intervencijų atvejais (standartizuotas rodiklis ir 95 proc. PI)

Metai TendencijaIntervencija

5 proc. 10 proc. 20 proc. 50 proc.VYRAI

2013 93,2 (91,4; 95)

93,2 (91,4; 95)

93,2 (91,4; 95)

93,2 (91,4; 95)

93,2 (91,4; 95)

2025 94,4 (92,6; 96,2)

93,7 (91,9; 95,5)

93,1 (91,3; 94,9)

91,9 (90,1; 93,7)

88,8 (87; 90,6)

2040 94,1 (92,1; 96,1)

91 (89; 93)

87,8 (85,9; 89,7)

81,5 (79,6; 83,4)

62,3 (60,7; 63,9)

MOTERYS2013 12,8

(12,3; 13,3)12,8

(12,3; 13,3)12,8

(12,3; 13,3)12,8

(12,3; 13,3)12,8

(12,3; 13,3)

2025 12,9 (12,4; 13,4)

12,9 (12,4; 13,4)

12,9 (12,4; 13,4)

12,8 (12,3; 13,3)

12,4 (11,9; 12,9)

2040 13,2 (12,6; 13,8)

12,9 (12,3; 13,5)

12,6 (12; 13,2)

12 (11,4; 12,6)

10 (9,5; 10,5)

400

300

200

100

0

Amžiaus gr.

100

000

gyv.

Vyrai ( tendencija)Vyrai ( intervencija)

Moterys (tendencija)Moterys ( intervencija)

0–4

5–9

10–1

415

–19

20–2

425

–29

30–3

435

–39

40–4

445

–49

50–5

455

–59

60–6

465

–69

70–7

475

–79

80–8

485

–89

90–9

495

+

3 pav. Vyrų ir moterų paamžinis mirtingumas nuo plaučių vėžio (esama situacija) ir tikėtini pokyčiai 50 proc. suma-žinus 20–64 m. amžiaus gyventojų rūkymo paplitimą (ga-lutinis intervencijos poveikis)

20602050204020352030202520202013

650

645

640

635

630

625

620

Metai

100

000

gyv.

20602050204020352030202520202013

380

375

370

365

360

355

350

Metai

100

000

gyv.

Tendencija5 proc. intervencija10 proc. intervencija

20 proc. intervencija50 proc. intervencija

Vyrai Moterys

4 pav. Vyrų ir moterų tikėtino mirtingumo nuo išeminės širdies ligos prognozė skirtingų intervencijų atvejais (standar-tizuoti rodikliai)

32 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

poveikis būtų matomas praėjus maždaug 17 metų. Mirtingumas nuo IŠL labai priklauso nuo am-

žiaus, todėl paamžinis mirtingumas su kiekvienais metais didėja. 95 m. ir vyresnių gyventojų grupėje 1 iš 4 asmenų miršta nuo IŠL (5 pav.).

20 proc. ir mažesnio efektyvumo intervencijos būtų nepakankamos, kad padarytų statistiškai reikš-mingą įtaką mirtingumo nuo IŠL rodikliams. 50 proc. intervencija būtų reikšmingesnė vyrų mirtingumui sumažinti (4 pav.). Galutinis bet kurios intervencijos

3 lentelė. Tikėtinas mirtingumas nuo išeminės širdies li-gos 2013, 2025 ir 2040 m. pagal lytį skirtingų intervencijų atvejais (standartizuotas rodiklis ir 95 proc. PI)

Metai TendencijaIntervencija

5 proc. 10 proc. 20 proc. 50 proc.VYRAI

2013 643,5 (638,9; 648,1)

643,5 (638,9; 648,1)

643,5 (638,9; 648,1)

643,5 (638,9; 648,1)

643,5 (638,9; 648,1)

2025 643,5 (639,1; 647,9)

642,6 (638,2;

647)

641,7 (637,3; 646,1)

640 (635,6; 644,4)

634,6 (630,2;

639)2040 642

(637,8; 646,2)

640,6 (636,4; 644,8)

639,1 (634,9; 643,3)

636,2 (632;

640,4)

627,3 (623,1; 631,5)

MOTERYS2013 371,5

(368,8; 374,2)

371,5 (368,8; 374,2)

371,5 (368,8; 374,2)

371,5 (368,8; 374,2)

371,5 (368,8; 374,2)

2025 371,9 (369,4; 374,4)

371,7 (369,2; 374,2)

371,6 (369,1; 374,1)

371 (368,5; 373,5)

369,5 (367; 372)

2040 371,8 (369,1; 374,5)

371,3 (368,6;

374)

370,9 (368,2; 373,6)

370 (367,3; 372,7)

367,3 (364,6;

370)

25 000

20 000

15 000

10 000

5000

0

Amžiaus gr.

100

000

gyv.

Vyrai ( tendencija)Vyrai ( intervencija)

Moterys ( tendencija)Moterys ( intervencija)

0–4

5–9

10–1

415

–19

20–2

425

–29

30–3

435

–39

40–4

445

–49

50–5

455

–59

60–6

465

–69

70–7

475

–79

80–8

485

–89

90–9

495

+

5 pav. Vyrų ir moterų paamžinis mirtingumas nuo iše-minės širdies ligos (esama situacija) ir tikėtini pokyčiai 50 proc. sumažinus 20–64 m. amžiaus gyventojų rūkymo paplitimą (galutinis intervencijos poveikis)

20602050204020352030202520202013

56

54

52

50

48

46

44

42

40

Metai

100

000

gyv.

20602050204020352030202520202013

12

11

10

9

8

Metai

100

000

gyv.

Tendencija5 proc. intervencija10 proc. intervencija

20 proc. intervencija50 proc. intervencija

Vyrai Moterys

6 pav. Vyrų ir moterų tikėtino mirtingumo nuo lėtinės obstrukcinės plaučių ligos prognozė skirtingų intervencijų atvejais (standartizuoti rodikliai)

2016/2(73) 33

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

Lėtinė obstrukcinė plaučių ligaLėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) yra dažnes-nė pensinio nei darbingo amžiaus gyventojų mirties priežastis, todėl sumažinus 20–64 m. amžiaus gyven-tojų rūkymą mirtingumas nuo šios priežasties mažai pasikeistų (6 pav., 4 lentelė). 5–20 proc. efektyvumo intervencijos vyrų mirtingumo nuo LOPL beveik ne-pakeistų, o 50 proc. efektyvumo intervencija prog-nozuojamą vyrų mirtingumą prognozės laikotarpiu statistiškai reikšmingai sumažintų maždaug 13 proc. Moterų mirtingumas nuo LOPL dėl taikomų inter-vencijų taip pat sumažėtų, tačiau šis pokytis nebūtų statistiškai reikšmingas. Bet kuri 20–64 m. amžiaus grupėje taikyta rūkymo paplitimo mažinimo priemo-nė mirtingumo nuo LOPL iki 2025 m. reikšmingai nesumažintų.

Mirtingumas nuo LOPL piką pasiekia 80–94 m. amžiaus grupėje. Šio mirtingumo rūkymo interven-cijos, taikytos 20–64 m. amžiaus grupėje, beveik ne-paveiktų, nes LAT + LAG suma yra 21 metai, todėl intervencijų poveikis atsispindi maždaug iki 85 gy-venimo metų.

Apibendrindami tyrimo rezultatus matome, kad tabako vartojimo intervencijos 20–64 m. amžiaus grupėje labiausiai sumažintų mirtingumą nuo plau-čių vėžio, o kitoms mirties priežastims (IŠL ir LOPL) įtaka būtų minimali ir mažai pastebima.

4 lentelė. Tikėtinas mirtingumas nuo lėtinės obstrukcinės plaučių ligos 2013, 2025 ir 2040 m. pagal lytį skirtingų in-tervencijų atvejais (standartizuotas rodiklis ir 95 proc. PI)

Metai TendencijaIntervencija

5 proc. 10 proc. 20 proc. 50 proc.VYRAI

2013 51,1 (49,6; 52,6)

51,1 (49,6; 52,6)

51,1 (49,6; 52,6)

51,1 (49,6; 52,6)

51,1 (49,6; 52,6)

2025 51,6 (50,2;

53)

51,4 (50;

52,8)

51 (49,6; 52,4)

50,6 (49,2;

52)

49,2 (47,8; 50,6)

2040 51,6 (50,2;

53)

50,9 (49,5; 52,3)

50,3 (48,9; 51,7)

49 (47,6; 50,4)

44,9 (43,6; 46,2)

MOTERYS2013 10

(9,6; 10,4)

10 (9,6; 10,4)

10 (9,6; 10,4)

10 (9,6; 10,4)

10 (9,6; 10,4)

2025 10 (9,6; 10,4)

10 (9,6; 10,4)

10 (9,6;

10,4)

10 (9,6; 10,4)

9,8 (9,4; 10,2)

2040 10 (9,5; 10,5)

10 (9,5; 10,5)

10 (9,5; 10,5)

9,9 (9,4; 10,4)

9,5 (9; 10)

700

600

500

400

300

200

100

0

Amžiaus gr.

100

000

gyv.

Vyrai (tendencija)Vyrai (intervencija)

Moterys (tendencija)Moterys (intervencija)

0–4

5–9

10–1

415

–19

20–2

425

–29

30–3

435

–39

40–4

445

–49

50–5

455

–59

60–6

465

–69

70–7

475

–79

80–8

485

–89

90–9

495

+

7 pav. Vyrų ir moterų paamžinis mirtingumas nuo lėti-nės obstrukcinės plaučių ligos (esama situacija) ir tikėtini pokyčiai 50 proc. sumažinus 20–64 m. amžiaus gyventojų rūkymo paplitimą (galutinis intervencijos poveikis)

REZULTATŲ APTARIMASTyrimo metu buvo prognozuojamas mirtingumas nuo trijų su tabako vartojimu siejamų priežasčių – plaučių vėžio, IŠL ir LOPL. Kaip rodo tyrimo rezultatai, jei-gu per ateinančius kelis dešimtmečius nesikeistų rū-kymo paplitimas ir pasitvirtintų gyventojų skaičiaus ir struktūros prognozė, mirtingumas nuo šių trijų ligų nesumažėtų arba šiek tiek padidėtų.

IŠL etiopatogenetinėje grandinėje greta rūkymo didelį vaidmenį vaidina kiti svarbūs priežastiniai veiksniai. Dėl to vien rūkymo kontrolės priemonės padarytų tik nedidelę įtaką mirtingumui nuo IŠL. Taip yra dėl to, kad rūkančių asmenų santykinė IŠL rizika yra palyginti nedidelė (vyrų – 1,41; moterų – 2,02). Kadangi išimtinai tik rūkymo prevencija nepa-darytų didelės įtakos mirtingumui nuo IŠL, todėl šios ligos atveju reikėtų imtis kitų priemonių mirtingumui sumažinti, pavyzdžiui, cholesterolio kiekio kraujyje kontrolės, fizinio aktyvumo skatinimo, kūno masės indekso kontrolės, arterinio kraujo spaudimo regulia-vimo [21].

Kita liga, kuriai įtaką daro rūkymas, yra LOPL. Lyginant su PSO Europos regiono šalių mirtingumu, Lietuvoje mirtingumas nuo šios ligos yra mažesnis [22]. Tačiau prognozuojama, kad dėl intensyvaus gyventojų senėjimo mirčių nuo LOPL dalis bendro-je populiacijoje turėtų padidėti daugiau nei dvigu-bai. Kadangi dėl šios ligos dažniau miršta vyresnio

34 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

amžiaus žmonės, ateityje būtų sunku sumažinti mir-tingumo nuo LOPL rodiklius, jeigu prognozė dėl gyventojų senėjimo pasitvirtintų. Vien tik dėl inter-vencinių priemonių, sietinų su rūkymu, taikymo mir-tingumas nuo LOPL mažėtų lėtai ir 2025 m. standar-tizuoti rodikliai būtų sumažėję apie 3 proc. Prie lėto intervencijos efekto prisideda ir tai, kad LOPL pri-skiriamas LAT + LAG laikotarpis yra apie 21 metai, todėl atliktos prognozės sąlygomis 20–64 m. amžiaus populiacijoje taikyta intervencija nepaveiktų 85 m. ir vyresnių asmenų mirtingumo nuo LOPL. Tikėtina, kad toks rezultatas gaunamas dėl Prevent modelio ypatumų [23], o realybėje rezultato būtų galima tikė-tis ir vyresnėse amžiaus grupėse.

Mirtingumas nuo plaučių vėžio yra didesnis vy-resniame amžiuje, tad dėl gyventojų senėjimo mirčių nuo plaučių vėžio dalis bendroje populiacijoje taip pat turėtų padidėti. Reikėtų nepamiršti to, kad vyrų mirtingumo nuo plaučių vėžio rodikliai Lietuvoje jau dabar yra didesni nei PSO Europos regiono vidurkis [22]. Plaučių vėžys iš visų nagrinėjamų ligų pasižymi didžiausia santykine rizika esant rizikos veiksnio eks-pozicijai (rūkymui). Atsižvelgiant į santykinę riziką, plaučių vėžio rizika metusiems rūkyti yra netgi dides-nė nei LOPL ir IŠL rizika vis dar rūkantiems asme-nims. Dėl šios priežasties, pritaikius veiksmingas pre-vencines rūkymo priemones, mirtingumas nuo plaučių vėžio užtikrintai sumažėtų. Tiesa, dėl ilgo LAT ir LAG laikotarpio šis sumažėjimas būtų pasiektas tik praėjus porai dešimčių metų – reikia daug laiko, kad plaučių vėžio rizika metus rūkyti sumažėtų iki mažiausios įmanomos (ši rizika niekada nepasiekia tokios, kuri būtų visiškai gyvenime nerūkant) [15, 16].

Dėl stiprių sąsajų su rūkymu plaučių vėžio rodiklių prognozė atsižvelgiant į rūkymo paplitimą nėra nau-jiena [7, 10, 24]. Vieni pirmųjų tokią prognozę atliko Suomijos tyrėjai T. Hakulinen ir E. Pukkala, kurie prog nozavo sergamumą plaučių vėžiu nuo 1975 m. iki 2050 m. atsižvelgdami į rūkymo paplitimą populiaci-joje. Prognozuojami scenarijai apėmė ne tik sąlygas, kai rūkymo paplitimas keitėsi dėl didesnės nepradėju-sių ar metusių rūkyti asmenų dalies populiacijoje, bet ir dėl pradedančiųjų rūkyti įvairiais amžiaus tarpsniais gyventojų. Šiuo atžvilgiu ši 1981 m. paskelbta progno-zė buvo labai pažangi, tačiau Prevent modelyje tokių sąlygų prognozavimo metu nustatyti negalima. Be to, duomenų apie tai, kada pradedama rūkyti Lietuvos po-puliacijoje, trūksta.

Tyrimo metu visų modeliuojamų scenarijų atve-jais sergamumo plaučių vėžiu rodikliai mažėjo tik praėjus bent porai dešimtmečių nuo prognozės

pradžios – vėliau nei 2000 m. Prognozės būtų tiksles-nės turint papildomos informacijos apie rūkymo ypa-tumus. Tai pradedančiųjų rūkyti dalis populiacijoje, amžius, kai pradėjo rūkyti, rūkymo intensyvumas, metusių rūkyti dalis. Šie veiksniai turi didelį poveikį sergamumo plaučių vėžiu rodikliams ateityje.

Mūsų atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad, ma-žėjant rūkymo paplitimui populiacijoje, gyventojų sveikatos rodikliai gerėja, tačiau šis poveikis paste-bimas praėjus gana ilgam laikotarpiui.

A. Zaborskis ir J. Buivydienė 2012 m. taip pat pa-skelbė mirtingumo nuo kai kurių neinfekcinių lėtinių ligų prognozės rezultatus tam panaudodami Prevent modelį [10]. Tarp nagrinėjamų ligų buvo įtrauktos ir mūsų tyrime panaudotos mirties priežastys – plaučių vėžys, IŠL ir LOPL. Tačiau autorių modeliuotas sce-narijus rėmėsi intervencija, sumažinančia rūkymo pa-plitimą pradedant augti kartai, kuri nepradeda rūkyti, todėl pamažu populiacijoje su naujai gimusiais asme-nimis didėja nuo vaikystės nerūkančių asmenų dalis.

Tyrimo rezultatai rodo, kad dėl taikytos interven-cijos 25–64 m. gyventojų mirtingumo nuo plaučių vėžio rodikliai iki 2060 m. sumažėtų 60–70 proc., mirtingumo nuo IŠL – 10–20 proc., mirtingumo nuo LOPL – 70–90 proc. (Mirtingumo rodikliai minėtoje publikacijoje nestandartizuoti pagal amžių.) Šie re-zultatai labai skiriasi nuo mūsų gautųjų, tai galima paaiškinti skirtingomis modeliuojamo scenarijaus są-lygomis. Mūsų atveju naudota Eurostato pateikiama gyventojų skaičiaus prognozė iki 2060 m., kuri rodo, kad Lietuvos populiacija mažėja ir joje didėja senyvo amžiaus gyventojų dalis. A. Zaborskis ir J. Buivydie-nė modeliuodami naudojo prognozuojamą gimusių-jų skaičių 50 metų į priekį, todėl to galėjo nepakakti norint įvertinti gyventojų senėjimo įtaką mirtingumo rodikliams.

Kartu reikėtų pasakyti, kad A. Zaborskio ir J. Bui-vydienės tyrime pateikti duomenys apie mirtingumo nuo IŠL, plaučių vėžio ir lėtinių kvėpavimo siste-mos ligų sumažėjimą apskaičiuoti 25–64 m. amžiaus grupėje, kurioje mirtingumas, lyginant su pensinio amžiaus gyventojų grupe, yra santykinai nedidelis. Aptardami LOPL Prevent modelio autoriai pažymi, kad LOPL yra vyresnio amžiaus žmonių liga ir, na-grinėjant jaunesnių nei 65 m. amžiaus gyventojų gru-pės mirtingumą, rezultatai greičiausiai nuvertinami [9]. Tačiau šio modeliuojamo scenarijaus atveju, kai prog nozuojama iki 2060 m. ir intervencija taikoma vaikystėje, stebimas laikotarpis galėjo būti per trum-pas, kad atsirastų poveikis pensinio amžiaus gyven-tojų mirtingumo rodikliams.

2016/2(73) 35

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

Kitas aspektas, lėmęs tyrimo rezultatų skirtu-mus, – panaudoti skirtingi LAT ir LAG parametrai. Mūsų ir anksčiau atliktame A. Zaborskio ir J. Bui-vydienės tyrime naudoti LAT ir LAG parametrai plaučių vėžio ir LOPL atveju buvo beveik tokie pa-tys, tačiau IŠL atveju LAT ir LAG suma mūsų tyrime buvo beveik 3 kartus ilgesnė (17 m., ankstesniame tyrime – 6 m.). Vis dėlto atsižvelgiant į ilgą progno-zės laikotarpį laiko intervencijos įtakai pamatyti turė-jo pakakti abiem atvejais.

Atliktų tyrimų rezultatų skirtumus lėmė ir san-tykinė rizika. A. Zaborskio ir J. Buivydienės tyrime naudotos santykinės rizikos reikšmės buvo dides-nės nei mūsų pasirinktosios. Tyrimuose didžiausios rizikos grupėse plaučių vėžio ir IŠL rizika skyrėsi dvigubai, LOPL – 7 kartus. Tokiu atveju, jeigu suly-gintume abiejų tyrimų santykines rizikas, mūsų gauti rezultatai rodytų didesnę intervencijų naudą, o anks-tesnio tyrimo rezultatai – mažesnę.

Apibendrinant mirtingumo rodiklių prognozę ga-lima teigti, kad rūkymo prevencinės priemonės pačios savaime yra efektyvios ir mirtingumas dėl jų per tam tikrą laikotarpį sumažėtų. Tai rodo ir mūsų atlikta prog-nozė, ir anksčiau skelbtų publikacijų rezultatai. Skiriasi tik laikas, kai pastebimas prevencinių priemonių povei-kis, ir šio poveikio mirtingumo rodikliams dydis.

Taip pat atliktos prognozės neįvertina rūkymo ir kitų rizikos veiksnių sąveikos, kuri dažnai gali pa-sireikšti kaip santykinės rizikos suma ar sandauga. Tai ypač aktualu nagrinėjant vieną dažniausių mirties priežasčių – IŠL.

Bet kuriuo atveju svarbiausia tai, kad nė viena prognozė nepaneigia teigiamos rūkymo prevencijos įtakos gyventojų sveikatai, o tai svarbu numatant šiuolaikines mokslu pagrįstas populiacijos sveikatos gerinimo priemones.

IŠVADOS1. 20–64 m. amžiaus grupėje taikomos rūkymo pa-

plitimo mažinimo priemonės statistiškai reikš-mingai sumažintų prognozuojamą mirtingumą nuo plaučių vėžio (vyrų – iki 33 proc., moterų – iki 24 proc.), tačiau galutinio rezultato reikėtų laukti iki 40 metų.

2. Prognozuojamas vyrų mirtingumas nuo lėtinių obstrukcinių plaučių ligų galėtų sumažėti iki 50 proc., jeigu rūkymo paplitimas 20–64 m. am-žiaus grupėje sumažėtų perpus. Moterų grupėje mažėjimas būtų mažiau išreikštas.

3. 50 proc. sumažėjus rūkymo paplitimui 20–64 m. asmenų grupėje, vyrų ir moterų mirtingumas nuo išeminių širdies ligų reikšmingai nesumažėtų, nes šios priežastys mažiau susijusios su rūkymu (atsi-žvelgiant į santykinę riziką) ir dažnesnės sename amžiuje. Be to, išeminės širdies ligos turi daugiau rizikos veiksnių, kurie nebuvo įtraukti į modeliuo-jamą scenarijų.

4. Veiksmingos rūkymo prevencinės priemonės reikšmingai prisidėtų prie gyventojų sveikatos ro-diklių gerėjimo.

Straipsnis gautas 2016-05-11, priimtas 2016-06-10

Literatūra1. LR Seimo 2014  m. birželio 26  d. nutarimas Nr. XII-964  „Dėl

Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos patvirtinimo“. TAR. 2014;2014-09403.

2. Veryga A, Klumbienė J, Petkevičienė J, Žemaitienė N. Tabako kontrolė ir pagalba metantiems rūkyti. Mokomoji knyga. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2008.

3. Canadian Institute for Health Information. Health Indicators 2012. Ottawa: CIHI, 2012.

4. World Health Organization. Prevalence of smoking any tobacco product among adults aged ≥15 years, 2009. Prieiga per internetą: <http://gamapserver.who.int/gho/interactive_charts/tobacco/use/atlas.html> [žiūrėta 2015-03-10].

5. World Health Organization  – Tobacco Free Initiative. Building blocks for tobacco control: a handbook. Geneva: WHO, 2004.

6. World Health Organization Europe. European Status report on alcohol and health. Copenhagen: WHO, 2010.

7. Bronnum-Hansen H, Jueal K. Estimating Mortality Due to Cigarette Smoking: Two Methods, Same Result. Epidemiolgy. 2000;11(4):422-426.

8. Bronnum-Hansen H. How Good Is the Prevent Model for Estimating the Health Benefits of Prevention? Journal of Epidemiology and Community Health. 1991;53(5):300-305.

9. Gunning-Schepers L. The health benefits of Prevention: a simulation approach. Rotterdam: Instituut Maatschappelijke Gezondheidszorg, Erasmus Universiteit Rotterdam, 1988.

10. Zaborskis A, Buivydienė J. Lietuvos gyventojų sveikatos pokyčių prognozė pašalinus lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnius nuo vaikystės: modeliavimo su Prevent rezultatai. Visuomenės sveikata. 2012;1(56):22-33.

11. Barendregt JJ. Prevent documentation. Brisbane, 2006.12. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Šakytė E, Kriaučionienė V,

Veryga A ir kt. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2008. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2009.

13. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Šakytė E, Kriaučionienė V, Veryga A. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2010. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2011.

14. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Šakytė E, Kriaučionienė V, Veryga A. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2012. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2013.

15. Lee PN, Forey BA, Coombs KJ. Systematic review with meta-analysis of the epidemiological evidence in the 1900s relating smoking to lung cancer. BMC Cancer. 2012;12:385.

16. Kreuzer M, Bofferra P, Whitley E, Ahrens W, Gaborieau V, Heinrich J et al. Gender differences in lung cancer risk by smoking: a multicentre case-control study in Germany and Italy. British Journal of Cancer. 2000;82(1):227-233.

36 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

17. Schnohr R, Jensen JS, Scharling H, Nordestgaard BG. Coronary heart disease factors ranked by importance for the individual and community. A 21 year follow-up of 12 000 men and women from The Copenhagen City Heart Study. European Heart Journal. 2002;23(8):620-626.

18. Kawachi I, Colditz GA, Stampfer MJ, Willett WC, Manson JE, Rosner B et al. Smoking cessation and time course of decreased risks of coronary heart disease in middle-aged women. Archives of Internal Medicine. 1994;154(2):169-175.

19. Forey BA, Thornton AJ, Lee PN. Systematic review with meta-analysis of the epidemiological evidence relating smoking to COPD, chronic bronchitis and emphysema. BMC Pulmonary Medicine. 2011;11:36.

20. U. S. Deparment of Health and Human Services. Reducing the health consequences of smoking. 25 years of progress. A report of the Surgeon General. Executive Summary. DHHS Publication No. (CDC). 1989;89-8411.

21. Jousilahti P, Vartiainen E, Tuomilegto J, Puska P. Sex, Age, Cardiovascular Risk Factors, and Coronary Heart Disease. A Prospective Follow-Up Study of 14  786  Middle-Aged Men and Women in Finland.

22. World Health Organization. WHO HFA – European Health for All Database. Prieiga per internetą: <http://data.euro.who.int/hfadb/> [žiūrėta 2015-11-18].

23. Mekšriūnaitė S, Gurevičius R. Mirtingumo nuo kepenų cirozės ir kepenų vėžio Lietuvoje alternatyvi prognozė taikant skirtingus alkoholio vartojimo scenarijus. Visuomenės sveikata. 2016;1(72):20-28.

24. Hakulinen T, Pukkala E. Future Incidence of Lung Cancer: Forecasts Based on Hypothetical Shanges in the Smoking Habits of Males. International Journal of Epidemiology. 1981;10(3):233-240.

Summary The aim of the study was to predict avoidable mortality

rates from lung cancer, ischaemic heart disease and COPD in Lithuania, depending on the various prevalence of smoking.

Material and methods. Prevent model was used to predict mortality depending on current demographic situation, population mortality, smoking prevalence and relationship between smoking and three avoidable death causes (lung cancer, ischemic heart disease and COPD). Mortality was calculated at two scenarios (reference and intervention). Intervention scenario was set to calculate mortality if prevalence of risk factor in ages 20–64 decreases by 5, 10, 20 of 50 percent. Results are provided as male and female mortality (standardized rates with 95 percent confidence intervals) and age-specific mortality.

Results. If smoking prevalence decreases by 50 percent in ages 20–64, predicted mortality from lung cancer would decrease significantly (up to 33 percent for males and up to 24 percent for females). This effect would take up to 40 years. Predicted males mortality from COPD would decrease up to 50 percent and females mortality would

not decrease significantly. Males and females mortality from ischemic heart disease also would not decrease significantly.

Conclusions. Smoking prevention would contribute to improvement of population health indicators, but mortality from one of the main death causes (ischemic heart disease) would not decrease significantly due to other significant factors which are not clearly identified and not included in the modeling.

Keywords: avoidable mortality, prediction, risk factors, smoking, prevention, lung cancer, ischemic heart disease, COPD.

Correspondence to Sandra MekšriūnaitėInstitute of HygieneDidžioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: Sandra.Meksriunaite@hi.lt

Received 11 May 2016, accepted 10 Juny 2016

Alternative prediction of mortality from lung cancer, ischemic heart disease and COPD in Lithuania using different smoking prevention scenarios

Sandra Mekšriūnaitė, Romualdas Gurevičius Institute of Hygiene

2016/2(73) 37

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

ILGAAMŽIŲ ŽMONIŲ SERGAMUMO IR LIGOTUMO YPATUMAI LIETUVOJE 2010–2014 M .

Romualdas Gurevičius, Olga GražulienėHigienos insti tutas

SantraukaPasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, daugelyje šalių sparčiausiai auganti populiacijos dalis yra labai seni

žmonės (85 m. ir vyresni). Kaip rodo Statistikos departamento duomenys, Lietuvoje 2014 m. šio amžiaus gyventojų buvo 62 000. Tai net 60 proc. daugiau, lyginant su 2001 m.

Tikslas. Įvertinti ilgaamžių žmonių sergamumo ir ligotumo ypatumus bei jų dinamiką Lietuvoje 2010–2014 m., pratę-sus gyventojų amžiaus grupavimą iki 100 m. ir vyresnių, siekiant išsiaiškinti, kokių sveikatos problemų patiria ilgaamžiai žmonės, kurių ateityje vis daugės.

Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimo populiacija – ilgaamžiai žmonės (85 m. ir vyresni Lietuvos gyventojai), ti-riamieji metai: 2010, 2011, 2012, 2013, 2014, lytis: vyrai, moterys, amžiaus grupės: 85–89 m., 90–94 m., 95–99 m., 100+ m., ligos. Sergančių ir naujai užregistruotų asmenų skaičiai pagal tirtus kintamuosius gauti iš privalomojo svei-katos draudimo informacinės sistemos „Sveidra“. Rodiklių dinamikai ir prognozei apskaičiuoti taikytas kvadratinės polinominės regresijos modelis. Rodiklių priklausomybė nuo amžiaus įvertinta pagal absoliutųjį prieauglį, prieauglio tempą ir augimo tempą.

