TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07487 2019-05-10 2019-04-24 2019-04-24 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-20-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01806-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4.2; 3.2.4.11 (S)(N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų (duomenys neskelbtini) (toliau ieškovas A ir ieškovas B) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A ir B ieškinį atsakovams (duomenys neskelbtini) (toliau – Centras) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – atsakovas C) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymą ir neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai A ir B kreipėsi į teismą, prašydami priteisti ieškovui A iš Centro 15 000 Eur neturtinės žalos ir iš atsakovo C bei subsidiariai iš Centro – 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisti Ieškovui B iš Centro 15 000 Eur neturtinės žalos ir iš atsakovo C bei subsidiariai iš Centro – 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

3–5.(duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P- 146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. (duomenys neskelbtini) teismas sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo C ieškovui A 4000 Eur neturtinės žalos, ieškovui B – 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė.

7–9. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P- 146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

10. (duomenys neskelbtini) teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų A ir B bei atsakovo C apeliacinius skundus, nutartimi (duomenys neskelbtini) teismo sprendimą paliko nepakeistą.

11–15. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat

Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P- 146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16-17. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P- 146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl Centro civilinės atsakomybės sąlygų

18. Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

19. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

20. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 29 punktas). Taigi teisę į žalos atlyginimą nukentėjęs asmuo įgyja tik tuo atveju, kai žalą patiria dėl neteisėtos kito asmens veikos (veikimo ar neveikimo).

21. Ieškovai kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai pagal byloje pateiktus įrodymus nenustatė Centro neteisėtų veiksmų, t. y. pareigos užtikrinti nepilnamečiams asmenims saugią aplinką ir auklėti bei prižiūrėti atsakovą C taip, kad šis nedarytų nusikalstamų veikų, pažeidimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Centro atsakomybės sąlygų buvimą, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jokių Centro, kaip nepilnamečių asmenų priežiūrą atlikusio subjekto, kaltų veiksmų nenustatyta; nėra paskirtų jokių drausminių ar kitokių nuobaudų Centrui ir jo darbuotojams, kurios parodytų Centro neteisėtus veiksmus.

23. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Centras dėjo pakankamas pastangas atsakovui C prižiūrėti ir auklėti (duomenys neskelbtini). Dėl to darė išvadą, kad Centras tinkamai vykdė savo pareigas ir ieškovai neįrodė nei jo kaltės, nei neteisėtų veiksmų, todėl atsakomybė negalėjo būti taikyta. Kolegija nutartyje pažymėjo, kad atsakovas C negalėjo būti izoliuotas nuo kitų auklėtinių, nes centre auklėtiniai gyvena bendrai, grupėmis dalyvauja užsiėmimuose, jie nėra ir negali būti visiškai atskirti vienas nuo kito, nes tai yra jų auklėjimo (socializacijos) dalis. O aplinkybė, kad atsakovas C nusikaltimą padarė centro patalpose, neįrodo centro kaltės, nes tose patalpose, kur buvo atliekami nusikalstami veiksmai (duomenys neskelbtini), stebėti vaizdo kameromis draudžia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, o (duomenys

neskelbtini) klasėje tuo metu auklėtojo nebuvo, baudžiamosios bylos liudytojas (vienas iš vaikų) saugojo duris, kad niekas neįeitų ir kad jis galėtų įspėti apie ateinantį auklėtoją. Kolegija sutiko su Centro argumentu, kad fiziškai neįmanoma užtikrinti, kad vienas suaugęs asmuo būtinai būtų su kiekvienu auklėtiniu, jį matytų ir prižiūrėtų.

24. (duomenys neskelbtini).25. Minėtais nusikalstamais veiksmais buvo pažeistos teisės ginamos esminės vertybės – pirmiausiai nukentėjusiųjų

seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas, o kartu ir jų fizinis bei psichinis neliečiamumas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – aukščiausios teisinės galios akte – skelbiama, kad žmogaus asmuo yra neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis (Konstitucijos 21 straipsnis); žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Žmogaus teisių pažeidimas ir su tuo susiję valstybės (jos institucijų, įstaigų, pareigūnų, tarnautojų) veiksmai turi būti vertinami ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus (tiek, kiek atitinkama teisė yra garantuojama pagal Konvencijos nuostatas).

26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką seksualinė prievarta gali pažeisti žmogaus teises, įtvirtintas Konvencijos 3 straipsnyje (kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas), 8 straipsnyje (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) (pvz., EŽTT 2019 m. sausio 17 d. sprendimas byloje X ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 22457/16; 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje A. Ş. prieš Turkiją, peticijos Nr. 58271/10). Kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo (sunkumo) lygį. Šio minimumo vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio pobūdis ir kontekstas, trukmė, fizinis ir psichinis poveikis ir kai kuriais atvejais aukos lytis, amžius, sveikatos būklė (pvz., 2013 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Valiulienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 33234/07, par. 65). Pavyzdžiui, elgesys traktuojamas kaip nežmoniškas, nes, be kita ko, jis buvo iš anksto suplanuotas, taikytas ištisas valandas ir sukėlė kūno sužalojimą arba dideles fizines ir psichines kančias. Elgesys traktuojamas kaip žeminantis, kai sukėlė aukai baimę, sielvartą, nevisavertiškumo jausmą, galėjo pažeminti ir sumenkinti auką ir galbūt palaužti jos fizinį ar psichinį pasipriešinimą (Valiulienė, par. 66). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų (duomenys neskelbtini) patirta prievarta patenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį. Kadangi privataus gyvenimo, ginamo pagal Konvencijos 8 straipsnį, sąvoka apima asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą, minėta prievarta, ieškovų patirta ugdymo įstaigoje, kurioje jie ne tik mokėsi, bet ir gyveno, patenka ir į šios nuostatos taikymo sritį.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta viena esminių (fundamentalių) demokratinės visuomenės vertybių. Jame visiškai uždraudžiamas kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys (pvz., 2014 m. sausio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje O‘Keeffe prieš Airiją, peticijos Nr. 35810/09, par. 144). Pozityviosios valstybės pareigos pagal šią nuostatą iš esmės reikalauja imtis reikiamų veiksmingų priemonių nuo joje draudžiamo žiauraus elgesio jos jurisdikcijoje esančių asmenų fiziniam ir psichiniam neliečiamumui apsaugoti, taip pat ir tuo atveju, kai žiauriai elgiasi privatūs asmenys. Konkreti šios pozityviosios pareigos apsaugoti apimtis priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių; ji (pareiga) turi būti interpretuojama nesukeliant nepakeliamos ar neproporcingos naštos valstybės institucijoms, turint omenyje tvarkos palaikymo šiuolaikinėje visuomenėje sunkumus ir žmogaus elgesio nenumatomumą bei operatyvinius pasirinkimus, kurie turi būti daromi prioritetų ir resursų atžvilgiu. Taigi ne kiekvienas žiauraus elgesio pavojus sukelia Konvencijos reikalavimą valstybės institucijoms imtis priemonių užkirsti jam kelią. Tačiau reikalaujamos priemonės turėtų bent jau užtikrinti veiksmingą apsaugą vaikams ir kitiems pažeidžiamiems asmenims bei apimti pagrįstas priemones užkirsti kelią žiauriam elgesiui, apie kurį valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti (žr., pvz., Didžiosios kolegijos sprendimo byloje O‘Keeffe prieš Airiją, par. 144). Kita vertus, valstybės atsakomybei pagrįsti nebūtina įrodyti, kad jeigu valstybės pareiga nebūtų vykdoma, nebūtų buvę žiauraus elgesio. Pagrįstų priemonių, kurios realiai būtų galėjusios pakeisti įvykių eigą ar sumažinti sukeltą žalą, nesiėmimo pakanka valstybės atsakomybei kilti (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje O‘Keeffe prieš Airiją, par. 149).

28. Pažymėtina, kad pozityviosios apsaugos (prevencinės) pareigos pagal, be kita ko, Konvencijos 3 straipsnį, gali kilti ne tik tais atvejais, kai reikia apsaugoti konkretų valstybės institucijoms iš anksto žinomą asmenį ar asmenis, kuriems gresia realus ir neišvengiamas žiauraus elgesio pavojus (pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Tautkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 29474/09, par. 53, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-528-706/2016, 28–34 punktai ir joje nurodoma EŽTT praktika). Tokia pareiga gali būti taikoma ir bylose dėl bendros visuomenės apsaugos užtikrinimo (pvz., su atitinkamais pakeitimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013 ir joje nurodoma EŽTT praktika; taip pat EŽTT 2014 m. rugsėjo 18 d.

sprendimas byloje Bljakaj ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 74448/12, par. 106–111). Iš esmės panašios pareigos valstybėms, kaip išdėstyta pirmiau, kyla ir pagal Konvencijos 8 straipsnį (pvz., minėtas EŽTT sprendimas X ir kiti prieš Bulgariją, par. 84–87).

29. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualios EŽTT praktikos nuostatos, kad valstybė, veikdama per mokymo institucijas (įstaigas), turi prisiimti atsakomybę už jai patikėtus vaikus. EŽTT sprendimuose nuosekliai pabrėžiamas esminis mokymo institucijų vaidmuo bei kartu pozityvioji pareiga apsaugoti mokinių sveikatą ir gerovę, atsižvelgiant į jų ypatingą pažeidžiamumą dėl amžiaus ir tai, jog jie yra atitinkamos mokymo įstaigos žinioje (jos kontroliuojami) (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje O‘Keeffe prieš Airiją, par. 145–146; 2012 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Kayak prieš Turkiją, peticijos Nr. 60444/08, par. 59; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Ilbeyi Kemaloğlu ir Meriye Kemaloğlu prieš Turkiją, peticijos Nr. 19986/06; 2017 m. kovo 7 d. sprendimas byloje V. K. prieš Rusiją, peticijos Nr. 68059/13; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Plotnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 74971/10; 2018 m. gegužės 15 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Ercankan prieš Turkiją, peticijos Nr. 44312/12; 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Molie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 13754/02).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad, EŽTT nuomone, mokymo įstaigai patikėta užduotis šiame kontekste suponuoja svarbiausią pareigą prižiūrėti mokinių saugumą siekiant apsaugoti juos nuo visų formų prievartos, kurios aukomis jie gali tapti būdami šios įstaigos priežiūroje. EŽTT yra pabrėžęs, kad šia prasme mokinių priežiūros pareiga tenka mokymo įstaigai tuo metu, kai jie yra jai patikėti (Kayak prieš Turkiją, par. 60). Nors negalima būtų tikėtis, kad mokymo įstaigos darbuotojai galėtų nuolat prižiūrėti kiekvieną mokinį, siekiant nedelsiant reaguoti į neprognozuojamą elgesį, tam tikri mokinių judėjimo atvejai labiau negu kiti reikalauja sustiprinti priežiūrą, pavyzdžiui, įėjimas į įstaigos teritoriją (patalpas) bei išėjimas iš jos ir mokinių judėjimas viduje arba išorėje (Kayak prieš Turkiją, par. 60). Iš EŽTT sprendimų matyti, kad vertinant mokinių priežiūros pareigos laikymąsi konkrečiu atveju atsižvelgiama, be kita ko, į saugumo požiūriu reikšmingą įstaigai taikytiną tvarką (vidaus taisykles, kitokį reguliavimą); į tai, kokios buvo konkrečios mokymo įstaigos darbuotojų ir pačių vaikų pareigos, susijusios su vaikų saugumo įstaigoje užtikrinimu; ar jos buvo vykdomos apskritai ir konkrečiu nagrinėjamu atveju; kokios reikšmės įstaigos vidaus tvarkos ir pareigų nesilaikymas turėjo konkrečiai pavojingai situacijai kilti ir pavojingiems padariniams atsirasti; į nagrinėjamai pavojingai situacijai reikšmingų ankstesnių saugumo problemų buvimą ir į tai, kaip jos buvo sprendžiamos; ar darbuotojai tinkamai ir laiku reagavo į pavojaus vaikų saugumui požymius ir kt. (žr., pvz., Kayak prieš Turkiją, par. 61–67; X ir kiti prieš Bulgariją, par. 107–110; su atitinkamais pakeitimais 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Molie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 13754/02).

31. Konvencijos požiūriu vertinant valstybinės vaikų ugdymo įstaigos – Centro nagrinėjamoje byloje – pozityviąsias pareigas, pažymėtina ir tai, kad dėl toliau plačiau aptariamų socializacijos centro funkcijų bei jame ugdomų vaikų statuso ypatumų ši įstaiga iš esmės turi ne tik vaikų mokymo (švietimo, ugdymo), bet kartu ir laisvės atėmimo įstaigos požymių (Jungtinių Tautų Komiteto prieš kankinimą 2014 m. birželio 17 d. baigiamosios pastabos dėl Lietuvos trečiosios periodinės ataskaitos, 11 punktas; su atitinkamais pakeitimais EŽTT 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas byloje D. L. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 7472/14, par. 69). Šiame kontekste su atitinkamais pakeitimais atsižvelgiant, be kita ko, į socializacijos centro skirtumus nuo laisvės atėmimo įstaigų, su kuriomis susijusios daugelis EŽTT bylų, atkreiptinas dėmesys į EŽTT praktiką dėl valstybės pareigų užtikrinant asmenų, kuriems yra atimta laisvė, saugumą. Be kita ko, EŽTT sprendimuose nuosekliai pabrėžiama, kad kalinių padėtis yra pažeidžiama ir valstybės institucijos privalo juos apsaugoti; akcentuojamas didesnis nepilnamečių kalinių pažeidžiamumas (pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Česnulevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13462/06, par. 84; 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje A. Ş. prieš Turkiją, peticijos Nr. 58271/10, par. 66–67). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tai, jog atitinkamas įvykis (susijęs su žiauriu elgesiu) įvyko laisvės atėmimo kontekste, savaime nesumažina slenksčio nustatant, ar buvo įvykdyta valstybės institucijų pareiga, tačiau vertinant, ar institucijos veikė pagrįstai, turi būti atsižvelgiama į tai, kad įkalinimo kontekste tiek užpuolikas, tiek auka, skirtingai negu laisvėje esantys asmenys, yra valstybės institucijų kontrolėje (2017 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Dimcho Dimov prieš Bulgariją (Nr. 2), peticijos Nr. 77248/12, par. 60). Kitas svarbus veiksnys atliekant minėtą vertinimą yra tai, ar žiauraus elgesio auka tapęs kalinys yra itin pažeidžiamas, pavyzdžiui, dėl psichikos sutrikimo, jauno amžiaus, priklausymo kategorijoms asmenų, kuriems įkalinimo aplinkoje gresia didesnis pavojus dėl netinkamo kitų kalinių elgesio (be kita ko, homoseksualios orientacijos asmenys). Svarbu ir tai, ar kiti kaliniai atrodo itin linkę naudoti prievartą (Dimcho Dimov prieš Bulgariją (Nr. 2), par. 61–62). EŽTT sprendimuose atkreiptas dėmesys ir į tai, kad kaliniui, kuriam būdingas provokuojamas, agresyvus elgesys su kitais kaliniais, pykčio protrūkiai, kyla bendro pobūdžio pavojus patirti kitų kalinių smurtą, dėl to institucijos gali pagrįstai numatyti, kad jis tampa pažeidžiamesnis negu vidutinis kalinys (2011 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Premininy prieš Rusiją, peticijos Nr. 44973/04, par. 86).

32. Centras atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą iš esmės akcentuoja, kad jis yra tiktai ugdymo įstaiga, todėl jam turėtų būti taikomi tik ugdymo įstaigoms keliami reikalavimai, ir kad, atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, jis negalėjo turėti pareigos apsaugoti nukentėjusiuosius nuo jiems padaryto nusikaltimo. Teisėjų kolegija su tokiais Centro dėstomais argumentais neturi pagrindo sutikti.

33. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio, nustatančio drausmės bei auklėjamojo poveikio priemonių vaikui taikymą, 3 dalies 5 punkte nurodyta, kad vaikui už nuolatinius ir piktybinius teisėtvarkos pažeidimus, taip pat už pavojingos (nusikalstamos) veikos padarymą, jeigu dėl jo amžiaus, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalima taikyti administracinės ar baudžiamosios atsakomybės, gali būti taikomos šios auklėjamojo poveikio (drausminimo) priemonės, tarp jų atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad vaiko vidutinės priežiūros priemonė – vaikui taikomas įpareigojimas, kurį vykdant vaikas yra ugdomas, prižiūrimas, jam teikiama švietimo pagalba ir kitos paslaugos vaikų socializacijos centre. Šio įstatymo 2 dalies 12 punkte vaikų socializacijos centras apibrėžiamas kaip valstybinė bendrojo lavinimo mokykla, vykdanti vaiko vidutinės priežiūros priemonę. Įstatymo 19 straipsnis, apibrėžiantis vaikų socializacijos centro paskirtį ir veiklos pagrindus, nustato, kad vaikų socializacijos centro paskirtis yra užtikrinti vaikų socializacijos centre apgyvendinto vaiko tinkamą ugdymą, jam teikiamą kvalifikuotą švietimo pagalbą ir kitas paslaugas, kurios padėtų siekti teigiamų vaiko elgesio pokyčių ir ugdytų jo vertybines nuostatas bei socialinius įgūdžius, padedančius tapti doru, savarankišku, atsakingu žmogumi, ir paruoštų jį savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Šis centras taip pat užtikrina vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą (20 straipsnio 2 punktas).

34. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos 2011 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtinto Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo (toliau – Aprašas), kuris nustato vaikų priėmimą ir išleidimą iš vaikų socializacijos centro, grupių sudarymą, švietimo pagalbos teikimą, ugdymo proceso organizavimą, savivaldą, vaiko elgesio ir dienos struktūros norminimą, reikalavimus centro aplinkai, bendradarbiavimą, 23 punktą vaikai iš centro gali išvykti trumpalaikei išvykai su juos lydinčiais centro asmenimis mokinių atostogoms; sprendimą vaiką išleisti per mokinių atostogas priima centro vadovas, gavęs iš vaiko teisių apsaugos skyriaus informaciją apie vaiko atstovų pagal įstatymą galimybes sudaryti vaikui tinkamas priežiūros ir gyvenimo sąlygas ir atsižvelgęs į vaiko daromą pažangą bei elgesio pokyčius; apie vaiko išvykimą per mokinių atostogas pranešama savivaldybės administracijos direktoriui, vaiko teisių apsaugos skyriui ir teritorinei policijos įstaigai (24 dalis); vaikui atvykus į centrą sudaromas vaiko turimų daiktų ir dokumentų sąrašas, daiktai, kurie draudžiami centro darbo tvarkos taisyklių, ir dokumentai paimami saugoti (15 dalis); centro teritorija turi būti aptverta, tamsiu paros metu apšviesta (69 dalis).

35. Atsižvelgiant į teisinį vaikų socializacijos centro reglamentavimą darytina išvada, kad tai yra specifinė ugdymo įstaiga – speciali auklėjimo ir drausmės įstaiga. Vaikai socializacijos centro žinioje bei priežiūroje yra nuolatos: jie centro teritorijoje yra ugdomi, taip pat joje gyvena. Vaikams nesuteikiama teisė ir laisvė išeiti iš šios įstaigos kada panorėjus; išvykus atostogų, informuojama, be kita ko, policija; savavališkai pasišalinus, vykdoma paieška; gyvendami įstaigoje, vaikai privalo laikytis specifinio režimo, jiems taikomi tam tikri apribojimai ir drausminės priemonės. Dėl to vaikų socializacijos centrui turi būti keliami ir atitinkami vaikų teisių apsaugos reikalavimai.

36. Paminėtina, kad 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kurioje išdėstytos vaikų teisės, 19 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, šiurkštaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Šios konvencijos 37 straipsnis įpareigoja valstybes užtikrinti, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2006 m. rugpjūčio 29 d. Nepriklausomų ekspertų ataskaitoje dėl JT studijos dėl smurto prieš vaikus yra nurodžiusi, kad itin didelė tokio elgesio rizika vaikams kyla įstaigose, kuriose teismo ar administracinių institucijų sprendimu suvaržoma jų laisvė.

37. Nacionaliniame teisiniame reglamentavime taip pat yra akcentuojami vaikų saugumo reikalavimai tokiose įstaigose – būtent socializacijos centruose. Vaiko minimali ir vidutinė priežiūra grindžiama, inter alia (be kita ko), vaiko interesų ir gerovės pirmumo bei individualizavimo principais. Imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, svarbiausia – vaiko interesai. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, ir tam tikslui turi būti imamasi visų reikiamų teisinių ir administracinių priemonių (Įstatymo 4 straipsnio 1 punktas); priimant su vaiku susijusius sprendimus, turi būti atsižvelgiama į vaiko amžių ir brandą, jo psichikos ir fizines savybes, poreikius, socialinės aplinkos ir kitas svarbias ypatybes (Įstatymo 4 straipsnio 3 punktas). Vaiko teises ir pareigas vaikų socializacijos centre nustatančiame Įstatymo 22

straipsnyje nurodyta, kad vaikas turi teisę ugdytis sveikoje ir psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje, savitarpio pagalba grįstoje aplinkoje. Aprašo 34 punkte įtvirtinta, kad centre ugdomam vaikui sudaroma draugiška, jauki ir saugi aplinka. Centro darbuotojų ir vaikų bendravimas grindžiamas pasitikėjimu, pagarba ir tolerancija.

38. Vaikų socializacijos centras veikia pagal nuostatus. Centro nuostatuose, galiojusiuose nusikalstamos veikos padarymo metu, be kita ko, įtvirtinta, kad centro uždaviniai yra ne tik teikti mokiniams kokybišką pagrindinį išsilavinimą, kokybišką socialinę, pedagoginę, psichologinę, specialiąją pedagoginę, informacinę ir kitą reikiamą pagalbą vaikui, atsižvelgiant į individualius jo poreikius ir problemas, bet ir užtikrinti palankias ir saugias psichosocialinės ir fizinės aplinkos sąlygas, silpninant negatyvios patirties ir aplinkos įtaką mokinio elgesiui ir asmenybės raidai (Nuostatų 20 punktas). Siekdamas vykdyti šiuos uždavinius Centras užtikrina saugias ir sveikas ugdymo ir gyvenimo sąlygas, užtikrina tinkamą mokiniui paskirtos vidutinės priežiūros priemonės vykdymą bei jo teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Nuostatų 21.9 ir 21.12 punktai), turi pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimus atitinkančią sveiką, saugią mokymosi ir ugdymosi aplinką (Nuostatų 23.1 punktas).

39. Pažymėtina, kad į vaikų socializacijos centrą yra priimami nuo 14 iki 18 metų vaikai, kuriems savivaldybės administracijos direktorius, gavęs teismo leidimą, yra paskyręs vaiko vidutinės priežiūros priemonę arba teismas Baudžiamojo kodekso nustatytais atvejais yra paskyręs auklėjamojo poveikio priemonę – atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą (Aprašo 7 punktas). Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vaiko vidutinės priežiūros priemonė gali būti skiriama vaikui, kuris padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio pagal baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką, taip pat kuris per vienų metų laikotarpį 3 ir daugiau kartų padarė administracinių teisės pažeidimų požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu jis nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio atsiranda administracinė atsakomybė, bei kuriam pritaikius minimalios priežiūros priemones nebuvo pasiekta teigiamų jo elgesio pokyčių. Taigi į socializacijos centrą patenka tiek padarę nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą, tiek ir tokių veikų nepadarę vaikai, kurių elgesys daro žalą ar kelia pavojų jiems patiems ar aplinkiniams, ar kurie nuolat nesimoko ar nelanko mokyklos (Įstatymo 8 straipsnis).

40. Taigi vaikų socializacijos centre esantiems vaikams yra siekiama užtikrinti ne tik pagrindinį ugdymą, bet ir suteikti psichologinę, specialiąją pedagoginę ir kitą būtiną pagalbą tam, kad jie per trumpą laiką persiauklėtų ir pasirengtų savarankiškai gyventi kasdienį gyvenimą (Aprašo 4 punktas). Taigi šioje specialioje įstaigoje yra siekiama koreguoti vaiko elgesį, siekti teigiamų jo elgesio pokyčių. Siekiant šių tikslų Aprašo 41 punkte yra nurodyta, kad centre gyvenantys vaikai turi būti nuolat užimti: pirmąją dienos dalį vyksta ugdymo procesas, antrąją – specialistų konsultacijos, neformalusis vaikų švietimas ir užimtumas grupėse. Grupės auklėtojai kiekvienai savaitei parengia grupės dienos užimtumo planą ir jo laikosi. Grupėse organizuojama pamokų ruoša, individuali ir grupinė veikla, specialistų konsultacijos, ugdomi vaikų socialiniai įgūdžiai, organizuojamas darbinis ugdymas, profesinio orientavimo valandėlės, vaiko poreikius tenkinantis ir centro galimybes atitinkantis kryptingas laisvalaikio užimtumas (42 punktas). Dėl to centre yra suplanuota aiški kiekvienos dienos struktūra. Dienos struktūra sudaroma kiekvienai grupei (58 punktas). Apraše nustatyta, kad centre svarbus veiklos struktūravimas, padedantis mokyti vaikus jaustis atsakingus, ugdytis savikontrolę, laikytis nustatytų taisyklių ir drausmės, būti užimtiems. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į Aprašo 55 punkto nuostatas, pagal kurias koreguojant vaikų elgesį stengiamasi neutralizuoti negatyvią vaikų patirtį, iš vaikų bendravimo šalinti kriminalinės subkultūros elementus (kriminalinę leksiką ir pan.), tokio pobūdžio elgesį, ritualus.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei įvertinusi vaikų socializacijos centro specifiškumą, jo siekiamus tikslus, taip pat vaikų, patenkančių į šią įstaigą, ypatumus, susijusius, viena vertus, su galimu tam tikru jų pavojingumu, o kita vertus – pažeidžiamumu, daro išvadą, kad vaikų saugumo užtikrinimas yra vienas iš esminių reikalavimų, keliamų šiam centrui. Dėl to manytina, kad apeliacinės instancijos teismo vertinimas, jog teisės aktai bei Centro nuostatai nenustatė jam pareigos besąlygiškai užtikrinti saugumą, yra grindžiamas nevisiškai tinkamu centro priežiūros pareigų turinio aiškinimu. Iš tiesų pagal išdėstytas bylai aktualias civilinės atsakomybės ir EŽTT praktikos nuostatas priežiūros pareiga užtikrinant vaikų saugumą reiškia ne besąlygišką rezultato (centre gyvenantys vaikai nedaro nusikalstamų veikų, be kita ko, vienas kitam) reikalavimą, o reikalavimą pagal įstaigos kompetenciją imtis visų pagrįstų priemonių, kad būtų užkirstas kelias tokiam pavojui. Taigi sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad Centras negali užtikrinti, jog jo patalpose nebūtų padaroma nusikalstamų veikų, tačiau tai nereiškia, jog jis neturi pareigos pagal savo kompetenciją imtis visų būtinų priemonių tam išvengti. Pažymėtina, kad tokios priemonės turi būti pagrįstos atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus centro veiklos ir jame gyvenančių vaikų ypatumus, būtent į tai, kad centre vienu metu

gyvena įvairių elgesio problemų turintys vaikai, šių problemų pobūdis ir su jomis susijęs pavojus (be kita ko, prievartos, nukreiptos į kitus vaikus) galimai nevienodas, kai kurie vaikai turi tam tikrą kriminalinę praeitį, teistumų, patirties, susijusios su įkalinimo įstaigų subkultūra, jai būdingu prievartos, neformalios hierarchijos taikymu, kiti vaikai tokios praeities neturi; kai kurie vaikai (be kita ko, ir ieškovai šioje civilinėje byloje) turi specialiųjų poreikių (pavyzdžiui, tam tikrų psichikos sutrikimų), kurie gali lemti pažeidžiamumą ir konfliktus su kitais; kt.

42. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismo išvados dėl to, ar įstaiga nurodytų priemonių ėmėsi, turi būti daromos remiantis išsamiu konkrečių bylos aplinkybių ir įstaigos darbuotojų veiksmų ir neveikimo bei to padarinių analize atsižvelgiant į jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, taip pat pirmiau išdėstytus bendruosius Lietuvos teisės ir Konvencijos reikalavimus. Šiame kontekste nėra teisiškai reikšmingi abstraktūs argumentai dėl to, kad nėra galimybės visiškai išvengti nusikalstamų veikų centro teritorijoje ir kad tokios veikos neišvengiamos; įstaigos darbuotojų galimų pareigų nevykdymo padariniai negali būti pateisinami tuo, kad vaikai ėmėsi priemonių veikai paslėpti, t. y. saugojo duris.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant, inter alia, užtikrinti socializacijos centre esančių vaikų saugumą teisės aktai nustato grupių dydžius, jų sudarymą. Aprašo 6 dalyje įtvirtinta, kad centre gali ugdytis ir gyventi ne daugiau kaip 50 tos pačios lyties vaikų. Vaikas, atvykęs į centrą, supažindinamas su centro mokymo, gyvenamąja aplinka ir apgyvendinamas adaptacijos grupėje. Vaikai apgyvendinami po 1–4 viename kambaryje, atsižvelgiant į jų amžių, psichines ir fizines savybes. Centre yra sudaromos adaptacijos ir nuolatinė grupės (30 punktas). Adaptacijos grupė sudaroma iš neseniai į centrą atvykusių vaikų. Šioje grupėje vaikai gyvena adaptacijos laikotarpiu ne ilgiau nei 2 mėnesius. Adaptacijos grupėje gali būti iki 5 vaikų (31 punktas). Pasibaigus adaptacijos laikotarpiui vaikas paskiriamas į nuolatinę grupę. Nuolatinė grupė gali būti laisvesnės aplinkos arba struktūruoto pobūdžio. Laisvesnės aplinkos pobūdžio grupėje vaikams teikiama kelių specialistų pagalba, vaikai patys gali planuoti neformaliojo švietimo veiklą, dienos režimas yra laisvesnis. Struktūruotos aplinkos pobūdžio grupėje vaikams kompleksiškai teikiamos būtinos pagalbos, vaikai laikosi nustatyto dienos režimo, dalyvauja priskirtose veiklose (32 punktas). Nuolatinėje grupėje gali būti 3–8 vaikai. Nuolatinės grupės sudaromos atsižvelgus į vaiko amžių, fizines ir psichines savybes (33 punktas).

44. Centro vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta mokytojams pareiga užtikrinti ir atsakyti už ugdomų mokinių saugumą, sveikatą ir gyvybę, ginti jų teises ir interesus (32.3 punktas), taip pat suteikti mokiniui reikiamą pagalbą, pastebėjus, kad prieš jį yra taikomas smurtas, prievarta, seksualinio ar kitokio pobūdžio išnaudojimas, apie tai informuoti centro direktorių, socialinę pedagogę, psichologą. Auklėtojams yra nustatyta pareiga kurti palankią ir saugią ugdymo(si) aplinką auklėjamojoje grupėje, atsižvelgiant į mokinių poreikius, interesus, pomėgius bei gebėjimus, kūrybiškai organizuoti mokinių laisvalaikį (34.1 punktas); suteikti mokiniams skubią ir tinkamą socialinę pedagoginę pagalbą dėl smurto, prievartos, seksualinio ar kitokio pobūdžio išnaudojimo, apie tai informuoti centro administraciją, socialinę pedagogę, psichologą, centro steigėją; ginti mokinių teises ir teisėtus interesus (34.5 punktas); organizuoti pamokų ruošą (34.9 punktas); vykdyti psichotropinių medžiagų vartojimo, nusikalstamumo, smurto, patyčių prevenciją (34.13 punktas). Šių vidaus tvarkos taisyklių 34.14 punkte įtvirtinta, kad auklėtojas atsako už visą veiklą auklėjamojoje grupėje, mokinių saugumą, gyvybę ir sveikatą, nepamokinės veiklos ir laisvalaikio organizavimo kokybę, bendrosios ir pedagoginės etikos laikymąsi, konfidencialumą. Mokytojų, auklėtojų ir švietimo pagalbos specialistų darbo laikas nustatomas šalių susitarimu, atsižvelgiant į mokinių ugdymo(si) poreikius (39 punktas).

45. Taigi ugdymo procese mokytojai, o vykstant kitai dienos veiklai – auklėtojai bei kitas socializacijos centro personalas yra atsakingi už jų priežiūroje esančių vaikų saugumą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas C nusikalstamą veiką padarė (duomenys neskelbtini). Centro Vaiko gerovės komisijos (duomenys neskelbtini) posėdžio protokole Nr. V11-8, be kitų, svarstytas klausimas dėl mokinių išleidimo vasaros atostogoms ir auklėjamųjų grupių sujungimo. Šiame posėdyje Centro direktorė (duomenys neskelbtini) informavo, kad mokinių vasaros atostogų metu, atsižvelgiant į mokinių skaičių ir pedagogų atostogų grafiką, centre veiks viena auklėjamoji grupė. Posėdyje buvo nutarta vasaros atostogų metu mokinius apgyvendinti antros grupės patalpose. Atsakovo pateiktame rašte (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Vaiko gerovės komisijos (duomenys neskelbtini) posėdyje buvo svarstytas mokinių išleidimas vasaros atostogoms ir nuspręsta atostogoms išleisti 6 mokinius. Dėl to buvo suplanuota, jog centre liks 8 mokiniai, tačiau 3 iš išleistų atostogoms vaikų buvo grąžinti į centrą pirma numatyto laiko, o atvykus dar trims naujiems mokiniams, vaikų skaičius padidėjo iki 14. Taigi iš byloje surinktų duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną centre grupėje buvo 14 vaikų, nors pagal Aprašo 33 dalį nuolatinėje grupėje gali būti 3–8 vaikai. Taigi akivaizdu, kad šis Aprašo reikalavimas dėl maksimalaus vaikų skaičiaus grupėje Centro buvo pažeistas. Atsižvelgiant į šios įstaigos specifiškumą, taip pat vaikų, patenkančių į šią įstaigą, ypatumus darytina išvada, kad vaikų skaičius grupėje yra vienas iš esminių

reikalavimų, padedančių užtikrinti vaikų saugumą. Nors Centras nurodo, kad vaikų skaičius padidėjo neplanuotai, nes 3 vaikai grįžo į centrą pirma numatyto laiko, o dar 3 atvyko naujai į centrą, jis nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, keitė auklėtojų, mokytojų ar kito personalo atostogų grafiką, kreipėsi į steigėją dėl papildomo personalo poreikio, atsižvelgdamas į vaikų skaičiaus pasikeitimą ir siekdamas užtikrinti Apraše nustatytus vaikų grupių skaičiaus (kartu ir prielaidas tinkamai prižiūrėti vaikus užtikrinant jų saugumą) reikalavimus. Pažymėtina, kad, remiantis Aprašo 16 ir 31 punktais, naujai į centrą atvykusiems vaikams turi buvo nustatytas adaptacinis laikotarpis, kurio metu šie vaikai būna adaptacijos grupėje, kurią gali sudaryti iki 5 vaikų. Vadovaujantis Aprašo 31 ir 32 punktų sisteminiu aiškinimu, darytina išvada, kad naujai atvykę vaikai negalėjo būti paskirti į nuolatinę grupę, nes Apraše nurodyta, kad tik pasibaigus adaptacijos laikotarpiui vaikas paskiriamas į nuolatinę grupę. Kadangi naujai atvykę vaikai turi būti adaptacinėje grupėje, šiai grupei turi būti paskirtas ir šios grupės auklėtojas. Tačiau nagrinėjamu atveju centre buvusiai vienai 14 vaikų grupei prižiūrėti buvo paskirtas vienas auklėtojas, centro teritorijoje buvo sargas. Byloje nustatyta, kad visi vaikai, neatsižvelgiant į jų individualias savybes, t. y. vaiko amžių, fizines ir psichines savybes, ir atvykimo laiką, centre buvo paskirti į vieną grupę pažeidžiant pirmiau nurodytus teisės aktų reikalavimus.

46. Šios nutarties 45 punkte nurodyti pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti dėl atsakomybės taikymo Centrui. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl Centro civilinės atsakomybės kilimo bei jos dydžio būtų reikšmingos ir kitos toliau nurodomos šios bylos aplinkybės.

47. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad centras savo pareigas prižiūrėti vaikus atliko, remdamasis tuo, kad vaikams prižiūrėti buvo paskirtas auklėtojas, o patalpos, kurias buvo galima stebėti pagal įstatymą, buvo stebimos vaizdo kameromis. Tačiau teismas, darydamas šią išvadą, neįvertino tos aplinkybės, kad nors tam tikrų patalpų vaizdo stebėjimo ir įrašymo sistema buvo įdiegta, tačiau nebuvo asmens, kuris stebėtų kamerų vaizdą realiu laiku, o įrašai centre būdavo peržiūrimi tik įvykus kokiam nors įvykiui. Dėl to negalima daryti išvados, kad vaizdo kameros užtikrino vaikų saugumą realiu laiku.

48. Byloje taip pat nustatyta, kad vienas iš nusikalstamos veikos epizodų įvyko (duomenys neskelbtini) klasėje. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kodėl ši klasė vasaros atostogų metu buvo atrakinta ir palikta be mokytojo ar auklėtojo priežiūros, ar pagal centre galiojančią tvarką vaikai galėjo bet kada patys užeiti į šią klasę, naudotis internetu be mokytojų, auklėtojų ar kitų specialistų priežiūros. Kitas nusikalstamos veikos epizodas vyko (duomenys neskelbtini). Pagal baudžiamosios bylos duomenis matyti, kad lankymasis (duomenys neskelbtini) buvo kontroliuojamas. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad per mokslo metus į (duomenys neskelbtini) eiti buvo galima tam tikromis nustatytomis valandomis, o vasaros metu vaikams į (duomenys neskelbtini) leidžiama eiti dažniau. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nesiaiškino ir nevertino, dėl kokių priežasčių ėjimas į (duomenys neskelbtini) buvo kontroliuojamas, ar vasaros metu vaikams buvo suteikiama teisė eiti į (duomenys neskelbtini) be auklėtojo ar kito asmens priežiūros, kokia buvo įprasta ėjimo į (duomenys neskelbtini) tvarka, ar šiuo atveju auklėtojas (duomenys neskelbtini), davęs atsakovui C (duomenys neskelbtini) raktus ir palikęs jį be priežiūros, elgėsi tinkamai, pagal nustatytą ar įprastą tvarką. Bylą nagrinėję teismai taip pat nesiaiškino, ar auklėtojas, kuris, remiantis nutarties 43–44 punktuose nurodytu reglamentavimu, buvo tas asmuo, kuris atsako už visą veiklą auklėjamojoje grupėje, nusikalstamos veikos dieną tinkamai prižiūrėjo savo grupės vaikus, užtikrino jų užimtumą. Pagal baudžiamosios bylos medžiagą padarant nusikalstamą veiką kartu su ieškovais iš viso dalyvavo net 7 vaikai, o tai yra pusė visos vaikų grupės. Šios aplinkybės taip pat yra reikšmingos vertinant Centro civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ir jos dydžio klausimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Centrui kaip specifinei ugdymo įstaigai, atsižvelgiant į pirmiau nutartyje išdėstytus jam keliamus nacionalinių teisės aktų ir Konvencijos reikalavimus, kyla pareiga įrodinėti, kad nebuvo teisės aktų pažeidimų ir jis veiklą vykdė laikydamasis visų jam priskirtų reikalavimų, tinkamai užtikrino vaikų saugumą centre.

49. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad baudžiamojoje byloje auklėtojas nurodė, jog po šio įvykio Švietimo ir mokslo ministerija paskyrė centrui nuobaudą, atsakovas šią aplinkybę neigia. Atsakovo rašte (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad centras tuoj pat, vos tik jo darbuotojai (duomenys neskelbtini) sužinojo apie nusikalstamą veiką, iškart ir nedelsdamas apie tai pranešė atitinkamoms institucijoms, tarp jų ir Šveitimo ir mokslo ministerijai, kuri, remiantis atsakovo nuostatais, įgyvendina centro savininko teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas tiesiog sutiko su Centro argumentu, kad ieškovai nepateikė įrodymų dėl drausminių ar kitokių nuobaudų skyrimo, ir remdamasis vien tuo konstatavo, kad tokių nuobaudų nebuvo skirta. Tačiau byloje nebuvo tiriama ir vertinama, ar Švietimo ir mokslo ministerija, gavusi informaciją apie centre įvykusią nusikalstamą veiką, atliko kokį nors tyrimą, kokie buvo šio tyrimo rezultatai, ar buvo nustatyti pažeidimai.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir

nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

51. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, spręsdami dėl Švietimo ir mokslo ministerijos atlikto tyrimo ir paskirtos centrui nuobaudos buvimo, nes šias išvadas darė remdamiesi vien tik Centro teigimu. Pažymėtina, kad šios aplinkybės yra ypač svarbios siekiant išsiaiškinti Centro civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Vertinant Centro atsakomybę, jos dydį, reikšmingi ir bendresnio pobūdžio duomenys apie įstaigos veiklą bei kiti galimi įstaigos veiklos pažeidimai, kurie galėjo būti nustatyti šios įstaigos savininkės Švietimo ir mokslo ministerijos atlikti tyrimo ar patikrinimo metu. Pažymėtina, kad informatyvus ir objektyvus tokių duomenų šaltinis pirmiausiai būtų oficialių socializacijos centro patikrinimų rezultatai.

52. Minėta, kad teismai civilinėje byloje teisiškai reikšminga pripažino aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti Centro neteisėti veiksmai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš baudžiamojoje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų matyti, jog atskiri Centro darbuotojai baudžiamajame procese buvo apklausti kaip liudytojai, tačiau Centras baudžiamajame procese nedalyvavo, jokio procesinio statuso šiame procese neturėjo, šio asmens, taip pat atskirų jo darbuotojų veiksmų teisėtumo vertinimas nebuvo baudžiamosios bylos dalykas (su atitinkamais pakeitimais žr., be kita ko, EŽTT 2018 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Kožemiakina prieš Lietuvą, peticijos Nr. 231/15). Tai per se (savaime) neeliminuoja Centro galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvimo ieškovų atžvilgiu ir nereiškia, kad civilinėje byloje nereikia savarankiškai tirti ir vertinti visų Centro civilinės atsakomybės sąlygų. Civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016 14 punktą; 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-313/2016,16 punktą). Pažymėtina, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas turėtų laikytis civilinio proceso įrodymų tyrimo taisyklių, užtikrinti proceso šalių lygybę ir galimybes įgyvendinti procesines teises dėl bylai reikšmingų įrodymų.

53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir nustatyti nutarties 47–51 punktuose pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos ar kasaciniame teismuose, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

54. Teisėjų kolegijai pasisakius dėl esminių kasacinio skundo argumentų, pripažintina, kad kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl ieškovų teisės į neturtinės žalos atlyginimą

55. Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

56. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose (pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2015 m. balandžio 16 d. nutarimai) yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę žalos atlyginimo doktriną, grindžiamą esmine nuostata, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta.

57. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas (2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai); Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai); Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą (2010 m. vasario 3 d., 2012 m. balandžio 18 d. nutarimai), ir nustatyti pakankamas teisės gauti padarytos žalos atlyginimą įgyvendinimo priemones (2010 m. vasario 3 d. nutarimas).

58. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, įstatymu ar įstatymais reguliuodamas santykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija (2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Antai įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas gali būti diferencijuotas pagal tai, ar neteisėtais veiksmais padaryta žala yra atlyginama neteismine ar teismine tvarka, tačiau jokiu būdu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama (2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

59. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra, inter alia, atskleista, kad konstitucinis žalos atlyginimo principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai). Įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai; įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).

60. Konstitucinis žalos atlyginimo principas yra, inter alia, įgyvendintas CK 6.250 straipsnyje, kuris reglamentuoja neturtinę (Konstitucijos terminais – moralinę) žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

61. Asmenims civilinės teisės atsiranda įstatymų numatytais pagrindais (CK 1.136 straipsnio 1 dalis). Žalos padarymas yra vienas iš civilinių teisių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Civilinės teisės įstatymų nustatyta tvarka yra ginamos teisme (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Jeigu civilinė teisė yra pažeista padarant neturtinę žalą, tai teisė ginama iš pažeidusio teisę asmens išieškant padarytą neturtinę žalą (CK 6.138 straipsnio 6 punktas). Asmens civilinės teisės ar jų įgyvendinimas gali būti ribojami įstatymu ar įstatymų pagrindu teismo, jeigu toks ribojimas būtinas svarbioms vertybėms ginti (CK 1.2 straipsnio 2 dalis).

62. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį Centrui dėl neturtinės žalos atlyginimo, be kita ko, nurodė, kad nenurodžius įstatymo nustatytų pagrindų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo net ir esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kai nukentėjusiajam tai sukėlė neigiamus išgyvenimus, nesant CK 6.250 straipsnio 2 dalies pagrindų neturtinė žala nepriteisiama. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl šių pirmosios instancijos argumentų. Atsiliepime į kasacinį skundą Centras taip pat pateikia argumentus, kad neturtinė žala iš jo negali būti priteisiama ieškovams, nes joks įstatymas nenustato neturtinės žalos dėl vaikų socializacijos centro pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai neturtinės žalos atlyginimo, kaip konstitucinio principo, neužtikrina galiojantys įstatymai, reikia tiesiogiai remtis konstitucinėmis žalos atlyginimo nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2007; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2010; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2014; 2015 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

64. Pažymėtina ir tai, kad, minėta, nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš

esmės grindžiamas neteisėtais veiksmais, kuriais, jeigu jie būtų nustatyti, būtų pažeistos ieškovų teisės, garantuojamos Konvencijos 3 ir 8 straipsniuose. Taigi sprendžiant dėl ieškovų teisės į neturtinės žalos atlyginimą reikšmingos ir EŽTT praktikos nuostatos, pagal kurias, kai byla susijusi su tokios esminės svarbos teisėmis, kaip ginamos pagal Konvencijos 3 straipsnį, ir valstybės institucijų nesugebėjimu apsaugoti asmenį nuo kitų asmenų žiauraus elgesio, Konvencijos 13 straipsnis (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) reikalauja teisinio mechanizmo valstybės pareigūnų ar institucijų atsakomybei už veiksmus ar neveikimą, sukėlusius Konvencijos pažeidimą, nustatyti; be to, aukai prieinamų teisinės gynybos priemonių dalis iš principo turi būti dėl tokio pažeidimo kilusios neturtinės žalos atlyginimas (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje O‘Keeffe prieš Airiją, par. 115). Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad pagrindas priteisti asmeniui neturtinės žalos atlyginimą paprastai yra ir valstybės pozityviųjų pareigų apsaugoti jį nuo prievartos, pažeidžiančios teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, neįvykdymas (pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2010 m. spalio 14 d. sprendimas A. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55164/08).

65. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje ieškovų prašoma priteisti neturtinė žala dėl vaikų socializacijos centre kito nepilnamečio padarytos nusikalstamos veikos atsirado galiojant Konstitucijai, todėl šioje byloje yra konstatuojama ieškovų teisė į neturtinės žalos atlyginimą remiantis tiesiogiai Konstitucija ir atsižvelgiant į Konvencijos reikalavimus. Dėl to bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas turi vertinti visas civilinės atsakomybės sąlygas ir jeigu jos būtų nustatytos, teismas turėtų spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo, jos dydžio ir negalėtų šio reikalavimo atmesti vien nutarties 62 punkte nurodytu pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

66. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

(duomenys neskelbtini) teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos (duomenys neskelbtini) nutartį ir (duomenys neskelbtini) teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GEDIMINAS SAGATYS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07510 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-114-628/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60211-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.1.9.8; 1.2.25.4.2.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. C. (J. C.) kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nubaustas 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 641 straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu, t. y. iki 50 MGL (2500 Eur) dydžio baudos. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones trejus metus. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 3 dalimi, konfiskuotas J. C. automobilis „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo J. C. apeliacinis skundas atmestas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendis patikslintas ir nustatyta, kad J. C. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimo naudotis specialiąja teise) terminas skaičiuojamas nuo 2017 m. lapkričio 23 d. Kita Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. J. C. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles, nes vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. 2017 m. lapkričio 17 d. apie 23.23 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta 2,3 promilės etilo alkoholio.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniame skunde nuteistasis J. C. nurodo alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį ir bylą jam nutraukti; 2) netaikyti automobilio „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimo; 3) sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones taikymo terminą. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir pritaikė BK 40, 54 straipsnių, 68 straipsnio 2 dalies ir 72 straipsnio nuostatas, nes nagrinėjamoje byloje nustatytą išskirtinę faktinę situaciją, kai kasatorius pats savarankiškai atsisakė vairuoti transporto priemonę ir, būdamas neblaivus, miegojo savo automobilyje, prilygino eiliniam vairavimui esant neblaiviam. Be to, teismai neteisingai kvalifikavo kasatoriaus veiksmus pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, netinkamai vertino pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas (BK 2 straipsnio 4 dalis) ir esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 241 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias bylos išnagrinėjimo išsamumą. Dėl šių padarytų proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimų priimti teismų sprendimai yra

nepagrįsti, neteisingi, neteisėti, o bylos esminė faktinė situacija išnagrinėta neišsamiai ir nevisapusiškai.2.2. Teismai nepagrįstai atsisakė kasatoriui taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, motyvuodami tuo, kad jis praeityje (t.  y.

2013 m. rugpjūčio 9 d.) baustas administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam ir tai, teismų nuomone, eliminuoja pagrindą manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat teismai neteisingai sprendė, kad kasatoriaus mama J. Ca. nėra tinkama laiduotoja, nes ji jam (kasatoriui) negalės padaryti realios teigiamos įtakos. Tokie teismų argumentai yra nepagrįsti, neatitinka objektyvių bylos duomenų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad išvada dėl BK 40 straipsnio 2 dalies sąlygos turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.  2K-185-489/2018). Be to, esant didesnei naujo nusikaltimo padarymo ateityje tikimybei (rizikai), kai kaltininkas ir (ar) laiduotojas yra bausti administracine tvarka, kas nėra kliūtis atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas su užstatu. Kasatorius pažymi, kad teismų akcentuojama administracinė nuobauda, paskirta praeityje už analogišką nusižengimą, nebegalioja, todėl jei teismai sprendė, kad egzistuoja didesnė naujos nusikalstamos veikos padarymo rizika, nepagrįstai nesvarstė galimybės atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu.

2.3. Kasatorius pažymi ir tai, kad viso proceso metu jo duotus nuoseklius paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių patvirtina jo paties savanoriškai pateiktas policijos pareigūnams objektyvus jo kaltės įrodymas – jo vairuotame automobilyje sumontuoto vaizdo registratoriaus atminties kortelė su jo kelionės vaizdo įrašu (b. l. 21–25). Tačiau šis įrašas kartu ir aiškiai paneigia bylą nagrinėjusių teismų argumentus, kuriais teismai vertino įvykio situaciją, t. y. pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kasatorius, vairuodamas automobilį, dar važiuodamas keliu nuvažiavo nuo jo ir automobilyje užmigo, o apeliacinės instancijos vertinimu, kasatorius nebevairavo, nes „galimai užklimpo“. Kasatorius teigia, kad jis, tikslingai siekdamas nebevairuoti automobilio, įsuko į šalia kelio esantį šalutinį keliuką, jame tikslingai sustabdė (priparkavo) vairuotą automobilį, užgesino variklį ir užmigo, kad išsimiegotų ir tokiu būdu išsiblaivytų. Visi jo veiksmai atlikti pačiam savarankiškai nusprendus nevairuoti, o sustoti saugioje vietoje ir miegoti automobilyje. Kasatoriaus nuomone, šie duomenys sudaro faktinės bylos situacijos išskirtinumą, kuris turėjo būti tinkamai įvertintas tiek sprendžiant jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, tiek individualizuojant bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą.

2.4. Kasatorius nesutinka su teismų vertinimu, kad J. Ca., kaip laiduotoja, yra netinkama, ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji jam (kasatoriui) negalės padaryti realios teigiamos įtakos. Kasaciniame skunde nurodoma J. Ca. asmenybės apibūdinimas, jos ir kasatoriaus giminystės ryšys, gyvenamoji vieta, finansinė padėtis, teigiama, kad ji yra kasatoriui autoritetas ir turi visas galimybes bei priemones kontroliuoti jo elgesį, daryti jam teigiamą įtaką. Byloje nenustatytos jokios aplinkybės, galinčios kaip nors kliudyti jai padaryti realią teigiamą įtaką kasatoriui. Kartu tai reiškia, kad, byloje nesant aplinkybių dėl laiduotojos netinkamumo, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad J. Ca. yra netinkama laiduotoja. Dėl to kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas) ir netinkamai aiškino bei pritaikė BK 40 straipsnio nuostatas.

2.5. Kasatorius, nurodydamas konfiskuoto automobilio vertę, už kieno pinigus jis įgytas, kuriam asmeniui jis realiai priklauso, kas rūpinosi jo išlaikymu bei remontu, kokiam pagrindiniam tikslui jis buvo naudojamas, teigia, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, konfiskavus automobilį, nėra pažeidžiami proporcingumo ir teisingumo reikalavimai, ir taip netinkamai pritaikė BK 72 straipsnio nuostatas. Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnis); vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Be to, konstitucinėje jurisprudencijoje pripažįstama, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Spręsdamas dėl viešojo intereso poreikių ir asmens intereso teisingos pusiausvyros nustatymo, Europos Žmogaus Teisių Teismas palieka valstybei plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo. Teisinga pusiausvyra pažeidžiama tuo atveju, kai asmeniui užkraunama „individuali ir pernelyg didelė našta“ (2011 m. birželio 28 d. sprendimas HetFinancieele Dagblad B. V. prieš Olandiją, peticijos Nr. 577/11)

(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-134-1073/2018, 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-34-699/2018, 2K-35-719/2018). Teismų praktikoje taip pat pasisakyta ir dėl to, jog atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą transporto priemonės konfiskavimas nebūtinai turi būti taikomas. Tokiais atvejais pirmiausia turėtų būti įvertintas šios teisinės priemonės suderinamumas su tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriaus nuomone, tai, kad jis, vairuodamas automobilį byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pajutęs suvartoto alkoholio poveikį, pats, savarankiškai, jokių aplinkybių neverčiamas, nusprendė toliau nevairuoti, o sustoti šalutiniame keliuke ir likti automobilyje miegoti, ne tik jį apibūdina teigiamai, bet ir leidžia spręsti apie jo požiūrį į byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką. Supratęs (pajutęs), kad elgiasi neteisėtai, jis savarankiškai, nieko neverčiamas, nusprendė veikos nebetęsti. Šios aplinkybės neabejotinai nagrinėjamą bylą išskiria iš kitų analogiškų bylų, mažina kasatoriaus padarytos veikos pavojingumą ir leidžia spręsti dėl bausmės tikslų pasiekimo švelnesnėmis priemonėmis, t. y. netaikant automobilio konfiskavimo. Juolab kad automobilio konfiskavimas neigiamas pasekmes realiai sukels ir kasatoriaus sergančiai mamai, kuri neteks galimybės nuvykti į gydymo įstaigas.

2.6. Kartu kasatorius teigia, kad teismai, nustatydami uždraudimo vairuoti transporto priemones įstatyme nurodytą maksimalų terminą, rėmėsi tik tuo, kad praeityje jis buvo baustas už šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje jis nuteistas dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo; savo kaltę jis iš karto visiškai pripažino, nuoširdžiai gailisi, teisiamas pirmą kartą; jo elgesys (pajutęs alkoholio poveikį, savanoriškai nusprendė veikos nebetęsti, o sustoti šalutiniame keliuke ir miegoti automobilyje) neabejotinai mažina veikos pavojingumą, o praeityje paskirta administracinė nuobauda jau negaliojo. Be to, nagrinėjamu atveju yra net kelios kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. sustodamas miegoti ir nebevairuodamas jis aktyviais savo veiksmais bandė išvengti sunkių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), iš karto visiškai pripažino savo kaltę ir pateikė savo kaltės įrodymus (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje nenustatyta nė viena jo baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, dėl to kasatorius, atsižvelgdamas į bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo teisinį reglamentavimą (BK 54, 67 straipsniai), teigia, kad maksimalus specialiosios teisės atėmimo terminas jam taikytas nepagrįstai ir neteisėtai.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo J. C. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 40, 72 ir 281 straipsnių 7 dalies) taikymo bei pažeistų BPK 20 straipsnio reikalavimų, nors ir paremti gausia teorine argumentacija, yra deklaratyvaus pobūdžio, pateikti tik bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis, dar kartą teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą kasatoriaus veiksmuose, nes jis neva savanoriškai atsisakė daryti nusikalstamą veiką. Prokuroras aptaria BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatytos veikos sudėtį bei jos baigimo momentą ir teigia, kad kasatoriaus nurodomos aplinkybės apie tai, jog jis užmigo sustojęs ir sąmoningai išjungęs variklį, šiuo atveju teisinės reikšmės veiksmų kvalifikacijai neturi, juolab kad tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Kartu prokuroras pažymi, kad dėl šios veikos kilę padariniai vertintini pagal atitinkamus BK ar Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) straipsnius, atsižvelgiant į atsiradusių padarinių mastą ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Be to, kasatoriaus argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo jau įvertinti skundžiamoje nutartyje, kurioje pagrįstai ir motyvuotai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo pripažino kasatorių kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

3.2. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes, padarė išvadas remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma, šie duomenys teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, tinkamai įvertinti ir pripažinti įrodymais, remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Be to, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis, skundžiamoje nutartyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis buvo pripažinta, kad kasatoriaus padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.

3.3. Nepagrįsti yra ir kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo BK 40 straipsnio nuostatų taikymo. Prokuroras pažymi, kad, net ir esant visoms minėtame baudžiamajame įstatyme įtvirtintoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos

suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo teigti, kad teismai, neatleisdami kasatoriaus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pažeidė BK 40 straipsnio nuostatas ir netinkamai jas taikė. Abiejų instancijų teismai tinkamai svarstė galimybę taikyti minėto straipsnio nuostatas; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo klausimu teisingu ir teisėtu. Juolab kad tokio pobūdžio klausimo sprendimas yra visiška pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija.

3.4. Prokuroro nuomone, atmestini ir kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo BK 72 straipsnio nuostatų taikymo. Abiejų instancijų teismai nenukrypo nuo teismų praktikos dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatytos veikos padarymo ir transporto priemonės konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-14-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-136-699/2018, 2K-218-648/2018). Nagrinėjamoje byloje nenustatytos išimtys (išskirtinis atvejis) iš šių taisyklių, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Be to, remiantis besiformuojančiomis teismų praktikos tendencijomis šios kategorijos bylose, netaikant turto (automobilio) ar jo vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo, įsivyrautų nebaudžiamumo nuostatos, asmenys nebūtų sulaikomi nuo nusikalstamų veikų darymo. Atsižvelgiant į aiškią bei kryptingą įstatymų leidėjo valią griežtinti atsakomybę už visuomenei itin pavojingus šiurkščiausius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kuriuos padaro neblaivūs vairuotojai, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo paskyrimas neprieštarauja proporcingumo principui, atitinka suformuotą teismų praktiką, siekiant jos vienodumo, nuoseklumo, neprieštaringumo, ir užtikrina tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Be to, teismų praktikoje net ir sunki kaltinamojo materialinė padėtis, jo ar artimų asmenų sveikatos būklė, transporto priemonės pripažinimas šeimos turtu, rūpinimosi artimaisiais poreikis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-136-699/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-14-511/2018) ar tai, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.  2K-302-1073/2018) nesudaro pagrindo teigti, jog kaltininkui nuosavybės teise priklausančio automobilio konfiskavimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas dėl BK 72 straipsnio taikymo yra pakankamai motyvuotas ir neprieštaraujantis aktualiai teismų praktikai analogiško pobūdžio bylose.

3.5. Kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatų, reglamentuojančių teismo posėdžio pirmininko pareigas, ir BPK 1 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų yra neargumentuoti ir deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini. Taip pat nesvarstytini ir kasatoriaus argumentai dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise (teise vairuoti transporto priemones) termino galimo sutrumpinimo, nes tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo J. C. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų ir baudžiamojo įstatymo (BK 281 straipsnio 7 dalies, 40 straipsnio 2, 3 dalių, 72 straipsnio 2 dalies) taikymo

5. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiksmus kaip atitinkančius BK 281 straipsnio 7 dalies požymius, nes jis (kasatorius) pats savanoriškai atsisakė vairuoti transporto priemonę ir, būdamas neblaivus, miegojo savo automobilyje. Be to, nagrinėjamoje byloje nepagrįstai netaikytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas ir konfiskuotas jam priklausantis turtas (automobilis), o apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tokie kasatoriaus teiginiai atmestini.

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Be to,

kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Be to, kasatoriaus prašymas dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino sutrumpinimo, kaip deklaratyvus ir nepagrįstas teisiniais argumentais (BPK 368 straipsnio 2 dalis), nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir paliktinas nenagrinėtas.

7. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atsako tas, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, taigi pavojingų padarinių kilimas nenumatytas ir tokia nusikalstama veika laikoma baigta nuo to momento, kai neblaivus asmuo (kai kraujyje nustatyta didesnė nei 1,5 promilės koncentracija etilo alkoholio) pradeda važiuoti transporto priemone (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.  2K-360-976/2018 ir kt.). Kelių eismo taisyklės draudžia vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šią transporto priemonę. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų (Kelių eismo taisyklių 14 punktas). Kasaciniame skunde nurodomi kasatoriaus subjektyvūs teiginiai, kad jis (kasatorius), vairuodamas automobilį ir pajutęs prieš tai visą vakarą draugo vestuvėse vartoto alkoholio poveikį, pats nusprendė toliau nebevairuoti automobilio ir, įsukęs į šalutinį keliuką, sustojo pamiegoti, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas pripažinti, kad J. C. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Byloje surinktų duomenų visuma (paties kasatoriaus ir liudytojų O. J. (O. J.), T. S. parodymai, specialisto išvada, vaizdo įrašas, nufilmuotas vaizdo registratoriumi, kita bylos rašytinė medžiaga) neginčijamai patvirtina, kad J. C. automobilį „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,30 promilės alkoholio, t. y. vidutinis apsvaigimas nuo alkoholio, kurio ribos yra nuo 1,5 iki 2,5 promilės alkoholio. Įvertinus tai, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimai, keliami vairuotojams, J. C. neabejotinai buvo žinomi, jis suvokė, kad yra apsvaigęs nuo alkoholio, ir tokios būsenos vairavo automobilį, darytina išvada, kad tokie jo veiksmai buvo tyčiniai. Kasatoriaus akcentuojamas jo tolesnis elgesys (bevairuodamas pajuto alkoholio poveikį, todėl sustojo pamiegoti) padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai teisinės reikšmės neturi. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes J.  C. baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 7 dalis – pritaikytas tinkamai.

8. Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat apsvarsčius ir BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018 ir kt.).

9. Abiejų instancijų teismų skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visuma, t. y. nėra nustatytas pagrindas manyti, jog J. C. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Iš šių sprendimų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti J.  C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o apeliacinės instancijos teismas, tokiai išvadai pritardamas, teisingai vadovavosi teismų praktikos nuostatomis, kad tokio pobūdžio išvada turi būti pagrįsta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti, kad turi būti atsižvelgiama į kaltininko praeityje padarytus Kelių eismo taisyklių ar kitus teisės pažeidimus ir pan. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir

nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, taigi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis apie tai, kad J. C. praeityje baustas administracine tvarka ne tik dėl analogiško teisės pažeidimo padarymo (vairavimo neblaiviam), bet ir dėl kitų nevienkartinių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, iš kurių už paskutinį pažeidimą (riboto greičio viršijimas) jam buvo skirta piniginė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu (1 t., b. l. 61–63). Nors nusikalstamos veikos padarymo metu administracinė nuobauda už analogišką teisės pažeidimą (vairavimą neblaiviam) jau nebegaliojo, tačiau minėtų duomenų visuma, neigiamai apibūdinanti nuteistojo asmenybę, neabejotinai leidžia teigti, kad J. C. linkęs nesilaikyti įstatymų, kad jis nepadarė tinkamų išvadų dėl jo anksčiau padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Kartu tai leidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio ir dėl to teismai padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad J.  C. ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų.

10. Nesutikti su tokia bylos medžiaga pagrįsta ir teisiškai tinkamai motyvuota teismų išvada kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Skundžiami teismų sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Administracinio baustumo, beje, kaip minėta, vieno iš jų galiojusio ir nusikalstamos veikos padarymo metu, buvimas pagrįstai vertintas BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto aspektu, sprendžiant, ar kasatorius laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, nesant visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, neatleidę J. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.

11. BK 42 straipsnio 6 dalyje, 67 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuteistam asmeniui turto konfiskavimas kaip baudžiamoji priemonė gali būti skiriamas kartu su bausme. Kai skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgiama į jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį (BK 67 straipsnio 6 dalis). BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Taigi tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-51-699/2018 ir kt.) ir kuri pagal šio straipsnio 3 dalį, kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas, privalo būti konfiskuojama, nepriklausomai nuo teismo nuožiūros. Išimtis iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-34-699/2018 ir kt.).

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, to neginčija ir pats kasatorius, kad nusikalstamos veikos priemonė – automobilis „VW Passat CC“ – priklauso nuteistajam J. C. Teismai, paskirdami dvi tarpusavyje logiškai tiesiogiai susijusias ir suderinamas baudžiamojo poveikio priemones, kaip ir nurodyta minėtoje BK 67 straipsnio 6 dalyje, – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą ir kasatoriui asmenine nuosavybe priklausiusio automobilio konfiskavimą, vadovavosi tiek proporcingumo, tiek teisingumo principais ir priimti sprendimai neprieštarauja suformuotai teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-511/2018, 2K-7-144-628/2018 ir kt.). Priešingai nei mano kasatorius, kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės (kad automobilis įgytas ir prižiūrimas už jo mamos J. Ca. lėšas; konfiskavus automobilį, ji (J. Ca.) neteks galimybės nuvykti į gydymo įstaigas) šiuo atveju negali būti pripažintinos ypatingomis ar išskirtinėmis, patvirtinančiomis taikomos baudžiamosios priemonės akivaizdų neproporcingumą. Taigi teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad nuteistajam J. C. taikytas jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, o dviejų baudžiamojo poveikio priemonių taikymas akivaizdžiai tarpusavyje nesuderinamas ir netikslingas. Tai, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės

suvaržė nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar neatitinka jo interesų, savaime neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos kasaciniame skunde, nes šių bylų (kuriose buvo sprendžiamas BK 72 straipsnio (ne)taikymo klausimas asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau ne nuteistiesiems) ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos.

13. Taigi, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 2 dalis), dėl ko priimtus skundžiamus nuosprendį ir nutartį reikėtų naikinti ir (ar) juos pakeisti, remdamasi kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, ir tenkinti kasatoriaus prašymus ar vieną iš jų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir (ar) apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, nuteistojo J. C. kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. C. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

SIGITA JOKIMAITĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07506 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-112-895/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28720-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.2.3.1.2.2; 1.2.3.1.2.3; 2.1.7.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistojo A. J. gynėjui advokatui Laurynui Pakštaičiui,teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jolitos Urbelienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu A. J.

nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo laikas nuo 2017 m. birželio 10 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendis pakeistas ir A. J. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus paskirta laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, sušvelninta iki penkerių metų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. A. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus už tai, kad jis 2017 m. birželio 8 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą nužudyti savo šeimos narį – motiną E. J., gim. (duomenys neskelbtini), kuri dėl diagnozuoto (duomenys neskelbtini) sindromo buvo neįgali, pasyviai gulinti, galinti tik nesąmoningai, neintensyviai pajudėti lovoje, t. y. esanti bejėgiškos būklės, tyčia jai, gulinčiai lovoje, pagalve užspaudė kvėpavimo takus – nosį ir burną, taip padarė jai kūno sužalojimus, nurodytus teismų sprendimuose, dėl to ji nuo mechaninio uždusimo įvykio vietoje mirė; taip nužudė bejėgiškos būklės savo šeimos narį motiną E. J.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo A. J. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, sušvelnino nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę už inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą nuo devynerių iki penkerių metų. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į netipinę situaciją, susiklosčiusią nuteistojo šeimoje, ir į tai, kaip jis subjektyviai suvokė šią situaciją, t. y. tinkamai neįvertino aplinkybių, neabejotinai svarbias individualizuojant nuteistajam skirtiną bausmę. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad E. J. sveikatos būklė buvo itin sunki ir nuolat blogėjo, palaipsniui ji tapo visiškai priklausoma nuo kitų žmonių, mirus jos sutuoktiniui, jos nuolatine priežiūra nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. užsiėmė tik jos sūnus A. J. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie tokią nukentėjusiosios sveikatos būklę ir nuteistojo parodymus (dėl sunkios jo finansinės padėties, nes tam, kad galėtų rūpintis motina, turėjo išeiti iš darbo), padarė išvadą, kad A. J. padaryta nusikalstama veika buvo iš esmės atsitiktinio pobūdžio, kurią nulėmė nuteistojo subjektyvus įsitikinimas, jog jo motina dėl ligos sukeltų pasekmių patiria dideles kančias, todėl ryžosi atimti jai gyvybę. Teismas, spręsdamas dėl nuteistajam A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, nustatytas jo atsakomybę dvi lengvinančias aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis po inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo vėl nusikalto. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. J. izoliavimas nuo visuomenės nors ir minimaliam BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytam terminui (aštuoneriems metams) itin neigiamai paveiktų jo turimus socialinius ryšius ir tolesnes resocializacijos galimybes. Todėl teismas sprendė, kad bausmės tikslai ir teisingumo principo įgyvendinimas bus užtikrinti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nuteistajam paskyrus švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nei nustatyta straipsnio sankcijoje.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė J. Urbelienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m.

gegužės 10 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 54 straipsnio 3 dalį – nesilaikė

bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimą paskirtąja bausme užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), taip nepagrįstai sušvelnino A. J. pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

3.2. Skundžiamame nuosprendyje konstatuojant, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į A.  J. ir nukentėjusiosios šeimoje susiklosčiusią situaciją, nebuvo vertinama byloje nustatytų aplinkybių visuma, taip pat neatsižvelgta į tai, kad susiklosčiusią sudėtingą situaciją lėmė ne tik sunki nuteistojo motinos liga, bet ir lengvabūdiškas bei neatsakingas jo paties elgesys.

3.3. Priešingai, nei teigia apeliacinės instancijos teismas, byloje apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, kad finansiniai sunkumai šeimoje atsirado ne vien dėl E. J. ligos, bet ir tai, kad nuteistasis turėjo polinkį žaisti azartinius lošimus. Tokią priklausomybę patvirtino pats A. J. teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės atlikimo metu. Be to, remiantis bylos duomenimis, nuteistojo apsisprendimą atsisakyti darbo lėmė ne motinos ligos apribotos galimybės vykdyti darbines funkcijas, bet asmeninės jo savybės ir neadekvati reakcija į menkiausias pastabas dėl atliekamo darbo. A. J., turėdamas sporto trenerio kvalifikaciją (duomenys neskelbtini) sporte, būdamas aukšto intelekto, turėjo galimybes dirbti treneriu, tačiau jis nevengė vartoti alkoholio (taip pat ir nagrinėjamo įvykio dieną). Kasatorė pažymi ir tai, kad neįgaliai E. J. buvo mokama valstybės nustatyta išmoka, kuri, pasak nuteistojo, buvo reikšmingas šeimos pajamų šaltinis, o gauti pinigai buvo naudojami ne tik pagal tikslinę paskirtį, bet ir alkoholiniams gėrimams įsigyti.

3.4. Nuteistasis, vertindamas savo padarytą nusikalstamą veiką, baudžiamojo proceso metu nuolat pabrėžė, kad jis nepajėgė susidoroti su tekusiu fiziniu, psichologiniu ir finansiniu krūviu, atsiradusiu slaugant neįgalią motiną, nes jokios realios pagalbos iš valstybinių gydymo įstaigų jis nesulaukė. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad E.  J. nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. buvo gydoma VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, t. y. jai buvo visiškai užtikrinta medicininė priežiūra ir slauga. Pasibaigus šiam laikotarpiui, A. J. buvo siūloma motiną perkelti į senelių namus, tačiau nuteistasis pareiškė norintis slaugyti ją namuose. Kasatorė pažymi, kad nuteistasis, slaugydamas savo motiną namuose, vengė kreiptis į medicinos darbuotojus dėl jai kylančių sveikatos problemų.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas sumenkino byloje nustatytą aplinkybę, kad A. J. nesaikingai vartojo alkoholinius gėrimus, nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nevertintas teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr.  75U-I-25/2017 turinys, iš kurio matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu tiriamojo elgesį lėmė ne susiklosčiusios situacijos sudėtingumas, tiriamojo individualūs psichologiniai ypatumai, bet jo fiziologinė būsena – apsvaigimas nuo alkoholio. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo išskirtos aplinkybės, kurios įvertintos kaip išimtinės ir sudariusios pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, daugiausia buvo nulemtos ne objektyviai susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, bet paties nuteistojo elgesio, o tai neturėtų pateisinti švelnesnės, nei sankcijoje nustatytas bausmės minimumas, bausmės paskyrimą. Juolab kad sunkią nepagydomą E. J. ligą pirmosios instancijos teismas įvertino kaip A. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nusikalstamos veikos padarymą lėmė nuteistojo subjektyvus įsitikinimas, kad motina dėl sparčiai progresuojančios nepagydomos ligos patiria dideles kančias. Tokia išvada grindžiama selektyviai atrinktais paties A. J. parodymais ir jo išsiųstu pranešimu draugui T. V. Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis nuolat akcentavo ne gailestį motinai, bet jam pačiam kylančius nepatogumus ir sunkumus slaugant ligonę, juolab A. J. siųstuose pranešimuose neišsakė jokio apgailestavimo dėl padarytų veiksmų, tik aktyviai svarstė galimybę pateikti įvykį kaip natūraliai įvykusią mirtį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, pagrįstai nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nesąmoninga ligonė patyrė kančias, o nusikalstamos veikos padarymo motyvas yra A. J. siekis nutraukti nepagydoma liga sergančios savo motinos egzistenciją atimant jai gyvybę ir kartu išspręsti sau nepalankią padėtį – išvengti rūpinimosi savo motina ir su tuo susijusių problemų. Prokurorė taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. J. padaryta nusikalstama veika buvo iš esmės atsitiktinio pobūdžio, nes pats nuteistasis pripažino, kad mintis nužudyti motiną jam yra kilusi ir anksčiau, kai parsivežė ją iš slaugos ligoninės ir po kelių jos slaugos dienų tapo labai sunku.

3.6. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojama teigiamai apibūdinama A. J. asmenybė (neteistas, nebaustas administracine tvarka, ilgą laiką dirbo, teigiamai charakterizuojamas draugų, kaimynų ir buvusių darboviečių), tačiau kitos nuteistojo asmenybę ir jo elgesį apibūdinančios aplinkybės (nesaikingas alkoholio vartojimas, bandymas ieškoti pagalbos padarytą nusikalstamą veiką pateikiant kaip natūralią mirtį) negali būti laikomos išimtinai teigiamai jį apibūdinančiomis aplinkybėmis. Be to, teismų praktikoje išaiškinta, kad gyvenimiškai įprastos nuteistojo asmenybę apibūdinančios

aplinkybės nesuponuoja išvados, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-7/2010, 2K-387/2013). Apibendrindama kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tik formaliai įvertino nuteistojo A. J. padaryto nusikaltimo pavojingumą, nepagrįstai neaptarė, kaip toks nusikaltimas skiriasi nuo šios kategorijos nusikaltimų pavojingumo, neatsižvelgė, kad nusikaltimas padarytas esant net dviem kvalifikuojančioms aplinkybėms – nuteistasis nužudė bejėgiškos būklės savo šeimos narį (motiną). Taigi A. J. teigiamai apibūdinančios aplinkybės nemažina jo padaryto nusikaltimo pavojingumo.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės J. Urbelienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų, padarytų nagrinėjant nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinį skundą, ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog „konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija“.

6. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, apeliacinės instancijos teismas priima nuosprendį pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba neteisingai paskirta bausmė (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Neteisinga bausme (BPK 328 straipsnio 2 punktas) pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (kasacinė nutartis b audžiamojoje byloje Nr. 2K-202-693/2015 ir kt.).

8. Be to, nors BPK 331 straipsnyje, reglamentuojančiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.  2K-201-1073/2018 ir kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys, kuriame nurodytas teismo argumentavimas apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą, turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67/2012, 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015 ir kt.). Kitas svarbus reikalavimas tikrinant, ar teisingai nustatytos tikrosios bylos aplinkybės, yra įrodymų vertinimas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pagal minėtą straipsnį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių

išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491-303/2015, 2K-55-489/2016, 2K-7-84-489/2018 ir kt.).

9. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus. Toks nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.

10. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, dėl kurio paduotas prokurorės kasacinis skundas, konstatuoja, kad, nagrinėjamoje byloje priimant skundžiamą nuosprendį, pirmiau aptartų baudžiamojo proceso įstatymo ir teismų praktikos reikalavimų nebuvo laikomasi, todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, o priimtas naujas nuosprendis neatitinka jam keliamų BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

11. Prokurorės kasaciniame skunde, analogiškai kaip ir nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniame skunde, keliamas pagrindinis klausimas – dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistajam A. J. skiriant bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus pagrįstumo. Prokurorės nuomone, priešingai nei nurodyta skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistajam A.  J. pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnio dalį turėtų būti skiriama daug švelnesnė laisvės atėmimo bausmė, nei kad buvo paskirta pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.

12. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje yra nustatyta ir kita taisyklė: taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-594/2005, 2K-632/2007, 2K-77/2007, 2K-395/2007, 2K-2/2015 ir kt.). Taigi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nagrinėdamas nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinį skundą ir priimdamas naują nuosprendį, kuriuo pakeitė pirmosios instancijos nuosprendį BPK 328 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu, šiame naujame nuosprendyje turėjo nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, patvirtinančius švelnesnės bausmės skyrimo pagrindą, kuriems, kaip jau minėta, yra keliami BPK 20 straipsnyje nustatyti reikalavimai.

13. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame cituojama Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl teisingumo principo sampratos, teisingumo vykdymo esmės, BK bendrosios dalies straipsnių nuostatos ir išaiškinimai dėl bausmės paskirties, jos skyrimo pagrindų ir galimybės skirti švelnesnes nei įstatyme nustatytas bausmes nuteistiesiems ir pagrindų tokiam teismo sprendimui priimti. Nuosprendyje nurodyta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. J. bausmę, tinkamai neįvertino aplinkybių, kurios, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra neabejotinai svarbios individualizuojant nuteistajam skirtiną bausmę. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokios svarbios aplinkybės, patvirtinančios BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistajam A.  J. pagrįstumą, yra nukentėjusiosios E. J. sveikatos būklė, kurią, kaip itin sunkią ir nulėmusią ypatingą nagrinėjamo įvykio situaciją, šis teismas vertino remdamasis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojo Ą. K. paaiškinimais. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie duomenys apeliacinės instancijos teisme pagal BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus tiesiogiai neištirti. Specialisto paaiškinimas užfiksuotas tik ikiteisminio tyrimo metu specialisto paaiškinimų protokole (1 t., b. l. 96-97). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, minėto specialisto paaiškinimais nesirėmė, į teismo posėdį BPK 284 straipsnio 3–4 dalyse nustatyta tvarka jo (ar kito specialisto) nekvietė ir kaip liudytojo neapklausė. Taigi apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, pagrįsdamas nuteistajam A. J. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, vadovavosi teisiamajame posėdyje tiesiogiai neištirtais duomenimis (gydytojo Ą. K. paaiškinimais).

14. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyviai nepareiškė jokių prašymų ir tik

išreiškė nuomonę, kad šiuo atveju įrodymų tyrimas nereikalingas. Šis teismas, realizuodamas jam įstatymo leidėjo suteiktą teisę (BPK 324 straipsnio 6 dalis), taip pat nutarė neatlikti įrodymų tyrimo bei pereiti prie baigiamųjų kalbų (4  t., b. l. 85), nors apeliaciniame skunde ir buvo išdėstyti argumentai (pakartoti skundžiamo nuosprendžio 2.5. punkte) dėl nepagrįstai neįvertintos byloje atliktos kompleksinės teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės ir liudytoju neapklausto nuteistąjį gydžiusio specialisto (psichologo). Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje nenurodė jokių motyvuotų išvadų, dėl ko liko neįvertinta pirmosios instancijos teismo nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir bylos duomenys, paneigiantys A.  J. paaiškinimus apie jo finansinę padėtį bei motyvą padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi, toks skundžiamo nuosprendžio turinys neatitinka ir BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų.

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir netinkamai motyvavo procesinį sprendimą (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą, dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

16. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, turi įvertinti pirmiau nurodytus argumentus ir tinkamai atsižvelgti į visumą byloje nustatytų aplinkybių (o ne tik į selektyviai atrinktas atskiras (tik teigiamai apibūdinančias nuteistojo A. J. asmenybę ar jo gynybinę versiją patvirtinančias) aplinkybes), turinčių reikšmės tiek bausmės skyrimui (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys, 61 straipsnio 1, 2 dalys), tiek jos individualizavimui ir teisingumo principo įgyvendinimui bei motyvuotai parinkti nuteistajam bausmę, numatytą nusikalstamos veikos, už kurios padarymą jis yra nuteistas, straipsnyje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07496 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-122-719/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00041-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,nuteistajam E. R., jo gynėjui advokatui Auksanui Čiupailai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gedgaudo Norkūno kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nuosprendžiu E. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 258 straipsnio 2 dalį – 15 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Į bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 8 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nuosprendis pakeistas. E. R., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. E. R. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. spalio mėn. prie savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų,  t. y. 6550 vnt. žalios spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 637,354 g psichotropinės medžiagos – MDMA, 119,523 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 82,999 g narkotinės medžiagos – kokaino, 49,490 g rusvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 40,397 g psichotropinės medžiagos – MDMA, ir jas laikė savo namuose. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2016 m. lapkričio 24 d. 119,523 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 82,999 g narkotinės medžiagos – kokaino, 49,490 g rusvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 40,397 g psichotropinės medžiagos – MDMA, laikė savo namo garaže, kol 2016 m. lapkričio 24 d. 22.30 val. kratos metu šias narkotines ir psichotropines medžiagas rado policijos pareigūnai, o 6550 vnt. žalios spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 637,354 g psichotropinės medžiagos – MDMA, 2016 m. spalio mėn., maždaug po 10 dienų nuo įgijimo, automobiliu gabeno iš Vilniaus į Šiaulius ir iki 2016  m. lapkričio 24 d. laikė namo, esančio (duomenys neskelbtini), sandėliuke, tarp antro ir trečio aukštų, kol 2016 m. lapkričio 24 d. 16.50 val. kratos metu šią psichotropinę medžiagą rado policijos pareigūnai.

2. E. R. taip pat nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 258 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės išdėstytos teismų nuosprendžiuose, šioje nutartyje nekartojamos, nes jos nėra kasacinio apskundimo ir nagrinėjimo dalykas.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, skiriant nuteistajam E. R. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nepakankamai atsižvelgta į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, todėl paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, prieštaraujanti teisingumo principui. Teismo vertinimu, dėl mažesnio E. R. asmenybės pavojingumo bausmės tikslai bus pasiekti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, nei nustatyta įstatymo sankcijoje. Nors E.  R.

disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tačiau minėtas medžiagas rado ir paėmė pareigūnai, todėl reali žala visuomenei nepadaryta, be to, byloje nėra duomenų, jog nuteistasis bent dalį šių medžiagų būtų išplatinęs. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad E. R. padaryta nusikalstama veika, palyginti su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, yra pavojingesnė. Teisėjų kolegija taip pat vadovavosi teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017), kai mažesnė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos minimume nustatyta bausmė skiriama tada, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių asmeniui, veikusiam bendrininkų grupe. Nuteistasis E. R. veikė vienas, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi) ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Anksčiau E.  R. teistas, tačiau teistumas išnykęs, veiką, susijusią su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, padarė pirmą kartą, jis turi šeimą, augina nepilnametį vaiką, dirba, darbdavių apibūdinamas teigiamai, be to, prižiūri neįgalų sunkia onkologine liga sergantį brolį, pačiam E. R. nustatytas 50 procentų darbingumas. Šios aplinkybės neduoda pagrindo daryti išvadą, kad jis turi polinkį nusikalsti ir kad nusikaltimų darymas yra jo gyvenimo būdo dalis.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu prokuroras prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. R. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams, subendrintos bausmės, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo:

5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesilaikė teisingumo principo ir paskyrė neadekvačią bausmę.

6. Kasaciniame skunde cituojama gausi teismų praktika BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo aspektu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-355/2012, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017), nurodoma, kad šis įstatymas taikomas tada, kai sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis; turi būti nurodomos išimtinės aplinkybės, leidžiančios manyti, jog straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui; šio įstatymo taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, nes bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

7. Teisingumo principas skiriant bausmes įgauna specifinių ypatumų, juos nulemia būtinumas užtikrinti, kad kaltininkui būtų paskirta tokia tinkamai individualizuota bausmė, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Skiriant bausmę, teisingumo principas gali būti užtikrintas ir individualizuojant bausmę, t. y. už konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui parenkant bausmę. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota. Bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti jos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2014).

8. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas E. R. švelnesnę bausmę, atsižvelgė į aplinkybes, kurios turi reikšmės individualizuojant bausmę, į įprastas gyvenimiškas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tačiau jos nėra išimtinės. Kita vertus, teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, o dalį aplinkybių vertino neteisingai. Teismas iš esmės nepasisakė dėl nusikalstamos veikos pavojingumo, tik nurodė, kad jis neviršija kitų šios rūšies nusikalstamų veikų pavojingumo. Toks argumentas nėra pakankamas taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nustatyta, kad psichotropinės medžiagos MDMA ir narkotinės medžiagos kokaino labai didelio kiekio minimali riba yra 100 g; pas nuteistąjį rastas šių medžiagų kiekis šią ribą viršija net keletą kartų. Be to, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ psichotropinė medžiaga MDMA ir narkotinė medžiaga kokainas yra priskirtos I sąrašui, kuriame įtvirtintos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, uždraustos vartoti net sveikatos priežiūros tikslams. Tai patvirtina E. R. veiksmų pavojingumą.

9. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis prižiūri sergantį brolį, tačiau neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ligonį gali prižiūrėti tik E. R. Pirmosios instancijos teisme E. R. paaiškino, kad iki sulaikymo prižiūrėjo sergantį brolį, tuo tikslu Vilniuje įgijo kotedžą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad

šiuos duomenis E. R. pateikė tik po to, kai buvo paleistas iš suėmimo. Kita vertus, pirmosios instancijos teisme jis aiškino ir tai, kad iki sulaikymo brolis pas jį negyveno. Be to, būdamas suimtas, E. R. šios aplinkybės nenurodė, aiškino, kad savo namuose gyvena su šeimos nariais – žmona, vaikais. Taigi darytina išvada, kad realiai nuteistasis brolio neprižiūrėjo, o duomenis dėl jo priežiūros teismui pateikė turėdamas tikslą sudaryti teigiamą įvaizdį.

10. Nors E. R. visą laiką teigė, kad iki sulaikymo dirbo, tačiau negalėjo konkrečiai paaiškinti savo darbo pobūdžio UAB „N“. Tai rodo, kad nurodytoje bendrovėje nuteistasis praktiškai nedirbo. Todėl remtis neva teigiama E.  R. charakteristika iš buvusių darboviečių nėra jokio pagrindo.

11. Civilinėje apyvartoje uždraustus daiktus (psichotropines medžiagas, šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, nešaunamuosius ginklus) E. R. sąmoningai slėpė skirtingose vietose; labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos laikė Šiauliuose ir prižiūrėjo, laikydamasis konspiracijos. Tai rodo, kad nuteistasis atliko aktyvius veiksmus, ir tai neigiamai jį apibūdina. Be to, šiuos civilinėje apyvartoje uždraustus daiktus nuteistasis laikė savo namuose, kuriuose augo jo nepilnamečiai vaikai, t. y. ilgą laiką iš esmės kėlė pavojų savo artimųjų, nepilnamečių vaikų saugumui, saugiai aplinkai. Beje, byloje yra duomenų, kad E. R. vartojo narkotines medžiagas. Taigi nuteistasis nesirūpino savo socialine aplinka.

12. Teismas visiškai nevertino ir kitų aplinkybių, patvirtinančių didesnį veikos pavojingumą: 1) E. R. padarė ir kitas nusikalstamas veikas, nesiėmė jokių veiksmų sukeltiems žalingiems padariniams pašalinti, ilgą laiką, nepaisydamas gresiančios griežtos bausmės, nusikalstamų veiksmų nenutraukė; 2) psichotropines ir narkotines medžiagas laikė galimai turėdamas tikslą platinti; tai patvirtina byloje esantis šifruotas susirašinėjimas su nenustatytais asmenimis „Lyv“, „Kor.Toli“ apie narkotinių medžiagų kokybę (3 t., b. 1. 1–25); 3) kaltę pripažino tik surinkus visus jo kaltę patvirtinančius įrodymus, ikiteisminio tyrimo metu prisipažinti nutarė tik gerokai vėliau (5 t., b. 1. 157–158); 4) E. R. atžvilgiu buvo atliekamas kriminalinės žvalgybos tyrimas gavus informacijos, jog jis daro nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagoms (beje, toks tyrimas pradedamas tik tuomet, kai kriminalinės žvalgybos institucija disponuoja pakankama informacija apie asmens rengiamus, daromus ar padarytus nusikaltimus), vėliau dėl analogiško nusikaltimo jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Visa tai patvirtina, kad E. R. nusikalstamą veiką padarė ne atsitiktinai ar įtrauktas kitų asmenų, o turėdamas išankstinę nuostatą daryti tokius visuomenei ir jos sveikatai pavojingus nusikaltimus. Taigi jo padaryta nusikalstama veika, palyginti su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, yra pavojingesnė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išskirtinį dėmesį skyrė E. R. asmenybei ir šeiminėms aplinkybėms analizuoti, bet ignoravo jo padarytų nusikaltimų ir vaidmens padarant nusikaltimus pavojingumą visuomenei. Priešingai, nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra tokių aplinkybių, kurios BK 54 straipsnio 3 dalies prasme galėtų būti vertinamos kaip išimtinės.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

13. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. Norkūno kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

14. Prokuroro kasaciniame skunde iš esmės keliamas vienintelis klausimas – netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas apeliacinės instancijos teisme, skiriant E. R. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį švelnesnę, negu nustatyta sankcijoje, bausmę.

15. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Vadinasi, teismas, skirdamas bausmę už paminėtą nusikalstamą veiką, turėtų skirti tik laisvės atėmimą, kurio dydį nustatytų pagal sankcijos ribas.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai, be kita ko, reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Teismų praktikoje taip pat laikomasi

nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-28/2012, 2K-184-746/2016 ir kt.).

17. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta išimtis iš to paties straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos nuostatos, įpareigojančios teismą skirti bausmę pagal sankcijos ribas. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Ši norma įtvirtina galimybę teismams bausmių skyrimo procese tiesiogiai taikyti teisingumo principą. Tačiau tokiais atvejais švelnesnės, nei nurodyta sankcijoje, bausmės skyrimas privalo būti motyvuojamas. Kartu teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos, kadangi teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir žmogaus, visuomenės bei valstybės interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.

18. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad už nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-P-89/2014, 2K-432/2014 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo E. R. apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė per griežtą bausmę, nes kaltininkas nėra tiek pavojingas, jog bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jam tik BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Šios instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas E. R. aiškiai prieštarautų teisingumo principui; dėl mažesnio E. R. asmenybės pavojingumo bausmės tikslai bus pasiekti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, nei įtvirtinta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje, t. y. laisvės atėmimą septyneriems metams.

20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad „nėra pagrindo išvadai, kad E. R. nusikalstama veika yra daugiau pavojinga, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu“. Tokia išvada niekuo nepagrįsta ir tam, kad bausmė būtų švelninama BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, tokios išvados akivaizdžiai nepakanka. Byloje nustatyta, kad nuteistasis disponavo 82,999 g narkotinės medžiagos – kokaino, kurios kiekis, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis (su vėlesniais pakeitimais) Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, daugiau nei keturis kartus viršija šios medžiagos didelį kiekį (daugiau kaip 20 g), taip pat iš viso 677,751 g psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios kiekis daugiau kaip šešis kartus viršija šių medžiagų labai didelį kiekį (daugiau kaip 100 g). Teismų praktikoje yra pažymima, kad BK 54 straipsnio nuostatos gali būti taikomos bylose, susijusiose su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-489/2018).

21. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis įstatymas, parenkant konkrečią bausmę už skiriamą nusikalstamą veiką, teismams nenumato jokio reikalavimo atlikti lyginamąją tipinio (rūšinio) nusikaltimo pavojingumo analizę ir pateikti vertinimus šiuo klausimu. Toks nusikaltimo pavojingumo apibūdinimas tėra teorinė nuostata, naudojama lyginant ir aiškinant nusikalstamų veikų sankcijų ribas, kaltininko nubaudimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2-489/2015).

22. Tai, kad minėtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo rastos ir paimtos ikiteisminio tyrimo pareigūnų, neduoda visiškai jokio pagrindo vertinti E. R. veiką kaip mažiau pavojingą ir teigti, kad reali žala visuomenei nebuvo

padaryta. Kaip ir nebuvimas objektyvių duomenų, kad nuteistasis bent dalį draudžiamų medžiagų būtų išplatinęs. Atsakomybei pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kilti platinimas nėra būtinas. Jau pats labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas kelia pavojų, kad bent dalis jų bus išplatinta, nes paprastai asmenys tokio didelio kiekio savo reikmėms nelaiko. Ir vien tai, kad įstatymų leidėjas tokią veiką apibrėžė kaip nusikaltimą ir ją uždraudė, rodo, kad ji yra pavojinga ir kelia realią grėsmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neigė E.  R. padaryto nusikaltimo pavojingumą bei daromą žalą visuomenei ir žmonių sveikatai, juolab kad nuteistasis disponavo itin dideliu skirtingų – narkotinių ir psichotropinių – medžiagų kiekiu, kuris, bendrai paėmus, keletą kartų viršijo nustatytą labai didelį kiekį. Labai didelis narkotinių medžiagų kiekis, vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą, yra reikšmingas požymis ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jis nepagrįstai sumenkintas.

23. Iš to, kas paminėta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistajam E.  R. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė nenustatęs jokių išimtinių aplinkybių, rodančių daug mažesnį nuteistojo ir jo padarytos veikos pavojingumą, išskirtinį dėmesį skyrė E. R. asmenybei, jo šeiminėms aplinkybėms bei vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei. Todėl kolegija neturi pagrindo pritarti tokioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip precedentu vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017, kurioje, anot teisėjų kolegijos, mažesnė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė skiriama tada, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių asmeniui, veikusiam bendrininkų grupe. Atkreiptinas dėmesys, kad minimoje byloje BK 54 straipsnio 3 dalis buvo taikyta asmeniui, bendrininkų grupe padariusiam nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, iš esmės atsižvelgiant į tai, kad: 1) teismas nustatė, kad šio asmens vaidmuo darant inkriminuotas nusikalstamas veikas buvo antraeilis; 2) organizuotos grupės nariams, baudžiamosios teisės prasme padariusiems pavojingesnius nusikalstamus veiksmus, taikyta kur kas švelnesnė atsakomybė arba atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės (vienam organizatoriui, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, už BK 25 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką teismas paskyrė laisvės atėmimą trejiems metams; kitas reikšmingus nusikalstamus veiksmus padaręs asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį; tuo tarpu antraeilį vaidmenį atlikusiam asmeniui pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų). Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose,  t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017. Todėl remtis šia baudžiamąja byla kaip precedentu apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo.

24. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistajam E. R. paskyrė vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas atsižvelgė į laikytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, veikos pavojingumą, nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Bausmės, artimos sankcijoje nustatytam minimumui, skyrimas ir pirmosios instancijos teismo motyvai leidžia spręsti, kad buvo įvertintos visos bausmei skirti reikšmingos bylos aplinkybės, tarp jų ir nuteistojo šeiminė padėtis. Šis teismas išdėstė aiškius ir bylos duomenimis pagrįstus motyvus, kodėl nėra išimtinių aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokiems pirmosios instancijos teismo motyvams kolegija neturi jokio pagrindo nepritarti.

25. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies – taikymo, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nuosprendį be pakeitimų.

TEISĖJAI TOMAS ŠEŠKAUSKAS

RIMA AŽUBALYTĖ

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07504 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-96-628/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21040-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 1.1.6.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,atleistos nuo baudžiamosios atsakomybėsA. P. gynėjui advokatui Algiui Petruliui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos

prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 3 d. nutarties atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. P. baudžiamojoje byloje.Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžiu A. P., padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojos L. V. atsakomybei be užstato, nustatant dvejų metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jai nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 6 punktais, 68, 71 straipsniais, A. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bei 5 MGL (250 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. A. P. taip pat paskirtas turto konfiskavimas, išieškant iš jos UAB „Vogelis“ priklausančio automobilio „Peugeot 306“ (duomenys neskelbtini) rinkos vertę atitinkančią pinigų sumą – 300 Eur.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 3 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestas. Ištaisyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje klaidingai nurodyti duomenys, pažymint, kad: A. P. bausta administracine tvarka keturis kartus, paskirtos nuobaudos galioja; L. V. bausta administracine tvarka vieną kartą, paskirta nuobauda galioja.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės A. P. gynėjo advokato Algio Petrulio, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. A. P. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo ir perduota laiduotojos L. V. atsakomybei už tai, kad 2018 m. gegužės 5 d. apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini), vairavo UAB „Vogelis“ priklausantį automobilį „Peugeot 306“ (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau nei 1,50 prom. (nustatyta 2,04 prom.) alkoholio koncentracija.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja E. Kirpienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Net esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas turi teisę, bet ne pareigą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti teismo sprendimas turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismai neįvertino visų proceso metu surinktų įrodymų, tai lėmė netinkamą BK 40 straipsnio taikymą.

4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad A. P. veiksmuose yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimasis kaip būtinoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga. Teismai, pripažindami šią atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą, sprendė, kad A. P. gailisi padariusi nusikalstamą veiką, tačiau vertino tik vieną aplinkybę – tai, kad kaltininkė sutinka su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, bet visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad duodama parodymus vengė nuoširdžiai atsakyti į klausimus tiek dėl alkoholio vartojimo laiko, tiek dėl jo vartojimo priežasties (nurodė, jog alkoholį vartojo nuo 2018 m. gegužės 4 d. vakaro iki 2018 m. gegužės 5 d. 2.00 val. nakties, nors 2018 m. gegužės 5 d. apie 20.00 val., t. y. praėjus aštuoniolikai valandų, jai dar kraujyje buvo nustatytas 2,10 prom. etilo alkoholio kiekis. Kaltinamoji parodė, kad 2018 m. gegužės 5 d. apie 13.00 val. iš draugo P. U. pasiskolino automobilį būdama blaivi, tai patvirtino ir draugas P. U.). A. P. siekė sumenkinti savo veiksmus, tvirtindama, kad alkoholio įvykio dieną nevartojo, savo sprendimą vairuoti apsvaigus nuo alkoholio teisino reikalingumu nuvykti į parduotuvę nusipirkti maisto produktų, nereagavo į savo motinos draudimus vairuoti būnant apsvaigusiai, siekdama išvengti policijos pareigūnų galimo patikrinimo, įvažiavo į pakelės griovį, t. y. padarė eismo įvykį. Kasatorė daro išvadą, kad, esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog A.  P. nevertina kritiškai savo elgesio, nesigaili padariusi nusikalstamą veiką, taigi nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos.

5. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. P. bausta už sistemingus Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimus, taigi išvadų dėl savo elgesio nedaro. Taip pat BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismo išvada šiuo klausimu turi būti pagrįsta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje.

6. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, šį sprendimą klaidingai grindė tuo, kad kaltinamoji nėra bausta už administracinius nusižengimus (KET pažeidimus), todėl klaidingai padarė išvadą, kad šios veiksmai atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad A. P. nuo 2017 m. birželio 3 d. yra net keturis kartus bausta už KET taisyklių pažeidimus, t. y. vairavo transporto priemonę neturėdama teisės vairuoti, viršijo greitį, nubaudimas administracine tvarka jos neatgrasė nuo analogiškų veikų darymo, šių aplinkybių nevertino, taip padarė klaidą dėl įrodymų turinio, kad A. P. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė ir kad bylos aplinkybių visuma sudaro pagrindą manyti, jog ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų ar nusižengimų ateityje. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2018, 2K-122-699/2018 ir kt.).

7. Kasatorė, remdamasi gausia teismų praktika, teigia, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti įtaką kaltininkui yra akivaizdi. L. V. 2018 m. gegužės 5 d. draudė dukteriai būnant neblaiviai vairuoti transporto priemonę, tačiau ši jos neklausė ir neturėdama teisės vairuoti vis tiek vairavo automobilį, būdama neblaivi. Kadangi laiduotoja

negyvena kartu su nuteistąja, kyla abejonių, ar ji galės daryti teigiamą įtaką jai. Kasatorė daro išvadą, kad A.  P. yra subrendęs, du nepilnamečius vaikus auginantis asmuo, jos gyvenimiškų vertybių sistema susiformavusi, tačiau ji vis tiek daro kartotinius teisės pažeidimus. Jos elgesio motina koreguoti negali.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

8. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl laidavimo instituto taikymo

9. Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotojai gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

10. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laidavimo instituto taikymo, nurodė šiuos argumentus: 1) A.  P. teisiama pirmą kartą dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo; 2) dėl įvykdytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailėjosi, savo veiksmus vertino kritiškai; 3) nustatyta viena atsakomybę lengvinanti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) aplinkybė, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių; 4) ji nebausta administracine tvarka; 5) viena augina du nepilnamečius vaikus, dirba; 6) nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio; 7) laiduotoja, kuri yra A. P. motina, neteista, administracine tvarka nebausta, galiojančių nuobaudų neturi, yra bedarbė; teisiamojo posėdžio metu kritiškai įvertino savo dukters elgesį, nurodė galimas tokio elgesio priežastis, pažymėjo apie jų glaudų ryšį, galimą įtakos darymą. Teismas sprendė apie BK 40 straipsnyje nurodytų visų sąlygų, būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutui taikyti, buvimą šioje byloje.

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, jo apeliacinį skundą atmetė, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto taikymo, nepaisant to, kad teismas padarė klaidų, vertindamas A. P. ir L. V. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, iš esmės teisingi. Apeliacinės instancijos teismas apie laidavimo instituto taikymo teisėtumą ir pagrįstumą sprendė įvertinęs A. P. prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybę, taip pat administracinių teisės pažeidimų, už kuriuos ji yra bausta, pavojingumą (nė vienas iš administracinių nusižengimų nebuvo padarytas jai būnant apsvaigusiai nuo alkoholio), duomenis apie A. P. asmenybę (turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, turi du nepilnamečius vaikus, kuriuos augina viena, tendencijos elgtis nusikalstamai nėra), laiduotojo tinkamumą (kiekvienoje byloje jis turi būti įvertintas individualiai, pirmosios instancijos teismas įvertino visus laiduotojos asmenybės ir jos požiūrio į dukters padarytą nusikalstamą veiką aspektus), taip pat jos baustumo už administracinio teisės pažeidimo padarymą įtaką pripažįstant L. V., kaip laiduotojos, tinkamumą (už administracinio nusižengimo, susijusio su kelio perėjimu ne vietoje, padarymą ji paskirtą baudą sumokėjo).

12. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-312/2011, 2K-145-895/2018). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-305/2011). Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne

kartą yra pažymėta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-132-699/2017).

13. Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumos yra pagrįstos. A. P. ir jos laiduotojos L. V. administracinis baustumas bei jo įtaka sprendžiant dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto taikymo aptarti apeliacinės instancijos teismo nutartyje, apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo abejoti. Pagrįstai konstatuota, kad tokių aplinkybių buvimas, aptariant administracinių nusižengimų esmę, pats savaime nesudaro prielaidų netaikyti BK 40 straipsnio nuostatų. Be to, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo tiek galimą L. V., kaip laiduotojos, įtakos darymą A. P., tiek jos požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, taip pat nuoseklius A. P. parodymus apie jos padarytą nusikalstamą veiką ir veikos aplinkybes. Padarytos pagrįstos išvados, kad nustatyto neblaivumo A. P. neginčijo, parodė, jog skolinosi automobilį ir viešėjo pas mamą, jautėsi apsvaigusi po buvusių išgertuvių, vairavo būdama apsvaigusi nuo alkoholio. Taigi esminių faktinių aplinkybių pripažinimu teismai pagrįstai nesuabejojo. Taip pat jos nuoširdus gailėjimasis dėl padarytų veikų nustatytas tinkamai, o pagrįstą manymą, kad A. P. nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismai nustatė išsamiai įvertinę tiek veikos padarymo aplinkybes, tiek A. P. asmenybę apibūdinančias aplinkybes.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARTŪRAS RIDIKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS

SIGITA JOKIMAITĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07499 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-108-628/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-7-00006-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.1.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. A. gynėjo advokato Aivaro Alimo kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 12 d. nutarties.

Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. nuosprendžiu Z. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, į paskirtą baudą įskaitant taikyto laikinojo sulaikymo laiką nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. ir Z. A. paskiriant 496 MGL (18 679,36 Eur) baudą. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš Z. A. į valstybės biudžetą išieškota 7215,71 Eur dydžio suma.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 12 d. nutartimi nuteistojo Z. A. gynėjo advokato A. Alimo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Z. A. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – (duomenys neskelbtini) seniūnijos melioracijos statinių naudotojų asociacijos (toliau – ir Asociacija), įm. k. (duomenys neskelbtini), valdybos pirmininkas (išrinktas 2009 m. rugsėjo 2 d. – Asociacijos valdybos posėdžio protokolas Nr. 2) bei Asociacijos viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas (paskirtas 2014 m. spalio 27 d. – Asociacijos valdybos pirmininko įsakymas Nr. A-2) ir turėdamas administracinius įgaliojimus veikti Asociacijos vardu, (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytose vietose, 2015 m., laikotarpiu nuo balandžio 24 d. iki rugsėjo mėn., tiesioginių susitikimų su J. P. metu reikalavo ir 2015 m. birželio–rugsėjo mėn. savo, sutuoktinės I. A. ir sūnaus G. A. naudai netiesiogiai iš UAB „N“ direktoriaus J. P. per UAB „N“ per tris kartus priėmė kyšį paslaugomis, kurių vertė 7215,71 Eur, už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – už tai, kad UAB „N“, įm. k. (duomenys neskelbtini), nesant išankstinio susitarimo su Z. A., laimėjo Asociacijos organizuotą supaprastintą atvirą konkursą „(duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės dalies melioracijos statinių rekonstrukcijos darbų pirkimas kartu su viešinimo paslaugomis“ ir 2015 m. balandžio 24 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 4 dėl melioracijos darbų, kurių vertė 306 343,42 Eur, atlikimo: 2015 m. birželio–rugsėjo mėnesiais adresu: (duomenys neskelbtini), savo ir I. A. naudai netiesiogiai iš J. P. per UAB „N“ priėmė kyšį statybos darbų paslaugomis – UAB „N“ I. A. priklausančio namo kieme (duomenys neskelbtini) neatlygintinai atliko trinkelių klojimo darbus, kurių vertė 3188,23 Eur; 2015 m. rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 2 d. adresu: (duomenys neskelbtini), savo ir I. A. naudai netiesiogiai iš J. P. per UAB „N“ priėmė kyšį statybos darbų paslaugomis – UAB „N“ I. A. priklausančiame sklype (registro Nr. (duomenys neskelbtini) atliko dviejų priešgaisrinių tvenkinių valymo darbus, kurių vertė 964,44 Eur; 2015 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais adresu: (duomenys neskelbtini), G. A. naudai netiesiogiai iš J. P. per UAB „N“ priėmė kyšį statybos darbų paslaugomis – UAB „N“ G. A. priklausančiame sklype (registro Nr. (duomenys neskelbtini) atliko melioracijos statinių darbus, kurių vertė 3063,04 Eur.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Nuteistojo Z. A. gynėjas advokatas A. Alimas kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 26 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 12 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3. Teismai turėjo itin kruopščiai įvertinti liudytojo J. P. asmenybę, jo procesinį statusą, elgesį einant juridinio asmens UAB „N“ vadovo pareigas, proceso metu duotų parodymų nuoseklumą, nes kaltinimas grįstas daugiausia liudytojo J. P. parodymais, kiti liudytojų parodymai yra išvestiniai iš minėto liudytojo parodymų. Nors byloje užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp J. P. ir V. B. bei P. P., iš byloje esančių telefoninių pokalbių nėra nė vieno pokalbio tarp Z. A. ir J. P., kuriame būtų kalbama apie kyšį – jo reikalaujama, įvardijama jo vertė, nurodoma, kad UAB „N“ atliekami darbai yra kaip

kyšis ir pan. Remiantis kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-257-788/2017, 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-7-2-699/2016), atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų parodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tokio asmens parodymų patikimumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus, jie negali būti vieninteliai asmens kaltę patvirtinantys įrodymai.

4. Pagal BK 227 straipsnio 6 dalį atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos yra savanoriškas pranešimas apie nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms ir to padarymas per įmanomai trumpiausią laiką. J.  P. kreipėsi į teisėsaugos instituciją 2016 m. rugsėjo 13 d., pareiškime nurodydamas apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek liudytojas J. P., tiek nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti liudytojai V. B. ir P. P. su atitinkamais pareiškimais į Specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – ir STT) kreipėsi tik po to, kai pas liudytojus ir UAB „N“ buvo atliktos kratos, o jie patys buvo pristatyti į STT patalpas. J. P. pranešimas apie nusikaltimą buvo lemtas ne J. P. ir kitų atleistų nuo atsakomybės liudytojų savanoriškumo, bet jų faktinio sulaikymo, apie kurį liudytojas nurodė apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Byloje inkriminuoti veiksmai atlikti 2015 m. balandžio–rugsėjo mėnesiais, o J. P. su pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką į STT kreipėsi tik 2016 m. rugsėjo 13 d., tad J. P. neatitiko ir antrosios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Teismo nebuvo nustatytos J. P. delsimo kreiptis į teisėsaugos institucijas priežastys. Prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą J. P. nėra pasisakyta, ar J. P. atitinka atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Kasatorius daro išvadą, kad J. P. mainais už ikiteisminiam tyrimui reikalingus procesiniam sprendimui priimti būtinus parodymus buvo pažadėtas ikiteisminio tyrimo nutraukimas, dirbtinai sudarant sąlygas tokio procesinio sprendimo priėmimui.

5. Taip pat kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuo J. P. kreipimosi į Specialiųjų tyrimų tarnybą iki prokuroro nutarimo nutraukti jam ikiteisminį tyrimą jis turėjo būti apklaustas ne kaip liudytojas, bet kaip įtariamasis ar specialusis liudytojas. Liudytojas J. P. viso proceso metu buvo apklausiamas apie savo paties padarytas nusikalstamas veikas, tačiau, nepaisant to, jis buvo įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tai patvirtina byloje esantys teisių ir pareigų išaiškinimo protokolai su liudytojo parašais; taip pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 80 straipsnio 1 punktas, 82 straipsnio 3 dalis.

6. Taip pat tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad liudytojas J.  P. nuo UAB „N“ slėpė gautas pajamas ir jų neapskaitydavo finansiniuose dokumentuose, t. y. nesąžiningai vykdė UAB „N“ direktoriaus pareigas ir bendrovės reikalus tvarkė pažeisdamas nustatytą tvarką. Bylos duomenys, be to, patvirtina, kad kasatoriui inkriminuojamų veikų metu J. P. atliko ne tik kaltinime nurodytus trinkelių klojimo, dviejų priešgaisrinių tvenkinių valymo ir papildomų melioracijos statinių kasatoriui darbus, bet ir tvenkinio valymo darbus liudytojui B. J., kūdros kasimo darbus kasatoriui, smėlio vežimo paslaugas liudytojui G. A., t. y. tuos darbus, kurie buvo atlikti, pasitelkus UAB „N“ žmogiškuosius ir technikos išteklius. Už šiuos neapskaitytus darbus J. P. gavo grynųjų pinigų, kurių neįnešė į UAB „N“ kasą, tačiau juos pasisavino. Teismai tinkamai neatsižvelgė į J. P. parodymų nepatikimumą rodančias aplinkybes.

7. Viso proceso metu J. P. parodymai dėl Z. A. veikų buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Kasatorius analizuoja J. P. apklausas dėl trinkelių klojimo epizodo, nurodo J. P. parodymų prieštaravimus dėl trinkelių klojimo kaip garantinių darbų, atlygio gavimo aplinkybių. Dėl dviejų priešgaisrinių tvenkinių valymo darbų epizodo J. P. parodymai taip pat buvo nenuoseklūs, prieštaringi, teigiant, kad jis negavo iš Z. A. pinigų už tvenkinių valymą, tačiau gavo atlygį už jo kaimyno tvenkinio valymą; kasatorius daro išvadą, kad J. P. neprisiminė jam Z. A. pinigų perdavimo aplinkybių. Taip pat analizuojamas papildomų melioracijos statybos darbų epizodas ir nurodoma, kad J. P. parodymai šiame epizode taip pat yra prieštaringi. Į šias aplinkybes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, liudytojo J. P. patikimumo nevertino. J. P. parodymai apie kyšį Z. A. yra vienintelis tiesioginis įrodymų šaltinis; kiti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyti įrodymai (liudytojų V. B., P. P., M. S. parodymai, byloje užfiksuoti pokalbiai tarp J. P. ir šių asmenų) yra netiesioginiai įrodymai.

8. Šioje byloje Z. A. nuteistas dėl trijų skirtingų vienos nusikalstamos veikos epizodų, todėl dėl kiekvieno iš jų turėjo būti surinkti ir aptarti neginčijamai jo kaltę patvirtinantys įrodymai. Vertindami įrodymus teismai klydo dėl įrodymų turinio, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Kasatorius dar kartą pažymi, kad nors faktą, kad UAB „N“ ir kitu atveju taisė savo darbo broką ir perklojo trinkeles, patvirtino liudytojas K.  S., tačiau teismams tai nebuvo UAB „N“ atlikto Z. A. garantinio trinkelių klojimo darbo įrodymas tik dėl to, kad K. S. buvo klotas mažesnis trinkelių plotas negu Z. A., kad J. P. santykiai su K. S. buvo draugiški. Trinkelių klojimo plotas nei patvirtina, nei paneigia garantinių darbų pobūdžio. Kasatorius nurodo, kad pirminiai trinkelių klojimo darbai buvo atliekami be dokumentų, o sumokėtus už darbus pinigus J. P. pasisavino. UAB „N“ anksčiau yra klojusi trinkeles ir K. S., paskui jas taisiusi, tačiau

teismai tikėjo, kad K. S. buvo atlikti tiek pirminiai trinkelių klojimo, tiek garantiniai trinkelių perklojimo darbai. Kasatorius analizuoja byloje esančius telefoninius pokalbius tarp Z. A. ir J. P. ir teigia, kad teismai nevertino specifinių tarp J. P. ir UAB „N“ faktinio savininko ir valdytojo V. B. susiklosčiusių santykių. J. P., naudodamasis UAB „N“ žmogiškaisiais ir technikos resursais, atlikdavo neapskaitytus darbus Z. A. ir kitiems asmenims, Z. A. už dalį atliktų darbų J. P. atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, taip pat suteikdavo įvairių neapskaitytų paslaugų J. P. vadovaujamai UAB „N“. Šie ūkiniai santykiai ir dėl jų gaunamos neapskaitytos lėšos buvo slepiami nuo V. B. Taip pat nepaneigta galimybė, kad J. P. faktiniam UAB „N“ savininkui V. B. melavo, kad Z. A. reikalauja kaip kyšio nemokamų darbų, ir, žinant V. B., šiuos darbus atliko, o iš Z. A. ėmė pinigus už atliktus darbus ir juos pasisavino.

9. Vertindami įrodymus dėl dviejų priešgaisrinių tvenkinių valymo darbų epizodo, teismai pažeidė in dubio pro reo principą. Kadangi J. P. neprisimena, koks kiekis pinigų jam buvo perduotas, o Z. A. teigia atsilyginęs šiam už atliktus darbus, visos abejonės turėtų būti vertinamos Z. A. naudai. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino apeliaciniame skunde nurodytų J. P. parodymų prieštaravimų, neatitikties kitiems bylos įrodymams. Dėl melioracijos statinių epizodo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas prioritetą teikė J. P. parodymams, kad jokių darbų Z. A. UAB „N“ naudai, dėl ko galėtų kilti koks nors jo ir Z. A. tarpusavio lėšų už vieno kitam atliktus darbus balansas, nebuvo atlikęs. Tačiau liko abejonių dėl tam tikrų darbų ir vertybių, dėl kurių išimtinai tarėsi J. P. ir Z. A. (Z. A. šiaudai, naudoti įrengimų statybos procese, akmenys, Z. A. lėšomis sutvarkytas kelias, sugadinta UAB „N“ naudota technika). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, neįvertindami J. P. parodymų nepatikimumo, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai ir neteisingai J. P. parodymus pripažino Z. A. kaltės įrodymais.

10. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Z. A. kreipėsi į STT Panevėžio valdybą, pageidaudamas pranešti apie (duomenys neskelbtini) seniūno papirkimą 2015 m. Dėl šios veikos J. P. buvo pripažintas įtariamuoju ir apklaustas, dokumentai buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui, tačiau šis nepagrįstai atsisakė juos pridėti prie baudžiamosios bylos ir ištirti bei įvertinti. Taigi Z. A. bylos atveju pareiškėjas apie savo paties nusikalstamą veiką buvo apklaustas kaip liudytojas, įspėjant dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Atsisakydamas priimti J. P. parodymų patikimumui svarbius dokumentus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

11. Sprendžiant klausimą, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nepakanka vien to, kad toks asmuo formaliai atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje įvardytus požymius – dirba juridiniame asmenyje ar verčiasi profesine veikla ir turi administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šio juridinio asmens vardu, arba teikia viešąsias paslaugas. Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Z. A. inkriminuotas kyšio reikalavimas niekaip nepažeidė viešojo intereso įgyvendinimo, nes viešasis interesas šioje situacijoje pasireiškė būtent tuo, kad konkursas įvyko viešai ir skaidriai, o jo laimėtoja pripažinta geriausią pasiūlymą pateikusi UAB „N“. Z. A. ir J. P. ūkiniai santykiai yra išimtinai privataus pobūdžio ir niekaip nesusiję su projekto įgyvendinimu, juolab viešuoju interesu. UAB „N“ laimėjus projektą ir pasirašius su Asociacija sutartį, Z. A. niekaip nedarė įtakos UAB „N“, to nenustatė ir bylą nagrinėję teismai. Z. A. yra Asociacijos pirmininkas, veikiantis išimtinai aštuonių Asociacijos narių interesais. Asociacijos veikla nesusijusi su valstybės funkcijų vykdymu, jai nėra perduota, deleguota ar kitaip pavesta vykdyti kokių nors viešųjų paslaugų. Z. A. taip pat nesieja jokie pavaldumo santykiai su niekuo. Z. A. nebuvo kaltinamas tuo, kad darė kokią nors neleistiną įtaką konkurso rezultatams ar sudarė išskirtines sąlygas UAB „N“ laimėti konkursą. To nepatvirtino nė vienas byloje apklaustas liudytojas ar byloje užfiksuoti telefoniniai pokalbiai. UAB „N“ laimėjo konkursą sąžiningai, konkurso organizavimo ir vykdymo procedūra negalėjo pažeisti ir nepažeidė viešojo intereso, to nenurodoma ir kaltinime. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino įstatymų apibrėžtų valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens sąvokų ir atliekamų funkcijų. Z. A. viešųjų paslaugų teikimo neadministravo, neatliko viešojo administravimo subjekto funkcijų. Jis nelaikytinas BK 225 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektu.

12. Atsiliepimu į nuteistojo Z. A. gynėjo advokato A. Alimo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

13. Kasaciniame skunde nurodomi analogiški apeliaciniam skundui argumentai, į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

14. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės (t.  y. pagal BK 227 straipsnio 6 dalį) yra besąlyginis ir prokurorui bei teismui privalomas. Konkrečių asmenų atleidimo ikiteisminio tyrimo stadijoje nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstumas nėra pripažįstamas kasacijos dalyku. Apeliacinės instancijos

teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus bei pats apklausęs liudytoją J. P., pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Z. A. kaltumo padarius BK 225 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kurių pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti. Kasatorius skunde analizuoja tik kai kuriuos proceso metu užfiksuotus pokalbius, tvirtina, kad jie nepagrindžia jo ginamojo kaltės, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, konstatavo, kad jų pakanka Z. A. kaltei pagrįsti, ir iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais.

15. Iš teismų sprendimų matyti, kad jie tinkamai įvertino ir pagrįstai vadovavosi liudytojų J.  P., V. B., P. P., M. S., kitų teisme apklaustų liudytojų parodymais, rašytiniais dokumentais, telefoninių pokalbių kontrolės metu surinktais duomenimis. Pagal bylos aplinkybes teismai tinkamai Z. A. padarytus nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį. Teismai įrodymus vertino kaip visumą, būtent Z. A. savo kaltę neigė prieštaringais parodymais, kuriuos teismas nelaikė patikimais. Kasaciniame skunde vadovaujamasi tik nuteistajam palankiais įrodymais, jie selektyviai vertinami, neatsižvelgiant, ar jie patvirtina, ar paneigia kokias nors reikšmingas šios bylos aplinkybes, nesiejant tarpusavyje su visais bylos duomenimis.

16. Taip pat pažymėtina, kad Z. A. yra tinkamas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 225 straipsnio 1 dalyje, subjektas, nes nusikalstamos veikos padarymo metu ėjo (duomenys neskelbtini) melioracijos statinių naudotojų asociacijos valdybos pirmininko bei Asociacijos viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pareigas, turėjo administracinius įgaliojimus veikti Asociacijos vardu, tai atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus valstybės tarnautojui prilyginamo asmens požymius. Viešasis pirkimas, kurį laimėjo UAB „N“, buvo finansuojamas Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis ir iš Lietuvos valstybės biudžeto. Dalis šių lėšų paslaugų pavidalu kaip kyšis buvo perduotos Z. A., taip pažeidžiant viešąjį interesą, nes tiek Lietuvos valstybės biudžeto, tiek Europos Sąjungos skirtų lėšų panaudojimas yra neatsiejama viešojo intereso dalis. Teismai, spręsdami nusikalstamos veikos subjekto klausimą, nenukrypo nuo teismų suformuotos praktikos.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

17. Nuteistojo Z. A. gynėjo advokato A. Alimo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

18. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas bei jų pakankamumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasaciniame skunde nurodomi analogiški apeliaciniam skundui argumentai, į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

19. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama byloje žemesnės instancijos teismų surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų vertinimui iš naujo, savos versijos dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių pateikimui. Priešingai, nei nurodo kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino bylos įrodymus kaip visumą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, taip pat atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklaustas liudytojas J. P. Nuosprendyje ir nutartyje nuosekliai išdėstyti įrodymai, jų gavimo šaltiniai bei byloje surinktų įrodymų turinys, kuriais remdamiesi teismai darė išvadą dėl nuteistojo Z.  A. padarytų neteisėtų veiksmų ir jo kaltės. Teismai atskleidė nuteistojo Z. A. parodymų prieštaringumą, liudytojų J. P., V. B., P. P., M. S. parodymų patikimumą, vertindami juos lygino su kitais įrodymais byloje. Liudytojo J. P. parodymus apie kyšio dalyko pobūdį ir apimtį patvirtino liudytojai V. B., P. P. Byloje esantys ir teismų išanalizuoti telefoniniai pokalbiai akivaizdžiai rodo, kad neatlygintinai atlikti Z. A. naudai darbai siejami su pinigų suma, kuri yra gaunama už atliktus darbus pagal UAB „N“ ir Asociacijos, kuriai vadovavo Z. A., sudarytą rangos sutartį. Pagrindo teigti, kad atlikdami įrodymų vertinimą ir darydami išvadas dėl Z. A. inkriminuotų BK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos epizodų

pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nėra. Teismų sprendimuose paneigtos Z.  A. versijos dėl atliktų darbų kaip garantinių, taip pat dėl atsiskaitymo už juos.

Dėl Z. A. pripažinimo valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu

20. Pagal BK 225 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Šio nusikaltimo subjektas yra specialusis, t. y. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį atsako tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Pagal BK 230 straipsnio 3 dalį valstybės tarnautojui prilyginamas ir asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Z. A. veikų padarymo metu ėjo (duomenys neskelbtini) melioracijos statinių naudotojų asociacijos valdybos pirmininko pareigas bei Asociacijos viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pareigas, turėjo teisę veikti Asociacijos vardu. Teisė veikti Asociacijos vardu šioje byloje reiškėsi sutarties su Nacionaline mokėjimo agentūra dėl paramos įgyvendinant melioracijos statinių rekonstrukciją pasirašymu, viešųjų pirkimų procedūrų organizavimu, nustatant laimėtoją, rangos sutarties pasirašymu, Asociacijos vardu atliktų darbų priėmimu. Vadinasi, Z. A. atitiko BK 230 straipsnio 3 dalyje nustatytus valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusui pripažinti būtinus formaliuosius požymius. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas byloje pagrįstai nurodė, kad vien formaliųjų požymių tam, kad asmuo būtų pripažintas valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu BK 230 straipsnio 3 dalies prasme, nepakanka. Taip pat turi būti įvertinama ir tai, kad asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus kaip visumą, Z. A. kompetencijos ribas vykdant viešuosius pirkimus, pagrįstai sprendė, kad viešasis pirkimas, kurį laimėjo UAB „N“, buvo finansuojamas ir iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšų, ir iš Lietuvos valstybės biudžeto. Dalis UAB „N“ gautų lėšų paslaugų pavidalu kaip kyšis buvo perduotos Z. A., taip akivaizdžiai iškreipiant nacionalinio ir Europos Sąjungos lėšų biudžeto panaudojimo principus, pažeidžiant viešąjį interesą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl BK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjekto, tinkamai vadovavosi kasacinės instancijos teismo praktika dėl valstybės tarnautojui prilyginto asmens sąvokos išaiškinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-648/2015).

Dėl BK 227 straipsnio 6 dalies

21. Pagal BK 227 straipsnio 6 dalį asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jeigu kyšio iš jo buvo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį ir jis, tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlęs ar pažadėjęs duoti ar davęs kyšį, per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, taip pat jeigu kyšį jis pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos institucijos žinia.

22. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad J. P., V. B. ir P. P. šioje byloje yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 227 straipsnio 6 dalimi. Tai buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu. Akcentuotina, kad ikiteisminis tyrimas, esant BK 227 straipsnio 6 dalyje nustatytam pagrindui, nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (BPK 214 straipsnio 2 dalis). Ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas gali būti skundžiamas BPK X dalyje nustatyta tvarka (BPK 214 straipsnio 4 dalis). Pagal BPK 442 straipsnio 2 dalį apygardos teismo ar Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama. Taigi atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 227 straipsnio 6 dalimi, teisėtumui patikrinti kasacinė tvarka nėra nustatyta (pagal BPK 367 straipsnio 4 dalį kasacine tvarka skundžiamos tik BPK 318 straipsnio 1 dalyje ir 326 straipsnio 1, 5 dalyse išvardytos nutartys). Tad kasaciniame skunde keliami argumentai dėl J. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 6 dalį teisėtumo paliekami nenagrinėti. Juolab akcentuotina, kad prokurorui yra suteikta teisė, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymai vertinami kartu su kitais įrodymais byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248-696/2016, 2K-390-895/2016, 2K-98-697/2017, 2K-P-178/2012). Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus

parodymus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai buvo įvertinti kartu su kitais įrodymais byloje: nuteistojo, kitų liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, telefoninių pokalbių klausymosi protokolais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Z. A. gynėjo advokato Aivaro Alimo kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

ARTŪRAS RIDIKAS

SIGITA JOKIMAITĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07494 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-127-693/2019Teisminio proceso Nr. 1-12-1-03091-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2; 2.1.7.4.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,išteisintojo gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos

prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu D. R. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 84 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per vienerius metus ir aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti priteistą turtinę žalą. Iš D. R. priteista UAB „T“ 61 298,97 Eur turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. R. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį: D. R. išteisino pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis teismas konstatavo, kad iš surinktų duomenų matyti, jog neapskaitytos išlaidos, nepaisant trūkstamų finansinių dokumentų, iš esmės susijusios su įmonės veikla, jos reprezentavimu užsienyje ir Lietuvoje. Tokią išvadą teismas padarė, kadangi nustatyta, kad D.  R. dažnai vyko į komandiruotes, kaip liudytojai apklausti J. S.-C., G. R., specialistas A. I. tai patvirtino, o liudytoja J. S.-C. taip pat parodė, kad D. R. komandiruotės davė įmonei finansinės naudos, nes įmonė gyveno iš sudarytų sutarčių. Taip pat tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė atlikęs UAB „T“ bankų sąskaitų išrašų analizę. Nors teismas pripažino, kad, D. R. būnant užsienio komandiruotėse, ne visos išlaidos pagrįstos dokumentais, tačiau akivaizdu, kad išlaidos, palyginus pagal įmonės banko sąskaitų išrašus, sietinos su poreikiu efektyviau, patogiau, greičiau tvarkyti verslo reikalus. Tai pasakytina apie išlaidas nuomojamiems automobiliams, degalams, mobiliojo ryšio kortelėms, viešbučiams ir pan. Dalį išlaidų teismas įvertino kaip susijusias su pasiruošimu komandiruotėms, kaip dalykines išvykas, kadangi jos buvo patirtos prieš komandiruotę arba išvykos metu. Teismas nenustatė, kad bendrovės direktorius D. R. turėjo tiesioginę tyčią pasisavinti bendrovės, kurios jis buvo ne tik direktorius, bet ir vienintelis akcininkas, turtą. Bylos duomenys įrodo, kad 2008 m. gruodžio 2 d. įsteigta įmonė 2009–2011 m. dirbo pelningai, plėtė verslą. Nors 2013 m. spalio 22 d. dėl įmonės nemokumo iškelta bankroto byla, tačiau akivaizdu, jog tai nulėmė ne D. R. inkriminuotas lėšų pasisavinimas.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu D. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad jis, nuo 2009 m. vasario 13 d. būdamas UAB „T“ (nuo 2008 m. gruodžio 2 d. iki 2013 m. sausio 22 d. įmonės pavadinimas – UAB „Tr“), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), direktorius, einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėjo ir disponavo įmonės sąskaitose esančiomis lėšomis, turėdamas tikslą jas pasisavinti, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d., pasinaudodamas jam, kaip UAB „T“ atskaitingam asmeniui, suteiktomis prisijungimo teisėmis prie šios įmonės atsiskaitomųjų sąskaitų Nr.  (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių AB Šiaulių banke, ir atsiskaitomųjų sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių „N“ Lietuvos skyriuje, bei pasinaudodamas įmonės vardu AB Šiaulių banko ir „N“ Lietuvos skyriaus išduotomis mokėjimo kortelėmis, savo, kaip UAB „T“ atskaitingo asmens, vardu iš UAB „T“ atsiskaitomųjų sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių AB Šiaulių banke, ir iš atsiskaitomųjų sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių „N“ Lietuvos skyriuje, būdamas Nyderlanduose, Lietuvoje, Vokietijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Latvijos Respublikoje, Jungtinėje Karalystėje, atliko mokėjimus už savo reikmėms įsigytas prekes ir paslaugas iš viso už 211 653,10 Lt (61 298,97 Eur), nepateikęs išlaidas pateisinančių dokumentų, tokiu būdu pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės UAB „T“ priklausantį turtą. Šio teismo nuosprendyje detaliai nurodyta, kada, kur ir kokiomis sumomis buvo atlikti mokėjimai iš minėtos bendrovės sąskaitų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis

prokuroras A. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimus – įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ignoruodamas dalį pateiktų duomenų užėmė šališką poziciją, nepatikrino visų byloje surinktų įrodymų ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl jų esmės. Dalį išvadų pagrindė prielaidomis,

kurių nėra galimybės patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, be to, nukrypo nuo teismų praktikos.3.2. Išvadą, kad D. R. išlaidos yra susijusios su UAB „T“ veikla ir mokėjimai atlikti įmonės naudai, apeliacinės

instancijos teismas grindžia tuo, kad, atlikus detalią bendrovės sąskaitų išrašų analizę, nustatyta, kad mokėjimai atlikti komandiruočių metu arba neilgai trukus iki komandiruočių, įmonės reprezentacijai tinkamomis prekėmis prekiaujančiose prekybos vietose, viešojo maitinimo įstaigose, ir kai kurie mokėjimai yra įtraukti į bendrovės apskaitą ir yra pripažinti kaip atlikti įmonės interesais. Tačiau, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kaltininko tvirtinimai dėl turto ar turtinės teisės panaudojimo įmonės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad visos D.  R. turėtos išlaidos buvo susijusios su bendrovės veikla, padarė remdamasis vien nekonkrečiais, bendro pobūdžio D. R. teiginiais, taip pat aplinkybėmis, susijusiomis su patirtų išlaidų laiku (komandiruočių metu ar neilgai trukus iki komandiruočių) bei vieta (buvo atsiskaitoma vietose, kurios prekiauja verslo dovanoms tinkamomis prekėmis, ar vietose, kurios teikia viešojo maitinimo, apgyvendinimo paslaugas ir pan.). Neatsižvelgta į tai, kad į komandiruotes D.  R. vykdavo nuolat, todėl kai kuriuos mokėjimus išskirti kaip darytus netrukus iki komandiruočių nėra pagrindo. Iš sąskaitų išrašų negalima spręsti, už ką konkrečiai buvo atlikti mokėjimai UAB „T“ lėšomis.

3.3. Atsiskaitymai įmonės banko kortelėmis vyko nuolat, atsiskaitoma buvo degalinėse, viešojo maitinimo įstaigose, viešbučiuose, maisto prekių, buitinės technikos, pramoninių prekių, drabužių parduotuvėse ir kitur, kur prekiaujama kasdienėmis prekėmis. Pagal teismų praktiką, nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos, t. y. užtenka nenustatyti lėšų panaudojimo bendrovės naudai (interesams) fakto. Šioje byloje buvo nustatyti faktai, paneigiantys lėšų panaudojimą bendrovės naudai ar interesams (domenų, kompiuterinės programos „Maximux Cards“, CAD formato failo (namo projekto) pirkimas, mokėjimai, susiję su interneto paieškos sistemomis, programine įranga, išlaidos oro uostuose), tačiau apeliacinės instancijos teismas jų nevertino. D. R. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad savo reikmėms galėjo panaudoti nedidelę UAB „T“ pinigų dalį – apmokėti jau minėtas paskyras internetinių paslaugų tinklalapiuose, pirkti marškinėlius ir kt.

3.4. Nustatyta, kad bendrovė 2011 m. turėjo 3 842 344 Lt turto ir per vienerius metus jau buvo nemoki Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartimi UAB „T“ iškelta bankroto byla pagal įmonės vadovo D. R. pareiškimą, kad įmonė veiklos nevykdo, o bendrovė yra nemoki. Taigi, UAB „T“ veiklos rezultatas – bankroto bylos iškėlimas ir dideli kreditorių reikalavimai – iš esmės paneigia tą naudą, kurią bendrovė galėjo turėti, pagal D. R. parodymus, jam įmonės reprezentacijai leidžiant lėšas. D. R. UAB „T“ lėšas naudojo ne bendrovės interesais ir bendrovei padarė žalą.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad bendrovės direktorius ir vienintelis akcininkas D.  R. turėjo tiesioginę tyčią pasisavinti bendrovės turtą, t. y. žlugdyti savo verslą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą akcentavo, kad apie įmonės vadovo kaltės turinį sprendžiama, atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje esančiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt. Nustačius, kad dalį UAB „T“ lėšų D. R. panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, ir nenustačius, kad kita dalis UAB „T“ lėšų buvo panaudota bendrovės interesams, yra pagrindas teigti, kad D. R. UAB „T“ sąskaitų mokėjimo instrumentus, sąskaitose esančias lėšas naudojo kaip nuosavas, o tai, kad esant sunkiai bendrovės finansinei padėčiai dalį bendrovės pinigų jis išleido nepagrįstai prabangioms dovanoms (pirko tris auksinius parkerius, 1000 Eur vertės kiekvienas, kuriuos dėl per didelės vertės partneriai atsisakė priimti; atliko mokėjimus UAB „Ti“ sumokėdamas daugiau nei 6000 Lt, tačiau kam konkrečiai buvo skirti mokėjimai – neprisimena), patvirtina, kad su bendrovės pinigais D. R. elgėsi kaip su nuosavais.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į specialisto A. I. paaiškinimus, kad jei atskaitingas asmuo panaudoja bendrovės lėšas, pinigų panaudojimas gali būti vertinamas kaip komandiruotpinigiai, tačiau tada lėšų panaudojimą reikia pagrįsti; taip pat pinigų panaudojimas gali būti prilygintas darbo užmokesčiui, tačiau tada būtina sumokėti atitinkamus mokesčius; kad išlaidos būtų pripažintos reprezentacijai skirtomis, būtinas nurašymo aktas, vadovo sprendimas dėl tokių išlaidų dydžio, o to padaryta nebuvo, nors, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktą informaciją, UAB „T“ 2011 m. deklaravo 2371 Lt, o 2012 m. – 34097 Lt reklamos ir reprezentacinių išlaidų, priskiriamų neleidžiamiems atskaitymams, kas reiškia, kad išlaidų pripažinimo reprezentacinėmis tvarka D. R. buvo žinoma. Be to, nepagrįstas bendrovės turto perleidimas susijusiai bendrovei, bendrovės lėšų paėmimas pagrindžiant jį abejotinu sandoriu patvirtina, kad D. R. veikė ne

UAB „T“ naudai, t. y. suprato, jog savo žinioje esantį turtą neteisėtai paverčia savo turtu, numatė, kad dėl to UAB „T“ šio turto neteks ir bendrovei bus padaryta žala, ir to norėjo, t. y. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl prokuroro skunde nurodomų BPK pažeidimų

5. Kasatorius skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį D.  R. ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimus – įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepatikrino visų byloje surinktų įrodymų, nepateikė motyvuotų išvadų dėl jų esmės.

6. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to prašo proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

7. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018). Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

8. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas ir nuosprendžio surašymas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos.

9. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį D.  R. padarydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes apeliacinės instancijos teismas D. R. veiksmuose nenustatė BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, ir priėmė naują, išteisinamąjį, nuosprendį D. R. (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. R., būdamas UAB „T“ direktorius, iš šios įmonės atsiskaitomųjų sąskaitų atlikęs mokėjimus už savo reikmėms įsigytas prekes bei paslaugas iš viso už 211 653,10 Lt (61 298,97 Eur), nepateikęs išlaidas pateisinančių dokumentų, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „T“ priklausantį turtą, paneigta apeliacinės instancijos teismui atlikus įrodymų tyrimą (apklausus nuteistąjį D. R., liudytoją J. S.-C., civilinės ieškovės UAB „P“ atstovą bankroto administratorių T. P. ir išsireikalavus iš civilinės ieškovės atstovo T. P. turimas 47 bendrovės UAB „T“ sutartis su užsienio partneriais) bei iš naujo

itin kruopščiai įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą – D. R. parodymus, liudytojų J. S.-C., G. R. parodymus, specialisto A. I. paaiškinimus, civilinės ieškovės atstovo T. P. parodymus, jo apeliacinės instancijos teismui pateiktas 47 sutartis su įvairiais užsienio partneriais, įsakymus dėl komandiruočių, UAB „T“ lėšų, esančių bendrovės sąskaitose „N“ Lietuvos skyriuje bei AB Šiaulių banke, judėjimą pagal visas patikslinto kaltinimo pozicijas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadas dėl UAB „T“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-1/62 ir Nr. 5-1/19 bei kitus byloje ištirtus įrodymus, kurių pagrindu padaryta išvada, kad D. R. nepasisavino UAB „T“ priklausančių lėšų ir kad iš esmės visos išlaidos buvo susijusios su įmonės veikla, jos reprezentavimu užsienyje ir Lietuvoje,  t. y. išlaidos padarytos įmonės interesais.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nenustatė D. R. veiksmuose BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės.

11. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2017).

12. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė, kad D.  R. veikė priešingai įmonės interesams, kad įmonės lėšomis tenkino savo asmeninius poreikius, t. y. nenustatė jo veiksmuose tiesioginės tyčios pasisavinti bendrovės, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas jis buvo, turtą ir sužlugdyti savo verslą. Byloje nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 2 d. įsteigta įmonė 2009–2011 m. dirbo pelningai, plėtė verslą, o tai, kad 2013 m. spalio 22 d. įmonei dėl nemokumo iškelta bankroto byla, nulėmė ne D. R. inkriminuotas lėšų pasisavinimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog dėl D. R. kaltinime įvardytų išlaidų įmonė patyrė žalos. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog D.  R. nepadarė nusikaltimo, nustatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, yra teisinga.

13. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, išanalizavo tiek atskirus įrodymus, tiek jų visetą, įrodymus įvertino patikimumo aspektu, teismo išvados padarytos atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir jas įvertinus, todėl kasatoriaus teiginys, kad šis teismas vertindamas įrodymus padarė esminius BPK pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstas.

14. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad jeigu įmonę administruojantis bankroto administratorius vis dėlto manytų, jog D. R. turėtos išlaidos atstovaujant UAB „T“ padarė žalos įmonei, bankroto administratorius turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti administruojamos įmonės teises civilinio proceso tvarka.

15. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad, norint išlaidas pripažinti bendrovės reprezentacijai skirtomis, būtinas nurašymo aktas, vadovo sprendimas dėl tokių išlaidų dydžio, o tai padaryta nebuvo, tačiau tai yra buhalterinės apskaitos netinkamas tvarkymas ir negali būti siejama su svetimo turto pasisavinimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. S. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

PRANAS KUCONIS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07493 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-123-697/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27823-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. (S. R.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 22 d. nuosprendžių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu S. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – dvidešimties parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimas. Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2016 m. kovo 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu S. R. paskirta 36 MGL (1355,76 Eur) bauda ir jam nustatyta galutinė bausmė – dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimas ir 36 MGL (1355,76 Eur) dydžio bauda. Į S. R. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2016 m. gruodžio 1 d. 12.30 val. iki 2016 m. gruodžio 2 d. 15.21 val. (2 dienos) ir suėmimo nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. laikas.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir I. B. bei S. Ri. (S. Ri.), tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 22 d. nuosprendžiu Vilniaus

miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendis pakeistas. S. R. už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirta šešerių metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, S. R. paskirta bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su 20 parų arešto bausme ir nustatyta subendrinta bausmė – šešerių metų laisvės atėmimas. Šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016  m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu S. R. paskirta 36 MGL (1355,76 Eur) dydžio bauda ir S. R. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams, paskiriant atlikti pataisos namuose, ir 36 MGL (1355,76 Eur) dydžio bauda. Į S. R. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2016 m. gruodžio 1 d. 12.30 val. iki 2016 m. gruodžio 2 d. 15.21 val. (2 dienos) ir suėmimo nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. laikas. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl S. R. dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. S. R. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su S. Ri. ir I. B., neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti: I. B. pasisiūlė padėti S. Ri. ir S. R. platinti bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), laikomas narkotines medžiagas – heroiną, kurio kiekis ne mažesnis nei 1,983 g, taip pat nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio; šiose patalpose S. Ri. ir S. R. pasinaudojant elektroninėmis svarstyklėmis pasvėrus ir sufasavus į folijos lankstinukus minėtas narkotines medžiagas, S.  Ri. ir S. R. bendraujant su I. B. tiesiogiai, taip pat palaikant su ja kontaktą mobiliojo ryšio telefonu, taip visiems trims bendrininkams tarpusavyje koordinuojant savo veiksmus, S. Ri. ir S. R. davus nurodymus I. B. platinti nurodytas narkotines medžiagas – heroiną ir karfentanilį įvairiems asmenims, iš jų imant pinigus – 6 Eur už vieną folijos lankstinuką su jame supakuota narkotine medžiaga, nurodžius jai narkotinių medžiagų slėptuvių vietas ir jų maskavimo būdą, jas laikant cigarečių pakeliuose, I.  B. 2016 m. birželio 14 d. apie 15.40 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikdama pagal S. Ri. ir S. R. jai duotus nurodymus, neteisėtai platino narkotines medžiagas, parduodama už 6 Eur V. L. nedidelį kiekį narkotinės medžiagos 0,003 g heroino ir nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio, supakuotas viename folijos lankstinuke, po to gautus pinigus parnešdama S. Ri. ir S. R. į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur S. Ri. ir S. R. neteisėtai laikė likusį narkotinės medžiagos kiekį – 1,980 g heroino ir nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio, kol 2016 m. birželio 14 d. šias medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2. Be to, S. R. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos neturėdamas tikslo jos parduoti ar platinti: jis, neturėdamas tikslo platinti, ketindamas suvartoti pats, neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio, kurio masė ne mažesnė nei 0,00007 g, supakuotą į 35 folijos lankstinukus, su savimi, iki 2016 m. gruodžio 1 d. apie 12.30 val. romų tabore Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančiuose S. R. dėdės namuose, policijos pareigūnai ją rado ir paėmė.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistasis S. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 22 d. nuosprendį dėl bausmės jam pakeitimo ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Taikyti S. R. BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą su atitinkamais teismo paskirtais įpareigojimais. Kasatorius skunde nurodo:

4. Apeliacinės instancijos teismo paskirta bausmė yra neteisinga ir neproporcinga. Tik pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi galimybę įvertinti kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu asmens teigiamas ir neigiamas savybes, padarytos veikos pobūdį ir asmens pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, turi galimybę bylą įvertinti tik tais aspektais, kurie yra akcentuojami apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde prokuroras ginčijo pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę S. R. kaip pernelyg švelnią, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne tik prokuroro nurodomos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės bei jų kiekis, ankstesnio teistumo buvimas yra reikšmingi, priimant sprendimą dėl bausmės dydžio. Svarbios visos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės ir jų vertinimas konkrečioje situacijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimo prevenciją bei pasirinktų tam priemonių turi būti pusiausvyra – proporcingumas. Nustatyta bausmė ir jos dydis turi būti adekvačios ir proporcingos padarytai nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Teisinga bausmė turi atitikti padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63/2013, 2K-215/2013). Vertinant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, turi būti atsižvelgiama į tai, kad buvo parduodamas nedidelis narkotinės medžiagos kiekis asmeniui, kuris vartoja narkotines medžiagas, taip pat į tai, kad teismai konkrečiai nenustatė S. R. vaidmens darant nusikalstamą veiką, rėmėsi tik nenuosekliais ir nuolat kintančiais S. Ri. ir I. B. – kitų kaltinamųjų procese – parodymais kaip jo kaltės įrodymais. Vertindamas veikos ir asmens pavojingumą, teismas turi atsižvelgti į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, nusikaltimui padaryti panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį, nusikaltimo tikslus ir motyvus, t. y. į tas pačias aplinkybes, kaip ir vertinant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. S. R. asmenybė nelaikytina pavojinga: jis buvo teistas už nusikaltimus, nurodytus BK 294 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje,

priskiriamus prie nesunkių nusikaltimų. Prokuroro argumentai, kad nuteistasis nepadarė išvadų iš ankstesnių teistumų, savaime neparodo to, kad S. R. nenori taisytis, atsižvelgiant pirmiausia į jo priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Taip pat turi būti atkreiptas dėmesys į tai, kad S. R. yra susaistytas pozityviais socialiniais ryšiais – yra vedęs, prižiūri senyvus ir dažnai sergančius tėvus, turi pilnamečių vaikų. Nei S. R. asmenybė, nei nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas, pobūdis ir pavojingumas nėra tokie, kad S. R. turėtų būti paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei sankcijoje už padarytą nusikaltimą nurodytos bausmės vidurkis. S. R. nebuvo teistas už sunkių nusikaltimų padarymą, jam anksčiau paskirtos bausmės padarė teigiamą poveikį jo elgesiui.

5. Nors pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, reikšmingas skiriant teisingą bausmę, tačiau nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų S. R. Kasatorius atitinka BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas. Nors S. R. anksčiau teistas, tačiau tik už nesunkius nusikaltimus, anksčiau paskirtas bausmes įvykdė, po nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, gydėsi VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, Vilniaus priklausomybės ligų centre. Dėl padaryto baudžiamojo nusižengimo prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Bausmės tikslai bus pasiekti ir nepaskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, nes jis siekia pagyti nuo narkotikų priklausomybės, gydosi, kasatoriaus žmonai ir tėvams reikia pagalbos ir priežiūros. Vertinant S. R. elgesį veikos padarymo metu ir po veikos padarymo, jo asmenybę ir dabartinį požiūrį į gyvenimą, bausmės skyrimo tikslus ir motyvus, bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

6. Atsiliepimu į nuteistojo S. R. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo nuteistojo S. R. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokurorė nurodo:

7. Teismai tinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatas ir S. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis didesnis už nustatytą bausmės vidurkį. S. R. nuteistas už tai, kad laikė ne mažesnį nei 1,983 g kiekį narkotinės medžiagos – heroino; 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio, labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodyta, kad nedidelis narkotinės medžiagos heroino kiekis yra ne didesnis kaip 0,02 g. Taigi S. R. nepagrįstai teigia disponavęs tik nedideliu narkotinės medžiagos heroino kiekiu, be to, nusikaltimo pavojingumo nenusako tai, kas įgijo narkotines medžiagas (nuo jų priklausomas ar nepriklausomas asmuo). Nuteistasis S. R. po šioje baudžiamojoje byloje padarytų nusikalstamų veikų naujų teisės pažeidimų nepadarė, tačiau tai negali būti pagrindas švelninti paskirtą bausmę, nes tai įprastas ir pageidautinas visuomenės elgesys, o ne išskirtinė aplinkybė, kurią nustačius būtų švelninama nusikalstamas veikas padariusio asmens atsakomybė. Taip pat kasatoriaus teiginys, kad bausmės už nusikalstamas veikas, nurodytas BK 294 straipsnyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, jam padarė teigiamą poveikį, nepagrįstas, nes po šių bausmių paskyrimo jis ne tik laikė narkotines medžiagas, bet ir jas platino. Nuteistojo pateiktos aplinkybės dėl šeiminės padėties nėra pakankamos teigti, kad jo asmenybė yra mažiau pavojinga ir kad bausmės tikslai gali būti pasiekti sumažinant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. S. R. pagrįstai paskyrus didesnę nei šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, nėra pagrindo spręsti apie galimybę jam taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, nes jis neatitinka BK 75 straipsnyje nustatytų sąlygų.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

8. Nuteistojo S. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistajam S. R. paskirtos bausmės

9. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės dydžio klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas ne konkretaus jos dydžio nustatymo aspektu, o aiškinantis, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-507/2015, 2K-337-489/2017).

10. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Kasatorius ginčija bausmės jam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį skyrimą. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodyta tik vienos rūšies – laisvės atėmimo – bausmė, skirtina nuo dvejų iki aštuonerių metų. Bausmės vidurkis šiuo atveju – penkeri metai laisvės atėmimo. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje nustatyta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009 ir kt.). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

11. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. R., atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą – padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas, į S. R. asmenybę – nusikalstamų veikų padarymo metu buvo teistas, taip pat ir už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, išvadų dėl padarytų nusikalstamų veikų nedaro, administracine tvarka baustas, gydytas psichiatrijos ligoninėje, priklausomybės ligų centre, vedęs, nedirbantis, lengvinančių ir sunkinančių baudžiamąją atsakomybę aplinkybių santykį – baudžiamojo nusižengimo atveju S. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailėjosi (atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte), nusikaltimo atveju pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikimas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Paskirta bausmė už nusikaltimą, nurodytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, – dveji metai ir keturi mėnesiai laisvės atėmimo, už baudžiamąjį nusižengimą, nurodytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, – dvidešimt dienų arešto.

12. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas S. R. bausmę, atkreipė dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas nustatė bausmei skirti svarbias aplinkybes, tačiau jų, ypač susijusių su pakartotinės nusikalstamos veikos padarymu, kaip visumos neįvertino, savo sprendimo nemotyvavo, neatkreipė dėmesio į BK 61 straipsnio nuostatas; teismas dar kartą įvertino visas bylos aplinkybes ir už nusikaltimo padarymą sugriežtino S. R. paskirtą bausmę.

13. Kasacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo S. R. skirtinus bausmių dydžius, paskirdamas jam vieneriais metais didesnę nei BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę (šešerius metus laisvės atėmimo). Skirdamas bausmę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas įvertino ir S. R. asmenybės pavojingumą (S. R. už panašias, tačiau mažesnio pavojingumo veikas (BK 259 straipsnio 1 dalis) teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu, taigi šiuo nuosprendžiu jis nuteistas už sunkesnę nusikalstamą veiką (BK 260 straipsnio 1 dalis), iš sutapties kvalifikuotą taip pat pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, vadinasi, S. R. asmenybė yra pavojinga, jam ankstesnės paskirtos bausmės prevencinio poveikio nedaro). Skunde nurodytos aplinkybės dėl nuteistojo pozityvių socialinių ryšių su artimaisiais – jie buvo ir nusikaltimo padarymo metu, tačiau tai nekliudė daryti nusikalstamas veikas, todėl negali būti laikomi reikšminga aplinkybe, sudarančia pagrindą manyti, jog S. R. nedarys nusikalstamų veikų. Taip pat atsižvelgta į veikos pavojingumą (buvo laikytas didelis narkotinės medžiagos heroino kiekis, parduotas nedidelis jos kiekis; padarytas sunkus tyčinis baigtas nusikaltimas), taip pat ir į baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo atveju nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

14. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2007, 2K-73/2009 ir kt.). Vadinasi, BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatytas ne imperatyvas teismui skirti atitinkamo dydžio bausmę, o bausmės dydžio apskaičiavimo metodas, kurį taikydamas teismas atsižvelgia į atsakomybę sunkinančias ir (ar) lengvinančias aplinkybes, taip pat į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parenka bausmę. Spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą šioje byloje, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taikė šią nuostatą ne kaip imperatyvą parenkant bausmės dydį, o kaip jos apskaičiavimo metodą, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bausmei skirti Baudžiamojo kodekso nuostatas šiuo atveju.

15. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, savo nuosprendžiu skyręs S. R. bausmę, nenustatė, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Kasacinės instancijos teismas pakeisti žemesnės instancijos teismo sprendimą ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą gali ne nustatęs naujas aplinkybes, o tik konstatavęs, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Sprendžiant dėl galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paskyrė S. R. šešerių metų laisvės atėmimo bausmę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, kad nėra BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių sąlygų, sudarančių prielaidas spręsti apie bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymą, taigi kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo atmestini.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir keisti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. R. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

DALIA BAJERČIŪTĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07589 2019-05-13 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-131-719/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12736-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.9.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. ir jo gynėjos advokatės Simonos Balčiauskaitės kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 29 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu E. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 186 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant jį dirbti po dvidešimt valandų per mėnesį visuomenės labui. Iš E. P. priteista atlyginti civilinei ieškovei UAB (duomenys neskelbtini) 2316 Eur turtinę žalą.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 29 d. nutartimi nuteistojo E. P. advokato M. Vasiliausko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. E. P. nuteistas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį už tai, kad, 2016 m. lapkričio 29 d. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) į elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) gavęs komercinį pasiūlymą iš UAB (duomenys neskelbtini) dėl nuotekų valymo įrenginio, UAB (duomenys neskelbtini) elektroniniu paštu pranešus savo duomenis, reikalingus sandoriui sudaryti, nuo sutartos bendros mokėtinos 2130 Eur sumos išankstinio apmokėjimo sąskaitos Nr. 1611127 pagrindu 2016 m. lapkričio 30 d. atlikęs šiai bendrovei 300 Eur avansinę įmoką, jis įgijo UAB (duomenys neskelbtini) pasitikėjimą, dėl to šios bendrovės darbuotojai jo nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), įrengė biologinį nuotekų valymo įrenginį VH TECH (modelis VH6) ir standartinius priedus (membraninę orapūtę „Secoh EL 60 N“, orapūtės talpyklą, dangčius, laikmatį, filtracinį-drenažinį šulinį iš polipropileno DN 1300), už ką E.  P. turėjo atsiskaityti jų įrengimo dieną – 2016 m. gruodžio 8 d. sumokėdamas objekto brigados vadovui A. S. pagal pinigų priėmimo kvitą, serija NVĮ, Nr. 2016156, 2316 Eur, tačiau, įtikinęs A. S., kad pinigus sumokės UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui, pasiėmė pinigų priėmimo kvitus su direktoriaus V. I. parašais, kad pinigus UAB (duomenys neskelbtini) gavo, bet su bendrove neatsiskaitė, teigdamas, kad pinigus perdavė A. S. E. P. taip apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus bei gautas prekes ir padarė UAB (duomenys neskelbtini) 2316 Eur turtinę žalą.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. P. ir jo gynėja advokatė S. Balčiauskaitė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 29 d. nutartį bei bylą nutraukti, o civilinės ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo E. P. nuteistas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, grindžiamas prielaidomis, neįvertinus kiekvieno byloje surinkto įrodymo atskirai ir jų visumos.

2.2. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie paneigtų nuoseklius nuteistojo parodymus, kad jis visiškai atsiskaitė už atliktus darbus, o dokumentai, patvirtinantys sandorio įvykdymą, buvo perduoti juos pasirašius ir sumokėjus pinigus. Tokias E. P. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas D. Š. Nuteistojo kaltė grindžiama suinteresuotų bylos baigtimi asmenų, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų ir asmenų, galimai pasisavinusių jiems sumokėtus pinigus, parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems. Tik vienas darbuotojas A.  S. dalyvavo E. P. sumokant pinigus, o kiti liudytojai darbuotojai V. K. ir A. V. tiesiogiai pokalbyje nedalyvavo ir nematė nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Šiuo atveju logiškai nėra paaiškinama, kodėl A. S. savo ranka pildė pinigų priėmimo kvitą ir jį paliko E. P., jeigu nuteistasis pasakė jam, kad sumokės pinigus bendrovės direktoriui. Priešingai, byloje nėra jokių duomenų, kad E.  P. tarėsi su UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, kad su juo atsiskaitys tiesiogiai. A. S. nurodė D. Š., kad paliko dokumentus E. P., ne iš karto, o tik kai D. Š. telefono pokalbio metu pasakė A. S., kad nuteistasis sumokėjo už atliktus darbus.

Elgdamiesi atsakingai ir rūpestingai, UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai būtų paskambinę bendrovės vadovui ir paklausę, ar E. P. susitarė su juo dėl atsiskaitymo, tačiau nepadarė to. Aplinkybę, kad A. S. pasiėmė pasirašytus dokumentų egzempliorius, skirtus bendrovei, patvirtina tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė konkretų pinigų priėmimo kvito numerį ir seriją, konkrečius žodžius, kuriuos įrašė šiame dokumente, o visa tai įsiminti nėra įmanoma. Todėl A.  S. vienas ar su kitais UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojais galimai pasisavino iš E. P. gautus pinigus bei nusprendė pasipelnyti iš nuteistojo remdamiesi žala, kurią padarė atlikdami darbus (nutraukė elektros kabelį), ir teigdami, kad nuteistasis neatsiskaitė už atliktus darbus.

2.3. Teismai ignoravo byloje surinktus rašytinius įrodymus, kurie paneigia liudytojų A. S., V. K. ir A. V. parodymus. Kasaciniame skunde cituojami Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių 3–5, 8 punktai ir teigiama, kad nagrinėjamu atveju pinigų priėmimo kvite nurodyti konkretūs duomenys, kokia pinigų suma buvo sumokėta ir priimta. Remiantis įstatymo įtvirtintu reglamentavimu ir verslo praktika, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pinigų priėmimo kvitas užbaigus biologinio nuotekų valymo įrenginio įrengimo darbus buvo pildomas, pagrįstai teigtina, jog atsiskaitymas už įrenginį ir atliktus darbus vyko grynaisiais pinigais iš karto po darbų atlikimo, kaip tai nustatė pačios civilinės ieškovės rengta sutartis. Kai E. P. perdavė pinigus A. S., šis tapo atsakingas už gautus pinigus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis būtų naudojęs apgaulę siekdamas, kad A. S. užpildytų pinigų priėmimo kvitą ir perduotų jam. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal E. P. siųstą komercinį pasiūlymą galutinė mokėtina suma, atsižvelgiant į sumokėtą avansą, turėjo būti mažesnė – apie 2000 Eur. Todėl A. S., negavęs pinigų, negalėjo žinoti, ar tą dieną nuteistasis turės visą reikiamą pinigų sumą. Reikšminga ir tai, kad, po savaitės atvykus UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams pakeisti nuotekų valymo įrenginio, A. S. nereiškė jokių pretenzijų E. P., neprašė atsiskaityti ar grąžinti neva nuteistajam paliktų dokumentų, o tai prieštarauja elementariai verslo praktikai ir protingo bei atidaus žmogaus elgesiui. Todėl kasaciniame skunde daroma išvada, kad A. S. tuo metu buvo žinoma, kad E. P. sumokėjo už atliktus darbus.

2.4. Teismai konstatavo, kad nuteistojo apgaulė pasireiškė piktnaudžiaujant pasitikėjimu, kurį jis įgijo sumokėdamas avansą UAB (duomenys neskelbtini). Teismų praktikoje nurodyta, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nustatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-47-895/2016, 2K-214-895/2018). Pabrėžiama, kad šiuo atveju pinigai buvo sumokėti, nes to reikalavo civilinė ieškovė, kad darbai būtų pradėti, o nuteistojo ir civilinės ieškovės, jos darbuotojų nesiejo jokie ryšiai. Todėl piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas E. P. inkriminuotas nepagrįstai. Be to, E. P. neturėjo jokių ketinimų nevykdyti savo įsipareigojimų ir nemokėti už atliktus darbus, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis turėjo realias finansines galimybes atsiskaityti su civiline ieškove. Skundžiamuose teismų sprendimuose neatskleista, kaip E. P. savo veiksmais apsunkino UAB (duomenys neskelbtini) galimybes ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, o padaryta išvada, kad nuteistasis apribojo galimybes bendrovei susisiekti su juo, yra nepagrįsta. Tokią išvadą paneigia liudytojo D.  Š. parodymai, kad jis kalbėjo su E. P. dėl atsiskaitymo už atliktus darbus, taip pat nuteistojo atstovo siųstas atsakymas į UAB (duomenys neskelbtini) pretenziją. Svarbu tai, kad bendrovė apskritai nebandė ginti savo pažeistų teisių civilinio proceso tvarka.

2.5. Svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-152/2015). Šioje byloje E. P. apgaulė ir apsunkinimas civilinei ieškovei ginti pažeistas teises grindžiami neatsakingais ir elementaria logika nepaaiškinamais civilinės ieškovės darbuotojų veiksmais, kad buvo išduotas pinigų priėmimo kvitas, nors pinigai nebuvo sumokėti. Tai patvirtina, kad E. P. veiksmai yra dirbtinai kriminalizuoti ir jis nuteistas nepagrįstai pagal BK 186 straipsnio 1 dalį. Dėl šios priežasties byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo civilinei ieškovei turėtų būti paliktas nenagrinėtas.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. P. ir jo gynėjos advokatės S. Balčiauskaitės kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Teismai įvertino tiek kiekvieną byloje surinktą ir ištirtą įrodymą atskirai, tiek jų visumą ir, remdamiesi jais, padarė teisingas išvadas dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo padarytas esminis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.

3.2. Priešingai, nei teigia kasatoriai skunde, byloje nėra duomenų, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai A. S., V. K. ir A. V. davė prieštaringus ir nenuoseklius parodymus, be to, jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Šie liudytojai vienodai aiškino, kad, jiems atliekant darbus, buvo nutrauktas elektros kabelis, kurį savo lėšomis pakeitė pats E. P., todėl jie pagrįstai manė, kad dėl šios priežasties nuteistasis jiems pareiškė atsiskaitysiąs ne su jais tiesiogiai, o su bendrovės direktoriumi. Taigi UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai po įrenginio sumontavimo negavo pinigų, bet A. S. surašė dokumentus ir juos paliko E. P. tikėdamas šio pažadu, kad sumokės pinigus bendrovės direktoriui. Vien tai, kad liudytojai A. S., V. K. ir A. V. nagrinėjamo įvykio dieną dirbo civilinei ieškovei, nesudaro pagrindo konstatuoti jų parodymų neteisingumą, juolab liudytojas A. V. patvirtino analogiškas aplinkybes pirmosios instancijos teisme jau nebedirbdamas UAB (duomenys neskelbtini). Aptarti įrodymai paneigia E. P. versiją, kad jis visiškai atsiskaitė už atliktus darbus sumokėdamas pinigus bendrovės darbuotojui A. S.

3.3. Dėl pinigų priėmimo kvito už atliktus darbus su direktoriaus parašu palikimo E.  P. darbų atlikimo vietoje konstatuotina, kad šiuo atveju darbų vadovas A. S. iš tiesų pasielgė aplaidžiai neįsitikinęs atliktų darbų apmokėjimo tikrumu, tačiau šis faktas nepaneigia nuteistojo prievolės ir nešalina atsakomybės. A.  S. šiuo atveju patikėjo E. P., sudariusiu padoraus, patikimo ir atsakingo žmogaus įvaizdį, kadangi darbų atlikimo metu ir net nutraukus elektros kabelį šeimininkas elgėsi ramiai, nereiškė pretenzijų, buvo taktiškas su darbuotojais, be to, buvo sumokėjęs avansą iki darbų pradžios. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad E. P., minėtu elgesiu įgijęs UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų pasitikėjimą ir iš A. S. perėmęs bendrovės vienašališkai užpildytus darbų atlikimą bei pinigų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, tyčiniais veiksmais sukūrė situaciją, kai bendrovės galimybės atgauti už įrengtą nuotekų valymo įrenginį mokėtiną pinigų sumą tapo apsunkintos. Tai patvirtina ir tokios aplinkybės, kad E. P. vėliau vengė atsakyti į telefono skambučius ir bet kokių kitų tiesioginių kontaktų, jo gyvenamoji vieta nebuvo žinoma.

3.4. Darytina išvada, kad tarp civilinės ieškovės ir E. P. susiklostė rangos santykiai, kurie dėl nuteistojo vengimo apgaule, pasireiškusia piktnaudžiavimu pasitikėjimu, atsiskaityti įgavo kriminalinį pobūdį. UAB (duomenys neskelbtini) galimybės ginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis tapo apsunkintos. Todėl teismai, kvalifikuodami nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo E. P. ir jo gynėjos advokatės S. Balčiauskaitės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 186 straipsnio 1 dalies inkriminavimo E. P.

5. Pagal BK 186 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Ši veika objektyviai pasireiškia dvejopo pobūdžio alternatyvia veika (neveikimu): vengimu atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar (ir) vengimu privalomų įmokų. Paprastas vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Vengimas atsiskaityti turi būti besąlygiškas, o pats vengimo besąlygiškumas yra tada, kai dėl kaltininko nevykdomos piniginės prievolės nukentėjusiojo reikalavimams lieka be ekonominio padengimo ir todėl objektyviai negali būti realizuotas. Turtinės žalos padarymo apgaule sudėtis yra materiali, veika sukeliami padariniai – turtinė žala (atitinkamai, pagal BK 190 straipsnio nuostatas, taikytinas sistemiškai su BK 186 straipsnio nuostatomis), didesnė nei 5 MGL. Nusikalstama veika gali būti padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia. BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos esmė – apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Iš esmės apgaule vengiant atsiskaityti yra sudaroma tokia situacija, kad kreditoriai civilinio proceso priemonėmis netenka galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487-693/2015). Apgaulė vengiant atsiskaityti už atliktus darbus gali pasireikšti tokiomis pačiomis formomis kaip ir sukčiavimo atveju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2010, 2K-462/2010, 2K-426/2013). Paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, t. y. nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla.

6. 2017 m. vasario 24 d. pareiškimu UAB (duomenys neskelbtini) kreipėsi į prokuratūrą, siekdama inicijuoti baudžiamąjį procesą prieš savo kontrahentą E. P., šiam vengiant atsiskaityti pagal sutartinius įsipareigojimus su UAB (duomenys neskelbtini); 2017 m. liepos 26 d. UAB (duomenys neskelbtini) ikiteisminiame tyrime pareiškė civilinį ieškinį (2316 Eur) dėl turtinės žalos atlyginimo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir

E. P. buvo sudaryta sutartis dėl nuotekų valymo įrangos pirkimo ir jos montavimo, darbai pagal sutartį atlikti 2016 m. gruodžio mėnesį. Pagal šios sutarties trečią straipsnį pardavėjui UAB (duomenys neskelbtini) pristačius įrangą, pirkėjas E. P. įrangos pristatymo ar sumontavimo dieną įsipareigojo sumokėti Pardavėjui sutarties priede nurodytą sutarties kainą grynaisiais pinigais. Iš sutarties priedo matyti, kad likusi sumokėti sumos dalis, įskaičius ir pagal faktą numatytus sutartyje skaičiuotinus darbus, yra 2316 Eur, nes 300 Eur yra jau pirkėjo sumokėtas avansas pagal sutartį. Iš byloje esančio darbų priėmimo perdavimo akto matyti, kad pirkėjas sutiko su galutine sandorio suma (2316 Eur) ir įsipareigojo ją sumokėti grynaisiais pinigais ar banko pavedimu darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dieną. Byloje yra taip pat pinigų priėmimo kvitas, pasirašytas E. P. ir UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. I., kad nurodyta pinigų suma pardavėjo yra gauta, o pirkėjo – sumokėta. Pagal šalių sudarytos sutarties 10 straipsnio 2 dalį kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš nurodytos sutarties ar su ja susijęs, turi būti sprendžiamas šalių derybomis. Nepavykus išspręsti ginčo šalių derybomis, ginčas perduodamas spręsti teisės norminių aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos teismui pagal pardavėjo buveinės adresą. Ginčas tarp pirkėjo ir pardavėjo kilo dėl atsiskaitymo už atliktus darbus aplinkybių bei tinkamumo. Pažymėtina, kad šalių derybos buvo inicijuotos UAB (duomenys neskelbtini) dėl atsiskaitymo už atliktus darbus tinkamumo, pretenzijoje nurodant apie galutinę pagal sandorį už valymo įrenginius ir jų montavimą sumokėtiną sumą (1830 Eur), kurios pagal sutartį E. P. neva nesumokėjo. Vėliau ši suma tikslinta, reiškiant baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį. Tačiau UAB (duomenys neskelbtini) nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl E. P. prievolės pagal sutartį įvykdymo netinkamumo. Spręsti, kad byloje esančioje situacijoje būtų buvusi suvaržyta UAB (duomenys neskelbtini) teisė ginti iš sutarties kylančias savo teises civilinio proceso tvarka, pagrindo nėra.

7. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, analizavo liudytojų parodymus apie galimo E. P. atsiskaitymo su UAB (duomenys neskelbtini) pagal sandorį aplinkybes, tačiau visiškai neįvertino pačios ginčo pobūdžio pagal sutartį esmės. E. P. teigiant visiškai įvykdžius savo sutartinius įsipareigojimus UAB (duomenys neskelbtini), o Bendrovei teigiant priešingai, sutartinių įsipareigojimų įvykdymo ar neįvykdymo faktas, vertinant įrodymų tikrumą ir jų pakankamumą, turi būti nustatytas bylą nagrinėjant civiline tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 29 d. nutartį ir bylą nutraukti.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

RIMA AŽUBALYTĖ

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07588 2019-05-13 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-129-976/2019Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00246-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.10; 2.1.7.1; 2.1.16.2.22(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 29 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 29 d. nutartimi nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. A. M. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai vertėsi ūkine komercine veikla, būtent: Šiauliuose nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., veikdamas tyčia, pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 (2009 m. lapkričio 6 d. įsakymo redakcija) patvirtintų Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo ir nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymų išdavimo taisyklių 4 punktą, kuriame nurodyta, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai privalo pateikti tinkamai užpildytą Nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą FR0792 formą“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 (2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymo redakcija) patvirtintų Nuolatinių Lietuvos gyventojų įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro 9.5 punktą, kuriame nurodyta, kad „kiti individualią veiklą vykdantys gyventojai, draudėjai prašymą turi pateikti ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną“, neįkūręs įmonės bei kitais būdais neįteisinęs savo vykdomos individualios veiklos, susijusios su automobilių įsigijimu bei pardavimu, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, versliškai ir stambiu mastu ėmėsi ūkinės komercinės veiklos, o siekdamas nuslėpti savo vykdomą neteisėtą veiklą, jos mastą ir save kaip šios veiklos vykdytoją, prisidengdamas juridinių asmenų įmonės „S“, UAB „B“, UAB „A“ vardu, įsigijo ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų importavo transporto priemones, vėliau įsigytas transporto priemones suremontavo bei pardavė:

2013 m. gegužės mėn. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigijo automobilį „Toyota Yaris“, 2012 m. laidos, jį parsigabenęs į Lietuvą suremontavo ir pardavė už tyrimo metu nenustatytą sumą; 2013 m. sausio 9 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigijo automobilį „Lexus CT200H“, 2011 m. laidos, jį parsigabenęs į Lietuvą suremontavo ir pardavinėjo; 2013 m. sausio 23 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigijo automobilį „Mercedes Benz C250“, 2012 m. laidos, jį parsigabenęs į Lietuvą suremontavo ir pardavė už tyrimo metu nenustatytą sumą; 2013 m. kovo 7 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigijo automobilį „Mercedes Benz C250“, 2012 m. laidos, jį parsigabenęs į Lietuvą suremontavo ir pardavė už tyrimo metu nenustatytą sumą; 2013 m. rugpjūčio 27 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigijo automobilį „BMW 328i“, 2013 m. laidos, jį parsigabenęs į Lietuvą suremontavo ir pardavė už tyrimo metu nenustatytą sumą; 2013 m. rugsėjo 12 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigijo automobilį „BMW 528XI“, 2012 m. laidos, jį parsigabenęs į Lietuvą suremontavo ir pardavė už tyrimo metu nenustatytą sumą; 2014 m. vasario 4 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigijo automobilį „BMW 328XI“, 2013 m. laidos, jį parsigabenęs į Lietuvą remontavo ir ruošėsi parduoti; 2014 m. vasario 25 d. Jungtinėse

Amerikos Valstijose įsigijo automobilį „Mercedes Benz C250“, 2013 m. laidos, jį parsigabenęs į Lietuvą suremontavo ir 2014 m. gegužės 16 d. pardavė už tyrimo metu nenustatytą sumą; 2014 m. kovo 25 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigijo automobilį „BMW 528XI“, 2012 m. laidos, jį parsigabenęs į Lietuvą suremontavo ir pardavinėjo; Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigijo automobilį „Mercedes Benz GLK 350“, 2013 m. laidos, jį parsigabenęs į Lietuvą suremontavo ir 2014 m. balandžio 22 d. pardavė UAB „V“ už 22 000 Eur bei gavo 22 000 Eur pajamų. Taip A. M. versliškai ir stambiu mastu vykdė ūkinę komercinę veiką – transporto priemonių prekybą, iš kurios gavo ne mažiau kaip 22 000 Eur pajamų.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. M. gynėjas advokatas Raimondas Kivylius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 162 straipsnio nuostatas, nes savo sprendimus grindė kitos baudžiamosios bylos slapto sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautais duomenimis. Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje yra reglamentuotas BPK 162 straipsnyje, kur nustatyta, jog vienoje baudžiamojoje byloje taikant nustatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Šiuo straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK nustatytus veiksmus, tiek ir pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009). Be to, pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 162 straipsnio nuostatomis, panaudoti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, gautą taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese galima, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro ne mažesnio pavojingumo nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2008, 2K-190/2013). Be to, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, jei atliekant slaptą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę gaunami duomenys apie kitas asmens nusikalstamas veikas, dėl kurių pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą ar BPK 154 straipsnį nurodyta prievartos priemonė negalėjo būti panaudojama, tokie duomenys, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, negali būti pripažįstami įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

2.2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nors šioje byloje aukštesniojo prokuroro nutarimas, leidžiantis panaudoti kitoje byloje surinktus žvalgybos duomenis, nebuvo priimtas, tačiau prokuroras išreiškė valią šiuos duomenis panaudoti atskirtoje, t. y. A. M., byloje. Šioje byloje duomenys, kurie buvo gauti atliekant slaptą piliečio K. G. L. (K. G. L.) telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę, buvo išskirti iš kitos baudžiamosios bylos, t. y. pokalbių įrašai buvo daromi atliekant kitą operatyvinį tyrimą, kuris nesusijęs su A. M. inkriminuota nusikalstama veika. A. M. inkriminuota veika nebuvo įtraukta į Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje nurodytą sąrašą nusikalstamų veikų, dėl kurių galėjo būti pradedamas operatyvinis tyrimas, todėl kitoje baudžiamojoje byloje gauti operatyviniai duomenys nepagrįstai ir neteisėtai buvo panaudoti ir pripažinti įrodymais. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad slapto sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolų duomenys nebuvo vieninteliai ir pagrindiniai įrodymai, tačiau jais rėmėsi grįsdamas A. M. kaltę.

2.3. Teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes nedetalizavo liudytojų parodymų, jų neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino šį pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą, tačiau padarė išvadą, kad minėtų liudytojų parodymai nėra informatyvūs ir neturėjo įtakos apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Tačiau jokių kitų A. M. kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Byloje neapklausti kaltinime nurodytų automobilių savininkai (nors viso proceso metu jų asmens duomenys buvo žinomi), kurie būtų galėję paaiškinti, iš ko ir už kiek pirko automobilius, taip pat ar šie sandorai yra susiję su A. M. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo daroma prielaida, kad šiuos liudytojus kviesti iš užsienio valstybių būtų buvę sudėtinga, reikėtų padengti jų turėtas kelionės išlaidas, užtruktų šaukimų įteikimas ir dėl to būtų vilkinamas baudžiamasis procesas. Tokie apeliacinės instancijų teismo motyvai negali pateisinti ikiteisminio tyrimo institucijų ar teismo neveiklumo renkant įrodymus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nei nuteistasis, nei gynėjas nepateikė prašymo šiuos liudytojus apklausti.

2.4. Įrodymai, kuriais buvo grindžiami teismų sprendimai (pvz., automobilių pardavimo skelbimai; kratų metu rasti

dokumentai su įmonių vadovų parašais; A. M. elektroninio susirašinėjimo duomenys ir kt.), yra netiesioginiai ir nepatvirtina, kad A. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaltinimo nelogiškumą patvirtina tai, kad A. M. buvo inkriminuotas nusikalstamos veikos epizodas, susijęs su jo asmeniniu automobiliu (VĮ „Regitra“ registruotu jo vardu).

2.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė motyvuotų išvadų dėl dalies skundo argumentų, būtent: kad A.  M. neslėpė savo tapatybės įkeldamas skelbimus į tinklalapius bei nurodydamas telefono numerį; kad įmonė UAB „P“, kurioje jis dirbo, tiriamuoju laikotarpiu pirko tos pačios markės ir modelio automobilius ir jis buvo už tai atsakingas; kad A. M. nėra gavęs jokių pajamų iš jam inkriminuotos neteisėtos veiklos, nevykdė jokio importo, automobilių remonto, pardavimo ir kitų jam inkriminuotų veiksmų.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad teismai nepagrįstai kaip įrodymais rėmėsi byloje esančiais kitos baudžiamosios bylos slapto sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautais duomenimis, nes tokiu būdu gauta informacija buvo panaudota šioje byloje be aukštesniojo prokuroro nutarimo, taip pažeidžiant BPK 162 straipsnį. Šis kasacinio skundo teiginys nepagrįstas, nes pagrindiniame ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-02020-14 buvo sankcionuotos, įvertinus jų būtinumą, ir teisėtai naudotos procesinės prievartos priemonės (slaptas sekimas ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė). Taikant sankcionuotas procesines prievartos priemones, teisėtai buvo gauti duomenys ir apie A. M. galbūt padarytą nusikalstamą veiką, todėl ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-02020-14 buvo atliekamas taip pat ir A. M. atžvilgiu dėl jo galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Nors kasatorius teigia, kad A. M. inkriminuojama veika (BK 202 straipsnio 1 dalis) nebuvo įtraukta į Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje nustatytą sąrašą nusikalstamų veikų, dėl kurių gali būti pradedamas kriminalinės žvalgybos tyrimas, tačiau tokios veikos požymiai buvo nustatyti atliekant sankcionuotą kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl kitų nusikalstamų veikų, dėl kurių toks tyrimas galėjo būti atliktas. Vien ta aplinkybė, kad sankcionuotos kriminalinės žvalgybos metu, be kitų nusikalstamų veikų, nustatyti požymiai ir nusikalstamos veikos, kuri nėra pakankamai pavojinga ir atskirai dėl tokios veikos kriminalinė žvalgyba nebūtų sankcionuojama, dar nereiškia, kad tokiu atveju visa kriminalinė žvalgyba buvo neteisėta ir kad jos metu gauti duomenys yra gauti neteisėtai.

3.2. Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2017 m. rugsėjo 18 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-02020-14 buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00246-17 dėl A. M. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nes ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo buvo baigiamas, atlikti beveik visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, tuo tarpu ikiteisminis tyrimas dėl kitų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, nebuvo baigtas, nusikalstamoms veikoms iki galo ištirti buvo reikalingas papildomas laikas. Atskyrus ikiteisminį tyrimą dėl A. M., buvo sudarytas iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-02020-14 išskiriamų ir prie ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00246-17 pridedamų dokumentų sąrašas. Nutarimą priėmusio ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro sprendimu į atskirtą ikiteisminį tyrimą Nr. 04-2-00246-17 buvo perkelti ir slapto sekimo bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys. Kadangi sprendimas atskirti ikiteisminį tyrimą yra išimtinė prokuroro kompetencija, nėra pagrindo kvestionuoti ir prokuroro sprendimo viename kontroliuojamame ikiteisminiame tyrime surinktus ir turimus duomenis panaudoti kitame kontroliuojamame ikiteisminiame tyrime, kuris atskirtas iš pirmojo. BPK nėra nurodyta, kad, atskyrus ikiteisminį tyrimą, ikiteisminiame tyrime esančius duomenis atskirtame tyrime būtų galima naudoti tik leidus aukštesniajam prokurorui. Todėl nebuvo pagrindo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos metu ir procesinių prievartos priemonių taikymo metu pagrindiniame ikiteisminiame tyrime gautos informacijos panaudojimą ikiteisminiame tyrime, atskirtame A. M. atžvilgiu. Taigi konstatuotina, kad BPK pažeidimų nebuvo padaryta. Tačiau net jei ir būtų pripažinta, kad slapto sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuota informacija panaudota pažeidžiant BPK 162 straipsnio reikalavimus, šis BPK pažeidimas nelaikytinas esminiu, nulėmusiu neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, nes, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, slapto sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys nebuvo vieninteliai ir pagrindiniai įrodymai, pagrindžiantys A. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

3.3. Nors kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai padarė baudžiamojo proceso pažeidimų, nes sprendimuose nedetalizavo liudytojų parodymų ir jų neanalizavo, nepagrįstai laikė juos neinformatyviais ir nepagrįstai rėmėsi kitais duomenimis, kurie nepatvirtina, kad A. M. automobilius pirko, pardavė, importavo, remontavo ir atliko kitus inkriminuotus veiksmus, šie argumentai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, nes susiję su įrodymų vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas jau įvertino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nustatė, kad pirmosios instancijos apklaustų liudytojų parodymai nebuvo detalizuoti, tačiau konstatavo, kad jie nebuvo informatyvūs, neturėjo esminės įrodomosios reikšmės, todėl neturėjo įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Taigi įrodymų vertinimo pakankamumo ir pagrįstumo klausimai jau buvo išspręsti apeliacinės instancijos teismo. Kasatorius įvardija teismų atliktą liudytojų apklausų vertinimą kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą remdamasis tik savo nuomone, kuri nepagrindžiama jokiais argumentais.

3.4. Atmestinas kasacinio skundo teiginys, kad, nepagrįstai neapklausus kaltinime nurodytų automobilių savininkų, padarytas esminis BPK pažeidimas, suvaržęs A. M. teises. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose nustatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje atliko pakartotinį įrodymų tyrimą, dar kartą analizavo apklaustų liudytojų parodymus, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolus ir kitus byloje esančius dokumentus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ta apimtimi, kokia norėjo nuteistasis ar jo gynėjas, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes šis teismas pirmosios instancijos teismo klaidų, vertinant įrodymus, nenustatė.

3.5. Nėra pagrindo sutikti ir su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vieni ar kiti nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, ar neatliko kokio nors tyrimo veiksmo, šiuo konkrečiu atveju – neapklausė nurodytų liudytojų, o įrodymų tyrimą atliko siauresne apimtimi, nei prašė apeliantas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai, t. y. bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Pažymėtina ir tai, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015).

3.6. Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį ir neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, nepateikė išvadų dėl visų apeliacinio skundo esminių argumentų. Motyvuotų išvadų pateikimas neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo esminius argumentus, tai šioje byloje apeliacinės instancijos teismas ir padarė.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad įrodymai byloje ištirti ir įvertinti netinkamai, teismams nesilaikant BPK 20 straipsnio, taip pat teismo sprendimams keliamų reikalavimų.

6. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

8. Priešingai nei teigiama A. M. gynėjo R. Kivyliaus kasaciniame skunde, šie BPK reikalavimai nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis ištyrė teisiamajame posėdyje, visus įrodymus išdėstė nuosprendyje, atskleidė jų turinį ir pateikė išsamią jų analizę bei vertinimą. Teismo išvada, kad A.  M. padarė BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, grindžiama byloje esančių įrodymų visuma. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir dar kartą išanalizuota byloje surinktų įrodymų visuma, įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo, patikimumo, jų įrodomosios reikšmės ir konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus iš esmės vertino tinkamai, nors ir buvo nustatyti tam tikri nuosprendžio surašymo trūkumai. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad surinktų įrodymų pakanka daryti vienareikšmei ir kategoriškai išvadai dėl A. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje.

9. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad įrodymai, kuriais buvo grindžiami teismų sprendimai (pvz., automobilių pardavimo skelbimai; kratų metu rasti dokumentai su įmonių vadovų parašais; A. M. elektroninio susirašinėjimo duomenys ir kt.), yra netiesioginiai ir atitinkamai nepatvirtina, kad A. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

10. Įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Be to, turi būti įvertinti ne tik kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai. Pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo bei dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados, nagrinėjamos bylos atveju – dėl versliško vertimosi automobilių pirkimu, remontu ir pardavimu prisidengiant juridiniais asmenimis, iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, 2K-103-976/2016, 2K-275-976/2017).

11. Byloje nustatyta, kad UAB „A“ A. M. persiuntė iš info@(duomenys neskelbtini).com gautus elektroninius laiškus dėl perkamų automobilių su jų pristatymo duomenimis bei nuotraukomis, kuriuose automobiliai yra po avarijų (remontuotini); po kurio laiko jis savo vardu į portalą http://www.autoplius.lt įkėlė skelbimus dėl 13 tų pačių, tačiau jau suremontuotų automobilių pardavimo; aštuoni automobiliai buvo parduoti asmenims, negyvenantiems Lietuvoje, vienas automobilis – nuteistojo tėvo įmonei UAB „P“ ir vienas – „Mercedes Benz GLK 350“ – UAB „V“ už 22 000 Eur. Pastarųjų automobilių pardavimą pripažino ir pats nuteistasis, nurodęs, kad „Mercedes Benz GLK 350“ pirko iš JAV, pasinaudodamas UAB „A“ kaip tarpininke, ir suremontavęs automobilį jį pardavė už 22 000 Eur, nesudaręs jokios sutarties. A. M. darbo vietoje buvo rasti UAB „A“ ir UAB „B“ vadovų pasirašyti neužpildyti įgaliojimai įregistruoti automobilius VĮ „Regitra“ ir neužpildyti leidimai laikinai dalyvauti eisme. Nuteistojo versija, kad skelbimus į automobilių prekybos portalą dėdavo tik norėdamas sužinoti tam tikrų automobilių kainas, kad vėliau galėtų patarti savo darbdavei – UAB „P“, kurios direktorius yra nuteistojo tėvas, kokius automobilius už kokią kainą verta įsigyti, buvo paneigta palyginus minėtos bendrovės automobilių parką su kaltinime nurodytais automobiliais.

12. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, dar kartą įvertino įrodymų visumą ir pripažino, kad A. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, įrodyta. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų analize (nutarties 23–30 p.) pagrįstą išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. M., neįkūręs įmonės bei kitais būdais neįteisinęs savo vykdomos individualios veiklos, susijusios su automobilių įsigijimu bei pardavimu, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, versliškai ir stambiu mastu ėmėsi ūkinės komercinės veiklos, o siekdamas nuslėpti savo vykdomą neteisėtą veiklą, jos mastą ir save kaip šios veiklos vykdytoją, prisidengdamas juridinių asmenų vardu, įsigijo ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų importavo transporto priemones, vėliau įsigytas transporto priemones suremontavo bei pardavė arba ruošėsi parduoti ir Jungtinėse Amerikos Valstijose įgytą ir Lietuvoje suremontuotą automobilį „Mercedes Benz GLK 350“ 2014  m. balandžio 22 d. pardavė UAB „V“ už 22 000 Eur.

13. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pripažindama, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, vis dėlto daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nepadaryta esminių įrodinėjimo taisyklių pažeidimų, kurie lemtų spragas teismų įvertintų netiesioginių įrodymų, jais grindžiamų tarpinių faktų, su jais tarpusavyje susietų įrodinėtinų aplinkybių ir galutinių išvadų nuoseklioje ir logiškoje grandinėje.

14. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma

apeliaciniame skunde, nutartyje išdėstydamas motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, taip pat motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

15. Iš kasacinio skundo matyti, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą kasatorius iš esmės sieja su tuo, kad, jo manymu, apeliacinės instancijos teismo sprendime neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų pakankamumo, netinkamos liudytojų parodymų analizės ir aprašymo nuosprendyje, taip pat dėl netiesioginių įrodymų vertinimo. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daug dėmesio skyrė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų tyrimui ir vertinimui, taip pat, kaip jau minėta, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu tyrė ir vertino naujus duomenis. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundo argumentus dėl neapklaustų liudytojų (automobilių pirkėjų), įvertino tai, kad teisiamųjų posėdžių metu nei nuteistasis A. M., nei jo gynėjas nepateikė teismui prašymo apklausti šiuos liudytojus, taip pat tai, jog apylinkės teismas priėmė sprendimą nekviesti automobilių pirkėjų, gyvenančių užsienyje, į teismą, įvertinęs kitų bylose esančių duomenų visumą ir procesines tokių liudytojų kvietimo į teismą sąnaudas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog sprendimas nekviesti automobilių pirkėjų į teismą nesutrukdė teismui tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, nes byloje yra pakankamai kitų A. M. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliaciniame skunde minėtus liudytojų (A. M., I. S., D. G., A. M., L. J.) parodymus, konstatavo, kad jie skundžiamame nuosprendyje nebuvo tinkamai išdėstyti, t. y. detalizuoti, tačiau pats išanalizavęs šiuos parodymus (apeliacinės instancijos teismo nutarties 32–36 p.) padarė motyvuotą išvadą, jog pirmosios instancijos teismo apklaustų liudytojų parodymai nei paneigia, nei patvirtina aplinkybes, turinčias teisinės reikšmės sprendžiant A. M. kaltės klausimą padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, todėl tai, kad parodymai nebuvo detaliai išdėstyti nuosprendyje, neturėjo įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui.

16. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, taip pat jų pakankamumo grindžiant nuteistojo kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo yra atsakyta.

17. Nustačiusi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra motyvuota, joje nėra prieštaravimų, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų.

Dėl duomenų, gautų atliekant neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus, panaudojimo leistinumo

18. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl neviešo pobūdžio tyrimo veiksmais surinktų duomenų leistinumo. Nurodoma, kad A. M. inkriminuota veika nebuvo įtraukta į Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje nurodytą sąrašą nusikalstamų veikų, dėl kurių galėjo būti pradedamas operatyvinis tyrimas, todėl kitoje baudžiamojoje byloje gauti kriminalinės žvalgybos duomenys nepagrįstai ir neteisėtai buvo panaudoti ir pripažinti įrodymais A. M. byloje.

19. Slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, todėl, reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo. Slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes; 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-7-8-788/2018).

20. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, taip pat ne kartą konstatuota, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimu, turi būti išdėstytas pakankamai tiksliai, kad tinkamai parodytų asmenims, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti tokį slaptą ir potencialiai pavojingą jų teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumą apribojimą. Atsižvelgiant į piktnaudžiavimo pavojų, būdingą bet kokiai slapto sekimo sistemai, tokios priemonės turi būti grindžiamos įstatymu, kuris yra itin tikslus (tiksliai apibrėžtas) (pvz., 2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Asociacija už Europos integraciją bei

žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00, su tolesnėmis nuorodomis; 2011 m. sausio 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Aydoğdu prieš Turkiją, peticijos Nr. 25745/07; 2014 m. gegužės 6 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Lachowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 9208/05) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015, 2K-285-976/2018 ir kt.). Pabrėžtina, kad valstybės institucijos (pareigūnai) bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tais būdais, kurie tiesiogiai nurodyti įstatymuose, – kitu atveju jie pripažįstami neteisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-338-511/2017).

21. Tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir nurodytos Kriminalinės žvalgybos įstatyme (toliau – ir KŽĮ), kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu, paisant proporcingumo reikalavimų. Teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinę žvalgybą, privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus; ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant KŽĮ nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais; ar tyrimo veiksmų trukmė atitinka pagrįstumo, tikslingumo ir proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-7-8-788/2018, 2K-285-976/2018 ir kt.). Taigi, įstatymų nustatytos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau, negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123-788/2018).

22. Taikant neviešo pobūdžio sankcijų reikalaujančias tyrimo priemones, gali būti gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas to paties asmens arba kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas. Kasacinės instancijos teismo nutartyse, taip pat ir plenarinės sesijos, buvo sprendžiamas klausimas, ar tokiu būdu gauti faktiniai duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių nebuvo sankcionuotas neviešo pobūdžio tyrimo priemonių panaudojimas ar neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių panaudojimas.

23. Kasacinėse nutartyse nuosekliai nurodoma, kad jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų įstatyme (Operatyvinės veiklos įstatyme, Kriminalinės žvalgybos įstatyme ar BPK, galiojusiame veiksmų atlikimo metu) ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti neviešo pobūdžio veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant neviešo pobūdžio veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-P-94-895/2015).

24. Kitaip duomenų pripažinimo įrodymais ir jų naudojimo baudžiamajame procese aspektu vertintina situacija, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal KŽĮ (ar anksčiau galiojusį Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (toliau – OVĮ) galėjo būti atliekamas minėtas tyrimo veiksmas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EŽTT praktiką nusikalstamos veikos, dėl kurių gali būti nuspręsta taikyti slapto sekimo priemones, turi būti nurodytos įstatyme ir tai traktuojama kaip viena iš minimalių garantijų siekiant išvengti piktnaudžiavimo apribojant Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas asmens teises (pvz., 2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Asociacija už Europos integraciją bei žmogaus teises ir Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00, su tolesnėmis nuorodomis; 2006 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Weber and Saravia prieš Vokietiją, peticijos Nr. 54934/00). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad operatyviniai (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015).

25. Taigi duomenys, gauti atliekant slaptus tyrimo veiksmus ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ (ar KŽĮ) galėjo būti atliekamas šis veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos

panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą. Tokiu atveju turi būti vertinama ir tai, ar tokių duomenų naudojimas baudžiamajame procese, grindžiant teismo sprendimą, gali (negali) būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-286-746/2015, 2K-11-895/2016, 2K-48-788/2018, 2K-123-788/2018). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad sprendžiant, ar operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu gauti duomenys apie veikas, dėl kurių toks tyrimas negalimas, gali būti naudojami įrodinėjimo procese, būtina įvertinti, ar veikos, apie kurias buvo gauti duomenys, tiesiogiai susijusios su veikomis, dėl kurių buvo atliekamas operatyvinis (kriminalinės žvalgybos) tyrimas, ir ar tokiu būdu gauti duomenys neturėjo lemiamos reikšmės nustatant naujų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes bei tas veikas padariusių asmenų kaltę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-689/2018, 2K-73-689/2019).

26. Taigi, sprendžiant, ar tokie duomenys gali būti pripažinti leistinais įrodymais, svarbu įvertinti tiek atskleistų nusikalstamų veikų kategoriją ir galimybes apskritai vykdyti teismo sankcijų reikalaujančius neviešo tyrimo veiksmus dėl tokios nusikalstamos veikos, tiek ir visos baudžiamosios bylos kontekstą bei proporcingumo principo reikalavimus.

27. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2017 m. rugsėjo 18 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro L. Kiaurakio nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-02020-14 buvo atskirtas tyrimas dėl A. M. neteisėto vertimosi komercine veikla, t. y. BK 202 straipsnio 1 dalyje minimos nusikalstamos veikos. Šiuo nutarimu prie atskirto tyrimo, t. y. prie A. M. bylos, pagal atskirą sąrašą buvo pridėti pagrindinėje byloje surinkti duomenys, tarp jų ir duomenys, gauti atliekant 2014 m. kovo 7 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi sankcionuotą K. G. L. sekimą ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų slaptą kontrolę, fiksavimą naudojant technines priemones specialia tarka nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį, be kitų duomenų, grindė ir duomenimis, gautais K. G. L. sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų slaptos kontrolės, fiksavimo naudojant technines priemones specialia tvarka nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. birželio 7 d. metu.

28. A. M. teigė, kad pirmosios instancijos teismas tirdamas ir vertindamas duomenis, gautus vykdant kito asmens sekimą ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę, pažeidė BPK reikalavimus, todėl apeliaciniame skunde ginčijo tokių duomenų leistinumą, taip pat BPK 162 straipsnio reikalavimų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vien tai, kad prokuroro nutarimo rezoliucinėje dalyje nėra vadovaujamasi BPK 162 straipsniu dėl iš kriminalinės žvalgybos gautos informacijos panaudojimo kitoje ikiteisminio tyrimo byloje, negali būti pripažinta esminiu BPK pažeidimu, nes, pridėdamas prie atskirtos bylos minėtus duomenis, prokuroras išreiškė valią šiuos duomenis panaudoti A. M. byloje.

29. Taigi nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai, teisėtai vykdant slaptą asmens, įtariamo darant atitinkamas nusikalstamas veikas, susižinojimo kontrolę, buvo gauta duomenų apie galimai daromą A.  M., kiek matyti iš baudžiamosios bylos, visiškai nesusijusio su kitoje byloje tiriama nusikalstama veika (nei bendrininkavimo, nei kitais aspektais), veiką, nurodytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, kuri nenurodyta Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje tarp nusikalstamų veikų, dėl kurių galima vykdyti kriminalinės žvalgybos tyrimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BPK reikalavimas, kad būtent aukštesnysis prokuroras arba ikiteisminio tyrimo teisėjas spręstų dėl neviešo pobūdžio veiksmais gautų duomenų panaudojimo kitoje (kitose) bylose, rodo, kad šis sprendimas skirtas įvertinti, ar duomenis, gautus atliekant neviešo pobūdžio veiksmus, ribojančius asmens teisę į privatumą, yra proporcinga naudoti ir tiriant (nagrinėjant) bylas dėl kitų asmenų ar kitų nusikalstamų veikų, o ne tik išreikšti atliekančio tyrimą ar jį organizuojančio prokuroro valią panaudoti reikšmingus duomenis atitinkamoje byloje. Todėl prokuroro nutarimas, kuriame išvardijami dokumentai, perkeliami į atskirtą A. M. bylą, nors ir išreiškia valią naudoti šiuos duomenis kaip įrodymus ir kitoje byloje, tačiau neužtikrina duomenų panaudojimo proporcingumo patikros.

30. Atsižvelgus į pirmiau nurodytą kasacinės instancijos teismo praktiką ir įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumą (apysunkis nusikaltimas), jos sudėtingumą (fizinio asmens prekyba automobiliais), valstybės institucijų galimybes nustatyti, atskleisti tokio pobūdžio veiką (A. M. skelbimuose apie parduodamus automobilius nurodydavo savo tikrus asmens ir kontaktinius duomenis), pripažįstama, kad ginčijami duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais ir jais nebuvo galima grįsti nuteistojo kaltės. Pripažinus, kad duomenys, gauti K. G. L. sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų slaptos kontrolės, fiksavimo naudojant technines priemones specialia tvarka nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. birželio 7 d. metu, yra neleistinai panaudoti A. M. byloje, būtina spręsti, ar toks pažeidimas lėmė neteisingų teismo sprendimų priėmimą.

31. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje

žemesniųjų instancijų teismų išnagrinėti ir įvertinti duomenys leidžia kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai iš naujo nevertinant įrodymų konstatuoti, kad net nepripažinus minėtų duomenų įrodymais A. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, yra nustatyta.

32. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apeliacinės instancijos teismas, nors ir nepripažinęs ginčijamų duomenų neleistinais, nurodė, kad slapto sekimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolų duomenys nebuvo vieninteliai ir pagrindiniai įrodymai, pagrindžiantys A. M. kaltę įvykdžius BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką, ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismui apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti pakako visumos kitų byloje esančių įrodymų, kurie atitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintus įrodymų leistinumo ir patikimumo reikalavimus (skundžiamos nutarties 20 punktas). Taip pat iš tolesnių apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad, teisėjų kolegijos nuomone, tokie byloje esantys įrodymai, o būtent automobilių pardavimo skelbimai, įkelti į portalą http://www.autoplius.lt; 2014 m. gegužės 26 d. kratų ir 2017 m. birželio 21 d. apžiūros protokolais įvertinti kratų metu rasti dokumentai su įmonių vadovų antspaudais ir parašais; 2017 m. birželio 1 d. apžiūros protokolas, kuriame aprašytas A. M. ir įmonės UAB „A“ elektroninis susirašinėjimas, t. y. elektroniniai laiškai, kurio siuntėjas nurodytas (duomenys neskelbtini)@gmail.com, o gavėjas (duomenys neskelbtini)@gmail.com; Valstybinės mokesčių inspekcijos raštas; 2017 m. birželio 16 d. dokumentų apžiūros protokolas, kuriame pateikti vidaus reikalų informacinės sistemos duomenų bazės „PRIUM“ duomenys; 2017 m. birželio 22 d. apžiūros protokole apžiūrėta VĮ „Regitra“ pateikta pažyma apie automobilius, patvirtina, kad A. M. veikoje yra versliškumo ir stambaus masto požymių, nustatytų BK 202 straipsnio 1 dalyje (skundžiamos nutarties 22 punktas). Kaip matyti, tarp šių įrodymų šaltinių neminimi kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolai.

33. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, viena vertus, nepripažino, kad kriminalinės žvalgybos veiksmais gautos informacijos panaudojimas šioje byloje yra neleistinas, kita vertus, spręsdama dėl A. M. kaltės, vertino įrodymų visumą be jau minėtų kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų ir aiškiai konstatavo, kad A. M. kaltei įvykdžius BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką nustatyti pakako visumos kitų byloje esančių įrodymų (skundžiamos nutarties 20, 22 punktai). Todėl darytina išvada, kad byloje surinkta, patikrinta ir žemesnių instancijų teismų įvertinta įrodymų visuma pagrindžia A. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Šioje nutartyje konstatuotas pažeidimas, dėl kurio byloje buvo panaudoti leistinumo kriterijaus neatitinkantys duomenys, t. y. duomenys, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus kitoje byloje dėl kitų asmenų daromų nusikalstamų veikų, nelėmė neteisingo nuosprendžio ar nutarties priėmimo.

34. Nenustačius baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamų teismų sprendimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

ARTŪRAS RIDIKAS

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07594 2019-05-13 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-133-697/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00078-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.12.1; 1.2.17.13; 1.2.18.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 31 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, 209 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 223 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5469 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir G.  K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant G. K. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, G. K. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat šiuo nuosprendžiu civiliniams ieškovams A. Š. ir A. Š., V. P. ir V. P., A. B. ir R. B., A. V. ir Z. V. pripažinta teisė į pareikštus civilinius ieškinius, klausimą dėl civilinių ieškinių dydžio perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 31 d. nutartimi nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. G. K. nuteistas pagal BK 209 straipsnį už tai, kad sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 24 d. būdamas UAB „F.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) direktorius, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalį, nustatančią, kad bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas, ir 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą, nustatantį, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, turėdamas įgaliojimus spręsti komercinius ūkinius, organizacinius bei kitus bendrovės klausimus, žinodamas apie vis blogėjančią įmonės finansinę būklę ir kad, įmonės finansinės apskaitos dokumentuose esančiais duomenimis, jau nuo 2014 m. liepos mėn. jos finansinė būklė yra sunki, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir jos kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, ir laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. neteisėtai vykdė bendrovės paslaugų pardavimą mažesnėmis nei teikiamų paslaugų savikaina kainomis, dėl to bendrovės veiklos rezultatai smarkiai pakito į blogąją pusę ir UAB „F.“ per 2014 m. antrąjį pusmetį pardavimo pajamos

(10 276 398 Lt (t. y. 2 976 250 Eur)) buvo 2 689 913 Lt (t. y. 779 025 Eur) mažesnės nei pardavimo savikaina 12 959 311 Lt (t. y. 3 753 276 Eur), tokiais tyčiniais veiksmais G. K. nulėmė UAB „F.“ bankrotą, kuris buvo paskelbtas 2015 m. vasario 3 d., bei dėl tokių veiksmų 851 kreditoriui padarė 1 029 537,46 Eur turtinę žalą.

2. Taip pat G. K. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl sunkios UAB „F.“ ekonominės padėties ir nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik kelių iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 24 d., būdamas UAB „F.“ direktorius, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalį ir 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, žinodamas, kad, 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „F.“ pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, bendrovės grynasis nuostolis sudaro 3 984 675 Lt (t. y. 1 154 041 Eur) ir kad pagal 2014 m. lapkričio 14 d. bendrovės balanso duomenis įmonė yra nemoki, kad bendrovė dėl sunkios ekonominės padėties neturės galimybių patenkinti visų įmonės kreditorių reikalavimų, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, 2014 m. lapkričio 11 d. ir 2014 m. lapkričio 14 d. įmonės vardu išmokėjo sau pagal bendrovei suteiktas paskolos sutartis 256 761,63 Lt (74 363,31 Eur) sumą, 2014 m. lapkričio 14 d. pavedimu pagal paskolos sutartį grąžino A. L. 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą, tokiu būdu patenkindamas tik dviejų UAB „F.“ kreditorių – savo ir A. L. reikalavimus, dėl to atitinkamai buvo sumažintos galimybės padengti įsiskolinimus likusiems UAB „F.“ – 851 – kreditoriams, taip jiems padarant 356 761,63 Lt (t. y. 103 325,31 Eur) dydžio turtinę žalą.

