TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-06931

2019-04-29

2018-11-23

2018-11-23

-

Teismingumo byla Nr. T-101/2018

Teisminio proceso Nr. e2-6996-179/2018

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5

(S)

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Alytaus apylinkės teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės V. J. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji asmenys Valstybės sienos apsaugos tarnyba, J. B. ir G. V., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 1352,98 Eur turtinės žalos, patirtos dėl sūnaus E. B. mirties, atlyginimą, 30 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl sūnaus E. B. mirties, atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) pareigūnams 2015 m. rugpjūčio 27 d. tarnybiniu automobiliu „Renault Coleos“ persekiojant automobilį „Peugeot 607“, trečiasis asmuo VSAT Lazdijų rinktinės kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnysis tyrėjas J. B., panaudojęs tarnybinį šaunamąjį ginklą, mirtinai sužalojo automobilyje „Peugeot 607“ ant galinės sėdynės sėdėjusį ieškovės sūnų E. B., kuris dėl šautinės krūtinės ląstos žaizdos 2015 m. rugpjūčio 27 d. mirė. Ieškovė nurodo, kad nors pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jos sūnaus žūties buvo nutrauktas nenustačius asmens, panaudojusio tarnybinį ginklą ir juo mirtinai sužalojusio ieškovės sūnų, veiksmuose nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – kaltės, žala, kuri buvo padaryta panaudojus šaunamąjį ginklą (didesnio pavojaus šaltinį), civiline tvarka turi būti atlyginta. Ieškovė remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsniu, nustatančiu, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Ieškovė taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartyje Nr. 3K-7-144/2014 suformuota praktika, kad šaunamasis ginklas yra laikomas didesnio pavojaus šaltiniu. Ieškovė nurodo, kad nagrinėjamos bylos atveju žalą dėl jos sūnaus žūties padarė trečiasis asmuo J. B., būdamas VSAT Lazdijų rinktinės pareigūnas, eidamas tarnybines pareigas ir panaudodamas tarnybinį ginklą, priklausantį VSAT, todėl žalą turėtų atlyginti Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama didesnio pavojaus šaltinio (šaunamojo ginklo) valdytojos VSAT savininko teises ir pareigas įgyvendinančios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalis, VSAT nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 194, 2 punktas).

Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ginčas teismingas administraciniam teismui, nes bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis). Sienos apsaugos pareigūnai, stabdydami transporto priemonę, persekiodami teisės pažeidėjus, užkirsdami kelią daromam teisės pažeidimui, taikė administracinę prievartą, t. y. vykdė viešąjį administravimą, o ne ikiteisminį tyrimą.

Trečiasis asmuo Valstybinė sienos apsaugos tarnyba atsiliepimu į patikslintą ieškinį nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja VSAT pareigūnų atsakomybę. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu pareigūnai pažeidė asmens teises ar teisėtus interesus, padarė asmeniui materialinę žalą, šios teisės turi būti atkurtos, o materialinė žala atlyginta. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog žalą, kurią fiziniams, juridiniams asmenims ar įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių, padarė pareigūnai, vykdydami tarnybines pareigas, atlygina valstybė įstatymų nustatyta tvarka. Todėl nagrinėjamos bylos atveju žalos atlyginimas turėtų būti siejamas su viešąja civiline atsakomybe, kurios subjektas yra viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Alytaus apylinkės teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nustatė, kad patikslintame ieškinyje ieškovė nurodo, jog dėl tam tikrų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Teismas atkreipia dėmesį, kad Specialiosios teisėjų kolegijos nutartyse nurodoma, jog kai ieškovo reiškiami reikalavimai atlyginti žalą patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį, jie laikytini administracinio teisinio pobūdžio reikalavimais. Administracinis teismas nagrinėja ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Alytaus apylinkės teismo nuomone, ieškovės reiškiami reikalavimai patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį ir yra laikytini administracinio teisinio pobūdžio reikalavimais.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir jie priskirtini nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis). Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kuris įtvirtina, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Ieškovė žalos atsiradimą sieja su trečiojo asmens VSAT pareigūno J. B. veiksmais (tarnybinio ginklo panaudojimu) jam einant tarnybines pareigas. Taigi ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra kildinamas iš valdžios institucijos pareigūno veiksmų ir patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio reguliavimo sritį. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja, kad keliamas ginčas priskirtinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatytai administracinių teismų kompetencijai.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas administraciniam teismui.

Persiųsti bylą pagal ieškovės V. J. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji asmenys Valstybės sienos apsaugos tarnyba, J. B. ir G. V., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus pirmininkėSigita Rudėnaitė

L. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

pirmininko pavaduotojasRičardas Piličiauskas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjaBirutė Janavičiūtė

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjasDainius Raižys

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-06934

2019-04-29

2019-01-18

2019-01-18

-

Civilinė byla Nr. 3K-3-76-916/2019

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.4.1; 2.4.2.12.1; 2.6.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 18 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, V. V. N., V. G., R. B., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje S. D., dėl pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarčių, išvadų dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Šiaulių apskrities viršininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių restitucijos ir vindikacijos taikymą, kai nuosavybės teisė į buvusio savininko žemę atkurta asmenims, įsigijusiems teisę atkurti nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti ab initio (nuo sudarymo momento) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – Žemėtvarkos skyrius) 2000 m. kovo 1 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-517 (toliau – Pažyma Nr. 6-517), išduotą V. V. N.; 2) pripažinti negaliojančia ab initio 2000 m. kovo 6 d. sutartį, kuria atsakovė V. V. N. perleido J. S. P. teisę į 1 ha išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą (toliau – Perleidimo sutartis Nr. 1); 3) panaikinti ab initio Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-518, išduotą J. S. P. (toliau – Pažyma Nr. 6-518); 4) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 29 d. išvadą Nr. 71-3663 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – Išvada Nr. 71-3663); 5) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 71-13390-14267 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje J. S. P. dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 1 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (Sprendimas Nr. 71-13390-14267); 6) pripažinti ab initio negaliojančia 2014 m. balandžio 10 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį, kuria V. G. paveldėjo 1,68 ha žemės plotą 2,38 ha žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini); 7) panaikinti ab initio Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-519, išduotą V. V. N. (toliau – Pažyma Nr. 6-519); 8) pripažinti negaliojančia ab initio 2000 m. balandžio 14 d. sutartį, kuria atsakovė V. V. N. perleido R. B. teisę į 8,45 ha išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą (toliau – Perleidimo sutartis Nr. 2); 9) panaikinti ab initio Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. balandžio 17 d. pažymą Nr. 6-524 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išduotą R. B. (toliau – Pažyma Nr. 6-524); 10) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 1 d. išvadą Nr. 71-3996 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – Išvada Nr. 71-3996); 11) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 71-12558-13435 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 1,21 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 2,22 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas Nr. 71-12558-13435); 12) panaikinti ab initio Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 71-14565-15442 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 4,70 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 1,79 ha žemės sklypą ir 7,99 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas Nr. 71-14565-15442); 13) taikyti vindikaciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovės V. G. 1,68 ha žemės plotą iš 2,38 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – 1,68 ha Sklypas); 14) taikyti vienašalę restituciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovo R. B. žemės sklypus: 2,22 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4,32 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5,44 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1,79 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – 2,22 ha Sklypas, 4,32 ha Sklypas, 5,44 ha Sklypas, 1,79 ha Sklypas; visi kartu – Sklypai); 15) taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovės V. V. N. atsakovei V. G. 202,73 Eur, gautus pagal Perleidimo sutartį Nr. 1; 16) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) neteisėtai, pažeisdama imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas, padarydama nusikalstamą veiką, atkūrė J. S. P. ir R. B. nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. Š. valdytą 9,45 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) Nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo pradėtas 1995 m. balandžio 6 d. V. V. N. prašymo grąžinti žemę pagrindu. Žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių į buvusio savininko turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai, nesant būtinų dokumentų, įrodančių, kad V. V. N. pagal įstatymą yra A. Š. įpėdinė (kad ją su buvusiu žemės savininku sieja giminystės ryšys), nesuformavus nuosavybės teisių ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų bylos; į administracinį aktą įrašant melagingus duomenis apie nuosavybės teises į buvusio žemės savininko valdytą žemės plotą, taip apgaule įgyjant turtinę teisę į nuosavybės teisių į išlikusį buvusio savininko valdytą žemės plotą atkūrimą. Kadangi V. V. N. neturėjo teisių į buvusio žemės savininko valdytą žemės plotą, negalėjo jų niekam perleisti, taigi Perleidimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 yra niekinės ir negaliojančios. Nepriklausomai nuo vėlesnių ginčo sklypų įgijėjų sąžiningumo, turtas turi būti grąžintas valstybei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies; panaikino ab initio Pažymas Nr. 6-517 ir Nr. 6-519; taikė vienašalę restituciją ir priteisė valstybei iš atsakovės V. V. N. 3653,73 Eur; laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. nutartimi, 2010 m. kovo 1 d. nutartimi, pakeistas 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi, nutarė taikyti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; išlaidas už V. V. N. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą paliko valstybei.

5. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog V. V. N. nėra A. Š. giminaitė ir jai teisė atkurti nuosavybės teisę į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta neteisėtai. Teismas nustatė, kad V. V. N. nepatenka į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą. Žemėtvarkos skyriuje nuosavybės teisių į A. Š. valdytą žemę atkūrimo byla pagal V. V. N. prašymą nebuvo suformuota, negauti reikiami dokumentai, pagrindžiantys jos teisę atkurti nuosavybės teises, tačiau, nepaisant to, buvo išduota Pažyma Nr. 6-517, kuria V. V. N. pripažinta teisė atkurti nuosavybės teisę į 9,45 ha A. Š. valdytą žemę. V. V. N. perleidus teisę atkurti nuosavybės teises į 1 ha žemę J. S. P., jai buvo išduota Pažyma Nr. 6-519, patvirtinanti jos teisę atkurti nuosavybės teises į 8,45 ha A. Š. valdytą žemę. Teismas pripažino, kad šios pažymos išduotos nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, jos yra neteisėtos, todėl naikintinos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis). J. S. P. ir R. B. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio teisės tokią teisę perleisti.

6. Teismas nurodė, kadRadviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Perleidimo sutartis Nr. 1 buvo pripažinta pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią J. S. P. iš V. V. N. įsigijo teisę į nekilnojamojo turto atkūrimą už 700 Lt (202,73 Eur). Nenustatęs aplinkybių, dėl kurių V. V. N. būtų turėjusi R. B. teises perleisti neatlygintinai, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad Perleidimo sutartis Nr. 2 taip pat buvo atlygintinė.

7. Nekilnojamasis daiktas, kuris sąžiningo įgijėjo iš asmens, neturinčio teisės jį perleisti, buvo įgytas atlygintinai, gali būti išreikalaujamas tik kai savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos S. D. ir V. V. N. buvo nutrauktos suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, kad V. V. N. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę, tačiau jai buvo išduotos pažymos, kuriose tokia teisė pripažinta, ir šių pažymų pagrindu kitiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. Š. valdytą žemę neatlygintinai suteikiant lygiavertę turėtai žemę, teismas konstatavo, kad valstybė ginčo žemę prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, taigi egzistuoja formalus pagrindas byloje taikyti vindikaciją valstybės nuosavybėn iš R. B. ir V. G. grąžinant ginčo žemės sklypus.

8. Spręsdamas dėl vindikacijos taikymo, teismas atsižvelgė į sąžiningumo, protingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog R. B. ir J. S. P. žinojo ar turėjo (galėjo) žinoti, jog V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises buvo pripažinta nepagrįstai, kad tokios teisės ji negalėjo perleisti, nėra duomenų apie R. B. ir J. S. P. ar V. G. nesąžiningumą. Įgytus žemės sklypus jie valdė ilgą laiką. R. B., pirkdamas teisę atkurti nuosavybės teises, turėjo teisėtą lūkestį, kad nuosavybės iš jo niekas neatims, nes viską darė teisėtai, pagal įstatymus, pasikliovė valstybės institucijomis, administracinių aktų tikrumu bei teisėtumu. Teismas pripažino, kad Žemėtvarkos skyrius, išduodamas pažymas, liudijančias V. V. N. teisę atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę, bei Šiaulių apskrities viršininko administracija, pateikdama išvadas ir priimdama sprendimus atkurti nuosavybės teises, nesukontroliavo ir neužtikrino, kad procesas būtų vykdomas sąžiningai, teisėtai ir pagrįstai. Teismas sprendė, kad būtų neteisinga naštą dėl valdžios institucijų padarytų klaidų perkelti sąžiningiems įgijėjams. Atsižvelgdamas į atsakovų žemės įgijimo aplinkybes, jų sąžiningumą, žemės valdymo kaip savo laikotarpį, teismas sprendė nepripažinti negaliojančiomis Perleidimo sutarčių, nenaikinti kitų išvadų ir sprendimų (nors nurodė, kad šie administraciniai aktai yra neteisėti) bei atmesti reikalavimą taikyti vindikaciją.

9. Teismas nagrinėjamu atveju taikė restituciją tarp V. V. N. ir valstybės, nurodęs, kad atsakovei neteisėtai neatlygintinai buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą turtą ir šią teisę ji perleido kitiems asmenims atlygintinai. V. V. N. nenuteista, jos kaltė nenustatyta, todėl teismas sprendė, jog iš jos valstybės naudai priteistina mažiausia žemės sklypų vertė.

10. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės V. V. N. apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustačius, jog atsakovei V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai, yra pagrindas konstatuoti, jog J. S. P. ir R. B. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio teisės tokią teisę perleisti.

