VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETASHUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

Edmundas Brazas

BLOGO TIKĖJIMO PRASMĖ JEANO-PAULIO SARTRE’OFENOMENOLOGINĖJE ANTROPOLOGIJOJE

Magistro baigiamasis darbas

Praktinės filosofijos studijų programa, valstybinis kodas 621V53001Filosofijos studijų kryptis

Vadovas prof. dr. Dalius Jonkus ___________ ___________(parašas) (data)

Apginta prof. dr. Ineta Dabašinskienė ______________ ____________(Fakulteto dekanė) (parašas) (data)

Kaunas, 2013

2

TURINYSĮVADAS....................................................................................................................................................5

1. ŽMOGIŠKOSIOS EGZISTENCIJOS PROJEKTAS JEANO PAULIO SARTRE’O „BŪTYJE

IR NIEKYJE“ .........................................................................................................................................8

1.1 „Būtis savyje“ ir „būtis sau“ ...................................................................................................8

1.2 “Žmogiškosios egzistencijos projektas Sartre‘o filosofijoje..................................................13

1. 3 „Būtis sau“ saviapgaulėje? ................................................................ ...................................15

1.4 Ego: būtis pasaulyje..............................................................................................................19

2. BLOGAS TIKĖJIMAS.....................................................................................................................24

2.1 Blogas tikėjimas ar saviapgaulė? ..........................................................................................25

2.1.1 Sartre’o kritika Freudo psichoanalizei...................................................... ..........................32

2.2 Pozityvi "blogo tikėjimo" pusė.............................................................................................34

2.3 Kito žvilgsnis kaip saviapgaulės matas...................................................... ............................37

3. EGZISTAVIMAS SAVIAPGAULĖJE............................................................................................42

3.1. Joks žmogus yra pilna tikrovė ar substancija................................................. .......................42

3.2 Asmens buvimo blogame tikėjime dviprasmiškumas...........................................................45

3.3 Autentiškumo problema saviapgaulėje..................................................................................50

IŠVADOS...............................................................................................................................................54

LITERATŪRA....................................................................................................... ...............................55

3

SANTRAUKA

Jeanas Paulis Sartre’as savo fenomenologinėje antropologijoje pateikia tokį žmogiškosios egzistencijos

konstruktą, kuris leidžia aiškiau pamatyti žmogiškosios egzistencijos projekto esmę ir gylį:

naudodamas pavyzdžius apie žmonių tarpusavio sąveikas Sartre’as parodo žmogaus gyvenimo blogame

tikėjime neišvengiamumą ir išryškina tą pagrindinį žmogaus siekį – per nuoširdumą siekti

autentiškumo: geras tikėjimas kursto vertybines nuostatas, o įtampa tarp „blogo tikėjimo“ ir „gero

tikėjimo“ yra neišvengiama žmogaus egzistencijos dalis. Pirmajame šio darbo skyriuje sieksime

parodyti kaip egzistencijos samprata išplaukia iš būties savyje kaip tapatybės su savo esme paneigimo

ir kodėl toks paneigimas yra savęs realizavimo egzistencijoje laisvė.

Antrajame skyriuje iš esmės analizuosime blogo tikėjimo sampratą, kaip pateikia Sartre’as šią

sampratą? Matysime, kad Sartre’ui blogas tikėjimas ir yra ta saviapgaulė: ji yra neišvengiama

žmogiškosios egzistencijos sąlyga. Blogą tikėjimą iš pradžių lyginsime su saviapgaule, pateiksime

įvairių kritikų nuomones, vėliau paliesime Sartre’o kritiką Freudui, matysime, kad Sartre’as veikiau

kalba apie ikirefletyvųjį cogito, o ne pasąmonę. Išryškinsime pozityvią blogo tikėjimo pusę, pabrėšime

blogo tikėjimo ambivalentiškumą. Siekdami geriau pamatyti žmogaus gyvenimą blogame tikėjime

sieksime parodyti Kito svarbą Sartre’o fenomenologinėje antropologijoje.

Trečiojoje dalyje sieksime paanalizuoti, koks yra žmogaus gyvenimas saviapgaulėje, kaip jis

įmanomas? Matysime, kad žmogaus būtis negali būti galutinai apibrėžta: jei klasikinė filosofija bandė

žmogų suvokti vien kaip racionalią būtį, o klasikinė psichologija bandė „paversti“ žmogų nesąmoningu

ir neatsakingu už savo veiksmus, tai Sartre’as siekia parodyti, kad žmogus yra sąmoningas, atsakingas,

tačiau būtent saviapgaulę reikia suvokti, kaip santykį su savimi pačiu – žmogus negali būti iki galo

atviras pats sau, nes jis negali siekdamas autentiškumo, sutapatinti savo esmės ir egzistencijos, tai

įmanoma tik Absoliučiai būčiai. Tad šiame skyriuje ir sieksime atskleisti žmogaus egzistenciją

saviapgaulėje, sieksime parodyti, kad gero tikėjimo tikslas yra nuoširdumas ir šis nuoširdumas

žmogiškosios egzistencijos projekte išlieka siekiamybe.

4

SUMMARY

Jean Paul Sartre with his phenomenological anthropological point of view presents to us such a

construct of a existence that gives us a clearer view at the human existence as such with its deptht and

essense. He describes a various situations from an ordinary human life‘s relations and so shows a

human life as existence in a bad faith that he can not reject. So he stresses the main goal of a human

existence – trought sincerity obtain authenticity: a good faith relies on value attitude and the tension

between „bad faith“ and a „good faith“ is a non avoidable part of the human existence. The first part of

the study will be preocupied with the understanding of a general human existence and how it emerges

out of a being in itself as a rejection of an identical essence of oneself anh why such a rejection is a

realisation of oneself’es freedom in existence.

In the second part of the study we will try to analize the very concept of bad faith. It will be

clear that for Sartre concepts of a bad faith and falshood are identical. Falshood is a unrejectible

condition of a human existence. Firstly we willl try to compare the two concepts of falshood and bad

faith,will provide some opinions of the critics, later on we will speak of a Sares critic to Freud – Sartre

is talking of pre-reflective cogito and not of the unconscious status or subconsciousness. We will sress

the positive side of the bad faith, will show the ambivalence of the bad faith. To better see the persons

life in a bad faith will show the importance of the Other in Sartres fenomenological anthropology.

In the third part of the study we will analize what is like the life of a person in a falshood, is it

possible? Will see taht the essence af a human essence cannot be fully described: the clasical

philosophy tried to grasp a human essence as a rational being, clasical psychology tried to „make“ a

human being unconscious and so irresposible for his acts. Sartre, in opposite, tries to show that the

person is conscious and responsible, we have to grasp a falshood as a relation with oneself – human

being cannot be fully open to himself, becasuse by striving for his authenticity he cannot identify his

essence as existence – this is the being mode of the Absolute. So in the last part we will try to reveal the

human existence in falshood, we will try to show that the aim of a good faith is sincerity and the very

sincerity remains in a project of a human existence as an aim.

5

ĮvadasTyrimo problema: šis darbas yra skirtas Jeano-Paulio Sartre’o1 (1905-1980) blogo tikėjimo analizei.

Blogas tikėjimas yra santykio su savimi arba savimonės problema. Savimonės problema Sartre’o yra

apibūdinama egzistencinės fenomenologinės filosofijos kontekste. Klausimas apie save, yra klausimas

apie sąmonę ir kaip ji yra duota pati sau, todėl čia mes susiduriame su savasties arba tapatybės

klausimu. Tačiau tapatybė, pasirodo, yra prieštaringa, kadangi žmogus nori ją turėti, bet kartu negali jos

įgyti, nes ją įgydamas jis paneigia pats save. Todėl tyrimo problema apima žmogaus santykį su savimi

pačiu: kalbėsime apie savimonę, tapatybę, refleksiją, savirefleksiją – šie aspektai apima ne tapatybę su

savimi ir jie iš esmės yra Sartre’o fenomenologinės antropologijos branduolys, todėl per blogo tikėjimo

problemą mes galime užčiuopti Sartre’o fenomenologinės antropologijos sąmonės ir net pasąmonės

problemos filosofinį svarstymą iš egzistencinės fenomenologinės perspektyvos. Šiame darbe bus

aptariama ne tik saviapgaulė, bet ir egzistencinis būties sau projektas, bei psichoanalitinė diskusija su

Sigmundu Freudu.

Blogo tikėjimo prasmę Sartre’o fenomenologinėje antropologijoje sieksime pamatyti

analizuojant Sartre’o „Būtyje ir Niekyje“ pateikiamus žmonių tarpusavio santykius. Žmogiškosios

egzistencijos projektas Sartre’o fenomenologinėje antropologijoje yra aktualus ir esminis, kadangi

būdamas egzistencinės fenomenologijos atstovu, Sartre’as tik žmogiškajai egzistencijai ir teikia

prasmę, nes jam pasaulio būtis yra paprasčiausiai nereikalinga, de trop. Tačiau mums svarbu kaip

Sartre’as nubrėžia įtampą tarp žmogiškosios egzistencijos, t.y. būties-sau ir daiktų būties – būties-

savyje.

Žmogus yra paradoksalioje situacijoje – gyvenime jis siekia save įprasminti, pateisinti savo

esmę. Tačiau žmogus jau yra tarsi pasmerktas būti saviapgaulėje, Sartre‘as sako, kad žmogaus laisvė

yra jo lemtis. Leisdamas pateisinti savo esmę žmogus - būtis-sau siekia tapti pilnatve – būtimi-savyje –

daiktu. Subjektas saviapgaulės būdu atsiduria pavojuje tapti objektu. Sartriškai kalbant būtis-sau trokšta

pateisinti savo esmę kaip egzistenciją. Tačiau tik Absoliute – įvardinkime jį Dievu - esmė ir

egzistencija sutampa. Žmogus gi yra tame siekiamybės kelyje į savęs pateisinimą ir patvirtinimą, todėl

žmogiškosios egzistencijos projektas yra nuolatinėje savęs įprasminimo įtampoje.

Žmogiškoji būtis Sartre‘ui yra svarbi, jam taip ypatingai svarbios laisvės, tapatumo,

atsitiktinumo, tapatumo sąvokos yra susijusios tik su būtimi sau, su sąmonės būtimi, kuri visada yra

kažko sąmonė – ji yra intencionali. Sartre‘as smulkiai aprašo žmogiškuosius veiksmus ir sąveikas, kur

1 Pilnas vardas: Jean-Paul Charles Aymard Sartre

6

yra svarbi savęs pajauta. Jo specifinis įnašas yra žmogiškų ryšių dinamikoje parodyti ir aistrą, ir baimę.

Parodyti, kad „būties-sau laisvė yra pavojuje daugelyje daugiau gyvenimo atvejų, nei klasikinė

filosofija ar psichologija pripažino“.2

Darbe bus remiamasi daugeliu Sartre’o fenomenologinės antropologijos tyrinėtojų, kritikai

Cox‘as, - žmogaus buvimą saviapgaulėje analizuoja ryšyje su laisvės sąvoka, jis kalba apie žmogaus

apsisprendimus ir gailestį, dėl tų praeities pasirinkimų. Taip jis paryškina Sartre’o aprašomų personažų

situacijas - „kas būtų, jeigu būtų“? Analizuojant blogą tikėjimą, gailesčio dėl praeities sprendimų

atvejis tiksliai atskleidžia tą įtampą saviapgaulėje. Ames’as tikina, kad Sartre’o blogo tikėjimo sąvoka

yra labai lanksti, taip pat šis autorius analizuoja radikalią subjekto objekto dichotomiją. Ames’as

išryškina, kad tipinis blogo tikėjimo atvejis, sprendžiant iš Sartre’o pateiktų pavyzdžių, priklauso nuo

saviapgaulės masto: kiek asmuo yra laisvas, transcendentalus subjektas ir kiek asmuo yra objektas,

apspręstas išorinių sąlygų. Gravil‘as akcentuoja, kad mes esame vienu metu ir faktiškumas ir

transcendencija, todėl saviapgaulė arba blogas tikėjimas iškyla tuomet, kai mes bandome patvirtinti

faktiškumą ar transcendenciją išsaugodami jų skirtingumą. Anot Gravil’o vaizduotė kaip ir Sartre’o

piešiama sąmonė yra laisvės ir transcendencijos veikimo būdai, kurie mus išlaisvina iš mūsų situacijos

faktiškumo, todėl mes galime matyti faktiškumo situacijos kompleksiškumą, neigti ją jos dabartinėje

struktūroje ir todėl esame atviri įvairioms pasirinkimo galimybėms. Heter pabrėžia, kad Sartre‘as

sąvokas blogas tikėjimas ir neautentiškumas kaitalioja. Pagrindinė daroma klaida, per kurią atsiduriama

blogame tikėjime yra manymas, kad žmogaus esmė ar veiksmai nepriklauso nuo jo paties. Heter tikina,

kad blogas tikėjimas yra charakterio trūkumas. Pirmas žingsnis iš blogo tikėjimo į autentiškumą yra

refleksijos apie žmogaus veiksnumą gryninimas ir aiškinimasis. Savęs suvokimas yra didžiulis

autentiškumo komponentas. McCulloch‘as nagrinėja saviapgaulės fenomeną: blogas tikėjimas esti dėl

žmogaus dvigubo buvimo būdo vienu metu - buvimo transcendencijoje ir faktiškume. Šie du

žmogiškosios tikrovės aspektai privalo veikti. Tačiau blogas tikėjimas savotiškai nenori šių dviejų

aspektų koordinuoti arba sujungti juos sintezėje

Tyrimo objektas: Blogo tikėjimo samprata žmogiškosios egzistencijos projektui Sartre‘o

fenomenologinėje antropologijoje

Tyrimo tikslas: Atskleisti žmogiškosios egzistencijos projekto blogo tikėjimo sampratą Sartre‘o

fenomenologinėje antropologijoje.

2 Moran D. (2000). Introduction to Phenomenology. Routedge. P 355

7

Tyrimo uždaviniai:

1. Parodyti, kaip blogas tikėjimas yra susijęs su sartrišku egzistenciniu žmogaus projektu.

2. Atskleisti esminius blogo tikėjimo bruožus Sartre‘o filosofijoje.

3. Išanalizuoti kokios yra egzistavimo saviapgaulėje formos.

Ar galime daryti prielaidą, kad žmogus nuolatos yra blogame tikėjime - saviapgaulėje?

Sartre‘as tikina, kad jei žmogus būtų tuo, kas mano esąs, t.y. jei susitapatintų su kažkuo – tokiu atveju

išnyktų bet kokia žmogaus siekiamybė, jis taptų uždara būtimi, būtimi-savyje. Tačiau žmogus visada

ieško naudos, net dažnai to ir nesuvokdamas, jis siekia pateisinančios naudos savo egzistavimui.

Sąmonė, anot Sartre‘o yra intencionali, o ego yra pasaulio būtis: sąmonė visada yra į ką nors kitą

nukreipta, į tą, kuo ji pati nėra.

Žmogiškosios egzistencijos projektą dažnai lydi dviprasmybės, blogas tikėjimas naudoja

saviapgaulės metodą, tačiau blogas tikėjimas taip pat yra ambivalentiškas: norisi kalbėti ir apie

pozityvią blogo tikėjimo pusę. Pozityve prasme tikėjimas kaip ir sąmonė yra nuolatos save naikinantis.

Anot Sartre‘o, tikėjimas yra save paneigiantis, jis siekia būti žinojimu, o tai jau yra grėsmė pačiam

tikėjimui. Taigi - kovodamas prieš žinojimą, tikėjimas kovoja prieš save patį. Norisi kalbėti apie

„nešvarią sąžinę“ – pastaroji tik dar kartą patvirtina, kad žmogus turi būti atsakingas už savo esmės

patvirtinimą. Blogo tikėjimo ambivalentiškumas būtent neleidžia, kad būties-sau esmė ir egzistencija

sutaptų.

Nepaisant blogo tikėjimo teigiamų ypatybių ir - jei saviapgaulė yra galima – ji ipso facto yra

betarpiška bet kokio žmogiškosios egzistencijos projekto grėsmė, nes žmogaus sąmonė slepia savyje

nuolatinę saviapgaulės riziką. Beje, Sartre‘as pripažįsta, kad „blogas tikėjimas yra kiekvieno

žmogiškojo projekto grėsmė. Tam, kad žmogus neatsidurtų blogame tikėjime jis beveik nuolatos turi

būti super-žmogus“.3

Darbo problema: Nepakankamai atskleista blogo tikėjimo samprata žmogiškosios egzistencijos

projektui

Darbo metodas: analitinis – sintetinis: buvo ieškoma ir interpretuojama su šia tema susijusi literatūra.

Darbo struktūra: įvadas, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis, trys dalys, išvados, literatūra ir

priedai.

3 Cox, G. (2009). How to Be an Existentialist, Or, How to Get Real, Get a Grip and Stop Making Excuses. Continuum.

(eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 90

8

1. ŽMOGIŠKOSIOS EGZISTENCIJOS PROJEKTAS JEANO

PAULIO SARTRE’O „BŪTYJE IR NIEKYJE“

Žmogiškoji egzistencija yra aktuali tyrinėjimo sritis ne tik filosofijos, tačiau ir psichologijos,

medicinos, antropologijos mokslų. Pats žmogus nuo neatmenamų laikų bando suvokti savo būtį.

Ypatingai krikščioniškoji antropologija, remdamasi Biblija, pristato gana įdomų požiūrį į žmogų, yra

teigiama, kad žmogus tai „gelmė“, kad jo „širdis bedugnė“. Žmogus esą yra sukurtas pagal Dievo

paveikslą ir panašumą. Pirmųjų tėvų nuopuolis šį panašumą „išardė“, tačiau Kristaus kenosis dėka,

žmogus gali siekti amžinosios pilnatvės. Apaštalų darbų herojus – Paulius, pabrėžia žmogiškosios

egzistencijos įtampą: dvasia esą „kelia į dangų“, tačiau kūnas traukia žemyn – prie kūniškumo, prie

nuodėmės.

Kodėl šiek tiek užsiminiau apie Biblijoje traktuojamą žmogų? Nors Sartre’as ir yra laikomas

ateistiniu egzistencialistu, tačiau aš jo samprotavimuose apie žmogaus būtį randu šiokių tokių analogijų

su pamatine krikščioniškosios antropologijos perteikiama žinia. Šiame darbe matysime, kaip Sartre’as

siekia parodyti, kad žmogaus troškimas būti tapačiu sau, autentišku yra realizuojamas per nuoširdumą,

per tą „gerą tikėjimą“. Tačiau blogas tikėjimas, - ta įtampa saviapgaulėje, kuri neišvengiama žmogaus

egzistavimo sąlyga – argi neatspindi biblinio aiškinimo apie žmogų: kad žmogiškoji prigimtis yra

pažeista ir reikalauja to tapatumo, autentiškumo? Mano manymu, Sartre’as pateikia tokį žmogiškosios

egzistencijos konstruktą, kuris leidžia aiškiau pamatyti žmogiškosios egzistencijos projekto esmę ir

gylį: naudodamas pavyzdžius apie žmonių tarpusavio sąveikas Sartre’as parodo žmogaus gyvenimo

blogame tikėjime neišvengiamumą ir išryškina tą pagrindinį žmogaus siekį – per nuoširdumą siekti

autentiškumo: geras tikėjimas kursto vertybines nuostatas, o įtampa tarp „blogo tikėjimo“ ir „gero

tikėjimo“ yra neišvengiama žmogaus egzistencijos dalis. Pirmajame skyriuje sieksime parodyti kaip

egzistencijos samprata išplaukia iš būties savyje kaip tapatybės su savo esme paneigimo ir kodėl toks

paneigimas yra savęs realizavimo egzistencijoje laisvė.

1.1 Būtis-savyje ir būtis-sauBūtyje ir Niekyje kalbama apie dvi būties rūšis: subjekto – sąmonės būtį, būtį–sau (žmogiškosios

egzistencijos projektas) ir objekto būtį: daiktų būtį – būtį–savyje. Daiktų būtis: jai nieko netrūksta, nes

daiktai jau yra tai, kas yra, jie tiesiog egzistuoja. Tai savotiškai „patenkinta“ būtis – „būtis–savyje“

(kaip akmuo sienoje). Sartre’as Būtyje ir Niekyje sako, kad „būtis savyje negali būti „potencialumas“,

negali „turėti potencialumo“. Būtis savyje yra tai, kas yra – absoliučioje savo identiteto pilnatvėje.

9

Debesis nėra potencialus lietus <...> būtis savyje yra aktualumas.4 Daiktai yra tai, kaip jie save

reprezentuoja. Daiktų identifikavimas ir yra tas vadinamas aktualumas kalbant sartriškai: daiktų būtis

yra baigtinė, daiktai yra „užbaigti“.

Šiame skyrelyje sieksime atskleisti perskyrą tarp daiktų būties ir tarp sąmonės būties.

Matysime, kad sąmonės būtis yra nuolatiniame troškime pateisinti savo esmę. Žmogus taip savotiškai

siekia tapti būtimi-savyje, baigtine būtimi. Anglų avangardinio roko grupė Pink Floyd5 kūrynyje „Kita

plyta sienoje“6 savotiškai nusako tokią būtį – jos faktiškumą ir baigtinumą, beje taip pat nurodo būtį-

sau, traktuojamą ne kaip subjektą, o kaip objektą, žodžiais – „galiausiai tu esi tik dar viena plyta

sienoje“.

Būtis-sau – žmogiška būtis, - ji visada yra atsigręžusi į save, jai yra būdingas reflektyvumas. Ši

žmogaus būtis yra nukreipta į kažką, kuo ji pati nėra. Žmogaus būtis visada save paneigia, kad būtų

kuo kitu. Sartre’as turi omenyje visus sąmonės lygmenis, kuomet apie tai kalba. Beje, – terminus „būtis

– savyje“ ir „būtis - sau“ filosofas paėmė iš Georgo Hėgelio „für sich“ ir „an-sich“7. Sartre’ui niekas

negali būti ar turėti abi (būtį savyje ir būtį sau) iš karto – tik Dievas. Būtis-savyje: ji egzistuoja savyje,

jos egzistencija nepriklauso nuo kieno nors kito sąmoningumo apie ją, o būtis–sau – priklauso nuo

kažko kito, nei ji pati, nuo dalykų, apie ką sąmonė yra sąmoninga.8

Sartre’as savo veikalą pavadino Būtis ir Niekis - kalbant apie „būtį“ – susidarome nuomonę,

kad autorius kalba apie sąmonės būtį: būtį-sau, kadangi sąmonės būtis nuolatos save neigia. Ji negali

susitapatinti su niekuo, nes jos susitapatinimas su kuo nors reikštų jos žlugimą, tapimą daiktu. Šis

aspektas nurodo į sąmonės transcendentalumą. Sartre’as sako, kad būtis sau yra tol, kol ji atsiduria

aplinkybėse, kurių pati nenumatė arba neapsprendė: taip, kaip pvz „Pierro yra Prancūzijos buržua 1942

4 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge.

