vyresnio amžiaus asmenų situacijos pokyčiai. socialinis ...įsidarbinimo galimybės, kad jie...

Gerontologija 2012; 13(1): 3–11 GERONTOLOGIJA

SantraukaVyresnio amžiaus asmenų aktyvesnis dalyvavimas eko-

nominėje sistemoje ir visuomeniniame gyvenime laikomi svarbiais Europos socialinės politikos uždaviniais, kuriuos siekiama įgyvendinti remiantis aktyvaus senėjimo principu. Globalių ekonominių sąlygų pasikeitimai turėjo įtakos šios amžiaus grupės dalyvavimui darbo rinkoje. Demografinių po-kyčių kontekste pasigendama kompleksinės nacionalinės stra-tegijos, nukreiptos į kokybiško užimtumo vyresnio amžiaus žmonėms užtikrinimą. Atsižvelgiant į pagrindines pastarųjų metų tendencijas Europos bei šalies darbo rinkoje straipsnyje siekiama įvertinti vyresnio amžiaus asmenų socialinės ekono-minės situacijos pokyčius.

Raktažodžiai:gyventojų senėjimas, užimtumas, nedarbas, skurdas, dis-

kriminacija

Teorija ir praktika

Vyresnio amžiaus asmenų situacijos pokyčiai.Socialinis ekonominis kontekstas

L. Okunevičiūtė Neverauskienė, J. MoskvinaLietuvos socialinių tyrimų centrasVilniaus Gedimino technikos universitetas

Adresas: L.OkunevičiūtėNeverauskienė,JulijaMoskvina VilniausGediminotechnikosuniversitetas, Saulėtekioal.11,10223Vilnius,Lietuva Lietuvossocialiniųtyrimųcentras Goštautog.11,01108Vilnius,Lietuva El.paštas:[email protected];[email protected]

ĮvadasEuropos susirūpinimas gyventojų senėjimo keliamais

iššūkiais grindžiamas tuo, kad 65 m. ir vyresnių euro-piečių skaičius, kuris šiuo metu sudaro virš 70 mln., iki 2030 metų turėtų beveik padvigubėti. Gyventojų senėji-mo klausimas Europos socialinės politikos darbotvarkėje atsirado dar dvidešimto amžiaus pabaigoje ir dar labiau išryškėjo atsiradus vis daugiau problemų socialinės ap-saugos sistemose bei siekiant efektyviau spręsti darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo problemą. 1999 m. Europos Komisija išleido komunikatą „Link Europos visų amžių žmonėms“ (KOM (1999) 221, 1999) [1], išskiriant tokius svarbius klausimus kaip darbingo amžiaus darbuotojų skaičiaus mažėjimas ir darbo jėgos senėjimas. Jau dabar beveik kas penktas dirbantysis ES yra vyresnis kaip 50 m. amžiaus. Kitos dokumente ak-centuojamos problemos – spaudimas pensijų sistemoms bei valstybės finansams, atsirandantis dėl augančio nei-giamo santykio tarp dirbančiųjų ir pensininkų skaičiaus, didėjanti sveikatos paslaugų pagyvenusiems žmonėms paklausa. Taip pat jau buvo išskirti tokie nerimą kelian-tys klausimai kaip pagyvenusių asmenų (ypatingai pagy-venusių moterų) gyvenimo kokybė ir socialinė atskirtis.

Europos Užimtumo strategijoje taip pat atsirado sie-kių, tiesiogiai susijusių su vyresnio amžiaus gyventojų

2013; 14(1): 46–59

47Vyresnio amžiaus asmenų situacijos pokyčiai. Socialinis ekonominis kontekstas

pastarųjų metų tendencijas Europos bei šalies darbo rin-koje įvertinti vyresnio amžiaus asmenų socialinės ekono-minės situacijos pokyčius. Tikslui pasiekti naudojamasi Statistikos departamento, Lietuvos darbo biržos duome-nimis, Eurostat’o informacija bei kitais Lietuvoje bei ES atliktų tyrimų rezultatais.

Užimtumas ir nedarbas ES šalyse2008 m. ekonomikos nuosmukis turėjo itin neigiamų

pasekmių visų ES šalių gyventojų užimtumui. Europos Sąjungos mastu aiškios nedarbo augimo tendencijos buvo stebimos nuo 2008 m. kovo mėnesio, tačiau atski-rose šalyse neigiami pokyčiai buvo išreikšti daugiau ar mažiau stipriai (1 pav.). Nepaisant įvairumo, turėtų būti išskirtos tokios bendros ekonominės krizės padarinių iš-raiškos darbo rinkoms – vyrai buvo labiau paveikti ne-darbo plitimo bangos, jaunimas atsidūrė tarp labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupių darbo rinkoje. Nuosmu-kio laikotarpis dar labiau išryškino palyginti žemo pagy-venusių amžiaus asmenų užimtumo problemą. Demogra- finės tendencijos Europoje vis labiau įtakos ekonomiškai aktyvaus gyventojų sluoksnio mažėjimą.

Eurostato duomenimis 20–64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygis ES-27 2010 m. palyginus su 2009 m. su-mažėjo puse procentinio punkto ir sudarė 68,6 proc. [4].

Reikia pastebėti, kad užimtumo rodiklis dar nutolsta nuo 2020 metams nustatyto tikslo – 75 proc. (2009 m. ES-27 užimtumo lygis siekė 69,1 proc.). Nedarbo lygis išaugo 0,7 proc. punkto ir 2010 m. siekė 9,6 proc. Tai aukščiau-sias rodiklis per pastarąjį dešimtmetį.

Aukščiausio nedarbo teritorijos Europoje – Ispanijos Pietūs, kai kurie Prancūzijos regionai, taip pat Baltijos šalys, pietinės Italijos ir Graikijos dalys. 2009–2010 m. nedarbas krito tokiose šalyse kaip Liuksemburgas, taip pat daugelyje Vokietijos ir Austrijos teritorinių vienetų.

Vidutinė ES jaunimo nedarbo lygio reikšmė 2010 m. – 20,9 proc. ir daugiau nei du kartus viršija bendrą nedar-

grupe. Buvo nuspręsta imtis veiksmų, galinčių padidinti vyresnio amžiaus asmenų užimtumo lygį – skatinti dar-buotojus ilgiau neišeiti į pensiją, diegti mokymosi visą gyvenimą skatinančias priemones, taikyti lanksčias už imtumo formas, reformuoti mokesčių ir socialinių išmo-kų sistemas, daugiau investuoti į užimtumo ir profesinio mokymo priemones. Pagrindinis vaidmuo sprendžiant pagyvenusių asmenų užimtumo problemas buvo pasiūly-tas socialiniams partneriams. Kiekybiškai strategijoje iš-reikštas siekis buvo iki 2010 metų mažiausiai iki 50 proc. pakelti vyresnio amžiaus gyventojų užimtumo lygį.

Europa 2020 strategijoje pagrindiniai akcentai su-teikiami įvairioms ekonomikos augimo „aktyvacijos“ priemonėms. Ji paremta trimis prioritetais, nukreiptais į ekonomikos augimą ir visuomenės plėtrą: „protingas“, tvarus ir integruotas (arba „inkliuzyvinis“) ekonomikos augimas. Čia vyresnio amžiaus gyventojų grupei skiria-mas ne toks išskirtinis dėmesys, o konkretūs tikslai iš-reikšti per 20–64 m. amžiaus gyventojų 75 proc. užimtu-mo lygio siekimą [2].

Pagyvenusių asmenų užimtumas ir aktyvesnis dalyva-vimas ekonominėje sistemoje ir toliau yra laikomi svar-biais ES darbo rinkos politikos uždaviniais, kuriuos sie-kiama įgyvendinti remiantis aktyvaus senėjimo principu. Aktyvaus senėjimo principas apima daugelį priemonių. Pripažįstama, kad siekiant prailginti žmonių ekonominio aktyvumo laikotarpį būtina užtikrinti jų gerą psichinę sveikatą bei protinę veiklą, taikyti lankstesnę išėjimo į pensiją sistemą, didinti galimybes naudotis darbo vietų pritaikymo schemomis, sukurti kuo tinkamesnes darbo sąlygas. Taip pat būtina užtikrinti, kad pagyvenusieji ne tik galėtų bet ir gebėtų įgyti naujų žinių bei įgūdžių ar atnaujintų jau turimus, kad jiems būtų suteiktos lygios įsidarbinimo galimybės, kad jie nebūtų diskriminuojami [3;1].

