AB-44-1

TEISMŲ PRAKTIKOS NAGRINĖJANT BAUDŽIAMĄSIAS BYLAS DĖL SUDĖTINGŲ PAVIENIŲ NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ IR NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ SUTAPČIŲ APŽVALGA

Turinys

1. Pavienė nusikalstama veika..............................................................................................................21.1. Tęstinė nusikalstama veika įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose.....................................2

1.1.1. Vieningos tyčios nustatymas įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose...........................21.1.2. Vieningas kėsinimosi objektas įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose......................121.1.3. Tęstinės nusikalstamos veikos nustatymas, jei nusikalstamos veikos sudėtyje numatyti alternatyvūs pavojingos veikos požymiai...................................................................................171.1.4. Bausmės skyrimo problemos, jei dėl atskirų tęstinės nusikalstamos veikos epizodų tyrimas yra išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas...............................................................21

1.2. Trunkamoji nusikalstama veika įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose............................221.2.1. Trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laikas.....................................................231.2.2. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų (BK 95 straipsnis) skaičiavimas esant trunkamajai nusikalstamai veikai......................................................................................25

2. Nusikalstamų veikų sutaptis ir jos formos.....................................................................................262.1. Reali nusikalstamų veikų sutaptis įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose.........................26

2.1.1. Nepagrįstas realios nusikalstamų veikų sutapties inkriminavimas netinkamai išsprendus baudžiamosios teisės normų konkurencijos klausimą................................................................272.1.2. Realios nusikalstamų veikų sutapties ir pavienės tęstinės nusikalstamos veikos atskyrimas...................................................................................................................................28

2.2. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose........................292.2.1. Idealios nusikalstamų veikų sutapties konstatavimas kasacinio teismo praktikoje.........292.2.2. Idealios nusikalstamų veikų sutapties sampratos plėtojimasis kasacinio teismo praktikoje....................................................................................................................................................35

3. Išvados............................................................................................................................................41

Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad pagrindinis teisingumo siekis – pagrįstai ir teisingai nubausti kaltąjį asmenį. Jeigu baudžiamosiose bylose tai nebūtų pasiekiama, netektų prasmės Konstitucijos nuostatos, užtikrinančios žmogaus <...> teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimas). Aktualu, kad šių teisingumo siekių įgyvendinimas baudžiamosiose bylose, be kita ko, priklauso nuo tinkamo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, teisingo už šių veikų padarymą nustatytų teisinių padarinių taikymo. Apibendrinus teismų praktiką matyti, kad baudžiamojo įstatymo taikymo, atitinkamai teisingumo principo įgyvendinimo, problemos teismams kildavo baudžiamosiose bylose sprendžiant sudėtingų pavienių nusikalstamų veikų ir nusikalstamų veikų sutapčių inkriminavimo kausimus. Atsižvelgiant į tai, apžvalgoje aptartos pavienių tęstinių, trunkamųjų ir sudėtinių nusikalstamų veikų konstatavimo įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose problemos; analizuoti

2

idealios ir realios nusikalstamų veikų sutapčių nustatymo ir šių sutapčių atskyrimo kriterijai; pasisakyta dėl baudžiamojo įstatymo normų konkurencijos įveikimo taisyklių.

Apibendrinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau ir – kasacinio teismo) iki 2016 m. suformuotą praktiką, apžvalgoje nenagrinėti bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas klausimai (BK 63 straipsnis). Nekeliant diskusijos dėl nusikalstamų veikų daugeto ir sutapties santykio, taip pat jų formų, apžvalgoje neanalizuotas nusikaltimų recidyvas (BK 27 straipsnis), atitinkamai nespręstos BK 64 straipsnio nuostatų taikymo skiriant bausmę problemos. Neabejotina, kad nusikalstamų veikų sutapties konstatavimas yra susijęs ir su baudžiamosios atsakomybės individualizavimu, todėl šiuo aspektu aktualu, jog įvairiais baudžiamosios atsakomybės individualizavimo klausimais yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 27, 2007). 1. Pavienė nusikalstama veika

Pavienė nusikalstama veika atitinka vienos nusikalstamos veikos (nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymius ir kvalifikuojama pagal vieną BK straipsnį ar jo dalį. Nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jei jis padarė tęstinę, trunkamąją ar sudėtinę nusikalstamą veiką.

1.1. Tęstinė nusikalstama veika įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Nusikalstama veika gali būti laikoma tęstine ir tais atvejais, kai viena ar kelios atskiros veikos atitinka administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) požymius, tačiau jų visuma vertintina kaip viena nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2004).

Tęstine veika taip pat gali būti pripažįstamos situacijos, kai pasikartojantys veiksmai nėra tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008). Veiksmai, kuriais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai, paprastai pripažįstami tęstine nusikalstama veika, jei juos jungia vieninga kaltininko tyčia ir jie yra padaryti dėl to paties nusikalstamos veikos dalyko.

Pabrėžtina, kad veikos pripažinimas tęstine priklauso nuo rūšinių padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl atskirų kategorijų baudžiamosiose bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, patvirtinančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Taigi, tęstinės nusikalstamos veikos ypatumas yra tas, kad ji daroma ne ištisai, o susideda iš atskirų veikų, kurios, esant kitoms aplinkybėms, galėtų būti kvalifikuojamos atskirai, tačiau dėl anksčiau minėtų požymių sudaro vienos tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras sudėtines dalis (epizodus).

1.1.1. Vieningos tyčios nustatymas įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose

Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai vieningai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006). Todėl nustačius, kad tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kilo jau po pirmosios padarymo, šios veikos, atsižvelgiant į byloje

3

nustatytas aplinkybes, nelaikomos tęstine nusikalstama veika ir kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010, Nr. 2K-7-109/2013, 2A-7-6/2013).

Nustatant vieningą tyčią vertinamas ne tik kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bet ir, be kita ko, išsiaiškinama, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veikų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi atsižvelgiant ir į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-497/2014).

1.1.1.1. Vieningos tyčios vertinimas išžaginimo (BK 149 straipsnis), seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnis) ir lytinės aistros tenkinimo pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą (BK 1511 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Kasacinio teismo praktikoje išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose išaiškinta, kad keli lytiniai santykiavimai ar lytinės aistros tenkinimo veiksmai vertinami kaip vienas tęstinis išžaginimas ar seksualinis prievartavimas, jei jie atlikti kelis kartus su tuo pačiu nukentėjusiuoju prieš jo valią esant vieningai tyčiai. Tęstiniu nusikaltimu paprastai laikomos ir tokios nusikalstamos veikos, kurių paskutinįjį epizodą nuo pirmojo skiria ilgesnis laiko tarpas (diena, mėnuo, metai), jeigu tas pats kaltininkas esant vieningai tyčiai žagina ar seksualiai prievartauja tą patį nukentėjusįjį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-651/2010, 2K-53/2012, 2K-547/2012). Iš kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-547/2012 matyti, kad tokios praktikos laikomasi ir lytinės aistros tenkinimo pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą baudžiamosiose bylose:

Byloje nustatyta, kad abu nuteistieji su nukentėjusiąja tenkino savo lytinę aistrą bučiuodami ir rankomis glamonėdami nukentėjusiosios kūną, t. y. fizinio sąlyčio būdu, o R. V. su nukentėjusiąja dar ir lytiškai santykiavo bei tenkino su ja savo lytinę aistrą oraliniu bei analiniu būdais. Lytinės aistros tenkinimas vyko 2011 m. sausio 15 d. laikotarpiu nuo 22 iki 24 val., 2011 m. sausio 16 d. laikotarpiu nuo 6 iki 7 val. ir 2011 m. sausio 21 d. laikotarpiu nuo 20 iki 24 val. Pirmosios instancijos teismas visus tris atvejus kvalifikavo kaip atskirus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad du pirmieji lytinės aistros tenkinimo atvejai kvalifikuotini kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad: pagal teismų praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo, t. y. vieningos tyčios (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-412/2007); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 49 taip pat išaiškinta, kad, jei asmuo per tam tikrą laiko tarpą kelis kartus lytiškai santykiauja arba kelis kartus tenkina lytinę aistrą su tuo pačiu nukentėjusiuoju prieš jo valią esant vieningai tyčiai, keli lytiniai santykiavimai arba keli lytinės aistros tenkinimo veiksmai vertinami kai vienas tęstinis nusikaltimas; šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji R. V. ir K. S., atvykę su nukentėjusiąja R. G. į motelį „S.“ 2011 m. sausio 15 d. vakare, tenkino su nukentėjusiąja lytinę aistrą tą patį vakarą nuo 22 iki 24 val., po to visi miegojo vienoje lovoje, o sausio 16 d. ryte, nuo 6 iki 7 val. toliau tęsė lytinės aistros tenkinimo veiksmus; akivaizdu, kad šiuo atveju vėlai vakare ir anksti ryte nuteistieji lytinės aistros tenkinimo veiksmus atliko esant jų vieningai tyčiai, todėl tie jų veiksmai turi būti laikomi vienu tęstiniu nusikaltimu.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl tų pačių kaltininkų lytinės aistros tenkinimą su ta pačia nukentėjusiąja analogiškais būdais, atliktą 2011 m. sausio 21 d. laikotarpiu nuo 20 iki 24 val., jis kvalifikuoja kaip atskirą nusikaltimą. Galima tik spėti, kad toks sprendimas priimtas dėl to, jog antrąjį lytinės aistros tenkinimo atvejį nuo

4

trečiojo skiria didesnis laiko tarpas – 5 dienos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad toks sprendimas prieštarauja tiek paties apeliacinės instancijos teismo pateiktai (tinkamai darant nuorodą į kasacinę nutartį Nr. 2K-P-412/2007) tęstinio nusikaltimo sampratai, tiek BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatoms, tiek teismų praktikai. Byloje nustatyta, kad kaltinamųjų ir nukentėjusiosios susitikimas 2011 m. sausio 15 d. buvo ne atsitiktinis: R. V. prašė savo draugės K. S. surasti merginą lytiniams santykiams. Iš bylos duomenų matyti, kad tos merginos reikėjo ne įprastiniams lytiniams santykiams, nes įprastinius lytinius poreikius R. V. ir K. S. turėjo galimybę patenkinti (ir tenkino) lytiškai santykiaudami vienas su kitu. Merginos reikėjo grupiniam seksui. Tai akivaizdu iš abiejų nuteistųjų parodymų ir iš K. S. bendravimo su nukentėjusiąja R. G. internete bei mobiliuoju telefonu. Iki pirmojo susitikimo 2011 m. sausio 15 d. K. S. bendravo su nukentėjusiąja R. G. net keletą mėnesių. Baigiantis pirmajam susitikimui abu nuteistieji teiravosi nukentėjusiosios, ar jai patiko ir ar ji nenorėtų susitikti dar kartą. Antrasis susitikimas įvyko po keleto dienų; iš nuteistųjų ir nukentėjusiosios parodymų matyti, kad nuteistieji pageidavo (ketino) tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja ir ateityje. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad jau iš pat pradžių nuteistieji turėjo sumanymą tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiąja ne vieną kartą – ketino taip elgtis bent jau tam tikrą laikotarpį. Iš teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose matyti, kad vienu tęstiniu nusikaltimu laikomos (esant kaltininko vieningai tyčiai) ir tokios nusikalstamos veikos, kurių paskutinysis epizodas nutolęs nuo pirmojo net ne dienomis, o mėnesiais ir metais, jeigu tas pats kaltininkas žagina ar seksualiai prievartauja tą pačią nukentėjusiąją. Pavyzdžiui, byloje, kurioje buvo priimta kasacinė nutartis Nr. 2K-651/2010, kaip tęstinis nusikaltimas buvo kvalifikuoti kaltininko veiksmai seksualiai prievartaujant mažametę nukentėjusiąją laikotarpiu nuo 2007 m. birželio mėnesio iki 2008 m. birželio mėnesio; byloje, kurioje buvo priimta kasacinė nutartis Nr. 2K-53/2012, kaip tęstiniai nusikaltimai buvo kvalifikuoti kaltininko veiksmai žaginant ir seksualiai prievartaujant mažametę nukentėjusiąją laikotarpiu nuo 2007 m. vasaros iki 2009 m. lapkričio 1 d. ir kt.

Iš aptartų aplinkybių matyti, kad abiejų nuteistųjų visus nusikalstamus veiksmus jungė vieninga tyčia, todėl visi jie kvalifikuotini kaip vienas tęstinis nusikaltimas (BK 63 straipsnio 10 dalis).

1.1.1.2. Vieningos tyčios vertinimas vagystės (BK 178 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Vieningos tyčios nustatymo svarba, sprendžiant vagystės tęstinumo klausimą, pažymėta, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-513/2005. Pagal ją, nustačius, kad nusikalstamas sumanymas buvo ne vienalytis, o sudėtinis, padarytos nusikalstamos veikos nors ir būdamos tarpusavyje susijusios, vienos tęstinės nusikalstamos veikos epizodais nepripažįstamos: <...> svetimo turto pagrobimas laikomas tęstiniu, kai tyčia, neteisėtai, neatlygintinai, nevienkartiniu veiksmu, o keliais pagal teisinį vertinimą analogiškais veiksmais iš vieno šaltinio, veikiant vieninga tyčia, yra pagrobiamas svetimas turtas. Tęstinio nusikaltimo ypatumas yra tas, kad jis daromas ne ištisai, o susideda iš atskirų veiksmų, kurie, esant kitoms aplinkybėms, galėtų būti vertinami kaip savarankiškos nusikalstamos veikos, tačiau dėl pirmiau paminėtų požymių sudaro vieno to paties savarankiško nusikaltimo atskiras sudėtines dalis. Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų, kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo pagrobti <...> svetimą turtą, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus. Kitaip tariant, tęstinė veika yra tada, kai kaltininkas veikia turėdamas konkretų sumanymą, siekdamas pagrobti <...> turtą, tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių tai įgyvendina ne iš karto, o per kelis etapus. <...>

E. P. ir K. T. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad pagrobė automobilį „VW Golf“ ir, panaudodami jį kitam automobiliui tempti, pagrobė automobilį „Mercedes Benz C 220“. Teismai šią veiką pripažino tęstine, motyvuodami tuo, kad nusikalstamas sumanymas pagrobti du automobilius kilo dėl to, kad vieną iš jų vėliau būtų galima panaudoti kitam pagrobti. Teismai teisingai pripažino, kad abiejų automobilių pagrobimą jungė vienas bendras kaltininkų

5

sumanymas. Tačiau šis nusikalstamas sumanymas buvo ne vienalytis, bet sudėtinis, nes pagrindinis veikos tikslas ir kaltininkų tyčia buvo nukreipta pagrobti automobilį „Mercedes Benz C 220“, o automobilio „VW Golf“ pagrobimas buvo pagalbinis veiksmas, palengvinantis ir sudarantis sąlygas įgyvendinti pagrindinį nusikalstamą sumanymą – pagrobti automobilį „Mercedes Benz C 220“, bet turintis savarankiškus teisiškai reikšmingus nusikalstamos veikos požymius. Tai reiškia, kad visą nusikalstamo sumanymo struktūrą sudarė du nelygiareikšmiai nusikalstami ketinimai. Pagrindinis tikslas buvo pagrobti automobilį „Mercedes Benz C 220“, o tai nulėmė ir kito automobilio – „VW Golf“ – pagrobimą. Taip kaltininkų nusikalstamas sumanymas praėjo tam tikrą raidą ir susiformavo dviem etapais. Pirmiausia kilo sumanymas pagrobti automobilį „Mercedes Benz C 220“. Nepavykus šio automobilio užvesti, kilo kitas šio nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo planas – prieš tai pagrobti automobilį „VW Golf“ ir jį panaudoti pirmajam automobiliui nutempti. Teismai, pripažindami, kad kaltininkai abu automobilius pagrobė veikdami vieninga tyčia, nevisiškai atskleidė nusikalstamo sumanymo evoliuciją, struktūrą, todėl padarė klaidų, įvertindami nusikalstamo sumanymo turinį. Nepakankamai atsižvelgta ir į nusikaltimų padarymo aplinkybes, kurios taip pat skiriasi. Automobilio „VW Golf“ pagrobimas buvo padarytas kitu būdu, kitoje vietoje ir jis priklausė kitam savininkui nei automobilis „Mercedes Benz C 220“.

Visų šių aplinkybių teismai nesusiejo su nusikalstamo sumanymo turiniu, jo raidos ir struktūros išaiškinimu, todėl nevisiškas šių aplinkybių įvertinimas bei prokuroro apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą dėl automobilių „VW Golf“ ir „Mercedes Benz C 220“ vagystės kvalifikavimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-513/2005).

Tyčios vieningumo kriterijus vagystės bylose analizuotas taip pat kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122-693/2015, kurioje konstatuota, kad varpo grobimas iš bažnyčios varpinės per keletą kartų (pirmas kartas nepavyko, nes buvo reikalingas raktas) turėtų būti pripažintas tęstiniu nusikaltimu: Žemesnės instancijos teismai D. G. ir jo bendrininkų veikas dėl varpo vagystės kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį bei 178 straipsnio 3 dalį kaip realiąją nusikaltimų sutaptį. Toks veikų kvalifikavimas neatitinka teismų praktikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti <...> įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2007, 2K-P-412/2007 ir kt.). Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, labai svarbu tiksliai nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius, nes nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. <...> Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirmu bandymu varpo pagrobti nepavyko, nes buvo reikalingas raktas, kurio tuo metu neturėjo. Kitą kartą D. G. su bendrininkais atvyko su raktais ir varpą pagrobė. Taigi sumanymas buvo pagrobti varpą, kuris buvo įvykdytas antru bandymu, dėl to tai yra tęstinis nusikaltimas. Dėl to, kas išdėstyta, D. G. veiksmai kvalifikuoti <...> kaip viena nusikalstama veika pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Ir priešingai – kasaciniam teismui pagal bylos aplinkybes nenustačius kaltininko vieningos tyčios (sumanymo) pagrobti turtą, paneigiamas tokios veikos tęstinumas, taigi padarytos vagystės kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis: Nagrinėjamoje byloje pripažinta, kad V. D. 2012 m. rugsėjo 4 d., apie 4 val., padarė vagystę iš P. G. ir V. N. priklausančių garažų ir 2012 m. rugsėjo 5 d., apie 4 val. – kitą vagystę, šį kartą bendrininkų grupe su V. J. iš to paties V. N. garažo. Šios vagystės, padarytos skirtingomis dienomis, kvalifikuotos kaip du atskiri nusikaltimai, tačiau kasatorius teigia, kad tai yra vienas tęstinis nusikaltimas, siejamas vieningos tyčios. Toks kasatoriaus teiginys prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Nors kasaciniame skunde nuteistasis V. D. teigia apie vieningos tyčios buvimą, tačiau tai neatitinka jo paties parodymų,

6

kuriais kaip vienu iš įrodymų šaltinių rėmėsi teismai. <...> mintis dar kartą apvogti V. N. garažą jam kilo kitą dieną, nes prieš tai (rugsėjo 4 d.) pavogtą kurą pardavė, o V. J. (kurį jis pasitelkė darydamas antrąją – rugsėjo 5 d. vagystę) jam buvo skolingas. Be to, <...> V. D. <...> nurodė, jog daugiau (po rugsėjo 4 d. padarytos vagystės) apvogti garažo nebuvo nusprendęs, tačiau susiviliojęs uždirbtais pinigais (gautais už parduotą dyzeliną, kurį buvo pagrobęs rugsėjo 4 d.), nusprendė sugrįžti į tą patį garažą, tada sugalvojo pasitelkti V. J., o šiam sutikus, tokį sumanymą įgyvendino. Taigi nagrinėjamais atvejais esminė aplinkybė – kaltininko tyčia – nebuvo vieninga, sumanymas pagrobti turtą iš V. N. garažo įsibraunant į jį antrą kartą – rugsėjo 5 d. – kilo po to, kai prieš tai (rugsėjo 4 d.) pagrobtas turtas (850 litrų dyzelino) buvo galutinai užvaldytas ir netgi realizuotas (parduotas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436/2014).

Baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumos vertinimas, paneigiant tęstinės vagystės padarymą, taip pat matyti kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2013: <...> byloje nustatyta, kad transformatorių vagystės buvo daromos panašiomis aplinkybėmis: N. G. surasdavo transformatorius, parinkdavo įrankius ir priemones vagystėms vykdyti, kartu su bendrininkais savo automobiliu tuo pačiu paros metu vykdavo į nusikalstamų veikų darymo vietas, N. G. išmontuodavo transformatorius nuo elektros stulpų, A. G. stebėdavo aplinką, taip jį saugodamas; transformatorius nugabenus toliau nuo nusikalstamos veikos vietos, N. G. nuimdavo nuo jų metalo apvijas, paprastai kartu su A. G. pakraudavo jas į automobilį, kurį pagal aplinkybes vairuodavo pasikeisdami bendrininkai G. G. ar A. P.; taip pat visada pats N. G. realizuodavo vogtą metalą ir paskirstydavo gautus už jį pinigus kitiems bendrininkams, be to, veikos laiko pažiūriu nebuvo viena nuo kitos nutolusios, transformatoriai priklausė ir žala buvo tam pačiam savininkui – AB „Lesto“. Pagrįsdami teiginį, jog tyčia buvo vieninga, kasatoriai pažymi ir tai, kad jų tikslas buvo pasipelnyti iš transformatorių vagysčių ir tęsti savo neteisėtą veiką tiek, kiek leis aplinkybės. Tačiau šie teiginiai dar nepatvirtina, kad nuteistųjų tyčia buvo vieninga. Tyčios vieningumas yra tada, kai, prieš pradėdami daryti pirmąją vagystę, asmenys turėjo vieningą sumanymą užvaldyti tam tikros rūšies, tam tikrose konkrečiose vietose esantį jiems žinomą turtą. Iš bylos aplinkybių visumos matyti, kad sumanymas užvadyti konkretų transformatorių pirmiausia kildavo N. G. Jis važinėdavo po Lietuvos rajonus (kaimus) ir supirkinėdavo metalo laužą, apžiūrėjęs, įsidėmėjęs tam tikras teritorijas nuošalesnėse vietovėse, kur buvo įrengti transformatoriai, vėliau apsispręsdavo dėl vagysčių vykdymo; jas įvykdęs, toliau važinėdavo po visą Lietuvą ir atsitiktinai rinkdavosi vietoves, analizuodavo priimtinus vagysčių variantus. Bylos tyrimo metu N. G. taip pat yra patvirtinęs, kad vagystes paprastai vykdydavo, kai labai reikėjo pinigų (pvz., kai būdavo laikas mokėti mokesčius). Esant itin palankioms sąlygoms jis vienas pats tokias vagystes įvykdydavo, prireikus pagalbos, pasitelkdavo A. G., o paprastai vagystės vykdydavo dar padedant padėjėjams G. G. arba A. P. Kiti bendrininkai apskritai jokio konkretaus vagysčių vykdymo plano neturėjo, dėl kiekvienos nusikalstamos veikos N. G. tardavosi atskirai ir pranešdavo jiems prieš pat vagystes. Tai, kad kiekvieną kartą sumanymas užvaldyti konkretų transformatorių kildavo iš naujo, patvirtina ir, pavyzdžiui, tas faktas, kad, N. G. ir A. G. būnant pastarojo tėviškėje, N. G., apžiūrėjęs apylinkes ir pamatęs transformatorius, pasiūlė jam juos pavogti ir jie tą padarė, arba, pavyzdžiui, metalinio stendo vagystė, kuri buvo įvykdyta spontaniškai, nes šis buvo laukuose vėjo nuverstas, o atsitiktinai pravažiuojančiam pro jį N. G. kilo mintis nupjauti metalines stendo konstrukcijas ir kartu su A. G. jie tą padarė. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad teismai pagrįstai nepripažino padarytų veikų tęstiniu nusikaltimu ir, skirdami bausmę nuteistiesiems, netaikė BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatų.

