Vytauto Didžiojo universitetas

BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS

FONETIKOS IR FONOLOGIJOS

PAGRINDAI

Asta Kazlauskienė

Vadovėlis

Kaunas, 2018

Recenzentai:

prof. dr. Rytis Ambrazevičius (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Kauno

technologijos universitetas)

prof. dr. Dalia Pakalniškienė (Klaipėdos universitetas)

dr. Jurgita Jaroslavienė (Lietuvių kalbos institutas)

dr. Asta Leskauskaitė (Lietuvių kalbos institutas)

dr. Evaldas Švageris (Vilniaus universitetas)

Vadovėlis apsvarstytas ir rekomenduotas leidybai Vytauto Didžiojo universiteto

Lituanistikos katedros posėdyje 2017-10-10 (protokolo nr. 8-1) ir Humanitarinių

mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2017-11-30 (protokolo nr. 5-1) bei Klaipėdos

universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2017-12-07

(protokolo nr. 45HU-6).

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo

bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-329-0 (internetinis)

https://dx.doi.org/10.7220/9786094673290

© Asta Kazlauskienė, 2018

© Vytauto Didžiojo universitetas, 2018

3

Turinys

Pratarmė ....................................................................................................................... 5

Sutartiniai ženklai ......................................................................................................... 8

I DALIS: FONETIKA IR FONOLOGIJA .................................................................... 9

1.1. Įvadas ................................................................................................................ 9 1.1.1. Reikšmė ir išraiška ..................................................................................... 9 1.1.2. Kalbėjimas ir garsinės kalbos vienetai ...................................................... 10 1.1.3. Fonetika ir fonologija .............................................................................. 13 1.1.4. Garsinė ir rašytinė kalba, transkripcija ..................................................... 16

1.2. Garsinės kalbos elementų ypatybės ir jų tyrimas .................................................. 20

1.2.1. Kalbos garsų sukūrimas ............................................................................ 20 1.2.2. Kalbos akustikos pradmenys .................................................................... 24 1.2.3. Fonologinių vienetų nustatymas .............................................................. 30

1.3. Balsynas ............................................................................................................... 33

1.3.1. Artikuliacinės balsių ypatybės: eilė .......................................................... 33 1.3.2. Balsių pakilimas ir atvirumas ................................................................... 35 1.3.3. Lūpiniai ir nelūpiniai balsiai ..................................................................... 37 1.3.4. Lietuvių kalbos balsiai pasaulio kalbų balsių kontekste ............................ 37 1.3.5. Balsių trukmė .......................................................................................... 39 1.3.6. Akustinės balsių ypatybės ........................................................................ 41 1.3.7. Kintamos artikuliacijos balsyno nariai ...................................................... 43 1.3.8. Skiriamieji balsinių fonemų požymiai ...................................................... 44 1.3.9. Dvibalsiai ir dvigarsiai .............................................................................. 45

1.4. Priebalsynas ......................................................................................................... 47

1.4.1. Priebalsiai pagal tarimo būdą ................................................................... 47 1.4.2. Priebalsiai pagal tarimo vietą ................................................................... 49 1.4.3. Duslieji ir skardieji priebalsiai .................................................................. 53 1.4.4. Lietuvių kalbos priebalsiai pasaulio kalbų kontekste ................................ 54 1.4.5. Kietieji ir minkštieji priebalsiai ................................................................ 55 1.4.6. Triukšminiai ir balsingieji priebalsiai ....................................................... 57 1.4.7. Akustinės priebalsių analizės pradmenys.................................................. 59 1.4.8. Skiriamieji priebalsių požymiai ................................................................ 61

1.5. Garsai rišliojoje kalboje ........................................................................................ 63

1.5.1. Garsų sandūra ir jos tipai ......................................................................... 63 1.5.2. Priebalsių asimiliacija ............................................................................... 66 1.5.3. Balsių kiekybiniai ir kokybiniai pokyčiai ................................................. 68 1.5.4. Garsų derinimas ....................................................................................... 71

1.6. Skiemuo .............................................................................................................. 73

4

1.6.1. Skiemens tipai ......................................................................................... 73 1.6.2. Skiemens ribų nustatymas ....................................................................... 75

1.7. Prozodija.............................................................................................................. 78

1.7.1. Prozodiniai (supersegmentiniai) požymiai ir elementai ............................ 78 1.7.2. Žodžio kirtis ............................................................................................ 79 1.7.3. Priegaidė .................................................................................................. 80 1.7.4. Ritmas...................................................................................................... 82 1.7.5. Intonacija ................................................................................................. 83

II DALIS: KLAUSIMAI, UŽDUOTYS, PRATYBOS ................................................ 86

2.1. Įvadas................................................................................................................... 86

2.2. Garsinės kalbos elementų ypatybės ir jų tyrimas .................................................. 88

2.3. Balsynas ............................................................................................................... 92

2.4. Priebalsynas ....................................................................................................... 100

2.5. Garsai rišliojoje kalboje ...................................................................................... 108

2.6. Skiemuo ............................................................................................................ 110

2.7. Prozodija............................................................................................................ 112

2.8. Tarties ir transkripcijos pratybos ........................................................................ 116

PRIEDAI .................................................................................................................. 126

Priedas Nr. 1. Tarptautinė fonetinė abėcėlė ......................................................... 126

Priedas Nr. 2. Metodiniai darbo su programa PRAAT patarimai ......................... 127

Priedas Nr. 3. Laboratorinio darbo ataskaita ......................................................... 130

Rekomenduojama literatūra ...................................................................................... 132

Rodyklė .................................................................................................................... 134

5

Pratarmė

Prieš Jūsų akis naujas elektroninis vadovėlis, kuriame stengtasi sujungti į darnią

visumą lietuvių kalbos fonetiką ir fonologiją. Tikimasi, kad studijoms skirtuose

leidiniuose tarp jų neturėtų būti priešpriešos ar atotrūkio. Todėl knygoje profesionalūs

fonetikai ir fonologai ras nemažai kompromisinių sprendimų, kurie šiaip jau vengtini

fundamentiniuose mokslo darbuose (pavyzdžiui, dantinių, alveolinių, postalveolinių

priebalsių klasifikacija, ie, uo, dvigarsių ir priebalsių transkripcija ir kt.). Tokie

sprendimai priimti atsižvelgus ir į fonemų inventoriaus aprašo galimybes, fonologinių

procesų sistemiškumą, ir į besimokančiųjų galimybes per trumpą laiką perprasti lietuvių

kalbos fonetikos ir fonologijos pagrindus, išmokti transkribuoti ir transkribuotus

pavyzdžius perskaityti.

Kita vertus, vadovėlis nuo daugelio kitų lietuvių kalbos ar tarmių fonetikai ir

fonologijai skirtų darbų skiriasi tuo, kad bandoma nuosekliai taikyti Tarptautinės

fonetikos asociacijos patvirtintą tarptautinę fonetinę abėcėlę (toliau TFA). To

priežastis – pasikeitę poreikiai, kuriuos lemia glaudesnis lietuvių ir užsienio mokslininkų

bendradarbiavimas (dalyvavimas bendruose projektuose, konferencijose, darbų

publikavimas) ir aktyvesnis negimtakalbių mokymas(is) lietuvių kalbos (jie žino tik

TFA, jų gimtosios kalbos turi patvirtintą transkripciją TFA rašmenimis, todėl daug

parankiau gretinti kalbas, naudojant tą pačią sistemą). Tad vis sunkiau rasti argumentų

siekiant paaiškinti, kodėl lietuvių mokslininkai nesinaudoja visuotinai pripažįstama

TFA. Savaime suprantama, ateityje, atlikus daugiau tyrimų, gali pasirodyti, kad ne visi

bandymai buvo sėkmingi. Todėl galima neabejoti, kad transkripcija (taip pat ir kai kurių

garsų ar kitų garsinės kalbos vienetų klasifikacija, apibūdinimas, interpretacija) bus

peržiūrima, koreguojama ir tikslinama. Elektroninė versija – tuo požiūriu labai parankus

publikavimo metodas.

Leidinys skirtas filologijos programų studentams, pirmiausia būsimiesiems

lituanistams. Vadovėlyje remiamasi ne tik klasikinės, bet generatyvinės fonologijos

principais, ypač aiškinant diferencinius požymius (jau nebebraižomi fonemų medžiai,

greta binarinių požymių atsirado ir vienanarių požymių) ir nagrinėjant prozodiją

(autosegmentinė, metrinė fonologija ir kt.). Kol kas susilaikyta nuo požymių geometrijos

ir optimalumo teorijos aptarimo, nes labai trūksta bent parengiamųjų mokslinių lietuvių

kalbos tyrimų.

6

Vadovėlį sudaro dvi pagrindinės dalys: pirmojoje aiškinami teoriniai fonetikos ir

fonologijos dalykai (garsų ir garsinės kalbos vienetų klasifikacija, TFA pritaikymo

lietuvių kalbai principai, tarties normos ir kt.), antrojoje pateikiami kartojimo klausimai

ir praktinės užduotys. Taip pasielgta dėl labai pragmatiškos priežasties: studentai turi

daug mobiliųjų įrenginių, kuriais naudodamiesi gali skaityti mokomąją literatūrą, bet

praktines užduotis rekomenduojama atlikti raštu. Tad studentai galės studijuoti

pirmosios dalies elektroninę versiją, o pratyboms spausdinti antrąją dalį. Pastarojoje

dalyje be įvairių klausimų, užduočių rasite ir Tarptautinės fonetikos asociacijos darbuose

plačiai naudojamą Ezopo pasakėčią Šiaurys ir Saulė, kuria iliustruojamas TFA rašmenų

naudojimas įvairioms pasaulio kalboms bei atliekami kai kurie kalbų tipologijos tyrimai.

Antrojoje dalyje viena iš praktinių užduočių – laboratoriniai darbai. Tai trumpa pažintis

su viena iš populiariausių garsų analizės programų – PRAAT.

Su transkripcija supažindinama nuosekliai, todėl iš pradžių pateikiami tik pavieniai

transkribuoti garsai (balsiai, priebalsiai), vėliau, susipažinus su visais transkripcijos

rašmenimis, diakritikais, – ir žodžiai. Tačiau išvengti dar nepaaiškintų transkripcijos

simbolių ne visada įmanoma, todėl reikalui esant rašmenis ir diakritikus galima

pasitikslinti vadovėlio pradžioje pateiktame sutartinių ženklų sąraše ir 1 lentelėje.

Vadovėlyje pasirinkti tradiciniais tapę bendrinės kalbos, bendrinės tarties terminai

(ne standartinė kalba, standartinė tartis, kurie kol kas dar neturi vartosenos tradicijos).

Tai sunorminta, standartizuota, daugelyje sferų vartojama, visiems kalbos vartotojams

bendra kalbos atmaina.

Lietuvių kalbotyroje varijuoja terminų šnekamoji kalba, šneka vartosena

(įvardijama ir privati buitinė kalba, ir garsinė kalba), todėl vadovėlyje jų vengiama.

Pasirinkti garsinės ir sakytinės kalbos terminai, kurie čia vartojami sinonimiškai.

Knyga rengta taip, kad būtų galima justi sąsają su dabartiniais užsienio fonetikų ir

fonologų darbais ir neprarasti ryšio su fundamentiniais lietuvių mokslininkų Akademiko

Alekso Girdenio ir Profesoriaus Antano Pakerio darbais, padėjusiais tvirtus lietuvių

fonologijos ir fonetikos pamatus. Vadovėlis rašytas 2016 metais – kaip padėka

Akademikui Aleksui Girdeniui už „Fonologijos“ vadovėlį (išleistą prieš 35 metus –

1981 m.) ir Profesoriui Antanui Pakeriui už „Lietuvių bendrinės kalbos fonetikos“

vadovėlį (išleistą prieš 30 metų, pirmasis leidimas – 1986 m.). Belieka kukliai tikėtis,

kad nenuvyliau savo Mokytojų, o jų idėjos, darbai ir meilė gimtajai kalbai pasieks ir

mano mokinius.

7

Išskirtinė padėka Profesoriui Antanui Pakeriui. Labai džiaugiuosi, kad Profesorius

palankiai vertino rankraštį, padėjo apsispręsti dėl kai kurių diskusinių dalykų ir padrąsino

išleisti vadovėlį. Man buvo neįkainojama patirtis bendrauti su Profesoriumi rašant šią

knygą ir atliekant parengiamuosius jos darbus.