Viena iš integracijos proceso, kurio pagrindiniai bruo-žai yra įtvirtinti Europos užimtumo strategijoje, dalių yra skatinti užimtumo prieinamumą visiems galintiems daly-vauti darbinėje veikloje. Europos Komisijos komunikate dėl darbo jėgos aktyvumo bei aktyvaus senėjimo skatini-mo pabrėžiama, kad individualių asmens galimybių da-lyvauti darbo rinkoje per visą gyvenimo ciklą didinimas yra vienas iš strateginių tikslų. Prevencijos priemonės laikomos sėkmingos integracijos darbo rinkoje sąlyga arba būdu pasilikti joje ilgiau. Taigi siekiama užtikrinti teigiamą ekonomikos, užimtumo ir socialinės politikos priemonių sąveiką, skatinant ilgalaikį ir nenutrūkstamą dalyvavimą darbinėje veikloje bei sudarant sąlygas pa-naudoti visus žmogiškuosius išteklius.

Šio straipsnio tikslas – atsižvelgiant į pagrindines

1 pav. Užimtumas ir nedarbas ES-27 (milijonai gyventojų, sezoniškai pritaiky- ta, Eurostat’o duomenys)

48 L. Okunevičiūtė Neverauskienė, J. Moskvina

• nepakankamas socialinių partnerių bendradarbiavi-mas;

• iniciatyvų stoka tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose.

Vyresniojo amžiaus asmenų integracijos į darbo rinką praktikos ES valstybėse narėse analizė išryškino bendras tendencijas:

Pokyčiai dažniausiai vyksta sąlygiškai didelėse pri-vataus sektoriaus pelno siekiančiose įmonėse, rečiau – valstybinėse ir pelno nesiekiančiose įmonėse.

Įmonėje kylančios iniciatyvos dažniausiai susijusios su joje dirbančiais asmenimis, t. y. daugeliu atvejų ne-kuriama bendra žmogiškųjų išteklių valdymo strategija.

Populiariausios užimtumo didinimo priemonės – lankstus darbo organizavimas, profesinis mokymas; ma-žiau populiarus yra asmenų įdarbinimas į naujas darbo vietas. Ypač retas – organizacijos požiūrio keitimas į vy-resnio amžiaus dirbančiuosius.

Visos gerosios praktikos priemonės tarpusavyje su-sijusios – taikant vieną priemonę, negalima ignoruoti ir kitų darbo jėgos valdymo aspektų [9].

Tuo tarpu su įdarbinimu susijusią gerąja praktiką api-būdina tokios dimensijos:

• galimybė įsidarbinti ir pasitraukti iš darbo rinkos;• mokymai, tobulinimas ir paaukštinimas pareigose;• lanksčios užimtumo formos (grafikai);• ergonomika ir darbo pobūdis;• kintantis požiūris į vyresniojo amžiaus darbuotojus.

Vyresniojo amžiaus asmenų užimtumodidinimo priemonės pirmiausia siejamos su

tiesioginiu arba netiesioginiu amžiaus barjerų šalinimu, sukuriant aplinką, kurioje asmuo galėtų plėtoti savo galimybes, nepatirdamas nesėkmių

dėl savo amžiaus.

Europos Sąjungoje vyresniojo amžiaus darbo jėgos politikoje pereita nuo socialinių išmokų prie platesnių aktyvų senėjimą skatinančių priemonių. Jungtinėje Kara-lystėje, siekiant paskatinti 50 metų ir vyresnius asmenis grįžti į darbo rinką, išleistas dokumentas New Deal 50, peržiūrėta pensijų sistema, buvo iškelta „aktyvaus senė-jimo“ idėja [10].

Vokietijoje taip pat buvo pasisakyta, kad socialinė politika turėtų ne skatinti ankstyvą vyresniojo amžiaus gyventojų pasitraukimą į pensiją, o didinti šios gyventojų grupės užimtumą [11].

Ispanijoje vyresnio amžiaus gyventojų užimtumui di-dinti suteikiamos socialinio draudimo įmokų lengvatos

bo lygį. Ilgalaikis nedarbas 2010 m. Europoje siekė 40,1 proc. (palyginus 2009 m. jis buvo 33,5 proc.), o tai reiškia, kad daugiau kaip 40 proc. bedarbių visose šalyse narėse ieškojo darbo ilgiau kaip metus. Ilgalaikio nedar-bo problema pokriziniu laikotarpiu ypatingai išryškėjo Danijoje, Baltijos valstybėse, Kipre, Airijoje bei Ispani-joje, tuo tarpu Lenkijoje, Vokietijoje, Maltoje ir Bulgari-joje ilgalaikio nedarbo augimas buvo juntamas mažiau.

Moterų užimtumo lygis, kurį ES iki 2020 m. siekia-ma padidinti iki 60 proc., pokriziniais metais nukrito. 2010 m. palyginus su 2009 m. 15–64 m. amžiaus mo-terų užimtumas sumažėjo nuo 58,5 iki 58,2 proc. Vyrų užimtumas, nors ir viršija moterų, pokriziniu laikotarpiu nukentėjo labiau. Lietuva ir Latvija iš visų ES šalių iš-siskiria tuo, kad moterų užimtumo lygis čia viršija vyrų užimtumo lygį. Tokiose šalyse, kaip Suomija, Danija, Švedija, taip pat kai kuriose Vokietijos žemėse, vyrų ir moterų užimtumo lygių skirtumai nėra dideli [5].

Bendrame užimtumo mažėjimo kontekste, 55–64 m. ES šalių gyventojų užimtumo lygis krizės metu nežymiai išaugo (0,4 proc.) ir 2009 m. siekė 46 proc. 2009 m. tik 11 ES narių vyresnio amžiaus asmenų užimtumo lygis buvo aukštesnis kaip 50 proc.[6]. Analizuojant kelių metų Eu-ropos pažangą didinant vyresnio amžiaus asmenų užim-tumą, pastebima, kad net atsižvelgiant į ekonominę krizę per dešimt metų (nuo 2000 iki 2010 m.) 55–64 m. am-žiaus gyventojų užimtumas užaugo 9 proc. (nuo 36,9 iki 46,3 proc.) [4]. Toks padidėjimas paaiškinamas pensijų reformomis, kurios skatino gyventojus ilgiau pasilikti darbo rinkoje, o taip pat aktyvesniu moterų dalyvavimu darbo rinkoje.

Bendrosios užimtumo didinimo garantijos ir priemonės ES šalyse

Vyresniojo amžiaus asmenų užimtumo didinimo prie-monės pirmiausia siejamos su tiesioginiu arba netiesiogi-niu amžiaus barjerų šalinimu, sukuriant aplinką, kurioje asmuo galėtų plėtoti savo galimybes, nepatirdamas nesė-kmių dėl savo amžiaus [7; 8].

ES užimtumo politikos dalies „Gyvenimo sąlygos ir darbo sąlygos“ sudėtyje paskutinį dešimtmetį įgyvendin-tas projektas „Amžiaus barjerų įveikimas integracijoje į darbo rinką ir mokymus“ (dalyvavo ES valstybės narės: Belgija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Nyder-landai, Jungtinė Karalystė) atskleidė, kad vyresniojo am-žiaus dirbančiųjų išlaikymo, reintegracijos bei permoky-mų pagrindiniai barjerai yra šie:

• geros praktikos stoka;


įmonėms, kurios įdarbina 55–64 metų darbuotojus bent penkeriems metams. Be to, siekiant apsaugoti darbdavius nuo piktnaudžiavimo mechaniškai reguliuoti darbo jėgą, buvo panaikinta viršutinė darbingo amžiaus riba [12].