3. Taip pat G. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros,  t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 24 d., akcininko sprendimu būdamas paskirtas į UAB „F.“ direktoriaus pareigas, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeisdamas šio įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kurios nustato, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, o patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, taip pat Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punkto reikalavimą („Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį“), veikdamas neatsargia kaltės forma, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. nenustatė tinkamos apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų išsaugoti apskaitos dokumentai, privalomi apskaitos registrai: didžioji knyga, kasos knyga, atskaitingų asmenų avanso apyskaita, pirkimų ir pardavimų registrai, dėl ko UAB „F.“ neišsaugojo minėtų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, ir dėl to negalima tinkamai ir objektyviai patikrinti ir nustatyti, ar visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai buvo apskaityti UAB „F.“ apskaitoje, o dėl šių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „F.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2013  m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d.

4. Pirmosios instancijos teismas G. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

5. Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo šią bylą paskirti nagrinėti mišriai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai, panaikinti skundžiamus nuosprendį ir nutartį dėl jo nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnį bei 223 straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

5.2. Teismai netinkamai ištyrė bylą ir pritaikė BK 208 straipsnio 1 dalį. Teismai nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada, vadovavosi tik prielaidomis, išvedžiojimais ir abejonėmis, o ne byloje esančiais duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, visas aplinkybes ir duomenis vertino tik kaltinimo naudai, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo tikslingai atlikti konkretūs kasatoriaus veiksmai ir pasiektas aiškus rezultatas – kreditorių interesų pažeidimas, nebuvo nustatyta. Teismai nedetalizavo, kokiais bylos duomenimis nustatyta ir kokie kaltinamojo veiksmai buvo atlikti, kai akivaizdžiai grėsė įmonės bankrotas. Be to, nei

ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatytas UAB „F.“ nemokumo momentas. Taigi nesant objektyvių duomenų teismai kriminalizavo visus kasatoriaus veiksmus, atliktus laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d., ir taip pažeidė jo teisėtus interesus bei vadovo imuniteto atsakomybės doktriną (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-244/2014).

5.3. Teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai aiškino sąžiningumo sąvoką nurodydamas, kad nors paskolos grąžinimo veiksmai gali būti vertinami kaip atitinkantys pasirašytos sutarties sąlygas, tačiau tai leidžia spręsti apie nesąžiningą kasatoriaus elgesį. Teismai darydami tokią išvadą vadovavosi vien abejotino objektyvumo specialisto išvada, paremta tik buhalterine dokumentų analize; šioje išvadoje nepateiktas atsakymas, ar buvo laikomasi mokėjimų eiliškumo atsiskaitant su įmonės kreditoriais. Taigi teismai netinkamai įvertino įrodymų visetą ir bendrovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymo eiliškumą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki lapkričio 14 d. kreditoriams sumokėjo 6 129 062,57 Lt sumą, o padarytas mokėjimų eiliškumo pažeidimas sudarė tik 0,006 proc. (1350 Lt) visų mokėjimų kreditoriams. Nagrinėdami bylą iš esmės teismai privalėjo vertinti ne tik duomenis, kuriems esant gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, bet ir duomenis bei veiksmus, kurie būtini atlikti vadovaujantis civilinės teisės normomis, sukuriančiomis atliktinų veiksmų imperatyvą, kuriuos pažeidus galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

5.4. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės suteikiant pirmenybę kažkuriam kreditoriui, reikia turėti omenyje ir tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, – teismai to nevertino. Esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno ar kelių kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėjęs prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminas, įstatymų leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nes bendrovė vykdo kasdieninę ūkinę veiklą bei įstatymu ir (arba) sutartimis prisiimtus įsipareigojimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

5.5. Nežinia kokiais įrodymais vadovautasi nustatant A. L. mokėtinas paskolos sumas, terminus, o teismų pateikti motyvai šiuo klausimu yra tik prielaidos, nepagrįstos jokiais kitais byloje esančiais duomenimis, kurie gali būti patikrinti BPK nustatyta tvarka. A. L. nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, dėl to kasatorius negalėjo užduoti klausimų, susijusių su suteiktomis paskolomis bendrovei, – taip buvo apribotos jo procesinės teisės į tinkamą gynybą. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta BUAB „F.“ bankroto administratorės UAB „V.“ 2018 m. birželio 15 d. pažyma dėl paskolų grąžinimo A. L., joje nurodytos visos paskolų suteikimo aplinkybės ir visi tai pagrindžiantys dokumentai, tačiau teismas šios pažymos ir joje nurodytų aplinkybių nevertino, nutartyje nepasisakė ir vadovavosi tik kaltinančiais įrodymais. Specialistams buvo pateikti ne visi bylos duomenys ir išvadai surašyti reikalingi dokumentai, o teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma.

5.6. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo pateikta kreditorių interesų tenkinimo analizė, tačiau teismai nevertino nei nuteistojo nurodytų aplinkybių, nei pateiktų rašytinių įrodymų ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bendrą kreditorių poziciją, nurodė, jog kreditoriai neturėtų būti kaip nors diferencijuojami pagal tam tikrus kriterijus, tačiau neaišku kuo vadovaudamasis vis tiek diferencijavo ir suteikė vieniems kreditoriams (pvz., A. L.) prioritetines teises prieš kitus. Bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo dengiami visiems kreditoriams vienodai ir proporcingai jų reikalavimų sumai. Be to, bendrovė tuo metu turėjo papildomų lėšų pas trečiuosius asmenis, tačiau ir tokių faktinių aplinkybių teismai nevertino, vadovavosi tik prielaidomis ir nepateikdami jokių pagrįstų motyvų akivaizdžiai diferencijavo kreditorius. Pripažindami kasatoriaus veiksmus nusikalstamais, teismai pažeidė ultima ratio (kraštutinė priemonė) taikymo principą ir kasatoriaus veiksmus nepagrįstai kriminalizavo. Nė vienam iš kreditorių nebuvo sąmoningai sudaryta tokia situacija, jog jis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginti savo pažeistų teisių. Be to, nagrinėjant bylą teisme buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad buvo tinkamai vykdomi įstatymai ir įstatymų nustatyta tvarka pasirūpinta pagal teisės normas reikalaujamu keliautojų (kreditorių) draudimu.

5.7. Visi įstatymo reikalavimai buvo vykdomi, tačiau teismai to nevertino ir vadovavosi tik kaltinančiais įrodymais. Nebuvo įvertintos aplinkybės, kad bendrovės kreditoriams (keliautojams) kreipusis į administracinį teismą buvo nustatyta, jog dėl kreditorių (keliautojų) patirtos žalos yra atsakinga ir Lietuvos valstybė, kuri netinkamai įgyvendino Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino valstybinio reguliavimo keliautojų (kreditorių) teisių apsaugos srityje, dėl to keliautojai (kreditoriai) patyrė žalą. Šio kasacinio skundo padavimo metu administraciniuose teismuose vis dar nagrinėjami apie 230 kreditorių reikalavimai, kurie akivaizdžiai bus patenkinti, atsižvelgiant į jau suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Visi kasatoriaus, kaip bendrovės vadovo, veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, net savanoriškai įsigyjant papildomą draudimą, kuris papildomai garantavo keliautojų teisių

apsaugą. Teismai tik formaliai vertino byloje esančius įrodymus, pažeisdami BPK nuostatas.5.8. Teismas netinkamai pritaikė ir BK 209 straipsnio nuostatas, nes kasatoriaus veiksmuose nėra ir šio nusikaltimo

sudėties. Nagrinėjant bylą kasatoriaus tyčinių veiksmų nenustatyta, priešingai – nustatyta, kad jis veikė apdairiai ir įvertindamas visas rizikas, įskaitant ir verslo riziką, bei aplinkybes, o dėl bendrovės nemokumo nedelsdamas kreipėsi į atitinkamas institucijas, vedamas sąžiningumo ir siekdamas pagalbos keliautojams ir kitiems bendrovės kreditoriams. Tačiau esant dideliam visuomenės susidomėjimui buvo siekiama bet kokia kaina jo veiksmus įvertinti kaip tyčinį nusikalstamą bankrotą. Atliekant ikiteisminį tyrimą sąmoningai jam buvo inkriminuojamos veikos pagal BK 208 straipsnio l dalį, 222 straipsnio 1 dalį, siekiant pagrįsti jo veiksmų tyčią dėl BK 209 straipsnyje nustatytos veikos, nors tokių nusikalstamų veikų jis neatliko ir neturėjo tikslo atlikti. Priešingai, jis turėjo tikslą ir veikė taip, kad bendrovė taptų viena didžiausių kelionių organizatorių Lietuvoje. Kaip minėta, nebuvo nustatytas bendrovės nemokumo momentas, nebuvo nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo pažeidimas, savo asmeninių interesų išaukštinimas, tyčinis veikimas ir kitos būtinos sąlygos atsakomybei kilti. Vykdant atsiskaitymus kreditoriai nebuvo kaip nors diferencijuojami, o atliekant mokėjimus buvo paisoma įstatymų nuostatų. Visiems kreditoriams finansiniai įsipareigojimai buvo vykdomi proporcingai ir pagal abipusiškai nustatytus, sutartus terminus.

5.9. Apie žalą kreditoriams galima kalbėti tik tada, kai tampa aišku, kad bankroto procedūrų metu neįmanoma visiškai kompensuoti dėl prievolių neįvykdymo atsiradusios žalos. Bylos nagrinėjimo teisme metu bankroto administratorė buvo nurodžiusi, jog pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimai bus patenkinti visiškai, o trečios – iš dalies. Tačiau jau priėmus teismui nuosprendį paaiškėjo, kad, keliautojams kreipusis į administracinį teismą dėl žalos atlyginimo dėl valstybės netinkamai įgyvendintos keliautojų teisių apsaugos sistemos, faktiškai visi trečios eilės kreditorių reikalavimai bus patenkinti ir žalos dydis bus minimalus. Todėl akivaizdu, kad teismui priimant nuosprendį dalis įrodymų ir negalėjo būti įvertinti dėl objektyvių aplinkybių. Kol tęsiasi bankroto procesas, nėra nustatytas ir galutinis žalos dydis. Visi naujai paaiškėję duomenys buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui, tačiau teismas jų nevertino. Bendrovės bankroto būsena atsirado dėl objektyvių priežasčių ir jokie tyčiniai kasatoriaus veiksmai to nelėmė. Be to, kasatorius teigia, kad jei jis nebūtų tikėjęs įmonės ateitimi, nebūtų įmonei skolinęs savo asmeninių lėšų ir nebūtų skatinęs kitų trečiųjų asmenų paskolinti bendrovei pinigų. Plėtojant bendrovės veiklą buvo tikimasi gerų rezultatų ir siekiama įsitvirtinti kelionių organizatorių rinkoje, tačiau nepasiteisinus objektyviai rizikai bendrovė tapo nemoki.

5.10. Teismai visus įrodymus dėl BK 209 straipsnio taikymo vertino abstrakčiai, vadovavosi tik prielaidomis, teikė prioritetą specialisto išvadai, kurioje tik preliminariai pateikti skaičiavimai dėl kelionių savikainos. Taip pat teismai nevertino specialisto nurodymo, jog nustatant kelionės savikainą trūko dokumentų. Pirmosios instancijos teismas analizavo tik keletą atvejų, kai kelionės buvo parduodamos už savikainą, tačiau kitų aplinkybių, kurios leidžia keliones parduoti už savikainą, nenagrinėjo. Taip pat teismas nekreipė dėmesio nei į kasatoriaus, nei į liudytojų verslo mechanizmo paaiškinimus dėl gaunamų pastovių nuolaidų viešbučiams, nebuvo įvertintos ir priimančių šalių gaunamos kompensacijos iš valstybinių institucijų įvykdžius planuotus skrydžius. Tai buvo išdėstyta ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertino ir dėl jų nutartyje nepasisakė.

5.11. Nagrinėjant bylą iš esmės turėjo būti vertinami G. K., kaip vadovo, priimti sprendimai bei jų apimtys, tačiau teismas tokių duomenų nevertino. Dalyvavimas versle visada yra susijęs su rizika, priimami sprendimai gali būti ir nuostolingi; bendrovės veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo, todėl jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę bei prieštarautų vadovavimo bendrovei tikslams – plėtoti verslą. Todėl visi kasatoriaus veiksmai turėjo būti įvertinti, o jų (ne)teisėtumo vertinimas turėjo būti grindžiamas išsamia analize. Nustatydamas ar priimdamas verslo sprendimus kasatorius identifikavo rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą, dėl to, tik vadovaujantis nurodytais kriterijais ir nepaneigus jo veikimo bona fide (atvirai, sąžiningai) geriausiais bendrovės interesais prezumpcijos, net ir verslo sprendimai, kurie visuomet vertinami jau ex post, sukėlę nuostolių, negali būti pripažįstami kaip jo, kaip bendrovės vadovo, veiksmų neteisėtumo faktas. Aplinkybių, kurios patvirtintų, kad priimant sprendimus buvo pažeisti įstatymų reikalavimai, bendrovės įstatai arba peržengiamos komercinės rizikos protingumo ribos, aiškiai aplaidžiai vykdoma ūkinė veikla, nebuvo nustatyta. Teismas visus kasatoriaus priimtus sprendimus kriminalizavo pažeisdamas vadovo imuniteto atsakomybės doktriną. Be to, tokią išvadą padarė ir dėl kelionių organizavimo rinkos specifikos ir sudėtingumo, tačiau kuo remdamasis teismas taip vertino, neaišku. Be kita ko, byloje nėra atlikta jokių analizių, kurios leistų daryti vienokį ar kitokį rinkos rizikos įvertinimą ir spręsti dėl verslo specifiškumo. Toks klausimas dėl rinkos rizikos vertinimo nebuvo suformuluotas ir specialistams, atlikusiems finansines analizes, kurie teisminio bylos

nagrinėjimo metu taip pat pažymėjo, jog rinkos rizikos vertinimas nebuvo ir negalėjo būti atliktas, nes jie tokių vertinimų neatlieka. Taigi, teismas vadovavosi tik niekuo nepatvirtintomis preliminariomis prielaidomis.

5.12. Apeliaciniame skunde nuteistasis buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, o jam palankių argumentų neanalizavo ir nevertino, tačiau ir apeliacinės instancijos teismas tokio vertinimo neatliko, tik pažymėjo, kad jo kaltumas įrodytas ne tik teisme patikrintais įrodymais, bet ir kitais reikšmingais bylos duomenimis. Kokie kiti byloje esantys reikšmingi duomenys patvirtina kaltę, teismas taip pat nenurodė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

5.13. Teismų išvados dėl kasatoriaus tyčios atliekant kaltinime nurodytus veiksmus yra prieštaringos, paremtos vien prielaidomis, todėl darytina išvada, kad jis tinkamai valdė įmonę ir jam negali būti inkriminuoti BK 208 straipsnio 1 dalis ir 209 straipsnis.

5.14. Palikus galioti skundžiamus teismų nuosprendžius, civilinio proceso tvarka sprendžiant ieškinį dėl įmonės bankroto pripažinimo, būtų vadovaujamasi prejudicinę galią turinčiais nuosprendžiais, nors baudžiamojoje byloje padarytos nepagrįstos išvados dėl nusikalstamos veikos požymio – sąmoningo blogo įmonės valdymo. Bankrutavusios UAB „F.“ bankroto byloje iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo civilinio proceso tvarka nebuvo reiškiami reikalavimai pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Bankroto administratorės pareikštame ieškinyje civilinėje byloje Nr.  B2-1695-653/2019 vadovaujamasi pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir jame padarytomis išvadomis (t. y. prejudiciniais faktais) dėl tariamai G. K. sąmoningų veiksmų blogai valdant įmonę. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonės bankroto įstatymo 23 straipsnio 7 dalimi, po įmonės likvidavimo kasatoriui tektų galimi padariniai dėl žalos kreditoriams, kurių reikalavimai bankroto byloje liko nepatenkinti, atlyginimo. Skirtingai nei civiliniame procese, šioje byloje jo veiksmai dėl įmonės valdymo vertinti formaliai, pripažįstant kaltintojo pateiktus argumentus, tačiau atmetant kasatorių teisinančius įrodymus dėl kelionių organizavimo veiklos specifikos, kainodaros, veiklos sezoniškumo, pajamų ciklų ir su tuo susijusios verslo rizikos. Teismai tinkamai nevertino kasatoriaus veiksmų, neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuotą vadovo imuniteto atsakomybės doktriną. Svarbu tai, kad, civilinėje byloje nagrinėjant ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, G. K. veiksmai būtų vertinami būtent pagal vadovo imuniteto atsakomybės doktriną. Taigi, susiklosto faktinė situacija, kai, civilinio proceso tvarka nagrinėjant ieškinį dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, išvada apie sąmoningai blogą įmonės valdymą būtų grindžiama skundžiamais nuosprendžiais (prejudiciniais faktais), nors baudžiamojoje byloje liko neįsigilinta ir neanalizuota kelionių organizavimo specifika ir šiai verslo rūšiai būdinga rizika.

5.15. Teismai, priimdami sprendimus dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo G. K., taip pat rėmėsi tik minėta neišsamia specialisto išvada, kiti byloje esantys įrodymai nebuvo vertinami arba nemotyvuotai atmesti. Teismai šioje byloje specialistų išvadoms suteikė išskirtinę reikšmę ir neįvertino bylos šalių iškeltų specialistų išvadų trūkumų, neaiškumų bei nepatikimumo. Ikiteisminio tyrimo metu G. K. buvo nurodęs, kad UAB „F.“ vedamos apskaitos kopija buvo perkelta į išorinį standųjį diską, tačiau tokį išorinį standųjį diską ikiteisminio tyrimo pareigūnai atsisakė paimti ir nurodė, jog tai neturės jokios įtakos atliekamam ikiteisminiam tyrimui; nebuvo mėginama ir iš standžiojo disko išgauti buhalterinės apskaitos duomenis. Šių aplinkybių nevertino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, o tiesiog vadovaudamiesi specialisto išvadoje nurodytomis abejotinomis aplinkybėmis konstatavo, kad buvo pažeistos Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies ir 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Taigi teismai vadovavosi tik prielaidomis ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis bei pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Abejonių specialisto išvados objektyvumu kelia ir tai, kad nagrinėjant bylą iš esmės kaip liudytoja apklausta bankroto administratorė I.  P., atstovaujanti UAB „V.“, ne kartą nurodė ir pažymėjo, kad nebuvo jokių problemų nustatant įmonės kreditorius, UAB „F.“ įsipareigojimų dydžius, struktūrą, turimą turtą, o visi reikiami dokumentai buvo gauti iš ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos ir pagal gautus dokumentus buvo atkurti visi reikiami apskaitos registrai. Teismas priimdamas nuosprendį faktiškai rėmėsi tik vieninteliu kaltinančiu įrodymu, tačiau visiškai neanalizavo teisinančių įrodymų visumos.

5.16. Teismų ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, jog buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, pagrindžiančios kasatoriaus kaltę, todėl teismų priimti procesiniai sprendimai paremti tik prielaidomis, o nesant pagrindžiančių faktinių aplinkybių visos aplinkybės turi būti aiškinamos kasatoriaus naudai. Teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, procesiniuose sprendimuose suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu.

5.17. Kasatoriaus manymu, yra pagrindas šią bylą nagrinėti mišriai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai. Anksčiau nagrinėdami šią bylą teismai privalėjo vertinti bylos duomenis ne tik pagal baudžiamosios teisės nuostatas, tačiau vertinti aplinkybes ir civilinės teisės bei kitų įstatymų, nustatančių imperatyvą, apimtimi. Šioje baudžiamojoje byloje iš esmės civiliniai teisiniai santykiai dirbtinai kriminalizuoti,

neteikiant reikšmės civilinės ir baudžiamosios teisės keliamiems reikalavimams bei suformuotai teismų praktikai. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimais bei atsižvelgiant į kasaciniame skunde dėstomas problemas būtų tikslinga suformuoti mišrią teismo teisėjų kolegiją, kuri įvertintų tiek baudžiamosios, tiek ir civilinės teisės bei kitų teisės aktų taikymo problemas, kriterijus, aiškinimą, ir tokiu būdu būtų suformuotas precedentas, užtikrinantis visuomeninių santykių stabilumą bei darną.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

6.1. Pagal G. K. inkriminuotą kaltinimą pagal BK 208 straipsnio 1 dalį matyti, kad skolininko nesąžiningumą lėmė sau pačiam (G. K.) ir jo draugui, buvusiam bendrovės akcininkui A. L. 2014 m. lapkričio 11–14 d. išmokėtos šimtatūkstantinės pinigų sumos. Prioritetas buvo suteiktas šiems asmenims, nepaisant to, kad aviakompanijai reikėjo sumokėti už skrydį, kad turi skolinių įsipareigojimų daugiau nei 800 kreditorių, o skolų suma viršija 300 000 Lt. Pats G. K. pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad nuolat stebėjo įmonės finansinę situaciją, žinojo ataskaitų ir balanso duomenis, kad trūksta apyvartinių lėšų, tačiau nesiėmė jokių veiksmų situacijai pagerinti, priešingai, žinodamas apie itin sunkią įmonės finansinę padėtį ir tikėtiną bankrotą, sau ir draugui išmokėjo didžiules pinigų sumas, taip kitiems kreditoriams padarydamas didžiulę žalą. Toks pinigų išmokėjimas nebuvo susijęs su įmonės interesais siekiant pagerinti ar atgaivinti jos finansinę būklę arba apsaugoti kitų kreditorių interesus, priešingai – tai buvo susiję su savo ir bičiulio asmeninių interesų tenkinimu suprantant, kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų ir kad tokiais veiksmais bus padaryta žala kitiems kreditoriams, sąmoningai leidžiant tokiems padariniams atsirasti.

6.2. Baudžiamajame įstatyme nėra pateiktas įmonės nemokumo, sunkios ekonominės padėties, akivaizdaus gresiančio bankroto požymių turinys, tačiau šių požymių turinys gali būti atskleistas pasitelkiant kitus įstatymus, konkrečiai – Įmonių bankroto įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įmonės nemokumu pripažįstama tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ar paslaugų, kt.) ir pradelsti įsipareigojimai viršija balanse įrašyto turto vertę. Pažymėtina, kad bankroto grėsmė suprantama kaip didelė tikimybė, kad dėl įmonės nemokumo ar sunkios finansinės padėties bus pradėtos bankroto procedūros. Taigi teismas, įvertindamas specialisto išvados duomenis, pagrįstai konstatavo, kad bendrovės „F.“ finansinė padėtis nuo 2014 m. liepos 1 d. buvo sunki, o 2014 m. lapkričio 14 d. ji buvo nemoki. Apie tai, kad įmonė šią dieną tapo nemoki, kasatorius puikiai suprato, nes būtent tą dieną pranešė Valstybiniam turizmo departamentui apie veiklos sustabdymą dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Nors įmonė tapo nemoki ir todėl iškilo bankroto grėsmė, G. K. sau ir bičiuliui A. L. tą pačią dieną išmokėjo dideles pinigų sumas, taip sąmoningai sumenkindamas galimybes kitiems kreditoriams atgauti skolas. Primintina ir tai, kad apie sunkią įmonės finansinę padėtį iki 2014 m. lapkričio mėnesio kasatorius irgi žinojo. Pasak liudytojos D. K., nerimą jai sukėlė situacija, kai buvo sudarytas 2014 m. rugpjūčio mėnesio balansas ir ji pamatė, kad nėra pelno ir netgi veikiama nuostolingai, parodė, kad apie tai buvo informuotas įmonės vadovas.

6.3. Taigi teismas teisingai įvardijo įmonės nemokumo ir bankroto grėsmės atsiradimo momentą, šiuos veiksnius pagrįstai susiejo su lėšų išmokėjimu, tokias operacijas po įmonės veiklos nutraukimo teisingai įvardydamas kaip neteisėtas, ir padarė teisingas išvadas dėl veiksmų kriminalizavimo. Pagal pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, G. K. veiksmai pagrįstai įvardyti kaip skolininko nesąžiningumas ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Ta aplinkybė, kad 2014 m. antrąjį pusmetį bendrovė vykdė turizmo veiklą, nors ir nuostolingai, kad vykdė tam tikrus atsiskaitymus ir turėjo pakankamą keleivių draudimą, kad dėl kreditoriams padarytos žalos tam tikra dalimi atsakinga ir valstybė, nepanaikina kasatoriaus baudžiamumo pagal BK 208 straipsnį.

6.4. Nors kasatorius neigia savo kaltę padarius BK 209 straipsnyje nustatytą veiką, teismai teisingai nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atitinkamus padarinius lėmė kasatoriaus veiksmai, kurie gali būti vertinami kaip atitinkantys blogo įmonės valdymo BK 209 straipsnio prasme sampratą, būtent sąmoningai atliktos kaltininko itin rizikingos operacijos ir sprendimai.

6.5. Kasatorius teigia, kad įmonės kainodara buvo dinaminė, kad buvo gaunamos geros nuolaidos viešbučiams, kompensacijos skrydžiams, o teismai tokių aplinkybių nevertino, tačiau šie kasatoriaus nurodyti veiksniai neturėjo lemiamos įtakos įmonės veiklos rezultatams. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nepriklausomai nuo nurodytų aplinkybių, bendrovės veikla tiriamuoju laikotarpiu tik blogėjo, apie tokias tendencijas G. K. žinojo, tačiau nesiėmė jokių veiksmų situacijai gelbėti – nekėlė pardavimų kainos, neperžiūrėjo įstatinio kapitalo, nesikreipė į kredito įstaigas dėl ilgalaikio kredito suteikimo ir pan., o ištikus įmonę finansų krizei, sąmoningai leido bankrotui kilti. Tokiu būdu įmonė bankrutavo ne dėl objektyvių išorinių veiksnių (pasaulinės ekonominės krizės), o dėl kasatoriaus nepamatuotos rizikos ir blogo ūkininkavimo. Todėl G. K. veiksmuose yra tiek objektyvieji (sąmoningai blogas valdymas), tiek ir subjektyvieji

(netiesioginė tyčia) BK 209 straipsnyje nustatytos veikos požymiai, tiek ir priežastiniu ryšiu susiję veikos padariniai (bankrotas).

6.6. Kasatoriaus teiginiai, kad turėjo būti atliktas visų jo sprendimų išsamus vertinimas ir rinkos rizikos vertinimas, niekuo nepagrįsti. Sprendimų ekspertizė tokio pobūdžio bylose neatliekama, nes nėra ginčo dėl konkrečių sprendimų teisėtumo. Rinkos rizikos analizės taip pat jokie specialistai neatlieka, todėl toks kasatoriaus reikalavimas yra perteklinis. Šiuo atveju pagrįstai buvo remtasi specialistų išvada apie įmonės finansų būklę ir veiklos rezultatus, o ištirti finansiniai dokumentai ir lėmė išvadą įmonės nemokumą ir to priežastis. Taigi remiantis teismuose ištirtais bylos duomenimis ir atliktu išsamiu tokių duomenų vertinimu padarytos teisingos išvados dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimo.

6.7. Priešingai, nei nurodo kasatorius, jam inkriminuota veika pagal BK 223 straipsnio 1 dalį įrodyta. Teismai, priimdami sprendimus, rėmėsi būtent specialisto išvada, kuri nagrinėjamu klausimu visiškai konkreti ir išsami. Byloje nustatyta, kad G. K. vadovavimo įmonei laikotarpiu ne tik nenustatė tinkamos apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarkos, bet ir kaip vadovas neužtikrino, kad būtų pildomi privalomi apskaitos registrai, dėl to kilo atitinkami padariniai.

6.8. Nors kasatorius abejoja specialisto išvados teisingumu, nurodo, kad apskaitos kopija buvo perkelta į išorinį standųjį diską, kurio ikiteisminio tyrimo pareigūnai netyrė, tačiau toks aiškinimas nepagrįstas, kadangi tiek kompiuteris, tiek minėtas diskas sugadinti ir informacija neprieinama. Kita vertus, apskaitos dubliavimas perkeliant ją į standųjį diską nepaneigia fakto, kad apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarka nebuvo nustatyta, o nesant tvarkos dokumentai ir nebuvo saugomi.

6.9. Nesutiktina ir su kasatoriaus teiginiu, kad bankroto administratorė pagal iš tyrimo gautus institucijos dokumentus visiškai atkūrė atitinkamus registrus, – tai prieštarauja liudytojos I. P. paaiškinimams. Iš specialisčių paaiškinimų matyti, kad apskaita buvo vedama netinkamai, pagrindiniai apskaitos registrai nebuvo vedami apskritai, todėl ir neišsaugoti, o dėl padarytų apskaitos tvarkos pažeidimų negalima nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

6.10. Teismai pagrįstai vadovavosi specialisto išvada ir specialisčių paaiškinimais, kuriems neprieštarauja ir bankroto administratorės paaiškinimai, ir atsižvelgdami į tokių duomenų visumą padarė teisingas išvadas dėl atsakomybės taikymo. Už tinkamą apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą atsakingas įmonės vadovas, t. y. G. K., todėl jam pagrįstai inkriminuotas BK 223 straipsnis.

6.11. Teismai nagrinėjamoje byloje nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismų procesiniuose sprendimuose suformuluotos išvados paremtos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o pateikti motyvai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių. Baudžiamosios normos taip pat pritaikytos tinkamai, todėl naikinti ginčijamų sprendimų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Nuteistojo G. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį

8. BK XXXI skyriuje nurodytomis nusikalstamomis veikomis yra kėsinamasi į įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą Lietuvos Respublikos verslo tvarką ir ekonomiką.

9. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati: ji suponuoja, inter alia (be kita ko), asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (užsiėmimą), teisę pasirinkti gyvenamąją vietą, sutarties sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę ir kt. Taip pat Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų teisės aktuose nustatytų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai).

10. BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Šios veikos būtini objektyvieji požymiai: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas; 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Nusikalstamos pasekmės – turtinė žala ir (ar) negautos pajamos kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti. Be to, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp

pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams.11. Objektyviai BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas pasireiškia vieno ar keleto kreditorių reikalavimų

patenkinimu ar šių reikalavimų užtikrinimu, neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal šio straipsnio 1 dalį kaip skolininko nesąžiningumą, reikia nustatyti, kad minėti veiksmai yra padaryti, kai yra atitinkama – sunki – bendrovės ar kito ūkio subjekto ekonominė padėtis ar jie yra nemokūs ir dėl to jiems akivaizdžiai gresia bankrotas. Būtinasis šio nusikaltimo požymis yra turtinės žalos, o įvertinus ir BK 205 straipsnyje, 206 straipsnio 2 dalyje, 209, 211 straipsniuose nustatytą teisinį reglamentavimą – paprastai didelės (viršijančios 150 MGL) turtinės žalos, padarymas kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015). Sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertina objektyviųjų ir subjektyviųjų šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. Būtent žalos dydis yra vienas kriterijų, pagal kurį skolininko nesąžiningumas kaip nusikaltimas (BK 208 straipsnio 1 dalis) gali būti atribojamas nuo civilinio delikto, be to, atribojant skolininko nesąžiningumo pavojingumą, kartu ir šią veiką kaip nusikaltimą nuo civilinio delikto, itin didelę reikšmę turi subjektyvieji jos požymiai. BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – padaromas arba tiesiogine, arba netiesiogine tyčia.

12. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Ši nuostata neįtvirtina reikalavimo patikrinti absoliučiai visus skundo argumentus, tačiau skundo argumentai, kurie susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados.

13. Kai kurie teiginiai kasaciniame skunde išdėstyti deklaratyviai, nepagrindžiant konkrečiomis bylos aplinkybėmis bei įrodymais, teigiant, kad teismai nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada, vadovavosi tik prielaidomis, išvedžiojimais ir abejonėmis, o ne byloje esančiais duomenimis. Tokie teiginiai plačiau nenagrinėtini, nes nėra suformuluoti argumentai, pagrindžiantys esminių baudžiamojo proceso pažeidimų padarymą.

14. Nesutiktina, kad, A. L. neapklausus teisme, kasatorius negalėjo užduoti klausimų, susijusių su suteiktomis paskolomis bendrovei, – taip buvo apribotos pastarojo procesinės teisės į tinkamą gynybą, nes pats nuteistasis, kuris naudojosi ir advokato pagalba, tokio prašymo bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme nepareiškė.

15. Nesutiktina taip pat ir su kasacinio skundo teiginiais, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatytas UAB „F.“ nemokumo momentas ir nesant objektyvių duomenų teismai kriminalizavo visus kasatoriaus veiksmus, atliktus laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d.

16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai atmetė tokius apeliacinio skundo teiginius nurodydamas, jog bylos nagrinėjimo metu buvo diferencijuotos įmonės išlaidos, atskiriant tas, kurios buvo būtinos įmonės veiklai užtikrinti, – atlyginimams, biuro veiklai ir kt. verslo organizavimo poreikiams. Kartu nutartyje teisingai pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. K. gynėjo pateikti dokumentai nepaneigia bylos proceso metu ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių, kad G. K., vykdydamas UAB „F.“ direktoriaus pareigas, žinodamas, kad, 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „F.“ pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, bendrovės grynasis nuostolis sudaro 3 984 675 Lt (1 154 041 Eur) ir kad pagal 2014 m. lapkričio 14 d. bendrovės balanso duomenis įmonė yra nemoki, kad bendrovė dėl sunkios ekonominės padėties neturės galimybių patenkinti visų įmonės kreditorių reikalavimų, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, jau po paskelbimo apie UAB „F.“ nemokumą ir veiklos sustabdymą 2014 m. lapkričio 11 d. ir 2014 m. lapkričio 14 d. įmonės vardu išmokėjo sau pagal bendrovei suteiktas paskolos sutartis 256 761,63 Lt (74 363,31 Eur) sumą, 2014 m. lapkričio 14 d. pavedimu pagal paskolos sutartį grąžino A. L. 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą.

17. Baudžiamajame įstatyme nėra pateiktas įmonės nemokumo, sunkios ekonominės padėties, akivaizdaus gresiančio bankroto požymių turinys, tačiau šių požymių turinys atskleidžiamas remiantis kitais įstatymais, pateikiančiais kriterijus, pagal kuriuos konstatuojama įmonės nemokumo, sunkios ekonominės padėties, akivaizdaus gresiančio bankroto būsena, konkrečiai Įmonių bankroto įstatymu. Šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įmonės nemokumu pripažįstama tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ar paslaugų, kt.) ir pradelsti įsipareigojimai viršija balanse įrašyto turto vertę. Pažymėtina, kad bankroto grėsmė suprantama kaip didelė tikimybė, kad dėl įmonės nemokumo ar sunkios finansinės padėties bus pradėtos bankroto procedūros.

18. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį ir įmonės nemokumo būseną, pagrįstai rėmėsi ne tik specialisto išvada bei paaiškinimais dėl įmonės veiklos finansinių rodiklių, bet ir bankroto administratorės atstovės teismui

pateiktais duomenimis ir paaiškinimais, kad, iš įmonės lėšų patenkinus pirmosios eilės kreditorių reikalavimus bei iš dalies antrosios, nėra galimybės patenkinti kitų reikalavimų dėl 1 395 060,09 Eur sumos (paslaugų teikėjams – 708 371,64 Eur ir turistams – 686 688,45 Eur). Tai tik patvirtina, kad nusikalstamais G. K. veiksmais kreditoriams buvo padaryta didelė turtinė žala.

19. Apeliacinės instancijos teismas ne tik įvertino objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, bet ir išdėstė argumentus, kuriais remdamasis pagrindė G. K. kaltę padarius BK 208 straipsnyje nustatytą veiką.

20. Ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (pvz., administraciniu nusižengimu, civiliniu deliktu), sprendžiama atsižvelgus ne tik į padarytos žalos dydį, bet ir į subjektyviuosius veikos požymius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkinamas tik vieno (keleto) iš jų reikalavimas, taip padarant turtinę žalą likusiems kreditoriams, nes šiuo atveju kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas esant skolininko nesąžiningumui pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys. Sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertina objektyviųjų ir subjektyviųjų šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. Subjektyvusis požymis – kaltė šioje veikoje gali pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai įmonės vadovas supranta, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki arba įmonė nemoki, kai šiai akivaizdžiai gresia bankrotas, ir tai, jog sąmoningai patenkina vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, numato, kad dėl to kiti kreditoriai patirs ar gali patirti žalos, ir to nori. Esant netiesioginei tyčiai įmonės vadovas nenori, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsirastų žala kitiems kreditoriams, bet sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2009, 2K-553/2013). Kaltininkas, tenkindamas (užtikrindamas) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, suvokia, kad bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat suvokia, kad tenkinant (užtikrinant) šių kreditorių reikalavimus bus padaryta turtinė žala likusiems kreditoriams, ir nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia).

21. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad, esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno ar kelių kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėjęs prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminas, įstatymų leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nes paskolos grąžinimas A. L. ir G. K. išsimokant sau, atsižvelgiant į bendrovės kritinę finansinę situaciją, nebuvo susijęs su bendrovės esminių ir būtiniausių veiklos tęstinumą užtikrinančių poreikių tenkinimu. Toks sprendimas tik pagreitino įmonės bankrotą bei sumažino galimybes proporcingai patenkinti kitų kreditorių turtinius reikalavimus.

22. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino tai, kad tiek G. K., vienintelis UAB „F.“ akcijų turėtojas ir bendrovės direktorius, tiek ir A. L., buvęs UAB „F.“ 35 akcijų turėtojas, kurio siūlymu G. K. paskirtas UAB „F.“ direktoriumi, akivaizdžiai žinojo apie sunkią UAB „F.“ finansinę būklę. Ir pats G. K. neneigia, kad bendrovės finansinė būklė jam buvo žinoma. Tai, kad jis nesiėmė jokių veiksmų, kad stabilizuotų blogėjančią įmonės finansinę būseną ir padarytų veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą, patvirtina G. K. prioritetinis veiksmas 2014 m. lapkričio 14 d. ne padengti įsiskolinimą oro linijoms, bet išmokėti A. L. 100 000 Lt sumą, o 2014 m. lapkričio 11 ir 14 dienomis išmokėti ir sau (G. K.) 256 761,63 Lt sumą (iš jų – 2014 m. lapkričio 11 d. 103 584 Lt suma), iš nurodytos sumos – 35 177,63 Lt grynaisiais iš kasos ir 221 584 Lt iš banko sąskaitų. Tai yra G. K., nesiimdamas jokių veiksmų, kad pagerintų ar stabilizuotų nuo 2015 m. liepos mėn. blogėjančią UAB „F.“ finansinę padėtį, suvokdamas, jog dėl to gali kilti įmonės bankrotas ir kreditoriams bus sudėtinga šias lėšas atgauti, tenkindamas tik savo ir savo draugo A. L. kaip kreditorių reikalavimus, kartu apsunkindamas likusių UAB „F.“ kreditorių – 851 – reikalavimo teisę į apmokėtų, tačiau nesuteiktų paslaugų atlyginimą, tokiais savo veiksmais padarė jiems didelę – 356 761,63 Lt (103 325,31 Eur) dydžio turtinę žalą.

23. Kasaciniame skunde neteisingai interpretuojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, jog dėl kreditorių (keliautojų) patirtos žalos yra atsakinga Lietuvos valstybė, kuri netinkamai įgyvendino Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino valstybinio reguliavimo keliautojų (kreditorių) teisių apsaugos srityje, dėl ko keliautojai (kreditoriai) patyrė žalą, nes valstybės atsakomybė yra susijusi ne su materialinės – finansinės žalos padarymu kreditoriams, o organizacinė – dėl nepakankamos UAB „F.“ turizmo verslo kontrolės ir vartotojų interesų apsaugos priemonių įgyvendinimo. Todėl G. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 209 straipsnį

24. Pagal BK 209 straipsnį atsako tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala kreditoriams. Šiuo nusikaltimu yra pažeidžiami sąžiningo ir atsakingo verslo principai, dėl ko nukenčia įmonės darbuotojų, kreditorių materialiniai ir socialiniai interesai bei valstybės nustatyta verslo tvarka.

25. BK 209 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, jei dėl to padaryta didelė žala kreditoriams. Taikant šį straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių požymiai. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Tai gali būti per didelis išlaidumas, kai, kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogas įmonės valdymas – tai neefektyvus, nerentabilus, nuostolingas ūkininkavimas. Blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų asmeninių interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Priežastingumas vertinant šį nusikaltimą reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2014, 2K-261-645/2017).

26. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas nuteistojo skundą dėl nuteisimo pagal BK 209 straipsnį išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant nusikalstamos veikos, nurodytos BK 209 straipsnyje, požymius, ir bylos proceso metu išnagrinėtais įrodymais pagrindė šių požymių turinį.

27. Vertinant kasacinio skundo argumentus dėl nuteisimo pagal BK 209 straipsnį pažymėtina, kad sprendžiant dėl to, ar G. K. veikoje yra nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (blogas įmonės valdymas, nulėmęs jos bankrotą, didelė turtinė žala kreditoriams, tyčia), turi būti vertinama teismų nustatytų minėtų faktinių aplinkybių visuma ir jų tarpusavio sąsaja, o ne kiekviena iš šių aplinkybių atskirai nuo kitų aplinkybių.

28. Apeliacinės instancijos teismas įvertino G. K. parodymus dėl jo verslo strategijos, situacijos, kuri susiklostė 2014 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais, taip pat jo teiginius, kad pasirinko partnerius, kurie platino jų keliones ir neatsiskaitė su jais laiku, tai būtų apie 200 000 Lt suma, tai būtent tokia suma, kurios trūko ir dėl ko nutrūko veikla, su partnere UAB „C. M.“ derybos neįvyko, todėl nebuvo pinigų skrydžiams. Šiuos teiginius apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė pasiremdamas UAB „C. M.“ komercijos direktorės liudytojos A. P. parodymais, specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad įvertinus tyrimo metu pateiktus duomenis dėl 2014 m. liepos–spalio mėnesių tarpusavio atsiskaitymų konstatuota, jog UAB „C. M. LT“ neturėjo įsiskolinimų įmonei UAB „F.“, kaip tik turėjo nuolatinę beveik 200 000 Lt permoką, tai patvirtina taip pat ir bankroto administratorės atstovės teisiamajame posėdyje pateiktos sutartys su UAB „C. M.“ sąlygos.

29. Apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog G. K., siekdamas įsitvirtinti kelionių organizavimo oro linijomis verslo rinkoje, vykdė verslo galimybėmis ir finansine logika nepagrįstą verslo modelį, 2014  m. liepos 1 d. – 2014 m. lapkričio 14 d. laikotarpiu nutarė didinti bendrovės paslaugų pardavimą mažesnėmis kainomis nei teikiamų paslaugų savikaina, neturėdamas tam apyvartinių lėšų, avansinius mokėjimus oro linijoms padengdamas lėšomis, gautomis iš savo paties (G. K.) ir kitų fizinių asmenų trumpalaikių paskolų. Tokia verslo strategija negali būti laikoma verslo rizikos atveju, nes verslo rizika yra pasvertas sąnaudų ir numatomų pajamų balansas. Trumpuoju verslo plėtros laikotarpiu galimas atvejis, kai sąnaudos viršija pajamas, tačiau ilgesniuoju laikotarpiu toks verslo modelis lemia verslo žlugimą. Bylos duomenys patvirtina, jog iš esmės visu UAB „F.“ vykdomos veiklos laikotarpiu paslaugos buvo pardavinėjamos pigiau nei jų įsigijimo savikaina, nes jau nuo 2014 m. balandžio 25 d. UAB „F.“ pradėjo skolintis apyvartines lėšas iš fizinių asmenų. Buvo sudarytos paskolos sutartys bei pasirašyti vekseliai. Pagrindiniai paskolų teikėjai buvo pats G. K., jo sugyventinė ir buvusi UAB „F.“ direktorė L. L., buvęs UAB „F.“ akcininkas A. L. ir šio sutuoktinė I. L., bendrovės darbuotojai (I. A., M. V.).

30. Atmestini kasacinio skundo teiginiai, jog, neįvertinus turizmo verslo rinkos rizikos laipsnio, negalėjo būti vertinami šiuo aspektu ir G. K. veiksmai. Baudžiamoji atsakomybė yra nustatoma ne pagal verslo rūšių makroekonominius rizikos laipsnius, o pagal konkrečius asmens veiksmus tam tikromis aplinkybėmis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiomis aplinkybėmis ir rėmėsi nustatydami G. K. atsakomybės pagrindus. Be viso to, pažymėtina, jog 2014 m. nebuvo ekonominės krizės ar kitų išskirtinių turizmo rinkai įtakos turinčių veiksnių, kuriuos teismai turėtų atskirai tirti aiškindamiesi šios bylos aplinkybes.

31. Remdamasis visomis šiomis bylos proceso metu nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas

pagrįstai pripažino, kad G. K., vykdydamas stambaus masto verslo projektą, į kurį įtraukiamos ne tik jo paties, bet ir kreditorių bei kitų asmenų lėšos ir pateikiamos paslaugos, suvokdamas, kad tokio verslo plėtrai galioja didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, kas reiškia, kad jis prisiima atsakomybę ir privalo protingai pamatuoti verslo galimybes bei riziką, akivaizdžiai suvokdamas, kad priima UAB „F.“ nuostolingus sprendimus, savo veiksmus grindė niekuo neparemta verslo logika ir ėmėsi avantiūristiškų veiksmų bendrovės veikloje. G. K. tyčinius veiksmus blogai valdant įmonę patvirtina ne tik pirmiau paminėti jo veiksmai, bet ir jo sprendimas sunkiausiu įmonės veiklos periodu, būtent 2014 m. lapkričio 11 d. ir 14 d., sau išmokėti (susigrąžinti) pagal paskolos sutartis 256 761,63 Lt sumą, iš jų 35 177,63 Lt grynaisiais iš kasos, 221 584 Lt iš banko sąskaitų, bei 2014 m. lapkričio 14 d. banko pavedimu A. L. pagal paskolos sutartį pervesti 100 000 Lt.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismai, ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė ne tik objektyviuosius veikos požymius (sąmoningai blogas įmonės valdymas), jos padarinius (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymius, bet ir subjektyviuosius šios veikos požymius. Remdamiesi bylos proceso metu ištirtais įrodymais bei išdėstytais argumentais, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad G. K. nusikaltimą, nurodytą BK 209 straipsnyje, padarė veikdamas netiesiogine tyčia, tai yra jis suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę, ir nors šių padarinių nesiekė, bet sąmoningai leido jiems kilti.

33. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl šioje byloje pagal BK 209 straipsnio požymius nustatytų teisinių faktų prejudicinės reikšmės civilinio proceso tvarka nagrinėjant bylą dėl įmonės bankroto pripažinimo nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes baudžiamasis procesas vyksta pagal BPK nurodytus reikalavimus, nustatant konkrečių nusikalstamų veikų požymius ir atsakomybės pagrindus bei sąlygas. Tai yra savarankiškas procesas ir jis neturi būti tapatinamas ar derinamas su bankroto bylos nagrinėjimu civilinio proceso tvarka.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį

34. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių atskirų veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tik neatsargiai.

35. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų visų trijų veikų sudėtys yra materialiosios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje nustatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).

36. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) verslo subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.

37. Veikoje, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, G. K. laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 24 d. eidamas UAB „F.“ direktoriaus pareigas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeisdamas šio įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kurios nustato, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, o patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, taip pat Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punkto reikalavimą, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. nenustatė tinkamos apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų pildomi ir išsaugomi privalomi apskaitos registrai: didžioji knyga, kasos knyga, atskaitingų asmenų avanso apyskaita, pirkimų ir pardavimų registrai, dėl ko UAB „F.“ neišsaugojo minėtų dokumentų ir apskaitos registrų, todėl negalima

tinkamai ir objektyviai patikrinti ir nustatyti, ar visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai buvo apskaityti UAB „F.“ apskaitoje, tai yra būtent dėl G. K. pažeistų šių teisės aktų nuostatų iš dalies negalima buvo nustatyti UAB „F.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d.

38. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal teismų praktiką, buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2012). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat ir už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įsakymą dėl įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo įmonėje bei apskaitos dokumentų išsaugojimo. Tačiau jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, tokiais atvejais pripažįstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos organizavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).

39. Teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir remdamiesi bylos proceso metu ištirtais įrodymais pagrįstai konstatavo, jog G. K. vadovavimo UAB „F.“ laikotarpiu nebuvo nustatyta šios bendrovės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimo tvarka. Tai patvirtina ir 2014 m. lapkričio 25 d. kratų G. K. ir L. L. gyvenamojoje vietoje protokolai, kai buvo paimti UAB „F.“ dokumentai, UAB „F.“ antspaudas, SEB banko prisijungimo prie banko sąskaitos kodų generatoriai ir kiti daiktai. Taip pat kratų metu UAB „F.“ veiklos vykdymo patalpose pas D.  K. rasti ir paimti UAB „F.“ dokumentai, kiti daiktai; rasti ir paimti UAB „F.“ apskaitos dokumentai, vekseliai, UAB „F.“ antspaudas, inventoriaus perdavimo aktas, SEB banko ir banko „Swedbank“ kodų generatoriai bei kiti daiktai, reikšmingi nustatant bendrovės finansinės veiklos rodiklius ir dinamiką. Nesutiktina su kasatoriaus teiginiais, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismams neištyrus jo prašymu apskaitos duomenų kopijos, kuri buvo perkelta į išorinį standųjį diską, abejotinu laikytinas specialisto išvados teisingumas. Bylos proceso metu nustatyta, jog tiek kompiuteris, tiek informacijos duomenų diskas sugadinti ir informacija neprieinama. Ši aplinkybė patvirtina, kad apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarka nebuvo nustatyta, o nesant nustatytos tvarkos dokumentai ir nebuvo saugomi, todėl apskaitos dubliavimas ją perkeliant į standųjį diską nepaneigia šio fakto.

40. Teismai pagrįstai rėmėsi specialistų išvada, kurioje konstatuota, kad pagal pateiktus dokumentus nebuvo formuojamas kelionių paketas, apskaita buvo labai padrika, pagal apskaitą galutinai nustatyti, kiek buvo sumokėta už atskirą kelionę, nebuvo galimybės. Neįtraukta dalis kasos orderių; yra suma, kuri nepagrįsta dokumentais, – sunku pasakyti, kiek įmonė gavo pajamų ir turėjo išlaidų pagal orderius; kasos išlaidų orderiai yra užbraukyti, taisyti, be parašų; kasos orderyje nurodyta viena data – į registrą įtraukta kita data, nors apskaita turi būti nuosekliai vedama kiekvieną dieną arba iš karto, kada galima tai padaryti. Nebuvo dokumento, iš kurio matytųsi kiekvieno mėnesio apskaita, buvo tik dalis dokumentų. Šias aplinkybes patvirtina ir bankroto administratorės parodymai, kad bankroto procedūra vyko sudėtingai, nes dokumentai buvo išimti, jie kopijavo dokumentus, buhalterės buvo prašyta iš naujo suvesti buhalteriją, tik 2015 m. pabaigoje turėjo apskaitą, tačiau nežino, kiek teisingai suvesta apskaita, kiek teisingai atkurta, jie vadovavosi tuo, ką jiems pateikė. Taigi, ar registrai buvo visiškai atkurti, pasakyti negali.

41. Nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013).

42. Iš specialisčių paaiškinimų matyti, kad trūko dokumentų – kasos dokumentų, buvo įtraukti nepasirašyti dokumentai, arba pasirašyti dokumentai neįtraukti, todėl buvo neįmanoma atkurti objektyvios situacijos. Akivaizdu, kad apskaita buvo vedama netinkamai, pagrindiniai apskaitos registrai nebuvo vedami apskritai, todėl ir neišsaugoti, o dėl padarytų apskaitos tvarkos pažeidimų negalima nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl negalima sutikti ir su kasatoriaus teiginiu, kad bankroto administratorė pagal iš tyrimo institucijos gautus dokumentus visiškai atkūrė atitinkamus registrus.

43. Jau anksčiau paminėti bankroto administratorės parodymai patvirtina, kad ji nežino, kiek teisingai suvesta apskaita, kiek teisingai atkurta, ar registrai buvo visiškai atkurti, pasakyti negali. Todėl remdamiesi tokiais duomenimis teismai padarė teisingą išvadą dėl veikos padarinių, nustatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir dėl G. K. kaltės bei baudžiamosios atsakomybės taikymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso

kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

DALIA BAJERČIŪTĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07593 2019-05-13 2019-04-30 2019-04-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-124-697/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00018-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.2.23.2.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,nuteistajam T. R. ir jo gynėjui advokatui Zigmantui Lipnevičiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nuosprendžio nuteistojo T. R. baudžiamojoje byloje.

Plungės apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. nuosprendžiu T. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį dvejų metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimu; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 235 straipsnio 3 dalį – dvejų metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimu; pagal 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį – ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu; pagal 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį – dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė – ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimas.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nuosprendžiu Plungės apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. nuosprendis pakeistas. T. R. veika iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 24 straipsnio 4 dalį, 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas vienerių metų laisvės atėmimas. Taip pat pakeista nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu jam paskirta bausmė pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 259 straipsnio 1 dalį ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, 235 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio

4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, nuteistajam T. R. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktais, T. R. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. T. R. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, organizavo melagingų parodymų davimą kaltinant asmenis, neva šie padarė sunkų nusikaltimą, organizavo neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą, organizavo tikrų dokumentų suklastojimą, dėl to buvo padaryta didelė žala fizinių asmenų interesams:

1.1. T. R., būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro (toliau – VPK ONTB) 4-ojo skyriaus viršininkas, veikdamas priešingais tarnybai interesais, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas įgaliojimus, siekdamas ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagoje neteisėtais veiksmais surinkti duomenis apie T. M. (ankstesnė pavardė M.), R. M. galimai daromas nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, neteisėtai vykdyti T. M., R. M. baudžiamąjį persekiojimą, siekdamas neteisėtai patraukti šiuos asmenis baudžiamojon atsakomybėn, suklastojo ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentus, padarydamas didelę žalą T.  M. ir R. M. interesams, organizavo melagingų parodymų davimą kaltinant asmenis, neva šie padarė sunkų nusikaltimą, parengė šias nusikalstamas veikas ir joms vadovavo, t. y. susitikimų, vykusių 2012 m. kovo–balandžio mėn. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK patalpose bei kitose (duomenys neskelbtini) vietovėse, metu sukurstė ir nurodė, o asmuo, kuriam ikiteisminio tyrimo medžiagoje ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo suteiktas Nr. 10 ir pritaikytas anonimiškumas, sutiko (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ikiteisminio tyrimo medžiagoje liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos metu duoti melagingus parodymus, kad 2012 m. kovo mėn. T. M. pasiūlė šiam liudytojui pirkti narkotinių medžiagų, įvardijo jų kainas, pasakojo apie narkotinių medžiagų kokybę, duoti melagingus parodymus apie T. M. naudojamus telefono abonentinius numerius, taip pat T. R. sukurstė bei nurodė, o liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, sutiko pasirašyti suklastotus liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolo specialiuosius priedus.

Vykdydamas T. R. nurodymus, liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už žinomai melagingų parodymų davimą, (duomenys neskelbtini) apskrities VPK patalpose (duomenys neskelbtini) 2012 m. kovo 22 d. nuo 12.15 iki 12.35 val., liudytojo apklausos metu, davė melagingus parodymus, kad 2012 m. kovo mėn. T. M. pasiūlė šiam liudytojui pirkti narkotinių medžiagų, įvardijo jų kainas, pasakojo apie narkotinių medžiagų kokybę, patvirtindamas šiuos parodymus pasirašė apklausos protokolo specialųjį priedą, o T. R. kartu su (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB 2-ojo skyriaus vyresniuoju tyrėju G. Č., kuris nežinojo apie T. R. tikslus suklastoti ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis, surašė ir pasirašė šį protokolo priedą, liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolą, tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus ir tą pačią dieną šiuos suklastotus dokumentus laikė bei panaudojo pridėdamas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Taip pat 2012 m. balandžio 16 d. nuo 15.00 iki 15.15 val. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK patalpose, (duomenys neskelbtini), liudytojo apklausos metu liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, vykdydamas T. R. nurodymus, davė melagingus parodymus, kad T. M. pasakė liudytojui savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtindamas šiuos parodymus pasirašė apklausos protokolo specialųjį priedą, o T. R. kartu su (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB 2-ojo skyriaus vyresniuoju tyrėju G. Č., kuris nežinojo apie T. R. tikslus suklastoti ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis, surašė ir pasirašė šį protokolo priedą, liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolą, taip suklastojo tikrus dokumentus ir tą pačią dieną šiuos suklastotus dokumentus laikė bei panaudojo pridėdamas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos.

1.2. Tęsdamas nusikalstamas veikas, T. R. 2012 m. balandžio mėn. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK patalpose

suklastojo tikrą dokumentą – surašė ir pasirašė 2012 m. balandžio 21 d. pakvitavimą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, iš (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB pareigūno nusikalstamą veiką imituojantiems veiksmams atlikti gavo 20 Lt (5,79 Eur), ir tą pačią dieną šį suklastotą dokumentą laikė bei panaudojo pridėdamas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos.

Vėliau, 2012 m. balandžio mėn., (duomenys neskelbtini) T. R., žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo nutartimi ikiteisminiame tyrime liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, leista atlikti dėl T. M. nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, iš T. M. ir (ar) jos bendrininkų įsigyti narkotinių, psichotropinių medžiagų, jas laikyti ir gabenti, perdavė 20 Lt (5,79 Eur), sukurstė ir nurodė ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui T. M. namuose, (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgyti iš T. M., R. M. narkotinę medžiagą – heroiną, perduoti ją T. R. 2012 m. balandžio 21 d. apie 12.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo, vykdydamas neteisėtą T. R. nurodymą, už 20 Lt (5,79 Eur) neteisėtai įgijo iš R. M. bei T. M. narkotinę medžiagą – 0,006 g heroino ir ją tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė, gabeno ir perdavė T. R., o pastarasis tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) 0,006 g heroino neteisėtai laikė, gabeno ir (duomenys neskelbtini) apskrities VPK pridėjo prie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos. Tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) apskrities VPK patalpose T. R. suklastojo tikrą dokumentą, t. y. surašė ir pasirašė 2012 m. balandžio 21 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad 2012 m. balandžio 21 d. nuo 13.00 iki 13.10 val. liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, pateikė birią medžiagą, įvyniotą į popieriaus skiautę, – 0,006 g heroino, šį suklastotą dokumentą laikė bei panaudojo pridėdamas prie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos.

1.3. Tęsdamas nusikalstamas veikas, T. R. 2012 m. balandžio mėn. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK patalpose suklastojo tikrą dokumentą, t. y. kartu su (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB 2-ojo skyriaus vyresniuoju tyrėju G. Č., kuris nežinojo apie T. R. tikslus suklastoti ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos duomenis, surašė ir pasirašė 2012 m. balandžio 23 d. pakvitavimą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, iš (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB pareigūnų nusikalstamą veiką imituojantiems veiksmams atlikti gavo 20 Lt (5,79 Eur), ir tą pačią dieną šį suklastotą dokumentą laikė bei panaudojo pridėdamas prie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos.

Vėliau, 2012 m. balandžio mėn., (duomenys neskelbtini) T. R. perdavė 20 Lt (5,79 Eur) ir neteisėtai nurodė ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui T. M. namuose, (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgyti iš T. M. narkotinę medžiagą – heroiną ir perduoti ją T. R. 2012 m. balandžio 23 d. apie 17.30 val. ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo, vykdydamas neteisėtą T. R. nurodymą, už 20 Lt (5,79 Eur) neteisėtai įgijo iš T. M. narkotinę medžiagą – 0,008 g heroino ir ją tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė, gabeno ir perdavė T. R., o pastarasis tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) 0,008 g heroino neteisėtai laikė, gabeno ir (duomenys neskelbtini) apskrities VPK pridėjo prie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos. Tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) apskrities VPK patalpose T. R. suklastojo tikrą dokumentą, t. y. kartu su (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB 2-ojo skyriaus vyresniuoju tyrėju G. Č., kuris nežinojo apie T. R. tikslus suklastoti ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos duomenis, surašė ir pasirašė daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad 2012 m. balandžio 23 d. nuo 17.50 iki 18.00 val. liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, pateikė birią medžiagą, įvyniotą į popieriaus skiautę, – 0,008 g heroino, šį suklastotą dokumentą laikė bei panaudojo pridėdamas prie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos.

Tuo pačiu laikotarpiu, 2012 m. balandžio mėn., (duomenys neskelbtini) T. R. neteisėtai nurodė liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagoje liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos metu duoti melagingus parodymus, kad 2012 m. balandžio 21 d. apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB pareigūnas šį liudytoją instruktavo dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (toliau – NVIV) taikymo, kad 2012 m. balandžio 21 d. apie 12.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), T. M., R. M. už 20 Lt (5,79 Eur) liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, pardavė narkotinę medžiagą – heroiną, kad po narkotinės medžiagos įgijimo šis liudytojas su policijos pareigūnu vyko į policijos komisariatą ir pateikė nupirktą narkotinę medžiagą. Taip pat nurodytomis aplinkybėmis T. R. suteikė liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, informaciją apie T. M., R. M. buto kambarių, juose esančių baldų išsidėstymą ir nurodė liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, liudytojo apklausos metu duoti melagingus parodymus, kad 2012 m. balandžio 23 d. apie 17 val. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB pareigūnas šį liudytoją instruktavo dėl NVIV taikymo, kad 2012 m. balandžio 23 d. apie 17.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), T. M. už 20 Lt (5,79 Eur) pardavė liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, narkotinę medžiagą – heroiną, kad po narkotinės

medžiagos įgijimo šis liudytojas su policijos pareigūnu vyko į policijos komisariatą ir pateikė nupirktą narkotinę medžiagą.Vykdydamas T. R. nurodymus, liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, (duomenys neskelbtini) apskrities

VPK patalpose 2012 m. balandžio 23 d. nuo 18.05 iki 18.40 val. liudytojo apklausos metu davė melagingus parodymus, kaltindamas T. M., R. M., neva šie padarė sunkų nusikaltimą, kad 2012 m. balandžio 21 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB pareigūnas šį liudytoją instruktavo dėl NVIV taikymo, kad 2012 m. balandžio 21 d. apie 12.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), T. M., R. M. už 20 Lt (5,79 Eur) liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, pardavė narkotinę medžiagą – heroiną, kad po narkotinės medžiagos įgijimo šis liudytojas su policijos pareigūnu vyko į policijos komisariatą ir pateikė nupirktą narkotinę medžiagą, taip pat nurodytas liudytojas davė melagingus parodymus, kad 2012 m. balandžio 23 d. apie 17.00 val. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB pareigūnas šį liudytoją instruktavo dėl NVIV taikymo, kad 2012 m. balandžio 23 d. apie 17.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), T. M. už 20 Lt (5,79 Eur) pardavė liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, narkotinę medžiagą – heroiną, kad po narkotinės medžiagos įgijimo šis liudytojas su policijos pareigūnu vyko į policijos komisariatą ir pateikė nupirktą narkotinę medžiagą, patvirtindamas šiuos parodymus pasirašė 2012 m. balandžio 23 d. liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolo specialųjį priedą, o T. R. pasirašė šį protokolo priedą, 2012 m. balandžio 23 d. liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolą ir tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus. Tuo pačiu laikotarpiu (duomenys neskelbtini) T. R. už melagingų parodymų davimą perdavė liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, 100 Lt (28,98 euro).

2012 m. lapkričio mėn. (duomenys neskelbtini) T. R., siekdamas nusikalstamų tikslų, neteisėtai nurodė liudytojui Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje T. M., R. M. buvo kaltinami pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, liudytojo apklausos metu duoti melagingus parodymus, analogiškus parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo, tai yra 2012 m. kovo 22 d., 2012 m. balandžio 16 d., 2012 m. balandžio 23 d. liudytojo apklausų metu, taip pat duoti melagingus parodymus, kad 2012 m. kovo mėn. liudytoją su T. M. supažindino draugai, kad T. M. heroiną įvardijo kaip „sunkų“, amfetaminą – kaip „lengvą“, kad T. M. pasakė, jog heroinas yra skysto pavidalo „kubais“ ir milteliais, nurodė narkotinių medžiagų kainas, o liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už žinomai melagingų parodymų davimą, šiuos melagingus parodymus davė 2012 m. lapkričio 7 d. nuo 10.30 iki 12.30 val. liudytojo apklausos metu (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir patvirtindamas šiuos parodymus pasirašė 2012 m. lapkričio 7 d. liudytojo Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolo specialųjį priedą. Be to, liudytojas Nr. 10, kuriam taikomas anonimiškumas, melagingus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu, atliekant 2012 m. kovo 22 d., 2012 m. balandžio 16 d., 2012 m. balandžio 23 d. liudytojo apklausas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), atliekant 2012 m. lapkričio 7 d. liudytojo apklausą, patvirtino 2013 m. lapkričio 28 d. nuo 14.40 iki 15.10 val. liudytojo apklausos metu (duomenys neskelbtini) apygardos teisme, (duomenys neskelbtini), nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl nurodytų T. R. neteisėtų veiksmų, tai yra piktnaudžiavimo, organizuoto neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo, suklastotų ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentų bei minėtų melagingų parodymų davimo T. M. ir R. M. buvo neteisėtai patraukti baudžiamojon atsakomybėn – 2012 m. balandžio 24 d. sulaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio tvarka, 2012 m. balandžio 25 d. T. M., R. M. buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, teismų nutartimis taikomos kardomosios priemonės – suėmimai: T. M. nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., R. M. nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki rugpjūčio 30 d., ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nutarimais bei teismų nutartimis T. M. buvo taikomos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, R. M. buvo taikomos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, užstatas, (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžiu T. M. buvo pripažinta kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, R. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, 2014 m. kovo 12 d. (duomenys neskelbtini) apygardos teismo, 2014 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis nuteistųjų apeliaciniai bei kasacinis skundas buvo atmesti, T. M. atliko jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2015 m. birželio 4 d., R. M. atliko jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d., kol 2015 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nurodyti pirmosios, apeliacinės, kasacinės instancijos nuosprendis bei nutartys

buvo panaikinti ir baudžiamoji byla T. M., R. M. nutraukta.Šiais savo veiksmais T. R., būdamas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK viršininko 2008 m. rugpjūčio 14 d.

įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) įgaliotas atlikti operatyvinį tyrimą ir ikiteisminio tyrimo veiksmus tiriant nusikalstamas veikas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20, 22 straipsniuose įtvirtintus žmogaus laisvės, privataus gyvenimo principus, BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad atskleidžiant nusikalstamas veikas turi būti tinkamai pritaikytas įstatymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, BPK 159 straipsnio, 2007 m. spalio 12 d. generalinio prokuroro įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Rekomendacijų dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo 38 punkto nuostatas, kad nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus gali taikyti asmuo, kuriam siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 5 punktų reikalavimus, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, kad, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininkas, policijos pareigūnas privalo imtis neatidėliotinų priemonių, kad užkirstų kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, apsaugotų įvykio vietą bei įrodymus, nustatytų nusikalstamos veikos liudininkus, sulaikytų ir pristatytų į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei praneštų apie tai policijos įstaigai.

Tokiu būdu T. R. diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino nurodytos valstybinės institucijos autoritetą, pažeidė T. M., R. M. teises į laisvę, privatų žmogaus gyvenimą, padarė didelę žalą valstybei ir T. M., R. M. interesams.

2. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas T. R. nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 1 dalies į 24 straipsnio 4 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad bylos medžiaga objektyviai įrodyta, kad T. R. organizavo neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, t. y. sukurstė ir nurodė ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui neteisėtai įgyti iš T. M., R. M. narkotinę medžiagą – heroiną ir jį atiduoti T. R. Po to ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, vykdydamas neteisėtą T. R. nurodymą, įgijo iš R. M. bei T. M. narkotinę medžiagą – heroiną ir ją tą pačią dieną neteisėtai laikė, gabeno ir atidavė T. R., o pastarasis tą pačią dieną neteisėtai laikė, gabeno ir pridėjo prie baudžiamosios bylos medžiagos, tačiau teigti, kad tokiais veiksmais buvo siekiama platinti narkotines medžiagas, negalima. Veikos tikslas buvo imituoti neva sankcionuotus veiksmus – narkotinių medžiagų pirkimą, o ne platinti narkotines medžiagas, kaip tai suprantama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Duomenų, kad buvo siekiama platinti narkotines medžiagas, nėra.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalį: panaikinti nuosprendžio dalį dėl T. R. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, bausmės skyrimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, bausmių subendrinimo ir bausmės vykdymo atidėjimo ir palikti galioti Plungės apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas T. R. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad T. R., be kitų nusikalstamų veikų, organizavo nenustatyto asmens veiksmus, kurie reiškėsi neteisėtu narkotinių medžiagų – heroino – įgijimu, laikymu, gabenimu ir kitokiu išplatinimu – perdavimu T. R. Tyrimo nenustatytas asmuo jau prieš šių neteisėtų veiksmų atlikimą žinojo, kad neteisėtai įgytas narkotines medžiagas reikės perduoti, t. y. kitaip išplatinti (kitokiu platinimu BK 260 straipsnio kontekste laikytinas narkotinių ar psichotropinių medžiagų perleidimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, atlyginant už darbą ar

kitas paslaugas, jomis grąžinant ankstesnes skolas, neatlygintinai duodant tokias medžiagas išbandyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2005, 2K-294/2008, 2K-350/2009 ir kt.), T. R. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą perkvalifikuoti T. R. nusikalstamą veiką grindė tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo vykdė pareigūno nurodymą ir įgijęs narkotines medžiagas jas atidavė policijos pareigūnui, o šis jas pridėjo prie ikiteisminio tyrimo medžiagos; visus veiksmus koordinavo policijos pareigūnas ir taip buvo siekiama neteisėtai įgytą narkotinę medžiagą pridėti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos kaip įrodymą. Tam, kad būtų atlikti minėti veiksmai, tyrimo metu nenustatytam asmeniui teismo leidimas BPK 159 straipsnio tvarka taikyti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus prieš T. M. ir R. M. suteiktas nebuvo, todėl T. R. veiksmai organizuojant neteisėtus nenustatyto asmens veiksmus negali būti siejami su jo, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūno, teisėtais įgaliojimais, susijusiais su duomenų rinkimu baudžiamajame procese. Be to, atsižvelgiant į teismų praktiką, kadangi BK 260 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamų veikų sudėtys yra formaliosios, narkotinių ar psichotropinių medžiagų perdavimas arba kitoks platinimas laikomas baigtu nuo to momento, kai asmuo pardavė ar kitaip išplatino šias medžiagas bent vienam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2009, 2K-516/2011 ir kt.). Tolesni įgijėjo veiksmai su įgytomis medžiagomis kaltininko veikos kvalifikavimui įtakos neturi, vadinasi, nėra svarbu, kokius T. R. atliko veiksmus su gautomis medžiagomis po jų perdavimo. T. R. organizavo tyrimo nenustatyto asmens veiksmus, kurie reiškėsi narkotinės medžiagos perdavimu – išplatinimu – T. R., o šis, kaip nusikaltimų organizatorius, remiantis BK 26 straipsnio 4 dalimi, atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas. T. R. turi būti traukiamas atsakomybėn už vykdytojo – tyrimo metu nenustatyto asmens – padarytą nusikaltimą – narkotinės medžiagos įgijimą, laikymą, gabenimą, turint tikslą ją platinti, ir kitokį platinimą T.  R. (BK 24 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą).

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyto požymio – turint tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, arba jų pardavimas ir kitoks platinimas

6. Pagal kaltinime nurodytas aplinkybes veika pasireiškė tuo, kad T. R. perdavė 20 Lt (5,79 Eur) ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui tam, kad iš T. M. ir R. M. būtų įgyta narkotinė medžiaga – heroinas, perduodant ją T. R. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, vykdydamas neteisėtą T. R. nurodymą, už 20 Lt (5,79 Eur) neteisėtai įsigijo iš T. M. ir R. M. narkotinę medžiagą – heroiną ir ją tą pačią dieną neteisėtai laikė, gabeno ir išplatino – perdavė T. R., o pastarasis tą pačią dieną neteisėtai laikė, gabeno ir (duomenys neskelbtini) apskrities VPK pridėjo prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pateikė skirtingą šių veiksmų teisinį vertinimą bei veikos kvalifikavimą. Esminis šioje byloje nustatytų veikos aplinkybių kasacinio nagrinėjimo dalykas – teisės taikymo aspektas – BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyto kitokio narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo sąvokos samprata ir klausimo, ar T. R. veikoje galima įžvelgti kitokio narkotinių medžiagų platinimo požymį, vertinimas.

7. BK XXXVII skyriuje nurodytomis veikomis yra kėsinamasi į žmonių sveikatą, nusikaltimo dalykas yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Tarptautinėse konvencijose ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintais sąrašais narkotinės ir psichotropinės medžiagos klasifikuojamos pagal jų žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kai jomis piktnaudžiaujama, ir jų panaudojimą medicinos tikslams. Sąrašais apibūdinamas medžiagoms taikomas kontrolės lygis. Lietuvos Respublikoje narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo patvirtinimo“, su atitinkamais pakeitimais. Baudžiamajame kodekse nurodytos veikos, susijusios su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, yra diferencijuojamos pagal jų pavojingumą, nustatant kvalifikuojančius požymius pagal disponuojamų medžiagų kiekį, disponavimo tikslus (asmeniškai vartoti, platinti), subjektus, kuriems platinama, įgijimo būdo pavojingumą bei kvalifikuojant kitas veikų, susijusių su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, pavojingumą didinančias aplinkybes.

8. BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė narkotines medžiagas ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką veika

kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį tiek tuo atveju, kai nustatomas narkotinės ar psichotropinės medžiagos perdavimo kitam asmeniui faktas (platinimas), tiek tuo atveju, kai kaltininkas to nepadaro, tačiau byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad tokį tikslą kaltininkas turėjo.

9. Kasaciniame skunde atskleidžiant narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo sąvokos turinį remiamasi kasacine praktika nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2005, 2K-294/2008, 2K-350/2009, 2K-426/2009, 2K-516/2011. Reikšmingi narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo sąvokos turinio išaiškinimai pateikti ir kasacinėse nutartyse Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015), kur sakoma, jog teismų praktikoje kitokiu platinimu laikomas bet koks neteisėtas šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, taip pat neatlygintinai duodant pavartoti. Teismų praktikoje pažymima, kad šį požymį atitinka bet koks neteisėtas šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, į kurį įeina ir neatlygintinis davimas pavartoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-47/2011, 2K-21-139/2015, 2K-371-139/2016). Svarbu pažymėti tai, kad pirmiau pacituotoje teismų praktikoje yra nagrinėjami įprastiniai narkotinių medžiagų įgijimo ir jų platinimo atvejai, kai narkotinės ir psichotropinės medžiagos parduodamos ar kitaip perleidžiamos kitiems asmenims pagal jų pavojingą paskirtį, t. y. vartoti arba nesidomint ir nesiaiškinant, kokiu tikslu jos įsigyjamos. Šios nagrinėjamos bylos aplinkybės yra išskirtinės iš bendros teismų praktikos disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bylose, todėl šiai teisiškai reikšmingų aplinkybių paradigmai negali būti taikomi įprastinės teismų praktikos pavyzdžiai.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, atkreipiant dėmesį į tai, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Rėmimasis precedentais yra svarbi vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškinantis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašiomis faktinėmis aplinkybėmis (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-10-895/2019, 2K-P-58-697/2019).

11. Šioje byloje veikos aplinkybės yra skirtingos, palyginti su skunde pateiktais pavyzdžiais, nes narkotinės medžiagos buvo įgytos nusikalstamai veikiant valstybės tarnybos teisinių santykių srityje, atliekant kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje veiksmus. Narkotines medžiagas buvo siekiama įgyti kaip nusikalstamos veikos daiktinį įrodymą. Tuo tikslu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, vykdydamas neteisėtą T. R. nurodymą, už 20 Lt (5,79 Eur) neteisėtai įsigijo iš T. M. ir R. M. narkotinę medžiagą – heroiną (2012 m. balandžio 21 d. įgijo 0,006 g heroino; 2012 m. balandžio 23 d. įgijo 0,008 g heroino) ir ją tą pačią dieną neteisėtai laikė, gabeno ir perdavė T. R., o pastarasis tą pačią dieną neteisėtai laikė, gabeno ir (duomenys neskelbtini) apskrities VPK pridėjo prie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos. Nors ir buvo atliekami nusikalstami veiksmai su narkotinėmis medžiagomis, tačiau jie buvo kontroliuojami ir nuteistasis T. R. neturėjo tikslo jų išplatinti pagal paskirtį ir tų narkotinių medžiagų neišplatino. Todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo motyvais, jog esminis kriterijus, atribojantis baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nustatytą BK 259 ir 260 straipsniuose, yra kaltininko tikslas tokias medžiagas platinti. BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytas tikslas narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą, ketinimą tas medžiagas atlygintinai ar neatlygintinai perduoti bent vienam asmeniui. Subjektyvusis neteisėtų veikų požymis – kaltininko noras atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui.

12. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai perkvalifikavo veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies ir BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį, nes nagrinėjamu atveju nuteistasis sukurstė ir nurodė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui iš T. M. ir R. M. įgyti narkotinę medžiagą – heroiną ir jį perduoti T. R. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo vykdė pareigūno nurodymą ir įgijęs narkotines medžiagas jas atidavė policijos pareigūnui, o šis jas pridėjo prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Iš kaltinimo matyti, kad visus veiksmus koordinavo policijos pareigūnas ir buvo siekiama neteisėtai įgytą narkotinę medžiagą pridėti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos kaip įrodymą. Taigi šiuo atveju tikslas buvo imituoti neva sankcionuotus veiksmus – narkotinių medžiagų pirkimą, o ne platinti narkotines medžiagas, kaip tai suprantama BK 260 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi jokių duomenų, kad buvo tikslas platinti įsigytas narkotines medžiagas, nėra, todėl ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo buvo

pašalintina iš veikos, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta perkvalifikuojant į BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

DALIA BAJERČIŪTĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07486 2019-05-10 2019-05-02 2019-05-02 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-167-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-23406-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.7; 2.6.16.11.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. P. ieškinį atsakovėms Kauno miesto savivaldybei ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl pripažinimo šeimos nariu ir nuomininku, trečiasis asmuo – V. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pripažinimą gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu ir įtvirtinančių teisę reikalauti su juo sudaryti nuomos sutartį pradiniam nuomininkui mirus, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus 2017 m.

spalio 30 d. sprendimą Nr. 60-2-1205, pripažinti ieškovą buto su rūsiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas), pagrindinės nuomininkės I. M. M. šeimos nariu ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ieškovu pirmiau nurodyto buto nuomos sutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Nurodė, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Šis butas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. A-3521 pagrindu 2004 m. gruodžio 23 d. savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi Nr. 388 (toliau – ir Nuomos sutartis) buvo išnuomotas ieškovo senelei I. M. M., ji išnuomotame bute gyveno iki savo mirties (duomenys neskelbtini).

4. Ieškinyje pažymėta, kad po tėvų mirties ieškovą kurį laiką globojo senelė, tačiau, pablogėjus jos sveikatai, ieškovas (duomenys neskelbtini) buvo perkeltas gyventi į Kauno vaikų ir jaunimo globos namus ir gyveno ten iki pilnametystės (duomenys neskelbtini). Nors gyveno vaikų ir jaunimo globos namuose, ieškovas teigia, kad dažnai lankydavo senelę I. M. M., jai padėdavo atlikti įvairius buities darbus. Sulaukęs pilnametystės ieškovas grįžo gyventi pas senelę į ginčo butą, tačiau jame gyvenamosios vietos nedeklaravo, 2004 m. gruodžio 6 d. buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Kauno miesto savivaldybėje. Ieškovas gyveno su senele daugiau kaip vienerius metus, bendrai tvarkė namų ūkį, mokėjo mokesčius už suteiktas komunalines paslaugas, pirko maistą, kartu remontavo butą, pirko buitinę techniką ir bendromis lėšomis dengė kitas išlaidas, pagal galimybes ne tik prisidėjo prie bendro ūkio, bet ir rūpinosi senele bei jos sveikata.

5. Ieškovas nurodė, kad, mirus senelei, jis liko gyventi ginčo bute, mokėjo mokesčius už suteiktas komunalines paslaugas, prižiūrėjo likusį turtą ir juo naudojosi. 2017 m. rugsėjo 13 d. ieškovas pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriui dėl buto nuomos sutarties sudarymo jo vardu, tačiau 2017 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 60-2-1205 buvo atsisakyta tai padaryti, motyvuojant tuo, kad ieškovas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.588 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, ieškovas kreipėsi į teismą dėl jo pripažinimo I. M. M. šeimos nariu Nuomos sutarties prasme.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovą ginčo buto pagrindinės nuomininkės I. M. M. šeimos nariu ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ieškovu ginčo buto nuomos sutartį; kitą ieškinio dalį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu ginčo bute niekas nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, Nuomos sutarties 1 punkte buvo nurodyta, kad I. M. M. šeimą sudaro 1 asmuo. Po I. M. M. mirties atliktos ginčo buto apžiūros akte konstatuota, kad jame be teisinio pagrindo gyvena V. P., ji buvo raginama išsikelti. Byloje pateikta nuomos mokesčio apskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimų suvestinė, joje 2015 m. vasario mėn. fiksuota 1112,86 Eur nuomos mokesčio skola, o 2017 m. lapkričio mėn. – 168,10 Eur skolos likutis.

8. Nustatyta, kad ieškovas 2004 m. gruodžio 6 d. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Kauno mieste; jam iki 2049 m. balandžio 23 d. nustatytas 40 procentų darbingumo lygis; ieškovas dirba UAB „Šalva“ raštvedžiu. Ieškovas 2017 m. rugsėjo 11 d. pateikė prašymą įrašyti jį į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą, pateikė metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, prašyme nurodė, kad jo gyvenamoji vieta – Marijampolėje (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2017 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 62-5-1659 pranešė ieškovui, kad jo prašymas nepatenkintas, nes ieškovo deklaruoto turto vertė ar pajamos už 2016 m. viršija įstatymo nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius. Ieškovo advokatė 2017 m. rugsėjo 13 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai prašymą sudaryti su ieškovu ginčo buto nuomos sutartį; šis prašymas atmestas.

9. Teismas nurodė, kad ieškovas yra buvusios ginčo buto nuomininkės I. M. M. artimasis giminaitis – vaikaitis (CK 3.135 straipsnis); siekdamas būti pripažintas nuomininkės šeimos nariu, jis turi įrodyti, jog kartu su ja gyveno ne mažiau kaip vienerius metus ir bendrai tvarkė namų ūkį (CK 6.588 straipsnio 4 dalis).

10. Teismas nurodė, kad apklausti liudytojai parodė, jog ieškovas, gyvendamas globos namuose, lankydavosi pas senelę, o kai jam suėjo 18 metų, apsistojo pas senelę jos bute; mirus prosenelei, nuo 2004 m. ieškovas daugiau būdavo pas senelę; nors dirbo ir nakvodavo apleistame bute Marijampolėje, ieškovas nuolatos savaitgaliais, o kartais ir savaitės viduryje, grįždavo pas senelę. Jie bendrai tvarkė ūkį (ieškovas pirkdavo maisto, atliko remonto darbus, kartu mokėjo mokesčius už butą); senelė džiaugėsi, kad vaikaitis daro remontą, prisidėdavo sumokant už suteiktas komunalines paslaugas. Iš liudytojų parodymų teismas padarė išvadą, kad ieškovas gyveno kartu su pagrindine ginčo buto nuomininke I. M. M. ir bendrai tvarkė ūkį daugiau nei vienerius metus (liudytojai, ieškovas ir trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovas

ginčo bute pradėjo gyventi po pagrindinės buto nuomininkės motinos mirties). Teismas nurodė neturintis pagrindo netikėti bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų parodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185, 189 straipsniai).

11. Nors ieškovas nuo 2004 m. gruodžio 6 d. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, o prašyme įtraukti į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą nurodė, kad jo gyvenamosios vietos adresas: (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad liudytojų parodymais nustatyta, jog šiuo adresu ieškovui gyvenamoji ir darbo vieta buvo suteikta tik liudytojos V. B. gera valia. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nėra pakankama išvadai, kad ieškovas yra labiausiai susijęs su gyvenamąja vieta (duomenys neskelbtini) ir tai yra pagrindinė jo gyvenamoji vieta, daryti (CK 2.16, 2.17 straipsniai). Iš byloje nustatytų aplinkybių teismas sprendė, kad tuo metu, kai dirbo, ieškovas pasinaudodavo jam suteikta galimybe pernakvoti Marijampolėje, tačiau pagrindine savo gyvenamąja vieta ir interesų buvimo vieta laikė ginčo butą. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad ieškovas įrodė, jog jo interesų buvimo vieta susijusi su gyvenamąja vieta Kaune (duomenys neskelbtini) (CK 2.12 straipsnis).

12. Kadangi Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriui priimant ieškovo prašomą panaikinti 2017 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 60-2-1205 ieškovas teismo sprendimu nebuvo pripažintas pagrindinės ginčo buto nuomininkės šeimos nariu, tai teismas nenustatė teisinio pagrindo naikinti pirmiau nurodytą sprendimą, šią ieškinio dalį atmetė.

13. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkinta dalis ieškinio, ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė visiškai.

14. Kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis buvo mirusios ginčo buto nuomininkės I. M. M. šeimos narys ir dėl to su juo turi būti sudaryta ginčo buto nuomos sutartis. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nurodė, jog, mirus tėvams, apsigyveno pas senelę ginčo bute, tačiau, pablogėjus jos sveikatai, buvo apgyvendintas globos namuose kaip našlaitis ir ten gyveno iki pilnametystės (duomenys neskelbtini); sulaukęs pilnametystės apsigyveno pas senelę ir gyveno jos nuomotame bute iki senelės mirties (duomenys neskelbtini) ir gyvena šiuo metu. Byloje kaip liudytoja apklausta V. Ž. patvirtino, kad ieškovas lankydavo senelę gyvendamas globos namuose, sulaukęs pilnametystės apsigyveno pas senelę jos bute, tačiau vėliau, kai įsidarbino Marijampolėje, apsigyveno Marijampolėje. Ieškovas senelei pirkdavo maistą, atliko remonto darbus ir kt. Byloje apklausti namo (duomenys neskelbtini) gretimų butų gyventojai (G. O., M. J.) patvirtino, kad ieškovas gyveno kartu su senele I. M. M. 2001–2002 metais, padėjo jai buityje, taip pat finansiškai, gyvendamas Marijampolėje nuolat savaitgaliais, o kartais ir savaitės viduryje, grįždavo pas senelę. Liudytoja V. B. patvirtino, kad 2005 metais Pilnų namų bendruomenės kunigo prašymu dėl ieškovo labai silpnos sveikatos suteikė jam apleistą butą (duomenys neskelbtini), pernakvoti, vėliau davė darbo rašyti sąskaitas; darbo dienomis ieškovas gyvendavo Marijampolėje, o sirgdamas ir savaitgaliais važiuodavo pas senelę, jai padėdavo, remontavo butą. Liudytoja B. K. taip pat patvirtino, kad ieškovas apie 2004–2005 metus įsidarbino Marijampolėje, tačiau nuolat grįždavo pas senelę.

15. Įvertinusi liudytojų parodymus kolegija konstatavo, kad jie patvirtina tik rūpinimąsi artimu giminaičiu ir pagalbą jam, tačiau ne gyvenimą kartu ir bendro ūkio tvarkymą. Aplinkybės, kad ieškovas nuolat gyveno kartu su senele ir gyvena jos nuomotame bute iki šiol, nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai, t. y. nėra duomenų apie sąskaitų mokėjimą ieškovo lėšomis, pirkinius, remonto vykdymą ieškovo lėšomis, taip pat kad ieškovas ginčo butą laikė pagrindine savo interesų vieta. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai sustiprino teismo įsitikinimą, kad ieškovas kartu su senele nuolat negyveno – nuo 2005 metų dirbo Marijampolėje, gyveno bute (duomenys neskelbtini) (šį adresą nurodė tiek savo raštuose savivaldybei, tiek procesiniuose dokumentuose), niekada nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos ginčo bute, 2004 m. gruodžio 6 d. buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Kauno mieste. Be to, ieškovo senelė, kreipdamasi į Kauno miesto savivaldybę dėl Nuomos sutarties koregavimo, nenurodė, kad kartu su ja gyveno daugiau šeimos narių, nenurodytų sutartyje. Kolegija nustatė, kad ieškovas negyveno ginčo bute ir bylos nagrinėjimo metu: patikrinus faktinę padėtį nustatyta, kad ginčo bute gyvena ieškovo sesuo V. P.; šių aplinkybių neneigė ir pats ieškovas.

16. Kolegija atkreipė dėmesį į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią asmens pripažinimui nuomininko šeimos nariu lemiamą reikšmę turi ne jo registracija ar kito buto turėjimas, o jo faktinė gyvenamoji vieta, kurioje jis nuolat ar dažniausiai gyvena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012). Kadangi byloje esantys įrodymai nepatvirtino, kad ieškovas nuolat ar daugiausia gyveno ginčo bute, tai kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė dėl ieškovo teisės į ginčo buto nuomą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.588 straipsnio 5 dalį, pagal kurią artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Taip pat teismas pažeidė CK 2.17 straipsnio nuostatas, nes nustatydamas ieškovo gyvenamąją vietą nevertino aplinkybės, kad jis savo faktine gyvenamąja vieta laikė ginčo butą, tą nurodė savo paaiškinimuose, pažymėjo, kad Kauną laikė ir laiko savo socialinių ryšių centru, nes čia jis gyveno kartu su senele, be to, jame gyvena ieškovo sesuo ir draugai, su kuriais jis palaiko artimą ryšį.

17.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), nes išvadas dėl įrodinėjimo dalyko (ieškovo buvimo šeimos nariu) padarė nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų ir nurodytų argumentų, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl pirmiau nurodytų proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo.

17.3. Šios nutarties 15 punkte nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog jo interesai ir faktinė gyvenamoji vieta susiję su ginčo butu, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Iš byloje pateiktos nuomos mokesčio, įmokų ir įsiskolinimų suvestinės matyti, kad už ginčo buto nuomą 2015 m. vasario mėn. buvo fiksuota 1112,86 Eur nuomos mokesčio skola, o 2017 m. lapkričio mėn. skolos likutis sudarė tik 168,10 Eur. Ieškovo senelė mirė (duomenys neskelbtini), todėl duomenys apie mokėjimus patvirtina, kad ieškovas pagal finansines galimybes mokėjo nuomos mokestį už ginčo butą. Ieškovo kreipimasis į teismą dėl pripažinimo šeimos nariu ir nuomos sutarties sudarymo patvirtina, kad savo interesų vieta ir faktine gyvenamąja vieta jis laiko ginčo butą, tokią savo poziciją jis išreiškė procesiniuose dokumentuose, taip pat per atstovę posėdžio metu.

17.4. Apeliacinės instancijos teismas itin kritiškai vertino liudytojų parodymus, kurie patvirtino aplinkybes, kad ieškovas gyveno su savo senele, kartu rūpinosi buitimi; teismas nurodė, kad liudytojų parodymai patvirtina tik tai, kad ieškovas padėjo savo senelei, o ne kartu su ja bendrai tvarkė ūkį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šiai aplinkybei nustatyti yra itin svarbūs paties ieškovo įsitikinimai, t. y. kad santykius, kuriuos apibūdino liudytojai ir patvirtino jo sesuo, jis suprato kaip bendrą ūkio tvarkymą. Vien dėl to, kad ieškovo darbo vieta yra Marijampolėje, nereiškia, jog pagrindinė jo asmeninių ir socialinių interesų vieta buvo Marijampolėje, o ne Kaune. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino liudytojo G. O. parodymų, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, kai tik nedirbdavo, grįždavo į Kauną, čia gyveno vieninteliai jo šeimos nariai – senelė ir sesuo. Neįvertinęs šių aplinkybių teismas pažeidė CK 2.17 straipsnio 1 dalį, pagal kurią nustatant asmens gyvenamosios vietos kriterijus turi būti įvertinti paties asmens pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą.

17.5. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo ir formaliai vertino aplinkybę, kad ieškovas nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos ginčo bute, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų; nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011).

17.6. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškinyje nurodytų aplinkybių apie ieškovo nuolatinį ryšį su senele, rūpinimąsi buitimi, prisidėjimą prie mokesčių mokėjimo (šios nutarties 4–5 punktai). Šių aplinkybių neįvertinimas turėjo esminę reikšmę, nebuvo įvertinta bylos įrodymų visuma ir dėl to buvo priimtas nepagrįstas, neteisėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas.

18. Atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl faktinių bylos aplinkybių, kurios buvo nustatytos tiek šioje civilinėje byloje, tiek kitoje civilinėje byloje, kurioje priimtas Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas (bylos Nr. 2-1854-944/2014) ir Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis (bylos Nr. 2A-1594-324/2014) (prejudiciniai faktai). Kadangi kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių ir prejudicinių faktų (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis), tai kasaciniame skunde nepagrįstai iš naujo keliamas klausimas dėl faktinių bylos aplinkybių.

18.2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė CK 6.588 straipsnio 5 dalį, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis išgyveno su I. M. M. jos nuomojamoje patalpoje ne mažiau kaip vienerius metus ir kartu su ja

bendrai tvarkė namų ūkį. Ieškovas į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad po senelės mirties būtent jis, o ne jo sesuo V. P., gyvenanti ginčo bute, mokėjo mokesčius už ginčo butą. Net jeigu 2015–2017 metais mokesčius už ginčo butą mokėjo ieškovas, tai nepatvirtina vienos iš CK 6.588 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų – bendro ūkio tvarkymo su buvusia buto nuomininke I. M. M., mirusia (duomenys neskelbtini).

18.3. Nuomos sutartyje buvusi nuomininkė nenurodė, kad jos šeimą sudaro 2 ar daugiau asmenų, taip pat nebuvo pateikusi prašymo leisti ieškovui apsigyventi ginčo bute šeimos nario teisėmis, pakeisti nuomos sutartį ir leisti ieškovui bute deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Nesant šių nuo pagrindinės nuomininkės valios priklausančių aplinkybių, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas faktiškai gyveno ir bendrai tvarkė ūkį su I. M. M. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo teiginiais ir liudytojo G. O. parodymais, nes jie prieštaravo liudytojos V. Ž. parodymams. Ieškovas nepateikė kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad senelė būtų siekusi pakeisti nuomos sutartį ir leisti ieškovui bute deklaruoti savo gyvenamąją vietą.

18.4. Aplinkybės, kad ieškovas nuolat gyveno kartu su senele ginčo bute ir gyvena jame iki šiol, nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai, taip pat nėra duomenų apie tai, kad ieškovas šį butą laikė pagrindine savo interesų vieta. Priešingai, įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas kartu su senele nuolat negyveno; liudytojų parodymai patvirtino tik rūpinimąsi artimu giminaičiu ir pagalbą jam, bet ne gyvenimą kartu ir bendrą ūkio tvarkymą. Tiek šioje, tiek civilinėje byloje Nr. 2-1854-944/2014 pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovas nurodė savo gyvenamąją vietą Marijampolėje (duomenys neskelbtini), šis adresas nurodytas ir valstybinėms institucijoms teiktuose dokumentuose. Skundžiamame sprendime taip pat buvo nustatyta, kad ieškovas negyvena ginčo bute, ten gyvena jo sesuo V. P.; šių aplinkybių ieškovas neneigė. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, tinkamai taikė CK 2.17 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrįstai konstatavo, kad ieškovas gyveno Marijampolėje.

18.5. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo bute be teisinio pagrindo gyvena tik V. P., jai įteiktas raginimas atlaisvinti gyvenamąją patalpą. Šios ir civilinės bylos Nr. 2-1854-944/2014 duomenys patvirtina, kad ieškovas piktnaudžiauja įstatymo jam suteiktomis teisėmis, siekia ne teisingumo sau, bet naudos trečiajam asmeniui V. P., kuri pralaimėjo civilinę bylą Nr. 2-1854-944/2014. Vien ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti ginti ieškovo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl pripažinimo gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu ir nuomos sutarties pakeitimo nuomininkui mirus

19. Pagal CK 6.598 straipsnio 1 dalį valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pakeista šio kodekso 6.599–6.603 straipsniuose nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų nustatytas CK 6.602 straipsnyje – sutarties pakeitimas dėl kito šeimos nario pripažinimo nuomininku. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Ši norma koreliuoja su CK 6.589 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pačias teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas, reiškiančia, be kita ko, kad buto nuomininkui mirus jo šeimos nariai nepraranda teisės į nuomotą butą.

20. CK 6.588 straipsnyje nurodyta, kokie asmenys laikomi nuomininko šeimos nariais ir kokie reikalavimai taikomi atskiroms jų kategorijoms. Pagal šio straipsnio 2 dalį, pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Ginčai, kylantys dėl šeimos nario pripažinimo nuomininku, sprendžiami teismo tvarka (CK 6.602 straipsnio 3 dalis). CK 6.588 straipsnio 4 dalis nustato, kad artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais.

21. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariais teismo tvarka gali būti pripažinti asmenys, kurie atitinka tokius reikalavimus: jie yra gyvenamosios patalpos nuomininko artimieji giminaičiai, su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus,

su šiais asmenimis yra bendrai tvarkę namų ūkį. Tik nustatęs visas šias faktines aplinkybes, teismas gali pripažinti asmenį gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu gyvenamosios patalpos nuomos santykių prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2008; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-611/2018, 28 punktas; kt.). Šie juridiniai faktai (jų egzistavimas ar neegzistavimas) ir sudaro įrodinėjimo dalyką bylose dėl pripažinimo nuomininko šeimos nariu.

22. Sprendžiant dėl asmens faktinės gyvenamosios vietos, gyvenimo joje trukmės bei bendro ūkio tvarkymo, įrodinėjimo našta tenka šia aplinkybe suinteresuotam asmeniui, t. y. asmeniui, teigiančiam, kad jo gyvenamoji vieta buvo konkrečioje vietoje ir kad jis su gyvenamosios patalpos nuomininku tvarkė bendrą ūkį (CPK 12, 178 straipsniai).

23. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011; kt.).

24. Šią bylą nagrinėję teismai vienodai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tačiau, įvertinę byloje esančius įrodymus, padarė skirtingas išvadas dėl byloje reikšmingų aplinkybių įrodytumo: pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas įrodė tiek aplinkybę, kad jo pagrindinė gyvenamoji vieta buvo ginčo bute, tiek tai, kad jis su senele bendrai tvarkė ūkį (ginčo dėl giminystės ryšio nėra); apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes laikė neįrodytomis, todėl ieškovo reikalavimus atmetė. Teisėjų kolegija pasisakys dėl abiejų sąlygų, būtinų tam, kad asmuo būtų pripažintas nuomininko šeimos nariu.

Dėl gyvenamosios vietos nustatymo

25. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Taigi, teisės normomis pripažįstama, kad asmuo faktiškai gali gyventi keliose vietose.

26. CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y., nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Šie kriterijai taikytini ir teismui nustatant asmens gyvenamąją vietą, kai sprendžiamas ginčas dėl pripažinimo gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu.

27. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tais atvejais, kai mirusio gyvenamosios patalpos nuomininko artimasis giminaitis prieš nuomininko mirtį jau kurį laiką kartu su juo negyveno, ankstesnis gyvenimo kartu laikotarpis nebeturi teisinės reikšmės, nes tokiu atveju laikoma, kad asmens nebesieja joks ryšis su šia gyvenamąja patalpa. Taip pat tokiu atveju nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl mirusio nuomininko artimojo giminaičio apsigyvenimo mirusio nuomininko būste po nuomininko mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 23 punktas).

28. Vienas iš šaltinių nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra informacija iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Tačiau kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmens pripažinimui nuomininko šeimos nariu lemiamą reikšmę turi ne jo registracija ar kito buto turėjimas, o jo faktinė gyvenamoji vieta, kurioje jis nuolat ar dažniausiai gyvena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-313/2016, 24 punktas). Dėl to Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, jei šie duomenys yra nepaneigti kitais įrodymais.

29. Toks aiškinimas atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje yra konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta buvo bute, kuriame jis anksčiau gyveno (t. y. ne tame, dėl kurio jis prašė taikyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje nustatytą apsaugą), nėra pakankama padaryti išvadai, kad jo gyvenamoji vieta ir yra šiuo adresu. Teismas vertino, kad faktinis gyvenimas kitame būste suformavo pakankamus ir tęstinius ryšius su šia patalpa tam, kad ji būtų laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. 2017 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10, par. 32).

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas savo gyvenamosios vietos nėra deklaravęs teisės aktų nustatyta tvarka, jis nuo 2004 m. gruodžio 6 d. yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Kauno mieste. Pirmosios instancijos teismas ieškovo gyvenamąją vietą nustatė daugiausia remdamasis liudytojų parodymais. Liudytojų parodymai dėl įrodinėtinų aplinkybių iš esmės sutapo, jie visi patvirtino, kad dažnai, o ypač savaitgaliais, matydavo ieškovą senelės bute, laiptinėje ar prie namo. Pats ieškovas paaiškino, kad jis dirbo Marijampolėje, todėl dažnai po darbo likdavo ten nakvoti, nes kasdien grįžti į Kauną buvo nepatogu; kitu laiku gyvendavo senelės bute. Kaip parodė liudytoja V. B., jai padedant, ieškovui Marijampolėje buvo suteiktas darbas, atitinkantis ieškovo sveikatos būklę, taip pat ji leido ieškovui apsistoti apleistose dukteriai priklausančio pastato patalpose, tačiau savaitgaliais, pablogėjus sveikatai ir kitais atvejais, kai nedirbdavo, ieškovas vykdavo į Kauną. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, sprendė, kad ieškovas dažniausiai gyveno Kaune, tai yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta, o Marijampolėje gyvendavo tik tiek, kiek tai nulemdavo su darbu susijusios aplinkybės.

31. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad liudytojų parodymai patvirtina tik ieškovo epizodinį lankymąsi senelės bute ir pagalbą jai, o rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo nuolatinį gyvenimą šiame bute, nepateikta: ieškovas nebuvo čia deklaravęs gyvenamosios vietos, senelei gyvai esant nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl gyvenimo šiame bute teisinio įforminimo, savo dokumentuose, teikiamuose savivaldybei, teismui, nurodydavo gyvenamąją vietą Marijampolėje. Pats ieškovas dėl pastarosios aplinkybės paaiškino, kad jis tokį adresą nurodydavo dėl gaunamos korespondencijos saugumo, nes baiminosi, kad Kaune laiškai, gauti jam nesant, gali pasimesti.

32. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas, senelei gyvai esant, jau būdamas pilnametis, nesielgė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, negynė savo interesų siekdamas įteisinti gyvenamąją vietą senelės nuomojamame bute, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovas anksti liko be abiejų tėvų, gyveno globos namuose, dėl silpnos sveikatos daug laiko praleido gydymo įstaigose, todėl neturėjo savarankiškam gyvenimui reikalingų socialinių įgūdžių, stokojo patirties. Pažymėtina, kad gyvenamosios vietos jis nebuvo deklaravęs ne tik Kaune, bet ir Marijampolėje, o į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą įtrauktas būtent Kauno mieste. Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad jeigu asmuo neturi gyvenamosios vietos ir yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, Gyventojų registre nurodoma savivaldybė, kurioje asmuo gyvena. Be to, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad senelė ketino vaikaičių gyvenamąją vietą deklaruoti ginčo bute. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, taip pat neįvertino ieškovo atvykimo į Marijampolę aplinkybių bei vėlesnių su ieškovo įdarbinimu ir apsigyvenimu susijusių įvykių, kuriuos nurodė liudytoja V. B.

33. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo detaliai atskleista liudytojų parodymų esmė, nurodyta, kokias bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes patvirtina jų parodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę ir pagrįstai konstatavo, kad šie parodymai yra pakankami nustatyti ieškovo įrodinėjamoms faktinėms aplinkybėms, t. y. kad ginčo laikotarpiu jis buvo labiausiai susijęs su gyvenamąja vieta Kaune (duomenys neskelbtini), ir kad čia jis gyveno daugiau nei vienerius metus iki senelės I. M. M. mirties (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir liudytojų parodymus, neatsižvelgė į šios bylos specifiką, įrodymus vertino formaliai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje aiškinant įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas laikomasi pozicijos, jog teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-695/2019, 40 punktas), o įrodinėjimo standartas priklauso nuo nagrinėjamo ginčo pobūdžio.

Dėl bendro ūkio tvarkymo nustatymo

34. Teisės normose, reglamentuojančiose asmens pripažinimą nuomininko šeimos nariu, nėra pateikti kriterijai, pagal

kuriuos būtų nustatoma, ar kartu gyvenantys asmenys bendrai tvarkė ūkį. Paprastai bendru ūkio tvarkymu pripažįstamos situacijos, kai asmenys bendroms reikmėms naudoja kiekvieno jų gautas lėšas, kartu rūpinasi buto išlaikymu, remontu, bendrai maitinasi, naudojasi tais pačiais buities ir namų apstatymo daiktais, teikia vieni kitiems buitinę paramą ir pan. Be to, sprendžiant dėl pripažinimo šeimos nariu svarbu prisidėjimo prie bendro ūkio tvarkymo sistemingumas, nuolatinis pobūdis. Konkreti bendro ūkio tvarkymo išraiška kiekvienu atveju priklauso ir nuo nuomininkų socialinės padėties, interesų ir kita.

35. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje apklausti liudytojai patvirtino aplinkybes, leidžiančias konstatuoti ieškovo ir senelės I. M. M. bendrą ūkio tvarkymą. Jie parodė, kad ieškovas prisidėdavo prie buto išlaikymo sąskaitų apmokėjimo; pirko maistą, kurį bendrai vartojo; bendrai įsigijo naują šaldytuvą; ieškovas savo darbu ir lėšomis prisidėjo prie buto remonto; prisidėjimas buvo nuolatinio pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas argumentavo, kad tam patvirtinti nepateikti rašytiniai įrodymai (sąskaitos, čekiai).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad įprastai kartu gyvenantys giminaičiai, esant geriems santykiams, nesaugo kasdienes išlaidas patvirtinančių finansinių dokumentų, ypač dėl nedidelių sumų, nekaupia savo indėlį į bendro ūkio tvarkymą galėsiančių patvirtinti rašytinių įrodymų. Ieškovo pajamos ginčo laikotarpiu dėl jo sveikatos būklės ir darbingumo lygio buvo nedidelės, todėl ir jo indėlis į bendrą ūkį negalėjo būti labai reikšmingas, todėl natūralu, kad ieškovas neišsaugojo tai patvirtinančių rašytinių įrodymų. Atsižvelgiant į tarpusavio santykių specifiką bei į tai, kad teisės normos nenustato, jog bendro ūkio tvarkymo aplinkybės gali būti patvirtinamos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 3 dalis), tokio pobūdžio bylose apie tai, ar bylai reikšminga aplinkybė įrodyta, turėtų būti sprendžiama pateiktų įrodymų pagrindu, o ne nurodant įrodymus, kurie šias aplinkybes galėtų patvirtinti patikimiau.

37. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė bylos įrodymų visuma pagrįstą išvadą, kad ieškovas, gyvendamas senelės I. M. M. nuomojamame bute, bendrai su ja tvarkė namų ūkį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti apie bendrą ūkio tvarkymą, padaryta netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidžiant įrodymų pakankamumo taisyklę (CPK 185 straipsnis), neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

38. Pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovas (nuomininkės vaikaitis) apsigyveno su nuomininke (senele) jos sutikimu, ilgiau nei vienerius metus kartu gyveno ir bendrai tvarkė ūkį, pakanka tam, kad jis būtų pripažintas nuomininkės šeimos nariu, kaip tai nustatyta CK 6.588 straipsnyje.

39. Dėl pirmiau nurodytų argumentų visumos skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Kasaciniam teismui patenkinus ieškovo kasacinį skundą ir nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas bei paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

41. Ieškovas atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą prašė priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais (iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos) tokias išlaidas ir jų dydį patvirtinantys duomenys nebuvo pateikti, šis ieškovo prašymas netenkintinas.

42. Pateikdamas kasacinį skundą, ieškovas sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, šis, patenkinus kasacinį skundą, jam priteistinas iš atsakovių lygiomis dalimis, iš kiekvienos po 37,50 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

43. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus ieškovo kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovių lygiomis dalimis, iš kiekvienos po 3,35 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą.

Priteisti E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 111106319) 37,50 Eur (trisdešimt septynis Eur 50 ct) kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Kauno miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188764867) 37,50 Eur (trisdešimt septynis Eur 50 ct) kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 111106319) 3,35 Eur (tris Eur 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j.  a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš Kauno miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188764867) 3,35 Eur (tris Eur 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j.  a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07489 2019-05-10 2019-05-02 2019-05-02 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-128-219/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45466-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.8.1, 3.4.2.8.3; 3.5.21.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Vinco Versecko (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens „Luminor Bank AS“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, suinteresuoti asmenys – „Luminor Bank AS“, Lietuvoje veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių (AB „Luminor Bank“ teisių perėmėjas), akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, uždaroji akcinė bendrovė „Creditreform Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Conlex“, akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“, 364-oji gyvenamojo namo savininkų bendrija, R. K., M. G., S. M., G. M., A. J. I., antstolė B. P., antstolis R. K., antstolis A. N., antstolis D. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano tvirtinimą, nekilnojamojo hipoteka įkeisto turto realizavimą fizinio asmens bankroto byloje, kai turtas priklauso ne tik bankrutuojančiam asmeniui, bet ir kitam bendraturčiui, iš kurio vykdomas išieškojimas vykdymo procese, aiškinimo ir taikymo.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi pareiškėjui V. K. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas V. Š., nustatytas terminas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projektui (toliau – mokumo atkūrimo planas) pateikti tvirtinti. 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi patvirtintas pareiškėjo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, vėliau jis 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi buvo patikslintas.

3. Pareiškėjo bankroto administratorius pateikė teismui prašymą patvirtinti 2018 m. birželio 25 d. pareiškėjo mokumo atkūrimo planą. 2018 m. liepos 26 d. pakartotiniame kreditorių susirinkime (pagal antrojo kreditorių susirinkimo darbotvarkę) mokumo atkūrimo planui nepritarta.

4. Suinteresuotas asmuo „Luminor Bank AS“ atsiliepime į bankroto administratoriaus prašymą prašė atsisakyti tvirtinti pateiktą mokumo atkūrimo planą, o teismui nusprendus šį planą patvirtinti, leisti V. K. ir R. K. priklausantį ir banko naudai įkeistą butą (duomenys neskelbtini), parduoti V. K. bankroto procese visą kaip nedalomą turtinį vienetą; pardavus turtą gautą sumą paskirstyti taip – iš gautos sumos leisti atskaityti įkeisto turto vertinimo, su pardavimu susijusias išlaidas, banko mokesčius ir 1/2 hipotekos išregistravimo mokesčio, o likusią sumą padalyti pusiau, t. y. 1/2 dalį paliekant V. K. bankroto procese (nuo kurios atskaitoma 4 proc. bankroto administratoriaus atlyginimo suma), o 1/2 dalį pervedant antstoliui A. N., kad šis pervestas lėšas paskirstytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi patvirtino patikslintą 2018 m. birželio 25 d. mokumo atkūrimo planą; suinteresuoto asmens „Luminor Bank AS“ prašymą atmetė.

6. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 7 straipsnio, 8 straipsnio 3, 8 dalių nuostatomis, nurodė, kad pagal bankroto administratoriaus pateiktą išvadą patikslintas 2018 m. birželio 25 d. mokumo atkūrimo plano projektas atitinka FABĮ keliamus reikalavimus, nepažeidžia bankrutuojančio fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyros ir yra realiai įgyvendinamas. Teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini) yra įkeistas „Luminor Bank AS“, kuris antstolio A. N. kontorai yra pateikęs prašymą turtą realizuoti priverstine tvarka, parduodant jį iš varžytynių. „Luminor Bank AS“ prašo netvirtinti mokumo atkūrimo plano, be kita ko, dėl to, kad plane nurodoma parduoti ne visą butą, o pareiškėjui priklausančią 1/2 jo dalį. Teismas pažymėjo, kad buto bendraturtė R. K. nesutinka su savo turto dalies pardavimu bankroto byloje, o pagal FABĮ 27 straipsnio 8 dalies nuostatas teismas gali leisti bankroto administratoriui arba antstoliui parduoti visą turtą tik tuo atveju, kai yra gauti visų bendraturčių sutikimai.

7. FABĮ 27 straipsnio 8 dalies nuostatos, įsigaliojusios 2018 m. birželio 26 d., teismo vertinimu, taikytinos, nes jos galioja sprendžiant mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, kartu – turto realizavimo tvarkos klausimą. Banko nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-378/2016, 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-219/2018, priimtose iki FABĮ 27 straipsnio 8 dalies įsigaliojimo, kasacinio teismo atliktas teisinis vertinimas neapėmė pasikeitusio teisinio reguliavimo aiškinimo. Kita vertus, pagal kasacinio teismo išaiškinimus kompleksiškas turto pardavimas turėtų būti taikomas tais atvejais, kai turto pardavimas atskiromis dalimis galėtų sumažinti parduodamų daiktų kainą. Atitinkamai ir pagal FABĮ 27 straipsnio 8 dalį teismas gali leisti parduoti visą turtą tik tuo atveju, jeigu toks turto pardavimas tikėtinai leistų už jį gauti didesnę kainą negu turto pardavimas dalimis.

8. Teismas pažymėjo, kad „Luminor Bank AS“ nepateikė objektyvių duomenų, jog, ginčo butą pardavus kaip vieną turtinį vienetą, kaina būtų didesnė nei jį pardavus dalimis. Buto bendraturčiai nurodė, kad šį turtą įsigijo kaip du atskirus butus, vėliau šie buvo sujungti. Be to, bendras buto plotas – 130,51 kv. m, todėl realizuojant butą dalimis galima gauti didesnę kainą, nes mažesnis plotas yra paklausesnis ir daugiau žmonių galėtų jį įpirkti. Teismas vertino, kad, šiuo atveju byloje nesant specialių žinių turinčio asmens išvados ar kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių banko teiginius, negalima padaryti išvados, jog kompleksiškas buto pardavimas padidintų už jį gaunamą kainą.

9. Nors „Luminor Bank AS“ nesutiko ir dėl mokumo atkūrimo plane pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti

nurodytos sumos pagrįstumo, teismas nenustatė aplinkybių, jog pareiškėjo išvardyta kuri nors išlaidų grupė aiškiai neatitiktų protingumo kriterijaus ar reikalautų papildomo pagrindimo rašytiniais įrodymais, todėl banko teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, be kita ko, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pradėtų teikti vežimo paslaugų, kam reikalinga 65 Eur per mėnesį, ir būtinų odontologo paslaugų, kurių vertė apie 1500 Eur.

10. Suinteresuotas asmuo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nepritarė mokumo atkūrimo plano projektui, nes 120 Eur išlaidos būstui išlaikyti yra nepakankamos, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis buto, todėl už butui patiektą šilumos energiją ir kitas komunalines paslaugas jis turi atsiskaityti proporcingai savo daliai. Be to, mokesčius už butą sumokėti pareiškėjui padeda duktė.

11. Teismas konstatavo, kad mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ reikalavimus, jis gali būti įgyvendintas, juo yra sudaromos sąlygos atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditoriaus reikalavimų tenkinimą ir teisingą pareiškėjo bei jo kreditoriaus interesų pusiausvyrą, todėl pareiškėjo mokumo atkūrimo planą patvirtino.

12. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs „Luminor Bank AS“ atskirąjį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį paliko nepakeistą.

13. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamai laikytasi įstatyme nustatytos mokumo atkūrimo plano projekto tikslinimo ir pakartotinio svarstymo procedūros (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis).

14. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įtraukti bankrutuojančio fizinio asmens sutuoktinei R. K. priklausantį turtą į bankrutuojančio fizinio asmens V. K. mokumo atkūrimo planą. Teismas pažymėjo, kad nors plano tvirtinimas bei plano vykdymas (šis reglamentuojamas FABĮ 27 straipsnyje) ir susiję, tačiau yra atskiri bankrutuojančio fizinio asmens bankroto proceso etapai. Kreditoriaus „Luminor Bank AS“ nurodomi motyvai, nesutinkant su mokumo atkūrimo planu, šiame bankroto proceso etape, sprendžiant plano tvirtinimo klausimą, teismo vertinimu, nelaikytini aplinkybėmis, dėl kurių negalėtų būti patvirtintas fizinio asmens mokumo atkūrimo planas, juolab įvertinus tai, kad pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą plane turi būti nurodytas numatomas parduoti bankrutuojančio fizinio asmens turtas, o ne bendraturčių, kurie nėra bankrutuojantys asmenys. Be to, pagal FABĮ 27 straipsnio 8 dalies nuostatas, keliems bendraturčiams bendrosios nuosavybės teise priklausantis turtas kaip vienas objektas gali būti parduodamas tik esant bendraturčių sutikimui, tačiau jo šiuo atveju nėra.

15. Teismas sprendė, kad nepagrįstas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ argumentas, jog mokumo atkūrimo plane nurodyta per maža suma būsto išlaikymo išlaidoms, nes nepateikti detalūs skaičiavimai, patvirtinantys tokių išlaidų nepagrįstumą, be to, aptariama suma nustatyta proporcingai bankrutuojančiam asmeniui priklausančiai turto daliai.

16. Dėl „Luminor Bank AS“ nesutikimo su būtiniesiems poreikiams tenkinti mokumo atkūrimo plane nustatyta didesne suma teismas nurodė, kad šios aplinkybės nelaikytinos esminiu plano trūkumu, dėl kurio negalėtų būti patvirtintas toks planas. Bankrutuojantis asmuo pagrindžia šių išlaidų padidėjimą – nurodo, kad dalis išlaidų susijusios su vežimo paslaugų teikimu (plane nurodyta, jog iš vežimo paslaugų planuojamos gauti 122 Eur per mėnesį pajamos), kita dalis – išlaidos, reikalingos medicininėms reikmėms. Toks būtinųjų išlaidų padidinimas, teismo vertinimu, nepatvirtina nepagrįsto bankrutuojančio fizinio asmens siekio išvengti plano vykdymo ar gyventi neproporcingai pažeidžiant kreditorių interesus, juolab kad nustatyta 450 Eur suma nesmarkiai viršija minimaliąją mėnesinę 400 Eur algą (FABĮ 7 straipsnio 3 dalis).

17. Teismas pažymėjo, kad kreditoriai disponuoja pakankamomis priemonėmis plano įgyvendinimo procedūrai kontroliuoti, jam modifikuoti (FABĮ 8 straipsnio 12, 13 dalys), todėl teismas turėtų netvirtinti plano ir nutraukti bankroto bylą tik tuo atveju, jei planas turi esminių trūkumų, nesuderinamų su fizinio asmens bankroto procedūrų tikslais, ir dėl šios priežasties bankroto procedūros nebegali būti tęsiamos. Tokių aplinkybių šiuo atveju nenustatyta.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

18. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo „Luminor Bank AS“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį bei klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti tvirtinti mokumo atkūrimo planą, nutraukti V. K. bankroto bylą; kasaciniam teismui nusprendus palikti nepakeistas skundžiamų nutarčių dalis dėl mokumo atkūrimo plane nustatytų išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti ir mokumo atkūrimo priemonių, panaikinti nutarčių dalis, kuriomis atmestas banko prašymas leisti parduoti V. K. ir R. K. priklausantį butą kaip turtinį vienetą, ir klausimą išspręsti iš esmės – banko prašymą tenkinti, pardavus turtą gautą sumą

paskirstant prašyme nurodyta tvarka. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:18.1. Teismai, išaiškinę, kad, esant iškeltai vieno iš banko solidariųjų skolininkų (kartu ir įkeisto turto bendraturčių)

fizinio asmens bankroto bylai, FABĮ nustatyta tvarka galima parduoti tik to bankrutuojančio asmens turto dalį (buto, kuris turi vieną unikalų numerį ir nėra padalytas, idealiąją dalį), neteisingai, nepagrįstai siaurai aiškino ir taikė FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, pažeidė skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą, paneigė hipotekos daiktinės teisės esmę, kartu pažeidė hipotekos kreditoriaus teisėtų interesų apsaugos taisykles – atgauti kuo didesnę skolos dalį iš jo naudai įkeisto turtinio vieneto.

18.2. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-378/2016 ir 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-219/2018 pateiktų išaiškinimų, susijusių su kreditoriaus naudai viso įkeisto turto pardavimu fizinio asmens bankroto byloje, kai yra keli turto savininkai (pagal kuriuos akcentuojamas kompleksiškas įkeisto turto, priklausančio bankrutuojančiam asmeniui ir tretiesiems asmenims, pardavimas siekiant parduoti turtą už didesnę kainą, nes vientiso turtinio komplekso pardavimas dalimis gali sumažinti parduodamų daiktų kainą, dėl ko būtų pažeisti kreditorių interesai; jeigu hipoteka įkeistą turtą (vieną pardavimo objektą) sudaro ir bankrutuojančio asmens turtas, kuris realizuojamas iš varžytynių bankroto administratoriaus, ir kito asmens turtas, kurį varžytynėse parduoda antstolis, tai tokio turto komplekso pardavimą turi organizuoti bankroto administratorius).

18.3. Teismai neteisingai aiškino ir taikė nuo 2018 m. birželio 26 d. įsigaliojusias FABĮ 27 straipsnio 8 dalies nuostatas: skolininko mokumo plano tvirtinimo procedūros prasidėjo iki šios normos įsigaliojimo (pirmasis kreditorių susirinkimas dėl plano vyko 2018 m. birželio 6 d.), todėl nurodyta norma negalėjo būti taikoma; nors šioje teismų taikytoje normoje aiškiai nurodyta, jog turi būti tikėtinai pagrįsta aplinkybė, kad viso turto pardavimas sudarys sąlygas gauti didesnę kainą, teismai nurodė, jog kreditorius privalo pateikdamas specialisto išvadą įrodyti šią aplinkybę (teismai pažeidė įrodymų vertinimo (pakankamumo) taisykles, be to, neįvertinta situacijos specifika, kad butas (nepadalytas ir neatskirtas šeimos turtas, iš kurio išieškojimas vykdymo procese vyko kaip iš turtinio vieneto) yra įkeistas bankui kaip nedalomas turtinis vienetas); teismai nepagrįstai apribojo savo kompetenciją, sureikšmino įkeisto turto bendraturtės (banko solidariosios skolininkės) R. K., kurios atžvilgiu yra vykdomas išieškojimas per antstolį iš to paties buto už tą pačią prievolę, nesutikimą parduoti butą kaip turtinį vienetą.

18.4. Teismai neteisingai aiškino bei taikė FABĮ 1 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio nuostatas (reikalavimus mokumo atkūrimo planui), nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015 pateiktomis taisyklėmis, pagal kurias fiziniai asmenys bankroto proceso metu turi dėti maksimalias pastangas užsitikrinti didesnių pajamų gavimą, kad susidarytų kaip galima didesnis gaunamų pajamų ir patiriamų išlaidų skirtumas, leidžiantis tenkinti kreditorių reikalavimus. Teismai patvirtino planą, nors skolininkas po bankroto bylos iškėlimo nori padidinti ne pajamas, o išlaidas. Be to, teismai nevertino skolininko nurodytų išlaidų realumo ir pagrįstumo.

19. Pareiškėjas atsiliepimu į suinteresuoto asmens kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Teismai pagrįstai taikė FABĮ 27 straipsnio 8 dalį, nes į teismą buvo kreiptasi jau galiojant šiai normai, 2018 m. liepos 16 d. pakartotinai nepatvirtinus pakoreguoto mokumo atkūrimo plano.

19.2. Teismai pagrįstai atsisakė leisti bankui parduoti pareiškėjui ir R. K. priklausantį turtą, nes bendraturtė argumentuotai ir aiškiai išreiškė nesutikimą. Banko teiginiai, kad didesnio ploto turtą lengviau parduoti, deklaratyvūs. Teismai nesaistomi vien bendraturčio nesutikimo, tačiau atsižvelgia į bylos esmę, konkrečią situaciją, šalių pateiktus įrodymus. Tai, kad turtas, kaip vienas turtinis vienetas, nelikvidus, patvirtina aplinkybė, jog antstolio buvo skelbtos net kelios varžytynės, o turto kaina sumažinta iki 60 proc. jo vertės. Banko argumentus dėl didesnės viso turto vertės nei dviejų atskirų jo dalių paneigia UAB „Kovertas“ 2018 m. gruodžio 27 d. bankroto procese atlikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodytos abi vertės.

19.3. Argumentas, kad parduodant visą turtą būtų taupomos lėšos, nepagrįstas, nes už turto pardavimą mokama procentine išraiška nuo pardavimo sumos. Be to, suinteresuotas asmuo nepagrįstai nurodo, kad dalis sumos turėtų būti pervesta antstoliui A. N. Šis antstolis nevykdo išieškojimo iš pareiškėjo ir R. K., jokia vykdomoji byla neužvesta.

19.4. Teismai teisingai sprendė, kad mokumo atkūrimo plane nurodyta pagrįsta išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti suma, kuri nesiekia minimaliosios mėnesinės algos dydžio (nuo 2019 m. sausio 1 d. – 555 Eur). Mokumo atkūrimo plane detaliai nurodytos tiek pajamos, tiek išlaidos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl hipoteka įkeisto turto pardavimo tvarkos fizinio asmens bankroto byloje

20. Fizinio asmens bankroto tikslas – atkurti fizinio asmens mokumą, kiek įmanoma apsaugant ir užtikrinant kreditorių interesus. Privaloma bankroto paskelbimo sąlyga yra asmens nemokumas, t. y. negebėjimas grąžinti skolų, susidaręs dėl objektyvių priežasčių, nesant tokio asmens tyčinių, nesąžiningų veiksmų, dėl kurių atsirado nemokumas ir kuriais siekiama nurašyti skolas, išvengti jų mokėjimo. Taigi fizinio asmens bankrotas – tai nemokaus asmens ir kreditorių interesų kompromisas, dėl kurio sąžiningai ir kiek įmanoma labiau patenkinus kreditorių reikalavimus bankrutavęs asmuo atleidžiamas nuo tolesnio skolų mokėjimo. Dėl to (įgyvendinant šį tikslą) bankroto procese siektina nemokaus asmens turtą realizuoti kuo palankesnėmis sąlygomis.

21. Bankrutuojančio fizinio asmens, kaip ir nebankrutuojančių asmenų, prievolės kredito įstaigoms įprastai būna užtikrintos vienu iš CK 6.70 straipsnyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų (netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje nustatytais būdais). Dažniausiai kredito įstaigų paskola yra užtikrinama nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka).

22. Dažnu atveju paskolai užtikrinti įkeistas turtas priklauso jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams ar bendrosios dalinės nuosavybės teise keliems asmenims, todėl bankroto procese kildavo problemų dėl jo pardavimo, nes FABĮ normos, konkrečiai 27 straipsnis, reglamentuojantis bankrutuojančio asmens turto pardavimą, iki 2018 m. birželio 26 d. visiškai nereguliavo bankrutuojančio asmens bendrąja jungtine ar bendrąja daline nuosavybe valdomo turto pardavimo tvarkos. Šią spragą užpildė kasacinis teismas formuodamas teisminę praktiką.

23. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo, kurio viena dalis (žemės sklypas) priklausė fiziniam asmeniui, o kita (pastatai) – bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, išaiškino, kad jeigu hipoteka įkeistą turtą (vieną pardavimo objektą) sudaro ir bankrutuojančio asmens turtas, kuris realizuojamas iš varžytynių bankroto administratoriaus, ir kito asmens turtas, kurį varžytynėse parduoda antstolis, tai tokio turto komplekso pardavimą turi organizuoti bankroto administratorius. Turtas įkaito davėjo pasiūlytam pirkėjui gali būti parduodamas tik tuo atveju, jei toks asmuo įsigyja visus bendrąja hipoteka įkeistus daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2014).

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-378/2016 nurodė, kad kasacinio teismo praktika akcentuoja būtent kompleksišką įkeisto turto, priklausančio tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek tretiesiems asmenims, pardavimą, kadangi vientiso turtinio komplekso pardavinėjimas dalimis gali sumažinti parduodamų daiktų kainą, dėl ko būtų pažeisti kreditorių interesai.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-219/2018 pažymėjo, kad kreditoriaus reikalavimu parduodant hipoteka įkeistą skolininko turtą siekiama gauti kiek įmanoma didesnę kainą, nes tai atitinka tiek kreditoriaus, tiek skolininko interesus. Šiuo tikslu CPK normose nustatyta tvarka skelbiamos ir vykdomos varžytynės. Juridinio ir fizinio asmens bankroto atveju siekiama patenkinti kuo daugiau kreditorių reikalavimų, išsaugant ir užtikrinant kreditorių bei nemokaus asmens interesų pusiausvyrą. Tuo tikslu bankroto administratorius bankroto normų nustatyta tvarka organizuoja ir vykdo nemokaus asmens turto, įskaitant įkeistą hipoteka, varžytynes; parduodant skolininko (tiek mokaus, tiek bankrutuojančio) turtą kreditorių reikalavimams tenkinti visais atvejais siekiama jį parduoti už didesnę kainą, nes tai atitinka kreditorių ir skolininko interesus bei užtikrina jų pusiausvyrą.

26. Paminėtoje nutartyje teismas taip pat konstatavo, kad tuo atveju, kai vienam iš bendraskolių fizinių asmenų iškeliama bankroto byla, tai abiem bendraskoliams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis ir hipoteka įkeistas turtas, nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes (už turto vienetą gali būti mokama daugiau, negu jį parduodant dalimis), parduodamas FABĮ nustatyta tvarka, t. y. tokio turto pardavimą varžytynėse vykdo bankroto administratorius ir įstatymo nustatyta tvarka turtas įkaito davėjo pasiūlytam pirkėjui gali būti parduodamas tik tuo atveju, jei toks asmuo siekia įsigyti ne dalį, o visą įkeistą turtinį vienetą.

27. Nurodyta kasacinio teismo praktika akcentuoja būtent kompleksišką hipoteka įkeisto turto, priklausančio tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek bankrutuojančiam fiziniam asmeniui, tiek tretiesiems nebankrutuojantiems asmenims,

pardavimą ir atitinka hipoteką reglamentuojančias teisės normas bei jas aiškinant suformuotą teisminę praktiką.28. Hipoteka, kitaip negu kitos prievolių užtikrinimo priemonės, yra daiktinės teisės institutas. Hipotekos sandorio

esmė – nekilnojamojo daikto įkeitimas, siekiant užtikrinti kreditoriaus reikalavimų patenkinimą pirmiau už kitus skolininko kreditorius tuo atveju, jeigu skolininkas per nustatytą terminą neįvykdo prisiimtų įsipareigojimų (CK 4.170 straipsnio 3 dalis).

29. Pagal teisinį reglamentavimą hipotekos sandorio objektu gali būti tiek visas daiktas, tiek jo dalis (CK 4.171 straipsnio 1, 2 dalys); tiek pačiam skolininkui, tiek ir tretiesiems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantis daiktas, jei šie sutinka jį įkeisti (CK 4.181 straipsnio 1 dalis), arba bendrosios nuosavybės teise keliems asmenims priklausantis daiktas, jei bendraturčiai sutinka jį įkeisti (CK 4.171 straipsnio 6 dalis). Padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems daiktams (CK 4.172 straipsnio 1 dalis).

30. Teismų praktikoje akcentuojama, kad hipotekos institutas visų pirma yra skirtas kreditoriaus interesams apsaugoti, nes hipotekos kreditoriui garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto prieš visus kitus skolininko kreditorius ne ginčo tvarka, specialia, pagreitinta skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2005; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2010; kt.). Taigi, hipoteka suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361-611/2015).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykdant išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos kreditoriaus interesai negali būti suabsoliutinami. Hipotekos institutas grindžiamas ir bendraisiais teisės principais, inter alia (be kita ko), proporcingumo ir tinkamos suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyros. CK 4.1941 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus pareiga išieškojimą vykdyti kuo ekonomiškiau; kreditorius negali nepagrįstai praturtėti skolininko (įkaito davėjo) sąskaita. Skolininko interesai priverstinio skolos išieškojimo procese užtikrinami visų pirma teisingai įkainojant įkeistą turtą ir siekiant realizuoti turtą įstatymų nustatyta tvarka už maksimaliai artimą komerciškai pagrįstą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-687/2016, 19 punktas).

32. Taigi hipotekos, kaip ir fizinio asmens bankroto, paskirtis yra užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą – prievolės įvykdymą, derinant jo interesus su skolininko interesais. Teismų praktikoje akcentuojama, kad tiek kreditoriaus, tiek skolininko interesus atitinka tinkamas įkeisto turto įkainojimas ir pardavimas kuo didesne kaina. Dėl to hipotekos kreditoriaus ar skolininko teisinė padėtis hipotekos objekto atžvilgiu negali blogėti dėl ne nuo jų priklausančių teisinių veiksnių, kaip yra nagrinėjamu atveju, kai vienas iš hipoteka įkeisto turto solidariųjų bendraskolių bankrutuoja, o kitas, nebankrutuojantis skolininkas, nesutinka parduoti hipoteka įkeisto turto kaip turtinio vieneto.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad FABĮ 27 straipsnis 2018 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. XIII-1154 buvo papildytas 8 dalimi (papildymas įsigaliojo 2018 m. birželio 26 d.), pagal kurią, kai parduodamas keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise priklausantis turtas, tačiau ne visiems bendraturčiams iškelta bankroto byla ir antstolis išieškojimą iš bendraturčių, kuriems nėra iškelta bankroto byla, yra nukreipęs į šį turtą, teismas bendraturčio ar kreditoriaus prašymu, gavęs visų bendraturčių sutikimą, gali leisti bankroto administratoriui arba antstoliui parduoti visą turtą, jeigu toks turto pardavimas tikėtinai leistų už jį gauti didesnę kainą negu turto pardavimas dalimis. Už turtą gautos lėšos paskirstomos proporcingai pagal bendraturčiams priklausančias turto dalis. Taigi nauja FABĮ 27 straipsnio redakcija sureguliavo bankrutuojančiam ir nebankrutuojantiems asmenims bendrąja jungtine ar bendrąja daline nuosavybe priklausančio turto pardavimo tvarką. 2018 m. gegužės 17 d. įstatymu nustatyta, kad fizinio asmens bankroto bylų, pradėtų iki įstatymo Nr. XIII-1154 įsigaliojimo, atskiros procedūros po įstatymo Nr. XIII-1154 įsigaliojimo tęsiamos pagal šį įstatymą. Suinteresuoto asmens (banko) prašymas leisti parduoti butą kaip turtinį vienetą bankroto procese teismui pateiktas galiojant šios redakcijos nuostatoms, todėl jos turi būti taikomos teismui sprendžiant nurodytą klausimą dėl turto pardavimo tvarkos.

34. Iš įstatymo, kuriuo FABĮ 27 straipsnis papildytas 8 dalimi, aiškinamojo rašto matyti, jog įstatymas keistas siekiant pašalinti teisinio reguliavimo spragas dėl bankrutuojančiam asmeniui ir kitiems asmenims bendrąja nuosavybe priklausančio turto pardavimo, nes iki pakeitimo galioję teisės aktai nereglamentavo fizinio asmens bankroto byloje galimybės bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą parduoti kaip vientisą turtinį objektą, tačiau to ir nedraudė. Rašte nurodyta, kad šią teisinio reguliavimo spragą pildė teismų praktika, kuri orientuoja į ekonomiškumą ir savininkų bei kreditorių interesus, t. y. esminis akcentas sutelktas į tai, kad turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą.

35. Aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad, pildant FABĮ 27 straipsnį 8 dalimi, siekiama teisinio aiškumo, kad aptariamas klausimas būtų sureguliuotas įstatymo lygiu, tačiau kiekvienu atveju vientiso turinio objekto pardavimo

tikslingumas vertintinas individualiai, paliekant teismo kontrolę; turtas kaip vientisas objektas gali būti parduotas tik teismo leidimu.

36. Aiškinamajame rašte nurodyta ir tai, kad kitais atvejais, t. y. kai yra nebankrutuojančių bendraturčių, iš kurių išieškojimo iš šio turto nevykdo ir antstolis, bendraturčių turtas kaip vienetas gali būti parduodamas tik gavus nebankrutuojančių bendraturčių sutikimą dėl viso turto pardavimo.

37. Aptartos teisinės aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą daryti išvadą, kad FABĮ 27 straipsnis 8 dalimi papildytas pripažįstant ir siekiant įteisinti teisminės praktikos formuojamas taisykles bei pašalinti įstatymo spragą. Taigi, pagal naująją FABĮ 27 straipsnio redakciją, kai į bendrąja nuosavybės teise valdomą turtą yra nukreipiamas išieškojimas bankrutuojančio asmens skoloms dengti bankroto byloje ir nebankrutuojančio asmens skoloms dengti CPK nustatyta tvarka užvedus vykdomąją bylą, teismas kreditoriaus ar skolininko prašymu gali leisti administratoriui ar antstoliui pardavinėti turtą kaip vientisą objektą, jei pardavinėjant turtą kaip vienetą galima gauti didesnę kainą nei pardavinėjant jį dalimis ir jei tai atitinka kreditoriaus ir (ar) skolininko interesus.

38. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos santykių kontekste konstatuoja, kad tuo atveju, kai vienas, keli ar visi skolininkai, į kurių bendrosios nuosavybės teise valdomą hipoteka įkeistą turtą yra nukreiptas skolų išieškojimas FABĮ ir CPK nustatyta tvarka, nesutinka parduoti bendrosios nuosavybės teise valdomo turto kaip turtinio vieneto, teismas turi aiškintis nesutikimo aplinkybes (priežastis) ir pagal bylos duomenis spręsti dėl galimybės parduoti turtą kaip turtinį vienetą brangiau nei parduodant jį dalimis. Nustatęs, kad turtas pagal bylos duomenis gali būti brangiau parduotas kaip vientisas objektas, o atsisakymas jį parduoti tokiu būdu yra savitikslis, neatitinkantis siekio realizuoti turtą kuo palankesnėmis sąlygomis, patenkinti kuo daugiau kreditorių reikalavimų, ir neužtikrinantis suinteresuotų asmenų (kreditoriaus, bankrutuojančio asmens ir nebankrutuojančio skolininko bendraturčio) interesų pusiausvyros, teismas turi diskreciją leisti jį parduoti kaip turtinį vienetą.

39. Byloje nustatyta, kad bankrutuojantis pareiškėjas V. K. ir nebankrutuojanti jo sutuoktinė R. K. 2007 m. birželio 4 d. sutartimi paėmė iš suinteresuoto asmens (banko) kreditą ir pagal sutarties sąlygas tapo banko solidariaisiais skolininkais, o kredito grąžinimui užtikrinti hipoteka įkeitė butą (duomenys neskelbtini). Kadangi skolininkai sutarties sąlygų nevykdė, 2015 m. kovo 16 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš abiejų skolininkų – įkaito davėjų – ir išieškojimas buvo nukreiptas į įkeistą turtą, tačiau, 2018 m. vasario 8 d. teismo nutartimi V. K. iškėlus bankroto bylą, antstolio 2018 m. kovo 2 d. patvarkymu išieškojimas iš šio skolininko buvo sustabdytas.

40. Kreditorius, sprendžiant dėl bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, pareiškė pageidavimą, kad bankrutuojančio asmens ir jo sutuoktinės bankui įkeistas turtas (butas) būtų parduotas ne dalimis, o bankroto procese kaip nedalomas turtinis vienetas, nes, banko nuomone, tokiu būdu parduodant butą už jį galima gauti didesnę kainą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankrutuojančio asmens sutuoktinė išreiškė nesutikimą su savo turto (buto) dalies pardavimu bankroto procese, tačiau nesiaiškino nesutikimo pagrįstumo (žr. šios nutarties 38 punktą). Nors teismas teisingai nurodė, kad kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje akcentuojamas kompleksiškas įkeisto turto pardavimas, kad pagal FABĮ 27 straipsnio 8 dalies nuostatas teismas gali leisti parduoti visą turtą, jei toks turto pardavimas tikėtinai leistų už jį gauti didesnę kainą negu parduodant dalimis, tačiau iš esmės neaiškino banko nurodytų aplinkybių (dėl didesnės kainos parduodant butą kaip turtinį vienetą) pagrįstumo, prašymą atmetė, remdamasis iš esmės buto bendraturčių nuomone, jog didesnę kainą galima gauti turtą parduodant dalimis, ir prašymo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, nutartyje iš esmės nepasisakydamas dėl pirmiau nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, tik nurodydamas, kad šiame bankroto proceso etape, sprendžiant dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, banko nurodytos nesutikimo aplinkybės nesuponuoja negalėjimo tvirtinti planą, juolab kad pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas plane turi būti nurodomas būtent bankrutuojančio asmens, o ne bendraturčių turtas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentavo, kad šiuo atveju nėra gautas bendraturtės sutikimas parduoti turtą kaip vieną objektą, kuris pagal FABĮ 27 straipsnio 8 dalį yra būtinas.

41. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nepagrįstai suabsoliutino pareiškėjo sutuoktinės nesutikimą parduoti butą kaip turtinį vienetą, nepagrįstai iš esmės nenustatė ir nepalygino įkeisto turto, kaip turtinio vieneto, ir bendraturčiams priklausančių atskirų jo dalių galimų pardavimo kainų, siekdami užtikrinti tiek kreditoriaus, tiek skolininkų (bendraturčių) interesą, kad turtas būtų parduotas už didesnę kainą. Pažymėtina, kad nurodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka jų nustatymu suinteresuotoms šalims, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, t. y. taikytinos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Teismas negali grįsti savo išvadų prielaidomis. Pagal proceso teisės normas teismas įvertina byloje esančius įrodymus

pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismui laikant, kad klausimui išspręsti reikalinga specialių žinių turinčio asmens išvada, spręstinas ekspertizės skyrimo klausimas (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Taigi spręsdamas turto pardavimo tvarkos, leidimo parduoti įkeistą turtą kaip turtinį vienetą bankroto procese klausimus, teismas negali teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatyti vien remdamasis vienos ar kitos bylos šalies nuomone dėl didesnės turto kainos parduodant jį vienu ar kitu būdu. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismams netinkamai aiškinant ir taikant pirmiau aptartas teisės normas, reglamentuojančias hipoteka įkeisto turto pardavimo tvarką fizinio asmens bankroto byloje, nenustačius teisiškai reikšmingų pareikštam prašymui išspręsti aplinkybių, kreditoriaus prašymas dėl leidimo parduoti butą kaip turtinį vienetą bankroto byloje galėjo būti atmestas nepagrįstai.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad FABĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyti esminiai reikalavimai mokumo atkūrimo planui, t. y. tai, kas turi būti aptarta plane. Pagal šios normos nuostatas greta kitų reikalavimų plane turi būti nurodytas numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas, turto pardavimo eiliškumas, terminai ir numatoma turto pardavimo kaina plano sudarymo metu (3 punktas). Šią normą aiškinant sistemiškai su FABĮ 8 straipsnio 8 dalies nuostatomis, pagal kurias teismas gali patvirtinti planą, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinęs nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus, FABĮ 27 straipsnio, reglamentuojančio turto pardavimą fizinio asmens bankroto procese, 8 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad tuo atveju, kai teismui pateiktas ne tik fizinio asmens bankroto administratoriaus prašymas patvirtinti mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, bet ir kreditoriaus prašymas leisti bankroto administratoriui parduoti visą turtą tikėtinai už jį gaunant didesnę kainą negu parduodant dalimis, sprendimas dėl mokumo atkūrimo plano (ne)tvirtinimo negali būti priimtas, kol tinkamai neišspręstas klausimas dėl turto pardavimo tvarkos. Ši tvarka, remiantis FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, laikytina sudėtine mokumo atkūrimo plano dalimi. Šią bylą nagrinėjusių teismų patvirtintame 2018 m. birželio 25 d. mokumo atkūrimo plane nurodyta parduoti pareiškėjui priklausančią 1/2 dalį buto, taip pat pažymėta, kad bendraturtė nėra pateikusi sutikimo pareiškėjo bankroto byloje parduoti ir jai priklausančią dalį, o kreditorius nėra pateikęs teismui prašymo pagal FABĮ 27 straipsnio 8 dalį.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad jos suponuoja pagrindą panaikinti šią bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus (tiek dėl plano, tiek dėl leidimo) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl kitų argumentų

44. Pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies nuostatas mokumo atkūrimo plane, be kita ko, turi būti nurodytos lėšos, kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą (2 punktas); kitos priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (5 punktas); kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (6 punktas). Taigi mokumo atkūrimo plano projekte turi būti aptarti, pagrįsti ir išsprendžiami fizinio asmens numatytų gauti lėšų, priemonių, skirtų mokumui atkurti, pragyvenimui skiriamų lėšų klausimai.

45. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi buvo patvirtinta 289 Eur suma, reikalinga kiekvieną mėnesį pareiškėjo poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. 2018 m. birželio 25 d. mokumo atkūrimo plane, kurį patvirtino teismai, nurodyta kiekvieną mėnesį pareiškėjui būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingų lėšų suma – 450 Eur.

46. Suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde argumentuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė FABĮ 1 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio nuostatas, patvirtino mokumo atkūrimo planą, nors skolininkas po bankroto bylos iškėlimo siekia padidinti ne pajamas, o išlaidas; teismai nevertino skolininko nurodytų išlaidų realumo ir pagrįstumo.

47. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nenustatė aplinkybių, jog pareiškėjo nurodyta kuri nors išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti grupė aiškiai neatitiktų protingumo kriterijaus ar reikalautų papildomo pagrindimo rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas didesnės būtiniesiems poreikiams tenkinti sumos mokumo atkūrimo plane nelaikė esminiu plano trūkumu, dėl kurio šis planas negalėtų būti patvirtintas. Teismas sprendė, kad bankrutuojantis

asmuo pagrindė šių išlaidų padidėjimą – išlaidos bus reikalingos medicininėms reikmėms ir vežimo paslaugoms, iš kurių planuojamos gauti pajamos nurodytos mokumo atkūrimo plane, teikti, šių išlaidų padidinimas nepatvirtina nepagrįsto bankrutuojančio fizinio asmens siekio išvengti plano vykdymo ar gyventi neproporcingai pažeidžiant kreditorių interesus, ir pažymėjo, jog, vertinant išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti pagrįstumą, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje kaip vienas iš kriterijų nurodoma minimalioji mėnesinė alga, o šiuo atveju ji viršijama nežymiai.

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, išaiškinta, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi teisę reikalauti papildomų įrodymų. Vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienas iš vertinimo kriterijų galėtų būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius.

49. 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 1025 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, kuriuo patvirtintas minimaliosios mėnesinės algos dydis – 555 Eur.

50. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija suinteresuoto asmens argumentus (nutarties 46 punktas) atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. sausio 14 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas V. K. ir jo bankroto administratoriui perleisti V. K. priklausančią 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) arba nuosavybės teises į šią turto dalį tretiesiems asmenims bei kitaip suvaržyti arba apsunkinti šį turtą, kurios paliekamos galioti (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Kasacinis teismas patyrė 57,16 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Palikti galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. sausio 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą V. K. ir jo bankroto administratoriui perleisti V. K. priklausančią 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), arba nuosavybės teises į šią turto dalį tretiesiems asmenims bei kitaip suvaržyti arba apsunkinti šį turtą.

Šios nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims, bankroto administratoriui V. Š., VĮ Registrų centrui.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI SIGITA RUDĖNAITĖ

VINCAS VERSECKAS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07498 2019-05-10 2019-05-02 2019-05-02 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-64-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14811-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bos“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nojus“ dėl negyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių rašytinės negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimą nesilaikant rašytinės formos, taip pat papildomo nuomai perduoto patalpų ploto fakto įrodinėjimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Bos“ ieškiniu Kauno apylinkės teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Nojus“ 5909,87 Eur skolą, 148,10 Eur delspinigius, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad ji ir UAB „Nojus“ 2016 m. lapkričio 11 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, Tilžės g. 41, nuomos. Šalys susitarė, kad 1 kv. m kaina bus 3,30 Eur plius PVM, bendras nuomojamas plotas 815 kv. m. Vėliau UAB „Nojus“ prašymu jai buvo perduotos papildomos patalpos. Papildomas patalpų perdavimo–priėmimo aktas nebuvo pasirašytas. Faktinį patalpų priėmimą patvirtina atsakovei išrašomos PVM sąskaitos faktūros, kurias atsakovė priimdavo, neginčijo skolos dydžio. Šalys 2017 m. balandžio 5 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriuo atsakovė pripažino savo skolą, tačiau jos nesumokėjo, todėl ieškovė prašė teismo priteisti 5909,87 Eur įsiskolinimą. Remdamasi sutarties 5.2 punktu, ieškovė prašė taip pat priteisti 0,02 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei UAB „Bos“ iš atsakovės UAB „Nojus“ 5909,87 Eur skolą, 148,10 Eur delspinigius, iš viso – 6057,97 Eur, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos iki sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 1136 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad 2016 m. lapkričio 11 d. UAB „Bos“ ir UAB „Nojus“ sudarė

negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų, pagal kurią ieškovė (nuomotoja) įsipareigojo perduoti atsakovei laikinai valdyti ir naudoti 815 kv. m negyvenamąsias patalpas (plane pažymėtas Nr. 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13), esančias Kaune, Tilžės g. 41, (sutarties 1.1 punktas) o atsakovė (nuomininkė) įsipareigojo mokėti nuomos mokestį: po 3,30 Eur plius PVM už 1 kv. m per mėnesį; 2689,50 Eur plius PVM mėnesinį nuomos mokestį (sutarties 1.1 punktas) bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius pagal gautas sąskaitas (sutarties 2.5 punktas). 2017 m. sausio 2 d. šalys pasirašė patalpų perdavimo–priėmimo aktą. 2017 m. sausio 2 d. šalys pasirašė susitarimą Nr. 1 dėl 2016 m. lapkričio 11 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalinio pakeitimo, kuriuo susitarė, kad nuomininkei UAB „Nojus“ perduodamos laikinai valdyti ir naudoti 869,60 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos Kaune, Tilžės g. 41, už kurias mokamas 2869,68 Eur plius PVM mėnesinis nuomos mokestis bei komunaliniai mokesčiai. 2017 m. vasario 23 d. pranešimu UAB „Nojus“ pranešė UAB „Bos“, kad nori nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Patalpos nuomotojai buvo grąžintos 2017 m. kovo 23 d. patalpų perdavimo–priėmimo aktu, kuriame nurodyta, kad nuo 2017 m. kovo 23 d. nutraukiamas nuomos sutarties galiojimas ir nuomininkė įsipareigoja iki 2017 m. kovo 23 d. visiškai atlaisvinti ir perduoti nuomotojai patalpas. 2017 m. balandžio 5 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu abi šalys patvirtino 5909,87 Eur skolą.

6. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos sumokėti UAB „Bos“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2017  m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija Bos Nr. 170057, – 1859,62 Eur komunalinių mokesčių už vasario mėnesį, 2017 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija Bos Nr. 170072, – 3536,91 Eur nuomos mokesčio už kovo 1–23 d., 2017 m. kovo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija Bos Nr. 170075, – 1054,44 Eur komunalinių mokesčių už kovo 1–23 d. Bendra šių sąskaitų neapmokėta suma yra 5909,87 Eur (1318,52 + 3536,91 + 1054,44). Ieškovė nurodo, kad ji išrašė sąskaitas faktūras už atsakovės faktiškai naudotą plotą. Atsakovė gynėsi tuo, kad pagal rašytinę sutartį ji privalėjo mokėti už mažesnį plotą, todėl yra visiškai atsiskaičiusi už visą nuomos laikotarpį ir netgi permokėjusi ieškovei.

7. Atsakovės atstovas M. P. paaiškino, kad patalpos naudotos produkcijai sandėliuoti. Jis tiksliai negalėjo įvardyti, kokiomis patalpomis atsakovė faktiškai naudojosi, nurodė, kad ten nuolatos nebūdavo, o prekėmis rūpinosi liudytojas Ž. R. Nei patalpų priėmimo, nei perdavimo aktuose šalys patalpų ploto nėra nurodžiusios, todėl šie aktai nepatvirtina, kokio dydžio patalpos buvo perduotos ir grąžintos. Liudytojai Ž. R. ir M. K. nurodė, kad buvo naudojamos ne tik sutartyje nurodytos patalpos.

8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad preziumuojama, jog šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad šalys konkliudentiniais veiksmais jau 2016 m. gruodžio mėnesį sudarė patalpų nuomos teisinį sandorį ir jį įvykdė: ieškovė faktiškai perdavė naudotis sandėliavimo patalpas, atsakovė patalpas priėmė, jomis naudojosi ir už nuomą sumokėjo ieškovės išrašytas sąskaitas, todėl konkliudentiniais veiksmais šalys gavo tai, ko siekė pagal nuomos sutartį, o atsakovė, sumokėjusi sąskaitas, patvirtino sandorį ir prarado teisę jį ginčyti.

9. Atsakovei 2017 m. sausio mėnesį, esant didžiausiam darbymečiui, reikėjo papildomų patalpų produkcijai sandėliuoti. Labiau tikėtina, kad atsakovė savo veiklai naudojosi ne tik nuomos sutartyje nurodytomis patalpomis, bet ir ieškovės nurodytomis 324 kv. m patalpomis, t. y. šalys konkliudentiniais veiksmais padidino nuomojamą plotą, o atsakovė tame plote laikė prekes, taip įvyko sutarties sąlygų pakeitimas, kuris atitiko abiejų šalių valią, nes ieškovė nuomos mokesčiui sumokėti išrašydavo sąskaitas, jose nurodydama papildomą 324 kv. m plotą sutartyje nenurodytų sau priklausančių patalpų, o atsakovė šias sąskaitas apmokėdavo.

10. Atsakovė neigė savo skolą, nurodydama, kad pagal nuomos sutarties 2.2 punktą yra sumokėjusi dviejų mėnesių nuomos dydžio avansą, kuris turėjo būti įskaitytas kaip nuomos mokestis už paskutinius 2 sutarties mėnesius. Nuomos sutarties 2.4 punkte buvo sutarta, kad, nuomininkei nutraukus sutartį prieš terminą, t. y. neišbuvus vienerių metų laikotarpio, avansas negrąžinamas ir tai įskaitoma kaip bauda. Nuomos sutarties nutraukimą inicijavo atsakovė, o 2017 m. kovo 23 d. patalpų perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad sutartis nutraukta praėjus 5 mėnesiams. Todėl ieškovė pagrįstai, remdamasi nuomos sutarties 2.4 punktu, atsakovės sumokėtą avansą įskaitė kaip baudą už nuomos sutarties nutraukimą.

11. Kadangi atsakovė, turėdama pareigą atsiskaityti su ieškove už komunalines paslaugas ir sumokėti nuomos mokestį, savo pareigos tinkamai nevykdė, iš jos ieškovės naudai, remdamasis nuomos sutarties 5.2 punkte nustatytu 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną dydžiu, teismas priteisė 148,10 Eur delspinigius. Ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovės priteistas ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas: 136 Eur žyminio mokesčio ir 1100 Eur išlaidų už

advokato teisinę pagalbą atlyginimo.12. Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Nojus“ apeliacinį skundą Kauno

apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. spalio 18 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovei 1936,16 Eur skolos, 43,71 delspinigių, 6 proc. metinių procesinių palūkanų; kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės atsakovei 1949,79 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuomos sutarties 3.1.1 punkte nustatyta, jog patalpos nuomininkei turėjo būti perduotos iki 2016 m. gruodžio 15 d. pasirašant patalpų perdavimo–priėmimo aktą, o nuomos mokestis pradedamas mokėti nuo 2016 m. gruodžio 16 d. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad šalys susitarė dėl kito nuomos mokesčio mokėjimo pradžios termino, todėl nuomos mokestis turėjo būti pradėtas mokėti nuo sutartyje nurodyto termino, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 16 d.

14. 2017 m. balandžio 5 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akte nurodyta sutarties pagrindu atsiradusi atsakovės skolos ieškovei suma, kuri užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumentuose (2017 m. vasario 28 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija Bos Nr. 170057, – 1859,62 Eur; 2017 m. kovo 1 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija Bos Nr. 170072, – 3536,91 Eur; 2017 m. kovo 23 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija Bos Nr. 170075, – 1054,44 Eur). Šiuo aktu ginčo šalys papildomų įsipareigojimų viena kitai neprisiėmė, todėl aktas savarankiškų teisių ir pareigų šalims nesukūrė. Atsakovė, nesutikdama su ginčo akte nurodytu skolos dydžiu, turėjo teisę teikti savo įrodymus ir taip nuginčyti akte nurodytus skaičiavimus.

15. Nuomos sutartimi šalys privalo susitarti dėl nuomos objekto ir nuomos kainos (CK 6.477 straipsnio 3 dalis, 6.487 straipsnis, 6.534 straipsnio 1 dalis). Nuomotojas turi teisę į nuomos sutartyje nurodytą nuomos mokestį už nuomos sutartyje nurodytą nuomos objektą ir negali reikalauti nuomos mokesčio už naudojimąsi daiktu, dėl kurio šalys nėra sudariusios nuomos sutarties ir nėra sutarusios dėl nuomos mokesčio mokėjimo. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676-611/2015).

16. CK 6.534 straipsnio 3 dalis nustato taisyklę, kad kai nuomos mokestis nustatytas už pastato, statinio ar įrenginio ploto vienetą ar kitokį jų dydžio matą, tai nuomos mokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant į faktinį išnuomoto pastato, statinio ar įrenginio dydį. Ši taisyklė reiškia, kad, šalims nuomos mokesčio dydį susiejus su pastato, statinio ploto vienetu, jeigu sutartyje nustatytas nuomojamo statinio, pastato dydis nesutampa su faktiškai nuomojamu dydžiu, tokiu atveju nuomos mokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant į faktiškai naudojamą plotą. Tačiau ši norma nesuteikia nuomotojui teisės reikalauti nuomos mokesčio už naudojimąsi patalpomis, dėl kurių nuomos ir nuomos mokesčio mokėjimo šalys nėra susitarusios.

17. Ieškovė, reikalaudama nuomos mokesčio už 2016 m. lapkričio 11 d. sutartyje ir 2017 m. sausio 2 d. papildomame susitarime nenurodytas patalpas, turėjo įrodyti, kad buvo susitarta dėl šių patalpų nuomos ir atsakovei UAB „Nojus“ kilo pareiga mokėti už papildomai išnuomotas 324 kv. m patalpas, tačiau byloje nėra nustatyta, kad sutarties šalys sudarė papildomą nuomos sutartį (raštu ar žodžiu) dėl šių patalpų ir atsakovė už naudojimąsi jomis privalėjo mokėti mokestį. Todėl nėra pagrindo ieškovei priteisti prašomą sumą, t. y. ieškinyje nurodytą skolą, už papildomo 324 kv. m ploto patalpų nuomą ir komunalinius mokesčius.

18. Iš nuomos sutarties 2.4 punkto matyti, kad šalys buvo susitarusios dėl sutarties nutraukimo prieš terminą tvarkos, nesikreipiant į teismą, t. y. jei nuomos sutartis nutraukiama nuomininkei neišbuvus vienerių metų, sumokėtas avansas nėra grąžinamas. Todėl atsakovė turi mokėti ieškovei dviejų mėnesių nuomos mokesčio dydžio baudą (6508,59 Eur).

19. Dėl priteistinos sumos dydžio teismas nurodė, kad atsakovė pagal sutartį ir papildomą susitarimą naudojosi 869,60 kv. m nuomojamų patalpų plotu. Atsakovei UAB „Nojus“ pagal 2016 m. lapkričio 11 d. sutartį buvo perduotos gamybiniame pastate, plane pažymėtame 4P1pg, kurio unikalus Nr. 1995-7045-3059, esančios patalpos: 1-4, kurios bendras plotas 399,76 kv. m, 1-5, kurios bendras plotas 30,16 kv. m, 1-6, kurios bendras plotas 22,46 kv. m, 1-7, kurios bendras plotas 1,89 kv. m, 1-8, kurios bendras plotas 2 kv. m, 1-9, kurios bendras plotas 6,70 kv. m, 1-10, kurios bendras plotas 4,83 kv. m, 1-11, kurios bendras plotas 28,73 kv. m, 1-12, kurios bendras plotas 27,95 kv. m, 1-13, kurios bendras plotas 2,99 kv. m. Pagal 2016 m. lapkričio 11 d. nuomos sutartį perduota iš viso pagal kadastrinius duomenis 537,47 kv. m patalpų. Šalys 2017 m. sausio 2 d. susitarime nurodė, kad bendras nuomojamų patalpų plotas yra 869,60 kv. m, o tai yra 342,13 kv. m daugiau nei kadastrinių duomenų byloje nurodytų nuomojamų patalpų plotas. Šalys, pasirašydamos 2017  m. sausio 2 d. susitarimą, žinojo, kad atsakovė naudosis papildomomis sutartyje nenurodytomis patalpomis, kurių plotas 324 kv. m, tikėtina, patalpomis kitame pastate, pagal kadastrinių matavimų bylą įrašytus duomenis jų bendras plotas yra 345,49

kv. m.20. Atsakovė už visą nuomos laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. kovo 23 d. ieškovei turėjo sumokėti 11

224,00 Eur nuomos mokesčio su PVM ir 3697,54 Eur patalpų išlaikymo išlaidų atlyginimo. Pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras atsakovė UAB „Nojus“ yra sumokėjusi ieškovei 12 985,38 Eur ir 6508,59 Eur avansą už du paskutinius nuomos mėnesius pagal sutarties 2.2 punktą. Iš viso atsakovė sumokėjo 19 493,97 Eur. Taigi atsakovė turėjo sumokėti 14 921,54 Eur mokesčių pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (11 224,00 + 3697,54), o sumokėjo 12 985,38 Eur, todėl likusią 1936,16 Eur nesumokėtą mokesčių dalį teismas sprendė priteisti iš atsakovės ieškovei.

21. Atsakovė nuo sutarties nutraukimo iki ieškovės kreipimosi į teismą praleido 107 dienas sumokėti nuomos ir kitus mokesčius, todėl iš jos teismas priteisė 41,73 Eur delspinigių (1936,16 x 0,02 proc. x 107 d.) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis) ir 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos 1977,89 Eur (1936,16 + 43,71) sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

22. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo – iš pateiktų rašytinių įrodymų (sąskaitų faktūrų, mokėjimo pavedimų) nustatyta, kad ieškovė UAB „Bos“ dėl bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patyrė 1236 Eur bylinėjimosi išlaidų, tarp jų 136 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, 1100 Eur teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 900 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėjo 3494,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, tarp jų 136 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 2632,20 Eur teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme (procesinių dokumentų parengimas, atstovavimas teismo posėdžiuose) ir 726 Eur teisinės pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį, advokatų atliktus veiksmus bylos nagrinėjimo metu, į šių veiksmų apimtį ir pobūdį, į bylos trukmę, sudėtingumą, į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistinų užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, teismas sprendė, kad ieškovei atlygintina 32,65 proc. dydžio bylinėjimosi išlaidų dalis,  t. y. 403,55 Eur, o atsakovei – 67,35 proc. dydžio bylinėjimosi išlaidų dalis, t. y. 2353,34 Eur. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą atsakovei iš ieškovės priteistina 1949,79 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

23. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Bos“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad po sutarties ir sutarties pakeitimo nuomininkės atsakovės UAB „Nojus“ prašymu jai buvo perduotos 324 kv. m ploto papildomos patalpos kitame pastate. Papildomas patalpų perdavimo–priėmimo aktas nebuvo pasirašytas. Faktinį patalpų priėmimą ir nuomos santykių susiklostymą dėl padidinto ploto patvirtina atsakovei išrašomos PVM sąskaitos faktūros, šias atsakovė priimdavo, neginčijo skolos dydžio. Šalys 2017  m. balandžio 5 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo atsakovė pripažino savo skolą, tačiau jos nesumokėjo.

23.2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nevertindamas visų byloje esančių duomenų, atlikdamas skaičiavimus, praleido patalpą, pažymėtą plane 1-3 (488,13 kv. m), neteisingai apskaičiavo perduotų patalpų plotą, ir tai lėmė nepagrįstą išvadą, kad šalys, 2017 m. sausio 2 d. pasirašydamos susitarimą, iš anksto numatė ir įtraukė 324 kv. m papildomai perduodamas patalpas kitame pastate į šalių pasirašytus susitarimus. Todėl apeliacinės instancijos teismai neteisingai nustatė atsakovei išnuomotą patalpų plotą, nepagrįstai sumažino nuomos kainą bei komunalinius mokesčius už atsakovės išsinuomotus ir naudotus nuomos plotus.

23.3. Atsakovė iki 2017 m. sausio 2 d. naudojosi patalpomis gamybiniame pastate, plane pažymėtame 4P1pg: 1-3, kurios bendras plotas 488,13 kv. m, 1-4, kurios bendras plotas 399,76 kv. m, 1-5, kurios bendras plotas 30,16 kv. m, 1-6, kurios bendras plotas 22,46 kv. m, 1-7, kurios bendras plotas 1,89 kv. m, 1-8, kurios bendras plotas 2 kv. m, 1-9, kurios bendras plotas 6,70 kv. m, 1-10, kurios bendras plotas 4,83 kv. m, 1-11, kurios bendras plotas 28,73 kv. m, 1-12, kurios bendras plotas 27,95 kv. m, 1-13, kurios bendras plotas 2,99 kv. m, iš viso bendro 1015,6 kv. m ploto patalpomis. Nuo 2017 m. sausio 2 d. atsakovė UAB „Nojus“ 1-4 patalpoje gamybiniame pastate 4P1pg, atlikus remontą, naudojosi iš viso

bendro 869,60 kv. m ploto patalpomis. Po 2017 m. sausio 2 d. atsakovei išreiškus pageidavimą nuomotis didesnį plotą, jai nuo 2017 m. sausio 16 d. buvo perduota ir išnuomota 324 kv. m papildoma patalpa, pažymėta 1-1, kitame pastate, pažymėtame 2F2/p, bendras šios patalpos plotas pagal kadastrinius matavimus 345,49 kv. m. Taip nuo 2017 m. sausio 16 d. nuomojamų patalpų plotas sudarė 1193,60 kv. m (t. y. padidėjo 324 kv. m). Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovei buvo perduota ir atsakovė naudojosi šia patalpa, tačiau, neįtraukęs į skaičiavimus 488,13 kv. m patalpos, pažymėtos 1-3, teismas padarė neteisingą išvadą, kad papildomai perduota patalpa buvo įtraukta į šalių pasirašytą susitarimą.

23.4. Nors šalys savo susitarimo dėl 324 kv. m papildomų patalpų perdavimo ir neįformino raštu, tačiau šalys dėl papildomų patalpų perdavimo buvo susitarusios žodžiu ir sandorio sudarymą ne kartą patvirtino konkliudentiniais veiksmais. Tai, kad šalys susitarė dėl papildomų patalpų nuomos ir patalpas perdavė, nagrinėjant bylą teisme iš esmės patvirtino liudytojai Ž. R., T. K. Susiklosčiusius nuomos santykius dėl papildomų 324 kv. m ploto patalpų nuomos, t. y. kad nuomos sutartis buvo pakeista, patvirtina rašytiniai įrodymai, būtent PVM sąskaitos faktūros, komunalinių išlaidų detalizacijos, kadastrinių matavimų bylos duomenys ir brėžiniai, tarpusavio skolų suderinimo aktas, ieškovės pozicija ir atsakovės elgesys, kai ji skolą pradėjo neigti tik ieškovei kreipusis teisminės gynybos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė naudojosi patalpos pastate 2F2/p, pažymėtos 1-1, 324 kv. m dydžio dalimi, bet nepagrįstai sprendė, kad, nesant sudaryto susitarimo dėl papildomų patalpų nuomos atsakovei, ieškovė neturi teisės reikalauti sumokėti už papildomai perduotas patalpas. Nei apeliaciniame skunde, nei pirmosios instancijos teisme atsakovė neginčijo jai pagal rašytines sutartis perduoto ploto bei neneigė 324 kv. m papildomo ploto patalpos nuomos ir (ar) jos įtraukimo į šalių raštu sudarytas sutartis, todėl apeliacinės instancijos teismas ne tik klaidingai, neapdairiai suskaičiavo pagal sutartis perduotus plotus, bet ir peržengė apeliacinio skundo ribas. CPK 320 straipsnio 1 dalis apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Pagal šią normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006).

23.5. Šalims susitarus, kad atsakovė nuomosis papildomas 324 kv. m patalpas nuo 2017 m. sausio 16 d., atsakovei 2017 m. sausio 31 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija Bos Nr. 170042, už papildomai nuomojamas 324 kv. m patalpas 2017 m. sausio 16–31 d. laikotarpiu. Ši sąskaita išrašyta tik už papildomai išnuomotą pagal šalių žodinį susitarimą plotą, sąskaita priimta pasirašytinai ir apmokėta, jokių pretenzijų dėl neperduotų ar nepagrįstai išrašytų ir apmokėtų sąskaitų ieškovė iš atsakovės nėra gavusi. Taip pat atsakovei buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija Bos Nr.  170029, už komunalinius mokesčius 2017 m. sausio mėn., ši sąskaita taip pat apmokėta. Po nuomos sutarties nutraukimo 2017 m. balandžio 5 d. šalys pasirašė skolų suderinimo aktą, kuriame patvirtino atsakovės skolą. Ieškovė, siekdama atgauti skolą, 2017 m. birželio 5 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija, bet atsakovė į ją nereagavo ir nenurodė, kad ieškovė išrašė sąskaitas už nepagrįstai didelį plotą. Atsakovės pozicija, kad išrašytos per didelės PVM sąskaitos faktūros, nesant rašytinio sutarties pakeitimo, atsirado tik tada, kai ieškovė kreipėsi teisminės gynybos.

23.6. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutartį galima pakeisti tik laikantis įstatymo reikalavimų ir sutartyje nustatytos tvarkos (CK 6.183 straipsnio 1 dalis), tačiau viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis). Taigi CK 6.183 straipsnio 2 dalies norma nurodo, kad sutartis gali būti pakeista nesilaikant CK 6.183 straipsnio 1 dalies nuostatų, jei iš vienos ar abiejų šalių konkliudentinių veiksmų galima spręsti, jog rašytinės sutarties šalys pakeitė sutarties sąlygas ir jas vykdė kitaip, negu nurodyta sutartyje. Šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos šalies ar įstatymų nustatytą terminą (CK 1.79 straipsnio 1 dalis). Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal CK 1.71 straipsnį sandoriai laikomi sudarytais, jei iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį, tik tada, kai tokiam sandoriui įstatyme nenustatyta konkrečios formos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2005). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys susitarė dėl papildomų patalpų ploto nuomos, atsakovė ne kartą tokį sandorį patvirtino apmokėdama PVM sąskaitas faktūras už papildomo ploto nuomą, komunalines išlaidas, naudojosi patalpomis, sudarė skolų suderinimo aktą.

23.7. Apeliacinės instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, visiškai neatsižvelgė į atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų realumą, sąsajumą su byla bei tai, kad išlaidos viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse

bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovė patyrė 3494,20 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (pirmosios instancijos teisme – 2632,20 Eur, apeliacinės instancijos teisme – 726 Eur ir 136 Eur žyminio mokesčio), šiuo atveju maksimali atsakovei priteistina suma už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme turėtų būti 913 Eur (bendra suma 1775 Eur, 67,35 proc. pagal netenkintų ieškinio reikalavimų dalį – 1195,46 Eur). Ieškovės patirtos bendros bylinėjimosi išlaidos sudarė 2136 Eur (32,65 proc. pagal tenkintų ieškinio reikalavimų dalį – 697,40 Eur). Apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovės patirtų ir atlygintinų išlaidų dydį procentine išraiška, taip pat padarė aritmetinę klaidą ir todėl atlikęs įskaitymą, pagal klaidingus skaičiavimus neteisingai apskaičiavo atsakovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį. Šiuo atveju atsakovei iš ieškovės atlikus įskaitymus galėjo būti priteista tik 498,06 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Nojus“ prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma:

24.1. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas ir galimai per klaidą netiksliai pagal kadastrinius duomenis apskaičiavo perduotų patalpų plotą, tai visiškai nelėmė neteisingos nutarties priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje bandė suskaičiuoti perduotų patalpų plotą pagal kadastrinius duomenis, tačiau nustatė faktą, jog atsakovė turi mokėti nuomos mokestį būtent už sutartą 869,60 kv. m patalpų plotą. Neturi teisinės reikšmės ieškovės argumentai, kad, skaičiuodamas perduotą plotą, apeliacinės instancijos teismas praleido patalpą, pažymėtą 1-3 (kurios plotas 488,13 kv. m): pagal kadastrinius duomenis teismas bet kuriuo atveju nebūtų tiksliai apskaičiavęs perduotų patalpų, nes pagal kadastrinius matavimus patalpų plotas skyrėsi nuo faktinio ploto. Taigi, teismo pagal kadastrinius duomenis skaičiuotas plotas buvo tik kaip papildomas argumentas tam, kad būtų pagrįsta, jog šalys sutartyje susitarė būtent dėl bendros 869,60 kv. m ploto patalpų nuomos. Apeliacinės instancijos teismas atsakovės mokėtinas sumas už nuomą ir komunalinius mokesčius skaičiavo būtent pagal tą plotą, dėl kurio šalys ir susitarė, t. y. pagal 869,60 kv. m, bet ne už dar papildomus 324 kv. m. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra nustatyta, kad sutarties šalys sudarė papildomą nuomos sutartį (raštu ar žodžiu) dėl šių patalpų ir atsakovė už naudojimąsi jomis privalėjo mokėti mokestį.

24.2. Nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, ir nuomos sutartis dėl pastatų, statinių visais atvejais turi būti rašytinė (CK 6.478 straipsnio 1 dalis, 6.531 straipsnio 1 dalis); nuomos sutartimi šalys privalo susitarti dėl nuomos objekto ir nuomos kainos (CK 6.477 straipsnio 3 dalis, 6.487 straipsnis, 6.534 straipsnio 1 dalis),  t. y. ieškovė turėjo įrodyti, kad šalys tikrai susitarė būtent dėl 324 kv. m papildomo ploto (iš viso 1193,60 kv. m), taip pat tai, dėl kokios tikslios nuomos kainos buvo susitarta. Nuomininkei neturėtų atsirasti pareiga mokėti nuomą už tai, dėl ko šalys nesusitarė (nei dėl nuomos objekto, nei dėl nuomos kainos). Šiuo aspektu visiškai nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame teismas nurodė, kad, tiesioginių įrodymų byloje nesant, teismas sprendžia, jog, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, labiau tikėtina, kad atsakovė savo veiklai naudojosi ne tik nuomos sutartyje nurodytomis patalpomis, bet ir ieškovės nurodytomis 324 kv. m patalpomis. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai negali būti laikomi pagrįstais, kai nėra įrodyta ir nustatyta, kad šalys tikrai susitarė dėl: a) papildomo ploto (324 kv. m) nuomos, b) konkrečios mokėtinos kainos už tariamą papildomų patalpų nuomą. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas nutartimi visiškai teisingai pakeitė sprendimą.

24.3. 2017 m. balandžio 5 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu šalys papildomų įsipareigojimų viena kitai neprisiėmė, todėl aktas savarankiškų teisių ir pareigų šalims nesukūrė. Lygiai taip pat ir atsakovės atlikti mokėjimai pagal ieškovės nepagrįstai išrašytas PVM sąskaitas faktūras reiškia tik atsiskaitymo įforminimą pagal galiojančias apskaitos taisykles ir negali lemti papildomų prievolių prisiėmimo. Dėl to teismas, priimdamas nutartį, pagrįstai nesirėmė išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis ir tarpusavio suderinimo aktu kaip teisiniu pagrindu, įrodančiu, kad atsakovė tariamai naudojosi 324 kv. m papildomu plotu, nes apmokėjo ieškovės išrašytas sąskaitas. Šalių teises ir pareigas galėjo sukurti (ir sukūrė) tik šalių sudaryta sutartis ir 2017 m. sausio 2 d. papildomas susitarimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl rašytinės negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimo nesilaikant rašytinės formos; dėl sutarties pakeitimo

fakto įrodinėjimo taisyklių

25. CK 6.162 straipsnis, reglamentuojantis sutarties sudarymo tvarką, nustato: sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais; kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas.

26. Pagal CK 6.223 straipsnį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, o joms nepavykus susitarti – teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis).

27. CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti pastarąją teisės normą, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių valios sutapimas), o ne tik vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012). Remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521-611/2016, 24 punktas).

28. Sandorių formos taisyklės, taikytinos visiems sudaromiems sandoriams, reglamentuojamos CK 1.71 straipsnyje: sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais; sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Specialioji norma, aktuali nagrinėjamam ginčui dėl įsiskolinimo už išnuomotas pastatuose negyvenamąsias patalpas, išdėstyta CK 6.531 straipsnyje, nustato, kad pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartis turi būti rašytinė.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, o nuomos sutartis dėl pastatų, statinių visais atvejais turi būti rašytinė (CK 6.478 straipsnio 1 dalis, 6.531 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2012). Įstatymo nustatytos rašytinės formos nesilaikymas, jeigu įstatymuose įsakmiai nenurodyta kitaip, nedaro žodine tvarka sudarytos sutarties negaliojančios, tačiau pasunkina jos įrodinėjimą. CK 1.93 straipsnio 2 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį.

30. CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai teismo sprendimo motyvuojamajai daliai – joje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių eismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, tik kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas; ir kt.).

31. Pirmosios instancijos teismas, sprendime įvertinęs surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad ieškovė faktiškai perdavė naudotis atsakovei 324 kv. m sandėliavimo patalpas, atsakovė patalpas priėmė, jomis naudojosi ir už nuomą iš dalies sumokėjo ieškovės išrašytas sąskaitas, todėl konkliudentiniais veiksmais šalys gavo tai, ko siekė pagal nuomos sutartį, o atsakovė, sumokėjusi sąskaitas, patvirtino sandorį ir prarado teisę jį ginčyti.

32. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje priėjo prie priešingos išvados dėl faktinių ginčo aplinkybių – nurodė, kad byloje nėra nustatyta, jog sutarties šalys sudarė nuomos sutartį dėl papildomų patalpų išnuomojimo ir todėl nėra pagrindo ieškovei priteisti prašomą skolą už papildomo 324 kv. m ploto patalpų nuomą. Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, dėl to negali būti laikoma pagrįsta.

33. Konstatuotina, kad kai rašytinė pastatų, statinių, juose esančių negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nustato tam tikrą apibrėžtą patalpų nuomą, bet neapima vėliau šalių suderintu susitarimu pakeisto patalpų ploto, tuomet ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turi įrodyti, kad iš tikrųjų buvo sudarytas rašytinės nuomos sutarties pakeitimas arba sudaryta atskira žodinė ar šalių suderinta valia (konkliudentiniais veiksmais) nuomos sutartis dėl papildomo patalpų ploto, neįtraukto į rašytinę nuomos sutartį. Teismas turėtų įvertinti įrodymų visumą ir spręsti, ar įrodymų pakanka daryti išvadai dėl patalpų, neįtrauktų į rašytinę nuomos sutartį, faktinės nuomos ir, jei nustatoma faktinė papildomų patalpų nuoma, priteisiamai nuomos mokesčio skolai apskaičiuoti.

34. Nagrinėjamoje byloje aktualiu negyvenamųjų patalpų nuomos atveju į rašytinę nuomos sutartį neįrašytų, bet faktiškai nuomotojo perduotų nuomininkei papildomų patalpų nuomos faktas gali būti įrodinėjamas pagal įrodinėjimo taisykles nustatančias teisės normas (nutarties 29, 30 punktai), ir, teismui nustačius faktiškai perduotų patalpų nuomą, turėtų būti sprendžiama dėl nuomos mokesčio už papildomų nuomininkei perduotų patalpų nuomą ir tais atvejais, kai tokių patalpų nuomos mokesčio neapima rašytinė sutartis ir joje neįtraukta sąlygų dėl papildomų patalpų išnuomojimo nuomininkei.

35. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje, atlikdamas išnuomotų patalpų ploto, sumokėto nuomos mokesčio ir likusios skolos dydžių skaičiavimus, praleido patalpą, pažymėtą plane 1-3 (488,13 kv. m), jos neįtraukdamas į bendrą išnuomotų patalpų plotą, todėl neteisingai susumavo atsakovei išnuomotą patalpų plotą, kartu nepagrįstai sumažino nuomos skolą už atsakovės išsinuomotus ir naudotus patalpų plotus.

36. Nurodytas kasacinio skundo argumentas pripažintinas pagrįstu. Byloje teismų nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 11 d. nuomos sutartimi atsakovei buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos, esančios Kaune, Tilžės g. 41, pastate 4P1pg, plane pažymėtos Nr. 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13 (nutarties 5 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nutartyje skaičiuodamas išnuomotų šia nutartimi patalpų visą plotą, neįtraukė 488,13 kv. m patalpos, plane pažymėtos 1-3, dėl to klaidingai nustatė faktinę aplinkybę, kad pagal 2016 m. lapkričio 11 d. nuomos sutartį išnuomota iš viso 537,47 kv. m patalpų (apeliacinės instancijos teismo nutarties 25 punktas).

37. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad pradinė nuomos sutartis nebuvo pakeista, žodiniu šalių susitarimu ir konkliudentiniais veiksmais įtraukiant papildomą plotą, grindė iš esmės vien klaidingai nustatyta faktine aplinkybe dėl pradinės nuomos sutarties turinio (nutarties 36 punktas), o kitų įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, netyrė ir nevertino. Dėl konstatuotų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl ginčo esmės, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir yra naikintina. Nutarties 31–36 punktuose nurodytų faktinių aplinkybių dėl išnuomotų patalpų bendro ploto ir papildomų, t. y. sutartyje raštu neaptartų, patalpų nuomos ištyrimas, nustatymas ir įvertinimas yra faktų nustatymo klausimai, sprendžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nes kasacinis teismas sprendžia teisės aiškinimo ir taikymo klausimus ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Todėl, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, nurodytoms aplinkybėms ištirti, nustatyti ir įvertinti byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07490 2019-05-10 2019-05-02 2019-05-02 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-181-219/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29567-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 3.1.4.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. T. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės į teisingą bylos procesą ir fizinių asmenų atstovavimo pagal pavedimą.2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 227,11 Eur skolos, 95,45 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už

priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2003 m. liepos 28 d. UAB „Tele2“ ir atsakovas sudarė Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. M1.19676-23503197, pagal kurią UAB „Tele2“ atsakovui suteikė mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis už jas sumokėti. UAB „Tele2“ už suteiktas paslaugas išrašė ir pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovas jų neapmokėjo. Ieškovė ir UAB „Tele2“ 2009 m. kovo 31 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-21, pagal kurią UAB „Tele2“

atlygintinai perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovą. Atsakovui apie reikalavimo perleidimo sutartį buvo pranešta ir iš jo pareikalauta įvykdyti įsipareigojimus.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovei 227,11 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10,56 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

5. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nesikreipė į policiją dėl paso vagystės, taip pat į tai, kad jam pasas buvo pakeistas į asmens tapatybės kortelę pasibaigus paso galiojimo laikui, o ne dėl paso praradimo ir (ar) vagystės, atmetė atsakovo argumentus, kad 2003 m. liepos 28 d. sutartį su UAB „Tele2“ sudarė ne jis, o jo pavogto paso duomenimis pasinaudojęs kažkoks kitas nežinomas asmuo. Atsakovo argumentai, kad jis niekada negyveno sutartyje nurodytu adresu ir nedirbo sutartyje nurodytoje įmonėje, teismo vertinimu, taip pat nėra pakankami spręsti, jog minėtą sutartį sudarė ne jis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, sužinojęs apie reikalavimo perleidimo sutartį ir teigdamas, jog sutartį su UAB „Tele2“ sudarė ne jis, turėjo teisę reikšti priešieškinį ir taip ginti savo pažeistas teises teisme.

6. Teismas ieškovės reikalavimą dėl 95,45 Eur palūkanų atmetė kaip nepagrįstą. Palūkanų išieškojimas, teismo vertinimu, pažeistų atsakovo interesus, apsunkintų jo padėtį ir būtų neteisingas. Be to, ieškovė nenurodė priežasčių, kodėl pareiškė ieškinį teisme tik praėjus 8 metams po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo.

7. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 56 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 punktais, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovo duktė J. L. turėtų aukštąjį teisinį išsilavinimą, sprendė, kad J. L. nesuteikta teisė atstovauti atsakovui teisme. Dėl šios priežasties teismas atsisakė priimti atsakovo dukters pasirašytą procesinį dokumentą (prašymą skirti rašysenos ekspertizę) kaip pateiktą asmens, neturinčio tinkamų įgaliojimų vesti bylą teisme kito asmens vardu, ir grąžino jį padavusiam asmeniui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

8. Teismas, J. L. nesant nagrinėjamos bylos proceso dalyvei ir nesant byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, taip pat netenkino jos prašymo susipažinti su civilinės bylos medžiaga suteikiant prieigą prie elektroninės ryšių sistemos (VEP posistemės) (CPK 10 straipsnis).

9. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą nepakeistą.

10. Teismas, remdamasis CPK 176, 178, 185 straipsniais, sprendė, kad atsakovas byloje neįrodė, jog jo pasas buvo pavogtas ir sutartį su UAB „Tele2“ sudarė ne jis. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo adreso ir darbovietės, nurodytų sutartyje, neatitikimas taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad ne jis sudarė ginčo sutartį.

11. Remdamasis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, 312 straipsniu, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesigynė nuo jam pareikštų reikalavimų prašydamas taikyti ieškinio senatį, teismas sprendė, kad toks reikalavimas (taikyti ieškinio senatį) negali būti keliamas apeliacinės instancijos teisme.

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių J. L. įgytą aukštąjį teisinį išsilavinimą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti jos teiktus prašymus (CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

13. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismai pažeidė asmens teisę į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis), nes neužtikrino atsakovui galimybės pasirinkti tinkamą atstovą CPK 56 straipsnio prasme. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas neturėjo tinkamo atstovo, o tai sukliudė jam tinkamai įgyvendinti savo, kaip bylos šalies, teises (CKP 42 straipsnis), įskaitant teisę rinkti įrodymus. Teismas, tinkamai neišaiškinęs atsakovui, kad jo atstovė yra netinkama, taip pat neišaiškinęs jam teisės pasirinkti kitą atstovą ir nesuteikęs galimybės tai padaryti, nepagrįstai užkirto atsakovui kelią tinkamai įgyvendinti savo procesines teises. Teismas privalėjo atsakovui išaiškinti jo teises dėl atstovavimo ne formaliai, o imtis priemonių tinkamai užtikrinti šią jo teisę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 35/03-11/06).

13.2. Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui 2017 m. rugsėjo 20 d. įgaliojimą, kuriuo jis įgaliojo J. L., be kita

ko, vesti visas jo civilines bylas, atstovauti jam teisme, atlikti jo vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos šalims suteikia CPK ir kiti teisės aktai. Šis įgaliojimas suteikė J. L. teisę atstovauti atsakovo interesams teisme, susipažinti su bylos medžiaga teisme, pareikšti prašymus. Pirmosios instancijos teismas priėmė iš įgaliotos atstovės atsiliepimą į ieškinį, o tai leido pagrįstai tiek atsakovui, tiek jo atstovei manyti, jog J. L. yra tinkama atstovė byloje. Tačiau įgaliotai atstovei pateikus prašymus susipažinti su byla ir išreikalauti įrodymus, teismas juos atmetė, remdamasis CPK 56 straipsniu. Tokie prieštaringi teismo veiksmai, vienus procesinius dokumentus, pateiktus atstovės, priimant, o kitų – ne, suklaidino atsakovą dėl atstovo tinkamumo. Be to, prašymai nebuvo tenkinti tik galutiniu sprendimu. Taigi atsakovui iki pat skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo nebuvo žinoma, kad jo atstovės pateikti prašymai nebuvo svarstomi, kas reiškia, kad jam buvo apribota teisė dalyvauti renkant įrodymus ir juos tiriant. Be to, teismas, iki sprendimo priėmimo neinformavęs atsakovo apie netinkamą atstovavimą, neišaiškino jam teisės susirasti kitą atstovą, kuris ginčo byloje būtų turėjęs galimybę aktyviai reikšti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, juos rinkti ir išreikšti poziciją dėl ieškinio senaties. Tokia situacija pažeidžia CPK 5, 42 straipsnius.

13.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal pateiktus įgaliojimus atstovei nėra suteikta teisė atstovauti atsakovui teisme. Įgaliojimas suteikė J. L. platesnes teises – teisę susipažinti su bylos medžiaga teisme, pareikšti prašymus ir kt. Susipažinimas su bylos medžiaga ar prašymų pateikimas teismui negali būti prilyginamas atstovavimui teismo posėdžio metu. Įgaliojimu suteiktų platesnių šalies teisių įgyvendinimas negali būti ribojimas CPK 56 straipsniu, kuris taikytinas tik atstovams, tiesiogiai dalyvaujantiems teismo posėdžiuose (CPK 51 straipsnio 2 dalis). CPK 56 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai atstovui neatima teisės įgaliotam asmeniui atlikti kitus procesinius veiksmus (CPK 3 straipsnis). Atsakovo atstovė pateikė prašymus dėl rašytinės ekspertizės atlikimo iki parengiamojo teismo posėdžio pradžios. Šio prašymo pateikimas neužvilkino bylos nagrinėjimo, todėl teismas neturėjo pagrindo atsisakyti jį priimti ir jo nesvarstyti, nes tokią teisę atstovei suteikė įgaliojimas ir CPK 42 straipsnis.

13.4. Teismui buvo žinoma ne tik apie įgaliotą atstovę, jos pareikštus prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, bet ir apie atsakovo sveikatos būklę bei ribotas jo galimybes savarankiškai įgyvendinti savo teises. Dėl šios priežasties teismas, siekdamas užtikrinti tinkamą interesų gynimą, turėjo būti aktyvus ir šiuos įrodymus rinkti savo iniciatyva, taip užtikrindamas asmens teisėtus interesus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

13.5. Apeliacinės instancijos teismas formaliai taikė rungtyniškumo ir dispozityvumo principus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas byloje neįrodė savo procesinės pozicijos dėl kilusio ginčo. Nagrinėjamu atveju atsakovui, neturinčiam tinkamo atstovo, nebuvo suteikta galimybė dalyvauti renkant įrodymus ir juos tiriant. Tokia situacija pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą.

13.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme atsakovui nebuvo tinkamai išaiškintos teisės dėl galimybės turėti gynėją (pažeista teisė į teisminė gynybą – CPK 5 straipsnis) ir taip iš jo buvo atimta galimybė ne tik tinkamai suformuluoti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, jų pateikimo, bet taip pat ir pareikšti prašymus dėl ieškinio senaties taikymo, atsakovo teisės reikšti reikalavimus negali būti ribojamos taikant CPK 312 straipsnį. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį tik apeliaciniame skunde, nes jis neturėjo tinkamo atstovo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl to neturėjo galimybės pareikšti tokį prašymą pirmosios instancijos teisme (CPK 3 straipsnis).

13.7. Teismai, vertindami pateiktus bylos duomenis, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis, 197 straipsnio 2 dalis, 265 straipsnis), nepašalino byloje kilusių abejonių dėl dokumento suklastojimo, dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Bylos įrodymai, jų visuma patvirtina, kad atsakovas, kurio pasas buvo pavogtas, nesudarė ginčo sutarties su UAB „Tele2“.

14. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1. Duomenys, patvirtinantys, jog atsakovo duktė J. L. turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, į bylą nebuvo pateikti. Dėl šios priežasties J. L. neturėjo teisės atstovauti atsakovui teisme ir jos pateikti procesiniai dokumentai negalėjo būti priimti kaip pateikti asmens, neturinčio teisės vesti bylą teisme kito asmens vardu (CPK 56 straipsnio 1 dalis).

14.2. Į bylą pateikti įrodymai (elektroninis susirašinėjimas su teismo posėdžių sekretore) patvirtina, kad 2017 m. spalio 3d. elektroniniu laišku J. L. buvo informuota apie tai, jog ji atstovauti atsakovui teisme gali tik tuo atveju, jeigu turi aukštąjį teisinį išsilavinimą arba kartu su advokatu. Taigi apie CPK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus atstovui atsakovo duktė J. L. buvo informuota dar iki 2017 m. gruodžio 4 d. teiktų prašymų, todėl atsakovas ir jo duktė turėjo pakankamai laiko pasirūpinti tinkamu atsakovo atstovavimu byloje, tačiau to nepadarė. Taigi teismas nepažeidė atsakovo

teisės į teisminę gynybą ir nepagrįstai jos neapribojo.14.3. Atsakovo pateiktas atsiliepimas į ieškinį buvo pasirašytas paties atsakovo, teismui jis buvo atsiųstas ne tik

elektroniniu, bet ir paprastu paštu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priimti atsakovo atsiliepimą, o jį priimdamas, teismas atsakovo neklaidino.

14.4. Teismai, vertindami įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Be to, pirmosios instancijos teismas išreikalavo papildomus duomenis iš policijos, kurie paneigė atsakovo paaiškinimus dėl asmens dokumento vagystės.

14.5. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas taikyti senatį nebuvo teiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties negalėjo būti keliamas, tai pagrįstai nustatė apeliacinės instancijos teismas (CPK 312 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepasirūpino tinkamu atstovu (CPK 42 straipsnio 3 dalis), kuris galimai būtų pateikęs tokį prašymą, nesudaro pagrindo teismui nesilaikyti įstatymo ir nepažeidžia teisingumo principo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teisės į teisingą bylos procesą

15. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis garantuoja teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, kad ši teisė apima ir teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą yra suprantama kaip kiekvieno asmens teisė, kad jo reikalavimai, susiję su jo civilinėmis teisėmis ir pareigomis, būtų išnagrinėti teismo ar tribunolo (žr. EŽTT Didžiosios kolegijos 2018  m. kovo 15 d. sprendimo byloje Naït-Liman prieš Šveicariją, peticijos Nr. 51357/07, p. 112-113).

16. EŽTT savo praktikoje pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti veiksmingą teisingumo vykdymą, šią teisę gali riboti nacionalinės procedūros. Atsižvelgiant į tai, teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog valstybės narės negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ar tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo nustatymo. EŽTT praktikoje yra išaiškinta, kad asmens teisė kreiptis į teismą tam tikrais atvejais gali būti apribota, pavyzdžiui, senaties terminais, teismo mokesčiais, teisinio atstovavimo reikalavimu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimo byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 22083/93; 22095/93, p. 50-51, 1985 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8225/78, p. 57, 2012 m. spalio 9 d. sprendimo byloje R. P. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 38245/08, p. 63–67) ir pan., ir tai nelaikoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

17. Taigi vien tik tvarkos kreiptis į teismą buvimas ir formalių reikalavimų nustatymas dar savaime nereiškia, kad yra suvaržyta atitinkamo asmens teisė kreiptis į teismą ir nepagrįstai apsunkintas šios teisės įgyvendinimas ar pažeidžiama pati teisė į teisminę gynybą. Tačiau svarbu, kad tokiais ribojimais ar jų taikymu nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati kreipimosi į teismą teisės esmė (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70, p. 38).

18. Nacionalinį civilinių bylų procesą reglamentuoja Civilinio proceso kodeksas. Šio kodekso 51 straipsnis nustato, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovą. Remiantis CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktu, fizinio asmens atstovais pagal pavedimą gali būti ne tik advokatai, jų padėjėjai (CPK 56 straipsnio 1, 2 dalys), bet ir asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinio išsilavinimo privalomumas nustatytas atsižvelgiant į atstovavimo instituto specifiką, kuri reikalauja, kad atstovas net ir tuo atveju, kai atstovauja artimajam giminaičiui ar sutuoktiniui, turėtų specialių teisės žinių tam, kad užtikrintų tinkamą atstovaujamojo teisių ir įstatymo saugomų interesų apsaugą ir kartu teisę į teisingą teismo procesą.

20. Šios nutarties 15–17, 19 punktuose nurodyti išaiškinimai aktualūs nagrinėjamu atveju. Šioje byloje pirmosios instancijos teismui, kuris bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, nuo bylos proceso pradžios buvo pateiktas įgaliojimas,

kuriuo atsakovas įgaliojo dukterį J. L. atstovauti jo interesams teisme, tačiau teismas, konstatavęs, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo duktė turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, pripažino ją netinkama atstove ir neleido teismo procese atstovauti atsakovui (atsisakė tenkinti jos prašymus susipažinti su bylos medžiaga, skirti ekspertizę ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

21. Teisėjų kolegija nurodo, kad minėta teismų išvada atitinka CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą ir iš esmės yra teisėta, nes atsakovo duktė byloje neįrodė, jog atitinka šioje teisės normoje nurodytą privalomą atstovui reikalavimą. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovo duktė J. L., neturėdama specialaus išsilavinimo, pagal nacionalines civilinio proceso normas negali atstovauti atsakovui teisme. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismai šiuo konkrečiu atveju neįvertino visų atsakovo atstovavimui bylos procese reikšmingų faktinių aplinkybių ir dėl to, priimdami atsakovui nepalankius galutinius procesinius sprendimus, galėjo pažeisti jo teisę į teisingą bylos procesą ir neteisingai išspręsti bylą.

22. EŽTT, nagrinėdamas pareiškėjų peticijas teisės kreiptis į teismą kontekste, yra pabrėžęs, kad labai svarbu, jog nacionaliniai teismai, taikydami nacionalines proceso teisės normas, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodami asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuotais kriterijais (žr., pvz., EŽTT 2006 m. liepos 27 d. sprendimo byloje Nedzela prieš Prancūziją, peticijos Nr. 73695/01, p. 45; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje Mesutoglu prieš Turkiją, peticijos Nr. 36533/04, p. 21). EŽTT praktikoje, be kita ko, laikomasi nuomonės, kad, taikydami procesines taisykles, nacionaliniai teismai turi vengti tiek pernelyg didelio formalizmo, kuris pažeistų asmens teisės kreiptis į teismą esmę, tiek pernelyg didelio lankstumo, visiško taisyklių nepaisymo, kuris veiktų negatyviai ir visiškai paneigtų pareigą laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų (žr., pvz., EŽTT 2017 m. sausio 31 d. sprendimo byloje Hasan Tunç ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 19074/05, p. 32–33).

23. CPK 161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teismo posėdžio pirmininkas ar kitas bylą nagrinėjantis teisėjas mano, kad šalis arba trečiasis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese, ir dėl to atidėti bylos nagrinėjimą. Bylos nagrinėjimo metu bylą atidėti šiame straipsnyje nurodytu pagrindu galima tik vieną kartą.

24. Remiantis CPK 161 straipsnio 2 dalimi, šaliai arba trečiajam asmeniui nepasinaudojus teismo pasiūlymu pasirūpinti atstovavimu, byla nagrinėjama toliau.

25. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal įstatymą teismas neprivalo rūpintis, kad šalis turėtų atstovą, kvalifikuotą teisininko pagalbą byloje; tik matydamas, kad šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teismo posėdžio pirmininkas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu; toks posėdžio pirmininko veiksmas nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2006).

26. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad gebėjimas veiksmingai įgyvendinti procesines teises iš esmės priklauso nuo dalyvaujančio byloje asmens gebėjimo sekti procesą ir visapusiškai jame dalyvauti, kurį gali menkinti amžius, nepakankama branda ar negalia. Galimos situacijos, kai dalyvaujantis byloje asmuo dėl menko išsilavinimo, teisinio neišprusimo bei nepatyrimo gali nesugebėti įvertinti pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumo bei jo veiksmingumo konkrečioje byloje ir dėl to atsidurti nelygiavertėje procesinėje padėtyje kitos bylos šalies atžvilgiu, dėl ko teisingo, sąžiningo ir tinkamo bylos išnagrinėjimo tikslas gali likti neįgyvendintas. Ar šalis dėl tam tikrų priežasčių be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, vertinama konkrečioje byloje vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2014).

27. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo darbingumo lygis yra 20 procentų, jam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir jis gyvena VšĮ Antavilių pensionate. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti duomenys teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas negeba veiksmingai įgyvendinti procesinių teisių, negali pats tinkamai vesti savo bylos teisme. Dėl nurodytų priežasčių jis ir išdavė įgaliojimą dukteriai J. L., kad ši jam atstovautų.

28. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovo duktė J. L., pateikusi įgaliojimą pirmosios instancijos teismui, bylos proceso metu elektroniniu paštu aktyviai bendradarbiavo su teismu. Teismo posėdžių sekretorė 2017 m. spalio 3 d. elektroniniu paštu informavo atsakovo dukterį apie tai, kad ji atstovauti savo tėvui (atsakovui) gali tik tuo atveju, jeigu turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Tačiau 2017 m. spalio 25 d. teisme gautas atsakovo kreipimasis, kuriame nurodyti prašymai dėl jam pareikštų reikalavimų atmetimo, aplinkybės, galinčios turėti įtakos bylai (dėl paso vagystės ir pan.). Šis kreipimasis buvo priimtas 2017 m. spalio 26 d. teisėjo rezoliucija ir išsiųstas kitai šaliai, nors kreipimasis pagal

įgaliojimą buvo pasirašytas tik atsakovo dukters. Be to, 2017 m. lapkričio 20 d. teisme gautas atsakovo dukters elektroninis laiškas, jis tos pačios dienos teisėjo rezoliucija pridėtas prie bylos ir nurodyta informuoti atsakovo dukterį apie proceso eigą. Atsakovo dukters prašymai susipažinti su byla ir išreikalauti įrodymus, skirti ekspertizę teisme gauti 2017 m. gruodžio 4 d., priimti tos pačios dienos teisėjo rezoliucija, tačiau jų (ne)tenkinimo klausimas išspręstas tik 2017 m. gruodžio 8 d. priimtu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nors atsakovo duktė J. L. nepateikė dokumento, patvirtinančio jos turimą ir CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte reikalaujamą išsilavinimą, pirmosios instancijos teismas faktiškai iki bylos nagrinėjimo pabaigos pripažino atsakovo išduotą įgaliojimą ir laikė jo dukterį tinkama atsakovo atstove. Taigi teismas suteikė atsakovui ir jo atstovei teisėtus lūkesčius, kad atsakovas yra atstovaujamas ir jo atstovės prašymai bus nagrinėjami, sprendžiami. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo nei atsakovas, nei jo duktė nebuvo informuoti apie teisinius netinkamo atstovavimo padarinius.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 25–27 punktuose nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti tiek atsakovo sveikatos būklę ir jo bei jo dukters J.  L. veiksmus, tiek savo veiksmus iki bylos nagrinėjimo pabaigos (bendradarbiavimą su atsakovo dukterimi) ir nustatęs, kad atsakovas atstovaujamas netinkamai, pasiūlyti jam (jo dukteriai) pasirūpinti tinkamu atstovavimu (CPK 161 straipsnio 1 dalis).

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, baigiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje nustatydamas, jog J. L. nėra tinkama atsakovo atstovė, ir nenagrinėdamas jos prašymų, pažeidė proceso teisės normas, užtikrinančias atsakovui teisę į teisingą bylos procesą, ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas nurodyto proceso teisės pažeidimo nepašalino (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties naikintini tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi spręsti dėl CPK 161 straipsnio 1 dalies taikymo, atsižvelgdamas į šios nutarties 30 punkte nurodytą išaiškinimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 2,76 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

33. Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, dar neegzistuoja visos CPK normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taikymo sąlygos, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo išsprendimas paliktinas bylą iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07590 2019-05-13 2019-05-02 2019-05-02 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-142-719/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27843-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.6; 1.2.24.1.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir O. T. kasacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendžių.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi; per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam J.  J. J. padarytą 6900,71 Eur turtinę žalą, per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti šimtą valandų, dirbant kas mėnesį po dvidešimt valandų, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taip pat A. B. nuteistas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį 100 MGL (3700 Eur) dydžio bauda, sumokėtina per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. B. paskirta subendrinta laisvės apribojimo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmė, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi; per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam J. J. J. padarytą 6900,71 Eur turtinę žalą, per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti šimtą valandų, dirbant kas mėnesį po dvidešimt valandų, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

O. T. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi; per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam J. J. J. padarytą 6900,71 Eur turtinę žalą, per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų, dirbant kas mėnesį po dvidešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. O. T. taip pat nuteistas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį 100 MGL (3700 Eur) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir O.  T. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi; per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam J. J. J. padarytą 6900,71 Eur turtinę žalą; per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų, dirbant kas mėnesį po dvidešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš A. B. ir O. T. solidariai J. J. J. priteista 6900,71 Eur turtinės ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Iš A. B. ir O. T.

solidariai Valstybinei miškų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos priteista 42 567,02 Eur aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu nuteistojo O. T. ir A. B. gynėjo advokato J. Jasaičio apeliaciniai skundai atmesti. Nukentėjusiojo J. J. J. atstovo advokato P. J. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendis pakeistas. A. B. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir jam skirtas vienerių metų laisvės atėmimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su pagal BK 270 straipsnio 2 dalį paskirta bausme – 100 MGL (3700 Eur) dydžio bauda ir A. B. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas A. B. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlyginti nukentėjusiajam 8141,37 Eur dydžio turtinę žalą. O. T. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir jam skirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su pagal BK 270 straipsnio 2 dalį paskirta bausme – 100 MGL (3700 Eur) dydžio bauda ir O. T. paskirta galutinė subendrinta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas O. T. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlyginti nukentėjusiajam 8141,37 Eur dydžio turtinę žalą. Iš A. B. ir O. T. nukentėjusiajam J. J. J. priteista 1240,66 Eur turtinės žalos atlyginimo dėl miško atkūrimo išlaidų. Pripažinta 2254,20 Eur nusikalstamos veikos rezultatu ir jie konfiskuoti iš A. B. ir O. T. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B. ir O. T. nuteisti už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą: veikdami bendrai, nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 12 d., tikslesniu nenustatytu laiku, miško sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame J. J. J., neteisėtai, neturėdami leidimo kirsti mišką, plynai iškirto 10 919,366 Eur vertės 185,074 m³ žalių eglių ir pagrobė 6804,71 Eur vertės 115,334 m³ šių iškirstų eglių, kurių 1 m³ kaina 59 Eur, pasikėsino pagrobti J. J. J. priklausančias 10 919,366 Eur vertės 185,074 m³ iškirstų žalių eglių. Tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, nustatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat A. B. ir O. T. nuteisti už tai, kad pažeidė aplinkos apsaugos taisykles ir dėl to buvo padaryta didelė žala miškui kaip aplinkos objektui: jie, veikdami bendrai, nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 12 d., tikslesniu tyrimo nenustatytu laiku, miško sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame J. J. J., pažeisdami Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalies reikalavimus, t. y. neteisėtai, be leidimo kirsti mišką, plynai iškirsdami 10 919,366 Eur vertės 185,074 m³ žalių eglių bręstančiame medelyne, kuriame nustatytos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (XXVI „Miško naudojimo apribojimai“, LII „Dirvožemio apsauga“, XXIX „Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“, XXVII „Vandens telkiniai“, XXI „Žemės sklypai, kuriuose įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrengimai“, VI „Elektros linijų apsaugos zonos“, II „Kelių apsaugos zonos“), padarė miškui kaip aplinkos objektui didelę žalą, turinčią 42 567,02 Eur piniginę išraišką. Tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, nurodytą BK 270 straipsnio 2 dalyje.

