21

1. ŠULINIO GELMĖS VĖSA KALBA MANO TARMĖ

Šį metaforinį palyginimą paėmiau iš Mykolo Karčiausko rin-kinio „Krikštai“ (2005). Jis gana tiksliai atspindi ne tik šio poeto gimtosios aplinkos kalbinį savitumą, bet ir vieną iš paties poeto kūrybos ypatybių. Palyginimas su šulinio gelmės vėsa neliudija, kad M. Karčiausko kūryba alsuotų šalčiu ar susvetimėjimu, o greičiau atskleidžia, jog jo mąstymui būdingas blaivumas, iš dalies – emocinis santūrumas, stiprus proto ir jausmo konfliktas. Jo jaunystės laikas buvo tikrai kupinas šalčio, žiaurumo. Žmonių veiduose retai pasirodydavo šypsenos. Neatsitiktinai pokario ir vaikystės atmosferą jis sulygino su pragaro vaizdais. Vienoje iš autobiografijų taip rašė: „Iš Krinčino varpinės buvau pasisko-linęs medžio raižinių knygą, kažką panašaus į vargšų bibliją. Labiausiai patikdavo pragaro vaizdai“ (19, 440).

M. Karčiauskas yra kilęs iš vienos turtingiausių Žiemgalos žemių. Ne tik turtingiausių žemių derlingumu, bet ir turiningiausių istoriniais įvykiais, dvasinės kultūros pasiekimais. Iš čia yra kilę žymus poetas Bernardas Brazdžionis, prozininkas Jonas Mikelins-kas, garsinęs lietuvių teatrą aktorius Regimantas Adomaitis.

Mykolas Karčiauskas gimė 1939 metų kovo 15 dieną Žvirgždės kaime, Krinčino valsčiuje, Biržų apskrityje. Skaity-tojas, manau, atsimena M. Karčiausko kūryboje pasikartojantį dainingą humoristinį posmą: „Mes esam šiaurės krašto, iš to-limo Krinčino. / Mes esam solidarūs, vartojam sachariną“ (1, 65). Šeimoje buvo penki vaikai – keturi broliai ir sesuo. Poetas prisimena: „Taip gražiai giedodavo tėvas ir linksmai dainuodavo mama, kantriausiai ir skaudžiausiai gyvenusi. Svajodavau, kad jei kuris iš brolių būtų prezidentas ar karvedys, žemėje būtų tvarka. Mačiau daug alkanų, piktų, girtų ir nė vieno amžino“ (19, 441). Svajonės neišsipildė – tėvai mirė anksti. Patiems reikėjo ieškoti kelio. Mykolas pasirinko kūrėjo kelią. Ir neapsiriko.

Kaip ir daugelį dabartinių tos kartos rašytojų, M. Kar-čiauską galime priskirti pereinamojo laiko kartai. Kai kas tvirti-na, kad tai pasimetusi tarp dviejų santvarkų karta. Nesutikčiau su žodžiu „pasimetusių“, nes kūryba priklauso ne santvarkai, o kūrėjui, daug daugiau kūrėjui, jo talentui, ilgalaikei kultūros tradicijai. Tikri meniški kūriniai visuomet pralenkia laiką ir nuo-lat besikeičiančias santvarkas. Tik vertinimų tenka palaukti. Dedikacijoje Jonui Strielkūnui jis taip rašė:

Muzika groja ir groja.Pušys už lango pasvirę.Liūdna, baugu pagalvojus,Kuo gi mes būsim numirę? (2, 50).

Poetas turi galvoje kūrybą. Ar liks ji skaitytojo atmintyje, ar prisimins jis kūrėjų vardus? Laikas, politinė santvarka, ypač so-cialistinė, neišvengiamai paliko tam tikrą pėdsaką M. Karčiaus-ko kartos kūrėjų psichologijoje ir jų tekstuose. M. Karčiausko gyvenimo tarpsnis nebuvo palankus. Bet jis priešinosi svetimųjų primestai ideologijai. Socializmo statyboje buvo jaučiama be-dugnė tarp sąžinės ir realybės. Poetas užsiminė, kad reikėjo ir jam saugoti melą. „O kokia buvo žiauri sėja: idėjų, minčių, melo, apgavysčių...“ (3, 638). Tas dvi epochas bebaigiant mokyklą

Vitas areška

Žemiökojo stiliaus spalva Mykolo Karæiausko poezijoje

simbolizavo M. Karčiauskui jos palėpėje ant grebėsto paka-bintas paveikslas. Vienoje drobės pusėje buvo nupieštas Stali-nas blizgančiais batais, o kitoje – Jo Ekscelencija Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Tos dinamiškos, pilnos įtampos, tragiškos ir komiškos epochos atsilieps ir M. Karčiausko kūry-bos likimui, jos vertinimui. Pavyzdžiui, vienoje elegijų jis rašo: „Praėjo karo ugnys / per kaimelį, / ir širdimis žmonių / praėjo ugnys.../Išliko jauja, / Sklidina vaiduoklių“ (2, 93).

Jaunoji karta kartais gana skeptiškai atsiliepia apie senosios ir vidurinės kartos kūrybos palikimą ir jos reikšmę. Štai, pavyzdžiui, jaunesnės kartos poetas Sigitas Parulskis, kalbėdamas apie origi-nalią M. Karčiausko amžininko Sigito Gedos kūrybą, kandžiai, iro-niškai apibūdindamas jo kartos rašytojų veiklą, pateikia štai tokią jų charakteristiką: „Tai ir išeinančios kartos charakteristika – tokie išlindę iš valstietiškų urvų, gavę išsilavinimą, įstrigę tarp dviejų visuomenės formacijų, sužaloti laiko, beveik išprotėję, negalintys rasti pusiausvyros tarp intelekto ir emocijų.

Vakarų Europa tyliai laukia, kol jie išmirs. Kol ateis švari kompiuterių, interneto, kabelinės televizijos suformuota karta. Su jais bus lengviau susikalbėti. Jie nesikeiks, negirtaus viešbučiuo-se, bus politiškai korektiški, nekonfliktiški“ (4,69). Tai gryniausia S. Parulskio iliuzija. Ydų turi visos kartos. Nežinia, kuri daugiau. Bet gryniausia klaida – tapatinti, identifikuoti asmenybę ir kūrėją. Kūrėjas dažnai išvengia tų savo nuotaikų, kasdieniškų savo as-menybės polinkių, kurie prieštarauja meniniams sumanymams. Dabartinis tos kartos kūrybos ir kūrėjų vertinimas yra tarsi su minuso ženklu vien dėl to, kad jie gyveno tuomet, kada oficiali kolektyvinė tikyba buvo marksistinė, kada leidybos postuose sėdėjo ideologiniai prievaizdai. Ir todėl ant literatūros istorijos stalo vietos nedaug teliko. Ne visiems, suprantama.