Rezultatai. Sergamumas ilgaamžių žmonių grupėje 2010–2014 m. didėjo: laikotarpio pradžioje – 450,8 atv. 1 000 gyv., pabaigoje – 618,5 atv. 1 000 gyv. Prognozuojama, kad jeigu sergamumo augimo tendencijos nesikeis (sąlyga caeteris paribus), tai 2017 m. jis bus dvigubai didesnis nei laikotarpio pradžioje (980 atv. 1 000 gyv.). Vyrų sergamumas buvo didesnis nei moterų. Nagrinėjant duomenis pastebėta nestipri ligotumo rodiklių 2010–2014 m. didėjimo tendencija. Di-dėjant amžiui augo sergamumas kvėpavimo sistemos ligomis (pneumonijomis, ūminėmis viršutinėmis kvėpavimo takų infekcijomis) ir demencija. Didėjant amžiui mažėjo tokių ligų, kaip krūtinės angina, senatvinė ir kitos kataraktos, depre-sijos bei inkstų kanalėlių ir intersticinio audinio ligos, sergamumo rodikliai.

Išvados. Lietuvos ilgaamžiams būdinga savita, skirtinga nuo kitų amžiaus grupių, sergamumo ir ligotumo struktūra. Tiek sergamumas, tiek ligotumas 2010–2014 m. didėjo. Prognozuojama, kad sergamumas 2017 m. bus dvigubai didesnis nei tirto laikotarpio pradžioje, o ligotumas didės nesmarkiai. Vyrų ir vyriausiojo amžiaus grupės (100+ m.) asmenų ir sergamumo, ir ligotumo rodikliai buvo didesni.

Reikšminiai žodžiai: senėjimas, ilgaamžiai, sergamumas, ligotumas, priklausomybė nuo amžiaus.

Adresas susirašinėti: Romualdas GurevičiusHigienos instituto Sveikatos informacijos centrasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. romualdas.gurevicius@hi.lt

ĮVADASVienas didžiausių sveikatos sistemos pasiekimų yra ilgėjanti gyvenimo trukmė. Nuo 1990 iki 2012 m. Europos Sąjungos šalių gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė pailgėjo daugiau nei 5 metais [1]. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, daugelyje šalių sparčiausiai auganti populiacijos da-lis yra labai seni žmonės (85 m. ir vyresni). Tai ypač būdinga labiau išsivysčiusioms šalims [2]. 2010 m. šios amžiaus grupės žmonių Europos regione buvo 14 mln. Prognozuojama, kad 2020 m. jų skaičius

padidės iki 19 mln., o 2050 m. – 40 mln. [3]. 85 m. ir vyresnių gyventojų skaičiaus augimo tendencija pas-tebima ir Lietuvoje. Statistikos departamento duome-nimis, Lietuvoje 2014 m. šio amžiaus gyventojų buvo 62 000. Tai 60 proc. daugiau, lyginant su 2001 m.

Visuomenės senėjimas lemia vis didėjančią svei-katos priežiūros paslaugų paklausą ir augantį neįgalių žmonių skaičių, kadangi vyresnio amžiaus gyvento-jai paprastai serga ne viena, o keliomis lėtinėmis li-gomis ir, suprantama, labiausiai naudojasi valstybės socialine parama (dėl didesnio hospitalizacijų skai-čiaus, neįgalumo, skiriamų kompensuojamųjų vais-tų, slaugos poreikio, lengvatų ir kt.). Šiai gyventojų grupei būdinga polisergamumo problema, kai tas pats asmuo serga dviem ar daugiau lėtinių ligų [4–8]. At-liktų tyrimų duomenimis, polisergamumas būdingas

38 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

82 proc. ilgaamžių [9]. Taigi kuo ilgiau senyvo am-žiaus žmonės išliks mobilūs ir pajėgs rūpintis savimi, tuo mažiau tai kainuos valstybei ir šeimai [2]. Sie-kiant, kad gyventojai ilgiau būtų sveiki, taip pat no-rint pratęsti darbingą amžių ir sumažinti sergamumą, mirtingumą bei neįgalumą, svarbu priimti statistiškai pagrįstus politinius sprendimus.

Lietuvoje atliktuose tyrimuose dažniausiai anali-zuojama vyresnio amžiaus gyventojų sveikata (65 m. ir vyresnių), amžių skirstant pagal penkmetines gru-pes. Iki šiol sergamumo ir ligotumo tyrinėtojams buvo prieinama tik ši, 85 m. ir vyresnių, žmonių am-žiaus grupė. Šio tyrimo tikslas – įvertinti ilgaamžių žmonių sergamumo ir ligotumo ypatumus bei jų di-namiką Lietuvoje 2010–2014 m., pratęsus gyventojų amžiaus grupavimą iki 100 m. ir vyresnių, siekiant išsiaiškinti, kokių sveikatos problemų patiria ilgaam-žiai žmonės, kurių ateityje vis daugės.

Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti sergamumo ir ligo-tumo mastą pagal lytį, amžiaus grupes ir tiriamąjį lai-kotarpį; 2. Nustatyti ilgaamžių žmonių ligas, kurios sergamumo bei ligotumo struktūroje turi didžiausią ly-ginamąjį svorį, ir apskaičiuoti šių ligų dažnį ir dinami-ką laiko požiūriu; 3. Nustatyti sergamumo ir ligotumo priklausomybę nuo amžiaus ilgaamžių asmenų grupėse.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimo populiacija – ilgaamžiai žmonės (85 m. ir vyresni Lietuvos gyventojai). Tiriamieji metai: 2010, 2011, 2012, 2013, 2014 m., lytis: vyrai, moterys, am-žiaus grupės: 85–89 m., 90–94 m., 95–99 m., 100+ m., ligos. Sergančių ir naujai užregistruotų asmenų skai-čiai pagal tirtus kintamuosius gauti iš privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos „Sveidra“, vidutinis gyventojų skaičius pagal lytį ir amžių bei lai-kotarpio metus – iš Lietuvos statistikos departamento.

Apskaičiuoti sergamumo (asmenų, kuriems per metus ambulatorinėse sveikatos priežiūros įstaigose naujai užregistruota tam tikra liga, ir vidutinio me-tinio gyventojų skaičiaus santykis) bei ligotumo (as-menų, kuriems per metus ambulatorinėse ar stacio-narinėse sveikatos priežiūros įstaigose naujai arba pakartotinai užregistruota tam tikra liga, ir vidutinio metinio gyventojų skaičiaus santykis) rodikliai. Tyri-mo metu nuspręsta nestandartizuoti rodiklių, kadan-gi amžiaus struktūra analizuojamu periodu 85 m. ir vyresnių žmonių penkmetinėse grupėse buvo panaši.

Panaudojant statistinio apdorojimo paketą Mini-tab 16 rodiklių dinamikai ir prognozei apskaičiuoti taikytas kvadratinės polinominės regresijos modelis (angl. squared polynomial trend model), kuris parodė

geriausius kreivės išlyginimo parametrus. Prognos-tinei reikšmei nustatyti panaudotas tendencijos eks-trapoliacijos metodas. Dinaminės kreivės išlyginimo kokybė vertinta remiantis trimis vienas kitą papildan-čiais tikslumo matais: MAPE (angl. mean absolute percentage error) – vidurkio absoliutinė procento paklaida, dinaminės eilutės išlyginimo tikslumą ma-tuojanti procentais, MAD (angl. mean absolute de-viation) – vidurkio absoliutinis nuokrypis, matuojan-tis išlygintų taškų tikslumą (išreiškiamas tais pačiais vienetais, kaip ir analizuojami rodikliai), MSD (angl. mean squared deviation) – tai vidurkio nuokrypio kvadratas [10]. Minėti trys tikslumo matai kartu lei-džia palyginti teorines reikšmes, gautas taikant skir-tingus modelius. Kuo mažesnės visų trijų rodiklių reikšmės, tuo tinkamesnis prognozės modelis.

Ligoms klasifikuoti taikyta TLK-10-AM klasifika-cija (Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtasis pataisytas ir papildytas lei-dimas, Australijos modifikacija). Atsižvelgiant į ligų dažnį, t. y. sergančių asmenų skaičių 2010–2013 m., ir aktualumą, atrinkta 10 ligų klasių tarp naujai užre-gistruotų ligų (sergamumo rodikliams skaičiuoti) ir 10 – tarp visų registruotų ligų (ligotumo rodikliams skaičiuoti). Iš kiekvienos ligų klasės atsižvelgiant į ligų dažnį, jų aktualumą ir intervalą, kurį apima ligų grupė, atrinkta po 2 ligas (arba ligų grupes). Iš viso – po 20 ligų sergamumo ir ligotumo analizei vykdyti.

Ligų pasiskirstymo priklausomybei nuo amžiaus nustatyti naudojami 3 rūšių rodikliai: absoliutusis prieauglis (skirtumas tarp kito ir ankstesniojo lygi-namojo rodiklio), augimo tempas (kito rodiklio san-tykis su ankstesniuoju, išreikštas procentais), prie-auglio tempas (kiekvieno kito rodiklio prieauglio santykis, lyginant su ankstesniuoju dydžiu, išreikštu procentais) [12]. Kai absoliutusis prieauglis lentelėje pateikiamas su minuso ženklu („–“), tai rodo rodiklio mažėjimą, kai su pliuso ženklu („+“) – didėjimą.

REZULTATAISergamumas ilgaamžių žmonių grupėje 2010–2014 m. didėjo (1 pav.): laikotarpio pradžioje buvo 450,8 atv. 1 000 gyv., pabaigoje – 618,5 atv. 1 000 gyv. Progno-zuojama, kad jeigu sergamumo augimo tendencijos nesikeis (sąlyga caeteris paribus), tai 2017 m. jis bus dvigubai didesnis nei laikotarpio pradžioje (980 atv. 1 000 gyv.). Vyrų sergamumas buvo didesnis nei mo-terų (1 lentelė). Lyginant sergamumą tarp skirtingų amžiaus grupių pastebima, jog visą laikotarpį dau-giausia naujų atvejų diagnozuota vyriausiųjų asmenų amžiaus grupėje (100+ m.). Taigi jei situacija nesikeis,

2016/2(73) 39

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

sergamumas šioje amžiaus grupėje 2017 m. (1 600 atv. 1 000 gyv.) bus beveik 3 kartus didesnis, palyginti su 2010 m. (594,7 atv. 1 000 gyv.). Jaunesnėse amžiaus grupėse sergamumo rodikliai buvo panašūs. Progno-zuojama, kad 2017 m. sergamumas 85–89 m. ir 90–94 m. amžiaus grupėse bus apie 2 kartus, o 95–99 m. – 3 kartus didesnis, lyginant su 2010 m. rodikliu.

Nagrinėjant ligotumo rodiklius 2010–2014 m. taip pat stebima rodiklių didėjimo tendencija (2 pav.). Laikotarpio pradžioje ligotumas sudarė 1 001,4 atv. 1 000 gyv., pabaigoje – 1 038,1 atv. 1 000 gyv. Progno-zuojama, jog ligotumo augimo tendencija bus ne tokia ryški kaip sergamumo – 2017 m. jis šiek tiek padidės – 1 057 atv. 1 000 gyv. Vyrų ligotumas taip pat didesnis nei moterų (2 lentelė), nors šis skirtumas nebuvo toks ryš-kus, kaip sergamumo rodiklių. Lyginant ligotumą tarp skirtingų amžiaus grupių pastebima, jog viso laikotarpio metu daugiausia sergančiųjų buvo vyriausioje amžiaus grupėje (100+ m.). Jei šios amžiaus grupės rodiklio au-gimo tendencijos išliks panašios, prognozuojama, kad 2017 m. (2 667 atv. 1 000 gyv.) ligotumas bus beveik

2 kartus didesnis nei 2010 m. – 1 637,9 atv. 1 000 gyv. (2 lentelė).Tiriant naujai išaiškintų ligų dažnio priklau-somybę nuo amžiaus pasirinkta 20 tiriamajai amžiaus grupei aktualiausių ligų, kurių sergamumo rodikliai pa-teikiami 3 lentelėje. Pastebėta, jog 2010–2014 m. laiko-tarpiu tiriamosios populiacijos visose amžiaus grupėse daugiausia buvo asmenų, kuriems naujai diagnozuotos pneumonijos, ūminės viršutinių kvėpavimo takų infek-cijos ir demencija. Išvardytų ligų sergamumo rodikliai svyravo nuo 28 iki 83 atv. 1 000 gyventojų.

Nagrinėjant sergamumo atrinktomis ligomis pasis-kirstymą tarp skirtingų amžiaus grupių pastebėta, jog kartu su amžiumi augo sergamumas kvėpavimo siste-mos ligomis (pneumonijomis, ūminėmis viršutinėmis kvėpavimo takų infekcijomis) ir demencija. Taip pat reikia pasakyti, kad didėjant amžiui mažėjo tokių ligų, kaip krūtinės angina, senatvinė ir kitos kataraktos, depresijos ir inkstų kanalėlių bei intersticinio audinio ligos, sergamumo rodikliai. Sergamumo likusiomis ligomis prieauglis buvo nepastovus: vienoje amžiaus grupėje mažėjo, kitoje – didėjo arba nekito.

20172016201520142013201220112010

1 000

800

600

400

200

0

Metai

100

0 gy

v.

MAPE 2,102MAD 11,223MSD 207,639

Tikslumo mataiFaktinisModeliuotasPrognostinis

Rodiklis

Kvadratinės polinominės regresijos modelisYt = 455,8 – 17,9* t + 10,44* t* * 2

1 pav. Ilgaamžių žmonių sergamumo dinamika 2010–2014 m. ir jo prognozė iki 2017 m.

1 lentelė. Skirtingų lyčių ir amžiaus grupių ilgaamžių žmonių sergamumas 1 000 gyv. 2010–2014 m., 2017 m.

Kinta-mieji

Faktinis sergamumas Prog­nozė Tikslumo matai

2010 2011 2012 2013 2014 2017 MAPE MAD MSDVyrai 505,0 523,6 534,6 648,5 687,4 1 060 2,386 14,250 329,396Moterys 435,2 446,1 460,4 553,9 597,8 953 2,001 10,310 175,96285–89 m. 451,4 462,3 476,2 573,8 615,7 975 2,092 11,168 208,01390–94 m. 452,1 469,5 482,5 579,9 617,7 947 2,142 11,498 214,99195–99 m. 420,7 437,3 454,5 573,2 670,3 1 260 2,035 10,228 152,813100+ m. 594,7 545,2 515,7 631,0 750,7 1 600 2,121 12,130 206,024

20172016201520142013201220112010

1 100

1 050

1 000

950

900

Metai

100

0 gy

v.

MAPE 0,3973MAD 4,0790MSD 20,3664

Tik slumo mataiF ak tinisModeliuotasPrognostinis

Rodik lis

Yt = 984,5 + 15,2* t – 0,77* t* * 2Kvadratinės polinominės regresijos modelis

2 pav. Ilgaamžių žmonių ligotumo dinamika 2010–2014 m. ir jo prognozė iki 2017 m.

2 lentelė. Skirtingų lyčių ir amžiaus grupių ilgaamžių žmonių ligotumas 1 000 gyv. 2010–2014 m., 2017 m.

Kinta-mieji

Faktinis ligotumas Prog­nozė Tikslumo matai

2010 2011 2012 2013 2014 2017 MAPE MAD MSDVyrai 1 030,4 1 036,2 1 061,1 1 084,9 1 080,6 1 098,2 0,547 5,788 44,749Moterys 993,0 1 000,3 1 008,4 1 028,0 1 025,2 1 042,9 0,348 3,539 16,36185–89 m. 974,1 975,9 987,1 1 006,6 1 003,2 1 030,2 0,443 4,394 23,47590–94 m. 1 081,5 1 105,8 1 118,5 1 131,5 1 117,1 1 032,4 0,228 2,563 9,38495–99 m. 1 056,9 1 112,5 1 108,6 1 180,6 1 241,7 1 501,4 0,977 10,839 188,609100+ m. 1 637,9 1 258,8 1 290,6 1 339,6 1 401,7 2 667,7 4,03 54,4 3 597,91

40 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

3 lentelė. Ilgaamžių žmonių sergamumas atrinktomis ligomis 1 000 gyv. 2010–2014 m.

Ligos klasė Ligos pavadinimas TLK-10 AM Amžius Sergamu­mas

Absoliutusis prieauglis

Prieauglio tempas

Augimo tempas

I. KVĖPAVIMO SISTEMOS LIGOS (J00–J99)

Pneumonijos J12–J18

85–89 m. 34,8 – – –90–94 m. 50,3 +15,5 +44,5 144,595–99 m. 59,9 +9,6 +19,1 119,1100+ m. 83,1 +23,2 +38,7 138,7

Ūminės viršutinių kvėpavimo takų

infekcijosJ00–J06

85–89 m. 28,0 – – –90–94 m. 29,4 +1,4 +5,0 105,095–99 m. 30,9 +1,5 +5,1 105,1100+ m. 46,8 +15,9 +51,5 151,5

II. KRAUJOTAKOS SISTEMOS LIGOS (I00–I99)

Hipertenzinės ligos I10–I15

85–89 m. 19,0 – – –90–94 m. 19,0 +0,0 +0,0 100,095–99 m. 13,8 –5,2 –27,4 72,6100+ m. 13,8 +0,0 +0,0 100,0

Krūtinės angina I20

85–89 m. 14,8 – – –90–94 m. 13,6 –1,2 –8,1 91,995–99 m. 10,9 –2,7 –19,9 80,1100+ m. 9,9 –1,0 –9,2 90,8

III. SUŽALOJIMAI, APSINUODIJIMAI IR TAM TIKRI IŠORINIŲ POVEIKIŲ PADARINIAI (S00–T98)

Šlaunikaulio lūžis S72

85–89 m. 7,7 – – –90–94 m. 11,2 +3,5 +45,5 145,595–99 m. 14,0 +2,8 +25,0 125,0100+ m. 12,7 –1,3 –9,3 90,7

Dilbio lūžis S52

85–89 m. 5,7 – – –90–94 m. 5,5 –0,2 –3,5 96,595–99 m. 4,1 –1,4 –25,5 74,5100+ m. 7,2 +3,1 +75,6 175,6

IV. AKIES IR JOS PRIEDINIŲ ORGANŲ LIGOS (H00–H59)

Senatvinė ir kitos kataraktos H25–H26

85–89 m. 26,9 – – –90–94 m. 20,0 –6,9 –25,7 74,395–99 m. 11,5 –8,5 –42,5 57,5100+ m. 8,3 –3,2 –27,8 72,2

Vokų, ašarų sistemos, akiduobės, junginės

ligosH00–H13

85–89 m. 19,2 – – –90–94 m. 14,3 –4,9 –25,5 74,595–99 m. 8,7 –5,6 –39,2 60,8100+ m. 8,8 +0,1 +1,1 101,1

V. PSICHIKOS IR ELGESIO SUTRIKIMAI (F00–F99)

Demencija F00–F03

85–89 m. 39,5 – – –90–94 m. 61,6 +22,1 +55,9 155,995–99 m. 61,7 +0,1 +0,2 100,2100+ m. 81,5 +19,8 +32,1 132,1

Depresijos F32–F33

85–89 m. 3,4 – – –90–94 m. 2,2 –1,2 –35,3 64,795–99 m. 1,9 –0,3 –13,6 86,4100+ m. 0,6 –1,3 –68,4 31,6

VI. ODOS IR POODŽIO LIGOS (L00–L99)

Odos ir poodinių audinių infekcijos L00–L08

85–89 m. 8,9 – – –90–94 m. 8,0 –0,9 –10,1 89,995–99 m. 6,4 –1,6 –20,0 80,0100+ m. 9,9 +3,5 +54,7 154,7

Atopinis dermatitas L20

85–89 m. 1,5 – – –90–94 m. 1,4 –0,1 –6,7 93,395–99 m. 0,9 –0,5 –35,7 64,3100+ m. 1,1 0,2 +22,2 122,2

VII. VIRŠKINIMO SISTEMOS LIGOS (K00–K93)

Dantų ligos K00-K08

85–89 m. 16,2 – – –90–94 m. 9,1 –7,1 –43,8 56,295–99 m. 3,5 –5,6 –61,5 38,5100+ m. 4,4 +0,9 +25,7 125,7

Gastritas ir duodenitas K29

85–89 m. 8,9 – – –90–94 m. 7,9 –1,0 –11,2 88,895–99 m. 6,9 –1,0 –12,7 87,3100+ m. 8,3 +1,4 +20,3 120,3

2016/2(73) 41

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

Ligos klasė Ligos pavadinimas TLK-10 AM Amžius Sergamu­mas

Absoliutusis prieauglis

Prieauglio tempas

Augimo tempas

VIII. JUNGIAMOJO AUDINIO IR RAUMENŲ BEI SKELETO LIGOS (M00–M99)

Dorsalgija M54

85–89 m. 12,5 – – –90–94 m. 10,1 –2,4 –19,2 80,895–99 m. 8,2 –1,9 –18,8 81,2100+ m. 9,9 +1,7 +20,7 120,7

Gonartrozė M17

85–89 m. 7,9 – – –90–94 m. 6,1 –1,8 –22,8 77,295–99 m. 2,9 –3,2 –52,5 47,5100+ m. 4,4 +1,5 +51,7 151,7

IX. LYTINĖS IR ŠLAPIMO SISTEMOS LIGOS (N00–N99)

Priešinės liaukos (prostatos) hiperplazija* N40

85–89 m. 25,3 – – –90–94 m. 25,6 +0,3 +1,2 101,295–99 m. 20,3 –5,3 –20,7 79,3100+ m. 20,3 0,0 0,0 100,0

Inkstų kanalėlių ir intersticinio audinio ligos N10–N16

85–89 m. 4,7 – – –90–94 m. 4,7 0,0 0,0 100,095–99 m. 3,7 –1,0 –21,3 78,7100+ m. 2,8 –0,9 –24,3 75,7

X. AUSIES IR SPENINĖS ATAUGOS LIGOS (H60–H95)

Kurtumas ir prikurtimai H90–H91

85–89 m. 17,8 – – –90–94 m. 14,4 –3,4 –19,1 80,995–99 m. 10,2 –4,2 –29,2 70,8100+ m. 12,7 +2,5 +24,5 124,5

Išorinės ausies ligos H60–H62

85–89 m. 16,9 – – –90–94 m. 14,6 –2,3 –13,6 86,495–99 m. 12,5 –2,1 –14,4 85,6100+ m. 14,9 +2,4 +19,2 119,2

* Rodiklio vardiklį sudarė vyriškos lyties gyventojai.

4 lentelė. Ilgaamžių žmonių ligotumas atrinktomis ligomis 1 000 gyv. 2010–2014 m.

Ligos klasė Ligos pavadinimas TLK-10 AM Amžius Ligotumas Absoliutusis prieauglis

Prieauglio tempas

Augimo tempas

I. KRAUJOTAKOS SISTEMOS LIGOS (I00–I99)

Hipertenzinės ligos I10–I15

85–89 m. 613,6 – – –90–94 m. 639,7 +26,1 +4,3 104,395–99 m. 540,9 –98,8 –15,4 84,6100+ m. 558,4 +17,5 +3,2 103,2

Širdies nepakankamumas I50

85–89 m. 315,4 – – –90–94 m. 421,9 +106,5 +33,8 133,895–99 m. 457,7 +35,8 +8,5 108,5100+ m. 578,2 +120,5 +26,3 126,3

II. KVĖPAVIMO SISTEMOS LIGOS (J00–J99)

Pneumonijos J12–J18

85–89 m. 78,5 – – –90–94 m. 108,4 +29,9 +38,1 138,195–99 m. 117,9 +9,5 +8,8 108,8100+ m. 150,9 +33,0 +28,0 128,0

Ūminės viršutinių kvėpavimo takų

infekcijosJ00–J06

85–89 m. 30,2 – – –90–94 m. 31,3 +1,1 +3,6 103,695–99 m. 32,1 +0,8 +2,6 102,6100+ m. 47,4 +15,3 +47,7 147,7

III. AKIES IR JOS PRIEDINIŲ ORGANŲ LIGOS (H00–H59)

Glaukoma H40–H42

85–89 m. 121,8 – – –90–94 m. 118,2 –3,6 –3,0 97,095–99 m. 102,2 –16,0 –13,5 86,5100+ m. 103,0 +0,8 +0,8 100,8

Senatvinė ir kitos kataraktos H25–H26

85–89 m. 117,6 – – –90–94 m. 86,7 –30,9 –26,3 73,795–99 m. 56,9 –29,8 –34,4 65,6100+ m. 47,4 –9,5 –16,7 83,3

42 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

Ligos klasė Ligos pavadinimas TLK-10 AM Amžius Ligotumas Absoliutusis prieauglis

Prieauglio tempas

Augimo tempas

IV. JUNGIAMOJO AUDINIO IR RAUMENŲ BEI SKELETO LIGOS (M00–M99)

Gonartrozė M17

85–89 m. 46,9 – – –90–94 m. 42,3 –4,6 –9,8 90,295–99 m. 30,9 –11,4 –27,0 73,0100+ m. 27,5 –3,4 –11,0 89,0

Koksartrozė M16

85–89 m. 39,5 – – –90–94 m. 39,2 –0,3 –0,8 99,295–99 m. 30,2 –9,0 –23,0 77,0100+ m. 26,4 –3,8 –12,6 87,4

V. PSICHIKOS IR ELGESIO SUTRIKIMAI (F00–F99)

Demencija F00–F03

85–89 m. 135,9 – – –90–94 m. 224,4 +88,5 +65,1 165,195–99 m. 266,5 +42,1 +18,8 118,8100+ m. 344,7 +78,2 +29,3 129,3

Depresijos F32–F33

85–89 m. 19,4 – – –90–94 m. 13,7 –5,7 –29,4 70,695–99 m. 6,8 –6,9 –50,4 49,6100+ m. 2,8 –4,0 –58,8 41,2

VI. NERVŲ SISTEMOS LIGOS (G00–G99)

Nervų, nervų šaknelių ir rezginių sutrikimai G50–G59

85–89 m. 44,3 – – –90–94 m. 32,3 –12,0 –27,1 72,995–99 m. 22,9 –9,4 –29,1 70,9100+ m. 21,5 –1,4 –6,1 93,9

Praeinantys (tranzitiniai) smegenų išemijos

priepuoliai ir su jais susiję sindromai

G45

85–89 m. 36,8 – – –90–94 m. 32,7 –4,1 –11,1 88,995–99 m. 23,4 –9,3 –28,4 71,6100+ m. 25,9 +2,5 +10,7 110,7

VII. VIRŠKINIMO SISTEMOS LIGOS (K00–K93)

Gastritas ir duodenitas K29

85–89 m. 37,9 – – –90–94 m. 34,7 –3,2 –8,4 91,695–99 m. 28,4 –6,3 –18,2 81,8100+ m. 22,0 –6,4 –22,5 77,5

Dantų ligos K00–K08

85–89 m. 41,7 – – –90–94 m. 23,9 –17,8 –42,7 57,395–99 m. 10,9 –13,0 –54,4 45,6100+ m. 8,3 –2,6 –23,9 76,1

VIII. LYTINĖS IR ŠLAPIMO SISTEMOS LIGOS (N00–N99)

Priešinės liaukos (prostatos) hiperplazija* N40

85–89 m. 258,9 – – –90–94 m. 253,0 –5,9 –2,3 97,795–99 m. 227,0 –26,0 –10,3 89,7100+ m. 166,7 –60,3 –26,6 73,4

Lėtinis inkstų nepakankamumas N18

85–89 m. 29,4 – – –90–94 m. 34,7 +5,3 +18,0 118,095–99 m. 31,7 –3,0 –8,6 91,4100+ m. 21,5 –10,2 –32,2 67,8

IX. ENDOKRININĖS, MITYBOS IR MEDŽIAGŲ APYKAITOS LIGOS (E00–E90)

2-ojo tipo cukrinis diabetas E11

85–89 m. 79,1 – – –90–94 m. 67,3 –11,8 –14,9 85,195–99 m. 39,1 –28,2 –41,9 58,1100+ m. 57,3 +18,2 +46,5 146,5

Lipoproteinų apykaitos sutrikimai ir kitos

lipidemijosE78

85–89 m. 16,3 – – –90–94 m. 9,7 –6,6 –40,5 59,595–99 m. 3,3 –6,4 –66,0 34,0100+ m. 3,3 0,0 0,0 100,0

X. NAVIKAI (C00–D48)

Priešinės liaukos (prostatos) navikas* C61

85–89 m. 78,6 – – –90–94 m. 73,8 –4,8 –6,1 93,995–99 m. 46,5 –27,3 –37,0 63,0100+ m. 40,7 –5,8 –12,5 87,5

Krūties navikas** C50

85–89 m. 35,8 – – –90–94 m. 36,9 +1,1 +3,1 103,195–99 m. 23,5 –13,4 –36,3 63,7100+ m. 8,1 –15,4 –65,5 34,5

* Rodiklio vardiklį sudarė vyriškos lyties gyventojai. ** Rodiklio vardiklį sudarė moteriškos lyties gyventojos.

