2 0 1 6 . . . 1 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

1p

sl

..

.

40 13 klausimų Daliai Štraupaitei

10 “Facebook”-as politikams - ir raiškos priemonė, ir gyvenimo būdas

STT – Zarasų savivaldybėje6

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

ps

l.

..

2 0 1 6 . . . 1 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

1p

sl

..

.

red

ak

toria

us

sk

ilti

s

. . . t u r i n y s . . . . . . .

PagarbiaiGražina Šmigelskienė

Leidėjas – UAB „Anykštos redakcija“. ISSN 1822-8615 Adresas: Vilniaus g. 29, LT-29145 Anykščiai Tel. (8-381) 59 474, (8-381) 59 458, el. p.: anyksta@anyksta.lt.Tiražas 3200 egz. Žurnalas eina nuo 2007 lapkričio mėn.Spausdino UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“.

Vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė, (8-687) 25892. Žurnalistai ir bendradarbiai: Robertas Aleksiejūnas, Linas Bitvinskas (8-675) 47714, Daiva Goštautaitė (8-679) 14209, Raimondas Guobis, Tautvydas Kontrimavičius, Rytis Kulbokas (8-650) 86969, Olegas Lapinas, Jolanta Matkevičienė, Gintarė Obelenė, Sigita Pivorienė, Elvyra Sabalytė, Austėja Šmigelskaitė, Vidmantas Šmigelskas (8-618) 25835, Rimantas Vanagas. Fotografas Jonas Junevičius (8-686) 33036. Kalbos redaktorius Linas Bitvinskas. Dizaineris Kęstutis Vasiliūnas.Maketuotojas Justas Navašinskas. Viršelio nuotraukoje: Dusetiškė dailininkė Nomeda Saukienė.

2016 Nr. 1 (67)Ketvirtinis žurnalas

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 p s l . . .

M i e s t e l ė n a i U t e n o s

n e į s i v a i z d u o j a b e A l g i u k o

. . . b e . . . d i k t o f o n o . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5 p s l . . .

A p i e b o m b ą , b e n z o p j ū k l ą i r

b e ž d ž i o n ę

. . . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 8 p s l . . .

V i s a g i n a s – a r č i a u s i a i V i l n i a u s

. . . . p o l i t i k a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 0 p s l . . .

“ F a c e b o o k ” - a s p o l i t i k a m s - i r

r a i š k o s p r i e m o n ė , i r g y v e n i m o

b ū d a s

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . 1 4 p s l . . .

S v a j o j a a p i e š a l d o m ą h i p o d r o m ą

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . 1 6 p s l . . .

D u m e n i n i n k a i – d u g y v e n i m a i p o

v i e n u U ž t i l t ė s n a m e l i o s t o g u

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . 2 0 p s l . . .

K a i m o g r y č i u t ė d a i l i n i n k u i

m i e l e s n ė n e i d a n g o r a i ž i s

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . 2 6 p s l . . .

P r o f . K a z i m i e r a s B ū g a . T o k i u s

g e n i j u s š i m t m e č i a i t e g i m d o

. . . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 2 p s l . . .

T a i l a n d a s - K a m b o d ž a : n u o

e g z o t i k o s i k i s k u r d o

. . . p avasa r i o . . . k ok t e i l i s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40ps l . . .

1 3 k l a u s i m ų D a l i a i Š t r a u p a i t e i

Šventosios upė sėlių krašto gyventojui - kaip indui Gangas. Tik mirusių pelenų į ją mes nepilam. Štai ir aš, gimusi prie Šventosios, visą gyvenimą negaliu ir nenoriu išsiskirti su upe. Kiekvieną dieną matau, kaip šviesėja, kunkuliuoja jos vanduo prasidedant pavasariui, kaip temsta, rimsta artėjant rudeniui.

O Šventosios tiltai - atskira istorija. Vaikystėje po mediniu Šventosios tiltu slėpėsi saulės vaduotojas, klausydamas, kada pasigirs slibino kanopų bildesys, kad galėtų iššokti iš patiltės ir išgelbėti nuo tamsos mūsų pasaulį. Paaugus atėjo vėgėlių metas. Jų, tarsi kažko pirmapradžio, menančio pasaulio sukūrimą, basi ir sušalę pavasariais ieškodavome po patiltės akmenimis. Mediniai tilto poliai sugėrė ne vienos kartos išlietas ašaras dėl pirmųjų meilių. Nes ar galėjo kur būti saugesnė vieta atverti širdį, kad aš jį va taip... smarkiai ir amžinai, o jis... bet kodėl?.. Kodėl taip žiauriai, taip baisiai ilgu, neramu... Žali patiltės maurai siūravo į amžino ir neatsakomo kaip visatos kilmės paslaptis, neatlieptos meilės klausimo taktą, po kojomis sruvo vandenys ir, rodės, upė nešasi su savimi drauge neišsipildžiusio žmogiško artumo ilgesį tolyn į jūrą, tada gal į patį pasaulio vandenyną, kad tas ilgesys nugrimztų į jo šaltą dugną prie medūzų ir ten pranyktų amžiams. Ir turiu pasakyti tada, žalioje jaunystėje, upės magija tikrai gerai veikė.

Esu tikra, kad upė turi galią nuraminti ir dabar. Esu tikra, kad stebėjimas, kaip vienodai, ritmiškai srūva vandenys, nuskaidrina mintis, o jeigu esi atviras – upė gali įkvėpti.

Šių metų „AF“ žurnaluose siūlysime skaityti pasakojimus apie žmones, kurie gyvena ar gyveno prie Šventosios.

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

ps

l.

..

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Išrinko populiariausiu uteniškiu„Protingi žmonės turi daugybę kompleksų,

bijo kur nors be reikalo užeiti, be progos ką nors užkalbinti, o broliui visi žmonės draugai – ir meras, ir gydytojai, ir politikai ar bet kuris kitas, nepriklausomai, kokias pareigas užimtų, – apibūdino Algiuką jo sesuo Roma. – Broliui didžiausia gyvenimo laimė būti tarp žmonių“.

Algiukas niekada niekam nėra pasakęs blogo žodžio ar įžeidęs, visada šypsosi. Dauguma uteniškių jam atsilygina tuo pačiu. Vyras praleidžia retą renginį, susitikimą ar koncertą. Miestelėnai juokauja, kad jei atėjo Algiukas, renginys tikrai įvyks, mat vyras yra lyg koks sėkmės talismanas.

Į dažną renginį jis ateina visa valanda anksčiau, būtinai pasipuošęs juodu kostiumu, baltais baltiniais ir kaklaraiščiu. Paklaustas, kas jį išmokė visada būti pasitempusį ir tvarkingą, vyras atsakė: “To išmokau iš savo tėvo Jono. Jis visada apsivilkdavo kostiumu“. Patikusiems artistams ar muzikantams Algiukas kaip tikras džentelmenas įteikia gėlių.

Ligą lėmė gimdymo trauma Apie sūnaus atėjimą į pasaulį papasakojusi

Veronika Kurlavičienė neslėpė, kad šių eilučių autorė yra pirmas svetimas žmogus, kuriam ji atskleidė Algiuko gyvenimo istoriją. Pirmasis Kurlavičių šeimoje gimė Vytautas, po metų į pasaulį pasibeldė ir Algiukas. Gimdė jį motina labai sunkiai, per didžiausius vargus, net tris pa-ras. Buvo 1948-ieji. Tais laikais dar buvo įprasta gimdyti namuose. „Pasikviečiau namo akušerę, kuri labai mane nukankino. Ji miegojo už sienos kitame kambaryje, o aš vis iš skausmo rėkiau, – prisiminė antrąjį gimdymą V. Kurlavičienė. –

Miestelėnai Utenos neįsivaizduoja be Algiuko

Akušerė vis liepdavo man pakentėti, o pati krisdavo į lovą ir miegodavo. Vėliau daktarai man tvirtino, kad Al-giukas gimė sveikas, bet jam pakenkė gimdymo trauma“.

Į šį pasaulį jaunesnysis Veronikos sūnus atėjo tyliai, neišleidęs nė vieno garso. Mažylis ilgai ne tik nevaikščiojo, bet ir nekalbėjo. Pirmuosius žodžius ištarė tik sulaukęs trejų metų, netru-kus pradėjo ir vaikščioti. Neretai vaiką ištikdavo priepuoliai, jis nualp-davo.

Mo-tina ne kartą savo pagrandukui buvo uždegusi žvakę, nes manė, kad mirs. Jei užsigaudavo, berniukas nualpdavo ir gulėdavo kaip negyvas. Paguldžiusi Algiuką į vežimėlį, net į batus neįsispyrusi motina su juo per miestą lėkdavo į ligoninę. Motina su dėkingumu prisimena pediatrą profesorių Baublį, pas kurį vežiojo gydyti savo vaiką. Profesorius motinai pasakė, kad jei ji būtų atvežusi parodyti

sūnų anksčiau, pasekmės nebūtų bu-vusios tokios skaudžios. V. Kurlavičienė labai liūdėjo, kai žinomas profesorius žuvo lėktuvo katastrofoje.

Utenos ligoninėje berniuką gydė pediatrė rusiška pavarde. Jau seniai mirusios gydytojos pavardės motina

neatsimena. „Mums išrašė gerti kažkokius labai bran-

gius miltelius, kurių per pažįstamus atsiųsdavo iš Amerikos, – prisiminė V. Kurlavičienė. – Kai gydytojai atvežiau profesoriaus Baublio surašytą ligos diagnozę, ją perskaičiusi pediatrė pradėjo verkti. Turbūt jautė kaltę, todėl ir verkė. Gydytoja atsiprašė manęs, bet aš jai piktai atsakiau, kad jos gydymas buvo pavėluotas“.

Ūgtelėjusį berniuką gydytojai tėvams patarė atiduoti į kažkokius

Algirdą Kurlavičių pažįsta kelios uteniškių kartos. Šis taikus, ramaus būdo 67 metų vyras, visų vadinamas Algiuku, pasilabina beveik su kiekvienu gatvėje sutiktu praeiviu. Niekam nekliūva, kad jis šiek tiek kitoks, nei mes. Kai viena radijo stotis telefonu apklausė uteniškius, šie populiariausiu žmogumi išrinko ne kurį nors žymų politiką, gydytoją ar kultūros veikėją, o Algiuką.

> Bėgimo renginyje „Mes su tavimi“ Algiukas buvo apdovanotas linksmiausio dalyvio taure. Vyras juokėsi, kad renginyje ne tik bėgo, bet ir ėjo.

...Motina ne kartą savo pagrandukui buvo uždegusi žvakę, nes manė, kad mirs. ...

. . . Elvyra Sabalytė >

Elvyros Sabalytės nuotr.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

ps

l.

..

2 0 1 6 . . . 1 . . .

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

k o m e n t a r a i

>>>

specialiuosius Ukmergės namus, kurių pavadinimo jo motina neatsimena. Nuvažiavę aplankyti vaiko, ne kartą rado jį sumuštą, sudaužytą. Berniu-kas vis prašėsi namo, buvo net iš jų pabėgęs, todėl po kiek laiko tėvai sūnų parsivežė namo. Mokslų Algiukas ragavo nedaug. Lankė vaikų darželį, vėliau keletą mėnesių tuometę Teofilio Tilvyčio vidurinę mokyklą. Skaityti ir šiek tiek skaičiuoti jį išmokė mama.

Diena prabėga nepastebimaiAlgiuko diena prasideda anksti

rytą. Atsikėlęs apie 6 val. paprastai laukia, kol ateis pusryčiauti mama. Papusryčiavęs jau norėtų kaip ant sparnų lėkti į miestą, bet prieš tai turi parnešti iš kiek tolėliau nuo namų, ant kalniuko, esančios pašto dėžutės spaudą. Kartu su motina jis prenumeruoja visus tris rajonin-ius Utenos laikraščius, šeštadieninį - „Valstiečių laikraštį“, neapsieina be TV antenos ir dar užsiprašo ses-ers nupirkti „Šeimininkės“ žurnalą. Rajoniniuose laikraščiuose Algiukas pirmiausia perskaito skelbimus apie vyksiančius renginius. Laikraščius vyras užprenumeruoja pats, užsukęs į redakciją.

Sūnus kartu su mama mielai per televiziją žiūri rodomus lietuviškus serialus, neatsitraukia nuo ekrano, kai prasideda laida „Duokim garo“. Abu kartu jie per radiją klausosi ir šv. Mišių, poteriauja. Anksčiau vyras dažnai lan-

kydavosi bažnyčioje, dabar į ją užsuka retai, apvažiuodavo Kauną, Vilnių, aplankydavo ten gyvenusius gimines. Kai giminių neliko, baigėsi ir kelionės.

Algiukas yra paslaugus sūnus. Jis padeda kambaryje vaikščioti su lazdele vos paeinančiai mamai, kuri dažnai jam priekaištauja, kad šis per greitai ją veda. Vyrui patinka nueiti į maisto prekių parduotuvę, parnešti duonos, kitų maisto produktų. Parduotuvėje jis sunkiai atsispiria pagundai nusipirkti saldainių ar sausainių, kuriuos su mama labai abu mėgsta.

Mėgsta lankytis laidotuvėseUtenoje Algiukas turi dvi

mėgstamiausias vietas – rajono savivaldybę ir kolegiją, kur užsuka pasišnekučiuoti ir pabendrauti su jam maloniais žmonėmis. „Savivaldybėje man labiausiai patinka Lina, ji mane pavaišina kava, saldainiais, – dėstė Al-giukas. – Labai gaila, kad prieš keletą metų mirė savivaldybėje bufetininke dirbusi Vlada“. Su viena valdininke vyras Kalėdų proga visada pasikeičia dovanėlėmis, ją pasveikina ir kitų švenčių proga.

Algiukui labai patinka būti kam nors naudingu. Jis labai džiaugdavosi, kai buvusi kolegijos budėtoja jį pasiųsdavo nunešti raštelį savivaldybėje dirbančiai draugei. Šioji

> V. Kurlavičienė iš visų jėgų stengiasi kuo ilgiau gyventi dėl savo sūnaus Algiuko.

A r k e i č i a s i v i s u o m e n ė s p o ž i ū r i s į n e į g a l i u o s i u s ?

Ona DANYLIENĖ, anykštėnė:- Kaip čia pasakius. Sakyčiau, jog nesikeičia. Neužtenka neįgaliesiems pastatyti pandusus... Pati esu neįgali, tai kartais tarp aplinkinių pasijuntu tarsi balta varna. Viskas priklauso nuo to, tarp kokių žmonių esi. Deja, ne visi nori bendrauti, suprasti. Priklauso nuo aplinkybių. Daugeliui dar trūksta supratingumo.

Virginija SALAPĖTIENĖ, molėtiškė:- Neįgalieji yra mūsų visuomenės, mūsų gyvenimo dalis. Džiugu, kad požiūris į juos keičiasi į gerąją pusę. Man asmeniškai net mintis nekyla, kad neįgalus žmogus yra kitoks. Kita vertus, juos reikia suprasti, laikyti lygiais sau ir padėti integruotis į visuomenę. Pažįstu neįgalią merginą, kuri pati bendraudama nejaučia jokių kompleksų dėl savo neįgalumo ir aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, daro stebėtinai gražius rankdarbius.

Zita Radziukynienė, uteniškė: - Nors žmonių požiūris keičiasi, žinau, kad didmiestyje gyvenantys artimieji slepia turintys giminaitį, sergantį psichikos ligonį. Mažame mieste to tikrai nepaslėpsi. Gaila, bet valstybės požiūris į neįgaliuosius nesikeičia. Mano brolis yra psichikos ligonis, negali ne tik dirbti, bet ir save prisižiūrėti. Už jo priežiūrą valstybė nemoka. Jei prisiimtumėm visišką atsakomybę už jo veiksmus, gautumėm globą, bet to negalim padaryti, nes brolis yra neprognozuojamas, jo veiksmai nenuspėjami. Valdžia siūlo brolį išvežti į ubagyną, bet jei pats žmogus nesutinka, jo neišvesi. Kol galime, brolį paeiliui prižiūrime kartu su seserimi.

Lina Slavinskaitė, uteniškė:- Požiūris į neįgaliuosius gerėja, pastebiu daugiau tolerancijos, pakantumo, geranoriškumo. Neįgalieji turi daugiau galimybių pakliūti į įstaigas, koncertus, kitas vietas. Džiaugiuosi, kad likimo nuskriausti žmonės vienijasi į draugijas, įvairias organizacijas, kurių dėka greičiau integruojasi į visuomenę, gali bendrauti ne tik su savo likimo broliais. Dar visai neseniai neįgalieji rūpėjo tik saviesiems, buvo įkalinti tarp keturių kambario sienų.

Elvyros Sabalytės nuotr.

Elvyros Sabalytės nuotr. Elvyros Sabalytės nuotr.

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.4

ps

l.

..

. . . t e m a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>>> jį su kitu rašteliu paprašydavo sugrįžti į kolegiją. Uteniškė Auksė prisiminė paauglystėje net pavydėjusi Algiukui, kad jam nereikia eiti į mokyklą, kad dienų dienas gali leisti žiūrėdamas kino filmus. Kino teatre dirbusios budėtojos jį be bilieto įleisdavo į visus kino seansus. Pirmoje eilėje įsitaisęs Algiukas garsiai pradėdavo komentuoti bent dešimtą kartą žiūrimą filmą ir visa salė sužinodavo, kas ką nušaus arba primuš. Tai patikdavo ne visiems žiūrovams.

Rašinio herojaus turi dar vieną pomėgį – aplankyti visas laidotuves. Jei miršta nors kiek pažįstamas žmogus, Algiukas dalyvauja ne tik laidotuvėse, bet ir gedulinguose pietuose, nepamiršta nupirkti gėlių. Laidotuvių metu vyras elgiasi nepriekaištingai ir oriai. Jau nebe pirmos jaunystės Al-giukas vakarop pavargsta, todėl namo dažniausiai grįžta taksi. Čia jo laukia ne tik mama, bet ir kartu viename kieme gyvenantis vyriausias brolis našlys Vytautas, geroji šių namų dvasia, didžiausia pagalbininkė, nepailstanti rūpintojėlė sesuo Roma su savo šeima.

Uteniškis moka daugybę liaudies bei estradinių dainų, kurias pamėgo nuo vaikystės. Dainuoti jį išmokė mama, kitas dainas įsiminė klausydamasis jų per radiją. „Mano didžiausia svajonė yra suburti vyrų ansamblį, kuriame galėčiau dainuoti. Gaila, kad neat-siranda norinčiųjų“, – atskleidė savo svajonę Algiukas, prašęs būtinai apie ją parašyti.

Stovėjo Baltijos kelyjeAntrą neįgalumo grupę turintis

Algiukas nuo 16 metų dirbo Auto-transporto įmonėje pagalbiniu dar-bininku. Nors darbas buvo neleng-vas, nesiskundė. Darbas ir buvimas kolektyve uteniškiui buvo pati geri-ausia terapija. Kai po 14 metų darbo minėtoje įmonėje buvo atleistas dėl etatų mažinimo, vyras labai išgyveno. Dirbdamas autotransporto įmonėje, jis susidraugavo su ten irgi dirbusiu Povilu. Povilo, kurio mirtį Algiukas išgyveno labai skaudžiai, jau seniai nebėra tarp gyvųjų.

Vyras su nostalgija prisimena

Druskininkų sanatorijas, gydytojai ten jį išleisdavo kas pavasarį. Pašnekovas ap-gailestavo, kad dabar jo ligos neatitinka tam tikrų ligų sąrašo, todėl į sanatoriją išvykti nebegali.

Kur tik Algiuko nebūta ir nesi-lankyta. Per Sausio 13-osios įvykius jis kartu su tėvu ir kitais uteniškiais autobusu važiavo į Vilnių. Lankėsi prie televizijos bokšto, Seimo. Paklaustas, ar nebuvo baugu, papurtė galvą. Puikiai jis prisimena ir Baltijos kelią, kuriame stovėjo kartu su tėvu ir broliu Vytautu. Kanklėmis mokėjęs groti jo tėvas Jonas Kurlavičius Baltijos kelyje atkreipė daugelio žmonių dėmesį.

Glaudžiasi po sesers sparnuĮ 92-uosius įkopusiai V. Kurlavičienei

sūnus yra lyg gyvenimo variklis. Ilgai gyventi ji nori vien dėl Algiuko. Juk kaip jis versis be mamos? Duktė Roma ją nuramina, kad brolis bus tikrai prižiūrėtas, todėl nėra ko nerimauti.

Gimus neįgaliam sūnui, V. Kurlavičienė nusprendė vaikų daugiau nebegim-dyti. Bet

po trylikos su puse metų po Algiuko gimimo į pasaulį pasibeldė netyčiukė duktė Roma. Gydytojas motinai patarė nebijoti ir gimdyti. V. Kurlavičienė labai norėjo mergaitės, jos atėjimu į pasaulį džiaugėsi ir moters, dirbu-sios vaikų darželyje darbininke, bendradarbės. „Bendradarbės, sužinojusios, kad pagimdžiau dukterį, iš džiaugsmo vertėsi kūliais“, – prisimi-nusi tas laimingas akimirkas juokėsi devyniasdešimtmetė. – Roma yra mano didžiausias turtas“.

Roma yra dėkinga visiems žmonėms, kurie jos brolį priima kaip normalų žmogų, neatstumia jo, kalbasi, bendrauja su juo. Sesuo atsimena, kaip brolį anksčiau erzindavo, juokdavosi iš jo, lyg pagimdyti nesveiką vaiką būtų buvęs nusikaltimas. „Man atrodo, kad patys žmonės nelabai suprato ką šneka. Tarybiniais laikais šeima, kurioje augo protiškai nesveikas vaikas, buvo lai-koma nepilnaverte, ją atvirai vadindavo durnių šeima, – apgailestavo Roma. – . Tik Lietuvai tapus nepriklausomai, požiūris į invalidus pamažu ėmė keistis, juos imta integruoti į visuomenę, priimti kaip ir kitus žmones“.

...tarybiniais laikais šeima, kurioje augo protiškai nesveikas vaikas, buvo laikoma nevisaverte, ją atvirai vadindavo durnių šeima, – apgailestavo Roma...

w w w. a n y k s t a . l t

Ar pritariate tam, kad prekyba alkoholiniais gėrimais būtų draudžiama nuo 20 iki 12 val.?

(Balsavo 202 skaitytojai)

Visuomenę reikia

auklėti, o ne tramdyti draudimais

17.8%

Taip, tai efektyvi priemonė stabdyti girtavimą

29.2%

Ne, tai nieko nepakeis, be to, gali suklestėti „taškai“ 43.1%

Aš alkoholinių gėrimų nevartoju, todėl man tai

neaktualu 9.9%

Kaip švenčiat Kovo 11-ąją?(Balsavo 104 skaitytojai)

Dalyvauju savo gyvenamoje vietoje vykstančiuose

renginiuose 20.2%

Stengiuosi išvažiuoti į didesnį miestą 3.8%

Paprastai sėdžiu namie, tačiau jaučiu džiaugsmą,

kad esame laisvi 17.3%

Man tai paprasčiausias

laisvadienis 58.7%

Ar privalomoji karo tarnyba turi būti grąžinta visam laikui?(Balsavo 125 skaitytojai)

Taip, turime stiprinti savo gynybines pozicijas

39.2%

Ne, aš už profesionalią kariuomenę

32.8%

Karo tarnyba turi būti savanoriška

26.4%

Šiuo klausimu neturiu nuomonės

1.6%

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.5

ps

l.

..

2 0 1 6 . . . 1 . . .

. . . b e . . . d i k t o f o n o . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

i š p i r m ų l ū p ų

. . . Vidmantas Šmigelskas >

Po to, kai muzikantas Marijus Adomaitis socia-liniuose tinkluose kažką nepagarbaus parašė apie gėjus, pastarieji labai supyko. Paskui muzikantas teisinosi, atsiprašinėjo, jo koncertus kažkas kažkur atšaukinėjo. Prisimenu, kad istorija buvo paini, plačiai aprašyta ir net tokie tundros kaip aš po jos sužinojo, kad Linas Adomaitis turi brolį, kuris yra žvaigždė, pavarde Adomaitis, bet vadinamas Mario Basano-vu... Per tą skandalą vienas prodiuseris pareiškė, kad patys menininkai neturėtų turėti prisijungimų prie savo puslapių socialiniuose tinkluose – kuo didesnis menininkas ir kuo gilesnė naktis, tuo jis toliau turi būti nuo tinklo. Ir tinklui saugiau, ir menininkui...

Vis dėlto menininkams žmonės linkę atleisti ge-rokai daugiau nei kitų grupių atstovams. Kita vertus, menininkams nereikia įtikti visiems – tegul tavim dauguma bjaurisi, bet keliasdešimties tūkstančių ger-bėjų užteks, kad kokioje muzikos rinkoje jaustumeis patogiai. Politikams – atvirkščiai, jiems reikia įtikti daugumai, bent daugeliui. Gal kartais politikai į socialinius tinklus įsirioglina ir netyčia, iš ne-turėjimo ką veikti. Bet juk politikui nedera neturėti ką veikti, todėl greičiau jų veikla socialiniuose tinkluose sietina su idėjų sklaida. Peržvelgiau, ką koks šimtas Utenos regiono politikų veikia „Facebook“ tinkle, ir galiu apibendrinti – geriau jie ten nieko neveiktų. Bandau būti pašaliniu stebėtoju, lyg vertinčiau ne aš, o potencialus to politiko rinkėjas. Sausi ir akademiški „Facebook“-o puslapiai manęs, kaip statistinio rinkėjo, nesudomino, o solidaus dėdės išdykavimai internete iškėlė klausimą: „Puslapį turbūt tvarko jo šeštokas sū-nus?“. Radau „Facebook“-e solidžią, solidaus amžiaus Seimo narę Mildą Petrauskienę, kurios galva kičiniu „ala vintažu“ įmontuota tarp kažkokio meno. Draugė taip politikę, regis, su gimtadieniu pasveikino... Drau-gė, žinoma, gali ir kokį linksmą chalatėlį padovanoti, bet jei tą dovaną demonstruosies, juoksis tauta ne iš draugės...

Apskritai politikai, įjunkę į socialinius tinklus, yra kaip beždžionės ant bombų. Su užvestu benzopjū-klu... Anykščiuose vienas bombą prapjovė. Mero pata-rėjas, Darbo partijos aktyvistas Donaldas Vaičiūnas „Facebook“-e paskelbė, kad tai jis ėmėsi iniciatyvos Anykščius padaryti saugesniu miestu, todėl vienoje iš sankryžų buvo pakabintos vaizdo stebėjimo kameros, kurios per du mėnesius užfiksavo 850 pažeidėjų. Žinant baisius Anykščių automobilių srautus (jie turbūt net trečdaliu didesni nei Ignalinoje) taisykles pažeidė visi, kas važiavo... Neliks rinkėjo be baudos

Apie bombą, benzopjūklą ir beždžionę

kvito. Greičiausiai ir pats D. Vaičiūnas bus taisykles pažeidęs, ir jau niekada vairuo-tojas D. Vaičiūnas už politiką D. Vaičiūną nebebalsuos.

Iš esmės pritariu piliečių stebėjimui ir sekimui. Galiu savanoriškai į barzdą įsi-montuoti filmavimo kamerą, jei tik tai man padės. Jei mano stebėjimas padės išvengti chuliganų vairuotojų ir šiaip paprastųjų chuliganų. Jei dėl to neskęsiu ir nedegsiu,

imu savanoriškai kamerą. Bala nematė, net žmonai galit

pasakoti kada, kiek, su kuo ir kur alaus gėriau (čia buvo svarbiausia korta). Tačiau pažeidėjų registravimas net Anykščių masteliais antraeilėje sankryžoje dvel-kia neturėjimu ką veikti. Sprendžiama problema, apie kurią iki šiol niekas nebuvo girdėjęs. Bet nieko originalaus, nieko naujo, kad politikai imasi niekam nereika-lingų, žmones piktinančių iniciatyvų (dėl minimos iniciatyvos supyko 850 žmonių ir galimai tiek pat žmonų). Originaliau, kad tuo politikas giriasi, net didžiuojasi.