Prancūzijoje XX a. aštuntojo dešimtmečio pabai-goje – devintojo dešimtmečio pradžioje pasitraukimo į ankstyvą pensiją schemomis pasinaudojo daugelis 60–65 metų asmenų. Iki to laikotarpio ankstyvo pasi-traukimo į pensiją schemos buvo plačiau prieinamos tik 55–59 metų dirbantiesiems. Nuo 2000 m. pasitraukimo į ankstyvą pensiją priemonės taikymą pradėta mažinti. Vietoje jos pradėtos taikyti priemonės, skatinančios vy-resnio amžiaus asmenis kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje. Dar 1984 m. vyresniojo amžiaus dirbantiesiems pradėtos taikyti darbo paieškos lengvatos, o po 2000 m. – išplės-ta priemonių, padedančių susirasti darbą jo ieškantiems vyresniojo amžiaus asmenims, įvairovė. Ankstyvo pasi-traukimo į senatvės pensiją schemoje padarytos pataisos. Šiuo metu 55 metų ir vyresni asmenys turi galimybių iš dalies gauti senatvės pensiją, išlikdami darbo rinkoje ir dirbdami visą darbo laiką. Šalies Nacionalinėje vyres-nio amžiaus darbuotojų 1998–2002 m. programoje buvo numatyti siekiai pasiūlyti daugiau darbo vietų vyresnio amžiaus asmenims ir socialines nuostatas orientuoti į vy-resnio amžiaus asmenų darbingumo ir profesinių kom-petencijų palaikymą. Siekiant darbo rinkoje kuo ilgiau išlaikyti vyresnio amžiaus gyventojus, pradėta taikyti šias priemones:

• vyresniojo amžiaus asmenų skatinimas dalyvauti tęstiniuose mokymuose;

• profesiniai mokymai asmenims, kuriems sukako 40 ar daugiau metų;

• schemos, skirtos suteikti vidutinio amžiaus asme-nims darbo kompiuteriu pagrindus [13].

Nyderlanduose XX a. devintojo dešimtmečio pabai-goje Vyriausybė pasiūlė priemones, kurios paskatino vietoje ankstyvo pasitraukimo į senatvės pensiją rinktis priešpensinio užimtumo schemas, kurios numatė įmokų diferenciaciją pagal darbo jėgos charakteristiką, papildo-mas priemones pasitraukusiems iš darbo rinkos dėl ligos ir neįgaliems asmenims integruoti. Be to, visi asmenys iki 57,5 metų privalomai įpareigoti dirbti, o darbdaviai, kurių tokio amžiaus darbuotojai pateko į bedarbių gretas ir gauna bedarbio pašalpą, įpareigoti padengti nedarbo išlaidas. Valstybė finansuoja vyresniojo amžiaus darbuo-tojų užimtumo iniciatyvas. Nustatyta, kad vyresniojo am-žiaus žmonių integracijos į darbo rinką barjerų šalinimo priemonių pasirinkimą lemia trys pagrindiniai veiksniai:

• ekonominės ir darbo rinkos aplinkybės;• pokyčiai valstybės politikoje;

• organizacinė kultūra [14].Siekiant sušvelninti ekonominio nuosmukio pasek-

mes darbo rinkoms, ES šalys ėmėsi skirtingu priemonių. Atlikta analizė [6] leido apibendrinti skirtingas patirtis ir išskirti pagrindines kovos su nedarbo ir nedarbo padari-nių mažinimo priemones. Skatinant darbdavius neatleisti darbuotojų arba nesustoti samdyti naujus darbuotojus, paprastai ES šalyse narėse taikomos tokios priemonės, kaip laikini susitarimai dėl sutrumpinto darbo laiko, sub-sidijos darbo užmokesčiui, su darbo užmokesčiu nesu-sijusių sąnaudų mažinimas, įdarbinimas viešajame sek-toriuje bei savarankiškas užimtumas [6]. Kartu kriziniu laikotarpiu ES narėse nemažai dėmesio buvo skiriama bedarbių gyvenimo lygių palaikymui ir kitoms socialinės atskirties prevencijos priemonėms.

Kai kurios šalys taikant aukščiau išvardytas schemas kaip atskirą tikslinę grupę išskyrė vyresnio amžiaus as-menis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo prailgintas bedar-bių pašalpos mokėjimas 50 m. ir vyresniems asmenims (iki 36 mėn., palyginus su bendra 23 mėn. trukme). Vo-kietijoje vyresnio amžiaus darbuotojai gali gauti bedar-bio išmoką iki 24 mėn., tuo tarpu kiti bedarbiai – iki 12 mėnesių. Italijoje paprastas bedarbio pašalpos mokėji-mas trunka iki 8 mėn., o asmenims vyresniems kaip 50 metų – iki 12 mėnesių. Portugalijoje bedarbio pašalpos mokėjimas taip pat buvo diferencijuotas priklausomai nuo amžiaus. Jauniems iki 27 m. amžiaus bedarbiams ne-darbo išmoka mokama iki 270 dienų, o vyresniems kaip 50 m. – iki 900 dienų.

Darbo užmokesčio subsidijavimas, plačiai taikomas skirtingose ES šalyse ypač po krizės sukeltų sunkumų darbo rinkoje. Galima išskirti šias dažniausiai remiamas bedarbių grupes – jaunimas, neįgalieji, žemos kvalifi-kacijos ar profesinio pasirengimo neturintys asmenys, vyresnio amžiaus asmenys, kitos socialiai pažeidžia-mos grupės. Galima paminėti šias priemones, skirtas vyresnio amžiaus asmenims: Portugalijoje darbdaviams, samdantiems 55 m. ir vyresnius asmenis, buvo 50 proc. sumažintos įmokos į socialinius fondus, o nuo 2010 m. ši sąlyga pradėta taikyti net ir samdant 40-mečius. Taip pat buvo pritaikytos ir laikinos priemonės smulkiems verslininkams – sumažintos darbdavio socialinės įmokos už samdinius, vyresnius kaip 45 m. amžiaus. Slovėnijoje darbdaviams, įdarbinantiems jaunus iki 26 m. amžiaus ar vyresnius kaip 55 m. amžiaus asmenis, kompensuojamos darbdavių socialinės įmokos. Lenkijoje darbdaviams to-kio tipo lengvatos taikomos pirmus 12 mėnesių po buvu-sio bedarbio, kuriam daugiau nei 50 metų, įdarbinimo [6].

Atsižvelgiant į ekonominio nuosmukio stiprumą skir-tingose šalyse, akivaizdu, kad didžiausią teigiamą povei-


Vyresnio amžiaus žmonių pajamosRemiantis Statistikos departamento atliekamo „Paja-

mų ir gyvenimo sąlygų tyrimo“ rezultatais, 2004–2008 m. vidutinės disponuojamosios pajamos vienam namų ūkiui per mėnesį didėjo gana proporcingai visose namų ūkių kategorijose. 2009 m. be išimties visose namų ūkių ka-

kį minėtos priemonės turėjo tose šalyse, kur darbo vietų praradimai buvo palyginti maži. Taigi, bendras darbo jė-gos paklausos sumažėjimas lėmė, kad spaudimas mažinti darbuotojų skaičių tik nedidele dalimi buvo palengvintas įvairiomis kompensacinėmis schemomis.

Demografinė šalies situacija ir pagyvenusių žmonių socialinės atskirties pavojai Lietuvoje

2011 m. pradžioje Lietuvoje buvo 3 milijonai 245 tūkstančiai gyventojų, tai buvo 84,4 tūkstančiais arba 2,5 proc. mažiau nei 2010 m. pradžioje (o lyginant su 2004 m. – 201,3 tūkstančiais arba 6 proc. mažiau) [15]. Tuo pat metu, kai bendras Lietuvos gyventojų skaičius

mažėjo (o tai vyksta jau 18 metų, nuo 1992 m.), vyresnio amžiaus žmonių skaičius ir proporcija visuomenėje nuo-lat didėjo. Nors 2010-ieji išsiskyrė absoliutaus vyresnio amžiaus žmonių (65 metų ir vyresnių) skaičius sumažė-jimu, kitų gyventojų senėjimą fiksuojančių rodiklių ten-dencijos išliko nepakitusios: toliau didėjo 65 metų ir vy-resnių žmonių dalis visuomenėje, toliau didėjo vidutinis Lietuvos gyventojų amžius, toliau didėjo demografinis senatvės koeficientas (1 lentelė).

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 701,2 tūkst. pagy-venusių (60 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių, tai suda-rė 21,6 proc. visų gyventojų. Per 2010 m. pagyvenusių žmonių padaugėjo 4,1 tūkst. (0,6 proc.), o per pastaruo-

sius dešimt metų – 32,6 tūkst. (4,9 proc.). Nuo 2008 m. pagyvenusių žmonių skaičius viršija vaikų iki 18 metų amžiaus skaičių. 2011 m. pradžioje 100 vaikų teko 115 pagyvenusių žmonių (2001 m. pradžioje – tik 78).

Pagyvenusių moterų šalyje gerokai daugiau nei vyrų. 2011 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 249,1 tūkst. pagyve-nusių vyrų ir 452,1 tūkst. moterų, t. y. pagyvenusių mote-rų buvo 1,8 karto daugiau nei vyrų (2 pav.).