2016/2(73) 43

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

Nagrinėjant ligotumo rodiklių kitimo tendencijas priklausomai nuo amžiaus atrinkta 20 ligų (4 lente-lė). Daugiausia visose amžiaus grupėse ilgaamžiai sirgo kraujotakos sistemos ligomis (hipertenzinėmis ligomis, širdies nepakankamumu), demencija ir prie-šinės liaukos hiperplazija. Ligotumo minėtomis ligo-mis rodikliai svyravo nuo 135,9 atv. 1 000 gyv. iki 639,7 atv. 1 000 gyv.

Ligotumo atrinktomis ligomis kitimas skirtingose amžiaus grupėse parodė, jog kartu su amžiumi augo ligotumas širdies nepakankamumu, kvėpavimo sis-temos ligomis (pneumonijomis, ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis) ir demencija. Didė-jant amžiui mažėjo ligotumo tokiomis ligomis, kaip senat vinė ir kitos kataraktos, gonartrozė, koksartro-zė, depresijos, nervų, nervų šaknelių ir rezginių sutri-kimai, gastritas ir duodenitas, dantų ligos, priešinės liaukos hiperplazija ir priešinės liaukos navikas, ro-dikliai. Ligotumo prieauglis likusiomis ligomis buvo nepastovus: vienoje amžiaus grupėje mažėjo, kitoje – didėjo arba nekito.

REZULTATŲ APTARIMASDaugelis senyvo amžiaus žmonių paskutinius gy-venimo metus praleidžia sirgdami įvairiomis lėti-nėmis ligomis ir būdami neįgalūs dėl jų [2]. Tiek sergamumas (2014 m. – 618,5 atv. 1 000 gyv.), tiek ligotumas (2014 m. – 1 038,1 atv. 1 000 gyv.) ti-riamoje amžiaus grupėje buvo dideli ir turėjo ten-denciją augti. Atliktos prognozės rezultatai parodė, jog 2017 m. sergamumas padidės beveik dvigubai, ligotumas taip pat didės, tačiau mažesniais tempais. Taigi naujų ligos atvejų bus diagnozuojama vis dau-giau, o iš viso sergančiųjų asmenų skaičius smarkiai nesikeis. Taikytas prognozavimo modelis turi tam tikrų ribotumų, svarbiausias iš jų – daroma prielai-da, jog prognozė, tikėtina, pasitvirtins, jeigu nesi-keis sąlygos, nulėmusios 2010–2014 m. sergamumo ir ligotumo dinamikos tendenciją. Be to, atkreipti-nas dėmesys, kad bendras ligotumo rodiklis, kuris buvo skaičiuojamas 1 000 gyv., viršijo 1 000 atvejų dėl anksčiau minėto polisergamumo bei poliligotu-mo sename amžiuje.

Skirtinga vidutinė gyvenimo trukmė lemia di-delius amžiaus netolygumus tarp lyčių visame pa-saulyje. PSO duomenimis, 85 m. ir vyresnių moterų yra 2,5 karto daugiau nei vyrų [3]. Lietuvoje tirtu laikotarpiu moterų buvo 3,5 karto daugiau nei vyrų. Lyginant sergamumo ir ligotumo rodiklius tarp skir-tingų lyčių nustatyta, kad viso laikotarpio metu vyrų šie rodikliai buvo didesni, nors mokslininkų atlikti

tyrimai parodė, jog nepaisant to, kad moterys gyve-na ilgiau nei vyrai, jos turi daugiau nusiskundimų dėl sveikatos [2].

Pastebėta, jog ir sergamumas, ir ligotumas ti-riamuoju laikotarpiu turėjo tendenciją didėti visose amžiaus grupėse. Be to, senstant diagnozuojama dau-giau ligų, todėl daugiausia sergančiųjų yra vyriausio-je amžiaus grupėje – tarp 100 m. ir vyresniųjų. Jei ši tendencija išliks tokia pati, 2017 m., lyginant su 2010 m., sergamumas 85–89 m. ir 90–94 m. grupėse bus didesnis dvigubai, 95–99 m. ir 100+ m. – trigu-bai. Analizuojant ligotumo rodiklius ryški augimo tendencija pastebima 95–99 m. ir 100+ m. amžiaus grupėse. Šiose grupėse prognozuojamas ligotumas padidės apie 1,5 karto, kitose amžiaus grupėse šis au-gimas bus mažesnis.

Remiantis moksline literatūra galima sakyti, kad vidutinių ir mažų pajamų šalyse didžiausią naštą sudaro išeminė širdies liga, insultas, regėjimo su-trikimai, lėtinė obstrukcinė plaučių liga [11]. Nagri-nėjant ilgaamžių žmonių ligotumą pagal ligų klases nustatyta, kad Lietuvoje taip pat dažniausiai buvo sergama kraujotakos sistemos (hipertenzinės ligos, širdies nepakankamumas), kvėpavimo sistemos (pneumonijos, ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos) bei akies ir jos priedinių organų ligomis (glaukoma, senatvinė ir kitos kataraktos), tik skyrė-si konkrečios ligos.

Dėl socialinės aplinkos, vienatvės, finansinių praradimų, socialinės padėties pokyčių pagyvenu-sių žmonių psichikos sveikata blogėja [13]. Vienas iš daugiausia nuostolių tiek moraline, tiek finansine prasme sukeliančių psichikos sveikatos sutrikimų yra demencija. Šia liga sergantys žmonės reikalauja daug priežiūros ir pagalbos kasdieniame gyvenime. PSO duomenimis, apie 25–30 proc. vyresnių nei 85 m. žmonių serga demencija. Jeigu nebus taikoma efek-tyvi intervencija, šis skaičius stipriai didės visame pasaulyje [2, 14]. Tyrimo metu nustatytas Lietuvos 85+ m. amžiaus žmonių ligotumas buvo mažesnis ir sudarė apie 16 proc. (160,1 atv. 1 000 gyv.). Bet didė-jant amžiui pastebima jo augimo tendencija ir vyriau-sioje – 100+ m. – amžiaus grupėje sudarė 344,7 atv. 1 000 gyv.

Dėl regėjimo, eisenos, pusiausvyros ir kitų sutri-kimų vyresni žmonės dažniau patiria traumų nei jau-nesni gyventojai, todėl nagrinėjant sergamumo rodi-klius susižalojimai ir tam tikri išorinių poveikių pa-dariniai užima 3-ią vietą. Dažniausiai tirtos amžiaus grupės žmonėms buvo diagnozuojami šlaunikaulio ir dilbio lūžiai.

44 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

Apibendrinant tyrimo rezultatus reikėtų pabrėž-ti, jog ilgėjant tikėtinai gyvenimo trukmei būtina daugiau dėmesio skirti senyvo amžiaus žmonėms, kurie yra pažeidžiama visuomenės grupė, susijusi su ligomis bei negalia. Siekiant užtikrinti sveiką ir nepriklausomą senėjimą, sumažinti neigiamą sveika-tos sutrikimų poveikį gyvenimo kokybei ir užkirsti kelią socialinės atskirties bei skurdo rizikai, svarbu garantuoti prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas, ankstyvą ligų diagnostiką, tinkamą gydymą ir prie-žiūrą. Be to, žmogaus elgesys bei rizikos veiksnių poveikis jaunystėje, be abejonės, turi įtakos tam, ko-kios sveikatos žmogus bus gilioje senatvėje [2], todėl prevencija turėtų būti vykdoma jau nuo jaunų metų.

IŠVADOS1. Lietuvos ilgaamžiams būdinga savita, skirtinga

nuo kitų amžiaus grupių, sergamumo ir ligotumo struktūra. Sergamumo struktūroje vyravo pneu-monijos, ūminės respiratorinės infekcijos, hiper-tenzinės ligos, krūtinės angina, šlaunikaulio ir dilbio lūžiai, ligotumo struktūroje – hipertenzinės

ligos, širdies nepakankamumas, pneumonijos, ūminės respiratorinės infekcijos, glaukoma ir kataraktos.

2. Tiek sergamumas, tiek ligotumas 2010–2014 m. didėjo. Prognozuojama, kad sergamumas 2017 m. bus dvigubai didesnis nei tirto laikotarpio pradžio-je, o ligotumas didės nesmarkiai. Vyrų ir vyriausio amžiaus asmenų grupėje (100+ m.) ir sergamumo, ir ligotumo rodikliai buvo didesni.

3. Sergamumo ir ligotumo atrinktomis ligomis ro-dikliai skirtingi ilgaamžių amžiaus grupėse. Kvėpavimo sistemos ligų, demencijos ir širdies nepakankamumo atvejų su amžiumi daugėjo. Ir atvirkščiai – didėjant amžiui pastebėta tokių susir-gimų, kaip senatvinė ir kitos kataraktos, krūtinės angina, depresijos, inkstų kanalėlių ir interstici-nio audinio ligos, gonartrozė, koksartozė, nervų, nervų šaknelių ir rezginių sutrikimai, gastritas ir duodenitas, dantų ligos, prostatos hiperplazija ir vėžys, mažėjimo tendencija.

Straipsnis gautas 2016-05-13, priimtas 2016-06-14

Literatūra1. Health at a Glance: Europe 2014. OECD 2014. 2. World health organization, National Institute on Aging, National

Institutes of Health. Global Health and Aging, 2011, October. 3. World health organization. Data and statistics. Available from:

<http://www.euro.who.int/en/health-topics/Life-stages/healthy- ageing/data-and-statistics>.

4. Department of Economic and Social Affairs, Population Division. World Population Ageing 2013. United Nations, 2013.

5. Rechel B, Grundy E, Robine JM, Cylus J, Mackenbach JP, Knai C, McKee M. Ageing in the European Union. Lancet. 2013;381(9874):1312-1322.

6. Valius L. Lėtinių neinfekcinių ligų kaip pagrindinių nesveiko senėjimo priežasčių kontrolė pirminėje sveikatos priežiūroje. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2012.

7. Ricciardi W, Specchia ML, Marino M. Health of the elderlies and healthy ageing: a challenge for Europe. Active ageing and healthy living. 2014;1-9. Available from: <http://ebooks.iospress.nl/publication/ 37273>.

8. Filipavičiūtė R, Gaigalienė B, Čeremnych J, Butkienė B, Jurgelėnas A, Alekna V. Ilgaamžių žmonių sergamumas lėtinėmis ligomis. Gerontologija. 2010;11(1):14-20.

9. Banerjee S. Multimorbidity – older adults need health care that can count pas tone. Lancet. Feb 2015;385(9968):587-589.

10. Minitab Support. What are MAPE, MAD and MSD? Available from: <http://support.minitab.com/en-us/minitab/17/topic-library/ modeling-statistics/time-series/time-series-models/what- are-mape-mad-and-msd/>.

11. World Health Organization. Good health adds life to years. Global Brief for World Health Day. Geneva, 2012.

12. Kisielius B ir kt. Socialinė higiena ir sveikatos apsaugos organizavimas. 1986;264.

13. Davidonienė O, Adlienė R. Pagyvenusių žmonių psichikos sveiktos problemos, jų sprendimo būdai. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2012.

14. World health organization. Dementia. A public health priority, 2012.

2016/2(73) 45

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

SummaryAccording to the World Health Organization (WHO), in

many countries, the fastest-growing part of the population there are very old (“old-old”) people (85 years of age and older). The data of the Department of statistics of Lithuania showing, that in 2014 at this age the population was 62 000. This is 60 % more than in 2001.

Aim of the study. Assessment peculiarities of the incidence and prevalence of “old-old” population in 2010-2014, including time trends, extending age group of up to 100 y. and over, in order to find out what health problems facing “old-old” people, number of which in the future will increase.

Material and methods. Target population - people in long-lasting age (85 years of age and older) and living in Lithuania. Reference years (2010, 2011, 2012, 2013, 2014), gender (male, female), age groups (85-89, 90-94, 95-99, 100 y.). The number of persons affected and the number of newly registered persons with particular diseases obtained from compulsory health insurance information system “Sveidra”. The trends of the rates and the calculation of the forecasts was based on the data from squared polynomial regression trend model. Age dependence of indicators evaluated using of three indicators - the absolute growth rate, speed of the growth, and growth augmentation.

Results and conclusions. The incidence of Group of long-lived people increasing in 2010-2014. At the beginning of the period was the 450,8/1000 at the end -

618,5, per/1000 population. It was predicted that if the growth trend will not change if the morbidity (condition caeteris paribus), in 2017, it will be twice that at the beginning of the period (980 cases per 1000 population). Incidence was higher in men than in women. Prevalence rates for 2010-2014 showed upward trend, however, is not that sharp. With increasing age, the incidence of the diseases of the respiratory system has been growing (pneumonia, acute respiratory tract infections), and dementia. In the meantime, with the age, morbidity rates declined for diseases such as angina pectoris, senile and other cataracts, depression and kidney tubule and interstitial tissue diseases.

Older-adults in Lithuania, characterized by intrinsic, different from that of other age groups incidence and prevalence.

Keywords: ageing, oldest old, morbidity, disease prevalence, age-dependence.

Correspondence to Romualdas GurevičiusInstitute of Hygiene, Center of Health InformationDidžioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: romualdas.gurevicius@hi.lt

Received 13 May 2016, accepted 14 June 2016

Morbidity and disease prevalence between „old-old“ population of Lithuania in 2010-2014 y .

Romualdas Gurevičius, Olga Gražulienė Institute of Hygiene

46 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

KOMPLEKSINIO SVEIKATOS VERTINIMO MODELIS

Justina Kymantienė1, 2, Laima Bulotaitė1

1 Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedra, 2 Higienos insti tuto Profesinės sveikatos centras

SantraukaSveikatos ir jos veiksnių tyrimuose dominuojantis patogeninis požiūris skatina ieškoti galimybių sveikatą vertinti

kompleksiškai, apimant tiek negatyvaus, tiek pozityvaus funkcionavimo aspektus. Tyrimo tikslas – empiriškai patvirtinti kompleksinio sveikatos vertinimo modelį, atspindintį negatyvaus ir pozityvaus

funkcionavimo aspektus kartu. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimas atliktas 13-oje Lietuvos ligoninių. Į duomenų analizę įtraukti 775 ne ma-

žesnę nei vienerių metų darbo patirtį turinčių slaugytojų duomenys. Taikyta salutogeninį požiūrį į sveikatą atspindinti Suvokiamos gerovės įvertinimo skalė (Perceived Wellness Survey, Adams ir kt., 1997) ir patogeninį požiūrį į sveikatą atskleidžiantys instrumentai – Nerimo ir nerimastingumo aprašo (State-Trait Anxiety Inventory for Adults, Spielberger ir kt., 1968, 1977) Y-1 forma, skirta nerimo patyrimui įvertinti, bei vieno klausimo instrumentai, skirti bendrai sveikatos būklei ir psichikos sveikatai, į kurią įeina stresas, depresija ir kitos emocinės problemos (Remington ir kt., 1988), įvertinti. Duomenų analizei skaičiuoti Pearsono ir Spearmano koreliacijos koeficientai, konstruoti struktūrinių lygčių modeliai.

Rezultatai ir išvados. Kompleksinį sveikatos vertinimą aprašo dviejų tarpusavyje susijusių faktorių – suvokiamos gerovės ir subjektyvios sveikatos – modelis. Suvokiamos gerovės, atspindinčios pozityvų individo funkcionavimą, fakto-rius paaiškina slaugytojų psichologinę, emocinę, socialinę, fizinę, dvasinę ir intelektinę gerovę. Subjektyvios sveikatos, atspindinčios negatyvų individo funkcionavimą, faktorius paaiškina prastą bendrą sveikatos būklės vertinimą, prastos psichikos sveikatos dienų per paskutinį mėnesį skaičių ir nerimo patyrimą.

Reikšminiai žodžiai: kompleksinis sveikatos vertinimas, salutogeninis požiūris į sveikatą, patogeninis požiūris į sveikatą, gerovė.

Adresas susirašinėti: Justina KymantienėVilniaus universitetasUniversiteto g. 9/1, 01513 VilniusEl. p. justina_kaliatkaite@yahoo.com

ĮVADASPasaulio sveikatos organizacijos pateiktame sveika-tos reiškinio apibrėžime nurodoma, kad sveikata yra visiškos fizinės, psichikos ir socialinės gerovės bū-sena, o ne vien ligos ar negalios nebuvimas [1]. Tai išryškina negatyvaus ir pozityvaus individo funkcio-navimo aspektus bei leidžia išskirti du požiūrius į sveikatą – patogeninį ir salutogeninį [2]. Ilgą laiką vyravęs patogeninis požiūris, kuriuo susitelkiama ties įvairiais ligos raiškos aspektais, kritikuojamas dėl as-mens sveikatos dichotomizavimo – ligos simptomai priskiriami nesveikatai, o šių požymių nebuvimas tapatinamas su sveikata [3]. Salutogeninis požiūris skatina tyrinėti pozityvius asmens funkcionavimo rodiklius (gerovę, augimą ir kt.) bei jų veiksnius [4]. Nors pastaraisiais dešimtmečiais stebimas vis dides-nis sveikatos tyrimų srityje dirbančių mokslininkų

susidomėjimas salutogeninės perspektyvos prielaido-mis, reikia pasakyti, kad įvairių amžiaus, profesinių ar kt. grupių sveikatos tyrimuose dažniausiai domi-nuoja patogeninis požiūris, t. y. analizuojami prastos sveikatos rodikliai (nusiskundimai sveikata, patiriami simptomai, sindromai ir pan.), o tiriant gerovę daž-niausiai vertinamas psichologinis distresas, emocinis išsekimas, psichosomatinių, nerimui ir depresijai bū-dingų simptomų pasireiškimas ir panašūs rodikliai, kurie irgi atspindi negatyvų asmens funkcionavimą [5–8]. Sveikatos tyrimų, kuriuose būtų remiamasi sa-lutogenine perspektyva, stokojama.

Kita vertus, pernelyg stiprus susitelkimas ties po-zityviu asmens funkcionavimu kelia pavojų sumen-kinti negatyvaus funkcionavimo svarbą, kurio eli-minuoti iš gyvenimo neįmanoma [9]. Todėl galima išskirti ir trečią požiūrį į sveikatą, kuris pabrėžia, kad visybiškai asmens funkcionavimą gali atspindėti tik integruotas pozityvių ir negatyvių funkcionavimo as-pektų vertinimas [2]. Teoriniai modeliai ir negausių empirinių tyrimų rezultatai rodo, kad negatyvų ir po-zityvų funkcionavimą atspindintys rodikliai papildo vieni kitus ir reprezentuoja du tarpusavyje susijusius,

2016/2(73) 47

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

tačiau skirtingus sveikatos reiškinio matmenis [3, 10]. Reikia pripažinti, kad šis požiūris sveikatos tyrimų srityje dirbančių mokslininkų gretose dar ga-nėtinai naujas ir reikalingi kompleksinio sveikatos vertinimo galimybes bei pranašumus pagrindžiantys mokslo įrodymai.

Kompleksinis sveikatos vertinimas, kai apima-mi tiek negatyvaus, tiek pozityvaus funkcionavimo aspektai, gali būti ypač svarbus atliekant sveikatos veiksnių tyrimus. Reikia pripažinti, kad ir gausiuose psichosocialinių veiksnių sąsajų su sveikata tyrimuo-se dominuoja patogeninis požiūris [5, 7, 11, 12], o šių tyrimų rezultatai rodo, kad skirtingus sveikatos rodiklius leidžia nuspėti skirtingi psichosocialiniai veiksniai bei jų deriniai. Taigi šioje srityje irgi trūksta tyrimų, kuriuose būtų vertinama, kaip psichosociali-niai veiksniai padeda nuspėti sveikatą, apimant pozi-tyvaus ir negatyvaus funkcionavimo aspektus kartu.

Apibendrinant galima teigti, kad teorinė patoge-ninio ir salutogeninio požiūrio į sveikatą samprata pabrėžia, jog šios dvi perspektyvos ne paneigia, o papildo viena kitą, padeda sudaryti visybiškesnį tie-siogiai neišmatuojamo sveikatos reiškinio atspindį. Negausūs empiriniai tyrimai taip pat leidžia kelti prielaidą, kad negatyvų asmens funkcionavimą at-spindintys rodikliai, atskleidžiantys ligą, jos simp-tomus ar požymius, ir pozityvų asmens funkciona-vimą atspindintys rodikliai, tokie kaip gerovė, yra tarpusavyje susiję ir reprezentuoja du skirtingus svei-katos reiškinio matmenis. Sveikatos ir jos veiksnių tyrimuose vyraujantis patogeninis požiūris skatina ieškoti galimybių sveikatą vertinti kompleksiškai, apimant negatyvaus ir pozityvaus funkcionavimo aspektus kartu. Šio tyrimo tikslas – empiriškai pa-tvirtinti kompleksinio sveikatos vertinimo modelį, atspindintį negatyvaus ir pozityvaus funkcionavimo aspektus kartu. Tikrindami kompleksinio sveikatos vertinimo modelį, remsimės Lietuvos ligoninėse dirbančių slaugytojų sveikatos tyrimu. Slaugytojų grupės pasirinkimą lėmė keletas priežasčių. Pirma, gausūs slaugytojų tyrimai leido atrinkti šių sveikatos priežiūros specialistų sveikatai įvertinti taikomus ro-diklius, kuriais remdamiesi šiame tyrime vertinome negatyvų ir pozityvų funkcionavimą. Antra, dirbda-mi sveikatos priežiūros sistemoje, slaugytojai gali objektyviau įvertinti savo sveikatos rodiklius. Trečia, slaugytojų, kurie sudaro didžiąją sveikatos priežiūros srityje dirbančių specialistų dalį, sveikata yra sveika-tos priežiūros paslaugų kokybės prielaida. Taigi slau-gytojų sveikatos tyrimai leis prisidėti prie šių paslau-gų kokybės užtikrinimo.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimas atliktas 2011–2012 m. 13-oje atsitiktiniu būdu iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos mi-nisterijos respublikinio, regioninio ir rajoninio lyg-mens restruktūrizuojamų ligoninių sąrašo atrinktų ir dalyvauti tyrime sutikusių ligoninių. Išdalyta 891 an-keta (atsako dažnis – 91,25 proc.). Į duomenų analizę įtraukti 775 slaugytojų anketų duomenys. Tyrimo da-lyvių amžiaus vidurkis 44,97 metų (SD = 8,38). Visos tyrimo dalyvės – moterys, beveik pusė respondenčių yra įgijusios aukštąjį išsilavinimą (45,6 proc.), ište-kėjusios arba gyvena partnerystėje (73,2 proc.).

Remiantis šiuolaikine sveikatos samprata bei pato-geniniu ir salutogeniniu požiūriu į sveikatą, sudarytas kompleksinis dviejų matmenų sveikatos vertinimo mo-delis. Pirmasis matmuo, atspindintis pozityvų asmens funkcionavimą, apėmė suvokiamą gerovę, o antrasis, atskleidžiantis negatyvaus funkcionavimo aspektus, ap-rėpė subjektyviu savo sveikatos vertinimu paremtus ro-diklius. Remiantis slaugytojų sveikatos tyrimų rezulta-tais, pasirinkti šie subjektyviu vertinimu grįsti rodikliai: bendras sveikatos būklės vertinimas, psichikos sveika-tos vertinimas ir nerimo patyrimas [13–15].

Gerovės vertinimas. Suvokiama gerovė ma-tuota Suvokiamos gerovės įvertinimo skale (angl. Perceived wellness survey, PWS) [16]. Skalę sudaro 36 teiginiai, kuriais gerovės suvokimas vertinamas remiantis psichologiniu, emociniu, socialiniu, fizi-niu, dvasiniu ir intelektiniu matmenimis. Kiekvienas skalės teiginys vertinamas 6 balų Likerto tipo skale, kai 1 reiškia „labai stipriai nepritariu“, o 6 – „la-bai stipriai pritariu“. Keletas skalės teiginių pavyz-džių: „Visada į ateitį žvelgiu optimistiškai“, „Mano draugai bus šalia manęs, kai man reikės pagalbos“. Bendras suvokiamos gerovės įvertis gali būti inter-vale nuo 3 iki 29. Gautas vieno metodikos kūrėjų T. Adams leidimas versti ir naudoti šią skalę.

Siekiant patikrinti skalės validumą, atlikta teorinio suvokiamos gerovės šešių matmenų modelio patvirtina-moji faktorių analizė. Modelio tinkamumas buvo verti-namas keturiais kriterijais: chi kvadrato (χ² statistika tu-rėtų būti > 0,05, tačiau šis rodiklis jautrus imties dydžiui ir remiantis vien juo išvados apie modelio tinkamumą duomenims nedaromos), vidutinės aproksimacijos pa-klaidos kvadratinės šaknies (angl. Root Mean Square Error of Approximation, RMSEA; modelis geras, kai RMSEA rodiklio reikšmė mažesnė už 0,05, kai ši reikš-mė patenka į intervalą nuo 0,05 iki 0,08 – modelis pri-imtinas), sąlyginio suderintumo (angl. Comparative-fit index, CFI) bei Tucker ir Lewis indeksu (angl. Tucker-Lewis index, TLI; CFI ir TLI > 0,95 reikšmės rodo,

48 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

kad modelis geras, jei šios reikšmės > 0,90, tai rodo, kad modelis tinkamas) [17, 18]. Teorinio suvokiamos gerovės šešių matmenų modelio tinkamumo kriterijai parodė, kad modelis nėra suderintas su duomenimis: χ² = 2 070,72, df = 285, p < 0,001; RMSEA = 0,08, CFI = 0,69, TLI = 0,65. Siekiant sukontroliuoti ben-dro metodo dispersiją, kurią galėjo nulemti teigiama ir neigiama skalės teiginių formuluotė, teorinis suvokia-mos gerovės modelis buvo papildytas dviem metodo-loginiais faktoriais ir patobulintas pagal modifikacijos indeksų pasiūlymus. Patobulinto modelio tinkamu-mo koeficientai rodė gerą modelio tinkamumą turi-miems duomenims: χ² = 414,56, df = 169, p < 0,001; RMSEA = 0,04, CFI = 0,95, TLI = 0,92. Suvokiamos gerovės įvertinimo skalės vidinis suderintumas ge-ras – Cronbacho α lygi 0,87. Skirtingus suvokiamos gerovės matmenis vertinančių subskalių Cronbacho α: psichologinio – 0,60, emocinio – 0,56, socialinio – 0,39, fizinio – 0,70, dvasinio – 0,67, intelektinio – 0,50. Emocinio, socialinio ir intelektinio gerovės matmenų subskalių vidinis suderintumas menkas. Pasak J. Pallant (2005), iš nedidelio skaičiaus teiginių sudarytų skalių Cronbacho alfa rodiklis gali būti žemas [19]. Patikrinę šias subskales sudarančių teiginių tarpusavio koreliaci-jas nustatėme, kad jos atitinka minimalius reikalavimus pakankamam vidiniam suderintumui užtikrinti [20], o jomis gauti rezultatai nebus taikomi sprendimams apie asmenį priimti. Aukštesnis bendras suvokiamos gerovės įvertis ir aukštesni atskirų jos subskalių įverčiai rodo, kad asmuo gerovę arba tam tikrą jos matmenį suvokia esant aukštesnį.

Subjektyvus sveikatos vertinimas. Bendras svei-katos būklės vertinimas. Siekiant nustatyti, kaip res-pondentai vertina bendrą sveikatos būklę, buvo papra-šyta pasirinkti vieną geriausiai esamą jų sveikatos būklę apibūdinantį atsakymo variantą 5 balų Likerto tipo ska-lėje, kai 1 reiškė „labai prasta“, 2 – „prasta“, 3 – „vi-dutinė“, 4 – „gera“, o 5 – „labai gera“. Subjektyvaus bendro sveikatos vertinimo vienu klausimu patikimu-mas buvo patvirtintas kitų tyrėjų [21]. Analizuojant duomenis šis kintamasis perkoduotas taip, kad didesnis balas rodytų prastesnį sveikatos vertinimą.

Psichikos sveikatos vertinimas. Siekiant įvertin-ti psichikos sveikatą, respondentų prašyta nurody-ti, kiek dienų per pastarąsias 30 dienų jų psichikos sveikata, į kurią įeina stresas, depresija bei emoci-nės problemos, nebuvo gera. Šis klausimas patei-kiamas Elgesio rizikos veiksnių stebėsenos klausi-myne (angl. Behavioral Risk Factor Surveillance System Questionnaire, BRFSS) [22], kurio autoriai nurodo, kad specialaus leidimo naudoti klausimyną

ar pavienius jo klausimus prašyti nereikia. Didesnis tyrimo dalyvių nurodytas prastos psichikos sveika-tos dienų skaičius interpretuojamas kaip prastesnės psichikos sveikatos per paskutines 30 dienų rodiklis.