Ir liekame lyg trupinėliai ant stalo,Nukraustyto taip ne laiku...Tik smilgos dar stiebias, šviesa idealųIš mūsų vaikystės laikų.

Ir nieko nulemti, pakeisti negalimSena, nors klusnia svajone ...Siaurukas bildėdamas lekia pro šalįIr mes jo kietam vagone. (5, 59)

Daugelis pavaizduotų įvykių, veiksmų, vertinimų M. Kar-čiausko kūryboje beveik visada turi simbolinę reikšmę. Štai kad ir siaurukas. Lietuva – mažas kraštas, suspaustas tarp didžiųjų Europos tautų.

Gimtasis kaimas ir Krinčinas paliko pastebimą žymę M. Kar-čiausko eilėraščiuose ir poemose: „Sugrįžk rytoj, kai svirtys girgž-da, / Įpratusios prie visko, / Jau nepažinsi mano Žvirgždės‚ / Pabėgusios iš miško“ (6, 55). 1953 metais jis pradėjo mokytis Pasvalio vidurinėje mokykloje, buvusioje Petro Vileišio gimnazi-joje, kuri sovietmečiu prarado tą vardą. Kaip beveik nebeliko ir senosios kartos pedagogų, tokių, kaip rašytoja Halina Korsakie-nė, lotynų kalbos ir klasikinės literatūros specialistas Benediktas Kazlauskas ir kitų aukštuosius mokslus baigusių mokytojų. Tiesa,

22

aukštojo mokslo diplomą turėjo tik vienas mokytojas. Keli – ne-baigtą aukštąjį ar vidurinį pedagoginį. Daugiausia mokytojų turė-jo tik vidurinį išsilavinimą. Pačiam M. Karčiauskui mokslas, kaip jis prisipažįsta, sekėsi vidutiniškai. Tačiau jis daugiau domėjosi daile. Vėliau net suorganizavo mokykloje Mažąją paveikslų ga-leriją, kurioje yra eksponuojami V. Kalpoko, A. Žmuidzinavičiaus, J. Šileikos ir kitų dailininkų tapybos ir grafikos darbai.

Pirmoji M. Karčiausko eilėraščių knyga „Klevo medus“ pa-sirodė 1972 metais. Kritika iškart pripažino savitas specifines jo kūrybos ypatybes. Kritikė Viktorija Daujotytė šio rinkinio recenziją pavadino „Iš gimtinės molio“ (7, 163). Labai tikslus pavadinimas. Nuo pirmųjų žingsnių autorius neatsitraukė nuo savo gimtosios aplinkos. Ir lyriško jausmingumo, ir grubokos, šiurkštokos, „mo-lingos“ realybės. „Semiuosi stiprybės, – prisipažįsta poetas, – iš senų žmonių kalbos, tragiško likimo biografijų, istorijos ir da-barties.“ (3, 637) Tačiau kritika pastebėjo ir silpnąsias vietas, kurios neišnyko ir vėlesniuose kūriniuose: pasikartojimai, girdėtos intonacijos, meninė inercija. V. Daujotytė tuomet rašė: „Prislopinto veiksmo, intymaus ir skaudaus pokalbio vienybę šiame cikle pastebimai ardo bendros, nieko nesakančios sentencijos, ypač pirmojo eilėraščio pradžioje: „Pasaulis – margas raštas. / Ir vis-kas – šventa“ (7, 164). Dabar jau galima būtų abejoti dėl panašių priekaištų, nes kompozicinėse struktūrose šiandien sutinkame pačių įvairiausių elementų, principų ir meninių stilių jungimą. M. Karčiauskas visoje savo kūryboje, ypač dedikacijose, kaip matysime, primena, beveik sąmoningai cituoja skaitytojui girdė-tas intonacijas. Tai šiandien ne tik jo vieno kūrybos ypatybė. Kita problema – profesionalumo lygis. Ieškodamas atramos tradicijo-se, jis visuomet yra kritiškas: „Kuo toliau, tuo labiau kelia nerimą šitas nežinojimas. O gal gerai? Nes ne viskuo tikiu, ne viskuo abejoju. Štai tas didžiausias nepatogumas mūsų laikais: reikia mąstyti, nepasiduoti apgaulingam srautui, inercijai.“ (3, 637)

M. Karčiauskas yra itin darbštus ir kūrybiškas žmogus. Jo kūrybinė veikla – ypač gausi ir aktyvi. M. Karčiauskas išleido daugiau kaip trisdešimt eilėraščių, poemų, prozos ir vertimų knygų. O dar ir knygų vaikams. Poezijos kūriniai paskelbti rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių kalbomis. M. Karčiauskas pasižy-mėjo kaip daugelio leidinių sudarytojas. Pavyzdžiui, almanacho „Poezijos pavasaris“, kuris yra leidžiamas kasmet.

2. ŽANRŲ IR STILIŲ SINTEZĖ

M. Karčiausko eilės ir prozos tekstai pirmiausia atsiremia į senų žmonių kalbą, tarmiško mąstymo ypatybes, spalvingą tos kalbos žodyną, fonetiką, autentišką humorą. Štai toks, pavyzdžiui, senelio Danausko ir kalvio dialogas iš apysakos „Viskas buvo šventa“:

– Apsitriesk kniūpsčias su savo technika. Be arklio ir ran-kų – nė šnypšt!

– No, no! Nešk savo perstuvus ant pečiaus, kad vėl vištų maro neužleistum, – atrėžė jam kalvis kvatodamas (8, 56).

Nuo pirmojo M. Karčiausko rinkinio kritika, kaip minėjau, iš karto pastebėjo jo stiliaus „molinę“ spalvą ir „kaimišką“ in-tonaciją. Jo kūryba pasižymi blaivumu. Jau cituota save ver-tinanti frazė: „šulinio gelmės vėsa / kalba mano / tarmė“ (10, 15). Žanrai pasidalino tarp lyrikos ir epo, tarp eilėraščių ir eilėraščių ciklų, tarp eilėraščių rinkinių ir poemų. Horizontalus linijinis mąstymo ir veiksmo judėjimas nulėmė ir žanrinį polinkį į platesnį tekstų apimtį. Bet kartu poetas ir priešinosi panašiam pasakojimui, įterpdamas meditacinius nukrypimus ir smulkes-nius žanrus, stilistinį žaismą ar minties inkliuzus. Į eiles nuolat įsiterpia manifestiniai aforizmai, epigraminis stilius, kada daik-tai, peizažo detalės pavirsta meditatyvinėmis filosofemomis. Jose atsiskleidžia dvasinė įtampa, netikrumas, abejonės:

Aš viską suprantu: ir gerą žinią,Ir skaudų ilgesį rudens laukų,Kai, drumzlinam rūke save pažinęs, Nematomą šešėlį sutinku.