Remiantis Eurostat’o 2004 m. Gyventojų prognozių pagrindiniu variantu (baselinevariant) [16], numatoma, kad artimiausius keturis dešimtmečius Lietuvos visuo-menė toliau sens, ir tikėtina, jog 2050 m. daugiau nei trečdalis Lietuvoje gyventojų bus vyresni nei 60 metų (3 pav.).

Apibendrinant situaciją šalyje, 2004–2010 m. demo-grafines tendencijas Lietuvoje galima apibūdinti kaip intensyvaus gyventojų senėjimo ir depopuliacijos, šalies ekonominės raidos įtakoje smarkiai svyruojančio, tačiau visą laiką neigiamo migracijos saldo, visumoje žemo gimstamumo laikotarpiu.

2 pav. Pagyvenę žmonės pagal lytį ir amžiaus grupes 2011 m. (metų pradžioje, tūkst.)

1 lentelė. Lietuvos pagrindiniai demografiniai rodikliai, 2004–2010 m.


do rizikos kategorijomis, galima konstatuoti, jog šalies ekonominio klestėjimo laikotarpiu (2007–2008 m.) vyresnio amžiaus žmonių skurdo lygis lyginant su jau-nesnio amžiaus žmonėmis beveik nuolat buvo aukštes-nis. Remiantis statistinių duomenų analize, galime teigti, jog 65 metų ir vyresnių gyventojų materialinė padėtis buvo išskirtinai bloga: žemiau skurdo rizikos lygio atsi-durdavo vos ne kas trečias 65 metų ir vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojas. Naujausiais prieinamais duomeni-mis, skurdo paplitimas tarp vyresnio amžiaus žmonių ženkliai sumažėjo ir 2010 metais buvo vienas iš žemiau-sių lyginant su darbingo amžiaus žmonėmis. 2010 m. vyresnio amžiaus žmonių (65 metų ir vyresnių) skurdo lygis sudaro apie 10 proc., tai reiškia, kad kas dešimtas šių amžiaus grupių atstovas gyvena žemiau skurdo ribos, tuo tarpu vaikų amžiaus grupėje (0–17 m.) šis rodiklis siekė net 23,3 proc. (5 pav.).

Prie visapusiško vyresnio amžiaus žmonių materiali-nės padėties įvertinimo prisideda kitas – skurdo rizikos gylio rodiklis (6 pav.). Minėtas rodiklis leidžia teigti, kad

tegorijose jos mažėjo. Tyrimo duomenimis, 2009 m. vy-resnio amžiaus dviejų asmenų (bent vienas yra sukakęs 65 m.) namų ūkio be vaikų pajamos (2 268,8 Lt) sudarė 91 proc. pajamų namų ūkių, kurie buvo tokios pat su-dėties, tik abu suaugusieji neperkopę 65 metų slenksčio (2 488,1 Lt) (4 pav.). Pažymėtina, jog respondentų su-bjektyviais vertinimais, labiausiai 2009 m. namų ūkio ekonominė padėtis blogėjo vyresnio amžiaus dviejų as-menų (bent vienas yra bent vienas 65 metų ar vyresnis, be vaikų) namų ūkyje.

Tačiau kita vertus, to paties tyrimo rezultatai rodo, kad, nepaisant proporcingo pajamų didėjimo namų ūkių kategorijose, respondentų namų ūkio ekonominė pa-dėtis, jų subjektyviu vertinimu, negerėjo: mažėjo kraš-tutinių vertinimų (namų ūkis verčiasi „labai sunkiai“ ir „sunkiai“, „labai lengvai“, „lengvai“, „gana lengvai“) ir visų namų ūkių kategorijų respondentai turėjo tendenci-ją koncentruotis ties atsakymo varianto, nurodančio, kad namų ūkis vertėsi „gana sunkiai“.

Vertinant vyresnio amžiaus žmonių pajamų lygį skur-

5 pav. Skurdo rizikos* lygis** pagal gyventojų amžių, 2005–2010 m., proc.Šaltinis**:Statistikosdepartamentorodikliųduomenųbazė,2011.

*Dėltyrimųmetodiniųskirtumųirskirtingųdisponuojamųpajamųapibrėžimų,nuo2005m.skaičiuojamiirskelbiamiskurdorizikosrodikliainėravisiškaipaly-ginamisuanksčiauskelbtais,tadanalizėpradedama2005m.

3 pav. 60 m. ir vyresnių gyventojų dalis, bendrame Lietuvos gyventojų skaičiuje, 2004–2050 m., proc.

4 pav. Vidutinės disponuojamosios pajamos vienam namų ūkiui per mėnesį pagal namų ūkio tipą 2004–2009, litaisŠaltinis:Statistikosdepartamentoduomenųbazė,2011.


L. Okunevičiūtė Neverauskienė, J. Moskvina

* Dėl tyrimų metodinių skirtumų ir skirtingų dispo-nuojamų pajamų apibrėžimų, nuo 2005 m. skaičiuojami ir skelbiami skurdo rizikos rodikliai nėra visiškai pa-

lyginami su anksčiau skelbtais, tad analizė pradedama 2005 m.

05

10152025303540

2005 2006 2007 2008 2009 2010

Iš viso

Vaikai (0-17 m.)

18-24

25-49

50-64

65 ir vyresni

6 pav. Skurdo rizikos* gylis1 pagal gyventojų amžių, 2005–2010, proc.

Prie visapusiško vyresnio amžiaus žmonių materiali-nės padėties įvertinimo prisideda kitas – skurdo rizikos gylio rodiklis (6 pav.). Minėtas rodiklis leidžia teigti, kad vyresnio amžiaus žmonių skurdo intensyvumas ryškiai skiriasi nuo kitų amžiaus grupių (2010 m. statistiniais duomenimis, atsilieka nuo ekvivalentinių piniginių dis-ponuojamų pajamų medianos tik apie 9,2 proc., tuo tarpu kitų grupių 31,5–35,5 proc.). Kaip matome, skurstančių vyresnio amžiaus žmonių pajamų lygis yra gerokai aukš-tesnis, nei skurstančiųjų iš kitų amžiaus grupių: 65 metų ir vyresnių skurstančiųjų atotrūkis nuo skurdo rizikos ri-bos yra kur kas mažesnis nei kitų amžiaus grupių.

Vyresnio amžiaus žmonės (jie sudaro reikšmingą dalį „vieno asmens“ namų ūkių kategorijos, bei absoliu-čią daugumą „dviejų suaugusių asmenų, bent vienas 65 metų ar vyresnis, be vaikų“ kategorijos) gerokai dažniau nei jauni gyvena senos statybos būstuose, o jų įrengimo lygis yra prastesnis. Beveik trečdalis vyresnio amžiaus žmonių patiria nepatogumus, susijusius su tuo, kad jų būstuose nėra įrengto tualeto su nutekamuoju vandeniu arba jų būste nėra vonios / dušo (7 pav.). Ypatingai opus būsto įrangos kokybės klausimas tampa tiems vyresnio amžiaus žmonėms, kurie patiria judėjimo negalės sukel-tus apribojimus.

0 5 10 15 20 25 30 35

Nėra tualeto su netakamuoju vandeniu

Nėra vonios/dušo

Varvantis stogas, sienos, supuvę langai /grindys

Tamsus, nepakankamai šviesus bustas

Triukšmas, sklindantis iš gretimų butų, gatvės,pramonės įmonių

Oro ir aplinkos užterštumas, kurį sukeliaeismas/pramonė

Gyvena nusikaltimais, smurtu, vandalizmugarsėjančiame rajone

65 ir vyresni

Namų ūkiai su vaikais

Du suaugę asmenys, bentvienas 65 metų ar vyresnis,be vaikųDu suaugę jaunesni nei 65metų asmenys be vaikų

Vienas asmuo

Namų ūkiai be vaikų

7 pav. Asmenų, gyvenančių namų ūkiuose, susidu-riančiuose su būsto pro-blemomis, dalis, procen-tai, 2010 m.Šaltinis: Statistikos de-partamento duomenų rodiklių bazė, 2011.