P 985 Pink Floyd – anglų psichodelinio, progresyviojo / avangardinio roko grupė, gyvuojanti nuo 1964 metų. Pavadinimas Pink

Floyd – tai dviejų K. Bereto mėgstamų bliuzmenų, P. Andersono (Pink Anderson) ir F. Kaunsilo (Floyd Council), vardai.

Prieiga internete: http://lt.wikipedia.org/wiki/Pink_Floyd. 2011 10 156 Another Brick In The Wall7 Für sich: žodelytis „für“ nurodo kryptį, o žodis „sich“ yra sangrąžinė dalelytė, kuri nurodo samenį, šiuo atveju „save“,

taigi – „für sich“ verčiamas „sau“, o štai „an-sich“ verčiamas „savyje“ (aut. vert)8 Danto A. C. Jean-Paul Sartre. New York [N.Y.] : Viking Press, 1975. P 42

10

metais arba taip, kaip Schitt’as buvo darbininkas Berlyne 1870m“9 – Sartre’as kalba apie žmonių

buvimo situacijoje atsitiktinumą.

O štai kalbant apie „niekį“ – tikėtina, kad kalbama apie savimi ‘patenkintą‘ būtį – užbaigtą būtį

– t.y. daiktų būtį – būtį-savyje. Tačiau čia ir yra paradoksas, kaip vėliau matysime, kad būtis-sau

paradoksaliai siekia tapti būtimi-savyje, anot Sartre’o – siekia savotiškai tapti Dievu: juk tik

„tobuliausioje Būtyje“, sakykime Dieve, egzistencija ir esmė sutampa. Tačiau būties-sau siekiamybė su

kuo nors susitapatinti yra bergždžia: būties-sau egzistavimo principas yra nuolat save neigti.

Fenomenas ne paslepia, o atveria esmę, bet atverdamas jis suponuoja begalinį judėjimą link pačios

būties. Esmės įžvelgimas nėra galutinis – yra vietos tobulėjimui. Egzistuoja begalinis pažinimas, kaip

žmogaus intencionalaus gyvenimo pažinimas. Intencionalumas reiškia atvirumą, nukreiptumą į kitą,

nei save. Sąmonė tampa niekiu, nors stengiasi būti tarsi uždara, sąmonė visada siekia atgauti savo

esmę, kaip tapatybę.

McCulloch’as svarsto, kad Sartre’o būties sąvoka yra dvipusė: viena iš Sartre’o principinių

idėjų yra, kad šis būties dviprasmiškumas, dvi-veidiškumas atlieka esminį vaidmenį, kai Sartre’as kalba

apie blogą tikėjimą. Blogo tikėjimo būsena turi patvirtinti faktiškumą kaip transcendenciją, o

transcendenciją kaip faktiškumą tokiu būdu, kad tą akimirką, kurią asmuo suvokia vieną iš jų, staiga

suvoktų ir kitą. Esminis dalykas yra aiškinime apie sąvoką „būti“. Sartre’as kalba apie buvimą daiktu –

„būti“, ir „Būti“, kuomet kalbama apie tikrą buvimą – tačiau kai tik mes manome esą kuo kitu, mes

peržengiame tą būtį, tačiau ne link tos būties, kurią įsivaizduojame, bet link tuštumos, link niekio.10

Dalius Jonkus savo knygoje Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai pristato

Edmundo Husserlio poziciją, kuri yra analogiška Sartre’o aiškinimui apie sąmonės intencionalumą:

„fenomenologiškai žvelgiant sąmonė yra ne savo vidujybėje užsklęsta sfera, kuri nežinia kokiu būdu

išsiveržia prie anapus jos esančių pasaulio daiktų, bet nuolatinė transcendencija imanencijoje, t. y.

sąmonė, visada yra anapus savęs”.11 Sąmonės esmė yra nukreipta į ateitį. Todėl tapsmas – kaip

pasmerkimo laisvė. Per savo egzistavimą turime galimybę save realizuoti. Sartre’as irgi sako, kad

laisvė yra žmogaus pasmerkimas, nes laisvė yra ta būsena, kurioje turi išstovėti tarp faktiškumo ir

9 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge.

P 7910McCulloch, G. (2002). Using Sartre An Analytical Introduction to Early Sartrean Themes. Routledge. eBook Academic

Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 57-5811 Jonkus D. (2009). Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. Vytauto Didžiojo Universitetas. Kaunas. P

243

11

transcendentalumo, blogas tikėjimas, kaip vėliau matysime, kreipia arba į faktiškumą arba į

transcendentalumą. Tad savotiškai ši laisvė yra būtina žmogiškosios egzistencijos projekto sąlyga: būti

laisvam reiškia nenukrypti į kraštutinumus, o išbūti vidurio kelyje, kaip Tomas Akvinietis pasakytų -

vidurio kelias yra dorybė.12

„Būtyje ir Niekyje“ Sartre’as analizuoja, kad fenomenams reikštis galimybes sudaro tiesa, kuri

egzistuoja kaip nepaslėptis. Pasaulis mums atsiveria, o mes pasauliui – štai kodėl fenomenai gali

reikštis. Būtis yra bet kokio atsiskleidimo sąlyga – perėjimas prie ontologiškumo, apie tai taipogi

kalbėjo Martynas Heideggeris. Tai, kas pasireiškia, negali būti redukuota į pasireiškimo sąveikas. Būtis

apima ir pagrindžia žinojimą. Fenomenas ir atveria, ir paslepia, mes matome tik dalinę tiesą. Esmė

pasireiškia fenomene – bet jos pasireiškimai nėra galutiniai. Daiktas, kaip jis atrodo-nenurodo į už

savęs egzistuojantį absoliutų daiktą: kas egzistuoja, ką matome - yra absoliutu, nes save apreiškia tokiu,

koks yra. Fenomenas gali būti studijuojamas ir nusakomas kaip toks, nes jis yra visiškai indikatyvus - į

save nurodantis, kreipiantis.13

Dermot Moran pastebi, kad Sartre’o požiūris yra artimas parmenidiškai vizijai: būtis yra; ne-

būties nėra. Būtis–savyje yra grynas savo identiškumas. Sartre’o pozicija apie būtį nuo Parmenido

skiriasi tuo, kad Sartre’as nemato ryšio tarp būties ir prasmės, ir nemato pasaulio būties kaip būtinos.

Daiktų būtis yra sau neaiški, brutali, inertiška, nei aktyvi, nei pasyvi, bereikšmė, atspari sąmonei, gryna

imanencija.14

Kaip tada paaiškinti Sartre’o kalbėjimą apie pasaulį kaip būtį-savyje iš atsitiktinumo

perspektyvos? Juk Sartre’ui atsitiktinumas kaip fenomenas buvo pirmasis filosofinis nušvitimas. Šią

pasaulio sąvoką būties–savyje prasme jis nusako taip: pasaulis egzistuoja, bet jis neprivalo būti. Todėl

Sartre’ui atsitiktinumo sąvoka reiškia, kad nėra racionalaus, visuotinio plano, vidinių reikšmių

įvykiuose. Paprasčiausiai nėra poreikio valdyti egzistencijos faktą. Būtis (būtis-savyje) tiesiog yra, bet

kaip tokia ji yra ‘nereikalinga’ (de trop).15

Būtis–savyje yra būties–sau sąlyga. Būtis–sau nėra savo paties pagrindas. Pasaulis kaip toks

bereikšmis, absurdiškas. Pasaulis Sartre’ui yra grynas buvimas savyje – en soi.16 Parmenido

12 Angl. „Virtue is a golden mean“.13Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge.

P 1-414 Moran D. Introduction to Phenomenology. Routedge. 2000. P 356 - 35715 Ten pat.16 Ten pat.

12

suvokiamai tikrovei, būčiai taikant Sartre’o ‘būties–savyje’ aspektą matome, kad abiejų mąstytojų

kalbėjimas apie daiktų būtį (pasaulį) yra panašus. Sartre’as pasaulį mato kaip gryną buvimą savyje, nors

ir nebūtiną, tačiau kaip daikto būtį. Sartre’as, beje, yra konkretesnis aiškindamas pasaulio, kaip daikto

būtį: būtį – savyje. Parmenidas abstrakčiau žiūri į pasaulio būtį – jam būtis yra visuotinė, nedaloma,

visada esanti.

Sartre’as aiškina pasaulio būtį per sąmonės fenomeną, būtent fenomeno transfenomenali būtis

yra „stalo būtis, lempos būtis, galiausiai pasaulio būtis. <...> Tereikia, kad būtis, kuri pasirodo,

neegzistuotų tik tada, kada ji pasirodo. Sąmonei egzistuojanti transfenomenali būtis yra pati savyje“.17

Sartre’as apie būtį-savyje rašo, kad „būtis savęs nesukuria, jei taip būtų, tai reikštų, kad ji yra pirmiau

savęs. Būtis negali būti savęs priežastimi. Būtis yra pačia savimi, ji nėra nei pasyvumas, nei aktyvumas.

Būtis yra už neigimo ar teigimo.<…> Būtis–savyje neturi nieko paslaptingo, ji yra gryna,

nesugriaunama, savo pačios sintezė su savimi. Būtis yra izoliuota savo būtyje, ji neįžengia į jokį ryšį su

tuo, kuo ji pati nėra. <…> Būtis-savyje niekada negali būti galima arba negalima, ji tiesiog yra“.18

Knygoje Egzistencializmas, Gravil’as puikiai apibendrina svarstymus apie būtį sau ir būtį

savyje. Jis primena pirmiausia, kad Sartre’as kalba apie būtį-sau, būtį-savyje ir būtį-kitiems. Pastarieji

du yra priskiriami objekto būčiai: būtis-savyje yra būties-sau objektas, o būtis-kietiems yra Kito

objektas. Būtis-sau ir būtis-kitiems dera prie subjekto ir tvirtinimo: ‚aš nesu, kas esu‘. Būtis-savyje yra

‚aš‘, kurio buvimo modelis yra būti daiktu: esančiu savyje, grynu, taip, kaip akmuo yra akmeniu. Būtis-

sau yra „aš“, kuris tvirtina, neigia ar yra miglotai sąmoningas apie įdaiktintą būtį: tai yra mūmyse

esanti transcendentalinė kintanti dalis, kuri niekada pilnai nesutampa su ‚savimi‘. Taigi būtis-sau yra

paslaptingai nesanti, praeityje, ateityje arba papraščiausiai ‚už‘, mūsų sąmonės pasaulio pakraščiuose.

Tai, kad mes nesame tuo, kuo esame yra mūsų laisvės nuosprendis. Žmogaus gilumoje glūdi niekis ir

trūkumas, kuris verčia žmogų rinktis save arba kurti save, nes žmogus paprastai ‚būti‘ negali. Šis niekis

yra laisvė. ‚Aš‘ esu laisvas nuo to ‚kuo esu‘ ta prasme, kad buvimas sąmoningu apie ką nors apima

radikalų atskyrimą nuo to kažko. Buvimas sąmoningu apie tai ‚kas as esu‘, reiškia, kad aš nesu tai, apie

ką esu sąmoningas: nei aš esu kuo buvau. Būtis-sau yra ateities priėmėjas, tačiau nedeterminuota

galimybė, tos galimybės dovana glūdi ‚trūkumo‘ suvokime – žmogaus, kaip neužbaigtos būties

realybėje. Tačiau nėra įmanoma būčiai-sau, tol, kol ji yra būtis, o ne niekis - būti patalpintai būties-

17 Sartre, Jean-Paul - Being and Nothingness.[lxii] Prieiga internete: http://www.mediafire.com/?gntecjzmze0. 2011 11 10

18Ten pat, [lxii-lxvii]

13

savyje faktiškume, o būtis-savyje, nors paskandinta būtyje-sau, išlieka būties-sau centre, kaip jos

originalus atsitiktinumas19

Taigi aptarėme būties savyje ir būties sau perskyrą, pamatėme, kad egzistencijos samprata

išplaukia iš būties savyje kaip tapatybės su savo esme paneigimo, o toks paneigimas yra savęs

realizavimo egzistencijoje laisvė. Sartre’as būties sau „ilgesį“ būčiai savyje nusakyti sugretina su Renė

Descartes’o „netobula būtimi“, kuri siekia tobulumo ir Heideggerio „ne-autentiška“ būtimi, kuri siekia

autentiškumo.20 Šia dviejų būčių perskyra Sartre’as siekia parodyti, kad būtis sau, žmogiška būtis nėra

ir negali būti savo būties arba buvimo pagrindu.

Aptarę žmogiškosios būties ir daiktų būties perskyrą, sekančiame skyrelyje atidžiau

pažvelgsime į būties sau projektą.

1.2 Žmogiškosios egzistencijos projektas Sartre’o filosofijoje

Pirmajame skyrelyje matėme, kad Sartre’as kalbėdamas apie žmogaus egzistenciją, pabrėžia žmogaus

atsitiktinumo faktą, kaip „įmetimą“ į situaciją: Sartre’as pristato žmones esančius būtent tam tikrose

konkrečiose situacijose, šių buvimo „šeimos tėvu, baltuoju, juodaodžiu, homoseksualu ar padavėju“

situacijas Sartre’as pristato kaip atsitiktinumo faktą. Sartre’as klausia: „kaip gali būtis sau, nebūdama

savo būties priežastimi, būti savo niekio priežastimi?“21 Sakyti, kad būtis sau yra savo niekio pagrindas

dėl nuolatinio savęs paneiginėjimo arba nuolatinio tapatybės su savo esme paneigimo, nėra tas pat kaip

sakyti, kad būtis sau yra savo būties pagrindas

Artūras Danto sako, kad Sartre’o pirminis egzistencialistinis principas yra tas, kad žmogus yra

nieko daugiau, bet tai, kuo jis tampa (ką iš savęs „padaro“). O tai yra pasekmė to, kaip sąmonė yra

sukonstruota – subjektyvumas turi būti pradžios taškas. Sartre’as laikosi nuomonės, kad egzistencija

yra pranašesnė už esmę – subjektyvumas turi būti pradžios taškas – filosofas šio požiūrio nepriskiria ir

nenaudoja vidiniam gyvenimui nusakyti, jis netiki, kad vidinis gyvenimas egzistuoja - sąmonei viskas

yra išoriškai, mes esame, kuo nesame, bet nesame, kas esame – visada būsime skirtingi nuo to, kaip

19Gravil, R. (2007). Existentialism. Humanities-Ebooks. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013). P 3020 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge.

P 79, 8021 Ten pat.

14

save charakterizuotume ar kaip mus apibūdintų kiti.22 Sartre’as savo knygoje „Egzistencializmas ir

žmogiškos emocijos“ save įvardija kaip ateistinį egzistencialistą,, jis sako, kad yra dvi egzistencialistų

rūšys: tie, kurie yra krikščionys – kaip antai Karlas Jaspersas ir Gabrielius Marselis ir ateistiniai

egzistencialistai – Heideggeris arba prancūzų egzistencialistai, tarp kurių Sartre’as priskiria ir save.

Taigi Sartre’as sako, kad egzistencija yra pirmiau už esmę, todėl žmogus, būtis-sau yra atsakingas už

tai, kas jis yra: jis atsakingas ne tik už savo individualybę, jis atsakingas už visus žmones.23 Šiuo

požiūriu Sartre’as yra artimas Ėrikui Fromui, kuris savo knygoje Turėti ar būti aiškiai pasako, kad

„žmonėms yra būdingos dvi tendencijos, viena iš jų yra turėti – ji stiprybės semiasi iš biologinio

poreikio išlikti; kita tendencija yra būti – būtent dalintis, duoti, aukotis, ji atsiremia į specifines

žmogaus egzistavimo sąlygas ir į įgimtą poreikį įveikti savo izoliaciją susivienijant su kitais

žmonėmis“.24 Šias specifines Fromo egzistencines sąlygas galėtume palyginti su Sartre’o pamąstymais

apie kitą. Kitas kaip vėliau darbe matysime, apsprendžia mane, kitas netgi gali būti mano saviapgaulės

matas. Beje šį Fromo turėti, galime prilyginti Sartre’o būties-sau troškimui tapti – būtimi-savyje:

turėjimas nurodo į žmogaus egoistiškumą, jis nekomunikuoja, bet turi polinkį į izoliaciją, tai ir yra

savotiška nuoroda į mirties tašką ta prasme, - kaip Sartre’o manymu, sąmonės susitapatinimas su tuo

kitu, kuo ji pati nėra. Turėjimas čia gali būti matomas kaip būties-savyje modulis. Fromo sąvoka

buvimas yra priešingas Sartre’o analizuojamam sąmonės transcendentalumui: nes būdama tuo, kuo

pati sąmonė nėra, atveria nesusitapatinimo galimybę, sąmonė tačiau visada reflektuoja išorę, juk pas

Sartre’ą, matysime vėliau, ego yra pasaulio būtis. Tačiau nors tarp Fromo buvimo sąvokos ir Sartre’o

būties-sau projekto galėtume daryti tik mažytę sąsają, visgi Sartre’o žmogiškosios egzistencijos

projektas yra visiškas antipodas Fromo pateikiamai žmogaus buvimo sąvokai. Juk sąvoka „būti“ Fromo

filosofijoje, yra nuoroda į savo tapatybės patvirtinimą, sąvoka būti implikuoja susitapatinimą, o

Sartre’o manymu, žmogus sutapatindamas save su kažkuo atsiranda blogame tikėjime – Sartre’as tiki,

kad žmogus nuolatos yra įtampoje tarp faktiškumo ir transcendencijos.

Žmogiškosios egzistencijos projektas Sartre’o filosofijoje yra ypatingas tuo, kad jis nėra

pateikiamas kaip sufabrikuotas, galutinis projektas: sąmonės intencionalumas ir ego buvimas pasaulio

būtimi atveria galimybę žmogui išgyventi įvairias situacijas, tačiau nesusitapatinti su sąmonės išorėje

esančiomis būtimis. Žmogus Sartre’o filosofijoje ypatingas tuo, kad jis nors ir yra nuolatinėje įtampoje

tarp faktiškumo ir transcendencijos, visgi yra atsakingas už savo veiksmus – jis kuria save, o „nešvari“

22 Danto A. C. Jean-Paul Sartre. New York [N.Y.] : Viking Press, 1975. P. 25 – 26.23 Sartre, Jean-Paul. (1957). Existentialism and Human Emotions. Philosophical Library, Inc. New York.. P 13-1624 Fromas E.(1990). Turėti ar būti. Vilnius: Mintis. P 147

15

sąžinė, kuri tik patvirtina blogo tikėjimo ambivalentiškumą, parodo, kad šis savęs kūrimo procesas

nėra predestinuotas.

1. 3 Būtis-sau saviapgaulėje?Ar įmanoma, kad žmogus sugeba gyventi saviapgaulėje? O gal tai yra ypatinga žmogaus egzistavimo

sąlyga? Šiame skyrelyje pažvelgsime, kaip Sartre’as supranta šią žmogaus – būties sau situaciją.

Sartre’as Būtyje ir Niekyje pateikdamas blogo tikėjimo sampratą kalba apie ironijos fenomeną,

nes ironiškas žmogus ką nors „patvirtina tam, kad paneigtų ir paneigia tam, kad patvirtintų: toks

žmogus sukuria pozityvų objektą, tačiau šis objektas neturi jokios būties, tik savo niekį“25 . Sartre‘as

nurodo, kad blogas tikėjimas yra susijęs su būties savyje paneigimu. Egzistavimas reškią

nevienareikšmį tapatybės žaismą, - šis Sarte‘o pavyzdys apie ironijos fenomeną ir juo žaidžiantį

žmogų atskleidžia žmonių kas dienoje praktikuojamą, kaip minėjime, nevienareikšmį tapatybės žaismą,

vėliau matysime, kad šis žaismas dominuoja visuose Sartre‘o pateikiamuose žmonių tarpusavio

santykiuose – tiek flirto atveju, tiek homoseksualo ir t.t.

Jei saviapgaulė yra galima – ji ipso facto yra betarpiška bet kokio žmogiškosios egzistencijos

projekto grėsmė, nes žmogaus sąmonė slepia savyje nuolatinę saviapgaulės riziką. Taigi – ar žmogus

yra saviapgaulėje? Saviapgaulė arba blogas tikėjimas veikiau yra jau nukrypimas į kraštutinumus:

žmogus yra saviapgaulėje, kuomet pasiduoda arba faktiškumui, arba transcendentalumui. Sartre’as

laikosi nuomonės, kad žmonės tam tikrais atvejais gyvena saviapgaulėje, šis gyvenimas filosofo

kūriniuose yra vaizduojamas ir kaip momentinis išgyvenimas, kuomet reikia apsispręsti savo

pasirinkimais čia ir dabar, taipogi kalba apie gyvenimą saviapgaulėje arba blogame tikėjime kaip ilgą

procesą.

Garis Cox žmogaus buvimą saviapgaulėje analizuoja ryšyje su laisvės sąvoka, jis kalba apie

žmogaus apsisprendimus ir gailestį, dėl tų praeities pasirinkimų. Jis sako, kad asmuo, kuris gailisi savo

praeities ar praeities veiksmų, nori, kad jo praeitis būtų buvusi kitokia, jis norėtų, kad nebūtų buvęs

laivu žmogumi, kuriuo iš tikro jis buvo ir yra. Besigailintis žmogus nepatvirtina pilnos savo laisvės,

taip jis nepatvirtina ir viso savo gyvenimo kaip jo laisvės kūrinio. Jeigu nieko negali keisti - nesi

laisvas.26

25 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge.

P 4726 Cox, G. (2009). How to Be an Existentialist, Or, How to Get Real, Get a Grip and Stop Making Excuses. Continuum.

(eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 100

16

Apie saviapgaulę - blogą tikėjimą kalbant, reikia analizuoti konkrečius blogame tikėjime

esančių žmonių pavyzdžius. Kaip žinome – toks ir yra Sartre’o kelias. Sartre’as žmogaus buvimą

saviapgaulėje nusako įvairiais pavyzdžiais, „Būtyje ir niekyje“ jis aprašo įvairias žmonių situacijas: tai

ir yra fenomenologinės antropologijos lauko tyrinėjimai, kalbame apie žmonių reiškimosi formas, žinia

– fenomenams reikštis galimybes sudaro tiesa, kuri egzistuoja kaip nepaslėptis. Pasaulis mums

atsiveria, o mes pasauliui – štai kodėl fenomenai gali reikštis ir todėl galime analizuoti žmogaus

santykius su kitais žmonėmis. Tačiau, kaip teigia Dalius Jonkus straipsnyje „Santykio su Kitu

paradoksai Sartre'o fenomenologinėje antropologijoje“, - „kitas man yra duotas ir kaip žmogus ir kaip

daiktas“.27 – tai matome Sartre’o interpretacijose apie subjektą ir objektą, šis žmogaus kaip daikto

traktavimas įžvelgiamas Būtyje ir Niekyje flirto situacijoje, tačiau nebūtinai kitas užvaldydamas mane

traktuoja mane kaip objektą, savotišką daiktą be sąmonės. Žmonės patys nuslysdami vien į faktiškumą

arba gyvendami vien transcendencijoje pastato save pavojui būti traktuojamiems kaip uždaroms būtims

– daiktų būtims arba patys to nežinodami traktuoja save kaip daiktiškumą – būtį-sau-savyje: taigi kad ir

flirto situacija: mergina pasirenka flirtą, tačiau ji tai daro nei patraukdama rankos iš savo gerbėjo delnų,

nei pripažindama kokią nors reikšmę tos rankos palikimui kito delnuose. Jos požiūris į ranką yra toks:

ranka nėra jos dalis, ranka čia yra objektas, už kurią mergina neatsako. Savo rankos neištraukimo iš

gerbėjo delnų ji netraktuoja kaip veiksmo. Taip ji nusitaiko pačią save paversti būtimi-sau-savyje.

Tokia būtis nereikalautų situacijos subjektyvumo. Toks būvis neįpareigoja rinktis ar veikti. Mergina

siekia būti būtimi, kuri vengia faktiškumo.28

Pastebėtina tai, kad Sartre’o pavyzdžiai apie buvimą saviapgaulėje dažnai apima žmogaus

buvimo momentiškume situacijas: t.y. žmogus yra patalpinamas tam tikrame momentiškume: Ames’ui

užkliūna Sartre’o blogame tikėjime glūdintis momentiškumas - laikinumas pasirinkime. Nuosprendis

priimti blogą tikėjimą, kaip ir kitus sprendimus, atrodo yra kiekvieno konkretaus momento funkcija.

Kritikas teigia, kad Sartre’o pavyzdžiuose kiekvieną kartą asmuo yra kaltas, kuomet neigia laisvę.

Sartre’as kiekviename momente mato moralinę dilemą. Taigi Ames’as sako, kad saviapgaulė juk nėra

momentinė. Normaliai saviapgaulė turi kokią nors laiko trukmės atkarpą. Tiesa, praktiškai saviapgaulė

tampa problematiška tik kuomet, jei ji tęsiasi. Flirto pavyzdyje momentinis blogo tikėjimo charakteris,

27 Jonkus D. (2006). „Santykio su Kitu paradoksai Sartre'o fenomenologinėje antropologijoje“// Žmogus ir žodis. Nr 4.

Vilnius VPU leidykla. P.12.28Cox, G. (2009). Sartre and Fiction. Continuum. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013). P 101

17

anot Ames’o, yra šiek tiek skurdokas dėl savo dviprasmiškumo, kai tai liečia viliojimo laikinąjį

charakterį.29

Tačiau Sartre’o nuomone, saviapgaulė nėra momentiška, saviapgaulė yra procesas, kuris

netrunka keliolika akimirkų. Štai Heter pritaria Ames’ui: ji tvirtina, kad faktas, jog žmogus gyvena

blogame tikėjime nurodo, kad blogas tikėjimas turi projekto statusą, t.y.: ilgalaikį, vykdomą tam tikrą

laiką. Sartre’as pats teigia, kad blogas tikėjimas yra tam tikras ir pastovus gyvenimo būdas. Blogas

tikėjimas apima kieno nors plastiškumo, subjektiškumo ir laikinumo pervertinimą arba nuvertinimą.

Jeigu egzistencinė laisvė būtų grynai ontologinė sąvoka, tada kieno nors subjektyvumo pervertinimas

būtų neįmanomas: subjektyvumas visada dominuotų virš objektyvumo. Sartre’as, anaiptol, sako, kad

blogo tikėjimo kelias yra matyti save visiškai nesusijusį su savo praeitimi. Žmonės nėra tik į ateitį

orientuotos būtys, žmonės turi ir praeitį. Taigi, pasak Sartre’o, žmonės turi dvi dimensijas –

transcendentinę: veiksnumą, subjektyvumą, ateitį ir faktinę: objektyvumą, vidujiškumą, praeitį. Blogą

tikėjimą sudaro bent vienos iš šių dimensijų neigimas. Nesupratimas kieno nors veikimo sąlygų turi

dvi variacijas: pirma, arba aš pilnai identifikuoju save kaip subjektą (neigiu savo objektyvumą), arba -

antra, aš identifikuoju save kaip objektą (neigiu subjektyvumą).30

McCulloch’as svarsto saviapgaulės metodiką, jis pritaria Sartre’ui, jog problema yra, kad

saviapgaulė negali būti aiškinama kaip melavimas sau:

a) idealų melagį apibūdintume kaip turintį cinišką sąmonę, kuri pati sau tvirtintų tiesą, neigdama ją

savais žodžiais ir neigdama patį neigimą kaip tokį. Tačiau melagis siekia apgauti, jis nesistengia slėpti

savo intencijų nuo savęs paties;

b) tačiau iš kitos pusės – turi būti pirminė intencija ir blogo tikėjimo projektas: šis projektas reikalauja

suvokti blogą tikėjimą kaip tokį, taipogi reikalauja suvokti ikireflektyvaus suvokimo sąmonę kaip

afektuojančią save pačią blogu tikėjimu.

Taigi išeina, kad kaip apgaunamasis aš turiu žinoti tiesą, kuri nuo manęs yra slepiama. Tačiau

atrodytų, kad blogo tikėjimo mes negalime nei atmesti, nei suvokti. Mums gi atrodytų, - gyvenime

29 Ames, R. T., Dissanayake, W. (1996). Self and Deception A Cross-cultural Philosophical Enquiry. State University of

New York Press. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 12830Heter, T. (2009). Sartre's Ethics of Engagement. Authenticity and Civic Virtue. Continuum. Book Academic Collection

(EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 64

18

saviapgaulė yra įmanoma. Tačiau nepamirškime, perspėja McCulloch, kad Sartre’as stengiasi

saviapgaulę traktuoti kaip kažką pardoksalaus.31

Anot McCulloch’o, Sartre’as saviapgaulę aiškina remdamasis buvimo ne-sąmoningu terminu.

Kalbama apie apgaunamojo ir apgaudinėjančiojo dualumą, apie „id“ ir „ego“ santykį. Manoma, kad

nesąmoninga mano kūno dalis apgauna kitą – tai primena Freudo aiškinimą. Tačiau Sartre’as nesutinka

– jis svarsto, - kodėl žmonės privalo priešintis procesui, jei jie tą paprastai visada ir daro? Kas atlieka

šį priešinimąsi? Taigi – tikrai ne sąmoningas ego, nes ego nori žinoti, kas dedasi ir tikrai šo

priešinimosi neatlieka ne-sąmoningas id. Taigi galbūt tai yra cenzūra (sąmonė), kuri yra tarp

ego/analisto ir id? Id stengiasi priversti dalykus manifestuoti, sąmonė (cenzūra) mato, kokią žalą tai

padarytų ego, todėl sąmonė leidžia pasireikšti tik maskuotai simbolinei išraiškai. Id žino, kad aš galiu

daryti, ką noriu, ego, apie tai sužinojęs kentėtų. Pavyzdžiui - sąmonė leidžia id man užsidėti nepatogią

kepurę. Tačiau pagal šį modelį, anot Sartre’o, sąmonė pati šiuo atveju save apgaudinėja, nes ji žino ir

tai, kas yra slepiama nuo ego, ir tuo pat metu tai neigia. Taigi cenzūros - sąmonės tikslas yra apsaugoti

ego nuo tiesos pažinimo.32

Apibendrindami, ar būtis-sau yra saviapgaulėje, matome, kad žmogus vienu metu yra ir

faktiškumas ir transcendencija, todėl saviapgaulė arba blogas tikėjimas iškyla tuomet, kai mes bandome

patvirtinti faktiškumą ar transcendenciją, išsaugodami jų skirtingumą. Anot Sartre’o, mes tai

demonstruojame kad ir paprasčiausiose mūsų elgesio situacijose. Mes susiduriame su gyvenimiška

realybe kaip būtys, kurios nesame, kas esame ir būtys, kurios esame, kas nesame. Jei tuo pat metu

esame transcendencija ir faktiškumas, kas atsitinka, kai esame blogame tikėjime? Sartre’o nuomone,

pavyzdžiui, - žudiko tvirtinimas, kad jis nėra žudikas tokia prasme, kaip akmuo yra akmuo, yra

teisingas: jis negali transcenduoti tokios būties būsenos. Bet jei išsisukinėdamas nuo įstatymo, jis

įtikinės save, kad jis nėra žudikas tokia prasme, kokia šis stalas nėra rašalinė, jis bus blogame tikėjime,

nes jis stengiasi tvirtinti savo transcendencijos galimybę kaip vienintelę objektyvią galimybę.33

Sartre’as sako, kad „melas yra transcendencijos elgesys“.

31 McCulloch, G. (2002). Using Sartre An Analytical Introduction to Early Sartrean Themes. Routledge. eBook Academic

Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 5432 Ten pat. P 5533 Gravil, R. (2007). Existentialism. Humanities-Ebooks. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013). P 32

19

1. 4 Ego: būtis pasaulyjeAnalizuodami žmogiškosios egzistencijos projektą Sartre’e fenomenologinėje antropologijoje turime

paliesti ir egologijos problemą, kadangi Sartre’o fenomenologinėje antropologijoje ego34 – nei

formaliai, nei materialiai nėra sąmonėje: ego yra transcendencija. Reikia parodyti koks ryšys egzistuoja

tarp ikirefleksyvaus cogito ir saviapgaulės. Nes sąmonės egologijos problema yra susijusi su

nereflektuota savimone ir su nesąmoningumo įsisąmoninimo problema.

Gardneris pritardamas Sartre’ui sako, kad ego yra pasaulio būtis. Sąmonės egzistencija yra

absoliuti, kadangi sąmonė yra jos pačios sąmonė. Sąmonės egzistavimo būdas yra būti savęs pačios

sąmoningumu. Sąmonė yra sąmoninga apie save pačią tol, kol ji yra sąmonė apie transcedentalų

objektą. (Sąmonė jei sutaptų su savimi pačia – taptų uždara, taptų daikto būtis – galutinė). Sąmonė yra

grynai ir paprastai kokio nors objekto sąmonė. Sąmonės sąmonė nėra pozicinė (kaip yra apmąstomoji

sąmonė) – t.y., sąmonė nėra sau pačiai jos objektas. Jos objektas yra už jos – tokioje sąmonėje ego

nėra. 35 Moran ir Mooney sako, kad gryna sąmonė yra absoliuti, kadangi ji yra savo pačios sąmonė.

Todėl sąmonė išlieka fenomenu labai ypatinga prasme, kurioje „būti“ ir „atsirasti“ yra viena. Tačiau jei

ego nėra sąmonei objektas, tada griūna visi fenomenologijos rezultatai. Esminis fenomenologijos

principas yra tas, kad sąmonė yra apie kažką ir kartu apie save, ji yra savęs kaip visumos

įsisąmoninimas. Sartre‘as pratęsia Husserl’io mintį, kad sąmonė yra ne tik apie kažką, bet kartu ir to

akto nereflektuojamas įsisąmoninimas.

Mano mąstanti sąmonė neima savęs pačios kaip objekto, kuomet mąstau apie „cogito“. Sąmonė,

kuri „sako“ - „aš mąstau“ – nėra sąmonė, kuri mąsto. Visa mąstanti sąmonė savyje yra neapmąstyta. Ir

čia negalimas begalinis regresas, kadangi sąmonei nereikia mąstančios sąmonės būti sąmoningai apie

save pačią. Ji paprasčiausiai nepastato savęs kaip objekto: tai ne paneigia fenomenologinę sampratą, bet

patvirtina, nes sąmonė yra ir sąmonė apie kažką ir sąmonė apie save pačią, bet ne refleksijos, o

ikirefleksyvaus cogito būdu. Tam kad sąmonė save įsisąmonintų nereikalingas ego kaip sintezuojanti ir

reflektuojantis centras. Sąmonei būdinga savimonė, kuri nepaverčia pačios sąmonės objektu, bet visada

ją lydi. Todėl sąmonė yra būtis sau. Jei ego būtų sąmonėje, tada turėtų būti du ego: ego – apmąstomos

sąmonės ir ego – apmąstytos sąmonės. Neapmąstyta sąmonė yra autonomiška, ji yra totalumas, kurio

nereikia užbaiginėti. Tik refleksijos atveju aš galiu pagalvoti, kad „nekenčiu Petro“, „man gaila

34 Ego – lot. – aš (aut. vert).35 Gardner S. (2009). “Sartre's "Being and nothingness": a reader's guide”. Continuum International Publishing Group. P 96

20

Pauliaus“ ir t.t.36 – jausmai talpina savyje specialų intencionalumą, kuris transcenduoja, prisiminkime,

kad sąmonė yra sąmonė apie kažką kitą, todėl neapykanta, yra neapykanta kažkam, o meilė – meilė

kažkam. Neapykantos jausmas nėra neapykantos sąmonė, tai yra sąmonė apie Petrą, kaip nekenčiamą.37

Tačiau Gardneris tikina, kad jei ego nėra tai, kas sąmonei yra asmeniniška, nereiškia, kad

sąmonė yra impersonali, savęs prezencija pripažįsta sąmonės personalumą ir todėl transcendentinis ego

gali turėti asmeninį charakterį, pvz. aš galiu apie ego mąstyti kaip apie savo Ego.38

Nepamirškime, kad jeigu stengsimės suvokti ego kaip savo sąmonės tiesioginį objektą –

atsidursime nereflektyviame lygmenyje, kur ego pradingsta kartu su refleksija. Ego tokiu atveju yra

nereflektyviame lygmenyje: jei kas manęs klaustų, „ką veikiu?“, pvz. atsakyčiau, kad „aš kabinu

paveikslą“, arba „aš keičiu padangą“ – šie teiginiai nenurodo į refleksiją. Aš galiu mąstyti apie kėdę,

kurios nėra šalia manęs, t.y. aš galiu mąstyti apie ją kaip apie sąvoką, taip pat galiu mąstyti apie ego,

kuomet ego , kaip ir buvo minėta anksčiau, nėra sąmonėje.39

Sokolowskis analizuoja, kad nors ego ir yra transcendentalus, jis egzistuoja kūniškai. Autorius

rašo apie tai, kad ego patiria savo kūną skirtingai, nei jis patiria kitus dalykus pasaulyje, nes mes savo

kūną patiriame ir iš vidaus, ir iš išorės. Juk pvz. dešine ranka galiu liesti kairiosios rankos alkūnę, galiu

jausti save kaip liečiantis ir kaip liečiamas, tačiau pasyvioji – liečiamoji dalis bet kada gali tapti

aktyviąja, t.y. transcendentalus ego gali veikti bet kuria kryptimi.40

O štai Husserliui ego yra dinamiška būtis, nuolatos surenkanti savo patirtis į vieną visumą. Ego

yra identitetas. Ego visada aktyvus, jis yra visų veiksmų ir afektų centras. Ego nėra pasaulio dalis, tai

nėra daiktas - bet čia kalbama ne apie transcendentalų Ego.41 Prisiminkime, kad Sartre’o „polinkis

Husserlio fenomenologijai atėjo per Dekartą. Sartre’as nuo Dekarto skiriasi darydamas būtį-sau į nieką:

t.y. į daiktiškumo trošimą.42

Būtis–sau nuolat save neigia, ji nėra joks daiktas pasaulyje: nei mašina, nei medis, nei namas,

todėl būtis–sau turi būti tuščia, kad galėtų vykti tas neigimas. Sartre’as būtį-sau nusako kaip

impersonalią, ne – substancinę, trūkumą. Taip jis išvengia subjekto – objekto dualizmo: tėra tik

36 Moran D, Mooney T. (2006). The Phenomenology Reader. London ; New York: Routledge. P 385 - 39237 Satre, Jean-Paul. (2004). The Imaginery. Routledge. P 6938 Gardner S. (2009). Sartre's "Being and nothingness": a reader's guide. Continuum International Publishing Group. P 9539 Moran D, Mooney T. (2006). The Phenomenology Reader. London ; New York : Routledge. P 39940 Sokolowski R. (2006). Introduction to phenomenology. Cambridge [etc.] : Cambridge University Press. P 12441 Moran D. (2005). Edmund Husserl: founder of phenomenology. Cambridge: Polity. P 202-20342 Moran D. (2000). Introduction to Phenomenology. Routedge. P 358

21

objektas ir tai yra būtis–savyje. Bet kadangi būtis-sau yra trūkumas, skylė, tai tuo pačiu būtis–sau yra

ir troškimas, siekis: būtis–sau siekia būties–savyje, tačiau šis nuolatinis siekimas, anot Ž.P. Sartre’o yra

bergždžias, nes jei būtis–sau susitapatintų su kuo nors, ji nustotų būti būtimi–sau.43

Pagrindinė Sartre’o Būtyje ir Niekyje ontologinio įrodymo mintis yra ta, kad būtent sąmonė yra

kažkieno, kažko sąmonė, tai reiškia, kad trancendencija yra sąmonės sudedamoji struktūra: t.y. sąmonė

gimsta palaikoma buties, kuria ji pati nėra – tai ir yra ontologinis įrodymas. Ontologinis įrodymas kyla

ne iš mąstančiojo Cogito, bet iš suvokiančiojo iki-reflektyvios būties. Visada reikia turėti omenyje, kad

sąmonė yra tokia „būtis-savyje“, kurios būtis gali būti kvestionuojama tol, kol ši būtis reiškia būtį –

kitą, negu save.44

Kalbant apie iki-reflektyvųjį cogito Sartre’o filosofijoje - kaip jau buvo minėta anksčiau, ego

sąmonei visada turi būti objektas, kitaip visas fenomenologijos procesas žlugtų, taip pat sakėme, kad

Husserlis irgi mini, jog sąmonė visada yra kažkieno sąmonė: neįmanoma, kad samonė neturi turinio,

pvz. stalas nėra sąmoneje, stalas yra erdveje, už lango ar pan. Taigi, visa sąmone yra pozicinė - ji

peržengia save tam, kad pasiektų objektą.45 Vadinasi, sąmonė transcenduoja, jos objektas yra už jos –

tačiau iki-reflektyvus cogito dar prieš pažindamas pasaulyje esančius objektus, yra apie juos

sąmoningas. Turime vaizdinį, nuojautą. Todėl mąstymas neturi jokio pirmumo prieš sąmonę, kuri yra

apmąstoma, juk ne mąstymas apreiškia sąmonę apmąstytą sau, o priešingai - tai yra ne - mąstanti

sąmonė, kuri daro mąstymą galimu: tai yra iki-reflektyvus cogito. Prisiminkime kaip „Būtyje ir

Niekyje“ Sartre’as aprašo pavyzdį apie cigarečių skaičiavimą. Juk iki-reflektyvaus Cogito įrodymas ir

yra tas, kad aš ‘turiu‘ skaičiavimo sąmonę, kuri yra mano skaičiavimo veiksmo sąlyga, jei taip nebūtų,

kaip sudėjimo veiksmas būtų mano sąmonės jungiamoji tema?“46 Tam, kad galėtum skaičiuoti, yra

būtina būti sąmoningam apie skaičiavimą. Tačiau kuomet jau klausiama kodėl ir kaip, kada mąstoma

apie sudėjimo veiksmą – jau turime refleksiją, o ne iki-reflektyvų cogito. Esminė mintis apie iki-

reflektyvų cogito yra ta, kad mes nesame sąmoningi (atskirai kiekvieno savo veiksmo nereflektuojame)

apie visus savo veiksmus: daug veiksmų galime atlikti vienu metu ir mums nebūtina kiekvieną jų

analizuoti - reflektuoti vienu metu, juk galima pvz. kūrenti laužą žvejojant ir matyti kaip kimba žuvis -

43 Desan, W. (1954). The Tragic Finale; An Essay on the Philosophy of Jean-Paul Sartre. Cambridge: Harvard University

Press. P 13044 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness: an essay on phenomenological ontology. London ; New York

: Routledge. P 16-1845 Ten pat.46 Ten pat.

22

apie tai nereflektuojant – visa tai bus iki-reflektyvus cogito, bet tik pradėjus analizuoti patį kibimo

veiksmą, į jį įsigilinant – atsidursime jau reflektyviame lygmenyje: būsime sąmoningi apie vieną

išskirtinį aspektą.

Apibendrinant pirmąją darbo dalį reikia pastebėti, kad šioje darbo dalyje siekdami susipažinti su

Sartre’o žmogiškosios egzistencijos projektu „Būtyje ir Niekyje“ mes pirmiausia pažvelgėme bendrais

bruožais į žmogiškosios egzistencijos projektą Sartre’o filosofijoje. Pamatėme, kad Sartre’o

vaizduojamas žmogus – būtis-sau, nėra taip paprastai matomas savo fenomenologiniame gyvenimo

lauke. Sartre’as ne tik kalba apie trinarę būties sandarą: būtį-sau, būtį-savyje ir būtį-kitiems, bet

pabrėžia būties-sau paradoksalumą tiek santykyje su kitu – tai pabrėžia Dalius Jonkus straipsnyje

„Santykio su Kitu paradoksai Sartre'o fenomenologinėje antropologijoje“.