Už pagalbą tvarkant vaizdinę medžiagą dėkoju dr. Sigitai Dereškevičiūtei ir Tomui

Kazlauskui. Dėkoju kolegėms Reginai Sabonytei ir Aistei Zigmantaitei, akylai

skaičiusioms rankraštį. Už vertingas pastabas ir geranoriškus patarimus nuoširdus ačiū

gausiam recenzentų būriui: puikiems jaunosios kartos fonetikams, balsių, priebalsių ir

prozodijos tyrėjams: dr. Jurgitai Jaroslavienei, dr. Astai Leskauskaitei, dr. Evaldui

Švageriui. Daugelį kalbos akustikos pinklių išpainioti padėjo prof. dr. Rytis

Ambrazevičius. Dėkoju prof. dr. Daliai Pakalniškienei už taiklius pastebėjimus ir

padrąsinimą. Ačiū kolegoms iš Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetų, skyrusiems

laiko vadovėliui. Už pagalbą rengiant vadovėlį leidybai dėkoju Vytauto Didžiojo

universiteto Leidybos ir mokslinės komunikacijos skyriaus darbuotojoms dr. Renatai

Endzelytei ir Irenai Sabaliauskaitei.

8

Sutartiniai ženklai

C priebalsis

Cd galinė skiemens priebalsių grupė

H aukštas tonas

L žemas tonas

O pradinė skiemens priebalsių grupė

R a) priebalsiai l, m, n, r, v, j; b) rimo grupė

S pučiamieji priebalsiai (s, z, š, ž, x, h, f)

T sprogstamieji priebalsiai ir afrikatos (p, b, t, d, k, g, c, č, dz, dž)

V balsis

σ skiemuo

/ / fonologiškai transkribuota medžiaga

[ ] a) fonetiškai transkribuota medžiaga; b) vienanaris skiriamasis

(diferencinis) požymis

[ ± ] dvinaris (binarinis) skiriamasis požymis

— pozicija, kurią užima aptariamas vienetas

/ a) frazės ribos; b) „kai yra vartojamas“

// frazės, pasakymo ribos

{ } „arba“

# žodžio pradžios ir pabaigos ženklas

' TFA pagrindinis kirtis

ˌ TFA šalutinis kirtis

1' TFA tvirtapradė priegaidė

2' TFA tvirtagalė priegaidė

ː TFA ilgumas

ˑ TFA pusilgumas

̟ TFA papriešakėjęs garsas

ʲ TFA minkštasis priebalsis

. TFA skiemens riba hiato atveju

→ a) progresinė garsų sąveika; b) „tampa, pasikeičia į, realizuojama“

← regresinė garsų sąveika

9

I DALIS: FONETIKA IR FONOLOGIJA

1.1. Įvadas

Pažintį su lietuvių kalbos fonetikos ir fonologijos ypatumais pradėsime nuo bendrųjų dalykų. Išsiaiškinsime: koks santykis tarp žodžio reikšmės ir išraiškos, kaip vyksta kalbėjimas ir kalbos supratimas, kas sudaro garsinę kalbą, kuo skiriasi fonetika nuo fonologijos, kodėl garsinė kalba ir raštas nesutampa.

1.1.1. Reikšmė ir išraiška

§1. Kalba yra viena iš svarbiausių socialinių žmogaus veiklų. Ji atlieka daug

funkcijų, vis dėlto viena funkcija – dalytis informacija – yra pagrindinė. Toji informacija

gali būti įvairi: pašnekovui ar skaitytojui norime pranešti naujienas, papasakoti rūpesčius,

pasidalyti patirtimi, pasidžiaugti atradimais, o galbūt pageidaujame atskleisti savo

nuotaiką, jauseną, pateikti kalbamos situacijos ar pašnekovo vertinimą. Tad pašnekovui

ar skaitytojui siunčiame pranešimą, kuriame įvairiais būdais koduojame informaciją.

Vadinasi, mūsų pranešimas yra dvisluoksnis, jį sudaro turinys ir forma.

Turinys – tai informacija, kuria norime pasidalyti (reikšmė), o forma,

arba turinio išraiška, – materialus tos informacijos įkūnijimas (rašmenys,

garsai ir kt. elementai). Pavyzdžiui, žodžiu stalas pavadiname tam tikrą baldą (tai šio

žodžio turinys, reikšmė), o raidžių ar garsų junginys s-t-ã-l-a-s yra turinio, reikšmės

išraiška.

Ilgai ginčytasi (ir dabar dar pasigirsta įvairių nuomonių), ar ryšys tarp kalbos

ženklų turinio ir išraiškos yra motyvuotas, prigimtinis, ar yra sąsajų tarp to daikto, kurį

įvardijame, ir žodžio.

Nemotyvuoto ryšio šalininkai teigia, kad tarp daikto ir žodžio nėra jokio

semantinio (reikšmės) ryšio, tai mūsų susitarimo reikalas daiktą įvardyti būtent tuo

žodžiu, ir pateikia tokių argumentų:

• nors žodžiai kalbose reiškia tą patį, bet jie turi skirtingą išraišką,

pavyzdžiui, jau minėtas stalas anglų vadinamas table, vokiečių – Tisch;

• net ir toje pačioje kalboje yra žodžių, turinčių vienodą išraišką, bet

skirtingą reikšmę, pavyzdžiui, akis yra regėjimo organas, mezginio kilpa,

bulvės duobutė, žiedo pagražinimas;

10

• ir, atvirkščiai, yra žodžių, turinčių tą pačią reikšmę, bet skirtingą išraišką,

pavyzdžiui, suliesėti, sulysti, sumenkti, sublogti, sudžiūti;

Motyvuoto ryšio šalininkai kaip įrodymus dažnai mini garsų pamėgdžiojimus,

bando ieškoti sąsajų tarp garsų ypatybių ir jų keliamų psichoakustinių asociacijų. Deja,

garsažodžiai kalbose užima tik nedidelę dalį žodyno, be to, jie kalbose gali skirtis

(pavyzdžiui, šuns lojimą lietuviai imituoja au-au, anglai woof-woof, ruff-ruff, japonai

wan-wan ir t. t.). Vadinamasis garsų simbolizmas labai įdomi sritis, bet kol kas dažniau

remiamasi tik subjektyviais pastebėjimais.

1.1.2. Kalbėjimas ir garsinės kalbos vienetai

§2. Rašytinėje kalboje informaciją fiksuojame rašmenimis (raidėmis, hieroglifais,

įvairiais sutartiniais simboliais). Garsinėje kalboje informaciją perduodame garsų srautu,

dažnai turinčiu dar ir papildomų ypatumų, kurie rodo garsinių junginių ribas, padeda

išryškinti svarbesnius informacijos srauto vienetus ir kt. Be to, garsinę kalbą dažnai lydi

ir kūno signalai (mimika, kūno judesiai, laikysena ir kt.).

Kaip vyksta kalbėjimas ir kalbos supratimas?

1 pav. Kalbėjimas

1. Pirmiausia kalbėtojo smegenyse sugeneruojama ir užkoduojama

informacija, kurią jis nori pasakyti pašnekovui (žr. 1 pav.).

11

Smegenys perduoda nervinius impulsus (komandas) kvėpavimo

organams ir kalbos padargams, kurie turi užimti tam tikrą padėtį ir

reikiamai judėti.

2. Kalbos padargai juda ir sukelia oro vibraciją (garso bangas).

3. Garso bangos sklinda oru ir pasiekia pašnekovo ausį.

4. Pasiekusios ausis garso bangos suvirpina klausos organus.

5. Iš ausų nerviniai impulsai keliauja į klausytojo smegenis. Čia jie

atkoduojami.

§3. Kalbėjimas nėra monotoniškas. Jam būdinga tam tikra prasminė ir ritminė

sąranga. Visą rišlios garsinės kalbos srautą, kai kada dar vadinamą pasakymu (angl.

utterance), kalbėtojas skaido į mažesnius vienetus – frazes (angl. phrase). Toks

skaidymas reikalingas ir kalbėtojui, ir klausytojui. Kalbėtojas fiziškai priverstas daryti

pauzes, kad galėtų įkvėpti oro, kurio reikia garso bangoms suformuoti. Klausytojas gali

priimti ir tinkamai apdoroti (atkoduoti) informaciją, kai ji dozuojama.

Frazės susideda iš žodžių ir yra įrėminamos pauzių bei gaubiamos tam tikros

intonacijos. Intonacija (angl. intonation) – specifinis, tik frazei būdingas požymis, kuris

gali skirti iš tų pačių žodžių sudarytas frazes. Intonaciją paprastai suvokiame kaip balso

aukščio, tono (angl. pitch) kaitą, pavyzdžiui, Brolis parėjo. (balso aukštis, tonas leidžiasi);

Brolis parėjo? (balso aukštis, tonas kyla).

Idealiu atveju garsinės informacijos srautas į frazes skaidomas remiantis žodžių

gramatiniais ir semantiniais (reikšmės) ryšiais. Panagrinėkime Juozo Apučio sakinį. Jį

bus lengviau perskaityti ir klausytojui suprasti, jei suskaidysime į semantinius-

intonacinius fragmentus – frazes (galimos ribos pažymėtos simboliu „/“):

Jo mintis: / gera, / labai gera, / kad jis pagaliau / iš tikrųjų nemažai padarė, /

kad jam ne gėda / dabar taip pasakyti gatvei, / ir tiktai liūdna, / kad toks

sutrūkinėjęs, / toks neaiškus, / o dažnai ir beprasmis / judėjimas šita gatve!..

Vienas žodis, kurį kalbėtojas laiko svarbiausiu frazėje, gali būti ištariamas stipriau,

pabrėžiamas. Tas žodis turi loginį frazės kirtį (angl. phrasal stress). Pavyzdžiui,

nagrinėtame sakinyje galimą loginį kirtį turintys žodžiai paryškinti:

Jo mintis: / gera, / labai gera, / kad jis pagaliau / iš tikrųjų nemažai padarė,

/ kad jam ne gėda / dabar taip pasakyti gatvei, / ir tiktai liūdna, / kad toks

sutrūkinėjęs, / toks neaiškus, / o dažnai ir beprasmis / judėjimas šita gatve!..

12

Žodžiai garsinėje kalboje ne visada sutampa su įprastais, žodynuose teikiamais

žodžiais (dar vadinamosiomis leksemomis). Analizuodami garsinę kalbą fonetiniu ir

fonologiniu žodžiu laikome kiekvieną formą ir netgi savarankiškus žodžius su

prišlijusiais bekirčiais žodžiais, pavyzdžiui, namas, namo, į namus, namų link. Žodžių

šlijimas labai priklauso nuo kalbėjimo tempo: greičiau kalbant daugiau žodžių gali

prišlyti, lėčiau kalbant net ir vienskiemeniai žodžiai gali išsaugoti savarankišką kirtį.

Mūsų nagrinėtame sakinyje kirčio gali netekti šie žodžiai (prišlijęs žodis jungiamas prie

savarankiško tokiu simboliu „‿“):

Jõ mint s: / gẽra, / laba gẽra, / kad‿j s pagaliaũ / iš‿tikr jų nemaža padãrė, /

kad‿jám ne‿g da / daba ta p pasakýti gãtvei, / ir‿tikta li dna, / kad‿tóks

sutrūkin jęs, / tóks neáiškus, / o‿dažna ir‿beprãsmis / judė́jimas šità gatvè!..

Žodis susideda iš vieno ar daugiau skiemenų (angl. syllable), kuriuos į darnią

visumą jungia kirtis (kaip intonacija ar frazės kirtis jungia žodžius į frazę). Apibrėžti

skiemenį ir nurodyti jo ribas nelengva, nors visi galime pasakyti, kiek skiemenų turi

vienas ar kitas žodis. Taip yra dėl to, kad skiemuo neturi savarankiškos reikšmės

(turinio), jis sudarytas iš garsų ir yra vienas iš kalbos ritmo elementų (kai kuriose kalbose

jis svarbiausias ritmo generatorius).