Ir klausinėju, ir geidžiu atleistiJam nesamas kaltes, save smerkiu,Galvodamas, kad aš galiu nuteisti Bejėgį mūsų laiką už akių. (2, 38)

Kaip žinome, XX amžiaus ir ypač dabartinė lyrika ima panėšėti į romanus, o romanai netenka vieningos fabulos. Po-ezijos struktūrą veikia prozos problematika, apsakymo, apy-sakos, apybraižos ar novelės siužetai. Prozos kalba parašyta M. Karčiausko prozos knyga „Erškėčių krūmas pamariuos“ (2008) yra pavadinta balade, į kurią retkarčiais įsiterpia eilės, o į pasakojimą lyrinis jausmingumas. Nagrinėdamas sovietme-čio poeziją, padariau šitokią išvadą: „Meilės daina, romansas, eleginiai eilėraščiai dažnai susiję su romanine problematika.“ (27, 24) Tai tinka ir M. Karčiauskui. Jis mėgsta į savo teks-tus įterpti žinomų rašytojų vardus, perfrazuoti jų kūrinius. Pa-vyzdžiui, viename iš rinkinio „Grįžkelis“ eilėraštyje sutinkame Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ parafrazę: “gyvenimas gurnėja, / Gyvenimas – miškais ateinantis ruduo“ (9, 11). Arba prisimena garsų Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Neregio elegija“: „lyg neregio elegija / mane šviesa palydi“ (17, 18). Į savo kūrybos erdvę M. Karčiauskas sukviečia sau artimus kūrėjus. Tik kartais galima suabejoti, ar tekstai neper-pildyti vardais, įvykiais, faktais? Bet toks jau M. Karčiausko kūrybos metodas, jo kūrybos programa.

Žanrinis stilistinis persipynimas M. Karčiauskui ypač tin-ka. Tinka tai, kad kūrybos akimirką susilieja protas ir jausmai, susimaišo aukštos ir žemos gaidos, eleginės ir humoristinės nuotaikos. M. Karčiauskas per savo kūrybinę sąmonę ne tik perleidžia svarbiausius lietuvių literatūros kūrinius ir vardus nuo seniausių laikų iki dabar, bet ir priartėja, susilieja su amžininkų meniniais pasiekimais, kartais beveik juos cituoja, nebijodamas prarasti savo kūrybinio identiteto ir originalumo. Tuo ir pasireiškia jo savitumas.

Salomėja ir Antanas Karčiauskai su sūnumi Juozu. Krinčino vls., Panevė-žio aps. Nuotrauka iš M. Karčiausko rinkinio

23

Dedikacijos žanras, polemika su XX amžiaus kūriniais, jų komentarai užima nemažą kūrybos dalį. Pavyzdžiui, 26 eilė-raščių cikle „Aš nešaukiu tautos“ (iš rinkinio „Krikštai“) ne tik cituoja ar žavisi, bet ir savotiškai polemizuoja su garsiu že-miečiu poezijos klasiku Bernardu Brazdžioniu, jo 1941 metais išleistu poezijos rinkinio „Šaukiu aš tautą“ motyvais ir patosu. M. Karčiauskas savo ciklą paskelbė 1989 metais. Pasaulis pasikeitė. Asmenybės likimas pilnas dramatizmo, vienišumo, nusivylimo, eleginio graudulio. Nepalyginamų jėgų akivaizdoje lietuvį gelbsti dvasinė kova, malda: “ant grandmolio klaupiuos“ (10, 126). Lyrinis subjektas palygina savo gyvenimą su tėviš-kės grumstu, prisiglaudusiu prie „buvusių kartos / prie būsi-mų namų“ (10, 22). B. Brazdžionis tame manifestinio žanro eilėraštyje kvietė nepasiduoti, vieningai stoti prieš pavergimą, burtis lietuviui prie lietuvio, atmesti vergo, svetimųjų primestą kalinio dalią ir neapykantos pasaulį, prisiminti garbingą protėvių dvasią. Nuo B. Brazdžionio rinkinio iki M. Karčiausko sukurto ciklo praėjo pusė amžiaus, todėl, jam regis, jis geriau suvo-kia, kokios buvo realios galimybės išsaugoti protėvių dvasią. Eilėraščių rinkinyje „Neries postilė“ (postilė – po to, po tų žo-džių) po jau praėjusios istorijos galima tvirtinti, jog prievartinis pasipriešinimas tikrų pergalių, M. Karčiausko nuomone, nebūtų atnešęs. Tik ilgalaikių dvasinių kūrybinių jėgų sutelkimas padėjo išsaugoti tautos garbę ir iškovoti laisvę.

Toje kovoje svarbi žodžio galia. Ji svarbi ir dabar. Poezi-joje veiksmingi žodžio burtai, garsų aidai ir spalvos. Paslaptis. Į burtus panašūs naujadarai arba iš tarmių kilę žodžiai, nors ir netiesiogiai, irgi veikia sielą. „Neries postilėje“ skaitome: „išlikę kareiviai / vanduo ir kraujas ateis / su dai čio čia gi čiais / prisiminimai žeis“ (11, 25). Skamba gal kiek dirbtinai, bet paslaptingai, tarsi svetima kalba. Aiškus siekimas nutol-ti nuo agitacinio eiliavimo, politikavimo. Poetas ieško žodyje dar nepastebėtų prasmių. „Rausiuos, kaip kurmis žodyje“ (2, 59). Bando išvengti lyrinių sentimentų, romantinių puošmenų, idilijos. Savęs klausia, ar „iškeliavo paukštyčiai iš mano dai-nų?“ (5, 107). M. Karčiauskas išmėgino įvairias tradicijas, tarp jų ir impresionizmą. Panašiais atvejais priartėjo prie rafinuoto stiliaus, kuriam būdinga pustoniai, fragmentiška kompozicija, improvizacija, gėrėjimasis žodžio muzika: „Sustoju kapvie-tėj. / Šypsausi. Dogsniais dar žalios / Avižos. / Smeguriuoja svalios...“ (5, 35). Panašiais atvejais poetas peržengia mums įprastą poetinės kalbos slenkstį ir pereina daugiau į muzikinį aidą. Net ne žodžio, bet žodžio fonetinį aidą.