Jei būtis-savyje ir būtis-kitiems yra priskiriami objekto būčiai, tai būtis-sau yra subjekto būtis,

žmogus. Paradoksalu, tačiau Sartre’as tikina, kad žmogaus laisvė yra jo lemtis. Geisdamas pateisinti

savo esmę žmogus - būtis-sau siekia tapti pilnatve – būtimi-savyje – pilnai realizuota ir aktualizuota

būtimi. Subjektas saviapgaulės būdu atsiduria pavojuje tapti objektu. Sartriškai kalbant būtis-sau

trokšta pateisinti savo esmę kaip egzistenciją.

Šioje darbo dalyje siekėme geriau suvokti būties-sau ir būties-savyje perskyrą. Rėmėmės įvairių

kritikų požiūriu į Sartre’o vaizduojamus žmones, kurie yra blogame tikėjime. Sakėme, kad Sartre’o

vaizduojamos žmonių situacijos dažnai implikuoja momentinį žmogaus apsisprendimą, tačiau kita

vertus, pats Sartre’as kalba apie buvimą saviapgaulėje arba blogame tikėjime kaip procesą ar net

gyvenimo būdą. Išskirtinai pabrėžėme faktiškumo ir transcendentalumo aspektus Sartre’o

fenomenologinėje antropologijoje: šios sąvokos yra būtinos Sartre’ui nusakyti žmogų, kuris atsiduria

blogame tikėjime. Būtent nuo žmogaus savęs traktavimo vien faktiškume arba vien transcendentalume

ir priklauso – „ką žmogus iš savęs padaro“. Sartre’o piešiamos situacijos leidžia gerai pamatyti žmogų

esant dviprasmėse situacijose. Sartre’ui laisvės, atsakomybės ir atsitiktinumo sąvokos todėl ir buvo

svarbios, kad žmonių gyvenimą blogame tikėjime arba momentinius saviapgaulės modusus jis

analizuoja žmonių santykyje su laisve, su tapatybės problema. Štai kodėl laisvė gali būti žmogaus

pražūtis, pasmerkimas: jos atmetimas, nepriėmimas įkalina žmogų blogame tikėjime. Todėl laisvas

žmogus veikiausiai yra tas, kuris nepasilieka vien faktiškume arba vien transcendentalume: jo buvimo

pasaulyje būdas yra gyventi šiame paradoksalume, „šioje skylėje“, toje įtampoje, nepaslysti į

faktiškumą, neužsibūti transcendentalume.

Štai kodėl buvo būtina kalbėti pirmosios dalies paskutiniame skyrelyje apie ego – apie aš,

kuris, anot Sartre’o yra pasaulio būtis. Sartre’as aiškiai išskiria sąmonės gyvenimą ir ego būtį.

23

Sąmonė Sartre’ui yra intencionali. Reismanas patvirtina - Sartre’o požiūriu sąmonė yra nuolatos

sąmoninga apie save kaip nesanti savo pačios objektu. Ši savęs prezencija yra refleksijos pagrindas.

Refleksijos pagrindiniai bruožai ir yra intencionalumas (sąmonė yra sąmonė apie kažką) ir buvimas

sąmoningai apie tai (jos skaidrumas, iki-reflektyvi prezencija sau).47

47 Reisman D. (2007). Sartre's phenomenology. London; New York [N.Y.] : Continuum. P 26

24

2. BLOGAS TIKĖJIMASPirmajame skyriuje siekėme atskleisti žmogiškosios egzistencijos projektą Sartre’o fenomenologinėje

antropologijoje. Išryškinome būties savyje ir būties sau perskyrą ir atskleidėme, kaip žmogiškosios

egzistencijos samprata išplaukia iš būties savyje kaip tapatybės su savo esme paneigimo ir kodėl toks

paneigimas yra savęs realizavimo egzistencijoje laisvė. Antrajame skyriuje iš esmės analizuosime

blogo tikėjimo sampratą. Matysime, kad Sartre’ui blogas tikėjimas ir yra ta saviapgaulė: ji yra

neišvengiama žmogiškosios egzistencijos sąlyga. Blogą tikėjimą iš pradžių lyginsime su saviapgaule,

pateiksime įvairių kritikų nuomones, vėliau paliesime Sartre’o kritiką Freudui, matysime, kad Sartre’as

veikiau kalba apie ikirefletyvųjį cogito, o ne pasąmonę. Išryškinsime pozityvią blogo tikėjimo pusę,

pabrėšime blogo tikėjimo ambivalentiškumą. Siekdami geriau pamatyti žmogaus gyvenimą blogame

tikėjime sieksime parodyti Kito svarbą Sartre’o fenomenologinėje antropologijoje.

Blogo tikėjimo tema Sartre’ui yra viena esminių. Blogas tikėjimas esmiškai siejasi su žmogaus

egzistencija. Būtyje ir Niekyje Sartre’as pateikia pavyzdžius, (flirto, padavėjo) kuriuose pristatoma

žmogaus buvimo blogame tikėjime samprata. Žmogus arba būtis-sau yra dinamiška esybė,

„žmogiškosios egzistencijos projektas“ – kuomet sakome, kad žmogus yra projektas, turime omenyje,

kad būtis-sau savo besitęsiančiame egzistavimo akte, visų pirma, negali būti konceptualizuota, t.y.

suprasta aiškių sąvokų būdu, tačiau ji gali būti suvokta. Sartre’ui suvokimas nėra pažinimas, suvokimas

tarsi paruošia kelią pažinimui. Suvokimas yra žmogaus sąmonės judesys, kuriuo ji reprodukuoja Kito

projektą.48 Reismanas sako, jog svarbu visada turėti omenyje. Sartre’o būties-sau, asmens sampratą:

pagal jį, norėdami suprasti kas yra asmuo, mes turime suprasti procesą, kuriuo mes konstituojame save

pačius kaip asmenis, t.y. sąmonė save suvokia, kaip esančią sąmoningą apie ką nors.49 Piero tikina, kad

Sartre’o sąvoka blogas tikėjimas kreipia į transcendentinį fenomenologinį lauką todėl, Sartre’as,

tikėtina, galėjo padėti pagrindą transcendentinei egzistencinei fenomenologijai.50

Mauricijus Natansonas ypatingai prisidėjo prie Sartre’o blogo tikėjimo sąvokos aiškinimo. Jis

sako, kad blogas tikėjimas susidaro individui socialiniuose vaidmenyse judant nuo subjekto prie

objekto. Tai stingdo sąmonę, o intersubjektyvumas padaromas užslaptinta ir maskuojama tikrove.

Blogas tikėjimas kelia pavojų kiekvienai žmogiškosios dimensijos tikrovei įskaitant net ir egzistencinę

48 Desan W. (1966). The Marxism of Jean – Paul Sartre. Garden City, New York. P 65 - 6649 Reisman D. (2007). Sartre's phenomenology. London ; New York: Continuum. P 150 Piero T. P. (2006). Sartre's Concept of "Bad Faith."Humanities Source. P 62-63.

25

istorijos įtaką: laiko įvėlimas blogame tikėjime yra būdas neigti savo paties galimybes, nušluojant

individo įsiliejimą į istoriją.51

Taigi, - šiame skyriuje sieksime, remdamiesi skirtingų autorių interpretacijomis, pamatyti, kaip

blogas tikėjimas reiškiasi Sartre’o pateikiamuose pavyzdžiuose apie žmones (flirto atvejis, padavėjo

vaidmuo, homoseksualo tapatybės klausimas). Kaip ir buvo minėta, klausime ar blogas tikėjimas ir

saviapgaulė yra tas pat? Galbūt blogas tikėjimas yra tik asocijuojamas su saviapgaule, o gal blogas

tikėjimas turi saviapgaulės struktūrą? Saviapgaulę analizuosime santykyje su melu – šie dalykai paties

Sartre’o yra esmiškai atskiriami.

Paliesdami Sartre’o kritiką Freudo psichoanalizei išryškinsime sąmonės veikimo principą,

matysime, kad Sartre’as kritiškai žiūri į freudistines paraiškas, esą žmogus negali būti sąmoningas apie

savo veiksmus (skirstymas į pasąmonę ir sąmonę, Sartre’as nekalba apie pasamonę, jis veikiau kalba

apie iki reflektyvų cogito): sąmonę nuo pasamonės negalime atskirti – tokia yra Sartre’o pozicija.

Tačiau esminiai Sartro priekaištai freudistams arba psichoanalizei tėra dėl konceptualių dalykų, dėl

sąvokų, nes sąmonė ir pasąmonė, anot Sartro, yra ne atskiri laukai, o vienas laukas, kuriame nėra

aiškumo.

Kalbėsime apie pozityvią blogo tikėjimo pusę: sieksime parodyti, kad blogas tikėjimas yra

ambivalentiškas, o „nešvari“ sąžinė tik parodo, kad žmogus turi būti atsakingas už savo veiksmus ir už

tai „kuo tampa“. Paanalizuosime kito žvilgsnį ir sieksime pamatyti, kaip kitas gali būti saviapgaulės

matas.

Taigi – Sartre’as siekia įrodyti, kad žmonės yra visada laisvi ir visada žino, kad yra laisvi, tačiau

visada stengiasi save įtikinti, kad jų veiksmai yra iš anksto nulemti, pre – determinuoti. Jei mes laisvai

apsisprendžiame ką nors daryti, tai mes vieni ir tik mes esame atsakingi už savo veiksmų pasekmes –

tad tam, kad išvengtume šios atsakomybės, mes nuolatos save apgaudinėjame, esą mūsų sprendimai

nebuvo laisvi ir kad kaltos yra aplinkybės, o ne mes patys.52

2.1 Blogas tikėjimas ar saviapgaulė?Kodėl Sartre’as apskritai kalba ir apie blogą tikėjimą ir apie saviapgaulę? Argi tai nėra identiškos

sąvokos? Argi Sartre’as nesako, kad saviapgaulė ir blogas tikėjimas yra tas pat? Tad šiame skyrelyje

51 Moran D, Embree E.L. (2004). Phenomenology: critical concepts in philosophy. Vol IV. Routledge. New Yourk. P 17252 Piero T. P. (2006). Sartre's Concept of "Bad Faith." Humanities Source. P 62-63.

26

sieksime pamatyti kaip blogas tikėjimas ir saviapgaulė yra „panašūs“, arba kaip blogas tikėjimas

„naudoja“ saviapgaulės struktūrą.

Sartre‘as sako, kad „žmogus gali gyventi blogame tikėjime, tačiau tai nereiškia, kad jis negali

turėti staigių „prabudimų“ cinizmui arba geram tikėjimui: blogas tikėjimas implikuoja tam tikrą ir

nuolatinį gyvenimo stilių“.53 Taip pat Sartre’as sako, kad „tikroji blogo tikėjimo problema yra ta, kad

blogas tikėjimas yra tikėjimas – jis negali būti ciniškas melas ar tikrumas“ <...> iš tiesų blogo tikėjimo

projektas turi pats savyje būti blogame tikėjime“54 Cox’as tikina, kad blogas tikėjimas yra toks patogus

ir toks viliojantis, kad yra labai sunku jo išvengti. Žmogus atsiduria blogame tikėjime tą patį momentą,

kuomet jis nustoja skrupulingai vengti nesibaigiančių pasaulio siūlomų malonumų.55

Būtyje ir Niekyje Žeanas Paulis Sartre’as tikina, kad saviapgaulės ir melo tarpusavio santykis

yra toks, kad meluodamas žmogus turi tikslą, o saviapgaulė yra neišskleistas dviprasmiškumas (pvz su

oficianto būtimi). Taigi - saviapgaulė – ne konkretus melas, mes nežinome tiesos, todėl atsiranda

dvilypumas; egzistuoja mūsų būties neapibrėžtumas, juk tiesa yra neprieinama.

Saviapgaulė - tai santykis su savimi, savirekfleksijos modusas. Pas Sartre’ą saviapgaulė ir yra

tas blogas tikėjimas – neskaidrumas su savimi pačiu, nenuoširdumas. Saviapgaulė yra ne- autentiškas

buvimas, žmogaus būties neapibrėžtumas, ji yra nešvarios sąžinės fenomenas, neskaidrumas su savimi

pačiu, būsena. „Blogas tikėjimas yra melavimas sau, su sąlyga, kad mes darome skirtumą tarp

melavimo sau ir melavimo apskritai<...>melavimas yra neigiamas požiūris...“56

Ames’as tikina, kad Sartre’o blogo tikėjimo sąvoka yra labai lanksti. Tai jis bando įrodyti

pateikdamas kelis argumentus. Jis sako, kad:

1. Žmogus, kuris yra blogame tikėjime, labai tiksliai suvokia, ką jis slepia;

2. Turinys to, ką asmuo slepia yra propozicinis ir specifinis. Sartre’o požiūriu, asmuo, kuris

praktikuoja blogą tikėjimą - slepia nemalonią tiesą arba teigia malonią netiesą, kaip tiesą.

Tačiau Sartre’o pozicija dėl saviapgaulės tampa problemine, kadangi tam, kad asmuo save

53 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge.

P 5054 Ten pat. P 6755 Cox G. (2009). How to Be an Existentialist, Or, How to Get Real, Get a Grip and Stop Making Excuses. Continuum.

(eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 9056 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge.

P 48

27

apgautų, jis turi tuo pat metu nuolat ir tikėti, ir netikėti tuo, ką teigia: čia įžvelgiame

kontradikciją;

3. Blogas tikėjimas yra projektas su labai konkrečiu tikslu: Sartre’as reikalauja, kad turi būti

pirminė intencija ir blogo tikėjimo projektas. Moters, kuri yra saviapgaulėje dėl vyro amoralių

kėslų situacijoje, tikslas yra sprendimo momentą nukėlinėti kuo įmanoma ilgiau;

4. Taigi – blogo tikėjimo mechanizmai yra fleksibilūs – Sartre’as kalbėdamas apie moterį ir jos

gerbėją sako, kad ji naudoja įvairias „procedūras“ tam, kad išlaikytų save šiame blogame

tikėjime;

5. Todėl fundamentinė blogo tikėjimo žymė yra laisvės ir atsakomybės neigimas;

6. Labai dažnai asmuo blogame tikėjime apsigauna dėl jo ar jos atitinkamų faktiškumo ir

transcendencijos interesų.57

Sartre’as tikina, kad žmogaus sąmoningumas apie neribotą laisvę gali būti nerimo ar sielvarto

šaltinis, nes be pasirinkimo nėra nieko kito tik pasirinkimas. Mūsų laisvė daro mus nerimastingus nes

nėra nieko, tik mūsų laisvė, kuri gali mus sustabdyti nuo destruktyvių, pavojingų veiksmų bet kuriuo

momentu. Ego transcendencijoje (1937) Sartre’as kalba apie baimę, kuri pavirsta galimybe. Taigi –

žmonės, norėdami išvengti laisvės baimės, pradeda save ir kitus įtikinėti, kad jie nėra laisvi, kad jie

negali ir neprivalo rinktis. Tad Sartre’as tikina, jog blogas tikėjimas ir yra: neigti laisvės ir pasirinkimo

tikrovę, net ir tuo atveju, jei tuo stengiamasi vengti nerimo arba su tikslu atsisakyti atsakomybės.58

Blogas tikėjimas yra sąmoningas kito laisvės nesuvokimas. Laisvė yra vertybių šaltinis ir visų

veiksmų būtina sąlyga, blogas tikėjimas yra radikaliai klaidingas požiūris į tai. Sartre’ui savęs

suvokimas yra pirmaeilis dalykas. Heter sako, kad Būties ir Niekio pabaigoje Sartre’as kalbėdamas apie

ontologinę žmogaus laisvės prasmę mini, kad ji yra moralinis aprašas, nes laisvė atskleidžia mums

etinę įvairių žmogiškųjų projektų reikšmę. Taigi blogas tikėjimas yra moralinė sąvoka. Egzistencinė

etika yra moralinės etikos forma. Tokios etikos didžiausia dorybė yra egzistencinis autentiškumas. O

blogas tikėjimas yra didžiausia yda. Heter teigia, kad Sartre’as labiau aprašo blogo tikėjimo situacijas,

57 Ames R. T., Dissanayake, W. (1996). Self and Deception A Cross-cultural Philosophical Enquiry. State University of

New York Press. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 12458 Cox, G. (2009). Sartre and Fiction. Continuum. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013). P 32

28

o ne galimybes išeiti iš blogo tikėjimo. Blogame tikėjime yra gyvenama ta prasme (jis išgyvenamas),

kad jis yra išreiškiamas per veiksmus, įsitikinimą ir požiūrius.59

Prieš pažvelgdami į konkrečius Sartre’o pateikimus epizodus Būtyje ir Niekyje, kuriais

Sartre’as siekia parodyti žmogaus buvimo saviapgaulėje arba blogame tikėjime prasmę, turime pabrėžti

Gravilo žodžius, kad vaizduotė kaip ir Sartre’o piešiama sąmonė yra laisvės ir transcendencijos

veikimo būdai, kurie mus išlaisvina iš mūsų situacijos faktiškumo, todėl mes galime matyti faktiškumo

situacijos kompleksiškumą, neigti ją jos dabartinėje struktūroje ir todėl esame atviri įvairioms

pasirinkimo galimybėms.60

Anot Cox’o, žmogus yra ir subjektas ir objektas, faktiškumas ir transcendentalumas, jis yra savo

faktiškumo transcendencija. Blogas tikėjimas yra projektas, kurio tikslas arba atskirti faktiškumą nuo

transcendentalumo, arba juos invertuoti, vieną pakeisti kitu. Tad Sartre’o pateikiamoje flirto situacijoje,

mergina savo faktiškumą laiko transcencija ir tuo pat metu – savo transcendentalinę sąmonę laiko esant

transcendencija savyje, o ne situacijos faktiškumo transcendencija.61 Amesas pastebi, kad Sartre’ą, kaip

situacijos pristatytoją domina „siūlymas“, kurį moteris flirto situacijoje ignoruoja. Moteris save suvokia

kaip gryną faktiškumą. Anot Ameso, Sartre’as pasirenka aprašyti situacijas, kurios apima seksualinią

sferą, kadangi taip yra patogu Sartre’ui parodyti pirmumą analitiniams judesiams, nes seksualinės

sąveikos apima problematines ‚subjektyvios nepriklausomybės‘ ir ‚objektifikacijos‘ sąvokas. Sartre’o

blogas tikėjimas flirto situacijoje neturi nieko bendra su emocine realybe: frigidiška moteris bijo

malonumo, malonumą Sartre’as pristato tik kaip faktiškumą.62

Heter sako, kad pirmas blogo tikėjimo tipas yra kito subjektyvumo neigimas: Sartre’as kalba

apie flirtuojančią moterį, padavėją. Pirmiausia, anot Heter, kuomet neigiame kito subjektyvumą mes

priskiriame savo ir kitų veiksmus tik dabarčiai, atmesdami, kad šie veiksmai turi reikšmę ateityje.

Antra, mes priskiriame sau ir kitiems charakterio bruožus, kurie yra veiksmų priežastis. Taip veiksmai

tampa ‚nuginkluojami‘, mirę ir inertūs. Galiausiai mes bandome visa tai suidentifikuoti su socialiniu

59 Heter, T. (2009). Sartre's Ethics of Engagement Authenticity and Civic Virtue. Continuum. Book Academic Collection

(EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 6360 Gravil, R. (2007). Existentialism. Humanities-Ebooks. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013). P 3061 Cox, G. (2009). Sartre and Fiction. Continuum. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013). P 3562 Ames R. T., Dissanayake, W. (1996). Self and Deception A Cross-cultural Philosophical Enquiry. State University of

New York Press. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013) P 126-127

29

vaidmeniu, kurį mes atliekame arba su charakterio bruožais, kuriuos mumyse mato kiti. Sartre’as

aiškiai neparodo, kad atliekant socialinį vaidmenį esama blogame tikėjime. Tam tikri vaidmenys

‚prisišaukia‘ blogo tikėjimo, kadangi tie, kurie turi kokį socialinį statusą, jaučia kitų spaudimą slėpti

savo subjektyvumą. Padavėjas vaidina padavėją, nes jis stengiasi būti ne kuo kitu, o padavėju. Blogas

tikėjimas atsiranda tuomet, kuomet kas nors bando leisti vaidmeniui įtraukti savo visą identitetą. Tik

tokie socialiniai vaidmenys tampa blogu tikėjimu, kurie įkalina žmogų ‚į tai, kuo jis yra‘. Prekeivis

nėra vien prekeivis, nes jis dar yra tėvas, pilietis ir t.t.63 Cox apie padavėjo pavyzdį sako, kad jis

persistengia siekdamas įrodyti sau ir kitiems, kad yra padavėjas. Jis atlieka vaidmenį – neigia savo

transcendentalumą ir tampa savo faktiškumu, tad padavėjas šiuo atveju yra transcenduota

transcendencija. Sartro manymu, troškimas būti kuo nors vengiant atsakomybės būti laisvu, yra blogas

tikėjimas. Nors padavėjas veikia sąmoningai, tačiau ne su-savimone. Čia įžvelgiame ironišką kėslą –

padavėjo impersonalizaciją. Padavėjas nereflektuoja, kad vaidina. Anot Sartre’o, padavėjas vaidina

tam, kad save realizuotų, o ne tam, kad taptų padavėju. Tačiau būtis-sau negali pasiekti savo identiteto.

Padavėjas niekada negalės būti tuo, kuo yra, todėl jis tegali vaidinti, kad yra padavėjas. Jis siekia

priimti buvimą-situacijoje, padavėjas nevengia atsakomybės dėl vaidinimo, o pilnai ją prisiima,

priešingai, nei buvo pavyzdyje apie flirto atvejį. Tad padavėjas būtų blogame tikėjime tada, kada jis

būtų padavėju per prievartą: kai jis sakytų, jog nėra iš tikro padavėjas, kuris patarnauja prie stalų, todėl

trokšta būti kitu ar kitur. Čia turime kalbėti apie perskyrą tarp autentiškumo ir blogo tikėjimo.64

Antrasis blogo tikėjimo tipas, pasak Heter, yra objektyvumo neigimas - pavyzdys apie

homoseksualą, kuris atsisako identifikuoti save tokiu esant. Saviapgaulės struktūra šiuo atveju yra

tokia: pirmiausia yra neigiami kieno nors praeities veiksmai, kaip išreiškiantys koherentiškumą.