52

vyresnio amžiaus žmonių skurdo intensyvumas ryškiai skiriasi nuo kitų amžiaus grupių (2010 m. statistiniais duomenimis, atsilieka nuo ekvivalentinių piniginių dis-ponuojamų pajamų medianos tik apie 9,2 proc., tuo tarpu kitų grupių 31,5–35,5 proc.). Kaip matome, skurstančių vyresnio amžiaus žmonių pajamų lygis yra gerokai aukš-tesnis, nei skurstančiųjų iš kitų amžiaus grupių: 65 metų ir vyresnių skurstančiųjų atotrūkis nuo skurdo rizikos ribos yra kur kas mažesnis nei kitų amžiaus grupių.

Vyresnio amžiaus žmonės (jie sudaro reikšmingą dalį „vieno asmens“ namų ūkių kategorijos, bei absoliučią daugumą „dviejų suaugusių asmenų, bent vienas 65 metų ar vyresnis, be vaikų“ kategorijos) gerokai dažniau nei jauni gyvena senos statybos būstuose, o jų įrengimo lygis yra prastesnis. Beveik trečdalis vyresnio amžiaus žmonių patiria nepatogumus, susijusius su tuo, kad jų

būstuose nėra įrengto tualeto su nutekamuoju vandeniu arba jų būste nėra vonios / dušo (7 pav.). Ypatingai opus būsto įrangos kokybės klausimas tampa tiems vyresnio amžiaus žmonėms, kurie patiria judėjimo negalės sukel-tus apribojimus.

Vyresnio amžiaus žmonių galimybės dalyvauti darbo rinkoje

Įgyvendindama 2002 metų Jungtinių Tautų tarptauti-nį Madrido veiksmų planą dėl visuomenės senėjimo ir Tarptautinio Madrido veiksmų plano dėl visuomenės senėjimo regioninę įgyvendinimo strategiją (Berlynas), vyresnio amžiaus žmonių skurdo intensyvumas ryškiai skiriasi nuo kitų amžiaus grupių (2010 m. statistiniais duomenimis, atsilieka nuo ekvivalentinių piniginių dis-

6 pav. Skurdo rizikos** gylis** pagal gyventojų amžių, 2005–2010, proc.

7 pav. Asmenų, gyvenančių namų ūkiuose, susiduriančiuose su būsto problemomis, dalis, procentai, 2010 m.Šaltinis:Statistikosdepartamentoduomenųrodikliųbazė,2011.


ponuojamų pajamų medianos tik apie 9,2 proc., tuo tarpu kitų grupių 31,5–35,5 proc.). Kaip matome, skurstančių vyresnio amžiaus žmonių pajamų lygis yra gerokai aukš-tesnis, nei skurstančiųjų iš kitų amžiaus grupių: 65 metų ir vyresnių skurstančiųjų atotrūkis nuo skurdo rizikos ribos yra kur kas mažesnis nei kitų amžiaus grupių.

Vyresnio amžiaus žmonės (jie sudaro reikšmingą dalį „vieno asmens“ namų ūkių kategorijos, bei absoliučią daugumą „dviejų suaugusių asmenų, bent vienas 65 metų ar vyresnis, be vaikų“ kategorijos) gerokai dažniau nei jauni gyvena senos statybos būstuose, o jų įrengimo lygis yra prastesnis. Beveik trečdalis vyresnio amžiaus žmonių patiria nepatogumus, susijusius su tuo, kad jų būstuose nėra įrengto tualeto su nutekamuoju vandeniu arba jų būste nėra vonios / dušo (7 pav.). Ypatingai opus būsto įrangos kokybės klausimas tampa tiems vyresnio amžiaus žmonėms, kurie patiria judėjimo negalės sukel-tus apribojimus.

Vyresnio amžiaus žmonių galimybės dalyvauti darbo rinkoje

Įgyvendindama 2002 metų Jungtinių Tautų tarptautinį Madrido veiksmų planą dėl visuomenės senėjimo ir Tarp-tautinio Madrido veiksmų plano dėl visuomenės senėjimo regioninę įgyvendinimo strategiją (Berlynas), Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. birželio 14 d. patvirtino Nacionalinę gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo stra-tegiją [17], kurios vienas iš tikslų – išlaikyti vyresnio am-žiaus asmenis kuo ilgiau aktyvius darbo rinkoje, mažinti jų nedarbą ir didinti dalyvavimą darbo rinkoje.

Strategijoje keliami pagrindiniai uždaviniai:• sukurti teisines sąlygas ir finansines paskatas vy-resnio amžiaus žmonėms siekti užimtumo, o darb-daviams juos įdarbinti ir išlaikyti darbe; mažinti šių asmenų dalyvavimo darbo rinkoje kliūtis;• didinti vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą profe-siniame mokyme;• sudaryti vyresnio amžiaus žmonėms palankias dar-bo sąlygas, užtikrinančias jų darbo kokybę;• mažinti teritorijų nedarbo ir užimtumo skirtumus [17].

2005 m. sausio 1 dieną buvo priimtas Lietuvos Res-publikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Nacionalinės gy-ventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos įgy-vendinimo 2005–2013 metais priemonių patvirtinimo“. Numatytos priemonės skatina vyresnio amžiaus asmenis kuo ilgiau likti darbo rinkoje, kelti kvalifikaciją, nes tai padėtų užtikrinti pakankamą ir adekvačią darbo jėgos pasiūlą [18]. Siekis padidinti vyresnio amžiaus mote-rų reintegracijos į darbo rinką ir išlikimo darbo rinkoje galimybes taip pat išreikštas ir Valstybinėje moterų ir vyrų lygių galimybių 2010–2014 metų programoje [19]. Čia numatyta priemonė „Įgyvendinti priemones, skirtas trūkstamiems darbo įgūdžiams darbo vietoje įgyti mo-terims ir vyrams, grįžtantiems į darbo rinką po ilgesnės pertraukos ir vyresnio amžiaus moterims ir vyrams“.

2011 m. buvo priimta „Nacionalinės reformų dar-botvarkė“ [20], apibendrinanti pagrindines struktūrines reformas šalinant kliūtis Lietuvos ekonomikos augimui ir siekiant kiekybinių strategijos „Europa 2020 m.“ tiks-

8 pav. Lietuvos darbo jėgos aktyvumo lygis pagal amžius grupes, 1998–2010 m. ˡ, proc. [15]. Duomenys pateikiami pagal metų ketvirčius.


lų. Siekiant didinti užimtumą šiame strateginiame do-kumente numatytos šios prioritetinės veiksmų kryptys: skatinti darbo vietų kūrimą ir darbo vietų paklausą; ap-rūpinti darbo vietas reikiamos kvalifikacijos darbo jėga; formuoti įtraukią darbo rinką; užtikrinti galimybes de-rinti šeimos ir darbo įsipareigojimus. Jaunimo, ilgalaikių bedarbių, vyresnio amžiaus asmenų ir kitų tikslinių gru-pių mokymo, įgūdžių ugdymo bei įdarbinimo klausimus čia numatyta spręsti pasitelkus aktyvios darbo rinkos po-

litikos priemones. Ten taip pat pažymima, kad „ilgalaikė-je perspektyvoje užimtumo situacijos gerėjimas ir aukšto užimtumo išlaikymas priklausys nuo to, kaip sėkmingai neaktyvūs gyventojai bus įtraukiami į darbo rinką ir joje išlaikomi“ [20].

Analizuojant darbo jėgos aktyvumo lygį pagal am-žiaus grupes, pastebimos priešingos tendencijos: jei jau-nimo amžiaus grupėje aktyvumo lygis mažėjo, vyresnio amžiaus grupėje jis išaugo (8 pav.).

Apskritai remiantis Eurostato duomenimis, asmenys 55–64 m. amžiaus grupėje yra mažiau aktyvūs darbo rin-koje negu jaunesnio amžiaus asmenys.

Įvairių amžiaus grupių ekonominio aktyvumo pa-lyginimas. 2010 m. statistiniais duomenimis, žemiausi ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygio rodikliai buvo pensinio amžiaus gyventojų (9 ir 10 pav.). Tokie rodikliai atspindi iki šiol Lietuvos visuomenėje nusistovėjusią so-cialinę normą pensinio amžiaus asmenims pasitraukti iš darbo rinkos.

Tarp ekonomiškai aktyviausių gyventojų (25–64 m.) gerokai žemesniais ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygio rodikliais išsiskyrė 55–64 m. amžiaus grupė. Ne-darbo lygiu ikipensinio amžiaus grupės skyrėsi nedaug, išskyrus 15–24 m. jaunimą.

