CPT19 temaPIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAI, NUTARTYS IR REZOLIUCIJOS

1kl. Pirmosios instancijos teismo priimamų procesinių dokumentų rūšys. Teismo procesiniai dokumentai – tai proceso metu teismo priimti dokumentai (CPK 116 str.1d.): teismo sprendimai, įsakymai, nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai, teismo šaukimai ir pranešimai. Visi teismo procesiniai dokumentai yra surašomi, priimami ir įteikiami CPK nustatyta tvarka (CPK 116 str. 2d.) Taigi kiekvienas teismo procesinis veiksmas įforminamas atitinkamu procesiniu dokumentu, kurių paskirtis, forma ir turinys taip pat skiriasi.

Pagrindinė teismo pareiga ir galutinis tikslas – išspręsti šalių ginčą iš esmės. Teismas tai padaro priimdamas teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimas priimant teismo nutartį baigiamas tik CPK tiesiogiai nurodytais atvejais. Nutartimi teismas nutraukia bylą arba ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 294, 297 str.), ja taip pat išsprendžiamos iš esmės kai kurios ypatingąja teisena nagrinėjamos bylos – dėl globos ir rūpybos nustatymo (CPK 504, 508 str., 509 str. 8 d.), dėl anstolių ir notarų veiksmų (CPK 513 str.), dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (CPK 544 str.), dėl terminų atnaujinimo (CPK 582 str. 6 d.), dėl teismo leidimų išdavimo, kitos CPK XXXIX skyriuje numatytos bylos ir kt. Bankroto bylose dauguma tarpininių klausimų taip pat išsprendžiama nutartimis, o teismo sprendimas priimamas tik dėl įmonės pabaigos. Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, jeigu pažeidžiant įstatymo reikalavimus, dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra iškelta atskira byla, ji turi būti užbaigiama priimant teismo sprendimą, o ne nutartį.

LAT teisėjų senatas išaiškino, kad jeigu dalis reikalavimų iš esmės sprendžiami sprendimu, o kita dalis galėtų būti baigta nutartimi, teismas visus šiuos klausimus turi spręsti vienu procesiniu dokumentu – sprendimu. Teismo sprendimus dėl bylos esmės pagal paskirtą kompetenciją turi teisę priimti bet kurios instancijos teismas – pirmosios, apeliacinės instancijos teismai ir kasacinis teismas (CPK 259 str., 326 str. 1 d. 2 p., 359 str. 1 d. 4 p.), tačiau pagal formą procesinius dokumentus – teismo sprendimus – priima tik pirmusios ir apeliacinės instancijos teismai (CPK 259 str. 1 d., 326 str. 2 d.). Tuo tarpu kasacininis teismas, net ir priimdamas dėl bylos esmės naują sprendimą pagal procesinio dokumento turinį, procesinį rezultatą kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje įformina nutartimi ar nutarimu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija bylą išsprendžia nutartimi, o Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija – nutarimu (CPK 356 str. 3 d.). Kiti bendrosios kompetencijos teismai nutarimu, kaip procesiniu dokumentu, jokių procesinių klausimų nesprendžia.

CPK 431 str. numatytų kategorijų bylose teismas bylos nagrinėjimą iš esmės užbaigia priimdamas teismo įsakymą. Teismo įsakymus tam tikrų kategorijų bylose priima tik pirmosios instancijos teismai, nes šio teismo procesiniai dokumentai apeliacine ir kasacine tvarka neskundžiami (CPK 431-436 str.)

Teismo rezoliucija išspręsti tam tikrus procesinius klausimus gali bet kurios instancijos teismas jei tokia galimybę numato CPK.

2 kl. Teismo sprendimo samprata, reikšmė ir esminiai bruožai. Teismo sprendimo skirtumas nuo teismo nutarties. Teismo sprendimo priėmimo tvarka. Sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas. Teismo sprendimo forma ir turinys. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimų rūšys. Galutinis teismo sprendimas ir dalinis teismo sprendimas. Preliminarus teismo sprendimas.

Teismo sprendimo samprata, reikšmė ir esminiai bruožai. Teismo sprendimo skirtumas nuo teismo nutarties

Civilinės bylos iš esmės dažniausiai išsprendžiamos teismo sprendimu, o nutartimi ar teismo įsakymu – tik išimtiniais atvejais. Teismo sprendimui įsiteisėjus, šalių ginčas laikomas išnagrinėtu.

Galima nurodyti šiuos teismo sprendimo bruožus:1) Teismo sprendimu atsakoma į ieškovo reikalavimą – ar jis pagrįstas ar ne. Toks atsakymas

teismo sprendime, jam įsiteisėjus, yra galutinis, nes po to tarp šalių nelieka ginčo, bylos nagrinėjimas baigiamas. Ieškinį tenkindamas ar jį atmesdamas, teismas atitinkamai apgina ieškovo arba atsakovo subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus (CPK 5 str., CK 1.138 str.). Tuo teismo sprendimas skiriasi nuo nutarčių, kuriomis teismas ginčo išspręsti negali (CPK 290 str.). priėmus teismo sprendimą ir jam įsiteisėjus, šalių teisiniai santykiai įgyja teisinį apibrėžtumą ir pakartotinai negali būti ginčijami.

2) Teismo sprendimas – valdingas teisės aktas. Teismas yra valstybės valdžios dalis ir priimdamas sprendimą veikia valstybės vardu. Tai visiems privalomas valstybės valdžios aktas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, yra privalomas visoms valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims. Ir turi būti vykdomas visoje LR teritorijoje. Teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą gali patikrinti tik aukštesnės instancijos teismo sprendimų kontrolės tvarka.

3) Teismo sprendimas yra individualaus pobūdžio teisės aktas. Teismas paprastai negali bylos iškelti savo iniciatyva, ji iškeliama pagal suinteresuoto asmens pareiškimą. Taigi teismas ginčo teisena sprendžia konkrečių šalių – ieškovo ir atsakovo – individualų ginčą. Ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose priimtas teismo sprendimas taip pat turi individualumo savybę, nes teisinių padarinių sukelia tik dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismas sprendimu negali išspręsti neįtrauktų byloje dalyvauti asmenų teisių ir pareigų klausimo (CPK 266 str.). Tuo teismo sprendimas skiriasi nuo norminio pobūdžio teisės aktų, skiramų neapibrėžtam asmenų ratui.

4) Teismo sprendimas yra teisės aiškinimo aktas. Taikydamas abstrakčias teisės normas konkretiems materialiesiams teisiniams santykiams reguliuoti, teismas įvairiais teisės aiškinimo būdais aiškina taikomąją normą, atskleidžia tikrąją jos prasmę. Taip teismas atlieka teisės kūrimo funkciją ir įgyvendina vieną iš CP tikslų – aiškinti ir plėtoti teisę (CPK 2 str.). Teismo sprendimas turi didelės įtakos visai teisės sistemai. LR KT pabrėžė, kad ,,visus bendrosios kompetencijos teismus – LAT, Lietuvos Apeliacinį teismą, apylinkių ir apygardų teismus – saisto Konstitucijos 107 str. įtvirtintas KT sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi KT jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos“. Kadangi būtina užtikrinti vienodą teismų praktiką, pildyti teisės spragas, šalinti teisės normų neapibrėžtumą, spręsti teisės normų konkurencijos klausimus, aiškinti abstrakčias sąvokas, kontinentinės teisinės sistemos valstybėse teismas, ypač LAT, taip pat dažnai sukuria precedentą, kuriuo vadovaujasi kiti teismai ir patys precedentą sukūrę teismai. Tai būdinga ir Lietuvai. (Plačiau apie teisminį sprendimą I CPT vadovėlyje 131-142 psl. arba mūsų konspektuose)

5) Teismo sprendimas yra teisės normų taikymo aktas. Teismas, nustatęs faktus ir šalis siejančius materialiuosius teisinius santykius, taiko konkrečias materialiosios teisės normas. Dėl to abstrakti teisės norma tampa byloje dalyvaujančių asmenų elgesio taisykle. Teismo sprendimu, kaip individualiu teisės taikymo aktu, nustatomos konkrečių asmenų teisės ir pareigos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims įgyja įstatymo galią. Priimdamas sprendimą byloje, teismas taiko ne tik materialiosios, bet ir proceso teisės normas.

6) Teismo sprendimas yra juridinis faktas, nustatantis, pakeičiantis ar nutraukiantis šalių materialiuosius teisinius santykius. Pagal taikomą teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis:

dėl priteisimo; dėl teisinių santykių pripažinimo; dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeitimo ar nutraukimo).