Viskas D. Vaičiūno istorijoje yra absur-das – nuo idėjos iki projekto viešinimo. Ką ir kaip saugoti, turi spręsti specialistai, kuo girtis – taip pat. Kitaip tariant, ir bomba, ir benzopjūklas, ir beždžionė visai tarpusavyje dera. Labiausiai dera, kai visi jie skirtinguose narvuose.

P.S. Utenos liberalų lyderio Marijaus Kaukėno „Facebook“-o puslapis man nepatiko. Jovalas. Bet akivaizdu, jog šis opozicijoje esantis politikas socialinės žiniasklaidos kanalą naudoja sėkmingai – vis kokį kompromatą ant mero social-demokrato Alvydo Katino įmeta. Žiūrėk, kartais net šalies žiniasklaida paskui M. Kaukėno „Facebook“-ą A. Katiną užsipuo-la. Bomba nėra toks jau blogas daiktas...

...bomba, ir benzopjūklas, ir beždžionė visai tarpusavyje dera. Labiausiai dera, kai visi jie skirtinguose narvuose...

U ž n u g a i š u s į š e r n ą – 3 0 e u r ų r a d y b ų

Afrikinis kiaulių maras Lietuvos sieną peržengė 2014 sausį, tačiau prabėgus dvejiems metams ši liga tebekelia siaubą. Apie afrikinį kiaulių marą žurnalistas Jonas Junevičius kalbino Anykščių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininką - valstybinį veterinarijos inspektorių Dainių Žiogelį

- Maras traukiasi ar tebepuola?- Maždaug trečdalis Lietuvos teritorijos yra ap-imta židinių. Anykščių rajono kaimynai ukmer-giškiai ir panevėžiečiai dar maro nefiksuoja, bet liga apėmusi Kauno, Jonavos ir Kėdainių rajonus. Todėl per paskutinius 7 mėnesius po maro nustatymo Anykščių rajone buvo sumedžiota daugiau kaip 900 šernų, o sausį sumedžiotas rekordinis jų skaičius - 265. Liga, manau, Lietuvoje išbus dar keletą metų, turėsime išmokti gyventi su ja, kad nepatir-tume dar didesnių nuostolių. Svarbiausia - apsaugoti kiaules nuo užsikrėtimų. Jeigu didieji kiaulių laikytojai vykdo griežčiausias biosaugos priemones, tai gyventojai, laikantys po kelias kiaules, turėtų pasistengti labiau apsaugoti savo augintines nuo maro viruso patekimo į tvartus. - Ar ši liga pavojinga žmonėms?- Tiesiogiai žmogui afrikinio kiaulių maro virusas nepavojingas, tai išskirtinė šernų ir visų rūšių kiaulių liga. Pavojus yra dėl didelių ekonominių nuostolių verslui ir gyventojams, ligai atsiradus ūkiuose. - Viena močiutė neleidžia anūko į mišką, sako bijanti, kad šis maro neparneštų. Ar pagrįsta jos baimė? - Jei močiutė laiko kiaules, tai ši baimė pa-grįsta. Jei močiutė kiaulių nelaiko, svarbiausia, kad anūkas, iš miško grįžęs, su tais pačiais batais ir rūbais bent dvi dienas nenueitų kitų giminaičių kiaulių pažiūrėti. Išties, anūkas, bevaikščiodamas miške, gali ir užsidirbti. Jei ras šerno gaišeną, valstybė jam išmokės 30 eurų radybų. Anykščių rajone yra gyventojų, kurie rado jau po kelis nuo maro nugaišusius šernus, tad pasivaikščiojimai miške jiems tikrai davė naudos.

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.6

ps

l.

..

. . . U t e n a . . . A n y k š č i a i . . . M o l ė t a i . . . i r . . . . .

pli

us

ai

ir m

inu

sa

i

Anykščių troliui, išgalvotam personažui, už Anykščių reklamą. „Facebook“-e atsiradęs personažas Anykščių trolis aprašo ir iliustruoja Anykščių įvykius, reiškinius ir politikus. Lokalioje erdvėje veikiantis „memų“ kūrėjas – džiugus įvykis vietiniams politikams, leidžian-tis jiems pasijusti žvaigždėmis.

Kęstučiui Čepuliui, buvusiam Anykš-čių kūno kultūros ir sporto centro di-rektoriui, už šienavimą. Sporto centrui priklausanti vejos priežiūros technika buvo rasta pas direktorių namuose. Panašu, kad ja buvo šienaujamos pri-vačios valdos, o ne stadionai ir direk-torius „savo noru“ išėjo iš darbo.

Mildai Petrauskienei, Seimo narei, soci-aldemokratei, už sporto estetikos puo-selėjimą biudžeto lėšomis. Po to, kai „Utenos“ krepšininkės iš politikės gavo čekius nagų priauginimo ar kitoms gro-žio procedūroms, kilo skandalas, nes 14 vienetų po 70 eurų „grožio“ čekių pirkta Utenos rajono biudžeto lėšomis.

Gunarui Kakarui, astronomui, visuo-menininkui, už... viską. Tiksliau, pliu-są reikėtų skirti Molėtų valdžiai, kuri pagaliau Molėtų garbės piliečio vardą suteikė krašto šviesuoliui, astrono-mui, Sąjūdžio kūrėjui, Etnokosmologi-jos muziejaus vadovui dr. G. Kakarui.

Utenos dailės mokyklos galerijoje veikia tarptautinė gamtos fotografijų paroda, skirta Žemės dienai.

Parodoje dalyvauja 86 autoriai, eksponuojama 112 fotografijų. Jas vertino Vilniaus dailės akademijos fotografijos dėstytojo Andriaus Surgailio vadovaujama

komisija. Geriausių nuotraukų autoriai apdovanoti diplomais, o vertingiausias parodos prizas - 50 litų sidabrinė Lietuvos gamtai skirta moneta - įteikta gamtininkui, 14 knygų autoriui, biologijos mokslų daktarui Broniui Šablevičiui (nuotraukoje).

Metų mokytoja tapo „Aukštait iško formato“ veidas

Apdovanoti 5 geriausi 2015 metų moky-tojai. Viena iš jų - „Aukštaitiško formato“ veidas – muzikos mokytoja iš Visagino Vita Pimpienė (nuotraukoje). Apie šią pedagogę žurnalas rašė 2011 metais. Česlovo Sasnausko menų mokyklos Dainavimo skyriaus vedėja, dainavimo mokytoja ekspertė, yra išugdžiusi ne vieną respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatą. TV konkurse „Dainų dainelė“ dalyvavo 160 V. Pimpienės paruoštų kolektyvų, iš kurių 32 tapo laureatais. Pedagogė išugdė daug žymių dalininkų (O. Kolobovai-tė, I. Aksionovas, L. Gurina, M. Pogrebniak ir kt.). Pedagogė yra viena iš neįgaliųjų vaikų ir jaunimo festivalio „Nepasiduok“ orga-nizatorių. Metų mokytojo premiją Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė 1998-aisiais. Premijos dydis – 4560 eurų.

Specialiųjų tyrimų tarnyba, padirbėjusi Visagino ir Utenos savivaldybėse, pasiekė Zarasus. Tiesa, panašu, kad poveikio priemonės silpnėja: Visagino merė, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) atstovė Dalia Štraupaitė, pareiškus jai įtarimus, buvo sulaikyta ir uždaryta į tardymo izoliatorių, o Utenos meras Alvydas Katinas kuriam laikui nušalintas nuo pareigų. Tuo tarpu Zarasų valdžia dirba toliau. Praktiškai visose internetinės žiniasklaidos priemonėse apie vasario 20-ąją pasirodė štai tokia žinutė: „Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Zarasų rajono savivaldybėje vykdant viešuosius pirkimus. Kaip ketvirtadienį pranešė STT, atlikdami procesinius veiksmus, Panevėžio valdybos pareigūnai iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos trečiadienį paėmė tyrimui reikšmingų dokumentų. Buvo atliktos kratos kai kurių asmenų darbo vietose ir namuose. Kaip BNS sakė STT atstovas Ruslanas Golubovas, įtarimai kol kas niekam nėra pareikšti. Šį ikiteisminį tyrimą organizuoja ir kontroliuoja Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius Ramūnas Keršys (nuotraukoje) BNS ketvirtadienį sakė pasirašęs pasižadėjimą nieko nekomentuoti, todėl nieko apie teisėsaugai įtarimą sukėlusius viešuosius pirkimus pasakyti negali.”Neoficialiais duomenimis, STT tyrimas susijęs su automobilių remontu, nes neva už socialdemokrato, administracijos direktoriaus R. Keršio nuosavo automobilio remontą autoservisui mokėta rajono biudžeto lėšomis. Zarasus valdo socialdemokratų – „darbiečių“ koalicija. Meru išrinktas socialdemokratas Nikolajus Gusevas, vicemeru – buvęs meras, „darbietis“ Arvydas Steponavičius.Zarasų korupcijos skandalas, matyt, kaip

STT – Zarasų savivaldybėjereikiant mistifikuotas, nes ir opozicijos lyderis, konservatorius, buvęs šio rajono vadovas Arnoldas Abramavičius savo „Facebook”-e kalba aptakiai. „Korupcija Zarasų savivaldybės administracijoje. Tai, apie ką ilgą laiką kalbėjo zarasiečiai, vakar pasitvirtino. Nukirsti galvą negalima išteisinti... Kur bus padėtas kablelis??? Ir kas jį dės? Perspėjimas. Biudžetinių įstaigų darbuotojams pavojinga „laikinti“, būsit atleisti iš darbo be įspėjimo...“ – „Facebook“-e paskelbė buvęs Zarasų meras A. Abramavičius.Į problemą dėmesį portale zarasuose.lt atkreipė ir socdemų koalicijos partneris, Darbo partijos Zarasų skyriaus pirmininkas Rimvydas Podolskis. Jis portale paskelbė viešą laišką rajono vadovams. „Iš karto po svarbios mums visiems Vasario 16 dienos šventės sekančios dienos rytą Zarasų rajono valdžią savo vizitu sukrėtė STT pareigūnai. Jie Zarasų rajono vadovus ir kai kuriuos jų pavaldinius įtarė vykdžius neskaidrius viešuosius pirkimus bei kitaip naudojantis savo galimybėmis pasipelnyti maišant savo kišenę su savivaldybės. Mesti kaltinimai yra tikrai rimti ir nedarantys garbės naujai išrinktiems rajono vadovams. Mano supratimu, tiek meras, tiek ir administracijos direktorius turėtų paaiškinti rajono gyventojams, kas čia vyksta ir kodėl į jų pusę nukrypę STT, kovojančios su valdininkų korupcija, akys. Deja, bet Zarasai ūžia, o valdžia tyli, tyli ir ilgalaikis socialdemokratų vadovas, garbės pilietis, kuris labai mėgsta pamoralizuoti kitus, parodyti, kad jis, gyvendamas Vilniuje, labiausiai supranta Zarasų problemas. Deja, bet dabar, matyt, nėra ką pasakyti, nes ausys, kyšančios iš po visos šitos nemalonios istorijos, labai jau pažįstamos”, – moralizuoja už rinkėjų papirkinėjimą baustas R. Podolskis.

Sidabrinė moneta – už nuotrauką

Bronius Šablevičius (Ignalina). Plačialapis skiautalūpis.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.7

ps

l.

..

2 0 1 6 . . . 1 . . .

. . . U t e n a . . . A n y k š č i a i . . . M o l ė t a i . . . i r . . . . .s

en

ten

cij

os

Nusikalstamumas nežymiai sumažėjo

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, pernai apskrityje užregistruoti 31 248 įvykiai - 1,3 proc. mažiau nei pernai.2015 metais užregistruoti 7 249 administracinės teisės pažeidimai. Lyginant su 2014 metais, žymiai išaugo nepilnamečių padarytų administracinių teisės pažeidimų skaičius – nuo 455 iki 801. Užfiksuota 100 administracinės teisės pažeidimų, susijusių su narkotinių ar psichotropinių medžiagų įsigijimu ar laikymu, 732 pažeidimai, susiję su akcizinių prekių įsigijimu.Už Kelių eismo taisyklių pažeidimus 2015 metais surašyti 15 615 protokolų. Eismo įvykiuose nukentėjo 83 asmenys, žuvo 15 – vos vienu mažiau nei prieš dvejus metus. 7 eismo įvykiai kilo dėl neblaivių asmenų kaltės. Policija fiksavo 4 313 leistino greičio viršijimo atvejus, iš vairuotojų konfiskuota 141 transporto priemonė.Pernai užregistruotos 2 541 nusikalstamos veikos, 330 iš jų – viešosiose vietose. Sunkių ir labai sunkių nusikaltimų registruota 120, 8 nužudymai. Pradėta 310 ikiteisminių tyrimų dėl smurto artimoje aplinkoje. 49 nusikaltimai buvo susiję su narkotinėmis medžiagomis.

Daugiausia gaisrų - atvirose teritorijose

Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos duomenimis, pernai apskrityje kilo 512 gaisrų. Gyvenamajame sektoriuje ugniagesiai gesino 197, o atvirose teritorijose – 315 gaisrų.Gyvenamajame sektoriuje daugiausia – 45 gaisrai kilo Utenos rajone, mažiausiai – Visagino rajone (9).Atvirose teritorijose daugiausia problemų kilo Ignalinos rajone, kur gesintas 81 gaisras. Mažiausiai tokių gaisrų fiksuota Visagino rajone – 23.Prieš dvejus metus ugniagesiai gesino 812 gaisrų.

“Aukso paukštėmis” įvertinti geriausi šių metų Lietuvos mėgėjų meno kolektyvai.Šia nominacija Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įvertina geriau-sius metų kolektyvus ir jų vadovus už reikšmingą ir aktyvią meninę veiklą,

už naujas programas, laimėtas prizines vietas.Iš 13 išdalintų „Aukso paukščių“ dvi atiteko Utenos regiono menininkams. Geriausiu vaikų teatru ir vadove pripažinti Anykščių kultūros centro Troškūnų vaikų ir jaunimo teatro studija „Mes“ ir režisierė Jolanta Pupkienė (nuotraukoje), o Visagino kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Samanyčia“ ir vadovas Aurimas Gudas (nuotraukoje) – geriausia liaudiškos muzikos kapela ir vadovu.

Manot, kad priauginami nagai skirti ravėjimui?

Edmundas Pupinis, Utenos rajono tarybos narys, konservatorius, apie nagų priauginimo čekius:

„Utenos savivaldybė ruošiasi pavasariui... Viešojo pirkimo būdu įsigijo 14 čekių nagų priauginimui ir kitiems pavasariniams reikalams.”

Čia todėl, kad Jūs nematėt lietuviško futbolo

Daiva Gasiūnienė, Anykščių rajono vyriausioji architektė, apie tai, ko nemėgsta:

„Jei apie žmones – pavydžių žmonių, jei ne apie žmones – ledo ritulio...“

O po kelių kadencijų jokia chemija nebepadeda...

Saulius Stoma, rašytojas, buvęs Seimo narys, apie tai, kaip parašė romaną „Skylė, dėžė ir Meilės kalnas“:

„Išėjęs iš Seimo turėjau apsivalyti sielą, nuskaidrinti ją, ir tik po to galėjau atsidėti kūrybiniam darbui.”

Dvi „Aukso paukštės“ nusileido Utenos regione

Utenoje skaičiuojami nagai

„Utenos“ krepšinio ko-mandos žaidėjos netyčia išgarsėjo nagais. Utenos rajono tarybos na-rys, konservatorius, opozi-cijos atstovas Edmundas Pupinis savivaldybės viešųjų pirkimų doku-mentuose aptiko, kad rajono biudžeto lėšomis pirkta 14 čekių, kurių kiekvieno vertė yra 70 eurų grožio paslaugoms – nagų priauginimui, antakių dažymui ir kitoms panašioms paslaugoms. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad šiuos čekius iškilmingai profesionalios „Utenos“ krepšinio komandos žaidėjoms įteikė komandos globėja - Seimo narė, socialdemokratė Milda Petrauskienė. Akivaizdu, kad iš savivaldybės biudžeto nedera pirkti dovanų, kurias įteikia Seimo nariai, todėl, kilus skandalui, ir Utenos rajono valdžia, ir pati Seimo narė aiškino, kad šitaip nebuvo. Neva dovanų čekiai krepšininkėms buvo įteikti ne parlamentarės, o savivaldybės vardu. Tuo tarpu kitas Utenos tarybos opozicijos atstovas liberalas Marijus Kaukėnas (nuotraukoje) atskleidė net ir įvykių chronologiją: vasario 13 d. vykusiose moterų LKF finalo rungtynėse Seimo narė kiekvienai Utenos krepšininkei dovanų įteikė po 70 eurų vertės kuponą, skirtą apsilankyti grožio salone, o vasario 15 dieną Utenos krepšininkės savo internetiniame puslapyje viešai padėkojo klubo globėjai, Seimo narei M. Petrauskienei už dovanas ir, kaip įrodymą, dar pademonstravo dovanų kupono pavyzdį. M. Kaukėno teigimu, vasario 11-ąją savivaldybė paskelbė konkursą 70 eurų vertės čekių apsilankymui grožio salone pirkimui, o konkurso nugalėtoją, iš kurio perkami čekiai, paskelbė tik vasario 24-ąją. Su juo sudaryta beveik tūkstančio eurų sutartis.

Anykščiuose - masinė kadrų kaita

Anykščių rajono meru tapęs liberalų atstovas Kęstutis Tubis šluoja „paveldėtus“ įstaigų bei savivaldybės administracijos skyrių vadovus. Per liberalų valdymo metus Anykščiai neteko bent šešių vadovų. Vieni išėjo savo noru, kiti - „paspausti“.Kultūros skyriaus vedėja Gražina Nargelienė darbo neteko reorganizavus skyrių, Vietinio ūkio skyriaus vedėjui Albertui Miškiniui nebuvo pratęsta darbo sutartis dėl valdininko solidaus amžiaus. Iš pareigų pasitraukė Anykščių turizmo informacijos centro direktorius Rimantas Sereičikas, kalnų slidinėjimo centro „Kalita“ vadovas, šio centro įkūrėjas Liudvikas Avietė, Antano Vienuolio progimnazijos direktorė, Kovo 11-osios Akto signatarė Irena Andrukaitienė bei Antano Baranausko pagrindinės mokyklos direktorė Ona Repečkienė, Anykščių kūno kultūros ir sporto centro direktorius Kęstutis Čepulis. Atleistas ir VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius Gintaras Kerbedis. Anykščių savivaldybė yra šios įstaigos dalininkė.

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.8

ps

l.

..

. . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Uždirbame pastebimai mažiau nei Lietuvos vidurkis

Visaginiečiai yra savotiški regiono išsišokėliai. Tai vienintelė Utenos regiono savivaldybė, kur algų vidurkis didesnis nei šalies vidurkis (756,9 euro „ant popieriaus“).

Utenos rajono savivaldybės gyventojų „popierinės“ algos vidurkis 2015 metų IV ketvirtį buvo 650,9 euro (24 vieta tarp Lietuvos savivaldybių), Anykščių - 625,3 euro (28), Ig-nalinos – 590,3 euro (49), Molėtų – 579,9 euro (52), Zarasų – 550,3 euro (59). Zarasai pagal vidutinės algos dydį aplenkė vienintelę Šalčininkų rajono savivaldybę (524,7 euro).

Bendras visų šešių Utenos regiono

Visaginas – arčiausiai Vilniaus

Ir po atominės elektrinės uždarymo Visaginas liko klestinčiu miestu. Bent jau popieriuje, statistiškai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai metų ketvirtą ketvirtį vidutinė visaginiečių alga „ant popieriaus“ buvo 799,3 euro. Už Visagino gyventojus daugiau uždirbo tik Vilniaus (854 eurai), Klaipėdos (811,1 euro) ir Jonavos (810,6 euro) gyventojai. Tuo tarpu mažųjų Utenos regiono savivaldybių: Zarasų, Molėtų ir Ignalinos – gyventojų algos yra vienos mažiausių šalyje.

savivaldybių algų vidurkis buvo 659,9 euro arba beveik šimtu eurų mažesnis nei šalies vidurkis ir beveik dviem šimtais eurų mažesnis nei vidutinė vilniečio alga.

Skaičiuojant „į rankas“ gau-namus pinigus, skirtumai tarp savivaldybių yra mažesni. Vilniečiai „į rankas“ 2015 metų paskutinį ketvirtį gavo vidutiniškai po 654,7 euro, visaginiečiai - po 615,4 euro, uteniškiai – po 508,3 euro, anykštėnai – po 489,9 euro, ignaliniečiai – po 464,6 euro, molėtiškiai – po 457,1 euro, zarasiškiai – po 435,8 euro.

Kraupūs demografiniai skaičiai

Lietuvos statistikos departamentas pateikia duomenis, kad šių metų sau-sio – vasario mėnesiais Utenos regione gimė 168 vaikai, mirė 474 žmonės. Taigi, natūralus gyventojų prieaugis yra -306. „Žiauriausias“ gyventojų natūralus prieaugis - Anykščių savivaldybėje, kur per du mėnesius gimė 22, o mirė 93 žmonės (-71).

Mažosios savivaldybės sensta, mažėja darbingo amžiaus žmonių ir,

regis, darbo jėgos paklausa jose turėtų augti, o atlyginimai didėti. Tačiau yra atvirkščiai, kuo labiau nusenęs rajonas, tuo mažesnes algas gauna darbingo amžiaus žmonės.

Lietuvos statistikos departamen-tas, pateikdamas šalies savivaldybių darbuotojų atlyginimų vidurkius, pateikia ir vidutinį darbuotojų skaičių. Vilniaus miesto savivaldybėje 2015 metų IV ketvirtį buvo 437 tūkst. darbuotojų, o bendras sostinės

gyventojų skaičius 2016 metų pradžioje –

532 tūkst. Taigi išlaikytiniais buvo tik mažiau nei penktadalis sostinės gyventojų. Skaičių, žinoma, kiek iškraipo Vilniuje dirbantys, tačiau pro-vincijoje registruoti asmenys, tačiau tai lemia kelių ar gal keliolikos procentų koreliaciją.

Visagine dirbančiųjų skaičius buvo 8,23 tūkst. (gyventojų – 19,63 tūkst.), Utenos rajono savivaldybėje – 14,6 tūkst. (39,84 tūkst.), Anykščių– 5,1 tūkst. (25,77 tūkst.), Molėtų – 3,75 tūkst. (18,89 tūkst.), Ignalinos – 3,19 tūkst. (16,33 tūkst.), Zarasų – 3,19 tūkst. (16,6 tūkst.). Tad Visagino

...kuo labiau nusenęs rajonas, tuo mažesnes algas gauna darbingo amžiaus žmonės...

> Uždarius Visagino atominę elektrinę, gyventojų skaičius mieste sparčiai mažėjo, tačiau visaginiečių algų vidurkis liko panašus kaip didmiesčių gyventojų

. . . Vidmantas Šmigelskas >

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.9

ps

l.

..

2 0 1 6 . . . 1 . . .

. . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . s i t u a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

ir Utenos savivaldybėse vienam dirbančiajam tenka daugiau nei po vieną nedirbantį, tiesa, Utenoje ir Visagine išlaikytinių amžiaus struktūra kiek skirtinga. Visagine yra 3 tūkst. vyresnių nei 65 metų asmenų, Utenos rajono savivaldybėje – 8,6 tūkst.

Kitose keturiose Utenos regiono savivaldybėse: Anykščių, Zarasų, Ignalinos ir Molėtų - dirbančiųjų ir nedirbančiųjų santykis yra 1 prie 5.

Visaginas mažiausiai paseno

Peržvelgus, kaip gyventojų skaičius regiono savivaldybėse ir miestuose keitėsi 2002-2016 metais, akivaizdu, kad daugiausiai žmonių prarado Visaginas, tačiau šis miestas nepa-seno.

Visagine per 14 metų gyventojų sumažėjo trečdaliu – nuo 28 718 (2002 metais) iki 19 632 (2016 m. pradžia). O vaikų iki 9 metų amžiaus Visagine skaičius mažėjo palyginus neženkliai – nuo 2 487 (2002 m.) iki 2 021 (2016 m.). Tuo tarpu kitose Utenos regiono savivaldybėse vaikų iki 9 metų skaičius per 14 metų sumažėjo dvigubai, nors bendras gyventojų skaičius mažėjo ketvirtadaliu. Taigi teoriškai po atominės elektrinės uždarymo išsivažinėjęs Visaginas nebeturėtų toliau byrėti, o Ignalina, Zarasai, Molėtai ir Anykščiai tolygiai išmirti.

Utenos rajonas nuo kitų keturių regiono rajonų skiriasi tuo, kad mieste gyvena trys ketvirtadaliai visų rajono gyventojų, o Anykščių, Ignalinos, Molėtų ir Zarasų rajonuose tik po trečdalį žmonių gyvena rajonų centruose. Tačiau

Utenos rajono savivaldybė pagal vaikų iki 9 metų mažėjimo tempą (nuo 5 243 (2002 m.) iki 3 074 (2016 m.) yra artimesnė kaimiškiesiems regiono rajonams nei miestui saviv-aldybei Visaginui.

Kurortais dar netapoKuo labiau nyksta

pramonė ir mažėja re-giono miestai, tuo daugiau kalbama apie turizmą, kaip alternatyvų pajamų šaltinį. Iš šešių regiono savivaldybių tik Visaginas ir Utena nesvaigsta dėl turizmo, o Molėtai, Zarasai, Ignalina ir Anykščiai sva-joja ir siekia būti kurortais. Praėjusiais metais Anykščių šilelyje atidarius unikalų objektą – Lajų taką - iš tiesų Anykščius užplūdo turistai, tačiau statistika byloja, kad dauguma šių turistų buvo „vienadieniai“.

2015 metais Lietuvoje buvo apgyvendinta 2,5 mln. turistų, iš jų beveik milijonas Vilniuje, 300 tūkst. – Druskininkuose, 240 tūkst. – Palangoje, 228 tūkst. – Kaune, 194 tūkst. – Klaipėdoje. O visoms kitoms Lietuvos savivaldybėms liko tik turizmo trupiniai. Skaičiuojant Palangos turis-tus, žinoma, neįkalkuliuoti nakvotojai pas močiutes.

Utenos regione 2015 metais iš viso buvo ap-gyvendinti 69,3 tūkst. turistų – 28 tūkst. Molėtuose, 20,5 tūkst. Anykščiuose, 8 tūkst. – Utenoje, 7 tūkst. – Ignal-inoje, 4 tūkst. – Zarasuose,

2 tūkst. – Visagine. Pusė iš Utenos regione

nakvojusių turistų rinkosi viešbučius ir motelius. Didžioji dalis nakvojusių viešbučiuose ir moteliuose

Gyventojų skaičius Utenos regiono savivaldybėse 2016 metų pradžioje (skliaustuose - gyventojų skaičius miestuose – savivaldybių centruose) – gyventojų skaičius 2002 metais (skliaustuose - gyventojų

skaičius savivaldybių centruose)

Anykščių 25 773 (9 584) – 34 752 (11 897)Ignalinos 16 334 (5 524) – 22 952 (6 590)Molėtų 18 887 (5 983) – 25 114 (7 162)Utenos 39 840 (26 942) – 49 790 (33 717)Visagino 19 776 (19 632) – 28 718 (28 718)Zarasų 16 650 (6 636) – 22 647 (8 307)

Vaikų iki 9 metų skaičius Utenos regiono savivaldybėse (skliaustuose - vaikų skaičius iki 9 metų 2002 m.)