Vyresnio amžiaus gyventojų užimtumo ir ne-darbo tendencijos

Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2010 m. šalyje dirbo 171,4 tūkst., arba 48,6 proc., 55–64 metų amžiaus gyventojų, iš jų 79,4 tūkst. (52,3 proc.) vyrų ir 92 tūkst. (45,8 proc.) moterų (11 pav.). Šios amžiaus grupės gyventojų užimtumo lygis 2010 m. šiek tiek su-mažėjo, tačiau išliko aukštesnis nei Europos Sąjungos vi-durkis (46,3 proc.). Sulaukę 65 metų ir vyresnio amžiaus tebedirbo 24,1 tūkst. (4,5 proc.) šalies gyventojų, iš jų 12,3 tūkst. (6,9 proc.) vyrų ir 11,8 tūkst. (3,4 proc.) mo-terų. Europos Sąjungoje 2010 m. dirbo 4,7 proc. 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų.

Statistikos departamento duomenys rodo menkesnes

9 pav. Skirtingų amžiaus grupių Lietuvos gyventojų 2008 m. ekonominio aktyvumo ir užimtumo rodiklių palyginimas (proc.) [18;19]

10 pav. Skirtingų amžiaus grupių Lietuvos gyventojų 2010 m. ekonominio aktyvumo ir užimtumo rodiklių palyginimas (proc.,paskaičiuota remiantis Statistikos departamento duomenimis)


priešpensinio ir vyresnio amžiaus moterų galimybes įsi-darbinti. Taip pat šiose amžiaus grupėse pastebimas di-desnis atotrūkis tarp vyrų ir moterų užimtumo lygio.

Statistikos departamento duomenimis, 2011 me-tais nedarbo lygis šalyje buvo 15,4 proc. (palyginimui 2010 m. – 17,8 proc.) (12 pav.). Vyrų nedarbo lygis 2011

metais buvo 17,8 proc. (2010 m. – 21,2 proc.), moterų – 13 proc. (prieš metus – 14,4 proc.).

Lietuvoje iki 2010 m. didėjusį nedarbo lygį įtakojo 2008 metų pabaigoje prasidėjęs ekonominis nuosmu-kis. Pirmiausiai pastebimas nedarbo augimas vyrų tarpe. Ekonominė krizė labiausiai palietė pramonės ir statybos sektorius, kur daugiausia dirbo vyrai. Ryškus ekonomi-

11 pav. Užimtumo lygis pagal amžiaus grupes (proc.) [15]

12 pav. Nedarbo lygis pagal amžiaus grupes (proc.) [15]


nis nuosmukis buvo jaučiamas statybų versle, baldų ga-mybos, apdailos medžiagų gamybos sektoriuose, kuriuo-se labiausiai buvo užimti vyrai.

Tikėtina, jog didėjant nedarbui daugėjo dėl amžiaus diskriminuojamų darbuotojų (ką rodo išaugęs skundų skaičius dėl amžiaus darbo santykių srityje) [21].

Vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimas profe-siniame mokyme

Lietuvos Statistikos departamentas 2006 m. atliko 25–64 m. gyventojų švietimo statistinį tyrimą [22]. Tyrimo rezultatai parodė, kad per vienerius metus iki apklausos švietimo įstaigose mokėsi, įvairių mokymo teikėjų or-

ganizuotuose kursuose, seminaruose dalyvavo, taip pat mokėsi savarankiškai 55 proc. šalies gyventojų (2 lent.). Lyginant su 2003 m. duomenimis, tai yra du kartus dau-giau (2003 m. – 28 proc., Europos Sąjungos vidurkis 2003 m. – 42 proc.).

Besimokančių suaugusių moterų nuošimtis kiek di-desnis nei vyrų (atitinkamai 58 ir 52 proc.). Tačiau ly-ginant miesto ir kaimo gyventojų mokymosi apimtį, išryškėjo, kad miesto gyventojų tarp nesimokančiųjų gerokai daugiau nei kaimo (atitinkamai 61 ir 42 proc.). Kalbant apie kvalifikacijos tobulinimą, tyrimas atskleidė, jog įvairių profesijų žmonės mokėsi skirtingai. Dažniau kvalifikaciją tobulino paslaugų srities (finansinis tarpi-


rimo rezultatai parodė, kad per vienerius metus iki ap-klausos švietimo įstaigose mokėsi, įvairių mokymo tei-kėjų organizuotuose kursuose, seminaruose dalyvavo, taip pat mokėsi savarankiškai 55 proc. šalies gyventojų (2 lent.). Lyginant su 2003 m. duomenimis, tai yra du kartus daugiau (2003 m. – 28 proc., Europos Sąjungos vidurkis 2003 m. – 42 proc.). Besimokančių suaugusių moterų nuošimtis kiek didesnis nei vyrų (atitinkamai 58 ir 52 proc.). Tačiau lyginant miesto ir kaimo gyventojų mokymosi apimtį, išryškėjo, kad miesto gyventojų tarp nesimokančiųjų gerokai daugiau nei kaimo (atitinkamai 61 ir 42 proc.).

Kalbant apie kvalifikacijos tobulinimą, tyrimas

atskleidė, jog įvairių profesijų žmonės mokėsi skirtingai. Dažniau kvalifikaciją tobulino paslaugų srities (finansinis tarpininkavimas, viešbučiai ir restoranai, nekilnojamas turtas) (29 proc.), pramonės ir statybos (25 proc.), švietimo darbuotojai (20 proc.). Mažiausiai besimokančiųjų buvo tarp žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės darbuotojų (4 proc.). O lyginant suaugusiųjų mokymąsi pagal jų pareiginį statusą, galima tvirtinti, jog daugiausia mokėsi specialistai, jaunesnieji specialistai ir jaunesnieji tarnautojai (67 proc.), teisės aktų leidėjai, vyresnieji valstybės pareigūnai, įmonių, įstaigų vadovai (55 proc.), o mažiausiai – darbininkų pareigas užimantys asmenys (19 proc.).

2 lentelė. Besimokantys suaugusieji pagal amžiaus grupes ir švietimo formą, Lietuva, 2006

Iš visoAmžiaus grupės

25–34 35–49 50–64

Visi besimokantys (formalusis, neformalusis švietimas ir savišvieta) suaugusieji

Iš viso suaugusiųjų mokėsi, tūkst. 987,1 307,6 445,1 234,4

Procentas, palyginti su visais besimokančiaisiais 100,0 331,2 45,1 23,7

Procentas, palyginti su visais atitinkamos amžiaus grupės gyventojais 55,0 65,2 58,1 42,0

Besimokantys suaugusieji formaliajame švietime




Besimokantys suaugusieji neformaliajame švietime




Savarankiškai besimokantys suaugusieji




Šaltinis: Suaugusiųjų švietimo statistinio 2006 m. tyrimo rezultatai [22]

Kas šeštas suaugęs gyventojas, kuris per tiriamąjį lai-kotarpį niekur nesimokė, teigė, kad tuo metu pageidavo mokytis. Tyrimo duomenimis, svarbiausios priežastys, kurios neleido to daryti – per didelis užimtumas darbe (31 proc. gyventojų), amžius arba sveikata (28 proc.) ir per brangus mokymas (26 proc.). Kaimo gyventojai daž-niau nei miesto minėjo amžių, per toli esančią mokymo vietą, gebėjimų stoką.

Suaugusiųjų švietimo tyrimo rezultatai parodė, kad dažniausiai gyventojai mokėsi savarankiškai – tokių buvo 45 procentai. Tyrėjų duomenimis, šis rodiklis 2006 m. buvo beveik du kartus aukštesnis nei 2003 m. (2003 m. Lietuvoje savarankiškai mokėsi kas ketvirtas

suaugęs (25 proc.), Europos Sąjungos vidurkis tuomet buvo 33 proc.). Savarankiškai iš spausdintų dalykinių knygų, specializuotų žurnalų, interneto, garso, vaizdo juostų, lankydamiesi pas privatų asmenį, bibliotekose ir pan. Mokėsi kas antras miesto, kas trečias kaimo gyven-tojas. Jaunesni (53 proc. – iki 35 metų amžiaus) ir aukš-tesnio išsilavinimo asmenys mokėsi dažniau [22].