7) Teismo sprendimas yra motyvuotas teisės taikymo aktas. Reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus yra sudėtinė vieno iš pagrindinių CPT principų – asmens teisės į tinkamą teismo procesą – dalis. Jei nenurodomi priimto teismo sprendimo motyvai, tai yra absoliutus tokio sprendimo negaliojimo pagrindas.

Apibendrinant visus esminius bruožus, galima pateikti tokį teismo sprendimo apibrėžimą: teismo sprendimas – tai LR vardu teisminės valdžios priimtas motyvuotas individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo aiškinant ir taikant konkretiems šalių santykiams iš esmės ir galutinai išsprendžiamas ginčas dęl teisės: nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai šalių santykiai.

Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo tvarkaProceso koncentracijos, bylos išnagrinėjimo operatyvumo bei nepertraukiamumo principai lemia, kad teismo sprendimas turi būti priimtas nedelsiant po bylos išnagrinėjimo, kada teismas yra tiesiogiai susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, įsigilinęs į visas bylos medžiagą, išklausęs baigiamąsias kalbas (CPK 268 str. 1d.). Nesilaikyti šios taisyklės teismas turi teisę tik išimtiniais atvejais, kai dėl bylos sudėtingumo ar dydžio būtina teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti (CPK 257, 269 str.).

CPK 258 str. 1 d. numato, kad teismas sprendimą priima sprendimų priėmimo kambaryje. Toks reikalavimas įstatyme įtvirtintas siekiant įgyvendinti teismo pasitarimo slaptumo principą (CPK 19 str.). Sprendimo priėmimo metu sprendimų priėmimo kambaryje teisėjams draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis klausimais, susijusiais su bylos išsprendimu. Šis principas iš dalies pakartojamas ir detalizuojamas CPK 264 str., kurio 2 d. draudžia teisėjams atskleisti nuomones, pareikštas jiems tariantis sprendimų priėmimo kambaryje, išskyrus atskirosios nuomonės pareiškimą. Saugant teisėjų pasitarimo paslaptį, sprendimų priėmimo kambaryje teismo posėdžio protokolas nerašomas.

Nors teisėjų pasitarimo slaptumo principo pažeidimas nepripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tai gali būti laikoma CP teisės normų pažeidimu, lėmusiu netinkamą bylos išsprendimą.

Priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatomos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkinamas. Taigi sprendimų priėmimo kambaryje teisėjai turi apsvarstyti visa tai, kas turės būti nurodyta teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje.

Įstatymas nenustato, kad teismo sprendimas turi būti priimtas per tam tikrą terminą, išskyrus atvejus, kai sprendimo priėmimas buvo atidėtas. Taigi teismas gali teismo sprendimą priimti per tiek laiko kiek yra reikalinga atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes bei protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Kiek laiko gali prireikti priimti ir surašyti teismo sprendimą, teismas preliminariai nustato jau bylos nagrinėjimo metu, nes žino faktinių ir teisinių klausimų sudėtingumo laipsnį bei bylos dydį. Todėl, žinodamas, kad tą pačią dieną priimti sprendimą nebus galimybės, teismas gali prieš išeidamas į sprendimų priėmimo kambarį padaryti teismo posėdžio pertrauką iki kitos darbo dienos arba išnagrinėti bylą ir atidėti teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą atitinkamai datai, įvertindamas tai, kad tada privalės būti surašęs visą sprendimą pagal CPK 270 str. reikalavimus. Jeigu sprendimo priėmimo trukmės teismas iš anksto neįvertina ir išėjus priimti teismo sprendimą paaiškėja, kad tos darbo dienos nepakanka, teismas negali padaryti teismo posėdžio pertraukos, tačiau gali priimti nutartį atidėti teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą. Jeigu teismas, išėjęs priimti sprendimo ir neįforminęs nutartimi jo priėmimo atidėjimo, sprendimą priimtų ir paskelbtų kitą dieną, tai pažeistų bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir sprendimo priėmimo slaptumo principus.

CPK 268 str. 2 d. numatyta, kad teismo sprendimas laikomas priimtu, kai jis pagal CPK 270 str. (taip pat ir pagal LAT teisėjų senato nutarimą) reikalavimus yra išdėstytas raštu ir pasirašytas bylą nagrinėjusio teisėjo ar visų kolegijos teisėjų. Tačiau CPK nereglamentuoja, ar sprendimas turi būti surašomas ranka, ar galima pasinaudoti spausdinimo technikos priemonėmis (galima ir techninėmis

priemonėmis). Svarbu tai, kad raštu išdėstytą sprendimą pasirašytų visi bylą nagrinėjantys teisėjai. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 109 str., konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams CPK 358 str. 2 d. nuostatą, kad kasacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pasirašo tik sesijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai.

Vienas iš pagrindinių teisės į tinkamą teismo procesą principo turinio aspektų yra reikalavimas teismui motyvuoti priimamus procesinius dokumentus. Kartu tai yra ir vienas iš esminių teismo sprendimo, kuris turi būti priimtas bylą išnagrinėjus iš esmės, turinio reikalavimų. Skirtingose valstybėse teismo sprendimų motyvams teikiama nevienoda reikšmė. Kontinentinės teisinės sistemos šalyse teismo sprendimo motyvai trumpi ir abstraktūs – remiamasi esminėmis aplinkybėmis ir įstatymu. Ir Europos Tarybos Ministrų komitetas rekomendavo užtikrinti, kad įstatymai leistų teismo sprendimą priimti kiek galima greičiau po bylos išsprendimo ir rašyti jį kiek galima glausčiau. Bendrojoje teisinėje sistemoje motyvų dalis teismo sprendime yra didžiausia.

Įstatymo reikalavimai teismo sprendimo turiniui Lietuvoje ne kartą keitėsi. Teismas priėmęs sprendimą gali išdėstyti tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, o visą sprendimą surašyti per 3 dienas. Taip pat įvestas teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimo institutas. Konstitucinis Teismas aiškiai ir argumentuotai išdėstė teismo sprendimų motyvavimo reikšmę:

,,Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis ar kitas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui ar kitam baigiamajam teismo aktui pagrįsti. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti protingus terminus, per kuriuos turi būti paskelbtas argumentuotas teismo sprendimas byloje, o jeigu reikia – ir bendrų terminų nustatymo taisyklių išimtis.“

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 109 str., konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams pripažino: CPK 268 str. 3 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucines dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per 5 dienas nuo sprendimo paskelbimo; CPK 325 str. 2 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir teismo posėdžio salėje paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus; CPK 325 str. 3 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau; CPK 358 str. 3 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, jog kasacinės instancijos teismo nutartis gali būti priimama surašius tik jos įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių. Konstitucinis teismas nurodė, kad Konstitucija netoleruoja tokios teisinės ir faktinės situacijos, kai baigiamasis teismo aktas, tai yra teisės taikymo aktas, kuriuo byla užbaigiama, yra oficialiai priimamas ir viešai paskelbiamas ne visas, inter alia kai yra oficialiai priimama ir viešai paskelbiama tokio akto rezoliucinė dalis, o ją pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai yra surašomi vėliau, post factum. Anot Konstitucinio Teismo, baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant ir viešai paskelbiant yra viena iš teisinių garantijų, kad atitinkamoje byloje bus įvykdytas teisingumas. Tačiau net ir iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo galiojęs teisinis reglamentavimas nedraudė teismui priėmus sprendimą iš karto jį surašyti pagal CPK 270 str. reikalavimus.

Teismo procesinio sprendimo nuorašas tvirtinamas teisėjo parašu ir herbiniu antspaudu. Teismo procesinio sprendimo, priimto išnagrinėjus bylą kolegialiai, nuorašui patvirtinti pakanka vieno kolegijos teisėjo parašo bei herbinio teismo antspaudo. CPK 268 str. 4 d. numato dar vieną teismo sprendimo surašymo tam tikrose bylose tvarkos išimtį. Jeigu atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar

iš dalies, teisėjas iš karto gali surašyti tik sutrumpintus teismo sprendimo motyvus. Tokį reguliavimą galima paaiškinti tuo, kad ieškinį atsakovui pripažinus, jeigu teismas tokį pripažinimą priima, ieškovui išnyksta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus. Teismas gali nepriimti ieškinio pripažinimo tik motyvuodamas viešojo intereso gynyba ar imperatyvių įstatymų nuostatų pažeidimu (CPK 42 str. 2 d.). Jeigu teismas priima atsakovo pripažinimą ieškinio, paprastai netiria byloje surinktų įrodymų ir baigia bylą nagrinėti iš esmės (CPK 140 str. 2 d.). Tačiau jeigu ieškinys nepripažįstamas, teismas turi ištirti, išanalizuoti ir įvertinti abiejų šalių pateiktus įrodymus ir padaręs atitinkamas išvadas motyvuoti, kodėl atmeta tam tikrus vienos iš šalių pateiktus įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Jeigu ieškinys pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti motyvai gali būti surašomi tik dėl tos dalies, dėl kurios atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį.