Kasacinio teismo praktikoje paprastai vieningo sumanymo turinys yra sukonkretinamas iki sumanymo pagrobti (sukčiavimo atveju – apgaule įgyti) apibrėžto dydžio svetimą turtą (sukčiavimo atveju – ir turtinę teisę), kuris įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2006, 2K-288/2007, 2A-7-6/2013, 2K-77/2013). Tačiau baudžiamojoje byloje nustačius vieningą kaltininko sumanymą grobti neapibrėžtos vertės turtą, tęstinė nusikalstama veika gali būti konstatuojama, jei šis neapibrėžtumas, vertinant kartu su kitomis bylos aplinkybėmis, leidžia spręsti apie tęstinį veikos pobūdį. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012 nesukonkretintas sumanymas pagrobti kuo

7

daugiau medienos vertintas kitų aplinkybių kontekste (vagystės buvo vykdomos susidarius tinkamai situacijai, vagystės tapo papildomu kaltininko pragyvenimo šaltiniu ir kt.) ir prieita prie išvados, kad buvo padaryta pavienė tęstinė nusikalstama veika.

Teismas nustatė, kad A. S., apsaugos tarnybos „A.“, vykdžiusios apsaugos funkciją UAB „P.“, darbuotojas, V. B. ir R. K., UAB „P.“ darbuotojai (medienos pakrovėjai), veikdami su kitais nuteistaisiais, dalyvavo grobiant šiai bendrovei priklausantį turtą. Medienos gaminiai buvo grobiami nuo 2005 m. kovo 8 d. iki 2005 m. liepos 21 d. iš viso 19 kartų <...> tapačiais veiksmais, iš esmės analogišku būdu ir aplinkybėmis, visuose epizoduose nusikaltimo bendrininkams vadovavo tas pats asmuo – E. S., tas pats nusikaltimo dalykas (mediena), kuri buvo grobiama iš to paties šaltinio, atskiri nusikalstamos veikos epizodai laiko požiūriu nebuvo nutolę vienas nuo kito. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad atskiruose epizoduose bendrininkavusius asmenis siejo bendras sumanymas ir tikslas, darydami pirmąjį veiksmą kaltininkai jau turėjo susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl tolesnių nusikalstamų veiksmų. Teismas nuteistųjų vieningą tyčią nustatė remdamasis <...> telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolais ir telefoninių pokalbių bei trumpųjų tekstinių žinučių suvestinių turiniu ir kt. Šie duomenys patvirtino, kad bendrininkai buvo sutarę grobstyti svetimą turtą, kai tik susidarys tam tinkama situacija, aktyviai domėdavosi kitu grobimu, buvo iniciatyvūs. Teismų sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad nuteistieji turėjo vieningą tyčią iš UAB „P.“ grobti medienos gaminius tol, kol bus galimybė tai daryti, jie siekė pagrobti kuo daugiau medienos, vagystės buvo tapusios papildomu jų pragyvenimo šaltiniu. Nuteistieji taip pat suvokė, jog buvo grobiamas didelės vertės svetimas turtas: jie turėjo sumanymą daryti nevienkartinį turto grobstymą, kiekvienas nuteistasis dalyvavo keliuose nusikalstamos veikos epizoduose, mediena būdavo išvežama didelių gabaritų krovininėmis transporto priemonėmis, jie gaudavo didelius atlygius už dalyvavimą nusikaltime. Tai, kad dalis bendrininkų atskiruose nusikalstamos veikos epizoduose keitėsi priklausomai nuo to, kokia dirbdavo darbuotojų pamaina, ir kad dalis bendrininkų nepažinojo visų vagystėse dalyvavusių asmenų, o kiekvienam nuteistajam inkriminuotas skirtingas pagrobtos medienos kiekis ir vertė, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog padaryta tęstinė nusikalstama veika.

Tyčios vieningumo (kryptingumo) kriterijus taip pat aktualus nustačius, kad vagystė buvo daroma etapais, tačiau dalį turto kaltininkas pagrobė, o dalies (paruošto paimti) užvaldyti jis nespėjo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Šiuo aspektu aktuali kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-702/1999, kuri buvo priimta dar galiojant 1961 m. BK (jo 271 straipsniui). Kasacinis teismas šioje baudžiamojoje byloje konstatavo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir pažymėjo, kad tęstinė vagystė dėl turto dalies, kurią pavyko pagrobti, ir likusios dalies, kuri buvo paruošta, bet nepagrobta, dalimis neskaidoma ir atskirai kaip dvi savarankiškos veikos nekvalifikuojama.

Teismas teisingai pripažino R. K. kaltu padarius vagystę įsibraunant į K. G. butą. <...> Tačiau teismas, pripažindamas R. K. kaltu, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. neteisingai kvalifikavo veiką ir neteisingai paskyrė bausmę. Dėl turto dalies, kurią nuteistasis išsinešė iš buto (150 Lt vertės magnetofono), teismas veiką kvalifikavo kaip baigtą vagystę (BK 271 straipsnio 3 dalis), o dėl tų daiktų, kurie buvo paruošti išnešti, tačiau jų užvaldyti nepavyko (100 Lt vertės kavos servizo), – kaip pasikėsinimą padaryti vagystę (BK 16 straipsnio 2 dalis ir 271 straipsnio 3 dalis). Tokią kvalifikaciją kolegija negali pripažinti teisinga. Buvo padaryta viena veika esant vieningai tyčiai – pagrobti turto už 250 Lt. Šioje situacijoje veika galėjo būti kvalifikuota kaip vienas nusikaltimas, priklausomai nuo tyčios kryptingumo bei pagrobto turto vertės – kaip baigta vagystė arba kaip pasikėsinimas padaryti vagystę. Jei kaltininko tyčia būtų nukreipta padaryti vagystę stambiu mastu, numatytą BK 271 straipsnio 4 dalyje, ir jam nepavyktų užvaldyti turto stambiu mastu, jo veika būtų vertinama kaip pasikėsinimas padaryti vagystę stambiu mastu. Jei kaltininko tyčia buvo nukreipta ne į stambaus masto vagystę arba tyčia buvo neapibrėžta, jo veika kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes. Šiuo atveju byloje nėra duomenų apie tyčios pagrobti turtą stambiu mastu, t. y. daugiau kaip už 250

8

MGL1 buvimą. Realiai pagrobto ir paruošto pagrobti turto vertė neviršijo 250 MGL. Taigi net jei būtų pavykę pagrobti visą turtą, veika vis vien nebūtų kvalifikuojama kaip vagystė, padaryta stambiu mastu. Vagystė, įsibraunant į gyvenamąją patalpą, yra baigtas nusikaltimas, jei bent dalis svetimo turto buvo užvaldyta. Realiai dalis turto buvo užvaldyta. Užvaldyto turto vertė leidžia kvalifikuoti veiką kaip baigtą vagystę. R. K. veika atitinka BK 271 straipsnio 3 dalyje nurodytos vagystės įsibraunant į gyvenamąją patalpą požymius ir turėtų būti vertinama kaip baigtas nusikaltimas. Kolegija laiko, kad byloje nurodytomis aplinkybėmis vagystė, įsibraunant į gyvenamąją patalpą, toje dalyje, kuri liečia paruoštą pagrobti, bet dar neužvaldytą turtą, kaip atskiras nusikaltimas nekvalifikuojama.

Tai, kad tęstinė vagystė priklausomai nuo tyčios kryptingumo ir pagrobto turto vertės gali būti kvalifikuojama kaip baigta vagystė arba kaip pasikėsinimas padaryti didelės vertės turto vagystę, pasisakyta ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-351/2006: V. P. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į saugyklą, t. y. automobilį, bei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis tuo pačiu metu ir iš to paties automobilio pasikėsino pagrobti galinio stiklo apsaugos nuo saulės tinklelį. Teismai, pripažindami, kad V. P. padarė du savarankiškus nusikaltimus ir atskirai juos kvalifikuodami, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. <...> Kaltininkui pagrobus bent dalį turto, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip baigta viso turto, kurį kaltininkas kėsinosi pagrobti, atžvilgiu, išskyrus du atvejus: kai vagystės būdu kėsinamasi pagrobti didesnės nei 3 MGL2 vertės turtą, tačiau pagrobiamas bet kokios mažesnės vertės turtas, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas pagrobti didesnės nei 3 MGL vertės turtą; kai vagystės ar plėšimo būdu kėsinamasi pagrobti didelės vertės turtą, tačiau pagrobto turto dalis nesudaro didelės vertės požymio, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti didelės vertės turto vagystę ar plėšimą. Šiuo atveju V. P. užvaldė didžiąją dalį ketinto pagrobti turto, likusios dalies nepagrobė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios; aplinkybių, kad jis kėsinosi pagrobti didelės vertės turtą ar užvaldė mažesnės nei 3 MGL vertės turtą, nors turėjo tikslą užvaldyti didesnę, nėra nustatyta, todėl jo veika turėjo būti pripažinta kaip pavienis baigtas nusikaltimas ir kvalifikuota tik pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Kadangi teismas nepagrįstai pripažino V. P. kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, ir nepagrįstai jam paskyrė dvi bausmes, tai skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis). V. P. veiksmai, kuriuos teismas kvalifikavo kaip dvi nusikalstamas veikas, paskirdamas bausmes už kiekvieną iš jų, kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika, už kurią paskirtina tik viena bausmė <...>.

Nusikalstamų veikų nuosavybei baudžiamosiose bylose aktualu ir tai, kad šios kategorijos byloms būdingi požymiai – tas pats pagrobimo būdas, nedidelis laiko tarpas tarp grobimų, ta pati ar greta esanti turto vieta ir pan. – nėra esminiai pripažįstant nusikalstamą veiką tęstiniu nusikaltimu. Nusikalstamų veikų pripažinimą tęstine veika paprastai lemia <...> konstatavimas, kad kaltininko tyčia susiformavusi visai nusikalstamai veikai, o ne atskiriems nusikaltimams, esantiems iš esmės tos pačios veikos sudėtinėmis dalimis, ir siekiama vieno rezultato (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008, 2K-P-412/2007, 2K-84/2011, 2K-269/2011, 2K-77/2013, 2K-90/2013, 2K-128/2013, 2K-438/2013, 2K-535/2013).

1.1.1.3. Vieningos tyčios vertinimas sukčiavimo (BK 182 straipsnis) baudžiamosiose bylose

1 Nuo 2008 m. rodiklis, taikomas nusikalstamoms veikoms ir administraciniams teisės pažeidimams kvalifikuoti bei bausmių ir nuobaudų dydžiams apibrėžti ir apskaičiuoti, yra bazinis bausmių ir nuobaudų dydis (toliau – BBND), kurį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Lietuvos Respublikos minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymas (Žin., 2008, Nr. 83-3294). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu baudžiamajame įstatyme yra naudojamas MGL, o ne BBND rodiklis, šioje apžvalgoje taip pat bus naudojamas MGL.2 2014 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. XII-1481 pakeista BK 190 straipsnio 1 dalis. Nustatyta, kad turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos.

9

Visumos aplinkybių, be kita ko, ir vieningos tyčios vertinimas sprendžiant padarytų sukčiavimų ir neteisėtų elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimų kvalifikavimo problemas matyti, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-513/2005: Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. Z. įvairiose Vilniaus ,,Statoil“ degalinėse dešimt kartų (penkis kartus veikdamas kartu su M. M.) panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą – UAB ,,S“ priklausančią UAB ,,S“ kuro kortelę – finansinei operacijai inicijuoti <...>. Kiekvienu atveju buvo pripilama kuro, kurio vertė neviršijo 1 MGL, t. y. 125 Lt. Kiekvieną UAB ,,S“ kuro kortelės panaudojimą teismas kvalifikavo kaip atskirą nusikaltimą pagal BK 214 straipsnį, todėl S. Z. padarė 10 tokių nusikalstamų veikų, M. M. – 5, o materialinės pasekmės dėl kiekvieno kortelės panaudojimo buvo sudėtos ir S. Z. ši veika kvalifikuota kaip tęstinė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip svetimo turto įgijimas apgaule, pasinaudojant UAB ,,S“ priklausančia UAB ,,S“ kuro kortele, padarant minėtai bendrovei 378,30 Lt žalą, o M. M. – pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, t. y. kaip nedidelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule, pasinaudojant UAB ,,S“ priklausančia UAB ,,S“ kuro kortele, padarant minėtai bendrovei 256,70 Lt žalą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. Z. ir M. M. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 214 straipsnį ir 182 straipsnio 1 dalį, nenurodęs jokių motyvų, tik nustatomojoje nuosprendžio dalyje konstatuota, kad padaryta 10 nusikalstamų veikų panaudojant UAB ,,S“ priklausančią UAB ,,S“ kuro kortelę, o svetimo turto įgijimas apgaule, pasinaudojant ta pačia kortele, yra tęstinė veika. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių veikų kvalifikavimo nepasisakė, nors nuteistieji prašė sumažinti už šias nusikalstamas veikas paskirtas bausmes.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. Z. ir M. M. veiksmai panaudojant UAB ,,S“ priklausančią UAB ,,S“ kuro kortelę buvo atlikti per trumpą laiko tarpą, nuo 20.02 val. iki 1.19 val., šiuos veiksmus siejo vieningas sumanymas – kaltininkai siūlė pripilti kuro taksi vairuotojams (jie vienas su kitu susisiekdavo radijo ryšiu) ir siekė gauti kuo didesnę naudą.

Remdamasi šiomis nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai kaltininkas, panaudodamas svetimą mokėjimo instrumentą – šiuo atveju UAB ,,S“ priklausančią UAB ,,S“ kuro kortelę – ir turėdamas vieningą sumanymą, per trumpą laiko tarpą atlieka kelias finansines operacijas ir įgyja svetimą turtą, tokia padaryta veika yra tęstinė ir kvalifikuojama kaip BK 214 straipsnio ir 182 straipsnio atitinkamos dalies (pagal įgyto svetimo turto vertę) numatytų nusikalstamų veikų idealioji sutaptis.

Tai, kad kaltininko vieningos tyčios (sumanymo) susiformavimą gali pagrįsti objektyvios byloje nustatytos aplinkybės, liudija, pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309/2013: <...> nustatyta, kad tęstine veika <...> neteisėtai įgyto turto vertė – 47 150,35 Lt. <...> Neteisėto turto įgijimo atveju turtas paprastai gaunamas iš to paties šaltinio <...> ir padarant žalą tam pačiam savininkui. Nagrinėjamu atveju panaudojant įgaliojimą (surašytą UAB „A.“ darbuotojui L. Č.), kuris galiojo jame nurodytą laikotarpį <...> ir nebuvo skirtas vieno konkretaus veiksmo atlikimui, o daugkartiniam naudojimui, nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 22 d. per septynis kartus tuo pačiu būdu (pagal PVM sąskaitas faktūras) buvo neatlygintinai imamos prekės iš to paties šaltinio (AB „L.“). Pažymėtina, kad jau 2009 m. rugsėjo 4 d. buvo paimta prekių, kurių vertė viršijo 10 000 Lt. Kaip nustatė teismai, faktinės bylos aplinkybės rodo, kad nuteistasis turėjo vieningą tyčią per tam tikrą laikotarpį tuo pačiu būdu, iš vieno šaltinio apgaule įgyti įvairių prekių. Taigi, A. B. jau prieš darydamas jam inkriminuotą veiką turėjo vieningą tyčią atlikti pasikartojančius veiksmus, įgyjant svetimą AB „L.“ priklausantį didelės vertės turtą. Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

1.1.1.4. Vieningos tyčios vertinimas neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu (BK 260 straipsnis) baudžiamosiose bylose

10

Apžvelgus kasacinio teismo praktiką neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti baudžiamosiose bylose, teigtina, kad tęstinė nusikalstama veika konstatuojama ir tada, jei nustatytas neapibrėžtas sumanymas išplatinti kuo didesnį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį siekiant kuo daugiau pasipelnyti. Tokios praktikos pavyzdį iliustruoja, pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007:

Apeliacinės instancijos teismas R. L. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip dvi atskiras veikas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį <...>. Jos buvo išaiškintos panaudojant NVIM. Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, labai svarbu tiksliai nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius, nes nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. <...> Norėdami tiksliai nustatyti R. L. veikos subjektyviuosius požymius, teismai privalėjo išanalizuoti jo ir NVIM dalyvio liudytojo ,,Artūro“ pokalbius. Iš pokalbių turinio matyti, kad liudytojui „Artūrui“ pasakius: ,,...yra toks dalykas. Reikia šimto gramų“, R. L. paklausia: ,,Tiek mažai?“, tuomet ,,Artūras“: ,,Na matai, norim, pavyzdžiui...“ <...>. Pokalbių turinys ir tolesni nuteistojo R. L. bei liudytojo ,,Artūro“ veiksmai (R. L. abu kartus psichotropines medžiagas įgijo iš to paties šaltinio – nuteistojo M. N. – ir pardavė liudytojui ,,Artūrui“) patvirtina, kad R. L. veiksmus lėmė ne tik pirkėjo sumanymas pirkti didesnį psichotropinės medžiagos kiekį, įsitikinus jos kokybe, bet ir R. L. noras kuo didesnį tos psichotropinės medžiagos kiekį išplatinti, siekiant kuo daugiau uždirbti. Esant tokioms aplinkybėms R. L. nusikalstami veiksmai vertintini kaip tęstinis nusikaltimas, nes jie buvo atlikti pagal vieną sumanymą, turint konkretų tikslą – daugiau uždirbti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai konstatavus, kad R. L. padarė tęstinę veiką, kurią žemesnės instancijos teismai kvalifikavo kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, šie jo veiksmai kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Tokios praktikos tęstinumas matyti ir vėliau priimtoje kasacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40/2010: Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad V. S., veikdamas kartu su V. G., neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga – amfetaminu, ir 2008 m. balandžio 30 d. bei 2008 m. gegužės 23 d. V. S. asmeniui, veikusiam pagal NVIM, pardavė amfetamino, kurį įgijo iš V. G. Toliau nurodyta, kad V. G., veikdamas kartu su V. S., neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga – amfetaminu, ir 2008 m. balandžio 28 ar 29 d. bei 2008 m. gegužės 20 d. perdavė amfetaminą V. S. nurodydamas jį parduoti. Teismas pripažino, kad abu veikė bendrininkų grupe, tačiau V. G. veiksmus pripažino tęstiniais ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o V. S. veiksmus kvalifikavo kaip du pavienius nusikaltimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, remdamasis V. S. paaiškinimu, kad jis iš V. G. amfetaminą įgijo per du kartus. Išsamesnės V. S. subjektyviųjų požymių analizės nuosprendyje nėra. Taigi teismas kiekvieno bendrininko veiksmus kvalifikavo skirtingai. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo aiškiai nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, kurių pagrindu galima padaryti vienareikšmę išvadą dėl kaltininkų veikos kvalifikavimo. <...>

Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, labai svarbu tiksliai nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius <...>. Norėdami tiksliai nustatyti V. S. veikos subjektyviuosius požymius, teismai privalėjo išanalizuoti byloje surinktų įrodymų visumą. Byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai patvirtino policijos turėtą operatyvinę informaciją, kad V. S. pardavinėja psichotropines medžiagas, kurias įgyja iš V. G., kad tų medžiagų su savimi turi ne po vieną pakelį (šią aplinkybę patvirtino liudytojas T. M.). Taigi nuteistojo V. S. bei NVIM dalyvio liudytojo T. M. veiksmai (V. S. abu kartus psichotropines medžiagas įgijo iš to paties šaltinio – nuteistojo V. G. ir pardavė tam pačiam liudytojui T. M.) patvirtina, kad V. S. veiksmus lėmė ne tik pirkėjo sumanymas pirkti psichotropinę medžiagą, bet ir noras išplatinti kuo didesnį tos psichotropinės medžiagos kiekį, siekiant kuo daugiau uždirbti. Esant tokioms aplinkybėms, V. S. nusikalstami veiksmai vertintini kaip tęstinis nusikaltimas, nes jie buvo atlikti pagal vieną

11

sumanymą, turint konkretų tikslą – daugiau uždirbti. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007).

Jei baudžiamojoje byloje nustatoma, kad dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo ir (ar) pardavimo buvo tartasi atskirai, realizuojant atskirus sumanymus neteisėtai disponuoti narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kiekviena iš padarytų nusikalstamų veikų kvalifikuojama kaip savarankiška BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Į tai atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232/2010: Kasatorius teigia, kad nusikalstamos veikos (2008 m. rugsėjo 15 d. ir 2008 m. rugsėjo 25 d. psichotropinių medžiagų pardavimas nusikalstamą veiką imituojančiam modeliui) turėjo būti kvalifikuotos kaip vienas nusikaltimas, o ne du atskiri nusikaltimai. <...> Pagal teismų praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). <...> šioje byloje nustatyta, kad M. Č. abiejuose epizoduose dėl psichotropinių medžiagų įgijimo ir pardavimo tarėsi atskirai. Taigi, abu nusikaltimai laikomi baigtais nuo kiekvieno atskiro psichotropinių medžiagų perdavimo momento, todėl veikos, padarytos 2008 m. rugsėjo 15 d. ir 2008 m. rugsėjo 25 d., teisingai kvalifikuotos kaip du atskiri nusikaltimai.