Anykščių 1 736 (3 684) Ignalinos 1 143 (2 204)Molėtų 1 371 (2 751)Utenos 3 074 (5 243)Visagino 2 021 (2 487)Zarasų 1 308 (2 404)

Asmenų, kuriems daugiau nei 80 metų, skaičius Utenos regiono savivaldybėse

(skliaustuose – procentas nuo bendro gyventojų skaičiaus)

Anykščių 2107 (8,2 proc.)Ignalinos 1381 (8,5 proc.)Molėtų 1348 (7,1 proc.)Utenos 2482 (6,2 proc.)Visagino 514 (2,6 proc.)Zarasų 1274 (7,7 proc.)

Vidutinis „popierinis“ atlyginimas Utenos regiono savivaldybėse (2015 m. IV ketvirtis; eurais)

Anykščiai 625,3Ignalina 590,3Molėtai 579,9 Utena 650,9Visaginas 799,3Zarasai 550,3

apsistojo Anykščiuose (20,2 tūkst.).

Pagal kaimo turizmo sodybų skaičių Utenos regionas pirmauja Lietuvoje.

Mūsų regione veikia net 171 kaimo turizmo sodyba. Jose

yra 2 tūkst. 446 vietos turis-tams. Vilniaus regione kaimo turizmo sodybų mažiau – 125, tačiau jos didesnės, galinčios vienu metu priimti 3 527 turistus.

Daugiausia kaimo turizmo sodybų buvo Trakų, Zarasų, Ignalinos, Utenos, Molėtų, Klaipėdos rajonų savi val dybėse. Apgyvendinimo paslaugas Trakų rajono savivaldybėje teikė 49 kaimo turizmo sodybos, Zarasų – 41, Utenos – 37, Lazdijų ir Ignalinos rajono savivaldybėse – po 36, Molėtų – 35, Klaipėdos – 34, Plungės – 32, Varėnos – 30.

Beje, Lietuvoje yra kelios savivaldybėse, kuriose nėra nė vienos apgyvendinimo įstaigos, priskiriamos viešbučių ir motelių kategorijai. Tai Skuodo, Kalvarijos, Kazlų Rūdos ir Šalčininkų savivaldybės.

...Didžioji dalis nakvojusių viešbučiuose ir moteliuose apsistojo Anykščiuose (20,2 tūkst.)...

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

0p

sl

..

.. . . p o l i t i k a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . v e r s l a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Lyderis – Rokas ŽilinskasObjektyviai ir subjektyviai vertinant, iš visų, su

Utenos regionu ryšių turinčių politikų, geriausias yra Seimo nario, konservatoriaus, būsimo kandidato į Seimą Zarasų-Visagino apygardoje Roko Žilinsko „Fa-cebook“ puslapis. Vasario mėnesį R.Žilinskas puslapį atnaujino bent 30 kartų, jis turi per 3 400 sekėjų (plius 5000 draugų).

„Laiką mes matuojame savimi. Savo metais, potyriais ir prisiminimais: toli - arti, ryšku - blanku… Šioje nuotraukoje mano mamai - 26. Tuojau gimsiu aš... Dabar man 43 - statistinė antroji gyvenimo pusė ir, Viešpatie!, kiek daug visko būta per pirmąją! O mamai šiandien sukako 70. Verkiu. Mama, ar tu laiminga?”, – vasario 20-ąją tokią žinutę, iliustruotą mamos ir tėvo jaunystės nuotrauka, į paskyrą įdėjo R. Žilinskas. Ji sulaukė 1100 skaitytojų „like“. Ir prie kitų politiko žinučių dažniausiai yra šimtai „like“.

Daugelį metų žurnalistu dirbusio R. Žilinsko pus-lapyje yra žaidimo elementų, kaip jau minėjau, yra

“Facebook”-as politikams - ir raiškos priemonė, ir gyvenimo būdas

Utenos regiono politikai į „Facebook“-ą po vieną nevaikšto. Jeigu jau eina – tai visu būriu. Paieškojus atskirų regiono rajonų savivaldybių politikų puslapių, galima daryti išvadą, kad „Facebook“-e dešinieji aktyvesni nei kairieji, o tarp rajonų pirmauja Zarasai ir Anykščiai. Visiški autsaideriai „Facebook“ sferoje yra Ignalinos politikai.

asmeniškumų, tačiau vis dėlto didžioji dalis žinių yra politinės ar visuomeninės aktualijos. R. Žilinskas savo puslapyje išlaiko gražią pusiausvyrą – jo puslapis nėra nuobodus ir perdėtai akademiškas, bet ir jokiu būdu ne pigus „bulvaras“.

Beje, R. Žilinskas į „Facebook“-ą deda ir filmuotą medžiagą, na, ne svetimais filmukais dalinasi, o pats kuria arba jam kas nors juos kuria. Pavyzdžiui, vasario 16-ąją su valstybine švente savo auditori-ją sveikino filmuotas R.Žilinskas

Konservatorių puslapiai - solidūsPraktiškai visų aukštas pareigas uži-

mančių regiono konservatorių „Facebook“ puslapiai yra solidūs ir prižiūrimi. Išimtis yra tik Molėtų meras Stasys Žvinys. Jis turi savo, kaip politiko, puslapį, kurio nuorodą „like“ paspaudė 525 žmonės, bet puslapis yra formalus, turbūt skirtas 2015 metų savivaldos rinkimams. Jis paskutinį kartą atnaujintas tik 2015 metų vasarį.

Tuo tarpu Molėtų vicemeras kaip ir meras konservatorius Mindaugas Kildišius savo asmeninį puslapį nuolat atnaujina, tiesa, jo paties rašytų tekstų neaptikau. Paprastai politikas publikuoja nuotraukas iš viešų renginių arba nuo-rodas iš portalų. M. Kildišius turi gana kuklų 600 draugų būrį.

Molėtų-Švenčionių apygardoje išrink-tas Seimo narys, konservatorius Valen-tinas Stundys turi 1842 draugus. Pagal išsilavinimą lietuvių kalbos mokytojo V. Stundžio „Facebook“-as - visiškai sterilus – vasario mėnesį jis atnaujintas 15 kartų: absoliučiai viskas, ką V.Stundys talpino paskyroje, yra skirta politikai, susitiki-mams, renginiams, jokių šeimos nuotrau-kų, juokelių ir gamtos vaizdų. „Like“ po V. Stundžio akademiškomis žinutėmis – ne stebuklai, kartais po keliolika, kartais tik po kelis. Tik žinutės rekordininkės 100 „like“ ribą perkopia.

Buvęs Zarasų meras, konservatorius Arnoldas Abramavičius „Facebook“-e turi 1030 draugų, vasario mėnesį jis įdėjo 8 žinias. A. Abramavičius yra Europos Regi-onų komiteto narys ir dauguma jo deda-mų naujienų yra nuotraukos iš renginių Europoje. Tiesa, jis yra įsidėjęs nuorodą į „Delfi“ portalą apie STT tyrimą Zarasų savivaldybėje bei Zarasų apžvalgos rato, vadinamosios spiralės, nuotrauką. Kai kurios buvusio Zarasų mero nuotraukos yra surinkusios per 100 „like“ .

Visus vardintus konservatorius draugų

> Seimo nario, žurnalisto, konservatoriaus, būsimo kandidato į Seimą Zarasų-Visagino apygardoje Roko Žilinsko ‚Facebook“ puslapis pakankamai sterilus, bet ir jis truputį išdykauja...

> Tiesiog velykinis atvirukas su uteniške Seimo nare, socialdemokrate Milda Petrauskiene.

. . . Vidmantas Šmigelskas >

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

1p

sl

..

.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

. . . p o l i t i k a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . v e r s l a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

skaičiumi gerokai pranoksta Utenos rajono tarybos narys, buvęs Seimo narys ir būsimas kandidatas į Seimą Utenos apygardoje Edmundas Pupinis bei Anykščių rajono vicemeras, buvęs meras Sigutis Obelevičius. Pirmasis turi 4 030, o antrasis – 5 000 draugų.

E. Pupinio puslapis yra lyg ir visos Utenos konservatorių partijos naujienų svetainė. Vasario mėnesį jis savo puslapį atnaujino 20 kartų, rašė apie svečius, renginius, pateikinėjo žinias iš krašto po-litinio gyvenimo. Tiesa, daugiausiai „like“ sulaukė ne E. Pupinio politika, o jo paties fotografija su augintiniais. Sausio 20-ąją karvė Žvaigždutė atsivedė Snaigę, abi jos kartu nusifotografavo su politiku ir gavo 1

200 „like“. S. Obelevičius paskutiniu metu

„Facebook“-e nepersistengia. Vasario mė-nesį jis įdėjo tris nuotraukas iš renginių, „ruonių“ maudynių, kuriose pats daly-vavo, vaizdą ir iš po sniego kylantį čėrų žiedą. Ir čėrai, ir „ruoniai“ surinko per 260 „like“. Botaniko S. Obelevičiaus pa-skyrai ypač būdingas sezoniškumas. Kai žydi obelys, jis deda jų žiedus, grybavimo sezonu – grybus, per bulviakasį – bulves. Politikos jo puslapyje retai pasitaiko.

Gerbėjai užvertė gėlėmisGražų „Facebook“-o puslapį turi

molėtiškis astronomas Gunaras Kaka-ras, vienas iš Lietuvos Sąjūdžio kūrėjų. Tiesa, gal labiau derėtų sakyti, kad mokslininkas gražų puslapį turėjo – jame G. Kakaras publikavo gamtos vaizdus

> Parlamentaras, anykštėnas, Darbo partijos narys Ričardas Sargūnas... Neaiški užuomina apie moliuskus?

> Zarasų savivaldybės administracijos direktorius, socialdemokratas Ramūnas Keršys - žmogus-pompa.

> Anykščių savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas, liberalas Saulius Rasalas. Gero Jums skrydžio.

> Zarasų politikai Darbo partijos nariai Olga ir Rimvydas Podolskiai šitaip paminėjo Valentino dieną.

> Gražus tautinis Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos kolektyvas – centre direktorės pavaduotojas, socialdemokratas, rajono Tarybos narys Egidijus Šilaika, jam iš kairės - mokyklos direktorė Jurgita Banienė, iš dešinės – direktorės pavaduotoja, rajono Tarybos narė, liberalė Danutė Mažvylienė

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

2p

sl

..

.. . . p o l i t i k a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . p o l i t i k a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

bei pamąstymus, sulaukė per 2000 draugų būrio. Tačiau per Kalėdas prasidėjo gerbiamo žmogaus sveikinimai, kurie tęsėsi dvi savaites, iki molėtiškio gimtadienio. Gerbėjai G. Kakaro puslapį taip užpylė gėlėmis ir pliušiniais meškučiais, kad jo kuriamos estetikos tenka ieškoti tarp svetimo šlamšto.

Yra dėl to, kad turi būtiAnykščių-Kupiškio apygardoje išrinktas „dar-

bietis“, parlamentaras Ričardas Sargūnas (1 238 draugai), Anykščių rajono meras, liberalas Kęstutis Tubis (1 913 draugų), Visagino merė, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) narė Dalia Štraupaitė (669 draugai) ir Molėtų - Švenčionių apygardoje Seimo rinkimus laimėjęs „darbietis“ Petras Čimbaras (draugų skaičius neskelbiamas) savo „Facebook“-o

puslapiams nedaug skiria dėmesio. Vieni iš minėtų politikų dažniau į juos užsuka, kiti rečiau, bet nė vienas iš jų nepersi-dirba. Ant viešos sienos dažniau matomi draugų pasidalinti įrašai, nei pačių politi-kų skelbtos žinios. O R. Sargūnas, regis, apskritai 2014 metų vasarą paleidęs į gyvenimą savo “Facebook”-ą, daugiau prie jo nelindo: antri metai puslapio viršuje šalia pavėsinės ir gėlių darželio stovi gražiai apsirengęs politikas ir nieko neveikia…

Beje, dažnai, kai pats savo „Facebook“-o puslapyje nepersistengi, draugai pasirūpina ir ką nors gražaus įrašo ar pasidalina. „Dar nesipuikuokite darbais, pamatysime po kelerių metų. Esate šviesus, taurus, ryžtingas. Linkiu sunkių darbų. Nepatinka man blizgučiai, rūpinkitės, kad žmonės turėtų darbą ir pensininkai iki 80 metų. Aš dar dirbu, nors greit 90. Dirbantis žmogus turi žvaigždę, jeigu dirba pasirinktą darbą, jam viduje gera ir šviesu. Neškite anykš-tėnams iliuziją, kad jie reikalingi. Švarios gatvės, šviesūs namai - dar ne laimės šaltinis. Laimė ateina iš vidaus. Anykščiai garsėjo darbštuoliais”, – vasario 7-ąją tokį įrašą Anykščių merui K. Tubiui paliko anykštėnas mokytojas-ekspertas, moka-mosios literatūros pradinukams autorius Juozas Danilavičius.

Utenos liberalai politikuoja, anykštėnai išdykauja

Utenos rajono tarybos narys, šio rajo-no liberalų lyderis ir būsimas kandidatas į Seimo narius Utenos apygardoje Marijus Kaukėnas, panašiai kaip kitas uteniškis politikas konservatorius E. Pupinis, savo profilyje realizuojasi kaip žurnalistas – vasario mėnesį jis savo „Facebook“-ą atnaujino 30 kartų. Tik E. Pupinio žinias-klaidos priemonės turinys siauresnis, o M. Kaukėno puslapis platus kaip Volga: žinios - nuo šeimos švenčių iki globalio-sios politikos. Liberalas į „Facebook“ deda ir Utenos valdžios vertinimus, įsidėjo ir skenuotą „Utenos dieną“, ir nuorodas į „Delfi“, ir nuotraukas iš krepšinio, ir net

buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką pats asmeniškai įvertino: „Lietuvoje yra du bū-dai konkurencinėje kovoje tapti geresniu. 1. Paprasčiausiai tapti geresniu. 2. Būti outsaideriu ir bandyti prie savęs pritempti pirmaujantį. Ponas Zuokas nuolat naudo-ja antrąjį variantą ir niekada nepasimoko. Suknelė gal ir kita, bet panelė ta pati.. LiCS, TAIP, Lietuvos laisvės sąjunga (li-beralai), Lietuvos liberalų sąjunga... Kas toliau?” (Kalba netaisyta,- red,past.)

Anykščių liberalų lyderis, būsimas kandidatas į Seimą Anykščių - Panevėžio apygardoje Lukas Pakeltisirgi turi savo asmeninį profilį bei savo, kaip politiko, puslapį. Asmeniniame L. Pakelčio profi-lyje (1 067 draugai) vasarį yra tik draugų įrašai, o savo, kaip politiko, puslapyje (589 „like“) jis per mėnesį įdėjo tris įrašus. Vienas - apie Anykščių rajono biudžetą, kitas – prisiminimas su nuo-trauka, kad prieš metus liberalai ruošėsi rinkimams, o trečiasis – sveikinimas su Vasario 16-aja.

Tuo tarpu kitas Anykščių liberalas, savivaldybės direktorės pavaduoto-jas Saulius Rasalas (1 067 draugai) „Facebook“-e siautėja. Vasario mėnesį jis savo puslapyje patalpino per 40 įrašų ir dažnai balansavo ant politikui derančio bei nederančio humoro ribos. Pavyzdžiui, įsidėjo nuotrauką, kurioje arbatos pakelis su partijos skyriaus lyderio L. Pakelčio atvaizdu ir virš jos užrašė „Baliovot, tai baliovot” . Stulbinačių „like“ kiekių S.

> Populiariausia Utenos rajono tarybos nario, konservatoriaus Edmundo Pupinio „Facebook“-o profilio nuotrauka.

> Žavios merginos Anykščių savivaldybės administracijos direktorės Venetos Veršulytės ‚Facebook“-e. Dešinėje – pati administracijos direktorė.

> Utenos liberalų lyderis, rajono Tarybos narys Marijus Kaukėnas vis dar tiki Kalėdų seneliu. Įdomu, ar senelis tiki M. Kaukėnu?

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

3p

sl

..

.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

. . . p o l i t i k a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . p o l i t i k a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Rasalo žinutės nerenka – paprastai jų būna kelias-dešimt.

Nepartinė, bet liberalų komandoje dirbanti Anykščių savivaldybės administracijos direktorė Veneta Veršulytė turi 504 draugus, jos profilis atnaujinamas tik kas keletą mėnesių, dažniausiai gražiomis mergaitiškomis nuotraukomis iš kelionių ar vakarėlių.

Duoda garoZarasus valdo socialdemokratai – meras Nikola-

jus Gusevas ir administracijos direktorius Ramūnas Keršys. Meras „Facebook“-e turi 2 360 draugų, direktoriaus draugų skaičius neskelbiamas. Šie abu vyrai yra tiesiog „Facebook“-o monstrai. R. Keršys vasario mėnesį paliko šimtus įrašų, o N.Gusevas, matyt, tūkstančius. Nesuskaičiavome, nepavyko. Didžioji dalis direktoriaus įrašų siejasi su Zarasais arba su Lietuvos politika, o meras „duoda garo“ visais parametrais. Atrodytų, jog net ne vienas žmo-gus prie jo „Facebook“-o dirba, o visa redakcija. N. Gusevo puslapyje pasidalinta žinia, kad Jevgenijus Šuklinas Visagine atidaro restoraną, vaizdo įrašas, kaip sulankstomas „gudrus“ stalas, filmukas, kaip beždžionė veda šunį, Maiko Taisono, Oskaro Vaildo ir Sergejaus Bodrovo jaunesniojo pasakyti aforiz-mai, filmukas, kur mušdamas baudinį futbolininkas

kamuolių pataiko į „sienelėje“ stovinčio gynėjo galvą ir t.t. O ypač daug nuotraukų ir įrašų yra iš ledo ritulio varžybų. Meras N. Gusevas savo „Facebook“-e kažkodėl ant “sienos pakabino” ir to paties minėto direktoriaus R. Keršio portretinę nuotrau-ką.

Zarasų miesto seniūnė, „darbietė“ Olga Podolskienė turi 1 553 „Facebook“-o draugus, tačiau su valdžios vyrais įrašų srautu nesivaržo. Vis dėlto jos nuotrauka, kur O. Podolskienė kartu su vyru, taip pat politiku Rimvydu Podolskiu per Valentino dieną maudosi eketėje sulaukė net 253 „like“.

Gyvena politikai ir be „Facebook“ Šiame socialiniame tinkle nepavyko

rasti nei Ignalinos mero Henriko Šiaudi-nio, nei vicemero Gintauto Kindurio, nei savivaldybės administracijos direktoriaus Vido Kreivėno. Visi šie trys politikai yra „valstiečiai“. Tiesa, idėjinis Ignalinos

„valstiečių“ vadas, buvęs rajono meras, dabar europarlamentaras Bronis Ropė turi „Facebook“-o profilį ir 888 draugus jame, bet beveik be naujienų – vasario mėnesį jis savo puslapį atnaujino du kartus.

Utenos rajono valdžia – meras socialdemokratas Alvydas Katinas, vicemeras Vidmantas Valinčius (Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai), administracijos direktorius, „valstietis“ Jonas Slapšinskas „Facebook“-o puslapių neturi. „Faceboo-ke“ nėra ir Utenos mero patarėjų Henriko Zabielos ir Gintauto Petravičiaus.

Ir garsus krepšininkas, Seimo narys konservatorius Sergejus Jovaiša, kandi-datuosiantis Seimo rinkimuose Anykščių-Panevėžio apygardoje, taip pat vis dar gyvena be „Facebook“-o. Taigi, pasirodo, galima gyventi ir be šio socialinio tinklo, net jei esi politikas.

> Politiku, Visagino savivaldybės tarybos nariu tapęs irkluotojas, olimpinis vicečempionas Jevgenijus Šuklinas „Facebook“-e turi daugiau nei puspenkto tūkstančio draugų, o šioje nuotraukoje jis su sporto kolega boksininku Evaldu Petrausku.

> Gražiausia “Facebook” aptikta nuotrauka – dr. Gunaras Kakaras ir jo viešnia.

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

4p

sl

..

.

Svajoja apie šaldomą hipodromą Dusetoms - vienam mažiausių, tačiau bene gražiausių Lietuvos miestų (pavadinus miesteliu, dusetiškiai įsižeidžia, nes Dusetos miesto teises turi nuo 1686 metų, kadais net rajonu buvo). Šiemet Dusetoms labai nepasisekė – lietus nuplovė hipodromo ledą, o su juo ir šimtmečio tradicijas turinčias Sartų žirgų lenktynes. Tačiau žirgai, žirgeliai paveikslais, skulptūromis subėgo į Dusetų dailės galeriją, į tarptautinę, dešimtąją parodą „Žirgas dailėje“. O žiemos lietus Dusetų seniūnui Sauliui Kėbliui tiek įsipyko, kad visai rimtai kalba apie dirbtinai šaldomą hipodromą.

„Va, tuomet žirgų lenktynės galėtų vykti ir vasarą, o ledą ne tik žirgų lenktynėms galima būtų panaudoti, - rimtai šnekėjo net ir kainą tokio dirbti-nai šaldomo hipodromo pasiskaičiavęs seniūnas. – Jis kainuotų apie 200 tūkstančių eurų...“. Žinant, kad didžiąją dalį hipodromo akcijų valdo Žemės ūkio ministerija, o rekon-strukcija buvusi prieš 17 metų, seniūno mintys neatrodo utopinės.

Beje, Dusetos per 5 metus įsisavino apie 10 milijonų eurų europinių lėšų. Pastatytas modernus kultūros centras ir dailės galerija, rekonstruota Nepriklausomybės aikštė ir sutvarkyta ežero pakrantė, vanden-tiekio ir nuotekų tinklai, rekonstruota bene žymiausio dusetiškio, kalbininko,

profesoriaus Kazio Būgos vardu pavadinta gimnazija... „Dėl europinės paramos, kai reikia, mes - miestas, kai reikia - kaimas”, - šypsojosi S. Kėblys.

Nors Dusetose yra verslo įmonių - dirba stipri melioratorių įmonė “Dusetų melioracija”, veikia bendrovė „Vasaknų žuvininkystė“, tačiau seniūnas susirūpinęs mažėjančiu gyventojų skaičiumi. „Seniūnijoje liko vos 2570 gyventojų (Dusetose - 490, prie jų prigludusioje Užtiltėje – 970), o pernai gimė tik 5 vaikai“, - apgailestavo seniūnas S. Kėblys, pašmaikštaudamas, kad nors mieste

> Sartų lenktynės į Dusetas sutraukia dešimtis tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos. 2013 metų akimirka.

> Per Sartų ežerą teka Šventoji.

> Miesto gatvės remiasi į ežerą. > Miestas leidžia savo laikraštį „Dusetos“. Jo redaktorius - vienas aktyviausių dusetiškių Vytautas Čypas (dešinėje) su seniūnu Sauliumi Kėbliu.

. . . Jonas Junevičius >

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

5p

sl

..

.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

Nuotr. iš Iljos B

araniko archyvo

apsigyvena vis daugiau menininkų, tačiau dalis jų yra viengungiai... Tačiau vasaromis Dusetos atgyja, gyventojų skaičius padvigubėja ar net patrigubėja.

Dusetos turi tik šiam miestui būdingą, nuo seno menininkus viliojančią aurą. Čia gyvena ir kuria

dvi dešimtys menininkų ir per dešimtį fotografų. Tai Nomeda ir Šarūnas Saukos, Romualdas Pučekas, Eu-genijus Raugas, Violeta ir Virgilijus Gasparaičiai, Algirdas Gaižauskas, Alvydas Latėnas ir kiti. Menininkų kūrybai pristatyti pernai Dusetų dailės galerijos 20–mečio jubiliejaus proga išleistas albumas “Dusetų dailės galerija”.

Pasak Dusetų dailės galerijos -kultūros centro direktoriaus, dai-lininko ir fotomenininko Alvydo Stausko, į renginius modernioje kultūros centro 250 vietų salėje žmonės susirenka ne tik iš aplinkinių kaimų, bet atvažiuoja iš Zarasų ir Rokiškio. Centras organizuoja daug susitikimų, švenčių. Netgi žmonų nešimo varžybas.

Į Dusetas gyventi sugrįžo buvęs Generalinis miškų urėdas, prieš darbą Vilniuje pabuvęs ir Zarasų meru Benjaminas Sakalaukas. Jis Pakniškių kaime įkūrė žvėrinčių, įsiliejo į dusetiškių fotografų gildiją. Kitas Zarasų krašto sūnus yra prieš keletą metų iš Anykščių į Dusetų švč. Trejybės bažnyčią klebonauti perkel-tas kanauninkas Stanislovas Krumpli-auskas. Jis taip išgražino šventovę, kad prie jau turimo Anykščių garbės piliečio vardo už tai prisidėjo ir Dusetų garbės piliečio vardą. > Sartų ežero pakrantėje auga milžiniška

daugiakamienė vinkšna, gana retas, dekoratyvus ąžuolo tvirtumo medis.

> Vasara dar neatėjo. Dusetų gatvės tuštokos.

> Dusetų dailės galerijoje vyksta tarptautinė jubiliejinė paroda “Žirgas dailėje”.

> Pasak kanauninko, Dusetų švč. Trejybės bažnyčios klebono, dusetiškiai turi savo charakterį, savo veidą:„Nuoširdūs, geri žmonės ir meno kartelė čia aukštai pakelta“, - sakė klebonas, bažnyčios tvoros koplytėles paruošęs iš Niujorko netrukus atkeliausiančioms stacijoms.

> 2008 metų vasarą ežero pakrantėje atidarytas Dusetų skulptūrų parkas, kuriame per kraštiečių šventes pastatomi vis nauji kūriniai. Mykolas Sauka. „Moteris“. 2013 m. Betonas.

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

6p

sl

..

.

Apie stereotipus ir turtąSu N. Saukiene susitinkame Dusetų dailės

galerijoje – nors, pasak jos, „visos temos jau iškalbėtos“, dailininkė eidama iš mokyklos, kur penktadieniais dirba dailės mokytoja, praveria kole-gos, bičiulio Alvydo Stausko kabineto Dusetų dailės galerijoje duris, lengvai klesteli ant minkštasuolio ir prabyla: „Aš jaučiuosi tokia pavargusi, tokia viską atidavusi, pamokos mane taip išsekina, tai galvoju prisidėsiu prie pokalbio ir gal pavyks išvengti atski-ro interviu...“

„Oho, kokia moteris”, - pamanau. Ant galvos už-rišta skara, gėlių motyvais puoštas nertinis, grubūs, bet stilingi batai, kuprinė ant peties. Tarsi atspė-jusi mano mintis, N. Saukienė prabyla: „Jau kaip nekenčia stereotipinių posakių – pvz. „kaip juokavo 57-erių metų moteris”... Metai, lytis, profesija, akiplėšiškumas, žmonių matavimas pagal vienintelį - pinigų - matą. Jeigu esi turtingas, gali pasistatyti iš toli šviečiančią pilaitę, pasikviesti garsiausius di-zainerius jai įrengti, o paskui paskambini į „Stilių“ ar „Žmonės“ ir prieš visą Lietuvą puikuojiesi savo turtais... Komercija ir menas – man tai absoliučiai nederantys dalykai. Ir niekada, matyt, iki gyvenimo pabaigos nesutiksiu, kad žmogus reikalingas tik tiek, kiek yra pardavęs savo darbų“.