Kai kurių teisės mokslininkų požiūris į galimybę surašyti tik sutrumpintus teismo sprendimo motyvus yra labai neigiamas. Prof. V. Mikelėno nuomone, teismo sprendimas arba yra arba jų nėra, taigi sprendimas visada turįs būti motyvuotas. Iš tikrųjų teismo sprendimai turi būti pagrįsti tiek faktiniais, tiek teisiniais motyvais, o ne vien nustatytų faktų ar teisės normos nurodymu. Tačiau reikalavimas surašyti visus motyvus visose be išimties bylose, nepriklausomai nuo šalių procesinio elgesio, ne visada būtų tikslingas ir racionalus. Tai be pagrindo eikvotų teisėjų darbo laiką net ir nesudėtingose bylose, netrukdytų skirti pakankamai dėmesio sudėtingoms byloms. Jau minėta, kad tais atvejais, kai civilinė byla nagrinėjama kolegialiai, teismo sprendimas priimamas teisėjų balsų dauguma (CPK 63 str. 1 d.). CPK 63 str. 2 d. numato, kad su teisėjų daugumos nuomone nesutinkantis teisėjas turi teisę raštu išdėstyti atskirąją nuomonę. Šią nuostatą pakartoja ir CPK 268 str. 6 d. Tuo realizuojamas teisėjo nepriklausomumo principas ir draudimas atskleisti nuomones, teisėjų išsakytas tariantis sprendimų priėmimo kambaryje, išimtis (CPK 264 str. 2 d.). Atskirojoje nuomonėje išdėstomi nesutikimo su teismo sprendimu argumentai, nurodomas siūlomas priimti sprendimas ir jo motyvai, tačiau negalima atskleisti pasitarimo sprendimo priėmimo kambaryje eigos, kiekvieno iš teisėjų išsakytų nuomonių ir kitos su sprendimo motyvais nesusijusios informacijos. Nepaisant to, kad vienas iš teisėjų pareiškė atskirąją nuomonę, pasirašyti daugumos teisėjų valia priimtą sprendimą privalo visi bylą nagrinėję teisėjai, taigi ir pareiškęs atskirąją nuomonę teisėjas. Atskiroji nuomonė gali būti pareiškiama tik tokiu atveju, kai teisėjas nesutinka su siūloma teismo sprendimo rezoliucine dalimi, t.y. su teismo išvada dėl ieškinio, priešieškinio ar jų dalių patenkinimo ar atmetimo. Nesutikimas su priimto sprendimo motyvais, kai rezoliucinė teismo sprendimo dalis teisėjui yra priimtina, nelaikytina atskirąja nuomone. Teisės doktrinoje toks teisėjų nuomonių dėl motyvų, kuriais remdamasis teismas padarė tam tikras išvadas, išsiskyrimas vadinamas konkuruojančia nuomone, kuri CPK nėra įtvirtinta. Pagal 2002 m. CPK atskirosios nuomonės pareiškimas jokių tiesioginių teisinių padarinių byloje nesukelia. Įstatymas neapibrėžia reikalavimų, kuriuos turi atitikti teisėjo atskiroji nuomonė. Kadangi ji laikytina teismo procesiniu dokumentu ir yra susijusi su byloje priimamu teismo sprendimu, pagal įstatymo analogiją teisėjo atskiroji nuomonė dėl bylos esmės turėtų atitikti bendruosius teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimus. Kadangi atskiroji nuomonė nėra teismo sprendimo sudedamoji dalis, skelbiant teismo sprendimą ji nera skaitoma, tik pridedama prie bylos ir paskelbus teismo sprendimą apie priimtą atskirąją nuomonę pranešama dalyvaujantiems byloje asmenims.

CPK 268 str. 8 d. nustato, kad teismo sprendimo teksto ištaisymai turi būti teisėjų aptarti ir pasirašyti. Vadinasi, teismas turi aptarti ir pasirašyti išbraukimus, trynimus ir kitokius ištaisymus teismo sprendime, padarytus teismo sprendimo surašymo metu iki sprendimo paskelbimo. Taigi šiuos teismo sprendimo trūkumus būtina skirti nuo CPK 276 str. numatyto apsirikimų ir aiškių aritmetinių klaidų sprendime ištaisymo, kuris atliekamas jau po sprendimo paskelbimo. Jeigu teismo sprendimo tekste padaryti ištaisymai neaptarti, tai gali būti traktuojama kaip proceso teisės normų pažeidimas, galintis turėti įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ar teisingumui. Įstatymas nereikalauja, tačiau ir nedraudžia paskelbiant teismo sprendimą perskaityti visą jo tekstą – įžanginę, aprašomąją, motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis.

Paskelbęs teismo sprendimą, jeigu teismo posėdyje buvo perskaityta tik sprendimo įžanginė, rezoliucinė dalys, teismas turi trumpai žodžiu išdėstyti sprendimo motyvus, išaiškinti jo turinį, apskundimo tvarką bei terminą, pranešti, nuo kada dalyvaujantys byloje asmenys gali susipažinti su teismo posėdžio protokolu. CPK 258 str. 4 d. numatytus įpareigojimus teismas turi įvykdyti ir tuomet, kai teismo posėdyje viešai perskaitomas visas teismo sprendimas.

Sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimasTeismo sprendimas priimamas ir turi būti paskelbtas tuoj po bylos išnagrinėjimo. CPK 235 str. 3 d.

ir 269 str. numato, kad išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir apimtį, teismas nutartimi gali ne ilgiau kaip 14 dienų atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą. Taigi aplinkybių, kurioms esant teismas gali taikyti šį CPT institutą, įstatymas detaliai neaptaria, ir nustato tik du pagrindinius kriterijus – bylos sudėtingumą ir apimtį. Klausimą, ar teismo sprendimo priėmimą atidėti, ar sprendimą priimti iš karto po bylos išnagrinėjimo, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Paprastai teismas atideda teismo sprendimo priėmimą tais atvejais, kai susiduria su sudėtinga faktinių aplinkybių teisine kvalifikacija ir gausių bei prieštaringų įrodymų vertinimu, kelių teisės šakų arba nacionalinės ir tarptautinės teisės normų santykio aiškinimu, kai byloje nagrinėjami keli ieškiniai arba ieškinio ir priešiniai reikalavimai ir t.t.

Nutartis atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą gali būti teismo priimta tiek neišeinant į sprendimų priėmimo kambarį, tiek ir sprendimų priėmimo kambaryje. Tačiau abiem atvejais ši nutartis atskiruoju skundu nėra skundžiama, nes to nenumato įstatymas ir tai neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Nutartyje atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą teismas, be bendrųjų nutarties turinio reikalavimų, taip pat nurodo sprendimo paskelbimo datą. Įstatyme nustatyta, kad sprendimo priėmimas ir paskelbimas gali būti atidėtas iki 14 kalendorinių dienų. Atidėjęs teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą, teismas gali nagrinėti kitas bylas.

Sprendimas, kurio priėmimas ir paskelbimas buvo atidėti, turi atitikti visus CPK 270 str. nustatytus reikalavimus. Taigi atidėdamas teismo sprendimo priėmimą trumpam laikui, teismas turi įvertinti galimybę per nustatytą terminą surašyti visą teismo sprendimą – atsižvelgti į bylos sudėtingumą, savo užimtumą kitose bylose ir pan.

Reikalavimai teismo procesui Įstatymas nustato, kad teismo sprendimas turi atitikti tam tikrus reikalavimus; pagrindiniai yra šie:

1) įstatymas nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.1 d.);2) teismas sprendime turi įvertinti įrodymus byloje, konstatuoti, kurios bylos aplinkybės

nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 str. 1 d.);

3) teismo sprendimu turi būti išspręsti visi byloje pareikšti reikalavimai (CPK 265 str. 2 d.);4) teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų (CPK 265

str. 2 d.);5) teismo sprendime negalima išspręsti neįtrauktų byloje dalyvauti asmenų teisių ir

pareigų klausimo (CPK 266 str.);6) teismas negali priimti sąlyginių sprendimų (CPK 267 str.).