1.1.1.5. Vieningos tyčios vertinimas viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Viešosios tvarkos pažeidimų bylose nustatytas, pavyzdžiui, įžūlių, grasinančių ir pan. veiksmų pasikartojimas, ilgesnis jų padarymo laikas, kelių nukentėjusiųjų buvimas, kaltininko tyčios neapibrėžtumas, tolesnių veiksmų neplanavimas nėra kliūtis tokią veiką pripažinti tęstine. Prie tokios išvados prieita, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2011:

Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose aprašytas nusikalstamos veikos aplinkybes kasatorius O. B. naktiniame klube įžūliais veiksmais (smurtaudamas) sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Iš pradžių (1.51 val.) O. B. smurtavo prieš G. P., kuri nenorėjo sėstis prie jo staliuko, po to, praėjus kelioms minutėms (2.00 val.), tame pačiame klube O. B. smurtavo prieš kitą nukentėjusįjį – T. Š., bandžiusį sutrukdyti jam nešti kitą merginą prie staliuko. Nepaisant to, kad šie epizodai susieti ta pačia vieta ir nenutolę vienas nuo kito laiko požiūriu, teismas juos įvertino kaip du atskirus nusikaltimus. Tokio vertinimo motyvai nuosprendyje neaptarti. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo argumentus dėl veikos tęstinumo, nurodė, kad O. B. nusikalstamas sumanymas buvo ne vienalytis ir susiformavo dviem etapais: pradinis veikos tikslas ir kaltininko tyčia buvo nukreipta į visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją G. P., o smurtavimą prieš nukentėjusįjį T. Š. lėmė visai kitos aplinkybės, ir kad visą nusikalstamo sumanymo struktūrą sudarė du lygiareikšmiai nusikalstami ketinimai.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nepritaria tokiam vertinimui, nes iš esmės vientisas O. B. inkriminuotas įžūlus elgesys, kuriuo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, dirbtinai kvalifikuotas kaip du atskiri viešosios tvarkos pažeidimai. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Pažymėtina, kad veikos ir padarinių požymiams būdingas pakankamai aukštas abstraktumo lygis, nurodyti keli alternatyvūs veikos padarymo būdai, juos formuluojant panaudota daugiskaita. Vadinasi, viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padarytas ir savo pobūdžiu pakankamai skirtingais ir ilgesnį laiką besitęsiančiais agresyviais veiksmais, pažeidžiančiais daugelio asmenų teises. Pabrėžtina ir tai, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti negalvodamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009).

12

Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos, spontaniškai, neracionaliai, tik sustiprina išvadą, kad asmens veika pirmiausia buvo nukreipta viešajai tvarkai pažeisti ir kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad agresyvių spontaniškų veiksmų pasikartojimas, stichinė jų tėkmė, ilgesnis padarymo laikas, kelių nukentėjusiųjų buvimas, kaltininko tyčios neapibrėžtumas, tolesnių veiksmų neplanavimas nėra kliūtys pripažinti tęstinį jų pobūdį ir kvalifikuoti kaip vieną viešosios tvarkos pažeidimą.

1.1.1.6. Vieningos tyčios vertinimas pelnymosi iš kito asmens prostitucijos (BK 307 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Vadovaujantis formuojama kasacinio teismo praktika, pelnymasis iš kito asmens prostitucijos laikomas tęstine nusikalstama veika, be kitų aplinkybių, nustačius vieningą kaltininko tyčią gauti pajamų iš asmenų prostitucijos ir pastangas šią nelegalią veiklą tęsti. Tęstinumo paprastai nepaneigia sistemingas prostitucijos verslo sąlygų atnaujinimas, pavyzdžiui, naujų ar tų pačių asmenų pakartotinis organizavimas prostitucijai. Šie aspektai nagrinėti kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2011: <...> prostitucijos organizavimas suprantamas kaip įvairi veikla, užtikrinanti nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą, o vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimo klausimų sprendimas. Nustatydami, kad bendrininkų pelnymosi iš prostitucijos veikla truko ilgą laiko tarpą ir buvo sisteminga, netgi tapusi nuteistųjų pragyvenimo šaltiniu, teismai atkreipė dėmesį, kad kvalifikuotos pagal BK 307 straipsnio 2 dalį nusikalstamos veikos požymiams buvo daugiau būdingas ne pakartotinumas, o tęstinumas. <...> atskirais laikotarpiais padaryti, tačiau dėl nuolatinio prostitucijos verslo sąlygų atnaujinimo (naujų ar tų pačių moterų pakartotinio organizavimo prostitucijai) besitęsiantys nuteistųjų bendrininkų nusikalstami poelgiai buvo nukreipti į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – visuomenėje priimtas seksualinių santykių normas, dorovę. Prostitucijos verslui vadovavusį I. M. ir su juo bendrininkavusius asmenis siejo vienas bendras sumanymas ir tyčia – pasipelnyti iš sutikusių vykti į Londoną moterų prostitucijos ir dėti pastangas, kad šis nelegalus verslas tęstųsi. Visi bendrininkai, užtikrindami sutartus prostitucijos organizavimo ir asmenų gabenimo prostitucijai veiksmus, siekė to paties rezultato – gauti pajamų iš bendromis pastangomis sukurto nusikalstamo verslo. <...> nuolatinis apysunkių nusikaltimų darymas inkriminuotu laikotarpiu <...> buvo tapęs pragyvenimo šaltiniu. <...> visos nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos kaip realioji nusikaltimų sutaptis, laikytinos tęstiniu nusikaltimu, kvalifikuojamu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį.

Tokios BK 307 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pripažinimo paviene tęstine nusikalstama veika praktikos laikomasi ir kitose kasacinio teismo nutartyse, pavyzdžiui, kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172/2004, 2K-315/2013.

1.1.2. Vieningas kėsinimosi objektas įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose

Kaltininko tyčios kryptingumą paprastai parodo ir vieningas kėsinimosi objektas. Iš kasacinio teismo praktikos įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose matyti, kad vieningo objekto interpretavimui įtakos turi padarytos nusikalstamos veikos specifika, jos mechanizmas, taip pat byloje nustatytos kitos tęstinį nusikalstamos veikos pobūdį nurodančios aplinkybės.

1.1.2.1. Išžaginimo (BK 149 straipsnis) ir seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnis) baudžiamosios bylos

Kasacinio teismo praktikoje išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose laikomasi nuomonės, kad jei asmuo lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su keliais nu-

13

kentėjusiaisiais, padarytos veikos sudaro nusikaltimų sutaptį ir kiekvieno nukentėjusiojo išžagini-mas ar seksualinis prievartavimas kvalifikuojamas kaip atskiras nusikaltimas (Teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose apžvalgos 17 punktas (Teismų praktika Nr. 22, 2004).

1.1.2.2. Vagystės (BK 178 straipsnis) baudžiamosios bylos

Pagal kasacinio teismo praktiką vagystė laikoma tęstine, jei, be kitų požymių, nustatoma, kad ji padaryta dėl to paties nusikalstamos veikos dalyko, t. y. turtas grobiamas iš to paties šaltinio ir žala padaroma tam pačiam asmeniui. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433/2012 konstatavus, kad turtas buvo pagrobtas iš skirtingų nukentėjusiųjų, paneigti kasatoriaus teiginiai, kad buvo padaryta tęstinė nusikalstama veika.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad kasatorius padarė vieną BK 180 straipsnio 2 dalyje, vieną – 290 straipsnyje, po dvi 178 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek BK 178 straipsnio 1 dalyje, tiek to paties straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamas veikas kasatorius padarė skirtingu laiku, o turtas buvo pagrobtas iš skirtingų nukentėjusiųjų: BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarytos 2010 m. liepos 10 d. ir 2010 m. gruodžio 22 d., o turtas pagrobtas atitinkamai iš nukentėjusiųjų L. B. ir D. S.; BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarytos 2010 m. lapkričio 19 d. ir 2010 m. gruodžio 25 d., o turtas pagrobtas atitinkamai iš nukentėjusiųjų R. E. ir B. Ž.

Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad kasatorius padarė tęstines nusikalstamas veikas ir jam taikyti BK 63 straipsnio 10 dalį.

Kitoje kasacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58/2008 nors ir nustatyta, kad pagrobti automobiliai buvo to paties modelio, tačiau vagystė taip pat nelaikyta tęstine, nes šie automobiliai priklausė skirtingiems savininkams ir buvo pagrobti iš skirtingų vietų:

Byloje nustatyta, kad E. D., T. L. ir R. M. pagrobti automobiliai priklausė skirtingiems savininkams, jie buvo pagrobti iš skirtingų vietų ir skirtingu laiku. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad automobiliai buvo vagiami veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. kiekvieną kartą siekiant užvaldyti konkretų, skirtingiems savininkams priklausantį turtą, kiekvieno automobilio vagystė buvo baigta iki jų paslėpimo V. P. garaže. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nuteistųjų keliama vieningo sumanymo versija, remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pačių nuteistųjų parodymais, taip pat yra paneigta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimų nuosavybei bylose tęstinė veika nuo nusikaltimų daugeto atribojama remiantis nustatyta tęstinei veikai būdingų požymių visuma, o ne vien kaltinamųjų parodymais. Kaltinamųjų sumanymas per vieną naktį pagrobti iš skirtingų vietų skirtingiems savininkams priklausančius automobilius, nepaisant to, kad automobiliai yra to paties modelio ir pagrobiami analogišku būdu, nėra pakankamas pagrindas vagystes pripažinti viena tęstine nusikalstama veika.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistųjų nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas kaip dvi atskiras veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

1.1.2.3. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) baudžiamosios bylos

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant pavienės tęstinės nusikalstamos veikos ir nusikalstamų veikų sutapties atskyrimo klausimus sukčiavimo baudžiamosiose bylose, be kita ko, atsižvelgiama į tai, keliems fiziniams ar juridiniams asmenims buvo padaryta žala. Todėl paprastai, be kitų aplinkybių, nustačius, kad turtas apgaule per kelis kartus buvo įgytas iš to paties šaltinio ir žala padaryta tam pačiam asmeniui, toks sukčiavimas pripažįstamas tęstiniu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2013, 2K-309/2013, 2K-90/2013, 2K-59/2015). Kaip antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-535/2013 konstatavus, kad apgaulė buvo naudota prieš tuos pačius juridinius asmenis (UAB „T.“ ir UAB „A.“), turtinės prievolės išvengtos ir

14

turtas bei subsidijos formos lėšos įgytos iš tų pačių juridinių asmenų, pritarta teismų padarytai išvadai, kad atskirus kaltininkų veiksmus jungė vieninga tyčia, todėl padarytos veikos laikytinos dviem tęstiniais sukčiavimais (dėl UAB „T.“ ir UAB „A.“).

Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, abiejų instancijų teismai pagrįstai nustatė, kad H. T. ir jo bendrininkų veiksmais buvo padarytos dvi tęstinės nusikalstamos veikos.

Pagal teismų praktiką, kai asmuo kelis kartus padaro veikas, numatytas BK 182 straipsnyje, jos vertintinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, jeigu jas jungė vieninga tyčia, kaltininkas apgaulę naudojo prieš tą patį asmenį ir (ar) turtą (turtinę teisę) įgijo iš to paties šaltinio (nukentėjusiojo), veikos padarytos panašiu būdu ir panašiomis aplinkybėmis, esant nedideliam laiko tarpui tarp jų ir pan. Apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, tarp jų ir apie kaltininko tyčią, jos turinį (kartu ir tyčios vieningumą), teismai sprendžia ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir pagal kitas faktines bylos aplinkybes.

Teismai nustatė, kad kaltininkai, darydami pirmąją nusikalstamą veiką (sukčiavimas UAB „T.“ atžvilgiu) pagal dvi civilines sutartis, kurios sudarytos dviejų savaičių laikotarpiu (2005 m. birželio 15 d. ir 2005 m. birželio 29 d.), iš bendrovės „T.“ apgaule UAB „A.“ vardu įgijo prekes (mobiliųjų telefonų aparatus su SIM kortelėmis ir abonentiniais numeriais) bei prisiėmė pagal šias sutartis įsipareigojimus (turtinę prievolę), kurių neketino vykdyti. Darydami antrąją nusikalstamą veiką (sukčiavimas UAB „L.“ atžvilgiu) kaltininkai sudarė vieną rašytinę sutartį (2005 m. liepos 15 d.), kurios pagrindu įgijo prekes (mobiliųjų telefonų aparatus su SIM kortelėmis ir abonentiniais numeriais) ir pagal šią sutartį prisiėmė įsipareigojimus naudotis judriojo telefono ryšio paslaugomis pagal sutarties sąlygas, o pagal vėlesnį (2005 m. liepos 22 d.) susitarimą dėl šios sutarties sąlygų pakeitimo įgijo subsidiją. Prisiimdami sutartinius įsipareigojimus nuteistieji įgijo turtinę teisę į subsidiją ir pagal ją gavo lėšas.

Taigi kaltininkų atlikti nusikalstami veiksmai (kurie įvertinti kaip dvi atskiros tęstinės nusikalstamos veikos) kiekvienu konkrečiu atveju buvo susiję savo padarymo būdu ir aplinkybėmis, laiko atžvilgiu nenutolę vienas nuo kito, apgaulę naudojant prieš tą patį juridinį asmenį ir įgyjant turtą bei subsidijos forma lėšas, taip pat išvengiant turtinės prievolės iš to paties juridinio asmens. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teismų padaryta išvada, kad atskirus kaltininkų veiksmus jungė vieninga tyčia, yra pagrįsta.

Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, kad sumanymas 2005 m. birželio 29 d. papildomai gauti 40 mobiliųjų telefonų aparatų (su 40 SIM kortelių su abonento numeriais) kilo tik po to, kai buvo sėkmingai baigta 2005 m. birželio 15 d. veika, teismai, remdamiesi bylos įrodymų visetu, pagrįstai padarė išvadą, jog kaltininkų siekis savo naudai įgyti kuo didesnį kiekį ir kuo didesnės vertės svetimo turto. Pažymėtina, kad H. T., veikdamas kartu su G. S., 2005 m. birželio–liepos mėn. sudarė fiktyvius sandorius ir su kitomis nukentėjusiomis bendrovėmis „V. I.“, „V.“, „E.“, „D.“, „V.“, neketindamas vykdyti jų metu prisiimtų įsipareigojimų ir padarydamas joms turtinę žalą. Tai, kad kasatorius ne tik neteisėtai įgijo svetimą turtą, o dėl antrosios nusikalstamos veikos – ir subsidiją, bet ir išvengė turtinės prievolės, iš anksto žinodamas, kad prisiimti sutartiniai įsipareigojimai nebus vykdomi, neduoda pagrindo pripažinti, jog jis padarė atskiras nusikalstamas veikas, nes šie veiksmai buvo tarpusavyje susiję su konkrečia panaudojant apgaulę sudaryta sutartimi (dėl pirmosios nusikalstamos veikos – su 2005 m. birželio 15 ir 29 d., dėl antrosios – su 2005 m. liepos 15 d.)

Kadangi nuteistieji, veikdami vieninga tyčia, apgaule įgijo svetimą turtą ir išvengė turtinės prievolės didesnės negu 250 MGL vertės (BK 190 straipsnio 1 dalis), tai abi H. T. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Aktualu ir tai, kad sprendžiant, ar nusikalstama veika atitinka tęstinės veikos požymius, būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos specifiką, jos mechanizmą. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90/2013 prieita prie išvados, kad, esant vieningai tyčiai užvaldyti to paties juridinio asmens turtą, tęstinės sukčiavimo veikos pobūdžio nepaneigia tai, kad tokiam turtui įgyti buvo pasinaudota keturiomis lizingo bendrovėmis, kurios suteikdavo galimybę įsigyti šį turtą išperkamosios nuomos būdu.

Nuteistieji kasaciniuose skunduose nesutinka, kad jų nusikalstama veika buvo įvertinta kaip tęstinė veika, nes nenustatyti jai būdingi požymiai. Kasatoriai tvirtina, kad jiems inkriminuotos

15

veikos buvo nutolusios laiko požiūriu viena nuo kitos, žala padaryta skirtingiems savininkams, nenustatytas bendras sumanymas dėl to paties dalyko, o tai turi būti vertinama kaip atskirų nusikalstamų veikų buvimą patvirtinančios aplinkybės. Šis kasacinių skundų argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. <...>

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji pasinaudojo skirtingų asmenų duomenimis, tuos pačius duomenis pateikdami ir patvirtindami po kelis kartus skirtingoms ir tapačioms prekėms pirkti, dirbdami vienoje įmonėje (parduotuvė „B.“), kuri buvo sudariusi tarpininkavimo sutartis su keturiomis lizingo bendrovėmis. Būtent su šiomis bendrovėmis būdavo sistemingai, pagal tą pačią schemą sudarinėjamos suklastotos lizingo sutartys, nepavykus su viena iš karto buvo bandoma su kita, o tai leidžia teigti, jog tyčia buvo nukreipta ne atskirai į konkrečią lizingo bendrovę konkrečiam atvejui, bet bandant su bet kuria, kuri leisdavo sudaryti lizingo sutartis. Tokios bylos aplinkybės patvirtina, kad kaltininkų tyčia buvo vieningai nukreipta į turto, kuriuo iki sutarčių sudarymo disponavo parduotuvė „B.“, užvaldymą sukčiavimo būdu, pasinaudojant keturiomis lizingo bendrovėmis, kurios suteikdavo galimybę įsigyti turtą išperkamosios nuomos būdu. Kaltininkai, pagal bylos aplinkybes pasinaudodami analogiška veikos darymo schema, sistemingai apgaule, kitų asmenų naudai įgijo įvairių prekių ir veikė vieninga tyčia, t. y. pasinaudodami suklastotomis sutartimis siekė įgyti kuo didesnį kiekį ir kuo didesnės vertės svetimo turto, pasinaudojant lizingo bendrovėmis (nesvarbu kuria, nes veikimo logika pasižymėjo principu, kuri lizingo bendrovė pirma leisdavo sudaryti sutartį, tos paslaugomis ir buvo naudojamasi). Taigi padarytos veikos turi esminių pasikartojančių savybių, atskirai kiekvienai jų būdingų skirtumų nėra. Vien ta aplinkybė, kad veika truko daugiau nei pusę metų, nelaikytina kliūtimi veiką vertinti kaip atitinkančią tęstinės veikos požymių visumą, nes reikia atsižvelgti į pačios veikos specifiškumą. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad kasatorių veikos teisingai kvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 1 ar 2 dalį, apgaule kitų naudai įgyjant svetimą turtą ir didelės vertės svetimą turtą.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl kasaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Tačiau, apibendrinus kasacinio teismo praktiką, aktualu ir tai, kad kelių nukentėjusiųjų nustatymas ne visais atvejais leidžia paneigti tęstinį sukčiavimo pobūdį. Tokiais atvejais dėl sukčiavimo tęstinumo sprendžiama atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, be kita ko, į padaryto sukčiavimo specifiką, veikos padarymo mechanizmą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokios praktikos pavyzdžiu gali būti laikoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-788/2015, kurioje buvo aiškintasi finansinės piramidės schema ir spręstos apgaulingų siūlymų pagal ją investuoti į nerealius projektus kvalifikavimo problemos. Nustačius, kad nusikalstamos veikos buvo vykdomos vieninga tyčia, jos buvo nukreiptos išvilioti kuo daugiau pinigų iš patiklių klientų, taikant tuos pačius apgaulės metodus, padaryta veika kvalifikuota kaip vienas tęstinis sukčiavimas.

I. Š. nagrinėjamojoje byloje nuteista už du sukčiavimus: pirmas tęsėsi nuo 2004 m. kovo iki 2006 m. birželio mėn., antras – nuo 2006 m. sausio iki balandžio mėn. Nei iš kaltinamojo akto, nei iš teismų priimtų sprendimų nėra aišku, kokiu pagrindu iš esmės ta pati veikla siūlant asmenims investuoti į nerealius projektus ir žadant didelę naudą buvo išskaidyta į du tęstinius nusikaltimus. Nustatyta, kad abiem laikotarpiais I. Š. veikė organizuota grupe su taip pačiais asmenimis (pirmuoju atveju su F. V. H. ir J. S., antruoju – tik su J. S.) pagal tokią pat finansinės piramidės schemą. Pirmuoju laikotarpiu suklaidinti 167, antruoju – 24 asmenys. Pirmosios nusikalstamos veiklos laikotarpis apima antrosios nusikalstamos veiklos laikotarpį. Tai, kad vienu atveju buvo siūloma investuoti į „L.“, o kitu – į „N. I.“, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad šios veikos padarytos skirtinga tyčia ir turi būti kvalifikuojamos atskirai. Pažymėtina, kad teismų nustatyta, kad siūlymas investuoti į naują „N. I.“ projektą, be kita ko, buvo susijęs su „L.“ projekto žlugimu – I. Š. tikino klientus, jog investuojant į „N. I.“, bus galima atgauti pinigus iš „L.“ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų pateiktuose motyvuose I. Š. veikla analizuojama kaip vientisas nusikaltimas, visiškai neišskiriant skirtingų nusikalstamos veiklos laikotarpių, be to, konstatuota, kad abiem atvejais naudotas toks pats apgaulės mechanizmas. Nemažai suklaidintų nukentėjusiųjų investavo tiek į „L.“, tiek į „N. I.“ projektus.

16

Iš visų šių aplinkybių išplaukia, kad dvi I. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo vykdomos vieninga tyčia, nukreipta išvilioti kuo daugiau pinigų iš patiklių klientų, taikant tuos pačius apgaulės metodus, todėl kvalifikuotinos kaip vienas tęstinis sukčiavimas.

1.1.2.4. Turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) baudžiamosios bylos

Kasacinio teismo praktikoje turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) baudžiamosiose bylose tęstiniu turto prievartavimu paprastai laikomi atvejai, jei, esant kaltininko vieningai tyčiai, tas pats nukentėjusysis yra verčiamas per kelis kartus perduoti turtą, nepriklausomai nuo to, kad laikui bėgant gali keistis reikalaujama perduoti pinigų suma ar turtas, reikalaujami pinigai ar turtas perduodami dalimis arba keičiasi grasinimų pobūdis. Tęstine nusikalstama veika taip pat gali būti laikomas turto prievartavimas iš kelių asmenų, jei neteisėtas reikalavimas buvo pareikštas vienu metu keliems dalyvaujantiems asmenims. Tačiau jei turtas buvo prievartaujamas iš kelių nukentėjusiųjų tuo pačiu metu, bet iš kiekvieno atskirai, tokia veika kvalifikuojama pagal turto prievartavimo sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas 12 punktas).

1.1.2.5. Radinio pasisavinimo (BK 185 straipsnis) baudžiamosios bylos

Radinio pasisavinimo (BK 185 straipsnis) baudžiamosiose bylose, sprendžiant šios nusikalstamos veikos tęstinumo klausimą, aktualūs kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-358-303/2015 suformuluoti kriterijai. Šioje byloje apibrėžto turto – archeologinių radinių ir jų fragmentų – pasisavinimas pripažintas tęstiniu nusikaltimu atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo veiksmai ieškant, randant ir pasisavinant archeologinius radinius buvo tapatūs, nukreipti į iš anksto pasirinktas teritorijas (pavyzdžiui, senovės laidojimo vietas), kuriose dėl šių vietų ypatumų radiniai ir galėjo būti aptikti. Apie nuteistojo veiksmų tapatumą ir vieningo sumanymo įgyvendinimą taip pat leido spręsti ir tai, kad nusikalstami veiksmai buvo atliekami analogišku būdu, panaudojant tas pačias priemones (metalo detektorių, kastuvą ir t. t.).