12. Kolegija rėmėsi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgė į tai, kad baudžiamosios bylos V. V. N. ir S. D. buvo nutrauktos, apkaltinamieji nuosprendžiai nepriimti, nurodė, kad nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, kolegija sprendė, kad šiuo atveju valstybė žemę, kuri buvo atkurta kaip A. Š. buvusi nuosavybė, prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, taigi formalus pagrindas taikyti vindikaciją ir grąžinti valstybei ginčo žemės sklypus iš R. B. bei V. G. egzistuoja (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

13. Atsakovai, pirkdami teisę atkurti nuosavybės teises, turėjo teisėtą lūkestį, kad nuosavybės iš jų niekas neatims, nes viską darė teisėtai, pagal įstatymus, pasikliovė valstybės institucijomis, jų darbu ir administracinių aktų tikrumu bei teisėtumu. Jie turėjo teisėtą lūkestį, kad valdžios institucijų jiems perduota žemė nebus vėliau atimta, jie buvo pripažinti teisėtais žemės savininkais ir įgytus žemės sklypus valdė ilgą laiką.

14. Kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Žemėtvarkos skyrius ir Šiaulių apskrities viršininko administracija nesukontroliavo ir neužtikrino nuosavybės teisių atkūrimo proceso sąžiningo, teisėto ir pagrįsto vykdymo. Nesant byloje duomenų, kad ginčo žemės sklypai būtų išimtinė valstybės nuosavybė ar būtų būtini visuomenės poreikiams tenkinti, nenustačius R. B., J. S. P., V. G. nesąžiningumo, atsižvelgdama į žemės įgijimo aplinkybes, vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principais, teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju ieškovo reikalavimas taikyti vindikaciją pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas.

15. Kolegija pažymėjo, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju iš atsakovės valstybės naudai priteistina mažiausia žemės sklypų vertė (CK 6.147 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai bei reikalavimas dėl restitucijos taikymo, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria paliktas galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimas, bei priimti naują sprendimą dėl šios dalies – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismai pažeidė CK 6.145 straipsnio nuostatas. Restitucija galima tik tarp sandorio šalių, kurias sieja prievoliniai teisiniai santykiai, ir taikoma kaip sandorio negaliojimo padarinys. Panaikinus administracinius aktus, kaip ir sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju, turi būti taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administraciniai aktai bei Perleidimo sutartys pažeidė imperatyviąsias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 10 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau be teisinio pagrindo taikė restituciją, nes nepanaikino neteisėtais pripažintų administracinių aktų, kurių pagrindu valstybė prarado žemės sklypus, be to, valstybės ir V. V. N. nesiejo (nesieja) prievoliniai teisiniai santykiai. Teismo panaikintos pažymos nesukėlė teisinių pasekmių, žemės sklypai įgyti ne jų pagrindu. Tai informacinio pobūdžio dokumentai, nesukuriantys įgaliotai institucijai pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16.2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles. Daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011; 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Tik panaikinęs administracinius aktus, kuriais pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų nuostatas atkurtos nuosavybės teisės, ir (ar) sandorius, kuriais žemės sklypai perleisti tretiesiems asmenims, teismas sprendžia dėl restitucijos ir (ar) vindikacijos taikymo. Atsakovui R. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus ir šie nebuvo perleisti trečiajam asmeniui. Atsakovą ir valstybę sieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškovas prašė taikyti restituciją – grąžinti valstybės nuosavybėn iš atsakovo žemės sklypus. V. G. ginčo žemės sklypo dalį įgijo neatlygintinai – paveldėjo po J. S. P., kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės, mirties. Jos ir valstybės nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl prašyta taikyti vindikaciją. Teismai nepagrįstai nepanaikino neteisėtų administracinių aktų, atsisakė taikyti vindikaciją ir taikė restituciją tarp valstybės ir atsakovės V. V. N.

16.3. Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto dėl restitucijos taikymo, jos būdo. Sprendžiant dėl restitucijos vykdymo (natūra), vertintina, ar restitucijos taikymas nesukels padarinių, kurie nesąžiningai iškreips sandorio šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, nepagrįstai pablogins vienos iš šalių padėtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2014). Nustačius, kad savininkas daikto valdymą prarado dėl kitų asmenų nusikaltimo, CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymui įgijėjo (ne)sąžiningumo vertinimas neturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2011). Baudžiamosios bylos duomenimis, ginčo žemės sklypus savininkė (valstybė) prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padarytos nusikalstamos veikos, ne vien dėl imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimo. Būtent suklastoti dokumentai sukėlė valstybei pareigą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir perleisti valstybės turtą asmeniui, neturinčiam teisės jo gauti, todėl prašyta konstatuoti tokios nusikalstamos veikos faktą civilinėje byloje ir daiktą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu. Valstybės klaidoms yra prilyginami tik procedūriniai, imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimai, padaryti nuosavybės teisių atkūrimo procese ar kitokiame valstybės žemės perleidimo procese, bet ne nusikalstamos veikos, dėl kurių valstybė neteko nuosavybės teisių, ir tik dėl tokių pažeidimų, bet ne dėl nusikalstamų veikų valstybė turi prisiimti riziką. Nustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios valstybė prarado nuosavybės teisę į turėtą turtą, yra pagrindas taikyti vindikaciją ir atleisti valstybę nuo pareigos atsakovams sumokėti teisingo dydžio kompensaciją už tokio turto paėmimą. Todėl teismas nepagrįstai neįpareigojo atsakovės V. G. grąžinti valstybės nuosavybėn žemę.

16.4. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. V. V. N. S. P. ir R. B. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nors pati jos neturėjo. Asmenys neteisėtai įgijo civilines teises, todėl nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir tuo pagrindu atmesti ieškinio reikalavimus. Palikus atsakovams neteisėtai gautus žemės sklypus ir netaikius vindikacijos bei restitucijos, įteisintas atsakovų nepagrįstas ir nesąžiningas praturtėjimas valstybės turto sąskaita. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti sprendimą, buvo pažeisti savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyros, proporcingumo, teisingumo principai, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl restitucijos taikymo ir savininko turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-149/2011; 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017).

17. Atsakovė V. V. N. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad iš dalies sutinka su kasaciniu skundu, prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atsiliepime nurodomi argumentai, iš esmės sutampantys su ieškovo kasaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsakovė, be kita ko, nurodė, kad:

17.1. Teismai pažeidė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nes nepanaikino administracinių aktų ir taikė restituciją (vindikaciją) tarp asmenų, kurių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai.

17.2. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas. Daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas vindikacinio ieškinio sąlygas. Kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, kt.). Ieškovui pareiškus reikalavimą grąžinti žemės sklypus ir teismams nustačius, kad valstybės ir atsakovų nesiejo prievoliniai santykiai ir žemės savininkė (valstybė) nuosavybės ir valdymo teisę prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, toks reikalavimas tenkintinas pagal vindikacijos taisykles (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

17.3. Atsakovė nesutinka su ieškinio reikalavimu priteisti iš jos V. G. 202,73 Eur. Atsakovė pagal Perleidimo sutartį Nr. 1 pinigų negavo, tokių įrodymų nepateikta.

18. Atsakovas R. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Valstybė neteko turto dėl kitų asmenų veiksmų, turinčių nusikalstamos veikos požymių, tačiau tai yra tik viena iš priežasčių. Žemėtvarkos skyriaus vedėjas, priimdavęs sprendimus atkurti nuosavybės teises, Šiaulių apskrities viršininko administracija, kiti atsakingi asmenys nevykdė pareigos kontroliuoti S. D. veiklą, sudarė sąlygas jai piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Aplinkybių visuma (asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, jo kontrolės nebuvimas, netinkamų asmenų paskyrimas eiti vadovaujamas pareigas) turėtų būti vertinama tapačiai kaip valstybės klaida plačiąja prasme, tinkamo kontrolės įgyvendinimo trūkumas. Padariniai turėtų būti vertinami atsakovo naudai, siekiant apsaugoti jo interesus, nes jis neturėjo pagrindo abejoti dėl teisėto turto įgijimo.

