· web viewkartu baudžiamasis įstatymas (bk bendrosios dalies normos) numato atvejus, kai...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09995 2019-06-21 2019-06-11 2019-06-11 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-176-222/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04635-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.9.2(N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,nuteistajam P. P. ir jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos

prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu P. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas (41 diena).

Iš nuteistojo P. P. nukentėjusiajai I. Č. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu Šiaulių

apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis pakeistas:panaikinta nuosprendžio dalis dėl paskirtos bausmės ir P. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį,

pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 3 dalies 3 punktą, paskirta laisvės apribojimo dvejiems metams bausmė, įpareigojant nuteistąjį visą bausmės laiką dirbti pagal darbo sutartį, pirmus devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., išskyrus atvejus, kai iš namų būtina išvykti dėl darbo, taip pat uždraudžiant visą bausmės laiką bendrauti ir ieškoti kontaktų (bet kokia forma) su nukentėjusiąja I. Č. (išskyrus priteistos žalos atlyginimą). Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. (41 diena, kuri prilyginama 82 laisvės apribojimo dienoms).

Nukentėjusiajai I. Č. priteistos neturtinės žalos suma padidinta iki 2500 Eur.Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. P. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį dėl pasikėsinimo išžaginti, t. y. už tai, kad 2018 m. sausio 27 d. apie 8.38 val. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai I. Č. einant pro šalį, nusismaukęs kelnes ir apnuoginęs savo lytinius organus, norėdamas su ja lytiškai santykiauti prieš jos valią, atimdamas galimybę priešintis,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8319b420937411e9ae2e9d61b1f977b3

sugriebė ją už drabužių ir plaukų, naudodamas fizinę jėgą tempė į namo kiemą, besipriešinančią pargriovė į prie tvoros esančius krūmus; nukentėjusiajai atsistojus, du kartus pastūmė, dėl to ši trenkėsi į tvorą; nukentėjusiajai šaukiantis pagalbos, sugriebė ranka už kaklo, smaugė, reikalavo nutilti ir grasino papjauti, jeigu nenutils; nutempė nukentėjusiąją į kiemą ir stumdamas bandė pargriauti ant žemės už kieme stovinčio automobilio. Tokiais veiksmais P. P. padarė nukentėjusiajai odos nubrozdinimą kairio kelio priekiniame paviršiuje (nežymų sveikatos sutrikdymą). Nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji besipriešindama išsilaisvino ir pabėgo.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendį – panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuteistajam P. P. paskirtos bausmės – ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo:

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 62 straipsnio 2 dalį.4. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos

mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-400/2007, 2K-625/2007). Be to, šiuo pagrindu skirti švelnesnę, negu įstatyme nurodyta, bausmę yra teismo teisė, o ne pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2013, 2K-209-222/2018). Net ir esant BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali neskirti švelnesnės bausmės, jei konstatuoja, kad jos paskirtis tokiu atveju nebūtų pasiekta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2012). Taigi teisingumas reiškia ne tik išsamų, visapusišką ir objektyvų bylai reikšmingų aplinkybių nustatymą, bet ir adekvačios (proporcingos) bausmės paskyrimą: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

5. Apeliacinės instancijos teismas BK 62 straipsnio 2 dalį taikė formaliai, tinkamai neįvertinęs minėtų bausmei paskirti reikšmingų aplinkybių. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistojo atsiprašymas nėra nuoširdus, nes jis viso proceso metu neigė esmines inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, nepripažino kaltės, siekdamas sumenkinti savo vaidmenį derino savo parodymus prie byloje surinktų įrodymų ir melavo teismui. Be to, nuteistasis atlygino tik dalį neturtinės žalos ir tik po to, kai teismas ištyrė visus įrodymus. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad P. P. praeityje, 2012 m., Švedijos Karalystės teismo buvo teistas dėl moterų seksualinio išnaudojimo (sąvadavimo), už šį nusikaltimą atliko realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau net ir praėjus ilgam laiko tarpui po šio proceso, prisimindamas savo praeitį, jis neigė padaręs ką nors blogo.

6. Priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina tai, kad nuteistasis P. P. kritiškai nevertina savo elgesio, yra nelinkęs keistis ir būdamas laisvėje kelia grėsmę visuomenei. Tokią išvadą pagrindžia ir įvykdyto nusikaltimo pavojingumas, o nustatytos sunkaus nusikaltimo aplinkybės patvirtina, kad veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, nuteistasis prieš padarydamas nusikaltimą aiškiai ieškojo nusikaltimo aukos, ją suradęs sąmoningai judrioje gatvėje pasirinko vietą prie įėjimo į nuošalų kiemą, ten sustojęs palaukė nukentėjusiosios, panaudojo prieš ją fizinį smurtą siekdamas įgyvendinti nusikalstamą sumanymą.

7. Taigi, visuma aptartų aplinkybių, taip pat nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad mažesnės, nei BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo vidurkis, bausmės paskyrimas yra neproporcingas padarytam nusikaltimui ir nuteistojo asmenybei, prieštarauja teisingumo principui ir neužtikrina bausmės paskirties.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

8. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo T. Grušo kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo

9. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam P. P. laisvės atėmimo bausmę bei nustatydamas jos dydį – vienerius metus šešis mėnesius, atsižvelgė į tai, kad padarytas sunkus nusikaltimas, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas įvertino ir P. P. asmenybę: dirba, darbdavio apibūdinamas teigiamai, vieną kartą baustas administracine tvarka už smulkų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, Lietuvoje neteistas. Stokholmo teismo 2012 m. birželio 12 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už sąvadavimą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliko 2012 m. gruodžio 4 d. (analogiškas nusikaltimas Lietuvoje pagal BK 307 straipsnio 1 dalį yra laikomas nesunkiu); kadangi nuo bausmės atlikimo iki naujo nusikaltimo šioje byloje padarymo praėjo daugiau nei treji metai, P. P. laikomas neteistu. P. P. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad jis savo noru teisme atlygino nukentėjusiajai dalį neturtinės žalos (1000 Eur) ir jos atsiprašė (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

10. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį – paskyrė P. P. švelnesnę bausmės rūšį, negu nustatyta BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje, konstatuodamas, kad yra visos sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (savo noru atlygino nukentėjusiajai žymią dalį neturtinės žalos, teisme jos atsiprašė); turtinė žala nusikaltimu nepadaryta. Be to, teismas nurodė, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o tokiu atveju gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė. Teismas taip pat atsižvelgė ir į aplinkybes, kurios nebuvo aptartos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje: nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina mažametį sūnų, nuteistojo sutuoktinė laukėsi dar vieno kūdikio, tačiau persileido, po nusikalstamos veikos įvykdymo (daugiau nei dešimt mėnesių) nepadarė naujų teisės pažeidimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad P. P. Švedijoje buvo baustas už kitokio pobūdžio nusikalstamą veiką (nusikalstamą veiką žmogaus laisvei). Teismo nuomone, paskyrus P. P. švelnesnę bausmės rūšį, negu nurodyta BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje (t. y. laisvės apribojimo bausmę), bausmės paskirtis (BK 41 straipsnis) bus įgyvendinta; reali laisvės atėmimo bausmė jos atlikimo metu sulaikytų nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, apribotų galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, nubaustų nuteistąjį, t. y. atitiktų dalį bausmės tikslų, tačiau abejotina, ar tokia bausmė užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

11. Pažymėtina, kad už P. P. padarytą nusikaltimą BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų. Pagal bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nustatytus BK 54 straipsnyje, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Kartu baudžiamasis įstatymas (BK bendrosios dalies normos) numato atvejus, kai teismas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali paskirti švelnesnę bausmę (jos rūšį ar dydį), nei nurodyta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu švelnesnė bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų buvimą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir

paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011). BK 62 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, be kita ko, reiškia, kad sprendžiant šios BK normos taikymo klausimą teismo daromos išvados turi būti grindžiamos objektyviais bylos duomenimis.

12. Pažymėtina, kad švelnesnės, negu įstatymo nurodyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas ir taikydamas BK 62 straipsnį privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, todėl įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas bausmės klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo nurodyta, bausmės, nors būtinos sąlygos yra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-415/2012). Esant BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297/2013). Pažymėtina, kad BK 62 straipsnyje nustatyta teismo teisė skirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę iš esmės yra išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 1 dalis), ir tik nustačius visumą bylos aplinkybių, kurios leidžia pagrįstai teigti apie mažesnį kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, veikos atsitiktinį pobūdį ir panašiai, atsiranda pagrindas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas.

13. Minėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą, sprendžiant bausmės klausimą, svarbios yra kaltininko atsakomybę lengvinančios ir (ar) sunkinančios aplinkybės. Kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės suprantamos aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus aspektus, kurie leidžia daryti išvadas apie mažesnį nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą ir yra vienos iš aplinkybių, pagrindžiančių švelnesnį jo nubaudimą. Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Minėta aplinkybė – prisipažinimas, nuoširdus gailėjimasis – savo esme susijusi su kaltininko atsiprašymu (nuo jo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens), todėl nagrinėjamu atveju šios aplinkybės pripažinimas atsakomybę lengvinančia turi būti paremtas sisteminiu baudžiamojo įstatymo normos, nustatančios atsakomybę lengvinančias aplinkybes, aiškinimu bei tokių aplinkybių samprata, pateikta kasacinės instancijos teismo praktikoje. Pažymėtina tai, kad pagal teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nepripažįstamas tais atvejais, kai kaltininkas duodamas parodymus neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio, arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas surinktų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-372-697/2017). Šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti nepakanka vien to, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo (neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius), būtina nustatyti ir jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-677/2016).

14. BK 59 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmę skiriančio teismo teisė pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tai reiškia, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra išsamus, teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-433/2011, 2K-448-303/2016). Šiame kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai kaltininkas pareiškia atsiprašantis nukentėjusio asmens, būtina atsižvelgti, ar toks atsiprašymas nėra formalus, ar jis išplaukia iš kritiško savo nusikalstamo elgesio vertinimo ir tikrai parodo mažesnį jo asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Taigi, darant išvadą apie atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, nepakanka formalaus ar tik deklaratyvaus kaltininko prisipažinimo ar pareiškimo, kad jis atsiprašo, gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę, aplinkybė, kad jis atsiprašė nukentėjusio asmens, negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia ir vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalies nuostata (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-651/2006).

15. Bylos duomenys patvirtina, kad P. P. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, teigė, kad pamena tik tai, jog buvo konfliktas su kažkokia moterimi. P. P. parodymus davė pirmosios instancijos teisme, būdamas susipažinęs su bylos įrodymais, iš jų – įvykio vaizdo įrašu, kuris, be kita ko, kaip nustatė teismai, patvirtino nukentėjusiosios papasakotas prieš ją padaryto nusikaltimo aplinkybes. P. P. parodymų turinys liudija, kad jis siekė sušvelninti savo padėtį, pateisinti elgesį, jo parodymai paneigti nukentėjusiosios parodymais ir teismų įvertintais bylos įrodymais, patvirtinančiais pasikėsinimą išžaginti, kurį jis neigė. Apeliacinės instancijos teismas paneigė nuteistojo P. P. versijas ir, atmesdamas jo

apeliacinį skundą, kuriame jis teigė nepadaręs šios nusikalstamos veikos, pažymėjo, kad nuteistasis savo veiksmų nenutraukė net tuomet, kai, kaip pats teigė, suprato, jog apsiriko, t. y. užpultoji yra ne ta mergina, apie kurią pagalvojo. Taigi, nors P. P. atsiprašė nukentėjusiosios (beje, tai padarė atsakydamas į savo gynėjo klausimą teismo posėdžio metu), tačiau, atsižvelgiant į pirmiau minėtas bylos aplinkybes ir kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama apie kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad P. P. atsiprašymas yra nuoširdus ir rodo mažesnį padaryto nusikaltimo ar jo paties asmenybės pavojingumą.

16. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013).

17. Bylos duomenys patvirtina, kad P. P. nukentėjusiajai I. Č. savo noru atlygino dalį neturtinės žalos, t. y. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo 1000 Eur (nuosprendžiu, atsižvelgiant į atlygintą dalį, priteista dar 1000 Eur). Apeliacinės instancijos teismas priteistinos neturtinės žalos dydį padidino iki 2500 Eur. Kasacinės instancijos teismui pateikti duomenys, kad po apeliacinės instancijos teismo sprendimo nuteistasis atlygino dar 1000 Eur žalos.

18. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad nuteistasis atlygino dalį neturtinės žalos (turtinė žala nebuvo padaryta), ir pripažinus šį faktą kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat atsižvelgus į tai, kad nusikaltimas nepabaigtas dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, visgi nėra pagrindo daryti išvadą, kad P. P. gali būti skiriama švelnesnė, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmė.

19. Byloje nustatyta, kad nuteistasis pasikėsino padaryti sunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau neigė tai padaręs ir savo elgesio kritiškai nevertino. Be to, nors šis nusikaltimas nutrūko, kai buvo kėsinamasi jį daryti, nukentėjusioji I. Č., kaip nurodyta apkaltinamajame nuosprendyje, patyrė sumušimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, po įvykio ji blogai jautėsi psichologiškai, lankėsi pas gydytojus, patirtas stresas brutalaus užpuolimo metu sukėlė įtampą, neigiamus išgyvenimus, kurie trukdė darbui. Beje, apeliacinės instancijos teismas, padidindamas nukentėjusiajai I. Č. priteistinos neturtinės žalos dydį, šių neigiamų padarinių nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, P. P. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė nei jos vidurkis (artimesnė minimaliai ribai), nustatytas įstatymo sankcijoje. Visas aplinkybes, reikšmingas bausmei paskirti, šis teismas įvertino, apeliacinės instancijos teismas naujų esminių aplinkybių nenustatė.

20. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių visumos, sureikšmino tik nuteistajam palankias aplinkybes ir jų kontekste vienpusiškai sprendė apie teisingumo principo įgyvendinimą. Šiuo atveju nuteistojo teigiamas apibūdinimas iš jo darbovietės, jo amžius ir šeiminė padėtis nėra pakankamos aplinkybės, parodančios, kad jis reikiamai vertina savo nusikalstamą poelgį ir yra vertas pasitikėjimo. Tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinant išžaginti ir kad nuteistasis atlygino dalį neturtinės žalos, negali nulemti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas aiškiai netinkamai pritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl to šios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl P. P. paskirtos bausmės naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria P. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 3 dalies 3 punktą, paskirta laisvės apribojimo dvejiems metams bausmė su atitinkamu įpareigojimu ir draudimu, ir dėl šios dalies

palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį be pakeitimų.

TEISĖJAI GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-153-693/2019Teisminio proceso Nr. 1-03-4-00044-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui A. Kazakovui,išteisintajam A. P. (A. P.), jo gynėjui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Aleksandro Kazakovo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pagal BK 199 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Vilkikas „Iveco“ (Estijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžintas įmonei „J.“, puspriekabė „Schmitz“ (Lietuvos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – UAB „V.“.

Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, BK 199 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė A. P. paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė A. P. paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2017 m. liepos 3 d. iki 2018 m. birželio 18 d., vieną laikinojo sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai terminuoto laisvės atėmimo dienai. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. P. išieškota konfiskuotino turto – vilkiko „Iveco“ (Estijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz“ (Lietuvos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – vertę atitinkanti pinigų suma – 70 520 Eur. Nuosprendžiui įsiteisėjus, vilkikas „Iveco“ (Estijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini) mgrąžintas lizingo bendrovei „N.“, puspriekabė „Schmitz“ (Lietuvos Respublikos valst.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b11cb9d0937411e9ae2e9d61b1f977b3

Nr. (duomenys neskelbtini) – UAB „V.“.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. A. P. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį buvo nuteistas, o Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu išteisintas už tai, kad 2017 m. liepos 1 d. apie 16.38 val. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos vietos į Lietuvos Respubliką vilkiku „Iveco“ (Estijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz“ (Lietuvos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paslėpęs puspriekabėje specialiai įrengtoje slėptuvėje, neteisėtai, neturėdamas leidimo pervežti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, per Kalvarijos–Budzisko pasienio kontrolės punktą, nepateikdamas muitinės kontrolei, gabeno labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų – 10 088,07 g kanapių (antžeminių dalių), kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija 12,2 proc., 410,65 g gryno kokaino miltelių, 14,5009 g Psilocybe (glotniagalvių) genties grybų grybienos skleročių – iki saugojimo aikštelės, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), kur šias narkotines ir psichotropines medžiagas, paslėptas puspriekabėje, laikė, o transporto priemonę nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 3 d. ryto saugojo apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimą ir disponavimą nieko nežinantys UAB „P.“ sargai; 2017 m. liepos 3 d. vykdamas iš saugojimo aikštelės, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), keliu A5 Kaunas–Marijampolė–Suvalkai link Garliavos, šį labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, paslėptą puspriekabėje specialiai įrengtoje slėptuvėje, neteisėtai gabeno, kol 2017 m. liepos 3 d. apie 10.20 val. kelio A5 Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 15 km, ties Mastaičių k., Kauno r. sav., buvo sulaikytas Kauno teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus pareigūnų.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad A. P. dėl veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, turi būti išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, o dėl veikos, nustatytos BK 199 straipsnio 3 dalyje, išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog A. P. žinojo apie puspriekabėje paslėptas narkotines ir psichotropines medžiagas, yra tik prielaida, t. y. liko nepašalintos abejonės dėl to, kad jis veikė tiesiogine tyčia, ir šių abejonių surinktų įrodymų pagrindu pašalinti neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, bylos įrodymai patvirtino tik tai, kad A. P. vairuoto vilkiko puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje buvo neteisėtai gabenamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Taip pat teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, konstatavo, kad apskritai neįmanoma nustatyti, jog narkotinės ir psichotropinės medžiagos į slėptuvę buvo pakrautos kurioje nors užsienio valstybėje, bei atmetė galimybę, jog tai galėjo būti padaryta Antverpene krovinio pakrovimo metu, nes tokiu atveju išplauktų, kad A. P. apie mėnesį važinėjo po kitas valstybes – Prancūziją, Italiją, Austriją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją – su narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis, nebijodamas bet kuriuo metu būti patikrintas tų šalių policijos ar muitinės pareigūnų. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nebuvo pašalintos abejonės, kad nusikalstama veika, nustatyta BK 199 straipsnio 3 dalyje, apskritai buvo padaryta.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras A. Kazakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normas, todėl padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą ir nepagrįstai išteisino A. P. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

3.2. Teismo atliktas byloje surinktų įrodymų, susijusių su A. P. neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei jų kontrabanda, vertinimas turi akivaizdžių spragų – yra formalus, paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis padarytų išvadų.

3.3. Byloje neginčytinai nustatyta, kad A. P. vairuoto vilkiko puspriekabėje buvo įrengta slėptuvė, kurioje buvo paslėptas labai didelis kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Šį faktą pripažįsta ir pats A. P., tačiau neigia jam inkriminuotų nusikaltimų subjektyviuosius požymius, t. y. kad žinojo apie vilkiko puspriekabėje įrengtą slėptuvę ir joje esančias draudžiamas medžiagas, tačiau A. P., kai buvo sulaikytas ir apklausiamas kaip įtariamasis, atsisakė duoti parodymus. Byloje buvo atlikta daug procesinių veiksmų siekiant nustatyti, kas ir kokiomis aplinkybėmis puspriekabėje įrengė slėptuvę ir įdėjo į ją narkotines, psichotropines medžiagas, be kita ko, tikrinant versiją, kad tai galėjo padaryti ne A. P., apklausti A. P., buvusios puspriekabės savininkės UAB „F.“ serviso grupės vadovas A. Š., puspriekabės savininkės UAB „V.“ direktorius J. R. ir šaltkalvis P. G., UAB „P.“, kuriai priklausančios saugomos automobilių aikštelės teritorijoje nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 3 d. buvo saugomas vilkikas su puspriekabe, direktorius V. D. ir sargai B. K. bei P. S., A. P. priklausančios įmonės „J.“ valdybos narė E. P., tvarkiusi šios bendrovės buhalterinę apskaitą, analizuojami ir lyginami vilkiko tachometro duomenys, surinkti duomenys apie A. P. įmonę „J.“, puspriekabės registracijos, perdavimo, nuosavybės dokumentai bei atlikti kiti veiksmai. Nors ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti konkrečių slėptuvės įrengimo ir narkotinių bei psichotropinių medžiagų paslėpimo joje aplinkybių, procesinių veiksmų atlikimo metu surinkti duomenys padėjo nustatyti reikšmingas nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes, be kita ko, patvirtinančias A. P. kaltę, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik formaliai jas paminėjo, neanalizavo, nevertino jų įrodomosios reikšmės ir vietos atsižvelgiant į visumą įrodymų, nemotyvavo, kodėl nelaiko jų svarbiomis ir atmeta, suteikdamas prioritetą A. P. parodymams.

3.4. Omenyje turima tai, kad nuo puspriekabės išsinuomojimo 2017 m. kovo mėn. pradžioje, kai puspriekabė (pagal liudytojų parodymus – be 11 cm pertvaros) buvo perduota A. P., iki jo sulaikymo 2017 m. liepos 3 d. A. P. buvo vienintelis žmogus (bendrovės „J.“ savininkas, vienintelis jos darbuotojas bei vilkiko vairuotojas), turėjęs galimybę laisvai disponuoti puspriekabe visą nusikaltimų padarymo laikotarpį, įrengti ten 11 cm pertvarą, bet kada patekti į puspriekabės vidų, įdėti į slėptuvę ar išimti iš jos uždraustus daiktus, o kiti asmenys be jo žinios tai padaryti negalėjo. Jeigu pašaliniai asmenys būtų galėję be A. P. žinios patekti į puspriekabę, jiems nebūtų prasmės įrenginėti slėptuvės ar slėpti ten brangiai kainuojančių draudžiamų medžiagų neturint garantijų, kad vėliau pavyks jas išimti, ir neturint tokių galimybių. Taip pat akivaizdu ir tai, kad asmenys, besiverčiantys nelegaliu narkotinių (psichotropinių) medžiagų gabenimu ir rizikuojantys savo laisve dėl nelegalaus uždarbio, negalėjo pamiršti šių medžiagų, kainuojančių ne vieną dešimtį eurų. Dėl to tokios versijos atmestinos dėl akivaizdaus prieštaravimo sveikai logikai. Nurodyti faktiniai duomenys yra svarbūs ir turi svarbią įrodomąją reikšmę, kurios apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo ir neįvertino. Teismų praktikoje tokio pobūdžio faktai duoda pakankamą pagrindą manyti, kad asmuo, kurio automobilyje, gyvenamojoje vietoje, garaže, drabužiuose rasti uždrausti daiktai, apie juos žinojo. Tokiais atvejais teismo sprendimas neturi priklausyti tik nuo to, ar asmuo pripažįsta savo kaltę, ar ją neigia. Teismas privalo įvertinti visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą, nesumenkindamas fakto, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos rastos pas kaltinamąjį, įrodomosios reikšmės. Šių bylų kategorijoje, jei asmuo neigia nusikaltimo subjektyviuosius požymius, tikrinamos ir kitos versijos, bet tik realios, pavyzdžiui, kad draudžiamas medžiagas galėjo palikti kiti buto gyventojai ar kiti automobiliu važinėję asmenys ir pan. Sunku įsivaizduoti situaciją, kai, pavyzdžiui, radus narkotines ar psichotropines medžiagas asmens drabužiuose, būtų tikrinamas jo judėjimo maršrutas, darant prielaidas, kad šias medžiagas kas nors jam į kišenę galėjo įdėti visuomeniniame transporte, turguje ar kavinėje, nes tokie veiksmai, nors teoriškai įmanomi, neturi prasmės ir todėl tokios versijos negali būti vertinamos kaip realios. Nagrinėjamu atveju, jeigu teismas sprendžia, kad neįrodytas vienintelio asmens, disponavusio puspriekabe, žinojimas apie gabentas narkotines, psichotropines medžiagas, jis pripažįsta, kad nepaneigta versija, jog šias medžiagas į slėptuvę galėjo įdėti asmenys, kurie arba jas ten pamiršo, arba negalėjo būti tikri, kad jiems pavyks vėliau šias medžiagas iš slėptuvės išimti. Tačiau teismas versijų, kad slėptuvę galėjo įrengti ir nelegalų krovinį joje paslėpti kiti asmenys, detaliai nenagrinėjo, nevertino jų realumo ir suteikė prioritetą A. P. parodymams. Šių versijų atmetimas atitinkamai įrodo A. P. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų.

3.5. Negalima sutikti ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų dėl BK 199 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, t. y. kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo įdėtos į

slėptuvę užsienyje ir įvežtos į Lietuvos Respubliką kontrabanda, nes pirmosios instancijos teisme atlikta vilkiko važiavimo Lietuvos Respublikoje analizė parodė, jog sustojimai buvo trumpi ir nepakankami šioms medžiagoms įdėti į slėptuvę. Be to, apklaustas kaip įtariamasis po sulaikymo A. P. atsisakė duoti parodymus (3 t., b. l. 3, 4). Nors tai yra jo, kaip įtariamojo, teisė, tačiau atsižvelgiant į vėlesnius jo parodymus, kad jis nieko nežinojo apie slėptuvę ir joje gabenamas draudžiamas medžiagas, tokia pozicija pirmosios apklausos metu kelia abejonių dėl jo vėlesnių parodymų nuoširdumo. Analizuojant A. P. apibūdinančią medžiagą taip pat matyti, kad jis anksčiau du kartus teistas (už kelių transporto eismo saugumo pažeidimą (BK 281 straipsnio 1 dalis) bei nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnio 1 dalis)). Be to, neseniai buvo baigtas ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule ir A. P. įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl šių nusikaltimų padarymo.

3.6. Išdėstyti argumentai parodo, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, nepagrįstai teikdamas prioritetą A. P. parodymams ir sumenkindamas tuos faktinius duomenis, kurie šiems parodymams prieštaravo, o tai yra esminis BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimas.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

Prokuroro kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

4. Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas byloje surinktus duomenis įrodymais ir juos atsietai, formaliai vertindamas, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

5. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

7. Pirmosios instancijos teismas A. P. buvo pripažinęs kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį. Nors A. P. nuosekliai neigė žinojęs, kad puspriekabėje yra įrengta slėptuvė, o joje sudėtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, šis teismas jo kaltę grindė: šių medžiagų suradimo faktu, kuris nebuvo ginčijamas; slėptuvės puspriekabėje įrengimo faktu, nes A. P. slėptuvės, kaip pažymėjo šis teismas, negalėjo nepastebėti, kadangi sumažėjo puspriekabės ilgis; ankstesni puspriekabės valdytojai paneigė, kad jie joje įrengė slėptuvę; nors puspriekabę A. P. išsinuomojo 2017 m. kovo 3 d., teismas padarė išvadą, kad slėptuvė joje buvo įrengta po jos išnuomojimo, ir tai paneigia A. P. parodymus, kad jis nežinojo apie slėptuvės įrengimą.

8. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą ir išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus konstatavo, kad: įvykio metu sulaikius A. P. vairuotą vilkiką su puspriekabe, joje rasta įrengta slėptuvė, kurioje buvo paslėptas labai didelis

kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų (dėl to ginčo byloje nėra); puspriekabę A. P. išsinuomojo 2017 m. kovo 3 d. iš UAB „V.“ ir nepaneigtas jo aiškinimas, kad slėptuvė galėjo būti įrengta iki ją išsinuomojant (puspriekabės priekinė sienelė yra dviguba, jos gylis tik 11 cm ir įrengta originaliomis medžiagomis, todėl vizualiai tai pastebėti, kai jos ilgis 13,62 m, nematuojant neįmanoma, be to, dėl įrengtos pertvaros, pagal A. P. parodymus, jam nekilo jokių nepatogumų krovinius pakraunant ir iškraunant); ant narkotinės ir psichotropinės medžiagų paketų rasti rankų pėdsakai, tačiau jie ne A. P., taigi ne jis tas medžiagas įdėjo į slėptuvę; ikiteisminio tyrimo metu buvo prarasta galimybė iki galo išsiaiškinti vilkiko su puspriekabe laikymo automobilių saugojimo aikštelėje, grįžus į Lietuvą, aplinkybes (laiku nebuvo kreiptasi dėl vaizdo stebėjimo įrašo); iš vilkiko navigacinio įrenginio ir tachografo duomenų galima nustatyti A. P. kelionės maršrutą, tačiau juose nėra jokių duomenų apie galimą narkotinių, psichotropinių medžiagų įkrovimą į puspriekabėje įrengtą slėptuvę, todėl neįmanoma pašalinti abejonių dėl galimos narkotinių, psichotropinių medžiagų įdėjimo į puspriekabės slėptuvę vietos; iš bylos įrodymų neįmanoma nustatyti, kad narkotinės, psichotropinės medžiagos į slėptuvę buvo įdėtos kurioje nors užsienio valstybėje, neatmestina ir galimybė, kad tai galėjo būti padaryta ir Lietuvoje, todėl nepašalintos abejonės, jog nusikalstama veika, nurodyta BK 199 straipsnio 3 dalyje, apskritai buvo padaryta. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. P. žinojo apie puspriekabėje esančią slėptuvę bei joje gabentas narkotines medžiagas, yra tik prielaida – teismas nenurodė jokių patikimų duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, todėl liko nepašalintos abejonės dėl to, kad A. P. veikė tiesiogine tyčia. Šios išvados aktualios sprendžiant tiek A. P. inkriminuotų labai didelio kiekio narkotinių, psichotropinių medžiagų gabenimo ir laikymo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tiek kontrabandos pagal BK 199 straipsnio 3 dalį veikų įrodytumą.

9. Atsakant į kasacinio skundo argumentus, taip pat pažymėtina, kad A. P., sulaikytas ir apklausiamas kaip įtariamasis, 2017 m. liepos 4 d. 11.10 val. iš tiesų atsisakė duoti parodymus, tačiau tą pačią dieną 15.00 val. atvykus jo pasirinktam gynėjui parodymus davė ir jie nekito visą tyrimo laiką. Kasatorius teigia, kad apklausti buvusios puspriekabės savininkės UAB „F.“ serviso grupės vadovas A. Š., puspriekabės savininkės UAB „V.“ direktorius J. R. ir šaltkalvis P. G. neigė, kad puspriekabėje buvo įrengę slėptuvę, todėl daro išvadą, kad slėptuvę puspriekabėje įrengė A. P. ir jis joje sudėjo narkotines ir psichotropines medžiagas, nes nuo puspriekabės išsinuomojimo – 2017 m. kovo 3 d. tik A. P. ja disponavo. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad slėptuvę puspriekabėje įrengė A. P., nustatė tik tai, jog slėptuvė puspriekabėje buvo įrengta, kai ją išsinuomojo A. P. Tačiau kyla pagrįstų abejonių, jog A. P. išnuomotoje puspriekabėje būtų įrengęs slėptuvę, kuriai reikia tam tikrų investicijų (sumontuoti puspriekabės antrąją priekinę sienelę per visą jos aukštį ir ilgį), be to, puspriekabę reikės grąžinti. Gabentos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra pakankamai brangios, todėl įrodinėjant, jog A. P. žinojo apie jų gabenimą, ikiteisminio tyrimo metu buvo būtina patikrinti ir A. P. telefono kontaktus tuo laikotarpiu, tačiau tai nebuvo padaryta

10. Pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 3 dalyje, kur nurodyta, kad joje išdėstoma: 1) kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; 2) teismo nustatytos aplinkybės; 3) įrodymų vertinimo motyvai; 4) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.

11. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi visų pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keliamų tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl įrodymų netinkamo vertinimo bei esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė aiškius ir detalius motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

12. Nagrinėjamoje byloje aktualūs ir kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo

kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

13. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų rinkimo, vertinimo ir panaudojimo, sprendžia, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie patikimai patvirtintų kaltinamojo kaltę padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir būtų teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Aleksandro Kazakovo kasacinį skundą.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

PRANAS KUCONIS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-213-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00536-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 3.5.24(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=af721710937411e9ae2e9d61b1f977b3


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Liūtomera“ dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius; trečiasis asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama, kieno naudai priteisiama bauda už neteisėtos statybos padarinių nepašalinimą, reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 273 straipsnio 3 dalyje, kai tenkinamas reikalavimas priteisti tokią baudą, pareikštas valstybės institucijos.

2. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašė teismo: 1) įpareigoti atsakovę UAB „Liūtomera“ per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, užfiksuotus 2016 m. birželio 15 d. savavališkos statybos akte, parengiant projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gaunant statybą leidžiantį dokumentą, statybą leidžiančio dokumento kopiją pateikiant ieškovei, o per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, įpareigoti atsakovę savo lėšomis per 1 mėnesį likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį – dengtą terasą, esančią Palangoje, (duomenys neskelbtini) (toliau – dengta terasa), ir sutvarkyti statybvietę; 2) jei atsakovė per ieškinio 1 punkte nustatytą terminą neįvykdys nustatytų reikalavimų, įpareigoti atsakovę sumokėti 30 Eur baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti nugriautas savavališkai pastatytas statinys – dengta terasa, pasibaigimo, į ieškovės banko sąskaitą; 3) jeigu atsakovė per ieškinio 1 punkte nustatytą terminą nenugriaus dengtos terasos, leisti ieškovei pačiai nugriauti dengtą terasą ir sutvarkyti statybvietę, patirtų išlaidų atlyginimą išieškoti iš atsakovės.

3. Ieškovė nurodė, kad, atlikus statybos patikrinimą, nustatytas savavališkos statybos faktas, 2016 m. birželio 15 d. savavališkos statybos aktu konstatuota, kad statytoja UAB „Liūtomera“ kultūros paveldo vietovėje – Palangos miesto istorinėje dalyje (kodas 12613) pastatė II grupės nesudėtingą statinį – dengtą terasą. Nurodytas statinys pastatytas savavališkai, neturint privalomo rašytinio pritarimo supaprastintam statinio projektui, pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas. Statytojai UAB „Liūtomera“ buvo surašytas 2016 m. birželio 27 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius, juo statytoja įpareigota ne vėliau kaip iki 2016 m. gruodžio 17 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti savavališkai pastatytą statinį – dengtą terasą ir sutvarkyti statybvietę. Statytoja informuota apie teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir teisę kreiptis į ieškovę dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Ieškovės 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimu privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2017 m. kovo 17 d. Atlikus privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą surašytas 2017 m. balandžio 12 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktas, juo konstatuota, kad statytoja savavališkos statybos padarinių nepašalino.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Plungės apylinkės teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, nuspręsdamas:

4.1. įpareigoti atsakovę UAB „Liūtomera“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, užfiksuotus 2016 m. birželio 15 d. savavališkos statybos akte, parengiant projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gaunant statybą leidžiantį dokumentą, statybą leidžiančio dokumento kopiją pateikiant Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, o per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, įpareigoti atsakovę savo lėšomis per 1 mėnesį likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį – dengtą terasą, esančią Palangoje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę;

4.2. jei atsakovė UAB „Liūtomera“ per ieškinio 1 punkte nustatytą terminą neįvykdys nustatytų reikalavimų, įpareigoti atsakovę sumokėti 5 Eur baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti nugriautas savavališkai pastatytas statinys – dengta terasa, pasibaigimo, į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos sąskaitą;

4.3. jeigu atsakovė UAB „Liūtomera“ per ieškinio 1 punkte nustatytą terminą nenugriaus dengtos terasos, leisti ieškovei pačiai nugriauti dengtą terasą ir sutvarkyti statybvietę, patirtų išlaidų atlyginimą išieškoti iš atsakovės UAB „Liūtomera“.

5. Teismas konstatavo esant pagrindą tenkinti ieškinį, nustatęs, kad egzistuoja visos ieškovės nurodytos aplinkybės. Atsižvelgdamas į tai, kad savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra rengiant projektinę dokumentaciją, derinimas su atitinkamomis institucijomis ir kitos teisės aktų nustatytos privalomos procedūros gali užtrukti ilgiau nei ieškovės prašomas 3 mėnesių terminas, teismas padarė išvadą, kad skirtinas ilgesnis savavališkos statybos padarinių šalinimo terminas, nei prašė ieškovė, – 6 mėnesiai.

6. Remdamasis CPK 273 straipsnio 3 dalies nuostata, teismas nustatė, kad atsakovė, per teismo nustatytą terminą neįvykdžiusi nustatytų reikalavimų, yra įpareigotina sumokėti baudą už kiekvieną dieną, kurią uždelsta įvykdyti reikalavimus, išieškotojo, t. y. ieškovės, naudai.

7. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi pakeitė Plungės apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo rezoliucinės dalies trečiąją ir ketvirtąją pastraipas ir išdėstė jas taip:

„Jei atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Liūtomera“ per teismo nustatytą terminą neįvykdys nustatytų reikalavimų, įpareigoti atsakovę sumokėti 5 Eur (penkių eurų) baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti nugriautas savavališkai pastatytas statinys – dengta terasa, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, pasibaigimo, valstybės naudai.

Jeigu atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Liūtomera“ per teismo nustatytą terminą nenugriaus dengtos terasos, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, leisti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pačiai nugriauti dengtą terasą, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, ir sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas išieškant iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Liūtomera“.

Kitos teismo sprendimo dalys paliktos nepakeistos.8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškiniu ieškovė prašė nustatyti atsakovei 3 mėnesių

terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, o pirmosios instancijos teismas priimto sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad nustatytinas ne 3 mėnesių, bet ilgesnis – 6 mėnesių terminas. Dėl to kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies trečiąją ir ketvirtąją pastraipas, kuriose pirmiau nurodytas terminas apibrėžiamas kaip „ieškinio 1 punkte nustatytas terminas“, vertino kaip dviprasmiškas bei jas patikslino, pašalindama iš jų žodžius „ieškinio 1 punkte“ ir jų vietoje įrašydama žodį „teismo“.

9. Pasisakydama dėl baudos mokėjimo nustatymo ieškovės naudai, kolegija atsižvelgė į tai, kad CPK 273 straipsnio 3 dalyje nenustatytas subjektas, kurio naudai turi būti sumokama atsakovei paskirta bauda, ir nenurodyta, jog tokio pobūdžio bauda yra skirtina būtent kitos šalies (ieškovės) naudai. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tokia bauda už teismo sprendime atsakovei nustatytų reikalavimų nevykdymą skirtina ne ieškovės, bet valstybės naudai.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

10. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties rezoliucinę dalį „Jei atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Liūtomera“ per teismo nustatytą terminą neįvykdys nustatytų

reikalavimų, įpareigoti atsakovę sumokėti 5 Eur (penkių eurų) baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti nugriautas savavališkai pastatytas statinys – dengta terasa, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, pasibaigimo, valstybės naudai“, ir palikti galioti Plungės apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-122-973/2018 rezoliucinės dalies trečiąją dalį „Jei atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Liūtomera“ per ieškinio 1 punkte nustatytą terminą neįvykdys nustatytų reikalavimų, įpareigoti atsakovę sumokėti 5 Eur (penkių eurų) baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti nugriautas savavališkai pastatytas statinys – dengta terasa, adr. (duomenys neskelbtini), Palanga, pasibaigimo, į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos sąskaitą Nr. LT477300010126228899, esančią AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5445.“ Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. CPK 273 straipsnio 3 dalyje nenurodytas subjektas, kurio naudai turi būti sumokama atsakovei paskirta bauda. CPK 273 straipsnio 3 dalyje nustatytos baudos paskirtis – skatinti atsakovus vykdyti teismo sprendimu nustatytą prievolę ir taip užtikrinti teismo sprendimo privalomumą ir jo tinkamą įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, skyręs baudą valstybės naudai, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Taikydami CPK 273 straipsnio 3 dalį, apygardos teismai įpareigojo sumokėti baudą Inspekcijos naudai šiose bylose: Vilniaus apygardos teismas 2018 d. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1169-345/2018; Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1308-553/2017; Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-20-479/2016.

10.2. Būtina atsižvelgti į sisteminius CPK 273 straipsnio 3 dalies ryšius su CPK 273 straipsnio 1 dalyje ir CPK 771 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis normomis, kurios skirtos užtikrinti ieškovo interesų apsaugai skirtingose civilinio proceso stadijose, kai nevykdomas teismo sprendimas. Pagal CPK 273 straipsnio 1 dalį teismas sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. CPK 771 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs, jog skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai. Taigi sistemiškai aiškinant CPK 273 straipsnio 3 dalies normos turinį kartu su nurodytomis CPK normomis, CPK 273 straipsnio 3 dalyje nustatyta bauda turėtų būti skiriama ieškovo naudai.

11. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:11.1. Ieškovės cituoti apygardos teismų procesiniai sprendimai negali būti laikomi teismų praktika, nukrypimas nuo

kurios gali būti pagrindas paduoti kasacinį skundą (CPK 346 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai), nes bendrą teismų praktiką formuoja tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis).

11.2. Ieškovė, kaip valstybės institucija (biudžetinė įstaiga), nagrinėjamu atveju atstovauja ne savo, o valstybės interesams, todėl ir bauda už atitinkamų įpareigojimų nevykdymą turėtų būti nustatoma valstybės naudai. Valstybės institucija, vykdanti įstatymais jai pavestas funkcijas, neturi teisės pasipelnyti nei atsakovės, nei pačios valstybės sąskaita.

11.3. Teismo įpareigojimas pašalinti statybos, atliktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, padarinius ir šio įpareigojimo nevykdymas iš esmės yra laikytinas statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu. Statybos įstatymo 14 skirsnyje nustatytos baudos juridiniams asmenims už šio įstatymo pažeidimus yra mokamos į valstybės biudžetą, nė viena iš šių baudų nėra nustatyta kaip mokėtina Inspekcijos naudai. Todėl nėra jokio racionalaus motyvo teigti, kad bauda už teismo įpareigojimo pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius nevykdymą yra išskirtinė ir turėtų būti mokama ne valstybės, o Inspekcijos naudai.

11.4. Bauda pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį yra tęstinė, todėl tuo atveju, jei ji būtų paskirta Inspekcijos naudai, šios baudos skaičiavimo terminas priklausytų išimtinai tik nuo šios baudos gavėjos, nes procesiniais sprendimais byloje ieškovei suteikta teisė pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti atsakovei priklausančią dengtą terasą, patirtų išlaidų atlyginimą išieškoti iš atsakovės UAB „Liūtomera“. Taigi, ieškovė nagrinėjamu atveju iš esmės galėtų rinktis tai, kas jai yra naudingiau – arba tiesiog skaičiuoti ir gauti baudą už kiekvieną uždelstą dieną, arba imtis veiksmų terasai nugriauti. Nuolatinis baudos skaičiavimo ir gavimo procesas skatintų ieškovę kuo ilgiau neįgyvendinti ginčijamu sprendimu suteiktos teisės pačiai pašalinti savavališkos statybos padarinius, kadangi, atlikusi šiuos veiksmus, ieškovė netektų nuolatinių pajamų iš mokamų baudų.

11.5. Ieškovė kasaciniu skundu prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies trečiąją dalį, kurioje buvo nurodyta baudą skirti ieškovės naudai, jos skaičiavimą pradedant „per ieškinio 1 punkte nustatytą terminą neįvykdžius nustatytų reikalavimų“. Ieškovė nepateikė jokių argumentų, kodėl baudos skaičiavimas turėtų būti formuluojamas tokiu būdu. Atsakovės nuomone, jei yra nustatomas terminas tam tikram įpareigojimui įvykdyti, jis turi būti

aiškiai apibrėžiamas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje, o ne pateikiant nuorodas į byloje esančius procesinius dokumentus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, naujai suformulavęs baudos skaičiavimo pradžios momentą, argumentuotai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo formuluotė buvo dviprasmiška. Atsakovės nuomone, nėra pagrindo grąžinti buvusią dviprasmybę dėl baudos skaičiavimo termino pradžios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl baudos, mokamos už neteisėtos statybos padarinių nepašalinimą, gavėjo

12. Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl CPK 273 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo ta apimtimi, kiek tai susiję su baudos už neteisėtos statybos padarinių nepašalinimą gavėju.

13. CPK 273 straipsnio (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2580 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 3 dalis taikoma tais atvejais, kai teismas priima sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas: 1) atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, ir nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik jis pats; arba 2) pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius. Išvardytais atvejais teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo.

14. Nei CPK 273 straipsnyje, nei kitose teisės normose expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) nenurodyta, kieno naudai turi būti mokama CPK 273 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama bauda. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad ši bauda turėtų būti mokama jai, pažymėdama, kad tokią išvadą suponuoja sisteminis CPK 273 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas kartu su CPK 273 straipsnio 1 dalyje ir CPK 771 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis normomis.

15. Sisteminio teisės aiškinimo metodas reikalauja teisės normą aiškinti ne izoliuotai, bet kitų teisės normų kontekste, atsižvelgiant į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normomis, bendraisiais teisės principais.

16. CPK 273 straipsnio „Sprendimas, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus“ 1 dalyje nurodyta, kad priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas.

17. Pagal CPK 771 straipsnio „Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų įvykdymas“ (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2580 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 6 dalį, jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, arba jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas, antstolis, apie tai surašęs Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, jį perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.

18. Taigi pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį už sprendimo nevykdymą skolininkui gali būti skiriama bauda, kurią teismas turi nustatyti sprendime dėl ginčo esmės. CPK 771 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamas analogiškos baudos skyrimas vykdymo proceso metu.

19. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad CPK 771 straipsnyje nustatyta bauda atlieka kompensacijos funkciją, skiriama kaip satisfakcija išieškotojui dėl laiku neįvykdytos prievolės, kartu ji skatina skolininką įvykdyti prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009; 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-67-313/2017 14 punktą).

20. Kadangi tiek CPK 273 straipsnio 3 dalyje, tiek 771 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamos baudos yra skiriamos tuo

pačiu pagrindu, t. y. už analogiško pobūdžio prievolės nevykdymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abi teisės normos reglamentuoja analogiškas baudas, kurios, atsižvelgiant į CPK 771 straipsnio 6 dalies aiškią nuostatą, skiriamos išieškotojo naudai. Dėl to nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, kas laikytinas išieškotoju CPK 273 straipsnio 3 dalies taikymo atveju.

Dėl sąskaitos, į kurią mokėtina bauda, paskirta tenkinus Inspekcijos ieškinį

21. Ieškovė yra įstaiga prie ministerijos. Įstaigų prie ministerijų statusą, paskirtį, veiklos teisinius pagrindus ir kitus klausimus reglamentuoja specialus Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklai skirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas. Šio įstatymo 22 straipsnio 8 punkte įtvirtinta, kad Vyriausybė steigia įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms įgyvendinti įstaigų prie ministerijų savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl tokių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą). Vyriausybė tvirtina įstaigų prie ministerijų nuostatus (Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 9 punktas).

22. Vadovaujantis Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, įstaiga prie ministerijos steigiama valstybės politikai ministrui pavestose valdymo srityse įgyvendinti ir šios politikos formavimui ir įgyvendinimui aptarnauti. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstaiga prie ministerijos yra iš valstybės biudžeto ir kitų valstybės pinigų fondų išlaikoma biudžetinė įstaiga, kuriai lėšos skiriamos ir administruojamos Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka.

23. Biudžetinių įstaigų steigimą, pertvarkymą, pabaigą, veiklą ir valdymą, be kita ko, reglamentuoja Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas (Biudžetinių įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad biudžetinė įstaiga – ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis valstybės ar savivaldybės funkcijas ir išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų asignavimų, taip pat iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų. Biudžetinė įstaiga savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civiliniu kodeksu, Biudžetinių įstaigų įstatymu ir kitais įstatymais, kitais teisės aktais ir savo nuostatais (Biudžetinių įstaigų įstatymo straipsnio 2 straipsnio 1 dalis).

24. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 patvirtinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatai (toliau – ir Inspekcijos nuostatai). Inspekcijos nuostatuose nurodyta, kad: Inspekcija yra įstaiga prie ministerijos (1 punktas); Inspekcijos paskirtis – pagal kompetenciją vykdyti teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą (2 punktas); Inspekcijos savininkė yra valstybė (3 punktas); Inspekcija yra iš valstybės biudžeto ir kitų valstybės pinigų fondų išlaikoma biudžetinė įstaiga, kuriai lėšos skiriamos ir administruojamos Biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka (5 punktas); Inspekcija yra viešasis juridinis asmuo (6 punktas). Inspekcijos nuostatų 10 punkte išvardyti Inspekcijos veiklos tikslai: 10.1. užtikrinti, kad teritorijų planavimas būtų vykdomas teisėtai; 10.2. užtikrinti, kad statinių statyba būtų vykdoma teisėtai; 10.3. užtikrinti, kad administracinės paslaugos teritorijų planavimo ir statybos srityse būtų teikiamos skaidriai. Inspekcija, įgyvendindama jai iškeltus tikslus, be kita ko, organizuoja statybos sustabdymą, savavališkos statybos padarinių šalinimą, statybos padarinių šalinimą pagal teismo sprendimą (Inspekcijos nuostatų 11.2.1.12 punktas).

25. Biudžetinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad biudžetinė įstaiga gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja biudžetinės įstaigos nuostatams ir jos veiklos tikslams.

26. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir statybos, kuri nėra savavališka ir nėra vykdoma pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, bet neatitinka statinio projekto sprendinių ar pažeidžia teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo valstybei atstovauja Inspekcija.

27. Taigi ieškovė nagrinėjamoje byloje veikia valstybės, o ne savo, kaip savarankiško juridinio asmens, interesais. Ieškovė kaip viešojo administravimo subjektas vykdo įstatyme jai nustatytas viešojo administravimo funkcijas, t. y. įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojamą veiklą, skirtą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimą, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolę (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

28. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl atsakovės nevykdomo privalomojo nurodymo pašalinti neteisėtos statybos padarinius, vykdydama jai pirmiau išvardytomis teisės normomis priskirtas viešojo administravimo funkcijas. Teismui sprendimu nustačius terminą šiems padariniams pašalinti, atsakovės neveikimas, nevykdant teismo sprendimo, pažeidžia valstybės interesą užtikrinti, kad statinių statyba būtų teisėta, o ne Inspekcijos, kaip viešojo juridinio asmens, interesus. Dėl to bauda

už teismo sprendimo pašalinti neteisėtos statybos padarinius nevykdymą, skiriama kaip satisfakcija subjektui, kurio interesai dėl laiku neįvykdytos prievolės yra pažeidžiami, priteistina į valstybės biudžetą, bet ne Inspekcijai.

29. Inspekcija nepateikė argumentų, kodėl bauda turėtų būti mokama į jos, o ne į valstybės biudžeto sąskaitą tose bylose, kuriose ji veikia atstovaudama valstybei, vykdydama valstybės jai priskirtas funkcijas užtikrinti statybų teisėtumą. Tokių argumentų nepateikta ir ieškovės kasaciniame skunde išvardytuose apygardos teismų procesiniuose sprendimuose, kuriais nurodyta baudą mokėti į Inspekcijos sąskaitą.

30. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria atsakovei nurodyta baudą teismo sprendimo nevykdymo atveju mokėti į valstybės naudai, keisti nėra pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 5,60 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Netenkinant kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (j. a. k.

288600210) 5,60 Eur (penkis Eur 60 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-205-695/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19915-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.5.(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9749db00937411e9ae2e9d61b1f977b3

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo panaikinimo, įpareigojimo perskaičiuoti mokesčius už suvartotą karštą vandenį, dalyvaujant išvadą byloje duodančiai institucijai Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Byloje kilęs materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių patiektos ir sunaudotos energijos kiekio nustatymo būdus bei mokesčių už sunaudotą karštą vandenį skaičiavimą pagal normas, aiškinimo ir taikymo klausimai.

2. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė: 1) atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. O3-110 panaikinimo pareikšti; 2) panaikinti Komisijos 2017 m. balandžio 7 d. nutarimą Nr. O3-110 „Dėl vartojimo ginčo tarp G. M. ir UAB „Vilniaus energija“; 3) pripažinti neteisėtu atsakovės UAB „Vilniaus energija“ ieškovei nustatytą parduodamo karšto vandens kiekį ir mokesčių už suvartotą karštą vandenį skaičiavimą pagal vandens suvartojimo normą bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti nuo 2016 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovei priskaičiuotą parduodamo karšto vandens kiekį ir mokesčius už suvartotą karštą vandenį pagal ieškovės gyvenamosiose patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis; 4) pateikti buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkui pakoreguotą sąskaitą bei skaičiuoti karšto vandens sunaudojimą pagal bute įrengtų atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis.

3. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame bute suvartojamas karštas vanduo yra apskaitomas jai nuosavybės teise priklausančiais karšto vandens skaitikliais. Atsakovės UAB „Vilniaus energija“ atstovas patikrinimo metu surašytu 2015 m. liepos 29 d. aktu patvirtino, kad karšto vandens skaitikliai yra tvarkingi ir tinkami naudoti. Ieškovės manymu, būtent karšto vandens tiekėjas privalo prižiūrėti karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius, atlikti jų patikrą.

4. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. lapkričio 23 d. ir 2016 m. vasario 19 d. raštais informavo, kad ieškovės bute įrengti ir jai nuosavybės teise priklausantys skaitikliai turi būti pakeisti į atsakovei nuosavybės teise priklausantį nuotoliniu būdu nuskaitomą karšto vandens skaitiklį. Ieškovė nesutiko su atsakovės reikalavimais, nurodydama, kad apsispręsti dėl skaitiklio keitimo galės, kai atsakovė pateiks privalomąjį pagrindimą dėl savo siūlomos sistemos ekonomiškumo ir nedidėsiančios karšto vandens kainos. Ieškovei atsisakius leisti įrengti jos bute atsakovei, kaip karšto vandens tiekėjai, priklausantį karšto vandens skaitiklį, pastaroji, skaičiuodama mokesčius už suvartotą karštą vandenį, pradėjo taikyti ieškovei karšto vandens suvartojimo normatyvus, nustatytus Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintoje Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų atstovus, metodikoje (toliau – ir Metodika).

5. Ieškovė 2016 m. spalio 5 d. kreipėsi į Komisiją, prašydama įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ už suvartotą karštą vandenį mokestį nuo 2016 m. vasario mėn. iki sprendimo priėmimo skaičiuoti pagal esamų karšto vandens skaitiklių rodmenis. Komisija 2017 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. O3-110 „Dėl vartojimo ginčo tarp G. M. ir UAB „Vilniaus energija““ atmetė ieškovės reikalavimus.

6. Nurodė, kad ginčijamas Komisijos nutarimas ir atsakovės veiksmai, skaičiuojant jai mokestį už suvartotą karštą vandenį pagal karšto vandens suvartojimo normatyvus pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.383 straipsnio 1 dalyje, 6.385 straipsnio 1 dalyje ir 6.388 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kuriomis remiantis vartotojui patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenustato ko kita. Tai

yra pagrindinis būdas nustatyti vartotojo suvartotą energijos kiekį. Nukrypimas nuo tokio apmokestinimo galimas tik esant teisėtam pagrindui ir laikinai, t. y. kol išnyks tokį skaičiavimą pateisinančios priežastys. Ieškovė taip pat nurodė, kad teisės aktuose nenustatyta, kad butų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose šilumos tiekėjo įrengiami karšto vandens apskaitos prietaisai yra šilumos tiekėjo nuosavybė.


7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu atnaujino ieškinio senaties terminą ir atmetė ieškinio reikalavimus.

8. Teismas nustatė, kad ieškovės butas šildomas ir karštas vanduo į jį tiekiamas iš centralizuotų sistemų. UAB „Vilniaus energija“ nuo 2012 metų siūlė viešai vartotojams perduoti nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus karšto vandens tiekėjui. UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. lapkričio 23 d. raštu ir vėliau informavo ieškovę apie būtinybę pakeisti senus karšto vandens skaitiklius, įrengti naujus, nuskaitomus nuotoliniu būdu. Ieškovė atsisakė tai padaryti. Šiuo metu daugiabučiame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nauji karšto vandens skaitikliai su nuotoliniu duomenų nuskaitymu neįrengti dviejuose butuose.

9. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teisės aktuose nenustatyta galimybė ieškovei palikti nuosavybės teise senus karšto vandens apskaitos prietaisus ir juos naudoti atsiskaitymui su šilumos (karšto vandens) tiekėju. Būtent šilumos (karšto vandens) tiekėjui priskirta pareiga įrengti naujus karšto vandens apskaitos skaitiklius, kurie nuosavybės teise priklausytų ne vartotojui, bet šilumos (karšto vandens) tiekėjui. Seni skaitikliai negali būti naudojami kaip matavimo prietaisai atsiskaitymo tikslu, jie gali likti ieškovės asmeninėms reikmėms. Nurodytas išvadas teismas grindė tuo, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip (ŠŪĮ 15 straipsnio 1, 2 dalys, 16 straipsnio 1, 4 dalys). Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 171 punktą karšto vandens tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, jei tokių skaitiklių įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams.

10. Nurodė, kad karšto vandens tiekėjo įgalioti atstovai turi teisę patekti į savininkui priklausančias patalpas, kad galėtų apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, taip pat sustabdyti karšto vandens tiekimą įsiskolinusiam savininkui (ŠŪĮ 26 straipsnio 1, 2 dalys; Taisyklių 235.5 punktas). Teismų praktikoje akcentuojama karšto vandens tiekėjo pareiga įrengti jam priklausančius karšto vandens skaitiklius ir vartotojo pareiga leisti įrengti tokius skaitiklius (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1191/2014). Jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus, karšto vandens tiekėjas, įforminęs savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Komisijos nustatytą metodiką, t. y. pagal Komisijos 2009 m. kovo 10 d. Nr. O3-26 nutarimu patvirtintus karšto vandens suvartojimo normatyvus.

11. Teismas pabrėžė, kad karšto vandens tiekėjui turi būti perduoti esantys butuose skaitikliai, o tiekėjas privalo įrengti savo skaitiklį prieš vartotojo skaitiklį, jeigu šis atsisako perduoti savo skaitiklį (Taisyklių 182, 183 punktai). Teismas nurodė, kad 2016 m. sausio 27 d. surašytas pažeidimų aktas. Jame konstatuota, kad ieškovė nesudarė galimybių įrengti savo bute karšto vandens tiekėjo karšto vandens skaitiklių (Taisyklių 134 punktas). Dėl to karšto vandens tiekėjas pagrįstai taikė ieškovei karšto vandens suvartojimo normatyvus (ŠŪĮ 26 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 187 punktas).

12. Teismas pažymėjo, kad tai, jog ieškovės bute esantis senas karšto vandens skaitiklis tvarkingas, ir tai, jog ieškovė yra vartotoja, nėra pagrindas vartotojui nevykdyti pareigų ir išvengti teisinių padarinių.

13. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė pradėjo įrengti naujus karšto vandens skaitiklius vadovaudamasi ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 4 dalimi ir Taisyklių 167, 171 bei 183 punktais.

15. Taisyklių 235.5 punktas įpareigoja vartotoją leisti karšto vandens tiekėjo atstovams įrengti karšto vandens skaitiklius. Teismas nustatė, kad atsakovė prašė ieškovės leisti įrengti (pakeisti) bute esančius karšto vandens skaitiklius. Ieškovė įleido atsakovo atstovus į savo butą, bet nesudarė jiems sąlygų įrengti (pakeisti) minėtus skaitiklius, savo nesutikimą motyvuodama tuo, kad jai už skaitiklių aptarnavimą tektų mokėti papildomą mokestį.

16. Teismas nurodė, kad situacija, kai vartotojas įsileidžia karšto vandens tiekėjo atstovus į butą, tačiau neleidžia įrengti (pakeisti) karšto vandens skaitiklių, atitinka situaciją, kai vartotojas neįsileidžia karšto vandens tiekėjo atstovų į butą. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nuo 2016 m. vasario 1 d. apskaičiuodamas ieškovei mokesčius už suvartotą karštą vandenį pradėjo taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvus, nustatytus Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintoje Metodikoje.

17. Teismas nurodė, kad pareiga mokėti karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį nustatyta ŠŪĮ 16 straipsnio 4 dalyje, jo dydis patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ ir vėlesniais pakeitimais.

18. Karšto vandens tiekimo teisiniais santykiai reglamentuojami ne tik CK normose, bet taip pat ir specialiuose teisės aktuose. Juose detalizuotos tiekėjų ir vartotojų teisės bei pareigos, mokesčio už karštą vandenį skaičiavimo tvarka. Dėl to ieškovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis CK nuostatomis, yra nepagrįsti.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

19. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo atveju taikė Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintą Metodiką, o ne CK normas. Vadovaujantis CK 6.383 straipsnio 1 dalyje pateikta energijos pirkimo–pardavimo sutarties samprata, taip pat 6.385 straipsnio 1 dalyje ir 6.388 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu, abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenumato ko kita.

19.2. Apeliacinės instancijos teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindinis būdas nustatyti vartotojo sunaudotą energijos kiekį yra faktiškai sunaudotas energijos kiekis pagal apskaitos prietaisų rodmenis, o galimybė skaičiuoti suvartojamo karšto vandens kiekį pagal normatyvus teisės aktuose nustatyta tam, kad būtų galima sureguliuoti situaciją, kai dėl kokių nors objektyvių priežasčių tiekėjas neturi realių duomenų, koks yra suvartotas karšto vandens kiekis (pvz., vartotojas nedeklaruoja suvartoto karšto vandens kiekio), arba kai tie duomenys nepatikimi (pvz., gauti pagal metrologiškai nepatikrintą skaitiklį) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1213/2014; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016). Šiuo klausimu kasacinis teismas nėra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

19.3. ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas neįtvirtina pareigos vartotojui leisti savo bute įrengti šilumos tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius. Be to, niekur nėra įtvirtinta, kad šilumos tiekėjo butų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisai būtų būtent šilumos tiekėjo nuosavybė.

19.4. Taisyklių 181 punkte įtvirtinta nuostata, kad karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai, suteikia ieškovei teisę nuosavybės teise valdyti jai priklausančius karšto vandens skaitiklius su nuotolinio nuskaitymo ir duomenų perdavimo sistema, kur šiuos skaitiklius gali įrengti šilumos tiekėjas (ŠŪĮ 16 straipsnio 1 dalis). Kitoks šių teisės normų aiškinimas ir taikymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo ir 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam žmogaus būsto neliečiamumo principui.

19.5. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad energijos tiekėjas, siekdamas sudaryti energijos (karšto vandens) pirkimo–pardavimo sutartį su atskirų butų savininkais, turi įrodyti, kad butuose esantys energijos apskaitos prietaisai netinkami, kad jų neįmanoma pertvarkyti ar kad atsakovas nepagrįstai atsisako ieškovo pasiūlytos įsirengti individualios elektros energijos apskaitos sistemos arba jos techniškai neįmanoma įdiegti ginčo name (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005).

20. Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistus.

Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:20.1. Ieškovės argumentas, kad teismai turėjo vadovautis CK, o ne Komisijos nutarimu patvirtinta Metodika, yra

nepagrįstas, nes šilumos tiekėjas privalo vadovautis visais specialiais teisės aktais, reglamentuojančiais energijos (šilumos ir karšto vandens) pirkimo–pardavimo teisinius santykius: Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintu Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašu, Komisijos nutarimais ir kt.

20.2. Šilumos (karšto) vandens tiekėjas buitinio šilumos vartotojo atžvilgiu turi pareigą teisingai paskirstyti vartotojo sunaudotą šilumos energijos kiekį ir atlikti mokėjimų apskaičiavimą (ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalis). Šiai funkcijai užtikrinti ypač reikšmingas yra vienu metu atliekamas tikslus vartotojų butuose esančių karšto vandens skaitiklių duomenų deklaravimas. Tai pasiekiama įrengiant butuose karšto vandens apskaitos prietaisus su nuotoliniu nuskaitymu, nes toks rodmenų nuskaitymo būdas atitinka viešąjį interesą ir užtikrina karšto vandens kiekio apskaitymą nustatytą dieną visame Vilniaus mieste, t. y. teisingą mokėjimų skaičiavimą.

20.3. Šilumos ūkį reglamentuojantys teisės aktai nustato karšto vandens tiekėjo pareigą įrengti karšto vandens skaitiklius vartotojų butuose ir karšto vandens vartotojų pareigą leisti įrengti karšto vandens skaitiklius jų butuose (ŠŪĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalys, Taisyklių 235.5 punktas).

20.4. Karšto vandens skaitikliai įrengiami atsakovės lėšomis, todėl laikoma, kad jie priklauso jai nuosavybės teise. ŠŪĮ 16 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama ne karšto vandens tiekėjo, bet šilumos tiekėjo veikla. Remiantis ŠŪĮ 16 straipsnio 4 dalimi, karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros, patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens skaitiklio aptarnavimo mokestį, kuris, vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-105 patvirtintos metodikos 17 punktu, taikomas, kai apskaitos prietaisai yra įrengti ir nuosavybės teise priklauso apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančiam subjektui.

21. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1. Karšo vandens tiekėjas, apskaičiuodamas mokesčius už suvartotą karštą vandenį, vadovavosi Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtinta Metodika, kuri laikoma specialiuoju teisės aktu (lot. lex specialis) ieškovės nurodomų CK normų atžvilgiu. ŠŪĮ 26 straipsnio 2 dalyje taip pat yra įtvirtinta šilumos ir karšto vandens tiekėjo teisė nurodytais atvejais nustatyti vartotojo suvartotos šilumos ar karšto vandens kiekį pagal normatyvus.

21.2. Faktiškai sunaudotas energijos (karšto vandens) kiekis pagal apskaitos prietaisų rodmenis yra pagrindinis, bet ne vienintelis būdas nustatyti vartotojo sunaudotą energijos kiekį. Todėl esant tam tikroms situacijoms suvartoto karšto vandens kiekis gali būti nustatytas taikant karšto vandens vartojimo normatyvus.

21.3. Šilumos ūkį reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta galimybė, kad naujai karšto vandens tiekėjo įrengtas karšto vandens skaitiklis nuosavybės teise priklausytų buto ar kitų patalpų savininkui, o ne karšto vandens tiekėjui. Teisės aktuose nustatyta karšto vandens tiekėjo pareiga įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus ir juos prižiūrėti (ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalis, 16 straipsnio 4 dalis, Taisyklių 171 punktas), tai reiškia, kad tiekėjas yra savo paties įrengto skaitiklio savininkas.

21.4. Energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, kurią sudarant sutarties laisvės principas yra ribojamas, o energijos tiekimas – viešoji paslauga, kurią teikdamas tiekėjas privalo vadovautis įstatymais, savivaldybės institucijų sprendimais ir kitais teisės aktais, nesuteikdamas išskirtinių sąlygų tos pačios kategorijos vartotojams. Tuo tarpu ieškovė reikalauja jai taikyti išskirtines sąlygas.

21.5. Vartotojo statusas nesuteikia ieškovei teisės nevykdyti savo teisės aktuose nustatytų pareigų, tarp jų Taisyklių 235.5 punkte nustatytos pareigos leisti karšto vandens tiekėjo atstovams įrengti karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų rodmenis, apžiūrėti karšto vandens bendro naudojimo sistemos elementus, esančius vartotojo bute, karšto vandens skaitiklius, jų įrenginių elementus, atlikti jų priežiūros, remonto darbus, o prireikus – leisti nedelsiant vykdyti avarijos lokalizavimo darbus.

Teisėjų kolegija



Dėl patiektos ir sunaudotos energijos kiekio nustatymo būdų

22. Energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos, inter alia (be kita ko), taikomos sprendžiant ginčus dėl šilumos energijos ir vandens tiekimo (CK 6.391 straipsnis). Karšto vandens pirkimą ir pardavimą taip pat reglamentuoja specialieji įstatymai bei juos įgyvendinantys teisės aktai: Šilumos ūkio įstatymas, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės ir kt.

23. CK 1.3 straipsnio 2 dalis nustato Civilinio kodekso ir kitų įstatymų santykį bei galimo prieštaravimo tarp jų išsprendimą. Šioje dalyje nustatyta, kad jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, tai taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę teikia kitų įstatymų normoms. Ši teisės norma įtvirtina Civilinio kodekso nuostatų viršenybės prieš kitų įstatymų nuostatas bendrąją taisyklę, kuri taikoma tais atvejais, kai tiems patiems teisiniams santykiams turi būti taikomos CK ir kitų įstatymų nuostatos, o tarp jų yra prieštaravimas. Minėta taisyklė turi išimtį – CK nuostatos neturi pirmenybės prieš įstatymą tais atvejais, kai šiame kodekse esanti teisės norma expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) teikia pirmenybę kitam įstatymui.

24. CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Pagal CK 6.385 straipsnio 1 dalį ir 6.388 straipsnį vartotojui patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu. Tai reiškia, kad abonentas paprastai moka už faktiškai sunaudotą pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis nustatytą energijos kiekį, išskyrus atvejus, kai pačioje energijos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta, kad atsiskaitymui naudojami duomenys, gauti kitu šalių sutartimi sulygtu perduoto energijos kiekio nustatymo būdu. Pažymėtina, kad nei CK 6.385 straipsnio 1 dalis, nei 6.388 straipsnis nereglamentuoja atvejų, kai vartotojui priskirtinos apmokėti energijos kiekis būtų nustatomas kitu nei apskaitymo energijos apskaitos prietaisais būdu.

25. Nagrinėjamu atveju šilumos tiekėja yra ir karšto vandens tiekėja. Rašytinė karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Laikantis ginčo atveju aktualaus teisinio reglamentavimo, nagrinėjamu atveju taikytinas Šilumos ūkio įstatymas, reglamentuojantis, inter alia, šilumos ir karšto vandens tiekimą, ir jo įgyvendinimą užtikrinančios Taisyklių nuostatos. Minėtos Taisyklės reglamentuoja šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu (Taisyklių 1 punktas), ir yra privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos ir karšto vandens vartotojams bei kitiems šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems asmenims (Taisyklių 2 punktas).

26. Taisyklių 163.3 punktas nustato, kad jeigu su karšto vandens tiekėju vartotojai nesudarė karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, karšto vandens tiekėjo ir vartotojų santykiams taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos. Minėtos bendrųjų sąlygų nuostatos yra patvirtintos kaip Taisyklių 9 priedas „Karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos“ ir yra privalomai taikytinos kiekvienu atveju, kai tarp tiekėjo ir vartotojo nėra sudarytos rašytinės sutarties. Pažymėtina, kad karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos gali skirtis nuo individualiai rašytinėse pirkimo–pardavimo sutartyse dėl karšto vandens tiekimo nustatytų sąlygų. Todėl dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties šalių teisių ir pareigų kiekvienu atveju spręstina individualiai, priklausomai nuo to, ar taikytinos šalių sudarytos rašytinės sutarties, ar bendrosios karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygos.

27. Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų 17 punktas nustato, kad suvartoto karšto vandens kiekiai Taisyklėse ir teisės aktuose nustatyta tvarka nustatomi pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis, o kada Taisyklėse nustatyta tvarka negalima naudotis karšto vandens skaitiklių rodmenimis – skaičiavimo būdu.

28. Minėta, kad, nustatant patiektos ir sunaudotos energijos kiekį, CK nuostatos įtvirtina galimybę vadovautis apskaitos prietaisų rodmenimis arba naudoti kitą sutartyje nustatytą būdą. Ginčo atveju šalys nėra sudariusios rašytinės karšto

vandens pirkimo–pardavimo sutarties, iš kurios būtų galima spręsti apie kitų sunaudotos energijos kiekio nustatymo būdų naudojimo galimybę. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje šalių teisiniams santykiams taikytinos karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos sudaro pagrindą karšto vandens kiekį nustatyti ne tik pagal apskaitos prietaisų rodmenis, bet ir kitu – skaičiavimo būdu. Tokiu atveju, esant prieštaravimui tarp CK ir Šilumos ūkio įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų, šis prieštaravimas spręstinas taikant CK 1.3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, kuria remiantis Civilinio kodekso normos neturi prioriteto prieš kitus įstatymus tais atvejais, kai pats kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų normų taikymui.

29. CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintajame skirsnyje „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ įtvirtintų normų taikymo ribas reglamentuoja CK 6.391 straipsnis. Minėtas straipsnis nustato, kad šio skirsnio normos taikomos aprūpinant, be kita ko, šilumos energija, vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę. Tai reiškia, kad CK 6.391 straipsnis suteikia pirmenybę kitų įstatymų, reglamentuojančių atskirų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, taikymui prieš CK normas, reglamentuojančias energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad ginčo atveju, nesant rašytinės sutarties dėl karšto vandens tiekimo, nustatant vartotojui patiektos ir sunaudotos energijos kiekį, turėjo būti vadovaujamasi išimtinai CK 6.385 straipsnio 1 dalies ir 6.388 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų naudojimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsiskaitymui su tiekėja buvo pagrindas taikyti ir kitus Šilumos ūkio įstatyme bei jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintus patiekto ir sunaudoto karšto vandens kiekio nustatymo būdus.

Dėl atsiskaitymo už karštą vandenį, kai karšo vandens kiekiai nustatomi skaičiavimo būdu pagal normas

30. ŠŪĮ 12 straipsnis reglamentuoja atsiskaitymą su šilumos tiekėju už šilumą, kuri sunaudota šildymui ir karšto vandens tiekimui. ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. ŠŪĮ 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad buitiniam šilumos vartotojui išrašytoje sąskaitoje (mokėjimo pranešime) turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. ŠŪĮ 15 straipsnio, reglamentuojančio karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimą, 1 dalyje įtvirtinta, kad vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis.

31. Taisyklių 179 punkto, reglamentuojančio vartotojų atsiskaitymo pagal butuose įrengtus karšto vandens skaitiklius ypatumus, 1 papunktyje įtvirtinta, kad karšto vandens tiekimo pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba vartotojui patiektas karšto vandens kiekis per atsiskaitymo laikotarpį nustatomas pagal karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatų 22 punktas nustato, kad karšto vandens vartotojas moka už faktiškai suvartotą karšto vandens kiekį pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis arba už kitais, teisėtais ir neprieštaraujančiais sąžiningumui, būdais nustatytą karšto vandens vartotojui priskirtą karšto vandens kiekį. Tokiu būdu Šilumos ūkio įstatymą įgyvendinančios Taisyklių nuostatos, atkartodamos įstatyme įtvirtintą bendrąją taisyklę, kad tikslus faktiškai sunaudoto karšto vandens kiekis nustatomas pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis, kartu įtvirtina ir kitų būdų, nustatant karšto vandens vartotojui priskirtiną karšto vandens kiekį, naudojimo galimybę.

32. Teisės aktuose yra nustatytos galimybės vartotojui priskirtino karšto vandens kiekį nustatyti skaičiavimo būdu pagal norams. Jos nustatytos, siekiant sureguliuoti atsiskaitymą už suvartotą karštą vandenį tais atvejais, kai dėl kokių nors objektyvių priežasčių tiekėjas neturi realių duomenų, koks yra faktiškai suvartoto karšto vandens kiekis (pavyzdžiui, vartotojas neturi skaitiklio ar šis yra netinkamas, vartotojas nedeklaruoja suvartoto karšto vandens kiekio ir kt.). Taisyklių 185 punktas nustato, kokiais atvejais draudžiama naudotis karšto vandens skaitiklio rodmenimis. Tai atvejai, kai skaitiklis sugadintas taip, kad sugadinimas yra matomas, suklastota karšto vandens skaitiklio gamyklinė ir (arba) karšto vandens tiekėjo uždėta plomba, skaitiklis yra išoriškai paveikiamas ar vartojamas be patikros ir kiti atvejai. Šilumos ūkio įstatymas ir Taisyklės taip pat nustato energijos apskaitos skaitikliams, jų montavimui ir priežiūrai keliamus reikalavimus, reglamentuoja suvartoto karšto vandens apskaitą, kai tiekėjas imasi priemonių karšto vandens apskaitos sistemai

daugiabučiuose namuose sutvarkyti.33. ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose

patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Šias įstatymo nuostatas įgyvendinančių Taisyklių 182 ir 183 punktuose nustatyta, kad pastato, buto ar kitų patalpų savininkui arba nuosavybės bendraturčiams iki Taisyklių įsigaliojimo priklausantys karšto vandens skaitikliai, kurių metrologinė patikra nepasibaigusi, perduodami (parduodami) karšto vandens tiekėjų nuosavybėn, o vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Karšto vandens skaitiklis įrengiamas prieš vartotojo karšto vandens skaitiklį, karšto vandens tiekėjui priimtinoje vietoje. Apskaitai naudojami karšto vandens tiekėjo įrengto skaitiklio rodmenys. Remiantis minėtu reglamentavimu, darytina išvada, kad Taisyklėse yra įtvirtinta tiekėjo pareiga perimti iš vartotojų karšto vandens apskaitos prietaisus. Kartu nustatyta, kad atsiskaitymas už karštą vandenį toliau turi būti vykdomas ne pagal likusio neišmontuoto vartotojui priklausančio skaitiklio, bet pagal karšto vandens tiekėjo naujai įrengto skaitiklio rodmenis. Kadangi Taisyklės nenustato galimybės atsiskaitymus už sunaudotą karštą vandenį toliau vykdyti pagal vartotojui nuosavybės teise priklausantį skaitiklį, darytina išvada, kad vartotojui priklausantis karšto vandens skaitiklis, įrengus tiekėjo karšto vandens skaitiklį, nelaikytinas apskaitos prietaisu.

34. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo laikytis teisės aktais reglamentuotų šilumos ir karšto vandens tiekimo procedūrų, nesukelti grėsmės tvariam šilumos ūkio funkcionavimui. Jie, kaip vartotojai, privalo sudaryti realią galimybę karšto vandens tiekėjui įvykdyti jam teisės aktais nustatytą pareigą įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkančius karšto vandens apskaitos prietaisus. ŠŪĮ 26 straipsnis reglamentuoja šilumos tiekėjo teisę patekti į savininkui priklausančias patalpas, kai jiems prireikia atlikti tam tikrus darbus. ŠŪĮ 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgalioti atstovai turi teisę, ne vėliau kaip prieš 24 valandas pateikę raštišką prašymą buto ir (ar) kitų patalpų savininkui, patekti į savininkui priklausančias patalpas, kad galėtų apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, o 2 dalyje nustatyta, kad savininkui atsisakius įleisti, šilumos tiekėjas turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą šilumos ir karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką . Taisyklių 235.5 punktas nustato daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkui – buitiniam karšto vandens vartotojui – pareigą leisti karšto vandens tiekėjo, pastato valdytojo, prižiūrėtojo atstovams iš anksto, ne vėliau kaip prieš 24 valandas raštu įspėjus arba suderinusiems atvykimo laiką ir pateikusiems atitinkamus pažymėjimus, įrengti karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų rodmenis, apžiūrėti karšto vandens bendro naudojimo sistemos elementus, esančius vartotojo bute, karšto vandens skaitiklius, jų įrenginių elementus, atlikti jų priežiūros, remonto darbus, o prireikus lokalizuoti avariją ar likviduoti jos pasekmes, leisti nedelsiant vykdyti avarijos lokalizavimo darbus.

35. Šios nutarties 34 punkte įtvirtintų nuostatų aiškinimas ir taikymas derintinas su karšto vandens tiekimo ir jo apskaitos daugiabučiuose namuose organizavimu, karšo vandens tiekėjui vykdant savo prievoles, susijusias su karšto vandens apskaitos tame name sutvarkymu. Minėta, kad tiekėjas turi nustatyti, kokie šilumos kiekiai name skirti patalpų šildymui, o kokie – karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti. Šilumos tiekėjas turi teisę gauti tokio šilumos kiekio, koks buvo patiektas į daugiabutį namą, apmokėjimą.

36. ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Kasacinis teismas dėl šios nuostatos taikymo yra pasisakęs, kad tol, kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 69 punktas).

37. Nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos (ŠŪĮ 2 straipsnio 20 dalis). Suvartotas ir neapmokėtas šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį paprastai susidaro tada, kai karšto vandens vartotojai dėl įvairių priežasčių deklaruoja ne visą faktiškai suvartotą karštą vandenį, o pastate neįrengti nuotolinio valdymo apskaitos prietaisai, leidžiantys šilumos tiekėjui nepriklausomai nustatyti kiekvieno

vartotojo suvartojamo karšto vandens kiekį. Tam, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, pastate turi būti įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai ir sutvarkyta daugiabučio gyvenamojo namo karšto vandens apskaitos sistema. Iš to išplaukia, kad, tinkamai nepertvarkius daugiabučio gyvenamojo namo karšto vandens apskaitos sistemos, tiekėjas neturi galimybės gauti tinkamo viso šilumos kiekio, sunaudoto karštam vandeniui paruošti, apmokėjimo. Dėl to galima teigti, kad daugiabučio namo karšto vandens apskaitos sistemos pertvarkymas yra teisėta šilumos tiekėjo veikla, kurią įstatymas apibrėžia kaip jo prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą, kuri kartu vertintina ir kaip įstatymo leidėjo jam nustatyta sąlyga, siekiant gauti tinkamą suteiktos paslaugos apmokėjimą. Šios veiklos neužtikrinimas, be kita ko, tiesiogiai pažeistų tiekėjo ekonominius interesus.

38. Tiekėjo veiklos įgyvendinimą užtikrinantis ŠŪĮ 26 straipsnis dėl teisės pakliūti į savininkui priklausančias patalpas turi sudaryti sąlygas šilumos tiekėjui įvykdyti jam įstatymų nustatytas prievoles ir savo veiklą įgyvendinti taip, kad ji atitiktų jo teisėtus ekonominius interesus. Minėta įstatymo nuostata numato patekimo į buto ir (ar) kitų patalpų savininkui priklausančias patalpas galimybę, siekiant apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus. Tai iš esmės yra šilumos (karšto vandens) tiekėjo veikla, susijusi su šildymo ir karšto vandens sistemos ar apskaitos prietaisų veikimo tinkamumo patikrinimu, o taip pat jų gedimų šalinimu. Siekiant užtikrinti apskaitos prietaisų tinkamą veikimą, gedimais gali būti laikoma visa, kas neužtikrina tikslių duomenų surinkimo visame daugiabučiame name. Remontas yra suprantamas kaip sugedusio, t. y. netinkamo naudoti daikto taisymas. Tačiau jis gali būti susijęs ne vien tik su techniniais gedimais. Apskaitos prietaisai gali būti netinkami naudoti dėl naujai diegiamos apskaitos sistemos, tobulesnių, tikslesnių, patikimesnių, atsparesnių išoriniams poveikiams apskaitos prietaisų sukūrimo ir esamų pakeitimo. Kadangi įstatyme įtvirtintas reglamentavimas reguliuoja bendruosius ir svarbiausius klausimus, todėl jo nuostatos aiškintinos sistemiškai su kitomis šio įstatymo nuostatomis, atsižvelgiant į specifinį šios srities reglamentavimą, šilumos tiekėjui nustatytas pareigas ir jo vykdomos veiklos ypatumus.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ŠŪĮ 26 straipsnio 1 dalyje tiekėjui suteikta teisė pakliūti į savininko patalpas, siekiant apžiūrėti ir remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, apima ir jo teisę vykdyti apskaitos prietaisų įrengimo ar pakeitimo veiksmus, jeigu apskaitos prietaisų nėra ar jie negali būti teisės aktų nustatyta tvarka naudojami atsiskaitymui kaip naujai diegiamos karšto vandens apskaitos sistemos dalis. Butų ir (ar) kitų patalpų savininkui pažeidus šią tiekėjo teisę, šilumos ir karšto vandens kiekis tokiam savininkui nustatomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintą Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, metodiką.

40. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškiniu ginčijamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. O3-110 „Dėl vartojimo ginčo tarp G. M. ir UAB „Vilniaus energija““, kuriuo vartotojo ir energijos tiekėjo ginčą išnagrinėjusi institucija teisėtu pripažino ieškovės suvartoto karšto vandens skaičiavimą pagal minėtoje Metodikoje įtvirtintas taisykles, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o kiti ieškinio reikalavimai pagrįstai atmesti kaip išvestiniai iš šio ieškinio reikalavimo. Todėl ieškovės kasacinis skundas atmestinas, paliekant galioti kasaciniu skundu skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

41. Kasaciniu skundu taip pat yra keliamas tiekėjo diegiamų karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimas.42. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, kurie patvirtintų kasacijos pagrindus,

nustatytus CPK 346 straipsnyje. Tai teisinės prigimties ir pobūdžio teiginiai, kurie pagal turinį turi būti išsamūs. Be to, jie turi būti susiję su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir pareikštais reikalavimais, kuriuos teismai privalėjo spręsti. Jeigu dalis kasacinio skundo argumentų šių reikalavimų neatitinka, tai yra pagrindas išvadai, kad jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko dėl to, jog jie yra ne teisinio turinio arba neišsamūs, arba nesusiję su nagrinėjama byla, joje nustatytomis aplinkybėmis, taikytina teise ir teismų praktika. Dėl tokių argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti, nes nesuformuluotas kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2013).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai dėl tiekėjo diegiamų karšto vandens skaitiklių nuosavybės yra nesusiję su pareikštais reikalavimais, kadangi ieškovė atsisakė pakeisti jos bute esantį karšto vandens skaitiklį. Minėti kasacinio skundo argumentai yra grindžiami hipotetiniais svarstymais, kylančiais iš realybėje

neegzistuojančios situacijos, tuo tarpu teismas nagrinėja iš realių situacijų tarp asmenų kilusius ginčus. Kadangi tiekėjo diegiamų karšto vandens skaitiklių nuosavybės klausimas nesusijęs su pareikštų ieškinio reikalavimų išsprendimu, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.


44. Kasacinis teismas patyrė 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

45. Kasaciniam teismui nusprendus atmesti ieškovės kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš ieškovės G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,18 Eur (penkis Eur 18 ct) išlaidų, susijusių su

procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).


TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ALGIS NORKŪNAS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


Nr. 3P-941/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24588-2017-7 (S)


NUTARTIS

2019 m. birželio 12 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. gegužės 29 d. gautu ieškovo G. A. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl darbo byloje priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimas, kuriuo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9c178fb0937411e9ae2e9d61b1f977b3

netenkinta pareikštų ieškinio reikalavimų panaikinti atsakovės VšĮ Kauno klinikinės ligoninės visuotinio dalininkų susirinkimo 2017 m. lapkričio 8 d. protokolinę nutartį atšaukti ieškovą iš direktoriaus pareigų, Sveikatos apsaugos ministro 2017 m. lapkričio 9 d. įsakymą nutraukti darbo sutartį su ieškovu, pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, grąžinti ieškovą į darbą ir priteisti su neteisėtu atleidimu susijusias išmokas, neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasacija byloje grindžiama argumentais, kad teismai pažeidė proceso teisės normas, nes išvadas dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų pagrįstumo pagal taikytino Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio 6 dalies nuostatas grindė, neįvertinę ir nepatikrinę šios įstatymo normos taikymo aspektu teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. ar ieškovo atšaukimas motyvuotas, aiškus ir racionalus, pagrįstas teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovo teigimu, teismai rėmėsi netinkamu ir ieškovo kaltės nepatvirtinančiu įrodymu, t. y. Sveikatos apsaugos ministerijos specialistės išvada, kurią ikiteisminį tyrimą nutraukęs prokuroras pripažino nepagrįsta ir paneigta ikiteisminiame tyrime surinktais duomenimis. Kaip pagrindu kasacijai ieškovas taip pat remiasi argumentu, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aptariamo įstatymo normos taikymo ir aiškinimo praktikos, nes nepaneigė, jog sprendimas atšaukti ieškovą iš pareigų ir tuo pagrindu nutrūkę darbo santykiai buvo pagrįsti ir motyvuoti.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, pažymi tai, kad kasaciniame skunde teismų išvados dėl ieškovo atleidimo teisėtumo vertinamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, t. y. skunde vyrauja fakto klausimai, kurių kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatytą reguliavimą nenagrinėja, nes saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytųjų. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________




NUTARTIS

2019 m. birželio 12 d.


susipažinusi su 2019 m. gegužės 30 d. gautu pareiškėjos Džersio salos įmonės „Renaissance Insignia Limited“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria pripažinta teisėta ir pagrįsta Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria netenkinta pareiškėjos prašymo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje (B2-1111-254/2014) ir, tenkinus ieškinį, įpareigoti atsakovą Ūkio banką grąžinti pareiškėjai nuosavybės teise priklausančias lėšas. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=98f986d0937411e9ae2e9d61b1f977b3

vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad prašymą procesui CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu atnaujinti pareiškėja siejo su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. liepos 25 d. prejudiciniame sprendime pateiktais išaiškinimais, kurie aktualūs ir pareiškėjos bei Ūkio banko byloje dėl sprendžiamų iš esmės tapačių klausimų ir kuriais patvirtinama aplinkybė, jog pareiškėjos atžvilgiu netinkamai taikyta 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2002/47/EB. Kasaciniame skunde pažymima, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas UAB „Aviabaltika“ prieš AB Ūkio bankas byloje laikytinas naujai paaiškėjusia aplinkybe, atitinkančia visas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas. Atsisakymas atnaujinti procesą vertinamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principo pažeidimu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.


n u t a r i a :



DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=88cc2380937411e9ae2e9d61b1f977b3


susipažinusi su 2019 m. birželio 4 d. gautu ieškovo A. U. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu atidėti žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimą,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi Nr. 3P-924/2019 atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos ir laidojimo išlaidų priteisimo.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumą ieškovas grindžia visiškai tapačiais kaip ir pirmo skundo argumentais, kuriais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto kasacijos pagrindo, kurio esmė ieškovui buvo išaiškinta pirmiau nurodytoje nutartyje.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti. Atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjama CPK 84 straipsnio pagrindu pateikto prašymo atidėti žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimą.


n u t a r i a :



DALIA VASARIENĖ



Teismingumo byla Nr. T-38/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00508-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b2da2140937411e9ae2e9d61b1f977b3

(kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Ignalina agrar“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kaip A. S. I. teisių perėmėjai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydama:

1. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I.“;

2. pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4641, patvirtintą Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarės Zitos Rimkuvienės, sudarytą tarp A. S. I., atstovaujamos įgalioto asmens V. K., ir UAB „Ignalina agrar“, atstovaujamos įgalioto asmens V. L.;

3. išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn šiuos žemės sklypus:3.1 žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys

neskelbtini);3.2 žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys

neskelbtini);3.3 žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys

neskelbtini);4. taikyti restituciją ir priteisti UAB „Ignalina agrar“ naudai iš A. S. I. 209 975,96 Eur (725 005 Lt), kuriuos ji gavo

pagal 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 4641).Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu visiškai tenkino Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros prokurorės pareiškimą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi atsakovo UAB „Ignalina agrar“

apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 39S-142 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Aldonai Stanislavai Imbrazienei“, o kitą sprendimo dalį panaikino ir bylą dėl šios dalies grąžino Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 31 d. nutartimi tenkino atsakovės UAB „Ignalina agrar“ prašymą dėl bylos perdavimo nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui dėl to, kad visi administracinio pobūdžio klausimai (dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I.“ panaikinimo) jau yra išspręsti ir nebėra administracinių santykių elemento, dėl kurio ši byla buvo priskirta administracinių bylų kompetencijai, o likę Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės pareiškimo reikalavimai susiję su civiliniais teisiniais santykiais. Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčas dėl administracinio akto teisėtumo yra galutinai išspręstas, o likę neišspręsti reikalavimai: dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, dėl vindikacijos taikymo ir žemės sklypų išreikalavimo iš UAB „Ignalina agrar“ bei restitucijos taikymo, todėl darytina išvada, kad visi administracinio pobūdžio klausimai jau yra išspręsti ir nėra administracinių santykių elemento, dėl ko ši byla buvo priskirta administracinių teismų kompetencijai, o likę neišspręsti reikalavimai yra išimtinai civilinių teisinių santykių pobūdžio, todėl jie perduotini toliau nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui – Vilniaus apygardos teismui.

Vilniaus apygardos teismas, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio

teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad gavo pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą dėl papildomų rašytinių įrodymų pateikimo ir kreipimosi į Specialiąją Teisėjų kolegiją. Pareiškėja pareiškime nurodo, kad Specialioji teisėjų kolegija analogiškoje byloje (žr. 2019 m. balandžio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-27/2019) nurodė, jog administracinę bylą pagal nustatytas rūšinio teismingumo taisykles išnagrinėjus administraciniame teisme, ir apeliacinės instancijos teismui bylos dalį grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, byla turi būti užbaigta nagrinėti iš esmės administraciniame teisme. Priėmus apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, nepasikeitė aptariamos bylos rūšinis teismingumas, t. y. byla netapo civiline ir dėl to nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme. Todėl Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl bylos rūšinio teismingumo klausimo išsprendimo.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Byla nagrinėtina administraciniame teisme.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi atsakovo UAB „Ignalina agrar“ apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalis, kuria panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I.“, o kita sprendimo dalis panaikinta ir bylą dėl šios dalies grąžinta Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Taigi nagrinėjamoje byloje liko neišspręsti reikalavimai: pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4641, patvirtintą Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarės Zitos Rimkuvienės, sudarytą tarp A. S. I., atstovaujamos įgalioto asmens V. K., ir UAB „Ignalina agrar“, atstovaujamos įgalioto asmens V. L.; išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); taikyti restituciją ir priteisti UAB „Ignalina agrar“ naudai iš A. S. I. 209 975,96 Eur (725 005 Lt), kuriuos ji gavo pagal 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 4641).

Pagrindai perduoti bylą kitam teismui yra reglamentuojami procesiniame įstatyme (CPK 34 straipsnis, 36 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis, 69 straipsnis). Specialioji teisėjų kolegija pažymi, kad administracinę bylą pagal nustatytas rūšinio teismingumo taisykles išnagrinėjus administraciniame teisme, ir apeliacinės instancijos teismui bylos dalį grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, byla ir turi būti užbaigta nagrinėti iš esmės administraciniame teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-27/2019). Administracinės bylos rūšinio teismingumo nekeičia tai, kad bylos nagrinėjimo proceso metu administracinio pobūdžio reikalavimai yra išspręsti, o likę civilinio teisinio pobūdžio reikalavimai perduodami teismui nagrinėti iš naujo. Todėl Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, priėmus 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį, nepasikeitė nagrinėjamos bylos rūšinis teismingumas, t. y. byla netapo civiline ir dėl to nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme. Aptariamosios bylos užbaigimas nagrinėti iš esmės administraciniame teisme atitiktų taip pat ir proceso koncentracijos, operatyvumo bei ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis, ABTĮ 11 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byla perduodama Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Ignalina agrar“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kaip A. S. I. teisių perėmėjai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________



NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovų M. U. ir E. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. U. ir M. U. ieškinį atsakovams biudžetinei įstaigai Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Kagema“ dėl įsakymų ir žemės sklypų kadastro duomenų bei ribų panaikinimo ir žemės sklypų kadastro duomenų bei ribų nustatymo rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Ieškovai patikslintu ieškiniu teismo prašo:1. teismui nusprendus, kad reikalavimui panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau –

NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) taikytinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8cc215d0937411e9ae2e9d61b1f977b3

mėnesio terminas, – atnaujinti šį terminą;2. panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl E. U.

žemės sklypo Nr. 16, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų tikslinimo“, 2012 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. U. žemės sklypo Nr. 15, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų tikslinimo“ ir UAB „Kagema“ 2011 m. rugsėjo 6 d. nustatytus žemės sklypų, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis ir ribas;

3. nustatyti žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis ir ribas pagal UAB „Krianta“ 2017 m. birželio 1 d. atliktus kadastrinius matavimus ir žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis ir ribas pagal UAB „Krianta“ 2017 m. birželio 28 d. atliktus kadastrinius matavimus.

Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad ieškovė įsigijo nuosavybės teisę į 0,0739 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypas Nr. 15), ir šiame žemės sklype esančius pastatus, o ieškovas 0,067 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypas Nr. 16), ir šiame žemės sklype esančius pastatus bei statinius. Nurodytus žemės sklypus ieškovai įsigijo atitinkamai pagal 1997 m. liepos 23 d. ir 1997 m. rugpjūčio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Šie ieškovų įsigyti žemės sklypai buvo privatizuoti 1994 m. gruodžio 23 ir 28 d. sudarytomis valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimis. Ieškovai patikslintu ieškiniu nurodo, kad jiems įsigyjant minėtus žemės sklypus pardavėjai, buvę šių žemės sklypų savininkai, nurodė, kad jie savo iniciatyva ir lėšomis susitarė savo žemės sklypų sąskaita įsirengti bendrą įvažiavimą abiems žemės sklypams, ties sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 riba. Toks bendras įvažiavimas ieškovams tiko, nes jie, įsigiję du besiribojančius žemės sklypus, ketino juos naudoti kaip vieną vientisą valdą. Ieškovai teigia, kad įsigyjant žemės sklypus Nr. 15 ir Nr. 16 tarp jų nebuvo įsiterpusi jokia kitų asmenų, įskaitant ir valstybės, nuosavybė ir minėtu įvažiavimu naudojosi tik ieškovai patekimui į jiems nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. 2011 m. rugsėjo 6 d. ieškovams dalyvaujant su jų žemės sklypais Nr. 15 ir Nr. 16 besiribojančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniuose matavimuose, buvo atlikti ir žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 kadastriniai matavimai. Ieškovai nurodo, kad jų žemės sklypų ribos vietoje riboženkliais ženklinamos nebuvo, o vėliau ieškovams buvo pateikti pasirašymui jau parengti žemės sklypų planai su ribų posūkio taškų koordinatėmis. Ieškovai teigia, kad pasirašydami žemės sklypų planuose buvo įsitikinę, jog juose parodytas 3 metrų pločio kelias yra jiems priklausantis įvažiavimas, suformuotas jų žemės sklypų sąskaita. 2015 m. ieškovai, pastebėję, kad per jų žemės sklypus yra važinėjama, išvažinėti jiems priklausantys gėlynai, apgadintas vietinės kanalizacijos šulinys, nutarė apsitverti jiems priklausančius žemės sklypus ir kreipėsi į matininkus dėl žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 paženklinimo. Vykdant ieškovų žemės sklypų ženklinimą, ieškovams tapo žinoma, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. atlikti žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 kadastriniai matavimai pažeidžia kadastrinių matavimų atlikimą reglamentuojančius teisės aktus ir ieškovų nuosavybės teises. Ieškovų teigimu, jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 sąskaita buvo suformuotas 3 metrų pločio bendro naudojimo kelias ir ši žemės dalis paimta valstybės nuosavybėn, tokiu būdu sumažėjo jų nuosavybės teise valdomas žemės plotas, o vietinė kanalizacija, įrengta dar 1975 m., dabar yra ne ieškovų žemės sklypo Nr. 15 ribose, o valstybei priklausančioje žemėje, kurioje suformuotas 3 metrų pločio bendro naudojimo kelias. Ieškovai patikslintu ieškiniu taip pat teigia, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 kadastrinius matavimus atliko asmuo neturintis matininko kvalifikacijos pažymėjimo. Ieškovai nurodo, kad kadastrinius matavimus 2011 m. rugsėjo 6 d. vykdė H. M., kuris minėtą dieną neturėjo NŽT išduoto matininko kvalifikacijos pažymėjimo ir neturėjo teisės vykdyti kadastrinių matavimų, tačiau kadastrinių matavimų dokumentuose pasirašė jo sūnus M. M., kuris kadastrinių matavimų nevykdė.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Teismas ieškovų argumentus, kad kadastriniai matavimai turėjo būti atliekami pagal sklypų įsigijimo metu galiojusius teritorijų planavimo dokumentus, atmetė kaip nepagrįstus ir konstatavo, jog ieškovų ginčijami kadastriniai matavimai, kurie atlikti 2011 m., turėjo būti atliekami būtent pagal 1994 m. patvirtintą SB „Šilelis“ generalinį planą, o ne pagal ieškovų nurodomus ankstesnius 1978 m. ar patikslintus 1981 m. generalinius planus, nes šie buvo pakeisti vėlesniu minėtu 1994 m. SB „Šilelis“ generaliniu planu. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad negali būti tenkinamas ieškovų reikalavimas nustatyti žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 kadastro duomenis ir ribas pagal UAB „Krianta“ atliktus kadastrinius matavimus, nes šie matavimai atlikti ne pagal 1994 m. patvirtintą SB „Šilelis“ generalinį planą, o vadovaujantis SB „Šilelis“ 1981 m. ir 1978 m. generaliniais planais. Be to, sklypus privatizavusių asmenų 1992 m. balandžio 30 d. pasirašytuose brėžiniuose, jau tada buvo aiškiai nurodytas tarp šių sklypų esantis 3 m. pločio kelias, o abejuose sklypų brėžiniuose nurodytos sklypų kraštinės ir bendras sklypų plotas iš esmės sutampa su ieškovų ginčijamais matavimais nustatytomis sklypų ribomis ir plotais, kuriuos

sugretinus matyti, kad nei sklypų konfigūracija, nei jų plotai iš esmės nepasikeitė – ieškovės sklypo plotas sumažėjo 6 kv. m., o ieškovo sklypo plotas padidėjo 6 kv. m. Remdamasis šiais motyvais, teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kad bendro naudojimo 3 m. pločio kelias suformuotas ieškovų sklypų sąskaita ir kad ginčijamais matavimais pakeisti ieškovų sklypų plotai. Teismas, nagrinėdamas ieškovų argumentus dėl kadastrinius matavimus atlikinėjusių asmenų, nurodė, jog vien ieškovų žodinių paaiškinimų nepakanka, kad būtų paneigti nuoseklaus turinio rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad kadastrinių matavimų ir su jais susijusius dokumentus pasirašė UAB „Kagema“ inžinierius geodezininkas M. M., be to, atsakovas pateikė įrodymus, kad ginčo matavimų atlikimo metu galiojo 2011 m. birželio 16 d. išduotas M. M. matininko kvalifikacijos pažymėjimas. Apibendrindamas teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė pagrindų, prielaidų jų sklypų kadastro duomenis ir ribas nustatyti pagal UAB „Krianta“ atliktus matavimus, taip pat neįrodė, kad atsakovo UAB „Kagema“ atliktais matavimais nustatytos ieškovų sklypų ribos ir kadastro duomenys neatitiktų norminiuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų ir (arba) pažeistų ieškovų subjektyvias teises ar teisėtus interesus. Nenustatęs pagrindų, prielaidų pripažinti neteisėtais ginčijamais matavimais nustatytus ieškovų sklypų duomenis ir ribas, teismas nekonstatavo ir pagrindų naikinti pagal šiuos matavimus priimtus ginčijamus administracinius aktus.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas šią byla apeliacine tvarka, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovų reikalavimai siejami ir su specialiųjų viešosios teisės aktų – Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ nuostatų pažeidimu. Ginčas siejamas ir su viešojo administravimo procedūrų vykdymu, t. y. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklėmis, patvirtintomis Nacionalinės žemės tarnybos generalinio direktoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-98. Vertinama matininkų kvalifikacija. Byloje ginčijami NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymai dėl kadastro duomenų tikslinimo. Teisėjų kolegija nurodo, kad NŽT priimami sprendimai paprastai yra laikomi viešojo administravimo subjekto priimamais administraciniais aktais. Išimtis yra taikoma, kai Nacionalinė žemės tarnyba veikia kaip valstybinę žemę parduodantis (nuomojantis) subjektas, nes šiuose santykiuose ji veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių dalyvis, įgyvendinantis atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 6 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-60/2018, 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-73/2017, 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-64/2017, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-46/2017, 2017 m. sausio 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-4/2017 ir kt.).



Ginčas teismingas administraciniam teismui.Nagrinėjamoje byloje ieškovai siekia panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. sausio 10 d. įsakymą

Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-49 ir įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-50, kuriais patikslinti ieškovų žemės sklypų Nr. 15 ir Nr. 16 kadastro duomenys ir UAB „Kagema“ 2011 m. rugsėjo 6 d. nustatytus ginčo žemės sklypų kadastro duomenis ir nustatytas ribas, bei nustatyti ginčo žemės sklypų kadastro duomenis ir ribas pagal UAB „Krianta“ 2017 m. birželio 28 d. atliktus kadastrinius matavimus.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Nors ieškovai nurodo ginantys savo nuosavybės teises vadovaujantis Civilinio kodekso 4.93 straipsniu dėl savininko teisių apsaugos, nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl ginčijamų kadastrinių matavimų, kurie, pasak ieškovų, pažeidžia kadastrinių matavimų atlikimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovų reikalavimai visų pirma yra grindžiami administracinio teisinio pobūdžio argumentais, t. y. specialiųjų viešosios teisės aktų – Žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų

bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. 1P-98 „Dėl Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatų pažeidimu. Todėl Specialioji kolegija sprendžia, kad keliamo ginčo esmė yra susijusi su viešojo administravimo procedūrų, kurių metu tvirtinami žemės sklypo kadastro duomenys, vykdymu. Šių procedūrų vykdymas bei atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų ir laikytinas viešojo administravimo veikla (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T121/2017, 2016 m. liepos 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-49/2016, 2015 m. sausio 6 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-160/2014). Atsižvelgdama į tai Specialioji kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamas ginčas kyla viešojo administravimo srityje ir turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

n u t a r i a :

Bylą pagal ieškovų M. U. ir E. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. U. ir M. U. ieškinį atsakovams biudžetinei įstaigai Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Kagema“ dėl įsakymų ir žemės sklypų kadastro duomenų bei ribų panaikinimo ir žemės sklypų kadastro duomenų bei ribų nustatymo perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.






TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-10013 2019-06-21 2019-06-12 2019-06-12 -


NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=aa86ef50937411e9ae2e9d61b1f977b3

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ ieškinį atsakovams V. Č., O. B., A. K., P. K., „Krynicki Recycling S. A.“, Aplinkos apsaugos departamentui dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Ieškovė BUAB „Lithuanian glass recycling“ patikslintu ieškiniu teismo prašo:1. priteisti ieškovės naudai solidariai iš atsakovų „Krynicki Recycling S. A.“, A. K., P. K., V. Č. ir O. B. 1 046 574,35

Eur žalos kreditoriams atlyginimą;2. priteisti ieškovės naudai solidariai iš atsakovų „Krynicki Recycling S. A.“, A. K., P. K., V. Č., O. B. ir Aplinkos

apsaugos departamento 1 168 195,12 Eur žalos atlyginimą už 3 435,868 tonų atliekų kiekio, viršijančio Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime numatytą leistiną saugoti kiekį, sutvarkymą;

3. priteisti ieškovės naudai solidariai iš atsakovų „Krynicki Recycling S. A.“, A. K., P. K., V. Č., O. B. ir Aplinkos apsaugos departamento 866 334,25 Eur žalos atlyginimą už 2 083,30 tonų atliekų kiekio, viršijančio Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime numatytą leistiną saugoti kiekį, sutvarkymą.

Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad 2017 m. vasario 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-997-603/2017 UAB „Lithuanian glass recycling“ bankrotas pripažintas tyčiniu. BUAB „Lithuanian glass recycling“ bankroto administratorius, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovės kreditorių reikalavimai, kurių suma sudaro 1 046 574,35 Eur, nebus padengti, kadangi bendrovė neturi realizuotino turto ar lėšų finansiniams reikalavimams tenkinti, bei veikdamas bendrovės ir jos kreditorių interesais, reiškia šį ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams, kaip juridinio asmens valdymo organams ir dalyviams, remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalimi. Antruoju ir trečiuoju patikslinto ieškinio reikalavimu prašoma solidariai priteisti žalos atlyginimą už atliekų, viršijančių Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime numatytą leistiną saugoti kiekį, sutvarkymą ir iš valstybės institucijos – Aplinkos apsaugos departamento (Kaišiadorių rajono agentūros teisių ir pareigų perėmėjos). Ieškovė teigia, kad Kaišiadorių rajono agentūra, kaip priežiūrą vykdanti institucija, nuolat fiksuodama pasikartojančius teisės normų pažeidimus aplinkai, nesiėmė pakankamų veiksmų, kokie šioje situacijoje buvo būtini, ir nestabdė bendrovės veiklos, kaip keliančios pavojų aplinkai ir žmonėms, bei tokiu būdu (veikdama aplaidžiai) neužtikrino, kad nebūtų sukaupti neleistini kiekiai atliekų, dėl to yra atsakinga už atsiradusią žalą. Ieškovė, remdamasi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, teigia, kad ši institucija (jos darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija (jos darbuotojai) privalėjo veikti dėl to yra atsakinga už atsiradusią žalą.

Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nutartyje pažymi, kad trečiuoju patikslinto ieškinio reikalavimu prašoma solidariai priteisti žalos atlyginimą ne tik iš buvusių ieškovės BUAB „Lithuanian glass recycling“ valdymo organų (įrodinėjant jų atžvilgiu deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas), tačiau ir iš valstybės institucijos – Aplinkos apsaugos departamento (Kaišiadorių rajono agentūros teisių ir pareigų perėmėjos), nurodant CK 6.271 straipsnio 4 dalies teisinį pagrindą, kad ši institucija (jos darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija (jos darbuotojai) privalėjo veikti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), dėl to teismui kyla abejonių kuriame iš teismų – bendrosios kompetencijos ar administraciniame – byla dalyje dėl reikalavimų valstybės institucijai turi būti nagrinėjama. Vilniaus apygardos teismas kreipimesi nurodo, kad Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje (panašaus pobūdžio bylose) išaiškinta, kad tais atvejais, kai byloje keliami skirtingos teisinės prigimties reikalavimai, kurie yra lygiaverčiai, neatsiranda dominuojančio teisinio santykio situacijos, tuomet yra pagrindas pareikštus reikalavimus išskirti į atskiras bendrosios kompetencijos ir administraciniame teisme nagrinėtinas bylas (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-2/2018).



Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje reiškiami žalos atlyginimo reikalavimai, kurie yra dvejopo pobūdžio. Pirmasis patikslinto ieškinio reikalavimas dėl atsakovų žalos kreditoriams atlyginimo, ir antrasis bei trečiasis reikalavimai, tiek, kiek jie siejami su juridinio asmens dalyvių civiline atsakomybe, dėl žalos atlyginimo už atliekų, viršijančių Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime numatytą leistiną saugoti kiekį, sutvarkymą, vadovaujantis Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalimi ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi, yra grindžiami juridinio asmens dalyvių deliktine civiline atsakomybe. Tačiau antrasis ir trečiasis reikalavimai ta dalimi, kuria prašoma žalos atlyginimo už atliekų, viršijančių Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime numatytą leistiną saugoti kiekį, sutvarkymą iš Aplinkos apsaugos departamento, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, yra grindžiami viešąja valstybės civiline atsakomybe.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje reiškiami ieškovės reikalavimai dėl žalos atlyginimo, tiek, kiek jie siejami su juridinio asmens dalyvių civiline atsakomybe, yra civilinio teisinio pobūdžio bei nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Tuo tarpu ieškovės reikalavimai dėl žalos atlyginimo iš Aplinkos apsaugos departamento dėl to, kad Kaišiadorių rajono agentūra (jos darbuotojai), jai vykdant viešojo administravimo funkcijas, neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija (jos darbuotojai) privalėjo veikti, patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio reguliavimo sritį ir yra teismingi administraciniam teismui.

Atsižvelgdama į tai Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai byloje yra keliami skirtingos teisinės prigimties reikalavimai, kurie yra lygiaverčiai, neatsiranda dominuojančio teisinio santykio situacijos, Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pareikštus reikalavimus išskirti į atskiras bendrosios kompetencijos ir administraciniame teisme nagrinėtinas bylas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-2/2018, 2017 m. liepos 17 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-78/2017, 2014 m. gegužės 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-71/2014).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ ieškinį atsakovams V. Č., O. B., A. K., P. K., „Krynicki Recycling S. A.“, Aplinkos apsaugos departamentui dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija grąžinti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat spręsti administracinio teisinio pobūdžio reikalavimų išskyrimo ir perdavimo nagrinėti administraciniam teismui klausimą.







Civilinė byla Nr. e3K-3-208-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00656-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.6(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. Č. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Č. ieškinį atsakovui E. U. dėl avansinio apmokėjimo sutarties pripažinimo niekine ir atsakovo E. U. patikslintą priešieškinį ieškovei S. Č., atsakovams pagal patikslintą priešieškinį R. Č., D. Č., L. F., V. Č. dėl rankpinigių priteisimo, žalos atlyginimo ir dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė S. Č. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti niekine jos ir atsakovo E. U. 2016 m. kovo 22 d. sudarytą avansinio apmokėjimo sutartį, taikyti restituciją.

3. Ieškovė nurodė, kad asmeninės nuosavybės teise valdo miškų ūkio paskirties žemės sklypą, taip pat žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir ieškojo asmens, kuris galėtų abiejuose sklypuose išvalyti mišką ir parduoti išvartas. 2016 m. kovo 22 d. su atsakovu buvo pasirašyta jo parengta avansinio apmokėjimo sutartis, taip pat jam išduotas įgaliojimas, tačiau ieškovė, 2016 m. gegužės 17 d. suvokusi, kad išduotas įgaliojimas neatitinka šalių susitarimo išvalyti mišką ir įgaliotiniui yra suteikti žymiai platesni įgaliojimai, įgaliojimą panaikino. Ieškovės teigimu, sutartis yra niekinė, prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, nes atsakovas, nebūdamas ginčijamoje sutartyje įvardyto turto savininkas, negalėjo įsipareigoti šio turto perleisti, o ji pati, būdama perleidžiamo turto savininkė, negali jo nuosavybės teise įgyti dar kartą. Be to, sutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81, 1.91 straipsnių reikalavimams, o viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja bei dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu.

4. Atsakovas E. U. patikslintu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės S. Č. 6000 Eur rankpinigių, 629,90 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimo, 228,49 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų, pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento atskiras dovanojimo sutartis, pagal kurias ieškovė S. Č. padovanojo žemės sklypus ar jo dalis atsakovams, taip pat pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2016 m. birželio 3 d. dovanojimo sutartį Nr. D-2944, pagal kurią ieškovė S. Č. padovanojo atsakovei R. Č. 217/571 dalių žemės sklypo ir visą žemės sklypą, taikyti restituciją ir išreikalauti iš atsakovės R. Č. 217/571 dalių žemės sklypo ir visą kitą žemės sklypą bei grąžinti šiuos žemės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=adcc2f40937411e9ae2e9d61b1f977b3

sklypus ieškovės nuosavybėn.5. Atsakovas nurodė, kad ginčo sutartimi iš esmės pasirašė ne avansinio apmokėjimo, o galutinę miško pirkimo–

pardavimo sutartį. Po sutarties pasirašymo atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų sutarčiai įgyvendinti, todėl patyrė išlaidų: už miškotvarkos projektų parengimą – 400 Eur, už kirtimo biržės brėžinių parengimą (biržės atrėžimą) – 229,90 Eur, iš viso 629,90 Eur. Atsakovo teigimu, ieškovė yra atsakovo skolininkė, todėl atsakovas turi teisę ginčyti ieškovės sudarytus sandorius actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu. Ieškovės sudarytos dovanojimo sutartys pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises, nes dėl šių sandorių sudarymo ieškovė tapo nemoki.


6. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovės S. Č. ieškinį tenkino, o atsakovo E. U. priešieškinį atmetė, priteisė atsakovei pagal priešieškinį R. Č. iš atsakovo 1400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7. Teismas, pripažinęs negaliojančia 2016 m. kovo 22 d. avansinio apmokėjimo sutartį kaip sudarytą dėl apgaulės, atsakovo priešieškinį atmetė.

8. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu iš dalies panaikino Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: ieškinį atmetė, atsakovo E. U. priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė atsakovui iš S. Č. 629,90 Eur nuostoliams atlyginti, 114,25 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų; kitus priešieškinio reikalavimus atmetė; priteisė R. Č. iš atsakovo E. U. 1050 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

9. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad ieškovė neįrodė apgaulės sudarant ginčo sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai).

10. Atsakovas priešieškiniu taip pat prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento žemės sklypų dovanojimo sutartis, todėl apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino būtinąsias actio Pauliana taikymo sąlygas, kurioms esant galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu, ir sprendė, kad ieškovės prievolė atsakovui atlyginti nuostolius atsirado po prašomų nuginčyti dovanojimo sutarčių sudarymo, t. y. dovanojimo sutarčių sudarymo metu atsakovas neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės ieškovei neturėjo (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Be to, įvertinus bylos įrodymų visumą, negalima konstatuoti, kad ginčijami sandoriai pažeidžia atsakovo teises (CPK 185 straipsnis). Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad dėl ginčijamų dovanojimo sandorių sudarymo ieškovė tapo nemoki (CPK 12, 178 straipsniai, 6.66 straipsnio 1 dalis). Taigi nesant dviejų būtinųjų actio Pauliana sąlygų, teismas kitų sąlygų plačiau neanalizavo ir priešieškinio reikalavimus, susijusius su dovanojimo sutarčių pripažinimu negaliojančiomis, atmetė.

11. Teismas, iš dalies naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeitė priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

12. Teismas, atsakovo priešieškinį tenkinęs iš dalies, sprendė, kad atsakovo reikalavimai tenkinti 62,50 proc., o ieškovės – 37,50 proc., atitinkamai paskirstė šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

13. Teismas nustatė, kad atsakovė pagal priešieškinį R. Č. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo 1400 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo atsakovei pagal priešieškinį R. Č. sprendė priteisti 1050 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93, 96 straipsniai).

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Kasaciniu skundu atsakovė R. Č. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir papildomai priteisti iš atsakovo E. U. 1250 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai sprendė priteistų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu atmetė priešieškinio reikalavimus dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, t. y. visi atsakovo E. U. pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai šiai atsakovei buvo atmesti.

14.2. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė R. Č. pirmosios instancijos teisme turėjo 1400 Eur bylinėjimosi išlaidų: 380 Eur už atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą, 60 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir 960 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme; apeliacinės instancijos teisme – 900 Eur bylinėjimosi išlaidų: 650 Eur už

atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 250 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (iš viso 2300 Eur). Kadangi atsakovė laikytina laimėjusia bylą prieš atsakovą, ji turi teisę pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ir 98 straipsnį gauti visų šiame procese patirtų išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija



Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą, taikymo nagrinėjamoje byloje

15. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsniai.16. CPK 93 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas

teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

17. CPK 93 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, kurio esmė – „pralaimėjęs moka“. Dėl to bylą nagrinėjantys teismai, išspręsdami šalių ginčą iš esmės, turi paskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

18. Nagrinėjamoje byloje teismų buvo nagrinėjami keli reikalavimai: ieškovės S. Č. ieškinio reikalavimas atsakovui E. U. dėl avansinio apmokėjimo sutarties pripažinimo niekine ir atsakovo E. U. priešieškinio reikalavimas ieškovei S. Č. bei atsakovams pagal priešieškinį – R. Č., D. Č., L. F., V. Č. dėl rankpinigių priteisimo, žalos atlyginimo ir dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

19. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovės S. Č. ieškinį tenkino, o atsakovo E. U. priešieškinį atmetė, priteisė atsakovei pagal priešieškinį R. Č. iš atsakovo 1400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

20. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, o atsakovo E. U. priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė atsakovui iš S. Č. 629,90 Eur nuostoliams atlyginti, 114,25 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų; kitus priešieškinio reikalavimus atmetė; priteisė R. Č. iš atsakovo E. U. 1050 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

21. Apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo teisę iš ieškovės S. Č. gauti tik 629,90 Eur nuostolių atlyginimą, ieškovės prievolė atsakovui atsirado po prašomų nuginčyti dovanojimo sutarčių sudarymo, t. y. dovanojimo sutarčių sudarymo metu atsakovas neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės ieškovei nebeturėjo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo buvo spręsta, kad atsakovo ginčijami dovanojimo sandoriai, kuriais ieškovė perleido nuosavybės teisę į žemės sklypą R. Č., nepažeidė atsakovo teisių. Taigi atsakovo priešieškinio reikalavimai atsakovei pagal priešieškinį R. Č. dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo atmesti, iš esmės plačiau neanalizavus kitų sandorio negaliojimo pagrindų kaip netekusių teisinės reikšmės, nes teismo nebuvo nustatyta dviejų būtinųjų actio Pauliana sąlygų.

22. Įvertinus tai, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo tenkintas iš dalies priteisiant nuostolių atlyginimą tik iš ieškovės S. Č., apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad kiti atsakovo priešieškinio reikalavimai atmetami, darytina išvada, kad pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį atsakovė pagal priešieškinį R. Č. laikytina bylą laimėjusia šalimi, todėl jai turėjo būti atlygintos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

23. Atsakovas E. U. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovės S. Č. ir likusių atsakovų 2016 m. birželio 1 d., 2016 m. birželio 3 d. ir 2016 m. liepos 28 d. sudarytas žemės sklypų dovanojimo sutartis actio Pauliana pagrindu ir taikyti restituciją žemės sklypus grąžinant ieškovės nuosavybėn, t. y. vienas iš E. U. reikalavimų

buvo pareikštas prašant pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2016 m. birželio 3 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią ieškovė S. Č. padovanojo atsakovei R. Č. 217/571 dalių žemės sklypo ir visą žemės sklypą, taikyti restituciją ir išreikalauti iš atsakovės R. Č. 217/571 dalių žemės sklypo ir visą kitą žemės sklypą bei grąžinti šiuos žemės sklypus ieškovės nuosavybėn. Atsakovė R. Č., nesutikdama su jai atsakovo pareikšto patikslinto priešieškinio reikalavimais, teikė atsiliepimą į priešieškinį bei į atsakovo apeliacinį skundą, įrodymus ir argumentus, kuriais gynė savo poziciją, todėl patyrė bylinėjimosi išlaidų.

24. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė R. Č. pirmosios instancijos teisme turėjo 1400 Eur bylinėjimosi išlaidų: 380 Eur už atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą, 60 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir 960 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme; apeliacinės instancijos teisme – 900 Eur bylinėjimosi išlaidų: 650 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 250 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (iš viso 2300 Eur), prašė šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš atsakovo.

25. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį ir priimdamas naują sprendimą ieškovės S. Č. ieškinį atmesti, o atsakovo E. U. priešieškinį tenkinti, iš dalies priteisiant jam iš S. Č. 629,90 Eur nuostolių atlyginimą bei palūkanas, kitus atsakovo E. U. priešieškinio reikalavimus atmesdamas, priteisė R. Č. iš E. U. tik 1050 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau neįvertino aplinkybės, kad pagal CPK 93 straipsnį atsakovė R. Č. įgijo teisę į visišką savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, vadinasi, atsakovei R. Č. iš viso turėjo būti priteista 2300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

26. Kadangi atsakovės R. Č. prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, apeliacinės instancijos teismas jau yra priteisęs jai 1050 Eur, tai atsakovei R. Č. iš atsakovo E. U. papildomai turėjo būti priteista 1250 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

27. Nustatytas proceso teisės normos pažeidimas yra pagrindas pakeisti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį atsakovei R. Č. priteisiant iš E. U. iš viso 2300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

28. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės R. Č. kasacinis skundas yra tenkinamas, jai iš atsakovo E. U. priteistinas atsakovės sumokėtas 28 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 4 dalis).

29. Dėl kasacinio skundo surašymo atsakovė R. Č. patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ir prašo šią sumą priteisti iš atsakovo E. U.

30. Prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu 8.12 punkte nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad kasacinis skundas teikiamas tik dėl proceso teisės normų netinkamo taikymo, skunde nekeliama sudėtingų materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimų, skundas yra nedidelės apimties, nagrinėjamas klausimas susijęs tik bylinėjimosi išlaidų atlyginimo perskaičiavimu, byloje nebuvo nagrinėjami nauji teismų praktikos klausimai, todėl, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, sprendžia, kad atsakovei R. Č. iš atsakovo E. U. priteistinas 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų surašant kasacinį skundą, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

31. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 21,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo E. U. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atsakovei R. Č. priteista iš E. U. 1050 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir priteisti R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2300 (dviejų tūkstančių trijų šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 (vieno šimto) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą, 28 (dvidešimt aštuonis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti valstybei iš atsakovo E. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 21,23 Eur (dvidešimt vieną Eur 23 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-207-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01662-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8.3.3(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. A. ir S. A. (S. A.) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, G. G., bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Sardegas“, V. L., antstolės Vaiva Šimkienė, Rima Adomaitienė ir Doloresa Petronaitienė.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8af481c0937411e9ae2e9d61b1f977b3

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normos, reglamentuojančios kreditoriaus ir fizinio asmens susitarimą dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu ir tokio susitarimo vertinimą kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų atžvilgiu, taikymo ir aiškinimo.

2. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi D. A. ir S. A. iškelta bankroto byla. Pareiškėjai prašė patvirtinti mokumo atkūrimo planą fizinių asmenų bankroto byloje.

3. Pareiškėjai nurodė, kad jie su hipotekos kreditoriumi V. L. sudarė susitarimą išsaugoti vienintelį šeimos gyvenamąjį būstą. Bute gyvena keturių asmenų šeima. Būsto pardavimas pareiškėjams sukeltų neigiamų pasekmių, nes jiems reikėtų nuomotis naują būstą, o šio nuoma per mėnesį Šiauliuose kainuotų apie 200–250 Eur. Tokią pinigų sumą pareiškėjai gali skirti atsiskaityti su kreditoriais, o ne nuomai. Būsto nuoma tik pablogintų pareiškėjų ir jų kreditorių padėtį. Be to, pareiškėjai ketina parduoti savo žemės sklypą ir taip atsiskaityti su kreditoriais. Fizinių asmenų bankroto esmė yra nenuskurdinti pareiškėjų ir nepažeisti jų orumo, atkurti fizinių asmenų mokumą. Pareiškėjų būtiniesiems poreikiams kas mėnesį turėtų būti skiriama po 233 Eur. Pareiškėjų vaikai jiems padeda nupirkdami maisto produktų ir kitų reikalingų prekių, todėl vaikų parama pinigine išraiška plane nenurodyta.


4. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi pareiškėjų prašymą tenkino – patvirtino bankrutuojančių fizinių asmenų D. A. ir S. A. patikslintą 2018 m. rugsėjo 19 d. mokumo atkūrimo planą; nustatė, kad bankroto administratorius ne rečiau kaip kartą per pusę metų teikia teismui, kreditoriams ir fiziniams asmenims plano vykdymo veiklos ataskaitą bei duomenis ir informaciją apie fizinio asmens bankroto procesą Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai.

5. Teismas rėmėsi FABĮ 17 straipsnio 11 punktu, įtvirtinančiu, kad bankroto metu fiziniai asmenys turi teisę išsaugoti vienintelį gyvenamąjį būstą, kuris yra būtinas jų poreikiams. Pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini), yra vienintelis jų būstas. Pareiškėjai 2018 m. sausio 4 d. sudarė susitarimą su hipotekos kreditoriumi, kad išsaugos minėtą butą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjo mokumo atkūrimo planas atitinka trečiąją FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nustatytą sąlygą, nes mokėjimams kas mėnesį hipotekos kreditoriui yra nustatyta 100 Eur suma, kuri yra mažesnė nei būsto nuomai reikalingos lėšos. Šios, pareiškėjų atstovo teigimu, siektų 200–250 Eur per mėnesį. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs, kokia kreditorių reikalavimų dalis turėtų būti tenkinama bankroto metu.

7. Teismas pažymėjo, kad patikslintame mokumo atkūrimo plane yra nustatyta parduoti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 37 137 Eur, o lėšos būtų mokamos bankui pagal FABĮ 29 straipsnio 1 dalį.

8. Teismas, atsižvelgdamas į nemokių pareiškėjų amžių (57 ir 59 metai), jų realias galimybes gauti daugiau pajamų, į S. A. sveikatos būklę, kuri pagal byloje esančius įrodymus yra gana sudėtinga, jam nustatytas tik 40 procentų darbingumas, sprendė, kad, nustačius visas tris FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sąlygas, patikslintas mokumo atkūrimo planas nepažeidžia kitų kreditorių reikalavimų.

9. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad pagal FABĮ 7 straipsnio 3 dalį ir CPK 736 straipsnį mažiausia galima būtinųjų išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 minimaliosios mėnesinės algos. Įvertinęs tai, jog Vyriausybė 2018 m. spalio 16 d. priėmė nutarimą Nr. 1025 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. MMA yra 555 Eur, teismas sprendė, kad kiekvienam bankrutuojančiam asmeniui jo poreikiams tenkinti būtų skiriama po 233 Eur per mėnesį. Įvertinus didėjančias maisto ir kitų prekių kainas, ši suma laikytina pagrįsta, o mažesnė suma neužtikrintų net būtiniausių asmenų poreikių tenkinimo.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų persikvalifikavimas ar kvalifikacijos kėlimas lemtų papildomas išlaidas, susijusias su naujos specialybės įgijimu, o darbo pakeitimas nebūtinai garantuotų pajamų padidėjimą.

11. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį paliko nepakeistą.

12. Apeliacinės instancijos teismas patikslino, kad D. A. įsipareigojo pati ir per trečiuosius asmenis mokėti ne mažesnę kaip 100 Eur įmoką per mėnesį už įkeistą butą, kol bus išmokėta visa 2005 m. kovo 7 d. kredito sutartyje Nr. 05-11650 nustatyta suma. Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjai, pardavus jiems priklausantį vienintelį būstą, būtų priversti nuomotis gyvenamąjį būstą, o lėšas, skirtas kreditorių reikalavimams tenkinti, būtų priversti mokėti gyvenamojo būsto nuomai, bei pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nustatytos visos trys FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nurodytos sąlygos, todėl gali būti laikoma, kad susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų.

13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į byloje nustatytas individualias aplinkybes – pareiškėjų amžių, sveikatos būklę, jų realias galimybes gauti geriau mokamą darbą ir pajamų, ir sprendė, kad patikslintas pareiškėjų mokumo atkūrimo planas nepažeidžia kitų kreditorių interesų.

14. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėja D. A. šiuo metu dirba, pareiškėjas S. A. dėl sveikatos būklės gerai mokamo darbo susirasti negali. Priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, darbo jėgos poreikis Šiaulių mieste nėra išaugęs, o pareiškėjų amžius šiuo metu yra tam tikra kliūtis norint susirasti gerai mokamą darbą. Pareiškėjai dėjo maksimalias pastangas tam, kad įsidarbintų, kreipėsi į Lietuvos darbo biržą, bandė atkurti verslą, kuriuo vertėsi 20 metų, o bankroto proceso metu ir toliau sieks maksimaliomis pastangomis atkurti savo mokumą.

15. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų pateiktas patikslintas mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ reikalavimus ir nepažeidžia kreditorių ir bankrutuojančių asmenų interesų pusiausvyros, todėl jis patvirtintas teisėtai ir pagrįstai. FABĮ suteikia kreditoriams teisę kontroliuoti plano įgyvendinimo procesą ir nustačius, jog plane nurodytos priemonės neįgyvendinamos, inicijuoti bankroto bylos nutraukimą (FABĮ 8 straipsnio 12 dalis, 10 straipsnio 2 dalis). Įstatymas taip pat nustato mokumo atkūrimo plano keitimo procesą (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis). Taigi kreditoriai disponuoja pakankamomis priemonėmis plano įgyvendinimo procesui kontroliuoti.


16. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį ir pareiškėjų bankroto bylą nutraukti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 8 straipsnio 9 dalį. Minėtos straipsnio dalies nuostata, kad „gali būti laikoma, jog šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų, jeigu“ yra dispozityvi, o ne imperatyvi. Todėl negalima teigti, kad, nustačius visas FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nurodytas sąlygas, susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo visais be išimties atvejais nepažeis kitų kreditorių teisių bei interesų. Fizinio asmens bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu, todėl ir bankrutuojantiems fiziniams asmenims sudarant susitarimą dėl įkeisto turto išsaugojimo bei jį vertinant fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyra neturi būti pažeista. Atlikdamas tokio susitarimo vertinimą ir paisydamas fizinio asmens bei jo kreditorių interesų pusiausvyros, teismas turi atsižvelgti ir į kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei jas vertinti. Prioritetas fizinio asmens ir hipotekos kreditorių interesams negali būti suteikiamas kitų kreditorių interesų sąskaita.

16.2. Teismai neatsižvelgė į įstatymų leidėjo tikslą pavedant teismams atlikti susitarimų dėl įkeisto turto išsaugojimo vertinimo kontrolę ir jų atitiktį kitų kreditorių teisėms bei interesams. 2015 m. spalio 23 d. buvo įregistruotas įstatymo projektas dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo (reg. Nr. XIIP-3691). Įstatymo parengiamųjų dokumentų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad, įtvirtindamas galimybę išsaugoti fiziniams asmenims priklausantį turtą bankroto procese ir suteikdamas teismams kompetenciją vertinti susitarimus dėl įkeisto turto išsaugojimo, įstatymų leidėjas siekė: leisti fiziniam asmeniui išsaugoti įkeistą turtą, tik jeigu turto išsaugojimas bankroto procese kreditoriams nebus ekonomiškai mažiau naudingas nei fizinio asmens būsto pardavimas; teismai, atlikdami susitarimų dėl įkeisto turto išsaugojimo vertinimą konkrečioje byloje ir spręsdami klausimą, ar susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir interesų, neapsiribos FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nurodytų aplinkybių buvimo (nebuvimo) nustatymu, bet atsižvelgs ir į kitas aplinkybes. Įstatymų leidėjas, svarstydamas FABĮ projektą, atkreipė dėmesį į tai, kad fizinio asmens bankroto bylose gali susiklostyti situacijos, dėl kurių susitarimas dėl įkeisto turto

išsaugojimo akivaizdžiai pažeistų kitų kreditorių interesus net ir esant visoms FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nurodytoms aplinkybėms (sąlygoms). Viena iš tokių galimų aplinkybių – jeigu įkeisto turto vertė yra didelė ir pardavus įkeistą turtą galėtų būti patenkinama dalis kitų kreditorių reikalavimų.

16.3. Nagrinėjamoje byloje kilusiame ginče situacija atitinka įstatymo leidėjo svarstant įstatymo projektą parengiamuosiuose dokumentuose nurodytą atvejį, kai susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo galėtų pažeisti kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus net ir nustačius visas FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nurodytas aplinkybes. Buto vertė žymiai viršija hipotekos kreditoriaus reikalavimą ir pardavus įkeistą butą galėtų būti patenkinta nemaža dalis kitų kreditorių reikalavimų. Teismai šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nevertino, dėl suinteresuoto asmens „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, nurodytų su tuo susijusių argumentų nepasisakė, todėl darytina išvada, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 8 straipsnio 9 dalį, netinkamai įvertino sudaryto susitarimo poveikį kitų kreditorių teisėms bei teisėtiems interesams.

16.4. Pardavus butą bankroto proceso metu ir atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, liktų lėšų ir kitų kreditorių reikalavimams patenkinti ir tokie kreditoriai galėtų pagrįstai tikėtis daug didesnio savo reikalavimų patenkinimo bankroto procese. Buto išsaugojimas pagal sudarytą susitarimą kitiems kreditoriams yra ekonomiškai nenaudingas, nes jis lemia dalies jų reikalavimų patenkinimo praradimą. Nors išsaugojus butą būtų sudaroma galimybė pareiškėjams dalies gaunamų lėšų neišleisti kito būsto nuomai, o hipotekos kreditoriui būtų mokama 100 Eur per mėnesį, tačiau tai nesuponuoja didesnio ar bent panašaus pareiškėjų atsiskaitymo su kitais kreditoriais bankroto procese, negu jie šioje bankroto byloje galėtų pagrįstai tikėtis gauti buto pardavimo atveju. Tuo tarpu pareiškėjų patikslintame mokumo atkūrimo plane kompensacijos mokėjimas už buto išsaugojimą nenustatytas. Todėl darytina išvada, kad susitarimas pažeidžia kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus.

16.5. Teismai nepagrįstai byloje nepritaikė FABĮ 8 straipsnio 7 dalies. Teismai, padarę nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjų ir hipotekos kreditoriaus susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų, netinkamai išsprendė klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo. Susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo turi tiesioginę įtaką mokumo atkūrimo plano turiniui – jeigu toks susitarimas kitų kreditorių teises ir interesus pažeidžia, tai suponuoja ir mokumo atkūrimo plano neatitiktį įstatymo reikalavimams, fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyros pažeidimą, kadangi negalimas išsaugoti įkeistas turtas nėra nurodomas pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokumo atkūrimo plane numatomo parduoti turto sąraše, nenustatytas jo pardavimo eiliškumas, terminai ir pardavimo kaina. Pareiškėjų patikslintame mokumo atkūrimo plane kitiems kreditoriams jokios adekvačios kompensacijos už buto išsaugojimą mokėjimas nenustatytas, butas neįtrauktas į numatomo parduoti turto sąrašą ir jo pardavimas bankroto procese nenustatytas, tai tiek pats susitarimas, tiek ir pareiškėjų patikslintas mokumo atkūrimo planas pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus.

16.6. Kreditorių susirinkimas mokumo atkūrimo planui taip pat nepritarė, o nesutikimo priežastys yra susijusios su pareiškėjų turto išsaugojimu bankroto metu bei numatomo parduoti turto sąrašu. Šios priežastys susijusios su mokumo atkūrimo plano elementais, nurodytais FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 ir 12 punktuose.

17. Pareiškėjai D. A. ir S. A. atsiliepime į kasacinį skundą prašo suinteresuoto asmens „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjų ir hipotekos kreditoriaus sudarytas susitarimas dėl buto išsaugojimo pažeidžia kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Su šiuo argumentu nesutiktina. FABĮ nepateikia išsamaus mokumo atkūrimo plano turinio ir nenustato draudimo visiškai atleisti nemokų fizinį asmenį nuo skolų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad fizinio asmens atleidimas nuo skolų yra kreditorių nuosavybės teisės apribojimas, kuris gali būti pateisinamas bankroto procedūros tikslais, tokiais kaip siekis apsaugoti asmens orumą ir išvengti visiško fizinio asmens nuskurdinimo (EŽTT 2004 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Bäck prieš Suomiją).

17.2. Suinteresuotas asmuo „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, akcentuoja tik savo interesus ir visiškai neatsižvelgia tiek į kitų kreditorių, tiek į pareiškėjų interesus. Vienas iš bankroto tikslų yra siekis apsaugoti asmens orumą ir išvengti visiško fizinio asmens nuskurdinimo, todėl, įvertinus pareiškėjų amžių, sveikatos būklę (pareiškėjui S. A. nustatytas 40 procentų darbingumas, jo laukia sudėtinga operacija), įsidarbinimo galimybes, skolų susidarymo aplinkybes, pardavus vienintelį šeimos gyvenamąjį būstą, pareiškėjai prarastų galimybę ateityje turėti gyvenamąją patalpą, taip būtų visiškai nuskurdinti ir taip būtų pažeista viena iš esminių asmens vertybių – orumas. Šiuo

atveju įvykdytos visos FABĮ nustatytos sąlygos, suteikiančios teisę išsaugoti vienintelę šeimos gyvenamąją patalpą. Minėtas butas yra vienintelė pareiškėjų gyvenamoji patalpa, įmokos už įkeistą butą būtų perpus mažesnės nei būsto nuoma. FABĮ nenustato, kad vienintelio gyvenamojo būsto išsaugojimas fizinio asmens bankroto atveju būtų siejamas su jo verte arba likutine verte išmokėjus likusį kreditą. Akivaizdu, kad nurodyto buto, kaip vienintelės gyvenamosios vietos, vertė nėra didelė ir atitinka protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

17.3. Suinteresuotas asmuo „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, nenurodo, kokiu pagrindu atsirado pareiškėjų finansiniai įsipareigojimai jam. Šiuo atveju suinteresuotas asmuo, kaip teisių ir pareigų perėmėjas, siekia buvusio kreditoriaus neveiklumą ir galimybę patenkinti savo kreditoriaus reikalavimą iš įmonės turto perkelti pareiškėjams.

Teisėjų kolegija



Dėl kreditoriaus ir fizinio asmens susitarimo išsaugoti įkeistą turtą fizinio asmens bankroto proceso metu

18. FABĮ 7 straipsnyje įtvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo plano turiniui keliami reikalavimai: plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios būtų aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu; numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas, turto pardavimo eiliškumas, terminai ir numatoma turto pardavimo kaina plano sudarymo metu; kiekvieną mėnesį fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (atskirai nurodomi mokėjimai hipotekos kreditoriui); nenumatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), būtino fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti, sąrašas ir kt. Parengtas planas tvirtinamas šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka.

19. FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama teisinė situacija, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui: tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui dėl to, kad jis neatitinka FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, plano projektas teikiamas teismui. Šiuo atveju teismas gali patvirtinti planą, atsižvelgęs į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinęs nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis).

20. FABĮ 8 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad teismas gali nepatvirtinti plano, jeigu nustato, kad buvo pažeistos šio straipsnio 1–4 dalių nuostatos ir (ar) šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytas susitarimas pažeidžia kitų kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus ir per nustatytą terminą nepašalinti trūkumai.

21. Pagal FABĮ 8 straipsnio 9 dalį, jeigu fizinis asmuo susitaria su įkaito turėtoju ir (ar) hipotekos kreditoriumi dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, teismas, tvirtindamas planą, įvertina, ar šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų. Gali būti laikoma, kad šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų, jeigu išsaugomas įkeistas turtas, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas ir būtinas fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti, ir kiekvieną mėnesį mokėjimams hipotekos kreditoriui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytą susitarimą skiriamos lėšos yra mažesnės negu kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui gyvenamojo būsto nuomai skirtinos reikalingos lėšos įkeisto turto, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas, pardavimo atveju arba jeigu pardavus įkeistą turtą fizinis asmuo negalėtų vykdyti pelningos individualios ir (ar) ūkininko veiklos.

22. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto proceso metu itin didelis dėmesys skiriamas mokumo atkūrimo plano sudarymui, jo vykdymo priežiūrai ir kontrolei. Nors mokumo atkūrimo planą sudaro fizinis asmuo, tačiau šiame planavimo procese gali aktyviai dalyvauti fizinio asmens kreditoriai, teikdami pastabas ir pasiūlymus. Kreditoriai fizinio asmens bankroto procese turi pakankamai plačias mokumo atkūrimo plano vykdymo kontrolės funkcijas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-219/2017 19 punktą).

23. Fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus, t. y. ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-313/2016 15 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-219/2019 20 punktą).

24. Kasacinis teismas išaiškino, kad FABĮ 8 straipsnio 7 dalyje nurodytas pagrindų, kuriems esant teismas gali nepatvirtinti kreditorių susirinkimo patvirtinto plano pakeitimo, sąrašas nėra baigtinis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-313/2017 19 punktą).

25. Nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 8 straipsnio 9 dalį; neatsižvelgė į įstatymų leidėjo tikslą pavedant teismams atlikti susitarimų dėl įkeisto turto išsaugojimo vertinimo kontrolę ir jų atitiktį kitų kreditorių teisėms bei interesams; pareiškėjų susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo pažeidžia kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus; pardavus butą bankroto proceso metu ir atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, liktų lėšų ir kitų kreditorių reikalavimams patenkinti ir tokie kreditoriai galėtų pagrįstai tikėtis daug didesnio savo reikalavimų patenkinimo bankroto procese; teismai nepagrįstai byloje nepritaikė FABĮ 8 straipsnio 7 dalies. Su šiais suinteresuoto asmens teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.

26. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi pareiškėjams buvo iškelta fizinių asmenų bankroto byla. Kreditoriai susirinkime svarstė mokumo atkūrimo plano projektą, dėl kurio kreditorių dauguma balsavo prieš plano patvirtinimą. Kreditoriams buvo pateiktas patikslintas mokumo atkūrimo plano projektas, tačiau balsavę kreditoriai nepritarė ir patikslintam plano projektui. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. spalio 31 d. nutartimi pareiškėjų patikslintą 2018 m. rugsėjo 19 d. mokumo atkūrimo planą patvirtino, o Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą paliko nepakeistą.

27. Vadovaujantis FABĮ 8 straipsnio 9 dalimi, išskirtinos trys sąlygos, kurias nustačius galima konstatuoti, kad pareiškėjai turi teisę išsaugoti gyvenamąjį būstą fizinio asmens bankroto procese: pareiškėjai ir hipotekos kreditorius yra sudarę susitarimą dėl įkeisto turto išsaugojimo; įkeistas turtas yra vienintelis gyvenamasis būstas, būtinas fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti; kiekvieną mėnesį mokėjimams hipotekos kreditoriui pagal susitarimą skiriamos lėšos yra mažesnės negu kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui gyvenamojo būsto nuomai skirtinos reikalingos lėšos įkeisto turto, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas, pardavimo atveju.

28. Teismai nustatė, kad pareiškėjai su hipotekos kreditoriumi V. L. 2018 m. sausio 4 d. sudarė susitarimą dėl buto (duomenys neskelbtini), išsaugojimo. D. A. įsipareigojo mokėti ne mažesnę kaip 100 Eur įmoką per mėnesį už įkeistą butą tol, kol bus išmokėta visa 2005 m. kovo 7 d. kredito sutartyje Nr. 05-11650 nurodyta suma. Teismai nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis butas yra vienintelis jiems nuosavybės teise priklausantis būstas. Be to, teismai nustatė, kad susitarime dėl buto išsaugojimo nustatytas 100 Eur dydžio per mėnesį skolos mokėjimas hipotekos kreditoriui yra mažesnis nei būsto nuomai reikalingos lėšos – šios sudarytų apie 200–250 Eur. Taigi nagrinėjamu atveju teismai vertino visas tris FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sąlygas (žr. šios nutarties 27 punktą).

29. Sutiktina su suinteresuoto asmens kasaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „gali būti laikoma, jog šis susitarimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų, jeigu“ yra dispozityvi, o ne imperatyvi. Minėtos nuostatos lingvistinė formuluotė suponuoja jos dispozityvumą. Taip pat sutiktina su suinteresuoto asmens teiginiu, kad negalima teigti, jog, nustačius visas FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nurodytas sąlygas, susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo visais be išimties atvejais nepažeis kitų kreditorių teisių bei interesų – kiekvienu konkrečiu atveju, net ir nustačius visas FABĮ 8 straipsnio 9 dalyje nurodytas sąlygas, reikia visų aktualių bylos aplinkybių kontekste vertinti, ar susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo nepažeis kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Teismas, atlikdamas tokio susitarimo vertinimą, turi atsižvelgti į tai, kad būtų tinkamai suderinti bankrutuojančių fizinių asmenų ir kreditorių interesai, išlaikoma skirtingų interesų pusiausvyra. Tačiau nesutiktina, kad nagrinėjamu atveju teismai tinkamai neįvertino, ar pareiškėjų ir hipotekos kreditoriaus susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo nepažeis kreditorių teisių ir teisėtų interesų.

30. Suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde nurodo, kad buto vertė viršija hipotekos kreditoriaus reikalavimą ir

pardavus butą galėtų būti patenkinta nemaža kitų kreditorių reikalavimų dalis. Teismai, inter alia (be kita ko), nustatė, kad kreditoriaus hipoteka užtikrintas reikalavimas yra 6040,99 Eur, pareiškėjai savo butą vertina 29 000 Eur, o, VĮ Registrų centro duomenimis, buto vidutinė rinkos vertė yra 13 960 Eur. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. liepos 3 d. nutartimi patvirtino 735 506,72 Eur kreditorių reikalavimus. Taigi matyti, kad buto vertė viršija hipotekos kreditoriaus reikalavimą, tačiau nesutiktina su suinteresuoto asmens argumentu, jog pardavus butą galėtų būti patenkinta nemaža kitų kreditorių reikalavimų dalis. Pareiškėjų kreditorių reikalavimai (735 506,72 Eur) buto vertę, nurodytą VĮ Registrų centre (13 960 Eur), viršija daugiau nei 52 kartus. Todėl darytina priešinga išvada, nei teigiama kasaciniame skunde, kad pardavus butą būtų patenkinta tik maža kreditorių reikalavimų dalis, būsto pardavimas būtų neproporcingas siekiamam tikslui bankroto procese suderinti bankrutuojančių fizinių asmenų ir jų kreditorių interesus. Taip pat pareiškėjų buto pardavimas neatitiktų jų ir kreditorių interesų pusiausvyros principo.


31. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas vadovaujantis materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis kreditoriaus ir fizinio asmens susitarimą dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto byloje ir tinkamai įvertinus susitarimą kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų atžvilgiu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto procesinio teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.


33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

34. Suinteresuotas asmuo pateikė teismui prašymą atlyginti jam patirtas 2057 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kasacinį skundą atmetus, suinteresuoto asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos.

35. Pareiškėjai duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme nepateikė.36. Kasacinis teismas turėjo 22,51 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į tai, šių pašto išlaidų atlyginimas priteistinas iš suinteresuoto asmens „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių.


n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens „Luminor Bank AS“, veikiančio per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių

(kodas 304870069), 22,51 Eur (dvidešimt du Eur 51 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



SIGITA RUDĖNAITĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-209-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-23469-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.6; 2.8.2.1.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. B. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams V. B. Z. ir M. Z. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių paveldėtojų prievolės solidarumą, palūkanų, nustatytų vartojimo sutartyje, mažinimą, aiškinimo ir taikymo, taip pat sprendžiama dėl precedento taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovų solidariai 2550,37 Eur skolą, 19,90 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 1681,51 Eur dydžio kredito sumą pagal 2009 m. balandžio 16 d. vartojimo kredito sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 1), skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki kredito visiško grąžinimo dienos, 13 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 868,86 Eur kredito sumą pagal 2009 m. rugsėjo 28 d. kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartį (toliau – ir Sutartis Nr. 2), skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki kredito visiško grąžinimo dienos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

3. Ieškovė nurodė, kad su V. Z. sudarė tris sutartis, pagal kurias jam buvo suteikti kreditai. 2011 m. kovo 15 d. kredito gavėjas mirė. Palikimą pagal apyrašą priėmė atsakovai, tapdami atsakingi už neįvykdytas palikėjo prievoles. Atsakovų įmokėtomis sumomis buvo padengta skola pagal seniausią 2003 m. liepos 11 d. sutartį, skola pagal kitas dvi sutartis priteistina iš atsakovų solidariai.


4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.5. Teismas nurodė, kad ieškovė ir V. Z. 2009 m. balandžio 16 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 09-031315-GV,

pagal kurią buvo suteikta tikslinė 15 000 Lt paskola automobilio remontui, metinė palūkanų norma – 19,90 proc., galutinis grąžinimo terminas – 2014 m. kovo 17 d. Nustatyta, kad, nevykdant įsipareigojimų grąžinti paskolą, mokami 0,1 proc.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8fa64a00937411e9ae2e9d61b1f977b3

delspinigiai. 2009 m. spalio 22 d. sutartis buvo pakeista – susitarta, kad paimtas negrąžintas 10 060,48 Lt kreditas bus mokamas tam tikromis dalimis, paskutinė įmoka – 2014 m. kovo 17 d. Ieškovė ir V. Z. 2009 m. rugsėjo 28 d. sudarė Kreditinę lanksčių įmokų kortelės sutartį Nr. 09-068735-RK (2006 m. rugsėjo 21 d. Kreditinės lanksčių įmokų kortelės Nr. 06-068735-RK pakeitimas), pagal kurią buvo suteiktas 3000 Lt kreditas, nustatytos 13 proc. metinės palūkanos.

6. 2011 m. kovo 15 d. V. Z. mirė. Antstolis Marekas Petrovskis 2011 m. gegužės 20 d. sudarė V. Z. turto apyrašą, jį patikslino 2011 m. rugsėjo 26 d. Mirusiojo skolos ieškovei buvo: pagal 2003 m. liepos 11 d. kreditinės fiksuotoųįmokų kortelės sutartį Nr. 03-020403-EG (toliau – Sutartis Nr. 3) – 1851,95 Lt; pagal Sutartį Nr. 2 – 3027,48 Lt; pagal Sutartį Nr. 1 – 7570,22 Lt. Mirusiojo palikimą pagal turto apyrašą priėmė atsakovė (mirusiojo sutuoktinė) V. B. Z. ir atsakovas (mirusiojo sūnus) M. Z. Atsakovei V. B. Z. pavelėjimo pagal įstatymą liudijimas išduotas 2013 m. rugpjūčio 5 d., ji paveldėjo 1/4 dalį mirusiojo turto. Atsakovui M. Z. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas išduotas 2013 m. rugsėjo 26 d., jis paveldėjo 3/4 dalis mirusiojo turto. 2011 m. balandžio 18 d. atsakovė V. B. Z. sumokėjo: 402,97 Lt už Sutarties Nr. 1 įsipareigojimus (padengta 270,29 Lt skola, sumokėtos 132,68 Lt palūkanos), 33 Lt pagal Sutartį Nr. 2 (sumokėtos 33 Lt palūkanos), 100 Lt pagal Sutartį Nr. 3 (padengta 100 Lt kredito dalis); 2013 m. rugsėjo 17 d. – 4159 Lt pagal Sutartį Nr. 3 (padengta 2131,38 Lt kredito dalis ir 27,59 Lt palūkanos), pagal Sutartį Nr. 2 (padengtos 399 Lt palūkanos), pagal Sutartį Nr. 1 (padengtos 1603,03 Lt palūkanos); 2013 m. spalio 16 d. – 110 Lt pagal Sutartį Nr. 1 (padengtos 110 Lt palūkanos). 2013 m. rugsėjo 17 d. atsakovė V. B. Z. įvykdė įsipareigojimus pagal Sutartį Nr. 3. Ieškovė 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštais Nr. SR/16-22339 ir SR/16-22340 informavo, kad mirusiojo skolos bankui pagal Sutartį Nr. 1 yra 3850,01 Eur, pagal Sutartį Nr. 2 – 1051,46 Eur. 2017 m. kovo 29 d. atsakovas M. Z. sumokėjo 1829,24 Eur, kurie pagal Sutartį Nr. 1 paskirstyti taip: 12,04 Eur delspinigių už negrąžintą kreditą, 11,46 Eur delspinigių už nesumokėtas palūkanas, 1662,77 Eur nesumokėtų palūkanų; pagal Sutartį Nr. 2 – 142,97 Eur nesumokėtų palūkanų. 2017 m. balandžio 11 d. atsakovas M. Z. sumokėjo 521,86 Eur, kurie paskirstyti taip: 39,63 Eur nesumokėtų palūkanų pagal Sutartį Nr. 2, 482,23 Eur negrąžinto kredito pagal Sutartį Nr. 1. Iš V. Z. banko sąskaitos atsakovų prašymais Sutarties Nr. 2 palūkanoms dengti buvo nurašyti 876,61 Lt, atsižvelgiant į atsakovams priklausančias sąskaitos dalis. Ieškovė šioje byloje savo reikalavimus kildina iš Sutarties Nr. 1, pagal kurią liko nesumokėta 1681,51 Eur negrąžinto kredito, ir Sutarties Nr. 2, pagal kurią liko nesumokėta 868,68 Eur.

7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.53 straipsnyje, kuriame nustatytas palikimo priėmimas pagal apyrašą, nenustatyta, kaip įpėdiniai atsako už palikėjo skolas – solidariai ar subsidiariai. Palikimo priėmimas pagal apyrašą riboja įpėdinių atsakomybę už palikėjų skolas paveldėtu turtu ir įstatymo leidėjas šiuo atveju nenurodė, kad, esant keletui įpėdinių, taikytina solidarioji atsakomybė už palikėjo skolas (CK 5.53 straipsnis). Analogija negalima, nes solidariosios atsakomybės už palikėjo skolas palikimą priėmus pagal apyrašą taikymas pažeistų tiek kreditoriaus, tiek skolininkų teises bei prieštarautų teisingumo ir protingumo principui. Prievolės dalykas yra pinigai, t. y. prievolės dalykas yra dalus, todėl turi būti nustatomos įpėdinių atsakomybės dalys už palikėjo skolas paveldėtu turtu.

8. Šioje byloje priimtoje Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartyje nurodyta, kad ieškinio dalykas, kuriame prašoma solidariai priteisti skolą iš atsakovų, palikimą priėmusių pagal CK 5.53 straipsnį, turėjo būti patikslintas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsižvelgdamas į šią nutartį, Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 14 d. ieškovei buvo nustatęs terminą ieškinio dalykui patikslinti, nurodydamas iš kiekvieno atsakovo atskirai priteistinos skolos dydį (CPK 115 straipsnio 2 dalis), tačiau ieškovė ieškinio dalyko netikslino. Ieškovei nepatikslinus atsakovų atsakomybės iš solidariosios į dalinę, ieškinys atmestinas (CPK 178 straipsnis).

9. Šioje byloje susiklosčiusi situacija, kai vienas iš įpėdinių V. B. Z. iki 2013 m. spalio 16 d. yra sumokėjusi ieškovei 4804,97 Lt, o M. Z. po bylos teisme iškėlimo yra sumokėjęs 2351,10 Eur. Šios sumos įvairiais laikotarpiais buvo paskirstytos kredito dalims, palūkanoms ir delspinigiams dengti bei atitinkamai pagal paveldėtas dalis iš mirusiojo sąskaitos buvo sumažinti įsipareigojimai 876,61 Lt suma. Tai reiškia, kad, nustatant kiekvieno atsakovo dalinės atsakomybės dydį, turi būti įvertintas kiekvieno atsakovo pagal tris sutartis atliktų mokėjimų dydis bei sumokėjimo data ir, atsižvelgiant į tai, apskaičiuota, kiek kiekvienam atsakovui liko sumokėti kredito, palūkanų ir delspinigių. Ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą, kas reiškia, kad nesutinka su prievolės paskirstymu dalimis, o teismas to padaryti už ieškovę negali, priešingu atveju nepagrįstai būtų susiaurintos atsakovų teisės, apribojant jų galimybes susipažinti su dalinės prievolės dydžio apskaičiavimais ir reikšti dėl to savo argumentus, be to, prievolės dydžio nurodymas kiekvienam iš atsakovų šioje byloje sudarytų galimybes eliminuoti ginčą ar bent jau susiaurintų jo ribas.

10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą ir priėmė

naują sprendimą – ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovų solidariai 2550,37 Eur skolą, 19,90 proc. dydžio sutartines metines palūkanas už 1681,51 Eur skolą, skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki visiško skolos grąžinimo dienos, 13 proc. dydžio sutartines metines palūkanas už 868,86 Eur skolą, skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki visiško skolos grąžinimo dienos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (2550,37 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kolegija nustatė, kad atsakovai atsako ieškovei po V. Z., mirusio 2011 m. kovo 15 d., mirties paveldėtu turtu.

11. Kolegija nurodė, kad šioje byloje priimtu Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu atsakovų prievolė buvo pripažinta solidariąja. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo nurodydamas, kad neatskleista bylos esmė. Teisėjų kolegija išaiškino, kad atsakovų prievolė yra dalinė, todėl pirmosios instancijos teismas turi aiškintis kiekvienam atsakovui tenkančią prievolės dalį. Pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškovei buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti – įvardyti atsakovų prievolių dalis. Ieškovei tokio įpareigojimo neįvykdžius, Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtas. Įvertinęs ieškovės atskirąjį skundą dėl šios nutarties, Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi skundą tenkino, pripažindamas nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio dalyko trūkumų, akcentuodamas, kad ieškinys suformuluotas tinkamai ir turi būti nagrinėjamas pagal ieškovės suformuluotą ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. Atsižvelgiant į tokius apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus, apeliacine tvarka skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu konstatuota, kad pripažinti atsakovų prievolę solidariąja nėra pagrindo, todėl ieškinys, kuriuo prašoma prievolę vykdyti solidariai, netenkintas.

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015 konstatavo, kad toje pačioje civilinėje byloje apeliacine tvarka priimta teismo nutartis, kuria byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylą nagrinėjant pakartotinai nėra precedentas CPK 4 straipsnio prasme, taip pat neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme. Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartyje pateikti vertinimai nėra kliūtis nagrinėjant ieškovės apeliacinį skundą vertinti argumentų dėl atsakovų prievolės pripažinimo solidariąja pagrįstumą.

13. Išimtys iš bendros taisyklės, kad priėmus palikimą įvyksta palikėjo teisių ir pareigų perkėlimas įpėdiniui, yra galimos tik tuo atveju, jeigu tokios išimtys yra tiesiogiai nustatytos teisės aktuose. Viena iš tokių išimčių pripažintina CK 6.10 straipsnio 1 dalies nuostata, kad tuo atveju, jeigu įstatymai ar sutartys nenumato ko kita, solidarioji pareiga po skolininko mirties padalijama jo įpėdiniams pagal CK penktojoje knygoje nustatytas taisykles, išskyrus atvejus, kai prievolė yra nedali. Ši norma turi būti taikoma tokiose situacijose, kai palikėjas iki mirties buvo vienas iš kelių solidariųjų skolininkų. Tokiu atveju išnyksta įpėdinio (įpėdinių) ir kito skolininko prievolės solidarumas, palikėjo prievolė turi būti atidalijama ir perkeliama įpėdiniui (įpėdiniams). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl palikėjo prievolės solidarumo, bet dėl to, ar įpėdiniai, priėmę palikimą, laikomi solidariai atsakingais už į palikimo sudėtį įeinančią palikėjo prievolę. Dėl nurodytos priežasties aptariama universalios kreditorių interesų apsaugos skolininko mirties atveju išimtis nėra susijusi su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu.

14. Susiklosčiusi situacija atskleidžia apeliaciniame skunde keliamos teisinės problemos sudėtingumą: įstatyme nėra tiesioginės nuorodos, kokios – solidariosios, subsidiariosios ar dalinės – yra palikimą pagal apyrašą priėmusių įpėdinių prievolės kreditoriui; be to, ir teismų praktika aptariamu klausimu yra prieštaringa. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad palikimą pagal apyrašą priėmusių įpėdinių prievolės yra dalinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-641-370/2016; Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-209-480/2017). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011, 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, kad CK 5.52 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji norma, sukurianti solidariąją įpėdinių atsakomybę už palikėjo prievoles visu įpėdinio turtu, o CK 5.53 straipsnyje įtvirtinta šios taisyklės išimtis, nustatanti palikimą pagal apyrašą priėmusio įpėdinio atsakomybės ribas (įpėdinis atsako tik paveldėtu turtu), bet nepanaikinanti įpėdinių prievolės solidarumo.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011 dėl įpėdinių solidariosios atsakomybės už palikėjo prievoles priimta vėliau nei 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2011. Solidariosios atsakomybės taisyklė cituojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013. Vėliausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika byloje, kurioje buvo

sprendžiamas toks pats ginčas, vertintina kaip precedentas, kuriam įtakos negali turėti vėliau priimtose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartyse suformuluotos kitokios teisės aiškinimo taisyklės (CPK 4 straipsnis). Į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. apžvalgą bylose dėl paveldėjimo Nr. AC-47-1 buvo įtraukta būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011, pateikiant kategorišką išvadą dėl solidariosios atsakomybės už prievoles taikymo, atskleidžiant teisinio reglamentavimo aiškinimo kryptį. Kolegija sprendė, kad palikimą pagal apyrašą priėmę įpėdiniai už palikėjo skolas CK 5.53 straipsnyje nurodyta apimtimi atsako solidariai.

16. Palikimo priėmimo pagal apyrašą tikslas yra apriboti įpėdinio atsakomybę, apsaugant jo asmeninį turtą nuo palikėjo kreditoriaus pretenzijų. Kartu tokiu reglamentavimu įpėdiniui paliekama teisė apsispręsti, ar jis siekia išsaugoti palikimą sudarantį turtą, pats įvykdydamas prievolę palikėjo kreditoriui, ar jis, įvertinęs prievolės apimtį, nusprendžia prievolės vykdymui asmeninių lėšų nenaudoti, palikdamas kreditoriui galimybę patenkinti prievolę ar jos dalį realizuojant palikimą sudarantį turtą. Nesant imperatyvaus ryšio tarp kreditoriaus prievolių tenkinimo ir palikimą sudarančio turto realizavimo, nėra pagrindo spręsti, kad apyrašu yra nustatomos konkrečios turto ir prievolių dalys, taip pat prievolių vykdymo tvarka. Ši išvada patvirtina, kad palikimo priėmimo pagal apyrašą instituto tikslas nėra susijęs su palikėjo prievolių modifikavimu ir įpėdinių atsakomybės už palikėjo skolas padalijimu.

17. Palikimą sudaro 1/2 dalis santuokos metu įgyto turto. Paveldėtų nekilnojamojo turto dalių vertė sudaro 7990,62 Eur. Paveldėtų transporto priemonių dalių vertė – 3909,87 Eur. Paveldėtų 12 461 vnt. AB „Pakaita“ akcijų vertė – 3608,96 Eur. Mirusiojo sąskaitose banke buvo 285,92 Eur. Į palikimo sudėtį buvo įtraukta pusė šios sumos, t. y. 142,96 Eur. Vien šio turto bendra vertė sudaro 15 652,41 Eur. Ši suma yra žymiai didesnė už į turto apyrašą įtrauktą prievolių ieškovei sumą – 3605,67 Eur. Į turto apyrašą įtraukta prievolių suma yra mažesnė už atsakovei V. B. Z. tenkančios palikimo dalies vertę (15 652,41 Eur / 4 = 3913,10 Eur), t. y. net ir tuo atveju, jeigu atsakovė iš karto po apyrašo sudarymo būtų įvykdžiusi visas mirusiojo prievoles, jos sumokėta suma nebūtų viršijusi jos paveldėto turto vertės.

18. Atsakovų ieškovei teiktuose raštuose nurodoma, kad jie siekia, jog prievolėms įvykdyti būtų panaudota į palikimo sudėtį įtraukta lėšų, esančių banko sąskaitoje, suma, kartu nurodo, kad kitus įsipareigojimus, proporcingus jų paveldėtai turto daliai, atsakovai įvykdė (įvykdys). Taigi atsakovai neįrodinėja, kad paveldėto turto nepakanka prievolėms įvykdyti, nesiekia, kad palikimą sudarantis turtas (išskyrus lėšas banko sąskaitoje) būtų perduotas ieškovei ar priverstinai realizuotas, sutinka, jog jiems tenka pareiga įvykdyti palikėjo prievoles, tik įrodinėja, kad atsakomybė pagal prievoles atsakovams turi būti padalyta. Tokia atsakovų pozicija parodo, kad jie prievolių įvykdymo nesieja su palikimą sudarančiu turtu, o tai patvirtina išvadas dėl solidariosios atsakomybės taikymo.

19. Ieškovė notarą apie prievoles informavo 2011 m. birželio 2 d., t. y. nepraėjus trims mėnesiams po palikėjo mirties. Tai, kad atsakovei dar iki ieškovės kreipimosi į notarą buvo žinoma apie palikėjo prievoles pagal 3 sutartis, patvirtina jos 2011 m. balandžio 18 d. atlikti trys mokėjimai, kurių paskirtyse nurodoma, kokių sutarčių pagrindu atsiradusios prievolės yra vykdomos. Duomenų apie sutarčių datas neatitikimai nepaneigia fakto, kad palikėjo mirties dieną egzistavo prievolės ieškovei pagal tris sutartis, visų trijų sutarčių sudarymo faktas buvo tinkamai išviešintas.

20. Iki ieškinio pareiškimo atsakovės atliktais mokėjimais buvo įvykdytos prievolės pagal Sutartį Nr. 3, o neįvykdytų prievolių likučiai pagal Sutartį Nr. 1 (3850,01 Eur likutis, apskaičiuotas 2016 m. kovo 22 d.) ir Sutartį Nr. 2 (1051,46 Eur likutis, apskaičiuotas 2016 m. vasario 16 d.) atitinka pradiniame ieškinyje nurodytas sumas. Tokias pačias prievolių sumas ieškovė nurodė ir 2016 m. liepos 25 d. raštuose atsakovams.