<...> išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, <...> kasatoriaus veiksmai (dėl 84 archeologinių radinių ir jų fragmentų, 40 archeologinių radinių ir jų fragmentų pasisavinimo) ir jau prieš tai aptarti veiksmai dėl Kretingos ir Skuodo rajonuose esančiuose kapinynuose rastų 110 archeologinių radinių ir jų fragmentų pasisavinimo laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 31 d. iki birželio 1 d., turi būti vertinami ne kaip atskiri nusikaltimai, bet kaip vienas tęstinis nusikaltimas, numatytas BK 185 straipsnyje. <...>

Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistojo V. Č. nusikalstamus veiksmus (metalo detektoriumi ieškoti, taip pat ir senovės kapinėse, archeologinių radinių, o radus, juos pasisavinti), padarytus tiksliai nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. birželio 30 d., tarp jo ir nuo 2009 m. gegužės 31 d. iki birželio 4 d., jungė vieningas konkretus sumanymas – rasti ir pasisavinti apibrėžtą turtą, t. y. archeologinius radinius ir jų fragmentus, ir kuris dėl nusikalstamos veikos ypatumų buvo įgyvendintas ne iš karto, o per kelis etapus (epizodus). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad V. Č. veiksmai ieškant, randant ir pasisavinant archeologinius radinius buvo tapatūs, nukreipti į iš anksto pasirinktas teritorijas (pvz., senovės laidojimo vietas), kuriose dėl šių vietų ypatumų radiniai ir galėjo būti aptikti. Apie nuteistojo V. Č. veiksmų tapatumą ir vieningo sumanymo įgyvendinimą, be kita ko, liudija ir tai, kad nusikalstami veiksmai buvo atliekami analogišku būdu, panaudojant tas pačias priemones (metalo detektorių, kastuvą ir t. t.).

Taigi, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. Č. nusikalstami veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 185 straipsnį, turi būti kvalifikuojami pagal BK 185 straipsnį kaip vienas tęstinis nusikaltimas.

17

1.1.3. Tęstinės nusikalstamos veikos nustatymas, jei nusikalstamos veikos sudėtyje numatyti alternatyvūs pavojingos veikos požymiai

Kaip minėta, tęstinės nusikalstamos veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinami tos pačios nusikalstamos veikos alternatyvūs požymiai (žr. Apžvalgos 1.1 poskyris).

Išvadą, kad tęstinės nusikalstamos veikos atveju padarytos kelios alternatyvios pavojingos veikos nėra kvalifikuojamos pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, o sudaro pavienę nusikalstamą veiką, leidžia pagrįsti, pavyzdžiui, kasacinio teismo praktika neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis baudžiamosiose bylose. Joje atkreiptas dėmesys, kad veikos, nurodytos BK 259 ar 260 straipsniuose, vertintinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, jei tam tikri veiksmai – neteisėtas gaminimas, įgijimas, pardavimas ir kt. – buvo padaryti ne vieną kartą, bet atlikti pagal vieną sumanymą, turint konkretų tikslą, siekiant tam tikro apibrėžto rezultato. Pavyzdžiui, kai pagal susitarimą su pardavėju asmuo vieną kartą nupirktas narkotines ar psichotropines medžiagas iš jo atsiima dalimis ne vienu metu; kai asmuo, sumanęs pasigaminti tam tikrą medžiagų kiekį, jas gamina kelis kartus; kai kartą įgijęs medžiagų, turėdamas tikslą platinti, jas pardavinėja ne vieną kartą, parduodamas dalimis vienam ir tam pačiam asmeniui ar keliems asmenims, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) (BK 259-261, 263-264, 266 straipsniai), apžvalga (Teismų praktika Nr. 40, 2013).

Šios kategorijos baudžiamosiose bylose alternatyvių neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis veikų atlikimas paprastai pripažįstamas tęstine BK 260 straipsnyje numatyta veika, jei jos yra susijusios su tuo pačiu nusikalstamos veikos dalyku, pavyzdžiui: narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas ar įgijimas ir tolesnis tų pačių narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas. Toks veikų, padarytų dėl to paties nusikalstamos veikos dalyko, baudžiamojo teisinio vertinimo pavyzdys matyti kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-442/2011 ir 2K-140/2014. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-442/2011 nurodoma, kad G. S. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteista už du nusikaltimus. Pirmiausia ji nuteista už tai, kad savo namuose, esančiuose Kaune (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 0,098 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,028 g narkotinės medžiagos – heroino, ir 2009 m. gruodžio 9 d., apie 11 val., savo bute šią narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė G. S.

2009 m. gruodžio 9 d., apie 11.00 val., įvykdytos nusikalstamos veikos – neteisėto narkotinės medžiagos – heroino laikymo ir platinimo, t. y. šios narkotinės medžiagos pardavimo savo buvusiam vyrui G. S. faktas ir veikos kvalifikacija teisėjų kolegijai nekelia abejonių. Tą patvirtina byloje surinkti įrodymai. <...>

Be to, ji nuteista už tai, kad, turėdama tikslą platinti, iki 2009 m. gruodžio 9 d. neteisėtai laikė su savimi 2,441 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,714 g narkotinės medžiagos heroino, šią narkotinę medžiagą neteisėtai gabeno nuo savo namų, esančių Kaune (duomenys neskelbtini), iki PC „Maxima“, Kaune, Savanorių pr. 255, kur 2009 m. gruodžio 9 d., apie 14.10 val., buvo sulaikyta policijos pareigūnų, narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta. Kratos metu pas kasatorę buvo rasta 18 plastikinių paketėlių, užrištų baltos spalvos siūlais, kuriuose buvo narkotinės medžiagos – heroino. <...> teismai, patikrinę ir įvertinę <...> įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad G. S. laikė ir gabeno narkotines medžiagas ne sau vartoti, o turėdama tikslą jas platinti. Teismais tinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes ir pagrįstai G. S. veikas kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Tačiau teisėjų kolegija laiko, kad teismai be pagrindo G. S. padarytas veikas įvertino kaip nusikaltimų daugetą ir kvalifikavo kaip du nusikaltimus. Apylinkės teismo nuosprendžiu konstatuota, kad 18 paketėlių su milteliais, kurių sudėtyje buvo 2,441 g heroino, kasatorė laikė prie savęs ir gabeno nuo savo namų parduotuvės „Maxima“ link. Visi 18 paketėlių savo išvaizda buvo identiški tam paketėliui, kurį kasatorė prieš kelias valandas savo namuose pardavė G. S. Visuose

18

paketėliuose buvo ta pati narkotinė medžiaga – heroinas, kiekiai irgi buvo panašūs. Byloje nėra jokių duomenų, kurie liudytų, kad 18 paketėlių su narkotine medžiaga heroinu kasatorė naujai įgijo po to, kai 11 val. G. S. pardavė anksčiau įgytą ir laikytą namie vieną paketėlį su narkotine medžiaga heroinu. Todėl teismas daro išvadą, kad 0,098 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,028 g narkotinės medžiagos heroino, kuriuos kasatorė savo namuose laikė ir 2009 m. gruodžio 9 d. 11 val. savo bute pardavė G. S., ir 2,441 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,714 g narkotinės medžiagos heroino, kuriuos kasatorė laikė su savimi ir 14 val. nuo savo namų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), gabeno, turėdama tikslą parduoti, yra ta pati narkotinių medžiagų partija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (1961 m. BK 2321, 2322, 2325, 23210 str.) 22 punkte aiškinama, kad pagal BK 2321 straipsnį (atitinkamai 2000 m. BK 259, 260 straipsniai) psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas ar įgijimas ir tolesnis tų pačių psichotropinių ar narkotinių medžiagų laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas nesudaro nusikaltimų pakartotinumo ir veika kvalifikuojama kaip vienas nusikaltimas. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. S. veiksmai kvalifikuotini kaip vienas nusikaltimas.

Šiame kontekste aktualu, kad tęstinės nusikalstamos veikos tokiais atvejais negali paneigti vien tik tai, jog padarytos alternatyvios veikos patenka į skirtingas to paties BK specialiosios dalies straipsnio dalis. Todėl, jei realizuojami alternatyvūs veikos požymiai, numatyti skirtingose to paties BK straipsnio dalyse, tęstinė veika kvalifikuojama pagal sunkiausią požymį numatančią taikomo straipsnio dalį, o kiti byloje nustatyti alternatyvūs sudėties požymiai aprašomi nuosprendyje (BPK 305, 331 straipsniai). Šios tęstinės nusikalstamos veikos kvalifikavimo problemos kasacinio teismo praktikoje spręstos, be kita ko, neteisėto naminių stiprių alkoholinių gėrimų ir aparatų jiems gaminti disponavimo (BK 201 straipsnis) baudžiamosiose bylose. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-543/2012 prieita prie išvados, kad kaltininko padaryti BK 201 straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai su skirtingais (alternatyviais) šio nusikaltimo dalykais laikomi pavieniu tęstiniu nusikaltimu ir kvalifikuojami pagal vieną BK 201 straipsnį (ar jo dalį), jeigu juos jungia vieningas kaltininko sumanymas.

Pagal BK 201 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) nusikaltimu buvo pripažįstamas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) neteisėtas gaminimas, laikymas, gabenimas, turint tikslą juos realizuoti, jų realizavimas, taip pat aparatų namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas. Taigi šio nusikaltimo dalykas yra ne tik namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai, kiti alkoholio produktai, bet ir aparatai namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti. Visi minėti veiksmai, apibūdinantys neteisėtą disponavimą namų gamybos stipriais alkoholiniais gėrimais, kitais alkoholio produktais bei aparatais jiems gaminti, yra alternatyvūs ir kaltininko veiką kvalifikuojant pagal BK 201 straipsnio 1 dalį pakanka nustatyti, kad jis padarė bent vieną iš minėtų veiksmų. Jeigu asmuo padaro kelis alternatyvius veiksmus, gali kilti klausimas dėl tokių veiksmų vertinimo kaip pavienės tęstinės nusikalstamos veikos ar kaip veiksmų, padarytų esant nusikalstamų veikų sutapčiai. Galimos ir tokios teisinės situacijos, kai kaltininkas padaro kelis BK 201 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus su skirtingais šio nusikaltimo dalykais. Antai, pavyzdžiui, pagamina aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, šį aparatą laiko ir jį panaudoja gamindamas namų gamybos stiprius alkoholinius gėrimus, turėdamas tikslą juos realizuoti. Šiuo atveju tokie asmens veiksmai paprastai pripažįstami pavieniu tęstiniu nusikaltimu ir kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį (ar jo dalį), t. y. BK 201 straipsnio 1 dalį, jeigu jie yra apjungti vieningo kaltininko sumanymo. Antai turi būti nustatyta, kad kaltininkas, gamindamas tokį aparatą, jį laikydamas, turėjo sumanymą jį panaudoti namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti ir, pagaminęs tokius alkoholinius gėrimus, šį sumanymą realizavo.

Pagal BK 201 straipsnio 3 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) baudžiamuoju nusižengimu buvo pripažįstamas dešimt ar daugiau litrų namų gamybos stiprių

19

alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto, denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) neteisėtas pagaminimas, laikymas, gabenimas, neturint tikslo jų realizuoti. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai kaltininkas, pagaminęs aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti (BK 201 straipsnio 1 dalis), juo pagamina (pasikėsina pagaminti) daugiau nei dešimt litrų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, neturėdamas tikslo jų realizuoti (BK 201 straipsnio 3 dalis). Nors šiuo atveju kaltininkas padaro veikas, formaliai atitinkančias skirtingose BK 201 straipsnio dalyse numatytų nusikalstamų veikų požymius, tačiau ir minėtoje situacijoje, sprendžiant klausimą, ar tai pavienis nusikaltimas ar nusikalstamų veikų sutaptis, reikia nustatyti, kokio pobūdžio sumanymą turėjo kaltininkas atlikdamas šiuos veiksmus. Antai, jeigu nustatyta, kad kaltininkas, gamindamas aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, jį laikydamas, turėjo sumanymą panaudodamas šį aparatą pagaminti dešimt ar daugiau litrų tokių alkoholinių gėrimų be tikslo juos realizuoti ir šį sumanymą įgyvendino (ar nebaigė jo įgyvendinti dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių), tai tokia kaltininko veika turėtų būti pripažįstama pavieniu nusikaltimu ir kvalifikuojama pagal BK 201 straipsnio 1 dalį, o ne pagal atskiras BK 201 straipsnio dalis kaip nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sutaptis. Būtent šiuo atveju, esant vieningam sumanymui dėl nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo, kurie yra neatskiriami, padarymo, pavojingesnė nusikalstama veika – nusikaltimas – apima ir mažiau pavojingą nusikalstamą veiką – baudžiamąjį nusižengimą – ir kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal BK straipsnio dalį, nustatančią atsakomybę už pavojingesnės nusikalstamos veikos – nusikaltimo – padarymą. Priešingu atveju būtų nepagrįstai, nesant objektyvaus pagrindo, pasunkinta asmens, padariusio kelis veiksmus, iš kurių vienas laikomas nusikaltimu, o kitas baudžiamuoju nusižengimu, teisinė padėtis, palyginus su tuo asmeniu, kurio padaryti veiksmai, nors kiekvienas iš jų atskirai reiškia nusikaltimo padarymą, yra kvalifikuojami pagal tą pačią BK 201 straipsnio 1 dalį, nes jie šioje dalyje numatyti kaip alternatyvūs požymiai.

Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad G. K., pagamindamas aparatą namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, jį laikydamas, turėjo sumanymą panaudojant šį aparatą pagaminti daugiau kaip dešimt litrų minėtų alkoholinių gėrimų, neturint tikslo jų realizuoti, ir šį sumanymą pradėjo įgyvendinti. Taigi minėti G. K. veiksmai buvo apjungti vieningo sumanymo ir todėl teismų negalėjo būti kvalifikuoti kaip padaryti esant nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sutapčiai, t. y. pagal BK 201 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 201 straipsnio 3 dalį. Šiuo atveju BK 201 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas iš esmės apėmė ir tuos veiksmus, kurie pagal BK 201 straipsnio 3 dalį laikytini baudžiamuoju nusižengimu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, G. K. nusikalstamos veikos neteisingai kvalifikuotos pagal BK 201 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 201 straipsnio 3 dalį, todėl teismų sprendimai dėl jo nuteisimo turi būti pakeisti. Šioje byloje G. K. padaryta veika perkvalifikuota iš BK 201 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies ir 201 straipsnio 3 dalies į BK 201 straipsnio 1 dalį.

Tęstinės nusikalstamos veikos kvalifikavimo problemų teismų praktikoje taip pat kilo byloje nustačius, kad viena iš alternatyvių veikų yra baigta, tačiau pas kaltininką randamas tolesnei nusikalstamos veikos dalyko gamybai tinkamas naudoti tarpinis produktas. Pavyzdžiui, netikrų pinigų ar vertybinių popierių disponavimo (BK 213 straipsnis) baudžiamosiose bylose formuojama praktika, kad tarpinio produkto (netikrų pinigų ruošinių) išgavimas netikrų pinigų gaminimo proceso metu neturėtų būti kvalifikuojamas kaip savarankiška nebaigta nusikalstama veika, jei nustatyta, kad netikrų pinigų gaminimui yra būdingi tęstinės nusikalstamos veikos požymiai. Šiuo aspektu pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2012:

BK 213 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už netikrų Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančių ar oficialiai patvirtintų, bet į apyvartą dar neišleistų pinigų arba vertybinių popierių pagaminimą, tikrų Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančių ar oficialiai patvirtintų, bet į apyvartą dar neišleistų pinigų arba vertybinių popierių klastojimą, netikrų ar suklastotų Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančių ar oficialiai patvirtintų, bet į apyvartą dar neišleistų pinigų arba vertybinių popierių įgijimą, laikymą ar realizavimą arba įrangos,

20

programinės įrangos ar specialiųjų medžiagų netikriems pinigams ar vertybiniams popieriams klastoti gaminimą, įgijimą, laikymą ar realizavimą. Minėtos veikos BK 213 straipsnio 1 dalyje numatytos kaip alternatyvios, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti pakanka bent vienos iš jų padarymo (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-388/2010). Tokios alternatyvios veikos laikytinos viena tęstine nusikalstama veika, jei nustatoma, kad jos sudaro vienos tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras sudėtines dalis (epizodus) ir jas jungia vieninga kaltininko tyčia. Kadangi tęstinė veika laikoma paviene nusikalstama veika, tai ji nėra skaidoma dalimis dėl atskirų alternatyvių veikų ir todėl kvalifikuojama pagal vieną BK 213 straipsnio atitinkamą dalį. Tokią išvadą, kad šios kategorijos baudžiamosiose bylose alternatyvios veikos gali būti pripažintos pavienės veikos epizodais, leidžia daryti ir kasacinio teismo nutartys, kuriose buvo pritarta kelių veikų kvalifikavimui pagal vieną BK 213 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-164/2007, Nr. 2K-388/2010).

Nagrinėjamoje byloje teismai kasatoriaus veiką dėl 64 banknotų, kurių vertė 2500 Lt, pagaminimo ir laikymo kvalifikavo pagal BK 213 straipsnio 2 dalį kaip baigtą, o dėl 53 banknotų ruošinių, kurių vertė 2540 Lt, pagaminimo ir laikymo – kaip pasikėsinimą pagaminti didelį kiekį netikrų pinigų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 213 straipsnio 2 dalį. Minėta, kad tiek pagamintų netikrų pinigų kiekis, tiek ir ruošinių kaip tarpinio produkto kiekis neleidžia daryti išvados apie kasatoriaus tyčią pagaminti didelį kiekį arba didelės vertės netikrų pinigų. Realiai pagamintas netikrų pinigų kiekis yra nepakankamas, kad kasatoriaus veika būtų kvalifikuojama pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, o ta aplinkybė, kad ne visi ruošiniai buvo sunaudoti netikrų pinigų gamyboje dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kasatoriaus valios, šiuo atveju veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Nenustačius, kad kasatoriaus tyčia susiformuodavo kaskart iš naujo jau pagaminus tam tikrą netikrų banknotų kiekį, netikrų pinigų gaminimo procesas negalėjo būti skaidomas dalimis, o ruošinių pagaminimas vertinamas kaip savarankiška pasikėsinimo stadijoje nutrūkusi nusikalstama veika. Todėl nagrinėjamoje byloje pateiktas ruošinių pagaminimo baudžiamasis teisinis įvertinimas neteisingas. Toks nusikalstamos veikos kvalifikavimas, kai iš nuolatinio netikrų pinigų gaminimo proceso išskirtas vienas jo etapų – ruošinių pagaminimas, dirbtinai padidina padarytos veikos pavojingumą. Teismai taip pat nepagrįstai kaip savarankišką nusikalstamą veiką pagal BK 213 straipsnio 1 dalį kvalifikavo 370 Lt vertės netikrų banknotų realizavimą. Iš bylos aplinkybių matyti, kad per visą minėtą laikotarpį kasatoriaus tyčia buvo nukreipta ne tik į netikrų pinigų pagaminimą, laikymą, bet ir į jų realizavimą, t. y. netikri pinigai buvo gaminami iš anksto numatant, kad, išgavus tinkamą jų kokybę, vėliau jie bus realizuoti. Kadangi keletas BK 213 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų buvo padarytos dėl to paties nusikaltimo dalyko, tai E. E. padaryta veika laikytina viena tęstine nusikalstama veika, ir ruošinių pagaminimas bei dalies pagamintų netikrų pinigų realizavimas atskirai kaip savarankiškos nusikalstamos veikos nekvalifikuotinos.

Atsižvelgiant į tai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. E. vieningą veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja visą kasatoriaus nusikalstamą veiką vertinti kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir kvalifikuoti pagal vieną BK 213 straipsnio 1 dalį.

Šios bylos kontekste svarbu ir tai, kad ruošinių kiekiai gali turėti įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, jei nustatoma, kad pagamintų netikrų pinigų kiekis nėra didelis (todėl veika būtų kvalifikuojama pagal BK 213 straipsnio 1 dalį), tačiau rastų ruošinių kiekiai rodo, kad kaltininkas siekė pagaminti didelį kiekį netikrų pinigų. Šiuo atveju nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuotina pagal BK 22 straipsnio atitinkamą dalį ir 213 straipsnio 2 dalį.

Panaši tarpinio produkto vertinimo praktika yra suformuota ir neteisėto namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų ir kt. gaminimo, laikymo, gabenimo ar realizavimo baudžiamosiose bylose (2000 m. BK 201 straipsnis, 1961 m. BK 310 straipsnis). Šios kategorijos bylose dažni atvejai, kai, pavyzdžiui, be galutinio produkto – namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų – pas kaltininką taip pat randamas raugalas („broga“) kaip tarpinis produktas. Pirmieji su tokia situacija susiję kasacinio teismo išaiškinimai buvo pateikti galiojant 1961 m. BK (jo 310 straipsniui). Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55/2003 nepritarta neteisėto namų

21

gamybos stiprių alkoholinių gėrimų pagaminimo proceso skaidymui į dalis ir tęstinės gaminimo veikos vertinimui iš sutapties pozicijų: A. P. nuteistas už tai, kad pasigamino ir laikė aparatus naminei degtinei gaminti, gamino naminę degtinę dideliais kiekiais bei pasikėsino gaminti naminę degtinę dideliais kiekiais. Būtent 1998 m. vasario mėn. pradžioje Klaipėdos rajone, Šatrių kaime, jis kartu su R. D., veikdami grupe iš anksto susitarusių asmenų, pasigamino ir laikė aparatus naminei degtinei gaminti, o 1998 m. vasario 19 d. pasigamino didelį kiekį, t. y. 170 litrų naminės degtinės, turinčios 8,8 – 59,8 laipsnius stiprumo.

A. P. nuteistas ir už tai, kad 1998 m. vasario 19 d. (duomenys neskelbtini), jis kartu su R. D., veikdami grupe iš anksto susitarusių asmenų, iš pasigaminto didelio kiekio – 1068 litrų raugalo („brogos“) – pasikėsino pagaminti didelį kiekį – 94,6 litro naminės degtinės, t. y. 100 procentų stiprumo absoliutaus etilo alkoholio, tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nusikaltimo nebaigė, nes nusikaltimo vietoje buvo sulaikyti policijos pareigūnų. <...>

BK 310 straipsnio 10 dalyje yra išaiškinta, kad baudžiamąją atsakomybę užtraukia naminės degtinės, kurios tūrinė alkoholio koncentracija yra ne mažesnė kaip 15 procentų, gaminimas, laikymas, gabenimas ar kitoks realizavimas. <...>

Tačiau kolegija laiko, kad teismai nepagrįstai kasatoriaus veiksmus įvertino ne kaip vieną nusikaltimą, o kaip nusikaltimų daugetą, t. y. dviejų nusikaltimų realiąją sutaptį. Nors iš nuteistojo R. D. parodymų matyti, kad iš visos paruoštos „brogos“ jis kartu su A. P. ketino pagaminti 30-40 litrų 55-60 laipsnių stiprumo naminės degtinės, tačiau jie buvo sulaikyti jau pagaminę tokį naminės degtinės kiekį, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 310 straipsnio 6 dalį. Įvykio vietoje taip pat buvo rasta 1068 litrai raugalo („brogos“), iš kurios galima pagaminti 94,6 litro naminės degtinės, t. y. 100 procentų stiprumo absoliutaus etilo alkoholio. Todėl darytina išvada, kad nuteistieji turėjo vieningą tyčią gaminti naminę degtinę stambiu mastu. Realiai pagamintos naminės degtinės kiekis leidžia jų veiką kvalifikuoti kaip baigtą nusikaltimą, o ta aplinkybė, kad ne iš viso raugalo („brogos“) kiekio buvo pagaminta naminė degtinė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistųjų valios, šiuo atveju veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad A. P. veiksmai turi būti vertintini kaip vienas tęstinis nusikaltimas ir kvalifikuotini tik pagal vieną BK straipsnį – 310 straipsnio 6 dalį. <...> Nuteistųjų A. P. ir R. D. nusikalstama veika iš BK 310 straipsnio 6 dalies ir BK 16 straipsnio 2 dalies ir 310 straipsnio 6 dalies perkvalifikuotina į BK 310 straipsnio 6 dalį, paliekant jiems pagal šį straipsnį Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 5 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes.