3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį sprendė, kad baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad miško sklype, priklausančiame J. J. J., neteisėtai, neturint leidimo kirsti mišką, buvo plynai iškirsta 10 919,366 Eur vertės 185,074 m3 žalių eglių, iš kurių 6804,71 Eur vertės 115,334 m3 eglių pagrobta. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar iškirsto miško vertė atitinka didelės vertės požymį, nepagrįstai taikė 2018 m. sausio 1 d. patvirtintą 50 Eur bazinį bausmių ir nuobaudų dydį. Kasacinės instancijos teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Šie dydžiai vertinami tokie, kokie jie buvo veikos padarymo metu. Nusikalstama veika buvo padaryta 2016 m. birželio 1 d. – birželio 12 d.; tuo metu pagal Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ Lietuvos Respublikoje galiojęs MGL dydis buvo 37,66 Eur. Įvertinus tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu 250 MGL buvo lygūs 9415 Eur, akivaizdu, kad, iškirsto pasikėsinto pagrobti miško vertei esant lygiai 10 919,366 Eur, tokio turto vertė viršija 250 MGL dydį ir tokie veiksmai užtraukia atsakomybę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:

5. Teismai nepagrįstai pripažino kitus kertant mišką dalyvavusius asmenis liudytojais šioje baudžiamojoje byloje, buvo šališki nustatydami įvykio mechanizmą (visi samdyti kirsti mišką asmenys turėjo patirties ir žinojo apie leidimo kirsti mišką būtinumą); kasatorius ir O. T. nepagrįstai įgijo kaltinamųjų statusą byloje.

6. Apeliacinės instancijos teismas, be to, pakeitė kaltinimus iš lengvesnių į sunkesnius, neatlikęs papildomo įrodymų tyrimo, taip suvaržė įstatymu garantuotas kaltinamojo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-163-139/2016, 2K-203/2009, 2K-355/2008) apeliacinės instancijos teismas turi atlikti įrodymų tyrimą tada, kai jis nuosprendyje padaro kitokias išvadas nei pirmosios instancijos teismas ir įrodymai, kuriais yra grindžiamos šios išvados, yra prieštaringi bei prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo; teismas privalo ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi. Be to, pagal BPK 256 straipsnio 3 dalį teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis žinojo apie jam keičiamus kaltinimus į sunkesnius, prokuroras apeliacinio skundo nepateikė, teismas neišaiškino kaltinamajam teisės prašyti pertraukos pasiruošti gintis nuo sunkesnių kaltinimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

7. Taip pat teismai nekritiškai vertino kito kaltinamojo byloje parodymus, nors teismų praktika įpareigoja, vertinant juos kad ir pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, skirti didesnį dėmesį jų patikimumui. Gynyba turi turėti veiksmingas priemones tokiems parodymams ginčyti.

8. Kasaciniu skundu nuteistasis O. T. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

9. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veikoje nėra jam inkriminuotų nusikaltimų sudėčių požymių (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Kitas kaltinamasis, o ne kasatorius atliko nusikalstamus veiksmus, t. y. neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo kirsti mišką ir neįsitikinęs, kad toks leidimas yra, žodinio susitarimo pagrindu pasamdė darbininkus (S. U., V. G., P. D.), dirbančius pjūklu, ir pagalbinius miško darbininkus – J. B., V. ir P. P. miško kirtimo darbams atlikti, aprūpino juos darbo įrankiais, jo transporto priemone asmenys buvo pristatomi į darbo vietą. Nors medžiai pažymėti nebuvo, tačiau A. B. nurodymu asmenys pjovė stambesnius medžius. Taip pat A. B. su broliu D. B. vėliau neteisėtai kertamame nukentėjusiojo miške sužymėjo stačius medžius, kuriuos reikia kirsti. A. B. sumokėjo už atliktą darbą minėtiems asmenims. Būtent A. B. tarėsi dėl medienos realizavimo, V. M. realizavo dalį nukirstos medienos. A. B. yra įgijęs miškininko specialybę, tad žino specialiuosius reikalavimus, susijusius su miško kirtimu. Šiuo atveju negali būti pripažinta, kad nusikalstamos veikos įvykdytos bendrininkaujant, nes O. T., kaip ir kiti darbininkai, tik vykdė A. B. nurodymus (traukė iš miško nupjautą medieną ir sandėliavo ją prie kelio); taigi jis procese turėjo turėti ne kaltinamojo, o liudytojo procesinį statusą. Teismai jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą grindė tik prielaidomis, samprotavimais, nepatikimais kito kaltinamojo bei su juo artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pats kritiškai vertino M. M. P., D. B., A. B. parodymus. Kasaciniame skunde pažymima, kad aplinkybės, rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-544/2005, 2K-399/2011, 2K-440/2010). Taip teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, be to, pažeistos sprendimų surašymo taisyklės.

10. Taip pat O. T. veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, nes nenustatyta, kad miško iškirtimu buvo sutrikdyti natūralūs biologiniai procesai ir dėl to padaryta didelė žala augalijai. Miško kirtimas yra natūralus ir kasdienis procesas, kuris miške vyksta nuolat, mediena kertama privačiame miške, miškas gali būti atkurtas, iškirsta

mediena yra įvertinama pinigais, kurie priteisiami iš žalą padariusių asmenų.11. Be to, jei ir buvo padaryta nusikalstama veika, ji galėjo būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178

straipsnio 1 dalį, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. sausio 1 d. patvirtintas 50 Eur dydžio bazinis bausmių ir nuobaudų dydis. O bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam J. J. J. nuosavybės teise priklausančiame miško sklype plynai iškirsta 10 919,366 Eur vertės 185,074 m3 žalių eglių, t. y. pasikėsinto pagrobti turto vertė neviršija 250 MGL (12 500 Eur).

12. Nepagrįstai tenkintas nukentėjusiojo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nemotyvuota, kodėl priteisiama 3000 Eur suma. Civilinis ieškinys apskritai negalėjo būti tenkinamas, nes nebuvo padaryta nusikalstama veika. Taip pat priteista suma yra per didelė, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teismų praktiką. Priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka protingumo kriterijų. Nustatant, ar buvo padaryta neturtinė žala, turėtų būti vertinamos ne žmonių reakcijos į išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus ir kita, o patys padariniai, pasireiškiantys išgyvenimais, sukrėtimais ir kita, taip pat jų sukeltas sunkumo laipsnis bei galimi atsiliepimai ateityje. Visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-82-699/2017, 2K-110/2013, 2K-540/2013).

13. Atsiliepimu į nuteistųjų A. B. ir O. T. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. Gudžiūnas prašo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime prokuroras nurodo:

14. Teismai, inkriminuodami A. B. ir O. T. pasikėsinimą padaryti vagystę, išanalizavo visus įrodymus byloje kaip visumą, išanalizavo tiek miške dirbusių darbininkų paaiškinimus apie tai, kad juos pasamdė ir darbo įrankiais bei priemonėmis aprūpino A. B., kokius medžius ir kur pradėti kirsti, pirmiausiai parodė O. T., vėliau A. B. kirstinus medžius sužymėjo. Liudytojas J. B. parodė, kad kur reikės važiuoti, kokius medžius pjauti, jam parodė O. T. Liudytojas S. U. parodė, kad A. B. yra sakęs, kad reikia išpjauti medieną O., o liudytojas V. B. teigė, kad A. B. pasakęs, kad reikės pjauti mišką, jį parodęs, o atvykus į vietą pirmą dieną, kokius medžius pjauti, parodęs O. T. ir A. B. Taigi organizaciniais miško kirtimo klausimais rūpinosi ne tik A. B., bet ir O. T. Taip pat iškirstos medienos pardavimu V. M. rūpinosi abu nuteistieji; jie pasidalijo ir iš sandorio gautus pinigus. Teismai, atlikdami įrodymų vertinimą, jokių teisės pažeidimų nepadarė. Nepagrįstas kasatorių teiginys, kad jų procesinis statusas byloje turėjo būti analogiškas kaip ir kitų miške dirbusių asmenų – bylos liudytojų. Liudytojai buvo pasamdyti tik konkretiems darbams atlikti – medžiams išpjauti, o medyno kirtimo leidimo klausimais ir kirtimo organizavimu rūpinosi nuteistieji, turėję ankstesnę darbo patirtį, o A. B. – net ir atitinkamą išsilavinimą. Bendrininkavimas pagrįstai buvo inkriminuojamas tik nuteistiesiems.

15. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo atstovo skundą, turėjo teisinį pagrindą perkvalifikuoti A. B. ir O. T. veiką iš BK 178 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 3 dalį, nes toks prašymas skunde buvo išreikštas. Su nukentėjusiojo skundu proceso dalyviai buvo susipažinę. Veiksmai pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kvalifikuoti teisingai, nes veikos mastas ir padariniai turi būti vertinami pagal veikos padarymo metu galiojusį MGL dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-495/2007, 2K-348/2008 ir kt.). Taip pat nepagrįstas kasatorių argumentas dėl būtinumo atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nes įrodymų tyrimas paprastai apeliacinės instancijos teisme atliekamas tada, kai pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir dėl to reikia priimti priešingą teismo procesinį sprendimą. Šiuo atveju faktinės aplinkybės nepakito, tik reikėjo įvertinti padarinius pagal kitą MGL dydį.

16. Taip pat akcentuotina, kad abu nuteistieji pagrįstai nuteisti ir pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, nes neteisėtai iškertant tik bręstantį, o ne brandų medyną, kuriame nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, miškas buvo visiškai suniokotas ir taip sutrikdyti natūralūs biologiniai procesai, todėl padaryta žala medyno ekosistemai. Tokiam miškui ir jo ekosistemai atkurti reikės laiko. Padaryta žala įvertinta specialistų – Valstybinės miškų tarnybos pareigūnų, todėl, remiantis tokiu vertinimu ir atsižvelgiant į atkūrimo galimybes, teisingai nuspręsta, kad buvo padaryta didelė žala aplinkai.

17. Nuteistasis O. T. kasaciniame skunde teigia, kad neturtinė žala yra priteista nepagrįstai. Tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi.

18. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos direktorius Albertas Kasperavičius atsiliepimais į nuteistųjų A. B. ir O. T. kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimuose nurodoma:

19. Byloje nustatyta, kad nuteistieji bendromis pastangomis neteisėtai nukentėjusiajam privačios nuosavybės teise priklausančiame miško sklype visiškai iškirto didelį kiekį žalių eglių bręstančiame medelyne, kuriame nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Šiam miškui atkurti reikės ne vieno dešimtmečio. Neteisėtu miško kirtimu

buvo sutrikdyti natūralūs biologiniai procesai, todėl buvo padaryta didelė žala augalijai; nuteistųjų bendri veiksmai pagal BK 270 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti pagrįstai. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiai dėl Valstybinės miškų tarnybos civilinio ieškinio pagrįsti ir teisėti.

20. Atsiliepimu į nuteistųjų O. T. ir A. B. kasacinius skundus nukentėjusiojo J. J. J. atstovas advokatas P. Jablonskas prašo kasacinius skundus atmesti. Atsilipime nurodoma:

21. Abiejų instancijų teismai tinkamai išnagrinėjo bylą ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Argumentai, kad buvo suvaržytos kaltinamųjų teisės, nes apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, yra deklaratyvūs ir prieštarauja bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakytai proceso dalyvių pozicijai. Prašymas kvalifikuoti veiką pagal sunkesnį BK straipsnį buvo suformuluotas nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde. Tai taip pat reiškia, kad visi apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę asmenys žinojo skundo argumentus ir turėjo galimybę pasisakyti dėl jų, taip pat prašyti vienokių ar kitokių įrodymų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, sprendžiant klausimą dėl įrodymų tyrimo būtinybės, dalyvaujantys asmenys tokio prašymo neišreiškė. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde pateikta veikos kvalifikacija iš esmės yra analogiška 2017 m. sausio 27 d. kaltinamajame akte nurodytai šios nusikalstamos veikos kvalifikacijai, todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistieji šioje byloje neturėjo galimybės gintis nuo pateikto kaltinimo ar kitokiu būdu buvo suvaržytos jų teisės į gynybą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė nusikalstamos veikos metu galiojusio MGL dydį, vadovaudamasis nuoseklia kasacinės instancijos teismo praktika. Dėl O. T. kasaciniame skunde nurodyto argumento dėl netinkamo neturtinės žalos dydžio priteisimo atsiliepime nurodoma, kad tai nėra kasacinės instancijos nagrinėjimo dalykas, nes toks argumentas nebuvo nagrinėjamas apeliacine tvarka.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

22. Nuteistųjų A. B. ir O. T. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

23. Pažymėtina, kad kasatorių skunduose yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, priteista žala (neigiant kaltę dėl vagysčių), tačiau tai – pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas, remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi kasatorių teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo, turtinės žalos priteisimo paliktini nenagrinėti.

Dėl didelės vertės požymio ir veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį

24. Nuteistojo O. T. kasaciniame skunde teigiama, kad jei ir buvo padaryta nusikalstama veika, ji galėjo būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2018 m. sausio 1 d. patvirtintas 50 Eur dydžio bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, todėl iškirstų žalių eglių vertė – 10 919,366 Eur – neviršija 250 MGL (12 500 Eur).

25. Socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo (2017 m. gruodžio 13 d. įstatymo redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba MGL, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui.

26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtintas 37,66 Eur dydžio bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, kuris nesikeitė iki 2018 m. sausio 1 d.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad minimalus gyvenimo lygis (MGL) yra ekonominis rodiklis, vienas iš valstybės nustatytų minimalių dydžių. Kadangi dydžių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai, todėl BK 3 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatos netaikomos MGL dydį nustatančioms teisės normoms. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Tad šie dydžiai vertinami atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-519/2006, 2K-348/2008, 2K-64/2011 ir kt.).

28. A. B. ir O. T. jiems pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį inkriminuotą veiką padarė nuo 2016  m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 12 d. Veikos padarymo metu 1 MGL buvo lygus 37,66 Eur. Kadangi nuteistieji pasikėsino pagrobti svetimą turtą, kurio vertė 10 919,366 Eur, tai pagal veikos metu galiojusį MGL dydį atitiko beveik 290 MGL, nuteistųjų veika, atsižvelgiant į BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodytą vertės išaiškinimą, pagrįstai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį.

Dėl veikos perkvalifikavimo apeliacinės instancijos teisme

29. Nuteistųjų skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nesant prokuroro skundo, neatlikdamas įrodymų tyrimo ir neįspėdamas kaltinamųjų, jų veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į sunkesnį nusikaltimą – BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį. Tai suvaržė įstatymu garantuotas kaltinamųjų teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

30. BPK 320 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nustatyta, kad ši byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal abiejų nuteistųjų ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus. Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė abiejų nuteistųjų veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, paskiriant prokuroro pasiūlytas bausmes.

31. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-278-788/2018 ir kt.). Apie tokią galimybę teismas turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat laikosi pozicijos, kad tuo atveju, kai kaltinimas iš esmės pakeičiamas, kaltinamajam turi būti suteikiama tinkama galimybė įgyvendinti savo gynybos teises dėl pakeisto kaltinimo. EŽTT ne kartą pažymėjo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, bet ir apie teisinį veikų vertinimą. Šiuo atveju lemiamą reikšmę vertinant gynybos teisių užtikrinimo atitiktį Konvencijai turi tai, ar gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų buvusi kitokia (2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Seliverstov prieš Rusiją, peticijos Nr. 19692/02).

32. Išnagrinėjusi kasacinio skundo argumentą dėl procesinio pažeidimo, perkvalifikuojant nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos neįvykdymas, t. y. nepranešimas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę, esant konkrečiai šioje byloje susidariusiai procesinei situacijai, iš esmės nesuvaržė kaltinamųjų teisės žinoti, kuo jie kaltinami, ir jų galimybės veiksmingai gintis nuo kaltinimo, taigi nepažeidė teisingo proceso nuostatų ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Kolegija sprendžia, kad gynyba turėjo galimybę ginčyti kvalifikavimą tiek fakto, tiek ir teisės aspektu. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad: 1) kaltinamasis aktas A. B. ir O. T. buvo surašytas, kaltinant juos pagal BK 22 straipsnio 1

dalį, 178 straipsnio 3 dalį bei 270 straipsnio 2 dalį; 2) pagal tuos pačius straipsnius byla perduota teismui ir nagrinėjama pirmosios instancijos teisme; 3) pirmosios instancijos teismui jų veiką perkvalifikavus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, buvo paduotas jau minėtas nukentėjusiojo atstovo apeliacinis skundas su prašymu veiką kvalifikuoti pagal tuos pačius straipsnius, dėl kurių buvo pareikštas kaltinimas. Taigi nuteistieji visose baudžiamosios bylos stadijose (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme) žinojo, kokios veikos jiems inkriminuojamos. Dėl šių veikų naudojosi teise į gynybą pirmosios instancijos teisme, žinojo apie paduotą apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma jų veikas kvalifikuoti iš esmės taip pat, kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė veikos kvalifikavimą į sunkesnį nusikaltimą, nekeisdamas faktinių bylos aplinkybių, tik konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas taikytiną MGL dydį, kuris ir turėjo reikšmės veikos kvalifikavimui.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 270 straipsnio 2 dalį

33. Pagal BK 270 straipsnio 2 dalį aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimas pripažįstamas kvalifikuotu nusikaltimu, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala gyvūnijai, augalijai ar atsirado kitų sunkių padarinių aplinkai. Sprendžiant, ar padaryta žala gyvūnijai, augalijai yra didelė, taip pat apie kitų padarinių sunkumą aplinkai, reikia atsižvelgti į aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo pobūdį, materialinių nuostolių dydį, žalos ekosistemai pobūdį ir dydį, gamtos objektų, kuriems buvo padaryta žala, vertingumą, žalos mastą, galimybę atkurti tai, kas buvo suniokota, sužalota ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2010, 2K-54/2011, 2K-19/2014).

34. Žemesnės instancijos teismai, nuteistųjų A. B. ir O. T. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodami pagal BK 270 straipsnio 2 dalį, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose ir nurodė išsamius motyvus, kuriems teisėjų kolegija pritaria. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistieji bendromis pastangomis neteisėtai nukentėjusiajam privačios nuosavybės teise priklausančiame miško sklype plynai iškirto didelį kiekį žalių eglių bręstančiame medyne, kuriame nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, miškas yra suniokotas, nors šeimininkas neplanavo jo kirsti. Šiam miškui atkurti reikės ne vieno dešimtmečio. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, o apeliacinės instancijos teismas tam pritarė, kad neteisėtu miško kirtimu buvo sutrikdyti natūralūs biologiniai procesai, todėl buvo padaryta didelė žala augalijai. Taigi bręstančiame medyne buvo plynai iškirsti medžiai, tai neabejotinai padarė didelę žalą augalijai, o kartu sukėlė sunkius padarinius aplinkai ir ekosistemai.

35. Taigi, atsižvelgiant į visus aptartus motyvus, nuteistųjų A. B. ir O. T. nusikalstami veiksmai dėl J. J. J. priklausančio miško neteisėto plyno kirtimo, iškertant 185,074 m³ žalių eglių bręstančiame medelyne, kuriame nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, padarant miškui kaip aplinkos objektui didelę žalą, turinčią 42 567,02 Eur piniginę išraišką, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 270 straipsnio 2 dalį.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo

36. Abu kasatoriai skunduose nurodo, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. A. B. skunde teisinių argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo nepateikta. O. T. skunde šios normos pažeidimas argumentuojamas iš esmės tuo, kad teismai rėmėsi parodymais asmenų, kurie suinteresuoti bylos baigtimi (A. B. mama, brolis ir draugė).

37. Kaip jau buvo minėta, surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu. Tokiu atveju kasacinės instancijos teismas patikrina, ar renkant duomenis, juos tiriant bei vertinant (darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai) nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis).

38. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta glausta jų analizė ir išvados dėl įrodymų vertinimo. Teismas A. B. ir O. T. kaltę pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą.

39. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis, pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl abiejų nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Šis teismas nurodė motyvus ir dėl O. T. kasaciniame skunde minimų liudytojų: M. M. P., D. B. ir A. B. kaip suinteresuotų asmenų parodymų kritiško vertinimo. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad gana artimą A. B. ir O. T. bendravimą patvirtino kiti kertant mišką dalyvavę liudytojai.

40. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Vien tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsakyta į visus esminius apeliantų argumentus. Todėl kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Dėl neturtinės žalos

41. Nuteistasis O. T. teigia, kad nepagrįstai buvo tenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos ir priteista šiai žalai atlyginti 3000 Eur. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais.

42. Nukentėjusysis J. J. J. byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 12 256,02 Eur turtinės ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei nurodė motyvus, kuriais grindė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino ir solidariai iš A. B. bei O. T. priteisė 3000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Nustatyta, kad J. J. J. nukentėjo nuo nusikaltimo, buvo pasikėsinta pavogti didelės vertės jo turtą, dalis turto pavogta. Nukentėjusysis lankydavosi savo miške, prižiūrėjo ir puoselėjo nebrandaus miško medelyną, neketino jo kirsti ar parduoti, miškas buvo iškirstas plynai, suniokotas. Akivaizdu, kad dėl šio nusikaltimo J. J. J. patyrė dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimą, jis yra garbaus amžiaus ir dėl patirtų dvasinių išgyvenimų pablogėjo jo sveikata. Taigi teismai, iš kaltininkų priteisdami nukentėjusiajam J. J. J. neturtinę žalą, tinkamai pritaikė įstatymą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatą – neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Tokią teismų praktiką, kai turtinių nusikalstamų veikų padarymo atvejais priteisiama asmens patirta neturtinė žala, formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-641/2010, 2K-553/2012 ir kt.). Pačios neturtinės žalos dydis yra fakto, o ne teisės klausimas.

43. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduotų kasacinių skundų nagrinėjimo ribas, kasacine tvarka skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių BPK nuostatų pažeidimų, dėl kurių reikėtų bylą nutraukti arba minėtus nuosprendžius pakeisti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. B. ir O. T. kasacinius skundus atmesti.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

VYTAUTAS MASIOKAS

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07592 2019-05-13 2019-05-03 2019-05-03 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-41-969/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31702-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. L., V. L., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei Lilijai Šilerienei, Š. S., I. S., J. K., J. B.-S., V. M., R. M., D. Š., R. Š., S. Š., V. S., K. V., R. Ž., R. S., P. A., V. V., K. A., J. V., A. M., A. V., M. V., R. J. S. (R. J. S.), R. K., D. K., E. K., D. A., E. A., T. T. ir E. T., dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės pardavimą be aukciono, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pateikė teismui ieškinį, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia 2014 m. gruodžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) panaikinti savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 11 d. įsakymą Nr. 30-1637 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109)-55 „Dėl žemės sklypo, esančio greta žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir NŽT patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimą Nekilnojamojo turto registre“; 4) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1279 „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m., Vilniaus m. sav. pardavimo V. L. ir V. L.“; 5) taikyti restituciją, grąžinant valstybei 0,0478 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš NŽT 5010,75 Eur sumą V. L. ir V. L.

3. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 30-1637 buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planas, pagal kurį žemės sklypą sudaro 0,1958 ha, įskaitant laisvoje valstybinėje žemėje įsiterpusį 0,0478 ha sklypą prie 0,1480 ha privataus žemės sklypo. Vadovaudamasis šiuo planu atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-55, kuriuo nuspręsta suformuoti 0,0478 ha žemės sklypą ir patvirtinti jo kadastro duomenis pagal uždarosios akcinės bendrovės „Sanora“ parengtą kadastro duomenų bylą. Minėto sprendimo pagrindu suformuotas 0,0478 ha žemės sklypas, unikalus

Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir patikėjimo teise valdomas NŽT. Atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1279 nuspręsta nustatyti 0,0478 ha žemės sklypo pardavimo kainą – 44 200,00 Lt (12 801,20 Eur) ir parduoti jį atsakovams V. L. ir V. L. Sklypo perleidimas buvo įformintas 2014 m. gruodžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini).

4. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2016 m. gegužės 18 d. buvo pradėtas tyrimas dėl galimo teisės aktų ir viešojo intereso pažeidimo, perleidžiant papildomus plotus fiziniams asmenims prie jų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, 0,0478 ha žemės sklypas, kuris parduotas ne aukciono būdu, neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos ir jam keliamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 692) 2.15 punkte, t. y. ginčo žemės sklypas parduotas ne aukciono būdu, taip pažeidžiant imperatyvią valstybinės žemės pardavimo tvarką, nes: ginčo žemės sklypas nebuvo išsidėstęs siauroje juostoje, šlaite ar griovoje, jame buvo galima suformuoti atskirą ar atskirus racionalaus dydžio žemės sklypą ar sklypus; laisvos valstybinės žemės plotas, į kurį pateko ir ginčo sklypas, viršijo be aukciono parduodamiems įsiterpusiems žemės sklypams nustatytą 0,04 ha gyvenamosiose teritorijose dydį (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir 5 dalies 4 punktas, Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d, nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4.4 punktas). Nustačius, kad valstybinės žemės sklypo pardavimo sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, sandorį bei administracinius aktus, kurie buvo priimti formuojant žemės sklypą ir jį parduodant, ieškovas parašė panaikinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikyti restituciją natūra.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros 92 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti 0,0478 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises.

6. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių kadastrinių duomenų, fiksuotų 2013 m. rugsėjo 3 d., nustatė, kad ginčo sklypas yra 0,0478 ha, jo plotis – 13,10 (13,90) m, o ilgis – 36,24 m. Iš pateiktų teritorijų planavimo suvestinių skaitmeninių žemėlapių teismas nustatė, kad ginčo sklypo reljefas nėra lygus, yra šlaitas. Iš rytų pusės ginčo sklypas ribojasi su suformuotais ir išpirktais kaip įsiterpusiais žemės sklypais, kurių kadastro Nr.  (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), iš šiaurinės pusės – su laisvos valstybinės žemės suformuotu sklypu prie (duomenys neskelbtini), iš pietinės pusės – su privataus asmens žemės sklypu. Iš byloje pateiktų kadastro žemėlapių ištraukų bei skaitmeninio suvestinio Vilniaus miesto plano ištraukos su (duomenys neskelbtini) gatvėmis matyti, jog teritorija (tarp (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamųjų namų kvartalų), prie kurios priskiriamas ginčo žemės sklypas, sudaro „L“ formą, t. y. šis žemės plotas yra siauras ir pailgas, tarp sklypų (duomenys neskelbtini) jos plotis sudaro apie 16 m, o ilgis – apie 9–10 kartų didesnis.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas apleistas, jo valstybė visiškai neprižiūri, leisdama daugiau nei 20 metų žemei dirvonuoti. Iš abiejų šios valstybinės žemės ploto pusių buvo atkurta nuosavybės teisė privatiems asmenims, vėliau suformuoti gyvenamųjų namų kvartalai. Bylos nagrinėjimo metu faktinė situacija yra tokia, kad valstybinės žemės plotas (į kurį patenka ginčo žemės sklypas bei kiti suformuoti valstybinės žemės sklypai) iš dviejų pusių yra supamas privačių žemės sklypų. Vadinasi, planuojant tokio žemės sklypo panaudojimą kaip atskiro žemės sklypo, turi būti įvertinta ir su šiuo žemės sklypu susijusi infrastruktūra, pavyzdžiui, kelio į jį nutiesimas, apsisukimo vieta, elektros kabelių tiesimas, dujų pravedimas, apšvietimas ir pan. Šioje teritorijoje nėra jokių komunikacijų, jų nenumatyta atvesti. Pagal bendrąjį savivaldybės teritorijos planą, kurio sprendiniai nėra ginčijami šioje byloje, teritorija numatyta kaip mažo užstatymo intensyvumo teritorija. Iš esmės ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas savo rašte ieškovui pateiktoje išvadoje nurodė, kad valstybinės žemės teritorija, sudaranti „L“ formą, kuriai priskirtinas ir ginčo žemės sklypas, patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas, kuriose galima planuoti kitos pagrindinės naudojimo paskirties

teritorijų žemės sklypus, todėl rekomenduojama, kad gyvenamoji teritorija su komunikaciniais koridoriais sudarytų iki 70 proc. viešojo naudojimo želdynų. Ginčo sklypas (ir visa „L“ formos teritorija) yra prie saugotino gamtos paveldo objekto – Rokantiškių kalvos, esančios Pavilnių regioninio parko Tuputiškių geomorfologiniame draustinyje. Tad nors teritorija ir nepatenka į saugotinų teritorijų zoną, tačiau saugotinų teritorijų prieigose negali būti didinamas užstatymo intensyvumas.

8. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog nė viena ieškovo nurodyta su ginču susijusi teisės norma negali būti laikoma imperatyviąja ir teikiančia pagrindą pripažinti ginčijamus sandorius niekiniais, kadangi dauguma ieškovo nurodytų teisės normų pateikia bendrąją taisyklę, kurioje duodama nuoroda į galimas išimtis, kai kurios iš nurodytų teisės normų apskritai yra blanketinės, nukreipiančios į kitus įstatymus ar poįstatyminius teisės aktus, kitos normos nustato įstatymo leidžiamų išimčių įgyvendinimo mechanizmą ir galiausiai sąvokos „įsiterpęs sklypas“ aiškinimas yra paliktas specialistų interpretavimui. Teismas sprendė, jog nesąžininga iš privačių asmenų reikalauti geresnio neaiškių ir (ar) painių teisės aktų išmanymo nei iš institucijų, kurios dalyvauja teritorijų planavimo ir valstybinės žemės pardavimo procedūrose.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog teismų praktikoje yra išaiškintos teisės normos, reglamentuojančios įsiterpusio žemės sklypo sąvoką, konstatuojant, kad žemės plotas atitinka įsiterpusio sklypo statusą, kai yra tokių sąlygų visuma: 1) žemės plotas turi būti ne didesnis kaip 0,04 ha arba 0,5 ha dydžio, priklausomai nuo teritorijos, kurioje jis yra; 2) jame turi būti negalima nustatyta tvarka suformuoti atskiro žemės sklypo; 3) žemės plotas turi nesiriboti su kitu, kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Sąlyga dėl nesiribojimo su kitu žemės sklypu netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1063/2014; 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1480-662/2015). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo žemės sklypas pagal ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusį reglamentavimą suformuotas neviršijant nustatyto ploto reikalavimų (iki 6 arų). Hipotetiniai pasvarstymai, kad galėtų būti suformuotas atskiras sklypas ar sklypai, taip pat kad sklypas galėtų būti panaudotas rekreacinei zonai, nėra įrodymas civilinėje byloje. Tuo atveju, jei 0,1958 ha bendrame žemės plote (į kurį įeina ginčo sklypas bei kitose bylose ginčijami valstybinės žemės suformuoti atskiri sklypai) būtų formuojamas vienas bendras sklypas, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kelio įrengimo, kurio apsauginė zona yra ne mažesnė nei 10 metrų, išspręstas transporto priemonių apsisukimo klausimas, kam reikėtų dar papildomos zonos. Be to, „L“ formos žemės sklypas, kuris buvo padalytas į mažesnius sklypus, yra atskirtas nuo bendrųjų tinklų, kelių, tad jį eksploatuoti būtų įmanoma tik apsunkinant (duomenys neskelbtini) gyventojus servitutiniais keliais. Teismas sprendė, kad ginčo žemės sklypas (tiek atskirai kaip vienas vienetas, tiek kartu su „L“ formos teritorijoje suformuotais žemės sklypais) racionaliai, ekonomiškai bei protingai negalėtų būti panaudotas kaip vienas atskiras žemės sklypas.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pati NŽT (jos specialistai) tikrinimo aktuose nurodo ginčo sklype esatį šlaitą (2016 m. birželio 29 d. patikrinimo aktai). Šlaito apibrėžimas teisės aktuose įstatymų leidėjo pateiktas vėliau, nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai, todėl teismas sprendė, kad nesąžininga reikalauti anksčiau priimtų administracinių aktų atitikties vėliau priimtiems teisės aktams.

11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog duomenų, kad valstybė būtų nukentėjusi ekonomiškai ar kad sudarytas sandoris būtų jai ekonomiškai nenaudingas, nepateikta. Byloje įrodyta, jog atsakovai yra sumokėję dalį ginčo žemės sklypo rinkos kainos, o likusios kainos sumokėjimas užtikrintas priverstine hipoteka. Argumentų, kad susidariusi faktinė situacija dėl ginčo žemės sklypo perleidimo iš valstybės privačion nuosavybėn neatitiktų darnaus teritorijų planavimo reikalavimų, nenurodyta. Procedūrinių pažeidimų, priimant ginčijamus administracinius aktus, sudarant pirkimo–pardavimo sandorį, taip pat nenurodoma. Ieškovo įvardytas kaip viešasis interesas valstybės siekis bet kokia kaina ištaisyti galimai padarytas valstybės institucijų klaidas, visiškai neatsižvelgiant į dėl šio intereso gynimo galimai pažeidžiamus kitus viešuosius interesus, be kita ko, ir ne vieno privataus asmens interesus, teisėtus lūkesčius, neįvertinant proporcingumo ir protingumo principų reikalavimų, visiškai neatitinka teisinės valstybės, teisingumo suvokimo.

12. Dėl atsakovų prašymo taikyti 1 mėnesio ieškinio senaties terminą administraciniams aktams ginčyti pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentais dėl termino pradžios eigos skaičiavimo nuo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus 2016 m. vasario 15 d. nutarimo priėmimo dienos, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kadangi atliekant šį tyrimą buvo vertinamos ir ginčo žemės sklypo suformavimo procedūros, priimtų administracinių aktų teisėtumas. Teismas sprendė, jog vieno mėnesio terminas ginčyti administraciniams aktams buvo praleistas, o jo atnaujinti neprašoma. Ieškovo nurodomas aplinkybes, jog pakartotinai atlikęs tyrimą ieškovas surinko daugiau duomenų, teismas atmetė, nurodydamas, jog šios aplinkybės nepaneigia išvados apie tai, kad dar nutraukiant ikiteisminį tyrimą buvo surinkta pakankamai duomenų administraciniams aktams ginčyti. Teismas sprendė, jog prokurorui su ieškiniu kreipusis į teismą tik 2016 m. rugpjūčio

31 d., jau buvo praleistas įstatyme nustatytas terminas administraciniams aktams ginčyti.13. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi atmetė ieškovo bei atsakovės NŽT apeliacinius skundus

ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, patikslindamas sprendimo rezoliucinę dalį: „atmesti ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti 0,0478 ha žemės sklypo, unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.“

14. Nors byloje ginčijami sprendimai, sudarę prielaidą sudaryti ginčijamą sandorį, pagal savo pobūdį yra administraciniai aktai, tačiau pagal savo esmę šie aktai yra susiję su civiliniais teisiniais santykiais, o juos priėmusios institucijos veikė ne kaip viešojo administravimo subjektai, bet kaip lygiateisės civilinių teisinių santykių dalyvės. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad žemės sklypas buvo parduotas brangiau nei vidutinė rinkos kaina.

15. Remiantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Valstybei, kaip nekilnojamojo daikto savininkei, atstovaujantis prokuroras neįrodinėjo atsakovų V. ir V. L. nesąžiningumo ar kad sklypo pardavimas įvyko dėl valstybės tarnautojų padaryto nusikaltimo. Kadangi ginčas yra civilinio pobūdžio, nėra pagrindo atsakomybę ir iš to kylančias pasekmes dėl teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypo pardavimo procedūras, pažeidimo perkelti sąžiningiems turto įgijėjams.

16. Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis įpareigoja ieškoti kompromiso tarp visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikių tenkinimo, siekiant racionaliai naudoti žemę. Ieškovo argumentas, kad, pasirinkus žemės sklypo pardavimo aukcionu būdą, sklypas galėjo būti parduotas brangiau, yra grindžiamas verslo požiūriu tikėtina prielaida. Be to, ginčijama sutartimi valstybinės žemės sklypas buvo parduotas už didesnę nei vidutinę rinkos vertę. Ieškovo teiginiai, kad 27 metrų žemės ploto juostoje galima įrengti bendros paskirties statinius, nėra patvirtinti toje teritorijoje nustatytais kompetentingos institucijos konkretaus žemės sklypo ar jo dalies sprendiniais dėl teritorijos vystymo visuomenės poreikiams užtikrinti.

17. Teismas, spręsdamas dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte įtvirtintų įsiterpusių valstybinės žemės sklypų pardavimo ne aukciono būdu sąlygų, nustatė, kad ginčo žemės sklypas ribojasi su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu ir yra didesnis nei 0,04 ha. Tokiu atveju leidimas ne aukciono būdu parduoti žemę yra siejamas su sąlyga – įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Tai, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatyta galimybė plotą didinti Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, aiškiai neapibrėžiant kriterijų, reiškia, jog įstatymo leidėjas šiam teisiniam santykiui sureguliuoti pasirinko dispozityvų metodą. Jei valstybė iš sandorio gauna ekonominę naudą, nėra pagrindo konstatuoti, jog toks sandoris pažeidžia jos interesus, dėl ko būtų galima spręsti dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo, šiuo atveju įrodinėjamo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo.

18. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, koks įsiterpęs plotas sudaro siaurą juostą, nėra apibrėžta Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte, o tai reiškia, kad šios normos dispozicija pagal jos raiškos būdą yra santykinai apibrėžta ir todėl dispozityvi.

19. Buvusi galimybė suformuoti atskirą sklypą, sujungiant kitus 18 vienas šalia kito esančių įsiterpusių žemės sklypų, sudarančių vieną „L“ formos valstybinės žemės sklypą, yra prielaida, kuri neįrodo imperatyviųjų teisės normų pažeidimo.

20. Prokuroro siūlymas dėl galimos gauti valstybei naudos, formuojant sklypus be susiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriaus, kurį įrengiant būtų panaudotas servituto teisinis institutas, yra susijęs su kitų asmenų nuosavybės teisių apribojimu, todėl atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018).

21. Teismas nurodė, kad grunto stabilumo, žemės sandaros ypatumai yra nustatomi atliekant geodezinius tyrimus (Inžinerinių geodezinių statybinių tyrimų reikalavimų aprašas, patvirtintas žemės ūkio ministro 2017 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-530). Nesant į bylą pateiktos geodezinių tyrimų pagrindu parengtos išvados dėl sklypo panaudojimo galimybės kitoms reikmėms, apeliacinės instancijos teismas laikė prokuroro argumentus, kad šlaitas nėra status, kad jame nėra griūvančių skardžių, kad šioje vietoje buvo galima suformuoti atskirą žemės sklypą, neįrodytais (CPK 185 straipsnis). Prokuroras, pradėdamas ginčą dėl viešojo intereso gynimo, pirmiausia turėjo kreiptis dėl ekspertinio pobūdžio išvados gavimo dėl ginčo sklypo panaudojimo galimybės.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bendra tendencija dėl 0,04 ha sklypo dydžio ir reljefo savaime neįrodo ad hoc nagrinėjamoje byloje imperatyvaus teisės normų pažeidimo fakto.

23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-3882-261/2015 reikšmę šiai bylai, pažymėdamas, jog pastarojoje byloje nebuvo vertinamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 13 sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109)-55, kuriuo buvo suformuotas ginčo sklypas, teisėtumas. Tam, kad būtų galima teigti, jog buvo sprendžiama dėl analogiškų sklypų, prokuroras privalėjo pateikti jau minėtus įrodymus dėl geodezinių tyrinėjimų, nustatytų altitudžių, sklypo posūkio taškų ir pan. Be to, mažai tikėtina analogijos galimybė per 1 ha žemės juostą (CPK 182 straipsnis).

24. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ieškinio senaties klausimo ir dėl jo nepasisakė, kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, pripažinęs, jog ieškovas neįrodė sandorio negaliojimo pagrindų. Byloje buvo ištirtas įrodinėjamas veikos neteisėtumas ir ieškinys nebuvo atmestas nenustačius pažeidimo sudėties.

III. KASACINIO SKUNDO, PRISIDĖJIMO PRIE KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

25. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

25.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 5 dalies 4 punkto, Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto nuostatas, reglamentuojančias įsiterpusių valstybinės žemės sklypų pardavimą, bei CK 1.80 straipsnio nuostatas dėl imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio niekinio pobūdžio bei niekinio sandorio negaliojimo pasekmių. Ginčo žemės sklypas, neatitikdamas imperatyvių minėtuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, keliamų įsiterpusiems valstybinės žemės sklypams, negalėjo būti formuojamas ir be aukciono parduodamas atsakovams:

25.1.1. Ginčo žemės sklypas, pradedant ir vykdant jo formavimo bei pardavimo procedūras, nebuvo įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų, kadangi iš dviejų pusių, t. y. šiaurėje ir rytuose, ribojosi su kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu ir faktiškai tebuvo labai nedidelė jo dalis.

25.1.2. Ginčo žemės sklypo plotas, kuris sudaro 0,0478 ha, viršija Vyriausybės nustatytą maksimalų 0,04 ha be aukciono parduodamų įsiterpusių valstybinės žemės sklypų dydį gyvenamosiose teritorijose, o minėtas vientisas laisvos valstybinės žemės plotas šį maksimalų 0,04 ha dydį viršija labai žymiai (keliomis dešimtimis kartų).

25.1.3. Ginčo žemės sklypo bei viso minėto vientiso kaip atskiro sklypo nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto konkrečios savybės (dydis, plotis, konfigūracija, reljefo ypatybės, didelio skaičiaus kitų analogiškų sklypų formavimas jame ir pan.) bei teismų praktika susijusiose analogiškose bylose nesudaro pagrindo ginčo žemės sklypą bei visą plotą, kuriame jis yra, laikyti siaura juosta, šlaitu ar griova:

25.1.3.1. minėtas vientisas kaip atskiras sklypas nesuformuotas laisvos valstybinės žemės plotas, savo konfigūracija panašus į L raidę, kuriame pradėtas formuoti ginčo žemės sklypas, buvo iš esmės stačiakampės (artimos stačiakampei) formos. Šiame plote (0,8698 ha), be ginčo žemės sklypo, tuo pačiu laikotarpiu analogiškomis aplinkybėmis buvo numatyta suformuoti dar 18 analogiškų „įsiterpusių“ žemės sklypų;

25.1.3.2. minėto kaip vientiso atskiro ploto sklypo nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto plotis ties ginčo žemės sklypu sudaro apie 30 m ir daugiau;

25.1.3.3. ginčo žemės sklype ir minėtame vientisame laisvos valstybinės žemės plote, kuris nesuformuotas kaip atskiras sklypas, nėra stačių (tiesiai ar beveik tiesiai aukštyn kylančių) kalno, daubos šonų, skardžių, gilių, plačių vandens išgraužų, griūvančių upės skardžių, yra tik nežymus reljefo pažemėjimas ar svyravimas (žemės paviršiaus nuolydis ties ginčo žemės sklypu sudaro apie 2–2,5 m per visą minėtą 30 m laisvos valstybinės žemės plotį).

25.1.4. Galimumas ar negalimumas įsiterpusiame plote formuoti atskirus žemės sklypus tėra tik papildoma sąlyga, kuri, sprendžiant dėl konkretaus žemės ploto atitikties įsiterpusio žemės sklypo reikalavimams, yra teisiškai nereikšminga, jei neegzistuoja pagrindinės Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos dėl valstybinės žemės ploto įsiterpimo tarp privačių žemės sklypų bei Vyriausybės nustatyto dydžio neviršijimo. Be to, ši sąlyga apima negalimumą formuoti atskirus žemės sklypus ne tik gyvenamųjų namų statybai, bet ir kitoms visuomenės reikmėms. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ginčo teritorija patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, kurioje yra leidžiama žemę naudoti pagal žemės ūkio, miškų ūkio bei kitą paskirtį, ir šioje vietoje yra galimi

šeši kitos paskirties žemės naudojimo būdai – gyvenamosios teritorijos, visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, rekreacinės teritorijos, bendro naudojimo teritorijos.

25.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176–185 straipsniai), nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota šių proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika, taip padarė minėtų proceso teisės normų pažeidimų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos:

25.2.1. Teismai tik deklaratyviai konstatavo, jog ginčo žemės sklypą ir visą kaip vientisą atskirą sklypą nesuformuotą laisvos valstybinės žemės plotą, kuriame yra ginčo žemės sklypas, sudaro siaura juosta, kadangi tik formaliai nurodė ginčo žemės sklypų kraštinių ilgius ir klaidingą tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) esančio žemės ploto plotį (apie 16 m vietoj tikrovėje esančio apie 30 m), tačiau išsamiai neanalizavo ir nevertino visų šiuo požiūriu reikšmingų konkrečių ginčo teritorijos ypatybių, būtent viso kaip vientiso atskiro žemės sklypo nesuformuoto laisvo valstybinės žemės ploto stačiakampės (artimos stačiakampei) konfigūracijos, pločio (apie 30 m), bendro ploto (dydžio), kuris labai žymiai (kelias dešimtis kartų) viršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą maksimalų 0,04 ha be aukciono parduodamų įsiterpusių žemės sklypų dydį gyvenamosiose teritorijose, ir sudarė sąlygas šiame plote tuo pat metu analogiškomis aplinkybėmis, be ginčo žemės sklypo, „sutalpinti“ dar 18 analogiškų žemės sklypų, iš jų 16 – didesnių nei 0,04 ha ploto.

25.2.2. Teismai tik deklaratyviai konstatavo, kad ginčo teritoriją sudaro šlaitas, kadangi tik formaliai nurodė, jog jos reljefas yra nelygus ir statėjantis, tačiau visai neanalizavo ir nevertino konkrečių reikšmingų ginčo teritorijos reljefo ypatybių – konkrečių planuose pažymėtų altitudžių (aukščių) reikšmių ir jų tarpusavio santykio, konkretaus nuolydžio dydžio, taip pat šių duomenų nelygino su kitais byloje esančiais duomenimis, pavyzdžiui, su NŽT 2016 m. birželio 28 d. – 2016 m. birželio 29 d. žemės naudojimo patikrinimų metu atliktos fotofiksacijos fotonuotraukų duomenimis, taip pat su aplinkinių teritorijų reljefu, nors iš šių duomenų visumos aiškiai matyti, kad ginčo žemės sklypas ir visa ginčo teritorija, nepaisant tam tikro reljefo nelygumo, nepasižymi ištisiniais stačiais (tiesiai arba beveik tiesiai aukštyn kylančiais) kalno ar daubos šonais, skardžiais, t. y. šlaitą apibūdinančiais reljefo požymiais.

25.2.3. Teismai neatsižvelgė į teismų praktiką susijusiose analogiškose bylose, kuriose buvo nagrinėjamos iš esmės tos pačios aplinkybės ir kuriose įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad tas pats kaip vientisas atskiras sklypas nesuformuotas laisvos valstybinės žemės plotas, kuriame yra ginčo žemės sklypas, bei šiame plote suformuoti kiti analogiški žemės sklypai nelaikytini įsiterpusiais žemės sklypais Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto prasme, t. y. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3882-261/2015, priimtą dar iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios, o apeliacinės instancijos teismas visai nevertino iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme priimtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-251-552/2018 bei Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka priimto 2018 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-643-585/2018.

25.2.4. Teismai neįvertino to, kad viso minėto vientiso kaip atskiro žemės sklypo nesuformuoto laisvos valstybinės žemės ploto, kuriame yra ginčo žemės sklypas, plotis (~30 m) bei reljefo nuolydis ginčo žemės sklype ir ties juo (~2-2,5 m per ~30 m, kas matematiškai sudaro ~ 6–8 proc. arba 3–5 laipsnius) maždaug 3–4 kartus viršija nuo 2016  m. birželio 1 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte įtvirtintus konkrečius siauros juostos ir šlaito nustatymo kriterijus, pagal kuriuos siaura juosta laikomas iki 10 m pločio įsiterpęs žemės plotas, o šlaitu – ne mažesnis nei 20 laipsnių įsiterpusio žemės sklypo nuolydis; teismų praktika patvirtina, kad šie siauros juostos ir šlaito nustatymo kriterijai, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, pavyzdžiui, esant minėtam akivaizdžiam ir žymiam faktinės padėties bei šių kriterijų neatitikimui, vadovaujantis protingumo kriterijumi bei logikos dėsniais, gali būti pasitelkiami sprendžiant ir ginčus dėl žemės sklypų, suformuotų iki minėtų kriterijų įtvirtinimo teisės normose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-251-552/2018).

25.2.5. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog šlaitas nėra status, jame nėra griūvančių skardžių ir kt., negali įrodyti Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto išimties dėl įsiterpusio žemės ploto priskyrimo šlaitui ar griovai netaikymo, nes jie nepagrįsti geodeziniais tyrimais (nustatytomis altitudėmis, sklypo posūkio taškais ir pan.), aiškiai nepakankamai gilinosi į byloje esančius įrodymus arba buvo nenuoseklus ir nesivadovavo logikos dėsniais, kadangi neįvertino, jog, šioje byloje įrodinėjant šlaito ir griovų nebuvimą, be kita ko, buvo remiamasi ginčo žemės sklypo 2013 m. kovo 4 d. plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, sprendinių brėžiniu M 1:500, 2013 m. rugsėjo 13 d. planu M 1:500, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės

ūkio ministerijos 2016 m. birželio 28 d. – 2016 m. birželio 29 d. žemės naudojimo patikrinimų metu sudarytomis schemomis, teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukomis M 1:500, 2012 m. sausio 15 d. žemės sklypų formavimo projekto brėžinio M 1:2000 ištrauka, kuriuose buvo fiksuotos ginčo teritorijos žemės paviršiaus altitudės (aukščiai), horizontalės (vienodo aukščio linijos), ginčo žemės sklypo ribų kraštinės, jų ilgiai ir posūkio taškai, posūkio taškų koordinatės ir kt.; teismas niekaip nepagrindė, kodėl šie geodeziniai duomenys nėra pakankami šlaito buvimui ginčo teritorijoje paneigti ir reikalauja papildomų geodezinių tyrimų, tačiau yra pakankami šlaito buvimui konstatuoti.

26. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prisidėjimu prie kasacinio skundo prašo tenkinti ieškovo kasacinį skundą:

26.1. Nurodo, jog pritaria ieškovo pozicijai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tik deklaratyviai vertino visą daugiau nei 1 ha ginčo teritoriją bei klaidingai nurodė atstumus tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (vietoj esamo 30 metrų atstumo nurodė 16 m). Šios faktinės situacijos vertinimo klaidos padarė įtaką priimant sprendimą (nutartį) nagrinėjamoje byloje.

26.2. Pritaria ieškovui, kad, byloje nesant konkrečių duomenų (planų su altitudėmis), nebuvo pagrindo konstatuoti, jog ginčo teritoriją sudaro šlaitas. Bet kokia nelygaus reljefo teritorija negali būti tiesiog laikoma šlaitu parduodant įsiterpusį žemės sklypą pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punktą. Civilinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu buvo vertinami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateikti ginčo teritorijos reljefo žemėlapiai ir nustatyta, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) reljefas yra sąlyginai lygus, t. y. minėto žemės sklypo paviršiaus palinkimas kuria nors kryptimi nesiekia 1 metro. Pažymėtina, kad visoje „L“ formos (duomenys neskelbtini) gatvių kvartalo teritorijoje reljefo nelygumas yra sąlyginai vienodas (matoma iš minėtų reljefo žemėlapių), o tokie reljefo nelygumai nekliudė formuoti pagrindinių žemės sklypų (su įvažiavimais), prie kurių buvo suformuoti įsiterpę žemės sklypai. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra „L“ formos (duomenys neskelbtini) gatvių kvartalo teritorijos pietų pusėje (toliausiai nuo Rokantiškių kalvos), kur reljefo nelygumai yra nežymūs.

27. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

27.1. Žemės įstatymas įpareigoja, įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykius reguliuoti taip, kad būtų tenkinamas racionalaus žemės naudojimo poreikis.

27.2. Viena iš sąlygų, kuri turi būti konstatuota pripažįstant sklypą įsiterpusiu, yra ta, jog žemės plotas negali ribotis su kitu, kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Ši sąlyga netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Nustatant, ar valstybinis žemės plotas yra įsiterpęs ir gali būti parduodamas be aukciono, kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinama, kaip valstybinės žemės plotas yra išsidėstęs ir ar jis atitinka sąlygas, nurodytas Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte. Negalimumas šiuose plotuose suformuoti atskirų žemės sklypų yra grindžiamas racionalaus naudojimo poreikiu. Nagrinėjamu atveju laisvos valstybinės žemės plotas buvo apribotas individualių gyvenamųjų namų kvartaluose esančiais privačiais žemės sklypais, todėl nebūtų galimybės į tokį sklypą (suformuotą kaip atskirą) įrengti įvažiavimo (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 40 punktas). Tuo metu, kai buvo priimti ieškiniu ginčijami administraciniai aktai, dar nebuvo įsigaliojusi Vyriausybės nutarimo Nr. 692 redakcija, kurioje buvo įtvirtintos siauros juostos, šlaito ar griovos sąvokos, todėl kiekvienu atveju žemės sklypo atitiktis minėtoms sąvokoms buvo vertinama pagal faktinę žemės plote esančią situaciją.

27.3. Sprendimo dėl papildomo valstybinės žemės ploto atitikties įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvokai priėmimas yra savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija. Poįstatyminis reglamentavimas, kuris suteikia plačią diskreciją specialistams vertinti sklypo atitiktį įsiterpusio žemės ploto kriterijams ir nustatantis daug išimčių, negali būti laikomas imperatyviu ir sukelti niekinių sandorių negaliojimo pasekmes. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-887-803/2018 yra nurodęs, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatyta galimybė plotą didinti Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, aiškiai neapibrėžiant kriterijų, reiškia, jog įstatymo leidėjas šiam teisiniam santykiui sureguliuoti pasirinko dispozityvų metodą.

27.4. Kadangi teisės aktuose nėra apibrėžta, kada laikoma, jog žemės sklypo suformavimas laikytinas racionaliu, diskrecija spręsti, ar įmanoma šiame sklype suformuoti racionalių ribų, racionalaus panaudojimo žemės sklypą, suteikiama teritorijų planavimo specialistams. Tuo tikslu yra atsižvelgiama į vyraujantį urbanistinį kontekstą, kraštovaizdį, sklypo

dydį, galimybes statyti pastatus, nutiesti privažiavimą iki jų, įrengto sklypo aptarnavimo infrastruktūrą, trečiųjų asmenų interesus ir t. t.

27.5. Ieškovo nurodytos Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies ir 5 dalies 4 punkto nuostatos neįtvirtina imperatyviųjų normų, suteikiančių pagrindą ginčijamus sandorius pripažinti niekiniais. Dauguma minėtų įstatymo normų pateikia bendrąją taisyklę, nurodydamos, kad yra jos išimčių; kitos normos yra blanketinės, trečios nustato įstatymo leidžiamų išimčių įgyvendinimo mechanizmą. Galiausiai sąvokos „įsiterpęs sklypas“ aiškinimas yra paliktas specialistų interpretavimui.

27.6. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad sklypo reljefas nėra lygus, stebimas šlaitas. Iš byloje pateiktų kadastro žemėlapių ištraukų bei skaitmeninio suvestinio Vilniaus miesto plano ištraukos matyti, jog teritorija (tarp (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamųjų namų kvartalų), kuriai priklauso ginčo žemės sklypas, sudaro „L“ formą. Pats „L“ formos žemės plotas yra siauras ir pailgas, tarp sklypų (duomenys neskelbtini) plotis sudaro 16 m, o ilgis – apie 9–10 kartų didesnis.

27.7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-251-552/2018 bei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-643-585/2018 faktinės aplinkybės nėra analogiškos aplinkybėms nagrinėjamoje civilinėje byloje.

27.8. Teismai tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir išskirtinai detaliai, išsamiai, visapusiškai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, nepraleido iš esmės nė vieno pateikto argumento, vertino netgi hipotetinius ieškovo pamąstymus, kurie paprastai nelaikomi įrodymais byloje, ir dėl jų reikšmės sprendime pasisakė.

27.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismų praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli.

28. Atsakovai V. L. ir V. L. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

28.1. Teisinio reglamentavimo analizė leidžia daryti išvadą, esant prezumpcijai, kad planuojant teritoriją gali likti įsiterpusių sklypų, dėl kurių racionalaus panaudojimo sprendžia Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovas. Jei valstybė iš sandorio gauna naudą, nėra pagrindo konstatuoti, jog toks sandoris pažeidžia jos interesus, dėl ko būtų galima spręsti dėl imperatyviųjų įstatymo normų, šiuo atveju įtvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, pažeidimo.

28.2. Teismai pagrįstai nurodė, jog tam, kad bendrame žemės plote (į kurį įeina ginčo sklypas bei kitose bylose ginčijami valstybinės žemės suformuoti atskiri sklypai) būtų formuojamas vienas bendras sklypas, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kelio įrengimo, kurio apsauginė zona yra ne mažesnė nei 10 metrų, išspręstas transporto priemonių apsisukimo klausimas, kam reikia dar papildomos zonos. „L“ formos žemės sklypas, kuris buvo padalytas į mažesnius sklypus, yra atskirtas nuo bendrųjų tinklų, kelių, tad jį eksploatuoti būtų įmanoma tik apsunkinant gyventojus servitutiniais keliais. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl valstybės pozicijos, panaudojant susigrąžintą valstybinės žemės plotą kaip rekreacinę zoną, ketinimų investuoti į šį žemės sklypą, jo infrastruktūrą.

28.3. Teismai pagrįstai nurodė, kad būtent ieškovas bylos nagrinėjimo metu privalėjo pateikti įrodymus, jog, patenkinus ieškinį ir žemę grąžinus valstybei, yra reali galimybė visame „L“ formos žemės sklype, kurio dalis yra ir ginčo žemės sklypas, suformuoti racionalaus dydžio žemės sklypus, tam tikslui pasiekti panaudojus protingo dydžio investicijas.

28.4. ieškovas nepagrįstai nurodo, kad civilinę bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į teismų praktiką susijusiose analogiškose bylose.

28.5. Nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai vadovavosi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Ieškovas neįrodinėjo nei kad sklypo pardavimas įvyko dėl valstybės tarnautojų padaryto nusikaltimo, nei atsakovų V. ir V. L. nesąžiningumo. Kadangi šis ginčas yra civilinio pobūdžio, nėra pagrindo suabsoliutinti teisės aktų pažeidimo padarymo fakto, atsakomybę ir pažeidimo pasekmes perkeliant sąžiningiems turto įgijėjams.

29. Tretieji asmenys E. ir D. A., R. Ž. ir K. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

29.1. Valstybinės žemės formavimas, kaip žemės tvarkymo ir administravimo teisinių santykių dalis, nėra izoliuotas ir reguliuojamas į bendrą teisinį reguliavimą įtrauktinomis teisės normomis bei kartu su kitais žemės santykius reglamentuojančiais teisės aktais (pvz., Žemės įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos

Respublikos teritorijų planavimo įstatymu ir pan.) sudaro vieną teisės normų sistemą. Todėl vertinant galimo maksimalaus įsiterpusiu pripažintino valstybinės žemės sklypo dydžio kriterijų bei kitus, valstybinės žemės plotą leidžiančius laikyti įsiterpusiu, kriterijus, būtina vadovautis visais valstybinę žemėtvarką ir žemėnaudą reglamentuojančiais teisės aktais, inter alia (be kita ko), ir teritorijų planavimą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis.

29.2. Įstatymų leidėjo valia yra leisti piliečiams didinti savo privatų žemės sklypą valstybinės žemės plote iki 6 arų (Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Todėl ir šiuo konkrečiu atveju, teritorijos planavimo procese suformuojant iki 6 arų (4,78 aro) ploto valstybinės žemės sklypą ir jį, kaip „įsiterpusį“ perleidžiant V. ir V.  L., teisės aktais nustatytas maksimalus galimas valstybinės žemės plotas, kuriuo leidžiamas privataus žemės sklypo didinimas, viršytas nebuvo.

29.3. Galimi įsiterpusiais laikytinų valstybinės žemės plotų dydžiai ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir sandorio sudarymo metu buvo nustatomi iš esmės pagal keturių teisės aktų – Žemės reformos įstatymo (8 straipsnio 6 dalis), Teritorijų planavimo įstatymo (21 straipsnio 3 dalies 4 punktas), Vyriausybės nutarimo Nr. 692 (2.15 punktas) ir Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Aprašo (4.4 punktas) – nuostatas.

29.4. Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių paneigti, jog dėl ginčijamų administracinių aktų ir sandorių žemės naudojimas gali būti pripažintas neracionaliu. Nei prokuroras, nei NŽT byloje nėra įrodę, kaip kitaip veikiant valstybinė žemė galėjo būti panaudota racionaliau. Pats prokuroras, formuodamas ginčo dalyką, yra nurodęs, kad visa teritorija („L“ formos teritorija) turėtų būti vertinama kaip vienas valstybinės žemės plotas. Tad akivaizdu, kad racionalų šios teritorijos panaudojimą nulemia ne tik šio konkretaus ginčo žemės sklypo racionalaus panaudojimo galimybių vertinimas, bet ir visos teritorijos vystymo galimybių vertinimas. Tačiau nei prokuroras, nei NŽT nepateikė jokių pagrįstų argumentų, galinčių paneigti savivaldybės ir jos kompetentingų atstovų paaiškinimus ir išvadas dėl galimybės kitaip, nei perleidžiant ją dalimis besiribojančių žemės sklypų savininkams, racionaliai panaudoti šią teritoriją (CPK 178 straipsnis).

29.5. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo bei sandorio sudarymo metu teisės aktai neįtvirtino griovos ar šlaito sąvokos, teismų praktikoje šis kriterijus buvo vertinamas kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, o ypač į tai, ar laisvos žemės sklypo plotas gali būti suformuotas kaip atskiras žemės sklypas ir racionaliai panaudotas. Byloje pateikti žemės sklypų planai, schemų ištraukos, patikrinimų aktai ir kiti grafiniai bei tekstiniai dokumentai, apibūdinantys teritoriją, kurioje yra ginčo žemės sklypas, vienareikšmiškai patvirtina, jog buvusi laisva valstybinė žemė yra nelygaus reljefo – Rokantiškių kalvos šlaite.

29.6. Prokuroras byloje gina viešąjį interesą – valstybinės žemės sklypo pardavimo tvarką. Tačiau šioje byloje egzistuoja ir kiti viešieji interesai, tarp kurių yra ir kiekvieno privataus asmens konstitucinė teisė į nuosavybę, kuri yra neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams tenkinti bei teisingai atlyginama (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis). Jei prokuroro reikalavimai būtų patenkinti, V. ir V.  L. prarastų nuosavybę – žemės sklypą, kurį įgijo sąžiningais veiksmais, vadovaudamiesi valstybinių institucijų nurodymais ir naudodami savo lėšas. Vadinasi, jei prokuroro reikalavimai būtų tenkinami, sąžiningi asmenys (dėl valstybinių institucijų neteisėtų veiksmų) parastų nuosavybę, kas reikštų jų vienos iš konstitucinių teisių praradimą.

29.7. Ieškovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama sprendžiant administracinius ginčus dėl valstybinės žemės sklypų pripažinimo „įsiterpusiais“, inter alia, 2018 m. sausio 1 d. nutartis Nr. eA-251-552/2018, ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi, kadangi panaikinant individualaus pobūdžio administracinius aktus, kuriais buvo leista įsigyti valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu, nebuvo įvertintas būtinumas ginti privataus asmens teisę į nuosavybę. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 1 d. nutartimi išspręstoje administracinėje byloje Nr. eA-251-552/2018 privatūs asmenys, priešingai nei šioje byloje, dar nebuvo įgiję nuosavybės teisės į valstybinės žemės sklypą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl laisvos valstybinės žemės plotų pardavimo ne aukciono būdu sąlygų

30. Žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, jog valstybinės žemės sklypai, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje

nustatytus atvejus, parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą. Remiantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktu, valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams.

31. Nustatant, ar valstybinės žemės plotas galėjo būti parduotas be aukciono pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar pradedant to žemės sklypo pardavimo procedūras jis atitiko sąlygas, nurodytas Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte.

32. Vyriausybės nutarimo Nr. 692 (nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad ginčijamų administracinių aktų ir sutarties teisėtumas vertintinas pagal šio teisės akto redakciją, galiojusią nuo 2011 m. kovo 27 d. iki 2014 m. kovo 28 d.) 2.15 punkte nustatyta, kad laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose teritorijose, jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams. Įsiterpusiu nelaikomas žemės plotas, kuris ribojasi su kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, išskyrus tuos atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Jeigu įsiterpęs žemės plotas didesnis už šiame punkte nustatytus didžiausius parduodamus ar išnuomojamus įsiterpusius žemės plotus ir žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu parduodamas ar išnuomojamas įsiterpęs žemės plotas gali būti didinamas.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad žemės plotas įsiterpusio sklypo statusą atitinka, kai yra visuma šių sąlygų: 1) žemės plotas turi būti ne didesnis kaip 0,04 ha arba 0,5 ha dydžio, priklausomai nuo teritorijos, kurioje jis yra; 2) jame turi būti negalima nustatyta tvarka suformuoti atskiro žemės sklypo; 3) žemės plotas turi nesiriboti su kitu, kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Tačiau ši sąlyga dėl nesiribojimo su kitu žemės sklypu netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Be to, žemės įsigijimo nuosavybėn atveju (ne nuomos atveju) šis žemės plotas turi būti įsiterpęs: 1) arba tarp privačių žemės sklypų; 2) arba tarp privačių ir išnuomotų valstybinės žemės sklypų; 3) arba tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-675-822/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1196-438/2018; 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1063/2014 ir kt.).

34. Tai reiškia, kad asmens subjektinė teisė įgyti nuosavybėn be aukciono valstybinį žemės sklypą Žemės įstatymo ir Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatyta tvarka gali būti įgyvendinta, kai yra įvykdomos visos pirmiau nurodytos kumuliatyvios sąlygos.

Dėl ginčijamų administracinių aktų ir sandorio prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms

35. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuojant dispozityviam, bet ne imperatyviam teisinio reguliavimo metodui, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį. CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymas sietinas su šių dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimu – kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014 ir joje nurodytą teismų praktiką).

36. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio tipo bylose, kuriose reikalaujama pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu ir taikyti restituciją, teismas dėl pareikštų reikalavimų turėtų spręsti tokia seka: pirma, teismas turėtų nustatyti, ar ginčijamas sandoris (ne)prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms; antra, nustačius, kad ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, spręsti dėl jo pripažinimo negaliojančiu; trečia, pripažinus sandorį negaliojančiu, spręsti dėl restitucijos, atsižvelgiant į CK 1.80 straipsnio 4 dalyje ir 6.145–6.153 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą.

37. Būtent šia seka vadovaudamasi teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pateikia bylą nagrinėjusių teismų argumentų pagrįstumo teisinį vertinimą.

38. Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, yra įgyvendinamas, be kita ko, per valstybės (savivaldybių) nuosavybės santykių reglamentavimą, grindžiamą Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; 4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teisės normos, reglamentuojančios valstybinės žemės pardavimą, yra viešosios teisės normos, kurios įtvirtina imperatyvųjį teisinį reguliavimą, kai viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Viešosios teisės normos adresatas neturi teisės susikurti savo veikimo modelio vadovaudamasis bendraisiais teisės principais (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-497-706/2015).

40. Valstybės žemės perleidimo santykių reglamentavimas yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą – kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužė 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011).

41. Pagal bendrąją taisyklę nauji žemės sklypai parduodami aukciono būdu, o ne aukciono būdu – tik išimtiniais atvejais, kurie turi būti vertinami ir aiškinami atsižvelgiant į jų numatymo tikslus. Tam, kad asmuo lengvatinėmis sąlygomis galėtų įsigyti valstybinės žemės, turi egzistuoti šios teisės atsiradimo teisiniai ir faktiniai pagrindai ir šių pagrindų buvimas negali būti vertinamas ir aiškinamas plečiamai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-675-822/2018).

42. Remdamasi pirmiau nurodyta teismų praktika, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančios Žemės įstatymo ir Vyriausybės nutarimo Nr. 692 nuostatos laikytinos imperatyviosiomis. Šiomis normomis, be kita ko, užtikrinamas viešasis interesas, kad parduodant valstybinę žemę visuomenė gautų maksimalią naudą. Preziumuojama, kad maksimalios naudos gavimo galimybę užtikrina valstybinės žemės pardavimas aukciono būdu. Todėl nagrinėjamos kategorijos bylose, kai valstybinės žemės pardavimo sandoris ginčijamas dėl to, kad jis buvo sudarytas be aukciono parduodant valstybinės žemės sklypą, ieškovas neturi atskirai įrodinėti, kad, pavyzdžiui, valstybinės žemės sklypo pardavimas aukciono būdu būtų buvęs naudingesnis visuomenei ar kad pardavus valstybinę žemę be aukciono valstybė nukentėjo ekonomiškai. Vien tai, kad parduodant valstybinės žemės sklypą lengvatine (ne aukciono) tvarka sandoris buvo atlygintinis, nereiškia, kad ši nauda buvo maksimali ir kad valstybė dėl jo nenukentėjo ekonomiškai. Atsižvelgiant į tai, pripažintini nepagrįstais bylą nagrinėjusių teismų argumentai dėl Žemės įstatymo ir Vyriausybės nutarimo Nr. 692 normų neimperatyvumo bei dėl neįrodyto viešojo intereso pažeidimo.

43. Taip pat pripažintini nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai dėl aptariamų teisės normų neaiškumo, kaip aplinkybės, paneigiančios jų imperatyvumą. Pirma, nors dalis nurodytų teisės normų (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktas) iš tiesų yra blanketinės, tai savaime nelemia jų neaiškumo. Antra, nors ginčo santykiams aktualioje Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje sąvoka „įsiterpęs sklypas“ nėra pakankamai apibrėžta, tai nesudaro pagrindo teigti, kad interpretuodami šią sąvoką atsakingi asmenys turi absoliučią diskreciją ar kad reguliuodamas valstybinės žemės pardavimo santykius įstatymų leidėjas pasirinko dispozityvų teisinio reguliavimo metodą. Šios išvados nepaneigia ir Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje įtvirtintos sąvokos „įsiterpęs sklypas“ santykis su

analogiška sąvoka, įtvirtinta Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir vėlesnė, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 22 d.) ir Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 4.4, 17.1 bei 17.3 punktuose (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.). Tikrasis šios sąvokos turinys ir jos ryšys su kituose teisės aktuose įtvirtintomis sąvokomis gali būti nustatomas panaudojant teisės aiškinimo metodus (lingvistinį, sisteminį, teleologinį, istorinį ir kt.).

44. Bylą nagrinėję teismai pripažino neįrodytomis aplinkybes, kad: 1) laisvos valstybinės žemės plote buvo galima suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą; 2) parduotas laisvos valstybinės žemės plotas nebuvo išsidėstęs siauroje juostoje, šlaite ar griovoje.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios teismų išvados padarytos netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai).

46. Pirma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vertinant valstybinės žemės sklypo, kuris iki sprendimo parduoti jį kaip „įsiterpusį“ buvo didesnio laisvos valstybinės žemės ploto dalimi, pardavimo teisėtumą (galimybės jame suformuoti atskirą (-us) žemės sklypą (-us) aspektu), be kita ko, turi būti įvertinta, ar to buvusio didesnio laisvos valstybinės žemės ploto vietoje, apimančioje ir parduotąjį žemės plotą, nebuvo galimybės suformuoti atskirą (-us) žemės sklypą (-us). Netoleruotina situacija, kai valstybinės žemės plotas, kuriame yra galimybė suformuoti atskirą (-us) racionalaus dydžio ir ribų sklypą (-us), dirbtinai suskaidomas dalimis, dėl ko jo vietoje atsiradę nauji žemės plotai, kaip neva atitinkantys Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto reikalavimus, vėliau lengvatine tvarka (t. y. be aukciono) parduodami besiribojančių privačių sklypų savininkams.

47. Sprendžiant dėl galimybės suformuoti atskirą žemės sklypą, teisiškai reikšminga tai, ar tokiam suformavimui (ne)buvo absoliučių, imperatyviu teisiniu reguliavimu pagrįstų kliūčių. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektas, prieš priimdamas teisės aktą, turi įsitikinti, kad jis atitinka teisinį reguliavimą. Todėl kliūtys suformuoti atskirą žemės sklypą atitinkamame laisvos valstybinės žemės plote turėtų būti žinomos institucijoms, priimančioms sprendimus dėl valstybinės žemės sklypo, kaip „įsiterpusio“, pardavimo. Todėl nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo našta pagrįsti savo atsikirtimų į ieškinį pagrindu nurodytą aplinkybę, kad buvusiame didesniame nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės plote (šio ploto vietoje, apimančioje, be kita ko, ginčo žemės sklypą) nebuvo galimybės suformuoti atskiro (-ų) žemės sklypo (-ų), teko atsakovams. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad prokuroras, pradėdamas ginčą dėl viešojo intereso gynimo, turėjo kreiptis dėl geodeziniais matavimais pagrįstos ekspertinio pobūdžio išvados dėl ginčo sklypo panaudojimo galimybės.

48. Be to, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, vertinant galimybę parduotame valstybinės žemės plote (ar jo dalyje) suformuoti atskirą žemės sklypą, teisinės reikšmės neturi: 1) tokio žemės sklypo suformavimo tikslingumas (pvz., ar naujo sklypo suformavimas, turint tikslą jį parduoti komerciniais tikslais ar (ir) didinant teritorijos užstatymo intensyvumą individualiais namais, labiau atitiktų visuomenės poreikius), nes tai yra vertinamojo pobūdžio kategorija; 2) aplinkybė, ar bendrajame plane yra priimti ir suprojektuoti sprendiniai dėl urbanizuojamos teritorijos vystymo, nes bendrojo plano sprendiniai gali apskritai būti nepriimti, taip pat jie gali kisti; 3) aplinkybė, kad vykdant naujas administracines procedūras gali kilti sunkumų dėl galimybės ginčo teritorijoje formuoti žemės sklypus su atskiru įvažiavimu, nes „sunkumai“ dar neįrodo negalimumo.

49. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami neįrodyta aplinkybę, jog ginčo žemės plote buvo galima suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, tokiu būdu pažeisdami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

50. Antra, byloje nėra ginčo, kad parduotasis 0,0478 ha žemės plotas ginčijamų administracinių aktų, kuriais jis buvo suformuotas, priėmimo metu ribojosi su kitu, kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu (didesniu nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės plotu), todėl sprendžiant dėl galimybės jį pripažinti „įsiterpusiu“ ir dėl maksimalaus leistino jo dydžio Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto prasme teisiškai reikšminga tai, ar ginčo objektu esantis žemės plotas (ne)buvo išsidėstęs siauroje juostoje, šlaite ar griovoje.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant valstybinės žemės sklypo, kuris iki sprendimo parduoti jį kaip „įsiterpusį“ buvo didesnio laisvos valstybinės žemės ploto dalimi, pardavimo teisėtumą (šio sklypo priskyrimo siauriai juostai, šlaitui ar griovai aspektu), be kita ko, turi būti įvertinta, ar to buvusio didesnio laisvos valstybinės žemės ploto dalis, apimanti ir

parduotąjį žemės plotą, galėtų būti laikoma siaura juosta, šlaitu ar griova. Netoleruotina situacija, kad nesantis siaura juosta valstybinės žemės plotas, kuriame yra galimybė suformuoti atskirą (-us) racionalaus dydžio ir ribų sklypą (-us), dirbtinai suskaidomas dalimis, dėl ko jo vietoje atsiradę nauji žemės plotai, kaip neva atitinkantys Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto reikalavimus siauros juostos, šlaito ar griovos aspektu, vėliau lengvatine tvarka (t.  y. be aukciono) parduodami besiribojančių privačių sklypų savininkams.

52. Pažymėtina, kad nei ginčo santykiams aktualioje Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje, nei kituose nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose sąvokų „siaura juosta“, „šlaitas“ ir „griova“ turinys nėra pateiktas. Pirmosios instancijos teismo taikytas lingvistinis teisės aiškinimo metodas, aiškinant „šlaito“ sąvoką (rėmimasis „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, pagal kurį šlaitu laikytinas ir kalno, daubos šonas), šiuo atveju taip pat nesuteikia pakankamo aiškumo. Vis dėlto, priešingai nei aiškino bylą nagrinėję teismai, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šia prasme reguliuodamas valstybinės žemės pardavimo santykius įstatymų leidėjas pasirinko dispozityvų teisinio reguliavimo metodą ir kad Nacionalinė žemės tarnyba turėjo absoliučią diskreciją spręsti, kokia žemės sklypo dalis sudaro „šlaitą“ ir (ar) „siaurą juostą“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios absoliučios diskrecijos pripažinimas, iš esmės paneigtų atitinkamų institucijų priimtų sprendimų teisminės kontrolės galimybę, o tai neatitiktų pirmiau nurodytų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintų principų. Todėl nors ginčo santykiams aktualioje Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje sąvokų „siaura juosta“, „šlaitas“ ir „griova“ turinys nėra pateiktas, jis visais atvejais turėtų būti aiškinamas vienodai.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ginčo santykiams aktualioje Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje įtvirtintos sąvokos „siaura juosta“ turinį, remiamasi Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto pakeistoje redakcijoje (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. birželio 1 d.) pateiktu šios sąvokos paaiškinimu, pagal kurį žemės sklypą sudaro siaura juosta, jei to žemės sklypo plotis neviršija 10 metrų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-251-552/2018 46 punktą). Pažymėtina, jog ši teisės aiškinimo taisyklė pritaikyta sprendžiant dėl administracinių aktų, kuriais kaip „įsiterpusį“ nuspręsta parduoti valstybinės žemės sklypą, esantį toje pačioje teritorijoje (tarp (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamųjų namų kvartalų), kurioje yra ir nagrinėjamoje byloje ginčo objektu esantis žemės sklypas.

54. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją. Todėl teismų praktikos koregavimo neišvengiamas, objektyvus būtinumas paprastai turi būti nulemtas priežasčių, kurios yra svaresnės nei poreikis išsaugoti teisės stabilumą ir užtikrinti, kad iš esmės panašiose situacijose esančių asmenų bylos būtų sprendžiamos vienodai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas).

55. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo sklypas yra išsidėstęs stačiakampe juosta, kurios plotis 13,1 m. Iki ginčo sklypo suformavimo ir jo pardavimo jis buvo didesnio nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės ploto, kurio plotis, ieškovo teigimu – 27 metrai (atsakovai šios aplinkybės neginčijo), sudėtine dalimi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai ginčo žemės sklypo neturėjo pagrindo pripažinti „siaura juosta“.

56. Trečia, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, neįrodytais pripažino ieškovo argumentus dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytos išimties dėl įsiterpusio žemės ploto priskyrimo šlaitui netaikymo, remdamasis tuo, kad šie argumentai nėra pagrįsti geodeziniais tyrimais.

57. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad tokiu būdu teismas neįvertino ginčo žemės sklypo plano brėžinio N 1:500, 2013 m. rugsėjo 13 d. plano M 1:500, Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. birželio 28 d. – 2016 m. birželio 29 d. žemės naudojimo patikrinimų metu sudarytų schemų, 2012 m. sausio 15 d. žemės sklypų formavimo projekto brėžinio M 1:2000 ištraukos ir kt. įrodymų, kuriuose buvo fiksuotos ginčo teritorijos žemės paviršiaus altitudės (aukščiai), horizontalės (vienodo aukščio linijos), ginčo žemės sklypo ribų kraštinės, jų ilgiai ir posūkio taškai, posūkio taškų koordinatės ir kt.

58. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai pagrįstais, nes apeliacinės instancijos teismas dėl pirmiau nurodytų įrodymų apskritai nepasisakė, nepagrindė, kodėl juose esantys geodeziniai duomenys nėra pakankami šlaito buvimui ginčo teritorijoje paneigti ir reikalauja papildomų geodezinių tyrimų. Tokiu būdu buvo pažeisti įrodymų vertinimo principai, įtvirtinti CPK 185 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-695/2018). Be to, kaip minėta šios nutarties 47 punkte, kilus ginčui pareiga įrodyti ginčijamo administracinio akto atitiktį teisės normoms privalo įrodyti jį priėmusi institucija.

59. Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai: 1) nepagrįstai pripažino neįrodyta aplinkybę, kad parduotame valstybinės žemės plote (buvusio didesnio nei 1 ha ploto „L“

formos valstybinės žemės ploto vietoje, apimančioje, be kita ko, ginčo žemės plotą) buvo galima suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą (tinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą, negalimumą suformuoti tokį sklypą turi įrodyti atsakovai); 2) nepagrįstai pripažino ginčo žemės plotą siaura juosta (kaip konstatuota šios nutarties 55 punkte, tinkamai aiškinant Vyriausybės nutarimo 2.15 punktą, ginčo žemės plotas nelaikytinas „siaura juosta“); 3) nepagrįstai pripažino neįrodyta aplinkybę, kad ginčo žemės ploto nesudaro šlaitas (tinkamai taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, įrodyti šią aplinkybę turėjo atsakovai, o teismas turėjo, be kita ko, įvertinti šios nutarties 57 punkte nurodytus įrodymus), tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

60. Tuo atveju, jei nagrinėjant bylą iš naujo būtų nustatyta, kad buvusio didesnio nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės ploto vietoje, apimančioje, be kita ko, ginčo žemės plotą, buvo galimybė suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą, nebūtų teisinio pagrindo ginčo žemės ploto pripažinti „įsiterpusiu“ Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 prasme.

61. Tuo atveju, jei nagrinėjant bylą iš naujo būtų nustatyta, kad buvusio didesnio nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės ploto dalies, apimančios ir ginčo žemės plotą, nesudaro šlaitas, vertinant ginčo žemės ploto pardavimo teisėtumą, nebūtų teisinio pagrindo taikyti Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytos išlygos, pagal kurią įsiterpusiu nelaikomas žemės plotas, kuris ribojasi su kaip atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, išskyrus tuos atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Atitinkamai tokiu atveju nebūtų teisinio pagrindo ginčo žemės ploto pripažinti „įsiterpusiu“ Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 prasme.

62. Tuo atveju, jei nagrinėjant bylą iš naujo būtų nustatyta, kad buvusio didesnio nei 1 ha ploto „L“ formos valstybinės žemės ploto dalies, apimančios ir ginčo žemės plotą, nesudaro šlaitas, vertinant ginčo žemės ploto pardavimo teisėtumą nebūtų teisinio pagrindo taikyti Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytos išlygos, pagal kurią, jeigu įsiterpęs žemės plotas didesnis už šiame punkte nustatytus didžiausius parduodamus ar išnuomojamus įsiterpusius žemės plotus ir žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu parduodamas ar išnuomojamas įsiterpęs žemės plotas gali būti didinamas. Tai reikštų, kad 0,0478 ha ginčo žemės plotas viršijo maksimalų leistiną dydį (0,04 ha).

Dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu

63. Apeliacinės instancijos teismui nustačius šios nutarties 60–62 punktuose nurodytas aplinkybes, atsirastų pagrindas spręsti dėl reikalavimų panaikinti ginčijamus administracinius aktus ir pripažinti negaliojančia ginčo sutartį.

64. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant dėl reikalavimų panaikinti ginčijamus administracinius aktus ir pripažinti negaliojančia ginčo sutartį, teismų argumentai, susiję su vindikaciją reglamentuojančiame CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytomis aplinkybėmis (valstybės tarnautojų (ne)padarytu nusikaltimu, atsakovų V. L. ir V. L. (ne)sąžiningumu), nėra teisiškai reikšmingi.

65. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne vindikacijos (t. y. daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo) pagal CK 4.96 straipsnį, o sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos, kuriuos reglamentuoja CK 1.80 straipsnis ir CK 6.145–6.153 straipsniai, klausimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas pagal CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintas vindikacijos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013). Atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį taikomos ir vindikacijos taisyklės (CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys) ginami sąžiningo trečiojo asmens interesai. Trečiasis asmuo – tai asmuo, kuris įgijo turtą iš pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje prašoma išreikalauti turtą iš sandorio šalies, o ne iš trečiojo asmens.

66. Kita vertus, sprendžiant dėl pirmiau nurodytų ieškinio reikalavimų (ne)tenkinimo, nagrinėjamoje byloje, be kita ko, būtina išspręsti klausimą dėl ieškinio senaties. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog vieno mėnesio terminas administraciniams aktams ginčyti buvo praleistas, jo atnaujinti neprašoma, dėl to ieškinys atmestas ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių

su ieškinio senaties taikymu, apskritai nepasisakė, motyvuodamas tuo, kad jie nagrinėjamoje byloje yra „teisiškai nereikšmingi“.

67. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas neįvertino vieno iš esminių apeliacinio skundo argumentų. Tai, be kita ko, sudaro savarankišką pagrindą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl restitucijos (ne)taikymo ir restitucijos būdo

68. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinio reikalavimą dėl ginčijamų administracinių aktų ir pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, kartu atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl restitucijos taikymo, jo iš esmės nenagrinėdami.

69. Apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo nustačius šios nutarties 60–62 punktuose nurodytas aplinkybes ir tai, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido, atsirastų pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo ir ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tokiu atveju teismas, be kita ko, turėtų spręsti ir dėl byloje pareikšto reikalavimo taikyti restituciją.

70. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tenkinus ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo ir ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos klausimas spręstinas vadovaujantis 6.145–6.153 straipsnių normomis. Pažymėtina, kad net ir pripažinęs sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, be kita ko, turėtų įvertinti: 1) ar restitucija konkrečiu atveju apskritai taikytina; 2) jei restitucija taikytina – koks turėtų būti jos būdas. Sprendžiant pirmiau nurodytus klausimus turėtų būti įvertinti, be kita ko, atsakovų argumentai, susiję su ginčo sklypą įgijusių asmenų teisėtais lūkesčiais, jų nuosavybės teisių apsauga, pasitikėjimu valstybės institucijų priimamais sprendimais ir kt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71. Nagrinėjamoje byloje nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, naikintina taip pat ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų šiame teisme, paskirstymo. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

GEDIMINAS SAGATYS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07485 2019-05-10 2019-04-29 2019-04-29 -

Administracinė byla Nr. A-542-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00238-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – D. K., uždaroji akcinė bendrovė „Nidulus appraisal“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Auditas ir konsultacijos“) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-98 1 punktą dėl naudotų patalpų ploto, taip pat Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 29 d. Valstybės garantijos nuomininkui, gyvenančiam grąžintiname gyvenamajame name, jo dalyje bute, Nr. 2751 1 punktą dėl naudotų patalpų ploto ir 2 punktą dėl naudotų patalpų vertės; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-98 1 punkte nurodytus patalpų plotus, išdėstant taip: „Išduodama E. A., gyvenusios savininkui grąžintino 135,01 kv. m bendrojo ploto buto (duomenys neskelbtini) Kaune, dalyje (faktiškai 81.20 kv. m bendrojo ploto dalyse), įpėdiniui pagal įstatymą V. K. valstybės garantinį dokumentą, kuriuo valstybė įsipareigoja neatlygintinai perduoti nuosavybėn kitas mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, o valstybės garantiniame dokumente nurodytą nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuoti Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais“; 3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 29 d. Valstybės garantijos nuomininkui, gyvenančiam grąžintiname name, jo dalyje, bute 1 punktą, jį išdėstant taip: „135,01 kv. m bendrojo ploto buto, (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomininkės E. A. (faktiškai 81.20 kv. m bendrojo ploto patalpomis) įpėdiniui pagal įstatymą V. K. įvykdyti šią pasirinktą valstybės garantiją <…>“; 4) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 29 d. Valstybės garantijos nuomininkui, gyvenančiam grąžintiname name, jo dalyje, bute Nr. 2751, 2 punktą, jį išdėstant taip: „nuomojamų patalpų rinkos vertė, nustatyta pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, yra 80 700 Eur“; 5) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Po E. A. mirties jos palikimą priėmė vaikaitis V. K. (pareiškėjas). 2015 m. spalio 19 d. pareiškėjo atstovė kreipėsi į atsakovą, prašydama išduoti valstybės garantinį dokumentą pagal įsiteisėjusį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1247-146/2015. 2016 m. sausio 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A1-98 „Dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo E. A. įpėdiniui pagal įstatymą V. K.“ buvo išduotas Valstybės garantinis dokumentas Nr. 2751, kuriuo valstybė įsipareigojo neatlygintinai perduoti nuosavybėn mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, o valstybės garantiniame dokumente nurodytą

nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Remiantis 2016 m. sausio 29 d. valstybės garantiniu dokumentu Nr. 2751, savininkui grąžinto 72,86 kv. m bendrojo ploto buto (duomenys neskelbtini), Kaunas, dalies nuomininkės E. A. faktiškai naudoto 49,42 kv. m bendrojo ploto patalpų rinkos vertė buvo nurodyta 32 300 Eur.

3. Pareiškėjas nesutiko tiek su valstybės garantinio dokumento 1-ame punkte neteisingai nurodytu E. A. faktiškai naudotu patalpų plotu, tiek ir su 2-ame punkte nurodyta per maža patalpų verte. Pareiškėjo teigimu, E. A. gyveno ne 72,86 kv. m, o 81,20 kv. m bendrojo naudingo ploto ir ne 49,42 kv. m, bet 59,49 kv. m gyvenamojo ploto bute. Šią aplinkybę pagrindė Kauno miesto valdybos VĮ „Centro buto ūkis“ pažymėjimas Nr. 1644 bei 1998 m. liepos 2 d. Naujamiesčio butų ūkio tarnybos pranešimas Nr. 218. Be to, garantiniame dokumente turėjo būti vertinamas visas butas, kuris sudarė 81,20 kv. m bendrojo ploto, o ne jo dalis.

4. UAB „Nidulus Appraisal“ atliktoje nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo dalies, sudarančios 81,20 kv. m iš 275,38 kv. m bendrojo ploto, – vertinimo ataskaitoje lyginamuoju metodu buvo nustatyta 80 700 Eur rinkos vertė ir buto vieno kvadratinio metro kaina (993,84 Eur) yra pagrįsta ir teisinga, o atsakovo užsakymu UAB „Auditas ir konsultacijos“ atlikto turto vertinimo galutinėje išvadoje, nepagrįstai vertinant tik 49,42 kv. m bendrojo ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, dalį, nustatyta 32 300 Eur rinkos vertė ir vieno kvadratinio metro kaina (653,58 Eur) yra per maža.

5. Pareiškėjo vertinimu, ta aplinkybė, kad bendrojo gyvenamojo ploto dalyje buvo įregistruotas ne vienas asmuo, niekaip nepanaikino ir savaime neapribojo pagrindinio nuomininko teisių į visą gyvenamosios patalpos ploto dalį, kurią sudaro 81,20 kv. m. Su D. K., dėl kuriai išduotos valstybės garantijos atsakovas siekė sumažinti pareiškėjui išduodamo Valstybės garantinio dokumento dydį, jokių nuomos sutarčių nebuvo sudaryta.

6. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas įsiteisėjusį Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą, 2016 m. sausio 29 d. priėmė įsakymą Nr. A1-98 „Dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo E. A. įstatyminiam įpėdiniui V. K.“ ir jo pagrindu išdavė kitą administracinį aktą – 2016 m. sausio 29 d. Valstybės garantiją nuomininkui, gyvenančiam grąžintiname name, jo dalyje, bute Nr. 2751, kuria valstybė įsipareigojo savininkui grąžinto 72,86 kv. m bendrojo ploto buto (duomenys neskelbtini), Kaunas, dalies nuomininkės E. A. (faktiškai naudojosi 49,42 kv. m bendrojo ploto patalpomis) įpėdiniui pagal įstatymą V. K. įvykdyti pasirinktą valstybės garantiją – neatlygintinai perduoti nuosavybėn kitas mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, o valstybės garantiniame dokumente nurodytą nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (1 p.) ir taip pat nustatė, jog nuomojamų patalpų rinkos vertė, kurią nustatė UAB „ Auditas ir konsultacijos“ pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, yra 32 300 Eur (2 p.).

8. Savininkui grąžinto namo ((duomenys neskelbtini), Kaunas) pirmajame mansardoje esančiame bute, kurio gyvenamas plotas 59,49 kv. m, buvo įregistruoti ir gyveno keturi asmenys (dvi šeimos): 1) E. A. su sūnumi V. K. gyveno ir faktiškai naudojosi 49,42 kv. m plotu – dviem gyvenamaisiais kambariais I-7/16,75 kv. m, ir I-9/25,99 kv. m, bei 1/2 dalimi pagalbinių patalpų ploto (1/2 dalis nuo 10,84 kv. m – 5,42 kv. m) ir 1/2 dalimi tambūro ploto (1/2 dalis nuo 2,53 kv. m – 1,26 kv. m); 2) D. K. su sūnumi D. K., kurie gyveno ir faktiškai naudojosi 23,43 kv. m – gyvenamuoju kambariu I-8/16,75 kv. m ir ta pačia 1/2 dalimi pagalbinių patalpų ir tambūrų.

9. Kauno miesto savivaldybė 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 406 nusprendė perkelti šeimą iš savininkams grąžintino buto ir išnuomoti E. A. (su sūnumi V. K.) trijų kambarių butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) Kaunas (b. l. 13), o to paties sprendimo 10 punktu – D. K. ir jos sūnui D. K. – dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), Kaunas. Pastarieji įgyvendino savo teisę įgyti suteiktas gyvenamąsias patalpas nuosavybės teise. Kadangi D.  K. ir D. K. įstatymų nustatyta tvarka buvo kompensuota už jų nuomotas ir savininkui grąžintas gyvenamąsias patalpas, tame pačiame bute gyvenusiai E. A. turėjo būti kompensuota pagal valstybės garantiją ne už visą butą, bet tik už kitą gyvenamųjų ir kitų patalpų, t. y. 49,42 kv. m, kuriomis ji naudojosi, dalį.

10. Atsakovo nuomone, pareiškėjo užsakymu atliktas turto vertinimas nelaikytinas tinkamu įrodymu ginčijamo įsakymo neteisėtumui pagrįsti, nes šioje ataskaitoje nepagrįstai vertintas didesnis plotas ir ne buto, bet gyvenamojo namo dalies, o tai lėmė rinkos vertės skirtumus.

II.

11. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad 1998 m. rugsėjo 1 d. su E. A. buvo sudaryta nuomos sutartis, pagal kurią buvo išnuomotas 3 kambarių butas. Savininkui grąžinto namo ((duomenys neskelbtini), Kaunas) pirmajame 72,86 kv. m bendrojo ploto ir 59,49 kv. m gyvenamojo ploto mansardoje esančiame bute, kuriame buvo trys kambariai, bute įregistruoti ir gyveno keturi asmenys – pagrindinė nuomininkė E. A. ir jos sūnus V. K., kurie naudojosi gyvenamaisiais kambariais I-7/16,75 kv. m ir I-9/25,99 kv. m ir 1/2 pagalbinių patalpų ir tambūrų (viso – 49,42 kv. m) bei D. K. ir D. K., kurie naudojosi gyvenamuoju kambariu I-8/16,75 kv. m ir 1/2 pagalbinių patalpų ir tambūrų (viso 23,43 kv. m). Visi šie nuomininkai buvo įrašyti į šeimų, kurias reikia iškeldinti iš savininkams grąžintinų namų, sąrašą. 1998 m. gegužės 5 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 406 buvo nuspręsta perkelti šeimą iš savininkams grąžintino buto ir išnuomoti E. A. (su sūnumi V. K.) trijų kambarių butą, adresu (duomenys neskelbtini) Kaunas (I t., b. l. 13), o to paties sprendimo 10 punktu – D. K. ir jos sūnui D. K. – dviejų kambarių butą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. D. K. ir D. K. įgyvendino savo teisę įgyti suteiktas gyvenamąsias patalpas nuosavybės teise. 2004 m. birželio 1 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-1327 buvo perduota neatlygintinai D. K. (šeimoje 2 asmenys) 0,45 dalis buto su rūsiu (R-45) (duomenys neskelbtini) Kaune, kurių vertė 2 100 Lt atitinka savininkui grąžinto buto (duomenys neskelbtini) dalies (23,43 kv. m bendrojo ploto), kurią ji nuomojo, vertę (2 p.), taip pat įpareigojant D. K. už buto su rūsiu (R-45) (duomenys neskelbtini) likusias 0,55 dalis, kurių vertė – 26 000 Lt, sumokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šis atsakovo įsakymas nebuvo nuginčytas, jo pagrindu butas, esantis (duomenys neskelbtini) Kaunas, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre D. K. vardu (I t. b. l. 121, 122). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1247-146/2015 įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti E. A. įstatyminiam įpėdiniui V. K. valstybės garantinį dokumentą. 2016 m. sausio 29 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A1-98 buvo išduotas garantinis dokumentas Nr. 2751, pagal kurį valstybė įsipareigojo V. K. įvykdyti pasirinktą Valstybės garantiją – neatlygintinai perduoti nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuojant Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Šios valstybės garantijos 2 punkte buvo nustatyta, kad nuomojamų patalpų rinkos vertė yra 32 300 Eur.

13. Atsakovas, pagrįstai įvertinęs tai, kad D. K. 2004 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. A-1327 „Dėl buto (duomenys neskelbtini) dalies perdavimo neatlygintinai D. K.“ buvo perduota neatlygintinai 0,45 dalis buto su rūsiu (R-45) (duomenys neskelbtini) Kaune, kurių vertė 21 000 Lt atitiko savininkui grąžinto buto (duomenys neskelbtini) dalies (23,43 kv. m bendrojo ploto), kurią ji nuomojo, vertę (2 p.), tiek 2015 m. lapkričio 18 d. UAB „Auditas ir konsultacijos“ pateiktoje techninėje užduotyje turto vertinimui atlikti, tiek ir ginčijamuose aktuose, pagrįstai nurodė E.  A. naudotos buto dalies plotą – 49,42 kv. m.

14. Pagal atsakovo 2015 m. lapkričio 18 d. techninę užduotį turto vertinimui UAB „Auditas ir konsultacijos“ atliktoje nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 37/2453(Kau):15 buvo vertinama buto (duomenys neskelbtini) Kaune dalis – 49.42 kv. m bendrojo ploto, kurį sudarė du gyvenamieji kambariai I-7/16,75 kv. m ir I-9/25,99 kv. m) ir 1/2 dalis pagalbinių patalpų ploto (1/2 dalis nuo 10,84 kv. m – 5,42 kv. m ir 1/2 dalis tambūro ploto (1/2 dalis nuo 2,53 kv. m – 1,26 kv. m, t. y. ta buto dalis, kurioje E. A. gyveno su sūnumi. Tuo tarpu pareiškėjo užsakymu pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje buvo vertinamas tuo pačiu adresu esantis nekilnojamasis turtas, tačiau skirtingo ploto, t. y. 0,29 dalis gyvenamojo namo, plane pažymėto 1A1m, sudaranti 81,20 kv. m iš 275,38 bendro ploto (b. l. 50). Abiem turto vertinimo atvejais buvo taikomas tas pats lyginamasis turto vertinimo metodas, vertinimas atliktas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Tačiau UAB „Naudilus Appraisal“ ataskaitoje buvo vertinama ne buto dalis, bet gyvenamojo namo dalis ir žymiai didesnis tokio nekilnojamojo turto plotas (ne 49,42 kv. m, bet 81.20 kv. m), kuriuo E. A. nesinaudojo. Visų pirma, tai lėmė palyginimui neteisingai pasirinktus atitinkamai didesnio dydžio (tuo pačiu ir vertės) analogiško ar panašaus turto objektus, o po atlikto palyginimo – atitinkamai tiesiogiai įtakojo ir šioje ataskaitoje nurodytą žymiai didesnę vertinamo ginčo turto rinkos vertę, tuo pačiu ir vertinamo gyvenamojo ploto vieno kvadratinio metro kainą. Šiuos pareiškėjo užsakymu atliktos ataskaitos trūkumus, dėl kurių turto vertinimas buvo atliekamas, esant iš esmės kitoms vertinimo sąlygoms bei aplinkybėms, besąlygiškai turėjusioms įtakos vertinamo turto rinkos vertei, teismas pripažino esminiais, tiesiogiai įtakojusiais nustatytą vertinto nekilnojamojo turto objekto dalies vertę (80 700 Eur) ir neleidžiančiais pripažinti šioje ataskaitoje nustatytą buto vertę objektyvia ir teisinga. Nustatęs minėtus trūkumus, pirmosios instancijos teismas vadovavosi UAB „Auditas ir konsultacijos“ atliktoje nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 37/2453(Kau):15 pateikta išvada.

15. Teismas sprendė, jog Kauno miesto savivaldybės administracija pagrįstai nustatė savininkui grąžintame bute ((duomenys neskelbtini), Kaunas) gyvenusios E. A. bendrąjį ir gyvenamąjį plotą, taip pat, remdamasi nepriklausoma UAB

„Auditas ir konsultacijos“ turto vertintojo atlikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, ir šių nuomojamų patalpų rinkos vertę, rinkos verčių skirtumą, todėl ginčijami aktai laikyti pagrįstais ir teisėtais.

III.

16. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Valstybės garantiniame dokumente yra neteisingai įvertintas ir nustatytas buto dalies, kurioje gyveno nuomininkė E. A., plotas. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog nuomininkei E. A. buvo išnuomotas 3 kambarių (gyvenamasis plotas 59,49 kv. m) butas su 72,86 kv. m bendruoju ploto butu, ir teigia, jog E.  A. gyveno 81,20 kv. m bendrajame naudingame plote ir 59,49 kv. m gyvenamajame plote. Tai patvirtinta Kauno miesto valdybos VĮ „Centro butų ūkis“ 1992 m. balandžio 17 d. pažymėjimas Nr. 1644 bei 1998 m. liepos 2 d. Naujamiesčio būtų ūkio tarnybos pranešimas Nr. 218, kuriame nurodyta, kad E. A. gyveno buto Nr. 1 mansardoje, kurios bendras plotas – 81,20 kv. m, gyvenamasis plotas – 59,49 kv. m. Atsižvelgiant į tai, išduotame valstybės garantiniame dokumente turėjo būti vertinamas butas, kuris sudarė 81,20 kv. m bendrojo ploto, o ne 72,86 kv. m ar 49,42 kv. m. Be to, turėjo būti vertinamas visas bendras naudingas buto plotas, o ne jo gyvenamoji dalis, nurodant E. A. tik buto dalies nuomininke. Vien tik ta aplinkybė, kad bendrojo gyvenamojo ploto dalyje buvo įregistruotas ne vienas asmuo, niekaip nepanaikina ir savaime neapriboja pagrindinio nuomininko teisių į visą gyvenamosios patalpos ploto dalį, kurią sudaro 81,20 kv. m.

16.2. Valstybės garantiniame dokumente yra neteisingai įvertinta ir nustatyta buto dalies, kurioje gyveno nuomininkė E. A., rinkos vertė. E. A. gyveno 81,20 kv. m bendrojo naudingumo ploto ir 59,49 kv. m gyvenamojo ploto bute. Atsižvelgiant į tai išduotame valstybės garantiniame dokumente turėjo būti vertinamas butas, kuris sudarė 81,20 kv. m bendrojo ploto, o ne 72,86 kv. m ar 49,42 kv. m. Remiantis 2016 m. lapkričio 27 d. vertinimo ataskaita Nr. NT-15-11-27/1 pastato – gyvenamojo namo (buto), esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, 81,20 kv. m ploto rinkos vertė yra 80 700 Eur (vieno kvadratinio metro kaina – 993,84 Eur), o valstybės garantiniame dokumente nurodyta, jog buto vertė yra 32 300 Eur (kvadratinio metro kaina – 653,58 Eur). Net ir netenkinus pareiškėjo prašymo pakeisti valstybės garantiniame dokumente nurodyto naudotų patalpų ploto, jo 2 punkte nurodyta vertė (32 300 Eur) yra per maža, nes, vadovaujantis 2016 m. lapkričio 27 d. UAB „Nidulus Appraisal“ nekilnojamojo turto gyvenamojo namo dalies vertinimo ataskaita Nr.  NT-15-11-27/11 nustatyta 993,84 Eur vieno kvadratinio metro vertė, todėl 49,42 kv. m ploto patalpos turėtų būti įvertintos 49 115,57 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-98 1 punkto bei Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 29 d. Valstybės garantijos nuomininkui Nr. 2751 1 ir 2 punkto teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pagrįstai nustatė savininkui grąžintame bute (duomenys neskelbtini), Kaune, gyvenusios E. A. bendrąjį ir gyvenamąjį plotą, taip pat, remdamasi nepriklausoma UAB „Auditas ir konsultacijos“ turto vertintojo atlikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, ir šių nuomojamų patalpų rinkos vertę, Administracija teisingai nustatė rinkos verčių skirtumą.

19. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Valstybės garantijų nuomininkams ir savininkams įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, valstybės garantijų turėtojų

teises ir pareigas bei lengvatas reglamentuoja Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (toliau – ir Kompensacijų įstatymas), Valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 (toliau – ir Tvarkos aprašas).

22. Kompensacijų įstatymo (ginčui aktuali 1998 m. birželio 16 d. įstatymo redakcija) 9 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę. Nuomojamų gyvenamųjų patalpų vertė nustatoma tokia pat tvarka, kaip ir grąžinamų savininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų vertė. Šio straipsnio 4 dalyje buvo nurodyta, kad tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų gyvenamųjų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas turi išsipirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal 9 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai nuomininkui, jam sutikus, neatlygintinai perduodamos nuosavybėn mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, negu buvo jo nuomotos, nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas nuomininkui kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.

23. Pareiškėjas tvirtina, kad savininkui grąžinto namo dalies (duomenys neskelbtini), Kaune, pagrindinei nuomininkei E. A. (kurios įpėdinis pagal įstatymą jis yra) neatlygintinai nuosavybėn perduotų patalpų (duomenys neskelbtini), Kaune rinkos vertė yra mažesnė, nei nuomotos (duomenys neskelbtini) namo dalies, kurioje gyveno E. A. su šeima. Apeliantas laikosi pozicijos, kad Kauno miesto valdybos VĮ „Centro butų ūkis“ 1992 m. balandžio 17 d. pažymėjimas Nr. 1644 bei 1998 m. liepos 2 d. Naujamiesčio butų ūkio tarnybos pranešimas Nr. 218 patvirtina, jog E. A. gyveno buto Nr. 1 mansardoje, kurios bendras plotas 81,20 kv. m, gyvenamasis plotas 59, 49 kv. m, į tai ir turėjo būti atsižvelgta išduotame Valstybės garantiniame dokumente. Šio ploto patalpų rinkos vertė, anot pareiškėjo, teisingai nustatyta UAB „Nidulus Appraisal“ Nekilnojamojo turto gyvenamojo namo dalies vertinimo ataskaitoje, kuria jis ir prašo vadovautis.

24. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto valdybos Valstybinės įmonės „Centro butų ūkis“ 1992 m. balandžio 17 d. pažymėjime Nr. 1644 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) (tokia pavardė įrašyta pažymėjime) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) 1924 m. gyvena Kauno m. (duomenys neskelbtini), užima plotą 59,49 m2, gyvenamuoju plotu naudojasi kaip pagrindinė buto nuomininkė, registruota 1965 08 21 ir gyvena sekantys asmenys: K. V., (duomenys neskelbtini) 1956 m., sūnus (registruotas 1965 08 21); K. D., (duomenys neskelbtini) 1956 m., marti (registruota 1978 10 24); K. D., (duomenys neskelbtini) 1979 m., anūkas (registruotas 1980 02 11). Pranešime Kauno m. savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai dėl gyvenamo namo (duomenys neskelbtini) tarp išvardintų penkių pagrindinių nuomininkų, nurodyta ir E. A., taip pat įrašyta „registruotų žmonių skč. 4“. Tačiau be šių dokumentų, kuriais besąlygiškai remiasi pareiškėjas, nagrinėjamoje byloje yra ir kiti dokumentai, patvirtinantys, jog savininkui grąžintame name (duomenys neskelbtini), Kaune, nuo 1978 m. spalio 27 d. šeimos nario teisėmis D. K. registruota ir buvusios marčios teisėmis gyvena kartu su pilnamečiu sūnumi D. K. Kadangi tame pačiame bute gyvena D. K. buvęs vyras V. K. su nauja šeima (žmona N. K. ir sūnumi V. K., (duomenys neskelbtini), kurie bute neregistruoti) susidariusios visiems bute gyvenantiems nepavydėtinos sąlygos ir neišvengiami konfliktai. Nekilnojamojo turto šeimos narių vardu neįregistruota. Siūloma D. K. šeimai, kaip keldinamai iš grąžinto savininkams namo, išnuomoti butą (duomenys neskelbtini) (1998 m. pažyma). Kauno miesto valdyba 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 460 nusprendė išnuomoti gyvenamąsias patalpas šiems asmenims: E. A. (šeimoje 2 asmenys: ji ir sūnus V. K.) – 3 kambarių (5-1/10,98; 5-2/1,13; 5-3/2,94; 5-4/11,76; 5-5/7,92; 5-6/7,45; 5-7/18,23; 5-8/1,66, t. y. sudarantį 62,07 kv. m bendrojo ploto) butą (duomenys neskelbtini), Kaunas; D. K. (šeimoje 2 asmenys: ji ir sūnus D. K.) – 2 kambarių (45-1/9,06; 45-2/1,56; 45-3/17,08; 45-4/11,90; 45-5/7,24; 45-6/2,87; 45-7/1,14, t. y. sudarantį 50,85 kv. m bendrojo ploto) butą (duomenys neskelbtini), Kaunas.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kad 1998 m. rugsėjo 1 d. su E. A. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, patvirtinanti, kad nuomininkei E. A. (duomenys neskelbtini), Kaune buvo išnuomotas 3 kambarių, 59,49 kv. m gyvenamojo ploto butas su atskira virtuve ir 1/3 dalimi bendrojo naudojimo (kadangi 1-as butas pagal 1998 m. liepos 2 d. pažymą Nr. 218, kuria remiasi ir pareiškėjas, kaip nuomininkai gyveno dar trys šeimos) (72,86 kv. m bendrojo ploto) butas. Bylos medžiaga

(Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. 460; Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybos 1998 m. pažyma „Dėl nuomininkų iš grąžintų savininkams namų iškeldinimo į kitas gyvenamąsias patalpas; Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. A-1327 „Dėl buto (duomenys neskelbtini) perdavimo neatlygintinai D. K.“) taip pat patvirtina, kad buto (duomenys neskelbtini), Kaune, pagrindinės nuomininkės šeimos nariu buvo laikoma ir D. K., kuri su sūnumi Donatu (po santuokos su V. K. nutraukimo) faktiškai naudojosi 16,75 kv. m kambariu, ½ dalimi virtuvės ir ½ dalimi, skaičiuojant nuo 1/3 dalies, šių patalpų: vonios su WC, prieškambario 1-ame aukšte, dviejų tambūrų, laiptinės (iš viso 23,43 kv. m ploto). Gi E. A. su sūnumi V. K. faktiškai naudojosi 16,75 kv.m ir 25,99 kv. m kambariais, ½ virtuvės bei ½ dalimi nuo 1/3 dalies anksčiau paminėtų pagalbinių patalpų (iš viso 49,42 kv. m ploto), ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Būtent tuo pačiu Kauno miesto valdybos 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 460 E. A. (šeimoje 2 asmenys: ji ir sūnus V. K.) nuspręsta išnuomoti 3 kambarių butą (duomenys neskelbtini), Kaune.

26. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.

27. Apeliantas taip pat tvirtina, kad Valstybės garantiniame dokumente neteisingai nustatyta buto dalies, kurioje gyveno nuomininkė E. A., rinkos vertė. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktines bylos aplinkybes, su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka ir ją atmeta kaip nepagrįstą. Bylos duomenys patvirtina, kad buto (duomenys neskelbtini), Kaune, dalies vertinimą atliko dvi įmonės: 1) UAB „Auditas ir konsultacijos“, kuri nustatė, kad 49,42 kv. m bendrojo ploto buto dalies rinkos vertė 2015 m. lapkričio 27 d. datai, nustatyta lyginamuoju metodu, yra 32 300 Eur ; 2) UAB „Nidulus Appraisal“, kuri nustatė, kad minėto nekilnojamojo turto, sudarančio 81,20 kv. m bendrojo ploto rinkos vertė 2015 m. lapkričio 27 d. datai, nustatyta lyginamuoju metodu, yra 80 700 Eur. Butas (duomenys neskelbtini) yra Kauno Naujamiestyje, būtent šioje Kauno teritorijoje esančiose gatvėse sudarytus butų pirkimo pardavimo sandorius, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 37/2453 (Kau):15, lyginamuoju metodu nustatydama buto (duomenys neskelbtini) dalies vertę, ir vertino UAB „Auditas ir konsultacijos“. Tačiau iš pareiškėjo pateiktos UAB „Nidulus Appraisal“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. NT-15-11-27/1 matyti, kad šis vertintojas, be kita ko, didžiąja dalimi rėmėsi kitų Kauno miesto teritorijų gatvėse sudarytų gyvenamųjų namų pirkimo pardavimo sandoriais. Tad šios aplinkybės, kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendime aptartos kitos aplinkybės, susijusios su žymiai didesnio nekilnojamojo turto ploto vertinimu UAB „Nidulus Appraisal“ ataskaitoje, suponuoja išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pagrįstai nustatė savininkui grąžintame bute (duomenys neskelbtini) gyvenusios E. A. bendrąjį ir gyvenamąjį plotą, ir remdamasi nepriklausoma UAB „Auditas ir konsultacijos“ turto vertintojo atlikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita – vidutinę rinkos vertę.

28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo aktu Nr. VP-23(16) buvo padaryta išvada, jog UAB „Auditas ir konsultacijos“ sudaryta nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Kaune, dalies vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus ir trūkumų nenustatyta, kas taip pat pagrindžia šios Ataskaitos objektyvumą, nešališkumą, teisėtumą bei pagrįstumą.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

30. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo priimti aktai yra teisėti ir pagrįsti.

31. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertino, tinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07505 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. eAS-291-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00037-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: A. S.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja O. B. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. vasario 14 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti, priimti skundą ir nagrinėti jį žodinio proceso tvarka; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 39S-100-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui E. L.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl dviejų žemės sklypų – 1,0858 ha žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,7842 ha žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) – perdavimo neatlygintinai nuosavybėn E. L., t. y. panaikinti nuosavybės teisių atkūrimą į šiuos sklypus; 3) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti projektavimo darbus ir nuosavybės teisių atkūrimo procesą A. S. į pareiškėjos pageidaujamą (I. P. naudojamą) 0,83 ha ploto žemės sklypą iki šio skundo išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo priėmimo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja, be kita ko, paaiškino, jog Sprendimu E. L. (turto paveldėtoja – pareiškėja O. B.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). 2018 m. gruodžio 5 d. pareiškėjos dukra ir įgaliotinė I. P. Tarnybos interneto svetainėje atsitiktinai pastebėjo, jog pareiškėjos pageidaujamas (I.  P. naudojamas) 0,83 ha ploto žemės sklypas, kuriame, Tarnybos teigimu, anksčiau negalėjo būti projektuojami nauji žemės sklypai, todėl pareiškėja turėjo rinktis kitus (jai nepalankius) laisvos žemės plotus, 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo įtrauktas į Laisvos valstybinės žemės fondą. I. P. aiškinantis situaciją, paaiškėjo, kad, vykdant nuosavybės teisių atkūrimo E. L. procesą, pareiškėjai buvo pateikta klaidinga informacija apie tuo metu buvusius laisvus valstybinės žemės plotus, šiuo metu pareiškėjos pageidaujamas žemės plotas jau yra numatytas suprojektuoti kitam asmeniui – A. S., veikiančiai per įgaliotinę A. L. Pareiškėja teigė, jog I. P., siekdama konstruktyviai ir kuo mažesnėmis sąnaudomis išspręsti šią akivaizdžiai pareiškėjos teises pažeidžiančią situaciją, nedelsdama ėmė ieškoti problemos sprendimų ne teismo keliu,  t. y. bendravo su Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus specialistais, bandė derėtis su A. L., tačiau šie veiksmai nedavė rezultatų. I. P. Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriui pateikė 2018 m. gruodžio 6 d. pretenziją, tačiau jokio rašytinio atsakymo į ją negavo. Atsižvelgdama į tai, I. P. Tarnybai pateikė 2018 m. gruodžio 27 d. pretenziją, tačiau gautame Tarnybos 2019 m. sausio 25 d. rašte Nr. 1SS-161-(7.5.) formaliais pagrindais iš esmės atsisakyta kokiu nors būdu spręsti kilusią problemą. Pareiškėja tvirtino, kad ginčas dėl Sprendimo nustatytais terminais nebuvo keliamas, nes iki 2018 m. gruodžio 5 d., t. y. jau pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo E. L. procedūrai, nebuvo žinoma, jog atkuriant šias teises pareiškėjos teisės iš esmės buvo pažeistos, nes buvo pažeista pati procedūra, sąmoningai ar netyčia nuslepiant pareiškėjos pageidaujamą žemės plotą ir jį pateikiant kaip neįtrauktą į Laisvos valstybinės žemės fondą. Pareiškėjos nuomone, šios termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios ir objektyvios, o jos įgaliotinė I. P., sužinojusi apie pažeistas pareiškėjos teises, nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų situacijai išspręsti.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 26 d. nutartimi netenkino pareiškėjos O. B. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jos skundą, taip pat nurodė grąžinti jai sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2018 m. lapkričio 16 d. Skaičiuojant net ir nuo vėlesnės datos, t. y. nuo 2018 m. gruodžio 5 d., terminas skundui paduoti baigėsi 2019 m. sausio 5 d. Pareiškėja su skundu dėl 2018 m. spalio 16 d. Sprendimo panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2019 m. vasario 15 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi terminą skundui paduoti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir I. P. atliktus veiksmus, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta, jog Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka skundžiami Tarnybos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus, be kita ko, sprendimus atkurti nuosavybės teises, priėjo išvadą, kad pareiškėja turėjo realias galimybes įstatymo nustatytu terminu su skundu kreiptis į teismą, tačiau savo pačios valia pasirinko kitokį, netinkamą savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą, nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Konstatuota, jog terminą skundui paduoti pareiškėja praleido ne dėl objektyvių priežasčių, t. y. be svarbių priežasčių, dėl ko šis terminas neatnaujintinas.

III.

Pareiškėja O. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja atskirajame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus. Pareiškėja paaiškina, jog 2018 m. gruodžio 5 d. ji tik sužinojo apie galbūt pažeistas savo teises, o ne gavo Sprendimą. Pareiškėjos nuomone, teismas, spręsdamas dėl pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, neatsižvelgė į tai, jog, sužinojus apie galbūt pažeistas jos teises ir pradėjus aiškintis situaciją, Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus specialistai pareiškėjai nurodė, jog įvyko klaida, todėl ji pagrįstai tikėjosi, jog Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius, galbūt padaręs šią klaidą, ją gali ištaisyti be teismo įsikišimo. I. P. pateiktomis pretenzijomis siekė ne ikiteisminio ginčo nagrinėjimo, o galbūt padarytos klaidos ištaisymo. Teismas turėjo atsižvelgti ne tik į formalius įstatymų reikalavimus, bet ir į asmens, prašančio atnaujinti praleistą terminą, elgesį. Šiuo atveju teismo išvados yra nepagrįstos ir apsunkina pareiškėjos padėtį būtent dėl jos rūpestingo ir aktyvaus elgesio. Pareiškėjos (jos įgaliotinės) veiksmai sužinojus apie tikėtiną jos teisių pažeidimą vertintini kaip tinkamas elgesys, nesudarantis prielaidų manyti, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas be pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų (tarp jų – Tarnybos) sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 39S-100-(14.39.3.) teismui padavė 2019 m. vasario 14 d. (žyma ant skundo, b. l. 1). Pareiškėja skunde nenurodė ir kartu su skundu nepateikė dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kada ji gavo Sprendimą (pvz., voko), tačiau Tarnybos 2019 m. sausio 25 d. rašte Nr. 1SS-161-(7.5.) (b. l. 58–60) teigiama, kad Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2018 m. lapkričio 26 d. Bet kokiu atveju, byloje nėra ginčo, kad pareiškėja praleido 30 dienų terminą skundui paduoti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-605/2012, 2015 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012,

2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjos (jos įgaliotinės I. P.) veiksmus, kurie atlikti sužinojus apie tikėtiną jos teisių pažeidimą. Pareiškėja teigia, kad I. P. 2018 m. gruodžio 5 d. atsitiktinai sužinojo, jog pareiškėjos pageidaujamas žemės plotas 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo įtrauktas į Laisvos valstybinės žemės fondą. Pareiškėjos teigimu, I. P., sužinojusi šią informaciją, nedelsiant kreipėsi į Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrių bei A. S., siekdama situaciją išspręsti ne teismo tvarka, tačiau derybos nedavė jokių rezultatų, todėl I. P. Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriui pateikė 2018 m. gruodžio 6 d. pretenziją. Šioje pretenzijoje (b. l. 47–51), priimtoje 2018 m. gruodžio 7 d. (Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus pažyma apie priimtus dokumentus, b. l. 52), I. P. apžvelgė susidariusios situacijos aplinkybes, be kita ko, jog ji 2018 m. gruodžio 5 d. Tarnybos interneto svetainėje pastebėjo, kad jos kelis kartus prašytas žemės plotas yra pažymėtas kaip laisvos valstybinės žemės plotas, ir prašė pakeisti Sprendimą,  t. y. panaikinti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus 0,7848 ha (proj. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,0858 ha (proj. Nr. (duomenys neskelbtini)), bei sustabdyti projektavimo darbus ir nuosavybės atkūrimo procesą į pareiškėjos pageidaujamą žemės plotą, taip pat informavo, kad dėl minėto žemės ploto tvarkomi dokumentai teisminiam procesui, tačiau ji nėra suinteresuota susiklosčiusią situaciją spręsti teisminių procesų keliu. Pareiškėja tvirtina, jog atsakymas į pastarąją pretenziją nebuvo gautas, todėl 2018 m. gruodžio 27 d. buvo parengta antroji pretenzija, skirta Tarnybai. Antrojoje pretenzijoje (b. l. 53–57) I. P. iš esmės pakartojo pirmojoje pretenzijoje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, informavo, kad dėl pageidaujamo žemės ploto renkami dokumentai tikėtinam teisminiam procesui, nors ji nėra suinteresuota susiklosčiusią situaciją spręsti teisminių procesų keliu, ir prašė: 1) išnagrinėti Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriaus veiksmus vykdant nuosavybės teisių atkūrimo E. L. procesą, be kita ko, ar tinkamai ir laiku buvo parodytas laisvos valstybinės žemės plotas, kurio ji prašė ilgalaikei nuomai, laikinam naudojimuisi ir nuosavybės teisių atkūrimui; 2) išaiškinti su pirmumo tvarka susijusį teisinį reglamentavimą; 3) pakeisti Sprendimą, t. y. panaikinti nuosavybės teisių atkūrimą į sklypus 0,7848 ha (proj. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1,0858 ha (proj. Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) sustabdyti projektavimo darbus ir nuosavybės teisių atkūrimo procesą iki kol vykdomas teritorinio skyriaus veiksmų tyrimas. Tarnyba 2019 m. sausio 25 d. rašte Nr. 1SS-161-(7.5.) (b. l. 58–60) apžvelgė susidariusios situacijos aplinkybes, atsakė į pateiktus klausimus, pastebėjo, jog pareiškėja (jos įgaliotinė) nuosavybės teisių atkūrimo metu nereiškė pretenzijų, paaiškino, kodėl šiuo atveju pateikti reikalavimai negali būti nagrinėjami išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, ir nurodė kreiptis į teismą. 2019 m. vasario 5 d. pareiškėja su advokate sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį (b. l. 10), o 2019 m. vasario 14 d. buvo paduotas skundas teismui.

Iš aptartų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja (jos įgaliotinė) ne vėliau nei 2018 m. gruodžio 6 d. žinojo turinti teisę dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo kreiptis į teismą, jai nebuvo sudarytos jokios kliūtys šia teise pasinaudoti, tačiau ji laisva valia ir savo rizika nusprendė šia teise pasinaudoti ne iškart ir pirmiausiai siekti susidariusios situacijos sprendimo ne teismo būdu, nors, pareiškėjos teigimu, dar 2018 m. gruodžio 5–6 d. vykusios diskusijos (derybos) su Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyriumi bei A. S. nedavė jokių rezultatų. I. P. 2018 m. gruodžio 27 d. pretenzijoje Tarnybai suformuluoti argumentai ir reikalavimai (ypač 1 ir 3 reikalavimai) negali būti vertinami kitaip nei prašymas išspręsti ginčą dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir Tarnyba 2019 m. sausio 25 d. rašte Nr. 1SS-161-(7.5.), vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatomis, tokio pobūdžio ginčai yra nagrinėjami būtent teisme, tokiems ginčams nenumatyta išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka galimybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo laisva valia pasirinkto elgesio modelio – imtis kito savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdo nei teisminė gynyba, – yra ne kartą pažymėjęs, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui (žr., pvz., 2014 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-898/2014, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-184-415/2019, 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-222-556/2019). Pareiškėjo subjektyvus situacijos suvokimas ir jo vidiniai motyvai, dėl kurių jis laiku nepasinaudojo savo teise į teisminę gynybą, nelaikytini objektyviomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis teisės aktų nustatytu terminu kreiptis į teismą (žr., pvz., 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-506-525/2018, 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-685-1062/2018).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjos pateikti paaiškinimai ir byloje esantys rašytiniai dokumentai pirmosios instancijos teismui sudarė faktinį ir teisinį pagrindą pripažinti, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido ne dėl objektyvių priežasčių, todėl nagrinėjamu atveju nėra pakankamai svarbių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjai neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti jos skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos O. B. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07503 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. eAS-221-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01816-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 57.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ skundą atsakovui Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (trečiasis suinteresuotas asmuo: Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo taryba) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Plaukimas visiems“ (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas) pateikti jam informaciją pagal jo 2018 m. kovo 9 d. pretenziją (prašymą), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 9 d. pretenziją (prašymą) ir teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais pateikti jam atsakymą.

Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 19 d. teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 263 Eur (toliau – ir Prašymas).

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo Prašymą prašė jo netenkinti.Atsakovas nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti iš viso 63 Eur išlaidoms už kurą atlyginti, kadangi Lietuvos

Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nenumatyta galimybė kompensuoti tokias kelionės išlaidas. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių kelionių būtinumą, o kuras buvo įsigytas 2018 m. rugsėjo 10 d. ir 2018 m. lapkričio 15 d., t. y. po 2018 m. gegužės 25 d. sąskaitos už atliktas teisines paslaugas Nr. 11 pateikimo. Pareiškėjo teismui pateikti dokumentai taip pat nepagrindžia prašomų priteisti išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą – 200 Eur, kadangi minėta sąskaita buvo apmokėta tik praėjus 6 mėnesiams nuo jos išrašymo, kvite nėra pateikiamas detalus išlaidų paskaičiavimas, sąskaita buvo apmokėta grynaisiais pinigais ir nėra įrodymų, patvirtinančių, jog 200 Eur suma buvo sumokėta iš pareiškėjo sąskaitos. Atsakovo nuomone, tuo atveju, jei teismas nustatytų pagrindą priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tokio atlyginimo suma yra mažintina, nes byla savo pobūdžiu nebuvo sudėtinga, joje keliami teisiniai klausimai nebuvo nauji ar reikalaujantys specialių žinių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartimi pareiškėjo VšĮ „Plaukimas visiems“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 100 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir advokatas R. T. sudarė 2018 m. gegužės 25 d. atstovavimo sutartį prie Teisinių paslaugų sutarties Nr. 16/2018-05-25, kuria advokatui buvo pavesta paruošti skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – pateikti informaciją ir šį skundą pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas kartu su Prašymu teismui pateikė: 2018 m. lapkričio 27 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 874880, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas sumokėjo advokatui 200 Eur už dokumento surašymą, t. y. už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikimą; 2018 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija JZKK1801 Nr. 2472 ir prie jos pridėtą mokėjimo kvitą, kuris patvirtina, kad už kurą buvo sumokėta 43 Eur; 2018 m. lapkričio 25 d. UAB „Trevena“ mokėjimo kvitą, kuris patvirtina, kad už kurą buvo sumokėta 20 Eur. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas pinigų priėmimo kvitas per se (liet. savaime) pagrindžia, jog jis patyrė realias išlaidas, todėl tai, kad kartu su Prašymu nėra pateiktas sąskaitos išrašas, nėra šių išlaidų realumą paneigianti aplinkybė. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, šią dalį teismas įvertino kaip 1/2 materialaus skundo reikalavimo, todėl pareiškėjas turi teisę gauti 50 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas konstatavo, jog, kadangi pareiškėjas skundo parengimo išlaidoms atlyginti prašė 200 Eur ir ši suma neviršija nustatyto maksimalaus dydžio, jam priteistina 100 Eur. Teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, skundo ir pateiktų dokumentų apimtį, nenustatė pagrindo mažinti šią priteistiną sumą.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti kelionės išlaidų atlyginimą pagrįstumo, pastebėjo, kad pareiškėjo atstovas advokatas skundą teismui pateikė per Lietuvos teismų elektorinių paslaugų portalą, ši administracinė byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, t. y. proceso dalyviai nebuvo kviečiami į teismą. Be to, remiantis Rekomendacijų nuostatomis akcentuota, kad teismas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas gali priteisti tik už teisines paslaugas, kurios atliktos advokato ar advokato padėjėjo ir kurios yra būtinos, pagrįstos ir tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad jis patyrė realias keliones išlaidas, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad šios išlaidos buvo tiesiogiai susijusius su bylos nagrinėjimu, t. y. nėra aišku, kas naudojosi šiomis kelionėmis, kam jos buvo skirtos. Prašyme pareiškėjas nepagrindė šių prašomų atlyginti bylinėjimosi

išlaidų sąsajumo su išnagrinėta administracine byla. Atsižvelgiant į tai, prašymas šioje dalyje netenkintas.

III.

Pareiškėjas VšĮ „Plaukimas visiems“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo priteisti patirtų kelionės išlaidų atlyginimą, ir priteisti pareiškėjui atlyginimą už šias išlaidas – 63 Eur.

Pareiškėjas paaiškina, kad jo registracijos vieta yra Skuodo raj. savivaldybėje, advokato konsultacijoms ir skundui surašyti buvo ne kartą vykstama į Klaipėdos miestą, tačiau nesitikint, kad byla užsitęs, čekiai už įsigytą kurą nebuvo išsaugoti. Pareiškėjas buvo kviečiamas į Klaipėdą advokato konsultacijai gavus 2018 m. rugsėjo 13 d. atsakovo pateiktus dokumentus ir 2018 m. rugsėjo 14 d. teismo nutartį, kitai konsultacijai – gavus 2018 m. rugsėjo 18 d. teismo pranešimą, o 2018 m. lapkričio 22 d. buvo vykstama į Klaipėdą esant poreikiui pasirašyti prašymą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo. Kadangi VšĮ „Plaukimas visiems“ rugsėjo, lapkričio mėn. nebuvo darbuotojų, įstaiga neturėjo pajamų, kuras buvo įsigyjamas iš asmeninių lėšų. Automobilio kelionės lapai nebuvo pildomi, todėl teismui pateikiami tik čekiai už įsigytą kurą.

Atsakovas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodytos išlaidos už kurą neatitinka Rekomendacijų nuostatų, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų ir yra nepagrįstos. Atsakovas pakartoja, kad Rekomendacijose neįtvirtinta galimybė kompensuoti pareiškėjo nurodomas kelionės išlaidas. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių kelionių būtinumą, bei nepagrindė savo teiginių, kad po 2018 m. gegužės 25 d. sąskaitos už atliktas teisines paslaugas Nr. 11 pateikimo jam dar buvo teikiama teisinė pagalba. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui atlyginimo už patirtas kelionės išlaidas.

IV.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos: 1) sumos, išmokėtos liudytojams, vertėjams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms; 2) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme); 3) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Rekomendacijose. Taigi, Rekomendacijose įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės yra siejamos tik su viena bylinėjimosi išlaidų rūšimi – išlaidomis advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentas, jog pareiškėjui negali būti priteisiamas kelionės išlaidų atlyginimas, nes tokios išlaidos nėra numatytos Rekomendacijose, laikytinas nepagrįstu.

Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti, be kita ko, kelionės išlaidų atlyginimą, kurį sudaro išlaidos kurui įsigyti tris kartus vykstant iš Skuodo į Klaipėdą advokato konsultacijoms. Šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas kartu su Prašymu teismui pateikė 2018 m. rugsėjo 10 d. sąskaitą faktūrą, išrašytą UAB „Jozita“ už įsigytą dyzeliną – 43 Eur, ir kvitą su tokia

pačia informacija (b. l. 75), taip pat 2018 m. lapkričio 25 d. kvitą, išrašytą UAB „Trevena“ už įsigytus degalus – 20 Eur (b. l. 76).

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti kelionės išlaidų atlyginimą, priėjęs išvadą, kad pareiškėjas neįrodė šių išlaidų tiesioginio sąsajumo su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir atskirajame skunde pateiktus papildomus paaiškinimus, neturi pagrindo nepritarti pastarajai išvadai. Pastebėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių paskaičiavimų apie minėtų kelionių Skuodas-Klaipėda-Skuodas metu patirtas kuro sąnaudas ir juos pagrindžiančių įrodymų, taip pat dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog visą už minėtas sumas įsigytą kurą jis išnaudojo būtent kelionėms į / iš advokato konsultacijų dėl šios administracinės bylos, išrašo iš naudojimosi automobiliu žurnalo ar panašaus dokumento. Be to, teisėjų kolegijai papildomai kyla abejonių dėl nurodytų kelionių būtinumo, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių kliūčių konsultacijas dėl 2018 m. rugsėjo 13 d. atsakovo pateiktų dokumentų ir 2018 m. rugsėjo 14 d. teismo nutarties, taip pat 2018 m. rugsėjo 18 d. teismo pranešimo rengti nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, telefonu, elektroniniu paštu, internetinės telefonijos priemonėmis, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog tokios konsultacijos realiai įvyko (pvz., sąskaitų už papildomai suteiktas teisines paslaugas), o pareiškėjo 2018 m. lapkričio 22 d. prašyme dėl papildomų duomenų išreikalavimo (b. l. 38) nėra jokių įrašų apie jo atstovą (šio fakto nepaneigia prašyme prie datos padarytas prierašas „(Klaipėda)“), šį dokumentą ir jo priedus, skirtingai nei ankstesnius pareiškėjo procesinius dokumentus, per Elektroninių paslaugų portalą (EPP) pateikė VšĮ „Plaukimas visiems“ prezidentas G. Č. (žyma ant elektroninio dokumento), o ne advokatas R. T. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino Prašymo dalies dėl kelionės išlaidų atlyginimo priteisimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai nepriteisė pareiškėjui kelionės išlaidų atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo VšĮ „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07509 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. eA-1612-502/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03959-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno vaistinė“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno vaistinė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl ekonominės sankcijos sumažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nemuno vaistinė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas sumažinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2016 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 2S-10(2016) (toliau – ir Nutarimas) jam skirtą baudą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Nemuno vaistinė“ skundą tenkino – pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktą, sumažindamas pareiškėjai skirtą baudą iki 3 000 Eur.

Atsakovas Taryba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Pareiškėjas UAB „Nemuno vaistinė“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir

paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

II.

Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 4 d. pateikė prašymą, kuriame iš atsakovo Tarybos prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 4 331,29 Eur. Kaip matyti iš su prašymu pateiktų dokumentų, prašomas priteisti išlaidas pareiškėjas patyrė ir pirmoje, ir apeliacinėje instancijose; apeliacinės instancijos teisme patirtoms išlaidoms pagrįsti kartu su prašymu pareiškėjas pateikė PVM sąskaitą faktūrą ADV Nr. 26982 (b. l. 117), Klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą (b. l. 118), 2017 m. liepos 27 d. mokėjimo nurodymą (mokėjimo paskirtis – „už sąsk. faktūras: ADV26981, ADV26982, ADV27030, ADV26980“) (b. l. 122).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme byla buvo išnagrinėta iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2018 m. gruodžio 29 d.), todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka.

Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką proceso šalių išlaidų, patirtų pirmoje ar apeliacinėje instancijoje, atlyginimo klausimas sprendžiamas atitinkamos instancijos teisme (žr. 2010 m. vasario

5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556-63/2010, 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-8-83/2007). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 16 d. išsprendė bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pasisakys tik dėl apeliacinėje instancijoje pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, be kita ko, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo apgintos pareiškėjo teisės, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (atsižvelgus į prašomų atlyginti teisinių paslaugų suteikimo datą, aktuali redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 20 d.).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad administracinėje byloje pareiškėją pagal 2016 m. spalio 4 d. atstovavimo sutartį atstovavo advokatų profesinės bendrijos „Magnusson ir partneriai“ advokatas M. E. ir advokato padėjėjas L. S. (I t., b. l. 10). Apeliacinės instancijos teisme patirtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė PVM sąskaitą faktūrą ADV Nr. 26982 (b. l. 117), Klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą (b. l. 118), 2017 m. liepos 27 d. mokėjimo nurodymo (mokėjimo paskirtis – „už sąsk. faktūras: ADV26981, ADV26982, ADV27030, ADV26980“ (b. l. 122). Nurodyti dokumentai pagrindžia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pareiškėjas patyrė 1 316,48 Eur išlaidų, visos išlaidos patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Atsižvelgus į teisinių paslaugų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimu, datą – 2017 m. gegužės 8 d. (2017 metų II ketvirtis), vertinant šių išlaidų pagrįstumą aktualus 2016 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 822,8 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, jei šias paslaugas teiktų advokatas, yra 1 069,64 Eur (1,3 x 822,8 Eur).

Iš Klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos (b. l. 118) matyti, kad nagrinėjamu atveju atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti advokato padėjėjas L. S. sugaišo 9 val. 48 min., ir advokatas M. E. sugaišo 36 min. Taigi galima daryti išvadą, kad procesinį dokumentą iš esmės parengė advokato padėjėjas L. S., jo sugaištas laikas sudaro 94 proc. viso laiko, sugaišto rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Rekomendacijų 5 punkte numatyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nagrinėjamu atveju yra 868,55 Eur ((1 069,64 Eur x 0,94 x 0.8) + (1 069,64 Eur x 0,06)). Nagrinėjamu atveju prašoma atlyginti išlaidų už apeliacinio skundą parengimo suma (1 316,48 Eur) yra didesnė nei numatyta Rekomendacijose, byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų didesnę nei Rekomendacijose nustatytą sumą, todėl pareiškėjo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą mažinama iki Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos – pareiškėjui priteistina 868,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

UAB „Nemuno vaistinė“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti iš dalies.Priteisti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno vaistinė“ naudai iš atsakovo Lietuvos Respublikos

konkurencijos tarybos 868,55 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 55 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07491 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. eA-1482-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03762-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. K. ir L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjos Z. K. ir L. B. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą, prašydamos priteisti joms iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) 550 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienai iš pareiškėjų po 275 Eur turtinės žalos, ir 5 proc. metines procesines palūkanas.

2. Pareiškėjos nurodė, kad su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“

sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004623 dėl kelionės į Turkiją. Už kelionę buvo sumokėta 1 998 Lt (578,68 Eur). Dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo ši kelionė neįvyko. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr.  B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas (toliau – ir Draudimo bendrovė) pareiškėjoms išmokėjo pareiškėjoms 28,68 Eur, liko negrąžinta – 550 Eur.

3. Pareiškėjos teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, ir tai sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos prašo įvertinti Draudimo įstatymo nuostatas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Draudimo įstatymą, tyrimą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatas teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą. Teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė.

6. Atsakovo manymu, nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjoms priteisti turtinę žalą, kadangi Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, priimant Turizmo įstatymą, kuriuo buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai, todėl nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos.

7. Atsakovas pažymėjo, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto 2014  m. lapkričio 8 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjos sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB, kuri nėra sutarties šalis, ir mokėjimas atliktas anksčiau negu buvo sudaryta sutartis (mokėjimo data – 2014 m. lapkričio 8 d., sutarties sudarymo data – 2014 m. lapkričio 13 d.), todėl pateiktas mokėjimo nurodymas nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis, kad pareiškėjos sumokėjo UAB „Freshtravel“ 578,66 Eur sumą pagal minėtą turizmo paslaugų teikimo sutartį.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja L. B. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjos įgytų teisę reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10. Turizmo departamentas nurodė, kad visiems turistams draudimo bendrovės išmokėjo draudimo išmokas, sudarančias 4,96 proc. patirtos turtinės žalos. Draudimo įstatyme numatytos minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Drausimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Teigė, kad pirmiausia žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civiliniais ieškiniais dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – pareiškėjoms priteisė po 274,99 Eur turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjos su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004623 (toliau – ir Sutartis) dėl dviejų asmenų kelionės į Turkiją. Pagal šią Sutartį pareiškėjos sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą už kelionę Cherry Media LT, UAB (b. l. 9), tačiau kelionė neįvyko. Draudimo bendrovės 2015 m. rugsėjo 7 d. pavedimu (b. l. 10) pareiškėjoms buvo grąžinta 28,68 Eur suma, kaip draudimo

išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi pareiškėjoms liko negrąžinta 549,98 Eur suma (578,66 Eur – 28,68 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę, todėl jos patyrė nuostolių.

13. Teismas nurodė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

14. Teismas nustatė, kad Cherry Media LT, UAB, nebūdama Sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, todėl pareiškėjos, sumokėjusios už kelionę mokėtinas sumas Cherry Media LT, UAB, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“, turėjusia suteikti joms turizmo paslaugas.

15. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėjų reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, pažymėdamas, jog egzistuoja pagrindas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjoms priteisti iš valstybės, kadangi Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju.

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Be to, teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų.

16.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

16.3. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pateikta Sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, pareiškėjos nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp jų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta, ir kad pareiškėjos sumokėjo UAB „Freshtravel“ už organizuotą kelionę.

16.4. Bankroto byloje patvirtintas pareiškėjų finansinis reikalavimas 579,29 Eur sumai, todėl teismas nepagrįstai sudarė sąlygas pareiškėjoms gauti dvigubą žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėjos taip pat prašo priteisti joms bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose.

18. Pareiškėjos nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjų skundą, dėl kurių pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir išsamiai pasisakė. Teigia, kad Sutartis yra sudaryta, joje egzistuoja visos sutarčiai būtinos sąlygos, pareiškėjos ją įvykdė. Teisės aktai nedraudžia paslaugų siūlyti ir apmokėjimo gauti per specialius tarpininkus.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

22. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

23. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

24. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

25. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjos gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

26. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

27. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjos patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

28. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjos sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. buvo sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004623 (b. l. 5–8) dėl dviejų asmenų kelionės į Turkiją. Pareiškėja Z. K. už kelionę sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB (b. l. 9). Kelionių organizatoriui tapus nemokiam, kelionė neįvyko, todėl pareiškėjos patyrė turtinę žalą. Įvertinus byloje esančius dokumentus (turizmo paslaugų teikimo sutartį, b. l. 5–8; mokėjimo nurodymą, b. l. 9; su draudimo išmokomis susijusius dokumentus, b. l. 10), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjos turizmo paslaugų teikimo sutartimi iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės grupinis.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje grupinis.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo 578,66 Eur (1 998 Lt).

29. Ministerija teigė, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ginčo suma buvo sumokėta kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai. Šiuos Ministerijos argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes iš byloje esančio mokėjimo nurodymo (b. l. 9) matyti, kad pinigai buvo sumokėti pagal grupinis.lt užsakymą. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjos neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, o mokėjimas už paslaugas atliktas prieš sudarant šią sutartį, nepaneigia teismo vertinimo, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjų prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, aplinkybė, jog Draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, savaime nepatvirtina tarp UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjų egzistavusių sutartinių teisinių santykių, tačiau šiuo atveju pareiškėjų patirta turtinė žala buvo įrodyta kitais leistinais įrodymais.

30. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).

31. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi valstybė turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

32. Nesutiktina ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

33. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjoms priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš UAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjoms iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

34. Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti joms visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

35. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

36. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas byloje priimamas pareiškėjų naudai, todėl jos turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į pareiškėjų prašymą ir vadovaujantis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pareiškėjų prašymą atlyginti visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus: 2017 m. lapkričio 9 d. sąskaitą faktūrą Nr. AJ/023-2019 už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui parengimą (200 Eur) (b. l. 126), 2017 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį minėtos sumos sumokėjimą (b. l. 127). 2018 m. kovo 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. AJ/004-2018 už atsiliepimo apeliacinėje instancijoje parengimą (100 Eur) (b. l. 128), 2018 m. kovo 5 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį minėtos sumos sumokėjimą (b. l. 129). Byloje taip pat pateikta 2017 m. spalio 12 d. atstovavimo sutartis (b. l. 11). Prašomas priteisti išlaidų, patirtų už skundo parengimą (200 Eur) ir už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (100 Eur) atlyginimo dydis neviršija ir yra ženkliai mažesnis už Rekomendacijose nustatyto rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį atitinkamai už skundo ir už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl priteistinas pareiškėjoms Z. K. ir L. B.lygiomis dalimis, t. y. po 150 Eur.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Pareiškėjoms Z. K. ir L. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir

inovacijų ministerijos, priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) (po 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07497 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. AS-315-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00736-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos 43.8.1, 43.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. A. J. ir B. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. A. J. ir B. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai J. A. J. ir B. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimą, kuriuo patvirtinti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys, nustatyti pagal UAB korporacijos „Matininkai“ parengtą kadastro bylą, 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT Vilniaus rajono skyriaus, solidariai pareiškėjams 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas 2019 m. vasario 22 d. nutartimi, nustatęs skundo trūkumus, nustatė pareiškėjams terminą iki 2019 m. kovo 12 d. pašalinti trūkumus – patikslinti skundo reikalavimus bei pagrindą, konkrečiai ir aiškiai motyvuojant reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Pareiškėjai 2019 m. kovo 12 d. pateikė patikslintą skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracini teismas 2019 m. kovo 14 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjų skundo dalį, kuriuo prašoma panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimą, ir priimti likusią pareiškėjų skundo dalį.

Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad apie NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimą pareiškėjai sužinojo tik iš NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. sausio 17 d. rašto. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai 2018 m. gruodžio 3 d. prašyme teigė žinantys apie ginčijamus kadastrinius matavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai apie kadastrinių matavimų patvirtinimą žinojo anksčiau nei 2019 m. sausio 17 d., todėl kreipdamiesi į teismą praleido terminą sprendimui apskųsti.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad ABTĮ nustato dešimties metų naikinamąjį terminą skundui paduoti. Pareiškėjai 2019 m. pateikdami skundą dėl 2007 m. sprendimo nepateikė įrodymų, kad priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo nustatyta nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad skundo dėl 2007 m. sprendimo padavimo terminas pareiškėjams negali būti atnaujinamas, todėl atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimą.

Teismas skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti žalą laikė atitinkančia ABTĮ reikalavimus ir nutarė priimti šią skundo

dalį.

III.

Pareiškėjai Jonas A. J. ir B. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties dalį pakeisti ir priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria atsisakyta priimti reikalavimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimo panaikinimo.

Pareiškėjai teigia, kad nors skundžiamas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo sprendimas buvo priimtas 2007 m., pareiškėjai apie jį sužinojo tik 2019 m. Pareiškėjai pažymi, kad matininkė, atlikdama žemės sklypo, priklausančio pareiškėjams, kadastrinius matavimus, žodžiu informavo pareiškėją J. A. J., kad kito žemės sklypo savininkai, atlikdami kadastrinius matavimus, į šio sklypo plotą įmatavo bendro naudojimo kelią. Tokiu būdu buvo panaikintas kelias iki pareiškėjams priklausančio žemės sklypo.

Pareiškėjų vertinimu, kadangi apie skundžiamą sprendimą pareiškėjai sužinojo tik 2019 m. ir nagrinėjamu atveju turi būti taikomos ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios nustato, kad terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo apie skundžiamą sprendimą.

Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas pažymi, kad kreipėsi į Valstybinę įmonę Registrų centrą dėl nagrinėjamoje byloje aktualių žemės sklypų duomenų kopijų išdavimo, tačiau ginčijamas 2007 m. sprendimas nebuvo pateiktas, todėl atsakovas dėl 2007 m. sprendimo kopijos taip pat kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą.

Atsakovas nurodo, kad ginčijamas 2007 m. sprendimas buvo priimtas ne dėl Pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, o dėl gretimo žemės sklypo, todėl neturėjo būti įteiktas pareiškėjams. Aplinkybę, kad pareiškėjai apie kelią žemės sklype žinojo jau anksčiau, patvirtina tai, jog pareiškėjai žemės sklypą paveldėjo pagal testamentą 2011 m. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai neginčija, jog praleido terminą pateikti skundui dėl ginčijamo 2007 m. sprendimo, tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad apie skundžiamą 2007 m. sprendimą pareiškėjai sužinojo tik 2019 m., todėl teismas turėjo priimti ir skundo reikalavimą dėl 2007 m. sprendimo panaikinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1029-1062/2017). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus

pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Taigi įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Pažymėtina, kad naikinamasis dešimties metų terminas gali būti netaikomas, tik byloje nustačius aplinkybes, kurios gali būti laikomos išimtinėmis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018).

Nors pareiškėjai teigia, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjai sužinojo apie skundžiamą 2007 m. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad minėto naikinamojo termino pasibaigimą įstatymas sieja su skundžiamo teisės akto priėmimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-159-602/2019). Taigi, ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suponuoja, kad nepriklausomai nuo to, kada asmuo sužinojo apie skundžiamą aktą, naikinamasis dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo akto priėmimo dienos, o ne nuo asmens sužinojimo apie aktą dienos, kaip tai teigia pareiškėjai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai skundą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimo panaikinimo padavė tik 2019 m. vasario 21 d., t. y. praėjus daugiau nei dešimt metų nuo skundžiamo akto priėmimo.

Įvertinusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus šių nuostatų išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų terminas yra naikinamasis, todėl yra neatnaujintinas, o pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl sprendimo, kuris priimtas daugiau kaip prieš dešimt metų, panaikinimo, todėl yra praleidę dešimties metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos. Be to, pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis netaikyti naikinamojo dešimties metų termino ir būtų pagrindas spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. A. J. ir B. R. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07511 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. P-8-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01784-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1858-629/2018 pagal pareiškėjos G. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja G. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), priteisti jai 70 000 Eur turtinės ir 230 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja nurodė, jog tarp jos ir NŽT nuo 2004 metų vyksta ginčai dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypai), kuriuos ji paveldėjo po savo tėvų J. V. ir V. V. mirties. Teigė, jog jos tėvui J. V. buvo suprojektuoti 0,3 ha namų valdos ir 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypai, o motinai V. V. suprojektuoti 0,61 ha namų valdos ir 2,89 ha žemės ūkio paskirties sklypai. Pareiškėjos teigimu, dėl NŽT neteisėtų veiksmų, neveikimo, proceso vilkinimo ji neturi galimybės atkurti nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus, įteisinti priimto tėvų palikimo. Pareiškėja nurodė, jog kiti asmenys, t. y. V. J., valdo jai teisėtai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Taigi, dėl atsakovo kaltės pareiškėja patyrė 70 000 Eur turtinę žalą, kaip prarastas ir negautas pajamas, nes nuo 2003 metų negali naudotis paveldėtais 0,3 ha ir 0,61 ha namų valdos žemės sklypais bei 3 ha ir 2,89 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypais ir iš to gauti naudos, negali įteisinti šių Sklypų. Taip pat pareiškėja patyrė 230 000 Eur neturtinę žalą ne tik dėl to, jog jai neatkuriamos nuosavybės teisės ir ji negali naudotis paveldėtu turtu, jo įteisinti, bet ir dėl to, jog NŽT paviešino jos asmens duomenis ir duomenis apie asmeninį gyvenimą V. J. Atsakovui elgiantis atidžiai ir rūpestingai, jos duomenys nebūtų buvę paviešinti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė, jog viešajai civilinei atsakomybei kilti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei viena iš privalomų sąlygų, todėl valstybės atsakomybei kilti nėra teisinio pagrindo. Nurodė, jog asmeninio ūkio žemės sklypai (kadastro Nr.  (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjai išnuomoti dešimčiai metų. 2015 m. rugpjūčio 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartys Nr. 14SNŽ-(14.14.62.)-106 ir Nr. 14SNŽ-(14.14.62.)-105 įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, asmeninio ūkio planai, paženklinimo aktai suderinti su pareiškėja, todėl yra galiojantys. Pareiškėjos nuosavybės teisė į 0,41 ha dalį namų valdos žemės sklypo su statiniais (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) neįregistruota dėl jos pačios klaidingo valios išreiškimo ir nesupratimo. Buvo pradėtos šio namų valdos sklypo dalies pirkimo procedūros, tam kliūčių iš NŽT pusės nebuvo, tačiau dėl pačios pareiškėjos nesutikimo su pateiktu žemės sklypo planu procedūra liko nebaigta. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjai buvo pasiūlyta teisės aktų nustatyta tvarka atlikti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), matavimus, ji buvo informuota, kad pateikus minėto žemės sklypo kadastrinius

matavimus, pradėtos namų valdos dalies įteisinimo procedūros bus tęsiamos, tačiau pareiškėja kategoriškai nesutiko su tuo, jog dalis žemės sklypo nuosavybės teise priklauso V. J. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėja yra įgyvendinusi savo teisę į asmeninio ūkio žemę, t. y. ją nuomoja, nuomos sutartys registruotos Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjos teisė išsipirkti namų valdos sklypo dalį yra neįgyvendinta dėl pačios pareiškėjos kategoriško nesutikimo, jog namų valdos sklypas padalintas tarp bendraturčių pagal jiems priklausančias nekilnojamojo turto dalis. Atsakovo atstovas neigė, jog atskleidė kokius nors pareiškėjos asmens duomenis ar duomenis apie jos asmeninį gyvenimą V. J. Pažymėjo, jog V. J. turi teisę gauti duomenis, kurie yra Nekilnojamojo turto registre, kaip žemės sklypo ir statinių bendraturtė. Nurodė, jog pareiškėja buvo iškėlusi civilinę bylą Kretingos rajono apylinkės teisme Nr. e2-130-474/2015 atsakovei V. J., todėl ji, kaip proceso šalis, turėjo teisę susipažinti su pareiškėjos (ieškovės civilinėje byloje) pateiktas duomenimis.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

pagrįstumo. Pareiškėja NŽT veiksmų neteisėtumą siejo su negalėjimu įteisinti paveldėtos tėvų J. V. ir V. V. turėtos žemės ir jos asmens duomenų paviešinimu kitam asmeniui.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjos teiginiai, kad dėl NŽT neteisėtų veiksmų ir neveikimo ji neturi galimybės įteisinti jai tenkančios sklypo dalies, nepagrįsti. Pagal jos 2014 m. liepos 30 d. ir 2014 m. spalio 16 d. prašymus, pateiktus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriui (toliau – ir Kretingos skyrius) buvo pradėta administracinė procedūra dėl namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Kretingos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 14SD-(14.14.104)-2556 pareiškėja buvo informuota, jog dėl 0,41 ha ploto namų valdos dalies pirkimo– pardavimo sutarties sudarymo bus informuota rugsėjo mėnesį. Kretingos skyriaus 2014 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 14SD-(14.14.104)-2863 pareiškėjai buvo išsiųstas pirkimo–pardavimo sutarties projektas suderinimui ir pasirašymui, kurią pareiškėja pasirašė su pastabomis. Kretingos skyriaus vedėjo 2014 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 14VĮ-(14.14.2)-867 buvo nuspręsta parduoti pareiškėjai 0,41 ha kitos paskirties valstybinės žemės sklypo dalį iš bendro 0,61 ha žemės sklypo. Iš įsakymo ir bylos duomenų nustatyta, jog už sklypo 0,3 ha dalį valstybės vienkartinėmis išmokomis yra sumokėta 16,20 Lt J. V., o už likusią 0,11 ha sklypo dalį nustatyta mokėtina 910,80 Lt kaina. Kretingos skyriaus 2014 m. spalio 23 d. raštu Nr. 14SD-(14.14.104)-3551 pareiškėja buvo informuota apie mokėjimo tvarką ir rekvizitus (VI t., b. l. 82–88), tačiau už perkamą sklypą nesumokėjo, todėl sutartis nebuvo nesudaryta.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. liepos 7 d. prašė sudaryti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 30 arų žemės pirkimo–pardavimo sutartį (siekiant paveldėti tėvo J. V. 1992 m. išpirktą namų valdos žemės sklypą valstybės vienkartinėmis išmokomis) ir 11 arų namų valdos žemės sklypo daliai sudaryti nuomos sutartį. Kretingos skyriaus 2015  m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 14SD-2507-(14.14.7.) „Dėl valstybinės žemės nuomos bei pirkimo ir pardavimo sutarčių suderinimo“ pareiškėjai buvo išsiųsti žemės sklypo dalies (0,11 ha), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės nuomos sutarties projektas ir žemės sklypo 0,3 ha dalies, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektas. Pareiškėja nesutiko su pateiktu sklypo planu, kuris yra neatskiriama valstybinės žemės nuomos bei pirkimo– pardavimo sutarties dalis (I t., b. l. 186–198), todėl sklypo pirkimo ir nuomos procedūros liko nebaigtos. Kretingos skyrius siūlė pareiškėjai, nesutinkančiai su sklypo planu, pačiai teisės aktų nustatyta tvarka atlikti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), geodezinius matavimus ir informavo, kad pateikus minėto žemės sklypo kadastrinius matavimus, bus tęsiamos pradėtos namų valdos dalies įteisinimo procedūros (I  t., b. l. 195–198). Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad pareiškėja būtų atlikusi matavimus ir pateikusi sklypo planą NŽT. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog Kretingos rajono Darbėnų apylinkės Tarybos I-o šaukimo 27 sesijos, įvykusios 1993 m. balandžio 15 d., sprendimu pareiškėjos tėvui J. V. buvo skirta 3 ha asmeninio ūkio žemės. Kretingos rajono valdybos 1993 m. balandžio 1 d. potvarkiu Nr. 168v J. V. buvo leista nusipirkti privačia namų valda užimtą 3 000 kv. m žemės sklypą, už kurį jis sumokėjo 16,20 Lt valstybės vienkartinių išmokų (V t., 116–118, 173). J. V., sumokėdamas 16,20 Lt valstybės vienkartinių išmokų, neįgijo nuosavybės teisių į skirtą namų valdos žemę, o tapo teisėtas 3 000 kv. m valstybinės žemės naudotojas, t. y. įgijo teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, o sumokėtos 16,20 Lt valstybės vienkartinės išmokos užskaitomos už 3 000 kv. m žemės sklypo kainą.

J. V. ir V. V. žemės pirkimo sutarties sudarę nebuvo, todėl pareiškėjai, kaip jų paveldėtojai, Kretingos skyrius išaiškino galimybę išsipirkti proporcingai nuosavybės teise turimų statinių ir pastatų daliai tenkančią namų valdos sklypo dalį,  t. y.

0,41 ha, už 0,3 ha įskaitant J. V. sumokėtų 16,20 Lt valstybės vienkartinių išmokų, o už 0,11 ha siūlant pareiškėjai sumokėti 910,80 Lt. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nebuvo trukdoma pasinaudoti paveldėtomis J. V. sumokėtomis 16,20 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis įgyjant nuosavybės teisę į 0,41 ha namų valdos dalį. Teismas konstatavo, kad dėl nuo pačios pareiškėjos veiksmų ir neteisingo situacijos suvokimo priklauso, jog aptartos namų valdos sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta. Iš 2014 m. birželio 23 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo matyti, jog pareiškėja paveldėjo ne žemės sklypo dalį, o teisę į asmeninio ūkio žemę, atsiradusią Kretingos rajono Darbėnų apylinkės Tarybos I-o šaukimo 27 sesijos, įvykusios 1993 m. balandžio 15 d., sprendimo, kuriuo J. V. buvo skirta 3 ha žemės ūkio naudmenų asmeniniam ūkiui, pagrindu, ir pareiškėjai nebuvo trukdoma pasinaudoti šia teise, tačiau ji pati stabdė pirkimo–pardavimo procedūrą, neatlikdama reikiamų veiksmų.

Iš atsakovo atsiliepimo teismas nustatė, jog J. V. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui, tačiau šia teise nepasinaudojo, t. y. turėjo pateikti prašymą Kretingos rajono agrarinei tarnybai dėl asmeninio ūkio žemės įskaitymo privatinėn nuosavybėn ir nurodyti, kiek turėjo susigrąžintinos žemės, tačiau prašymo nepateikė, dėl ko prarado teisę pirkti asmeninio ūkio žemę. Iš minėto 2014 m. birželio 23 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo matyti, jog pagal Kretingos rajono Darbėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 418, J. V. suprojektuoti ir natūroje paženklinti asmeniniam ūkiui žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini): žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 2,35 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,46 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos J. V. pageidavo nuomoti iš valstybės (VI t., b. l. 44). Teismas atkreipė dėmesį, jog nurodyti žemės sklypai taip pat nebuvo pareiškėjos tėvo nuosavybė, todėl jų, kaip nekilnojamųjų daiktų, pareiškėja negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo, o paveldėjo tik teisę į juos. Iš bylos duomenų teismas nustatė, jog šie žemės sklypai pareiškėjai yra išnuomoti, nuomos sutartys registruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl pareiškėjos teisė į žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra įgyvendinta tinkamai (V t., b. l. 166–167, 133–140; VI t., b. l. 1–18). Žemės sklypų ribos paženklintos vietovėje pagal 2004 m. gruodžio 15 d. žemės sklypo paženklinimo–parodymo aktus, kurie atitinka Darbėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 418, ir kuriuos pasirašė pati pareiškėja, sklypų ribos įbraižytos ir nurodytos abrisuose (V t., b. l. 135–138, 145–149, 163–165). Duomenų, kad nuomos sutartys ar kiti aktai būtų panaikinti ar neteisėti, nėra.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pareiškėjos nurodomų neteisėtų NŽT veiksmų ar neveikimo, trukdymo jai įteisinti paveldėtą tėvų turėtą žemę. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja klaidingai suvokia teisinę situaciją teigdama, jog paveldėjo tėvų valdytus Sklypus, kadangi iš faktinių bylos aplinkybių ir paveldėjimo teisės liudijimų matyti, jog pareiškėja paveldėjo ne Sklypus, kaip nekilnojamojo turto objektus, bet teisę į asmeninio ūkio žemę. Pareiškėjos teisė į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 2,35 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,46 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra įgyvendinta tinkamai – pareiškėjai šie valstybinės žemės sklypai yra išnuomoti, o dėl 0,41 ha namų valdos dalies, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėja pati kelia nepagrįstus ginčus, kreipiasi į teisėsaugos institucijas, nesutinka su NŽT jai pateiktų pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarčių projektais ir sklypo planais, todėl kliūtys įteisinti šią namų valdos dalį kyla iš pačios pareiškėjos elgesio klaidingai suvokiant situaciją.

Teismas konstatavo, jog šiuo atveju buvo nenustatyti institucijos neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei. Dėl šios priežasties kitų sąlygų egzistavimo teismas nenagrinėjo. Akcentavo, kad pareiškėja objektyviais duomenimis ir įrodymais nepagrindė jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nepagrindė skunde nurodytų aplinkybių, jog jos asmens duomenis ir duomenis apie jos asmeninį gyvenimą atsakovas paviešino kitiems asmenims, o būtent V. J. Pareiškėja nekonkretizavo, kokius ir kokiu būdu jos asmens duomenis ir duomenis apie asmeninį gyvenimą V. J. atskleidė NŽT ir kodėl būtent 230 000 Eur dydžio neturtinę žalą ji dėl to patyrė. Iš atsakovo atstovės paaiškinimų teismas nustatė, jog NŽT nėra žinomi duomenys apie pareiškėjos asmeninį gyvenimą, o tam tikrus duomenis apie pačią pareiškėją V. J. turi teisę gauti kaip nekilnojamojo turto bendrasavininkė (tiek, kiek tie duomenys yra įregistruoti viešame registre). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, jog pagal pareiškėjos ieškinį Kretingos rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-130-474/2015 atsakovams V. J., NŽT dėl žemės sklypo ribų nustatymo ir pažeistų savininkės teisių gynimo, todėl V. J., kaip atsakovė šioje byloje, turėjo procesinę teisę susipažinti su ieškovės G. D. pareikštu ieškiniu ir pateiktais duomenimis, tarp jų – ir asmens duomenimis. Teismas konstatavo, jog nenustačius neteisėtų NŽT veiksmų

atskleidžiant V. J. pareiškėjos asmens duomenis ar duomenis apie jos asmeninį gyvenimą, t. y. nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei.

Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jai 70 000 Eur turtinės ir 230 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės dėstė tuos pačius argumentus, kaip ir pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepaisė įstatymų viršenybės principo, negerbė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nuostatų. Teismas netinkamai tyrė ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, nevertino aplinkybės, kad atsakovas neatsakė į pareiškėjos 2004 m. gruodžio 15 d. prašymą – parengti dokumentus, kuriuos pareiškėja norėjo pateikti notarui, kad galėtų įteisinti turimą turtą.

Pareiškėja nesutiko, kad yra sklypo bendrasavininkė kartu su V. J., taip pat nesutiko su jai tenkančio sklypo dydžiu. Nurodė, jog pareiškėjos sklypas turi būti 0,3 ha, tačiau faktiškai yra 0,25 ha. Pareiškėja skunde ginčijo Sklypų ribas ir jų dydžius.

2018 m. gegužės 4 d. pareiškėja pateikė prašymą prijungti naujus dokumentus į bylą. Prašyme nurodė, jog yra įsitikinusi, kad namų valdos žemė buvo jos tėvų nupirkta, tai patvirtina kartu su šiuo prašymu pateikti įrodymai (Kretingos rajono valdybos 1993 m. balandžio 1 d. potvarkio Nr. 168v kopija, 1992 m. rugsėjo 25 d. Taupomojo banko pranešimas, Taupomojo banko taupomoji knygelė), kurių anksčiau pareiškėja negalėjo pateikti į bylą, nes juos tik dabar rado sodyboje, kurioje ji vengia lankytis dėl nesaugios kaimynystės.

Pareiškėjos vertinimu, dėl pažeisto viešojo intereso, tikslinga bylą nagrinėti iš esmės, panaikinant Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 16258, Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. 4-1718-(1.3), nes šie administraciniai aktai yra neteisėti iš esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.), panaikinti Sklypų teisinę registraciją, priimti atitinkamus sprendimus, kad būtų išspręstas daug metų besitęsiantis administracinis ginčas dėl apeliantės Sklypų įteisinimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pirmosios instancijos teisme rašytiniais įrodymais bei faktinėmis aplinkybėmis pagrįsta ir įrodyta, kad kitos paskirties namų valdos 0,61 ha žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančius statinius bendrosios dalinės nuosavybės teise (1/3 pastato) valdo V. J., kuri pagal statinių dalį valdo ir 2000/6100 ha namų valdos žemės sklypą. Kitą 2/3 statinių dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo pareiškėja – G. D., kuri ir turi teisę įsiteisinti 0,41 ha namų valdos žemės sklypą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis pagrįsta, kad G. D. 2003 m. rugpjūčio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjo 2/3 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2/3 kitų statinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir įgijo juridinį pagrindą įsiteisinti dalį 0,41 ha namų valdos žemės, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), iš 0,61 ha bendro ploto. Pagal G. D. 2014 m. liepos 30 d. ir 2014 m. spalio 16 d. prašymus, pateiktus Kretingos skyriui, buvo pradėta administracinė procedūra dėl namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Kretingos skyriaus vedėjas 2014 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 14VĮ-(14.14.2.)-867 „Dėl kitos paskirties valstybinės žemės sklypo dalies, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) pardavimo G. D.“ nurodė parduoti G. D. 0,41 ha kitos paskirties valstybinės žemės sklypo dalį iš bendro 0,61 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą. Kretingos skyrius 2014 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 14SD-(14.14.104.)-2556 G. D. išsiuntė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą, kurį pareiškėja pasirašė su pastabomis, tačiau už 0,11 ha perkamą žemės sklypo dalį grynais pinigais į sutarties projekte nurodytą NŽT sąskaitą pinigų nepervedė.

7. 2015 m. liepos 3 d. Kretingos skyriui G. D. pateikė prašymą „Dėl žemės sklypų išsipirkimo bei nuomos sutarčių sudarymo“, kuriuo prašė „sudaryti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) 30 arų žemės pirkimo–pardavimo sutartį (siekiant paveldėti tėvo J. V. 1992 m. išpirktą namų valdos žemės sklypą valstybės vienkartinėmis išmokomis) bei 11 arų namų valdos žemės sklypo daliai sudaryti nuomos sutartį, suformuotame 61 arų sklype, registro Nr. (duomenys neskelbtini)“. Kretingos skyrius 2015 m. rugpjūčio 4 d. lydraščiu Nr. 14SD-2507-(14.14.7.) „Dėl valstybinės žemės

nuomos bei pirkimo ir pardavimo sutarčių suderinimo“ pareiškėjai išsiuntė žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalies (0,11 ha), valstybinės žemės nuomos sutarties projektą, žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalies (0,30 ha), valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą ir žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plano kopiją. G. D. prie Kretingos skyriui 2015 m. rugsėjo 24 d. pateikto prašymo pridėjo pasirašytus žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalies (0,11 ha), valstybinės žemės nuomos sutarties projektą, žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalies (0,3 ha), valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą, tačiau nesutiko su institucijos pateiktu planu, kuris yra neatskiriama tiek valstybinės žemės nuomos, tiek pirkimo–pardavimo sutarties dalis, todėl įteisinimo procedūros buvo sustabdytos. Kadangi pareiškėja nesutiko su institucijos pateiktu planu, atsakovas siūlė pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka atlikti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), geodezinius matavimus ir informavo, kad pareiškėjai pateikus minėto žemės sklypo kadastrinius matavimus, atsakovas tęs pradėtos namų valdos dalies įteisinimo procedūra, tačiau šių dokumentų apeliantė Gražio atstovas nesutiko su apeliantės argumentais, kad jis atskleidė jos asmens duomenis V. J. Nurodė, jog pati apeliantė kreipėsi į Kretingos rajono apylinkės teismą dėl žemės sklypo ribų nustatymo ir pažeistų savininkės teisių gynimo civilinėje byloje Nr. e2-l30-474/2015, kurioje atsakovai buvo NŽT ir V. J., kuri galėjo susipažinti su pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais. NŽT V. J. 2003 m. rugpjūčio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimo neteikė.

Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjos asmeninio ūkio žemės sklypai, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), įteisinti, neapskųsti ir teisėti, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, asmeninio ūkio planai, paženklinimo aktai suderinti su pareiškėja. Namų valdos žemė su statiniais, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kurios 0,20 ha dalis iš bendro 0,61 ha namų valdos ploto nuosavybės teisė įregistruota V. J., o į likusią 0,41 ha dalį nuosavybė įregistruota Lietuvos Respublikos vardu, tačiau tik dėl pačios pareiškėjos G. D. klaidingo teisinės situacijos bei valios išreiškimo suvokimo, namų valdos įteisinimo procedūros nėra užbaigtos.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

pareiškėjai už galimai neteisėtus atsakovo veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese.Teismas vadovavosi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų, kurie

nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nenagrinėjo. Vertindamas pareiškėjos naujai pateiktus įrodymus, akcentavo, jog, atsižvelgus į dokumentų sukūrimo datą, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju pareiškėja nepagrindė, kodėl jie nebuvo pateikti laiku. Pareiškėjos nurodomos priežastys dėl jos nenoro lankytis sodyboje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nepripažintos svarbiomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis priežastimis. Įvertinęs tai, kad pareiškėjai nebuvo užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, teismas šiuos gautus dokumentus atsisakė pridėti prie bylos medžiagos.

Patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, teismas konstatavo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, jog NŽT pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procese veikė netinkamai, neįgyvendino jos teisės į asmeninio ūkio žemę, bei pagrįstai padarė išvadas, kad namų valdos sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymas buvo nulemtas pačios pareiškėjos nesutikimo su NŽT pateiktu žemės sklypo planu, o pareiškėjai savarankiškai neatliekant žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų yra trukdoma baigti pradėtas namų valdos įteisinimo pareiškėjos vardu procedūras.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis taip pat vertino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo neteisėtų atsakovo veiksmų atskleidžiant trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J. pareiškėjos asmens duomenis ar duomenis apie jos asmeninį gyvenimą.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjos skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo kilti ir civilinei atsakomybei. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų

duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktu šių aplinkybių teisiniu vertinimu, šių motyvų nekartojo.

Atsakydamas į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių, spręsdamas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo, nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, t. y. išvadą, jog atsakovas veikė teisėtai, padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, o ne vieną kurį nors įrodymą atskirai.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos G. D. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1858-629/2018. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamoje nagrinėjamu atveju yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2, 8, 10 ir 12 punktuose nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, neobjektyviai, šališkai vertino bylos duomenis ir pareiškėjos pateiktus įrodymus, taip pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio 4 ir 6 dalis, 57 straipsnį, 111 straipsnį. Teismas ignoravo byloje esančius dokumentus, reikšmingus 2003 m. priimto pareiškėjos tėvų palikimo galutiniam įteisinimui. Pareiškėjos vertinimu, teismas neteisingai nustatė, kad iš namų valdos žemės su statiniais, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 0,61 ha ploto 0,20 ha dalis nuosavybės teisė priklauso V. J., o pareiškėja turi teisę į likusią 0,41 ha dalį. Neteisingai buvo įvertintas 2014 m. gruodžio 15 d. susitarimas, kuris neatitinka nei CK, nei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatų, ir kiti su tuo susiję pareiškėjos su skundu pateikti dokumentai. Pareiškėjos nuosavybė tokiu būdu perduota trečiajam suinteresuotam asmeniui, taip leidžiant V. J. visiškai užvaldyti pareiškėjai priklausantį turtą. Pareiškėja akcentuoja, kad paveldėjo 0,30 ha ir 0,61 ha namų valdos ir 2,89 ha ir 3,00 ha asmeninio ūkio žemės sklypus, o ne 2,81 ha. Pareiškėjai neaišku, kaip 3,00 ha sklypas, išnuomotas 2008 m., sumažėjo iki 2,81 ha. Pareiškėja taip pat ginčijo Sklypų ribas ir jų dydžius.

Pareiškėjos vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas be pagrindo nepridėjo prie bylos papildomų dokumentų, pateiktų kartu su apeliaciniu skundu, nes minėti dokumentai negalėjo būti pateikti anksčiau. Be to, pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, jog atsakovas nėra kaltas dėl jos ir jos tėvų asmens duomenų paviešinimo, nes netiki, kad su atsakovo medžiaga pateiktas 2003 m. rugpjūčio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo pateiktas, kaip proceso šaliai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas,

koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja G. D. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1858-629/2018, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2, 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

Nagrinėjamu atveju dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu kreipėsi pareiškėja. Pareiškėjos prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Įvertinusi pareiškėjos prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu. Prašyme teigiama, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, neobjektyviai, šališkai vertino bylos duomenis ir pareiškėjos pateiktus įrodymus, ir aptariami konkretūs pareiškėjos pateikti įrodymai, kurie buvo netinkamai įvertinti. Pareiškėja taip pat mano, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas be pagrindo nepridėjo prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, todėl negalėjo visapusiškai išnagrinėti administracinės bylos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-99/2009; 2014 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P552-24/2014; 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-

54/2014; 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017). Be to, pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami tapatūs argumentai, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui arba apeliacinis skundas. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo sprendimų motyvus.

Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, arba dėl to, kad proceso šalis nesutinka su sprendimo motyvacija, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04) 40–41 p.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaujantis šiuo pagrindu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2018 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-502/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai (žr., pvz., 2018 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-502/2018).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėja teigia, jog nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad ji pati nesutinka su nutarties motyvais, t. y. su faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktais

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Dėl pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytų pagrindų – ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktų – pažymėtina, kad pareiškėja prašyme juos tik pamini, tačiau nedetalizuoja ir nenurodo jokių su jais susijusių argumentų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai, teikiančiai prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje, yra nustatyta pareiga pagrįsti tokį prašymą (ABTĮ 160 str.), tačiau nagrinėjamu atveju ji to nepadarė, dėl pareiškėjos prašyme nurodytų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktų nepasisakytina.

Įvertinusi teisinio tikrumo, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą

vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2, 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-1858-629/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestas, todėl pareiškėja neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1858-629/2018 atmesti.Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-1858-629/2018 pagal pareiškėjos G. D. skundą atsakovui Lietuvos

valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07501 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. eAS-244-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00405-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 43.8.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo žemės ūkio kooperatyvo „Žirnelis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo žemės ūkio kooperatyvo „Žirnelis“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas žemės ūkio kooperatyvas (toliau – ŽŪK) „Žirnelis“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. BR6-2949647 ir 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. SP1-6099 (11.2.12E). Skunde taip pat prašė atnaujinti terminą skundui dėl minėtų sprendimų panaikinimo pateikti. Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad iki 2018 m. lapkričio 13 d. nežinojo apie jo atžvilgiu priimtus sprendimus, o vėliau pagrįstai tikėjosi situaciją geranoriškai išspręsti su Agentūra neteisminiu būdu.

Agentūros nuomone, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą yra nepagrįstas. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2016 m. paraiškoje nurodė, kad pageidauja papildomą informaciją gauti el. paštu, kurį pats ir nurodė. Visais atvejais pareiškėjui informacija apie jam adresuotus pranešimus buvo prieinama Agentūros informaciniame portale, o pareiškėjas laikomas informuotu apie paraiškoje esančias klaidas nuo informacijos patalpinimo šiame portale (Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897, (toliau – Taisyklės) 57.7, 64 ir 65 punktai). Apie trūkstamus dokumentus pareiškėjo nurodytu el. pašto adresu Agentūra siuntė pranešimus 2016 m. gruodžio mėn. ir 2017 m. Kadangi pareiškėjas į pranešimus neatsakė, Agentūra 2018 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą, kuriuo buvo galutinai įvertinta pareiškėjo paraiška už 2016 m. Šis sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjo nurodytu el. paštu bei patalpintas portale. Pareiškėjui 2018 m. rugsėjo 24 d. priimtas sprendimas buvo išsiųstas ir paprastu paštu. Sprendimo apskundimo terminai buvo nurodyti skundžiamuose sprendimuose, pareiškėjas buvo informuotas apie sprendimus pagal Taisyklių reikalavimus.

II.

Vilniaus apygardos administracini teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartimi nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyti priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pripažino, kad skundžiamus sprendimus gavo 2018 m. lapkričio 13 d. Taigi terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo šios datos. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į Agentūrą su prašymu iš naujo peržiūrėti dokumentus dėl 2016 m. paraiškos ir gavo Agentūros 2019 m. gruodžio 7 d. atsakymą, kuriame Agentūra pakartojo savo poziciją išdėstytą skundžiamuose sprendimuose ir nurodė apie galimybę apskųsti. Pareiškėjas į Agentūrą kreipėsi dar kartą 2018 m. gruodžio 21 d. raštu ir Agentūra atsakė pareiškėjui 2019 m. sausio 14 d. raštu. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2019 m. sausio 31 d.

Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką, nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nusprendė pakartotinai kreiptis į atsakovą dėl jo pirminių sprendimų peržiūrėjimo tiesiogiai priklausė nuo pareiškėjo valios, todėl nelaikytina svarbia priežastimi, nepriklausiusia nuo asmens valios, dėl kurios galėtų būti atnaujinamas terminas skundui paduoti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad juridiniams asmenims taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Skundžiamuose sprendimuose apskundimo tvarka buvo tinkamai paaiškinta, todėl teismas laikė, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą.

Teismo vertinimu, net ir gavęs 2018 m. gruodžio 7 d. atsakymą, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. sausio 31 d., todėl laikė, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai operatyvus ir terminą kreiptis į teismą praleido reikšmingai. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Agentūra patikino, kad situaciją išspręs ir dėl to neskundė sprendimo teismui, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečių įrodymų dėl šių aplinkybių nepateikė.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, užkirtusiomis kelią laiku ir tinkamai realizuoti teisę kreiptis su skundu į teismą.

III.

Pareiškėjas ŽŪK „Žirnelis“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti ir perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad negavo ankstesnių Agentūros raštų, kadangi jie buvo išsiųsti į el. paštą, kuris buvo naudojamas ankstesnių pareiškėjo valdymo organų, o pareiškėjo naujieji valdymo organai šios el. pašto dėžutės nenaudojo ir neturėjo prie jos prisijungimo duomenų.

Pareiškėjas, 2018 m. lapkričio 13 d. gavęs skundžiamus sprendimus, kadangi neturėjo teisinės kvalifikacijos ir žinių, siekė visų pirma pateikti dokumentus ir kitą informaciją, kuriuos išanalizavus būtų priimtas sprendimas dėl susidariusios situacijos. Pareiškėjo nuomone, laikotarpis nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2019 m. sausio 30 d. nėra išskirtinai nepateisinamas, nes pareiškėjas siekė situaciją išspręsti neteisminiu būdu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių – pareiškėjas siekė situaciją išspręsti neteisminiu būdu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalimi ir esant pareiškėjo prašymui, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2018 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eAS-267-822/2018).

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-798/2008)

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nusprendė pakartotinai kreiptis į atsakovą dėl jo pirminių sprendimų peržiūrėjimo tiesiogiai priklausė nuo pareiškėjo valios, todėl nelaikytina svarbia priežastimi, nepriklausiusia nuo asmens valios, dėl kurios galėtų būti atnaujinamas terminas skundui paduoti. Pastebėtina, kad asmeniui, kuris mano, jog jo teisės pažeistos, nėra draudžiama paraleliai tuo pat metu kreiptis ir į teismą, ir į instituciją, kuri, jo nuomone, atsakinga dėl jo teisių pažeidimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-682/2012), tačiau asmuo, siekiantis įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą, privalo tai padaryti pagal įstatymuose įtvirtintą apskundimo tvarką. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog terminas skundui teismui pateikti pradedamas skaičiuoti tuo tada, kai asmuo sužino apie galimą savo teisių pažeidimą, o ne nuo to tada, kai bandydamas ginčą spręsti kitu keliu, asmuo gauna neigiamą institucijos, į kurią kreipėsi, atsakymą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nėra svarbios, todėl atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo žemės ūkio kooperatyvo „Žirnelis“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07492 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. A-626-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00736-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. Š. ir E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. Š. ir E. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai K. Š. ir E. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, teritorinis mokesčių administratorius) 2016 m. birželio 16 d. sprendimus Nr. (0.7.2)FR0682-389 ir Nr. (0.7.2)FR0682-395; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimus Nr. 68-339 ir Nr. 68-338; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2017 m. vasario 10 d. sprendimus Nr. S-32(7-290/2016) ir Nr. S-33(7-289/2016).

2. Pareiškėjai nurodė, kad Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. priėmė sprendimus Nr. (04.7.2)-FR0682-389 ir

(04.7.2)-FR0682-395, kuriais K. Š. apskaičiavo 19 630,73 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 6 990,22 Eur GPM delspinigių ir paskyrė 5 889 Eur baudą, o E. Š. – 15 509,73 Eur GPM, 5 043,18 Eur GPM delspinigius bei paskyrė 4 653 Eur baudą. Šiuos Kauno AVMI sprendimus patvirtino ir VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimais Nr. 68-338 ir 68-339. Komisija 2016 m. vasario 10 d. sprendimais Nr. S-33 (7-289/2016) ir Nr. S-32 (7-290/2016) iš dalies pakeitė VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimus, t. y. patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai E. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 15 261,81 Eur GPM ir 5 043,18 Eur GPM delspinigių, bei sumažino mokėtiną baudą iki 1 526 Eur. Komisija minėtu sprendimu taip pat patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui K. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 19 630,73 Eur GPM ir 6 990,22 Eur GPM delspinigių, bei sumažino mokėtiną baudą iki 1 963 Eur.

3. Pareiškėjai, nesutikdami su teritorinio ir centrinio mokesčių administratorių bei Komisijos sprendimais, nurodė, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl iš V. D. gautų piniginių lėšų pripažinimo pagal paskolos sutartį, kurią tiek Kauno AVMI, tiek VMI, tiek MGK atsisakė pripažinti. Jeigu teismas, įvertinęs visus įrodymus, pripažintų, jog pareiškėjų atliktame mokestiniame patikrinime turi būti įvertintos gautos piniginės lėšos iš V. D., tokiu atveju, pareiškėjai mano, jog jų atžvilgiu turėtų būti perskaičiuotas mokėtinas GPM.

4. Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratoriai nepagrįstai nepripažino oficialiomis pajamomis pareiškėjų gautos paskolos iš V. D. Pažymėjo, kad Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendime Nr. (04.7.2.)-FR0682-395 nurodė, jog atlikto V. D. mokestinio tyrimo metu nenustatytas piniginių lėšų trūkumas, t. y. teritorinis mokesčių administratorius sprendimuose padarė esminę išvadą, kuria pripažino, jog V. D. turėjo pinigų paskolinti pareiškėjams. Teigė, kad tokiu atveju aplinkybės apie V. D. turėtas pinigines lėšas ir galimybę jas paskolinti pareiškėjams nebereikia įrodinėti.

5. Pareiškėjai nesutiko, kad 2012 m. birželio 1 d. paskolos sandoris buvo fiktyvus / formalus, kadangi tik V. D. teismui galėtų paaiškinti aplinkybes apie sudarytą paskolos sutartį. Akcentavo, kad 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutarties realumą patvirtina tiesioginiai įrodymai, t. y. 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartis; pareiškėjo K. Š. paaiškinimai (tiek žodžiu, tiek raštu); 2016 m. gegužės 11 d. V. D. rašytinis paaiškinimas, teiktas Kauno AVMI. Pabrėžė, kad pareiškėjas K. Š. 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartį pasirašė tik gavęs visą paskolos sumą grynaisiais pinigais, o tai, pareiškėjų nuomone, įrodo ir patvirtina, jog paskolos sutartis buvo realus sandoris, pagal kurį paskolintos piniginės lėšos pareiškėjui K. Š. Teigė, kad nei mokesčių administratoriai, nei Komisija savo sprendimuose neskyrė pakankamo dėmesio dar vienam tiesioginiam įrodymui – V. D. 2016 m. gegužės 11 d. paaiškinimui, kuris kaip įrodymas nebuvo analizuotas ir atmestas.

6. Pareiškėjai paaiškino, kad paskolos suma buvo perduota grynaisiais pinigais, o ne bankiniu pavedimu, kadangi V. D. banko sąskaita areštuota, jis neturėjo galimybės fiziškai atlikti mokėjimo pavedimo. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai leidžia asmeniui naudotis grynaisiais pinigais, su jais atlikinėti įvairias operacijas, net jeigu ir banko sąskaitos yra areštuotos, ar yra priimti teismų ar kitų institucijų sprendimai dėl išieškojimo. Dėl atsakovo teiginių, kad V.  D. pats yra skolingas mokesčių administratoriui priskaičiuotą GPM, pareiškėjai pažymėjo, jog mokesčių administratorius pats neatlieka jokių veiksmų, kad būtų išieškomos sumos iš V. D., kuris operuoja grynaisiais pinigais. Jeigu kreditorius tokia situacija tenkina, tokiu atveju negalima teigti, kad tokio asmens atliekami veiksmai prieštarauja ekonominei logikai ir kad jis negalėtų skolinti pinigų ir dar uždirbti iš pinigų skolinimo. Pabrėžė, kad paskolos užtikrinimo priemonių netaikymas taip pat nėra pagrindas pripažinti paskolos sutartį fiktyvia.

7. Pareiškėjai neginčijo aplinkybių, kad gavę iš V. D. paskolą nepateikė atitinkamos formos deklaracijos PRC907. Atkreipė dėmesį, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2012 m. birželio 1 d., o reikalavimas pateikti minėtos formos deklaraciją reglamentuotas tik 2012 m. spalio 11 d. Nurodė, kad nežinojo, jog skolinantis grynaisiais pinigais iš kito asmens, yra būtina pateikti nurodytos formos deklaraciją, todėl vien tik deklaracijos nepateikimas, pareiškėjų vertinimu, negali būti argumentu, kad realiai paskola nebuvo gauta, paskolos sandorį galima laikyti fiktyviu ir gautos paskolos neįtraukti į pareiškėjų pajamas.

8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, kad apskaičiuodamas pareiškėjų GPM bazę, naudojosi šiais informacijos šaltiniais: informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas; VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro informaciją apie pareiškėjų vardu registruotą nekilnojamą turtą), turima VĮ Regitra informacija apie transporto priemones). Pažymėjo, kad įvertinęs pareiškėjų 2012 m. lapkričio 21 d. paaiškinime nurodytą 195 000 Lt piniginių lėšų likutį ne banke, bei atlikęs pajamų ir išlaidų analizę už 2007–2009 m., nustatė, jog pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d. negalėjo turėti paaiškinimuose nurodyto 600 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banke, t. y. nustatė, kad pareiškėjai ne banke galėjo turėti ne daugiau kaip 504 538 Lt. Atsakovas, atlikęs

pajamų ir išlaidų analizę už 2010–2011 m., taip pat nustatė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjų patirtos išlaidos neviršijo jų gautų pajamų.

10. Atsakovas teigė, kad nepripažino pareiškėjų pajamomis 900 000 Lt piniginių lėšų, gautų iš V. D. pagal 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartį. Paaiškino, kad pareiškėjai pateikė 2012 m. birželio 1 d. notaro nepatvirtintos paskolos sutarties kopiją. Sutartyje nurodyta, kad paskola buvo perduota sutarties pasirašymo metu grynaisiais pinigais. Paskola suteikta laikotarpiui iki 2013 m. rugsėjo 1 d. su 3 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, kurios sumokamos grąžinant paskolą grynaisiais pinigais. Paskolos sutartyje numatytos 0,011 proc. palūkanos ir kompensacinės palūkanos kasmetinių palūkanų negrąžinimo atveju, tačiau paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonės nenumatytos. Nurodė, kad K.  Š. 2012 m. gautos 900 000 Lt paskolos iš V. D. nedeklaravo pagal PRC907 formą, nors minėtas paskolos sandoris atitiko visas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ, Mokesčių administravimo įstatymas) 421

straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, t. y. mokėtojas gavo pinigines lėšas grynaisiais pinigais iš nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo; paskola suteikta didesnė nei 50 000 Lt; paskolos sutartis nėra notarinės formos. K. Š. pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2012 m. taip pat nedeklaravo.

11. Atsakovas paaiškino, kad K. Š. minėta paskola grindžia paskolų suteikimą įmonėms: 2012 m. birželio 5 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Argensta“ suteikta 150 000 Lt, 2012 m. birželio 18 d. – UAB „KNG“ – 170 000 Lt. Didžioji dalis iš V. D. gautų piniginių lėšų – 445 000 Lt panaudota UAB „VJPV“ paskolos suteikimui. 2012 m. birželio 28 d. paskolos sutartį su UAB „VJPV“ pasirašė pareiškėja E. Š. ir UAB „VJPV“ direktorius R. G., kurioje numatytos 5,5 proc. palūkanos. Sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas iki 2015 m. E. Š. pateikė UAB „VJPV“ 2012 m. rugpjūčio 2 d. kasos pajamų orderį Nr. VV003, pagal kurį apskaityta 2012 m. birželio 28 d. bendrovei suteikta paskola bei 2013 m. balandžio 2 d. Susitarimo Nr. 1 pakeisti / papildyti minėtos paskolos sutartį, kuriame paskolos palūkanos buvo sumažintos nuo 5,5 iki 0,8 proc. UAB „VJPV“ paskolos gavimą deklaravo deklaracijoje FR0711 už 2012 m. E. Š. pateiktais duomenimis, paskola grąžinta: 2013 m. rugpjūčio 14 d. – 290 000 Lt (UAB „VJPV“ kasos išlaidų orderis Nr. KIO 0084); 2013 m. spalio 10 d. – 30 000 Lt (Nr. KIO 0088); 2013 m. gruodžio 18 d. – 26 600 Lt (Nr. KIO 0090); 2014 m. vasario 25 d. – 49 300 Lt (Nr. KIO 0098); 2014 m. balandžio 3 d. – 45 050 Lt (Nr. KIO 0099); 2014 m. birželio 6 d. – 4 050 Lt (Nr. KIO 0100). Paskolos grąžinimas E. Š. deklaruotas UAB „VJPV“ deklaracijose FR0711 už 2013–2014 m. (346600+98400). UAB „VJPV“ 445 000 Lt paskolą grąžino dalimis, tačiau palūkanos nesumokėtos iki šiol.

12. Atsakovas taip pat nurodė, kad K. Š. pateikė 2013 m. rugpjūčio 26 d. V. D. patvirtinimą dėl 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutarties įvykdymo, kuriame nurodyta, jog K. Š. paskolos davėjui grąžino 900 000 Lt paskolą ir sumokėjo pagal paskolos sutartį apskaičiuotas 33 435 Lt palūkanas. Vadovaujantis Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, kai gautų palūkanų suma per 2013 m. mokestinį laikotarpį buvo didesnė už 10 000 Lt, V. D. turėjo prievolę gautas palūkanas deklaruoti metinės pajamų deklaracijos už 2013 m. priedo „Neapmokestinamosios pajamos“ GPM308N formoje, tačiau 33 435 Lt palūkanų gavimo nėra deklaravęs. Pažymėjo, kad 2015 m. kovo 27 d. atliko V. D. mokestinį tyrimą, siekdamas nustatyti finansines galimybes K. Š. suteikti 900 000 Lt paskolą, ir padarė išvadą, jog paskolos sutartis buvo surašyta formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad K. Š. galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Atsakovo nuomone, formaliai įformindamas šią sutartį K. Š. siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Akcentavo, kad pareiškėjai nei mokestinio patikrinimo, nei skundo nagrinėjimo VMI, nei skunde MGK nenurodė aplinkybių, nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus piniginių lėšų perdavimo, apsiribodami tik abstrakčiais teiginiais apie šių piniginių lėšų iš nurodytojo šaltinio gavimą.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo dėl V. D. galimybių ginčo laikotarpiu disponuoti 900 000 Lt suma nėra, tačiau, mokesčių administratoriai, nustatę, kad K. Š. 2012 m. gautos 900 000 Lt paskolos iš V. D. nedeklaravo formoje PRC907 ir pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų nedeklaravo metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2012 m., o V. D. GPM308N formoje 33 435 Lt palūkanų taip pat nėra deklaravęs, be to, V. D. pats turėjo būsto kreditą, išduotą AB DNB banke bei neįvykdytų įsipareigojimų, susijusių su teismo per antstolius priteistų sumų vykdymu, padarė išvadą, kad paskolos sutartis buvo surašyta formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad K. Š. galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas.

15. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis MAĮ 421 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjai turėjo pareigą deklaruoti 2012 m. birželio 1 d. paskolos sandorį, tačiau to nepadarė. Pareiškėjų argumentai, kad paskola nebuvo deklaruota dėl teisės aktų nežinojimo ir tai nėra reikšminga aplinkybė, teismo vertinta kritiškai. Atsižvelgdamas į pareiškėjo K. Š. deklaruojamas užimamas vadovaujančias pareigas, kurioms privalu žinoti mokesčius reglamentuojančius teisės aktus, į jo sudarinėjamų sandorių intensyvumą ir sandorių sumų dydį, teismas pripažino, kad pareiškėjui turėtų būti keliami aukštesni rūpestingumo standartai.

16. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas paskolos ne tik kad nedeklaravo laiku,  t. y. iki 2013 m. gegužės 1 d., bet ir vėliau iki pat prasidedant mokestiniam patikrinimui (MAĮ 421 str. 3 d.). Teismas akcentavo, kad MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikus, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Teismas vertino, kad vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. sandorio nedeklaravimas, yra pagrindas mokesčių administratoriui 2012 m. birželio 1 d. sandorio, sudaryto tarp K. Š. ir V. D., nevertinti kaip pareiškėjų pajamų šaltinio.

17. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad VMI pagrįstai akcentavo, jog V. D., vadovaujantis Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, kai gautų palūkanų suma per 2013 m. mokestinį laikotarpį buvo didesnė už 10 000 Lt, taip pat turėjo prievolę gautas palūkanas deklaruoti metinės pajamų deklaracijos už 2013 m. priedo „Neapmokestinamosios pajamos“ GPM308N formoje, tačiau 33 435 Lt palūkanų gavimo nėra deklaravęs.

18. Įvertinęs ginčo sandorį visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas sutiko su VMI ir Komisijos išvadomis, jog paskolos sutartis buvo surašyta paskolos davėjui itin ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis: sandoryje nenumatytos jokios jo įvykdymą užtikrinančios priemonės (kaip teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjas, jis ir nebūtų turėjęs ką įkeisti, o atsižvelgiant į deklaruojamą ilgalaikę pažintį, tokia aplinkybė V. D. turėjo būti žinoma). Teismas pažymėjo, kad V. D. 2012 m. birželio 1 d. pats turėjo ypač didelių skolinių įsipareigojimų (negrąžintas būsto kreditas daugiau nei 700 000 Lt, 1,5 mln. Lt įsiskolinimas juridiniams asmenims, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2-860-232/2011 iš V. D., kaip iš laiduotojo, priteista 1 636 159,26 Lt bei 5 proc. metinės palūkanos, jo turtas ir sąskaitos areštuotos). Teismas vertino, kad teismo posėdžio metu V. D., patvirtindamas mokesčių administratoriui deklaruotas sandorio sudarymo aplinkybes, nepateikė jokių įtikinamų ir bent jau elementaria verslo logika paaiškinamų argumentų tokio rizikingo sandorio sudarymui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad pareiškėjas pasiskolinęs ypač didelę pinigų sumą tokiam trumpam terminui (metams), ją investavo, t. y. perskolino pinigus susijusioms įmonėms (UAB „Argensta“ ir UAB „KNG“), bet ir didžiausią dalį sumos perskolino visiškai nesusijusiai įmonei UAB „VJPV“. Visos vėliau sekusios sutartys buvo sudarytos ilgesniam laikotarpiui, nei ginčo sutartis su V. Dovydauskiu, ir visų jų įvykdymas taip pat nebuvo niekaip užtikrintas. Toks finansiškai ypač rizikingas ir nerūpestingas abiejų sandorio šalių (tiek K. Š., tiek V. D.), deklaruojančių veiklą verslo srityje, elgesys teismui tik sustiprino abejones ginčo sandorio realumu.

19. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis MAĮ 10 straipsnio, 421 straipsnio, 67 straipsnio ir 70 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad tiek mokesčių administratoriai, tiek MGK teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų 2012 m. patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš V. D. gautomis paskolintomis lėšomis, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

20. Pareiškėjai K. Š. ir E. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai.

21. Pareiškėjai taip pat pateikia naujus įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos, t. y. VMI 2018 m. kovo 7 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-32) FR0687-227, kuris, pareiškėjų nuomone, patvirtina V. Dovydovskio suteiktos paskolos realumą.

22. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkami įvertino byloje esančius įrodymus ir susiklosčiusias faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikė MAĮ normas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjų skundo bei teismo posėdžio metu nurodytus argumentus, skundas išnagrinėtas formaliai, o sprendime atkartoti atsakovų priimtų sprendimų motyvai.

23. Pareiškėjai nurodo, kad jie neturėjo galimybės įkeisti nekilnojamąjį turtą, todėl negalėjo dėl paskolos kreiptis į

bankus, jie kreipėsi į artimus draugus dėl galimybės pasiskolinti piniginių lėšų, kurias ketino investuoti į verslą, ko pasėkoje buvo sudarytos šios rašytinės paskolos sutartys: 2008 m. birželio 3 d. iš Ž. G. pasiskolinta 140 000 Lt; 2008 m. balandžio 9 d. iš T. N. – 500 000 Lt; 2008 m. balandžio 15 d. iš M. G. – 100 000Lt; 2009 m. sausio 6 d. iš N. R. – 350 000 Lt; 2012 m. birželio 1 d. iš V. D. – 900 000 Lt. Akcentuoja, kad visas kitas sumas, išskyrus paskolą iš V. D., mokesčių administratorius pripažino. Visos penkios paskolos yra grąžintos paskolas suteikusiems asmenims, sutartyse numatytais terminais, sumokant (jei buvo numatyta) ir sutartyse numatytas palūkanas. Pinigai gauti kaip paskolos iš kitų asmenų buvo panaudoti perskolinant juridiniams asmenims su didesnėmis palūkanomis, taip buvo siekiama ekonominės naudos ir pelno.

24. Pareiškėjų nuomone, Kauno AVMI atlikdama mokestinį patikrinimą nesurinko ir negalėjo surinkti neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog pagal pasirašytą paskolos sutartį V. D. piniginės lėšos pareiškėjams nebuvo perduotos. Mano, kad buvo pažeistas mokesčių teisėje egzistuojantis lygybės principas, įpareigojantis mokesčių administratorių bei mokestinį ginčą nagrinėjanti teismą vienodai vertinti faktines aplinkybes to paties mokestinio teisinio santykio dalyvių atžvilgiu.

25. Pareiškėjai akcentuoja, kad nei mokesčių administratorius, nei teismas neginčijo aplinkybės, jog V.  D. turėjo paskolos sutartyje nurodytą sumą grynaisiais pinigais, taip pat konstatuota, kad V. D. banko sąskaitos areštuotos, dėl ko įvykdyti aptariamą sandorį bankinių pavedimų buvo neįmanoma. Nors skundžiamame sprendime nurodyta, jog paskola suteikta nepalankiomis ekonominėmis sąlygomis vien dėl to, kad nenumatytas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, pareiškėjai pabrėžia, jog prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo (turto įkeitimo) nebuvimas negali būti traktuotinas kaip itin nepalankios ekonominės sąlygos, kadangi paskola suteikta trumpam laiko tarpui (vieneriems metams), o sutartyje numatytos 3 proc. dydžio palūkanos. Pareiškėjai teigia, kad nors teismo sprendime nurodoma, jog V.  D. turėjo kitų pradelstų įsipareigojimų bei mokėjo paskolą bankui, jo kreditoriai, tame tarpe ir VMI, nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdami susigrąžinti skolas iš V. D.

26. Pareiškėjai, pasisakydami dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su nepateikta PRC907 formos deklaracija, pažymi, kad ji nebuvo pateikta dėl žmogiškos klaidos (nežinojimo), o ne dėl to, jog buvo turima kažkokių neteisėtų tikslų. Nors teismas nurodė, kad pareiškėjas K. Š. vadovavo juridiniams asmenims ir dėl to jam keliami aukštesni reikalavimai, jis privalėjo žinoti apie įstatymų pasikeitimus, pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad K. Š. vadovavo įmonėms, kurios nesusijusios su teisine veikla, be to, jis kaip vadovas buvo atsakingas tik už tinkamą įmonių veiklos vykdymo organizavimą, o skolinimosi deklaravimas / nedeklaravimas nėra susijęs su jo vadovaujamų juridinių asmenų veikla.

27. Pareiškėjų teigimu, vien deklaracijos nepateikimas nėra teisinis pagrindas paneigti pačią paskolos sutartį ir nevertinti pagal ją pareiškėjų gautų piniginių lėšų. Vertinant PRC907 formos deklaracijos nepateikimą, pareiškėjų manymu, būtina vadovautis MAĮ 69 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kadangi iš kitų byloje esančių įrodymų, kurių neginčijo nei mokesčių administratoriai, nei teismas, akivaizdu, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, piniginės lėšos perduotos pareiškėjams ir ši paskola grąžinta sutartyje numatytomis sąlygomis.

28. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimų Nr. (04.7.2.)FR0682-389 ir Nr. (04.7.2.)FR0682-395, VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimų Nr. 68-338 ir Nr. 68-339 bei MGK 2017 m. vasario 10 d. sprendimų Nr. S-32(7-2900/2016) ir Nr. S-33(7-289/2016) teisėtumo bei pagrįstumo.

31. Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (04.7.2)FR0682-395 patvirtino pareiškėjos E. Š. 2016 m. balandžio 20 d. mokestinio patikrinimo aktą Nr. FR0680-294 ir nurodė sumokėti apskaičiuotus 15 261,81 Eur GPM bei 5 043,18 Eur GPM delspinigius ir paskirtą 4 653 Eur GPM baudą.

32. Kauno AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (04.7.2)FR0682-389 patvirtino pareiškėjo K. Š. 2016 m. balandžio 20 d. mokestinio patikrinimo aktą Nr. FR0680-293 ir nurodė sumokėti apskaičiuotus 19 630,73 Eur GPM ir 6

990,22 Eur GPM delspinigius bei paskirtą 5 889 Eur GPM baudą.33. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos E. Š. skundą, 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 68-338 VMI patvirtino Kauno

AVMI 2016 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (04.7.2)FR0682-395.34. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo K. Š. skundą, 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 68-339 patvirtino Kauno AVMI

2016-06-16 sprendimą Nr. (04.7.2)FR0682-289.35. MGK 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. S-33(7-289/2016) patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo

Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai E. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 15 261,81 Eur GPM ir 5 043,18 Eur GPM delspinigius bei pakeitė VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-338 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 4 653 Eur GPM baudą ir nurodė pareiškėjai E. Š. sumokėti į biudžetą 1 526 Eur GPM baudą.

36. MGK 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. S-33(7-289/2016) patvirtino VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui K. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 19 630,73 Eur GPM ir 6 990,22 Eur GPM delspinigius bei pakeitė VMI 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 68-339 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 5 889 Eur GPM baudą ir nurodė pareiškėjui K. Š. sumokėti į biudžetą 1 963 Eur GPM baudą.

37. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai minėtus mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimus iš esmės ginčija tuo aspektu, kad, jų nuomone, nepagrįstai gautomis pajamomis nebuvo pripažinti pareiškėjo K.  Š. pagal 2012 m. birželio 1 d. paskolos sutartį, sudarytą su V. Dovydauskiu, paskolinti 900 000 Lt.

38. Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

40. Tai reiškia, kad paprasta rašytine forma sudarytų sutarčių apie pinigines lėšas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-438/2018). Pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

41. Pareiškėjai realų 900 000 Lt gavimo pagal 2012 m. birželio 1 d. V. D. ir K. Š. sudarytą paskolos sutartį faktą grindžia šia paskolos sutartimi, 2013 m. rugpjūčio 23 d. rašytiniu patvirtinimu, kuriame nurodyta, jog minėta paskolos sutartis įvykdyta ir 900 000 Lt paskola V. Dovydauskiui grąžinta bei jam sumokėta 33 435 Lt palūkanų, bei V. D. paaiškinimu, kuriame jis patvirtino paskolos sutartyje ir rašytiniame patvirtinime dėl paskolos sutarties įvykdymo užfiksuotas aplinkybes. Kitų duomenų, patvirtinančių objektyvų minėtų pajamų gavimo faktą, išskyrus savo paaiškinimus, pareiškėjai nepateikė. Šių pajamų gavimo fakto nepatvirtina ir pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui pateiktas VMI 2018 m. kovo 7 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-32) FR0687-227, nes jame tiesiogiai nėra nurodyta jokių aplinkybių apie V. D. pareiškėjui K. Š. suteiktą paskolą.

42. Mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad K. Š. iš V. D. 2012 m. gautos 900 000 Lt paskolos nedeklaravo formoje PRC907, taip pat nedeklaravo pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų metinėje pajamų deklaracijoje

(forma GPM308) už 2012 m., V. D. GPM308N formoje 33 435 Lt palūkanų taip pat nėra deklaravęs, be to, V. D. pats turėjo būsto kreditą, išduotą AB DNB banke bei neįvykdytų įsipareigojimų, susijusių su teismo priteistomis sumomis, yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo K. Š. sudaryta paskolos sutartis, patvirtinimas apie paskolos sutarties įvykdymą, pareiškėjų bei V. D. paaiškinimai nepagrindžia pajamų gavimo iš V. D. fakto.