21. Teikdama prašymą dėl ieškinio patikslinimo ieškovė nurodė, kad atsakovo atliktais mokėjimais buvo įskaitytos 182,60 Eur palūkanos pagal Sutartį Nr. 2, todėl pagal šią sutartį liko neapmokėta 868,86 Eur kredito suma. Taip pat buvo įskaitytos 23,50 Eur delspinigių, 1662,77 Eur palūkanų pagal Sutartį Nr. 1 sumos, taip pat dalis kredito pagal Sutartį Nr. 1 sumos – 482,23 Eur, todėl pagal šią sutartį liko neapmokėta 1681,51 Eur kredito. Būtent šios sumos, kaip sudarančios ieškinio dalyką, nurodytos patikslintame prievolių apskaičiavime ir teismui pateiktame patikslintame ieškinyje. Jokių ieškovės pateiktų skaičiavimų trūkumų atsakovai nenurodė, todėl ieškovė įvykdė pareigą įrodyti ieškinio reikalavimo priteisti 2550,37 Eur (1681,51 Eur + 868,86 Eur) skolą pagrįstumą.

22. Nagrinėjamu atveju sutartis, pagal kurias reiškiamas reikalavimas, sudarė V. Z. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų atsakovės V. B. Z. paaiškinimus, kad ji apie paskolas sužinojo po sutuoktinio mirties. Ieškovė taip pat neįrodinėjo nei atsakovės informavimo apie sutarčių sudarymą, nei jos sutikimo su sandoriais fakto, reikšdama reikalavimą aiškiai patvirtino, kad V. Z. prievolės buvo asmeninio pobūdžio. Jokių nurodytas aplinkybes ar faktą, kad kreditų sumos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, patvirtinančių įrodymų atsakovas M. Z. nepateikė (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių atsakovo argumentas, kad ne visos prievolės pagal V. Z. sudarytas sutartis patenka į palikimo sudėtį,

atmestas kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis). 23. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad susitarimo dėl palūkanų priteisimo sąlygos neatitiko teisės aktų

reikalavimų, jog egzistuoja kokie nors tokių susitarimų negaliojimo pagrindai. Palūkanų sumą, kuri buvo įskaityta atsakovų atliktais mokėjimais, taip pat sumą, kuri yra priteisiama šiuo sprendimu, nulėmė atsakovų atsisakymas įvykdyti palikėjo prievoles, sąlygotas nepagrįstos atsakovų pozicijos dėl dalinės jų atsakomybės už palikėjo prievoles, taip pat vengimas prievoles įvykdyti laiku. Taigi reikalavimas priteisti palūkanas tenkintinas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Atsakovams kolegija išaiškino, kad priežastys, dėl kurių buvo vėluojama atsiskaityti ir ilgą laiką buvo skaičiuojamos sutartinės palūkanos, gali turėti įtakos atsakovams sprendžiant klausimą dėl tarpusavio prievolių, bet neturi jokios įtakos nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumui.

24. Kompensuojamojo pobūdžio palūkanos skaičiuojamos CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu, jų paskirtis iš esmės skiriasi nuo sutartinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Dėl nurodytų priežasčių tenkinamas reikalavimas priteisti 5 proc. palūkanas.


25. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti atsakovei procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios yra ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Atsakovė nesutinka su sprendimu, kuriuo abu palikėjo įpėdiniai – ji, paveldėjusi 1/4 dalį, ir atsakovas, paveldėjęs 3/4 dalis skolininko turto, pripažinti solidariai atsakingais už mirusiojo skolas. Paveldimas turtas buvo priimtas sudarant turto apyrašą. Vadovaujantis CK 5.52, 5.53, 6.5, 6.6 straipsnių nuostatomis, šioje byloje taikytina ne solidarioji, o dalinė įpėdinių atsakomybė palikėjo kreditoriui, o atsižvelgiant į tai, kad atsakovė kreditoriui yra sumokėjusi skolą, lygią jos paveldėto turto daliai, ieškinys jai turi būti atmestas. Įstatymas neįtvirtina atsakovų solidariosios prievolės. Vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 1 dalimi solidarioji prievolė nepreziumuojama, ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus; pagal CK 6.5 straipsnį egzistuoja būtent dalinės prievolės prezumpcija, bendras principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. Šią prezumpciją gali paneigti tik įstatymas ar šalių susitarimas, nustatantis, kad prievolė yra ne dalinė, bet solidarioji. Solidarioji įpėdinių atsakomybė, nustatyta tik CK 5.52 straipsnyje, rodo įstatymų leidėjo ketinimą padidinti palikėjo kreditorių apsaugą tik visiškos įpėdinių atsakomybės atveju. Įstatymo leidėjas nenustatė, kad, įpėdiniams priėmus palikimą pagal apyrašą, taikytina solidarioji atsakomybė už palikėjo skolas. Todėl skundžiamame sprendime nurodyti argumentai, jog CK 5.52 straipsnio dalis laikytina bendrąja norma, įtvirtinančia taisyklę, kad jei yra keli įpėdiniai, tai jie už palikėjo skolas atsako solidariai, nepagrįstai išplečia CK 5.52 straipsnio reguliavimo ribas. Įstatymo leidėjas tokių ketinimų neturėjo. CK penktosios knygos projekto aiškinamajame rašte nurodoma, „kad palikimas gali būti priimamas faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, perėmus turtą pagal apyrašą arba padavus įpėdiniui palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą“, o CK 5.53 straipsnyje nenustatyta solidarioji įpėdinių atsakomybė priimant palikimą pagal apyrašą. Vien tai, jog, 2011 metais atsisakant teismams nebūdingų funkcijų, nesusijusių su ginčų nagrinėjimu, įpėdinis turi kreiptis su pareiškimu ne į teismą, bet į notarą, nepakeičia įstatymo leidėjo valios, solidarioji įpėdinių atsakomybė palikimo priėmimo pagal apyrašą atveju neįtvirtinama. Be to, jei CK yra nustatyta cum viribus hereditatis atsakomybės sistema ir siekiama atsiskaityti su kreditoriais, o tik likusį turtą, kuris yra be skolų, perduoti įpėdiniams, tokios normos neįtvirtinimas yra logiškas. Argumentas dėl paveldėjimo universalumo, nurodytas skundžiamame sprendime, kurio pagrindu galėtų būti pateisinamas atsakomybės solidarumas, taip pat nebūtų tinkamas, jei, nustačius ribotąją įpėdinių atsakomybę, būtų nustatytas turto likvidavimo procesas. Ribotosios įpėdinių atsakomybės atveju (CK 5.53 straipsnis) įpėdinių atsakomybė yra dalinė. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, nes palikimo priėmimas pagal apyrašą, kai yra įpėdinių daugetas, suponuoja dalinę atsakomybę už palikėjo skolas paveldėtu turtu ir nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatomos įpėdinių atsakomybės dalys.

25.2. Tai, kad įpėdinių prievolės kreditoriui yra dalinės, išaiškinta teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-641-370/2016; Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 2A-l82-513/2013; Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-209-480/2017 ir 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2129-343/2017). Apeliacinės instancijos teismas sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011 pateiktais išaiškinimais (2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013 pateikta nuoroda į 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011), kad įpėdiniai atsako solidariai.

25.3. Bylą nagrinėjantis teismas pagal įstatymą turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (pagal pareigas) (CK 6.284 straipsnio 8 dalis) bei mažinti mokėjimo palūkanų dydį. Palūkanų dydis gali būti mažinamas, taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai). Tai atitiktų kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Vertinant negrąžintos kredito sumos santykį matyti, kad prašoma palūkanų suma buvo beveik lygi esamai skolai ir akivaizdžiai yra per didelė. Pagal antstolio 2011 m. rugsėjo 26 d. patikslintą turto apyrašą Nr. 0123/11/00783, mirusysis turėjo 3605,39 Eur įsipareigojimų ieškovei. Ieškovei buvo sumokėta 3901,14 Eur. Patikslintu ieškiniu ieškovė prašo priteisti 2550,37 Eur skolos bei atitinkamai 19,90 proc. ir 13 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintas kredito sumas pagal 2 sutartis, skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 8 d., t. y. suteiktų paskolų mirusiajam vertė padidėjo panašiai 100 procentų nuo turto apyraše nurodytų įsipareigojimų. Gavusi atsakovės įmoką 2013 m. ieškovė pasidengė turto apyraše nurodytą paskolos sutartį (Nr. 03-02-04-03-EG), kurios palūkanos buvo mažiausios, o į teismą dėl kitų dviejų paskolų sutarčių, kurių sąlygose nustatytos didelės palūkanos, delsė kreiptis, toks elgesys negali būti vertinamas kaip atitinkantis teisėtumo kriterijus ir sąžiningo sutarties šalies elgesio principus. Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas, kreditoriaus nepagrįstą praturtėjimą dėl delsimo kreiptis į teismą (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.259 straipsniai) bei kitas aplinkybes, o tai šioje byloje nebuvo padaryta.

26. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1. Įstatyme įtvirtinti du palikimo priėmimo būdai – palikimą sudarančio turto faktinis valdymas ir pareiškimo notarui pateikimas (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Abu šie būdai yra aptariami CK 5.52 straipsnyje, reglamentuojančiame įpėdinių atsakomybę ir nustatančiame įpėdinių prievolių solidarumą. Todėl, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, palikimo priėmimas pagal apyrašą yra ne savarankiškas palikimo priėmimo būdas palikimo priėmimo kreipiantis į notarą atžvilgiu, bet šio palikimo priėmimo būdo įgyvendinimo tvarka (palikimas priimamas pateikiant pareiškimą notarui, tik su nuoroda, kad turi būti sudaromas apyrašas (CK 5.52 straipsnio 2 dalis). CK 5.52 straipsnio 2 dalies ir 5.53 straipsnio normų aiškinimas leidžia spręsti, kad specialus reglamentavimas (išimtis iš CK 5.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės) yra siejamas ne su kitokiu įpėdinių prievolės pobūdžiu (nukrypimu nuo prievolės solidarumo), bet su atsakomybės ribojimu palikimą sudarančiu turtu.

26.2. Nors CK 5.53 straipsnyje nenustatyta, kaip įpėdiniai atsako už palikėjo skolas – solidariai ar subsidiariai, o tik apibrėžiamos atsakomybės paveldėtu turtu ribos, CK 5.52 straipsnis laikytinas norma, įtvirtinančia bendrąją taisyklę, kad jei yra keli įpėdiniai, tai jie už palikėjo skolas atsako solidariai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, būtent toks aiškinimas leidžia apginti mirusiojo kreditorių interesus, nes priešingu atveju kreditoriai atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei buvo iki palikėjo mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 15 d. apžvalga bylose dėl paveldėjimo, Nr. AC-47-1).

26.3. Ieškinio reikalavimas solidariai priteisti skolą iš įpėdinių grindžiamas civilinėse bylose Nr. 3K-3-135/2011 ir Nr. 3K-3-595/2013 suformuota kasacinio teismo praktika.

26.4. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje nebuvo pareikštas. Nesant reikalavimo sutarčių sąlygas, kuriomis nustatytos palūkanos, pripažinti negaliojančiomis, nėra pagrindo palūkanų dydį mažinti ir pareikštą reikalavimą tenkinti ne visa apimtimi. Toks išaiškinimas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014; 2016 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016), CK 6.213 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje nurodytą teisinį reglamentavimą.

Teisėjų kolegija



Dėl precedento taikymo nagrinėjamoje byloje

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais ir kitais konstituciniais principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007).

28. Teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).

29. Atsižvelgti į teismų išaiškinimus galima tada, kai jie yra procesiniuose sprendimuose, priimtuose bylose, kurių faktinės bylos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos konkrečios bylos faktine fabula. Teismų praktika formuojama byla po bylos, ji (praktika) natūraliai plėtojama ir tobulinama. Taigi teismų praktiką formuoja tas teismas, kuris yra paskutinė instancija atitinkamos kategorijos civilinėms byloms. Kasacinio teismo išaiškinimai ne tik formuoja, bet ir vienodina teismų praktiką, nes pagrindinė kasacijos funkcija – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. Dėl to kasacinio teismo taisyklės jam turi tik horizontalųjį poveikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).

30. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai), be kita ko, atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

31. Kasaciniame skunde atsakovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įpėdinių prievolės palikėjo kreditoriui yra solidariosios, nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2011 išaiškinimus, kad įpėdinių prievolės kreditoriui yra dalinės. Be to, kasaciniame skunde nurodomi ir priešingi kasacinio teismo išaiškinimai, kad įpėdiniai atsako solidariai, pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011, į kuriuos, be kita ko, buvo atsižvelgta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013.

32. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinis teismas, aiškindamas CK 5.52, 5.53 straipsnius įpėdinių atsakomybės palikėjo kreditoriui aspektu, paskutinę (vėlesnę) formuojamą praktiką yra išdėstęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011, 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013, į kurią, remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija (nutarties 30 punktas), ir turi būti atsižvelgiama

nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą. Dėl šios priežasties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2011 išaiškinimas nelaikytinas precedentu, atspindinčiu susiformavusią teismų praktiką, tai yra pavienis konkretus taikymo atvejis, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, į jį neatsižvelgia. Kadangi vėlesnėje praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išplėtojo išaiškinimus dėl įpėdinių prievolės kreditoriui solidarumo, tai kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

33. Kasaciniame skunde atsakovė remiasi ir kitų teismų, būtent Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-641-370/2016, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-l82-513/2013, Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-209-480/2017 ir 2017 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-2129-343/2017, išaiškinimais, kad įpėdinių prievolės kreditoriui yra dalinės. Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų kaip precedentų, todėl neprivalo vadovautis atsakovės kasaciniame skunde nurodytais išaiškinimais, pateiktais žemesnės instancijos teismų priimtose nutartyse (nutarties 28, 29 punktai).

Dėl paveldėtojų prievolės solidarumo

34. CK 5.52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu šioje dalyje nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu.

35. CK 5.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Jeigu bent vienas įpėdinis priėmė palikimą pagal turto apyrašą, tai ir visi kiti įpėdiniai laikomi priėmusiais palikimą pagal turto apyrašą. Įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas, taigi įpėdiniui (įpėdiniams) kartu su paveldėtu turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas, priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo, visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis).

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 5.53 straipsnyje, kuriame nustatytas palikimo priėmimas pagal apyrašą, nenustatyta, kaip įpėdiniai atsako už palikėjo skolas – solidariai ar subsidiariai, o tik apibrėžiamos atsakomybės paveldėtu turtu ribos, tačiau CK 5.52 straipsnis laikytinas norma, įtvirtinančia bendrąją taisyklę, kad jei yra keletas įpėdinių, jie už palikėjo skolas atsako solidariai. Toks aiškinimas leidžia apginti mirusiojo kreditorių interesus, nes priešingu atveju kreditoriai atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei buvo iki palikėjo mirties. Jeigu vienas įpėdinis įvykdo visas palikėjo prievoles, tai tarp jo ir kitų įpėdinių susiklosto dalinės prievolės ir įvykdęs visas palikėjo prievoles įpėdinis įgyja teisę reikalauti iš kitų įpėdinių atitinkamos dalies, priklausomai nuo to, kokią palikimo dalį jis paveldėjo (CK 6.9 straipsnis). Tokiu atveju, kai skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013).

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir V. Z. 2009 m. balandžio 16 d sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 09-031315-GV, pagal kurią buvo suteikta tikslinė 15 000 Lt paskola automobilio remontui, metinė palūkanų norma 19,90 proc., o 2009 m. rugsėjo 28 d. – Kreditinę lanksčių įmokų kortelės sutartį Nr. 09-068735-RK, pagal kurią jam buvo suteiktas 3000 Lt kreditas, nustatytos 13 proc. metinės palūkanos. Ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovų solidariai palikėjo skolą, susidariusią pagal šias dvi sutartis. Bylos nagrinėjimo metu teismų nenustatytos priežastys, dėl kurių ieškovės pareikštas reikalavimas negalėtų būti tenkinamas. Ieškovė notarą apie prievoles informavo 2011 m. birželio 2 d., t. y. nepraėjus trims mėnesiams po palikėjo mirties. Be to, atsakovei dar iki ieškovės kreipimosi į notarą buvo žinoma apie palikėjo prievoles, nes 2011 m. balandžio 18 d. atsakovė atliko tris mokėjimus, nurodydama, kokių sutarčių pagrindu atsiradusios prievolės yra vykdomos. Taigi sutarčių sudarymo faktas buvo tinkamai išviešintas (CK 5.63 straipsnio 1 dalis). Šio fakto neginčijo ir atsakovė, nesutikdama iš esmės tik su jos prievolės ieškovei kvalifikavimu kaip solidariosios.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką, byloje nenustačiusi priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas konstatuoti, kad įpėdiniai neturi pareigos vykdyti palikėjo prievolės kreditorei, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovės kaip solidariosios skolininkės palikėjo

skolą, tinkamai taikė įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas reglamentuojančius CK 5.52, 5.53 straipsnius. Taigi pagrindas keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria palikėjo skola ieškovei priteista solidariai iš atsakovų, nenustatytas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl palūkanų mažinimo

39. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 11 punktas).

40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

41. Minėta, kad 2009 m. balandžio 16 d. Vartojimo kredito sutartimi Nr. 09-031315-GV buvo nustatyta 19,90 proc. metinė palūkanų norma, 5.1, 5.2 punktuose įtvirtinta palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo tvarka. 2009 m. rugsėjo 28 d. Kreditine lanksčių įmokų kortelės sutartimi Nr. 09-068735-RK buvo nustatytos 13 proc. metinės palūkanos, o 11.5–11.7 punktuose įtvirtinta palūkanų mokėjimo tvarka. Taigi palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu, buvo nustatyta jų susitarimu. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nesutiko su ieškovės reikalavimu priteisti sutartyse nustatyto dydžio palūkanas, tačiau reikalavimas sumažinti palūkanas atsakovės nebuvo reiškiamas; atsakovė kelia klausimą dėl sudarytų sutarčių kaip vartojimo ir atitinkamai palūkanų dydžio vertinimo vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu.

42. CK 1.39 straipsnio, galiojusio sutarčių sudarymo metu, 1 dalyje buvo nustatyta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. CK 6.188 straipsnis įtvirtino vartojimo sutarčių sąlygų ypatumus; vartotojo teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas; pavyzdinį nesąžiningomis laikomų vartojimo sutarčių sąlygų sąrašą. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.2281, 6.2284 straipsniuose. Vartotojo teisė reikalauti teismo tvarka pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties sąlygas įtvirtinta CK 6.228 4

straipsnio 1 dalyje.43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios

įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; kt.). Tokios nuostatos laikomasi ir vertinant vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl palūkanų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 16 punktas).

44. Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu 2009 m. balandžio 16 d. dar negaliojo Vartojimo kredito įstatymas (įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d.), tačiau, nesant atitinkamo palūkanų normos, nustatomos vartojimo kredito sutartimis, sudarytomis iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, reglamentavimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant dėl vartojimo kredito sutarčių sąlygų sąžiningumo, yra pagrindas atsižvelgti į šiuo įstatymu nustatytus kriterijus.

45. Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 21 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu

vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip du šimtai penkiasdešimt procentų (2 dalis). Teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą (3 dalis). Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., buvo nustatyta dviejų šimtų procentų bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, dabar galiojančioje šio straipsnio redakcijoje ji sumažinta iki septyniasdešimt penkių procentų.

46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 proc. (atitinkamu laikotarpiu – 250, 75 proc.), pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga) gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).

47. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 18 punktas).

48. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad susitarimo dėl palūkanų priteisimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kad egzistuoja kokie nors tokių susitarimų negaliojimo pagrindai, tačiau konkrečiai nesprendė dėl ieškovės su palikėju sudarytų sutarčių, kaip vartojimo, sąlygų, nustatančių palūkanų normas, atitikties sąžiningumo kriterijams. Apeliacinės instancijos teismas nesvarstė dėl mokėjimo palūkanų, kaip sudėtinės bendros kredito kainos dalies, mažinimo pirmiau nurodytais kriterijais, nenustatė šiam vertinimui atlikti reikšmingų aplinkybių (nutarties 46, 47 punktai). Dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto materialiosios teisės normų pažeidimo yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovų priteistos pelno palūkanos, ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).


49. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo, naikintinas ir šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šalių bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 14,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažyma).


n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei AB „Swedbank“ priteista solidariai iš atsakovų V. B. Z. ir M. Z. 19,90 procento sutartinių metinių palūkanų už

1681,51 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų aštuoniasdešimt vieno Eur 51 ct) skolą, skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki visiško skolos grąžinimo dienos, ir 13 procentų sutartinių metinių palūkanų už 868,86 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių Eur 86 ct) skolą, skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki visiško skolos grąžinimo dienos, taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.



DALIA VASARIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-204-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11117-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Vasarienės ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rentolsa“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rentolsa“ ieškinį atsakovei D. U. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovės D. U. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Rentolsa“ dėl buto naudojimo tvarkos nustatymo, tretieji asmenys byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Registrų centras ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai ir atsakovei D. U. priklausantį butą duomenys neskelbtini, suformuojant du atskirus nekilnojamojo turto objektus pagal G. Sakalio projektavimo firmos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a6d224b0937411e9ae2e9d61b1f977b3

parengtą daugiabučio gyvenamojo namo duomenys neskelbtini, atidalijimo į du butus paprastojo remonto projektą.3. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė D. U. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo butą duomenys neskelbtini.

Ieškovei nuosavybės teise priklauso 5/8 dalys nurodyto buto, o atsakovei – 3/8 dalys buto. Naudojimosi butu tvarka nebuvo ir nėra nustatyta. Ieškovei įsigijus buto dalį paaiškėjo tokia faktinė situacija, kad atsakovė, kuriai nuosavybės teise priklauso tik 3/8 dalys nurodyto buto, faktiškai valdo didesnę buto dalį ir ja naudojasi. Kadangi bute yra trys gyvenamieji kambariai, atsakovė iš trijų gyvenamųjų kambarių naudojasi dviem, kas sudaro apie 21,18 kv. m viso gyvenamojo ploto. Buto bendras naudingas plotas siekia 71,55 kv. m, o gyvenamasis plotas – 41,24 kv. m, taigi atsakovė turi teisę naudotis ir laisvai disponuoti ne didesniu kaip 15,47 kv. m gyvenamuoju plotu arba ne didesniu kaip 26,83 kv. m visu bendru buto plotu. UAB „Rentolsa“ iki šios dienos siekė bendradarbiauti ir geranoriškai susitarti dėl buto atidalijimo, savo jėgomis ir lėšomis užsakė architekto paslaugas, parengė projektinį pasiūlymą, pagal kurį galima ir yra visos techninės galimybės atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausantį butą, sukuriant du atskirtus turtinius vienetus. Kaip matyti iš projekto, remonto metu nereikėtų griauti ar ardyti jokių buto laikančiųjų konstrukcijų, tiesiog reikėtų įrengti keletą pertvarų ir išgriauti esamų pertvarų dalį. Jokie kapitalinio remonto darbai, įgyvendinant pateiktą projektą, nėra ir nebus reikalingi. Po atidalijimo šalims bendrosios nuosavybės teise priklausytų 2,78 kv. m holas, iš kurio kiekviena savininkė patektų į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas, t. y. iš holo būtų įrengti du ėjimai į atskiras patalpas. Po atidalijimo ieškovei priklausytų 41,61 kv. m ploto patalpos, o atsakovei – 27,50 kv. m ploto patalpos. Toks atidalijimo būdas nesukeltų jokios žalos turtui ir nepažeistų nė vienos iš savininkių teisių.

4. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti buto naudojimosi tvarką: D. U. paskirti naudoti buto patalpas, plane pažymėtas indeksais 8-2 (kambarys), 10,95 kv. m ploto, ir 8-7 (virtuvė, kuri faktiškai naudojama kaip kambarys), 14,18 kv. m ploto; UAB „Rentolsa“ paskirti naudoti buto patalpas, plane pažymėtas indeksu 8-8 (kambarys), 20,06 kv. m ploto; šalims paskirti toliau nurodytas patalpas naudotis bendrai, atitinkamai ieškovei 3/8, o atsakovei – 5/8 dalis: plane pažymėtas indeksais 8-1 (koridorius), 11,33 kv. m ploto, 8-4 (vonia), 2,74 kv. m ploto, 8-5 (WC), 1,06 kv. m ploto, 8-6 (sandėliukas), 1 kv. m ploto; kadangi po naudojimosi tvarkos nustatymo D. U. atiteks patalpos, kurių kvadratūra 8,18 kv. m didesnė už UAB „Rentolsa“ priklausančią turto idealiąją dalį, priteisti UAB „Rentolsa“ naudai piniginę kompensaciją – po 1593,29 Eur už 1 kv. m, t. y. 13 033,11 Eur. Kadangi D. U. ir jos sutuoktinio pajamos nedidelės, priteistą kompensaciją leisti mokėti lygiomis dalimis 24 mėnesius, mokant po 543,05 Eur kiekvieną mėnesį, nuo sprendimo įsigaliojimo dienos iki visiško padengimo.

5. Atsakovė nurodė, kad teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini (t. y. įmanomi įgyvendinti, nedaryti neproporcingos žalos daiktui), atitikti bendraturčių dalis ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių. Ieškovės parengtas buto atidalijimo projektas prieštarauja Lietuvos Respublikos statybos įstatymui ir statybos techniniams reglamentams (STR). Sanitarinis mazgas yra kambario giluminiame kampe, jo plotas neatitinka reikalavimų, projekte nenurodyti vamzdžių išdėstymo pakeitimai. Taip pat nėra galimybės padaryti du atskirus įėjimus į butus iš bendros laiptinės. Rengiant buto padalijimo projektą buvo visiškai nepaisoma faktiškai susiklosčiusios situacijos, kai faktinis buto planas neatitinka plano, nurodyto inventorizacinėje byloje. Be to, tokia rekonstrukcija yra brangi, todėl nagrinėjant šį ginčą būtina įvertinti ir D. U. turtinę padėtį, ar ji realiai galės turimomis lėšomis atlikti visus būtinus rekonstrukcijai darbus, nes priešingu nebus įmanoma suformuoti patalpų, atitinkančių gyvenamojo būsto reikalavimų. Kadangi UAB „Rentolsa“ siūlomo padalijimo metu reikės pertvarkyti buto vandentiekį, gręžti kapitalinę sieną, manytina, kad padalijimui prireiks ne paprastojo, o kapitalinio remonto.


6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu UAB „Rentolsa“ ieškinį tenkino visiškai: atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės UAB „Rentolsa“ ir D. U. priklausantį butą duomenys neskelbtini, suformuojant du atskirus nekilnojamojo turto objektus pagal G. Sakalio projektavimo firmos 2016 m. parengtą Buto duomenys neskelbtini padalinimo į du butus projektinių pasiūlymų projektą Nr. GS/PRO-2016/04-PP bei jame nurodytą buto atidalijimo planą, o atsakovės D. U. priešieškinį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad atsakovė, nesutikdama su ieškovo pateiktu G. Sakalio parengtu Buto duomenys neskelbtini padalinimo į du butus projektinių pasiūlymų projektu Nr. GS. PRO.2016/04-PP, teigia, kad tokie projektiniai pasiūlymai neatitinka teisės aktų reikalavimų, t. y. statybos techninio reglamento 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (toliau – STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“) įtvirtintų minimalių buto patalpų plotams keliamų reikalavimų: vonios kartu su

tualetu plotas – 4 kv. m, bent vieno kambario plotas – 16 kv. m, naudingasis buto plotas žmogui – 14 kv. m (STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 14 punktas), dėl to atidalijimas natūra yra negalimas. Kaip matyti pagal STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 264 punktą, kuris nustato galimybę projektuoti buto padalijimą į du ar daugiau butų, toks būdas leidžiamas, jeigu yra galimybė: atitvara (atitvaromis) atskirti erdvę (plotą), ne mažesnę kaip šiame reglamente nustatytas minimalus buto vienam asmeniui dydis (264.1 punktas); įrengti atskirą įėjimą iš laiptų aikštelės ar lauko arba įrengti atskirus laiptus (liftą) pastato išorėje (264.2 punktas); įrengti papildomą vonią, tualetą arba patalpą dušui ir tualetui (264.3 punktas); tiekti ir apskaityti tiekiamus šilumą, vandenį, elektros energiją ir kita tiesiogiai, t. y. ne per likusią nuo atskirtojo buto dalį (264.4 punktas). STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ po Lietuvos Respublikоs aplinkos ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. D1-131 padarytų pakeitimų nebėra reglamentuojamas buto vienam asmeniui dydis, todėl atsižvelgiama į šio reglamento 14.3 punkte nustatytą naudingąjį buto plotą vienam žmogui, kuris yra 14 kv. m ir kuris yra išlaikomas pagal ieškovės atidalijimo planą, nes vienas iš atsakovei (3/8 dalių buto savininkei) suprojektuoto buto kambarių numatomas 14,08 kv. m. Daugiau reikalavimų padalijant butą į du ar daugiau butų planuojamiems plotams STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nėra keliama. STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ minimalus patalpų dydžio reikalavimas nustatytas 263.1 punkte, kuris reglamentuoja buto perplanavimo, bet ne padalijimo reikalavimus. Buto perplanavimo bei buto padalijimo į du ar daugiau butų atvejai, remiantis STR nuostatomis, yra skirtingi, ką nustato STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 261 punktas, išskirdamas atskirus buto pertvarkymo atvejus (buto perplanavimas, buto padalijimas į du ar daugiau butų ir kt.).

8. Teismas nurodė, kad pagal teikiamus projektinius pasiūlymus atsakovei tenkanti patalpa (san. mazgas) 8b-3 yra projektuojama dabartinėje buto patalpoje 8-4 (buto planas), kurioje yra vonia, kriauklė, taip pat į šią patalpą iš tualeto (indeksas buto plane 8-5) yra nuvestas nuotekų vamzdis. Todėl teigti, kad STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ reikalavimas turėti objektyvią galimybę įrengti vonią, tualetą arba dušą, tualetą, padalijant butą į du ar daugiau vienetų, neįgyvendinamas, nėra faktinio pagrindo. Vertinant STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nuostatą, įtvirtinančią atskiro įėjimo iš laiptų aikštelės galimybę (264.2 punktas), pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose šis klausimas išspręstas buto koridoriaus sąskaita, į atskirtus butus įeinant ne iš laiptų aikštelės, bet iš bendro naudojimo patalpos – holo (2,78 kv. m), kurio priskyrimas bendro naudojimo patalpoms nepažeidžia atsakovės D. U. teisių ir teisėtų interesų naudotis jai priklausančia buto ploto dalimi, projektiniuose pasiūlymuose nustatant jai 27,50 kv. m buto plotą bei 2,78 kv. m bendro naudojimosi koridorių įėjimui į suformuotus atskirus butus. Pasisakydamas apie galimybę tiekti ir apskaityti tiekiamus šilumą, vandenį, elektros energiją ir kita tiesiogiai (ne per likusią nuo atskirtojo buto dalį), ką įtvirtina STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 264.4 punkto nuostatos, teismas pažymėjo, kad ši galimybė byloje atsakovės, ginčijančios projektinius pasiūlymus kaip prieštaraujančius teisės aktams ir techniškai neįgyvendinamus, nepaneigta jokiais objektyviais įrodymais. Ieškovės vadovo teismo posėdyje išdėstyta pozicija, kad, nesant išspręsto ginčo tarp bendraturčių dėl nuosavybės atidalijimo, jokių techninių sąlygų komunikacijoms atskirti, atskirai apskaitant tiektą šilumą, vandenį, elektros energiją, nėra objektyvių galimybių, byloje kitos šalies nepaneigta. Todėl teismui nebuvo objektyvaus pagrindo abejoti atskiro tiekiamų komunikacijų apskaitymo galimybe, bendraturčiams įgyvendinus buto padalijimo į du atskirus turtinius vienetus projektą.

9. Kita atsakovės argumentų grupė, įrodinėjant pateiktų buto atidalijimo projektinių pasiūlymų ydingumą bei negalimumą, kad, siekiant atidalyti butą į du atskirus turtinius vienetus, reikalingas ne paprastasis remontas, bet statinio kapitalinis remontas, nes ieškovės siūlomo padalijimo metu reikės pertvarkyti buto vandentiekį, o ieškovei siekiant įsivesti vandentiekį į kambarį 8-7 (būsimas 8a-2) virtuvei įrengti – ir gręžti kapitalinę sieną, esančią tarp kambarių 8-6 ir 8-7. Įvertinęs kapitalinio remonto sąvoką (STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 10 punktas), kad kapitalinio remonto tikslas – pertvarkyti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų, bei specialių žinių turinčio asmens D. K., kaip liudytojo, paaiškinimus, kad kapitalinės sienos gręžimas dėl inžinerinių tinklų įvedimo, remiantis STR 1.01.08:2002 12 punkto nuostatomis, patenka į paprastojo remonto sąvoką, teismas sprendė, kad byloje neįrodyta būtinybė dalijant butą į du atskirus butus rengti kapitalinio remonto projektą. Ginčo dėl to, kad, formuojant du atskirus butus, nebus griaunamos kapitalinės sienos, tarp šalių nekilo. Įvertinęs išdėstytus argumentus teismas sprendė, kad konkretus buto atidalijimas pagal ieškovės parengtą projektą (pradinius projektinius pasiūlymus) yra galimas be neproporcingos žalos nekilnojamajam turtui.

10. Teismas vertino, kad atsakovės priešieškiniu siūlomas bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdas – naudojimosi tvarkos nustatymas – teismų praktikoje vertintinas kaip antraeilis būdas po atidalijimo, suteikiant prioritetą pastarajam, juolab ir nagrinėjamu atveju atsakovės siūloma naudojimosi butu tvarka, paliekant daugelį patalpų bendro naudojimosi,

neteikia prielaidų konfliktinei bendraturčių situacijai šalinti.11. Vertinant bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus, aktualios tampa ir naujų objektų suformavimo

išlaidos, kurios turi būti protingos. Remiantis ieškovės pateiktais projektiniais pasiūlymais bei juose nurodytu buto atidalijimu, ieškovės vadovo ir akcininko paaiškinimais teismo posėdžio metu, kad ieškovė įsipareigoja pertvarkyti buto sienas, reikiamose vietose suprojektuojant naujas bei išgriaunant esamas buto pertvaras, teismui nėra pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, kad toks buto atidalijimas būtų nepakeliama našta bendraturčiams, juolab kad buto perplanavimo išlaidos, atskiriant butą į du objektus, tektų ieškovei, siūlančiai šį projektą.

12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino dalį šalių reikalavimų ir nustatė naudojimosi butu duomenys neskelbtini, tvarką: D. U. paskyrė naudotis buto patalpas, plane pažymėtas indeksu 8-2, 10,95 kv. m ploto, ir 8-3, 10,23 kv. m ploto; UAB „Rentolsa“ paskyrė naudotis buto patalpas, plane pažymėtas indeksu 8-8, 20,06 kv. m ploto, ir 8-7, 14,18 kv. m ploto; likusias patalpas paliko bendrai naudoti.

13. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atidalytas šalims priklausantis butas, yra nepagrįsta, nes naujai formuojami turtiniai vienetai turi būti suformuoti Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o tam turi būti parengtas ir įstatymų nustatyta tvarka suderintas naujų turtinių vienetų projektas. Teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, juos turi būti įmanoma įregistruoti VĮ Registrų centre. Tačiau pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, turtą atidalijo, nesant svarbiausio dokumento – atidalijimo projekto. Kolegija nustatė, kad teikdama ieškinį ieškovė išties siekė ne paties atidalijimo, o teisės rengti buto atidalijimo dokumentus ir vykdyti atidalijimo procedūras be atsakovės sutikimo pripažinimo.

14. Kolegija nurodė, kad, esant nepadalytam butui, kuris priklauso dviem savininkams, nesutariantiems dėl naudojimosi šiuo butu tvarkos, yra tikslinga išspręsti pirmosios instancijos teismo atmestą atsakovės reikalavimą dėl naudojimosi ginčo butu tvarkos nustatymo. Atsakovė prašo paskirti jai naudoti kambarius 8-7 ir 8-2, kurių bendras plotas sudaro 25,13 kv. m, o ieškovei paskirti naudotis kambarį 8-8, kurio plotas – 20,06 kv. m, likusias patalpas paskirti bendrai naudoti. Tačiau kolegija sprendė, kad tokia naudojimosi tvarka negali būti nustatyta, nes atsakovei, turinčiai mažesnę nuosavybės dalį (3/8 buto), niekaip negali būti paskirta naudotis žymiai didesnė buto dalis. Todėl kolegija nustatė, jos vertinimu, artimiausią (beveik identišką) turimoms nuosavybės teisės dalims naudojimosi butu tvarką.


15. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Rentolsa“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą, taip pat priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad, kilus bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų taikymo konkurencijai, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantui. Apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas objektyvių įrodymų, kad siūlomas atidalijimo projektas daro žalą turtui ar savininko teisėtiems interesams, suteikė prioritetą naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkai. Siekiant pertvarkyti butą į du butus užtenka paprastojo remonto, magistraliniai tinklai nėra rekonstruojami.

15.2. Nei teisės aktai, nei teismų praktika neįpareigoja ginčo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir leidimo atlikti darbus be atsakovų sutikimo stadijoje pateikti jau galutinį statinio remonto (rekonstrukcijos) statybos darbų projektą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė STR 1.03.07:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ IX skyriaus nuostatas, kuriose reglamentuojama naujų nekilnojamojo turto objektų jau užbaigtuose statiniuose formavimo tvarka, reikalaudamas, neišsprendus ginčo dėl atidalijimo ir atidalijimo galimybės apskritai, pateikti galutinį atidalijimo projektą.

16. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16.1. Ieškovės pozicija, pateikiant atsakovei netikslią ir galimai klaidingą informaciją projektiniuose pasiūlymuose, pažeidžia interesų derinimo principą, dėl to atsakovė pagrįstai atsisakė duoti sutikimą dėl buto rekonstrukcijos. Netikslus projektinis pasiūlymas negali būti laikomas tinkamu atsakovės informavimu apie bendrosios dalinės nuosavybės

atidalijimą ir jo būdus. O teismas negali tvirtinti STR reikalavimų neatitinkančio projektinio pasiūlymo. Šie neatitikimai yra akivaizdūs, tačiau specialių žinių turinčių asmenų išvados būtų reikalingos, jeigu atsakovė ginčytų projektinių pasiūlymų projekto techninius sprendinius.

16.2. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką atidalijimą natūra inicijuojantis bendraturtis privalo tinkamai informuoti kitą bendraturtį apie techninius ir kitus sprendinius. Nagrinėjamu atveju yra neaiški statinio kategorija, planuojamų statybos darbų rūšis, neišspręsti inžineriniai, higienos, juridiniai klausimai.

Teisėjų kolegija



Dėl santykio tarp naudojimosi tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

17. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti, ši teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 472 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bendraturčių valia dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo turi būti derinama ir ieškoma visiems priimtino sprendimo.

18. Bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

19. Kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Atidalijant daiktą, dažniausiai jam padaroma tam tikra žala, tačiau šis žalos padarymas yra pateisinamas, jei po tokio atidalijimo daiktą galima naudoti pagal paskirtį, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018, 48 punktas).

20. Tiek atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto, tiek naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo instituto taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Vis dėlto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, nors šiuos daiktinės teisės institutus ir sieja panaši paskirtis, yra savarankiški ir kartu skirtingi bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 21punktas), besiskiriantys savo turiniu, tikslais, padariniais, sprendžiant ginčą teisme – įrodinėjimo dalyku byloje ir kt.

21. Taigi aptariamų daiktinės teisės institutų skirtumai pasireiškia per, inter alia (be kita ko), sukeliamus teisinius padarinius. Nustatant naudojimosi konkrečiomis nekilnojamojo daikto dalimis tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė nenutraukiama; bendraturtis, kuris pagal bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausančiu daiktu įgijo teisę naudotis konkrečiomis to daikto dalimis, neįgyja tų daikto dalių asmeninės nuosavybės teise; tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Tuo tarpu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasikeičia bendro daikto teisinis statusas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia arba, kai yra bendraturčių daugetas ir atidalijama tik vieno jų dalis, sumažėja bendraturčių skaičius (tam tikrais atvejais ir atidalijus gali likti nežymi bendro turto dalis (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019, 24 punktas; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019, 36 punktas;).

22. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas nėra subsidiarūs bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, t. y. galimybė taikyti vieną bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą tiesiogiai nepriklauso nuo kito būdo taikymo galimybės. Kiekvienas bendraturtis, įgyvendindamas savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali savo nuožiūra rinktis tarp atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, be to, tam tikrais atvejais (pvz., kai nėra įmanomas visiškas bendro daikto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės) yra galimas mišrus šių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų taikymas. Kita vertus, aptariama bendraturčio nuožiūros teisė nėra absoliuti. Šios teisės įgyvendinimas yra, inter alia, neatskiriamas nuo kito bendraturčio (jų daugeto) teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo. Tiek atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, tiek nustatant naudojimosi bendru turtu tvarką, būtina užtikrinti visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 22 punktas).

23. Pagal kasacinio teismo praktiką, kilus aptariamų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų taikymo konkurencijai, t. y. vienam bendraturčiui reikalaujant atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitam bendraturčiui – nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (natūra) variantui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014). Kaip minėta, atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės pabaigą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir tampa paprastesnis subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po (visiško) atidalijimo (natūra) tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę; tai padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-611/2019, 27 punktas). Būtent šiuo (nuosavybės teisės įgyvendinimo palengvinimo ir supaprastinimo) aspektu ir yra grindžiamas aiškinimas dėl prioriteto teikimo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantui. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad prioritetinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikymas kartu sudaro sąlygas užtikrinti efektyvesnį vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2 straipsnis). Kita vertus, ir aptariama taisyklė dėl prioritetinio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikymo nėra absoliuti. Ši taisyklė taikytina tik tada, jeigu, be kita ko, yra išlaikomas visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų balansas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 25 punktas).

24. Tais atvejais, kai yra skirtingi bendraturčių reikalavimai, teismui pripažinus, kad atidalijimas natūra pagal pateiktą projektą negalimas, ir siekiant sumažinti nesutarimus bei palengvinti nuosavybės teisės įgyvendinimą, gali būti nustatoma naudojimosi bendru daiktu tvarka. Kartu pažymėtina, kad tokios tvarkos nustatymas teismo sprendimu neeliminuoja atidalijimo galimybės ateityje, parengus tinkamą atidalijimo projektą.

Dėl tinkamo atidalijimo sąlygų atskleidimo

25. Vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtinas, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016 26 punktą). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tam, jog kiti bendraturčiai apskritai galėtų pareikšti savo poziciją dėl atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės inicijuojančio bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jų teisėms, pastarasis turi atskleisti jiems savo siekius. Pagal įstatymą bendraturčių sutikimas dėl atidalijimo reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems

statybos darbams atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009). Vykdydamas nurodytą pareigą atidalijimo pageidaujantis asmuo savo ketinimus turi išviešinti tokiu būdu, kad kitas bendraturtis galėtų įvertinti, ar taip atidalijant nebus pažeistos jo teisės, o teismas galėtų atlikti siūlomo atidalijimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrą.

26. Teismų praktikoje tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkte, t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti) pateikimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018 50 punktą). Dabartinės redakcijos Statybos įstatyme projektinių pasiūlymų sąvoka pateikiama 2 straipsnio 45 dalyje – tai pasiūlymai, kurių tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kurie pateikiami kaip informacija visuomenei apie numatomą statinių projektavimą bei gali būti naudojami rengiant specialiuosius architektūros reikalavimus, specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, – t. y. savo esme nesiskiria nuo įtvirtintosios ankstesnėje redakcijoje. Toje pačioje kasacinio teismo nutartyje pateikta išvada, kad, ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo orientacinį laikotarpį. Analogiškos pozicijos laikytasi ir kitose kasacine tvarka nagrinėtose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009).

27. Aptarta nuostata pakartota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2010, tačiau šioje byloje teismo spręsta, kad pateiktas eskizinis atidalijimo projektas pažeidžia kito bendraturčio – atsakovo – teises ir neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, Statybų įstatymo, atitinkamų statybos techninių reglamentų nuostatų, nes iš kasatorių pateikto projekto neaišku, ar po padalijimo būtų galima naudotis nekilnojamuoju daiktu pagal jo paskirtį, ar juo išspręsti inžinerinių komunikacijų, vandentiekio, kanalizacijos, šildymo sistemų naudojimo klausimai. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendė, kad kartu su ieškiniu dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės turi būti pateiktas atidalijimo projektas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

28. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad teikiamo atidalijimo natūra pasiūlymas turi būti pakankamai informatyvus, vizualizuotas, neprieštarauti imperatyvioms teisės normoms, įgyvendinamas techniškai, atitikti pagrindinius atskiram nekilnojamojo turto objektui keliamus reikalavimus (atsižvelgiant į tai, kad tokie objektai ne naujai statomi, o formuojami (atidalijami) iš jau esančio), atitikti dalis pagal nuosavybės teisę, nepadaryti neproporcingos žalos daiktui. Pasiūlymo pagrindimui gali būti pateiktas tiek su teisės aktuose nurodytomis institucijomis suderintas (patvirtintas) projektas, tiek ir projektinis pasiūlymas bei kiti dokumentai, papildantys (paaiškinantys) projektinį pasiūlymą, tačiau visais atvejais savo turiniu jie turi būti pakankami siūlomų sprendinių tinkamumui pagrįsti. Teikiami dokumentai gali priklausyti ir nuo atidalijamo turto objekto rūšies bei paskirties.

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad projektinis pasiūlymas negali būti tinkamas ir pakankamas atidalijimo pagrindimo dokumentas, tam visais atvejais turi būti pateiktas atidalijimo projektas, t. y. normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (statinio projekto dalys, skaičiavimai, brėžiniai), skirtų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, statybai vykdyti ir statybos užbaigimo procedūroms atlikti, visuma (Statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalis). Tokiai pozicijai pagrįsti teismas nenurodė nei teisės normos, reikalaujančios tokio projekto, nei atitinkamos teismų praktikos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 25–28 punkte išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, sprendžia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisiškai nepagrįsta, neatitinka kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos, dėl to teismo sprendimas naikintinas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino į bylą pateikto projektinio pasiūlymo ir kitų pateiktų įrodymų ieškovės siūlomo atidalijimo varianto tinkamumo aspektu, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir apskųstus sprendimus, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, tikrina tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui, kad būtų atlikta pirmosios instancijos teismo sprendimo patikra tiek teisės taikymo, tiek faktinių aplinkybių nustatymo aspektu (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017, 61 punktas).

31. Šioje nutartyje (žr. 29 punktą) jau konstatuotas pagrindas apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti, todėl jo motyvavimo pakankamumo vertinimas teisiškai nereikšmingas.

32. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).


33. Kasacinis teismas patyrė 3,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovės ir atsakovės bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).


n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.



DALIA VASARIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-218-695/2019Teisminio proceso Nr. 2-43-3-02858-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c10d3b30937411e9ae2e9d61b1f977b3




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Šilutės rajono savivaldybės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apskaitos sėkmė“ ieškinį atsakovėms Šilutės rajono savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dalyvaujant tretiesiems asmenims A. M., J. M., dėl aktų panaikinimo ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrojo naudojimo patalpų nuosavybės teisę ir bendraturčių susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimo, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė:2.1. pripažinti 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 54ŠIL dalį, kuria Aplinkos ministerija atsakovei

Šilutės rajono savivaldybei perdavė administracinės patalpos dalis: 4/5 dalis patalpos 1-1, 4/5 dalis patalpos 1-2, (duomenys neskelbtini), negaliojančia;

2.2. panaikinti VĮ Registrų centro atliktą patalpos, kurios (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto kadastre ir atsakovės Šilutės rajono savivaldybės nuosavybės teisės į patalpą registraciją Nekilnojamojo turto registre;

2.3. pripažinti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į patalpas 1-1 ir 1-2, esančias pastate (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pastatas).

3. Ieškovė nurodė, kad tuometiniai Pastato bendraturčiai Šilutės rajono savivaldybė, atstovaujama Šilutės rajono savivaldybės tarybos, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, VĮ Valstybės turto fondas, G. G. bei AB „Lietuvos draudimas“ sudarė 2002 m. liepos 23 d. susitarimą. Šio susitarimo 2 punktu visi bendraturčiai 100,67 kv. m bendrojo naudojimo patalpas, kurios plane pažymėtos 1-1, 1-2 ir 1-21, ir pastato paradinį įėjimą iš gatvės pusės bei praėjimą iš pirmo aukšto į antrą aukštą pripažino bendrąja daline nuosavybe ir bendrai naudojamomis patalpomis, praėjimo (servituto) teise susitarė, kad tiek bendraturčiai, tiek jų klientai naudos bendrojo naudojimo patalpas patekdami į darbo vietas. Susitarimas niekada nebuvo nutrauktas.

4. Pastato patalpų savininkai keitėsi. Šiuo metu Pastato patalpų savininkai yra ieškovė, atsakovė Šilutės rajono savivaldybė, Lietuvos Respublika ir tretieji asmenys A. M., J. M. Ieškovė nuo 2004 m. naudojosi ginčo patalpomis, per jas patekdavo į pastatą bei į jai priklausančias patalpas, esančias antrame ir trečiame Pastato aukštuose. 2015 metais atsakovė Šilutės rajono savivaldybė atitvėrė bendrojo naudojimo patalpas. Pro paradinį Pastato įėjimą ieškovė ir jos klientai nebegali patekti į ieškovei priklausančias patalpas.

5. Atsakovei Šilutės rajono savivaldybei 1/5 dalis ginčo patalpų įregistruota 1996 m. vasario 27 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu, o 4/5 dalys – 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu. Patalpa, (duomenys neskelbtini), į kurią įtrauktos ginčo patalpos, suformuota padalijus atsakovei Šilutės rajono savivaldybei priklausančias patalpas, (duomenys neskelbtini), ir prie jos prijungus 4/5 dalis ginčo patalpų. Kadangi ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo patalpos, skirtos naudotis visiems pastato bendraturčiams, todėl perdavimo–priėmimo aktas ir ginčo patalpų

registracija atsakovės Šilutės rajono savivaldybės vardu neteisėti.


6. Tauragės apylinkės teismas 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.7. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotos negyvenamosios ir gyvenamosios paskirties patalpos,

esančios Pastate.8. Ieškovė įsigijo tokias patalpas Pastate:8.1. pagal 2004 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį – patalpas, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 2-1,

2-3, 2-4, nuo 2-10 iki 2-20;8.2. pagal 2006 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį – patalpas, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1-26;8.3. pagal 2014 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį – patalpas, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1-23,

1-24, 1-27, 1-28, 1-36, 1-37, su bendrojo naudojimo patalpa, plane pažymėta 1-21;8.4. pagal 2015 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį – patalpas, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1-21b, 1-

22, su bendrojo naudojimo patalpomis, plane pažymėtomis 1-4 (1/15 iš 27,66 kv. m), 1-7 (1/16 iš 4,51 kv. m), 1-21 (1/8 iš 36,81 kv. m);

8.5. pagal 2016 m. balandžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį – patalpas, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1-25, su bendrojo naudojimo patalpomis, plane pažymėtomis 1-4 (1/15 iš 27,66 kv. m), 1-7 (1/15 iš 4,51 kv. m), 1-21 (1/8 iš 36,81 kv. m).

9. Tretieji asmenys A. M. ir J. M. Pastate įsigijo tokias patalpas:9.1. pagal 2003 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį – butą, (duomenys neskelbtini), su bendrojo naudojimo

patalpa, plane pažymėta 1-29 (1/2 iš 2,12 kv. m);9.2. pagal 2003 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį – negyvenamąją patalpą – administracines patalpas,

(duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1-30, 1-31, su bendrojo naudojimo patalpa, plane pažymėta 1-29 (1/2 iš 2,12 kv. m).

10. Atsakovė Šilutės rajono savivaldybė Pastate pagal 1996 m. vasario 27 d. perdavimo–priėmimo aktą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 1251, įgijo nuosavybės teises į administracines patalpas, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1-3, 1-5, 1-38, 1-39.

11. Teismas nustatė, kad atsakovė Šilutės rajono savivaldybės administracija 2012 m. gegužės 8 d. raštu kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktu, perduoti Šilutės rajono savivaldybės nuosavybėn Pastate esančias administracinės patalpos, (duomenys neskelbtini), dalį: 4/5 dalis patalpos 1-1 ir 4/5 dalis patalpos 1-2. Šilutės rajono savivaldybės administracija rašte nurodė, kad prašomas perduoti turtas priklauso valstybei. Šilutės rajono savivaldybės administracija 2012 m. birželio 20 d. rašte paaiškino, kad Pastate suformuoti 8 atskiri nekilnojamojo turto objektai, tačiau Pastate esančiomis patalpomis, plane pažymėtomis 1-1 ir 1-2, naudojasi tik Šilutės rajono savivaldybė, kiti Pastato savininkai patalpomis 1-1 ir 1-2 nesinaudoja, jos nepriskirtos prie kitų pastate esančių turtinių vienetų. Aplinkos ministerija, vadovaudamasi pateiktais Nekilnojamojo turto registro išrašais, nustatė, kad 1/5 dalis šių patalpų jau buvo priskirta prie savivaldybei nuosavybės teise priklausančios administracinės patalpos, (duomenys neskelbtini). 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktu atsakovės Šilutės rajono savivaldybės nuosavybėn perduoti nekilnojamojo turto objektai su priklausiniais, tarp jų administracinės patalpos dalis: 4/5 dalis patalpos 1-1 ir 4/5 dalis patalpos 1-2, (duomenys neskelbtini), esančios Pastate. Atsakovei Šilutės rajono savivaldybei 1/5 dalis ginčo patalpų, plane pažymėtų 1-1 ir 1-2, įregistruota 1996 m. vasario 27 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu, o po 4/5 dalis šių patalpų įregistruota 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu. Atsakovė Šilutės rajono savivaldybė pateikė informaciją apie tai, kad Pastato dalinis patalpų perplanavimas atliktas 2002 m. pagal rajono vyr. architekto 2002 m. sausio 23 d. suderintą projektą.

12. Patalpa, (duomenys neskelbtini), (į kurią įtrauktos ginčo patalpos, pažymėtos 1-1 ir 1-2) buvo suformuota padalijus atsakovei Šilutės rajono savivaldybei priklausančias patalpas, (duomenys neskelbtini), ir prie jos prijungus 4/5 dalis ginčo patalpų, plane pažymėtų 1-1 ir 1-2, kurias perdavė Aplinkos ministerija (2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktu).

13. VĮ Registrų centro duomenimis, negyvenamoji patalpa – administracinė patalpa, (duomenys neskelbtini), plane pažymėta 1-1, 1-2, 1-6, nuo 1-8 iki 1-20, su bendrojo naudojimo patalpomis, pažymėtomis 1-4 (1/15 iš 27,66 kv. m), 1-7 (1/15 iš 4,51 kv. m), nuosavybės teise priklauso atsakovei Šilutės rajono savivaldybei. Nuosavybės įregistravimo pagrindai:

1996 m. vasario 27 d. perdavimo–priėmimo aktas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 1251, 2002 m. lapkričio 14 d. Statybos inspekcijos tarnybos pažyma, 2011 m. balandžio 18 d. pažyma, 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktas, pažyma Nr. 63. Taigi, patalpos, plane pažymėtos 1-1, 1-2, esančios Pastate, su kitomis nurodytomis patalpomis suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir jos, VĮ Registrų centro duomenimis, įregistruotos kaip atsakovės Šilutės rajono savivaldybės nuosavybė.

14. Teismas nurodė, kad bendrojo naudojimo patalpų paskirtis yra sudaryti galimybes bendraturčiams patekti į jiems nuosavybės teise priklausančias patalpas. Teismas nustatė, kad ieškovė turi galimybę patekti į sau nuosavybės teise priklausančias patalpas iš kiemo pusės per patalpas, plane pažymėtas 1-4, 1-7, nors, kaip pati ieškovė teigia, toks patekimas nėra patogus, tačiau tai nėra pagrindas jai pripažinti dalinės nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Ginčo patalpos vien dėl to, kad gali būti naudojamos kaip vienas iš kelių bendraturčiams patekti į savo patalpas, negali būti vertinamos kaip bendrojo naudojimo patalpos. Aplinkybės, kad ieškovė ginčo patalpomis kurį laiką naudojosi (patekdavo per jas į savo patalpas), kad ginčo patalpomis tiek ieškovės darbuotojams, tiek jos klientams patekimas į ieškovės patalpas yra patogesnis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šios patalpos yra bendrojo naudojimo objektas. Nors ieškovė teigia, kad ji, negalėdama patekti į ginčo patalpas, negali patekti ir į patalpas, plane pažymėtas 1-17, kuriose yra pastato inžineriniai tinklai, byloje nepateikta jokių įrodymų, kad ieškovė yra atsakinga už šių tinklų priežiūrą, jais naudojasi ir jai būtina pateikti į minėtą patalpą. Teismas sprendė, kad ieškovei ginčo patalpos nepriklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

15. Teismas nurodė, kad bendraturčių 2002 m. liepos 23 d. susitarimui nustatyti notarinės formos reikalavimai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.74 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnio 2 dalis). 2002 m. liepos 23 d. susitarimas nebuvo nei patvirtintas notariškai, nei įregistruotas viešame registre, todėl laikytinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Toks susitarimas jokių teisinių pasekmių nei tuo metu buvusiems bendraturčiams, nei asmenims, kurie vėliau įgijo nuosavybės teises į patalpas Pastate, negali sukelti.

16. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikino Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 54ŠIL dalį, kuria Aplinkos ministerija Šilutės rajono savivaldybei perdavė 4/5 dalis patalpos 1-1, 4/5 dalis patalpos 1-2, (duomenys neskelbtini), negaliojančia; panaikino VĮ Registrų centro atliktą patalpos, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto kadastre ir atsakovės Šilutės rajono savivaldybės nuosavybės teisės į patalpą registraciją Nekilnojamojo turto registre; pripažino ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į patalpas 1-1 ir 1-2 Pastate.

17. Kolegija nurodė, kad byloje kilo ginčas, ar Pastato patalpų, pažymėtų 1-1 ir 1-2, 4/5 dalys prieš tai, kai 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktu buvo perduotos atsakovės Šilutės rajono savivaldybės nuosavybėn, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė Pastate patalpas turintiems asmenims.

18. Kolegija nurodė, kad nuosavybės teisė į ginčo patalpas (iki 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto) nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad ginčo patalpos buvo ir yra koridoriai. Šią aplinkybę patvirtina administracinės patalpos, (duomenys neskelbtini), 2014 m. gruodžio 8 d. vidaus plotų eksplikacija, taip pat atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės, jog, pripažinus ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į patalpas, pažymėtas 1-1 ir 1-2, būtų sudarytos nepalankios sąlygos atsakovei, kai per kabinetus, kuriuose dirba Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, o laukiamajame (patalpos, plane pažymėtos 1-2) sėdi ir dokumentus pildo jų klientai, vaikščiotų ieškovės klientai ir darbuotojai.

19. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams.

20. Kolegija konstatavo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog ginčo patalpos – koridoriai buvo pastatytos kaip atskiros negyvenamosios patalpos, kad jos buvo perduotos ir priklausė viešosios nuosavybės teisės subjektams (iki 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto), o pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą pastato koridoriai yra priskirtini prie bendrojo naudojimo patalpų. Kolegija iš byloje esančio pastato pirmo aukšto planų, pateiktų tiek ieškovės, tiek atsakovės Šilutės rajono savivaldybės, nustatė, kad per paradines pastato duris patenkama į 1-1 patalpą (koridorių), iš jos patenkama į kitą patalpą 1-2 (koridorių), iš jos yra galimybė patekti į pirmo aukšto patalpas ir laiptais į antro ir trečio aukšto patalpas. Tai rodo, kad ginčo patalpos (koridoriai) funkciniu ryšiu susietos su kitomis namo patalpomis ir jos negali

būti traktuojamos kaip atskiros negyvenamosios patalpos.21. 2002 m. liepos 23 d. susitarimas patvirtina, kad, vadovaujantis CK 4.75 ir 4.81 straipsniais, pastato bendraturčiai

Šilutės rajono savivaldybės taryba, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo taryba, VĮ Valstybės turto fondas, G. G. ir AB „Lietuvos draudimas“ sudarė tarpusavio susitarimą, kuriuo pripažino 100,67 kv. m bendrojo naudojimo patalpas, plane pažymėtas 1-1, 1-2 ir 1-21, ir pastato paradinį įėjimą iš gatvės pusės bei praėjimą iš pirmo aukšto į antrą aukštą, kuriais bendrosios dalinės nuosavybės ir praėjimo (servituto) teise bendrai naudosis šių patalpų bendraturčiai ir jų klientai patekdami į darbo vietas.

22. Kolegija nurodė, kad tokio susitarimo neišviešinimo faktas savaime nedaro jo negaliojančio. Kai asmuo, kuris vėliau įgyja bendrosios nuosavybės dalį, laikosi iš tokio susitarimo kylančių pareigų ir tinkamai įgyvendina savo teises, t. y. susitarimo sąlygas pripažįsta, naudojimosi daiktu tvarka, nors ir neišviešinama įstatymo nustatytu būdu, yra privaloma ir naujam savininkui.

23. Kolegija sprendė, kad ieškovės atstovių, trečiojo asmens J. M., liudytojų paaiškinimai yra pakankami konstatuoti, kad naujieji pastato patalpų savininkai, t. y. ieškovė ir tretieji asmenys, laikėsi 2002 m. liepos 23 d. susitarimo iki 2015 metų, ieškovė, jos klientai, tretieji asmenys naudojosi pastato paradinėmis durimis, ginčo patalpomis kaip pastato bendrojo naudojimo patalpomis – turėjo raktus nuo paradinių durų, signalizacijos kodus, ginčo patalpas periodiškai išvalydavo. Kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad 2002 m. liepos 23 d. susitarimas, nors ir neišviešintas, tapo privalomas ieškovei ir tretiesiems asmenims bei buvo vykdomas. Tačiau, kolegijos nuomone, vien šis susitarimas ir jo vykdymas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ginčo patalpos buvo bendrojo naudojimo patalpos, iki buvo priimtas 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktas.

24. Pagal kasacinio teismo praktiką patalpų priskyrimą prie bendrojo naudojimo patalpų, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai savarankiško nuosavybės teisė objekto lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne konkretus faktinis naudojimas. Pagrindinis bendrojo naudojimo patalpų ir priklausinio skirtumas yra tai, kad priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendrojo naudojimo patalpa negali būti naudojama individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008).

25. Kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į išvadas dėl ginčo patalpų paskirties ir funkcinių savybių, negalima sutikti su Aplinkos ministerijos argumentu, jog ginčo patalpos pagal funkcinį ryšį laikytinos Šilutės rajono savivaldybei priklausančių patalpų priklausiniu, o ne viso pastato. Kolegija konstatavo, kad Pastato patalpų, pažymėtų 1-1 ir 1-2, 4/5 dalys prieš tai, kai 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktu buvo perduotos Šilutės rajono savivaldybės nuosavybėn, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė keliems Pastate patalpas turintiems asmenims.

26. Kolegija nurodė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų visų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas kaip atskiro turtinio vieneto yra šių patalpų teisinės registracijos pakeitimas (disponavimas bendrąja daline nuosavybe), todėl yra galimas tik visiems bendraturčiams sutariant (CK 4.75 straipsnis). Aiškinant kitaip būtų pažeidžiamos vieno ar kelių bendraturčių nuosavybės teisės disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Tai reiškia, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuotos ir įregistruotos kaip atskiras daiktas, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą, tik visiems namo patalpų bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014). Šilutės rajono savivaldybė įsiteisino nuosavybės teisę į ginčo patalpas, jas pavertė atskiru daiktu, ignoruodama kitų bendraturčių įstatymo nustatytas teises. Nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo patalpas 1-4 ir 1-7 nedaro įtakos ieškovės teisėms į kitas bendrojo naudojimo patalpas – ginčo patalpas. Visiems pastato patalpų bendraturčiams privalo būti pripažinta visų bendrojo naudojimo patalpų pirmame aukšte – ginčo patalpų bendroji dalinė nuosavybė CK 4.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.

27. Kolegija konstatavo, kad pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą Šilutės rajono savivaldybės nuosavybėn galėjo būti perduotas tik valstybei, o ne privatiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Ginčo patalpos buvo bendroji dalinė visų pastato patalpų savininkų nuosavybė, todėl Aplinkos ministerija neteisėtai perdavė 4/5 dalis ginčo patalpų Šilutės rajono savivaldybei. 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto dalis dėl ginčo patalpų naikintina kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI, PAREIŠKIMAS DĖL PRISIDĖJIMO PRIE KASACINIO SKUNDO

28. Kasaciniu skundu atsakovė Šilutės rajono savivaldybė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Apeliacinės instancijos teismas ieškinio tenkinimo pagrindu nurodė 2002 m. liepos 23 d. patalpų bendraturčių susitarimą, kuris nebuvo sudarytas notarine tvarka ir išviešintas, kaip to reikalauja CK 4.81 straipsnio 2 dalis. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008, nors šioje nutartyje kasacinis teismas pasisakė tik dėl tokio susitarimo neišviešinimo fakto. Kadangi 2002 m. liepos 23 d. patalpų bendraturčių susitarimas nei patvirtintas notariškai, nei įregistruotas viešame registre, todėl laikytinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms ir nesukelia jokių teisinių pasekmių nei tuo metu buvusiems bendraturčiams, nei asmenims, kurie vėliau įgijo nuosavybės teises į patalpas Pastate.

28.2. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, spręsdamas dėl ginčo patalpų techninių savybių, jų paskirties ir funkcinių savybių. Ginčo patalpos perplanuotos ir pertvara padaryta 2002 metais. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji naudojosi ginčo patalpomis iki 2015 m. Ieškovė prašo pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo patalpas, nes ieškovės darbuotojams ir klientams per ginčo patalpas patogiau patekti į jos patalpas. 2017 m. gegužės–birželio mėn. iš savivaldybės biudžeto lėšų ieškovės prašymu Pastate buvo pakeistos įėjimo iš kiemo pusės durys, prie minėto įėjimo buvo įrengtas nuvažiavimas neįgaliojo vežimėliui.

29. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Aplinkos ministerijos, prisidėjo prie atsakovės Šilutės rajono savivaldybės kasacinio skundo.

30. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1. Atsakovė Šilutės rajono savivaldybė nepagrįstai teigia, kad 2002 m. liepos 23 d. susitarimas privalėjo būti notarinis ir privalėjo būti įregistruotas viešame registre, antraip jis laikytinas negaliojančiu. CK 4.81 straipsnio 2 dalis taikoma ne susitarimo šalims, o tik vėlesniems įgijėjams. Tačiau atsakovė Šilutės rajono savivaldybė nėra vėlesnė patalpų Pastate įgijėja, ji yra 2002 m. liepos 23 d. susitarimo šalis. Vėlesni Pastato patalpų įgijėjai, net ir 2002 m. liepos 23 d. susitarimui nesant išviešintam, laisvanoriškai vykdė šį susitarimą, todėl jis tapo jiems privalomas. Atsakovė Šilutės rajono savivaldybė besąlygiškai privalo vykdyti 2002 m. liepos 23 d. susitarimo sąlygas, nes buvo šio susitarimo šalis, šis susitarimas niekada nebuvo nutrauktas ar kitaip nustojęs galios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008 pateikti išaiškinimai dėl taip pat notarine forma nesudaryto susitarimo.

30.2. Ginčo patalpos yra koridoriai, todėl pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (redakcija, galiojusi 2002 m.) 2 straipsnio 5 dalies 3 punktą yra bendrojo naudojimo patalpos ir priklauso Pastato savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007).

Teisėjų kolegija



Dėl bendrojo naudojimo patalpų, priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams, ir disponavimo tokiomis patalpomis

31. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga.

32. Detalesnis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų sąrašas reglamentuojamas Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (kuris nagrinėjamoje byloje taikytinas pagal analogiją (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) normų. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkte (2000 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. VIII-1741 redakcija) nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektai daugiabučiame name yra: 1) bendrosios konstrukcijos – pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios

(pamatai, sienos, perdengimai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys); 2) bendroji inžinerinė įranga – daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė; 3) bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims.

33. Bendrojo naudojimo patalpos yra tokios, kurios nepriskirtos naudoti individualiai, t. y. neturi savarankiškos paskirties. Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir vertinamos kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą. Pagrindinis bendrojo naudojimo patalpų ir priklausinio skirtumas yra tai, kad priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendrojo naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008). Patalpų priskyrimą prie bendrojo naudojimo lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

34. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad per paradines pastato duris patenkama į ginčo patalpą 1-1 (koridorių), iš jos patenkama į ginčo patalpą 1-2 (koridorių), iš jos yra galimybė patekti į pirmo aukšto patalpas ir laiptais į antro bei trečio aukšto patalpas, priklausančias skirtingiems savininkams. Taigi, ginčo patalpos yra koridoriai, kurie pagal savo technines savybes, paskirtį ir funkcinį ryšį su kitomis Pastato patalpomis yra skirti patekti į laiptines ir patalpas, priklausančias skirtingiems savininkams. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teismo nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad ginčo patapos yra bendrojo naudojimo patalpos, t. y. priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems Pastato bendraturčiams. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nenurodyta argumentų, paneigiančių šią išvadą dėl ginčo patalpų techninių savybių, jų paskirties ir funkcinio ryšio su kitų Pastato patalpų, priklausančių skirtingiems savininkams, eksploatavimu.

35. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių.

36. Pagal kasacinio teismo praktiką bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų visų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas kaip atskiro turtinio vieneto yra šių patalpų teisinės padėties pakeitimas (disponavimas bendrąja daline nuosavybę), todėl yra galimas tik visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis). Aiškinant kitaip būtų pažeidžiamos vieno ar kelių bendraturčių nuosavybės teisės disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Tai reiškia, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuotos ir įregistruotos kaip atskiras daiktas, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą, tik visiems namo patalpų bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo. Nesant bent vieno bendraturčio sutikimo įregistruoti bendrojo naudojimo patalpas kaip atskirą daiktą, reiškia šio bendraturčio teisių disponuoti bendrąja daline nuosavybe (nuosavybės teisių) apribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014).

37. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo patalpos ir priklauso visiems Pastato bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, ginčo patalpos neteisėtai perduotos atsakovei Šilutės rajono savivaldybei 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktu ir neteisėtai įregistruotos Nekilnojamojo turto registre atsakovės Šilutės rajono savivaldybės vardu be visų Pastato bendraturčių sutikimo.

Dėl bendraturčių susitarimo dėl nekilnojamojo daikto dalies, esančios bendrąja daline nuosavybe, naudojimo

38. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę

tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. CK 4.81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis.

39. Pagal kasacinio teismo praktiką CK 4.81 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma reglamentuojama, kokiais pagrindais naujajam bendraturčiui pereina teisės ir pareigos, kylančios iš bendraturčių buvusių susitarimų dėl nekilnojamųjų daiktų, esančių bendrąja daline nuosavybe, naudojimo. Toks susitarimas naujajam bendraturčiui privalomas, jei jis sudarytas notarine forma ir yra išviešintas įstatymo nustatyta tvarka – įregistruotas viešame registre. Tačiau susitarimo neišviešinimo faktas savaime nedaro jo negaliojančio. Kai asmuo, kuris vėliau įgyja bendrosios dalinės nuosavybės dalį, laikosi iš tokio susitarimo kylančių pareigų ir tinkamai įgyvendina savo teises, t. y. susitarimo sąlygas pripažįsta, naudojimo daiktu tvarka, nors ir neišviešinta įstatymo nustatytu būdu, tokiu atveju yra privaloma ir naujajam savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008).

40. Teismai nustatė, kad 2002 m. liepos 23 d. susitarimu tuometiniai Pastato bendraturčiai Šilutės rajono savivaldybės taryba, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo taryba, VĮ Valstybės turto fondas, G. G. ir AB „Lietuvos draudimas“ pripažino, kad bendrojo naudojimo patalpos yra 100,67 kv. m patalpos, kurios plane pažymėtos 1-1, 1-2 ir 1-21, ir pastato paradinis įėjimas iš gatvės pusės ir praėjimas iš pirmo aukšto į antrą aukštą, ir susitarė, kad jomis bendrosios dalinės nuosavybės ir praėjimo (servituto) teise bendrai naudosis šių patalpų bendraturčiai ir jų klientai.

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors šis susitarimas nesudarytas notarine forma ir neįregistruotas viešame registre, bet atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog ieškovė ir tretieji asmenys, kurie vėliau įgijo patalpas Pastate ir kartu bendrosios dalinės nuosavybės dalį, laikėsi iš šio susitarimo kylančių pareigų ir tinkamai įgyvendino savo teises, t. y. susitarimo sąlygas pripažino, ši naudojimosi daiktu tvarka pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką yra privaloma tiek naujiesiems savininkams (ieškovei ir tretiesiems asmenims), tiek savininkams, sudariusiems tokį susitarimą ir tebesantiems bendraturčiais (atsakovei).

42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovės Šilutės rajono savivaldybės kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


43. Netenkinus atsakovės Šilutės rajono savivaldybės kasacinio skundo, ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Ieškovė patyrė 756,25 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktais, ieškovei iš atsakovės Šilutės rajono savivaldybės priteistinas 756,25 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas.

44. Kasacinis teismas patyrė 13,43 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi atsakovės Šilutės rajono savivaldybės kasacinis skundas atmestas, tai valstybei iš atsakovės Šilutės rajono savivaldybės priteistinas šių išlaidų atlyginimas (CPK 92, 96 straipsniai).


n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. ‚

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Apskaitos sėkmė“ (j. a. k. 177422232) iš atsakovės Šilutės rajono savivaldybės (j. a. k. 111102445) 756,25 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt šešis Eur 25 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės Šilutės rajono savivaldybės (j. a. k. 111102445) 13,43 Eur (trylika Eur 43 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Informaciją apie priimtą teismo nutartį perduoti Nekilnojamojo turto registrui.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

ALGIS NORKŪNAS



Civilinė byla Nr. e3K-3-210-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38287-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.8; 2.6.30(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B., K. P., G. G., G. S., J. S., V. M., N. J., O. D., N. D., A. O., E. O., G. O. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl procesinių palūkanų priteisimo; trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, atstovaujamas bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų priteisimą už laikotarpį nuo ankstesnių bylų dėl indėlių draudimo išmokų už indėlio sertifikatus iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokų sumokėjimo dienos, aiškinimo ir taikymo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a316ca60937411e9ae2e9d61b1f977b3

2. Ieškovai A. B., K. P., G. G., G. S., J. S., V. M., N. J., O. D., N. D., A. O., E. O., G. O. ieškiniu prašė Kauno apylinkės teismo priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ procesines palūkanas, kurias ieškovai skaičiuoja nuo kiekvieno ieškovo ankstesnėse bylose 2012 m. rugsėjo 25 d., lapkričio 21 d. ir gruodžio 19 d. atskirai pareikšto ieškinio dėl indėlio sertifikatų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir indėlių sumų išmokėjimo priėmimo teisme dienos iki 2015 m. gruodžio 14–15 d., kada atsakovė išmokėjo ieškovams priklausančias indėlių sumas. Ieškovai prašė priteisti iš viso 20 687,58 Eur procesinių palūkanų, t. y. ieškovams A. B. – 1322,33 Eur, G. S. – 2181,85 Eur, J. S. – 2359,25 Eur, K. P. – 2278,82 Eur, V. M. – 1784,36 Eur, G. G. – 617,09 Eur, N. J. – 388,84 Eur, O. D. – 864,10 Eur, N. D. – 4320,50 Eur, A., E. ir G. O. naudai lygiomis dalimis 4570,44 Eur procesinių palūkanų.

3. Ieškovai ieškinį grindė tuo, kad jie su trečiuoju asmeniu AB banku „Snoras“ buvo sudarę indėlio sertifikatų įsigijimo sutartis. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla, o 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi bankas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos. Po nurodytos teismo nutarties priėmimo atsakovė išmokėjo ieškovams jiems priklausančias indėlių sumas. Atsakovė nesutiko sumokėti ieškovams jų apskaičiuotų procesinių palūkanų, jas ieškovai prašo priteisti.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.5. Teismas nustatė faktines aplinkybes, kad ieškovai su trečiuoju asmeniu AB banku „Snoras“ buvo sudarę indėlio

sertifikato įsigijimo sutartis, pagal kurias ieškovai įsigijo atitinkamos vertės indėlio sertifikatus. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė trečiajam asmeniui AB bankui „Snoras“ licenciją, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi bankui iškelta bankroto byla, o 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi bankas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.

6. 2012 m. lapkričio 21 d. ieškovai A. B., K. P., G. G., G. S., V. M. byloje Nr. 2-2115-611-2013, 2012 m. gruodžio 19 d. ieškovai J. S., N. J., O. D., N. D. byloje Nr. 2-3249-614/2017, 2012 m. rugsėjo 25 d. ieškovas M. O. byloje Nr. 2-2038-614/2018 ieškiniais kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikatų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas. Ieškovams priklausančios indėlių draudimo sumos buvo išmokėtos 2015 m. gruodžio 14–15 dienomis po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo, kurioje kasacinis teismas konstatavo, kad BAB banko „Snoras“ indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos.

7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (1 dalis); kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 dalis).

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017 nurodyta, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme – procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 137 straipsnio 1 dalis), be to, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti, nepaisant to, kad pareiga mokėti procesines palūkanas nustatyta įstatyme. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas priminė suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose, kuriose buvo išaiškinta, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą praktiką). Minėtos nutarties byloje Nr. 3K-3-325-684/2017 30 punkte teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog prašymas priteisti procesines palūkanas turi būti pateiktas raštu.

9. Ankstesnėje byloje ieškovai, reikšdami reikalavimus dėl indėlio sertifikatų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas, neprašė priteisti procesinių palūkanų. Tuo tarpu ieškovų nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017 toje byloje dalyvavę ieškovai reikalavimą dėl procesinių palūkanų buvo pareiškę.

10. Konstatavus, kad ieškovai nei bylos iškėlimo teisme metu, nei vėliau, iki indėlių draudimo išmokų sumokėjimo dienos, reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo nereiškė, todėl reikšti tokį reikalavimą po to, kai atsakovė įvykdė savo piniginę prievolę, ieškovai neturi teisinio pagrindo. Priteisimas procesinių palūkanų už laikotarpį nuo ieškovų bylų iškėlimo 2012 m. iki 2015 m. gruodžio 14-15 d., kada buvo išmokėtos indėlių draudimo sumos, kai reikalavimas priteisti procesines palūkanas pareikštas 2017 m. spalio 26 d., paneigtų procesinių palūkanų paskirtį – skatinti skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę.

11. Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų A. B., K. P., G. G., G. S., J. S., V. M., N. J., O. D., N. D., A. O., E. O., G. O. apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams A. B. 1322,33 Eur, G. S. 2181,85 Eur, J. S. 2359,25 Eur, K. P. 2278,82 Eur, V. M. 1784,36 Eur, G. G. 617,09 Eur, N. J. 388,84 Eur, O. D. 864,10 Eur, N. D. 4320,50 Eur, A., E. ir G. O. naudai lygiomis dalimis 4491,09 Eur procesinių palūkanų.

12. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorius, skolininko prievolei esant įvykdytai, negali pareikšti reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo pareikšdamas naują ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje pažymėta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos taip pat priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos būsimiems (buvusiems), nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, o kreditorius negali naudotis jam priklausančiomis lėšomis ir gauti iš jų naudos, taip skolininkas pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas. Kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė, išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo.

13. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti yra nustatytos abi būtinosios pagrindinės sąlygos: bylų iškėlimo teisme faktai ir ieškovų raštu (nagrinėjamoje byloje) pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovės palūkanas. Bylos proceso metu tinkamai pareikšta kreditoriaus valia dėl procesinių palūkanų priteisimo suponuoja teismo pareigą priteisti procesines palūkanas nuo įstatyme nustatyto termino, t. y. nuo minėtų bylų iškėlimo teisme dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

14. Dėl procesinių palūkanų teisme gali būti pareiškiamas savarankiškas reikalavimas ir kreditoriaus teisė reikalauti procesinių palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, bet ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo.

15. Reikalavimams dėl palūkanų, kaip ir kitų periodinių išmokų išieškojimo, taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Ieškinio senaties terminas palūkanoms skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo už kiekvieną praleistą dieną (arba kitą sutartyje ar įstatyme nustatytą laikotarpį) atskirai, todėl už paskutinius penkerius metus iki ieškinio dėl palūkanų išieškojimo pareiškimo, palūkanos gali būti priteisiamos, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo.

16. Ieškovų ieškinys dėl procesinių palūkanų Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo pareikštas 2017 m. spalio 17 d., o ginčai ieškovų nurodytose Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose teisėjo rezoliucijomis pradėti nuo 2012 m. rugsėjo 27 d., 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2012 m. gruodžio 27 d., todėl nuo šių datų kiekvieną dieną prasidėjo procesinių palūkanų ieškinio senaties eiga. Sutrumpintas penkerių metų terminas procesinėms palūkanoms skaičiuoti dviejose civilinėse bylose nėra praleistas, o trečiojoje byloje – praleistas dvidešimčia dienų, t. y. iki 2012 m. spalio 17 dienos, o nuo 2012 m. spalio 27 dienos kiekvieną dieną iš naujo prasidedantis senaties terminas procesinėms palūkanoms skaičiuoti nėra praleistas. Atsakovės reikalavimu pritaikius dvidešimčiai dienų ieškinio senatį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), M. O. teisių perėmėjoms A. O., E. O. ir G. O. priteistinos procesinės palūkanos už 1132 dienas (o ne už 1152 dienas, kaip prašyta ieškinyje), t. y.

4491,09 Eur procesinių palūkanų (28 962,00 x 5/100 x 1132/365). Kitiems ieškovams priteistinos palūkanos už visą laikotarpį nuo bylų iškėlimo iki indėlių draudimo išmokų sumokėjimo dienos.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Ieškovai nei bylų dėl indėlių draudimo išmokų iškėlimo teisme metu, nei vėliau, iki indėlio draudimo išmokų sumokėjimo dienos, nereiškė reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo, todėl reikšti tokį reikalavimą po to, kai skolininkas įvykdė savo piniginę prievolę, ieškovai neturi teisinio pagrindo, nes procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Nereikšdami reikalavimo dėl procesinių palūkanų ieškovai patvirtino, kad atsakovė nepraleido draudimo išmokų mokėjimo termino.

17.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 atitinkamas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės atmestas. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu indėlio sertifikatai indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų buvo įtraukti į nedraudžiamųjų įsipareigojimų sąrašą, o atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmokų indėlio sertifikatų turėtojams. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlio sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš Europos Sąjungos reguliavimo, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktais išaiškinimais. Pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 3 straipsnio 4 dalį, draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Remiantis Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu, draudimo apsauga taikoma ir AB banko „Snoras“ indėlio sertifikatams, tai patvirtino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.

17.3. Atsakovės VI „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlio sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ir joje išaiškinus, kad indėlio sertifikatams taikytina analogiška indėliams apsauga. 2015 m. lapkričio 24–27 d. gavusi iš BAB banko „Snoras“ duomenis apie indėlio sertifikatų turėtojus, nepraleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino, atsakovė 2015 m. gruodžio 14–15 d. sumokėjo asmenims (tarp jų ir ieškovams) priklausančias draudimo išmokas.

17.4. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Vadovaujantis IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalimi, draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Tam, kad atsakovė galėtų išmokėti indėlių draudimo išmoką, nepakanka vien tik draudžiamojo įvykio fakto, nes reikia duomenų apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko kaip kredito įstaigos). Taigi atsakovė negalėjo iš karto po AB banko „Snoras“ draudžiamojo įvykio mokėti draudimo išmokų už šio banko indėlio sertifikatus. Elgdamasi priešingai atsakovė būtų pažeidusi pirmiau nurodytą IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovams procesines palūkanas, sutikdamas su ieškovų argumentais, kad atsakovė privalėjo išmokėti draudimo išmoką už indėlio sertifikatus iš karto po draudžiamojo įvykio.