Kaip jau minėta, daugelyje kalbų žodžiui būdingas kirtis (angl. stress, lexical

stress) – vieno skiemens pabrėžimas, išryškinimas kitų to žodžio skiemenų atžvilgiu,

žodžio akcentinė viršūnė, pavyzdžiui, einù (jei skiemenis pažymėsime „–“, turėsime tokį

šio žodžio akcentinį kontūrą: _–), gyv nimas (_–_ _).

Kai kuriose kalbose (pavyzdžiui, lietuvių, latvių, danų, švedų, norvegų, serbų-

kroatų) su kirčiu yra susijęs ir kitas prozodinis elementas – priegaidė (anglų kalba

parašytuose darbuose terminai įvairuoja: pitch-accent, syllable intonation, tonal word

accent). Tai kirčiuoto skiemens tarimo kaita, arba moduliacija, padedanti skirti vienodos

garsinės struktūros žodžius ir formas, pavyzdžiui, šáuk – šaũk, téisė – te sė. Panašus

reiškinys yra ir tonai (angl. tone, jie būdingi kinų, vietnamiečių, tajų ir kai kurioms

kitoms Azijos, Afrikos, Amerikos indėnų kalboms). Tai skiemens, morfemos

(mažiausios reikšminės žodžio dalies, pavyzdžiui, šaknies, galūnės) ar žodžio tarimo

moduliacija. Tonai, skirtingai nei priegaidės, nesusiję su kirčiu, o daugelis tų kalbų net

neturi kirčio. Tonai ir priegaidės skiria kitais fonetiniais požymiais vienodus žodžius,

taigi jų funkcija ta pati.

13

Garsai į grupes jungiami ne chaotiškai, o pagal konkrečiai kalbai būdingus

dėsningumus, pavyzdžiui, lietuvių kalboje žodžio pradžioje gali būti iki trijų priebalsių

(skristi, sprogti ir kt.), suomių kalboje neskoliniuose tik vienas priebalsis. Šiuos

dėsningumus nagrinėja fonologijos atšaka fonotaktika (angl. phonotactics), plačiau apie

tai žr. §38. Be to, garsai ir fonetiniai elementai sudaro ritmines grupes. Tokio

grupavimo pagrindas kalbose gali skirtis, bet jo tikslas vienas – skaidyti garsinės kalbos

srautą į tam tikras ritmo atkarpas ir suteikti kalbai ritmiškumo, reikalingo ir kalbėjimui,

ir kalbos suvokimui (plačiau apie tai žr. §42).

intonacija

prozodiniai elementai

kirtis+priegaidė kirtis+priegaidė

garsai b r o l i s

pau

zė

p a r ė j o

skiemenys bro lis pa rė jo segmentiniai

elementai

žodžiai brolis parėjo

frazė brolis parėjo

2 pav. Garsinės kalbos vienetai

Žodžiai, skiemenys, garsai kalboje lyg segmentai, nareliai sukimba ir išsidėsto

vienoje linijoje vienas paskui kitą (žr. 2 pav.), todėl jie vadinami segmentiniais

elementais (angl. segmental unit). Intonacija, kirtis, priegaidės, tonai yra

nesavarankiški, jie tarsi sulydo minėtus segmentus į darnią visumą ir vadinami graikišku

terminu prozodiniai elementai (angl. prosodic unit) arba lotynišku terminu

supersegmentiniai elementai (angl. supersegmental unit) (apie juos plačiau §39–43).

1.1.3. Fonetika ir fonologija

§4. Garsinės kalbos vienetų ypatybes tiria fonetika (angl. phonetics) ir fonologija

(angl. phonology). Tai dvi kalbos mokslo šakos, kurių objektas tas pats (tą liudija ir jų

pavadinimų kilmė: gr. phōnēma „garsas, balsas“), bet skiriasi tikslas ir metodai.

Išsiaiškinkime jų skirtumus.

Visi garsinės kalbos reiškiniai gali būti tiriami dviem aspektais:

14

• artikuliaciniu aspektu, arba artikuliacinė fonetika (angl. articulatory

phonetics), tiriama kalbos padargų veikla, tariant garsus;

• akustiniu aspektu, arba akustinė fonetika (angl. acoustic phonetics),

tiriama kalbos padargų sukelti oro bangų virpesiai (akustinė fonetika) ir

tų virpesių suvokimas (psichoakustinė fonetika).

Artikuliacinė ir akustinė fonetika (arba tiesiog fonetika) tiria garsų

sukūrimo, perdavimo, priėmimo principus, visus garsinės kalbos elementų

požymius. Pagrindinis fonetikos vienetas – garsas (angl. sound), pavyzdžiui, [a]

(jis rašomas laužtiniuose skliaustuose). Fonetika labai plačiai remiasi kitų mokslų

metodais, priemonėmis: anatomijos, fiziologijos, akustikos. Todėl ji neretai laikoma

tarpine disciplina tarp gamtos ir humanitarinių mokslų.

Fonetikos pradininką ar pradininkus įvardyti sunku, nes žmonės jau seniai domisi

garsų tarimo ypatumais. Žinių apie garsus pateikiama ir apie IV–VI a. pr. Kr. rašytoje

sanskrito gramatikoje (vadinamojoje Pāṇini gramatikoje). Moderniosios fonetikos

pradininkais galima laikyti britų mokslininkus Henrį Sweetą (1877 m. išleidusį pirmąjį

išsamų fonetikos vadovėlį Handbook of Phonetics), Danielį Jonesą (susipažinsime su jo

kardinalinių balsių schema, tapusia pasaulio kalbų balsių aprašų ir Tarptautinės fonetinės

abėcėlės pamatu) ir prancūzą Paulį Passy (vieną iš Tarptautinės fonetikos asociacijos

įkūrėjų ir Tarptautinės fonetinės abėcėlės iniciatorių ir rengėjų). Dabartiniams garsų

tyrimams didžiausią įtaką turėjo Peteris Ladefogedas. Iš lietuvių fonetikų minėtini

Elzbieta Mikalauskaitė, Valerija Vaitkevičiūtė, Antanas Pakerys ir Aleksas Girdenis.

Kalbos garsai turi dvejopo pobūdžio ypatybių. Vienos ypatybės nekeičia žodžio

reikšmės ir jų kalbos vartotojai tarsi negirdi, nors garsų analizės programos fiksuoja,

pavyzdžiui, lietuvių kalbos veiksmažodyje sãkė priebalsį s galime ištarti ir kiek ilgesnį,

bet visi supras, kad tai tas pats žodis sãkė.

Kitos ypatybės kalbos vartotojams svarbios, nes nuo jų priklauso žodžio reikšmė,

pavyzdžiui, žodžiai geriù ir gerù skiriasi tik vienu požymiu – antrojo priebalsio

minkštumu, bet į jį mūsų klausa reaguoja. Tokios ypatybės kalbininkų vadinamos

skiriamosiomis (diferencinėmis) ir būtent jas siekiama fiksuoti rašte. Skiriamosios

ypatybės priklauso nuo konkrečios kalbos fonologinės sistemos, pavyzdžiui, balsių

ilgumas ir įtemptumas lietuvių kalboje yra skiriamoji ypatybė (plg. r to ir rýto), o kai

kuriose slavų ar germanų kalbose šis požymis tiesiogiai priklauso nuo kirčio (pavyzdžiui,

15

rusų cтол ['stoːl] liet. stalas – rusų cтолa [stʌ'laː] liet. stalo, kur nekirčiuotas o tariamas

trumpai ir virsta a).

Iš visų ypatybių, kurias gali fiksuoti garsų analizės programos ar kitokie prietaisai,

atsirenkamos tik tos, kurios aktualios konkrečiai kalbai, t. y. skiriamosios toje kalboje.

Šias ypatybes tiria fonologija.

Fonologijos objektas – tie garsų santykiai ir požymiai, kurie skiria vienus

turinio plano elementus nuo kitų. Taigi fonologija domisi garsinių elementų

funkcijomis. Fonologijos svarbiausias vienetas – fonema (angl. phoneme),

pavyzdžiui, /a/ – mažiausias kalbos vienetas, skiriantis žodžius (rašomas tarp

pasvirųjų brūkšnių). Į fonemos sąvoką įeina tik skiriamieji požymiai (diferenciniai,

distinktyviniai, turintys įtakos žymint kokią nors reikšmę, angl. distinctive features),

kurie kalbose, kaip jau minėta, gali skirtis ir kiekvienai kalbai nustatomi atskirai. Taigi

fonema – abstraktus vienetas, kalbėjimo akte realizuojamas kaip konkretus

garsas, ją sudaro skiriamųjų požymių visuma. Fonologija visada remiasi fonetika,

todėl ir skiriamieji požymiai aprašomi fonetikos (dažniau artikuliacinės fonetikos)

terminais, pavyzdžiui, sprogstamasis priebalsis, priešakinis balsis.

Klasikinės fonologijos pradininkais ir pagrindėjais laikomi Nikolajus Trubeckojus

ir Romanas Jakobsonas. Vėlesnės fonologijos krypties – generatyvinės fonologijos –

kūrėjai buvo Noamas Chomskis ir Morrisas Halle. Ši kryptis turėjo nemažą įtaką

naujoms fonologijos srovėms atsirasti (metrinei, autosegmentinei fonologijai,

optimalumo teorijai ir kt.). Iš lietuvių fonologų žymiausias Aleksas Girdenis.

Garsai paprastai netariami izoliuoti, jie, kaip jau žinote, įeina į didesnius vienetus.

Gretimų garsų ir prozodinių elementų (kirčio, priegaidės, intonacijos) įtaka gali būti

tokia ryški, kad garsas įgyja naujų požymių, pavyzdžiui, nãmas priebalsis n tariamas

liežuviui liečiant priešakinius dantis, o lañkas – liežuvio užpakalinė dalis pakyla prie

gomurio. Ar šiuos du garsus derėtų laikyti skirtingomis fonemomis? Lietuvių fonologai

atsakys, kad ne. Lietuvių kalboje nėra žodžių, kurių reikšmę skirtų dantinis ir gomurinis

n. Priebalsio n ypatybes antrajame žodyje lañkas lemia tolesnis garsas ir šiuo atveju

negalime laisvai pasirinkti, kurį garsą vartoti.

Jeigu garso ypatybė tiesiogiai priklauso nuo jo pozicijos žodyje, nuo

kirčio, tai turime ne savarankiškas fonemas, o jų variantus, kurie dar

vadinami alofonais (angl. allophone). Taigi mūsų aptariamu atveju turime vieną

16

fonemą /n/, kuri kalboje realizuojama dviem skirtingais garsais [n] ir [ŋ] (plačiau apie

fonemų ir alofonų nustatymo metodiką žr. §12).

Fonemų variantų atsiranda ne tik dėl gretimų garsų ar prozodinių vienetų įtakos.

Variantiškumas susijęs ir su individualiais kalbėtojo ypatumais (kalbėjimo tempu, balso

aukščiu), socialiniais aspektais (moterų, vaikų, vyrų tartis), regioniniais tarties

skirtumais, negimtakalbių akcentu. Taigi fonemų variantai reikalingi tam, kad būtų

išgirst ir suprast visi minėtų grupių atstovai.

1.1.4. Garsinė ir rašytinė kalba, transkripcija

§5. Pradedant garsinės kalbos analizę reikia aptarti, kodėl raštas ir garsinė kalba ne

visada sutampa – ne viską, kas parašyta, balsu perskaitome, ir ne viską užrašome, ką

balsu tariame.

Kalba turi dvi raiškos formas: rašytinę (užrašytas tekstas) ir sakytinę (garsinę,

balsu pasakytą). Vadinasi, kalba turi ir du inventorius: vienas rašytinei raiškai, kitas

sakytinei. Visos kurios nors kalbos rašto raidės sudaro tos kalbos raidyną, arba abėcėlę

(angl. alphabet), visi kalbos garsai – garsyną (angl. sound system). Įprastinėje rašyboje

raidėmis stengiamasi žymėti ne konkrečius garsus, o fonemas, nes svarbu fiksuoti tik

skiriamuosius požymius. Fonetinės ypatybės, priklausančios nuo gretimų garsų,

pozicijos žodyje ar kirčio, priegaidės, t. y. alofonai, rašte rečiau fiksuojamos.