Apie pinigus pašnekovė nelinkusi kalbėti: „Neseniai išgirdau, kad Saukos paveikslas kainuoja nuo 50 iki 100 tūkst. eurų. Nesąmonė kažkokia, kažkas kažkur leptelėjo, kitas dar nuo savęs gerokai pridėjo, va ir išėjo tokia suma. Aš manau taip, kai jau nusipirksi kurio nors dailininko paveikslą, tada ir apie kainą galėsi kalbėt. O dabar, mums, gyvenantiems mažame miestelyje, tokias sumas „pripaišo“... Tada aš iškelsiu klausimą kitaip – o

Du menininkai – du gyvenimai po vienu Užtiltės namelio stogu

Užtiltės gyvenvietės (Dusetų priemiestyje) nedidelėje trobelėje gyvena dvi ryškios asmenybės, du menininkai- Šarūnas Sauka ir Nomeda Saukienė. Jis sunkiai prašnekinamas, tapantis sudėtingos kompozicijos kūrinius, kuriuose dažnai yra jo paties veidas, ji tapo gėlių jūras, jose įkomponuoja alijošius. Buvo laikas, kai tose pievose pasirodydavo lapės, o dažniausiai ir dailininkų atžalos Monika ir Mykolas.Apie gyvenimą provincijoje, savo būtį tarp dažniau į žemę nudelbiančiųjų, nei į dangų akis palekiančiųjų N. Saukienė sako: „Kartais galvoju, kad pilkai pelytei lengviau gyventi negu taškuotai žiurkei...“

kodėl tik 50 tūkstančių? Kodėl ne kokie 3 milijonai? Juk yra paveikslų, kuriuos Šarūnas tapė kelis metus“...

Menininkės „grobiai“ už kelis eurusUžtiltėje į nedidelį medinį Saukų na-

melį, N. Saukienė labai nenori nieko įsi-leisti – tai judviejų, menininkų, ramybės oazė, jų gyvenimas, čia užaugo du poros vaikai – 31–erių Monika baigė politikos mokslus Vilniaus universitete, tačiau vis tiek „nukrypo“ nuo „rimtų“ mokslų ir baigė Dailės akademijos doktorantūrą, o 26-erių Mykolas - Vilniaus dailės aka-demijos absolventas, skulptorius, pernai pasirodžiusios novelių knygos „Grubiai“ autorius.

N. Saukienė prisipažįsta nebuvusi nei griežta, nei reikli mama: „Aš mąstyda-

vau taip: jeigu vaikai žaidžia, vadinasi, jie dirba, yra užsiėmę. Jokiais buities rūpesčiais jie nebuvo apkrauti. Už tai kokius spektaklius jie statydavo! Mūsų kiemas buvo mūsų visų keturių pasaulis, nei prabangių kelionių, nei didelių rengi-nių mums reikėjo. Pamenu, kai Mykolas išsilaikęs automobilio vairuotojo teises man su tokia nuostaba paaiškino, kad iš Dusetų į Vilnių galima nuvažiuoti dviem keliais... Nors aš ir pati gimusi, augusi Dusetose labai mažai esu keliavusi po

> Menininkė, pedagogė Nomeda Saukienė sako, kad nei ji vyro Šarūno Saukos darbų, nei jis jos nekomentuoja“. „Jeigu Šarūnas nupieštų iš natūros puodelį ir arbatinį, gal ir turėčiau ko pamokyti, bet jis – kompozitorius, savo mintis paveiksluose dėlioja taip, kaip jam reikia“, – sako dailininkė.

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

. . . Daiva Goštautaitė >

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

7p

sl

..

.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

gimtąjį kraštą.“Ir su dukra, atrodytų, N. Saukienės

santykiai itin artimi: „Drabužius perkuosi pati, o mano batais rūpinasi Monika. Vienus nusiperka sau, jeigu jai tiko ir patiko, tokius pačius atveža ir man“.

N. Saukienė prisipažįsta turinti mote-rišką silpnybę: „Aš bandau labai inten-syviai su ja kovoti, kartais man sekasi, kartais nelabai, bet mėgstu pasikuisti Dusetų turgelyje. Ten tiek visokio gėrio randu! Ir tempiu viską namo... Pavyz-džiui, vasarą ryte keliuosi anksti, sėdu ant dviračio ir važiuoju į turgelį, bet esu padariusi vieną „klaidą“ – „užuosti” gerą daiktą išmokiau kelias pažįstamas, tai jau lyg ir konkurencija... Tada arba visai nevažiuoju, arba važiuoju ypač anksti. Namie, antrame aukšte, sudėti mano „grobiai“ – nieko neišmetu. Net vaikai juokauja: mama, jeigu tik kokia proga ar šventė, tu užlipi į viršų, pasikuiti ir atneši visiems dovanų... Alvydai (kreipiasi į kolegą, kraštietį Alvydą Stauską – red.past.), na, pripažink, ir tau esu batus nu-pirkusi... Pamačiau, kad nekaip atrodo, radau ir nupirkau”.

Su knygomis vaikus supažindino tėtisO koks tėčio vaidmuo buvo vaikų

gyvenimuose? „Šarūnas buvo atsakingas už literatūrinį jų auklėjimą. Pats išmokė Moniką skaityti, tada Monika, aišku, išmokė Mykolą, nešdavo knygas iš bibliotekos, tai buvo jo sritis. Nebuvau iki tol skaičiusi F. Salten „Bembis. Bembio vaikai“, nebuvau skaičiusi ir apie indėną Čingačguką, A. Konan Doilio kūrinių – tos knygos, kurias vaikai turi perskaityti paauglystėje, man kažkaip stebuklingai praslydo...“ – pasakoja N. Saukienė.

„O šiaip Šarūnui buitis beveik neegzis-tuoja – jis yra pasakęs: „Nekenčiu žemės ūkio ir kastuvo į rankas neimsiu.“ Savo žodžio laikosi“ , - juokauja menininkė.

Menininkų dukra Monika yra pasako-jusi, kad į Dusetas iš Vilniaus su tėvais persikėlė būdama penkerių metų. Pasi-ilgdavo mergaitė sostinės, tada vasaras mielai leisdavo pas senelius Vilniuje. O Š. ir N. Saukoms užtekdavo ir gimtųjų Dusetų. Miestelio gyvenime nei tada, nei dabar jie per daug intensyviai neda-lyvauja. Aišku, Dusetų dailės galerijoje yra surengę personalines darbų parodas, visuomeninę veiklą mieliau keičia į buvimą šalia vienas kito ar prie savųjų paveikslų. Nors N. Saukienė pradžiunga suskaičiavusi, kad šiemet apsilankė dviejuose renginiuose Dusetose – tai Dailės galerijoje vykusios parodos „Žir-gas dailėje“ atidaryme ir Juozo Erlicko kūrybos vakare.

Parodos atidarymui menininkas buvo ruošiamas

Kaip atsitiko, kad dukra Monika organizavo tėvo šimto paveikslų parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, kurios atidaryme šių metų sausio mėnesį daly-vavo apie 2 tūkstančius žmonių?

„Monika padarė didžiulį darbą, labai abejoju, net esu tikra, kad Šarūnui nie-kas kitas nebūtų taip įtikęs, kitą žmogų

jis ir pasiųsti galėjo... O Monika kažkaip pamatė ir erdves, tinkamas paveikslams, ir paveikslus, tinka-mus toms erdvėms. Pagyrė tėtis dukrą ir už labai tikslų parodos pavadinimą „Žmogus su Saukos veidu“. Sako, dabar galiu ką noriu tapyti, vis tiek tokiam pavadinimui tiks... Tačiau prieš parodos atidarymą teko man ir namų darbais užsiimti. Kostiumą išlyginti ar batus nuvalyti būtų mažiau-siais rūpestis... Š. Sauka iš viso nemėgsta būti masiniuose renginiuose, nemėgsta juose kalbėti, mačiau, kad jam sunku... „Turėk gėdos, vaikas juk taip stengėsi“, – kažkaip pavyko ir į parodą jį nuvež-ti, ir prakalbinti“, – apie auklėjamąsias pamokėles pasakoja N. Saukienė.

Paklausta, ar džiaugiasi vyras tokia parodos sėkme, pašnekovė žodžių kišenėje neieško: „Kada Sauka iš viso džiaugėsi? Jis nelaimingas, kai netapo, kartais nelaimingas ir kai tapo... Aš iš viso galvoju, ar menininkai būna kada laimingi? Juk jie visada randa dėl ko graužtis. Saukai tapymas – juo-das darbas, visą laiką pasirašymas krauju, jis visą savo gyvenimą sudėjęs į paveikslus...“

Menininkė įsitikinusi, kad kuo daugiau kūrėjas gauna dėmesio, įvertinimų, tuo didesnę kartelę sau kelia. „Kai vos pradedantis menininkas susilaukia šimto keturiolikos žmonių dėmesio, jis jau bus patenkintas, bet kalbant apie Saukos parodos feno-

Nuo ežero pusės. 2015 m. Drobė, aliejus. 120×200 Tupintys. 2012 m. Drobė, aliejus. 100×190

Nomeda Saukiene. Užliejamos pievos I. Wet Meadows I. 2012. Drobė, aliejus

Nomeda Saukiene. Savas kiemas. Own Yard. 2013. Drobė, aliejus

>>>

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

8p

sl

..

.. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

lankytojų.Šiuo metu Š. Saukos paveikslai

išvežti į Klaipėdą. Kultūrų komunikaci-jos centro Parodų rūmuose Š. Saukos paveikslao bus eksponuojami nuo balandžio 3 d.

Mato tai, ką nori matyti„Vieni iš parodos išeina patenkinti,

pilni įspūdžių, gal ne šokiruoti, o kiti keikiasi, pyksta, šlykštisi tokiu menu. Bet vis tiek eina... Ir dar sutiktam kai-mynui pataria nueiti... Nežinau, kas tai per reiškinys... Kai žmonės sako, kad Š. Saukos paveiksluose vien tik šlykštynės, kraujas, žaizdos, mėsos, galvoju, negi jie tik tiek mato... Pavyzdžiui, vienas iš jo paveikslų – žmogaus pilve nupaišytas agurkėlis... Tuoj visi šaukia, kad čia žar-nos. Daug raudonos spalvos? Kraujas? Saukai – tai kaip akcentas, jam patinka raudona spalva. Kas jo paveiksluose – būtis, būvis, gyvenimas, labai daug ko. Aš manau, kad paveikslas pirmiausiai turi būti paveikus. Dažnai žmonės, o tarp jų tenka pripažinti ir aš, įeina į parodų salę, sustoja viduryje, apsu-ka žvilgsniu ratą ir išeini. Su Saukos paveikslais taip nepavyks. Kiekvienas jų kitoks. Kai man sako, kad parodoj žiaurūs paveikslai, tai atsakysiu taip – jūs nematėt dar tų, kurie yra namuose... Kartais jau net ir aš išdrįstu pasakyti: „Žinai, Sauka, gal jau tu peržengei ribas...“ – kalba N. Saukienė. Šarūnas Sauka. Šventykla. 1997

> Ar patenkintas milžinišku pasisekimu Šarūnas Sauka? „Kada gi Sauka buvo patenkintas?“, - sako jo žmona Nomeda Saukienė.

> Šarūno Saukos tapybos bei ištapytų stiklinių objektų parodos „Žmogus su Saukos veidu“ atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje. Iš kairės: dailininkas Šarūnas Sauka (kurį, pasak jo žmonos Nomedos Saukienės, prieš parodą reikėjo specialiai „apdoroti“), viduryje – parodos organizatorė ir kuratorė, dailininko dukra Monika Saukaitė.

meną, tai jam gerai būtų ir dar didesnis kiekis lankytojų...“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Šarūno Saukos –Nacionalinės kultū-ros ir meno premijos laureato, šiemet dar apdovanoto ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi – paroda susilaukė tokio žmonių susidomėjimo, kad vien jos atidaryme dalyvavo apie 2 tūkstančius žmonių. Vėliau galerija priėmė papildomų žmonių ekskursijoms vesti. Skaičiuojama, kad parodą, Vilniuje veikusią nuo sausio 15 d. iki kovo 6 d., aplankė daugiau kaip 43 tūkstančiai

>>>

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.1

9p

sl

..

.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

Žmona – ne profesijaŠ. Sauka susilaukia gausybės komplimentų, o

su dažniausiai žurnalistais tenka bendrauti žmonai, ar nesunki ta menininko žmonos dalia?

„Visokių tų menininkų yra, visokių ir žmonų yra... Nejaučiu, kad aš aukočiau ką nors ar ko nors atsisakyčiau... Kartą teko išgirsti: „Nieko nepada-rysi, tokia šlovės kaina“. Atsakiau taip: kam šlovė, kam kaina...“, - sako ji.

N. Saukienė prisimena ir daugiau dabar jau kaip humoras atrodančių, o prieš keletą metų buvusių skausmingų įvykių: „Maskvoje parodų rūmuose ruošiamasi atidaryti Š. Saukos paveikslų parodą. Vos dienos skirtumu Jurgio Baltrušai-čio namuose atidaroma ir mano paroda. Vyksta spaudos konferencija. Ant stalo išrikiuoti lapeliai: dailininkas Šarūnas Sauka, dailininko žmona Nomeda Saukienė... Jau tada man kraujas pradėjo

virti, bet tvardausi. Pristato Šarūną, jis atsistoja, pristato mane – atsistoju. Toliau pristatinėja kolekcininką Edmun-dą Armošką – sako, štai žmogus, kuris labai daug prisidėjo prieš Šarūno darbų, visada jį parėmė, buvo kartu.... Ir tada man trūksta kantrybė – renginio vedėjui dar nebaigus pasakoti visų tų ditirambų, atsistoju ir sakau: „Tai pat esu aš“. Salėj kilo bruzdesys, juokas, vėliau situacija jau buvo pasakojama kaip anekdotas“, – jau nebekyla klausimas, kaip pristatyti

N. Saukienę, – ar kaip menininkę, ar kaip Š. Saukos žmoną.

Gėlių pievomis brenda ir vaikystėN. Saukienė tapybos darbai nemažiau

įspūdingi. Dukra Monika vienam leidiniui yra pripažinusi, kad po tėčio parodos labai norėtų surengti ir didžiulę mamos tapybos darbų parodą.

Menininkės paveiksluose – kupantys vasaros žolynai, persipinantys vieni su kitais, užstodami, palikdami šešėlius, kartais atrodo, kaip stebuklinės pievos, negi gamtoje taip iš tikrųjų būna?

N. Saukienei pagrindinis poreikis tapant – dienos šviesa. „Štai šiandien jau nieko negalėčiau tapyti, esu po pa-mokų, išsiblaškiusi, pavargusi, tai man visiškai pašalinė veikla... Nors dirbu tik vieną dieną per savaitę, bet naktį prieš penktadienį blogai miegu, nerimauju... Man peilis, matyt, yra nieko nenorinti, niekuo nesidominti ir tik į telefono ekra-nus spoksanti karta...“, – sako ir dailės mokytoja Dusetų gimnazijoje dirbanti N. Saukienė.

Ar būna nepavykusių paveikslų? „Aiš-ku, būna. Pernai vasarą tapiau lubinus, prisiskyniau jų, pasidariau kompoziciją, nutapiau, bet blogai, kažkas per skysta, darbas yra, bet paveikslo nėra. Gal pavyks šiemet jį pertapyti... Būna ir taip, kad paveikslus tapau trejus metus. Nu-tapei – nepatiko, padėjai į šalį. Išsitrauki po metų, jeigu kažką pamatai, užtapai, panaikini ir vėl padedi... O jeigu tai darbas iš natūros? Kad ir pievą pradėjai tapyti, būk malonus ir pabaik. Tapymas – darbas, jeigu sėdėsi ir lauksi mūzų, gali tai niekada jų ir nesulaukti“, – apie savo darbus kalba menininkė.

Spalvinguose gėlių pasauliuose spal-vose žaidžia, spalvomis apsikloja, slepiasi vaikai. Kas jie? „Mano paveiksluose – tik mano vaikai – Monika ir Mykolas. Kol jie miegodavo, pasidarydavau pieštuku eskizus arba nufotografuodavau ir jau tada įkomponuodavo į savo paveikslus... Vaikai buvo išskirtinai mano personažai, o dabar žmonės žiūri į Saukus darbus, o juose irgi mato vaikus...“ – sako N. Saukienė.

Tiek Nomeda su Šarūnu, tiek jų vai-kai užaugo itin intelektualioje aplinkoje. N. Saukienės mama - poetė, pedagogė Meilė Kudarauskaitė, tėtis – ekonomi-kos docentas Alfonsas Bunkus. Šarūno Saukos – tėtis buvo literatūros profeso-rius Donatas Sauka, mama – vertėja, redaktorė Rūta Saukienė.

Šarūno Saukos paveikslas „Šlykštus paauglys skolinasi iš kaimynės automobilį (Rojus). 2015 m., drobė, aliejus. Paveikslas, eksponuotas ir Dusetų dailės galerijoje, ypač papiktino miestelio kleboną Stanislovą Krumpliauską, kuris apie tai pasakė pamokslą.

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

0p

sl

..

.. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

Galeriją kūrė „va bank“Prieš kiekvieną susitikimą su

dailininku tikiuosi, kad pravers jis nedidelės palėpės duris, kur stovės molbertas su pradėtu tapyti piešiniu, kad užuosiu dažų kvapą, tvyros meninis chaosas ir dar kur nors ant palangės bus numesta beretė – kažkodėl tikrą menininką įsivaizduoju su šiuo aksesuaru...

Pravėrus Dusetų dailės galerijos direktoriaus Alvydo Stausko duris, nieko panašaus neišvystu. Eil-inis didelis vadovo stalas su krūva popierių, tik pasieniais išdėliotos jo makropasaulio fotografijos išduoda, kad direktorius ne tik „direktoriauja“.

Dusetų dailės galerija A. Stauskui - tarsi iščiūčiuotas, augintas ir jau į gyvenimą išleistas pilnametis vaikas. Galerija pernai šventė dvidešimtąjį gimtadienį. Paklaustas, ar tikėjosi, kad mažame Zarasų rajono mieste-lyje tokia kultūros įstaiga gyvuos ir plėsis, A. Stauskas pasakoja: „Me-tus, dvejus – taip, tikėjom, bet, kad sulauksim tokio gražaus jubiliejaus – tikrai ne. Pradžia buvo labai sunki – skyrė seniūnas mums patalpas, o toliau reikėjo suktis patiems. Nebuvo nei etatų, nei atlyginimų... Nebijau pripažinti, kad jeigu ir toliau būtų

Kaimo gryčiutė dailininkui mielesnė nei dangoraižis

„Mano darbuose beveik nėra urbanizacijos ženklų, miesto vaizdų ar civilizacijos pėdsakų. Kaimo pirkelė, pievos, laukai, medžiai, kurie dabar negailestingai vis labiau ir labiau naikinami, ramios, pastelinės spalvos. Piešiu tai, ką matau aplink save, ką jaučiu, ką pastebiu vaikščiodamas po savo namus – Dusetas“, – sako Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Vilniaus dailės akademijos absolventas, Dusetų dailės galerijos direktorius 51- erių Alvydas Stauskas

reikėję dirbti tik už „ačiū“, būtume išsikvėpę. Kodėl ją kūrėm? Gal ir laikmetis toks buvo – Sąjūdis, ne-priklausoma Lietuva, naujas pulsavi-mas, pradėjo kurtis galerijos Lietuvos miestuose – Vilniuje „Arkos“ galerija, Kaune – „Langas“. Grįžę po mokslų į Dusetas mes, entuziazmo pilni menininkai, irgi nusprendėme, kad galerijos reikia ir provincijoje. Taip mano mokytojas Romualdas Pučekas (2011 m. jam suteikta Metų moky-tojo premija – red.past.), menininkas Eugenijus Raugas ir aš ėmėmės šio projekto įgyvendinimo“.

Labais svarbu, koks pedagogas moko vaiką

A. Stauskas ne vienerius metus dirbo dabartinėje Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje dailės mokytoju, apsigynė mokytojo metodininko vardą.

> Dailininkas Alvydas Stauskas teigia, kad vaiką nuo mažens pratinant prie menų, jis užauga žmogumi, turinčiu platų akiratį: „Japonijoje tam skiriama labai daug dėmesio, pas mus, deja, meno disciplinų vis mažėja... Kaip tu žmogui parodysi profesionalų meną, jeigu iki jo reikia važiuoti daugiau nei šimtą kilometrų...“

. . . Daiva Goštautaitė >

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

1p

sl

..

.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

„Dar vienas Dailės galerijos įkūrimo tikslų buvo noras mokiniams paro-dyti profesionalų meną. Tuomet dar vidurine buvusioje mokykloje buvo sustiprintas dailės mokymas, vaikai per savaitę vidutiniškai turėdavo 5-6 dailės pamokas. Nuvažiuoti į Vilnių ne kiekvienas galėjo, o ir nuvažiavus vaikui dažnai atsiranda kitų pagundų, o parodų lankymui pritrūksta laiko. Per vienuolika ar dvylika mokykloj praleistų metų tikrai išugdydavom visapusiškai išsilavinusius žmones. Nesiekėm kiekvieną paversti dai-lininku, tačiau žinių apie įvairias dailės rūšis, technikas, architektūros stilius jie turėjo. O vaikystėje išugdytas grožio, estetikos, spalvų pajautimas, esu įsitikinęs, netrukdo net techninę specialybę pasirinkusiam žmogui. Man gaila, kad dabar mokyk-lose labai daug dėmesio skiriama tiksliesiems mokslams, mažiau – hu-manitariniams, o menams gerai, jeigu lieka bent viena savaitinė pamoka“, – dėl pasikeitusių švietimo sistemos prioritetų apgailestavo menininkas.

Menininko nuomone, labai ge-rai, kai vaikams dailės disciplinas dėsto ne šiaip paruošti mokytojai, o būtent menininkai – žmonės, ne tik mokantys piešti, bet ir aktyviai dalyvaujantys parodose, nebijantys savo darbų pristatyti viešai. „Kai būdamas penktoje klasėje pamačiau mokykloje eksponuojamą didžiulį R. Pučeko paveikslą, man, vaikui, tai padarė didžiulį įspūdį, parodė, kokios neišsemiamos yra galimybės... O šiais laikais mokytojai bijo viešumo, bijo demonstruoti savo darbus, susisuka tarsi į kokoną, atbūna nustatytą laiką pamokose ir viskas...“, – savo požiūrį

į mokytojo profesiją dėstė meninin-kas.

Makropasaulio metamorfozėsPasiruošimas dailės pamokoms A.

Stauską daugiau nei prieš dvidešimt metų atvedė ir į fotografijos pasaulį. „1994 metai… Reikėjo paruošti metodinę medžiagą aukštesnei moky-tojo kategorijai gauti. Mano tema – gamtos formų stebėjimas ir pritai-kymas dailės pamokose. Kai pavarg-davau nuo šurmulio, įtampos, ypač pavasarį, išeidavau pasivaikščioti prie Sartų ežero. Ledo tirpsmas, vandens formų kaita – vanduo virsta ledu, žiemą susidaro mažyčiai šerkšno kristalai, pavasarį ledas vėl praranda savo formą ir vėl virsta vandeniu. Tas vienos substancijos kitimas kita mane užbūrė. Nusipirkau „Smena“ fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Išryškinus skaidres, pastebėjau, kad tai gali būti ne tik metodine medžiaga, bet ir nauju mano hobiu. Atsiradus skaitmeninei fotografijai, viskas tapo daug lengviau. Nufotogra-fuoji, grįžęs kortelę dedi į kompiuterį ir jau gali dirbti. Sukurti kokybiškas makropasaulio nuotraukas nėra lengva, bet vis nutaikęs laisvesnę minutę sėdu prie tų nuotraukų, man tai atgaiva „dūšiai“ – o gal tai kartu ir kompensacija tapybai, kuriai lieka vis mažiau laiko“, – apie dar vieną savo aistrą pasakojo A. Stauskas.

„Fotografuodamas aš vis tiek žvelgiu dailininko akimis. Man svarbu forma, ritmika, grafiniai motyvai, spalvos. Tapyboj aš - realistas, o mano fotografija – jau abstrakci-jos. Bandžiau savo makropasaulio nuotraukas perpiešti ant drobės,

išėjo visiška abstrakcija. Kasdienė, reportažinė fotografija yra tarsi vieno ar kito laikotarpio metraštis, turi išliekamąją vertę. Mano nuotraukos tokios vertės gal ir neturi, tai daugiau kaip estetinė išraiška“, – kalbėjo pašnekovas, gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ narys.

„Ledo metamorfozes“, taip savo darbų ciklą apie besikeičiančias van-dens formas pavadinęs, autorius jau norėtų padėti šiek tiek į šalį. „Medis – štai kas mane dabar domina. Įprasta sakyti, kad gražus yra jaunas ir žalias medelis. Bet fotografui, žiūrint į tai tapybiškai, bus įdomesnis jau nykstantis, beišeinantis medis. Netgi tai, kas lieka iš to medžio – kelmas, sudžiūvusios šakos, pasikeitusi spalva. Juk ir seną žmogų fotogra-fui įdomiau fotografuoti nei jauną – raukšlėse yra jo istorija, išmintis, akyse atsiveria sunkiai žodžiais nusa-koma gelmė“, – pasakojo A. Stauskas.

Geriausia piešti kuo toliau nuo Dusetų

Administracinis darbas Dusetų dailės galerijoje, fotografija, o kada dailininkas stoja prie molberto?

„Per atostogas. Tada stengiuosi pabėgti iš Dusetų kaip įmanoma toliau, patinka nuvažiuoti į pajūrį. Kviečia mane atvažiuoti tapyti Bikuškio dvaro savininkė (Bikuškio dvaras yra Utenos r., Sudeikių sen.), bet man per arti. Imsiu vakare galvoti, kad gal metas grįžti namo. Tad išvažiuoju ten, iš kur namo taip lengvai negrįši. Dailininkui, kaip ir muzikui, reikia lavinti ranką. Jeigu il-gai netapai, pradėti būna sunku. Taigi

Sodų žydėjimas (Dusetos). 2014 m. Akvarelė, popierius. 50x66

Kluonas Bikuškėse. 2011. Akvarelė, popierius. 51x65

Namas prie tvenkinio. 2015. Drobė, aliejus. 50x60

>>>

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

2p

sl

..

.

išvažiuoju kur toliau ir visas pasineriu į kūrybą – lieka mažai laiko pokalbi-ams su kolegomis, nuo ryto iki vakaro tapau. Man labai svarbu paveikslą pradėti ir baigti tapyti gamtoje. Tai specifiniai jausmai, mane veikia pati aplinka, dvasia, kvapas... Jeigu tapai akvarele, piešinį turi baigti – rytdi-enai jo nepaliksi. Kiti darosi eskizus, net fotografuoja patikusį vaizdą ir toliau jau dirba dirbtuvėse. Man taip nepatinka... Esu gamtos vaikas, mano ir paveikslai tokie – ramios spalvos, lietuviško kaimo peizažai, Sartų, Luodžių ežerai“, – kalbėjo meninin-kas.

Vietoj paveikslo – vokelis puotai„Galvojau, kad sulauksiu 50 metų,

mesiu visą administracinį darbą ir atsidėsiu tik kūrybai. Jubiliejų atšvenčiau pernai, tačiau išeiti iš valdiško darbo taip ir neišdrįsau. Iš meno sunku išgyventi. Anksčiau buvo kitaip – po parodų dalį darbų nupirk-davo muziejai, kitus pirkdavo tam, kad papuoštų visuomeninius pastatus. Arba buvo labai populiaru dailininko darbą dovanoti įvairių švenčių metu – pavyzdžiui, išeina direktorius iš darbo, kolektyvas susideda pinigų ir užsako jam paveikslą. O kas dabar dovanoja paveikslus? Labai retas atvejis... Jubiliejaus proga žmogui įteikia vokelį, kurio turinį jis greičiau panaudos baliaus išlaidoms padengti, išvažiuos į kelionę arba paprasčiausiai susimokės komunalinius mokesčius. Gal tik vienetai gautą vokelį panaudos meno kūriniui įsigyti. Tiesiog atėjo laikas, kai menininkas turi grįžti į darbą“, - apie šių dienų menininko dalią pasakojo A. Stauskas.