17.5. Palūkanos, kaip skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės neįvykdė geruoju, gali būti priteisiamos tik konstatavus, kad skolininkas turėjo prievolę kreditoriui (ieškovui). Nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl ieškovų buvo praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, taigi apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovų prašomas procesines palūkanas. Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Bylos atveju nėra antrosios sąlygos, kad būtų galima iš atsakovės priteisti palūkanas, t. y. atsakovė nepraleido indėlių draudimo išmokos sumokėjimo termino, nepažeidė išmokų sumokėjimo tvarkos ir dėl ieškovų neatliko neteisėtų veiksmų.

17.6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015 išaiškinta, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas, be to, kreditoriaus reikalavimas turi būti tenkinamas. Ieškovai nereiškė reikalavimo ankstesnėse bylose kartu su draudimo išmokomis priteisti procesinių palūkanų, o kai nagrinėjant tas bylas atsakovė sumokėjo draudimo išmokas, teismų procesiniais sprendimais bylos buvo nutrauktos, taigi ieškovų reikalavimai teismų procesiniais sprendimais nebuvo tenkinami jiems priteisiant draudimo išmokas.

18. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai A. B., K. P., G. G., G. S., J. S., V. M., N. J., O. D., N. D., A. O., E. O., G. O. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą. Atsiliepime nurodoma:

18.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 buvo nagrinėjamas klausimas pagal ieškovo reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo už visą laikotarpį nuo draudžiamojo įvykio dienos iki termino mokėti draudimo išmoką pasibaigimo, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 23 d., CK 6.210 straipsnio ir IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalies pagrindu, o šioje byloje ieškovai iš atsakovo reikalauja procesinių palūkanų nuo jų pareikštų ieškinių pagrindinėse bylose priėmimo, t. y. CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu. Todėl šioje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartimi išnagrinėtoje byloje materialiniai ieškinių reikalavimai ir ieškinių pagrindai iš esmės yra skirtingi, ir todėl nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartimi kaip precedentu.

18.2. Vilniaus apygardos teismas, byloje priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, kuria buvo tenkintas ieškovų reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo ir pripažinta, kad AB banko „Snoras“ indėlio sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18.3. Kasacinis teismas savo ankstesnėje praktikoje yra nurodęs, kad, sprendžiant procesinių palūkanų priteisimo klausimą, CK 6.210 straipsnis svarbus tuo aspektu, kiek jame nustatytas procesinių palūkanų dydis. Vis dėlto juo negalima remtis, nustatant procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžią, nes šis terminas imperatyviai nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007). Taigi, kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, procesinių palūkanų skaičiavimo terminas (taip pat ir teisė į procesines palūkanas) yra imperatyviai nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, o CK 6.210 straipsnis svarbus tik tiek, kad jame nustatytas palūkanų dydis. CK 6.210 straipsnyje nustatyti tik palūkanų dydžiai, kurie taikomi ir procesinėms palūkanoms, o ne, kaip teigia atsakovė, procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia, terminai. Todėl atsakovės argumentas, kad ji nepraleido prievolės įvykdymo termino, sprendžiant dėl palūkanų pagal CK 6.210 straipsnį, atmestinas kaip nepagrįstas, nes jame nėra nustatyti procesinių palūkanų skaičiavimo terminai ar teisė į procesines palūkanas. CK 6.210 straipsnis šiuo atveju aktualus tik tuo, kad jame nustatyti procesinių palūkanų dydžiai. Prievolės įvykdymo termino praleidimas CK 6.37 straipsniui taikyti nėra svarbus, nes ši teisės norma nustato atskirą savarankišką pagrindą procesinių palūkanų skaičiavimo pradžiai ir jų priteisimui – bylos iškėlimo teisme faktą.

18.4. Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, kaip įstatymo įtvirtintu pagrindu reikalauti procesinių palūkanų priteisimo, yra pareiškiamas atskiras reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartimi išnagrinėtoje byloje toks materialinis teisinis reikalavimas nebuvo reiškiamas ir dėl jo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nepasisakė. Šios bylos pagrindinis ir vienintelis reikalavimas yra dėl procesinių palūkanų priteisimo CK 6.37 straipsnio pagrindu, o civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 pagrindinis ieškovo reikalavimas buvo dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalies ir CK 6.210 straipsnio pagrindu, procesinių palūkanų prašant tik kaip išvestinio reikalavimo (palūkanų nuo priteistų palūkanų).

18.5. Ieškovai, pareikšdami ieškinį dėl procesinių palūkanų (pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį), nereikalavo priteisti kompensuojamąsias palūkanas (pagal CK 6.210 straipsnį), todėl nėra pagrindo analizuoti ar taikyti kasacinio teismo išaiškinimus dėl CK 6.210 straipsnio taikymo sąlygų (trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos), nes tai nėra aktualu šiai bylai. Reikalaujant priteisti procesines palūkanas CK 6.210 straipsnis aktualus tik dėl to, kad jame nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies taikymo ir suformuluotų šios normos taikymo taisyklių: procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK

6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą praktiką). Taigi apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnių aiškinimo ir taikymo.

18.6. Teismas, gavęs kreditoriaus prašymą priteisti procesines palūkanas, nesant šalių susitarimo dėl kitokio jų skaičiavimo ar atsisakymo, neturi nustatyti kokių nors aplinkybių, reikšmingų tokiam prašymui tenkinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015). Taigi, teismas, tenkindamas kreditoriaus (ieškovų) reikalavimą, neturi pareigos nustatyti kokių nors papildomų aplinkybių (pvz., kaip nurodo atsakovė, pinginės prievolės įvykdymo termino praleidimo fakto ar pan.), o tiesiog, atsakovui patenkinus ieškovo pagrindinius reikalavimus po bylos iškėlimo teisme, turi būti tenkinamas ir reikalavimas priteisti procesines palūkanas.

18.7. Kasacinis teismas dar 2012 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012 išaiškino, kad kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė, išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), bet ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos (CK 1.125 straipsnio 9 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Tai pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje. Todėl ieškovai, net ir atsisakę savo reikalavimų pagrindinėse bylose (dėl to, kad reikalavimai buvo patenkinti, kai atsakovė sumokėjo draudimo išmokas), turėjo teisę pareikšti reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atskiroje byloje. Tik tuo atveju, jeigu ieškovai būtų pareiškę pagrindinėse bylose reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo ir būtų atsisakę ieškinio kartu su tokiu reikalavimu, jie jau negalėtų reikšti dėl to atskiro ieškinio (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 294 straipsnis). Bet šiuo atveju taip nebuvo, todėl ieškovai išsaugojo teisę atskiroje byloje reikalauti procesinių palūkanų.

18.8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017 pažymėjo, kad pagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog nei teisė į procesinių palūkanų priteisimą, nei jų apskaičiavimo tvarka įstatymo leidėjo nėra siejamos su prašymo priteisti procesines palūkanas pateikimo momentu. Bylos proceso metu tinkamai pareikšta kreditoriaus valia dėl procesinių palūkanų priteisimo suponuoja teismo pareigą priteisti procesines palūkanas nuo įstatyme nustatyto termino, t. y. nuo bylos iškėlimo teisme dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Tokia kasacinio teismo praktika patvirtina, kad reikalavimo dėl procesinių palūkanų pareiškimo momentas nėra svarbus, nes įstatymas nustato, kad jos visais atvejais priteistinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

18.9. Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015), egzistuoja ne viena procesinių palūkanų paskirtis – pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą.

18.10. Dar viena procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuojamoji. Būtent ja pagrįstai ir teisėtai vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas ir priteisė ieškovams procesines palūkanas. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

18.11. Kasacinis skundas apskritai negalėjo būti priimtas. CPK 347 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prie kasacinio skundo turi būti pridėti įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą arba prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą ir įrodymai, patvirtinantys šio prašymo motyvus. Atsakovė kasaciniame skunde nurodė, kad kasacinis skundas, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 4 dalimi, neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, nes žyminis mokestis nebuvo mokamas už pareikštą ieškinį. Tačiau šis ginčas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra turtinis ginčas, atsakovė kasaciniame skunde nurodė 20 608,23 Eur ginčo sumą, be to, ieškovai, tiek pareikšdami ieškinį, tiek teikdami apeliacinį skundą, mokėjo žyminius mokesčius. Atsakovė kasaciniame skunde nepateikė prašymo, kad būtų atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (ar prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą), bei nepateikė šį prašymą pagrindžiančių įrodymų (CPK 347 straipsnio 4 dalis). Todėl žyminis mokestis už kasacinį skundą turėjo būti sumokėtas.

Teisėjų kolegija



Dėl procesinių palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo ankstesnių bylų dėl indėlių draudimo išmokų iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokų sumokėjimo dienos

19. IĮIDĮ (2015 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XII-2054 redakcija) 36 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ savo veikloje vadovaujasi šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymu ir kitais teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip, taip pat savo įstatais. Draudimo įmonės veiklos tikslai – šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka drausti indėlininkų indėlius, įsipareigojimus investuotojams, administruoti Indėlių draudimo fondą, Įsipareigojimų investuotojams draudimo fondą ir Pertvarkymo fondą (toliau – administruojami fondai), taip pat atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

20. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui (apibrėžtam IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje) mokėti įstatyme nustatyto dydžio draudimo išmokas kyla ne iš draudimo sutarties, o iš IĮIDĮ, tai reiškia, kad nesusiklosto klasikiniai draudimo teisiniai santykiai civilinės teisės prasme. Ši VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teisinio statuso ir veiklos reglamentavimo specifika yra reikšminga sprendžiant dėl pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, 25 punktas).

21. Viena iš esminių VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ funkcijų – apskaičiuoti ir sumokėti indėlių draudimo išmokas ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas (IĮIDĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas). VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atlieka viešąją funkciją, jos veikla detaliai reguliuojama imperatyvaus pobūdžio viešosios teisės aktų nuostatomis, todėl ji turi teisę ir pareigą mokėti draudimo išmokas tik tais pagrindais, kurie konkrečiai nustatyti įstatyme, ir tik laikydamasi jame nustatytos tvarkos ir terminų.

22. Indėlininkas įgyja teisę į indėlių draudimo išmoką nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, indėlių draudimo išmokos išmokamos per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys). Viena iš įstatyme nustatytų išimčių, kai indėlių draudimo išmokos išmokėjimas atidedamas, yra, kai trūksta duomenų, kuriais pagrindžiama besikreipiančio asmens teisė į indėlių draudimo išmoką, arba dėl indėlio vyksta teisminis ginčas – iki bus pateikti duomenys, kuriais pagrindžiama teisė gauti indėlių draudimo išmoką, arba įsiteisės galutinis teismo sprendimas, kuriuo išsprendžiamas ginčas dėl indėlio (IĮIDĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

23. CK įtvirtinta nuostata, kad įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamosios palūkanos skaičiuojamos tik tuomet, kai praleidžiamas piniginės prievolės vykdymo terminas. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) – šioje teisės normoje reglamentuojamos procesinės palūkanos, jos priskiriamos kompensuojamosioms palūkanoms, t. y. atlieka dėl prievolės neįvykdymo patirtų nuostolių kompensuojamąją funkciją. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, 28, 29 punktai).

24. Nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas ginčą dėl palūkanų priteisimo, taip pat įvertina teisiškai reikšmingą aplinkybę, ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. ar pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką. Ši aplinkybė jau yra įvertinta pateikus teisės taikymo išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d.

nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, kurioje buvo sprendžiama dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo draudžiamojo įvykio atsiradimo, ši nutartis turi precedento reikšmę nagrinėjamai bylai, kurioje sprendžiama dėl procesinių palūkanų, kurios taip pat priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms, priteisimo. Abiejose bylose prievolės mokėti palūkanas atsiradimui teisinę reikšmę turi tai, ar buvo praleistas piniginės prievolės vykdymo terminas.

25. AB bankas „Snoras“ 2011 m. lapkričio 24 d. pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta jam išduota veiklos licencija, t. y. įvyko draudžiamasis įvykis (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.). Ieškovai prašo priteisti procesines palūkas už kiekvieno ieškovo ankstesnėse bylose 2012 m. rugsėjo 25 d., lapkričio 21 d. ir gruodžio 19 d. atskirai pareikštų ieškinių dėl indėlio sertifikatų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir indėlių sumų išmokėjimo priėmimo teisme dienos iki 2015 m. gruodžio 14–15 d., kada atsakovė išmokėjo ieškovams priklausančias indėlių sumas.

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 37 punkte konstatuota, kad indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, atsakovė neturėjo teisinio pagrindo mokėti draudimo išmokos, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis (tiesiogiai) buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad tokia teisė kyla iš Europos Sąjungos teisinio reguliavimo, nes būtent tokią išvadą, kad indėlių sertifikatai patenka į draudimo apsaugą, padarė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pateikęs nurodytoje byloje prejudicinį sprendimą (2015 m. birželio 25 d. sprendimas byloje C-671/13).

27. Taigi, atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Atsakovė 2015 m. lapkričio 24–27 d. gavo iš AB banko „Snoras“ duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas, 2015 m. gruodžio 14 d. pateikė informaciją apie mokėtinas išmokas AB SEB bankui, kuriame indėlininkai nuo 2015 m. gruodžio 15 d. galėjo atsiimti išmokas.

28. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 44 punkte konstatavo, kad atsakovė ieškovei draudimo išmoką išmokėjo per protingą terminą, o pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovei (kreditorei) kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šis išaiškinimas reikšmingas ir nagrinėjamoje byloje dėl procesinių palūkanų priteisimo, juo remiantis konstatuotina, kad atsakovė nepraleido piniginės prievolės sumokėti draudimo išmoką termino, per protingą laiką nuo pareigos išmokėti indėlių draudimo išmokas atsiradimo, pripažinus tokią teisę į indėlių draudimo išmokas remiantis Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu, išmokėjusi draudimo išmokas.

29. Nutarties 23 punkte paminėta, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra viena iš dispozityvumo principo civiliniame procese apraiškų, reiškianti, kad bylos nagrinėjimo dalyką lemia šalys, todėl prašyti priteisti procesines palūkanas yra ieškovo teisė, bet ne pareiga. Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

30. Ieškovai ankstesnėse bylose prašė priteisti tik draudimo išmokas ir nereiškė reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo. Minėta, kad atsakovė sumokėjo ieškovams draudimo išmokas 2015 m. gruodžio 14–15 d. Nagrinėjamoje byloje 2017 m. spalio 17 d. pareikštu ieškiniu ieškovai prašė priteisti procesines palūkanas už laikotarpį iki šio ieškinio pareiškimo, t. y. kiekvienam ieškovui atskirai nuo 2012 m. rugsėjo 25 d., lapkričio 21 d. ir gruodžio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 14–15 d.

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė (šiuo atveju dėl nuostolių atlyginimo), išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo. Procesinės palūkanos turi būti priteisiamos kreditoriaus naudai tik nuo nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo momento (CK. 6.37 straipsnio 2 dalis), nes tik joje buvo pareikštas prašymas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

32. Ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu,

todėl šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia (CPK 137 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 1 dalis), o už ankstesnį iki bylos iškėlimo laikotarpį procesinės palūkanos neskaičiuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Procesinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir nėra skaičiuojamos už ankstesnį laikotarpį nuo anksčiau išnagrinėtos bylos iškėlimo, kurioje, kaip minėta, toks ieškovų reikalavimas priteisti procesines palūkanas nebuvo pareikštas, o atsakovė įvykdė prievolę sumokėjusi draudimo išmokas dar iki ieškinio pareiškimo nagrinėjamoje byloje dėl procesinių palūkanų priteisimo. Todėl, remiantis šioje nutartyje pateiktais kasacinio teismo argumentais, nėra teisinio pagrindo priteisti procesines palūkanas ieškovams.

33. Priteisdamas procesines palūkanas apeliacinės instancijos teismas sprendimu netinkamai taikė šioje nutartyje nurodytas materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo jų taikymo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


34. Atsakovė kasaciniame skunde nurodė, kad kasacinis skundas, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 4 dalimi, neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, nes žyminis mokestis nebuvo mokamas už pareikštą ieškinį. Ieškovai atsiliepime į kasacinį skundą teigė, kad šis ginčas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra turtinis ginčas, o ieškovai, tiek pareikšdami ieškinį, tiek teikdami apeliacinį skundą, mokėjo žyminius mokesčius, todėl, anot ieškovų, už kasacinį skundą turėtų būti mokamas žyminis mokestis.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad žyminio mokesčio klausimo priimdama kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija neišsprendė, todėl šį klausimą sprendžia bylą nagrinėjanti kolegija. Bylos duomenimis, už ieškinį buvo sumokėtas nuo 20 687,58 Eur ginčijamos sumos skaičiuojamas žyminis mokestis, t. y. ieškovų A. B. – 30 Eur, G. S. – 49 Eur, K. P. – 51 Eur, G. G. – 15 Eur, V. M. – 40 Eur, J. S. – 53 Eur, N. J. – 15 Eur, O. D. – 19 Eur, N. D. – 97 Eur, E. O. – 103 Eur.

36. CPK 80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už kasacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už kasacinius skundus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai, t. y. 3 proc., skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Kadangi ieškinys teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis (per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą), todėl, remiantis CPK 80 straipsnio 7 dalimi, mokama 75 proc. mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Kasaciniu skundu buvo prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš atsakovės ieškovams priteista 20 608,23 Eur procesinių palūkanų, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys netenkintas. Žyminio mokesčio už kasacinį skundą suma yra 463,67 Eur.

37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys netenkinamas, tai bylos baigtis yra atsakovės naudai. Todėl mokėtinas žyminis mokestis už kasacinį skundą priteistinas iš pateikusių atsiliepimą į kasacinį skundą ieškovų dalimis tiesiogiai į valstybės biudžetą. Priteistina iš ieškovų A. B. – 29,75 Eur, G. S. – 49,09 Eur, K. P. – 51,27 Eur, G. G. – 13,88 Eur, V. M. – 40,15 Eur, J. S. – 53,08 Eur, N. J. – 8,75 Eur, O. D. – 19,44 Eur, N. D. – 97,21 Eur, A. O. – 33,68 Eur, E. O. – 33,68 Eur, G. O. – 33,68 Eur žyminio mokesčio.

38. Ieškovų advokato atstovavimo išlaidos už atsiliepimą į kasacinį skundą neatlygintinos, nes ne jų naudai priimama teismo nutartis (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovų atsiliepime į kasacinį skundą neprašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nepateikta duomenų bei įrodymų, patvirtinančių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

39. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme nesusidarė 3 Eur siekianti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikоs teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas.


n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovų A. B. – 29,75 Eur (dvidešimt devynis eurus 75 ct), G. S – 49,09 Eur (keturiasdešimt devynis eurus 9 ct), K. P. – 51,27 Eur (penkiasdešimt vieną eurą 27 ct), G. G. – 13,88 Eur (trylika eurų 88 ct), V. M. – 40,15 Eur (keturiasdešimt eurų 15 ct), J. S. – 53,08 Eur (penkiasdešimt tris eurus 8 ct), N. J. – 8,75 Eur (aštuonis eurus 75 ct), O. D. – 19,44 Eur (devyniolika eurų 44 ct), N. D. – 97,21 Eur (devyniasdešimt septynis eurus 21 ct), A. O. – 33,68 Eur (trisdešimt tris eurus 68 ct), E. O. – 33,68 Eur (trisdešimt tris eurus 68 ct), G. O. – 33,68 Eur (trisdešimt tris eurus 68 ct) žyminio mokesčio valstybei. Šios sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-189-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00999-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.5.2; 2.4.4.5.4; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji Elija“ patikslintą ieškinį atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant tretiesiems asmenims V. Š., bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos administratorių biurui, dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b9d193c0937411e9ae2e9d61b1f977b3

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių hipotekos pabaigą pardavus turtą priverstine tvarka vykdymo procese, mokesčių administratoriaus – priverstinės (antrinės) hipotekos kreditoriaus – civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės 10 669,64 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Plungės apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartimi kita civilinės bylos dalis – dėl atsakovės įpareigojimo pakeisti priverstinės hipotekos objektą – nutraukta, ieškovei atsisakius šio (pradinio) ieškinio reikalavimo.

3. Ieškinį ieškovė grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.193 straipsnio 1, 2 dalių, 4.197 straipsnio 1 dalies, 4.224 straipsnio 2 dalies, 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.247 straipsnio, 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.251 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Ji nurodė, kad 2006 m. gegužės 10 d. hipotekos lakštu 125079/129759 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančios V. Š., buvo įkeistos AB SEB bankui užtikrinant UAB „Baltijos pirkliai“ prievoles. 2015 m. spalio 7 d. atsakovės sprendimu V. Š. priklausančioms 125079/129759 dalims žemės sklypo buvo nustatyta priverstinė hipoteka. Atsakovė tapo antros eilės kreditore po AB SEB banko. Pradėjus išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą, 47605/129759 dalys žemės sklypo buvo parduotos UAB „Palangos ūkis“ ir šių dalių hipoteka hipotekos kreditoriaus AB SEB banko prašymu buvo išregistruota iš Hipotekos registro. 2016 m. birželio 13 d. UAB „Palangos butų ūkis“ įgytas žemės sklypo dalis pardavė UAB „Harlio dirbtuvės“, ši 2016 m. birželio 27 d. 14944/129759 dalis žemės sklypo pardavė ieškovei. Antstolė ir ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl hipotekos išregistravimo ar pakeitimo parduotoms, ieškovei priklausančioms žemės sklypo dalims, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti. 2018 m. birželio 4 d. atsakovė įvykdė šią dalį ieškinio reikalavimo – pakeitė hipotekos objektą ir išregistravo žemės sklypo dalies, priklausančios ieškovei, hipoteką.

4. Atsisakiusi tenkinti ieškovės prašymą išregistruoti ieškovei parduotų žemės sklypo dalių hipoteką, atsakovė, ieškovės įsitikinimu, pažeidė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias hipotekos pabaigą pardavus turtą iš varžytynių, todėl jai kyla civilinė atsakomybė. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė 10 669,64 Eur nuostolių. 2016 m. liepos 1 d. ieškovė, bendrovė (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) sudarė paskolos sutartį, pagal kurią bendrovė (duomenys neskelbtini) suteikė ieškovei 1 200 000 Eur paskolą, ieškovė įsipareigojo mokėti paskolos davėjai 15 proc. dydžio metines palūkanas. 2016 m. rugpjūčio 29 d. ieškovė ir (duomenys neskelbtini) bankas sudarė kredito sutartį, kurios specialiųjų sąlygų 1.8 punkte nustatyta, jog bankas refinansuos ieškovės gautą paskolą įvykdžius tam tikras sąlygas, tarp jų – įkeitus ieškovei priklausančias žemės sklypo dalis pirmine hipoteka. Kredito sutartyje nustatyta, kad kredito palūkanų dydis yra 6 mėn. EURIBOR ir 5,35 proc. banko marža. Ieškovė buvo atlikusi visus reikiamus veiksmus, kad, vos tik atsakovei panaikinus ieškovės žemės sklypo dalių hipoteką, būtų galima įvykdyti visus kredito sutartyje nustatytus reikalavimus kreditui išmokėti. Ieškovės nuostolius sudaro šiuo metu mokamų palūkanų pagal paskolos sutartį ir turimų mokėti palūkanų pagal kredito sutartį skirtumas, t. y. 9,65 proc. nuo ieškovės iš bendrovės (duomenys neskelbtini) gautos paskolos sumos. Ieškinio pateikimo dieną nuostoliai sudarė 8248,77 Eur. Pagal kredito sutartį ieškovė nuo kredito sutarties įsigaliojimo dienos turi mokėti įsipareigojimo mokestį, kurio dydis – 1,5 proc. metinių palūkanų, skaičiuotinas nuo neišmokėtos 1 200 000 Eur kredito sumos. Ieškinio pateikimo dieną įsipareigojimo mokestis sudaro 1282,19 Eur. Ieškovė taip pat patyrė 1138,68 Eur išlaidų notarų paslaugoms apmokėti, šios taip pat turėtų būti priteistos iš atsakovės. Ieškovės patirti nuostoliai yra tiesioginė atsakovės veiksmų priežastis.


5. Plungės apylinkės teismas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 9530,96 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 249,60 Eur žyminio mokesčio.

6. Teismas pažymėjo, kad atsakovė jokių skolinių reikalavimų ieškovei UAB „Naujoji Elija“ neturėjo. Atsakovė atsisakė panaikinti priverstinę hipoteką, taikytą 2015 m. spalio 7 d. sprendimu 125079/129759 dalims žemės sklypo,

siekiant užtikrinti V. Š. mokestinių prievolių valstybės biudžetui įvykdymą, ir nesutiko išregistruoti hipotekos ar ją pakeisti, nes, vykdymo procese realizavus šį turtą, priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintas valstybės reikalavimas į skolininko V. Š. skolą (1 403 403,32 Eur) nebuvo patenkintas.

7. Antstoliui pardavus 47605/129759 žemės sklypo dalis iš varžytynių UAB „Palangos butų ūkis“, atsiskaičius su pirmos eilės kreditoriumi AB SEB banku ir šio prašymu išregistravus hipoteką iš Hipotekos registro, analogišką veiksmą privalėjo atlikti ir atsakovė, nes po turto pardavimo iš varžytynių naujajam įgijėjui negali išlikti parduoto turto suvaržymai trečiųjų asmenų naudai. Sąžiningas turto įgijėjas negali būti atsakingas už pardavėjo skolą ir turi teisę reikalauti panaikinti hipoteką turtui, už kurį atsiskaitė, neturėdamas tikslo jį įgyti nuosavybėn kaip įkeistą (suvaržytą hipoteka). Atsakovė neįrodė, kad UAB „Palangos butų ūkis“ buvo nesąžininga įgijėja. Atsakovė neginčijo UAB „Palangos butų ūkis“ bei UAB „Harlio dirbtuvės“ 2016 m. birželio 13 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, 2016 m. birželio 27 d. UAB „Harlio dirbtuvės“ ir ieškovės UAB „Naujoji Elija“ pirkimo–pardavimo sutarties.

8. Teismas sprendė, kad, net patenkinus dalį hipotekos kreditorių reikalavimų, priverstinai realizuoto turto hipoteka turi būti panaikinta. Neišregistravus ieškovės žemės sklypo dalių hipotekos, neproporcingai apsunkinta jos nuosavybės teisė – ieškovė negalėjo įgyvendinti savo teisės disponuoti turimu turtu, neturėjo galimybės imti paskolą iš banko verslui plėtoti ar kitiems poreikiams tenkinti. Atsakovė, teismo vertinimu, nepagrįstai atsisakė išregistruoti hipoteką ar ją pakeisti panaikinant ieškovės įsigytų 14944/129759 dalių žemės sklypo hipoteką, šie atsakovės veiksmai pripažinti neteisėtais.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovė, ilgą laiką netenkindama ieškovės prašymo panaikinti hipoteką, atsižvelgiant į atsakovės vykdomos veiklos pobūdį, turimas profesionalias teisines žinias ir patirtį, kuri leido teisiškai kvalifikuoti kilusį ginčą bei galimas pasekmes, elgėsi nesąžiningai ir yra kalta dėl savo veiksmų bei dėl jų kilusių pasekmių.

10. Teismas nustatė, kad ieškovės nuostolius sudaro šiuo metu mokamų palūkanų pagal paskolos sutartį ir turimų mokėti palūkanų pagal kredito sutartį skirtumas, t. y. 9,65 proc. palūkanų nuo ieškovės iš bendrovės (duomenys neskelbtini) gautos paskolos sumos (1 200 000 Eur), šie nuostoliai, ieškovės pagrįstu apskaičiavimu, yra 8248,77 Eur. Be to, ieškovė, negalėdama įkeisti turto, atsakovei nesutikus išregistruoti hipotekos, turi mokėti įsipareigojimo mokestį pagal kredito sutartį, nors faktiškai kredito nėra gavusi, todėl patiria nuostolių, kurių suma – 1282,19 Eur – ieškovės apskaičiuota pagrįstai. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė 1138,68 Eur nuostolių, patirtų dėl išlaidų už notaro suteiktas paslaugas, dydžio. Teismas nurodė, kad jeigu atsakovė teisės aktuose nustatytu terminu būtų patenkinusi ieškovės prašymą ir būtų panaikinusi ieškovei priklausančių žemės sklypo dalių hipoteką, ieškovė nebūtų patyrusi pirmiau nurodytų nuostolių.

11. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Teisėjų kolegija atmetė atsakovės argumentus, kad pagal CK 4.171 straipsnio 9 dalies nuostatas daikto įkeitimas netrukdo jo perleisti kito asmens nuosavybėn (hipoteka seka paskui daiktą), kad atsakovė neišregistravo parduoto turto hipotekos, nes V. Š. skola nebuvo sumokėta. Teisėjų kolegija rėmėsi CK 4.197 straipsnio 1, 7 dalimis ir nurodė, kad priverstinai pardavus įkeistą daiktą daikto įgijėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą be jokių suvaržymų (hipotekų). Buvęs įkeistas turtas negali būti dar kartą parduotas, t. y. negalima hipotekos teise pasinaudoti ir ją įgyvendinti du kartus. Jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, hipotekos kreditorių reikalavimai patenkinami pagal hipotekos įregistravimo Hipotekos registre laiką eilės tvarka (CK 4.193 straipsnio 2 dalis). Antstolei pardavus 47605/129759 dalis žemės sklypo iš varžytynių, už šį turtą iš pirkėjo gauta suma, vadovaujantis CK 4.193 straipsnio 2 dalimi, buvo pervesta pirmos eilės anksčiau už atsakovę hipoteką įregistravusiam kreditoriui – AB SEB bankui, nes, realizavus įkeistą turtą, gauta suma buvo mažesnė nei banko hipoteka užtikrintas kreditoriaus reikalavimas ir gautų pinigų neužteko antros eilės kreditorės – atsakovės reikalavimams patenkinti. Antstolei pardavus žemės sklypo dalis iš varžytynių ir už turtą iš pirkėjo gautą sumą pervedus pirmos eilės kreditoriui, šis atsisakė sutartinės iš varžytynių parduotų 47605/129759 dalių hipotekos ir banko prašymu hipoteka buvo išregistruota iš Hipotekos registro. Atsakovė pripažino, kad atsisakė panaikinti priverstinę hipoteką, taikytą 2015 m. spalio 7 d. sprendimu 125079/129759 dalims žemės sklypo, siekdama užtikrinti V. Š. mokestinių prievolių valstybės biudžetui įvykdymą, ir nesutiko išregistruoti hipotekos ar ją pakeisti panaikinant tik ieškovės įsigytų 47605/129759 dalių žemės sklypo hipoteką, nors atsakovė jokių skolinių reikalavimų ieškovei UAB „Naujoji Elija“ neturėjo.

13. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė privalėjo išregistruoti hipoteką iš Hipotekos registro, nes po turto pardavimo iš varžytynių naujajam įgijėjui negali išlikti parduoto turto suvaržymai trečiųjų asmenų naudai. Sąžiningas turto įgijėjas negali būti atsakingas už pardavėjo skolą ir turi teisę reikalauti panaikinti hipoteką turtui, už kurį atsiskaitė, neturėdamas tikslo jį įgyti nuosavybėn kaip įkeistą (suvaržytą hipoteka). Atsakovė nepagrįstai

atsisakė išregistruoti hipoteką ar pakeisti panaikinant ją ieškovės įsigytoms 14944/129759 dalims žemės sklypo, ką iš esmės atsakovė pripažino priimdama 2018 m. birželio 4 d. sprendimą.

14. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė ėmėsi visų prieinamų ir protingų priemonių, siekdama veiklą vykdyti teisėtai ir nepatirti nuostolių, neturėjo pagrindo manyti, kad atsakovė atsisakys vykdyti teisės aktų reikalavimus, taip atlikdama neteisėtus veiksmus ir padarydama ieškovei nuostolių, todėl atsakovės argumentus, kad ieškovė turėjo galimybę pasverti galimą riziką, susijusią su tuo, jog įsigyja įkeistą turtą, atmetė kaip nepagrįstus.

15. Dėl atsakovės argumentų, kad ieškovė neskundė jos atsisakymų panaikinti hipoteką, teisėjų kolegija nurodė, kad privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka šiuo atveju teisės aktuose nenustatyta, atsakovės atsisakymas tenkinti ieškovės prašymą buvo nepagrįstas. Faktas, kad specialioji teisėjų kolegija patvirtino, jog ieškovė pagrįstai su ieškiniu kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, teisėjų kolegijos vertinimu, neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės, nėra pagrindas ją mažinti.

16. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovės patirti nuostoliai (žala) pernelyg nutolę nuo neteisėtų veiksmų. Dėl atsakovės nepagrįsto atsisakymo ilgą laiką buvo ribojama ieškovės nuosavybės teisė, ji negalėjo tinkamai vykdyti kredito sutartimi prisiimto įsipareigojimo – įkeisti sau priklausančias žemės sklypo dalis, dėl to patyrė nuostolių. Atsakovė privalo ieškovei atlyginti nuostolius ir sumokėti procesines palūkanas, neatsižvelgdama į tai, kad vieną iš ieškinio reikalavimų ji patenkino ir dalis bylos buvo nutraukta.


17. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį ir Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismai be pagrindo neįvertino ieškovės atstovo veiksmų, šiam pasirašant prieštaringą 2016 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Šioje sutartyje, be kita ko, nurodyta, kad įsigyjamam turtui nuo 2015 m. lapkričio 2 d. taikoma hipoteka (sutarties II dalis), o pagal sutarties VI dalies 6.1.3 punktą į parduodamą daiktą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, parduodamas daiktas niekam neįkeistas, teisme ginčų dėl jo nėra. Sutartis buvo pasirašyta visų suinteresuotų asmenų, taip patvirtinant, kad sutarties turinys ir sudarymo pasekmės suprastos ir atitinka šalių valią bei bendruosius ketinimus. Nevertinti ir atsakovės paaiškinimai, kad, už 430 Eur įsigydama dviejų milijonų Eur vertės įkeistą turtą, ieškovė galėjo pasverti tikėtiną riziką, kuri gali kilti dėl išviešintų turtui taikomų apribojimų.

17.2. Teismai, spręsdami klausimą dėl priežastinio ryšio egzistavimo, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kurioje suformuluotos priežastinio ryšio nustatymo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007).

17.3. Teismai be pagrindo neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė neapskundė nė vieno atsakovės atsisakymo išregistruoti hipoteką. Be to, svarbu tai, kad ne atsakovė sąmoningai vilkino procesą, ką bando įrodyti ieškovė, o pats šalių ginčas dėl hipotekos panaikinimo buvo sudėtingas, reikalaujantis ne paviršutiniškos, o gilios abiejų šalių pateiktų įrodymų analizės, tą patvirtina procesinė bylos eiga.

17.4. Teismai priteisė ieškovės naudai 9530,96 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas neturėdami realaus, pagrįsto patirtos žalos dydžio. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018).

17.5. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismai be pagrindo neįvertino aplinkybės, kad atsakovė, kaip mokesčių administratorė, savo veiksmais siekė užtikrinti, jog trečiajam asmeniui, turinčiam didelę mokestinę nepriemoką, nepavyktų išvengti realaus išieškojimo iš jo turto.

18. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Nors šalys atskirai neaptarė hipotekos klausimo sutartyje, tačiau, remiantis imperatyvia nuostata, kad hipoteka seka paskui daiktą, hipoteka liko galioti ir po sandorio sudarymo. Be to, neesminių sutarties nuostatų neatitiktys nedaro

sutarties negaliojančios, juolab nesumažina ir nepanaikina atsakovės atsakomybės dėl ieškovės patirtos žalos. Ieškovė įrodė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas (atsakovės neteisėtus veiksmus (CK 4.197 straipsnio 1 dalis) pagrindžia ieškinio reikalavimo dėl hipotekos išregistravimo įvykdymas; ieškovės patirti nuostoliai, kuriuos ji grindžia paskolos ir kredito sutartimis, yra tiesioginė atsakovės neteisėtų veiksmų priežastis).

18.2. Teisės aktai neįtvirtina privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (skundžiant atsakovės atsisakymus panaikinti hipoteką). Nėra teisinio pagrindo mažinti atsakovės atsakomybę CK 6.259 straipsnio 1 dalies pagrindu, ji nepateikė jokių įrodymų dėl pagrindų, kurie leistų nuostolių atlyginimą sumažinti ar atleisti nuo jo mokėjimo.

18.3. Ieškovė faktiškai patyrė nuostolius, sumokėjo visas ieškiniu reikalautas iš atsakovės priteisti sumas.18.4. Ieškovės patirti nuostoliai – atsakovės veiksmų tiesioginė priežastis. Jeigu atsakovė teisės aktų nustatytu terminu

būtų patenkinusi ieškovės prašymą ir panaikinusi hipoteką, ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių, taigi atsakovė privalo juos atlyginti.

18.5. Teismai įsigilino į bylos esmę, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir detaliai dėl jų pasisakė procesiniuose sprendimuose.

Teisėjų kolegija



Dėl priverstinio hipoteka įkeisto daikto realizavimo pasekmių

19. Hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas tinkamai įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Pagal teisinį reglamentavimą hipotekos objektu gali būti tiek visas daiktas, tiek jo dalis (CK 4.171 straipsnio 1, 2 dalys); tiek pačiam skolininkui, tiek ir tretiesiems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantis daiktas (CK 4.170 straipsnio 2 dalis, 4.181 straipsnio 1 dalis). Hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.170 straipsnio 3 dalis). Jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, įkeistas daiktas gali būti perleidžiamas kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą, jeigu Civiliniame kodekse nenustatyta kitaip (CK 4.170 straipsnio 6 dalis).

20. Hipoteka gali būti sutartinė ir priverstinė (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu (CK 4.175 straipsnio 2 dalis). Hipoteka yra priverstinė, kai įstatymų nustatytais atvejais prieš savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose nustatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų, teismo sprendimų ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimų pagrindais, be kitų CK 4.175 straipsnio 3 dalyje nustatytų atvejų, kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių (CK 4.175 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Priverstinė hipoteka gali būti nustatoma jau įkeistam nekilnojamajam daiktui (CK 4.175 straipsnio 4 dalis).

21. Priverstinė hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo Hipotekos registre momento (CK 4.187 straipsnio 3 dalis). Priverstinės hipotekos pakeitimai nustatomi ta pačia tvarka, kaip ir priverstinė hipoteka (CK 4.185 straipsnio 6 dalis). Valstybės reikalavimams, atsirandantiems iš mokesčių, užtikrinti hipoteka nustatoma mokesčių administratoriaus sprendimu (CK 4.176 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktą mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, turi teisę priimti sprendimą dėl mokesčių mokėtojo turto priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius duomenis apie priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymą, pakeitimą ar pabaigą nedelsdamas, ne vėliau kaip per 24 valandas, pateikia Hipotekos registrui ir priverstinė hipoteka (įkeitimas) įregistruojama Hipotekos registre Hipotekos registro nuostatų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. 1246 patvirtintų Lietuvos Respublikos hipotekos registro nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 20 d.) 45 punkte įtvirtinta, kad duomenų teikėjas (notaras, teismas, įstatymų įgaliotas pareigūnas ar institucija), patvirtinęs (nustatęs) hipotekos (įkeitimo) pabaigą, registro tvarkytojui pateikia pranešimą.

22. Jeigu per hipotekos sandoryje nustatytą terminą skolininkas neįvykdo įsipareigojimų arba atsiranda kiti hipotekos sandoryje nustatyti pagrindai, hipotekos kreditorius gali kreiptis į notarą dėl notaro vykdomojo įrašo atlikimo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Priverstine hipoteka užtikrintą reikalavimo teisę turintis kreditorius gali kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo laikydamasis teismo sprendime arba notaro nustatytų terminų. Skolos išieškojimas iš priverstine hipoteka įkeisto turto pagal įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimą vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Notaro vykdomasis įrašas yra vykdytinas ir vykdomasis dokumentas, pateikiamas vykdyti antstoliui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (CK 4.192 straipsnio 5 dalis). Jeigu realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.193 straipsnio 1 dalis). Jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, hipotekos kreditorių reikalavimai patenkinami pagal hipotekos įregistravimo Hipotekos registre laiką eilės tvarka (CK 4.193 straipsnio 2 dalis).

23. CPK 745 straipsnio, reglamentuojančio išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto, įkeitimu įkeisto turto, daikto sulaikymo teise sulaikyto daikto vykdomas pagal bendras vykdymo proceso taisykles su šiame skyriuje numatytomis išimtimis tiek, kiek to nereglamentuoja Civilinis kodeksas. Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui Civilinio proceso kodekso VI dalyje nustatyta tvarka – tai viena iš specialių procesinių turto realizavimo formų (CPK 700 straipsnis).

24. Hipotekos pabaigos pagrindus reglamentuojančio CK 4.197 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas baigti hipoteką, kai yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Pasibaigusi hipoteka išregistruojama iš Hipotekos registro. Hipotekos kreditoriaus, skolininko arba turto savininko prašymas dėl hipotekos pabaigos pateikiamas notarui, o šis duomenis apie hipotekos pabaigą perduoda Hipotekos registrui (CK 4.197 straipsnio 7 dalis).

25. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad priverstiniu įkeisto daikto realizavimo ir hipotekos kreditoriaus reikalavimo patenkinimo iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, 4.197 straipsnio 1 dalis), pagrindu hipotekos teisė pasibaigia ir hipoteka išregistruojama ją įgyvendinus, t. y. pasinaudojus hipotekos teise (4.197 straipsnio 5 dalis). Tai atliekama hipotekos kreditoriui pasinaudojus įstatyme nustatyta specialia hipotekos teisės įgyvendinimo priemone (mechanizmu) – priverstiniu įkeisto daikto realizavimu (priverstiniu skolos išieškojimui iš įkeisto turto) (CK 4.192, 4.193, 4.197 straipsniai). Pagal CK 4.197 straipsnio 1 dalį priverstinis daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina daiktą nuo visų hipotekų. Tai reiškia, kad iš priverstinio įkeisto daikto pardavimo daikto įgijėjas įgyja daiktą, nesuvaržytą hipotekų, t. y. iš priverstinio įkeisto daikto pardavimo daikto įgijėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą be jokių suvaržymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2010).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūras reglamentuojančios teisės normos keitėsi (nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo papildytos ir pakeistos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos Hipotekos skyriaus nuostatos), CK 4.197 straipsnio 1 dalies nuostata liko nepakitusi, taigi kasacinio teismo šios nuostatos išaiškinimai išlieka aktualūs.

27. Šią bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovė privalėjo imtis veiksmų ieškovės įsigytų žemės sklypo dalių hipotekai iš Hipotekos registro išregistruoti, tačiau nepagrįstai delsė tai padaryti. Atsakovė kasaciniame skunde pateikia argumentus, kuriais nesutinka su teismų išvadomis, suponavusiomis ieškovės ieškinio patenkinimą, žalos atlyginimo ieškovei iš atsakovės priteisimą.

28. Byloje nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: dėl žemės sklypo dalies buvo nustatyta (pirminė) sutartinė svetimo turto hipoteka ir (antrinė) priverstinė hipoteka – 2006 m. gegužės 10 d. hipotekos lakštu 125079/129759 dalys žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančios V. Š., buvo įkeistos AB SEB banko naudai užtikrinant UAB „Baltijos pirkliai“ prievoles; siekiant užtikrinti V. Š. mokestinių prievolių valstybės biudžetui įvykdymą, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. spalio 7 d. sprendimu V. Š. priklausančioms 125079/129759 dalims žemės sklypo nustatyta priverstinė hipoteka; sutartinės hipotekos kreditoriaus AB SEB banko prašymu atlikta išieškojimo iš įkeisto turto procedūra, 2016 m. gegužės 24 d. antstolė Reda Vizgaudienė surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo 47605/129759 dalys žemės sklypo iš V. Š. priklausančių 125079/129759 žemės sklypo dalių buvo parduotos UAB „Palangos ūkis“; antstolei pardavus minėtas žemės sklypo dalis, už turtą iš pirkėjo gauta suma buvo pervesta pirmos eilės kreditoriui – AB SEB bankui, o šis atsisakė sutartinės hipotekos iš varžytynių parduotoms 47605/129759 dalims, kurių įvykdymui užtikrinti buvo taikyta hipoteka, ir banko prašymu hipoteka buvo išregistruota iš Hipotekos registro.

29. Taip pat nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 31 d. pranešimu apie įkeisto turto pardavimą antstolė kreipėsi į atsakovę

dėl priverstinės parduotų žemės sklypo dalių hipotekos išregistravimo. Atsakovė 2016 m. rugsėjo 8 d. raštu antstolei pranešė, kad atsisako išregistruoti hipoteką, motyvuodama tuo, kad iš varžytynių parduota ne visa žemės sklypo dalis, kuriai įregistruota priverstinė hipoteka, o tik dalies žemės sklypo dalis. Ieškovė, kaip žemės sklypo 14944/129759 dalių savininkė, turtą įgijusi 2016 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš UAB „Harlio dirbtuvės“ (kuri jas įsigijo pagal 2016 m. birželio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš UAB „Palangos butų ūkis“), 2016 m. rugsėjo 12 d. pateikė atsakovei prašymą pakeisti priverstinės hipotekos objektą vietoj 125078/129759 žemės sklypo dalių nurodant 110134/129759 dalis, tačiau atsakovė atsisakė, nurodydama, kad hipoteka užtikrintas skolinis įsipareigojimas dar nėra įvykdytas. Atsakovė 2018 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą pakeisti sprendimą nustatyti turto priverstinę hipoteką (įkeitimą), t. y. pakeistas VMI 2015 m. spalio 7 d. sprendimas dėl priverstinės hipotekos, taikytas V. Š. atžvilgiu, nurodant pagrindą – 2016 m. gegužės 24 d. antstolei pardavus 47605/129759 žemės sklypo dalis iš 125079/129759. Dėl priimto sprendimo kreiptasi į VĮ Registrų centrą. 2018 m. birželio 4 d. VĮ Registrų centras pateikė pranešimą apie priverstinės hipotekos pakeitimo duomenų įrašymą Hipotekos registre.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 19–24 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą, kasacinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos, minėta, priverstinio įkeisto daikto realizavimo pagrindu hipotekos teisė pasibaigia ir hipoteka išregistruojama ją įgyvendinus, iš priverstinio įkeisto daikto pardavimo daikto įgijėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą be jokių suvaržymų (šios nutarties 25 punktas), bei faktines šios bylos aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju, realizavus pirmine hipoteka įkeistą turtą (už kurį gauta suma, kaip nustatė teismai, buvo pervesta pirmos eilės kreditoriui ir šios sumos neužteko antros eilės kreditorės (atsakovės) reikalavimams patenkinti), buvo teisinis pagrindas atitinkama apimtimi išregistruoti ir antrinę hipoteką. Atsakovė, priverstinės hipotekos kreditorė, sužinojusi apie pirmine sutartine hipoteka įkeisto turto pardavimą vykdymo procese, turėjo imtis priemonių – priimti atitinkamą sprendimą dėl priverstinės hipotekos apimties pakeitimo (sumažinimo), kad parduoto turto hipoteka būtų išregistruota iš Hipotekos registro.

31. Taigi atsakovė turėjo iš įstatymo (CK 4.197 straipsnio 1, 7 dalys, Mokesčių administravimo įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis) išplaukiančią pareigą sudaryti sąlygas Hipotekos registrui išregistruoti antrinę priverstinę hipoteką, juolab kad pirminės hipotekos kreditorius atsisakė sutartinės parduotų įkeisto žemės sklypo dalių hipotekos ir pirminė hipoteka banko prašymu buvo išregistruota iš Hipotekos registro, o atsakovė buvo informuota apie pagrindą išregistruoti hipoteką dar 2016 m. rugpjūčio 31 d. Tačiau atitinkamą sprendimą atsakovė priėmė tik 2018 m. birželio 4 d. ir jo pagrindu tą pačią dieną ginčo hipoteka buvo išregistruota iš Hipotekos registro.

Dėl hipotekos kreditoriaus civilinės atsakomybės sąlygų

32. Pagal CK 6.271 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

33. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.271 straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 straipsnio 2–4 dalys). Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).

34. Kasaciniame skunde atsakovė kvestionuoja teismų nustatytas jos civilinės atsakomybės sąlygas, nurodo, kad teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kurioje suformuluotos priežastinio ryšio nustatymo taisyklės, žalos atlyginimas priteistas, nors nepagrįstas jos dydis, neįvertintos atsakovės neveikimo (neteisėto delsimo) priežastys.

35. Dėl atsakovės neteisėto neveikimo teisėjų kolegija ankstesniame šios nutarties skyriuje jau pasisakė. Teismai pagrįstai nustatė šią atsakovės civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.246, 6.271 straipsniai). Sužinojusi apie hipoteka įkeisto turto pardavimą ir laiku neįvykdžiusi kilusios pareigos imtis veiksmų (priimti sprendimą dėl priverstinės hipotekos

pakeitimo), suponuojančių sąlygas išregistruoti ieškovei priklausančių žemės sklypo dalių priverstinę hipoteką, atsakovė prisiėmė riziką, kad dėl nepagrįsto jos neveikimo (delsimo) naujajam turto savininkui gali atsirasti nuostolių, dėl kurių šis pareikš jai pretenzijas.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl priežastinio ryšio nustatymo (žr. šios nutarties 17.2 punktą). Teismai iš esmės laikėsi faktinio ir teisinio priežastinio ryšio nustatymo etapų. Teismai sprendė, kad dėl neteisėto atsakovės delsimo vykdyti iš įstatymo kylančią pareigą ieškovė patyrė žalos (CK 6.247 straipsnis). Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškovės patirti nuostoliai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų veiksmų (neveikimo) – ilgą laiką nepagrįstai buvo ribojama ieškovės nuosavybės teisė, ji negalėjo tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų kitam subjektui – įkeisti sau priklausančių žemės sklypo dalių, dėl to atsirado nuostolių.

37. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą kasacinio teismo argumentą dėl priteisto nepagrįsto dydžio žalos atlyginimo (CK 6.249 straipsnis). Pareigą įrodinėti nuostolių dydį, kurį nustato teismas, turėjo ieškovė. Teismui ji pateikė 2016 m. liepos 1 d. ieškovės, bendrovės (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) sudarytą paskolos sutartį, taip pat 2016 m. rugpjūčio 29 d. ieškovės su (duomenys neskelbtini) banku sudarytą kredito sutartį. Remdamiesi šių sutarčių sąlygomis, byloje esant pateiktam žalos apskaičiavimui, teismai nustatė nuostolių, kuriuos sudaro ieškovės mokamų palūkanų pagal paskolos sutartį ir turimų mokėti palūkanų pagal kredito sutartį skirtumas, taip pat – įsipareigojimo mokestis pagal kredito sutartį, dydį. Nuostolių atlyginimą ieškovė šiuo atveju prašė priteisti už 26 atsakovės delsimo dienas (nuo 2016 m. spalio 12 d. (atsakovės atsakymo į ieškovės 2016 m. rugsėjo 12 d. prašymą pakeisti priverstinės hipotekos objekto apimtį) iki ieškinio pareiškimo (2016 m. lapkričio 7 d.) teismui).

38. Pažymėtina, kad atsakovės neteisėto neveikimo negali pateisinti jos subjektyvūs įsitikinimai, kasaciniame skunde nurodytos delsimo vykdyti iš įstatymo išplaukiančią pareigą priežastys. Pasirinkta neveikimo strategija, kaip nurodo atsakovė, siekiant užtikrinti, jog trečiajam asmeniui V. Š. nepavyktų išvengti realaus išieškojimo iš jo turto, nelaikytina teisiškai pagrįsta.

39. Nors atsakovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai nepagrįstai nevertino ieškovės atstovo veiksmų pasirašant 2016 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovė turėjo pasverti tikėtiną riziką, susijusią su išviešintais turtui taikomais apribojimais, teisėjų kolegija nurodo, kad šie argumentai teismų iš esmės buvo įvertinti ir konstatuota, kad ieškovė pagrįstai buvo įsitikinusi, jog hipoteka, esant teisės aktuose nustatytam pagrindui, bus panaikinta; ieškovė ėmėsi visų prieinamų ir protingų priemonių, siekdama teisėtai vykdyti veiklą ir nepatirti nuostolių.


40. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias priverstinio pirmine hipoteka įkeisto daikto realizavimo pasekmes, valstybės institucijos civilinės atsakomybės sąlygas. Kasacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį.


41. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlygintinos.

42. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo priteisimo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia.


n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.


TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-194-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33486-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 2.6.20.3(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vegaturas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. S. ir R. N.-S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vegaturas“ dėl žalos už netinkamai suteiktas turizmo paslaugas atlyginimo bei uždarosios akcinės bendrovės „Vegaturas“ priešieškinį V. S. ir R. N.-S. dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo panaikinimo; išvadą teikianti valstybės institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija


1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turizmo paslaugų teikimą, turisto teisių gynybos būdų taikymą netinkamo turizmo paslaugų sutarties vykdymo atveju, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovės kiekvienam po 3000 Eur turtinei ir po 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovai nurodė, kad atsakovė netinkamai suteikė paslaugas organizuodama turistinę kelionę – vestuvių organizavimą ir šventimą Seišeliuose. Ieškovai sumokėjo už kelionę 16 738,36 Eur, tačiau negavo tokių paslaugų, kokios buvo nurodytos atsakovės reklaminėje medžiagoje. Ieškovai, tikėdamiesi, kad per dvi kelionės savaites patirs įsimintinų įspūdžių, iš tikrųjų patyrė išgyvenimus ir neigiamas emocijas, buvo priversti kreiptis į kelionės organizatorių – atsakovę, kad ši pasirūpintų tinkamu paslaugų suteikimu, tačiau atsakovė ieškovų problemoms buvo abejinga, todėl, kaip ieškovai patys mano, jie už kelionę permokėjo 6000 Eur. Atsakovei atsisakius pripažinti ieškovų pretenziją, jie kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) su prašymu atlyginti patirtą žalą. Tarnyba 2016 m. rugpjūčio 16 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=955de980937411e9ae2e9d61b1f977b3

nutarimu pripažino, kad atsakovė nepateisino vartotojų lūkesčių ir, gindama vartotojų interesus, įpareigojo UAB „Vegaturas“ sumokėti ieškovams 569 Eur turtinei žalai atlyginti bei nurodė, jog priteisti neturtinės žalos atlyginimą gali tik teismas. Ieškovai sumokėjo 11 380 Eur už kelialapį jaunavedžiams (neįskaitant išlaidų bilietams, vaiko kelialapio ir kt.) už kelionę su 14 nakvynių. Kelionių organizatoriaus interneto svetainėje įprastinės 10 dienų su 7 nakvynėmis poilsinės kelionės į tą pačią Seišelių salyno salą ir tame pačiame viešbutyje kaina nurodoma 1640 Eur. Esant kelionės trukmei 17 dienų su 14 nakvynių, toks kelialapis turėtų kainuoti dvigubai – 3280 Eur vienam asmeniui, arba 6560 Eur dviem asmenims. Skirtumas tarp įprastinės ir vestuvinės kelionės yra 4820 Eur, bet tuo atveju, jeigu įprastinės kelionės paslaugos būtų suteiktos be priekaištų, o šiuo atveju aptarnavimo paslaugos kelionės metu buvo itin žemo lygio. Kelionės organizatoriaus interneto svetainėje pristatant įprastinės poilsinės kelionės kainos struktūrą nurodoma, kad į ją yra įskaičiuotas turistų kuravimas visą buvimo užsienio šalyje laikotarpį, tačiau kuravimo ieškovų kelionės metu nebuvo. Jiems reikšmingoje kelionėje visus santuokos sudarymo klausimus teko spręsti ne su kuratoriaus pagalba, o patiems prašant pagalbos viešbučio personalo. Todėl 6000 Eur suma turtinei žalai atlyginti yra adekvati.

4. Dėl patirtos neturtinės žalos ieškovai nurodė, kad kelionės metu patyrė didelę neviltį ir išgyvenimus dėl sužlugdytos santuokos šventės. Formalioji šventės dalis – santuokos registravimas įvyko, tačiau įregistruoti santuoką ieškovai galėjo ir savoje šalyje. Pagal kelionių organizatoriaus reklamuojamas išskirtines santuokos ceremonijos sąlygas ieškovai pasirinko kelionę į tolimą šalį norėdami, kad jų santuokos ceremonija paliktų neišdildomus įspūdžius visam gyvenimui, tačiau atsakovė iš esmės neįgyvendino sąlygų, kokios nurodomos jos interneto svetainėje. Dėl sugadintų atostogų ir vestuvių ceremonijos ieškovai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir jų prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti neviršija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nurodyto maksimalaus dydžio. Viešbučio, kuriame dvi savaites gyveno ieškovai, administracija pasiūlė ieškovams 3 nakvynių dydžio kompensaciją, tačiau ši nebuvo išmokėta, taip pat tai nesusiję su atsakovės paslaugų teikimu. Ieškovai prašė priteisti žalą iš atsakovės, kaip atsakingos už netinkamos kokybės paslaugų suteikimą.

5. Priešieškiniu UAB „Vegaturas“ prašė panaikinti Tarnybos 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą, kuriuo iš dalies buvo patenkintas ieškovų reikalavimas ir UAB „Vegaturas“ įpareigota iki 2016 m. rugsėjo 16 d. grąžinti vartotojams 569 Eur. Tarnyba, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, grąžintiną sumą apskaičiavo nustačiusi 5 procentus nuo kelionės kainos (11 380 Eur).

6. Atsakovė teigė, kad Tarnyba rėmėsi išimtinai vartotojų pateikta medžiaga ir neišsiaiškino sutarties sudarymo aplinkybių, ar vartotojai neliko skolingi už papildomai suteiktas paslaugas. Ieškovai neįrodė aplinkybių, kad būtų patyrę turtinę žalą, o jų nurodomos aplinkybės galėtų būti tik prielaida neturtinei žalai atsirasti. Ieškovai žalą turėjo skaičiuoti tik pagal klasikinio paslaugų paketo kainą, t. y. ne 11 380 Eur, o 780 Eur kainą. Tokiu atveju, remiantis Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutarime nustatytu gražintinu už sumokėtą kelionę 5 proc. jos vertės dydžiu, ieškovams grąžintina suma sudarytų ne 569 Eur, o 39 Eur.


7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu priešieškinį atmetė, ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės kiekvienam ieškovui po 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

8. Teismas nustatė, kad ginčo šalys 2015 m. gruodžio 29 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo organizuoti 17 dienų su 14 nakvynių vestuvinę kelionę į Seišelius 5 žvaigždučių viešbutyje „Sainte Anne Island 5“ su maitinimo tipu „viskas įskaičiuota“. UAB „Vegaturas“ direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. elektroninėje žinutėje ieškovui pateiktas klasikinio vestuvių paketo aprašymas, kuriame nurodyta, kad filmavimas ir fotografavimas į klasikinį paketą neįeina ir kad UAB „Vegaturas“ papildomai užsakė 150 fotografijų CD ir 50 fotografijų albumą; taip pat pažymėta, kad filmavimo paslaugą reikia užsakyti papildomai ir kaina bus apie 400 Eur. Klasikinio vestuvių paketo „Seišeliai 2016“ aprašyme nurodytos tokios paslaugos – santuokos registravimo mokesčiai, civilinės santuokos registracija (anglų k.), tik vienerios vestuvės pasirinktą dieną, vestuvių koordinatoriaus viešbutyje paslaugos, vestuvių vietos papuošimas, papildomas kambarys nuotakai iki vestuvių ceremonijos (esant galimybei), šukuosena ir makiažas nuotakai, du liudininkai ceremonijos metu, gėlių puokštė nuotakai, atlapo puokštė jaunikiui, muzika ceremonijos metu, vestuvinis tortas, pusryčiai kambaryje kitą po vestuvių dieną ir santuokos liudijimas.

9. Teismas įvertino 2016 m. balandžio 6 d. ieškovės elektroniniu būdu išsiųstą UAB „Vegaturas“ vadovui pretenziją dėl netinkamai suteiktų paslaugų ir nustatė, kad analogiški ieškovės įvardijami trūkumai buvo išdėstyti viešbučio „Saint Anne Island 5“ atstovo D. L. (D. L.) 2016 m. balandžio 9 d. elektroniniame laiške UAB „Vegaturas“ atstovei. Laiške nurodyta, kad viešbutis nusprendė grąžinti ieškovams pinigus už 3 nakvynes viešbutyje bei nemokamus pietus restorane, tačiau konkreti kompensacijos suma nenurodyta. 2016 m. balandžio 26 d. ieškovai raštu pareiškė UAB „Vegaturas“ pretenziją, į šią atsakovė pateikė argumentus, susijusius su papildomai užsakytų operatoriaus paslaugų apmokėjimu, nurodė, jog V. S. atsisakymas sumokėti už fotografo paslaugas diskreditavo UAB „Vegaturas“ ir jos klientus Seišelių turizmo rinkoje. D. L. 2016 m. balandžio 9 d. elektronine žinute, adresuota V. V., nurodė, jog klientai liko patenkinti atostogomis, tačiau problema buvo vestuvių diena. Atsakovė pateikė dvi vestuvių organizatorės J. V. elektronines žinutes, kuriose nurodyta, kad ji nebuvo įspėta apie klientų prašymą dėl fotografavimo ir filmavimo skrydžio bei vakarienės metu ir už tai ieškovai nesumokėjo.

10. Teismas šalių 2015 m. gruodžio 29 d. sudarytą Turizmo paslaugų teikimo sutartį vertino kaip vartojimo sutartį, kuriai taikytinos tiek atlygintinų paslaugų teikimą, tiek turizmo paslaugų teikimą reglamentuojančios teisės normos. Pažymėjo, kad verslininkui – kelionių organizatorei UAB „Vegaturas“ taikomi aukštesni reikalavimai, tarp jų ir pareiga teikti neklaidinančią reklaminę informaciją bei išsamią informaciją apie konkrečią kelionę.

11. Teismas pripažino, kad ieškovams buvo netinkamai suteiktos vestuvių koordinatoriaus paslaugos (vestuvių planuotoja nesiėmė reikiamų priemonių sutuoktuvininkų pageidavimams tinkamai išpildyti bei nesiėmė būtinų priemonių daugybei atsiradusių nesklandumų tinkamai pašalinti), vestuvių vietos papuošimo, nuotakos šukuosenos ir makiažo, gėlių puokštės nuotakai bei pusryčių kambaryje kitą dieną po vestuvių paslaugos, nurodytos klasikiniame vestuvių pakete. Dėl netinkamai suteiktų paslaugų yra atsakinga kelionės organizatorė, nes ji privalėjo pasirūpinti, kad nebūtų tokių vestuvių organizavimo nesklandumų, kaip šukuosenos ir makiažo nuotakai planavimas po vestuvių, o ne iki vestuvių, kvalifikuoto šukuosenos specialisto tinkamu laiku nebuvimas, netinkamas vestuvių vietos papuošimo būdas. Pažymėjo, kad ieškovams nebuvo pristatyti pusryčiai kitą dieną po vestuvių, nors jie nurodyti klasikiniame vestuvių pakete. Sutiko, kad vaizdo įraše yra matyti akivaizdžių operatoriaus darbo trūkumų. Nors papildomai ieškovų užsakytos (jau esant Seišeliuose) paslaugos galėjo turėti įtaką vestuvių dienos organizavimui (galimai operatorius būtų geriau iš anksto suplanavęs savo darbą), tačiau tai nepaneigia netinkamo vestuvių organizavimo fakto. Konstatavo, kad dėl netinkamo vestuvių dienos organizavimo yra atsakinga atsakovė, nes ji suteikė ieškovams turizmo paslaugas su vestuvių dienos organizavimu.

12. Teismas pažymėjo, kad nėra būdo, kaip konkrečiai apskaičiuoti ieškovų žalą, pasireiškusią vestuvių dienos netinkamu organizavimu, kurią būtų galimą vertinti kaip turtinę, išreikštą pinigine išraiška. Ieškovų nurodyto 4820 Eur skirtumo tarp įprastinės ir vestuvinės kelionės kainos, kaip pagrindo neturtinei žalai apskaičiuoti, teismas nepripažino pagrįstu. Ieškovai nenurodė konkrečių aplinkybių, tiesioginių išlaidų, turto netekimo ar pan. kelionės metu, todėl teismui buvo pagrindas spręsti ne dėl ieškovams padarytos turtinės, bet dėl neturtinės žalos atlyginimo.

13. Teismas sutiko, kad dėl netinkamai suteiktų turizmo paslaugų ieškovai patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, dėl atsakovės veiksmų ieškovų šventė (vestuvės) buvo sugadinta. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas įvertino, kad ieškovai išbuvo visą turizmo paslaugų sutartyje nurodytą kelionės laiką ir kaip kompensacija pasinaudojo nemokamais pietumis restorane. Iš viešbučio „Saint Anne Island 5“ atstovo D. L. 2016 m. balandžio 9 d. elektroninės žinutės UAB „Vegaturas“ atstovei bei pačių ieškovų argumentų apie tai, kad esminės jų pretenzijos yra susijusios su vestuvių dienos organizavimu, sprendė, jog ieškovai dėl kitų kelionės dienų po vestuvių ceremonijos esminių priekaištų neturėjo. Įvertinęs vestuvių dienos bei pusryčių po vestuvių organizavimo trūkumus ir ieškovų išgyvenimus, tai, kad dėl šventės organizavimo ieškovai patyrė išgyvenimų, teismas, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nustatė 1500 Eur priteistiną kiekvienam ieškovui sumą neturtinei žalai atlyginti.

14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 29 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti Tarnybos 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą, priimtą siekiant apginti vartotojų interesus. Pažymėjo, kad tenkindama ieškovų reikalavimus Tarnyba rėmėsi CK normų nuostatomis, įtvirtinančiomis vartotojo teisę reikalauti sumažinti prekės (paslaugos) kainą, su išvada sutiko bei priešieškinio netenkino.

15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 22 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės 85,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovei, 57,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovui; atsakovės UAB „Vegaturas“ prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkino.

16. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 22 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį

dėl turtinės žalos atlyginimo ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą; pakeitė sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir 2017 m. lapkričio 22 d. papildomo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei priteisė kiekvienam ieškovui iš UAB „Vegaturas“ po 2845 Eur turtinei ir 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; kitus ieškinio reikalavimus ir priešieškinį atmetė.

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, leidžiančius nustatyti turtinės žalos dydį, nepagrįstai atsisakė priteisti ieškovams turtinės žalos atlyginimą tuo pagrindu, kad nėra būdo apskaičiuoti šią žalą, nepakankamai įvertino sugadintos ieškovų šventės reikšmingumą, netinkamai nustatė ieškovų patirtos neturtinės žalos dydį.

18. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovų apeliacinio skundo teiginiais, kad, šalims negalint įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį privalo nustatyti teismas vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

19. Nagrinėjamu atveju nustatant turtinės žalos dydį įvertintina, kad viešbučio „Saint Anne Island 5“ atstovo D. L. 2016 m. balandžio 9 d. elektroniniame laiške buvo nurodyta, jog viešbutis nusprendė grąžinti ieškovams pinigus už 3 nakvynes viešbutyje (suma nenurodoma) ir suteikti nemokamus pietus restorane; bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovai pasinaudojo pietumis restorane, tačiau jiems minėta kompensacija liko neišmokėta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad vestuvinių paslaugų paketas buvo įskaičiuotas į bendrą kelialapio jaunavedžiams kainą (11 380 Eur), neginčijama, kad šios paslaugos buvo suteiktos netinkamai, tai pripažino ir viešbučio atstovas (viešbučio administracija netgi svarstė klausimą dėl kompensacijos ieškovams išmokėjimo esant netinkamai suteiktoms paslaugoms bei pasiūlė 3 nakvynių viešbutyje dydžio kompensaciją). Atsakovė į bylą nepateikė detalesnių kainos sudedamųjų dalių aprašymo bei neišskyrė vestuvių paslaugų kainos; atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog negalima lyginti ieškovų pasirinktų paslaugų su esančiomis jų pateiktame išraše iš atsakovės internetinio puslapio, nes lyginami skirtingų kategorijų patalpos ir skirtingi maitinimo tipai, atitinkamai ieškovai gyveno aukštesnės kategorijos kambaryje „Pool Villa“, maitinimo tipas – „viskas įskaičiuota“, o lyginti pasirinko atostogas žemesnės kategorijos kambaryje – „Deluxe“ tipo dviviečiame kambaryje, taip pat pasirinkus maitinimo tipą – „su pusryčiais“. Tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kokio dydžio kainą ieškovai būtų mokėję be visų paslaugų, susijusių su vestuvėmis. Be to, teismo teigimu, įprastai, įsigyjant kelionę ilgesniam periodui, nakvynės kaina mažėja, teikiama papildomų viešbučio nuolaidų. Dėl to, atsakovei nevykdant įrodinėjimo pareigos, apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovų argumentais, kad skirtumas tarp įprastinės ir vestuvinės kelionės susidarytų 4820 Eur, o aptarnavimo paslaugos visiškai neatitiko ieškovų lūkesčių. Tarnyba ieškovams padarytą turtinę žalą apskaičiavo vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei nustačiusi 5 procentus nuo kelionės kainos, t. y. nuo 11 380 Eur, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmiau nurodytus principus atitiktų 50 proc. suma, skaičiuotina nuo 11 380 Eur, nes UAB „Vegaturas“, kaip kelionės organizatorė, yra atsakinga už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą ir už tai, kad nebuvo pateisinti ieškovų protingi lūkesčiai, tinkamai nesuteiktos vestuvių paslaugos.

20. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, vadovavosi bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgė į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), į CK 6.754 straipsnio 5 dalies nuostatą, kurioje įtvirtinta maksimali trigubos kelionės kainos dėl netinkamo turizmo paslaugų sutarties vykdymo atlygintinos neturtinės žalos riba. Teismas taip pat rėmėsi kasacinio teismo praktika turizmo teisinių santykių bylose ir sprendė, kad ieškovams buvo netinkamai suteiktos vestuvių, kaip vieno iš reikšmingiausių gyvenimo įvykių, organizavimo paslaugos, dėl netinkamos kokybės paslaugų ieškovai patyrė didelį nusivylimą ir išgyvenimus, todėl, įvertinus vestuvių dienos bei pusryčių po vestuvių organizavimo trūkumus, dėl šventės organizavimo ieškovų patirtus išgyvenimus, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus atitinka neturtinės žalos įvertinimas pinigais – po 2500 Eur kiekvienam ieškovui.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

21. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2016 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu išsprendė ginčą, ieškovai nutarimo

neskundė, todėl neturi teisės vėl kreiptis su tapačiu prašymu į teismą.21.2. Atsakovė visas sutartyje nurodytas turizmo paslaugas suteikė tinkamai.21.3. Atsakovė ieškovų teiginius apie netinkamai suteiktas paslaugas – užsakytą jaunosios ne tos spalvos gėlių puokštę,

ne taip papuoštą vestuvių ceremonijos vietą, operatoriaus prastai nufilmuotą vaizdo įrašą, vestuvinės aprangos netinkamą išlyginimą – vertina kaip deklaratyvius ir neparemtus jokiais įrodymais.

21.4. Iš ieškovų ir viešbučio, kuriame gyveno ieškovai, administracijos elektroninio susirašinėjimo matyti, kad ieškovai kelione liko patenkinti, nesusipratimai įvyko tik dėl paslaugų, kurios nebuvo įtrauktos į klasikinį vestuvių paketą: filmavimą sraigtasparnyje arba ieškovų filmavimą šokių metu, kas iš anksto nebuvo užsakyta ir operatorius be užmokesčio ilgiau dirbo visą valandą. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas prieš pat kelionę papildomai užsakė vestuvių ceremonijos filmavimą ir agentūra, skubiai reaguodama, užsakė šią papildomą paslaugą, ją patvirtino partneriai Seišeliuose. Papildomo filmavimo paslaugos buvo atliktos, tačiau ieškovai, iš pradžių nereiškę jokių esminių pretenzijų dėl suteiktų paslaugų kelionės metu, vėliau atsisakė sumokėti 115 Eur už papildomas operatoriaus paslaugas. Taip pat atsakovės UAB „Vegaturas“ iniciatyva įvyko ieškovų ir viešbučio „Saint Anne Island 5“ atstovo susitikimas, kurio metu viešbučio administracija kartu su UAB „Vegaturas“ pasiūlė grąžinti ieškovui V. S. pinigus už 3 iš 14 nakvynių viešbutyje bei nemokamai organizuoti prabangią vakarienę viešbučio restorane, šiuo pasiūlymu ieškovas pasinaudojo. Vėliau D. L. pranešė UAB „Vegaturas“, kad ieškovai pokalbio metu pažymėjo, jog viešbučio lygiu ir paslaugomis liko patenkinti ir, neatsižvelgiant į kai kuriuos nesklandumus, neturi jokių pretenzijų, bei padėkojo už nemokamą vakarienę.

21.5. Apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas turtinės žalos dydį, neįvertino aplinkybės, kad ieškovai buvo apgyvendinti ne paprastame kambaryje, o atskirame namelyje „Pool Villa“, kaip nurodyta turizmo paslaugų sutartyje. Be to, ieškovai nepagrindė konkrečiais įrodymais patirtos žalos dydžio, kaip tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartyje Nr. 3K-3-386/2008.

22. Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas argumentu, kad atsakovė kasaciniame skunde nenurodė jokių teisinių argumentų, skunde dėsto tik pastabas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl kasacinis skundas iš viso neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio ir 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

23. Išvadą teikianti valstybės institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba paaiškinimuose nurodo, kad palaiko byloje pateiktame savo 2017 m. rugpjūčio 16 d. rašte Nr. 4-5754 nurodytą poziciją.

Teisėjų kolegija



Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

24. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turistų pažeistų teisių gynimo būdus, kelionių organizatoriui suteikus netinkamos kokybės turizmo paslaugas, aiškinimo ir taikymo.

25. Byloje nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 29 d. šalių buvo sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią ieškovai įsigijo kelionę trims asmenims į Seišelius su klasikiniu vestuvių paketu „Seišeliai 2016“; kelialapio kaina ieškovams jaunavedžiams – 11 380 Eur. Atsakovės viešai siūlomame klasikinio vestuvių paketo „Seišeliai 2016“ aprašyme nurodytos tokios paslaugos: santuokos registravimo mokesčiai, civilinės santuokos registracija (anglų k.), tik vienerios vestuvės pasirinktą dieną, vestuvių koordinatoriaus viešbutyje paslaugos, vestuvių vietos papuošimas, papildomas kambarys nuotakai iki vestuvių ceremonijos (esant galimybei), šukuosena ir makiažas nuotakai, du liudininkai ceremonijos metu, gėlių puokštė nuotakai, atlapo puokštė jaunikiui, muzika ceremonijos metu, vestuvinis tortas, pusryčiai kambaryje kitą po vestuvių dieną ir santuokos liudijimas.

26. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad ieškovai įsigijo iš anksto organizuotą turistinę kelionę (klasikinį vestuvių paketą), taip pat ieškovų prašymu į minėtą kelionės paketą buvo įtrauktos papildomos paslaugos (vestuvių ceremonijos fotografavimas ir filmavimas). Ieškovų reikalavimas reiškiamas dėl vestuvių planavimo bei pasiruošimo joms paslaugų, taip pat dėl vestuvių dieną netinkamai suteiktų paslaugų, susijusių su santuokos ceremonijos organizavimu ir vykdymu,

kurios buvo esminis ieškovo įsigytos organizuotos turistinės kelionės tikslas, kokybės.27. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo šiuos klasikinio vestuvių paketo „Seišeliai

2016“ paslaugų trūkumus: ieškovams buvo netinkamai suteiktos vestuvių koordinatoriaus paslaugos (vestuvių planuotoja nesiėmė reikiamų priemonių besituokiančiųjų pageidavimams tinkamai išpildyti bei nesiėmė būtinų priemonių daugybei atsiradusių nesklandumų tinkamai pašalinti), vestuvių vietos papuošimo, nuotakos šukuosenos ir makiažo bandymų, gėlių puokštės nuotakai bei pusryčių kambaryje kitą dieną po vestuvių paslaugos. Teismas taip pat konstatavo, kad vestuvių vaizdo įrašas yra netinkamos kokybės, ir pripažino, kad, neatsižvelgiant į tai, ar užsakė ieškovai papildomas fotografavimo ir filmavimo paslaugas ar ne, atsakovė yra atsakinga už šių paslaugų kokybę, nes sutartimi įsipareigojo suteikti ieškovams turizmo paslaugas su vestuvių dienos organizavimu.

28. Iš bylos procesinių dokumentų matyti, kad atsakovė neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriame, be kita ko, buvo konstatuoti turizmo paslaugų sutarties vykdymo trūkumai, dėl šios teismo sprendimo dalies apeliacinio skundo neteikė ir ieškovai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pakartojo pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad, atsakovei nepateikus apeliacinio skundo dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų, jos laikomos teisingomis (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 30 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje konstatuoti turizmo paslaugų sutarties vykdymo trūkumai, nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, todėl negali būti kasacijos objektu (CPK 341 straipsnis). Dėl nurodytų aplinkybių kasacinio skundo argumentai, kuriais atsakovė ginčija teismų konstatuotus turizmo paslaugų sutarties pažeidimus, nenagrinėjami.

29. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio 1, 2 dalyse tiesiogiai nurodyta, kad vartotojo kreipimasis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją neatima iš vartotojo teisės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka su prašymu nagrinėti ginčą iš esmės; kreipimasis į teismą po vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Taigi atsakovės kasacinio skundo argumentas, kad ieškovai neuri teisės kreiptis į teismą, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Dėl turizmo paslaugų teisinio reglamentavimo; dėl turisto teisių gynimo būdų

30. Teisinius santykius, kylančius iš turizmo paslaugų teikimo sutarties, Europos Sąjungos teisės lygmeniu iki 2018 m. liepos 1 d. reglamentavo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – Direktyva 90/314/EEB). 2018 m. liepos 1 d. Direktyva 90/314/EEB buvo panaikinta.

31. 2015 m. lapkričio 25 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – Direktyva 2015/2302), kurios nuostatos į nacionalinę teisę turėjo būti perkeltos iki 2018 m. sausio 1 d. ir taikomos nuo 2018 m. liepos 1 d.

32. Atsižvelgdama į tai, kada susiklostė faktinės bylos aplinkybės, teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos atveju remiasi turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo metu galiojusiomis CK normomis, reglamentuojančiomis turizmo paslaugų teikimą, bei Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu, kuriais į nacionalinę teisę buvo perkeltos Direktyvos 90/314/EEB nuostatos.

33. CK 6.747 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. liepos 17 d.) iš anksto organizuota turistinė kelionė apibrėžiama kaip iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita esminę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu), jeigu ji tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas arba į ją yra įtraukta nakvynė. Savo esme analogiška organizuotos turistinės kelionės apibrėžtis įtvirtinta Turizmo įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. liepos 17 d.)

34. Turistas, inter alia (be kita ko), yra fizinis asmuo, kuris su kelionės organizatoriumi sudaro turizmo paslaugų teikimo sutartį (sutartį pasirašęs asmuo), arba bet kuris kitas fizinis asmuo, kurio vardu sutartį pasirašęs asmuo perka turistinę kelionę ir prisiima visas teises ir pareigas pagal sutartį (kiti naudos gavėjai) (CK 6.747 straipsnio 5 dalis).

35. Atitinkamai kelionės organizatorius yra asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir tiesiogiai arba per tarpininkus (kelionių pardavimo agentus) viešai siūlo teikti turizmo paslaugas bet kuriam asmeniui arba tam tikrai asmenų grupei (CK 6.747 straipsnio 3 dalis). Kelionės organizatorius privalo vykdyti sutartį atsižvelgdamas į turisto protingus lūkesčius, kurių pagal sutarties ir teikiamų paslaugų pobūdį turistas galėjo turėti (CK 6.754 straipsnio 1

dalis).36. Teisėjų kolegija pažymi, kad kelionės paslaugų paketų, taip pat ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių (kai atskiros

kelionės paslaugos iš anksto ar turisto prašymu susiejamos į vieną kelionės produktą) ypatumas yra tas, kad už tinkamą viso paketo vykdymą atsako kelionės organizatorius. Kelionės paslaugų paketų kaip kelionės produkto specifika yra ta, kad jų atžvilgiu taikomos specialios taisyklės, susijusios su kelionės organizatoriaus pareiga teikti informaciją, turistų pažeistų teisių gynybos būdais, jų apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju ir kt. Tuo tarpu kai įsigyjamos atskiros kelionės paslaugos ir sutartys sudaromos su skirtingais paslaugų teikėjais, tokie rinkiniai neturi paketo ypatumų, jų atžvilgiu netaikomos visos pareigos, kurios taikomos paketams. Taigi kelionės paslaugų paketų įsigijimo atveju turistai gali pagrįstai tikėtis didesnės apsaugos, remiantis specialiais Europos Sąjungos teisės aktais ir jų nuostatas į nacionalinę teisę perkeliančiomis specialiosiomis, organizuotos turistinės kelionės paslaugų teikimą reglamentuojančiomis teisės normomis.

37. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kelionės organizatorius, kaip verslininkas, privalo užtikrinti savo teikiamų paslaugų kokybę ir informacijos apie jas teisingumą, prisiimti ne tik neigiamų savo veiklos padarinių riziką, bet ir rūpestingai pasirinkti trečiuosius asmenis įsipareigojimams vykdyti, turėti galimybių kontroliuoti jų veiklą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-201/2010; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381-421/2015).

38. CK 6.754 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principinė nuostata, pagal kurią kelionės organizatorius privalo vykdyti sutartį atsižvelgdamas į turisto protingus lūkesčius, kurių pagal sutarties ir teikiamų paslaugų pobūdį turistas galėjo turėti. Kelionės organizatoriaus atsakomybę pažeidus nurodytą pareigą visų pirma reglamentuoja CK 6.754 straipsnio nuostatos. Be kita ko, CK 6.754 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis nėra vykdoma atsižvelgiant į turisto protingus lūkesčius, kelionės organizatorius privalo atlyginti turistui nuostolius; pagal CK 6.754 straipsnio 5 dalį, jeigu dėl netinkamo sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės organizatorius, turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo ir dėl to turistas lieka nepatenkintas kelione, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir neturtinę žalą. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, neturtinės žalos dydis nustatomas įvertinant pinigais konkrečius asmens patirtus išgyvenimus, nepatogumus, kitus neturtinių vertybių pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2010; 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2013; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381-421/2015; kt.).

39. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad turizmo paslaugų teisiniams santykiams taikytinas ne tik aptartas specialusis CK ir Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas, bet ir bendresnio pobūdžio CK bei kitų įstatymų nuostatos.

40. Turizmo paslaugos – viena iš atlygintinų paslaugų rūšių, turizmo paslaugų teikimo sutartis yra vartojimo sutartis. CK 6.724 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias atlygintinų paslaugų teikimo taisykles, inter alia, įtvirtinta, kad CK šeštosios knygos normos, reglamentuojančios vartojimo rangą (6.672–6.680 straipsniai), paslaugų sutartims taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja šio kodekso 6.716–6.723 straipsniams ir paslaugų sutarties dalyko ypatumams. CK 6.680 straipsnyje, įtvirtinančiame užsakovo (vartotojo) teises rangos sutartyje, nustatyta, kad jeigu rangovas neatlieka arba netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje nurodytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti CK 6.334 straipsnyje nustatytomis pirkėjo teisėmis.

41. Remiantis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, turi teisę reikalauti iš pardavėjo sumažinti prekės kainą. Teisėjų kolegija išaiškina, kad prekės kainos sumažinimas, kaip pirkėjo pažeistų teisių gynimo būdas, neprieštarauja turizmo paslaugų sutarties dalyko ypatumams, todėl organizuotos turistinės kelionės paslaugų teikimo teisinių santykių atveju turistas turi teisę reikalauti sumažinti organizuotos turistinės kelionės kainą, jeigu turizmo paslaugos buvo suteiktos netinkamai.