Aptarsime kiekvieną iš šių reikalavimų teismo sprendimui detaliau.I. Teisėtas yra tik tas sprendimas, kuris nustatant ginčo šalių materialiąsias teises ir pareigas,

priimtas nepažeidžiant galiojančių materialiosios teisės reikalavimų. Materialiosios teisės normos pažeidžiamos, jeigu byla, pvz., sprendžiama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu, negaliojančia teisės norma, ne ta teisės norma, kuri reguliuoja ginčo teisinį santykį, jei neteisingai išaiškinama įstatymo prasmė ir t.t. Nesilaikius procesinių įstatymų, reglamentuojančių sprendimo priėmimo tvarką, jo formą ar turinį, taip pat nustatančių kitus reikalavimus teismo sprendimui, teismo sprendimas bus neteisėtas dėl

procesinių teisinių aplinkybių. Įtakos teismo sprendimo teisėtumui gali neturėti tik neesminiai proceso teisės pažeidimai, dėl kurių naikinti jį nebūtų pagrindo. Siekiant įgyvendinti proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principus, įstatymas (CPK 328 str.) netgi įtvirtina draudimą iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti vien formaliais pagrindais.

CPK 3 str. 1 d. nustato, kad teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Konstitucija, LR tarptautinėmis sutartimis, LR įstatymais ir kt. teisės aktais. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 str. 4 d.).

Nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, teismas negali taikyti įstatymo ar kt. Teisės akto (jo dalies), prieštaraujančio Konstitucijai. Pagal CPK 3 str. 3 d., jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kt. teisės aktas ar jo dalis, turintis būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, teismas turi kreiptis į šį teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Toks kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Nustatęs, kad teisės norminis aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams tikrinimas nėra Konstitucinio Teismo kompetencija, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, teismas, priimdamas sprendimą, privalo nutartimi kreiptis į LVAT, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Nutaręs kreiptis į LVAT, civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo bylą sustabdyti remdamasis CPK 163 str. 8 punktu. Gavus įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą, bylos nagrinėjimas atnaujinamas.

Spręsdamas bylą teismas privalo išsiaiškinti taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimą ginčo teisiniams santykiams. Vadinasi, teismas taiko ne bylos nagrinėjimo teisme metu galiojančias materialiosios teisės normas, bet galiojusias teisinio santykio tarp ginčo šalių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. CK 1.7 str. nustato, kad galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, ir jie negalioja atgaline tvarka. CPK 3 str. 6 d. nustato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialųjį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Taigi taikant įstatymo analogiją siekiama užpildyti teisės spragas norminiuose teisės aktuose, nes teismas negali atsisakyti vykdyti teisingumo, motyvuodamas ginčo teisinį santykį reglamentuojančių įstatymų nebuvimu. Pagal įstatymo analogiją taikytinas įstatymas nustatomas atsižvelgiant į tai, kokioje teisės šakoje ir kokiame teisės institute susidarė įstatymo spraga. Taikant įstatymo analogiją, vadovaujantis teisės aiškinimo taisyklėmis būtina nustatyti ar tarp įstatymais nesureguliuoto ir įstatymais sureguliuoto ginčo teisinio santykio yra teisinis panašumas. Įstatymas, be to, draudžia pagal analogiją taikyti bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias specialiąsias teisės normas.

CPK 3 str. 7 d. nustato, kad jeigu įstatymai ar ginčo šalių susitarimas numato, jog tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. CPK 4 str. numato, kad taikydami teisę teismai turi atsižvelgti į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, jeigu teismas, priimdamas sprendimą:

1) netaikė įstatymo, kurį reikėjo taikyti;2) taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti;3) neteisingai išaiškino įstatymą.

Priimdamas sprendimą, teismas turi vadovautis teisės norma, taikytina byloje pagal nustatytas faktines aplinkybes ir reglamentuojančia ginčo teisinius santykius. Teisės normai tinkamai taikyti būtina taip pat teisingai išaiškinti ir atskleisti taikytinos normos turinį. Neteisingas įstatymo išaiškinimas – tai klaidingas byloje taikytinų teisės normų turinio interpretavimas, dėl ko gali būti neteisingai išspręstas šalių ginčas. Aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teismo sprendimas laikytinas teisėtu tik jei teismas, išspręsdamas bylą, ne tik teisingai taikė materialiosios teisės normas, bet ir nepažeidė proceso įstatymų reikalavimų.

Teismo sprendimo pagrįstumo sąlyga nustato, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ne tik faktine bylos medžiaga, bet ir atitinkamomis teisės normomis. Jei teismas taiko ne tą teisės normą arba jei iš viso nenurodo konkrečios materialiosios teisės normos ar kt. teisės šaltinio, tai teismo sprendimas yra neteisėtas ir teisiškai nepagrįstas. Šis reikalavimas tiesiogiai susijęs su anksčiau aptarta teismo pareiga motyvuoti priimamus sprendimus. Tuo ne tik siekiama užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę žinoti, kokiais argumentais grindžiamos teismo išvados dėl sprendime apibrėžtų ginčo šalių teisių ir pareigų, tačiau ir garantuoti dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę tinkamai įgyvendinti teisę į apeliaciją, nes realiai kritikuoti teismo sprendimo teisėtumą ir nepagrįstumą įmanoma tik kai visais bylos fakto ir teisės klausimais yra nurodyti teismo motyvai. Jeigu teismo sprendimas neturi motyvų, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Sprendimas gali būti pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie turi ryšį su byla ir yra leistini – pagal CPK 177 str. 4 d. bylos aplinkybės, pagal įstatymus turinčios būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis apie bylos aplinkybes, kadangi materialiosios ir proceso teisės normos gali būti teisingai pritaikytos tik tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes. Išvadas, kodėl vienas aplinkybes laiko nustatytomis, o kitas – neįrodytomis, teismas pateikia įvertines byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą ir motyvuodamas, kodėl kai kuriuos iš jų atmeta.

CPK normos nustato tvarką, kaip teismas konstatuoja turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo sprendimas negali būti pagrįstas faktiniais duomenimis, teismo gautais ne teisminio nagrinėjimo metu ir ne procesinių įstatymų nustatyta tvarka. Tokie faktiniai duomenys teisinės reikšmės neturi. Sprendimą galima pagrįsti tik tais įrodymais, kurie CPK 178 – 220 str. nustatyta tvarka teismo tiesiogiai ištirti teismo posėdyje, laikantis asmenų lygybės, rungimosi, dispozityvumo, žodiškumo, betarpiškumo ir nepertraukiamumo principų.

Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra preziumuojami. Teismo sprendimas teisėtu ir pagrįstu laikomas tol, kol nėra panaikintas ar pakeistas apeliacine ar kasacine tvarka. Įstatymas nereikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisingas, tačiau pati teismo funkcija – vykdyti teisingumą – lemia, kad teismas turi užtikrinti sprendimo teisingumą. Siekti teismo sprendimo teisingumo nėra labai paprasta, nes įstatymas ir moralė neretai skiriasi. Teisingumo samprata visada yra platesnė ir gilesnė užteisėtumo supratimą. Teisingą sprendimą galima rasti aiškinant ir taikant teisės normas.

II. Priimdamas sprendimą teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos, ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 str. 1 d.)

Prieš nuspresdamas, kokį sprendimą byloje priimti teismas turi nutarti, kurias bylai reikšmingas aplinkybes jis laiko nustatytomis ir kurias – nenustatytomis. Tai teismas padaro įvertinęs teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus. Nuo to, ar bus tinkamai įvertinti, surinkti ir ištirti įrodymai, priklausys, ar atitinkamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, bus laikomos nustatytomis, ir ar teismo sprendimas bus pagrįstas ir teisėtas, kadangi konkrečios teisės normos taikomos esant konkrečioms faktinėms aplinkybėms. Vertindamas įrodymus, teismas turi patikrinti kiekvieno iš jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą ir pakankamumą bei visų įrodymų tarpusavio ryšį.

Įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, teismas turi padaryti išvadą, ar aplinkybės, kuriomis buvo grindžiami šalių reikalavimai ir atsikirtimai, laikytinos nustatytomis. Teismas

neapsiriboja atitinkamų įrodymų, patvirtinančių vieną ar kitą aplinkybę, išvardijimu sprendime, bet aptaria kiekvieno iš jų turinį, įrodomąją galią ir ryšį su kitais įrodymais.