Lietuvių kalbos raidyną sudaro 32 raidės, garsyną – 56 garsai. Raidžių kiekis

raidyne ir garsų garsyne skiriasi, nes ne visada parašytame žodyje yra tiek raidžių, kiek

turime ištarti garsų ir ne visada ta pati fonema vienodai žymima. Reikia įsidėmėti ir tai,

kad nesutampa ir garsų bei fonemų kiekis.

• Kai kurie garsai žymimi dviem raidėmis. Tai priebalsiai dz, dž, ch,

pavyzdžiui, dz kas, džiov na, chòras.

• Tas pats garsas gali būti užrašomas skirtingomis raidėmis, pavyzdžiui,

raidės ū ir ų žymi ilgąjį balsį žodžiuose p sti ir sk sti (seniau šių garsų

tarimas skyrėsi).

• Ta pati raidė gali žymėti skirtingą garsą, pavyzdžiui, žodyje geriù antrasis

priebalsis minkštasis, o žodyje gerù – kietasis, bet juos abu užrašome ta

pačia raide r. Kitas pavyzdys: jis mès kamuolį ir mẽs pirkome kamuolį, kur

17

balsis žodžiuose mès ir mẽs yra skirtingos trukmės, bet užrašomas

vienodai.

• Raidė i ne visada žymi garsą. Kai kuriuose žodžiuose ji rodo priebalsio

minkštumą, pavyzdžiui, kẽlio, važiãvo.

Balsas yra universaliausia ir natūraliausia informacijos perdavimo priemonė. Nėra

bendruomenės, kuri neturėtų sakytinės (garsinės) kalbos, bet vis dar yra bendruomenių,

kurios neturi rašto ar nemoka skaityti. Taigi garsas yra neabejotinai pirminė kalbos forma

ir ja savo laiku rėmėsi visų kalbų raštas. Tačiau garsinė kalba nėra statiška, ji nuolat kinta,

įvairuoja dėl dialektų ir sociolektų. Raštas yra sutartinis dalykas, jis suprantamas visai ta

kalba kalbančiai bendruomenei ir gali šimtmečiais nekisti. Vadinasi, kuo rašybos sistema

senesnė, tuo ji labiau nutolusi nuo fonologinės sistemos, pavyzdžiui, anglų, prancūzų

kalbų raštas formavosi beveik nuo X a., todėl rašyba labai skiriasi nuo tarimo. Dar

sudėtingesnis rašto ir garsinės kalbos santykis tose kalbose, kurios naudoja nefonografinį

raštą, pavyzdžiui, kinų hieroglifai žymi žodžius, sąvokas, tarimo jie neatspindi.

Lietuvių kalbos rašyba pradėjo formuotis gana vėlai (tik XVI a. antrojoje pusėje).

Dabartinė bendrinės kalbos rašyba siekia vos šimtmetį. Todėl ji neblogai atspindi tarimą,

bet skirtumų esama. Taip yra dėl to, kad rašyba remiasi trimis principais:

• fonologiniu (dažnai vadinamas ir fonetiniu): rašoma taip, kaip tariama,

rašte skirtingas fonemas stengiamasi užrašyti skirtingais rašmenimis,

pavyzdžiui, pùs ir p s;

• morfeminiu: tos pačios morfemos (mažiausios reikšminės žodžio dalys:

šaknis, priesaga, galūnė, priešdėlis) užrašomos vienodai, nors jos gali būti

skirtingai tariamos, pavyzdžiui, dẽga ir dègti turime tą pačią šaknį deg- ir

rašyboje tai norime parodyti, nors antrajame žodyje tariamas priebalsis k;

• tradiciniu, arba istoriniu: kai kurių rašmenų vartojimas ar nevartojimas

paaiškinamas tradicija ar kalbos istorijos dalykais, pavyzdžiui, minkštumo

ženklelis rašomas ten, kur anksčiau buvo tariamas priebalsis j; nosinėmis

balsėmis ą, ę, į, ų žymime balsius, atsiradusius iš mišriųjų dvigarsių an, en,

in, un.

§6. Norėdami tiksliai pažymėti visus garsų požymius, kuriuos skiria klausa, turime

tekstą ar žodį transkribuoti (angl. transcribe), t. y. jį perrašyti tam tikrais sutartiniais

rašmenimis ir simboliais, pastarieji dar vadinami diakritikais (angl. diacritic).

18

Transkripcijoje (angl. transcription) taip pat ne visi požymiai gali būti atspindėti,

dažnai tai priklauso nuo jos detalumo, tikslo, pobūdžio. Pavyzdžiui, fonetiškai

transkribuojant (fonetinė transkripcija, angl. phonetic transcription, dar vadinama ir

angl. narrow transcription) stengiamasi fiksuoti kuo daugiau garso fonetinių ypatybių

(taip transkribuotas tekstas pateikiamas laužtiniuose skliausteliuose […]). Fonologiškai

transkribuojant (fonologinė transkripcija, angl. phonemic transcription, dar vadinama

ir angl. broad transcription) atmetami tie požymiai, kurie priklauso nuo pozicijos ir

nustatomi pagal bendrąsias taisykles (rašomi pasvirieji brūkšneliai /…/).

Lietuvių kalbininkai dar gana dažnai naudoja adaptuotą lietuvių kalbai vadinamąją

Kopenhagos transkripciją (toliau KT, 1925 m. priimtą ten vykusioje konferencijoje).

Šioje transkripcijoje vartojama nemažai lotyniškosios abėcėlės raidžių ir sutartinių

diakritikų. Pastaraisiais žymima: balsių ilgumas – [a·], trumpieji balsiai atskiro ženklo

neturi, kartais jie gali būti žymimi [ ]; priebalsių minkštumas – [l’], priebalsių kietumas

atskirais ženklais nežymimas. Vartojami įprasti kirčio ženklai: kairinis „`“, dešininis „´“,

riestinis „~“ (jie būtini transkribuojant žodį ar tekstą). Kai kurie lietuvių kalbos garsai

žymimi kitokiais rašmenimis, nei įprasta rašytiniame tekste, pavyzdžiui, [æ] žymi

atviresne burna tariamą e; [ɔ] – tarptautiniuose žodžiuose vartojamą o; [ ·] – raide ė

užrašomą garsą; [x] – dviraidžiu ch užrašomą garsą.

Pasaulio lingvistai ir kalbos praktikai dažniau naudojasi tarptautine fonetine

abėcėle (toliau TFA, angl. IPA – International Phonetic Alphabet, plačiau žr.

https://www.internationalphoneticassociation.org/content/ipa-chart). Atkreipkite

dėmesį į tai, kad šioje abėcėlėje (kaip ir KT) žymimi garsai, ne fonemos. Taigi ją sudarant

orientuotasi į fonetinius garsų skirtumus. Kas kalboje atlieka skiriamąją funkciją ir yra

fonemos, o kas tik alofonai, kiekvienos kalbos mokslininkai nustato atskirai.

TFA sudaryta remiantis anglų kalba ir jos tikslas buvo palengvinti skaitymo balsu

mokymą(si). Pirmą kartą TFA buvo paskelbta 1888 m., vėliau daugelį kartų peržiūrėta,

tobulinta, pildyta ir dabar, be lotyniškų ir graikiškų raidžių, turi nemažai ir visai naujų

simbolių (žr. 1 priedą). Diakritikais žymimi įvairūs garsų požymiai: balsių ilgumas – [aː],

priebalsių minkštumas – [lʲ], dantinis priebalsis (liežuvio galiukas liečia priešakinius

dantis) – [d̪]. Nemažai lietuvių kalbos garsų šia abėcėle užrašomi kitokiais rašmenimis,

daugelis jų pateikta 1 lentelėje, kurioje TFA simboliai yra tokie, kokius siūloma vartoti

šiame vadovėlyje (plačiau simboliai ir jų pasirinkimas komentuojamas tolesniuose

vadovėlio skyriuose).

https://www.internationalphoneticassociation.org/content/ipa-chart

19

1 lentelė. Lietuvių kalbos raidynas ir garsynas

Raidė, dvirai-dis

Raidės pavadi-nimas

Fonema (garsas) Raidė, dvirai-dis

Raidės pavadi-nimas

Fonema (garsas)

KT TFA KT TFA

A a a a˙ a ɑː ɐ J j jot j j

Ą ą a nosinė a˙ ɑː K k ka k k’ k kʲ

B b bė b b’ b bʲ L l el l l’ l lʲ

C c cė c c’ t͡s t͡sʲ M m em m m’ m mʲ

Ch ch cha x x’ x xʲ N n en n n’ n nʲ (ŋ ŋʲ)

Č č čė č č’ t͡ʃ t͡ʃʲ O o o o˙ ɔ oː ɔ

D d dė d d’ d dʲ P p pė p p’ p pʲ

Dz dz dzė dz dz’ d͡z d͡zʲ R r er r r’ r rʲ

Dž dž džė dž dž’ d͡ʒ d͡ʒʲ S s es s s’ s sʲ

E e e æ˙ e æː ɛ Š š eš š š’ ʃ ʃʲ

Ę ę e nosinė æ˙ æː T t tė t t’ t tʲ

Ė ė ė ˙ eː U u u u ʊ

F f ef f f’ f fʲ Ų ų u nosinė u˙ uː

G g gė g g’ g gʲ Ū ū u ilgoji u˙ uː

H h ha h h’ ɣ ɣʲ V v vė v v’ ʋ ʋʲ

I i i i ɪ Z z zė z z’ z zʲ

Į į i nosinė i˙ iː Ž ž žė ž ž’ ʒ ʒʲ

Y y i ilgoji i˙ iː

TFA nenaudojami įprasti kirčio ženklai. Pagrindinis kirtis žymimas „'“, šalutinis

„ˌ“. Lietuvių kalbai to neužtenka, nes lietuvių kalbos ilgieji kirčiuoti skiemenys tariami

dvejopai (plg. táiko – ta so). Transkribuodami TFA simboliais kirčiuotus trumpuosius

skiemenis žymėsime „'“, tvirtapradžius – „1'“, tvirtagalius – „2'“. Kitokį (bent jau

tarminiams duomenims) priegaidžių žymėjimą siūlo Rima Bakšienė ir Agnė Čepaitienė

(2017).

Abiejose transkripcijose žodis, garsas rašomas laužtiniuose skliausteliuose,

nerašomos didžiosios raidės ir įprasti skyrybos ženklai. Pasakymų ir frazių ribos žymimos

atitinkamai „//“ ir „/“. Vienskiemeniai (kai kada ir daugiaskiemeniai) nekirčiuoti

žodžiai, netekę kirčio ir prišliję prie kirčiuotų žodžių, žymimi „‿“, pavyzdžiui, iš nam :

KT – [iš‿namũ ͘], TFA – [ɪʃ‿nɐ2'muː].

Šioje knygoje pavyzdžiai bus žymimi TFA, daugiau simbolių bus paaiškinta

konkrečiuose skyriuose.

Įsidėmėkite:

• Terminai balsė, priebalsė vartojami žymint raides, terminais balsis,

priebalsis pavadinami garsai. Taigi balsė a žymi balsį [a], priebalsė b

žymi priebalsį [b]. Raides rašome, garsus tariame.

20

• Skaitant santrumpas, jei jos nesudaro skiemens, raides reikia tarti taip,

kaip pateiktas raidės pavadinimas 1 lentelėje, pavyzdžiui, VDU skaityti

vė-dė-u, VLKK skaityti vė-el-ka-ka.

1.2. Garsinės kalbos elementų ypatybės ir jų tyrimas

Pirmajame skyriuje aptarėme, kaip vyksta kalbėjimas, ir išsiaiškinome, kokie vienetai sudaro garsinę kalbą. Dabar sužinosime, kaip sukuriamas garsas, kokie žmogaus organai dalyvauja tariant garsus, kaip nustatomos pagrindinės garsinės kalbos elementų ypatybės, kokiais tyrimo metodais naudojasi mokslininkai.

1.2.1. Kalbos garsų sukūrimas

§7. Kalbėjimas prasideda mūsų smegenyse, iš kurių nerviniais impulsais keliauja

komandos į organus, kuriančius ar padedančius kurti garsą. Susipažinkime su oro srovės

keliu ir įvairių organų veikla kuriant garsą.