18 metų ir vyresnių asmenų dalyvavimo formaliojoje švietimo sistemoje statistikos apžvalga suskirstant besi-mokančiuosius suaugusius į dvi amžiaus grupes (18–29 ir 30 metų ir vyresni) leidžia apibendrinti, jog iki 2005–2006 m. buvo stebimas 30 metų ir vyresnių besimokan-čiųjų dalies didėjimas visų tipų švietimo institucijose. Tačiau pastaraisiais metais suaugusiųjų, studijuojančių

56

ninkavimas, viešbučiai ir restoranai, nekilnojamas tur-tas) (29 proc.), pramonės ir statybos (25 proc.), švietimo darbuotojai (20 proc.). Mažiausiai besimokančiųjų buvo tarp žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės darbuo-tojų (4 proc.). O lyginant suaugusiųjų mokymąsi pagal jų pareiginį statusą, galima tvirtinti, jog daugiausia mokėsi specialistai, jaunesnieji specialistai ir jaunesnieji tarnau-tojai (67 proc.), teisės aktų leidėjai, vyresnieji valstybės pareigūnai, įmonių, įstaigų vadovai (55 proc.), o mažiau-siai – darbininkų pareigas užimantys asmenys (19 proc.).

Kas šeštas suaugęs gyventojas, kuris per tiriamąjį lai-kotarpį niekur nesimokė, teigė, kad tuo metu pageidavo mokytis. Tyrimo duomenimis, svarbiausios priežastys,

kurios neleido to daryti – per didelis užimtumas darbe (31 proc. gyventojų), amžius arba sveikata (28 proc.) ir per brangus mokymas (26 proc.). Kaimo gyventojai daž-niau nei miesto minėjo amžių, per toli esančią mokymo vietą, gebėjimų stoką.

Suaugusiųjų švietimo tyrimo rezultatai parodė, kad dažniausiai gyventojai mokėsi savarankiškai – tokių buvo 45 procentai. Tyrėjų duomenimis, šis rodiklis 2006 m. buvo beveik du kartus aukštesnis nei 2003 m. (2003 m. Lietuvoje savarankiškai mokėsi kas ketvirtas suaugęs (25 proc.), Europos Sąjungos vidurkis tuomet buvo 33 proc.). Savarankiškai iš spausdintų dalykinių knygų, specializuotų žurnalų, interneto, garso, vaizdo

2 lentelė. Besimokantys suaugusieji pagal amžiaus grupes ir švietimo formą, Lietuva, 2006

57Vyresnio amžiaus asmenų situacijos pokyčiai. Socialinis ekonominis kontekstasVyresnio amžiaus asmenų situacijos pokyčiai. Socialinis ekonominis kontekstas

3 lentelė. 40 metų ir vyresnių besimokančiųjų skaičiaus pagal studijų įstaigos tipą

2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.

Mokiniai bendrojo lavinimo mokyklose 73 60 74 129 341

Studentai kolegijose 2759 2768 2630 2045 1761

Mokiniai profesinėse mokyklose 687 834 1135 1276 1397

Studentai universitetuose 6058 5446 5339 4796 4063

Šaltinis: Statistikos departamentas [15]

kolegijose ir universitetuose, amžiaus struktūros tenden-cijos pasikeitė: nuo 2005–2006 m. 30 metų ir vyresnių dalis tarp besimokančiųjų šiose švietimo įstaigose ėmė sparčiai mažėti [23; 24]. Trisdešimtmečių ir vyresnių proporcijos toliau didėjo tik tarp besimokančiųjų ben-drojo lavinimo ir profesinėse mokyklose. Tą patį galima pasakyti ir apie 40 m. ir daugiau turinčių gyventojų gru-pę. 2004–2006 m. jų dalis aukštųjų mokyklų studentų tarpe sumažėjo nuo 4 iki 3 proc. (3 lent.). Tai liudija, kad mokymosi visą gyvenimą, ir konkrečiai formaliojo su-augusiųjų švietimo pasiekimai Lietuvoje nėra nuoseklūs.

IšvadosAnalizuojant vyresnio amžiaus asmenų grupę atsi-

žvelgiant į besikeičiančias socialines ekonomines sąly-gas ryškėja veiksniai, atskleidžiantys pagyvenusių žmo-nių pažeidžiamumą įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose.

Remiantis statistinių duomenų analizė galime teigti, jog 65 metų ir vyresnių gyventojų materialinė padėtis net ir ekonominio pakilimo metu buvo išskirtinai nepalanki: žemiau skurdo rizikos lygio atsidurdavo vos ne kas tre-čias 65 metų ir vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojas. 2010 m. kas dešimtas šios amžiaus grupės atstovas gy-veno žemiau skurdo ribos. Pokriziniu laikotarpiu skur-do paplitimas tarp vyresnio amžiaus žmonių sumažėjo, tačiau kintant dirbančiųjų ir ekonomiškai neaktyvių gy-ventojų proporcijoms, kyla grėsmė, kad skurdo paplitimo mastų pagyvenusių asmenų tarpe nepavyks sustabdyti.

Bendras Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, tačiau vyresnio amžiaus asmenų grupė auga. Augant vyresnio amžiaus gyventojų proporcijai šalyje toliau didėja de-mografinis senatvės koeficientas. Būtina akcentuoti, kad pagyvenusių moterų šalyje gerokai daugiau nei vyrų. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją bei prognozes, pagal kurias 2050 m. daugiau nei trečdalis Lietuvoje gyventojų bus vyresni nei 60 metų, šios gyventojų grupės užimtu-mo ir ekonominio aktyvumo klausimams turėtų būti ski-riamas ypatingas dėmesys.

Ekonominio nuosmukio metu vyresnio amžiaus as-menys tampa rizikos grupe dalyvavimo užimtumo atžvil-giu. Vyresnio amžiaus moterų galimybės įsidarbinti yra menkesnės. Taip pat šiose amžiaus grupėse pastebimas didesnis atotrūkis tarp vyrų ir moterų užimtumo lygio. Ilgalaikių bedarbių proporcijos moterų grupėje mažėji-mo linkme kinta lėčiau, kas dar kartą patvirtina tai, kad vidutiniškai moterims yra sudėtingiau atgauti pozicijas darbo rinkoje po ilgesnės pertraukos.

Galima pastebėti, kad amžiaus veiksnys (ypač vyres-nio amžiaus) šiuolaikiniuose šalies strateginiuose doku-mentuose mažai akcentuojamas. Darome prielaidą, kad vyresnio amžiaus asmenų padėtis, sprendžiant iš popu-liariai vartojamo užimtumo lygio rodiklio, kitų ES šalių narių fone valdininkų yra vertinama kaip gera, tad pa-gyvenusių žmonių dalyvavimo darbo rinkoje klausimai neranda atitinkamos vietos ilgalaikio valstybės plana-vimo dokumentuose. Tačiau nepaisant to, kad vyresnio amžiaus asmenų užimtumo lygis Lietuvoje lenkia ES vidurkį, šios gyventojų grupės gyvenimo kokybė nea-titinka Europos standartų. Užimtumo vyresnio amžiaus žmonėms bei darbo vietų kokybės klausimai turėtų būti platesniu mastu integruoti į ilgalaikio valstybės ūkio plė-tros planavimo darbotvarkę.

Literatūra1. Link Europos visų amžių žmonėms. Europos ko-

misijos komunikatas KOM(1999) 221, 1999 05 25.2. Europe 2020. A strategy for smart, sustainable and

inclusive growth. Communication from the Commission. Brussels, 3.3.2010 COM(2010) 2020.

3. Employment in Europe 2007. European Commis-sion. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities. 2007.

4. Eurostat. Duomenų bazės. Employment rate by gender, age group 55–64. Prieiga per internetą: http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/eurostat/home/

5. Prado L, Zdrentu B. Regional labour market:

57

juostų, lankydamiesi pas privatų asmenį, bibliotekose ir pan. Mokėsi kas antras miesto, kas trečias kaimo gyven-tojas. Jaunesni (53 proc. – iki 35 metų amžiaus) ir aukš-tesnio išsilavinimo asmenys mokėsi dažniau [22].