1.1.4. Bausmės skyrimo problemos, jei dėl atskirų tęstinės nusikalstamos veikos epizodų tyrimas yra išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas

Kasacinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai dėl tos pačios tęstinės nusikalstamos veikos atskirų epizodų asmuo yra nuteisiamas ne vienu nuosprendžiu, o keliais, nes baudžiamosios bylos buvo išskirtos į kelis savarankiškas baudžiamąsias bylas. Atsižvelgiant į teisingo bylos nagrinėjimo principo reikalavimus, tokiais atvejais asmens padėtis neturėtų būti pabloginama dėl to, kad jo padarytos tęstinės veikos dalys buvo nagrinėjamos skirtingose baudžiamosiose bylose. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174/2014 išaiškinta, kad bylų išskyrimas neturi lemti, jog už tęstinę nusikalstamą veiką pagal paskutinį nuosprendį paskirta galutinė subendrinta bausmė būtų griežtesnė nei ta bausmė, kuri galėtų būti paskirta, jei veika būtų nagrinėta vienoje baudžiamojoje byloje ir dėl jos padarymo būtų priimtas vienas nuosprendis.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad galimos ir tokios teisinės situacijos, kai asmeniui, per neilgą laikotarpį padarius vienarūšes nusikalstamas veikas, ikiteisminiai tyrimai, kartu ir baudžiamosios bylos yra išskiriamos (išskaidomos) į kelis savarankiškus ikiteisminius tyrimus, kelias baudžiamąsias bylas ir už šių nusikalstamų veikų padarymą kaltininkas yra nuteisiamas ne vienu nuosprendžiu, o keliais. Apskritai nepritartina tokiai teismų praktikai, kai asmeniui, per neilgą laikotarpį padarius kelias nesudėtingas nusikalstamas veikas, šių veikų ikiteisminis tyrimas išskaidomas į kelias

22

baudžiamąsias bylas ir tai suponuoja kelių atskirų nuosprendžių priėmimą. Tačiau, jeigu tokia teisinė situacija, kuri yra nulemta atitinkamų valstybės institucijų veikimo (neveikimo), susidaro, tai ji negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo aspektu. Toks dirbtinis bylų išskaidymas ikiteisminio tyrimo metu negali lemti to, kad už nusikalstamų veikų padarymą pagal paskutinį nuosprendį paskirta galutinė subendrinta bausmė būtų griežtesnė nei ta bausmė, kuri galėjo būti paskirta pagal vieną nuosprendį, jei visos veikos būtų tiriamos vienoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).

Šis aiškinimas aktualus ir nagrinėjamoje byloje, nes teisingo bylos nagrinėjimo principas reikalauja, kad N. R. teisinė padėtis neturėtų būti pabloginama dėl to, kad jo padarytos tęstinės veikos dalys buvo nagrinėjamos skirtingose baudžiamosiose bylose (mutatis mutandis Garaudy c. France, no. 65831/01, décision du 24 juin 2003; Al Fayed v. France, no. 38501/02, decision of 27 September 2007). Kolegija sprendžia, kad bylų išskyrimas neturėtų lemti, jog už tęstinę nusikalstamą veiką pagal paskutinį nuosprendį paskirta galutinė subendrinta bausmė būtų griežtesnė nei ta bausmė, kuri galėtų būti paskirta, jei veika būtų dirbtinai neišskaidyta ir teismo įvertinta priimant vieną nuosprendį.

1.2. Trunkamoji nusikalstama veika įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose

Dėl formuluočių, vartojamų baudžiamajame įstatyme aprašant nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavojingą veiką), pavienė nusikalstama veika gali įgauti ir trunkamosios nusikalstamos veikos išraišką. Pagal kasacinio teismo praktiką trunkamoji nusikalstama veika apibūdinama nuolatiniu, nepertraukiamu atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK straipsnyje, realizavimu tam tikrą laiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-P-267/2011).

Trunkamosios neveikimu padarytos nusikalstamos veikos pavyzdys, kai kaltininko nusikalstama būsena atsiranda dėl teisinės pareigos nevykdymo, yra vengimas išlaikyti vaiką (BK 164 straipsnis). Kadangi BK 164 straipsnio dispozicijoje nurodyta pavojinga veika – vengimas – reiškia nusikalstamos būsenos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį, todėl ši veika laikytina trunkamąja, bet ne tęstine. Į tai atkreiptas dėmesys kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009: <...> skundžiamoje nutartyje ir kasaciniame skunde apibūdinant A. P. vengimą išlaikyti vaikus trunkamosios ir tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos aiškinamos neteisingai, daroma klaidinga išvada, kad tęstinė nusikalstama veika apima ir trunkamąją veiką. Teismų praktikoje tęstinė veika suprantama kaip keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2007, 2K-P-412/2007). Tuo tarpu trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą.

Taigi BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra ne tęstinis, o trunkamasis, kuris trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga išlaikyti vaiką. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė byloje BK 63 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą normą, reglamentuojančią tęstinės nusikalstamos veikos atribojimą nuo kelių pavienių nusikalstamų veikų.

Taip pat tam tikrą laikotarpį trunkanti asmens nusikalstama būsena gali atsirasti jam padarius kitą neteisėtą veiksmą. Pavyzdžiui, kasacinio teismo praktikoje neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (BK 259, 260 straipsniai) baudžiamosiose bylose neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas yra traktuojamas kaip trunkamoji veika, be kita ko, pasisakant, kad paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo prieš tai pagaminęs ar įgijęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) (BK 259-261, 263-264, 266 straipsniai) apžvalga (Teismų

23

praktika Nr. 40, 2013). Trunkamąja veika pripažintinas ir narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimas arba siuntimas.

1.2.1. Trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laikas

Trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymas, be kita ko, svarbus nusikalstamos veikos kvalifikavimui, baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatų (BK 3 straipsnis), apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų (BK 95 straipsnis) taikymui, taip pat non bis in idem (draudimo bausti du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką) principo reikalavimų įgyvendinimui.

Nustatant trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laiką svarbu tai, kad šiuo laiku pripažįstamas visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, tačiau tokia veika kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, galiojusį nusikalstamos veikos pasibaigimo metu. Pagal kasacinio teismo praktiką nusikalstamos veikos darymo laikas nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, svarbias tiksliam trunkamojo laikotarpio nustatymui. Kaip antai, vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis kiekvienoje byloje yra nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo tokius laikotarpius, kai vaiko išlaikymo įmokų nemokėjimą pateisino objektyvios aplinkybės. Pažymėtina, kad asmens pareiga išlaikyti savo vaikus išlieka ir tuo metu, kai vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas dėl tokios pareigos nevykdymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009).

Trunkamoji nusikalstama veika paprastai pasibaigia, kai kaltininkas pats ją nutraukia, tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos arba atsiranda kitos aplinkybės, trukdančios toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą, taip pat išnykus kaltininko pareigai veikti. Pavyzdžiui, apie šias aplinkybes vengimo išlaikyti vaiką (BK 164 straipsnis) kontekste pasisakyta minėtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009: Taigi BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra ne tęstinis, o trunkamasis, kuris trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga išlaikyti vaiką.

Vienas iš atvejų, susijusių su trunkamosios nusikalstamos veikos pabaiga, yra teisėsaugos institucijų pareigūnų įsikišimas, be kita ko, asmens nuteisimas už šios nusikalstamos veikos padarymą. Paprastai teismų praktikoje tokių situacijų sprendimas kelia sunkumų, jei nustatoma, kad kaltininkas, teisėsaugos institucijoms išaiškinus nusikalstamos veikos padarymo faktą, pradėjus ikiteisminį tyrimą ir vėliau priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, toliau neatlieka veiksmų, būtinų vykdyti savo teisinę pareigą. Šiuo aspektu aktuali tampa Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostata, numatanti dvigubo baudimo draudimą: konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai). Minėta situacija non bis in idem principo ir vengimo išlaikyti vaiką nusikalstamos veikos kontekste analizuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009, kurioje išaiškinta, kad, siekiant išvengti minėto principo pažeidimo, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas. Jei kaltininkas, nuteistas už teisinės pareigos nevykdymą, tam tikru laikotarpiu ir toliau vengia jos vykdymo, tolesnis kaltininko neveikimas nauju laikotarpiu paprastai rodo jo tyčios atsinaujinimą, taigi ir naujos nusikalstamos veikos, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys, darymą.

Teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Lietuvos Respublikos teisėje principas non bis in idem įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tarptautiniu lygmeniu principas non bis in idem įtvirtintas kelių tarptautinių sutarčių normose, tarp kurių nagrinėjamos bylos kontekste svarbiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuris aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje.

24

Tiek nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, jog principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008, EŽTT sprendimas Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82).

EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis negali būti aiškinamas tiek plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinas nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio. Kitaip tariant, keli elgesio epizodai laiko ir erdvės požiūriu nėra vieningi (nesudaro vientisos veikos), o yra skirtingi tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (EŽTT sprendimai Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgement of 7 June 2007, § 31; Sergey Zolotukhin v. Russia, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 92-93). Be to, EŽTT praktikoje pažymima, kad analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos nesilaikant įstatymo numatytos pareigos (EŽTT sprendimas Smolickis prieš Latviją (Smolickis c. Lettonie, no. 73453/01, décision du 27 janvier 2005) bei Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas Raninen prieš Suomiją (Raninen v. Finland, no. 20972/92, Commission decision of 7 March 1996, Decisions and Reports 84, p. 17). Šiuo atveju EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys.

Siekiant išvengti principo non bis in idem pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad A. P. pareigos išlaikyti mažametes dukteris nevykdo nuo teismo sprendimo mokėti lėšas dukterims G. J. ir D. J. išlaikyti įsigaliojimo dienos. 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu A. P. buvo nuteista inter alia už vengimą išlaikyti mažametes dukteris laikotarpiu, kuris truko nuo 2003 m. vasario 21 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ji buvo kaltinama dėl vengimo išlaikyti dukteris kitu laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. kovo 26 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. Kol vyko ikiteisminis tyrimas šioje byloje, buvo panaikintas A. P. pirmuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas ir priimtas sprendimas vykdyti paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tai iš esmės reiškia, kad bausmės atidėjimo tikslai – šiuo atveju, be kita ko, pareigos išlaikyti vaikus vykdymo užtikrinimas – nebuvo pasiekti. A. P. nevykdė teismo skirtų įpareigojimų, tarp jų ir įpareigojimo siekti pradėti dirbti. Dėl to atsirado iš 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžio kylantys teisiniai padariniai – panaikintas tuo nuosprendžiu taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, nevykdydama pareigos išlaikyti savo vaikus, A. P. padarė naują trunkamą nusikalstamą veiką, dėl kurios praėjus beveik metams po jos nuteisimo 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai, kad po pirmojo nuteisimo nebuvo pasiektas prevencinis ir auklėjamasis bausmės vykdymo atidėjimo tikslas, nereiškia, kad kaltininkas negali būti persekiojamas už nepasiekus šio tikslo padarytas naujas nusikalstamas veikas. Priešingu atveju kartą patraukus asmenį baudžiamojon atsakomybėn už trunkamą nusikalstamą veiką, kurios pagrindas yra atitinkamos pareigos nevykdymas, jis būtų besąlygiškai atleidžiamas nuo tolesnio jos vykdymo (mutatis mutandis Smolickis prieš Latviją).

Taigi apeliacinės instancijos teismas, netinkamai nustatęs trunkamosios veikos, už kurią A. P. nuteista 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu, pabaigos momentą, padarė nepagrįstą išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė už besitęsiantį vengimą išlaikyti vaikus po 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo galima tik už laikotarpį po bausmės pagal šį nuosprendį atlikimo ir kad BK 64 straipsnio 1 dalyje ir 75 straipsnio 4 dalies 4 punkte esančios bausmės skyrimo taisyklės A. P. negalėjo būti taikomos, nes ji naujo nusikaltimo nepadarė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009).

25

1.2.2. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų (BK 95 straipsnis) skaičiavimas esant trunkamajai nusikalstamai veikai

Tikslaus trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymo svarba yra susijusi ir su kitu aktualiu – apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų taikymo – klausimu. Pagal BK 95 straipsnio 2 dalį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Taigi juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-484/2012).

Jei nusikalstama veika pasireiškia teisinės pareigos nevykdymu ir baudžiamojo proceso metu kaltininkas jos taip ir neįvykdo, nustatant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžią, paprastai vadovaujamasi kaltinamajame akte nurodytu laiku, iki kurio truko kaltininko neveikimas. Kadangi teismas yra juridiškai saistomas kaltinamajame akte nurodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis (BPK 255 straipsnis), tarp jų ir nurodytu trunkamosios veikos laiku (BPK 219 straipsnio 3 punktas), tai paprastai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai pradedami skaičiuoti nuo kaltinamajame akte tiksliai nurodyto laiko, iki kurio truko nusikalstama veika. Šiuo aspektu pasisakyta, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012: <...> tenka pripažinti, kad <...> teismų praktikoje susiformavusios nuostatos vis dėlto nepateikia vienareikšmiško atsakymo, kaip nustatytinas nusikalstamos veikos laikas, kai ji padaroma nevykdant savo pareigos (neveikimu) ir proceso metu įtariamasis ar kaltinamasis savo pareigos taip ir neįvykdo (veika faktiškai lieka nenutraukta). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiais atvejais būtina remtis tam tikru procesiniu kriterijumi, žyminčiu tokios nusikalstamos veikos padarymo laiką, nuo kurio ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas.

Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra aplinkybė, kuri privalomai nurodoma kaltinamajame akte (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Pažymėtina ir tai, kad prokuroras kaltinamajame akte negali nurodyti būsimo trunkančios nusikalstamos veikos laiko. Vadovaujantis BPK 255 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, teismas juridiškai saistomas kaltinamajame akte nurodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis, tarp jų ir nurodytu tokios veikos laiku. Nagrinėjamoje byloje kaltinamajame akte tiksliai nurodytas laikas, iki kurio truko nusikalstama veika – 2009 m. kovo 26 d. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl senaties, nurodė, kad būtent nuo šio laiko ir turėjo būti skaičiuojamas senaties terminas. Konstatuotina, kad taip spręsdamas teismas įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Kasacinio skundo teiginys, kad nusikalstamos veikos laikas iš tikrųjų yra kitoks nei nurodytas kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose, nelogiškas ir prieštarauja procesiniams bylos nagrinėjimo principams. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už neveikimą (šiuo atveju už teismo sprendimo nevykdymą) galima tik tuo atveju, kai kaltinamas asmuo turėjo ne tik pareigą, bet ir galimybę atitinkamai veikti. Išvada, kad kaltininkas turėjo galimybę vykdyti pareigą, negali būti preziumuojama, ji turi būti pagrįsta byloje esančiais ir teismo patikrintais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje teismai, remdamiesi ištirtais įrodymais, nustatė, kad I. K. galimybę vykdyti teismo sprendimą turėjo nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2003 m. kovo 24 d. ir nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2009 m. kovo 26 d. Konstatuota, kad būtent šiais laikotarpiais teismo sprendimas nebuvo vykdomas dėl nepateisinamos priežasties. Todėl prokuroro teiginys, kad nusikalstama veika, priešingai nei nustatyta byloje, vis dar trunka, pagrįstas prielaida, bet ne procesinėmis priemonėmis nustatytais faktais.

Ne procesinėmis priemonėmis nustatytais faktais, bet vien tik prielaida pagrįstas ir prokuroro teiginys, kad I. K., toliau nevykdydama teismo sprendimo, padarė naują nusikalstamą veiką ir kad ši veika nutraukė senaties eigą dėl anksčiau padarytos veikos (BK 95 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina, kad naujos nusikalstamos veikos padarymo faktas negali būti konstatuotas hipotetiškai, nesant duomenų apie naujai inicijuotą baudžiamąjį procesą ir jo metu nustatytus faktus. Jokių duomenų apie naują baudžiamąją bylą I. K. ir joje nustatytus faktus teismams nebuvo pateikta.

26

2. Nusikalstamų veikų sutaptis ir jos formos

Nusikalstamų veikų sutaptis pagal kasacinio teismo praktiką – tai situacija, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų (nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų) iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo ir nėra teisinių kliūčių už jų padarymą taikyti baudžiamąjį įstatymą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-4-699/2015, 2K-385/2014, 2K-P-78/2012). Sutapties nustatymas turi esminės reikšmės padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui ir bausmės už jų padarymą skyrimui. Sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuojamos pagal tą patį arba skirtingus BK straipsnius ar jų dalis.

Klausimų, susijusių su nusikalstamų veikų kvalifikavimu esant nusikalstamų veikų sutapčiai, sprendimui nepakanka konstatuoti tik patį sutapties faktą – būtina nustatyti ir atitinkamą jos formą: Ši nusikalstamų veikų sutapties bendriausia traktuotė turi būti tikslinama, kai taikant baudžiamąjį įstatymą reikia apsispręsti, ar konkrečiu atveju yra ideali ar reali sutaptis. Nuo atitinkamo sprendimo priklauso svarbūs baudžiamojo įstatymo taikymo klausimai, pirmiausia susiję su bausmių subendrinimo būdų parinkimu ir panaudojimu. Baudžiamajame įstatyme realios ir idealios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos. Kiekvienu atveju tik atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra reali ar ideali (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-4-699/2015, 2K-144-489/2015, 2K-385/2014, 2K-P-78/2012).

2.1. Reali nusikalstamų veikų sutaptis įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose

Pagal kasacinio teismo praktiką reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, numatytus skirtinguose ar tuose pačiuose BK straipsniuose ar jų dalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2010, 2K-267/2010, 2K-16/2014, 2K-43/2014, 2K-138-976/2015). Nustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos sudaro realią sutaptį, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos jas visiškai arba iš dalies sudedant (BK 63 straipsnio 3, 4 dalys). Bausmių apėmimas tokiais atvejais taikomas tik BK 63 straipsnio 5 dalies 2 ar 3 punktuose numatytais atvejais.

Sprendžiant kelių padarytų nusikalstamų veikų teisinių padarinių klausimą, taip pat svarbu atriboti nusikalstamų veikų sutaptį nuo recidyvo (BK 27, 64 straipsniai). Šiuo aspektu aktuali kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2009: Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad M. T. ir M. E. nusikaltimą padarė po nuosprendžio priėmimo, bet neatlikę paskirtos bausmės. Taigi jų veikoje yra nusikaltimų recidyvas. Esant nusikaltimų recidyvui paskirtos bausmės bendrinamos ne BK 63 straipsnio, kaip tai padarė apylinkės teismas, o BK 64 straipsnyje nurodytais pagrindais. Tuo tarpu apylinkės teismas bausmes bendrino vadovaudamasis BK 63 straipsniu, kuris taikomas tik esant nusikaltimų sutapčiai. Recidyvas konstatuotinas ir tuo atveju, kai nauja nusikalstama veika padaroma po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo: BK 63 straipsnio nuostatos taikomos, esant nusikalstamų veikų sutapčiai, o BK 64 straipsnis taikomas, kai nusikalstama veika padaroma po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, t. y. kai naujas nusikaltimas padaromas per neatliktos bausmės, paskirtos pagal ankstesnį nuosprendį, laikotarpį. <...> Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas bausmes bendrina, vadovaudamasis BK 64 straipsniu, tačiau tik po to, kai įsiteisėja ankstesnis teismo nuosprendis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220/2008). Tokiai praktikai pritarta ir vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, kuriose, be kita ko, buvo spręsti bausmių skyrimo pagal BK 63 ir 64 straipsnius klausimai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323/2011, 2K-365/2011, 2K-477/2011).

27

2.1.1. Nepagrįstas realios nusikalstamų veikų sutapties inkriminavimas netinkamai išsprendus baudžiamosios teisės normų konkurencijos klausimą

Nustačius, kad kelios baudžiamojo įstatymo normos atitinka vieną padarytą nusikalstamą veiką, t. y. esant baudžiamojo įstatymo normų konkurencijai, problemų teismams kilo kaltininkui inkriminuojant kelias jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojančias aplinkybes, taip pat sprendžiant bendrosios ir specialiosios normų santykį.

Jei padarytoje nusikalstamoje veikoje yra keli ją kvalifikuojantys požymiai, šiai veikai taikomas tas BK straipsnis ar jo dalis, kuri numato sunkiausią kvalifikuojantį požymį, tačiau nuosprendyje turi būti nurodyti ir kiti byloje nustatyti padarytos veikos sudėties požymiai (BPK 305, 331 straipsniai). Šiuo aspektu pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2013 teisiškai vertinant kaltininko veiksmus, kurie pasireiškė ne tik neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną organizavimu (BK 292 straipsnio 3 dalis), bet ir tokių veiksmų atlikimu dėl savanaudiškų paskatų (BK 292 straipsnio 2 dalis): Įstatymo taikymo klaida taip pat padaryta A. M. padarytas veikas kvalifikuojant ne tik pagal BK 292 straipsnio 3 dalį (neteisėto užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimas), bet ir pagal BK 292 straipsnio 2 dalį (neteisėtas užsieniečių gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų). Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną kaip nusikalstama veika aprašytas pagrindine (BK 292 straipsnio 1 dalis) ir kvalifikuotomis sudėtimis (BK 294 straipsnio 2 ir 3 dalis). Kvalifikuotose sudėtyse neatkartojamas visas pagrindinės nusikalstamos veikos turinys, bet tik daroma nuoroda į šį turinį ir pateikiami papildomi kvalifikuojamieji požymiai. Tai, kad BK 292 straipsnio 3 dalyje nėra nuorodos į 2 dalį, nereiškia, kad įstatymas reikalauja šias dvi veikas taikyti atskirai vieną nuo kitos. Kai dėl tos pačios veikos konkuruoja pagrindinė ir kvalifikuota sudėtys, taikoma kvalifikuota sudėtis, o esant kvalifikuotų sudėčių konkurencijai, taikytina norma, apibrėžianti griežčiausiai baustiną nusikalstamą veiką. Šiuo atveju tai yra BK 292 straipsnio 3 dalis, numatanti atsakomybę už neteisėto užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną organizavimą. Norint tokiais atvejais tinkamai įvertinti faktą, kad minėta veika buvo daroma dėl savanaudiškų paskatų, ši aplinkybė gali būti nurodyta nustatomojoje ir motyvuojamojoje nuosprendžio dalyse, tačiau šios veikos kvalifikavimas atskirai pagal BK 292 straipsnio 2 dalį yra netaisyklingas. Nagrinėjamoje byloje perteklinė nuteistojo A. M. padarytų veikų kvalifikacija apsunkino jo teisinę padėtį dar ir tuo, kad bausmės, paskirtos pagal BK 292 straipsnio 2 ir 3 dalį, subendrintos sudėjimo būdu. Toks aiškinimas kasacinio teismo praktikoje yra pateikiamas ir kitų kategorijų, pavyzdžiui, nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 49 Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose 16 punktas (Teismų praktika Nr. 22, 2004).