Nerimo patyrimas. Nerimo ir nerimastingumo apra-šo forma Y-1 (angl. State-Trait Anxiety Inventory for Adults, STAIAD) [23] taikyta nerimo patyrimui kaip dabarties momentu išgyvenamai būsenai įvertinti. Šią formą sudaro 20 teiginių. Keletas teiginių pavyzdžių: „Aš esu ramus (-i)“, „Aš jaučiuosi prislėgtas (-a)“. Atsakymams skirta keturbalė Likerto tipo skalė, kurioje 1 reiškia „visiškai nesutinku“, o 4 – „visiškai sutinku“. Nerimo patyrimo rodiklis yra atsakymų suma, todėl tai skaičius intervale nuo 20 iki 80. Didesnis skaičius rodo stipresnį nerimą. Gautas Mind Garden Inc® leidimas Nerimo ir nerimastingumo aprašą išversti į lietuvių kal-bą bei taikyti šiame tyrime. Patvirtinta dviejų faktorių – nerimo ir nerimastingumo – struktūra. Apskaičiuotas χ² = 1 325,81, df = 361, p < 0,001, tačiau šis modelio tinkamumo rodiklis yra jautrus imties dydžiui ir vien juo negalima pasikliauti [17, 18]. Kiti modelio tinka-mumo rodikliai rodė, kad modelis tinka turimiems duo-menims: RMSEA = 0,05, CFI = 0,91, TLI = 0,89 (TLI indekso reikšmė labai artima rekomenduojamai 0,9 ri-bai, kai modelį galima laikyti tinkamu, todėl šią reikšmę laikėme priimtina). Nerimo patyrimo subskalės vidinis suderintumas yra geras – Cronbacho alfa lygi 0,89.

Prieš tolesnę duomenų analizę patikrinome visų tyrime taikytų instrumentų įverčių duomenų pasiskirs-tymo normalumą. Visų tyrime naudotų skalių įverčių Kolmogorovo ir Smirnovo testo p reikšmės buvo reikš-mingos (p < 0,05), tačiau šis rodiklis jautrus imties dydžiui, todėl tokius rezultatus buvo galima numatyti dėl gana didelio mūsų tyrimo dalyvių skaičiaus [24]. Siekiant išsiaiškinti nuokrypio nuo normaliojo skirs-tinio dydį buvo skaičiuojami asimetrijos ir eksceso koeficientai. Didžioji dalis šių koeficientų reikšmių pateko į intervalą nuo –0,5 iki 0,5 ir tai rodo, kad jos labai nežymiai nukrypusios nuo normaliojo skirstinio [25]. Keletas asimetrijos ir eksceso koeficiento reikš-mių pateko į intervalą nuo –2 iki 2, rodantį liberalią ribą, kai duomenis galima laikyti pasiskirsčiusiais pagal normalųjį dėsnį [26]. Tik psichikos sveikatos rodiklio eksceso koeficiento reikšmė viršijo ribą, kai duomenis dar galima laikyti pasiskirsčiusiais pagal normalųjį dėsnį (ši reikšmė buvo lygi 2,78). Statistinę duomenų analizę atlikome SPSS 19 programų pake-tu ir struktūrinėms lygtims modeliuoti skirta AMOS 20 programa. Analizuojant duomenis skaičiuoti Pearsono ir Spearmano koreliacijos koeficientai, kons-truoti struktūrinių lygčių modeliai, kurių parametrams

2016/2(73) 49

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

įvertinti taikėme didžiausiojo tikėtinumo metodą (angl. Maximum likelihood, ML), tinkamumą vertinome ke-turiais kriterijais: χ², vidutinės aproksimacijos paklai-dos kvadratinės šaknies (RMSEA), sąlyginio suderina-mumo (CFI) bei Tucker ir Lewis indeksu (TLI) [17].

REZULTATAISiekdami nustatyti, ar tyrimo duomenims tinka kom-pleksinį sveikatos vertinimą aprašantis dviejų fak-torių – suvokiamos gerovės, atspindinčios pozityvų funkcionavimą, ir subjektyvios sveikatos, atspindin-čios negatyvų funkcionavimą, – modelis, pasitelkėme struktūrinių lygčių modeliavimą, kuris leidžia apra-šyti latentinių ir stebimų kintamųjų spėjamas priklau-somybes [27]. Pozityvų funkcionavimą atspindintis suvokiamos gerovės faktorius apėmė suvokiamos gerovės konstrukto autorių pasiūlytus šešis gerovės matmenis – psichologinį, emocinį, socialinį, fizinį, dvasinį ir intelektinį [16]. Negatyvų funkcionavimą atspindintis subjektyvios sveikatos latentinis fakto-rius apėmė bendrą sveikatos būklės vertinimą, psi-chikos sveikatos vertinimą dienų, kai ji nebuvo gera per paskutinį mėnesį, skaičiumi ir nerimo patyrimą.

Prieš sudarydami kompleksinį sveikatos vertinimą aprašantį struktūrinių lygčių modelį patikrinome visų vertintų rodiklių tarpusavio koreliacijas. Jos parodė, kad visi rodikliai tarpusavyje siejasi statistiškai reikš-mingais ryšiais. Patikrinome, ar nėra duomenų išskirčių bei multikolinearumo problemos: išskirčių diagnostiką atlikome remdamiesi Mahalanobis atstumo (D²) įver-čiu, kintamųjų multikolinearumą tikrinome dispersijos mažėjimo daugikliu (angl. Variance inflation factor,

VIF). Duomenų išskirčių neaptikta (p > 0,05), multiko-linearumo problema nenustatyta (VIF < 4).

Sudaryto dviejų latentinių suvokiamos gerovės ir subjektyvios sveikatos faktorių struktūrinių lygčių mo-delio tinkamumo kriterijų įverčiai rodė, kad modelis nėra suderintas su duomenimis: χ² = 238,45, df = 26, p < 0,001; RMSEA = 0,10, CFI = 0,91 ir TLI = 0,88. Nuspręsta modelį patobulinti pagal modifikacijos in-deksų pasiūlymus, pridedant koreliaciją tarp bendro sveikatos būklės vertinimo ir fizinio suvokiamos gero-vės matmens liekamųjų paklaidų. Fizinis suvokiamos gerovės matmuo atspindi pozityvų fizinės sveikatos bū-klės vertinimą ir teigiamus lūkesčius sveikatos atžvilgiu [16]. Subjektyvaus bendro sveikatos būklės vertinimo ir teigiamų lūkesčių sveikatos atžvilgiu ryšys patvir-tintas empiriškai [28, 29]. Be to, kitų tyrimų rezultatai rodo, kad subjektyviai vertindami bendrą sveikatos bū-klę žmonės dažniausiai remiasi savo fizinės sveikatos suvokimu [30], todėl silpnas neigiamas koreliacinis ry-šys tarp fizinio suvokiamos gerovės matmens ir bendro sveikatos būklės vertinimo yra logiškas.

Apskaičiuotas patobulinto kompleksinį sveikatos vertinimą aprašančio dviejų latentinių suvokiamos gerovės ir subjektyvios sveikatos faktorių modelio χ² = 100,75, df = 25, p < 0,001 rodo, kad modelis nėra suderintas su duomenimis, tačiau dėl gana di-delės tyrimo imties šis rodiklis tampa nepatikimas. Kiti modelio tinkamumo koeficientai rodo, kad mo-delis pakankamai gerai tinka turimiems duomenims: RMSEA = 0,06, CFI = 0,96 ir TLI = 0,95. Galutinis kompleksinį sveikatos vertinimą aprašantis modelis pateiktas 1 pav.

1 lentelė. Kompleksinio sveikatos vertinimo rodiklių koreliacijų koeficientai

Kompleksinio sveikatos vertinimo rodikliai SGB PG EG SG FG DG IG BSBV PSV NP

SGB –PG 0,51*** –EG 0,47*** 0,55*** –SG 0,25*** 0,44*** 0,40*** –FG 0,62*** 0,39*** 0,43*** 0,22*** –DG 0,50*** 0,62*** 0,65*** 0,47*** 0,46*** –IG 0,45*** 0,54*** 0,58*** 0,45*** 0,41*** 0,65*** –

BSBV –0,39*** –0,32*** –0,29*** –0,22*** –0,56*** –0,33*** –0,28*** –PSV –0,18*** –0,13*** –0,16*** –0,07* –0,18*** –0,14*** –0,10** 0,11** –NP –0,37*** –0,40*** –0,41*** –0,21*** –0,30*** –0,32*** –0,35*** 0,26*** 0,29*** –

Pastaba. * p < 0,05; ** p < 0,01; *** p < 0,00. Suvokiamos gerovės rodikliai: SGB – bendras suvokiamos gerovės įvertis; PG – psichologinis, EG – emocinis, SG – socialinis, FG – fizinis, DG – dvasinis, IG – intelektinis gerovės matmuo. Subjektyvios sveikatos rodikliai: BSBV – bendras sveikatos būklės vertinimas; PSV – psichikos sveikatos vertinimas; NP – nerimo patyrimas. Koreliacijos ryšiams tarp bendro suvokiamos gerovės ir atskirų jos matmenų įverčių, nerimo patyrimo ir bendro sveikatos būklės vertinimo nustatyti skaičiuoti Pearsono koreliacijos koeficientai, o šių kintamųjų ryšiams su psichikos sveikatos rodikliu – Spearmano koreliacijos koeficientai.

50 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

Visų modelio kelių koeficientai yra statistiškai reikšmingi. Suvokiamos gerovės ir subjektyvios svei-katos latentiniai faktoriai tarpusavyje susiję statis-tiškai reikšmingu stipriu neigiamu koreliaciniu ryšiu (r = –0,77, p < 0,001). Suvokiamos gerovės latenti-nio faktoriaus paaiškinamų psichologinio, emocinio, socia linio, fizinio, dvasinio ir intelektinio gerovės mat-menų kintamųjų standartizuotieji faktorių svoriai pate-ko į intervalą nuo 0,53 iki 0,84. Subjektyvios sveika-tos latentinio faktoriaus paaiškinamo nerimo patyrimo standartizuotasis faktoriaus svoris siekia 0,62, bendro sveikatos būklės vertinimo – 0,42. Reikia pastebėti, kad šiame modelyje latentinio subjektyvios sveikatos faktoriaus paaiškinamo psichikos sveikatos kintamojo, kuris rodo dienų, kai psichikos sveikata nebuvo gera, apimant stresą, depresiją ir kitas emocines problemas, skaičių per paskutinį mėnesį, standartizuotasis fakto-riaus svoris yra menkas – 0,32.

REZULTATŲ APTARIMASModeliavimo struktūrinėmis lygtimis rezultatai at-skleidė, kad slaugytojų kompleksinį sveikatos verti-nimą aprašo dviejų matmenų – suvokiamos gerovės ir subjektyvios sveikatos – modelis. Suvokiamos gerovės matmuo atspindi pozityvų asmens funkcionavimą ir pa-aiškina pagal T. Adams su kolegomis (1997) pasiūlytą suvokiamos gerovės sampratą išskirtas šešias gerovės sritis – psichologinę, emocinę, socialinę, fizinę, dvasi-nę ir intelektinę [16]. Subjektyvios sveikatos matmuo atspindi negatyvų funkcionavimą ir paaiškina bendrą

sveikatos būklės vertinimą, kai aukštesnis balas rodo prastesnę sveikatą, prastos psichikos sveikatos dienų skaičių per paskutinį mėnesį ir nerimo patyrimą. Šie mūsų tyrimo rezultatai dera su straipsnio įvade aptar-tomis teorinėmis perspektyvomis. Mūsų empiriškai pa-tvirtintas slaugytojų kompleksinio sveikatos vertinimo modelis apima salutogeniniu ir patogeniniu požiūriu paremtus sveikatos rodiklius, o integruotas pozityvių ir negatyvių funkcionavimo aspektų vertinimas leidžia geriau apčiuopti tiesiogiai neišmatuojamo, sudėtingo sveikatos reiškinio raišką. Tai patvirtina ir kitų autorių atliktų tyrimų rezultatai, atskleidžiantys, kad asmens visuminį funkcionavimą geriau aprašo modeliai, ku-riuose pozityvų ir negatyvų funkcionavimą atspindin-tys rodikliai priskiriami dviem tarpusavyje susijusiems, tačiau skirtingiems matmenims [2, 3, 10]. Pavyzdžiui, prastos psichikos sveikatos (į kurią įeina stresas, depre-sija ir kitos emocinės problemos) dienų, atspindinčių negatyvų funkcionavimą, nebuvimas per paskutinį mė-nesį nebūtinai reiškia pozityvų funkcionavimą atspin-dinčią individo gerovę esant aukštą, ar atvirkščiai.

Mūsų tyrimo duomenimis, pozityvų funkcionavi-mą atspindintis suvokiamos gerovės faktorius ir ne-gatyvų funkcionavimą atspindintis subjektyvios svei-katos faktorius tarpusavyje yra susiję neigiamu stipriu koreliaciniu ryšiu (r = –0,77). Tai rodo, kad komplek-sinį sveikatos vertinimą aprašantys pozityvaus ir ne-gatyvaus funkcionavimo aspektai yra susiję, tačiau kartu atspindi skirtingus asmens funkcionavimo mat-menis. Kiti tyrimai, kuriuose kompleksinio sveikatos

Emocinė 0,59

Dvasinė 0,70

Psichikos sveikata 0,10

Psichologinė 0,54

Fizinė 0,28

Bendras sveik. vert. 0,18

Socialinė 0,31

Intelektinė 0,58

Nerimas 0,38

Suvokiama gerovė

e

e

e

e

e

e

e

e

e

e

e

Subjektyvi sveikata

–0,77***

0,74***

0,55***

0,84***

0,32***

0,77***

0,53***

0,42***

0,76***

0,62***

–0,42***

1 pav. Kompleksinį sveikatos vertinimą aprašantis modelis

2016/2(73) 51

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

vertinimo raiška aprašoma pozityvaus ir negatyvaus funkcionavimo rodikliais, taip pat rodo esant pakanka-mai stiprų koreliacinį ryšį tarp šių funkcionavimo as-pektų. Pavyzdžiui, C. Keyes (2005) sudarytas psichi-kos sveikatos modelis aprašo du tarpusavyje vidutinio stiprumo neigiamu koreliaciniu ryšiu (r = –0,53) susi-jusius latentinius faktorius, kurių vienas paaiškina po-zityviu individo funkcionavimu paremtus konstruktus (teigiamą emocingumą, psichologinę ir socialinę ge-rovę), o kitas – negatyvų funkcionavimą atspindinčius psichikos sveikatos rodiklius (depresijai, generalizuo-tam nerimui, panikos sutrikimui ir priklausomybei nuo alkoholio būdingus simptomus) [3].

Mūsų gautas kompleksinio sveikatos vertinimo modelis rodo, kad latentiniai suvokiamos gerovės ir subjektyvios sveikatos faktoriai gana gerai paaiškina savo kintamuosius. Reikia pastebėti, kad latentinis subjektyvios sveikatos faktorius mažiausiai paaiškina psichikos sveikatos, kuri buvo vertinta prastos psichi-kos sveikatos dienų per paskutinį mėnesį skaičiumi, kintamojo variacijas. Vyksta intensyvios mokslinės diskusijos, kokia turi būti minimali faktoriaus svorio reikšmė, kad latentinio faktoriaus paaiškinamas kin-tamasis būtų vertas interpretavimo. Kai kurie autoriai nurodo, kad empiriniuose tyrimuose neretai interpre-tuojami latentinių faktorių paaiškinami kintamieji, ku-rių standartizuotieji faktorių svoriai siekia 0,3, tačiau šią ribą reikėtų laikyti pernelyg liberalia [31]. Kiti au-toriai teigia, kad jei latentinio faktoriaus paaiškinamo kintamojo standartizuotojo faktorių svorio reikšmė siekia 0,32 (o tai reiškia, kad latentinis faktorius paaiš-kina 10 proc. kintamojo variacijos), tokią reikšmę ga-lima laikyti menka, tačiau kintamasis gali būti paliktas modelyje ir interpretuojamas [32].

Jei kompleksinio sveikatos vertinimo, apimant pozityvaus ir negatyvaus funkcionavimo aspektus, modelis paaiškina tarpusavyje susijusius, tačiau kar-tu ir gana skirtingus rodiklius, tokiame modelyje gali pasitaikyti menkų standartizuotųjų faktorių svorių. Pavyzdžiui, C. Keyes (2005) pasiūlytame psichikos sveikatos modelyje negatyvaus funkcionavimo as-pektą atspindintis latentinis faktorius paaiškino de-presijai, generalizuotam nerimo sutrikimui, panikos sutrikimui ir priklausomybei nuo alkoholio būdingų simptomų kintamuosius [3]. Priklausomybei nuo al-koholio būdingų simptomų kintamojo standartizuo-tasis faktoriaus svoris buvo statistiškai reikšmingas, tačiau tesiekė 0,12. Autorius laikosi pozicijos, kad modelis turėtų būti interpretuojamas atsižvelgiant į teorinį tyrimo lauką, ir remdamasis tuo, kad pašalinus žemo standartizuotojo faktoriaus svorio kintamąjį

modelio tinkamumo koeficientų reikšmės ir kiti stan-dartizuotieji parametrai stipriai nepasikeičia, priėmė sprendimą šį kintamąjį palikti modelyje.

Reikia pridurti, kad mūsų tyrime latentinio subjek-tyvios sveikatos faktoriaus paaiškinami negatyvų funk-cionavimą atspindintys sveikatos rodiklių kintamieji buvo vertinami iš esmės besiskiriančiais metodais. Bendras sveikatos būklės vertinimas matuotas 5 balų Likerto tipo skale. Psichikos sveikata vertinta dienų, kai ji nebuvo gera, skaičiumi per paskutinį mėnesį. Nerimo patyrimas vertintas viena iš Nerimo ir nerimastingu-mo aprašo formų, ir šio rodiklio įvertis yra atsakymų į skalės teiginius suma. Tai reiškia, kad menkam psichi-kos sveikatos kintamojo standartizuotajam faktoriaus svoriui įtakos galėjo turėti bendro metodo dispersijos nebuvimas, kuriam esant, atvirkščiai, dažniausiai gene-ruojami aukšti latentinio faktoriaus paaiškinamų kinta-mųjų standartizuotieji faktorių svoriai. Kitas veiksnys, galėjęs turėti įtakos tokiems rezultatams, yra psichikos sveikatos kintamojo nukrypimas nuo normaliojo skirs-tinio dėsnio. Didžiausiojo tikėtinumo metodą taikant struktūrinių lygčių modelio parametrams įvertinti, į modelį galima įtraukti kintamųjų, kurių skirstiniai ne-atitinka normaliojo, kai tyrimo imtis yra pakankamai didelė [17], tačiau tai galėjo prisidėti prie gauto menko šio kintamojo standartizuotojo faktoriaus svorio. Taigi, remdamiesi išvardytais metodologiniais ir teoriniais ar-gumentais, modelyje nusprendėme palikti subjektyvios psichikos sveikatos, vertinamos dienų, kai ji buvo pras-ta, skaičiumi, kintamąjį.

Mūsų gauti rezultatai papildo negausius tyrimus, kurie empiriškai patvirtina, kad pozityvų ir negaty-vų asmens funkcionavimą atspindintys kompleksinio sveikatos vertinimo rodikliai reprezentuoja du tarpu-savyje susijusius, tačiau skirtingus sveikatos aspek-tus. Šie tyrimo rezultatai prisideda prie mokslu grįstų įrodymų, rodančių, kad salutogeninio ir patogeninio požiūrių į sveikatą prielaidos papildo viena kita ir lei-džia objektyviau užčiuopti tiesiogiai neišmatuojamo sveikatos reiškinio esmę. Kartu šis tyrimas yra vienas pirmųjų, kai siekta kompleksinio sveikatos vertinimo galimybes empiriškai įvertinti specifinėje tyrimo daly-vių – slaugytojų – grupėje. Taigi išryškėja ir praktinė reikšmė, kadangi taikant mūsų gautą kompleksinio sveikatos vertinimo modelį galima sistemingai ieškoti slaugytojų pozityvų ir negatyvų funkcionavimą nu-spėjančių veiksnių. Šių veiksnių atskleidimas galėtų svariai prisidėti prie slaugytojų sveikatai palankesnės, t. y. efektyviu psichosocialinių rizikos veiksnių darbe valdymu pasižyminčios, ir gerovę stiprinančios darbo aplinkos kūrimo.

52 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

Tyrimo ribotumai ir rekomendacijos toles-niems tyrimams. Vienu šio tyrimo ribotumu galima laikyti tai, kad visi tyrimo instrumentai buvo paremti tyrimo dalyvių savistaba. Viena vertus, subjektyviu vertinimu paremti instrumentai plačiai taikomi tokių tiesiogiai neišmatuojamų reiškinių, kaip sveikata, tyrimuose. Tačiau tolesniais tyrimais svarbu inte-gruotai analizuoti tyrimo dalyvių savistaba paremtus bei objektyvius rodiklius. Subjektyvios sveikatos rodiklius galima papildyti objektyviais sveikatos rodikliais, tokiais kaip gydytojo patvirtinti dėl ligos praleistų darbo dienų įrašai ir pan. Taip pat reikia pastebėti, kad mūsų tyrimo imtį sudarė tik slaugyto-jos. Nors tyrimo imtis buvo pakankamai didelė, į ją nepakliuvo nė vienas vyras. Todėl tolesniais tyrimais būtų svarbu įvertinti, ar šis kompleksinio sveikatos vertinimo modelis tinkamas vyrų imčiai. Reikia pri-pažinti, kad mūsų tyrime pozityvų funkcionavimą atspindintis matmuo buvo vertintas remiantis užsie-nio autorių sukurta Suvokiamos gerovės skale, o kai kurių subskalių vidinis suderintumas buvo menkas. Šiuo metu jau turime originalią Lietuviškąją psicho-loginės gerovės skalę (LPGS) [33], kurios psicho-metrinės charakteristikos buvo patvirtintos repre-zentatyvioje gyventojų imtyje. Ateityje būtų galima tobulinti kompleksinio sveikatos vertinimo modelį, pozityvaus funkcionavimo aspektams paaiškinti

pasitelkiant šią skalę. Tolesniais tyrimais būtų svarbu įvertinti kompleksinio sveikatos vertinimo modelio tinkamumą taikyti bendrojoje populiacijoje. Modelio tinkamumas taip pat galėtų būti patikrintas sergančių asmenų grupėse.

APIBENDRINIMASNustatyta, kad kompleksinio sveikatos vertinimo ro-dikliai siejasi statistiškai reikšmingais ryšiais: pozity-vų funkcionavimą atspindinčios suvokiamos gerovės matmenys (psichologinis, emocinis, socialinis, fizinis, dvasinis ir intelektinis) neigiamai koreliuoja su nega-tyvų funkcionavimą atspindinčiu subjektyviu bendru sveikatos būklės vertinimu, prastos psichikos sveika-tos dienų per paskutinį mėnesį skaičiumi ir patiriamu nerimu. Kompleksinį sveikatos vertinimą aprašo dvie-jų tarpusavyje susijusių faktorių – suvokiamos gero-vės ir subjektyvios sveikatos – modelis. Suvokiamos gerovės, atspindinčios pozityvų individo funkcionavi-mą, faktorius paaiškina psichologinę, emocinę, socia-linę, fizinę, dvasinę ir intelektinę gerovę. Subjektyvios sveikatos, atspindinčios negatyvų individo funkciona-vimą, faktorius paaiškina prastą bendrą sveikatos bū-klės vertinimą, prastos psichikos sveikatos dienų per paskutinį mėnesį skaičių ir nerimo patyrimą.

Straipsnis gautas 2016-04-01, priimtas 2016-05-02

Literatūra1. WHO. WHO Definition of Health. Preamble to the Constitution of the

World Health Organization as adopted by the International Health Conference, New York, 19-22 June 1946; signed on 22 July 1946 by the representatives of 61 States (Official Records of the WHO, no. 2, p. 100) and entered into force on 7 April 1948. Prieiga per internetą: <http://www.who.int/about/definition/en/print.html> [žiūrėta 2016-02-28].

2. Keyes CLM. Mental health as a complete state: How the salutogenic perspective completes the picture. In: Bauer GF, Hämmig O, editors. Bridging Occupational, Organizational and Public Health. A Transdisciplinary Approach. London: Springer; 2014;179-193.

3. Keyes CLM. Mental illness and/or mental health? Investigating axioms of the complete state model of health. Journal of Consulting and Clinical Psychology. 2005;73(3):539.

4. Becker CM, Glascoff MA, Felts WM. Salutogenesis 30 years later: where do we go from here? The International Electronic Journal of Health Education. 2010;13:25-32. Prieiga per internetą <http://files.eric.ed.gov/fulltext/EJ895721.pdf> [žiūrėta 2016-02-17].

5. Burke RJ, Moddie S, Dolan S, Fiksenbaum L. Job demands, social support, work satisfaction and psychological well-being among nurses in Spain. Barcelona: ESADE; 2012. Prieiga per internetą: <http://ssrn.com/abstract=2117051> [žiūrėta 2016-02-10].

6. Qiao G, Li S, Hu J. Stress, coping, and psychological well-being among new graduate nurses in China. Home Health Care Management & Practice. 2011;23(6):398-403.

7. Tucker SJ, Harris M R, Pipe TB, Stevens SR. Nurses‘ ratings of their health and professional work environments. AAOHN Journal: Official Journal of the American Association of Occupational Health Nurses. 2010;58(6):253-267.

8. Padma V, Anand NN, Gurukul SMGS, Javid SMASM, Prasad A, Arun S. Health problems and stress in Information Technology and Business Process Outsourcing employees. Journal of Pharmacy & Bioallied Sciences. 2015;7(Suppl 1):S9-S13.

9. Held BA. The negative side of positive psychology. Journal of Humanistic Psychology. 2004;44(1):9-46.

10. Massé R, Poulin C, Dassa C, Lambert J, Bélair S, Battaglini A. The structure of mental health: Higher-order confirmatory factor analyses of psychological distress and well-being measures. Social Indicators Research. 1998;45(1-3):475-504.

11. Pikhart H, Pikhartova J. The relationship between psychosocial risk factors and health outcomes of chronic diseases. A review of the evidence for cancer and cardiovascular diseases. Copenhagen: WHO Regional Office for Europe; 2015.

12. Ibrahim RZA. Psychosocial work environment, organisational justice and work family conflict as predictors of Malaysian worker wellbeing [dissertation]. Melbourne: Victoria University; 2012. Prieiga per internetą: <http://vuir.vu.edu.au/21308/1/R_Zirwatul_Aida_ R_Ibrahim.pdf> [žiūrėta 2016-02-10].

13. Theme Filha MM, Costa MADS, Guilam MCR. Occupational stress and self-rated health among nurses. Revista Latino-Americana de Enfermagem. 2013;21(2):475-483.

14. Tucker SJ, Harris MR, Pipe TB, Stevens SR. Nurses‘ ratings of their health and professional work environments. AAOHN Journal: Official Journal of the American Association of Occupational Health Nurses. 2010;58(6):253-267.

15. Jin-Gang A, Xiao-Min G, Ying-Xin M, Sheng-Xiang X. Relation between depression, anxiety, and quality of life among female nurses in Shaanxi province: a cross-sectional study. 2015. Prieiga

2016/2(73) 53

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

per internetą: <http://www.thelancet.com/pdfs/journals/lancet/PIIS0140-6736(15)00610-8.pdf> [žiūrėta 2016-03-31].

16. Adams T, Bezner J, Steihardt M. The conceptualization and measurement of perceived wellness: integrating balance across and within dimensions. American Journal of Health Promotion. 1997;11(3):207-218.

17. Pakalniškienė V. Tyrimo ir įvertinimo priemonių patikimumo ir validumo nustatymas [metodinė priemonė]. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla; 2012.

18. Hooper D, Coughlan J, Mullen MR. Structural equation modelling: guidelines for determining model fit. The Electronic Journal of Business Research Methods. 2008;6(1):53-60.

19. Pallant J. SPSS survival manual. A step by step guide to data analysis using SPSS for Windows (Version 12). Sydney: Allen & Unwin; 2005.

20. Clark LA, Watson D. Construct validity: basic issues in objective scale development. Psychol Assess. 2005;7(3):309-319.

21. Lundberg O, Manderbacka K. Assessing reliability of a measure of self-rated health. Scandinavian Journal of Social Medicine. 1996;24(3):218-224.

22. Remington PL, Smith MY, Williamson DF, Anda RF, Gentry EM, Hogelin GC. Design, characteristics and usefulness of state-based behavioral risk factor surveillance: 1981-87. Public Health Rep. 1988;103:366-375. Prieiga per internetą: <http://europepmc.org/articles/PMC1478092/pdf/pubhealthrep00169-0032.pdf> [žiūrėta 2016-02-28].

23. Spielberger CD, Gorsuch RL, Jacobs GA, Lushene R, Vagg PR. State-trait anxiety inventory for Adults. Instrument and Scoring Key. Redwood City, CA: Mind Garden, Inc.; 1968, 1977.

24. Kim HY. Statistical notes for clinical researchers: assessing normal distribution (2) using skewness and kurtosis. Restor Dent Endod. 2013;38(1):52-54.

25. Runyon R, Haber A. Fundamentals of behavioral statistics. New York: McGraw-Hill; 1991.

26. Cameron A. Kurtosis. In: Lewis-Beck MS, Bryman A, Liao TF, editors. The SAGE Encyclopedia of Social Science Research Methods. Thousand Oaks: John SAGE Publications; 2004;544-546.

27. Čekanavičius V, Murauskas G. Statistika ir jos taikymai III. Vilnius: TEV; 2009.

28. Anson O, Shteingrad J, Paran E. Self-rated health and survival: a seven-years follow-up. Psychology. 2011;2:987-991.

29. Hasson D, Arnetz BB, Theorell T, Anderberg UM. Predictors of self-rated health: a 12-month prospective study of IT and media workers. Popul Health Metr. 2006;4:1-11.

30. Onadja Y, Bignami S, Rossier C, Zunzunegui MV. The components of self-rated health among adults in Ouagadougou, Burkina Faso. Population Health Metrics. 2013;11(1):15.