Kiekvienas veiksmas yra matomas kaip išimtis ir skirtis. Antra, analizuojant praeities veiksmus nėra

daromos tiesiogiai su praeities veiksmais susijusios išvados. Yra atmetami bet kokie charakterio

bruožai, kurie akivaizdžiai nusako žmogaus asmenį.65

Anot McCulloch, saviapgaulę homoseksualo atveju yra įmanoma paaiškinti analizuojant tarp

dviejų teiginių, teisingo:

63 Heter, T. (2009). Sartre's Ethics of Engagement Authenticity and Civic Virtue. Continuum. Book Academic Collection

(EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 6464 Cox, G. (2009). Sartre and Fiction. Continuum. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013). P 3565 Heter, T. (2009). Sartre's Ethics of Engagement Authenticity and Civic Virtue. Continuum. Book Academic Collection

(EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 64

30

1. tai nėra atvejis, kad „Aš Esu homoseksualas“

ir klaidingo:

2. tai nėra atvejis, kad „aš esu homoseksualas“.

Pirmasis teiginys, kaip teigia McCulloch, yra teisingas, kadangi kaip laisvas žmogus,

homoseksualas negali būti niekuo, nes tai būtų buvimo-savyje, būties-savyje modelis. Tačiau

atsižvelgiant į jo praeites veiksmus, antrasis teiginys yra klaidingas, nes jis savo veiksmais akivaizdžiai

parodo, kad „yra“ homoseksualas. Sartre’as teigia, kad homoseksualas yra blogame tikėjime, nes jis

naudoja savo laisvę perkeisti save, neprisiimant atsakomybės už tai, ką jo laisvas pasirinkims jam

suteikė iki šio momento: sakydamas pusiau-pasiteisinančiai „aš nesu homoseksualas“, jis žaidžia su

žodžiu „būti“. Jis nenuoširdžiai attitolina save nuo praeities padarytų pasirinkimų ir faktiškumo, ką tie

praeities veiksmai jam gyvenime darė, - koncentruodamasis tik vien ties savo laisve.66

Cox apie Būtyje ir Niekyje pateikiamą homoseksualaus žmogaus pavyzdį sako, kad

homoseksualo atveju jis yra gryna transcendencija, kadangi jo atvejis gali būti apibūdinamas taip: jo

faktiškumas (buvimas homoseksualu) būdamas praeitimi pradingo į generalizuotą praeities absoliutų

niekį – ir tai esą neturi nieko bendro su juo. Tačiau iš tikro tai jis turėtų būti ne gryna transcendencija –

o iš esmės jis yra ir privalo būti savo faktiškumo transcendencija. Taigi jis bando sukurti plyšį tarp

faktiškumo ir transcendencijos. Cox svarsto, kad normaliai nuoširdumas reiškia gerą tikėjimą, bet

Sartre’as esą nuoširdumą atskleidžia kaip blogo tikėjimo formą. Prisiminkime, kuomet draugas kviečia

minėtąjį homoseksualą viešai prisipažinti, būti nuoširdžiu. Tačiau juk vėl – jei pripažįstame savo

faktiškumą – atsiduriame blogame tikėjime. Taigi - žmogus turi save nuolatos kurti per veiksmą ir

pasirinkimą – todėl nuoširdumas (pasiskelbti homoseksualiu) Sartre’o pristatomas kaip blogas

tikėjimas: jei sakau, kad esu, kas esu, tuomet priimu klaidingą požiūrį, kad aš jau esu užbaigta būtis –

taip vengiant egzistencinės tiesos, kad esu neapibrėžta būtis.67

McCulloch yra linkęs manyti, kad saviapgaulę galima veikiau traktuoti kaip paprasčiausią

„susipainiojimą“. Šis kritikas pristato Sartre’o požiūrį į blogą tikėjimą: jis sako, kad anot Sartre’o:

1. kaip sąmoningi veikiantieji mes turime didelę laisvę ir darome išvadą, kad

2. apie šią laisvę mes esame sąmoningi, šį teiginį jis (Sartre’as) konstruoja kaip:

66 McCulloch, G. (2002). Using Sartre An Analytical Introduction to Early Sartrean Themes. Routledge. eBook Academic

Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 6067 Cox, G. (2009). Sartre and Fiction. Continuum. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013). P 37-38

31

3. mes visada esame kančios subjektai. Tačiau, anot McCulloch, (3) yra tam tikroje įtampoje su

akivaizdžiu faktu, kad:

4. mes tik išimtinai jaučiame kančią, netgi po refleksijos, tačiau Sartre’as išlaisvina šitą įtampą

teigdamas, kad:

5. mes visada esame kančios subjektai, tačiau tipiškai apsimetame, kad to nepastebime.

McCulloch įsitikinęs, kad Sartre’as kalba apie saviapgaulę, akcentuodamas šį ‚apsimetame, kad

nepastebime‘, nes apsimetimas, kad nepastebi, nurodo, kad tu visgi pastebi. Žinoma, yra ir kitokių

stragegijų bandant mažinti įtampą tarp (3) ir (4). Galime neigti (1), - Sartre’o teigimą apie laisvę. Kitas

atvejis yra įtampa tarp (1) – (4) traktuoti kaip reductio ad absurdum. Ir dar, - McCulloch klausia -

kodėl mes turime suvokti apskritai, kad esame laisvi, net jei tokie ir esame? Įdomesnis variantas būtų

teigti, kad (3) yra (2) konstruktas – kodėl mes turėtume būti sąmoningi apie savo laisvę būdami kančios

subjektais? Taigi blogas tikėjimas apie mūsų laisvę gali būti paaiškintas ‚susipainiojimo‘ terminu, o ne

saviapgaulės.68

Taigi - išanalizavę Sartre’o blogą tikėjimą ir saviapgaulę sužinome, kad visgi saviapgaulė ir yra

tas blogas tikėjimas. Sartre’o fenomenologinėje antropologijoje žmogus yra ir subjektas, ir objektas,

faktiškumas, ir transcendentalumas, jis yra savo faktiškumo transcendencija. Prisiminkime taip pat

pirmąjį skyrių, kuomet analizavome egologijos problemą, ten taip pat akcentavome, kad pagal Sartre’ą

ego yra transcendencija. Šiame skyrelyje taip pat išryškinome, kad analizuojant saviapgaulę ar blogą

tikėjimą, Satre’ui yra svarbi ir pamatinė laisvės sąvoka, o transcendentalumo ir faktiškumo aspektai yra

tie poliai ir ribos, kuriais matuojamas žmogiškosios egzistencijos „buvimas“ arba „patekimas“ į blogą

tikėjimą. Sekančiame skyrelyje aptarsime Sartre’o požiūrį į freudistinę psichoanalizę, esminis

uždavinys bus atskleisti, kad Sartre’as nesutinka su freudistinėmis sąvokomis. Sartre’as, pavyzdžiui,

nekalba apie pasąmonę, apie kurią kalba Freudas, atskirdamas sąmonę nuo pasąmonės, Sartre’as užuot

kalbėjęs apie pasamonę, kalba apie ikireflektyvųjį cogito. Sartre’as siekia parodyti, kad žmogus yra

atsakingas už savo veiksmus: žmogus tikrovę atranda virtualioje dalykų raiškoje, todėl tik žinodami,

kas yra tikra, galime meluoti ar „apsimetinėti“.

68 McCulloch, G. (2002). Using Sartre An Analytical Introduction to Early Sartrean Themes. Routledge. eBook Academic

Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 52-53

32

2.1.1 Sartre’o kritika Freudo psichoanalizeiKą tik aptarėme, kokio pobūdžio kritiką Sartre’as taiko freudistams. Šiame skyrelyje sieksime parodyti,

kodėl Sartre’as „atmeta“ freudišką aiškinimą dėl asmens sąmoningumo apie savo veiksmus. Žmogaus

troškimas būti nuoširdžiu reikalauja būti sąmoningu apie savo veiksmus, matysime, kad Sartre’o kritika

Freudui yra veikiau dėl naudojamų terminų, o ne pačių sąvokų esmės.

Gravil sako, kad psichozės ir kompleksai yra sąmoningi. Sartre’as neigia buvimą ne

sąmoningu, nes jo žmogaus aprašyme negali būti jokio determinizmo. Likimą jis traktuoja kaip laisvą

apsisprendimą: žmogus yra tai, ką jis iš savęs ‚padaro‘. Sartre’as Freudo pasekėjų terminologiją laikė

nepriimtinai mechanistine. Tarp egzistencializmo ir marksizmo (1974) Sartre’as atsiprašo Freudo

pasekėjų – esą, Freudo terminai yra mechanistiniai ir dviprasmiški sakydamas, kad jis sutinka su

represijos ir maskuotės terminų faktais, kaip faktais. Tačiau žodžiai represija, cenzūra ar geismas –

žodžiai, kurie vienu metu išreiškia tam tikrą baigtinumą, o kitu metu išreiškia tam tikrą mechanizmą –

juos Sartre’as atmeta. Vietoj nesąmoningo geismo Sartre’as buvo linkęs vartoti tokių dalykų terminus,

apie kuriuos žmogus yra sąmoningas, iš gyvenimiškos patirties – tačiau kurių mes neleidžiame sau

sąmoningai žinoti.69

Sartre’as atmeta freudišką aiškinimą dėl asmens sąmoningumo apie savo veiksmus. Taigi jis

ima aiškinti blogą tikėjimą individualiais pavyzdžiais. Kaip jau minėjome yra kalbama apie

transcendentalumą ir faktiškumą, asmens dviejų „veidų“ turėjimą. Anot Sartre’o, mes galime būti

saviapgaulės paradoksalioje būsenoje, nes iš esmės žmogus yra prieštaringa būtis. Būtis-sau turi būti,

kuo ji nėra ir nebūti, kuo yra. Taigi dvi doktrinos: transcendencijos – laisvės yra priešpastatoma idėjai,

kad mes turime esmę ar prigimtį, kuri nulemia, kaip elgtis ir gyventi, ir faktiškumo – ši doktrina kalba

apie tai, kaip mes esame kitų dalykų apspręsti. Mes kažkaip peržengiame arba transcenduojame esmę,

valdomą „būties-savyje“, tačiau tuo pat metu mes esame jos „apsiausti“: fiziškai ir laikinai. Blogas

tikėjimas esti dėl žmogaus dvigubo buvimo būdo vienu metu - buvimo transcendencijoje ir

faktiškume. Šie du žmogiškosios tikrovės aspektai privalo veikti. Tačiau blogas tikėjimas savotiškai

nenori šių dviejų aspektų koordinuoti arba sujungti juos sintezėje.70

Tačiau blogas tikėjimas nėra laisvės priešingybė. Laisvė suteikia tiesiogią galimybę blogam

tikėjimui atsirasti tol, kol blogas tikėjimas yra laisvės projektas, kur laisvė nusitaiko į savo pačios

69 Gravil, R. (2007). Existentialism. Humanities-Ebooks. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013). P 3370 McCulloch, G. (2002). Using Sartre An Analytical Introduction to Early Sartrean Themes. Routledge. eBook Academic

Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 56

33

neigimą. Blogas tikėjimas yra dažnai tapatinamas su saviapgaule, Cox‘as tikina, kad tai yra klaidinga

mintis, nes blogas tikėjimas negali būti saviapgaulė, nes saviapgaulė (melavimo sau prasme) yra

neįmanoma, t.y. žmogus negali apgaudinėti, jei jis to nežino (BN P 71). Tas, kuris meluoja, žino tiesą.

Melas reikalauja dviejų išoriškai susijusių sąmonių: apgaviko ir apgautojo. Anot Sartro, tokia psichinė

dualybė negali egzistuoti vienoje sąmonėje. Sąmonė yra permatoma: ji egzistuoja tol, kol yra

sąmoninga apie ką nors. Sąmonė būdama permatoma/skaidri negali būti daloma į skyrius, t.y. negali

būti maskuotų minčių, minčių, kurios viena kitą maskuoja skirtinguose sąmonės dalyse. Tad Sartre’as

atmesdamas psichinio dualumo egzistenciją vienoje sąmonėje, atmeta Freudo perskyrą tarp sąmoningo

ir nesąmoningo. Sartre’as atskleidžia Freudo absurdiškumą teigdamas, kad sąmonė nesugebėtų

represuoti ir įkalinti tam tikrų nepageidaujamų minčių – paversti jas sąmoningomis nežinant pačiai

sąmonei, ką ji slopina (BN p. 75). Blogam tikėjimui nereikia psichinio dualumo, blogas tikėjimas

netalpina savyje saviapgaulės. Blogas tikėjimas yra veikiau giminingas savęs-išsiblaškymo arba savęs-

vengimo projektui. Cox‘as teigia, kad blogas tikėjimas yra konkreti sąvoka, egzistencinis fenomenas

(požiūris, dispozicija, konkrečių asmenų konkreti situacija ir elgesio būdas).71

Psichoanalizė – tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės, padeda pacientui susiorientuoti. Sartras

iškelia problemą – ar galima sąmonę atskirti nuo pasąmonės, - juk pasąmonėje nėra paslėptų dalykų.

Kalbant apie sąmonės modelį - juk žmogus numano kas jis yra, dauguma psichozių yra sąmoningos,

psichoanalizė padeda išsiaiškinti, bet tai nebuvo užslėpta pasąmonėje, pats atskyrimas negalimas, teigia

Sartre’as. Žmogus pats gali atlikti psichoanalizę. Priekaištai psichoanalizei dėl konceptualių dalykų.

Sąmonė ir pasąmonė ne atskiri laukai, o vienas laukas, kuriame nėra aiškumo. Psichologai sutinka, kad

net sunkius nusikaltimus padarę žmonės dažnai siekia gėrio sau. Panašiai kaip teisėsauga, kuri izoliuoja

nusikaltėlį nuo visuomenės, ji juk ne tik nubaudžia nusikaltusįjį, bet šiuo veiksmu apsaugo visuomenę

nuo galimų jai pavojų.

Blogas tikėjimas yra savęs apgaudinėjimas. Todėl Sartre’as kritikuoja Freudą dėl paradokso

kalbant apie sąmoningumą. Žmogus tam, kad tam tikrus dalykus slopintų, pirmiausia turi juos turėti,

žinoti. Panašiai - tam, kad mes save apgautume, mes turime žinoti, ką mes norime slėpti nuo savęs:

kaip suvokiantysis aš turiu žinoti tiesą, kuri nuo manęs yra slepiama kaip nuo apgautojo. Sartre’as

teigia, kad mes negalime suvokti savęs apgaudinėjimo sumodeliuoto pagal Mitsein struktūrą, t.y.

71 Cox, G. (2009). Sartre and Fiction. Continuum. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013). P 33-34

34

melavimu kitiems. Melas, anot Sartre’o, yra buvimo su kitais charakterio bruožas. Mūsų susidūrimas su

kitais yra iššūkis. Mes norime dominuoti, o kiti nori būti viršesni už mus.72

Taigi - blogas tikėjimas nėra pasąmonėje, bet yra sąmonėje. Sartre’as kalba apie sąmoningumo

lygmenų įvairovę – nėra sąmonės permatomos sau pačiai („aš esu ne tas, kas esu, bet esu tas, kuo

nesu“). Saviapgaulė – sąmonės netapatumas su savimi. Nuoširdumas, kuris tampa norma – tampa

saviapgaule, siekiamybe. Iki-reflektyvusis cogito liudija, kad nesame iki galo reflektyvūs, bet galime

kalbėti apie skirtingus įsisąmonimo lygius. Esmė yra sąmoningos sąmonės struktūra, o ne du atvejai –

sąmoningas/nesąmoningas.

2.2 Pozityvi "blogo tikėjimo" pusėŽmogiškosios egzistencijos projektas Sartre’o filosofijoje ypatingai analizuojamas blogo tikėjimo arba

saviapgaulės modulyje. Tačiau kokia yra pozityvi blogo tikėjimo pusė? Ankstesniuose skyreliuose jau

minėjome, kad blogas tikėjimas yra ambivalentiškas – negalime kalbėti tik neigiamai apie saviapgaulę.

Koks yra šis blogo tikėjimo pozityvumas ir sieksime šiame skyrelyje atskleisti.

Sartriškasis blogas tikėjimas būtį-sau, subjektą paskatina vengti laisvės ir atsakomybės. Tad

žmogų Sartre’as vaizduoja vengiantį įvairių situacijų išgyvenimo, tokių situacijų, kur turi pasireikšti

žmogaus atsakomybė ir laisvė. Subjekto - objekto dichotomijos kalboje apie blogą tikėjimą galime

kalbėti kaip apie troškimą arba būti vien objektu arba subjektu.73 Žmogus išgyvena savo pateisinimą

kaip pateisinimo trūkumą, savo triumfus išgyvena taip pat kaip ir savo nesėkmes. Dermot Moran‘as

sako, kad jei žmogų matytume atsietai nuo jo veiksmų, jei būtų suskliaudžiami visi žmogaus darbai ir

jei žmogaus gyvenimo istorija būtų be pasekmių – tuomet visa, ką tegalėtume pasakyti apie

žmogiškosios egzistencijos projektą, kad – žmogus tėra tik egzistuojantis kūnas. Be kitų kriterijų visa,

ką apie žmogų būtų galima pasakyti, tai tik tai, kad jis yra: tik faktas, kad jis egzistuoja.74 Tad Sartre’ui

yra svarbus žmogaus sąmonės intencionalumas. Jam svarbus sąžinės ambivalentiškumas. Žmogus yra

atsakingas už savo veiksmus, nes taip jis „daro“ iš savęs tai, kuo tampa. Šioje laisvėje, žmogus turi būti

atsakingas, tad blogas tikėjimas parodo, kad nesame predeterminuoti, tačiau visada atsakingi.

Sherman tikina, esą Sartre’o pateikiamas blogo tikėjimo fenomenas žmogui nėra išvengiamas

dėl ontologinių priežasčių: žmonės niekada negalės visiškai įveikti blogo tikėjimo (nepaisant Sartre’o

72 Dermot M. (2000). Introduction to Phenomenology. Routedge.. P 385 - 38873 Moran D, Embree E.L. (2004). Phenomenology: critical concepts in philosophy. Vol IV. Routledge. New Yourk. P 17374 Ten pat. P 173

35

pasitaikančių pastabų apie autentiškumą ir gerą tikėjimą). Blogas tikėjimas yra neišvengiama žmonių

problema, kuri kyla dėl fakto, kad sąmonė yra niekis, kuri turi įkurti savo buvimą pasaulyje – sąmonė

turi tuo pat metu būti ir nebūti. Kitaip tariant problema atsiranda dėl žmogaus neidentiškos arba

dualistinės prigimties sąmonės, kuri niekio dėka yra, kuo nėra (transcendentalumas) ir nėra, kas yra

(faktiškumas), šis niekis atskiria ne-pozicinę ir pozicinę sąmonę.75 Tačiau, jei sutinkame, kad blogas

tikėjimas yra neišvengiamas, o žmogus egzistuoja, tuomet be blogo tikėjimo problematiškumo, turime

ieškoti ir teigiamų blogo tikėjimo aspektų.

Žmogus kuria savo esmę. Šiame kūrybos procese žmogus turi būti atsakingas savosios

egzistencijos kūrėjas. Žinia, žmogus save kuria nuolatos, siekia save nuolatos įprasminti ir pateisinti

savo egzistenciją, todėl atkreipiame dėmesį į žmogaus atsakomybę šiame žmogiškojo projekto kūrime.

Reiktų pabrėžti, ne tik negatyvią, bet ir pozityvią "blogo tikėjimo" pusę. "Blogas tikėjimas" yra

ambivalentiškas: žmogus gi išgyvena prieštaringas būsenas, emocijas, susiduria su įvairiausių jausmų

dvilypumu. Prisiminkime „Būtyje ir Niekyje“ Sartre’o minimus pavyzdžius – flirto atvejis arba

padavėjo vaidmuo. Visuose Sartre’o pateiktuose pavyzdžiuose „blogas tikėjimas“ pristatomas kaip

ambivalentiškas ir ne kitaip. Tačiau šiame ambivalentiškume atsiranda terpė „nešvariai sąžinei“. Visgi

„nešvarią sąžinę“ čia turėtume suprasti ne kaip pavojų žmogiškajam projektui. „Nešvari sąžinė“ būtent

pateisina žmogų kaip būtį: "nešvari sąžinė" reiškia, kad žmogus neturi garantuotos esmės, jis turi

prisiimti atsakomybę ją kurdamas savojoje egzistencijoje. Sartre’as laikosi nuomonės, kad žmogus yra

atsakingas už savo veiksmus, kad žmogus nuolatos aptinka save paradoksaliose situacijose, dar tiksliau

sakant – būtis sau yra nuolatinėje paradoksalioje būsenoje, kadangi nuolat siekia tapti būtimi savyje –

Sartre’as pasakytų – žmogus siekia tapti Absoliutu (Dievu). Taigi žmogus nuolat esti saviapgaulėje,

atrodytų, kad tai būtina sąlyga ir saqvotiškas žmogaus pasmerkimas. Tačiau šį įtampa, šis buvimas

ambivalentiškame paradoksalume daro mus tokius, kokiais esame arba siekiame būti. Taigi – „blogas

tikėjimas“, arba saviapgaulė yra pozityvus dalykas. Kaip ir buvo minėta „nešvari sąžinė“ savotiškai

priverčia žmogų būti atsakingu savosios esmės kūrime.

Yanal’as argumentuoja, kad saviapgaulė netgi gali būti „leidžiama“ ir naudinga. Pavyzdžiui,

mokslininkui diagnozuojamas vėžys ir pasakoma, kad liko gyventi apie pusę metų. Joks gydymas

nebepadės. Tačiau jis save įkalbinėja, įtikinėja, bando kitokias gydymo priemones ir vis tiki, turi vilties,

75 Sherman, D. (2007). Sartre and Adorno The Dialectics of Subjectivity. State University of New York Press. eBook

Academic Collection (EBSCOhost). Web. 26 Feb. 2013. P 136

36

kad jo sveikata gali būti atstatyta. Taigi mokslininkas padaro savo neaktyvų įsitikinimą empiriniu

patvirtinimu ir pareiškia mintį, kad kažkas, kas dar nebuvo patvirtinta vėžio gydymui, - visgi suveiks.

Šis mokslininkas, autoriaus nuomone, nors ir save apgaudamas atrodo tik nepiktai save apgauna. Ar

netgi Sartre’as reikalautų, kad šis mokslininkas būtų sau tik tai, kas jis yra?76

Kartais žmogus gali sakyti sau tokius dalykus, kurie padeda patikėti, netikint ką pats sau sako.