18.2. Sąžiningų asmenų teisėti lūkesčiai, nors ir kylantys iš imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančių administracinių aktų ir sandorių, turi būti ginami (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014, 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Atsakovas įgijo teisėtą lūkestį būti turto savininkas ir neribotą laiką jį valdyti.

18.3. Teismai pagrįstai negrąžino žemės sklypų valstybei. Šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo ieškovo nurodomos ankstesnės teismų praktikos bylose, kuriose buvo taikyta vindikacija (restitucija). Restitucijos ir vindikacijos taikymas nėra absoliutus. Vindikacija negali būti taikoma mechaniškai, kai turtas prarastas dėl valstybės atstovų neteisėtų veiksmų ir yra įgytas sąžiningo įgijėjo. Turi būti vertinama, ar turto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo nepažeis proporcingumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo ir kitų susijusių principų. Prieš priimant sprendimą būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti V. V. N. teise į nuosavybės teisės atkūrimą, taigi turėjo teisėtą lūkestį, kad, įgyvendinęs šią teisę ir įgijęs nuosavybės teisę į turtą, galės neribotą laiką ir nevaržomai juo naudotis (naudojasi jau 17 metų). Byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklypai priskiriami išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn, ir šiems sklypams nėra visuomenės poreikio, kurį valstybė galėtų tenkinti, tik jei sklypai būtų jos nuosavybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės perleidimo sandorių ir administracinių aktų, kuriais buvo įgyta nuosavybės teisė, teisėtumo

19. Nuosavybės teisių atkūrimą į žemę reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytas baigtinis sąrašas piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

20. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė V. V. N. 1995 m. pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko A. Š. valdytą 12 ha ploto žemę. 2000 m. Žemėtvarkos skyrius išdavė Pažymą Nr. 6-517, kuria patvirtino, jog V. V. N. pagal pateiktus dokumentus ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi nuosavybės teisę į 9,45 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š. Teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,00 ha žemės sklypą 2000 m. V. V. N. sutartimi perleido J. S. P. Šio sandorio pagrindu Žemėtvarkos skyriaus pareigūnai išdavė Pažymą Nr. 6-518, patvirtinančią, kad J. S. P. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko A. Š. valdytą 1,00 ha žemės. 2000 m. kovo 29 d. Žemėtvarkos skyrius parengė Išvadą Nr. 71-3663, kurioje nurodoma, kad J. S. P. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 1,00 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimu Nr. 71-13390-14267 J. S. P. buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusių savininkų P. P. ir A. Š. valdytą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,38 ha žemės sklypą.

21. Teismai taip pat nustatė, kad Žemėtvarkos skyrius išdavė Pažymą Nr. 6-519, kuria patvirtino, jog V. V. N. turi nuosavybės teisę į 8,45 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š. Teisę atkurti nuosavybės teisę į 8,45 ha žemės V. V. N. sutartimi perleido R. B. Žemėtvarkos skyriaus pareigūnai parengė Pažymą Nr. 6-524, patvirtinančią, kad R. B. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko A. Š. valdytus 8,45 ha žemės. 2000 m. birželio 1 d. Žemėtvarkos skyrius parengė Išvadą Nr. 71-3996, kurioje nurodoma, kad R. B. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 8,45 ha žemės, valdytos buvusio savininko A. Š. 2002 m. gegužės 2 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Sprendimu Nr. 71-12558-13435 R. B. buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko A. Š. valdytos 1,21 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,22 ha miško sklypą; 2003 m. rugpjūčio 28 d. Sprendimu Nr. 71-14565-15442 – į 4,70 ha žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,79 ha žemės sklypą ir 7,99 ha miško sklypą.

22. Įvertinę teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad V. V. N. Radviliškio rajono Radviliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai nepateikė A. Š. giminystę patvirtinančių įrodymų, byla dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo į buvusio valdytojo A. Š. žemę nebuvo suformuota, teismai sprendė, kad V. V. N., kuri nėra A. Š. giminaitė, teisė atkurti nuosavybę į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nesant tam faktinio ir teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties teismai konstatavo, kad Pažymos Nr. 6-517 ir Nr. 6-519 buvo išduotos nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl tenkino atitinkamus ieškinio reikalavimus ir šias pažymas panaikino.

23. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami negaliojančiomis šias pažymas, kuriomis V. V. N. neteisėtai konstatuota teisė į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, nepagrįstai nepanaikino sandorių, kuriais ši teisė buvo perleista, ir administracinių aktų (pažymų, išvadų ir sprendimų), kuriais šios teisės turėtojams buvo atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą.

24. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai teisingai sprendė, jog V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog J. S. P. ir R. B. žemės sklypus įgijo perėmę teises juos atkurti iš asmens, neturėjusio tokią teisę perleisti. Tačiau iš teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad V. V. N. išduotų pažymų pagrindu buvo sudaryti sandoriai, kuriais V. V. N. perleido J. S. P. ir R. B. teisę į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą. Šių naujųjų teisių turėtojų vardu išduotos pažymos, išvados ir sprendimai negali būti pripažinti teisėtais, nes yra parengti, išduoti ir įgyti be teisinio pagrindo.

25. Bendroji teisės taisyklė yra tokia, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių, negu jų turi (CK 4.48 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pažymų, patvirtinančių egzistuojančią V. V. N. teisę į nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą, išdavimo neteisėtumas ir nepagrįstumas tiesiogiai lėmė vėlesnių šiomis pažymomis patvirtintų teisių perleidimą atlygintiniais sandoriais bei administracinių aktų (pažymų, išvadų ir sprendimų) nepagrįstą išdavimą. Pažymėtina, kad administraciniais aktais (Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimais) neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į žemę nebuvo perleistos. Perleidimo sutartimis Nr. 1 ir Nr. 2 V. V. N. J. S. P. ir R. B. perleido tik pradines teises, t. y. teises atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. V. V. N. nusikalstami veiksmai nekonstatuoti.

26. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, pripažinę pažymas neteisėtai išduotomis, turėjo pripažinti negaliojančiais ir sandorius, kuriais perleista teisė įgyti nuosavybę, taip pat kitus administracinius aktus (pažymas, išvadas, sprendimus), kurių pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus.

Dėl vindikacijos (ne)taikymo

27. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

28. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenurodo kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis); restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (3 dalis); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus (4 dalis).

29. Panaikinus administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, valstybė turėtų atgauti nuosavybės teisę į pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus. Nagrinėjamos bylos atveju teisė į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą konstatuota neteisėtai V. V. N. išduotomis pažymomis, kurių (kaip pirminio šaltinio) pagrindu buvo priimti neteisėti sprendimai atkurti nuosavybės teises, atlygintiniais sandoriais buvo perleista kitiems asmenims.

30. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog R. B. ir J. S. P. žinojo ar turėjo (galėjo) žinoti, kad V. V. N. teisė atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę buvo pripažinta nepagrįstai ir kad tokios teisės ji negalėjo jiems perleisti. Duomenų apie tai, kad R. B., J. S. P. ir juolab jo įpėdinė V. G. buvo nesąžiningi, nėra, todėl jų sąžiningumas preziumuojamas.

31. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad be teisinio pagrindo sąžiningiems įgijėjams perleisti žemės sklypai turėtų būti išreikalauti, nes tokią teisę ginant valstybės interesą nustato vindikacijos taisykles reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 2 dalis.

32. Pagal teisinį reguliavimą savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis).

33. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad baudžiamosios bylos V. V. N. ir S. D. buvo nutrauktos Šiaulių apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; apkaltinamųjų nuosprendžių šiems asmenims nėra priimta. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė V. V. N. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š. valdytą žemę, tačiau Žemėtvarkos skyriaus jai buvo išduotos pažymos, kuriose tokia teisė buvo pripažinta, ir šių pažymų pagrindu vėliau asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. Š. valdytą žemę, neatlygintinai suteikiant lygiavertę turėtajai žemei, priėjo prie išvados, kad valstybė žemę, kuri buvo atkurta kaip A. Š. buvusi nuosavybė, prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, ir konstatavo esant formalų pagrindą taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas taip pat vertino, kad Žemėtvarkos skyrius, išduodamas pažymas, liudijančias V. V. N. teisę atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą žemę, bei Šiaulių apskrities viršininko administracija, išduodama išvadas ir sprendimus atkurti nuosavybės teises, nesukontroliavo ir neužtikrino, kad procesas būtų vykdomas sąžiningai, teisėtai ir pagrįstai. Minėtų administracinių aktų pagrindu asmenys įgijo nuosavybės teisę į žemę, nes pasitikėjo valdžios institucijų darbu ir administracinių aktų tikrumu bei teisėtumu. Nenustatęs, kad žemės sklypai, neatlygintinai perduoti atsakovų nuosavybėn, būtų išimtinė valstybės nuosavybė ar būtų būtini visuomenės poreikiams tenkinti, taip pat R. B., J. S. P. ir V. G. nesąžiningumo, atsižvelgęs į žemės įgijimo aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principais, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovo reikalavimas taikyti vindikaciją atmestinas.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog konstatavus V. V. N. neteisėtus veiksmus formaliai yra teisinis pagrindas taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas ir išreikalauti valstybinės žemės sklypus iš sąžiningų įgijėjų. Pažymėtina, kad ši Civilinio kodekso nuostata taikytina tik tuo atveju, kai teismas konstatuoja, jog savininkas nekilnojamąjį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Minėta, nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad baudžiamojoje byloje nusikalstami veiksmai nebuvo konstatuoti, o baudžiamosios bylos nutrauktos suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kitų asmenų (ne R. B. ir (ar) J. S. P. teisių perėmėjos V. G.) atliktų neteisėtų veiksmų konstatavimas, ką atliko apeliacinės instancijos teismas, nėra pakankama sąlyga išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nekonstatavęs, kad savininkė (valstybė) prarado nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, neturėjo teisinio pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju taikytinos CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos.

35. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime Nr. 16/06-69/06-10/07, pasisakydamas dėl savininko bei sąžiningo įgijėjo nuosavybės teisių apsaugos, nurodė, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų ir jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, t. y. viršydamos savo įgaliojimus. Valstybės institucijų ar pareigūnų veikimas ultra vires negali būti be išlygų tapatinamas su pačios valstybės veikimu. Jeigu valstybės pareigūnai, veikdami ultra vires, padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip savininkė, negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo prarasto turto. Remiantis šiuo nutarimu, vindikacija grąžinant turtą valstybei galima ir tais atvejais, kai nusikaltimą, dėl kurio prarandama nuosavybės teisė, padaro valstybės pareigūnas. Taip pat Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tai, jog turi būti ginamos savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Taigi Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su nekilnojamojo turto išreikalavimu iš sąžiningo įgijėjo, turi būti užtikrinta tokio turto savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, be kita ko, laikantis proporcingumo principo.

36. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Dėl proporcingumo principo yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir turėti tikslą, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Turi būti užtikrinta teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra, nes toks teisingos pusiausvyros siekis būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per didelė našta (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57675/09, par. 45; 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 49).

37. EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta ir dėl teisėtų lūkesčių apsaugos būtinumo, nurodyta, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61).

38. Nagrinėjamoje byloje aktuali ir EŽTT praktika dėl valstybės klaidų taisymo. Bylose prieš Lietuvą (pvz., 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06, ir kt.) EŽTT akcentuota, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti anksčiau padarytas klaidas neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir jos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. EŽTT taip pat priminė, kad, siekiant įvertinti pareiškėjo patirtą naštą, būtina apsvarstyti kiekvienos bylos ypatingas aplinkybes, t. y. sąlygas, kuriomis ginčo nuosavybė įgyta, ir pareiškėjo gautą kompensaciją bei pareiškėjo asmeninę ir socialinę situaciją.

39. EŽTT 2011 m. gruodžio 6 d. sprendime byloje Gladysheva prieš Rusiją (peticijos Nr. 7097/10; spręsta dėl pareiškėjai gresiančio iškeldinimo iš jos buto Maskvoje, pripažinus, kad ankstesnieji buto savininkai šį būstą įsigijo apgaule privatizavimo procese) pažymėjo, jog valstybė turėjo išimtinę kompetenciją nustatyti sąlygas ir procedūras, pagal kurias valstybės teisė į nuosavybę pereina kitiems asmenims, atitinkantiems keliamus reikalavimus, bei prižiūrėti, kaip šių sąlygų yra laikomasi. EŽTT nuomone, nei pareiškėja, nei bet kuris trečiasis asmuo negalėjo prisiimti rizikos, kad jų nuosavybės teisė buvo įgyta su trūkumais, kai šie trūkumai apskritai galėjo būti pašalinami egzistuojančia specialia tvarka. EŽTT pakartojo, kad klaidos ar spragos, kurias valdžios institucijos padaro, turi būti aiškinamos paveiktojo asmens naudai ypač tada, kai joks kitas privatus interesas nėra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017 20 punktą).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog R. B., J. S. P. ir V. G. yra sąžiningi įgijėjai. Tačiau, atsižvelgiant į nurodytą Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją bei siekiant sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą (vindikaciją) nebus pernelyg suvaržytos sąžiningo įgijėjo teisės ir ar nebus pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes.