Nepagrįsto realios nusikalstamų veikų sutapties konstatavimo priežastys gali būti susijusios ir su netinkamu bendrosios ir specialiosios normos konkurencijos klausimo išsprendimu, pavyzdžiui, kaltininko veikos kvalifikavimui taikant kartu bendrąją ir specialiąją normą. Nepritardamas tokiai praktikai kasacinis teismas šiuo klausimu pasisakė, pavyzdžiui, nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose, atkreipdamas dėmesį į BK 228 ir 225 straipsniuose numatytų veikų santykį.

<...> G. G. veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti dar ir kaip piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad kyšininkavimas savo esme visada kartu yra ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, todėl santykis tarp šių dviejų giminingų normų įvardijamas kaip bendrosios normos (piktnaudžiavimas) ir specialiosios normos (kyšininkavimas) konkurencija. Įveikiant šią konkurencijos rūšį, pirmenybė teikiama specialiajai normai, kurios visiškai pakanka veikai kvalifikuoti. Būtent todėl piktnaudžiavimo siekiant asmeninės ar turtinės naudos normoje (BK 228 straipsnio 2 dalis) yra nuoroda į tai, kad ji taikoma tik tuo atveju, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo normų taikymas iš sutapties galimas tik tuo atveju, kai šios dvi nusikalstamos veikos nėra tiesiogiai susijusios ir skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis. Iš kaltinamojo akto ir teismo nuosprendžio matyti, kad G. G. piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos

28

inkriminavimas pagrįstas epizodu, kai šis suklastojo dokumentą ir jį panaudojo. Toks kvalifikavimas būtų pagrįstas, jeigu šie veiksmai nebūtų sudedamoji atskleisto kyšininkavimo dalis. Tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes netikro dokumento išsiuntimas 2010 m. rugpjūčio 17 d. faksu A. P. darbovietei buvo glaudžiai susijęs su kyšininkavimo veiksmais. Iš A. P. parodymų ir kitų byloje esančių duomenų matyti, kad palankaus pranešimo (rašto) išsiuntimas darbovietei apie A. P. statuso pasikeitimą byloje buvo jo korupcinių derybų su G. G. objektas, šį raštą G. G. išsiuntė kitą dieną po to, kai gavo pirmąją kyšio dalį. Todėl piktnaudžiavimas suklastojant dokumentą ir jį panaudojant nevertintinas kaip atskira nuo kyšininkavimo nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, teismų sprendimai keistini, bylos dalis dėl nuteisimo už piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2013). Taip kyšininkavimo (BK 225 straipsnis) ir piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnis) normų konkurencija sprendžiama ir kitose kasacinio teismo šios kategorijos baudžiamosiose bylose priimtose nutartyse (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194/2013, 2K-531/2011, 2K- 89/2009).

Taigi, konkuruojant BK bendrajai ir specialiajai normai, padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal specialiąją normą numatantį BK straipsnį ar jo dalį. Tokia nusikalstama veika laikoma paviene.

2.1.2. Realios nusikalstamų veikų sutapties ir pavienės tęstinės nusikalstamos veikos atskyrimas

Reali nusikalstamų veikų sutaptis kasacinio teismo praktikoje, be kitų, yra apibrėžiama ir padarytų nusikalstamų veikų savarankiškumo požymiu, kuris yra aktualus atribojant šią sutaptį nuo pavienės tęstinės nusikalstamos veikos. Todėl, nustačius kiekvienos iš kelių padarytų veikų esminius skirtumus, paprastai yra paneigiamas šių veikų tęstinumas – tokios veikos nelaikomos tęstinės nusikalstamos veikos epizodais. Pavyzdžiui, keleto padarytų kyšininkavimų (BK 225 straipsnis) kvalifikavimo klausimas nusikalstamų veikų daugeto ir tęstinės nusikalstamos veikos aspektu buvo spręstas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319/2008: Kasatoriaus V. S. skundo argumentas, kad jo padaryta veika turi būti vertinama ne kaip atskiri nusikaltimai, bet kaip viena tęstinė nusikalstama veika, atmestinas. Tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka įstatyme minima BK 63 straipsnio 10 dalyje. Šis straipsnis reglamentuoja bausmių už kelias nusikalstamas veikas skyrimą, todėl tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka neatskleidžiama, tik pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei, svarbu žinoti, kaip kriterijai, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties, vertinami susiklosčiusioje teismų praktikoje. <...> Skundo teiginys, argumentuojamas nuoroda į baudžiamosios teisės vadovėlį, kad realiąją sutaptį sudaro tik tokios nusikalstamos veikos, numatytos skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, neatitinka dabar galiojančios baudžiamosios teisės nuostatų, kurios pakeitė nusikalstamų veikų daugeto atvejų reglamentavimą (nebėra, pvz., senajame BK dažno ir kvalifikavimui reikšmingo pakartotinumo požymio ir kt.). Todėl kasatoriaus teikiama nusikalstamų veikų realiosios sutapties traktuotė neatitinka šioje baudžiamojoje byloje taikyto baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir šiuolaikinės teismų praktikos.

Kasatorius skunde pabrėžia, kad jam inkriminuotas veikas padarė tais pačiais veiksmais, vadovaudamasis tais pačiais motyvais ir siekdamas to paties tikslo, vieninga tyčia. Tačiau jis nemini ir nevertina nusikalstamos veikos dalyko aspekto, kuris šiuo konkrečiu atveju byloje yra lemiamas. Kaltinamajame akte yra aiškiai išskirtos septynios nusikalstamos veikos. Dėl kiekvienos kyšio sumos, sudarančios atskirą nusikalstamos veikos dalyką, yra detaliai aprašyti visi atlikti veiksmai ir jų dalyviai, kadangi kiekvieno kyšio paėmimas buvo organizuojamas ir įgyvendinamas atskirai, skirtingu laiku, iš skirtingų įmonių vadovų, jiems nurodant skirtingas kyšio reikalavimo priežastis. Pirmosios instancijos teismo padarytą veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo klaidą

29

apeliacinės instancijos teismas ištaisė, kiekvieną iš inkriminuojamų veikų kvalifikuodamas kaip atskirą nusikaltimą pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. <...> Nepaisant to, kad padarytos veikos turi pasikartojančių bruožų, yra ir kiekvienai iš šių veikų būdingų esminių skirtumų, todėl jos įvertintos kaip atskiros nusikalstamos veikos. Tokia kvalifikacija atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas ir jų traktuotę susiklosčiusioje teismų praktikoje (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2006, 2K-111/2007).

2.2. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose

2.2.1. Idealios nusikalstamų veikų sutapties konstatavimas kasacinio teismo praktikoje

Pagal kasacinio teismo praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2010, 2K-361/2011, 2K-37/2011, 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2K-144-489/2015, 2K-345-507/2015, 2A-7-4-699/2015). Tai reiškia, kad išsamus vieningą veiką sudarančių faktų teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste.

Apžvelgus kasacinio teismo praktiką teigtina, kad idealios sutapties požymio – kelių nusikalstamų veikų padarymas viena veika – aiškinimas didesnių problemų nekėlė. Nustačius, kad viena veika atitinka kelių nusikalstamų veikų (nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų) sudėties požymius, ideali sutaptis konstatuota įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, pažeistų vertybių santykį, nusikalstamų veikų baigtumo momentą, laiko tarpą tarp jų, taip pat vadovautasi baudžiamojo įstatymo normų konkurencijos įveikimo taisyklėmis.

Dėl padarytų nusikalstamų veikų ypatumų idealiai jų sutapčiai konstatuoti teismų praktikoje naudoti ir papildomi, pavyzdžiui, tos pačios veikų padarymo vietos, kriterijai. Kaip antai, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2011 motyvuojant idealią viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) ir pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (BK 286 straipsnis) sutaptį, nurodyta, kad pirmasis nusikaltimas atitinka BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją, o antrasis – BK 286 straipsnio dispoziciją. Tačiau už tuos nusikaltimus paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas bendrino taikydamas BK 63 straipsnio 4 dalį dalinio sudėjimo būdu; tai reiškia, kad tuos veiksmus teismas vertino kaip realiąją nusikaltimų sutaptį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad taip teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes toks sprendimas neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Byloje nustatyta, kad abu nusikaltimus nuteistasis padarė toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, praktiškai viena veika – demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai jis tuo pačiu metu pastūmė ir jį bandžiusį sutramdyti policijos pareigūną. Tokia situacija vertintina kaip idealioji BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje numatytų nusikaltimų sutaptis. Šios kategorijos baudžiamosiose bylose, be kitų, tos pačios veikų padarymo vietos kriterijumi vadovautasi ir kasacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-489/2015.

Nustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą.

2.2.1.1. Nepagrįstas idealios nusikalstamų veikų sutapties inkriminavimas netinkamai išsprendus baudžiamosios teisės normų konkurencijos klausimą

Pagrįstam idealios sutapties konstatavimui taip pat svarbus teisingas baudžiamojo įstatymo normų konkurencijos įveikimas, taip išvengiant dirbtinio kaltinamojo teisinės padėties pasunkinimo. Pavyzdžiui, netinkamai išsprendus vienos iš normų – normos-visumos ir normos-dalies – konkurencijos klausimą, kaltininkui gali būti nepagrįstai inkriminuojama ideali padarytų

30

nusikalstamų veikų sutaptis. Tokios situacijos sprendimo pavyzdys matyti minėtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2013. Joje prieita prie išvados, kad neteisėtas užsieniečių gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kvalifikuotinas tik pagal BK 292 straipsnio atitinkamą dalį, nes ši norma apima ir neteisėtą valstybės sienos perėjimą (BK 291 straipsnis).

<...> pagal bylos medžiagą A. M. (kaip organizatorius) ir J. M. (kaip padėjėjas) dalyvavo padarant tris tęstines nusikalstamas veikas, kuriomis buvo siekiama, neteisėtai pereinant valstybės sieną gabenti užsieniečius iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, juos slėpti ir užtikrinti jų išvykimą į kitą šalį. Kvalifikuojant tokio pobūdžio veikas, pirmiausia būtina atsižvelgti į BK 291 ir 292 straipsnių santykį. Šių dviejų normų požymiai konkuruoja dėl tų pačių nusikalstamų veiksmų – neteisėto valstybės sienos kirtimo. Šis BK specialiosios dalies normų santykis gali būti įvardijamas kaip normos-visumos (BK 292 straipsnis) ir normos-dalies (BK 291 straipsnis) konkurencija. Esant šiai normų konkurencijai, norma-dalis paprastai netaikoma, nes ją visiškai savo požymiais apima norma-visuma. Taip išvengiama dirbtinio kaltinamojo teisinės padėties pasunkinimo, kai asmuo, iš esmės padaręs vieną nusikalstamą veiką, kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų padarymu. Norma-dalis taikytina kartu su norma-visuma tik tais atvejais, kai ji numato griežčiau baustiną nusikalstamą veiką, kuri negali būti apimta normos-visumos (kasacinė nutartis Nr. 2K-652/2007). Atsižvelgiant į šias taisykles, kvalifikuojant veiksmus, kuriais užsieniečiai buvo neteisėtai gabenami į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną ir slepiami, pakanka taikyti BK 292 straipsnio atitinkamą dalį, kuri visiškai apima neteisėtą valstybės sienos perėjimą, už kurį atsakomybė numatyta BK 291 straipsnyje. Todėl teismai, kiekvienu iš trijų atvejų kvalifikuodami A. M. ir J. M. veikas tiek pagal BK 292 straipsnio atitinkamą dalį, tiek ir pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad su probleminiais baudžiamojo įstatymo normų konkurencijos sprendimo klausimais teismai taip pat susiduria nustatydami dviejų – bendrosios ir specialiosios – normų santykį bei kvalifikuodami veiką. Neteisingai nustačius konkuruojančių normų pobūdį, nepagrįstai gali būti nustatoma reali (žr. Apžvalgos 2.1.1 poskyrį) arba ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Kaip antai, nusikalstamų veikų, padarytų elektroninėje erdvėje, bylose teismams sunkumų kelia klausimas, ar tradicinę nusikalstamą veiką numatanti norma gali būti pritaikoma ir elektroninėje erdvėje padarytai nusikalstamai veikai kvalifikuoti – netinkamai išsprendus šį klausimą, kaltininkui gali būti nepagrįstai inkriminuojama keletas idealią sutaptį sudarančių nusikalstamų veikų. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138-976/2015, pasisakant dėl BK 168 ir 198 straipsnių santykio, išaiškinta, kad vien tai, jog informacija apie kito žmogaus privatų gyvenimą yra elektroninių duomenų formos, nėra pagrindas kaltininkui inkriminuoti dviejų – BK 168 ir 198 straipsniuose numatytų – nusikalstamų veikų idealią sutaptį. Šiuo aspektu aktualu, kad BK 168 straipsnyje yra kriminalizuotas asmens privataus gyvenimo pažeidimas ne tik fizinėje, bet ir elektroninėje erdvėje.

Sprendžiant BK 168 ir 198 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų atribojimo klausimą, visų pirma, pažymėtina, kad BK 168 straipsnyje kriminalizuotas asmens privataus gyvenimo pažeidimas ne tik fizinėje, bet taip pat ir elektroninėje erdvėje. Šiame straipsnyje nurodyti neteisėto informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimo ar panaudojimo veiksmai, palyginus su BK 198 straipsnyje numatytaisiais, yra konkretesni, tiesiogiai susiję būtent su asmens privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimais. BK 168 straipsnio 1 dalyje numatyta norma turi ir visus bendrojoje normoje (BK 198 straipsnio 1 dalis) nurodytus požymius, tačiau reguliuoja įstatymo leidėjo specialiai išskirtus privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimo atvejus. Todėl BK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyta norma laikytina specialiąja, o BK 198 straipsnio 1 dalyje esanti – bendrąja. Antra, svarbu yra tai, kad viešas informacijos apie kito žmogaus privatų gyvenimą paskelbimas galimas ne tik fizinėje, bet ir elektroninėje erdvėje, todėl šioje erdvėje (pvz., elektroniniu paštu) paskelbta informacija turi ir visus elektroninių duomenų požymius. Taigi BK 198 straipsnio taikymas vien dėl to, kad nusikalstamos veikos dalykas, t. y. informacija apie kito žmogaus privatų gyvenimą, yra elektroninių duomenų formos, yra nepagrįstas. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad L. B. veiksmų – privataus D. Č. ir D. J. susirašinėjimo išsiuntimo šešiais

31

elektroninio pašto adresais – kvalifikavimas pagal idealią nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. pagal BK 168 ir 198 straipsnius, yra netinkamas (perteklinis). Šie veiksmai kvalifikuotini tik pagal BK 168 straipsnio 1 dalį.

2.2.1.2. Pavienės sudėtinės nusikalstamos veikos ir idealios nusikalstamų veikų sutapties atskyrimas

Sudėtinė nusikalstama veika yra sudaryta iš kelių nusikalstamų veikų sudėčių, kurių kiekviena, vertinama atskirai, atitinka savarankišką nusikalstamą veiką, tačiau dėl sudėtinės nusikalstamos veikos konstrukcijos tokios veikos kvalifikuojamos pagal vieną BK straipsnį ar jo dalį.

Jei padaryta nusikalstama veika pažeidžiami keli objektai, pavienė sudėtinė nusikalstama veika arba ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama atsižvelgus į padarytų veikų tarpusavio santykį, jų pavojingumą, pažeistų objektų santykį, nusikalstamų veikų baigtumo momentą ir kitas aplinkybes.

2.2.1.2.1. Fizinio smurto inkriminavimas išžaginimo (BK 149 straipsnis) ir seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Sveikatos sutrikdymų kvalifikavimo klausimas aktualus nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui baudžiamosiose bylose. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad jei dėl išžaginimo ar seksualinio prievartavimo metu panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas arba sukeliamas fi-zinis skausmas, padaryta veika papildomai pagal BK 138, 139 ar 140 straipsnį nekvalifikuojama. Tačiau jei dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiojo pasipriešinimui palaužti jam padarytas tyči-nis sunkus sveikatos sutrikdymas, padaryta veika kvalifikuojama kaip kelių nusikaltimų idealioji sutaptis – pagal BK 149 ar 150 straipsnį ir 135 straipsnio atitinkamą dalį.

Nužudymas išžaginimo ar seksualinio prievartavimo metu priklausomai nuo nužudymo padarymo laiko kvalifikuojamas kaip nusikaltimų idealioji ar realioji sutaptis pagal BK 129 straipsnio atitinkamą dalį ir BK 149 ar 150 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 49 Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose 7 punktas (Teismų praktika Nr. 22, 2004).

2.2.1.2.2. Fizinio smurto, turto sunaikinimo ar sugadinimo (BK 187 straipsnis) inkriminavimas grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimo (BK 145 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Idealios sutapties nustatymui aktuali ir kasacinio teismo praktika žmogaus terorizavimo (BK 145 straipsnio 2 dalis) baudžiamosiose bylose, sprendžiant, ar fizinio skausmo sukėlimu ar nežymiu sveikatos sutrikdymu (BK 140 straipsnio 1 dalis), taip pat turto sunaikinimu ar sugadinimu (BK 187 straipsnio 2 dalis) išreikštas žmogaus terorizavimas turėtų būti vertinami kaip ideali visų padarytų nusikalstamų veikų sutaptis. Šiuo aspektu svarbi kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116/2014, kurioje išaiškina, kad žmogaus terorizavimo ir sistemingo bauginimo norma neapima nei BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto fizinio skausmo sukėlimo, nei BK 187 straipsnyje numatyto turto sunaikinimo ar sugadinimo. Tai, kad tokios veikos kvalifikavimui nepakanka vien BK 145 straipsnio 2 dalies, rodo tiek padarytų nusikalstamų veikų baigtumo momentas, tiek šiomis veikomis pažeidžiamų baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių svarba.

<...> sistemingo kito žmogaus bauginimo naudojant psichinę prievartą sudėtyje psichinė prievarta suprantama ne vien kaip grasinimai nužudyti, bet ir kaip kitokiais poelgiais vykdomas bauginimo procesas, objektyviai pasireiškiantis baimės jausmo sukėlimu kitam žmogui.

Sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar raštu, bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai, kuriais siekiama sukelti arba palaikyti baimės jausmą nukentėjusiajam. Bauginamasis poveikis gali būti išreikštas ir

32

neteisėtu fiziniu poveikiu nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, turto sugadinimu ar sunaikinimu ir pan.

Nagrinėjamoje byloje nustatytas S. K. naudotas fizinis smurtas, tyčinis nedidelės vertės svetimo turto sugadinimas, padaryti siekiant įbauginti nukentėjusiąją, pagrįstai įvertinti ne tik kaip atskiros nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, bet ir kaip psichinės prievartos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, išraiška. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui svarbu, kad teismai nustatė, jog besitęsiantys bauginimo veiksmai kaltininko padaryti ne vieną kartą, jie sudaro tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiosios baimę, norint, kad ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai, paklustų S. K. valiai, atnaujintų su juo nutrauktus šeiminius santykius. Nuteistasis sistemingai baugindamas V. C. veikė tiesiogine tyčia, nes suprato, kad pavojingai psichiškai veikia nukentėjusiąją, kelia jai baimę, siekė šią būseną palaikyti, ir norėjo taip elgtis.

Byloje nustatyti S. K. padaryto sistemingo bauginimo ir terorizavimo veiksmai, pasireiškę turto sunaikinimu, poveikiu nukentėjusiosios sveikatai, pagrįstai kvalifikuoti kaip sutaptis su nusikaltimais, numatytais BK 140 ir 187 straipsniuose. BK 145 straipsnio 2 dalyje esančios veikos, pasireiškiančios nevienkartiniais nurodyto turinio grasinimais ar sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą, neapima nei BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto fizinio skausmo sukėlimo, nei BK 187 straipsnyje numatyto turto sunaikinimo ar sugadinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116/2014).

2.2.1.2.3. Fizinio smurto inkriminavimas plėšimo (BK 180 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Kasacinio teismo praktikoje plėšimo (BK 180 straipsnis) baudžiamosiose bylose išaiškintas šios veikos metu padaromo nužudymo ir įvairaus masto sveikatos sutrikdymų inkriminavimo klausimas: <...> kai nužudymas padaromas plėšimo ar turto prievartavimo metu, veikos kvalifikuojamos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamas BK 180 ar 181 straipsnio dalis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-593/2012, 2K-517/2007). Jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitin-kamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes BK 180 straipsnio 3 dalis neapima sunkaus sveika-tos sutrikdymo padarinių, o BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto dispozicija apima tik sveikatos su-trikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 52 Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose 11 punktas (Teismų praktika Nr. 23, 2005).

2.2.1.2.4. Fizinio smurto, turto sunaikinimo ar sugadinimo (BK 187 straipsnis), neapykantos kurstymo (BK 170 straipsnis) inkriminavimas viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu panaudoto smurto inkriminavimo klausimai gali kilti ir kitose su galimu prievartos panaudojimu susijusiose nusikalstamose veikose. Kadangi, pavyzdžiui, viešosios tvarkos sutrikdymo sudėtis numato įvairius nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo būdus – įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus, tai nereti atvejai, kai būtina spręsti kelių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių pažeidimų kvalifikavimo klausimus. Antai, viešosios tvarkos pažeidimo baudžiamosiose bylose, be kita ko, svarbus vieno iš alternatyvaus BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo būdų – įžūlaus elgesio – tinkamas interpretavimas. Kadangi viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes, gali būti laikomas įžūliu elgesiu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-367/2013, 2K-386/2013, 2K-229/2014, 2K-7-62-489/2015), todėl bylose paprastai yra būtina nustatyti, ar viešosios tvarkos pažeidimas ir sveikatos sutrikdymas neturėtų būti

33

kvalifikuojami pagal kelių nusikalstamų veikų sutaptį. Kasacinio teismo praktikoje šios kategorijos baudžiamosiose bylose pabrėžiama, kad kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė, tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus tokiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tačiau, jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui nesunkiai sutrikdoma sveikata, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-340/2012, 2K-408/2013, 2K-506/2013, 2K-7-62-489/2015). Tačiau, sprendžiant, ar viešosios tvarkos pažeidimas kiekvienąkart apima BK 140 straipsnyje numatytą fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo veiką, tikslintina, ar tokio masto sveikatos sutrikdymas nėra susijęs su šią veiką kvalifikuojančiomis, t. y. BK 140 straipsnio 2 dalyje (artimojo giminaičio ar šeimos nario) ar 3 dalyje (mažamečio arba kankinant nukentėjusį asmenį) nurodytomis aplinkybėmis. Todėl nustačius, kad papildomai vertybei yra padaroma didesnė žala, nei viešajai tvarkai, pastarosios vertybės pažeidimas kvalifikuotinas kaip savarankiškas BK 140 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytas nusikaltimas.