Šachtininkas įgriūva į šachtą, jis ieško išėjimo, bet neranda. Tačiau sau sako – „turi būti kažkur

išėjimas“, - nors iš tikro jis netiki tuo, ką sako. Tėra vilties murmėjimas, mintis garsiai išsakyta

nuraminti šachtininko kylančią paniką. Taigi – ši tarpinė quasi – saviapgaulės situacija, kuomet

šachtininkas žino, kad nėra išsigelbėjimo, tačiau, jei sako, kad yra išsigelbėjimas – tuomet jis nėra

apgautas.

Kas saviapgaulė yra? - Yanal’as sako – paradoksalumo esama tiek saviapgaulėje, tiek mūsų

emocionaliose fikcijos patirtyse. Tiek skaitant knygas, žiūrint filmus žmonės tiki, kad charakteriai yra

išgalvoti, fiktyvūs ir kad jų džiaugsmas ir liūdesys nėra tikri. Tačiau tuo pat metu žiūrovai ar skaitytojai

emocionaliai reaguoja į pagrindinių herojų skausmą, baimę ir pan. Taigi – jų emocinės reakcijos

atsiduria paradaksalioje situacijoje, nes auditorija tarsi elgiasi priešingai kuo ji tiki – ji tarsi patiki tuo

skausmu, džiaugsmu, kuris yra pateikiamas, bet kartu žino, kad tai juk nėra tikra. Taigi emocijos ir

fikcija padeda kažkiek paaiškinti saviapgaulę.

Įsitikinimas gali būti atsitiktinis - veikiantis (esantis); atsitiktinis – neaktyvus; neatsitiktinis –

aktyvus ir neatsitiktinis – neaktyvus. Autorius pateikia pavyzdį, kad pvz jei tu skrendi lėktuvu ir

galvoji, kad jis suduš, atsiranda aktyvus įsitikinimas. Yra įsivaizduojami dalykai, kurie mumyse sukelia

stiprius įsitikinimus ir dalykai – kurie mažai mus afektuoja. Atsitiktinis įsitikinimas yra toks, kuomet

asmuo dabar mąsto apie tam tikrą dalyką. Neatsitiktinis įsitikinimas – kuomet asmuo šiuo metu apie tai

nemąsto. Atsitiktinis įsitikinimas gali būti neaktyvus, neatsitiktinis įsitikinimas gali būti aktyvus.

Pavyzdžiui, miršta mano draugas, bet aš turiu svarbesnių reikalų, todėl dabar negedžiu, o pasilaikau tą

gedėjimą vėlesniam laikui. Aš tikiu, kad draugas mirė, tačiau neaktyvuoju daugelio šio tikėjimo efektų.

Arba rūkorius žino, kad jo rūkymas kenkia jo sveikatai, tačiau tai žinodamas jis vistiek rūko – taip jis tą

įsitikinimą padaro ne aktyviu, nes jis nori mėgautis cigarete.

Sartre’as manė, kad kad siekiamybė yra geras tikėjimas – nuoširdumas. Tik jo dėka galimos

vertybės kaip transcendavimas to, kas yra. Būti autentišku reiškia būti gerame tikėjime. Sartre’as sako,

76 Yanal R. J. (2007). „Self – Deseption and Experience of Fiction“. Journal compilation . Blackwell Publishing LtdRatio,

Mar .Vol. 20 Issue 1, P 108-121.

37

kad saviapgaulė yra melavimas sau. Tačiau juk tipiškai mes meluojame ne sau, o kitiems. Kuomet

Collin’as sau meluoja, jam pasiseka palaikyti pozityvią savikoncepciją. Žala, kuomet Collin’as save

apgaudinėja nėra (taip kaip mąsto Sartre’as) padaroma jam pačiam, bet žala kitiems. Collin’o galėjimas

saviapgaulei leidžia jam apgaudinėti kitus. Taigi kartais saviapgaulė yra blogis, nes ji gamina blogį

kitiems ir turi potencialą šį blogį kartoti, nes save apgaudinėjantysis nepripažįsta tiesos apie savo

veiksmus.

Taigi šiame skyrelyje išryškėjo, kad žmogaus siekiamybė ir troškimas būti gerame tikėjime

atsiskleidžia per nuoširdumą ir nors žmogus savo laisvę patiria kaip kančią, blogame tikėjime jis

stengiasi ignoruoti šią laisvę, tačiau tai yra neįmanoma dėl sąmonės per-regimumo, apie kurį kalbėjome

anksčiau. Tad mūsų blogas tikėjimas dėl šios laisvės apima ir saviapgaulę, atsisakymą sau pripažinti, ką

mes realizuojame. Galima sakyti, kad priešprieša blogam tikėjimui yra nuoširdumas, noras atsigręžti į

tiesą ir pasakyti kokia ji yra, nes anot Sartre’o, būti nuoširdžiu reiškia būti tuo, kas esi. Tačiau

„Sartre’as pastebi, kad pats nuoširdumas jau yra blogo tikėjimo fenomenas, nes siekis būti tuo, kas esi

yra dar vienas pavyzdys, kuomet būtis – sau jungia save su būtimi-savyje: o tai yra būtent tas dalykas,

kuris sudaro saviapgaulę“.77 Sekančiame skyrelyje analizuosime, kaip kitas arba kito žvilgsnis gali būti

priemonė mūsų buvimo nenuoširdžiais arba buvimo saviapgaulėje nustatyti.

2. 3 Kito žvilgsnis kaip saviapgaulės matasŽmogus būdamas kūnu jau yra kitam – viskas esti interakcijoje – mūsų jausmai yra susiję su aplinka,

su kitais žmonėmis. Šiame skyrelyje sieksime atskleisti, kiek kitas yra svarbus žmogaus egzistencijai:

matysime, kaip fenomenologinėje antropologijoje savęs kaip objekto suvokimas kito atžvilgiu ir kito

kaip objekto suvokimas mano atžvilgiu reiškiasi.

Būtyje ir Niekyje mažiausiai yra dvi žvilgsnio rūšys arba būdai matyti kitus. Yra betarpiškas

susidūrimas su kūnu, kuomet vienas žiūri į Kitą arba kas nors yra stebimas. Tačiau yra ir simbolinis

žvilgsnis, kuris Sartre’o geriausiai yra išanalizuotas diskusijose apie Trečiąjį. Trečiasis yra

institucianalus super ego, kuris įtakoja faktinius identitetus. Sartre’as identifikuoja blogo tikėjimo

besąlygiškumą Trečiajame, kuomet apie jį kalba kaip apie anarchinį sąmoningumą.78

77 Santoni R. (1997). Bad Faith, Good Faith and Authenticity in Sartre's Early Philosophy. The Philosophical Quarterly.

Temple UP. P 245.78 Moran D., Embree E.L. (2004). Phenomenology: critical concepts in philosophy. Vol IV. Routledge. New Yourk.. P 177

38

Verta pastebėti, kad Sartre’o filosofijoje sąvoka Kitas yra ypatingos reikšmės. Galime teigti,

kad Kito egzistencija ir yra filosofų diskutavimo priežastis apie Cogito, Ego. Taigi, visa esmė ir yra ta,

kad žmogus palygina save su kitu žmogumi, jam įdomus pats santykis ir ryšys: panašumai, skirtumai,

tam tikrų dalykų suvokimas. Nėra jokios abejonės, kad Sartre’o fenomenologianiam tyrinėjimui turėjo

įtakos jau anksčiau minėti filosofai - Husserlis, Heideggeris, Hėgelis.79

Husserliui Kitas yra būtinas, Kitas yra visur ir jei aš abejočiau Kito buvimu, tai drąsiai galiu

abejoti paties savo egzistencija, juk Kito tema fenomenologinėje sferoje yra nuolatos dominuojanti

tema. Tačiau Sartras kritikuoja Husserlį sakydamas, kad jo samprotavimai apie Ego ir Kitą yra

nepakankami, nes Husserlis per daug artimas kantiškąjam mąstymui, o Kito sąvoka išlieka tik kaip

papildoma kategorija pasaulio suvokimui, bet pats Kitas savyje nėra realiai egzistuojanti būtis.80

Hėgelis samprotauja, kad Aš tik todėl galiu būti Aš, nes yra Kitas, kuris nesu Aš. Aš įgauna vertę

per Kitą. Šio filosofo požiūris talpina pažinimo elementą, juk pagal Hėgelį – aš žinau, kad kitas mane

žino taip, kaip aš žinau save. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad jo konstituojamas „Aš esu Aš“ nenurodo

konkrečios sąmonės, o tik transcendentalų Ego. O Sartre’o manymu sąmonė yra konkreti būtis, kuri

egzituoja dar iki to, kol ją kas nors pažįsta. Dar daugiau – Hėgelio požiūris į objektą ir subjektą yra

visiškai priešingas sartriškajam: Hėgelis su savo perdėtu epistemologiniu optimizmu klysta

svarstydamas apie „mano“ ir Kito sąmones, jo – ‘aš žinau, kad Kitas pažįsta mane kaip save’ yra

klaidingas. Ž.P. Sartre’o nuomone, aš negaliu pažinti savęs kitame, jei Kitas yra pirmiausia man

objektas. Būti objektu jokiu būdu nereiškia būti subjektu. Fundamentinė Hėgelio klaida yra ta, kad

santykį reikia svarstyti ne tarp pažįstančiojo subjekto ir pažinto objekto, o tarp būties ir būties,81 -

„Būtis sudaro išorinį tikrovės sluoksnį, jos paviršių, tai, kas betarpiškai duota suvokimui; būties lygyje

pasaulis diskretus, t.y. sudarytas iš tarpusavyje susijusių, bet vis dėlto atskirų objektų.“82

Heideggeris kalba apie žmogaus buvimą pasaulyje: žmogus egzistuoja pasaulyje su kitais

žmonėmis, ‘buvimas - su’ (Mitsein)83 suponuoja ir šio filosofo idėją apie komandą, t.y. bendruomenę.

79 Pilnas vardas: Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis.80 Desan W. (1954). The Tragic Finale; An Essay on the Philosophy of Jean-Paul Sartre. Cambridge: Harvard University

Press. P 6281 Ten pat. P 6382 Gulyga A. (1984). Hėgelis. Vilnius: Mintis. P 9983 Vok. Mitsein – būti su. (aut. vert.)

39

Taigi, mūsų individuali egzistencija leidžia numanyti Kito egzistenciją,84 o „pasaulis analizuojamas

gilinantis į žmogiškojo egzistavimo specifiką, nes žmogiškas buvimas yra rūpestis dėl pačios būties.

Tai reiškia, jog žmogiškosios būties konstitucijoje glūdi „buvimas pasaulyje“. Pasaulis yra

žmogiškosios būties struktūrinis momentas”.85 Sartre’as“Būtyje ir Niekyje” kalba apie sąvoką “mes”.

“Mes” sąvokoje nė vienas nėra objektas. Ši sąvoka talpina subjektų daugumą, kurie pripažįsta vienas

kito subjektyvumą.86

Desanas pristato Sartre’o požiūrį į Kitą: Sartre’as įsivaizduoja, kad jo Cogito analizė –

fenomeno, kuris atsiranda prieš jį, aprašymas - konkrečiai nurodo į Kito egzistavimą. Cogito analizė

turi atskleisti, bet neįrodyti Kito egzistenciją. Kitas atsiranda prieš mano asmeninę būtį kaip tas, kuriuo

nesu aš ir kaip skirtingas nuo manęs per neigimą, tačiau šis neigimas yra ne išorinis, bet vidinis – t.y.

neigimas, kuriuo viena substancija yra konstituojama per neigimą Kito substancijos.87

Jonkus primena, kad Sartre’ui „labai svarbus yra savęs kaip objekto suvokimas kito atžvilgiu ir

kito kaip objekto suvokimas mano atžvilgiu. Taigi kitas man pasirodo kaip objektas, nors šis

objektiškas kito buvimas man yra tik vienas iš jo duoties modalumų.“88

Pastangos tapti grynai subjektu neša pavojų eliminuoti ir pasaulį, ir socialinį pasaulį; tai yra

pastanga kam nors apsisaugoti atsitraukiant į solipsizmo formą, kur kas nors gali išsigelbėti būdamas

matomas kitų - tokiu būdu eliminuojant buvimą visų kitų perspektyvos ir to pasekoje paties savo

perspektyvos. Tapimas grynu objektu apima savo paties humaniškumo eliminavimą Kito akivaizdoje.

Abiem atvejais socialinis pasaulis yra pavojuje ir iškyla misantropizmas – žmonių neapkentimas.

Asmuo blogame tikėjime gali abstrakčiai mylėti žmoniją, bet tuo pačiu gali kitus žmones kankinti

kūniškai.

Asmuo blogame tikėjime gali reikalauti „tobulo“ įrodymo, kur adekvatus įrodymas yra visa, kas

gali būti įrodyta ir priimti įtartiną įrodymą, kur būtini įrodymai yra neišvengiami. Pvz reikalavimas

Kitam įrodyti arba pateisinti savo teisę egzistuoti. Asmuo gali siekti savo egzistavimą pateisinti darbais,

84 Desan W. (1954). The Tragic Finale; An Essay on the Philosophy of Jean-Paul Sartre. Cambridge: Harvard University

Press. P 6485 Jonkus D. (2009). Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. Vytauto Didžiojo Universitetas. Kaunas. P

24786 Satre J. P. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge. P 41387 Desan W. (1954). The Tragic Finale; An Essay on the Philosophy of Jean-Paul Sartre. Cambridge: Harvard University

Press. P 6488 Jonkus D. (2009). Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. Vytauto Didžiojo Universitetas. Kaunas. P

182

40

gyvenimo istorija, tačiau problema yra ta, kad standartas, pagal kurį visi šie dalykai yra vertinami

priklauso jam pačiam, - “būčiai – sau”, kuri reikalauja pateisinimo. Joks žmogus „yra“ egzistenciškai

pateisinamas ta prasme, kad joks žmogus yra pilna tikrovė ar substancija. Jo egzistencija savyje yra be

pateisinimo. Jo egzistencija yra absurde. Žmogus išgyvena savo pateisinimą, kaip pateisinimo trūkumą,

savo triumfus išgyvena taip pat kaip savo nesėkmes. Jei suskliaudžiami žmogaus darbai, jei jo istorija

yra be pasekmių, tuomet visa, kas tėra - yra vien egzistuojantis kūnas. Be kitų kriterijų visa, ką jis gali

pasiūlyti yra tik faktas, kad jis egzistuoja. Kadangi jis negali pateisinti savo egzistencijos, pats poreikis

galiausiai jį priveda prie Absoliuto – prie save-pateisinačios visos tikrovės būties.89

Taigi - kaip kitas gali būti mano buvimo saviapgaulėje matu? Būtyje ir Niekyje Sartre’as kalba

apie gėdos jausmą. Šį jausmą mumyse iššaukia kitas arba kito žvilgsnis. Logiška: mes esame linkę

gyventi su savo paslaptimis ir jei niekam nesakome apie jas, jos taip ir lieka imanentinėje plotmėje. Bet

jei mūsų paslaptį: kokį nors veiksmą, apie kurį nenorime, kad žinotų aplinkiniai - be mūsų sutikimo ar

numatymo savo žvilgsniu perveria kitas, akimirksniu esame išstatomi kito teismui, akimirksniu kitas

„pagauna“ mus saviapgaulėje. Tiksliau – šią mūsų saviapgaulę atskleidžia. Kodėl būtinai tai, ko

nenorime, kad kiti žinotų manome esant blogu dalyku? Kodėl mes įvardijame tai saviapgaule? Mano

manymu, blogas tikėjimas, naudodamas saviapgaulės modelį yra save maskuojantis – todėl kitas –

„išsiaiškindamas“ mūsų paslaptį ją daro viešą. Iškyla pavojus mūsų tapatumui: mus pamato ne tokius,

kokius save „piešiame“. Todėl šia prasme, kitas yra mūsų buvimo saviapgaulėje, matas. Juk Sartre’ui

laisvė, savastis, autentiškumas yra svarbios sąvokos, tačiau kitas, kito žvilgsnis yra reali grėsmė

minėtiems dalykams.

Žvelgiant į antrąją šio darbo dalį matome, koks yra blogo tikėjimo fenomenas. Išsiaiškinome,

kad Sartre‘as saviapgaulę ir blogą tikėjimą, nors ir atskirai šiek tiek paanalizuoja, tačiau teigia, kad

blogas tikėjimas ir yra ta saviapgaulė. Šiame skyriuje paanalizavę Sartre’o kritiką Freudui perėjome

prie pozityvaus blogo tikėjimo aiškinimo. Pamatėme, kad blogas tikėjimas yra ambivalentiškas:

„nešvari“ sąžinė tik patvirtina, kad žmogus yra atsakingas už tai, ką, sartriškai kalbant, „iš savęs

padaro“ – atsakingas už savo egzistenciją ir veiksmus. Kito esatis ypatingai svarbi žmogui, siekiant

geriau pamatyti save saviapgaulėje, Sartre’as kalba apie kito žvilgsnį, kuris yra tarsi žmogaus buvimo

saviapgaulėje matas: Sartre’as kalbėdamas apie gėdos fenomeną atskleidžia kito žvilgsnio „svorį“ ir

galią, kuri leidžia „pagauti“ save esant saviapgaulėje. Būtent sekantis – trečiasis skyrius yra skirtas

89 Moran D., Embree E. L. (2004). Phenomenology: critical concepts in philosophy. Vol IV. Routledge. New Yourk. P 174

- 175

41

perteikti žmogiškosios egzistencijos sampratai saviapgaulėje: matysime, kad žmogaus būtis

nesuvedama į jokius apibrėžimus, ji – kaip begalinių tikslų siekis. Šiame skyriuje atskleisime, kad

Sartre’ui svarbu pabrėžti, jog nuoširdumas ir geras tikėjimas visgi yra žmogiškojo projekto siekiamybė.

Paskutiniame šios dalies skyrelyje kalbėdami apie autentiškumą, atskleisime, kad autentiškumas, kaip

vertybė, tampa siekiamybe žmogaus gyvenime. Pamatinė ir apibendrinanti mintis ir yra ta, kad

žmogiškosios egzistencijos projektas, nepaisant to, kad negali išvengti buvimo blogame tikėjime, visgi

siekia būti nuoširdus, siekia gyvenimo „gerame tikėjime“.

42

3. EGZISTAVIMAS SAVIAPGAULĖJE

Pirmoje dalyje analizavome žmogiškosios egzistencijos projektą Sartre’o fenomenologinėje

antropologijoje. Antroje dalyje siekėme atskleisti blogo tikėjimo fenomeną, o trečiojoje dalyje sieksime

paanalizuoti, koks yra žmogaus gyvenimas saviapgaulėje, kaip jis įmanomas? Matysime, kad žmogaus

būtis negali būti galutinai apibrėžta: jei klasikinė filosofija bandė žmogų suvokti vien kaip racionalią

būtį, o klasikinė psichologija bandė „paversti“ žmogų nesąmoningu ir neatsakingu už savo veiksmus,

tai Sartre’as siekia parodyti, kad žmogus yra sąmoningas, atsakingas, tačiau būtent saviapgaulę reikia

suvokti, kaip santykį su savimi pačiu – žmogus negali būti iki galo atviras pats sau, nes jis negali

siekdamas autentiškumo, sutapatinti savo esmės ir egzistencijos, tai įmanoma tik Absoliučiai būčiai.

Tad šiame skyriuje ir sieksime atskleisti žmogaus egzistenciją saviapgaulėje, sieksime parodyti, kad

gero tikėjimo tikslas yra nuoširdumas ir šis nuoširdumas žmogiškosios egzistencijos projekte išlieka

siekiamybe.

3.1 Joks žmogus yra pilna tikrovė ar substancijaKaip ir anksčiau minėjime, žmogiškoji būtis negali būti galutinai apibrėžta. Matysime, kad žmogus

gyvena įtampoje, šią įtampą jam laiduoja laisvė, kuri yra jo lemtis. Žmogaus gyvenimas yra tarsi

„trūkumas“, siekimas nuolat per nuoširdumą siekti tapatumo su savimi, kuris įmanomas tik pilnai

substancijai – ja gali būti tik Absoliuti Būtis, todėl žmogiškoji egzistencija yra paradoksalioje

situacijoje.

Pats Sartre’as sako, kad žmogiškosios būties tikrovė yra trūkumas: „...kad žmogiškoji tikrovė

yra trūkumas įrodo faktas, kad egzistuoja troškimas, kaip žmogiškasis faktas“.90 Būtis – sau nėra būtis,

bet būties spraga, ardymas, kuris leidžia būčiai save atskleisti. Būtis - savyje yra atsitiktinė, bet ne

laikina. Laikinumas yra būties-sau bruožas. Trumpai tariant –Sartre‘ui iš vienos pusės yra tik būtis -

savyje ir yra žmogiškas projektas - kuomet žmonės reikšmes daiktams suteikia, kai sąmonė bando

90 Satre J. P. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge. P 87

43

pasiekti būtį - savyje, išlikdama sąmoninga. Taip būtis - sau turi pagrindinį projektą: būti būtimi ir tai

žinoti, būti tuo, kuo negali būti - Dievu.91

Būtis – sau nuolat save neigia, ji nėra joks daiktas pasaulyje: nei mašina, nei medis, nei namas,

todėl būtis – sau turi būti tuščia, kad galėtų vykti tas neigimas. Sartre’as būtį-sau nusako kaip

impersonalią, ne – substancinę, trūkumą. Taip jis išvengia subjekto – objekto dualizmo: tėra tik

objektas ir tai yra būtis – savyje. Bet kadangi būtis - sau yra trūkumas, skylė, tai tuo pačiu būtis – sau

yra ir troškimas, siekis: būtis – sau siekia būties – savyje, tačiau šis nuolatinis siekimas, anot Ž.P.

Sartre’o yra bergždžias, nes jei būtis – sau susitapatintų su kuo nors, ji nustotų būti būtimi – sau.92

Žmogaus netobulumas, stokos išgyvenimas tarsi atveria pasaulyje skylę, bet per tą skylę viskas

pasireiškia, ta skylė - tai žmogaus sąmonė. Knygos „Egzistencializmas ir žmogiškos emocijos“ autorius

(Sartre’as) sako, kad paprasčiausiai ‘užkišti skylę‘, reiškia paaukoti savo kūną, tam, kad mano būties

pilnatvė galėtų egzistuoti – tai reiškia objektyvizuoti būties-sau aistrą, patobulinti ir išsaugoti būties-

savyje visumą. Autorius mini, kad visas mūsų gyvenimas yra stengimasis užpildyti tuštumą įvairiose

gyvenimo situacijose, visa žmogaus tikrovė pilna tendencijos užpildymui: tiek elementariuose

dalykuose kaip maitinimasis, tiek žmogaus intymumo plotmėje – seksas yra skylė, anot Sartre’o.