M. Karčiauskas fragmentiškai pažvelgia į lietuvių tautos istoriją ir jos kultūrą. Lietuvių poemos žanrų tyrinėtojas Ričardas Pakalniškis taip atsiliepė apie 1974 metų šios poemos variantą: „M. Karčiausko „Žvirgždės poema“ (1974), – rašo jis, – paro-dė, kad tokia poema gali būti taip pat vieninga, kaip fabulinė. Atsisakęs tradicinio pasakojimo, poetas perėjo prie mozaikinės kompozicijos, kurioje naujai atgyja T. Tilvyčio „Artojėlių“ aforis-tiškumas ir ekspresyvumas, F. Kiršos „Pelenų“ kontrastai tarp idealų ir tikrovės, ironijos ir simbolikos dermė.

„Žvirgždės poema“ parašyta šešiapėdžiu jambu su epi-krūze – vienu iš seniausių epinės poemos ir tragedijos metrų. Panašiu metru parašyta ir T. Tilvyčio „Usnynė“. Tik M. Karčiausko poemos viena pėda ilgesnė. Be to, po trečios pėdos ji turi cezū-rą. Toks ritmas suteikia epinės pusiausvyros, rimties“ (13, 216). Šis poemos žanrų tyrinėtojas pastebi, kad artėjant į mūsų dienas sunkiau kurti lyrinį epą. Plečiasi reportažo elementai, retorika.

Ne tik šioje geriausioje poemoje, bet ir kituose kūriniuo-se poeto fantazijoje sugyvena lyrinis ir pasakojimo mąstymas,

širdis ir protas, užuominos į istorinius įvykius, šventraščio kontekstus, aukštojo ir žemojo stiliaus derinimas, į dabarties vaizdavimą įterpiama net ir tolima praeitis. Tai tipiška, bendra šiuolaikinės poetinė kūrybos ir net prozos tendencija.

Tačiau M. Karčiausko kūrybos jėgos ir originalumas sly-pi jo tarmiškuose kalbos atspalviuose, įkarštį, susijaudinimą, pernelyg didelį aistringumą vėsinanti Žiemgalos pasakojimo istorinė prigimtis. Pasirinkti ar perkurti tarmės žodžiai skamba paslaptingai, netikėtai, naujai, mįslingai. Kaip jau minėjau, jais siekiama užburti skaitytoją. Į M. Karčiausko posmus nuolat įsiterpia folkloro vaizdai ir fragmentai: „Ar man taip pupa si-dabru užderėjo, / Šulinys prisipildė vynu?“ (5, 139). Įvairių tradicijų, stilistinių sluoksnių derinimas sudaro dialogo, dramos žanro įspūdį, kurį pastebėjo vienas iš M. Karčiausko kūrinių recenzentų. Turiu galvoje Sigito Gedos recenziją, kurios taiklus pavadinimas „Poemų ir dramų srovėj“ (Literatūra ir menas, 1985 m., gegužės 31) išreiškė ne tik recenzuojamo rinkinio „Dienos – elegijos. Eilėraščiai“ kompozicinę- mozaikinę san-darą, bet ir bendras kūrybos ypatybes.

Nemažą kūrybos dalį užima vadinamieji etnografiniai ei-lėraščiai. Vietovių pavadinimus žmonės kūrė atsižvelgdami į gamtinę aplinką, ten gyvenusių ar gyvenančių žmonių polin-kius ir charakterius. Pagaliau pagal estetinius kriterijus. Kaip tie pavadinimai skambės? Nebūtinai gražiai ar negražiai, bet estetiškai vertinamai. Poetas tais deriniais ir garsiažodžiais gal kiek ir užsižaidžia, bet mėginimas vertas dėmesio.

Aukštuoliai, Berčiūnai, Daučkėnai, Daukniūnai,Dirvoniškis, Pindiškis, Juodmaišių dvaras,Trajoniškis, ten Trečionėliai,Miežiūnai, Nenoriai, Našlėnai, Kalniškis, Kobniškis.Šlubčioja Kildiškių Kildišas jaujoj. Serekiai, Sketeliai, Sodeliai.Ažusienis, Varžai, Žaleniškis,Leliškiai, Ličiūnai, Lebeniškėlis. (9, 50)

Juozas Karčiauskas (dešinėje) su kaimynu Antanu Varžinsku Kar-čiauskų senosios gryčios fone. Nuotrauka iš M. Karčiausko rinkinio

24

Žodžių gretinimas pagal foniką, derinant su vietine moty-vacija, sustiprina ritminį skambėjimą. Atskleidžia lietuvių kalbos grožį ir turiningumą, vietinių gyventojų kūrybiškumą. Sukelia spėlionių, kaip ir iš kur tie vietovardžiai atsirado. Plačiau verti-nant, tai savotiška paralelė grafikai, piešinys vaiko vaizduotėje. Čia ir slypi netikėtumas. Reikia atsiminti, jog M. Karčiauskas nuo jaunų dienų žavėjosi daile ir grafika.

M. Karčiauskas darė viską, kad kuo daugiau galima būtų „išsunkti“ iš klasikinio tradicinio eiliavimo, nors tas eiliavimas kiek ir mažina leksinį pasirinkimą. Bet padidina įtampą, ypač kada leksines galimybes semiasi, pavyzdžiui, iš „Šventojo Raš-to“: „Mes stovim savo / Jeruzalės vartuos. Stovim prie vartų, / iš nelaisvės išėję“ (14, 150, 151); „Ramybė Viešpaties tautai“ (14, 152). Lietuvių gyvenimas ir kančios tremtyje primena Jėzaus pasninkavimą tyruose, žydų tautos klajones Egipto dykumose. Nors laiko skirtumas – didelis, bet poetas išreiškia pasikartojantį žmonių ir tautų egzistencijos dėsnį. Lietuvių emigrantų kelias – naujųjų laikų evangelija. M. Karčiausko kiek ištęstas pasakojimas su refrenais, pakartojimais primena sulėtintą Biblijos pasakojimo tempą. Kartojasi paklydimo, sumaišties, netvarkos gamtoje ir tarp žmonių motyvas. Tai labai stipri vieta jo kūryboje.

Leksiniu pakartojimu, matyt, norima išreikšti estetinę energiją, akumuliaciją, ko mokėsi iš Justino Marcinkevičiaus, meistriškai, natūraliai jungusio lyrizmą, susijaudinimą ir epinius elementus.

Į būsimą pasaulį aš ateisiu, Ateisiu alkanas ir teisiamas visų,Kad vėl apginčiau savo šventą teisę Ir pasakyčiau tėviškės laukams esu!

Esu mažam miškelio kauburėly,Esu sunkioj skeveldroj, žudančioj mane.Esu dainoj miškų ir vyturėlių,Paklydėlio sūnaus keiksmuos ir šventume. (16, 10)

Citata yra paimta iš 1975 metais pasirodžiusio rinkinio „Balti yra takai“. Tuomet vyravo nekonfliktiškumo atmosfera. Bet šiame rinkinyje to beveik nėra.