Ramiai kvėpuojant (nekalbant) įkvėpimo laikas sutampa su iškvėpimo laiku (abu

apie pustrečios sekundės, beveik 12 įkvėpimo ir iškvėpimo periodų per minutę). Iš

plaučių iškvepiama tik dalis oro. Kalbant įkvėpimas sutrumpėja (kartais net iki ketvirčio

sekundės), iškvėpimas pailgėja apie tris kartus ir iškvepiama daugiau oro. Ramus

kvėpavimas nuo kvėpavimo kalbant skiriasi dar ir tuo, kad kalbant oras išpučiamas per

burną, o ne per nosį. Oro srovė iš plaučių per trachėją atkeliauja iki gerklų. Kalbant,

ypač intonacijai, turi reikšmės ir krūtinės raumenys, diafragma, kurie spaudžia plaučius

ir taip oras su didesne energija išpučiamas. Nuo visų šių organų dar nepriklauso, koks

konkretus garsas bus ištartas. Vadinasi, jie nelemia garsų skiriamųjų požymių, todėl ir

nelaikomi kalbos padargais, tai energetiniai (kvėpavimo) organai, jie sudaro vadinamąją

respiracijos sistemą (angl. respiratory system). Tačiau šių organų veikla labai svarbi ne

tik garsams generuoti, bet ir kalbos sklandumui bei ritmingumui.

Gerklėje jau randame kalbos padargų (angl. vocal organs) – organų, kurių padėtis

ir veikla suformuoja konkretų garsą (žr. 3 pav.). Gerklės apatinėje dalyje – gerklose

(angl. larynx) – yra balso stygos (medikai jas vadina klostėmis ir tai yra taiklesnis

pavadinimas, bet mes, remdamiesi tradicija, jas vadinsime balso stygomis; literatūroje

21

anglų kalba vartojami taip pat du terminai: vocal cords, vocal folds). Balso stygų ilgis

priklauso nuo lyties (vyrų apie 15–20 mm, moterų apie 9–13 mm), o tai, kaip matysime

vėliau, turi įtakos garso požymiams. Tarp balso stygų yra plyšys – balsaskylė (angl.

glottis), kurią ryjant uždengia antgerklis (angl. epiglottis).

3 pav. Kalbos padargai

• Jei balso stygos susiglaudžia, oras skverbiasi ir jas virpina, taip susidaro

balsingas garsas (vyrų balso stygos gali virpėti vidutiniškai apie 120 kartų

per sekundę, moterų – apie 220); balso stygų vibravimą galite jausti, jei,

tardami garsus z-z-z, priglausite pirštus prie kaklo maždaug toje vietoje,

kur yra vadinamasis Adomo obuolys.

• Jei balso stygos atsitraukia, oras eina laisvai pro balsaskylę, tada dėl

trinties į sieneles susidaro triukšmas.

Gerklose esantys organai sudaro fonacijos sistemą (angl. phonatory system).

Gerklose sukuriamas pirminis balsas, kuris modifikuojamas įvairiose balso trakto vietose

22

ir įgyja tam tikrų individualių ypatybių, dėl kurių atskiriamas vienas garsas nuo kito.

Tad toliau aptarsime jau artikuliacijos sistemą (angl. articulatory system), kurioje

sukuriamas konkretus garsas.

Oro srovė pro ryklės ertmę (angl. pharynx cavity) patenka į burnos arba nosies

ertmes, arba į abi iš karto. Tai priklauso nuo minkštojo gomurio (angl. soft palate) ir

liežuvėlio (angl. uvula) padėties:

• Jei jie pakyla, liežuvėlis prisiglaudžia prie ryklės sienelių, oras eina į

burnos ertmę, pavyzdžiui, tariant a, e;

• Jei nusileidžia ir atveria orui kelią į nosies ertmę, garsas įgyja nosinį

atspalvį, pavyzdžiui, tariant m, n.

Burnos ertmėje garsas susiduria su liežuviu, kuris gali judėti vertikaliai ir

horizontaliai (aukštyn ar žemyn, pirmyn ar atgal). Liežuvis gali pakilti ir glaustis prie

dantų ar įvairių viršutinio burnos skliauto dalių: alveolių (angl. alveolar ridge),

postalveolių (angl. postalveolar), kietojo gomurio (angl. hard palate) ir jau minėto

minkštojo gomurio. Liežuvis gali pasislinkti prie priešakinių dantų arba, atvirkščiai,

atsitraukti į burnos gilumą. Tai labai svarbu, nes liežuvio padėtis suformuoja skirtingo

dydžio ir pavidalo burnos ir ryklės ertmes, o jos savo ruožtu kuria skirtingų ypatybių

garsus.

Burnos ertmė baigiasi lūpomis. Jos gali:

• atsikišti į priekį ir suapvalėti (pavyzdžiui, prieš veidrodį tarkite u, o ir

matysite lūpų padėtį),

• abi susiglausti (tarkite p, b),

• pasitempti į šalis (tarkite i) ir kt.

Lūpų padėtis turi įtakos burnos ertmės dydžiui, pavyzdžiui, suapvalinę ir atkišę

lūpas į priekį padidiname burnos ertmę, vadinamąjį priešburnio rezonatorių, o tai garsui

suteikia tam tikrų požymių.

§8. Kalbos padargų judėjimas ir būklė tariant garsą vadinama

artikuliacija (angl. articulation). Ją sudaro trys fazės.

• Pasirengimas tarti garsą – kalbos padargų perėjimas iš neutralios

padėties į tą, kuri reikalinga konkrečiam garsui ištarti, pavyzdžiui, tarkite

m ir pajusite, kaip iš pradžių apatinė lūpa artėja prie viršutinės, minkštasis

gomurys ir liežuvėlis leidžiasi.

23

• Garso tarimas: kalbos padargai tam tikrą laiką išlaikomi reikiamoje

padėtyje arba įveikiama sudaryta kalbos padargų kliūtis, pavyzdžiui, m

tariant oro srovės veržimasis per nosį.

• Kalbos padargų grįžimas į neutralią padėtį, pavyzdžiui, m – lūpos

prasiskleidžia, minkštasis gomurys ir liežuvėlis keliasi.

Visos trys fazės galimos tik tariant pavienius garsus. Rišliai kalbant tariami ne

atskiri garsai, o jų srautas, vienas garsas veikia kitą. Todėl ankstesnio garso trečioji fazė

susilieja su tolesnio garso pirmąja faze (ypač susiliejusios šios fazės dvigarsiuose). Dėl to

vyksta tam tikra garsų kaita, supanašėjimas (apie tai plačiau §32–33, 36). Dėl šių fazių

susiliejimo atsiranda rišlus tekstas, kitu atveju tai gali būti viena iš mikčiojimo priežasčių.

§9. Kaip mokslininkai ir kalbos praktikai nustato kalbos padargų būklę ir veiklą

tariant garsą? Pirminis būdas – savistaba. Pavyzdžiui, tarkite ilgąjį balsį [uː] ir jausite,

kaip suapvaliname ir atkišame į priekį lūpas. Tarkite ilgąjį balsį [iː] – liežuvio galiukas

prisiglaudžia prie priešakinių apatinių dantų, jo priešakinė ir vidurinė dalys labai aukštai

pakyla prie gomurio vidurio. Tariant priebalsį [p] iš pradžių lūpos susiglaudžia ir labai

greitai oro srovė su didele energija prasikverbia pro lūpas. Remiantis savistaba ir

ankstesniais lietuvių fonetikų darbais parengta lietuvių kalbos garsų tarimo animacija

(http://tartis.vdu.lt/fonetika-ir-tartis/pazengusiesiems/garsu-ypatybes).

Kiek vėliau buvo sukurta įvairių metodų ir prietaisų, su keliais iš jų trumpai

susipažinsime.

Oro srovės tūris įvairiais kalbėjimo epizodais matuojamas pneumotakografu

(angl. pneumotachograph). Naudojama speciali kaukė, kuri matuoja per burną ir nosį

išpučiamo oro kiekį. Jeigu tariant garsus fiksuojamas oro judėjimas ir per nosį, vadinasi,

šiam garsui būdingas nosinimas (pavyzdį rasite čia).

Lūpų padėtis tariant garsą dažniausiai fotografuojama paprastu fotoaparatu arba

filmuojama vaizdo kamera (pavyzdžių galite rasti čia).

Palatografija (angl. palatography) fiksuoja liežuvio lietimąsi prie gomurio

(pavyzdžių rasite čia). Dabar dažniau naudojama elektropalatografija (angl. EPG –

electropalatography). Tai specialus dirbtinis gomurys su elektrodais, liežuviui palietus

juos siunčiama informacija ir kompiuterio ekrane pažymimos lietimosi vietos (pavyzdžių

rasite čia).

http://www.linguistics.ucla.edu/faciliti/facilities/physiology/aero/Aero.htmhttp://tartis.vdu.lt/fonetika-ir-tartis/pazengusiesiems/garsu-ypatybeshttp://www.linguistics.ucla.edu/faciliti/facilities/physiology/static_pal_new/webpal.htmhttp://www.linguistics.ucla.edu/faciliti/facilities/physiology/epg.html

24

Balso stygų veikla fiksuojama laringoskopu (angl. laryngoscope): lankstus

vamzdelis įkišamas per nosį, jo gale įtaisytas filmavimo įrenginys siunčia vaizdą į

kompiuterį. Modernesnis būdas yra elektrolaringografija ir elektroglotografija

(angl. ELG – electrolaryngography, EGG – electroglottography, pavyzdį rasite čia). Du

maži elektrodai pritvirtinami prie kaklo (skydliaukės, Adomo obuolio srityje). Kalbant

informacija apie balso stygų susiglaudimą perduodama į kompiuterį ir braižoma kreivė.

Gana ilgai buvo naudotas rentgeno (angl. X-ray) metodas. Rentgeno aparatu

fiksuojama veido dalis iš profilio. Dabar dažniau naudojamas magnetinis rezonansas

(angl. MRI – magnetic resonance imaging), ultragarsinis liežuvio įrašas (angl. UTI –

ultrasound tongue imaging, pavyzdžių rasite čia), elektromagnetinis artikulografas

(angl. EMA – Electromagnetic Articulograph), iliustraciją rasite čia), kurie ne tokie

kenksmingi sveikatai kaip rentgeno spinduliai ir neinvaziniai.

1.2.2. Kalbos akustikos pradmenys

§10. Kalbos padargų padėtis ir veikla sukuria garso bangas. Trumpai aptarkime,

kas yra garso bangos, kokie jų požymiai gali būti atkoduojami kaip skirtingi garsai.

Garsų priežastis – mechaniniai aplinkos virpesiai, nors paprastai jie nematomi.

Virpesiai sklinda ore sudarydami garso bangas, tačiau oras tomis bangomis neslenka.

Taikliau būtų sakyti, kad oro dalelės labai nedideliu atstumu pasislenka tai į vieną, tai į

kitą pusę, jos smūgiuoja viena kitą, taip susidaro oro praretėjimo ir sutankėjimo sritys.

Geriausias palyginimas – sūpuoklės: supantis pirmyn sūpuoklių priekyje oras

suspaudžiamas, o už nugaros jis praretėja, sūpuoklėms judant atgal oras suspaudžiamas

už nugaros, o praretėja priekyje. Panašų sūpuoklių vaidmenį atlieka ir mūsų balso stygos.

Skverbdamasis pro suartėjusias balso stygas oras jas pradeda virpinti ir taip suskaido oro

srovę į sutankėjimų ir praretėjimų sritis.

Kad būtų lengviau perprasti garsų formavimąsi ir jų požymius, pavaizduokime tai

grafiškai. 4 paveiksle matome simboliškai pažymėtas oro daleles, jų judėjimą ir laiką.

Vibracija prasideda x laiku ir dalelė D1 smūgiuoja dalelę D2; tada (x+1 laiku) dalelė D1

grįžta į savo ankstesnę padėtį, dalelė D2 smūgiuoja dalelę D3 ir t. t.

https://www.youtube.com/watch?v=P2pLJfWUjc8http://www.seeingspeech.ac.uk/index.htmlhttps://www.youtube.com/watch?v=6oIejoZ17j0

25

Oro dalelės D1 D2 D3

Ramybė • • • Laikas x • • •

Laikas x+1 • • • Laikas x+2 • • • Laikas x+3 • • • Laikas x+4 • • • Laikas x+5 • • •

4 pav. Schematizuotas oro dalelių vibracijos atvaizdas

Jeigu pirmąją bangą nubraižytume iš kairės į dešinę, turėtume tokią kreivę –

sinusoidę, pavaizduotą 5 paveiksle.