Nustatęs turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas jas teisiškai kvalifikuoja, t.y. sprendime nurodo, kokiomis materialiosios teisės normomis reikia vadovautis sprendžiant ginčą. Preliminarią bylos aplinkybių teisinę kvalifikaciją teismas atlieka jau pasirengimo teisminiam nagrinėjimui metu, kadangi nuo taikytinos materialiosios teisės normos parinkimo didele dalimi priklauso įrodinėjimo dalykas byloje. Faktinių bylos aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, todėl jis turi teisę byloje nustatytiems faktams taikyti kitas teisės normas nei tos, kuriomis rėmėsi byloje dalyvaujantys asmenys. ,,Tais atvejais, kai ieškovas ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas taiko normą atitinkančią išdėstytą ieškinio pagrindą.“(LAT nutarimas). Nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes ir joms taikytinas teisės normas, teismas sprendime turi atsakyti į klausimą, ar ieškovo reikalavimai (visiškai ar iš dalies) yra tenkintini, ar ieškinys atmestinas. Ieškinį tenkinant visiškai ar iš dalies, sprendime reikia konkrečiai nurodyti patenkinto reikalavimo turinį. Visos šios nurodytos taisyklės taikytinos ne tik ieškiniui, byloje pareiškiamam ieškovo, bet ir atsakovo pareiškiamam priešieškiniui, taip pat ieškiniui, kurį padavė tretysis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus.

III.Teismo sprendimu turi būti išspręsti visi byloje pareikšti reikalavimai. Teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, atskirai nurodydamas, kuris iš jų tenkinamas, kuris tenkinamas iš dalies ir kuris atmetamas. Pagal CPK 277 str. 1 d. 1 p., jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas, tai laikytina sprendimo trūkumu, kuris gali būti pašalinamas dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar teismo iniciatyva priimant papildomą sprendimą. Jei šis teismo sprendimo trūkumas nebuvo ar negalėjo būti pašalintas papildomu sprendimu, jis gali būti pagrindas apeliaciniam bei kasaciniam skundui. Pagal CPK 327 str. 2 d., jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali gražinti bylos neišspręstų reikalavimų dalį pirmosios instancijos teismui. Jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 str. 2 d. nustatyta tvarka, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Taisyklė, kad teismo sprendimu turi būti išspręsti visi pareikšti reikalavimai, netaikoma tais atvejais, kai byloje kurioje yra pareikšti keli reikalavimai, vieno ar kelių reikalavimų klausimu teismas priima dalinį sprendimą (CPK 261 str.). vėliau byloje priimtu sprendimu teismas vis tik turi išspręsti likusius pareikštus byloje reikalavimus, neišspręstus daliniu sprendimu.

IV. Teismas negali peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų – priteisti, ko ieškovas nereikalavo ar daugiau nei reikalavo. Tačiau teismas sprendimą gali pagrįsti kitomis teisės normomis, kuriomis šalys nesirėmė, jei jos atitinka reikalavimų turinį. CPK 42 str. 1 d. numato, kad pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus turi teisę tik ieškovas. Pareikštų reikalavimų ribų peržengimu taip laikytini atvejai, kai teismas patenkina (atmeta) ieškinį remdamasis kitu faktiniu pagrindu, nei tuo, kurį nurodė byloje dalyvaujantys asmenys. CPK numatytais atvejais teismui leidžiama sprendime peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas. Paprastai tokią galimybę teismas turi bylose susijusiose su didesne viešojo intereso apsauga, kai tai ne vien tik ginčo šalių privatus reikalas (pvz., šeimos, darbo bylose). Be to, ne visais atvejais tam tikrų reikalavimų, nenurodytų ieškinyje ar priešieškinyje, išsprendimas pripažintinas byloje pareikštų reikalavimų ribų peržengimu. Įstatymai neretai vieno reikalavimo išsprendimą teisme privalomai sieja su kito reikalavimo išsprendimu, nes tarp kelių teisme spręstinų klausimų yra tiesioginis ryšys ir juos atskirai nagrinėti negalima ar netikslinga (pvz., priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo). Pareikštų reikalavimų ribų peržengimu taip pat nelaikytinas alternatyvus asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdo taikymas teismo sprendimu, jei tai leidžia įstatymas, nors reikalavimas taikyti alternatyvių teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą ir nebuvo pareikštas.

V. Teismo sprendime negalima išspręsti byloje neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų klausimo. Šis reikalavimas teismo sprendimui yra vienas iš CP betarpiškumo principo aspektų. Teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas, todėl jame negalima pasisakyti dėl asmenų, nedalyvavusių bylos nagrinėjime, teisių ir pareigų. Visi dalyvaujantys byloje asmenys paprastai nurodomi ieškinyje, kadangi tokie reikalavimai keliami ieškiniui. Jeigu pasirengimo bylos nagrinėjimui ar bylos nagrinėjimo metu teismas nustato, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos asmenų teisėms arba pareigoms, jis savo iniciatyva šiuos asmenis turi įtraukti dalyvauti byloje vienos iš šalių pusėje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Tačiau dispozityvumo CP principas draudžia įtraukti dalyvauti byloje asmenis atsakovais, nes tokią teisę turi tik ieškovas, išskyrus CPK numatytas išimtis. Kitas atvejais, teismas turi tik išaiškinti ieškovui teisę pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu arba patraukti antrą atsakovą.

Kitas draudimo pasisakyti teismo sprendime dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų aspektas yra tas, kad asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Vadinasi, teismo sprendimo galia gali paliesti tik proceso šalis – ieškovą ir atsakovą, taip pat trečiąjį asmenį pareiškusį byloje savarankiškus reikalavimus. Taigi teismas sprendime neturi teisės nuspręsti dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisių ir pareigų, nors toks asmuo ir įtrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu, kadangi iš esmės skiriasi šalių ir kt. dalyvaujančių byloje asmenų procesinės teisės ir pareigos. Šalys procese disponuoja žymiai didesnės apimties teisėmis ir procesinėmis priemonėmis, todėl gali efektyviau nei tretieji asmenys ginti savo teises ar gintis nuo pareikšto ieškinio (CPK 42 str.). dėl to tretysis asmuo, nepatrauktas byloje atsakovu ir neturėjęs galimybės pasinaudoti visomis įstatymo suteikiamomis procesinėmis teisėmis gintis nuo pareikšto ieškinio, neturi patirti ir jokių tiesioginių teismo sprendimo materialiųjų teisinių padarinių. Jeigu pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, ir toks sprendimas besąlygiškai turi būti panaikintas apeliacine tvarka. Šio proceso teisės normų pažeidimo pats apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali. Jis turi naikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys teise į apeliaciją nepasinaudojo, neįtraukti dalyvauti byloje asmenys, kurių teisių ir pareigų klausimas buvo išspręstas sprendimu, turi teisę paduoti byloje prašymą atnaujinti procesą.

VI. Visi teismo sprendimai turi būti besąlyginiai. Draudžiama priimti teismo sprendimus, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikrų sąlygų atsiradimo ar neatsiradimo (CPK 267 str.). Taigi įstatymas draudžia priimti sąlyginius sprendimus. Šis draudimas galioja tiek vykdytiniems teismo sprendimams, tiek ir tiems, kurie realizuojami savaime, netaikant vykdymo procese numatytų priemonių. Sąlyginiai sprendimai negali būti priimami dėl to, kad jais nėra išsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas, ir tuo taip pat paneigiamas teismo sprendimo privalomumo principas. Tokį sprendimą, jei jis vykdytinas, realiai neįmanoma įvykdyti, taip pat negalima jo realizuoti, jei tokį sprendimą vykdyti nebūtina.

Įstatymas numato tik vieną draudimo priimti sąlyginius sprendimus taisyklės išimtį, susijusią su preliminarių teismo sprendimų, numatytų dokumentiniame procese, priėmimu. Prelimenarus sprendimas iš dalies atitinka sąlyginio sprendimo požymius. Jame remiantis ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais nurodoma, kad ieškinys tenkinamas ir šis sprendimas įsiteisėja, jeigu atsakovas per CPK 430 str. 1 d. nustatytą terminą nepateikia prieštaravimų.

Sąlyginius sprendimus būtina skirti nuo alternatyvių sprendimų (CPK 272 str.) ir fakultatyvių sprendimų (CPK 273 str.). Šių sprendimų įstatymas nedraudžia.