Moters organizmas yra surėdytas taip, kad ji gali būti apvaisinta ir gali gimdyti.93

Gali kilti klausimas – jei žmogaus egzistencija yra tokia probleminė, ar tuomet apskritai

Žmogiškoji būtis nereikalinga? (de trop?) Sartre’as sako, jog „yra absoliučiai būtina, kad pasaulis man

pasirodytų tam tikroje tvarkoje“ –, „ir šia prasme, ta tvarka esu Aš <...> ši tvarka yra kūnas, kuomet jis

yra sau lygmenyje <...> kūnas esti niekaip kitaip, kaip tik tai sau“. 94

Būtis – sau, žmogus turi kūną. Analizuodamas žmogų, Sartre’as vengia karteziškojo dualizmo,

t.y. žmoguje nėra dviejų struktūrų: žmogaus sąmonė materialių daiktų pasaulyje ‘egzistuoja’:95 „Kai tik

būtis – sau, kaip kūnas atsiranda, pasaulis pasirodo kaip didžiulis kompleksas...pasaulio daiktai yra

instrumentiškai sujungti su centru...tas centras, kuriuo esu aš, yra vadinamas kūnu. Kūnas yra

91 Dermot M. (2000). Introduction to Phenomenology. Routedge. P 35792 Desan W. (1954). The Tragic Finale; An Essay on the Philosophy of Jean-Paul Sartre. Cambridge: Harvard University

Press. P 13093 Sartre J. P. (1957). Existentialism and Human Emotions. Philosophical Library, Inc. New York. P 8494 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge.

P. 40895 Desan W. (1966). The Marxism of Jean – Paul Sartre. Garden City, New York. P 281

44

pažįstamas per pasaulio daiktus – jis yra pasaulyje ir yra pasaulio dalis.“96 Kiekviename būties – sau

projekte, kiekviename kokio nors dalyko suvokime dalyvauja mūsų kūnas. Kūnas vienu metu yra ir

požiūrio taškas, ir pradžios - išeities taškas. Tačiau kūnas yra būtina kliūtis, kurią aš turiu įveikti tam,

kad galėčiau būti pasaulyje - ta kliūtis ir esu aš pats sau:97 „kasdienis pasaulis fenomenologiškai turi

būti aprašytas iš būnančio šiame pasaulyje perspektyvos. Tačiau kasdienio pasaulio fenomenologija

nesutampa su kasdieniu buvimu pasaulyje. Filosofinė nuostata reikalauja pasižiūrėti į save kaip esantį

pasaulyje „iš šalies“. Tokiu būdu fenomenologinė kasdienės patirties refleksija išryškina pasaulio

struktūrų sąryšį su sąmonės struktūromis”.98 Matome, kad reikalinga abstrakcijos operacija, jei norime

matyti save pasaulyje “iš šalies”.

Žmogaus būtis nesuvedama į jokius apibrėžimus, ji – kaip begalinių tikslų siekis, tačiau tie

tikslai visada pasirodo, kaip nepakankami. Tikėjimas kaip ir sąmonė yra nuolatos save naikinantis

(pozityve prasme). Cox’as tikina, kad nihilistinis asmuo, kuris sako, kad yra niekas, yra blogame

tikėjime. Jo blogas tikėjimas susideda iš klaidingo įsitikinimo, kad jis yra savo paties niekyje, niekiu-

savyje, nors iš tiesų žmogaus niekis susideda iš buvimo ryšyje su pasauliu, apie kurį jis yra sąmoningas.

Žmogaus įsitikinimas, kad jis iš tiesų yra niekis-savyje yra ekvivalentiškas įsitikinimui, kad giliai

savyje jis yra apspręstas ir determinuotas. Tačiau abi pozicijos teigia buvimą blogame tikėjime.99

Blogas tikėjimas, kaip pats Sartre’as sako, yra melas, kurį kas nors sau sako arba bando meluoti

sau. Sartre’as kalba apie “buvimo savyje” modelį, apie būtį-savyje. Taigi blogo tikėjimo pirmasis kelias

yra savo laisvės ir egzistencijos neigimas. Tam, kad būtume blogame tikėjime – save apgaudinėjantysis

žaidžia “matyti – mačiau” dviem savo būties aspektais, kurie jį redukuoja iki neatsakingo, nelaisvo ir

nesąmoningo būties savyje arba buvimo savyje modelio. Žmogus slėpdamas nuo savęs savo laisvę

jaučia, kad jis ištrūko iš visų egzistencijos kančių. Du Ai-ping’as analizuodams egzistencines

dimensijas romane Čiabuvis sūnus pateikia pasakojimą, kurį išaiškina sartriškojo blogo tikėjimo

šviesoje. Jis primena istoriją, kada viena draugo mergina buvo tipiška blogo tikėjimo figūra. Ši mergina

96 Desan W. (1954). The Tragic Finale; An Essay on the Philosophy of Jean-Paul Sartre. Cambridge: Harvard University

Press. P 7797 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New York: Routledge.

P 32698 Jonkus D. (2009). Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. Vytauto Didžiojo Universitetas. Kaunas. P

22999 Cox, G. (2009). How to Be an Existentialist, Or, How to Get Real, Get a Grip and Stop Making Excuses. Continuum.

(eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 86

45

dirbo ir plušo, tarnavo baltiesiems, o po dienos darbų malšindavo nepailstamą skausmą viskyje. Kaip

alkoholikė ji trokšta gėrimo, kuris ją “pakeltų” į jaudinamą akimirką arba momentą, kuris duotų jai

virpantį džiaugsmo ir pilnatvės pojūtį, kuris vėliau išnyksta ir ją nuvilia. Šios merginos „skrydis“,

bėgimas nuo kančios tam, kad tos kančios nežinotų - redukuoja ją iki nesąmoningo daikto statuso.

Nuolatos kitų varinėjama ir išnaudojama - toks žmogus kaip ši mergina - yra paverčiama kito

subjektyvumo objektu, nesugebančiu nei jausti, nei mąstyti už save pačią, nes jos būtis arba

identiškumo jausmas yra kontroliuojamaas kito. Kitaip sakant – tokie žmonės yra redukuojami iki

daikto lygio, “būties – savyje”, kaip akmens arba stalo.100

Sartre’as rašo apie impulsus: impulsas Dievop yra ne ką konkretesnis už vyro impulsą

konkrečiai moteriai. Tai nėra tas atvejis, kada ieškome abstraktumo už konkretumo. Žmogiškosios

tikrovės fundamentalus projektas yra būti Dievu. Būti žmogumi reiškia siekti tapti Dievu. Laisvė yra

egzistencija, o laisvėje egzistencija yra pirmiau už esmę.101 Tačiau, kaip Wilfridas Desanas pastebi,

tapti būtimi-savyje ir kartu išlikti būtimi-sau - žmogui neįmanoma, ši svajonė žmogui neišsipildys

niekada. Būtis – sau yra būties trūkumas, troškimas tapti būtimi. Tame ‘pasisavinimo‘ troškime yra

siekimas save išpildyti: siekis „būti su...“, siekis būti „sutapatintam su...“, troškimas tapti būtimi –

savyje iki tam tikro laipsnio.102

Taigi, žmogiškoji būtis veikiau nėra nereikalinga, bet, anot Sartre’o, laikina ir atsitiktinė –

žmogus visada yra patalpintas konkrečią situaciją. Sartre’as aprašo žmonių socialinius vaidmenis arba

vaizduoja juos konkrečioje situacijoje (pvz flirto atvejis). Fenomenologinė nuostata apie žmogų, kuris

yra kūnas yra ta, kad mes mąstydami ar apie save ar apie kitus turime suvokti, kad šis mąstymas arba

suvokimas yra atviras procesas. Žmogus negali būti vienareikšmiškai ir galutinai apibrėžtas. Galutinis

apibrėžimas būtų apie žmogų kalbėjimas kaip apie būtį savyje, tai būtų faktiškumas, juk Sartre’as

būtent tai ir parodo – kad žmogus negali savęs traktuoti vien kaip faktiškumo arba vien kaip

transcendencijos: jis kalba, kad ego yra transcendencija. Sartre’ui faktiškumas reiškia ne vien tai, kad

mes esame įmesti į šį pasaulį, bet ir kaip mes buvome įmesti: vidurinės klasės, vyras, baltasis, vidutinio

100 DU Ai-ping “Bad faith characters and the quest for authenticity: On the existentialist dimension in Native son”. Prieiga

internete: http://web.ebscohost.com.ezproxy.vdu.lt/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=4&hid=112&sid=2369b6ab-882d-4701-

87ca-6b9df119a548%40sessionmgr4. Žiūrėta 2012 11 15101 Sartre, Jean-Paul. (1957). Existentialism and Human Emotions. Philosophical Library, Inc. New York. P 60-68102 Desan W. (1954). The Tragic Finale; An Essay on the Philosophy of Jean-Paul Sartre. Cambridge: Harvard University

Press. P 124 – 125.

46

ūgio ir t.t. - tai yra dalykai, kurių mes negalėjome pasirinkti ir negalėsime pasirinkti. Tai yra susiję su

mūsų buvimu kitiems.

3. 2 Asmens buvimo blogame tikėjime dviprasmiškumasŠiame skyrelyje sieksime parodyti, kad žmogaus gyvenimas saviapgaulėje yra dviprasmiškas. Būtent

fenomenologinėje antropologijoje būtį sau mes matome ir kaip subjektą, ir kaip objektą, o tai tuo pačiu

mums leidžia kalbėti apie asmens buvimo blogame tikėjime dviprasmiškumą. Matysime, kad tam kad

būtum blogame tikėjime, turi būti ir gerame.

Sartriškoji blogo tikėjimo sąvoka yra pastangos išvengti laisvės ir atsakomybės – pastangos

vengti situacijos išgyvenimo, pastangos vengti žmonių. Subjekto objekto dichotomijos kalboje apie

blogą tikėjimą galime kalbėti kaip apie troškimą arba būti grynai objektu arba grynai subjektu.103

Sartre’o blogo tikėjimo analizė talpina labai daug abejingų prielaidų. Pirmiausia šios prielaidos

turi pagrindą radikalioje subjekto objekto dichotomijoje. Tipinis blogo tikėjimo atvejis, sprendžiant iš

Sartre’o pateiktų pavyzdžių, priklauso nuo saviapgaulės masto: kiek asmuo yra laisvas,

transcendentalus subjektas ir kiek asmuo yra objektas, apspręstas išorinių sąlygų. Žmonės yra blogame

tikėjime, kuomet jie vengia laisvės apsimesdami, kad jų charakteristikos yra objektyviai determinuotos

arba kad jų objektyvus elgesys yra faktas, kuris nepriklauso nuo jų kontrolės. Ames’as teigia, kad

Sartre’o pateikiami pavyzdžiai yra tam tikras menas formuluoti kontradikcines sąvokas, kurios savyje

vienija tiek idėją, tiek tos idėjos neigimą. Dažnai mes norėdami save įtikinti, esą išsprendėme

problemą, pasiduodame saviapgaulei, tačiau ar toks saviapgaulės „įveikimas“ nėra ta tikroji

saviapgaulė? 104

Jonkus sako, kad, anot Sartre’o, kito objektiškas buvimas mums visada nurodo esmišką sąryšį

su kitu, šis sąryšis galimas tik kaip „asmeniškas dalyvavimas“, dar daugiau – žmogus laikydamas save

pasaulio centru, (aš – pasaulio centras, „aš – tai“ – pagal Buberį, aut past), kitą suvokia kaip jam duotą

objektą. Tačiau, pastebi Jonkus, „jei pasaulio centras persislenka ir juo tampa kitas, tai tada kitas man

gali buti duotas ne tik kaip objektas, bet ir kaip subjektas: kitą kaip subjektą galiu suvokti aptikdamas

103 Moran D., Embree E.L. (2004). Phenomenology: critical concepts in philosophy. Vol IV. Routledge. New Yourk. P 173104 Ames, R. T., & Dissanayake, W. (1996). Self and Deception A Cross-cultural Philosophical Enquiry. State University

of New York Press. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013) P 125

47

save kaip objektą kitam. Aš negaliu kito traktuoti tik kaip objekto, jei jo žvilgsnis mane patį paverčia

objektu“.105

Sartre’as aprašo žmonių situacijas aiškindamas blogo tikėjimo sąvoką. Šios žmonių situacijos

yra pilnos fenomenologinių ir filosofinių įžvalgų. Blogame tikėjime asmuo neigia savo tikrąjį

pasirinkimą. Pvz situacija, kurią Būtyje ir Niekyje aprašo Sartre’as - kuomet moteris ir vyras eina į

pirmą pasimatymą, šio pasimatymo metu moteris gali leisti savo rankai būti atsitiktinai paliestai

partnerio. Vėliau atsitinka taip, kad jauna moteris savo ranką ten palieka, bet ji nepastebi, kad ji ten

savo ranką palieka. Ji nepastebi to, nes atsitinka taip, kad atsitiktinai tuo momentu ji intelektualiai

mąsto. Kitaip sakant, moteris patiria skirtį tarp savo kūno ir proto, savo troškimo ir sprendimo – tai,

anot Sartre’o, yra blogas tikėjimas. Žmonių sąmonė yra visiškai laisva, ji gali būti bet kuo, ji yra gryna

galimybė. Tačiau iš kitos pusės, kiekvieną akimirką mes esame įstrigę istorinėje situacijoje (situe).

Žmogaus prigimtis yra pagauta faktiškume, tame, ką Sartre’as vadina situacija. Autentiškumas yra tai,

kaip mes atsakome į situaciją tuo būdu, kuris pripažįsta ir išsaugo mūsų laisvę. Būti autentiškam – tai

suvokti kieno nors laisvę ir ją pripažinti. Blogame tikėjime aš tik save mėgdžioju. Kaip ir skaitome

Būtyje ir Niekyje – žmogus vaidina padavėją ir tyčia imituoja mechaninius judesius, kuriuos jis sieja su

tobulu patarnavimu.

Sąmonė vietoj to, kad nukreiptų savęs neigimą į išorę, kreipia šį neigimą į save – tai yra

saviapgaulė arba blogas tikėjimas. Kam nors meluoti ir meluoti bendrąja prasme labai skiriasi.

Melavimas yra negatyvus dalykas, tačiau jis nėra nukreiptas į sąmonę, bet transcenduoja. Melo esmė

yra ta, kad melagis iš tiesų turi pilną tiesos žinojimą, kurią jis slepia. Žmogus nemeluoja apie tai, ką jis

ignoruoja, jis nemeluoja, kada klysta. Sartre’as rašo: „Idealus melagio apibūdinimas yra ciniška

sąmonė, pačiai sau patvirtinanti sau tiesą, neigianti savo melą savo žodžiais ir neigiantis neigimą kaip

tokį“.106 Tas, kuris praktikuoja blogą tikėjimą, slepia nemalonią tiesą, taigi - blogas tikėjimas turi

saviapgaulės struktūrą. Esmė yra ta, kad blogame tikėjime pats žmogus slepia tiesą nuo savęs, todėl

dualumas tarp apgaudinėjančio ir apgauto čia neegzistuoja. Priešingai – blogas tikėjimas reiškia čia iš

esmės vienos sąmonės vienovę. Niekas nepatiria savo blogo tikėjimo; niekas nėra juo infektuotas; tai

nėra būsena. Tačiau sąmonė pati save afektuoja blogu tikėjimu. Tam kad būtum blogame tikėjime, turi

būti ir gerame.

105 Jonkus D. (2009). Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. Vytauto Didžiojo Universitetas. Kaunas. P

182-184106 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New

York: Routledge. P. 48

48

Nors blogo tikėjimo egzistencija yra labai rizikinga ir nors ji priklauso tokiai psichinei

struktūrai, kurią mes galime pavadinti meta-stabilia, nepaisant nieko - ji prezentuoja autonominę ir

tvirtą formą. Daugeliui žmonių tai gali būti net normalus gyvenimo aspektas. Žmogus gali gyventi

blogame tikėjime, tai nereiškia, kad jis negali turėti gero tikėjimo supratimo, to gero tikėjimo staigių

„prabudimų“107, tačiau blogas tikėjimas reiškia nuolatinį ir tam tikrą gyvenimo stilių. Mūsų

nusivylimas yra tame, kad blogo tikėjimo mes negalime nei atmesti, nei suprasti.108

Kitas blogo tikėjimo pavyzdys yra toks, kuomet tarsi „slepiamasi minioje“– t.y. – žmonės, kurie

prisiima tam tikrą vaidmenį, kurį jiems primenta visuomenė ar kiti žmonės. Tai tie žmonės, kurie

atsisako daryti sprendimą arba atsisako susidurti su tikrove. Šios rūšies būsena gali būti įvardinta kaip

egocentrizmas minioje. Save apgaudinėjantieji tarsi bėga į „palengvėjimą“, kuris ateina su jų pačių tik

nuspėjama ar įsivaizduojama laisve, bėgimas į pasaulio veidą, kritimas į „jie“.109

Autentiškumo klausimas tampriai susijęs su blogu tikėjimu. Saviapgaulė ir blogas tikėjimas

trukdo žmogui būti autentišku, kadangi jis sau meluoja, prisiima įvairius socialinius vaidmenis

(aktorius, padavėjas ir pan) taip jis nustoja būti savimi, nebetenka autentiškumo. Jis bijo konfrontuoti

realybę, o bėgimas nuo jos, prisiėmimas skirtingų vaidmenų arba bėgimas “pasislepiant minioje” daro

jį miniažmogiu, daro jį ne autentišku. Toks žmogus gyvena save apgaudinėjantį gyvenimą. Todėl norint

tapti autentišku, reikia atsakingų, savų sprendimų, radikalių pakeitimų apsisprendimuose, kad būtų

galima save sukurti iš naujo, tapti autentišku. Juk tik pats žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą ir

veiksmus, kada jis tai, jau savęs neapgaudinėdamas, negyvendamas blogame tikėjime, supras – tada

atsiras spraga ir terpė kurti savo autonomiškumą, auginti save ne saviapgaulės būdu. Tada žmogus

nustos būti objektas kitiems.

Sartre’o komentarai apie blogą tikėjimą yra pradžios taškas aiškinti savęs apgaudinėjimą: kas

tai nėra, kas tai yra ir ar tai visada klaidinga. Savęs apgaudinėjimas primena fikcijos patirtį. Save

apgaudinėjantieji susikuria tokią fikciją, kurioje jis ar ji yra toks asmuo ar charakteris, fikcija, kurią jis

ar ji tiki esant tikra.

Pagal Sartre’ą, asmuo save apgauna kuomet:

107 Ten pat. P 50108 Dermot M, and Mooney T. (2006). The phenomenology reader. London; New York : Routledge. P 408 - 409109 DU Ai-ping “Bad faith characters and the quest for authenticity: On the existentialist dimension in Native son”. Prieiga

internete: http://web.ebscohost.com.ezproxy.vdu.lt/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=4&hid=112&sid=2369b6ab-882d-4701-

87ca-6b9df119a548%40sessionmgr4. Žiūrėta 2012 11 15

49

1. žinodamas laikosi prieštaraujančių įsitikinimų;

2. žino, kad vienas iš jo tikimų dalykų yra teisingas, kitas klaidingas;

3. tačiau vistiek priima neteisingą įsitikinimą.110

Čia atsiranda paradoksai: kaip yra įmanoma žinant laikytis prieštaringų įsitikinimų? Kaip yra

įmanoma priimti melą, žinant tiesą? Jau minėjome Sartre’o minimus pavyzdžius Būtyje ir Niekyje apie

moterį pasimatyme, apie padavėją, kalbėjome ir apie vyro seksualinius troškimus kitiems vyrams, bet

negalvojantį, kad jis yra homoseksualus. Yanal’as argumentuoja, kad šie Sartre’o pavyzdžiai patys

savyje nepaaiškina saviapgaulės. Yanal’as rašo apie tai, kas nėra saviapgaulė. Jis rašo, kad esti tarpinė

situacija, quasi – saviapgaulė: Collin’as gali sau sakyti, kad jis Deivydo neišdavė, tačiau jis iš tikro tuo

netiki (nes jis žino, kad išdavė jį).111

Sartre’o filosofijoje esminės sąvokos yra laisvė, autentiškumas ir savastis. Autentiškumo sąvoka

ypatingai problematiška, kadangi galime klausti kas arba kur yra tas tikrasis aš, kuris būtų pagrindas

autentiškam pasirinkimui, veikimui ir gyvenimui? Galbūt to tikrojo aš nėra? Tačiau Sartre’as

neapsistoja ties tikrojo aš idėja. Jis apie autentiškumą kalba nesigilindamas į tokias abejotinas temas,

kaip tikrasis aš. Taigi kalbėdami apie blogą tikėjimą Sartre’o filosofijoje matome, kad jis yra susijęs su

savęs apgaudinėjimu. Mums yra įmanoma save apgauti, nes mes visada esame laisvi būti kitu, negu

esame ir ši laisvė gali būti to blogo tikėjimo šaltinis. Sartre’as kalba apie transcendenciją ir faktiškumą

šioje žmogaus laisvėje. Faktiškumas yra tai, anot Sartre’o, kad žmonės nėra dieviškos būtybės, kurios

nuolat ir nuolat galėtų transcenduoti. Žmogus turi kūną ir tam tikrus atributus, kurie negali būti

žmogaus pilnai kontroliuojami. Šią faktiškumo sąvoką Sartre’as paima iš Heidegerio. Sartre’as

praplatino šią sąvoką. Sartre’ui faktiškumas reiškia ne vien tai, kad mes esame įmesti į šį pasaulį, bet ir

kaip mes buvome įmesti: vidurinės klasės, vyras, baltasis, vidutinio ūgio ir t.t. - tai yra dalykai, kurių

mes negalėjome pasirinkti ir negalėsime pasirinkti. Tai yra susiję su mūsų buvimu kitiems. Nes

Sartre’as tikina, kad taip, kaip mus mato kiti – sudaro, konstituoja, kas mes esame. Taigi blogas

tikėjimas yra pastatytas ant šios dvigubos sąrangos – būtent transcendencijos ir faktiškumo. Jau

minėjome tris garsiuosius pavyzdžius Būtyje ir Niekyje apie moterį pasimatyme, padavėją kavinėje,

kuris identifikuojasi su savo darbu ir efektyviai neigia savo pilną žmogiškumą ir homoseksualą, kuris

neigia, kad jo praeities homoseksualūs veiksmai apsprendžia jo dabartinį seksualinį identitetą. Šie trys

110 Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness:an essay on phenomenological ontology. London; New

York: Routledge. P. 48111 Yanal R. J. (2007). „Self – Deseption and Experience of Fiction“. Journal compilation . Blackwell Publishing LtdRatio,

Mar .Vol. 20 Issue 1, P 108-121.