5 pav. Oro dalelės vibracijos sukurta sinusoidė

Sinusoidė sudaryta iš periodų (pavyzdžiui, nuo x iki x+4, nuo x+1 iki x+5), o šių

periodų kiekis per sekundę rodo virpesių dažnį, matuojamą hercais (angl. hertz,

pavadinta vokiečių fiziko Heinricho Rudolfo Hertzo vardu, žymima Hz). Vienas Hz yra

toks dažnis, kai per vieną sekundę įvyksta vienas svyravimas.

Balso stygų sukeliamų virpesių dažnis yra vadinamas pagrindinio tono dažniu,

žymimas F0 arba F0 (angl. fundamental frequency). Ankstesniame skyriuje sužinojome,

kad vyrų balso stygos gali virpėti vidutiniškai apie 120 kartų per sekundę, moterų – apie

220. Vadinasi, atitinkamai skirsis ir pagrindinio tono dažnis: vyrų – apie 120 Hz,

moterų – apie 220 Hz.

Pagrindinio tono dažnis tiesiogiai koreliuoja su psichoakustine ypatybe – balso

aukščiu, tono aukščiu (angl. pitch). Jei virpesiai dažnėja, garsas suvokiamas kaip

aukštesnis. Aukštus dažnius sukuria labiau virpinamos balso stygos.

x x+4

x+1 x+3 x+5

laikas

x+2 periodas

amplitu

dė

26

Kita mūsų analizuojamų garso bangų ypatybė yra intensyvumas, arba stipris,

stiprumas (angl. intensity). Jį rodo virpesių amplitudė (kiek nutolstama nuo neutralios

padėties). Didesnė amplitudė gaunama stipriau smūgiuojant balso stygas. Žmogaus

tariamų garsų intensyvumą lemia energija, su kuria išpučiamas oras iš plaučių,

pavyzdžiui, kirčiuoti balsiai intensyvesni už nekirčiuotus.

Garsų intensyvumas įvertinamas decibelais (angl. decibel, žymima dB, pavadinta

telefono išradėjo Aleksandro Grahamo Bello garbei). Tai santykinis vienetas. Sakydami,

kad garso intensyvumas yra 70 dB, nurodome, kad jis 70-čia dB intensyvesnis

(stipresnis) už sutartinį žmogaus girdėjimo lygį, o ne už absoliučią tylą.

Intensyvumas ir pagrindinio tono dažnis (fizinės ypatybės) suvokimo atžvilgiu yra

labai susiję. Intensyvumas lemia psichoakustinę ypatybę – garsumą (angl. loudness),

bet garsumo suvokimui turi daug įtakos ir garso aukštis (angl. pitch): žemas garsas

girdimas ne toks stiprus, kaip tokio pat intensyvumo aukštas garsas.

Tariant garsą susiformuoja ne viena mūsų aptarta ir 5 paveiksle pavaizduota

sinusoidė, bet jų kompleksas, nes virpesių šaltinių balso trakte yra daug. Šie virpesiai

gali būti dvejopi: periodiniai ir neperiodiniai (arba triukšmas) (6 pav.). Tai priklauso nuo

balso stygų (ne)virpėjimo.

6 pav. Periodiniai ir neperiodiniai virpesiai. PRAAT programos lange rausvai pažymėti periodiniai virpesiai (balsis [ɛ]), greta matyti neperiodiniai priebalsio [s] virpesiai.

27

• Tariant balsingus garsus (balsius ir kai kuriuos priebalsius) balso stygos

susiglaudžia, oras jas virpina, sukuriami periodiniai virpesiai (garso

bangos forma pasikartoja tam tikrais periodais, kaip mūsų aptarta

sinusoidė).

• Tariant nebalsingus garsus (pavyzdžiui, dusliuosius priebalsius) balso

stygos prasiskleidusios, susidaro neperiodiniai virpesiai (triukšmas).

Balso stygos sukuria pirminį garsą, kuris neturi konkrečių balsių ar priebalsių

ypatybių. Šios ypatybės atsiranda balso trakte, kurį galima įsivaizduoti kaip lenktą, oro

pripildytą vamzdį, pasižymintį tam tikrais rezonansiniais dažniais. Tariant įvairius garsus,

balso traktas dėl kalbos padargų veiklos kinta: tam tikrose jo vietose susidaro didesnės

ar mažesnės ertmės, nuo jų dydžio ir formos priklauso, kurie dažniai bus sustiprinti,

kurie susilpninti. Tokį filtro vaidmenį atlieka ryklės ir burnos ertmės, kurios veikia kaip

rezonatoriai (angl. resonator): kai pirminio garso bangos dažnis sutampa arba priartėja

prie rezonatoriaus savojo dažnio, sukuriami rezonansiniai dažniai. Būtent čia

susiformuoja konkretus kalbos garsas, t. y. atsiranda dažnių, leidžiančių atpažinti

skirtingos kokybės (angl. quality) – tembro – garsus. Ryklės ir burnos ertmių formą ir

dydį galime kontroliuoti kalbos padargais. Pavyzdžiui, tariant [iː] liežuvis labai aukštai

pakyla ir pailgina ryklės ertmę bei pasislenka į priekį, prisiglaudžia prie dantų ir sumažina

burnos ertmę. Visiškai kitokia situacija tariant [ɑː]: liežuvis nusileidžia ir atsitraukia į

burnos gilumą, taip sutrumpinama ryklės ertmė (7 pav.).

a) [iː] b) [ɑː]

7 pav. Skirtingo dydžio burnos (1) ir ryklės (2) rezonatoriai

28

Norint suvokti artikuliacinių ypatumų ir suformuotų garso bangų kokybinių

požymių sąsają, reikia įsidėmėti vieną labai svarbų dalyką: kuo didesnis rezonatorius,

tuo žemesni rezonansiniai dažniai sukuriami (ir atvirkščiai: kuo mažesnis

rezonatorius, tuo aukštesni dažniai sukuriami).

• Vadinasi, mūsų nagrinėjamu [iː] atveju didelė ryklės ertmė sukurs

žemus dažnius, o maža burnos ertmė – aukštus dažnius.

• Kitaip bus [ɑː] atveju: maža ryklės ertmė sukurs aukštus dažnius, o

didelė burnos ertmė – žemus dažnius.

Tik reikėtų neišleisti iš akių vieno dalyko: apibūdinimas aukšti ir žemi dažniai,

kalbant apie abiejų ertmių kuriamus dažnius, yra santykinis. Ryklės ertmės dažnių

diapazonas gerokai mažesnis nei burnos: ryklės ertmė gali sukurti dažnius iki ~1200 Hz,

o burnos ertmė – net iki ~2500 Hz. Taip yra dėl to, kad burnos ertmės dydį mums

lengviau modeliuoti ir ją galime labai sumažinti (pavyzdžiui, mūsų aptarto [iː] atveju

liežuvio galiukas ir priešakinė dalis visiškai prisiglaudžia prie priekinių dantų).

Burna ir ryklė sukuria rezonansinius dažnius, arba formantes (angl. formant),

kurios spektre išryškėja kaip pikai (didesnės amplitudės vietos). Garso bangų dažniai ir

amplitudės sudaro garso spektrą, schematizuotai pateiktą 8 paveiksle, kur horizontali ašis

fiksuoja dažnius, vertikali ašis – amplitudę.

8 pav. Balsio [iː] spektras

F1

F2F3

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

Am

plitu

dė

0 600 1200 1800 2400 3000

Dažnis (Hz)

29

§11. Mokslininkai norėdami nustatyti garsų akustinius požymius naudojasi

specialiomis garsų analizės programomis. Jos analizuoja garso bangų ypatybes ir pateikia

garso spektro kitimą specialiu atvaizdu – spektrograma (angl. spectrogram).

Spektrogramoje galima matyti kelias formantes (žymimos F). Pirmoji formantė

(žymima F1 arba F1) priklauso nuo ryklės ertmės dydžio. Antroji formantė (žymima

F2 arba F2) – nuo burnos ertmės. Jų sąsają su artikuliacija nėra sudėtinga atsiminti: garsas

pirmiausia pasiekia ryklės ertmę (F1), paskui burnos ertmę (F2). Kitos trys formantės

nėra tokios svarbios skiriamiesiems konkrečių balsių požymiams, jos rodo individualius

kalbėtojo balso požymius. 9 paveiksle galima matyti, kaip garsų analizės programa

pateikia spektrogramą. Čia formantės atvaizduojamos kiek kitaip nei 8 paveiksle: F1, F2

ir t. t. išsidėsto ne iš kairės į dešinę, o iš apačios į viršų.

Kai kurios akustinės garsų ypatybės – amplitudė – gerai matyti ir oscilogramoje

(angl. oscillogram). Pagal oscilogramos vaizdo kitimą galima nustatyti garsinių vienetų

ribas ir išmatuoti jų trukmę, arba kiekybę (angl. duration, quantity), kuri rodo, kiek

laiko trunka virpesiai.

F2

F1

9 pav. Žodžio stambesnis oscilograma (viršuje) ir sprektrograma (apačioje)

Viena iš populiariausių yra Amsterdamo universiteto mokslininkų Paulo Boersmos

(Boersma) ir Davido Weeninko (Weenink) sukurta programa PRAAT (www.praat.org).

Ja parengti pavyzdžiai teikiami šioje knygoje, patys su ja galėsite padirbėti nagrinėdami

balsius, priebalsius.

http://www.praat.org/

30

1.2.3. Fonologinių vienetų nustatymas

§12. Aptarėme kalbos garsų susidarymą ir garso bangų ypatumus. Visų žmonių

kalbos padargai yra tokie patys ir jie gali sukurti labai įvairių garsų. Tačiau tik dalis tų

garsų vartojami kalboje minčiai reikšti. Kita vertus, į skirtingų požymių garso bangas

vienos kalbos atstovai reaguos kaip į skirtingus garsus, kitos kalbos atstovai jas suvoks

kaip tą patį garsą. Vadinasi, kiekviena kalba turi savitą garsinės kalbos elementų sąrašą

ir jų vartojimo dėsningumus. Šį sąrašą ir jo funkcionavimą kalboje, kaip jau žinote,

aiškinasi fonologija. Fonologinių vienetų negalima nustatyti kompiuterinėmis garsų

analizės programomis, nes jos fiksuoja visas garsų ypatybes ir net gretimų garsų įtaką.

Klausa lengvai skiria diferencinius požymius (atliekančius skiriamąją funkciją), tačiau į

kitus, nors ir labai ryškius, gali ir nereaguoti. Kodėl taip yra? Aparatūra gali garsus

skaidyti, o ausis girdi garsą kaip nedalomą visumą ir, jei kuris nors požymis kalboje

neatlieka jokios funkcijos, mes esame linkę jį ignoruoti.

Fonologijoje labai svarbus audicinis eksperimentas (angl. auditory

discrimination), atliekamas su grupe tos kalbos atstovų – auditoriais. Jie klausydami

diktoriaus ar įrašo turi nuspręsti, kuris ištartas žodis tinkamas konkrečiame kontekste,

pavyzdžiui, pateikiami sakiniai: jis __ kamuolį, __ pirkome kamuolį, o diktorius ištaria mẽs

(su ilguoju balsiu) ir mès (su trumpuoju balsiu). Tokiu atveju auditoriai turėtų rašyti: jis

_2_ kamuolį, _1_ pirkome kamuolį.

Šio eksperimento tikslas – nustatyti garsinių elementų skiriamuosius požymius ir

jų savarankiškumą. Eksperimentas visada yra ekonomiškesnis už stebėjimą, nes

eksperimentatorius tiriamąjį objektą stebi ne pasyviai, o jam sudaro tam tikras sąlygas ir

gali lengviau išsiaiškinti, koks ryšys tarp tų sąlygų ir tiriamojo reiškinio.