Pagal CPK 272 str. priteisdamas turtą natūra teismas sprendime nurodo turto vertę, kuri turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, kad priteisto turto nėra. Taigi alternatyvus teismo sprendimas numato du galimus sprendimo įvykdymo būdus. Kai teismo sprendimu priteisiama keletas individualiais požymiais apibūdintų daiktų, nurodoma bendra priteistų daiktų vertė. Alternatyvus teismo sprendimas – tai papildoma ieškovo teisių užtikrinimo ir teismo sprendimo įvykdymo garantija. Įvykdyti sprendimą natūra gali pasidaryti neįmanoma dėl to, kad nesąžiningas

atsakovas sprendime nurodytus daiktus paslepia, sunaikina, daiktai gali sugesti ir pan. Tokiais atvejais, sprendime nurodžius priteisto turto vertę, nesikreipiant pakartotinai su ieškiniu į teismą, ieškovui kompensuojama turto vertė. Jeigu vykdant teismo sprendimą anstolis priteisto ieškovui turto neranda arba jis sugadintas, antstolis aktu konstatuoja priteisto turto nebuvimą, grąžina išieškotojui vykdomąjį dokumentą bei išaiškina išieškotojo teisę kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Pats antstolis vykdyti teismo sprendimą alternatyviu būdu negali, net jeigu teismo sprendime turto vertė ir nurodyta, nes tai vykdymo proceso normose nenumatyta.

Pagal CPK 273 str. 1 d. priimdamas sprendimą, atsakovą įpareigojantį atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Taigi fakultatyvus teismo sprendimas atsakovą įpareigoja atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kartu numatant ir kitą sprendimo įgyvendinimo būdą, jei atsakovas tų veiksmų neatliktų. Visais atvejais, siekiant užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą, sprendime reikia nustatyti terminą, per kurį atsakovas turi atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus.

Veiksmai, kuriuos atlikti arba nutraukti teismo sprendimu yra įpareigojamas atsakovas, pagal tokių veiksmų atlikimo subjektus yra dvejopi. Pirma, tai veiksmai, kuriuos, atsakovui neįvykdžius ar nenutraukus jų geruoju, gali atlikti ir kt. asmenys, t.y. tokio sprendimo įvykdymas nėra griežtai asmeninio pobūdžio. Jeigu teismas sprendime nurodo, kad atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą ieškovas įgis teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėčomis ir išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Antra, tai veiksmai, kuriuos atlikti ar nutraukti gali tik asmeniškai atsakovas, o kiti asmenys įvykdyti tokį teismo sprendimą neturi galimybės, pvz., dėl tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo, neteisėtai atleisto asmens grąžinimo į darbą ir t.t. jeigu tam tikrus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas, teismas sprendime nustato terminą sprendimui įvykdyti ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų. Nustatęs, kad atsakovas sprendimo neįvykdė, teismas nutartimi išieško baudą išieškotojo naudai ir nustato naują terminą sprendimui įvykdyti. Baudos sumokėjimas skolininko neatleidžia nuo pareigos atlikti arba nutraukti teismo sprendime numatytus veiksmus.

Teismo sprendimo forma ir turinys, jo nuorašų įteikimas dalyvaujantiems byloje asmenims.Forma. LR CPK  268 str. 2 d, numatyta, kad sprendimas išdėstomas raštu ir pasirašomas visų

nagrinėjusių bylą teisėjų. Taigi, visais atvejais teismo sprendimas turi būti rašytinės formos.Turinys. Teismo sprendimo turinį sudaro: įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys

(LR CPK 270 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pabrėžė baigiamojo teisės akto vientisumo reikalavimą.

Įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma: sprendimo priėmimo laikas ir vieta; (Sprendimo priėmimo laikas – tai diena, kurią

teismo sprendimą pasirašė bylą nagrinėję teisėjai. Sprendimo priėmimo vieta yra vietovė, kurioje vyko teismo posėdis, dažniausiai – teismo buveinės vieta, nes teismo posėdžiai paprastai vyksta teismo patalpose.)

sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; (sprendimas priimamas Lietuvos Respublikos vardu)

teismo sudėtis (teisėjo (teisėjų) vardas ir pavardė), teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys; (šie duomenys turi sutapti su teismo posėdžio protokolo duomenimis)

ginčo dalykas (nurodoma, pagal kokio ieškovo, kokiam atsakovui, kokiems tretiesiems asmenims dalyvaujant, nagrinėjamas ginčas ir teisiškai suformuluojamas pareikšto ieškinio dalykas).

Aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti: ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų santrauka; atsakovo atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka; kitų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų santrauka.

Jeigu kuris nors iš dalyvaujančių byloje asmenų nepateikė atsiliepimų į ieškinį ar priešieškinį bei paaiškinimų, teismas tai nurodo aprašomoje sprendimo dalyje. Kai bylą nagrinėjant buvo pakeisti ieškinio elementai, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimai, visiškai ar iš dalies atsisakyta ieškinio, tai taip pat nurodoma aprašomojoje sprendimo dalyje, taip pat ir nurodoma aprašomojoje sprendimo dalyje, kaip ir atsakovo pareiškimas apie visišką ar dalinį ieškinio pripažinimą. Aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi tik esminiai aspektai, susiję su byloje pareikštais reikalavimais ir įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis, nereikia perrašyti visų paaiškinimų pažodžiui.

Motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės (teismas konstatuoja, kurios bylai reikšmingos ir

įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės yra laikomos nustatytomis, kokios – nenustatytomis (CPK 265 str. 1 d.)) ;

įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas (nė vienas iš įrodymų sprendime sprendime negali būti paliktas neįvertintas);

argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 268 str. 5 d.) ; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai

(teisinis sprendime padarytų išvadų pagrindimas).Motyvuojamoje sprendimo dalyje teismas taip pat turi išdėstyti teisinius argumentus bei nurodyti

konkrečias proceso teisės normas, kuriomis remdamasis byloje išsprendžia procesinus klausimus, nurodytus rezoliucinėje sprendimo dalyje. Pvz., turi būti argumentuojama, kodėl teismas nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką bei terminą, užtikrina sprendimo įvykdymą (CPK 271 str.), leidžia arba neleidžia sprendimą vykdyti skubiai (CPK 282 ir 283 str.) ir kt.

Pagal CPK 270 str. 5 d. rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti: teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant

patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti (Teismo išvada turi būti pagrįsta teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytais argumentais ir logiškai iš jų išplaukti. Priverstinai vykdytinų sprendimų rezoliucinė dalis pažodžiui perrašoma į vykdomąjį raštą (CPK 648 str. 1 d. 4 p.), todėl dviprasmiškas teismo sprendimas gali kelti sunkumų jį vykdant. Teismas turi priimti sprendimą dėl visų šalių ir trečiųjų asmenų pareikštų reikalavimų, įrašydamas sprendimo rezoliucinėje dalyje savo išvadas dėl kiekvieno iš jų atskirai (CPK 265 str.2 d.));

įstatymų numatytais atvejais – priteistų palūkanų dydis ir laikotarpis, iki kada jos išieškomos (CK 6.37 str. 2 d.) ;

nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims (CPK 93, 94 str.), jų atlyginimo valstybei (CPK 96, 97, 99 str.) klausimus teismas išsprendžia savo iniciatyva nepriklausomai nuo to, ar prašė dalyvaujantys byloje asmenys, išskyrus klausimą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priteisimo);

teismo išvados dėl kitų sprendimu išspręstų klausimų (teismas nurodo, kaip išsprendžiami kiti byloje pareikšti ar teismo iniciatyva iškelti procesiniai teisiniai klausimai – kokia nustatoma teismo sprendimo įvykdymo tvarka ir terminas, kokiam terminui atidedamas sprendimo įvykdymas, kokiais laikotarpiais ir kokias sprendimo dalis privalo įvykdyti atsakovas, jeigu sprendimo įvykdymas išdėstomas, ar taikomos sprendimo įvykdymo priemonės (CPK 271 str.), kokia turto vertė turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų kad priteisto turto nėra (CPK 272 str.), ar sprendimas nukreipiamas skubiai vykdyti, ar leidžiama jį vykdyti skubiai (CPK 282 str., 283 str.) ir t.t.) ;

sprendimo apskundimo termino ir tvarkos nurodymas (terminai nustatyti CPK 307 ir 310 str. Apeliacinis skundas gali būti paduotas per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu apelianto gyvenamoji ar buveinės vieta yra užsienio valstybėje, apeliacinis skundas gali būti paduotas per 40 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos skundas paduodamas per tą teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas).