Profesionalaus meno žmonėms nebereikia

Paklaustas, ar neskaudu, kad profesionalus menas taip nuvertina-mas, dailininkas pažiūrėjo filosofiškai: „Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės. Nepamirškim ir to, kad tobulėja technika, tad išsiplėtė ir meno sąvoka. Padaro žmogus gražią nuotrauką, ji jam tikriausiai brangi, kelia gražius prisiminimus, nuneša į fotolabaratoriją ir ją atspaudžia kokio tik nori formato, ant paties geriausio popieriaus, va tau ir interjero detalė. Gal meniniu požiūriu tai nieko verta, bet žmogui gražu. Arba fototapetai – užklijuoji visą sieną tokiu ir džiaugiesi. Anksčiau reprodukavimo nebuvo – dabar kartais reprodukcija kainuoja daugiau nei pats paveikslas, išsirenka žmogus pačius prabangiausius rėmus, įkiša ir gali girtis, kad turi prabangų meno darbą. Be to, interjeruose įsivyrauja minimal-izmas, kai užtenka pakabinti kokią pavaizduotą dėmę ar kitą geometrinę formą...

Tik man gaila, kad tikrieji inteli-gentai, kurie supranta meną ir norėtų

įsigyti profesionalių darbų, to negali padaryti dėl finansų trūkumo“, – tokią šiuolaikinio meno raidą įžiūrėjo pašnekovas.

Dailininkui žiūrovų nereikia Gimęs ir augęs Dusetose, baigęs Dusetų K.

Būgos vidurinę mokyklą, vėliau išvažiavęs studi-juoti į Vilniaus dailės akademiją, profesionalus menininkas grįžo prie savo šaknų. Ar nedūsta provincijoje? „Pagundų išvažiuoti buvo, bet joms atsispyriau. Gyvenamąją vietą reikia keisti po studijų, na, gal dar kai tau trisdešimt, bet ne dabar, kai su savo aplinka jau esi suaugęs. Dusetose aš pripratau komfortiškai gyventi, čia nėra įtampos. O menininkui šie dalykai labai svarbūs. Nors be galo myliu Vilnių, patinka vaikščioti siauromis senamiesčio gatvelėmis, tačiau po poros dienų jau noriu namo.

Gal muzikantui ar teatralui reikia platesnių erdvių, reikia dėmesio, žiūrovų, o dailininkui to nereikia. Matyt, iš tos meilės savam kraštui, nuo vaikystės pažįstamai gamtai prieš kelis metus ir gimė tapybos ir akvarelės ciklas „Nostal-gija peizažui“, kurio parodą surengiau savo penkiasdešimtmečiui“, – pasakojo dailininkas, kurio meno kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Norvegijos kolekcininkai bei meno mėgėjai.

Iš ciklo “Vandens metamorfozės”. 2012 Iš ciklo “Vandens metamorfozės”. 2013 Iš ciklo “Vandens metamorfozės”. 2011

>>>

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

3p

sl

..

.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

„Auksiniai“ kadrai iš Dusetų keliauja po pasaulį

„Savo kailiu patyriau, ką reiškia posakis „Savam krašte pranašu nebūsi”. Įvertina svetimi, o savi... Bet aš tikrai nesiskundžiu ir nebijau pripažinti, kad konkursuose laimėti medaliai, profesionalių fotografijos meistrų įvertinimai man yra svarbūs. Pripažinimo reikia, kad tvirčiau stovėtum ant žemės“, – sako kelių dešimčių tarptautinių konkursų laureatė, fotomenininkė, Dusetų dailės galerijos parodų kuratorė Normantė Ribokaitė.

> Fotomenininkė Normantė Ribokaitė puikiai jaučiasi gyvendama gimtosiose Dusetose. „Geriau didelei žuvelei būti mažam prūde, nei mažai žuvelei dideliam ežere“, – sako ji.

Moteris su moliūgaisProcedūros-2 >>>

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

. . . Daiva Goštautaitė >

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

4p

sl

..

.

>>>

Fotografė žvelgia į žirgų akisPirmas svarus apdovanojimas prieš

penkerius metus atkeliavo iš Japoni-jos – konkurse „Japonijos tarptautinis fotografijos salonas“ N. Ribokaitė pelnė aukso medalį už žirgų nuotrauką „Porelė“.

Pašnekovės fotoobjektyvas dažnai nukreiptas į žirgus – žirgai Sartų pakrantėje, žirgai, besiganantys lau-kuose, daugelyje nuotraukų – gilios, didelės žirgų akys... „Dabar žirgams laiko lieka vis mažiau, atsiranda kitų mane dominančių temų. Tačiau buvo etapas, kad stebėdama žirgus praleisdavau nemažai laiko. Žirgas – ne žmogus, jo pozuoti nepriversi. Reikia daug laiko ir kantrybės norint padaryti gerą nuotrauką. Tačiau reikia nepamiršti ir to, kad žirgas yra neprog-nozuojamas, prie jo arti aš neinu. Man labai gražios jų akys – jose ir emocija, ir nuotaika“, – pasakoja pašnekovė.

Fotomenininkė sako, kad meilė žirgams gimė dar vaikystėje. „Vasaras leisdavau pas močiutę kaime, o arklys tuo metu buvo vos ne kiekvi-ename ūkyje. Daug jodinėdavau... Būdama keturiolikos sumąsčiau, kad noriu būti žirgų trenere, išvažiavau į Vilnių, baigiau Buivydiškių žemės ūkio technikumą, tačiau taip pagal specialybę niekada ir nedirbau. Beje, ir mano pirmoji nuotrauka, kurią padariau dar mergaičiukė būdama, su žirgais“, – kalba N. Ribokaitė.

Nuotraukose – ir gyvenimonuskriaustas žmogus

Paklausta, ką sunkiau fotogra-fuoti – gamtą ar žmogų, N. Ribokaitė pasakoja apie jau irgi į šalį atidėtą,

tačiau ne mažiau nei žirgai įdomų ciklą „Kraštiečiai“. „Žmogų fotografuoti reikia nusiteikimo, nuotaikos. Taip paprastai neužeisi į kaimo trobelę ir nepriversi žmogaus pozuoti. Kadangi esu vietinė, mane daugelis pažįsta, tad nebuvo labai sunku įkalbėti žmones fotografuotis. Tik mano nuotrau-kose nepamatysit ilgakojų gražuolių, kostiumuotų vyrų ar prabangių interjerų... Tai – eilinis kaimo žmogus savo kasdienėje aplinkoje. Daug fo-tografavau gyvenimo nuskriaustų, aso-cialiais vadinamų žmonių, dabar daug jų nebėra ir tarp gyvųjų. Kam reikia tokių nuotraukų? Nes tai – gyvenimas. Nė vienas nežinom, kokie būsim po kelerių metų, tad aš nei smerkiu, nei bjauriuosi tokiais žmonėmis... Tik kartą vienas pažįstamas man prasitarė: „Normante, tu nufotografuoji žmogų, o jis po kiek laiko miršta... Tikiuosi, kad tai tik sutapimai...“ – apie savo artimos aplinkos žmonių fotografijas kalba menininkė.

Ryto rūkai dvelkia ypatinga magijaTarptautiniai apdovanojimai N.

Ribokaitei atkeliauja iš konkursų JAV, Australijos, Japonijos, Europos šalių, tad paklausta, ar ne per mažai erdvės provincijoje, fotomenininkė tvirtina: „Čia – mano namai. Kažin, ar mane galima būtų išrauti iš Dusetų. O provin-cija – tai ne vieta, o būsena. Kas kad aš gyvenčiau dideliame mieste, galbūt fotografuočiau rytinį miesto gyvenimą, bet neturėčiau to, ką dabar turiu. Esu gamtos vaikas. Man neužtektų tik savaitgalį nuvažiuoti į mišką ar prie ežero. O gyvendama Dusetose aš nuo-lat esu gamtoje“.

Ji sako, kad gamta kiekvienu metų laiku yra graži – tiek pirmas sniegas, tiek bundan-tis pavasaris, vasaros rytų rūkai. „Gegužės pabaiga, birželis man yra ypatingas laikas. Kiek grožio, paslapties, magijos ryto rūkuose. Aš tada kiekvieną rytą keliuosi prie ketvirtą, pasižiūriu pro langą, ar nėra rūko: jei ne – miegu toliau, o jeigu rūkas – greitai apsirengiu ir keliauju prie ežero. Mama man dažnai sako, taigi rūkas – juk jis vienodas, ką tu kaskart ten pamatai. Tačiau gamtoje vienodų nuotraukų nepadarysi. Kartą ryte stovėdama prie Sartų matau – ežere plaukia valtelė, o kur buvęs, kur nebuvęs dar ir bebras išnyra. Koks kadras! Sekundžių klausimas, tik spėjau nuspausti fotoaparato mygtuką, rūke dingo ir žvejys, ir bebro nebemačiau“.

Fotografė pasakoja, kad tokie rytai, praleisti gamtoje, tampa energijos užtaisu visai dienai.

Teko įsikišti į meilės trikampįNet mažiausias miestelis, net ramiausias

rytas gali nepašykštėti smagių, įsimintinų nuotykių. „Tai buvo užpraeitą lapkritį. Vaikščiojau Šventosios pakrante, pamačiau besiilsinčią gulbių porelę, žiūriu, o nuo Sartų pusės atplaukia vienišas gulbinas, prašalaitis. Jam turbūt nepa-tiko porelė, pradėjo ją persekioti. Aš galvojau, kad užbėgsiu už akių, ir pasileidau tekinom palei Šventąją... Priėjau atvirą, krūmais neapaugusį krantą, pradėjau ieškoti gulbių porelės, ir staiga kad surėks kas nesavu balsu, net nuščiuvau, galvojau, gal koks elnias ar dar kažkas. Apsid-airiau, matau gulbė į kranto išplaukė, aš prie jos. O ten vaizdelis, kurio nepamiršiu – prie kranto tas prašalaitis gulbinas skandino tą kitą gulbiną. Gulbė tik stebėjo ir niekuo padėti savam negalėjo... Puoliau rėkti, mojuoti rankomis – vis dėlto atsitraukė tas puolėjas. Po to dar ilgai stovėjau ir stebėjau gulbių porelę, kuri džiaugėsi buvimu kartu“, – istoriją, pamatytą gamtoje, pasakoja fotografė.

Kur eiti Būti kartu

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

2 0 1 6 . . . 1 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

25

ps

l.

..

Gražios ne tik ilgakojės manekenės Visai neseniai N. Ribokaitė pradėjo fotogra-

fuoti aktą. „Pradžioj fotografavau draugę, po kurio laiko prieš objektyvą stojau ir pati“, – sako fotografė. Paklausta, ko reikia – ypač mylėti savo kūną ar būti be galo laisvai asmenybei, kad išdrįstum apsinuoginti - pašnekovė sako: „Fotografavau gamtą, žirgus, kraštiečius, matyt, atėjo eilė ir aktui. Žmogus – nuogas jis ar apsirengęs – irgi gamtos dalis. Tikrai nesu iš drąsiųjų, bet kitas ir savo šešėlio bijo. Mes, moterys, retai kuri esam visiškai patenkintos savo kūnu, bet esu įsitikinusi, kad galima rasti kampą, galima padaryti estetiškas nuotraukas ir nebūnant manekene. Tai nėra tik nuogas kūnas – tai yra nuotaika, požiūris. Aišku, gali ir išdarkyti tą kūną... Moterims, kurios kompleksuoja dėl savo kūno, galiu pasakyti tiek – negražių žmonių nėra, o profesionalus fotografas tikrai ras tokį kampą, kad ir visai nemanekeniškos išvaizdos moteris bus graži“.

Su tokiu požiūriu, kad ir gyvenant mieste-lyje, kur vis dėlto didžioji dalis gyventojų yra pagyvenę ir į nuogą kūną žiūri sakydami, kad tai nesąmonė, kad jokio meno čia nėra, N. Ribokait-ei irgi teko susidurti. „Organizavau mišrią savo nuotraukų parodą, tarp jų buvo ir aktas, kuriam pozavo mano draugė. Ta nuotrauka kabėjo iki tol, kol sužinojom, kad draugės mama ketina aplankyti parodą. Tam kartui aktą pakeičiau kita nuotrauka, o mamai apsilankius parodoje vėl viską grąžinau į savo vietas. Aš nenoriu erzinti žmonių, manau, jeigu fotografuoji aktą, nebūtina to daryti kažkur viešai, garsiai apie tai kalbėti. Man patinka šis žanras, nors jis ir sunkus“, – pasakoja menininkė.

Paklausta, kaip jos pačios tėvai žiūri į aktą fotografuojančią ir aktui besifotografuojančią dukrą, N. Ribokaitė šypsosi: „Prieš keletą metų buvau pluoštą tokių nuotraukų sudėjusi į voką ir paslėpusi spintoje tarp drabužių. Nežinau, ko ieškodama, bet mama tas nuotraukas aptiko. Nieko tada nesakė, bet po kurio išėjo iš kalbos, sako: „Mačiau, žinojau, kad be šitų nuogybių vis tiek neapsieisi..“ Bet sureagavo labai ramiai. O tėtis tikri-ausiai net nežino, kad dukrai tuoj bus 50 metų, o ji fotografuojasi nuoga...“

Iš savo nuotraukų duonos nevalgoKokią svajonę menininkė

įgyvendintų, jeigu laimėtų milijoną? „Kartais pasvajoju ir apie tai... Vaikų išlaikyti man nereikia, buitis, aplinka – irgi sutvarkyta, tad tai tikriausiai būtų fotoaparatas ir mano nuotraukų albumas. Labai norėčiau jį išleisti, tačiau viską riboja finansinės galimybės. Šiuo metu viską, kas lieka nuo atlyginimo, skiriu dalyvavimo tarptautiniuose konkursuose starto mokesčiui sumokėti. Atrodytų, tai nėra labai dideli pinigai – 25-45 eurai, tačiau apetitas kyla bevalgant, taip ir man su tais konkursais – norisi kuo daugiau juose sudalyvauti. Mano mama kartais pajuokauja, kad gerą hobį turiu – pinigai tik plaukia kažkam kitam, tik plaukia... Bet man yra džiaugsmas patekti tarp geriausių fotografų, gauti meistrų įvertinimą“, –

teigia moteris. Paklausta, ar galima iš fotografijos

pragyventi, N. Ribokaitė sako atvi-rai: „Dusetose tikrai ne. Paskutinę nuotrauką pardaviau pernai rugpjūtį. O štai – kovas: kažin kiek reikėtų gauti už nuotrauką, kad galėtum iš to pragyventi..? O jeigu dar ateina pažįstamas žmogus – kiek iš jo paimsi -30-40 eurų... Manau, pelningas būtų vestuvių fotografavimas, tačiau aš negalėčiau to suderinti su savo darbu – Dusetų galerija dirba ir šeštadieniais, kada daugiausiai ir vyksta vestuvių. Neatsisakau fotografuoti tik tada, kai prašo artimiausi žmonės, bet iš jų irgi nenuplėši didelių sumų... Priešingai nei gamtai, vestuvių fotografavimui aš neturiu laiko. Gal kam ir atrodo, kad fotografuoti vestuves nesudėtinga, tačiau tai labai sunkus darbas – juk tai ypatinga šventė, žmonės nori išskirtinių kadrų, subtiliai „pagautų“ momentų...“

Ištikimas „draugas“ pavedėKasdien eidama į darbą N.

Ribokaitė nešasi ir fotoaparatą, o eina dažniausiai ne per miestelį, o Šventosios pakrante, kur atrodo kiekvienas kupstas, kiekvienas medis jai pažįstamas: „Vis dėlto pastebiu ir smulkmenas – vis fotografuodavau gul-bes, antis, o neseniai pastebėjau bal-tuosius garnius, štai ir naujas objektas mano fotografijoms. Kartu tai ir pro-vincijos privalumas – miesto žmogus tikriausiai labai retai pakelia akis į dangų, retai pastebi besikeičiančias gamtos detales...“

Fotoaparatas N. Ribokaitę lydi ir kelionėse po užsienio šalis: „Tik tada aš jau esu nebe kaip eilinė turistė, o dirbu darbą – negirdžiu nei ką gidai pasakoja, ne visada matau ir ką jie rodo. Tačiau pernai penkioms dienoms išvažiavau į Budapeštą. Trečią kelionės dieną fotoaparatas sugedo, tai man buvo tragedija, gerai, kad iki tol dar buvau padariusi nemažai nuotraukų. Pavedė jis mane – juokauju, kad likusias kelionės dienas abu praleidom kaip tikri turistai – Balatono ežero grožį fotografavau akimis...“

Ankstų rytą Noriu skristi

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

6p

sl

..

.

Kazimiero Būgos istorija prasidėjo Pažiegės vienkiemyje, netoli Dusetų, 1879 m. lapkričio 6 d. (pagal senąjį kalendorių – spalio 25 d.). Būgų šeima buvo gana gausi: keturi sūnūs ir tiek pat dukterų. Būsimasis mokslininkas, kaip

Prof. Kazimieras Būga. Tokius genijus šimtmečiai tegimdo

vyriausiasis sūnus, paveldėjo tėvo vardą. Elementorių skaityti išmoko iš tėvo, o nuo devynerių metų pradėjo slapta mokytis pas daraktorius. Ka-dangi dirbti ūkio darbų noro nerodė, 1890 m. žiemą tėvas nuvežė jį į Dusetų valsčiaus

mokyklą. Šioje mokykloje tuomet buvo mokoma rusų kalba, mokytis buvo sunku, tad kitą rudenį tėvas Kaziuką nugabeno į apskrities mokyklą Zarasuose. Tačiau tėvai greit nusprendė, kad į Zarasus važinėti bus per didelė prabanga. O tais laikais iš Zarasų krašto ir apskritai Rytų Lietuvos žmonės emigruodavo ne tik į Ameriką, bet ir į didžiuosius Rusijos miestus, tad tėvui Būgai kilo mintis vežti Kazimierą pas gimines į Peterburgą ir ten jį išleisti į mokslus. Giminės atsisakė imti pinigų iš Būgos: vietoj to vasarą teta su vaikais atvyksianti į Pažiegę vasaroti. Abi pusės susitarė giminiškai ir vieni kitų neskriaudė. 1892 m. liepą tėvas nuvežė Kaziuką į Peterburgą. „Tokiais žygiais, – rašė vėliau Būga savo autobiografijoje, – nesibaisi prastuolėlis nem-okytas sodietis, mano tėvas, be to – nepasiturįs, nes jį džiugina viena mintis – išvysti savo sūnelį kunigu, kuris ne tiktai tėvus senatvėje priglaus, bet ir visus namus sušelps. Tėvas nešykšti sūnaus mokslui paskutinio skatiko.“

Vasaros atostogų mažasis Būga grįždavo į Pažiegę. Namuose būdavo tylus, užsidaręs savyje vaikas: per dienas kambaryje skaitydavo knygas arba vienas vaikščiodavo po ežerais ir kalvomis išmargintas apylinkes. Niekieno neraginamas jau tada rankiojo liaudies dainas, mįsles ir priežodžius.

Po ketverių metų Kazimieras baigė mokyklą ir rudenį įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, iš kurios po metų išstojo, tuo užsitraukdamas tėvų ir visos giminės rūstybę. Kodėl išstojo iš seminarijos, pats Būga savo autobiografijoje nenurodo. Jo ano meto draugai ir pažįstami savo prisiminimuose tvirtina, jog negalėjęs pakęsti seminarijoje vyravusios šovinistinės lenkiškos dvasios ir tų užgauliojimų, kuriuos tekdavo jam, kaip lietuviui, patirti iš seminarijos vadovybės. Nors Peterburgo seminarijoje dauguma klierikų buvo lietuviai, tačiau mažiausias lietuvybės pasireiškimas čia buvo slopinamas.

Seminarijoje K. Būga susipažino su ką tik išleistu pirmuoju Juškos žodyno sąsiuviniu ir mokinių hektografuota Jauniaus gramatika. „Abudu tuodu raštu, – rašė jis vėliau autobi-ografijoje, – bus nemaža paveikusiu mano sielai“. Su žymiu lietuvių kalbininku prof. Kazimieru Jauniumi Būgai teko laimė susipažinti, o nuo 1903 m. – tapti jo moksliniu sekretoriumi bei mokiniu. Tuomet jis jau turėjo susirašęs gerą krūvą dainų ir mįslių su priežodžiais, kurių dalis buvo iš liaudies lūpų. Jo artimieji pasakoja, jog, būdamas klieriku, vasaros atostogų metu tėviškėje vaikščiodavo po apylinkes ir rinkdavo žodžius, dainas. O namuose, šeimai prie stalo valgant, jei išgirsdavo kokį retesnį žodį ar posakį, tuoj pat užsirašydavo. Tą patį darydavo ir pakviestas į svečius. Žmonės stebėdavosi, kiti net pykdavo. Vėliau Būga savo veikaluose cituodavo labai daug žodžių iš Dusetų apylinkių. Jo veikalai mirgėte mirga kalbos duomenimis su prierašu „Dusetos“. Tuo jis savo gimtinės vardą išgarsino toli už Lietuvos ribų.

. . . Gintarė Obelenė >

> Pasakojama, jog kartą vienas asmuo davęs profesoriui Kazsimierui Būgai pasiskaityti naujai pasirodžiusią lietuvišką knygą. „Nepatiko, – pasakęs šis grąžindamas knygą, – nė vieno man nežinomo žodžio joje neradau.“

Kalbininkas, profesorius Kazimieras Būga atvėrė naują epochą lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje. Tokius genijus šimtmečiai tegimdo.Kaip vienam iš nedaugelio mokslo viršūnes pasiekusių lietuvių, jam teko rūpintis Lietuvos universiteto kūrimu, dalyvauti įvairiose komisijose, sudaryti universiteto statutą, bet didžiausias jo darbas buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimas. Mokslininko veikaluose nagrinėjamos beveik visos lietuvių kalbos mokslo sritys. Jis tyrinėjo lietuvių kalbos kirčiavimą, įvairių garsų atsiradimo kelius, istorinę jų raidą. Išaiškino daugelio lietuviškų žodžių kilmę. Yra paskelbęs daug etimologijų (žodžių kilmės aiškinimų), nušvietęs mūsų kalbos skolinių kilmę, lietuviškų asmenvardžių darybą.

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

7p

sl

..

.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

Būga pasirašydavo įvairiais slapyvardžiais: Braškutis, V. Dausietis, Dusėtiškis, Studentas, S. Ubašlaitė, K. Ulys. 1900 m. „Tėvynės sarge“ pasirodė jo straipsnis „Genys margas, o lietu-viszka raszyba dar margesnė“, pasirašytas K. Sėlio slapyvardžiu. Tai buvo pirmasis jo darbas kalbos klausimais. Pradėjęs bendradarbiauti „Tėvynės sarge“, Būga susipažino ir artimai susidraugavo su šio laikraščio redaktoriumi Juozu Tumu-Vaižgantu. Jo straipsnių tematika buvo labai įvairi. Daugiau-sia – korespondencijos iš Peterburgo (vėliau ir iš Dusetų) lietuvių visuomeninio gyvenimo, draugijų veiklos, vakarų organizavimo ir panašiai. Būga demaskuodavo caro žandarmerijos kėslus, skatino lietuvius būti budrius, mokė slėpti draudžiamas lietuviškas knygas, taip pat rašė straipsnelius, kuriuose būdavo liečiami įvairūs praktiniai kasdi-enio gyvenimo klausimai, pavyzdžiui, „Apie vaikų kirmėles“, „Degtinės ir alaus gėrimas“. Nemažai straipsnių skirta kalbos klausimams.

Ypač didelės reikšmės jam turėjo pažintis su prof. Eduardu Volteriu. Anuo metu Peterburge, be lietuviškų vakarų, antroji lietuvių susitikimo vieta buvo E. Volterio namai, kurie tapo savotišku lietuvybės centru Peterburge. Jis rėmė ir globojo neturtingus lietuvius studentus, buvo pirmasis, įvertinęs Būgos gabumus. Su žmona tapo Kazimierui antraisiais tėvais, kurie nenustojo rūpintis juo iki paskutinės gyvenimo dienos.

Amžininkų teigimu, nors Kazimieras Būga iš jaunystės buvo gana lėtas ir nekalbus, paklaustas, greit neatsakydavo, bet kam nors pradėjus kalbėti apie savo tarmę ar kokiu kitu kalbos klausimu, nekalbusis Būga bematant tapdavo šnekus, užsidegdavo ir neleisdavo niekam įsiterpti. Kada jis pradėjo domėtis kalbos klausimais, niekas iš to meto draugų neprisimena. Visi teigia, kad jo

galva jau tada buvo prikimšta kalbos dalykų, kad jis „gimęs kalbininku“. Būga troško pažinti lietuvių kalbą visą: ne tik rašomąją, bet ir šnekamąją su visomis

jos tarmėmis. Jis iš mažens pradėjo rinkti ir registruoti kal-

bos duomenis. Rinko retesnius žodžius, posakius, mįsles, patarles, dainas ir kitą kalbos turtą. Į šį darbą savo tėviškėje taip pat įtraukė artimuosius bei draugus, kurie rinko ir siuntė jam kalbos duomenis. Bro-lis Jonas prisipažįsta, kad ir jį Kazys buvo išmokęs užrašinėti žodžius ir už kiekvieną atsiųstą gerą mįslę po 3 kapeikas iš jo gaudavo.

Būgai, kaip kal-bininkui, augti didžiausią reikšmę turėjo draugystė su žymiuoju lietuvių kalbos žinovu Kazimieru Jauniumi. Autobiografijoje jis rašo, kad, pradėjęs vaikščioti pas Jaunių, turėjęs jau gerą pluoštą medžiagos žodynui. Priešingai nei Jaunius, kuris buvo savotiškas mokslo egoistas ir savo darbų spaudoje neskelbė, Būga jau tada svajojo apie surinktos medžiagos išleidimą.

Kazimieras svajojo studijuoti filologiją, tačiau prieš tai turėjo išlaikyti brandos egzaminus gimnazijoje. Tai padarė būdamas jau 26 metų. Eg-zaminai nesisekė, tačiau, pedagogams paaiškinus, kad iš Būgos gali išeiti žymus kalbininkas, jie sutiko jį praleisti. 1905 m. rudenį Būga įstojo į Peterburgo universiteto filologijos skyrių. Tuo metu pasitenkinti kitų surenkama ar savo pat-ies užrašoma iš įvairiatarmių Peterburgo lietuvių medžiaga Būga nebegalėjo. Jam rūpėjo pačiam aplankyti svarbiausias

mūsų tarmes, pagyventi tarmės aplinkoje, vietoje ją tirti. Tuo tikslu vasaros atostogų metu jis keliaudavo po Lietuvą. Tačiau matydamas spartų Lietuvos pakraščių nutautėjimą, Būga labai sielojosi. Jis puikiai suprato, kad nesant lietuviškų mokyklų, pakraščių nutautėjimas neišvengiamas, o apie savas mokyklas tada nebuvo galima nė svajoti. Artimieji pasakojo, jog paklaustas, ką veikia nuvykęs į Vilniaus kraštą, Būga atsaky-davo, jog važiuoja mirštančios kalbos gydyti. Studijuodamas universitete išleido pirmą stambų veikalą „Aistiški studi-

jai“, parašė vertingų mok-slo darbų.