Fonologai ieško tokių garsinių elementų, į kurių skiriamus žodžius kalbos

vartotojai reaguoja kaip į skirtingus turiniu ir išraiška. Tokių elementų visuma ir sudaro

kiekvienos kalbos fonologinių vienetų sistemą (sąrašą, inventorių). Siekiant

nustatyti šį inventorių, reikia išsiaiškinti du dalykus:

• ar garsinės kalbos vienetai yra skirtingos fonemos ar tik jų variantai

(pavyzdžiui, jau mūsų minėti [n] ir [ŋ]),

• ar garsų segmentai yra savarankiškos fonemos ar jų junginiai (pavyzdžiui,

ie yra savarankiška fonema ar dviejų fonemų junginys).

31

Dažniausiai remiamasi vadinamuoju minimaliųjų porų (angl. minimal pair)

metodu. Minimaliųjų porų (žodžių, kurie skiriasi tik vienu požymiu) kiekvienoje

kalboje yra daug, pavyzdžiui, pãdas – bãdas, galvà – kalvà, susùkti – sušùkti, kàs – tàs,

l kti – r kti, l s – l s, tù – t .

Minimaliųjų porų metodo esmė tokia: garsai ar kiti vienetai keičiami vienas kitu

ir žiūrima, kaip į tai reaguoja kalbos atstovai auditoriai.

• Jei pakeistą žodį supranta kaip to paties žodžio pakartojimą,

turime fonemos variantus.

• Jei pakeistą žodį supranta kaip naują žodį, turime skirtingas

fonemas.

Pavyzdžiui, žodžių poros mẽs – mès, r sto – rãsto skiriasi kirčiuoto balsio ilgumu.

Tą fiksuotų garsų analizės programos. Pirmosios poros balsių trukmės skirtumą

auditoriai gerai girdėtų ir tiksliai nurodytų, o antrosios poros balsių trukmės skirtumas

daugelio būtų beveik nepastebėtas, auditoriai sakytų, kad abu gana panašios trukmės.

Taigi lietuvių kalboje turime dvejopos trukmės – ilgąsias ir trumpąsias – balsines

fonemas (pusilgių fonemų neturime).

Tačiau kai kada minimaliosios poros neįmanomos, pavyzdžiui, jau minėti dantinis

[n] ir gomurinis [ŋ]: prieš [k, g] visada vartojamas tik [ŋ], kitose pozicijose tik [n]. Taigi

fonologai turi ieškoti ne tik minimaliųjų porų, bet ir analizuoti tiriamųjų garsų vartojimą

(distribuciją), t. y. pozicijas, kuriose tiriamieji garsai ar jų junginiai gali būti pavartoti.

Vartojimo dėsningumus aprėpti padeda vadinamosios distribucijų lentelės, žr. 2 lentelę,

kur „V“ žymi bet kurį balsį, „—“ žymi užimamą poziciją, tad [— V] turime skaityti

vartojamas prieš balsį, pozicijoje prieš balsį, „#“ žymi žodžio pradžią arba pabaigą; šioje ir

3 lentelėje pavyzdžiai neišsamiai transkribuoti, nes dar nesusipažinote su visais

transkripcijos ženklais.

2 lentelė. [n] ir [ŋ] distribucija

Garsai Pozicijos Interpretacija

[— V] [— t

d] [—

k

g] [— #]

[ŋ] lañkas, lángas /n/

[n] nãmas añtras, kánda laukañ

32

Ką padeda išsiaiškinti dristribucijos analizė?

• Jei elementas užima visas pozicijas, turime savarankišką fonemą.

• Jei analizuojami elementai vartojami skirtingose pozicijose ir tik

abu kartu užpildo visas galimas pozicijas, turime fonemos

variantus.

Mūsų aptariamu [n] ir [ŋ] atveju tik abu priebalsiai kartu užima visas pozicijas,

vadinasi, tarp jų yra vadinamoji papildomoji distribucija (angl. complementary

distribution), jie vienas kitą papildo ir šie garsai yra vienos fonemos variantai, alofonai.

Vartojimo pozicijų visuma – distribucija – analizuojama ne tik norint nustatyti, ar

rūpimas vienetas yra fonema, bet ir siekiant išsiaiškinti, ar tai nedaloma savarankiška

fonema ar jų junginys. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos ie, uo vartojami ir prieš balsius, ir

prieš priebalsius, ir žodžio gale. Dvibalsiai ai, au, ei, ui ir mišrieji dvigarsiai (a, e, i, u + l,

m, n, r) vartojami prieš priebalsius ir žodžio gale, o prieš balsius jie pakinta, patenka į

skirtingus skiemenis ir nesudaro dvigarsio, pavyzdžiui, pr eangis – pr ebalsis – priẽ, bet

bárti – bãra – dár, gáuti – gãvo – táu. Kad galėtume laikyti segmentą viena savarankiška

fonema, jis turi užimti visas galimas vartojimo pozicijas (mūsų aptariamu atveju: prieš

balsius, priebalsius ir žodžio gale). Visose pozicijose vartojami ie, uo. Tad jie funkciniu

požiūriu laikytini savarankiškomis fonemomis, o ai, au, ei, ui ir mišrieji dvigarsiai –

fonemų junginiais (žr. 3 lent., kur „C“ žymi bet kurį priebalsį, [au] pateiktos dvi

interpretacijos, nes egzistuoja dvi lietuvių mokslininkų nuomonės dėl antrojo dėmens).

3 lentelė. [au, al] ir [ie, uo] distribucija

Garsai Pozicijos Interpretacija

[— V] [— C] [— #]

[au] gáuti táu /a/ + /u/ arba /a/ + /v/

[a+u] arba [a+v] gãvo

[al] šálti atga /a/ + /l/

[a+l] šãlo

[ie] pr eangis pr ebalsis priẽ /ie/

[uo] núoalpis núotrauka nuõ /uo/

33

Paprastai nustatant kalbos fonemų sąrašą, stengiamasi skaidyti į kuo smulkesnius

vienetus, nes taip gaunamas mažesnis inventorius. Tačiau labai svarbu, kad išskaidytų

segmentų vartosena nepažeistų garsų jungimosi dėsningumų. Pavyzdžiui, dž

(džiugùs, džiaũgsmas ir kt.) negalime skaidyti į dvi savarankiškas fonemas (nors turime

ir d, ir ž priebalsius), nes lietuviškų žodžių pradžioje sprogstamasis priebalsis niekada

nevartojamas prieš pučiamąjį, o tik atvirkščiai, pavyzdžiui, stãlas, spýrė, skolà ir kt. Tad

dž (ir dz, c, č) funkciniu požiūriu, kaip ir minėtus ie, uo, reikia laikyti viena savarankiška

fonema, o ne jų junginiu (dar žr. §38).

1.3. Balsynas

Šiame skyriuje išsiaiškinsime, kaip klasifikuojami pasaulio kalbų balsiai, kokia lietuvių kalbos balsių sistema, jos vietą pasaulio kalbų balsių kontekste, kokios artikuliacinės ir akustinės ypatybės būdingos lietuvių kalbos balsiams.

1.3.1. Artikuliacinės balsių ypatybės: eilė

§13. Visose kalbose yra dvi garsų klasės: balsiai ir priebalsiai. Šios garsų grupės

skiriasi trimis mūsų jau aptartais aspektais.

• Lengviausiai pastebimi artikuliaciniai skirtumai. Balsius tariant oro

srovė burnoje nesutinka didesnių kalbos padargų kliūčių, balso stygos

visada susiglaudusios ir virpa. Tariant priebalsius kalbos padargai kurioje

nors burnos vietoje sudaro įvairaus pobūdžio kliūtis (uždarumą arba

ankštumą).

• Artikuliaciniai balsių ir priebalsių ypatumai lemia akustines ypatybes,

balsių ir kai kurių priebalsių akustiniame signale vyrauja periodiniai

virpesiai, nes balso stygos virpa. Dusliųjų priebalsių akustiniame signale

daug neperiodinių virpesių, nes balso stygos nevirpa. Esama ir kitų

priebalsių artikuliacijos ir akustikos sąsajų, apie kurias bus kalbama §29.

• Funkciniu požiūriu garsai nelygiaverčiai: balsiai yra centrinė skiemens

dalis, priebalsiai – periferinė.

34

§14. Iš pradžių susipažinsime su artikuliacinėmis balsių ypatybėmis, t. y. kalbos

padargų veikla, ir išsiaiškinsime, kaip klasifikuojami balsiai.

Balsių fonetiniams skirtumams itin svarbus liežuvio vertikalus ir horizontalus

judėjimas, lūpų veikla. Kodėl būtent šie artikuliacijos ypatumai tokie svarbūs?

Prisiminkite §10, kur aiškinomės kalbos akustikos principus ir sužinojome, kad garsų

kokybiniai skirtumai (spektro ypatybės) priklauso nuo ryklės ir burnos ertmių dydžio ir

formos, kuriuos reguliuoja liežuvis:

• Jei liežuvis pakyla (vertikalus judėjimas), pailgina ryklės ertmę, jei

nusileidžia – sutrumpina ryklės ertmę;

• Jei liežuvis atsitraukia į burnos gilumą (horizontalus judėjimas), padidina

burnos ertmę, jei pasislenka į priekį – sumažina burnos ertmę.

Liežuvio horizontalus judėjimas lemia balsių ypatybę, kuri vadinama balsių eile.

• Jeigu liežuvis pasislenka į priekį ir liežuvio galiukas priartėja prie apatinių

dantų, vidurinė jo dalis šiek tiek priartėja prie priešakinės gomurio dalies,

liežuvio priekyje susidaro labai maža ertmė, o už jo – palyginti nemaža

erdvė, tariame priešakinės eilės balsius (angl. front vowel): ilguosius [æː,

eː, iː] ir trumpuosius [ɛ, ɪ]. Šiuo atveju aktyvesnė yra liežuvio priešakinė

dalis.

• Jeigu liežuvis pasislenka atgal ir užpakaline dalimi pakyla minkštojo

gomurio link, liežuvio galas atitolsta nuo apatinių dantų, už liežuvio,

burnos gilumoje, susidaro maža ertmė, tariame užpakalinės eilės

balsius (angl. back vowel): ilguosius [uː, oː, ɑː] ir trumpuosius [ʊ, ɔ, ɐ].

Aktyvesnė dabar yra jau užpakalinė liežuvio dalis.

Tos pačios eilės balsius tariant, liežuvio poslinkis šiek tiek skiriasi: pavyzdžiui, [uː]

yra pats užpakalinis, [iː] – pats priešakinis, visi kiti balsiai išsidėsto tarp jų. Pagal eilę

lietuvių kalbos balsiai nuo užpakalinių iki priešakinių išsidėstytų taip: ilgieji [uː, oː, ɑː,

æː, eː, iː] ir trumpieji [ʊ, ɔ, ɐ, ɛ, ɪ]. Tarkite šiuos balsius išvardyta eilės tvarka ir pajusite,

kaip su kiekvienu balsiu liežuvis artėja prie priekinių dantų. Atkreipkite dėmesį į tai,

kad liežuvio poslinkio skirtumas tarp [ɑː] ir [æː], [ɐ] ir [ɛ] nėra didelis. Vadinasi, riba tarp

šių priešakinės ir užpakalinės eilės balsių nėra labai ryški.

Vidurinės eilės balsiu (angl. central vowel) lietuvių bendrinėje kalboje iš dalies

galima būtų laikyti trumpąjį [ɐ]. Tačiau fonologiniu (funkciniu) požiūriu jis priskirtinas

prie užpakalinės eilės balsių, nes prieš jį (kaip ir prieš kitus užpakalinės eilės balsius)

35

vartojami kietieji priebalsiai (plačiau apie tai žr. §27). Todėl jį, mokydamiesi bendrinės

kalbos fonetikos ir fonologijos, laikysime užpakalinės eilės balsiu.

Vidurinės eilės balsių nereikėtų painioti su papriešakėjusiais balsiais. Lietuvių

kalboje po minkštųjų priebalsių einantys užpakaliniai [uː, oː, ʊɔ, ʊ, ɔ] papriešakėja, o

[ɑː, ɐ] visai supriešakėja, pavyzdžiui, gerù – geriù, galià – galè (TFA simboliais: [gjɛ'ru],

[gjɛ'rjʊ̘], [ga'ljɛ] ir [ga'ljɛ]). Tai nėra vidurinės eilės balsiai, tik tarimo pradžioje liežuvis

pasislenka į priekį, o vėliau jis atsitraukia į burnos gilumą. TFA papriešakėję balsiai (angl.

advanced arba fronted) gali būti užrašomi su diakritiku „ ̟“: [u̟ː, o̟ː, ʊ̟o, ʊ,̟ ɔ̟], o [ɑː, ɐ]

užrašomi kaip atitinkami priešakinės eilės balsiai [æː, ɛ].