18 metų ir vyresnių asmenų dalyvavimo formaliojoje švietimo sistemoje statistikos apžvalga suskirstant besi-mokančiuosius suaugusius į dvi amžiaus grupes (18–29 ir 30 metų ir vyresni) leidžia apibendrinti, jog iki 2005– 2006 m. buvo stebimas 30 metų ir vyresnių besimokan-čiųjų dalies didėjimas visų tipų švietimo institucijose. Tačiau pastaraisiais metais suaugusiųjų, studijuojančių kolegijose ir universitetuose, amžiaus struktūros tenden-cijos pasikeitė: nuo 2005–2006 m. 30 metų ir vyresnių dalis tarp besimokančiųjų šiose švietimo įstaigose ėmė sparčiai mažėti [23; 24]. Trisdešimtmečių ir vyresnių proporcijos toliau didėjo tik tarp besimokančiųjų bend-rojo lavinimo ir profesinėse mokyklose. Tą patį galima pasakyti ir apie 40 m. ir daugiau turinčių gyventojų gru-pę. 2004–2006 m. jų dalis aukštųjų mokyklų studentų tarpe sumažėjo nuo 4 iki 3 proc. (3 lent.). Tai liudija, kad mokymosi visą gyvenimą, ir konkrečiai formaliojo su-augusiųjų švietimo pasiekimai Lietuvoje nėra nuoseklūs.

IšvadosAnalizuojant vyresnio amžiaus asmenų grupę atsižvel-

giant į besikeičiančias socialines ekonomines sąlygas ryš-kėja veiksniai, atskleidžiantys pagyvenusių žmonių pa-žeidžiamumą įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose.

Remiantis statistinių duomenų analizė galime teigti, jog 65 metų ir vyresnių gyventojų materialinė padėtis net ir ekonominio pakilimo metu buvo išskirtinai nepalanki: žemiau skurdo rizikos lygio atsidurdavo vos ne kas tre-čias 65 metų ir vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojas. 2010 m. kas dešimtas šios amžiaus grupės atstovas gy-veno žemiau skurdo ribos. Pokriziniu laikotarpiu skur-do paplitimas tarp vyresnio amžiaus žmonių sumažėjo, tačiau kintant dirbančiųjų ir ekonomiškai neaktyvių gy-ventojų proporcijoms, kyla grėsmė, kad skurdo paplitimo mastų pagyvenusių asmenų tarpe nepavyks sustabdyti.

Bendras Lietuvos gyventojų skaičius mažėja, tačiau

vyresnio amžiaus asmenų grupė auga. Augant vyresnio amžiaus gyventojų proporcijai šalyje toliau didėja demo-grafinis senatvės koeficientas. Būtina akcentuoti, kad pa-gyvenusių moterų šalyje gerokai daugiau nei vyrų. Atsi-žvelgiant į dabartinę situaciją bei prognozes, pagal kurias 2050 m. daugiau nei trečdalis Lietuvoje gyventojų bus vyresni nei 60 metų, šios gyventojų grupės užimtumo ir ekonominio aktyvumo klausimams turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Ekonominio nuosmukio metu vyresnio amžiaus as-menys tampa rizikos grupe dalyvavimo užimtumo atžvil-giu. Vyresnio amžiaus moterų galimybės įsidarbinti yra menkesnės. Taip pat šiose amžiaus grupėse pastebimas didesnis atotrūkis tarp vyrų ir moterų užimtumo lygio. Ilgalaikių bedarbių proporcijos moterų grupėje mažėji-mo linkme kinta lėčiau, kas dar kartą patvirtina tai, kad vidutiniškai moterims yra sudėtingiau atgauti pozicijas darbo rinkoje po ilgesnės pertraukos.

Galima pastebėti, kad amžiaus veiksnys (ypač vyres-nio amžiaus) šiuolaikiniuose šalies strateginiuose doku-mentuose mažai akcentuojamas. Darome prielaidą, kad vyresnio amžiaus asmenų padėtis, sprendžiant iš popu-liariai vartojamo užimtumo lygio rodiklio, kitų ES šalių narių fone valdininkų yra vertinama kaip gera, tad pa-gyvenusių žmonių dalyvavimo darbo rinkoje klausimai neranda atitinkamos vietos ilgalaikio valstybės plana-vimo dokumentuose. Tačiau nepaisant to, kad vyresnio amžiaus asmenų užimtumo lygis Lietuvoje lenkia ES vidurkį, šios gyventojų grupės gyvenimo kokybė nea-titinka Europos standartų. Užimtumo vyresnio amžiaus žmonėms bei darbo vietų kokybės klausimai turėtų būti platesniu mastu integruoti į ilgalaikio valstybės ūkio plėtros planavimo darbotvarkę.

Literatūra1. Link Europos visų amžių žmonėms. Europos komi-

sijos komunikatas KOM(1999) 221, 1999 05 25.2. Europe 2020. A strategy for smart, sustainable and

inclusive growth. Communication from the Commission.


Brussels, 3.3.2010 COM(2010) 2020.3. Employment in Europe 2007. European Commis-

sion. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities. 2007.

4. Eurostat. Duomenų bazės. Employment rate by gen-der, age group 55–64. Prieiga per internetą: http:// epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/eurostat/ home/

5. Prado L, Zdrentu B. Regional labour market: hi-gher unemployment rates and increasing disparities in 2010. Statistics in focus, 60/2011. Eurostat. Prieiga per internetą: http://epp.eurostat.ec.europa.eu/cache/ITY_OFFPUB/KS-SF-11-060/EN/KS-SF-11-060-EN.PDF

6. Employment in Europe 2010. European Commis-sion. Luxembourg: Publications Office of the European Union, 2010.

7. Mikulionienė S. Pagyvenusių žmonių vaidmuo šei-moje ir visuomenėje. Kn.: Stankūnienė V, Jonkarytė A, Mikulionienė S, Mitrikas AA, Maslauskaitė A. Šeimos revoliucija? Iššūkiai šeimos politikai. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas. 2003: 138–57.

8. Okunevičiūtė Neverauskienė L, Česnuitytė V. So-cialiai pažeidžiamos grupės darbo rinkoje: samprata, ver-tinimas, integracija. Vilnius: Technika. 2009: 189 p.

9. Combating Age Barriers in Employment. Research Summary. European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions, 1997.

10. Ashdown C. The Position of Older Workers in the Labour Market. Labour Market Trends. 2000; Vol. 108.9.

11. Germany, National Action Plan for Employ-ment, 2001.

12. Spain, National Action Plan for Employment. 2001.13. France, National Action Plan for Employ-

ment, 2001.14. Netherlands, National Action Plan for Employ-

ment: 2001.

15. Statistikos departamentas. Duomenų bazės: 2011. Prieiga per internetą: www.stat.gov

16. Scherbov S, Mamolo M, Lutz W. Probabilistic Po-pulation Projections for the 27 EU Member States Based on Eurostat Assumptions. Prieiga per internetą: http://www.oeaw.ac.at/vid/download/ edrp_2_08.pdf

17. Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveiki-mo strategija. Valstybės žinios, 2004, Nr. 95-3501.

18. Dėl Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimo 2005–2013 metais priemonių patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės nutarimas Nr. 5, 2005m. sausio 10 d.

19. Valstybinėje moterų ir vyrų lygių galimybių 2010–2014 metų programa. Valstybės žinios, 2010.05.15, Nr. 56.

20. Dėl Nacionalinės reformų darbotvarkės įgyven-dinimo koordinavimo Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 967, 2011 m. rugpjūčio 17 d.

21. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos metinė veiklos ataskaita už 2009–2010 m. Prieiga per internetą: http://www.lygybe.lt/?pageid=7

22. Suaugusiųjų švietimo statistinio 2006 m. tyrimo rezultatai: informacija. Statistikos Departamentas. Vil-nius: 2007.

23. Lietuvos statistikos metraštis. Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 2002–2010.

24. Okunevičiūtė-Neverauskienė L, Moskvina J. Vy-resnio amžiaus Lietuvos gyventojų profesinio mokymo ir konsultavimo poreikiai. Gerontologija. 2007; 8(4): 236–45

Straipsnisįteiktasredakcijai2012m.kovo28d.,priimtasspaudai2013m.kovo21d.


ThE chANgES Of OLDER pEOpLE SITUATION. SOcIOEcONOMIc cONTExT


Vilnius Gediminas Technical University,

Lithuanian Social Research Centre

AbstractMore active participation of elderly people in the economic

system and other spheres of societal life is a one of the key objectives of the European social policy. These objectives are

going to be implemented in accordance with the principle of active aging. The global changes of economic conditions af-fected the situation of older people in the labor markets. In the context of demographic changes a comprehensive nation-al strategy that is aimed at high-quality employment for older people is missing. The article aims to assess the changes in socio-economic situation of older people with regard to the re-cent trends in European and Lithuanian labour markets.

Key words:ageing, employment, unemployment, poverty, discrimina-

tion

vyresnio amžiaus asmenų situacijos pokyčiai. socialinis ...įsidarbinimo galimybės, kad jie...

Documents