42. Nurodytą išvadą netiesiogiai patvirtina ir aplinkybė, kad Direktyvoje 2015/2302 teisė į kainos sumažinimą įtvirtinta kaip vienas iš turisto teisių gynimo būdų, kuriuos turi užtikrinti valstybė nacionaliniu lygiu (Direktyvos 2015/2302 preambulės 34 konstatuojamoji dalis).

Dėl aptartų nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje

43. Dėl netinkamo turizmo paslaugų sutarties vykdymo ieškovai reikalavo priteisti po 3000 Eur turtinės ir po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam. Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškinys patenkintas iš

dalies: kiekvienam ieškovui iš atsakovės priteista po 2845 Eur turtinės žalos ir po 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovams priteista po 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o kita ieškinio dalis atmesta.

44. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasacinį skundą paduodančiam asmeniui kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, pagrindžiančius kasacijos pagrindų buvimą; bylą nagrinėjantis kasacinis teismas yra saistomas kasacinio skundo ribų, be kita ko – jame išdėstytų teisinių argumentų; kasacinis teismas gali peržengti kasacinio skundo ribas tik kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys). Šių įstatymo nuostatų požiūriu įvertinusi procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė nenurodė jokių argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo apeliacinės instancijos teismo sprendimu. Viešojo intereso peržengti kasacinio skundo ribas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra, pažymėtina, kad atsakovė vartojimo sutartyje vertintina kaip stipresnioji šalis. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra įstatyme nustatyto pagrindo tikrinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovų reikalavimą priteisti dėl netinkamo turizmo paslaugų suteikimo patirtos materialiosios žalos atlyginimą bendrųjų civilinės atsakomybės normų pagrindu (CK 6.246–6.249 straipsniai). Atsakovė ginčija šią apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, nurodydama, kad konkreti žala neįrodyta, be to, teismas neteisingai nustatė sumą, kuria kelionės kaina padidėjo dėl klasikinio vestuvių paketo. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.

46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sprendžiant ginčus tarp kelionės organizatoriaus ir turisto yra išaiškinta, kad ieškovas, reikalaudamas nuostolių atlyginimo CK 6.754 straipsnio 2 dalies pagrindu, dėl netinkamo sutarties vykdymo patirtų nuostolių dydį turi įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2008). Iš šios teismų praktikos nuostatos išplaukia, kad nuostolių atlyginimas aptariamos normos pagrindu galėtų būti priteisiamas, jeigu turistai dėl netinkamo sutarties vykdymo prarastų turtą, turėtų papildomų išlaidų ar pan. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konkrečios patirtos žalos nenustatė, todėl nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą CK 6.246–6.249 straipsnių pagrindu. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šis materialiosios teisės taikymo pažeidimas (lot. per se) pats vienas nereiškia, kad ieškovų reikalavimas negali būti tenkinamas kitu teisiniu pagrindu.

47. Šiame kontekste aktuali kasacinio teismo praktika dėl teismo pareigos teisingai kvalifikuoti faktinius ginčo santykius ir pritaikyti teisingą teisinį reglamentavimą juos sprendžiant. Į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinį, ir kokį konkretų reikalavimą reiškia atsakovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. kokie materialieji įstatymai turi būti taikomi sprendžiant bylą. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-690/2017 52 punktą).

48. Nagrinėjamoje byloje ieškovai turtinės žalos atlyginimo reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo vestuvių paketo paslaugų suteikimo, jokių kitų faktinių pagrindų nenurodė, o žalos dydį siejo su netinkamų paslaugų kaina. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks ieškovų reikalavimas teismų turėjo būti kvalifikuotas kaip reikalavimas dėl kelionės kainos sumažinimo ir sprendžiamas pagal atitinkamas materialiąsias teisės normas, be kita ko, CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktą (žr. šios nutarties 39, 40 punktus).

49. Minėta, kad vestuvių paslaugų paketas buvo įskaičiuotas į bendrą kelialapio jaunavedžiams kainą (11 380 Eur), dalis su vestuvių organizavimu ir vykdymu susijusių paslaugų buvo suteiktos netinkamai; bendro pobūdžio turizmo paslaugų teikimo sutartyje nurodytos kelionių organizatoriaus paslaugos (apgyvendinimas, pervežimas, maitinimas), nesusijusios su vestuvių planavimu, pasiruošimu joms bei santuokos ceremonijos organizavimu, ieškovams buvo suteiktos tinkamai ir ieškovai jų kokybės neginčijo. Atsakovei nepateikus detalesnių kainos sudedamųjų dalių aprašymo bei neišskyrus vestuvių paslaugų kainos, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skirtumas tarp įprastinės ir vestuvinės kelionės kainos sudaro 4820 Eur, todėl ši suma laikytina vestuvių paketo kaina, dėl kurios mažinimo spręstina.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime nustatant priteistiną sumą nurodyti bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai per se (patys vieni) nėra pakankami kriterijai nei nustatant priteistinos žalos dydį, nei sprendžiant dėl kainos sumažinimo, nes neužtikrina teisinio tikrumo tokių kategorijų santykiuose. Teisėjų kolegija išaiškina, kad sprendžiant dėl organizuotos kelionės kainos sumažinimo turi būti atsižvelgiama į tai, kokia dalis

sutartyje nurodytų paslaugų nesuteikta, kokia dalis paslaugų suteikta nekokybiškai, kokią proporcinę dalį jos sudaro nuo bendros paslaugų kainos, ar nukrypimai nuo paslaugų kokybės reikšmingi, ir pan. aplinkybes.

51. Atsižvelgdama į tai, kad didesnė dalis vestuvių paketo paslaugų ieškovams buvo suteikta ir ieškovai dėl jų nereiškė pretenzijų, dalies paslaugų (vestuvių puokštės, ceremonijos vietos papuošimo) trūkumai nėra šiurkštūs, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl atsakovės netinkamai ieškovams suteiktų turizmo paslaugų yra pagrindas sumažinti kelionės kainą, ieškovams priteisiant 50 proc. skirtumo tarp įprastinės ir vestuvinės kelionės kainos, t. y. 4820 Eur : 2 = 2410 Eur (arba po 1205 Eur kiekvienam ieškovui (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atitinkamai mažintinos apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškovams priteistos sumos.


52. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartos materialiosios teisės normų taikymo klaidos sudaro pagrindą pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, ieškovams dėl kelionės kainos sumažinimo priteistas sumas sumažinant iki 1205 Eur kiekvienam ieškovui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

53. Pakeitus teismų procesinius sprendimus, perskirstomos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis); panaikinamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Bylinėjimosi išlaidos perskirstomos atsižvelgiant į tai, kad tenkinta 28,5 proc. ieškinio reikalavimų atsakovei (visas ieškinio reikalavimas sudarė 26 000 Eur, nusprendus priteisti po 1205 Eur kiekvienam ieškovui sumažintos kelionės kainos atlyginimo ir palikus nepakeistą apeliacinės instancijos teismo priteistą po 2500 Eur kiekvienam ieškovui neturtinės žalos atlyginimą, iš viso kiekvienam ieškovui priteistina po 3705 Eur žalos atlyginimo).

54. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiami vartotojai bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Nagrinėjamu atveju ieškovai, reikalaudami atlyginti žalą už netinkamai suteiktas turizmo paslaugas, žyminį mokestį sumokėjo pagrįstai. Už pareikštą ieškinį ieškovė R. N.-S. sumokėjo 780 Eur žyminio mokesčio. Ieškinį tenkinus iš dalies, šios ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 222,30 Eur (780 Eur x 28,5 proc.) žyminio mokesčio.

55. Ieškovai pirmosios instancijos teisme patyrė 1000 Eur atstovavimo išlaidų, ieškovė R. N.-S. patyrė 84,55 Eur kelionės bei 156,80 Eur gyvenimo viešbutyje, iš viso – 241,35 Eur išlaidų, kurios susidarė ieškovei atvykus į teismo posėdį iš (duomenys neskelbtini), kurioje ieškovai nuolatos gyvena. Atsižvelgiant į tenkintų ieškinio reikalavimų dalį (28,50 proc.) ieškovams iš atsakovės priteistina 285 Eur (28,5 proc. × 1000 Eur) (po 142,50 Eur kiekvienam) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo, ieškovei R. N.-S. iš atsakovės priteistinas 68,78 Eur (28,5 proc. × 241,35 Eur) kelionės išlaidų atlyginimas.

56. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2100 Eur atstovavimo išlaidų, bylos nagrinėjimo metu prašė jų atlyginimą priteisti iš ieškovų. Atsižvelgiant į atmestų (atsakovės naudai tenkintų) ieškinio reikalavimų dalį (71,50 proc.), atsakovei iš ieškovų priteistina iš viso 1501,50 Eur (71,50 proc. × 2100 Eur).

57. Atsižvelgus į tai, kad kiekvienam ieškovui iš atsakovės priteistina po 142,50 Eur (iš viso 285 Eur) bylinėjimosi išlaidų, atlikus įskaitymą, atsakovei iš ieškovų priteistina 1216,50 Eur (1501,50 Eur – 285 Eur) (iš kiekvieno ieškovo po 608,25 Eur (1216,50 Eur : 2) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

58. Už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme ieškovė R. N.-S. patyrė 500 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tenkintų ieškinio reikalavimų dalį (28,50 proc.), šiai ieškovei iš atsakovės priteistina 142,50 Eur (28,5 proc. × 500 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

59. Atsakovė nepateikė duomenų apie savo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteisiamas.

60. Kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas tenkintas 25 proc. (atmetus kasacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo ir per pusę sumažinus priteistą turtinės žalos atlyginimą). Pateikdama kasacinį skundą, atsakovė sumokėjo 321 Eur žyminio mokesčio, atsižvelgiant į tenkintą kasacinio skundo reikalavimų dalį, atsakovei priteistina iš ieškovų 80,25 Eur (25 proc. × 321 Eur) žyminio mokesčio už kasacinį

skundą.61. Ieškovė už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 600 Eur. Atmetus 75 proc. kasacinio skundo reikalavimų, šiai

ieškovei iš atsakovės priteistina 450 Eur (75 proc. × 600 Eur) patirtų kasaciniame teisme atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Vegaturas“(j. a. k. 122044897):ieškovei R. N.–S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1205 (vieną tūkstantį du šimtus penkis) Eur sumažintai kelionės kainai

atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (1205 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

ieškovui V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1205 (vieną tūkstantį du šimtus penkis) Eur sumažintai kelionės kainai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (1205 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

ieškovei R. N.–S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (2500 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

ieškovui V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (2500 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

ieškovei R. N.-S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 222,30 Eur (du šimtus dvidešimt du Eur 30 ct) žyminio mokesčio, 68,78 Eur (šešiasdešimt aštuonis Eur 78 ct) kelionės išlaidų atlyginimą, 142,50 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt du Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą; 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) Eur, patirtų kasaciniame teisme už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, atlyginimo.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Vegaturas“(j. a. k. 122044897):iš ieškovės R. N.-S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 608,25 Eur (šešis šimtus aštuonis Eur 25 ct) bylinėjimosi išlaidų,

patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo ir 40,12 Eur (keturiasdešimt Eur 12 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

iš ieškovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 608,25 Eur (šešis šimtus aštuonis Eur 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo ir 40,12 Eur (keturiasdešimt Eur 12 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Vegaturas“(j. a. k. 122044897) 136,48 (vieną šimtą trisdešimt šešis Eur 48 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu, į valstybės biudžetą.

Kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmesti.“Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. papildomą sprendimą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b7f050a0937411e9ae2e9d61b1f977b3

Civilinė byla Nr. e3K-3-211-969/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01691-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Birutės Janavičiūtės ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „HSC Baltic“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „HSC Baltic“ ieškinį atsakovei koncertinei įstaigai Lietuvos nacionalinei filharmonijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija


1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tiekėjų pasiūlymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „HSC Baltic“ (toliau – ieškovė) ieškiniu prašė teismo panaikinti atsakovės koncertinės įstaigos Lietuvos nacionalinės filharmonijos (toliau – atsakovė, perkančioji organizacija) 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovės pasiūlymas, ir grąžinti šalis į prieš pažeidimą buvusią padėtį.

3. Ieškinyje nurodė, kad atsakovė vykdė supaprastintą atvirą konkursą „Koncertinės įstaigos Lietuvos nacionalinės filharmonijos kultūros paskirties pastato (7.10.) Vilniuje, Aušros Vartų g. 5, didžiosios salės tvarkybos darbų ir remonto darbų pirkimas“ (toliau – Konkursas). Ieškovė pateikė pasiūlymą Konkurse. Atsakovė 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pašalino ieškovę iš Konkurso procedūrų, nurodė, kad ši nepateikė tam tikrų techninių dokumentų: statybų aikštelės situacijos plano, laikinų evakuacijos planų, gaisro gesinimo priemonių išdėstymo plano, agregatų montavimo ant stogo plano (toliau – ir ginčo dokumentai).

4. Ieškovės manymu, Konkurso dokumentai parengti taip, kad dėl sąmoningai užslėptų reikalavimų galėtų būti proteguojamas vienas konkretus viešojo pirkimo dalyvis. Konkurso sąlygų 3 priede „Užsakovo reikalavimai“ buvo pateikta informacija būsimam rangovui apie darbų apimtį, rūšis ir jų vykdymo eigą, kad tiekėjas galėtų apskaičiuoti ir pasiūlyti tinkamą darbų kainą, šio dokumento 2.5, 2.6 ir 5.23 punktuose buvo nurodyti įprastiniai statybos proceso metu rengiami dokumentai (paprastai pateikiami techninio projekto pasirengimo statybai, statybos darbų organizavimo dalyje ir statybos darbų technologiniame projekte). Konkurso sąlygose nebuvo nustatyta, kad jų 3 priede yra įtvirtinti pasiūlymų pateikimo reikalavimai, taip pat nenustatyta, kaip konkrečiai bus patikrinama ginčo dokumentų atitiktis Konkurso sąlygų (taigi ir jų 3 priedo) reikalavimams. Dėl to atsakovė nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nepateikė dalies pasiūlymo dokumentų, ir atmetė jos pasiūlymą, be pagrindo nepaprašė ieškovės paaiškinti ar patikslinti pasiūlymą.

5. Ieškovė pateikė atsakovei pretenziją, tačiau ši buvo atmesta, todėl ieškovė kreipėsi į teismą.


6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.7. Teismas nurodė, kad teisės aktuose neįtvirtinti reikalavimai, kurioje konkrečiai Konkurso dokumentų dalyje ir kokiu

formatu turi būti nustatytos sąlygos dėl tiekėjų pasiūlymo formos, turinio, kartu su pasiūlymu pateikiamų dokumentų ir pan. Ieškovė neginčijo, kad nebuvo susipažinusi su Konkurso sąlygų 3 priedo 2.5, 2.6, 5.23 punktų reikalavimais, šios sąlygos jai buvo aiškios, dėl jų patikslinimo ar išaiškinimo ji į perkančiąją organizaciją nesikreipė. Pretenzijoje savo nesutikimą su atsakovės 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu ieškovė grindė ne tuo, kad šis reikalavimas buvo „užslėptas“, o tuo, kad ji neprivalėjo teikti dokumentų, kuriuos turėjo parengti ir pateikti pirkimą laimėjęs tiekėjas, tapęs rangovu. Dėl to teismas atmetė ieškinio argumentus, kad atitinkamos Konkurso sąlygos buvo „užslėptos“.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nei pretenzijoje, nei prieš nuspręsdama dalyvauti Konkurse neginčijo jo sąlygų. Nors ieškinyje nurodyta, kad juo ginčijamas tik atsakovės 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas, teismo vertinimu, ieškinio argumentai dėl reikalavimo kartu su pasiūlymu pateikti ginčo dokumentus tikslingumo, dokumentų esmės ir jų vertinimo, teiginys, kad viešojo pirkimo sąlygos neturi būti savitikslės, yra tiesiogiai susiję su Konkurso sąlygų, o ne su atsakovės sprendimo teisėtumo vertinimu. Kadangi ieškovė sutiko dalyvauti Konkurse nurodytomis sąlygomis, jų privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka neginčijo, tai teismas Konkurso sąlygų teisėtumo klausimo nenagrinėjo.

9. Teismas nustatė, kad Konkurso sąlygų 3 priedo 2.5, 2.6, 5.23 punktuose nurodyta, jog ginčo dokumentai turi būti pateikti kartu su pasiūlymu, ir nėra nuostatų, kad šie dokumentai teikiami po pirkimo sutarties pasirašymo arba ją vykdant. Aplinkybių, kad ginčo sąlygos nurodytos skirsnyje, kuriame nustatyti pirkimo sutarties vykdymo reikalavimai, ir jose vartotos sąvokos „rangovas“, „užsakovas“, teismas nevertino kaip teikiančių pagrindą ieškovei kitaip suprasti aiškiai nurodytą reikalavimą pateikti dokumentus kartu su pasiūlymu. Ieškovė, manydama, kad ginčo dokumentai turėjo būti teikiami ne kartu su pasiūlymu, bet vėlesnėje stadijoje, veikdama rūpestingai, tokias savo abejones turėjo ir galėjo pašalinti teikdama prašymą dėl Konkurso sąlygų paaiškinimo arba jas ginčydama. Ieškovė neįrodė aplinkybių, kad iš Konkurso sąlygų buvo akivaizdu, jog žodis „pasiūlymas“ turi kitokią reikšmę nei tiekėjų iki Konkurso sąlygose nustatyto pasiūlymų pateikimo termino pabaigos teikiamas pasiūlymas.

10. Teismas pažymėjo, kad išvadą, jog Konkurso sąlygos buvo aiškios ir nedviprasmiškos, patvirtina ir faktas, kad kiti Konkurse dalyvavę tiekėjai ginčo dokumentus pateikė kartu su pasiūlymu. Konkurse nedalyvavusių asmenų nuomones dėl Konkurso sąlygų aiškinimo teismas pripažino subjektyviomis, neįrodančiomis jokių bylai reikšmingų aplinkybių ir jomis nesivadovavo. Teismas padarė išvadą, kad Konkurso sąlygos buvo pakankamai aiškios, o ieškovės nurodytas aplinkybes apie šių sąlygų išdėstymą dalyje, skirtoje būsimiems statybos darbams, išdėstymo formatui ir pan. aprašyti, vertino kaip neesminius netikslumus, neturinčius įtakos Konkurso sąlygų aiškumui.

11. Kadangi ieškovė pripažino, kad Konkurso sąlygų 3 priedo 2.5, 2.6, 5.23 punktuose nurodytos sąlygos yra susijusios su reikalavimais darbams ir jų aprašymu, t. y. susijusios su pirkimo objektu, tai teismas sprendė, jog atsakovė neturėjo teisės prašyti ieškovės pateikti jos kartu su pasiūlymu nepateiktų dokumentų (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 45, 55 straipsniai).

12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

13. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad Konkurso sąlygų 3 priedo 2.5, 2.6, 5.23 punktuose nustatytų reikalavimų įtvirtinimo vieta, juose nurodytų dokumentų paskirtis bei taisyklių jiems įvertinti nenustatymas rodo, jog šie dokumentai teiktini tik viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu ir tik Konkursą laimėjusio subjekto, o ne visų potencialių dalyvių. Kolegija pritarė šios nutarties 7 punkte nurodytai pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymėjo, kad aplinkybė, jog Konkurso sąlygų 3 priede vartojamos sąvokos „užsakovas“, „rangovas“ nereiškia, kad jame išimtinai pateikiama informacija skirta tik Konkursą laimėjusiam tiekėjui, nes tiekėjai dar iki pasiūlymų pateikimo turi susipažinti su visais Konkurso dokumentais, kad pateiktų Konkurso sąlygas visiškai atitinkantį pasiūlymą. Nors Konkurso sąlygų VI skyriuje „Pasiūlymų rengimas, pateikimas ir keitimas“ nėra tiesiogiai nurodyta, kad Konkurso sąlygų 3 priede yra nustatyti reikalavimai pateikiamam pasiūlymui, 6.12.1.7 punkte nurodyta, jog tiekėjo pasiūlymą, be kita ko, sudaro ir kita Konkurso sąlygose prašoma informacija ir (ar) dokumentai. Kolegija nurodė, kad ieškovės argumentai, jog ginčo dokumentai yra įprastiniai statybos metu rengiami dokumentai, nepašalina galimybės prašyti tiekėją pateikti šiuos dokumentus su pasiūlymu, jei nėra įrodyta, kad jie yra pertekliniai, neproporcingi ar pan. Tai šioje byloje nebuvo padaryta.

14. Dėl ginčo dokumentų atitikties Konkurso sąlygoms vertinimo kolegija pažymėjo, kad perkančioji organizacija turi pareigą įsitikinti tiekėjų sumanymų įgyvendinti pirkimo sutartį realumu dar prieš jos sudarymą, tam ji gali taikyti visas

proporcingas priemones. Konkurso sąlygų 6 priede „Pasiūlymų ekonominio naudingumo vertinimo tvarka“ atsakovė įtvirtino, kad pateikti pasiūlymai vertinami, be kita ko, ir pagal darbų atlikimo laiką (kriterijus T1). Pagal šį kriterijų perkančioji organizacija įvertina tiekėjo pateiktą darbų atlikimo grafiką ir darbų vykdymo aprašymą; jie laikomi neatitinkančiais reikalavimų, jei juose bus pateikta ne visa Konkurso sąlygų 6 priedo 3 punkte nustatyta informacija arba iš pateiktos informacijos yra akivaizdu, kad tiekėjas neįvykdys darbų per siūlomą terminą. Iš šių nuostatų kolegija sprendė, kad Konkurso sąlygose yra nustatyta ginčo dokumentų vertinimo tvarka.

15. Kadangi ieškovė neneigė aplinkybės, kad ji buvo susipažinusi su Konkurso sąlygų 3 priedu, tai kolegija vertino, jog ieškovė turėjo matyti ir jame nustatytus reikalavimus pateikti ginčo dokumentus kartu su pasiūlymu. Nepaisant to, iki pasiūlymo pateikimo nekėlė klausimų dėl to, kaip suprantamas žodis „pasiūlymas“, nekvestionavo Konkurso sąlygų teisingumo. Kolegija konstatavo, kad atsakovės sprendimas Konkurso sąlygų 3 priede įtvirtinti ginčo reikalavimus yra pagrįstas bei proporcingas.

16. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė turėjo pareigą leisti ieškovei patikslinti (papildyti) savo pasiūlymą pateikiant trūkstamus dokumentus, pažymėjo, jog ginčo dokumentai – Konkursu siekiamų įgyti darbų dalies įgyvendinimo planai – yra ieškovės pasiūlymo siaurąja prasme dalis; tiekėjas turi ribotas galimybes aiškinti (tikslinti) šios pasiūlymo dalies trūkumus (VPĮ 55 straipsnio 9 dalis; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) 2012 m. kovo 29 d. sprendimas byloje SAG ELV Slovensko, C-599/10, ir jame nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-690/2016; kt.).

17. Faktines ginčo aplinkybes įvertinusi pagal nurodytą teismų praktiką kolegija konstatavo, kad ieškovė negalėtų ištaisyti nustatytos pasiūlymo neatitikties Konkurso sąlygoms niekaip kitaip, kaip tik pateikdama naujus dokumentus, padarančius jos pasiūlymą iš neatitinkančio Konkurso sąlygų reikalavimus galimai juos atitinkančiu. Tokia situacija neatitiktų nei skaidrumo, nei proporcingumo principų, todėl kolegija pripažino, kad perkančioji organizacija pagrįstai neprašė ieškovės patikslinti jos pasiūlymą.


18. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 29 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, paneigė VPĮ 35 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą perkančiųjų organizacijų pareigą parengti aiškius, tikslius ir be dviprasmybių viešojo pirkimo dokumentus, juos taikyti skaidriai ir sąžiningai (VPĮ 17 straipsnis), Konkurso sąlygų 3 priedo 2.5, 2.6, 5.23 punktų reikalavimus nepagrįstai vertino kaip pasiūlymo pateikimo, o ne viešojo pirkimo sutarties vykdymo reikalavimus.

18.2. Konkurso sąlygų 2.3, 6.14 punktų, 2 priedo 5.13, 5.15 punktų analizė patvirtina, kad Konkurso sąlygų 3 priedo paskirtis – informuoti būsimą rangovą apie darbų apimtį, rūšis ir vykdymo eigą siekiant, kad jis apskaičiuotų visus atsakovės siekiamus įsigyti darbus ir pateiktų tinkamą (teisingą) darbų kainą. Konkurso sąlygose nebuvo nurodyta, kad jų 3 priede yra nustatyti pasiūlymų pateikimo reikalavimai (priešingai, tokie reikalavimai įtvirtinti Konkurso sąlygų VI skyriuje „Pasiūlymų rengimas, pateikimas ir keitimas“); jame nebuvo nurodyta, kad kartu su pasiūlymu turi būti pateikti, be kita ko, ginčo dokumentai.

18.3. Konkurso sąlygų 3 priede yra vartojamos ne perkančiosios organizacijos ir tiekėjo, bet užsakovo ir rangovo sąvokos, turinčios atskirą – rangos sutartinių teisinių santykių dalyvių – reikšmę. Tokios reikšmės neįgyja viešajame pirkime dalyvaujantys tiekėjai, t. y. ieškovė, teikdama Konkurso pasiūlymą, nebuvo rangovė. Dėl to teismai nepagrįstai vertino, kad Konkurso sąlygų 3 priede nustatyti reikalavimai rangovui turi būti taikomi ir tiekėjui, teikiančiam Konkurso pasiūlymą. Sisteminė Konkurso sąlygų analizė patvirtina, kad statybos techniniai ginčo dokumentai, kurie yra rengiami jau prasidėjus statybai (jai ruošiantis), neturėjo būti pateikti kartu su pasiūlymu.

18.4. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ginčo dokumentai yra įprastiniai statybos dokumentai, rengiami pasirašius projektavimo ir rangos darbų sutartis. Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-738, 25.8 punkte nustatyta, kad tipiniam (įprastiniam) statinio projektui yra rengiama pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo dalis, joje įprastai pateikiami bendrieji statybos darbų statybvietėje saugos reikalavimai, be kita ko, statybvietės ribos bei

jos aptvėrimas (atitinka Konkurso sąlygose nurodytą Statybų aikštelės situacijos planą); saugos reikalavimai ir priemonės atliekant darbus veikiančioje įmonėje (greta jos), nurodymai ar sprendiniai įvykus avarijai ar gaisrui statybvietėje (atitinka Laikinų evakuacijos planų ir gaisro gesinimo priemonių išdėstymo planą); kėlimo kranų, kitų statybos stacionarių mechanizmų galimos pastatymo vietos (atitinka Agregatų montavimo ant stogo planą).

18.5. Konkursą laimėjęs tiekėjas turės parengti techninį projektą, kurio viena iš dalių, be kita ko, bus pasirengimo statybai ir statybos darbų organizavimo dalis (žr. Konkurso sąlygų 2 priedo 1 skyriaus 1.2 poskyrį). Be to, pirmiau nurodyti aspektai yra pateikiami ne tik techninio projekto pasirengimo statybai bei statybos darbų organizavimo dalyje, bet ir statybos darbų technologiniame projekte (statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-848, 24–27 punktai). Šie argumentai patvirtina, kad tokie dokumentai neturėjo būti pateikiami kartu su pasiūlymu Konkurso procedūrų metu.

18.6. Konkurso sąlygose nebuvo nustatyta, kaip bus patikrinama ginčo dokumentų atitiktis keliamiems reikalavimams, taip pat ir įtvirtintiems Konkurso sąlygų 3 priede, nagrinėjant bylą atsakovė nepaaiškino, dėl ko kilo poreikis, kad ginčo dokumentai būtų pateikti kartu su pasiūlymu. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, o apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad ginčo dokumentai buvo reikalingi pasiūlymų ekonominiam naudingumui įvertinti (šios nutarties 14 punktas), – tokio tikslo nenurodė pati atsakovė, be to, Konkurso sąlygose nustatytoje ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo tvarkoje nebuvo nurodyta, kad darbų atlikimo laikas bus vertinamas pagal ginčo dokumentus (jis turėjo būti vertinamas pagal tiekėjų parengtus darbų atlikimo grafikus ir darbų vykdymo aprašymus). Dėl to skundžiamais procesiniais sprendimais teismai paneigė VPĮ 35 straipsnio 4 dalyje nustatytą perkančiosios organizacijos pareigą parengti aiškius, tikslius, be dviprasmybių viešojo pirkimo dokumentus.

18.7. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl sisteminio viešojo pirkimo sąlygų aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2018), perkančiųjų organizacijų pareigos nustatyti aiškius reikalavimus tiekėjams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017), Teisingumo Teismo praktikos dėl reikalavimų tiekėjams formulavimo, jų kvalifikavimo (Teisingumo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10). Teismai nesistemiškai aiškino Konkurso sąlygas, suabsoliutino lingvistinį aiškinimo metodą, neatsižvelgė į statybą reglamentuojančius teisės aktus, itin didelę reikšmę suteikė ieškovės pareigai domėtis visomis galimomis Konkurso sąlygų spragomis.

18.8. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime padarė išvadą, kad aplinkybę, jog Konkurso sąlygos buvo aiškios ir nedviprasmiškos, patvirtino ir tas faktas, kad kitos Konkurse dalyvavusios tiekėjos UAB „Infes“ ir UAB „Irdaiva“ neva pateikė ginčo dokumentus kartu su pasiūlymais, nors tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai atsakovės pozicija ir kitų Konkurso dalyvių pateiktais deklaratyviais raštais, tačiau pirminių šaltinių, patvirtinančių tokių duomenų tikrumą ir patikimumą, į bylą nebuvo pateikta. Šis įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimas galėjo lemti neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą (nepagrįstą ieškovės ieškinio atmetimą).

19. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Ieškovė (taip pat ir kiti tiekėjai) nereiškė jokių pretenzijų dėl Konkurso sąlygų 3 priedo 2.5, 2.6, 5.23 punktų tariamo neaiškumo, dviprasmiškumo, todėl teismai pagrįstai nenagrinėjo ieškovės argumentų dėl tariamo Konkurso sąlygų neaiškumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4233 straipsnio 2, 3 dalys).

19.2. Šios nutarties 9, 13 punktuose nurodytos teismų išvados teisėtos ir pagrįstos. Konkurso sąlygų 3 priedo 2.5, 2.6, 5.23 punktuose tiksliai ir aiškiai nurodyta, kad kartu su pasiūlymu turi būti pateikti ir ginčo dokumentai. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2014) sąvoka „pasiūlymas“ reiškia pasiūlymą, teikiamą iki pirkimo sąlygose nustatyto pasiūlymų pateikimo termino pabaigos, o pirkimo sąlygose pateikti reikalavimai su pasiūlymu pateikti nurodytus konkrečius dokumentus reiškia reikalavimą tiekėjams pateikti šiuos konkrečius dokumentus iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos. Aplinkybė, kad dokumentas (Konkurso sąlygų 3 priedas), kuriame pateikti reikalavimai, pavadintas „Užsakovo reikalavimai“, neteikia pagrindo pripažinti, jog jame nustatyti reikalavimai yra skirti rangovui, bet ne tiekėjui, ar nesilaikyti šių reikalavimų teikiant pasiūlymą.

19.3. Kasacinio skundo argumentai, kad ginčo dokumentus reikia pateikti tik vykdant viešojo pirkimo sutartį,

neatitinka aiškių Konkurso sąlygų nuostatų, kuriose nurodyta, jog šie dokumentai turi būti pateikiami kartu su pasiūlymu. Aplinkybė, kad panašaus pobūdžio duomenys teikiami projektuotojams rengiant techninį projektą, neįrodo, jog Konkurso sąlygų 3 priedo 2.5, 2.6, 5.23 punktuose nurodytų dokumentų tiekėjai neturėjo pateikti teikdami pasiūlymus. Pagal Konkurso sąlygas, po viešojo pirkimo sutarties pasirašymo Konkurso laimėtojas turės pateikti tik didžiosios salės remonto projektą ir paveldo tvarkybos projektą (Konkurso sąlygų 3 priedo 1.2 punktas).

19.4. Remiantis viešojo pirkimo sutarties 5.24.2 punktu, Konkurso laimėtojas vykdydamas darbus privalo vadovautis savo pasiūlymu, o tai reiškia, kad laimėtojas, rengdamas projektą, privalės vadovautis kartu su pasiūlymu pateiktais ginčo dokumentais. Tiekėjų techniniame pasiūlyme teikiami duomenys visuomet būna panašūs į duomenis, kurie būna nustatomi rengiant techninį projektą, darbo projektą ar technologijos projektą, nes pirkimo laimėtojas, rengdamas projektą, privalo vadovautis savo pateiktu techniniu pasiūlymu.

19.5. Atsakovė reikalavo pateikti ginčo dokumentus, nes siekė nustatyti, kaip tiekėjai planuoja įgyvendinti pirkimo objektą, juolab kad pastatas yra kultūros paveldo objektas, jo stogas yra įtrauktas į vertingųjų savybių sąrašą, jame yra saugotinų vertybių, pastatas yra į pasaulio paveldo sąrašą įrašytoje teritorijoje, atliekant darbus turės būti užtikrinta nenutrūkstama Lietuvos nacionalinės filharmonijos veikla. Perkančioji organizacija vertino tiekėjų kartu su pasiūlymais pateiktų dokumentų atitiktį Konkurso sąlygų reikalavimams (reikalavimai pirkimo objektui, brėžiniai buvo viešai paskelbti Konkurso sąlygose); atskirose sąlygose buvo nurodyti reikalavimai, dėl kurių atitikties turėjo būti pasisakyta ginčo dokumentuose. Tiekėjai galėjo savo nuožiūra pasirinkti, kaip įgyvendinti pirkimo objektą, ir tai atskleisti pasiūlyme.

19.6. Pagal VPĮ 45 straipsnio 3 dalį ir 55 straipsnio 9 dalį draudžiama teikti pasiūlymo „siaurąja“ prasme papildymus, patikslinimus, naujus duomenis. Tuo atveju, kai tiekėjas su savo pasiūlymu apskritai nepateikia pirkimo dokumentuose reikalautų dokumentų, tokie pasiūlymai laikytini nepriimtinais (VPĮ 2 straipsnio 21 dalis) ir juos privaloma atmesti. Kadangi ieškovė su savo pasiūlymu nepateikė ginčo dokumentų, tai jos pasiūlymas pagrįstai buvo pripažintas nepriimtinu ir nebuvo (negalėjo būti) vertinama jo atitiktis Konkurso sąlygų reikalavimams.

19.7. Kasaciniu skundu siekiama, kad ieškovės pasiūlymas būtų vertinamas nelygiateisiškai, pažeidžiant viešųjų pirkimų principus, t. y. kad aiškūs Konkurso sąlygų 3 priedo reikalavimai (su pasiūlymu pateikti ginčo dokumentus) ieškovei nebūtų taikomi. Tokia situacija neatitiktų Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstamo vienodo požiūrio principo (Teisingumo Teismo 1993 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Komisija prieš Daniją, C-243/89; kt.), taip pat kasacinio teismo praktikos dėl draudimo perkančiajai organizacijai pernelyg laisvai interpretuoti savos suformuluotas aiškias pirkimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K- 3-325-469/2018; kt.). Teismai laikėsi kasacinio teismo suformuluotų taisyklių, pagrįstai sprendė dėl atsakovės sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą teisėtumo.

19.8. Kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos yra nepagrįsti. Paskelbiant Konkursą ir jį vykdant buvo laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-248/2018 pateiktų išaiškinimų – nuo pat Konkurso paskelbimo jo sąlygose buvo išviešinti reikalavimai kartu su pasiūlymu pateikti ginčo dokumentus, šie reikalavimai suformuluoti aiškiai ir nedviprasmiškai, Konkurso sąlygose nebuvo jiems prieštaraujančios informacijos. Skunde nurodomoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 pateikti išaiškinimai, suformuluoti sprendžiant kitokio pobūdžio ginčą (dėl pirkimo dokumentuose neišviešintų kvalifikacijos reikalavimų, kai pirkimo dokumentuose pateikiama prieštaringa informacija), todėl jie šioje byloje netaikytini. Nagrinėjamos bylos aplinkybių neatitinka ir ieškovės nurodyta Teisingumo Teismo nagrinėta byla Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10, todėl joje priimtame sprendime nurodyti išaiškinimai šioje byloje taip pat netaikytini.

19.9. Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo nepagrįsti – priimdami skundžiamus procesinius sprendimus teismai rėmėsi kitų Konkurso dalyvių rašytiniais paaiškinimais, kurie patvirtino, jog Konkurso sąlygų reikalavimai yra aiškūs, o ginčo dokumentus buvo privaloma pateikti kartu su pasiūlymu. Tokie paaiškinimai pripažintini tinkamais įrodymais (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys, 197 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija



Dėl ginčo objekto, jo nagrinėjimo ribų ir ieškovės prašymo jas peržengti

20. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą teisėtumo. Šio sprendimo vertinimo pagrindas – ieškovės pasiūlymo siaurąja prasme trūkumo (nepateikti ginčo dokumentai) pobūdis, dėl kurio pasiūlymas buvo atmestas neleidžiant ieškovei papildomai pateikti trūkstamų dokumentų po galutinio pasiūlymų pateikimo termino.

21. Ieškovė atsakovės sprendimo teisėtumą viso proceso metu ginčija šių svarbiausių argumentų pagrindu: a) Konkurso sąlygų turinys ir išdėstymo vieta nesuponuoja tiekėjų pareigos Konkurso pasiūlyme pateikti ginčo dokumentų; b) ginčo dokumentai – įprastiniai statybos metu rengiami dokumentai; c) Konkurso sąlygose nenustatyta konkreti ir aiški ginčo dokumentų vertinimo tvarka.

22. Nors dėl ginčo pobūdžio šalys iš esmės sutaria, tačiau jos proceso metu iš dalies teikė priešpriešinius argumentus, susijusius su Konkurso sąlygų teisėtumu. Ieškovė dublike (ir kasaciniame skunde) expressis verbis (aiškiais žodžiais) nurodė, kad Konkurso sąlygų nekvestionuoja, vis dėlto jas įvardijo kaip neaiškias. Tokią iš esmės dviprasmišką teisių gynybą patvirtina ir tai, kad teismo posėdžio išvakarėse ieškovė kasaciniam teismui pateikė prašymą peržengti kasacinio skundo ribas (apie teismo teisę taip spręsti viešųjų pirkimų ginčus užsimenama ir kasaciniame skunde).

23. Kasacinio teismo nuosekliai pažymima tiekėjų teisių gynybos reguliavimo ir jo laikymosi svarba. Sprendžiant tiekėjo ir perkančiosios organizacijos ginčo apimtį, svarbūs tiekėjo pretenzijoje keliami klausimai, o tikslus pretenzijos turinio nustatymas svarbus ir dėl to, kad tiekėjo teisme nurodyti perkančiosios organizacijos galimi pažeidimai turėtų sutapti su nurodytaisiais pretenzijoje, t. y. tiekėjas savo reikalavimą teisme galėtų grįsti tik tokiais pažeidimais, kurie buvo iškelti pretenzijoje ir buvo perkančiosios organizacijos arba neišnagrinėti, arba išnagrinėti, tačiau pripažinti nepagrįstais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-469/2018 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. CPK 4233 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinti apribojimai tiekėjams teisme reikšti reikalavimus, kurie nebuvo keliami ikiteisminėje ginčo sprendimo procedūroje, bei ieškinį grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pretenzijoje perkančiajai organizacijai, išskyrus atvejus, kai šių reikalavimų tiekėjas negalėjo kelti ar šių aplinkybių negalėjo nurodyti kreipimosi padavimo metu. Vienas tokių atvejų – išimtinės situacijos, kai dalyvis (-iai) turi objektyvią galimybę suprasti pirkimo sąlygas tik tada, kai, įvertinusi pasiūlymus, perkančioji organizacija pateikė išsamią informaciją apie savo sprendimo motyvus (šiame kontekste žr. Teisingumo Teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą byloje eVigilo, C-538/13). Vis dėlto šios situacijos vertintinos giežtai (siaurai), įvertinus tam tikras konkretaus ginčo aplinkybes, atsižvelgiant į deramai informuoto ir įprastai rūpestingo konkurso dalyvio standartą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-437-916/2017 70 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Nagrinėjamu atveju kasacinis teismas konstatuoja, kad Konkurso sąlygose nustatytas reikalavimas pateikti ginčo dokumentus, atskirai nevertinant jo teisėtumo pagal kitus teisės aktus, yra pakankamai aiškus ir tikslus tiek, jog deramai informuotas ir rūpestingas ūkio subjektas galėtų suprasti, kad jis privalo pateikti aptariamus dokumentus su Konkurso pasiūlymu, o ne viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad labiau tikėtina, jog ieškovė ginčo dokumentų nepateikė ne dėl to, kad jų turinys stokojo aiškumo, bet todėl, jog ji nepastebėjo reikalavimo juos pateikti.

26. Pritartina ieškovei, kad ginčo dokumentų nurodymo Konkurso sąlygose vieta ir santykis su kitais reikalavimais, įtvirtintais dalyje „Užsakovo reikalavimai“, iš tiesų nėra įprastas. Vis dėlto sąvokos „kartu su pasiūlymu pateikti“ turinio bet kokiu atveju negalima aiškinti kitaip, nei jis įtvirtintas lingvistiškai. Kasacinio teismo ne kartą pažymėta, kad sisteminis viešojo pirkimo sąlygų aiškinimo rezultatas neturi lemti visiškai priešingos išvados, palyginus su lingvistine jų išraiška, nes tai būtų nepateisinama, nesuderinama su uolaus ir rūpestingo tiekėjo teisėtais lūkesčiais dėl jų supratimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-969/2016 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Šiame kontekste, atskirai nesprendžiant dėl Konkurso sąlygų teisėtumo (nors ginčai dėl tokio pobūdžio reikalavimų teisėtumo iš principo galimi), atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią mokslo (ar kitoje srityje) vartojamos sąvokos, sampratos per se (savaime) neturi visuomet turėti tapačios reikšmės kaip ir viešojo pirkimo sąlygose, a fortiori (ypač) kai tokia perkančiųjų organizacijų valia aiškiai neįtvirtinta pirkimo sąlygose; iš tiesų neatmestinos situacijos, kai pirkėjas pasirenka vertinti tiekėjų pasiūlymus pagal vieną ar kelias (o ne visas) iš sudėtinių tam tikros

kategorijos, reiškinio dalių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-424-378/2017 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

28. Atsižvelgiant į tai, perkančiosioms organizacijoms suteikiama diskrecija tiekėjams kelti reikalavimus, kurie būtų ne visiškai identiški (mažesnės apimties ar kitokio turinio), nei tai įprasta kituose santykiuose; be to, jei perkančiosios organizacijos pirkimo sąlygose suformuluoja individualizuotą ad hoc (šiuo atveju) reikalavimą, pagal jį tiekėjų pasiūlymai ir turėtų būti vertinami, neatsižvelgiant į kitus, iš anksto neišviešintus parametrus, nepriklausomai nuo jų žinomumo ir taikymo kitose srityse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-469/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Pirmiau nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai ir jų taikymas viešųjų pirkimų praktikoje suponuoja poreikį tiekėjams išsamiai ir atidžiai susipažinti su visais viešojo pirkimo dokumentais bei juose iškeltais reikalavimais, juolab kad gali skirtis ne tik skirtingų perkančiųjų organizacijų vykdomų pirkimų, bet, kaip susiklostė šiuo atveju, ir to paties pirkėjo pakartotinai atliekamo pirkimo sąlygų turinys. Kita vertus, tiekėjų pareiga veikti apdairiai neeliminuoja perkančiųjų organizacijų pareigos kiek įmanoma aiškiau ir tiksliau apibrėžti reikalavimus jiems. Vis dėlto, kaip nurodyta pirmiau, labiau tikėtina, kad ieškovė ginčo dokumentų nepateikė iš esmės dėl to, jog nepastebėjo atitinkamų Konkurso sąlygų, o ne dėl to, kad jai nebuvo aiškus jų turinys.

30. Atsižvelgiant į tai, pripažintini teisiškai nereikšmingais ieškovės argumentai dėl ginčo dokumentų reikšmės ir formavimo tikslų pagal statybos teisinį reguliavimą, taip pat dėl ginčo dokumentų vertinimo tvarkos. Byloje nenustatyta, kad ieškovė, ketindama pateikti ginčo dokumentus, būtų susidūrusi su esminėmis kliūtimis. Pažymėtina, kad kasacinio teismo jau spręsta, kad kai iškelti reikalavimai yra deklaratyvūs (jų atitikčiai pagrįsti nenurodoma pateikti jokių atskirų dokumentų), išreiškiantys tik perkančiosios organizacijos pageidavimus ateityje (nukreiptus į sutarties vykdymą), nėra pagrindo spręsti dėl tiekėjo pasiūlymo neatitikties pirkimo sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2011). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio situacija nesusiklostė.

31. Apibendrinant darytina išvada, kad ginčo dokumentų pateikimo kartu su pasiūlymais pareiga tiekėjams buvo nustatyta Konkurso sąlygose, šis reikalavimas privalomas tiek Konkurso dalyviams, tiek perkančiajai organizacijai, o jo turinys nesikeičia nei dėl Konkurso sąlygų sisteminio aiškinimo, nei dėl reikalavimų įtvirtinimo vietos ir būdo.

32. Dėl pirmiau nurodytų argumentų visumos teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje spręstina tik dėl to, ar perkančioji organizacija teisėtai atmetė ieškovės pasiūlymą dėl nepateiktų ginčo dokumentų, neleisdama jų papildomai pateikti. Į spręstinų teisės klausimų apimtį nepatenka vertinimas, ar atsakovė neperžengė diskrecijos ribų tiekėjams pareigą pateikti ginčo dokumentus nustatydama galimai užslėptu būdu.

33. Šiame kontekste, ypač atsižvelgiant į ieškovės prašymą peržengti kasacinio skundo ribas, pažymėtina, kad nors pirmiau nurodyti tinkamos teisių gynybos įgyvendinimo ribojimai teismų nesaisto, jie pagal įstatymą gali veikti kaip aktyvus arbitras, vis dėlto aktyvus teismų vaidmuo laikytinas jų diskrecija, tačiau ne absoliučia bei ribojama perkančiųjų organizacijų galimai neteisėto veiksmo (sprendimo) akivaizdumu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-415/2016 83 punktą). Dėl to, jei perkančiosios organizacijos veiksmų galimas neteisėtumas nėra akivaizdus, nenustatytinas be papildomo (atskiro) tam tikrų aplinkybių vertinimo, teismo pozicija ex officio (pagal pareigas) neperžengti ginčo ribų nekvalifikuotina kaip jo aktyvaus vaidmens tokio pobūdžio ginčuose pažeidimas.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių ginčo pobūdį, jų interesų gynybos tinkamumą procese bei atsižvelgdama į Konkurso sąlygų dėl ginčo dokumentų pateikimo turinį bei galimą jo vertinimą pagal viešųjų pirkimų ir specialųjį statybos rangos reguliavimą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas ir atskirai pasisakyti dėl atitinkamų reikalavimų teisėtumo. Dėl šių priežasčių pirmiau pristatytas ieškovės prašymas netenkintinas.

Dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą teisėtumo

35. Ieškovė atsakovės sprendimą atmesti jos pasiūlymą, inter alia, kvestionuoja tuo pagrindu, kad perkančioji organizacija, prieš priimdama ginčo sprendimą, nesikreipė į ieškovę prašydama patikslinti pasiūlymą, t. y. pateikti trūkstamus ginčo dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, perkančioji organizacija teisėtai atmetė ieškovės pasiūlymą dėl nepateiktų ginčo dokumentų ir nepažeidė savo pareigų, išplaukiančių iš pasiūlymų siaurąja prasme tikslinimo.

36. Kasacinio teismo šioje srityje nuosekliai pažymima, kad kai tiekėjo pasiūlyme siaurąja prasme nustatomi

reikšmingi trūkumai ir kai net pagal turiningojo vertinimo principą (inter alia, atsižvelgiant į dokumentų visumą) perkančioji organizacija negali konstatuoti jo atitikties iškeltiems reikalavimams, tuomet tiekėjo paaiškinimai kaip keičiantys pasiūlymą iš esmės yra nepriimtini ir toks pasiūlymas atmestinas; situacija, kai tiekėjui gali būti leidžiama paaiškinti atitinkamus neaiškius pasiūlymo elementus, yra daugiau išimtinio pobūdžio, pasiūlymo trūkumai turi būti redakcinio pobūdžio, objektyviai nustatytini ir paprastai ištaisytini; svarbiau yra trūkumo turinys ir jį taisančio paaiškinimo (patikslinimo) naujoji pasiūlymo išraiška, o ne būdas ir forma, kaip nustatyta neatitiktis buvo paaiškinta ar pataisyta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-654-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Pastarojoje nutartyje konstatuota, kad duomenų nepateikimas apskritai nelaikytinas redakcinio pobūdžio trūkumu, kurį būtų galima objektyviai nustatyti ir paprastai ištaisyti. Be to, kasacinio teismo pažymėta, kad net jei tiekėjo padaryta klaida būtų akivaizdi (techninė), ji negali būti kvalifikuojama kaip redakcinio pobūdžio ir paprastai ištaisytina, jei identifikuotą trūkumą galima pašalinti tik iš naujo teikiant duomenis ar net visą pasiūlymą; nėra pagrindo taikyti ir spręsti dėl turinio viršenybės prieš formą principo, kai pasiūlymo siaurąja prasme turinio, atitinkančio pirkimo sąlygų reikalavimus, tiekėjas apskritai nepateikė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-690/2016 32 punktą).

38. Teisingumo Teismo taip pat pažymima, kad jei perkančiajai organizacijai būtų leista prašyti tiekėjo, kurio pasiūlymą ji laiko neaiškiu ar neatitinkančiu techninių specifikacijų, pateikti atitinkamus paaiškinimus, tuo atveju, jei šio dalyvio pasiūlymas galiausiai būtų atrinktas, galėtų atrodyti, kad perkančioji organizacija slaptai dėl jo derėjosi kitų tiekėjų nenaudai ir taip pažeidė vienodo vertinimo principą; nedraudžiama išimtiniais atvejais taisyti ar pildyti atskirus pasiūlymo duomenis dėl to, kad akivaizdžiai būtinas paprastas jų paaiškinimas, arba siekiant ištaisyti akivaizdžias redakcinio pobūdžio klaidas, jei dėl šio pakeitimo faktiškai nepateikiamas naujas pasiūlymas (Teisingumo Teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas byloje SAG ELV Slovensko ir kt., C-599/10, ir jame nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija).

39. Plėtodamas Slovensko ir kitose bylose pateiktus išaiškinimus, Teisingumo Teismas expressis verbis yra konstatavęs, kad prašymas paaiškinti pasiūlymą negali būti skirtas ištaisyti situacijai, kai nepateikta dokumento ar informacijos, kurių reikalauta pagal pirkimo dokumentus, nes perkančioji organizacija turi griežtai laikytis savo pačios nustatytų kriterijų; toks prašymas negali lemti to, kad atitinkamas konkurso dalyvis iš tikrųjų galiausiai pateiks naują pasiūlymą (žr. Teisingumo Teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą sujungtose bylose MA. T.I. SUD ir DUEMMESGR, C523/16 ir C536/16, ir jame nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją).

40. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą, nepažeidė VPĮ 55 straipsnio nuostatų ir viešųjų pirkimų principų, todėl jos sprendimas pripažįstamas teisėtu, o skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas galioti.

41. Ieškovė 2019 m. gegužės 14 d. kasaciniam teismui pateikė atsakovei siųstą prašymą dėl informacijos apie viešojo pirkimo sutarties vykdymo eigą suteikimo ir atsakovės atsakymą į šį prašymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis (CPK 347 straipsnio 2 dalis), todėl prie kasacinio skundo negali būti pridedami ar vėliau kasaciniam teismui teikiami nauji įrodymai, taip pat ir pakartotinai pateikiami jau byloje esantys įrodymai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu, nenustato bylos faktinių aplinkybių, netiria naujų įrodymų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis pirmiau nurodytomis CPK nuostatomis, ieškovės pateiktus naujus įrodymus atsisakytina pridėti prie bylos.

42. Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes šie neturi teisinės reikšmės ginčui spręsti.


43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

44. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 750 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 1210 Eur atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinio skundo reikalavimai atmestini ir skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, ieškovės prašymas priteisti šių išlaidų atlyginimą netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

45. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo

kasaciniame teisme pabaigos nepateikė šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių duomenų, todėl jos prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

46. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 2,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ši suma yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“), tai nurodytų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš kasacinį skundą pateikusios ieškovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).


n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.Atsisakyti priimti UAB „HSC Baltic“ pateiktą atsakovei siųstą prašymą ir šios atsakymą į jį.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ



Civilinė byla Nr. e3K-3-222-969/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01734-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos:2.6.10.2.4.1; 2.6.6.1; 2.6.10.9(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bbb4d2b0937411e9ae2e9d61b1f977b3

„Srava“ ieškinį atsakovams R. D. ir Ą. S. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl nukentėjusio asmens teisės pateikti ieškinį civilinio proceso tvarka pasibaigus baudžiamosios bylos, kurioje buvo taikytas iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimas, ir jo gynimo.

2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 257 071,19 Eur žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.3. Ieškovė nurodė, kad atsakovai, veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. liepos 7 d. – 2011 m. lapkričio 23 d.

laikotarpiu neužfiksavo buhalterinėje apskaitoje 257 071,19 Eur sumos prekių bei paslaugų suteikimo PVM sąskaitų faktūrų, t. y. atsakovas Ą. S., kaip UAB „Govinda“ direktorius, išrašė ieškovei fiktyvias PVM sąskaitas faktūras už neva suteiktas reklamos paslaugas, o atsakovas R. D., kaip ieškovės direktorius, šias PVM sąskaitas faktūras priėmė ir apmokėjo, tačiau jų neįtraukė į įmonės apskaitą. Tokią sumą atsakovai pasisavino iš ieškovės. Atsakovai buvo pripažinti kaltais baudžiamojoje byloje Nr. 1-161-387/2015 dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalies („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“), 182 straipsnio 2 dalies („Sukčiavimas“), 300 straipsnio 3 dalies („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“), 24 straipsnio 6 dalies („Bendrininkavimas“), 183 straipsnio 2 dalies („Turto pasisavinimas“) nurodytų nusikalstamų veikų įvykdymo. Dėl tokių nusikalstamų atsakovų veiksmų ieškovė patyrė žalos.


4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė; taip pat atmetė atsakovo Ą. S. prašymą skirti baudą dėl piktnaudžiavimo procesu, iš RUAB „Srava“ atsakovo Ą. S. naudai priteisė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-658-150/2015, kuris Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis paliktas nepakeistas, nustatyta, jog R. D., padedamas Ą. S., pasisavino didelės vertės UAB „Srava“ turtą (257 071,19 Eur (887 615,40 Lt), t. y. R. D., kaip UAB „Srava“ direktorius, 2009 m. vasarą susitarė su realiai veiklos nevykdančios UAB „Govinda“ direktoriumi Ą. S. išrašyti melagingais duomenimis grįstas PVM sąskaitas faktūras ir jų pagrindu gautas lėšas pasidalyti. Dėl to R. D. 2009 m. liepos 30 d. – 2011 m. lapkričio 23 d. laikotarpiu pateikė Ą. S. UAB „Srava“ rekvizitus, nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos UAB „Govinda“ PVM sąskaitose faktūrose; UAB „Govinda“, realiai nesuteikusi reklamos paslaugų UAB „Srava“, suklastojo dokumentus – PVM sąskaitas faktūras apie suteiktas 257 071,19 Eur vertės reklamos paslaugas; R. D. nurodė visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir atlikti pagal juos mokėjimus. Ą. S. suklastotų dokumentų pagrindu pervestas sumas išgrynino ir R. D. atidavė 85 proc. pervestos sumos (218 510,51 Eur (754 473,09 Lt), sau pasiliko 15 proc. šios pervestos sumos (38 560,68 Eur (133 142,31 Lt).

6. Vilniaus apygardos teismas, minėtu 2015 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu nustatęs, kad R. D., padedamas Ą. S., veikdami bendrininkų grupe, pasisavino 257 071,19 Eur, padarydami tokio pat dydžio žalą UAB „Srava“, o UAB „Srava“ baudžiamojoje byloje nereiškė civilinio ieškinio, BK 72 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu nusprendė konfiskuoti neteisėtai pasisavintas lėšas iš abiejų nuteistųjų.

7. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas minėtoje baudžiamojoje byloje pradėtas 2013 m. balandžio 17 d.; pagal Juridinių asmenų registro duomenis, atsakovas R. D. buvo UAB „Srava“ direktorius nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 25 d., kai buvo atšauktas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu; nuo 2013 m. liepos 2 d. ieškovo direktorius buvo Š. V., jis ikiteisminiame tyrime 2014 m. gegužės 5 d. apklaustas kaip liudytojas; nuo 2014 m. gegužės 21 d. buvo paskirtas restruktūrizuojamo juridinio asmens administratorius, tačiau šis, žinodamas apie baudžiamąją bylą, civilinio ieškinio taip pat nereiškė. Teismas pripažino neturinčia reikšmės aplinkybę, kad R. D. ir jo buvusi sutuoktinė yra RUAB „Srava“ akcininkai.

8. Nustatęs, kad dėl pačios ieškovės neveikimo žalos suma, kurią ji reikalauja priteisti iš atsakovų, buvo konfiskuota valstybės naudai, kaip nusikalstamais veiksmais įgytos lėšos, ir nuosprendis yra vykdomas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pakartotinai išieškoti tą pačią sumą iš atsakovų pritaikant jiems civilinę atsakomybę. Dėl to teismas atmetė ieškinį.

9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Kolegija nurodė, kad šiuo atveju yra visos sąlygos taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, tačiau šioje byloje yra susiklosčiusi specifinė situacija, t. y., baudžiamojo proceso metu nustačius atsakovių kaltus veiksmus, buvo taikytas turto konfiskavimas. 2000 m. įsigaliojusio BK prasme turto konfiskavimas neteko bausmės savybių ir savo esme yra priartėjęs prie civilinio poveikio priemonių, iš esmės nuo civilinės atsakomybės skiriasi tik tuo, kad konfiskuotas turtas atitenka valstybei.

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek ieškovės vadovams, tiek restruktūrizavimo administratoriui buvo žinoma apie baudžiamąją bylą, tačiau civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, t. y. ieškovė veikė pasyviai ir savo teises nesinaudojo. Dėl to kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju ieškinio tenkinimas ir civilinės atsakomybės taikymas neproporcingai pablogintų atsakovų padėtį.


12. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Ieškovė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 112 straipsnio 1 dalies nuostatą, net ir nepareiškusi ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Pagal šios BPK normos esmę baudžiamojo proceso metu, kol nėra priimta galutinio sprendimo, neaiškus nusikaltimą padaręs asmuo, todėl nukentėjusiam asmeniui suteikiama teisė pareikšti civilinį ieškinį pasibaigus baudžiamajam procesui. Dėl to teismai, spręsdami, kad ieškovė baudžiamojo proceso metu elgėsi pasyviai, nepagrindė savo argumentų, be to, neįvertino įstatyme nustatytos nukentėjusiems asmenims teisės.

12.2. Iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimo paskirtis – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, o ne jį nubausti. Pagal BK 72 straipsnio nuostatą iš nusikalstamos veikos gautų pinigų ir kitų materialią vertę turinčių daiktų konfiskavimas turi būti taikomas tik kyšio, kontrabandos ir panašiems dalykams; plėšimo ir panašių nusikaltimų dalykams konfiskavimas negali būti taikomas, iš kaltininko paimti pagrobti pinigai ir kiti materialią vertę turintys (bei jos neturintys) daiktai teismo turi būti grąžinami teisėtam jų savininkui, o ne konfiskuojami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2004; Nr. 2K-213/2004, Nr. 2K-551/2003, Nr. 2K-573/2003, Nr. 2K-270/2004, Nr. 2K-632/2004; kt.). Taigi nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui yra teikiamas prioritetas prieš baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskavimą. Dėl to civilinės ir baudžiamosios teisės normos turėtų būti aiškinamos taip, kad nukentėjusysis, naudodamasis įstatymo nustatyta civilinio ieškinio pateikimo tvarka (BPK 112 straipsnio 1 dalimi), turėtų veiksmingą galimybę atgauti nusikalstama veika jam padarytą žalą nepaisant to, jog žalos suma buvo konfiskuota baudžiamojoje byloje.

12.3. Ieškovė pažymi, kad ieškinys turėtų būti visiškai patenkintas, o kaltininkams turėtų būti sudaryta galimybė kreiptis į baudžiamąją bylą nagrinėjusį teismą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo (BPK 443 straipsnyje ir (ar) 451 straipsnyje nustatytais pagrindais). Atnaujinus baudžiamosios bylos nagrinėjimą, galėtų būti panaikinta atsakovams taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskavimas.

13. Atsakovas Ą. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1. Ginčijami teismų procesiniai sprendimai yra teisingi, nes asmuo negali būti baudžiamas už tuos pačius savo veiksmus ir antrą kartą teismo įpareigojamas atlyginti žalą, kurią jau atlygino. Tai, kad ieškovė baudžiamojoje byloje nepareiškė civilinio ieškinio ir dėl to teismas ieškovės dėl atsakovo kaltės prarastas lėšas (patirtus nuostolius) konfiskavo iš atsakovo bei priteisė valstybei, neturėtų sudaryti prielaidų dar kartą priteisti žalos atlyginimo iš atsakovo.

13.2. Atsakovas pažymi, kad jau yra įvykdęs Vilniaus apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-161-387/2015, t. y. atlyginęs žalą (15 proc. nuo sumos, konfiskuotos iš atsakovų). Atkreiptas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje

byloje teismas iš atsakovų konfiskavo turtą ne lygiomis dalimis, o 85 ir 15 proc. proporcijomis, todėl ieškovės prašymas solidariai priteisti žalos atlyginimą iš atsakovų yra visiškai nepagrįstas. Be to, ieškovė turėtų reikšti ieškinį valstybei pagal CK 6.237 straipsnio 2 dalį, kad valstybė gražintų jai iš atsakovo konfiskuotus ir išieškotus pinigus.

13.3. Atsakovas nepritaria kasacinio skundo teiginiui, kad šioje byloje ieškinys turėtų būti tenkinamas, o paskui atsakovas turėtų kreiptis su prašymu dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo ir jo atžvilgiu padaryto lėšų konfiskavimo panaikinimo. Tokie veiksmai sukeltų teisinę painiavą ir pažeistų atsakovo teisėtus lūkesčius, teismų sprendimų res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios principą. Pati ieškovė gali paduoti ieškinį valstybei dėl iš atsakovo išieškotų pinigų grąžinimo.

13.4. Turto konfiskavimas BK prasme nėra bausmė, o savo esme priartėjo prie civilinio poveikio priemonių. Turto konfiskavimas skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių tuo, kad konfiskuotas turtas atitenka valstybei, o taikant civilinės atsakomybės priemones – civiliniam ieškovui. Baudžiamosiose bylose susiformavo teismų praktika, kad tais atvejais, kai patenkinami nukentėjusiųjų (civilinių ieškovų) civiliniai ieškiniai ir iš nuteistųjų priteisiamos pinigų sumos padarytai turtinei žalai atlyginti, BK 72 straipsnio nuostatos paprastai netaikomos. Šiuo atveju atsakovui pritaikytas BK 72 straipsnis, nes ieškovė nereikalavo žalos atlyginimo baudžiamojo proceso metu ir tai, kas būtų buvę priteista civiliniam ieškovui, baudžiamojoje byloje buvo priteista valstybei.

13.5. Pažymėta, kad ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje ieškovė reiškia praleidusi ieškinio senaties terminą. Dėl to atsakovas, be kita ko, prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatyta, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Nagrinėjamu atveju žala atsirado tada, kai atsakovai neteisėtai pasisavino kasatoriaus lėšas, o nuo 2013 m. liepos 2 d. ieškovės valdymo organams turėjo būti žinoma apie atsakovų padarytą žalą.

13.6. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisinis reglamentavimas negali būti taikomas taip, kad jo rezultatas sudarytų pagrindą vienai iš šalių praturtėti arba du kartus atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, turi būti derinamos taikomos baudžiamojo ir civilinio poveikio priemonės, siekiant išlaikyti jų proporcingumą.

13.7. Neteisėtai įgyto turto (uždraustos veikos rezultato) konfiskavimo ir žalos atlyginimo nukentėjusiajam tarpusavio santykis yra nagrinėtas kitų ES šalių teisės doktrinoje. Pavyzdžiui, Vokietijos teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos atliktoje studijoje apie įstatymo, susijusio su turto konfiskavimu baudžiamojoje teisėje, reformą nagrinėjama rizika, kad tas pats reikalavimas nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti pareikštas du kartus, vieną kartą valstybės konfiskavimo forma, kitą kartą – nukentėjusiojo civilinio ieškinio pagrindu. Tačiau šioje studijoje nurodoma, kad esamos teisės normos užkerta tam kelią. Jei nukentėjusysis pareiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo baudžiamosios bylos proceso metu, tai rizikos apskritai nekyla, nes valstybė tada nebereiškia reikalavimo dėl turto konfiskavimo valstybės naudai. Jei tai įvyksta po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo vykdymo proceso metu, tuomet valstybė laikoma trečiuoju asmeniu Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 267 straipsnio prasme, kur nustatyta, kad trečiasis asmuo gali įvykdyti skolininko prievolę kreditoriui. Tačiau jei nukentėjusysis pareiškia reikalavimą tiesiogiai nuteistajam kaip skolininkui, tai šį nuo dvigubos žalos atlyginimo apsaugo Vokietijos baudžiamojo proceso norma. Nagrinėjamu atveju kaip atsakovą ieškovė turėjo nurodyti ir valstybę ir iš jos prašyti kompensuoti jos turto praradimą.

Teisėjų kolegija



Dėl turto konfiskavimo ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo santykio

14. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose (pvz., 2006 m.

rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2015 m. balandžio 16 d. nutarimai) yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę žalos atlyginimo doktriną, grindžiamą esmine nuostata, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta.

15. Konstitucinis žalos atlyginimo principas yra įgyvendintas Lietuvos Respublikos įstatymuose: CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatytas visiškas žalos atlyginimo principas; pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą ir t. t.

16. BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

17. Pirmiau nurodytoje BPK normoje nustatyta asmens teisė pareikšti ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo nesiejama su nukentėjusio asmens statuso įgijimu baudžiamojo proceso metu. Joje formuluojama nuostata, kad nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos asmuo turi teisę pareikšti civilinį ieškinį tiek ikiteisminio tyrimo ir (ar) teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu BPK nustatyta tvarka, tiek ieškinį CPK nustatyta tvarka po to, kai baigiamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Toks reglamentavimas užtikrina konstitucinio žalos atlyginimo principo įgyvendinimą, nes ir nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojo proceso metu nukentėjęs asmuo šią teisę gali įgyvendinti vėliau. Įstatymuose nėra nustatyta apribojimų nukentėjusiam asmeniui pareikšti civilinį ieškinį po nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo, išskyrus atvejį, kai baudžiamojo proceso metu civilinis ieškinys atmestas (BPK 112 straipsnio 4 dalis).

18. BK 72 straipsnyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (1 dalis). Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis).

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-379/2012 aptariant praktiką baudžiamosiose bylose nurodyta, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Taigi turto konfiskavimas, remiantis galiojančiu reglamentavimu, yra vertinamas kaip baudžiamojo poveikio priemonė, o ne bausmė baudžiamosios teisės prasme; Turto konfiskavimas įsigaliojus 2000 m. BK neteko bausmės savybių. Juo siekiama užkirsti kelią asmeniui pasipelnyti iš nusikalstamos veikos, o ne jį nubausti. Pažymėta, kad turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonės skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių tuo, kad konfiskuotas turtas atitenka valstybei, o taikant civilinę atsakomybę – nukentėjusiam asmeniui.

20. Atsižvelgiant į tai, kad iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimo paskirtis – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, o ne jį nubausti, teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas prioritetas teikiamas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas tik tada, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas nukentėjusio asmens civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam. Kai turtas grąžinamas nukentėjusiam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012; 2019 m. sausio 17 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6-489/2019 7 punktą ir jame nurodytą praktiką; kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar už teisės pažeidimus baudžiamojo ir civilinio proceso metu taikomos poveikio priemonės yra proporcingos, t. y. ar gali būti ginama nukentėjusio asmens, kurio lėšos nusikalstamu būdu buvo pasisavintos kaltininkų, teisė į žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka po to, kai įsiteisėja nuosprendis, kuriuo buvo kaltininkų atžvilgiu taikytas turto konfiskavimas, tačiau baudžiamojoje byloje nukentėjęs asmuo nebuvo reiškęs civilinio ieškinio. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovės valdymo organams buvo žinoma apie baudžiamąją bylą, tačiau ji nereiškė civilinio ieškinio, žalos suma, kurią ji reikalauja priteisti iš atsakovų, buvo konfiskuota valstybės naudai kaip nusikalstamais veiksmais įgytos lėšos, nuosprendis yra vykdomas, padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikant atsakovams civilinę atsakomybę pakartotinai iš jų išieškoti tą pačią sumą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė

pirmosios instancijos teismo išvadai nepripažinti ieškovės teisės į žalos atlyginimą po nuosprendžio konfiskuoti turtą įsiteisėjimo, nurodydamas, kad konfiskuotas turtas atiteko valstybei, o ieškinio tenkinimas neproporcingai pablogintų atsakovų padėtį. Tokią teismų išvadą teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįsta.

22. Nutarties 17 punkte nurodyta, kad įstatymuose nėra nustatyta apribojimų nukentėjusiam asmeniui pareikšti civilinį ieškinį po nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo. Nuosprendžio dėl turto konfiskavimo priėmimas ir vykdymas iš esmės tik apriboja nusikaltimą padariusių asmenų galimybę pasinaudoti iš nusikaltimo gauta nauda, tačiau nekompensuoja nukentėjusio asmens dėl nusikalstamų veiksmų patirtos žalos. Dėl to teisės į žalos atlyginimą atėmimas iš nukentėjusio asmens po to, kai nuosprendžiu buvo konfiskuota iš kaltų asmenų nusikalstamais veiksmai gauta turtinė nauda, reikštų konstitucinės teisės į žalos atlyginimą ribojimą be teisinio pagrindo.

23. Be to, pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė atlyginti žalą pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Turto konfiskavimo instituto taikymas savaime nėra pagrindas civilinei žalos atlyginimo prievolei pasibaigti ar atleisti skolininką nuo prievolės įvykdymo. Dėl to nukentėjusio asmens teisės pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka po to, kai įsiteisėja nuosprendis konfiskuoti turtą, nepripažinimas iš esmės lemtų ir įstatyme nenustatyto prievolės pasibaigimo pagrindo pripažinimą. Dėl to konstatuotina, kad net ir tuo atveju, kai ieškinys dėl žalos atlyginimo pareiškiamas po to, kai nuosprendžiu yra konfiskuotos nusikalstamais veiksmais įgytos lėšos, teismas turi tokį nukentėjusio asmens reikalavimą nagrinėti iš esmės.

24. Sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimas po nuosprendžio konfiskuoti turtą priėmimo nelemia dvigubo nubaudimo, nes turto konfiskavimo ir teismo sprendimu priteistos žalos atlyginimo tarpusavio santykis išsprendžiamas vykdymo procese. Tiek teismo nuosprendis dėl turto konfiskavimo, tiek sprendimai dėl nusikalstama veika patirtos žalos atlyginimo vykdomi pagal CPK normas. Turto konfiskavimo, kaip ir galimybės tenkinti nusikalstamus veiksmus padariusio asmens kreditorių reikalavimus iš konfiskuoto turto klausimai reglamentuojami CPK 755 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad, vykdant teismo nuosprendį, nutartį ar nutarimą dėl turto konfiskavimo, skolininko turtas perduodamas realizuoti po to, kai yra patenkinti iki teismo nuosprendžio priėmimo dienos pareikšti nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai ir padengtos su tuo susijusios vykdymo išlaidos (1 dalis). Jeigu nuosprendyje, nutartyje ar nutarime išvardyti daiktai konfiskuoti, nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai turi būti tenkinami išieškant iš kito turto, o iš konfiskuotų daiktų išieškoma tik tada, kai nėra kito turto, iš kurio gali būti išieškoma, arba kai jo neužtenka (2 dalis).

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 755 straipsnio normas, pripažino pagrįstais išieškojimą civiliniam ieškovui vykdžiusios antstolės veiksmus, kuriais ji, nustačiusi, jog kaltininkas neturi pakankamai turto, kad iš jo būtų galima išieškoti visą skolą pagal baudžiamojoje byloje teismo patenkintus civilinio ieškovo (nukentėjusio asmens) turtinius reikalavimus, išieškojimą nukreipė į konfiskuotą turtą – automobilį. Teismas konstatavo, kad įstatymuose nenustatyta apribojimų pagal kreditorių reikalavimus išieškoti iš konfiskuoto turto po to, kai turtas nustatyta tvarka perduotas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nes CPK 755 straipsnio normos reglamentuoja situaciją, kai konfiskuotas turtas jau yra valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2012). Pažymėtina, kad toks CPK 755 straipsnio normos aiškinimas pateiktas civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes nurodomoje nutartyje civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo buvo pateiktas baudžiamojoje byloje, kurioje nuosprendžiu nuspręsta tiek konfiskuoti automobilį, tiek tenkinti civilinį ieškinį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas CPK 755 straipsnio normų aiškinimas iš esmės gali būti taikomas ir teisinėse situacijose, kai civilinis ieškinys pareiškiamas ir patenkinamas vėliau, t. y. po teismo nuosprendžio, nutarties ar nutarimo dėl turto konfiskavimo priėmimo.

26. Minėta, kad CPK 755 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas kreditorių turtinių reikalavimų tenkinimas, kai nuosprendžiu konfiskuojami išvardyti daiktai: nuteistojo kreditorių reikalavimai tenkinami išieškant iš kito turto, o iš konfiskuotų daiktų išieškoma tik tada, kai nėra kito turto, iš kurio gali būti išieškoma, arba kai jo neužtenka. Vis dėlto minėta norma neturėtų būti aiškinama taip, kad sudarytų prielaidas kaltininko dvigubam nubaudimui tais atvejais, jeigu, visiškai ar iš dalies įvykdžius ankstesnį teismo nuosprendį, nutartį ar nutarimą dėl turto konfiskavimo, vėliau pradėtoje civilinėje byloje iš kaltininko priteisiamas žalos atlyginimas nukentėjusiajam ir kaltininkas turi kito turto, iš kurio gali būti išieškota visa sprendimu priteista žala.

27. Nutarties 19 punkte nurodyta, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kurios tikslas, be kita ko, padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė ir siekia asmenį grąžinti į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, t. y. siekia kompensuoti asmens patirtą žalą. Išieškant iš konfiskuoto turto civiliniam ieškiniui tenkinti priteistas sumas, nusikalstamą veiką atlikęs asmuo netenka galimybės pasinaudoti iš nusikalstamos veikos

gauta turtine nauda ir kartu įvykdoma prievolė atlyginti žalą ją patyrusiam asmeniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2012). Dėl to pagal bendrą taisyklę tuo atveju, kai visiškai ar iš dalies įvykdytas teismo nuosprendis, nutartis ar nutarimas, kuriuo konfiskuoti kaltininko iš nukentėjusio asmens nusikalstamu būdu pasisavinti pinigai, išieškojimas pagal teismo sprendimą dėl turtinės žalos, padarytos nusikalstamu būdu pasisavinant nukentėjusiojo pinigus, atlyginimo, priimtą pagal nukentėjusio asmens ieškinį, pareikštą po nuosprendžio priėmimo, nukreipiamas: 1) į konfiskuotą turtą – ta apimtimi, kuria įvykdytas teismo nuosprendis, nutartis ar nutarimas dėl turto konfiskavimo; 2) į kaltininko turtą – ta dalimi, kuria teismo nuosprendis, nutartis ar nutarimas dėl turto konfiskavimo neįvykdytas.

28. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė žalos atlyginimą ir prievolės pabaigą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į konstitucinį žalos atlyginimo principą, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį dėl žalos atlyginimo. Padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti priimtus teismų procesinius sprendimus. Kadangi bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį vien dėl to, kad galioja anksčiau priimtas nuosprendis konfiskuoti iš nusikaltimą padariusių asmenų turtą, nenagrinėjo ir nevertino civilinei atsakomybei taikyti reikšmingų aplinkybių, be kita ko, ir klausimo dėl ieškovės prašomos taikyti civilinės atsakomybės solidarumo pobūdžio, atsakovo prašomos taikyti ieškinio senaties, tai panaikinus teismų procesinius sprendimus byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).


29. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam teismui.

30. Kasacinis teismas patyrė 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas kartu su šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimu paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.


TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

ALGIS NORKŪNAS



Administracinė byla Nr. eA-1303-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03179-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 21.1(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=91f82940937411e9ae2e9d61b1f977b3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją (toliau – Ministerija) nutraukti jos kompetencijai pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 9 dalį, Ministerijos nuostatų 15.12, 18.3, 21.1 punktus priskirtų veiksmų vilkinimą ir juos atlikti per VAĮ nustatytus terminus priimant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį administracinį sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. prašyme keliamų ministerijos kompetencijos klausimų; 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (1.8)-2D-11604 (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti iš Inspekcijos 395,62 Eur turtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovų: Ministerijos ir Inspekcijos solidariai 1 287,34 Eur turtinės žalos, kurią padarė šių institucijų ir jų darbuotojų neteisėti veiksmai nagrinėjant pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. prašymą, atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Inspekcijos solidariai 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 6) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Inspekcijos viršininko 2011 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-194 (redakcija nuo 2016 m. balandžio 13 d.) patvirtintų Asmenų konsultavimo Inspekcijoje taisyklių (toliau- ir Taisyklės) 39 punkto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 18 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnio 3 daliai, 6 straipsnio 2 daliai, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies 3 punktui; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis dalyvavo atrankoje į Inspekcijos Vilniaus departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Skyrius) vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas (toliau – ir atranka) ir patyrė diskriminacinio pobūdžio veiksmus, kurie pažeidė jo teisę lygiomis teisėmis įstoti į valstybės tarnybą. Visų pirma, komisijos narė L. S. pateikė netinkamus klausimus ir dėl to jo atsakymą vertino neadekvačiai bei skyrė už atsakymą 3 balus. Be to, užduodami klausimai kitai pretendentei buvo nelygiaverčiai.

3. Pareiškėjas 2017 m. liepos 13 d. Ministerijai pateikė prašymą dėl Inspekcijos veiksmų teisėtumo, kuriame nurodė savo teisių pažeidimus, tačiau Ministerija nenagrinėjo jo skunde keliamų klausimų ir nepateikė jokio atsakymo, nors pagal VAĮ nuostatas privalėjo pradėti administracinę procedūrą. 2017 m. rugpjūčio 19 d. jis gavo atsakymą iš Inspekcijos, su kuriuo nesutiko, nes jį priimdama Inspekcija veikė nesąžiningai. Pareiškėjo nuomone, Ministerija, persiųsdama jo 2017 m. liepos 13 d. prašymą Inspekcijai, veikė neteisėtai ir tokie jos veiksmai laikytini vilkinimu. Minėti atsakovų veiksmai yra neteisėti ir sukėlė pareiškėjui neigiamų išgyvenimų. Kadangi jis patyrė miokardo infarktą dėl neteisėtų atsakovų veiksmų,

jam turi būti priteista tiek turtinė, tiek neturtinė žala.4. Atsakovas Inspekcija atsiliepimuose į pareiškėjo skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.5. Atsakovas nurodė, kad Inspekcija, organizuodama atranką, vadovavosi teisės normomis, suformuluota teismų

praktika bei, siekdama atrinkti tinkamiausią pretendentą į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas bei vertindama pretendentų pasirengimą atlikti pareigybei priskiriamas funkcijas, tinkamai patikrino pretendentų žinias ir gebėjimus, nepažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) ir Pakaitinio valstybės tarnautojo atrankos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1344 (toliau – ir Aprašas), nustatytos atrankos organizavimo tvarkos. Paaiškino, kad komisijos narė L. S., tikslindama pareiškėjui užduotą pirmąjį klausimą, norėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjas supranta, kokia statyba galima bendruoju atveju, o ne tik siauresne apimtimi, kurią nurodė pareiškėjas. Pareiškėjui nepateikus galutinio atsakymo (t. y. ne tik sublokuotų statinių atveju) į jam komisijos narės L. S. užduotą tikslinantį klausimą, laikyta, kad klausimas atsakytas nevisiškai, todėl komisijos narės L. S. negalėjo būti įvertintas aukštesniu balu. Pareiškėjas savo atsakymo pagrindimą nurodė tik 2017 m. liepos 13 d. prašyme, tuo tarpu 2017 m. liepos 12 d. įvykusios atrankos metu, kuomet ir buvo vertintos pareiškėjo, kaip specialisto žinios, savo atsakymo jis nepagrindė jokiomis teisės normomis. Aprašo reikalavimai buvo įvykdyti – pretendentams pateikti lygiaverčiai klausimai, taip pat komisijos nariai, siekdami padėti pretendentams suprasti klausimų esmę, teikė pretendentams atsakymus patikslinančius klausimus, todėl Aprašo 24 punktas nebuvo pažeistas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nuomonė, kad vienas komisijos narys gali užduoti tik vieną klausimą, nepagrįsta. Pareiškėjui atrankos komisijos narės L. S. užduodami klausimai buvo tiesiogiai susiję su pretendento pasirengimu atlikti pareigybei priskiriamas funkcijas, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad jie buvo užduoti nepagrįstai ar neteisėtai. Visos šios aplinkybės buvo išsamiai išdėstytos pareiškėjui Sprendime, todėl yra teisėtos ir pagrįstos. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Inspekcijos neteisėtų veiksmų, o nenustačius esminės sąlygos (neteisėtų Inspekcijos ar jos darbuotojų veiksmų) nekyla pareiga atlyginti žalą. Be to, tiek Inspekcijos vykdyta 2017 m. liepos 12 d. atranka į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas, tiek Sprendimas negalėjo lemti neturtinės žalos atsiradimo.

6. Atsakovas Ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.7. Atsakovas pažymėjo, jog Ministerija gali persiųsti nagrinėti kompetentingoms įstaigoms pareiškėjų skundus

(pranešimus), kuriuose skundžiami įstaigų prie Ministerijos tarnautojų ar darbuotojų veiksmai. Šiuo atveju Inspekcija, pagal kompetenciją išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Sprendime pateikė atsakymą pareiškėjui, o kopiją – Ministerijai. Inspekcija išsamiai išdėstė atsakymus į S. G. 2017 m. liepos 13 d. prašyme keltus klausimus. Ministerijos sprendimas persiųsti pareiškėjo prašymą negali būti vertinamas kaip vilkinimas. Ministerija, persiųsdama pareiškėjo prašymą nagrinėti pagal kompetenciją Inspekcijai, tinkamai vykdė savo teises ir pareigas. Įrodymų, kad būtent Ministerijos sprendimas pablogino pareiškėjo sveikatos būklę į bylą nebuvo pateikta. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti Ministerijos neteisėtų veiksmų nagrinėjant pareiškėjo prašymą. Nenustačius esminės sąlygos (neteisėtų institucijos ar jos darbuotojų veiksmų), nekilo žalos atlyginimo klausimas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo S. G. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad atranka buvo paskelbta 2017 m. gegužės 30 d., 2017 m. liepos 11 d. buvo priimtas įsakymas

Nr. 1P-385 „Dėl atrankos į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas komisijos sudarymo“, atranka įvyko 2017 m. liepos 12 d. Pretendentų registracijos žurnale užfiksuota, kad atrankoje dalyvavo du pretendentai: S. G. ir V. M. Komisijos sprendimu atrankos nelaimėjo nei vienas iš minėtų pretendentų, kadangi nei vienas pretendentas nesurinko atrankai laimėti reikiamų balų skaičiaus. Nesutikdamas su atrankos rezultatais, pareiškėjas 2017 m. liepos 13 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas ištirti prašyme nurodytus pareiškėjo teisių pažeidimo faktus ir pateikti išvadas dėl Ministerijos veiklos srities teisinio reguliavimo klausimų bei dėl Inspekcijos darbuotojos L. S. veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo. Taip pat pareiškėjas prašė pateikti išaiškinimą, kokiomis priemonėmis pareiškėjas galėtų apginti savo teises, jeigu jos pažeistos ne dėl Inspekcijos darbuotojos kaltės, bet dėl Ministerijos veiklos srities teisinio reguliavimo trūkumų. Ministerija, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsnio 8 dalimi, 2017 m. liepos 21 d. raštu Nr. (16-3)-D8-5059 „Dėl S. G. prašymo“ persiuntė Inspekcijai pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. prašymą, nurodydama atsakyti pareiškėjui ir atsakymo kopiją pateikti Ministerijai. Ministerijos 2017 m. liepos 21 d. raštu Nr. (16-3)-D8-5058 S. G. buvo informuotas apie jo prašymo persiuntimą nagrinėti Inspekcijos viršininkei E. K. Inspekcija 2017 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. (1.8)-2D-11604 „Dėl Jūsų

2017 m. liepos 13 d. prašymo“ (toliau – 2017 m. rugpjūčio 18 d. raštas) pateikė atsakymą pareiškėjui, taip pat atsakymo kopiją išsiuntė Ministerijai.