Vengdamas tiesioginių ideologinių motyvų, M. Karčiaus-kas dažnai renkasi istorines temas, dedikacijos žanrą. Arba, panašiai kaip Henrikas Radauskas, – neutralų eiliavimą, įsi-klausymą į gamtos stichijos ritmo judėjimą:

Žaviuosi žodžiais negražiais, dainom, Kurias nešioja pagiriotas vėjas. Ir viską vertinu lyg paskubomĮ veidus, daiktus pažiūrėt atėjęs. (15, 97)

Atsimename išgarsėjusius H. Radausko rinkinius – „Fonta-nas“, „Strėlė danguje“ ir kt. Rinkinyje „Strėlė danguje“ sutinkame tokius ironiškus posmus: „Velniop nueina aukštas menas, / Ir nebegalima liūdėt, / Kada pavasarį kaštanas / Už lango pradeda žydėt“ (20, 106). Arba: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“ (20, 70). H. Radauskas buvo tikras estetikos virtuozas. M. Karčiausko pasirinkta kryptis irgi vaisinga. Jam originalesnis minties posūkis, žodis, poetinė asociacija – svarbesnė negu ideologija. Tokiu atveju jis dažnai pasirenka foniką, leksikos derinimą pagal žodžio aidą: „Vyšnių gatvėj gyvenau tarp vyšnių / Žiedlapių, nors vyšnios ten neaugo. / Vien tik gatvės vardas toks išblyškęs, / Tarsi griūvančio pasaulio sargas“ (15, 41). Čia M. Karčiauskas ypač originalus ir savitas, nuoširdus, tikras. Neretai tas aidas gerokai stipresnis už motyvą

ir estetinį uždavinį. „Užaugau paversmiuos / perlėvenuos žaliuos / vidurnakčiuos aisiuos / tuos sumolio keliuos“ (10, 102).

M. Karčiauskas kūrė eilėraščių ciklus, kurie kartais išsiplėtė iki 24 eilėraščių. Ir poemas – Žvirgždės poema“, „Nemuno po-ema“, kuriose nėra apibrėžtos fabulos, nėra laikomasi vienokio žanro taisyklių ir dėsnių. Ir į ciklus, ir į poemas įsiterpia lyrikos ir epo žanrų atmintis: ironija ir autoironija, vaizduotės šuoliai ir laikraštinio stiliaus reportažai, laisvas, be skyrybos ženklų, ir klasikinis eiliavimas, elegija ir groteskas, sarkazmas ir parodija, dedikacijos ir sąmoningas svetimo stiliaus sekimas, imitacija. Polifoniška, mozaikiška kompozicija motyvuoja tuos įsiterpimus ir perėjimus. Kritikuoti poeto už tokius „nenuoseklumus“ šian-dien jau negalima, nes kritikoje vyksta diskusija apie tai, ar net ir romane tebereikalinga fabula, nuosekliai papasakota istorija. Manoma, kad formos, kompozicijos tobulumas jau nuobodus. O kitų kūrėjų priminimas pasidarė kasdieniškas reiškinys.

Nemaža dalis kūrinių yra pavadinti elegijomis. Stilių ir žanrų sintezės kontekste tai labai sąlygiškas įvardijimas. Kaip žinome, elegija pagal pirmines ištakas yra liūdnos nuotaikos giesmė, ku-rioje išreiškiamas skundas, neviltis, pralaimėjimas, melancholija, gailumas, filosofinė refleksija. Karčiausko kūryboje apie tai kalba daiktai, žodžio piešiniai. Klaiki pokario atmosfera vaizduojama su komiška spalva. Pavyzdžiui, „IV Svalios elegija“:

ĮrašytaSvalios mėnesienoje mano jaunystė. Mokyklos mokytoja kilnojo mergaitėmskartūno sukneles tikrino, kuri atėjo į klasę su amerikoniškom kelnaitėmiš tėvų siuntinių.

Nestojome į komjaunimą,nes komjaunuolės buvo pačios gražiausios bučiavosi su bernais, maudėsi nuogos klebonijos palangėj. (18, 355)

M. Karčiauskui būdingas siekimas nuolat grįžti į tuos la-bai senus laikus, „kur mes buvome, buvome teisūs“ (18, 381). Grįžimas net į tolimą istoriją M. Karčiauskui padeda apibūdinti sovietmečio atmosferą.

M. Karčiauskas pataikė ant žanrų ir stiliaus sintezės ban-gos. Galima tik abejoti, ar neperkrauna jis savo tekstų ta „ne-privaloma“ medžiaga, stilių ir žanrų įvairove. Toje medžiagoje įrašoma ypač daug vardų ir įvykių, dėl ko irgi galima abejoti. Tačiau savo meninių tikslų pasiekia ten, kur sujungia kalbos daiktišką konkretumą ir vaizdingumą su jutimais, su mąstymo fantazija. Jis yra itin savitas savo kartos rašytojas.

3. GERAIS NORAIS IR PRAGARAS GRĮSTAS

M. Karčiauskas yra pereinamojo laiko kartos rašytojas, per-ėjimo nuo socialistinės imperinės diktatūros į atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dabartį. Tos kartos poetai turi pranašumą ir trūkumą. Pranašumą sudaro tai, kad jie iš arti pažino ir vieną, ir kitą istorijos tarpsnį. Gal net turėjo gerų norų ir iliuzijų kurti teisin-gą ir laisvą visuomenę. Ankstesnė patirtis jam, kaip ir jo kartos rašytojams, trukdė sparčiau išsivaduoti nuo sociologijos metodo. Bet ir nepriklausomybės metais reiškė pasitenkinimą. „Vasario

25

šešioliktosios elegijoje“ poetas džiaugiasi: „Iš visos širdies dė-koju, Viešpatie, / Kad nesu ir nebuvau Seime“ (9, 101). Ir ta pereinamojo laikotarpio karta, ir jaunieji, kurie nepažino socializ-mo realybės, stengiasi išsivaduoti nuo meninių dogmų. Kūrybos tikslas pasidarė daugiau dvasios terapija, o ne amžininkų sielos išganymas. Realybė suvokiama su skeptiškomis abejonėmis. Jau anksčiau, visuomeninio pasikeitimo ir nežinios situacijoje 1989 metais M. Karčiauskas rašė: „Kuo toliau, tuo labiau kelia nerimą šitas nežinojimas. O gal gerai? Nes ne viskuo tikiu, ne viskuo abejoju. Štai tas didžiausias nepatogumas mūsų laikais: reikia mąstyti, nepasiduoti apgaulingam srautui, inercijai.“ (3, 637)