31. Brown TA. Confirmatory Factor Analysis for Applied Research. New York: The Guilford Press; 2006.

32. Harrington D. Confirmatory Factor Analysis: Pocket Guides to Social Work Research Methods. New York: Oxford University Press; 2009.

33. Kairys A, Liniauskaitė A, Bagdonas A, Pakalniškienė V. Lietuvos gyventojų reprezentatyvios imties psichologinės gerovės struktūra. Psichologija. 2013;48:7-19.

SummaryThe prevalence of pathogenic approach in the field

of health and determinants of health research impel to investigate possibilities to measure health in a complex way encompassing both positive and negative aspects of functioning.

The aim was to provide empirical grounding of the model of complex health assessment that reflects both positive and negative aspects of functioning.

Material and methods. Research was conducted at 13 Lithuania‘s hospitals. The study sample consisted of 775 nurses who had no less than a year of work experience. The survey included Perceived wellness survey (Adams et al., 1997) based on salutogenic approach. Measures based on pathogenic approach were State-Trait Anxiety Inventory for Adults Y-1 form (Spielberger et al., 1968, 1977), aimed to measure state anxiety, and two one-item measures were employed – global self-rated health and mental health, which includes stress, depression, and problems with emotions (Remington et al., 1988). Pearson‘s and Spearman‘s correlation coefficients and stuctural equation modeling were used to analyze the data.

Results and conclusions. The complex health assessment is described by a model of two interrelated factors – perceived wellness and subjective health. The factor of perceived wellness reflecting positive functioning explains the psychological, emotional, social, physical, spiritual and intellectual wellness of nurses. The factor of subjective health reflecting negative functioning explains negative global self-rated health, poor mental health during the past 30 days and state-anxiety.

Keywords: complex health assessment, salutogenic approach to health, pathogenic approach to health, wellness.

Correspondence to Justina KymantienėVilnius UniversityUniversiteto str. 9/1, LT-01513 Vilnius, LithuaniaE-mail: justina_kaliatkaite@yahoo.com

Received 1 April 2016, accepted 2 May 2016

Model of complex health assessment

Justina Kymantienė1, 2, Laima Bulotaitė1

1 Vilnius University, Faculty of Philosophy, Department of General Psychology , 2 Institute of Hygiene, Occupational Health Centre

54 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGAS LANKANČIŲ VAIKŲ TELEVIZIJOS ŽIŪRĖJIMO TRUKMĖ IR SĄSAJOS SU NAMŲ APLINKOS VEIKSNIAIS

Aistė Lekečinskė1, Olga Riklikienė2

1Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakultetas, 2Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakultetas

SantraukaSpartus šiandieninės visuomenės gyvenimo tempas daugeliu atvejų atitolina vaikus nuo tėvų, todėl artimi tėvų ir vaikų

santykiai pakeičiami technologinėmis alternatyvomis, tarp jų – televizija. Vienas iš pagrindinių visuomenės sveikatos tikslų – sukurti veiksmingą strategiją, mažinančią neigiamas televizijos žiūrėjimo pasekmes.

Tikslas – ištirti ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų televizijos žiūrėjimo trukmę ir sąsajas su namų aplin-kos veiksniais.

Medžiaga ir metodai. Atliktas kiekybinis tyrimas. Tyrimo metodas – vienmomentė anoniminė apklausa, naudojant autorių sudarytą anketą. Tyrime dalyvavo 373 ikimokyklinio amžiaus (3–6 m.) vaikai, lankę keturias Kauno m. ikimo-kyklinio ugdymo įstaigas (atsako dažnis – 73 proc.). Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centras išdavė leidimą atlikti tyrimą. Duomenų analizei naudota aprašomoji statistika, požymių dažnių analizė, parametriniai duomenų analizės testai; kiekybinių charakteristikų sąsajoms nustatyti taikyti tiesinės koreliacinės analizės metodai, apskaičiuotas Pearsono koreliacijos koeficientas.

Rezultatai. Penktadalis vaikų (22,8 proc.), lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, žiūri televiziją ilgiau nei 2 val. per dieną. Televizorius vaiko kambaryje reikšmingai susijęs su televizijos žiūrėjimo trukme įprastą savaitės dieną. Nusta-tytos reikšmingos sąsajos tarp televizorių skaičiaus namuose ir vaiko televizijos žiūrėjimo laiko įprastą darbo dieną bei savaitgalį. Penktadalis šeimų nėra nustačiusios vaiko televizijos žiūrėjimo taisyklių.

Išvados. Penktadalis ikimokyklinio amžiaus vaikų žiūri televizorių ilgiau nei rekomenduojama. Šios amžiaus grupės vaikai daugiau laiko praleidžia žiūrėdami televiziją darbo dienomis ir savaitgalį. Jaunesnio ikimokyklinio amžiaus vaikų televizijos žiūrėjimo įpročiai yra geresni nei vyresnio ikimokyklinio amžiaus vaikų. Televizijos žiūrėjimo laikas susijęs su televizorių skaičiumi namuose ir vaiko kambaryje.

Reikšminiai žodžiai: ikimokyklinio amžiaus vaikai, televizija, namų aplinka, veiksniai.

Adresas susirašinėti: Aistė LekečinskėKauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biurasAušros g. 42A, 44158 KaunasEl. p. aistepumputyte@yahoo.com

ĮVADASSpartus šiandieninės visuomenės gyvenimo tempas sąlygoja tėvų dėmesio vaikams stygių, todėl jaunoji karta išgyvena „modernią vaikystę“, kai artimi tėvų ir vaikų santykiai pakeičiami technologinėmis alter-natyvomis, tarp jų – televizija. Informacijos amžiuje televizija tampa ir vienu iš vaiko ugdymo veiksnių, greta mokyklos ir šeimos, kurie suformuoja ir įtvirti-na kultūrines bei socialines vertybes. Neretai patirtis, gaunama iš televizijos, vaikams yra reikšmingesnė nei įgyta iš tėvų [1].

Daugelyje industrinio pasaulio šalių beveik vi-suose namuose yra televizorius (pvz., Australijoje – 99,2 proc. šeimų turi televizorius), t. y. žmonės televi-zorių namuose turi dažniau nei telefoną [2]. Vidutinis amžius, kai vaikai tampa nuolatiniais televizijos žiū-rovais, yra 2,7 ± 1,6 m.; 62,2 proc. ikimokyklinukų ir pradinukų žiūri televizorių daugiau nei 2 val. per dieną, o 8,3 proc. – daugiau kaip 4 val. per dieną [3]. Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai nuo ankstyvo amžiaus prie televizoriaus praleidžia tris–keturias va-landas per dieną, taigi 80 metų sulaukęs žmogus prie televizoriaus bus praleidęs visą dešimtmetį [2].

Lietuvoje televizija, atsiradusi 1957 m., greitai išpopuliarėjo ir itin priartėjo prie žmonių [4]. Tele-vizija tapo neatsiejama kiekvieno visuomenės nario gyvenimo dalis, nes tik nedaug žmonių teigia esantys jai abejingi [5]. Taigi Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų

2016/2(73) 55

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

šalių, televizijos žiūrėjimas yra viena populiariausių žmonių laisvalaikio leidimo formų [1].

Neabejojama, kad televizijos laidos daro teigiamą poveikį žmogui – skatina pasaulio pažinimą, intelekti-nę asmenybės brandą, formuoja požiūrį į įvairius reiš-kinius, nulemia elgesio normas ir vertybių sistemą [6].

Galima teigti, kad apie televizijos poveikį vaikų sveikatai visuomenėje diskutuojama maždaug tiek laiko, kiek egzistuoja pati televizija. Laikas, praleistas žiūrint televiziją, įvairiais aspektais paveikia vaiko, o vėliau ir suaugusiojo sveikatą [7]. Besaikis televizijos žiūrėjimas skatina smurtinę ar agresyvią žmogaus elg-seną, tam tikrus psichosomatinius sutrikimus (dėmesio deficitą, sulėtėjusį vystymąsi) [6, 8]. S. Brown ir kt. (2013) teigia, jog televizijos žiūrėjimas ir TV vaiko kambaryje yra susiję ne tik su agresyvia elgsena, bet ir sąlygoja žemesnius pasiekimus mokantis, miego sutri-kimus [9]. Prie televizoriaus praleistas laikas susijęs su kai kuriomis ligomis, pvz., 2-ojo tipo diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertenzija [10, 11]. Atlikti tyrimai parodė, kad televizijos žiūrėjimo trukmė yra svarbiausias antsvorio ir nutukimo ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje bei paauglystėje veiksnys [12, 13]. Minesotoje (JAV) ir Naujojoje Zelandijoje atlikti tyrimai parodė, kad kuo daugiau vaikų viršija nustaty-tą 2 valandų per dieną televizijos žiūrėjimo limitą, tuo daugiau jie linkę į antsvorį ir nutukimą [14, 15]. Irano paaugliai, kurie turėjo antsvorio arba buvo nutukę, te-leviziją kiekvieną dieną žiūrėjo ilgiau negu leidžiama (2,5 val.) nei tie, kurių svoris buvo normalus (2,1 val.) [16]. Šitaip atsitinka todėl, kad, žiūrėdami televiziją il-giau nei 4 val. per dieną, vaikai dažniau užkandžiauja ir valgo saldumynų [17]. Saldintų gėrimų vartojimo tikimybė bent 1–3 kartus per savaitę didėja su kiekvie-na prie televizoriaus praleista valanda [18, 19], be to, kuo ilgiau vaikai žiūri televiziją, tuo mažiau daržovių jie suvalgo [20]. Portugalijoje nustatyta, jog televizi-jos žiūrėjimas susijęs su vaikų apatinės nugaros srities skausmu [21]. Dėl minėtų priežasčių Amerikos pedia-trų asociacija televiziją ir vaizdo filmus vaikams reko-menduoja žiūrėti ne ilgiau kaip 2 valandas per dieną [8]. Be to, patariama iš viso neleisti žiūrėti televizo-riaus vaikams iki 2 metų amžiaus [22].

Mokslininkai, medikai, pedagogai, psichologai iš viso pasaulio pateikia rezultatus, kurie dažniausiai įrodo neigiamą besaikio televizijos žiūrėjimo poveikį žmonėms, ypač mažiems vaikams. Todėl visuomenės sveikatos specialistai, nagrinėjantys neigiamas tele-vizijos pasekmes vaikams ir suaugusiesiems, kelia tikslą – sukurti veiksmingą strategiją, mažinančią neigiamus televizijos žiūrėjimo padarinius [23].

Norint atrasti veiksmingas televizijos žiūrėjimą ribo-jančias priemones, visų pirma reikia išsiaiškinti veiks-nius, kurie lemia vaikų televizijos žiūrėjimo trukmę. Šia tema atlikta keletas mūsų šalies ir užsienio tyrėjų moks-lo darbų [1, 24, 25], bet daugelyje jų dėmesys kreiptas į mokyklinio amžiaus vaikus arba paauglius. Duome-nų, kiek ikimokyklinio amžiaus vaikai (ikimokyklinis amžius – tai antrieji–šeštieji gyvenimo metai [26]) žiūri televiziją ir kas lemia jų televizijos žiūrėjimo įpročius, turima mažai. Šio darbo tikslas – ištirti ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų televizijos žiūrėjimo trukmę ir sąsajas su namų aplinkos veiksniais.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI Šio tyrimo objektas buvo vaikų, lankančių ikimo-kyklinio ugdymo įstaigas, ir jų tėvų televizijos žiū-rėjimo įpročiai. Tyrimo subjektu pasirinkti Kauno miesto keturių ikimokyklinio ugdymo įstaigų (vaikų lopšelių-darželių) 3–6 m. amžiaus vaikai ir jų tėvai.

Atliktas kiekybinis vienmomentis tyrimas – ano-niminė anketinė apklausa. Remiantis mokslinės li-teratūros apžvalga, ikimokyklinių ugdymo įstaigų vaikų tėvams apklausti sudaryta anketa. Daryta prie-laida, kad televizijos žiūrėjimą galėtų lemti šie namų aplinkos veiksniai: televizorių skaičius namuose, tėvų sudarytos vaiko televizijos žiūrėjimo taisyklės, laisvalaikio pomėgiai ir kt. Anketoje taip pat pateik-ti klausimai apie ikimokyklinio amžiaus vaikų ir jų tėvų socialines ir demografines charakteristikas.

Tyrimo imties sudarymas ir atranka. 2012 m. sausio 1 d. duomenimis, Kauno miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas iš viso lankė 10 551 ikimokyklinu-kas (3–6 m. amžiaus). Reprezentatyvios imties dydis nustatytas naudojant A. Jadov statistinę lentelę, kuri padėjo apskaičiuoti imties dydį su 95 proc. tikimy-be ir 5 proc. neviršijančia paklaida [27]. Taigi pagal lentelę nustatytas imties atvejų skaičius – N = 385. Vadinasi, tyrimo imtį sudarė 385 vaikų, lankančių ikimokyklines ugdymo įstaigas, tėvai (vienas iš jų).

Atliekant tyrimo imties atranką, atsitiktinai pasi-rinktos keturios Kauno miesto ikimokyklinio ugdy-mo įstaigos, priklausančios skirtingoms miesto se-niūnijoms. Nustatytas skaičius anketų (anketos buvo įdėtos į aplanką) įteiktas kiekvienos ikimokyklinės ugdymo įstaigos direktorei, prašant padalyti jas tiks-linio amžiaus vaikų grupėms. Paminėta, kad kiekvie-nas dalyvis, nesutikęs dalyvauti apklausoje, turi teisę ir gali atsisakyti pildyti anketą. Tėvams anketas įtei-kė ir surinko grupės auklėtojos, užpildytos anketos iš grupių aplanke grąžintos direktorėms. Vėliau direk-torės perdavė anketas asmeniškai tyrėjai.

56 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

Iš viso išdalyta 510 anketų, t. y. tiek, kiek tokio amžiaus vaikų lankė pasirinktas įstaigas. Anketas pildė vienas iš vaiko tėvų. Grąžinta 373 anketos, at-sako dažnis – 73 proc. Taip pat apskaičiuotas atsako dažnis atskirai kiekvienoje ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje – jis svyravo nuo 64,2 proc. iki 93 proc.

Tyrimui vykdyti 2011 m. gruodžio 9 d. gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas Nr. BC-VSF (B)-79.

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant ap-rašomąją statistiką ir požymių dažnių analizę. Kie-kybinių kintamųjų pasiskirstymas pagal normalųjį dėsnį tikrintas remiantis Kolmagorovo ir Smirnovo testu: taikyta hipotezė, kad duomenys pasiskirs-tę pagal normalųjį dėsnį, nes testo reikšmingumas p > 0,001. Kiekybiniai požymiai vertinti skaičiuojant aritmetinį vidurkį ir standartinę paklaidą (SN). Ko-kybinių požymių statistinis ryšys buvo tikrinamas su-sietų lentelių metodu. Hipotezės apie dviejų požymių nepriklausomumą tikrintos taikant chi kriterijų (χ2), laisvės laipsnių skaičių (lls) bei reikšmingumą (p). Procentinių dydžių poriniai palyginimai atlikti tai-kant z kriterijų. Kiekybinių charakteristikų sąsajoms nustatyti naudoti tiesinės koreliacinės analizės meto-dai, apskaičiuotas Pearsono koreliacijos koeficientas. Kintamųjų ryšio stiprumas vertintas atsižvelgiant į koreliacijos koeficiento dydį: koreliacijos koeficiento reikšmė 0,4 ir mažesnė rodė silpną ryšį, didesnė nei 0,4 koreliacijos koeficiento reikšmė rodė gana stiprų ryšį, didesnė nei 0,7 – stiprų kintamųjų ryšį [28].

Pateikiant rezultatus nurodytas statistinių hipo-tezių reikšmingumas. Naudoti tokie statistinių hi-potezių išvadų reikšmingumo lygiai: p > 0,05 – sta-tistiškai nereikšminga, p < 0,05 – reikšminga (p*), p < 0,01 – statistiškai labai reikšminga (p**).

REZULTATAISocialiniai ir demografiniai duomenys apie vaikus, jų tėvus ir namų aplinkąTyrime dalyvavo 373 tėvai (mamos arba tėčiai), kurių vaikai lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Daugiau nei pusė anketas pildžiusių tėvų (N = 202; 54,2 proc.) į darželį vedė mergaites, likusieji (N = 171; 45,8 proc.) – berniukus. Pirmagimių tarp vaikų buvo daugiau nei pusė (210; 56,3 proc.). Beveik trečda-lio tėvų vaikai (28,1 proc.) buvo trejų metų amžiaus (didžiausia vaikų amžiaus grupė), 3,5 proc. (N = 13) tėvų į darželį vedė dvejų metų amžiaus vaikus (ma-žiausia ir netikslinė tyrimo vaikų amžiaus grupė). Ketverių metų amžiaus vaikų buvo 23,9 proc., pen-kerių metų – 22,8 proc. ir šešerių metų – 21,7 proc.

Dauguma vaikų, jų tėvų nuomone, buvo judrūs (226; 60,6 proc.), trečdalis (124; 33,2 proc.) – labai judrūs ir tik 6,2 proc. vaikų – mažai judrūs. Nusta-tyta, kad 46,4 proc. ikimokyklinukų be darželio dar lankė kokį nors nuolatinį būrelį (sporto, dailės, šokių ir kt.), 50,1 proc. vaikų tokių būrelių nelankė, liku-sieji būrelius lankė nereguliariai. Nuolatinius būre-lius po darželio lankė statistiškai reikšmingai didesnė vyresniosios amžiaus grupės (5–6 metų) vaikų dalis (T = 2,50; p < 0,05).

Pusė (50,1 proc.) tirtų tėvų atsakė, kad namuose turi du televizorius, trečdalis (32,2 proc.) – vieną te-levizijos imtuvą, 16,9 proc. apklausos dalyvių turėjo tris ir daugiau televizorių ir mažiau nei 1 proc. res-pondentų nurodė, kad televizoriaus namuose iš viso neturi.

Rezultatai parodė, kad tėvų atsakymai į klausimą „Ar televizorius yra vaiko kambaryje (ten, kur vaikas miega)?“ skyrėsi (χ2 = 16,135, lls = 1, p < 0,001) pa-gal tai, kelintas vaikas šeimoje buvo ugdymo įstaigą lankęs vaikas. Respondentai, kurių tiriamasis vaikas buvo pirmagimis, (146; 39,1 proc.) statistiškai reikš-mingai dažniau nei likusieji teigė, jog televizoriaus jų vaiko kambaryje nėra (T = 2 028, p < 0,05).

Į klausimą „Ar Jūsų šeimoje yra nustatytos vaiko televizijos žiūrėjimo taisyklės?“ didesnė dalis tėvų (N = 160; 42,9 proc.) atsakė, jog tokios taisyklės jų vai-kui nustatytos; kiti tėvai (N = 139,9; 37,5 proc.) teigė, kad vaikui kartais duoda atsitiktinius nurodymus dėl televizoriaus žiūrėjimo. Penktadalis tėvų (N = 73,1; 19,6 proc.) atsakė, kad jokių televizijos žiūrėjimo tai-syklių jų šeimoje nėra. Televizijos žiūrėjimo taisyklės statistiškai reikšmingai dažnesnės šeimose, kuriose yra du televizoriai, lyginant su šeimomis, turinčiomis tris ir daugiau televizorių (T = 2,07, p < 0,05).

Respondentų teirautasi, ar jie valgo (pietus, va-karienę) žiūrėdami televiziją. Rezultatai parodė, kad 154 (41,3 proc.) apklausos dalyviai kartais ir 17,2 proc. tiriamųjų dažnai valgo žiūrėdami televiziją. Niekada nevalgo žiūrėdami televiziją 55 (14,7 proc.) respon-dentai, o 26,8 proc. apklausos dalyvių tai daro retai.

Respondentų klausėme, kokią laisvalaikio veiklą labiausiai mėgsta jų vaikas; tėvai turėjo nurodyti du dažniausius pasirinkimus. Tyrimas parodė, kad daž-niausiai vaikai eina į lauką arba vyksta su tėvais į išvyką (N = 243; 65,1 proc.), žaidžia su žaislais ir žaidimus (N = 195; 52,3 proc.) arba skaito knygas su tėvais, broliais ir seserimis (N = 99; 26,8 proc.). Tėvų nuomone, televizijos žiūrėjimą (52; 13,9 proc.) ir kompiuterinius žaidimus (N = 63; 16,9 proc.) jų vaikai renkasi rečiausiai.

2016/2(73) 57

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

Išsiaiškinta, kad 65,7 proc. tirtų vaikų mamų ir 50,1 proc. jų tėčių turėjo aukštąjį išsilavinimą (p < 0,05).

Vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, televizijos žiūrėjimo trukmės analizė ir sąsajos su tėvų išsilavinimu Nustatyta, kad vaikai vieni (be tėvų) dažniausiai (144; 38,6 proc.) įprastą darbo dieną žiūrėjo televi-zorių nuo 0,5 iki 1 val. Įprastą savaitgalį (be švenčių) beveik 40 proc. vaikų vieni žiūrėjo televizorių nuo 1 iki 2 val. (1 pav.).

Tyrimo metu nustatytas skirtumas tarp vaikų am-žiaus (pagal dvi amžiaus grupes) ir televizoriaus žiū-rėjimo trukmės (1 lentelė). Statistiškai reikšmingai didesnė dalis jaunesnių vaikų (3–4 m.), vieni žiūrė-dami televizorių įprastą savaitgalį, paklūsta reko-mendacijoms žiūrėti televizorių iki 2 val., lyginant su vyresniųjų vaikų (5–6 m.) grupe (T = 2,63; p < 0,01). Reikšmingų skirtumų vertinant vaikų televizijos žiū-rėjimo trukmę darbo dienomis ir atsižvelgiant į jų amžių nenustatyta (1 lentelė).

Vertinant vaikų televizijos žiūrėjimo įpročių są-sajas su jų tėvų socialiniais duomenimis, nustaty-tos reikšmingos silpnos koreliacijos tarp tėvų išsi-lavinimo ir jų vaikų televizijos žiūrėjimo trukmės. Stipriausios neigiamos koreliacijos nustatytos tarp mamos išsilavinimo ir vaiko televizijos žiūrėjimo trukmės įprastą savaitgalį (r = –0,19, p < 0,01) bei darbo dieną (r = –0,269, p < 0,01). Tėčio išsilavini-mas taip pat neigiamai, nors silpniau nei mamos, ko-reliavo su vaiko televizijos žiūrėjimo trukme darbo dieną (r = –0,124, p < 0,05) ir savaitgalį (r = –0,144, p < 0,01).

Vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, amžiaus sąsajos su laisvalaikio pomėgiais ir namų aplinkos veiksniaisSiekiant įvertinti įvairaus amžiaus vaikų televizijos žiūrėjimo įpročius bei reikšmingus skirtumus tarp jų, duomenų analizei vaikai buvo suskirstyti į dvi amžiaus grupes: jaunesnių vaikų (3–4 m.) ir vyres-nių vaikų (5–6 m.). Abiejose amžiaus grupėse vaikų buvo beveik po lygiai, t. y. atitinkamai 53,9 proc. ir 46,1 proc.

Nustatyta reikšminga sąsaja tarp vaikų amžiaus (pagal dvi grupes) ir pasirinkimo žaisti kompiuteriu (χ2 = 9,284, lls = 1, p < 0,01). Statistiškai reikšmin-gai didesnė dalis tėvų, kurie augino vyresnio amžiaus vaikus, nurodė, jog jų vaikai mieliausiai iš išvardytų veiklų renkasi žaisti kompiuteriu (p < 0,05).

Analogiškai nustatyta reikšminga sąsaja tarp vai-kų amžiaus (pagal dvi grupes) ir televizorių skai-čiaus namuose (χ2 = 7,919, lls = 3, p = 0,048) bei vaiko turimų DVD filmų kiekio (χ2 = 12,684, lls = 4, p = 0,013). Jaunesnių vaikų tėvai statistiškai reikš-mingai dažniau teigė, jog jų namuose yra tik vienas televizorius (p < 0,01), ir reikšmingai dažniau pasi-rinko atsakymą, kad jų vaikai „turi vos keletą“ DVD filmų namuose (p < 0,05), lyginant su vyresnio am-žiaus vaikų tėvais (2 pav.).

Vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, televizijos žiūrėjimo trukmės sąsajos su laisvalaikio pomėgiais ir namų aplinkos veiksniais Įvertintas tiesinio ryšio tarp vaikų televizijos žiūrė-jimo trukmės ir jų laisvalaikio pomėgių bei namų aplinkos veiksnių stiprumas. Nustatytos reikšmingos

1 lentelė. Vaikų televizijos žiūrėjimo įpročiai atsižvelgiant į jų amžių

Anketos klausimai

Vaikų amžiaus grupės

Televizijos žiūrėjimo trukmė

p≤2 val.N (proc.)

>2 val.N (proc.)

Kiek vaikas vienas žiūri televiziją įprastą sa-vaitgalį?

Jaunesni vaikai

(3–4 m.) 161 (57,9)** 33 (40,2)

0,049Vyresni vaikai

(5–6 m.) 117 (42,1) 49 (59,8)

Kiek vaikas vienas žiūri televiziją įprastą dar-bo dieną?

Jaunesni vaikai

(3–4 m.) 182 (54,0) 12 (52,2)

0,865Vyresni vaikai

(5–6 m.) 155 (46,0) 11 (47,8)

** Lyginant jaunesnių ir vyresnių vaikų grupes.

0

10

20

30

40

Visiškainežiūri

Iki 0,5 Nuo 0,5 iki 1

Nuo 1 iki 2

Daugiaukaip 2

Gerokaidaugiau

kaip 2

10,2

23,1

38,6

22,0

4,61,6

4,89,1

26,0

37,3

16,1

6,7

3–6

m. a

mži

aus

vaik

ai (p

roc.

)

Televizijos žiūrėjimo trukmė (val.)

Įprasta darbo diena Įprastas savaitgalis

1 pav. Vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pasiskirstymas pagal televizijos žiūrėjimo trukmę darbo dieną ir savaitgalį (proc.), N = 373

58 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

koreliacijos buvo silpnos, tik vienintelė teigiama koreliacija tarp vaiko televizijos žiūrėjimo trukmės įprastą darbo dieną ir įprastą savaitgalį buvo ganė-tinai stipri (r = 0,698). Pastebėta reikšminga silpna teigiama koreliacija tarp vaiko televizijos žiūrėjimo trukmės įprastą savaitgalį ir televizorių skaičiaus na-muose (r = 0,176): kuo daugiau televizorių, tuo ilgiau vaikas žiūri televiziją. Silpna neigiama reikšminga koreliacija nustatyta tarp vaiko televizijos žiūrėji-mo trukmės įprastą savaitgalį ir DVD filmų kiekio (r = –0,310): vaikai, kurie turi daugiau DVD filmų namuose, trumpiau, pasak jų tėvų, žiūri televiziją (ta-čiau tai nereiškia, jog jie mažiau laiko praleidžia prie televizoriaus – jie žiūri ne televizijos programas, o DVD filmus) (2 lentelė).

Nustatyta sąsaja tarp televizorių skaičiaus namuo-se ir vienos iš mieliausių vaiko veiklų – žaisti kom-piuteriu (χ2 = 13,752, lls = 3, p = 0,003). Tėvai, kurie namuose nurodė turintys vieną arba du televizorius, statistiškai reikšmingai rečiau žymėjo vaiko pomėgį laisvalaikiu žaisti kompiuteriu, lyginant su tais tėvais, kurių namuose buvo trys ir daugiau televizorių (atitin-kamai T = 2,63, p < 0,01 ir T = 4,26, p < 0,001). Nuola-tinių būrelių lankymas po darželio nebuvo reikšmingai susijęs su vaikų televizijos žiūrėjimo trukme.

REZULTATŲ APTARIMASVaikų sveikatai – mitybai, laikysenai, fiziniam ak-tyvumui – skiriama daug dėmesio, tačiau televizijos poveikis ir neigiami televizijos žiūrėjimo padariniai nėra itin tiriami. Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, te-levizijos žiūrėjimo įpročius, leido nustatyti prie te-levizoriaus praleidžiamą laiką savaitės dienomis ir

savaitgaliais bei išsiaiškinti su tėvais susijusius bei namų aplinkos veiksnius, kurie skatina ikimokykli-nio amžiaus vaikus žiūrėti televiziją.

Tik penktadalis vaikų, lankiusių tyrime dalyva-vusias ikimokyklinio ugdymo įstaigas, televiziją žiūrėjo nuo 1 iki 2 val. per dieną savaitės dienomis ir savaitgaliais, t. y. tiek, kiek rekomenduoja Ameri-kos pediatrų asociacija [8]. Darbo dienomis šias re-komendacijas viršijo 4,6 proc. vaikų, o savaitgaliais net 16,1 proc. vaikų televiziją žiūrėjo ilgiau nei 2 val. Graikijoje atliktas tyrimas parodė, kad leistiną televi-zijos žiūrėjimo laiką viršija kur kas didesnė ikimoky-klinio amžiaus vaikų (1–5 m.) dalis – 26 proc. jų žiūri televiziją ilgiau nei 2 val. per dieną [12]. S. Songul ir kt. (2002) tyrimas patvirtino, jog 62,2 proc. ikimo-kyklinukų ir pradinukų žiūri televizorių daugiau nei 2 val. per dieną ir net 8,3 proc. – daugiau kaip 4 val. per dieną [3]. Verta pastebėti tai, jog 60 proc. mūsų tyrimo respondentų nurodė, kad jų vaikai yra judrūs, o trečdalis teigė, jog jų vaikai yra labai judrūs, – tai visiškai normalu jauname vaikų amžiuje, tačiau ste-bėtina tai, kaip jie susikaustę gali praleisti valandas prie televizoriaus. Tai rodo, kokia didelė televizijos trauka, net jei toks laiko leidimo būdas nesutampa su vaiko fizinėmis arba būdo savybėmis.