10. Teismas, išklausęs skaitmeninio garso įrašą, sprendė, kad pareiškėjui komisijos narės L. S. užduodamas klausimas buvo aiškus ir konkretus, kelis kartus pakartotas. Pareiškėjas šį klausimą užsirašė ir aiškiai pakartojo jį pats balsu, be to, į jį pareiškėjas pateikė atsakymą. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad komisijos narės L. S. klausimas pareiškėjui buvo nesuprantamas. Teismo vertinimu, pirminiame klausime buvo klausiama bendrai apie visų rūšių pastatų ir kitų statinių statybos galimybę ant dviejų besiribojančių sklypų, po to šis klausimas buvo patikslintas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo teiginį, jog komisijos narė L. S. pateikė netinkamus klausimus ir dėl to jo atsakymą įvertino neadekvačiai, teismas atmetė pažymėdamas, kad Apraše nėra numatyta, kokius klausimus atrankos komisija turi pateikti pretendentams, jame nurodyta, kad pretendentams gali būti pateikiami ir jų atsakymus patikslinantys klausimai.

11. Dėl pareiškėjo teiginio, kad užduodami klausimai kitai pretendentei V. M. buvo nelygiaverčiai, teismas nurodė, kad išklausius skaitmeninio garso įrašą, šis pareiškėjo argumentas nepasitvirtino, nes V. M. buvo užduotas tapatus klausimas. Be to, atrankos atveju Aprašo reikalavimai buvo įvykdyti – pretendentams pateikti lygiaverčiai klausimai, taip pat komisijos nariai, siekdami padėti pretendentams suprasti klausimų esmę, teikė pretendentams atsakymus patikslinančius klausimus, kaip tai numatyta Apraše.

12. Pareiškėjas pateikė teismui tik subjektyvius savo vertinimus dėl atrankos žodinės dalies metu komisijos narės L. S. pateiktų klausimų ir atrankos rezultatų, tačiau byloje nebuvo jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti komisijos narės L. S. objektyvumu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Aprašo 24 punktas pažeistas nebuvo, o pareiškėjo nurodytas procedūrinis pažeidimas negalėjo turėti lemiamos įtakos konkurso rezultatų teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjo nesutikimas su komisijos narių vertinimu, pagrįstas vien subjektyviu pretendento vertinimu, nenustačius jokios aplinkybės, leidžiančios abejoti komisijos narių objektyvumu vertinant konkurse (atrankoje) dalyvavusius pretendentus, neleidžia pagrįstai teigti, jog komisijos nariai piktnaudžiavo pretendentų į valstybės tarnybą žinių patikrinimo diskrecijos teise.

13. 2017 m. rugpjūčio 8 d. rašte pareiškėjui buvo paaiškinta, koks turėjo būti atsakymas į komisijos narės L. S. klausimą, atsakyta į jo prašyme keltus klausimus, išdėstyta, kodėl pareiškėjo atsakymas atrankoje buvo įvertintas atitinkamu balu, nurodyta, kokiomis teisės aktų normomis grindžiamas raštas, ir apskundimo tvarka. Įvertinęs minėto 2017 m. rugpjūčio 18 d. rašto turinį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Inspekcija VAĮ nustatytų administracinės procedūros terminų nepažeidė ir pareiškėjui 2017 m. rugpjūčio 18 d. pateikė šio įstatymo nuostatas atitinkantį atsakymą, todėl jo panaikinti pagrindo nėra.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo nesutikimą su Ministerijos veiksmais persiunčiant pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. prašymą Inspekcijai nurodė, kad tokie Ministerijos veiksmai negali būti traktuojami kaip vilkinimas atlikti veiksmus, nes, teismo vertinimu, kadangi pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. prašyme buvo keliami klausimai dėl atrankos, kurią organizavo ne Ministerija, o Inspekcija, Ministerija tinkamai įvykdė savo pareigas persiųsdama pagal kompetenciją Inspekcijai pareiškėjo 2017 m. liepos 13 d. prašymą ir teisės aktų nepažeidė.

15. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovų neteisėtų veiksmų kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

16. Pareiškėjas S. G. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; 2) pradėti tyrimą dėl Taisyklių 39 punkto pripažinimo prieštaraujančiu Teisėkūros pagrindų įstatymo 18 straipsnio 1 daliai, Statybos įstatymo 4 straipsnio 3 daliai, 6 straipsnio 2 daliai, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir Teritorijų planavimo 7 straipsnio 4 dalies 3 punktui; 3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas:17.1. neatskleidė ginčo esmės, t. y. nenagrinėjo ir nepasisakė dėl vienodo požiūrio ir diskriminacijos draudimo principų

pažeidimų;17.2. nagrinėjo ne tą teisinį santykį ir taikė ne tą materialinę teisę bei teismų praktiką. Teismas nagrinėjo ginčo dėl

konkurso į valstybės tarnybą rezultatų panaikinimo teisinį santykį, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl žalos atlyginimo, kurią jam padarė institucijų diskriminaciniai veiksmai. Be to, teismas nepasisakė dėl 2018 m. sausio 18 d. teismo posėdyje pareikšto prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo į ESTT dėl nusikaltimų aukos teisių pažeidimų ir diskriminavimo jo

nurodytose aplinkybėse;17.3. nenustatė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepateikė esminių argumentų atmetimo motyvų.

Teismas sąmoningai iškraipydamas faktines aplinkybes, darydamas prieštaraujančias logikai ir objektyviems faktams išvadas, nuslėpdamas ir neįvertindamas faktų, kad komisijos narė klausimą keitė tris kartus, taikė pareiškėjo atžvilgiu diskriminacinę taisyklę: aiškindamas, kad prie pirminio klausimo pridedant naujas aplinkybes, nesusikūrė nauji klausimai. Be to, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog Ministerija pagal VAĮ 14 straipsnio 4 dalį negalėjo persiųsti Inspekcijai jo 2017 m, liepos 13 d. prašymo. Ministerija, pareiškėjo nuomone, turėjo veikti „vieno langelio“ principu ir atlikti minėtame prašyme nurodytų diskriminacijos požymių patikrinimą pagal VAĮ 25–30 straipsniuose nustatytą tyrimo tvarką;

17.4. taikė Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisei prieštaraujančią teisę, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1, 2, 3 ir 7 dalių, 80 straipsnio 1 ir 2 dalių, 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 87 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus;

17.5. teismas buvo šališkas, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį. Teismo šališkumą, pasireiškiantį palankumu valdžios įstaigų vykdomai diskriminacijai, patikimai patvirtina objektyvūs faktai, kad visi teisėjų kolegijos nariai yra nagrinėję bylas tarp pareiškėjo ir valstybinės valdžios institucijų dėl žalos atlyginimo už jų neteisėtus veiksmus, turinčius diskriminacijos už valdžios įstaigų kritiką požymius, jose priėmė pareiškėjui nepalankius sprendimus

18. Pareiškėjas mano, kad Aprašo 24 ir 26 punktai yra diskriminaciniai, todėl yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės normų prieštaravimo Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai ir 29 straipsniui, taip pat kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo.

19. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovo teigimu, Inspekcija, organizuodama 2017 m. liepos 12 d. atranką į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas, vadovavosi teisės aktais, suformuota teismų praktika bei, siekdama atrinkti tinkamiausią pretendentą į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas ir vertindama pretendentų pasirengimą atlikti pareigybei priskiriamas funkcijas, tinkamai patikrino pretendentų žinias ir gebėjimus bei nepažeidė VTĮ ir Apraše nustatytos atrankos organizavimo tvarkos. Pareiškėjo tiek skunde, taip pat patikslintuose skunduose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl atrankos neteisėtumo yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Kadangi atranka į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas vyko teisėtai, tai pareiškėjo reikalavimas panaikinti Inspekcijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. raštą ir jame priimtą sprendimą atmestinas kaip visiškai nepagrįstas. Inspekcija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nenustačius esminės sąlygos, nekyla pareiga pareiškėjui atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

21. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų apie teisėjų šališkumą, atsakovas pažymi, jog aplinkybės dėl kolegijos narių dalyvavimo nagrinėjant kitas pareiškėjo bylas jam buvo žinomos prieš pradedant nagrinėti šią bylą iš esmės. Taip pat pareiškėjui 2018 m. sausio 18 d. vykusio teismo posėdžio metu, teismo posėdžio pirmininkui paskelbus teismo sudėtį bei išaiškinus proceso dalyviams jų teisę pareikšti nušalinimus (ABTĮ 81 str. 4 d.), nepasinaudojus nušalinimo teise, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos, priėmusios pareiškėjui nepalankų 2018 m. vasario 1 d. sprendimą, šališkumo klausimas nebegali būti spendžiamas.

22. Pareiškėjo manymu, Taisyklių 39 punktas prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 18 straipsnio 1 daliai, Statybos įstatymo 4 straipsnio 3 daliai, 6 straipsnio 2 daliai, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies 3 punktui. Įvertinus pareiškėjo prašymą, atsakovo nuomone, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas yra pernelyg nutolęs nuo nagrinėjamos bylos esmės, todėl netenkintinas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra nesusijęs su keliamu ginču ir jo esme.

23. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, atsakovas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje nėra taikomas joks Europos Sąjungos teisės aktas, todėl kreiptis į ESTT nėra jokio pagrindo.

24. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o S. G. apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka ABTĮ įtvirtintus reikalavimus, sprendime atsakyta į visus pareiškėjo keltus reikalavimus, motyvuotai, pagrindžiant teisės aktų nuostatomis, išdėstyta, dėl kokių priežasčių teismas netenkina pareiškėjo reikalavimų, todėl sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, to nepaneigia

apeliacinio skundo argumentai.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. (1.8)-2D-11604 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos neveikimo ir dėl šių institucijų, pareiškėjo manymu, neteisėtais veiksmais padarytos jam turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime neatskleidė ginčo esmės, kylančios iš diskriminacijos draudimo ir vienodo požiūrio principų, nukentėjusiojo – nusikaltimų aukos teisių, įtvirtintų ES teisėje, todėl netinkamai pritaikė teisę ir teismų praktiką. Taip pat teigia, kad teismo kolegijos nariai buvo šališki.

29. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pateikė 2017 m. liepos 13 d. prašymą „dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos darbuotojos veiksmų pakaitinio valstybės tarnautojo atrankoje teisėtumo“. Prašyme nurodė, jog 2017 m. liepos 12 d. vykusioje atrankoje į pakaitinio valstybės tarnautojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, kurioje jis dalyvavo, komisijos narė L. S. pateikė klausimą, kurį po to patikslino taip: „ar galimi statybos darbai ir statybą leidžiančių dokumentų (SLD) išdavimas statyti pastatus (statinius) ant dviejų besiribojančių sklypų ribos?“, o šį klausimą kitai pretendentei suformulavo kitaip: „ar galima išduoti statybos leidimą vieno pastato statybai dviejuose besiribojančiuose sklypuose?“, neteisingai įvertino pareiškėjo atsakymą tik 3 balais, tuo pažeisdama jo teisę į lygiaverčius klausimus, įtvirtintą Aprašo 61 punkte, jo teisę į nediskriminavimą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje, bei ES teisę – vienodo požiūrio principą (draudimą diskriminuoti) įsidarbinant valstybės tarnyboje. Pareiškėjas prašė Aplinkos ministerijos pagal kompetenciją ištirti jo teisių pažeidimo faktus ir pateikti išvadas (taip pat ir dėl Ministerijos veiklos srities teisinio reguliavimo trūkumų).

30. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2017 m. liepos 21 d. raštu Nr. (16-3)-D8-5059, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi pareiškėjo prašymą persiuntė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkei, motyvuodama tuo, kad ministerija negali priimti sprendimų L. S., kurios veiksmus pareiškėjas skundžia, atžvilgiu. Apie prašymo persiuntimą pareiškėjas buvo informuotas 2017 m. liepos 21 d. raštu Nr. (16-3)-D8-5058.

31. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Kadangi pareiškėjas aplinkos ministerijai adresuotame prašyme iš esmės akcentavo nesutikimą su L. S. veiksmais jos užduodamų klausimų jam ir kitai pretendentei bei netinkamo jam balų skyrimo už atsakymą kontekste, vykdytos atrankos į pakaitinio valstybės tarnautojo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas metu, ministerija visiškai pagrįstai, ir nepažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalies nuostatų, pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti atranką vykdžiusiam viešojo administravimo subjektui. Priešingai, nei teigia apeliantas,

prašyme ministerijai jis skundėsi ne apskritai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, kaip viešojo administravimo institucijos, veiksmais, o būtent konkrečios darbuotojos – atrankos komisijos narės (L. S.) veiksmais anksčiau minėtoje atrankoje. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos šiuo atveju nėra aktualios.

32. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo keltus klausimus ir, nepažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, atsakė į S. G. 2017 m. liepos 13 d. prašymą, susijusį su 2017 m. liepos 12 d. Inspekcijoje vykusia atranka į pakaitinio valstybės tarnautojo – Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorijos) pareigas.

33. Pakaitinių valstybės tarnautojų priėmimas vyksta pagal Valstybės tarnybos įstatymo 14 straipsnį. Pakaitinio valstybės tarnautojo, priimamo į laikinai negalinčio eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojo pareigas arba priimamo po konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas paskelbimo, iki į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, atrankos organizavimo tvarką nustato Aprašas.

34. Piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač atsižvelgus į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu. Piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis (lot. tiesiogiai, konkrečiai apibrėžta) nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais.

35. Pažymėtina ir tai, kad konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 22 d. nutarime, aiškindamas aptariamų teisinių santykių pobūdį bei teismo vaidmenį sprendžiant šiuos ginčus, konstatavo, kad teismas, sprendžiantis bylą dėl asmens nepriėmimo į atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje, veikia ne kaip kokia nors „apeliacinė egzaminų komisija“, o kaip jurisdikcinė institucija, sprendžianti, ar nebuvo pažeista egzamino (konkurso) tvarka ir asmens konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą.

36. Pareiškėjas jo diskriminavimą dalyvaujant atrankoje į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigybę sieja su, jo nuomone, atrankos komisijos narės L. S. nevienodų klausimų pateikimu jam ir kitai atrankoje dalyvavusiai pretendentei. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir (išklausęs skaitmeninio garso įrašą) padarė pagrįstą išvadą, jog tiek pareiškėjui, tiek ir kitai pretendentei (V. M.) komisijos narė L. S. vykdytos atrankos metu uždavė lygiaverčius klausimus, kaip tai numatyta Tvarkos aprašo 24 punkte. Tame pačiame Tvarkos aprašo punkte nustatyta, kad pretendentams gali būti pateikiami ir jų atsakymus patikslinantys klausimai, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir sprendime aptarė pareiškėjui ir V. M. užduoto pagrindinio klausimo bei pateiktą į jį atsakymą patikslinančių klausimų turinį, ir pagrįstai pripažino, kad atrankos organizavimo tvarka pažeista nebuvo, pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas. Pareiškėjo konstitucinė teisė lygiomis teisėmis stoti į valstybės tarnybą (dalyvauti atsakovo surengtoje atrankoje į Inspekcijos Vilniaus departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas) nepažeista. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad komisijos narė L. S., norėdama patikrinti pareiškėjo kompetenciją, užduotą (ginčo) klausimą atrankos metu pakartojo net kelis kartus, apklausiamą situaciją bandė perteikti ir kitais žodžiais, tokiu būdu stengdamasi jam padėti įsigilinti į klausimo esmę. Savo ruožtu, pareiškėjas turėjo galimybę per neapibrėžtą laiką atsakyti į jam užduotą klausimą, pasitikslinti klausimą, nebuvo varžomas pateikti bet kokį norimą ir, jo nuomone, teisingą atsakymą.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Inspekcija, organizuodama 2017 m. liepos 12 d. atranką į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas, tinkamai vadovavosi ginčui aktualiomis teisės normomis, suformuluota teismų praktika bei, vertindama pretendentų pasirengimą atlikti pareigybei priskiriamas funkcijas, tinkamai patikrino pretendentų žinias ir gebėjimus bei nepažeidė Valstybės tarnybos įstatyme ir Apraše nustatytos atrankos organizavimo tvarkos.

38. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nenustačius būtinos sąlygos civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį kilti – Inspekcijos ir/ar Ministerijos (jų darbuotojų) neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

39. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad

teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

40. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliaciniame skunde pateiktas subjektyvus aplinkybių vertinimas, savaip interpretuojant tiek faktines aplinkybes, tiek byloje nagrinėjamam ginčui reikšmingas teisės normas, nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

41. Dėl apelianto argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo teisėjų šališkumu, teisėjų kolegija pažymi: pirma, vien ta aplinkybė, kad kolegijos nariai yra nagrinėję kitas bylas tarp pareiškėjo ir valstybinės valdžios institucijų dėl žalos atlyginimo ir jose priėmę pareiškėjui nepalankius sprendimus, nesudaro teisinio pagrindo išvadai, jog nagrinėdami šią konkrečią bylą teisėjų kolegijos nariai buvo šališki; antra, pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame buvo paskelbta pirmosios instancijos teismo teisėjų sudėtis, taigi jis turėjo realią galimybę pareikšti teisėjams (teisėjui) nušalinimą, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokių duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (teisėjai) buvo šališkas.

42. Teisėjų kolegija nenustatė įstatyminio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą pradėti tyrimą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2011 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-194 (redakcija nuo 2016-04-13) patvirtintų Asmenų konsultavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje taisyklių 39 punkto pripažinimo prieštaraujančiu Teisėkūros pagrindų įstatymo 18 straipsnio 1 daliai, Statybos įstatymo 4 straipsnio 3 daliai, 6 straipsnio 2 daliai, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies 3 punktui, kadangi tai niekaip nesusiję su nagrinėjamoje byloje keliamu ginču ir jam spręsti aktualiomis teisės normomis, be to ir pareiškėjas šiuo klausimu nepateikė jokių teisinių argumentų. Be to, dar kartą pažymėtina, jog teismo kompetencijai nagrinėjant šio pobūdžio bylas nėra priskirta teisė vertinti klausimų turinio, jų sudėtingumo ar atsakymų į juos teisingumo, kai šie klausimai iš esmės yra atitinkantys tą valstybės tarnybos sritį, į kurią organizuojamas konkursas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1163/2013; 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2875-520/2015 ir kt.). Pareiškėjui pateikti klausimai ir buvo susiję su statybos valstybinės priežiūros vykdymu.

43. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį administracinis teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Sprendžiant ginčą, kaip teisingai nurodė atsakovas, nebuvo pagrindo taikyti Europos Sąjungos teisės aktų (pripažinus, kad S. G. nebuvo diskriminuojamas, t. y. nepažeista Inspekcijoje vykusios atrankos tvarka ir jo konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis su kita pretendente stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą). Kadangi byloje nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo spręsti apie bendrąjį Europos Sąjungos teisės nediskriminavimo principo pažeidimą šiuo konkrečiu atveju, apelianto prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo nagrinėjamoje byloje netenkinamas. Nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo teigti, kad organizuojant ir vykdant pareiškėjo byloje ginčijamus atrankos aspektus buvo pažeisti pretendentų nešališko ir objektyvaus vertinimo principai, nebuvo užtikrintas aiškus atrankos sąlygų taikymas ar netinkamai vadovautasi teisės aktų nuostatomis. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad atrankos, nesurinkęs reikiamo balų skaičiaus, nelaimėjo nei vienas pretendentas.

44. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo S. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-620-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00652-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „L. ambulatorija“ (iki 2018 m. rugsėjo 13 d. individuali įmonė „L. ambulatorija“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „L. ambulatorija“ skundą atsakovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9dbb54a0937411e9ae2e9d61b1f977b3

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „L. ambulatorija“ (iki 2018 m. rugsėjo 13 d. individuali įmonė „L. ambulatorija“) (toliau – ir pareiškėjas, Ambulatorija) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Ligonių kasa) 2017 m. sausio 27 d. sprendimą „Dėl sąskaitų grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Ligonių kasą sumokėti Ambulatorijai 13 758,54 Eur sumą už faktiškai ir tinkamai suteiktas hemodializės paslaugas.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. vasario 29 d. su Ligonių kasa sudarė asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšomis sutartį Nr. ST-30A-16(ASPĮ) (toliau – ir Sutartis), kuria pareiškėjas įsipareigojo teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, o Ligonių kasa – apmokėti paslaugų išlaidas. Nuo 2016 m. gruodžio Ligonių kasa pradėjo pažeidinėti sutartinius įsipareigojimus, atsisakydama apmokėti pareiškėjo išlaidas už faktiškai suteiktas hemodializės paslaugas. Ligonių kasos atsisakymas apmokėti Ambulatorijos pateiktas sąskaitas už suteiktas hemodializės paslaugas yra grindžiamas atliktu pareiškėjo planiniu patikrinimu ir jo metu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau minėtu patikrinimu buvo vertinamas laikotarpis, kuris į tikrinamąjį laikotarpį nebuvo įtrauktas. Pareiškėjo teigimu, Ambulatorijos pacientams suteiktos paslaugos yra apskaitomos informacinėje sistemoje „Sveidra“ (toliau – ir Sistema), kurioje Ambulatorijos padaliniams, esantiems Vilniaus apskrityje, yra suteiktas identifikacinis kodas. Nuo pareiškėjo veiklos pradžios Druskininkų ir Lazdijų miestuose Sistemoje Ambulatorijai buvo priskirtas vienas identifikacinis kodas Nr. ID 4628 abiem Vilniaus apskrities padaliniams. Sistemoje nėra galimybės nustatyti, kuriame konkrečiai padalinyje (Druskininkų ar Lazdijų) buvo suteiktos paslaugos, nes jos yra vedamos vienu kodu. Ambulatorijos veiklos pradžioje Ligonių kasa žodžiu išreiškė prašymą Sistemoje naudoti tik vieną kodą (t. y. Nr. ID 4628). Ambulatorija sveikatos priežiūros paslaugas taip pat teikia Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių miestuose, kurie patenka į Kauno teritorinės ligonių kasos veiklos teritoriją. Visiems trims pareiškėjo padaliniams Kauno teritorijoje taip pat yra taikomas vienas identifikacinis kodas. Sveikatos priežiūros įstaigos, esančios M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose, registracija buvo atlikta 2016 m. spalio 2 d., paraiška dėl licencijos patikslinimo pateikta 2016 m. lapkričio 2 d., licencija patikslinta 2016 m. gruodžio 14 d. Pareiškėjo teigimu, hemodializės paslaugos M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose, nebeteikiamos nuo 2016 m. liepos 21 d., tačiau tai nereiškia, kad paslaugos apskritai nebuvo teikiamos, kadangi nuo 2016 m. liepos 21 d. paslaugos pacientams buvo teikiamos kituose Ambulatorijos padaliniuose, esančiuose Kauno g. 8, Lazdijuose. Patalpos, esančios M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose, veiklai buvo tinkamos ir pritaikytos nuo 2016 m. rugsėjo 29 d., t. y. nuo higienos pasų išdavimo. Licencijoje nurodytų adresų tikslinimas / papildymas yra tik formalumas, kuris neturi esminės reikšmės suteiktų paslaugų kokybei ir apmokėjimui už jas. Atsižvelgiant į Ambulatorijoje gydomų pacientų sveikatos būklę, prioritetas turėtų būti teikiamas pacientų interesams, būtent paslaugų teikimui pacientams patogiausioje paslaugų teikimo vietoje, siekiant apsaugoti jų sveikatą, o į formalius neatitikimus, jeigu tokie būtų nustatyti, neturėtų būti atsižvelgiama.

3. Atsakovas Ligonių kasa atsiliepime į Ambulatorijos skundą prašė jį atmesti.4. Ligonių kasa atsiliepime nurodė, kad 2016 m. gruodžio 8 d. pradėjo pareiškėjo planinį patikrinimą. Sutartyje

nurodyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo adresai: Sveikatos g. 30, Druskininkai, ir Kauno g. 8, Lazdijai. Šie du adresai taip pat nurodyti tikrinamuoju laikotarpiu ir patikrinimo dieną galiojusioje pareiškėjo 1999 m. balandžio 8 d. licencijoje Nr. 199 (toliau – ir Licencija). Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 21 d. nebegali teikti paslaugų adresu: Sveikatos g. 30, Druskininkai, kuris buvo nurodytas Licencijoje ir Sutartyje, hemodializės paslaugos buvo teikiamos adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkai. Hemodializės paslaugas, suteiktas nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d., pareiškėjas į Sistemą įvedė Nr. ID 4628, kuris priskirtas pareiškėjo padaliniui, esančiam Sveikatos g. 30, Druskininkuose. Pareiškėjo padaliniui, esančiam Kauno g. 8, Lazdijuose, suteiktas Nr. ID 14101. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 14 d. Licenciją patikslino ir paslaugų teikimo adresą pakeitė iš Sveikatos g. 30, Druskininkuose, į M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose. Ambulatorija Ligonių kasai pateikė apmokėti tiek Druskininkų, tiek Lazdijų savivaldybių gyventojams suteiktas hemodializės paslaugas. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas pacientams neturint licencijos negali būti laikomas tik formalumu, todėl apmokėti paslaugas, suteiktas neturint licencijos, PSDF biudžeto lėšomis nėra juridinio pagrindo. Licencija yra vienas iš asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės garantijos elementų, kuris nustatytas teisės aktuose. Asmens sveikatos priežiūros

paslaugų teikimas adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkai, nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. nebuvo Sutarties dalykas – dėl šių paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų pareiškėjas su Ligonių kasa nebuvo sutaręs. Skirtingai nei skunde nurodė pareiškėjas, nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d. suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo tikrintos planiniu patikrinimu. Pareiškėjo nebuvo prašoma pateikti medicininius dokumentus, susijusius su šiuo laikotarpiu, pareiškėjui nebuvo taikomos jokios poveikio ar kitos kontrolės procedūros atsakomybės priemonės, susijusios su šiuo laikotarpiu. Ligonių kasos specialistų gauta informacija apie galimą Sutarties pažeidimą buvo pagrindas kreiptis į pareiškėją dėl papildomos informacijos ne kontrolės procedūros tvarka. Sprendimas dėl pareiškėjo sąskaitų apmokėjimo nėra kontrolės procedūros sprendimas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas ir Ligonių kasa 2016 m. vasario 29 d. sudarė Sutartį, kuria

pareiškėjas įsipareigojo Sutartimi nustatytomis sąlygomis teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, o Ligonių kasa įsipareigojo pareiškėjui apmokėti paslaugų išlaidas; Ligonių kasos direktorius įsakymu „Dėl A. L. ambulatorijos planinio patikrinimo“ pavedė Ligonių kasos specialistams atlikti pareiškėjo veiklos patikrinimo kontrolę; Ligonių kasa atliko pareiškėjo veiklos patikrinimo kontrolę ir surašė 2016 m. gruodžio 23 d. patikrinimo pažymą Nr. 1VP-231A (toliau – ir Pažyma), kurioje nustatė, kad pareiškėjas hemodializės paslaugas teikia ne licencijoje nurodytu adresu; pareiškėjas 2017 m. sausio 20 d. Ligonių kasai pateikė prašymą apmokėti 13 758,54 Eur sumą už suteiktas hemodializės paslaugas; Ligonių kasa Sprendimu grąžino pareiškėjo pateiktas 2016 m. lapkričio 30 d. sąskaitą faktūrą serija TSZ Nr. 35-1 ir 2016 m. gruodžio 31 d. sąskaitą faktūrą serija TSZ Nr. 40-1.

7. Teismas vadovavosi Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Įstaigų vertinimo skyriaus pažyma Nr. D16-2295-(7.5.), kurioje nurodyta, jog pareiškėjas 2016 m. lapkričio 2 d. pateikė prašymą patikslinti Licenciją, suteikiant pareiškėjui teisę papildomai teikti licencijuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose, bei panaikinti teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas adresu: Sveikatos g. 30, Druskininkuose. Šioje pažymoje nustatyti trūkumai, kuriuos pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti iki 2016 m. gruodžio 2 d. Pareiškėjas skunde nurodė ir atsakovas iš esmės neneigia aplinkybės, kad Licencija buvo patikslinta 2016 m. gruodžio 14 d. suteikiant pareiškėjui teisę nuo 2016 m. gruodžio 15 d. teikti licencijuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose.

8. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog bylos duomenys iš esmės patvirtina, kad Licencijoje nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d. adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose, pareiškėjui nebuvo suteikta teisė teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 punktą Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo ar užsienio valstybėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, gali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas tik gavęs licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai, šias paslaugas asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi teisę teikti tik konkrečiais licencijoje asmens sveikatos priežiūros veiklai nurodytais adresais. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 2.1 punktą pareiškėjas įsipareigojo turėti licencijas, suteikiančias teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir šias paslaugas teikti licencijoje nurodytu veiklos adresu. Todėl teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai atsisakė apmokėti ne Licencijoje nurodytu adresu (M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose) suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

9. Pareiškėjo argumentus, kad Licencija nebuvo patikslinta dėl Tarnybos kaltės, pirmosios instancijos teismas laikė teisiškai nereikšmingais, nes pareiškėjo pareiga teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas tik Licencijoje nurodytu adresu yra reglamentuota tiek teisės aktuose, tiek tarp ginčo šalių sudarytoje Sutartyje. Jeigu pareiškėjas vertina, kad dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų jam kilo žala, jis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka gali reikalauti žalos atlyginimo, tačiau tai nepaneigia jo pareigos sveikatos priežiūros paslaugas teikti tik teisės aktų nustatyta tvarka ir Sutartyje nustatytomis sąlygomis.

10. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl Sistemoje jam suteiktų identifikacinių numerių nėra pagrindas konstatuoti Sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Atsakovas atsisakė apmokėti pareiškėjo suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ne dėl to, kad jos buvo registruotos Sistemoje ne tuo identifikaciniu numeriu, o dėl objektyviai nustatytų aplinkybių, jog hemodializės procedūras pareiškėjas atliko Licencijoje

nenurodytoje vietoje. Pareiškėjui išduotas higienos pasas savaime nesuteikia pareiškėjui teisės teikti sveikatos priežiūros paslaugas adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose, ir nepakeičia Tarnybai suteiktos išimtinės diskrecijos teisės licencijuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Privalomas sveikatos priežiūros paslaugų licencijavimas nėra savitikslis ir / ar formalus reikalavimas, kaip nurodo pareiškėjas.

11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ligonių kasos Sprendimas, kuriuo ji pareiškėjui grąžino sąskaitas faktūras, išrašytas už hemodializės paslaugas, teiktas nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d. adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra pagrindo. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas sprendė neturintis pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą sumokėti pareiškėjui 13 758,54 Eur.

III.

12. Pareiškėjas Ambulatorija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:13.1. Licencija jam yra suteikta nuo 1999 m., o veiklai Druskininkų mieste – nuo 2001 m. Nagrinėjamu atveju

Pareiškėjas nesiekė įgyti teisės teikti naujas licencijuojamas paslaugas, priešingai, siekė teikti nuo 2001 m. Druskininkų mieste teikiamas paslaugas kitu adresu Druskininkų mieste. Nors leidimas – higienos pasas ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma yra dokumentų, reikalingų licencijai gauti, sudedamoji dalis, tačiau išduodant leidimą – higienos pasą ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymą yra vertinami tie patys duomenys, kaip ir suteikiant licenciją ar ją tikslinant. Todėl negalima kategoriškai teigti, jog išduotas higienos pasas savaime nesuteikia teisės teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Priešingai, gavus leidimą – higienos pasą, licencijos išdavimas tampa tik formalumas. Licencija tik dar kartą patvirtina leidime – higienos pase ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymoje nurodytus duomenis. Akivaizdu, jog patalpos ginčo adresu veiklai buvo tinkamos ir pritaikytos nuo 2016 m. rugsėjo 29 d., t. y. nuo leidimo – higienos paso ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymos išdavimo. Turint dokumentus, leidžiančius teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas bei šią veiklą sėkmingai bei tinkamai vykdant jau daugelį metų, taip pat turint kvalifikuotus darbuotojus (medikus), turinčius teisę teikti reikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, licencijoje nurodyto adreso tikslinimas / papildymas, šiuo atveju, yra tik formalumas, kuris neturi esminės reikšmės paslaugų pacientams teikimui bei kokybei. Ambulatorijos licencija niekada nebuvo panaikinta ar sustabdyta, ji galioja iki šiol, todėl teiginiai, kad dėl licencijoje nepatikslinto adreso, tačiau jai galiojant ir turint leidimą – higienos pasą, nesuteikiama teisė pareiškėjui teikti hemodializės paslaugas, yra nepagrįsti.

13.2. Tarnybos pažymoje dėl nežinomų priežasčių nurodyta, kad pareiškėjo patalpos, esančios M. K. Čiurlionio g., Druskininkuose, yra tinkamos teikti kineziterapijos ir masažo paslaugas, nors pareiškėjas tokių paslaugų neteikia ir paraiška tokiai veiklai teikta nebuvo. Priešingai, kartu su 2016 m. lapkričio 2 d. prašymu Tarnybai buvo pateiktas leidimas – higienos pasas ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai: nefrologijai, hemodializės slaugai ir bendrosios praktikos slaugai bei ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma, kurioje nurodyta, jog ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygos atitinka sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus vykdyti ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą: nefrologija, hemodializės slauga, bendrosios praktikos slauga. Taigi pareiškėjo prašymas buvo vertinamas netinkamai, o pažymoje nustatyti trūkumai galėjo būti susiję su netinkamai nurodyta veikla. Be to, licencija pareiškėjui teikti paprastosios hemodializės paslaugas Druskininkų mieste buvo suteikta dar 2001 metais. Todėl dar 2001 metais Tarnybai buvo pateikti visi reikalingi dokumentai. Iš to seka, kad adreso tikslinimui turėtų užtekti tik patvirtinimo, kad pareiškėjas turi reikiamas patalpas, bei vykdomos asmens sveikatos priežiūros veiklos leidimo – higienos paso ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymos pagal įstaigos veiklos adresą. Darbuotojų ir įrangos sąrašų nepateikimas negalėjo būti pripažintas trūkumu, nes teisės aktai suteikia pareiškėjui teisę tokią informaciją pateikti ir po licencijos suteikimo ir / ar patikslinimo. Šiuo atveju Tarnyba taikė perteklinius reikalavimus, dėl to licencijos suteikimas buvo užvilkintas. Kiti tariami trūkumai, t. y. vidaus tvarkos taisyklių trūkumai bei sutarčių su kitomis įstaigomis nepateikimas, nėra esminiai. Licencija pareiškėjui turėjo būti patikslinta iki 2016 m. gruodžio 2 d., tačiau ji buvo patikslinta tik 2016 m. gruodžio 14 d., nes pareiškėjo prašymas nebuvo vertinamas tinkamai bei buvo reikalaujama perteklinių dokumentų. Aplinkybę, kad Tarnyba netinkamai įvertino pateiktą prašymą ir dokumentus patvirtina Tarnybos vyriausiosios specialistės elektroninis laiškas. Taigi argumentai dėl licencijos patikslinimo termino yra teisiškai reikšmingi,

nes licencijoje nurodyto adreso patikslinimo uždelsimas lėmė tai, kad Ligonių kasa atsisakė apmokėti už suteiktas hemodializės paslaugas.

13.3. Pareiškėjo licencijos galiojimas nebuvo sustabdytas ar panaikintas. Suteikiant licenciją naujam fiziniam ar juridiniam asmeniui ar patikslinant licenciją, suteikiant teisę teikti naujas sveikatos priežiūros paslaugas, neabejotinai yra būtina įsitikinti subjekto, prašančio išduoti ar patikslinti licenciją, pasirengimu teikti sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau, pareiškėjui identišką sveikatos priežiūros paslaugą teikiančiam nuo 1999 metų (Druskininkų mieste nuo 2001 metų), kuriam vadovauja gydytojas nefrologas, siekiančiam tik pakeisti licencijoje nurodytą adresą, licencijoje nurodyto adreso pakeitimas turėtų būti laikomas tik formalumu. Pareiškėjo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos iki šiol yra teikiamos tinkamai, nusiskundimų dėl suteiktų paslaugų kokybės nėra gauta. Todėl licencijavimo tikslas, net ir nepatikslinus licencijoje nurodyto adreso, nebuvo pažeistas.

13.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tarp šalių sudarytą sutartį, nesilaikė protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus, o būtent į tai, kad Ligonių kasa ir pareiškėjas sudarė Sutartį siekdami sveikatos priežiūros paslaugų, konkrečiai paprastosios hemodializės paslaugų, teikimo pacientams ir tokių paslaugų suteikimą apmokėti. Pasikeitus vienam iš licencijoje nurodytų adresų (iš Sveikatos g. į M. K. Čiurlionio g., Druskininkuose), tikrieji Sutarties šalių ketinimai nepakito. Tai patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjas ir Ligonių kasa toliau vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. pareiškėjas teikia hemodializės paslaugas, o Ligonių kasa tokių pasaugų suteikimą apmoka PSDF lėšomis. Visos Sutarties sąlygos buvo įvykdytos, tikrieji šalių ketinimai nepakito, o adreso pasikeitimas tapo tik formalumu, todėl Ligonių kasa privalo kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas.

14. Atsakovas Ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.15. Atsiliepime Ligonių kasa nurodo, jog:15.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi tik jam naudingomis teisės normomis ir nepaiso teisinio reguliavimo

visumos. Įstaiga, kuri kreipiasi dėl licencijos išdavimo, turi pateikti papildomus duomenis, kurie nėra reikalaujami išduodant higienos pasą. Leidimas – higienos pasas ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma tėra vieni iš dokumentų, reikalingų licencijai gauti. Suteikiant licenciją ar ją tikslinant yra vertinami ne tik tie patys duomenys, kaip išduodant leidimą – higienos pasą ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymą. Pareiškėjo daroma išvada, kad licencija tik dar kartą patvirtina leidime – higienos pase ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymoje nurodytus duomenis, nėra teisinga.

15.2. Pareiškėjas neįvykdė pareigos kreiptis dėl licencijos patikslinimo prieš pradėdamas teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas nauju adresu ir Tarnybos kaltės dėl to nėra. Higienos pasą naujoms patalpoms įstaiga gavo 2016 m. rugsėjo 29 d., asmens sveikatos priežiūros paslaugas jose pradėjo teikti 2016 m. spalio mėnesį, o dėl licencijos patikslinimo kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 2 d. Žinodamas, kad licencija patikslinama ne per vieną dieną, pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai, nedėjo pastangų, kad spėtų gauti būtinus dokumentus prieš pradėdamas teikti paslaugas. Todėl Tarnybos veiksmai vertinat pareiškėjo pateiktus dokumentus ir patikslinant licenciją nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjas nėra pats atsakingas už veiklos be licencijos vykdymą M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose. Be to, nėra duomenų, kad Tarnybos dokumentų vertinimo pažymoje padaryta klaida lėmė, jog licencija buvo patikslinta vėliau. Pareiškėjas nebuvo pateikęs dalies būtinų dokumentų ir licencijos patikslinimas buvo atidėtas ne dėl Tarnybos, o dėl pareiškėjo klaidos.

15.3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtintų asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) 12 punktas taikomas tiek išduodant licenciją, tiek ją tikslinant. Nesuprantama, kaip 2001 metų dokumentai ir higienos pasas gali atstoti visus Licencijavimo taisyklių 12 punkte nurodytus dokumentus, pavyzdžiui, 2016 metais naujame padalinyje dirbsiančių asmens sveikatos priežiūros specialistų, kurie reikalingi numatomoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti, profesinių kvalifikacijų sąrašą, kuriame turi būti nurodytas minėtų specialistų vardas, pavardė, išduotos licencijos verstis atitinkama praktika ar kito kvalifikaciją įrodančio dokumento duomenys. Tokia informacija turi būti aktuali, nauja, pateikta pagal įstaigos veiklos adresą, kuriuo tikslinama licencija.

15.4. Negalima sutikti su pareiškėjo pozicija, kad įstaigai išduota licencija suteikia jai teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ne pagal licencijoje ir Sutartyje įrašytą veiklos adresą. Licencijos turinį ir ribas apibrėžia Licencijavimo taisyklių 7 ir 8 punktai, pagal kuriuos licencija suteikia teisę pareiškėjui verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau asmens sveikatos priežiūros paslaugos licencijoje nurodomos pagal asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vietą (adresą). Pagal licenciją paslaugas asmens

sveikatos priežiūros įstaiga turi teisę teikti tik konkrečiais licencijoje asmens sveikatos priežiūros veiklai nurodytais adresais. Taigi nors pareiškėjas teigia, kad jo licencijos galiojimas nebuvo sustabdytas ar panaikintas, licencija galioja jau 18 metų, nepatikslinus licencijos nauju veiklos adresu, teisės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikti nauju adresu ji nesuteikia. Sveikatos priežiūros specialistai, nepriklausomai nuo jų darbo patirties, mokslinių pasiekimų privalo laikytis teisės aktų. Nesuprantama, kaip asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo savęs ir savo darbuotojų žinių, darbo kokybės vienašališkas įsivertinimas ir faktas, kad iki šiol negauta skundų, gali prilygti licencijai ir ją pakeisti. Valstybinės institucijos pareiškėjo negali vertinti asmeniškai.

15.5. Sutartimi pareiškėjas įsipareigojo turėti licenciją, suteikiančią teisę teikti Sutartyje nurodytas paslaugas, ir jas teikti licencijoje nurodytais adresais. Ši Sutarties nuostata yra perkelta iš privalomojo sveikatos draudimo sistemą reglamentuojančių įstatymų imperatyvių teisės normų. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais privalomojo sveiktos draudimo sistemą, licencijos turėjimas ir paslaugų teikimas veiklos adresu, kuris yra nurodytas licencijoje, yra esminė sąlyga kreipiantis dėl naujos sutarties dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis sudarymo. Teritorinė ligonių kasa, atlikdama savo funkcijas, tikrina licenciją. Nelicencijuotu adresu suteiktų paslaugų, dėl kurių nebuvo sudaryta Sutartis, apmokėjimas PSDF biudžeto lėšomis nėra Sutarties dalykas – dėl šių paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų pareiškėjas su Ligonių kasa nebuvo sutarę.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Ginčas šioje byloje kilo dėl Ligonių kasos Sprendimo PSDF lėšomis neapmokėti Ambulatorijai 13 758,54 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas Ambulatorijos skundą dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo sumokėti 13 758,54 Eur sumą už suteiktas hemodializės paslaugas atmetė konstatavęs, jog pareiškėjui išduotoje Licencijoje nebuvo suteikta teisė nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d. adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose, teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nors pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 2.1 punktą pareiškėjas buvo įsipareigojęs turėti licencijas, suteikiančias teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir šias paslaugas teikti būtent licencijoje nurodytu veiklos adresu.

18. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad patalpos ginčo adresu veiklai buvo tinkamos ir pritaikytos nuo 2016 m. rugsėjo 29 d., t. y. nuo leidimo – higienos paso ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymos išdavimo, pareiškėjas analogiškas sveikatos priežiūros paslaugas kitais adresais teikia nuo 2001 metų, su Ligonių kasa sudarytos Sutarties tikslai ir šalių ketinimai nepasikeitė, todėl licencijos patikslinimas buvo tik formalumas. Be to, Licencijos patikslinimas užtruko dėl netinkamų Tarnybos, o ne pareiškėjo, veiksmų.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas

paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

22. Skundžiamą Sprendimą Ligonių kasa priėmė vadovaudamasi su Ambulatorija sudarytos Sutarties 2.1 punktu, kuriuo Ambulatorija įsipareigojo turėti licencijas, suteikiančias teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nurodytas Sutarties 1 priede, ir šias paslaugas teikti licencijoje nurodytu (-ais) veiklos adresu (-ais). Pažymėtina, jog minėtas Sutartyje įtvirtintas reikalavimas turėti licenciją, suteikiančią teisę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas konkrečiu veiklos adresu yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme, kuriame nustatyta Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo ar užsienio valstybėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, gali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas tik gavęs licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi vieną licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai, kurioje nurodomos visos licencijuojamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurias ji šiame straipsnyje nustatyta tvarka įgijo teisę teikti. Šias paslaugas asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi teisę teikti tik konkrečiais licencijoje asmens sveikatos priežiūros veiklai nurodytais adresais, išskyrus atvejus, kai pagal asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pobūdį ir paskirtį jos turi būti teikiamos ne tik sveikatos priežiūros įstaigoje ir tai numatyta atskirų paslaugų teikimą reglamentuojančiuose sveikatos apsaugos ministro įsakymuose (5 str. 1 d.). Licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai išdavimo, atsisakymo išduoti licenciją asmens sveikatos priežiūros veiklai, licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai (ar jos dalies) galiojimo sustabdymo, licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai (ar jos dalies) galiojimo sustabdymo panaikinimo, licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai (ar jos dalies) galiojimo panaikinimo, licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai patikslinimo, popierinės formos licencijos asmens sveikatos priežiūros veiklai dublikato išdavimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministro patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklės (5 str. 3 d.).

23. Licencijavimo taisyklėse (2016 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. V-551 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. gegužės 3 d.) nustatyta, jog licencija suteikia teisę pareiškėjui verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (7 p.). Asmens sveikatos priežiūros paslaugos licencijoje nurodomos: pagal asmens sveikatos priežiūros organizavimo lygį (pirminės, antrinės, tretinės) (8.1 p.); pagal asmens sveikatos priežiūros teikimo būdą (stacionarinės, ambulatorinės) (8.2 p.); pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364 „Dėl licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintus licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašus (8.3 p.); ir pagal asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vietą (adresą) (8.4 p.). Licenciją išduodanti institucija – Tarnyba (9 p.). Tarnyba sprendimą patikslinti licenciją priima tik įsitikinusi, kad pateikti dokumentai ir duomenys atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, šių taisyklių bei sveikatos apsaugos ministro įsakymų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, reikalavimus (11 p.).

24. Taigi tiek Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme, tiek Ambulatorijos ir Ligonių kasos sudarytoje Sutartyje imperatyviai nustatyta, kad esminis sveikatos priežiūros įstaigos veiklos apimtį apibrėžiantis dokumentas yra licencija, kurioje yra nurodytos konkrečios įstaigos teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, kurias įstaiga gali teikti tik licencijoje nurodytais adresais. Norėdama teikti licencijoje nenurodytas sveikatos priežiūros paslaugas arba pakeisti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo adresą, sveikatos priežiūros įstaiga tai gali daryti tik atitinkamai patikslinusi jai išduotą licenciją.

25. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad Ambulatorija siekė pakeisti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vietą (iš Sveikatos g. 30, Druskininkuose, į M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose), todėl 2016 m. lapkričio 2 d. prašymu

kreipėsi į kompetentingą instituciją – Tarnybą, kuri Licenciją patikslino 2016 m. gruodžio 14 d. suteikiant Ambulatorijai teisę nuo 2016 m. gruodžio 15 d. teikti licencijuojamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose. Nepaisydamas aplinkybės, kad teisę teikti ginčo sveikatos priežiūros paslaugas adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose, įgijo tik nuo 2016 m. gruodžio 15 d., pareiškėjas minėtas paslaugas pradėjo teikti anksčiau, todėl būtent pareiškėjui tenka dėl šių jo veiksmų kylanti atsakomybė, įskaitant laikotarpiu, kuriuo jam nebuvo suteikta teisė teikti sveikatos priežiūros paslaugas aptariamu adresu, asmenims suteiktų ginčo sveikatos priežiūros paslaugų neapmokėjimo iš PSDF riziką. Kaip minėta, tai, kad Ligonių kasa Ambulatorijai apmokės tik Licencijoje nurodytu adresu teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, pareiškėjui buvo (turėjo būti) žinoma tiek iš imperatyvių Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies normų, tiek iš Sutarties sąlygų, todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis įstatymo ir Sutarties kriterijų neatitinkančių jo suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo PSDF biudžeto lėšomis.

26. Pažymėtina, jog Ligonių kasa sveikatos priežiūros paslaugas PSDF biudžeto lėšomis finansuoja griežtai laikydamasi su sveikatos priežiūros įstaiga pasirašytos sutarties nuostatų ir įstatymo kriterijų. Ligonių kasai teisės aktais nėra suteikta kompetencija įvertinti Sutartyje neaptartų sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų paslaugų atitiktį teisės aktų reikalavimams, taip pat tokias sveikatos priežiūros paslaugas teikti leidžiančių dokumentų išdavimo procedūras. Kaip minėta, licencijas sveikatos priežiūros veiklai išduoda bei sveikatos priežiūros įstaigų atitiktį Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo ir Licencijavimo taisyklių reikalavimams tikrina kitas viešojo administravimo subjektas – Tarnyba, kurios funkcijų šioje srityje Ligonių kasa negali perimti. Kitaip tariant, nesant sveikatos priežiūros įstaigos teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugą konkrečiu adresu patvirtinančio privalomo dokumento (licencijos), Ligonių kasa negali savo iniciatyva įvertinti su tokių paslaugų teikimu susijusius dokumentus (įskaitant higienos pasą ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymą) ir pati nuspręsti, kad įstaiga tokias paslaugas teikti gali net ir nepatikslinus Licencijos. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, esą Ligonių kasa turėjo atsižvelgti ir įvertinti aplinkybę, kad Ambulatorijos patalpos adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkuose, buvo tinkamos ir pritaikytos veiklai nuo 2016 m. rugsėjo 29 d., o Licencijos patikslinimas buvo tik formalumas.

27. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui nesutinkant su Tarnybos veiksmais vykdant Licencijos tikslinimo procedūras bei manant, jog Licencija buvo tikslinama nepagrįstai ilgai ir kad dėl to Ambulatorija patyrė turtinę žalą (įskaitant suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų neapmokėjimą PSDF biudžeto lėšomis), pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl tokios žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Nagrinėjamu atveju Tarnybos veiksmai tikslinant pareiškėjo Licenciją nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės.

28. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui kaip papildomus įrodymus pateikė po jo skundo pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo priimtą Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2018 m. vasario 23 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. II-5-970/2018 ir Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-186-530/2018. Pareiškėjo teigimu, šie procesiniai dokumentai yra aktualūs nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes jais pripažinta, jog pareiškėjas nepadarė jam inkriminuojamo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 61 straipsnio pažeidimo.

29. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Tarnyba 2017 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. T6-2-(1.43.) A. L. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 61 straipsnyje ir skyrė 870 Eur baudą už tai, kad Ambulatorija, už kurios veiklą asmeniškai atsakingas A. L., nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d. teikė asmens sveikatos priežiūros – hemodializės – paslaugas, adresu: M. K. Čiurlionio g. 22, Druskininkai, t. y. įstaigai suteiktoje Licencijoje nenurodytu adresu. Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmai 2018 m. vasario 23 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. II-5-970/2018 konstatavo, kad nustatant galbūt padaryto nusižengimo laikotarpį nebuvo išsamiai ištirtos faktinės bylos aplinkybės, nusižengimo padarymo laikas (laikotarpio pradžia) nustatytas ne remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o atskirais įrodymais; be to, Tarnyba skundžiamą nutarimą priėmė pasibaigus nustatytam terminui, kurio pratęsti negalima, o bylos grąžinti institucijai, kurios pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą, netikslinga, todėl skundžiamas nutarimas naikintinas ir administracinio nusižengimo teisena dėl neteisėto vertimosi sveikatinimo veikla nutrauktina. Todėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmai 2018 m. vasario 23 d. nutarimu panaikino Tarnybos 2017 m. spalio 10 d. nutarimą Nr. T6-2-(1.43.) ir administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 61 straipsnį nutraukė. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-186-530/2018 Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2018 m. vasario 23 d. nutarimą paliko nepakeistą.

30. Taigi matyti, jog Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmai bei Kauno apygardos teismas ginčo dėl Tarnybos 2017 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. T6-2-(1.43.) nustatyto ANK pažeidimo ir paskirtos baudos iš esmės nenagrinėjo, o minėtą Tarnybos nutarimą panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukė dėl formalių pagrindų, t. y. dėl to, kad nebuvo nustatytas tikslus pažeidimo laikotarpis, taip pat dėl to, kad buvo pasibaigęs teisės aktuose įtvirtintas nuobaudos skyrimo terminas. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2018 m. vasario 23 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. II-5-970/2018 bei Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-186-530/2018 nėra konstatuota, kad Ambulatorija nepažeidė ANK 61 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už vertimąsi sveikatinimo veikla nesilaikant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos. Todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo tarp Ambulatorijos ir Ligonių kasos dėl Ambulatorijos suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto, o minėtoje administracinio nusižengimo byloje dėl vertimosi sveikatinimo veikla nesilaikant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos buvo sprendžiami klausimai dėl fizinio asmens administracinės atsakomybės pagal kitos institucijos (Tarnybos) surašytą nutarimą, todėl bendrosios kompetencijos teisme išnagrinėta administracinio nusižengimo byla bei joje priimti teismo sprendimai šiai administracinei bylai prejudicinės galios neturi.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „L. ambulatorija“ (iki 2018 m. rugsėjo 13 d. individuali įmonė „L. ambulatorija“) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-380-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01094-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a1322be0937411e9ae2e9d61b1f977b3


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. A. skundą atsakovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Lietuvos automobilių kelių direkcija) 2019 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (6.6)2-2016, 2) įpareigoti Lietuvos automobilių kelių direkciją suderinti supaprastintą statybos projektą Nr. PR18.07.25-SPP-BD,S, parengtą pagal VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ 2017 m. spalio 30 d. Nr. V2-988 išduotas prisijungimo (projektavimo) sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą pašalinti skundo trūkumus – pateikti skundžiamą Lietuvos automobilių kelių direkcijos sprendimą. Pareiškėja 2019 m. kovo 26 d. pateikė teismui patikslintą skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 29 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad iš skundo turinio ir su skundu pridedamų priedų matyti, kad pareiškėja kaimyninio sklypo, esančio adresu Šilutės r. sav., (duomenys neskelbtini) nuovažą nuo valstybinės reikšmės kelio Nr. 141 (Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda) dešinėje kelio pusėje ((duomenys neskelbtini) km) siekia perkelti arčiau jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šlilutės r. sav. Pareiškėja nurodė, kad kaimyninis žemės sklypas (pareiškėja jį įvardija servitutiniu) turi dvi nuovažas nuo valstybinės reikšmės kelio, be to, kaimyninio žemės sklypo savininkai sutinka bei pritaria nuovažos perkėlimui, todėl pareiškėja pirmiausia reikalauja įpareigoti atsakovę suderinti supaprastintą statybos projektą Nr. PR18.07.25-SPP-BD,S perkelti/pagerinti/sutvirtinti/įrengti jau įregistruotą servitutinį kelią. Iš skundžiamo rašto matyti, kad kaimyniniame sklype oficialiai įregistruotas vienas nuvažiavimas, o pareiškėjos prašoma perkelti nuovaža yra neoficiali. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), 2004 m. gegužės 13 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-1546 buvo įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, o būtent kelių apsaugos zona, ryšių linijų, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių ir elektros tinklų apsaugos zonos. Viešo registro duomenyse neatsispindi kelio ar nuvažiavimo servituto įregistravimo faktas. Jokio administracinio akto dėl servituto (jo ribų ar apimties) nustatymo pareiškėja nepateikia ir nenurodo bei neginčija. Taigi atsakovas, atsisakydamas derinti supaprastintą statybos projektą, veikė kaip valstybės turto (kelio Nr. 141) patikėtinis daiktinės teisės srityje.

Teismas pažymėjo, kad administracinis teismas nagrinėja tik ABTĮ 17 straipsnio 1 dalyje numatytus ginčus, o ginčai, kilę tarp subjektų dėl daiktinės teisės (servituto ar jo ribų nustatymo) įsipareigojimų vykdymo, nepatenka į ABTĮ 17 straipsnyje numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategorijas. Ginčai kilę dėl daiktinės teisės yra iš esmės civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinis kodeksas Ketvirtoji knyga) ir nelaikomi nei viešuoju, nei vidaus administravimu viešajame sektoriuje, todėl jie yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Servitutai tarp privačių žemės sklypų (šiuo atveju (duomenys neskelbtini)) gali būti nustatomi tarpusavio susitarimu, o ginčai tarp privačių asmenų

nepatenka į viešojo administravimo sritį ir nenagrinėjami administraciniuose teismuose.Teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną administracinių teismų ABTĮ nustatyta tvarka ir

išaiškino, kad su ieškiniu dėl servituto nustatymo ar ribų kreipiamasi į bendrosios kompetencijos teismą.

III.

Pareiškėja V. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartį ir perduoti teismui išnagrinėti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėja ginčija servituto ir jo ribų nustatymą. Pareiškėja nurodo, kad ginčija Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2019 m. vasario 15 d. sprendimą (administracinį aktą), kuriuo atsakovas atsisakė suderinti parengtą supaprastintą statybos projektą dėl nuovažos perkėlimo ir neprašo perkelti/pagerinti/sutvirtinti servitutinį kelią.

Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 3 ir 14 dalimis, 5 straipsnio 3 dalies 3-4 punktais, Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 4.1-4.3 punktais, taip pat Kelių techniniu reglamentu KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ (toliau – KTR reglamentas), patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3, nurodo, kad visi klausimai dėl kelių, įskaitant nuovažų, patenka į Lietuvos automobilių kelių direkcijos kompetencijos ribas, todėl atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pateikiami visi prašymai ir, kuris turi įgalinimus priimti sprendimus.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, motyvuojant tuo, kad skundas nėra nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad visi klausimai dėl kelių, įskaitant nuovažų, patenka į Lietuvos automobilių kelių direkcijos kompetencijos ribas, todėl atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pateikiami visi prašymai ir, kuris turi įgalinimus priimti sprendimus.

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Administracinė paslauga – viešojo administravimo subjekto veiksmai, apimantys leidimų, licencijų ar dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą, asmenų deklaracijų priėmimą ir tvarkymą, asmenų konsultavimą viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimą asmenims, administracinės procedūros vykdymą (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis).

Kelių įstatymo 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija organizuoja ir koordinuoja valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą ir plėtrą. Lietuvos automobilių kelių direkcija atlieka valstybinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų užsakovo funkcijas, taip pat atlieka valstybinės reikšmės kelių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų organizavimo funkcijas (Kelių įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2-3 punktai). Valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija

(Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Be to, Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktas įtvirtina, kad nuovažas tvarko kelio juostoje taiso ir prižiūri pagrindinio kelio (gatvės) savininkai ir (ar) valdytojai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 patvirtintų Lietuvos automobilių kelių direkcijos nuostatų 10.1.23 punktu, Lietuvos automobilių kelių direkcija rengia ir nustato planavimo sąlygas, pagal kurias rengiami teritorijų planavimo dokumentai ir statinių ar kitos planuojamos ūkinės veiklos projektai, jei planuojama teritorija yra valstybinės reikšmės magistralinių kelių juostoje, apsaugos zonoje, taip pat derina pagal jas parengtus teritorijų planavimo dokumentus ir statinių ar kitos planuojamos ūkinės veiklos valstybinės reikšmės magistralinių kelių juostoje, apsaugos zonoje projektus, pagal kompetenciją išduoda prisijungimo prie valstybinės reikšmės magistralinių kelių sąlygas, tikrina atitinkamų projektų sprendinių atitiktį nustatytiems reikalavimams. Pažymėtina, kad ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos internetinėje svetainėje nurodoma, kad teikiamos administracinės paslaugos apima parengtų projektų pagal nustatytas prisijungimo sąlygas, taip pat teritorijų planavimo ir žemėtvarkos planavimo dokumentų derinimą su Lietuvos automobilių kelių direkcija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skundžiamas Lietuvos automobilių kelių direkcijos sprendimas buvo priimtas, teikiant paslaugas viešojo administravimo srityje, todėl tokio pobūdžio Lietuvos automobilių kelių direkcijos sprendimai yra nagrinėjami administraciniuose teismuose ABTĮ nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1092/2009, 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1232-146/2015).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nepriimti pareiškėjos skundo, todėl yra pagrindas pareiškėjos skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl pareiškėjos skundo priėmimo nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. A. atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl pareiškėjos

skundo priėmimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-420-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00603-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c2b71aa0937411e9ae2e9d61b1f977b3

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Ž. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Alytaus rajono savivaldybės administracijai dėl pagrindinės žemės paskirties keitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą Alytaus rajono savivaldybės administraciją pakeisti sklypo paskirtį į kitos paskirties žemę pagal pareiškėjo prašyme nurodytus būdus.

Pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 24, 25 straipsnių reikalavimų, todėl teismas pareiškėjui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti (patikslinti skundo reikalavimus, ginčyti pareiškėjui teisines pasekmes sukeliantį atsakovo 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimą, praleidus įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti, kartu su skundu pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, nurodant termino praleidimo priežastis bei pateikiant nurodytas priežastis patvirtinančius įrodymus, pateikti teismui dokumentus, kuriais grindžiamas skundo reikalavimas ir išdėstyti pageidavimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka).

2019 m. balandžio 8 d. pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė teismo: 1) panaikinti atsakovo 2018 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. (3.7)K26-4354 (toliau – ir 2018 m. lapkričio 29 d. raštas); 2) įpareigoti atsakovą pakeisti sklypo paskirtį į kitos paskirties žemę pagal pareiškėjo prašyme Nr. 2 nurodomus būdus. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, kuriame pažymėjo, kad praleido Alytaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 29 d. rašto apskundimo terminą, tačiau 2019 m. sausio 1 d. skundu kitoje administracinėje byloje dėl paminėto įpareigojimo į teismą kreipėsi laiku. Regionų apygardos administracinis teismas minėtoje byloje nustatė terminą trūkumams pašalinti pasiūlant pateikti duomenis. Pareiškėjas, šalindamas skundo trūkumus, kreipėsi į atsakovą, tačiau negalvodamas apie pasekmes teismui pateiktą skundą atsiėmė. Pareiškėjas pažymėjo, kad nesuprato, jog atsakovo sprendimo apskundimo terminai bus praleisti, tačiau prašė šį terminą atnaujinti.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi nutarė neatnaujinti skundo padavimo termino ir atsisakė priimti pareiškėjo D. Ž. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas pakeisti jam priklausančio žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį, 2018 m. spalio 5 d. prašymu kreipėsi į Alytaus rajono savivaldybės administraciją, kuri 2018 m. lapkričio 29 d. raštu pareiškėjo prašymo netenkino ir pažymėjo, jog nėra galimybės nustatyti kitos žemės naudojimo paskirties pareiškėjo nurodytam žemės sklypui. 2019 m. sausio 21 d. prašymu pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į atsakovą, prašydamas padaryti išimtį ir pakeisti žiemės sklypo paskirtį į kitos paskirties žemę pagal antrame prašyme nurodytus būdus. Alytaus rajono savivaldybės administracija 2019 m. vasario 26 d. raštu Nr. (3.7)K26-656 pareiškėjo prašymo nenagrinėjo motyvuodama tuo, kad į jį buvo atsakyta 2018 m. lapkričio 29 d. raštu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad praleido terminą skundui paduoti ir prašo šį terminą atnaujinti. Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčijamą atsakovo 2018 m. lapkričio 29 d. raštą gavo 2018 m. lapkričio 29 d. Pagal ABTĮ 29 straipsnyje nurodytą apskundimo terminą skundą dėl atsakovo sprendimo panaikinimo pareiškėjas teismui turėjo pateikti vėliausiai 2018 m. gruodžio 31 d. (gruodžio 29, 30 nedarbo dienos). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas reikalavimą teismui dėl atsakovo sprendimo panaikinimo elektroninėmis ryšių priemonėmis pateikė teismui 2019 m. balandžio 6 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas daugiau nei 3 mėnesius praleido ABTĮ 29 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo teismui terminą.

Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas elektroninėmis ryšių priemonėmis 2019 m. sausio 2 d. skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą savarankišku reikalavimu prašydamas įpareigoti Alytaus rajono savivaldybės administraciją pakeisti ginčo žemės sklypo paskirtį į kitos paskirties žemę pagal pareiškėjo prašyme prašomus būdus. Teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-3064-428/2019 nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, tačiau pareiškėjas 2019 m. sausio 21 d. prašymu savo skundą atsiėmė.

Dėl pareiškėjo argumento, jog 2019 m. sausio 2 d. skundu (skundas išsiųstas 2019 m. sausio 2 d. 18.30 val.) į teismą kreipėsi laiku, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą vieną dieną praleidęs ABTĮ 29 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo teismui terminą, nes paskutinė diena skundui pateikti buvo 2018 m. gruodžio 31 d. (gruodžio 29, 30 nedarbo dienos).

Pareiškėjas nurodė, kad teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti pasiūlant pateikti duomenis, ar pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl paminėto įpareigojimo. Šalindamas skundo trūkumus kreipėsi į atsakovą su atitinkamu prašymu, tačiau nesitikėjo, kad terminai bus praleisti ir tą pačią dieną minėtoje administracinėje byloje skundo atsisakė. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjo prašyme nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas nesuprato pasekmių ir pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl atsakymo pateikimo, teismo vertinimu, negali būti vertinama kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis. Kitų skundo padavimo teismui termino praleidimo priežasčių pareiškėjas nenurodė.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, pats delsė kreiptis į teismą, todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad terminas kreiptis į teismą yra praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Pareiškėjas skundą uždelsė paduoti dėl jo paties elgesio (delsimo), tai yra subjektyvios priežastys, objektyvių aplinkybių, dėl kurių praleistas kreipimosi į teismą terminas, teismas nenustatė. Teismas padarė išvadą, kad terminas skundui paduoti dėl sprendimo panaikinimo yra praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo jį pareiškėjui atnaujinti, o prašymas nepagrįstas ir atmestinas.

Netenkinus prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą dėl sprendimo panaikinimo, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl paminėto reikalavimo, taip pat atsisakė priimti ir išvestinį reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti prašyme nurodytus veiksmus.

III.

Pareiškėjas D. Ž. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad Alytaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 29 d. raštą gavo 2018 m. gruodžio 3 d., todėl pateikdamas skundą teismui 2019 m. sausio 2 d. pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti. Patikslintame skunde nurodyta data 2018 m. lapkričio 29 d. yra techninė klaida.

Teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartyje įpareigojo pareiškėją pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo, tačiau nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl 2019 m. sausio 2 d. skundo.

Pareiškėjas nurodo, kad kreipdamasis į atsakovą 2018 m. lapkričio 5 d. raštu, neprašė atsakovo pakeisti žemės naudojimo paskirties, tačiau Alytaus rajono savivaldybės administracija 2018 m. lapkričio 29 d. rašte viršijo savo įgaliojimus ir atsisakė keisti paskirtį.

Pareiškėjas paaiškina, kad skunde reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą pakeisti žemės naudojimo paskirtį, tačiau su tokiu reikalavimu pareiškėjas nesikreipė į atsakovą, todėl teismas pasiūlė pateikti prašymą, patvirtinantį, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl įpareigojimo pakeisti sklypo paskirtį ir atsakovo atsakymą. Pareiškėjas nusprendė skundą atsiimti ir atitinkamai 2019 m. sausio 21 d. raštu kreipėsi į atsakovą, kuris atsakymą pateikė pavėluotai, t. y. 2019 m. vasario 26 d.

Pareiškėjas teigia, kad situacija susidarė ne dėl pareiškėjo kaltės, o tik dėl atsakovo netinkamų veiksmų (pareiškėjas 2018 m. lapkričio 5 d. raštu prašė pateikti informaciją, o atsakovas 2018 m. lapkričio 29 d. raštu viršijo savo įgaliojimus atsakydamas daugiau nei prašė pareiškėjas).

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria, netenkinus prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Skundą dėl sprendimo, nurodyto Alytaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 29 d. rašte, pareiškėjas teismui padavė 2019 m. kovo 19 d., todėl, netgi vertinant, kad Alytaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 29 d. raštą jis gavo ne 2018 m. lapkričio 29 d., o 2019 m. gruodžio 3 d., pareiškėjas skundą padavė praleidęs terminą jam (skundui) paduoti.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su termino skundui paduoti atnaujinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi ir esant pareiškėjo prašymui, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2018 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eAS-267-822/2018).

Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundžia (siekia apskųsti) sprendimą, nurodytą Alytaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 29 d., o ne 2019 m. vasario 26 d. rašte, todėl vertintinos tik sprendimo, nurodyto 2018 m. lapkričio 29 d. rašte, apskundimo termino praleidimo priežastys, kurios, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepripažintinos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Kiti pareiškėjo skundo atskirojo skundo argumentai, kiek tai susiję su sprendimo, nurodyto Alytaus rajono savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 29 d. rašte, ginčijimu, nėra svarbūs: tokiam ginčui reikšmingos aplinkybės, buvusios 2018 m. lapkričio 29 d., todėl tai, kad pareiškėjas dar kartą 2019 m. sausio 21 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti pagrindinę žemės paskirtį ir pan., nagrinėjamo klausimo kontekste nėra reikšminga.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos, nustatęs nagrinėjamam klausimui išspręsti reikšmingus aktus, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisi atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Ž. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.



ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1494-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03808-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (ankstesnis pavadinimas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai A. S. ir G. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – Ministerija), priteisti 825,24 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo žalos atlyginimui.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius) sudarė kelionės sutartį. Kelionė turėjo įvykti 2014 m. lapkričio 15 d. – 2014 m. lapkričio 21 d., tačiau ji neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbto Kelionių organizatoriaus nemokumo ir veiklos sustabdymo. Pareiškėjai už kelionę Kelionių organizatoriui sumokėjo 868,28 Eur. Dalis sumokėtų pinigų, t. y. 43,04 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas) nurodymą pareiškėjams buvo grąžinta, tačiau 825,24 Eur suma (po 412,62 kiekvienam iš pareiškėjų) liko negrąžinta.

3. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b4761e00937411e9ae2e9d61b1f977b3

valstybė (toliau – Valstybė) netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika analogiško pobūdžio byloje, nurodė, kad dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą, kurią turi atlyginti Valstybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai kvestionuoja Turizmo įstatymą ir Seimo, kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios

institucijos, veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį. Jokie nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai apygardos administraciniam teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių Valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju Valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį Valstybei kyla atsakomybė. Nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjams patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, ir procesines palūkanas, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – Valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjams jų prašomo dydžio turtinę žalą.

6. Pareiškėja A. S. su 868,28 Eur finansiniu reikalavimu yra įtraukta į Kelionių organizatoriaus kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Patenkinus skundą, pareiškėja turės teisę žalos atlyginimo reikalauti iš Kelionių organizatoriaus ir iš Valstybės. Pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai – vienos iš šalių nepasirašyta turizmo paslaugų teikimo sutartis ir mokėjimo pavedimas subjektui, kuris nėra minėtos sutarties šalis, negali būti laikomi pagrindžiančiais reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu pareiškėjas G. S. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis mokėjo pinigines lėšas Kelionių organizatoriui.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Departamentas nurodė, kad kilusiam ginčui aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Turizmo įstatymo

redakcija. Departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėjai, kildindami jiems padarytą neturtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis teisės normomis, t. y. šiuo atveju netaikytinomis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turėtų reikalavimą reikšti žalą sukėlusiems asmenims, o ne reikalauti pinigų iš Valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai A. S. 412,62 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė pareiškėjui G. S. 412,62 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja A. S. ir pareiškėjas G. S. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. rugsėjo 9 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002805 (toliau – Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, kurios kaina 914,62 Eur (3158,00 Lt/3,4528); dalį Sutarties kainos, t. y. 868,28 Eur, pareiškėja A. S. sumokėjo UAB „Cherry Media LT“ 2014 m. rugsėjo 9 d. pavedimu; Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino; draudimo bendrovės Ergo

Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 14 d. dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pareiškėjai A. S. išmokėjo 43,04 Eur; Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą, o 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjos A. S. 868,28 Eur kreditorinį reikalavimą įtraukė į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

11. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju jam nesuteikta teisė savo kompetencijos ribose, t. y. ginant pareiškėjų pažeistas teises, spręsti dėl Valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo tikslų, kurių nepasiekus, pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika, nurodė, kad šis atsakovo teiginys prieštarauja ES teisei ir Teisingumo Teismo formuojamai jos aiškinimo praktikai.

12. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad, siekiant išspręsti kilusį administracinį ginčą, Turizmo įstatymą ir Seimo (kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus reiktų vertinti politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tai nėra daroma, todėl ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvas nėra pažeidžiamas.

13. Dėl atsakovo argumentų, jog į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjams turtinę žalą, teismas pabrėžė, kad teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Surinktus įrodymus įvertinus pagal vidinį įsitikinimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjams už kelionę pagal Sutartį negrąžinta pinigų suma yra 868,28 Eur, todėl teismas atsakovo teiginius, kad pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinę žalą atmetė. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, jog vien aplinkybė, kad mokėjimo nurodymą pagal Sutartį atliko pareiškėja A. S., nepagrindžia pareiškėjo G. S. reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju teismui nekilo abejonių, kad dalis Sutarties kainos (868,28 Eur) buvo sumokėta už dviejų asmenų, laikytinų naudos gavėjais (t. y. A. S. ir G. S.) kelionės organizavimą, todėl teismas minėtą Ministerijos argumentą atmetė.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, o pastarajai tapus nemokiai, numatyta kelionė suorganizuota nebuvo. Vadovaujantis Turizmo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva, nustatytais nemokiu tapusio kelionių organizatoriaus padarytų nuostolių atlyginimo juos patyrusiems turistams mechanizmais, pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už kelionę sumokėta suma (t. y. 868,28 Eur), o tik mažoji jos dalis (t. y. 43,04, Eur), todėl pareiškėjams už kelionę pagal Sutartį negrąžinta pinigų suma – 825,24 Eur (t. y. 868,28 Eur – 43,04 Eur) laikytina jų patirtais nuostoliais.

15. Teismas, įvertinęs Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, konstatavo, kad juo Valstybė perkėlė Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Teismas, pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas patvirtina, kad pareiškėjų atžvilgiu Sutarties sudarymo dieną galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Valstybė pagrindinio Direktyvos tikslo nepasiekė. Todėl, teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

16. Teismas kritiškai vertino atsakovo ir Departamento poziciją, kad dėl visų neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo turi būti sprendžiama pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, todėl jie neturi teisės į žalos atlyginimą. Teismas, remdamasis Teisingumo Teismo praktika, pažymėjo, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.

17. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis ES teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančio Teisingumo Teismo suformuota praktika, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama pareiškėjų teisės į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos Valstybė turi atlyginti. Todėl pareiškėjams iš Valstybės, atstovaujamos Ministerijos, teismas priteisė 825,24 Eur turtinės žalos atlyginimui.

18. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei LVAT praktika, pareiškėjams iš atsakovo priteisė 5 procentų

dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. lapkričio 21 d.

III.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti.

20. Atsakovo vertinimu, teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

21. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjo naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

22. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp jo ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėjo pateiktų mokėjimo nurodymų paskirtis taip pat neįrodo, kad buvo sumokėta už BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, be to, mokėjimai atlikti UAB „Cherry Media Lt“, o ne BUAB „Freshtravel“.

23. Civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos A. S. finansinis reikalavimas 868,28 Eur sumai. Tokiu atveju įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal sprendimą byloje dėl žalos atlyginimo.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Ministerija apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); LVAT 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

29. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli LVAT praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

30. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

31. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, remdamasis aktualia LVAT ir Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

32. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

33. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia LVAT ir Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

34. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002805 (b. l. 11) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės), kadangi pareiškėjai už kelionę UAB „Cherry Media Lt“ sumokėjo 868,28 Eur (b. l. 13) pagal įsigytą kuponą Beta.lt svetainėje turizmo paslaugai gauti. Įvertinus byloje esančius dokumentus (turizmo paslaugų teikimo sutartį, mokėjimo nurodymą, su draudimo išmokomis susijusius dokumentus), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas turizmo paslaugų teikimo sutartimi iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės beta.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo

https://beta.lt/

https://Beta.lt/

interneto svetainėje beta.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo 868,28 Eur (2 998 Lt).36. Ministerija teigė, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ginčo suma buvo sumokėta kelionių organizatoriaus

UAB „Freshtravel“ naudai. Šiuos Ministerijos argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes iš byloje esančio mokėjimo nurodymo (b. l. 13) matyti, kad pinigai buvo sumokėti pagal beta.lt užsakymą. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjai neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateikta Sutartis nėra pasirašyta, o mokėjimas už paslaugas atliktas prieš sudarant Sutartį, nepaneigia teismo vertinimo, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjo prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Nors aplinkybė, jog Draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, savaime nepatvirtina tarp UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjų egzistavusių sutartinių teisinių santykių, tačiau šiuo atveju pareiškėjų patirta turtinė žala buvo įrodyta kitais leistinais įrodymais.

37. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjo skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka LVAT praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).

38. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

39. Nesutiktina ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

40. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

https://beta.lt/

https://beta.lt/


ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-422-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00012-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 44.5(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „BLG Terminalas“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „BLG Terminalas“ (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“) dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams akto teisėtumo patvirtinimo, atlyginimo dydžio už žemės sklypą nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Susisiekimo ministerija) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą prašydama: 1) patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) direktoriaus 2018 m. spalio 24 d. akto Nr. ŽVP-2-(1.18.) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. 5233/0013:535) paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Kauno rajono savivaldybės teritorijoje)“ (toliau – ir 2018 m. spalio 24 d. aktas) teisėtumą, leisti įregistruoti šiuo aktu visuomenės poreikiams paimamą atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „BLG Terminalas“ 0,4933 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams – Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Kauno rajono savivaldybės teritorijoje; 2) nustatyti, kad atsakovui UAB „BLG Terminalas“ atlyginimo už visuomenės poreikiams Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2018 m. spalio 24 d. aktu paimtą 0,4933 ha ploto žemės sklypą, dydis yra 36 280 Eur.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2018 m. spalio 24 d. akto teisėtumą; leido įregistruoti Nekilnojamojo turto registre paimtą visuomenės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bda027f0937411e9ae2e9d61b1f977b3

poreikiams atsakovo UAB „BLG Terminalas“ nuosavybės teise valdomą 0,4933 ha žemės sklypą valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams.

Nutartyje buvo nurodyta, kad dėl pareiškimo dalies dėl atlyginimo dydžio nustatymo už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo UAB „BLG Terminalas“ nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, bylos nagrinėjimas atidėtinas (Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 str. 4 d.).

Atsakovas UAB „BLG Terminalas“ 2019 m. balandžio 9 d. prašė iki bylos išnagrinėjimo leisti atsakovui UAB „BLG Terminalas“ disponuoti pareiškėjo Susisiekimo ministerijos į notarės Rasos Birutienės depozitinę sąskaitą pervesta 36 280 Eur suma.

Atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimas dėl nuostolių kompensacijos sumos gali užtrukti, atsakovas prašė teismo iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo leisti disponuoti notarės depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis, kurias pareiškėjas pervedė kaip kompensaciją atsakovui. Pareiškėjo atstovas nurodė, jog Įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtinta žemės sklypo savininko teisė disponuoti notarės depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis, todėl pareiškėjas leistų notarei pinigus pervesti tik tuo atveju, jeigu bus priimta atitinkama teismo nutartis, kuri leistų atsakovui disponuoti depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis iki kol bus galutinai išspręstas ginčas dėl nuostolių sumos. Atsakovo vertinimu, Įstatymas nereglamentuoja momento, nuo kurio turto savininkas įgyja nuosavybės teisę į depozitinėje sąskaitoje esančius pinigus, todėl pagal analogiją galėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 7 dalies nuostata. Toks taikymas atitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus bei leistų mažinti galimus atsakovo nuostolius.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi nutarė atsakovo prašymo dėl leidimo disponuoti piniginėmis lėšomis netenkinti.

Teismas nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi nutarė patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. spalio 24 d. akto teisėtumą. Leisti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre paimtą visuomenės poreikiams atsakovo UAB „BLG Terminalas“ nuosavybės teise valdomą 0,4933 ha žemės sklypą valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti visuomenės poreikiams (Europinio standarto geležinkelio linijai Kaunas – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena nutiesti Kauno rajono savivaldybės teritorijoje). Pareiškimo dalį dėl atlyginimo dydžio nustatymo už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo UAB „BLG Terminalas“ nuosavybės teise valdomą žemės sklypą bylos nagrinėjimą atidėti (Įstatymo 6 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjas Susisiekimo ministerija 2018 m. gruodžio 13 d. raštu pranešė atsakovui, jog pareiškėjas 2018 m. gruodžio 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 422 pervedė į Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės Rasos Birutienės depozitinę sąskaitą Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. spalio 24 d. akte nurodytą atlyginimo sumą – 36 280 Eur.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 1 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo paskirtį, 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nustatytoms žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūroms Lietuvos Respublikos žemės įstatymo VIII skyriaus nuostatos ir jas įgyvendinantys teisės aktai netaikomi.

Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 6 straipsnio 3 dalį bei Žemės įstatymo nuostatas, nusprendė, kad atsakovo prašymas dėl leidimo disponuoti piniginėmis lėšomis (36 280 Eur), kurias pareiškėjas 2018 m. gruodžio 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 422 pervedė į Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės Rasos Birutienės depozitinę sąskaitą Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. spalio 24 d. akto pagrindu, yra teisiškai nepagrįstas, nes į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą pervesta suma yra garantas projektą įgyvendinančios institucijos galimoms išlaidoms padengti ar mažesnio atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę išmokėjimo procedūroms įgyvendinti, o Žemės įstatymo VIII skyriaus, reglamentuojančio žemės paėmimą visuomenės poreikiams, nuostatos leidimui disponuoti piniginėmis lėšomis yra netaikytinos.

III.

Atsakovas UAB „BLG Terminalas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį ir atsakovo prašymą tenkinti – leisti atsakovui disponuoti Susisiekimo ministerijos į notarės depozitinę sąskaitą perversta 36 280 Eur suma.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išaiškinimas, kad į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą pervesta suma yra garantas projektą įgyvendinančios institucijos galimoms išlaidoms padengti ar mažesnio atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę išmokėjimo procedūroms įgyvendinti, yra plečiamasis.

Atsakovo teigimu, šiuo atveju yra svarbi aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas jau patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. spalio 24 d. aktą dėl žemės paėmimo, be to, paimamas sklypas jau įregistruotas valstybės vardu. Aplinkybė, kad toliau vyksta ginčas tik dėl nuostolių sumos, nėra savaime pateisinanti lėšų „įšaldymą“ depozitinėje sąskaitoje neapibrėžtą laikotarpį (kol vyksta procesas teisme) ir draudimą jas išmokėti atsakovui.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apskaičiuota kompensacijos suma, negalėjo elgtis kitaip kaip tik nepasirašyti Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. spalio 24 d. akto.