Tos prieštaringos, kruvinos epochos simbolis, pasimetimo ir paklydimo simbolis M. Karčiausko kūryboje yra Valio Drazdausko paveikslas – žinomo kritiko, vertėjo, radikalaus sociologinio meto-do šalininko, kuris ieškojo teisingo politinio pasirinkimo, dalyvavo įvairioje kultūrinėje, politinėje veikloje. Buvo išsilavinęs žmogus, „grafo sūnus / studijavęs Sorbonoj / pogrindyje pašalintas iš kompartijos / rašęs į „Priekalą“ / Hitlerį keikiančius straipsnius / leidęs žurnalą „Aš esu visur“ / redagavęs Žemaitė raštus // bridęs šešioliktos divizijos sniegais / vėl pašalintas iš kompar-tijos / nuteistas ir įkalintas“ (14, 132–133). Apie V. Drazdauską jo gyvenamojo meto (1906–1981) literatai žino gal ir daugiau. Studijuodamas Sorbonoje prancūzų literatūrą, jis buvo paveiktas apie žurnalą „Monde“ susispietusių komunistinėmis idėjomis ap-sikrėtusių prancūzų menininkų. Grįžęs į Lietuvą pradėjo aktyviai bendradarbiauti „Trečiame fronte“, redagavo studentų žurnalą „Aurora“. Išvertė apie 20 knygų ir pjesių. Cituota ištrauka paimta iš M. Karčiausko rinkinio „Kraujo dirva“, į kurį sudėti kūriniai be skyrybos ženklų. Ką tuo norėjo poetas pasakyti? Stilius, kompo-zicija, žanras atspindi turinį. Tai sąmonės srauto stilius. Žinoma, prieštaringas, nes gali atsirasti žodžių perteklius, ne visuomet motyvuoti nukrypimai į praėjusį laiką.

Grįžtu prie V. Drazdausko. Jis dorai ieškojo tiesos, politinio plano ir tikslo. Nuolat kartojasi universali tiesa: gerais norais pra-garas grįstas. Kritikos darbuose V. Drazdauskas kiek tiesmukai eliminavo nepriklausomybės laikotarpio literatūrą ir meną. Didelę

jo dalį. M. Karčiauskas irgi juto, kad kategoriškai išreikšta „Tiesa kaip kerštas pavojinga / Visiems, kurie ramybės geidžia“ (2, 53). Gal ne tiek ramybės, kiek savo tikslų realizavimo. Manant esą mano tiesa ir yra tikroji, nenuginčijama tiesa, neišvengiamai atsi-randa konfliktas tarp rašytojo ir valdžios, kurios siekimai ir argu-mentai gali skirtis. M. Karčiausko eilių lyriniai subjektai, dedikaci-jose pavaizduotos iškilios asmenybės, kūrėjai iš tolimos istorijos ir pats poetas konfliktuoja su laiku, su buvusia imperine ir esama nepriklausomybės valdžia: „valdžia, / kokia bebūtų / vis meluoja / tiktai atkelk / tam amarui / vartus !..” (1, 175). „Elegijoje buvu-siems“ poetas buvusius vaizduoja su ironija: „Ulioja ir keikias / skersgatviuos buvę / skambėję, skardėję / veikėjai, vedėjai ...“ (1, 190). Minties ir jausmo grumtynės, nesutapimas tarp pro-zos ir lyrikos, sujungimas žurnalistinių ir poetinių žanrų gal ir leido plėtoti saviraišką, bet kartais neigiamai atsiliepė meninei kokybei. Kartojasi mintys, kurias perskaitome laikraščiuose: „Jei partijas savo bažnyčiom pavertę, / Pikti pašlemėkai valdžios“ (9, 118) arba: „Po Sąjūdžio vėliava slepias, / O trypia ir ją. / Ir mirksi kaip rūpužės krapuos, / Darbai – tik gvoja“ (22, 65). Šitokio stiliaus eilėraščiai buvo sukurti devintame dešimtmetyje, kai vyko privatizacija, kai sukti žmonės greit praturtėjo, bet greitai pasimatė ir jų tikrieji veidai.

M. Karčiauskas kviečia skaitytoją prisiminti kovotojus už tautos dvasinę laisvę, gerai žinomus tikrus patriotus iš praei-ties – Vincą Kudirką, Petrą Vileišį, Maironį, Krėvę, Vaižgantą. Dedikacijoje Vaižgantui taip rašo:

Gražus tas kraštas, bet kodėl Mūs meilėj išdegė atolas.Numetę baimės naštą vėl Mes taip nuo Vaižganto nutolom?

Tai kas apniko mus kely? Lyg grasinantis likimo pirštas...Viršum visų pragiedrulyVėl miršta Vaižgantas, vėl miršta. (22, 75–76)

M. Karčiausko klasė (mokytojai ir mokiniai) prieš 30 metų prie Petro Vileišio paminklo. M. Karčiauskas stovi antroje eilėje penktas iš kairės. Pasvalys. 1983. Nuotrauka iš M. Karčiausko rinkinio

26

M. Karčiauskas sudarė Oskaro Vaildo rinkinį „Amžiaus portretas“. Ten sutinkame labai aiškų kūrinio ir kūrėjo santy-kio apibūdinimą: „Atskleisti meną, o menininką paslėpti – štai meno tikslas.“ (23, 171) Ir dar yra mintys apie tai, kad menas atspindi žiūrovą, o ne gyvenimą. M. Karčiauskas, kaip ir dau-guma lietuvių rašytojų, ne visada vadovavosi ta tiesa. Vaizdavo ir gyvenimą, ir žiūrovą. Ir save priskyrė žiūrovui. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie partizanus, kovotojus prieš bolševizmą, išreiš-kė ir vietinių žmonių baimę. Ta baimė buvo dviguba. Žmonės bijojo ir komunistinio siaubo, ir savo kaimo jaunimo, išėjusio partizanauti. „Nemuno poemoje“ realistiškai pavaizduotos tos baimės. Pirmiausia visi užkariautojai – hitlerininkai ir bolševikai – savivaliauja nebaudžiami, „geria krikštynoms sukoštą, / ir geria vestuvėms darytą alų, / atėję iš kito pasaulio / tautos svetimos gyvuliai“ (18, 76). Žiaurumas suėdė gyvenimo džiaugsmą. Hi-tleris naikino žydų tautą, o bolševikai – savi ir svetimi – keršijo už nepaklusnumą, tariamą išdavystę. Bolševikai sušaudė tėvus, sudegino namus. Broliai išėjo į mišką atkeršyti ir laukti, kada ateis amerikiečiai. Golgotos atmosferoje „naktim dainavo kai-muos / prie užvertų langinių: /“ Ateis iš miško broliai, / šikinę ištarkuos...“ (18, 89). Poetas smerkia prievartą apskritai. Lietuvių partizanai, išėję keršyti bolševikams, kovoti už Lietuvos laisvę, autoriaus nuomone, irgi galėjo sulaukėti. Kada M. Karčiauskas rašė „Nemuno poemą“, jis dar negalėjo cenzūros sąlygomis kiek kitaip vaizduoti tą istorinį laikotarpį, atskirti atskirus prievartos ir keršto atvejus nuo šiaip teisingo partizaninio pasipriešinimo okupantams: „aš tylėjau ir saugojau melą / tarsi kirminą laiko šilkuos“ (15,48). Visi rašytojai sovietmečiu turėjo nugalėti tvirtovę tarp proto ir širdies, tarp proto ir emocijų, prisitaikyti. Atsimini-muose apie Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską žurnalistė Laima Žiūkienė-Lavastė perteikia Tėvo Stanislovo žodžius apie sovie-tmečio rašytojus – Eduardą Mieželaitį, Juozą Baltušį, Salomėją Nėrį: neatstumti to meto inteligentijos, nešiojusios raudonas knygutes. „Kiek tūkstančių buvo su partinėm knygutėm? Bet dauguma jokiu būdu nebuvo partiniai iš idėjos.“ (26, 134) Prie šių atsiminimų prisidėjo ir M. Karčiauskas.