Televizijos žiūrėjimas kartu su vaiku bei valgant didina vaikų televizijos žiūrėjimo laiką [29]. F. Vik ir kt. (2013) atskleidė, jog 19 proc. vaikų (10–12 m.) žiūri televiziją vieno valgymo metu, po 28 proc. – dviejų ir visų trijų valgymų per dieną metu ir tik 21 proc. išvis nežiūri TV valgydami [30]. Mūsų atlik-tas tyrimas pateikė panašius rezultatus. Nustatėme, kad 17,2 proc. respondentų dažnai valgo žiūrėdami televiziją ir tik 14,7 proc. apklausos dalyvių niekada nežiūri televizijos valgydami.

Nors dvejų metų vaikai nebuvo šio tyrimo tikslinė grupė, tačiau analizuojant duomenis ji buvo atskirta

0

20

40

60

80

100

Nė vieno Vienas Du Trys ir daugiau

100

62,5**49,2 50

0

37,550,8 50

Resp

onde

ntai

(pro

c.)

Televizorių skaičius namuose

Jaunesni vaikai (3–4 m.) Vyresni vaikai (5–6 m.)

** p < 0,01, lyginant vaikų amžiaus grupes.

2 pav. Respondentų pasiskirstymas atsižvelgiant į televi-zorių skaičių namuose ir vaikų amžių (proc.), N = 373

2 lentelė. Vaikų televizijos žiūrėjimo trukmės ir laisvalai-kio pomėgių bei namų aplinkos veiksnių sąsajos

Veiksniai

TV žiūrėjimo trukmė savaitės

dieną

TV imtuvų skaičius namuose

DVD filmai namuose

Koreliacijos koeficientas, r

TV žiūrėjimo trukmė savaitgalį 0,698** 0,176** –0,310**

TV imtuvų skaičius namuose 0,106* 1 –0,211**

DVD filmai namuose –0,163** –0,211** 1

*p < 0,05; **p < 0,01

2016/2(73) 59

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

nuo kitų vaikų amžiaus grupių ir taip pat įvertinta pa-gal televizijos žiūrėjimo trukmę. Galime manyti, jog dvejų metų vaikų televizijos žiūrėjimo trukmė Lietu-voje nėra mažesnė nei užsienio vaikų, nes televiziją daugiau nei 2 val. per dieną žiūrėjo pusė visų tyrime dalyvavusių dvejų metų vaikų. JAV Oregono vals-tijoje penktadalis 2 m. vaikų televiziją žiūrėjo dau-giau kaip 2 val., o Minesotos ir Vašingtono valstijose jau vienų metų vaikai televiziją vidutiniškai žiūrėjo 1 val. per dieną, sulaukę dvejų metų – vidutiniškai 1,5 val. per dieną [8, 31].

Teigiama, kad televizijos žiūrėjimo trukmė ilgėja vaikui augant [3, 12]. Graikijoje atliktas tyrimas tą patvirtina: mažiau nei 1 val. per dieną televiziją žiūri 66,8 proc. vaikų iki 3 m. ir 31 proc. 3–5 m. amžiaus [32]. Mūsų tyrimas parodė, kad reikšmingai mažesnė dalis jaunesnių vaikų (3–4 m.), vieni žiūrėdami te-leviziją įprastą savaitgalį, nusižengia reikalavimams žiūrėti televiziją iki 2 val., lyginant su vyresniųjų vai-kų (5–6 m.) grupe. Airijoje 13 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų televiziją įprastomis darbo dienomis žiūrėjo ilgiau nei 2 val., tačiau net 35 proc. mokykli-nio amžiaus vaikų viršijo šį limitą [33]. Tai patvirtina ir Lietuvos autorių atliktas tyrimas, kuriame nusta-tyta, jog daugiau nei pusė vyresnio mokyklinio am-žiaus vaikų televiziją žiūrėjo daugiau nei leistina per dieną [34]. Galima manyti, kad ikimokykliniame am-žiuje vaikų elgesys televizijos žiūrėjimo atžvilgiu dar ganėtinai teigiamas, tačiau vėliau galimai dėl tėvų ir mokytojų dėmesio stokos elgesys blogėja ir prie te-levizoriaus leidžiamas laikas ilgėja. Didžiojoje Bri-tanijoje 32 m. trukęs tyrimas įrodė, jog respondentai, kurie būdami vaikai televiziją žiūrėjo ilgiau nei 2 val. per dieną, suaugę (42 m.) per dieną televiziją žiūri ilgiau nei 3 val. [35].

Keletas autorių, palyginę gautus rezultatus lyties aspektu, nustatė, jog berniukai gerokai daugiau laiko žiūri televiziją nei mergaitės [1]. R. Pate ir kt. nu-statė, kad berniukai žiūri televiziją 1,5–3,7 val. per dieną, o mergaitės – 1,4–3 val. per dieną [36]. Tačiau mūsų tyrimo metu reikšmingos sąsajos tarp televi-zijos žiūrėjimo trukmės ir vaiko lyties nenustatyta. Vis dėlto pavyko rasti vaiko lyties sąsajų su namų aplinkos veiksniais, pvz., televizoriaus buvimu vaiko kambaryje (ten, kur vaikas miega): mergaitės rečiau turėjo televizorių savo kambaryje nei berniukai (141; 37,8 proc.). Įvertinant užsienio autorių duomenis rei-kia pasakyti, jog mūsų gauti rezultatai apie didesnį televizijos imtuvų dažnį berniukų kambariuose gali būti stiprus veiksnys, skatinantis augančius berniu-kus žiūrėti televiziją.

Vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, televizijos žiūrėjimo laikas priklauso nuo namų aplin-kos, skatinančios žiūrėti televiziją. Nemažai tyrimų atskleidė, kad televizorių skaičius namuose, televi-zorius vaiko kambaryje, vaiko DVD filmų skaičius namuose, vaiko televizijos žiūrėjimo taisyklės – tai veiksniai, tiesiogiai susiję su dažnu ir ilgesniu tele-vizijos žiūrėjimu [3, 36–38]. Galima daryti prielaidą, jog, esant keliems televizoriams namuose, tėvai ne-sugeba kontroliuoti vaikų televizijos žiūrėjimo laiko.

Mūsų tyrimo metu daugiau kaip trečdalio respon-dentų vaikai turėjo televizorių savo kambaryje; daž-niau televizorių savo kambaryje turėjo pirmagimiai, lyginant su kitais vaikais. K. Rosenburg ir kt. (2010) teigia, kad vaikai, kurie turi televizorių ne tik namuo-se, bet ir savo kambaryje, dažniau linkę viršyti 2 val. televizijos žiūrėjimo limitą [8] vidutiniškai 0,25 val. [24] arba 4,6 val. per savaitę ilgiau [37]. Mes nu-statėme reikšmingą sąsają tarp televizoriaus vaiko kambaryje (ten, kur vaikas miega) ir laiko, kurį jis praleidžia vienas žiūrėdamas televiziją įprastą darbo dieną: tie tėvai, kurių vaikas kambaryje televizoriaus neturėjo, dažniau nurodė, jog įprastą darbo dieną jis vienas televizijos visiškai nežiūri. Todėl viena iš Amerikos pediatrų asociacijos rekomendacijų yra panaikinti televizorius vaikų miegamuosiuose kam-bariuose. Deja, šios rekomendacijos mažai paisoma [12]. Šiuo tyrimu taip pat patvirtinome sąsają tarp te-levizoriaus buvimo vaiko kambaryje (ten, kur vaikas miega) ir televizorių skaičiaus namuose bendrai: kuo daugiau imtuvų yra namuose, tuo didesnė galimybė, kad vaikas turės televizorių savo kambaryje.

Siekdami sumažinti vaikų televizijos žiūrėji-mo trukmę, tėvai ima taikyti televizijos žiūrėjimo taisykles savo vaikams. Turima duomenų apie tai, kad, taikant televizijos žiūrėjimo taisykles ir apri-bojimus, vaikai ją žiūri mažiau [36, 39]. J. Cheng ir kt. (2015) patvirtino, kad vaikai, kurių tėvai taiko televizijos žiūrėjimo taisykles, įprastą darbo dieną televiziją žiūrėjo 0,38 val. trumpiau. Taip pat vaikai, kurie laikėsi TV žiūrėjimo taisyklių, reikšmingai rečiau turėjo televizorius savo kambariuose [40]. M. Oklinskienės (2008) duomenimis, dauguma iki-mokyklinukų tėvų (83,3 proc.) taikė apribojimus, leisdami savo vaikams prie televizijos ekrano per dieną praleisti tik 30 min., ir tik nedidelė dalis tėvų (16,7 proc.) leido žiūrėti televizijos laidas 60 min. [41]. Deja, daugelį laidų tėvai žiūri kartu su vai-kais, todėl pritaikyti taisykles nėra lengva [30, 42]. D. Decker su kolegomis (2012) atliko tyrimą šešio-se Europos valstybėse ir nustatė, kad Vokietijoje,

60 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

Ispanijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje tėvai nesijaudina dėl to, kiek laiko jų vaikai (4–6 m.) praleidžia žiū-rėdami televiziją, nors Lenkijoje ir Bulgarijoje tiria-mieji televiziją žiūrėjo 1–4 val. per dieną. Taip pat paaiškėjo, jog dauguma tėvų netaiko jokių televizi-jos žiūrėjimo taisyklių savo vaikams [43]. Dėmesys turėtų būti telkiamas trims veiksniams, lemiantiems ilgesnį nei 1,5 val. televizijos žiūrėjimą per dieną: daugiau nei 2 televizijos imtuvai namuose, televizo-rius vaiko kambaryje ir televizijos žiūrėjimo taisy-klių nebuvimas [44]. Nors didžioji dalis mūsų tyri-mo respondentų (160; 42,9 proc.) nurodė taikantys televizijos žiūrėjimo taisykles savo vaikams, penk-tadalis atsakė, kad jokių televizijos žiūrėjimo taisy-klių jų namuose nėra, trečdalis tik kartais linkę įspė-ti vaikus. Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai patvir-tino, kad jų atžalos labiausiai mėgsta išvykas arba žaisti žaidimus, todėl galime tvirtinti, jog vaikai yra atviri sveikos elgsenos formavimui, jei tik tėvai tam skirtų laiko ir pastangų. Dažniau keičiant televizijos žiūrėjimą kitomis veiklomis, skatinant vaiką daly-vauti būreliuose ir tėvams patiems nerodant ydingo pavyzdžio (pvz., valgymas prie televizoriaus), būtų galima tikėtis didesnio vaikų abejingumo televizijai.

IŠVADOS1. Rekomendacijoms žiūrėti televiziją ne ilgiau kaip

2 val. per dieną nusižengia kas trečias vaikas, lankantis ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Pusė šeimų turi du televizorius namuose ir trečdalis ikimokyklinio amžiaus vaikų, dažniau berniukai, turi televizorių savo kambaryje; televizijos žiūrė-jimo taisyklių vaikams netaiko penktadalis tėvų.

2. Vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, televizijos žiūrėjimo laikas susijęs su televizorių skaičiumi namuose ir vaiko kambaryje: įprastą sa-vaitgalį vaikai televiziją žiūri trumpiau (1–2 val.), kai televizoriaus nėra jų kambaryje. Tėvų išsilavi-nimas neigiamai susijęs su vaiko televizijos žiūrė-jimo trukme savaitgalį ir darbo dieną.

3. Jaunesnio ikimokyklinio amžiaus vaikų televi-zijos žiūrėjimo įpročiai yra geresni nei vyresnio amžiaus vaikų, nes didesnė dalis vyresniųjų vai-kų (5–6 m.) vieni įprastą savaitgalį žiūri televizi-ją ilgiau nei 2 val., dažniau turi keletą televizorių namuose ir daugiau DVD filmų, mieliau renkasi žaisti kompiuteriu nei kitas laisvalaikio veiklas.

Straipsnis gautas 2016-05-11, priimtas 2016-06-10

Literatūra1. Ambraziejienė I. Televizijos filmų poveikis vaiko socialinio

elgesio išmokimui. Magistro baigiamasis darbas. Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas, 2008;38-58.

2. Myers DG. Socialinė psichologija. 2008;424-29.3. Yalcin SS, Tugruk B, Nacar N, Tuncer M, Yurdakok K. Factors that

affect television viewing ir preschool and primary schoolchildren. Pediatrics International. 2002;44:622-27. Prieiga per internetą: <http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12421259>.

4. Pileckaitė A, Jausnauskaitė B. „Geras daiktas yra televizorius..?“: smurto intensyvumo raiška animacijoje. Kauno technologijos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, UAB „Factus Dominus“. Tarpdisciplininis diskursas socialiniuose moksluose 3. Socialinių mokslų doktorantų ir jaunųjų mokslininkų konferencijos pranešimų santraukos. 2011;157-162.

5. Jasnauskaitė B. Televizija informacinėje visuomenėje – auditorijos pasirinkimai ir vertinimai. Magistro darbas. Vytauto Didžiojo universitetas. Kaunas, 2010;40-66.

6. Kiguolytė R, Valickas G. Smurto rodymas Lietuvos televizijos laidose. Psichologija. 2008;37:57-70.

7. Pearson N, Salmon J, Crawford D, Campbell K, Timperio A. Are parental concerns for child TV viewing associated with child TV viewing ant the home sedentary environment? International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity. 2011;8:102. Prieiga per internetą: <http://www.ijbnpa.org/content/8/1/102>.

8. Rosenberg KD, Sandoval AP, Hedberg K. Television and video viewing time among children aged 2  years  – Oregon, 2006  – 2007. American medical association. 2010;59:837-841. Prieiga per internetą: <http://www.cdc.gov/mmwr/preview/mmwrhtml/mm5927a1.htm>.

9. Brown S, Scharf MA, Bustos C, Chavira D, Stein MT. “Media Addiction” in a 10-year-old boy. Journal of Developmental Behavioral Padiatrics. 2013;34(5):375-378.

10. Grontved A, Hu FB. Television viewing and risk of type 2 diabetes, cardiovascular disease and all  – cause mortality. JAMA. 2011;305(23):2448-2455. Prieiga per internetą: <http://jama.ama-assn.org/content/305/23/2448.full.pdf+html>.

11. Krishnan S, Rosenberg L, Palmer JR. Physical activity and television watching ir relation to risk of type 2 diabetes. American Journal of Epidemiology. 2008;169(4):428-434. Prieiga per internetą: <http://aje.oxfordjournals.org/content/169/4/428.full>.

12. Kourlaba G, Kondaki K, Liaringkovinos T, Manios Y. Factors associated with television wieving time in toddlers and preschoolers in Greece: the Genesis study. Journal of Public Health. 2009;31(2):222-30.

13. Sisson SB, Broyles ST, Robledo C, Boeckman L, Leyva M. Television viewing and variations in energy intake in adults and children in the USA. Public Health Nutrition. 2011;15(4):609-617.

14. Sluyter JD, Scragg KR, Plank LD, Waqa GD, Fotu KF, Swinburn BA. Sizing the association between lifestyle behaviours and fatness in a large, heterogeneous sample of youth of multiple ethnicities from 4 countries. International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity. 2013;10(1):115.

15. Steffen LM, Sinaiko AR, Zhou X, Moran A, Jacobs DR, Korenfeld Y. Relation of adiposity, television and screen time in offspring to their parents. Pediatrics. 2013;13:133.

16. Ghavamzadeh S, Khalkhali HR, Alizadeh M. TV viewing, independent of physical activity and obesogenic foods, increases overweight and obesity in adolescents. Health popul nutr. 2013;31(3):334-342.

17. Santaliestras-Pasias AM, Mouratidou T, Huybrechts I, Beghin  L, Cuena-Garcia L, Castillo MJ, Galfo M, Hallstrom L, Kafatos A, Manios Y, Marcos A. Increased sedentary behavior is associated with unhealthy dietary patterns in European adolescents participating in the Helena study. European Journal of Clinical Nutrition. 2014;68:300-308.

2016/2(73) 61

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

18. Olafsdottir S, Eiben G, Prell H, Hense S, Lissner L, Marild S, Reisch L, Berg C. Young children’s screen habits are associated with consumption of sweetened beverages independently of parental norms. Public Health. 2014;59:67-75.

19. Olafsdottir S, Eiben G, Reisch L, Ahrens W, Kourides Y. Young childrens’s screen activities, sweet drink consumption and anthropometry: results from a prospective European study. Europen Journal of Clinical Nutrition. 2014;68:223-228.

20. Bracale R, Marin LE, Russo V, Zavarrone E, Ferrara E. Family lifestyle and childhood obesity in an urban city of Northern Italy. Eat Weight Disord. 2015;20(3):367-370.

21. Minghelli B, Oliveira R, Carla N. Non-specific low back pain in adolescents from the south of Portugal: prevalence and associated factors. J Ortop Sci. 2014;19:883-892.

22. Šūmakarienė A. Vaikas + televizorius = ? Aš ir psichologija. 2008. Prieiga per internetą: <http://www.asirpsichologija.lt/index.php?vaikas-televizorius&category=12&id=85>.

23. Jordan AB, Robinson NT. Children, television viewing and weight status: summary and recommendations from an expert panel meeting. The annals of the American academy. 2008;615:119-130. Prieiga per internetą: <http://ann.sagepub.com/content/615/1/119.full.pdf+html>.

24. Christakis DA, Ebel BE, Rivara FP, Zimmerman FJ. Television, video, and computer game usage in children under 11 years of age. Pediatrics. 2004;145(5):652-6. Prieiga per internetą: <http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15520768>.

25. Taveras ME, Field AE, Berkey CS, Rifas-Shiman SL, Frazier AL, Colditz GA, Gillman MW. Longtitudinal relationship between television viewing and leisure-time physical activity during adolescence. Pediatrics. 2007;119(2):314-18.

26. Myers DG. Psichologija. 2008;80-91.27. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai,

2002;115-120.28. Watson R, Atkinson I, Egerton P. Successful statistics for nursing

and healthcare. New York: Palgrave MacMillar, 2006;121-130.29. Xu H, Wen LM, Rissel C. Associations of parental influences

with physical activity and screen time among young children: a systematic review. Journal of Obesity. 2015;3-20.

30. Vik FN, Bjornara HB, Overby NC, Lien N, Androutsos O, Maes L, Jan N, Kovacs E, Moreno LA, Drossegger A, Manios Y, Brug J, Bere E. Associations between eating meals, watching TV while eating meals and weight status among children, ages 10-12 years in eight European countries: the ENERGY cross-sectional study. International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity. 2013;10:58.

31. Zimmerman FJ, Christakis DA, Meltzoff AN. Television and DVD/Video viewing in children younger than 2  years. Archpediatrics. 2007;161:473-79. Prieiga per internetą: <http://archpedi.ama-assn.org/cgi/reprint/161/5/473.pdf>.

32. Manios Y, Kourlaba G, Katerina K, Grammatikaki E, Anastasiadou A, Giannikou E. Obesity and television watching in preschoolers in Greece: The Genesis study. Obesity. 2009;17:2047-2053.

33. Walton J, McNulty BA, Nugent AP, Gibney MJ, Flynn A. Diet, lifestyle and body weight in Irish children: findings from Irish Universities Nutrition Alliance national surveys. Proceedings of the Nutrition Society. 2014;73:190-200.

34. Zaks J. Smurto žiniasklaidoje poveikis nepilnamečiams ir jo prevencija. Magistro baigiamasis darbas. Mykolo Romerio universitetas. Vilnius, 2005;5-8.

35. Smith L, Gardner B, Hamer M. Childhood correlates of adult TV viewing time: a 32-year follow-up of the 1970 British Cohort Study. J Epidemiol Community Health. 2015;69:309-313.

36. Pate RR, Mitchel JA, Byun W, Dowda M. Sedentary behaviour in youth. British Journal of Sports Medicine. 2011;45:906-13. Prieiga per internetą: <http://bjsm.bmj.com/content/45/11/906.long>.

37. Dennison BA, Erb TA, Jenkins PL. Television viewing and television in bendroom associated with overweight risk among low-income preschool children. Pediatrics. 2002;109(6):1028-1035.

38. Rideout V, Hamel E. The media family: electronic media in the lives of infants, toddlers, preschoolers and their parents. A Kaiser family foundation report. 2006;11-27. Prieiga per internetą: <http://www.kff.org/entmedia/upload/7500.pdf>.

39. Veldhuis L, Grieken A, Renders CM, Hirasing RA, Raat H. Parenting style, the home environment, and screen time of 5-year-old children; The ‘Be Active, Eat Right’Study. Plos one. 2014;9:2.

40. Cheng JK, Koziol RL, Taveras EM. Parental guidance advised: associations between parental television limits ant health behaviors among obese children. Academic Pediatrics. 2015;15:204-209.

41. Oklinskienė M. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų sveikatingumo ir fizinio aktyvumo įstaigoje ir namuose tendencijų atskleidimas: tėvų ir pedagogų požiūris. Magistro darbas. Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius, 2008;44-73.

42. Lunkevičienė V. Televizijos kaip masinės informacijos subkultūros poveikis 5–7  metų vaiko ugdymui(si). Magistro darbas. Vilniaus pedagoginis universitetas. Vilnius, 2005. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/lt-elaba-0001:e.02~2005~d_20050627_180018-56776/ds.005.0.02.etd>.

43. Decker DE, Craemer MD, Bourdeaudhuij ID, Wijndaele K. Influencing factors of screen time in preschool children: an exploration of parents’ perceptions through focus groups in six European countries. Obesity reviews. 2012;13(2):75-84.

44. Jong E, Visscher TLS, Hirasing RA, Heymans RA, Seidell JC, Renders CM. Association between TV viewing, computer use and overweight determinants and competing avtivities of screen time in 4  to 13-year-old children. International Journal of Obesity. 2013;37:47-53.

62 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

SummaryNowadays the high intensity of our lives very often

causes the distance between children and their parents and their close relations are replaced by technological alternatives, like television. Important task of public health is to develop effective strategy to decrease the negative outcomes of children’s TV watching.

The aim was to investigate the TV watching time and its relationship with environmental factors at home of preschool children involved in educational institutions

Methods. Quantitative survey was organised using the anonymous questionnaire developed by the authors. Parents (one of them) of 373 children from three to six years old and from four preschool educational institutions of Kaunas city were enrolled in the study (response rate was 73 %). The permission to carry out the study was issued by Centre on Bioethics at Lithuanian University of Health Sciences. To analyse the data, descriptive statistics, frequency analysis, parametric data analysis tests were employed together with correlation analysis (Pearson).

Results. 22.8 % of children exceeded recommended TV watching time up to 2 hours per day. The number of TV sets at home strongly correlated with TV watching

time of a child during the week days and on weekends. Number of TV sets in children bedroom associated with child’s prolonged TV watching time during the week days. Each fifth family has no rules at home for their child on TV watching.

Conclusions. One fifth of preschool age children those who enrolled in educational institutions watches TV longer that it is recommended. Those children have had prolonged TV watching time on week days and weekends. The habits of TV watching in junior preschool children are more positive than in senior preschool children.

Keywords: preschool children, television, environment factors at home.

Correspondence to Aistė LekečinskėKaunas City Municipal Public Health BureauAušros str. 42A, LT-44158 Kaunas, LithuaniaE-mail: aistepumputyte@yahoo.com

Received 11 May 2016, accepted 10 June 2016

TV watching time and its relationship with environmental factors at home of preschool children involved in educational institutions

Aistė Lekečinskė1, Olga Riklikienė2 1Lithuanian University of Health Studies, Faculty of Public Health, 2Lithuanian University of Health Studies, Faculty of Nursing

2016/2(73) 63

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

AKTUALIAUSIOS MOKYKLŲ BENDRUOMENIŲ PROBLEMOS MOKINIŲ RIZIKINGOS ELGSENOS KONTEKSTE – MOKYKLŲ VADOVŲ POŽIŪRIU

Tomas Vaičiūnas, Apolinaras ZaborskisLietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų insti tutas

Santrauka Tyrimo tikslas – įvertinti 2010–2014 m. aktualiausias mokyklinio ugdymo įstaigų bendruomenių problemas mokinių

rizikingos elgsenos kontekste mokyklų vadovų požiūriu.Tyrimo medžiaga ir metodai. Vykdytas tyrimas – tai sudėtinė Pasaulio sveikatos organizacijos tarptautinio mokykli-

nio amžiaus vaikų sveikatos ir gyvensenos tyrimo (angl. Health and Behavior of School Children) dalis. Iš viso į tyrimą įtraukti 129 mokyklų vadovai iš 25 savivaldybių. Duomenis apie mokyklas teikė patys mokyklų vadovai, o jei jų nebu-vo – pavaduotojai ugdymui. Straipsnyje pateikiami aktualiausi pastarųjų dviejų tyrimų (2010–2014 m.) rezultatai. Iš viso vertinamu laikotarpiu apklausose dalyvavo 235 mokyklų vadovai.

Rezultatai. Trečdalyje mokyklų mikrorajonų vyrauja nusikalstamumas, nemaža problema – girtavimas ir narkoma-nijos apraiškos, nuolatinis intensyvus eismas. Mokyklų vidaus bendruomenėje didžiausiomis problemomis įvardijamos mokinių patyčios (37,8 proc.), rūkymas mokyklos teritorijoje (31 proc.), fiziniai konfliktai, peštynės (11,9 proc.) ir mo-kinių patiriamas lėtinis nuovargis (19,1 proc.). 83,6 proc. mokyklų sveikatinimo veiklos ir priemonės įvardytos strategi-niuose veiklos planuose, tačiau konkrečius uždavinius galėtų pateikti tik 69 proc. vadovų. Pastaruoju metu vis daugiau mokyklų įtvirtina siekį, kad patyčių ir diskriminacijos problema būtų reguliariai aptariama įvairiose pamokose (2014 m. 70,4 proc.; 2010 m. 58,5 proc.), o tai reikšminga įtraukiant pačius mokinius į patyčių prevenciją. Tik pusėje tirtų mokyklų vadovai aktyviai kviečia tėvus prisijungti ir kartu planuoti bei įgyvendinti mokyklos veiklas.

Išvada. Aktualiausios mokyklų bendruomenių problemos yra patyčios, fiziniai konfliktai, rūkymas ir mokinių patiria-mas lėtinis nuovargis.

Reikšminiai žodžiai: mokykla, mokiniai, mokyklos aplinka.

Adresas susirašinėti: Tomas VaičiūnasLietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetasTilžės g. 18, 47181 Kaunas El. p. tomas.vaiciunas@lsmuni.lt

ĮVADASAugantis žmogus imlus ir lengvai pažeidžiamas, todėl vaikui reikia žinių, teigiamų pavyzdžių ir įgū-džių, kad jis gebėtų įvertinti negatyvius reiškinius, išsiugdytų teigiamas nuostatas ir pajustų atsakomybę ne tik dėl savo, bet ir dėl kitų individų sveikatos [1]. Pirminis vaiko sveikatos šaltinis – šeima: pamatai formuojami pradedant perinataliniu tėvų raštingumu, o ilgainiui – poreikiu ir būtinybe ugdyti sveiką, tvir-tus socialinius įgūdžius turintį ir išsilavinusį individą [2, 3]. Ne mažesnis vaidmuo tenka vaikų ugdymo institucijoms – mokykloms, jų pedagogams, įstaigos

prioritetinėms kryptims, aplinkai ir mokyklose veiklą vykdantiems visuomenės sveikatos profesionalams. Nuo mokyklose dirbančių žmonių kompetencijos, iniciatyvos, asmeninių savybių, geranoriškumo, žinių lygio, gebėjimo perteikti informaciją ir tarpusavio si-nergijos didele dalimi priklauso, ar vaikas suvoks, kad sveikatą lemia gyvenimo būdas, ir ar jam tai taps savastimi [4]. Mokyklos bendruomenė privalo numatyti prioritetus, planuoti sveikatinimo veiklą, ją įgyvendinti ir vertinti. Tam būtina esamos situacijos analizė, įrodymais grindžiamas veiklos veiksmingu-mo įvertinimas bei nuolatinis sveikatos stiprinimo veiklos kokybės tobulinimas [5, 19].