Bendrosios teismo sprendimo turinio taisyklės galioja visoms teisenoms. Tačiau pvz., ypatingosios teisenos bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismo sprendime papildomai būtina nurodyti, kuriam tikslui faktas nustatytas (CPK 448 str.) ir t.t.

CPK 275 str. 1 d. nustatyta, kad CPK 270 str. nustatyta tvarka surašyto sprendimo nuorašas išduodamas teismo posėdyje dalyvavusiems asmenims ir jų pareikalavimu. Tokia įstatyme nustatyta tvarka yra logiška, nes jeigu byloje dalyvaujantis asmuo dalyvavo teismo posėdyje, vadinasi, apie byloje priimtą sprendimą jis žino. Tačiau jam pareikalavus turi būti įteiktas ir viso sprendimo tekstas (nuorašas), nes pagal šiuo metu galiojantį procesinį įstatymą sprendimo paskelbimo metu teismas jo trumpus motyvus gali paskelbti tik žodžiu. Galimybę gauti visą sprendimo tekstą dalyvaujantiems byloje asmenims turi būti sudaryta siekiant jiems užtikrinti teisės į apeliaciją įgyvendinimą (CPK 42 str. 1 d.). sprendžiant klausimą, ar asmuo pripažintas dalyvavusiu teismo posėdyje, būtina vadovautis CPK 155 str. taisyklėmis bei atstovavimo CP normomis. Pvz., jeigu asmuo neatvyko išklausyti sprendimo, kurio priėmimas buvo atidėtas, tačiau dalyvavo teismo posėdžio dalyje, kurioje nutarta atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą, jis laikytinas dalyvavusiu teismo posėdyje, todėl teismas sprendimo nuorašų tokiam asmeniui, kaip nedalyvavusiam teismo posėdyje, siųsti neprivalo.

Reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimasTeismo sprendimui keliami reikalavimai: teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas bus teisėtas ir pagrįstas, jeigu jis bus priimtas

nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų (LR CPK 263 str. 1 d.). Teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, jeigu teismas: netaikė įstatymo, kurį turėjo

taikyti, taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti, neteisingai išaiškino įstatymą, pažeidė teisės principus (sąžiningumo, protingumo ir kt.).

Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikmės bylai aplinkybes ir jeigu jis nėra grindžiamas prielaidomis.

teisingas. LR CPK 3 straipsnis numato, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Taigi, teismui priėmus teisėtą sprendimą, atitinkantį formalius materialiosios ar procesinės teisės normų reikalavimus, tačiau pažeidus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, toks sprendimas turėtų būti pripažįstamas neteisėtu.

grindžiamas tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. motyvuotas (argumentuotas), t. y. turi būti pateikiamas įrodymų vertinimas bei nurodomi

teisiniai argumentai dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi ir kt.

pasisakyta dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų. pasisakyta tik dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos

atsiradimo arba neatsiradimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimų rūšys. Galutinis teismo sprendimas ir dalinis teismo sprendimas. Preliminarus teismo sprendimas.Teismo sprendimai gali būti klasifikuojami pagal keletą kriterijų:

Pagal teisės gynimo būdą:1) Teismo sprendimai dėl pripažinimo;2) Teismo sprendimai dėl priteisimo;3) Teismo sprendimai dėl teisinių santykių modifikavimo.

Tokį teismo sprendimų skirstymą į atskiras rūšis lemia analogiškas ieškinių klasifikavimas. LAT nutartis: ,, Teismo sprendimu dėl teisinių santykių pripažinimo teismas patvirtina ar paneigia tam tikrus santykius ar faktus. Tai gali būti faktinės aplinkybės ar duomenys, jau egzistuojantys tikrovėje, tačiau jie nėra teisiniai, kol jų nepatvirtina teismas. Šios rūšies teismo sprendimais pripažįstama nuosavybės teisė, nustatoma tėvystė, pripažįstami galiojančiais sandoriai, nustatomi turintys juridinę reikšmę faktai. Tarp šalių jau esantys teisiniai santykiai teismo sprendimu gali būti modifikuojami. Tai atskira teismo sprendimų rūšis, kai teismo sprendimu nutraukiama sutartis ir nustatomas atsiskaitymas tarp šalių, taikomos taisyklės to sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, nutraukiama santuoka ir kt. Teismo sprendimu dėl priteisimo atsakovas yra įpareigojamas atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus, arba ieškovo interesais jis įpareigojamas susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Pažymėtina, kad tai yra teorinis skirstymas. Praktikoje dažnai yra taip, kad teismo sprendimas susideda iš kelių dalių, iš kurių vienos yra dėl pripažinimo ir modifikavimo, o kitos reiškia priteisimą. Tačiau šis skirstymas yra svarbus tuo, kad teismo sprendimai dėl pripažinimo, teisinių santykių nutraukimo, pakeitimo ar nustatymo paprastai nereikalingi taikyti priverstines vykdymo priemones. Pats teismo sprendimas sukelia teisinį efektą, t.y. nutraukia, pakeičia ar nustato teisinius santykius, ir nereikia atlikti jokių papildomų veiksmų, kuriais būtų sukeliamos suinteresuoto asmens pageidaujamos teisinės pasekmės. Teismo sprendimo dėl priteisimo teisinis efektas pasiekiamas tik tada, kai atsakovas atlieka veiksmus, kuriuos įpareigojo atlikti teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Atsakovui, neatliekančiam įpareigojimų, tenka taikyti prievartą. Jeigu teismo sprendimas vykdomas panaudojant priverstinio vykdymo priemones, tai jis vadinamas vykdytinu sprendimu“.

Teismo sprendimas, kuriuo yra išspręstas ieškovo reikalavimas dėl skolininko įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus, o rezoliucinėje dalyje numatyta sudaryti nuomos sutartį, yra vykdytino pobūdžio ir turi priverstinai vykdomos CPK 450 str. tvarka.

Pagal priverstinio vykdymo būtinumą:1) teismo sprendimai, kuriuos reikia priverstinai vykdyti (vykdytini teismo sprendimai);2) teismo sprendimai, kurių nereikia vykdyti priverstinai.

Vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti dažniausiai sukelia teisinių padarinių patys savaime, be jokios specialios priverstinio jų vykdymo procedūros.

Pagal sprendžiamo klausimo pobūdį:1) galutinis sprendimas – juo visas ginčas išsprendžiamas iš esmės;2) preliminarus sprendimas priimamas nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka,

nurodant, kaip bus išspręstas ginčas, jeigu šalys neatliks tam tikrų sprendime nurodytų veiksmų; jeigu šalys preliminariame sprendime nurodytų veiksmų neatlieka, toks sprendimas įsiteisėja ir tampa galutiniu;

3) dalinis sprendimas priimamas, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar dalies reikalavimo pagrįstumo klausimu, t.y. juo galutinai išsprendžiama tik ginčo dalis (CPK 261 str.).

Pagal bylą nagrinėjusių teisėjų skaičių:1) vienaasmeniai sprendimai, priimti vieno bylą nagrinėjusio teisėjo;2) kolegialūs sprendimai, priimti bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos.

Pagal galimus sprendimo įvykdymo būdus:1) paprastas teismo sprendimas, pagal kurį galimas vienintelis sprendimo įvykdymo būdas;2) alternatyvus teismo sprendimas, numatantis du galimus jo įvykdymo būdus – CPK 272 str.;

3) fakultatyvus teismo sprendimas, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kartu nustatant ir kt. sprendimo įgyvendinimo būdą, jei atsakovas tų veiksmų neatliktų – CPK 273 str. 1 d.

Pagal asmenų daugetą civilinėje byloje:1) teismas sprendimas kelių ieškovų naudai;2) teismo sprendimas prieš kelis atsakovus;3) teismo sprendimas kelių ieškovų naudai prieš kelis atsakovus.

Atskirai išskirtina teismo sprendimų rūšis – teismo sprendimas už akių; kai viena iš šalių nepalaiko savo reikalavimų ar atsikirtimų, nepateikia nustatytu terminu procesinių dokumentų, neatvyksta į teismo posėdį, kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą už akių.

Pagal tai, ar sprendimu išsprendžiami visi byloje pareikšti reikalavimai, ar tik reikalavimų dalis, skiriami galutiniai sprendimai (CPK 260 str.) ir daliniai sprendimai (CPK 261 str.).