41. Šioje byloje svarbu tai, kad R. B. ir J. S. P. nuosavybės teises į ginčo sklypus įgijo atkūrus jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos, prieš tai privalėjusios patikrinti, ar asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar yra kitos sąlygos, būtinos nuosavybės teisėms atkurti. Dėl to R. B. ir J. S. P., pagrįstai pasitikėdami valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio jie įsigijo nuosavybės teises į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, yra sąžiningas šių teisių turėtojas. Įgiję nuosavybės teise žemės sklypus, jie turėjo teisėtą lūkestį, jog išliks savininkais neribotą laiką ir galės naudotis ginčo žemės sklypais.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog žemė, kurioje yra ginčo sklypai, yra priskiriama išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), taigi R. B. ir V. G. šiuos objektus gali turėti nuosavybės teise. Ginčo žemės sklypams nėra ir visuomenės poreikio, kurį valstybė galėtų tenkinti, tik jei sklypai būtų jos nuosavybė. R. B. ir J. S. P. žemės sklypus yra įgiję 2002 m., naudoja juos pagal paskirtį.

43. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju teisės į nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą į ginčo žemės sklypus V. V. N. buvo konstatuotos, be kita ko, dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš atsakovų R. B. ir V. G. paėmus šiuos sklypus ir grąžinus valstybės nuosavybėn būtų pažeistas proporcingumo principas ir R. B. bei V. G. patirtų pernelyg didelę naštą.

44. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, priėjo prie teisingos išvados, jog žemės sklypai negali būti išreikalauti iš sąžiningų juos įgijusių asmenų.

Dėl restitucijos taikymo, ginčo žemės sklypų vertės nustatymo

45. Ieškovas teigia, kad teismai nepagrįstai taikė restituciją tarp V. V. N. ir valstybės, nes atsakovės su valstybe nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nebuvo teisinio pagrindo jos atžvilgiu taikyti restitucijos.

46. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, netaikius vindikacijos, ginant valstybės interesus turėtų būti taikoma restitucija tarp V. V. N. ir valstybės, nes V. V. N. neteisėtai neatlygintinai buvo pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į A. Š. valdytą turtą ir šią teisę V. V. N. perleido kitiems asmenims atlygintinai.

47. Restitucija taikoma, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, kurio pagrindu jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016). Šios restitucijos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas administraciniais aktais, kurie vėliau panaikinami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

48. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog valstybės išduotų pažymų, kuriomis patvirtinta, jog V. V. N. pagal pateiktus dokumentus ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, pagrindu buvo sudarytos Perleidimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 su J. S. P. ir R. B., kurių pagrindu Šiaulių apskrities viršininkas priėmė sprendimus atkurti šiems asmenims nuosavybės teises į ginčo sklypus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad restitucija šiuo atveju taikytina tarp valstybės ir V. V. N. , nes būtent ji niekiniais ir negaliojančiais atlygintiniais sandoriais perleido sąžiningiems įgijėjams teises atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus, kurie negali būti grąžinti valstybei natūra.

49. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytina vienašalė restitucija, priteisiant valstybei iš atsakovės V. V. N. ginčo žemės sklypų vertę, nes pastaroji, neatlygintinai įgijusi teisę atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypus, ją perleido kitiems asmenims. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovė V. V. N. yra nenuteista, jos kaltė nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, ir iš atsakovės valstybės naudai priteisė mažiausią žemės sklypų vertę. Ieškovui neginčijant priteistinos žemės sklypų vertės, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl to plačiau pasisakyti.

Dėl procesinės bylos baigties

50. Remdamasi šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl reikalavimų dėl Perleidimo sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2, Pažymų Nr. 6-518, Nr. 524, Išvadų Nr. 71-3663, Nr. 71-3996, Sprendimų Nr. 71-13390-14267, Nr. 71-12558-13435, Nr. 71-14565-15442 panaikinimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – panaikinti perleidimo sutartis, pažymas, išvadas ir sprendimus. Likusią apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą apie antrinės teisinės pagalbos V. V. N. išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, ir prašymą priteisti valstybei jų atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios bylos išnagrinėjimo rezultatą, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 3 dalimi, 99 straipsniu, sprendžia, kad šių išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas. Taip pat nepriteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas, nes V. V. N. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu yra 100 proc. atleista nuo jų (sprendimo 4 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimo dalis atmesti reikalavimus dėl perleidimo sutarčių, pažymų, išvadų ir sprendimų panaikinimo, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiomis 2000 m. kovo 6 d. sutartį, kuria V. V. N. perleido J. S. P. teisę į 1 ha išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, ir 2000 m. balandžio 14 d. sutartį, kuria V. V. N. perleido R. B. teisę į 8,45 ha išlikusio buvusio žemės savininko A. Š. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 6 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-518, išduotą J. S. P., 2000 m. balandžio 17 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 6-524, išduotą R. B.; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 29 d. išvadą Nr. 71-3663 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir 2000 m. birželio 1 d. išvadą Nr. 71-3996 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 71-13390-14267 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje J. S. P. dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 1 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 71-12558-13435 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 1,21 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 2,22 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 71-14565-15442 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje R. B., kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. Š. nekilnojamojo turto dalį – 4,70 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 1,79 ha žemės sklypą ir 7,99 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini).

Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Šios nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TeisėjaiAntanas Simniškis

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė

_______________________

TAR identifikacinis nr.

Užregistravimo data

Galioja nuo

Paskelbta

Teisės akto priedai

2019-06939

2019-04-29

2019-02-27

2019-02-27

-

Civilinė byla Nr. e3K-3-74-469/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00659-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.2.3.6.1.1.3; 3.3.1.18.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. U. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovams G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys notarė Z. R., akcinė bendrovė Šiaulių bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Krantas“, M. V., M. A., M. V., A. Ž., S. B., G. B., E. K., V. S. (V. S.), J. J., Ugnė K. J., O. G., A. K., bendrovės „ARCH Insurance Company (Europe) Ltd“, „Liberty Mutual Insurance Europe Ltd“, „Hiscox Underwriting Ltd“, „Barbican Financial ir Porfessional Lines Consortium“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką, kaip būtinąją actio Pauliana (Pauliano ieškinys) instituto taikymo sąlygą, proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo teisę stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo, apeliacinės instancijos teismo teisę bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, aiškinimo ir taikymo.

2. Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d., ieškovei iškėlė bankroto bylą, o 2014 m. liepos 2 d. nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