50

pavyzdžiai yra blogo tikėjimo pavyzdžiai. Būtent čia ir veikia šis dvigubas – transcendencijos ir

faktiškumo principas, laisvės principas. Esmė čia yra tai, kad blogas tikėjimas nenori leisti apsistoti nei

ties vienu aspektu, tačiau jis siekia patvirtinti faktiškumą kaip transcendenciją, o transcendenciją kaip

faktiškumą.112

Šiame skyrelyje pamatėme, kad tipinis blogo tikėjimo atvejis, sprendžiant iš Sartre’o pateiktų

pavyzdžių, priklauso nuo saviapgaulės mąsto: kiek asmuo yra laisvas, transcendentalus subjektas ir

kiek asmuo yra objektas, apspręstas išorinių sąlygų. Žmonės yra blogame tikėjime, kuomet jie vengia

laisvės apsimesdami, kad jų charakteristikos yra objektyviai determinuotos arba kad jų objektyvus

elgesys yra faktas, kuris nepriklauso nuo jų kontrolės. Mums yra įmanoma save apgauti, nes mes visada

esame laisvi būti kitu, negu esame ir ši laisvė gali būti to blogo tikėjimo šaltinis. Sekančiame skyrelyje

paliesime autentiškumo problemą: matysime, kad gero tikėjimo tikslas išlieka nuoširdumas, per šį

nuoširdumą žmogus siekia autentiškumo, tačiau su kokia problema susiduriame siekdami šį

nuoširdumą pateisinti?

3.3Autentiškumo problema saviapgaulėjeAntrajame skyriuje šiek tiek palietėme autentiškumo problemą. Išryškėjo tai, kad žmogiškosios

egzistencijos projektas, anot Sartre’o yra autentiškumo arba tapatumo sau, kaip nuoširdumo siekimas:

nuoširdumas tampa vertybe, geras tikėjimas, kaip ir analizavome skyrelyje apie pozityvią blogo

tikėjimo pusę yra vertybė. Būtent - Sartre’as manė, kad kad siekiamybė ir yra geras tikėjimas –

nuoširdumas. Tik jo dėka galimos vertybės kaip transcendavimas to, kas yra. Būti autentišku reiškia

būti gerame tikėjime.

Autentiškumas reikalauja, kad žmogus nebūtų saviapgaulėje. Žmogus negali turėti jokių

„atsiprašymų“, jei nori būti autentiškas. Štai Sartre’o aprašomas padavėjas – jis taip įsijautęs į padavėjo

vaidmenį, kad jis net nebesuvokia, kad vaidina. Jis tarytum tapo pačia savo vaidyba, o jo požiūris į save

patį apima netikėjimo suspensiją.113

Anot Sartre’o, blogas tikėjimas yra pasirinkimas nesirinkti. Blogas tikėjimas yra negatyvi

laisvė, laisvė, kuri save represuoja, tikrina ir neigia. Cox’as sako, kad atsakingo asmens pozityvi laisvė

yra autentiška, o neautentiško žmogaus, kuris pasirenka nesirinkti ir todėl yra blogame tikėjime – yra

112 Weberman D. (2011). „Sartre on the Authenticity, Required if My Choices Are to Be truly Mine“. Humanities Source.

Filozofia. Vol. 66 Issue 9. P 879-889113 Cox, G. (2009). How to Be an Existentialist, Or, How to Get Real, Get a Grip and Stop Making Excuses. Continuum.

(eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 84

51

negatyvi laisvė. Anot Sartre’o laisvė yra pati savyje vertybė, kaip visų vertybių šaltinis. Sartre’o

autentiškas žmogus gali būti sulyginamas su Nyčės Ubermensch – žmogus, kuris save įveikia.114

Heter sako, kad Sartre’as sąvokas blogas tikėjimas ir neautentiškumas kaitalioja. Blogas

tikėjimas yra nenuoširdaus, nesąžiningo savęs-identiteto formuojamo požiūrio priėmimas. Dvi

pagrindinės klaidos yra: 1. bandymas save pilnai apibrėžti per savęs teigimą atmetant kitų socialinį

pripažinimą; 2. pastangos tapti identišku, kokį tave piešia aplinkiniai, neprisiimant atsakomybės

tampant tokiu, kokiu kiti tave įvardija esant. Pagrindinė daroma klaida, per kurią atsiduriama blogame

tikėjime yra manymas, kad žmogaus esmė ar veiksmai nepriklauso nuo jo paties. Heter tikina, kad

blogas tikėjimas yra charakterio trūkumas. Pirmas žingsnis iš blogo tikėjimo į autentiškumą yra

refleksijos apie žmogaus veiksnumą gryninimas ir aiškinimasis. Savęs suvokimas yra didžiulis

autentiškumo komponentas.115

Priimdamas savo laisvę žmogus ‚tampa‘, kuo yra – laisvu ir niekada netampa tokiu, kokiu nėra

– nelaisvu. Nekintamumo troškimas gali būti pasotintas tik tuomet, kai yra priimama laisvė, nes laisvė

yra vienintelis dalykas žmoguje, kuris yra pastovus. Asmuo šiaip paprastai nėra autentiškas, jis turi

tapti autentišku: jis turi nuolatos siekti būti autentišku, be galimybės kada nors tapti autentišku-daiktu.

Jei žmogus kada nuspręstų, kad jis yra autentiškas tokia pat prasme, kokia akmuo yra akmeniu, jis

nebebūtų autentiškas ir taip grįžtų į blogo tikėjimo būseną. Autentiškumas nėra pastovi būsena, kurią

žmogus pasirenka ir išvysto tam tikru momentu - kartą ir visiems laikams, bet tai yra meta-stabilus

pagrindas, kurį žmogus turi nuolatos išlaikyti, nuolat rinkdamasis autentiškus atsakymus į savo

situaciją. Autentiškas žmogus turi nuolat kovoti dėl savo autentiškumo, toks žmogus turi autentiškai

elgtis: galvoti, kad kas nors yra autentiškas, reiškia galvoti, kad jis yra autentiškas-daiktas, tačiau jei

asmuo galvoja, kad yra kokios nors rūšies daiktas/dalykas, toks asmuo yra blogame tikėjime. Coxas

tikina, kad autentiškumas nėra dalykas, kurį asmuo paprastai gali turėti, autentiškumas nėra kokia nors

esmė: tai yra būdas, kuriuo asmuo pasirenka atsakyti į savo faktiškumą. Autentiškumas yra nuolatinis

uždavinys renkantis atsakymus, kurie patvirtina laisvę ir atsakomybę ir tai nėra atsakymai, kurie

ženklina šuolį nuo laisvės ir atsakomybės. Autentiškas žmogus prisiima uždavinį nuolatos atsispirti

‚nuslydimo‘ į blogą tikėjimą, šis nuslydimas gresia kiekvienam žmogiškajam projektui. Įdomu tai, kad

Coxas sako, jog autentiškumas apima gyvenimą be gailesčio. Taigi – autentiškumas yra neįmanomas,

nes neįmanoma gyventi ko nors nesigailint: gailestis dėl kokių nors dalykų yra neatskiriama žmogaus

114 Ten pat. P 98115 Heter T. (2009). Sartre's Ethics of Engagement Authenticity and Civic Virtue. Continuum. Book Academic Collection

(EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 70, 72

52

gyvenimo sąlyga, juk asmuo, kuris gali įsivaizduoti įvairias alternatyvas, nors ir tik tam tikrom

progom visada pagalvoja, kad galėjo padaryti kitokį sprendimą.116

Sartre’o nuomone įmanoma atsisakyti primesto neautentiškumo, nes meilė tėra tik pasirinkimas

būti meilėje. Autentiška egzistencija yra projektas, kuris turi būti nuolatos apmąstomas. Žmogus yra tol

autentiškas, kol tęsiasi dabar atliekamas veiksmas. Žmogus gali būti visą savaitę buvęs nuolatos

autentiškas, tačiau jei jis šiuo momentu nėra autentiškas, tuomet jis nėra autentiškas. Autentiškumą ilgą

laiką sunku išlaikyti, todėl daugelis tą autentiškumą pasiekia tik retkarčiais. Tačiau nepaisant viso to,

autentiškumas yra egzistencialistų idealas, kurio siekti verta.

Taigi dvi argumentacijos dėl autentiškumo:

a) autentiškas žmogus privalo suvokti savo buvimą-situacijoje pilnai save į tą situaciją ‚įmesdamas‘;

b) autentiškumas apima asmens atsisakymą gyventi taip, kaip tikisi to iš žmogaus kiti aplinkiniai.

Tačiau problematiška atrodo tai, - kaip žmogui išlikti įsitraukusiam į savo buvimą-situacijoje

(karys fronte, kurį aplanko žmona) ir neišpildyti to, ko tikisi iš tavęs aplinkiniai? Juk patvirtindami kitų

lūkesčius mes elgtumės kaip tam tikra situacija ir reikalauja. Todėl Coxas tikina, kad kareiviui

atsisakyti savo žmonos tik dėl to, kad karys negali susitaikyti su tokiu savimi, kokiu jis buvo prieš karą

nėra autentiško herojaus elgesys, bet elgesys standaus, save- griaunančio idioto. Juk autentiškumas yra

herojinis idealas. Coxas primena, kad po Antrojo Pasaulinio karo Sartre’as ir Beauvoir pradėjo

pripažinti, kad autentiškumas apima iki tam tikro lygmens ir kitų žmonių norų paisymą. Taigi Sartre’e

požiūris jo rašiniuose po karo pamažu tampa toks, kad norint nebūti blogame tikėjime, žmogus turi būti

atsakingas už savo veiksmus. Jei jis atsisako atsakomybės prieš kitus, jis elgiasi kaip nejudanti, tik nuo

savęs priklausanti sala, egzistuojanti už visuomenės, politikos ir istorijos ribų, o juk iš tikrųjų žmogus

yra įsišaknijęs į savo amžiaus ir dienų politinę ir socialinę situaciją, žmogus egzistuoja dėl šito savo

ryšio. Juk tai ir yra žmonijos būklės egzistencinė tiesa, kaip John Donne sakė – ‚joks žmogus nėra

sala‘... Todėl žmogus elgiasi autentiškai, kuomet pripažįsta kitų žmonių laisvės egzistenciją,

neišvengiamumą turėti reikalų ir ryšių su kitais žmnonėmis.117

Apibendrinant tiek trečiąjį skyrių, tiek visą darbą sakome, kad blogas tikėjimas turi

saviapgaulės struktūrą. Daugelis Sartre’o kritikų patvirtina, kad blogas tikėjimas yra tampriai susijęs

116 Cox, G. (2009). How to Be an Existentialist, Or, How to Get Real, Get a Grip and Stop Making Excuses. Continuum.

(eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 87, 88

117 Cox G. (2009). How to Be an Existentialist, Or, How to Get Real, Get a Grip and Stop Making Excuses. Continuum.(eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013). P 91, 95

53

su žmogaus autentiškumu, laisve. Tačiau ši galimybė meluoti sau – saviapgaulė nėra tokia paprasta –

ji yra problematiška. Problema, anot kritikų, yra ta: kodėl melavimas kitiems, būtinai kenkia pačiam

meluojančiajam?

Prisiminkime užgriuvusio šachtininko situaciją, kuomet jis meluodamas sau turi viltį. Arba

staiga vėžiu diagnozuotą mokslininką, kuris išradinėja vaistus ir tiki, kad yra būdas pasveikti – jis save

apgaudinėja, bet ar ši saviapgaulė žūt būt jam tuo metu nebūtina?

Žinoma, Sartre’as pateikia blogo tikėjimo konstruktą, tik pateikia, todėl kai kurie kritikai ir

teigia, kad jis pilnai blogo tikėjimo sąvokos neišaiškina pateikdamas tuos tris pagrindinius pavyzdžius

(moteris/flirtas, padavėjas, homoseksualas) Būtyje ir Niekyje.

Daug svarbiau yra tai, kad Sartre’as paaiškina blogo tikėjimo veikimo principą. Būties sau

laisvė yra įsprausta į transcendenciją ir faktiškumą, tačiau blogas tikėjimas neleidžia apsistoti,

prisišlieti nei prie vieno: blogas tikėjimas nori paversti transcendavimą faktiškumu., o faktiškumą –

transcendavimu. Čia taip yra ir su žmogumi, trokštančiu „sudievėti“, tapti Absoliutu, čia aptinkame ir

nuolatinį būties sau troškimo patvirtinimą – ko pasekoje trokštama būti būtimi savyje. Aptinkame ir

objekto subjekto žaismą – pono – vergo dialektikoje ir t.t.

Taigi - saviapgaulė yra ne konkretus melas, nes mes nežinome tiesos, todėl atsiranda

dvilypumas; egzistuoja mūsų būties neapibrėžtumas, nes tiesa yra neprieinama. Saviapgaulė - tai

santykis su savimi, savirekfleksijos modusas.

Todėl pas Sartre’ą saviapgaulė ir yra tas blogas tikėjimas – neskaidrumas su savimi pačiu,

nenuoširdumas. Sartre’as mano, kad blogas tikėjimas yra klaidingas, nes jis pažeidžia autentiškumą,

egzistencializmo pagrindinę dorybę. Būti autentišku reiškia būti gerame tikėjime. Sartre’as sako, kad

saviapgaulė yra melavimas sau. Tačiau juk tipiškai mes meluojame ne sau, o kitiems.

Geras tikėjimas – nuoširdumas, atvirumas, savęs atskleidimas nemeluojant, tačiau atsiranda

problema – iš tiesų tai nežinome, kas esame – mus nuolatos lydi neaiškumas.

54

Išvados1. Šiuo darbu buvo siekiama atskleisti žmogiškosios egzistencijos projekto blogo

tikėjimo sampratą Sartre‘o fenomenologinėje antropologijoje. Žmogaus būtis arba būtis

sau yra daug daugiau, nei klasikinė filosofija ar psichologija norėjo atskleisti. Sartre’as

pateikia savitą aiškinimą apie žmogaus egzistenciją, šis savitumas pasireiškia tuo, kad

jis sugebėjo atskleisti žmogaus egzistencijos paslaptį ir įtampą aprašydamas žmones

konkrečiose situacijoje. Teigiamas dalykas Sartre’o fenomenologinėje antropologijoje

yra tas, kad jis parodė, kad laisvė yra žmogaus lemtis, tačiau šioje laisvėje žmogus

trokšta būti nuoširdus. Geras tikėjimas yra vertybė, tai Sartre’as atskleidžia pateikdamas

precizišką aiškinimą apie žmogaus egzistavimą paradoksalioje sitaucijoje – įtampoje

tarp blogo tikėjimo ir gero tikėjimo, įtampoje tarp transcendentalumo ir faktiškumo.

Žmogus, anot Satre’o yra atsakingas už savo veiksmus.

2. Kokia yra blogo tikėjimo esmė? Išsiaiškinome, kad blogas tikėjimas ir saviapgaulė

Sartre’ui yra analogiškos sąvokos. Pamatėme, kad blogas tikėjimas yra

ambivalentiškas: „nešvari“ sąžinė tik patvirtina, kad žmogus yra atsakingas už tai, ką,

sartriškai kalbant, „iš savęs padaro“ – atsakingas už savo egzistenciją ir veiksmus.

Blogas tikėjimas yra būtina žmogiškosios esaties egzistavimo sąlyga ir lemtis. Tik dėl

blogo tikėjimo išstatytų pavojų žmogiškajai būčiai, žmogus turi siekį nuolat siekti

gėrio ir nuoširdžiai stengiasi, trokšta būti gerame tikėjime.

3. Pagaliau trečioje dalyje, siekėme išanalizuoti būties-sau egzistavimą saviapgaulėje.

Nustatėme, kad, anot Sartre’o, žmogiškoji būtis negali išvengti saviapgaulės.

Gyvenimas saviapgaulėje yra būtina žmogiškosios egzistencijos sąlyga, kadangi

žmogaus būtis negalėdama būti pilnatve, yra trūkumas. Šį trūkumą, šią „skylę“ žmogus

siekia nuolatos „užpildyti“ su nuoširdumo pagalba. Tad nuoširdumas ir autentiškumas

išlieka vertybėmis, nes žmogus trokšta išlikti gerame tikėjime.

55

Literatūra1. Ames, R. T., Dissanayake W. (1996). Self and Deception A Cross-cultural Philosophical

Enquiry. State University of New York Press. eBook Academic Collection (EBSCOhost),

EBSCOhost (accessed February 26, 2013)

2. Banham G. (2005). „Mereology, Intentional Contents and Intentional Objects“. Article in the

book: Husserl and the logic of experience. Houdmills [etc.] : Palgrave Macmillan.

3. Charmé S. L. (1991). Vulgarity and Authenticity Dimensions of Otherness in the World of

Jean-Paul Sartre. University of Massachusetts Press. eBook Academic Collection

(EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013)

4. Cox, G. (2009). How to Be an Existentialist, Or, How to Get Real, Get a Grip and Stop Making

Excuses. Continuum. (eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed

February 26, 2013)

5. Cox, G. (2009). Sartre and Fiction. Continuum. eBook Academic Collection (EBSCOhost),

EBSCOhost (accessed February 26, 2013)

6. Danto A. C. (1975). Jean-Paul Sartre. New York [N.Y.] : Viking Press.

7. Dilman, I. (1999). Free Will An Historical and Philosophical Introduction. Routledge. eBook

Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013)

8. Desan W. (1954). The Tragic Finale; An Essay on the Philosophy of Jean-Paul Sartre.

Cambridge: Harvard University Press.

9. Desan W. (1966). The Marxism of Jean – Paul Sartre. Garden City, New York.

10. DU Ai-ping “Bad faith characters and the quest for authenticity: On the existentialist dimension

in Native son”. Prieiga internete:

http://web.ebscohost.com.ezproxy.vdu.lt/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=4&hid=112&sid=236

9b6ab-882d-4701-87ca-6b9df119a548%40sessionmgr4. Žiūrėta 2012 11 15

11. Fromas E. (1990). Turėti ar būti. Vilnius: Mintis

12. Gardner S. (2009). Sartre's "Being and nothingness": a reader's guide. Continuum International

Publishing Group.

56

13. Gravil, R. (2007). Existentialism. Humanities-Ebooks. eBook Academic Collection

(EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013)

14. Gulyga, A. (1984). Hėgelis. Vilnius: Mintis.

15. Heter, T. (2009). Sartre's Ethics of Engagement Authenticity and Civic Virtue. Continuum.

Book Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013)

16. Husserl E. (2005). Karteziškosios meditacijos. Vilnius: Aidai.

17. Yanal, Robert J. (2007). „Self – Deseption and Experience of Fiction“. Journal compilation ©

Blackwell Publishing Ltd Ratio, Mar, Vol. 20 Issue 1, P 108-121.

18. Jonkus, D. (2008). „Intersubjektyvaus kūno fenomenologija: prisilietimo patirtis“. Problemos.

Nr. 74

19. Jonkus, D. (2009). Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. Vytauto Didžiojo

Universitetas. Kaunas.

20. Jonkus D. (2006) Santykio su Kitu paradoksai Sartre'o fenomenologinėje antropologijoje//

Žmogus ir žodis. Nr.4. Vilnius VPU leidykla.

21. McCulloch, G. (2002). Using Sartre An Analytical Introduction to Early Sartrean Themes.

Routledge. eBook Academic Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26,

2013)

22. Mickūnas, A. (2010). „Reikšmės atsiradimas“. Baltų lankų leidyba, 31/32.

23. Moran D, Embree E.L. (2004). Phenomenology: critical concepts in philosophy. Vol IV. New

York: Routledge.

24. Moran D. (2005). Edmund Husserl: founder of phenomenology. Cambridge: Polity

25. Moran D., Mooney T. (2006). The phenomenology reader. London; New York: Routledge.

26. Moran D. (2000). Introduction to Phenomenology. New York: Routedge.

27. Reisman, David. (2007). Sartre's Phenomenology. n.p. Continuum, 2007. eBook Academic

Collection (EBSCOhost), EBSCOhost (accessed February 26, 2013)

28. Reisman D. (2007). Sartre's phenomenology. London ; New York: Continuum.

29. Sartre, Jean-Paul. (2004). The Imaginery. Routledge.

30. Sartre, J.-P. (2002) „Konkretūs santykiai su kitu asmeniu“. Baltų lankų leidyba 14.

31. Satre, Jean-Paul. (2003). Being and nothingness: an essay on phenomenological ontology.

London; New York : Routledge.

32. Sartre, Jean-Paul. (1957). Existentialism and Human Emotions. Philosophical Library, Inc. New

York.

57

33. Sartre Jean-Paul. Being and Nothingness.[lxii] Prieiga internete:

http://www.mediafire.com/?gntecjzmze0. 2012 11 15

34. Sherman D. (2007). Sartre and Adorno The Dialectics of Subjectivity. State University of New

York Press. eBook Academic Collection (EBSCOhost). Web. 26 Feb. 2013

35. Sokolowski R. (2006). Introduction to phenomenology. Cambridge: Cambridge University

Press.

36. Stevenson L. (1983). „Sartre on Bad Faith“. Philosophy, 58, pp 253-258.

doi:10.1017/S0031819100068741. Prieiga internete:

http://dx.doi.org.ezproxy.vdu.lt/10.1017/S0031819100068741. Žiūrėta 2013 02 08

37. Piero T. P. (2006). „Sartre's Concept of Bad Faith“. Humanities Source.

38. Zahavi D. (2003). “Intentionality and Phenomenality. A Phenomenological Take on the Hard

Problem“. Published in E. Thompson (ed.), The Problem of Consciousness: New Essays in

Phenomenological Philosophy of Mind. Canadian Journal of Philosophy, Supplementary

Volume 29.

39. Waldenfels B. (2007). „Kūniškoji patirtis tarp savasties ir kitybės“. Baltų lankų leidyba 24.

40. Weberman D. (2011). “Sartre on the Authenticity, Required if My Choices Are to Be Truly

Mine.” FILOZOFIA 66, No 9, p. 879