Kasacinio teismo praktikoje spręsta ir dėl viešosios tvarkos pažeidimo bei turto sunaikinimo ar sugadinimo (BK 187 straipsnis) idealios sutapties. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371-696/2015 išaiškinta, kad nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009). Viešosios tvarkos pažeidimo padarinys gali būti ir gyvūnų sužalojimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25/2013). Tačiau pažymėtina, kad sveikata, turtas greta viešosios tvarkos ir rimties yra papildoma BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos saugoma vertybė, todėl nežymius sveikatos sutrikdymus, turto sunaikinimus apima BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtis ir šie padariniai nereikalauja papildomai kvalifikuoti veiką pagal kitus straipsnius.

Kasacinio teismo praktikoje dėl idealios nusikalstamų veikų sutapties pasisakyta taip pat viešosios tvarkos sutrikdymo (BK 284 straipsnis) ir kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę (BK 170 straipsnis) baudžiamosiose bylose. Šių veikų ideali sutaptis paprastai konstatuojama, jei kaltininko veiksmai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką pasireiškė kurstymu prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę (viena veika), realizuojant tikslą pažeminti šiai grupei priklausantį asmenį ir taip pažeidžiant kelias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Šiuo aspektu pasisakyta, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2010: Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog BK 170 ir 284 straipsnių sutaptis negalima, nes šių nusikalstamų veikų tyčios turinys iš esmės paneigia vienas kitą, kadangi vienu atveju tyčia yra pademonstruoti panieką aplinkiniams ir aplinkai, o kitu atveju – diskriminuoti asmenį dėl jo antropologinės savybės. Šie argumentai nepagrįsti. BK 170 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų pagrindinis objektas yra asmens (žmogaus) lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė. Papildomas objektas gali būti (kaip nagrinėjamoje byloje) – atitinkamai žmonių grupei priklausančio asmens garbė, orumas, sveikata. BK 284 straipsnyje numatytos veikos pagrindinis objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai, kaip ir BK 170 straipsnyje, – asmens garbė, orumas, nuosavybė, sveikata. V. I., viešais pareiškimais niekindama, tyčiodamasi iš nukentėjusiosios, kaip iš kitai rasei priklausančio asmens, viešoje vietoje keikdamasi necenzūriniais žodžiais bei suduodama smūgius nukentėjusiajai, šiais veiksmais pažeidė BK 170 ir 284 straipsnių saugomas vertybes. Šie nusikaltimai yra tyčiniai. BK 170 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine, konkretizuota tyčia, turint tikslą pasityčioti, paniekinti asmenį dėl jo rasės, tautybės bei kitų straipsnyje nurodytų požymių, o BK 284 straipsnyje numatyta veika taip pat

34

padaroma tyčiniais veiksmais, tačiau tyčia gali būti nekonkretizuota. Viešoje vietoje, centrinėje miesto dalyje, tyčiodamasi iš nukentėjusiosios dėl jos rasės, vartodama necenzūrinius žodžius bei suduodama smūgius nukentėjusiajai, matant autobusų stotelėje buvusiems žmonėms bei pravažiuojančių automobilių keleiviams, V. I. turėjo tikslą pažeminti, pasityčioti iš B. C. C. dėl jos priklausymo kitai rasei, kartu suprato, jog tokiais veiksmais pažeidžia viešąją tvarką, ir norėjo taip veikti. Teismai pagrįstai šias veikas kvalifikavo kaip idealiosios nusikaltimų sutapties atvejį.

2.2.1.3. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius) baudžiamosiose bylose

Apžvelgus kasacinio teismo praktiką baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų sutapties nustatymo, matyti, kad nemažai idealios nusikalstamų veikų sutapties konstatavimui svarbių momentų aptarta sprendžiant nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamąsias bylas. Kaip antai, jose išaiškinta, kad jei valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ar viršijęs įgaliojimus (BK 228 straipsnis) padaro ir kitas nusikalstamas veikas (išskyrus nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams), jos, priklausomai nuo veikų padarymo aplinkybių, gali sudaryti tiek idealią, tiek ir realią sutaptį. Pavyzdžiui, ideali BK 228 ir 300 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama, jei kaltininko piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė būtent dokumento suklastojimu ar disponavimu suklastotu dokumentu, taigi ir viena veika, ir tuo pačiu metu.

Jei asmuo, piktnaudžiaudamas tarnyba, padaro kitą nusikalstamą veiką (bet ne nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams), padarytos veikos vertinamos kaip nusikalstamų veikų daugetas ir veikos kvalifikuojamos pagal BK 228 straipsnį bei kitą BK specialiosios dalies straipsnį. Priklausomai nuo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių (ar jos buvo padarytos tuo pačiu metu ir viena veika ar keliomis veikomis, tarp kurių buvo laiko tarpas), jos gali sudaryti tiek idealią, tiek ir realią nusikalstamų veikų sutaptį. <...> Iš bylos medžiagos matyti, kad D. B. suklastojo ir realizavo (perduodamas T. U.) bei padėjo panaudoti suklastotą tikrą dokumentą piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir veikdamas priešingai tarnybos interesams. Taigi abi nusikalstamos veikos buvo padarytos viena veika tuo pačiu metu, nes D. B. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė būtent tuo, kad D. B. dėl einamų pareigų galėdamas prieiti prie dokumentų (Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašo lapų) juos suklastojo, t. y. atspausdino naujus Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašo lapus, kuriuose pateikiamas paraiškos įvertinimas 65 balais, ir šiuos lapus perdavė T. U., kad pastarasis juos sukeistų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ byloje buvusiais 2005 m. birželio 15 d. D. B. surašyto Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašo lapais, kuriuose nurodytas paraiškos įvertinimas yra 62 balai. T. U. įėjus į (duomenys neskelbtini) patalpas sukeisti dokumentus, D. B., pasinaudodamas savo kaip asmens dėl pareigų žinančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ bylos saugojimo vietą, darbo telefonu teikė informaciją, reikalingą dokumentams sukeisti. Taigi D. B. piktnaudžiavimas tarnyba pasireiškė tikro dokumento suklastojimu, realizavimu ir padėjimu jį panaudoti, t. y. keli nusikaltimai buvo padaryti tomis pačiomis veikomis, todėl šios veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. Esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, D. B. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bendrintinos bausmių apėmimo būdu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355/2009). Taip pat idealiąja nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 ir 246 straipsniuose, sutaptimi laikytini atvejai, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai perleidžia, paslepia, sunaikina ar sugadina aprašytą ar areštuotą ir jam patikėtą turtą arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372/2010).

2.2.2. Idealios nusikalstamų veikų sutapties sampratos plėtojimasis kasacinio teismo praktikoje

35

Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, jei, įgyvendinant vieningą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2005, 2K-516/2005, 2K-477/2008, 2K-355/2009, 2K-P-78/2012, 2K-207/2013). Teismas šią idealią nusikalstamų veikų sutaptį gali konstatuoti atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Sumanymui įgyvendinti būtinas laiko tarpas paprastai nustatomas įvertinus padarytų nusikalstamų veikų specifiką ir kitas byloje nustatytas aplinkybes. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-345-507/2015 atsižvelgus į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuspręsta, kad kelių mėnesių laikotarpis atliekant korupcinio pobūdžio veikas nepaneigia padarytų nusikalstamų veikų idealios sutapties: Prokuroro kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad netikslus yra apeliacinės instancijos teismo tvirtinimas, jog abi nusikalstamos veikos buvo padarytos tą pačią dieną, t. y. 2011 m. gruodžio 19 d., nes pagal nustatytas aplinkybes šią dieną įvyko susitarimas dėl neteisėtų veiksmų atlikimo galimybių, vėliau, 2011 m. gruodžio 22 d., buvo paimtas 2000 Lt kyšis, o 2012 m. balandžio 10 d. buvo paimtas 30 000 Lt kyšis. Taigi matyti, kad per kelių mėnesių laikotarpį (nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. balandžio 10 d.) buvo atliekami veiksmai, kuriais buvo siekiama, jog L. J. baudžiamojoje byloje būtų priimtas nuteistajam palankus sprendimas. Vis dėlto kelių mėnesių laikotarpis, atsižvelgiant į bylos aplinkybių išskirtinumą, priešingai negu nurodo prokuroras, laikytinas pakankamai trumpu laiko tarpu sprendžiant sutapties klausimą. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. S. veiksmai buvo apjungti vieningo sumanymo, kilusio 2011 m. gruodžio 19 d. susitikimo metu, ir kad vieningas sumanymas šioje byloje yra lemianti aplinkybė konstatuojant nusikalstamų veikų sutapties pobūdį. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad visų nusikalstamų veikų esmė buvo surasti būdus, kurie padėtų L. J. bylą išnagrinėti tenkinant jo interesus. Taigi sumanymas buvo vienas, iš kurio kilo įvairios iniciatyvos advokatui V. P. tariantis su teisėju R. S., jiems sudarant tam tikrą veiksmų planą, kaip pasiekti norimą tikslą. Atskiri tokio sumanymo veiksmai įgavo skirtingų nusikalstamų veikų požymius, tačiau buvo vienijami vieno bendro sumanymo, nukreipti į vieningą tikslą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tokiu atveju veikų kaip idealiosios sutapties vertinimas yra teisingas, atitinka teismų praktikos išaiškinimus dėl sutapties požymių ir baudžiamasis įstatymas (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas) bendrinant bausmes byloje pritaikytas tinkamai.

Kasacinio teismo praktikoje minėtais kriterijais, leidžiančiais konstatuoti idealią nusikalstamų veikų sutaptį, vadovaujamasi išžaginimo ir seksualinio prievartavimo (BK 149 ir 150 straipsniai), vagystės (BK 178 straipsnis), PVM sukčiavimo (BK 182 straipsnis), kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo (BK 228 ir 225 straipsniai) bei kitose baudžiamosiose bylose.

2.2.2.1. Idealios nusikalstamų veikų sutapties nustatymas išžaginimo (BK 149 straipsnis) ir seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylose, be kita ko, pasisakyta ir realios bei idealios nusikalstamų veikų sutapties klausimais. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-477/2008 atkreiptas dėmesys į tai, kad kaltininko <...> padaryti lytinio santykiavimo ir lytinės aistros tenkinimo veiksmai vienu atveju gali sudaryti realią, kitu – idealią nusikaltimų sutaptį. Sprendžiant klausimą, kokią nusikaltimų sutaptį sudaro lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas, reikia įvertinti: a) kiek veiksmų padarė kaltininkas; b) ar tais veiksmais kelis kartus pažeistas tas pats ar skirtingi BK straipsniai; c) ar tarp veiksmų yra laiko tarpas ir ar galima padarytus veiksmus vertinti kaip padarytus tuo pat metu; d) ar padarytus veiksmus sieja vieningas sumanymas. Priklausomai nuo šių požymių sprendžiama, ar padaryti veiksmai sudaro realią ar idealią nusikaltimų sutaptį.

36

Jei asmuo su nukentėjusiuoju lytiškai santykiavo ir iš karto po to tenkino lytinę aistrą arba atvirkščiai, padaryti veiksmai sudaro idealią išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sutaptį. Toks lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas laikomi padarytais tuo pačiu metu, jei kaltininkas iš pradžių tenkina lytinę aistrą oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, tačiau, nebaigęs tenkinti lytinės aistros, iš karto po to pradeda su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti arba atvirkščiai. Kaip ideali išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sutaptis vertintini taip pat tokie atvejai, kai asmuo baigia lytinį aktą su moterimi ir po to lytinę aistrą ima tenkinti oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu arba atvirkščiai. Tuo atveju, jei lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas padaryti keliais skirtingais veiksmais, tarp jų yra laiko tarpas ir skirtingi sumanymai, tokie veiksmai sudaro realią nusikaltimų sutaptį.

Nuosprendžiu nustatyta, kad 2007 m. liepos 17 d. vakarą A. R. tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su nepilnamete E. Š., tačiau nepasitenkinęs tą patį darė su J. Š., t. y. seksualiai prievartavo prieš jų valią. Be to, seksualiai išprievartavęs nukentėjusiąją J. Š., toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu atliko su ja vieną prievartinį lytinį aktą prieš jos valią, t. y. ją išžagino. Kaip parodė nukentėjusioji J. Š., A. R. pasitenkino tik tada, kai po lytinio akto normaliu būdu vėl tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, taigi nors jo veiksmai truko ne trumpai, tačiau juos apėmė vieningas sumanymas – patenkinti lytinę aistrą. Kadangi nuteistasis A. R. savo lytinę aistrą tenkino įvairiais būdais, tai darė kelis kartus kol pasitenkino, todėl akivaizdu, kad lytinės aistros tenkinimas ir lytinis santykiavimas, nors ir buvo padaryti keliais veiksmais, bet jie sekė vienas po kito ir buvo apimti vieningo sumanymo, todėl sudaro idealią nusikaltimų sutaptį.

Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-477/2008, konstatuojant idealią išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sutaptį, taip pat pažymėtas vieningo sumanymo – patenkinti lytinę aistrą – siekimas ir atliktų veiksmų pobūdis: Pagal įstatymo prasmę reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis, esant tarp jų laiko tarpui, padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose ar straipsnių dalyse. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis suprantama kaip atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pat metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose Baudžiamojo kodekso straipsniuose. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, bet visi veiksmai sekė vienas paskui kitą, buvo padaryti per trumpą laiko tarpą, esant bendram sumanymui (kasacinės bylos Nr. 2K-92/2005, Nr. 2K-437/2006). <...> Nuosprendžiu nustatyta, kad 2007 m. liepos 17 d. vakarą, A. R. tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su nepilnamete E. Š., tačiau nepasitenkinęs tą patį darė su J. Š., t. y. seksualiai prievartavo prieš jų valią. Be to, seksualiai išprievartavęs nukentėjusiąją J. Š., toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu atliko su ja vieną prievartinį lytinį aktą prieš jos valią, t. y. ją išžagino. Kaip parodė nukentėjusioji J. Š., A. R. pasitenkino tik tada, kai po lytinio akto normaliu būdu vėl tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, taigi nors jo veiksmai truko ne trumpai, tačiau juos apėmė vieningas sumanymas – patenkinti lytinę aistrą. Kadangi nuteistasis A. R. savo lytinę aistrą tenkino įvairiais būdais, tai darė kelis kartus kol pasitenkino, todėl akivaizdu, kad lytinės aistros tenkinimas ir lytinis santykiavimas, nors ir buvo padaryti keliais veiksmais, bet jie sekė vienas po kito ir buvo apimti vieningo sumanymo, todėl sudaro idealią nusikaltimų sutaptį.

Apžvelgus kasacinio teismo praktiką, matyti, kad joje taip pat buvo pasitaikę atvejų, kai spręsta, ar išžaginimas (BK 149 straipsnis) ir seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnis) turėtų būti laikomi padaryti idealia sutaptimi ar iš tiesų tai yra pavienė išžaginimo (arba seksualinio prievartavimo) veika. Šiuo aspektu aktuali kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-583/2012, kurioje išaiškinta, kad išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sutapčiai konstatuoti būtina nustatyti savarankišką tyčią kiekvieno nusikaltimo atžvilgiu, t. y. suvokimą ir norą tenkinti lytinę aistrą lytiškai santykiaujant ir norą tenkinti lytinę aistrą kitokiu negu lytinis santykiavimas būdu. Todėl nustačius, kad seksualinio prievartavimo veiksmai neturėjo savarankiško pobūdžio ir buvo skirti tik pasirengti pagrindiniam tikslui – patenkinti lytinę aistrą BK 149 straipsnyje numatytu būdu – įgyvendinti, tokie veiksmai savarankiškai pagal BK 150 straipsnį nekvalifikuojami.

37

Byloje nustatyta, kad nuteistojo tikslas buvo tenkinti lytinę aistrą ne kitokiu negu lytinis santykiavimas būdu, t. y. būtent lytinio santykiavimo būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 2 ir 3 punktuose teismams išaiškinta, kad lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, vyro ir moters, lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Vyro lytinis aktas su vyru ar moters su moterimi, esant kitiems išžaginimo požymiams, neatitinka BK 149 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Tuo tarpu lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais (dirginant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.).

Iš principo kai kurie A. B. inkriminuoti veiksmai, kuriuos nurodo kasatorius, kaip antai: kito asmens lytinių organų dirginimas, lytinio organo trynimas į kito asmens kūną, atitinka seksualinio prievartavimo objektyviuosius požymius ir galėtų būti laikomi atskiru nusikaltimu – seksualiniu prievartavimu. Tačiau tam, kad tokia veika būtų vertinama kaip atskiras nusikaltimas ir kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnį, turi būti nustatyti ne tik objektyvieji šio nusikaltimo sudėties požymiai, bet ir subjektyvieji, t. y. kaltininko tyčia tenkinti savo lytinę aistrą seksualiai prievartaujant asmenį kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje. Kadangi ir išžaginimo, ir seksualinio prievartavimo tikslas yra tenkinti asmens lytinę aistrą įstatymu draudžiamu būdu, veikai kvalifikuoti kaip dviejų nusikaltimų sutapčiai būtina nustatyti savarankišką tyčią kiekvieno nusikaltimo atžvilgiu, t. y. suvokimą ir norą tenkinti lytinę aistrą lytiškai santykiaujant ir norą tenkinti lytinę aistrą kitokiu negu lytinis santykiavimas būdu. Nuteistasis neparodė, kad, dirgindamas lytinius organus ar liesdamas savo lytiniu organu mergaitės kūną, siekė tenkinti lytinę aistrą. Jo tikslas buvo lytinis santykiavimas. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo atlikti veiksmai, pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, neturėjo savarankiško pobūdžio, o buvo skirti pasirengti lytiniam santykiavimui. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad išžaginimo metu beveik visada atliekami veiksmai, būdingi nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnyje, objektyviesiems požymiams, tačiau jeigu jie daromi kaip preliudija natūraliam lytiniam aktui, o ne lytinei aistrai patenkinti kitokio sąlyčio būdu, veika kvalifikuojama kaip išžaginimas (pasikėsinimas išžaginti), o ne kaip dviejų nusikaltimų – išžaginimo ir seksualinio prievartavimo – sutaptis.

2.2.2.2. Idealios nusikalstamų veikų sutapties nustatymas vagystės (BK 178 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad situacijose, kai vagystės įsibraunant į automobilį (BK 178 straipsnio 2 dalis) metu yra sugadinamas turtas (BK 187 straipsnio 1 dalis) ir, be kita ko, pagrobiamas antspaudas (BK 302 straipsnio 1 dalis), paprastai turėtų būti įžvelgiama ideali padarytų nusikalstamų veikų sutaptis. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92/2005 akcentuota, kad nors braunantis į automobilį ir grobiant turtą buvo atlikti keli veiksmai, numatyti skirtinguose BK straipsniuose, tačiau jie sekė vienas paskui kitą, buvo padaryti per labai trumpą laiko tarpą, esant bendram sumanymui pagrobti svetimą turtą, todėl automobilių durelių sugadinimas nebuvo savitikslis – tai buvo sudėtinė dalis veiksmų, kuriais buvo pagrobtas svetimas turtas.

Nuosprendžiu nustatyta, kad D. G. 2004 m. kovo 4 d. apie 23 val. sugadino UAB „T“ turtą, pagrobė šios bendrovės turtą ir antspaudą, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje. Šias nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaip idealią nusikalstamų veikų sutaptį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias D. G. nusikalstamų veikų aplinkybes: eidami gatve D. G. ir R. S. pastebėjo krovininį automobilį su priekaba; D. G. pasiūlė apvogti šį automobilį, nes jame matė raciją ir automagnetolą; D. G. atsuktuvu sulaužė vairuotojo pusės durelių spynelę ir

38

kartu su R. S. įlipo į automobilį; D. G. paėmė automagnetolą ir antspaudą, o R. S. – raciją; po to R. S., D. G. stebint aplinką, atsuko ir paėmė du automobilio halogeninius žibintus.

Nors D. G. atliko kelis veiksmus, atitinkančius skirtinguose BK straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius, tačiau visi veiksmai sekė vienas paskui kitą, buvo padaryti per labai trumpą laiko tarpą, esant bendram sumanymui pagrobti svetimą turtą. Šiuo atveju automobilio durelių sugadinimas nebuvo savitikslis; tai buvo tik tam tikras etapas siekiant konkretaus tikslo – pagrobti svetimą turtą. Aišku, lauždamas automobilio dureles, D.G. suvokė, kad gadina svetimą didesnės nei 3 MGL dydžio vertės turtą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl jo veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Tačiau ši nusikalstama veika buvo sudėtinė dalis veiksmų, kuriais buvo pagrobtas svetimas turtas: išlaužiant automobilio dureles buvo įveikta kliūtis, trukdanti įgyvendinti išankstinį sumanymą – pagrobti svetimą turtą, – todėl šiuo atveju UAB „T“ turto sugadinimas ir turto pagrobimas vertintini kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis.

UAB „T“ antspaudą D. G. pagrobė kartu su kitu šios bendrovės turtu. D. G. suvokė, kad grobia antspaudą, ir to norėjo, todėl jo veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 302 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Nors UAB „T“ antspaudo ir turto pagrobimas kvalifikuoti pagal skirtingus BK straipsnius, tačiau šie nusikaltimai nevertintini kaip reali nusikalstamų veikų sutaptis. Nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės požymis – veika – yra analogiškas – pagrobimas. Tiek UAB „T“ antspaudas, tiek turtas buvo pagrobti vienu ir tuo pačiu metu ir tai reiškia, kad šie nusikaltimai buvo padaryti viena veika ir sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį.

Taigi visos nusikalstamos veikos, už kurias D. G. buvo nuteistas <...> sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, todėl teismas, skirdamas subendrintą bausmę, pagrįstai taikė bausmių apėmimo būdą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92/2005).

2.2.2.3. Idealios nusikalstamų veikų sutapties nustatymas sukčiavimo (BK 182 straipsnis) baudžiamosiose bylose

Dėl idealios nusikalstamų veikų sutapties nustatymo, kai, siekiant sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM sumą (BK 182 straipsnis), kartu padaromos ir tokios veikos kaip dokumentų suklastojimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas, pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012: Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota <...> kad sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padaromos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą <...>. Tokia teisinė situacija gali susidaryti ir tada, kai tas pats kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 straipsnis), tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 straipsnis), kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis), ir pan. Nusikaltimai, numatyti BK 222, 300 straipsniuose, tokioje situacijoje iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas), pavyzdžiui – panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Būtent šis tikslas lemia visų kitų nusikalstamų veikų paskatas (motyvus). Tokia veika (veikų sutaptis) turi tam tikras laiko ribas ir tos veikos paprastai tęsiasi (daromos) iki pagrindinio tikslo (sumanymo) – panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Tokia situacija atsižvelgus į konkrečios bylos faktines aplinkybes gali būti prilyginama idealiai sutapčiai.