Šiuo atveju aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. išaiškinimas byloje Nr. 05/07, kurioje Konstitucinis Teismas nurodė, kad kol nebus pasiektas susitarimas dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ar ginčo neišspręs teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama. Nagrinėjamu atveju nuosavybė jau paimta ir įregistruota valstybės vardu, tačiau atsakovas negali naudotis pareiškėjo apskaičiuota kompensacijos suma.

Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad notaro depozitinėje sąskaitoje laikomi pinigai yra projektą įgyvendinančios institucijos garantas galimoms išlaidoms, tačiau Įstatymas neįtvirtina, kad tokios lėšos yra projektą įgyvendinančios institucijos garantas. Be to, atsakovo nuomone, tokiu atveju teismas turėjo vertinti, ar konkrečiai byloje egzistuoja aplinkybės, t. y. trukdymas paimti žemės sklypą ar nuostolių mažinimo galimybė. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja galimybė, kad pareiškėjas patirs kokius nors nuostolius dėl trukdymo paimti sklypą. Be to, atsakovas ginčija pareiškėjo nustatytą kompensacijos dydį bei prašo teismo nustatyti, kad dėl paimamo sklypo nuosavybės teisės praradimo patiriami nuostoliai sudaro žymiai didesnę sumą. Nėra jokių prielaidų, kad kompensacijos suma galėtų būti mažesnė. Net jeigu teismas nustatytų mažesnę kompensacijos sumą, atsakovas ją grąžintų iš savo lėšų.

Leidimas disponuoti į notarės depozitinę sąskaitą pervestomis lėšomis atitiktų teisingumo ir protingumo principus, kadangi bylos nagrinėjamas teisme gali užsitęsti neribotą laiką. Tokį ilgą laikotarpį atsakovas, negalėdamas naudotis pinigų suma, patiria dar daugiau nuostolių, nes neturi galimybės mažinti savo nuostolių, gautų lėšų investuoti, pavyzdžiui, įsigyti ir nuomoti kitą nekilnojamojo turto objektą. Už tokį lėšų „įšaldymą“ atsakovas negaus procesinių palūkanų.

Atsakovo vertinimu, Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas remtis Žemės įstatymo nuostatomis yra skirtas tam, kad būtų užtikrinta sklandi ir greita žemės paėmimo procedūra. Tačiau tai nereiškia, kad pagal analogiją negalėtų būti atsižvelgta į Žemės įstatymo nuostatas, kai konkretus klausimas nėra išspręstas Įstatyme.

Pareiškėjas Susisiekimo ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad atsakovas Įstatymo nuostatas aiškina plečiamai, o tai prieštarauja paties žemės paėmimo visuomenės poreikiams proceso kaip viešojo intereso prigimčiai ir imperatyviam reguliavimui.

Pareiškėjo vertinimu, nors susiklosčiusios situacijos Įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas imperatyviai reglamentuoja viešuosius žemės paėmimo visuomenės poreikiams santykius ir tokio elgesio modelio nenumato, įstatymui tiesiogiai nenumatant, jog žemės savininkui gali būti pervedama neginčijama atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę suma, atsakovo pateikto prašymo nėra teisinio pagrindo tenkinti.

Įstatymo 6 straipsnio 4 dalis žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisminį procesą išskiria į dvi dalis – akto teisėtumo patvirtinimą ir atlyginimo už paimamą žemę nustatymą. Nagrinėdamas ginčą dėl atlyginimo dydžio už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą nustatymo teismas nustato žemės sklypo vertę ir jo savininkų ir (ar) naudotojų patirtų išlaidų dydį, bei priimamu sprendimu nustato atsiskaitymo su žemės sklypo savininku sąlygas, tačiau vadovaujantis minėta straipsnio nuostata nesuteikiama galimybė dar nesant teismo sprendimo dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą ir nenustačius tokio atlyginimo sąlygų neginčijama suma gali būti pervedama žemės sklypo savininkui nepriklausomai nuo to, ar jau yra įsiteisėjusi nutartis dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo teisėtumo patvirtinimo, ar ne.

Dėl atsakovo argumento, jog teisės aktai nenumato, kad pareiškėjo pervesta pinigų suma yra laikytina garantu, pareiškėjas pažymi, kad teismui dar nepriėmus sprendimo dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydžio ir nenustačius tokio atlyginimo sąlygų, neginčijama suma neturėtų būti pervedama žemės sklypo savininkui. Ginčas vyksta ne tik dėl nuostolių sumos didinimo – pagal įstatymą ginčo atveju teismas nustato nuostolių sumą, kuri gali būti tik didesnė už apskaičiuotą akte sumą, tiek ir mažesnė, t. y. ginčo atveju yra laikoma, kad nuostolių suma yra nenustatyta ir ją nustato teismas sprendimu, todėl ir nuostolių mokėjimui iki ginčo išsprendimo teisme pagrindo nėra.

Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams kaip analogija negali būti taikoma ne tik

Žemės įstatymo 47 straipsnio 7 dalis, bet ir visas Žemės įstatymo VIII skyrius. Pareiškėjas teigia, kad vėliau po Žemės įstatymo įsigaliojimo buvo priimtas specialus įstatymas, reglamentuojantis santykius, susijusius su žemės paėmimu visuomenės poreikiams, todėl Žemės įstatymo VIII skyrius, kurio dauguma nuostatų prieštarauja Įstatyme nustatytoms, negali būti taikomas, ir tai imperatyviai nustatyta pačiame Įstatyme.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo prašymą leisti disponuoti depozitinėje sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas priima ne tik sprendimus, bet ir nutartis, kuriomis gali būti išsprendžiami ne mažiau svarbūs klausimai nei teismo sprendimais. Tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti administracinio proceso principai reikalauja, kad proceso šaliai būtų suteikta galimybė apskųsti, jos manymu, neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Tokiais atvejais paduodamas atskirasis skundas, kurio padavimui ir nagrinėjimui taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ketvirtajame skyriuje numatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). Antra vertus, atkreiptinas dėmesys, kad atskirojo skundo objektais gali būti ne visos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys. Pagal ABTĮ 152 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nesant ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, priimtos nutartys atskiraisiais skundais negali būti skundžiamos, o motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą ar atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo išspręstas skundo priėmimo klausimas, jeigu toks procesinis dokumentas byloje yra teikiamas.

Nagrinėjamu atveju Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi atsisakė tenkinti atsakovo prašymą leisti naudoti depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas. Galimybė dėl tokios nutarties paduoti atskirąjį skundą tiesiogiai ABTĮ nenumatyta, tokia nutartis taip pat neužkerta galimybės ir tolesnei bylos eigai, todėl, remiantis minėta ABTĮ 152 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, jog Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartis negali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Kadangi skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartis, kuria teismas netenkino atsakovo prašymo leisti naudoti depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas, yra neskundžiama, apeliacinis procesas pagal atsakovo atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties nutraukiamas (ABTĮ 138 str. 8 d., 151 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 8 dalimi ir 151 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliacinį procesą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „BLG Terminalas“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 23 d. nutarties nutraukti.


TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN

_______________________


Administracinė byla Nr. AS-424-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02394-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui (teisių perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Dainavos turtai“, uždaroji akcinė bendrovė „Poligrafiniai sprendimai“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Alytaus filialo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (2.1.9.)ALG-2554 ir VĮ Registrų centro 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. (1.1.7.)s-5531; 2) įpareigoti VĮ Registrų centro Alytaus filialą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti statinį – piceriją, esančią (duomenys neskelbtini), į Nekilnojamojo turto registrą ir sudaryti nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 1 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą.

Tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dainavos turtai“ ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Poligrafiniai sprendimai“ pateikė prašymus (ir papildomus duomenis prie prašymo) priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

UAB „Dainavos turtai“ prašyme nurodė, jog prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas: 1) 2016 m. balandžio 26 d. prašymo dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo pateikimas teismui, susipažinimas su bylos medžiaga, pasirengimas 2016 m. balandžio 28 d. teismo posėdžiui (3,5 val.); dalyvavimas 2016 m. balandžio 28 d. teismo posėdyje, atstovavimas (1 val.) – 340,6 Eur; 2) 2016 m. birželio 3 d. atsiliepimo į 2016 m. balandžio 27 d. patikslintą skundą parengimas bei pateikimas teismui – 1 892,25 Eur; 3) susipažinimas su Alytaus miesto savivaldybės administracijos, VĮ Registrų centro, UAB „Dainavos turtai“ pateiktais atsiliepimais, pasirengimas 2016 m. birželio 14 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2016 m. birželio 14 d. teismo posėdyje, atstovavimas – 227,07 Eur; 4) 2016 m. birželio 14 d. prašymo dėl bylos stabdymo parengimas bei pateikimas teismui – 302,76 Eur; 5) susipažinimas su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateiktu atsiliepimu, pasirengimas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a8ba93c0937411e9ae2e9d61b1f977b3

2016 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje, atstovavimas (1 val.) – 299,2 Eur; 6) pasirengimas 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžiui (1 val.); dalyvavimas 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdyje, atstovavimas – 77,19 Eur; 7) pasirengimas 2017 m. vasario 9 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2017 m. vasario 9 d. teismo posėdyje, atstovavimas – 237,99 Eur; 8) pasirengimas 2017 m. balandžio 25 d. teismo posėdžiui (3 val.), dalyvavimas 2017 m. balandžio 25 d. teismo posėdyje, atstovavimas (1 val.) – 329,12 Eur; 9) pasirengimas 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdyje, atstovavimas (2 val.) – 411,4 Eur.

UAB „Poligrafiniai sprendimai“ prašyme nurodė, jog patyrė 640 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti: 500 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme, bei 140 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi nutarė priteisti UAB „Poligrafiniai sprendimai“ iš pareiškėjo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ir UAB „Dainavos turtai“ iš pareiškėjo priteisti 4 117,59 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat nutarė perduoti nagrinėti pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui UAB „Poligrafiniai sprendimai“ prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo dalį dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teismas nurodė, kad šiuo atveju UAB „Dainavos turtai“ ir UAB „Poligrafiniai sprendimai“ teisės buvo apgintos, todėl jie turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), pažymėjo, kad UAB „Poligrafiniai sprendimai“ prašomas priteisti išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, dydis (500 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimą į skundą, už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismui posėdžiui valandą. Todėl teismas priteisė UAB „Poligrafiniai sprendimai“ 500 Eur iš pareiškėjo. Dėl UAB „Poligrafiniai sprendimai“ prašymo dalies priteisti išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą teismas nurodė, kad tokių išlaidų atlyginimo klausimą nagrinėja apeliacinės instancijos teismas, todėl šią prašymo dalį teismas perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teismas, vertindamas UAB „Dainavos turtai“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, pažymėjo, kad nurodytos išlaidos neviršija nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio už suteiktas advokato teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme. Teismas vertino UAB „Dainavos turtai“ patirtas išlaidas atskirai. 2016 m. balandžio 26 d. prašymo dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo pateikimas teismui, susipažinimas su bylos medžiaga, pasirengimas 2016 m. balandžio 28 d. teismo posėdžiui (3,5 val.); dalyvavimas 2016 m. balandžio 28 d. teismo posėdyje, atstovavimas (1 val.) – 340,6 Eur. Nurodytos paslaugos suteiktos 2016 m. II ketvirtį, todėl aktualus 2015 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 756,9 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 340,61 Eur (4,5 x 0,1 x 756,9 Eur). 2016 m. birželio 3 d. atsiliepimo į 2016 m. balandžio 27 d. patikslintą skundą parengimas bei pateikimas teismui – 1 892,25 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 1 892,25 Eur (2,5 x 756,9 Eur). Susipažinimas su Alytaus miesto savivaldybės administracijos, VĮ Registrų centro, UAB „Dainavos turtai“ pateiktais atsiliepimais, pasirengimas 2016 m. birželio 14 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2016 m. birželio 14 d. teismo posėdyje, atstovavimas – 227,07 Eur. Teismo posėdis truko trumpiau negu pusvalandį, todėl nevertinamas. Pagal Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktus maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 227,07 Eur (3 x 0,1 x 756,9 Eur). 2016 m. birželio 14 d. prašymo dėl bylos stabdymo parengimas bei pateikimas teismui – 302,76 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 302,76 Eur (0,4 x 756,9 Eur). Susipažinimas su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateiktu atsiliepimu, pasirengimas 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje, atstovavimas (1 val.) – 299,2 Eur; Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 299,2 Eur (4 x 0,1 x 748 Eur). Pasirengimas 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžiui (1 val.); dalyvavimas 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdyje, atstovavimas – 77,19 Eur. Teismo posėdis truko trumpiau negu pusvalandį, todėl

nevertinamas. Pagal Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktus. maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 77,19 Eur (1 x 0,1 x 771,9 Eur). Pasirengimas 2017 m. vasario 9 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2017 m. vasario 9 d. teismo posėdyje, atstovavimas – 237,99 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktus maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 237,99 Eur (3 x 0,1 x 793,3 Eur). Pasirengimas 2017 m. balandžio 25 d. teismo posėdžiui (3 val.), dalyvavimas 2017 m. balandžio 25 d. teismo posėdyje, atstovavimas (1 val.) – 329,12 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 329,12 Eur (4 x 0,1 x 822,8 Eur). Pasirengimas 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdyje, atstovavimas (2 val.) – 411,4 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 411,4 Eur (5 x 0,1 x 822,8 Eur).

III.

Pareiškėjas V. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį, taip pat sumažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad tretieji suinteresuoti asmenys pateikė prašymus įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas taip pat prašo jam priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju buvo pažeistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 41 straipsnis, kadangi tretieji suinteresuoti asmenys prašymus dėl išlaidų atlyginimo pateikė jau teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje. Todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymų dėl išlaidų atlyginimo teismas neturėjo priimti.

Pareiškėjo nuomone, tretiesiems suinteresuotiems asmenims priteistų išlaidų dydis yra per didelis, neproporcingas ir nepagrįstas. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad UAB „Dainavos turtai“ patirtos išlaidos sudaro 100 procentų rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio. Be to, UAB „Poligrafiniai sprendimai“ patirtos išlaidos siekia 500 Eur.

Pareiškėjo teigimu, UAB „Dainavos turtai“ patirtos išlaidos už atsiliepimo į patikslintą skundą parengimą (1 892,25 Eur) yra nepagrįstai per didelės. UAB „Poligrafiniai sprendimai“ tokio atsiliepimo parengimas įvertintas 200 Eur suma, todėl UAB „Dainavos turtai“ patirtos išlaidos turėjo būti teismo sumažintos. Pareiškėjas teigia, kad atsiliepimo apimtis sudaro 6 lapus.

UAB „Dainavos turtai“ nurodytas apmokestinamas laikas dalyvaujant teismo posėdžiuose ir jiems pasirengimas sudaro 24,5 val. Pareiškėjo įsitikinimu, nurodant sąskaitoje, jog kiekvieną kartą pasiruošimas bylai truko 3 val. yra akivaizdus piktnaudžiavimas. Be to, UAB „Dainavos turtai“ atstovas atskirai vertina susipažinimus su kitų proceso dalyvių atsiliepimais, kas akivaizdu, kad susipažinimas su dokumentais apima pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atskirai susipažinimas su šiais dokumentais laiko atžvilgiu neali būti vertinamas. Įvertinus bylos medžiagą, matyti, kad su esmine ginčui aktualia medžiaga advokatas susipažino rengdamas atsiliepimą į patikslintą skundą, tas pats atstovas dalyvavo visos bylos nagrinėjimo metu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad rengiantis teismo posėdžiams buvo reikalingos reikšmingos darbo ir laiko sąnaudos, dėl kurių turėtų būti atlygintos tokio dydžio trečiojo suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidos.

Teismas, vertindamas UAB „Dainavos turtai“ patirtas išlaidas, turėjo atsižvelgti į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dainavos turtai“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

UAB „Dainavos turtai“ teigimu, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas iki ABTĮ 41 straipsnio pakeitimų įsigaliojusia tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad UAB „Dainavos turtai“ patirtos bylinėjimosi išlaidos yra mažesnės nei Rekomendacijose nustatytos maksimalios priteistinos sumos.

UAB „Dainavos turtai“ teigimu, sprendžiant dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, turi būti atsižvelgiama į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus. Šiuo atveju byla buvo nagrinėjama Kaune, o UAB „Dainavos turtai“ atstovo advokato registruota darbo vieta yra Vilniuje. Be to, nors teismas neskyrė pareiškėjui baudos, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas piktnaudžiavo procesu.

UAB „Dainavos turtai“ taip pat prašo iš pareiškėjo priteisti patirtas atstovavimo išlaidas, rengiant atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 16 d. nutarties

panaikinimo.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria priteistos tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Poligrafiniai sprendimai“ ir UAB „Dainavos turtai“ patirtos išlaidos, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgęs į Rekomendacijų 2 punktą, dėl ko priteistų išlaidų dydis yra neproporcingas ir nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Taigi tuo atveju, kai teisminiame ginče galutinis rezultatas yra palankus trečiajam suinteresuotam asmeniui, pareiškėjui kyla pareiga atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-673-662/2016). Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies, padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo nutartį 2017 m. vasario 22 d. administracinėje byloje Nr. AS-156-502/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-393/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo tretiesiems asmenims UAB „Poligrafiniai sprendimai“ ir UAB „Dainavos turtai“ atitinkamai priteisė 500 Eur ir 4 117,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl pareiškėjo argumento, jog teismas negalėjo priimti trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymų dėl išlaidų atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XIII-1833) 16 straipsnyje nustatyta, jog bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki įstatymo Nr. XIII-1833 įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki įstatymo Nr. XIII-1833 įsigaliojimo arba 2) įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki įstatymo Nr. XIII-

1833 įsigaliojimo. Iki 2018 m. gruodžio 28 d. galiojusios redakcijos ABTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ir vertino trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymus dėl išlaidų atlyginimo, nors prašymai buvo pateikti administracinę bylą išnagrinėjus iš esmės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi iš pareiškėjo UAB „Poligrafiniai sprendimai“ priteistą 500 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį bei atsižvelgusi į Rekomendacijas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „Poligrafiniai sprendimai“ priteisė 500 Eur. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo UAB „Dainavos turtai“ priteistą išlaidų dydį, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas suklydo, apskaičiuodamas UAB „Dainavos turtai“ prašomą priteisti išlaidų dydį, ir vadovavosi Rekomendacijose nustatytais maksimaliais dydžiais, o ne UAB „Dainavos turtai“ pateiktoje teismui PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytais dydžiais. Iš bylos medžiagos matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dainavos turtai“ 2019 m. vasario 11 d. prašė teismo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas:

1) 2016 m. balandžio 26 d. prašymo dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo pateikimas teismui, susipažinimas su bylos medžiaga, pasirengimas 2016 m. balandžio 28 d. teismo posėdžiui (3,5 val.); dalyvavimas 2016 m. balandžio 28 d. teismo posėdyje, atstovavimas (1 val.) – 326,7 Eur. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. balandžio 28 d. posėdis truko 44 min. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas, maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). 2015 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 756,9 Eur. Rekomendacijų 8.19 punktas nustato, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą maksimalus dydis yra 340,61 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog prašomas dydis neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio, UAB „Dainavos turtai“ priteistinas jo prašomas 326,7 Eur.

2) 2016 m. birželio 3 d. atsiliepimo į 2016 m. balandžio 27 d. patikslintą skundą parengimas bei pateikimas teismui – 1 875,50 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą priteistina maksimali suma būtų 1 892,25 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog neviršija maksimalios sumos, priteisiama UAB „Dainavos turtai“ suma už atsiliepimo į patikslintą skundą parengimą yra 1 875,50 Eur.

3) Susipažinimas su Alytaus miesto savivaldybės administracijos, VĮ Registrų centro, UAB „Dainavos turtai“ pateiktais atsiliepimais, pasirengimas 2016 m. birželio 14 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2016 m. birželio 14 d. teismo posėdyje, atstovavimas – 217,80 Eur. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. birželio 14 d. posėdis truko 16 min. (I t., b. l. 196–197), todėl nevertintinas. Prašoma priteistina suma neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios priteistinos sumos (227,07 Eur), todėl UAB „Dainavos turtai“ priteistina prašoma 217,80 Eur.

4) 2016 m. birželio 14 d. prašymo dėl bylos stabdymo parengimas bei pateikimas teismui – 302,50 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 302,76 Eur (0,4 x 756,9 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Dainavos turtai“ prašoma suma neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos, priteisiama prašoma 302,50 Eur suma.

5) Susipažinimas su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateiktu atsiliepimu, pasirengimas 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje, atstovavimas (1 val.) – 290,40 Eur. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdis truko 1 val. 16 min. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 299,2 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad prašoma suma neviršija maksimalios priteistinos sumos, UAB „Dainavos turtai“ priteisiama prašoma 290,40 Eur suma.

6) Pasirengimas 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžiui (1 val.); dalyvavimas 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdyje, atstovavimas – 72,60 Eur. Pažymėtina, kad 2016 m. gruodžio 6 d. teismo posėdis truko 3 min., todėl nevertinamas. Pagal Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktus maksimali priteistina suma už nurodytas paslaugas sudarytų 77,19 Eur (1 x 0,1 x 771,9 Eur). Atsižvelgiant į tai, priteisiama UAB „Dainavos turtai“ prašoma 72,60 Eur suma.

7) Pasirengimas 2017 m. vasario 9 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2017 m. vasario 9 d. teismo posėdyje, atstovavimas – 217,80 Eur. 2017 m. vasario 9 d. posėdis truko 10 min., todėl nevertinamas. Pagal Rekomendacijų 8.19

punktą maksimali suma už 3 val. pasirengimą teismo posėdžiui sudarytų 237,99 Eur (3 x 0,1 x 793,3 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad prašoma suma neviršija maksimalios sumos, UAB „Dainavos turtai“ priteisiama 217,80 Eur.

8) Pasirengimas 2017 m. balandžio 25 d. teismo posėdžiui (3 val.), dalyvavimas 2017 m. balandžio 25 d. teismo posėdyje, atstovavimas (1 val.) – 290,40 Eur. Pažymėtina, kad 2017 m. balandžio 25 d. teismo posėdis truko 26 min., todėl nevertinamas. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali priteisiama suma už 3 val. pasirengimą teismo posėdžiui sudarytų 246,84 Eur (3 x 0,1 x 822,8 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalią sumą, UAB „Dainavos turtai“ šioje dalyje priteisiama 246,84 Eur suma.

9) Pasirengimas 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdžiui (3 val.); dalyvavimas 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdyje, atstovavimas (2 val.) – 363,00 Eur. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdis truko 2 val. 23 min. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali suma už atstovavimą teismo posėdyje ir 3 val. pasirengimą sudarytų 411,4 Eur suma (5 x 0,1 x 822,8 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad prašoma suma neviršija nustatytos maksimalios, UAB „Dainavos turtai“ priteisiama 363,00 Eur suma.

Vertindama UAB „Dainavos turtai“ priteisiamas patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Rekomendacijų 2 punktą, pagal kurį, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju tas pats UAB „Dainavos turtai“ atstovas advokatas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, be to, įvertinusi ginčo pobūdį ir UAB „Dainavos turtai“ pateiktų dokumentų apimtį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas prašomą priteisti sumą sumažinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Dainavos turtai“ priteisiama suma už patirtas bylinėjimosi išlaidas yra 2 900 Eur.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje (2016 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 28 d.) įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio (pasikeitus straipsnių numeracijai, dabar – 56 str.) nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013, 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-214-525/2018). Šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-521/2011). Taigi, proceso šalis, prašydama priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kartu su prašymu privalo pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, jog būtent ji patyrė konkretaus dydžio išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių pagrindžiančių įrodymų, patvirtinančių patirtas išlaidas, susijusias su atskirojo skundo teikimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dainavos turtai“ prašo priteisti patirtas atstovavimo išlaidas, rengiant atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą. UAB „Dainavos turtai“ kartu pateikė sąskaitą faktūrą, iš kurios matyti, kad UAB „Dainavos turtai“ už atsiliepimo parengimą patyrė 363 Eur išlaidų. Kartu su prašymu pateikta sąskaitos apmokėjimą patvirtinanti mokėjimo nurodymo kopija. Nors prašoma priteisti suma neviršija maksimalios Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos (Rekomendacijų 8.16 p.), teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies ir trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Dainavos turtai“ pirmosios instancijos teismo priteista suma yra mažinama, sprendžia, kad yra pagrindas trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Dainavos turtai“ iš pareiškėjo priteisti 120 Eur patirtų atstovavimo išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas suklydo vertindamas UAB „Dainavos turtai“ prašomą priteisti išlaidų sumą, taip pat neatsižvelgė į Rekomendacijų 2 punktą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti ir trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Dainavos turtai“ iš pareiškėjo priteisti 2 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 16 d. nutartį pakeisti, sumažinant trečiajam

suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Dainavos turtai“ iš pareiškėjo V. S. priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 2 900 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų eurų).

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Dainavos turtai“ iš pareiškėjo V. S. 120 Eur

(vieną šimtą dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į atskirąjį skundą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eA-839-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02125-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 34.2.; 55.1.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b618f890937411e9ae2e9d61b1f977b3

mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. KP_02_05 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. KP-646(10.6.1) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūros Panevėžio paramos administravimo skyrius 2017 m. vasario 15 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas turi grąžinti 1 498 Eur įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmokas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, 2017 m. kovo 21 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ir Ministerija). Ministerija 2017 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad skundas pagrįstas, ir Agentūrai nurodė dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti sprendimą. Agentūros Panevėžio paramos administravimo skyrius 2017 m. gegužės 25 d. priėmė Sprendimą Nr. 2 ir paliko nepakeistą Agentūros Sprendimą Nr. 1. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimą Nr. 2 priėmusi Agentūra netyrė aplinkybių ir neatsakė nei į vieną klausimą, suformuluotą pareiškėjo 2017 m. kovo 21 d. skunde, neatsakė į Ministerijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendime nurodytus argumentus, o apsiribojo teisės aktų citavimu, nepaisė ginčo esmės.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2010 m. vasario 19 d. įsigijo žemės sklypą, o 2010 m. gegužės 31 d. pateikė paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“. 2010–2015 metais pareiškėjas gavo įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmokas bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmokas. Agentūra 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjui pateikė raštą, kuriuo informavo, kad atliktas kasmetinio prašymo tinkamumo vertinimas bei nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė tiesioginių išmokų paraiškos dėl prarastų pajamų kompensavimo už miško plotą. Pareiškėjas nurodytu laiku pateikė atsakovui paaiškinimą. Apie jokias kitas sankcijas, nesusijusias su prarastųjų pajamų kompensavimo išmokomis, Agentūra nepranešė. Pareiškėjas gavo raštą apie tai, kad atliekamas kasmetinio prašymo tinkamumo vertinimas bei nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė tiesioginių išmokų paraiškos dėl prarastų pajamų kompensavimo už miško plotą. Pareiškėjas Agentūrai 2017 m. sausio 16 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad visas įveistas miškas yra prižiūrimas. 2016 metais buvo atliktas miško kokybės vertinimas ir miškas buvo įvertintas teigiamai. Pareiškėjas paprašė netaikyti jokių sankcijų, susijusių su deklaravimu, ir atsisakė prarastų pajamų kompensavimo. Jam paaiškinta, kad pritaikyta sankcija už tai, jog jis nepaprašė negautų pajamų kompensacijos. Pareiškėjas nurodė, jog jis su šia sankcija sutiko ir aiškiai išreiškė valią atsisakydamas prarastų pajamų kompensavimo ir ateityje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2017 m. vasario 28 d. gavo 2017 m. vasario 23 d. Agentūros raštą dėl susidariusios skolos grąžinimo ir Sprendimą Nr. 1, kuriame nurodoma, jog nepateikus tiesioginių išmokų paraiškos dvejus metus iš eilės, pareiškėjui taikoma paramos sugrąžinimo sankcija ir paramos mokėjimas nutraukiamas. Agentūra pareikalavo sugrąžinti įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoką – 14 398 Eur. Pareiškėjo teigimu, atsakovo nuoroda į Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 3D-59, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 14 punkto pažeidimą yra nepagrįsta, nes miškas yra visiškai įveistas, plotas deklaruotas, įveistas miškas yra prižiūrimas. Valstybinė miškų tarnyba 2016 m. spalio 24 d. pateikė pažymą, kurioje nurodė, jog pareiškėjo miško želdinių kokybė 7-aisiais augimo metais yra vertinama gerai. Pareiškėjas tvirtino, kad Agentūra piktnaudžiavo teise ir savo padėtimi, nes teikdama raštus neužsiminė, jog be sankcijos dėl prašymo negauti negautų pajamų kompensacijos nepateikimo ateityje bus pritaikyta dar viena sankcija grąžinti išmokas už įveisto miško priežiūrą ir apsaugą.

5. Pareiškėjo manymu, Agentūra taikė sankciją pagal Įgyvendinimo taisyklių 69.2.4 punktą nepagrįstai, nes jis apskritai neteikė tiesioginių išmokų paraiškų 6-aisiais ir 7-aisiais metais, nes miško plotas yra deklaruotas, nesikeičia, miško priežiūros ir apsaugos išmokos praėjus penkeriems metams jau nemokamos, o prarastųjų pajamų kompensavimo išmokų atsisakė. Agentūros Sprendimas Nr. 1, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei, nes pritaikius vieną sankciją nemokėti negautų pajamų kompensacijos nepateikus paraiškos, taikoma ir antroji sankcija, kuri yra pati griežčiausia iš visų įmanomų. Pareiškėjo atsisakymas nuo kompensacijos už negautas pajamas yra prilygintas sąmoningam klaidingos informacijos teikimui, miško sunaikinimui, t. y. tyčinei veikai, dėl kurios išmokų mokėjimas pripažintinas nepagrįstu. Sprendimas neatitinka reikalavimų, nustatytų 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (toliau – ir Reglamentas Nr. 65/2011).

6. Pareiškėjas paaiškino, jog įvykdė savo įsipareigojimus ir įveisė mišką, jį deklaravo ir prižiūrėjo. Atsakovas, neturėdamas pagrindo pripažinti, kad pakito duomenys dėl deklaruotino įveisto miško, taikė sankciją už tai, kad pareiškėjas

atsisakė negautų pajamų kompensacijos ir papildomai nedeklaravo įveisto miško, kuris ir taip jau buvo eilę kartų deklaruotas. Pasak pareiškėjo, Agentūra jokių tikrinimų neatliko, nes jis įvykdė visus ilgalaikius įsipareigojimus ir atsakovas, tai pripažindamas, per septynerius projekto metus neturėjo nei vienos pastabos.

7. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Agentūra nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. gegužės 31 d. pateikė paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros

2007–2013 metų programos priemonę „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“. Atliekant pareiškėjo kasmetinio prašymo vertinimą, pagal 2016 metų Plotinių priemonių administravimo sistemos duomenis, nustatyta, kad 2016 metais pareiškėjas nedeklaravo 2010 m. gegužės 31 d. paraiškoje nurodyto įveisto miško ploto, t. y. nepateikė tiesioginių išmokų paraiškos (toliau – ir TI paraiška). Kadangi pareiškėjas TI paraiškos nepateikė dvejus metus iš eilės, taikyta paramos sugrąžinimo sankcija ir paramos mokėjimas nutrauktas. Pagal pateiktą prašymą 2010 m. gegužės 31 d. už miško įveisimą buvo išmokėta 9 552,82 Eur paramos. 2010 m. lapkričio 22 d., 2011 m. rugsėjo 19 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. lapkričio 13 d., 2015 m. vasario 27 d. buvo įvertinti kasmetiniai prašymai, išmokėta po 2 879,60 Eur paramos: įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoka – 2 704,10 Eur ir prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka „Kitiems“ – 175,50 Eur, 2016 m. balandžio 7 d. buvo įvertintas kasmetinis prašymas. Prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka „Kitiems“ 175,50 Eur nemokėta, nes 2015 metais pareiškėjas nedeklaravo tiesioginių išmokų. 2016 m. balandžio 29 d. jam išsiųstas informacinis pranešimas „Dėl paramos neskyrimo“.

9. Atsakovas pažymėjo, kad 2017 m. sausio 3 d. pareiškėjui buvo išsiųstas paklausimas „Dėl reikiamų dokumentų pateikimo / duomenų patikslinimo“ (toliau – ir Paklausimas), kuriame prašė pareiškėjo nurodyti nedeklaravimo priežastis. Atsakymą pareiškėjas pateikė 2017 m. sausio 16 d., nurodydamas, kad pamiršo pateikti TI paraišką. Pareiškėjas TI paraiškoje nedeklaravo įveisto miško ploto, nors, kaip nurodyta Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte, įsipareigojo tai atlikti kasmet. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo susipažinęs su Įgyvendinimo taisyklėmis ir teikdamas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ paraišką, deklaracijoje pažymėjo, kad yra susipažinęs su paramos lėšų teikimo tvarka ir Įgyvendinimo taisyklėmis. Pareiškėjas žinojo apie reikalavimą, įtvirtintą Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte, Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897, (toliau – ir Tiesioginių išmokų taisyklės) nustatytu terminu 2015 metais pateikti TI paraišką ir taikomas sankcijas. Kadangi atsakyme į Agentūros paklausimą pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių negalėjo įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bei nepateikė dokumentų, pagrindžiančių išimtines aplinkybes, jam taikyta paramos susigrąžinimo sankcija – susigrąžinama apskaičiuota 14 398 Eur įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoka bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka „Kitiems“, nes pareiškėjas nesilaikė įsipareigojimo kasmet deklaruoti įveisto miško plotą TI paraiškoje. Agentūra, baigusi vertinti 2016 metų paraišką, priėmė Sprendimą Nr. 1.

10. Atsakovas pabrėžė, kad 2017 m. vasario 23 d. buvo išsiųstas raštas „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ kartu su Sprendimu Nr. 1, kuriame nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas. Pareiškėjas atsakovo Sprendimą Nr. 1 apskundė Ministerijai, kuri skundą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą. Nors nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, tačiau tai neužkirto pareiškėjo teisės paduoti skundą dėl Ministerijos priimto sprendimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas minėto trečiojo suinteresuotojo asmens sprendimo neapskundė. Pareiškėjas Agentūros Sprendimo Nr. 1 per nustatytą terminą neapskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas praleido nustatytą apskundimo terminą. Atsakovas nurodė, kad jau 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu „Dėl paramos neskyrimo“ pareiškėjas buvo informuotas apie susidariusią situaciją t. y. buvo nustatyta, kad 2015 metais nedeklaravo 2010 m. gegužės 31 d. paraiškoje nurodyto įveisto miško ploto, nepateikė TI paraiškos, todėl parama neskiriama. Šio sprendimo pareiškėjas neskundė.

11. Agentūra pažymėjo, jog pareiškėjas, teikdamas paraišką, savo parašu patvirtino ir žinojo, kad jei bus nustatyta neatitikimų, gali būti pritaikyta viena iš sankcijų. Agentūros tvirtinimu, sankciją ji taikė pagrįstai, vadovaudamasi galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas įsipareigojo kasmet iki tol, kol bus veisiamas miškas, atliekami miško priežiūros ir apsaugos darbai, vykdomi įsipareigojimai, TI paraiškoje deklaruoti veisiamo miško sklypą. Agentūros duomenimis, pareiškėjas 2015 ir 2016 metais veisiamo miško sklypo nedeklaravo, nors skunde nurodė priešingai. Atsakovas darė išvadą, kad jo Sprendime Nr. 1 pagrįstai vadovaujamasi Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis. Pareiškėjas paraiškoje prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, nes neteikė paraiškų deklaruojant miško plotą. Argumentai, jog tai, kad 2015 ir 2016 metais turėjo būti deklaruojamas miško plotas, jam buvo nebuvo žinomi – atmestini. 2017 m. sausio 3 d.

pareiškėjui išsiųstas paklausimas „Dėl reikiamų dokumentų pateikimo / duomenų tikslinimo“. 2017 m. sausio 16 d. atsakyme pareiškėjas nurodė, jog pamiršo pateikti TI paraišką. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas teikė vienas kitam prieštaraujančius argumentus, kadangi iš pradžių Agentūrai nurodė, kad jam žinoma, jog paraiškas jis privalėjo teikti, tačiau pamiršo, o kitu atveju teigė, kad jis neprivalėjo deklaruoti miško iki įveisimo.

12. Agentūros tvirtinimu, ji atitinkamai taiko sankcijas griežtai pagal įtvirtintas teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas skundė ne Sprendimą Nr. 1, o Agentūros 2017 m. gegužės 25 d. raštą ir jį prilygina sprendimui, kas yra akivaizdžiai klaidinga vertinant tai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu Nr. 1 atsakovas išsamiai ir motyvuotai pateikė informaciją apie taikomas sankcijas, o raštas „Dėl skundo“ savo prasme nėra sprendimas. Pareiškėjas iš esmės skundžia raštą, kuomet Sprendimo Nr. 1, kuris ir sukelia teisines pasekmes, apskundimo terminas yra pasibaigęs, todėl atsiliepimo pateikimo metu Sprendimas Nr. 1 nėra panaikintas, todėl galiojantis.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog jis 2017 m. balandžio 26 d. raštu kreipėsi į Agentūrą, prašydamas

atsižvelgti į visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, tačiau atsakovas neatsižvelgė į Ministerijos išdėstytas aplinkybes ir Sprendimo Nr. 1 nepakeitė. Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. spalio 24 d. pažyma apie miško želdinių, želdinių kokybės vertinimą, kuri įvertinta teigiamai, parodė, jog pareiškėjas pasiekė priemonės tikslus – mišką įveisė, jį saugo ir prižiūri. Nepateikdamas tiesioginių išmokų paraiškos ir atsisakydamas prarastųjų pajamų kompensavimo išmokos, jokios žalos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) fondams ar valstybės biudžetui nepadarė, o priešingai, atsisakydamas prarastųjų pajamų kompensavimo išmokų, sutaupė ES ir valstybės biudžeto lėšų.

15. Ministerija atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007). Ministerijos nuomone, šioje situacijoje, prioritetas turėtų būti teikiamas teisingo, o ne formalaus sprendimo priėmimui.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo G. Š. skundą tenkino, t. y. panaikino atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. KP-646(10.6.1.), o bylą dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. KP_02_05 nutraukė.

17. Teismas nustatė, kad Agentūra Sprendimu Nr. 1 konstatavo, jog pareiškėjas 2016 metais nedeklaravo 2010 m. gegužės 31 d. paraiškoje Nr. 2ŽM-KP-10-1-002551-PR001 (toliau – ir Paraiška) nurodyto įveisto ploto. Kadangi pareiškėjas nepateikė TI paraiškos dvejus metus iš eilės, jam taikyta paramos sugrąžinimo sankcija ir paramos mokėjimo nutraukimas. Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte numatyta, jog pareiškėjas įsipareigoja kasmet iki to laiko, kol įveisiamas miškas, atliekami įveisto miško priežiūros ir apsaugos darbai ir vykdomi prisiimti įsipareigojimai, TI paraiškoje deklaruoti veisiamo miško sklypą. Sprendime Nr. 1 Agentūra priminė, jog jei nesilaikoma Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte nustatyto įpareigojimo, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 69.2.5 punktu, jei dvejus metus iš eilės TI paraiškoje nedeklaruojamas įveisto miško plotas, parama nutraukiama, o pareiškėjas privalo grąžinti išmokėtas miško priežiūros ir apsaugos ir prarastųjų pajamų kompensavimo išlaidas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas taikė paramos susigrąžinimo sankciją – susigrąžinama parama apskaičiuota 14 398 Eur įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmoka bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmoka. Pareiškėjas 2017 m. kovo 21 d. su skundu kreipėsi į Ministeriją dėl Agentūros Sprendimo Nr. 1. Ministerija 2017 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 3IN-638(8.1) išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė sprendimą – prašė dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, o apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją ir Ministeriją. Agentūra 2017 m. gegužės 25 d. raštu Nr. KP-646(10.6.1) iš esmės pakartojo Agentūros Sprendime Nr. 1 nurodytus motyvus bei nurodė, jog minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nėra jokių aplinkybių netaikyti sankcijos, todėl šis nebus sprendimas keičiamas.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, (toliau – ir Administravimo taisyklės), 216 punkte nustatyta Agentūros sprendimų apskundimo tvarka, pateikė skundą Ministerijai, o Ministerija ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka jį išnagrinėjo. Dėl to ginčo nėra. Nors Ministerijos 2017 m.

gegužės 25 d. rašte nurodyta rezoliucinė dalis nėra visiškai aiškiai suformuluota, tačiau įvertinus šio rašto motyvus, formuluotė „<…> prašo dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą <…>“ negali reikšti nieko kito, kaip Sprendimo Nr. 1 pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo. Teismo vertinimu, priešingas aiškinimas reikštų, jog pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir sulaukus iš esmės teigiamo sprendimo, pareiškėjo teisės nebūtų apgintos, o tokia situacija neatitiktų teisinės valstybės principo reikalavimų. Priešingai, Ministerijai priėmus teigiamą sprendimą, o Agentūrai nesutinkant su juo, Agentūra turėjo teisę skųsti šį Ministerijos sprendimą, tačiau tuo nepasinaudojo. Teismas sprendė, kad Agentūros sprendimas buvo iš esmės panaikintas, o Agentūra turėjo pareigą iš naujo įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą. Agentūra 2017 m. gegužės 25 d. raštu to nepadarė, o tik informavo, jog Agentūros Sprendimas Nr. 1 yra pagrįstas (nors jo nepagrįstumas jau buvo konstatuotas Ministerijos).

19. Teismas nurodė, kad ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra priimtas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nors minėtoje nuostatoje įtvirtinta tik Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo reikšmė, tačiau analogiškas pasekmes sukelia ir kitų ikiteisminių ginčų nagrinėjimo institucijų priimti sprendimai (iš jų ir Ministerijos, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kt.). Nustačius, jog Ministerija priėmė sprendimą dėl Agentūros Sprendimo Nr. 1 ir jį iš esmės panaikino, pakartotinis šio sprendimo teisėtumo tikrinimas negali būti atliekamas, kadangi Ministerijos sprendimas nebuvo apskųstas teismui. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog byla dėl reikalavimo panaikinti Agentūros Sprendimą Nr. 1 nutrauktina.

20. Teismas vertino, kad Ministerija 2017 m. gegužės 25 d. raštu įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, tačiau nenurodė, koks turėtų būti naujas sprendimas (ar netaikyti sankcijos, ar taikyti mažesnę sankciją ir pan.). Teismas pažymėjo, jog Agentūra 2017 m. gegužės 25 d. raštu (Sprendimas Nr. 2) nei iš naujo įvertino aplinkybes, nei priėmė naują sprendimą, tačiau apsiribojo tų pačių aplinkybių atkartojimu. Teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga Agentūrai priimti priešingą sprendimą Agentūros Sprendimui Nr. 1, todėl Agentūra, siekdama priimti tokį patį sprendimą, turėjo jį priimti, o ne konstatuoti, jog Agentūros Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas. Teismo vertinimu, Sprendimas Nr. 2 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų), todėl naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

21. Teismas pažymėjo, jog negali įvertinti ketinamų taikyti sankcijų pagrįstumo, kadangi Agentūros Sprendimas Nr. 1 buvo panaikintas Ministerijos, o Agentūra Sprendimu Nr. 2 (2017 m. gegužės 25 d. raštu) nėra nusprendusi taikyti sankcijų, todėl nėra galiojančio Agentūros sprendimo, kuriuo taikomos atitinkamos sankcijos pareiškėjui.

III.

22. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

23. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad Ministerija 2017 m. gegužės 25 d. raštu panaikino Sprendimą Nr. 1, ir pažymi, jog Administravimo taisyklėse nėra nurodyta, kad Ministerija gali naikinti Agentūros priimtus sprendimus, ir tai, kad Ministerija nagrinėja pareiškėjų skundus ir atitinkamai priima sprendimus, kuriuose nurodoma skundą (ar dalį jame iškeltų reikalavimų) atmesti kaip nepagrįstą arba skundą tenkinti, nereiškia, kad Ministerija turi įgaliojimus sprendimą naikinti. Agentūros nuomone, Ministerijos 2017 m. gegužės 25 d. raštas, kuriame Ministerija prašė dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, yra rekomendacinio pobūdžio. Agentūra nurodo, kad ji, atsižvelgusi į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir Ministerijos rašte nurodytas aplinkybes, Sprendimu Nr. 2 (raštu) informavo pareiškėją, kad vertindama jo kasmetinį prašymą Nr. 2ŽM-KP-10-1-002551-KP008 gauti paramą už įveisto miško priežiūrą ir apsaugą ir prarastų pajamų kompensavimą, pagal 2016 metų plotinių priemonių administravimo sistemos duomenis nustatė, kad 2016 metais, kaip to reikalaujama Įgyvendinimo taisyklių 14 punkte, pareiškėjas nedeklaravo paraiškoje nurodyto įveisiamo ploto, t. y. nepateikė TI paraiškos dėl 2016 metų. Agentūra taip pat nurodo, kad Sprendimas Nr. 1 susigrąžinti išmokėtas miško priežiūros ir apsaugos ir prarastųjų pajamų kompensavimo išmokas yra pagrįstas, nes yra priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nėra jokių aplinkybių netaikyti sankcijos, todėl pagrįstai buvo nurodyta, kad Sprendimas Nr. 1 nebus keičiamas. Pareiškėjo kasmetinis prašymas buvo vertinamas pakartotinai, tačiau nebuvo numatyta aplinkybių, kurios galėtų paneigti Sprendimu Nr. 1 pritaikytų sankcijų pagrįstumą.

24. Atsakovas pažymi, kad teismas neteisingai nurodė atsakovo pateikto rašto formą, įvardydamas raštą kaip

sprendimą, kuriame apsiribojama tų pačių aplinkybių atkartojimu, nesutinka su teismo argumentu, jog Sprendimas Nr. 2 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų. Agentūros pateiktas raštas (Sprendimas Nr. 2) yra informacinio pobūdžio, jame pateikiama pareiškėjo prašoma informacija ir atsakoma į Ministerijos rašte nurodytus argumentus, todėl į jį nebuvo perkelta visa informacija, susijusi su pareiškėjui taikytinomis sankcijomis.

25. Atsakovas paaiškina, kad Agentūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. D1-17, 2 punktas įtvirtina, jog Agentūra vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, ES aktais, Lietuvos Respublikos įstatymais, tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės priimtais teisės aktais, žemės ūkio ministro įsakymais, ES institucijų rekomendacijomis, o vadovaudamasi 9.12 punktu, Agentūra registruoja, nagrinėja pateiktus mokėjimo prašymus (mokėjimo paraiškas), priima sprendimą dėl paramos išmokėjimo, todėl būtent Agentūra pagal kompetenciją ir nustatytas funkcijas turi įgaliojimus vertinti pareiškėjų teikiamus kasmetinius prašymus ir atitinkamai priimti sprendimus.

26. Atsakovas pabrėžia, kad Ministerija įstatymu nėra pripažinta neteismine ginčų nagrinėjimo institucija ir pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120, 9 punkte išvardytas Ministerijos funkcijas, Ministerijai nepavesta naikinti Agentūros, kaip institucijos, vertinančios pareiškėjų atitiktį paramai gauti, sprendimus. Atsakovas nurodo, kad panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog Agentūra yra atsakinga už efektyvų ES paramos programų lėšų, skirtų žemės ūkiui, naudojimą, teikiamos paramos skaidrumą, formuojant bendrąją ES politiką žemės ūkio ministrui pavestose valdymo srityse bei užtikrinanti jos įgyvendinimą, nustatanti tiesioginių ir kompensacinių išmokų mokėjimo pagrindus bei tvarką, teikianti konsultacijas. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad Ministerija nėra subjektas turintis teisę panaikinti Agentūros paskirtas sankcijas. Ministerija negalėjo priimti administracinio sprendimo pareiškėjui rūpimais klausimais, nes Ministerijos raštą teismas vertino kaip informacinio pobūdžio dokumentą. Ministerija ne jos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimą turėjo perduoti kompetentingoms institucijoms arba išaiškinti teisių gynimo tvarką teisme ar Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-796-146/2016).

27. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, jog skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007; 2007 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007; 2010 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

28. Pareiškėjas G. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia identiškais argumentais kaip ir skundą, akcentuodamas, kad Agentūros Sprendimas Nr. 1 prieštarauja ES teisei, nes pritaikius vieną sankciją nemokėti negautų pajamų kompensacijos nepateikus paraiškos, taikoma ir antroji sankcija dėl visų išmokų grąžinimo, kuri yra pati griežčiausia iš visų įmanomų, t. y. pareiškėjo atsisakymas nuo kompensacijos už negautas pajamas yra prilygintas sąmoningam klaidingos informacijos teikimui; miško sunaikinimui ir pan., t. y. tyčinei veikai, dėl kurios išmokų mokėjimas pripažintinas nepagrįstu.

30. Pareiškėjas, vertindamas Agentūros argumentą, kad Ministerija nenagrinėja ginčų, nurodė, jog šiuo atveju reikėtų taip pat įvertinti pačios Agentūros Sprendimą Nr. 1, nes jame nurodytas šio sprendimo apskundimas Ministerijai per 15 dienų nuo šio sprendimo gavimo arba ABTĮ nustatyta tvarka per vieną mėnesį Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas realizavo savo teises ir Agentūros nustatytu terminu kreipėsi su skundu į Ministeriją. Apeliaciniame skunde Agentūra kelia klausimą dėl savo pačios nurodytos apskundimo tvarkos teisėtumo, todėl toks procesinis elgesys gali būti vertintinas tik kaip piktnaudžiavimas procesu ir padėtimi.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra ir pabrėžia, kad vertinant Agentūros priimtus sprendimus, reikėtų prioritetą teikti teisingo, bet ne formalaus sprendimo standartui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

32. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nutraukta bylos dalis dėl pareiškėjo G. Š. skundo reikalavimo panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. KP_02_05, panaikintas atsakovo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. KP-646(10.6.1), pagrįstumas ir teisėtumas.

33. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1 nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu (kai yra priimtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos, jos teritorinio padalinio sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba Lietuvos administracinių ginčų komisijos, jos teritorinio padalinio sprendimas patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį ir šis sprendimas nebuvo apskųstas per įstatymuose nustatytą terminą).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, Administravimo taisyklių 216 punkto nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskritai padarė teisingą išvadą, jog bylos dalis dėl skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1 yra nutrauktina, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamą bylos dalies nutraukimo pagrindą. Šiuo atveju ši bylos dalis turėjo būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu (kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui), nes Sprendimas Nr. 1 negalėjo būti administracinės bylos dalyku dėl to, kad Sprendimas Nr. 1 yra negaliojantis ir nei pareiškėjui, nei kitiems asmenims nesukelia jokių teisinių pasekmių.

35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Administravimo taisyklių 216 punktu, padavė skundą Ministerijai dėl Sprendimo Nr. 1, kuriuo Agentūra nustatė, jog pareiškėjas 2016 metais nedeklaravo Paraiškoje nurodyto įveisto ploto, o kadangi nepateikė TI paraiškos dvejus metus iš eilės, taikoma paramos sugrąžinimo sankcija ir paramos mokėjimo nutraukimas, skyrė pareiškėjui sankciją – paramos (14 398 Eur įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmokos bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmokos) susigrąžinimą. Ministerija 2017 m. gegužės 25 d. rašte nurodė, kad prašo Agentūrą dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą. Rašte aptartos kilusio ginčo tarp pareiškėjo ir Agentūros faktinės ir teisinės aplinkybės, nurodyta, kad priimant Agentūrai sprendimą, prioritetas turėtų būti teikiamas teisingumui, t. y. teisingo, o ne formalaus sprendimo priėmimui, prašo Agentūrą dar kartą įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą, o apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją ir Ministeriją.

36. Administravimo taisyklių 216 punkte nurodyta, kad pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai, nesutinkantys su Agentūros ir (arba) Ministerijos priimtais sprendimais, veikimu arba neveikimu, susijusiais su paramos paraiškų, pateiktų pagal priemonę, administravimu, vertinimu, atranka ir mokėjimo prašymų administravimu, turi teisę juos apskųsti. Agentūros konkrečių valstybės tarnautojų ir (arba) darbuotojų veiksmus (neveikimą) pareiškėjas gali apskųsti Agentūros vadovui raštu per 15 darbo dienų nuo tos dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokius veiksmus (neveikimą). Agentūros sprendimus, veikimą arba neveikimą pareiškėjas gali apskųsti Ministerijai raštu per 15 darbo dienų nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokius sprendimus, veiksmus (neveikimą). Agentūros sprendimus, veikimą ar neveikimą, kuriuos Ministerija jau buvo nagrinėjusi ir priėmusi sprendimą, pareiškėjas ir (arba) paramos gavėjas gali apskųsti savo pasirinkimu Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba teismui teisės aktų nustatyta tvarka. Administravimo taisyklių 218 punktas nustato, kad pareiškėjai ir (arba) paramos gavėjai, nesutikdami su Agentūros ir (arba) Ministerijos sprendimais, veikimu ar neveikimu, gali tiesiogiai kreiptis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją arba Vilniaus apygardos administracinį teismą teisės aktų nustatyta tvarka.

37. Nurodytos normos suponuoja išvadą, kad pagal Administravimo taisyklių nuostatas, pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros Sprendimu Nr. 1, turėjo teisę šį sprendimą apskųsti vadovaujančiajai institucijai, t. y. Ministerijai (išskyrus aptartus atvejus), ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai arba teismui. Pažymėtina, kad Administravimo taisyklėse nėra įtvirtinta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

38. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Sprendimo Nr. 1, įpareigojo Agentūrą priimti naują sprendimą, o tai reiškia, kad Sprendimas Nr. 1 Ministerijai priėmus sprendimą neteko galios, Agentūros Sprendimas Nr. 1 negali (nebegali) sukelti pareiškėjui pasekmių, todėl ginčas dėl šio sprendimo nėra nagrinėtinas teisme.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio aplinkybes, taip pat yra konstatavęs, jog Agentūros sprendimai neteko galios, kai Ministerija priėmė sprendimą, įpareigojantį Agentūrą priimti

objektyviais duomenimis ir teisės normomis pagrįstą sprendimą dėl paramos skyrimo arba neskyrimo (žr. 2018 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2495-624/2018).

40. Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad Administravimo taisyklėse nėra nurodyta, jog Ministerija gali naikinti Agentūros sprendimus, nekeičia reikalo esmės, nes pareiškėjas pasinaudojo Administravimo taisyklėse įtvirtinta teise skųsti Sprendimą Nr. 1, Administravimo taisyklėse nėra nustatyta, kad Ministerijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus paramos gavėjo skundą, yra tik rekomendacinio pobūdžio.

41. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Agentūra ir Ministerija nagrinėjamo ginčo santykiuose veikė kaip viešojo administravimo subjektai, atsakingi už tinkamą pareiškėjo pateiktos paramos paraiškos administravimą, todėl kilę neaiškumai dėl jų aktų, priimtų administruojant pareiškėjo paraišką, negali būti aiškinami tokiu būdu, dėl kurio pareiškėjas negalėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jam teisės aktais suteikiama teisę apskųsti jo netenkinantį sprendimą teismui. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga užtikrinti, kad privatūs asmenys galėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų nacionalinės teisės aktų bei tarptautinių dokumentų suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą. Teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios skundų dėl Agentūros sprendimų padavimą ir nagrinėjimą, negali būti aiškinamos taip, kad pareiškėjui, kuris nuosekliai siekė, kad jo ginčas su Agentūra būtų išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka, nebūtų sudaryta arba būtų itin apsunkinta galimybė pasinaudoti teise į teisminę gynybą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2495-624/2018).

42. Atsižvelgiant į pirmiau nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Ministerijai priėmus sprendimą Agentūra turėjo pareigą iš naujo įvertinti visas aplinkybes ir priimti atitinkamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad Agentūra 2017 m. gegužės 25 d. raštu tik informavo, jog Agentūros Sprendimas Nr. 1 yra pagrįstas, nors kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šio sprendimo nepagrįstumas jau buvo konstatuotas Ministerijos.

43. Pirmosios instancijos teismas panaikino Agentūros 2017 m. gegužės 25 d. raštą, šį raštą įvardijo kaip sprendimą. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir nurodo, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio, jame pateikiama pareiškėjo informacija ir atsakoma į Ministerijos rašte nurodytus argumentus.

44. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Agentūros 2017 m. gegužės 25 d. raštą, nustatęs, kad atsakovas turėjo priimti naują sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Agentūros 2017 m. gegužės 25 d. raštas (Sprendimas Nr. 2) nagrinėjamu atveju pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes administracinė procedūra nepagrįstai baigta Agentūros 2017 m. gegužės 25 d. raštu, nors turėjo būti priimtas naujas sprendimas, išnagrinėjus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Ministerijos nurodytus argumentus nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su sankcijų taikymu / netaikymu.

45. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimus, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (išskyrus tai, kad nepagrįstai nurodė bylos nutraukimo pagrindą, nustatytą ABTĮ 103 str. 3 p.), nenukrypo nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės. Atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-892-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02263-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 59.1.6(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skundą atsakovui Valstybinei kultūros paveldo komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija) dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir PKD) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės kultūros paveldo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. S-6(6.2.-215) „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2016 m. veiklos ataskaitos“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. S-6(6.2.-215) nepritarė KPD 2016 metų veiklos ataskaitai, pasiūlė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai (toliau – ir Ministerija) įpareigoti pareiškėją 2017 metų veiklos ataskaitoje kuo tiksliau įvardyti teisines, administravimo, valdymo bei finansavimo problemas, pateikti siūlymus jų sprendimui siekiant kurti skaidresnę bei pažangesnę paveldosaugos sistemą.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog KPD yra tiesiogiai pavaldus Ministerijai, todėl Komisija turi teisės aktų suteiktą teisę vertinti pareiškėjo veiklos ataskaitą, bet neturi viešojo administravimo subjekto įgaliojimų ir negali siūlyti papildyti teikiamą metinę veiklos ataskaitą. Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymas (toliau – ir Komisijos įstatymas) Komisijai suteikia įgaliojimus vertinti pareiškėjo teikiamas metines veiklos ataskaitas, bet ne tvirtinti jas. Komisija Sprendimu pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bf34aaa0937411e9ae2e9d61b1f977b3

Sprendime išdėstyti teiginiai yra neparemti nei faktiniais, nei teisiniais argumentais. Sprendime nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas neatsižvelgė į 2017 m. balandžio 28 d. Komisijos parengtą pažymą. Komisijos įstatymas Komisijai nesuteikia teisės rengti pažymas, Komisija gali priimti tik sprendimus ar nutarimus, kuriuos tvirtina Komisijos pirmininkas. Sprendime išdėstyti argumentai dėl neatliktų projektų yra nepagrįsti nei išsamiu aplinkybių nurodymu, nei faktinių aplinkybių tyrimu, nei taikytinos teisės aktų nuostatomis, nei teisiniu nustatytų faktų vertinimu.

4. Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Komisija nurodė, kad jos veiklą reglamentuoja, teises ir pareigas nustato ne tik Komisijos įstatymas, bet ir Lietuvos

Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias atsakovas kasmet vertina pareiškėjo metines veiklos ataskaitas. Vertinant 2016 metų veiklos ataskaitą iš esmės buvo konstatuoti tie patys, kasmet pasikartojantys pareiškėjo veiklos trūkumai, ataskaitos nėra išsamios, ataskaitoje stokojama pagrindinių, su veikla susijusių problemų pateikimo ir jų sprendimo būdų, strateginio planavimo gairių ir siūlymų veiklai tobulinti įvardijimo.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija, vertindama KPD 2016 metų veiklos ataskaitą, kaip vertinimo kriterijus naudojo Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. ĮV-750 patvirtintą Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos 2016–2020 metų programą.

7. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas nepagrįstai mini 2017 m. balandžio 28 d. pažymą, nes ginčas kilo dėl Sprendimo, kuris priimtas laikantis Komisijos įstatymo nustatytos tvarkos, jame pateikti siūlymai yra susiję su atsakovo tiesiogine funkcija – vertinti metinę įstaigos ataskaitą. Sprendime pateikti siūlymai yra rekomendacinio pobūdžio, jokių teisių ar pareigų pareiškėjui nesukuria, o teisę Komisijai parengti pažymas suteikia Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininko 2016 m. gegužės 2 d. įsakymas Nr. V-5, kuriuo buvo patvirtintas Valstybinės kultūros paveldo komisijos darbo reglamentas. Komisijos teigimu, tiesioginę atsakovo funkciją vertinti pateiktas ataskaitas įtvirtina Komisijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 7 punktas, o pritarimas arba nepritarimas yra vertinimo išraiška įvertinus vykdomų programų kokybę.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Ministerija akcentavo, kad Sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių realiai nesukelia, ir pažymėjo, kad joks teisės aktas imperatyviai neįpareigoja atsakovo ar Ministerijos imtis kokių nors administracinių sprendimų, kai nepritariama pateiktai metinei veiklos ataskaitai.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad KPD Komisijai pateikė vertinti KPD 2016 metų veiklos ataskaitą, Komisija parengė pažymą dėl KPD 2016 metų veiklos ataskaitos, kurioje nurodė šios ataskaitos trūkumus, pateikė rekomendacijas, kaip juos pašalinti. Komisija 2017 m. balandžio 28 d. posėdyje svarstė KPD 2016 metų veiklos ataskaitą ir nutarė grąžinti šią ataskaitą KPD, prašydama ją tikslinti pagal Komisijos pažymoje ir 2016 m. balandžio 29 d. sprendime Nr. S-14(6.2.-204) „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2015 m. veiklos ataskaitos“ pateiktas pastabas bei pakartotinai ją svarstyti Komisijos gegužės mėnesio posėdžio metu; prašyti KPD tikslinant ataskaitą daugiau dėmesio skirti KPD Vilniaus skyriaus veiklai, Vilniaus senamiesčio apsaugos problemoms.

11. Teismas nustatė, kad Komisija 2017 m. gegužės 2 d. raštu Nr. V11-118(6.4.) kreipėsi į KPD, informuodama, jog 2017 m. balandžio 28 d. posėdyje svarstė KPD 2016 veiklos ataskaitą ir konstatavo, kad ji nėra išsami, paaiškino, jog KPD neatsižvelgė į Komisijos 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. S-14(6.2.-204) 3 punkto rekomendaciją pagal parengtus kriterijus vertinti teritorinių skyrių veiklą, nustatyti, pagrindines teritorinių skyrių veiklos problemas bei vertinimo rezultatus pateikti metinėje ataskaitoje. Komisija prašė iki 2017 m. gegužės 19 d. pateikti papildytą veiklos ataskaitą. KPD 2017 m. gegužės 19 d. rašte Nr. (1.23.)2-1217 paaiškino, kad KPD metinė veiklos ataskaita parengta pagal teisės aktų reikalavimus.

12. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, Komisijos įstatymo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 8 punkto, Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. S-7(6.2.-216) patvirtintų Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuostatų nuostatas, teismas darė išvadą, kad Komisija yra ekspertinė institucija, turinti teisę vertinti kultūros paveldo apsaugos funkcijas atliekančių institucijų ir įstaigų (šiuo atveju KPD) metines ataskaitas, įvardyti esamas problemas ir siūlyti tobulinti veiklą.

13. Teismas nurodė, kad Sprendime įvardyti keturi konkretūs kriterijai, kuriais remiantis atliktas ekspertinis vertinimas:

1) tarpinstitucinis bendradarbiavimas; 2) specialusis teritorijų planavimas; 3) visuomenei svarbių statybos projektų viešinimas; 4) paveldo inventorizavimas. Teismas nustatė, kad pagal kiekvieną iš kriterijų Sprendime nurodytos nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės bei pateiktos Komisijos išvados.

14. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Sprendime pateiktas KPD 2016 metų veiklos ataskaitos vertinimas yra išsamus, neperžengia Komisijos kompetencijos ribų, Komisija, priimdama Sprendimą, veikė neviršydama savo kompetencijos, nepažeisdama įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).

III.

15. Pareiškėjas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, išdėstytomis skunde, ir papildomai nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialiosios ir proceso teisės normas, nepaisant konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino, ar KPD pasiekė 2016 metų jam kultūros ministro nustatytus specialiojo teritorijų planavimo uždavinius pagal skirtą finansavimą, neteisingai vertino, kad KPD neginčijo Sprendimo 2 punkto išvados, o vertindamas Komisijos sprendimo motyvus dėl KPD veiklos viešinimo ir skaidrumo, savaip traktavo Sprendimą, nors aiškiai motyvuoti sprendimą turėjo pats atsakovas. Komisijos ir teismo sprendimuose nenurodyta, kad KPD pagal 2016 metų veiklos planą ar 2016 metų paveldosaugos programą, patvirtintą kultūros ministro 2016 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. ĮV-200, ar kitus teisės aktus, turėjo paviešinti tam tikrus statybos projektus, bet jų neviešino. Pareiškėjas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad Komisijos prerogatyva yra pasirinkti KPD veiklos vertinimo kriterijus tam, kad būtų pasiektas Komisijos vertinimo tikslas ir šios institucijos uždaviniai, nes tokia išvada pažeidžia viešosios teisės principus, įtvirtintus Viešojo administravimo įstatyme (3 str.).

17. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą, pabrėždamas, kad Sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisių ir pareigų, nes tik kultūros ministras gali duoti KPD privalomus nurodymus.

IV.

19. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. gegužės 3 d. gautas pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo.

20. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas 2019 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. S-1(6.2.-229) nutarė nevertinti pareiškėjo 2017 metų veiklos ataskaitos, atsižvelgdamas į tai, jog Ministerija pritarė 2017 metų pareiškėjo ataskaitai ir pritarė 2018 metų veiklos ataskaitai. Kadangi atsakovas priėmė tokį sprendimą, pareiškėjas atsisako nuo pareikšto apeliacinio skundo, informuoja, kad pareiškėjui yra žinomos ABTĮ 104 dalyje įtvirtintos atsisakymo nuo skundo teisinės pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:V.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą

nutraukia. Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 str. 3 d.).22. Iš pareiškėjo pareiškimo dėl apeliacinio skundo atsisakymo turinio matyti pareiškėjo valia atsisakyti nuo

apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo. Pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo teisinės pasekmės. Pareiškėjas pareiškime yra nurodęs ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias atsisakymą nuo skundo, tačiau iš teksto turinio visumos ir aplinkybių dėstymo eigos nustatyta, jog atsisakoma nuo apeliacinio skundo, o ne nuo skundo.

23. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

24. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pateiktas atsisakymas nuo apeliacinio skundo neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų ir teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir teisėtų interesų, paduotas laikantis ABTĮ 136 straipsnyje nustatytų reikalavimų, atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimamas ir apeliacinis procesas nutraukiamas (ABTĮ 136 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atsisakymą nuo apeliacinio skundo.Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo nutraukti.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-1421-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02607-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2;12.13.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c4721110937411e9ae2e9d61b1f977b3

ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. O. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 68-87; 2) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (41.2)FR0682-723.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių AVMI atliko jo mokestinį patikrinimą, kurį užbaigė surašydama 2015 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo aktą Nr. (41.2) FR0680-657, kuris buvo patvirtintas Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (41.2) FR0682-723, t. y. Šiaulių AVMI papildomai apskaičiavo 13 542,92 Eur dydžio gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumą, 12 648,91 Eur GPM delspinigių ir skyrė 1 354 Eur dydžio baudą. VMI 2017 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. 68-87 patvirtino Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą.

3. Pareiškėjo nuomone, VMI, vertindama jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų piniginių lėšų likutį, realiu likučiu pripažino tik 392 000 Lt (113 531,05 Eur) dydžio sumą, visiškai neatsižvelgdama į jo mokestinio patikrinimo metu pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo gautas pajamas, į kurias mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti, vertindamas gautų pajamų ir patirtų išlaidų santykį bei papildomai apskaičiuodamas GPM mokėtinas sumas. Pažymėjo, kad VMI nepagrįstai neatsižvelgė į jo faktiškai turėtas santaupas – pinigus, gautus 1999 m. pardavus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baltasis lokys“ 200 akcijų po 1 000 Lt (289,62 Eur), už kiekvieną akciją ir pinigus, gautus pardavus automobilį už 60 000 Lt (17 377,20 Eur) sumą. Tokiu būdu VMI neįtraukė realiai turėtų santaupų ir nepridėjo jų prie 392 000 Lt (113 531,10 Eur) vienkartinėje deklaracijoje nurodyto pinigų likučio. Pareiškėjo nuomone, faktiškai priklausančių piniginių lėšų likutis 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų sudaryti apie 700 000 Lt (202 734 Eur).

4. Pareiškėjas akcentavo, kad mokesčių administratorius jo atžvilgiu atliekamo mokestinio patikrinimo metu išimtinai vertino tik pareiškėjo buvusios sutuoktinės L. M. (santuoka buvo sudaryta laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 2007 m. gegužės 18 d.) Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytą 150 000 Lt (43 443 Eur) sumą, tačiau nevertino kitų L. M. turėtų pinigų lėšų. Nurodė, kad L. M. buvo gavusi dovanų iš savo močiučių: N. P. pagal 2002 m. kovo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė butą už 88 000 Lt (25 487 Eur), kuriuos pastaroji padovanojo L. M., taip pat 100 000 Lt (28 962 Eur) pinigų sumą yra padovanojusi A. K. Kadangi pajamų gavimo metu pareiškėjas ir L. M. buvo susituokę, preziumuojama, kad jos gautos lėšos yra ir pareiškėjo gautos lėšos. Teigė, kad mokesčių administratorius nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo prezumpciją.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad L. M. 1992 m. dovanojo jam 30 000 JAV dolerių (120 000 Lt) sumą. Pareiškėjas pinigus skolinosi iš O. S., tačiau dėl jam nesuprantamų priežasčių Šiaulių AVMI nevertino iš O. S. gautų pinigų ir nesikreipė į O. S. dėl papildomų paaiškinimų ir informacijos pateikimo, dėl ko atliko neišsamų, nevisapusiškai ir išimtinai tik mokesčių administratoriaus pozicijai palankų mokestinį patikrinimą. Be to, pareiškėjas kartu pateikė 2006 m. kovo 7 d. paskolos sutarties, sudarytos su Vokietijos piliečiu F. J., kopiją. Paskolos sutartyje nurodyta, kad F. J. paskolino pareiškėjui 35 000 Eur sumą su 3 proc. metinių palūkanų. Paskolos grąžinimo terminas – 2009 m. kovo 17 d. Paskola suteikta grynaisiais pinigais ir perduota Bremeno mieste, dalyvaujant trečiajam asmeniui – J. L. Pareiškėjas pinigus skolinosi, siekdamas pinigines lėšas panaudoti versle, o paskolą F. J. grąžindavo grynaisiais pinigais. Likusią 10 000 Eur sumą, pareiškėjas bankiniu pavedimu pervedė į J. L. atsiskaitomąją banko sąskaitą, kuris minėtą sumą grąžino F. J. Mokesčių administratorius nevertino 2013 m. sausio 4 d. pateikto J. L. rašto, kuriuo patvirtinta, kad F. J. pagal 2006 m. kovo 7 d. paskolos sutartį suteikė 35 000 Eur dydžio paskolą pareiškėjui, o galutinę 10 000 Eur sumą turėjo pervesti į J. L. atsiskaitomąją sąskaitą, kadangi J. L. buvo sumokėjęs F. J. pagal ankstesnį pareiškėjo prašymą. J. L. pateiktas patvirtinimas raštu paneigė VMI poziciją, jog 10 000 Eur pavedimas į J. L. sąskaitą nėra susijęs su pareiškėjo atsiskaitymu pagal paskolos raštą su F. J.

6. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius taip pat nustatė, jog jis 2007 m. suteikė 171 000 Lt (49 525 Eur)

sumą grynaisiais pinigais paskolų įmonei UAB „Detauta“. Mano, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo šeimos 2007 m. patirtas vartojimo išlaidas padalijo proporcingai keturiems asmenims, tačiau nepagrįstai nevertino UAB „Detauta“ paskolos suteikimui patirtų bendrų pareiškėjo ir L. M. santuokos metu (iki 2007 m. gegužės 18 d.) lygiomis dalimis patirtų išlaidų. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius privalėjo konkrečiai įvertinti, kurios paskolos UAB „Detauta“ buvo suteiktos santuokos laikotarpiu ir atitinkamai patirtas išlaidas dalinti lygiomis dalimis, bet ne priskiriant visą 171 000 Lt (49 525 Eur) išlaidų sumą išimtinai tik pareiškėjui.

7. Pareiškėjas pabrėžė, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriui pateikė rašytinius įrodymus: 1992 m. vasario 19 d. pažymą-sąskaitą, pagrindžiančią vilkiko MAN 19.332, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Transporto priemonė), pardavimą įmonei UAB „Baltasis lokys“ ir faktišką 60 000 Lt (17 377,20 Eur) sumos gavimą; 1999 m. liepos 26 d. visuotinio susirinkimo protokolą Nr. 3; keturias 1999 m. spalio 29 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. Iš šių dokumentų matyti, kad pareiškėjui priklausė UAB „Baltasis lokys“ 28 akcijos, kurių nominali vertė 1 000 Lt (289,62 Eur), iš viso už 28 000 Lt (8 109,36 Eur). Pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pareiškėjas pardavė visas likusias UAB „Baltasis lokys“ 172 paprastąsias vardines akcijas iš viso už 172 000 Lt (49 814,64 Eur).

8. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius, vertindamas jo turėtą pinigų likutį 2003 m. gruodžio 31 d., rėmėsi išimtinai tik pareiškėjo pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytais duomenimis, neatsižvelgdamas į pareiškėjo dėl suklydimo į deklaraciją neįtrauktų piniginių lėšų, kurias pareiškėjas realiai turėjo ir laikė pas savo mamą E. T. M. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratoriui pateikti dokumentai ir rašytiniai paaiškinimai patvirtino aplinkybę, kad jis mokestinio patikrinimo pradžioje (2007 m. sausio 1 d.) turėjo daugiau lėšų nei teigė mokesčių administratorius, tačiau VMI neatliko visapusiško įrodymų ir faktinių aplinkybių tyrimo remdamasi tik Šiaulių AVMI 2015 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo akte nurodytais teiginiais.

9. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo turto ir pajamų šaltinių operatyvius patikrinimus už 2006–2010 m., kurių metu nustatė, jog pareiškėjo 2007 m. patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms (paskolų suteikimui, nekilnojamojo turto įsigijimui, vartojimo ir kt. išlaidoms) padengti jis panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtojas nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. Nustačiusi šias aplinkybes Šiaulių AVMI pareiškėjo mokestinį patikrinimą atliko taikydama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ, Mokesčių administravimo įstatymas) 70 straipsnio nuostatas.

11. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių AVMI, apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę, naudojosi patikrinimo metu surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo gautas pajamas / patirtas išlaidas, sąskaitoje esančias lėšas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie registruotus sandorius, deklaruotas pajamas, įsigytus verslo liudijimus, turimą valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro informaciją apie pareiškėjo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą). Šiaulių AVMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 28 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaravo vertybinių popierių už 150 000 Lt ir piniginių lėšų ne banke 542 000 Lt (A. O. M. – 392 000 Lt ir buvusios sutuoktinės L. M. – 150 000 Lt). Suteiktų ir gautų paskolų nedeklaravo. Atlikus pareiškėjo turimų duomenų analizę už 1994–2003 m. nustatyta, kad jo deklaruotos Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) piniginės lėšos 392 000 Lt yra realios, nes sutuoktiniai 2003 m. pardavė butą už 328 000 Lt, pagal 2003 m. gegužės 8 d. susitarimą pareiškėjas pardavė svetainės, virtuvės, miegamojo, vonios kambario baldus už 12 000 Lt. Be to, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. turėjo tris einamąsias sąskaitas Lietuvos bankuose, kurių lėšų likutis 2006 m. sausio 1 d. buvo 190,70 Lt ir 2007 m. gruodžio 31 d. – 1 963,32 Lt. VĮ Regitros duomenimis pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 19 d. įsigijo lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) už 18 000 Lt, kurį pardavė 2007 m. balandžio 14 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį už 7 000 Lt. Transporto priemonė parduota neišlaikius trejų metų, gautos pajamos nedeklaruotos 2007 m. GPM305 deklaracijoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2004–2006 m. gavo 363 600,25 Lt pajamų. Per tą patį laikotarpį patyrė 757 434 Lt išlaidų be vartojimo išlaidų.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo duotas nurodymas pateikti paaiškinimą apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 30 d. paaiškinime nurodė, kad pinigų likučio banke ir ne banke 2006 m. sausio 1 d. neturėjo. Pagal bankų pateiktus išrašus 2006 m. sausio 1 d. piniginių lėšų likutis buvo 174,71 Lt. Suteiktų ar gautų paskolų pareiškėjas nedeklaravo. Pareiškėjas

2012 m. gruodžio 12 d. pateikė 2006 m. kovo 7 d. paskolos sutarties sudarytos su Europos Sąjungos mokesčių mokėtoju F. J. kopiją, tačiau nepateikė paskolos sutarties originalo. Paskolos sutartis pasirašyta tik paskolos gavėjo A. O. M., t. y. tik vienos šalies paskolos gavėjo parašu. VMI atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 30 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius (forma FR0698) nenurodė gautų paskolų. Pareiškėjas 2006 m. kovo 7 d. paskolos sutarties kopiją pateikė tik 2012 m. gruodžio 12 d., kai sužinojo, jog trūksta pajamų išlaidoms pagrįsti. Nustatytam pajamų ir išlaidų skirtumui pagrįsti pareiškėjas 2013 m. sausio 18 d. elektroniniu paštu taip pat pateikė 2013 m. sausio 4 d. J. L. raštą, kuriame J. L. garantavo, kad F. J. suteikė 35 000 Eur paskolą pareiškėjui, kuris galutinę 10 000 Eur sumą turėjo pervesti į J. L. atsiskaitomąją sąskaitą, nes J. L. buvo sumokėjęs F. J. pagal ankstesnį pareiškėjo prašymą. Tačiau pareiškėjas nepateikė trijų asmenų (pareiškėjo, J. L. ir F. J.) susitarimo dėl pinigų perdavimo, taip pat nėra duomenų, kad paskolos davėjas būtų prašęs pinigines lėšas grąžinti per J. L.

13. Atsakovas pažymėjo, kad kreipėsi į Vokietijos mokesčių administratorių dėl pareiškėjo sandorių su Vokietijos piliečiu F. J. Vokietijos mokesčių administratorius 2013 m. lapkričio 29 d. raštu informavo, kad F. J. yra miręs ir nėra galimybės nustatyti, ar paskola suteikta ir, jei buvo suteikta, kaip atlikti mokėjimai. Šiaulių AVMI kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę, siekdama nustatyti, ar pareiškėjas deklaravo 2006–2010 m. pinigų įvežimą į Lietuvą, jei deklaravo, tai kiek ir kada. Vilniaus teritorinė muitinė informavo, kad Muitinės informacinėje sistemoje sukauptų duomenų bazėse neužfiksuota, kad pareiškėjas 2006–2010 m. būtų deklaravęs įvežamus grynuosius pinigus.

14. Atsakovas akcentavo, kad nors pareiškėjas 2013 m. sausio 18 d. elektroniniu paštu pateikė L. M. raštą dėl pinigų dovanojimo 1992 m., taip pat nurodė aplinkybes apie skolinimąsi iš O. S. be jokių raštelių, Šiaulių AVMI pagrįstai konstatavo, jog visi papildomai pateikti dokumentai apie piniginių lėšų šaltinius, sudaryti iki 2003 m. gruodžio 31 d., yra pripažinti kaip Vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) pareiškėjo vardu deklaruotas 392 000 Lt piniginių lėšų likutis, kuris patikrinimo metu įvertintas vėlesnių metų būtinoms ir patirtoms išlaidoms dengti. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo 2005 m. balandžio 28 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą, todėl pareiškėjas neturi pagrindo minėtų duomenų kvestionuoti.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atliekant pareiškėjo turto ir pajamų šaltinių nustatymo operatyvų patikrinimą už 2006–2010 m. buvo surinkta informacija iš trečiųjų šaltinių – bankų, VĮ Regitra, Vilniaus AVMI, Šilutės rajono savivaldybės. Atlikęs surinktos informacijos vertinimą mokesčių administratorius nustatė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas patyrė daugiau išlaidų, nei turėjo apmokestinamųjų pajamų šaltinių. Mokesčių administratorius nusprendė, kad pareiškėjas Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje (forma GPM305) už 2007 m. nedeklaravo visų gautų pajamų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 25 straipsnio nuostatas.

17. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas) nuostatas bei suformuotą teismų praktiką, pažymėjo, kad minėtas įstatymas nuolatiniam Lietuvos gyventojui nustato imperatyvią pareigą deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą konkretų turtą. Imperatyvių teisės aktų reikalavimų nesilaikantis nuolatinis Lietuvos gyventojas – mokesčių mokėtojas – privalo prisiimti su tokiais savo veiksmais (neveikimu) susijusias pasekmes. Tai lėmė, kad pareiškėjo 2005 m. gegužės 2 d. pateikta mokesčių administratoriui Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y., joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą ir pareiškėjas šių duomenų kvestionuoti (tikslinti) nebegali, nes tokia jo teisė yra pasibaigusi. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su gautomis ir, jo (pareiškėjo) teigimu, 2007 m. sausio 1 d. turėtomis lėšomis, įgytomis 1999 m. pardavus UAB „Baltasis lokys“ akcijas, taip pat lėšomis 1992 m. dovanojimo sutarties pagrindu įgytomis iš L. M. bei 1998 m. vasario 19 d. pardavus vilkiką MAN, vertintini kaip nereikšmingi ir negalintys nulemti kitokio, nei mokesčių administratoriaus konstatuoto vertinimo, jog 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas turėjo turto už 392 000 Lt (kaip nurodyta pareiškėjo 2005 m. gegužės 2 d. pateiktoje deklaracijoje). Tuo pačiu pagrindu, teismas atmetė kaip neturinčius teisinės reikšmės pareiškėjo argumentus, susijusius su jo buvusios sutuoktinės L. M. dovanų gautomis lėšomis bei pas pareiškėjo motiną E. T. M. laikytomis jo santaupomis.

18. Dėl pareiškėjo sudarytos paskolos sutarties su F. J. teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų (išskyrus 10 000 Eur pervedimo 2009 m. gegužės 5 d. į J. L. banko sąskaitą), kurie patvirtintų realų F. J. lėšų perdavimą pareiškėjui. Teismas vertino, kad mokesčių administratorius pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas aptariamos paskolos sutarties kopiją mokesčių administratoriui pateikė tik 2012 m. gruodžio 12 d. Tuo tarpu 2011 m. lapkričio 30 d. teiktuose paaiškinimuose apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. šios paskolos nenurodė. Taip pat reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad pareiškėjas, 2012 m. rugsėjo 21 d. teikdamas paaiškinimus mokesčių administratoriui, 2009 m. gegužės 5 d. pinigų pervedimą į J. L. banko sąskaitą įvardino kaip paskolą. Šiuose paaiškinimuose pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir / arba argumentų, kurie leistų susieti J. L. pervestas lėšas su F. J. paskola pareiškėjui. Toks nenuoseklus ir neatsakingas pareiškėjo elgesys mokestinio patikrinimo metu leido mokesčių administratoriui daryti pagrįstą išvadą dėl pateiktos paskolos sutarties (nors sandoris yra dvišalis, tačiau sutartis pasirašyta vieno pareiškėjo) formalaus pobūdžio ir šio sandorio nevertino tinkamu ir patikimu pareiškėjo pajamų gavimo įrodymu. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjo per tikrintą laikotarpį (2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.) patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš F. J. gautomis paskolintomis lėšomis.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl suteiktų paskolų UAB „Detauta“ padalinimo kartu su buvusia sutuoktine, pastebėjo, kad pareiškėjas paskolas suteikė per du kartus: 2017 m. lapkričio 28 d. – 39 000 Lt ir 2007 m. gruodžio 31 d. – 132 000 Lt. Santuoka tarp pareiškėjo ir L. M. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu nutraukta 2007 m. gegužės 18 d. Teismas nurodė, kad pareiškėjo paskolos 2007 m. UAB „Detauta“ buvo suteiktos jam jau nesant santuokoje su L. M., todėl pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnyje įtvirtinta sutuoktinių turto teisinio režimo prezumpcija.