K. Būga dažnai buvo

alkanas, pervargęs ir blaškėsi tarp visuomenės reikalavimų ir savo norų bei uždavinių. Nors nuolat rašė straipsnius kalbos klausimais įvairiems to meto leidiniams, jo materialinė padėtis niekada nebuvo gera. „Tamstop dabar kreipiuos vienu reikalu, – rašė iš Pažiegės artimam bičiuliui 1910 m. – Šiais metais taip nubiednau, kad neturiu pinigų net keliui užsimokėti Peterburgan; beto dar reikia turėti nors pirmiem dviem mėnesiam už butą ir valgį užsimokėti. Tos dėliai priežasties prašyčiau Tamstą paskolinti iš kun. Jauniaus raštams leisti pinigų ben penkiasdešimtis rublių... Paskolą meilyčiau gauti prieš 25–27 VIII, nes kitaip negalėčiau ir Peterburgan važiuoti.“

Būga, užsiėmęs lietuvių kalbos tyrinėjimais ir mokslo darbų rašymu, neskubėjo baigti studijų universitete, nors buvo aišku, kad jį, kaip gabų kalbininką,

>>>

„Mieliausioji tetule, dėde ir visa šeimyna!

<…> Linksma širdžiai, matant, kad Lietuvoje apšvietimas, nor pamaži, bet visgi kilsta aukštyn. <...> Moterims (ir mergaitėms) apšvietimas – mokėjimas lietuviškai skaityti ir rašyti labai reikalingas, nes pačios mokėdamos, tą mokslą suteiks savo vaikams. Nežinau, ar berasi Lietuvoj žmogų, kursai mokėjimą savo kalboje skaityt ir rašyt skaitytų už nereikalingą daiktą. Tikiuos, kad ir mano sesutė Elena šitą savo mokėjimą rašyti ir skaityti sunaudos, mokydama savo drauges da neišmokusias arba visiškai nemokančias. Už tokį darbą susilauks netik Lietuvos žmonių dėkingumą, bet ir viešpaties dievo palaiminimą. Gėriaus yra kitus nemokančius mokyti, doran kelian vesti, negu per kiauras dienas bažnyčioj tupėti, nieko gero nedirbant, tik savo apsiėjimais žmones papiktinant“.

(Iš K. Būgos laiško )

> Gimtojoje Pažiegėje, name, kuriame Būga gimė, įrengtas memorialinis muziejus.

...Kodėl išstojo iš seminarijos, pats Būga savo autobiografijoje nenurodo...

...Brolis Jonas prisipažįsta, kad ir jį Kazys buvo išmokęs užrašinėti žodžius ir už kiekvieną atsiųstą gerą mįslę po 3 kapeikas iš jo gaudavo...

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . .

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

8p

sl

..

.

vadovybė paliks universitete ruoštis profesūrai. Tai rodo, kad Būgai buvo svetimos įprastinės daugelio mokslininkų svajonės: įsigyti mokslo laipsnį, tapti profesoriumi ir akademiku. Jam labi-ausiai rūpėjo tyrinėti kalbą, o tai daryti jis galėjo ir nebaigęs universiteto. Vis dėlto, draugų spiriamas, jis galų gale turėjo atliktį įkyrų darbą. Būgai prieš akis atsivėrė akademinis gyvenimas.

1913 m. pabaigoje jis žengė dar vieną žingsnį savo gyvenime: lapkričio 16 d. Kaune susituokė su Juze Stankūnaite. Reikia konstatuoti, kad vedybos tolesniam Būgos gyvenimui turėjo teigiamą įtaką. Apsukresnė ir daugiau praktiniuose reikaluose patyrusi žmona vėliau jam labai padėjo žengti ne-lengvu gyvenimo keliu. Jis pats tuo greit įsitikino. „Jau antras mėnuo eina, – rašė broliui, – kaip gyvenu nebevienas. Dievui dėkui gyvenu kur kas geriau, nekaip kad buvau vienas. Pragyvenimas, žinoma, atsieina brangiau, bet už tai visa kas patogiau ir ramiau... Linkiu ir tau kuo greičiausia vesti žmoną, nes gera žmona nieko nepagadino, bet dažniausiai ji pataiso žmogų.“ Netrukus fakulteto vadovybės nuolat klibinama Švietimo ministerija nusileido ir sutiko skirti Būgai stipendiją, komandiruodama jį dvejiems metams tobulintis į užsienį. Nutarta pirmiausia važiuoti į Karaliaučių. Tačiau greitai vaisingą darbavimąsi nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Lyg nujausdamas greitą karo pradžią, padirbėjęs tik keturis mėnesius, Būga grįžo į Lietuvą likus vos trims dienoms iki sienos uždarymo.

Būgai karas atnešė daug nelaimių. Jis

liko be darbo ir pinigų. Žmonos tėviškė sudegė, ten žuvo nemažai Būgos daiktų, o svarbiausia – daugybė knygų, dėl kurių jis ypač sielojosi. Visi trys jo broliai buvo mobilizuoti. Grįžę su žmona į Peterburgą, nepajėgė net išsinuomoti buto, tad apsigyveno pas pažįstamą lietuvį jo vieno kambario bute. Čia skursdami susilaukė dukrelės Gražinos. Tada šeima šiaip taip laikėsi iš Būgienės atsineštos dalies, ka-dangi Būga tuomet teuždirbo 25 rublius per mėnesį. Karo metais kalbininkas didesnių darbų nepaskelbė.

1916 m. pavasarį Būga pagaliau baigė laikyti magistro egzaminus ir gavo teisę būti Peterburgo universiteto privatdocentu. Tačiau dalis universiteto buvo perkelta į Permę (prie Uralo) norint palengvinti Rusijos imperijos sostinės aprūpinimą maistu karo metais. Būga išvyko ir 1917 m. tapo profesoriumi. Jis buvo studentų gerbiamas ir mylimas ne tik dėl nepaprastos mokslinės erudicijos ir žinių. Studentus žavėjo jo paprastu-mas, draugiškumas. „Ir tada niekaip negalėjau suprasti, – rašė vėliau vienas studentas, – kad toks iškilęs žmogus gali būti paprastesnis ir už mūsų mokytojus ir net paprastam gimnazistui prieinamas ir palankus“.

Kelionė į Lietuvą Būgų šeimai užtruko – jie grįžo tik 1920 m. Tuojau pat kal-bininkas buvo iškviestas dirbti į Kauną. Ten jiems gimė sūnus. Kaune Būga pradėjo dirbti Knygų leidimo komisi-joje ir jam buvo pavesta organizuoti „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimą. Nors turėjo keletą pagalbininkų, daugiausia teko dirbti pačiam. Į darbą jis nėrė su didžiule aistra. „Ar išeis pasivaikščioti, ar kartais varu išvarydavau į teatrą, tik apie savo korteles, apie darbą ir galvoja, – pasakojo Būgos žmona. – Būdavo teatre, įpusėjus vaidinimui, pašnabžda man: „Ir ko čia, motin, atėjau? Tiek laiko sugaišti! Kiek būčiau darbo nudirbęs.“ Jis tik darbu ir tegyveno. Darbo liga jį pribaigė... Būdavo paprašau išeiti pasivaikščioti su Gražina, dukrele. Išeis ir vėl skubinai grįžęs už rašomojo stalelio... Prie kortelių.“ Būga buvo sukaupęs apie 617 tūkst. kortelių žodyno kartoteką.

Kaip vienam iš nedaugelio mokslo viršūnes pasiekusių lietuvių, jam teko rūpintis Lietuvos universiteto kūrimu, dalyvauti įvairiose komisijose, sudaryti universiteto statutą, važinėti į kitas šalis.

Visi sunkumai jam atrodė nebaisūs – kad tik būtų pagaliau įkurta pirmoji lietuviška aukštoji mokslo įstaiga. O valdžia tuo pat metu ragino nedelsiant pradėti žodyno spausdinimą. Būga bandė aiškintis, kad, nesukaupus bent didžiosios lietuvių kalbos turto dalies į kartotekas ir jų nesutvarkius, to neįmanoma padaryti, tačiau vis tiek buvo reikalau-jama, nes už tai jam mokama alga. Taigi žodynas buvo pradėtas spausdinti per anksti, nesurinkus ir nesutvarkius visos medžiagos. Už tai kiti mok-slininkai Būgą pasmerkė. Jis atsidūrė tarp dviejų kritikų: kalbos mokslo ir Lietuvos visuomenės. Nuo-latinis abiejų pusių zirzimas ardė sunkaus darbo nu-vargintus Būgos nervus. „Aš ir kiti baltologai esame įsitikinę, – rašė vėliau prof. A. Senas, – kad šitas nepasisekimas su žodynu Būgą be laiko užmušė.“ 1924 m. buvo išleistas pirmasis „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinis, antrasis jo parengtas sąsiuvinis išėjo jau po Būgos mirties.

Būdamas silpnos sveikatos, Būga rimtai su-sirgo. Nustojęs kalbėti, buvo išvežtas į tuometinę Karaliaučiaus universiteto Psichiatrijos ir nervų kliniką. Gydytojai pripažino smegenų gripą. Pirmųjų Būgos laiškų, siųstų iš ligoninės namiškiams, beveik neįmanoma perskaityti. Tačiau kai sveikata ėmė gerėti, jis vėl ėmė rūpintis žodyno kortelėmis. Pamatęs žmoną, pirmiausia imdavo klausinėti apie jas, o ne apie vaikus ir šeimą. Bet netrukus

jo sveikata pablogėjo – sustiprėjo galvos skausmai, sutriko kalba, jį ištiko paralyžius, netru-

kus visai liovėsi kalbėjęs ir mirė, būdamas 45 metų (1924 m.). Būga buvo iškilmingai palaidotas Kauno kapinėse netoli savo mokytojo K. Jauniaus. Vėliau palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines.

Prof. K. Būgos ankstyva mirtis buvo labai skaudus smūgis lietuvių kalbos mokslui. J. Balčikonis vėliau rašė: „Jis atsiskyrė nuo mūsų amžiuje, kada žmogaus kūno ir dvasios jėgos pasiekia savo augimo aukščiausią laipsnį, kada darbo vaisiai esti gražiausi ir didžiausi. Argi begali būti didesnės tragedijos mokslininko gyvenime: mirti tada, kai esi beparodąs pasauliui didžiausią savo darbo vaisių!“

Šiurpiai skamba rašytojo Vinco Krėvės žodžiai: „Gyveno Lietuvoje didelis mokslininkas Kazys Būga. Visuose kraštuose buvo žinomas ir gerbiamas jo vardas. Bet Lietuvoje apie jį beveik niekas nežinojo, išskyrus mažą jo draugų būrelį. Nežinojo, nes žinoti nenorėjo kol Kazys buvo gyvas. <…> Sunkiai dirbo, patrūko ir mirė… Ir tik tuomet atsivėrė žmonių akys, tik tuomet suprato, kas buvo tasai keistas Kazys Būga. Ir tie patys, kur su panieka, iš aukšto žiūrėjo in keistą profesorių, nutarė pagerbti didvyrį… Ir iškėlė jam gražias laidotuves, kurių metu dargi sužinojo, kad nėra kas atstoja Kazį Būgą… Pagerbė, palaidojo ir nusiramino, kad šventai atliko savo pareigas…“

>>>

...Būdavo teatre, įpusėjus vaidinimui, pašnabžda man: „Ir ko čia, motin, atėjau? Tiek laiko sugaišti! Kiek būčiau darbo nudirbęs.“...

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . i š . . . a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.2

9p

sl

..

.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

Savo senelių sodyboje Debeikių seniūnijoje, Antupių kaime, kaimo turizmo verslą plėtojęs Egidijus Matelis pastatė visą kompleksą poil-siautojams ir pramogautojams, tačiau nusprendė keisti verslo kryptį. Pagrindinis 400 kv. m sodybos pastatas jau pritaikytas seneliams - įrengti pan-dusai, virtuvė, dušai, salė bendriems pobūviams. Vienu metu senelių namuose galės gyventi iki 24 senelių. Kaina už mėnesio gyvenimą – 670 eurų. Pinigų suma, ypač skaičiuojant litais, atrodo kaip reikiant solidi, tačiau verslininkas skaičiuoja, kad praktiškai vaikams prie savo senolių išlaikymo jo įstaigoje prisidėti mažai tereikės arba nereikės vi-sai, užteks senolių pensijos ir valstybės paramos, nes sutvarkius reikiamus dokumentus globai, vals-tybė skiria dar beveik pensijos dydžio išmokas. Šią „popierinę“ senelių priežiūros dalį klientams žada padėti sutvarkyti pats verslininkas.

E. Matelis nuo pavasario senelių namuose įdarbins apie 8 žmones – visi darbuotojai iš Anykščių rajono, visi jie pamainomis dirbs su se-neliais. Skaičiuojant galimas verslininko pajamas ir būsimas išlaidas, regis, milijoniniu uždarbiu nekvepia, tačiau E. Matelis dėstė, jog pelno

Vieta vakarietiškai senatveiŠiuolaikiniuose privačiuose senelių namuose „Sidabrinis amžius“ ant Šventosios upės kranto Anykščių rajone nuo šio pavasario dienas leis seneliai. Pagaliau regione atsiranda vieta, kur seneliai galės gyventi patogiai, jaukiai, saugiai ir už prieinamą kainą. Naujuose senelių namuose „Sidabrinis amžius“ yra 12 kambarių. Juose seneliai įsikurs po vieną arba po du. Seneliai kiaurą parą bus prižiūrimi specialistų, pavežami iki bažnyčios, jiems organizuojami renginiai ir įvairios veiklos, kitaip tariant, bus dirbama taip, kad seneliams nebūtų nuobodu. Keturis kartus per dieną bus patiekiamas naminis maistas.

jis ir nesiekiąs. „Ne viskas pelnu yra pagrįsta. Noriu atlikti prasmingą darbą. Pamenu, kad mano močiutė visada svajojo, jog ši vieta būtų pilna žmonių, kad jiems mūsų sodyboje būtų gera“, – kalbėjo verslininkas.

Jo seneliai kairiajame Šventosios upės krante įsikūrė 1934-aisiais. „Nuo 1967-ųjų senelių sodyboje prasidėjo sovietinis turizmas, čia daug žmonių apsistodavo, jie dažnai keitėsi“, – pasa-kojo E. Matelis, rodydamas į autentiš-kos klėties duris, kurias kažkada raštais išmargino Antupiuose apsistojęs grafi-kas Algimantas Švėgžda, smuikininko Martyno Švėgždos fon Bekerio tėtis.

Senelių namai Antupių kaime veikti pradės balandžio mėnesį – vietų juose dar yra. Ir be didesnės reklamos E. Matelis sulaukia paslauga besidominčių

žmonių skambučių, paprastai potenci-alių klientų vaikai atvažiuoja apžiūrėti senelių namų, aptarti sąlygų ir išvažiuo-ja patenkinti – jų tėvai senatvę galės leisti ramybėje, gamtoje klausydami upės šniokštimo ir medžių ošimo.

Beje, senelių namai teiks ir trum-palaikės globos paslaugą. Tarkim, jei senolį prižiūrintiems asmenims mėnesiui ar dviem reikia išvykti ir nėra kam palikti artimo žmogaus – galima pagalbos kreiptis į „Sidabrinį amžių“.

Daugiau informacijos telefonu (8-659) 05300 bei internete

www.sidabrinisamzius.lt

Egidijus Matelis teigia, kad senelių namus atidaro todėl, kad norėjo padaryti prasmingą darbą.

Seneliams paruošta 12 jaukių kambarių.

Senelių namuose yra ir pobūvių salė.Kompleksas Anykščių rajono Debeikių seniūnijos Antupių kaime jau paruoštas senjorams.

. . . m u s . . . j u n g i a . . . Š v e n t o j i . . . . . . . . . . . . . . i š . . . a r t i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

0p

sl

..

.

VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykla, Technikumo g. 2, Naujasodžio k., Alantos pšt., LT-33315 Molėtų rajonasTel. (8-383) 58337, faksas (8-383) 53700, El. paštas alzum@is.lt Interneto svetainė: www.alantostvm.lt

Alantos akiračiai. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Šiais metais mūsų mokykla sulaukė nemažai svečių iš Anykščių krašto. Pas mus lankėsi Traupio pagrindinės mokyklos 14 mokinių grupė, lydima mokytojų Irutės Aleknavičienės ir Olgos Paškevičienės, Kavarsko pagrindinės mokyklos–daugiafunkcio centro 15-os dešimtokų grupė kartu su mokytojomis Janina Sereičikiene, Dovile Čeberekaite ir technologijų mokytoju Stasiu Bilotu.

Metų pabaigoje Raudondvaryje, Kauno r., vyko konkurso „Geriausi kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų profesijos mokytojai“ baigiamasis renginys-konferencija.Konkursą organizavo Žemės ūkio ministerija, ŽŪM programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centras, Kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų asociacija. Konkursui buvo pateiktos 24 kandidatų paraiškos iš 19 institucijų. Konkurse dalyvavo žemės ūkio, technologijos ir verslo mokyklų, profesinio rengimo centrų, kitų kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų profesijos mokytojai.Mūsų mokyklos vyr. profesijos mokytoja Mildutė Skebienė „Žemės ūkio gamyba, kaimo verslai, apželdinimas, aplinkotvarka, miškininkystė, žuvininkystė, kaimo turizmas“ srityje tapo nugalėtoja.Nugalėtojus ir visus profesijos mokytojus, kurie pateikė paraiškas dalyvauti konkurse,

Konkursas „Geriausi kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų profesijos mokytojai“

sveikino LR žemės ūkio viceministras Vilius Martusevičius, programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centro direktorė Lina Gumbrevičienė, centro direktoriaus pavaduotojas Alvydas Grigaliūnas, Kaimo plėtros profesinio mokymo įstaigų asociacijos prezidentas Liudas Jonaitis.Sveikiname Mildutę Skebienę ir džiaugiamės, kad mūsų mokykloje dirba kompetentingi, darbštūs ir kūrybingi profesijos mokytojai. Prieš dvejus metus šiame konkurse „Maisto produktų gamyba, maisto technologijos“ srityje buvo apdovanota profesijos mokytoja metodininkė Dalia Žygelienė.

Profesijų „pasimatavimas“

Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos devintokai ir dešimtokai, lydimi jų mokyklos karjeros koordinatorės. Šių mokyklų mokiniai turėjo galimybę dalyvauti profesijos pamokose ir susipažinti su virėjo, padavėjo–barmeno, automobilių mechaniko, apskaitininko ir kasininko profesijomis. Svečiai iš Kavarsko susilaukė ypatingo dėmesio: juos aplankė, pakalbino Švietimo ir

mokslo viceministrė Genoveita Krasauskienė, kuri atidarė mokykloje vykusį Švietimo ir mokslo ministerijos ir savivaldybių administracijų švietimo padalinių vadovų seminarą „Duomenimis grįstų sprendimų paieška savivaldybių švietimo pažangai“.Svečiais rūpinosi, jiems mūsų mokyklą pristatė karjeros koordinatorė Regina Dikinienė, apie profesinio mokymo galimybes ir perspektyvas papasakojo mokyklos direktorius V. Pusvaškis ir pavaduotoja ugdymui I.Kavaliauskienė.Tikimės, kad Anykščių krašto mokiniai ir mokytojai išsivežė namo pačius geriausius įspūdžius apie mūsų mokyklą, kad lankysis čia dar ne kartą, juk įdomu pačiam praktiškai išbandyti profesijas.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

31

ps

l.

..

VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokykla, Technikumo g. 2, Naujasodžio k., Alantos pšt., LT-33315 Molėtų rajonasTel. (8-383) 58337, faksas (8-383) 53700, El. paštas alzum@is.lt Interneto svetainė: www.alantostvm.lt

. . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . š v i e t i m a s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Profesinio meistriškumo konkursas „Verslo žinios karjeros sėkmei 3“ Vabalninke

Sausio 28 dieną Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Va-balninko skyriuje vyko respublikinis profesinių mokyklų mokinių ekonomikos ir verslo žinių, profesinio meistriškumo konkursas „Verslo žinios karjeros sėkmei 3“. Mokyklai atstovavo Paulius Vitkūnas (padavėjas-barme-nas, I kursas) ir Deividas Gaigalas (žemės ūkio gamy-bos verslo darbuojas, I kursas). Mokinius lydėjo ekono-mikos ir verslo pagrindų mokytojas Vakaris Atkočiūnas. Išklausę Biržų rajono mero Valdemaro Valkiūno sveikinimo žodžius, mokiniai pradėjo atlikinėti individualias konkurso už-duotis. Tuo tarpu mokytojai klausė “Swedbank” banko atstovo paskaitos apie makroekonominę padėtį Lietuvoje ir pasaulyje bei dalyvavo “Aviva” draudimo ir pensijų kaupimo bendrovės atstovės finansinio raštingumo mokymuose.Atlikę individualias užduotis, mokiniai ėmėsi kūrybinės užduo-ties, kurią atliko grupėse. Po intensyvių konkurso veiklų, mokiniai ir mokytojai nekan-traudami laukė konkurso rezultatų aptarimo ir apdovanojimų. Konkurso dalyvių užduotis tikrino nešališka darbdavių atstovų komisija, o dalyvių pasveikinti ir nugalėtojų apdovanoti atvyko Lietuvos Respublikos Seimo narys Aleksandras Zeltinis.Mūsų mokyklos mokinys Deividas Gaigalas sėkmingai įveikė kon-kurso užduotis ir užėmė pirmąją vietą. Sveikiname Deividą su pui-kiu pasiekimu ir džiaugiamės, kad turime tokių gabių mokinių.

D a l y v a v i m a s t a r p t a u t i n i a m e ko n ku r s e - m u g ė j e „Tr a d i c i n i a i a m a t a i – t a u t o s p a v e l d a s “

Kovo 3 d. Alantos TVM komanda, kurią sudarė apskaitininko ir kasininko specialybės mokinės Jūratė Keblienė, Živilė Pažusytė, Evelina Radzevičienė, Gintarė Maldžiūtė bei padavėjo–barmeno I kurso mokinys Paulius Vitkūnas (mokytoja metodininkė R. Dragūnienė) dalyvavo Vilniaus turizmo ir verslo mokykloje organizuotame tarptautiniame konkurse – mugėje „Tradiciniai amatai – tautos paveldas“. Komanda nominuota „Už gebėjimą atpažinti Europos šalių tautinius kostiumus“.

V š Į A l a n t o s T V M v a s a r i o 2 2 - 2 5 d i e n o m i s v y ko k a r j e r o s s a v a i t ė „ I d ė j o s v e r s l u i “

Mokykloje buvo organizuoti tokie renginiai: Vasario 22 d. vyko SPE-CIALYBĖS UŽSIENIO KALBŲ DIENA „Užsienio kalbų mokėjimas – papil-domas „balas“ įsidarbinant“, renginį vedė mokytojos Laima Pacevičienė, L. Gelažanskienė ir R. Dikinienė.Vasario 23 d. vyko seminaras – dis-kusija „Kaip parengti gerą CV? Kaip save pristatyti darbdaviui?“. Semi-narą vedė Molėtų švietimo centro karjeros ir IT specialistė Daiva Ju-cienė. Vasario 24 d. savo veiklą pristatė “Headex” – įdarbinimo tiek Lietuvo-je, tiek užsienyje įmonė. Jos atstovė Laura Mieliauskienė, atrankų pro-jektų vadovė regionams, supažindi-no mokinius su įmonės veikla, kaip įdarbinami žmonės ir komandiruotės principu siunčiami dirbti pas partne-rius užsienyje ir Lietuvoje. Vasario 25 d. Utenos teritorinės dar-bo biržos Molėtų skyriaus direktorius Rimvydas Kazlas su mokiniais dis-kutavo temomis - „Kokių specialistų reikia? Ar nori būti bedarbiu?“.Ši savaitė aktuali mokiniams, ypač būsimiems absolventams, kurie grei-tai taps darbo rinkos dalyviais.

A l a n t a – m a ž o j i ku l t ū r o s s o s t i n ė

Sausio 15 d. šiemet 580 metų jubiliejų mininčiame Alantos miestelyje, „Alantos dvare“, įvyko Alantos – 2016-ųjų mažosios kultūros sostinės atidarymo šventė. Ta proga iš Vilniaus atvykę aktoriai Viktorija Kuodytė ir Saulius Balandis kartu su klasikiniais muzikantais

parodė spektaklį apie laisvės sukilėlių vadę Emiliją Pliaterytę. Po koncerto profesionaliai restauruotame Alantos dvaro rūsyje įvyko amatų centro atidarymas, taip pat čia pristatytos dvi nuolatinės salės su vietinės šviesuolės Elvyros Satkūnaitės (2006 m. vasarą nužudytos) etnografiniu rinkiniu ir alantiškio savamokslio Jono Ma-telionio mobiliaisiais drožiniais. Šventėje dalyvavo Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, Lietuvos pilių ir dvarų aso-ciacijos prezidentas, Saldutiškio Rožių dvaro savininkas Arūnas Svi-tojus, verslininkas ir politikas Ramūnas Karbauskis, Molėtų rajono meras Stasys Žvinys, Alantos seniūnas Aidonas Užubalis, Alantos technologijos ir verslo mokyklos direktorius Vladas Pusvaškis, vieti-niai pedagogai, svečiai iš Vokietijos.Septyniose dvaro rūsio salėse eksponuojami Alantos krašto so-diečių buities įnagiai: sūrspaudžiai, veikiančios akmeninės girnos, pinti krepšiai grūdams laikyti, mediniai kurpaliai iš netoliese esančio Trumponių kaimo, medinės ir metalinės linų šukos, audimo staklės ir keli manekenai su tradiciniais aukštaitiškais drabužiais, verpalai ir vilnos vėlimo pavyzdžiai, keramikos žiedimo ir lipdymo pavyzdžiai, molio glazūravimo ir degimo krosnis. Rodomi vienos iš nedaugelio išlikusių Alantos medinių sinagogų restauracijos planai, nacių ir sovietinių kareivių šalmai, patrankų gilzės iš bibliotekininkės E. Sat-kūnaitės rinkinio. Alantos dvaro galerijos ir rūsio ekspozicijos laukia lankytojų.

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

2p

sl

..

.

Vietinio vairavimo ypatumaiPirmieji vaizdai, kuriuos išvydome

pėsčiomis kirsdami Tailando-Kambodžos sieną, negalėjo nešokiruoti. Lagaminus mums buvo pasiūlyta sukrauti į dvi iš pagalių sukaltas „transporto priemones“. Jas per sieną įsirėžusios lyg nuvaryti kuinai nutempė dvi moterys. Netrukus susipažinome su vietinio vairavimo ypatumais. Mūsų autobuso vairuotojas pratisai signal-izavo kitiems eismo dalyviams, nes jie

Tailandas - Kambodža: nuo egzotikos iki skurdo

Pietryčių Azijoje esančios dvi kaimyninės šalys - Tailando Karalystė ir Kambodža - europiečius vilioja savo egzotika. Tailandas nuo seno vadinamas tūkstančio šypsenų šalimi. Jame kiekviename žingsnyje junti ore plevenantį gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Budizmą išpažįstantiems tajams gyvenimas tėra laikinas, todėl jie brangina kiekvieną akimirką ir gyvena šia diena. Graži, bet liūdna, kontrastinga, istorijos sužalota šalis – tokia yra Kambodža. Nors skurdas ir nepriteklius kiekviename žingsnyje bado akis, ramūs, kuklūs ir nuolankūs kambodžiečiai šypsosi, ir mums, europiečiams, atrodo laimingi. Nepaisant net to, kad Kambodža yra viena skurdžiausių pasaulio šalių, o apie penktadalis gyventojų badmiriauja.

nesivargina nors retkarčiais žvilgtelėti į galinį veidrodėlį. Šioje šalyje įprasta vairuoti neturint vairuotojo pažymėjimo, nes už tai gresia tik 2-3 dolerių bauda. Motorolerius dažnai vairuoja vaikai, o iš šalutinio kelio į pagrindinį vairuo-tojai mauna net neapsidairę. Kelyje pasirodžius prabangiam automobiliui vairuotojai pasitraukia į kelio pakraštį, taip išreikšdami pagarbą turčiams. Niekur neteko matyti ir tiek savadarbių, neretai žmonių traukiamų, transporto priemonių, ant kurių jie sugeba sutalpinti vos ne pusę parduotuvės. Išvysti ant motorolerio keturis ar penkis keleivius čia kasdienis vaizdas. Valdžia neseniai priėmė sprendimą, draudžiantį ant motorolerio važiuoti daugiau nei trims žmonėms. Kilus gyventojų nepasitenkin-imui, šį sprendimą teko atidėti.