„Miško brolių“ pasipriešinimas okupantams nedidelio isto-rinio tarpsnio požiūriu buvo beviltiškas. Jėgos buvo pernelyg nelygios. Partizanai buvo tautos simbolis. Tačiau jei galvosime apie ilgalaikę istorinę laiko atkarpą, – tas žygis yra pateisintas. Į partizanų būrius jaunimas jungėsi žinodami, kad greičiausiai eina į pražūtį. Natūralu, kad laukė ir tėvynainių palaikymo. Iš niekur kitur jo nebuvo. Ne visada sulaukė. Sulaukė ir išdavys-čių. Tada kartais keršijo jau ir saviems.

Šiandien jau vis labiau įsitvirtina mintis, kad menas ne-turėtų viršyti savo specifinių įgaliojimų ir įžengti į mokslo, istorijos, publicistikos erdvę, kas buvo įprasta ankstesniais laikais. Pagal ankstesnę tradiciją M. Karčiauskas gana pla-čiai piešia istorinį foną, vaizduoja istorinius įvykius ir istorijos veikėjus: „ordino riteriams / žudantiems prūsiją / teikiama ypa-tinga malonė / užsirašyti po penkias šeimynas / nenukariautos lietuvos“ (17, 106). Žymią vietą užima Gedimino paveikslas. Pavyzdžiui, plačiai kalba apie lietuvių ir daugelio rusų ka-raliaus Gedimino kreipimąsi į Popiežių Joną XXII ir vokiečių miestų – Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno – pi-liečius. Jame sakoma, kad jo valdomos karalystės piliečiams reikėtų pirmiau rašto, o ne krikšto. Istorijos mokslas tuos faktus yra atskleidęs. Kam tada kartoti juos? Argumentas gal būtų ir toks: istorijos įvykius poetas perkelia į emocijų erdvę, tas ei-les vadina giesmėmis arba elegijomis: „Giesmė kunigaikščiui Kęstučiui“, „Giesmė kunigaikščiui Algirdui“, „Elegija – žinia Vytauto Didžiojo garbei“, „Elegija Vilniaus moterims“, „Giesmė pirmajam Lietuvos Statutui“. Šis tikslas turi daugiau patriotinį, moralinį uždavinį – per praeities atsiminimus suvokti dabartį, siekti laisvės tėvynei. Apie naujųjų laikų okupaciją sovietmečiu kalbėti negalėjo. O apie užgrobimus praeityje – jau buvo įma-noma. Paralelė aiški. Poveikis tas pats. „Nėra ir nebus mums tėvynės, / kol caro erelis kapoja / jos širdį, / kol bravoruos mirksta / sermėgos / ir protai“ (18, 267). „Šviesa – / išdurtos akys / caro portrete / Krinčino smuklės užstalėj“ (18, 324). Be to, istoriniais motyvais parašyti kūriniai buvo skiriami jaunimui. Eilėmis parašyti tekstai lengviau įsimintini.

Kad ir nedrąsiai, M. Karčiauskas žengia nedidelius žings-nius, atsisakydamas tiesmukai iliustruoti istorijos faktus ir įvykius. Jis vis dažniau apsiriboja aforistine metafora, grynojo intelekto, grynojo jausmo estetine interpretacija, paliečia bendras, globa-lias egzistencijos problemas. Šitokios krypties kūrinių sutinkame, pavyzdžiui, rinkinyje „Grįžkelis“ (1999): „mirtis nežino praeities“ (9, 69); „Laisviausi mes buvom, / Kai buvom dar pavergti!../ Kaip dagio iš sielos vilčių neišrovė. / Nors pjudė, bet buvom kely!– / Dabar pipeliuoja žmogeliai, kaip stovi, / Laisvoj išsvajotoj šaly“ (9, 114); „šviesa / neturi praeities – / ateidama / išeina be šešėlio“ (18, 323). „Dabar žinau, kad aš tada turėjau daugiau laisvės, nes dar turėjau teisę nesurasti ir nežinoti...“ (28, 89).

Rašydamas apie žemaičius, poetas pastebi beveik jų isto-rinio likimo suformuotą charakterio ypatybę: jie „niekada neklau-sinėja savęs / todėl visada teisūs“(9, 83); „niekada nesugrįžta? / nes niekad nebuvo išėję“ (9, 84). Kad ir elementarūs, bet vis dėlto bendri egzistencijos paradoksai, išreikšti mišria forma, esančia tarp filosofijos ir publicistikos, sutinkami ir kituose kūriniuose. Juos skaitytojas gali interpretuoti savaip: „Laikas neturi gimtinės“ (15, 43), „Pamaldūs tik bedieviai, / Nes netiki savim“ (24, 13). „Duobkasiai / nepavargdami / matuoja / nebūtį/ mūsų <...>žu-vusį brolį/ paguldė ant lentos / ant viso gyvenimo / juod raščio“ (10, 41). Net ir tuomet, kada leido rinkinius sovietmečiu, sugebėjo surasti įsimintiną meninę formą. Pavyzdžiui, labai koncentruotai apibūdina laiką citata iš rinkinio „Vyšnių kalnas“ (1978):

Mykolas Karčiauskas ir Stasys Santvaras. Niujorkas, Niujor-ko valstija, JAV. 1985. Nuotrauka iš M. Karčiausko rinkinio

27

Laiką sustoti prašai,Laikas sustoti negali.Krenta jis kraujo lašais Į pražūtingąją šalį. (15,44)