Vadinasi, pasaulio kalbų balsiai pagal horizontalų liežuvio poslinkį gali būti trejopi

(žr. 4 lent.)

4 lentelė. Balsių artikuliacinių požymių matrica (I dalis)

Balsių eilė

priešakiniai viduriniai užpakaliniai

1.3.2. Balsių pakilimas ir atvirumas

§15. Liežuvio vertikalus judėjimas (aukštyn arba žemyn) lemia antrąją

artikuliacinę ypatybę – liežuvio pakilimo laipsnį ir burnos atvirumą. Šios ypatybės

tiesiogiai susijusios (todėl vienuose darbuose balsiai aptariami pagal liežuvio pakilimą,

kituose pagal burnos atvirumą): kuo aukščiau pakyla liežuvis tariant balsį, tuo

uždaresnė burna, ir atvirkščiai – jei liežuvis nepakyla, burna gana plačiai

atveriama.

• Balsiai, kuriuos tariant ir liežuvis aukštai pakyla, gali liesti gomurį ar jo

pakraščius, ir burna yra gana uždara, vadinami aukštutinio pakilimo,

arba aukštutiniais balsiais (angl. high vowel). Lietuvių kalboje tokie yra

[uː, iː, ʊ, ɪ].

• Balsiai, kuriuos tariant liežuvis nepakyla arba net nusileidžia su apatiniu

žandikauliu žemyn, o burna yra plačiai pražiota, vadinami žemutiniais

balsiais (angl. low vowel). Lietuvių kalboje tai [ɑː, æː, ɐ].

• Kiti balsiai užima tarpinę padėtį. Juos tariant liežuvis gali tik šiek tiek

pakilti, o burna gali būti daugiau ar mažiau pražiota. Tai vidutinio

pakilimo balsiai (angl. mid vowel). Lietuvių kalboje tai [oː, ɔ, eː]. Balsis

36

[ɛ] fonetiniu požiūriu artimesnis vidutinio pakilimo balsiams. Tačiau

fonologiniu požiūriu jis laikytinas žemutinio pakilimo balsiu, kaip ir

atitinkamas ilgasis [æː].

Dėl trumpojo vidutinio pakilimo balsio [ɛ] tarptautiniuose žodžiuose kalbininkai

nesutaria: vieni jį laiko savarankiška fonema ir įtraukia į lietuvių kalbos balsyną, kiti

mano, kad lietuviai tarią tik du priešakinės eilės trumpuosius balsius – žemutinį [ɛ] ir

aukštutinį [ɪ] (plačiau apie šią diskusiją žr. Pakerys 2003, 32–34).

To paties pakilimo balsius tariant liežuvis pakyla nevienodai. Pirmiausia reikėtų

įsidėmėti, kad kiekvienas priešakinis balsis yra kiek aukštesnio pakilimo nei užpakalinis

(nes priešakinę liežuvio dalį lengviau kilstelėti nei užpakalinę), taigi, pavyzdžiui, tariant

[uː] aktyvi liežuvio užpakalinė dalis ir liežuvis mažiau pakyla nei tariant [iː], kai aktyvi

priešakinė liežuvio dalis.

Liežuvio pakilimo (o kartu ir burnos atvirumo) diapazonas tarp aukštutinių ir

žemutinių, atvirųjų (angl. open vowel) ir uždarųjų balsių (angl. close vowel) labai didelis.

Todėl pasaulio kalbų balsiai skirstomi į daug smulkesnių grupių. Taigi tarp aukštutinių

uždarųjų ir žemutinių atvirųjų balsių išsidėsto dar penkios grupės. TFA skiriamos dvi

gausesnės grupės: vidutiniai uždaresnieji (angl. close-mid vowel) ir vidutiniai

atviresnieji (angl. open-mid vowel) bei dar trys ne tokios gausios grupės: artimi

uždariesiems (angl. near-close vowel), vidutiniai (angl. mid vowel), artimi

atviriesiems (angl. near-open vowel).

Liežuvio pakilimas aptariant lietuvių kalbos balsius yra parankesnis, lengviau

įsimenamas klasifikavimo pagrindas, tad jis lietuvių kalbininkų dažniau pasirenkamas ir

jau tapo tradiciniu. 5 lentelėje pateikta apibendrinta balsių klasifikavimo pagal liežuvio

pakilimą ir burnos atvirumą sąsaja.

5 lentelė. Balsių artikuliacinių požymių matrica (II dalis)

Liežuvio pakilimas

Burnos atvirumas

aukštutiniai uždarieji

artimi uždariesiems

vidutiniai vid. uždaresnieji

vidutiniai

vid. atviresnieji

žemutiniai artimi atviriesiems

atvirieji

37

1.3.3. Lūpiniai ir nelūpiniai balsiai

§16. Pagal lūpų veiklą balsiai skirstomi į lūpinius ir nelūpinius. Tariant

lūpinius balsius, lūpos suapvalėja ir atkišamos į priekį, pavyzdžiui, [uː, oː]. Todėl padidėja

burnos ertmė. Tariant kitus balsius lūpos nėra tokios aktyvios. Tardami priešakinės eilės

balsius stengiamės lūpas patempti į šalis, o tardami [ɑː] lūpas vos atkišame į priekį. Tokia

lūpų padėtis turi nedaug įtakos balsių ypatybėms, todėl šie balsiai vadinami nelūpiniais.

Teoriškai visi balsiai gali būti lūpiniai ir nelūpiniai (juos tariant lūpos gali būti

aktyvios arba ne), tačiau kalbose šita galimybė nėra visiškai išnaudota, pavyzdžiui,

lietuvių kalboje nėra priešakinių lūpinių balsių (tokių yra prancūzų kalboje).

1.3.4. Lietuvių kalbos balsiai pasaulio kalbų balsių kontekste

§17. Dabar sujunkime 4 bei 5 lenteles ir artikuliacines balsių ypatybes pateikime

vienoje lentelėje, kuri apimtų beveik visą pasaulio kalbų balsių įvairovę (žr. 6 lent.).

6 lentelė. Balsių artikuliacinių požymių matrica su simboliais

Liežuvio pakilimas

Burnos atvirumas

Balsių eilė

priešakiniai viduriniai užpakaliniai

nelūp. lūp. nelūp. lūp. nelūp. lūp.

aukštutiniai uždarieji i y ɨ ʉ ɯ u

artimi uždariesiems ɪ ʏ ʊ

vidutiniai vid. uždaresnieji e ø ɘ ɵ ɤ o

vidutiniai ə

vid. atviresnieji ɛ œ ɜ ɞ ʌ ɔ

žemutiniai artimi atviriesiems æ ɐ

atvirieji a ɶ ɑ ɒ

Jeigu matricą šiek tiek modifikuotume, atsižvelgdami į tai, kad tariant priešakinius

balsius liežuvis nevienodai pasislenka į priekį, gautume schemą-tinklelį, kurio kairėje

pusėje išdėstyti priešakiniai, dešinėje – užpakaliniai balsiai, viršuje – aukštutiniai-

uždarieji, apačioje – žemutiniai-atvirieji (žr. 10 pav.).

38

10 pav. Balsių ketursienis

Šis balsių tinklelis vadinamas balsių diagrama arba ketursieniu (angl. vowel

diagram / quadrilateral). Jo idėją XX a. pradžioje pasiūlė anglų fonetikas Danielis

Jonesas. Joneso schema šiek tiek skyrėsi nuo dabar naudojamo ketursienio, nes apėmė

tik priešakinius ir užpakalinius balsius (vėliau jis pridėjo du vidurinės eilės balsius),

ketveriopo pakilimo balsius ir visi jie buvo suskirstyti į dvi grupes: pirminius

(11 paveiksle jie pažymėti raudonai ir greta nurodyti skaitmenys nuo 1 iki 8) ir antrinius

(11 paveiksle jie pažymėti mėlynai ir greta nurodyti skaitmenys nuo 9 iki 18, pastarieji

du – 17 ir 18 – pridėti vėliau). Joneso schema vadinama pagrindinių (kardinalinių)

balsių ketursieniu.

11 pav. Pagrindinių (kardinalinių) balsių ketursienis

Ketursienis labai parankus gretinant pasaulio kalbų balsius, nes gali būti nesunkiai

siejamas ir su stilizuotu liežuviu (tad lengva aprašyti artikuliacines ypatybes, žr. 12 pav.),

ir, kaip vėliau matysime, su spektro ypatybėmis. Ketursienis, kaip ir kalbos padargų

39

vaizdinės iliustracijos (kurių ne vieną randate ir šioje knygoje), paprastai pateikiamas

būtent tokia kryptimi – kairėje priešakiniai balsiai, dešinėje užpakaliniai (atitinkamai

iliustracijos – veido profilis iš kairės pusės).

12 pav. Balsių ketursienis ir sąsaja su artikuliacinėmis ypatybėmis

Žinoma, nėra tokių kalbų, kuriose būtų visi diagramoje surašyti balsiai, bet,

fonetiškai žymėdami kurios nors kalbos balsius, mokslininkai pasirenka tą simbolį, kuris

yra artimiausias. Lietuvių kalbos balsių sistema pateikta 13 paveiksle.

1.3.5. Balsių trukmė

§18. Aptarėme kokybinius balsių skirtumus. Kai kuriose kalbose (ir lietuvių) itin

svarbi balsių trukmė (kiekybė), kitose kalbose trukmė yra tik papildomas požymis,

priklausantis nuo kirčio ar kitų veiksnių, bet neturintis įtakos žodžio reikšmei.

Tariant balsius, kalbos padargai ilgiau ar trumpiau yra išlaikomi tam tikroje

padėtyje. Tad jų trukmė nevienoda. Pagal tai lietuvių kalbos balsiai skirstomi į:

• ilguosius: [uː, oː, ɑː, æː, eː, iː] (ilgumas TFA žymimas „ː“),

• trumpuosius: [ʊ, ɔ, ɐ, ɛ, ɪ].

Mūsų kalboje egzistuoja daug minimaliųjų porų, kur nuo balsių trukmės priklauso

reikšmė, pavyzdžiui, R tą – rýtą, skùsti – sk sti, trèšti – tr šti, šlúota – šlúotą, šáukštu –

šáukštų. Taigi lietuvių kalboje balsių trukmė ir įtemptumas yra skiriamasis požymis,

todėl ilgieji ir trumpieji balsiai yra savarankiškos fonemos.

40

Balsių trukmė susijusi su kalbos padargų įtempimu. Ilgųjų balsių artikuliacinės

ypatybės ryškesnės negu atitinkamų trumpųjų balsių. Vadinasi, ilguosius balsius tariant

kalbos padargai labiau nutolę nuo neutralios padėties, jie labiau įtempiami. Dėl to, kaip

galima matyti 13 paveiksle, pavyzdžiui, ilgieji aukštutiniai balsiai [uː, iː] yra aukštesnio

pakilimo nei atitinkami trumpieji [ʊ, ɪ] (liežuvis daugiau pakyla tariant ilguosius) ir

liežuvis labiau pasislenka į priekį [iː] arba atsitraukia į burnos gilumą [uː] nei tariant

atitinkamus trumpuosius. Kai kurių ilgųjų ir trumpųjų balsių kalbos padargų įtemptumas

labai ryškus, pavyzdžiui, [ɑː] yra neabejotinai užpakalinės eilės žemutinis balsis, o [ɐ]

tariant liežuvis jau ne tiek atsitraukia į burnos gilumą ir mažiau nusileidžia.

Kalbose, kur balsių trukmė nėra skiriamasis požymis, o priklauso nuo kirčio ar kitų

veiksnių, aiškinantis, kokią vietą balsiai užima TFA teikiamo ketursienio kontekste,

aprašant balsyną, nereikia atskirai nurodyti ilgųjų ir trumpųjų. Liet