20. Dėl O. S. suteiktos paskolos pareiškėjui teismas nurodė, kad GPM ir su juo susijusios sumos pareiškėjui apskaičiuotos nustačius, kad 2007 m. pareiškėjo pajamos (50 891 Lt) viršijo išlaidas (207 812,07 Lt). Tiek patikrinimo akte, tiek vietos mokesčių administratoriaus sprendime, tiek ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendime yra detaliai atskleista, kaip ir iš kokių šaltinių yra apskaičiuotas pajamų bei išlaidų skirtumas. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir / ar pagrįstų argumentų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes ir / arba nulemtų kitokį jų vertinimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas taip pat neatskleidė, kaip iš jo nurodyto fizinio asmens (O. S.) gautos lėšos galėtų (turėtų) daryti įtaką kitokiam jo 2007 m. pajamų / išlaidų vertinimui. Nei mokesčių administratoriui, nei teismui pareiškėjas nenurodė jokių skolinimąsi iš O. S. patvirtinančių faktų, nepateikė įrodymų nei apie tokią paskolą, nei apie tokio fizinio asmens (O. S.) egzistavimą (nenurodė jokių pastarosios asmens duomenų). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai tokios pareiškėjo pateiktos abstrakčios informacijos nevertino kaip pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo pajamas tikrintu laikotarpiu.

21. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad mokesčių administratorius savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis, dėl ko naikinti ginčijamų sprendimų nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III.

22. Pareiškėjas A. O. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo atleisti jį nuo apskaičiuotų 12 648,91 Eur delspinigių mokėjimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas buvo neaktyvus ir per siaurai apibrėžė kilusio ginčo ribas. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo būti aktyvus nagrinėdamas kilusio ginčo aplinkybes, o kartu ir vertindamas GPM sumų, papildomai apskaičiuotų delspinigių dydžio pagrįstumą, kadangi skundo reikalavimas buvo panaikinti ginčijamus VMI ir Šiaulių AVMI sprendimus, bet ne vertinti skundžiamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes.

24. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grįsdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika nepateikė nuorodų į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, susijusius su Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo taikymu ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusius su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas pastebi, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią mokesčių administratorius savo veikloje turi vadovautis ne tik formaliomis mokesčių teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, bet ir protingumo bei teisingumo kriterijais.

25. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigė jo iš sandorių gautų pinigų realumą, todėl teismo sprendimas laikytinas itin formaliu bei ribojančiu jo teisę į teisingą teismą, garantuojamą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu.

26. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino mokesčių administratoriaus neatliktų veiksmų (nerinko papildomos informacijos, nesikreipė į VĮ Regitrą, neapklausė O. S., nevertino buvusios sutuoktinės gautų pajamų, kitų reikšmingų aplinkybių). Mano, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnyje nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų. Pabrėžia, kad teismas tik lakoniškai atmetė jo argumentus, susijusius su buvusios sutuoktinės gautomis lėšomis ir pas motiną E. T. M. laikomas santaupas, tačiau nenurodė teisinio ir faktinio pagrindo, kuriais remiantis buvo atmesti minėti argumentai. Akcentuoja, kad teismas taip pat neatsižvelgė ir nevertino jo pateiktų tiesioginių įrodymų – asmenų paaiškinimų (J. L. ir L. M.), pripažino tik buvusios sutuoktinės Vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje nurodytą 150 000 Lt sumą, tačiau nevertino kitų L. M. turėtų piniginių lėšų ir nepagrįstai pareiškėjo 2004–2006 m. laikotarpiu patirtas išlaidas nedalino pareiškėjui ir buvusiai sutuoktinei lygiomis dalimis, kas prieštarauja CK 3.87 straipsniui.

27. Pareiškėjas teigia, kad jam apskaičiuotas delspinigių dydis sudaro 93 proc. mokėtinos mokesčių sumos bei yra akivaizdžiai neproporcingas. Pažymi, kad tokio dydžio delspinigiai yra laikytini baudžiamojo pobūdžio sankcija ir prieštarauja teisingumo, protingumo bei proporcingumo principams. Mano, kad delspinigiais yra baudžiamas neatsižvelgiant į tai, jog viso mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi.

28. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad teisės aktuose nėra numatyta galimybė neskaičiuoti delspinigių už laiku nesumokėtą mokestį, todėl pareiškėjui, teisės aktų nustatyta tvarka neatlikusiam mokestinių prievolių GPM srityje, pagrįstai buvo skaičiuojami delspinigiai už laikotarpį nuo mokestinės prievolės neįvykdymo momento iki patikrinimo akto surašymo dienos. Mano, kad taikyti MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų principų ir atleisti pareiškėjo nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (41.2) FR0682-723, kuriuo pareiškėjui apskaičiuota 13 542,92 Eur GPM, 12 648,91 Eur GPM delspinigių ir paskirta 1 354 Eur bauda, bei VMI 2017 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 68-87, kuriuo patvirtintas Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimas, teisėtumo bei pagrįstumo.

31. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų.

34. Pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniam skunde teigė, kad VMI nepagrįstai pripažino jo pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaruotą 392 000 Lt piniginių lėšų ne banke sumą, kadangi į 392 000 Lt sumą nebuvo įtrauktos santaupos, kurias jis fiziškai laikė pas motiną E. T. M., ir lėšos, gautos 1999 m. pardavus UAB „Baltasis lokys“ akcijas bei vilkiką MAN. Pareiškėjas nurodė, kad šios piniginės lėšos nebuvo deklaruotos Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) dėl klaidos, nes jis pamiršo jas įrašyti. Tvirtino, kad jam faktiškai priklausančių piniginių lėšų likutis 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų sudaryti apie 700 000 Lt.

35. Tiek mokesčių administratoriai, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindami nurodytus pareiškėjo argumentus, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 suformuota praktika. Šiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją) neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką. Šiems teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatos (ABTĮ 4 straipsnio 7 dalis), mokesčių administratoriui suteikiančios teisę mokestinį patikrinimą atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

36. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

37. Konstitucinio Teismo doktrinoje yra pažymėta, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

38. Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (liet. nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori (liet. nepatikrinus faktų iš anksto), o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012).

39. Taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė.

40. Administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kurioje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas, buvo sprendžiamas klausimas, per kokį terminą mokesčių administratorius turi teisę patikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą. Tačiau minėtoje byloje teismas visiškai nevertino tai, ar mokesčių mokėtojas, pateikęs vienkartinę deklaraciją apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, turi teisę šią deklaraciją tikslinti, ar gali mokestinio patikrinimo metu kvestionuoti minėtoje deklaracijoje nurodytus duomenis, t. y. administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 nebuvo vertintos minėtos faktinės aplinkybės, kurios yra reikšmingos nagrinėjamai bylai.

41. Administracinės bylos Nr. A-2667-438/2015 ir šios nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas neturi precedento galios nagrinėjamoje administracinėje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis.

42. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2006 m. gautų pajamų ir patirtų išlaidų padalinimu tarp sutuoktinių. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad paskolos 2007 m. UAB „Detauta“ buvo suteiktos pareiškėjui nesant santuokoje su L. M., sprendė, jog pareiškėjas nepagrįstai remiasi CK 3.87 straipsnyje įtvirtinta sutuoktinių turto teisinio režimo prezumpcija. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratoriai skundžiamuose administraciniuose aktuose vertino ne tik laikotarpį, kai pareiškėjas buvo nutraukęs santuoką, bet ir laikotarpį iki santuokos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė.

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas tuo laikotarpiu, kai jis buvo santuokoje su L. M., spręstinas klausimas ir dėl buvusios pareiškėjo sutuoktinės įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

44. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 str.).

45. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

46. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių teisės normų nesilaikė, nes bylai reikšmingas aplinkybes konstatavo ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet perrašydamas skundžiamuose administraciniuose aktuose pateiktas mokesčių administratorių apibendrintas išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo ar pritardamas mokesčių administratorių nustatytoms aplinkybėms. Iš esmės, pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė ginčijamuose mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytais argumentais, beveik nepasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis šis grindė savo reikalavimus, o tai sudaro kliūtis apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, jog išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau.

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su galutinio teismo sprendimo priėmimu. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimas iš esmės dar nėra pasibaigęs, laikoma, kad šalis dar nėra įgijusi teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, bei pažymima, jog šią teisę ji įgis tuo atveju, jei byla bus išspręsta šalies naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-151/2011; 2011 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-46/2011). Tais atvejais, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikina visą ar dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perduoda bylą ar jos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos ar jos dalies nagrinėjimas nėra pasibaigęs. Šiuo nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui iš dalies patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, byla nėra baigta, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas dar negali būti sprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. O. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-2114-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00468-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 12.15.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Euro Asista“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Euro Asista“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Euro Asista“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (21.195)RKD-111 (toliau – ir VMI sprendimas), kuriuo VMI atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. gruodžio 6 d. prašymą atleisti nuo priskaičiuotų 2 165,73

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9a90efb0937411e9ae2e9d61b1f977b3

Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių.2. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI 2017 m. lapkričio 30 d. atliko Bendrovės PVM nepriemokos delspinigių

perskaičiavimą už 2014–2016 m. laikotarpį ir pateikė apskaitos skyriui 2 165,73 Eur delspinigių nepriemoką. Bendrovės PVM nepriemokos atsiradimo priežastis – UAB „Euro Asista“ pateikė patikslintas PVM deklaracijas už 2014–2016 m. laikotarpį. Bendrovei susidarė mokėtinas PVM arba PVM nepriemoka, kadangi 2017 m. rugsėjo mėn. UAB „Automera“ pateikė pareiškėjui patikslintas kreditines PVM sąskaitas faktūras. Tokiu pagrindu UAB „Automera“ VMI apskaitos kortelėje atsirado PVM permoka už 2014–2016 m. laikotarpį, atitinkamai už 2014 m. – 5 957,11 Eur, už 2015 m. – 12 185,17 Eur ir už 2016 m. – 1 6601,76 Eur. Gavus UAB „Automera“ patikslintas kreditines PVM sąskaitas faktūras, Bendrovėje atsirado PVM nepriemoka už 2014–2016 m. laikotarpį, atitinkamai už 2014 m. – 2 085 Eur, už 2015 m. – 3 777 Eur ir už 2016 m. – 3 486 Eur.

3. Pareiškėjo nuomone, delspinigiai, kurie apskaičiuoti ir nurašyti nuo Bendrovės banko sąskaitos, yra neadekvati priemonė tikslui, kurio yra siekiama, nes valstybės biudžetas nepatyrė žalos. Tai, kad VMI nenagrinėjo Bendrovės prašymo atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių dėl to, jog VMI jau nurašė priskaičiuotus delspinigius, prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ, Mokesčių administravimo įstatymas) įtvirtintam teisingumo principui bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintiems objektyvumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principams.

4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad VMI informacinių duomenų bazių duomenimis (MAIS), 2017 m. gruodžio 4 d. pareiškėjui buvo apskaičiuota 2 097,22 Eur PVM delspinigių ir 8,43 Eur GPM delspinigių (iš viso 2 105,65 Eur). Pareiškėjo 2 105,73 Eur delspinigių nepriemoka, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, 2017 m. gruodžio 5 d. buvo nurašyta iš pareiškėjo sąskaitos pagal VMI 2017 m. gruodžio 4 d. nurodymą Nr. (23.31-08)46-282287.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo 2017 m. gruodžio 6 d. prašymas atleisti jį nuo 2 165,73 PVM delspinigių VMI buvo gautas 2017 m. gruodžio 13 d., pareiškėjo 2 105,73 EUR delspinigių nepriemoka nurašyta iš pareiškėjo sąskaitos 2017 m. gruodžio 5 d., t. y. pareiškėjo prašymo pateikimo dienai delspinigių nepriemoka jau buvo sumokėta (išieškota), todėl mano, kad VMI teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo prašymą atleisti nuo 2 165,73 PVM delspinigių paliko nenagrinėtu.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VMI 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-282287 nurodė nurašyti 2 105,73 Eur mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčio mokėtojų sąskaitų ir 2017 m. gruodžio 5 d. iš pareiškėjo sąskaitos nurašė 2 105,73 Eur PVM delspinigių. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 6 d. prašymu kreipėsi į VMI, prašydamas atleisti jį nuo priskaičiuotų 2 165,73 Eur PVM delspinigių ir užskaityti sumokėtus delspinigius už 2017 m. lapkričio mėn. PVM įmoką. VMI 2018 m. sausio 11 d. raštu informavo pareiškėją, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia kitais šio įstatymo 93 straipsnio nustatytais pagrindais. Rašte pažymėjo, kad prašymo nagrinėjimo metu VMI 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu nurodė nurašyti 2 105,73 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčio mokėtojų sąskaitų, todėl vykdydama šį nurodymą VMI 2017 m. gruodžio 5 d. iš pareiškėjo sąskaitos nurašė 2 105,73 Eur PVM delspinigių. Kadangi prašymo pateikimo dieną ir VMI skundžiamo sprendimo rengimo dieną, t. y. 2018 m. sausio 10 d., PVM delspinigiai pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti, prašymas paliktas nenagrinėtu.

9. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pažymėjo, kad PVM delspinigių ginčo suma buvo išieškota VMI 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-282287, t. y. dar iki pareiškėjui kreipiantis į VMI dėl atleidimo nuo delspinigių, o pareiškėjas šio sprendimo neskundė, nors būtent minėtu sprendimui buvo nurašyta pareiškėjo mokestinė nepriemoka ir būtent šis sprendimas pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes. Pareiškėjo teiginiai, kad tuo metu, kai vyko mokestinės nepriemokos išieškojimas, sirgo pareiškėjo buhalterė, neturi

reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumui.10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad VMI objektyviai ir laiku išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. gruodžio 6 d.

prašymą dėl delspinigių atleidimo, nes ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, ginčijamu sprendimu nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, jį apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo 2017 m. gruodžio 6 d. prašymas dėl delspinigių atleidimo buvo tinkamai išnagrinėtas, pareiškėjo atstovas teismo posėdyje šį sprendimą vertino kaip sukeliantį jam teisines pasekmes (atsisakyta tenkinti jo prašymą). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepasinaudojo savo teise apskųsti VMI 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą, kuriuo VMI nusprendė nurašyti 2 105,73 Eur mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčio mokėtojų sąskaitų. Pareiškėjas šį sprendimą gavo, jo neskundė, nors būtent šis sprendimas sukėlė jam teisines pasekmes, tai teismo posėdyje patvirtino ir pareiškėjo atstovas.

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, padarė išvadą, kad atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių VMI neturėjo teisinio pagrindo, nes nei prašymo pateikimo dieną, nei ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2018 m. sausio 11 d., PVM delspinigiai pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti, VMI iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, dėl ko VMI 2018 m. sausio 11 d. raštą Nr. (21.195)RKD-111 paliko nepakeistą ir pareiškėjo skundą atmetė. Konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas neturėjo pagrindo atleisti pareiškėją nuo 2 165,73 Eur PVM delspinigių.

III.

12. Pareiškėjas UAB „Euro Asista“ apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą; 2) panaikinti VMI 2018 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (21.195)RKD-111; 3) panaikinti VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)FR0682-514“; 4) įpareigoti VMI priimti ir išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo prašymo pateikimo dieną delspinigiai nebuvo apskaičiuoti. Nurodo, kad VMI informaciją apie PVM delspinigius pateikė 2017 m. lapkričio 30 d. (ketvirtadienį), o jau 2017 m. gruodžio 4 d. (pirmadienį) priėmė sprendimą dėl lėšų išieškojimo iš bankų sąskaitų. Atsižvelgdamas į tai, kad dėl jo veiksmų valstybės biudžetas nepatyrė žalos, mano, jog tokia VMI skuba nėra pateisinama. Pažymi, kad turėjo tik vieną darbo dieną susipažinti su VMI sprendimu dėl PVM delspinigių priskaičiavimo ir sprendimo priėmimo. Akcentavo, kad jo situaciją apsunkino ir buhalterės, kuri atsakinga už informacijos per VMI sistemą apdorojimą bei vertinimą, liga.

14. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad VMI taiko dvigubus standartus mokesčių mokėtojams, tokiu būdu pažeisdama Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygiateisiškumo principą. Kaip pavyzdį pareiškėjas nurodo aplinkybes, susijusias su mokesčių mokėtojų prašymų atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą delspinigių nagrinėjimu.

15. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Akcentuoja, kad 2 105,73 Eur delspinigiai buvo nurašyti iš pareiškėjo sąskaitos, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal VMI 2017 m. gruodžio 4 d. nurodymą. Pareiškėjo 2017 m. gruodžio 6 d. prašymas atleisti jį nuo 2 165,73 PVM delspinigių VMI buvo gautas 2017 m. gruodžio 13 d., kai pareiškėjo 2 105,73 EUR delspinigių nepriemoka buvo nurašyta iš jo sąskaitos 2017 m. gruodžio 5 d. Mano, kad teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo 2 165,73 PVM delspinigių paliko nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (21.195)RKD-111, kuriuo VMI pareiškėjo prašymą atleisti nuo delspinigių mokėjimo paliko nenagrinėtu, teisėtumo bei pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatuodamas, kad atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių nėra teisinio pagrindo, kadangi prašymo pateikimo bei ginčijamo sprendimo priėmimo dieną PVM delspinigiai pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti, dėl ko pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo išnagrinėtas tinkamai.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo prašymo pateikimo dieną delspinigiai nebuvo apskaičiuoti ir nurodo, jog VMI skubėjimas nurašyti delspinigius, nėra pateisinamas.

20. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Nesant ABTĮ 140 straipsnyje 2 straipsnyje nustatytų pagrindų ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

22. Byloje nustatyta, kad VMI 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-282287 nurodė nurašyti 2 105,73 Eur mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčio mokėtojų sąskaitų (b. 1. 20). VMI, vykdydama šį nurodymą, 2017 m. gruodžio 5 d. iš pareiškėjos sąskaitos nurašė 2 105,73 Eur PVM delspinigių. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 6 d. prašymu kreipėsi į VMI, prašydamas atleisti jį nuo priskaičiuotų 2 165,73 Eur PVM delspinigių (b. 1. 17). VMI 2018 m. sausio 11 d. raštu Nr. (21.195)RKD-111 įformintame sprendime nurodė, kad prašymo pateikimo dieną (2017 m. gruodžio 6 d.) PVM delspinigiai pareiškėjui nebuvo skaičiuojami, todėl prašymą paliko nenagrinėtą.

23. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal šią Mokesčių administravimo įstatymo nuostatą mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių sumokėjimo tik tuo atveju, jeigu apskaičiuoti delspinigiai nėra sumokėti ar išieškoti.

24. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad VMI 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. (23.31-08)467-282287, kuriame nurodyta nurašyti 2 105,73 Eur mokestinę nepriemoką (apskaičiuotus delspinigius) iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjo sąskaitų, buvo įvykdytas 2017 m. gruodžio 5 d., t. y. dar iki pareiškėjo kreipimosi į VMI dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė atleisti jį nuo delspinigių, kurie jau yra išieškoti, todėl spręsti ir tenkinti minėtą pareiškėjo prašymą nebuvo jokio teisinio pagrindo.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog VMI sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui.

26. Taigi mokesčių administratorius, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl jo atleidimo nuo apskaičiuotų ir išieškotų delspinigių mokėjimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

27. Mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais remiantis buvo išieškoti apskaičiuoti delspinigiai, nėra šio ginčo dalykas, todėl teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su delspinigių išieškojimu, t. y. nevertina, ar VMI, 2017 m. gruodžio 5 d. nurašydama iš pareiškėjo sąskaitos 2 097,22 Eur PVM delspinigių ir 8,43 Eur GPM delspinigių (iš viso 2 105,65 Eur) veikė teisėtai ir pagrįstai.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog VMI taiko dvigubus standartus mokesčių mokėtojams. Pažymėtina, kad kiekvienas mokestinis ginčas yra individualus ir pareiškėjo pateiktas pavyzdys apie kitų mokesčių mokėtojų prašymų atleisti juos nuo mokesčio už aplinkos teršimą delspinigių nagrinėjimą nėra pagrindas pripažinti, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintą mokesčių mokėtojų lygybės principą.

29. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję

su jau pareikštais reikalavimais.30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos

teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016).

31. Pareiškėjas visiškai naują reikalavimą panaikinti VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)FR0682-514“, kuris nėra neatsiejamai susijęs su jau pareikštais reikalavimais, pareiškė tik apeliaciniame skunde, todėl teisėjų kolegija minėto pareiškėjo reikalavimo nevertina.

32. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Euro Asista“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-1227-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02395-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.15.7(S)





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9f4e0290937411e9ae2e9d61b1f977b3

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas J. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Mokestinių ginčų komisija) 2017 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. S-141 (7-90/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 68-33; 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (4.7.2)-FR0682-34.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad mokestinis ginčas vyksta tik dėl dviejų žemės sklypų pardavimo sandorių apmokestinimo: 2010 m. kovo 26 d. žemės sklypo (0,1493 ha), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas-1), pardavimo pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM), ir 2013 m. birželio 4 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas-2), dalies pardavimo pajamų apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM).

3. Pareiškėjo nuomone, MGK neobjektyviai išnagrinėjo jo pateiktus argumentus, neatliko tinkamo įrodymų tyrimo bei vertinimo, dėl ko sprendime pateiktos išvados ir tariamai nustatytos aplinkybės neatitinka faktinės situacijos ir prieštarauja teisinei logikai. Teigė, kad MGK sprendime, kaip ir mokesčių administratorius, daugiausia dėmesio skyrė analizuodama istorinius pareiškėjo sandorius, taip pat sandorius, visiškai nesusijusius su mokestinio ginčo dalyku ir ginčo žemės sklypų (Sklypo-1 ir Sklypo-2 dalies) apmokestinimu. Aplinkybė, ar pareiškėjas vykdė individualią veiklą anksčiau, ar jos nevykdė, yra visiškai nesusijusi su Sklypo-1 ir Sklypo-2 dalies apmokestinimu. Pareiškėjas Sklypo-1 ir Sklypo-2 dalies neapmokestinimą grindė ne individualios veiklos vykdymu ar nevykdymu apskritai, bet būtent Sklypo-1 ir Sklypo-2 dalies nepriskirtinumu prie pareiškėjo individualios veiklos turto, ką jis įrodinėjo teikdamas MGK naujus ir mokesčių administratoriaus neanalizuotus įrodymus, susijusius su Sklypo-1 ir Sklypo-2 dalies įsigijimo bei naudojimo aplinkybėmis. Dėl šios priežasties pareiškėjas mano, kad MGK sprendime deklaratyviai pateiktas sandorių, nesusijusių su ginčo dalyku, aprašymas yra ne tik perteklinis, bet ir parodantis, jog Mokestinių ginčų komisija savarankiškai neatliko bylos aplinkybių tyrimo, neįsigilino į pareiškėjo argumentus, bet tik formaliai atkartojo mokesčių administratoriaus pagrindinius argumentus ir poziciją, kuria buvo grindžiamas jo gautų pajamų apmokestinimas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas nėra ir negali būti siejamas su jo komercine veikla, kadangi Sklypas-1 ir Sklypo-2 dalis buvo įsigyta ir faktiškai naudojama kaip asmeninis turtas, skirtas pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl neatsižvelgiant į aplinkybę, ar pareiškėjas vykdė individualią veiklą, Sklypo-1 ir Sklypo-2 dalies pardavimas negali būti priskirtas individualios arba komercinės veiklos turtui. Pareiškėjas paaiškino, kad Sklypą-1 ir Sklypą-2 įsigijo ne kaip atskirus žemės sklypus, bet kaip vientisą 0,5880 ha bendro 0,8080 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pagrindinis sklypas), dalį. Tai pagrindžia kartu su 2017 m. gegužės 10 d. rašytiniais paaiškinimais Mokestinių ginčų komisijai pateikti papildomi įrodymai – archyvinis žemės sklypo padalijimo planas prie 2006 m. kovo 14 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties. Sklypas-1 ir Sklypas-2 buvo įsigyti kaip vientisas nekilnojamasis daiktas (Pagrindinio sklypo dalis), kurio pradinis, pagrindinis ir vienintelis tikslas buvo gyvenamojo namo statyba. Plane yra pažymėta 2006 m. pareiškėjo įsigyta Pagrindinio sklypo dalis, kuri buvo įsigyjama kaip vientisas ir nedalintinas žemės sklypas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sklypo-1 priskirtinumą prie jo asmeninio turto pagrindžia įsigijimo aplinkybės. Jo atsiradimas buvo atsitiktinis, ką pagrindžia ir įrodo 2006 m. kovo 14 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis ir prie jos esantis Pagrindinio sklypo padalijimo planas, iš kurio matyti, kad Sklypas-1 buvo pažymėtas indeksu „B“ ir turėjo būti priskirtas kitam savininkui, t. y. R. V. Žemės sklypo padalijimo 2008 m. spalio 3 d. sutartimi dėl pasikeitusių aplinkosauginių ribojimų, R. V. turėjusi atitekti Pagrindinio sklypo dalis buvo atidalinta pareiškėjui, o pastarajam atiteko pareiškėjui priskirtino Pagrindinio sklypo dalis. Dėl šios priežasties pareiškėjui tenkanti Pagrindinio sklypo dalis prarado vientisumą. Sklypas-1 buvo dirbtinai ir neplanuotai atskirtas nuo pareiškėjui turėjusio tekti sklypo ploto. Planas prie

2006 m. kovo 14 d. pirkimo pardavimo sutarties įrodo ir patvirtina faktą, kad pareiškėjas, įsigydamas turtą, planavo turėti vientisą 58,80 a žemės sklypą ant upės kranto, kuriame planavo ir faktiškai vykdė bei baigė nuosavo gyvenamojo namo statybas. Iš 2006 m. sklypų įsigijimo dokumentų matyti, kad jis neturėjo ir negalėjo turėti jokių komercinių lūkesčių, susijusių su įsigyjama sklypo dalimi. Objektyvios aplinkybės, nulėmusios pradinio bendraturčių susitarimo dėl perkamo sklypo padalijimo pasikeitimą, kvalifikuotinos kaip atsitiktinės ir nesusijusios su pareiškėjo ekonomine veikla. Pareiškėjas tvirtino, jog nepirko ir nesiekė įsigyti Sklypo-1 kaip atskiro turto objekto, atskirai neatsidalino. Jis atiteko bendraturčiams atsidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės turtą dėl objektyviai pasikeitusių aplinkybių – pakitusių sklypams taikomų apribojimų ir teritorijos planavimo dokumentų pasikeitimo. 2006 m. nebuvo teritorijos detalaus plano, todėl nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad pareiškėjas įgis Sklypą-1, taip pat nebuvo aišku, kokie bus taikomi apribojimai ginčo teritorijai. 2008 m., kai buvo nubraižytos įvairios apsaugos zonos ir paaiškėjo, kad per vieną iš kitiems savininkams turėjusių priklausyti sklypų eina komunikacijos ir pastarasis greičiausiai nebus tinkamas naudojimui, įvyko derybos tarp trijų bendrasavininkių. Pareiškėjui turėjęs priklausyti 58,8 a sklypas buvo dirbtinai perdalintas taip, kad jam vietoje vientisos Pagrindinio sklypo dalies atiteko 47 a Sklypas-2 ir tarp kitų bendrasavininkių įsiterpęs komunikacijoms skirtas Sklypas-1, kuris nebuvo ir neturėjo būti tinkamas normaliam eksploatavimui. Pareiškėjo manymu, tai patvirtina, kad Sklypas-1 atsirado visiškai neplanuotai, o jis to nenumatė ir negalėjo numatyti įsigydamas žemės sklypą 2006 m.

6. Pareiškėjo manymu, aplinkybę, kad Sklypo-1 pardavimas nelaikytinas ekonomine veikla, netiesiogiai patvirtina ir pardavimo aplinkybės. Pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų nei dėl Sklypo-1 tvarkymo, nei dėl pardavimo. Sklype buvo įsmeigta lenta su pareiškėjo telefonu ir užrašu „parduodama“. Toks pardavimo būdas, skirtingai nei nurodo MGK, pareiškėjo įsitikinimu, negali būti laikytinas nei aktyviu, nei reikalaujančiu kokių nors investicijų. Pareiškėjas neatliko jokių investicijų nei į sklypo sutvarkymą, nei į išlyginimą, nei į pardavimą, nesamdė turto brokerių, nedėjo jokių skelbimų. Tai, kad Sklypo-1 pardavimas negali būti laikomas ekonomine veikla, pagrindžia ir aplinkybę, jog tai buvo pirmas ir vienintelis tokio tipo sandoris iki 2013 m. Pareiškėjui neaišku, nuo kada, pasak atsakovo, jis turėjo pats suprasti, jog 2010 m. pardavęs vienintelį nenaudojamą žemės sklypą, bus laikomas pradėjusiu vykdyti ekonominę veiklą. Pareiškėjo manymu, nurodytos aplinkybės įrodo, kad Sklypo-1 pardavimui pagrįstai turėjo būti taikoma 2010 m. galiojusio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas) 17 straipsnio 28 punkto lengvata, kadangi tai buvo 3 m. išlaikytas turtas.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Sklypo-2 dalis negali būti laikoma ekonominės veiklos ar individualios veiklos turtu, kadangi jis buvo ir yra nuolat naudojamas asmeninių poreikių tenkinimui. Jame pareiškėjas nuolat gyvena nuo 2012 m. Ši aplinkybė įrodo ir pagrindžia faktą, kad Sklypo-2 dalis, parduota 2013 m., iki pardavimo buvo pareiškėjo naudojama asmeninių poreikių tenkinimui, todėl negali būti priskirta ekonominei veiklai. Pareiškėjas akcentavo, kad nusprendęs parduoti Sklypo-2 dalį, 2013 m. neatliko jokių šio sklypo dalies tvarkymo ar pertvarkymo darbų. Buvo parduotos 586/2087 idealiosios pastarojo sklypo dalys. Šis faktas, pareiškėjo nuomone, yra reikšmingas ir dėl to, kad bet kuris projektuotojas gali patvirtinti, jog neišskaidžius žemės sklypo ir teisiškai jo visiškai neatskyrus, tame žemės sklype negalima statyti dviejų gyvenamųjų namų ant vienos gyvenamojo namo, t. y. pareiškėjo, namų valdos. Visus teisinius veiksmus atliko Sklypo-2 dalį nusipirkęs pirkėjas. Dėl šios priežasties 586/2087 idealiosios Sklypo-2 dalies pardavimas negali būti laikomas žemės statyboms pardavimu pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas) 32 straipsnio 2 dalį, kadangi tam, kad žemės sklype būtų galima statyti, jį reikėjo suformuoti kaip atskirą daiktą.

8. Pareiškėjo nuomone, skunde minimo sklypo dalis negali būti laikoma PVM objektu PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi toje dalyje, kurią pareiškėjas perleido 2013 m., nebuvo galima jokia statybų veikla. Sklypo-2 dalis tinkama statyboms tapo tik tada, kai po jos pardavimo naujasis savininkas šioje dalyje suformavo atskirą žemės sklypą kaip atskirą nekilnojamąjį daiktą ir atliko naujai suformuoto daikto pertvarkymo darbus, kurie suteikė naujajam savininkui galimybę gauti statybų leidimą.

9. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas nesilaikė pajamų natūra apmokestinimo tvarkos, neatliko visapusiško ir išsamaus aplinkybių tyrimo, nepagrindė visų privalomų sąlygų egzistavimo, nesivadovavo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dėl ko nepagrįstai ir neteisėtai apskaičiavo GPM nuo pareiškėjo tariamai gautų pajamų natūra, kurioms buvo priskirtos net ir brolio pareiškėjui suteiktos trumpalaikės paskolos palūkanos.

10. Pareiškėjas nurodė, kad nėra ginčo dėl fakto, jog jis gavo neatlygintiną paskolą iki GPMĮ 9 straipsnio nuostatų pakeitimo, tačiau mokesčių administratorius nenustatė esminės ir būtinos pajamų natūra apmokestinimui aplinkybės – paskolas suteikusio asmens tikslo atsiskaityti už tam tikru pagrindu atsiradusius įsipareigojimus. Pareiškėjas gavo

neatlygintiną paskolą iš asmens, kuris tuo metu disponavo didelėmis nuosavų piniginių lėšų sumomis, jų nesiskolino, nepatyrė jokių išlaidų šioms lėšos įsigyti. Mano, kad šioje byloje nenustatytas esminis pajamų natūra apmokestinimui būtinas elementas – asmens, suteikusio paskolas tikslas ir siekis būtent tokia forma pareiškėjui atsilyginti.

11. Pareiškėjo nuomone, jam paskirtų delspinigių dydis, sudarantis net 44 proc. apskaičiuotų mokesčių sumos, yra neproporcingas ir prieštaraujantis bendriesiems teisingumo bei protingumo principams. Pažymėjo, kad bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui reikalingus dokumentus ir paaiškinimus, kas, atsižvelgiant į neproporcingai didelį apskaičiuotų delspinigių dydį, suteikia pagrindą spręsti dėl galimybės atleisti jį nuo dalies apskaičiuotų delspinigių sumos. Pareiškėjo manymu, nurodyto dydžio delspinigiai neatitinka siekiamų pagrindinių tikslų, nagrinėjamu atveju laikytini baudžiamojo pobūdžio sankcija.

12. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovas nurodė, jog Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjo GPM mokestinį patikrinimą už 2010–2013 m., PVM mokestinį patikrinimą už 2011–2013 m., nustatė, kad pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą įsigydamas, parduodamas ar kitaip perleisdamas nekilnojamojo turto nuosavybės teises, keisdamas nekilnojamojo turto paskirtį, dalindamas nekilnojamojo turto objektus į keletą. Pareiškėjas 2010 m. kovo 26 d. už 480 000 Lt (vidutinė rinkos vertė – 332 000 Lt) pardavė 0,1493 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (Sklypas-1), 2013 m. birželio 4 d. už 700 000 Lt (vidutinė rinkos vertė –191 495,93 Lt) pardavė 1172/4174 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (Sklypas-2). 2010 m. kovo 26 d. pardavęs dalį žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) bei iš tėvo V. M. pasiskolinęs piniginių lėšų (2010 m. rugsėjo 25 d. ‒ 50 000 Lt, 2010 m. spalio 3 d. ‒ 50 000 Lt), 2012 m. kovo 22 d. už 550 000 Lt įsigijo ½ dalį 0,0888 ha žemės sklypo ir ½ dalį (5 butus) gyvenamojo namo adresu: (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto portalo skelbimų duomenimis, minėtas nekilnojamasis turtas su parengtu projektu buvo parduodamas už 400 000 Eur.

14. Mokesčių administratorius, įvertinęs sandorių sudarymo aplinkybes, 2003–2016 m. pareiškėjo įsigytus ir perleistus nekilnojamojo turto objektus, nustatęs jo savarankiškumą, veiklos tęstinumą, palyginęs nekilnojamojo turto pardavimo pajamų dydį su visomis tikrinamuoju laikotarpiu gautomis pajamomis, konstatavo, jog pareiškėjo nekilnojamojo turto pardavimas atitinka PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ekonominę veiklą.

15. Atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pagal 2010 m. kovo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį už 480 000 Lt T. S. pardavė 0,1493 ha gyvenamosios paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Parduotas žemės sklypas suformuotas pagal 2008 m. spalio 3 d. turto pasidalinimo sutartį, padalinus 2006 m. kovo 14 d. bendrosios dalinės nuosavybės teise už 120 000 Lt įsigytą 58,80 ha (5880/8080 dalį) naudingųjų iškasenų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2010–2013 m. vykdė ekonominę veiklą – prekybą nekilnojamuoju turtu, kurios požymiai iš esmės atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtą individualią veiklą, o gautos pajamos už parduotus žemės sklypus nepriskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatas, kadangi turtas perleistas nepraėjus 5 m. nuo jo įsigijimo. Pareiškėjas iki tikrinamojo laikotarpio 1 100 000 Lt sumai sudaręs beprocentinių paskolų sutarčių gavo 262 680 Lt pajamų natūra, kurios priskirtinos jo pajamoms.

16. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, jog jis sklypus įsigijo neketindamas perparduoti, nagrinėjamu atveju įtakos VMI sprendimo pagrįstumui neturi. VMI, įvertinusi vykdytų sandorių skaičių bei pobūdį, pažymėjo, kad nekilnojamojo turto pardavimo sandorių negalima traktuoti kaip atsitiktinių. Tikrinamuoju laikotarpiu (2010–2013 m.) nustatyti 2 nekilnojamojo turto realizavimo sandoriai ir 2 įsigijimo sandoriai. 2016 m. sudaromi sandoriai taip pat rodo asmens veiklos tęstinumą ir ateityje. Iš ginčo sandorių gautos pardavimo piniginės lėšos (480 000 Lt ir 700 000 Lt) tikrinamuoju laikotarpiu sudarė didžiąją dalį pareiškėjo gautų pajamų, be to, iš ginčo turto pardavimo gautos pajamos buvo reinvestuojamos į naujus nekilnojamojo turto objektus, kas suponavo išvadą dėl ginčo sandorių tikslo gauti nuolatinių pajamų.

17. Dėl sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad pastarojo padalijimas buvo ne jo kryptingų veiksmų rezultatas. Nagrinėjamu atveju bendrasavininkų iniciatyva 2008 m. spalio 1 d. sklypo paskirtis pakeista į gyvenamųjų namų statybos, 2008 m. spalio 3 d. sklypas padalintas į atskirus. Aplinkybė, kad šiuos veiksmus pareiškėjas atliko kartu su kitais bendrasavininkiais, nepaneigia jo atliktų veiksmų aktyvumo ir savarankiškumo. 2006 m. įgytos sklypo dalies dydis parodo pareiškėjo siekį savo dalį ateityje (patvirtinus detalųjį planą) padalinti į atskirus sklypus ir juos realizuoti. Atsakovas pabrėžė, kad byloje esantys duomenys patvirtina šį pareiškėjo siekį.

18. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas savarankiškai ir savo valia įsigijo žemės sklypus, gavo statybos leidimus

savo vardu. Jo nekilnojamojo turto pardavimo pajamos yra žymiai didesnės nei kitos tikrinamuoju laikotarpiu gautos pajamos, iš turto pardavimo gautos pajamos reinvestuojamos į naujus nekilnojamojo turto objektus. Nors pareiškėjas teigė žemės sklypus pirkęs nuosavo būsto statybai, tačiau realiai nė viename iš tikrinamuoju laikotarpiu parduotų sklypų nepradėjo (ir neketino) statyti gyvenamojo būsto ir jame gyventi.

19. Atsakovas padarė išvadą, kad Kauno AVMI pagrįstai pareiškėjo vykdytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą priskyrė ekonominei veiklai, kurią vykdydamas jis veikė kaip apmokestinamasis asmuo, todėl pagal pirkimo-pardavimo sutartį gautos pajamos pagrįstai apmokestintos PVM. Atsakovas sutiko dėl GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatų taikymo pareiškėjo gautoms pajamoms iš 2010 m. kovo 26 d. sandorio. Pareiškėjo veikla įsigyjant ir perleidžiant nekilnojamąjį turtą laikytina individualia veikla, kaip ji apibūdinta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio įsigytas nekilnojamasis turtas laikytinas individualios veiklos turtu pagal GPMĮ 2 straipsnio 29 dalies nuostatas. Jo gautos pajamos už perleistą Sklypą-1 nepriskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatas, nes perleistas turtas parduotas nepraėjus 5 m. nuo jo įsigijimo. Atsakovas mano, kad gautų 480 000 Lt pajamų už parduotą Sklypą-1 ir su šio turto įsigijimu susijusių išlaidų skirtumas pagrįstai apmokestintas 15 proc. GPM tarifu.

20. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nauda, gauta nemokant palūkanų už jam suteiktą paskolą, t. y. pajamos natūra, gali būti neapmokestinta GPM tik tokiu atveju, jeigu yra neidentifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos, t. y. pateikiami įrodymai, patvirtinantys, jog tai nėra jo gauta nauda. Tokia faktinė aplinkybė ginčo atveju nenustatyta. Pareiškėjas gautą paskolą panaudojo ne ligos ar nelaimės atveju, o nekilnojamajam turtui įsigyti, siekdamas ateityje šį turtą parduoti ir gauti pajamų. Šių įrodymų pagrindu, atsakovo nuomone, galima konstatuoti, kad paskolos panaudojimas buvo susietas su pareiškėjo verslu ‒ nekilnojamojo turto pardavimo ekonomine veikla. Mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo gauta paskola, visuma, t. y. aplinkybės, kad iš I. J. gavo 1 100 000 Lt paskolą 6 m. terminui, nemokėdamas už ją palūkanų ir nesuteikdamas jokių finansinių garantijų (laidavimas, įkeitimas, garantija) paskolų grąžinimui užtikrinti, leidžia daryti išvadą, kad gauta paskola be palūkanų pripažintina pareiškėjo ekonomine nauda, nes jis nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad skolindamasis pinigus lengvatinėmis sąlygomis (be palūkanų) negavo ekonominės naudos.

21. Dėl apskaičiuotos delspinigių sumos, atsakovas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Šiuo atveju mokėtini mokesčiai apskaičiuoti mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, todėl apskaičiuota ginčo delspinigių (ir baudų) bendra suma vertintina kaip pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio pasekmė. Delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis sumomis disponavo nepagrįstai.

II.

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 4 d. už 700 000 Lt pardavęs statyboms skirtą žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)) ir iš individualios veiklos pagal verslo liudijimą 2013 m. birželio 4 d. gavęs 370 Lt pajamų, 2013 m. birželio 4 d. viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą 155 000 Lt sumą. Vadovaujantis PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kai nurodytoji riba viršijama, PVM privalo būti apskaičiuojamas už visas patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas, dėl kurių tiekimo (teikimo) nurodytoji riba buvo viršyta. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui mokėtinas PVM už 2013 m. birželio mėn. apskaičiuotas nuo visų gautų pajamų – 705 730 Lt (700 000 Lt + 370 Lt +5 360 Lt). Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė PVMĮ 92 straipsnio nuostatas, nepateikė Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitos (forma FR0608) už 2013 m. ir neapskaičiavo pardavimo PVM – 128 713 Lt (37 727,86 Eur).

24. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas, Metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2010 m. neteisingai deklaravo už parduotą žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)) gautas pajamas ir su jo įsigijimu patirtas išlaidas, t. y. deklaravo deklaracijos priede GPM308 N „Neapmokestinamosios pajamos“ – 480 000 Lt, o privalėjo deklaruoti deklaracijos priede GPM308 T „Ne individualios

veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamosios pajamos“ – 480 000 Lt pajamų už parduotą žemės sklypą ir su jo įsigijimu bei perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų sumą – 31 838,26 Lt.

25. Patikrinimo akto duomenimis, iki tikrinamojo laikotarpio pradžios (2010 m. sausio 1 d.) pasiskolintą ir negrąžintą pareiškėjo piniginių lėšų sumą sudarė 1 100 000 Lt paskola pagal 2007 m. gegužės 1 d. beprocentinės paskolos sutartį, gauta iš I. J. Pareiškėjas pažeidė GPMĮ 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, neapskaičiavo menamų palūkanų nuo tikrinamuoju laikotarpiu gautų beprocenčių paskolų, t. y. gautų pajamų natūra ir pažeisdamas GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas jų nedeklaravo Metinėse pajamų deklaracijose (forma GPM308) už 2010, 2011, 2012, 2013 m. bei nuo jų nesumokėjo mokėtino GPM.

26. Patikrinimo akto duomenimis, pareiškėjo vardu 2011 m. gruodžio 29 d. įregistruotas 2007 m. gamybos automobilis Mercedes C300. Pareiškėjas šį automobilį 2012 m. vasario 17 d. pagal transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį pardavė V. T. už 5 000 Lt. Pareiškėjas nedeklaravo 5 000 Lt gautų pajamų (už parduotą automobilį Mercedes Benz) ir su jo įsigijimu patirtų išlaidų – 7 224,67 Lt.

27. Pirmosios instancijos teismas sutiko su MGK, VMI ir Kauno AVMI padarytomis išvadomis. Papildomai pažymėjo, jog tarp šalių ginčo nėra, kad pareiškėjas 2010 m. kovo 26 d. už 480 000 Lt pardavė 0,1493 ha žemės sklypų, esantį (duomenys neskelbtini) (Sklypas-1), 2013 m. birželio 4 d. už 700 000 Lt pardavė 1172/4174 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (Sklypas-2). Taip pat, kad 2010 m. kovo 26 d. pardavęs dalį žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) bei iš tėvo V. M. pasiskolinęs piniginių lėšų, 2012 m. kovo 22 d. už 550 000 Lt įsigijo 1/2 dalį 0,0888 ha žemės sklypo ir A dalį (5 butus) gyvenamojo namo adresu: (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto portalo „Aruodas“ skelbimų duomenimis, minėtas nekilnojamasis turtas su parengtu projektu buvo parduodamas už 400 000 Eur.

28. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 24 d. paaiškinime nurodė, jog „<…> turėjo didelį žemės sklypą, kurio dalį tikėjosi bet kada pardavęs uždirbti. Kadangi 2008–2009 m. prasidėjo ekonominė krizė, tai atsiliepė ir nekilnojamojo turto rinkai. <…>“. Ginčo nėra, jog didžiausias pareiškėjui priklausęs žemės sklypas buvo 0,8080 ha sklypas, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjas pats patvirtino, jog, jo žodžiais tariant, „tikėjosi uždirbti“, t. y. patvirtino, kad iš anksto planavo gauti pajamas iš šio sklypo realizavimo.

29. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas 2003–2016 m. laikotarpiu sudarė įvairius 5 įsigijimo ir 5 perleidimo sandorius. Tikrinamuoju laikotarpiu buvo sudaryti 2 įsigijimo ir 2 perleidimo sandoriai. Teismas vertino, kad priešingai nei tvirtino pareiškėjas, šios aplinkybės patvirtina, jog jo veiksmai nebuvo vienkartiniai, t. y. buvo tęstiniai. Be to, gautos lėšos sudarė didžiąją dalį jo gautų pajamų, t. y. 1 180 000 Lt sudarė žemės sklypų pardavimo pajamos, o individualios veiklos su verslo liudijimu – 166 340 Lt.

30. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad skunde nurodytos aplinkybės, jog Sklypo-1 atsiradimas buvo visiškai neplanuotas ir atsitiktinis, nepaneigia pareiškėjo ekonominės veiklos vykdymo fakto, t. y. kaip ir pats pareiškėjas teigia, jau įsigijus Pagrindinį sklypą, pasikeitus aplinkosauginiams reikalavimas, galėjo pasikeisti ir planai dėl tolimesnės veiklos, susijusios su Sklypu-1. Nors šių aplinkybių pareiškėjas Pagrindinio sklypo įsigijimo metu nenumatė, tačiau jos galėjo atsirasti ir vėlesniu momentu. Tai, jog aplinkybės susiklostė ne taip, kaip buvo planuota įsigijimo metu, teismo nuomone, nereiškia, kad pareiškėjo veiksmuose nėra ekonominės veiklos vykdymo fakto.

31. Aplinkybės, kad iki atidalijimo Sklypas-2 pareiškėjo buvo suprantamas ir valdomas kaip vientisas sklypas, ar nebuvo atlikti jokie sutvarkymo darbai, teismo vertinimu, nepaneigė fakto, jog pareiškėjas vėliau galėjo įgyti tikslą Sklypą-2 naudoti ekonominei veiklai. Be to, aplinkybės, jog pareiškėjas nuolat mokėjo už komunalines paslaugas, savaime nepatvirtina, kad šiame name gyveno jis pats. Teismas sprendė, kad minėtų sandorių negalima vertinti kaip atsitiktinių, kuriuos pareiškėjas sudaręs neturėjo ketinimo vykdyti ekonominę veiklą ir gauti pajamas.

32. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kuri iš esmės atitinka ir ekonominės veiklos sąvoką, konstatuotina ir jo pareiga mokėti PVM. Teismas sutiko su Kauno AVMI nustatytais su PVM mokėjimu susijusiais pažeidimais

33. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nepagrįstai pripažinta, jog 2010–2013 m. nemokėdamas palūkanų nuo jam suteiktos beprocentės paskolos, iš viso gavo 262 680 Lt palūkanų dydžio pajamas natūra, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iš I. J. gavo 1 100 000 Lt paskolą 6 m. terminui, nemokėdamas už ją palūkanų ir nesuteikdamas jokių prievolės užtikrinimų.

34. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. IK-162 patvirtinto Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 ir 7 punktus, pažymėjo, jog Aprašo 2 punkte įtvirtinta bendroji norma, kaip turėtų būti apmokestinamos pajamos natūra, t. y. pagal turtui įsigyti arba paslaugoms apmokėti turėtas išlaidas. Aprašo 7 punkte įtvirtinta specialioji nuostata, kuri numato atvejų, kai

gyventojas už kreditą arba paskolą moka lengvatines palūkanas arba jų nemoka, apmokestinimą, t. y. įvertinama kaip palūkanų sumos, kuri būtų mokama už tokį kreditą ar paskolą mokant tuo laikotarpiu atitinkama valiuta teikiamų paskolų tikrąją rinkos kainą, ir faktiškai sumokėtos palūkanų sumos skirtumas. Nors Aprašo 2 punkte eksplicitiškai nėra numatyta, jog ši nuostata netaikoma Aprašo 7 punkte numatytu atveju, tačiau tai nepaneigia, kad Aprašo 7 punkte yra specialioji norma lyginant su Aprašo 2 punktu. Byloje nenustatytas joks ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis neatlygintinai suteikti paskolą pareiškėjui. Tačiau byloje nustatyta, jog paskola buvo suteikta pareiškėjo ekonominei veiklai vykdyti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su skundžiamuose sprendimuose padarytomis išvadomis dėl pajamų natūra apmokestinimo.

35. Dėl pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė jog vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ir baudas ar atleisti nuo jų mokėjimo. Pareiškėjas atleidimą nuo delspinigių grindė iš esmės tik jų dydžiu, tačiau, tai nėra pakankama priežastis. Delspinigiai susidarė dėl pareiškėjo nevykdytos pareigos tinkamai apskaičiuoti mokesčius ir juos sumokėti. Teismas pažymėjo, jog byloje nenustatytos aplinkybės, kad mokesčių administratorius kontrolės procedūras būtų atlikęs nepagrįstai ilgą laiko tarpą, todėl nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą atleisti pareiškėją nuo delspinigių.

III.

36. Pareiškėjas J. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

37. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad teismas neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo jo argumentus, neatliko tinkamo pateiktų įrodymų vertinimo, dėl ko sprendime nurodytos aplinkybės neatskleidžia bylos esmės, prieštarauja teisinei logikai, kartu yra neteisingos asmens, kuris kreipiasi į teismas tikėdamasis tinkamo bylos aplinkybių tyrimo, atžvilgiu.

38. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, kad jis vykdė individualią veiklą anksčiau, ar ją planuoja vykdyti ateityje, nėra susijusi su Sklypo-1 ir Sklypo-2 dalies apmokestinimu. Pareiškėjo teigimu, sprendime nėra atskleista bylos esmė, kadangi nėra pateikta aiški ginčo sandorių teisinė analizė, taip pat nėra pasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Sklypo-2 dalies neatitikimu PVM objekto sąvoka. Akcentuoja, kad VMI neišnagrinėjo visų ginčo žemės sklypų įsigijimo aplinkybių, kadangi neturėjo visų žemės įsigijimo dokumentų (žemės sklypo pasidalijimo plano) – VMI iš Prienų rajono notarų biuro pasiėmė tik dalį įsigijimo sandorio dokumentų. Teigia, kad šis planas yra esminė žemės sklypų sutarties dalis, pagrindžiantis faktą, jog pareiškėjas su kitais bendraturčiais pirko ne didelio ploto sklypą komercinės veiklos vykdymui, bet kiekvienas iš bendraturčių pirko tris apylyges žemės sklypo dalis, tinkamas statybai.

39. Pareiškėjas pažymi, kad aplinkybė, ar jis vykdė ekonominę veiklą, nėra šios bylos dalykas. Atsitiktinis Sklypo-1 pobūdis, kurį pripažino pirmosios instancijos teismas, įrodo, kad Sklypo-1 atsiradimo ir pardavimo sandoris atitinka asmeninio turto perdavimo sandorį ir asmeninio turto pardavimo sąlygas – Sklypas-1 buvo įsigytas kaip asmeninis turtas ir buvo parduotas ne dėl pareiškėjo kaltės pasikeitusių aplinkybių (pareiškėjui netekus galimybės racionaliai naudoti Sklypą-1 asmeninėms reikmėms). Teigia, kad teismas nepasisakė dėl jo argumento, jog Sklypo-2 dalis negali būti laikoma PVM objektu, kadangi Sklypo-2 dalyje nebuvo galima jokia statybų veikla. Sklypo-2 dalis tapo tinkama statyboms tik tada, kai naujasis savininkas suformavo atskirą žemės sklypą.

40. Pareiškėjas remiasi direktyvos 2006/112/EB (toliau – ir PVM direktyva) nuostatomis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje C-308/16) ir teigia, kad žemės statyboms sąvoka negali būti aiškinama plečiamai ir žeme statybai prilyginamai visi žemės sklypai, kuriuose teoriškai yra galima statyba – žemės sklypu statyboms gali būti laikomas tik toks žemės sklypas, kuris juridiškai yra suformuotas ir jame atlikti pakankamo lygio pertvarkymo darbai, jog iki žemės sklypo pardavimo sandorio žemės sklypas būtų tinkamas statybų veiklai vykdyti.

41. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kas Sklypo-2 dalies apmokestinimas yra susijęs su Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimais (PVM direktyvos 12 straipsnio 1 dalies b punkto ir 3 dalies, PVM direktyvos 135 straipsnio 1 dalies k punkto klausimais), prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dėl prejudicinio sprendimo, pateikiant klausimą – ar PVM direktyvos 135 straipsnio 1 dalis k punktą, PVM direktyvos 12

straipsnio 1 dalies b punktą ir 12 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad šiomis nuostatomis yra draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata (PVMĮ 31 straipsnio 2 dalis) ir nacionalinė mokesčių administravimo praktika, pagal kurią žemės statyboms sąvoka yra nepagrįstai išplečiama ir taikoma tokiems žemės sklypams, kuriuose statybos darbai nėra galimi, neatlikus specifinių žemės sklypo pertvarkymo ir formavimo procedūrų (darbų) – t. y. žemės sklypo neparuošus jame vykdyti su statybomis susijusią veiklą (neatlikus sklypo juridinio pertvarkymo ir atidalinimo procedūrų).

42. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimu byloje C-331/14. Mano, kad jo namų valdos dalis atitinka fizinio asmens turto, kuris naudojamas asmeniniams poreikiams, sąvoką. Atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, pareiškėjas turi teisę pasirinkti namų valdos pardavimo neapmokestinti PVM, kadangi pardavimo momentu tai buvo asmeninio turto dalis.

43. Pareiškėjo vertinimu, teismas suklydo aiškindamas ir taikydamas Aprašo 7 punktą. Pareiškėjo teigimu, Aprašo 2 punkte yra nurodyta, kuriais atvejais jis nėra taikomas. Visais kitais atvejais Aprašo 2 punktas turi būti taikomas, įskaitant ir vertinant pareiškėjo galimai gautas pajamas natūra. Vadovaujantis Aprašo 2 punktu, turi būti įvertintos pajamos natūra išmokėjusio asmens išlaidos, būtinos pajamoms natūra suteikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gavo neatlygintiną paskolą iš asmens, kuris disponavo didelėmis nuosavomis piniginėmis lėšomis, todėl nepatyrė jokių išlaidų šioms lėšoms įsigyti, o tai paneigia galimybę taikyti Aprašo 7 punktą pareiškėjo atžvilgiu ir jam apskaičiuoti menamas palūkanas. Akcentuoja, kad teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, jog nesumokėtų palūkanų forma gautos pareiškėjo pajamos negali būti apmokestintos, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 19 punktu.

44. Pareiškėjas mano, kad teismas privalėjo įvertinti aplinkybę, jog jam mokesčiai yra skaičiuojami nuo deklaruotų sandorių, todėl delspinigių skaičiavimas už maksimalų 5 m. laikotarpį Sklypo-1 pardavimo atveju, taip pat delspinigių skaičiavimas už maksimalų mokestinio patikrinimo senaties laikotarpį nuo kaip pajamos natūra gautų pareiškėjo pajamų, neatitinka teisingumo, protingumo ir pagarbos žmogui teisinių principų.

45. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-627-442/2019 suformavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, į kurią svarbu atsižvelgti, vertinant ir nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.

46. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

47. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad pareiškėjo nurodytas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas nėra aktualus nagrinėjamoje byloje. PVM direktyvos 12 straipsnio 1 dalies b punktas numato, kad PVM apmokestinamas gali būti tik žemės statybai tiekimas. Žemė statybai – neparuošta ar paruošta žemė, kaip ją apibrėžia valstybės narės (PVM direktyvos 12 straipsnio 3 dalis). PVMĮ 32 straipsnio 2 dalis numato, kad žeme statyboms laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne. Atsakovo nuomone, PVMĮ nėra pakeista ar išplėsta PVM direktyvos 12 straipsnio 1 dalies b punkte numatyto „žemė skirta statyboms“ kriterijaus reikšmė. PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, jei pagal parengtus ir patvirtintus specialiuosius teritorinio planavimo dokumentus ir (a) detaliuosius planus šiame sklype esančiai žemei nustatoma tokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurios naudojimo būdas bei pobūdis leidžia šioje žemėje vykdyti statybą. 2009 m. rugsėjo 29 d. buvo gautas leidimas statybai sklype, kuris parduotas 2013 m. birželio 4 d.

48. Atsakovas akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1014-556/2017, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad beprocentė paskola yra pajamos natūra tiek, kiek paskolos gavėjas neturi pareigos mokėti palūkanas už gautą paskolą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl negali būti taikomos.

49. Atsakovas pažymi, kad pajamos natūra gali būti neapmokestintos GPM tik tokiu atveju, jeigu yra neidentifikuojamas ekonominiais dėsniais pagrįstas siekis duoti ar gauti naudos. Tokia aplinkybė nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta. Paskolos panaudojimas buvo susietas su pareiškėjo verslu – nekilnojamojo turto pardavimo ekonomine veikla. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas suklydo taikydamas Aprašo 7 punktą. Atsakovo nuomone, būtent Aprašo 7 punktas ir reglamentuoja ginčui aktualų pareiškėjo naudos, gautos natūra (kai už paskolą palūkanos iš viso nebuvo mokamos), įvertinimą.

50. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pareiškėjo pajamos natūra negali būti apmokestinamos pagal GPMĮ 17 straipsnio 19

punktą, atsakovas nurodo, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtintas neapmokestinamųjų pajamų sąrašas, kuriame nėra numatyta, jog pajamos natūra, gautos nemokant palūkanų už suteiktas paskolas, pripažintinos neapmokestinamosiomis pajamomis.

51. Atsakovas pažymi, kad mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Šiuo atveju mokėtini mokesčiai pareiškėjui apskaičiuoti mokesčių administratoriaus iniciatyva kontrolės procedūrų metu, todėl apskaičiuota ginčo delspinigių (ir baudų) bendra suma vertintina kaip pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio (privalomų sumokėti mokesčių aspektu) pasekmė ir, atsakovo nuomone, šiuo atveju nelaikytina nepagrįsta.

Teisėjų kolegija


52. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 68-33 ir Kauno AVMI 2017 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. (4.7.2)-FR0682-34 pagrįstumo ir teisėtumo.

53. Ginčijamais mokesčių administratorių sprendimais pareiškėjui nurodyta sumokėti 37 277,86 Eur PVM, 30 881,32 Eur GPM ir su šiais mokesčiais susijusias sumas, nustačius, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto ekonominę veiklą bei gavo pajamų natūra.

54. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 dalis); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 dalis); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 dalis).

55. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

56. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų.

57. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 straipsniai). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

58. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad teismas sutinka su Mokestinių ginčų komisijos, VMI, Kauno AVMI padarytomis išvadomis ir jų nekartoja. Tačiau pažymėtina, jog apskundus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą ir administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, negali būti apsiribojama tik išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimu, bet ginčas turi būti išnagrinėtas iš esmės, t. y. pirmosios instancijos teismas privalo betarpiškai įvertinti byloje surinktus įrodymus bei remiantis jais nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, jas teisiškai kvalifikuoti.

59. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas išimtinai yra grindžiamas mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Bylai reikšmingas aplinkybes konstatavo ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu,

bet perrašydamas skundžiamuose administraciniuose aktuose pateiktas mokesčių administratorių apibendrintas išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo ar pritardamas mokesčių administratoriaus nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Vien tik mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos nustatytų faktinių aplinkybių išdėstymas ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atkartojimas, neatlikus bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo bei neatlikus jų teisinio įvertinimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

60. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo apmokestinimo PVM pagrįstumo, skundžiamame sprendime nurodė, jog konstatavus, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kuri iš esmės atitinka ir ekonominės veiklos sąvoką, konstatuotina ir jo pareiga mokėti PVM, todėl plačiau dėl to nepasisakoma.

61. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo vykdoma veikla gali būti pripažinta PVM apmokestinama veikla, nepagrįstai vadovavosi kriterijais, apibrėžiančiais individualią veiklą, nustatytais Gyventojų pajamų mokesčių įstatyme, bei nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra suformuluotas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų, įtvirtinančių individualios veiklos sampratą, aiškinimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-627-442/2019).

62. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma yra investicinis fondas. Šio straipsnio 8 dalyje numatyta, kad ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos.

63. Mokesčių administratoriai, Mokestinių ginčų komisija bei pirmosios instancijos teismas, pripažindami pareiškėjo sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis PVM apmokestinama ekonomine veikla, iš esmės apsiribojo tik pareiškėjo 2003–2016 m. sudarytų nekilnojamojo turto įsigijimo bei perleidimo sandorių išvardijimu, tačiau nenurodė aiškių bei išsamių argumentų, dėl ko šie pareiškėjo sudaryti sandoriai pripažintini ekonomine veikla Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo prasme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant dėl pareiškėjo veiklos apmokestinimo PVM yra reikšmingi tik tie pareiškėjo sudaryti nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandoriai, kurie atitinka ekonominės veiklos, kaip ji yra apibrėžiama Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, požymius.

64. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo, priėmė sprendimą, kuris neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, tuo pažeidė minėtas procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.66. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi

būti susiejamas su galutinio teismo sprendimo priėmimu. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimas iš esmės dar nėra pasibaigęs, laikoma, kad šalis dar nėra įgijusi teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, bei pažymima, jog šią teisę ji įgis tuo atveju, jei byla bus išspręsta šalies naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-151/2011; 2011 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-46/2011).

67. Apeliacinės instancijos teismui iš dalies patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos nagrinėjimas nėra baigtas (nėra priimtas galutinis sprendimas), todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nesprendžiamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.



DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. A-819-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00448-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.3; 19.3.4(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, kurio teises ir pareigas perėmė valstybės įmonė Registrų centras, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Klaipėdos filialo (toliau – ir atsakovas) 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS-114 „Dėl nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir Sprendimas, Klaipėdos filialo sprendimas) ir atsakovo VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. csprl-78 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimas) bei įpareigoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą priimti naują sprendimą (pareiškėjo prašymą patenkinti ir įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą pastato – poilsio namo, žymimo indeksu 19K1ž, (toliau – ir ginčo objektas) kadastro duomenis bei įregistruoti daiktines teises į jį registratoriui pateiktos 2017 m. sausio 25 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. l (toliau – ir Deklaracija) pagrindu).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam pagal 2016 m. balandžio 22 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 16SŽN-33-

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a4ea03c0937411e9ae2e9d61b1f977b3

(14.16.55.) išnuomotas valstybinis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas su 2017 m. sausio 26 d. prašymu Nr. 13546693 kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą dėl jam priklausančio nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir daiktinių teisių į jį įregistravimo. Klaipėdos filialo sprendimu atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Centriniam registratoriui, kuris atmetė jo skundą ir paliko galioti Klaipėdos filialo sprendimą.

3. Pareiškėjo nuomone, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) 14 straipsnio 3 dalies nuostatą, kadangi nenurodė, kokie konkrečiai duomenys neatitinka šio daikto kadastro bylos duomenų. Priimti sprendimai yra be motyvų, o poilsio namo kadastro duomenys, kurie yra įrašyti į Deklaraciją, atitinka daikto kadastro bylos duomenis. Pareiškėjas pažymėjo, kad statinio statybos metų data negali būti pagrindu pripažinti kadastro duomenų neatitikimus su kadastro byloje užfiksuotais duomenimis ar deklaracijoje apie statybos užbaigimą užfiksuotais duomenimis. Statinio statybos metai neturi jokios esminės reikšmės įrašant daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes statinio statybos metai yra identifikuoti Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje, o Deklaracija yra galiojantis dokumentas ir yra užpildytas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.

4. Pareiškėjas nurodė, jog VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas jokiais motyvais nepagrindė Deklaracijos netinkamumo, o duomenų neatitikimas nebuvo tinkamai identifikuotas, be to, deklaracijoje apie statybos užbaigimą nėra privaloma nurodyti statinio statybos metų. Pareiškėjas pažymėjo, kad pateikė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 841.2.2.3 punkte reglamentuotą deklaraciją apie statybos užbaigimą, kuri atitinka teisės aktų reikalavimus.

5. Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas (toliau – ir teritorinis registratorius, Klaipėdos filialas) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Atsakovas nurodė, kad pagal 2016 m. rugsėjo 15 d. kadastrinių matavimų duomenis ginčo objekto statybos metai yra 1969 metai, todėl pateikta Deklaracija, surašyta kaip naujam statiniui, nėra tinkamas dokumentas. Kadastro įstatymo 12 straipsnyje nurodyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo teisiniai pagrindai; daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats daiktas (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 13 str. 1 d.). Teritorinis registratorius pareiškėjo prašymo įregistruoti ginčo objekto daiktines teises netenkino vadovaudamasis Registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktu. 2016 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje užfiksuota, kad ginčo objekto statybų pabaigos data yra 1969 metai, todėl pagal pareiškėjo pateiktuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, turėtų būti vadovaujamasi Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo (toliau – ir Sąrašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 (toliau – ir Nutarimas Nr. 278), 3.2 punktu.

7. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti remiantis Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendime išdėstytais motyvais ir argumentais.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9. Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad pareiškėjo ginčijamuose administraciniuose aktuose pagrįstai buvo konstatuota, jog pareiškėjas nepateikė dokumento nekilnojamam daiktui įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą pagal Kadastro įstatymo 12 straipsnio nuostatas, o daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojamos tik tuo atveju, jeigu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats daiktas (Registro įstatymo 13 str. 1 d.), be to, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma.

II.

10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. N. skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini),

įregistruotas nuosavybės teise Lietuvos Respublikai, valstybinės žemės patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos; įregistruotas juridinis faktas – sudaryta nuomos sutartis, nuomininkas – A. N. Šiame žemės sklype esantis ginčo objektas ir daiktinės teisės į jį neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Pagal 2016 m. rugsėjo 23 d. kadastrinių matavimų duomenis ginčo objekto statybos metai yra 1969 metai, paprastojo remonto metai – 2015 metai; Deklaracijoje

padaryti įrašai apie pastatytą naują statinį ir atliktą statinio paprastąjį remontą. Teismas nurodė, kad tiek teritorinis registratorius, tiek Centrinis registratorius neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjo pateiktais matininkės parengtais duomenimis apie tai, jog ginčo objekto statybos pabaigos data yra 1969 metai.

12. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju Deklaracija nebuvo tinkamas pagrindas nekilnojamojo turto registracijai atlikti, todėl nebuvo teisinio pagrindo registruoti ginčo objektą pareiškėjo Klaipėdos filialui pateiktos Deklaracijos pagrindu, kadangi pareiškėjas, vadovaujantis Kadastro įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gegužės 1 d.) 12 straipsnio 4 dalimi, norėdamas įregistruoti 1969 metais baigtą statyti statinį, turėjo pateikti Nutarimu Nr. 278 patvirtinto Sąrašo (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. lapkričio 9 d.) 3.2 punkte nurodytus dokumentus. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pagrįstai atsisakė įregistruoti ginčo objektą, nes dokumentai, kurių pagrindu buvo prašoma atlikti registraciją, neatitiko įstatyme nustatytų reikalavimų.

13. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo atstovo teismo posėdžio metu pateikta 2006 m. gruodžio 18 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2006/12/18, 2006 m. gruodžio 18 d. perdavimo–priėmimo aktas neatitiko tokiems dokumentams keliamų reikalavimų: nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti notarinės formos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74 str. 1 p.), o notarinės formos nesilaikymas tokius sandorius daro negaliojančiais.

14. Teismas nurodė, jog Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą registruotinos tik, kai yra įregistruotas pats daiktas, t. y. neįregistravus ginčo objekto Nekilnojamojo turto registre, nebuvo teisinio pagrindo registruoti pareiškėjo daiktinių teisių į jį.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl skundas netenkintinas, o netenkinus pareiškėjo skundo dėl sprendimų panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti Klaipėdos filialą priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti.

III.

16. Pareiškėjas A. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas teigia, kad atsakovai ir teismas netinkamai taikė ir aiškino Kadastro įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi Klaipėdos filialo sprendime nenurodyta, kokie konkrečiai duomenys neatitinka ginčo objekto kadastro duomenų bylos duomenų. Dėl šios priežasties atsakovų sprendimai ir teismo sprendimas yra be motyvų, o pareiškėjo ginčo objekto kadastro duomenys, kurie yra įrašyti į Deklaraciją visiškai atitinka kadastro bylos duomenis.

18. Pareiškėjo nuomone, ginčo objekto statybos metų data negali būti pagrindu pripažinti kadastro duomenų neatitikimus su kadastro byloje užfiksuotais duomenimis ar deklaracijoje apie statybos užbaigimą užfiksuotais duomenimis, kadangi statinio statybos metai neturi jokios esminės reikšmės įrašant daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Nauja statinio statyba neturėtų būti vertinama kaip statinio statyba deklaracijos užpildymo metu, kadangi jokie įstatymai neriboja statytojo veiksmų dėl deklaracijos užpildymo laikotarpio ir statinio statybos metų. Pareiškėjo teigimu, statytojas yra visiškai atsakingas už deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą, todėl teritorinis registratorius neturi kompetencijos kaip nors neigti ar nepripažinti deklaracijoje nurodytų duomenų, be to, nesudėtingo statinio teisinė registracija viešajame Nekilnojamojo turto registre nėra privaloma, tačiau statinio savininko pageidavimu toks statinys gali būti registruojamas. Pareiškėjo pateikta Deklaracija yra tinkamas ir pakankamas dokumentas, kurio pagrindu ginčo objekto kadastro duomenys būtų įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimo motyvas dėl Deklaracijos netinkamumo nėra pagrįstas jokiais teisės aktais, kadangi pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą ši deklaracija yra galiojanti, o pagal Registro įstatymą ir Kadastro įstatymą teritoriniam registratoriui nėra suteikta teisė pripažinti negaliojančia deklaraciją apie statybos užbaigimą, tačiau yra nustatyta pareiga teritoriniam registratoriui šio dokumento duomenis įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą.

20. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė Nutarimo Nr. 278 nuostatas, kadangi šis nutarimas nėra privalomas asmenims, kurie teikia prašymus dėl nekilnojamojo daikto įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą, ir jame yra reglamentuotos išimtys atitinkamiems statiniams. Tačiau minėtas nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, kadangi ginčo objektas yra įsigytas 2006 m. gruodžio 18 d. ir pareiškėjas turi statybos teisę patvirtinantį dokumentą – Deklaraciją.

21. Pareiškėjo nuomone, teismo padarytos išvados dėl pastatų 2006 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties

negaliojimo šioje byloje yra perteklinės ir nereikšmingos, kadangi byloje nebuvo ginčo dėl šio sandorio galiojimo. Teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, kadangi išėjo už skundo nagrinėjimo ribų.

22. Atsakovas VĮ Registrų centras (Klaipėdos filialo teisių ir pareigų perėmėjas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad motyvus šioje byloje yra išsamiai išdėstęs pateiktame 2017 m. liepos 21 d. atsiliepime ir juos palaiko.

23. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. VĮ Registrų centras nurodo, kad motyvus šioje byloje yra išsamiai išdėstęs pateiktame Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendime ir kartu su 2017 m. liepos 21 d. atsiliepimu į skundą yra pateikęs sprendimą pagrindžiančius dokumentus.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, kad savo poziciją išdėstė 2017 m. rugpjūčio 9 d. pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą ir šios pozicijos nekeičia.

Teisėjų kolegija


26. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. (4.6.10.)RS-114, kuriuo atsisakyta įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą poilsio pastato 19K1Ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis bei įregistruoti daiktines teises į jį pareiškėjo A. N. vardu pagal 2017 m. sausio 25 d. Deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. l, pagrįstumas ir teisėtumas.

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 26 d. su prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą, prašydamas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą – pastatą – vasarnamį, pažymėtą plane 19K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teises į jį pareiškėjo vardu. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė 2016 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, 2015 m. lapkričio 17 d. žemės sklypo planą, Deklaraciją ir 2016 m. rugsėjo 28 d. sutartį. Atsakovas Sprendimu netenkino prašymo, nustatęs, kad dokumento, kuriuo remiantis prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutapo su daikto kadastro duomenų bylos duomenimis, o daiktinės teisės registruojamos, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas, pareiškėjo nurodomas statinys nėra įregistruotas. Pareiškėjo prašymas netenkintas vadovaujantis Kadastro įstatymo 14 straipsnio 3 punktu (Sprendime nurodyta 3 dalis), Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi ir 29 straipsnio 2 punktu.

28. Nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą, Nekilnojamojo turto kadastro statusą, šio kadastro steigimą, tvarkymą ir kt. reglamentuoja Kadastro įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas (Kadastro įstatymo 2 str. 4 d.). Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą rinkinys (Kadastro įstatymo 2 str. 4 d.). Kadastro įstatymo 5 straipsnis konkrečiai nurodo, kokie nekilnojamieji daiktai yra laikomi Nekilnojamojo turto kadastro objektais, o 6 straipsnyje konkrečiai nurodoma, kokie kadastro duomenys įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą. Pažymėtina, kad Kadastro įstatymo 6 straipsnis 2 dalies 11 punkte nurodyta, jog įrašomi statinio statybos (rekonstravimo) pradžios ir pabaigos metai.

29. Kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats

nekilnojamasis daiktas. Pagal Registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktą Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jei nustatoma, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Pagal Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre teisingumą ir apsaugą.

30. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo teisiniai pagrindai nustatyti Kadastro įstatymo 12 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; rašytiniai sandoriai; kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. Kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (Kadastro įstatymo 12 str. 2 d.), o kadastro tvarkytojui pateikiamų dokumentų sąrašą, kai yra prašoma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., nustato Vyriausybė (Kadastro įstatymo 12 str. 4 d.).

31. Kadastro 14 straipsnis nustato Kadastro tvarkytojo teisę atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsisakyta įrašyti poilsio namo kadastro duomenis, vadovaujantis Kadastro 14 straipsnio 3 punktu, kuris nustato, kad atsisakoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, jei nustatoma, kad dokumento, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis.

32. Apibendrinant konstatuotina, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas (nagrinėjamu atveju atsakovas) turėjo išsamiai patikrinti pareiškėjo pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises Nekilnojamojo turto registre, įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą galėjo tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-361-492/2015; 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-623-143/2015; kt.)

33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame Lietuvos Respublikai, esantis ginčo objektas (pastatas – poilsio namas, žymimas indeksu 19K1ž) ir daiktinės teisės į jį neįregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre. Pagal 2016 m. rugsėjo 23 d. kadastrinių matavimų duomenis „Pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenys“ ginčo objekto statybos metai yra 1969 metai, paprastojo remonto metai – 2015 metai, o Deklaracijoje įrašyti duomenys apie pastatytą naują statinį ir atliktą statinio paprastąjį remontą.

34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ginčo objektas pastatytas 1969 metais, konstatavo, jog pareiškėjas, siekdamas įregistruoti 1969 metais pastatytą statinį, pagal Kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalį turėjo pateikti Nutarimu Nr. 278 patvirtinto Sąrašo 3.2 punkte nurodytus dokumentus, o ne Deklaraciją. Sąrašo 2.3 punkte įtvirtinta, kad pastatyti seni statiniai Nekilnojamojo turto registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir statybos teisėtumą patvirtinančius dokumentus, jeigu statiniai buvo pastatyti miesto gyvenamojoje vietovėje iki 1991 m. liepos 25 d. Taip pat nurodomi dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su aptartais pirmosios instancijos teismo argumentais, laikosi pozicijos, kad Deklaracija yra tinkamas ir pakankamas dokumentas, kurio pagrindu statinio kadastro duomenys turėjo būti įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, be to, jis statinį įgijo 2016 m. gruodžio 18 d., todėl Vyriausybės nutarimas Nr. 278 šiuo atveju netaikytinas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

36. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai ir

konkrečiai nurodė aplinkybes, dėl kurių Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas, turintis užtikrinti, kad būtų išviešinti faktai apie asmenų įgytą nuosavybės teisę į daiktus tokiu būdu, jog būtų užtikrinta nuosavybės teisių apsauga, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus, privalantis įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą, negalėjo įrašyti klaidinančių ir prieštaraujančių duomenų, nurodytų Deklaracijoje.

37. Pagal Deklaracijos surašymo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnį deklaracija apie statybos užbaigimą gali būti pagrindu atlikti statinio registraciją Nekilnojamojo turto registre, tačiau tai nėra absoliutus (be jokių sąlygų) pagrindas Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui atlikti tokį veiksmą. Kad tai būtų galima padaryti, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas (atsakovas) turėjo patikrinti, ar nėra (tokio veiksmo atlikimo metu nebuvo) Kadastro įstatymo 14 straipsnio nurodytų aplinkybių, kurioms (nors vienai iš jų) esant ginčo objekto kadastrinių duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą nėra leidžiamas.

38. Byloje nustatyta ir tai patvirtina byloje surinkti įrodymai, kad statinys pastatytas 1969 metais, o Deklaracijoje nurodyta, kad pastatytas naujas statinys. Pareiškėjas nurodo, kad statinį įsigijo 2006 m. gruodžio 18 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau Nekilnojamojo turto registre tokie duomenys nėra įregistruoti. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo pasisakė dėl 2006 m. gruodžio 18 d. sandorio, tačiau šie argumentai nėra pagrįsti, nes pareiškėjas šį sandorį jau buvo pateikęs atsakovui, kad būtų įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą, tačiau šis prašymas 2007 m. liepos 19 sprendimu nebuvo tenkintas, taip pat 2007 m. gegužės 2 d. atsakovo sprendimu nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į statinį minėto sandorio pagrindu, ir šiomis aplinkybėmis atsakovas grindė atsikirtimus į skundą (b. l. 73), be to, pareiškėjas byloje teikė 2006 m. gruodžio 18 d. sutartį (b. l. 124). Kadangi šioje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas statinį įsigijo 2006 m. gruodžio 18 d., todėl pagrįstai šioje byloje buvo nustatyta, kad turi būti vadovaujamasi Vyriausybės nutarimo Nr. 278 nuostatomis.

39. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė motyvuotą ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimus atitinkantį sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-4280-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00187-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ac192810937411e9ae2e9d61b1f977b3





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (15/6-13)20PR-1 „Dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo Ispanijos Karalystei“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės.

2. Atsakovas Departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, kad Departamentas 2018 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 15PR-212, kuriuo buvo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės, kadangi užsieniečiui išduotas leidimas gyventi Ispanijos Karalystėje suteikia teisę ilgesnį laikotarpį būti šalyje negu jam išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje bei atsižvelgus į tai, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 12 straipsnio 3 dalies a punktu yra pagrindo manyti, jog už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą gali būti atsakinga Ispanijos Karalystė. Buvo nuspręsta atlikti tyrimą, siekiant nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Nenustatyta, kad sprendimą pareiškėjas būtų skundęs. Taigi, Departamentas atliko tyrimą ir 2018 m. gruodžio 26 d. gavo Ispanijos Karalystės Dublino reglamento įgyvendinimo padalinio atsakymą, kuriame nurodyta, kad Ispanijos Karalystė prisiima atsakomybę už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir sutinka perimti pareiškėją savo žinion. Atsižvelgiant į tai, Departamentas 2019 m. sausio 4 d. priėmė sprendimą perduoti pareiškėją Ispanijos Karalystei. Teismui nebuvo jokio pagrindo prielaidai, jog Ispanijos Karalystė netinkamai įvertintų pareiškėjo prašymo pateikimo motyvus bei priimtų jo byloje sprendimą, neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

5. Teismas pareiškėjo paaiškinimus, teiginius dėl jo tinkamesnio integravimosi į Lietuvos visuomenę ir glaudžių socialinių ryšių Lietuvoje turėjimą vertino kritiškai. Teismas sutiko su Departamento nuomone, kad pareiškėjas taip pat sėkmingai, mokėdamas ispanų kalbą bei turintis šeimos ryšius Ispanijoje gali sėkmingai integruotis į Ispanijos visuomenę, juolab, kad ryšį su Ispanija pareiškėjas turi jau nuo 2003 metų, kuomet gavo leidimą gyventi, kuris visą šį laiką (15 metų)

buvo tęsiamas. Lietuvoje pareiškėjas gyveno 1 metus ir 1 mėnesį. Be to, pareiškėjo darbas jo nurodomuose fonduose gali būti vykdomas gyvenant ir Ispanijoje. Todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo, įvertinus visus duomenis ir įrodymus, nagrinėjamu atveju nenulėmė diskrecijos išlygos taikymo, nebuvo nustatyta jokių svarių priežasčių, dėl kurių Lietuva turėtų nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Asmens noras tokiu atveju nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi galiojantį leidimą iki 2021 m. rugsėjo 1 d. gyventi Ispanijos Karalystėje, kur gyvena ir jo žmona, turėdama leidimą gyventi Ispanijos Karalystėje. Leidimas gyventi Lietuvoje yra pasibaigęs 2018 m. spalio 25 d. Taigi, jo buvę darbo santykiai, veikla fonduose, nuomos santykiai, turimi Lietuvoje bei paties asmens noras šiuo atveju nesudarė pagrindo esant nurodytoms aplinkybėms laikyti atsakingą už pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos valstybę.

6. Kritiškai vertinti pareiškėjo teiginiai, kad Departamento sprendimas yra priimtas neįvertinus visų pareiškėjo pateiktų aplinkybių ir dokumentų, bei kuo remiantis priimtas būtent toks sprendimas. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, taip pat į tai, kad Departamento Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir aktualiu teisiniu reglamentavimu ir kad jį priimdamas Departamentas esminių procedūrinių pažeidimų nepadarė, pareiškėjo skundo prašymas panaikinti Sprendimą atmestas kaip nepagrįstas.

III.

7. Pareiškėjas A. Z. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą ir skundą tenkinti.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.9. Pareiškėjas A. Z. 2019 m. gegužės 17 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškimą dėl

atsisakymo nuo pateikto apeliacinio skundo.10. Pareiškėjas taip pat patvirtino, jog jam yra žinomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

(toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos teisinės pasekmės, t. y. dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu pareiškėjas kreiptis į teismą nebegalės.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 straipsnio 3 dalis).

12. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nenustatyta atsisakymo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui bei teisėtiems kitų asmenų interesams, apeliacinį procesą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo, nutraukia.

14. Apeliantui išaiškintina, kad vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 3 dalimi, apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo A. Z. (A. Z.) atsisakymą nuo apeliacinio skundo.Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo

2019 m. balandžio 4 d. sprendimo nutraukti.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________

· web viewkartu baudžiamasis įstatymas (bk bendrosios dalies normos) numato atvejus, kai...

Documents