Mokykla – svarbi sveikatos stiprinimo vieta. Joje galima diegti įvairias sveikatinimo veiklas, skatin-ti visą bendruomenę ir kiekvieną jos narį dalyvauti šiose veiklose, plėtoti bendrąją sveikatos ugdymo programą, sveikatos priežiūrą mokykloje, bendradar-biavimą tarp mokyklų [5, 6]. Tyrimais nustatyta, kad

64 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

sveikatos stiprinimo procese ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikų veiklos kompetencijai ugdyti, aktyviam vaikų įtraukimui į sveikatinimo veiklą, tai-kant komandinio darbo principus ir priemones, ska-tinančias mokyklos bendruomenę (tėvus, mokytojus) įsitraukti į sveikatos stiprinimo veiklas, pasitelkiant šiuolaikiškas, inovatyvias priemones (pvz., problemi-nis mokymas, situacijų modeliavimas ir pan.) [5–7]. Nors visos mokyklos atlieka apibrėžtą socialinę edu-kacinę funkciją ir įgyvendina valstybinės švietimo sistemos iškeltus mokinių ugdymo uždavinius, tačiau pasižymi ir plačia autonomija bei saviorganizacija. Jos skiriasi savo struktūra, vidaus tvarka, tradicijo-mis, etosu ir pagaliau savo pasiekimais bei sveika-tinimo veikla. Įvairi mokyklų aplinka nevienodai veikia mokinių sveikatą bei su sveikata susijusią jų gyvenseną ir pasaulėjautą. Todėl šio straipsnio tiks-las – įvertinti 2010–2014 m. aktualiausias mokyklų bendruomenių problemas mokyklų vadovų požiūriu.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimo duomenys surinkti įgyvendinant Pasaulio sveikatos organizacijos koordinuojamą tarptautinį mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos ir gyvensenos tyrimą (HBSC) Lietuvos mokyklose [8–10]. Kiek-vienai apklausai tiriamųjų tikslinė grupė (mokykla) buvo sudaroma atsitiktinės hierarchinės atrankos metodu: atsitiktinai atrenkamos savivaldybės, po to – jose esančios mokyklinio ugdymo įstaigos. Mo-kyklų atranka vykdyta tokiu principu, kad tiriamųjų grupė atspindėtų didmiesčius, mažesnius miestus ir miestelius. Iš viso į tyrimą įtrauktos 129 mokyklos iš 25 savivaldybių. Tyrimas reprezentavo įvairių tipų mokyklinio ugdymo įstaigas: 37,3 proc. pagrindinių mokyklų, 23,1 proc. vidurinių mokyklų, 10,7 proc. progimnazijų, 28,9 proc. gimnazijų. Į tiriamų mo-kyklų sąrašus pateko ir mokyklos, kuriose mokymas vyko tautinių mažumų kalbomis (6,6 proc. rusų k. ir 3,3 proc. lenkų k.).

Tyrimo instrumentas – originali, pagal turinį ir formą kiekybinė anketa. Klausimynas suskirstytas į kelis blokus: pagrindiniai duomenys apie mokyklą, mokyklos aplinka, mokinių ir jų tėvų dalyvavimas mokyklos veikloje, sveikatinimo veiklų organiza-vimas, mokinių maitinimo organizavimas ir fizinio aktyvumo organizavimo sąlygos, patyčios ugdymo įstaigoje, žalingi įpročiai ir mokytojų kvalifikacijos tobulinimas. Mokyklų vadovams skirta anketa buvo siunčiama elektroniniu paštu, tokiu pat būdu gauti ir atsakymai į jos klausimus. 2014 m. iš 129 tyrime dalyvavusių mokyklų atsakymus į anketos klausimus

atsiuntė 121 vadovas (atsako dažnis 93,8 proc.), o 2010 m. tyrimo metu į klausimus atsakė 114 atrinktų mokyklų vadovų (atsako dažnis 100 proc.). Moky-klose mokėsi nuo 64 iki 1 536 mokinių. Straipsnyje pateikiami pastarųjų dviejų tyrimų (2010–2014 m.) aktualiausi rezultatai.

Statistinei duomenų analizei naudotas programi-nis paketas SPSS 20.0. Lyginant įvairių tiriamųjų grupių pokyčius statistinis skirtumų reikšmingumas patikrintas taikant χ2 ir z testus. Duomenys statistiš-kai reikšmingi, kai p < 0,05.

REZULTATAIMokyklų fizinė ir psichologinė aplinka. 2014 m. ap-klausa parodė, kad beveik trečdalyje mokyklų mi-krorajonų vyrauja nusikalstamumas (32,8 proc.), nemaža problema – girtavimas ir narkomanijos ap-raiškos (26,2 proc.), nuolatinis intensyvus eismas (33,3 proc.) (1 pav.). Šias problemas dažniau nurodė dideliuose miestuose esančių mokyklų vadovai. Pa-lyginti su 2010 m. (tuomet atitinkami rodikliai buvo 73,5 proc., 81,5 proc. ir 74,6 proc.), šių problemų dažnis dabartiniu metu buvo 2 kartus mažesnis.

Daugelyje ugdymo įstaigų (2010 m. 82,3 proc., 2014 m. 70,6 proc.), vadovų nuomone, vyrauja „labai gera“ arba „gera“ psichologinė aplinka, tačiau mo-kyklos vidaus bendruomenėje per pastaruosius 3 me-tus didžiausiomis problemomis įvardijamos mokinių patyčios (37,8 proc.), rūkymas mokyklos teritorijoje (31 proc.), fiziniai konfliktai, peštynės (11,9 proc.) ir mokinių patiriamas lėtinis nuovargis (19,1 proc.) (1 lentelė). Lyginant šiuos duomenis su 2010 m. ty-rimu, pastebimas ženklus rūkymo ir patyčių atvejų

35

48

47,2

25,5

30,2

62,3

29,7

33,6

42,9

40,3

28,9

19

33,3

14,4

10,2

26,2

32,8

0,7

2

3,9

8

8,1

18

0 20 40 60 80 100

Intensyvus eismas

Apleisti namai

Šiukšlynai, nešvara

Girtavimas, narkotikai

Nusikalstamumas

Reketas, vandalizmas

Nėra problemų Nedidelės

Didelės Nežinau

Proc.

1 pav. Mokyklų fizinė aplinka ir socialinių problemų ap-raiškos mokyklų vietovėse remiantis 2014 m. vadovų ap-klausos duomenimis

2016/2(73) 65

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

sumažėjimas, taip pat du kartus mažiau fizinių konf-liktų apraiškų (p < 0,05).

Mokinių ir tėvų įtraukimas į mokyklos veiklą. Mokyklos administracija „beveik visada“ arba „daž-nai“ informuoja mokinius apie aktualius sprendimus ir kviečia aptarti mokyklos veiklą, strategiją, taisy-kles (76,8 proc.), svarstyti fizinės aplinkos projektus (56,3 proc.) arba sveikatos stiprinimo veiklas bei priemones (58,2 proc.), organizuojamus renginius mokykloje (77,5 proc.). Aktualiai mokinių nuomonei sužinoti dažniausiai taikoma „pasyvioji demokrati-jos“ forma – anketinės apklausos (97,6 proc.), inter-netinės mokyklų svetainės (56,5 proc.) arba pasiūly-mų dėžutės (38,6 proc.).

Domėtasi, ar mokykla kviečia tėvus prisidėti sprendžiant aktualius klausimus ir ar aktyvūs šioje veikloje yra tėvai. 2014 m. tyrimo rezultatai rodo, kad mokyklos siekiai ir tėvų aktyvumas kai kuriose mokyklinio gyvenimo srityse nėra didelis (2 lente-lė). Jis ypač menkas aptariant ir planuojant sveika-tos stiprinimo programas: tik kas antras (54,5 proc.) mokyklos vadovas nurodė, kad „beveik visada“ arba „dažnai“ kviečiami tėvai, o dar rečiau tėvai aktyviai dalyvauja (43,2 proc.) šioje veikloje. Ugdant moki-nių atsparumą rizikingai elgsenai turi būti dedamos bendros mokyklos ir tėvų pastangos. Tyrimo duome-nų analizė parodė, kad šios pastangos nesistemingos, pavyzdžiui, į klausimą „Ar Jūsų mokykla informuoja

tėvus apie pasekmes sveikatai, kurias sukelia rūky-mas, alkoholio ir narkotikų vartojimas?“ tik kiek daugiau nei pusė vadovų (52,7 proc.) atsakė, jog tai vykdoma reguliariai.

Sveikatinimo veiklų įtvirtinimas mokykloje. 83,6 proc. vadovų teigė, jog sveikatinimo veiklos ir priemonės įvardytos strateginiuose mokyklos veiklos planuose, tačiau konkrečius uždavinius galėtų pateikti tik 69 proc. vadovų. Vienai iš dešimties (9,6 proc.) ty-rime dalyvavusių mokyklų sveikatinimo veiklų kom-ponentas strateginiuose veiklos planuose nėra aktua-lus, o 6,8 proc. mokyklų neturi šios veiklos krypčių.

Nors Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme nustatyta, kad sveikatos priežiūros priemones moky-kloje turi vykdyti aukštąjį išsilavinimą įgijęs visuo-menės sveikatos specialistas, tačiau tyrimas parodė, kad mokyklose šių specialistų darbas dažniausiai ne-nuolatinis, neretai tik epizodinis – kas dieną veiklą vykdančių visuomenės sveikatos specialistų yra tik penktadalyje mokyklinio ugdymo įstaigų (2 pav.). Todėl vis dar pasitaiko atvejų, kai sveikatos priežiūrą mokykloje vykdo vadovai (16,2 proc.) arba tai pave-da kitam pedagogui (15,9 proc.).

Mityba ir jos organizavimas. Papildomų mais-to produktų asortimentas atspindi mokyklos admi-nistracijos ir maitinimo paslaugų teikėjo požiūrį į

1 lentelė. Respondentų nuomonė apie mokyklos ben-druomenės problemas 2010 ir 2014 m.

Respondentų, manančių, kad problema yra „labai didelė“ arba „vidutinė“, dalis (proc.)

2010 m. 2014 m.Mokinių bėgimas iš pamokų 38,1 31,9 ↓Lėtinis mokinių nuovargis 22,8 16,9 ↓Fiziniai konfliktai (peštynės) tarp mokinių 25,4 11,1* ↓Mokinių patyčios 45,9 24,7* ↓Tautinė, religinė, rasinė diskriminacija 0 1,8 ↑Mokiniai užgauliojo mokytojus 11,0 6,3 ↓Mokytojai užgauliojo mokinius 4,2 1,5 ↓Mokiniai fiziškai smurtavo prieš mokytojus 0 0,9 ↑Plėšikavimai ir vagystės mokyklos teritorijoje 5,9 0,3* ↓Išniekinamas, vandališkai gadinamas mokyklos turtas 10,2 3,9 ↓Rūkymas mokyklos teritorijoje 50,0 22,6* ↓Mokiniai atsinešė į mokyklą alkoholinių gėrimų 2,5 1,8 ↓Mokiniai vartojo mokykloje narkotikus 0 0Didelė mokytojų kaita 20,3 0* ↓Ilgalaikiai mokytojų nedarbingumai dėl ligos 1,7 5,2 ↑Mokinių ar jų tėvų nusiskundimai mokytojais 5,0 4,2 Mokytojų darbo drausmės ar etikos pažeidimai 4,2 2,1 ↓

* p < 0,05, lyginant 2010 ir 2014 m. tyrimų duomenis.

2 lentelė. Respondentų nuomonė apie tėvų įtraukimą ir jų aktyvų dalyvavimą mokyklos savivaldoje 2014 m.

Respondentų dalis (proc.)Mokykla kviečia tėvus dalyvauti

sprendžiant klausimusa

Tėvai aktyviai dalyvauja

sprendžiant klausimusb

2010 m. 2014 m. 2010 m. 2014 m.Aptariant mokyklos veiklą ir strategiją, nustatant vidaus tvarkos ir mokinių elgesio taisykles

86,4 84,0 67,5 60,2

Svarstant mokyklos fizinės aplinkos projektus 61,9 62,3 49,2 46,8

Aptariant ir planuojant sveikatos stiprinimo veiklas ir priemones

55,1 54,5 46,6 42,8

Planuojant renginius mokykloje (pvz., sudarant sporto savaitės ar sveikatos šventės scenarijų)

50,8 45,8 44,1 44,0

Renkantis mokymo programas ir metodus 59,0 61,1 56,8 55,0

Sprendžiant konfliktus tarp mokinių ir mokytojų – 74,1 – 66,8

a Atsakymai „beveik visada“ ir „dažnai“. b Atsakymai „labai aktyviai“ ir „aktyviai“.

66 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

sveiką mokinių maitinimą ir keliamus prioritetus ugdymo įstaigoje. Net ir po 2011 m. įvykdytos mai-tinimo organizavimo pertvarkos mokyklinio ugdymo įstaigose [18] daugelyje mokyklų mokiniai vis dar gali įsigyti mitybos požiūriu menkaverčių produktų (4 lentelė): saldžiųjų gazuotų gėrimų (24,8 proc.), saldumynų (38 proc.), bulvių traškučių (4,6 proc.), picos (23,8 proc.) (3 lentelė). Lyginant su 2010 m. duomenimis, mokyklose sumažėjo vaisių ar daržovių

sulčių, saldžiųjų gazuotų gėrimų, karštųjų gėrimų (kavos, arbatos, kakavos), saldumynų, bulvių trašku-čių bei picos ir sumuštinių prieinamumas (p < 0,05).

Patyčios mokykloje. 2014 m. tyrimo duomenimis, aštuonios iš dešimties mokyklų (85,6 proc.) aktyviai vykdė patyčių ir diskriminacijos prevencines priemo-nes, tačiau pastebima, kad taikomų prevencinių vei-klų efektą vertina tik 45 proc. mokyklų. Vadovai taip pat pažymi, jog pastaruoju metu daugiau mokyklų įtvirtina siekį, kad problema būtų reguliariai aptaria-ma įvairiose pamokose (2014 m. 70,4 proc.; 2010 m. 58,5 proc.), o tai svarbu įtraukiant pačius mokinius į patyčių prevenciją. Siekiant sumažinti patyčių papli-timą mokyklose, gali būti rengiami mokiniai, geban-tys teikti pagalbą bendraamžių konfliktų sprendimo klausimais. Deja, mokyklų vadovai dėl tokio proble-mos sprendimo varianto nebuvo optimistiškai nusi-teikę – teigiamai jo įgyvendinimą mokykloje vertino tik 35,6 proc. respondentų.

REZULTATŲ APTARIMASTyrimais pripažinta, kad mokykla yra potencialiai efektyviausia terpė sveikatos edukacijos ir prevencijos veikloms įgyvendinti – tai ne tik didelė jaunosios po-puliacijos dalis, bet ir erdvė, kurioje lengviausia iden-tifikuoti problemas ir taikyti intervencijas įvairiuose etniniuose, socialiniuose ir ekonominiuose sluoks-niuose [11]. Lietuvoje sveikatos priežiūra mokykloje vykdoma pagal mokyklos sveikatos priežiūros veiklos planą, kuris yra sudedamoji mokyklos metinės vei-klos programos dalis. Mokyklos stiprybė – galimybė integruoti holistinį sveikatos ugdymo komponentą į ugdymo proceso planus ir tai įgyvendinti palaikančio-je aplinkoje [12, 13]. Atliktas tyrimas atskleidė, kad

4 lentelė. Mokyklos sprendimai patyčių ir diskriminaci-jos atžvilgiu, mokyklų vadovų 2010 ir 2014 m. apklausų duomenimis

Respondentų, priėmusių atitinkamus sprendimus, dalis (proc.)

Tyrimo metai

Pasirašyti dokumentai

Žodinis susitarimas

Vykdyti prievartos, patyčių, diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo prevenciją

2010 89,8 10,2

2014 85,6 ↓ 13,6 ↑

Kaip reaguoti į prievartos, patyčių, diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo atvejus

2010 73,7 23,7

2014 80,8 ↑ 16,0 ↓

Kad prievartos, patyčių, diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo temos būtų reguliariai aptariamos įvairiose pamokose

2010 58,5 38,1

2014 70,4 ↑ 28,0* ↓

* p < 0,05, lyginant 2010 ir 2014 m. tyrimų duomenis.

45,0

43,0

8,0

4,0

22,2

73,9

4,0

1,0

0 10 20 30 40 50 60 70 80

Dirba kas dieną

Dirba nuolat,bet ne kas dieną

Ateina esant reikalui

Nedirba

2014 2010

Proc.

2 pav. Mokykloje veiklą vykdančio visuomenės sveikatos specialisto darbo krūvio pasiskirstymas (proc.) remiantis mokyklų vadovų 2010 ir 2014 m. apklausų duomenimis

3 lentelė. Maisto produktai, kurių mokiniai gali įsigyti mokykloje, remiantis mokyklų vadovų 2010 ir 2014 m. apklausų duomenimis

ProduktaiRespondentų dalis

(proc.)2010 m. 2014 m.

Vanduo buteliuose 86,1 82,2Vaisių ar daržovių sultys 87,8 74,0* ↓Saldieji gazuoti gėrimai (kokakola, fanta ir kt.) ar vaisiniai gėrimai 36,5 24,8* ↓

Dietiniai gėrimai, kompotas, kisielius 94,8 93,2Natūralaus riebumo pienas 28,2 28,5Sumažinto riebumo (nugriebtas) pienas 32,2 28,6Karštieji gėrimai (kava, arbata, kakava) 95,7 83,6* ↓Saldainiai, šokoladas, sausainiai, pyragėliai, tortas 69,5 38,0* ↓Bulvių traškučiai, riebaluose skrudintos bulvytės 15,7 4,6* ↓Vaisiai 87,8 81,9Daržovės, jų salotos 94,8 89,6Raugintas pienas, jogurtas 78,1 69,3Ledai 43,5 45,9Pica 36,8 23,8* ↓Sumuštiniai 27,0 12,7* ↓Mažai apdorotų grūdų produktai (rupi duona, rupi košė ir pan.) 52,2 60,2

* p < 0,05, lyginant 2010 ir 2014 m. tyrimų duomenis.

2016/2(73) 67

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

pastaruoju metu mokyklose pastebima nemažai tei-giamų poslinkių organizuojant mokinių sveikatinimo veiklas, tačiau šių veiklų planavimas ugdymo įtaigose neretai yra daugiau epizodinė patirtis – konkrečius už-davinius galėtų pateikti tik 69 proc. vadovų, o vienoje iš dešimties apklaustų mokyklų (9,6 proc.) vadovas nesureikšmina tokių veiklų būtinybės.

Prasmingų tėvų, vaikų ir mokyklos ryšių forma-vimas reikalauja aktyvaus darbo – pradedant esamų privalumų ir trūkumų įvertinimu, aktyvių mokinių ir tėvų įtraukimu į mokyklos veiklas ir priimamus sprendimus, drauge apibrėžiant viltis, tikslus ir visų suinteresuotų šalių pareigas [5, 14–16]. Mokyklų va-dovų nuomone, bendruomenėse vyrauja gana gera psichologinė atmosfera (70,6 proc.), bet bendruome-niškumo lygmuo, ypač sprendžiant aktualius sveika-tinimo veiklos klausimus, vis dar nuviliantis – tik kas antra mokykla (58,2 proc.) stengiasi aktyviai įtraukti tėvus į veiklą aptariant ir planuojant sveikatinimo priemones, o beveik pusei (43,2 proc.) tėvų tinka-mesnis pasyvaus stebėtojo vaidmuo.

Epidemiologiniuose tyrimuose pateikiama įrody-mų apie paauglių rūkymo, patiriamų patyčių (dažnai lydimų smurto, priekabiavimo ir kitų negatyvių reiš-kinių) ar kitos rizikingos elgsenos sąsajas su moky-klos veiksniais [15, 17, 19, 20]. Įvertinus mokyklų vadovų nuomonę matyti, kad ir 2010 m., ir po ket-verių metų (2014 m.) fiziniai konfliktai (11,9 proc.), patyčios (37,8 proc.), rūkymas (31 proc.) ir mokinių patiriamas lėtinis nuovargis (19,1 proc.) toliau išlieka mokyklų bendruomenių didžiausiu iššūkiu. Vis dėlto reikia pasakyti, kad, lyginant su 2010 m. apklausa, šių apraiškų reikšmingai sumažėjo (p < 0,05). Dau-guma mokyklų vadovų (85,6 proc.) nurodo, kad dėl patyčių ir kitų negatyvių reiškinių turi pasirašytus

dokumentus. Iš to galima spręsti, kad problema svarstyta mokyklos bendruomenėje ir nutarta vykdy-ti jos prevenciją (4 lentelė). Mokyklos yra numačiu-sios procedūras, kaip reaguoti į patyčių apraiškas ir, daugelio (98,8 proc.) vadovų teigimu, apie jas visada informuojami tėvai.

IŠVADOS1. Mokyklinio ugdymo įstaigose didžiausiomis ben-

druomenių problemomis toliau išlieka mokinių patyčios, fiziniai konfliktai, peštynės, rūkymas mokyklos teritorijoje ir mokinių patiriamas lėtinis nuovargis. Lyginant su 2010 m. duomenimis, šių apraiškų skaičius reikšmingai sumažėjo.

2. Mokyklų administracijos stengiasi aktyviai įtraukti mokinius į mokyklos veiklą ir sprendimų svarstymą bei priėmimą, tačiau mokinių nuomo-nei ir pozicijai sužinoti taikoma ne tiesioginė ko-munikacija, o „pasyvioji“ demokratijos forma.

3. Tik kas antroje mokyklinio ugdymo įstaigoje tė-vai aktyviai kviečiami įsitraukti į aktualių spren-dimų priėmimo procesą.

4. Vienoje iš dešimties mokyklinio ugdymo įstai-gų sveikatinimo veiklų įtvirtinimas įstaigos me-tiniuose planuose vis dar nėra prioritetinė sritis. Kas šeštoje mokyklinio ugdymo įstaigoje sveika-tos priežiūrą koordinuoja įstaigos vadovas, o ne visuomenės sveikatos profesionalas.

5. Aštuonios iš dešimties ugdymo įstaigų stengiasi aktyviai įgyvendinti patyčių ir diskriminacijos prevencines priemones, bet tik kas antroje įstai-goje vykdomas pasiektų rezultatų vertinimas.

Straipsnis gautas 2016-04-20, priimtas 2016-06-09

Literatūra1. Busch V, de Leeuw JRJ, de Harder A, Schrijvers AJP. Changing

Multiple Adolescent Health Behaviors Through School-Based Interventions: A Review of the Literature. J Sch Health. 2013  Jul 1;83(7):514-23.

2. DeWalt DA, Hink A. Health Literacy and Child Health Outcomes: A Systematic Review of the Literature. Pediatrics. 2009  Nov 1;124(3):265-74.

3. Manganello JA. Health literacy and adolescents: a framework and agenda for future research. Health Educ Res. 2008  Oct 1;23(5):840-7.

4. Peters LW, Kok G, Ten Dam GT, Buijs GJ, Paulussen TG. Effective elements of school health promotion across behavioral domains: a systematic review of reviews. BMC Public Health. 2009  Jun 12;9:182.

5. Aleksejevaitė D, Sabaliauskienė D, Paulauskienė N, Žeromskienė D. Sveikatos priežiūros mokykloje įgyvendinimo vadovas, 2011. Prieiga per internetą: <http://www.smlpc.lt/media/file/Skyriu_info/

Metodine_medziaga/vaiku_sveikata/SVEIKATOS%20PRIEZIUROS %20MOKYKLOJE%20IGYVENDINIMO%20VADOVAS.pdf> [žiūrėta 2016 m. kovo 9 d.].

6. Teaching Health Education in School. HealthyChildren.org. [cited 2016  Mar 9]. Available from: <http://www.healthychildren.org/English/ages-stages/gradeschool/school/Pages/Teaching-Health-Education-in-School.aspx>.

7. Glanz K, Rimer BK, Viswanath K. Health Behavior and Health Education: Theory, Research, and Practice. John Wiley & Sons, 2008;968.

8. Roberts C, Freeman J, Samdal O, Schnohr C, Looze M, Nic Gabhainn S et al. The Health Behaviour in School-aged Children (HBSC) study: methodological developments and current tensions. Int J Public Health. 2009 Sep;54(2):140-50.

9. Liu Y, Wang M, Tynjälä J, Lv Y, Villberg J, Zhang Z et al. Test-retest reliability of selected items of Health Behaviour in School-aged Children (HBSC) survey questionnaire in Beijing, China. BMC Med Res Methodol. 2010;10:73.

68 2016/2(73)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

10. Roberts C, Currie C, Samdal O, Currie D, Smith R, Maes L. Measuring the health and health behaviours of adolescents through cross-national survey research: recent developments in the Health Behaviour in School-aged Children (HBSC) study. J Public Health. 2007 Apr 13;15(3):179-86.

11. Naylor PJ, McKay HA. Prevention in the first place: schools a setting for action on physical inactivity. Br J Sports Med. 2009 Jan 1;43(1):10-3.

12. Williams SL, Mummery WK. We can do that! Collaborative assessment of school environments to promote healthy adolescent nutrition and physical activity behaviors. Health Educ Res. 2015 Apr 1;30(2):272-84.

13. Leger LS. Schools, health literacy and public health: possibilities and challenges. Health Promot Int. 2001 Jun 1;16(2):197-205.

14. Gudžinskienė V. Mokyklos vadovų požiūris į sveikatingumo ugdymo veiklą. Pedagogika. 2007;8.

15. Kidger J, Araya R, Donovan J, Gunnell D. The Effect of the School Environment on the Emotional Health of Adolescents: A Systematic Review. Pediatrics. 2012 May 1;129(5):925-49.

16. Sormunen M, Tossavainen K, Turunen H. Finnish parental involvement ethos, health support, health education knowledge and participation: results from a 2-year school health intervention. Health Educ Res. 2013 Apr 1;28(2):179-91.

17. Currie C, Zanotti C, Morgan A, Currie D, de Looze M, Roberts C et al. Social determinants of health and well-being among young people. Health Behaviour in School-aged Children (HBSC) Study: International Report from the 2009/2010  Survey. Copenhagen: World Health Organization Regional Office for Europe. 2012 [cited 2016  Mar 21]. Available from: <http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0003/163857/Social-determinants-of-health-and-well-being-among-young-people.pdf>.

18. Maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašas. LR SAM. 2011;V-964.

19. Umbrasienė N, Narkauskaitė L. Psichosocialiniai veiksniai, lemiantys vaikų rizikingą elgesį. Visuomenės sveikata. 2010;3(50).

20. Zaborskis A, Vareikienė I. Patyčių paplitimo Lietuvos mokyklose pokyčiai 1994–2014 metais. Visuomenės sveikata. 2015;2(69).

SummaryThe purpose. To evaluate the most relevant problems

at school communities in content of adolescents risk behaviour 2010 - 2014 year.

Methods and materials. This study is the part of World Health Organization‘s International Health behavior in school-aged children (HBSC) study. The material was collected from 129 school principals at 25 municipalities in 2014, and 114 school principals in 2010. These surveys were filled by school principal or deputy. Overall 235 school principals participated.

Results. In one third of school environment prevails criminality, manifestations of alcoholism and drug addiction, constant heavy traffic. Inside the school community, the biggest problems referred to: bullying among students (37.8 %); smoking on school grounds (31.0 %); physical conflicts-fights (11.9 %); adolescents are tend to feel chronic fatigue (19.1 %).

At 83.6 % of schools health activities are identified in the strategic school plans, but specific tasks can only

provide 69 % of principals. Only half of the school communities actively invite parents to join the school-based health promotion activities.

Conclusions. The most urgent problems at schools communities are bullying, physical conflicts, smoking and pupils experienced chronic fatigue.

Keywords: school, adolescents, school environment.

Correspondence to Tomas VaičiūnasLithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public HealthTilžės str. 18, LT-47181 Kaunas, LithuaniaE-mail: tomas.vaiciunas@lsmuni.lt

Received 20 April 2016, accepted 9 June 2016

School principals opinion about the most relevant school communities problems in content of adolescents risk behaviour

Tomas Vaičiūnas, Apolinaras Zaborskis Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Health Research Institute

2016/2(73) 69

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI

Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėsena – tai sistemingas, nenutrūkstantis sveikatos duomenų rinkimas, analizavimas ir interpretavimas. Stebėsena leidžia atskleisti populiacijos ar bendruomenės svei-katos būklę bei gyvenseną, esamų problemų apimtis ir svarbą, jų pasiskirstymą geografiniu ir demografi-niu požiūriu, tuo pačiu įgalina sprendimus priiman-čius asmenis imtis veiksmų, nustatant prioritetus ir formuojant sveikatos politiką, strategijas1. Siekiant sukurti standartizuotą gyvensenos tyrimų vykdymo sistemą, nuo 2016 m. savivaldybėse pradedami vyk-dyti periodiniai vaikų gyvensenos tyrimai. 2018 m. visuomenės sveikatos stebėseną papildys ir suaugu-sių Lietuvos gyventojų gyvensenos tyrimų duome-nys. Šių tyrimų metu surinkta informacija leis objek-tyviau įvertinti gyvensenos rodiklius savivaldybėse ir valstybėje. Periodiškai skaičiuojami gyvensenos rodikliai papildys visuomenės sveikatos stebėsenos sistemą, leis pasirinkti veiksmingas priemones, skir-tas tikslinėms grupėms.

Lietuvoje mokyklinio amžiaus vaikų (angl. Health Behaviour in School-aged Children, HBSC) ir suau-gusiųjų (angl. Finbalt Health Monitor) gyvensenos tyrimus periodiškai vykdo Lietuvos sveikatos moks-lų universitetas. Nors tyrimai pateikia daug vertingos informacijos apie tiriamų populiacijų gyvensenos ypatybes, jų duomenys gali būti apibendrinami tik valstybės mastu, o vietiniu lygmeniu aktualios infor-macijos trūksta. Negalima stebėti gyvensenos rodi-klių ir jų pokyčių atskirose savivaldybėse, nevertina-mi gyvensenos rodiklių skirtumai tarp savivaldybių.

Savivaldybių visuomenės sveikatos biurai iki 2016 m. nereguliariai savarankiškai organizuodavo gyvensenos tyrimus savivaldybėse, tokie tyrimai buvo atliekami taikant skirtingas metodikas, dažniausiai re-prezentatyviai neatspindėdavo tiriamos populiacijos. Tai ribojo galimybes objektyviai vertinti gyvensenos rodiklius, analizuoti jų pokyčius laiko ir geografiniu požiūriu lyginant tarp skirtingų savivaldybių.