2.2.2.4. Idealios nusikalstamų veikų sutapties nustatymas nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius) baudžiamosiose bylose

Nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose konstatuojant idealią nusikalstamų veikų sutaptį taip pat atsižvelgiama į tai, ar įvairių nusikalstamų

39

veikų padarymas nebuvo savitikslis, t. y. vertinama, ar šios veikos buvo sudėtinė dalis veiksmų, kuriais siekta įgyvendinti pagrindinį tikslą, ar jos padarytos per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2013 išaiškinta, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 225 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudaro idealią sutaptį, be kita ko, ir dėl to, kad jos padarytos įgyvendinant tą patį nusikalstamą sumanymą – imtis veiksmų, kad būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas: Nagrinėjamoje byloje nustatyta tęstinė kyšininkavimo veika: kyšio buvo pradėta reikalauti 2010 m. balandžio 1 d., pirmoji kyšio dalis (1000 Lt) priimta 2010 m. rugpjūčio 16 d., antroji dalis (1500 Lt) priimta 2010 m. rugsėjo 8 d. Tęstinės kyšininkavimo veikos laikotarpiu, 2010 m. rugpjūčio 17 d., priėmus pirmąją kyšio dalį, A. P. darbovietei faksu buvo išsiųstas netikras raštas, ši veika byloje kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad netikro rašto išsiuntimas A. P. darbovietei – tai neteisėtų veiksmų, už kuriuos buvo reikalaujamas ir priimtas kyšis, dalis. Todėl nekelia abejonių, kad tiek kyšio reikalavimas ir jo priėmimas, tiek dokumento suklastojimas ir tokio dokumento panaudojimas padaryti pagal tą patį nusikalstamą sumanymą ir iš esmės viena tęstine veika. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad G. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, sudaro idealią sutaptį, todėl, remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už jas paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu.

2.2.2.5. Realios ir idealios nusikalstamų veikų sutapties atskyrimas

Reali ir ideali (žr. Apžvalgos 2.2.2 poskyrį) nusikalstamų veikų sutaptis atskiriama įvertinus kaltininko nusikalstamą sumanymą, padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį ir tarpusavio sąsają, jų tikslą, sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą ir nusikalstamų veikų eiliškumą bei kitas sutapčių atskyrimui svarbias aplinkybes.

Išsamus idealios sutapties konstatavimo ir atskyrimo nuo realios sutapties motyvavimas pateiktas jau minėtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012, kurioje pasisakyta dėl galimybės įžvelgti idealią sutaptį tuo atveju, kai vykdant tęstinę veiką, kuria siekiama sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM sumą (sukčiavimą), kartu padaromos ir tokios veikos kaip dokumentų suklastojimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas (žr. Apžvalgos 2.2.2.3 poskyrį). Taip pat reali sutaptis paneigta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2013, kurioje išvada dėl idealios sutapties padaryta atsižvelgus į tęstinio kyšininkavimo (BK 225 straipsnis) ir dokumento suklastojimo bei jo panaudojimo (BK 300 straipsnis) ryšį – pastarieji veiksmai pripažinti neteisėtų veiksmų, už kuriuos ir buvo reikalaujamas kyšis, dalis (žr. Apžvalgos 2.2.2.4 poskyrį).

Todėl priešingai – nenustačius esminių idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai būdingų požymių, kasacinio teismo praktikoje paprastai konstatuojama reali padarytų veikų sutaptis. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138-976/2015 atkreipus dėmesį į tai, kad L. B. veikos (numatytos BK 1981 straipsnio 1 dalyje ir 168 straipsnio 1 dalyje) nebuvo susijusios vienu sumanymu, susiformavusia viena tyčia, pripažinta, jog šios veikos nėra visos L. B. padarytos veikos sudedamosios dalys: Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje L. B. padarytos nusikalstamos veikos sudaro ne idealią, o realią nusikalstamų veikų sutaptį. <...>

Byloje nenustatyta, kad L. B. veiksmais neteisėtai prisijungiant prie elektroninio pašto paskyros j@yahoo.de, gaunant privataus pobūdžio D. J. ir D. Č. susirašinėjimą elektroniniu paštu ir vėliau šį susirašinėjimą išsiunčiant šešiais elektroninio pašto adresais buvo siekta vieno pagrindinio tikslo – viešai paskleisti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, ir kad juos jungė vieningas sumanymas. Priešingai, iš bylos medžiagos darytina išvada, kad neteisėto prisijungimo prie D. J. elektroninio pašto dėžutės tikslas buvo patikrinti, kokio turinio susirašinėjimas yra jos pašto dėžutėje. Kitas savarankiškas sumanymas ir tyčia atskleisti tretiesiems asmenims išsaugotas nuotraukas ir susirašinėjimą kilo tada, kai L. B. atsitiktinai pastebėjo minėtas nuotraukas ir perskaitė D. J. ir D. Č. susirašinėjimą <...>. Taigi šioje situacijoje, teisėjų kolegijos nuomone, visos L. B. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo susijusios viena ta pačia paskata (motyvu), susiformavusia viena tyčia, taigi ir nebuvo neatskiriamos jo padarytos veikos dalys.

40

Panašiais argumentais ideali nusikalstamų veikų sutaptis paneigta ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2014, kurioje konstatuota, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, be kita ko, buvo padarytos neturint vieningo sumanymo ir skirtingais veiksmais, prieš skirtingas nukentėjusiąsias, taigi esant realiai nusikalstamų veikų sutapčiai: Prašymą taikyti nuteistiesiems paskirtų bausmių apėmimo būdą nuteistasis M. S. ir nuteistojo D. K. gynėjas motyvuoja tuo, kad padaryti nusikalstami veiksmai vertintini kaip ideali BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šis prašymas yra nepagrįstas, prieštarauja bylos medžiagai ir BK normų nuostatoms.

Viena iš bausmių bendrinimo apėmimo būdu taikymo sąlygų nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, t. y. teismas bausmių apėmimą taiko tada, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. S. ir D. K. dvi nusikalstamas veikas – psichotropinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnio 1 dalis), ir lenkimą ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas (BK 264 straipsnio 1 dalis) – padarė skirtingu metu (šios veikos padarytos viena po kitos), neturėdami vieningo sumanymo ir skirtingais veiksmais (nuteistieji neteisėtai laikė psichotropines medžiagas, kurias tik po seksualinio pobūdžio prievartinių veiksmų, perdavė nukentėjusiosioms, o šioms atsisakius savanoriškai jas išgerti, lenkė (primygtinai liepė) jas vartoti), prieš skirtingas nukentėjusiąsias, t. y. esant realiajai nusikaltimų sutapčiai. Taigi teismai, bendrindami bausmes, neturėjo teisinio pagrindo taikyti apėmimo būdo ir bausmių bendrinimas taikant dalinio sudėjimo būdą šiuo atveju atitinka įstatymo reikalavimus.

Byloje nustatytų aplinkybių nepakankamumas konstatuoti idealią sutaptį pabrėžtas ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-389/2011, priimtoje nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamojoje byloje: Pagal teismų praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios numatytos skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Nors A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos skirtinguose baudžiamojo įstatymo straipsniuose, tačiau to neužtenka konstatuoti idealią nusikaltimų sutaptį. Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį A. G. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, 2008 m. rugsėjo mėnesį provokavo duoti kyšį už žinomai neteisėtus savo veiksmus (viešojo konkurso organizavimą taip, kad jį laimėtų pageidaujamas rangovas) ir jį priėmė per du kartus – 2009 m. sausio 6 d. ir tų pačių metų tiksliai nenustatytu laiku vasarį. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jis nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais suklastojo viešojo konkurso parengtus tikrus dokumentus. Akivaizdu, kad šie du nusikaltimai baigtiniai, padaryti skirtingu laiku, skirtingose vietose, skirtingais veiksmais ir aplinkybėmis, esant skirtingam tyčios turiniui. Kaltininkas paėmė kyšį ne tik už tai, kad suklastojo viešųjų pirkimų komisijos narės parengtus tikrus dokumentus, bet ir už įstatymų bei norminių aktų neatitinkantį elgesį (supaprastintų viešųjų pirkimų reikalaujamų veiksmų neatlikimą, žinomai neteisėtų nurodymų davimą pavaldžiai viešųjų pirkimų komisijos narei) ir už fiktyvaus darbų pirkimo konkurso organizavimo galutinį rezultatą – UAB „L.“ pripažinimą (duomenys neskelbtini) ambulatorijos patalpų remonto darbų viešųjų pirkimų laimėtoja. Provokuodamas duoti kyšį ir jį priimdamas, kaltininkas siekė neteisėtai praturtėti. Tuo tarpu dokumentų suklastojimas padarytas kaip atskiras veiksmas, siekiant teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę.

Konstatuotina, kad teismas šiuo konkrečiu atveju A. G. inkriminuotas nusikalstamas veikas teisingai vertino kaip padarytas esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, todėl paskyręs subendrintą bausmę, pritaikydamas visišką bausmių sudėjimo būdą, teisingai taikė BK 63 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Kasacinio teismo praktikoje turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) baudžiamosiose bylose laikomasi nuomonės, kad jei kaltininkas, pareikalavęs perduoti vienokį turtą ir jo negavęs, panaudojęs smurtą ar jo nepanaudojęs, tuoj pat pats pagrobia kitokį turtą, tokie veiksmai kvalifikuojami kaip sutaptis pagal BK 180 ir 181 straipsnius. Tai, kad šios nusikalstamos veikos tarpusavyje gali sudaryti tik realią nusikalstamų veikų sutaptį, atkreiptas dėmesys kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-697/2015:

41

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, t. y. plėšimas ir turto prievartavimas, pagal kai kuriuos požymius panašios veikos. BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta plėšimo nusikaltimo sudėtis numato fizinio smurto panaudojimą ar grasinimą smurtu ar kitaip atimant galimybę priešintis prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. BK 181 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta turto prievartavimo sudėtis numato fizinio smurto panaudojimą, prievartaujant turtą – be teisėto pagrindo verčiant kitą asmenį perduoti turtą. Taigi, tiek plėšimas, tiek turto prievartavimas gali būti padaromi panaudojant fizinį smurtą, siekiant užvaldyti svetimą turtą. <...>

Nors kasatorius nesutinka su nuteistojo 2010 m. liepos 4 d., apie 22.00 val., padarytų veiksmų kvalifikavimu tiek pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija laiko, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą vertindami nuteistojo veiksmus – fizinio smurto panaudojimą – tiek apiplėšiant nukentėjusįjį, tiek prievartaujant jo turtą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis, veikdamas bendrininkų grupe kartu su trimis nenustatytais asmenimis, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – sudavė ne mažiau kaip trisdešimt vieną kartą į įvairias kūno vietas, reikalavo iš jo 5000 Lt (1448,10 Eur) už gaunamą pelną iš verslo ir, tęsdami nusikalstamą veiką, pagrobė nukentėjusiojo turėtus daiktus. Taigi, nuteistasis nusikalstamų veikų padarymo būdą – fizinį smurtą (tuos pačius smurtinius veiksmus), naudojo skirtingais tikslais, dviem nusikalstamoms veikoms įvykdyti – siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią, prievartaujant iš jo turtą, ir atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobiant iš jo turėtus daiktus. Pažymėtina ir tai, jog baudžiamasis įstatymas nenumato reikalavimo, kad šioms dviem nusikalstamoms veikoms kvalifikuoti būtų naudojami skirtingi ar atskirti, netapatūs fizinį smurtą sudarantys veiksmai, todėl pagrindo teigti, kad nuteistojo panaudotas fizinis smurtas – ne mažiau kaip trisdešimt vieno karto sudavimas nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas – turi būti siejamas tik su kuria nors iš BK 180 straipsnio 1 dalyje ar 181 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika ir negali būti laikomas minėtų dviejų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuoju požymiu, nėra.

Kai pareikalavęs perduoti vienokį turtą ir jo negavęs, kaltininkas, panaudojęs smurtą ar jo nepanaudojęs, tuoj pat pats pagrobia kitokį turtą, tokie veiksmai kvalifikuojami kaip sutaptis pagal BK 180 ir 181 straipsnius. Kasatoriaus teiginio, kad tų pačių smurtinių veiksmų inkriminavimas, nuteistąjį pripažįstant kaltu tiek pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 181 straipsnio 2 dalį būtų įmanomas, jei šios dvi veikos būtų padarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, kontekste pažymėtina, kad minėti kaltininko veiksmai gali sudaryti tik realią nusikalstamų veikų sutaptį. Plėšimo sudėtis yra materiali, o turto prievartavimo – formali, taigi visais atvejais skiriasi šių veikų baigtumo momentas, be to, baudžiamieji įstatymai nuo šių veikų padarymo saugo tuos pačius teisinius gėrius, o šių veikų ideali sutaptis reikštų ir nusikaltimo dalyko bei nukentėjusiojo sutapimą, tačiau dviguba žala nukentėjusiajam ir tam pačiam įstatymo saugomam teisiniam gėriui negali būti padaroma vienu veikimu. Taigi, idealios šių nusikalstamų veikų sutapties objektyviai būti negali.

Išvados

1. Pavienė nusikalstama veika atitinka vienos nusikalstamos veikos (nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymius ir kvalifikuojama pagal vieną BK straipsnį ar jo dalį. Nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jei jis padarė tęstinę, trunkamąją ar sudėtinę nusikalstamą veiką.

2. Sudėtinė nusikalstama veika yra sudaryta iš kelių nusikalstamų veikų sudėčių, kurių kiekviena, vertinama atskirai, atitinka savarankišką nusikalstamą veiką, tačiau dėl sudėtinės nusikalstamos veikos konstrukcijos tokios veikos kvalifikuojamos pagal vieną BK straipsnį ar jo dalį.

Jei padaryta nusikalstama veika pažeidžiami keli objektai, pavienė sudėtinė nusikalstama veika arba ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama atsižvelgus į padarytų veikų

42

tarpusavio santykį, jų pavojingumą, pažeistų objektų santykį, nusikalstamų veikų baigtumo momentą ir kitas aplinkybes (žr. Apžvalgos 2.2.1.2 poskyrį).

3. Tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos vieningos tyčios. Nusikalstama veika gali būti pripažinta tęstine ir tais atvejais, kai viena ar kelios atskiros veikos atitinka administracinio teisės pažeidimo (administracinio nusižengimo) požymius, tačiau jų visuma vertintina kaip viena nusikalstama veika.

Tęstine veika taip pat gali būti pripažįstamos situacijos, kai pasikartojantys veiksmai nėra tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai. Veiksmai, kuriais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai, paprastai pripažįstami tęstine nusikalstama veika, jei juos jungia vieninga kaltininko tyčia ir jie yra padaryti dėl to paties nusikalstamos veikos dalyko.

Tas pats nusikalstamos veikos padarymo būdas, nedidelis laiko tarpas tarp veikų, ta pati ar greta esanti veikų padarymo vieta ir pan. ne visada yra būtini konstatuojant tęstinę nusikalstamą veiką, tačiau, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos specifiką, jais gali būti papildomai remiamasi pagrindžiant tęstinį nusikalstamos veikos pobūdį (žr. Apžvalgos 1.1.1.2 poskyrį).

Jei realizuoti alternatyvūs veikos požymiai yra numatyti skirtingose to paties BK straipsnio dalyse, tęstinė veika kvalifikuojama pagal sunkiausią požymį numatančią taikomo straipsnio dalį, o kiti byloje nustatyti alternatyvūs sudėties požymiai aprašomi nuosprendyje (BPK 305, 331 straipsniai) (žr. Apžvalgos 1.1.3 poskyrį).

Nustačius, kad bent viena iš alternatyvių veikų yra baigta, tačiau pas kaltininką randamas tolesnei nusikalstamos veikos dalyko gamybai tinkamas naudoti tarpinis produktas (pavyzdžiui, netikrų pinigų ruošiniai, raugalas („broga“), atsižvelgus į kaltininko tyčios kryptingumą, tokia veika laikytina tęstine (žr. Apžvalgos 1.1.3 poskyrį).

4. Veikos pripažinimas tęstine priklauso nuo rūšinių padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl atskirų kategorijų baudžiamosiose bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, patvirtinančias arba paneigiančias veikos tęstinumą:

4.1. Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai vieningai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Nustačius, kad tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kilo jau po pirmosios padarymo, šios veikos, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nelaikomos tęstine nusikalstama veika ir kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis.

Vagystės ir sukčiavimo baudžiamosiose bylose paprastai vieningas sumanymas rodo siekį užvaldyti apibrėžto dydžio svetimą turtą (sukčiavimo atveju – ir turtinę teisę). Kita vertus, tęstinė nusikalstama veika, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, gali būti konstatuojama ir tada, jei nustatomas sumanymas pagrobti (apgaule įgyti) neapibrėžtos vertės turtą (turtinę teisę) (žr. Apžvalgos 1.1.1.2 ir 1.1.1.3 poskyriai).

Neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti atveju tęstinė nusikalstama veika konstatuojama ir tada, jei nustatomas neapibrėžtas sumanymas išplatinti kuo didesnį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį siekiant kuo daugiau pasipelnyti (žr. Apžvalgos 1.1.1.4 poskyrį).

Viešosios tvarkos pažeidimų bylose nustatytas, pavyzdžiui, įžūlių, grasinančių ir pan. veiksmų pasikartojimas, ilgesnis jų padarymo laikas, kelių nukentėjusiųjų buvimas, kaltininko tyčios neapibrėžtumas, tolesnių veiksmų neplanavimas nėra kliūtis tokią veiką pripažinti tęstine (žr. Apžvalgos 1.1.1.5 poskyrį).

Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos laikomas tęstine nusikalstama veika, be kitų aplinkybių, nustačius vieningą kaltininko tyčią gauti pajamų iš asmenų prostitucijos ir pastangas šią nelegalią veiklą tęsti. Tęstinumo paprastai nepaneigia sistemingas prostitucijos verslo sąlygų atnaujinimas, pavyzdžiui, naujų ar tų pačių asmenų pakartotinis organizavimas prostitucijai (žr. Apžvalgos 1.1.1.6 poskyrį).

43

4.2. Kaltininko tyčios kryptingumą paprastai parodo ir vieningas kėsinimosi objektas.Jei asmuo išžagina ar seksualiai prievartauja kelis nukentėjusiuosius, padarytos veikos su-

daro nusikaltimų sutaptį ir kiekvieno nukentėjusiojo išžaginimas ar seksualinis prievartavimas kva-lifikuojamas kaip atskiras nusikaltimas (žr. Apžvalgos 1.1.2.1 poskyrį).

Vagystė laikoma tęstine, jei, be kitų požymių, nustatoma, kad ji padaryta dėl to paties nusikalstamos veikos dalyko, t. y. turtas grobiamas iš to paties šaltinio ir žala padaroma tam pačiam asmeniui (žr. Apžvalgos 1.1.2.2 poskyrį).

Sukčiavimas paprastai laikomas tęstiniu, jei, be kitų aplinkybių, nustatoma, kad turtas (turtinė teisė) apgaule per kelis kartus buvo įgytas iš to paties šaltinio ir žala padaryta tam pačiam asmeniui. Kita vertus, kelių nukentėjusiųjų nustatymas ne visais atvejais paneigia tęstinį sukčiavimo pobūdį: dėl sukčiavimo tęstinumo sprendžiama atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, be kita ko, į padaryto sukčiavimo specifiką, veikos padarymo mechanizmą ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. Apžvalgos 1.1.2.3 poskyrį).

5. Trunkamoji nusikalstama veika apibūdinama nuolatiniu, nepertraukiamu atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK straipsnyje, realizavimu tam tikrą laiką (pavyzdžiui, BK 164, 242, 243, 316 straipsniai).

5.1. Trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymas, be kita ko, svarbus nusikalstamos veikos kvalifikavimui, baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatų (BK 3 straipsnis), apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų (BK 95 straipsnis) taikymui, taip pat non bis in idem (draudimo bausti du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką) principo reikalavimų įgyvendinimui.

Trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laiku pripažįstamas visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Tokia veika kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, galiojusį nusikalstamos veikos pasibaigimo metu.

5.2. Trunkamoji nusikalstama veika paprastai pasibaigia, kai kaltininkas pats ją nutraukia, tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos arba atsiranda kitos aplinkybės, trukdančios toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą, taip pat išnykus kaltininko pareigai veikti.

Jei nusikalstama veika pasireiškia teisinės pareigos nevykdymu ir baudžiamojo proceso metu kaltininkas jos taip ir neįvykdo, nustatant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžią paprastai vadovaujamasi kaltinamajame akte nurodytu laiku, iki kurio truko kaltininko neveikimas.

5.3. Jei kaltininkas, nuteistas už teisinės pareigos nevykdymą, tam tikru laikotarpiu ir toliau vengia jos vykdymo, tolesnis kaltininko neveikimas nauju laikotarpiu paprastai rodo jo tyčios atsinaujinimą, taigi ir naujos nusikalstamos veikos, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys, darymą.

6. Jei padarytoje nusikalstamoje veikoje yra keli ją kvalifikuojantys požymiai, šiai veikai taikomas tas BK straipsnis ar jo dalis, kuri numato sunkiausią kvalifikuojantį požymį (pavyzdžiui, BK 178, 292 straipsniai), tačiau nuosprendyje turi būti nurodyti ir kiti byloje nustatyti padarytos veikos sudėties požymiai (BPK 305, 331 straipsniai) (žr. Apžvalgos 2.1.1 poskyrį).

Konkuruojant BK bendrajai ir specialiajai normai (pavyzdžiui, BK 225 ir 228 straipsniai), padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal specialiąją normą numatantį BK straipsnį ar jo dalį (pavyzdžiui, BK 225 straipsnį). Tokia nusikalstama veika laikoma paviene (žr. Apžvalgos 2.1.1 poskyrį).

7. Nusikalstamų veikų sutaptis – tai situacija, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų (nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų) iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo ir nėra teisinių kliūčių už jų padarymą taikyti baudžiamąjį įstatymą. Sutapties nustatymas turi esminės reikšmės padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui ir bausmės už jų padarymą skyrimui. Sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuojamos pagal tą patį arba skirtingus BK straipsnius ar jų dalis. Nusikalstamų veikų sutaptis gali būti reali arba ideali.

44

8. Reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, numatytus skirtinguose ar tuose pačiuose BK straipsniuose ar jų dalyse.

Nustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos sudaro realią sutaptį, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos jas visiškai arba iš dalies sudedant (BK 63 straipsnio 3, 4 dalys). Bausmių apėmimas tokiais atvejais taikomas tik BK 63 straipsnio 5 dalies 2 ar 3 punktuose numatytais atvejais.

9. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose. Nustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą.

Nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, jei, įgyvendinant vieningą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą. Teismas šią idealią nusikalstamų veikų sutaptį gali konstatuoti atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą (žr. Apžvalgos 2.2.2 poskyrį).

10. Reali ir ideali nusikalstamų veikų sutaptys atskirtinos įvertinus kaltininko nusikalstamą sumanymą, padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį ir tarpusavio sąsają, jų tikslą, sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą ir nusikalstamų veikų eiliškumą bei kitas sutapčių atskyrimui svarbias aplinkybes (žr. Apžvalgos 2.2.2.5 poskyrį).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas

Pritarta 2016 m. balandžio 28 d. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų pasitarime