3. Ieškovė prašė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) ir CK 1.86 straipsnio (tariamasis sandoris) pagrindais pripažinti negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento) šiuos sandorius: 1) dovanojimo sutartį Nr. 1495, sudarytą 2013 m. kovo 8 d., kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės teise perleido negyvenamąsias poilsio patalpas (duomenys neskelbtini); 2) dovanojimo sutartį Nr. 1660, sudarytą 2013 m. kovo 15 d., kuria sutuoktiniai G. U. ir A. U. savo sūnui P. U. asmeninės nuosavybės teise perleido 30/707 dalių žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 3) dovanojimo sutartį Nr. 1696, sudarytą 2013 m. kovo 18 d., kuria G. U. perleido savo seseriai M. R. B. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 4) dovanojimo sutartį Nr. 5500, sudarytą 2014 m. lapkričio 3 d., kuria P. U. padovanojo sutuoktinei A. U. jam dovanotą 30/707 dalių žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 5) G. U. ir A. U. 2013 m. kovo 12 d. sudarytą sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį Nr. 1529; 6) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2014 m. birželio 9 d., kuria G. U. perleido M. V. laivą – katerį; 7) taikyti restituciją; 8) priteisti solidariai iš atsakovų 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4. Ieškovė nurodė, kad atsakovas G. U. AB Ūkio banke dirbo nuo 1998 m., nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. spalio 26 d. jis buvo administracijos vadovas, nuo 2000 m. birželio 12 d. iki 2012 m. spalio 26 d. – valdybos narys, o nuo 2009 m. kovo 27 d. – valdybos pirmininkas. Nors iš administracijos vadovo ir valdybos pirmininko pareigų G. U. 2012 m. spalio 26 d. buvo atleistas savo noru, tačiau tokį sprendimą nulėmė jo netinkamas pareigų vykdymas, kai Lietuvos bankas 2012 m. rugsėjo 12 d. jam paskyrė 12 500 Lt (3520,25 Eur) baudą bei pasiūlė nedelsiant spręsti klausimą dėl jo tinkamumo eiti banko vadovo pareigas. Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d. paskelbė AB Ūkio banko veiklos apribojimą (moratoriumą), o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba tą pačią dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00016-13 dėl galimų banko vadovų ir akcininkų veiksmų iššvaistant banko turtą. Ikiteisminiame tyrime AB Ūkio bankas 2013 m. lapkričio 14 d. buvo pripažinta civiline ieškove, nes jai dėl galimai nusikalstamų banko vadovų veiksmų buvo padaryta 370 196 000 Eur dydžio žala, o 2013 m. gegužės mėn. atsakovui G. U. buvo pareikšti įtarimai.

5. Ieškovė teigia, kad banko vadovų, akcininkų neteisėti veiksmai turėjo reikšmingą įtaką banko finansų portfelio kokybės silpnėjimui, banko mokumui ir tuo buvo padaryta žala ieškovės kreditoriams, o minėtame ikiteisminiame tyrime buvo nustatomos aplinkybės, sukėlusios materialinę žalą bankui. Ieškovės nuomone, atsakovas G. U., siekdamas išvengti šios žalos atlyginimo, ginčijamais sandoriais 976 680 Eur suma sumažino savo turimą turtą, nesąžiningai ir neatlygintinai perleisdamas jį šeimos nariams, sau pasilikdamas tik 3273 Eur vertės žemės sklypą. Nors šie sandoriai sudaryti 2013 m. kovo 8 d. – 2013 m. kovo 18 d. laikotarpiu, tačiau apie juos ieškovė sužinojo tik 2015 m. kovo 19 d., kai gavo leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, iš kurios ir paaiškėjo, kad yra areštuota tik dalis G. U. turėto turto. Dėl šios priežasties ieškinio senaties terminas nepraleistas. Ieškovė taip pat prašė pripažinti ginčo sandorius tariamaisiais ir niekiniais, nes jie buvo sudaryti kitais motyvais bei tikslais nei dovanojimas.

6. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Spręsdamas dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, teismas nustatė, kad ikiteisminiame tyrime prokuroro 2013 m. lapkričio 4 d. nutarimu BAB Ūkio bankas buvo pripažinta civiline ieškove, nes dėl galimai nusikalstamų jos vadovų veiksmų jai buvo padaryta 370 196 000 Eur žala, o atsakovui G. U. buvo pareikšti įtarimai. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad bankas nėra atsakovo G. U. kreditorius ir neturi neabejotinos bei galiojančios reikalavimo teisės, o atsakovo G. U. sudaryti sandoriai ieškovės ir jos kreditorių teisių nepažeidžia. Dėl šios priežasties teismas nenustatė pagrindo juos pripažinti negaliojančiais nei pagal CK 6.66 straipsnį, nei pagal CK 1.86 straipsnį.

7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 8 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys atsakovams G. U., A. U., P. U., A. U., M. R. B., trečiajam asmeniui notarei Z. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad ieškovė savo reikalavimo teisę kildina iš delikto – netinkamai atliktų buvusio vadovo G. U. fiduciarinių ir valdybos pirmininko pareigų, įrodinėdama, kad jo neteisėtais veiksmais buvo padaryta materialinė žala tiek bankui, tiek jo kreditoriams, pripažino ydinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tik esant galiojančiam teismo sprendimui dėl žalos atlyginimo ieškovė įgytų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę pareikšti tokį ieškinį ir dėl šios priežasties nėra vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui G. U., nepagrįstai prioritetinę ir lemiamą įrodomąją reikšmę suteikė vien tam faktui, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl jo veiksmų, kuriame yra pareikštas, bet dar neišnagrinėtas ieškovės civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, o kitų ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių iš viso netyrė, neanalizavo ir nevertino. Kolegija pažymėjo, kad tuo atveju, jei dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios, to padaryti negalima (pvz., ikiteisminiame tyrime yra galimybė surinkti įrodymus, kurių negalima gauti civilinio proceso tvarka, ar pan.) ir tai kliudo išnagrinėti civilinę bylą, civilinio proceso įstatyme nustatyta galimybė stabdyti bylos nagrinėjimą ir laukti vykstančio kito proceso rezultato (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1623,163, 164 straipsniai).

9. Kadangi ieškovė pateikė apeliacinį skundą tik dėl tos Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo dalies, kuria atmesti jos reikalavimai pripažinti negaliojančiomis keturias turto dovanojimo sutartis, sudarytas šeimos narių, bei sutuoktinių G. U. ir A. U. turto pasidalijimo sutartį, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia katerio pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų G. U. ir M. V., įsiteisėjo (CPK 13 straipsnis, 279 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi atsakovo M. V. procesinė padėtis pakeista į trečiojo asmens procesinę padėtį.

10. Kauno apygardos teismas, antrą kartą išnagrinėjęs bylą, 2017 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiomis: 1) 2013 m. kovo 8 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovai G. U. ir A. U. perleido atsakovui P. U. negyvenamąją patalpą – poilsio patalpą (duomenys neskelbtini), 1/44 dalį kitų statinių (inžinerinių) – kiemo aikštelę (duomenys neskelbtini); 2) 2013 m. kovo 12 d. sutuoktinių G. U. ir A. U. turto pasidalijimo sutartį; 3) 2013 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartį, kuria G. U. ir A. U. perleido P. U. 30/707 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 4) 2013 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį, kuria G. U. perleido M. R. B. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 5) 2014 m. lapkričio 3 d. dovanojimo sutartį, kuria P. U. padovanojo A. U. 30/707 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini); taikė restituciją – perleistą turtą grąžino buvusiems savininkams; taip pat priėmė ieškovės ieškinio dalies dėl restitucijos taikymo transporto priemonei „Karavan Trailers KBT 7400“ atsisakymą ir nutraukė šią bylos dalį.