Gatvėse – pižamų vakarėlis Tik Kambodžoje gali pamatyti nesuvokiamų

protu vaizdų. Pavyzdžiui, motociklą vairuojantį vyrą, besilašinantį ant pagalio pririštą lašinę. Tauta pamišusi dėl injekcijų ir lašinių. Jei gydytojas ligonio prašymu neišrašo injekcijos ar lašinės, daugiau į tokį gydytoją nesikreipiama. Vietinių visiškai nestebina gatve su adata rankoje einantis vaikas, o jam iš paskos vienas tėvų, laikantis lašinės skysčio pakelį.

Kambodžos gatvėse vyksta tikras pižamų vakarėlis. Moterys vaikšto pasipuošusios gėlytėmis, pupelėmis, drambliukais ir kitaip išmargintomis ryškiaspalvėmis pižamomis. Gatvėse „tuk-tukų“ (motoroleriu traukiamo dengto vežimo) vairuoto-jai siūlo kaip turistinę programą aplankyti šalyje išsibarsčiusius vaikų namus ir nusifotografuoti su jų auklėtiniais. Nuostabą kėlė šalia maisto produktų plastikiniuose 1,5 litro buteliuose pardavinėjami gels-vos spalvos degalai motoroleriams. Nežinodamas, gali pamanyti, kad juose supilstyti gaivieji gėrimai. Jei paklaustumėt, kas labiausiai sužavėjo Kambodžoje, atsakyčiau – žmonių nuoširdumas. Jie nepamiršta padėkoti turistams, aplankiusiems šalį, nes visi, juos aptarnavę, turėjo darbo – gidas, vairuo-tojas, virėjas, viešbučio patarnautojas, valytoja.

Šalyje išsikerojusi korupcija

> Taip vežti gyvas kiaules Kambodžoje įprasta.

> Ant pastolių pastatyti khmerų namai primena nesibaigiantį lūšnyną.

. . . Elvyra Sabalytė >

. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Kambodžoje kiekviename žingsnyje veši išsikerojusi korupcija, peržengianti visus įsivaizduojamus jos mastus. Ne vel-tui liaudis šalį valdančius tris aukščiausius valdžios pareigūnus vadina parazitais. Šalies premjeras užsimojo vietoje esančių 25 provincijų įkurti 50, kad valdžios postuose galėtų įdarbinti didesnį būrį giminaičių. Jei aukšto valdininko gimi-naitis įsigeidžia miesto viduryje esančio sklypo, kuriame stovi kokia nors valdžios įstaiga, ji be ceremonijų iškeliama į miesto pakraštį. Pasirodo, garsieji Tai-lando ryžiai, vertinami visame pasaulyje, yra auginami Kambodžoje. Tailandiečiai neapdirbtus ryžius superka itin pigiai, apdirba juos, supakuoja ir eksportuoja kaip tailandietiškus. Tai daroma su ko-rumpuotos valdžios žinia, kuriai nubyra dideli pinigai. Mačiau, kaip Kambodžos pasienyje uniformuoti pareigūnai rimtais veidais sieną kirtusiems pavieniams turistams aiškino, neva Bankoke (Tailando

sostinė) gauta viza negalioja ir siūlė ją įsigyti už 40-30 dolerių. Turistams beliko sutikti, nors skelbimų lentoje nurodyta tikroji, daug mažesnė vizos kaina.

Svirplius kepa, gyvates – vytinaKambodžoje šiurpino būriai

elgetautojų – paliegę, neretai žeme šliaužiojantys seneliai, ploni it nendrelės vaikai, prašantys išmaldos. Medicinos pagalba čia daug kam nepasiekiama. Šalyje labai didelis vaikų mirtingumas, todėl vidutinė gyventojų trukmė tesiekia 24 metus. Kiekvieną dieną nuo lengvai išgydomų ligų (viduriavimo, plaučių uždegimo) miršta 100 vaikų, o iš 100 tūkst. gimdyvių – beveik 500 moterų.

Dauguma gyventojų, t.y. khmerai, gyvena ant kuolų pastatytose medinėse pašiūrėse (jų namais tikrai nepava-dinsi), uždangstytose skudurais, palmių lapais. Gražų kraštovaizdį darko vietinių gyventojų sąvartynu paversti paplūdimiai

ir kriokliai. Ypač nuskurdę kaimai, kuriuose laksto būriai basakojų vaikų, kaulijančių iš turistų dolerių. Mažesnio užmokesčio, nepriklausomai už ką bemokėtum, kaip doleris šioje šalyje nėra, nes Kambodžos valiuta visiškai nuvertėjo.

Kambodža gyvena iš ryžių eksporto, kaučiuko, žvejybos ir turizmo. Vidutinė šalies gyventojo mėnesio alga tesiekia 79 dolerius. Kaimiečiai augina vaisius ir daržoves, didesnių miestų gyventojai pragyvena iš turizmo: dirba viešbučiuose, gidais, “tuk-tukų” ir taksi vairuotojais. Jie dar prisiduria ir arbatpinigių. Daugelio khmerų svajonė - ištekėti už baltaodžio arba vesti baltaodę. Tai lyg loterijos bilietas į geresnį gyvenimą.

Daugelis šalies gyventojų neturi pasų, nes jie išduodami tik šalies sostinėje Pnompenyje. Už paso, kuris padaromas per mėnesį, išdavimą reikia pakloti 100 dolerių, tačiau khmerai neretai, norėdami pasipuikuoti turintys pasą, moka 500 dolerių, kad jį gautų tuoj pat. Dauguma khmerų nėra iškėlę kojos iš savo šalies. Per atostogas jie lengva ranka iššvaisto sunkiai sutaupytus pinigus ir jaučiasi laimingi, turėję geras atostogas. Norėdami pasirodyti vieni prieš kitus, kelia ištaigingas vestuves ir dėl jų parduoda paskutinį gyvulį.

Populiarus vietinių užkandis yra kepti vabzdžiai. Pol Poto režimo laikais tai buvo vienintelis užkandis prie ryžių dietos. Žmonės išmoko išgyventi, valgė viską, kas juda. Išradingi žmones vabzdžių prisigau-do paprastu būdu. Beveik kiekvienoje žemės valdoje gali išvysti daugybę ištemptų mediniuose rėmeliuose įrėmintų polietileno gabalų, į kuriuos skrisdami atsimušę vabzdžiai įkrenta į šalimais pastatytą van-dens dubenį. Štai jums ir pietūs. Turistams pakelėse ir turguose siūloma svirplių, skrudinti tarantulų, vytintų gyvačių.

Istorijos randai dar neužsitraukėNė viena šalis nėra taip stipriai sužalota praeities

> Kambodžoje turistai viliojami skrudintais svirpliais, tarantulais, vytintomis gyvatėmis ir kitokiais egzotiškais užkandžiais.

> Tonle Sap ežere įsikūrusio kaimo gyventojai savo namus pasiekia valtimis. > Kambodžos keliuose galima išvysti nesuskaičiuojamą galybę savadarbių transporto priemonių.

. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>>>

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

4p

sl

..

.

sabalyte

kaip Kambodža. 1975 metais pilietinį karą laimėjus komunistų partijos kairiajam sparnui, pasivadinu-siam Raudonaisiais khmerais, per keturis šalies genocidą vykdžiusio Pol Poto valdymo metus šalis prarado apie ketvirtadalį gyventojų. Buvo nužudyta bei mirė iš bado nuo 2 iki 3 milijonų žmonių. Valdžia, nuleidusi vadinamąją bambukų uždangą, uždarė sienas, atsiribojo nuo viso pasaulio, išskyrus Jugoslaviją ir Kiniją. Apie čia vykdytus žiaurumus pasaulis sužinojo tik po keleto metų 1979 metais nuvertus Pol Poto režimą.

Komunizmą pastatyti užsimojęs Pol Potas nusavino nuosavybę, panaikino pinigus, uždarė mokyklas, uždraudė rašmenis, religiją, užsienio kalbas. Kadangi jį apsėdo idėja sukurti agrarinę valstybę, žmones suvarė į komunas. Dirbti į kaimą buvo išsiųsti gydytojai, inžinieriai, intelek-tualai. Pol Potas nemėgo išsilavinusių žmonių, todėl pirmiausia žudė tuos, kas nešiojo akinius. Visiškai buvo sugriauta šalies infrastruktūra, vienu metu šalyje liko 40 gydytojų. Žmonės už ryžių porciją lenkė nugaras laukuose, neklusnieji buvo siunčiami į perauklėjimo mokyklas, kalėjimus.

Kaimas plūduriuoja ant vandensPirmą kelionės Kambodžoje dieną laukė ypat-

inga išvyka į Tonle Sap ežerą, kuriame plūduriuoja kaimas. Tai didžiausias gėlavandenis ežeras Pietryčių Azijoje, kurį su Mekongu jungia nedidelė upė. Jis du kartus per metus keičia tekėjimo kryptį, nes jį valdo liūčių ir sausrų sezonai. Kai prasidėjus liūtims su Mekongo upe jungianti upė pakeičia tekėjimo kryptį, ežeras užauga iki 16 tūkst. kv. metrų, užėjus sausrai susitraukia iki šešių kartų.

Plūduriuojantis kaimas primena lūšnyną. Nedideliuose nameliuose gali išvysti hamakuose besisupančius namų gyventojus, amsinčius šunis, saulėje besišildančias kates ir net garduose lai-

> Vienos iš didingų Angkoros šventyklų fone įamžinau būsimuosius vienuolius.

> Tailando – Kambodžos pasienyje savo lagaminus sukrovėme į šias „transporto priemones“, kurias per sieną pervilko moterys.

komus žviegiančius paršelius, šalia jų aptvaruose auginami krokodilai, šamai. Tik čia gali išvysti linksmai klegančius dubenyse plaukiojančius vaikus, neretai mėgstančius pagąsdinti turis-tus gyvatėmis. Žmonės čia pat valgo, prausiasi, atlieka gamtinius reikalus. Kaimelyje yra pradinė mokykla, veikia bažnyčia, kavinė, yra krepšinio aikštelė. Tokių kaimų šalyje yra daugybė. Jų gyventojai apsiperka plaukiojančiose parduotuvėse, o elektrą gauna naudo-dami akumuliatorių.

Žavėjo didingos šventyklosĮ Kambodžą turistai plūsta pamatyti

didingų, įstabaus grožio Angkoro Vatu šventyklų – dvyliktame amžiuje khmerų

karalių pastatytu didžiausiu pasaulyje budistinių šventyklų kompleksu. Jis dar vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu, kurį sudaro šventyklos, rūmai, vandens telkiniai ir kanalai. Ilgainiui karaliai prarado valdžią, todėl šventykla dingo po samanomis ir lianomis. Ji beveik 400 metų stūksojo apaugusi džiunglėmis, kol ją netyčia užpraėjusiame amžiuje aptiko prancūzų misionierius. Šventykla pastatyta nenaudojant cemento, o jos teritorija kartu su miškais sudaro 400 kvadratinių kilometrų. Stebino ir stulbino šventyklų grožis ir didybė. Kadaise žmogaus sukurtą stebuklą patobulino laikas ir per galingas sienas prasiskverbusios medžių šaknys.

> Angkoro šventyklą keliems amžiams buvo paslėpusios džiunglės, todėl jos sienas peraugo medžiai.

. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>>>

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

35

ps

l.

..

Dramblių, krokodilų ir gyvačių šouBe ko neįsivaizduojama kelionė po Tailandą? Pirmiausia be pasijodinėjimo drambliais, kurie jums besipuikuojant ant jų nugarų būtinai iki pusės panyra į upę; be krokodilų šou, kai bebaimiai dresuotojai į pražiodytus pabaisos, turinčios 80 aštrių it pjūklas dantų, nasrus įkiša savo galvą ar išdarinėja kitus triukus; be gyvačių šou, kurio metu, jei turite drąsos, galite paglostyti kobrą. O kokios nuostabios maudynės kriokliuose, kai jūsų kūną masažuoja jį kandžiojančios žuvytės; išvykos į jūros draustinius laivu ir barakudų žvejyba; pasiplaukiojimas po Bankoką raizgančius kanalus, šalia kurių ant pastolių pastatytuose namuose gyvenantys tailandiečiai namus pasiekia valtimis. Vien jau ko vertas plaukiojantis turgus ant vandens. Į jį vietos prekeiviai atsiiria pilnomis valtelėmis vaisių, daržovių, jūrų gėrybių, ir ant vandens ruošia maistą. Nepakartojama kelionė nedideliu laiveliu į ant vandens plūduriuojantį „Jungle Rafts“ viešbutį sraunia upe Kvai. Mediniai viešbučio nameliai skirti nuo civilizacijos trokštantiems pabėgti turistams. Juose nėra elektros, televizorių.

Besąlygiškai gerbia karaliųAtrodo, kad pagrindinė tajų priedermė yra garbinti Budą ir karalių. Tailando karalystę valdo karalius Rama IX, kuris yra turtingiausias pasaulyje karalius. 88 metų monarchas karaliumi inauguruotas 1950 metais. Į karališkuosius rūmus būsimasis karalius buvo atvesdintas ant dramblio. Stebino besąlygiška vietinių pagarba karaliui. Didžiuliai Ramos IX portretai beveik kiekviename žingsnyje puošia miestų aikštes, skverus ir pastatus. Suprantama, karalius juose vaizduojamas dar gana jauno amžiaus. Tailande pavojinga dviprasmiškai juokauti prie karaliaus atvaizdo, nes nepagarba karaliaus šeimai laikoma grubiu įstatymų pažeidimu. Už tai galite būti nubaustas įkalinimu. Tajų pinigus, vadinamus batais, puošia karaliaus atvaizdas. Nė vienas tailandietis niekada nedrįstų įsidėti piniginės į užpakalinę kelnių kišenę, nes atsisėsdamas ant karaliaus atvaizdu papuoštų pinigų jam parodytų nepagarbą. Teko skaityti, kad vienas užsienio turistas, suplėšęs batą, buvo dešimčia metų nubaustas kalėjimu.

Tailandas – Kambodža: nuo egzotikos iki skurdo

Tailando peizažas visiškai neįprastas europiečio akiai. Važiuojant pro šalį šmėkščioja palmių ir kaučiukmedžių giraitės, nesibaigiantys džiunglių brūzgynai. Kraštovaizdį paįvairina auginamos lotosų plantacijos, neaprėpiami ryžių laukai.

Laikrodis tajams yra bevertisTajai gyvena šia diena, laikas jiems nėra vertybė, todėl retai pamatysi tajų, nešiojantį laikrodį. Daugeliui tajų rūpi tik savas kiemas, o globalios problemos jiems - nė motais. Tajai paprastai nesileidžia į ginčus, neišprovokuosi ir ant jų liedamas pyktį arba rėkdamas. Tokiu atveju jie apsisuka ir nueina, o tu rėk ir plyšauk kiek nori. Skirtingai nei lietuviai, kurie paprastai susėda pasikalbėti tik prie butelio, susitikę tajai mėgsta paplepėti, aptarti reikalus. Gatvėje išvysti kelis plepančius vyrus – kasdienis vaizdas. Tajai nepuola skaityti knygų, jiems įprasta ilsėtis, sėdėti, leisti laiką nieko neveikiant. Besimaudant Andamanų jūroje, juo labiau besivartant pliaže, neteko išvysti nė vieno tajaus. Baltaodžių pomėgis degintis jiems visiškai nesuprantamas. Šviesi oda tajams – didelė

vertybė. Jie itin vengia saulės, naudoja odą šviesinančius kremus. Tajai yra mažo ūgio, smulkaus sudėjimo, todėl tarp jų jaučiausi lyg krepšininkė. Bankoke matyta karališkoji garbės sargyba kiek kėlė juoką dėl lėles primenančių kareivių ūgio. Tačiau kariai yra labai greiti, miklūs ir narsūs.

Įprasta valgyti gatvėjeDidžioji dauguma tajų gyvena butuose, kurių plotas tesiekia 24 kvadratinius metrus. Taupumo sumetimais bute įrengti dušai, nes vonia užima per daug vietos. Virtuvėje stovi tik viryklė ir pjaustymo lentelė. Namuose gaminti maistą tajams neapsimoka. Tailande įprasta valgyti tiesiog gatvėje, kur maistas ruošiamas jums matant. Europiečių akimis, maistas ruošiamas nehigieniškai, todėl retas drįsta jo paragauti. Susilaikyti nuo tokio maisto stabdo ir gausybė nenusakomų kvapų, kuriuos aštriausiai persmelkia kanalizacijos kvapas.Tajų šeimose dominuoja moteris, valdanti visus keturis namų kampus. Jei jaunikis nusižiūri būsimąją nuotaką, jos rankos prašyti eina pas jos motiną. Beje, moterys mėgsta azartinius

> Viena maloniausių atrakcijų Tailande – jodinėjimas drambliais.

> Retas vyrų gali atsispirti šios tailandiečių šokėjos grožiui.

. . . Elvyra Sabalytė >

. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

>>>

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

6p

sl

..

.. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

žaidimus, o vyrams belieka gerti. Paprastai vienuose namuose gyvena kelios kartos. Namuose būtinai yra Budai garbinti skirtas nedidelis altorius, apkaišytas smilkalais, rožančiais, paveikslėliais. Beje, tajai dėl sėkmės Budai ir dvasioms prie Budų statulų masiškai aukoja gėlių girliandas, smilkalus, audeklą vienuolio drabužiams, saldainius, sausainius. Tailandiečiai tiesiog dievina kiną, todėl kino teatrą rasite beveik kiekviename dideliame prekybos centre. Prieš kiekvieną kino seansą yra grojamas šalies valstybinis himnas, kurį privaloma išklausyti atsistojus.Šalyje labai atsilikęs lytinis jaunimo švietimas. Keista, bet filmuose yra romantizuojamas moters išprievartavimas. Dėl šios priežasties šalyje registruojama daugybė prievartos prieš moteris aktų. Prekybos centruose net yra specialūs saugomi aukštai ir mašinų stovėjimo aikštelės vienišoms merginoms, kur jos gali saugiai jaustis.

Kiekvienas vyras pabūna vienuoliuNeatskiriama Tailando peizažo dalis - po miestą vaikštinėjantys vienuoliai, apsijuosę oranžinės spalvos audeklais. Vienuoliai yra išskirtinai

gerbiami, jiems autobusuose ir oro uostose skiriamos atskiros vietos. Miesto transportas vienuoliams – nemokamas, kaip ir daugeliui vargingiau gyvenančių tailandiečių. Du kartus per parą besimaitinantys vienuoliai valgo tai, ką jiems paaukoja žmonės. Maistas vienuoliams aukojamas gatvėje, kurios gyventojai apie tai sužino iš anksto. Kiekvienas Tailando karalystės vyras, įskaitant ir karalių, per savo gyvenimą turi bent kelis mėnesius pagyventi vienuolyne. Kai kurių įstaigų darbo sutartyse numatytas punktas, kad darbuotojas galės praleisti keletą mėnesių vienuolyne.

Aklai pasitiki vienuoliais Tajai ypač tiki burtais, dvasiomis, domisi astrologija. Bankoko centrinėse gatvėse gali išsiburti net vėlyvą vakarą. Daugelio tajų siekiamybė yra turėti vienodo ilgio pirštus, kokius turi Buda. Dėl to vyrai užsiaugina ilgus nykščio ir mažojo pirštelio nagus, kad pirštai būtų tolygesnio ilgio. Dauguma tajų yra primityvoki, menkai išprusę, todėl tiki kiekvienu vienuolių pasakytu žodžiu ar patarimu. Jie tiki, kad vienuoliai geriausiai gali patarti, kada pirkti automobilį, tuoktis, kitais svarbiais gyvenimo atvejais. Jei vienuolis tajui patars, kad dėl jo nesėkmių yra kaltas netinkamas vardas, tajus net nesusimąstęs pasikeis savo vardą kitu. Kiekvienos tautos mentalitetą geriausiai atspindi anekdotai. Gyveno kartą tailandietis. Vyras turėjo nuosavą taksi, bet verslas jam nesisekė, taksistas net nesugebėjo išlaikyti savo šeimos. Tailandietis nuėjo pasitarti pas vienuolį, ką jam daryti. Sužinojęs, kad taksistas turi rožinės spalvos automobilį, vienuolis taksistą paprotino, esą tai nelaiminga spalva, todėl jam reikėtų įsigyti žalią taksi. Kaip pasielgė taksistas? Naujam automobiliui jis neturėjo pinigų, todėl nusipirko žalią lipduką, ant jo užrašė „Čia yra žalias automobilis“ ir užklijavo ant taksi.

Karališkųjų rūmų pasakaPažintį su Tailando sostine Bankoku pradėjome nuo Karališkosios šventyklos ir Karališkųjų rūmų,

užimančių net 200 tūkst. kv. metrų. Tai vienas įspūdingiausių pasaulio statinių, tvaskančių akinančia prabanga ir didybe. Atsidūręs karališkuose rūmuose jautiesi lyg pasakoje. Pritrenkia trijų metrų Auksinio Budos statula, stovinti Wat Traimit šventykloje. Iš gryno aukso pagaminta statula sveria pusšeštos tonos, o jos vertė siekia 250 mln. JAV dolerių. Tiksli statulos pagaminimo data nėra žinoma. Ji galėjo būti nulieta XIII-XIV amžiuje. Vieno karo metu, kad statula nebūtų pavogta, tajai ją aptinkavo ir inkrustavo stiklo gabalėliais. Paslaptis paaiškėjo po daugelio metų statulą keliant kranu, kai ėmė gabalais kristi ją slėpęs tinkas. Ne mažiau įspūdinga ir gulinčio Budos statula, esanti Wat Pho šventykloje. 15 metrų aukščio statulos ilgis siekia 43 metrus. Statulos kojų gale nuolat būriuojasi turistai, nes ją visą nufotografuoti pasiseks tik atsistojus prie Budos kojų.

Bankokas – dūzgiantis bičių avilysBankokas, kuriame gyvena 12 milijonų žmonių, primena nuolat dūzgiantį avilį. Į akis krenta žalios, rožinės ir geltonos spalvos taksi, pro šalį zvimbiantys turistams skirti vežioti „tuk-tukai“, skriejantys taksi-motociklai, gausybė dūzgiančių motorolerių, ant kiekvieno gatvės kampo masažą siūlantys masažistai, mašinų gausmą bandantys perrėkti turizmo agentūrų gidai. Bankokas turi ilgiausią pasaulyje miesto pavadinimą, susidedantį iš 46 žodžių. Buvo smagu klausytis, kai mūsų gidas Bom vienu atsikvėpimu išpoškino ilgą žodžių tiradą. Mokyklose mokiniai specialiai mokomi įsiminti visą šalies sostinės pavadinimą, tačiau tai padaryti pavyksta ne visiems.Transporto maišalynė suprantam ne kiekvienam, gal todėl Tailandas yra antra pasaulyje pagal avarijų skaičių šalis. Čia kasdien žūsta po 79 žmones. Sėsti ant motorolerio ar motociklo su šalmu tajams yra neprestižas, be to, daugelis važinėję prisimaukę alaus ar romo. Labai keistai atrodo už taksi-motociklo vairuotojo nugaros lyg kokios manekenės kojas į vieną pusę sukryžiavusios sėdinčios moterys. Pasirodo, jos tokia poza sėdi dėl to, kad galėtų išlaikyti pusiausvyrą, Liestis prie svetimo kūno čia nepriimtina, kraštutiniu atveju moteris keleivė gali šiek tiek pirštais įsikibti į ją vežančio vairuotojo drabužių kraštelį.

Pasileidėlių ir ištvirkėlių rojusVieną parą teko praleisti Patajoje, dar vadinamoje sekso turistų rojumi. Tai didžiulis, atviras, pigus sekso turgus, kuris tailandiečiams daro didžiulę gėdą. Ypač kurortą dėl vietinių tolerancijos seksualinėms mažumoms mėgsta ladyboy, t.y. vyrai, norintys tapti moterimis. Vakare pagrindinėje miesto alėjoje prasideda tikras seksualinių mažumų šou. > Ant vandens vykstantis egzotiškas turgus iki šių dienų išlaikė senovinės prekybos medinėse valtyse tradicijas.

> Silpnų nervų žiūrovams eiti į krokodilų šou nepatartina.

> Tokių playboy (vyrų, norinčių tapti moterimi) Patajoje, vadinamoje pasaulio ištvirkėlių sostine, vakarais pilna ant kiekvieno kampo.

>>>

>

. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . k e l i o n ė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Tailandietėms visiškai negėda dirbti prostitutėmis, joms tai yra savaime suprantamas darbas, juo užsiima lyg tarp kitko ir visiškai nesureikšmina. Vietiniams net į galvą neateina mintis smerkti prostitučių, kurias neretai išvysi su joms į senelius tinkančiais užsieniečiais. Dažnas vyras verčia savo žmoną eiti į gatvę parnešti pinigų. Neretai jis stovi šalia ir su nuolaida siūlo žmoną užsieniečiams. Daugelis vyrų Patajoje traukia pažiūrėt ping pongo seansų, kurių metu moterys scenoje iš savo makšties traukia adatas, peiliukus, kaspinėlius, siūlo įsidėti cigaretę ir ją prisidegti, šaudo kamuoliukus, kuriuos siūlo atmušinėti žiūrovams. Šiuos triukus dažniausiai atlikinėja keturiasdešimtmetės. Tie, kas lankėsi ping

pongo seansuose, tvirtino, kad šių moterų akys panašios į bankomatus. Šalyje yra įteisintas lyties keitimas, o bankai lengvai suteikia paskolą lyties keitimo operacijai. Šalies gyventojai yra pametę protą dėl grožio kulto, juolab kad grožio paslaugos siūlomos beveik ant kiekvieno kampo, klesti plastinių operacijų kultas. Paprastai į prekybos centrą nuėjusi nusipirkti batono tailandietė pakeliui spėja susileisti botulino injekciją, o kol turguje telefonu rašo žinutes, jai nudepiliuojami kojų plaukai. Tailande niekas neaptarinėja, kodėl tu nusipjovei nukarusią rankų odą ar pasididinai krūtis. Išvystyta grožio industrija privilioja daugybę turistų, nes kainos čia yra gerokai žemesnės nei kitose šalyse.

> Derėdamiesi su prekeiviais galite nusiderėti pusę prašomos kainos.

Egzotiška virtuvė ir lauktuvėsTailande galėsite mėgautis egzotiška virtuve. Joje vyrauja ryžiai, ryžių makaronai, vištiena, šviežia žuvis, jūros gėrybės ir daržovės. Vietiniai juokiasi, kad jie valgo viską, kas kruta, beveik nenaudoja pieno ir duonos. Druskos į maistą nededa, užtat patiekalus gausiai gardina gausybe žolelių, prieskonių, patiekaluose vyrauja tarpusavyje sumišę saldus, rūgštus ir aitrus skoniai. Į patiekalus negailėdami beria cukraus, todėl liga numeris vienas šioje šalyje yra cukrinis diabetas. Dėl lauktuvių sukti galvos ilgai nereikės. Galite būti tikri, kad specialiose perlų parduotuvėse įsigysite tikrų perlų, reta moteris atsispirs pagundai nusipirkti nebrangaus šilko, pajūryje prekeivių siūlomų karolių ar apyrankių, ryškiaspalvių šalių, vietinės arbatos. Perkant būtina derėtis. Nuo siūlomos kainos net ir derybų meno neišmanantis pirkėjas gali nusiderėti per pusę mažesnę kainą. Populiariausios lauktuvės – vadinamieji uostukai, pagaminti iš vietinių žolelių ir labai efektyviai slopinantys skausmą bei padedantys atsikratyti prasidėjusios slogos. Daugelis turistų namo vežasi egzotiškų vaisių, kurių skonis nuo mūsuose parduodamų skiriasi kaip diena nuo nakties. Lankantis Tailande nepabandyti tajų masažo būtų neatleistina nuodėmė. Po jo jautiesi kaip naujai gimęs. Valandą trunkantis viso kūno masažas kainuoja juokingai – apie 7 eurus. Beje, Tailande taikomas dvigubas ar net trigubas kainų standartas turistams, t.y. vietiniai už tų pačių turistinių objektų lankymą moka kelis kartus pigiau. Tajų kalbos nemokantys užsieniečiai apie tai net negali įtarti.