43. Šiai išvadai yra reikšmingas ir Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnis (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija), kuriuo reglamentuota informacijos apie sandorius pateikimo tvarka:

„1. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai (toliau šiame straipsnyje – gyventojas) pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas:

1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų (toliau šiame straipsnyje – asmuo);

2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija penkiasdešimt tūkstančių litų;

3) sandoriai nėra notarinės formos;4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių

įstatymų nustatyta tvarka.2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių

administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais.3. Jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos

informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio Įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.“

44. Kadangi pareiškėjas K. Š. nepateikė VMI informacijos apie 2012 m. birželio 1 d. su V. D. sudarytą 900 000 Lt paskolos sutartį, todėl pagal Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) 3 dalį ši sutartis, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinama kaip įrodymas, kuriuo remiantis gali būti nustatomas pareiškėjų 900 000 Lt pajamų gavimo faktas.

45. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog informacija apie minėtą sandorį VMI nebuvo pateikta dėl nežinojimo, nėra pagrindas netaikyti Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) 3 dalyje numatytų tokios informacijos nepateikimo pasekmių.

46. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir galiojimo taisyklės negali būti vertinamos kitaip, nei tai nustato civilinė teisė, o civilinės teisės prezumpcija, kad sandoriai galioja, kol nėra nustatyta priešingai, galio ir mokesčių teisėje.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-328/2007). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010).

48. Nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius bei pirmosios instancijos teismas turėjo teisę vertinti, ar mokesčių teisės prasme minėti sandoriai (paskolos sutartis ir patvirtinimas dėl paskolos sutarties įvykdymo) pripažintini ar nepripažintini pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais su apmokestinimu susijusių pajamų gavimo faktą. Tačiau mokesčių administratoriaus bei pirmosios instancijos teismo išvados dėl sandorių vertinimo mokestiniu teisiniu aspektu, neturi jokios įtakos iš šių sandorių pagrindu kylančioms civilinėms teisinėms pasekmėms.

49. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, jas nustatė remdamasis įrodymais, kuriuos vertino laikydamasis procesinio įstatymo normų. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl įrodymų vertinimo, todėl jų nekartoja ir detaliai nevertina apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su įrodymų vertinimu. Remdamasis nustatytomis bylai reikšmingomis

faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai taikydamas ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

50. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų K. Š. ir E. Š. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07508 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. eA-3925-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02461-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.  J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. J. 2016 m. birželio 14 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 1PS1-391-(2.1.) „Dėl

A. J. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Įsakymu tarnybinė nuobauda (pastaba) 2016 m. gegužės 4 d. pareiškėjui paskirta už jo 2015 m. spalio 20 d. priimtą

sprendimą einant NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pareigas. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo tarnybinio nusižengimo dienos, o jo praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia. NŽT nepagrįstai taikė 3 metų terminą tarnybinei nuobaudai skirti, nes Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – ir STT), kuri 2016 m. sausio 13 d. raštu pranešė NŽT apie galimus pažeidimus, nesuteikti įgaliojimai vykdyti NŽT teritorinių skyrių priimtų administracinių aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams patikrinimus, jeigu tai nesusiję su korupcinio pobūdžio veikomis. Iš STT nuostatų akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju STT nelaikytina kompetentinga institucija, turėjusia teisę atlikti tarnybinį ar kitokį patikrinimą VTĮ 30 straipsnio prasme. STT nenagrinėjo, ar projektuojant 1 aro žemės plotą greta Kalvarijų turgavietės buvo padaryti kokie nors teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, bet sprendė klausimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų padarymo. STT, konstatavusi, kad ji nėra kompetentinga institucija, galinti priimti administracinės procedūros sprendimą dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. spalio 20 d. rašto Nr. 49SJN-1811-(14.49.105.) „Dėl žemės sklypo, esančio Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Kalvarijų g. formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo“ (toliau – ir 2015 m. spalio 20 d. raštas) teisėtumo, klausimo nagrinėjimą persiuntė NŽT. Darant prielaidą, kad STT galėtų būti kompetentinga institucija VTĮ 30 straipsnio prasme, tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas praleidus 5 darbo dienų terminą nuo informacijos apie galimą pažeidimą gavimo (STT raštas gautas 2016 m. sausio 15 d. (atsiliepime nurodyta data – 2015 m. sausio 15 d., laikytina rašymo apsirikimu), o tyrimas pradėtas 2016 m. kovo 8 d.). Be to, pranešimas apie tarnybinį nusižengimą buvo surašytas ne per 10 darbo dienų, o per 40 darbo dienų, t. y. tyrimas pradėtas ir nuobauda paskirta pažeidžiant procedūrinius reikalavimus ir nesilaikant nustatytų terminų, todėl tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti Įsakymą.

2.2. NŽT 2016 m. kovo 15 d. pranešime Nr. 1PS17-35-(2.30.) „Apie tarnybinio nusižengimo tyrimą“ (toliau – ir Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą) nebuvo nurodytos jokios esminės aplinkybės, tik nuoroda į R. G. 2016 m. kovo 1 d. tarnybinį pranešimą Nr. 1VV-110-(5.41.) „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktos informacijos“ (toliau – ir 2016 m. kovo 1 d. tarnybinis pranešimas). Iš Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą turinio negalima suprasti, kaip gatvių kampe esančio žemės sklypo tariamas formavimas ir projekto rengimas yra susijęs su etikos taisyklių, pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ir teisės aktų nesilaikymu. Tokių paaiškinimų nėra ir R. G. 2016 m. kovo 1 d. tarnybiniame pranešime. Nei pareiškėjas, nei jo vadovaujamas NŽT teritorinis skyrius nerengė 1 aro žemės ploto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, kaip teigiama 2016 m. kovo 1 d. tarnybiniame pranešime, ir žemės sklypas nebuvo suformuotas. Pareiškėjui nebuvo pateiktas Pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytas 5 priedas – NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. vasario 1 d. raštas. R. G. surašytas 2016 m. vasario 9 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas neatitinka tokiam aktui keliamų reikalavimų. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą nėra tiksliai nurodyta, kokio pažeidimo padarymu pareiškėjas yra įtariamas, nenurodyti jokie konkretūs jo veiksmai, kitos reikšmingos aplinkybės, todėl pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos gintis ir tinkamai atsakyti į inkriminuojamus kaltinimus.

2.3. STT nutarime liudytoja yra nurodžiusi, kad į projektuojamą 1 aro žemės plotą pateko ne tik dalis pastato-kavinės, bet ir apie 6 metrus turgavietės tvoros (saugomas kultūros paveldo objektas). Šios aplinkybės Vilniaus miesto skyriaus vyriausiojo specialisto E. K., Žemes administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyriaus vyriausiosios specialistės V. F. ir buvusio Vilniaus miesto skyriaus vedėjo A. J. galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. 1PS17-57-(2.30.) „Dėl buvusio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo A. J. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – ir Tyrimo išvada) nebuvo nagrinėjamos, nors R. G. 2016 m. kovo 1 d. tarnybiniame pranešime faktas dėl tvoros taip pat paminėtas. Tuo atveju, jeigu dalis tvoros pateko į turgavietei skirtą sklypą, tai būtų savarankiškas pagrindas suformuoti 1 aro žemės plote atskirą žemės sklypą ir jį sujungti su pagrindiniu žemės sklypu. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė pastatą-kavinę buvo įrašiusi į griautinų objektų sąrašą nėra teisiškai reikšminga, nes pareiškėjas, derindamas projektą, apie tai negalėjo žinoti. Tai, kad pastatas pastatytas 1958 metais, neapriboja Vilniaus miesto savivaldybės teisės jį išnuomoti ir rekonstruoti arba statyti naujus pastatus vietoje jo. Galiausiai visa Kalvarijų turgavietės teritorija yra reikšmingas Vilniaus miesto objektas ir turi būti tinkamai sutvarkytas ir eksploatuojamas. Tuo atveju, jeigu NŽT mano, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 3D-1/D1-1 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 2.4 punktą, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas

gali būti rengiamas tik kai statinys tinkamai eksploatuojamas, tai vadovaujantis tokia samprata, turėtų būti nutrauktos valstybinės žemės nuomos sutartys dėl visų griautinų Kalvarijos turgavietės teritorijoje esančių statinių. Dėl šio paminėtų taisyklių punkto taikymo nusistovėjusios teismų praktikos kol kas nėra, tačiau teismų praktikoje pažymima, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 22 straipsnio 1 dalies 7 punkte pateikta statinio naudojimo sąvoka nereikalauja statinio naudojimo pagal viešame registre nurodytą jo paskirtį. Be to, nurodyta taisyklių 2.4 punkto nuostata yra taikoma kartu su kitų teisės aktų normomis, taip pat ir su Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, kuris nustato, kad žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę. Nagrinėjamu atveju turėtų būti vadovaujamasi protingumo principu ir pastatui-kavinei, kurios savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė, galėtų būti formuojamas žemės sklypas statiniui eksploatuoti numatomai naudojimo paskirčiai. Visa turgavietės teritorija užima daugiau nei 28 000 kv. m teritoriją, todėl akivaizdu, kad turgavietės teritorijoje esantis nesuformuotas 1 aro žemės plotas, kaip turtinio komplekso (turgavietės) dalis, turi būti perduotas savivaldybei arba turgavietę valdančiai UAB „KVTG“ ir tai atitiktų Žemės įstatyme numatytą racionalaus žemės naudojimo principą.

2.4. Iš Tyrimo išvados turinio galima spręsti, kad pareiškėjo kaltė grindžiama tuo, kad pareiškėjas elgėsi aplaidžiai ir nenumatė pasekmių (buvo nesilaikyta Tyrimo išvadoje paminėtų teisės aktų nuostatų, priimta teigiama projekto patikrinimo išvada sukėlė neigiamas pasekmes, nes jos pagrindu projektas buvo patvirtintas, NŽT teritorinio skyriaus 2015 m. spalio 20 d. raštas sukėlė neigiamas pasekmes, nes atsižvelgiant į jį buvo priimta teigiama projekto patikrinimo išvada, NŽT turės kreiptis į teismą, dėl ko padidės NŽT darbuotojų darbo krūvis ir sumažės NŽT autoritetas). Tokios pasekmės yra nepagrįstos, nes teisės aktų nesilaikymas gali būti laikomas priežastimi, bet ne pasekme (be to, sprendimas suderinti projektą buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų), NŽT neprivalėjo vadovautis teritorinio skyriaus derinimu, tačiau turėjo išsamiai patikrinti projekto rengimo teisėtumą bei parengti neigiamą išvadą. Teigiamą 2015 m. lapkričio 2 d. dokumentų patikrinimo aktą priėmė skyrius, kuriam vadovauja viena iš Komisijos narių. Darytina išvada, kad viso tarnybinio patikrinimo esmė yra perkelti atsakomybę už galimai neteisėtai patvirtintą projektą nuo NŽT centrinės įstaigos teritoriniam skyriui, kurio 2015 m. spalio 20 d. raštas negali būti laikomas esminiu pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui priimti sprendimą patvirtinti projektą. Dėl pasekmės, susijusios su kreipimusi į teismą, pažymėtina, kad tarnybinė nuobauda negali būti skiriama už pasekmes, kurios bus arba nebus ateityje. Taigi, Tyrimo išvadoje ir Įsakyme pareiškėjo veika kvalifikuota netinkamai, kaltinimas suformuluotas nekonkrečiai, pareiškėjo veiksmų nesusiejant su teisės aktų normomis, kurių, kaip įtvirtinančių imperatyvų elgesio variantą atitinkamoje situacijoje, pareiškėjas privalėjo laikytis.

2.5. Tarnybinį nusižengimą tyrusi Komisija galimai buvo šališka. R. G. inicijavo tyrimą dėl tarnybinio nusižengimo, o vėliau, būdama Komisijos nare, jį tyrė ir priėmė Tyrimo išvadą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Tai kelia abejonių dėl jos nešališkumo ir objektyvumo. D. M. vadovaujamas NŽT Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyrius 2015 m. lapkričio 2 d. žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo aktu pritarė teikimui tvirtinti projektą. D. M. atsako už savo skyriaus darbą, todėl ji turėtų būti tiesiogiai atsakinga ir už minėtą aktą, kurio kopija pareiškėjui nepateikta. Pareiškėjui dėl jam pavaldžių darbuotojų parengto rašto tarnybinis patikrinimas pradėtas, o galimai atsakingam darbuotojui D. M. toks tarnybinis patikrinimas nepradėtas, todėl tikėtina, kad D. M. galėjo būti šališka ir suinteresuota perkelti savo galimą atsakomybę pareiškėjui. Pareiškėjui einant Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pareigas G. G. ir D. G. buvo jam tiesiogiai pavaldžios, todėl tokiems asmenims sudėtinga būti nešališkiems. D. G. pasirašė Tyrimo išvadą, nors nebuvo paskirta Komisijos nare NŽT direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 1PS1-214-(2.1.) „Dėl komisijos galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti sudarymo“ (toliau – ir NŽT direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymas). Be to, šiuo įsakymu į Komisijos sudėtį nebuvo įtraukti nei pareiškėjo vadovas, nei jo įgaliotas asmuo, kurio dalyvavimu būtų užtikrintas objektyvus bei visapusiškas tarnybinio nusižengimo tyrimo atlikimas. Tyrimo išvadą pasirašę 4 Komisijos nariai dirbo Komisijos pirmininko vadovaujamame departamente, kas taip pat kelia abejonių dėl šių narių galimybės savarankiškai pareikšti nuomonę dėl Tyrimo išvados pagrįstumo (NŽT nepasižymi pliuralistinių nuomonių toleravimu).

2.6. VTĮ 30 straipsnio nuostatos, suteikiančios teisę valstybės institucijoms pradėti tarnybinius patikrinimus, atsistatydinusiems iš pareigų ar kitu pagrindu atleistiems iš pareigų, buvusiems valstybės tarnautojams prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pradėti tarnybinį patikrinimą ir skirti nuobaudą praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams ar net 3 metams po to, kai asmuo nebedirba įstaigoje, yra ne tik neproporcinga priemonė siekiamam tikslui, bet ir prasilenkia su elementariais protingumo principais. Dėl proporcingumo principo galimo pažeidimo buvo pasisakęs ir Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamentas, 2012 metais svarstant minėto VTĮ 30 straipsnio pakeitimo nuostatas, tačiau

svarstymo metu buvo atsakyta, kad tai politinis sprendimas. Pareiškėjo nuomone, pernelyg ilgas laiko tarpas, per kurį gali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos buvusiems valstybės tarnautojams, paneigtų šių asmenų teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, be to, manytina, kad įstaigos vadovo, su kuriuo asmens (buvusio valstybės tarnautojo) nebesieja jokie darbo (tarnybiniai) santykiai, skiriamos tam asmeniui nuobaudos, nesiderina su teisinės valstybės principu. Įstaigoje nebedirbantis asmuo praranda galimybę tyrimo metu tinkamai gintis nuo pateiktų kaltinimų bei teisminio proceso metu tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar minėto VTĮ 30 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai skirti, nes Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba tyrė, ar nebuvo padaryta nusikalstama veika rengiant projektą, kurį suderino pareiškėjas, be teisinio pagrindo pasirašydamas 2015 m. spalio 20 d. raštą. Ikiteisminio tyrimo atlikimas prilyginamas VTĮ 30 straipsnyje nurodytam kompetentingos institucijos patikrinimui. NŽT taip pat nurodė, kad pareiškėjo aplaidus pareigų vykdymas ne tik diskreditavo NŽT, bet ir leido vykti neteisėtiems procesams, sukėlusiems kitoms šalims materialinius nuostolius.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Įsakymą ir priteisė pareiškėjui iš NŽT 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas konstatavo, kad NŽT pažeidė 5 darbo dienų terminą tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti, o tuo atveju, jei ant STT 2016 m. sausio 13 d. rašto esančia 2016 m. sausio 18 d. viza M. B. NŽT direktorius pradėjo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, NŽT pažeidė 5 darbo dienų terminą, per kurį pareiškėjas turėjo būti informuotas apie pradėtą tyrimą. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad NŽT direktoriaus Įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas. Dėl kitų skundo argumentų teismas nepasisakė, konstatavęs, kad jie neturi esminės reikšmės.

III.

6. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Apeliaciniame skunde NŽT nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo pagrindas buvo NŽT Rizikų vertinimo departamento 2016 m. kovo 1 d. tarnybinis pranešimas, todėl 5 darbo dienų terminas buvo skaičiuojamas nuo jo datos, o ne nuo STT 2016 m. sausio 13 d. rašto gavimo datos. Teismas neįsigilino į pažeidimo esmę, išnagrinėjo bylą tik formaliuoju aspektu, todėl negalėjo panaikinti Įsakymo ir pareiškėjo atsakomybės už Įsakyme nustatytus pažeidimus.

8. Pareiškėjas atsiliepime prašė NŽT apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad iš dalies sutinka su NŽT argumentais, jog teismas nenustatė visų kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų ir toje dalyje nemotyvavo sprendimo, tačiau tokiu atveju byla turėtų būti perduodama nagrinėti iš naujo, o ne atmetamas pareiškėjo skundas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas ir nuobauda skirta pažeidžiant procedūrinius reikalavimus ir nesilaikant nustatytų terminų, todėl teismas pagrįstai panaikino Įsakymą.

IV.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovo NŽT apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

10. LVAT pažymėjo, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėlionėmis, o nagrinėjamu atveju iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas nebuvo įsitikinęs, ar viza ant STT 2016 m. sausio 13 d. rašto reiškė tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžią, ar ne. Nepaisydamas šio neaiškumo, teismas darė išvadą, kad NŽT pažeidė terminą tarnybiniam nusižengimui pradėti. Be to, pareiškėjas savo skundo negrindė aplinkybe dėl termino tarnybiniam tyrimui pradėti praleidimo. Atitinkamai, NŽT nepateikė teismui su tuo susijusių argumentų ir įrodymų. LVAT nurodė, kad teismas panaikino Įsakymą, remdamasis spėjama faktine aplinkybe, dėl kurios NŽT nebuvo išklausyta.

11. LVAT taip pat pažymėjo, kad teismo sprendimo motyvavimas negali būti nurodomas sąlyginio pobūdžio

aplinkybėmis, o nagrinėjamu atveju teismas sprendė, jog jei NŽT vis dėlto nepažeidė termino tarnybiniam nusižengimui pradėti, tai pažeidė kitą terminą, per kurį pareiškėjas turėjo būti informuotas apie pradėtą tyrimą. LVAT konstatavo, kad teismas sprendimo nemotyvavo objektyviai nustatytomis aplinkybėmis ir savo išvadų negrindė byloje surinktais įrodymais. Teismo išvada, kad NŽT pažeidė arba vieną, arba kitą teisės normą, negali lemti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalies prasme pagrįsto sprendimo priėmimo. Teismas nesilaikė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės nustatytos ir kurios nenustatytos.

12. LVAT taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti pažeidimai yra formalūs procedūriniai pažeidimai, kurie negali būti vertinami kaip besąlygiškai lemiantys tarnybinės nuobaudos neteisėtumą.

V.

13. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 14 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad jis 2015 m. kovo 19 d. laišku buvo informuotas apie tarnybinio nusižengimo tyrimą, tačiau jam nebuvo aiškiai nurodyta, kuo jis yra kaltinamas ir dėl ko turėtų pasiaiškinti. Įsakyme buvo prirašyta kaltinimų, kurie nebuvo nurodyti pranešime, tačiau ir ten nėra aiškumo dėl nusižengimo sudėties. Racionaliausias 0,95 aro žemės ploto, esančio Kalvarijų turgavietės teritorijoje panaudojimas – suprojektuoti žemės sklypą ir palikti naudoti turgavietės reikmėms. Minėtos teritorijos vystymu ir panaudojimu yra suinteresuota Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija), kuri patvirtino ginčo projektą. Pareiškėjas siūlė į bylą įtraukti Administraciją, kaip išvadą teikiančią instituciją, kuri galėtų pareikšti savo nuomonę dėl tariamo pažeidimo esmės ir priimto sprendimo derinti projektą atitikimo teisės aktų ir teisės principų esmei.

14. Atsakovas 2018 m. lapkričio 15 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad NŽT direktorius nusprendė pradėti tarnybinių nusižengimų tyrimus, gavęs NŽT Rizikų vertinimo departamento 2016 m. kovo 1 d. tarnybinį pranešimą. Komisija, sudaryta tyrimui atlikti, informavo pareiškėją apie galimus pažeidimus 2016 m. kovo 14 d. pranešimu. Pareiškėjas, susipažinęs su pranešimu, pateikė paaiškinimą. NŽT direktorius Įsakymu pripažino pareiškėją padarius tarnybinį nusižengimą ir skyrė jam pastabą.

VI.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu nutraukė bylos dalį pagal pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti Tyrimo išvadą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 20 d. raštu informavo UAB „KTVG“ apie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas) formavimo ir pertvarkymo projekto (toliau – ir Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas) suderinimą. STT 2016 m. sausio 13 d. raštu informavo NŽT, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 20 d. raštu suderino projektą, kurį ankstesniu NŽT sprendimu buvo atsisakyta derinti, nenustačius tam pagrindo. NŽT direktorius 2016 m. kovo 8 d. įsakymu sudarė Komisiją pareiškėjo galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti. Pareiškėjas buvo informuotas apie tyrimą 2016 m. kovo 15 d. ir 2016 m. kovo 24 d. pateikė paaiškinimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad jis nebuvo susipažinęs su 2015 m. spalio 9 d. raštu, kuriuo anksčiau buvo atsisakyta derinti tokį projektą. Pareiškėjas nurodė, kad vyriausiasis specialistas E. K. jo neinformavo dėl probleminės situacijos. Komisija nustatė, kad Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas buvo rengiamas suformuoti žemės sklypą pastato (kavinės) (unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Pastatas), kuris vietovėje nėra išlikęs, eksploatacijai. Komisija konstatavo, kad pažeidimą pareiškėjas padarė dėl aplaidumo.

17. Teismas konstatavo, kad NŽT nepažeidė VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų termino nuo nusižengimo padarymo dienos, pareiškėjui 2016 m. kovo 15 d. pranešime buvo nurodyti konkretūs veiksmai ir buvo pateikta susipažinti visa tyrimo medžiaga. Pareiškėjas turėjo realią galimybę suprasti, kokiais veiksmais jis padarė tarnybinį nusižengimą. Be to, pareiškėjas skunde išsamiai nurodė, kodėl nesutinka su Įsakymu paskirta nuobauda ir netvirtino, kad jam nežinoma inkriminuoto nusižengimo sudėtis. Pastato, kurio eksploatacijai buvo formuojamas Sklypas nebuvo, todėl nebuvo ir teisinio pagrindo rengti projektą. Pareiškėjas, pasirašydamas raštą, turėjo realią galimybę įsitikinti ir įvertinti, kad Pastato nebėra. Nesant teisinio pagrindo projekto suderinimui, Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas buvo suderintas ir šio suderinimo pagrindu vyko tolesni Sklypo formavimo darbai. Teismas darė išvadą, kad visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai buvo nustatyti. Pareiškėjo kaltės forma (aplaidumas) detalizuota ir tinkamai individualizuota.

18. Pareiškėjo skundo argumentus dėl Komisijos šališkumo teismas vertino kaip hipotetinius ir nepagrįstus. Teismas

pastebėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę reikšti nušalinimą Komisijai ar atskiriems jos nariams. Teismas darė išvadą, kad tyrimas buvo išsamus, detalus ir objektyvus.

19. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas skundė ne tik Įsakymą, bet ir Tyrimo išvadą, tačiau ji kaip tarpinis procedūrinis sprendimas negali būti savarankišku ginčo objektu. Atsižvelgdamas į tai, teismas bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Tyrimo išvadą nutraukė.

VII.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tyrimo išvadą ir Įsakymą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:21.1. Derindamas Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, pareiškėjas nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Faktinių

duomenų patikrinimo aktu užfiksuoti duomenys apie neišlikusį Pastatą praėjus beveik 4 mėnesiams po projekto derinimo. Nagrinėjamu atveju turėjo būti remiamasi antstolės N. Š. 2015 m. spalio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 33-15-27 (toliau – ir 2015 m. spalio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas), kuriame užfiksuota, kad išlikę Pastato sienų dalys. Tai, kad suderinus Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą Pastatas buvo visiškai ar iš dalies nugriautas, teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi. Be to, Sklype buvo ne tik Pastato sienos, bet ir apie 6 m mūrinės tvoros, kuri yra kultūros ir paveldo objektas. Taigi, Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas buvo rengiamas dviem statiniams (Pastatui ir mūrinei tvorai) eksploatuoti. Projekto derinimo metu duomenų apie Pastato išregistravimą ar nugriovimą nebuvo. Sklype buvęs statinys atitiko rekonstruojamo statinio būklę. Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto derinimas buvo galimas. Toks projektas galėjo būti parengtas ir atsižvelgiant į tai, kad Sklypas yra uždaroje turgavietės teritorijoje, kuriai yra parengtas detalusis planas ir ši teritorija skirta turgavietės veiklai. Sklype esantis Pastatas priklausė savivaldybei, o Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto iniciatoriumi taip pat buvo savivaldybė, todėl buvo pakankamas pagrindas laikyti, kad savivaldybė rengiasi Pastatą naudoti ar rekonstruoti.

21.2. Teismo posėdžio metu pareiškėjui uždavus klausimus NŽT atstovui dėl Sklype esančių statinių, teritorijos naudojimo ar savavališko valstybinės žemės užėmimo ir naudojimo turgavietės reikmėms, teismas šalino šiuos klausimus, todėl nebuvo galimybės detaliau išsiaiškinti faktines aplinkybes ir buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismą. Tai yra pagrindas panaikinti sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

21.3. STT nelaikytina kompetentinga institucija VTĮ 30 straipsnio prasme, o jos raštas prilygintinas bet kurio fizinio ar juridinio asmens pranešimui apie galimai priimtus neteisėtus administracinius aktus. Tarnybinę atsakomybę nustatančios įstatymo normos negali būti aiškinamos plečiamai, išplečiant atvejų skaičių, kai tarnybinė nuobauda galėtų būti skiriama praėjus 6 mėnesiams nuo nusižengimo padarymo. Jei STT būtų laikoma kompetentinga institucija VTĮ prasme, tai VTĮ įpareigoja sprendimą dėl nuobaudos taikymo priimti per 2 mėnesius nuo kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus surašymo dienos. Nagrinėjamu atveju šis terminas buvo praleistas, todėl tyrimas privalėjo būti nutrauktas.

21.4. Mėnesį praleistas 5 dienų terminas pradėti tarnybinį patikrinimą yra esminis procedūrinis pažeidimas. Be to, patikrinimas buvo pradėtas nesant įsakymo dėl Komisijos sudarymo. Tyrimą atliko vienas asmuo – tarnybinį pranešimą surašiusi R. G., kuri vėliau buvo paskirta Komisijos nare ir pati nagrinėjo savo pranešimą bei perrašė jo turinį į Tyrimo išvadą. Įtraukus į Komisiją naujus narius (R. G.) ir apie tai neinformavus pareiškėjo, pareiškėjas neturėjo galimybės teikti nušalinimus Komisijos nariams, apie kurių įtraukimą į Komisiją jis nežinojo. Pagal LVAT praktiką, aplinkybė, kad tie patys asmenys surašė tarnybinį pranešimą dėl valstybės tarnautojo elgesio, tuo inicijuodami tyrimą dėl tarnybinio nusižengimo, ir yra komisijos nariai, priimantys sprendimą dėl siūlymo skirti nuobaudą, kelia abejonių jų nešališkumu ir objektyvumu (2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-80/2011). Komisijos pirmininkas M. B. galėjo būti šališkas, nes inicijavo tyrimą ir dalyvavo rengiant pranešimą dėl galimo nusižengimo. D. M. vadovaujamas skyrius 2015 m. lapkričio 2 d. aktu pritarė teikimui tvirtinti projektą, todėl ji galėjo būti šališka ir suinteresuota perkelti savo galimą atsakomybę pareiškėjui.

21.5. Galimi pažeidimai turėjo būti konkretizuoti pranešime, nurodant visas svarbias aplinkybes, tam, kad pareiškėjas galėtų pateikti paaiškinimus. Net ir šiuo metu į bylą nėra pateiktas derintas projektas ar schema, pagal kurią būtų galima identifikuoti atliktus patikrinimus, taip pat nustatyti, kokia dalis pastato (kavinės) pateko į projektuojamą plotą, o kokia jo dalis buvo suformuotame žemės sklype.

22. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti

nepakeistą. Nurodo, kad NŽT 2015 m. spalio 8 d. atliko Sklypo naudojimo patikrinimą ir konstatavo, kad Pastatas nėra išlikęs, išlikusios tik statybinės medžiagos, grindų ir pamatų likučiai. Atitinkamai, 2015 m. spalio 9 d. raštu buvo atsisakyta derinti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, nes buvo nustatyta, kad Sklype statinių nėra, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė 2015 m. spalio 16 d. raštu pakartotinai paprašė suderinti šį projektą, pridėdama 2015 m. spalio 14 d. faktinių aplinkybių fiksavimo protokolą, kuriame nurodyta, kad Sklype yra išlikusios Pastato pamatų ir sienų dalys. Pareiškėjas 2015 m. spalio 20 d. raštu suderino Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, nors tam, kad būtų pagrindas rengti tokį projektą, Sklype turėjo būti statinys, naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir Registras) įrašytą paskirtį (Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas buvo rengiamas tam, kad būtų suformuotas žemės sklypas jame esančio Pastato eksploatacijai). Nagrinėjamu atveju buvo taikytas 3 metų terminas nuobaudai skirti, nes buvo atliekamas tyrimas (STT patikrinimas) ir apie nustatytus galimus nusižengimus informacija buvo perduota NŽT 2016 m. sausio 13 d. raštu. Komisiją sudarė 7 nariai, kurie išanalizavo visas aplinkybes ir priėmė išvadą, todėl pareiškėjo argumentai, kad tyrimą atliko vienas asmuo yra nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl neaiškaus Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą. Šiame pranešime buvo aiškiai bei detaliai nurodyta faktinė galimo tarnybinio nusižengimo situacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VIII.

23. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl NŽT direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį pagal pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti Tyrimo išvadą nutraukė ir, nenustatęs pagrindų panaikinti Įsakymą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą grindžia argumentų grupėmis, susijusiomis su, jo nuomone, netinkamai ištirtais ir įvertintais įrodymais, pagrindžiant tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr. nutarties 21.1 ir 21.2 p.) bei procedūriniais pažeidimais atliekant tarnybinį tyrimą (žr. nutarties 21.3 – 21.5 p.).

25. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Šiame kontekste paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Tyrimo išvadą nutraukė, tačiau šios teismo sprendimo dalies pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija (t. y. dėl to neteikia jokių argumentų), todėl šiuo aspektu teismo sprendimas nevertinamas.

Dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo nustatinėjant tarnybinio nusižengimo sudėtį

26. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl, jo nuomone, netinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų, teisėjų kolegija pirmiausiai pabrėžia, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

27. Iš Įsakymo ir Tyrimo išvados matyti, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta už tai, kad jis, 2015 m. spalio 20 d. raštu (I t., b. l. 120) suderindamas Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, aplaidžiai vykdė savo pareigas, nesilaikė Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemes sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 260) 2.4 punkte, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Projektų rengimo taisyklės) 2.4 punkte nurodytų reikalavimų, suformuotos teismų praktikos, ir tokiu būdu pažeidė aktualios redakcijos 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. lPI-(2.1.)-64 patvirtinto Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pareigybės

aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas; I t., b. l. 152–158) 7.1, 7.4.14, 7.13 ir 7.29 punktus (juose nustatyta, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas: vadovauja, organizuoja, kontroliuoja ir koordinuoja šiam skyriui pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą (7.1 p.), pagal NŽT direktoriaus suteiktus įgaliojimus pasirašo dokumentus ir atlieka veiksmus, susijusius su valstybinės žemės patikėtinio funkcijų įgyvendinimu rengiant teritorijų planavimo dokumentus (7.4.14 p.), organizuoja ir vykdo žemės naudojimo valstybinę kontrolę – atlieka patikras vietoje (7.13 p.), pagal kompetenciją nagrinėja ir dalyvauja nagrinėjant piliečių, kitų asmenų, įstaigų ir institucijų pateiktus prašymus, paklausimus, pareiškimus ir skundus bei rengia ir dalyvauja rengiant atsakymus į juos (7.29 p.), NŽT direktoriaus 2012 m. sausio 25 d įsakymu Nr. lP-(1.3.)-28 patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 5 punktą (jame nurodyta pareiga laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, NŽT direktoriaus įsakymų, kitų teisės aktų (dėl tokio aktualios redakcijos Vidaus tvarkos taisyklių 5 p. turinio, kuris cituojamas Tyrimo išvadoje ginčo nėra), VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą (jame įtvirtintas pavyzdingumo principas, pagal kurį valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas), 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktus (juose nustatyta, kad valstybės tarnautojai, be kita ko, privalo: laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1  p.), tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 p.), laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba (5 p.).

28. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jam paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, pirmiausiai konstatuotina, kad 2015 m. spalio 20 d. raštu, kurį pasirašė pareiškėjas, buvo priimtas sprendimas suderinti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, nes būtent tokia suderinimo forma buvo nustatyta tuo metu galiojusios redakcijos Projektų rengimo taisyklių 64 punkte, kuria ir vadovavosi pareiškėjas.

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą pareiškėjas suderino, tenkindamas Vilniaus miesto savivaldybės 2015 m. spalio 16 d. prašymą (I t., b. l. 112), prie kurio buvo pridėti UAB „KTVG“ prašymas ir 2015 m. spalio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame, be kita ko, konstatuota, jog Sklype yra išlikusios pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (Pastato) pamatų bei sienų dalys (I t., b. l. 113–119). Nustatyta ir tai, kad prieš tai, kai pareiškėjas 2015 m. spalio 20 d. raštu priėmė sprendimą suderinti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 9 d. sprendimu (I t., b. l. 111) buvo atsisakęs šį projektą derinti, o tokį atsisakymą grindė 2015 m. spalio 9 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu, kuriuo nustatyta, kad Sklype „pastato nėra, išlikusios tik statybinės atliekos“ (I t., b. l. 108–110). Vėliau NŽT 2016 m. vasario 9 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte konstatuota, kad Sklype Pastatas yra neišlikęs, o išlikę tik jo fragmentai (II t., b. l. 140–153). Nustatyta ir tai, kad Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto tikslas – formuoti naujus valstybinės žemės sklypus esantiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (žr. Administracijos direktoriaus 2015  m. gegužės 7 d. įsakymą, I t., b. l. 106; Administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. gegužės 13 d. prašymą, I t., b. l. 104; NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. gegužės 20 d. žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo reikalavimus, I t., b. l. 105). Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad dar Administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 30-5 (II t. b. l. 139) Sklype esantis Pastatas įtrauktas į Pripažįstamo nereikalingu ir netinkamu (negalimu) naudoti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) sąrašą (toliau – ir Nereikalingo ir netinkamo (negalimo) naudoti turto sąrašas); šis įsakymas skelbiamas viešai (https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/teises-aktai/).

30. Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Nutarimo Nr. 260 (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2018 m. gegužės 1 d.) 2.4 punkte, inter alia (be kita ko) nustatyta, kad žemės sklypai formuojami pagal Žemės įstatymo nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus. Pagal Projektų rengimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. balandžio 19 d.) 2.4 punktą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas rengiamas, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

31. Teisėjų kolegija nutarties 29 punkte nurodytas faktines aplinkybes įvertinusi jos 30 punkte paminėto aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, pareiškėjo teiginius, kad jis 2015 m. spalio 20 d. raštu suderindamas Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą nepažeidė teisės aktų reikalavimų atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis, priimdamas sprendimą suderinti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, vadovavosi

2015 m. spalio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (I t., b. l. 113–119), neatleido jo nuo pareigos sprendimą dėl Sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto suderinimo priimti tik įsitikinus, kad tam yra visos teisės aktuose įtvirtintos sąlygos. Iš ginčui aktualaus teisinio reguliavimo, įtvirtinto Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) ir Projektų rengimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. balandžio 19 d.) 2.4 punkte, matyti, kad sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas paminėtų nuostatų pagrindu galėjo būti rengiamas, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Būtent toks tikslas ir buvo nurodomas aktualiuose dokumentuose (žr. I t., b. l. 104–106), iš kurių turinio matyti, kad prašymas suderinti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą buvo siejamas su konkretaus Pastato eksploatavimo būtinybe. Vadinasi, Pastatas, kuriam eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį sprendimo suderinti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą priėmimo metu (t. y. 2015 m. spalio 20 d.) turėjo būti realiai naudojamas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (t. y. jame turėjo veikti kavinė), tačiau, kaip minėta, jis dar 2013 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. 30-5 buvo įtrauktas į Nereikalingo ir netinkamo (negalimo) naudoti turto sąrašą, todėl šis pastatas nebuvo ir negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį.

32. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė 2015 m. spalio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu dėl išlikusių Pastato sienų, kad projekto derinimo metu duomenų apie Pastato išregistravimą ar nugriovimą nebuvo, o Sklype buvęs statinys atitiko rekonstruojamo statinio būklę, todėl projekto derinimas buvo galimas.

33. Nustačius, kad prašymas suderinti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą buvo siejamas tik su Pastato eksploatavimo būtinybe, o pareiškėjas pažeidė tokį suderinimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiškėjo argumentai, kad Sklype taip pat buvo ir kitas statinys (mūrinė tvora), vertintini kaip teisiškai nereikšmingi kilusio ginčo kontekste. Jokios įtakos nagrinėjamam tarnybiniam ginčui išspręsti neturi ir klausimai, susiję su teritorijos naudojimu ar savavališku valstybinės žemės užėmimu ir naudojimu turgavietės reikmėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu pagrįstai pareiškėjo klausimus dėl šių aplinkybių nustatymo šalino kaip nesusijusius su nagrinėjamo ginčo dalyku, todėl pareiškėjo teiginiai, kad dėl to jam nebuvo sudaryta galimybė detaliau išsiaiškinti faktines aplinkybes ir buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl procedūrinių pažeidimų

34. Pareiškėjas teigia, kad tarnybinį tyrimą atlikusios Komisijos nariai buvo šališki, o atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, sudarantys savarankišką pagrindą panaikinti Įsakymą. Su tokia pareiškėjo pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

35. Byloje nėra ginčo dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų ir byloje esančiais įrodymais pagrįstų su pareiškėjo tarnybiniu nusižengimo tyrimu susijusių faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad: NŽT 2016 m. sausio 15 d. gavo STT 2016 m. sausio 13 d. raštą, prie kurio buvo pridėti STT 2015 m. lapkričio 16 d. nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gruodžio 23 nutarimas, kuriuo atmestas skundas dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (I t., b. l. 30–39); l. e. p. NŽT direktoriaus pavaduotoja, atliekanti direktoriaus funkcijas, A. K. 2016 m. sausio 18 d. rezoliucija ant STT 2016 m. sausio 13 d. rašto šį raštą nukreipė NŽT Rizikų vertinimo departamento direktoriui M. B., o pastarasis 2016 m. sausio 19 d. rezoliucija – NŽT Rizikų vertinimo departamento vyriausiajai specialistei R. G. (I t. 30–31); NŽT Rizikų vertinimo departamento vyriausioji specialistė R. G. NŽT direktoriui pateikė 2016 m. kovo 1 d. tarnybinį pranešimą (I t., b. l. 25–29), kuriame įvertintas STT 2016 m. sausio 13 d. raštas, kartu su juo pateikta informacija ir susijusi medžiaga, pasiūlyta pradėti tarnybinį patikrinimą NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo A. J., šio skyriaus vyriausiojo specialisto E. K., suderinusio Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, ir jį patikrinusios NŽT Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyriaus vyriausiosios specialistės V. F. atžvilgiu; NŽT direktorius 2016 m. kovo 2 d. rezoliucija „Pradėti tarnybinį tyrimą“ pavedė Personalo skyriui sudaryti komisiją ir pradėti tarnybinių nusižengimų tyrimus Tarnybiniame pranešime nurodytų darbuotojų ir jų veiksmų atžvilgiu; NŽT direktorius priėmė 2016 m. kovo 8 d. įsakymą (I t., b. l. 51–52), kuriuo sudarė Komisiją (M. B. (Rizikų vertinimo departamento direktoriaus, Komisijos pirmininkas), R. G. (Rizikų vertinimo departamento Veiklos kokybės užtikrinimo skyriaus vyriausioji specialistė), G. G. (l. e. p. Vilniaus miesto skyriaus vedėja), J. L. (Rizikų vertinimo departamento Veiklos kokybės užtikrinimo skyriaus vyriausioji specialistė), D.  M. (Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimo skyriaus vedėja), V. V. (Personalo skyriaus vyriausioji

specialistė), V. V. (Rizikų vertinimo departamento Veiklos kokybės užtikrinimo skyriaus vedėjas); NŽT direktoriaus 2016 m. balandžio 6 d. įsakymu (I t., b. l. 151) Komisijos sudėtis pakeista, į ją įtraukiant dar vieną narę – D. G. (l. e. p. Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pavaduotoja) ir nurodant pasikeitusias G. G. pareigas (Rizikų vertinimo departamento Veiklos kokybės užtikrinimo skyriaus vyriausioji specialistė); pareiškėjui 2016 m. kovo 15 d. išsiųstas Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą su priedais (I t., b. l. 53–55); pareiškėjas 2015 m. kovo 24 d. pateikė paaiškinimus dėl pradėto galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo (II t., b. l. 156–166); Komisija 2016 m. balandžio 7 d. NŽT direktoriui pateikė Tyrimo išvadą (I t., b. l. 68–86), kurioje pasiūlė pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą; NŽT direktorius 2016 m. gegužės 4 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjui skyrė pastabą.

36. Pareiškėjas teigia, kad STT nelaikytina kompetentinga institucija VTĮ 30 straipsnio prasme, todėl turėjo būti taikomas 6 mėnesių terminas nuobaudai skirti. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjui tarnybinė nuobauda turėjo būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos (t. y. nuo 2015 m. spalio 20 d.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybės paaiškėjo tik atlikus STT 2016 m. sausio 13 d. rašte nurodytų aplinkybių tyrimą, jas objektyviai ištyrus ir įvertinus 2016 m. kovo 1 d. tarnybiniame pranešime, ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas praleido 3 metų terminą tarnybinei nuobaudai paskirti. Iš esmės sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

37. Papildomai paminėtina, kad aktualios redakcijos VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) buvo, be kita ko, nustatyta, kad tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai inter alia (be kita ko) „tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas“, nes šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Teisėjų kolegija, aiškindama šį teisinį reguliavimą, pabrėžia, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d.) buvo įtvirtintas nebaigtinis sąrašas „kompetentingų institucijų“, galinčių atlikti patikrinimą, kurio metu gali būti nustatomas tarnybinis nusižengimas. Taip pat nurodytame teisiniame reguliavime sąvoka „kitą patikrinimą“ reiškia, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) nebuvo įtvirtintas baigtinis tokių „patikrinimų“ sąrašas.

38. Nustatyta, kad informaciją apie pareiškėjo galimai padarytą tarnybinį pažeidimą NŽT gavo iš STT 2016 m. sausio 13 d. raštu, prie kurio pridėti STT 2015 m. lapkričio 16 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gruodžio 23 nutarimas atmesti skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (I t., b. l. 30–39). Įvertinusi paminėtus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad STT atliktas tyrimas laikytinas „kitu patikrinimu“, už kurio metu nustatytą pareiškėjo galimai padarytą tarnybinį pažeidimą pagal VTĮ 30 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tokio tarnybinio nusižengimų padarymo dienos.

39. Nustatyta, kad STT 2016 m. sausio 13 d. raštas NŽT gautas 2016 m. sausio 15 d., NŽT direktorius pareiškėjo tarnybinio pažeidimo tyrimą pradėjo 2016 m. kovo 2 d., o Įsakymas, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda, priimtas 2016 m. gegužės 4 d. (žr. nutarties 35 p.). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pareiškėju, kad atliekant pareiškėjo tarnybinį patikrinimą buvo pažeista Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės; redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 3 punkto 2 pastraipoje įtvirtinta nuostata, pagal kurią, gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo, taip pat VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) įtvirtintas 2 mėnesių terminas, per kurį pareiškėjui turėjo būti skirta tarnybinė nuobauda. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nurodytieji terminai nėra naikinamieji, o LVAT praktikoje pripažįstama, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005). Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi STT 2016 m. sausio 13 d. raštu pateiktos informacijos turinį, veiksmus, kurių NŽT direktorius ėmėsi gavęs šią informaciją, taip pat tai, kad, kaip minėta Tyrimo išvadoje ir Įsakyme, nustatytą tarnybinį pažeidimą pareiškėjas padarė, konstatuoja, kad nustatytas procedūrinis pažeidimas neturėjo ir negalėjo turėti įtakos Įsakymo nepagrįstumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių procedūrinių terminų formalus pažeidimas neturėjo jokios įtakos

pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimui, atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėti nurodytų terminų pažeidimai negali būti vertinami kaip esminiai, todėl nesudaro savarankiško pagrindo Įsakymo naikinimui.

40. Teisėjų kolegija, visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą (I  t., b. l. 53–55) ir pareiškėjo 2015 m. kovo 24 d. pateiktų paaiškinimų dėl pradėto galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo (II t., b. l. 156–166) turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais remiantis kaip nepagrįsti atmesti pareiškėjo teiginiai, kad Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą nebuvo išsamus ir informatyvus (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 7–8 psl.). Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė suvokti, kad jis įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, už kurį skundžiamu Įsakymu jam skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, ar kad jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą, be kita ko, pateikdamas paaiškinimus dėl nusižengimo, kurio padarymu buvo įtariamas. Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą buvo pakankamai aiškus ir išsamus ir sudarė visas prielaidas nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu atlikti išsamų ir objektyvų tyrimą.

41. Pareiškėjas teigia, kad tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko vienas asmuo – tarnybinį pranešimą surašiusi R. G., o Komisija ir atskiri jos nariai buvo šališki. Atsakydama į šiems teiginiams pagrįsti nurodytus nutarties 21.4 punkte išdėstytus pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija, pirmiausiai pabrėžia, kad pareiškėjo teiginys, jog nebuvo sudaryta Komisija jo padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir paties pareiškėjo teiginiams. Taip pat pabrėžtina, kad vien tai, jog R. G. atliko išankstinį STT 2016 m. sausio 13 d. rašto ir su juo pateiktos informacijos, susijusios medžiagos vertinimą ir NŽT direktoriui pateikė 2016 m. kovo 1 d. tarnybinį pranešimą su siūlymu pradėti tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu, o M. B. kaip tiesioginis jos vadovas jai davė tokį pavedimą, savaime nereiškia, kad minėti NŽT darbuotojai negalėjo būti įtraukti į Komisiją, ar kad jie buvo šališki pareiškėjo atžvilgiu. Šiuo aspektu reikšminga aplinkybe laikytinas faktas, kad apie galimai pareiškėjo padarytus tarnybinius pažeidimus buvo pranešta STT 2016 m. sausio 13 d. raštu, o R. G. M. B. pavedimu tik tikrino faktus.

42. Savo teiginius dėl R. G. ir M. B. šališkumo pareiškėjas, be kita ko, grindžia LVAT 2011 m. sausio 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-80/2011, pateiktais išaiškinimais. Pasisakydama dėl pareiškėjo cituojamoje LVAT 2011 m. sausio 24 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų taikymo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ne kartą konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT išplėstinės kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3147-662/2019), teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pareiškėjo nurodytais argumentais pripažinti, jog Komisijos nariai R. G. ir M. B. buvo šališki.

43. Pasisakydama dėl galimo D. M. šališkumo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės susipažinti su atliekamo tarnybinio pažeidimo tyrimo medžiaga ir pasinaudoti Taisyklių 9 punkte įtvirtinta teise reikšti nušalinimus, tačiau pastarąja teise pareiškėjas nepasinaudojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad, kaip teigia pareiškėjas, D. M. vadovaujamas skyrius 2015 m. lapkričio 2 d. aktu pritarė teikimui tvirtinti Sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, savaime niekaip nesusiję su jos galimu šališkumu, interesu perkelti savo galimą atsakomybę pareiškėjui ar suinteresuotumu, kad pareiškėjui būtų taikoma tarnybinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl galimo Komisijos narės D. M. šališkumo vertintini kaip abstraktūs ir atmetami.

44. Vertindama Komisijos sudėties teisėtumą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog į Komisijos sudėtį neįtraukus tiesioginio pareiškėjo vadovo ar jo įgalioto asmens buvo pažeista Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 punkto nuostata, pagal kurią į Komisiją įtraukiamas „valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, tiesioginis vadovas ar jo įgaliotas asmuo“. Šiuo aspektu pirmiausiai pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju Komisija apskritai nebuvo privaloma, nes Taisyklių 5 punkte buvo nustatyta, kad komisiją tarnybiniam nusižengimui tirti sudaryti būtina „esant pagrindui manyti, kad valstybės

tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų“. Taip pat paminėtina, kad pareiškėjas, pažeidimo padarymo metu ėjęs NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pareigas, buvo tiesiogiai pavaldus NŽT direktoriui (Pareigybės aprašymo (I t., b. l. 152–158) 8 p.), kuris priima sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, todėl jo įtraukimas į Komisijos sudėtį nagrinėjamu atveju nebuvo įmanomas.

45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo kaip nepagrįstą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07495 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. eA-443-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00823-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 12.2.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Telia Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Telia Lietuva“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Telia Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė), kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 402-5 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti VMI priimti naują sprendimą – pritarti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 7 d. prašyme išdėstytam Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) nuostatų taikymui pripažįstant prestižo amortizaciją ir palūkanų sąnaudas leidžiamais atskaitymais; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra telekomunikacijų bendrovė, kurios 88,15 proc. akcijų valdo Švedijos įmonė „Telia Company AB“ (toliau – TC), o likusius 11,85 proc. – kiti investuotojai (smulkieji akcininkai, kurių iš viso yra daugiau nei 11 tūkstančių). TC nuo 2004 metų taip pat valdė 100 proc. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Omnitel“ (toliau – ir Omnitel) akcijų. Pareiškėjas nuo 2006 m. valdė 100 proc. UAB „Baltic Data Center“ (toliau – ir BDC) akcijų, 2015 metais nuspręsta konsoliduoti pareiškėjo ir Omnitel veiklą, todėl pareiškėja 2016 m. sausio 4 d. įsigijo 100 proc. Omnitel akcijų iš TC už pagal nepriklausomą vertinimą nustatytą (duomenys neskelbtini) Eur kainą. Šių akcijų įsigijimas buvo finansuotas išorine paskola, kurią lygiomis dalimis pareiškėjui suteikė AB SEB bankas ir Danske Bank A/S Lietuvos filialas. Pareiškėjo sumokėta Omnitel akcijų rinkos kaina viršijo šios įmonės grynojo turto vertę, šis skirtumas, vadovaujantis finansinę atskaitomybę reglamentuojančiais teisės aktais (tarptautiniais verslo apskaitos standartais), pareiškėjo finansinėje apskaitoje įtrauktas kaip prestižas. Toliau konsoliduojant verslą, nuspręsta reorganizuoti įmones prie pareiškėjo prijungiant Omnitel ir BDC (pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.97 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 70 straipsnį), PMĮ 41 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pareiškėjas po šios reorganizacijos pagal PMĮ 2 straipsnio 30 punktą, 17 straipsnio 1 dalį ir 18 straipsnio 10 dalį, gali amortizuoti dėl Omnitel įsigijimo susidariusį prestižą bei leidžiamais atskaitymais pripažinti palūkanas už Omnitel įsigyti paimtą paskolą.

3. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 371 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas 2016 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į VMI, prašydamas patvirtinti šią jos poziciją dėl prestižo ir palūkanų pripažinimo leidžiamais atskaitymais, t. y. priimti sprendimą dėl išankstinio įsipareigojimo taikyti PMĮ nuostatas būsimajam sandoriui. Pareiškėjas 2017 m. vasario 7 d. pateikė VMI papildomus paaiškinimus. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2017 m. vasario 10 d. priėmė skundžiamą sprendimą nepritarti pareiškėjo siūlomam PMĮ nuostatų taikymui, t. y. nurodė, kad, jos nuomone, Bendrovė prašyme nurodytomis aplinkybėmis neturi teisės prestižo amortizacijos sąnaudų bei akcijų įsigijimo paskolos palūkanų pripažinti leidžiamais atskaitymais.

4. Pareiškėjo teigimu, VMI Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. VMI nepagrįstai nurodė, kad reorganizavimo sandoriu galėjo būti siekiama mokestinės naudos. Atvirkščiai, sprendimą įsigyti UAB „Omnitel“ akcijas ir vėliau prijungti Omnitel ir BDC prie pareiškėjo (Telia) nulėmė ne mokestinės, o teisinės ir ekonominės priežastys. Sujungiant Omnitel ir pareiškėją tiesiogiai, kaip skundžiamame sprendime siūlo VMI, būtų susidurta su neproporcinga ir neišmatuojama šių įmonių verslų konsolidavimo rizika. Dėl tokio sujungimo TC valdomas pareiškėjo akcijų paketas galėjo viršyti 95 proc., o tokiu atveju TC įgytų teisę priverstinai išpirkti pareiškėjo akcijas iš smulkiųjų akcininkų, kam pastarieji, akivaizdu, būtų prieštaravę inicijuodami ginčus, ir tai sustabdytų visą šių įmonių veiklos integraciją nenuspėjamam laikui. Todėl pasirinktas verslo konsolidavimo modelis (pareiškėjui įsigyjant Omnitel akcijas iš TC) buvo paprastesnis, pigesnis, greitesnis. UAB „Omnitel“ akcijų įsigijimas, priešingai, nei teigia VMI, buvo ekonomiškai naudingas būtent pareiškėjui, nes taip išaugo jo vertė, buvo konsoliduotos Omnitel ir pareiškėjo vykdomos veiklos; vien Omnitel akcijų įsigijimas 2016 metais iš esmės pagerino pareiškėjo finansinius rezultatus, padidino jo turto vertę. Sprendimą įsigyti Omnitel akcijas iš TC už nepriklausomų vertintojų pagrįstą rinkos kainą, finansuojant tokį įsigijimą išorine paskola, priėmė pareiškėjo valdyba, veikdama būtent pareiškėjo, o ne didžiojo ar smulkiųjų akcininkų interesais ir vadovaudamasi praktika, rekomenduojama listinguojamų įmonių valdybos veiklos nepriklausomumui užtikrinti. Todėl VMI neteisi teigdama, kad sprendimą įsigyti Omnitel akcijas priėmė TC, disponuodamas savo turtu.

5. Atsakovas netinkamai taikė PMĮ nuostatas, reguliuojančias prestižo amortizacinių sąnaudų pripažinimą leidžiamais atskaitymais; jos pateikiamas PMĮ 17 straipsnio ir 18 straipsnio 1 bei 10 dalių nuostatų aiškinimas yra ydingas, neatitinkantis nei finansinės, nei teisinės prestižo prigimties. Prestižas yra įsigyjamas turtas (papildoma vertė), iš kurios tikimasi mokestinės naudos. Bendrovė atitinka visus prestižo amortizacijai keliamus reikalavimus: pareiškėjas įsigijo Omnitel akcijas didesne kaina, nei Omnitel apskaitoje pripažinto grynojo turto rinkos kaina; šių akcijų įsigijimas

apmokėtas pinigais; Omnitel buvo reorganizuota, t. y. prijungta prie pareiškėjo, įsigydamas Omnitel pareiškėjas siekė gauti ekonominės naudos, t. y. uždirbti daugiau pajamų ir sumažinti išlaidas, ir šią naudą realizavo. VMI taip pat nepagrįstai nepripažino pareiškėjo teisės leidžiamais atskaitymais pripažinti ir palūkanas, mokamas už paskolą, kuri panaudota Omnitel akcijoms įsigyti. Omnitel akcijų įsigijimas buvo skirtas pareiškėjo ekonominei naudai gauti, tokia ekonominė nauda ir buvo gauta ir bus toliau gaunama nuolatos, o VMI argumentai, kad paskola paimta tam, kad būtų sukurtos papildomos sąnaudos pareiškėjui, yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinkantys tikrovės. Atsakovo pozicija prieštarauja jos pačios paskelbtam ir su Lietuvos Respublikos finansų ministerija suderintam apibendrintam PMĮ komentarui, kuriuo atsakovas pagal MAĮ privalo vadovautis. Dėl atsakovo Sprendimo išvadų, kurios priešingos pareiškėjo pozicijai, Bendrovei kyla akivaizdi neigiamų pasekmių grėsmė.

6. Pareiškėjo teigimu, VMI sprendimas iš esmės grįstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika 2015 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015, tačiau šioje Sprendime nurodytoje byloje buvo susiklosčiusi iš esmės skirtinga faktinė situacija (neanalizuojamas prestižo amortizavimo klausimas), o VMI, teisingai remdamasi tokia praktika, privalėjo padaryti priešingą išvadą dėl palūkanų pripažinimo leidžiamais atskaitymais atžvilgiu.

7. Atsakovo Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintiems viešojo administravimo principams, nes jis priimtas neįvertinus prašyme ir papildomoje informacijoje išdėstytų aplinkybių. Įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino bendrą nuostatą, jog viešojo administravimo subjektas privalo motyvuoti taikomų poveikio priemonių pagrindus, tačiau specialus teisinis reglamentavimas (MAĮ 371 straipsnio 3 dalies 2 punktas) nustato, jog mokesčių administratorius sprendime nepritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės nuostatų taikymui būsimajam sandoriui turi nurodyti nepritarimo priežastis. MAĮ 371 straipsnio nuostatos ir jį įgyvendinančių VMI viršininko 2001 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. VA-105 patvirtintų Mokesčių mokėtojo prašymo pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui pateikimo, prašymo nagrinėjimo, mokesčių administratorių įpareigojančio sprendimo priėmimo ir pakeitimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatos nustato pareigą mokesčių mokėtojui pateikti detalią ir tikslią informaciją, susijusią su būsimu sandoriu, atitinkamai mokesčių administratoriui kyla pareiga visas šias aplinkybes įvertinti. Pareiškėjo teigimu, VMI buvo pateikta išsami ir kompleksiška informacija dėl būrimo Omnitel įsigijimo, tačiau šios aplinkybės neanalizuotos, dėl jų iš esmės nepasisakyta. Atsakovas geranoriškai nebendravo ir nebendradarbiavo su pareiškėju.

8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė jį skundą atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad teismas turėtų nagrinėti pareiškėjo skundą tik dėl to, ar VMI priimtas Sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y. ar pagal VAĮ reikalavimus yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat ar pagal MAĮ 371 straipsnio 3 dalies 2 punktą sprendime yra nurodyta nepritarimo priežastis. VMI apibendrintus argumentus ir prašymo vertinimą išdėstė Sprendime ir taip atsakė į esminius pareiškėjo argumentus. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad dėl netinkamo motyvavimo sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio ir viešojo administravimo principų, pažeidžia pareiškėjo teises. Atsakovo teigimu, skundžiamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, iš jo aišku, jog sprendimas nepritarti pareiškėjos prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimiems sandoriams priimtas būtent vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir teismų praktika, protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 straipsnis), įvertinus atliktų sandorių visumą ir tikrąjį turinį, o ne formą (MAĮ 10 straipsnis).

10. Atsakovo teigimu, Sprendimas nenustatė įpareigojimo mokesčių mokėtojui, nesuformulavo privalomo PMĮ nuostatų taikymo, jame išdėstyta tik mokesčių administratoriaus pozicija, t. y. nesukėlė materialaus pobūdžio neigiamų pasekmių. Vadinasi, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas dėl PMĮ nuostatų aiškinimo. Pareiškėjas dėl, jo nuomone, netinkamų PMĮ nuostatų taikymo savo teises galėtų ginti kitais gynimo būdais – inicijuodamas mokestinį ginčą, jeigu po mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų būtų priskaičiuojami ir nurodomi mokėtini mokesčių mokėtojui mokesčiai.

11. Atsakovas teigia, kad nors mokesčių mokėtojas turi diskrecijos teisę prašyti, kad mokesčių administratorius priimtų jo atžvilgiu įpareigojantį sprendimą, kartu pasirinkęs prašyti įpareigojančio sprendimo, prisiima ir riziką dėl to, ar mokesčių administratorius pritars ar nepritars jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui. Mokesčių administratorius MAĮ 371 straipsnio nuostatomis nėra įpareigojamas būtinai laikytis mokesčių mokėtojo prašyme išdėstytos pozicijos ir jai pritarti. Priešingai, MAĮ 371 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos dvi sprendimų rūšys:

pritarti arba nepritarti mokesčių mokėtojo prašyme nurodytam mokesčių teisės nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, t. y. turi diskrecijos teisę nuspręsti. Taigi mokesčių administratorius, kaip kompetentinga institucija, nusprendžia, ar prisiimti išankstinį įsipareigojimą dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo, ar tokio įsipareigojimo neprisiimti.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu akcinės bendrovės „Telia Lietuva“ skundą atmetė.

13. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos esmė – ar VMI pagal MAĮ 371 straipsnį priimtas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui atitinka teisės aktų reikalavimus.

14. Įvertinęs MAĮ 371 straipsnio nuostatas, teismas darė išvadą, kad mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į mokesčio administratorių su prašymu pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, o mokesčių administratorius privalo priimti sprendimą dėl prašymo, šis sprendimas sukelia tam tikras teises ir pareigas mokestinių teisinių santykių dalyviams, t. y. mokesčio administratoriaus priimamas sprendimas atitinka individualaus administracinio akto požymius ir turi atitikti tokiam aktui VAĮ nustatytus reikalavimus, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis).

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 4 d. įsigijo 100 proc. Omnitel akcijų iš įmonių grupės „Telia Sonera AB“; sandoris įvykdytas už nepriklausomo vertintojo pagrįstą vertę – (duomenys neskelbtini), neskaičiuojant Omnitel grynųjų pinigų ir skolų; Omnitel akcijų įsigijimas buvo finansuojamas išorine paskola; šiuo metu Bendrovė valdo 100 proc. Omnitel ir BDC akcijų; siekdama supaprastinti grupės struktūrą ir optimizuoti jungimo procesus, Bendrovė siekia prisijungti Omnitel ir BDC, o trijų įmonių reorganizavimą įgyvendinti vienu metu 2017 metais, Bendrovė, Omnitel ir BDC bus reorganizuojamos pagal CK 2.97 straipsnio 3 dalį prijungimo būdu, t. y. prie Bendrovės prijungiant Omnitel ir BDC, po reorganizavimo Bendrovė tęs savo, Omnitel ir BDC vykdytą veiklą.

16. Teismas nurodė, kad Bendrovė, įsigydama Omnitel akcijas, sumokėjo didesnę kainą nei Omnitel grynojo turto vertė, todėl susidaręs akcijų įsigijimo kainos ir grynojo turto vertės skirtumas pripažintas prestižu apskaitos tikslais akcijų įsigijimo momentu.

17. Pareiškėjas (ankstesnis pavadinimas TEO LT) 2016 m. gruodžio 7 d. pateikė VMI prašymą pritarti PMĮ nuostatų taikymui pripažįstant prestižo amortizaciją ir palūkanų sąnaudas leidžiamais atskaitymais, o VMI skundžiamu sprendimu nepritarė mokesčių mokėtojo (pareiškėjos) siūlomam mokesčių teisės aktų (šiuo atveju PMĮ) nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, t. y. priėmė sprendimą, nustatytą MAĮ 371 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

18. Teismas sprendime aptarė pareiškėjo ir atsakovo argumentus, PMĮ 17 straipsnio ir 18 straipsnio nuostatas dėl leidžiamų atskaitymų, pacitavo MAĮ 69 straipsnį ir nurodė, kad pagrindinis pareiškėjo akcininkas yra telekomunikacijų įmonė „Telia Company AB“ (iki 2016 m. balandžio 13 d. vadinosi „Telia Sonera AB“), iš kurios Bendrovė ir įsigijo 100 proc. Omnitel akcijų, t. y. akcininkas, valdęs abi bendroves, gavo pajamas už vienos jų pardavimą kitai bei toliau jas abi valdo (išlaiko tiesioginį Bendrovės valdymą ir pakeičia Omnitel valdymą į netiesioginį), o Bendrovė dėl to apskaičiuoja prestižą ir įgyja teisę palūkanas priskirti leidžiamiems atskaitymams. Teismo vertinimu, VMI darė pagrįstą išvadą, kad tokia pareiškėjo veikla, dėl kurios atsirado mokestinis pranašumas, negali būti pateisinta ekonominės logikos, pasireiškiančios didžiausio pelno siekimu mažiausiomis sąnaudomis.

19. Teismas nurodė, kad pasirinktas Bendrovės ir Omnitel reorganizacijos būdas jas sujungti ne tiesiogiai, bet atliekant keletą tarpinių sandorių, nulėmusių sąnaudų (palūkanų) atsiradimą ir planuojamą pelno mokesčio bazės sumažinimą dėl apskaičiuotos prestižo amortizacijos, buvo atliktas pagal sprendimus, priimtus akcininkui disponuojant savo turtu, o ne Bendrovei vykdant komercinę veiklą, kaip ji suprantama pagal PMĮ nuostatas. Todėl, sprendžiant klausimą dėl atitinkamų sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais apmokestinimo pelno mokesčiu tikslais, turi būti vertinama būtent vieneto (mokesčio mokėtojo), veikiančio kaip tokio, o ne jo akcininkų veikla. Kadangi aprašyta Bendrovės veikla nelaikytina komercine ar gamybine veikla pagal PMĮ nuostatas, paskolos palūkanų ir prestižo amortizacijos sąnaudos nepriskirtinos pareiškėjos leidžiamiems atskaitymams.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, kad VMI skundžiamame Sprendime išnagrinėjo ne visas aplinkybes, pateiktas jos prašyme pritarti siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, teismas nurodė, kad aptarti VMI sprendimo trūkumai šiuo atveju negali būti traktuojami kaip taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių

įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

21. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad VMI priimdama ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jos veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, ginčijamą Sprendimą naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

22. Konstatavęs, kad VMI 2017 m. vasario 10 d. Sprendimas pagrįstas ir teisėtas, teismas atmetė kaip išvestinį pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą pritarti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 7 d. prašyme išdėstytam PMĮ nuostatų taikymui pripažįstant prestižo amortizaciją ir palūkanų sąnaudas leidžiamais atskaitymais. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, teismas sprendė, jog pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

III.

23. Pareiškėjas akcinė bendrovė Telia Lietuva apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą, panaikinti VMI 2017 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti VMI 2017 m. vasario 10 d. sprendimą, įpareigoti VMI priimti naują sprendimą – pritarti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 7 d. prašyme išdėstytam Pelno mokesčio įstatymo nuostatų taikymui pripažįstant prestižo amortizaciją ir palūkanų sąnaudas leidžiamais atskaitymais, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais dėl ginčo esmės,  t. y. dėl VMI nepritarimo pareiškėjos siūlomam Pelno mokesčio įstatymo nuostatų taikymui būsimiems pareiškėjo sandoriams dėl prestižo ir paskolos palūkanų pripažinimo leidžiamais atskaitymais.

25. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, todėl yra naikintinas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Teismas šiuo atveju neįvertino byloje esančių įrodymų ir nepateikė savarankiško nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo, atsisakė nustatyti dalį aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, o teismo sprendimo motyvai yra tiesiog atkartoti (pažodžiui, išskyrus vienur kitur pakeistas neesmines jungiamąsias frazes) atsakovo sprendimo motyvai, nenurodant, kokiu pagrindu atmetami pareiškėjo argumentai.

26. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendime atkartoti atsakovo motyvai, kad tarpiniai (įsigijimo ir vėlesnio prijungimo sandoriai) buvo sudaryti siekiant išimtinai mokestinės naudos, nes tokia sandorio forma, būtų pasirinkta nepriklausomai nuo galimybės amortizuoti prestižą pelno mokesčio tikslais, o šių sandorių sudarymą lėmė aiškios teisinės ir ekonominės priežastys. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad konkretus pareiškėjos ir Omnitel verslo konsolidavimo būdas pasirinktas tik dėl mokestinių pasekmių.

27. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo išsireikalauti iš VMI dokumentus (vidines tvarkas, reglamentus ar pan.), nustatančius MAĮ 371 straipsnyje įtvirtintų prašymų nagrinėjimo tvarką, kitą su pareiškėjo prašymo nagrinėjimu susijusią vidinę informaciją. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Finansų ministerija nepateikė atsiliepimo į pareiškėjo skundą, pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš atsakovo (prireikus – iš Finansų ministerijos) visą aktualų susirašinėjimą (raštus), kuriais VMI, vadovaudamasis MAĮ 12 straipsnio 1 dalimi, derino su Finansų ministerija PMĮ 17 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 10 dalies komentaro (įskaitant, bet neapsiribojant, jo pirminiu derinimu ir pakeitimais) turinį ir tekstą. Pareiškėjo teigimu, tokia medžiaga būtų leidusi teismui tinkamai ir visapusiškai įvertinti, ar VMI sprendimas neprieštarauja MAĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostatose įtvirtintai atsakovo pareigai vadovautis savo paskelbtu ir su Finansų ministerija suderintu mokesčio įstatymo komentaru.

28. Pareiškėjo teigimu, VMI nenagrinėjo jos prašyme ir 2017 m. vasario 7 d. paaiškinimuose pateiktų aplinkybių, tą patvirtina, kad atsakovas atsisakė pateikti į bylą jo disponuojamus duomenis, susijusius su administracinės procedūros, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, eiga. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamo Sprendimo trūkumai nebuvo esminiai (tačiau pripažino, kad Sprendimas trūkumų turėjo), nes atsakovas pažeidė tokio pobūdžio sprendimo priėmimo procedūrą, nenagrinėjo dalies aplinkybių dėl sandorių sudarymo tikslų ir padarė nepagrįstas išvadas, kurias patvirtino ir pirmosios instancijos teismas be papildomos analizės.

29. Pareiškėja prašo bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėja nurodo, kad byloje sprendžiamas sudėtingas mokestinio pobūdžio ginčas, susijęs su ekonominėmis ir teisinėmis sandorių sudarymo aplinkybėmis, į jas neatsakė nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas. Šioje byloje mokesčių administratorius atsisako taikyti tiesiogines teisės aktų nuostatas ir atsižvelgti į oficialius šių teisės aktų komentarus, teismų pozicija dėl šios naujos administracinės praktikos dar nėra susiformavusi, todėl ši nagrinėjama byla tikrai taps precedentu tolimesnei teismų praktikai. Pareiškėjos teigimu, byla sudėtina dėl nagrinėjimo dalyko (prestižo amortizacijos ir palūkanų

sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais) ir dėl didelio ginčui aktualių teisės aktų kiekio.30. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo

apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

31. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su papildomų įrodymų pateikimu, VMI nurodo, kad vidinių darbo tvarkos organizavimo dokumentų pateikimas nebuvo būtinas, nes sprendimai mokesčių mokėtojų atžvilgiu priimami vadovaujantis įstatymais ir kitais viešaisiais teisės aktais. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra būtinas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, nes šalys savo poziciją dėl ginčo išdėstė procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta teismo posėdyje žodine forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

32. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuris priimtas išnagrinėjus MAĮ 37 (1) straipsnio pagrindu pateiktą pareiškėjo prašymą pritarti Pelno mokesčio įstatymo nuostatų taikymui pripažįstant prestižo amortizaciją ir palūkanų sąnaudas leidžiamais atskaitymais, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. MAĮ 37 (1) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui“ <…>, o to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Mokesčių administratorius, išnagrinėjęs prašymą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) pritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui. <…>; 2) nepritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui.“ <…>.

34. Šios teisės normos apibūdina specifinį teisinį santykį bei apibrėžia šio teisinio santykio subjektų teises bei pareigas. Šio teisinio santykio specifiškumas pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojui yra sudaroma galimybė užsitikrinti su mokesčių administratoriumi vienodą sudaromų būsimųjų konkrečių sandorių, ūkinių operacijų ar bet kokios jų grupės mokestinių pasekmių teisinį interpretavimą. Savo ruožtu galimybė užsitikrinti su mokesčių administratoriumi vienodą teisinį interpretavimą apibrėžia šio teisinio santykio ribas bei šio santykio subjektų teises bei pareigas. Mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui, o mokesčių administratorius turi teisę pritarti arba nepritarti šiam mokesčių mokėtojo prašymui.

35. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas taip pat yra konstatuota, kad mokesčių administratoriaus atsakymas mokesčių mokėtojui į jo pateiktą prašymą tiesioginių pareigų nesukuria, tačiau, jis įgyja teisę gauti atsakymą į pateiktą prašymą, atitinkantį teisės aktų keliamus reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį, administracinėje byloje Nr. AS-1079-858/2015).

36. Atitinkamai mokesčių mokėtojo teisė gauti iš mokesčių administratoriaus atsakymą į pateiktą prašymą, sukuria ir pareigą mokesčių administratoriui pateikti atsakymą, atitinkantį teisės aktų keliamus reikalavimus.

37. Visų pirma, šis atsakymas turi atitikti bendruosius reikalavimus nustatytus Viešojo administravimo įstatyme. Tačiau sprendžiant, klausimą ar mokesčio administratoriaus atsakymas yra pagrįstas bei teisingas teisės normų interpretavimo aspektu, reikia atsižvelgti į tai, kad teisme paprastai ginčas tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kyla dėl skirtingo atitinkamo teisės normų interpretavimo ir dėl mokesčių mokėtojo prašyme nurodytų faktinių aplinkybių skirtingo vertinimo.

38. Pagal MAĮ 37 (1) straipsnio 4-6 dalių nuostatas mokesčių administratoriaus sprendimas tiek pritarti, tiek nepritarti mokesčių mokėtojo prašymui, yra tik preliminarus, nes galioja ribotą laiką ir gali kisti, jei kompetentingos institucijos priima naujus teisės aktus, pateikia oficialius taikytinos teisės normos išaiškinimus, paaiškėja naujos faktinės aplinkybės, kurios iki tol nebuvo žinomos ar buvo nuslėptos.

39. Visa tai lemia, kad ir mokesčių administratoriaus sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo, turi būti vertinamas, remiantis akivaizdumo kriterijumi, vertinant ar nėra aplinkybių leidžiančių daryti išvadą, jog mokesčių administratorius akivaizdžiai neįvertino visų mokesčių mokėtojo prašyme nurodytų aplinkybių, akivaizdžiai neteisingai pritaikė/nepritaikė materialinės teisės normas reglamentuojančias atitinkamą teisinį santykį ir pan.

40. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad ginčas viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.), teisme visa apimtimi yra sprendžiamas retrospektyviai, kai yra galimybė ištirti bei įvertinti jau įvykusias teisiškai reikšmingas aplinkybes (ABTĮ 80

str. 1 d.; 86 str.). Ir tik tokio pobūdžio teismų priimtais sprendimais, yra išsprendžiamas atitinkamo teisinio santykio teisėtumo bei pagrįstumo klausimas.

41. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas „Telia Lietuva“, AB, (ankstesnis pavadinimas TEO LT) 2016 m. gruodžio 7d. pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą pritarti PMĮ nuostatų taikymui ir patvirtinti, kad: 1. Bendrovė gali pelno mokesčio tikslais pripažinti prestižą, susidariusį po UAB „Omnitel“ akcijų įsigijimo, ir po UAB „Omnitel“ prijungimo galės jį amortizuoti bei priskirti leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio tikslais per laikotarpį, ne trumpesnį nei 15 metų; 2. Palūkanos už paskolą, Bendrovės paimtą siekiant įsigyti 100 proc. UAB „Omnitel“ akcijų, po UAB „Omnitel“ prijungimo prie Bendrovės ir toliau galės būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams pelno mokesčio tikslais.

42. Atsakovas ginčijamu sprendimu šiam prašymui nepritarė. Iš šio sprendimo matyti, kad jame yra aptartos bei įvertintos pareiškėjo prašyme nurodytos faktinės aplinkybės, o taip pat pateiktas ir teisės normų, reglamentuojančių šį teisinį santykį, aiškinimas bei taikymas.

43. Aplinkybių, kurios akivaizdžiai patvirtintų, jog atsakovas neįvertino visų reikšmingų pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių bei neteisingai pritaikė/nepritaikė materialinės teisės normas reglamentuojančias šį teisinį santykį, nenustatyta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pareiškėjas.

44. Administracinių teismų praktikoje aiškinant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas dėl reikalavimų, kuriuos turi atitikti individualaus akto turinys yra konstatuota, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybė tarnyba, mokesčiai ir kt. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose(žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-774/2010).

45. Visa tai įvertinus darytina išvada, kad MAĮ 37 (1) straipsnyje aptartų nuostatų taikymo prasme, ginčijamame sprendime yra nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, kurie yra pakankami, jog atsirastų atsakovui reikiamos prielaidos ir sąlygos priimti ginčijamą sprendimą. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai, pripažįstami nepagrįstais bei atmetami. Šiuo atveju pareiškėjo subjketinė teisė gauti atsakymą į jo 2016 m. gruodžio 7d. prašymą yra įgyvendinta tinkamai. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kurie siejami su faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės normų aiškinimu bei taikymu dėl galimai būsimo pareiškėjo apmokestinimo po UAB „Omnitel“ akcijų įsigijimo, ir pan., yra išeinantys iš šios bylos nagrinėjimo dalyko ribų, todėl jie šioje byloje nėra analizuojami.

46. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, o tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Pagal šį teisinį reglamentavimą žodinis bylos nagrinėjimas yra išimtis iš bendros taisyklės, kuri paprastai taikoma, kai iškyla būtinybė ištirti bei įvertinti byloje surinktus ar į bylą naujai pateiktus įrodymus.

48. Pareiškėjo prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės grindžiamas poreikiu išklausyti šalių nuomones teisės taikymo klausimais, susijusiais su galimai būsimu pareiškėjo apmokestinimu po UAB „Omnitel“ akcijų įsigijimo, ir pan. Tačiau kaip minėta, tokių klausimų sprendimas nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko, dėl ko nėra pagrindo tokiai teismo proceso formai. Dėl tų pačių priežasčių netenkinamas ir prašymas šioje byloje sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, siekiant suformuoti teismų praktiką pareiškėjo nurodomais klausimais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Telia Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07488 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. eA-3922-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02975-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 9.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. P., A. S., S. S. (S. S.), I. S. (I. S.) ir V. S. (įstatyminiai atstovai S. S. ir A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. P., A. S., S. S., I. S. ir V. S. (įstatyminiai atstovai S. S. ir A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai V. P., A. S., S. S., I. S. ir V. S. (įstatyminiai atstovai S. S. ir A. S.) (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (15-6-9) 12PR-133 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą V. P. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo; 2) panaikinti Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-135 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir

papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti atsakovą S. S., A. S., I. S. ir V. S. prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad yra šeima, (duomenys neskelbtini) piliečiai. Prašydami suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai yra persekiojami ir bijo dėl savo saugumo po to, kai tėvas S. S. po pokalbio su savo vaikystės pažįstamu, politiniu veikėju D. J. (D. J.), (duomenys neskelbtini), sulaukė grasinimų, buvo mušamas (duomenys neskelbtini), bauginamas ir persekiojamas. S. S. buvo (duomenys neskelbtini). Grasinimų, bauginimų ir persekiojimų sulaukė ir kiti šeimos nariai, S. S. nebūnant (duomenys neskelbtini), grasinimai ir spaudimas jo šeimos nariams tik padidėjo. Pažymėjo, kad grėsmė V. P. sveikatai ir gyvybei neatsiejama nuo grėsmės jos tėvui S. S. Pareiškėjai pažymėjo, jog S. S. ne tik išdėstė aplinkybes, bet ir pateikė (duomenys neskelbtini), kuris jam buvo įteiktas. S. S. apklausoje Migracijos departamente aiškiai papasakojo visas aplinkybes, nurodė, kur ir kada buvo kviečiamas, kur yra (duomenys neskelbtini), kaip atrodė koridorius ir kabinetas, kur buvo sumuštas, taip pat, kaip atsidūrė name. Pareiškėjai pažymėjo, kad skundžiamuose sprendimuose neužsimenama apie pareiškėjų (duomenys neskelbtini), nors būtent dėl (duomenys neskelbtini) S. S. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai apklausos metu taip pat nurodė, jog dėl to, kad kalba (duomenys neskelbtini) kalba, požiūris į juos (duomenys neskelbtini) buvo neigiamas, kartais jautėsi diskriminuojami. Skunde pareiškėjai nurodė, kad persekiojimo dalyviai priskiria jiems politines savybes, kurių pareiškėjai iš tikrųjų neturi, t. y. laiko juos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas S. S. įsitikinęs, kad jo susitikimo su D. J. neigiamos pasekmės yra labai realaus pobūdžio ir pagrįstos visiškai objektyviais veiksmais. Pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini), savo (duomenys neskelbtini) patvirtinančius dokumentus, dukros studijas patvirtinančius dokumentus, taip pat buto pardavimo dokumentus, kurie patvirtina, kad S. S. ir D. J. nuo senų laikų buvo kaimynai. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė taikyti abejonės privilegijos principą. Pareiškėjai aiškina, kad neketina atsisakyti savo (duomenys neskelbtini), todėl tikėtina, kad grįžus į (duomenys neskelbtini), S. S. ir toliau bus (duomenys neskelbtini), o šeimos nariai bus persekiojami tol, kol tėvas (duomenys neskelbtini), todėl papildoma apsauga jiems gali būti suteikta Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies pagrindu. Skunde pastebėjo, kad (duomenys neskelbtini) miestas yra (duomenys neskelbtini). Formalios sričių ribos negali būti pagrindu pripažinti, kad žmonės, gyvenantys už tam tikros srities „linijos“ automatiškai nepatiria grėsmės gyvybei ir laisvei.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų skundas grindžiamas išimtinai deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Atsakovas

pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvų įvertinimą pateikė 2018 m. rugpjūčio 17 d. išvadoje Nr. (15/6-9) 13PR-133RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir 2018 m. rugpjūčio 20 d. išvadoje Nr. (15/6-9) 13PR-135RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvados), kurių pagrindu priimti ginčijami sprendimai. Atsakovas, remdamasis tuo, kad pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) užpildytas netvarkingai, o praėjus pusei metų nuo miesto pavadinimo pakeitimo, oficialiame dokumente nurodomas senas miesto pavadinimas, abejojo dokumento autentiškumu nagrinėjant prieglobsčio prašymą. Pažymėjo, kad kitų dokumentų, galinčių patvirtinti teiginius apie tariamą (duomenys neskelbtini), pareiškėjai Migracijos departamentui nepateikė, todėl jų teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas buvo vertinamas remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 116 punkte įtvirtintais kriterijais. Įvertinęs prieglobsčio prašytojų pateiktą informaciją bei atsižvelgęs į kilmės valstybės informaciją, atsakovas konstatavo, kad yra labiau tikėtina nei netikėtina, kad S. S. nėra (duomenys neskelbtini). Atsakovas, įvertinęs S. S. pateiktą informaciją, nustatė, kad jis neturi (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, kad S. S. nuo tada, kai gavo (duomenys neskelbtini), tris kartus kirto kilmės valstybės sieną, jokių problemų su pasienio tarnybomis, jo teigimu, neturėjo. Atsižvelgęs į kilmės valstybės informaciją, kad užsienietis jokių įrodymų dėl (duomenys neskelbtini) nepateikė, išskyrus (duomenys neskelbtini), kuris buvo atmestas dėl patikimumo stokos, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad mažai tikėtina, jog S. S. galėjo būti (duomenys neskelbtini) ir gauti (duomenys neskelbtini). Kadangi S. S. pasakojimas dėl jo (duomenys neskelbtini) buvo atmestas, o kitų aplinkybių užsienietis nepateikė, todėl ir sumušimo (duomenys neskelbtini) faktas taip pat buvo atmestas kaip nenustatytas materialinis faktas. Atmetus pasakojimą dėl (duomenys neskelbtini), atsakovas neturėjo pagrindo vertinti, dėl kokių priežasčių pareiškėjas nenori (duomenys neskelbtini). Įvertinus pareiškėjų pateiktas bendro pobūdžio aplinkybes dėl sunkumų vartojant (duomenys neskelbtini) kalbą viešoje erdvėje naujausios informacijos apie kilmės valstybę kontekste, remiantis kuria (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys nepatiria sistemingos diskriminacijos ar persekiojimo

bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) tautybės, mokantys (duomenys neskelbtini) kalbą, buvo konstatuota, kad jų pateiktos aplinkybės yra labiau netikėtinos nei tikėtinos. Jokių individualių aplinkybių, susijusių su kalbos vartojimu, užsieniečiai nepateikė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad remiantis S. S. pateikta informacija, nustatyta, jog su D. J. jis buvo susitikęs tik 2016 m. pavasarį, vėliau jokio kontakto su pastaruoju nebuvo. Atsakovas, atsižvelgęs į prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją bei kilmės valstybės informaciją, teigė, jog jo subjektyvus tariamos grėsmės iš D. J. suvokimas nėra paaiškinamas realia situacija. Atsakovas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad D. J. turi tikslą pareiškėjams pakenkti arba fiziškai susidoroti. Teigė, kad pareiškėjų baimė patirti jų nurodytus veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi pareiškėjų gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini), atsakovas konstatavo, kad jiems negresia karinių veiksmų sąlygojamas beatodairiškas smurtas, dėl kurio kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjams negali būti suteikta papildoma apsauga. Migracijos departamentas tvirtino, kad atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalies, 1 straipsnio A dalies 2 punkto, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies, Aprašo 96, 116, 19 punktų nuostatomis.

7. Teismo vertinimu, atsakovas Išvadose detaliai įvertino pareiškėjų pateiktus argumentus pagal tikimybių pusiausvyros principą. Atsakovas aplinkybes dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) išsamiai išanalizavo, t. y. nustatė, kad (duomenys neskelbtini) nėra (duomenys neskelbtini) pareigybės ir inicialų, įrašai padaryti ranka, dokumentas netvarkingas, nurodyta, kad jis turi atvykti (duomenys neskelbtini). Atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) buvo pervadintas į (duomenys neskelbtini). Kilo pagrįstų abejonių, kad (duomenys neskelbtini) siųstų (duomenys neskelbtini) praėjus pusei metų po pakeitimo buvusio miesto pavadinimu. Pareiškėjai šių aplinkybių nepaaiškino. Pateiktas dokumentas kėlė abejonių dėl savo autentiškumo, o jokių kitų duomenų nei atsakovui, nei teismui pareiškėjai nepateikė. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai šiuos paaiškinimus vertino remdamasis Aprašo 116 punkte įtvirtintais kriterijais. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad šiai pasakojimo daliai turėjo būti taikomas abejonės privilegijos principas.

8. Teismas pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) neturi, o vėliau nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Tai patvirtino ir A. S. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atsakovo išvada, kad labiau tikėtina nei netikėtina, jog S. S. nėra (duomenys neskelbtini), yra pagrįsta.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjo aiškinimas dėl jo sumušimo (duomenys neskelbtini), įvertinus tai, kad jis jokių duomenų apie tokį sumušimą, nepateikė, t. y. nesikreipė iš karto po tokio įvykio nei į teisėsaugos, nei į medicinos įstaigas, o taip pat nepaaiškino, kodėl nesikreipė, rodo, jog toks pasakojimas negali būti vertinamas kaip nuoseklus ir patikimas. Išvykimas į Lenkiją dirbti, teismo vertinimu, rodo ekonominį išvykimo tikslą. Pažymėta, kad išvyko vienas, be šeimos. Šiuo atveju pateikti duomenys rodo, jog oficialios valstybinės paieškos ar, jam vykstant per valstybinę sieną, pareiškėjo sulaikymų ar apklausų nebuvo. Be to, aplinkybė, kad būnant Lenkijoje, jam skambino žmona dėl grasinimo namiškiams, negali būti vertinta kaip reali grėsmė patirti persekiojimą. Tik vienkartis tokio apsilankymo atvejis, kad būtent dėl grasinimo (duomenys neskelbtini) jis bus sumuštas, yra pareiškėjo subjektyvus manymas. Pareiškėjai nenurodė jokių kitų faktų, kad daugiau jų bute būtų lankęsi nepažįstami asmenys ir būtų grasinę.

10. Taip pat atsakovas atliko išsamų vertinimą ir dėl (duomenys neskelbtini), pagrindė išsamiu aplinkybių bei surinktos informacijos tyrimu ir vertinimu. Remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini). Įvertinęs S. S. pateiktą informaciją, atsakovas nustatė, kad jis (duomenys neskelbtini). Taip pat tris kartus kirto kilmės valstybės sieną ir jokių problemų su pasienio tarnybomis neturėjo.

11. Teismo vertinimu, pagrįstai (duomenys neskelbtini) atmestas dėl patikimumo stokos, taigi ir mažai tikėtina, jog S. S. galėjo būti (duomenys neskelbtini) ir gauti kvietimus į (duomenys neskelbtini). Pastarųjų aplinkybių atsakovas nelaikė nustatytais materialiniais faktais ir pagrįstai nevertino sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjams. Kadangi pareiškėjo S. S. pasakojimą dėl jo (duomenys neskelbtini) atsakovas atmetė, tai ir sumušimo (duomenys neskelbtini) faktas neturėjo būti vertintas sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjams suteikimo.

12. Teismas, remdamasis viešai prieinama informacija, akcentavo, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas Išvadoje detaliai įvertino padėtį šalyje ir visi nustatyti faktai yra reikšmingi sprendimų priėmimo metu.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) tautybės ir moka (duomenys neskelbtini) kalbą. Teismas konstatavo, jog diskriminacijos faktui nustatyti yra itin reikšminga, kad jie nėra (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys. Kuo pasireiškė diskriminacija, pareiškėjai neindividualizavo. Vien tik abstraktus (duomenys neskelbtini) kalbos vartojimo faktas nepagrindžia jų persekiojimo realios grėsmės. Ta aplinkybė, kad jie kalba (duomenys neskelbtini) kalba ir gali patirti persekiojimą, yra jų vertinimas, kuris konkrečiais faktais nepagrįstas. Jokių duomenų, kad bent vienas iš šeimos narių dėl to būtų persekiojamas ar diskriminuojamas, nebuvo. Atsakovas neturi pareigos paneigti tokių aplinkybių. Patys pareiškėjai visą laiką gyveno toje teritorijoje ir jokių konkrečių aplinkybių apie jų diskriminaciją šiuo aspektu nenurodė.

14. Teismo vertinimu, pareiškėjo vienintelis susitikimas su D. J. nepatvirtina objektyvios grėsmės faktoriaus, o vertintinas kaip subjektyvus suvokimas. Jei jie yra kaimynai, neabejotina, kad minėtas asmuo turėjo galimybę telefonu susisiekti su pareiškėju ir atitinkamai jam grasinti ar persekioti. Šiuo atveju pareiškėjų nurodoma grėsme yra jų manymas, abstraktus vertinimas. Taigi, ir pareiškėjų nurodyta baimė patirti jų nurodytus veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta. Šiuo atveju objektyvusis baimės faktorius neegzistuoja. Jokios objektyvios grėsmės, kad D. J. turi tikslą jiems pakenkti, nenustatyta. Vienkartinis pokalbis tokios baimės realumo negali pagrįsti, o pareiškėjų vertinimas yra jų vidinis įsitikinimas.

15. Teismas taip pat nurodė, jog atsakovas ištyrė ir įvertino V. P. pasakojimo argumentus, kad kuratorė pranešė, jog jos ieškojo koledže, kai pastaroji sirgo, buvo namuose, negali būti laikomas pagrįstu ir objektyviu faktu nei Įstatymo 86, nei 87 straipsnio taikymo aspektu. Tai pačios V. P. vidinis įsitikinimas, kuris neturi jokios objektyvios persekiojimo baimės faktoriaus. Niekada jai asmeniškai niekas neskambino ir neieškojo. Taigi, šis pasakojimas grindžiamas trečiųjų asmenų – kuratorės pasakojimu ir pagrįstai toks pasakojimas negali būti laikomas pagrįstu Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Pati V. P. pripažino, kad daugiau jos nepažįstami asmenys neieškojo. Taigi, vienkartis nurodytas atvejis yra subjektyvus pareiškėjos vertinimas dėl grėsmės būti persekiojamai. Taigi, jos baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu.

16. Teismo vertinimu, atsakovas taip pat tinkamai ištyrė kilmės valstybės situaciją, remdamasis aktualia kilmės valstybės informacija. Šeima prašymo pateikimo metu gyveno (duomenys neskelbtini). Atsakovas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atsakovo išvada, kad jiems negresia karinių veiksmų sąlygojamas beatodairiškas smurtas, dėl kurio kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjams negali būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pagrįsta. Papildoma apsauga remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje negali būti suteikta, kadangi tiesioginiai kariniai veiksmai pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta. Pažymėta, kad atsakovas tyrė ir vertino situaciją, sprendimų priėmimo metu.

17. Teismas nusprendė, kad atsakovas, įvertinęs surinktą medžiagą, tinkamai taikė tikimybių pusiausvyros principą, vertindamas pareiškėjų prašymuose nurodytus argumentus.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su šeima, turėdami vizas, kuriose nurodytas išvykimo tikslas – turizmas. Be to, nurodyta bendro pobūdžio ekonominė, politinė situacija (duomenys neskelbtini) nesuteikia pagrindo pareiškėjams suteikti papildomą apsaugą. Pareiškėjai nenurodė individualių aplinkybių, dėl kurių galėtų būti persekiojami kilmės valstybėje. Atsakovas taip pat vertino tą faktą, kad pareiškėjas ne kartą grįžo į (duomenys neskelbtini) ir jokių problemų neturėjo.

19. Teismas darė išvadą, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo.

20. Bylos duomenys patvirtino, kad atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, atliko pareiškėjų detalias apklausas, tinkamai įvertino apklausų metu pateiktus paaiškinimus, ir atsižvelgdamas į juos, surinkęs aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, Aprašo nuostatų nepažeidė. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia atsakovo atlikto tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Taigi, ginčijami sprendimai negali būti naikintini, remiantis pareiškėjų skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai įpareigoti pareiškėjų prašymus nagrinėti iš naujo.

III.

21. Pareiškėjai V. P., A. S., S. S., I. S. ir V. S. (įstatyminiai atstovai S. S. ir A. S.) pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

22. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjų išdėstytų aplinkybių ir jiems

gresiančio pavojaus.23. Pareiškėjai pažymi, kad iš jų pateiktų dokumentų Migracijos departamentas ir teismas vertino tik S. S. pateiktą

(duomenys neskelbtini). Kiti rašytiniai įrodymai patvirtina jų šeimos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) ir tai, kad S. S. pažinojo D. J., bei tai, kad dėl Migracijos departamentui žinomų S. S. ir D. J. kardinaliai skirtingų požiūrių į (duomenys neskelbtini) D. J. grasinimų tikimybė yra didžiulė.

24. Pareiškėjai neginčija, kad pagal galiojančius (duomenys neskelbtini) įstatymus S. S. negalėtų būti (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas S. S. buvo (duomenys neskelbtini) D. J. ir jam pavaldžių asmenų. Migracijos departamento ir teismo vertintas (duomenys neskelbtini) buvo ne oficialios (duomenys neskelbtini) valdžios dokumentas, o dokumentas, kurio pagalba pareiškėjas buvo neteisėtai iškviestas į (duomenys neskelbtini) sukuriant šių veiksmų teisėtumo įvaizdį. Šias aplinkybes patvirtina ir tas faktas, kad pareiškėjai neturėjo problemų kertant valstybinę sieną – S. S. buvo persekiojamas įtakingų (duomenys neskelbtini) asmenų, nepavaldžių (duomenys neskelbtini) valdžiai. Nei Migracijos departamentas, nei teismas nevertino tos aplinkybės, jog S. S. yra (duomenys neskelbtini).

25. Pareiškėjai pažymi, kad šiuo atveju nei Migracijos departamentas, nei teismas negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjų parodymų nenustačius aplinkybių, susijusių su jų persekiotojais. Migracijos departamentas turėjo įvertinti D. J. biografiją ir asmenybę.

26. Skundžiamame sprendime teismas nenurodė, kodėl pareiškėjų atveju netaikytinas abejonės privilegijos principas. Pareiškėjų pasakojimas yra nuoseklus, neprieštaringas. Be to, dėl bet kokių abejonių Migracijos departamentas galėjo paklausti pareiškėjų jų apklausos metu.

27. Pareiškėjų manymu, vien tai, kad V. P. faktines aplinkybes grindė trečiojo asmens paaiškinimais, automatiškai nereiškia, kad tokios aplinkybės apskritai neegzistavo ir neturi būti vertinamos. Nors (duomenys neskelbtini) apsilankymas V. P. mokymo įstaigoje ir buvo vienkartinis atvejis, tačiau jis turėjo būti vertinamas visos bylos ir grasinimų, kuriuos sulaukė kiti šeimos nariai, kontekste. Be to, šis (duomenys neskelbtini) apsilankymas Mokytojų koledže yra tiesiogiai susijęs su jos tėvo S. S. (duomenys neskelbtini), todėl V. P. turi pagrįstą baimę būti persekiojama.

28. Pareiškėjų teigimu, teismas klaidingai nurodo, kad jokių duomenų, kad bent vienas iš šeimos narių dėl (duomenys neskelbtini) kalbos būtų diskriminuojamas, nėra. Priešingai – pareiškėjai nurodė, kad dažnai susiduria su neigiamu požiūriu (duomenys neskelbtini), nuolatos jaučia aplinkinių priešiškumą dėl vartojamos (duomenys neskelbtini) kalbos ir dėl to patiria diskriminaciją. Be to, pareiškėjai paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) kalbos vartojimas niekada nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jie bijo grįžti į (duomenys neskelbtini). Nei Migracijos departamentas, nei teismas nevertino kokias savybes pareiškėjams gali priskirti jų persekiojimo dalyviai dėl to, kad jie kalba (duomenys neskelbtini) kalba. Be to, nebuvo vertinama ir diskriminacijos bei persekiojimų tikimybė ne bendrame (duomenys neskelbtini) gyvenimo (duomenys neskelbtini) kontekste, o pareiškėjų konkrečios situacijos kontekste.

29. Teismas, vadovaudamasis bendro pobūdžio informacija, nevertino aplinkybės, jog pareiškėjų gyvenamoji vieta yra netoli (duomenys neskelbtini) ir nevertino realios grėsmės ir karinio konflikto galimo staigaus kitimo ir perėjimo į (duomenys neskelbtini), neatliko tinkamos analizės dėl bendros saugumo padėties pareiškėjų kilmės valstybėje ir tinkamai neįvertino, ar pareiškėjams gali būti suteikta papildoma apsauga.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.31. Atsakovas pažymi, kad iš pareiškėjas Migracijos departamentui niekada nebuvo nurodęs, kad į (duomenys

neskelbtini) jis buvo kviečiamas neoficialiai. Priešingai – pareiškėjas pasakojo, kad buvo kviečiamas atvykti į (duomenys neskelbtini), o nuvykęs gavo (duomenys neskelbtini), o ne į (duomenys neskelbtini), kurios yra minimos apeliaciniame skunde.

32. Atsakovas pažymi, kad vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėjai grindė pasakojimą apie S. S. (duomenys neskelbtini), buvo pareiškėjų pateiktas (duomenys neskelbtini) Kaip matyti iš Išvadų turinio, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo pateiktą (duomenys neskelbtini) ir pagrįstai suabejojo dokumento autentiškumu. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjai viso prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pasakojo, kad S. S. gavo (duomenys neskelbtini) ir vyko būtent į (duomenys neskelbtini) (o ne (duomenys neskelbtini)), todėl Migracijos departamentas ir teismas pagrįstai vertino pateikto (duomenys neskelbtini) atitikimą oficialios institucijos dokumentui.

33. Pareiškėjai poziciją, kad S. S. yra (duomenys neskelbtini), išreiškė tik gavę Migracijos departamento sprendimą atsisakyti suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, be to, tokia pozicija prieštarauja pačių pareiškėjų paaiškinimams.

34. Atsakovas pažymi, jog Migracijos departamentas ne tik apklausų metu uždavinėjo pareiškėjams patikslinančius klausimas, bet ir organizavo papildomas pareiškėjų apklausas, kurių metu prašė pareiškėjų paaiškinti jų pasakojimuose

esančius nesutapimus.35. Atsakovo teigimu, V. P. savo teiginius, kodėl ji negali grįžti į kilmės valstybę, grindžia išimtinai trečiųjų asmenų,

kurių pasakojimų neįmanoma objektyviomis priemonėmis patikrinti bei kurių neįmanoma apklausti kaip pirminio informacijos šaltinio, tariamai pateikta informacija, o ne savo asmenine patirtimi.

36. Atsakovas nurodo, jog patys pareiškėjai prašymo nagrinėjimo metu nesiejo savo vartojamos kalbos ir S.  S. (duomenys neskelbtini) su tariamai vykdytu persekiojimu, jie nenurodė jokių individualių aplinkybių, susijusių su tariamu persekiojimu dėl jų vartojamos kalbos.

37. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjų gyvenamoji vieta kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), todėl jiems negresia karinių veiksmų sąlygojamas beatodairiškas smurtas, dėl kurio kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

39. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

40. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

41. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

42. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

43. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (dabar Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

45. Šio teisinio reglamentavimo ir teisės aiškinimo kontekste vertinant atsakovo atliktą faktinių aplinkybių tyrimą konstatuotina, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjai grindė savo prašymą, pagrįstai paneigtos dėl faktų tyrimo metu nenustatytų jokių net minimalius patikimumo standartus atitinkančių duomenų, patvirtinančių tokias aplinkybes.

46. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

47. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teisingą išvadą, kad atsakovo atlikto pareiškėjų nurodytų faktų tyrimo metu jų nurodomos aplinkybės nepasitvirtino, paneigtos ir neatspindi tikrosios padėties, todėl buvo teisinis pagrindas pareiškėjų prašymą netenkinti.

48. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo prieiti prie išvados, kad teismo sprendimo priėmimo dieną egzistuojanti padėtis yra pakitusi ir yra nustatyta tokių faktų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus aplinkybių vertinimus ar būtų visiškai nauji, dėl ko būtų teisinis pagrindas priimti kitokį sprendimą dėl pareiškėjų prašymo.

49. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad nėra teisinių pagrindų pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis) ar papildomą apsaugą (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis), paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. P., A. S., S. S. (S. S.), I. S. (I. S.) ir V. S. (įstatyminiai atstovai S. S. ir A. S.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07507 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. A-1477-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03811-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabartinis pavadinimas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. B. ir K. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai S. B. ir K. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, solidariai 752,62 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. lapkričio 5 d. su bankrutuojančia uždarąja akcine bendrove (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004106 dėl kelionės dviem asmenims į Hurgadą nuo 2014 m.

lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d., bendra užsakymo kaina 856,70 Eur (toliau – ir Paslaugų sutartis). Pareiškėjai už kelionę sumokėjo Paslaugų sutartyje nurodytą sumą, tačiau kelionė neįvyko, nes BUAB „Freshtravel“ tapo nemokia. Pažymėjo, kad dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į draudimo bendrovę Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, kuris kaip kompensaciją jiems išmokėjo 39,25 Eur. Kadangi pareiškėjai kelionę pirko iš individualios įmonės „Kelionių galerija“, ji jiems grąžino 64,83 Eur komisinių, kurie jai priklausė kaip atlygis už parduotą kelionę. Teigė, kad nors ir dėl likusios negrąžintos 752,62 Eur sumos kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas), tačiau likusi suma už sumokėtą ir neįvykusią kelionę jiems nebuvo grąžinta.

3. Pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) yra nurodyta, jog 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva Nr. 90/314/EE B „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos (toliau – ir ES) aktas. Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatomis, teigė, kad šio straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos ir nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Pareiškėjų teigimu, valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, todėl buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė. Akcentavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką jų patirtą žalą turėtų atlyginti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), kadangi nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas. Teigė, kad teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, o byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, jog valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu jai galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

6. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Pabrėžė, jog spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Atsakovo vertinimu, byloje nesant minėtų įrodymų, nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, atliko neteisėtus veiksmus.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kelionių organizatoriui nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali būti interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai.

8. Atsakovo nuomone, pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai nepagrindžia, kad buvo atliktas mokėjimas už BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę. Pabrėžė, kad pareiškėjai neturi teisės gauti dvigubo žalos atlyginimo, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 pareiškėjai su 791,87 Eur finansiniu reikalavimu yra įtraukti į BUAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, todėl patenkinus skundą

pareiškėjai įgytų teisę iš BUAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.9. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime

prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.10. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius

privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

11. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens (BUAB „Freshtravel“) veiksmų.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo po 356,34 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d. su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

14. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kurioje buvo nagrinėjamos iš esmės analogiškos faktinės aplinkybės dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo, pateiktą išaiškinimą, jog Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

15. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčui aktualios faktinės aplinkybės buvo iš esmės analogiškos, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi jiems atlyginti.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad pareiškėjai siekia dvigubo žalos atlyginimo. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog pareiškėja S. B. 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 įtraukta į BUAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą su 791,87 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, nepaneigia pareiškėjų teisės kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjai turi teisę ginti jų pažeistas teises pasirinktu būdu ir kreiptis į teismą, reikalaudamas iš valstybės atlyginti turtinę žalą.

17. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjams priteistinos turtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nurodo, jog patyrė 752,62 Eur turtinę žalą, t. y. iš kelionės kainos (856,70 Eur) atėmus BUAB „Freshtravel“ draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėtą 39,25 Eur draudimo išmoką ir individualios įmonės „Kelionių galerija“ 64,83 Eur komisinį atlyginimą.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai prašo atlyginti kartu ir išlaidas, patirtas už įsigytas vizas. Teismas vertino, kad pareiškėjų patirtos išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes, kaip pagrįstai nurodo atsakovas atsiliepime, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjams priteistina turtinė žala

neapima kelionės vizų mokesčių, visgi nesutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjų prašoma suma turi būti sumažinta suma, mokėtina už keturias vizas, kadangi Paslaugų sutarties grafoje „Papildomos paslaugos“ matyti, jog pareiškėjai sumokėjo ne už keturias, o už dvi vizas (2 suaugusiems). Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad nors trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, jog pareiškėjai už vizas sumokėjo 46,34 Eur, tačiau nepateikė jokių šią sumą pagrindžiančių rašytinių dokumentų, todėl minėti argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Teismas, vadovaudamasis viešai paskelbtais duomenimis, padarė išvadą, kad Egipto Arabų Respublikos vizos jų įsigijimo metu kainavo 19,97 Eur, todėl pareiškėjų prašomą priteisti turtinę žalą sumažino 39,94 Eur suma, priteisdamas pareiškėjams 712,68 Eur turtinės žalos atlyginimą.

19. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjams iš atsakovo taip pat priteisė 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

20. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Akcentuoja, kad teismas taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi Europos Sąjungos tesės pažeidimą.

22. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

23. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjams neturi būti atlyginami vizų mokesčiai, tačiau mano, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai už dvi vizas iš viso sumokėjo 39,94 Eur. Pažymi, kad iš byloje pateiktos Paslaugų sutarties matyti, jog pagal šią sutartį mokėtina suma apima mokesčius ne už dvi, bet keturias Egipto vizas. Nurodo, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kokia buvo jų sumokėta vizų kaina, o iš byloje esančių dokumentų matyti, jog vizų mokesčiai į kelionės kainą buvo įskaičiuoti. Akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateikiamus viešus duomenis Egipto Arabų Respublikos viza kainavo 25 JAV dolerius ir suteikė teisę šalyje būti 30 dienų. Atsakovo manymu, pareiškėjų mokėtina pinigų suma už keturias Egipto Arabų Respublikos vizas sudarė 100 JAV dolerių arba 79,89 Eur ir ši suma negalėjo būti pareiškėjams priteista kaip turtinės žalos atlyginimas, todėl teismas iš pareiškėjams priteistinos žalos sumos turėjo atimti ne 39,94 Eur, bet 79,89 Eur.

24. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas K. B. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ organizuotas keliones. Asmens, kaip turisto, nurodymo sutartyje aplinkybė, nesant atliktą mokėjimą patvirtinančių įrodymų, atsakovo teigimu, nepatvirtina fakto, jog toks asmuo pagal sutartį realiai sumokėjo už kelionę. Mano, kad pareiškėjo K.  B. reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti, kadangi jie nėra pagrįsti tinkamais įrodymais.

25. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėja S. B. yra pateikusi 791,87 Eur reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje ir jis yra patvirtintas. Taip pažeidžiamas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime

prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Prašo vadovautis jo atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjams buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos, todėl jie patyrė nuostolių.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjams negrąžintą 712,68 Eur sumą (pareiškėjui K. B. – 356,34 Eur, pareiškėjai S. B. – 356,34 Eur) priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

31. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

32. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

33. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo

Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

35. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984  m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

36. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

37. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti vadovaudamasis Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis bei tikslais, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

38. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis

ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis –

apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo byloje Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina pagrįstai nustatyta.

40. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

42. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

43. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

45. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas K. B. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ organizuotas keliones. Šiuo aspektu teisėjų

kolegija pažymi, kad į bylą pateikta Paslaugų sutartis patvirtina, kad kiekvienas iš pareiškėjų šioje sutartyje buvo nurodytas kaip vykstantis asmuo (turistas), paslaugos (kelionės) buvo perkamos kiekvienam iš pareiškėjų, todėl, vertinant jų reikalavimų priteisti nuostolius, patirtus negrąžinus sumokėtų už kelionę sumų, pagrįstumą, aplinkybė dėl atliktų mokėjimų pagal sutartį yra svarbi tik tiek, kiek patvirtina faktą, jog priteistina nuostolių pareiškėjams suma negali viršyti pagal sutartį atliktų ir negrąžintų mokėjimų sumos.

46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su BUAB „Freshtravel“.

47. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjų išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018). Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjams nepriteisė turtinės žalos atlyginimo už patirtas išlaidas vizoms į Egiptą, tačiau atsižvelgiant į non reformatio in peius (liet. draudimo keisti į blogąją pusę) principą, nesant byloje pateiktam pareiškėjų apeliaciniam skundui, pareiškėjams priteisiamas turtinės žalos atlyginimas nėra didinamas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl vizų mokesčių šiuo atveju nėra reikšmingi.

48. Akcentuotina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

49. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnis numato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

50. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07502 2019-05-10 2019-04-30 2019-04-30 -

Administracinė byla Nr. eAS-274-442/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01108-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 52.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. R. D., D. D., A. D., Z. M., Ž. M., K. G., P. G., A. D., V. D., R. K., D. G., uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“, B. G. ir A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. R. D., D. D., A. D., Z. M., Ž. M., K. G., P. G., A. D., V. D., R. K., D. G., uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“, B. G. ir A. P. skundą atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Deloitte Lietuva“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai akcinei bendrovei „Ūkio bankas“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami iš atsakovų priteisti žalą, patirtą dėl netinkamų Lietuvos banko ir audito kompanijos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Deloitte Lietuva“ veiksmų akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Ūkio bankas“ priežiūros, kontrolės ir audito srityje.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi administracinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kol Kauno apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1088-773/2016 ir kol Kauno apygardos teisme bus išnagrinėta bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau – ir BAB) „Ūkio bankas“ bankroto byla Nr. B2-213-254/2016.

Pareiškėjai pateikė teismui 2019 m. vasario 13 d. prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą. Pareiškėjai 2019 m. vasario 13 d. prašyme nurodė, kad civilinė byla Nr. 2-1088-773/2016 (naujas bylos Nr. 2-116-773/2019) yra nutraukta šalims sudarius taikos sutartį. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad BAB „Ūkio bankas“ bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje yra akivaizdu, jog pareiškėjų, kaip 4 eilės BAB „Ūkio bankas“ kreditorių, reikalavimai nebus patenkinti, todėl bylos nagrinėjimas turi būti atnaujintas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 26 d. nutartimi (toliau – ir skundžiama nutartis) netenkino pareiškėjų 2019 m. vasario 13 d. prašymo atnaujinti administracinės bylos Nr. eI-13-789/2019 nagrinėjimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai 2019 m. vasario 13 d. prašymą grindžia aplinkybe, kad civilinė

byla Nr. 2-1088-773/2016 (naujas bylos Nr. 2-116-773/2019) yra nutraukta šalims sudarius taikos sutartį. Teismas, įvertinęs pareiškėjų 2019 m. vasario 13 d. prašymą, pažymėjo, kad, kaip nurodė pareiškėjai, civilinė byla Nr. 2-1088-773/2016 (naujas bylos Nr. 2-116-773/2019) Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartimi yra nutraukta šalims sudarius taikos sutartį. Minėta Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1088-773/2016 (naujas bylos Nr. 2-116-773/2019) įsiteisėjo 2019 m. sausio 25 d. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pripažino, kad išnyko viena iš dviejų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių ji buvo sustabdyta, t. y. Kauno apygardos teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1088-773/2016 (naujas bylos Nr. 2-116-773/2019).

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta dėl dviejų kumuliatyvių pagrindų, t. y. kol Kauno apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1088-773/2016 ir kol Kauno apygardos teisme bus išnagrinėta BAB „Ūkio bankas“ bankroto byla Nr. B2-213-254/2016. Nagrinėjama administracinė byla galėtų būti atnaujinta tik išnykus abiem bylos sustabdymo pagrindams.

Dėl pareiškėjų argumento, kad nėra pagrindo laukti galutinio teismo sprendimo BAB „Ūkio bankas“ bankroto byloje, kadangi pareiškėjų, kaip 4 eilės BAB „Ūkio bankas“ kreditorių, reikalavimai nebus patenkinti, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartyje nutarė, jog prejudicinis ryšys tarp nagrinėjamos administracinės bylos ir BAB „Ūkio bankas“ bankroto bylos Nr. B2-213-254/2016 egzistuoja dėl to, kad, nebaigus BAB „Ūkio bankas“ bankroto procedūrų, nėra galimybės nustatyti, kokia dalis pareiškėjų kreditorinių reikalavimų bus patenkinta iš BAB „Ūkio bankas“ turto. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal teismų praktiką, kai konkretus kreditorius pareiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo nepasibaigus bankroto bylos procesui, toks ieškinys iki bankrutuojančios įmonės pabaigos negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes neužbaigus bankroto bylos nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-413/2013). Minėtos aplinkybės šiuo metu nėra pasikeitusios. Pareiškėjų dėstomos aplinkybės dėl to, kad jų kreditoriniai reikalavimai nebus patenkinti, nėra patvirtintos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl nėra pagrindo vadovautis pareiškėjų dėstomomis prielaidomis apie BAB „Ūkio bankas“ bankroto proceso eigą.

III.

Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-13-789/2019 ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. eI-13-789/2019 nagrinėjimą.

Pareiškėjai pažymi, kad esminė aplinkybė dėl kurios Vilniaus apygardos administracinis teismas sustabdė administracinę bylą yra ta, jog bankroto byloje turėtų būti nustatyta, kokia dalimi, visa apimtimi ar iš dalies bus patenkinti pareiškėjų kreditoriniai reikalavimai. Pareiškėjai nurodo, kad 2018 m. rugpjūčio 31 d. BAB „Ūkio bankas“ kreditorių reikalavimai daug kartų viršija BAB „Ūkio bankas“ turtą, todėl nėra pagrindo tikėtis, kad pareiškėjų, kaip 4 eilės banko kreditorių, reikalavimai bus patenkinti. Pareiškėjai pažymi, kad nors formaliai BAB „Ūkio bankas“ bankroto procesas nėra baigtas, tačiau faktiškai, esminė aplinkybė, sudariusi antrąjį iš administracinės bylos sustabdymo pagrindų, yra išnykusi ir visiškai aiški jau šioje proceso stadijoje.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas motyvuodamas vien formaliais pagrindais, užkirto kelią pareiškėjams operatyviai ginti savo pažeistas teises ir nevertino tikrosios ABTĮ 100 straipsnio normos paskirties. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų atžvilgiu įvykdė tik formalų teisingumą, grindžiamą pažodiniu ABTĮ normos, reglamentuojančios bylos sustabdymo pagrindus, aiškinimu – teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad bankroto bylos nagrinėjimas nėra baigtas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjų vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino realių aplinkybių (finansinių BAB „Ūkio bankas“ duomenų bei banko atstovų paaiškinimų), sudarančių pagrindą atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą, todėl priėmė neteisėtą procesinį dokumentą – skundžiamą nutartį.

Pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi įvykdė vien formalų teisingumą, grindžiamą pažodiniu ABTĮ normų, reglamentuojančių bylos sustabdymo pagrindus, aiškinimu. Teismas neįvertino, jog formaliu teisės normų aiškinimu nėra atkuriamas teisinis teisingumas pareiškėjų atžvilgiu. Be to, pareiškėjų tvirtinimu, yra pažeidžiamas proceso operatyvumo principas ir sukuriama situacija, kai pareiškėjai, neturėdami kitų teisinės gynybos priemonių, yra priversti neapibrėžtą laiką laukti akivaizdžių, jau egzistuojančių faktų, konstatavimo bankroto byloje.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-13-789/2019.

Atsakovas nurodo, kad administracinės bylos nagrinėjimo atnaujinimas remiantis tokiais pareiškėjų argumentais neatitiktų teismų panašiose bylose taikomos praktikos, kuria pripažįstama, kad paprastai tik išnagrinėjus bankroto bylą galima nustatyti, ar kreditoriaus reikalavimas yra akivaizdžiai beviltiškas ir tikrai negalės būti patenkintas net iš dalies. Taip pat atsakovo vertinimu, pareiškėjų atskirajame skunde pateikti duomenys iš esmės pagrindžia tik tai, kad BAB „Ūkio bankas“ šiuo metu turi daugiau įsipareigojimų kreditoriams negu turto, iš kurio galėtų tenkinti tokius įsipareigojimus. Tačiau vien tokie duomenys patikimai nepagrindžia, kad BAB „Ūkio banko“ kreditorių, tarp jų ir pareiškėjų reikalavimai iš viso t. y. jokia dalimi, nebus tenkinami. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad patys pareiškėjai šioje administracinėje byloje pateikto skundo 65 punkte nurodo, kad yra aplinkybių, kurios leidžia manyti, kad BAB „Ūkio banko“ akcininkų ir (arba) vadovų veiksmuose valdant banką galėjo būti nusikalstamos veikos požymių. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai yra pateikę BAB „Ūkio banko“ administratoriaus pranešimą, kuriame nurodoma, kad BAB „Ūkio bankas“ pripažintas civiliniu ieškovu ikiteisminiame tyrime ir preliminariais skaičiavimais atlyginta žala siekia (duomenys neskelbtini). Šie pačių pareiškėjų pateikiami duomenys, atsakovo vertinimu, leidžia manyti, kad BAB „Ūkio bankui“ išieškojus žalos atlyginimą iš banko akcininkų ir (arba) vadovų, šios lėšos būtų išmokėtos BAB „Ūkio banko“ kreditoriams, taigi ir pareiškėjams šioje byloje.

Pareiškėjų atstovas advokatas E. R. pateikė prašymą dėl informacijos išreikalavimo, kuriame prašo išreikalauti iš BAB „Ūkio bankas“, juridinio asmens kodas 112020136, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, aktualius duomenis apie BAB „Ūkio bankas“ turto vertę ir įsipareigojimų dydį, įskaitant duomenis apie kiekvienos eilės kreditorių finansinių reikalavimų dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjų 2019 m. vasario 13 d. prašymo atnaujinti administracinės bylos Nr. eI-13-789/2019 nagrinėjimą.

ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas sustabdo bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo išaiškinta, kad šiuo pagrindu administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013; 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013; 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014 ir kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta dėl dviejų aplinkybių, t. y. iki Kauno apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1088-773/2016 ir iki Kauno apygardos teisme bus išnagrinėta BAB „Ūkio bankas“ bankroto byla Nr. B2-213-254/2016, todėl nagrinėjama administracinė byla galėtų būti atnaujinta tik išnykus abiem bylos sustabdymo pagrindams.

Įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartyje dėl administracinės bylos Nr. eI-13-789/2019 sustabdymo yra nustatyta, jog prejudicinis ryšys tarp nagrinėjamos administracinės bylos ir BAB „Ūkio bankas“ bankroto bylos Nr. B2-213-254/2016 egzistuoja, nes, nebaigus BAB „Ūkio bankas“ bankroto procedūrų, nėra galimybės nustatyti, kokia dalis pareiškėjų kreditorinių reikalavimų bus patenkinta iš BAB „Ūkio bankas“ turto.

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad tokiais atvejais, kai administracinės bylos nagrinėjimas nėra atnaujinamas vien tik dėl formalių priežasčių, yra pažeidžiamas proceso operatyvumo principas ir sukuriama situacija, kai pareiškėjai yra priversti laukti formalaus faktų konstatavimo (banko negalimumo atsiskaityti su 4 eilės kreditoriais – pareiškėjais), kuris bankroto byloje gali įvykti tik po daugelio metų ir dėl to apskritai nebetekti aktualumo pareiškėjų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal administracinių teismų praktiką proceso operatyvumo principas negali paneigti teisingumo principo. Todėl ta aplinkybė, jog procesas tam tikroje byloje gali užtrukti šiek tiek ilgiau, nesudaro pagrindo riboti teismo pareigos stabdyti bylą ABTĮ numatytais pagrindais tam, kad vėliau teismas galėtų priimti visapusiškai pagrįstą, t. y. teisingą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-727/2010).

ABTĮ 102 straipsnyje yra nustatyta, kad bylos nagrinėjimas atnaujinamas pašalinus aplinkybes ar išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo sustabdytas, proceso dalyvių pareiškimu ar teismo iniciatyva.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis, kuria buvo sustabdytas administracinės bylos nagrinėjimas yra įsiteisėjusi ir turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Byla yra sustabdyta dėl dviejų aplinkybių – viena iš jų bankroto bylos išnagrinėjimas, todėl byla gali būti atnaujinama tik tuomet, kai įsiteisės sprendimai abejose bylose, dėl kurių sustabdyta ši administracinė byla. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, jog bankroto byla nėra išnagrinėta, todėl nėra išnykusios ir aplinkybės, dėl kurių administracinė byla buvo sustabdyta. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl bylos atnaujinimo.

Pareiškėjų atstovas advokatas E. R. prašo išreikalauti iš BAB „Ūkio bankas“, juridinio asmens kodas 112020136, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, aktualius duomenis apie BAB „Ūkio bankas“ turto vertę ir įsipareigojimų dydį, įskaitant duomenis apie kiekvienos eilės kreditorių finansinių reikalavimų dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad advokato prašomi išreikalauti papildomi dokumentai nagrinėjant atskirąjį skundą nėra reikšmingi, todėl atsisako tenkinti prašymą dėl informacijos išreikalavimo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas nagrinėjamo procesinio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. R. D., D. D., A. D., Z. M., Ž. M., K. G., P. G., A. D., V. D., R. K., D. G., uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“, B. G. ir A. P. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07500 2019-05-10 2019-05-02 2019-05-02 -

Administracinė byla Nr. eA-321-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00332-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vantolina“ (toliau – ir pareiškėjas, Administratorius) 2017 m. sausio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. V4-61 „Dėl nuobaudos bankroto administratorei UAB „Vantolina“ skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjas savo poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Tarnybos 2016 m. rugpjūčio 10 d. išvadoje Nr. D4-1044 (toliau – ir Išvada), kuria grindžiamas Įsakymas, nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktus. Priešingai nei teigia atsakovas, pareiškėjas Vilniaus apygardos teismui yra pateikęs visą teiktiną informaciją apie administruojamą bankrutuojančią UAB (toliau – ir BUAB) „2G ir KO“. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 2 d. rašte Nr. B2-3703-450/2016 neteisingai nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. pareiškėjas neatliko jokių veiksmų bankroto byloje, kuriuos turėjo atlikti, kadangi teismas nenurodė, kokie konkrečiai veiksmai turėjo būti atlikti. Jei teismas turėjo omenyje greitesnį minėtos bendrovės likvidavimo ir išregistravimo procedūrų įvykdymą, tai jis nėra galimas, nes būtina sulaukti galutinio teismo sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-199-202/2016 (tokį sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas priėmė tik 2016 m. kovo 7 d.; jeigu nuteistasis gera valia neatlygins priteistos turtinės žalos, reikės sulaukti vykdymo termino pradžios – 2017 m. kovo 7 d. – ir priverstinai išieškoti priteistas pinigines lėšas). Jeigu teismas manė, kad Administratorius turėjo šaukti BUAB „2G ir KO“ kreditorių susirinkimus ir pateikti informaciją apie juos, tai tokia nuomonė nepagrįsta, nes nėra klausimų, kuriuos būtų tikslinga spręsti kreditorių susitikimuose, be to, BUAB „2G ir KO“ kreditoriams yra sudarytos sąlygos gauti visą pageidaujamą informaciją;

1.2. Išvada neteisėtai grindžiama prielaidomis apie Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) 6.4 papunktyje įtvirtinto kompetencijos principo pažeidimą. Iš Išvados matyti, kad pareiškėjas yra baudžiamas už tariamą bankroto procedūrų vilkinimą, kreditorių susirinkimų nešaukimą, informacijos neteikimą laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2016 m. kovo 25 d., tačiau nuobauda jam skirta vadovaujantis Elgesio kodeksu, priimtu ir įsigaliojusiu vėliau (principo lex retro non agit (liet. įstatymas negalioja atgal) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatų (galioja tik paskelbti įstatymai) pažeidimas). Be to, iš Išvados nėra aiškūs pareiškėjo galbūt netinkamai atlikti veiksmai, kurie sudaro pagrindą išvadai, jog jis pažeidė profesinės kompetencijos principą. Pareiškėjo nuomone,

nėra jokių įrodymų, kad jis neefektyviai vykdo BUAB „2G ir KO“ bankroto procedūras;1.3. Išvadoje nepagrįstai nurodoma, kad nuobauda – viešas įspėjimas pareiškėjui skirtina, nes jis tuo metu jau turėjo dvi

galiojančias nuobaudas, kadangi tokiu būdu buvo ignoruojamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5751-629/2016, kuriuo panaikintas Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. V-309 pareiškėjui skirti nuobaudą;

1.4. Pareiškėjui skiriant baudą buvo pažeistos Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 (toliau – ir Priežiūros taisyklės), 4 punkto, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nuostatos, nes, vertinant tariamo pažeidimo aplinkybes, neįsigilinta į įmonės bankroto procedūrų eigą ir situaciją, remtasi samprotavimais ir neteisėtai taikyta bankroto administratoriaus kaltės prezumpcija, pažeistas reikalavimas poveikio priemonę skirti tik kaip ultima ratio (liet. kraštutinė priemonė).

2. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas savo poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Nuobauda pareiškėjui buvo skirta iš esmės už tai, kad jis, administruodamas BUAB „2G ir KO“ bankroto procesą, pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktus bei Elgesio kodekso 6.4 papunktį. Vertinant nustatytus pažeidimus buvo atsižvelgta į tai, kad patikrinimo metu nebuvo nurodytos objektyvios aplinkybės, lėmusios šių pažeidimų padarymą. Teismas ne kartą įpareigojo pareiškėją pateikti išsamią informaciją apie bankroto bylos eigą bei administravimo ataskaitą, tačiau jis šio įpareigojimo neįvykdė, net ir patikrinimo metu neištaisė savo veiklos trūkumų. Be to, pareiškėjo patikrinimo metu pateikti dokumentai neleidžia teigti, kad jis efektyviai administravo BUAB „2G ir KO“ bankroto procesą;

2.2. Pareiškėjas BUAB „2G ir KO“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateikė tik informaciją apie baudžiamosios bylos buvusio šios bendrovės vadovo atžvilgiu nagrinėjimo eigą, bet ne visą prašytą informaciją, be kita ko, apie Administratoriaus atliekamus veiksmus, sušauktus kreditorių susirinkimus, administravimo ataskaitą. 2016 m. kovo 23 d. pareiškėjas teismą informavo apie baudžiamojoje byloje priimtą nuosprendį ir apie planuojamą šaukti kreditorių susirinkimą, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad teismui buvo pateikta visa ne kartą prašyta informacija;

2.3. Elgesio kodeksas nesukūrė naujų reikalavimų bankroto administratoriams, o pakeitė iki tol galiojusį analogišką teisės aktą – Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodeksą, patvirtintą Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887. Elgesio kodekso nuostatos, kurias pažeidė pareiškėjas, galiojo ir pažeidimų padarymo metu, o priimant Įsakymą buvo vadovaujamasi tuo metu galiojančia Elgesio kodekso redakcija;

2.4. Pareiškėjo argumentas, kad nuobaudos skyrimas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo reikalavimą poveikio priemonę skirti tik kaip ultima ratio, yra nepagrįstas, kadangi Priežiūros taisyklių 24 punkte įtvirtinta Tarnybos direktoriaus diskrecija skirti išvadoje siūlomą nuobaudą, jos neskirti arba skirti kitą nei siūlomoji išvadoje nuobaudą;

2.5. Nors dėl vienos iš atsakovo pareiškėjui skirtų nuobaudų šiuo metu vyksta teisminis ginčas, tai nepaneigia kitos pareiškėjui skirtos nuobaudos, dėl kurios ginčas nevyksta, egzistavimo.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu tenkino pareiškėjo bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“ skundą, t. y. panaikino Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. V4-61.

4. Teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 16 d., 2014 m. gegužės 19 d. ir 2014 m. lapkričio 20 d. vyko BUAB „2G ir KO“ kreditorių susirinkimai.

5. Administratorius 2014 m. rugpjūčio 18 d. raštu informavo Vilniaus apygardos teismą apie Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą dėl BUAB „2G ir KO“ padarytos žalos atlyginimo bei pateikė informaciją apie vykstantį ikiteisminį tyrimą.

6. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 8 d. raštu Nr. B2-3122-450/2015 įpareigojo Administratorių iki 2015 m. birželio 2 d. informuoti teismą apie BUAB „2G ir Ko“ bankroto proceso eigą, administratoriaus atliktus veiksmus, įvykusius kreditorių susirinkimus ir juose priimtus sprendimus bei kitas svarbias aplinkybes, pateikti teismui administravimo ataskaitą, o taip pat svarstyti klausimą dėl kreipimosi į teismą dėl įmonės pabaigos.

7. Administratorius 2015 m. birželio 1 d. raštu informavo Vilniaus apygardos teismą apie vykstantį baudžiamosios bylos nagrinėjimą.

8. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendžiu Nr. 1-216-209/2015 buvęs BUAB „2G ir KO“ vadovas K. O. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, iš jo BUAB „2G ir KO“ naudai priteista 26 646 Eur turtinei žalai atlyginti.

9. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 2 d. raštu Nr. B2-3703-450/2016 informavo Tarnybą apie tai, kad Administratorius nuo 2015 m. birželio 1 d. neatliko jokių veiksmų BUAB „2G ir KO“ bankroto byloje, nepateikė teismui jokios informacijos apie bankroto proceso eigą, kreditorių reikalavimų tenkinimą, turto pardavimą ir galimybes priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, kas leidžia spręsti apie ĮBĮ nustatytų terminų bei principų pažeidimą, taip pat apie tikėtiną jokių administravimo veiksmų neatlikimą bei nepagrįstą bankroto procedūrų vilkinimą. Vilniaus apygardos teismas Tarnybos prašė atkreipti dėmesį į susiklosčiusią situaciją, o Administratorių tuo pačiu raštu įpareigojo iki 2016  m. vasario 20 d. informuoti teismą apie įmonės bankroto proceso eigą, administratoriaus atliktus veiksmus, įvykusius kreditorių susirinkimus ir juose priimtus sprendimus bei kitas svarbias aplinkybes, pateikti teismui administravimo ataskaitą, o taip pat svarstyti klausimą dėl kreipimosi į teismą dėl įmonės pabaigos.

10. Administratorius 2016 m. vasario 9 d. raštu informavo Vilniaus apygardos teismą apie K. O. atžvilgiu priimtą nuosprendį, kuris buvo apskųstas apeliacine tvarka.

11. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 7 d. nutartimi Nr. 1A-199-202-2016 K. O. apeliacinį skundą atmetė.12. Tarnyba 2016 m. kovo 16 d. raštu Nr. D2-824 informavo Administratorių apie sprendimą atlikti jo veiklos

patikrinimą ir nustatė terminą (iki 2016 m. kovo 29 d.) pateikti išsamų paaiškinimą į Vilniaus apygardos teismo keliamus klausimus.

13. Administratorius 2016 m. kovo 23 d. raštu Vilniaus apygardos teismui pateikė 2016 m. kovo 10 d. išduotą vykdomąjį raštą baudžiamojoje byloje Nr. 1-216-209/2015. Administratorius, be kita ko, nurodė, kad yra derinamas kreditorių susirinkimo sušaukimo laikas, o apie susirinkime priimtus nutarimus teismas bus informuotas vėliau.

14. Administratorius, 2016 m. kovo 25 d. raštu atsakydamas į Tarnybos 2016 m. kovo 16 d. raštą Nr. D2-824, nurodė atlikęs visas reikalingas procedūras ir apie tolimesnę bankroto bylos eigą informavęs Vilniaus apygardos teismą.

15. Tarnyba 2016 m. rugpjūčio 10 d. patvirtino išvadą Nr. D4-1044, kuria pasiūlyta Administratoriui skirti ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nuobaudą – viešą įspėjimą.

16. Administratorius 2016 m. rugpjūčio 12 d. Tarnybai pateikė paaiškinimus dėl Išvados, kuriuose nurodė nesutinkantis su Išvada ir prašė jam neskirti nuobaudos.

17. Tarnybos direktorius 2016 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. V4-61 už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų bei Elgesio kodekso 6.4 papunkčio pažeidimus, nustatytus atlikus patikrinimą, pareiškėjui skyrė nuobaudą – viešą įspėjimą.

18. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog Įsakymas yra pagrįstas netinkama teisės nuostata – Etikos kodekso 6.4 papunkčiu, kadangi šis teisės aktas įsigaliojo tik 2017 m. liepos 20 d., o veiksmai (neveikimas), už kuriuos pareiškėjui skirta nuobauda, atlikti per laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. (jo atsakymas teismui į 2015 m. gegužės 8 d. paklausimą) iki 2016 m. kovo 23 d. (jo pranešimas teismui apie baudžiamojoje bylos priimtą nuosprendį ir planuojamą šaukti kreditorių susirinkimą). Taigi, Administratoriaus atžvilgiu buvo pritaikytas teisės aktas, negaliojęs veiksmų (neveikimo) metu. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad teisinis reguliavimas nenumato galimybės viešojo administravimo subjektui individualų administracinį aktą grįsti teisės aktais, panašiai reguliuojančiais atitinkamus teisinius santykius, todėl atsakovo argumentai, jog ginčo teisinių santykių metu galiojęs Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodeksas, patvirtintas ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887, taip pat įtvirtino profesionalumo principą, neeliminuoja atsakovo pareigos individualų administracinį aktą pagrįsti ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų nuostatomis.

19. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju nevyksta ginčas, jog pareiškėjas teismui nepateikė informacijos ir ataskaitos pagal ĮBĮ 11 straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas ir su Lietuvos statistikos departamentu suderintas ataskaitų formas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Administratorius teikė atsakymus į kiekvieną Vilniaus apygardos teismo paklausimą apie administruojamos bankrutuojančios įmonės bankroto proceso eigą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuobauda paskirta iš esmės už tai, kad jis Vilniaus apygardos teismui nepateikė informacijos, kurios formos ir turinio įstatymas nereglamentuoja, – apie kreditorių susirinkimus ir juose priimtus nutarimus. Kaip minėta, tokie susirinkimai nuo 2014 m. lapkričio 20 d. nevyko, atitinkamai juose nebuvo priimti jokie nutarimai. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad kreditorių susirinkimų šaukimas nėra

savitikslis ir jų skaičius pats savaime neužtikrina bankroto procedūrų efektyvumo. Susirinkimai šaukiami esant jų sušaukimo poreikiui ir jų sušaukimą inicijavus tokią teisę turinčiam subjektui. Tačiau nė vienos iš šių sąlygų egzistavimas nagrinėjamu atveju nenustatytas. Teismas pripažino, jog pareiškėjo atsakymai Vilniaus apygardos teismui galėjo būti išsamesni (informatyvesni), tačiau susiklosčiusioje situacijoje, kai kreditorių susirinkimai šaukiami nebuvo, nėra pagrindo Administratoriaus veiksmus vertinti kaip pažeidžiančius ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punktą. Šiuo atveju Tarnyba nekonstatavo tokių grubių pažeidimų kaip terminų ir principų pažeidimas, bankroto procedūrų vilkinimas.

20. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo nurodymus, teikė informaciją apie BUAB „2G ir KO“ bankroto eigą, nors nepakankamai išsamią, tačiau aktualią ir realią. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog nuo teismo ar kreditorių būtų buvę nuslėpti reikšmingi duomenys ir tokiu būdu būtų buvę pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių ar pačios įmonės interesai. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog Administratorius, vykdydamas BUAB „2G ir KO“ bankroto procedūrą, nei ĮBĮ, nei Etikos kodekso (nė vienos iš jo redakcijų) nuostatų nepažeidė. Taip pat nepažeidė ir teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų). Nenustatyta ir tai, jog pareiškėjas būtų nevykdęs kreditorių susirinkimo ir / ar kreditorių komiteto nutarimų arba juos būtų vykdęs netinkamai. Teismas nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjui skirti nuobaudą, todėl Įsakymas pripažintas neteisėtu ir naikintinu.

III.

21. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“ skundą.

22. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismui nepateikė informacijos, kurios formos ir turinio įstatymas nereglamentuoja, kadangi ataskaitos forma yra patvirtinta Departamento direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-16 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-16), ji administratoriams yra privaloma, ir mano, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog nuobauda pareiškėjui skirta iš esmės už Vilniaus apygardos teismo reikalavimų nevykdymą. Pabrėžė, jog Vilniaus apygardos teismas du kartus (2015 m. gegužės 8 d. ir 2016 m. vasario 2 d.) kreipėsi į pareiškėją, prašydamas informuoti apie bankroto proceso eigą ir pateikti administravimo ataskaitą, tačiau pareiškėjas nei pateikė nustatytos formos ataskaitą, nei nurodė prašytą informaciją, o abu kartus nurodė tik vieną paties pasirinktą bankroto procedūros aspektą – susijusios baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadiją, tai negali būti laikoma išsamiu bankroto proceso eigos aprašymu. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Vilniaus apygardos teismas nė vienu iš pateiktų raštų jo neįpareigojo šaukti papildomus kreditorių susirinkimus, o tik prašė pateikti informaciją. Visapusišką informaciją apie vykdytas bankroto procedūras pareiškėjas pateikė tik nagrinėjamoje administracinėje byloje. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat pakartoja savo argumentus dėl Elgesio kodekso taikymo.

23. Pareiškėjas bankroto administratorius UAB „Vantolina“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.24. Pareiškėjo nuomone, atsakovo apeliaciniame skunde pateikta pozicija, jog Vilniaus apygardos teismas jo reikalavo

pateikti ne paprastą informaciją apie UAB „G2 ir KO“ bankroto bylos eigą, o nustatytos formos ataskaitą, akivaizdžiai prieštarauja faktinėms ginčo aplinkybėms. Iš Įsakymo Nr. V-16 nuostatų matyti, kad šiuo teisės aktu nustatytos formos ataskaitos yra teikiamos Departamentui, todėl Vilniaus apygardos teismo prašyta pateikti informacija ar ataskaitų teikimo forma nėra reglamentuota minėtu įsakymu. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad jis visapusišką informaciją apie UAB „G2 ir KO“ bankroto procedūrų eigą pateikė tik nagrinėjamoje administracinėje byloje, ir tvirtina, jog tie patys su skundu pateikti raštai (kartu su priedais) buvo pateikti ir Vilniaus apygardos teismui. Pareiškėjas pakartoja savo argumentus, susijusius su neteisėtu Elgesio kodekso nuostatų taikymu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniu skundu ginčijama tik dalis skundžiamo teismo sprendimo motyvų, t. y. neginčijamos teismo išvados, kuriomis konstatuota, jog, be kita ko, Administratorius nevilkino bankroto procedūrų, neprivalėjo šaukti betikslių kreditorių susirinkimų, nenuslėpė jokios reikšmingos informacijos nuo teismo ir kreditorių, nepadarė kitokių drausmės pažeidimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. V4-61 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Vantolina“ skyrimo“, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – viešas įspėjimas, teisėtumas ir pagrįstumas. Nuobauda paskirta už Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punkto nuostatų ir Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 6.4 papunkčio reikalavimų pažeidimą.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo tenkino, pažymėjo, kad atsakomybės pagrindu negali būti Elgesio kodekso 6.4 papunkčio reikalavimų pažeidimai, nes Elgesio kodekso redakcija, kurią taikė Tarnyba, įsigaliojo tik 2017 m. liepos 20 d., gi atsakomybė taikoma už veiksmus, kurie vyko nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. kovo 23 d. Be to, nurodė, kad pareiškėjui nuobauda nagrinėjamu atveju paskirta už tai, kad jis Vilniaus apygardos teismui, nagrinėjančiam BUAB „2G ir KO“ bankroto bylą, nepateikė informacijos (administravimo ataskaitų), kurios formos ir turinio įstatymas nereglamentuoja; Tarnybos atlikto tikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad būtų vilkinamos bankroto procedūros; kreditorių susirinkimai nevyko nuo 2014 m. lapkričio 20 d., nes kol vyko baudžiamosios bylos nagrinėjimas, nebuvo jų sušaukimo poreikio; net ir pripažinus, kad administratoriaus teismui teikiama informacija nebuvo pakankamai išsami, taikyti atsakomybę jam nebuvo pakankamo pagrindo.

27. Atsakovas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog ataskaitų forma nėra reglamentuota, nes ji patvirtinta Departamento direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-16; nuobauda pareiškėjui iš esmės skirta už informacijos bankroto bylą nagrinėjančiam teismui neteikimą; analogiškos Elgesio kodekso nuostatos buvo įtvirtintos ir ankstesnėje jo redakcijoje (11.4 p.).

28. ĮBĮ, reglamentuojančio įmonių bankroto procesą, 11 straipsnio 5 dalies 15 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius privalo teikti informaciją ir ataskaitas pagal šio straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas ir su Lietuvos statistikos departamentu suderintas ataskaitų formas šio straipsnio 12 dalyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai, informaciją ir ataskaitas teismui, taip pat kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka informaciją apie bankroto bylos eigą kreditoriams, savininkui (savininkams) ir kitą informaciją šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Bankroto administratorius taip turi pareigą vykdyti kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus (ĮBĮ 11 str. 5 d. 20 p.).

29. ĮBĮ 117 straipsnio, reglamentuojančio administratoriaus ir administratoriaus padėjėjo atsakomybę, 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirtas viešas įspėjimas, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.

30. Tarnyba, atlikusi bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“, administruojančio BUAB „2G ir KO“ neplaninį patikrinimą pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. raštą Nr. B2-3703-450/2016, nustatė, kad bankroto administratorius neteikė teismui informacijos ir ataskaitų, nevykdė privalomų vykdyti teismo įpareigojimų, jo elgesys neatitiko Elgesio kodekso reikalavimų – siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu.

31. Nagrinėjamu atveju apibrėžiant teisinės atsakomybės taikymo bankroto administratoriui pagrindus, įtvirtintus ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte, aktualios yra nuostatos dėl įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų) nevykdymo ar netinkamo vykdymo arba kitų pažeidimų, nustatytų tikrinant administratoriaus veiklą.

32. Tarnybos Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkto reikalavimus, kuriais jis įpareigojamas teikti informaciją bei ataskaitas teismui, bei 20 punkto reikalavimus, įpareigojančius vykdyti kitus teismo sprendimus. Tokia išvada buvo padaryta atsižvelgiant į pareiškėjo suteiktą informaciją, kurios buvo pareikalauta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. raštu Nr. B2-3703-450/2016, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2016 m. vasario 20 d. informuoti teismą apie įmonės bankroto proceso eigą, administratoriaus atliktus veiksmus, įvykusius kreditorių susirinkimus ir juose priimtus sprendimus bei kitas svarbias aplinkybes, pateikti teismui administravimo ataskaitą, o taip pat svarstyti klausimą dėl kreipimosi į teismą dėl įmonės pabaigos. Ar pareiškėjo 2016 m. vasario 9 d. raštu teismui suteikta informacija laikytina pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečioje bankroto byloje aktualias aplinkybes. Minėtu raštu pareiškėjas informavo teismą apie nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr.  1-216-209/2016 eigą, kurios baigtis buvo aktuali kreditoriams ir bankroto procedūros baigčiai, kitos informacijos (apie įvykusius

kreditorių susirinkimus ir juose priimtus sprendimus bei kitas svarbias aplinkybes, administravimo ataskaitos, dėl įmonės pabaigos) nenurodė, tačiau 2016 m. kovo 23 d. raštu pareiškėjas teismui pateikė papildomą informaciją apie baigtą baudžiamosios bylos nagrinėjimą, vykdomųjų raštų išdavimą, derinamą kreditorių susirinkimo sušaukimo laiką. Tarnyba, vertindama informacijos teikimo teismui aplinkybes, turėjo ne tik formaliai konstatuoti, kad tam tikra informacija teismui nebuvo suteikta, bet ir įvertinti, ar neišsamios informacijos nesuteikimas (apie kreditorių susirinkimus, kai jie nebuvo šaukiami) laikytinas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkto reikalavimų teikti informaciją teismui pažeidimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad nuo 2014 metų lapkričio 20 d. kreditorių susirinkimai nebuvo šaukiami dėl to, kad nebuvo poreikio, nes vyko teisminiai procesai, susiję su bankrutuojančios įmonės lėšų išieškojimu, informacijos apie tai nenurodymą teismui vertina kaip mažareikšmį pažeidimą, nesudarantį pagrindo nuobaudai taikyti.

33. Tarnyba, apeliaciniame skunde kvestionuodama teismo argumentus, kad administravimo ataskaitos, kurią pareiškėjo prašė pateikti teismas, formos ir turinio įstatymas nereglamentuoja, nurodė, jog ataskaitos forma yra patvirtinta Departamento direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-16 „Dėl bankrutuojančios ir bankrutavusios bei restruktūrizuojamos įmonės ataskaitų formų patvirtinimo“. Pažymėtina, kad šiuo įsakymu numatyta Įmonės bankroto ataskaitų teikimas Departamentui, ir nėra pagrindo teigti, kad tokios ataskaitos prašė teismas. Kai teismo įpareigojime nėra nurodyta konkrečiuose teisės aktuose numatyta teiktinos ataskaitos forma, nėra įvardyta, kokie duomenys turi būti nurodyti reikalaujamoje pateikti administravimo ataskaitoje, pareiškėjui negali būti taikoma atsakomybė už tokios neapibrėžto pobūdžio ataskaitos nepateikimą.

34. Tarnyba savarankišku pareiškėjo atsakomybės pagrindu Išvadoje nurodė Elgesio kodekso 6.4 papunkčio reikalavimų, įpareigojančių administratorių siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu, pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakomybės taikymo už nurodomą pažeidimą nepagrįstumą, akcentavo, kad Etikos kodeksas, kuriuo priimdamas skundžiamą Įsakymą rėmėsi atsakovas, įsigaliojo tik 2017  m. liepos 20 d., o pareiškėjo veiksmai (neveikimas), už kuriuos skundžiamu Įsakymu buvo paskirta nuobauda, atlikti per laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. (atsakymas teismui į 2015 m. gegužės 8 d. paklausimą) iki 2016 m. kovo 23 d. (pranešimas teismui apie baudžiamojoje byloje priimtą nuosprendį ir planuojamą šaukti kreditorių susirinkimą), ir padarė išvadą, kad buvo pritaikytas teisės aktas, negaliojęs veiksmų (neveikimo) metu.

35. Teisėjų kolegija, nesutikdama su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, atkreipia dėmesį į tai, kad nurodomų pareiškėjo pažeidimų padarymo metu galiojusios Etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887, redakcijos, galiojusios nuo 2015 m. sausio 1 d., 11.4 papunktyje buvo įtvirtintos identiškos nuostatos, taigi numanomų pažeidimų padarymo metu galiojo teisinis reglamentavimas, kuriuo buvo konkrečiai apibrėžta teisinė atsakomybė už tokius pačius pažeidimus, todėl teisės akto redakcijos pakeitimai, kuriais iš esmės nepasikeičia reikalavimai subjektų elgesiui, tik tokios pačios taisyklės išdėstomos kituose punktuose, neturi būti vertinami kaip iš esmės naujai nustatantys atsakomybę ir dėl to neeliminuoja atsakomybės taikymo.

36. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ginčijamo Įsakymo pagrįstumo Etikos kodekso 6.4 papunkčio reikalavimų pažeidimo aspektu, kaip neatsiejamą Įsakymo dalį vertina Išvadoje nurodytus Etikos kodekso nuostatų pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Išvadoje, nors nurodomas Etikos kodekso 6.4 papunkčio reikalavimų pažeidimas, kalbama apie profesinės kompetencijos principo nesilaikymą, tai grindžiama kreditorių susirinkimo nešaukimu nuo 2014 m. lapkričio 20 d., teismo įpareigojimų tinkamu neįvykdymu. Ginčą sprendžiantis teismas negali peržengti Išvadoje nustatytų aplinkybių ir pašalinti tokių jos prieštaringumų kaip kad įvardijamų Etikos kodekso nuostatų turinio neatitikimas nurodomiems punktams, teismas tik patikrina, ar pagrįstai nurodyti pareiškėjo veiksmai įvardijami kaip pažeidimas, už kurį bankroto administratoriui gali būti taikoma atsakomybė. Taigi aptariamu atveju tiek Etikos kodekso 6.4 papunktyje nurodomi pažeidimai – siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu, tiek įvardijamas profesinės kompetencijos principo pažeidimas grindžiami tais pačiais pareiškėjo veiksmais ir / ar neveikimu, kurie jau aptarti sprendžiant jo atsakomybės už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punkto nuostatų pažeidimus (žr. nutarties 32  p., 33 p.). Remiantis teismo išvadomis dėl pažeidimų nustatymo Išvadoje nepagrįstumo, nėra pagrindo konstatuoti ir Įsakyme bei Išvadoje nurodomų Etikos kodekso nuostatų pažeidimų.

37. Pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamais motyvais grindė ginčijamo Įsakymo dalies dėl Etikos kodekso nuostatų pažeidimo nepagrįstumą (žr. nutartis 34 p., 35 p.), iš esmės padarė teisingas išvadas, kad bankroto administratorius, vykdydamas BUAB „2G ir KO“ bankroto procedūrą, nepažeidė nei ĮBĮ, nei Etikos kodekso (nė vienos iš jo redakcijų) nuostatų. Teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas nepažeidė ir reikalavimo vykdyti teismo procesinius

dokumentus (sprendimus, įsakymus, nutartis ir nutarimus); nenustatyta, kad pareiškėjas būtų nevykdęs kreditorių susirinkimo ir / ar kreditorių komiteto nutarimų ar juos būtų vykdęs netinkamai, pažymėjo, kad paskutinio kreditorių susirinkimo 2014 m. lapkričio 20 d. metu būtent kreditoriai nusprendė dėl įstojimo į baudžiamąją bylą civiliniu ieškovu tikslingumo ir taip pritarė bankroto procedūros eigai – sulaukti nuosprendžio baudžiamojoje byloje ir tikėtino turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog tai reiškia, kad ir klausimas dėl įmonės pabaigos bus sprendžiamas po nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje; argumentų, kad bankroto administratorius, pritardamas tokiems kreditorių veiksmams, veikė neprofesionaliai, vilkino bankroto procesą, atsakovas Išvadoje nenurodė.

38. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliacinį skundą tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07484 2019-05-10 2019-05-02 2019-05-02 -

Administracinė byla Nr. eA-474-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00799-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) direktoriaus 2017 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. AP-39 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir šiuo įsakymu jam skirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas savo poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas netinkamai, be kita ko, pareiškėjui pateikta tik dalis viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Gamtos ateitis“ 2016 m. gruodžio 2 d. skundo, kurio pagrindu pradėtas tyrimas, šis skundas turi trūkumų, be to, pareiškėjo nuomone, Tarnybinio nusižengimo tyrimas jo atžvilgiu pradėtas dėl to, kad jis ėmė aiškintis, kodėl licencija VšĮ „Gamtos ateitis“ buvo išduota pažeidžiant nustatytą tvarką;

1.2. Agentūros direktoriaus 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. AV-297 sudarant komisiją galimam tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – ir Komisija), nebuvo garantuotas jos nešališkumas ir nepriklausomumas;

1.3. Tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo neobjektyvus. Pareiškėjas tvirtino, kad 2016 m. rudenį, po konflikto tarp jo ir Agentūros direktoriaus, prasidėjo jo asmeninis persekiojimas: pradėta daug tarnybinių nusižengimų tyrimų, pablogintos darbo ir apmokėjimo už jį sąlygos (pvz., panaikinta priemoka, be suderinimo pakeistas darbo laikas). Be to, Agentūros administracinės struktūros pertvarka galbūt buvo pradėta tik siekiant pareiškėją atleisti iš tarnybos;

1.4. Komisijos 2017 m. sausio 10 d. motyvuotos išvados Nr. 128-1 (toliau – ir Išvada) turinys neatitinka teisės aktų reikalavimų (tik formaliai įvardytos teisės aktų normos, nesurinkti pakankami įrodymai, neįvertintos pareiškėjo 2016 m. gruodžio 9 d. pateiktame pasiaiškinime (toliau – ir Pasiaiškinimas) nurodytos aplinkybės);

1.5. Atsakovas, teigdamas, jog pareiškėjo veiksmai galėjo lemti termino sprendimui dėl licencijos išdavimo priimti praleidimą, nepagrįstai sutapatina skirtingus terminus. VšĮ „Gamtos ateitis“ visus būtinus dokumentus Agentūrai pateikė 2016 m. lapkričio 29 d., todėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 18 (toliau – ir Licencijavimo taisyklės), 23 punkte įtvirtintas 30 dienų terminas suėjo 2016 m. gruodžio 29 d. Terminai pavedimams atlikti yra nustatyti Agentūros darbo reglamento, patvirtinto Agentūros direktoriaus 2014 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. AV-340 (toliau – ir Agentūros darbo reglamentas), 43 punkte (per nurodytą terminą arba, jei terminas nenurodytas, per 20 darbo dienų nuo pavedimo gavimo). Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas (iki gruodžio 1 d.) negali būti laikomas įstatymu nustatytu terminu Agentūrai priimti sprendimus dėl licencijos pateikimo, ypač atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pati VšĮ „Gamtos ateitis“ užtruko pateikti reikiamus dokumentus;

1.6. Pareiškėjo veiksmus lėmė 2016 m. spalio 19 d. sprendime, kuriuo atsisakyta VšĮ „Gamtos ateitis“ išduoti licenciją, padarytos išvados, be kita ko, kad VšĮ „Gamtos ateitis“ neatitinka Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimų;

1.7. Nepagrįstai teigiama, jog neturėjo būti rengiamas ir VšĮ „Gamtos ateitis“ teikiamas 2016 m. lapkričio 28 d. raštas Nr. (27)-A4-11927, siekiant pakartotinai gauti nurodytą sąlyginio pavedimo sutartį. Sprendimas reikalauti minėtos sutarties buvo priimtas Licencijavimo komisijos 2016 m. lapkričio 25 d. posėdyje, šį sprendimą inicijavo ne pareiškėjas, VšĮ „Gamtos ateitis“ tokiam reikalavimui neprieštaravo ir jį įvykdė. Pareiškėjo nuomone, ankstesnis VšĮ „Gamtos ateitis“ dokumentų pateikimas negali būti laikomas tinkamu. Be to, neaišku, kodėl tvirtinant, jog nereikėjo reikalauti vienos sutarties, VšĮ „Gamtos ateitis“ pateikė dar 39 sutartis;

1.8. Išvadoje neaptariami konstatuoto tarnybinio nusižengimo padariniai, o tik nurodoma prielaida, kad tokie padariniai galėjo atsirasti;

1.9. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė dėl kaltės, bet visiškai nepaaiškinta, kaip ši kaltė pasireiškė;

1.10. Skiriant tarnybinę nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo tarnybinė veikla iki (tariamo) tarnybinio nusižengimo buvo vertinama labai gerai. Šis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, kuriam tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas yra neproporcinga. Neatsižvelgta ir į tai, jog tarnybinis nusižengimas buvo padarytas dėl netinkamo pačios VšĮ „Gamtos ateitis“ veikimo, kas mažina pareiškėjo kaltės laipsnį.

2. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas savo poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjo teiginiai apie VšĮ „Gamtos ateitis“ skundo trūkumus, Komisijos šališkumą ir jo atžvilgiu vykdomą

asmeninį persekiojimą neatitinka tikrovės ir nėra pagrįsti įrodymais;2.2. Licencijos išdavimas VšĮ „Gamtos ateitis“ tęsėsi beveik metus, jos prašymai išduoti licenciją ne kartą atmesti, kas

suponuoja, jog su jos teikiamais dokumentais Agentūroje buvo susipažinta, todėl nustatytas Agentūros darbo reglamento 20 darbo dienų terminas neturėjo būti maksimaliai išnaudotas;

2.3. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog atsakovas sutapatino skirtingus terminus. Pažymėta, jog VšĮ „Gamtos ateitis“ buvo ypatingai svarbu gauti licenciją iki 2016 m. gruodžio 1 d., nes priešingu atveju jos sudarytos sąlyginio pavedimo sutartys taptų niekinėmis. Pareiškėjui keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai dėl priskirtos atsakomybės apimties ir pareigų svarbos, todėl jo, kaip Licencijavimo komisijos pirmininko, pritarimas nepagrįstam siekiui gauti papildomus dokumentus, kurie jau buvo teikti ankstesnės paraiškos teikimo metu, bei siekis vilkinti procedūras lėmė jam nustatytų pareigų pažeidimą. Be to, nustatyta, jog Licencijavimo komisijos posėdis galėjo įvykti 2016  m. lapkričio 29 d., net ir nedalyvaujant šios komisijos pirmininkui, pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių argumentų. Pareiškėjo siekį vilkinti sprendimo dėl licencijos išdavimo priėmimą patvirtina ir 2016 m. lapkričio 30 d. komisijos posėdžio eiga;

2.4. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo kaltės forma – aplaidumas (nusikalstamas nerūpestingumas). Žala buvo padaryta tarnybos tvarkai ir tarnybinėms pareigoms. Pareiškėjui skiriant nuobaudą, atsižvelgta į jo tarnybinės veiklos vertinimą, taip pat į galiojančias tarnybines nuobaudas. Už netinkamą jam paskirtų funkcijų atlikimą, galėjusį turėti reikšmingų padarinių, pareiškėjui negalėjo būti skiriama švelniausia nuobauda – pastaba, todėl tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas laikytina atitinkančia proporcingumo kriterijus.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. liepos 19 d. sprendimu tenkino pareiškėjo R. Š. skundą, t. y. panaikino Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2017 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. AP-39.

4. Teismas nustatė, kad Agentūra 2016 m. gruodžio 2 d. gavo VšĮ „Gamtos ateitis“ skundą, kuriame teigiama, jog Agentūros direktoriaus pavaduotojas R. Š., kuruojantis atliekų sritį, darė neleistiną įtaką ir dirbtinai vilkino VšĮ „Gamtos ateitis“ pateiktų dokumentų svarstymą ir tikrinimą bei specialiai darė kliūtis išduoti pakuočių atliekų tvarkymo veiklos licenciją.

5. Agentūros direktorius 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. AV-297 sudarė komisiją, susidedančią iš Agentūros direktoriaus pavaduotojos A. M., Teisės skyriaus vyriausiųjų specialisčių I. B. ir J. P. bei Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto R. I., kuriai pavesta atlikti pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą.

6. Komisijos 2016 m. gruodžio 9 d. pranešimu Nr. 11P-24 pareiškėjas informuotas apie galimą tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 16 d. Komisijai pateikė pasiaiškinimą, kuriame nesutiko su jam pateiktais įtarimais.

7. Komisija 2017 m. sausio 10 d. motyvuotoje išvadoje Nr. 128-1 konstatavo, kad pareiškėjas nesiėmė veiksmų, užtikrinančių siūlymų dėl licencijos išdavimo ar motyvuoto atsisakymo ją išduoti pateikimą iki gruodžio 1  d., ir ėmėsi papildomų, teisės aktų reikalavimų neatitinkančių veiksmų, galėjusių sutrukdyti pateikti siūlymus dėl licencijos išdavimo ar motyvuoto atsisakymo ją išduoti iki gruodžio 1 d., taip pažeidė Agentūros darbo reglamento 43 punktą, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktuose nurodytas pareigas, netinkamai vykdė Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo komisijos darbo reglamento (toliau – ir Licencijavimo komisijos darbo reglamentas), patvirtinto Agentūros direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. AV-45, 9, 10 punktuose priskirtas Licencijavimo komisijos pirmininko pareigas, Agentūros direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo 5 punkte, 7.1, 7.2 papunkčiuose nurodytas pareigas, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 (toliau – ir Etikos taisyklės), 2.1, 2.2, 2.3, 2.5, 9.3 papunkčiuose. Be to, pareiškėjas nepagrįstai priėmė sprendimą sutikti kreiptis į VšĮ „Gamtos ateitis“ dėl papildomų dokumentų pateikimo (derinti Agentūros raštą Nr. (27)-A4-l1927 dėl kreipimosi į VšĮ „Gamtos ateitis“) ir netinkamai vadovavo Licencijavimo komisijos veiklai, nenurodydamas išnagrinėti Agentūros turimų dokumentų, kuriuos įstaiga teikė derindama veiklos organizavimo planą, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintą „vieno langelio“ principą, Etikos taisyklių 2.2, 2.5, 9.3 papunkčiuose nustatytas pareigas, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktuose nurodytas pareigas bei savo pareigybės aprašymo 5 punkte, 7.1, 7.2 papunkčiuose nurodytas pareigas. Komisija už nustatytus pažeidimus Agentūros direktoriui pateikė siūlymą skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

8. Agentūros direktorius 2017 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. AP-39 pripažino pareiškėją padarius Išvadoje nurodytus pažeidimus ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

9. Teismo vertinimu, tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas tinkamai, nustatyti terminai nepažeisti, o gautas nusiskundimas pareiškėjo darbu sudarė pagrindą tirti, ar jis nepadarė tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjo abejones dėl Komisijos narių šališkumo teismas laikė nepagrįstomis, nes vien tai, kad tam tikri Agentūros valstybės tarnautojai buvo dalyvavę kituose pareiškėjo galimų nusižengimų tyrimuose, nesudaro pagrindo abejoti jų objektyvumu. Pareiškėjo teiginiai apie patiriamą persekiojimą laikyti subjektyvia nuomone, kadangi nustatyta, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas teisėtai.

10. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjas pažeidė, vilkino jam nustatytą terminą pavedimui atlikti,  t. y. sprendimui dėl licencijos VšĮ „Gamtos ateitis“ (ne)išdavimo priimti, atkreipė dėmesį į tai, jog VšĮ „Gamtos ateitis“ su prašymu dėl licencijos išdavimo į Agentūrą kreipėsi 2016 m. lapkričio 21 d., ji 2016 m. lapkričio 24 d. Agentūrai pateikė papildomus dokumentus prie prašymo. Pareiškėjas, kaip Licencijavimo komisijos pirmininkas, 2016 m. lapkričio 25 d. ir 30 d. organizavo komisijos posėdžius dėl licencijos VšĮ „Gamtos ateitis“ išdavimo. Nors ir be pareiškėjo pritarimo, licencija minėtai įmonei išduota 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu. Teismas akcentavo, jog terminas sprendimui dėl licencijos išdavimo priimti yra aiškiai įtvirtintas Licencijavimo taisyklių 23 punkte, todėl asmuo, teikdamas prašymą dėl licencijos išdavimo likus mažiau nei 30 dienų iki gruodžio 1 d. (Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 str. 1 d. įtvirtinto termino), prisiima riziką, kad licencija iki gruodžio 1 d. gali būti neišduota. Taigi, pareiškėjas neprivalėjo sprendimą dėl licencijos išdavimo priimti iki gruodžio 1 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas gan operatyviai ėmėsi veiksmų klausimui dėl licencijos VšĮ „Gamtos ateitis“ išdavimo išspręsti, t. y. 2016 m. lapkričio 24 d. gavus reikiamus dokumentus, jau kitą dieną (2016 m. lapkričio 25 d.) buvo organizuotas Licencijavimo komisijos posėdis, tačiau, komisijai nusprendus prašyti pateikti papildomus dokumentus, galutinis sprendimas nebuvo priimtas. VšĮ „Gamtos ateitis“ prašytus pateikti dokumentus atsiuntė 2016 m. lapkričio 28 d., o 2016 m. lapkričio 30 d. suorganizuotas antras Licencijavimo komisijos posėdis. Atsižvelgdamas į tai, teismas nepritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nesiimdamas veiksmų, užtikrinančių siūlymų dėl licencijos išdavimo ar motyvuoto atsisakymo ją išduoti pateikimo iki gruodžio 1 d.

11. Teismas, spręsdamas, ar 2016 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. (27)-A4-11927, kuriuo VšĮ „Gamtos ateitis“ prašyta pateikti jos ir UAB „Daumantai LT“ sudarytą sąlyginio pavedimo sutartį Nr. 8/5-1, išsiuntimas buvo pagrįstai pripažintas pareiškėjo padarytu pažeidimu, atsižvelgė į tai, kad VšĮ „Gamtos ateitis“ Agentūrai iš tiesų anksčiau buvo pateikusi minėtą sutartį Nr. 8/5-1, teikdama ankstesnį (2016 m. spalio 14 d.) prašymą dėl licencijos išdavimo. Tačiau Agentūra 2016 m. spalio 19 d. sprendimu atsisakė šiai įstaigai išduoti licenciją, nes jos pateiktos sąlyginio pavedimo sutartys buvo pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis. Teismas pritarė pareiškėjui, kad nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. situacija galėjo būti pasikeitusi, t. y. sutartis galėjo būti pakeista ar panaikinta, todėl minėtos sutarties pačiai Agentūrai ieškoti prie ankstesnio VšĮ „Gamtos ateitis“ prašymo nebuvo pagrindo. Be to, VšĮ „Gamtos ateitis“, o ne Agentūra, turi įrodyti atitiktį reikalavimams, kurių pagrindu gali būti išduota licencija. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, kad, siekiant įsitikinti pavedimų davėjų sąraše nurodytų sudarytų sutarčių su pavedimo davėjais teisėtumu, VšĮ „Gamtos ateitis“ buvo pagrįstai pareikalauta pateikti ginčo sutartį. Be to, sprendimą reikalauti minėtos sutarties vienbalsiai priėmė visa Licencijavimo komisija. Taigi, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. (27)-A4-11927 ėmėsi perteklinių veiksmų, nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir pažeidė valstybės tarnautojo etikos principus.

12. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas atsakovo konstatuotų tarnybinių nusižengimų nepadarė, todėl Įsakymas yra naikintinas, o pareiškėjo skundas tenkintinas. Teismas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paliko nenagrinėtu, nes jis nepateikė motyvuoto ir įrodymais pagrįsto prašymo su tokių išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III.

13. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas neatsižvelgė į atsakovo argumentus ir pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nesiimdamas veiksmų, užtikrinančių siūlymų dėl licencijos išdavimo ar motyvuoto atsisakymo ją išduoti pateikimo iki gruodžio 1 d. Pabrėžta, jog VšĮ „Gamtos ateitis“ pirmą kartą į Agentūrą kreipėsi 2016 m. vasario 22 d., pateikė dokumentus, reikalingus pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijai gauti, tačiau Agentūra ją 2016 m. spalio 19 d. raštu Nr. (27)-A4-10518 informavo apie licencijos neišdavimą. VšĮ „Gamtos ateitis“, pašalinusi nustatytus trūkumus, 2016 m. lapkričio 21 d. Agentūrai pateikė pakartotinį prašymą. Agentūra, gavusi tokį pakartotinį

prašymą, turėjo imtis veiksmų šį prašymą išnagrinėti greičiau nei Licencijavimo taisyklių 23 punkte įtvirtintas 30 dienų terminas. Teismas susidariusią situaciją vertino formaliai, nesivadovavo viešojo administravimo principais, įtvirtintais VAĮ 3 straipsnyje, bei gero valdymo arba gero administravimo principu, įtvirtintu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje;

13.2. Agentūrai 2016 m. lapkričio 29 d. pateikta sąlyginio pavedimo sutartis Nr. 8/5-1 buvo tokia pati kaip ir pateiktoji kartu su 2016 m. spalio 19 d. prašymu;

13.3. Teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjas gan operatyviai ėmėsi veiksmų klausimui dėl licencijos VšĮ „Gamtos ateitis“ išdavimo spręsti. Pažymėta, jog Licencijavimo komisijos posėdžio organizavimo 2016 m. lapkričio mėn. ėmėsi ne pareiškėjas, o kiti komisijos nariai. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų inicijavęs pavedimus ar siūlymus komisijos nariams dėl posėdžio datos ir laiko ar pan. Atsakovo nuomone, pareiškėjo veiksmai Išvadoje buvo pagrįstai pripažinti vilkinimu;

13.4. 30 dienų terminas, įtvirtintas Licencijavimo taisyklėse, yra nustatytas prašymui išnagrinėti ir Agentūros sprendimui dėl licencijos išdavimo ar neišdavimo priimti, o ne komisijai pateikti siūlymą Agentūros direktoriui;

13.5. Teismas neįsigilino į Išvados motyvus dėl nustatytos tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės;13.6. Kilusiam ginčui aktualus „vieno langelio“ principo aspektas yra tas, jog viešojo administravimo subjektas turi

savarankiškai atlikti informacijos surinkimą. Nagrinėjamu atveju prašoma sutartis jau buvo pateikta Agentūrai. Teismas nepagrįstai pritarė pareiškėjo argumentams, jog nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. situacija galėjo pasikeisti, t. y. minėta sutartis galėjo būti pakeista ar panaikinta, todėl nebuvo pagrindo Agentūrai pačiai ieškoti anksčiau pateiktos sutarties kopijos. Atsakovas pabrėžia, kad VšĮ „Gamtos ateitis“ kartu su pakartotiniu prašymu 2016 m. lapkričio 24 d. pateikė nurodytos sąlyginio pavedimo sutarties pakeitimą;

13.7. Pareiškėjas Licencijavimo komisijoje buvo nustatęs taisyklę, kad komisijos nariai dėl posėdžio nutarimų privalo balsuoti vienbalsiai, todėl aplinkybė, jog ginčui aktualiame protokole komisijos nariai balsavo vienbalsiai, nereiškia, kad jie balsavo laisva valia.

14. Pareiškėjas R. Š. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo: 1) nustatyti terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti; 2) atmesti apeliacinį skundą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo išvadomis ir motyvais, pakartoja teismui jau išdėstytus argumentus ir atsako į apeliacinio skundo argumentus:

14.1. Apeliacinis skundas yra su trūkumais, kurie sprendžiant dėl jo priėmimo turėjo būti pašalinti: apeliaciniame skunde nėra suformuluotas apelianto prašymas (nenurodoma, koks naujas sprendimas turi būti priimtas), kartu su apeliaciniu skundu teikiami nauji įrodymai, nenurodant priežasčių, dėl ko šie įrodymai nepateikti pirmosios instancijos teismui, be to, atsakovas pažeidžia apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas ir to niekaip nemotyvuoja (apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės, kurios nebuvo konstatuotos nei atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. kad pareiškėjo veiksmai pripažintini nepagrįsto vilkinimo veiksmais, kad pareiškėjas pažeidė viešojo administravimo principus, įtvirtintus VAĮ 3 straipsnyje, ir gero valdymo arba gero administravimo principus, įtvirtintus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, bei kad kyla abejonių dėl Licencijavimo komisijos balsavimo posėdžiuose laisva valia);

14.2. Atsakovas apeliaciniame skunde pakeitė savo poziciją ir jau pripažįsta, jog prašymas dėl licencijos išdavimo turėjo būti išnagrinėtas per 30 dienų nuo visų dokumentų pateikimo, nors ir tvirtina, kad VšĮ „Gamtos ateitis“ prašymas turėjo būti išnagrinėtas greičiau;

14.3. 2016 m. spalio 19 d. netenkinus VšĮ „Gamtos ateitis“ prašymo išduoti licenciją, administracinė procedūra buvo baigta, o sprendimas atsisakyti išduoti licenciją yra teisingas, kadangi ši įstaiga neatitinka Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimų;

14.4. Byloje esanti medžiaga (be kita ko, susirašinėjimas elektroniniu paštu) patvirtina, kad pareiškėjas nevilkino klausimo sprendimo ir aktyviai dalyvavo svarstant VšĮ „Gamtos ateitis“ prašymą. Tai, kad posėdžio sušaukimą inicijavo kiti darbuotojai, tiesiogiai atsakingi už šio klausimo sprendimo paruošimą, nepaneigia fakto, kad būtent pareiškėjas organizavo Licencijavimo komisijos darbą ruošiant sprendimą dėl VšĮ „Gamtos ateitis“ prašymo;

14.5. Agentūros direktoriaus rezoliucija ir sprendimas tenkinti VšĮ „Gamtos ateitis“ prašymą buvo padaryti per 2 valandas nuo 2016 m. lapkričio 30 d. komisijos protokolo gavimo, todėl abejotina atsakovo argumentu apie poreikį Licencijavimo komisijos siūlymą parengti greičiau nei per 30 dienų, nes po to Agentūros direktorius dar turi priimti sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyką sudaro tarnybinės atsakomybės taikymo pareiškėjui teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino atsakovo 2017 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. AP-39, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

17. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino byloje tų duomenų ir argumentų, kurie patvirtina paraiškėjo neteisėtą veikimą, pasireiškusį teisės aktuose nustatytų veiksmų neatlikimu, užtikrinančių licencijos išdavimą VšĮ „Gamtos ateitis“ iki gruodžio 1 d., pažymi, kad pareiškėjas nesiėmė organizuoti posėdžio, pažeisdamas „vieno langelio“ principą iš VšĮ „Gamtos ateitis“ reikalavo papildomų duomenų, kurie jau buvo pateikti Agentūrai; pareiškėjas buvo nustatęs reikalavimą Licencijavimo komisijoje balsuoti vienbalsiai, tačiau toks balsavimas nereiškia, kad priimant sprendimus buvo balsuojama laisva valia.

18. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas <…> yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti teisės aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galbūt padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Tai lemia, kad apie skiriamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir sudėtį sprendžiama vertinant atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą ir surašytą išvadą (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1614/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-567-146/2017, 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-952-520/2018).

21. Sprendžiant, ar skundžiamu Įsakymu paskirta nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1372-

662/2018).22. Pažymėtina, kad teismo atliekamas vertinimas administracinėje byloje neturi būti tapatinamas su tarnybinio

nusižengimo aplinkybių tyrimu apskritai iš naujo. Teismas tik patikrina tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą, bei, siekdamas priimti objektyvų sprendimą, gali tirti byloje naujus įrodomus, patvirtinančius (paneigiančius) tarnybinio patikrinimo metu egzistavusias ir su nagrinėjamais pažeidimais susijusias aplinkybes, tačiau ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, nuosekliai nurodo, jog įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra jų silpnesnioji šalis, ypač dėl socialinių aspektų. Todėl viešojo administravimo subjektas, kartu atliekantis ir darbdavio funkcijas, privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr., pvz., 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).

23. Veikos – veiksmai ir / ar neveikimas, kuriuos nurodo atsakovas 2017 m. vasario 9 d. įsakyme Nr. AP-39 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ kaip pareiškėjo padarytus pažeidimus, įvardijami kaip nesiėmimas veiksmų, užtikrinančių siūlymų dėl licencijos išdavimo ar motyvuoto atsisakymo ją išduoti pateikimo pagal Licencijavimo komisijos darbo reglamento 5.2 papunktį iki gruodžio 1 d., ir nepagrįsto sprendimo priėmimas – sutikti kreiptis į VšĮ „Gamtos ateitis“ dėl papildomų dokumentų pateikimo, Agentūros 2016 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. (27)-A4-11927 dėl kreipimosi į VšĮ „Gamtos ateitis“ derinimas, netinkamas vadovavimas Licencijavimo komisijos veiklai nenurodant išnagrinėti Agentūros turimų dokumentų, tokiais veiksmais pažeidžiant Agentūros darbo reglamento 43 punktą, Licencijavimo komisijos darbo reglamento 9, 10 punktus, Agentūros direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo 5 punkte, 7.1 ir 7.2 papunkčiuose nurodytas pareigas.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Komisijos 2017 m. sausio 10 d. Išvadoje Nr. 128-1 nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas pažeidė Agentūros darbo reglamento 43 punktą, nes nesiėmė veiksmų, užtikrinančių siūlymų dėl licencijos išdavimo ar motyvuoto atsisakymo ją išduoti, ėmėsi papildomų, teisės aktuose nenumatytų veiksmų, kuriais galėjo sutrukdyti pateikti pasiūlymus dėl licencijos išdavimo, bei tai, kad pareiškėjas, nepagrįstai pritardamas sprendimui kreiptis į VšĮ „Gamtos ateitis“ dėl papildomų dokumentų pateikimo, netinkamai vadovavo Licencijavimo komisijos veiklai, ir pažeidė VAĮ įtvirtintą „vieno langelio“ principą, savo pareigybės aprašymo 5 punkte, 7.1, 7.2 papunkčiuose nurodytas pareigas, nustatė, kad pareiškėjas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes VšĮ „Gamtos ateitis“, pateikusiai dokumentus mažiau negu 30 dienų iki įstatyme nustatyto termino, pačiai atitenka licencijos neišdavimo rizika; kad pareiškėjas operatyviai ėmėsi veiksmų prašymui išspręsti, buvo organizuoti Licencijavimo komisijos posėdžiai, papildomų dokumentų pareikalavimui vienbalsiai pritarė visa Licencijavimo komisija (žr. nutarties 10, 11 p.); teismas pažymėjo, kad ginčo sutarties buvo pareikalauta pagrįstai, nes situacija nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. galėjo pasikeisti.

25. Pareiškėjo Agentūros direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo 5 punkte nurodyta pareiga organizuoti ir kontroliuoti funkcijų įgyvendinimą atliekų licencijavimo srityje, 7.1 papunktyje nurodyta organizuoti ir koordinuoti pavaldžių administracijos padalinių darbą, 7.2 papunktyje nurodyta funkcija organizuoti ir koordinuoti pavaldžių administracijos padalinių veiklos planavimą. Agentūros darbo reglamento 43 punkte nustatyta, kad Agentūros direktoriaus ir jo pavaduotojų pavedimas (išskyrus pavedimus parengti atitinkamą teisės akto projektą) turi būti įvykdytas per jame nurodytą terminą ar per kituose teisės aktuose numatytą privalomą įvykdymo terminą. Tuo atveju, jei pavedimo įvykdymo terminas nėra nurodytas, jis turi būti įvykdytas per 20 darbo dienų nuo pavedimo gavimo dienos. Licencijavimo komisijos darbo reglamento 5.2 papunktyje nustatyta, kad komisija teikia Agentūros direktoriui siūlymus priimti sprendimus išduoti, atsisakyti išduoti licenciją, panaikinti licencijos galiojimą, tikslinti licencijos duomenis, išduoti jos dublikatą; 9 punkte nustatyta, kad komisijos darbui vadovauja pirmininkas; jei jis negali dalyvauti posėdyje – pirmininko pavaduotojas; 10 punkte nustatyta, kad komisijos pirmininkas atstovauja komisijai, šaukia jos posėdžius ir jiems vadovauja, organizuoja posėdžių darbotvarkės ir medžiagos parengimą.

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo pareigos organizuoti Licencijavimo komisijos posėdį iki gruodžio 1 d., t. y. iki Pakuočių ir pakuočių atliekų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kad minėta nuostata iš esmės sąlygoja, kad nauja organizacija, siekdama pradėti įgyvendinti ir laikytis licencijuojamos veiklos sąlygų kitais kalendoriniais metais, licenciją šiai veiklai turi gauti iki einamųjų metų gruodžio 1 dienos. Šis terminas įpareigoja pačią organizaciją, kuri siekia pradėti įgyvendinti ir laikytis licencijuojamos veiklos sąlygų kitais kalendoriniais metais, tinkamai parengti dokumentus ir pateikti juos Agentūrai nagrinėti per pakankamą laiko tarpą iki termino pabaigos, kad Agentūra turėtų galimybę priimti sprendimą dėl licencijos išdavimo iki gruodžio 1 d., ir negali būti vertinamas kaip besąlygiškas kituose teisės aktuose numatytas privalomas

įvykdymo terminas Agentūros darbo reglamento 43 punkto prasme, nes toks aiškinimas nepagrįstai apribotų sprendimo dėl licencijos priėmimo procedūros trukmę bei galėtų būti kliūtimi objektyviai įvertinti tokio sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes.

27. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad VšĮ „Gamtos ateitis“ kreipimaisi dėl licencijos išdavimo buvo gauti kelis kartus – 2016 m. rugsėjo 23 d., spalio 14 d., lapkričio 21 d., lapkričio 24 d., lapkričio 29 d., savaime nereiškia, kad administracinė procedūra buvo vykdoma netinkamai, nes Agentūros 2016 m. spalio 19 d. sprendimu atsisakyta išduoti licenciją, o nauja administracinė procedūra buvo pradėta 2016 m. lapkričio 21 d. prašymo pagrindu. Remiantis Licencijavimo taisyklių 23 punktu, organizacijai pateikus prašymą ir visus reikiamus dokumentus licencijai gauti, licencijas išduodanti institucija per 30 dienų nuo jų gavimo juos išnagrinėja ir priima sprendimą išduoti ar atsisakyti išduoti licenciją. Pagal Agentūros darbo reglamento 43 punktą, direktoriaus ir jo pavaduotojų pavedimas, jei nėra nurodyta kitaip, turi būti įvykdytas per 20 darbo dienų. Netgi sutinkant su apelianto argumentu, kad gero viešojo administravimo principas reikalauja, jog Agentūra, gavusi pakartotinį prašymą, imtųsi veiksmų jį išnagrinėti greičiau, šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjo elgesį vertinti kaip neteisėtą nesiėmimą veiksmų organizuoti Licencijavimo komisijos posėdžius, užtikrinti Licencijavimo komisijos darbo reglamento 5.2 papunktyje numatytas funkcijas, nes Licencijavimo komisijos posėdžiai įvyko 2016 m. lapkričio 25 d., lapkričio 30 d., sprendimas buvo priimtas. Aplinkybė, kad pareiškėjas šiame posėdyje nedalyvavo asmeniškai dėl užimtumo ir nepritarė sprendimo priėmimui iš esmės, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog jis pažeidė Licencijavimo komisijos darbo reglamento 5.2 papunkčio reikalavimus, nes juose nustatytos Licencijavimo komisijos funkcijos, ar 9 punkto reikalavimus, numatančio, kad kai pirmininkas negali dalyvauti posėdyje – komisijos darbui vadovauja pirmininko pavaduotojas, ar 10 punkto reikalavimus (taip pat ir pareigybės aprašymo 5 punkto, 7.1 ir 7.2 papunkčių reikalavimus, žr. nutarties 25 p.), nes posėdžiai buvo organizuoti ir įvyko, ir aptariamu atveju nėra svarbu, kurie Licencijavimo komisijos nariai kokius konkrečius veiksmus atliko organizuojant posėdį (VšĮ „Gamtos ateitis“ 2016 m. lapkričio 30 d. raštas pareiškėjo nukreiptas komisijos narei J. B.).

28. Teisėjų kolegija nepagrįstu ir atmestinu laiko apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo veiksmus dėl pareiškėjo pritarimo kreiptis į VšĮ „Gamtos ateitis“ dėl papildomų dokumentų pateikimo ir atitinkamo Agentūros 2016 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. (27)-A4-11927 parengimo, nes tokiu būdu nepagrįstai susiaurinamas Licencijavimo taisyklių 24 punkto nuostatų taikymas. Teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. galėjo pasikeisti situacija, gi atsakomybė už duomenų tikrumą atitenka Licencijavimo komisijai. Šiuo aspektu argumentai, kad buvo pažeistas „vieno langelio principas“, kad pareiškėjo veiksmai turi būti vertinami kaip vilkinimas, pareiškėjo pareigybės aprašymo 5 punkte, 7.1 ir 7.2 papunkčiuose nustatytų reikalavimų ar kitų Įsakyme nurodytų pareiškėjo tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nevykdymas, yra nepagrįsti ir atmestini.

29. Atsakovas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kurie buvo teikiami atsiliepime į apeliacinį skundą, jie visi iš esmės buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir byloje padarytoms išvadoms, nekartoja teismo sprendime išdėstytų motyvų, papildomai aptarusi atskirus apeliacinio skundo teiginius, susijusius su teismo atliktu aplinkybių byloje vertinimu, daro išvadą, kad pagrindų tenkinti apeliacinį skundą nėra. Apelianto argumentai dėl Licencijavimo komisijos narių balsavimo vienbalsiai, nes pareiškėjas buvo nustatęs tokią taisyklę, dėl Licencijavimo taisyklėse nustatytas 30 dienų termino paskirties (nustatytas ne komisijos, bet Agentūros direktoriaus sprendimui priimti), yra nauji, nebuvo teikiami Išvadoje, jie nepagrįstai plečia tarnybinio nusižengimo tyrimo ribas ir negali būti aptariami bei vertinami ginčo nagrinėjimo teisme metu.

30. Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Pareiškėjas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, teikė atsiliepimą į jį, už kurio parengimą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 1 028,50 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, remdamasi ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, įvertinusi pareiškėjo prašymo pagrįstumą (pridedamas susitarimas su advokatu, sąskaita ir apmokėjimo kvitas, III t., b. l. 141) bei tai, kad patirtų išlaidų dydis neviršija rekomenduojamų, prašymą tenkina ir priteisia iš atsakovo pareiškėjui 1 028,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjui R. Š. iš atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 1 028,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt aštuonis

eurus penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07591 2019-05-13 2019-05-03 2019-05-03 -

Administracinė byla Nr. eR-45-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00056-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo kandidato į Respublikos Prezidentus S. S. patikėtinio D. V. skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos verslo konfederacija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

D. V. 2019 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT) kaip kandidato į Respublikos Prezidentus S. S. patikėtinis, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – VRK) 2019 m. balandžio 23 d. raštą Nr. 2-1129(2.11) „Dėl trečiųjų asmenų socialiniuose skleidžiamos informacijos apie kandidatus“ (toliau – Raštas) ir įpareigoti VRK iš naujo išnagrinėti šį atvejį viešame VRK posėdyje.

Teismui pateiktame skunde VRK Raštas ginčijamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (toliau – Prezidento rinkimų įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, numatančiu, kad visos partijos, iškėlusios kandidatus į Respublikos Prezidentus, ir kandidatų į Respublikos Prezidentus patikėtiniai VRK sprendimus gali apskųsti LVAT. Iš viešai https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/b7083d005abd11e99684a7f33a9827ac skelbiamos informacijos matyti, kad VRK 2019 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-219, kuriuo paskelbė 2019 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose dalyvaujančius kandidatus į Respublikos Prezidentus. Šio sprendimo 1.7 punktu kandidatu į Respublikos Prezidentus buvo paskelbtas S. S. Minėtas VRK sprendimas įsigaliojo 2019 m. balandžio 12 d. (sprendimo 2 punktas).

Iš VRK Rašto turinio matyti, kad šiuo raštu L. U. buvo pateiktas atsakymas į jo 2019 m. vasario 22 d. ir 2019 m. vasario 25 d. elektroninius laiškus, kuriuose L. U. prisistato kaip politinės partijos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos

(toliau – LVŽS) atstovas. Teismui pateiktame skunde taip pat nurodoma, kad L. U. yra kandidatą iškėlusios partijos (LVŽS) atstovas.

Atsižvelgiant į tai, kad S. S. kandidatu į Respublikos Prezidentus yra paskelbtas nuo 2019 m. balandžio 12 d., VRK Raštas, kuriuo atsakoma į L. U. 2019 m. vasario 22 d. ir 2019 m. vasario 25 d. elektroninius laiškus, t. y. į laiškus, išsiųstus iki S. S. paskelbimo kandidatu į Respublikos Prezidentus, negali būti laikomas sprendimu, skundžiamu pagal Prezidento rinkimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ir atitinkamai negali būti nagrinėjamas šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Skundo reikalavimas įpareigoti VRK iš naujo išnagrinėti šį atvejį viešame VRK posėdyje yra neatsiejamai susijęs su skundo reikalavimu panaikinti VRK Raštą ir laikytinas išvestiniu reikalavimu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. V. pateiktas skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl jį atsisakytina priimti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos verslo konfederacija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07595 2019-05-13 2019-05-03 2019-05-03 -

Administracinė byla Nr. R-44-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00055-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 5.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė)

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Prof. Dr. S. T. sąrašas“ atstovui K. J.,atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui R. S.,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo visuomeninio

rinkimų komiteto „Prof. Dr. S. T. sąrašas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas visuomeninis rinkimų komitetas „Prof. Dr. S. T. sąrašas“ (toliau – ir pareiškėjas, Komitetas) 2019 m. gegužės 2 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui patikslintą skundą, kuriame prašoma: panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, atsakovas) 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 1137(2.10); įpareigoti VRK įregistruoti Komitetą Europos Parlamento rinkimams; arba pratęsti Komitetui parašų rinkimo terminą; arba grąžinti S. T. rinkiminį užstatą. Taip pat prašoma priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad:2.1. K. J. 2019 m. kovo 11 d. perdavė atsakovui lapus su 10 474 parašų. 2019 m. balandžio 17 d. K. J. ir kiti Komiteto

nariai iš žurnalistų sužinojo, kad surinkta mažiau nei 10 000 parašų ir Komitetas negalės dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Pareiškėjas mano, jog atsakovas pateikė tikrovės neatitinkantį paaiškinimą, kad K. J. pripažino, jog tarp pateiktų parašų buvo 489 parašai už K. J. Iš tiesų atsakovas paėmė K. J. lapus su 489 parašais ir pakeitė juos į Komiteto lapus su 489 parašais, o Komiteto lapus su parašais sunaikino su tikslu uždrausti dalyvauti rinkimuose. Atsakovas negali įrodyti, kad parašus tikrino sąžiningai ir pats jų neklastojo. Apie priimtą sprendimą neleisti Komitetui dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose pareiškėjas nebuvo informuotas. Toks elgesys paaiškinamas tuo, jog S. T. yra persekiojamas už antifašistinę veiklą, ir pažeidžia Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) 25 straipsnio b punktą.

2.2. Visuose Lietuvos pataisos namuose buvo platinami Komiteto parašų rinkimo lapai, tačiau rinkti parašus nebuvo leidžiama. 2019 m. kovo 22 d. parašų rinkikai pranešė, kad iš jų atimta 228 S. T. ir tiek pat K. J. parašų lapų. Buvo parašyti skundai VRK ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau į skundus nebuvo reaguojama. Buvo atsisakyta teikti kalinių pasų numerius tam, kad jų parašai negalėtų būti užskaityti VRK. 2019 m. kovo 28 d. gauti duomenys, kad pataisos namų administracijos atėmė 380 Komiteto lapų su parašais. Atsakovas neišreikalavo 380 parašų rinkimo lapų iš įkalinimo įstaigų, pamelavo, jog lapai nebuvo atimti ir neorganizavo kaliniams anonimiško pasirašymo per internetą kaip laisviems asmenims, todėl pažeidė Pakto 25 straipsnio b punktą.

2.3. Kaliniams nesudarant galimybės pasirašyti interneto puslapyje http://www.rinkejopuslapis.lt, jie yra diskriminuojami Pakto 26 straipsnio prasme, tai taip pat lemia teisės į slaptą balsavimą pažeidimą Pakto 25 straipsnio b punkto prasme ir teisės į privatų gyvenimą pažeidimą Pakto 17 straipsnio prasme. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai atsisakė užskaityti parašus iš tų rinkėjų, kurie dėl didelio skurdo negali sumokėti už tapatybės kortelę ar pasą ir todėl gyvena be asmens tapatybės dokumentų.

2.4. Daug lapų su parašais buvo neįmanoma pateikti atsakovui, nes 2019 m. balandžio 8 d. S. T. buvo 54 valandoms sulaikytas, o lapai buvo pas jį namuose ir komanda negalėjo užpildyti tų lapų dešiniųjų pusių. Anot pareiškėjo, atsakovas turėjo kreiptis į prokurorą ir prašyti nedelsiant paleisti jį į laisvę, kad jis galėtų atidaryti savo buto duris ir leisti Komitetui dirbti su parašų lapais. Taip, anot pareiškėjo, pažeistas Pakto 25 straipsnio b punktas.

2.5. Rinkimų kampanijos metu įvyko incidentas – Komiteto parašų rinkikų organizatoriai A. A. ir R. M. nutraukė ryšius su Komitetu ir pradėjo dirbti kitiems rinkimų štabams, todėl neperdavė pareiškėjui parašų rinkimo lapų. Buvo prašoma VRK pratęsti parašų rinkimo terminą, bet atsakovas tai daryti atsisakė ir pažeidė Pakto 25 straipsnio b punktą.

II.

3. Atsakovas VRK atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad:3.1. Parašų rinkimo lapų grąžinimo terminas pagal Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 39

straipsnio 3 dalį baigėsi 2019 m. balandžio 11 d. Tai yra naikinamasis terminas, kurio pratęsimas įstatyme nėra numatytas. Pasibaigus rinkėjų parašų rinkimo lapų grąžinimo terminui, vėliau gauti parašų rinkimo lapai su rinkėjų parašais nėra skaičiuojami.

3.2. VRK, vadovaudamasi Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi, 2019 m. balandžio 25 d.

priėmė sprendimą dėl Komiteto keliamų kandidatų į Europos Parlamento narius neregistravimo, nes buvo nustatyta, kad Komitetas nesurinko įstatyme reikalaujamų 10 000 rinkėjų parašų (Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga). Iš pateiktų 10 474 parašų 489 rinkėjų parašai buvo surinkti už pretendentą būti kandidatu į Respublikos Prezidentus K. J. Pareiškėjas apie VRK priimtą sprendimą galėjo sužinoti iš viešai prieinamų informacijos šaltinių, nes VRK posėdžiai yra transliuojami viešai, o sprendimai skelbiami Teisės aktų registre.

3.3. Pareiškėjo teiginiai dėl parašų rinkimo lapų klastojimo VRK laikytini deklaratyviais, nes nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Aplinkybių dėl parašų rinkimo lapų atėmimo tyrimas nepriklauso VRK kompetencijai, pats pareiškėjas nurodo, jog K. J. dėl to kreipėsi į prokuratūrą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

4. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VRK 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 1137(2.10) teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo VRK atlikti veiksmus: įregistruoti visuomeninį rinkimų komitetą „Prof. Dr. S. T. sąrašas“ Europos Parlamento rinkimams; arba pratęsti Komitetui parašų rinkimo terminą; arba grąžinti S. T. rinkiminį užstatą.

5. Nustatyta, kad VRK 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. Sp-234, vadovaudamasi 2019 m. balandžio 23 d. patikrinimo aktu, nutarė neregistruoti visuomeninio rinkimų komiteto „Prof. Dr. S. T. sąrašas“ keliamų kandidatų į Europos Parlamento narius. Minėtas sprendimas priimtas įvertinus aplinkybes, kad iš Komiteto pateiktų 10 474 rinkėjų parašų, 489 rinkėjų parašų surinkta už pretendentą būti kandidatu į Respublikos Prezidentus K. J., todėl VRK laikė, kad Komitetas pateikė 9 985 parašus už Komiteto iškeltų kandidatų sąrašą rinkimuose į Europos Parlamentą.

6. Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 38 straipsnio, nustatančio kandidatų į Europos Parlamentą kėlimo sąlygas, 5 dalyje numatyta, kad partijos, rinkimų komiteto iškeltų kandidatų sąrašą turi paremti ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų.

7. Minėto įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija partijai, rinkimų komitetui, pateikusiems pareiškinius dokumentus, per 3 dienas išduoda vardinius parašų rinkimo lapus, kuriuose įrašyta partijos, rinkimų komiteto kandidatų vardai ir pavardės, kandidatų išsikėlimą remiančių rinkėjų parašams rinkti. Parašus renka partijos, rinkimų komiteto narys, rinkimų komiteto sąraše esantis kandidatas arba tai paveda atlikti kitiems rinkimų teisę turintiems asmenims. Parašus rinkęs asmuo pasirašo parašų rinkimo lapo pabaigoje ir atsako, kad parašai būtų renkami šio įstatymo nustatyta tvarka. Parašų rinkimo lape rinkėjas, kuris remia kandidatų sąrašo iškėlimą, pats turi įrašyti šio straipsnio 4 dalyje nurodytus duomenis ir pasirašyti. Tuo atveju, kai kandidatų sąrašo iškėlimą remiantis asmuo dėl neįgalumo ar kitokių priežasčių negali reikalingų duomenų parašų rinkimo lape įrašyti pats, jis gali paprašyti kito rinkimų teisę turinčio asmens, išskyrus parašų rinkėją, tai padaryti už jį. Šiuo atveju parašų rinkimo lape padaromas Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytos formos įrašas. Draudžiama papirkinėti išsikėlimą parėmusius rinkėjus, atsilyginti ar žadėti atsilyginti už kandidatų sąrašo iškėlimo parėmimą, taip pat grasinant reikalauti pasirašyti ar kitaip pažeisti savanoriškumo principą. Parašų rinkimo lapus parašų rinkėjai turi grąžinti Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki rinkimų. Gavusi parašų rinkimo lapus, Vyriausioji rinkimų komisija ne daugiau kaip per 10 dienų juos patikrina. Vyriausioji rinkimų komisija suskaičiuoja rinkėjų, parėmusių kandidatų sąrašo iškėlimą, parašų skaičių. Neįskaičiuojami šie parašai: asmenų, neturinčių rinkimų teisės; rinkėjų, neįrašytų į rinkėjų sąrašą; asmenų, kurie nėra įrašę visų šio įstatymo nustatytų duomenų; jeigu įrašyti neteisingi duomenys; visi parašai rinkėjo, kuris už to paties kandidatų sąrašo iškėlimą pasirašė keletą kartų. Jeigu yra nustatoma, kad rinkėjų parašai suklastoti, kad renkant parašus buvo pažeisti savanoriškumo principas ar kiti šio įstatymo reikalavimai, Vyriausioji rinkimų komisija neregistruoja kandidatų sąrašo rinkimams į Europos Parlamentą.

8. Pagal rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 4 dalį Vyriausioji rinkimų komisija, patikrinusi partijos, rinkimų komiteto pareiškinius dokumentus ir nustačiusi, kad jie atitinka šio įstatymo reikalavimus, o kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašą iškėlusi partija, rinkimų komitetas yra įregistruoti savarankišku politinės kampanijos dalyviu, ir nustačiusi, kad keliamas sąrašas turi 10 000 rinkėjų palaikymą, priima sprendimą dėl kandidatų sąrašo registravimo ne vėliau kaip likus 31 dienai iki rinkimų.

9. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad 2019 m. balandžio 11 d. Komitetas VRK pateikė parašų rinkimo

lapus su 8 149 rinkėjų parašais ir 2 325 rinkėjų parašus, kurie VRK nustatyta tvarka gauti elektroniniu būdu, prisijungus prie VRK informacinės sistemos. Iš viso buvo surinkta ir pateikta 10 474 rinkėjų parašų. Kadangi pareiškėjo pateiktame skunde suformuluotas reikalavimas įpareigoti VRK įregistruoti Komitetą Europos Parlamento rinkimams, nagrinėjamu atveju vertintina, ar pareiškėjas atitiko Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą sąlygą.

10. Patikrinus VRK pateiktus visuomeninio rinkimų komiteto rinkėjų parašų rinkimo lapus, nustatyta, kad pateiktos keturios bylos rinkėjų parašų rinkimo lapų. Patikrinus kiekvieną rinkėjų parašų rinkimų lapų bylą, nustatyta, kad pirmojoje byloje tarp Komiteto rinkėjų parašų rinkimo lapų yra įsegti Lietuvos Respublikos piliečių, remiančių K. J. pareiškimą dalyvauti 2019 m. gegužės 12 d. rinkimuose kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus, parašų rinkimo lapai, o būtent lapas Nr. 040129 su 35 parašais, lapas Nr. 040126 su 13 parašų, lapas Nr. 040132 su 25 parašais, lapas Nr. 040127 su 31 parašu, lapas Nr. 040131 su 34 parašais, lapas Nr. 040130 su 32 parašais. Patikrinus antrąją parašų rinkimo lapų bylą, nustatyta, kad joje tarp Komiteto rinkėjų parašų rinkimo lapų yra įsegti Lietuvos Respublikos piliečių, remiančių K.  J. pareiškimą dalyvauti 2019 m. gegužės 12 d. rinkimuose kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus, parašų rinkimo lapai, o būtent lapas Nr. 040154 su 18 parašų, lapas Nr. 040735 su 3 parašais, lapas Nr. 040487 su 17 parašų, lapas Nr. 040490 su 12 parašų, lapas Nr. 040489 su 20 parašų, lapas Nr. 040277 su 17 parašų, lapas Nr. 040011 su 23 parašais, lapas Nr. 040741 su 12 parašų, lapas Nr. 040736 su 34 parašais. Patikrinus trečiąją parašų rinkimo lapų bylą, nustatyta, kad joje tarp Komiteto rinkėjų parašų rinkimo lapų yra įsegti Lietuvos Respublikos piliečių, remiančių K. J. pareiškimą dalyvauti 2019 m. gegužės 12 d. rinkimuose kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus, parašų rinkimo lapai, o būtent lapas Nr. 040388 su 10 parašų, lapas Nr. 040117 su 4 parašais, lapas Nr. 040114 su 27 parašais, lapas Nr. 040206 su 15 parašų, lapas Nr. 040112 su 18 parašų, lapas Nr. 040364 su 18 parašų, lapas Nr. 040054 su 33 parašais, lapas Nr. 040688 su 32 parašais. Patikrinus ketvirtąją parašų rinkimo lapų bylą, nustatyta, kad joje tarp Komiteto rinkėjų parašų rinkimo lapų yra įsegtas Lietuvos Respublikos piliečių, remiančių K. J. pareiškimą dalyvauti 2019 m. gegužės 12 d. rinkimuose kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus, parašų rinkimo lapas, o būtent lapas Nr.  040367 su 4 parašais. Iš viso rasta 24 lapai su 487 parašais, kurie surinkti ne ant pareiškėjo rinkėjų parašų rinkimo lapų.

11. Įvertinusi pareiškėjo VRK pateiktus rinkėjų parašų rinkimo lapus (267 lapai) ir nustačiusi, kad iš 10 474 rinkėjų parašų, 2 325 surinkti elektroniniu būdu (dėl jų ginčo nėra), o iš likusių 8 149 rinkėjų parašų 487 rinkėjų parašai surinkti už pretendentą būti kandidatu į Respublikos Prezidentus K. J., teisėjų kolegija pritaria VRK padarytai išvadai, jog pareiškėjas nepasiekė Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje numatyto ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų parašų skaičiaus, o tai buvo pakankamas pagrindas VRK neregistruoti Komiteto keliamų kandidatų į Europos Parlamento narius.

12. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad tarp 394 grąžintų tuščių ar sugadintų parašų rinkimo lapų taip pat buvo tinkamų parašų, atmestini, įvertinus aplinkybę, kad K. J., pareiškėjo vardu perdavęs parašų rinkimo lapus VRK, pats pasirašė 2019 m. balandžio 11 d. Piliečių parašų rinkimo lapų perdavimo–priėmimo akte (b. l. 15), kad 394 parašų rinkimo lapai yra tušti ar sugadinti, t. y. netinkami. Pareiškėjo skunde dėstomos priežastys, kodėl jis laiku nepateikė reikalaujamo parašų kiekio, nagrinėjamu atveju nėra aktualios, nes neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas per Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme nustatytą terminą nepateikė ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų parašų, reikalingų įregistruoti Komiteto keliamus kandidatus į Europos Parlamento narius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas įregistruoti visuomeninį rinkimų komitetą „Prof. Dr. S. T. sąrašas“ Europos Parlamento rinkimams atmestinas kaip nepagrįstas.

13. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl galimo parašų rinkimo lapų klastojimo VRK, todėl pareiškėjo su tuo susiję argumentai laikytini deklaratyviais teiginiais. Teisėjų kolegija taip pat pritaria VRK atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad aplinkybių dėl galimo parašų rinkimo lapų atėmimo tyrimas nepriklauso VRK kompetencijai, ką iš esmės patvirtino ir pats pareiškėjas, nurodęs, jog K. J. dėl to kreipėsi į prokuratūrą.

14. Dėl pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti VRK 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 1137(2.10) ir pratęsti Komitetui parašų rinkimo terminą, pažymėtina, kad pagal jau aptartą Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 39 straipsnio 3 dalį parašų rinkimo lapus parašų rinkėjai turi grąžinti Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki rinkimų. Gavusi parašų rinkimo lapus, Vyriausioji rinkimų komisija ne daugiau kaip per 10 dienų juos patikrina. Šiuo atveju Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas nenumato galimybės minėtą parašų rinkimo lapų grąžinimo terminą pratęsti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas pratęsti Komitetui parašų rinkimo terminą negali būti tenkinamas.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais

siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomas panaikinti VRK 2019 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 1137(2.10) jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, jame tik išdėstytas ir paaiškintas aktualus teisinis reguliavimas, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Atsižvelgiant į tai, administracinės bylos dalis dėl VRK 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 1137(2.10) panaikinimo nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktas).

17. Pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 3 dalį, pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, Vyriausioji rinkimų komisija per 40 dienų grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai, rinkimų komiteto nariui ar kandidatui, jeigu: 1) politinės kampanijos dalyvis Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme nustatytais terminais pateikė politinės kampanijos finansavimo ataskaitą, jos priedus bei išlaidas ir pajamas pagrindžiančius dokumentus; 2) kandidatai nepažeidė šio įstatymo 5 straipsnio arba šiurkščiai nepažeidė Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo; 3) kandidatų sąrašas rinkimuose surinko ne mažiau kaip 3 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.

18. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju rinkimų į Europos Parlamentą politinės kampanijos laikotarpis dar nėra pasibaigęs ir klausimas dėl sumokėto rinkimų užstato grąžinimo pareiškėjui apskritai nespręstas,  t. y. nėra VRK atsisakymo grąžinti sumokėtą užstatą, teisėjų kolegija pareiškėjo skundo reikalavimą dėl užstato grąžinimo atmeta kaip nepagrįstą.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo skundo jame nurodytais argumentais tenkinti ir įpareigoti VRK įregistruoti Komitetą Europos Parlamento rinkimams arba pratęsti Komitetui parašų rinkimo terminą, arba grąžinti rinkiminį užstatą nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas.

20. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, pareiškėjo prašymas priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Prof. Dr. S. T. sąrašas“ skundą atmesti.Administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. balandžio 25 d.

sprendimo Nr. 1137(2.10) panaikinimo nutraukti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________