11. Teismas konstatavo, kad G. U. buvo saistomas fiduciarinių pareigų ieškovei, todėl visą savo pareigų ėjimo laiką turėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, nepadaryti žalos ieškovei. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo visos kumuliatyvios sąlygos pareikšti actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis), t. y.: 1) ieškovė turėjo neabejotiną, galiojančią, paremtą deliktinės atsakomybės pagrindais reikalavimo teisę į G. U.; 2) dėl ginčijamų sandorių G. U. turto masė sumažėjo ne mažiau kaip 976 680 Eur suma ir todėl ieškovė, kaip kreditorė, neteko galimybės nukreipti būsimą išieškojimą į tokios vertės turto dalį, taigi šie sandoriai pažeidė kreditorės teises; 3) atsakovas G. U. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių; 4) ginčo sandorius atsakovas G. U. neatlygintinai sudarė su savo sutuoktine, sūnumi ir seserimi, todėl atsakovams galioja CK 6.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija; 5) vienerių metų senaties terminas ieškiniui pareikšti praleistas nebuvo. Taip pat teismas nusprendė, kad egzistuoja pagrindas pripažinti ginčo sandorius tariamaisiais dėl visų perleistų objektų, išskyrus dėl negyvenamųjų poilsio patalpų (duomenys neskelbtini), ir 30/707 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą ir grąžino bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Kolegija pripažino, kad skundžiamame sprendime buvo pasisakyta ne tik dėl atsakovo G. U. civilinės atsakomybės, bet ir dėl neįtrauktų į bylą asmenų civilinės atsakomybės rūšies bei ribų, t. y. dėl BAB Ūkio banko stebėtojų tarybos ir valdybos narių materialiųjų teisių bei pareigų. Dėl šios priežasties egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Kolegija nurodė, kad tik įvertinus ginčo sandorių sudarymo aplinkybes actio Pauliana sąlygų aspektu bei nustačius, kad, sudarydamas ginčijamus sandorius, atsakovas G. U. faktiškai siekė sumažinti savo mokumą turėdamas tikslą išvengti būtent prievolės ieškovei (kaip kreditorei) vykdymo, būtų galima vertinti, ar ginčijamus sandorius sudariusios šalys iš tiesų nesiekė sandorių prigimtį atitinkančių tikrųjų tikslų, o tik imitavo juos. Kita vertus, pagal būtinąsias actio Pauliana sąlygas nenustačius skolininko valios sąmoningai sumažinti arba visiškai panaikinti savo galimybes patenkinti kreditoriaus finansinį reikalavimą, teismo išvados, jog santuokoje tebegyvenančiam skolininkui nebuvo būtinybės sudaryti turto pasidalijimo sutarties, o pagal esamą sveikatos būklę – poreikio dovanoti turtą šeimos nariams, CK 1.86 straipsnio taikymo aspektu gali būti nepakankamos. Akivaizdus ieškinio reikalavimų dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais dviem skirtingais negaliojimo pagrindais aplinkybių ryšys lėmė visos bylos (pagal visus ieškinio reikalavimus) perdavimą pirmosios instancijos teismui procesą pakartoti iš naujo.

14. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, ar aplinkybių, susijusių su atsakovo G. U. deliktine atsakomybe, be kita ko, ir jos mastu, vertinimas nereikštų ieškiniu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų peržengimo, juolab kad Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje priimtoje 2016 m. liepos 8 d. nutartyje tiesioginio ir akivaizdaus nurodymo atlikti atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų vertinimą atskiruose (konkrečiuose) ginčo nagrinėjimo epizoduose (būtent tokios pakartotinio bylos nagrinėjimo krypties) neformulavo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų atsižvelgti į kasacinio teismo precedentą panašioje savo faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje, kurioje pasisakyta, kad tik išsprendus ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo bus galima nuspręsti, ar ieškovas (bankas) yra atsakovės (banko filialo direktorės) kreditorius, turintis teisę ginčyti jos sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka, ir kokio dydžio yra jo reikalavimas atsakovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2014).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

15. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu priėmė ieškovės ieškinio reikalavimo taikyti restituciją transporto priemonei „Karavan Trailers KBT 7400“ atsisakymą ir šią civilinės bylos dalį nutraukė; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė trečiajam asmeniui O. G. iš ieškovės 1120 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

16. Teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimo teisę į atsakovą G. U. kildina iš delikto, todėl tokiu atveju skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento. Ieškovė patirtą žalą kildina iš atsakovo, kaip banko administracijos vadovo, valdybos nario ir pirmininko, fiduciarinių pareigų tęstinio pažeidimo (dėl paramos sutarčių sudarymo su VšĮ Kauno „Žalgirio“ rėmėju ir VšĮ Kauno apskrities futbolo rėmimo fondu, dėl paslaugų sutarties su UAB Vilniaus koncertų ir sporto rūmais, dėl turto administravimo sutarties su UAB „Norventa“, dėl indėlio banke „Balkan Investment Bank“, dėl sutarčių su UAB „Optimalus turto valdymas“, dėl nuomos sutarčių su „Quantum Holding SA“, UAB „Kapitalinis turtas“, UAB „Domus Altera“). Tačiau, teismo vertinimu, šie duomenys ir teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į atsakovą, taip pat, teismo nuomone, nėra galimybių spręsti apie šio reikalavimo dydį.

17. Kadangi nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie konkrečios apibrėžto dydžio reikalavimo teisės atsakovui egzistavimą bei apie jos susidarymo momentą, kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo ir konstatuoti, jog ieškovė, kaip kreditorė, ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. U., sudariusį actio Pauliana pagrindu ginčijamus sandorius. Tai nustatęs teismas priėjo prie išvados, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų – galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės skolininkui – tenkinti actio Pauliana. Dėl šios priežasties teismas atmetė CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikštą reikalavimą kaip nepagrįstą, nepasisakydamas dėl ieškinio senaties instituto taikymo sąlygų.

18. Teismas taip pat nenustatė pagrindo pripažinti ieškovės ginčijamus sandorius niekiniais ir tariamaisiais pagal CK 1.86 straipsnį. Teismas nurodė, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, ginčydama atsakovo sudarytus sandorius dėl turto perleidimo, iš esmės siekia patenkinti, jos manymu, neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą dalį. Tokio ieškinio tenkinimo atveju ginčo turtas sugrįžtų atsakovo nuosavybėn. Tačiau šioje byloje nenustatytas neabejotinos ir galiojančios ieškovės reikalavimo teisės į atsakovą turėjimas bei tokios teisės dydis, taip pat neprašoma nukreipti ieškovės reikalavimo patenkinimo į ginčo turtą, taigi ieškovė į ginčo turtą neįgytų daugiau teisių, nei jų turi šiuo metu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad tokio ieškinio, kuris yra pareikštas CK 1.86 straipsnio pagrindu, patenkinimas savaime ieškovei nesukurtų jokių teisinių padarinių.

19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

20. Kolegija nustatė, kad ieškovė pareiškė reikalavimus pripažinti turto perleidimo sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana) ir kaip tariamuosius, sudarytus tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis). Savo reikalavimo teisę pareikšti būtent tokio pobūdžio ieškinį ieškovė grindė vien ikiteisminio tyrimo metu atsakovui G. U. pareikšto civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo faktu, teigdama, kad teismo sprendimo, patvirtinančio šio atsakovo veiksmų neteisėtumą, jo veiksmais ieškovei padarytos žalos faktą bei jos dydį, ji pateikti neprivalo.

21. Remdamasi CK 6.66 straipsniu, kasacinio teismo formuojama šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.), kolegija nurodė, kad, reiškiant actio Pauliana, privalu įvardyti ir konkretų kreditoriaus teisių pažeidimą, ir kreditori