Devyniolikos metų patirtį turintis Pavarių medelynas augina ir parduoda eglės, pušies, ąžuolo, liepos, beržo, juodalksnio, hibridinės drebulės sodmenis.

Kovo viduryje medelyne pradėti rauti ir ruošti sodinimui pušies sėjinukai.

Balandžio pradžioje prasidės medelių sodinimas. Iš Pavarių medelyno į Estijos ir Lietuvos miškus ir laukus iškeliaus apie 1 mln. 100 tūkst. sodinukų.

Moderniose sodmenų šaldymo patalpose sandėliuojama apie 1 mln. sodmenų, kurie paruošti rudenį ir pagal sutartis iškeliaus pas pirkėjus.

Didesnius sodmenų kiekius galima įsigyti tik sudarius išankstines pirkimo sutartis.VĮ Anykščių miškų urėdija Pavarių medelynas.Pavarių II kaimas, Anykščių sen.Viršininkas Ričardas Juozapavičius.Mob. tel. +370 686 15137www.amu.lt, el. p. medelynas@amu.lt.

PAvArių medelynAsvĮ AnyKščių mišKų urėdijA

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

8p

sl

..

.. . . k o n s u l t a c i j a . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Žinoma, kad pagonys turėjo dau-gybę dievų. Tačiau neseniai išgirdau apie vieną, visai, atrodytų, nelietu-viškos kilmės deivę Bezelea. Kokia tai deivė, ar ją garbino ir senovės lietuviai?

Bezelea – vakaro deivė, vakarinė. Prieštaringai vertinamas istorikas Teo-doras Narbutas (1784 m. – 1864 m.) lenkų kalba parašytoje knygoje ,,Lie-tuvių tautos istorija“ apie deivę, vardu Bezelea, rašo taip: „Pasak Lasickio, Bezelea buvo vakaro deivė, kitaip Wakarinie. Ji kartu su Aušra tarnavo saulei: uždarydavo dangaus vakarų vartus, paklodavo saulei patalą. Anoji buvo tapati Aurorai, o ši – vakaro žaroms arba Hesperai; abi minimos ir antikinėje mitologijoje.“

Paprastai Molėtų kraštas vadina-mas ežerų kraštu. Tačiau esu girdė-jusi, kad daugiau ežerų yra Utenos rajone. Ar tai tiesa?

Ne, Molėtų rajone telkšo 231 eže-ras, o štai Utenos rajone yra tik 185 ežerai. Utenos apskrityje daugiausiai ežerų yra Zarasų rajone - net 305 eže-rai, Ignalinos rajone - 120, Anykščių - vos 77.

Ar Utenos apskrityje yra žymių moterų mokslininkių? Apie vyrus esu girdėjęs, bet štai apie nusipelniusias moteris, ne.

Mokslininkių vardą turinčių moterų Utenos apskrityje yra pakankamai daug. Tačiau turbūt garsiausia iš jų yra Tauragnuose užaugusi gydytoja žo-lininkė, etnografė, habilituota gamtos mokslų daktarė, profesorė Eugenija Šimkūnaitė (1920 m. – 1996 m.). Novorosijske gimusi žiniuonė gilinosi į tradicinę mediciną. Tūkstančiams į ją besikreipiančių patardavo dėl įvairių ligų gydymo žolelėmis bei dėl sveiko gyvenimo būdo – moteris “Valstie-čių laikraštyje“ ilgą laiką turėjo savo patarimų skiltį. Mokslų akademijoje surengtame mokslininkės 95-ojo gimtadienio minėjime kalbėjo Lietuvos onkologijos instituto gydytojas fitote-rapeutas Juozas Ruolia, kad daugybė E.Šimkūnaitės aprašytų vaistinių au-galų savybių plačiai žinomos šiuolaiki-nėje viso pasaulio farmacijoje. „Be to, E.Šimkūnaitė žinojo, kad augalai turi

Klausk „Aukštaitiško formato“savo biolaukus, kuriais galima paveikti žmogaus biolauką. Todėl mokslinin-kė labai saugodavo vaistinių augalų radimvietes, neleisdavo jų niokoti, išpjauti visų augalų. Nes tik tokiose vietose augantys augalai turi gerus biolaukus“, – pasakojo J. Ruolia.

Žmonės daktarę meiliai vadindavo “Lietuvos žiniuone”. Pagal tokį pavadi-nimą Lietuvos kino studijoje režisierius H. Šablevičius sukūrė dokumentinį filmą, rodytą kino teatruose.

Ką reiškia romėnų naudojamas terminas ,,augūrai“?

Augūrai (žodis kilęs iš lotynų kalbos), tai romėnų žynių, prana-šavusių dievų valią pagal paukščių skrydį, aukojamų gyvulių vidurių turinį, griaustinio ir žaibo kryptį, kolegija. Jų patarimo klausdavo prieš mūšį ir kitomis svarbiomis progomis.

Kas buvo pirmasis Utenos apskrities viršininkas po Pirmojo Pasaulinio karo?

Pirmuoju mūsų apskrities viršininku 1918 metais tapo politikas, inžinierius, savanoris Balys Sližys (gim. 1885 Gyva-tynės kaime, miręs 1957m. Brukline), vėliau tapęs Susisiekimo ministru. Atkū-rus nepriklausomą Lietuvą B. Sližys buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus II laipsnio ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinais. B. Sližys aktyviai dalyvavo Są-jungos Vilniui vaduoti veikloje, ilgą laiką buvo jos Centro komiteto narys, taip pat buvo Vilniaus “Geležinio Vilko” fondo valdybos narys. Jis nedalyvavo politinių partijų veikloje, liko nepartinis.

Kodėl Dusetų herbas yra trys bė-gantys arkliai baltame fone? Kada jis sukurtas?

Dusetų kraštą turbūt labiausiai garsina ten, prie Sartų ežero, vykstančios žirgų lenktynės. Todėl herbe pavaizduo-ti trys per ledą bėgantys lenktyniniai arkliai. Šis herbas patvirtintas 1999 metais. Šį herbą parengė dailininkas Arvydas Každailis.

Kada Lietuvoje pradėti statyti kry-žiai, koplytstulpiai, stogastulpiai?

Pirmieji straipsniai apie Lietuvos me-morialinius paminklus, kaip ir apskritai apie lietuvių liaudies meną, pasirodė spaudoje gana vėlai – XIXa. viduryje. Ta-čiau pasak M. Brenšteino, stogastulpių statymas yra kilęs iš pagoniško papročio

statyti medines statulas. Lietuvai pasikrikštijus, senieji (pagoniški) simboliai pamažu susiliejo su krikščioniška simbolika. Todėl lietuviški stogastul-piai, koplytstulpiai ir kryžiai, taip pat ir jų geležinės viršūnės, turi nepaprastai daug ikikrikščioniškų ir krikščioniškų simbolių. Apie kryžius rašė ir lietuvių tautos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius (darbas ,,Iš gyvenimo vėlių bei velnių“). J. Basa-navičius sako, kad lietuvių kryžių senumą liudija archajiška jų ornamentika. Iš daugelio ornamentų jis ypač išskiria ratelius ir žvaigždes.

Ar yra miškas, vadinamas Šešėlių mišku? Esu apie tokią mistinę vietą girdėjęs, tačiau nerandu apie ją informacijos.

Taip, Šešėlių miškas iš tiesų egzistuoja – jis yra Daugailių apylinkėse, Utenos rajone. Geografas, gamtininkas, signataras Česlovas Kudaba knygoje ,,Kalvotoji Aukštaitija“ apie Šešėlių mišką rašo: ,,Maža miškų. Netoli Indrajų ežero žaliuoja Šešėlių miškas, kurio plotas apytikriai toks kaip ir ežero.“

Kodėl įkurtas Aukštaitijos nacionalinis parkas?Aukštaitijos nacionalinis parkas (pirmasis naci-

onalinis parkas Lietuvoje), įkurtas siekiant išsau-goti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gam-tos kultūros vertybes, skleisti gamtosaugos idėjas ir ugdyti ekologinį sąmoningumą. Šis parkas ofici-aliai įkurtas 1974 metais, nors jau 1960 metais buvo įsteigti Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis-zoologinis draustiniai, vėliau tapę nacionalinio parko branduoliu. Tiesa, Aukštaitijos NP jis pavadintas tik po to, kai Lietuva atgavo ne-priklausomybę ir įsisteigė kiti nacionaliniai parkai, sovietų okupacijos metais parkas vadintas Tarybų Sąjungos NP. Šio parko plotas 405,7 kv.km.

Parengė Austėja Šmigelskaitė

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.w

ww

.a

ny

ks

ta

.l

t.

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.3

9p

sl

..

.

2 0 1 6 . . . 1 . . .

Vienintelis žurnalas Utenos regionui

Prenumeratą priima: visi šalies paštai.Redakcijos: „Anykštos“ (vilniaus g. 29, Anykščiai).www.anyksta.lt, www.prenumerata.lt

4 numeriai8 Eur

Elto

s nu

otr.

. . . v i e t o j . . . t a b l e t ė s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Vieni žmonės dažniausiai mėgaujasi procesais, kiti žmonės dažniau siekia rezultato. Kai jie sueina kartu, jie kartais vienas kitą erzina.

Štai žmogus mėgsta pakalbėti. Pakalbėti jam nereiškia konstruktyviai kažką išsiaiškinti. Jam patinka pats procesas, kalbėti jis gali apie bet ką ir neribotą laiką.

O kitas žmogus mėgsta konstruk-tyvius pokalbius. Jis nori, kad kiekvi-enos kalbos pabaigoje būtų aišku, kam kalbėjome. Įsivaizduokime šiuos žmones kartu.

Pirmas sakys: „Na, štai, radau įdomų filmą reklamoje... Nežinai, apie ką? Gal nueiname?”

Kitas iš karto įtemptu mobilizuotu tonu: „Tai dabar tu jau nori į kiną? Palauk, mes gi tarėmės eiti pasivaikščioti?”

Primas atsiliepia: „Tai ką, negalima pakeisti nuomonės?“

Antras: „Tai kokia tuomet išvis prasmė kalbėtis, jei viskas taip keičiasi?“

Pirmas: „Atrodo, tau šiandien bloga nuotaika?“

Antras: „Mano nuotaika sugenda, kai tu staigiai viską pakeiti. Tu suveli visą dienotvarkę. Aš gal visą dieną kitaip esu suplanavęs“.

Matote, į procesą orientuotas žmogus nesivargina pakeisti proceso krypties. Jį galima sulyginti su miške bėgančiu upeliu: jei reikia, jei lyja, upelis gali pakeisti kryptį: na, koks skirtumas, ar bėgti iš kairės anos pušies ar iš dešinės ano kelmo?

O štai į rezultatą orientuotas žmogus – tarsi kanalas betonuotomis sieno-mis. Jam pakeisti kryptį reiškia rimtas statybas su sąmata, projektu, terminais

mėgautis ar siekti?ir sunkių rekonstrukcijos darbų atlikimu.

Į procesą orientuoti žmonės dažnai sako, kad procesas jiems patinka labiau nei rezultatas. Po rezultato atsiranda savotiška tuštuma, nuobodulys. Ir jie ima ieškoti naujų procesų. Suradę jie sako: „Mane pagavo, mane veža“. Jie vertina tokius dalykus: meilę, dėmesį, seksualumą, malonumą, pasitikėjimą, bendravimą.

Į rezultatą orientuoti žmonės dažniausiai sako, kad prasidėjus procesui jie įtemptai laukia, kada jis pasibaigs. Pasibaigus jie atsipalaiduoja ir atsidusę sako: „Pagaliau!“. Jų džiaugsmas - tai atlikto darbo džiaugsmas, plius prasmingai praleisto laiko jaus-mas. „Jei diena praėjo, tai turi praeiti ne veltui!“- sako jie. Jie vertina tokius dalykus: punktualumas, tvarkingumas, mandagumas, pasiekimas.

Vaikystėje į procesą orientuoti žmonės dažniausiai mėgsta ne visas, o tik kurią nors vieną

pamoką: „Eidavau iš proto nuo poezijos“, „visą dieną galėčiau žaisti futbolą“, „po kelis

kartus perskaitydavau tą pačią knygą“.O į rezultatą orientuoti žmonės vaikystėje siek-

davo tam tikrų etapų: „Greičiau išmokti pamokas - ir tuomet gali skaityti knygą“, arba „pašėrei gy-vulius - gali eiti išsimaudyti“. Neverta manyti, kad tokius žmones kuria aplinka: tam pačiame kaime toje pačioje šeimoje augęs vienas vaikas pasakys: „Galėdavau visą dieną važinėti su traktoriumi”, o kitas: „Kol nesuardavau lauko, nenusiramind-avau”.

Intymiame gyvenime skirtumai tarp šių pažiūrų ypač ryškūs. „Kur tu skubi?”, - klausia į procesą orientuotas žmogus. „Ar tu ką nors patyrei?“, - susirūpinęs klausia kitas.

Jei pasaulis susidarytų tik iš proceso mėgėjų, jis, ko gero, būtų labai malonus: panašus į didelį Rojaus sodą. Jame nebūtų daug technologinių stebuklų ir galbūt netgi nebūtų greitkelių. Būtų nemažai neužbaigtų dalykų, tačiau juos po truputį užbaiginėtų gamta ir evoliucija. Šiukšlės po truputį virstų trąšomis. Kaip sakė vienas seržantas: „Ilgai nesiprausus purvas pats

atkritinėja sluoksniais”. Tačiau tame pasaulyje viešpatautų mėgavimosi kultas.

Jei pasaulį sudarytų tik rezultatų mėgėjai, jis, ko gero, būtų žymiai labiau švarus, tvarkingas, kompiuterizuotas ir betonuotas nei dabar. Jame vyktų labai konstruktyvūs pokalbiai, o meilės santykiai regztųsi pagal kokį nors psichologinį modelį: kam gaišti laiką su tais, kurie tau netinka? Čia viešpatautų pasiekimų kultas. Šiukšlių išvis nebūtų, nes neliktų nieko, kas nebūtų valgoma.

Na, o kadangi mūsų psichikoje šie du procesai kartais dera...

„Šaunu buvo su tavimi pasėdėti, bet šiandien man reikia užbaigti diplominį“, - atsidusta moteris ir ruošiasi eiti iš svečių namo.

„Žinau, kad ketvirtis eina į galą, tačiau jei aš nenuvažiuosi pas ją, tai susirgsiu“, - atsidusta vadovas ir išjungia „laptopą“.

Ir kadangi mūsų pasaulyje vieni žmonės draugauja su kitais ....

„Štai tu pas mane vis ateini. O man diplominį reikia rašyti. Tai pasakyk tiesiai - ko tau iš manęs reikia?“, - klausia moteris.

„O gal man tiesiog malonu į tave žiūrėti? O gal man atsibodo į laptopą žiūrėti?”, - šypsosi vadovas...

Ir staiga pasidaro neaišku - kas čia siekia proceso, kas rezultato? Tiesiog viskas susijungia ir už pasekmes jie nebeatsako.

Olegas Lapinas, psichoterapeutas

...Jei pasaulis susidarytų tik iš procesų mėgėjų, jis, ko gero, būtų labai malonus: panašus į didelį Rojaus sodą...

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.4

0p

sl

..

.. . . p a v a s a r i o . . . k o k t e i l i s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Brangiausia knyga – iš AukštaitijosŠiemet Vilniaus knygų mugėje pirmą kartą surengtas aukcionas, skirtas antikvarinėms knygoms, leidiniams, istorinei grafikai. Brangiausią aukcionui pasiūlyta knyga – 1713 metais išleistas anykštėno Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“.

rankų, aukcionui pateikė anoniminis pardavėjas, o nusipirko irgi anonimas. Žodyno brangumas aiškinamas tuo, kad vertinga šios knygos istorija, nes ji priklausė daugeliui savininkų ir pažymėta įvairiais antspaudais bei parašais.K. Sirvydo žodynas buvo svarbus lietuvių kalbos norminimui ir turtinimui, jame pirmą kartą paminėti tokie naujadarai kaip „mokytojas“ ar „taisyklė“. O Aukštaitijai šis leidinys svarbus tuo, kad jame gausu rytų Aukštaitijos tarmės elementų. Konstantinas Sirvydas (Širvydas) gimė 1579 m. mirė 1631 m. Spėjama, kad gimė Dabužių apylinkėse, Sirvydų kaime. Dėstė Vilniaus universitete, sakė pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje.Apie 1620 m. parengė pirmąjį lietuvių kalbos žodyną. 1642 m. išleistas tobulesnis žodyno

leidimas, kuris buvo vienintelis Lietuvoje spausdintas žodynas iki XIX a. pabaigos, buvo keletą kartų perleidžiamas. Viena iš jo perleidimo kopijų ir parduota aukcione. Ko gero, daug brangesnis būtų 1620 m. K. Sirvydo žodynas, tačiau jo yra išlikęs tik vienas egzempliorius, o ir tas saugomas Maskvoje.

1. Jūsų hobis?- Pagrindinis – padedu gyvūnams (šuniukams, katinėliams). Juos globoju, perku maistą, priglaudžiu. Kitas hobis – skaitau, mezgu ir dirbu mylimą darbą, kuris man labai patinka.2. Jūsų principas ar mėgstamas posakis?- Visada padėk žmogui, nesiekdamas sau naudos, ir rask savyje jėgų atleisti už nuoskaudą, nekerštauk. 3. Ko pasaulyje negali būti per daug?- Gėrio ir meilės. Turime gyventi meilės ir gėrio ap-suptyje, tada būsime geresni ir nesirgsime, nes gėris yra mūsų sveikata, mūsų sielos gera savijauta.4. Ar renkate nuotraukų albumus?- Taip, renku.5. Katės ar šunys?- Ir tas, ir tas. Vaikystėje mylėjau tik šunis, o dabar nebegaliu atskirti, man šie gyvūnai vienodai svarbūs. Pavyzdžiui, mano katė buvo benamė, ją priglaudžiau ir ji susigyveno su benamiu šunimi, jie, beje, net tos pačios spalvos. Priglaudžiu benamius gyvūnus, susi-vežu į namus Dūkšte, jų priglaudusi turiu septynis.6. Kokį profesinį sprendimą Jums priimti sunkiausia?- Sunkiausia priimti sprendimą nepalankų žmogui. Kartais žmogus pasikarščiuoja, reikia jam pareikšti pastabą, bet aš tikiuosi surasti bendrą kalbą ir situaciją išspręsti nekonfliktuojant, kad žmogui nepadaryti blogo.

13 klausimų Daliai Štraupaitei„Aukštaitiškas formatas“ uždavė 13 klausimų Visagino savivaldybės merei, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) narei Daliai Štraupaitei.

7. Labiausiai patinkanti muzikinė grupė arba atlikėjas?- Labai patinka Gytis Paškevičius, o grupė – gal „Nerija“... Bet tokios gru-pės, kad galėčiau klausyti be perstojo, tikrai neturiu.8. Ar pritariate posakiui, kad drabužių pilna spinta, o apsivilkti nėra kuo...- Taip, pritariu. Moterims taip dažnai būna.9. Pagunda, kuriai sunkiausia atsispirti?- Gal naiviai skambės, bet labai mėgstu saldumynus. Man nereikia nei mėsos, nei kokios žuvies, jei yra pyragaitis ir skanus saldainis, reikia valios, kad ranka jų nesiektų.10. Kuria kalba viešumoje dažniau kalbate – lietuviškai ar rusiškai?- Visagine lietuvių yra apie 16 procen-tų, bet dažniausiai kalbu lietuviškai. Tačiau rusiškai kalbu taip pat daug. Ateina gyventojai, kurie kalba rusiškai – su jais kalbu rusiškai, kadangi gerbiu senjorą, atėjusį į priėmimą. 11. Labiausiai patinkanti knyga?- Patinka žymių šviesių žmonių citatų rinkiniai, jų turiu ne vieną. Iš jų ruošiuosi kalboms, juose randu atsakymus į kai kuriuos klausimus. Labai patinka Rimvydo Židžiūno knyga „Gyvenimo kūrėjas“, jei labai sunku, nėra nuotaikos, tai pasiimu maldakny-

gę, kurioje visada gali rasti atsakymus į daugelį klausimų, tik reikia labai įdėmiai skaityti. Turiu lietuviškai išleistą Rusijos pravoslavų patriarcho minčių knygą, kai kada, kai taip yra negera, pasiskaitai ir viskas prašviesėja. 12. Pasaulio ar Lietuvos pastarųjų metų įvykis, kuris Jus labiausiai sukrėtė?- Labai išgyvenu, net naktimis sapnuoju pabėgėlius. Man atrodo labai baisu, kad visiškai nevaldoma situacija, kad žūna plaukdami vaikai. Man labai baisu, kad Europos Sąjunga negali sureguliuoti situacijos ir padėti pabėgėliams. Suprantu, kad tarp jų yra visokių žmonių, bet reikia aiškiau nustatyti pabėgėlių statusą, kad atskirtume, kas iš tiesų bėga nuo karo, o kas dėl ekonominių priežasčių. Tai sukrėtė mane. Buvau pasakiusi, kad į savivaldybę priimsiu visus, kiek būtų galima priimti. 13. Ar turite prietarų?- Turiu. Pavyzdžiui, man daug ką reiškia voras, daug ką pasako. Man močiutė (aš augusi Telšiuose) liepdavo globoti vorus. Sakydavo, gulėk ir žiūrėk į vorą. Nežinau, ar tai prietaras, ar ne, bet aš jį vadinu prietaru, žinau, ką man pasako voras.

Aukcione buvo parduodama net apie 700 įvairių leidinių, kurie atkeliavo iš privačių kolekcijų. K. Sirvydo „Dictionarium trium lingvarium. In usum studiosae luventutis“, išleistas 1713 m. Vilniuje, buvo įkainotas net 8 000 eurų. 464 puslapių žodynas parduotas už pradinę kainą, mat atsirado tik vienas jo norintis pirkėjas, tad kainos niekas nekėlė. Knygą, kuri sprendžiant pagal spaudus, keliavo per daugelį

> Dalia Štaupaitė yra ne tik Visagino savivaldybės merė, bet ir Lietuvos sportinės akrobatikos federacijos prezidentė.

. . . Rytis Kulbokas >

. . . Linas Bitvinskas >

2 0 1 6 . . . 1 . . .

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

41

ps

l.

..

. . . k r y ž i a ž o d i s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Paskutiniame praėjusių metų „Aukštaitiško formato“ numeryje spausdinto kryžiažodžio „Ledas“ numeryje teisingas atsakymas – ŽIURKŽOLĖS. Šį kryžiažodį teisingai išsprendė 79 skaitytojai: anykštėnai V.Lančickienė, E.Tamulėnienė, O.Arienė, D.Patumsienė, A.Patumsis, Z.Kvedarienė, V.Malinauskienė, V.Stasiūnienė, V.Vilčinskienė, L.Žemaitienė, D.Varnienė, N.Varnas, D.Šlamienė, A.Vilčinskas, R.Budrienė, A.Skaržauskienė, V.Dikčiūvienė, L.Lekauskienė, E.Lekauskas, R.Venclovienė, E.Navikienė, A.Kapočius, E.Jurėnaitė, A.Orlova, G.Pajuodienė, R.Pajuodis, P.Girnienė, J.Pranckevičienė, G.Žvironaitė, A.Kriogienė ir M.Parnavienė; L.Dobrodiejienė, L.Šaltenienė, V.Šaltenis, R.Laucienė, L.Kaušylienė, V.Kaušylaitė ir A.Kaušylas iš Utenos; A.Repečkienė, V.Kazlienė ir J.Liubeckaitė iš Molėtų; L.Ruša, D.Rušienė, R.Nakutienė ir K.Lasauskas iš Vilniaus; E.Sunkurytė, R.Dolmantienė, P.Dolmantas, V.Mogylienė, B.Gudonienė, R.Žąsinas ir N.Žąsinienė iš Viešintų; K.Imbrasaitė, G.Radzevičienė ir S.Žibutienė iš Šovenių; G.Šulskienė, D.Kavaliauskienė ir B.Aukštakalnienė iš Kurklių; A.Juknonienė iš Rubikių, R.Puolis ir E.Kiškienė iš Kavarsko, J.Aukštakojienė iš Ukmergės, A.Lisauskienė iš Mickūnų, R.Vaiginytė iš Aknystų, V.Urbutienė iš Naujikų, S.Želnienė iš Maželių, L.Petronienė iš Leliūnų, G.Gudelis iš Naujųjų Elmininkų, P.Kuorienė iš Dubingių, R.Šiaučiūnienė iš Mitašiūnų, A.Kuolienė iš Kunigiškių, S.Krisiūnienė iš Surdegio, T.Patumsienė iš Vikonių, R.O.Deveikienė iš Mažionių, E.Trečiokaitė iš Jatkonių, A.Mackelis iš Toliejų, A.Bagdonienė iš Vaitkūnų bei M.Baltrūninė iš Piktagalio. Burtai lėmė, kad prizas – „Auksaros“ čekis - atiteks V.URBUTIENEI iš Naujikų. Prašome skaitytoją užsukti į redakciją atiimti čekio.

„Laikas“ Vienas iš teisingai kryžiažodį „Laikas“ išsprendusių skaitytojų gaus 30 eurų „Auksaros“ čekį. Teisingus atsakymus galite pranešti telefonu (8-381) 58246, paštu (Vilniaus g. 29, LT 29145, Anykščiai) arba elektroniniu paštu (vidmantas.s@anyksta.lt).

2 0 1 6 . . . 1 . . ..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

..

.4

2p

sl

..

.

Direktorius Dainius Daškevičius, tel. (8-381) 49419, mob. (8-616) 05689Tech. direktorius Valentinas Vanagas, mob. (8-686) 32114Laboratorija, Rita Gimžauskienė, mob. (8-686) 32113Mechanikas Irmantas Slavinskas, mob. (8-698) 86074Buhalterija, tel. (8-381) 49418Užsakymai, tel. (8-381) 49249Kupiškio filialo direktorius Ričardas Merkys, mob. (8-686) 32104

www.karjeras.ltKurklių kaimas, LT–29234 Kurklių seniūnija, Anykščių rajonasTel. +370 381 49419, 49249Tel./faks. +370 38149418E. paštas info@karjeras.lt

Smėlio, žvyro, grunto karjerų eksploatavimas (Jurgiškio karjeras, Kurklių karjeras Anykščių r., Uoginių karjeras Kupiškio r.)

Įvairių rūšių žvyro, smėlio, skaldos produkcijos, tinkančios kelių statybai ir remontui, gamyba

Betono užpildų: smėlio, žvirgždo, skaldelės ir akmens dulkių - gamyba

Kelių tiesimas ir remontas

Produkcijos pristatymas nuosavu transportu

Melioracijos rekonstrukcijos ir remonto darbai, griovių valymas, kūdrų kasimas, gatvių, šaligatvių, kiemų, aikštelių įrengimas iš trinkelių ar kitos pageidaujamos dangos

Išorės inžinierinių tinklų (vandentiekio, nuotekų montavimo) aplinkos tvarkymo darbai

Technikos nuoma