Sprendimas už akių ir preliminarus sprendimas skiriasi taip pat ir nuo įprasto (galutinio ar dalinio) sprendimo, nes jie priimami atlikus tik formalų įrodymų vertinimą (CPK 285 str., 428 str.), tuo tarpu įprastas sprendimas priimamas visapusiškai ištyrus ir įvertinus visus byloje surinktus įrodymus (CPK 270 str. 4 d.). Preliminarų sprendimą ir sprendimą už akių turi teisę panaikinti pats tokį sprendimą priėmęs teismas tam tikra įstatyme nustatyta tvarka. Preliminarus teismo sprendimas apskritai neskundžiamas apeliacine tvarka, o apeliacinio skundo dėl sprendimo už akių neturi teisės paduoti šalis, kurios atžvilgiu sprendimas už akių yra priimtas (CPK 285 str., 288 str., 428 str., 430 str.).

Galutiniu teismo sprendimu laikomas sprendimas, kuriuo ginčas yra išsprendžiamas visiškai, t.y. juo išsprendžiamas visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimas ir užbaigiamas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Galutinis sprendimas priimamas išaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrus visus įrodymus. Taigi toks sprendimas, be kitų jam keliamų reikalavimų, visada turi atitikti CPK 265 str. reikalavimus. Esant keliems reikalavimams teismas sprendime turi spręsti dėl kiekvieno jų pagrįstumo. Jeigu reikalavimus pareiškė keli ieškovai arba reikalavimai pareikšti keliems atsakovams, teismas, priimdamas galutinį sprendimą, turi pasisakyti dėl reikalavimo pagrįstumo kiekvieno iš ieškovų bei atsakovų atžvilgiu.

CPK 261 str. 1 d. nustato, kad dalinis teismo sprendimas gali būti priimamas tada, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu. Taigi daliniu teismo sprendimu išsprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis sprendimas yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje. Dalinio sprendimo tikslas – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių bent dėl dalies ginčo (CPK 2 str.), juo taip pat realizuojamas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principas (CPK 7 str.).

Įsiteisėjus daliniam sprendimui, kreditorius dažnai gali perduoti jį priverstinai vykdyti ir taip greičiau apginti savo teisę. Byla dėl likusių reikalavimų nagrinėjama toliau. Tačiau jeigu surinktų įrodymų pakanka visiems reikalavimams išspręsti, teismas turi priimti galutinį sprendimą.

Dalinis sprendimas galimas tiek vienam ieškovui pareiškus du ar daugiau reikalavimų vienam atsakovui, tiek esant abiejų proceso šalių daugetui, nors visų ieškovų arba visų atsakovų atžvilgiu reiškiamas reikalavimas gali būti ir tas pats. Kai yra keletas ieškovų, teismas gali priimti dalinį sprendimą dėl vieno ar kelių, o esant keliems atsakovams, gali būti priimtas dalinis sprendimas vieno ar kelių atsakovų atžvilgiu. Tačiau dalinio sprendimo priėmimas galimas tik neprivalomojo bendrininkavimo atveju (CPK 43 str. 1 d. 2 p.).

Kai vienoje byloje pareikšti keli reikalavimai, jeigu pagal bylos aplinkybes vieną ar kelis iš jų tikslingiau nagrinėti atskirai, teismas gali taikyti kelis galimus procesinio elgesio variantus:

1) nagrinėti juos kartu ir išspręsti vienu sprendimu;2) priimti dėl vieno ar kelių reikalavimų dalinį sprendimą;3) išskirti vieną ar kelis reikalavimus į atskirą bylą (CPK 136 str. 2,3 d.)

Kadangi dalinis sprendimas yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje, daliniam sprendimui taikomos visos bendrosios teismo sprendimą reglamentuojančios taisyklės. Priėmus dalinį sprendimą,

įžanginėje teismo sprendimo dalyje nurodoma, kad priimamas būtent toks teismo sprendimas, būtina nurodyti visus byloje pareikštus reikalavimus, kad būtų galima identifikuoti dalinio sprendimo objektą ir likusius neišspręstus reikalavimus byloje. Aprašomojoje sprendimo dalyje pažymima, dėl kokių reikalavimų ar dėl reikalavimo dalies priimamas dalinis sprendimas. Atitinkamai teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir rezoliucinėje dalyje pasisakoma tik dėl šiuo sprendimu sprendžiamų reikalavimų ar jų dalies.

Pagal CPK 261 str. 2 d. apskundus dalinį sprendimą, dėl kitų reikalavimų ar reikalavimo dalies byla nagrinėjama toliau. CPK 317 str. 2 d. numato pirmosios instancijos teismo teisę, priėmus apeliacinį skundą dėl dalinio sprendimo, persiųsti apeliacinės instancijos teismui ne visą bylą, o tik bylos dalies, susijusios su šio sprendimo priėmimu, teismo patvirtintus dokumentų nuorašus. Dalinis sprendimas gali būti priimtas ir bylose, nagrinėjamose ypatingosios teisenos tvarka.

CPK 262 str. 1 d. nustato, kad bylą nagrinėjantis teismas gali priimti preliminarų sprendimą, kuriuo nurodytų, kaip bus išspręstas ginčas, jeigu šalys neatliks tam tikrų veiksmų. Taigi nurodytoji teisės norma preliminaraus teismo sprendimo esmės ir turinio detaliai neatskleidžia. Pabrėžtina, kad 2002 m. CPK numatytas preliminarus teismo sprendimas faktiškai sietinas tik su viena iš tam tikrų kategorijų bylų nagrinėjimo supaprastinta tvarka procedūrų – dokumentiniu procesu, reglamentuojamu CPK XXII skyriuje. Paprastesne procedūra siekiama užtikrinti efektyvią pažeistų asmens teisių gynybą – paspartinti civilinių bylų išnagrinėjimą, taupyti valstybės institucijų ir dalyvaujančių byloje asmenų laiką ir lėšas. Dokumentinė ginčų sprendimo CP forma, kai priimamas teismo preliminarus sprendimas, taikomas ieškovo pasirinkimu, jeigu jis visus savo reikalavimus gali pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais. Toks procesas galimas, kai ieškinio dalykas yra piniginiai reikalavimai, kilnojamojo daikto nuomos sutarčių dėl nuomininko iškeldinimo. Dokumentiniam procesui taikomos ir bendrosios ginčo teisenos taisyklės, tačiau šis procesas palyginti su bendrąja ginčo teisena turi ir keletą esminių skirtumų.

Dokumentiniame procese ieškinys nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, be to, iki preliminaraus sprendimo priėmimo atsakovui apie pareikštą ieškinį net nepranešama (CPK 427 str. 2-4 d.). Preliminarų sprendimą teismas priima tik tuo atveju, jeigu pagal pateiktus ieškovo rašytinius įrodymus padaro išvadą, kad ieškinys yra tenkintinas. Kadangi priešingos šalies pozicijos teismas dar nebūna išklausęs ir išvadą ieškinį tenkinti padaro neištyręs nei ieškovo pateiktų įrodymų turinio, nei išklausęs atsakovo, nei įvertinęs visų byloje surinktų įrodymų visumos, todėl teismo išvada dėl ieškinio tenkinimo yra tik preliminari (CPK 428 str.). Tokiam sprendimui nekeliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai, būtini įprastiniam teismo sprendimui. Dėl to preliminarus sprendimas negali būti skundžiamas apeliacine ar kasacine tvarka, nes šia tvarka yra atliekama teismo sprendimų pagrįstumo ir (arba) teisėtumo kontrolė. Apginti savo teisėtus interesus atsakovas turi teisę tik pareikšdamas prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus sprendimo per įstatyme nustatytą 20 dienų terminą nuo sprendimo įteikimo jam dienos (CPK 430 str. 1 d.). Jeigu atsakovas per nustatytą terminą prieštaravimų nepareiškia, preliminarus teismo sprendimas įsiteisėja, pagal teisinius padarinius tampa galutiniu CPK 260 str. prasme ir yra vykdomas laikantis bendros tvarkos.

Preliminariu sprendimu visais atvejais yra išsprendžiamas visas ginčas. Esant pagrindui priimti preliminarų sprendimą tik dėl vieno ar kelių iš pareikštų reikalavimų, kiti reikalavimai išskiriami į atskirą bylą ir nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Taigi byloje, nagrinėjamoje dokumentinio proceso tvarka, neišspręstų reikalavimų nelieka.