Vykdant sveikatos apsaugos ministro įsakymą 2015 m. Higienos institute parengtos gyvensenos

1 Stephen B, Thacker S, Qualters J, Lee L. Public Health Surveillan-ce in the United States: Evolution and Challenges. Supplements, 2012;61(03):3-9.

tyrimų organizavimui ir vykdymui skirtos rekomen-dacijos. Pagrindinis šių rekomendacijų tikslas – pa-teikti išsamų aprašymą, kaip savivaldybėse naudojant bendrą metodiką atlikti periodinius reprezentatyvius vaikų ir suaugusiųjų gyvensenos tyrimus taip, kad jų rezultatai atskleistų esamą gyvensenos situaciją savi-valdybėje, leistų lyginti savivaldybes pagal gyvense-nos rodiklius, stebėti rodiklių pokyčius savivaldybė-se ir šalyje.

Parengtame leidinyje rekomenduojama suaugu-siųjų ir vaikų gyvensenos tyrimus atlikti periodiškai, ne rečiau kaip kas 4 metus kovo–gegužės mėnesiais. Siekiant racionaliai paskirstyti išteklius ir išvengti maksimalios visuomenės sveikatos biurų apkrovos, suaugusiųjų ir vaikų gyvensenos tyrimai turėtų būti atliekami skirtingais metais: jei vaikų gyvensenos tyrimas atliekamas 2016 m., tai suaugusiųjų gyven-senos tyrimas bus atliekamas 2018 m., kitas vaikų gyvensenos tyrimas vyks 2020 m., suaugusiųjų – 2022 m. ir t. t.

Gyvensenos tyrimų vykdymo savivaldybėse me-todinės rekomendacijos skirtos savivaldybių visuo-menės sveikatos biuruose bei mokyklose dirbantiems specialistams, taip pat kitiems tyrėjams, planuojan-tiems gyvensenos tyrimus.

Rekomendacijose pateikiami bendri gyvensenos tyrimų organizavimo principai ir atskirai suaugusiųjų

GYVENSENOS TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS IR VYKDYMAS SAVIVALDYBĖSE

70 2016/2(73)

V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

bei vaikų gyvensenos tyrimų vykdymo esminiai eta-pai. Nurodoma, kaip sudaromos tyrimų imtys (suau-gusiųjų gyvensenos tyrime dalyvauja 18 metų am-žiaus ir vyresni savivaldybės gyventojai, vaikų gy-vensenos tyrime – 5-ų, 7-ų ir 9-ų (pirmų gimnazijos) klasių mokiniai), pateikiama tyrimų imčių sudarymo bei paskirstymo pavyzdžių. Taip pat aptariama, kaip atrenkami apklausos vykdymo taškai kaimiškose ir miesto gyvenvietėse, nurodoma, kaip šio pobūdžio tyrimą reikėtų vykdyti mokyklose. Gyvensenos ty-rimo klausimynai sudaryti remiantis Lietuvoje kele-rius metus vykdomų tyrimų klausimynais: Finbalt, ESPAD (angl. The European School Survey Project on Alcohol and Other Drugs), HBSC. Papildomas klausimų blokas apie sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą sudarytas remiantis 2013–2014 m. Hi-gienos instituto vykdytame tyrime „65 metų amžiaus ir vyresnių asmenų sveikatos netolygumai Lietuvoje“ naudotu ir praktikoje išbandytu klausimynu.

Suaugusiųjų klausimyną sudaro klausimai apie gyvenseną (mitybos įpročius, fizinį aktyvumą, taba-ko, alkoholio, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, elektroninių cigarečių rūkymą), gyvenimo kokybę, ryšio palaikymą su giminėmis, šeimos nariais ir drau-gais, respondentus supančią aplinką. Vertinami skir-tingi klausimai apie demografinius veiksnius (lytį, amžių, tautybę, gyvenamąją vietą, šeiminę padėtį, išsilavinimą, užimtumą, mėnesio pajamas), pateikia-mas atskiras klausimų blokas apie sveikatos priežiū-ros paslaugų prieinamumą.

Vaikų gyvensenos tyrimo instrumentas apima platų spektrą klausimų, vertinančių gyvenseną (mi-tybos įpročius, fizinį aktyvumą, tabako, alkoholio,

psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, elektroninių cigarečių rūkymą), patyčių, smurto šeimoje, traumų, saugumo kelyje, asmens higienos, laimingumo, savo sveikatos vertinimo, naudojimosi kompiuteriu bei televizoriaus žiūrėjimo laisvalaikiu paplitimą. Šiuo atveju taip pat vertinamos skirtingos vaikų demo-grafinės charakteristikos (lytis, amžius, gyvenamoji vieta, tautybė, šeiminė padėtis, namų aplinka, tėvų užimtumas).

Svarbu paminėti, jog gyvensenos tyrimo duome-nims rinkti parengti standartizuoti klausimynai, kurie negali būti modifikuojami – negalima keisti klausimų eiliškumo, formuluočių, ištrinti ar įterpti kitų klau-simų ar jų atsakymų variantų. Esant poreikiui, gali būti svarstoma galimybė gyvensenos klausimynus papildyti papildomais klausimų blokais, leidžiančiais atsakyti į savivaldybei svarbius klausimus.

Gyvensenos tyrimų organizavimo ir vykdymo metodikos buvo išbandytos bandomuosiuose tyri-muose, įgyvendinant projektą „Sveikatos netolygu-mų nustatymo ir mažinimo gebėjimų stiprinimo mo-delio sukūrimas NOR-LT11-SAM-01-TF-02-001“. Išbandant parengtą gyvensenos tyrimų metodiką dalyvavo Klaipėdos rajono, Alytaus miesto, Rokiš-kio rajono ir Utenos rajono savivaldybių visuomenės sveikatos biurai.

Daugiau informacijos apie gyvensenos tyrimų or-ganizavimą ir vykdymą savivaldybėse galima rasti internete adresu http://www.hi.lt/gyvensena.

Vincentas LiuimaHigienos instituto

Visuomenės sveikatos technologijų centras

1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos minis-tro 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. V-1387 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. V-488 „Dėl Ben-drųjų savivaldybių visuomenės sveikatos stebėsenos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“.

2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos mi-nistro 2016 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. V-637 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. V-488 „Dėl Bendrųjų savivaldybių visuomenės sveikatos stebė-senos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“.

Teisės aktai, reglamentuojantys gyvensenos tyrimų organizavimo ir vykdymo tvarką

2016/2(73) 71

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI

Apibendrinę mokslinių tyrimų rezultatus Higie-nos instituto specialistai, glaudžiai bendradarbiau-dami su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkais, parengė alkoholio vartoji-mo įpročių patikros ir pagalbos teikimo asmenims metodines rekomendacijas. Šios rekomendacijos skirtos pirminės asmens sveikatos priežiūros įs-taigose (PASPĮ) dirbantiems sveikatos priežiūros specialistams (bendrosios praktikos gydytojams, slaugytojams), taip pat savivaldybių visuomenės sveikatos priežiūros biuruose (SVSB) dirbantiems visuomenės sveikatos ir kitiems specialistams, ku-rie norėtų teikti minėtas paslaugas suaugusiems ša-lies gyventojams.

Alkoholinių gėrimų vartojimas ir priklausomybė nuo alkoholio Lietuvoje bei visame pasaulyje yra didelė sveikatos ir socialinė problema. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad rizikingą ir žalingą alkoholio vartojimą veiksmingai mažina ankstyvoji alkoholio vartojimo įpročių patikra ir specialisto (dažniausiai – šeimos gydytojo) teikiama konsultacija (toliau – trumpoji intervencija)1.

Literatūroje išskiriami du trumposios intervenci-jos teikimo etapai.

I etapas Alkoholio vartojimo įpročių įvertinimas

Naudojant standartizuotus testus (klausimynus), identifikuojami rizikingai ir žalingai alkoholį vartojantys asmenys.

II etapas Specialisto konsultacija

Rizikingai ir žalingai alkoholį vartojantiems asmenims specialistas teikia 10–15 min. trukmės konsultaciją, kurią sudaro 4 etapai: 1) problemos iškėlimas; 2) problemos aptarimas; 3) motyvacijos sužadinimas; 4) derybos ir patarimas. Pokalbio metu specialistas, taikydamas motyvacinio interviu principus, siekia sužadinti asmens motyvaciją pabandyti keisti rizikingą elgseną arba, esant reikalui, rekomenduoja specializuotą gydymą2.

Higienos instituto ir LSMU parengtose rekomen-dacijose pateikti trumposios intervencijos veiksmin-gumą, mažinant alkoholio vartojimą, grindžiantys susisteminti moksliniai įrodymai, paaiškinta asmens alkoholio vartojimo kiekiui matuoti naudojamo

1 Enoch MA, Goldman D. Problem drinking and alcoholism: diagnosis and treatment. Am Fam Physician. 2002 Feb 1;65(3):441-449.

2 Raki M. Brief Intervention Guide Addressing risk and harm related to alcohol, tobacco, other drugs and gambling. Wellington, 2012.

PARENGTOS ALKOHOLIO VARTOJIMO ĮPROČIŲ PATIKROS IR PAGALBOS TEIKIMO REKOMENDACIJOS

standartinio alkoholio vieneto sąvoka ir asmens al-koholio vartojimo rizikai vertinti dažniausiai taikoma alkoholio vartojimo rizikos lygių klasifikacija. Lei-dinyje detaliai aptarti suaugusiųjų asmenų alkoholio vartojimo įpročiams vertinti dažniausiai taikomi tes-tai AUDIT, AUDIT-C ir FAST, pristatyti kiekvieno jų moksliniais tyrimais nustatytų validumo ir patiki-mumo, identifikuojant asmens alkoholio vartojimo rizikos lygį, rodikliai. Sveikatos priežiūros specialis-tų patogumui oficialiai į lietuvių kalbą išverstų testų versijos pateiktos rekomendacijų prieduose.

Mokslinės literatūros duomenimis, mažinant rizikingą ir žalingą alkoholio vartojimą ypač gerų rezultatų galima pasiekti trumpąją intervenciją tei-kiant PASPĮ. Tačiau taip pat yra duomenų, jog tei-giamų rezultatų galima pasiekti trumpąją intervenci-ją teikiant ir kitose institucijose – mokymo įstaigose ar bendruomeninėse institucijose. Atsižvelgiant į mokslinių tyrimų duomenis, rekomendacijose apra-šyti galimi trumposios intervencijos organizavimo PASPĮ, mokymo institucijose ar SVSB modeliai, pateikti kiekvieno jų privalumai ir trūkumai, ku-riuos derėtų tinkamai įvertinti siekiant užtikrinti maksimalią intervencijos teikimo naudą.

Leidinyje nurodyta trumposios intervencijos teiki-mo loginė schema ir detaliai aprašyta, kaip turėtų būti suteikta konsultacija nustačius, jog asmuo alkoholį vartoja rizikingai ar žalingai, kaip elgtis įtarus, jog as-muo priklausomas nuo alkoholio. Leidinio prieduose pateikta išsami pagalbinė medžiaga, kuri, manome, bus labai naudinga specialistui tiek atliekant asmens alkoholio vartojimo įpročių vertinimą, tiek teikiant konsultaciją.

Tikimasi, kad parengtos rekomendacijos sulauks deramo specialistų dėmesio ir asmenims, rizikingai ar žalingai vartojantiems alkoholį, galiausiai bus pra-dėtos teikti profesionalios, mokslo įrodymais pagrįs-tos konsultacijos jau ir Lietuvoje.

Rekomendacijos skelbiamos Higienos instituto interneto svetainės www.hi.lt skiltyje „Leidiniai“.

Raimonda JanonienėHigienos instituto

Visuomenės sveikatos technologijų centroTechnologijų vertinimo skyriaus vadovė

72 2016/2(73)

V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

Šių metų gegužę Higienos institutas baigė vykdyti metus trukusį suaugusiųjų švietimo mobilumo pro-jektą „Darbuotojų sveikata besirūpinančių specialistų švietimo kokybės gerinimas“. Projektas finansuotas Europos Komisijos „Erasmus+“ programos, kurią Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas, lėšomis. Pagrindiniai projekto tikslai:

• vykdant kvalifikacijos kėlimo ir mokymų veiklas stiprinti Lietuvos specialistų, besirūpinančių dar-buotojų sveikata įmonėse, teikiamų paslaugų ko-kybę ir gerinti šių paslaugų prieinamumą visiems Lietuvos dirbantiesiems;

• rengiant informacinius leidinius, pranešimus ar teikiant konsultacijas skleisti užsienio šalių gerąją patirtį Lietuvoje aktualiomis, bet dar menkai plė-tojamomis profesinės sveikatos temomis: palan-kios psichosocialinės aplinkos kūrimas, sveikatos stiprinimo darbo vietose skatinimas, sveiko senė-jimo sąlygų kūrimas, darbo saugos ir sveikatos ekonominės naudos apskaičiavimas ir pan.Projekto metu Higienos instituto Profesinės svei-

katos centro specialistai dalyvavo Šiaurės pažangaus profesinės sveikatos mokymo instituto (The Nordic Institute for Advanced Training in Occupational Health, NIVA) organizuotuose kursuose „Valdymas atsižvelgiant į skirtingo amžiaus darbuotojų grupių poreikius“ (Course on Age Management – Life Cour-se Approach calls for Diversity Management), vyku-siuose Suomijos sostinėje Helsinkyje, ir „Darbuotojų saugos ir sveikatos ekonomika – naujausi duomenys ir skaičiavimai“ (The economics of occupational sa-fety and health – recent findings and hand on-calcu-lation), surengtuose Švedijoje, Upsaloje.

Taip pat specialistai dalyvavo darbo stebėjimo vizituose Suomijos profesinės sveikatos institute (Finnish Institute of Occupational Health, FIOH). Vizitų metu buvo susipažinta su Suomijoje veikian-čia profesinės sveikatos sistema, sveikatos stiprinimo bei gerovės darbe koncepcijomis, darbo psichologo vaid meniu profesinės sveikatos sistemoje ir sveikatos stiprinimo programose, vyko susitikimai su specia-listais, dirbančiais tokiose srityse, kaip darbingumas, darbo ir šeimos gyvenimo derinimas, sveika darbo vieta visoms amžiaus grupėms, darbuotojų gerovė.

Įgytos žinios ir patirtis Higienos instituto rengi-nių metu buvo paskleista įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų, visuomenės sveikatos biurų bei kitiems specialistams Lietuvoje. Baigiant projektą kartu su Druskininkų visuomenės sveikatos biuru su-rengta diskusija „Sveikas ir darbingas žmogus visais amžiaus tarpsniais“. Diskusijoje nagrinėta įvairių darbuotojų amžiaus tarpsnių koncepcija, pristaty-tas Suomijos profesinės sveikatos institute sukurtas ir holistiniu požiūriu pagrįstas darbingumo modelis bei projekto lėšomis išleistas informacinis atvirukas, iliustruojantis „darbingumo namą“. Informacinį atvi-ruką galima rasti Higienos instituto bibliotekoje arba interneto svetainės www.hi.lt skiltyje „Leidiniai“.

Daugiau informacijos apie ERASMUS+ pro-gramą ir suaugusiųjų švietimo darbuotojų mobi-lumo projektus pateikiama interneto svetainėje http://www.erasmus-plius.lt.

Sigita Vičaitė Higienos instituto

Profesinės sveikatos centro Inovacijų skyrius

BAIGĖSI ERASMUS+ PROJEKTAS „DARBUOTOJŲ SVEIKATA BESIRŪPINANČIŲ SPECIALISTŲ ŠVIETIMO KOKYBĖS GERINIMAS“

2016/2(73) 73

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI

PAKEISTAS PRIVALOMŲ REGISTRUOTI NEPAGEIDAUJAMŲ ĮVYKIŲ REGISTRAVIMO TVARKOS APRAŠAS

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos minis-tro 2016 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. V-492 pa-keistas Privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių registravimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. V-401 „Dėl Privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių sąrašo ir jų re-gistravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Atsakinga institucija, kuri renka apibendrintą praėjusių ka-lendorinių metų informaciją apie nepageidaujamus įvykius, vietoje Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos tampa Higienos institutas. Šiuo įsakymo pakeitimu siekiama tobulinti nepageidaujamų įvykių registraciją ir stebėseną bei plačiau taikyti prevenci-nes priemones.

Higienos instituto paskyrimas atsakinga už nepa-geidaujamų įvykių registravimo stebėseną institucija pagrįstas tuo, kad Higienos institutas turi sėkmin-gos patirties registruojant nepageidaujamus įvykius, vykdant jų stebėseną ir prevenciją − nuo 2008 m., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-1110 „Dėl hospitalinių infekcijų epidemiolo-ginės priežiūros ir valdymo“, sėkmingai vykdo hos-pitalinių infekcijų epidemiologinę priežiūrą. Be to, Higienos institutas nevykdo viešojo administravimo funkcijų, o tai svarbu tolesniam nepageidaujamų įvy-kių stebėsenos plėtojimui bei nepageidaujamų įvykių registravimui. Taip pat ši veikla atitinka institucijos veiklos tikslus ir funkcijas − vienas iš Higienos insti-tuto nuostatuose įtvirtintų tikslų yra plėtoti Lietuvos gyventojų sveikatos ir jai įtaką darančių veiksnių stebėseną, vertinimą ir kurti bei tvarkyti visuomenės sveikatos registrus ir informacines sistemas.

Higienos institutas patirties ir kompetenci-jų nepageidaujamų įvykių stebėsenos ir regis-travimo srityje įgijo sėkmingai įgyvendindamas Europos Sąjungos paramos projektą „Visuomenės sveikatos priežiūros kokybės gerinimas, diegiant

visuomenės sveikatos technologijų vertinimo sis-temą ir nepageidaujamų įvykių registravimo sis-temą“ (Nr. VP1-4.3-VRM-02-V-05-012). Vykdant šį projektą sukurtas ir keturiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose (toliau – ASPĮ) išbandytas ne-pageidaujamų įvykių registracijos, stebėsenos ir prevencijos modelis, parengtas metodinis leidinys, įvertintos tolesnės šios sistemos diegimo ir plėtros galimybės Lietuvos ASPĮ. Nustatyta, kad geres-niam nepageidaujamų įvykių registravimui įtakos turi elektroninės registravimo formos įdiegimas, įstaigų konfidencialumo ir grįžtamojo ryšio užtikri-nimas, prevencijos priemonių diegimas bei neati-dėliotinų korekcinių veiksmų įgyvendinimas ASPĮ. Išbandymo rezultatai parodė, jog siekiant, kad ne-pageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemos plėtra Lietuvoje būtų sėkmin-ga ir efektyvi, šalyje turi būti įdiegta bendra elek-troninė registravimo sistema, nuolat peržiūrimas ir tobulinamas nepageidaujamų įvykių sąrašas, užti-krinamas grįžtamasis ryšys tarp įvykius valdančių institucijų, Sveikatos apsaugos ministerijos ir ASPĮ. Remdamasis projekto išvadomis Higienos institutas pateikė preliminarią paraišką nepageidaujamų įvy-kių sistemos automatizavimo projektui vykdyti.

Įsakymu patvirtintas pakeitimas įpareigoja Higienos institutą vykdyti nepageidaujamų įvykių stebėseną, apibendrinti kitų įstaigų teikiamus duome-nis, parengti apibendrintą metinę ataskaitą, užtikrinti grįžtamąjį ryšį ir teikti siūlymus dėl nepageidauja-mų įvykių stebėsenos bei prevencijos tobulinimo ir plėtojimo.

Daugiau informacijos suteiks Visuomenės sveika-tos technologijų centro Inovacijų skyriaus vyr. spe-cialistė Agnė Plentaitė, tel. (8 5) 262 9055 arba el. paštu agne.plentaite@hi.lt.

Agnė PlentaitėHigienos instituto

Visuomenės sveikatos technologijų centras

74 2016/2(73)

„V ISUOMENĖSSVEIKATA”

INFORMACIJA STRAIPSNIŲ AUTORIAMS

„Visuomenės sveikata“ yra periodinis mokslinis žurnalas, leidžiamas keturis kartus per metus nuo 1996 m. Žurnalo steigėjas ir leidėjas – Higienos institutas.

1997-11-10 Lietuvos mokslo tarybos nutarimu žurnalas įtrauktas į Lietuvos mokslo tarybos patvirtintą recenzuo-jamų mokslo žurnalų sąrašą.

Nuo 2005 m. žurnalas indeksuojamas tarptautinėje In-dex Copernicus duomenų bazėje (http://www.indexcoper-nicus.com/).

Žurnalas skirtas mokslininkams, studentams, sveika-tos apsaugos organizatoriams ir administratoriams, visuo-menės sveikatos specialistams, edukologams, gydytojams ir kitiems skaitytojams, besidomintiems visų šalies gyven-tojų ar atskirų jos grupių sveikatos ir ją veikiančių veiksnių problemomis.

Žurnale lietuvių ir anglų kalbomis spausdinami re-cenzuojami originalūs biomedicinos mokslų srities visuo-menės sveikatos krypties ir artimų jai krypčių straipsniai. Taip pat spausdinami nerecenzuojami trumpi pranešimai (tezės), atvejų aprašymai, mokslinės diskusijos. Ne moks-linėse žurnalo rubrikose („Aktualijos“, „Visuomenės svei-katos praktikai“, „Metodinė medžiaga“) pristatoma in-formacija apie svarbiausius politinius įvykius visuomenės sveikatos srityje, geros praktikos pavyzdžius, išleistas me-todines ir praktines rekomendacijas.

Už straipsnių spausdinimą iš kiekvieno autoriaus ima-mas 15 Eur mokestis.

REIKALAVIMAI RANKRAŠČIUIRedakcijai pristatomi 2  straipsnio egzemplioriai, vienas jų – pasirašytas visų autorių, arba turi būti atskiras raštiš-kas visų autorių leidimas jį spausdinti. Pasirašydami au-toriai garantuoja, kad straipsnis yra originalus, nepažei-džia kitų asmenų autorinių teisių ir nėra anksčiau skelbtas spaudoje, o autoriai perduoda visas straipsnio autorines teises leidėjui, jeigu straipsnis bus spausdinamas. Straips-nio elektroninė versija pateikiama kompaktiniame diske arba atsiunčiama elektroniniu paštu.

Tituliniame lape turi būti nurodyti visi straipsnio au-toriai. Atskirai lietuvių ir anglų kalbomis nurodomas at-sakingas autorius (kontaktinis asmuo), jo įstaiga, įstaigos adresas, miestas, pašto kodas, el. paštas ir telefonas.

Straipsnio tekstas turi būti išspausdintas vienoje A4 formato popieriaus lapo pusėje 12 raidžių dydžiu, pla-čiomis paraštėmis (3 cm), tarp eilučių paliekami dvigubi tarpai. Bendroji (su visais priedais) straipsnio apimtis – ne daugiau kaip 30 puslapių. Puslapiai turi būti numeruoti.

STRAIPSNIO STRUKTŪRA: • straipsnio pavadinimas (iki 150 ženklų, įskaitant tarpus

ir skyrybos ženklus),• autorių vardai ir pavardės, • įstaigų, kuriose atliktas darbas, pavadinimai.

STRAIPSNIO TEKSTO SKYRIAI:• struktūruota santrauka lietuvių kalba (straipsnio pava-

dinimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, tyrimo rezultatai, išvados, reikšminiai žo-džiai, iš viso 300 žodžių),

• 1–6 reikšminiai žodžiai (paminėti santraukoje), • įvadas, kuris baigiasi darbo tikslo suformulavimu, • tyrimo medžiaga ir metodai, • rezultatai, • rezultatų aptarimas, • išvados arba apibendrinimas, • literatūra, • struktūruota santrauka anglų kalba (straipsnio pavadi-

nimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, rezultatai, išvados, reikšminiai žodžiai, iš viso iki 300 žodžių).

INFORMUOJAMELentelės, schemos, brėžiniai ir pan., pateikiami tekste, turi turėti atskirą numeraciją. Iliustracijos ir paveikslai turi būti nespalvoti, kompaktiški, ryškūs, tekstas juose aiškiai įskaitomas; grafikus ir paveikslus pageidautina pateikti Excel formatu.

Pirmą kartą tekste minimi sutrumpinimai turi būti paaiškinti.

Skaičių trupmeninė dalis skiriama kableliu (pavyz-džiui, 2,15, ne 2.15).

Literatūros šaltiniai sąraše pateikiami ta kalba, kuria buvo išspausdinti, straipsnyje jie nurodomi laužtiniuose skliaustuose, pradedant citavimą nuo [1]. Literatūros sąra-šas sudaromas remiantis Vankuverio sistema ir vienodais reikalavimais biomedicinos mokslo žurnalų rankraščiams („Uniform requirements for manuscripts submitted to bio-medical journals“ JAMA. 1997;277:927-34).

Straipsniai, parengti neatsižvelgus į minėtus reikalavi-mus, nepriimami.

Rankraščiai siunčiami adresu: Higienos institutas, Di-džioji g. 22, LT-01128 Vilnius.

Rankraščiai negrąžinami.

Informacija teikiama: tel. (8 ~ 5) 262 5479, faks. (8 ~ 5) 262 4663, el. paštas visuomenes.sveikata@hi.lt.Žurnalo svetainė internete www.hi.lt

Žurnalą „Visuomenės sveikata“ įsigyti arba užsiprenu-meruoti galima žurnalo redakcijoje. Vieno numerio kai-na – 6 Eur. Metinės prenumeratos kaina – 23 Eur. Kaina su pristatymu – 30 Eur. Apmokėti už prenumeratą galima internetu arba siunčiant čekį į redakciją (smulkesnė infor-macija apie prenumeratą interneto svetainėje www.hi.lt).

2016/2(73) 75

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

INFORMATION TO AUTHORS

The journal “Public Health” was established by the Insti-tute of Hygiene, Lithuania in 1996. It is a unique scientif-ic journal in the country, specialized purely in the public health. It is intended for researchers, public health man-agers and administrators, experts working in the field of epidemiology, biostatistics, occupational health, health promotion, environmental health as well as other readers interested in health status of population and factors effect-ing. The journal is published quarterly. Electronic version of each issue is placed on the website http://www.hi.lt/

Each issue includes pier-reviewed section with origi-nal papers, including topic related reviews, and non- pier-reviewed sections: editorial and information for public health practice, presenting important health policy news, good practice examples, guidelines and recommendations.

Since 1996  the journal is on the official list of scien-tific journals recognized by the Academy of Science of Lithuania and it is in Index Copernicus database since 2005 (http://journals.indexcopernicus.com).

A fee of 15 Eur is taken from each author of the accept-ed article since 2002.

MANUSCRIPT PREPARATIONThe text must be typed with doubled line spacing and wide margins on the one side numbered sheets. The size of the original papers must be restricted to 22  pages (includ-ing all the supplements), review articles – up to 24 pages, guideliness and recommendations - 4  pages, other - no more than 2 pages,

Manuscript and one copy should be sent to the edito-rial office (address is given below). Electronic copy of man-uscript on CD shoud be attached or sent by e-mail.The original article must be signed by all the authors or the separate permission signed by all authors must be attached. Authors’ signatures should guarantee that their article is original, does not interfere with copyright regulations and is not previously published, handed or planed for handing to other journals, except in form of thesis or presentation.

Postal and e-mail addresses, telephone and fax num-bers of the corresponding author must be enclosed.

STRUCTURE OF THE ARTICLE• Title (up to 150 marks, including interval and

punc tua tion);• Authors;• Institution(s) to which the work should be attributed.

THE TEXT MUST BE DIVIDED INTO THE FOLLOWING SECTIONS:• Summary in the same language as the article should not

exceed 300 words),• Keywords (mentioned in the summary),

• Introduction, where the purpose of the work is stated,• Objectives and methods of the study,• Results,• Discussion,• Conclusions • References,• Summary in the other language up to 300  words

(Lithuanian, if the article is in English) including the title, authors, institutions, objective, methods, short presentation of the findings, main conclu-sions, keywords.

ADDITIONAL INFORMATION • tables, figures, diagrams, etc, presented in the text

must have a separate enumeration. Illustrations must be of good quality, text of the illustrations should be clear;

• abbreviations mentioned in the text for the first time must be explained;

• the fractional part of the number in Lithuanian is separated by a comma (i. e. 2,16 instead of 2.16);

• references to other works should be consecutive-ly numbered in the text using square brackets and listed in the original language by number in the reference list. List of references should be based on Vancouver system and on “Uniform requirements for manuscripts submitted to biomedical journals” (JAMA 1997; 277:927-34).

Papers not meeting these requirements are not accepted.All the manuscripts (accepted or rejected) are not

returned.

The manuscripts should be sent to the following ad-dress: Institute of Hygiene, Didzioji str. 22, LT-11028 Vil-nius, Lithuania; e-mail: visuomenes.sveikata@hi.lt.

For more information: Phone +370 5 262 4583; Fax +370 5 262 4663.

Subscription rate for subscribers in Europe (postage in-cluded): 1 year – 60 Eur.

Payments shoud me made by transfer to bank account:

AB SWEDBANKSWIFT code HABALT22for Institute of Hygiene,Didzioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaAccount number: LT427300010002458929IBAN LT427300010002458929

76 2016/2(73)

UŽRAŠAMS