Poetą jaudina ir bendrieji egzistencijos klausimai, pavyz-džiui, vidinės tuštumos, ištuštėjimo motyvas. Sudėtingos istori-jos fone ypač ryškėja likimo prasmė ir globalinis neprasmišku-mas. Daug kas kartojasi. Tautų ir žmonių gyvenimas juda ratais ir spiralėmis. Bendražmogiškosios vertybės mažai keičiasi. Nuo seniausių laikų iki šiol žmogų lydi pasirinkimo tragiškumas, pasimetimas, sumaištis, netvarka, prievarta, kančia, melas:

Ir stovi Kainas, Abelį užmušęs.Užtemdo kraujas jau mėnulio pusę.Kančia – pradžia, kančia ir pabaigaLegendoj ir gyvenime tarp mūsų. (14, 23)

Todėl pasaulis, kaip jau citavau M. Karčiausko eiles, neturi laiko, neturi gimtinės, negali sustoti, o mirtis nežino praeities. Iš dalies galbūt galima pateisinti ir M. Karčiausko kūrybinį polinkį į sociologinį konkretumą, į istorinių įvykių priminimą ir eiliuotą jų interpretaciją. Kaip žmogus nesugebėjo ir nesugeba nugalėti savęs. Ne visus paveikia gražūs pavyzdžiai, net meno jėga. „Seniai žinau, kad grožis aklas, kurčias. / Tik – kūrinys, dar oro neįkvėpęs, / Lyg pasakoje laukia, kad užburčiau, / Mane užmušti savo rankai liepęs“ (15, 13).

Kaip ir daugelis pereinamojo laikotarpio rašytojų, M. Kar-čiauskas buvo paliestas ir senųjų tradicijų, ir laiko problemų. Viena iš jų – ar menas turi kovoti už kažką, kas esti ir už meninės kūrybos ribų? Į šį klausimą iš dalies teigiamai atsa-kė, ieškodamas istorijos ir žmogaus sielos sąjungos. Nors ne viskas pasisekė, tačiau M. Karčiauskas eilėraščius praturtino ir poetinėmis priemonėmis bei specifinėmis formomis, kurias padėjo sukurti gimtosios aplinkos jutimas. Pirmiausia plačiai įteisino mozaikinę kompoziciją, ypač poemose. Ir dar mąsty-mo improvizacijomis, fragmentiškumu, inkliuzais, vaizdų kontro-

versijomis. Tie atradimai jau buvo pastebėti radikalesniu keliu pasukusių poetų, tokių kaip Vytautas Bložė ar Sigitas Geda, kūryboje. Su šiais poetais M. Karčiausko lyginti gal daug kas ir nenorėtų, bet jis tas ypatybes labiau sujungė su žeme, su savo gimtinės moliu ir istorija. Jis viso to ieškojo gimtosios tarmės žodyne, semantikoje, fonikoje. Ir kartais pataikė, išryš-kindamas žodžio garsines spalvas, tapybiškumą, sukurdamas naujadarus, surasdamas savo tarmėje netikėtų žodyno galimy-bių. Manyčiau, jog kultūros, lietuvių poezijos istorijoje jis dar nėra tinkamai ir pagal nuopelnus įvertintas.

CITATŲ ŠALTINIAI

1. Karčiauskas M. Žvirgždės poema, V., Vaga, 1988.2. Karčiauskas M. Dienos – elegijos, eilėraščiai, V., Vaga. 1985.3. Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. A–K., V., Vaga. 1989.4. Parulskis S. Prieš mirtį norisi švelnaus, Alma litera, 2011.5. Karčiauskas M. Kada parsiklausim namo, Vilnius, Kronta, 2007.6. Karčiauskas M. Klevo medus, P/kn, 1972.7. Daujotytė V. Iš gimtinės molio, Pergalė, 1972, Nr. 2.8. Karčiauskas M. Viskas buvo šventa. Apysaka, V., Vaga, 1985.9. Karčiauskas M. Grįžkelis. Eilėraščiai, Vilnius, Danielius, 1999.10. Karčiauskas M. Krikštai, Gimtasis žodis, 2005.11. Karčiauskas M. / Žvirgždas S. Neries postilė, Kronta, 2009.12. Karčiauskas M. Galūksnė, V.: Vyturys, 1991.13. Karčiauskas M. Erškėčių krūmas pamariuos, Baladė, Gimtasis žodis,

2008.14. Karčiauskas M. Kraujo dirva, V., Vaga, 1993.15. Karčiauskas M. Vyšnių kalnas, V., Vaga, 1978.16. Karčiauskas M. Balti yra takai, V., Vaga, 1975.17. Karčiauskas M. Žemaičiuos, V., Versus aureus, 2008.18. Karčiauskas M. Iš lelijų baltų. Poemos., V., Vaga, 1989.19. Tarybų Lietuvos rašytojai. A–L, V., Vaga, 1977.20. Radauskas H. Visi eilėraščiai, Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, V.,

2007.21. Nastopka K. Lietuvių eilėraščio poetika, V., Vaga, 1985.22. Karčiauskas M. Sausio eilėraščiai. Sonetai ir elegijos. V., Viltis, 1993.23. Oskaras Vaildas. Amžiaus portretas. Mintys ir aforizmai, V., Meralas,

1998.24. Karčiauskas M. Iš aukuro ugnies, V., Vyturys, 1986.25. Širdies neatskiriamasis. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų at-

siminimuose. Sudarytoja Onė Baliukonytė. Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

26. Areška V. Lietuvių tarybinė lyrika. Žanrinė sistema, V.,Vaga. 1983.27. Pasvalio Petro Vileišio gimnazija atsiminimuose, Pasvalys, 2002.

Vitas AreškaPOet MYkOLas karČiaUskas

Summary Like many transitional period writers, Mykolas Karčiauskas was also

affected by ancient traditions and time problems. One of them was: does art have to fight for something that is outside artistic creativity? He answered this question partially in the affirmative, looking for the union of history and human soul. Karčiauskas enriched his poems by poetic means of specific forms, which helped to create home environment per-ception. First of all he widely validated mosaic composition, especially in the poems. He united thinking improvisations, fragmentation, inclusions and image controversies. Karčiauskas looked for this in his native dialect vocabulary, semantics and phonics. And sometimes he succeeded, high-lighting the word sound colors and artistry, creating neologisms, finding in his dialect unexpected opportunities.

V. Areška, prof., habil. drLatvių g. 56-19, LT-08113, Vilnius

vitas. areska @gmail.com

Gauta 2013 03 18Atiduota spausdinti 2013 05 20

Poetas su žmona Narute Kunigunda Aukštuosiuose Tatruose. Slova-kija. Rimanto Servos nuotrauka. Iš M. Karčiausko rinkinio